„Mergelė Marija [...] yra pripažįstama ir gerbiama kaip tikra Dievo ir Atpirkėjo Motina [...].

Tačiau drauge ji [...] yra tikra Kristaus 'narių Motina [...], savo meile padėdama Bažnyčioje gimti
tikintiesiems, kurie yra tos Galvos nariai'.“ 526 „Marija – Kristaus Motina, Bažnyčios Motina.“

Marija padėjo savo maldomis „gimstančiai Bažnyčiai“ 530. Drauge su apaštalais ir keliomis
moterimis „Marija taip pat savo maldomis prašė dovanoti Dvasią, kuri jau Apreiškimo metu
buvo pridengusi ją savo šešėliu“

Palaiminta mane vadins visos kartos“ (Lk 1, 48): „Bažnyčios pamaldumas Švenčiausiajai

Mergelei yra esmingas krikščionių liturgijai.“540 Švenčiausiąją Mergelę Bažnyčia pelnytai „gerbia
ypatingu kultu. Jau nuo seniausių laikų palaimintajai Mergelei reiškiama pagarba kaip 'Dievo
Gimdytojai', kurios prieglobstin pavojų ir reikmės slegiami tikintieji visada bėga savo maldomis.
[...] Tasai kultas [...] visiškai ypatingas, iš esmės skiriasi nuo garbinimo kulto, kuris reiškiamas
įsikūnijusiam Žodžiui, taip pat Tėvui bei Šventajai Dvasiai, ir tam garbinimui neparastai
pasitarnauja“541 Šį pagarbumo kultą išreiškia Dievo Motinai skirtos liturginės šventės 542 ir tokios
marijiškos maldos kaip rožinis – „visos Evangelijos santrauka“

Jėzus gimė vargingoje kūtelėje, neturtingoje šeimoje; 221 pirmieji įvykio liudytojai buvo paprasti
piemenys.473 Tame neturte nušvito dangaus garbė.222 Bažnyčia nepaliauja giedojusi apie tos
nakties šlovę:

Didžiąją savo gyvenimo dalį Jėzus praleido panašiai kaip ir daugybė paprastų žmonių; tai buvo
kasdieniškas gyvenimas be regimos didybės, amatininko darbas,2427 Dievo įstatymui
pavaldus248 žydo religinis gyvenimas tarp Jėzų supančių žmonių. Iš viso to laikotarpio mums yra
apreikšta tik tai, kad Jėzus buvo klusnus tėvams 249 ir kad Jis „augo išmintimi, metais ir malone
Dievo ir žmonių akyse“ 

paklusdamas savo motinai ir tėviškajam globėjui, Jėzus tobulai įvykdė ketvirtąjį Dievo
įsakymą. 2214—2220Tai buvo žemiškas Jo sūniškosios meilės dangiškajam Tėvui atvaizdas.
Kasdieniu Jėzaus klusnumu Juozapui ir Marijai jau buvo skelbiamas ir ryškėjo Didžiojo
ketvirtadienio klusnumas:612 „Tebūna ne mano [...] valia!“ (Lk 22, 42). Kristaus klusnumas
paslėptojo gyvenimo kasdienybėje leido pradėti atkurti tai, ką buvo sugriovęs Adomo
neklusnumas.

VAIKŲ PAREIGOS

Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria (Iš
20, 12).

Jis buvo jiems klusnus (Lk 2, 51).

Viešpats Jėzus pats buvo priminęs „Dievo įsakymo“ svarbą. 1 Apaštalas moko: „Jūs, vaikai,
klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas. Gerbk savo tėvą ir
motiną, – tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje“ (Ef
6, 1–3
Ketvirtu įsakymu pradedama antroji lentelė. Juo nurodoma meilės tvarka. Dievas nori, kad po
Jo gerbtume savo tėvus, kuriems turime būti dėkingi už gyvybę ir kurie mums perteikė tikėjimą
į Dievą. Esame įpareigoti gerbti ir godoti visus žmones, kuriems dėl mūsų gėrio Dievas suteikė
savo valdžios.

Ketvirtu įsakymu pabrėžtinai kreipiamasi į vaikus, nusakant jų santykį su tėvu ir motina, nes tie
santykiai visuotiniausi. Jis taip pat galioja kitiems giminystės ryšiais tarpusavyje susijusiems
šeimos nariams, reikalauja pagarbos, meilės ir dėkingumo vyresniems giminaičiams ir
senoliams, pagaliau apima mokinių pareigas mokytojams, darbuotojų – darbdaviams, valdinių
– vadovams, piliečių – tėvynei ir tiems, kurie ją tvarko ir valdo.

Šiuo įsakymu aprėpiamos ir galvoje turimos pareigos tėvų, globėjų, mokytojų, vadovų,
pareigūnų, valdančiųjų, visų, turinčių valdžią kitiems asmenims ar asmenų bendruomenėms.

Besilaikančiųjų ketvirto įsakymo laukia atlygis: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei
krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria“ (Iš 20, 12). 3 Klusnumas šiam įsakymui drauge su
dvasiniais vaisiais teikia ir laikinųjų taikos bei gerovės vaisių.2304 Ir priešingai, jo laužymas
atneša daug žalos žmonių bendruomenėms ir pavieniams žmonėms.

Santuokos suvienyti vyras ir moteris drauge su savo vaikais sudaro šeimą. Šie ryšiai atsiranda
anksčiau, negu juos pripažįsta civilinė valdžia;

Krikščioniškoji šeima yra asmenų bendrystė, Tėvo ir Sūnaus Šventojoje Dvasioje bendrystės
pėdsakas ir paveikslas.1702 Jos prokreacinė ir auklėjamoji veikla yra Tėvo kuriamojo darbo
aidas. Šeima pašaukta dalyvauti Kristaus maldoje ir aukoje. Kasdienė malda ir Dievo žodžio
skaitymas stiprina joje meilę. Krikščioniškoji šeima skelbia Evangeliją ir vykdo misiją.

Šeima privalo taip gyventi, kad jos nariai mokėtų rūpintis ir padėti jauniems ir seniems,
ligoniams arba negalios ištiktiems bei vargšams. Daug šeimų tam tikrais momentais neįstengia
suteikti tokios pagalbos. Tada jais pasirūpinti tenka kitiems asmenims, kitoms šeimoms ir –
subsidiariai – visuomenei: „Tyras ir nesuteptas maldingumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra:
šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu

Vaikų pareigos

dieviškoji tėvystė yra žmogiškosios tėvystės šaltinis; 10 ji ir yra pagarbos tėvams pagrindas. Vaikų
– mažų ar suaugusių – pagarbą savo tėvui ir motinai 11 palaiko natūralus jausmas,1858 kylantis
iš juos siejančio ryšio. Tos pagarbos reikalauja Dievo įsakymas.

Pagarba tėvams (pietas filialis) kyla iš dėkingumo tiems žmonėms, kurie savo vaikams
padovanojo gyvybę, o meile ir darbu leido jiems augti metais, išmintimi ir malone. „Visa širdimi
gerbk savo tėvą, neužmiršk savo motinos gimdymo skausmų. Atsimink, kad iš šių tėvų esi
gimęs; ką gali jiems duoti už visa, ką jie tau yra davę?“ (Sir 7, 27–28).

Vaikų meilė pasireiškia tikru nuolankumu ir klusnumu. 532„Mano vaike, laikykis savo tėvo
įsakymo ir nepaniekink savo motinos mokymo [...]. Ką tik darysi, jie tau padės, kai gulsies
miego, jie tave saugos, kai atsibusi, su tavimi jie bendraus“ (Pat 6, 20–22). „Išmintingas vaikas
brangina tėvo pamokymą, o pašaipūnas nesiklauso, kai yra baramas“ (Pat 13, 1).

Kol vaikas gyvena drauge su tėvais, jis privalo jų klausyti visada, kai tik jie ko nors pagrįstai
reikalauja jo paties ar šeimos labui. „Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes
toks klusnumas patinka Viešpačiui“ (Kol 3, 20). 13 Vaikai taip pat turi paklusti protingiems savo
auklėtojų ir visų, kuriems tėvai juos patikėjo, nurodymams. Bet jeigu vaiko sąžinė įsitikinusi, jog
būtų nedora paklusti kuriam nors paliepimui, tegu jis jam nepaklūsta.

Ir suaugesni vaikai privalo gerbti tėvus; numatyti jų pageidavimus, noriai kreiptis į juos
patarimo ir sutikti su jų teisingomis pastabomis. Pareiga klausyti tėvų nebegalioja vaikams
tapus savarankiškiems, bet pagarba tėvams turi išlikti visada. Jos pagrindas yra Dievo baimė –
viena Šventosios Dvasios dovanų.

Ketvirtu įsakymu primenamos jau suaugusiems vaikams jų pareigos tėvams. Kiek galėdami, jie
privalo padėti tėvams materialiai ir moraliai, kai juos ištinka senatvė, liga, vienatvė ir vargas.
Jėzus primena šią dėkingumo pareigą.

Juk VIEŠPATS pagerbia tėvą per jo vaikus ir patvirtina motinos teises į jos sūnus. Kas gerbia
savo tėvą, atsilygina už nuodėmes; kas gerbia savo motiną, kraunasi lobį. Kas gerbia savo tėvą,
džiaugsis savo vaikais, ir kai melsis, jis bus išklausytas. Kas gerbia tėvą, ilgai gyvens; paklūsta
VIEŠPAČIUI, kas neša paguodą savo motinai (Sir 3, 2–6).

Mano vaike, rūpinkis savo tėvu jo senatvėje, neužduok jam širdies per visą gyvenimą. Net jeigu
jam ir protas susilpnėtų, būk jam kantrus; nepaniekink jo būdamas pilnas jėgų. [...]
Piktžodžiauja, kas savo tėvu nesirūpina, VIEŠPATĮ pykdo, kas savo motinai širdį užgauna (Sir 3,
12–13. 16).

TĖVŲ PAREIGOS

Santuokinės meilės vaisingumas nesibaigia vien vaikų gimdymu, bet apima ir jų moralinį
auklėjimą ir dvasinį ugdymą.1653 „Tėvų auklėjimas yra toks svarbus, kad ten, kur jo nėra,
vargiai kas kitas gali jį atstoti“15. Ir tėvų teisė, ir pareiga auklėti vaikus yra pirmaeilės ir
neatimamos.

Tėvai į savo vaikus privalo žiūrėti kaip į Dievo vaikus ir gerbti juos kaip žmones. Jie auklėja savo
vaikus, kad tie laikytųsi Dievo Įstatymo, ir patys rodo pavyzdį, paklusdami dangiškojo Tėvo
valiai.

Už savo vaikų auklėjimą pirmiausia atsakingi tėvai. Tą atsakomybę iš pradžių jie

paliudija sukurdami šeimos židinį, kuriame paprastai viešpatauja nuoširdumas, atlaidumas,
abipusė pagarba, ištikimybė ir nesavanaudiškas paslaugumas. 1804Šeimos židinys yra
tinkamiausia vieta dorybėms ugdyti. Čia išmokstama pasiaukojimo, sveiko mąstymo,
savitvardos – tikrosios laisvės sąlygų. Tėvai privalo išmokyti vaikus teikti pirmenybę „vidiniams
ir dvasiniams, o ne medžiaginiams ir instinktų valdomiems“ 17 dalykams. Didi tėvų pareiga rodyti
gerą pavyzdį vaikams. Mokėdami pripažinti savąsias klaidas vaikų akyse, jie sugebės geriau
vadovauti vaikams ir taisyti jų elgesį:

Kas myli savo vaiką, plaks jį dažnai [...]. Kas elgiasi griežtai su savo sūnumi, iš jo turės naudos“
(Sir 30, 1–2). „Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir
mokydami Viešpaties vardu“ (Ef 6, 4).

Gimtieji namai yra natūrali aplinka parengti žmogų visuomeniniam solidarumui ir

atsakomybei.1939 Tėvai turi išmokyti vaikus saugotis pavojų ir atmestinų dalykų, gresiančių
žmonių bendruomenei.
Santuokos sakramento malone tėvai yra gavę pareigą ir privilegiją evangelizuoti savo
vaikus.1656 Būdami „pirmi tikėjimo skelbėjai“18 savo vaikams, jie privalo kuo anksčiau juos
supažindinti su tikėjimo slėpiniais ir dar visai mažus įtraukti į Bažnyčios gyvenimą. Šeimos
gyvenimo aplinka gali išugdyti nuostatas, kurios visą tolesnį gyvenimą išliks gyvo tikėjimo
prielaida ir jo atrama.

Ugdyti vaikų tikėjimą tėvai turi pradėti nuo ankstyvos vaikystės. Ugdoma jau tada, kai šeimos
nariai, gyvendami Evangeliją atitinkantį krikščioniškąjį gyvenimą, padeda vieni kitiems stiprinti
savo tikėjimą. Šeimos katechezė pranoksta, papildo ir praturtina bet kurią kitą katechezės
formą. Tėvų užduotis yra išmokyti savo vaikus melstis ir jiems atskleisti jų, kaip Dievo vaikų,
pašaukimą.19 2179Parapija yra ir krikščioniškųjų šeimų eucharistinė bendruomenė, ir jų
liturginio gyvenimo centras; ji tinkamiausia vaikų ir tėvų katechezės vieta.

Vaikai savo ruožtu padeda tėvams tapti šventesniems.20 2013Kartu ir pavieniui jie turi visada
vieni kitiems didžiadvasiškai atleisti įžeidimo, barnių, neteisingumo, neištikimybės atvejais. Tai
akina abipusės meilės jausmas. To reikalauja Kristaus meilė. 2

Kol vaikai maži, tėvų pagarba ir meilė pirmiausia reiškiasi uoliomis pastangomis juos
auklėti, pasirūpinti jų kūno ir dvasios reikmėmis. Vaikams augant, ta pati pagarba ir atsidavimas
skatina tėvus mokyti vaikus deramai naudotis savo protu ir laisve.

Būdami labiausiai atsakingi už savo vaikų auklėjimą, tėvai turi teisę jiems parinkti mokyklą, kuri
atitiktų tėvų įsitikinimus. Tai jų pagrindinė teisė. Tėvų pareiga pagal galimybę parinkti tokias
mokyklas, kurios geriausiai juos pavaduotų auklėdamos vaikus krikščioniškai. 22 Valdžios įstaigų
pareiga yra garantuoti tą tėvų teisę ir sudaryti tinkamas sąlygas jai įgyvendinti.

Suaugusių vaikų pareiga ir teisė yra pasirinkti profesiją ir gyvenimo būdą. Tegu jie imasi tos
atsakomybės pasitikėdami savo tėvais, kurių nuomonės bei patarimo jie turėtų noriai teirautis
ir išklausyti, o tėvai tenebando daryti spaudimo, kai jų vaikai renkasi profesiją arba jaunikį bei
nuotaką.1625 Ta pareiga būti santūriems jiems nedraudžia, bet, priešingai, akina padėti
vaikams protingais patarimais, ypač kai tie rengiasi kurti šeimą.