Apšvieta – XVII a. pab. – XVIII a.

kultūros epocha, pasižymėjusi žmogaus proto išaukštinimu bei galia

šviesti ir tobulinti pasaulį. Vienas iš šios epochos kūrėjų buvo J.V. Gėtė. Jis buvo vokiečių literatūros
klasikas, asmenybė, žavėjusi amžininkus plačiais užmojais ir įvairiais interesais. J.V.Gėtė paraše dviejų
dalių filosofinę tragediją „Faustas“, kuri puikiai pavaizdavo šios epochos bruožus. Šio kūrinio
pagrindiniai veikėjai yra daktaras Faustas ir Mefistofelis. Didžiausiai dėmesys kūrinyje yra skiriamas
daktarui Faustui, kuris viso siužeto metu ieškojo gyvenimo prasmės, norėjo žinoti daugiau nei kada
žinos žmogus, bet tuo pačiu jo gyvenime jam kažko trūko, jis nejautė pilnatvės. Dėl šių priežasčių bei
didelio žingeidumo jis buvo priverstas pasirašyti sutartį su velniu. Dėl velnio daromos įtakos, Faustas
pradėjo gyventi nedorą gyvenimą, tikėdamasis, kad tai jam padės rasti pilnatvę bei pasirinkti teisingą
gyvenimo kelią. Jis nesuvokė , koks akmenuotas , painus ir klaidinantis gali būti tas kelias ir kiek
pastangų jam prireiks norint gauti tai, ko jis trokšta. Faustas buvo giliai mąstantis žmogus,
stengdavosi semtis patirties ne tik iš savo laimėjimų bet ir klaidų. Jis laimės ieškojo ir moksluose. Jis
studijavo filosofiją, teisę, mediciną ir net teologiją, bet mokslas jam neatsakė, kur gyvenimo esmė ir
jo laimė. Laimės bandė ieškoti ir meilėje. Išgėręs eleksyro, tapo jaunas, todėl labai lengvai sužavėjo
jaunąja Margaritą. Meile jam neleido džiaugtis Mefistofelis, nes galiausiai Margarita nusižudo.
Faustas visą gyvenimą per klystkelius ieškojo savojo kelio, jis tikėjo savimi bei troško gauti tai, ko ilgai
norėjo. Taigi, Faustas yra labai stipri asmenybė, kuri nepaisant visų gyvenimo negandų, nepasidavė ir
toliau ieškojo savo gyvenimo kelio.