VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

ISTORIJOS KATEDRA

Lietuva XX amžiuje

Seminariniai darbai

Istorijos studijų programa, valstybinis kodas 6121NX044

Istorijos studijų kryptis

Atliko: VDU HMF IV kurso istorijos studentas

Alnaras Čepononis

Tikrino: doc. dr. Kastytis Antanaitis

Kaunas, 2022

1
 Užduotis nr. 1

40-asis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas apie politiką yra sakęs: „Politika yra antroji
pagal senumą profesija. Ir aš pastebėjau, kad labai primena pirmąją“1. Turbūt ne tik nūdienai, bet ir
visiems ankstesniems pasaulinio parlamentarizmo laikams šis posakis yra aktualus, ypač – prieš
rinkimus... Viena svarbiausių politikos dedamųjų – politinės partijos, kurios pagal savo
išpažįstamas vertybes ir sukurtas programas, siekia jas įgyvendinti bei kurti pagal save visuomenę.
Politologai partijas pagal orientaciją ir planus skirsto į šias 3 kryptis: kairė (←), centras (©), dešinė
(→). Tačiau dažniausiai, kalbant apie ankstesnius laikus (nuo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos,
1789–1799 m.), užsimenama apie kairiosios ir dešiniosios pažiūrų partijas. Todėl darbe bus
nagrinėjamos 5 Tarpukario Lietuvos politinių partijų („Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga“,
„Lietuvos krikščionių demokratų partija“, „Lietuvos tautininkų sąjunga“, „Tautos Pažangos partija“
ir „Santara“) programos, kurios kiekviena iš jų apibūdinama (pagal būdingiausius bruožus) politinės
orientacijos kairės ir dešinės partijų sąvokų skalėje. Taip pat bus išskirti esminiai programų
skirtumai ir panašumai.
Pradedant nuo kairiosios krypties partijų, būtina paminėti, jog jos „savo veiklą grindžia visų
žmonių lygybės, socialinio teisingumo ir visuomenės pažangos idėjomis, siūlo keisti esamą
socialinę ir ekonominę tvarką, kad ji geriau atitiktų šias idėjas.“2 Galima išskirti šiuos 5
būdingiausius kairiųjų partijų bruožus: 1) „kritinis požiūris į žmonių socialinę, ekonominę, politinę
nelygybę lemiančias socialines struktūras (kapitalizmą, monarchiją, patriarchalinę šeimą, privačią
nuosavybę)“3; 2) siekis „reformuoti šias socialines struktūras arba jas pakeisti pažangesnėmis“4;
3) siekis „pagerinti neturtingiausių socialinių sluoksnių padėtį“5; 4) noras „aktyviau naudoti
ekonomikos valstybinio reguliavimo priemones ir suteikti vienodas ekonomines galimybes visiems
gyventojams“6; 5) pasisakymas už sekuliarizaciją (religijos įtakos visuomenei mažinimą) 7. Pagal
anksčiau minėtus bruožus, kairiosioms partijoms galima priskirti šias Tarpukario politines partijas:
 „Santara“ (arba „Demokratinė tautos laisvės santara“):
Pasisako už valstybinį ir politinį savarankiškumą (1–4 p.), socialinę lygybę ir teisingumą (5–8 p.),
progresinius mokesčius (9 p.), neturtingų socialinių sluoksnių padėties pagerinimą (12, 16 p.),
valstybės ekonominių galimybių panaudojimą (13–14 p.), visuotinį mokslą (10 p.).

1
Reiganas, Ronaldas, Citata Nr. 7778, 2021-07-04, Politika, in Citatos, Mintys, Posakiai, nuoroda: Citata Nr. 7778 –
Citatos, Mintys, Posakiai (c1.lt)
2
Gudžinskas, Liutauras, kairiosios partijos, in Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2021-05-26, nuoroda: kairiosios
partijos - Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt)
3
Ten pat.
4
Ten pat.
5
Ten pat.
6
Ten pat.
7
Ten pat.
2
  „Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga“:
Pasisako už žemės priklausymą „tam, kas ją išdirba“8, t. y. bežemiams ir mažažemiams, prieš
socialinę nelygybę (3–5 psl.), už vienodas ekonomines galimybes visiems gyventojams („[...] kyla
būtinas reikalas patiems valstiečiams paimti į savo rankas žemės ūkio produktų bei reikalingų tam
ūkiui dalykų prekybą, kurią reikia sutvarkyti koperacijos pagrindais,[...]“9), pasisako už
sekuliarizaciją („tikyba neturi būti rišama su politika, tautybe ir finansiniais bei ekonominiais
reikalais;[...]“10), valstybinį ir politinį savarankiškumą (8–9 psl.), konstitucines (žmogaus) teises
(9–10 psl.), teisingumą (11 psl.), progresinius ir kitus mokesčius (11 psl.), nemokamą ir privalomą
pradinį, visiems prieinamą vidurinį ir aukštąjį mokslą (11–12 psl.), rūpinimąsi visuomenės sveikata
(12–13 psl.), darbo sąlygų sutvarkymą (13–14 psl.), valstybinę kalbą – lietuvių kalbą (14 psl.),
rūpinimąsi valstybės tarnautojais ir kariais (14–15 psl.), susisiekimo priemonėmis (15 psl.), miškų ir
žemės valdymą (15–16 psl.), reformų ar pažangesnių struktūrų kūrimą („Savo tikslams atsiekti
reikalinga ilga ir atkakli kova, nes tie luomai ir tie žmonės, [...], geruoju nuo savo privilegijų
neatsisako ir eina prieš teisingesnį gyvenimo sutvarkymą.“11).
Sukant į kitą politinių partijų spektro kryptį – dešinę, kaip vieną iš būdingiausių bruožų
galima paminėti, jog „dešiniosios partijos gina privačią nuosavybę“12: a) „[...] konservatyviosios tai
daro pasiremdamos valstybės valdžia, saugodamos tradicinę visuomenės sanklodą ir tradicines
vertybes (konservatizmas),[...]“13; b) „[...] liberaliosios atmeta valstybės reguliuojamo ir
kontroliuojamo ūkio politiką, iškelia laisvosios rinkos, asmens laisvės bei iniciatyvos pranašumą
(liberalizmas).“14 Paprastai dešinieji atstovauja konservatizmui, monarchizmui, įvairioms
religinėms kryptims, nacionalizmui bei fašizmui15. Pagal anksčiau minėtus bruožus, dešiniosioms
partijoms galima priskirti šias Tarpukario politines partijas:
 „Lietuvos krikščionių demokratų partiją“:
Pasisako už valstybinį ir politinį savarankiškumą (II–III psl.), piliečio teises (II–III psl.), teisingumą
(III psl.), nemokamą ir privalomą pradinį mokslą (III–IV psl.), bažnyčios – valstybei nepavaldžios
organizacijos būvimą (IV psl.), bežemių ir mažažemių aprūpinimą žeme (IV–V psl.), darbininkų
teises (V–VI psl.), šalies ūkio ir mokesčių gerinimą (VII psl.).

8
Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos programa ir statutas, 1926 m. Kaunas, p. 5.
9
Ten pat.
10
Ten pat, p. 6.
11
Ten pat, p. 7
12
Spečiūnas, Vytautas, dešiniosios partijos, in Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2021-09-28, nuoroda: dešiniosios
partijos - Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt)
13
Ten pat.
14
Ten pat.
15
Dešinė (politikoje), in Vikipedija, 2020-09-17, nuoroda: Dešinė (politikoje) – Vikipedija (wikipedia.org)
3
  „Tautos pažangos partija“ (vėliau – „Lietuvos tautininkų sąjunga“):
Pasisako16 už valstybinį ir politinį savarankiškumą (1–3 psl.), pilietines teises (1–2 psl.), teisingumą
(3 psl.), nemokamą ir privalomą pradinį, visiems prieinamą vidurinį ir aukštąjį mokslą (3–4 psl.),
progresinius ir kitus mokesčius (4 psl.), valstybės ūkio tinkamą vedimą (4 psl.), bažnyčios –
valstybei nepavaldžios organizacijos būvimą (4–5 psl.), socialinį teisingumą ir lygybę (6–7 psl.),
žemės valdymą (7–8 psl.).
Pasisako17 už valstybinį ir politinį savarankiškumą (3 psl.), žemės ūkio ir ekonomikos klestėjimą
(4–5 psl.), miškų išsaugojimą (5 psl.), progresinius mokesčius (6–7 psl.), aprūpinimą žeme (7 psl.),
prieš emigraciją (7–8 psl.), už efektyvią užsienio ir vidaus politiką (8–10 psl.), sekuliarizaciją
(10 psl.), rūpinimąsi susisiekimo priemonėmis (12 psl.), teisingumą (13 psl.), švietimą (13 psl.).
Išnagrinėjus ir apibūdinus 5 minėtas Tarpukario Lietuvos politines partijas, galima aptikti
šiuos esminius skirtumus ir panašumus.

Skirtumai:
1) tik „Lietuvos valstiečių liaudininkų partija“ siekia rūpintis visuomenės sveikata;
2) tik „Tautos pažangos partija“ (vėliau – „Lietuvos tautininkų sąjunga“) nekalba apie
darbininkų padėties pagerinimą;
3) tik „Lietuvos valstiečių liaudininkų partija“ kalba apie lietuvių kalbą kaip valstybinę;
4) tik „Lietuvos krikščionių demokratų partija“ ir „Tautos pažangos partija“ (vėliau –
„Lietuvos tautininkų sąjunga“) mąsto apie bažnyčią, nepavaldžią valstybei;
5) tik „Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga“ ir „Lietuvos tautininkų sąjunga“ siekia
išsaugoti miškus;

Panašumai:
1) visos pasisako už teisingumą;
2) visos pasisako už valstiečių aprūpinimą žeme;
3) visos pasisako už valstybinį ir politinį savarankiškumą;
4) visos (išskyrus „Santarą) pasisako už žmogaus/piliečio teises;
5) visos pasisako už progresinius mokesčius;
6) visos pasisako už mokslo (švietimo) svarbą;
7) visos pasisako už tinkamą šalies ūkio vedimą;
8) visos pasisako už šalies ekonomikos augimą;
9) visos siekia spręsti socialinius klausimus (problemas);

16
Turima omenyje – „Tautos pažangos partijos“ programa.
17
Turima omenyje – „Lietuvos tautininkų sąjungos“ programa.
4
 Užduotis nr. 2

1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamasis Seimas priėmė pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės

Konstituciją. Šioje Konstitucijoje, pasak prof. M. Romerio, įtvirtinti pagrindiniai demokratijos
bruožai bei suklestėjo „seimokratija“ (šalies valdyme dominuojančią vietą užėmė parlamentas)18.
Šešerius metus galiojusi konstitucija – nustojo veikti 1926 m. gruodžio 17 d. Po dešimtmečio, t. y.
1938 m. vasario 11 d., Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai lojalus IV Seimas priėmė
nuolatinę Lietuvos Konstituciją, kuri galutinai įtvirtino autoritarinio valdymo elementus (sustiprino
prezidento vaidmenį) ir taip sunaikino demokratiškumo daigus. Ši Konstitucija galiojo neilgai, iki
Lietuvos okupacijos, t. y. 1940 m. birželio mėn. Darbe, remiantis 1922 m. ir 1938 m.
konstitucijomis ir jų straipsniais, naudojantis panašumais ir skirtumais, bus pabandyta skaitančiajam
pristatyti minėtas konstitucijas, kaip politinės agitacijos ir visuomenės formavimo teisės aktus.
Todėl politinės agitacijos temai atskleisti ir parodyti, kaip piliečiai galėjo dalyvauti/buvo įtraukiami
šalies valdyme, remiamasi šiais aspektais: pilietybė, piliečio teisės ir pareigos, Seimas, Prezidentas
ir Konstitucijos keitimas. Visuomenės formavimo temai (t. y. kokia autorių nuomone turėtų būti
Lietuvos visuomenė, šeima, kultūra, ekonomika ir kt.) atskleisti žiūrima į šias sritis: švietimas,
tikyba, socialinė apsauga, valstybės ūkis (arba ekonomika).
Pilietybės klausimas abejose konstitucijose turi šiuos bendrus bruožus: pilietybė įgyjama
įstatymo nustatytais atvejais, o įgijus kitą pilietybę – netenkama Lietuvos pilietybės. Tačiau
1922 m. Konstitucijoje pilietybės problematikai skirti tik 2 straipsniai – 8 § ir 9 §, o 1938 m.
Konstitucijoje – jų yra daugiau, t. y. 5. Įdomu tai, kad 1938 m. Konstitucijos 12 § 3 dalyje
nurodoma, jog piliečiu gali būti „asmuo, nusipelnęs Lietuvos Valstybei“ (suprask, kad nebūtinai
pagal tautybę lietuvis). Taip pat 13 § 2 dalis numato, kad „įstatymo nustatytais atvejais pilietis,
turėdamas svetimą pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės“, tai reiškia – gali turėti abi
pilietybes. Kiek drastiška nuostata išskirta 14 § 1 dalyje: „Pilietis gali netekti Lietuvos pilietybės,
jeigu jis bent dvejus metus negyvena Lietuvos Valstybėje ir yra nutraukęs ryšius su Lietuvos
gyvenimu“.
Pereinant prie piliečio teisių ir pareigų, būtina paminėti, jog 1922 m. Konstitucijoje minėti
dalykai priskirti vienam skyriui „Lietuvos piliečiai ir jų teisės“, o 1938 m. Konstitucijoje – jie turi
atskirą skyrių „Piliečių teisės ir pareigos“. Nesunku pamatyti, jog ankstesnėje konstitucijoje buvo
svarbios tik piliečio teisės. Abiem sąvadam bendra tai, kad: piliečio laisvė, tikėjimo ir sąžinės
laisvė, teisė į butą ir nuosavybę, galimybė susižinoti, taikių susirinkimų, draugijų, sąjungų ar
organizacijų, ir peticijų rašymo teisės neliečiamos. Taip pat visi piliečiai yra lygūs prieš įstatymą.
18
Vaičaitis, A. Vaidotas, 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos Šimtmetis, in TeisėPro, 2022-08-01,
nuoroda: V.A. Vaičaitis. 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos Šimtmetis – Teisė profesionaliai (teise.pro)
5
Tačiau yra ir skirtingų dalykų: a) 1938 m. Konstitucijos 23 § 2 dalyje imperatyviai rašoma, jog
„Valstybė gali įstatymu tikrinti piliečių susižinojimo turinį, kiek tatai reikalinga Valstybės kovai su
nusikaltimais“, kas 1922 m. Konstitucijoje nepaminėta; b) 1938 m. Konstitucijoje parašyta, jog
Lietuvos pilietis gali laisvai gyventi bet kurioje valstybės vietoje (24 §), kas 1922 m. Konstitucijoje
esant tokiai nustatai galima tik numanyti; c) 1922 m. Konstitucijos 18 § numato, jog pilietis gali
traukti atsakomybėn valstybės valdininką, ko visiškai nenumato 1938 m. Konstitucija; d) toje
pačioje Konstitucijoje 20 § suteikė teisę piliečiams imtis įstatymų iniciatyvos (tą galėjo padaryti ne
mažiau nei 25 tūkst. piliečių, turinčių rinkimo teisę), kas eliminuota iš 1938 m. Konstitucijos, nes
įstatymus leido tik prezidentas.
Įstatymų leidybos organas – Seimas – svarbiausias kiekvienos demokratinės valstybės
dėmuo. Pagal abi minėtas Tarpukario Lietuvos konstitucijas piliečiai galėjo tapti tik Seimo nariais
(o vėliau – Vyriausybės nariais ar Prezidentu). 1922 m. Konstitucijoje įtvirtinta, jog Seimo nariais
gali būti renkami „turintieji ne mažiau kaip 24 metus amžiaus“ (24 §), o 1938 m. Konstitucijoje –
„siūlomi piliečiai, suėję ne mažiau kaip trisdešimt metų amžiaus“ (76 § 1 d.). Tačiau abiejuose
teisiniuose dokumentuose pažymima, jog kas, kaip ir ką gali siūlyti į kandidatus nustatoma Seimo
rinkimų įstatymu. Taip pat abejose konstitucijose nustatyta, kad Seimo rinkimai vyksta „visuotiniu,
tiesioginiu, lygiu ir slaptu balsavimu, proporcine rinkimų sistema“ (1922 m. Konstitucijoje – 23 §,
1938 m. Konstitucijoje – 77 §).
Aptariant Prezidento pareigybę, būtina paminėti, jog 1922 m. Konstitucijoje prezidento,
kaip atskiro valdžios organo, nebuvo, nes jis pagal 40 § įėjo į vyriausybę („[...] sudaro Respublikos
Prezidentas ir Ministerių Kabinetas“), tik 1938 m. Konstitucijoje kaip atskiras valdžios vienetas
išskiriamas Lietuvos Respublikos Prezidentas. Pagal 1922 m. Konstitucijos 43 §: „Respublikos
Prezidentu gali būti renkamas kiekvienas Lietuvos pilietis, kuris gali būti renkamas atstovu į Seimą
ir yra ne jaunesnis kaip 35 metų“. O prezidentą renka Seimas (41 §). Pagal 1938 m. Konstituciją
prezidentu gali tapti pilietis „ne mažiau kaip keturiasdešimt metų amžiaus ir kuris gali būti
renkamas Seimo Nariu“ (63 §). Prezidentą renka Tautos Atstovai. Todėl matome, jog vėlesnėje ir
nedemokratinėje konstitucijoje įtvirtintas vyresnis amžiaus cenzas, o prezidentą rinko jau nebe
Seimas, o Tautos atstovai.
Konstitucijos keitimo teisę tiek 1922 m., tiek 1938 m. konstitucijose turi: pakeitimo
sumanymą iškelti Seimas ir Vyriausybė (arba Ministrų Taryba), o priimti tik Seimas. Tačiau
matomos 1922 m. Konstitucijoje įtvirtintos demokratinės valstybės nuostatos, kad konstituciją
sumanyti papildyti ar ją pakeisti gali ir 50 tūkst. piliečių (turinčių rinkimų teisę) arba Seimo priimtą
konstitucijos papildymą ar pakeitimą įtvirtinti referendumu: „[...] atiduodamas spręsti Tautai
visuotinio balsavimo keliu,[...]“ (103 § 2 d.). Demokratijos daigus eliminavusioje 1938 m.
Konstitucijoje visiškai nelieka teisės piliečiams keisti ar papildyti bei priimti konstituciją. Pasikeičia
6
ir tam tikros detalės: pakeitimo projektą gali siūlyti 1/2 (pusė) Seimo narių (1922 m. Konstitucijoje
– 3/5 Seimo narių), o pakeitimo projektą priima 3/5 Seimo narių (1922 m. Konstitucijoje – 4/5
Seimo narių), tik Respublikos Prezidentas tvirtina Seimo priimtą Konstitucijos pakeitimo projektą
arba paleidžia Seimą ir projekto priėmimas lieka naujam Seimui.
Kalbant apie švietimo reikalus, tiek 1922 m., tiek 1938 m. konstitucijose pripažįstama, jog
vaikų auklėjimas yra tėvų pareiga. Taip pat rašoma, jog valstybė steigia ir prižiūri mokymo įstaigas,
įveda visiems privalomą ir nemokamą pradinį mokslą, leidžia kitoms konfesijoms ar organizacijoms
steigti mokyklas, kad religijos mokslas yra privalomas (išskyrus atvejus, kai trūksta tikinčiųjų
skaičiaus ar mokytojų). Išskirtina tai, kad 1938 m. Konstitucijoje (ko nėra 1922 m. Konstitucijoje)
37 § apibrėžiamos tėvų ir vaikų pareigos, 38 § 2 d. ir 43 § 1 d. nubrėžiami valstybės švietimo
uždaviniai: „rūpinasi, kad jaunuolio dvasinės ir fizinės jėgos būtų taip lavinamos, kad jis galėtų
pritaikinti jas dvasiniame ir ūkiniame Lietuvos gyvenime“ ir „[...] tarnauti Lietuvos pažangai.“
Kalbant apie tikybą, konstitucijose parašyta, jog valstybė pripažįsta ir leidžia laisvai
tvarkytis bažnyčioms bei kitoms religinėms organizacijoms, joms suteikia teisę laisvai skelbti
tikėjimą, atlikti apeigas, steigti maldos namus, auklėjimo ir labdaros įstaigas. Taip pat tikybinės
organizacijos turi juridinio (teisinio) asmens statusą, o dvasininkai – atleidžiami nuo karinės
prievolės. Tačiau 1922 m. Konstitucijoje dar kalbama apie žmogiškus ir kasdienius dalykus:
gimimo, vestuvių ir mirties registravimą (85 §), sekmadienius ir kitas valstybės pripažintas, kaip
poilsio ir dvasios pakilimo, dienas (86 §), karių, ligonių, kalinių ir kitų asmenų teisę į tikybos
pareigų atlikimą (87 §).
Konstitucijos skyriuose, susijusiuose su socialine apsauga, teigiama, kad valstybė remia
dirbantįjį, saugo jį ligos, senatvės, nelaimingo atsitikimo ar bedarbystės atvejais. Taip pat saugoma
visuomenės sveikata. 1938 m. Konstitucija skiriasi tuo, jog joje leidžiama „atskiriems piliečiams ir
organizacijoms, taip pat bažnyčioms bei kitoms tolygioms tikybinėms organizacijoms, <...> laikyti
labdarystės įstaigas“ (60 §). O 1922 m. Konstitucijoje išskiriama probleminė sritis – girtuoklystė:
„Blaivybei palaikyti valsčiaus piliečių visuma turi teisės spręsti dėl svaigiųjų gėrimų pardavinėjimo
įstaigų laikymo savo gyvenamajame rajone.“ (101 §). Nors abejose konstitucijose kalbama apie
šeimą, tačiau 1938 m. Konstitucijoje ši tema turi atskirą skyrių „V. Skyrius. Šeima ir motinystė“.
Abiejuose pagrindiniuose įstatymuose valstybė gerbia, saugo ir globoja šeimą bei motinystę, tačiau
galima išskirti keletą skirtumų: a) 1938 m. Konstitucijoje teigiama, jog „Tvirta šeima yra Valstybės
stiprumo pamatas“ (34 §), o 1922 m. – „Šeimyninio gyvenimo pamatas yra moterystė“ (98 § 1 d.);
b) 1938 m. Konstitucijoje „Gausios šeimos ypatingai globojamos“ (34 § 2 d.), o 1922 m.
Konstitucijoje apie tai neužsimenama; c) 1922 m. Konstitucijoje užsimenama apie abiejų lyčių
teisių lygybę (98 § 1 d.), ko nėra 1938 m. Konstitucijoje.

7
 Remiantis abejomis Tarpukario konstitucijomis, valstybės ūkyje piliečiui suteikiama darbo
ir iniciatyvos laisvė, siekiama, kad kiekvienas turėtų darbo, įtvirtinta, jog ūkio subjektų nuosavybė
neliečiama ir saugoma valstybės, kuri užtikrina sklandų ir valstybės labui dirbamą darbą. Tačiau
esant reikalui – valstybė pagal įstatymą gali varžyti nuosavybės teisę į ūkį. Pabrėžtina, jog abejose
konstitucijoje minimas žemės ūkis, kuriam turi būti sudarytos „tinkamos“ ir „reikalingos“ sąlygos,
kas rodo, jog pagrindinė Lietuvos ūkio šaka buvo žemės ūkis. Nors 1922 m. Konstitucijoje apie
valstybės ūkį yra trumpas skyrius „XI. Valstybės ekonominės politikos pagrindai“, tačiau jau iš
pavadinimo galima daryti išvadą, jog valstybės ūkis – ekonominės politikos (arba tiesiog
ekonomikos) pagrindas. Daug plačiau ir detaliau valstybės ūkis ir ekonomika aptariama 1938 m.
Konstitucijos VIII skyriuje „Tautos ūkis“: dirbantis pilietis turi siekti ne tik savo materialinės
gerovės, bet ir valstybės gerovės (48–50 §, 51 § 2 d.), valstybė rūpinasi ir prižiūri ūkio subjektus
(53–54 §, 56 §), ji gali nustatyti darbo prievolę (55 §), rūpinasi, kad šalies kitos ūkio rūšys
(pramonė, prekyba ir amatai) „tikslingai naudotų ūkinius galimumus“ (53 § 2 d.). Toje pačioje
Konstitucijoje kaip atskira sritis išskiriamas „Darbas“ (VII skyrius), kurio nuostatos didele dalimi
sutampa su „Tautos ūkio“ nuostatomis. Tačiau čia plačiau ir aiškiau įvardijami pamatiniai dėsniai:
a) „Kiekvienas darbas yra visuotinės kūrybos dalis ir lygiai gerbtinas“ (44 § 1 d.); b) „Valstybę
laiko nepaliaujamas darbas“ (44 § 2 d.); c) „Piliečio darbo galia yra kartu ir Valstybės turtas“ (44 §
3 d.); d) „Piliečiui auklėjama darbo meilė ir kūrybinė darbo dvasia“ (44 § 4 d.); „Valstybė siekia,
kad dirbantysis ir jo šeima galėtų naudotis Lietuvos gyvenamu kultūros gyveniniu“ (45§ 1 d.);
„Valstybė rūpinasi, kad dirbančiajam būtų poilsio ir tinkamų tam poilsiui sąlygų“ (45 § 2 d.)

8
 Užduotis nr. 3

Terminą socialistinis realizmas galima apibūdinti kaip Sovietų Sąjungos kultūros politiką,
kuri turėjo didelę įtaką kultūriniams, politiniams ir net ekonominiams procesams. Šis terminas
imtas minėti tik 1932 m., tačiau jo užuomazgas galima laikyti 1922 metus, kai buvo sukurta
Vyriausioji literatūros ir leidyklų reikalų valdyba prie Liaudies švietimo komisariato (Glavlitas)19.
Jau tuomet valdybos nuostatuose buvo numatyti nauji reikalavimai literatūrai, o vėliau – dailei,
muzikai, kinui ir kt.
1987 m. išleistoje Tarybų Lietuvos enciklopedijoje išskirti šie ideologiniai socialistinio
realizmo principai: liaudiškumas, partiškumas, idėjiškumas, socialistinis humanizmas, ir estetiniai –
tipiškumas, realistiškumas, teigiamo herojaus svarba20. Taip pat galima išskirti ir kitus socrealizmo
bruožus: išorinis bekonfliktiškumas, klasių kova, visaip simuliuojančio realybę ir pasakojančio,
kaip turi būti, o ne kaip yra, žmogaus vaizdavimas ir kt. Kūriniuose, kaip tipiški naratyvai
pateikiami pokariu klestintys kolūkiai, susipratę, laimingi, nuosavybės pančius nusikratę kolūkiečiai
ir kt.
Filmų gamybos idėja sovietinio režimo buvo tvarkingai nuleista „iš viršaus“, taip
manifestuojant naujosios kino istorijos pradžią, o patys kūriniai, žinoma, buvo „sukalti“ pagal jau
gerą dešimtmetį nusistovėjusias socialistinio realizmo dogmas. Lietuviško socrealizmo apraiškas
turinčius galima įvardinti šešis filmus: „Marytę“ (1947 m.), „Aušrą prie Nemuno“ (1953 m.),
„Tiltą“ (1956 m.), „Kol nevėlu...“ (1957 m.), „Julių Janonį“ (1959 m.) ir „Kai susilieja upės“
(1961 m.)21. Šiame darbe, kaip ideologinės agitacijos pavyzdys, bus aptariamas paskutinysis – „Kai
susilieja upės“ – socialistinio realizmo filmas.
Vaidybinis filmas „Kai susilieja upės“ sukurtas režisieriaus Boriso Šreiberio pagal baltarusių
rašytojo Pietrusio Broukos romaną, pasakojantį apie „Tautų draugystės“ elektrinės ant Drūkšių
ežero statybas. Todėl filmo literatūrinis scenarijaus pagrindas – P. Broukos romanas „Kai susilieja
upės“ (1957 m.), sukurtas pagal sovietinės ideologijos kanonus. Tačiau šis filmas paremtas ne tik
literatūriniu kūriniu, bet ir realiu faktu – 1953 m., bendradarbiaujant Lietuvai, Latvijai ir Estijai,
pastatyta Drūkšių „Tautų draugystės“ tarpkolūkinė hidroelektrinė22. Viso filmo metu svarbiausias
dėmuo – hidroelektrinės statyba prie Drūkšių ežero, kuri leidžia parodyti „didžiosios tautų

19
Putvytė, Milda, Socialistinis realizmas literatūroje: nepamiršta sena, in Naujasis židinys-Aidai, 2006, Nr. 4–5, p.
186, nuoroda: J.04~2006~1367160259484.pdf (lituanistikadb.lt)
20
Baliulytė, Elena, Laiko įkaitė ir partnerė: lietuvių literatūros kritika 1945–2000, in Lietuvių literatūros ir tautosakos
institutas, 2002, Vilnius, p. 66–70, nuoroda: Microsoft Word - E._Baliutytė._Socialistinis_realizmas.II2102B.docx (xn--
altiniai-4wb.info)
21
Jasiūnaitė, Elena, Marytė negrįžo namo, Kino istorija, in Kinas, 2019-07-11, nuoroda: Žurnalas „Kinas“ - Marytė
negrį žo namo (zurnalaskinas.lt)
22
Macaitis, Saulius, Kai susilieja upės, in Lietuvos filmų centras, nuoroda: lfc.lt - Lietuvių filmų centras
9
draugystės“ tarp Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos kolūkių temą. Taip pat čia gausu greitai
išsprendžiamų vidinių ir išorinių konfliktų, kolektyvinio darbo scenų ar meilės užuomazgų. Filmo
kryptis ir „moralai“ pakankamai aiškūs ir nuspėjami: liūdėti dėl naikinamų gyvenviečių, vienkiemių
ir senosios tvarkos neverta, nes hidroelektrinės statyba suartins 3 tautas (t. y. lietuvius, latvius ir
baltarusius) bei atneš žmonės tik dar daugiau naudos – visur bus šviesu, gausu elektros. Filmo
pabaigoje – naujosios hidroelektrinės teikiama šviesa patetiškai plieskia susirinkusiems į akis.
Minėtame filme atsispindi šie socialistinio realizmo bruožai, kurie leidžia teigti, jog filmas
„Kai susilieja upės“ yra ideologinės agitacijos pavyzdys:
 teigiamo herojaus (protagonisto) ir jo vidinio konflikto vaizdavimas: „Tačiau aš pats
pasiprašiau pas jus. <...> Aš maniau, aš nepaprastą elektrinę pastatysiu. <...> Aš maniau laimę
žmonėms atnešiu, aš norėjau šviesos, naujos šviesos... O kas gi išėjo? Išeina, kad jei trokšti
atnešti žmonėms laimę, reikia sugriauti tai, kas iš seno jiems brangu, bet aš būtinai privalau tai
padaryt.“, „Aš negaliu pasielgt kitaip. O tai labai labai svarbu. Aš atvykau pas jus, kad
suteikčiau šviesą, džiaugsmą, laimę. Jeigu aš galėčiau rast kokią nors kitą išeitį, bet jos nėra.“
Taigi teigiamas herojus – baltarusis Alesis Ivaniuta – nors ir išgyveno vidinius virsmus, tačiau
griovė sena ir kūrė nauja, gynė sovietinių žmonių interesus ir lyg graikiškasis Prometėjas
atnešė liaudžiai šviesą.
 proletariato internacionališkumas: „Niekada šitaip nebuvo, kad lietuviai, latviai ir baltarusiai
kinkytų vieną vežimą. Mes skirtingi.“, „O pas mus ne bet kokia elektrinė, tai bus mūsų tautų
draugystės paminklas“, „O kiek žmonių pametė savo šeimas, namus... Svetimi žmonės, visi
susimaišė.“, „Statybos viršininkas Ivaniuta – baltarusis, o atvyko statyti ir latviam, ir mums
lietuviams.“ Taigi siekta parodyti tautų draugystę ir kitų tarybinių tautybių pripažinimą.
 kasdienybės-liaudiškumo mitologizavimas: vaizduojamos masinės scenos, kuriose
kolūkiečiai-darbininkai visi traukia kartu bendro tikslo link. Kolektyvinį darbą pagyvina greita
ir energinga muzika, kuri leidžia sudaryti vieningo darbo ir džiaugsmo įspūdį. Visi laimingi ir
besišypsantys. Per radiją girdisi: „Vakar trijų respublikų kolūkiečiai pradėjo tarpkolūkinės
elektrinės statybą ant Drūkšių ežero. Žmonės dirbo nuo ryto ligi vėlaus vakaro. Kolūkiečius
apėmęs nepaprastas entuziazmas.“ Darbo liaudies – kolūkiečių-darbininkų – pastatyta
hidroelektrinė bei elektros įvedimas į kiekvienus namus, prilygo dideliam žygdarbiui. Visi
džiaugėsi nauja hidroelektine, tautų draugyste ir į kiekvieno namus atvesta elektra bei šviesa.
Taigi šiuo socrealizmo principu, kaip ir kitais mitais, stengtasi apibendrintai paaiškinti
sovietinės visuomenės reiškinius: kolektyvizaciją, elektrifikaciją, industrializaciją,
urbanizaciją ir kt. bei kurti išgalvotą ar pagražintą realybę, išaukštinant paprastą darbininką,
vaizduojant jo darbą, poilsį ir gyvenimo tikslus.

10
 naujosios realybės (socrealybės) ženklų vaizdavimas: „Elektrifikacija, elektrifikacija! <...>
Neregėta jėga, viską jinai gali: mašinas sukti, motorus... O moterims čia gi visiška laimė!“,
„Elektrą kai įves, kūmai, nebereikės mums spingsulės“, „Čia tau nebus nei jokios žibalo
smarvės, nei suodžių.“ Šalia „buržuazinės“ gamtos detalių radosi ir naujosios realybės ženklai:
hidroelektrinė, elektrinis malūnas, traktoriai, sunkvežimiai, lemputės ir šviesa, kolektyvinio
darbo vaizdai, sparčiai politiškai bręstantys kolūkiečiai ir kt. Konkretybių vietą naujajame
diskurse nurungė abstraktai: nebeliko nieko atskiro, individualaus, gyvo – viskas buvo bendra
(darbas, gyvenimas, poilsis, šventės ir kt.), atliekama ir kuriama kartu. Taigi nauja realybė
vaizduojama pasitelkiant technikos išradimus (traktorius, hidroelektrinę, šviesą,
sunkvežimius), kolektyvinį darbą ir kt. bei ją vaizduojant kaip abstrakciją, o ne –
individualybę.
 nacionalinio identiteto bei stiliaus vaizdavimas: filme vaizduojamas prie malūnininko
Paškevičiaus lovos kabantis kryžius – krikščionybės simbolis, kuris, nors ir visoje Sovietų
Sąjungoje buvo diegiamas ateizmas (bedievystė), rodo lietuvių išskirtinai stiprų religingumą ir
tikėjimą Dievu, kurio nepavyko palaužti okupantams. Taip pat vestuvių šventės metu
dainuojamos lietuviškos dainos, šoka tautiniais rūbais apsirengę poros. Taigi pavaizduoti
lietuviškojo nacionalinio identiteto bei stiliaus bruožai leido kurti Lietuvos nacionalinį
skirtingumą didelės SSRS kontekste, parodyti, t. y. parodyti, kokia yra LTSR didelėje (beveik
dvidešimtyje) TSRS šeimoje: čia (socialistiniame realizme) irgi galiojo iš Antikos perimta, o
klasicistų įdiegta trijų vienumų taisyklė: 1) vietos (vaizduojamas laimingas gyvenimas Sovietų
Sąjungoje); 2) laiko (gyvenimo tikrovė vaizduojama iš ateities, t. y. „komunizmo rytojaus“ ir
„šviesios ateities“ kūrimas, laiminančio socializmo perspektyvos); 3) veiksmo (turi vykti toje
pačioje plotmėje – SSRS).
 besąlygiškas pasitikėjimas komunistų vadais ar partija: „Jokių abejonių nėra, mes
pastatysime tarpkolūkinę elektrinę savomis rankomis!“, „Kokios išeities tau reikia? Viskas
apgalvota, ištirta, apsvarstyta ir vienbalsiai priimta.“, „Vadinas taip reikėjo. Jie žino, ką daro“.
Taigi filmo vaizdais bei dialogais buvo siekiama parodyti komunistų partijos ir jų vadų
preciziškumą, neklystamumą, „šventumą“ ir siekti, kad liaudis besąlygiškai pasitikėtų bet
kokiais jų sprendimais.
 „garbingos istorijos“ atspalviai: „Buvęs partizanas [Kasparas Krūminis, Latvijos kolūkio
pirmininkas], organizuoti sugeba.“, ant sienos partizanų nuotrauka, buvusi tarybinė partizanė,
dabar serganti ir gulinti lovoje, sako: „kaip tik prieš mano paskutinį mūšį“, „čia (turima
omenyje – malūne) dar kadaise sukilėliai nuo caro kariuomenės slapstėsi“, „Tokius mūsų
lietuviškoje divizijoj vietoj pastatydavo“, „va va, už visa tai [teisingai suderint žmonių
santykius] ir kovėsi mūsų lietuviškoji divizija“. Taigi „garbinga istorija“ pasitelkiama tam,
11
 kad parodytų istorinį ilgaamžiškumą, leistų legitimizuoti rėžimą, šlovintų tarybinius partizanus
ir jų žygdarbius bei parodytų teisėtą kovą prieš „liaudies priešus“ ar „buržujus“.
 neigiamo veikėjo (antagonisto) vaizdavimas ir smerkimas: girtas kolūkietis Kuzma,
važiuodamas vežimu groja armonika ir dainuoja. Atvažiavus į darbų vietą, visi kolūkiečiai į jį
žiūri atsainiai, priešiškai, viršininkas smerkia jo girtuoklystę ir liepia važiuoti namo, tačiau
vienas kolūkietis, vardu Jonas, paprašo: „duokite jį man“ ir eina kartu su juo dirbti. Vėliau
alkoholiu besimėgaujantis ir nuo jo priklausantis kolūkietis Kuzma gauna barti nuo jo
prieteliaus Jono: „Niekšas! Apgavikas! Tu juk man žodį davei?! O aš dar vis galvojau, kad tu
žmogus esi... Šitokiu atsakingu metu, kada... [...] Tu man daugiau nedraugas!“ Taigi
neigiamas veikėjas – kolūkietis Kuzma – tarybinės liaudies smerkiamas, sutinkamas priešiškai
ir atsainiai, lieka „išmestas“ į liaudies paraštes (neigiami herojai lieka kritiniam, o ne
socialistiniam, realizmui).
 pirmavimas arba socialistinis lenktyniavimas: „Žiūrėk, kad mūsiškiai būtų pirmieji!“,
„Palenktyniaukime!“ – garsiai sušunka nueinantieji dirbti kolūkiečiai. Taigi, buvo siekiama,
kad viskas vyktų greitai, laiku ir vietoje. Visoje SSRS buvo skatinami ir apdovanojami
pirmaujantys kolūkiečiai-darbininkai, jie vadinami „stachanoviečiais“ – puikiai atliekančiais
numatytus darbus ir viršijančiais numatytas gamybos normas, Stachanovo pasekėjais.

12