Neringa

Šimkutė

ŽVAIGŽDŽIŲ VAIKAI
Maginės fantastikos romanas

Viršelio piešinys – Eglė Vilkauskaitė

Viršelio dizainas – Diana Ramanauskienė

Redaktorė – Lina Poškutė

„Naujo vardo“ elektroninių knygų tekstų autorių teisės priklauso šių knygų
autoriams; visų kitų kūrybinių darbų autorių teisės atitinkamai priklauso šiuos
darbus atlikusiems asmenims. Lietuvoje autorių teisės saugomos Autorių teisių ir
gretutinių teisių įstatymo.

www.naujasvardas.lt

2017
Autorės žodis
Esu 22-ejų metų politikos ir vokiečių kalbos trečio kurso studentė, studijuojanti
Škotijoje, Glazgo universitete. Tačiau gimiau ir iki studijų gyvenau Gargžduose,
Klaipėdos rajone.

Kiek save pamenu, mane nuolatos žavėjo knygos ir stebuklingi jų pasauliai,

kurie nepaleidžia iki šiol, tad nenuostabu, jog galiausiai pati ėmiau rašyti.
Pirmąsias trumpas savo istorijas pradėjau kurti jau ankstyvoje vaikystėje, kol
galiausiai būdama trylikos parašiau pirmąjį „Žvaigždžių vaikų“ rankraštį. Visi
mano kurti pasakojimai iki šiolei, kaip ir „Žvaigždžių vaikai“ yra fantastiniai.
Kažkada pabandžiusi rašyti kasdieninio gyvenimo romaną niekaip negalėjau jo
užbaigti, nes atrodė pernelyg nuobodu aprašinėti situacijas, į kurias staiga
negalėtų įsiveržti drakonas. Tad nusprendžiau nebevaržyti savo fantazijos. Vis
dėlto „Žvaigždžių vaikai“ negimė iš karto – iki pat šių metų vis redaguodavau
rankraštį, veikėjų charakterius, knygos siužetą ir pagrindinius įvykius.

Didžiulę įtaką padarė ir įkvėpė rašytojai Maria Gripe, Lene Kaaberbol, Cornelia
Funke, Christopher Paolini ir Diana Wynne, kurių knygos turi savus slaptus ir
įtraukiančius pasaulius.Tikiu, kad ir mano sukurtas pasaulis gali būti patrauklus
skaitytojams. Pasakojimą skirčiau daugiausia paaugliams, tačiau manau, kad
istorija bus įdomi ir vyresniems knygų gerbėjams.

Neringa Šimkutė
Įžanga
Stela

Keista, kai pagalvoji, kad kai kurie žmonės save praranda ir pameta taip, jog
vėliau tenka ilgą laiką savęs paties ieškoti. Tarsi visą savo gyvenimą būtum
gyvenęs su kažkuo svetimu, o tada, galiausiai, vieną dieną imi ir nusprendi, kad
užteks, nusibodo, metas surasti save. Gal ir skambėtų juokingai, tačiau pati visą
gyvenimą jaučiau, jog man kažko trūksta ir kad esu ne savo vietoje. Tikriausiai
tam atsirastų milijonai paaiškinimų paauglių psichologijos vadovėliuose,
istorijose apie savęs paieškas ir atradimus bei dvasingumą, kuris gali gluminti,
ypač jeigu esi tik šešiolikos. Nors, tiesą sakant, vis bandžiau tai suprasti. Jau
perskaičiau viską, kas tik pakliuvo po ranka, netgi išrausiau mamos savęs
ieškojimų knygų bibliotekėlę, deja, atsakymo niekur taip ir neradau.

Bėda, jog šis ilgesingas jausmas mane persekiojo visą gyvenimą. Nuo pat
vaikystės jaučiausi taip, lyg dabartinis gyvenimas tik bėgtų pro šalį, mandagiai
mane aplenkdamas ir suprasdamas, jog man jame tikrai ne vieta. Atsimenu, jog
man visada labiau patikdavo stebėti dangų, lyg jame gyventų kažkas, kas galėtų
mane tuoj pat pasiimti, ir tada keistasis jausmas tuoj pat dingtų. Kažkada seniai
net paprašiau mamos, kad mane ten nusivežtų, tačiau ji tik nusijuokė. „Danguje
niekas negyvena, Stela – pasakė ji. – Tai tėra erdvė tarp mūsų ir begalybės.“ Bet
pasirodo, kad toje neaprėpiamoje visatoje turėjau savo vietą, tik pati to dar
nežinojau.

Kartais visa tai pamiršdavau ir gyvendavau lyg niekur nieko. Tačiau naktimis
paslaptis su griausmu sugrįždavo.

Atsimenu, jog esu sapnavusi tai ne vieną kartą.

Aš stovėdavau nepažįstamoje minioje ir jausdavau viską, ką juto ir kiti: baimę,

nežinią bei begalinį norą bėgti ir slėptis. Tačiau žinojau, jog kažkodėl esu labai
svarbi scenos dalis ir negaliu visko palikti. Tada sapnas vis nutrūkdavo, aš
atsibusdavau, o gyvenimas vėl tekėdavo įprastine vaga.

Jau sakiau, kad ieškojau atsakymų, ar ne? Na, vieną dieną jie patys mane
susirado.
Sapnas
Stela

Tai buvo vienas iš tų sapnų, kurie iš pradžių atrodo niekuo neypatingi, tiesiog dar
vienas pasąmonės siųstas vaizdų kratinys. Kurį netikėtai prisimeni tik po kurio
laiko ir supranti, jog jis jau nebe pirmą kartą aplanko tave. Imi manyti, kad gal
tai gali ką nors reikšti, kol galiausiai pasiduodi ir pamiršti iki kito karto.

Iš pradžių jausdavau, jog esu kažkur, kur dar nesu buvusi, bent jau niekada
neatpažindavau šios vietos. Negalėjau jos įvardinti, prisiminti, gal kažkada joje
iš tiesų lankiausi – didingoje ir alsuojančioje paslaptimi. Galiausiai viskas tik
greitai prabėgdavo pro akis ir aš atsidurdavau erdvioje marmurinėje salėje,
kurios kitoje pusėje pro vieną iš langų, siekiančių marmurines salės grindis,
žvelgė aukštas vyras, o jo išdidi laikysena ir prašmatnus apsiaustas leido
suprasti, kad jis čia – ne eilinis asmuo. Negalėjau tiksliai įžvelgti vyro bruožų,
nes jo veidas buvo per toli, nusigręžęs nuo manęs, o ir apgaubtas sapno migla,
tačiau jutau, kad vyro akyse, apgaubtose tamsių pusilgių plaukų, švietė rūpestis,
visiškai nederantis su jo švelniais, bet didingais veido bruožais. Rudos akys
kažko neramiai klaidžiojo tarp žvaigždžių.

Staiga šalia manęs esančios dvivėrės menės durys prasivėrė ir privertė vyrą
krūptelint atsigręžti. Tada žinodavau, jog tuoj prasidės kažkas negero. Jis tyliu,
bet nenustebusiu balsu kreipėsi į moterį, įėjusią į menę. Jis žinojo, kad ji vis
dėlto pasirodys.

– Jau vėlu. Turėtum miegoti.

Moteris papurtė galvą, o jos juodos kaip naktis už lango akys dar labiau išsiplėtė.
Kol perėjo visą salę link savo vyro, moterį lydėjo garsus jos pačios žingsnių
aidas, vis atsimušantis į plačias perlamutrinės sienas, savo spalva primenančias
mėnulį, kuris kaip neryški dangaus dėmė matėsi ir iš čia, nors turėjo keistą
purpurinį atspalvį. Nė vienas iš jų manęs nė nepastebėjo.

– Ne, dabar aš net negaliu pagalvoti apie miegą. Ką mes darysim? Juk turi būti
koks nors būdas, kokia kita išeitis.

Jis atsiduso ir vėl nusigręžė į lango stiklo pusę:

– Mąsčiau apie tai.

Nebegalėdavau suprasti, ką jis sakydavo po to. Tačiau mačiau, kaip sekundė po

sekundės nuo kiekvieno jo žodžio ji sustingsta, lyg pradėdama akmenėti. Vėl
prabilti jai prireikė daug pastangų, bet balsas vis tiek nuskambėjo per daug
dusliai:

– Tai negali būti vienintelė išeitis, tu negali to padaryti. Juk tada aš ją prarasiu.

– Tiesiog išklausyk mane, – nutraukė ją vyras ir tvirtai suėmė už pečių. – Aš

viską apgalvojau. Ji ten bus daug saugesnė negu čia.

Moteris pakreipė galvą ir tiriamai jį nužvelgė, o tada suprato, kad kartais, kad ir
kaip mylėjo savo vyrą, tuo pačiu sugebėjo ir jo nekęsti. Už tai, kad jis toks
diplomatiškas, visada ieškantis kompromisų, geriausių sprendimų, niekada
nesiryžtantis per daug rizikuoti. Visa tai jis pritaikydavo savo jausmams ar
bendraudamas su šeimos nariais. Ji nebežinojo ką sakyti ar kaip kitaip jį
perkalbėti. Moteris jautė tik didžiulį liūdesį, kuris stingdė iki pat kaulų smegenų,
jausmą, kuris jai nebuvo toks svetimas.

Tačiau galiausiai jis ją apkabino ir taip stovėdami abu pasinėrė į savo mintis,
kurios juos skyrė į du visiškai skirtingus pasaulius. Jie net nepastebėjo, kaip į
salę įžengė kitas vyras, nuolankus tarsi tarnas, pažadinęs porą savo maloniu
balsu:

– Laukiamas Jūsų priėmimas, – mandagiai perspėjo nusilenkdamas abiems.

– Žinoma, neversk jos laukti, – kiek išsiblaškęs atsakė vyras ir mostelėjo ranka.

Moteris nustebusi atsigręžė:

– Taip greitai?

– Taip bus teisingiausia. Atleisk, tačiau šis sprendimas jau nebeatšaukiamas.

– Tada aš pati ją atnešiu, – moteris nieko nelaukdama greitai dingo.

Vyras vėl nusigręžė į langą. Laiko buvo tik iki vidurnakčio, liko dar viena
valanda ir ji pasirodys, su viską savo kelyje griaunančia demonų armija ir vienu
kvėptelėjimu gyvybę galinčiomis atimti šmėklomis. Vis dėlto jam nereikėjo ilgai
laukti galvojant. Netrukus menėje pasirodė moteris, kurios šviesiai gelsvi
plaukai buvo tvarkingai surišti atgal, taip išryškindami šviesiai mėlynas akis, o
jas dar labiau pabrėžė viešnios juodutėlis apsiaustas.

– Man didelė garbė Jums padėti, – tuoj pat nusilenkusi tarė ji.

– Labai džiaugiuosi tave matydamas. Šiuo metu esi viena iš nedaugelio, kuriais
galiu pasitikėti. Dabar visi per daug sutrikę, išsigandę, išsislapstę, niekas nežino,
kokia rytdiena mūsų laukia.

– Karas niekada neatnešė nieko gero. Ir toliau jis nežada mums šviesesnio
rytojaus.

– Jeigu tik būtų mano valia – viskas baigtųsi jau šią sekundę, tačiau...

O tada atsitiko kažkas baisaus. Į salę įpuolė daugybė šarvais apsitaisiusių karių,
kurie neįtikėtinai greitai užpildė didžiulę patalpą, apsupdami vyrą ir
šviesiaplaukę moterį. Tačiau šie kariai nekėlė jokio pavojaus esantiems viduje,
atvirkščiai, jie saugojo juos nuo didelio blogio, esančio už sienų. Juos ir kitą
moterį, kurią mačiau iš pradžių ir kuri vėl grįžo į salę.

Staiga viskas susimaišė: tolumoje pro langus ėmė skrieti gaisro atšvaitai,
žingsnių aidai atsimušė į plačias šviesias sienas, bet juos tuoj pat prarydavo
panikos šūksniai, siautėjantys kažkur toli ir kartu visai čia pat. Galop visi pradėjo
trauktis iš salės, palikdami mane stovėti toje pačioje vietoje prie durų ir visiškai
nekreipdami į mane dėmesio. Aš norėdavau eiti kartu, bet žinodavau, jog turiu
pasilikti čia. Tada pro mane praėjo tamsiaplaukė moteris, o jos rankose pūpsojo
alsuojantis ryšulėlis, ir aš vis iš naujo suprasdavau, jog ji ten neša savo vaiką, dar
visai mažytį kūdikį. Lyg visai atsitiktinai ji pažvelgė į mane, pervėrusi savo
juodutėlėmis akimis tarsi norėdama kažką pasakyti, perspėti, tačiau ji taip ir
nesustojo, nes kiti ragindavo skubėti.

Tačiau tai aš buvau ta, kuri visada norėdavau ją perspėti.

Būtent dėl šios sumaišties, kilusios lauke, o po to persimetusios ir į vidų, niekas

negalėjo pamatyti tylios ir tamsios būtybės, be garso einančios jų link.
Nepastebima ir liauna figūra, veikiau primenanti šmėklą, tyliai atsiduso. Jai ir
vėl pavyko sukelti sumaištį ir chaosą, bet tai jos netenkino. Be garso atsėlinusi
čia anksčiau negu buvo perspėjusi, būtybė pakėlė savo gobtuvu paslėptą galvą ir
įbedė akis į langą: už jo dar visai neseniai stovėjo daugybė siluetų, kurie slaptai
tikėjosi, kad ji šiąnakt nepasirodys. Bet tie menki padarėliai visada klysta, kad ir
kokios aukštos jų pareigos bebūtų. Nieko nelaukusi ji tyliai ištarė žodžius,
kuriuos tuoj pat nunešė vėjas ir riksmai:

– Manęs neapgauna niekas.

Būtybė staiga pakėlė savo liesą ir juodai pirštinėtą ranką į dangų. Tą pačią
akimirką tamsiai pilkas šydas ėmė dengti naktinį dangų. Per vieną sekundę visos
gėlės nuvyto ir nubėrė savo negyvus žiedlapius, medžiai sulinko ir tarsi
nebenulaikydami nematomos naštos numetė lapus, laukai bemat sudžiūvo ir
virto suskeldėjusia dykuma. Nebeliko mėnulio ir žvaigždžių, tik tamsi stora
paklodė, visada nuo šiol dengsianti nakties dangų, todėl jis atitekdavo šešėlių
globai. Niekas negalėjo pasakyti, kiek visa tai truks. Niekas negalėjo tiksliai
pasakyti, kada visa tai baigsis, nes niekas nežinojo, kad šis prakeiksmas čia
gyvens dar šešiolika metų.
Nepažįstamoji. Vilkai
Stela

Kaip ir visada po šio sapno krūptelėjusi pabudau ir laukiau, kol apėmusi šalta
banga atslūgs, leisdama lengviau atsikvėpti ir sugrįžti į kitą realybę, kur laikas
tekėjo ramia vaga, o į namus nesikėsino įsiveržti jokia griaunanti juoda jėga iš
mano sapnų. Lėtai atsisėdau vis įkyriai trindama akis, pečiai išdavikiškai virpėjo,
o iš po šiltos antklodės, kuri lyg gyvatė raizgėsi apie kojas, išlindusios basos
pėdos, norėjo grįžti ten, kur šilta, tačiau supratau, jog kad ir kaip norėtųsi,
nebesugebėsiu leisti tingiam snauduliui mane vėl pasiglemžti. Tiesiog
nebenorėjau vėl atsidurti tame keistame nepaaiškiname sapnų pasaulyje.

Lengvai atsidusau ir persisvėrusi paglosčiau šalia ant grindų gulintį šunį. Jis tuoj
pat atsakydamas pakėlė savo snukį ir draugiškomis, tamsiai rudomis akimis
įsistebeilijo į mane, tarsi visiškai suprastų, kaip dabar jaučiuosi. Nejučia vėl
grįžau prie savo sapnų. Kartais atrodydavo, jog jie yra lyg giliai užkištas
prisiminimas, tarsi aš kažkada būčiau ten buvusi, nors vieta toli gražu neatrodė
matyta ar lankyta. Žinojau, jog tai neįmanoma, bet tarsi jaučiau, kad kažkuri
mano sielos dalis ten nuolatos gyventų.

Kažkada, tikriausiai tada, kai dar neskyriau ryškios ribos tarp vaikystės
prasimanymų ir tikrovės, nuolat apie savo keistus sapnus pasakodavau mamai, o
ji dažniausiai tik juokdavosi ir sakydavo, jog ilgainiui tai pamiršiu. Kad
galiausiai mūsų neįprastos fantazijos išnyksta ir tampa nereikšmingos, tačiau
šiandien taip negalvojau. Visai kaip anksčiau, kai buvau dar maža, norėjau
paprašyti, kad mama mane ten nuvestų, į vietą, kur šviečia purpurinis mėnulis.
Kaip keista, kad visa tai mane vis dar persekioja.

Greitai kelis kartus papurčiau galvą, stengdamasi išmesti įkyrias mintis iš galvos,
ir pažvelgiau pro savo kambario langą, kuris atvėrė pilką ir taisyklingą dangaus
stačiakampį. Šiandien jis atrodė tarsi prikimštas didžiulių vatos gniužulų, kurie
genami vėjo lėtai skrido viršuje, paskui save barstydami lietų, gludinantį ir prie
žemės spaudžiantį visa, kas tik išdrįso atsidurti lauke.

Paskutinė diena mokykloje prieš pavasario atostogas.

Už mano kambario durų pasigirdo lengvi ir greiti žingsniai, o po jų sekusią

pauzę tuoj pat palydėjo negrabus durų rankenos klebenimas. Tarpduryje pasirodė
maža susivėlusi šviesiaplaukė galvutė, o į mane įsistebeilijo didelės šviesiai
mėlynos akys.

– Stela, Stela, reikia keltis. Dabar, – reikliai pareikalavo keturmetis mažylis.

– Žinau, Gabrieliau, – pakėliau jį ir nunešiau prie lango. – Matai, koks lauke

blogas oras?

Tačiau jo dėmesys jau buvo nukrypęs į ant grindų gulintį Setą, kuris pamatęs abu
šeimininkus kartu dar labiau puolė vizginti savo aukso spalvos uodegą.

– Šuniukas, šuniukas, – Gabrielius vis stengėsi ištrūkti, tad nebebuvo prasmės jo

ilgiau laikyti.

Kol Setas kantriai kentė visus mažojo šeimininko meilės priepuolius, sulaukiau
dar vieno svečio. Šis gana liesas vaikinas, kurio tamsios akys ir plaukai tik dar
labiau paryškino pablyškusią odą, tikriausiai turėjo plačiausią šypseną visame
pasaulyje, kurios niekada negalėtum su kuo nors supainioti. Kaip ir jo nuolatinio
sugebėjimo įsivelti į bėdą. Šįkart jo akys buvo įsmeigtos į žaidimą telefone ir aš
vis klausdavau savęs, kaip jis gali taip gerai susikoncentruoti žaisdamas ir kartu
vaikščiodamas po namus nenusisukdamas sprando.

– Stela, – sušnibždėjo jis ir pagaliau pakėlęs akis bei pamatęs, kad nebemiegu,
nusivylęs prabilo garsiau. – O, tu jau pabudusi. Kodėl man niekada nepavyksta
atsikelti anksčiau už tave?

Tai taręs jis greitu žingsniu perėjo kambarį ir be žodžių išsitiesė ant lovos.

– Labas, Lukai. Juk vyresnėlės sesutės visada keliasi anksčiau už savo jaunėlius
broliukus. O tu šiandien ankstyvas, – staiga nukreipiau kalbą žvilgtelėdama į
laikrodį, gulintį ant staliuko.

Jo rodyklės rodė tik šeštą ryto. Paprastai mano broliuką tokiu metu iš lovos
išverstum tik su moderniausia ateities pasaulio ginkluote, o ir tai vargu. Tačiau
bent jau Gabrieliui dabar atrodė pats dienos įkarštis, nes jis su malonu ant grindų
iš lentynų vertė visas mano knygas, kokias tik pasiekdavo.

– Iš tiesų tai mama paprašė prižiūrėti Gabrielių, bet žinojau, kad jis vis tiek ateis
pas tave. O toliau nebesimiegojo – tarstelėjo jis, šiaušdamas Seto kailį.
– O kur mama?

– Kalbasi svetainėj su kažkokia keista moterim. Juk žinai, jai visada tenka
susidurti su visokiausiais keistuoliais.

– Baik, Lukai, toks jos darbas. Socialiniu darbuotoju būti nelengva.

– Taip, kaip ir eiti į mokyklą tokiu oru, – Lukas numetė telefoną ant lovos ir pats
išsitiesė šalia.

– Nemanau, jog pavyks išsisukti, mama jau žino visus tavo apsimestinių ligų
simptomus.

Lukas tik suniurzgė ir užvertė akis į lubas:

– Niekaip nesuprasiu ir kodėl taip greitai ji mane perpranta.

– Tokios jau tos mamos, Lukai. Be to, juk tai tik viena diena iki atostogų.
Išgyvensi.

– Lukai, – pasigirdo duslus mamos balsas apačioj. – Atvesk Gabrielių į apačią ir

eik ruoštis.

Vaikinas sunkiai atsistojo, o Gabrielius, išgirdęs savo vardą, jau klebeno durų
rankeną.

– Lukas ir Stela eis į mokyklą, – murmėjo jis kažkam. – Vienas šuniukas pasiliks
čia, o kitas lauke. Ir berniukas.

– Einam, Gabrieliau, – Lukas pačiupo savo mobiliuką, o kita ranka paėmė

mažąjį broliuką. – Ir ką čia kalbi? Juk turim tik vieną šunį, o jis protingesnis už
mus visus kartu sudėjus ir laukan tikrai neis.

Šyptelėjau. Aišku viena – Luko taip lengvai nepakeisi, o ir aš jau turėčiau

pradėti ruoštis. Giliai atsidusau ir įsispitrijau į šviesias lubas. Vėl teks pradėti
naują dieną, kad ir kaip anksti, kad ir kaip norisi vėl įsirausti į jau atšalusius
patalus, o lauke toks bjaurus oras, kokio visame pasaulyje neberastum.

Atsigręžiau į veidrodį, kuris patogiai stovėjo atremtas į sieną, tarsi laukdamas,

kada atkreipsiu savo dėmesį į jį. Iš sidabrinės plotmės į mane žvelgė kiek
pavargusi mergina su pečius siekiančiais tamsiais, neklusniomis garbanomis
krentančiais plaukais, ir akimis, kurių tikros spalvos dar niekam nepavyko
nusakyti. Jos buvo tarsi tamsiai mėlynos, tarsi žalsvos, tamsiai rudos ir net
juodos tuo pat metu, o jose žaidė sidabriniai taškeliai bei juodos gijos. Ką galiu
pasakyti, spalvos tikrai nebuvo mano draugės, tad per šį pasaulį keliavau tik kaip
nenusakomų spalvų kratinys. Visada stengdavausi pernelyg nežiūrėti žmonėms į
akis, nes daugelis iš karto imdavo klausinėti ir kelti teorijas.

Tuo tarpu, man bandant surasti ką nors naujo, vos per vieną akimirką lygų
vandeninį veidrodžio stiklą sudrumstė šešėlis, kuris akies mirksniu perbėgo per
stiklą. Per didelis ir per daug ryškus, kad galėčiau visa tai nurašyti neseniai
prabudusiai galvai. Tad greitai atsigręžiau atgal, tarsi ieškodama kokio nors
ženklo, padėsiančio suprasti, kas čia ką tik atsitiko, tačiau už nugaros laukė tik
Setas, kuris jau buvo susirangęs mano vietoje. Jokio šešėlio, šmėklos ar nors
menkutės priekabės, kuria galėčiau visa tai paaiškinti.

– Ką gi, – murmėdama papurčiau galvą. – Metas į mokyklą.

– – –

Juokinga, kai kartais tiesiog juste junti, kad šiandien turėtų nutikti kažkas
ypatingo ar bent jau neįprasto. Tačiau galop tas jausmas ima gąsdinti ir
nusprendi, jog dėl visko kaltas miego trūkumas ar užspaudę darbai. Tad vėliau
atėjusio pokyčio nė nepastebi, kol jo pasekmės neužgriūva visa lavina. O ir aš
nesupratau, jog šiandien viskas bus kitaip, ir visai ne dėl artėjančių pavasario
atostogų.

Kiekvienas mūsų darbo dienos rytas buvo šiek tiek chaotiškas, kokie tikriausiai
neaplenkia nė vienos šeimos. Mama vis stengdavosi paruošti sveikus pusryčius
su daug vaisių ir daržovių, tačiau Lukas jau prieš tai dažnai būdavo sukirtęs
saldžią bandelę su kava, o tėtis taip pat niekada negalėdavo atsispirti saldiems
sausiems pusryčiams. Rytais skaitydamas laikraštį jis tarsi apsimesdavo, kad
šalia ant stalo gulintis dubenėlis priklauso visai ne jam, nors Setas ištikimiau
kąsnelių laukdavo prie tėčio, o ne prie mamos salotų. Pusė Gabrieliaus košės irgi
mieliau pasiekdavo stalą, grindis ir Setą, o ne jo skrandį. Tylu taip pat niekada
nebūdavo, nes Lukas garsiai kaudavosi su atvykėliais iš kitų planetų savo
telefone, Gabrielius kartas nuo karto reikalaudavo mažiausiam šeimos nariui
priklausančio dėmesio, o mama vis pasakodavo apie dienos planus, kuriuos,
tikiu, tėtis dažnai praleisdavo pro ausis įsikniaubęs į laikraštį. Tad nieko
neįprasto.

– Stela, brangioji, ką veiksi rytoj ryte? – paklausė mama, pakuodama Gabrieliaus

kuprinę darželiui. – Rytoj labai norėčiau tave su kai kuo supažindinti. Rytoj
atvyksta tokia moteris, mano draugė... Lukai, juk sakiau, kad prie pusryčių stalo
taip garsiai nežaistum.

– Būsiu namie, – prižadėjau. – Išeisiu tik šiandien, Lena nori į vakarėlį atostogų
pradžios proga.

– Deividas taip pat eis kartu?

– Tiesą sakant, vakarėlis ir vyks Deivido namuose, jo tėvai neprieštarauja, –

paaiškinau, nors dėl pastarojo fakto nebuvau labai tikra.

– Na, jeigu su Lena ir Deividu, viskas gerai.

– Ei, aš taip pat einu.

– Lukai, tau tik keturiolika ir, manau, kad tokiam amžiuj dar per anksti trankytis
po vakarėlius su šešiolikmečiais, o Deividui ir jo draugams jau aštuoniolika, –
mamos balso tonas pasikeitė ir tai rodė, kad taip lengvai jos neperkalbėsi.

– Bet Deividas turi geriausią žaidimų įrangą visam mieste, – Lukas pakėlė galvą
nuo savo žaidimo, tad padėtis tapo tikrai rimta. – Jis tam turi net atskirą
televizorių, jau nekalbant apie garso įrangą...

– Tačiau tikiu, jog sugeba atsitraukti nuo jų bent jau per pusryčius, – atitarė tėtis.

– Ei, mokslininkai bando įrodyti, jog kompiuteriniai žaidimai lavina mąstymo

įgūdžius, o tai tikrai geriau ir daug įdomiau negu mokykla.

– Viskas gerai, mama, mes nebūsim labai ilgai. Paprašysiu Deivido, kad jis mus
parvežtų namo, tad nieko blogo, jeigu ir Lukas eis kartu.

Mama tik atsiduso:

– Gerai, bet tik todėl, kad Deividas ir Lena parveš jus namo. Niekada negali būti
per daug saugus.
– Kalbant apie saugumą, sako, jog miškuose vėl pasirodė vilkai, – tėtis pagaliau
padėjo laikraštį į šoną ir nusiėmė savo skaitymo akinius. – Aplinkiniai jau antra
savaitė praneša, kad jie pasirodo prie namų, nors pačiame mieste dar ramu.

– Būriais? – paklausė mama, jau imdama po truputį tvarkyti stalą, nes po poros
minučių jau visi turėjome judėti iš namų.

– Keista, bet visada pranešta, kad matytas tik vienas. Nors manau, kad tai tiesiog
atklydęs būrys.

Ši žinia nė kiek manęs neįbaugino, nes taip kartas nuo karto vis atsitikdavo.
Gyvenome arti miškų, tad iš jų atklydę laukiniai gyvūnai jau seniai nebebuvo
naujiena. Turėjome dujų balionėlius nuo jų apsiginti, be to, buvo aišku, kad
vidury dienos ir būrio žmonių niekas nepuls. Tad greitai pasiėmiau kuprinę ir
leidau kasdienėms mintims nerūpestingai užlieti galvą, kuri kažkur giliai vis tiek
žinojo, kad kažkas čia ne taip.
Nepažįstamasis. Miškas
Stela

Leną pažinojau beveik visą savo gyvenimą, tad jau žinojau, kada ji pakels galvą
nuo šviesaus telefono ekrano, pažiūrės į mus ir nekantriai pamojuos.

– Jau maniau, kad nebepasirodysit, – pasisveikino ji, apkabindama mane, o jos

šviesiuose plaukuose žibėjo mažyčiai lietaus palikti karoliukai. – Tuoj sušalsiu į
ledą, o šiandien taip pat apsivilkau savo naująjį sijoną, tad greičiau einam į vidų.

– Atleisk, ieškojom Luko raktų, o po to autobusas vėlavo, – greitai mečiau

žvilgsnį per petį, tačiau Lukas vis dar mus sekė, nors ir vėl buvo visa galva
paniręs į savo žaidimą.

– Varge, tiesiog pririškit visus būtiniausius daiktus jam prie rankų ir kaklo, nes
patikėk, taip sutaupysi pusę savo gyvenimo.

– Labai juokinga, Lena. O tu kitą kartą pasiimk ir savo protą kartu, – atkirto
Lukas, tad ne toks jau ir nutolęs iš tiesų buvo, kaip atrodė pirma.

– Na gerai, užteks. Ir, Lukai, nekalbėk taip su Lena, nes ji tave mėgsta.

– Nė pro kur...

– Kodėl nelaukei mokykloje? Nebūtum taip sušlapusi, – greitai nukreipiau kalbą

kita linkme, nes iš patirties jau žinojau, kad Luko ir Lenos ginčai gali trukti ištisą
dieną.

– Norėjau dar suspėti pasikalbėti su tavim. Tad viskas sutarta dėl vakarėlio? –
Lenos akys jau sužibo.

– Eisim, – atsakiau įsižiūrėdama į tolimiausias miško medžių viršūnes, kurios

vaiduokliškai bolavo pilkame ryto danguj.

– Tik nesakyk, kad tempsies ir Luką kartu.

– Pats Deividas jam prižadėjo, kad kada nors parodys jam savo žaidimų sistemą,
tad bus puikus metas tam padaryti.
– Bet Stela, juk ten bus ir Matas, o Lukas tik trukdys. Apie tai ir norėjau
pasikalbėti – įsivaizduoji, Matas klausė Deivido, ar būsi jo vakarėly, ir, man
rodos, jog jeigu tavęs ten nebūtų, jis taip pat neateitų.

– Liaukis, Lena, Matas eina į visus vakarėlius, nesvarbu, būnu aš ten, ar ne.

Pagaliau įėjom į mokyklos koridorių, kuriame jau stumdėsi peršlapusi minia,

tačiau jau tvyrojo šventinė nuotaika, kad viskas greitai bent porai savaičių
pasibaigs.

– Bet, Stela, įsivaizduok, kokia graži pora judu būsit.

Negalėjau neigti, kad Lena ir Deividas iš tiesų gerai atrodo kartu, ir taip manau
ne tik aš, jie iš tiesų tarsi sukurti vienas kitam. Tačiau aš ir Matas atrodė pernelyg
sudėtinga lygybė. Gal dėl to, kad pernelyg skirtingi, o gal dėl to, jog aš savo
mintimis nuolat gyvenu ne čia, tad visas pasaulis dažnai atrodo toks tolimas, o
kartu ir Matas.

– Lena, mes nelabai turim apie ką kalbėtis.

– Ak, liaukis, apie ką čia kalbėsies. Na, gerai, jūsų pomėgiai skirtingi, tačiau ar
matei, kaip Matas sužaidė paskutines futbolo rungtynes? Visą komandą ištraukė.

– Juk žinai, kad nemačiau.

– Bet tikrai girdėjai. Ak, ir jeigu ne tos tavo jodinėjimo pamokos ir knygos,
būtum galėjusi ateiti pažiūrėti, kaip jis žaidžia.

Nuskambėjo skambutis ir pagaliau lengviau atsidusau, nes mano ir Lenos keliai

pagaliau turėjo išsiskirti į skirtingas klases. Tačiau niekaip negalėjau pakeisti
savo nuomonės, jog šios Lenos jau mėnesį planuojamos piršlybos buvo tikrai
prastas sumanymas.

– Ateisiu pas jus po pietų, – greitai šnipštelėjo Lena ir spustelėjo man ranką. – O
tu nepamiršk, kad jam patinki ir mes būtinai turim tai išnaudoti. Juk kalbam apie
Matą, kiekviena mergina dabar norėtų būti tavo vietoj.

Keista, kai visi nori būti mano vietoje, išskyrus mane pačią.

– – –
Diena praėjo labai greitai, nė nepastebėjau, kaip atėjo metas keliauti namo. Vis
vien šiandien daugelis labiau užsiėmė būsimų atostogų planavimu negu rašiniais
ar lygčių sprendimų paieškomis ant lentos. Tačiau galėjau būti rami ir laukti dar
vienų tingių atostogų bei slampinėjimų namie su Lenos ir Deivido
apsilankymais. Ak, bet ryt turėsiu susipažinti su mamos drauge, nors nebuvau
tikra, kada ji ateis ir ar bent esu girdėjusi apie ją. Taip pat šiandienos vakarėlis,
reiktų sugalvoti strategiją, kaip išvengti Mato, nors jau ir Lukas bus didelė
pagalba...

Padėjau knygą į šoną ir pasirąžiau. Nė nebeprisiminiau, apie ką buvo paskutinis

puslapis, nes mintys vis plaukdavo kažkur tolyn ir niekaip nepasilikdavo čia, su
manimi. Greitai akimis permečiau savo kambarį, kuriame nebuvo nieko ypatingo
be lovos, spintelės ir naktinės lempos prie jos, drabužių komodos, rašomojo
stalo, prie kurio dabar ir sėdėjau, ir pilnutėlės knygų lentynos, kurios
įvairiaspalvės nugarėlės iš karto pritraukdavo akį. Užtruko tiek daug metų, kol
jas visas sukaupiau, tačiau buvo sunku net pagalvoti, jog reiktų jas kada nors
atiduoti, ypač prieš tai nepažįstant būsimo savininko, nežinant ar jam tikrai jos
patiks ir ar jis jas saugotų. Atsistojau, kad pagaliau išsilaisvinčiau iš savo minčių
kalėjimo, ir pažvelgiau pro langą, pro kurį į kambarį veržėsi blausi apniukusios
dienos šviesa, vis suminkštindama daiktų kontūrus.

Džiaugiausi, jog turėjau kambarį, kurio vaizdas atsivėrė į galinį sodą, nes
išgirsdavau daug mažiau gatvės ir automobilių triukšmo, apgaubusio priekinę
namo dalį. Garsus čia sugerdavo miškas, tad sodo gale nė nereikėjo tvoros –
natūralią jo pabaigą nubrėždavo pats miškas ir jo krūmynai. Nors dabar jis
priešaky nestovėjo kaip žalia siena – veikiau lyg korėta tvora, pro kurios plyšius
gali pamatyti vis gilesnius tik pradedančius žaliuoti sluoksnius. Tačiau ši nauja
žalia taip pat atrodė blankiai, viskas šiandien buvo praradę savo kontūrus.

Iš pradžių to nė nepastebėjau. Gal todėl, kad ši figūra buvo tamsi ir susiliejusi su

medžiais, o ir visos jos įžiūrėti negalėjau. Iš pradžių maniau, kad mane apgauna
akys, tačiau net ir kelis kartus smarkiai sumirksėjus ji niekur nedingo. Nežinau,
kiek ilgai ji jau čia stovėjo, tačiau ten tikrai buvo žmogus. Negalėjau įžvelgti jo
veido, tik tamsiai aprengtą kūną, kurio viena pusė buvo susiliejusi su medžio
kamienu. Tačiau buvau tikra, kad jis buvo atsisukęs kaip tik į mūsų namo pusę,
žiūrėdamas, tarsi kažko laukdamas ir nė nepajudėdamas. Staiga mane užliejo
panikos banga ir, nepaaiškinamos baimės vedama, greitai nulipau į apačią.

Lukas svetainėj žiūrėjo televizorių, kaip tik čia ir buvo dar vienas langas į miško
pusę. Stengiausi save nuraminti, nes juk miškuose yra daugybė
pasivaikščiojimams skirtų takų ir juk kartais žmonės pasiklysta. Tačiau kodėl jis
būtent žiūri į mūsų namą? Ir nė nepajuda stovėdamas tik kelis metrus nutolęs
nuo mūsų sodo? Tačiau mano baimė turėjo greitai išsisklaidyti, nes toje pačioje
pusėje jau nieko nebebuvo. Stovėjau gal porą minučių bandydama atsekti
nepažįstamąjį, puikiai įsiminiau jo stovėjimo vietą, bet ten nieko jau nebebuvo.

O gal tai nė nebuvo žmogus, tikriausiai medis ar šiaip koks skuduras, užkabintas
ant medžio ir įgavęs neapsakomą figūrą, kurios protas negali paaiškinti, todėl
akys mato tai, ką nori. O iš viršaus ji atrodė kitaip, negu iš čia, todėl iš tiesų ten
veikiausiai nieko ir nebuvo. Atsidusau, stengdamasi paleisti paskutinius panikos
likučius.

– Viskas gerai? – paklausė Lukas vis dar gulėdamas ant sofos, o jo akyse švietė
atsispindintys žydri televizoriaus stačiakampiai.

– Aha, tik kai kas pasivaideno, – mestelėjau akį į ant sienos kabantį laikrodį. – O
kur Gabrielius?

– Tikriausiai vis dar miega, leisdamas ir man pailsėti.

Jau buvo kelios minutės po ketvirtos, o Gabrielius niekada negalėtų miegoti

ilgiau negu iki pusės ketvirtos, toks jau jis buvo, vaikštantis pavyzdys, jog
mamos įdiegta dienotvarkė veikia šimtu procentų. O ir aplink buvo pernelyg
tylu, neskaitant iš televizoriaus sklindančių balsų.

– Buvai patikrinti? – greitai paklausiau, o mane užliejo pirma nerimo banga.

– Bet juk jis neišleido nė garso, – Lukas pagaliau atitraukė akis nuo televizoriaus
ekrano ir atsisėdo.

Jau praėjo pora valandų, o jis paprastai taip ilgai nemiega, net jeigu yra labai
nuvargęs.

– Aš pažiūrėsiu, – sušukau patraukusi prie Gabrieliaus kambario durų, kurios

visada buvo iki pusės pradarytos.

Gabrieliaus kambarys buvo šalia mamos su tėčiu ir taip pat pirmame aukšte, o
mudviejų su Luku viršuje. Atsimenu, jog kažkada šiame mažame kambarėlyje
laikydavome dviračius, kol mama su tėčiu neparsivežė Gabrieliaus. To paties
berniuko, kurio jo kambaryje nebuvo.

Lukas pasirodė svetainės tarpdury, jau vien iš mano žvilgsnio suprato, kad
Gabrieliaus ten nėra.

– Stela, viskas gerai, niekur jis negalėjo išeiti. Visos durys užrakintos.

Staiga pasigirdo durų skambutis, tačiau jis ramybės neatnešė, nes jau iš
skambinimo būdo žinojau, kad ten Lena.

– Lukai, atidaryk duris ir įleisk Leną. Aš tuoj grįšiu.

– Bet, Stela, čia juk niekas nebuvo atėjęs, o ir Setas būtų pradėjęs loti, – Lukas
atrodė toks pat sutrikęs ir išsigandęs kaip aš.

Pasileidau į virtuvės pusę ir patikrinau duris, vedančias į galinį sodą. Jos buvo
neužrakintos, tačiau jų niekada ir nerakindavom, nes jas be rakto galėjai atidaryti
tik iš vidinės pusės, o Gabrielius dar buvo per mažas, kad galėtų jas atverti pats.
Tačiau nė akimirkos nesuabejodama išbėgau pro duris ir įveikdama verandos
laiptelius pasileidau per sodą link miško, o verandoje snaudęs Setas greitai
pasekė mano žingsniu išbėgdamas kiek į priekį ir tikriausiai manydamas, jog
eisim palakstyti į mišką.

Tačiau mano kvėpavimą po truputį ėmė trikdyti panika, mintys padrikai daužėsi į
kaukolės sienas. Kažkas čia buvo ne taip ir jau nebebuvau tokia tikra ar tai, ką
anksčiau mačiau miške, tebuvo akių apgaulė. Tad turėjau tuoj pat išsiaiškinti
pati, kol dar nebuvo per vėlu.

Nes Gabrielius dar niekada nebuvo niekur dingęs. Jis negalėjo pats taip
pradingti, kažkas turėjo jį pasiimti. Taip, Gabrielius jau gali pats puikiai
vaikščioti, tačiau jis nebuvo vienas iš nuolat aplink zujančių vaikų, jis buvo
veikiau tas, kuris gali kažką knebinėti valandų valandas. Tačiau juk Lukas buvo
visai netoliese, tad negali būti, kad...

Kuo toliau galvojau, tuo labiau visa tai ėmė mane ne juokais gąsdinti, jutau kaip
daužosi širdis, o kvėpavimas ėmė trūkčioti. Jis negali dingti, tik ne dabar,
niekada, ne iš savo paties namų. Greitai atidariau tvoros vartus, vedančius tiesiai
į miško brūzgynus. Taip, tvorą vis dėlto turėjom, nes mama nė už ką nebūtų
leidusi laukiniams gyvūnams šniukštinėti sode ir rausti jos taip puoselėjamus
augalus. Pasijutau tik dar blogiau supratusi, kad pats Gabrielius niekaip nebūtų
galėjęs įveikti šios užtvaros vienas.

Setas vis dar laikėsi priekyje ir mes greitai atsidūrėme mažytėje laukymėje,
kurios pakraštyje ir mačiau tamsią figūrą. Šuo greitai patraukė prie vieno iš
medžių ir vos tik jis pradėjo vizginti savo uodegą, maniau, jog iš džiaugsmo
galėsiu pati pakilti nuo žemės paviršiaus. Tuo tarpu Gabrielius sėdėjo už medžio
ir dirigavo plonyte medžio šakele, rodos, nė nesuprasdamas kur jis ar kaip čia
atsidūrė.

– Gabrieliau, – sušukau ir nieko nelaukusi stvėriau jį glėbin ir pakėliau viršun. –

Gabrieliau, ką čia darai?

Jis tik pakėlė į mane savo nustebusias mėlynas akis tarsi matytų mane pirmą
kartą ir nė neatrodė sušalęs, tarsi čia sėdėtų tik porą minučių. Galvoje nebeliko
nė vieno racionalaus paaiškinimo, kodėl jis būtent čia ar kaip jis sugebėjo atkakti
iki šios vietos. Svarbiausia, kad mano mažylis broliukas sveikas, gyvas ir aš nė
už ką neketinau jo paleisti iš glėbio.

– Stela, – linksmai pradėjo čiauškėti jis. – Šuniukas...

– Taip, ir Setas čia, – tariau ir jau sukausi eiti nešdamasi Gabrielių. – O dabar
eisim namo.

– Šuniukas, – mostelėjo jis, tačiau Setas buvo ne toje pusėje.

Staiga mūsų šuo ėmė urgzti ir grėsmingai linkti į priekį, o jo skleidžiamas garsas
atėjo iš kažkur labai giliai, lyg norėdamas mus perspėti.

– Setai, nurimk...

– Šuniukas, – vėl linksmai prabilo Gabrielius.

Vos tik jį pamačiau, pasileidau bėgti, kiek kojos neša link namų, tvirtai prie
savęs spausdama Gabrielių, o Setas taip pat bėgo iš paskos. Žinau, kad tokiomis
akimirkomis neturėtum bėgti, tačiau iš baimės drebančiom rankom ir kojom
šiaip ne taip atvėriau vartus ir tik uždariusi juos paskui save pasijutau ramiau.
Setas vis dar šiepėsi ir lojo pasisukdamas miško pusėn, tačiau taip pat klusniai
sekė paskui mane ir Gabrielių, o ant verandos mūsų jau laukė sunerimę Lena ir
Lukas. Nežinau, ar tai iš tiesų galėjo būti tiesa, pernelyg viskas buvo
susipainioję, tačiau smegenys vis atgamindavo tą trumpą vilko vaizdinį, vilko,
kuris savo šviesiomis akimis ramiai žiūrėjo į mus, o po to greitai liuoktelėjo į
krūmynus palikdamas mus bėgti savais kelias. Deja, nežinojau, kad neilgam.

Lukas

Vakare, apie aštuntą, mus paėmė Deividas, nors jo namai ir nebuvo labai toli nuo
mūsiškių. Tiesiog Lenai pasireikšdavo tikrų tikriausia psichozė, vos tik
pagalvojus, kad teks iki Deivido namų eiti pėsčiomis su savo bateliais, kurie
atrodė taip, tarsi jai kas prie kojų būtų pririšęs dvi lazdas ir liepęs vaikščioti.
Lena vis skundėsi, kad ji nenori, jog tie sveiku protu nesuprantami batai
sušlaptų, tačiau turėjau teoriją, jog ji tiesiog nemoka su jais vaikščioti. Ir kodėl
merginoms apskritai reikia tokių nesąmonių?

Tačiau Deividas visad jai nusileisdavo ir niekaip nesuprasdavau, kodėl. Deividas

man patiko ir tikriausiai ne vien dėl savo žaidimų sistemos namie. Jis tiesiog
visada išlikdavo ramus ir niekad nesiožiuodavo kaip Lena, kartais net
pašiepdavo ją, tačiau taip gerai, jog ji to nė nesuprasdavo. Neatsimenu, kodėl
niekada gerai nesutariau su Lena, bet tikriausiai todėl, jog ji buvo viena iš tų
tuščių merginų, kurios stengiasi visiems patikti. Todėl ji manęs ir nemėgo, nes aš
nemėgau jos. Nė neįsivaizduoju, kodėl kaip tik ji turi būti Stelos geriausia
draugė ir Deivido mergina, rimtai, negi jie akli?

Bet šiandien, vos pažiūrėjęs į Stelą, pasijusdavau kaltas. Ji dabar mažų

mažiausiai nori į šitą vakarėlį, nors nieko nesakė, nė mažiausio žodelyčio prieš,
tokia jau ji yra, niekad nenorės nuvilt kitų. Tačiau šią popietę jaučiausi taip, jog
dar niekada per visą savo gyvenimą nebuvau taip susimovęs. Aišku, nuolat
pametu namų raktus, skėčius ar panašų šlamštą, tačiau dar niekada nepraganiau
nė vieno šeimos nario. Iš karto pasidarydavo bloga prisiminus, o tą akimirką
norėjosi bėgti paskui Stelą į mišką ir ten pat atsigulus užsikloti samanomis.
Tačiau Stela jį rado, ji rado mūsų mažąjį broliuką ir dar kartą ištaisė tai, ką
nuolat pridirbdavau. Stela daug kartų po to sakė, jog aš nekaltas ir pats norėjau
tuo tikėtis, bet vos pamačius Stelos veidą vis iš naujo suprasdavau, kad šiandien
gerokai susimoviau.

– Nagi, Stela, pralinksmėk, – Lena pagaliau baigė „maliavotis“ prieš veidrodėlį,

nors tikrai ne tam jis automobily buvo skirtas. – Kas buvo, tas, aš pati būdama
Gabrieliaus metų niekam nieko nesakiusi išėjau į parduotuvę, nes mama man
nedavė saldumynų.

– Ei, o aš kažkada visą naktį miegojau šuns būdoj ir mano tėvai jau buvo pradėję
ieškoti kūno prie ežero ir upės pakrančių, tad patikėk, tai ne prasčiausia, kas
galėjo atsitikti.

– Žinau, tačiau jaučiu, jog turėjau apie tai pasakyt tėvams, bent jau mamai.

Ak taip, nutarėm kol kas niekam nieko nesakyt, bent jau iki rytojaus, nes tada
tikriausiai vakarėlis šiandien mums būtų pasibaigęs. O gal ne, bet Lena
tikriausiai kokias porą valandų įkalbinėjo Stelą, kad tik tai nenutiktų.

– Pasakysit rytoj, juk Gabrieliui viskas gerai, – nerūpestingai leptelėjo Lena vėl
šukuodamasi plaukus.

Ir kaip ji pati sau nenusibosta?

– Žinau, bet kai kas vis dar kelia nerimą.

– Kad kažkas galėjo Gabrielių pasiimti iš kambario? – paklausė Deividas ir jau

įsuko į savo gatvę. – Skamba kraupokai, kaip viena iš tų istorijų apie vaikų
grobikus pamiškėse.

– Baik, Deividai, Gabrielius išėjo pats, juk jis darosi didesnis ir stipresnis, tad
tikriausiai pats sugeba atsidaryt duris, tik dar niekas to nepastebėjo. – Lena
laikėsi šios teorijos atkakliai ir, kad ir kaip jos nemėgčiau, taip pat norėjau tuo
tikėti.

– Bet jis vis kalba apie kažkokį berniuką ir šunį, nežinau, kažkaip viskas
pernelyg susipainioję. – papurtė galvą Stela.

– Kiek žinau iš savo psichologijos pamokų, tokio amžiaus vaikai kaip Gabrielius
susigalvoja sau įsivaizduojamų draugų. Tikriausiai ir jis dabar turi vieną, o gal
tas turi ir šunį. Juk patys turit Setą, tad veikiausiai todėl ir kitas berniukas turi
šunį.

– Nežinojau, kad taip domiesi psichologija, – nusijuokė Deividas ir jau buvom

prie pat jo namo.

– Kodėl visi galvoja, kad aš tokia kvaila?

Prikandau lūpą, kad sulaikyčiau dar vieną savo sąmojį apie blondines, kuris
dabar nelabai patiktų Stelai – nenorėjau jos dar labiau liūdint.

– Kad ir kaip ten būtų, miškuose yra vilkų, – tyliai tarstelėjo Stela jau mums
lipant iš mašinos. – Ir vienas atsidūrė pernelyg arti mūsų namų.

– Juk pati sakei, jog nesi tikra, ar tikrai jį matei, – mestelėjo Lena jau lipdama iš
mašinos.

– Taip, bet...

– Ką jau darysi, juk ir jiems reikia kur nors gyvent, – gūžtelėjau pečiais. – O tuo
tarpu tu dar kartą išgelbėjai pasaulį ir mano kailį.

Ir ne paskutinį kartą šį vakarą.

Stela

Niekaip negalėjau susikaupti. Viduj maišėsi nerimas ir kaltė, kurią vis priminė
tėvams neišsakyti popietės įvykiai. Žinau, būtų kvaila, tačiau jeigu tik galėčiau,
tuoj pat jiems paskambinčiau ir papasakočiau, kas šiandien nutiko. Ne todėl, jog
bijočiau ką nors nuo jų nuslėpti, tiesiog jaučiau, kad jie privalo pasisaugoti, jog
šis nežinojimas gali įtraukti juos į didžiulę bėdą. Tačiau vietoj to tik išsirengėm
pas Deividą ir tikiuosi, kad mama paklausė mano patarimo užsirakinti visas duris
ir palikti lauke šviesas. Norėjau tikėti, kad viskas, kas šiandien įvyko, buvo tik
nelemtas atsitiktinumas, tačiau, vos tik tai pripažindavau, iš karto suprasdavau,
jog pati sau meluoju.

Tad teliko šypsotis ir nepamiršti su visais pasisveikinti, kol iš tiesų tik bandžiau
kuo greičiau apskaičiuoti, kokiu metu neatrodytų pernelyg keista vėl dingti iš
Deivido namų ir grįžti namo.

– Na, Lukai, visa įranga viršuj, – mostelėjo Deividas. – Galėsi ten žaisti, tik
turėsi pirma man padėti nunešti kolonėles apačion.

Lukui nereikėjo nieko atsakyti, vien jo sužibusios akys reiškė didžiulį pritarimą.

– Žiūrėk, kas atėjo, – entuziastingai sušnibždėjo Lena taip, kad vis tiek pusė
buvusių aplink mus ją išgirdo. – Einam, greičiau.

Nebeturėjau kur trauktis, nes Lenos rankos staiga pavirto tvirtais spąstais, o
pagalbos iš aplinkinių ten nesitikėk. Atkalbėti jos taip pat nepavyko, visi mano
atsikalbinėjai atsimušdavo kaip į sieną. O ir mūsų tikslas taip pat mus greitai
pastebėjo.

– Sveikos, merginos, gražiai atrodot. – Matas niekada nebūdavo vienas, ir dabar

jį supo būrys žmonių, kuriame atpažinau tik kelis vaikinus iš jo ir Deivido
futbolo komandos, o visos merginos, rodos, nė neketino paleisti Mato iš akių.

Dar niekada taip nenorėjau prasmegti skradžiai žemės. Arba tuoj pat grįžti namo.

– Taip ir galvojom, jog tave čia pamatysim, – tuoj pat pradėjo čiauškėti Lena. –
Ir sveikinimai dėl paskutinio laimėjimo, tik tu ir Deividas išvedėt komandą į
priekį...

Jau seniai buvo aišku, kad niekad nebūsiu tokia kaip Lena. Niekada negalėčiau
taip prieiti ir pradėti kalbėti apie bet ką, apie orą, sportą, nusibodusius mokytojus
ir vis tiek būti mėgstama. Man mieliau patikdavo laikytis šešėly ir stebėti.
Gyvenimas čia ir dabar niekada neatrodydavo tikresnis, negu tas kitas, galvoje.

– Stela, gal nori išeiti į terasą? Čia gana karšta, ar ne? – Matas pasisuko į mane,
o Lena stumtelėjo mane jo pusėn pati užimdama Mato vietą grupelėje, nors kai
kurios merginos jau laidė žaibus mano pusėn.

Vargeli, laukia tikrai ilgas vakaras.

Deivido namai taip pat turėjo terasą galinėje namo dalyje, kaip ir mūsiškis, bei
sodą, kuris baigėsi mišku. Šiame rajone visi namai iš tiesų buvo pastatyti labai
panašiai, jie turėjo susilieti su gamta ir suteikti žmonėms ramų prieglobstį, nors
iš tiesų daugelis skųsdavosi dėl uodų vasarą ir prasto telefono ryšio.

– Gražu, tiesa? – pasakiau užvertusi galvą į dangų, kuriame spindėjo kelios

ankstyvos pavasario nakties žvaigždės.

Galėdavau į jas žiūrėti taip ilgai, kol paskausdavo kaklą ir kol pamatydavau visą
jų spiečių, milijardus kitų pasaulių, kurie buvo taip toli nuo manojo.

– Visai nieko, – Matas pasisuko į mane. – Matei paskutines mano rungtynes?

– Gaila, susikirto su jojimo pamoka. Bet kitą kartą turėtų pavykti, – nors nelabai
buvau dėl to tikra.

– Nieko tokio, – nusijuokė jis. – Ką nors suplanavai atostogoms?

– Tikriausiai būsiu namie, nieko ypatingo. Tu?

– Taip pat, neskaitant treniruočių. Treneris veikiau jau mus į kosmosą

išskraidintų negu leistų atostogauti.

Matas ir Deividas buvo geri draugai ir anksčiau, aš jų net neskirdavau vieno nuo
kito. Matas turėjo pusilges kaštonines garbanas, kurios taip visoms patiko, ir
tokias žydras akis, kokias dažniausiai turi kūdikiai, o kol kas ir Gabrielius.
Visada manydavau, kad Lenai baisiausiai patinka Matas, tačiau Deividas taip
niekada ir nedingo iš Lenos akiračio. Deividas buvo optimistas, visada
pastebėdavo šviesiąją pusę ir nuo jo veido niekada nedingdavo šypsena. Matas
buvo šiek tiek kitoks, tylesnis, o kartais net pagaudavau jo apsiniaukusį žvilgsnį,
įsmeigtą kažkur į tolį. Tačiau jis gerai žaidė futbolą, o jo tylumas ir
paslaptingumas beveik visas mokyklos merginas varė iš proto. Tuo tarpu man
tesinorėjo jį palikti ramybėj, ko tikriausiai iš visų troško ir jis pats.

Įsivyravo gana ilga pauzė ir aš supratau, jog turėčiau ką nors pagaliau pasakyti.

– Sako, miškuose atsirado vilkų, – keisčiau pokalbio pradėti nė negalėjau ir pati

sau vėl sužadinau nerimą.

– Tikrai? – Matas įbedė žvilgsnį į tamsią sieną priešaky, kuri turėtų būti miškas,
tačiau dabar viso labo tebuvo juoda uždanga. – Nieko negirdėjau.

Gerai, jam visiškai neįdomu, supratau. Tarsi jis nė nebūtų išgirdęs, nors jo akys
klaidžiojo pamiške, tarsi norėdamos patvirtinti mano žodžius.

– Gal ką nors pati matei? – jis tarsi nubudo iš stingulio.

– Ne, tik tėtis skaitė laikrašty, – automatiškai pamelavau. – Pati sužinojau tik
šiandien.

– Taip jau būna su tais vilkais, tai atsiranda, tai vėl prapuola. Gal jau nori grįžti
vidun?
Tačiau staiga ant mūsų kritusi gelsva šviesa iš virtuvės aptemo ir sekundę
pasijutau tarsi ant galvos būtų užkritęs juodas maišas. Akys greitokai apsiprato
su tamsa ir atsigręžusi užverčiau galvą viršun – visas namas skendėjo tamsoje,
tarsi būtų nusprendęs užmerkti visas savo akis ir užmigti. Iš namo vidaus jau
pasigirdo murmėjimas, o kambario gilumoje žmonės pradėjo gąsdinti vieni kitus,
tad pro visą tą balsų maišalynę sunkiai susigaudžiau, jog šalia atsidūrė Lukas.

– Kas per nesąmonė, – murmėjo jis šviesdamas savo mobiliuku. – Jeigu nebus
elektros, tikrai čia nepasiliksiu.

– Viskas gerai, viskas gerai, – milijonus kartų kartojo Deividas, braudamasis per
būrelius, aplietus vaiduokliškai žydros telefonų ekranų šviesos. – Tik saugiklius
išmušė, tuoj sutvarkysim.

– O manęs tai tikrai vienos čia nepaliksi.– Lena pagaliau nusispyrė savo
garsiuosius aukštakulnius. – Nė nemanau laukti čia viena tamsoj.

– Juk namas pilnas žmonių, – nusijuokė Deividas. – Ir Stela čia pat.

– Kur saugikliai? – paklausė Matas, kai Deividas ir Lena pagaliau prasibrovė į

terasą.

– Ten, prie miško, pašiūrėj. Dažniausiai būna prie namo, bet kad šis namas
vienas iš senesnių ir viskas čia kitaip. Bet nieko, sutvarkysim.

– Mes einam kartu, – pasisiūliau, supratusi, kad pokalbio temos su Matu šiam
vakarui tikriausiai jau išsisėmė.

– Aš irgi eisiu. – Lukas išėjo į priekį. – Nagi, ko laukiat?

– Kuo daugiau – tuo linksmiau, – Deividas iš vienos iš lauko spintelių, esančių

terasoje, ištraukė žibintuvėlį. – Ką gi, eime.

Deivido namų sodas buvo kiek didesnis už mūsų, tačiau jame jie augino
vaismedžius ir kitus dekoratyvinius krūmelius, kurie buvo tarsi miško atspindys,
tik sutvarkytas, suvaldytas žmogaus ir ne toks chaotiškas. Prie pat miško
esančioje pašiūrėje Deivido tėvai laikė sodo įrankius ir kitokią įrangą, o atidarant
senutėles medines duris, jos atsiremdavo į miško krūmokšnius, kurie ir buvo
natūrali tvora, kitos jiems nė nereikėjo.
– Štai, kas atsitinka, kai leidi žaisti Lukui tuos kvailus žaidimus, – kol Deividas
ir Matas kuitėsi pašiūrėj, Lena trypčiojo vietoje iš šalčio, nes paliko savo
švarkelį viduje, stovėjimas be batų taip pat nepadėjo įveikti vėsokos nakties.

– Ei, aš tik dar rinkausi žaidimą. Tai tu čia kalta, tu ir tavo kvaila muzika.

– Pataisyta, – šūktelėjo Deividas ir namas nušvito, vėl atsimerkė, o iki mūsų

atsklido laimingi šūksniai. – Tik nė neįsivaizduoju, kodėl tai atsitiko.

– Gal...

Tačiau Lukas nebebaigė savo sakinio. Jis įsižiūrėjo į mišką, į mįslingą erdvę,
plytinčią ranka pasiekiamu atstumu.

– Negali būti, – papurtė galvą ir atsigręžė į mus. – Žmonės, darykit ką norit, bet
nejudėkit. Nė vienas.

Prie vienos pašiūrės sienų buvo pakabinta lempa, tačiau jos skleidžiama pilkšva
spalva buvo silpnoka, skirta tik tamsią naktį surasti durų spynai. Šį vilką
šiandien mačiau nebe pirmą kartą, o jo aukso blyksniais šviečiančios akys
blizgino į mūsų pusę. Jis lėtai, atsargiai, bet ryžtingai išėjo iš krūmyno, kol
galiausiai sustojo ir urgzdamas palinko ketindamas pulti.

– Negali būti, – sušnabždėjo Lena, tvirtai įsikabindama į Deivido ranką. – Jis juk
negali pulti tokio būrio žmonių.

– Gali. Ir puls, jeigu nepaklusit.

Šis balsas nepriklausė nė vienam iš mūsų. Nepažįstamojo balsas.

Lukas

Norėjau žengti į priekį ir geriau įsitikinti, jog akys manęs tikrai neapgauna,
tačiau Stela pati žengtelėjo į priekį ir lėtai, bet stipriai atbula ranka stumtelėjo
mane tolyn. Tačiau vis tiek galėjau juos matyti, o dar geriau girdėti, nes vilkas
vis nepaliovė urgzti ir pasišiaušęs stovėjo taip arti, jog laisvai galėjo vienu šuoliu
vieną iš mūsų užpulti. Bet, rodos, jis klausė to kito, tiesą sakant, žmogaus, kurio,
jeigu ne menka pašiūrės šviesa, būtų neįmanoma net įžiūrėti. Jis buvo apsirengęs
visiškai juodai, turėjo gana keistą ilgą juodą apsiaustą ir net mūvėjo juodomis
odinėmis pirštinėmis. Buvau įsitikinęs, kad anksčiau niekur jo nebuvau matęs, o
jis atrodė ne toks jau ir senas, gal tik pora metų vyresnis už Stelą, tikriausiai su ta
trumpoka kelių dienų barzda jis tenorėjo atrodyti vyresnis, triukas senas kaip
pasaulis.

– Kas čia per nesąmonė, – drebančiu balsu sušnabždėjo Lena ir dar tvirčiau
įsikabino į Deividą, Matas stovėjo kaip tik už jų, o mes iš už šono ir Stela buvo
arčiausiai šios beprotybės.

– Ką gi, žiūrėkit, kiek čia jūsų susirinko, – sarkastiškai kreipėsi jis, o jo akys,
rodos, negalėjo paleisti Stelos, tuo tarpu keistasis vilkas spoksojo į mus, o jo
akys, pagavusios tamsius šešėlius, švietė auksu.

– Privalai tuoj pat iš čia dingti, – Deivido balsas tapo grėsmingas. – Čia privati
valda ir jeigu nori išvengti nemalonumų, patariu tau čia nebeslampinėti.

– Nelabai mandagu, – papurtė galvą nepažįstamasis. – Bet tiek jau to išeisiu,

nors pirma pasiimsiu princesę.

Mane tiesiog nupurtė pamačius, jog jo akys nepaleidžia Stelos, tačiau tai
pastebėjo jau visi. Stipriai įsikabinau į Stelos ranką, norėjau ją patraukti kiek
įmanoma toliau nuo šios velniavos. Tas keistuolis turėjo omeny Stelą, jis norėjo
ją pasiimti.

– Stela, jis maniakas, kuris turi prijaukintą vilką, o tai net nėra legalu...

– Lukai, būk geras, patylėk.

Jo akys staiga nukrypo į mane.

– Nepaneigsi, nuostabią šeimynėlę tau surinko, Stela.

– Tu jį pažįsti? – Lena staiga pasisuko į mus.

– Ne,– papurtė galvą ji, nors kažkas jos žvilgsnyje man išdavė, jog ji tuo nebuvo
labai tikra.

– Jau sakiau, – Deivido balsas vis dar neprarado tvirtumo, nė nežinojau, kad jis
gali būti toks piktas. – Grįžk ten, iš kur ir atsiradai.
– Ir grįšiu, bet pirmiausia pasiimsiu merginą su savimi, tad užteks žaisti. Tu, –
mostelėjo galva jis į Stelą, – eisi su mumis.

– Gal tau su galva negerai, niekur ji neis...

– Lukai, būk geras, – Stela nenorėjo jo provokuoti, tačiau ji bijojo, supratau tai
vien iš to, kaip stipriai sugniaužė mano delną savajame.

– Stela, šis vyrukas juk kažkoks maniakas, niekur tu su juo neisi...

Varge, negi aš čia vienintelis sveiko proto turintis žmogus? Deividas įdėmiai
stebėjo atvykėlį, Lena slėpėsi už jo, o Matas dar atokiau stovėjo už jų nugaros,
tarsi nė nebūtų viso šio spektaklio dalis, tad tik stebėjo neištardamas nė žodelio.

– Ką gi, princese, metas tau grįžti namo. Kokia didi akimirka, tiesa? O mes visi
būsim jos dalimi.

Mes? Krūptelėjau iš nuostabos, kai iš miško išniro dar du vaikinai, apsirengę

tokiais pat juodais drabužiais, kaip ir pirmasis. Jie atrodė kažkokie pasimetę,
nors stengėsi su kvailu pasitikėjimo žiūrėti iš mus iš aukšto ir tikriausiai abu
buvo mano amžiaus. Ir iš kur dar tokių atsiranda?

– Gerai, – atsakė Stela. – Tačiau turėsi visus kitus palikti ramybėj.

– Stela, ką tu darai, – tylutėliai kreipėsi Lena, tačiau ji jos tarsi nė neišgirdo.

Stela, paskutinį kartą tvirtai spustelėjusi mano delną, jį paleido ir žengtelėjo kelis
žingsnius gaujos link. Jaučiau, kaip stuburu prabėga ledinės skruzdėlės, o iš
nevilties norėjosi tiesiog skradžiai prasmegti. Kodėl niekas nieko nedaro? Kodėl
taip turėjo atsitikti? Juk mūsų daugiau negu jų. Nebegalėjau to matyti, viduje
kažkas tiesiog degte degė, norėjau gerai papurtyti ir sunaikinti tą vyruką,
sudeginti jį, suplėšyti į gabalus, susprogdinti. Nė nepajutau, kaip pasileidau jo
link.

– Lukai, ne!

Iš pradžių maniau, jog mane sugriebė Stela, tačiau tai buvo tvirtos Deivido
rankos. Jis greitai apsuko mane, stumtelėjo Lenos pusėn ir pats puolė
nepažįstamojo pusėn. Viskas įvyko taip greitai, tačiau per tą laiką sugebėjau
pamatyti tiek daug, pats nesuprasdamas kaip?
Užpuolikas buvo daug greitesnis už Deividą ir ištiesė į šalį savo laisvąją ranką.
Staiga pastebėjau, kad jo delne kažkas žiba ir tik po kelių akimirkų mano
smegenys suvokė, kas tai. Kardas. Ne senas ir nuo laiko tėkmės surūdijęs ar
ištrauktas iš muziejaus, kuriame niekas seniai nebesilanko, o blizgantis,
gaudantis ir kaupiantis savyje menką šviestuvo šviesą bei rodantis tobulai
nugaląstus ašmenis, tarsi net permatomus. Jie greitai smigo į Deivido kūną ir taip
pat vikriai grįžo atgal, palikdami tik lašančio kraujo pėdsaką paskui save. Kitą
akimirką jie buvo jau nukreipti į mane.

– Ne, – šūktelėjo Lena ir norėjo pulti į priekį, tačiau stengiausi ją iš visų jėgų
sulaikyti, nes nė neabejojau, jog jos lauktų toks pat likimas.

Deividas susiėmė už žaizdos, apėmusios jo krūtinę ir sukniubo, netruko nė

minutės, kol abu jo delnai persisunkė plūstančiu krauju. Kitą akimirką, kai
atsigręžiau į Leną ir pamačiau jos veidą per kurį riedėjo didžiulės ašaros ir gėrėsi
į plonos suknelės audinį, taip pat negalėjau nepastebėti ir Mato, greitai per sodą
skuodžiančio Deivido namų pusėn. Bailys, pamaniau ir staiga pajutau jam tokią
panieką, jog pats norėjau ant jo užsiundyti vilką.

– Viskas, liaukis tuoj pat, – Stela stebėtinai greitai atsidūrė šalia mūsų užpuoliko,
kuris turėjo ne tik vilką, bet ir kardą. – Einu su tavimi.

Ir kas čia per sumauta gauja? Keistai apsirengę, su vilku ir visi ginkluoti kardais.
O mes nė negalim apsiginti.

– Gavai, ko norėjai. Einu su jumis, o jūs paliekat juos ramybėj, – Stela jau
reikalavo.

– Ką gi, kaip paliepsi, princese, – vyrukas užsikišo kardą už savo odinio švarko
ir pasisuko į kitus savo gaujos vėplas. – Neišleiskit jos iš akių, laikas dingti iš
čia.

– Stela...

– Lukai, būk geras, lik čia ir padėk Lenai ir Deividui. Man viskas bus gerai, –
Stelos balsas nesudrebėjo nė sekundei, tačiau žinojau, jog ji bijo ne mažiau negu
aš.

– O jis dar kiek čia pasiliks ir jus pasaugos, – mostelėjo ranka nepažįstamasis į
savo vilką. – Dėl viso pikto.
– Lukai, būk geras, neprovokuok jo, – dar greitai spėjo išberti Stela, kol jos
pagaliau nenutempė trijulė. – Aš grįšiu, pažadu tau.

Stela nemeluodavo, bent jau iki dabar. Pasijutau taip beviltiškai, tad tik žiūrėjau į
vilką, kuris jau nebeurzgė ir ramiai spoksojo į mus, tarsi pats norėdamas mums
padėti. Lena greitai pripuolė prie Deivido ir tyliai verkdama padėjo jau be
sąmonės gulinčio jo galvą sau ant kelių.

Tikriausiai praėjo daug laiko, nebežinau. Galiausiai vilkas dingo, o mus apsupo
žmonės iš Deivido namo, tačiau niekaip negalėjau atitraukti akių nuo miško. Po
to Deividą išvežė, Lena taip pat dingo, o manęs pasiimti atvažiavo tėvai. Tačiau
niekam negalėjau pratarti nė žodelio, nes reikėjo stebėti mišką ir laukti atsakymo
iš jo. Iš miško, prarijusio Stelą.
Nepažįstamasis ir tigras
Stela

Berniukas ir vilkas. Staiga Gabrieliaus istorija ėmė atrodyti visai logiška, nors
kol kas logika sėkmingai aplenkė mano galvą. Bijojau. Darėsi bloga net
pagalvojus, kas dabar atsitiks su Deividu, Lena ir Luku, Mato vėliau nė
nebemačiau. Teliko tik tikėtis, jog Gabrielius ir tėvai sveiki gyvi namuose.
Minutėlei pasidarė lengviau, kai po kurio laiko pilkasis vilkas pasivijo mus ir nė
nebeatrodė toks priešiškas, todėl tik vyliausi, jog kol kas bent Lenai ir Lukui
viskas dar gerai. Ši nežinia kankino. Tiesiog plėšė, nes nežinojau, kas atsitiko
kitiems, tačiau nė nenorėjau įsivaizduoti, kas dabar bus su manimi. Kai
perskaitai laikraščiuose apie žmones, kurių kūnus vėliau randa miške, tik liūdnai
palinguoji galvą ir jau po kelių minučių tai pamiršti, nes atsiranda ir linksmesnių
naujienų. Kaip ir sakoma, reikia gyventi toliau, tiesa? Kol tai visu smarkumu
nesmogia į veidą tau pačiam.

Žinojau tik viena, kad pasielgiau taip, kaip ir reikėjo. „Viskas man bus gerai,
kaip nors išsikapstysiu“, – vis kartojau sau mintyse, tačiau šis prastas melas net
manęs pačios neįtikino. Ir ką gi aš čia paistau? Kiekvieną minutę teko kovoti su
tiesiog deginančiu noru šokti į šalį ir lėkti atgal, atgal pas mamą, Luką,
Gabrielių, pas žmones, kurie man galėtų paaiškinti, kas čia vyksta ir išgabenti
kuo toliau nuo šio miško. Tačiau pabėgimas mano atveju neatrodė labai reali
išeitis.

Vaikinas, kuris kalbėjo su mumis anksčiau, ėjo priekyje, šalia jo ramiai lyg
naminis šunelis bidzeno storo pilko kailio vilkas ryškaus atspalvio žaliomis
akimis, visai kaip ir jo šeimininko. Už nugaros mane sekė kiti du, kurie per visą
tą laiką nepratarė nė žodžio ir atrodė kažko įsibaiminę, kaip ir aš pati.

Staiga mus perliejo šilto vėjo gūsis ir aš negalvodama atsigręžiau. Kaip keista,
atrodo, jog oras ką tik sušilo nors pora laipsnių ir dangus net pašviesėjo. Taip
tikrai – nė nepastebėjau, kaip dangus staiga pasidarė pilkas, nebeliko nei nakties,
nei žvaigždžių. Negi mes ėjom visą naktį? Taip, buvau praradusi laiko nuovoką,
tačiau atrodė, jog dar neišmėčiau paskutinių savo sveiko proto likučių. Nejaugi
aš niekada nebuvau šitoje miško pusėje? Medžiai čia atrodė kažkokie sudžiūvę ir
nutręšę, tarsi jau seniai negavę juos maitinančio vandens, o juk šiandien lijo ir
upė netoli. Greitai po kojomis atsirado ir sluoksnis rudų po kojomis čežančių ir
perdžiūvusių lapų, kurių tyli malda ir buvo vienintelis mus lydintis garsas.

Ir kai jau atrodė, jog beviltiškiau ir būti nebegali, iš po kelių kamienų glėbio
išniro namas. Žinojau šią vietą ir taip pat joje stūksantį apleistą keistuolį, nors
niekada nesu buvusi viduje. Kartais beklaidžiojant po mišką su Setu ar
Gabrieliumi matydavom jį, ir visi, rodos, namą pažinojo, tačiau retas, kuris čia
užsukdavo. Kažkas nuo jo stūmė tolyn ir aš nė nenorėjau žinoti, kas.

Tačiau mano didžiausiai baimei išsipildžius mes sukom kaip tik jo link.
Tikriausiai čia buvo jų slėptuvė, ar dar kas ten žino kas. Tad man jau metas
ruoštis pačiam blogiausiam.

– Ko jūs iš manęs norit? – galiausiai nebeiškenčiau aš.

Nė nesiruošiau toliau žaisti tylos karaliaus.

– Ko aš iš tavęs noriu? – staiga pakartojo klausimą vaikinas ir neatsigręžęs tuoj

pat atsakė. – Aš – nieko. Tačiau yra kai kas, kas iš tavęs nori labai daug.

Dabar visos mintys susiraizgė į vieną didelį mazgą, pulsuojantį galvoje. Kam aš
galiu būti reikalinga? Net jei ir paklausčiau to keistuolio, jis vis vien neatsakytų.
Išvis jis neatrodė toks, kuris galėtų viską man tuoj pat iškloti, veikiau panašėjo į
pabaisą, kuri nori pirma pažaisti su savo auka ir tik po to ją suėsti. Buvau
visiškai tikra, kad jeigu angelas ir demonas susilauktų vaiko, jų sūnus būtų
būtent jis: tokiu nekaltu veidu, bet pačiais blogiausiais ketinimais.

Tuo tarpu prie mūsų jau artinosi storos nutrupėjusios sienos ir langų kiaurymės
su aštrių stiklo liekanų, dantimis pavertusių šį pastatą, vaiduokliu. Pamačius jį iš
arčiau buvo aišku, kad ankstesnis namo savininkas galėjo neskaičiuodamas
švaistyti pinigus: ąžuolinės durys vis dar puikiai laikėsi ant vyrių, o jas iš abiejų
pusių saugojo jau aptrupėjusios akmeninės kolonos, kurias žaliomis rankomis
supo apviję vijokliai.

Vaikinas petimi stumtelėjo duris ir šios stebėtinai lengvai atsidarė, tačiau vaizdas
viduje neatsiliko nuo esančio lauke: lubas vietomis atstojo dangaus lopinėliai,
kurie puikiai apšvietė visą erdvę, o kai kur matėsi aplūžę antro namo aukšto
likučiai, į kuriuos vedė nė kiek negeresnės būklės platūs akmeniniai laiptai;
medines grindis, tose vietose kur jų nekeitė įlūžusios duobės, gaubė tankūs
krūmynų guotai, o ant jų ilsėjosi savo gyvenimą jau baigusių nuvirtusių
marmurinių kolonų pora. Dar likusios buvusių kambarių sienos buvo
ištrupėjusios ir labiau priminė grubiai skubomis suręstą labirintą.

Tačiau mes, nesustojom ir ėjom toliau, vis tolyn, kol kirtom visą namą ir išėjom
kitoje jo pusėj, pro visiškai sugriautą galinę sieną. Tikriausiai kažkada ten turėjo
būti ir namo sodas, tačiau dabar jį visiškai užkariavo miškas ir susiviję
brūzgynai, tik mūryta akmens tvora leido nuspėti, jog kažkas kažkada
paženklino savo valdų ribas. Per visą šią košę vedė tik siauras takelis, tad ėjom
vorele, kuriai šį kartą vadovavo vilkas. Vėl jokių šansų pabėgti.

Aprūdiję tvoros vartai vis dar laikėsi ant vyrių, tačiau kraupiai šiurpino vakarą
savo veriančiu klyksmu, o mes vis dar ėjom toliau. Taip mus pasitiko galutinė
stotelė – mažytis amfiteatras. Nė nežinojau, kad jis čia buvo, visada maniau, jog
už namo gali rasti tik daubą, pilną pūvančių rudens lapų. Bet viskas čia, nuo
kažkada medinių suolų iki scenos, buvo išbuvę ilgus metus, aptrupėję ir
apsikloję dulkėmis. Galop čia ir sustojome – pirmoje eilėje, prie pat scenos, lyg
ruošdamiesi pamatyti gerą spektaklį, kurį, tikėjau, ši ketveriukė greitai man
surengs.

– Nejaugi ji pati čia ateis jos pasiimti? – staiga prabilo vienas iš vaikinų, ėjusių
už mano nugaros.

Staiga supratau, jog jie abu atrodė tik šiek tiek vyresni už Luką ir net nelabai
norėjo čia būti. Tuo tarpu vyresnysis tik papurtė galvą ir kiek nuobodžiaujančiu
tonu prabilo:

– Mes patys ją jai pristatysim, – staiga jo veide nušvito žiauri šypsenėlė ir jis
pasisuko į mane, o abu vaikinai žengtelėjo atgal. – Juk tu nė neįsivaizduoji, kas
esi, ar ne? Jie vadina save gėrio saugotojais, teisiaisiais, tačiau patys tiesos
nesako. Niekas niekada tau nieko nepasakojo ir paliko augti tame šlamšto
pilname pasauly. Na, ką gi, princese, sveika sugrįžusi namo.

Namo? Šlamšto pasaulyje? Jis tikrai kažką sumaišė.

– Tikriausiai laikai mane kažkuo kitu, – greitai atsakiau ir pati nejučia traukiausi
atgal, nes jis vis artinosi, o aš privalėjau kuo greičiau išsiaiškinti, kas čia darosi.

Tačiau jis tik sausai nusijuokė.

– Kaip gaila, princese, bet mes klaidų nedarom. O tau jau metas užmigti, nes kai
pabusi tavęs lauks kai kas dar baisesnio, negu galėsi kada nors įsivaizduoti.
Mano širdis sekundei apmirė. Užmigti? O dabar tai įkliuvau. Nė įsivaizduoti
negalėjau, ką reiškia užmigti, tačiau viskas, ką sakė šis angeliškos išvaizdos
demonas, nežadėjo nieko gera. Širdis vėl ėmė daužytis kaip pašėlusi, kai eidama
atgal buvau sulaikyta kitų dviejų, buvusių man už nugaros. Dar niekada nebuvau
taip prisivirusi košės. Ir ką gi aš padariau?... Tik norėjau, kad jie paliktų mano
šeimą ramybėje.

– Nesijaudink, kol pateksi ten, kur mums reikia, miegosi taip giliai, kaip niekada
gyvenime. – tarė jis ir šaltai nusišypsojo.

Galvoje karštligiškai pynėsi mintys. Negaliu pabėgti, pasipriešinti, gal kaip nors
ir pavyktų laimėti šiek tiek laiko, bet ar tikrai tada sulauksiu pagalbos? Nė
neįsivaizdavau, ar kas nors mane sugebės čia rasti.

Tačiau staiga orą lyg kirtis perplėšė ramus ir stiprus urzgesys. Nežinia kodėl, bet
iki tol ramiai savo žalsvomis akimis auksinius blyksnius spiginęs vilkas, ramiai
gulėjęs tarp suolų, greitai pašoko pašiaušęs kailį ir stojo prie vaikino.

– Kas čia per...

Tačiau vilko urzgesį greitai persmelkė kažkas kitas – garsas buvo daug gilesnis ir
grėsmingesnis. Kitoje amfiteatro pusėje tarp medžių sušmėžavo baltas šešėlis.

– Paimkite merginą,– greitai paliepė vaikinas kitiems. – Ir nė nebandykit jos

išleisti iš akių ar paleisti.

Jie bemat pakluso ir ant savo pečių tuoj pajutau dvi poras gniaužtų, tempiančių
mane viršun. Norėjau priešintis, nes pagaliau sužibo viltis, jog galėsiu
išsivaduoti, tačiau tai, ką pamačiau netrukus, atėmė visą mano dėmesį. Tai ne
vilkas, kurio urzgesys tapo daug garsesnis ir grėsmingesnis, jį papildė kita
būtybė staiga išnirusi iš miško.

– Negali būti, – sušnibždėjau ir pajutau, kaip visas kūnas sustingsta. – Kas čia
darosi?

O tai buvo tigras. Tikrų tikriausias tigras, išniręs iš miško tankmės, o jo baltas
dryžuotas kailis bolavo blėstančioje šviesoje. Jo ilgas raumeningas kūnas
gracingai išlindo iš miško ir staiga sustojo šiepdamas mano pirštų ilgumo dantis,
iš kurių kažkada žmonės gamino ginklus. Tačiau visa tai nebeteko prasmės. Kaip
jis čia pateko? Jau vilkas, kuris pakluso žmogui, atrodė neįtikėtinai, tačiau... juk
tai tigras, o aplink plytėjo toli gražu ne atokios džiunglės. Apie tai turėtų pranešti
ne tik vietinis laikraštis, bet ir mažų mažiausiai nacionalinė televizija, todėl
jaučiausi dar labiau pasimetusi negu iki tol.

Tačiau vyresnysis vaikinas neatrodė labai persigandęs ar tuo labiau nustebęs. Jo

akyse atsispindėjo suirzimas, tarsi viskas vyktų toli gražu ne taip, kaip jis nori.

– Pasirodyk, – staiga sušuko jis į tamsėjančią tankmę, tarsi nebūtų gana ir tigro.

– Turėtum ją paleisti, Leotai, – staiga pasigirdo kitas, naujas balsas ir mano viltis
dar labiau sustiprėjo.

Po sekundės iš miško išniro dar viena figūra, panašaus amžiaus vaikinas, kuris
taip pat prie šono segėjo kardą, tačiau bent jau nebuvo apsirengęs visiškai juodai
kaip ir mano užpuolikai, tad giliai širdyje tikėjausi, jog bent jis nenorės manęs
užmigdyti. Jo šviesūs medaus spalvos plaukai krito sruogomis ant veido ir
tamsių akių. Vaikinas nesustojo tol, kol nepasiekė mano grobiko, pavadinto
Leotu, o tokio vardo tikrai nebuvo girdėjusi ir buvau tikra, jog ir tėvai niekada jo
neminėjo. Baltasis tigras klusniai sekė paskui jį, tačiau, rodos, neprarado
budrumo ir vis dar rodė savo tobulo aštrumo iltis.

– Turiu tau blogų žinių, Leotai, turėsi ją paleisti, – jis sustojo per kelis metrus
nuo Leoto ir jo vilko.

Tačiau, atrodė, jam vaikinas įspūdžio nedarė, Leoto veidas greitai vėl tapo ramut
ramutėlis, tarsi jis visą dieną tik ir tebūtų laukęs šio susitikimo.

– Tai tik tu taip sakai, – sarkastiškai atsiliepė mano grobikas ir tuoj pat nusmelkė
jausmas, kad jie abu yra pažįstami ir bijojau net pagalvot, jog tai man gali nieko
gero ir nebereikšti.

Tą pačią sekundę, lyg susikeitę mintimis, jie pradėjo trauktis atbulomis vienas
nuo kito, kol galiausiai abu sustojo, o vilkas ir tigras, likę viduryje, grėsmingai
linko prie žemės lyg ruošdamiesi puolimui. Neprireikė nė menkiausio žodelio ar
garso. Mano akys net nespėjo užfiksuoti to staigaus judesio, kurį sukėlė Leoto
kardo kirtis, kai ginklas žaibišku greičiu atsidūrė jo rankose ir smogė vaikinui,
tačiau šis taip pat turėjo kardą, beveik tokios pat formos ir dydžio kaip Leoto,
todėl jo smūgis buvo sėkmingai atremtas. Tai, kas atrodė tik puošmena ar
gąsdinimo priemonė, staiga tapo tikrų tikriausia kova. Su siaubu suvokiau, jog
čia ne žaidimas, kad jie mažų mažiausiai nori vienas kitą sužeisti, nors vienam iš
jų tai gali baigtis ir dar blogiau. Kitoje pusėje susirėmė ir abu žvėrys, ir nors
tigras atrodė didesnis, tačiau vilkas buvo daug vikresnis ir nė nežadėjo lengvai
pasiduoti.

Keisčiau būti nebegalėjo. Tačiau labiausiai stebino ne pati kova, o tai, kaip jie
kovojo. Stengiausi kuo geriau įsižiūrėti, nors tikriausiai buvau pernelyg
pavargusi, kad suprasčiau, kas iš tiesų čia vyksta, bet jie vis dar kovėsi taip pat.
Jiedu buvo greiti ir akis dažniausiai nė nespėdavo susekti visų jų judesių, tačiau
keisčiausia buvo tai, jog kiekvienas iš jų sugebėdavo keletui sekundžių tiesiog
ištirpinti kiekvieną savo kūno ląstelę ore ir pradingti, taip klaidindami
priešininką. Net jų kardai, rodos, buvo pagaminti ne iš paprasto metalo, bet
veikiau iš paslaptingos permatomos medžiagos, atrodančios kaip paprasčiausias
stiklas, tačiau stiprumu ir kietumu nenusileidžiančios geležiai. Galiausiai jie abu
tiesiog susiliejo ir nebegalėjau atskirti, kas turi daugiau šansų laimėti, o ir
pasiduoti neketino nė vienas.

– Turim kažką daryti, – lyg perskaitęs mano mintis prabilo vienas iš vaikinų,
laikiusių mane ir staiga pajutau, jog jų gniaužtai po truputį atsileidžia.

– O jeigu Leotas nelaimės?

– Žinoma, kad laimės.

– Bet jis nėra treniruotas akademijoje.

– Meluoji, kažkada buvo.

– Taip, kol nepabėgo.

– Tada mes turim jam padėti.

Tačiau abu nė žingsneliu nepasijudino arčiau link kovos, kur net abu žvėrys vis
dar plėšriai stengėsi vienas kitam perkąsti gerkles. Staiga pajutau, kaip mano
pečiai išsilaisvina ir abu vaikinai nepratarę nė žodžio nuskuodė kalvele aukštyn
ir dingo už apleisto sodo tvoros. Tiek jau ir tos pagalbos savo draugui. Pajutau,
kaip užėmė kvapą, juk kaip tik to aš ir laukiau, vėl buvau laisva.

Minutėlę stabtelėjau. O kaip tas vaikinas, kuris norėjo man padėti? Tačiau ar iš
tiesų jis to norėjo? O jeigu atsidursiu tik dar prastesnėje situacijoje negu prieš
valandėlę, kai pakliuvau į tos trijulės spąstus? Taip, vaikinas, kurio vardo
nežinojau, bent jau kol kas buvo vienas, tačiau jis turi tigrą, o tai... mažų
mažiausiai beprotiška. Turiu kuo greičiau dingti iš čia. Tuo tarpu kova vis dar
tęsėsi ir nežinia, kada visa tai pasibaigs, nors pastebėjau, jog Leotas ir jo vilkas
nežymiai buvo pasitraukę į miško pusę. Tad kol viskas bus baigta, galiu spėti
grįžti namo iš šios keistos vietos ir miško, juk nebuvo taip toli, tik pora
kilometrų.

Tad aš bėgau. Stengiausi apie nieką negalvoti, tik apie tai, jog kiekvienas mano
įveiktas metras vis labiau priartina mane prie namų ir šeimos, nors nė nežinojau,
ar jiems jau buvo pranešta, kad dingau ir kaip dingau, ir ar kas nors manęs ieško.
Privalėjau bėgti, tačiau po truputį mano žingsnis lėtėjo ir aš net stabtelėjau.
Kažkas čia ne taip.

Niekas nesikeitė. Jau turėjau įveikti bent porą šimtų metrų, tačiau jokio takelio
aplink nė pėdsako nebuvo matyti, tik sudžiūvę lapai ant žemės ir kreivi, tokie pat
vandens ištroškę medžių kamienai. Kodėl čia niekas nežaliuoja? Ir iš kur šita
šviesa? Atrodė, jog vėl vakarėjo, tarsi kas būtų laiką atsukęs atgal, miškas darėsi
gūdus, o tyla veržėsi pro mažiausius plyšelius ir lyg gudrus karvedys užėmė net
mažiausius plotus.

Galiu tiesiog palaukti per naktį čia, vis tiek kažkas turėtų ateiti manęs ieškoti,
juk aš visai netoli namų, bent jau turėčiau būti. Galiu pasistengti mirtinai
nesušalti ir stengtis išvengti bet kokių žmonių su laukiniais gyvūnais. Ir kaipgi aš
čia atsidūriau, kodėl iš viso įklimpau į visą šią košę? Apsidairiau aplink, tačiau
neradau nė menkiausios užuominos ar kelrodžio, dangus buvo smarkiai
apsiniaukęs, o sunkūs debesys nebyliai plaukė manęs nė nepastebėdami.

Kažkas visai arti trakštelėjo ir nė negalvodama ėmiau bėgti nuo garso šaltinio.
Rodos, net nustojau kvėpuoti, kai priešais save išgirdau tylų urzgesį, o tarp
kamienų vėl šmėstelėjo šviesus šešėlis ir auksinės akys. Tas pats anksčiau
matytas tigras greitai liuoktelėjo iš miško tankmės ir įsispoksojo tiesiai į mane,
nors neatrodė, kad ruošiasi pulti, tačiau taip pat nemaniau, jog leistų man ramiai
prabėgti pro jį.

Sustojau, norėjau gręžtis atgal ir vėl bėgti, taip lengvai nepasiduoti, bet iškilusios
medžių šaknys manė kitaip ir greitai plojausi ant žemės praradusi pusiausvyrą.
Tigras pakreipęs galvą stebėjo, kaip aš lėtai traukiuosi atgal, nė nežinodama,
kada jis sugalvos pulti.
– Nebijok, jis nieko tau nedarys.

Dar vienas balsas už mano nugaros, tačiau atrodė jau nebeturiu jėgų bijoti ar
stengtis pabėgti. Kitoje pusėje negu tigras stovėjo tas pats vaikinas, kuriam šis ir
pakluso. Leoto ar jo parankinių nebuvo matyti nė ženklo, tačiau nebuvau tikra,
kas dabar manęs vėl laukia.

– Turime išeiti iš čia, – vėl tarė vaikinas ir padavė man ranką padėdamas
atsistoti, o aš ją nedvejojusi paėmiau. – Miške nesaugu sutemus.

Nesaugu sutemus? Tikriausiai jis juokauja, nes net esant pačiai ryškiausiai
šviesai čia vis tiek egzistuos jie su savo vilkais ir tigrais. Nors teko pripažinti,
jog jo balsas skambėjo daug draugiškiau už girdėtus anksčiau, tačiau jis
nesišypsojo ir atrodė pernelyg šaltas, ramus.

Tyliai atsidusau. Ką gi, teks apsimesti drąsiai, tad atsainiai nusibraukiau nuo prie
džinsų prilipusius šapus ir traškančius lapų likučius.

– Turiu grįžti atgal, mano šeima tikriausiai labai nerimauja ir jau ieško manęs.

Vaikinas kurį laiką tylėjo ir kuo ilgiau tai truko, tuo labiau supratau, jog čia
kažkas labai negerai. Galiausiai jis tik papurtė galvą:

– Tiesiog kol kas tai neįmanoma. Tu nesi ten, kur įsivaizduoji esanti.

Kažkur giliai supratau, jog tai tiesa, tačiau sveikas protas neleido su tuo sutikti.

– Ne, aš privalau grįžti atgal, manęs jau laukia.

Tačiau žinojau, jog niekur aš neisiu, nes už nugaros laukė didžiulis tigras, tad ir
vėl buvau įkliuvusi.

– Klausyk, aš negaliu tau visko dabar paaiškinti, tačiau yra žmogus, kuris gali, ir
aš tave pas ją nuvesiu. Tiesiog turi pasitikėti manimi ir viskas bus gerai.

Tai nuskambėjo taip paprastai, bet norėjau priešintis, nors supratau, jog tam nėra
jokios prasmės. Tad tiesiog linktelėjau ir nusekiau paskui jį. Nebeturėjau jokio
kito pasirinkimo.

– Be to, mano vardas Kajus, – mestelėjo pro petį jis. – O tu Stela, tiesa?
Žvaigždės akyse
– Iš kur žinai mano vardą?

– Dabar tai gana sudėtinga paaiškinti, tačiau čia jį daug kas žino.

– Čia? Ir kaip tada vadinate šią vietą?

Juk turėjo būti kažkoks paaiškinimas, visada būna, ar ne?

– Meratėja.

– Meratėja? Nesu tikra, jog kada nors girdėjau apie tokią vietą...

– Tikriausiai negirdėjai. Niekas apie ją pernelyg daug nekalba.

– Kodėl?

– Nes mes nenorim, kad jie sužinotų.

– Kas tie jie?

– Žemiečiai.

– Bet juk...

– Kartais taip būna. Kažkas egzistuoja šalia kito ir tiek.

– Tad Meratėja yra tarsi... kažkokia kita vieta, – vis nenusileido Stela.

– Pasaulis. Kitas pasaulis, esantis šalia.

– Kaip planeta?

– Niekas to iš tiesų nežino. Mes nesam tokie smalsūs kaip žemiečiai.

– Būtų geriausia, jei grįžčiau namo. Iš viso nesuprantu, kaip čia atsidūriau.

– Ir kaip žadi grįžti namo?

– Na, tokiu pat būdu, kaip ir patekau, pro mišką.

– Tai veikia ne taip. Niekada negrįžtum namo, tiesiog pasiklystum, sušaltum ir

mirtum. O naktį miške pavojinga.

– Gerai, tai nelabai paguodžia, bet juk kažkaip galiu...

– Viskas tik dėl to, jog dar nežinai, kas esi, ir dar netiki Meratėja.

– Bet aš žinau, kas esu! Ir tikra beprotybė, jog visi mano, kad žino kažką, ko apie
save galėčiau nežinoti aš.

– Nurimk, tiesiog yra dalykų, kurių tau dar niekas nepapasakojo. Ir tai... tai
tiesiog susiję su žvaigždėmis tavo akyse.
Meratėja
Stela

Visa tai tebuvo viena didžiulė beprotybė. Turėjau teoriją, jog bėgdama ieškoti
Gabrieliaus tiesiog nukritau ir susitrenkiau galvą, tad štai dabar sau ir klajoju
kitame pasaulyje su nepažįstamu vaikinu, vardu Kajus, ir jo tigru. Jog visa tai
netikra ir aš tiesiog sapnuoju, o vakare niekas iš tiesų ir neįvyko. Nors galiausiai
tigras pats nepastebėtas greitai pradingo ir telikome tik mudu.

Išėjus iš miško pasidarė šiek tiek šviesiau, tačiau šis vaizdas ir vėl nesukėlė jokio
žavesio. Atsidūrėme tiesiog plyname lauke su suskeldėjusia pluta, kur ne kur
pasitaikančiais skurdžios žolės kuokštais ir gausybe dulkių. Tolumoje matėsi keli
mažyčiai namų stogai, tad tikriausiai dar teks keliauti ir iki jų. Esu buvusi kitoje
miško pusėje, tačiau vaizdas toli gražu nepriminė dabar matomo čia, niekada
nieko panašaus šalia nė nebuvau regėjusi.

Nesuprantu, kodėl taip darau. Nė nenumanau, kodėl seku paskui jį. Turiu
pripažinti, kad niekada gerai nepažinojau savo minčių, galvos ir jos užkaborių ir
tik dabar pagaliau gerai tai supratau, bet tikriausiai pasąmonę viliojo žodžiai, kad
kažkas kažkur ir kažkada viską paaiškins bei ištrauks mane iš šios pabaigos
neturinčios beprotystės. O gal man jau nebeliko nei jėgų, nei noro kam nors
priešintis. Ir dar – priekyje žingsniuojantis vaikinas žino mano vardą, bet vis dar
nepavyko išpešti, iš kur. Tikriausiai tai dar viena priežastis, papildanti mano
ilgėjantį sąrašėlį.

Net negaliu pasakyti ar jau ilgai taip žingsniuojam, nes čia visiškai praradau
savo laiko pojūtį, atrodo, kad vakarėjo, o jei tiksliau vėl vakarėjo, oras visiškai
pasikeitė, atšilo, o dangus prisipildė debesų gumulų. Mano vidinis laikrodis
tikriausiai jau sprogo į šipulius, juk visiškai galėjo nutikti taip, kad nuo mano
atsiradimo šioje pilkoje dėmėje praėjo tik dvidešimt minučių. O gal ir dvi
valandos, dėl dviejų dienų dar nebūčiau tokia tikra.

Tačiau nors galėjau ramiai įsisupti į savo minčių skraistę, nes mano
bendrakeleivis neatrodė labai kalbus. Leidau savo galvą užpildyti visai tai
pilkumai, kuri tarsi pagrobė visas kitas spalvas. Staiga pasijutau taip, lyg būčiau
paskendusi visiškoje tyloje ir šiame pilkame paveiksle: sutrūkusi žemė, gelsvi
žolės lopinėliai ir pilkas dangus nedavė nė menkiausios užuominos ir peno
vaizduotei.

Bet stogai, buvę tolumoje, greitai išaugo į namus, kurių ratas nedelsdamas
prarijo mus. Kuo toliau, tuo didesnį kaimelio vaizdą galėjo aprėpti mano akys.
Kur ne kur iš akmenimis sumūrytų kaminų kilo balkšvi dūmai, tuoj pat
susiliedami su pilku dangumi. Prie pirmojo namelio pačiame pakraštyje, kuris, iš
pirmo žvilgsnio, atrodė suręstas kaip pasitaikė, svarbiausia kad tik stovėtų, žaidė
keli berniukai, energingai daužydamiesi lazdomis ir keldami triukšmingą
klegesį, kuris šioje tyloje atrodė net kiek netikras. Tačiau, mums einant pro juos,
lazdos netikėtai liovėsi švilpti ore ir dabar ramiai, tarsi kaltinamai, ilsėjosi
nuleistose berniukų rankose. Vaikai keistai šnairavo į mane, tarsi aš būčiau
kažkoks nežinomas padaras, pagaliau išlindęs į dienos šviesą. Staiga visai
užsinorėjau tapti nematoma.

Kai sugavau vieno iš jų žvilgsnį, šis krūptelėjo, tarsi aš mokėčiau deginti

žvilgsniu, ir tuoj pat nusisukęs pradėjo pagaliu braižyti ratus ore. Kajus, ėjęs
priekyje, grįžtelėjo atgal. Arba man tik pasirodė, arba jis tikrai šyptelėjo.

– Tiesiog jie nepratę prie atvykėlių, – paaiškino jis. – O ir taip rengtis čia nelabai
įprasta.

Gal ir nebuvau pats pastabiausias žmogus, o ypač tokiose situacijose, kai mane
vis stumdo ir grasina kardais, tačiau dabar pagaliau pastebėjau. Abu berniukai
vilkėjo laisvos rudos medžiagos kelnėmis, liemenėlis ir baltais marškiniais, o tai
atrodė... senoviška? Neįprasta? Net negalėjau sugalvoti tinkamo apibūdinimo,
tiesiog tai buvo gerokai keisčiau negu buvau įpratusi matyti.

Tuo tarpu Kajus atrodė kitaip, netgi panašiai kaip ir anksčiau mano šeimą
užpuolusi trijulė, tačiau jo drabužiai bent jau nebuvo visiškai juodi, nors ir atrodė
pasiūti iš tikriausiai man nežinomos tvirtos medžiagos, kuri leido greitai judėti.
Jo pilkšvo atspalvio pusilgis švarkas priekyje buvo išmargintas metaliniais
ornamentais, iš po kurio visai nekaltai kabojo kardas ir kažkas man sakė, jog
juoda liemenė, kurią jis dėvi po švarku, yra skirta būtent apsisaugojimui nuo
smūgių.

Negi aš staiga patekau į karo zoną?

– Kas nutiko tam kitam vaikinui? – staiga paklausiau kiek padvejojusi. – Leotui?

– Jam viskas bus gerai. Jis tiesiog privalo išmokti labiau naudotis savo galva ir
nesikišti ten, kur jam nereikia.

– Tačiau jis, na... gyvas, tiesa?

– Taip, greitai vėl atsipeikės, bet bus jau per vėlu tave atsekti.

Nebuvau tikra dėl jo viskas bus gerai. Nebeturėjau jėgų toliau klausinėti, tad
jeigu ir nebepamatysiu to, kurį vadina Leotu, tikriausiai per daug ir
nenusiminsiu, nors nė nenumaniau, kas manęs laukia dabar, savanoriškai einant
per keistąją gyvenvietę su nekalbiu vaikinu, kuris pats nesiteikė man nieko
paaiškinti.

O ir visa čia buvo kitaip. Einant lygiais akmenimis grįstu grindiniu mus iš abiejų
pusių apsupo gana žemi mediniai namai, kai kurie lentiniai, kiti rąstiniai, nors
pastebėjau ir išskirtinių, statytų iš raudonų plytų. Tačiau dauguma iš jų turėjo
aukštus nendrinius stogus, kurie buvo puiki atsvara šiam nykiam pilkam dangui.
Kitų stogus jau glemžėsi samanos ar vijokliai, tad atrodė, jog namai patys
savanoriškai ruošėsi tuoj kur nors prasmegti. Niekada nebuvau mačiusi tokio
kaimo.

Kai mažiausiai tikėjausi, mes sustojome. Nežinau, ko tikėjausi, tačiau tai tikrai
nebuvo koks nors apleistas namas ar požeminiai tuneliai. Mus pasitiko jaukiai
atrodantis baltutėlis namas, gan išsiskiriantis iš čionykščių su savo medine
veranda, ant kurios žydėjo melsvi gėlių žiedai, tarsi atsiliepdami į tokios pat
spalvos langinių kvietimą. Nežinia kodėl, bet pamačius šią vietą mano nerimas
bemat ištirpo. Tvarkingą kiemą supo tokia pat baltutėlė tvora, o atvėrus jos
vartus lygus skaldos takelis vedė prie pat mėlynų durų. Jaučiau, kad niekas nieko
blogo man čia negalėtų padaryti, nes pats namas alsavo gerumu ir svetingumu.
Tarsi čia pasislėpusi galėčiau nesunkiai ištverti visą šios vietos keistumą ir
chaotišką siaubą.

Neapsirikau.

Supratau, kad greitai gausiu visus atsakymus, kurių taip troškau. Iš pradžių net
nepastebėjau kieme esančios moters, tikriausiai todėl, nes ji stovėjo už vieno iš
žemaūgių medžių, augančių kieme, ir mikliu judesiu skabė nugeltusius jo
lapelius. Vos tik ją pamačius, man iškart pasidarė ramiau, tikriausiai todėl, kad ji
pati atrodė tokia rimta ir susikaupusi, be to, ji – pirmoji čia mano sutikta būtybė
be kardo ant šono ar lydima grėsmingo plėšrūno, taigi moteris iš karto ėmė
atrodyti verta pasitikėjimo.
– Ačiū, Kajau, – kreipėsi į vaikiną moteris, mums įžengus į namų kiemą. –
Viskas sekėsi gerai, ar ne?

Vaikinas, netaręs nė žodžio, atsakė tik galvos linktelėjimu, tarsi mažiau negu
prieš valandą nė nebūtų susirėmęs su kitu vaikinu ir abu atrodę taip, jog žada
vienas kitam tuoj pat nurauti galvas. Tuo tarpu šviesiaplaukė moteris nužengė
ant pilkšvos skaldos takelio ir trumpai pažvelgė į mane savo šviesiai melsvomis
akimis. Ji puikiai derėjo prie šio šviesaus namo, kiekviena smulkmena joje – nuo
tvarkingai susukto kuodo iki šviesios palaidinės ir tamsaus sijono, kuris siekė
akmenėlius ant kelio,– buvo be priekaišto ar menkiausios raukšlelės.

– Gerai, tuomet užeikime į vidų, – moteris vėl, tik šįkart daug ilgiau, pažvelgė į
mane ir man kaipmat palengvėjo, nes jau pradėjo rodytis, kad aš čia tik paliktas
ir užmirštas daiktas. – Tikriausiai esi labai pavargusi, Stela?

Pasekiau vaikino pavyzdžiu ir tik paskubomis linktelėjau atsakydama į kvietimą,

nes žinojau, kad vieninteliai man likę žodžiai bus chaotiški, pilni baimės ir įtarių
klausimų apie tai, iš kur visi čia žino mano vardą. Tačiau Kajus pasiliko savo
vietoje.

– Būsiu pas Adrianą, – greitai tarstelėjo jis.

Luana tik šyptelėjo ir prabilo:

– Puiku. Mes su Stela turėsim dar labai daug kalbos. Pasimatysime vėliau.

Pati nesuprasdama, kodėl, atsigręžiau į Kajaus pusę ir pamačiau, kaip jis, nieko
daugiau netaręs, gana greitai dingsta iš kiemo, o netrukus jį praryja kelio
posūkis.

Staiga pasijutau labai vieniša.

– Tikriausiai visi šie įvykiai tave labai glumina, Stela.

Jaučiausi taip, lyg ką tik būčiau atsibudusi iš sapno. Taip, čia daug kas glumino.
Ypač tai, jog visi, rodos, mane pažįsta.

– Viskas tikrai labai keista. – atsargiai patvirtinau, stengdamasi neišsiduoti, kokia

iš tiesų esu sutrikusi.
Tarsi tai galėtų ką nors pakeisti.

Jau vien šis namas. Nors iš išorės taip neatrodė, tačiau viduje buvo gan erdvu.
Tvarkingi ir kiek keistoki baldai glumino, jie atrodė tartum surinkti iš skirtingų
epochų ir laikinai sustatyti šviesiuose kambariuose. Svetainėje stovintis stalas
atrodė lyg paimtas iš daug senesnių laikų: tamsiai rudo medžio ir dailiai
riestomis kojomis, taip pat ir dailiais raižiniais pasipuošusios, sienas remiančios
raudonmedžio spintos, ant kurių raižinius galėjai skaityti kaip knygą, taip
smulkmeniškai jie buvo išdrožti. Tačiau melsvos medžiagos sofa, knygų
lentynos, mažytės spintelės ir pintas fotelis keistai priminė namus, o ir chaoso
čia nerastum. Viskas keistai, bet tvarkingai derėjo tarpusavyje, kaip ir išorėje.

– Gali prisėsti, – tarė moteris, parodžiusi į sofą, o pati atsisėdo ant dailaus pinto
krėslo šalia.

– Tikriausiai tau įdomu, kas aš esu, tad turėčiau prisistatyti, – lyg skaitydama
mano mintis prabilo ji ir netruko tai padaryti. – Mano vardas Luana. Tikriausiai
Kajus tau dar daug nepasakojo, tiesa? Jis nelabai kalbus, tačiau be galo geras
vaikinas, kuriuo gali pasikliauti.

Nejučiomis linktelėjau, nors viduje nesiliovė viręs chaosas. Juk turėčiau ką nors
pasakyti, neužsičiaupti ir klausinėti, tačiau sugebėjau tik pasyviai su viskuo
sutikti. Dar niekada neišgyvenau tokios ilgos dienos.

Kai Luana vėl norėjo tęsti savo mintį, jos vis dar neištartus žodžius nustelbė
tylus bruzdėjimas, panašus į šnarančių lapų gaudesį, tačiau kur kas tylesnis.
Nieko negalvodama pakreipiau galvą durų link, tačiau ten nieko nebuvo. Keista,
aš tikrai kažką girdėjau, o Luana taip pat nutilo. Staiga mano akys užkliuvo už
lentynėlės, kabančios visai šalia durų, ant kurios rikiavosi kelios dešimtys rudos
odos knygų nugarėlių. Tarp dviejų iš jų tiesiai į mane spigino dvi auksinės akys.
Tik vėliau supratau, kad ten tebuvo juodas katinas, apgaubtas metamų šešėlių.

– Nebijok, Stela, ji ne visada čia pasirodo, – tuoj nuramino Luana, pastebėjusi

sumišimą mano veide.– Tiesiog jai patinka stebėti atvykėlius. O juk Žemėje
sako, jog juodos katės neša nelaimes, tiesa? Na, galiu patikinti, jog ši tikrai ne
tokia. Tačiau noriu tau papasakoti kai ką svarbesnio. Tavo istorija gana ilga.

Įsitempiau. Juk kaip tik šito laukiau. Savo istorijos. Staiga pasijutau taip, lyg
stovėčiau prie bedugnės kraštelio ir negalėčiau pajudėti. Nebegaliu pasitraukti
atgal – jau seniai pamečiau savo kelią, o priešaky tvyranti bedugnė vis didėjo, po
truputį atverdama praeities paslaptis, į kurias aš bijojau pažvelgti. Nors tai tik
laiko klausimas – stačia galva nersiu į bedugnę. Tik nežinau, ką tai atneš.

– Nors tikriausiai tai žinai, pirmiausia norėčiau pasakyti, kad dabar esi
Meratėjoje. Šis pasaulis yra gana giminingas Žemei, tačiau mes bijome kontakto,
nes nežinome, ką tai šiai vietai gali atnešti. Be to, pačią Meratėją dabar vargina
gausybė neramumų bei karų, tad mes liekame tyliai nepastebėti, nors glūdime
tiesiai jiems prieš akis. Ir nors tai svarbu, tačiau tu turi sužinoti ne tik apie tai.
Norėčiau tavęs kai ko paklausti: ar žinai savo tikrąją gimimo vietą?

Tiesa buvo ta, jog nežinojau. Kita tiesa buvo ta, jog nei aš, nei Lukas, nei
Gabrielius iš tiesų nebuvome tikri savo tėvų vaikai, tačiau šis žinojimas atrodė
tolimas ir nereikalingas. Nebeatsiminiau, nei kaip aš ar Lukas atsidūrėme savo
tėvų namuose, bet dar gerai pamenu, kaip jie vieną dieną parnešė į ryšulėlį
susuptą Gabrielių. Niekada nenorėjau klausinėti, kur mano tikrieji tėvai, kur aš
gimiau ar kodėl galop manęs nebereikėjo. Nes turėjau šeimą, kurios gal ir nerišo
patys tikriausi kraujo ryšiai, tačiau ji buvo vienintelė, kurią aš turėjau.

Kaip jau sakiau, mes apie tai per daug nekalbėjom ir nepažįstami žmonės to nė
nežinodavo. Tačiau Luana žino.

– Jūs pažįstate mano tėvus?

– Gali man sakyti tu, Stela. Taip, pažįstu. Jie taip pat kilę iš šios vietos, iš
Meratėjos. Tu to dar nežinai, tačiau taip pat gimei čia.

Tai ištarusi Luana trumpam nutilo. Ir gerai, nes jeigu kalbėtų toliau, aš būčiau
nieko nebeišgirdusi. Jutau, kaip milimetras po milimetro džiūsta gerklė ir burna,
o kūnas suakmenėja.

Ar tai gali tapti tiesa? Ar tai gali būti tikra? Kaip aš galėjau nežinoti tokių
dalykų?

Staiga atgijo mintis, kad aš vis dar sapnuoju baisų košmarą, kad tai tik jo tęsinys.
Gal labai tikroviškas sapnas. Tačiau kodėl viskas čia taip realu ir apčiuopiama?

– Bet, – pradėjau, kumštyje spausdama vėsų sofos minkštumą ir norėdama kaip

nors viską suprasti bei surikiuoti galvoje išdrikusias mintis.– Tai neįmanoma. Aš
visą savo gyvenimą gyvenau,– staiga man pasirodė, kad tai nuskambės pernelyg
kvailai, tačiau ryžtingai tęsiau,– aš gyvenau Žemėje ir tėvai man tikrai būtų tai
papasakoję...

– Žinau, kad tai labai painu, – ramiai pradėjo dėstyti moteris,– tačiau viską
galima paaiškinti. Tavo istorija gana ilga ir paini, tačiau galiu tau ją papasakoti.

Ir ji pradėjo. Sulig kiekvienu Luanos žodžiu jaučiausi vis labiau viską

prarandanti, kiekvienas jos žodis vis ką nors iš manęs atimdavo ir po truputį
degindavo mano praeities prisiminimų trupinėlius. Mano tėvai, tie su kuriais aš
gyvenau ištisą gyvenimą, ištisus šešiolika metų, iš tiesų buvo meratėjiečiai,
atkeliavę į Žemę iš Meratėjos. Jie užaugino mane, mylėjo kaip savo dukrą. Tuo
pačiu jie bėgo nuo karo, vykstančio čia, ir pasirodo, kad aš, Lukas ir Gabrielius
buvome kaip tik iš šios vietos. Berniukai neteko savo tėvų, tad mama ir tėtis juos
priglaudė, kaip ir daugelis meratėjiečių porų, gyvenančių Žemėje, kurie augina
našlaičiais tapusius mažylius. Tuo tarpu mano atvejis buvo kiek kitoks. Mano
tėvai vis dar buvo gyvi, bent jau vienas iš jų. Ir aš keliavau į Žemę tam, jog
būčiau apsaugota. Bet nuo ko?

– Stela, tavo tėvai yra Meratėjos karaliai. Tu esi vyriausioji karaliaus Šaredo ir
karalienės Nemoros dukra ir sosto paveldėtoja. Tačiau atsitiko taip, jog tau buvo
pernelyg pavojinga čia augti. Ji tau kėlė daug pavojų, tau ir tavo šeimai.

– Kas ji?

– Prieš šešiolika metų ir dar truputėlį anksčiau, – tęsė Luana po gan ilgokos
pauzės,– per Meratėją persirito karų ir mūšių banga, kurią sukėlė viena būtybė,
vadinama Šešėlių Kerėtoja. Niekas iš tiesų nežino, kodėl ji taip elgėsi ir kodėl
viskas vis dar tęsiasi, tačiau spėjama, kad ji norėjo gauti kuo daugiau valdžios
Meratėjoje. Ji tvirtina, jog yra vienintelė teisėta visos Meratėjos valdovė ir todėl
siekia nuversti tavo šeimą, Stela. Jai tai visai sekasi, nes yra labai talentinga
kerėtoja. Ji sugeba iškviesti stiprius demonus, kurie vadinami Tamsos kariais ir
kaunasi už ją, bei valdyti dvasias, įgavusias šešėlių pavidalus. Galop, ji
prisitraukė daugybę pasekėjų, kurie užvaldyti galios troškimo arba baimės,
prisijungė prie Šešėlių Kerėtojos.

Pačioje Meratėjos šiaurėje gyvena grupė, vadinama telumarais, kuri visai

neseniai atsiskyrė nuo Meratėjos karalystės ir visiškai pasidavė Kerėtojos
valdžiai. Ji talentingai priešina abi puses, tikindama telumarus, jog Meratėja
trokšta jų teritoriją užkariauti, o meratėjiečiams sako, jog jai tapus valdove,
Meratėja vėl bus vientisa. Tad dabar tenka kariauti dviem frontais: su telumarais
šiaurėje ir visoje likusioje teritorijoje su Tamsos kariais, Šešėlių Kerėtoja ir jos
pasekėjais.

– Tau tikriausiai įdomu, kodėl aš tiek daug pasakoju apie ją, bet ji glaudžiai
susijusi su tavo istorija, Stela. Vieną vakarą kerėtojos pasiuntiniai atkeliavo į
Learto pilį, kurioje gyvena tavo tėvai, ir pasiūlė sandorį: jeigu karaliai atiduotų
tave jai, Šešėlių Kerėtojos kariai liausis siaubę Meratėją ir visi neramumai bei
karai baigsis, o jeigu jie atsakysią neigiamai, ji smogsianti dar labiau. Tačiau
tavo tėvai nė negalvojo rinktis ir gelbėdami tave atidavė saugoti meratėjiečių
porai, gyvenančiai Žemėje, ten, kur jos kerai negalėtų tavęs pasiekti daugybę
metų.

Kai Luana pabaigė pasakoti, nė nežinojau, ką daugiau pridurti. Kuo toliau, tuo
sunkiau visa tai sekėsi suprasti. Staiga pasirodo, kad kiekviena mano gyvenimo
diena, valanda, net sekundė, tilpdavusi į įprastus rėmus, dabar išsiblaškė į visas
puses, palikdamos mane su mintimis, kad visa tai, iš ko visą gyvenimą
juokdavomės laikydami tik vaikiškomis pasakomis, dabar tapo realybe. Ir visai
tai egzistuoja čia ir dabar.

– Aš nesuprantu, – galop nutraukiau tylą, nes ji ėmė darytis per daug slegianti ir
reikli. – Kam jai manęs reikėjo? Kam tokiai galingai kerėtojai reikėjo vaiko?
Suprantu, jog ji norėjo sunaikint karališką šeimą, tačiau ji juk nieko nebūtų
pakeitusi. Juk ji iš tiesų nė nenorėjo ir nežadėjo nutraukti visko, ką iki tol darė, –
pati galėjau tai nesunkiai suprasti.

Luana pasilenkė į priekį ir savo šiltais delnais paėmė sustirusias mano plaštakas.
Jutau, kaip lengva šiluma sruvena į rankas ir gaubia pirštus. Staiga savo melsvo
vandenyno akimis ji pažvelgė į manąsias.

– Stela, tu netgi labai susijusi su šiuo pasauliu. Yra žmonių, kurie iš tiesų į Žemę
atkeliauja iš Meratėjos, gyvena ten kiekvieną dieną ir niekada nebegrįžta atgal,
nes nebežino kelio. Tačiau giliai viduje jie jaučia, kad kažkur toli yra jų tikrieji
namai. Tau, Stela, buvo lemta čia sugrįžti ir ne tik todėl, jog esi valdovų vaikas.
Čia mes turime tokią legendą, kuri, sako, yra tokia pat sena kaip ir visa Meratėja.
Ji pasakoja, kad kai Meratėją užlies didi kančia ir niekas kitas nesugebės jos
sustabdyti, kai viskas dings ir slėpsis bijodami šešėlių, iš dangaus nužengs
žvaigždžių vaikas su žvaigždėmis akyse ir švies Meratėjoje tol, kol įveikęs
negandas užges.
– Tai labai gražu, bet... ką tai turi bendro su manimi? – vis dar nesupratau viso
šio pasakojimo esmės, tačiau jau nujaučiau.

Luana vis dar nenuleido savo akių nuo maniškių. Žinojau, kad jos gal ir atrodė
šiek tiek neįprastai su mažomis sidabrinėmis dėmelėmis tamsiai mėlynoje
rainelėje, kurioje taip pat maišėsi žalsvi, rudi ir juodi atspalviai. Mama visada
taip ir sakydavo, jog mano akyse slepiasi žvaigždės.

– Kai gimei, pilyje gyveno žynė, kuri pamačiusi tavo akis ir išpranašavo, jog tu
ir esi tas žvaigždžių vaikas, galintis pasipriešinti Šešėlių Kerėtojai. Ši istorija
paplito toli ir pasiekė pačią Kerėtoją, todėl ji bandė tuo įsitikinti. Ji ėmė bijoti,
nes meratėjiečiai gavo viltį.

Norėjau kažką pasakyti, kad suplėšyčiau tylą, tačiau ji duoda laiko. Laiko
mąstyti. Galva vis labiau kaito nuo visokiausių minčių. Viskas atrodė keista ir
tolima, o kartu ir skaudu, nes atrodė, jog senasis gerai pažįstamas gyvenimas
išnyko, amžiams palikdamas keistą tuštumą, tačiau šios naujos istorijos keistu
būdu neatrodė nė kiek svetimos ar apgailėtinos.

– Bet... viskas čia atrodo taip netikra ir neįtikėtina, tarsi sapnuočiau, – tylomis
vis dar meldžiau, kad taip ir būtų. – Aš niekada negirdėjau apie šią vietą, esu
visiškai tikra, kad niekada nežinojau apie Meratėją. Kodėl žmonės, turiu omeny,
tuos, kurie gyvena Žemėje, nieko apie tai nežino? Gal jie galėtų jums padėti?

Luana atsakė taip ramiai ir greitai, tarsi būtų žinojusi, jog aš to paklausiu:

– Nemanau, kad tai būtų gera mintis, Stela. Gal kada nors atsitiks taip, kad jie
žinos apie mus tiek, kiek mes žinome apie juos, bet tik ne dabar. Godulys nugali
net pačius stipriausius, o mes neiškęstume dar vieno karo, kuris turbūt lauktų
mūsų, jeigu žemiečiai sužinotų apie Meratėją. Žemė vis dar kenčia savo karų
istoriją, kurią mes vis dar išgyvename, todėl Meratėja negalėtų pasirengti dar
vienam galimam puolimui.

– Ką man dabar daryti? – tylutėliai paklausiau, nė pati nepajutusi. kaip klausimas

išskrido iš lūpų. – Aš nė neįsivaizduoju, kaip pasipriešinti Kerėtojai.

– Stela, tai tik legenda ir tu neprivalai dabar niekam priešintis. Žynė galėjo ir
klysti, tačiau šios istorijos esmė yra ta, jog žynės žodžiai atkreipė Kerėtojos
dėmesį į tave ir todėl tau iškilo didis pavojus. Tačiau tavo šeima yra pasiryžusi
toliau tave ginti.
– O kas dabar nutiks su mano tėvais Žemėje?

– Viskas gerokai susikomplikavo, nes viską planavome visiškai ne taip. Rytoj

turėjau pati su tavim susipažinti ir kartu su tavo tėvais apie viską papasakoti.
Tačiau dabar,– jaučiau kaip Luana tvirčiau suspaudžia mano delnus, – nors ir
kaip tai būtų sunku, turėtum likti Meratėjoje. Čia tavo namai, Stela, viskas tavo
gyvenime prasidėjo būtent Meratėjoje, tu esi nenuginčijama šios vietos dalis.
Tavo tėvai laukia tavęs Learte – Meratėjos sostinėje. – Moteris atsiduso ir
švelniomis akimis perbėgo per mano veidą. – Žinau, kad tai labai painu ir keista.
Palikti viską net neatsisveikinus. Tačiau dabar turi būti labai stipri.

Kažkada seniai, o tiksliau dar šįryt, norėjau, kad kažkas paslaptingo ir nuolat
mane veikiančio, pagaliau baigtųsi ir staiga sulaukiau savotiškos pabaigos ir
kartu naujos pradžios. Pirmą kartą skaudžiai suvokiau, kad aš nebegrįšiu atgal –
niekada. Bet juk neturiu kito pasirinkimo, ar ne?

– Manau, kad dabar tau reiktų gerai pailsėti. Tikriausiai šiandien tau nuotykių jau
per akis, o be to jau pats metas arbatai, – pasiūlė Luana, o aš galėjau nors kiek
nusiraminti, nes jos tonas atskleisti naujų paslapčių kol kas nežadėjo.

Tačiau supratau, kad didžiausi nuotykiai, nepakliuvę į dienos šviesą, vis dar
laukia manęs priešaky.

Kajus

– Galvojau, kad šįvakar nebegrįši, Kajau.

– Sveika, Luana. Tik norėjau paklaust, kaip sekės.

– Ji viską priėmė gana ramiai, daug geriau negu visi tikėjomės. Ji gera mergina,
Kajau, tačiau turėsiu paprašyti jai padėti kaip įmanoma daugiau. Kelionė nebus
lengva, ypač tada, kai ji tokia panaši į savo mamą. Meratėjiečiai dar viską
puikiai atsimena.

– Juk tokia ir yra mano misija. Padėti jai.

– Stela bijo, Kajau. Baisiai bijo, nors to ir nesako.

Pukiai supratau, apie ką kalbėjo Luana. Ir pats taip kažkada jaučiausi.

– – –

Galėjau likti pas Luaną, kol ji su Stela išaiškins visą tą painiavą, bet paskutinę
minutę tiesiog nusprendžiau pasitraukti. Nenorėjau matyti tos merginos
sumišimo, tikriausiai jis man priminė tai, ką teko jau seniai palaidoti praeityje.
Tuo tarpu Adriana visada manęs laukdavo.

– Jau maniau nebepasirodysi prieš išvykstant. – tarė ji ir puolė man ant kaklo.

Tik papurčiau galvą:

– Galėsiu likti nakčiai?

– Žinoma. Juk mano namai – tavo, ar ne? Bet tu atrodai kažkoks išsiblaškęs, gal
kas nors nutiko? Atrodai taip, lyg ką tik būtumei kovęsis.

– Ne, tiesiog treniravausi, – pamelavau.

– Be to, sakė, jog tave matė su keistai atrodančia mergina Lotose... tad reiškia,
kad greitai išvyksi.

– Pasikeitė planai, reikia išvykti anksčiau negu buvo numatyta, tad jau ryt.

– Negaliu patikėti, kad mūsų užduotys tokios lengvos. Juk mes jau rimti kariai, o
štai aš turiu tiesiog savaitę patruliuoti prie Juodosios Rožės sienų, kol tu vesi
kažkokią kilmingųjų dukrelę atgal į Leartą. Juk nesąžininga.

– Tik treji metai ir visa tai užsibaigs.

– Labai tikiuosi.

Negalėjau Adrianai pasakyti, kad ta kilmingųjų dukrelė iš tiesų yra Meratėjos

princesė, nes taip tik dar labiau išplis pavojus būti medžiojamiems, mums
visiems. Kuo mažiau aplinkinių žinos, kas Stela yra iš tiesų, tuo geriau. Sako,
kad Šešėlių Kerėtoja kaip ir jos šešėliai nemiega.

Stela
Vos pramerkus akis lyg žaibas nutvieskė aiškus suvokimas. Kūdikis sapne visada
buvau aš, moteris – Nemora, o vyras – Šaredas. Jaučiausi taip, lyg stengčiausi
vėl ten įsigauti, prisiminti viską iki mažiausios smulkmenos, tačiau visa jau buvo
seniai prarasta. Ranka, išslydusi iš patalo, instinktyviai ėmė ieškoti šilto Seto
kailio, bet pirštų galiukai palietė tik šaltas medines grindis. Ne mano grindis, ne
mano namus.

Net atsikėlus ryte ir pasitikus naują dieną šviežia galva, vis vien užplūdo
nerimas. Keista, bet rodės jog ir oras čia niekada nesikeitė, rytinė pilkuma buvo
tokia pat slegianti, kaip ir tvyrojusi vakar vakare. Sunku net pagalvoti, kad aš
Meratėjoje, vietoje, kuri visada plytėjo tik kelis žingsnius į šoną nuo manęs.
Supratau, jog prireiks ne vienos dienos tai kaip reikiant įsisavint.

Tačiau šiąnakt miegojau tikriausiai pačioje patogiausioje lovoje su baldakimu,

ant kurios permatomo balto audinio krito blausi šviesa, sklindanti pro langą. Ji
taip pat nuspalvino ir šviesiai rudas medines grindjuostes bei gelsvas sienas,
apstatytas keliomis lentynomis, spinta ir stalu, su daugybe mažyčių stalčiukų, į
kurios tikriausiai tilptų tik nedideli sidabriniai žiedeliai. Viskas kambaryje atrodė
gana šilta ir jauku, nors saulė lauke nešvietė, tačiau tai vis tiek tai nebuvo mano
namai.

Vakar vakare, prieš užmiegant, dar kartą permąsčiau viską, ką pasakė Luana,
išvadas, kurias pati sugalvojau po visko, kas buvo atskleista, bei perkračiau
galvoje esančius prisiminimus. Nors vis dar išliko įsitikinimas, kad tai
neįmanoma, kvaila ir jog galop tai tik nesibaigiantis košmariškas sapnas, tačiau
tikrovė nė nesiruošė pasitraukti man iš kelio.

Atsidusdama lėtai išsiropščiau iš lovos ir žingsniais išmatavusi kambarį priėjau

prie lango. Jau seniai pastebėjau, kad dangus čia labai keistas: tarsi aptrauktas
keistu ir pilku lengvo šilko šydu, kuris lyg paklodė gaubė visą Meratėją ir nė
nepriminė paprastų debesų sangrūdos. Dabar prie horizonto ėmė ryškėti
sidabriškai rausva spalva, tikriausiai jau pranešanti apie dienos pradžią.

Nukreipiau žvilgsnį nuo to keisto dangaus ir pažvelgiau žemyn. Kambarys,

kuriame miegojau, buvo antrajame aukšte, todėl galėjau akimis aprėpti
artimiausias apylinkes. Šalia Luanos namo stovėjo ir daugiau namų, tačiau jie,
pastatyti iš papilkėjusio medžio, atrodė daug labiau susilieję su aplinkine
pilkuma negu šis. Apačioje, savo taisyklinguose kvadratiniuose kiemuose,
atitvertuose neaukštomis tvoromis, vaikščiojo daugybė jau nubudusių gyventojų,
skubiais žingsniais lekiančių į naują dieną.

O ar aš pasiruošusi?

Širdį vėl užliejo karti graužatis dėl brolių ir tėvų, po to ir dėl Deivido bei Lenos.
Luana sakė, jog jiems jau pranešė, kad aš saugi, bet žinojau, jog jie jaudinasi ir
dar ilgai jaudinsis. O aš vis vien turiu likti čia ir grįžti ten, kur kažkas manęs
laukia patys artimiausi, bet visiškai nepažįstami ir nauji šeimos nariai. Slėptis
nuo kažko labai pavojingo, nuo žaidimo, į kurį buvau įtraukta vos gimusi.
Palietus ploną lango stiklą stebėjau, kaip neryškus mano atvaizdo siluetas padaro
tą patį. Būtų gerai, kad nors ji pajėgtų suprasti dalelę visos šios painiavos.

Ant vieno iš stalelių gulėjo mano naujieji drabužiai, tokie, jog neatkreipčiau
niekieno dėmesio ir galėčiau netrukdoma keliauti į Leartą. Ten gulėjo šviesi
kreminės spalvos palaidinė, kurios rankovės turėjusi baigtis kažkur ties
alkūnėmis. Šalia jos tysojo juoda odinė liemenė, suvarstoma šonuose juodais
odiniais dirželiais. Taip pat ir derinys gan kieto audinio tamsiai rudų siaurėjančių
kelnių ir tokios pat spalvos raišteliais suvarstomų batų iki kelių. Turėjau net
pirštines, kurias, pastebėjau, mūvėjo daugelis čionykščių. Atrodo, jog viskas
buvo skirta apsaugoti nuo smūgių kalaviju ir tik minkšto audinio pilkas švarkas
leido nors sekundei pagalvoti, jog gal jis labiau skirtas apsaugai nuo šalčio, o ne
paslėpti odinius šarvus.

Jau pats metas apsirengti, leistis žemyn ir pasistengti išgyventi dar vieną dieną.

– – –

Pusryčiai praėjo labai greitai, gal todėl, jog tik dabar pastebėjau, kokia išalkusi iš
tiesų buvau. Luana, rodos, pabudo daug anksčiau negu aš, ir, kol užsiėmiau jos
kepiniais, panašiais į minkštus krepšelius su saldžia uogiene viduje, baigė
išdėstyti visas kelionės smulkmenas ir krauti į krepšį daiktus, kurių gali būti
prireiks.

– Ar Leartas toli? – jutau, jog turėčiau nors šiek tiek labiau pasidomėti kelionės
smulkmenomis, nes kol kas labiausiai rūpėjęs dalykas tebuvo išgyventi štai šią
vienintelę dieną.

– Jūs užtruksite maždaug septynias dienas, daugiausia keliausite žirgais, kaip

klajokliai. Stela, negaliu to slėpti, bet tau reikia kuo greičiau keliauti namo. Tu ir
Kajus iškeliausite jau šiandien, nes mes jokiu būdu negalime laukti, kol Leotas
grįš pas Šešėlių Kerėtoją. Tada tau grėstų labai didelis pavojus, kurio niekas
nesugebės sustabdyti. Tave lydės Kajus ir dar vienas bendrakeleivis, jie tau
padės apsiprasti su mūsų pasauliu kiek labiau, negu aš tau padėjau dabar.
Stengsimės į jus atkreipti kuo mažiau dėmesio, josite keliais, esančiais toliau nuo
miestų ir gyvenviečių...

– Tai juk taip pavojinga, tiesa? Turiu omeny, keliauti, kai ji jau žino, kad aš esu
čia?

Luana sekundę patylėjo, o ir galiausiai visiškai neatsakė:

– Tikriausiai tai mūsų kaltė, nereikėjo tiek ilgai gaišti... dažniausiai, kai ką nors
atidėlioji, vėliau tai pasisuka į tave visu stiprumu. Tačiau su Kajumi būsi saugi,
jis yra būsimas karys ir jeigu tik iškils bent mažiausias nesklandumas, jis tikrai
žinos, ką daro. Tačiau negaišdami laiko bemat atsidursite Learte, o Kerėtoja nė
neturės mažiausios galimybės suorganizuoti jūsų užpuolimo. Learte būsi saugi.

Ką gi, teks atsisveikinti ir su šia jaukia vieta, kuri mane taip trumpai saugojo nuo
šio priešiško pasaulio. Aplink Luanos kojas sukiojosi jos juodas katinas ir be
jokios baimės smalsiai žvalgėsi mano pusėn. Tuo tarpu Luanos akys klaidžiojo
kažkur už lango stiklo, pro kurį matėsi žalsvas sodas, o už jo – baltutėlė tvora,
atskyrusį šį tvarkingą pasaulį nuo sidabriškos pilkumos, prarijusios visą kitą
likusį gyvenimą. Tačiau šviesus moters žvilgsnis klaidžiojo kažkur dangumi,
kuris vis dar plukdė švininius debesis tolyn.

– Kodėl čia dangus toks... keistas? – nė neradau tinkamų žodžių jam apibūdinti.

Teko pralaukti kelias akimirkas tylos, kol Luana atsakė:

– Tai dėl Meratėjos prakeiksmo, bent jau mes taip jį vadiname. Tikriausiai jį
užtraukė Šešėlių Kerėtoja, maždaug tuo metu, kai tave išgabeno į Žemę, tačiau
tikslesnių detalių nežino niekas. – Moteris pagaliau atplėšė akis nuo permatomo
stiklo ir įsižiūrėjo į Stelą. – Dėl šio prakeiksmo atsitiko galybė kitų dalykų, tu
juos galėsi pamatyti savo pačios akimis keliaudama į Leartą. O dėl dangaus... per
šešiolika metų čia nė karto nešvietė saulė ir neiškrito nė vienas lietaus lašas, tad
tavo amžiaus jaunuoliai nė nežino, ką reiškia užversti galvą į viršų ir pamatyti
baltus debesis žydrame danguje. Ar žvaigždes naktį. Mes vis laukiame, kol tai
praeis, tačiau tai nesibaigia, kerėtojos pyktis aptraukė visą Meratėją ir tikriausiai
nežada taip lengvai pasitraukti.
Negaliu sakyti, jog užjaučiu, nė nežinojau, ką tai reiškia, juk dar vakar mačiau
žydrus dangaus lopinėlius. Tačiau dabar tai taip pat ir mano problema.

– Beje, tavo tėvams iš Žemės jau pranešėme, kad tu dabar esi saugi pas mus. Jie
labai geri žmonės, Stela, tau labai pasisekė, kad juos pažinai.

Širdis staiga susirietė į kietą skaudų gumulėlį. Kažkodėl visa tai veikiau reiškė
viso gyvenimo pabaigą negu laimingą pradžią naujoje vietoje. Luana tai suprato
taip pat kaip ir aš, ir be garso pakilo nuo kėdės, lengvai, tarsi žinodama, kada ant
kokios grindų lentos reikia užminti, nužingsniavo prie virtuvės šone išmūrytos
krosnies, o jos kokliai buvo išraižyti daugybės vagelių, kurios kaip išdžiūvusios
upės jungėsi į bendrus tinklus ir taip „tekėdamos“ savo kelyje sudarydavo
duobutes. Luana nuo visai šalia esančios lentynos paėmė baltos drobės maišelį ir,
negiliai įkišusi ranką, sugriebė gelsvų lyg aukso dulkės, miltelių ir subėrė jas į
vieną iš vagelių. Tą pačią akimirką maži blizgūs trupinėliai ėmė sklisti
išraižytomis linijomis, virsdami mažyte slenkančia ugnimi, kuri, ėmusi pulsuoti
ir švytėti, skleidė malonią šilumą.

Taip, šiuose namuose nebuvo lempų, tačiau atrodė, jog šviesą ir šilumą skleidžia
pačios sienos, lubos ir net grindys. Luana pagavo mano žvilgsnį ir šyptelėjo.

– Tai vadinama ugnies dulkėmis. Jos randamos Šiauriniuose kalnuose, tačiau

miškuose taip pat dar yra likę fėjų, kurios jas gamina. Tiesą sakant, tai labai
patogu, nes galiausiai jos nusėda ant įvairių paviršių ir maloniai švyti.

Todėl čia nėra nė vieno elektros stulpo, greitai pamaniau, bet ramybės nedavė
visai kas kita.

– Luana, tačiau šis pasaulis... jis keistas. Visos tos fėjos, kerėtojos, prakeikimai,
negi tai gali iš tiesų egzistuoti?

– Jie visada egzistavo ir Žemėje, tačiau įvykis po įvykio, karas po karo, buvo
pamiršti. O tada atrado savo vietą čia, taip visada buvo. Kas dingsta ten –
atsiranda čia. Tuo šie pasauliai ir giminingi, Stela.

Bandžiau tai kaip įmanoma geriau suprasti, kol mano akys, kliuvinėdamos nuo
vienos smulkmenos iki kitos – nuo minkšta medžiaga aptrauktų medinių kėdžių,
stalo, krosnies, aplipdytos smėlio spalvos koklinėmis plytelėmis, lentynų bei
lentynėlių – galiausiai sustojo prie didžiulės tamsaus medžio spintos, atviromis
lentynomis, tačiau žvilgsnį patraukė ne įspūdingas baldo dydis, kuriam prireikė
beveik pusės virtuvės kambario, o daugybė mažučių skaidrių buteliukų jame.
Mažučiuose stikliniuose indeliuose slėpėsi daugybė įvairiaspalvių žolelių ir
lapelių, kurie kiekvieną dieną po truputį šiems namams atiduodavo savo gyvybės
ir spalvų. O labiausiai stebino tai, kad tik dabar atidžiau apžvelgiau šią keistą ir
didžiulę kompoziciją, nors ir buvau pastebėjusi ją anksčiau, bet atrodė, jog pats
baldas nenorėjo būti apžiūrimas iki šios akimirkos.

– Jūs renkate žoleles? – nė nereikėjo apsimesti, kad man įdomu, kaip veikiausiai
būčiau padariusi anksčiau, toje vietoje, kurią laikiau savo namais, jei iš
mandagumo ar per daug užsitęsus tylai taip reiktų pasielgti su kokiu nors
suaugusiu.

Galėjau tvirtai užtikrinti, kad Luana tikrai ne eilinė suaugusioji, galinti valandų
valandas aptarinėti naujus kaimynų daiktus.

– Toks mano darbas, Stela. Aš mūsų kaimelio, kurį vadiname Lotosu, žiniuonė ir
gydytoja, o šios žolelės man labai gelbsti, be to, namuose jos skleidžia gerą
dvasią.

– Tikriausiai reikėjo nemažai kantrybės sukaupti tokiai didžiulei kolekcijai, – vis

negalėjau žvilgsniu aprėpti visų lentynų ir buteliukų.

– Net nejuntu, kaip laikas prabėga pro šalį, o man taip nutiko ir su visais šiais
buteliukais. Kažkada maniau, jog visa tai perduosiu savo dukrai, bet daug kas
nuo to laiko pasikeitė.

– O kur ji yra dabar ? – buvau tikra, kad čia nepastebėjau nė vienos merginos.

– Na, ji nusprendė, kad užaugo ir turi eiti savais keliais.

– Ką ji dabar veikia? – norėjau praskaidrinti šią gan niūriai užslinkusią nuotaiką,

tik greit dingtelėjo, ar tik aš jos dar labiau nepabloginau.

Ir kodėl gi turiu tiek daug klausinėti?

– Dabar ji prisijungė prie karių. Daugelis jaunuolių Meratėjoje taip elgiasi, o

ypač tokiais neramiais laikais. Aš norėjau, kad Tenra, mano dukra, būtų šio
kaimelio žiniuonė ir gydytų žmones kaip aš, – Luana atsiduso ir pradėjo gerti ką
tik paruoštą arbatą. – Tačiau kartais norai lieka tik norais. Tikriausiai tokie jau
tėvai yra. Visada atrodo, jog tik mes žinom geriausius būdus, kaip reikia gyventi,
nes jau pasimokėme iš savo klaidų ir sėkmių, kartais vaikai būna tik dar vienas
kelias, papildomas šansas klaidoms ištaisyti ar sėkmei pratęsti. Vaikus norisi
apsupti tik didžiule meile ir neleisti jiems nė karto pargriūti, o be reikalo. Juk jie
gali būti visai kitokie nei mes ir visiškai mums nepriklausyti. Tačiau per daug
įsišnekėjau, geriau jau baigsiu tave varginti visomis šiomis nuobodžiomis
kalbomis, – šyptelėjo Luana.

Jau norėjau jai paprieštarauti ir išgirsti visą istoriją, tačiau, Luanai žvilgtelėjus į
kabantį ant sienos laikrodį, kuris atrodė taip, lyg būtų suklijuotas iš daugybės
rausvų sušalusių žiedlapių, pasakojimas išgaravo ten, kur ir kiti pamiršti
prisiminimai, nes tuo pat metu koridoriuje pasigirdo atveriamų durų garsas.

– Puiku, Kajus jau čia. Metas keliauti, Stela.

1 diena. Rytas
Kajus nieko neklausinėjo, Luana taip pat skleidė ramią tylą, tad kelią iki žirgų
praleidome tylomis, visi paskendę savo mintyse. Gal tik Kajus žengė spartesniu
žingsniu, ką galėjai suprasti, kaip tik nekantravimą kuo greičiau pradėti kelionę.
Be įprasto „labas“ jis daugiau netarė man nė žodelio, tad dar turėjau perprasti, ar
jis tiesiog tylenis, o gal aš jį vien savo buvimu šalia labai erzinu.

Apsidairiau aplink. Šis kaimelis pavadintas Lotosu, kaip sakė Luana, tačiau
pavadinimas kiek klaidino, nes jis nė iš tolo neprilygo nuostabiam ramybės
kampeliui. Daug gyventojų lenkė nugaras savo kiemuose, daržuose ir laukuose
prie skurdaus ir kieto Meratėjos paviršiaus, stengdamiesi ką nors užauginti ar
bent jau pamatyti mažą išdygstančios žolės stiebelį. Vos mums praėjus pro šalį,
visi pakeldavo galvas ir linktelėdavo, tad netrukus supratau, kad visi šie Lotoso
gyventojų gestai buvo skirti mus lydinčiai šviesiaplaukei moteriai. Pasirodo, kad
drabužiai man labai tinka ir per daug neatkreipia dėmesio, niekas pernelyg į
mane nespoksojo ir nieko neklausinėjo.

Iki susmukusios užeigos, kuri atrodė mačiusi ir išgyvenusi pačius audringiausius

laikus ir priklausanti lotosiečiui Tekitui, kuris mėgo keliskart per dieną išlenkti
po stiklelį, kelias nebuvo labai tolimas ir jau iš toli pastebėjau du žirgus, tvirtai
pririštus prie išklerusios tvoros, supančios rudais apsilaupiusiais dažais apgaubtą
dviaukštį namą. Tad, jeigu žirgai tik pasistengtų, galėtų tuoj pat laisvi nulėkti į
laukus. Tačiau kažkodėl pamačius šiuos du gyvūnus, pasidarė daug ramiau ir
saugiau. Abu žirgai stovėjo vienas šalia kito, bet buvo visiškai skirtingi. Nors
tiek vienas, tiek kitas labai gražūs, man labiausiai patiko šviesus, kreminės
spalvos ristūnas, aukso spalvos karčiais, daug labiau nekantraujantis už kitą,
tamsaus plauko ramųjį ir išdidųjį žirgą. Tačiau, kad ir kokie nuostabūs bebūtų,
gyvūnai bemat priminė namus ir kūną perliejo šalto liūdesio banga. Jodinėti
žirgais ėmiau mokytis jau dešimties ir greitai supratau, kodėl tėvai manė, jog tai
gera idėja ir kad man kada nors to prireiks...

– ... taip pat linkiu geriausios kloties jums abiems, saugokit vieni kitus.

Staiga linktelėjau norėdama parodyti, kad įdėmiai klausiausi, tačiau galvą

užėmusios svajonės, išstūmė lauk Luanos žodžius. Kajus taip pat linktelėjo,
patvirtindamas jau ir taip gerai žinomą savo užduotį, tikriausiai, išgirdęs visus
žodžius iki paskutinio skiemens, nes neatrodė vienas iš tų, kurie galėtų sklandyti
savo svajonių padangėse. O po to viskas įvyko labai greitai. Prieš man užlipant
ant žirgo, laukiant kol Kajus atkabins vadeles ir pats užsės ant savo juodojo
žirgo, Luana mus abu stipriai apkabino ir dar kartą palinkėjo geros kelionės,
prieš tai trumpai papasakojusi, ką galime rasti savo balnakrepšiuose. O tada
pasileidome laukais tolyn ir viskas ėmė atrodyti dar labiau netikra.

Jau dabar ėmiau abejoti šia kelione. Nors mes ką tik išjojom, atsigręžusi dar
kartą išvydau už kalvos pradingstančią mojančią Luaną, supratau, kad tikrai
nesurasiu bendros kalbos su Kajumi. O gal jos net nereikės ieškoti, nes jis tik
tyli, o nuo tos tylos įmanoma išprotėti. Nejaugi per visą tą laiką, kurį teks joti į
Leartą, jis tylės? Juk prieš akis laukia visa savaitė kelio. Na gerai, Kajus tikrai
nepanašus į tokį užsispyrėlį ar kietakaktį, ir vis dėlto, išgelbėjo mane nuo Leoto,
tačiau aš vis vien jo visiškai nepažinojau. Nuo pat susitikimo jis nepratarė nė
menkiausio žodelyčio, išskyrus niekuo neįpareigojantį „labas“.

– Kokie jų vardai? – nė pati nepastebėjau, kaip pradėjau gelbėti mus iš tylos

duobės, kurią vėrė monotoniškas kanopų bildesys. – Tai yra, kokie yra žirgų
vardai? – pasitaisiau, nes Kajus vis dar tylėjo.

– Jie neturi vardų.

– Neturi? – nustebusi išlaisvinau delną iš vadelių ir paglosčiau savo šviesiojo

žirgo karčius.– Bet jie gyvi padarai ir dar tokie draugiški, protingi, beveik kaip
žmonės.

– Bet tai nereiškia, jog jiems reikia vardų. Jie puikiai be to išgyvens.

– Tačiau tai padeda. Dauguma daiktų turi vardus ir savo pavadinimus, kaip aš ir
tu, – kuo toliau, tuo labiau šis ginčas atrodė vis beprasmiškesnis, tad supratau,
kad verčiau visą kelią būčiau tylėjusi.

– Čia Žemės logika negalioja.

– Bet tu taip pat turi vardą. Nejaugi ir tai neturi prasmės?

Kajus tik atsigręžė, nuplėšęs savo tamsias akis nuo pilkšvo kelio, ir persmelkė
mane žvilgsniu, kuris turėtų lyg ir byloti: „Tik žemiečiai gali taip bukai galvoti“.
Nė nesuprantu, kodėl vos tik išjojus ėmiau su juo ginčytis, niekada nemėgau to
daryti, o ypač su tais, kuriuos pažinojau tik dvi dienas.
– Mes juos vis tiek paleisim, todėl nėra prasmės juos kaip nors pavadinti, –
galiausiai atsakė.

Tik linktelėjau, pamažu pradėdama vykdyti savo tylėjimo planą, nes jau spėjau
įsitikinti, kad galop vis vien įsivelsim į kokį nors kvailą ginčą. Net pajutau jam
šiokią tokią užuojautą, jog visą savaitę turės praleisti su mergina, kuri tik visko
klausinės ir tikriausiai nuolat įsivels į bėdą, tačiau, deja, nebegalėjau nieko
pakeisti. Šiaip ar taip turėjau parkeliauti atgal, vėl iš naujo surasti savo tikruosius
namus.

Tyliai atsidusau ir apsižvalgiau. Mes jau buvome išjoję iš kaimelio į atvirus

pilkus laukus, tačiau aplink vis dar kur ne kur stirksojo maži vienaaukščiai
namukai, apjuosti žemomis tvoromis, nors stovėjo atokiai vienas nuo kito, tarsi
laikydamiesi saugaus atstumo, slėpėsi tarp retai augančių medžių kamienų ir kitų
susivijusių krūmokšnių. Staiga mano dėmesį atkreipė kanopų bildesys, kuris lyg
netikėta banga atsirito iki mūsų. Tačiau šis dundesys buvo kitoks negu mudviejų
žirgų – jis skardėjo daug toliau ir gerokai dusliau. Kajui tai taip pat neprasprūdo
pro ausis ir mikliu įgudusiu judesiu jis įtempė vadeles, o netrukus klusniai
sustoję ristūnai sukėlė permatomus pilkų dulkių debesis.

Pasielgiau taip pat ir pasisukau atgal. Kiek tolėliau, už keleto retų krūmynų
guoto, pasirodė vaikinas ir man suspurdėjo širdis pagalvojus, kad tai vėl gali būti
Leotas, tačiau greitai supratau, kad tai negali būti tiesa. Kajus visiškai
nepajudėjo iš vietos, nors su žirgu buvo priešais mane ir vos tik geriau įsižiūrėjus
pro jo petį bei supratus, kad tai tikrai ne Leotas, visos mano mintys apie
matomus ir nematomus priešus ištirpo ore. Vaikino žalios akys, prisikaupusios
draugiškumo ir atvirumo, tiesiog švietė veide kartu su šypsena, o tai pastebėti
galėjai net iš toli, kaip ir jo pačią šviesiausią plaukų kupetą, kokią esu tik kada
nors mačiusi. Iš karto pajutau, kad šis vaikinas negali padaryti nieko blogo ir,
jeigu mano akys neapgauna, dar yra ir labai draugiškas. Tačiau Kajaus veidas
rodė, kad vaikinas galvoja visiškai kitaip nei aš. Jo išraiška rodė, kad jis
pavargęs. Arba suerzintas. Būtent taip, o net būdamas su manimi jis taip
neatrodė.

– Sveikas, Kajau!

Žaliaakis vaikinas pasisveikino skambiu balsu, nors buvo dar dešimt metrų iki
mudviejų. Tačiau jo pilkas obuolmušis žirgas tuoj pat įveikė likusį kelią ir
galėjau prisiekti, kad Kajus tyliai atsiduso ir sumurmėjo: „Tik ne tai”.
– Vos neprajojai pro šalį. Jau galvojai, kad pamiršai mane, – su priekaišto
gaidele prabilo šviesiaplaukis.

– Juk sakiau, kad nevėluotum. Būtum pasivijęs.

– Na, kad ir kaip bebūtų, aš privalau tau padėti palydėti Stelą iki Learto, nejaugi
neprisimeni? – vaikinas primerkė akis ir pakreipė galvą. – vargeli, Kajau, tai
visiškai į tave nepanašu. Juk per porą dienų nepargriuvai ir nesusimušei galvos,
viską užmiršdamas, ką?

Netaręs nė žodžio Kajus atsigręžė atgal ir vėl pradėjome keliauti. Pokalbis

baigtas, o jo rezultatas – naujas bendrakeleivis, kurio nepažinojau, nes Kajus
tikriausiai manė, jog mums nė nereikia susipažinti. Tada, lyg perskaitęs mano
mintis, šviesiaplaukis vaikinas prijojo prie manęs ir ištiesė ranką.

– Sveika, tu turbūt Stela. Aš Hisas, padėsiu Kajui tave lydėti į Leartą,– Hisas
pašnairavo į Kajų ir prabilo tyliau, – ir palaikysiu tau kompaniją, nes jis tai jau
tikrai nėra šnekanti skrynelė.

Šyptelėjusi linktelėjau. Gal vis dėl to nebus taip liūdna, kaip atrodė pirma.

– Smagu susipažinti, Hisai. Tad tu ir Kajus draugai ? – pasiteiravau, kol kanopos

po savimi sukėlė pilkus dulkių debesis.

– Ne.

– Taip. Taip, mes draugai,– paneigė Hisas, priekaištingai nužvelgęs Kajų. – Mes
kartu lankome tą pačią Learto karių akademiją. Po kelių metų ją baigsim ir gal
dirbsim kartu, ar ne, Kajau?

– Šansai nedideli.

– Nekreipk į jį dėmesio, – lengvai atsidusęs prabilo Hisas, – Šiandien jis

tikriausiai labai blogos nuotaikos, na, iš tiesų, jis gana dažnai toks rimtas. O kaip
tau čia patinka? Ir išvis, koks jausmas būti princese? Nė negaliu patikėti, jog štai
keliauju su karališkosios šeimos atstove, net kalbu su tavimi. Patikėk, Learte
niekas nepatikės, negaliu sulaukti, kol grįšim ten. Na, bet koks jausmas būti
princese? Tikriausiai smagu žinoti, kad turi tiek galios.

Gūžtelėjau pečiais:
– Nežinau. Tikriausiai pernelyg trumpai ja buvau.

– Bet ar įsivaizduoji? Galima sakyti, tau priklauso visa Meratėja, – Hisas

pasilenkė į priekį ir, kiek leido balnas, parodė į pralekiantį akmenį. – Šitas
akmuo tau priklauso... ir šitas...ir anas... ir dar šita šaka..... Na, ta žolė neatrodo
taip viliojančiai, tačiau ji vis tiek tavo.

Hisas pakilo ir vėl patogiai įsitaisė:

– Juk visi Meratėjoje apie tave žino, Stela. Beje, visi akademijoj bus taip
nustebę, ar ne Kajau? Nes aš dar niekam nepasakojau, kad mūsų misija – lydėti į
Leartą Meratėjos princesę, o juk tai pats šauniausias dalykas pasauly.

– Tu neturi teisės apie tai kam nors pliurpti iki kol viskas pasibaigs, – atsakė
Kajus.

– Tad jūsų užduotis lydėti mane? – paklausiau nė kiek nenustebusi, nes jau seniai
laikas buvo liautis tikėtis, jog visi netikėtumai baigėsi.

– Tikrų tikriausiai taip, – linktelėjęs atsakė vaikinas. – Kiti gavo kvailas

užduotis, pavyzdžiui, ieškoti drakonių kiaušinių ar saugoti didesnių miestų
sienas, bet mūsų užduotis – lydėti tave.

Hisas, aplenkdamas Kajų, išjojo į priekį ir atsigręžęs atgal sušuko:

– Mes čia turim daug įdomių dalykėlių. Jeigu nori, galėsim viską aprodyt.

– Ačiū, turėsiu galvoje.

– Nėra už ką. O pagalvojot, koks ilgas kelias mūsų laukia. Galim pažaisti…

– Ne, – šįkart Kajaus balsas nuskambėjo per daug aiškiai, kad galėtum jį
ignoruoti. – Turi susikaupti ir stebėti aplinką.

– Taip ir maniau, jog buvo bloga idėja tave paskirti vadovauti šiai užduočiai. Nė
nežinau, kodėl aš jiems pasirodžiau neatsakingas.

– Nesvarbu. Galėsim pažaisti kitą kartą, – man truputį palengvėjo, kad nereiks
žaisti.
– Gerai jau. Tada…

– Tada galėtum nors valandėlę užsičiaupti, – įsiterpė Kajus

– Žinoma. Bet jeigu tu mirsi iš nuobodulio, aš tavęs…

– Hisai!

Šviesiaplaukis rankos mostu parodė, kad daugiau nebepravers savo burnos, ir

ėmė energingai žvalgytis aplinkui. O aš supratau, kad tokioje keistoje
kompanijoje dar nesu buvusi.
1 diena. Popietė. Drakonų slėnis
Ilgas jojimas buvo varginantis, o aš taip toli su žirgu Stela keliauti dar nebuvau
pratusi. Negalėjai pernelyg daug judėti, visada kratė, buvai nuolat nešamas tik
tikriausiai Kajui žinoma kryptimi link Learto, o mintys, nuolat zujančios galvoje,
taip pat pernelyg nedžiugino. Tikriausiai Hisas jautėsi panašiai, nes jau kurį laiką
taip įnirtingai muistėsi balne, jog tikrai negalėjo likti nepastebėtas ir vis
prasižiodavo klausti, kada gi pagaliau artimiausia stotelė, bet atsakymas vis
likdavo toks pat: dar ne.

Ką gi.

Ant žirgų jie jau išbuvo keletą ilgų valandų, tačiau baisiausiai ramybės nedavė
vis užslenkantis nuobodulys, su kuriuo niekaip negalėjai kovoti. Aplink plytintis
kraštovaizdis nė kiek negelbėjo, nes čia viskas atrodė pernelyg nykiai, vienodai
ir nuobodžiai, kad trauktų akį, nors kartais pasitaikydavo suskeldėjusių kalvų,
bet ir pastarosios slėpdavosi, lyg profesionalios chameleonės, susiliedamos su
aplinka.

– Gerai, stojam, – galiausiai prabilo Kajus po kelių valandų tylos, kai Stela jau
pradėjo manyti, kad jie jos amžinai.

– Pagaliau! Galvojau, kad niekad to nepasakysi, – laimei, Hisas vis dar

neprarado savo geros nuotaikos ir tikriausiai nė nežadėjo to daryti.

Stela lengvai nušoko nuo žirgo ir paglostė jo kreminius karčius. Gerai, kad nors
ristūnas neatrodė toks nusivaręs nuo kojų kaip ji, pamanė mergina apžvelgdama
apylinkes. O kraštovaizdis galutinai pasikeitė. Per tą laiką, kol žirgų kanopos
skrodė žemę, sunykę laukai pamažu ėmė kilti vis aukštyn ir apsupo juos
sluoksniuotų uolų siena. Šlaitui einant statyn, žirgai kiek sulėtino tempą, tačiau
bendrakeleiviai vis vien gana sparčiai kilo viršun, kol galiausiai įkalnė pasibaigė.
Tada ir teko pripažinti, kad šioje keistoje vietoje, vadinama Meratėja, egzistuoja
kiek daugiau negu pilkos ir sudūlėjusios uolos, gelsvai žalsvi krūmokšniai,
menka žolė ir sudžiūvę medžiai. Visa jų trijulė atsidūrė gana neįprastoje vietoje,
kurią Stela čia, šioje planetoje, matė pirmą kartą.

Visur aplink plėtėsi daug didesni žolės plotai, augantys jau nebe ant pilko, o
tamsiai rudo ir nebe tokio kieto Meratėjos paviršiaus. Smulkūs krūmynai stiebėsi
glausdamiesi prie aukštų uolų, kurių viršūnės dingo pilkų debesų kloduose ir
plėtėsi į nesuskaičiuojamus tolius, tarsi sukurdamos natūralią, iki dangaus
šaunančią sieną, kylančią jų kairėje. Kiek dešiniau slėnis, lyg laipteliai leidosi į
apačią, kol baigėsi stačiu skardžiu; čia jį kirto gilus tarpeklis savo gilumoje
slėpdamas sraunią upę, kurios šniokštimas atsklido net iki pačios aukščiausios
terasos, kur jie ir sustojo. Žemiau, kitoje tarpeklio pusėje, lyg veidrodyje
atsikartojo tas pats slėnio vaizdas, nors uolos, kylančios į dangų, nebuvo tokios
aukštos, kaip šioje. Jie tarsi atsidūrė pačios gamtos suformuotuose spąstuose, kur
vienintelis kelias ištrūkti – tik joti į priekį.

– Visai nieko vietelė, – tarstelėjo pro šalį žingsniuodamas Hisas.

– Tylu, – pastebėjo mergina.

– Čia visada šitaip. Na, ši vieta yra tolokai nuo bet kokio miesto, tad tikrai
neišgirsi didelių, nuolat burzgiančių mašinų, – lyg atspėjęs jos mintis prabilo
Hisas.– Tikriausiai tau tai kiek keista, ar ne? Kai aplink taip tylu, o mes viską
pakeičiam magija.

Stela linktelėjo, bet jos vaizduotė jau spėjo nuklysti kažkur toli, nors taip ir
negalėjo tiksliai nupaišyti vaizdo, kas nutiktų, jeigu Žemėje galėtum naudoti
ugnies dulkes apšvietimui ar didžiulius laukinius gyvūnus apsaugai. Tad ji
paleido žirgą laisvai lakstyti, nes čia nereikėjo jų rišti – gyvūnai, gavę šiek tiek
laisvės, buvo daug ramesni – ir pažvelgė į Hisą, vaikštantį skardžio pakraščiu bei
akimis naršantį jo dugną. Kajus taip pat jį nulydėjo trumpu žvilgsniu, bet greitai
nusigręžė ir pradėjo kraustyti mantą nuo žirgų nugarų.

– Aš galiu padėti, – tarstelėjo Stela, vaikinui priėjus prie jos baltojo bevardžio
žirgo ir ėmus nuo jo tempti balnakrepšius.

Tačiau Kajus tik papurtė galvą:

– Jie tau bus per daug sunkūs.

Stela klausiamai kilstelėjo antakius, tačiau buvo pernelyg pavargusi aiškinti, jog
staiga atsidurti kitoje planetoje ir joti nežinia kur su nepažįstamais žmonėmis,
kad galėtų susipažinti su nepažįstama, bet tikra jos šeima yra daug sunkiau negu
nukelti kelis krepšius nuo žirgo. Tačiau visa tai jau ir nebeatrodė taip svarbu,
svarbiausia, jog jie pagaliau galės nors šiek tiek pailsėti.
– Ši vieta yra vadinama Drakonų slėniu, – Stelos džiaugsmui pagaliau prabilo
Kajus.

– Drakonų? – Stela tikėjosi, jog šis pavadinimas bus tik simbolinis, tačiau viduje
kirbėjo jausmas, jog vietovardis gana tiksliai apibūdina gyventojus.

– Jie gyvena ten, viršuje, – vaikinasi užvertė akis į uolų smaigalius, dingstančius
pilkame, debesų tumulais aplipusiame danguje, – jeigu netrukdai jiems – jie
netrukdo tau.

Stela negalėjo tiksliai pasakyti, ar jai labai palengvėjo nuo paskutinių Kajaus
žodžių. Atrodė neįtikėtina, kad kažkur viršuje už tos pilkos debesų skraistės gali
gyventi gyvi, tikri ir dideli drakonai. Tačiau, vienaip ar kitaip, jai nesinorėjo iš
arti susipažinti nė su vienu iš ugninių siaubūnų, mergina net tiksliai negalėjo
įsivaizduoti, kaip jie atrodo. Pasakos lieka pasakomis, o realybė juk visada
kitokia.

– Ei, žiūrėkit, – Hisas atsigulė ant pilvo ir, persisvėręs per skardžio kraštą,
grėsmingai kybojo ant krašto. – Ten, apačioj, šioks toks nuolydis. Ten galim
pririnkti šakų laužui, čia jų daugybė.

Tad vakaras tik prasideda.

1 diena. Vakaras
Iki sutemstant trijulė turėjo spėti kuo daugiau nuveikti. Reikėjo ne tik susikurti
laužą, bet ir susiveikti vakarienę bei savotišką gultą. Pasirodo, kad miegoti ir
savo sapnais dalytis teks su atviru dangumi, kaip ir daro klajokliai Meratėjoje.
Stelai ši mintis, iš pradžių pasirodžiusi gan keistoka, dabar jau nebekėlė nerimo,
nes juk čia niekada nelijo, o ir temperatūra visada liko tokia pati, nei atšaldavo,
nei labai atšildavo. Tad Stela neturėjo nieko prieš, jog visą savaitę teks miegoti
ant žemės.

„ Ant Meratėjos”, – pati skubiai pataisė save.

– Viskas gerai, čia nelyja. Ir vėjas per daug nepučia, – vis ramino Hisas,
dėliodamas šakas laužui.

Stela linktelėjo, prisimindama, ką dar šiandien ryte pasakojo Luana. Matyt, jai
tai teks prisiminti dar daugybę dienų, iki tol, kol Meratėją pasieks pirmas lietaus
lašas.

– Aš visiškai nebeprisimenu lietaus, iš tiesų, net nežinau, kaip tai atrodo. Net
negaliu jo įsivaizduoti, nors kas čia sunkaus – krentantis vanduo iš dangaus ir
tiek, bet man vis tiek neišeina. Turėtų būti keista, kai ant tavęs lyja.

– Kada nors tai pamatysi, aš tuo įsitikinusi. O po kelių dienų nusibos, nes
negalėsi niekur išeiti ir ims šlapti kojos.

– Žinau! Bet mano mama anksčiau turėdavo tokį keistą medžiaginį skydą, kaip
jis vadinamas... taip, skėtis, tiesa? Tada teks susirasti senąjį mamos skėtį, aišku,
jeigu ji niekur jo neišmetė,– sukrizeno šviesiaplaukis.

Stela tik šyptelėjo ir pažvelgė į tolį – už tarpeklio šonų, kur bolavo pilkos uolos.
Kajus kuriam laikui kažkur pradingo vos tik parodęs, kaip susitaisyti gultą: ant
krūvos plonų šakų, sudžiuvusių lapų ir žolių užmesti storą paklotą, pagalvę ir
antklodę. Visai paprasta, nors pagalvojus, kad čia teks praleisti naktį, iškart
užsinorėdavai į šiltą lovą su Setu šalia. Tačiau aplink visada sukiodavosi Hisas,
kuris nuolat kalbėdavo, ir Stelai iš karto pasidarydavo daug lengviau. Ji galėjo
nuolat klausytis kitų istorijų, tai jos nė kiek nevargindavo, tuo tarpu pasakoti
apie save tapdavo šiokiu tokiu iššūkiu. Nors ir su Hisu ne visada buvo lengva,
nes kartais jis baigdavo savo istorijas ir pats imdavo klausinėti.

– Ar tavo akys visada buvo tokios... na, juodai mėlynai pilkai sidabrinės? –
Hisas visiškai netikėtai užklupo nepasirengusią merginą su savo klausimu. –
Nesakau, kad jos nėra gražios, bet truputį... na žinai, keista. Tarsi neturėtų tikros
spalvos ir nuolat maišytųsi.

Stela sumišusi linktelėjo ir kažką neaiškiai sumurmėjo. Žinoma, kad keista, juk
visi tai pastebi. Bet iš kur žinoti, kas yra keista, o kas ne? Juk niekada negalėtum
duoti apibrėžimo žodžiui normalus. Tačiau ji jau buvo įpratusi prie tokių
klausimų dėl savo akių, nors, pasirodo, net ir stebuklingoje Meratėjoje jos buvo
kitokios.

– Dar nesu matęs tokių akių, – tęsė savo vaikinas, nė nepastebėdamas, jog ši
tema tiesiog jau išsisėmė. – Akademijoje taip pat tokių nėra, todėl turėtų būti
smagu su tokiom akim, nes visi pamato, kad kažkas ne taip.

– Hisai.

Kajus išdygo tartum iš niekur ir Stela, praėjus pirmiems šiurpuliukams, kurie

apima, kai kas nors tave netikėtai užklumpa, dėkingai pakėlė akis į jį. Na ką gi,
galima sakyti, Kajus dar kartą ją išgelbėjo.

– Kas atsitiko ? – paklausė pasisukęs Hisas.

– Reikia dar šakų, nes jų per mažai, neužteks laužui. Geriau jau pradėk leistis
žemyn, tokiu laiku greitai temsta.

Šviesiaplaukis linktelėjo ir atsistojo.

– Kaip pasakysi. Dabar tu vadovauji.

Stela nusekė akimis Hisą, tačiau norėjo padaryti tai iš tiesų, savomis kojomis.
Nors ir kartais įkyrus, tačiau labiau norėjosi palaikyti kompaniją Hisui, nes
kartais Kajus truputį gąsdino – ne savo išvaizda ar keistu sugebėjimu taip
neįprastai ir vikriai kautis kardu ar be jo, ne. Tiesiog tas jo charakteris. Jis savo
tyla tarsi aprėpė visą šį pasaulį, viską matė, galėjo įžvelgti ir visa perskaityti,
kartais atrodė, kad net nuo menkiausio judesio Kajus galėjo žinoti, ką tu dabar
galvoji – štai kas kėlė nejaukią tylą, o kiekvienas judesys tarsi įsirėždavo į orą.
Mergina galėjo garantuoti, kad jeigu jis gyventų Žemėje, ji stengtųsi šio vaikino
vengti, tačiau dabar Stela ne namie ir negalėjo nieko padaryti. Gal tiesiog žiūrėti,
kaip Hisas permeta kojas per uolingą skardžio kraštą, o jo šviesūs susitaršę
plaukai dingsta kažkur nežinioje.

Po kurio laiko sėdėti parietus kojas ant iš šakų padaryto gulto darėsi vis
nuobodžiau ir nuobodžiau. Hisas vis dar lindėjo už skardžio krašto ir Stela
bergždžiai suko ten akis, nes vienintelio jos pašnekovo nebuvo nė ženklo.
Pamažu ėmė slinkti sutemos, o oras darėsi nežymiai vėsesnis ir pilkšvesnis.
Teliko tik spoksoti į Kajų ir jo miklius pirštus, įžiebiančius ugnį. Kol kas jis
neleido pakelti merginai nė pirštelio, sakydamas, kad bus per sunku, nors leido
žiūrėti, kaip plokščias ir melsvai blizgantis akmuo, meratėjiečių vadinamas
taraniu, susiliesdavęs su ugnies dulkėmis, jas paversdavo kibirkštimis, o šios
lengvai krisdavo ant mažo kaugelio sudžiūvusių šakų, kurios bemat
užsidegdavo. Tad tik beliko spėlioti, ar jis tiesiog nenori varginti Stelos, ar mano,
jog ši nieko nesugeba, o abu variantai ilgainiui ėmė atrodyti labai įtikinantys.

Galiausiai Stela nebeištvėrė.

– Hisas kažkur ilgai pradingęs, – lyg nuobodžiaudama prasitarė ji.

Tačiau Kajus, kaip ir visada, į jos žodžius nekreipė pernelyg daug dėmesio ir tik
gūžtelėjo pečiais.

– Tikriausiai reiktų pažiūrėti, kur jis. Galiu eiti paieškoti, nes jau temsta, – lyg
tarp kitko nusprendė Stela ir pakilo eiti.

Ji tikrai tikėjo, jog ir šįkart Kajus sėkmingai ją ignoruos. Bet šįsyk jis pagaliau
pakėlė akis į ją, o jo balso griežtumas galėjo sulaikyti lygiai taip pat kaip ir
pačiupimas už rankos.

– Hisas nepražus, ko negalėčiau pasakyti apie tave, – tamsiai pilkos jo akys

merginą tiesiog gręžte gręžė.

– Man viskas bus gerai, tikrai, – mestelėjo Stela ir pradėjo sparčiu žingsniu
trauktis link skardžio.

– Tu susižeisi,– galiausiai tik perspėjo Kajus ir nusigręžęs vėl ėmėsi darbo.

Tiek jau tos užuojautos ir rūpesčio.

Tuo tarpu Hisas buvo teisus. Skardis nesileido stačiai į apačią, o maždaug
dvejais metrais žemiau turėjo didelių septynių žingsnių pločio atšaką,
besidriekiančią į kairę ir į dešinę, kiek akys galėjo užmatyti, nors Hiso
šviesiaplaukės galvos niekur nesimatė nė ženklo.

Merginos šuolis truko neilgai ir ištiestos kojos netrukus pajuto šiurkščią šakų ir
perdžiūvusių lapų paklotę. Stela nedvejojusi pasuko dešinėn, nes jai kelią gana
aiškiai rodė, matyt, jau anksčiau vaikino paliktas šakelių ir išvartytų lapų krūvų
takas. Pradėjus eiti, kulkšnys ėmė giliai spraustis į tamsiai rudų ir šiugždžių lapų
kalnus, o rankas užėmė nepaliaujami bandymai prasibrauti pro iškilias šakas ir
dygius krūmokšnius, augančius iš trupančios uolos sienos ir vis stojančius
skersai kelio, tarsi piktos ir sudžiūvusios rankos, nenorinčios praleisti toliau.
Staiga, įdėmiai žiūrint į kreivą liniją, vinguriuojančią per sausus lapus, kurie čia
nukrito nuo kažkada netoliese augusių medžių šakų ir dabar tikriausiai dabar
žyminčių Hiso nueitą kelią, Stelos dėmesį pritraukė žalsva šviesa, siauru ruožu
krentanti ant kreivų, sudžiūvusių krūmokšnių.

Stela stipriai užmerkė akis ir vėl atsimerkė. Tačiau spindintis ruožas niekur
nedingo, o kaip tik sumirgėjo dar ryškiau. Mergina pakėlė galvą ir pažvelgė
kairėn, į uolą, kuri kaip siena iš vienos pusės saugojo šią vietą. Jos akys greitai
užkliuvo už siauro, tačiau gilaus ruožo, kuris lyg bjauri žaizda ar senas randas
įstrižai kirto uolą. Tai iš šio plyšio sklido keistai sidabriškas žalias spindulys
pažymėjęs Stelos kelią.

Netikėtai jos ausis pasiekė ploni ir spigūs balseliai, lyg adatos veriantys ausis.
Mergina iš pradžių išsigandusi apsidairė, tačiau aplink nieko nebuvo matyti, tad
ji lėtai nugara prisiglaudė prie uolos ir atsargiai pažvelgė pro aptrupėjusio plyšio
kraštą. Jo viduje buvo ne kas kitas, o miestas ir Stela nė negalėjo įsivaizduoti,
kas taip meistriškai galėjo jį iškalti ir palikti uoloje. Tačiau greitai paaiškėjo, jog
tai nė iš tolo nebuvo skulptūra ar paprastas raižinys – miestas buvo gyvas. Plyšio
viduje po truputį galėjai įžvelgti daugybę mažų, merginos akiai vertinant, tik
kelių centimetrų ūgio nykštukų, nedidesnių už jos pirštus bei zujančių pirmyn ir
atgal, arba sėdinčių lyg iškaltos akmens statulos prie keistai spingsinčio
šviesulio, lyg kokio nors savotiško laužo, skleidžiančio ryškiai žalsvą šviesą,
kuri spinduliu krito laukan ir pripildė visą ertmę stebuklingai blizgančios
šviesos.

Tačiau labiausiai Stelą nustebino mažųjų meratėjiečių išvaizda: jų plonytė oda

buvo sidabrinė ir atrodė lyg nuspalvinta gyvsidabriu, o tamsios barzdos
vyniojosi ligi pat kelių. Net žalsvos tunikos mainė spalvas ir gaudė kiekvieną
keistojo laužo šviesos blyksnį. Staiga jų įkyrus spygavimas nutrūko ir sekundę
Stela pagalvojo, kad jie ją pastebėjo. Bet jie savo šešėliškas juodas akutes
nukreipė į rato vidurį, kur mirgėjo spingsulė. Ten iškilmingai įžygiavo dar viena
mažoji būtybė, kuri tikriausiai buvo neeilinė, nes žalsva mantija stirksojo
susisukusi į klostes ir buvo perjuosta auksiniu diržu, o už jo nugaros driekėsi
dešimties nykštukų palyda.

– Mano pavaldiniai, – jo balsas panašėjo į musės zvimbimą, todėl mergina dar

labiau prisispaudė prie sienos, stengdamasi ką nors išgirsti. – Šiais sunkiais
laikais turime pasirinkti pusę ir mes renkamės ją, savo valdovę.

– Mes, mes, – ataidėjo atsakymas iš visų pusių, o nykštukai pritardami pradėjo

linkčioti galvomis.

– Todėl turime jai įsiteikti, – tęsė vadas, – o šiandien ypatinga proga. Sugavome
net penkis, kartoju, penkis šnipus savo tarpe. – Mažylis iškėlė delnus, norėdamas
parodyti, kiek jų sugavo.

Stela prisimerkė ir pastebėjo, kad būtybė ant vieno delno turi tik tris pirštus. Du
paprastus ir vieną nykštį.

– Šiandien šnipams galas. Mes sudeginsim juos gyvus, o pelenus paleisim

pavėjui, ten, kur mirusios drakonų sielos juos galės vaikytis per amžius!

Po šių žodžių mažieji pradėjo trepsėti ir cypti lyg pašėlę, o kai į rato vidurį
įstūmė penkis nelaimėlius, kurie buvo supančioti virvėmis ir grandinėmis,
triukšmas dar labiau sustiprėjo, o jau visų atsistojusių mažųjų meratėjiečių
šešėliai šoko ant žalsvų plyšio sienų. Stela nė nepajuto, kokia įsitempusi ir
įsitraukusi stebi šių nykštukų gyvenimą. Galvoje vis sukosi mintys, kaip ji galėtų
padėti nelaimėliams, mergina nepajuto, kaip kažkas tyliai prisėlino. Stela pajautė
tik šaltą kvėpavimą į kaklą ir baimę, kuri staiga iš visų pusių ją apsupo.
1 diena. Naktis
Stela

Krūptelėjusi apsisukau. Jutau, kaip baimė sunkiu svoriu prislėgė kūną ir savo
lediniais ilgais nagais neketino jo taip lengvai paleisti. Tik dabar pastebėjau, kaip
tamsu, o siluetas, išskydusiais kontūrais stovėjo vos per mažą žingsnelį nuo
manęs.

– Atsiprašau, nenorėjau tavęs taip išgąsdinti.

Ramus ir linksmas Hiso balsas greitai nuramino ir kraupus baimės jausmas tuoj
pat dingo.

– Ne, nieko tokio. Viskas gerai, tikrai.

– Čia šalta, – Hisas apsidairė aplink, o tai darant, keletas šakų iškrito iš jo glėbio
ir pabiro aplink. – Beje, ką čia veiki? Jau tamsu.

– Aš...

Tačiau nemokėjau tinkamai paaiškinti, ką tik ką mačiau, tam paprasčiausiai

nebuvo suprantamų žodžių. Maži žmogeliukai, laužas, išdavikai... Žinau, buvau
pavargusi, tačiau tai tikrai peržengė mano fantazijos ribas, jog būčiau galėjusi tai
pati sau įsivaizduoti. Tad bejėgiškai atsigręžiau į keistosios mažylių buveinės
pusę, bet šviesa jau buvo užgesusi ir tik tamsa spalvino sausą krūmokšnių krūvą
priešais.

– Ieškojau tavęs, – galiausiai atsakiau, prisimindama, kad tai nėra melas. –

Ilgokai buvai pradingęs.

– Žinau,– šviesiaplaukis atsiduso ir pasilenkė paimti pagalių, nukritusių šalia

mano kojų, tačiau tai darydamas išmetė dar daugiau. – Nekenčiu, kai taip
atsitinka, – atsidusęs burbtelėjo. – Tiesiog niekur neradau pakankamai tvirtų
šakų, kurios vos prisilietus nevirstų dulkėmis. Nė nemaniau, kad čia viskas taip
išdžiūvę.

Linktelėjau, nes ir tikėjausi išgirsti panašų paaiškinimą, ir pritūpiau, norėdama

padėti Hisui rinkti šakas, tačiau ką tik matytas reginys vis neišėjo iš galvos.

– O Kajus pasius, – greitai išsklaidė blogas mintis vaikinas. – Jau temsta, o mes
vis dar be normalaus laužo, nes tas, kurį jis užkūrė, tikriausiai jau užgeso.

– – –

Kajus nesupyko. Lyg ir. Tiesiog pažiūrėjo, kaip mudu parsiropščiam atgal ir
nusigręžė vėl užsidėdamas savo abejingumo kaukę. Tačiau ore tiesiog tvyrote
tvyrojo jausmas, kad jam tai nepatinka. Stovykla stovėjo jau beveik įrengta,
išskyrus laužą, kuris nebuvo visiškai užgesęs, tad dar buvo įmanoma jį išgelbėti,
o žirgai tyliai prunkštė suglaudę galvas. Kajus pažymėjo stovyklos ribas
iškasdamas negilų griovelį aplink stovyklą ir, pripildęs jį ugnies dulkių, kurios
raitėsi jame negalėdamos ištrūkti, tad tiesiog tekėjo ratu lyg mažytė ugnies upė
bei skleidė šviesą ir šilumą. Tylios nakties miglos lengvais tumulais plaukė virš
slėnio, o dangus virš jo liko toks pat abejingai pilkas. Toks pat abejingas kaip
visada – nesikeičiantis ir tarsi uždaręs Meratėją nuo visko, kas driekiasi aplink
ją. Beveik kaip ir Kajus.

– Ei, Kajau. Mes jau grįžom, – skardus Hiso balsas nuaidėjo per mieguistą slėnį.

– Pažadinsi drakonus.

– Bet jie per aukštai, kad mus išgirstų, – Hisas numetė pagalius prie laužo ir
klestelėjo į savo gultą. – Beje, aš nekaltas, jeigu jie taip anksti gulasi.

– Užtat jie girdi keliskart geriau negu tu, – Kajus nusigręžė nuo laužo ir tyliai
pridūrė, – ir tikriausiai turi tiek pat daugiau proto.

„Jis nenorėjo“– mintyse gindama Hisą žvilgtelėjau į jį, jau padedantį užkurti
laužą. Buvau įpratusi prie to automatiško gynimo, nes nuolatos tekdavo užtarti
Luką ar Leną jiems tarpusavy kovojant, o tai kartodavosi bene tūkstančius kartų
per dieną. Negalėjau neigti, kad Hisas šiek tiek priminė mano brolį, o kartu visa
tai priminė ir namus.

– Kur taip ilgai buvot? – Kajus greit išblaškė staiga apniukusias mintis. – Beje,
naktį negali išeiti iš ribų, kurias pažymėjau. Tai pavojinga, – greit perspėjo
grįžtelėjęs į mano pusę.

– Norėjau rasti Hisą, bet vėliau užsižiopsojau į...

– Žiūrėkit, uždegiau, pagaliau uždegiau, – rodės, kad Hiso džiaugsmui nerastum
nei pradžios, nei pabaigos. – O tu sakei, kad nemokėsiu, – papriekaištavo jis
Kajui.

– Tarsi tai ką nors reikštų.

– – –

Visur plytėjo tamsa. Jos šešėliai skverbėsi į kiekvieną tarpelį ir laisvą oro
lopinėlį, užpildydami jį juoduma, neviltimi, jausmu, kad tavęs nebėra ir niekada
nebuvo. Viskas skendėjo juodoje bedugnėje. Tačiau tolumoje švietė žiburys. Jis
keistai mainė spalvas, ir ji pagalvojo, jog tai laužas. Pabandžiusi žengti į priekį,
link šviesos, ji sustojo, nes kažkas kliudė ir neleido eiti toliau. Pasirodo, jog
šviesos šaltinis buvo daug arčiau negu atrodė iš pradžių, tad sąmonė nebeleido
eiti toliau. Reikia žiūrėti, šildytis, bet nepulti, nes tai pavojinga, diktavo sveikas
protas, kuris vėliau pastebėjo, jog šalta šviesa apšviečia dar kažką, o tas kažkas ir
laikė šviesą.

Ten buvo žmogus.

Jai vis labiau norėjosi prieiti prie skaisčios liepsnos, nes čia darėsi vis šalčiau ir
tamsiau, o tyli būtybė galėjo padėti iš čia ištrūkti. Bet ji jautė, kad kažkas,
laikantis šviesą, pats ir skleidžia tamsą, nori, kad ji prieitų. Tarsi gerai sugalvoti
spąstai. Tai galėjai justi net būdamas taip toli nuo... jos. Jos tamsiose garbanose
žaidė žalsva pieniška šviesa. Staiga balsas panašus į ledą perkirto jos sąmonę,
palikdamas aštrų, net skausmingą rėžį, kurie reiškė žodžius:

– Pagaliau sugrįžai.

Stela

Net nesupratau, kaip pabudau, nes riba tarp sapno ir realybės buvo tokia miglota,
jog nė nepastebėjau, kad jau kurį laiką žiūriu į akliną tamsą vis nesuprasdama, ar
aš vis dar košmare, ar mano akys pagaliau išsivadavo ir žiūri į juodutėlį
bežvaigždį dangų. Truko suprasti, kad aš čia, Drakonų slėnyje, savo gulte, kurį
padarė Kajus. Aš čia, o ne tam šaltam pasauly, nors gal jis ir buvo Meratėja.
Sunku tai atskirti, kai viskas aplinkui nesiskyrė nuo sapno vaizdinių. Tamsa ir
čia viską tirštai uždažė savo juoda spalva, tačiau nors nebuvo tokio stipraus
šalčio ir jos, pavojingos būtybės, kuri norėjo mane sugauti, įtraukti ir išmesti iš
čia visiems laikams. Kas gi čia per kvailas sapnas?

Priešais save ištiesiau delną, tačiau jis paskendo šešėliuose ir staiga pasijutau
taip, lyg būčiau akla. Mėnulio šviesos spindesys, visada pasiekęs ir mano
kambario sienas, glūdėjo taip giliai įsišaknijęs viduje, kad ši aklina tamsa, kuri
neleido matyti net kelių centimetrų toliau nuo veido, kėlė šiurpą. O viršuje,
dangaus skliaute, nešvietė nė menkiausias žiburėlis, nė viena žvaigždė ar tas pats
mėnulis nerodė kelio klaidinančioje juodumoje. Atrodė, lyg pati Meratėja būtų
užsinorėjusi apsigobti tamsia skraiste ir pabėgti, pasislėpti nuo visų ar savęs
pačios.

Apgraibomis atsikėliau ir patryniau kumščiais akis, tikėdamasi kaip nors

priprasti prie spengiančios tylos ir tamsos. Visa laimė, kad arti vis dar ruseno
laužo žarijos, apšviesdamos mažą plotą aplink save, o netoli tekėjo ugnies dulkių
upė. Blausiai rausva šviesa krito ir ant Hiso galvos, kuri neramiai vartėsi gulte, o
ranka gulėjo pernelyg arti laužo likučių. Kaip įmanoma tyliau išsirangiau iš
patalų ir lengvai stumtelėjau Hiso ranką toliau. Vaikinas kažką suniurnėjo ir
sugniaužęs ranką nusigręžė į kitą pusę.

Tuo tarpu Kajaus niekur nesimatė. Jo gultas turėjo būti kažkur atokiau nuo laužo
ir manęs bei Hiso, priremtas prie pat uolos sienos, tiesiai šaunančios į
nesuskaitomas platybes, visai netoli ugnies dulkių ribos, žyminčios pavojų ir
tariamą saugumą nesvetingame slėny. Kad ir kaip bebūtų, negalėjai sakyti, jog
Kajus nemėgsta savo vienatvės, jis tiesiog ja kvėpuodavo. Tačiau ir šioje
aklinoje tamsoje, jau pripratus akims, aš jį pastebėjau. Nors nesugebėjau puikiai
orientuotis ar pasakyti, kiek dabar valandų, kokia savaitės diena, mėnuo ar net
metai, bet žinojau, jog dabar labai vėlu. O Kajaus gultas buvo nė nepaliestas ir
tuščias.

– Kajau, – tyliai pašaukiau, žinodama, kad atsako vargu ar sulauksiu.

Varge vargeli. Nors buvau čia naujokė ir vis dar neperpratau šios vietos bei visų
jos keistenybių, kai ką žinojau užtikrintai: Kajus tikriausiai saugo tiek paslapčių
ir minčių, kiek visi šios planetos gyventojai kartu sudėjus, o gal ir dar daugiau.
Atsidususi klestelėjau ant gulto, nežinodama ką daryti ar galvoti. Užmigti
tikriausiai bus nebeįmanoma, nes, prisiminus pastarąjį sapną, lediniai žodžiai vis
nuaidėdavo galvoje ir lyg įstrigę nebegalėdavo iš ten ištrūkti. O jau ėmiau
manyti, kad keistoji mano gyvenimo dalis išaiškėjo ir kankinami sapnai lyg ir
turėtų liautis.

Galiausiai nė pati nepastebėjau, kaip ėmiau vis įtempčiau galvoti, pamiršdama

visa aplink. Per daug visko atsitiko, todėl man reikėjo savas mintis tvarkingai
susidėlioti į lentynas, nes vėliau aš jų tikrai nesurikiuosiu į vietas. Ir, kad ir kaip
įtemptai mąsčiau, į akis iškart kliuvo ką tik ant blausaus šviesos rato užkritęs
tamsus šešėlis. Neatsigręždama tyliai sušnabždėjau:

– Turėtum miegoti.

– Tą patį galėčiau pasakyti ir tau, – iš tamsos išniręs Kajus atsisėdo ant savo
gulto ir, beveik dingdamas nakties šešėliuose, sunėrė rankas. – Be to, man reikia
budėti.

– Ir dėl to žadi visą naktį nemiegoti? – nors norėjau, kad tai mano balsas
nuskambėtų rimtai ir solidžiai, tačiau atrodė, kad klausinėju kaip maža mergaitė.
– Nejaugi čia taip pavojinga?

Kajus gūžtelėjo pečiais.

– Su tavim visur pavojinga.

Stengiausi vėl išlikti rimta:

– Turėčiau įsižeisti?

– Nežinau, bet tu čia svarbi, todėl ir pavojinga. Keli per daug vilties
aplinkiniams, o tai kai kam nepatinka.

– Kalbi apie Šešėlių Kerėtoją?

Kajus nieko neatsakė. Nekrustelėjo nė vienas jo raumenėlis ir man akimirką

pasirodė, kad žvelgiu į suakmenėjusią uolos atšaką.

– Geriau eik miegoti. Turi gerai pailsėti, rytoj teks nukeliauti ilgą kelio gabalą, –
galop atsakė jis.

Papurčiau galvą ir nukreipiau žvilgsnį į Hisą, kuris ir toliau energingai vartėsi

gulte. Jis negalėjo nustygti vietoje net miegodamas.
– Tai kur iš tiesų buvot? – lyg iš niekur prabilo vaikinas.

Akimirką nustebau, nesuprasdama, apie ką jis kalba, bet greitai į atmintį išplaukė
vakariniai nuotykiai ir dar labiau nustebau, kad Kajus vis dar tai atsimena bei
galvoja. Tad ilgai nelaukdama išklojau viską, ką mačiau mažųjų būtybių
buveinėje.

– Jie vadinami tripirščiais, – pabaigė jos pasakojimą jis.

– Keistas pavadinimas.

– Jie turi tik tris pirštus, be to jų visur pilna. Trečiajame jų piršte, toje atskeltoje
galūnėje, sukaupta magija. Vieni tripirščiai paklūsta Šešėlių Kerėtojai, o kiti,
tarsi kita jų prigimties pusė, padeda Meratėją norinčioms išsaugoti būtybėms ir
jiems trukdo. Šiame slėnyje tripirščių gyvena gana daug, nes nesunku pasislėpti,
pilna visokiausių landų. Tačiau niekada nežinosi, kur jų gali rastis dar, nes
tripirščiai gali pasiversti bet kuo: akmeniu, lapu, net mumis.

– Mumis? Bet... iš kur man tada žinoti, kad tu ne tripirštis?

Kajus tik gūžtelėjo pečiais:

– Tikriausiai tada jau seniai būčiau tave nužudęs.

– Ačiū, kad leidai žinoti, – sarkastiškai atsakiau.

Atsiguliau, numečiau antklodę į šoną ir įsmeigiau savo akis į juodą dangų.

Nebuvo labai malonu žinoti, kad visur aplink gali tūnoti daugybė mažyčių,
pavidalą pakeitusių pabaisų, kurios savo žvitriomis akutėmis vis stebi, ką mes
veikiam, kalbam, renka informaciją, ją perduoda kažkam kitam, o tada mus
seka... viskas. Šiandien galvojimo man jau tikrai per akis. Rytoj teks sukarti dar
daugiau kelio negu šiandien ir mano galva privalo nors šiek tiek pailsėti. Tačiau
akys, vis dar maištaudamos klydinėjo tamsiu dangumi. Staiga jos užkliuvo už
sidabrinio taškelio, vienintelės mirksinčios švieselės apsuptos tamsos. Iš
nuostabos vėl pakilau ir užverčiau galvą į viršų.

– Juk tai žvaigždė, – lyg netikėdama tuo ką sakau, išspaudžiau.

Vieną beprotišką sekundę atgijo viltis, kad viskas bus gerai, kad jokio
prakeiksmo nebeliko, kad gal jau ryt pradės lyti, šviesti saulė, kad viskas, kas
dingo, vėl atsiras.

Kajus taip pat nukreipė akis į dangų:

– Negali būti. Meratėjoje jau seniai nebėra žvaigždžių... Tik ne tai.

Viskas įvyko taip greitai, jog pamaniau, kad taip pokštauja mano vaizduotė, bet,
kad ir kokia svajoklė būčiau buvusi, niekada negalėčiau kažko įsivaizduoti taip
tikroviškai. Visi įvykiai nė nebūtų sutilpę įprastuose laiko rėmuose. Mažiau negu
po akimirkos nuo Kajaus paskutinių žodžių pajutau, kaip mano riešą stveria
šiltas vaikino delnas ir mikliu judesiu patraukia šalin. Didžiulis, lyg iš niekur
pakilęs ledinis vėjo gūsis stūmė mus tolyn ir akimirką man pasirodė, kad aš tuoj
pat nusirisiu ir atsidursiu skardžio bedugnėj, tačiau mažutės vilties teikė manęs
vis nepaleidžianti ir stipriai laikanti tvirta ranka.

– Laikykis kiek gali, – perplaukė per ausis Kajaus balsas, kuris stengėsi perrėkti
staiga iš kažkur atsiradusį ūžaujantį vėją.

Apgraibomis pabandžiau kur nors įsitverti, tačiau užmerktomis akimis tai

padaryti buvo sunku, o atsimerkti nė negalėjau dėl dulkių, rodos, saujomis
žeriamų į akis. Galiausiai, gal tūkstantąjį kartą perbraukus ranka per Meratėjos
dulkes, pirštai užčiuopė dygius krūmus, kurių spygliai skaudžiai braižė odą.
Augalas, giliai įleidęs šaknis į kietą uolą, nė nežadėjo ištrūkti iš jos spąstų bei
paleisti manęs ir Kajaus į bedugnę. Pirmą kartą pasijutau tikrai dėkinga
Meratėjai.

Vis dar nieko nesuprasdama užverčiau akis į dangų, bet nesiliaujančio vėjo
šuorai, dulkės ir žolių kuokštai vis draskė veidą ir jau šiek tiek pramerktas akis.
Tačiau net pro jas sugebėjau pamatyti, kad nebeliko tamsos ir pamiršusi
kandžiojantį vėją iš nuostabos išplėčiau akis. Sidabrinis taškas dabar jau virto
banguojančia šviesa, kuri leidosi mūsų pusėn nė nestabtelėdama ir tarsi potvynio
banga ketindama mus praryti.

– Turim dingti iš čia, – greitai tarė Kajus, daug greičiau už mane pastebėjęs, kas
čia vyksta, ir mažiau negu per sekundę vėl atsidūriau ant sudžiūvusios lapų
krūvos, kur vos prieš kelias akimirkas su Hisu rinkome sausuolius.

– Kas čia vyksta? – Hisas, rodos, jau laukė mūsų. – Vieną akimirką sapnuoju, o
kitą jau esu čia...
– Hisai, užsičiaupk, jis tave girdi, – sušnypštė Kajus.

– Kas jis? – negalėjau nepastebėti, kaip greitai Kajaus rankose atsidūrė kardas.

– Drakonas.

– Kajau, tu gal juokauji? Kaip po galais... Koks dar drakonas?

– Vandens.

– Juk jų beveik nebeliko. Ir kodėl tada jis ne vandeny? – Hisas nė neketino taip
lengvai pasiduoti.

– Nes upė išdžiūvo, o dabar patylėk.

Šįkart Hisas paklausė, o viskas galiausiai liovėsi kaip prasidėję – netikėtai. Iš

pradžių net nesuvokiau, kad galiu vėl pajudėti ir nebestovėti prisiplojusi prie
uolienos krašto. Iš pradžių tai padarė Kajus ir Hisas – jie lėtai atsigręžė atgal į
mūsų stovyklavietę ir užvertė galvas aukštyn. Padariau tą patį ir greitai pamačiau
tai, ko labiausiai slapčia bijojau visą vakarą. Drakoną.

– Nė mažiausio žingsnelio į šoną, – tylutėliai tarė Kajus.

Bijodama net giliau kvėptelėti, atsargiai atsigręžiau į Kajų, tačiau šis stovėjo
sustingęs ir, esu tikra, būčiau galėjusi atiduoti bet ką, kad tik jis pasakytų, jog tai
įprastai atsitinka šiame slėnyje ir kad mums tereikia palaukti, kol drakonas vėl
pradings, tačiau Kajus tylėjo. O ir drakonas buvo toks didžiulis, daug didesnis už
visus mus kartu sudėjus. Lėtai sukdama akis apžvelgiau visą jo sidabriniais
žvynais apaugusį pailgą kūną ir plačius sparnus šonuose. Jis visas mainė spalvas,
tarsi pats būtų upė, ir nors savo forma labiau priminė gyvatę, tikriausiai drakono
pilve vis tiek galėjai sutalpinti Luanos namą, nė nekalbant apie ilgą lankstų kaklą
ir sparnus, kuriuos galėtum naudoti vietoj laivo burių. Pradedant kaklu ir
baigiant žvitria uodega, per visą pabaisos ilgį nugarą margino smailūs tvirti
spygliai, kurių kiekvienas neblogai tarnautų kaip kardas ar bent jau ietis.
Didžiuliai aštrūs ir lenkti nagai įsmigo į dulkes, o mažos neramios akutės,
įrėmintos sidabrinių apvalių plokštelių, tarsi durklai tuoj pat įsmigo į mus – tris
nejudančius kūnus, stovinčius prie pat skardžio krašto ir susiliejusius su dygiais
krūmais.

Padaras lėtai pasuko savo žvynuotą galvą ir aš mažiausiai tikėjausi, kad jis taip
pasielgs. Prabils. Prabils žmogišku nors kiek aštriu ir spengiančiu balsu,
sklindančiu iš jo nejudančios belūpės burnos:

– Jaučiu, kad čia kažkas yra. Atsiliepkit.

– Jis moka kalbėti, – užmiršau, kad turim laukti tyliai.

– Stela, drakonai su mumis nekalba. Sako, kad kažkada kalbėjo, bet liovėsi, nes
labai jau jie įžeidūs...

– Hisai, tuoj pat liaukis, – nebeištvėrė Kajus.

– Bet juk tai tiesa.

Sidabrinis drakonas žengė į priekį ir nuo galingų jo letenų sudrebėjo slėnis, tada
jis apsisuko ir kiek pasitraukė atgal. Nė nenumaniau, ką jis daro, tačiau buvau
tikra, kad jis tikrai kalbėjo, tik nežinojau, kodėl Kajus ir Hisas to negirdėjo.

– Turim dingti iš čia, jis nori, kad mes išeitume, – Kajus greitai užšoko viršun,
mes su Hisu pasekėm paskui.

Kajus vis dar nepaleido savo kardo, tad tuoj pat apėmė blogas jausmas.
Atsigręžiau į jį:

– Ką tu darai? – drakonas buvo taip arti, jog jutau, kaip nuo jo kvapo oras
prisipildo sieros.

– Jis aklas, todėl gal dar turim šansą, – sušnibždėjo Kajus. – Gal net kiek
kurčias.

Nežinau, ar šis siaubūnas mus suprato, tačiau tikriausiai išgirdęs šiuos žodžius,
primerkė savo mažas akutes ir galingi jo žodžiai, kurie skambėjo tikrai
žmogiškai, nuskriejo iki mūsų:

– Čia mano karalystė ir kažkas apsilankė nekviestas. Stipri galia, stipresnė, negu
kada regėta, stipresnė netgi už drakonų. Kas tai? Koks mažas padaras gali turėti
tiek stiprybės, galinčios judinti iš vietos uolas? Pažadinti mane?

Nereikėjo būti genijumi, kad suprastum, apie ką ši keista būtybė kalba.

Nustebusi atsisukau į vaikinus, tačiau Kajus su Hisu jau traukėsi skardžio
pakraščiu, o Kajus man jau nekantriai mojo prisijungti. Negalėjau nė
įsivaizduoti, kaip jie negalėjo girdėti drakono. Tad tik stipriai sugniaužiau
kumščius:

– Jis nenori, kad mes išeitume, jis nori, kad aš atsakyčiau, – lėtai žingtelėjau į
priekį link drakono, tačiau jau kitą akimirką pajutau, kaip Kajus tvirtai
suspaudžia mano riešą.

– Nė negalvok. Tu negali žinoti, ko jis nori. O jeigu ir žinotum, tikriausiai tai tau
nežadėtų nieko gero.

– Jis su manim kalba, kad ir kaip tai kvailai skambėtų, – tylutėliai užginčijau.

– Stela, tu nė nenumanai, kaip tai pavojinga...

– Jis nieko nepadarys, – ištraukiau savo ranką iš staiga lediniu tapusio Kajaus
delno.

Tačiau Kajus neklydo. Tikriausiai pavargęs laukti ir klausytis mūsų ginčų,

drakonas šoktelėjo į priekį, link mūsų, sukeldamas stiprų oro gūsį. Per vieną
akimirką Hisas dingo už skardžio krašto, o Kajus dar spėjo mane pagauti, tačiau
vos tik vėl pajutau stiprų pagrindą po kojomis, vėl puoliau prie drakono. Nė
nežinau, kodėl taip dariau, tikriausiai Kajus pamanė, kad man tą sekundę visiškai
pasimaišė galvoje, per staiga kilusį vėją, vis dar girdėjau jį šaukiant mano vardą.
Tačiau aš tiesiog privalėjau ir, rodos, jog kažkas kitas valdė mano kojas.
Tereikėjo kelių žingsnių, kol atsidūriau nuo drakono per tiek, kad galėjau ištiesti
ranką ir paliesti jo sidabru tviskančius žvynus. Nejutau baimės, kurią sau
įsipiršau dieną, nes, nežinia iš kur, bet supratau, kad šis drakonas man nieko
nepadarys.

– Aš jaučiu tave, – sumurmėjo slibinas, nukreipęs savo ilgą kaklą žemyn,

tikriausiai ieškodamas mano žvilgsnio. – Tu tokia maža būtybė, bet pilna keistos
ir švytinčios galios, kurią aš galiu matyti. Tačiau man buvo liepta tave sunaikinti,
nors galiu suteikti tau šansą išsigelbėti, visiems jį duodu prieš mirtį, – drakonas
nukreipė tamsias akis į mano veidą ir akimirką pagalvojau, kad jis mato kuo
puikiausiai. – Jeigu tu tokia galinga, privalai atspėti mano tikrąjį vardą. Niekas
jo nežino, net aš. Tad pasakyk dabar, o jeigu negali to padaryti, – staiga slibinas
išskėtė sparnus, kurie siekė po keletą metrų į kiekvieną pusę, sukeldami dar
vieną vėjo šuorą, privertusį susvyruoti,– dėl mane persekiojančio prakeiksmo
teks paragauti upės vandens, kuris toks šaltas, jog atrodo, kad pats yra sukurtas iš
mano skausmo.

Ištiesiau ranką ir delnu perbraukiau per šaltas sidabro plokšteles, dengiančias

didžiulį kūną, o juose galėjau pamatyti iškreiptą savo atvaizdą. Nors žvynai buvo
šalti kaip ledas, pastebėjau, kad jie vis labiau ir labiau šyla. Staiga,
nebepakeldama to karščio, impulsyviai atitraukiau ranką nuo drakono, tačiau
delnas, ir ne tik jis, bet ir kitas, kuriuo jo neliečiau, vis degė. Tai ne žvynai, kurie
vis karštėjo, tai buvau aš, tarsi žvaigždė, kuri staiga būtų nukritusi ant manęs ir
viską aplink išlydžiusi, mane palikdama pabaigai. Ir vos ši mintis perskrodė
galvą, pasijutau taip, lyg skilčiau į daugybę mažyčių dalelių ir krisčiau žemyn.
Kristi neskaudėjo ir, prieš pat užsiveriant sąmonei, šmėkštelėjo mintis ar vaizdas,
kad mane pagavo Kajus. Vėl. O gal mes abu jau kritom į tarpeklį, nes niekaip
negalėjau atspėti prakeiktojo drakono vardo.

Prieš užmerkiant akis ir leidžiant juodumai apsemti sąmonę, kai ką supratau. Aš

nesapnavau. Pastebėjau tai, kai pamažu juodą keitė žalia, kuri išaugo į žolę ir
daugybę medžių bei vešlių krūmų. Tamsa pavirto nuostabiai sodria žaluma,
išaugusia ir išsikerojusia į nepakartojamą paveikslą. Apsidairiau, keista, bet
dabar stovėjau vietoje, pilnoje minkštos žolės, lyg kilimas siūruojančios vos
papūtus švelniam vėjui, nors turėjo būti naktis, o aš privalėjau skrieti į tarpeklį.
Tačiau įvairiaspalvės, daugiausiai melsvažiedės gėlės tiesė savo svaigiai
kvepiančias galvas į saulę, kuri neatrodė it blausus rutulys, dengiamas pilko
šydo. Danguje kybojo ir šildė įprasta vasaros saulė, tokia pati, kokią visada
matydavau. Vis dar apstulbusi nuo netikėtai atsivėrusio stebuklingo reginio,
nužingsniavau prie skaidriavandenės upės, kurios vandenyse skendo vešlia lapija
apaugusios medžių, panašių į gluosnius, šakos ir, įmerkusi į ją pirštus, jutau kaip
vėsus vanduo teka pro pirštus. Slėnį supo kalnai ir jų tolumos viršūnės,
paskendusios melsvoje migloje, vis dar saugojo neaptirpusio sniego likučius,
kurie tikriausiai ir davė slėniui tiek daug šalto sidabrinio vandens.

Į veidą plūstelėjus jau pažįstamai vėjo bangai nukreipiau žvilgsnį į kitą upės
krantą, jau žinodama ką ten pamatysiu. Ten, kitame žolėtame krante, žaidė du
maži padarėliai. Jie vis pakildavo į orą ir plakdami oda aptrauktais sparnais,
vartydavosi kūliais vienas per kitą. Drakonai, tik dar visai mažyčiai, nors abu jau
buvo mano ūgio. Jiems dūkstant, atpažinau kaip kulka lakstantį ir sidabrine
šviesa plieskiantį mažąjį drakoną, kuris vis panirdavo ir išnirdavo iš upės, tarsi
kviesdamas prisijungti ir savo draugą, tačiau gana nesėkmingai. Galiausiai
nejučiomis nulinko sunkios medžių šakos ir liauni gėlių lapai. Atrodė, kad staiga
visa Meratėja nutilo, tik mažyliai vis dar šėlo tol, kol šalia jų pasirodė daug
didesnis kraujo rubino raudonumo drakonas.

– Mums jau metas. Sidabro Upe, gali jau išnirti.

Stiprus balsas lyg griausminga banga persirito per slėnį, negalėdamas palikti nė
vieno abejingo. Trijulė skubiai išskleidė savo sparnus ir mažieji drakoniukai,
nepaliaudami vienas su kitu lenktyniauti, pakilo į neaprėpiamas dangaus
platybes, leisdami augalams vėl stiebtis į saulę. Jie nerodė jokių ženklų, kad
mane pastebėjo, tad lydėjau juos žvilgsniu iki kol mėlynas dangus ėmė blukti,
virsdamas juodu.

Viskas staiga pasidarė aišku.

Nė nepajutau, kaip atsimerkiau ir sugrįžau atgal. Negalėjau pasakyti, kiek laiko

truko šis vaizdinys, gal aš porai valandų praradau sąmonę, o gal tiesiog
užsimerkiau ir po akimirkos vėl atsidūriau čia. Keista, bet sugniaužiau pirštus ir
pajutau dar neišdžiūvusią vandens vėsą. Vis dėlto, dėl vieno buvau tikra. Kaip ir
spėjau anksčiau, gulėjau ant Kajaus rankų, vėl prie pat skardžio krašto, toliau
nuo drakono, o jo tamsiose akyse vis švietė sidabriniai atšvaitai ir jis niekur
neketino trauktis. Ji.

– Viskas gerai? – Kajaus balsas buvo keistas, nebe toks ramus kaip visada, bet ir
ne pernelyg išsigandęs, tiesiog pats tilto vidurys tarp abiejų.

Nieko neatsakiusi lėtai pasukau galvą – drakonas vis dar nejudėdamas stovėjo
savo vietoje, įsistebeilijęs kažkur toli, į kitą skardžio krantą, o gal ir dar toliau –
ten, kur baigėsi jo vaikystė. Pabandžiau atsistoti, nors kojos linko ir atrodė, kad
bet kurią minutę vėl susmuksiu prie drakono kojų.

– Stela, ką tu žadi daryti? Gal pagaliau liausies, tu tik jį suerzinsi.

– Ją. Tai drakonė ir jai reikia padėti, – sukuždėjau, net nebūdama tikra, kad
Kajus išgirs.

– Baik, jis jau kurį laiką nejuda, – vaikinas sekė iš paskos. – Stela, tu neįstengsi
jam nieko padaryti. Juk drakonas tikras, tu net negali įsivaizduoti, kokie stiprūs
ir sunkiai nugalimi jie yra.

Norėjau jam priminti, kad prieš kažkiek laiko Kajus pats išsitraukė kardą,
galvodamas su juo kautis, tačiau apsimečiau, kad neišgirdau, vis dar jusdama,
kaip dega ir tvinkčioja rankos, nors jos jau pamažu vėso.

– Aš žinau tavo vardą, – kiek galėdama sušukau, užvertusi galvą į viršų,

stengdamasi pamatyti jo akis.

Slibinas nuleido savo žvynuotą galvą taip, kad mūsų akys galėjo žvelgti tiesiai
vienos į kitas, nors aš vis dar turėjau laikyti savo galvą užverstą aukštyn. Jos
akys – ne vyzdžiai, bet rainelė buvo tokio pat juodumo, kaip ir Kajaus, tačiau
jose maišėsi migla ir žvaigždės visai kaip ir manosiose.

– Sidabro upė. Tavo vardas Sidabro Upė, – sukuždėjau taip tyliai, kad tuos
žodžius tuoj pat nunešė staiga pakilęs vėjas.

Akimoju viskas nušvito akinančiai sidabrine šviesa, kuri, net stipriai užsimerkus
ir užsidengus delnais veidą, skverbėsi į menkiausią erdvės plyšelį taip viską
aplink užkariaudama. Tai truko tik mirksnį, tik vieną trumpą sekundės dalį ir, kai
pagaliau atsimerkiau, aplink vėl plytėjo įprasta Meratėjos naktis – juoda ir
bežvaigždė, išskyrus vieną mažytį šviesos šaltinį priešais – prie uolos sienos
skraidė maža sidabrinė drakonė, lygiai tokia pati, kokią mačiau vaizdinyje, tik
dabar ji atrodė nebe tokia sena ir nuliūdusi, o jos spindintys žvynai ir šviesios
akys ją pavertė savotiška nakties žvaigžde.

– Ačiū, – kreipėsi drakonė, dabar jau plonyčiu, tarsi vaiko balsu, – tu mane
išvadavai. Pagaliau aš laisva, negaliu tuo patikėti.

Mažylė švysčiojo lyg strėlė pirmyn ir atgal, jog buvo sunku sužiūrėti.

– Niekas manęs niekada nesuprasdavo, – tyliai pasiskundė būtybė,– visi arba

pabėgdavo, arba stengdavosi mane nuskriausti, ir mano prakeiksmas priversdavo
juos sunaikinti. Bet tu tai padarei ir aš turiu tau atsidėkoti. Ji tave persekios, bet
aš tave saugosiu.

Iš seno įpročio ir kojų verčiančio nuovargio, norėjau pasakyti, kad dabar manęs
saugoti nereikia, tačiau mažylė užbėgo už akių.

– Ugnis, – drakonė apsidairė, – aš užgesinau jūsų laužą. Kokia aš nerangi,

atleiskit, tačiau patikėkit – senąjį kūną valdyti buvo tikrai per sunku.

Būtybė įkvėpė oro gurkšnį ir pro jos nasrus išsiveržė sidabrinė liepsna, vėl
uždegdama užgesusias šakas. Ji trumpai savo sidabrinėmis akimis perbėgo laužą,
lyg grožėdamasi savo geru darbu ir nieko nelaukusi pradingo taip staiga, kaip ir
atsiradusi, lyg krentanti žvaigždė būtų vėl sugrįžusi į tamsų dangaus skliautą.

Kurį laiką tvyrojo tyla, nes nei aš, nei Kajus nebežinojom, ką daryti ar ko dar
laukti. Atsigręžiau į vaikiną, norėdama pagaliau viską užbaigti, bet nežinojau,
kaip tai paaiškinti, vis dar jausdama keistą tvinkčiojimą visame kūne.

– Iš kur sužinojai jos vardą? – galiausiai pertraukė tylą vaikinas.

– Manau, kad ji man pati jį pasakė, – tempdama atgal prie laužo savo išvartytą
gultą prabilau.

Kažkodėl toks atsakymas dabar atrodė logiškiausias. Ir trumpiausias.

– Bet sako, jog drakonai kalba tik su tais, kuriuos patys išsirenka. O atsitinka tai
ne per dažniausiai.

Gūžtelėjau pečiais. Nebenorėjau diskutuoti, nes ko jau ko, o argumentų tikrai

neturėjau. Galėjau sakyti tik teisybę, kad ir kokia juokinga ir neįtikėtina ji
atrodytų. Galiausiai apsidairiau:

– Dabar turim surasti Hisą, – staiga išsigandau, pagalvojusi apie blogiausią, nes
dabar skardžio gylio dėl tamsos nė nesimatė.

Net Hiso gultas per visą sumaištį dingo, atrodė, tarsi jo jau nuo pat pradžių su
mumis nė nebuvo.

– Stela, dabar per tamsu. Jis treniruotas...

Staiga ausis pasiekė tylus krebždėjimas, sklindantis iš už skardžio krašto. Kajus

žingtelėjo į priekį, užstodamas visą vaizdą, o tiksliau mane, vis dar spausdamas
kumštyje blyškią permatomą kardo geležtę. Tačiau, kai vaikino kardas greitai
nusileido, o aš pamačiau ant skardžio krašto užlipantį Hisą, visa įtampa atlėgo ir
tik dabar supratau, kaip stipriai noriu užsimerkti ir užmigti.

– Jūs gyvi, – nudžiugo Hisas, paskui save užsitraukdamas pagalvę ir antklodę,

ant kurios riogsojo prikibęs visas krūmokšnis. – O varge, tas drakonas buvo toks
didelis, lyg kokia pilis ar kalnas, ar abu kartu sudėjus.

Kajus linktelėjo ir sunėrė rankas:

– Kaip išsigelbėjai?

Hisas pametė paklodę šalia laužo ir pabandė vėl surinkti išmėtytas gulto šakas į
krūvą:

– Nusiritau į skardį, tačiau paklodė užsikabino už šakų, tad išsilaikiau ir

užkopiau atgal. Ačiū, kad ieškojai ir padėjai išlipti, – šviesiaplaukis piktai
atsigręžė į Kajų.

– Ačiū, kad padėjai susitvarkyti su drakonu, – atsakė Kajus.

– Beje, kur jis dingo? – Hisas apsižvalgė. – Juk jis buvo iš grynutėlio sidabro.
Įsivaizduojat, kiek vertas vienas žvynas? Juk tokį radę akademijoj peršoktumėm
visa pakopa aukščiau, net nekalbant apie tai, jog gerai pasipildytumėm kišenes.
Nagi, kur jis? Stela? Kajau?

Nebegirdėjau Hiso, tik žiūrėjau į lėtai rusenančią melsvai sidabrinę liepsną.

Ugnis netruko sukelti daugybės prisiminimų, kurie sumišo vienas su kitu ir jau į
sąmonę besibraunančiais sapnais. Nejaugi geruosius Tripirščius sudegino? O gal
jie kaip nors išsigelbėjo? Tačiau galvojimo šiandienai užteks, jau seniai taip
buvau nusprendusi ir pusiau miegodama vėl mačiau žydinčias pievas, tokį
Drakonų slėnį, koks jis buvo anksčiau ir girdėjau jo ankstesnio gyvenimo
šnabždesius, susiliejančius su tolimais, bet įprastais Kajaus žodžiais:

– Nutilk, Hisai.
2 diena. Rytas
Stela

– Vis dar negaliu patikėti, kad tu tai padarei, – skambus Hiso balsas nusirito per
slėnį, o jo žirgas, kaip Hisas pats man anksčiau pasakė, vardu Arvakas,
pritariamai prunkštelėjo. – Tai tikrai buvo kaip tik tas drakonas iš legendos, ne
kitaip.

Ryto saulė, pilka bei apvali, lyg ką tik ištraukta senovinė moneta, kelis
dešimtmečius nemačiusi dienos šviesos, jau buvo įkopusi į dangų ir kiek tik
leido šiandien gana plonas pilkas rūkas, pakibęs po dangumi, blausiai apšvietė
Meratėjos platybes. Kai šįryt pabudau, Kajus jau ruošdamasis joti tvarkė
stovyklavietę, o Hisas palaiminga veido išraiška dar miegojo – jo ranka vis dėl to
rado kelią ir ilsėjosi vakarykščiuose laužo pelenuose.

– Ar tu kada nors miegi? – paklausiau, sunkiai ropšdamasi iš gulto. Ši naktis

tikrai nebuvo iš maloniųjų – miegas, slogus ir be sapnų, slėgė it švino gabalas.

Nors Kajus tikriausiai puikiai suvokė, kad šis klausimas skirtas jam, nes aplink
nebuvo jokios gyvos ar nemiegančios būtybės, vis tik per daug nesivargino
atsakyti, tik pasakė ruoštis keliauti toliau, nes jau darosi vėlu.

– Bet iš kur žinai kiek valandų? Dar turėtų būti labai anksti,– sprendžiau iš
blausios miglos, tvyrančios aplink.

Iš tiesų tai pasakiau norėdama kaip nors išplėšti aplink tvyrančią slogią tylą,
kurią dar didino milžiniškas uolingas slėnis aplink. Teko pripažinti, jog buvau
taip pripratusi prie rytinio Luko, tėvų, Gabrieliaus ar netikėtai užsukusios Lenos
tauškimo, nesvarbu, kad dažniausiai visa tai nė neturėjo jokios svarbios
paskirties – svarbiausia, kad jie ką nors sakė, o dabar tyla, pertraukiama Hiso
murmesių, baugino, vertė likti su savo chaotiškomis mintimis, kurių aš visiškai
nenorėjau. Bet Kajus mano užuominos nesuprato ir, metęs keistą žvilgsnį,
tikriausiai palaikydamas mane didžiausia neišmanėle, pažvelgė į dar neaukštai
kybančią saulę ir aplinkinius akmenis – milžinus.

– Žemėj sakytumėt, kad dabar septynios. Tačiau Meratėjoj laikas ne toks jau
svarbus ir smulkmeniškai padalintas.
– Septynios? – ką tik pabudęs Hiso balsas išdavė, kad jo mintys vis dar miega. –
Nė už ką taip anksti nesikelčiau, – patikino jis, bet vis tiek netrukus išsiritęs iš
patalų pradėjo rąžytis.

Pasipurčiau, nusikratydama rytinius prisiminimus, ir tvirčiau sugniaužiau

šuoliuojančio žirgo vadeles. Jau antras mano rytas priklauso Meratėjai, bet pro
akis lekiantys kalvoti slėnio vaizdai, pamažu atveriantys neplačią, bet sraunią ir
gilią upę ir jos krantus, nuspalvintus daug šviesesnės dienos spalvomis negu
buvo vakarykštė, nors pilkas šydas vis dar gaubė dangų, paversdamas planetą
bespalve vieta, ir dėl to saulė atrodė tik kaip maža, neryški žvaigždė, nė neturinti
teisės čia būti.

– Negaliu patikėti, kad tu tikrai tai padarei, – jojant vėl pakartojo Hisas. – Juk tas
drakonas buvo užkeiktas, Stela!

– Tu to nežinai, – burbtelėjo Kajus.

– Tai tokia sena legenda, kaip ir pati Meratėja, nors, gerai pagalvojus, tu ir pati
esi legenda... O, štai, žiūrėk, tu štai čia, joji šalia mūsų, – Hisas, atrodo, negalėjo
taip lengvai pasiduoti. – Tad aš galiu papasakoti drakono istoriją...

– Vėliau, – nukirto Kajus.

– Dabar, – nepasidavė baltaplaukis.– Juk Stela beveik nieko nežino apie

Meratėją, o tuo labiau apie mūsų legendas. Pats laikas pradėti integruoti ją.

Kajui nebeištarus nė žodžio, Hisas pradėjo:

– Taigi, ši istorija susijusi su Drakonų slėniu, tai vieta iš kurios mes dabar
išjojame. Čia kažkada gyveno drakonas ir jis buvo visų karalius, ir... na jis viską
čia valdė ir taip toliau... Drakonai jį mėgo... Lyg ir... Tada atėjo Šešėlių Kerėtoja,
– Hisas sudvejojo,– palaukit, reikia prisiminti... Tada Šėšėlių Kerėtoja... Ar jis
pardavė jai savo vaikus? Ne, palaukit... Jis pralošė slėnį žaisdamas kauliukais?

Nė nemaniau, kad Kajus taip reaguos.

– Hisai, liaukis, – jis susinervino ir, stipriai patraukęs už vadelių, sustojo,

užtverdamas mums kelią. – Tu nežinai tos istorijos, tad nepasakok, ir baik
pagaliau šnekėjęs apie Šešėlių Kerėtoją.
– Tada papasakok pats, pone visažini, – įsmeigė piktą žvilgsnį Hisas, atrodo, nė
nemanydamas pasiduoti.

– Ar verta dėl to ginčytis? – jeigu tik taip įmanoma, nebyliai atsidusau.

Aš tikrai buvau per daug pavargusi po praeitos nakties nuotykio ir dabar

mažiausiai norėjau ginčytis dėl vieno ir, tikriausiai, beprasmiško pasakojimo:

– Galiu apsieiti ir be tos istorijos, nieko tokio.

– Gerai, – trumpai mestelėjo Kajus ir vėl paragino žirgą joti, o aš netrukus

supratau, kad jis nesutiko su mano žodžiais. – Amžių pradžioje šiame slėnyje,
pavadintame Drakonų vardu, gyveno Ugninis Drakonas, tačiau, sakoma, kad net
tada jis buvo labai senas. Sukaupęs daugelio amžių išmintį, jis valdė visą slėnį ir
net pasirodžius Kerėtojai, valdovas ir jo valdiniai drakonai nepasidavė,
išlaikydami nepriklausomybę, o tai diena iš dienos vis labiau nepatiko Kerėtojai,
kuri norėjo visos Meratėjos, įskaitant ir slėnio. Net Tamsos kariai po daugybės
išpuolių, negalėjo užgrobti šios vietos, todėl kerėtoja užėmė Drakonų slėnį
klasta, kirsdama per silpniausią karaliaus pusę. Ji užkeikė du jo vaikus,
atimdama iš jų valią ir gyvenimą. Juos galėjo išlaisvinti tik tas, kuris žinojo jų
vardus, tačiau drakonų vardus žino tik jie patys ir kartais gudrūs tripirščiai,
pasitelkę magiją, kurie tikriausiai ir išdavė Ugnies Karaliaus atžalas. Norėdamas
juos išlaisvinti, drakonas buvo pasiryžęs padaryti bet ką – to ir tikėjosi kerėtoja.
Sąlyga buvo aiški – Kerėtoja gali juos atkeikti, jeigu Ugnies drakonas atiduos jai
slėnį, bet, kaip ir buvo galima iš jos tikėtis, Kerėtoja jį apgavo, nes, užgrobusi ir
užkeikusi šią vietą bei apgyvendinusi čia savo tripirščius, pasiėmė valdovo
vaikus tarnauti pas save. Tada Ugnies drakonas paliko slėnį, norėdamas surasti
savo vaikus, ir niekada čia nebesugrįžo.

Kajus pasakojo nė karto neužsikirsdamas, tarsi skaitydamas iš nematomos

knygos ir, atrodė, net nekvėpuodamas, o tai darė dar didesnį įspūdį negu visas
pasakojimas.

– Liūdna istorija, – pratariau baigus Kajus. – Ir jis jų neberado, tiesa?

Vaikinas tik papurtė galvą, neatitraukdamas akių nuo siauro keliuko, kurio mes
dabar keliavome.

– Na, gal aš nesimokiau akademijoje šio pasakojimo žodis į žodį, – galiausiai

įsižeidęs priekaištavo Hisas. – Ir kodėl mano versijos visada turi kažkam
užkliūti?

– Tad Drakonų slėnis dabar priklauso Kerėtojai? – paklausiau.

– Čia karaliauja užkeikimas, kaip ir visur kitur Meratėjoje, – atsakė Kajus. –

Jeigu ji čia įvestų savo karius, niekas jai nebesipriešintų.

– Nebent mes, – išdidžiai pridūrė Hisas.

2 diena. Popietė
Stela

Kai Kajus pasakojo istoriją apie slėnį ir drakonus, aš vėl sugrįžau į vaizdinį,
mane aplankiusį vakar, o gal ir šiandien ryte – vėl spėjau prarasti laiko pojūtį, ir
vėl viską prisiminiau. Ar gali Sidabro Upė būti dingęs Ugnies drakono vaikas?
Bet tai juk legenda, nebent ir menkiausiuose pasakojimuose visada būna krislelis
tiesos. O kai kurios smulkmenos man giliai įstrigo ir nedavė ramybės, tad
galiausiai ėmiau galvoti, jog būtų visai gera tiesiog manyti, jog Sidabro upė kaip
nors ras savo tėvą ir pagaliau jie grįš namo, nors jie ir nebebus tokie žali, taikūs
ir laimingi, kaip anksčiau.

– Kodėl upės čia neišdžiūna? – paklausiau, akimis sekdama vis dar mus lydinčią
sidabrinę banguojančią juostą, tik šįkart jau ne slėnyje, o nusileidusią į tarpeklį,
tačiau jojant toliau ji vis labiau kilo ir suko tolyn nuo mūsų – jeigu taip ilgai
nelyja?

– Fėjų, nimfų ir vandenių magijos dėka čia daug kas išsilaiko, kitaip mes jau
seniausiai būtume pražuvę. Ir taisyklės čia kitokios negu Žemėje, nes magija
Meratėjoje dar neišnyko.

Stengiausi tai įsidėmėti, tarsi šis keistas teiginys kada nors galėtų išgelbėti
gyvybę, tačiau tikriausiai man prireiks dar vieno gyvenimo, kad pradėčiau skirti
Meratėjos tikrus ir pramanytus gyventojus. Bet kas galėtų mane lengvai įtikinti,
jog čia gyvena neįprastas padaras, kuris juda aukštyn galva, o aš susidomėjusi
klausinėčiau, kai tuo tarpu kas nors dar smagiai pasijuoktų. Bet juk negali ant
manęs per daug pykti, kai aš čia tik kelias dienas. Be to, pastebėjau, kad Kajus,
dažnai lygindamas Meratėją ir Žemę bei jos gyventojus, dažnai juos piešia
neigiamai. Keista, bet ne todėl, jog aš vis dar jaučiausi tikra žemietė ir
įsižeidžiau, nors gal taip šiek tiek ir buvo. Kažin, ar Kajus yra kada aplankęs
Žemę? Tikriausiai būtų beviltiška klausti, nes atsakymo tikrai nesulaukčiau.

– Man jau skauda nugarą ir šiaip šita tyla tiesiog žudo. Stojam? – viltingai
paklausė Hisas.

Vietoj atsakymo jis sulaukė tik tylaus Kajaus murmėjimo, o aš tylomis visiškai
pritariau savo šviesiaplaukiam bendrakeleiviui. Ilga kelionė pradėjo įkyriai
varginanti, o dykynės vaizdai kaip visada nė kiek negerino padėties. Tačiau
galiausiai stebuklas pats mus pasiekė. Tolumoje subangavo spindinti žaluma ir
akimirką aš nė negalėjau patikėti tuo, ką netrukus išvydau. Horizonte vis labiau
ryškėjo keista juosta. Ji buvo žalia, tačiau ne išblukusi, gelstelėjusi Meratėjos
žalia, o tikra smaragdine šviesa spindinti spalva. Kuo labiau mes prie jos
artėjome, tuo geriau galėjau suprasti, vėliau save užginčyti ir po to vėl spėti, kas
tai. Nors juk tai tik pieva. Tikrų tikriausia pieva, neaprėpiama akimis, su įprasta
žalia žole, siūbuojančia vėjyje. Ji spindėjo taip, lyg būtų apibarstyta smaragdo
dulkėmis ir tai dar labiau didino jau ir taip neišdildomą įspūdį. Kas Žemėje
atrodė įprasta, čia kėlė pasigerėjimo jausmą.

– Jau?

– Taip, bet ne ilgam, – Kajus apsidairė. – Aplink per daug miško nimfų, o jos ne
visada draugiškos.

Hisas atsigręžė į mane, tačiau man nereikėjo paaiškinimo, nes aš ir taip žinojau,
o veikiau prisiminiau pasakose minimas paslaptingas, medžiuose gyvenančias
fėjas, kurios saugo medžius ir dažniausiai nėra draugiškos ne miško
gyventojams, tad tikriausiai jos taip pat rado prieglobstį ne tik žmonių
fantazijose, bet ir Meratėjos miškuose. Kai buvau maža, man apie jas
pasakodavo mama, ir dabar darėsi įdomu, ar ji pati kada nors bent vieną matė
savo pačios akimis. Sunku patikėti, bet kažkada ji čia iš tiesų gyveno. Tuo tarpu
pievos vakaruose pasirodė išsidraikę miško kontūrai ir nuojauta man kuždėjo,
jog čia medžiai tiesiog privalės būti kitokie – daug tiesesni, aukštesni ir galbūt
net žalesni. Giliai įkvėpiau. Net oras šioje vietoje kitoks.

– Oho, miško nimfos rimtai pasidarbavo, – Hisas apsidairė, akimis aprėpdamas

visą žalumą aplink, ir nušoko nuo Arvako. – Ar jos per daug nesupyks, kad mes
čia?

– Jau sakiau tą patį Drakonų Slėny: jeigu per daug neįgrisi ir netriukšmausi. Jei
netrukdai joms, jos taip pat palieka tave ramybėje.

Pasiekę miško pakraštį, paleidome žirgus ilsėtis pievoje. Tylus vėjas judino
giraitėje augančių medžių lapus ir šie virpėjo pagauti jo srovės, tartum blaškomi
nematomų pirštų, bandantys ištrūkti ir pabėgti toli toli.

– Mums reikia dar daug ką padaryti, – tęsė Kajus, žvelgdamas į Hisą.

– Bet aš juk sakiau, kartoju: stojam pailsėti, ne dirbti, – pasipiktino jis.

– Aš galiu padėti, – nejučia pasisiūliau, pažvelgdama tiesiai į tamsias Kajaus

akis, ir turbūt jis nebegalėjo man atsakyti kitaip.

– Gerai, – vaikinas apsidairė ir įkišo ranką į krepšį. – Mums reikia geriamo

vandens. Girioje yra daug šaltinių, jie visai netoli ir turėtum juos nesunkiai rasti,
– jis ištiesė dvi gertuves. – Bet jeigu nerasi, grįžk atgal, neik labai toli.

Linktelėjau, puikiai supratusi šią nesunkią užduotį, ir lengvai įžengiau į mišką.

Pavymui dar išgirdau kažką sakant Hisą, tačiau buvau pernelyg toli, kad
suprasčiau, ką jo greiti ir, tikriausiai, visai ne man skirti žodžiai reiškia. Taigi,
metodas su tiesiu akių žvilgsniu pasiteisino, teks jį prisiminti dažniau. Tuo tarpu,
žingsnis po žingsnio stumiantis gilyn į mišką, mano ausis netrukus pasiekė tylus
garsas, toks, lyg vanduo atsitrenktų į akmenį ir pasklistų į šalis tūkstančiais mažų
deimantinių saulių, todėl tylomis apsidžiaugiau ir, be abejonės, užtikrintai
žengiau pirmyn, garso link. Tad neteks tuščiomis grįžti pas Kajų ir galėsiu
parodyti, jog tikrai šį bei tą sugebu.

Tarp daugybės medžių, ant kurių šakų augo visas milijonas lapų, kuriančių
didžiulio žalio skliauto vaizdinį, vešėjo minkšta ir sodriai smaragdinė žolė,
švelniai linkstanti nuo mano atsargių žingsnių žemyn. Gaila, kad aplink nebuvo
jokio takelio, nes nė vienas žolės šapelis čia nebuvo pramintas. Kai atsigręžiau
atgal, supratau, kodėl – vos nulinkusios, augalėlių galvutės, tuoj pat atsitiesdavo
atgal. Mane tuoj pat apėmė keistas jausmas, galėjau justi neįžvelgiamą ir stiprią
jėgą, kuri pulsuote pulsavo šiame miške. Bet turėjau parnešti vandens, nesvarbu,
jog atrodo, kad pats miškas bando mane nuvesti kažkur kitur. Netoliese tikrai
girdėjau vandenį, bet kažkodėl nesimatė nė ženklo, kad kur nors arti telkšotų
šaltinis, nors garsas, rodos, vis stiprėjo ir jau apsupo mane, todėl sugniaužusi
kumščiuose gertuvę vis vien ryžtingai stūmiausi pirmyn nebepaisydama nei
laiko, nei atstumo.

Po kelių minučių pastebėjau, kad visai netoliese praretėjo medžių kamienai ir

įsiklausydama stabtelėjau. Iš mano klausos lauko jau pradingęs vandens
šniokštimas taip ir nesugrįžo atgal. Jis nebeskambėjo ir po keleto akimirkų
visiškos tylos, per kurias aš bijojau net įkvėpti, kad tai nenustelbtų pradingusio
srovės teškenimo. Tikriausiai galėjai mane palaikyti gyvai atrodančia statula,
palikta kažkur miške ir užmiršta amžiams. Tačiau po kelių sekundžių ši statula
atgijo ir nusivylusi apsidairė. Teko apsisukti bei pripažinti, kad pamečiau šaltinį.
Gal rasčiau kitą? O gal eiti toliau, nors ne, tai absurdiška, o ir visą kelionę
užgaišinčiau, be to, supykdyčiau Kajų ir Hisą, gerai, tik Kajų, bet vis tiek. Tačiau
aš vis vien atsigręžiau atgal, į praretėjusių medžių pusę. Mano akys greitai
užkliuvo už tarp retai išsidėsčiusių medžių augantį krūmą. Iš pradžių jo čia nė
nepastebėjau.

– Rožės? – pusbalsiu paklausiau pati savęs.

Priėjusi arčiau ištiesiau pirštus į priekį, norėdama paliesti nors vieną baltą ir
švelnų žiedą, šiai planetai pernelyg nuostabų ir įmantrų kūrinį, tačiau greit
atitraukiau ranką.

– Į jus reikia tik žiūrėti, – tarstelėjau, o kažkas, tarsi mokydamas, laikė mano
ranką prie krūtinės. – Juk jūsų negalima liesti.

Staiga atsipeikėjau, supratusi, kad vėl girdžiu šaltinį, bet dabar garsas sklido
visai čia pat, kažkur už krūmo, ir šįkart aš neklydau. Lėtai ir tyliai, lyg bijodama,
kad vanduo vėl pabėgs, apėjau rožių krūmą. Kaip ir tikėjausi, akys greitai surado
tai, ko taip ilgai ieškojo. Šalia augalo stūksojo idealiai apvalus ir plokščias
gelsvas akmuo, primindamas tobulai išpjautą skritulį. Iš uolienos vidurio srove
veržėsi sidabriškai spindintis vanduo, atsimušdamas į kitą akmenį, įsitvirtinusį
kietame Meratėjos grunte ir savo įdubime kaupiantį perregimą skystį. Net
nejutau, kaip jau kurį laiką stoviu įsmeigusi akis į nedidelį vandens telkinį. Jis
užbūrė ir taip žiūrint, pasirodė, jog kažkas jame blizga, bet tai nebuvo vien šalta
srovė.

Nedrąsiai priklaupiau ir įmerkiau pirštus į vandenį – jis buvo vėsus, nei per
šaltas, nei per šiltas. Pirštų galiukams klaidžiojant po sidabrinį skystį, tarp jų
atsirado kažkas kieto ir slidaus. Nedvejodama ištraukiau keistąjį daiktą į viršų ir
tai, ką išvydau, gerokai nustebino. Tarp pirštų, apkibusi smulkučiais vandens
lašeliais, spindėjo sidabrinė grandinėlė su tokio pat metalo pakabuku. Šis buvo
apvalus, o savo sidabru aplydytame apvaliame rėmelyje, kuriame krypavo
keistai išraižyti, per maži įskaityti ir man tikrai nesuprantami rašmenys, turėjo
įrėminęs lašo formos permatomą kristalėlį.

– Stela!

Vos išgirdusi Kajaus balsą krūptelėjau ir atsipeikėjau iš savo minčių. Atplėšusi

žvilgsnį nuo pakabuko gravitacijos lauko, greitai puoliau semti vandenį į
gertuves. Tačiau vanduo nebetryško taip, kaip anksčiau, o tik silpna srove tekėjo
akmens paviršiumi, kol galiausiai nustojo. Ne kas, nes užteko tik vienai gertuvei.

– Stela, kur tu?

Vėl atpažinau Kajaus balsą.

– Aš tuoj, – atitariau gerokai per tyliai.

Staiga mano žvilgsnis nukrypo į apvalųjį akmenį ir aš tik dabar pastebėjau, kad
ant glotnaus jo paviršiaus blizgėjo išraižyta graviūra, vaizduojantį mano rastą
pakabuką.

Lyg užhipnotizuota pažvelgiau į papuošalą savo delne ir staiga, apimta impulso,

užsisegiau jį.

– Stela!

Greit atsistojau ir norėjau jau eiti, tačiau nejučia mane sukaustė keistas baimės
jausmas. Kažkas buvo ne taip. Grįžtelėjau atgal, akimis pagaudama rožių krūmą,
ir pamačiau tai, ko mažiausiai tikėjausi: žiedai leipo ir iš baltų virto juodais
tiesiog mano akyse. Mažas baimės jausmas staiga išaugo ir sugriebė kūną taip,
jog negalėjau net pajudėti. Žinojau, kad matau tai, ko neturiu matyti. Tikriausiai
tai nebuvo tik paprasta mergina, stovinti šalia vystančio rožių krūmo, ir, nors
pusė jos kūno skendėjo medžių lapijoje, kita pusė atrodė niekuo neišsiskirianti
nuo visų mano matytų merginų, nors, tiesą sakant, ji galėjo įvaryti
nepasitikėjimo sindromą net klasikinėms grožio ikonoms. Jos oda buvo šviesi ir
švietė it porcelianas, o kviečių spalvos plaukai bangomis siekė juosmenį, tik
pilkos akys neatrodė labai svetingos tiesiog tobulos simetrijos veide. Nežinia,
kodėl, bet man norėjosi eiti link jos, padaryti viską, kad ši nimfa visą gyvenimą
žiūrėtų tik į mane.

– Stela, kur tu? Grįžk! – Kajaus balsas pažadino iš transo ir nuskambėjo jau daug
arčiau.

– Eik, – sušnibždėjo ji man, tačiau jos balsas veikiau priminė šnypštimą, o

menkoje žalioje šviesoje švystelėjo jos smulkūs, aštrūs lyg plėšrūno dantys ir
tada aš galiausiai pabudau.

Mačiau tik vieną jos kūno pusę, nes kita buvo tiesiog susiliejusi su medžiu,
apkerpėjusia žieve ir samanomis. Ji buvo tikrų tikriausia nimfa, šio miško
sergėtoja, ir jeigu aš mažuoju piršteliu būčiau palietusi jos medį, nimfa mane
nedvejodama būtų sudraskiusi į gabalus. Tad nebelaukdama nė sekundės ilgiau,
puoliau atgal. Iš pradžių pasirodžiusi stebuklinga, dabar ši vieta tiesiog mano
akyse virto nesvetinga ir norinti kuo greičiau mane išspjauti lauk.

Nors kad ir kaip greitai stengiausi grįžti atgal į laukymę girios pakraštyje, tai
gana užtruko, nes, pasirodo, buvau nužingsniavusi daug toliau, negu maniau iš
pradžių. Genama keisto siaubo, kuris tarsi alsavo į sprandą, nė nepastebėjau,
kaip grįžau atgal, ir įprastas vaizdas parbloškė į tikrovę: žirgai, ramiai
rupšnojantys žolę ir Kajus, kurio aš atsitrenkusi vos nepargrioviau.

– Kas nutiko? – paklausė jis, sulaikydamas mane už pečių, nes kitaip aš būčiau jį
apvertusi, ir pažvelgė tiesiai man į akis. – Nesusižeidei?

Papurčiau galvą, o Kajus vis dar žvelgė tiesiai man į akis, tad aš greitai
nukreipiau žvilgsnį kitur. Tik dabar pradėjau pastebėti, kad tamsios Kajaus akys
buvo tokios gilios, jog kartais atrodydavo, kad jos gali permatyti kiaurai mintis,
protą, nusitempti ir paskandinti savo neišmatuojamame dugne. Tas pats keistas
jausmas man neleido visko jam papasakoti. Tačiau tikriausiai aš atrodžiau per
daug išsigandusi ir uždususi, kad galėčiau kaip nors išsisukti ir viską nuslėpti.
Nors norėjosi paimti ir iškloti atsakymą, tiesiog papurčiau galvą, matydama,
kaip ore plaikstosi mano juodų plaukų sruogelės ir greit pasiteisinau:

– Nieko ypatinga, tik pamaniau, kad gal pasiklydau, o kai aptikau šaltinį, jame
nebuvo daug vandens. Užteko tik vienai gertuvei, – apgailestaudama padaviau
vaikinui vieną pilną ir dvi tuščias gertuves.

– Nieko tokio, aš radau kitą, – Kajus paleido mane ir paėmė gertuves, o netrukus
ir įspraudė į delnus mano kreminio žirgo vadeles, tačiau mačiau, kad toli gražu
jo neįtikinau.

– Vėl nori padėti?

Tačiau jis nė nežadėjo laukti mano atsakymo ir, paėmęs kitų ristūnų vadeles, ėmė
vesti juos giraitės pakraščiu.

– Kur Hisas? – paklausiau sekdama paskui Kajų.

Po savo paskutinio nuotykio vis dar krečiant šiurpuliukams dabar mažiausiai

norėjau likti tyloje.
– Šiek tiek toliau, prie šaltinio. Ten dar yra tokių kvailų vaisių, kuriuos jis dabar
renka.

Staiga Kajus atsigręžė, lyg norėdamas kažką parodyti ar pasakyti, tačiau neištarė
nė žodelio, kai jo akių žvilgsnis pakibo ant mano kaklo kabančios grandinėlės su
akmenėliu.

– Tokia keista istorija, – aš iš paskutiniųjų norėjau kaip nors užlopyti netikėtai

atsiradusią nemalonią tylą. – Bet radau jį tiesiog šaltinyje, prieš pilant vandenį į
gertuvę. Pamaniau, jog jeigu padėtume jį kokioje nors matomoje vietoje, tas,
kuris jį pametė, galėtų sugrįžti ir pasiimti.

Nors mintis grįžti atgal prie šaltinio su sergėtoja nimfa baugino, bet buvau tikra,
kad nimfos savo miške neturi radinių biuro, o tai būtų vienintelis teisingas
sprendimas, padėsiantis surasti papuošalo savininką.

– Gal gali man jį parodyti, – daug tyliau prabilo vaikinas ir ištiesė delną,
gniaužiantį vadeles.

Man jis visiškai nepasirodė toks vertingas, kad reiktų saugoti, tad neabejodama
ištiesiau Kajui žibantį daiktelį.

– Tu net nežinai kas čia, – apžiūrėjęs papuošalą atidavė jis atgal.

Ar man tik pasirodė, ar jo veidu ką tik tikrai šmėkštelėjo maža šypsenėlė?

– Čia pakabukas, amuletas arba šiaip papuošalas. Žemėj tokių yra ir tikrai ne
vienas, – pabrėžiau, vėl pradėdama eiti miško pakraščiu.

– Žinau, ir aš ne apie tai. Kur jį tiksliai radai?

– Ten buvo toks baltų rožių krūmas, o prie jo – šaltinis. Pakabukas gulėjo
vandenyje, nors... Gėlės Meratėjoje nebežydi, tiesa? Keista, nes tos rožės žydėjo,
o man grįžtant atgal su vandeniu nuvyto.

Staiga Kajus vėl sustojo, o Hiso bėris ir jo juodis nepritariamai prunkštelėjo dėl
tokių stotelių ir, turiu pasakyti, aš jiems visiškai pritariau. Vaikinas vėl įbedė į
mane savo akis, tačiau šįkart išlaikiau jo žvilgsnį

– Tu juk negėrei to vandens, tiesa? – Kajus žengtelėjo į mano pusę, o aš

nevaliomis atsitraukiau atgal.

– Negėriau, nes vos tik spėjau ten nueiti ir surasti šaltinį, tu pradėjai šaukti mano
vardą, tiesa, dar pamačiau nimfą, – staiga ėmiau ir viską išklojau. – Tačiau ji
nieko man nedarė, tik žiūrėjo, todėl greitai dingau iš ten.

– Tu vis tiek nesupranti, ką darai.

– Jeigu pagaliau liautumeisi tai kartojęs ir pasakytum, ką aš taip blogai darau,

gal tada suprasčiau,– įgėliau susierzinusi, o juk tai man visai nebūdinga.

Kajus galiausiai prabilo:

– Tai, ką tu dabar turi ant kaklo ir vadini pakabuku, Meratėjoje dažniausiai yra
įvardijimas kaip Amžinybės amuletas. Kad jį surastų, daug kas paaukojo visą
savo gyvenimą, nes taip troško jį turėti, o tu net nežinai, ką radai.

Delnu suėmiau pakabuką. Kad ir kiek glaudėsi prie odos, jis vis dar liko vėsus,
kaip šaltinio vandens lašas.

– Kodėl visi jo taip nori?

– Sakoma, kad amuletą pagamino atsiskyrėliai tripirščiai, kaip apsaugą sau nuo
Šešėlių Kerėtojos ir jos šešėlių, todėl jis perspėja, kai jie arti. Kiekvienas nori
būti apsaugotas nuo Kerėtojos, o ir niekas nė nežino, kokią iš tiesų apsaugą jis
suteikia, nes amuletas niekada ir nebuvo surastas. Jis tik ir liko daugelio
meratėjiečių svajonėmis, žinoma, negaliojančiomis tau.

– Bet tu jį atpažinai.

– Kažkada mačiau raižinius, o ir kiekvienas vaikas žinotų, kaip jis atrodo. Be to,
jame yra išraižyti žodžiai.

– Tu gali juos perskaityti?

– Visada būsiu su tavimi. Kad ir ką tai reikštų.

Dar kartą žvilgtelėjau į amuletą, tačiau, kaip visada, dar kai kas man nedavė
ramybės:
– Kodėl tu taip...

Net nežinojau, kodėl apie tai prasitariau ir kaip užbaigti šį klausimą. Išsigandai?
Nepanašu, kad šis vaikinas galėtų taip pasijusti.

– ...keistai elgeisi, kai paklausei apie šaltinio vandenį?

– Amuletas yra tik viena legendos dalis. Sakoma, kad toje vietoje, kurioje rasi
amuletą, surasi ir amžiną gyvenimą. Tu ką tik radai ne tik amuletą, bet ir
gyvybės vandenį arba tai, kas suteikia amžiną gyvenimą. Kiekvienas, jo
atsigėręs, gali gyventi amžinai, taip pat, pasakojama, jog su juo galima prikelti iš
mirusiųjų bei gydyti žaizdas.

Ką turėčiau pasakyti? Visa tai skambėjo taip, lyg loterijoje ką tik būčiau
laimėjusi ne vieną, o net du vertingus prizus. Tačiau mano galvoje tai vis vien
tebuvo paprastas vanduo ir pamestas pakabukas.

– Nejaugi nesidžiaugtum, tapęs nemirtingas? Daug kas juk to siekia.

Kajus pažvelgė kažkur į tolį ir, kiek palūkėjęs, atsiliepė:

– Daugelis nori gyventi amžinai, tačiau nesupranta, kad tai pati blogiausia
dovana, kokią tik įmanoma gauti, jog tai prakeiksmas. Jiems tektų gyventi ir
gyventi, kai viskas keistųsi, mirtų, o tu liktum toks pat ir nesikeistum, lyg
nebeturėtum pats savęs. Tavo gyvenimas tau nebepriklausytų, tu pats sau
nebepriklausytum.

Ir koks gi tas jausmas, pačiam sau nebepriklausyti? Aš net neįsivaizdavau, nors

gyvendama Žemėje savo būseną galėjau apibūdinti kaip tik taip. Nesanti ta, kuo
kiekvieną dieną kvėpavau. Bet ar tai sąžininga? Juk tiek laiko aš nežinojau, kas
esu iš tiesų, tarsi kažkas būtų pavogęs mano gyvenimą. Tikriausiai tą patį
galėtum pasakyti ir apie vandenį gertuvėje.

– Tu ir pats turi kažkokį pakabuką, – neryžtingai pradėjau. – Jis ką nors reiškia?

Jau seniau buvau pastebėjusi, kad Kajus po kaklu nešioja mažutį baltą
akmenuką, apvytą vijoklį vaizduojančio pilko metalo. Maniau, kad jis tikriausiai
eilinį kartą mane išpeiks už mano norą viską žinoti, tačiau keista – Kajus ramiai
atsakė:
– Nežinau. Kažkada jį man padovanojo tėvai.

– Tada, matyt, jie džiaugiasi, kad vis dar nešioji pakabuką.

– Kas ten žino, – Kajus gūžtelėjo pečiais. – Jie jau mirę.

Gerai, neturėjau nieko klausti ir geriau jau tylėti, taip, kaip tai ir daro Kajus. Juk
dabar tikrai negaliu mestelėti kokio nors „užjaučiu“ arba „man labai gaila“.

– Jie mirė seniai, – staiga prabilo Kajus, lyg mano galva būtų stiklinė ir jis galėtų
matyti visas mano mintis. – Tiesiog negalvok apie tai, aš jau seniai tai pamiršau.

Linktelėjau ir užverčiau galvą į viršų, tarsi ten galėčiau rasti menkiausią

paaiškinimą kas teisinga, o kas ne, tačiau vietoj to išvydau tik abejingą pilkumą,
kurią raižė sidabrinės gijos. Keista... Tokių Meratėjoje anksčiau niekur
nemačiau. Kai kurios iš jų skraidė taip žemai, jog atrodė, kaip siauri lapeliai,
nuplėšti nuo medžių šakų.

– Kas tai? – paklausiau, netikėdama, kad tai yra tas, kas ir atrodo.

– Ten žinalapiai, – greitai atsakė Kajus, sekdamas mano žvilgsniu. – Mes jais
susisiekiame vieni su kitais, tereikia vieną iš jų pasigauti, turi jį atlenkti, nes jie
dvigubi, mintimis pasakyti žinutės žodžius, vėl sulenkti pusiau ir vėl mintyse
arba garsiai pasakius siunčiamojo vardą, paleisti. Jie geri tuo, kad pranešimą
matys tik tas, kuriam jį siunti, be to, jeigu žinalapyje kas nors parašyta, jo
nepagausi, o jei jis tuščias, – jis ištiesė delną ir jame bemat atsirado vienas
siauras sidabrinis lapelis, išvagotas aukso gyslomis, – tada jie patys pas tave
atskrenda, kai tau jo reikia.

Linktelėjau, į galvą dėdamasi dar vieną Meratėjos stebuklą, tik šįkart jau mažiau
pavojingą ir visiškai negrasinantį sužeisti. Ir kas galėtų pagalvoti – skraidantys
lapeliai – žinutės, patys surandantys adresatą?

Stabtelėjęs prie tankaus ir aukšto krūmyno, Kajus praskyrė tankias šakas,

aplipusias žaliais lapų raizginiais, ir į ten atsivėrusią pasislėpusią laukymę įvedė
žirgus. Ten, netaisyklingos formos lauke, apsuptame tankių, aukštų krūmų,
apaugusių ovalios formos raudonais vaisiais, stovėjo Hisas, ir nuo vieno iš
krūmų skynė iš pažiūros gana sunkius, ryškiai ugninius vaisius bei kažką
niūniuodamas dėjo juos į krepšį.
– Pagaliau, – šviesiaplaukis atsigręžė į mudu ir atsiduso. – Jau maniau, kad
išjojot ir palikot mane vieną arba yra ir tikroviškesnė versija – jus pagrobė
nimfos.
2 diena. Vakaras
Retos sutemos tyliai slinko ant vienos iš daugelio sausų ir suskeldėjusių
Meratėjos dykviečių, pamažu paslėpdamos ją po savo juodu sparnu. Kanopų
bildesys praplėšė tylą, bet ramybė vėl greitai grįžo į vietą, slėpdama bet kokį
keliautojų pėdsaką. Žirgai vis dar nenuilsdami bėgo, nes Kajus vis norėjo rasti
gerą vietą įsikurti, tačiau tokia tarsi niekur neegzistavo, bent jau ne per
arčiausiai. Visur sausa ir kieta, apgaubta reta dygia žole.

– Jeigu tu žinai... tu taip... taip lėtai galvosi, – vapėjo Hisas, kimšdamas vieną iš
raudonųjų vaisių,– mes keliausim net taip ilgai... kad užtruks visą naktį.

Stela vis stebėjosi, kaip Hisas vis dar išsilaiko ant žirgo, tačiau Kajų menkai
paveikė ši pastaba, jo veidas buvo visiškai ramus, o akys nieko nesakančiu
žvilgsniu žvelgė į tolį, po savimi slėpdamos karštligišką minčių srautą,
verpetuojantį jo galvoje, kuriam niekada nebuvo lemta išlįsti į paviršių. Tuo
tarpu žirgo siūbavimas migdė Stelą, sėdinčią balne, ir nors ji stengėsi užsiimti
bet kuo, kad tik neužmigtų, tai menkai tepadėjo. Mergina net sugalvojo kas
keletą minučių užmerkti akis ir vėliau vėl jas atmerkti, taip nuspręsdama ar daug
jie jau nukeliavo, bet kiekvieną kartą atsimerkti ėjosi vis sunkiau, o vokai linko
žemyn, lyg ant savęs neštų po geležies kubelį, tad teko atsisakyti šio žaidimo.

Ji pasisuko šonu ir jos akiratyje atsidūrė Hisas, kuris vis dar valgė vaisius ir tai
darė nuo pat išvykimo iš Nimfų Miško pievos. Mergina taip pat ragavo šių
vaisių, stebinančių neįprastu saldumu, burnoje paliekančiu salstelėjusį skonį,
todėl nenuostabu, kad juos praminė Rojaus Žvaigždėmis. Vis dėlto Kajus patarė
per daug jų nevalgyti, nes jų sultyse yra alkoholio. Daugiausia tris, prisiminė ji
jo žodžius, kad neapgirstum. O Hisas tikrai sunaikino daugiau negu tris ir tai
galėjai lengvai pastebėti jam sunkiai siūbuojant į šonus. Užsimerkusi Stela
įsivaizdavo, kaip vienas mažas žodelytis, vienintelis skiemuo, galėtų išgelbėti ją
nuo nuovargio.

– Jau.

Nusišypsojusi mintyse ir lengviau atsikvėpusi, ji iššoko iš balno ir apsidairė. Jie

sustojo prie žemaūgių medžių grupės, kurie vargu ar galėjo būti pavadinti mišku.
Šalia jų iš uolos tryško plataus šaltinio juosta, kurios vanduo, sutekėdamas į
siaurą vagą, pradingo kažkur už medžių. Stela paglostė savo žirgo snukį,
pagirdama jį už ilgą kelionę, nors jam ji, atrodo, neprailgo, nes ristūnai iš Miško
Nimfų pievos iškeliavo daug kartų laimingesni ir guvesni. Matyt, tokios skanios
žolės retai kada gausi. Tuo metu Hisas sunkiai žnektelėjo ant žemės, po savimi
sulaužydamas visą tuntą sausų šakų. Ir taip, jis tikrų tikriausiai svirduliavo.

– Nebevalgyk daugiau, – Kajus praėjo pro vaikiną ir iš jo rankų mikliai ištraukė

dar nepaliestą vaisių. – Šiandien tau užteks.

– Baik, Kajau, nagi, ko tu taip su manimi. Aš tik... aš tik paskutinį, matai? Ką

tu... ar aš atrodau... kaip... kad nebegalėčiau... liautis?

– Būtent, todėl ir nebegali daugiau valgyti, – Kajus nuo bėrio jo žirgo Arvako
nuėmė Hiso krepšį ir metė į jo savininką, šis nukrito visai šalia šviesiaplaukio
kojų. – O dabar gali eiti miegoti.

– Ne, ne... ne, – Hisas ugningai papurtė galvą. – Juk dar pasilinksminsim? Na, ir
ko gi dabar tokie surūgę? Juk neisit dabar miegoti.

Tačiau Kajus nė nemanė jam atsakyti ir toliau rinko šakas laužui.

– Ką gi, – Hisas klestelėjo šalia numesto krepšio ir pažvelgė į Stelą, kuri taip pat
padėjo Kajui rinkti sausus medžių krituolius. – Žinot ką, – staiga prabilo jis taip,
lyg būtų sugalvojęs kai ką genialaus. – Stela, tu būsi labai graži princesė, man
rodos, Meratėjoje seniai tokios nebuvo. O tu, Kajau... žinot, būtumėt ideali pora,
tikrai nemeluoju. Tik gaila, kad Adriana tavęs taip lengvai nepaleis, ar ne,
Kajau?

Jeigu Kajus būtų mokėjęs žudyti žvilgsniu, Hisas jau senai gulėtų negyvas, bet
vaikinas tiesiog nužvelgė savo apgirtusį bendrakeleivį ir nukirto:

– Užsičiaupk ir eik miegoti.

– Ne... nenoriu, – tačiau tuoj pat užsnūdo, padėjęs galvą ant kieto krepšio, nors
dar kelias minutes nenustojo murmėti savo suplanuotų ateities scenarijų.

Stela minutėlę nužvelgė jį, vis dar jausdamasi keistai dėl Hiso pasakytų žodžių,
ir ją užliejo keistas jausmas, lyg rūpestis, sumaišytas su gailesčiu, dar pridedant
kelis trupinėlius jausmų, kurių nebegalėjai niekaip pavadinti, nes tokie sumišę jie
buvo. Užtat rytoj jam nebebus taip linksma, suvertusi šakas į krūvą pagalvojo ji.
Sausas medis Kajaus rankose taranio pagalba greitai virto į augančią liepsną,
kurią dabar vaikinas tikriausiai ir tematė. Ugnies dulkės vėl apšvietė stovyklos
teritoriją ir ši Meratėjos prakeikimo paliesta vieta staiga tapo visai jauki.

Kaip Kajus sugeba taip susikaupti?

– Nekreipk dėmesio, – staiga prabilo Kajus vis dar nežiūrėdamas į merginą. – Jis
visiškai nesupranta, ką sako. Tiesiog girtos šnekos ir tiek.

Stela linktelėjo:

– Ar tavo mergina, Adrijana, taip pat nori būti kare? – paklausė, nors ir suprato,
kad Kajus nepuls atvirauti.

– Taip, ji mokosi toj pačioj akademijoj.

– Tikriausiai ji pasiilgs tavęs per tą laiką, kol keliausi į Leartą.

Kajus nutilo ir Stela jau nebesitikėjo jo atsakymo, tačiau galiausiai jis vis vien
prabilo.

– Ji ir pati dabar užsiėmusi.

Stela nusprendė daugiau nebeklausinėti, nes iš Kajaus balso tono galėjai spręsti,
kad tema jau baigta, tačiau keisčiausia, jog jis pats pradėjo kalbėti, tik apie kitus
dalykus.

– Neatrodo, kad tau čia būtų labai sunku.

– Meratėjoje? Tikriausiai taip tik atrodo. Na, nors meratėjiečiai ir žmonės yra
gana panašūs, – atsakė ji, atsargiai rinkdama žodžius vienintelei dar sąmonės
nepraradusiai būtybei, kuri padėjo laužo ugniai tolygiai išplisti. – Tačiau
tikriausiai prireiks dar daug laiko, kol priprasiu prie drakonų, nimfų, piktų
nykštukų ir valdžios trokštančių kerėtojų.

– Jie visi anksčiau gyveno ir Žemėje, tačiau, laikui bėgant, žemiečiai juos
pamiršo, atsirado vis naujų dalykų, įvykių, o tada galiausiai pradėjo jais
nebetikėti. O kai nebetiki, nebegirdi, nebematai, jie tyliai išeina. Juk nė viena
gyva būtybė nenori būti pamiršta. Ilgainiui priprasi, ypač, kai per dvi dienas
išpildei dvi paslaptingiausias Meratėjos legendas, išlaisvindama Ugnies drakono
vaiką ir suradusi šimtmečius pradingusį amuletą.
– Būtų gera sužinoti, kad dėl to Meratėjos nesužlugdžiau, be to, amuletas pats
mane susirado.

– Nesužlugdei, bet jau po truputį ją keiti. Nors, gali būti, jog niekas niekada
daugiau apie tai nesužin...

Kajaus balsą pertraukė nepaliaujamas Hiso niurnėjimas pro miegus, matyt, jis
jau sapnavo.

– Nors per daug nesitikėčiau,– užbaigė jis, pradėdamas virinti vandenį ir kažką
ruošti.

– Aš galiu...

– Nereikia, – jis jau žinojo, ką ji sakys.– Gali eiti pailsėti.

– Atrodo, kad tik tai ir temokėčiau daryti. Nors šiandien iš tavęs išpešiau net dvi
istorijas.

– Pasisekė.
3 diena. Rytas
Rytas išaušo neįprastai ūkanotas, o dangus tarsi pats plaukė prisipildęs storų
baltų debesų pūkų. Tokį Stela atsiminė ir pirmąjį savo rytą Meratėjoje, viskas
atrodė taip pat vienoda ir pilka. Hisas tyliai sudejavo ir praplėtė akis.

– Sveikas, – tyliai pasisveikino Stela, sėdėdama šalia vis dar šiltų ugnies dulkių
ir laukdama, kol jis atsibus.

Hisas, kažką neaiškiai sumurmėjęs, sunkiai atsistojo ir netvirtai nusvirduliavo

prie šaltinėlio. Stela ir Kajus, jau seniai atsikėlę ir papusryčiavę, laukė Hiso, o
pamačius jį pabudusį Kajus pakilo balnoti žirgų. Nors Kajus nebuvo labai
patenkintas faktu, jog dėl Hiso teks išjoti vėliau ir net porą kartų praradęs
kantrybę tarstelėjo, jog galima joti be jo, tačiau Stela tiesiog ignoravo tokius jo
pasiūlymus kaip ir Hisas, kurio negalėjai niekaip pažadinti.

– Man bloga, – tyliai pasiskundė grįžęs vaikinas.

Hisas tikrai atrodė nekaip: šviesūs plaukai susivėlę ir vietomis sulipę, o po

šviesiai žalių akių driekėsi tamsūs ratilai, kurie atrodė dar didesni išbalusiame
veide.

– Ir kieno tai kaltė? – sarkastiškai paklausė Kajus, dėdamas krepšius ant žirgų. –
O dabar paskubėk, jau ganėtinai vėlu. Atsiliekam nuo plano.
3 diena. Popietė
Ar jai tik rodosi, ar rūkas tikrai tirštėja? Jie ant žirgų praleido jau apie gerą
valandą, bet migla, užėjusi dar ryte, niekaip nesisklaidė, parodydama, kad ji čia
daug viršesnė. Galiausiai atrodė taip, tarsi tanki paklodė norėtų juos prislėgti ir
prispausti prie pat suskeldėjusios žemės, kurios taip pat nebesimatė, tad rodėsi,
jog žirgas ne bėgtų, o bristų pieno upe. Bet Stelai nė neatėjo į galvą prasitarti
apie tai balsiai. Nes jeigu pasakytų Kajui, tikriausiai jis tik gūžtelėtų pečiais ir
pasakytų, kad tai įprasta. Hiso nuotaika, o gal greičiau būsena, nuo to laiko kai
jie išvyko, nepakilo nė laipsneliu aukščiau ir kiekvieną sekundę vis labiau
rodėsi, kad jis tuoj užmigs.

Tačiau rūkas ir toliau nepaliaujamai tirštėjo, galėjai matyti tai vykstant tiesiai
prieš akis, ir Stelai ėmė darytis neramu. Visų daiktų kontūrai pamažu skydo, o ji
vis labiau jautėsi tarsi būtų įspausta į kampą ir... pamažu prarastų apsaugą.
Atrodė, kad čia yra dar kažkas ir tylutėliai juos stebi.

– Ar taip turi būti? – neiškentusi paklausė Stela.

Jos nuostabai, Kajus nieko nepaklausęs suprato apie ką ji kalba ir papurtė galvą:

– Nemanau.

Pagaliau, nors dėl vieno ji neklydo. Staiga mergina pasijuto taip, lyg ant jos
kaklo kabėtų ką tik iš krosnies ištraukta žarija. Stela metė greitą žvilgsnį į
Amžinybės amuletą ir čiupo jį pirštų galiukais, bijodama nudegti. Permatomas
kristalėlis, lyg žaisdamas, staiga pričiuptas ir sugniaužtas tarp pirštų greitai
atšalo.

– Stojam, – kategoriškai paliepė Kajus ir timptelėjo vadeles.

– Kas nors negerai? – Hisas atrodė taip, tartum būtų ką tik pabudęs.

– Tuoj pažiūrėsim.

Kajus mikliai iššoko iš balno ir išsitraukė kardą.

– Kajau, ką tu darai...
Tačiau Kajaus kontūrai pamažu ėmė tirpti ir Stela nežinojo, kaip jį sustabdyti, ji
nė nesuprato ar jis dingo dėl tirštėjančio rūko ar tiesiog žengtelėjo žingsnį į šoną,
o ir to užteko, jog migla tave apgobtų ir pradangintų. Amžinybės amuletas vis
kaito ir šalo, bet mergina nebesistengė jo perprasti ir ko nors imtis. Kuo toliau,
tuo labiau darėsi neramu, atrodė, jog ji čia liko viena, o Kajus ir Hisas niekada
nė neegzistavo.

– Viskas gerai, – atsiliepė ramus Kajaus balsas. – Likit balnuose.

Stela matė, kaip rūkas vis dar tirštėja akyse, nepalikdamas nė vieno laisvesnio
tarpelio, tarsi tuoj juo reikėtų ir kvėpuoti. Apimant vis didesnei baimei ir
panikai, ji stebėjo, kaip liko vienui viena, o Hiso ir Kajaus siluetai suminkštėjo,
pamažėle apgaubti baltumos. Kažkur už nugaros trakštelėjo šakelė ir ji žaibiškai
atsigręžė atgal. Šviesios miglos fone blykstelėjo juodas šešėlis ir žybtelėdamas
tuoj pat dingo pirmiau, negu Stela spėtų suprasti, kas tai buvo. Tačiau mergina
per gerai žinojo, kad tokie šešėliai neatneša nieko gero. O baisiausia tykojo
priešaky. Vos pasisukus atgal merginos rankos nutirpo. Aplink nebuvo nieko
kito, tik balta rūko paklodė ir ji pati. Visi, net mažiausių daiktų kontūrai
išsitrynė, Stela nebegalėjo matyti net žirgo, ant kurio sėdėjo, o kažkas tykojo už
nugaros, ji tai juste juto. Kajus ir Hisas dingo.

– Kajau, kur tu? – kuo paprasčiau stengėsi paklausti ji, tačiau pati galėjo girdėti,
kad balsas dreba.

– Čia. Nejudėk, – atsakas atsklido kažkur iš priekio.

Staiga merginos žirgas, lyg užsikrėtęs jos nerimu, pradėjo prunkšti ir kanopomis
kapstyti menką pageltusią žolę. Stelai teko stipriau suimti vadeles, kad
išsilaikytų balne.

– Stenkis laikytis, nesiblaškyk ir nejudėk iš vietos, – dabar Kajus nurodė kažkur

iš dešinės.

Kodėl jis kalba taip tyliai? Čia kažkas iš tiesų tūnojo, šiame beprotiškame rūke.

– Negaliu, – sušnibždėjo Stela, dar tvirčiau suspaudusi vadeles taip, kad pabalo
krumpliai.

Žirgas blaškėsi vis įnirtingiau ir sukiojo galvą į visas puses, lyg bandydamas
nusikratyti nematomo priešo. Stela suprato jo nerimą, nes tikriausiai jis taip pat
neturėjo nė mažiausio supratimo, kodėl nieko nemato.

– Ramiau, ramiau, – merginos žodžiai nenuramino ir jos pačios, o gyvūnui jie

nereiškė nieko, nepadėjo ir Stelos pirštai, švelniai glostantys ristūno galvą.

Mirtinoje tyloje ir akinamoje šviesoje vėl blykstelėjo juodulys, tik šįkart daug
arčiau ir lėčiau. Nereikėjo ilgai mąstyti. Tai buvo kažkas gyvo ir labai pavojingo.
Šešėlis staiga vėl pasirodė už nugaros ir Stela jau aiškiai jį pamatė. Kažkas su
mintimis, piktais ketinimais ir išplaukusiais kontūrais, tačiau tai buvo tikrų
tikriausias žmogus ar meratėjietis, kad ir kaip jį pavadintum. Jos žirgas, tartum
įkalintas ir nerasdamas išėjimo pradėjo šuoliuoti į vieną ir į kitą pusę, o mergina
iš paskutiniųjų stengėsi išsilaikyti ant nerimstančio žirgo nugaros. Kiekvieną
kartą kreminiam ristūnui nusigręžiant ir Stelai atsukant nugarą, ji juto tą padarą
už savęs. Visai šalia, ji net girdėjo, kaip jis kvėpuoja. Bet vos merginai
atsigręždavus, viskas išnykdavo.

– Kajau, čia yra kažkas, – sušnibždėjo mergina, tikėdamasi, kad jis yra kur nors
arti ir sugebės išgirsti paslėptą pagalbos šauksmą.

Tačiau niekas neatsiliepė, nepasigirdo nė menkiausias šlamesys, tad dabar jos

ausyse skambėjo tik beviltiškas žirgo trypimas ir pačios greitas širdies plakimas.
Juodas šešėlis prisigretino taip arti, kad Stela nebegalvojo nė sekundę ilgiau, ji
greitai nušoko nuo balno. Nors žirgas nenurimo tiek, kad mergina galėtų ramiai
nulipti, bet kitos išeities nebebuvo. Pargriuvusi ant suskeldėjusios plutos, ji
pajuto, kaip greita skausmo banga nudiegė kairįjį kelią, tačiau nebuvo laiko
apžiūrėti, kokia žala iš tiesų padaryta.

Tik mintis, jog negalės bėgti, sekundei suparalyžiavo ją, tačiau Stela greitai ir vėl
atsipeikėjo. Reikėjo judėti į priekį, nesvarbu, kaip, ir rasti, kur galėtų pasislėpti.
O tada Stela tai pajuto. Šaižus švilpesys, lydimas staigaus vėjo šuoro, perskrodė
baltą miglą ir aštri strėlė perskriejo pro ten, kur ką tik mergina neseniai sėdėjo.
Nepaisant aštraus skausmo mergina judėjo į priekį, o orą plėšančios strėlės čaižė
pernelyg arti, kol galiausiai šešėlis ją pagavo. Tačiau šis šešėlis buvo pažįstamas
ir tai buvo Kajus.

– Lenkis! – sušuko jis.

Jis vos spėjo ją pridengti, kai staiga iš visų pusių pasipylė tikra strėlių audra.

– Turim dingti iš čia, ir kuo greičiau.

– Reikia bėgti iš čia, – Stela nė nepastebėjo, jog niekaip nebeatgauna kvapo.

– Bėgimas nepadės, geriau tvirčiau įsikibk, – sušnibždėjo Kajus, apglėbęs ją

rankomis. – Reikia sumėtyti pėdas, ilgai netruks.

– O kaip žirgai?

– Pabėgs. Geriau nors sekundę pagalvok apie save.

Vos Stela suleido pirštus į vaikino švarką ir kumščiuose sugniaužė slidžią

medžiagą, kietas paviršius po kojomis trumpam dingo, bet greit vėl grįžo ir taip
keletą kartų, jog atrodė, kad jie tik slysta vandens paviršiumi. Su aplinkiniu
vaizdu buvo kiek kitaip, jis trumpam sumirgėdavo prieš akis ir vėl tapdavo
ryškus, tik jau kitoje vietoje, tarsi vartytum nuotraukų albumą. Pro ausis
švilpiant vėjo šuorams ir strėlėms, mergina jau nebeskyrė jų, ji suprato, kad tai
keistasis Kajaus „pradingimo“ triukas. Šviesos išgaubimas. Netikėtai tiesiai prieš
akis, kaip iš niekur, išdygo pilka akmeninė uola. Pakėlusi akis ji suprato, kad tai
viso labo tik šiek tiek už Kajų aukštesnis akmeninis riedulys, tik gulintis
vienišius vidury baltai apgaubto lauko, tačiau kaip apsauga jis tobulai tiko.
Užlindus, Kajus pradėjo žvilgčioti pro uolienos kraštą, teliko tik spėlioti, ką jis
sugeba matyti pro tokį neperžvelgiamą rūką.

– Kas ten?

– Nežinau.

– O kaip Hisas ir žirgai?

– Niekas iš čia nepabėgs, ir, kad ir kaip sunku tai pasakyti, Hisas ne toks kvailas,
kaip atrodo.

Stela šyptelėjo, jis pagaliau tai pripažino. Tačiau greitai krūptelėjo, nes susiliejęs
su rūku iš jo išniro baltasis Kajaus tigras, jo sekėjas, ir greitomis metęs žvilgsnį į
merginą ir savo vedlį, puolė tiesiai į vis dar nerimstančią strėlių audrą.

– Jis susižeis, – mergina vis dar negalėjo patikėti, kad Kajaus sekėjas taip
lengvai nėrė tiesiai grėsmei į nasrus. – Nejaugi negali jo nukreipti atgal?

– Aš jo nevaldau, jis tik saugo mane, – Kajus vis dar atsargiai stebėjo nematomą
priešą. – Tačiau jis sugaus šaulį. Arba bent jau išgąsdins jį.
Adrenalinas pamažu ėmė atslūgti, bet keliai vis dar linko, todėl užsimerkusi,
linkstančiomis kojomis Stela atsirėmė į šaltą akmenį. Amuletas vėl atšalo,
likdamas įprastai vėsus kaip šaltinio lašas. Užplūdo ilgai laukta ramuma ir staiga
jai pasirodė, kad viskas yra taip, kaip buvę, jog nieko ypatinga neatsitiko. Nors iš
tiesų ramybė padėjo suvokti tiesą ir ją pripažinti.

– Kažkas norėjo mus nužudyti, – mergina atsimerkė ir atsistojo.

Mane nužudyti, pasitaisė mintyse. Kajus vis dar žiūrėjo, kas dedasi už akmens,
nors Stela buvo tikra, kad viskas jau baigėsi, nes užpuolikui taip ir nepavyko jų
atskirti, o baltasis tigras jį jau turėjo nusivyti. Tačiau Kajus atidžiai stebėjo
apylinkes, tarsi nenorėtų jai pasakyti, kokia rimta nesėkmė jų ką tik vos neištiko.

– Šaulio jau nebėra. Tau viskas gerai? – paklausė jis neatsigręždamas.

– Taip. Ačiū, kad mane išgelbėjai. Darsyk.

Kajus galiausiai atsigręžė. Jo akys – ramut ramutėlės, neturinčios ką slėpti.

– Mums negalima čia ilgiau pasilikti, per daug pavojinga.

Stela linktelėjo, bet nepasidavė, kad ir kaip Kajus nenorėjo kalbėti.

– Tik nesakyk, kad tai dar viena įsipildžiusi legenda, sakanti prajoti pro ūkanotą
lauką ir išvengti tūkstančio strėlių, nes tikrai nepatikėsiu. Tikriausiai Kerėtoja jau
žino, kur mes, nes kas kitas norėtų tai padaryti.

Stela turėjo pripažinti, kad Kerėtoja jau seniai tai žino. Vakar drakonė turėjo ją
nužudyti, šiandien buvo šaulio eilė. O ir Kajus puikiai suprato, apie ką ji kalba.

– Galima sakyti, bet kas, gal tik kam nors užkliuvome, o Meratėjoje jau seniai
vyksta karas...

– Tiksliau, nori pasakyti, kad mus medžioja?

Kajus gūžtelėjo pečiais:

– Nemanau. Tavęs Meratėjoje beveik niekas nepažįsta. Bent jau praėjus pro šalį
neatpažintų, kol nepasakytum savo vardo. Bet ir tai tikriausiai labiausiai tavęs
neišduotų.
– Tu nemoki meluoti.

Kajus pažvelgė tiesiai į jos besimainančias akis:

– O tu nemoki pasiduoti.

Stela linktelėjo, bet pokalbis dar toli gražu nebuvo baigtas. Atrodė, tarsi Kajus
žinotų daug daugiau, tačiau net ir jeigu jis dėl ko nors nerimautų, Stela ir Hisas
būtų paskutiniai visoje Meratėjoje, kurie tai sužinotų, o merginai tai labai
nepatiko. Nes viskas aplink tiesiog šaukte šaukė, jog ši painiava yra susijusi su
ja, ir kad aplinkiniams dėl to gresia nemenkas pavojus. Tačiau iki tol, kol viską
išsiaiškins, Stela nusekė paskui Kajų, vis girdėdama, kaip beprotiškai dunksi jos
širdis.
4 diena. Rytas.
Stela

– Tu juokauji.

Kajus nė neatsigręžė į Hisą ir toliau studijavo ant kelių pasidėtus žemėlapius. Po

kelių valandų jojimo jie nusprendė (gerai jau, kaip visada, nusprendė Kajus), kad
reikia sustoti ir viską apsvarstyti. Dabar jis sėdėjo prie vieno menko medžio ir
atidžiai apžiūrinėjo kiekvieną popieriuje išraižytą vingį.

– Tarkim, kad aš rimtai, – pagaliau atsakė vaikinas.

O Hiso balsas pamažu darėsi isteriškas:

– Mes negalime apsistoti Juodojoje Rožėje.

– Kodėl? – net ne klausiamu tonu atsakė Kajus vis dar nepakeldamas galvos nuo
lapų.

– Tas miestas prakeiktas. Na, gal toks iš tiesų nėra, tačiau ten kiekviename
žingsnyje sutiksi po Šešėlių Kerėtojos pakaliką. Juk ten šešėlių miestas, jų visur
pilna, kaip kokiame nuodingų gyvačių lizde, tik dar baisiau. O dar Telumarai, ten
jų sala vidury Meratėjos.

– Tačiau miestas yra Meratėjoje, tiesa? – pasitikslinau. – Negi ten iš tiesų taip
blogai?

– Vis pasitaiko tokių „kišenių“, – atsiliepė Kajus. – Tačiau meratėjiečiai ten

keliauja, o ir pats miestas yra pavaldus karaliui. Ir jeigu nekirsim kelio per
Juodąją Rožę, į Leartą pavėluosim dar daugiau negu vėluojam jau dabar. Be to,
mums praverstų poilsis.

Hisas vaikščiojo pirmyn ir atgal, penki žingsniai į priekį, penki atgal. Tikriausiai
taip vaikščiodamas jau sukorė kelis kilometrus.

– Kodėl mes negalim apsistoti ten, kur ramu, kaip visada? Pavyzdžiui, kur nors,
kur nėra šešėlių?
Kajus tik trumpai žvilgtelėjo į mane ir aš iš karto supratau, ką jis norėjo pasakyti.
Su manim ramios vietos nėra, tik ne tol, kol nepasieksim Learto.

– Ten, kur nėra šešėlių? Tokios vietos Meratėjoje jau seniai nėra, tad per daug
nesitikėk.

– Juk ją ten gyvą suvalgys, – mestelėjo Hisas mano pusėn. – Ar tik įsivaizduoji,
kas gali atsitikti, jeigu kas nors Juodojoje Rožėje sužinotų, kas Stela iš tiesų yra?

– Tam ir reikalingi mes. O dabar keliaujam.

– – –

– Hisai, kur buvai, kai mus apšaudė? – staiga prisiminiau, mums vis dar jojant
link man nepažįstamo, bet jau neigiamą vardą įgavusio Juodosios Rožės miesto.

– Pasislėpiau už vieno riedulio, visai kaip ir jūs, tik kitoj pusėj. O tas šaulys taip
lengvai nė neketino pasiduot, matei, kiek strėlių? Tikrų tikriausiai kažkada jis
mokėsi Akademijoje, nemanai, Kajau? Tik būtų suderinęs savo žinias su
Skorpionu ir tikriausiai mums būtų buvęs galas.

– Kas tas Skorpionas? – susidomėjusi paklausiau.

– Ak, tai Zodiakas.

– Turi omeny Zodiako ženklą? – dabar jau visiškai pasimečiau.

– Jis turi omeny karių tipus, kurie yra formuojami Akademijoje. Jų yra dvylika ir
juos vadina Zodiakais, – įsiterpė Kajus.

– O, šitą istoriją galiu papasakoti Stelai ir aš, – staiga nudžiugo Hisas ir metė į
Kajų susiraukusį žvilgsnį. – Ir šįkart tikrai nieko nesupainiosiu. Tad pradėsim
nuo Avino. Jie kaunasi kūjais, su vienu arba, jeigu turi pakankamai stiprybės, –
su dviem. Po to yra Jaučiai: jie kovoja be ginklų ir pasitiki tik savo kumščių ir
raumenų jėga. Dvyniai yra oro pajėgos, valdantys skraidykles, Vėžiai, galima
sakyti, vėl kaunasi be ginklų, tačiau jie naudoja išgaląstus spygliuotus šarvus,
kurie apsaugo rankas ir kojas, o tada paprastus plono metalo, kurie saugo
krūtinę. Liūtais gali būti tik tie, kurie turi sekėjus ir moka kautis kardu, Mergelės
yra mechanikai, kovoja ant žirgų, bet taip pat užtikrina, kad kovose visi ginklai ir
mechanizmai veiktų. Svarstyklės mūšio lauke atsiduria retai, jie dažniausiai yra
strategai, kartais ir mokytojai kitiems kariams, Skorpionais mes vadinam
akademijos alchemikus, jie taip pat kaunasi, tik kad jų ginklai dažniausiai būna
užnuodyti. Pagrindinė taisyklė – nuodai negali būti mirtini, tad jie dažniausiai tik
suparalyžiuoja. Tačiau Skorpionai taip pat kuria kariams daugybę priešnuodžių
bei vaistų, tikriausiai, tai užima daugiausia jų laiko. Tuo tarpu tas mus apšaudęs
vyrukas buvo Šaulys, jo duona – lankai, arbaletai ir kiti šaudantys ginklai,
viskas, ko jiems tereikia, yra tik taikinys. Ožiaragiai kaunasi tik su kardais ir
ietimis, Vandeniai yra jūrų pajėgos, saugo pakrantes ir kuria strategijas ten, o
Žuvys – pasiuntiniai, turi mokėti greitai, tiksliai ir slaptai perduoti kariams visas
akademijos žinutes ir siuntinius, – Hisas viską išbėrė taip greitai, jog jam darėsi
net sunku kvėpuoti, tačiau Stela viską suprato.

Sistema tikrai atrodė gerai bei sudėtingai išvystyta, bet logiška ir nesunki
suprasti. Tačiau kilo ir kitų klausimų.

– Kam tada priklausai tu, Hisai? – nors mergina jau suprato iš to, kokiu jis
išdidžiu balso tonu kalbėjo apie Jaučius.

– Svarbiausia pasitikėti tik savim, Stela. Ginklus gali prarasti, viską gali pamesti,
o štai savo jėgos – niekada.

Stela akies krašteliu pastebėjo kaip Kajus greitai ironišku žvilgsniu nužvelgė
Hisą.

– Tačiau tu taip pat nešiojiesi kardą.

– Dėl viso pikto žinoma. O dabar, Stela, spėk kam priklauso Kajus?

– Jau numanau, – atsakė ji, o prieš akis išniro baltojo tigro atvaizdas. – Liūtams
būtinas sekėjas, tiesa? Tačiau nejaugi šios grupės kaip nors susijusios su gimimo
data?

– Ne, galima rinktis, – rimtai atsakė Hisas. – Nors kai kurie renkasi savo zodiaką
pagal gimimo datą, nes mano, kad tai nulėmė likimas, bet žinot ką? Aš tuo
netikiu.
4 diena. Popietė
Juodoji Rožė – beveik kaip visi Meratėjos miestai, buvo įsikūrusi viduryje
dykvietės, tačiau ši vieta tikriausiai kažkada buvo slėnis, nes visas miestas
leidosi žemyn, glausdamasis prie drumzlinos upės, kurios kitame krante plytėjo
toks pat pajuodęs ir sudžiūvęs buvusių spygliuočių miškas, besitęsiantis ne vieną
kilometrą tolyn. Juodoji rožė – beveik kaip ir visi kiti Meratėjos miestai, turėjo
aukštą ją juosiančią tvorą, rodėsi, jog šis miestas nepasitiki niekuo, net pačiu
savimi. Kiekviena pusė, net pats karalius ar Šešėlių Kerėtoja, galėjo būti
potencialūs priešai, tad atjojus juos iškart pasitiko aukšti, rūdžių spalvos vartai,
susijungę su pajuodusia mūrine tvora, supančia miestą. Visa laimė, kad nors
sargybinių niekur nesimatė.

– Pats laikas apsigręžti ir keliauti atgal, – sušnypštė Hisas, jojant pro plačiai
atkeltus vartus.

Tačiau jie to nepadarė. Be to, trijulė nebuvo vieninteliai keliautojai – į miestą

plūdo ir kiti raiteliai, vežimai, prikrauti šiaudų ir dėžių, ne itin puošnios, akies
netraukiančios karietos bei, Stelos nuostabai, automobiliai, tačiau šie atrodė kiek
kitaip, visi buvo juodi, be stogų ir priminė modelius, kokiais žmonės važinėjo
prieš geroką šimtmetį.

– Nerodykit jokio susidomėjimo aplinkiniams, – patarė Kajus nulipdamas nuo

žirgo. – Stela, stenkis niekam nežiūrėti į akis, Hisai, nė nebandyk atverti burnos.

– Jeigu nebūtume čia atjoję...

– Žinau, o dabar patylėk.

Kad ir kaip reikėjo susidomėjimą slėpti, tai buvo beveik neįmanoma. Čia
negalėjai rasti šaligatvių, net gatvių, nes vargu, ar akmenimis grįsti keliai,
prigrūsti keliautojų, gyventojų, žirgų, vežimų, automobilių ir viso kito, galėtų
būti pavadinti tokiu vardu. Namai mėtėsi pastatyti bet kur, gal todėl keliai
vingiavo nenuspėjamai, užsisukdavo pačiais smailiausiais kampais, o
netaisyklingų formų aikštės atsirasdavo, lyg nukritusios iš dangaus. Stela spėjo,
kad jeigu šis miestas ir turėjo architektą, šio galvoje tikriausiai pynėsi pats
tikriausias labirintas.
Taip jie keliavo gana ilgai, nes Juodoji Rožė, rodėsi, tikrai nebuvo tik vietinės
reikšmės prašalaičių kaimelis, tačiau Kajus tarp gatvių, siaurų posūkių ir
skersgatvių, gaudėsi pernelyg lengvai, tad Stelai iš karto kilo noras paklausti,
kiek kartų jis čia jau lankėsi. Visuose kampuose šmirinėjo miesto gyventojai ar
svečiai, paklydėliai ir visokio plauko užklydėliai, nors labiausiai baugino tie,
kurie visada vaikščiojo nuleidę galvas, apsirėdę juodai, tamsiomis mantijomis ar
apsiaustais. Atrodė, jog jie per sekundę galėtų demaskuoti Stelą ir Šešėlių
Kerėtoja tuoj pat išdygtų iš po žemių ir nusitemptų ją kartu. Tačiau ne vietiniai, o
Stelos džiaugsmui čia jų vaikščiojo visai nemažai, kivirčijosi tarpusavyje ar
atsirėmę į purvinas akmenines pastatų sienas, spoksojo priešais save bereikšmiu
žvilgsniu, nė nekreipdami dėmesio į dar vieną veidą minioje. Merginai
palengvėjo, niekas per daug neatkreipė į juos dėmesio, o Hiso baimė tikrai
bereikšmė...

– Palaukit.

Stela instinktyviai atsigręžė, nors Hisas ir Kajus nekreipdami dėmesio ėjo toliau
vesdamiesi žirgus ir pamažu susiliejo su minia. Prie išklerusios medinės tvoros,
supančios tokį patį sukiužusį namą, veikiau primenantį lentų kratinį, sėdėjo
vyras. Bent jau ji taip nusprendė, išgirdusi jo balsą, nes nepažįstamasis sėdėjo
įsisupęs į purviną pilką, tikriausiai jau daug kartų lopytą apsiaustą, kuris net jam
atsistojus dengė paslaptingosios asmenybės veidą. Stela nuleido akis ir jau
gręžėsi keliauti toliau, prisiminusi Kajaus patarimą, bet nepažįstamojo ranka,
išvagota gilių randų, tvirtai suėmė jos delną.

– Išeik, – paliepė jis dusliu balsu, o ji vis negalėjo įžiūrėti paslėpto veido.

– Aš... – ji nė negalėjo prisiminti, ką norėjo pasakyti, Stelos žvilgsnį tiesiog

prikaustė vyro delną išraižiusios žaizdos.

– Privalai iš čia kuo greičiau iškeliauti. Čia tau nesaugu.

– Paleisk ją, – Hisas atsigręžė ir jau žadėjo išsitraukti kardą, tikriausiai vėl
pamiršęs savo raumenų jėgą, tačiau nepažįstamasis greitai paleido merginą ir
rankos mostu pabandė nuraminti šviesiaplaukį.

– Nereikia, – iškošė jis, neatsidengdamas veido. – Prisidarysit dar daugiau

problemų ir atkreipsit į save dėmesį. Jūs privalot išeit, čia jai nesaugu. Tos akys.

Stela nė nepajuto, kaip šalia atsidūrė Kajus.

– Eime, – sušnabždėjo jis, uždėjęs ranką ant peties ir vesdamas tolyn, į kažkokią
nuošalią vietą, apaugusią blizgiais vijokliais ir žemaūgiais krūmais.

– Sakiau, kad nereikėjo čia keliauti, net miesto valkatos teisios. Man rodos, kad
netrukus vėl teks bėgti, – spėjo Hisas.

– Pasiliksim, – nenusileido Kajus.

– Tu išprotėjai, – metė šviesiaplaukis, vėl traukiant grįstu keliu.

Kai Stela vėl pagaliau suprato, kur esanti, atrodė, lyg būtų pabudusi iš miego. Jie
stovėjo plačioje aikštėje, apsuptoje mažų sukrypusių namelių, o jos gale stūksojo
triaukštis medinis pastatas, tarp savo lentų priglaudęs per daug žalių samanų.
Visoje aikštėje virte virė gyvenimas. Šičia miesto gyventojai prekiavo, garsiai
šūkavo ir įsijautę derėjosi, moterys lakstė prie šulinio, esančio aikštės viduryje, ir
kibirais nešė vandenį į savo namus. Paties didžiausio, triaukščio pastato viduryje
švietė raižinys – juodas varnas su tokia pat juoda rože naguose, o tai iš karto
atkreipė Stelos dėmesį.

– Ką reiškia šis ženklas? – tyliai paklausė ji šalia žingsniuojančio Kajaus,

tikriausiai nebeketinančio išleisti jos iš akių

– Tai Šešėlių Kerėtojos antspaudas. Jis rodo, kad šio namo savininkas –
nuolankus jos tarnas.

– Ir mes čia apsistosim, – beviltišku balsu tarė Hisas.

Stela tylutėliai atsiduso. Kad ir ką būtų sugalvojęs Kajus, jeigu juos lydės jos
„sėkmė“, kažkas tikrai atsitiks. Įėjus į seną samanotą namą, vaizdas nepasikeitė.
Ypač, kai prie pat šio pastato juos pasitiko du keleriais metais už juos jaunesni
paaugliai, o gal dar net vaikai, kurių veidai buvo tiesiog raižyte išraižyti ilgų
randų, tarsi padarytų rimbais. Stelos akys tuoj pat apniuko ir mergina norėjo
kažką pasakyti, tačiau Kajus užbėgo jai už akių ir padavė laukiantiems
vaikinams žirgų vadeles.

– Stela, ne dabar, – pakuždėjo Kajus eidamas pro šalį. – Gailėtis jų galėsi, kai
išvyksim iš čia.

– Negi jie dalyvauja kare?

– Juk sakiau: kai išvyksim.

Namo viduje jai taip pat nepatiko. Didžiuliame prieškambaryje, prie židinio,
sėdėjo daugybė vyrų; vienų veidai iškreipti žiaurumo ir pykčio, o kitų – sužaloti
mūšiuose, tikriausiai aštriais kartais ar kas ten žino, kuo dar. Visi stengėsi
atsisėsti kuo arčiau akmeninio židinio teikiamos šilumos, nors tikrai nebuvo šalta
ir Stela suprato, kad jų viduje tikriausiai plytėjo didžiuliai ledynai, kurie tikrai
nešildė. Vos tik jie paskui save spėjo užverti duris, iš kito kambario, lyg ir
virtuvės, skubiai atėjo ne ką už juos jaunesnė mergina. Už jos nugaros risnojo
keistas didelis juodas padaras, ir, tik pakėlęs į Stelą geltonas akis, leido suprasti,
kad tai šuo. Bent jau taip pasirodė iš pradžių.

– Sveiki atvykę į mano tėvo užeigą, – pasisveikino ji ir per jos veidą greit
perbėgo šypsena, tačiau ji lygiai taip pat greitai ir išnyko .– Aš Tenaja, jo dukra.
Tikriausiai galėčiau padėti.

Kol Kajus aiškino, kas ir kaip, Stela greitai nužvelgė ją. Tenaja atrodė paprastai,
gal netgi draugiškai ir tikrai ne viena iš tų, kurie pamojus ranka galėtų pakviesti
Kerėtoją. Jos ilgi šviesiai rudi plaukai gulėjo surišti į kasą ir net taip siekė
klubus, o suknelė, nors paprasta ir pilka, vis vien puikiai tiko jos smulkiam
sudėjimui.

– Eime, – Tenaja ranka pamojo sekti paskui.– Kaip tik turim tris kambarius,
jums turėtų patikti.

– Gražus šuo, – Hisas siekė paglostyti jį, bet gyvūnas vos dantimis negrybštelėjo
jo delno. – Ir piktas.

– Geriau neerzink jo, jam nepatinka, kai jį liečia. Argi ne taip, Tarai, juk tau
nepatinka, kai kažkas kitas tave glosto? – kreipėsi ji į šunį, o jis tik vizgino
uodegą. – Tai mano ir šių namų sargas ir jis tikrai nepuola draugauti su
kiekvienu čia esančiu, – perspėjo mergina lipant laiptais į antrąjį aukštą.

Stela pažvelgė į juodą kaip derva šunį ir prisiminė Setą, nors Taras buvo kelis
kartus didesnis, gauruotesnis ir visiškai nepriminė šuns. Tačiau tai nesvarbu, nes
kažkada Setas ją ir kitus namiškius saugodavo taip, kaip šis – Tenają.

– O tavo tėvui rimtai patinka Šešėlių Kerėtoja, – vėl prabilo Hisas,

nužvelgdamas ant sienų kabančius juodus varnus su rožėmis.
Tenaja tik gūžtelėjo pečiais.

– Jam reikia išlaikyti verslą ir, kaip visi kiti, mano tėvas bijo Šešėlių Kerėtojos.
Be to, jis kažkuria dalimi telumaras, nors iš tiesų daug mažesne negu giriasi,
tačiau meratėjiečius pakenčia. Kad ir kaip bebūtų, juk gyvename Meratėjos
žemėse, o ir tie patys meratėjiečiai atneša mums pinigus. O jūs čia ne vietiniai,
tiesa? Turiu omeny, esat meratėjiečiai, bet tikrai ne iš Juodosios Rožės. Nesu
mačiusi jūsų anksčiau. Nė neatrodot, kad būtumėt kokie nors pasiuntiniai.
Greičiausiai iš akademijos.

– Ne, mes ne pasiuntiniai, bet tikrai iš akademijos, keliaujam į Le...

– Letaną, – užbaigė Kajus, metęs į Hisą greitą, bet tūžmingą žvilgsnį.

– O, Letanas visai arti, vos diena kita kelio, – nerūpestingai atsakė ji, jau
atsidūrus koridoriuje ir duodama kiekvienam raktus. – Tik, jeigu galiu paklausti,
ką veiksit Letane?

– Grįžtam atgal į akademiją iš misijos Drakonų slėny, – ramiausiai atsakė Kajus,

laukdamas, kol ji paliks juos vienus.

– Tad jūs kariai. Juodojoj Rožėj dabar taip pat yra daug meratėjiečių karių, nors
ne ką jie ir tepadeda.

– Mes tik mokomės.

Atrodė, jog Kajus ir Tenaja pradėjo žaisti keistą žaidimą, kurio nė vienas jokiu
būdu nenorėjo pralaimėti, tad jis tęsėsi ir toliau.

– Tikriausiai ji taip pat mokosi, – tarė Tenaja, bet nė nepažvelgė į Stelą, vis dar
žvelgdama Kajui tiesiai į akis.

– Mokosi, tik vėliau pradėjo.

– Taip, iš jos akių matosi, – tarė ji ir gudriai šyptelėjusi ėmė šnibždėti. – Jau
geriau saugotumėt ją daug labiau, negu misiją Drakonų slėny. Ir ką galvojot, ją
čia atsitempdami...

– Aš jam sakiau tą patį...

– Užsičiaupk, Hisai. Gerai, tačiau tu ir pati kažką rezgi. Tai ne šuo, – staiga
mostelėjo Kajus Taro pusėn, – o sekėjas, ir tau jo reikia, kad apsigintum nuo
Kerėtojos ir šešėlių, o tai reiškia, kad esi ir kovoji prieš ją. Tad pati slepi ne ką
mažiau.

– O tu pastabus, kary. Ką gi, mano tyla už jūsų tylą. Šiaip ar taip, aš nė neketinau
jūsų išduoti, – pagaliau Tenaja žvilgtelėjo Stelos pusėn. – O visi taip laukė, nors,
turiu pasakyti, atrodė, kad ji bus daug įspūdingesnė... bet ką gi. Duosiu mažą
patarimą – išvykit jau auštant, taip bus mažesnė tikimybė būti pastebėtiems, –
staiga Tenajos balsas vėl įgavo įprastą toną. – Štai jūsų kambariai ir smagios
viešnagės.
4 diena. Vakaras
Stela

Likusi popietė turėjo praeiti tikrai keistai, gal todėl, kad Kajus buvo neįprastai
įsitempęs ir atidžiai stebėjo kiekvieną praeivį, kuris tik į mus dirstelėdavo, o po
to galiausiai nusprendė mane išmokyti naudotis kardu ir šiek tiek kautis.
Tikriausiai dėl Tenajos, tačiau kažkodėl buvau tikra, jog ja galima pasitikėti. Juk
galiausiai ji turėjo sekėją. Tačiau Kajaus tai per labiausiai neįtikino.

– Niekada nežinai, kada tai pravers, – pasakė jis einant treniruotis.

Kaži, ar verta jam sakyti, kad tai ne pati geriausia mintis? Galėjau kliautis nors
tuo, kad pamokos tikriausiai bus linksmos, bet visos viltys žlugo, kai pagrindinis
linksmybių šaltinis, vardu Hisas, treniruotėse dalyvauti atsisakė.

– Geriau pasiliksiu čia. Ten, apačioj yra vaikinų, tikrai nesusidėjusių su šešėliais,
galėsiu su jais palošti kortom ar kauliukais, – atsisakė šviesiaplaukis. – O ir
Tenaja ten turėtų sukiotis, tad įdėmiai stebėsiu aplinką ir, jeigu kas, tuoj pat
pranešiu.

– Tačiau nė žodžio apie save, o ypač – apie mus, – perspėjo Kajus,

nužvelgdamas plieno kietumo žvilgsniu. – Ir neprisidaryk nemalonumų, kol mes
grįšim, be to, turi trumpam duoti savo kardą.

Hisas pavartė akis ir padavė pilkšvo metalo ginklą:

– Tarsi aš būčiau pridaręs kam nors nemalonumų. Be to, visada turiu savo
kumščius.

– Žinoma, o kiekviena situacija, į kurią patenki, tai tik dar labiau parodo, –
kandžiai atkirto Kajus, pamodamas man eiti kartu.

Už užeigos pastato plytėjo retas sodas, apaugęs kiek vešlesne žole, negu įprasta
kur kitur Meratėjoje, o medžiai turėjo daug daugiau smaragdinių lapelių, kurie
lengvai siūbavo vėjyje. Susiradus nuošalesnę vietą, gaubiamą tankesnės medžių
lapijos, iki kurios vis dėlto atsklido niekada nenutylantis ir, atrodo, įprastinis
aikštės šurmulys, Kajus man parodė, kaip reikia pulti, gintis ir atakuoti iš pasalų.
Žinau, jog tai buvo tik pradmenys, tačiau visada turėjau gerai pagalvoti prieš ką
nors darydama, o tai atėmė laiko, kuris kada nors galėtų išsaugoti mano gyvybę.
Tad galop tik dar labiau įsitikinau, jog mane nukautų net jauniausias Juodosios
Rožės vaikėzas, sugebantis rankose nulaikyti kardą.

– Pirma tau reiktų žinoti, kad kova nėra tik betikslis švaistymasis kardu tol, kol
tau pasiseks nugalėti priešininką, iš tiesų ji apima daug daugiau. Kuo tikslesni ir
labiau apgalvoti tavo smūgiai – tuo mažiau tau jų prireiks, tačiau apmąstyti savo
veiksmus turi per pusę akimirkos, todėl tuo pat metu privalai ir veikti, ir galvoti.
Be to, viskas susiję: kad pultum reikia mokėti gintis ir, kad apsigintum, reikia
mokėti pulti.

Tikriausiai pirmąkart girdėjau Kajų tiek ilgai ir be pertraukų šnekant, tai užėmė
net daugiau laiko negu pasakojimas apie Drakonų slėnį ar Amžinybės amuletą. Ir
negalėčiau sakyti, kad tai vargino, priešingai. Kai jis kalbėdavo, būdavo įdomu.
Bet gaila, kad darydavo jis tai tikrai ne per dažniausiai. Galiausiai net norėjau
pagirti, jog jis būtų geras mokytojas, bet žinojau, jog šis būsimasis karys tai tik
ignoruotų, tad galiausiai nebebuvo prasmės.

Iš tiesų kovoje nebuvo taip jau ir sunku, tiksliau, pati kova nėra sudėtinga, tačiau
mane labiau gąsdino pats kardas. Tos sunkios detalės, išdėstytos neįtikėtinai
grakščiai ant patogios geležies rankenos ir prisitaikiusios prie plonos aštrios
geležtės, kuri buvo permatoma, kad neišduotų, ką priešininkas ketina daryti
išgaubdamas šviesą. Tačiau kardai man vis dar nepaliko jokio gero įspūdžio,
ypač po sugriauto Mato vakarėlio ir Leoto išpuolio. Vien mintis, jog kažkas nori
man suvaryti geležtę į širdį ir gali taip manęs nekęsti nė nepažinodamas, gerokai
gąsdino. O ir pati negalėčiau taip padaryti.

– Kaip tau tai pavyksta? – paklausiau per trumpą pertraukėlę, kurią pati sau
pasidariau, pamačiusi, kaip staiga Kajus dingo mano akyse ir atsirado kažkur už
nugaros. – Tai gąsdina ir... ir atrodo taip neįprasta.

– Šis veiksmas vadinamas šviesos išgaubimu. Tai šiek tiek susiję su energijos
paskirstymu, kuria gali išgaubti šviesą ir kurį laiką judėti nematomas. Be to, tai
nėra neįmanoma, tiesiog reikia visada praktikuotis ir mokytis, kol galiausiai
išgaubimas tampa apsigynimo refleksu.

– Ir puolimo, – tariau prisiminusi, kaip Kajus ir Leotas kovėsi apgriuvusiame

name, nors tai labiau priminė dviejų blyksnių vaikymąsi.
– Taip, ir puolimo, todėl, norint apsiginti, reikia puikiai perprasti priešininką.
Žinoti, kur jis ir kurią akimirką dings bei atsiras, arba pačiam laiku atsitraukti.

Sukaupiau jėgas ir vėl pradėjom.

– Tau puikiai sekasi, – pastebėjo vaikinas, kai mums pradėjus kautis, po kiek
laiko Kajui dingus, aš atsigręžiau ir sėkmingai jį užpuoliau, nors, akivaizdu, tai
tebuvo laimės reikalas.

Vis dėlto Kajaus puolimai buvo šimtus kartų stipresni už maniškius ir jeigu
mano įtarimai, kad jis palengvindamas šią užduotį visiškai nesistengia, yra
teisingi, niekada nenorėčiau tapti tikra jo priešininke.

– Tikriausiai dėl to, nes Žemėje mokiausi fechtuotis, – pradėjau aiškinti, atsargiai
rinkdama žodžius. – Bet tai ganėtinai skiriasi nuo šių treniruočių, nes špagos
daug lengvesnės už kardus, o ir pati technika kitokia...

– Žinau, – trumpai tarstelėjo Kajus.

Buvau jam savotiškai dėkinga, kad jis taip visada ramiai į viską reaguodavo. Nes
vos tik kam nors apie fechtavimąsi prasitardavau, visi tik pakeldavo antakius ir
keistu balso tonu patvirtindavo, jog tai labai įdomi užklasinė veikla. Kur gi ne.
Lena tada, kaip ir visos normalios mūsų mokyklos paauglės, norėdama kuo nors
užsiimti, ėmė lankyti pianino pamokas, Deividas jau nuo neatmenamų laikų
žaidė futbolą. Neutralią reakciją išlaikė tik Lukas, jo veido mina buvo tokia, lyg
aš jam pasakyčiau, kad už penkių minučių eisiu į parduotuvę, bet vėliau jam
fechtavimasis pasirodė toks šaunus, jog pradėjo ten lankytis kartu su manimi, bet
po trijų pamokų metė. Na, ką gi, mano brolį visada buvo per sunku kuo nors
sudominti. O aš pati niekaip negalėjau paaiškinti, kuo fechtavimasis ir špagos
sudomino mane, tačiau kiek prisimenu, mama ir tėtis visada skatindavo mane to
mokytis. Tarsi jie žinojo, kas manęs laukia. Jie ir žinojo. Jie melavo. Bet saugojo
ir skyrė visą savo meilę, nes kitaip negalėjo.

– Tad visai nereikėjo tavęs mokyti pagrindų, – prabudino Kajaus balsas.

Atsidusau. Jeigu jis ir įsižeidė, po valandos treniruotės su kardu jaučiausi daug

labiau pavargusi, negu būdama visą dieną be perstojo mostagavusi špaga, tad
buvau per daug išsekusi, kad į tai kreipčiau nors krislą savo dėmesio. Na ir
smūgiai to vaikino, o Kajus viską greit pastebėjo:
– Greitai pavargsti. Tau reikia lavinti ištvermę.

– Gaila, bet aš niekada nesimokiau taip kautis. Man labiau į galvą norėjo įkalti
daugybos lentelę, negu tai, kaip reikia išgyventi apsiginant kardu, –
papriekaištavau, nors greitai pasigailėjau, nes žinojau, jog Kajus nori tik
geriausio, nesvarbu, kad to niekada neparodo.

Puikiai supratau, kad galėčiau supykti ar apsimesti aikštinga, pavargusia,

nukamuota princese, bet nepajėgiau. Žinojau, kad Kajus tikriausiai net nekreiptų
dėmesio į mane ar mano įnorius, tad turėjau prisitaikyti. Atsakydamas vaikinas
tik gūžtelėjo pečiais:

– Meratėjoje visi privalo kautis, nes kitaip neišgyvensi. Vyksta karas. Čia
kiekvienas stengiasi išlikti gyvas, o mes ne išimtis. Taip bus tol, kol Šešėlių
Kerėtoja liks gyva.

Šie jo žodžiai buvo lyg slaptas raktas į mano pasąmonę ir aš pakėliau akis.

– Kajau,– nedrąsiai kreipiausi.

– Kas? – paklausė atsirėmęs į kardą.

Staiga persigalvojau. Netikėtai mintis pasirodė tokia beprasmiška, bet žinojau,

kad tai tiesa. O taip pat supratau, kad dabar ne pats tinkamiausias laikas
klausinėti apie Kerėtoją, ypač tada, kai aplink sukiojasi daugybė jos pripažinėjų.

– Čia gražūs medžiai. Kodėl visoje Meratėjoje tokių neaugina? – pastebėjau,

užvertusi akis į dangų.

– Nes daug kur jie tokie neužauga. Reikia daug kantrybės ir priežiūros, o kartais
net ir tai neatsiperka, – tarsi pabrėždamas tai, ką tik ištarė, Kajus pažvelgė į
blausią saulę, kabančią vakaruose. – Geriau eime, nes Hisas tikrai neištvers tiek
ilgai neprisidaręs bėdos. Be to, tavo naujuose namuose, Learte, bus daug gražių
sodų.

Linktelėjau. Mano namuose. Naujuose namuose. Namuose, kur virsiu Meratėjos

princese. Visam laikui. Ir jau labai greitai.

– – –
– Jau maniau, kad niekada nebepasirodysi, Kajau.

– Adriana, juk žinai, kad pagaliau gavom svarbias misijas ir negalim susimauti.

– Tu kaip visada toks. Negaliu patikėti, kad turėjau tau išsiųsti keliasdešimt
žinialapių, kol pagaliau atsiliepei. Bet nors čia galim susitikti.

– Ei, juk žinai, kad jis atvyko čia tik dėl manęs, ar ne, Kajau?

– Negaliu patikėti, kad jie tau leido pakeisti misiją, Gustai.

– Juk žinai, koks aš, moku gražiai paprašyti. O ir nė menkiausio noro neturėjau
būti pasiuntinuku, neatitinka mano zodiako.

– Jūs abu, kaip visada. Kur kiti? – paklausė Adriana.

– Juodojoje Rožėje, užeigoje. Klausyk, Adriana, negaliu čia ilgai pasilikti, turiu
grįžti atgal...

– Na jau ne, neketinu taip lengvai tavęs paleisti, kai pagaliau prisišaukiau. Kaip
tavo misija?

– Viskas gerai.

– O mergina?

– Ji... viskas su ja gerai. Nors jai reikia dar daug ko išmokti, pernelyg ilgai
prabuvo Žemėje.

– Ak, tie aristokratai, bailiai ir tiek. Išsiunčia savo vaikelius į Žemę, nes bijo
auginti juos čia, juokinga ar ne? Jau geriau būtų tą merginą užrašę į akademiją,
nors mokėtų apsiginti ir nereiktų samdyti karių jos lydėti į Leartą. Tačiau, rodos,
negali rinktis, juk jie duoda daug pinigų akademijai, – pavartė akis Adriana.

– Sakai, jog šešėliečiai gali į ją atkreipti pernelyg daug dėmesio ir suprasti, kad ji
– vertingas kąsnelis? – paklausė Gustas.

– Kaip visada, niekada nežinai, kuo čia gali pasitikėti. Nors užeigoje yra viena
mergina su sekėju, tačiau apsimeta, kad tai jos šuo.

– Tai ir tu jau susipažinai su Tenaja? Pripažinsiu, nelengvas atvejis, vis

nepasiduoda mano kerams, – nusijuokė Gustas. – Tačiau gali jos nesisaugot,
Tenaja vadovauja pasipriešinimo Kerėtojai būriui. Aišku, susirinko didžiausius
Juodosios Rožės keistuolius, bet tie vaikai nors turi ką veikti laisvalaikiu. Bet
meratėjiečiams visiškai nepavojingi.

– Ačiū, kad leidai žinot, bet jau tikrai turiu eiti. Susitiksim Learte.

– Galėtum paklausti, kaip sekasi man, – pyktelėjo Adrijana.

– Matau, kad viskas nėra jau taip blogai.

– Tu visada toks. Mano misija tokia nuobodi... Saugom Juodosios Rožės prieigas
nuo visokio plauko šešėlių ir jų pasekėjų, nors dažniausiai čia niekas nevyksta,
tiesiog pagainiojam aplink eilinius valkatas. Manau, kad mes pagaliau galėtume
gauti normalias misijas, kurios neįtrauktų sukiužusių miestų sienų apsaugos arba
išlepusių leartiečių lydėjimo namo.

– Ji neišlepusi, o ir mums dar anksti į tikrą mūšį.

– Ei, o ir čia ne visada jau taip ir ramu, – atsakė Gustas. – Kajau, kiek palydėsiu
tave.

– Ką gi, sėkmės. Tačiau praneškit, kai jau būsit Learte.

– Pranešim. Ir saugok save.

4 diena. Naktis
Stela

Net prieš užmiegant manęs neapleido nei užvaldančios mintys, atėjusios į galvą,
pasibaigus treniruotei, nei deginantis jausmas, atsiradęs po jų. Jau seniai
supratau, kad mano gyvenimas yra nebe mano, sprendimai nebe mano, kad dabar
viską sprendžia kiti. Iš pradžių tai darė mano tėvai Žemėje, dabar – mano tėvai
Meratėjoje, Kajus, gal netgi Kerėtoja, kuri visiems čia kelia siaubą. Tarsi visi
žinotų, kas man geriausia, o to aš nė pati nežinau. Aš net jų kaip reikiant
nepažįstu.

Kai galva pagaliau apsunko, net nepajutau, kaip galiausiai panirau į negilų
miegą, atrodė, kad buvau užsimerkusi vos kelias sekundes. Iš pradžių pasąmonė
vėl norėjo nugrimzti gilyn į tamsą, bet nuojauta kuždėjo, kad kažkas čia ne taip.
Aplink plėtėsi troškus oras, kuris spaudė iš visų pusių ir neleido įkvėpti giliau,
lyg kokia stora neperplėšiama antklodė, po kuria tikrai būčiau norėjusi pasislėpti.
Įkyrus kvapas ėmė užimti menkiausią lopinėlį kambaryje ir net mano galvoje, jis
niekur nė negalvojo dingti.

Dūmai? Taip, kažkas degantis ir stipriai, ir tikrai ne vieno iš svečių prisvilusi

vakarienė. Vos tik šiai minčiai šovus į galvą tuoj pat pašokau. O reginys,
besidriekiąs pro langą, privertė krūptelėti ir kaip reikiant išsibudinti. Visas
miestelis ir dalis sodo, kiek tik matėsi pro dulkių išblukintą lango stiklą, esantį
trečiame aukšte, raudonavo ir degė skaisčiuose šviesos žybsniuose, tarsi šįkart
nematoma jėga iš viršaus būtų nusprendusi pasišviesti kelią ir užberti ugnies
dulkių. Vieną sekundę net pamaniau, kad galėčiau tiesiog stovėti ir žiūrėti, kaip
viskas aplink mane virsta pelenais. Tačiau kitą akimirką sugrįžau atgal ir
supratau, kad vaizdas lauke atrodė lygiai toks pat, kokį sapnuodavau dar būdama
kita Stela, tarsi būčiau atsidūrusi ten, kur ir turėčiau būti. Tačiau nebuvo laiko
galvoti, o savisaugos instinktas atkuto ir nebeleido laukti, kol vėl būsiu
sėkmingai išgelbėta. Apgraibomis suradau batus, besimėtančius kažkur šalia
lovos, ir mikliai, nors drebančiais pirštais sumazgiojusi batraiščius, užsitempiau
juos. Dar kartą apžvelgiau kambarėlį, keliom valandom tapusį mano
prieglobsčiu, nors pilka, gan kieta lova, mažas rudas staliukas šalia jos, tamsaus
medžio spinta ir kėdė, pastatyta kampe, nepridėjo patalpai žavumo, veikiau
priminė atsiskyrėlio vienuolio celę, nieko per daug ištaigingo. Puldama prie durų
tikėjausi, kad liepsna dar nebus persimetusi į užeigą ir jog spėsiu laiku rasti Kajų
ir Hisą.

Vos tik įsukus į blankiai apšviestą koridorių, mano riešą tvirtai sugriebė kita
ranka ir ėmė tempti tolyn. Tikriausiai tas kažkas nežinojo, kad šis veiksmas ką
tik tapo mano nekenčiamiausiųjų sąrašo viršuje, bet ilgi kaštoniniai plaukai,
žybtelėję prieblandoje, ir pažeme paskui sekantis juodas gauruotas padaras greit
nuramino. Tai buvo Tenaja ir Taras.

– Greičiau, – sušnibždėjo ji. – Nėra laiko, nes visa rytinė namo pusė jau dega,
tad nė nemanyk eiti į tą pusę.

Staiga man nudiegė paširdžius.

– Palauk, – bandžiau išsivaduoti, bet Tenajos rankos buvo keistai per stiprios
tokiai smulkiai būtybei kaip ji, o aš netgi buvau aukštesnė už ją. – Aš turiu rasti
Kajų ir Hisą, juk jie kaip tik ir yra toje namo pusėj!

– Jau sakiau, kad nėra laiko. Be to, jų čia jau nebėra.

– Nebėra? – būčiau ir sustojusi, jeigu ne kietos Tenajos rankos, tempiančios

tolyn, ir pažvelgiau į už nugaros likusį menkai apšviestą koridorių su durimis
vedančiomis, į kitus kambarius, tarsi jie galėtų pasakyti, kas iš tiesų dabar
vyksta.

Čia dažnai jaučiausi palikta likimo valiai, nors ir buvau jų užduotis: saugoti,
ginti, saugiai nugabenti į Leartą, tarsi būčiau vertingas ryšulėlis, tačiau staiga
pasijutau tokia išduota ir nesaugi, lyg visi nematomi skydai, be tarpelio saugoję
mane, staiga nukristų ir subyrėtų į šipulėlius, palikdami vieną nesvetingame
pasauly. Tuo tarpu Tenaja turėjo tempte tempti mane mediniais laiptais:

– Na, išvyko tik vienas, kurį vadinat Kajum. Jis išjojo gaisrui neprasidėjus, bet
vis dar negrįžo. Bet nurimk, Hisas išėjo tik atvesti jūsų žirgų, tikriausiai jis jau
laukia lauke. Pasakiau jam, kad išvesiu tave, – Tenaja nužvelgė mano veidą ir
kaltai šyptelėjo. – Atsiprašau, jeigu išgąsdinau, akimirkos kvailystė, ypač, kai
neturiu laiko visko pernelyg smulkiai aiškinti.

Man visiškai nepalengvėjo. Kur pasidėjo Kajus ir kodėl jis taip dažnai dingsta?
Tarsi aš jam būčiau našta, nors neabejojau, kad būtent taip ir yra, tačiau ar jam
būtina nuolat pabėgti nieko nesakius? Neturėjau nieko prieš Hisą, bet mintis
keliauti vien tik su juo šiek tiek gąsdino. Tenka pripažinti, kad tiek nepastovumo
vietoje, kur būtent stovi jis, pati viena negalėčiau išgyventi, ypač Meratėjoje.

– Nesijaudink, jūs spėsit pasprukti iš šitos beprotybės, tik paskubėkit, –

greitakalbe bėrė ji, vikriais žingsniais kirsdama lentines grindis; dešinioji namo
dalis taip rūko ir kaito, jog aš panorėjau tuoj pat iš čia dingti. – Dar nežinia,
kiek...

Likusius Tenajos žodžius nustelbė garsus džeržgimas, dar garsesnis, negu aplink
pleškančios medienos garsas, panašus į dūžtantį stiklą ir, tik kai aplink mus
pasipylė stiklo, sumišusio su ugninėmis žiežirbomis, lietus, pastebėjau tai. Ir dar
tai, kad mes atsidūrėme ugniniame rate: pro langą įlėkęs švytintis kamuolys
mane ir Tenają užspeitė taip gudriai, tarsi būtų galėjęs pats savarankiškai
mąstyti. Karštis. Vienintelis tą akimirką išlikęs dalykas mano nuo dūmų
apsunkusioje galvoje, liko kaitra, bet ne tokia, kaip karštą vasaros popietę,
veikiau lyg gyva būtybė, galinti persismelkti per tave ir po truputį iš kūno
išsiurbti viską, kol liktų tik pelenai, sumišę su namo degėsiais.

– Nepaleisk manęs, – sušuko Tenaja, stipriai suspausdama mano ranką, jog

atrodė jos tuoj susilydys į vieną.

Staiga atvėso. Buvo taip keista, nes atrodė, kad aš viską tik įsivaizdavau, skubiai
stengiantis ištrūkti. Bet mes vis dar stovėjome didžiajame kambaryje, dabar jau
be vyrų, besiburiančių aplink židinį, o su ugnimi visur aplink, tik ne apie mudvi,
tarsi ji stengtųsi laikytis atokiau, palikdama pagarbų atstumą. Priekyje ėjo Taras
ir, vos tik jis žengdavo į priekį, liepsnos tuoj pat išsisklaidydavo.

– Nepaleisk mano rankos, tol, kol nepasakysiu, – sušnibždėjo Tenaja, lyg garsas
galėtų sužaloti mūsų nematomą skydą, kuriuo bėgiojo mažos liepsnelės.

– Kaip tu taip padarai? – paklausiau taip pat tyliai.

– Tai ne aš, o Taras. Jis gina mane ir tuo pačiu tave, tad einam iš čia, kol jam
nepasidarė per sunku atlaikyti visą šį pragarą.

Lauke oras buvo ne ką geresnis negu užeigos viduje, bet gal tik dėl to, nes Taro
teikiama apsauga nustojo veikti ir į akis vėl įsitrynė realybė. Kieme virė tikras
chaosas ir teko atsiimti žodžius, pasakytus apie sumaištį anksčiau. Didžiulė
meratėjiečių maišalynė bėgiojo ir stumdėsi dėl savo turto, ryždamiesi paaukoti
net kitų gyvybes, jeigu prireiks. Savo glėbiuose nešdamiesi drabužius ir
alavinius indus, daugelis stengėsi ištrūkti iš ugnyje skendinčio miesto ir, kai
kurie visai pamiršę net savo vaikus, didžiausius triukšmadarius, reikalaujančius
bent menkiausio dėmesio, stengėsi išgelbėti kuo daugiau.

Stebint, kaip Juodoji Rožė virsta pelenais, nejučiomis prisigretino Hisas.

Pamačius mus, jo žalsvos, su joms visiškai netinkančiu nervingumu, akys
nušvito.

– Kaip gerai, kad tu sveika, Stela! Aš jau tikėjausi blogiausio, ypač...

– Pasikalbėsit vėliau, dabar kuo greičiau jokit iš čia. Tačiau jums reikia dar kai
ką žinoti, priekiniai vartai, jie tuoj bus...

– O kaip tu? – paklausė Hisas Tenajos, padavęs man žirgo vadeles ir mostelėjęs į
užeigą.

Pasekiau jo ranka. Triaukštis medinis namas visiškai skendėjo liepsnose, net

negalėjau įsivaizduoti, kad prieš dešimt minučių čia miegojau.

– Nepražūsiu.

– Tikrai, kad nepražūsi, – balsas skambėjo įžūliai ir buvo per daug gerai
pažįstamas, kad jį ignoruotum.

Kai atsigręžiau, Kajus prijojo arčiau, o jo veide vėl nebegalėjai įskaityti nė

menkiausios užuominos: pykčio, nusivylimo, kartėlio, nieko. Užtat balsas pasakė
viską.

Tenaja apsižvalgė ir apsimestinai ramiai paklausė:

– Ką nori pasakyti?

– Nieko, – Kajus prijojo visai arti ir ramiai nušoko nuo savo juodžio, tarsi nė
nebūtų pastebėjęs aplink pleškančios ir nenumaldomai plintančios ugnies. – Būtų
keista žūti pačios sukeltame gaisre.

Smulkutė mergina įsisprendė rankomis į šonus, o jos veido mina tikrai prarado
didžiąją dalį pasitikėjimo, turėto anksčiau:

– Mūsiškiai jus bandė perspėti vos tik jums įžengus į miestą, bet...
– Tai kiek ten jūsų, dešimt?

Kaži, ar jie nepastebi, kad dabar tikrai ne pats tinkamiausias laikas ir vieta
diskutuoti?

– Tai nesvarbu, o dabar atidžiai paklausyk. Aš nesu tik kvaila smuklininko

dukrelė, nemačiusi nieko daugiau, išskyrus nešvarius indus. Gyvenimas čia dar
nereiškia, kad niekada nesu atsivertusi knygos. Jeigu tau atrodo, kad aš nežinosiu
kas ji, – Tenaja metė trumpą žvilgsnį į mane, o tuo tarpu man užgniaužė kvapą, –
tu labai klysti, be to, kaip tau šovė į galvą su Meratėjos princese lankytis
Juodojoje Rožėje?

– Juk sakiau...

– Užsičiaupk, Hisai.

Akimirką Kajaus ir Tenajos akys taip stipriai susirėmė, kad neprireikė jokių
žodžių. Tikiuosi, kad jie nesugalvos čia kautis, be to, ar prieš daužantis kardais
jie apskaičiuoja svorio proporcijas? Nes Tenaja, tikrai ne Leotas, nors, neabejoju,
taip pat puikiai valdo kardą.

– Neturėtum vadovautis tik pirmu įspūdžiu, – pagaliau prabilo Tenaja. – Taip, tai
mūsų pasipriešinimo grupė sugalvojo padegti Juodąją Rožę, kol to staigiai
nepadarė Tamsos Kariai, nes jeigu pradės jie, čia nė vieno gyvo nebeliks. Šis
miestas ne visada buvo tamsi skylė Meratėjoje, nors visi tai jau seniausiai
pamiršo. Ir jeigu norite, galite mumis, manimi pasitikėti. Ypač dabar, nes
negalite pabėgti per priekinius vartus.

– Tamsos kariai jau visai arti, – jau nė nebespėliojo Kajus.

Tenaja linktelėjo.

– Šešėlių kerėtoja žino, kad čia verda kažkas prieš ją, ir aš labai tikiuosi, jog ji
nenumano, jog šiuo keliu keliauja princesė... Jūs tikriausiai juokaujat, – nužvelgė
mus Tenaja ir tada metė kaltinantį žvilgsnį į Kajų. – Gal tu išprotėjai, tiek
statydamas ant vienos kortos? Negaliu patikėt, kad paskui jus eina pati Šešėlių
Kerėtoja. Gerai jau, aš jums parodysiu kelią iš miesto, tačiau negalit per ten eiti
su žirgais, miško takai tam pernelyg siauri. Kažkas turėtų išvesti žirgus.

– Hisai, eik jau dabar, nes po to bus per vėlu, – žaibiškai nusprendė Kajus.
– Ei, aš nors neišvykau ir nepalikau mūsų vienų.

– Gerai, mums jau laikas, – trumpai nukirto Kajus, savo abejingu balsu. – O jūsų
valkata iš tiesų neklydo, čia tikrai pavojinga.

– Valkata? – sušuko Hisas. vesdamas žirgus link priekinių vartų. – Juk tai aš
kartojau gal jau tūkstantį kartų.

Tačiau tikriausiai jo niekas nebeišgirdo, nes Tenaja jau rodė kelią, o Kajus tempė
mane iš paskos. Tikriausiai kitaip būčiau kur nors užsilikusi ir užsižiopsojusi į
panikos apimtą miestą. Ugnis buvo taip arti, visur aplink galėjai jausti tvyrantį
karštį. sumišusį su riksmais ir padrikais bandymais kaip nors pakeisti šią
situaciją.

– Ar Tamsos kariai labai pavojingi? – tylomis paklausiau Kajaus.

– Šešėlių Kerėtojos kariauna ir tiek, tačiau jie neturi nei žmogiško, nei šešėlių
pavidalo, – greitosiomis atsakė jis. – Bet dabar neklausinėk, nė nenoriu spėlioti,
kas tave gali išgirsti ar atpažinti.

Taip, tikriausiai Kajui buvau tikrų tikriausias vargas. Tačiau jeigu ne jis, aš jau
seniai iš akių būčiau pametusi greitai minioje šmėžuojančią Tenają. Apėmė
jausmas, jog aš čia vienintelė, kuri nesupranta ištrūkimo plano, nes rodėsi, jog
Tenaja lekia į patį gaisro centrą. Tačiau nors niekas į mus neatkreipė pernelyg
daug dėmesio, iki tol, kol kažkieno balsas išsiskyrė iš minios. Kiek garsesnis už
kitus, mažiau pasimetęs ir turintis tikslą.

– Kajau, – šūktelėjo jis ir aš krūptelėjusi atsigręžiau, nors ir ne man tai buvo

skirta.

– Tik ne jis, – užvertė akis Tenaja, tačiau neatrodė nė mažumėlę pasiruošusi

kautis, o Taras vis dar ramiai stovėjo prie jos šono.

– Pagaliau jus radau, – prie mūsų prisiartino kiek uždusęs vaikinas, visa galva
aukštesnis už Kajų ir tikriausiai už kiekvieną kitą šioje maišalynėje. – Pamačiau
Hisą prie vartų ir pamaniau, kad jums prireiks pagalbos. Žvalgai jau pranešė, kad
Tamsos Kariai turi būti netoliese, nė nesuprantu, ko jiems staiga čia prisireikė.
Pamaniau, kad jums prireiks pagalbos.

– Pagalbą jie jau turi, – nekantriai mestelėjo Tenaja nepažįstamajam vaikinui, ant
kurio galvos draikėsi nepaklusnios juodos garbanos. – Gali grįžti į savo postą,
kareivėli.

– O tu niekada nebuvai lengvai sukalbama, tiesa? Beje, gražuole, kuo tu vardu?

Iš karto nė nesupratau, kad jis kreipėsi į mane, kol to vaikino draugiškas

žvilgsnis ėmė net deginti.

– Aš...

– Užteks, Gustai. Grįžk prie vartų ir padėk kitiems, o labiausiai – Hisui.

– Taip, mums reikia, kad vėliau baltaplaukis rastų juos, – mestelėjo Tenaja ir
greitai perdavė man nesuprantamas koordinates Gustui.

– Kad ir kaip ten būtų, tikiu, kad dar susitiksim Learte, – mestelėjo jis jau
pradingdamas ir išgaubdamas šviesą, jog jo nebeliko per vieną akimirksnį.

– Akademijos vyrukai, ko daugiau norėti, – papurtė galvą Tenaja ir ėmė mus

greitai vesti toliau.

Netrukus mes prisiartinom prie pat miesto krašto ir akmeninės tvoros, supančios
miestą. Tiesą sakant šioje miesto pusėje, prie pat tvoros, tekėjo drumzlinas
griovys, kuriame nė nenorėjau žinoti, kas galėtų plaukioti, o kitoje jo pusėje
plytėjo miesto siena, apaugusi vijokliais ir žemaūgiais medžiais.

– Nė nesuprantu, kaip jūsų nepagauna. Šią maskuotę išaiškintų net vaikas, –

staiga sukritikavo Kajus ir aš nė nepajutau, kaip jis, išgaubdamas šviesą, perkėlė
mane į kitą griovio pusę.

Tuo tarpu Tenaja greitai peršoko per jį, o Taras taip pat liuoktelėjo iš paskos.
Staiga supratau, jog ji tikrai nesijaučia saugi su mumis, nes Taras vis dar
neapleido jos, o niekas čia nedegė, bent jau dešimties metrų spinduliu.

– Atsiprašau, jeigu tau kas nors čia neįtinka, nenugalimasis Learto kary, – atkirto
Tenaja. – Kai baigsi akademiją ir būsi tikras karys, suprasi, jog tokia maskuotė
pati efektyviausia. O kol kas bandysiu išgelbėti jus nuo Tamsos karių, tad
padėkas priimu iš anksto.

Ir iš tiesų už vijoklių ir medžių, mūrinė siena plytėjo kiek aptrupėjusi, tiek, jog
be vargo galėjo pralįsti po vieną žmogų kiekvieną kartą. Tad per vieną žingsnelį
pagaliau išsilaisvinome iš Juodosios Rožės ir jos chaoso, nors nuotykiai tuo dar
nesibaigė.

– Aš turiu bėgti atgal, – staiga stabtelėjo Tenaja. – Man reikia tuoj pat grįžti ir
padėti kitiems. O kol kas jus galės palydėti mūsų pasiuntinys.

Tikriausiai aš buvau pati paskutinė, kuri ir pastebėjo ką tik minėtą pasiuntinį ir jį

išdavė tik Kajaus žvilgsnis, nukreiptas į tamsų medžių sambrūzdį, plytintį
anapus sienos. Iš tiesų už Juodosios Rožės nebebuvo nieko, tik tas pats
sudžiūvęs miškas, kurį mačiau ir anksčiau, dienos metu. O dabar reiks eiti per jį
su nepažįstamuoju, naktį.

– Tai Klajūnas, – trumpai pristatė jį Tenaja jau apsisukdama. – Jis šiandien Stelą
perspėjo apie pavojų.

– Kad patys ketinat padengti savo pačių miestą, – trumpai mestelėjo Kajus, o
Tenaja, jau vėl už sienos riktelėjo:

– Lengva tau kalbėt, kai Leartas už storiausios apsaugos zonos.

– Bet padegti savo namus, – papurtė galvą Kajus.

– Mes esam pasipriešinimo grupės nariai, taip ir turim veikti. Negalim atvirai
stoti į kovą, kaip jūs, gerai apmokyti ir remiami karaliaus, – pagaliau prabilo
Klajūnas ir pradėjo eiti siauru keliuku į priekį, pamodamas iš paskos eiti ir
mums.

Ėmiau manyti, ar mums tikrai derėtų juo pasitikėti, bet Kajui tikriausiai tokių
klausimų nekilo. Ką gi, tada tikriausiai būtų protingiausia taip pat sekti iš
paskos, nes už nugaros laukė tik sumaištis, gaisras ir Tamsos kariai, kurie
tikriausiai ieškojo manęs. Buvo tamsu, tačiau Kajus mestelėjo ugnies dulkių ant
savo kardo ir jos kaip mat aplipo bespalvį metalą, kuris puikiai apšvietė kelią
tartum deglas. Klajūnas su savo kardu taip pasielgęs jau buvo daug anksčiau.

– Tačiau tai nereiškia, kad turit taip padrikai kautis, – niekad nemaniau, kad
Kajus savo noru galėtų pratęsti diskusiją. – Tik prarandat savo žmones ir viskas.

– Tačiau mes suteikiam žmonėm viltį, nes nepasiduodam. Užleisti savo žemę
kažkam kitam, priešui... Negi pats galėtum taip padaryti? Esi tik mokinys,
galiausiai išeisi iš akademijos ir dirbsi tik dėl pinigų, nesuprasdamas pačios
laisvės esmės. Tos saldžios ribos, kai gali pats sau vadovauti. Nors dabar ji yra
čia, – Klajūnas greitai grįžtelėjo į mane, bet vėl taip pat greitai nusigręžė. – Tad
viskas bus gerai.

Greitomis pažvelgiau į Klajūno veidą, jis buvo išmargintas randų, kurie rangėsi
vienas ant kito ir priminė gilias raukšles, kurias nesėkmingai slėpė pusilgiai ir
šviesūs jo plaukai, tad suprantama, kodėl vaikinas mieliau dieną naktį vaikščiojo
apsigobęs apsiaustu. Taip, jis daug kovojo ir tikriausiai ne kartą buvo patekęs į
smarkų gaisrą, bet vis vien nepasidavė.

– Tai kovojat ir prieš Telumarus? – vėl paklausė Kajus.

– Svarbiausia, prieš visus, kurie nori paversti Juodąją Rožę plėšikų ir šešėlių
landyne, tad taip, dažniausiai prieš Telumarus, nes jie labiausiai linkę padėti
Kerėtojai, – Klajūnas vėl greitomis žvilgtelėjo į mane ir kalbėjo taip, tarsi aš
būčiau tik paveikslas, besivelkantis iš paskos. – Ji taip pat turi Telumarų kraujo.

– Ar tai labai blogai? – nė nežinojau, kaip reaguoti.

– Nekreipk dėmesio, – nuramino Kajus. – Tiesiog tavo mama buvo kilusi iš

Telumarijos, tačiau vis vien esi iš Meratėjos.

– Tavo tėvų santuoka buvo mažas šansas užbaigti konfliktą, tik gaila, kad ji
nelabai nusisekė.

– Gerai, gal papasakosi kitą kartą. Šiai dienai įspūdžių ir taip užtenka.

Tolumoje švystelėjo proskyna, miškas tikriausiai jau turėjo greitai baigtis.

– Tu suteiki vilties, – dabar jau į mane kreipėsi Klajūnas, tačiau vėl gobtuvu
užsidengė savo veidą taip, jog galėjau matyti tik jo lūpas ir smakrą. – Niekada
nenustok to dariusi.

Linktelėjau, nors nežinojau, kaip galiu tai padaryti, nė nesugebėjau net tuščiai
pažadėti, kad būtinai taip ir darysiu. Supratau, jog dar daug nežinau net apie savo
pačios šeimą, tad kažkam teikti vilties, būnant čia vos kelias dienas, atrodė tikrai
per daug. Nors, tikriausiai, nebeturiu pasirinkimo, ir jau gana seniai.
5 diena. Auštant
Stela

Žinojau, kad sapnuoju, kad turėčiau greitai nubusti, tačiau taip nenutiko.
Kažkokiu paslaptingu būdu likau įstrigusi tarp pasąmonės, siunčiančios keistus
ženklus, virstančius sapnais, nors mintys ir sąmonė norėjo iš ten ištrūkti. Greitai
supratau, kodėl. Ten buvo ji, ta pati tamsa, kuri norėjo mane išstumti iš čia, o gal
net matyti, kaip mirštu. Mane sukaustė baimė. Taip, ten laukė ji.

Ji gyveno tamsioje vietoje, į kurią, apšviestą tik beformių spingsulių, kabančių

aukštai ir pradingstančių kažkur skliautuotose lubose bei gaubiamą šešėlių,
įžengė vyras. Atvėręs sunkias dvivėres duris, jis stovėjo išdidžiai, bet, vos
pažvelgęs į būtybę, stovinčią priešais ir kurios veido aš negalėjau pamatyti,
susikūprino ir nusilenkė.

– Karaliene, – dusliai prabilo jis, nusilenkdamas ir kakta paliesdamas šaltas

akmenines grindis.

Nors ji nepratarė nė žodelio, juodais odiniais šarvais apsirėdęs vyras, parklupo

ant kelių, lyg tikėdamasis susilieti su šia, iš šešėlių susidariusia tamsa, ir prabilo
jam visiškai netinkančiu drebančiu balsu:

– Prašau dovanoti už šią klaidą, man nereikėjo tiek delsti, aš prižadu, kad...

– Klaidą, – galiausiai nuskambėjo jos bejausmis balsas, be trupinėlio šilumos. –

Tu darai klaidas, o juk žinai, kad aš jų nekenčiu. Mano pasaulyje negali būti
klaidų.

Šių grėsmingų, tyloje pakibusių žodžių, rodos, išsigando net menkos liepsnelės,
plevenančios tamsioje palubėje, jų šviesa pradėjo trūkinėti. Aplink kybantys
šešėliai ėmė sūkuriuoti ir dar labiau blaškyti menką šviesą, o jų potvynis po
truputį leidosi žemyn.

– Dovanokit už mano klaidą, maldauju, – jis nesėkmingai bandė valdyti drebulį.

– Mergina daug pastabesnė nei aš maniau, be to, ji su sargybiniais...

– Ji nėra stipri, – jos pavydo kupinas šnabždesys pertraukė vyrą. – Ji nėra nei
protinga, nei galinga, o tuo labiau pastabi. Jai tik sekasi, nes jos kelyje pasitaiko
tik kvailiai, tokie kaip tu. O juk žinai, kas atsitinka po to.

– Prašau, nekvieskite jų...

Tačiau ji jo neklausė, tik atsainiai mostelėjo pirštinėta ranka viršun. Nuo

vienintelio mosto vyro veidas iškart persikreipė iš skausmo, o pirštai pradėjo
nevalingai gniaužtis į kumščius.

– Pasigailėkit, – maldavo jis, žodžiams virstant nebyliu kuždesiu.

– Aš nesigailiu nieko.

Vos tik jai ištarus šiuos žodžius, iš vieno palubės kampo atsiskyrė permatoma
juodumos dalis ir, per kelias akimirkas atplasnojusi žemyn, nutūpė ant sosto
atkaltės. Didžiulė, tamsi, kyburiuojanti forma tarsi šiek tiek sudvejojo, tačiau
tuoj pat, lyg išgirdusį nebylų atsakymą, puolė prie savo aukos ir, apgaubusi
riksmų purtomą parpuolusio vyro kūną, tol jį gėrė, kol jo paprasčiausiai neliko.
Tačiau palubėn nulėkė jau du šešėliai.

– Man niekas netrukdys. Ji – tuo labiau, – galiausiai ištarė būtybė.

Tačiau čia buvo dar kažkas ir aš jį pažinojau. Staiga mano galvoje pasigirdo
pažįstamas balsas, nors kažkas man trukdė prisiminti ir pamatyti, kaip atrodo jo
savininkas.

– Man reikia jos.

– Bus paprasta, – atsakė jis.

– Jokių klaidų.

– Tuomet jau šiąnakt ją pagausiu.

– Nepersistenk. Ji turi likti gyva, aš noriu ją pamatyti. Noriu matyti, kaip ji

kankinasi. Ji tikrai nepagrobs mano pasaulio. Jai dar liko išbandymų.
5 diena. Rytas
Stela pasijuto taip, tarsi jos kraujagyslėmis jau kuris laikas tekėtų ugniniai
nuodai ir išsigandusi pakilo iš gulto. Darėsi sunku kvėpuoti ir atrodė, kad viskas
aplink slegia ir spaudžia iš visų pusių, išsiurbdami iš jos paskutinius sveiko proto
likučius. Ji puikiai žinojo, kad tai tebuvo dar vienas kvailas košmaras, bet
žodžiai, kurie žadėjo kankinimus ir mirtį, vis skambėjo merginos galvoje, ir kaip
didžiulis ledkalnis, plaukiodamas vandenyne, naikino kitas mintis, pamažėle ją
dusindamas. Kol ant savo pečių nepajuto Kajaus rankų, tvirtai laikančių ją, nė
nepastebėjo, kad dreba.

– Nurimk, – sušnabždėjo žvelgdamas į jos akis, tas keistąsias akis, kurios

daugelį netgi baugino, o jo ramus balsas traukė į viršų iš siaubo liūno.

Čia nieko nėra. Bent jau nieko baisaus. Kol kas. Mergina staiga apsidairė ir
prisiminė. Jie apsistojo slėnyje, apsuptame gana aukštų nuogų kalvų, nors, aišku,
nė iš tolo neprimenančių uolų Drakonų slėnyje, netoli upės. Jos tylus
sruvenimas, panašus į šilko šiugždesį, pamažu gražino ją į tikrovę.

– Blogas sapnas? – tyliai paklausė vaikinas, įdėmiu tamsių akių žvilgsniu

tyrinėdamas jos veidą.

– Tu vėl nemiegi, – papriekaištavo Stela, o Kajus staiga nusisuko.

Ar tai tik ryto prieblandos šešėliai, ar jo veide tikrai pamatė šypseną?

– Tu blaškeisi per miegus, – Kajus paėjėjo toliau ir atsisėdo savo gulte, kuris
kaip visad gulėjo atokiau nuo laužo ir nuo judviejų su Hisu, bet jau buvo įprasta,
kad jis laikosi atstumo.

Nors gultas atrodė nė nepaliestas, o jau aušo. Stela vis dar juto, kad pečiai virpa,
bet vis tiek išlindo iš po antklodės ir atsisėdo.

– Nejaugi tu niekada nemiegi?

– Tau patinka klausinėti.

– Tai ne atsakymas.
– Žinau.

Mergina užvertė galvą ir pažvelgė į dangų. Jame maišėsi keisti aukso atspalviai,
rodantys, kad greit prašvis, o nakties tamsa pasitrauks.

– Kur tu buvai, kai Juodoji Rožė pradėjo degti? – vis dėlto ji nusprendė laikytis
savo, nesvarbu, kad jis galvoja, jog ji mėgsta klausinėti ir netgi kištis ne į savo
reikalus.

Kajus įsispoksojo į tolį ir atsakė ne iš karto:

– Tai mano kaltė, iš tiesų neturėjau jūsų palikti. Buvau trumpam susitikęs su
Adriana ir Gustu, jie kaip tik vykdo misiją netoli Juodosios Rožės. Nė nebūčiau
apie tai pagalvojęs, tačiau ji atsiuntė žinialapį ir tiesiog nebegalėjau jos ilgiau
ignoruoti. O kai grįžau, radau Juodają Rožę degančią.

– Tas vaikinas, Gustas, tavo draugas?

– Vienas iš geriausių mano draugų. Mes pažįstami jau visą amžinybę.

Toks staigus atvirumas Stelą gerokai pribloškė.

– Nesvarbu, juk vis vien išsigelbėjom, – staiga mergina suprato, jog gal ir
nederėjo tiek daug klausinėti. – Bet kaip supratai, kad Tenaja priklauso
pasipriešinimo būriui?

– Stebėjau ją ir spėjau. Be to, ji pati vėliau išsidavė.

– Spėjai? Nejaugi ne per daug drąsu apkaltinti tik spėjant? – Stela nejučiomis
liovėsi kuždėti.

Hisas tyliai sudejavo ir apsivertęs ant kito šono vėl nugrimzdo į miegą.

– Ir stebėjau, – vėl pabrėžė vaikinas. – Ji visą dieną nerimavo ir nuolat bendravo

su kitais, atrodo, ne vietiniais, kurie negyveno užeigoje ir nebuvo iš Juodosios
Rožės. Galiausiai mano spėjimą patvirtino Gustas, jis jau seniau tai išsiaiškino.

– Tiek jau ir to spėjimo, – tylutėliai sumurmėjo Stela. – Bet ji išgelbėjo mane,

išvedė iš to namo.
Gerai, gal ji ir padegė Juodąją Rožę, bet tai tikrai nebuvo susiję su Stela,
pasipriešinimo būrys nenorėjo jiems pakenkti. Juk ji pati sakė, kad jie gali jais
pasitikėti, o tai nereiškia, kad grupė ketino nužudyti Stelą. O kur dar pagalba
ištrūkstant prieš Tamsos Karių antplūdį.

– Tikriausiai čia sunku rasti, kuo pasitikėti, – galiausiai prabilo ji.

Kajus bandė atsakyti ramiai, tačiau jo balse girdėjai susierzinimo gaideles,

mažytes, bet vis tiek pastebimas:

– O kodėl tu pasiruošusi visada visais tikėti? Net tada, kai jie žada įsmeigti kardą
į nugarą? Bent jau čia, ilgai taip neliksi gyva.

Stela nudūrė akis į žemyn ir pradėjo įtemptai galvoti. Jais reikia tikėti. Reikia
duoti nors galimybę, suprato ji, bet garsiai neištarė ir toliau žvelgė į žalsvą savo
antklodės kraštą, tarsi ieškodama nematomų tiesos ženklų, kurie gal slėpėsi
storai sumazgytose siūlų kilpelėse. Nieko netaręs Kajus pakilo ir liovęsis būti
akmenine skulptūra, prisėdo šalia jos.

– Nereikėjo man šitaip, – atsiprašė jis, vis dar žvelgdamas į tolį. – Tiesiog buvo
sunki naktis ir man dažniau reikia pagalvoti prieš ką nors sakant.

Stela tik papurtė galvą:

– Aš nepykstu, viskas gerai. Tiesiog, – ji nutilo ir pažvelgė į jo veidą.

Lengvai pilkšva ryto prieblanda slinko vaikino veidu ir spindėjo, įkliuvusi

tamsiose akyse.

– Tik man ramybės neduoda viena mintis.

Kajus atplėšė savo žvilgsnį iš tolybių ir sugrįžo čia, tartum taip ragindamas
pasakoti toliau.

– Na, – nedrąsiai pradėjo ji. – Nemanai, kad visi tie, kurie mano, kad teikiu
vilties, smarkiai klysta? Jog neturiu nė mažiausio šanso atsilaikyti prieš Kerėtoją
ir visas jos demonų kariaunas? Ir kas nutiks, kai visi pagaliau tai supras? Gal vėl
išsiųs mane į Žemę?

Kajus kurį laiką patylėjo, ieškodamas tinkamų žodžių, o tai privertė šiek tiek
sunerimti, nes jam rinkti žodžius nebūdinga:

– Visa Meratėja to tikisi. Kad Žvaigždžių vaikas išlaisvins juos iš Šešėlių

Kerėtojos, prakeiksmo ir vėl padarys pasaulį laimingą bei laisvą. Tačiau
nemanau, kad tavo tėvas tai leis, tikriausiai jis saugos tave nuo Kerėtojos, juk
taip darė ir anksčiau, atiduodamas auginti Žemiečiams. Nemanau, kad kas nors
tave pastatys priešais visas blogybes ir lieps tvarkytis vienai.

Stela karčiai nusišypsojo. Išvaduotoja. Taip, kurgi ne. Jeigu jie sužinotų, kokia ji
iš tiesų... Tik pasimetusi šešiolikmetė, nežinanti, kas bus toliau, krūpčiojanti nuo
kiekvienos naujovės. Tad Stela buvo įsitikinusi, kad meratėjiečiai tokio
Žvaigždžių Vaiko tikrai nesitiki.

– Kodėl mano tėvų santuoka nenusisekė? – staiga prisiminė ji Klajūno žodžius. –

Kas jiems nutiko?

– Tai ilga istorija, – vis dėlto Kajus pratęsė. – Tikriausiai reiktų pradėti nuo pačių
Telumarų. Telumarai yra labai žiaurūs meratėjiečiams, dažnai jie padeda atlikti
egzekucijas Šešėlių Kerėtojai, jeigu tik pagauna meratėjiečius savo teritorijoje.

– Kodėl? Negi jie palaiko Šešėlių Kerėtoją?

– Būtent taip. Jie mano, jog karalius, tavo tėvas, liepė nužudyti jų karalių dėl to,
kad galėtų prisijungti Telumarų karalystę prie savosios. Tai nutiko jau senokai,
nors Šešėlių Kerėtoja jau buvo pradėjusi veikti. Man atrodo, tu buvai tik gimusi,
kai tai atsitiko. Dabar Telumarų karalystei vadovauja nužudytojo karaliaus dėdė.
Sako, jog jis gauna tiesioginius nurodymus iš pačios Kerėtojos.

– O kaip Telumarų karalienė, mirusio karaliaus žmona? Ji taip pat buvo

nužudyta?

– Tai dar viena keista istorija... Karalienė, ji tarsi dingo. Daug kas sako, jog ji
buvo nužudyta, bet iš tiesų daugelis taip pat prisimena, jog ji nebuvo telumarietė,
nevietinė, todėl išsigandusi savo likimo, tikriausiai pabėgo. Telumarijoj
nemėgsta prašalaičių. Konfliktas dar labiau paaštrėjo, kai mirė tavo mama,
Nemora, nes ji buvo iš tenykščių žemių.

– Ji buvo iš Telumarijos?

– Taip, nors ne iš karališkos šeimos, tačiau Telumarai nėra didelė tauta, todėl
kiekviena telumariečio mirtis, sukeliama meratėjiečių, yra priimama kaip
asmeninis įžeidimas prieš pačią karališkąją šeimą.

– Tačiau negi jie nebuvo patenkinti? Juk Nemora, kilusi iš Telumarijos, buvo
visos Meratėjos karalienė?

– Tačiau ji mirė, nes ją nužudė. Telumarai galvojo, jog tai padarė priešiškas
meratėjietis, kai kurie – kad jos mirtį suorganizavo tavo tėvas, tačiau iš tiesų
daugelis mano, jog tai buvo Šešėlių Kerėtoja.

– Ją nužudė šešėlis?

– Strėlė. Tačiau neliko jokių nuolaužų ar žymių, todėl tikriausiai tai tebuvo
šešėlis, įgavęs strėlės formą. Šešėlių Kerėtoja moka juos užburti, suteikti formą,
pakeisti. Tačiau Telumarai to nesupranta, jie labiau linkę klausyti vieno
Kerėtojos melo negu šimto meratėjiečių liudijimų.

– Tai matė daug žmonių?

– Nemora buvo nužudyta per karališkąjį pristatymą. Tada jie pristatė tavo seserį
Rojaną, ji buvo dar visai maža, tikriausiai tik prieš kelias dienas gimusi.

– Tai skamba siaubingai.

– Taip, todėl tu ir likai tik legenda. Tavo tėvai tavęs nepristatė, nes buvo
baiminamasi, jog pasireikš Kerėtoja arba šešėliai ir, žinoma, Tamsos kariai iš
paskos. Visi suprato, jog kažkur esi, tačiau niekas net akyse nebuvo regėjęs.
Todėl net ir dabar ne visi žinotų tavo vardą, o tuo labiau, kaip atrodai.

Staiga mergina prisiminė šios nakties sapną, o delnai nevalingai susigniaužė į

kietus kumščius. Aplink pasidarė šalta.

– Ar netiki, kad Leotas gali grįžti? – prabilo ji atsisukusi į Kajų.

Pasirodo, jis visą laiką neatitraukė akių nuo jos.

– Kodėl taip galvoji?

– Šiaip, pamąsčiau.
Kajus lėtai papurtė galvą:

– Niekas šiaip neatsiranda.

– Pamiršk. Tiesiog turėjau tokią nuojautą ir tiek.

Stela pažvelgė į auksinę juostą, kuri užleido vietą pilkumai, vis labiau plintančiai
danguje, o tamsa susitraukė, pasitraukdama iki kitos nakties ir užleisdama savo
vietą naujai dienai, naujiems klausimams ir atsakymams. O jai dar liko
išbandymų.
5 diena. Popietė
Kad ir kokia blausi būtų Meratėjos saulė, net jau slenkanti vakarop, ji
nepagailėjo paskutiniųjų jėgų, viską alindama savo dusinančiu karščiu. Dangus,
apsitraukęs pilku šydu, nė kiek nesaugojo planetos nuo kepinančios žvaigždės,
priešingai – atrodė, kad migla stengiasi po savimi sukaupti kuo daugiau šilumos
ir nieko nebeatiduoti mainais.

Iki šiol Stela dar nebuvo mačiusi tokios niūrios vietos, net čia, Meratėjoje: aplink
plytėjo sudžiūvęs pilkšvas laukas, kuriame neaugo nė vienas menkutis žolės
šapelis, tik didžiuliai akmeniniai rieduliai, įsikibę į sausą plutą, metė menką
šešėlį po savimi. Nesunku įspėti, kokią vietą jie kerta, nes tik dykumoje gali būti
taip skurdu. Ir karšta, jog net kiekvienas kvėptelėjimas reikalavo pastangų bei
atrodė, kad visos odos ląstelės vis traukiasi nesistengdamos sumažėti, kad tik
nereiktų nuolat justi svilinančio karščio. Dusliai dundant žirgų kanopoms,
mergina galėjo tik justi, kaip troškus oras degina ir iš visur siurbia drėgmę.
Kartkartėm atrodydavo, kad į tai niekas nekreipia dėmesio, nes ištvermingi
žirgai nepavargdami ir nesulėtindami tempo risnojo toliau, o Hisas po trumpo
nakties miego, laikėsi keistai tyliai, nepratardamas nė žodelio, tik kartas nuo
karto vis nusistebėdamas, kad Tenaja vadovauja pasipriešinimo Šešėlių Kerėtojai
būriui Juodojoje Rožėje, o tai jau šį tą reiškė, nes Kerėtojos akys visada mielai
krypdavo į šį miestą, kur, rodos, visi šiaip ar taip ją gana taikiai priimtų. Tik ne
Tenaja.

Šioje vietoje, kaip kažkuris iš vaikinų minėjo, Šakalo dykumoje, į kurią jie įjojo
visai neseniai, ir kurioje nuo karščio oras net virpėjo išjudindamas daiktų ribas,
Stela netrukus tolumoje įžvelgė kažką naujo. Blyškūs kontūrai išsišovė virš
horizonto ir tai tikrai nebuvo dar viena uola. Miražas ar... miestelis? Negali būti.
Tačiau toli tikrai mirgėjo didžiulis kupolas, sudarytas iš namelių, tvorų... ne,
sekundėlę. Ką vidury dykumos veiktų miestas? Tikriausiai čia tik paprasčiausias
miražas arba apgaulė.

– Naktinė mugė, – pagaliau džiugiai prabilo Hisas ir atsigręžusi Stela jo akyse

pamatė kibirkštėles.

– Nieko nebus, – atkirto Kajus. – Poryt jau turim būt Learte, tad jokių
nukrypimų.
– Nagi, Kajau. Naktinės mugės – svarbi Meratėjos dalis, ten vyksta visos
linksmybės ir žaidimai. Kaip galima čia gyventi ir ten nenuvykti? O į Leartą vis
tiek laiku nespėsim, juk pats žinai, tad koks skirtumas, kiek vėluosim.

– Užmiršk.

– Nebūk toks surūgėlis. Be to, per tave mes jojam net naktį, – Hisas nusipurtė,
prisiminęs praeitos nakties sunkumus. – Ir kokie mes tada sargybiniai ir
palydovai, jeigu Stela nenuvyks į mugę? Visi yra ten buvę, tikriausiai net pats
piktasis Telumarų karalius ir Kerėtoja. Nagi, tik valandėlei, negi mes atimsim iš
Stelos tokią gerą galimybę? Juk Stela ir taip mažai žino apie Meratėją, ji net
nežinom kas yra Vereonas.

– Tu pats nežinai.

– Gerai jau, nežinau, bet...

Jai norėjosi atsakyti, kad jiems nebūtina trenktis į kažkokią mugę, dar nė
neišjojus iš dykumos ir net neradus vietos stovyklavietei, bet Kajus kaip visada
ją aplenkė:

– Pirmiausia naktinė mugė – tai vagių ir sukčių rojus. Ji nėra jokios kultūros
dalis. Antra – daugiausia valandą ir nė sekundės ilgiau.

Hisas išplėtė akis, sklidinas dėkingumo, ir atsigręžė į Stelą:

– Dabar aš tau parodysiu, kaip mes linksminamės Meratėjoje.

Mergina tik linktelėjo, nors jai visiškai nesinorėjo to daryti. Ši diena buvo per
daug varginanti, o kiekviena sekundė persmelkta keisto nerimastingo laukimo,
tarsi kažkas turėtų įvykti. Jos nuojauta tai kuždėjo taip aiškiai, jog atrodė, kad
stovėtų šalia ir šauktų tiesiai į ausis. Hisas visą laiką užpildė savo žodžiais, bet
Stelai nelabai sekėsi gilintis į juos, net kai jie jau prisiartino prie mugės ir lipo
nuo žirgų.

– Visos linksmybės viduje, – nusprendė Hisas ir pririšo savo žirgą prie pilkos,
mugę juosiančios tvoros.

Ristūnai taip pririšti neramiai trypčiojo, nes aplink nebuvo nė stiebelio žolės.
– Mes greitai, – pažadėjo šviesiaplaukis Kajui ir nusitempė ją už rankos ant
medinės platformos, iš karto lipdamas per du laiptelis.

Kajus nieko neatsakė ir lėtai žengdamas paskui, netrukus dingo statinių labirinte.
Stela šią mugę įsivaizdavo kiek kitaip. Gal tai turėtų būti kažkas panašaus į
linksmą įvairiaspalvių palapinių kratinį, bet Naktinė mugė buvo visiškai kitokia.
Tai miestelis. Toks, lyg būtų greitomis sukaltas iš daugybės senų ir vabzdžių
suvarpytų lentų bei pastatytas vidury dykumos, tartum jį kažkas staiga būtų
nusprendęs palikti ir pamesti. Didžiulė platforma, ant kurios glaudėsi daugybė
mažų kreivų namelių, apjuostų neaukšta to paties medžio tvora, išpuošta
nublukusiais įvairių spalvų kaspinais, kurie leipo nuo vakaro karščio, buvo
pakelta viršun, maždaug per du metrus nuo suskeldėjusios dykumos paviršiaus.
Neatrodė, kad čia daug kas lankytųsi, nes tarp pastatų šmirinėjo vos keletas
meratėjiečių, tuoj pat skubančių į namelių vidų.

– Suksim čia, – šyptelėjo Hisas ir įvedė ją į dar siauresnę mugės gatvelę.

Stela greitai suprato, kad be savo bendrakeleivio greitai čia pasimestų, nors
dažnai atrodė, kad jie klaidžioja visai be tikslo. Kartais jiedu užeidavo į kai
kuriuos namelius, bet jie dažniausiai būdavo sausakimši ir visiškai
nesimatydavo, kas vyksta namų gilumose: kartais ten sėdėdavo būrėjos arba ant
mažos pakylos pasirodydavo aktoriai. Iš tiesų Hisas norėjo Stelai tiek daug
aprodyti, kad viename pastate jie per ilgiausiai niekada taip ir neužsilikdavo. Tuo
tarpu lauke taip pat pamažu ėmė virti mugės gyvenimas ir, kuo giliau jiedu ėjo į
namelių mišką, tuo labiau daugėjo jos lankytojų. Mažieji spietėsi aplink mažus
teatrus su lėlėmis, o pakampiais sėdėjo žiniuoniai, teigiantys, kad savo žolelėmis
gali išgydyti bet kokią ligą ar net duoti amžino gyvenimo vandens, kas privertė
Stelą kaltokai šyptelėti. Kajus tikriausiai neklydo dėl sukčių, nes kortų žaidimai,
prie kurių būriavosi jaunuoliai, nesėkmingai bandantys laimėti, neatrodė labai
sąžiningi. Pamažu atslenkant vakaro tamsai, namelių savininkai ant pastatų
kampuose įtaisytų geležinių kampų kabino žalvarinius žibintus, kurie tikriausiai
iš tolo privertė miestą atrodyti kaip susispietusių žvaigždžių būrį, vienintelį
žvaigždyną šiame vienišame danguje.

– Mėgstu naktines muges, – prabilo Hisas. – Man labai patinka tie kilnojami
nameliai, jų klajokliai, aktoriai, linksmybės... Nepatikėsi, bet jos veikia visą
naktį ir labai keistose vietose, nors, gaila, jog ši mugė maža. Esu buvęs daug
didesnėse, tačiau Mila dažnai kalbėdavo taip pat, kaip ir Kajus: žmonių per
daug, nežinosi, kas susirenka, visi stumdosi...
– Mila?

Hisas delnu pliaukštelėjo per kaktą:

– Aišku, kad tau nepasakojau, ir kaip aš galėjau tai pamiršti? Mila – mano dvynė
sesuo, jūs tikrai turėtumėt susipažinti. Ji mokosi toje pačioje akademijoje kaip ir
aš su Kajumi. Gal Mila į mane ir šiek tiek panaši, bet tikrai ne savo charakteriu.
Mila labai protinga. Ne šiaip sumani, o labai labai labai protinga. Ji tikrai turi per
daug smegenų, tad tikriausiai todėl ir priklauso Skorpionams.

– Tad ji kaip ir alchemikė?

– Tikriausiai geresnės jos amžiaus Skorpionės nerastum, patikėk. Visą dieną tik
ir praleidžia laboratorijoj, tad galiausiai tėtis ją atlikti misijos išgrūdo kažkur prie
Kesėjos vandenyno, nors jaučiu, kad Mila vis tiek kur nors kampe atlieka savo
eksperimentus ir vis nepalieka knygų ramybėje. Aš niekada negalėčiau taip
gyventi.

– Tavo tėtis dirba Akademijoje?

– O taip, jis akademijos direktorius. Tikriausiai susipažinsi su juo, kai parkeliausi

pas savo šeimą.

Tos paprastos šnekos apie šeimą privertė jaustis keistai. Stelai atrodė, jog ji
neturi apie ką kalbėti, nors, tikriausiai, daugelis sakytų, jog jos istorija tokia
nepakartojamai įdomi ir vienintelė, tačiau mergina jautėsi taip, lyg nerūpestinga
šeimos tema dabar jau būtų uždrausta. O ir visa ši kelionė atrodė tarsi siauras
tiltas per bedugnį skardį – atgal grįžti nebegalima, kelionės tikslas ir gyvenimas
jį pasiekus – viskas taip neaišku. Ir net apačioj plyti bedugnė, vos žengtelėjus į
šoną ji nedvejodama pasiims nesugrąžinamai. Visos šios liūdnos mintys perliejo
lyg staigus šaltas pliūpsnis, bet staiga nuskambėjęs Hiso balsas grąžino ją atgal:

– Kortos.

Stela nukreipė galvą į tą pačią pusę, kur žvelgė žalsvos Hiso akys. Jie atsidūrė
medinėje aikštelėje, pačioje platformos pabaigoje, iš vienos pusės supamos
tvoros, o iš kitos – medinių namelių, o jos gale drybsojo prastai sukalta plati
pašiūrė, be durų ir apskritai be priekinės sienos, todėl galėjai matyti stalus ir juos
užgulusius kortuotojus.
– Sugalvojau planą, – tarstelėjo vaikinas, pažvelgdamas į Stelą. – Gal gali čia
truputį palaukti? Aš pažiūrėsiu, ar ten saugu, – jis nykščiu dūrė pastato pusėn,– o
jeigu taip, po to galėsim eit apsižvalgyt. Žinai, kaip būna su tais kortų maniakais
– ten gali sutikti labai pavojingų tipų, o mes nenorim, kad tau kas atsitiktų.

Planas buvo tikrai keistas, nes tiek pat įtartinai atrodančių vyrų spietėsi ir visur
kitur aplink, bet Stela vis vien sutiko. Vis dėlto Hisas – užkietėjęs kortuotojas, o
to taip lengvai nepakeisi, be to, merginai visiškai nesinorėjo trintis tarp daugybės
žaidėjų, be savo kortų ir žaidimų nebematančių aplinkinio pasaulio ir, tikriausiai,
tik niurzgančių panosėje. Tad, Hisui mikliai išnykus name, Stela paėjėjo tolėliau
ir atsirėmė į šiurkščią tvorą. Keista būti vienai, tikriausiai pirmą kartą per kelias
dienas ji pagaliau atsidūrė vienumoje. Tačiau pagal jo planą, Hisas tuoj grįš ir ši
akimirka netruks ilgai.

Staiga amuletas, per visą kelionę net ir dykumoje išlikęs šaltas, kaip ledo
gabalėlis, įkaito ir Stelai vėl teko paimti akmenėlį už metalinio rėmelio, kad
nenudegintų. Nejaugi jis nusprendė įkaisti nuo dykumos karščio? Bet galiausiai
pasidavė ir vėl atvėso iki jos kūno temperatūros, o mergina nebesirūpino tuo.
Tikriausiai dar praeis daugybė laiko, kol ji perpras tikrąją magijos prasmę.

Kažin, ką dabar veikia Kajus? Tikriausiai mąsto, visai kaip ir ji. Jis visada apie
ką nors galvoja. Arba veikia ką nors kitką. Juk jis turi savo gyvenimą, savo
planus, žmones, kurie jį nuolat supa... Jai visai neturėtų rūpėti, ką jis veikia. Juk
jie vis tiek išsiskirs Learte ir tikriausiai niekada gyvenime nebesusitiks.

– Stela.

Ji greit atsigręžė, pažadinta pažįstamo balso ir išgirdusi savo vardą. Kajus priėjo
visai prie pat ir taip pat atsirėmė į medinę tvorą.

– Nieko įdomaus? – paklausė Stela, bet jis neatsakė, tik linktelėjo galva.

Stelai kiek palengvėjo, kad jis pagaliau čia, nes Hisas pernelyg ilgai tikrino tą
kortų pašiūrę. Tačiau jai taip pat pasirodė, kad dabar Kajus kažkoks keistas, bet...
na, tai nesvarbu. Jis visada toks tylus, nors keista, kad nė neklausia, kur dabar
yra Hisas, ir nesinervina, kad jis paliko ją vieną, ir ... Nors, nesvarbu, tikriausiai
Kajus ir taip pavargęs po pastarųjų dienų maišaties, kad dar kvaršintų sau galvą
įvairiais menkniekiais.

Ji pasekė jo žvilgsniu ir, mintyse atsidususi, pažvelgė į pilkos Šakalo dykumos

horizontą. Blausi saulė jau leidosi, viską apliedama šalta prieblanda, kuri greitai
vaikė alinantį karštį. Į Meratėją ledinius pirštus vėl tiesė juodi šešėliai,
apgaubdami viską stingdančia naktimi. Staiga amuletas atšalo ir tapo lediniu.

– Kaip nuostabu, tiesa? Stebėti saulėlydį. Galima sakyti, nuostabiausias vaizdas

visoje Meratėjoje. Princesė ir besileidžianti saulė.

Dažniausiai, kai atsitinka kas blogo, iš pradžių visada pagalvoji, ar tai tikrai
atsitiko tau ir dabar. O kai galiausiai tai atsitinka, išsigandusios mintys trumpam
palieka. Stelai taip pat nutiko ir su tais šaltais žodžiais, kurie prisikėlė iš jos
sapno, o supratusi, kieno jie, pajuto, kaip sustingo kiekvienas raumenėlis. To
balso ji niekada nebenorėjo išgirsti, bet prisivertė atsigręžti. Jokios abejonės, kad
tai – Leotas. Jis grįžo. Visai kaip ir tą dieną, kai laukė jos pamiškėje, net jo
pilkasis vilkas stovėjo šalia, tačiau neurzgė, lyg žinodamas, jog pabaiga taip arti,
kad nė neverta stengtis.

Jis žengė kelis lengvus žingsnius jos link, jo plaukai atrodė dar labiau patamsėję
nuo pastarojo karto, kai jį matė, o į atmintį grįžo pirmųjų akimirkų, praleistų
Meratėjoje ir klaidžiojant tamsėjančiais miškais, siaubas.

– Ką tu čia veiki?– šiaip ne taip išspaudė ji.

– O ką gi daugiau galiu čia veikti, Stela? Džiaugtis šia apsitrynusia skyle? Atėjau
tavęs, – dar keli žingsniai ir jis tuoj atsidurs šalia. – Ar tavo sargybinis neturėtų
tavęs saugoti?

Stela atsigręžė į Kajų ir suprato, kad kažkodėl Leotas kalbasi tik su ja, tarsi jo nė
nematytų ar Kajaus iš viso čia nebūtų. Keista, bet ir Kajus nieko nesakė, tik
ramiai stebeilijo į Leotą, o ji beviltiškai tikėjosi, kad jis ką nors padarys ar
pasakys, tačiau net Kajaus sekėjas nepasirodė ir Stelai liko tik nebyliai prašant
atsakymo žvelgti į jo akis... Juodas akis, tokias juodutėles ir dideles, jog jos
beveik nepaliko vietos jokiai baltumai akyse. Stela nejučiomis atšoko ir
atsitrenkė į Leotą, kuris greitai sugriebė jos ranką, tačiau to ji beveik nepajuto,
stebėdama kaip kažkas, toks pat kaip ir Kajus, nebyliai stovi priešais ją.

– Šįkart man pavyks, – Leoto ledinis šnabždesys persmelkė Stelos odą. –

Galvojau, kad bus daug sunkiau.

Reikia nurimti. Juk tikrasis Kajus ir Hisas čia pat, mugėje, kažkur netoliese, ir
tikrai greitai jos pasiges.
– Kaip nuobodu, kai niekas taip ir nesutrukdo, – tęsė vaikinas ir ji staiga pajuto,
kaip jis ją tempia kažkur tolyn.

Stela karštligiškai apsidairė, būdama tarp dvejų ugnių: Leoto ir kažko labai
panašaus į Kajų, tačiau tikrai ne jo, nors antrininkas turėjo kardą, tad tikriausiai
buvo ne mažiau pavojingas.

– O Šešėlių Kerėtoja labai apsidžiaugs.

– Abejoju.

Tą akimirką Stelai pasirodė, kad į širdį sugrįžta visas džiaugsmas, prieš kelias
akimirkas taip ją apleidęs. Atsigręžęs Leotas pamatė tai, ko labiausiai dabar
nenorėjo pamatyti – tikrąjį vaikiną, kurio kopija neseniai apgavo Stelą bei jo
baltąjį tigrą, kuris laikėsi prie pat vaikino šono, tačiau galėjai matyti, kad bet
kurią akimirką buvo pasiruošęs šuoliui.

– Kaip smagu, kad pagaliau prisidėjai. Dabar bus daug smagiau, – ironiškai
atsiliepė Leotas. – Nors, turiu pasakyt, kad nesi labai geras sargybinis.
Tikriausiai akademija dabar išgyvena ne pačius geriausius savo laikus.

– Žinotum, jeigu tavęs nebūtų išmetę.

Tarsi vėl sugrįžtų pirmoji Stelos diena Meratėjoje. Ji suprato, kad kovos vėl
nebus išvengta. Ypač, kai Leoto sekėjas vėl ėmė šiepti savo nasrus.

– Nuo kada Šešėlių Kerėtoja pati nebesusidoroja su savo kliūtimis, o siunčia

apgailėtinas, tripirščio sukurtas kopijas ir savo tarnus? – paklausė Kajus kupinu
pagiežos balsu, nužvelgdamas juodaakį padarą, tokį panašų į jį.

Leotas nieko neatsakė ir Stelai visiškai nepalengvėjo, kai jis, pagaliau paleidęs
jos ranką, pradėjo eiti link Kajaus. Vakarinės šviesos spinduliuose žybtelėjo
aštrus metalas, kardas, kurį Leotas atstatė tiesiai į Kajų, ir nereikia net sakyti,
kad jo priešininkas pasielgė taip pat. Tuo tarpu vilkas ir tigras tik priešiškai
žvelgė vienas į kitą ir nebuvo jokios abejonės, jog tuoj kibs kits kitam į gaurus.

– Per daug kalbi, Kajau. Aš tapau daug vertesniu ir tikresniu kariu, negu tu. Esi
tik vaikiščias, po visą Meratėją besitrankantis su kažkokiu puspročiu ir prarasta
princese. Bet tu jos nenugabensi į Leartą, neįvykdysi savo misijos, nes jos nori
Kerėtoja, o jeigu ji ko nori – tai ir gauna. Beje, praeitą kartą tau tik velniškai
pasisekė, o dabar, – kiekvienas Leoto žodis vis labiau priminė aštrias strėles, –
parodysiu, kaip viskas iš tiesų turi pasibaigti.

Stela suprato, kad reikia tučtuojau ką nors sugalvoti, kol jie vienas kito
nenužudė, tačiau galva buvo tuštutėlė, aidėjo tik abiejų sekėjų vis garsėjantis
urzgimas.

– Beje, – lengvai tarstelėjo Leotas ir, kai jis atsigręžė į Stelą, judviejų akys
susitiko. – Geriau būtų, kad nejudėtum, princese, nes sulauksiu nemalonumų,
jeigu kas nors tave sužeistų prieš patenkant pas Kerėtoją.

Merginai nė nedingtelėjo tokia mintis, ji negalėtų palikti Kajaus vieno ir su

Leotu ir imti bėgti, kur tik kojos nešą, nors ir žinojo, kad niekuo negali dabar
jam padėti. Bet ši mintis galvoje užsibuvo tik sekundę, staiga ji prisiminė, kas
stovi jai už nugaros. Nespėjus net mirktelėti Kajaus antrininkas, vienu delnu
suėmė abu riešus ir tvirtai suspaudė saujoje, o kita ranka išsitraukė kardą.

– Palik ją, – iškošė Kajus, tvirtai žengdamas jų pusėn, bet šįkart Leotas buvo
daug miklesnis, o jo vilkas nė nelaukęs liuoktelėjo ant tigro.

– Juk kausimės, nejaugi taip greitai užmiršai?

Ir tada juodu susirėmė, o sekėjai draskėsi taip, jog nė nebegalėjai atskirti vieno
nuo kito, kaip ir dviejų karių, kurių kūnai vis pradingdami ir atsirasdami maišėsi
taip, jog labiau galėjai pastebėti tik susikertančius kardų metalo blyksnius.
Tačiau Stelai neliko laiko jų stebėti, ji dabar turėjo savų bėdų. Didžiulių bėdų,
nes apsimetėlis ėmė ją tempti kažkur tolyn, ten, kur tikriausiai jau niekas visoje
Meratėjoje nebegalės jai padėti. Ji negalėjo ištrūkti, o kuo labiau muistėsi, tuo
smarkiau tripirštis spaudė merginos riešus, tol, kol jie visiškai nutirpo, bet Stela
nepasidavė. Ji nė negalėjo patikėti, kad galėtų būti silpnesnė už kažkokį
nykštuką, kad ir įgavusi Kajaus formą.

Galiausiai jo antrininkui nusibodo ir jis, pakėlęs geležtę ir priglaudęs ją prie

Stelos kaklo, sustojo. Dabar tai buvo tikra. Šaltas metalas rėmėsi į odą ir mergina
juto jo nugaląstus ašmenis. Jeigu ji dabar nors truputį pajudėtų arba jos grobikas
šiek tiek nuleistų ranką, kardas negailestingai įsirėžtų į Stelos kaklą. Vien jau
nuo tos minties darėsi taip bloga, kad ji nesusivaldžiusi užsimerkė. Kažkur toli
girdėjosi metalo žvangesys, o prie odos glaudėsi tai karštas, tai šaltas amuleto
pakabukas. Užsimerkusi ir sustingusi, ji galėjo pasislėpti nuo viso pasaulio. Nuo
visos likusios jo dalies, kurioje kaupėsi tik pyktis ir planai, kaip ją nugabenti
Šešėlių Kerėtojai, nužudyti. Varge, ir kodėl ji negalėjo likti Žemėje ir nieko
nežinoti apie šią vietą? Deja, neilgam. Toje dirbtinoje ramybėje Stela suprato,
kad amuletas įkaista nuo vieno jos širdies dūžio ir atšąla nuo kito. Šalta, karšta,
šalta... O jeigu karštis pasiliktų. Vis karščiau ir karščiau, jos rankos kaito, o
kūnas šalo. Ji negalėtų paaiškinti, kas vyksta, bet taip turi būti. Vis karščiau ir
karščiau...

Staiga Stela atsimerkė supratusi, kad ją Kajaus antrininkas stipriai pastūmė nuo
savęs. Netikėtai atgavusi laisvę, ji tuoj pat atsigręžė į jį, o jis vis dar stebeilijo į
ją, bet Stela pastebėjo ne tik tai. Jos delnams pamažu vėstant, mergina išvydo,
kaip apsimetėlio delnų oda, kuria jis lietė Stelą, vis pučiasi, didėja, raudonuoja,
galiausiai lupasi, nudegusi virsta pelenais ir papučiant nors menkiausiam vėjui,
pamažu byra. Stela instinktyviai pasitraukė atgal, bet jis, nors ir sužeistas, vis
tiek žengė į priekį. Tripirštis jos nepaleis, kad ir kaip Stela jį žalotų. Kol jis galės
eiti, jis jos nepaleis. Tačiau jai sustingus, jis taip pat liko stovėti ir žiūrėti į ją,
pats nepasijudindamas nė centimetru artyn, tačiau vis nenuleisdamas akių.

Mergina lėtai atsigręžė, žinodama, kad, jeigu niekur neis, Kajaus antrininkas jos
nelies, tačiau taip pat neišleis iš akių, nors jo rankos pamažu smilko tuoj pat
virsdamos pelenais, kurie greitai dingdavo prieblandoje. Bandydama pamiršti,
kas jai už nugaros, Stela atsigręžė norėdama įsitraukti į kovą, bet persvara buvo
akivaizdi: Leotas spaudė Kajų, nors jis ir bandė kautis kuo įnirtingiau ir išgaubti
šviesą greičiau negu Leotas. Bet Kajus buvo per daug pavargęs po kelionės ir
ilgai nesitreniravęs. Net ir sidabrinis vilkas, nors ir mažesnis, daug vikriau ir
skaudžiau puolė tigrą, ant kurio balto kailio plėtėsi ne tik juodi, bet ir du gilūs
kruvini rėžiai. Pamažu Stelą apėmė panika. Jeigu Leotas laimės... Taip, ji taps
savotišku laimikiu ir trofėjumi fanatiškai Kerėtojai, tačiau Kajus irgi turės mirti.

Tai negali atsitikti realybėje, tik ne toje, kurioje ji gyvena. Deja, Leotas užspeitė
Kajų į kampą, prie pat nelabai nagingai sukaltos medinės tvoros, ir staiga Kajus
pasielgė taip, ko mergina tikrai nesitikėjo. Jis kirto galingą smūgį Leotui ir, kol
jis gindamasis dingo, Kajus peršoko per medinę pertvarą žemyn. Jo kardas
švystelėjo ore ir nukrito čia pat, ant medinės pertvaros. Tai pamatęs Leotas
šyptelėjo ir šoko paskui, o Stela, stebėjusi spindintį daiktą priešais, nebenorėjo
galvoti.

Kajus liko kitoj pusėj, be ginklo, o paskui jį nušoko Leotas, kuris nė už ką

nepraleistų tokios galimybės. Abu sekėjai staiga išnyko ir buvo taip keista jausti
tylą, kurios nesudrumstė net aplinkiniai, nes staiga viskas aplink ištuštėjo, nė su
žiburiu nebegalėtum surasti nė vienos gyvos sielos. Viskas tebuvo spąstai, į
kuriuos jie taip lengvai pakliuvo, jeigu tik jie būtų prajoję pro šalį. Tačiau
nebeliko laiko gailesčiui, Stela neabejojo ką daryti toliau, nors širdis veržėsi lauk
žinant, jog jis suteikė galimybę išsigelbėti jai, pats likdamas be menkiausio
šanso apsiginti ir išgyventi. Vis dar neužmiršusi, kas stovi už jos nugaros, ji šoko
pirmyn ir tuoj pat pasigirdo sunkūs žingsniai iš paskos. Nėra laiko gręžiotis, dar
metras, dar žingsnis. Kuo toliau, tuo arčiau ji jautė priešininko kvėpavimą.
Pasirodo, jis už ją ne tik stipresnis, bet ir greitesnis.

Mergina vos spėjo pačiupti už vis dar šiltos, ką tik Kajaus liestos metalinės
rankenos ir greitai atsigręžti. Kajaus antrininkas stovėjo čia pat, įrėmęs nebylias
juodas akis į ją. Netrukus jis suglebo, o Stela iš jo krūtinės ištraukė kardą.
Nebuvo nė žymės kraujo, nieko, tik pelenų krūva, pustoma menko vėjelio, kuria
virto kūnas nuo kardu padarytos žaizdos. O labiausiai ji nustebo, kai iš juodų
pelenų krūvos išlindo mažas juodas padaras, kuris ir buvo anksčiau jos matytas
tripirštis. Merginai nespėjus nė susivokti, jis greitai perbėgo kelias lentas ir
įlindo į vieną plyšį tarp jų, atlikęs savo darbą, palikdamas merginą, mugę ir visus
kitus. Tačiau Stela neturėjo laiko dėl to sukti galvos ir greit apsidairė.
Stebuklingai greitai ištuštėjusi mugė neatskleidė nė menkiausios Hiso būties
žymės, todėl jai reikėjo veikti vienai ir kuo greičiau. Mergina, rankoje
spausdama sunkų Kajaus ginklą, nė nedvejodama peršoko medinę tvorą, net
negalvodama, kaip skaudžiai nusileis ant kieto dykumos grindinio.

Tokią akimirką ateitį pamiršti. Ir nejaugi tokia kada nors iš tiesų jai egzistavo?

– – –

Nusileidimas nebuvo toks minkštas kaip galėtum tikėtis, bet vis dėl to Stela
sugebėjo nušokti ant kietos dykvietės beveik nejusdama skausmo ir nekreipdama
dėmesio į dar kelis papildomus įbrėžimus. Ji negalvojo, ji tiesiog nebegalėjo
galvoti, o greitai, net pačios menkiausios mintys pasitraukė į tamsiausius galvos
kampelius. Netrukus Stela išvydo tai, ko ir tikėjosi ir labiausiai bijojo: visai
priešais stovėjo Leotas ir Kajus. Jiedu stebeilijo nejudėdami vienas prieš kitą,
lyg sustojus laikui. Rudaplaukio rankose žybsėjo kardas, o Kajus neturėjo nieko.
Jo rankos buvo tokios tuščios, jog Stela pirmą kartą rimtai pagalvojo, kad dabar
jis tikrai pralaimės. Tačiau taip negali būti, juk ji jau čia, dar nežinia, kaip, bet ji
jam padės. Tuo tarpu Kajaus tigras šiepė dantis tarsi bandydamas prie jo
neprileisti Leoto, tačiau galėjai matyti, kad jis jau nusilpęs, o Leoto vilkas tik
išdidžiai žybtelėjo savo žalsvomis akimis į jį. Jis jau žinojo, kad jie laimėjo.
Staiga, vis dar nematydamas Stelos ir, kaip ji tikėjosi, nemokėdamas skaityti jos
minčių, Leotas greitai pakėlė kardą ir, akimirksniu išgaubęs šviesą,
nepalikdamas jokios galimybės išsisukti, stipriai smogė Kajui. Stela, lyg
veikiamai stiprios jėgos, norėjosi pulti į priekį ir ką nors daryti, nesvarbu ką, kad
tik galėtų sustabdyti Leotą, bet kažkokia nematoma kliūtis ją stabdė, o baimė tik
dar labiau prikaustė vietoje. Laiko nepasuksi atgal ir nesugrąžinsi kas jau
padaryta, teko pripažinti, kad ji pavėlavo. Tą akimirką Stela sugebėjo tik be
garso aiktelėti ir matyti, kaip ašmenys, perkirtę orą, taip pat grakščiai perrėžia
Kajaus petį ir ranką. Iš gilios žaizdos pliūptelėjęs kraujas raudonai nudažė balsvų
marškinių rankovę ir pirštų galais lašėjo ant pilkų dulkių, kaupdamasis į balutę.

Kajus turėjo savo odinius šarvus, tačiau jie nuo tokių stiprių Leoto smūgių jo
tikrai visiškai neapsaugos. Kajus nė nemirktelėjo, kai Leotas smogė jam dar
kartą, tačiau, stengdamasis to išvengti, Kajus galiausiai parklupo. Kova, kelionė
ir iki kaulo siekianti pusmetrio ilgio žaizda per beveik visą dešiniąją ranką kaip
reikiant jį išvargino. O Leoto vilkas jau net dingo nuo jo šono – pergalė buvo arti
ir jis jautėsi visiškai saugus. Kajaus tigras išvargęs gulėjo šalia savo vedlio ir vis
šiepė dantis į Leoto pusę, tačiau buvo aišku, kad jis nebeturėjo jėgų ginti Kajaus.

– Pagaliau, Kajau, kai kuo pasitarnausi. Nebetrukdysi man.

Kai Leotas užsimojo dar kartą, šįsyk tvirtai abiem rankom laikydamas ginklą,
jau norėdamas smogti paskutinį smūgį, suprato, kad yra ne vienas:

– Liaukis, Leotai.

Mergina sugebėjo įveikti ją sukausčiusį siaubą ir ryžtingai žengė pirmyn, saujoje

gniauždama Kajaus kardą. Bet Leoto tai nė menkiausiai netrikdė ir atsigręžęs jis
visiškai nenustebo. Tarsi būtų žinojęs, kad Stela ateis jam sutrukdyti, nors iš
tiesų mergina neturėjo jokio plano, o galvoje tvyrojo tokia pati dykuma, kaip ir
išorėje. Leotas dar kartą paniekinamai nužvelgė Kajų ir žengtelėjo prie Stelos.

– Nori su manimi kautis? – paklausė jis, nutaisęs kuo nekaltesnį balsą, tarsi
kalbėdamas su nieko nesuprantančiu vaiku. – Nejaugi iš viso moki juo naudotis?

– Negi nenori pabandyti? – Stela bandė atrodyti taip, jog visa ši beviltiška
situacija jos visiškai nejaudintų, tačiau kardas rankoje drebėjo.

Leotas iškėlė savo ginklą, Stela pasielgė taip pat. Jos šansai prieš jo. Ką gi, dabar
jai reikia nebent stebuklo.
– Negaliu tavęs žudyti, – tyliai ištarė jis .– Negaliu net sužeisti. Tikriausiai net
nesupranti, koks vertingas radinys esi, Stela.

Staiga merginai pasirodė, kad bet kurią akimirką ji nustos kvėpuoti.

– Nė pati nepajusi, kaip Šešėlių Kerėtoja nužudys tave, o gaila. Žinoma, prieš tai
dar reiks nudėti Kajų, juk jis per daug žino ir matė, kad liktų gyvas...

Bet Stela neleido jam pabaigti. Jai žūtbūt reikia laimėti nors žiupsnelį laiko,
kažką sugalvoti, tačiau viskas atrodė susiklostę kaip tik Leoto naudai. Nors
nesvarbu, jiems tiesiog reikia dingti iš čia ir kuo greičiau.

– Ne, Leotai. Jeigu paliksi Kajų ramybėje, galėsi greičiau nugabenti mane pas
Kerėtoją. Juk ji bus patenkinta, ar ne?

Vaikinas prunkštelėjo.

– Tu teisi tik tuo, kad visada būsi pati svarbiausia. O Kajų vis tiek pribaigsiu, jau
senai metas.

Stela sugniaužė kumščius:

– Tu pats didžiausias mano gyvenime matytas bailys, kuris bijo pats už save
spręsti. Negali kautis lygioje kovoje, nes žinai, jog pralaimėsi. Taip ir galėsi visą
gyvenimą leistis vaikomas bet kokios Kerėtojos po visą Meratėją, kad ši galėtų
įgyvendinti savo sumanymus, nes tuo tarpu tikriausiai pats nesugalvosi, ką veikti
su savo gyvenimu.

Leotas abejingai pakreipė galvą, bet jo akyse užsidegė liepsnelės:

– Tu taip manai? – jo balsas skambėjo apsimestinai ramiai, tačiau pirštinėtos

rankos tvirčiau sugniaužė kardą. – Tada nežinai, kas aš esu iš tiesų. O juk pati
siūleisi kautis su manim, tiesa? Tad parodyk, ką sugebi, princese.

Mergina net nespėjo tam tinkamai pasiruošti, bet tikriausiai niekada ir nebūtų
išaušęs tinkamas momentas, nes vieną akimirką Leotas buvo priekyje iškėlęs
kardą, o kitą jau už jos nugaros, tad Stela vos spėjo atsigręžti. Leotas kurį laiką
net nesmūgiavo, tik išgaubdamas šviesą vis dingdavo ir pasirodydavo, o Stela
tiesiog stengėsi nuspėti, kur jis atsiras, tačiau nuolat suktis kaip vijurkui
galiausiai atėmė visas jos jėgas ir koordinaciją. Ypač tada, kai Leotas pagaliau
nusprendė smūgiuoti. Iš pradžių jo smūgiai buvo nestiprūs ir Stela suvokė, jog
jis žaidžia, lygiai taip pat, kaip plėšrūnas, prieš suėsdamas savo auką. Tada jam
galiausiai pabodo ir jis tiesiog išmušė kardą iš jos rankų, o šis, nuo galingo
smūgio, nuskrido net keletą metrų į šoną.

Mergina instinktyviai žengė atgal, nors žinojo, kad tai jai niekuo nebepadės, o
Leoto veide pasirodė pergalinga ironiška šypsenėlė ir jis žengė paskui, tarsi
svarstydamas:

– Tave vis tiek nužudys. Tikrai, net neįsivaizduoji, kaip gaila. Jei tik galėčiau...

Staiga visas Meratėjos laikas dar kartą sustojo ir jo visiškai nebeliko. Tai, kas ką
tik nutiko, nulėmė tik keli žaibiški veiksmai, bet mergina nieko nepajuto, tarsi
staiga kažkas būtų perjungęs kitą skaidrę jai mirktelėjus. Net kai atrodė, kad
širdis liovėsi plakusi, Stela pamatė, kaip išsiplečia žalsvos Leoto akys, o iš rankų
iškritęs kardas dusliai nukrito. Staiga ant jo užšokęs baltasis tigras beveik
paskandino vaikiną savo baltame raumeningame kūne, tačiau Leotas dar būtų
sugebėjęs apsiginti, nes vieną sekundės dalį Stela sugebėjo išvysti vėl atsiradusį
Leoto vilką, kuris greitai į kovą pakvietė ir Baltąjį Tigrą. Tačiau viena detalė,
kurią Stela jau buvo spėjusi pamiršti, greitai vėl pasirodė kovoje.

Net per juodą Leoto švarką matėsi, kaip jo ant krūtinės plečiasi didelė tamsi
dėmė, nuo kurių, jam perbraukus delnu, Leoto pirštai pasidarė tamsiai raudoni.
Stela vos spėjo pasitraukti, nes Leotas suklupęs, būtų užgriuvęs tiesiai ant jos. O
tada laikas vėl pradėjo eiti savo vaga, viskas vėl grįžo į vietas ir Stela tuoj pat
suprato, kas atsitiko. Tai aiškiausiai parodė Kajus stovintis priešais ir jo kardo
kruvina geležtė.

– Ar tau viskas gerai? – tyliai paklausė ji, žiūrėdama į lipniu skysčiu permirkusią
jo dešinę kūno pusę, tarsi jis ką tik būtų išsimaudęs kraujo vonioje.

Ir suprato, kad šis klausimas yra kvailiausiais iš visų, kuriuos ji yra kada nors
uždavusi. Leoto kirtis, kruvina žyme tiesėsi nuo Kajaus peties, alkūnės iki pat
plaštakos ir Stela pamatė, koks jis iš tiesų gilus. Tačiau, kad ir kaip būtų blogai,
Kajus jai to neparodė.

– Tai aš turėčiau tavęs to klausti. Kur tripirštis?

Stela nuleido negirdomis šį tardymą ir lyg užkerėta žiūrėjo į tamsų kraują,

permerkusį praplėštą pilkšvo megztinio rankovę.
– Jis dingo. Reikia išvalyti tavo žaizdą, gal net susiūti... Ar tau neskauda? –
nustebusi teiravosi ji, stebėdama ramią vaikino veido išraišką.

Jis akimirką pagavo jos žvilgsnį, bet paskui vėl nuleido akis:

– Galėjo būti ir baisiau. Geriau jau greičiau dingstam iš čia, – tarstelėjo ir

pasisuko, pamažu žingsniuodamas tolyn.

– Palauk! – sušuko Stela.

Kažkodėl viskas staiga vėl priminė jai jos pirmąją dieną čia. Trūko tik to, kad
Kajus vėl pradėtų aiškinti, kas per daiktas yra Meratėja.

– O kaip Leotas? Nejaugi neprisidarysim nemalonumų? – beviltiškai paklausė

mergina, stengdamasi pasivyti Kajų, ir vėl pažvelgė į be sąmonės gulintį Leoto
kūną.

– Jis pats prašėsi, tačiau nieko neatsitiks, – spausdamas plaštaka kraujuojantį

kirtį prabilo Kajus .– Jis vis tiek atsipeikės, Šešėlių Kerėtoja tuo pasirūpins, tad
mums reikia kuo greičiau iš čia dingti. Nežinia, kada pasirodys jos pastiprinimas.

Gerai, viena problema lyg ir išspręsta, liko tik milijonas kitų. Stela vėl
žvilgtelėjo į vis dar kraujuojančią vaikino ranką. Reikia ją išvalyti, susiūti,
padaryti kažką, kad galų gale jo ranka nors šiek tiek sugytų. Reikia pradėti nuo
vandens. Iš kur dykumoje jo gauti?... Vandens.

Staiga Stela sustojo, prisiminusi, ką laiko savo liemenės kišenėje. Tai, ką pats
Kajus ten patarė saugoti, kad Hisas netyčia neišgertų. Gyvybės vandenį. Tačiau
dar prireikė laiko atsipeikėti ir pasivyti vienišą Kajaus figūrą, sparčiai tolstančią
pilkame fone. Varge, kodėl jis taip elgiasi? Nejaugi ketina pagal kokį nors ką tik
savo sugalvotą planą sužeistas keliauti iki pat Learto, su savo nieko
neišduodančia veido mina ir sakyti, kad viskas gerai? Kodėl viską būtina
apsunkinti, tarsi ir taip ši situacija nebūtų per daug sudėtinga?

– Kajau, jeigu neišvalysim tavo žaizdos bus dar blogiau,– sušuko ji sparčiai
eidama iš paskos.

Kodėl jis negali elgtis taip, kaip visi? Pripažinti, kad jam skauda, kaip kiti tai
darytų jo vietoje. Stelai netgi gerokai palengvėtų, jeigu jis atsisėstų ir pradėtų
skųstis. Tikriausiai taip būtų daug lengviau, nes galiausiai Kajaus abejingumas
tik sužadino susierzinimą ir ji pajuto kaip viršų paima pyktis:

– Gal pagaliau liausies elgtis kaip didelis ir užsispyręs vaikas, ir pagaliau

išklausysi?– Stela čiupo sveikąją Kajaus ranką ir atgręžė vaikiną į save.

Jos nuostabai ir palengvėjimui, jis visiškai nesipriešino ir tai šiek tiek palengvino
jau ir taip keblią padėtį. Mergina timptelėjo vaikiną žemyn ir jis klusniai atsisėdo
ant kieto dykumos lauko, o Stela atsiklaupė priešais.

– Atleisk, – sumurmėjo ji, – bet taip bus lengviau. Prašau, duok ranką.

Kažkodėl Kajus viską vykdė labai jau klusniai ir Stelai kilo mintis, kad tai
tikriausiai dėl baisaus nuovargio ir išsekimo, o ne dėl jos pikto balso tono.
Tikriausiai Kajus tenorėjo kuo greičiau atsikratyti šios nuolat reikalaujančios
būtybės, nesiliaujančios sekti iš paskos. Jis net nusitraukė tą suplėšytą ir kruviną
megztinį ir Stela kuo puikiausiai galėjo pamatyti, kokia didžiulė buvo Leoto
padaryta žaizda. Tačiau ją nustebino ne tik tai. Ant kairiojo vaikino peties ir per
pusę krūtinės plėtėsi toks pat nemenkas randas, tarsi ugninė gėlė, pražydusi ant
jo kūno. Randą sudarė daugybė raudonų ir purpurinių gijų, tarsi kraujagyslių,
susivijusių į neišnarpliojamą tinklą, lyg į vaikiną kažkada būtų buvęs trenkęs
žaibas ir taip palikęs savo žymę.

Kajus greitai pagavo jos žvilgsnį:

– Tai nutiko vaikystėje. Nieko reikšmingo.

Stela tik linktelėjo ir išsitraukė mažą gertuvę iš kišenės. Nuo vandens, esančio
viduje, ji skleidė ledinį šaltį, tokią keistą priešpriešą šiai vakaro kaitrai.
Pasidėjusi vaikino ranką ant kelių, laisvąja ranka Stela nusitraukė nuo savo
plaštakos pirštinę. Teko gerokai improvizuoti, nes aplink tikrai negalėtum rasti
tvarsčio ar ko nors panašaus, nors ji kažkada krepšio dugne pastebėjo
besimėtantį baltą ritinėlį, tikriausiai skirtą panaudoti susižeidus, bet kas dabar
žino, kur jų krepšiai, viskas atrodė pernelyg tolima. Stela nė neįsivaizdavo,
kurioje beprotiškai plačios platformos pusėje yra, o apie žirgus dabar net neverta
mąstyti.

– Pagaliau galėsim praktiškai patikrinti, ar aš iš tiesų turiu Amžinybės amuletą ir

ar čia iš tiesų Gyvybės vanduo. Jeigu tu teisus – žaizda užgis, – prabilo Stela,
atsargiai užpildama skaidraus skysčio ant pirštinės kampo.
– Stela, tu per daug dėl manęs stengiesi. Nereikia jo švaistyti tokiems niekams.

– Reikia. O dabar būk geras ir nejudink rankos.

Mergina atsargiai prilietė ryškiai raudoną kirtį, bandydama negalvoti, koks gilus
iš tiesų jis gali būti ir kaip bet koks, net mažytis prisilietimas, turėtų sukelti Kajui
pragarišką skausmą. Vos patekęs ant odos, vanduo, lyg deimantų dulkės, pradėjo
žibėti melsva spalva, o po ja – kiekvienas odos lopinėlis jungėsi su kitu, kaip
tiltai, nepalikdami žaizdai vietos. Pamažu perbraukusi per visą ilgą rėžį, Stela
atsitraukė. Net negalėjai įžiūrėti ir pasakyti, kad kažkada čia būta gilaus ašmenų
ženklo. Žaizdos nebeliko, nė menkiausio randelio ar žymės po jos.

– Viskas, – nusprendė Stela, nužvelgdama neseniai sužeistą ranką.

– Kodėl tu tai darai? – išvargusiu balsu paklausė Kajus ir nežymiai

svirduliuodamas pakilo ant kojų.

Stela vėl nuoširdžiai pasipiktino. Ar jam dar nepabodo jos erzinti? Juk jie
keliauja kartu, tad ir turėtų vienas kitam padėti, nes be Kajaus Stela tikriausiai
nebūtų įveikusi tiek kelio iki čia.

– Juk negalėjau palikti tavęs tokio, būtum palikęs pėdsakus iki pat Learto.

Kajus tik papurtė galvą:

– Stela, tu nesupranti. Tu turėjai bėgti ir ieškoti sau saugaus prieglobsčio, o ne

pulti tiesiai į kovą. Geriau jau susitarkim, kad kitą kartą aš gelbėsiu tave, ne
atvirkščiai. Be reikalo lindai į pavojų, jeigu Leotas būtų tave pagavęs, sužeidęs,
o aš nespėjęs...

– Žinau, tikriausiai šiandien jau būčiau mirusi, tiesa? Nors neatsitiktų nieko, ko
aš dar nebūčiau girdėjusi.

Kajus nieko nebeatsakė, gal nenorėdamas tiek daug kalbėti, gal nebenorėdamas
įsivaizduoti, kaip viskas būtų pasibaigę, o gal tiesiog jausdamas, kad Stelos
neįmanoma įtikinti kitaip. Mergina sunėrė rankas ir pažvelgė į bespalvį
horizontą, kuriame dar švietė maža juosta – besileidžianti saulė. Tai jai reikėjo
tik bėgti?... Kaip tipiška tai būtų buvę.

– Kajau, o kas yra tas Vereonas?

– Vienas iš poetų, kurio vardus visi žino, tačiau knygų niekada neskaito, – kiek
pagalvojęs atsakė jis. – Man atrodo, kad jis dabar nieko ir neberašo, nes pernelyg
ilgai laiko praleidžia smuklėje su buteliu.

Galiausiai Kajaus balsas nuplaukė pavėjui, ištirpdamas lengvoje vakaro migloje,

bet Stela vis vien suprato, ką jis norėjo pasakyti:

– Kad ir kaip ten, vis vien ačiū.

5 diena. Vakaras
Lyg iš niekur staiga Stelą nupurtė drebulys. Artėjant vakarui ėmė vėsti ir Kajus
norėjo kuo greičiau dingti iš šios vietos, kaip pats sakė. Tad jiems galiausiai
suradus žirgus, kurie pagaliau nurimę tyliai stovėjo, tik kartais kanopa
brūkštelėdami per pilkas dulkes, Kajus paliko savo kruviną megztinį ten pat, kur
Stela gydė jo ranką ir kuris tikriausiai atrodytų pernelyg keistai ant jo sveiko
kūno ir odos, be menkiausio įbrėžimo greitai užsimesdamas savo švarką. Per tą
kovą bei jaudulį, Stela nė nepastebėjo, kaip staiga karštas ir sausas oras atvėso.
Bet juk čia dykuma, tad nieko kito ir neturėtum laukti. O ir pro Kajaus akis
neprasprūsdavo niekas:

– Turim joti. Jau temsta ir darosi šalta, o mes vis dar dykumos vidury.

– O kaip Hisas? Juk negalim jo taip imti ir palikti.

Tiesą sakant, Kajus dabar atrodė taip, tarsi galėtų Hisą palikti net degančios upės
vidury be menkiausio sąžinės graužaties.

– Jis privalėjo tave saugoti, – tik sugriežė dantimis ir jau ruošėsi kelionei.

Jau kurį laiką ji niekaip negalėjo suprasti, kur Hisas taip ilgai pradingo. Kai
pasirodė Leotas ir apsimetėlis tripirštis, mugės nameliai stebuklingai ištuštėjo, iš
jų nebesklido garsus šurmulys, išjudinantis įprastą ramybę. Tarsi tai tebūtų...
Negi tai buvo tik pasala jiems įvilioti? Tačiau Šešėlių Kerėtoja galinga. Dabar
mugė ant platformos veikiau priminė vaiduoklių miestelį su spalvotomis
atraižomis, plazdenamas menko vėjo pilkame dykumos fone. Kur visi pasidėjo?
Ir kur sugebėjo dingti Hisas? O jeigu jam kas nors atsitiko?

– Dabar jau nesvarbu, – Kajus prisiartino ir vieną sekundę Stelai pasirodė, kad
jis paims ją už rankos, bet taip neatsitiko. – Vis vien iki Learto tik kelios dienos
kelio, o jis žino kelią. Tad pasivys, jeigu norės.

Staiga Stela suprato:

– Nė nemėgink manęs taip įtikinti, – ji stengėsi atrodyti kuo labiau užsispyrusi. –

Mes privalom jį rasti arba bent jau truputį pasistengti. Tik įsivaizduok, jeigu jam
kas nors atsitiko, o mes tiesiog jį čia paliksim.
– O tu įsivaizduok, kad tau kažkas būtų nutikę, nes jis neatlieka savo darbo.

– Bet juk man viskas gerai…

– Stela, Kajau. O vargeli, pagaliau jus radau. Jau galvojau, kad blogai, bet juk
viskas gerai, ar ne?

Stela pakėlė akis į platformą. Hisas persisvėręs per turėklus jiems pamojo ir
greit, peršokęs per jį, atsidūrė šalia. Mergina nė negirdėjo, kaip vaikinas
prisiartino, matyt, visi karių akademijoje pramoksta vaikščioti tylutėliai it
naktinės šmėklos, ir atrodė, kad jis išdygo lyg iš niekur. Tikriausiai Hisas
pasirodė tada, kai ji dar buvo nusigręžusi ir keitėsi žodžiais su Kajumi.

– Tu ją palikai.

Atrodė, kad ledinis Kajaus balsas pavirto į sušalusius kristalus, o šie nutaikyti
smigo tiesiai į Hisą. Tarsi pati dykuma būtų norėjusi susitraukti ir pradingti nuo
staiga atsiradusio šalčio.

– Liaukis, Kajau. Man viskas gerai.

Nors ji nesijautė labai gerai, bet Stela tik norėjo sustabdyti tuoj juos
užgriūsiančią audrą. Taip pat kuo greičiau bėgti iš čia ir viską užmiršti. Negi ne
to Kajus ir nori?

– Matai, Stelai viskas gerai. Ji net pati taip galvoja, ar ne?

Hisas pažvelgė į ją šviesiomis, vilties kupinomis ir prašančiomis akimis, tad

Stela pritariamai linktelėjo.

– Viskas galėjo ir nesibaigti gerai, o tu nė nežinai, kas nutiko. Jojam, – sausai

tarė Kajus ir nusigręžęs pasuko prie savo juodžio.

– Bet viskas gerai, – vėl pradėjo vis nejudėdamas Hisas.

– Ne, negerai.

– Nagi, nepyk. Aš juk nekaltas, kad tu į viską taip rimtai žiūri.

Jeigu Hisas pagalvojo, kad ir šįkart viską užglaistys, baisiai klydo. Kajus staiga
atsigręžė ir žengė kelis žingsnius atgal, link Hiso. Tai nežadėjo nieko gera. Kaip
ir jo išvargęs veidas, kuris staiga pasirodė daug vyresnis negu įprasta.

– Tu karys. Turi mokėti prisiimti atsakomybę už savo užduotį ir iš viso suprasti,

ką čia veiki, Tai ne žaidimas, ši misija daug svarbesnė ne tik man ar tau, bet ir
visai Meratėjai, negi taip sunku suprasti? Ir dabar mes turėtume joti tolyn, o ne
stoviniuoti šioj prakeiktoj mugėj. Tavo kvaila išmonė vos mūsų nepražudė, tad
tikiuosi, jog džiaugiesi.

Kajaus nešaukė, tačiau kiekvienas ramus jo žodis skambėjo vis grėsmingiau ir

šalčiau.

– Aš nenorėjau...

Ramiose Kajaus akyse pamažu ėmė rastis pykčio kibirkštėlės:

– Tikriausiai tu nė nesistengi suprasti, ką noriu pasakyti. Kaip manai, ką dabar

darytum, jeigu Leotui būtų pavykę? Tu ir toliau žaistum kortom, nieko aplink
nematydamas? Suauk pagaliau, – Kajus nusigręžė nuo apstulbusio Hiso ir įšoko į
balną.

– Nors, koks skirtumas, – tęsė vaikinas. – Tu vis tiek viską užmirši.

Hisas lėtai atsikvėpė, lyg visą tą laiką būtų nekvėpavęs, tada prisigretino prie
Stelos ir juodu kartu užšoko ant ristūnų.

– Aš tikrai nenorėjau, – pradėjo teisintis vaikinas. – Tiesiog ten buvo tiek daug
kortuotojų ir aš nė nepastebėjau, kaip visi staiga išsiskirstė, o aš likau su vienu
tokiu... O kai ir jis staiga išėjo, supratau, kad namelyje nieko nebėra. Ne tik
namelyje, bet ir visoj mugėj. Atleisk man.

– Nieko tokio, – jau jojant atsakė Stela. – Man nieko nenutiko, tiesiog Kajui…
Nors ne, jis sveikas. Tik labai pavargęs.

– Tai čia tikrai buvo Leotas?, – paklausė šviesiaplaukis kuždėdamas.

– Tu jį pažįsti? – klausimu į klausimą atsakė ji.

Stelai niekada neparūpo Leoto gyvenimo istorija, bet dabar kažką išgirsti apie ją
medžiojantį karį, keistai domino. Rodėsi, tarsi jis visą gyvenimą tik ir būtų tą
daręs – ją medžiojęs. Hisas linktelėjo ir nukreipė akis į prietemoje skęstantį
dangų:

– Žinoma. Jis gyvena... Gyveno tam pačiam kaime kaip ir mudu su Kajumi.
Atsimeni, tu juk irgi ten buvai pas Luaną, Lotose? Patikėk, jis buvo tikras
siaubas, bet ir dabar toks liko. Kažkada mano tėvas bandė pakviesti Leotą į
akademiją, tačiau jis ilgai ten neišbuvo, pernelyg vėlėsi į konfliktus su visais, tad
jį išmetė dėl disciplinos trūkumo. O vieną dieną Leotas tiesiog dingo – ir iš
akademijos, ir iš Lotoso, ir iš Learto, nors visi mano, kad jis paprasčiausiai
pabėgo pats. Tikriausiai daugelio spėlionės pasitvirtina: jis nusprendė stoti šalia
Šešėlių Kerėtojos, nors ką bepadarysi, juk pats tai pasirinko. Reikia pripažinti,
kad Kajus teisus: reikia tai užmiršti. Nors gaila... Šiandien man taip ir neteko
prieš tą niekšelį panaudoti savo kumščių.
5 diena. Naktis
Kajus

Vietą nakvynei radom greitai, taip ir maniau, kad jau prieš kelionę pravers
pasižymėti visas vietas, kuriose būtų galima sustoti ir pernakvoti, taip pat ir tas,
jeigu jotume per lėtai arba per greitai, nors pastarasis variantas dabar atrodė daug
daugiau negu optimistiškas. Nužvelgiau Hisą ir Stelą, abu ramiai miegojo savo
gultuose, abipus laužo, o aš, kaip visada, atsitraukiau per keletą metrų nuo jų.
Man to reikėjo. Erdvės, tylos, laiko... Ir, svarbiausia, vienatvės. Nežinau kodėl,
bet tik taip galėjau jaustis gerai, kitų artumas ar mintys po kurio laiko mane
paprasčiausiai erzindavo ir vargindavo. Net Adriana po kiek laiko sugebėdavo
taip išsunkti, jog džiaugdavausi pagaliau gavęs naują misiją.

Pakeičiau sėdėjimo padėtį, atsiremdamas į medžio kamieną, ruošdamasis sutikti

dar vieną šaltą naktį. Šalia gulėjo tigras ir auksinėmis akimis žibino naktį. Jis
visada pasirodydavo naktį, po kurio laiko ir pasilikdavo iki tol, kol išaušdavo.
Pats nejaučiau jokio pavojaus, tačiau jis buvo nuolat šalia. Tad tikriausiai taip
reikėjo, stengiausi per daug nesigilinti. Šįkart mums pasisekė ir, po ilgos
kelionės dykuma, aptikom vietą šalia vis dar gana didelės girios, atrodo, menkai
tenukentėjusios nuo Kerėtojos karų ir jos prakeiksmo. Bent jau Stelai ji patiko.
Jai patinka medžiai, nors kažin, ką ji juose mato? Tikriausiai daugiau negu lapus,
žievę ir šakas, kaip aš. Tikriausiai ten ji mato savo namus.

Ši misija tikrai išskirtinė. Tai buvo toli gražu ne drakonų kiaušinių paieška,
kuriems vėliau akademija padeda išsiristi, o vėliau drakonus užaugina ir pritaiko
kovose. Iš tiesų ši užduotis yra arčiausiai svarbiausio akademijos tikslo – saugoti
karališkąją šeimą. Tą dabar ir darau, ar ne? Tačiau, kodėl aš? Pripažinkim, man
nesiseka labai gerai. Tai parodo vien ši diena, kai Stela liko visiškai viena, be
apsaugos. Taip ir žinojau, kad negaliu palikti jų vienų. Gerokai išsigandau, vien
tik pagalvojęs, kas jai gali atsitikti. Tačiau ji moka apsiginti. Ji drąsi ir visiškai
kitokia nei aš galėjau įsivaizduoti, kitokia, nei aš iš pradžių maniau ją esant. Su
ja visada viskas kitaip. Vos tik gavęs misiją net nenutuokiau, kokia ji bus, kaip
reiks su ja elgtis ir iš viso nukeliauti iki Learto. Visa tai atrodė mažų mažiausiai
neįmanoma, juk ji Meratėjos princesė. Karališkieji asmenys dažniausiai yra
įpratę įsakinėti, jaustis užtikrintai ir visada viską lengvai gauti, bet su Stela
viskas kitaip. Žinau, ji privalo būti kitokia, nes ji net neprisimena Learto ir tik
neseniai sužinojo, kad yra princesė, kad tokia vieta kaip Meratėja iš viso
egzistuoja, tačiau tai vis vien stebina.

Pasimetusi, bet drąsi. Pernelyg savarankiška ir, kad ir kaip mane tai nervintų,
gerokai užsispyrusi ir turinti pernelyg gerą nuomonę apie visus, kas ją supa, tarsi
pasaulis tebūtų sudarytas vien iš laimingųjų, kurie vienas kitą myli. Tai erzino,
tačiau šviesa, kurią ji skleidė, taip pat traukė ir stipriai. Žinau, kad savo misiją
reikia įvykdyti gerai ir svarbiausia ja tikėti, bet aš vis vien daug kam nepritariu –
visam tam Stelos gabenimui į Leartą, supažindinimui su nauja šeima. Visa tai
skamba absurdiškai, nors aš esu viso labo tik karys, o ir akademijos mokinio
nuomonės niekas neklausys. Turėčiau tik vykdyti įsakymus ir pernelyg
neklausinėti. Bet vis tiek dažnai pats bandydavau įsivaizduoti, ką daryčiau Stelos
vietoje. Priešinčiausi? Kažin ar tai padėtų, juk ji nė neturėjo progos rinktis.
Tačiau ar galima užginčyti savo tikrąją prigimtį ir užtušuoti ją kaip gamtos
padarytą klaidą? Nepailstantis galvojimas nervino, tad atsistojau ir be garso
dėliojau žingsnius. Nepadėjo. Tigras tik nebyliai sekė mano žingsnius akimis.

Žemė ir Meratėja skiriasi, tai tikrai ne vienas ir tas pats. Tačiau koks kvailys
karalius turėtų būti, kad po šešiolikos metų sugalvojo ją susigrąžinti? Atgal į
pasaulį, kurio ji net nepažįsta. Stela kitokia, tikriausiai dėl to kvailo žemiško
auklėjimo, noro viską paaiškinti, kuris veda iš proto, ir niekad nesibaigiančio
smalsumo. Leartas su rūmais ir visomis išsipusčiusiomis būtybėmis jose, kurias
ji laikys geranoriškomis, yra tikrai ne jai. Tai lyg įmesti sausą šaką į ugnį – ji
tuoj pats sudegs. Kuo toliau, tuo labiau supratau, kad Stelai prireiks labai daug
laiko apsiprasti. Ir ką jie sau galvojo – tiesiog pasiims ją iš Žemės ir viskas bus
gerai? Jog vieną dieną ji atsidus ir pažvelgusi į Meratėją nusišypsos bei tars, jog
visada žinojo, kad Meratėja egzistuoja ir kaip smagu pagaliau atsidurti namuose.
Namuose, kuriuose taip pat gyvena išprotėjusi ir visus terorizuojanti Kerėtoja.

Nesvarbu, kad čia ji gimė, tačiau ši vieta jau ilgą laiką nebuvo jos namais.
Kiekviena smulkmena, sutikta kelyje, ją mušdavo iš vėžių, galiausiai net šakelių
ar lapų šiugždesys versdavo ją krūptelėjus atsigręžti. Ji nieko nesakė,
nesiskundė, elgėsi tarsi niekur nieko. Tačiau naktimis ilgai negalėdavo užmigti ir
vis stebėdavo juodutėlį dangų, tą tamsią Meratėjos skylę, be žvaigždžių, be
nieko joje. Kažkada Stela prasitarė, jog būdama Žemėje vis nujausdavo, kad
kažkas ne savo vietoje, ne laiku, šiek tiek kitaip, negu turėtų būti. Tačiau taip ir
neprasitarė, ar čia šis jausmas galiausiai išnyko, o gal tik dar labiau išaugo.

O svarbiausias klausimas lieka neatsakytas: kodėl man tai taip rūpi? Kodėl visas
dienas, naktis, net pertraukas tarp savo košmarų, turiu užpildyti mintimis apie ją?
Ar aš tikrai taip rimtai žiūriu į šią užduotį? Misiją, kurios labiausiai nenorėjau,
nekenčiau, o dabar noriu, kad ji niekada nesibaigtų. Juk tai tik įprasta
akademijos užduotis, pereinant į aukštesnę pakopą. Žinoma, aš negaliu
susimauti, nes jeigu legendos, teigiančios, kad Žvaigždžių vaikas turi išgelbėti
Meratėją arba kažkokiu būdu Stela turi nusikratyti Kerėtojos, yra teisingos, o aš
susimausiu, šis pasaulis žlugs. Praktiškai per mane. Tad jokio spaudimo ir
atsakomybės.

Atsisėdau ant kieto gulto – niekada į jį nekimšdavau per daug šakų, nes vis tiek
lengvai neužmigdavau. Šios mintys tikrai nepadės to padaryti greičiau. O jei visi
iš tiesų telaukia, kad Stela stotų prieš Kerėtoją? Juk tai merginai reikštų pabaigą.
Jeigu ji čia parsiunčiama tik dėl to? Bet kaip... kaip tokia būtybė, nuolat
patenkanti į bėdas ir spąstus, kenčianti nuo savo pačios sapnų, gali sunaikinti
didžiausią Meratėjos priešą? Stela nekenčia smurto, jėgos, jai gaila visų savo
kelyje, tad kaip? Tai dar didesnė mįslė, negu ta, kaip aš ir Hisas gavom tą pačią
užduotį. Nors turėjau teoriją, kad likimas, kuriuo netikiu, nusprendė man
atkeršyti. Arba dvasios, valdančios gyvenimus, tikrai manęs nekenčia.

Tuo tarpu Stela neramiai vartėsi ir vis kažką šnibždėjo, tarsi norėdama man
papasakoti viską, ką mato, arba trokšdama susitarti su savo košmarų demonais.
Ji smarkiai drebėjo, nors net nebuvo šalta, tiesiog atslinko Meratėjoje įprasta
nakties vėsa. Ji taip pat sapnuodavo košmarus ir norėjau jai pasakyti, kad aš ilgai
nemiegu, nes tada nesapnuoji. O be sapnų nėra ir košmarų. Norėjau jai daug ką
pasakyti, tačiau žinojau, kad blogi sapnai lengvai neišnyksta, jie pasilieka tavyje
ir po truputį graužia iš vidaus, išnyra tada, kai mažiausiai tikiesi. Ir šis pasaulis
tai priima, pasaulis, kurio neplauna lietus ir nešildo saulė. Todėl tylėjau.

Nutykinau taip tyliai kaip tik begalėjau, kad jos nepažadinčiau, ir užklojau savo
antklode. Man jos tikriausiai šiąnakt vis tiek neprireiks ir tikrai, po kelių
akimirkų Stela nurimo. Ji miegojo taip ramiai, kietai ir nieko nejausdama, kad
galėjau tik pavydėti. Pirštų galiukais paliečiau jos skruostą ir tik tada supratau,
kokios mano rankos šaltos. Po keleto sekundžių susigriebiau, ką aš ką tik
padariau, ir atsitraukiau lyg nudegintas. Greit, nepaisydamas ar pakankamai
tyliai, sugrįžau atgal.

O gal man rūpėjo, nes mes daug kuo buvome panašūs. Aš ir Stela. Galima
sakyti, sėdėjome vienoje valtyje, toje pačioje prarajoje, už tos pačios ribos. Su
neaiškia praeitimi ir miglota ateitimi, net košmarais, tik mane jie persekioja kaip
praeities vaiduokliai, o Stelą...net nežinau. Bet nesvarbu, kokioje pusėje esam,
mus vis tiek skirs siena. Nesvarbu, kieno būtų pastatyta: mano, jos ar kitų, bet ji
negalės nugriūti. Negalės sukirsti mūsų kelių. Ir taip bus visada.

– Kažkada nebegalėsi to paneigti, – mano galvoje prabilo tigras.

Jis kalbėdavo nedaug, tačiau kai kreipdavosi – visi jo žodžiai būdavo tiesa.

– O tada turėsi daug ką pakeisti, – tęsė jis. – Gal dabar ir nesupranti, tačiau
neteisinga atsisakyti to, kas daro tave laimingą. Toks gyvenimo dėsnis.

Žinojau tai. Tačiau neigti dabar atrodė daug paprasčiau, negu pažvelgti tiesai į
akis. Tik nežinojau, kiek ilgai tai dar mane persekios.
6 diena. Rytas
Atsimerkusi Stela nebepajėgė prisiminti, kada jie sustojo nakvynei. Galvoje
išplaukė tik nebylios kelionės nuotrupos, o jose jau buvo labai tamsu. Tarsi
susitarę mintyse, visiškai be žodžių, ji ir Kajus nusprendė nieko nepasakoti Hisui
nei apie Kajaus sužeidimą Nakties mugėje, nei apie nukautą Leotą, leisdami
manyti, kad Kajus tik pamatė Leotą, gal truputį susirėmė, bet vėliau jie visi greit
paspruko. Tamsioje kelionės pabaigoje, ji buvo tokia pavargusi, kad nebejautė nė
vieno savo kūno raumenėlio. Tikriausiai taip jautėsi ir Kajus su Hisu, nes niekas
net neklausė, ar kas nori vakarienės, ir griuvo miegoti. Na, ne visai, nes Kajus
kaip visada tik atsisėdo ant savo gulto, tylomis žvelgdamas į tamsų tolį, o Stelai
nebeliko jėgų jį įkalbinėti eiti miegoti. Tuo tarpu miegas užgriuvo kaip ilgai
laukta palaima, atrodė, kad jis neturėjo nei galo, nei krašto, tartum prislėgė ją ir
akimirką pasirodė, kad ši tamsa prarijo Stelą su visu likusiu pasauliu ir jog tai
tęsis amžinai.

Tačiau toje tamsoje vėl kažkas tūnojo. Tai buvo ji, kuri galėjo būti pati tamsa,
tačiau ji galėjo būti dar grėsmingesnė, negu ją supusi juoduma. Ir jai reikėjo
Stelos. Gyvos. Kad pagaliau Stela galėtų atsiimti už nežinomas praeities klaidas,
už tai, kad iš viso išdrįso pasirodyti gyva ir sveika Meratėjoje bei suteikti kitiems
viltį. Tad Stela turės mirti ir greitai. Po to sekė daug vaizdinių su Leotu, kuris
niekaip nepasidavė ir vis persekiojo ją su savo krauju permirkusia krūtine, o
Stela nė nežinojo, kur jai pasislėpti. Tad ji tik greitai atsimerkė, bet ryški šviesa,
staiga užplūdusi akis ir skaudžiai badanti galvą, privertė vėl užmerkti akis.
Mergina apgraibomis atsisėdo ir jai prireikė valandėlės susivokti, kur yra ir kad
taip greitai vėl išaušo nauja diena. Pagaliau ji pamažu praplėtė akis ir pamatė,
kad blausi saulės spindulių šviesa jau skverbiasi pro retas medžių šakas, po
kuriomis ji gulėjo. Atsigręžusi į šalia vis dar miegantį Hisą, pastebėjo, kad ir ant
jo veido šokinėja menki spindulių atšvaitai.

Kiek toliau Kajus priklaupęs dėliojo sausas medžio nuolaužas į krūvą,

norėdamas sukurti laužą. Ir taip kiekvieną rytą, prie kurių Stela jau seniai
priprato. Jai net nebekėlė smalsumo, kodėl rytais ir bet kokiu paros metu čia
nesigirdi paukščių. Ji jau ėmė atprasti klausinėti. Juk pagaliau čia Meratėja.
Prakeiksmas. Taip turi būti.

– Ar tu išvis kada nors miegi? – paklausė Stela jausdama, kaip tingulys pamažu
apleidžia kūną.
– Šiek tiek. Kartais neturiu tam laiko, – neatsigręždamas atsakė Kajus. – Ypač,
kai yra ką veikti. Nuo vakar pietų dar nieko nevalgėm.

Ji ir pati tai juto. Skrandis jau seniai buvo susitraukęs ir pavirtęs kietu gumulu, o
Stela suprato, kad greitai nebegalės ir toliau sėkmingai jo ignoruoti. Mergina
tyliai atsiduso ir jau ketino lipti iš patalų bei padėti Kajui gaminti, bet pirma
reikėjo nusitraukti tą per naktį sudvigubėjusią antklodę ir...

– Ačiū už antklodę, – nedrąsiai pradėjo ji, tikėdamasi, kad pataikys.

– Naktį buvo šalta, tu drebėjai.

– Nereikėjo... Bet vis vien ačiū.

Vėliau jau jojant, Hisas vis nenustojo dėstyti savo minčių.

– Nekenčiu tripirščių. Anksčiau Mila sakydavo, kad jie įlenda pro ausis ir suėda
smegenis, – Hisas nusipurtė, o gal tik taip atrodė.

Juk kai visada sėdi ant balno, nuolat kratomas žirgo, sunku pastebėti tokius
dalykus. O Kajus tik prunkštelėjo:

– Tik tu ir gali tuo tikėti.

– Ei, juk tada dar buvau vaikas!

Stela šyptelėjo. Mintyse nusipieštas vaizdas atrodė toks absurdiškai juokingas:

storuliai nykštukai, lendantys į ausis. Lukui tai patiktų. Staiga kažkas giliai jos
viduje dunkstelėjo. Nereikėjo apie tai galvoti, suprato Stela, nes visi
prisiminimai iš ankstesnio gyvenimo atnešdavo skaudų ilgesį ir savotišką sąžinės
graužatį. Kartais ji jausdavosi taip, tarsi būtų pati pabėgusi ir palikusi juos nė
neatsisveikinusi. O gal taip buvo net geriau, nes Stela nė neįsivaizdavo kaip
išaiškėjus tokiai tiesai reiktų atsisveikinti. Kažin ar galėtum mestelėti: „Ačiū,
kad mane užauginot, buvo tikrai šaunu, iki“. Aišku tai, kad jau nebesugrįši atgal
ir nieko nepakeisi. O iki Learto liko tiek nedaug... Kažin, kaip jaučiasi vaikinai,
kai kelionė jau ritasi į pabaigą?

Kajus atrodė labai susimąstęs ir susikaupęs, bet jis visada taip atrodė. Stela
pamažu pradėjo atskirti, kada jis susikaupęs ar galvoja, o kada tiesiog nenori
kalbėti. Dabar jis tikrai apie kažką galvojo, bet buvo sunku nuspręsti, ką iš tiesų.
Juk Kajaus veidas – devyniomis spynomis užrakinta knyga, kurios neįmanoma
atidaryti. Beveik neįmanoma.

– O tie tripirščiai iš tiesų klastingi, – vis nepamiršdamas sumurmėjo Hisas.

Stelai teliko tik pritarti. Juk jie sugeba sukurti tokią tikslią kito asmens kopiją.
Jeigu ne jų juodutėlės nepakeičiamos akys, ji niekada nebūtų atspėjusi, kad
Nakties mugėje šalia stovėjo tik apsimetėlis Kajaus antrininkas, o ne jis pats,
nors tą akimirką aplankiusios mintys buvo tokios baisios. Kad Kajus iš tiesų gali
ją taip lengvai atiduoti Leotui, jog jis taip pat galėtų būti vienas iš tų, kurie ją
medžioja. Viskas tebūtų tik vienas didžiulis melas. Tačiau net tada Stela tuo
negalėjo patikėti. Kajus turėjo kažką tokio, kas galėjo ją apsaugoti, ir ji jautėsi
visiškai viena šiame priešiškame pasaulyje, jeigu tik jis atsidurdavo kur nors
tolėliau. Stela žinojo, jog labai greitai teks išmokti gyventi be to, bet dar
nežinojo, kaip. Tad liko tik džiaugtis paskutinėmis dienomis.

– – –

Praėjo beveik visa savaitė, kai Stela paliko namus. Keista. Ji niekada nebūtų
pagalvojusi, kad taip atsitiks. Ar prieš savaitę, kai Stela dar saugiai sėdėjo
namuose ir klausėsi, kaip mama vėl pamokslauja Lukui dėl milijoninės jo
kvailystės, kurias brolis pats vadino „nelaimėmis ir atsitiktinumais“, o Setas žiūri
į ją drėgnomis tamsiomis akimis, ji būtų susimąsčiusi, kur bus po savaitės?
Meratėjoje? Kas tai? Planeta? Pasaulis? Tokie dalykai neegzistuoja. Bet vis dėlto
slypi visai šaliai ir yra tikra. Tikra, kaip ir vėjas, dabar pučiantis į veidą, kaip
kietas kelias, nubarstytas žvirgždu, kaip pilkos dulkės, keliamos kanopų, ir kaip
žirgų šnopavimas, veriantis orą.

Jie jau kurį laiką kilo į nuožulnią aukštumą, kurios šviesiai rudas paviršius šiek
tiek žaliavo, apaugęs šviesiai žaliais krūmokšniais. Pasiekus jo plokščią
nugludintą viršūnę, atsivėrė kvapą gniaužiantis vaizdas ir akimirką Stelai
pasirodė, jog priekyje plyti jūra, nes pilkas vandens horizontas susiliejo su tokiu
pat bespalviu dangumi, tarsi priekyje atsivertų pati Meratėjos pasaulio pabaiga.
Bet Hisas, kaip visada trumpai ir aiškiai, tikriausiai ir pats to nežinodamas,
supažindino su padėtimi:

– Niekada nemaniau, kad ši upė tokia didelė. Tai – Sapnų upė, sako, kad ji labai
keista, įsivaizduoji, ji kerta Meratėją į dvi dalis.

Upė? Ilga ir tokia plati, kad negalėjai įžvelgti kito kranto, paskendusio lengvuose
miglos tumuluose. O kažkur už jos Leartas ir likimas, nemėgstantis pernelyg
laimingų pabaigų.
6 diena. Popietė
Stela

– Ar tikrai būtina paleisti žirgus? – gal jau šeštą kartą paklausė Hisas, o Kajus tik
šeštą kartą atsakė linktelėjimu:

– Jų neperkelsi per upę. Be to, geriau jeigu jie liks laisvi, juk kiekviena gyva
būtybė priklauso tik sau.

Nors atsakymas buvo gana logiškas, liūdėjau, kad dabar būtina išsiskirti. Mano
baltapūkis žirgas ištvėrė tiek daug, jog buvau dėkinga jam už tokį ilgą ir
beprotišką kelią kartu. Braukdama per storus karčius, vis tikėjausi, jog dar kada
nors susitiksim, ir linkėjau jiems visiems tiesiog ramiai ir laimingai gyventi
negalvojant apie jokias kerėtojas ir prakeiksmus. Lyg taip pat norėdamas pritarti
žirgas prunkštelėjo ir krestelėjo savo baltą galvą, tarsi vėl ragindamas joti toliau.
Nežymiai papurčiau galvą ir nusigręžiau nuo nieko nesuprantančio ir jokios
naštos nebejaučiančio gyvūno akių. Net neturėdama jokio Meratėjos žemėlapio,
galėjau spręsti, kad Leartas netoli. Jau tenka pradėti atsisveikinti.

Nukėlę savo mantą nuo žirgų, patraukėme arčiau žvirgždėto upės kranto. Teko
pasidalinti nešti krepšius, bet nesunku nuspėti, jog gavau tik pačią mažiausią
antklodžių kuprinę, o ir tą teko išsikovoti. Būti princese taip kvaila. Tačiau net
einant link upės, neprisiverčiau nebežvilgčioti atgal. Kurį laiką gyvūnai,
nesuprasdami, kas vyksta, spoksojo į mus savo tamsiomis ir protingomis akimis,
bet netrukus, pajutę, kad ant nugaros nebeliko jokio sunkumo, kurį reikia nešti,
pasileido atgal, kalvele aukštyn, ir pradėjo skanauti krūmokšnių lapus. Tikiuosi,
jog jie greitai mus pamirš.

Prie pat upės pakrantės lengvos, šiek tiek putotos bangelės švelniai plovė žvyro
krantą, atnešdamos ir palikdamos dar daugiau akmens grūdelių, kurie
trindamiesi vienas į kitą tyliai gurgždėjo. Staiga akmenukų melodiją pertraukė
tylus pliuškenimas, sklindantis iš daug toliau, iš ten, kur upė vis dar buvo
apsigobusi rūko uždanga. Tai tikrai nebuvo bangelių telkšojimas ar tylus upės
šniokštimas. Tai labiau panašėjo į... Pastebėjau iš lengvo rūko išlendantį šešėlį.
Jam pamažu artėjant, galėjau vis geriau įžvelgti to daikto kontūrus. Sidabrinį
upės paviršių skrodė ilgas ir platus trikampis medinis plaustas, iš dviejų pusių
įrėmintas medinėmis tvorelėmis. Nors ir kaip norėjau daugiau nebesistebėti
Meratėjos daiktais ir stebuklais, bet šįkart tiesiog negalėjau, nes plaustas plaukė
ne vienas, kaip pasirodė pirma. Žinoma juk jam reikėjo valtininko. Tad plausto
gale jis kaip tik ir stovėjo, įgudusiais, lengvais judesiais braukdamas per upės
bangeles. Prisimerkiau, nes atrodė, kad mano akys klysta ir nesupranta viso šio
artėjančio vaizdo. Tačiau akys neapgavo ir supratus, kas tai, nugara perbėgo
virpulys, panašus į lengvą šaltų stiklo kojyčių trypimą. Irklininkas nestovėjo
valtyje... Jis ir buvo valtis.

Platus laivelis įsirėmė į upės krantą, sugirgždindamas mažutes akmens dulkes, o

aš nejučia žengtelėjau atgal. Plausto gale stypsantis valtininkas buvo visiškai
medinis, kaip ir jo laivelis. Jis neturėjo kojų, nes keistoji būtybė ties juosmeniu
baigėsi plausto dugne, tarsi būtų įaugusi į savo medinį darbą. Vietoj rankų šis
keistuolis turėjo įaugusius ilgus irklus, kuriais yrėsi per Sapnų upę. Irklininko
formos buvo medinės ir kampuotos, todėl jis atrodė taip, lyg jį paskubomis būtų
išdrožęs nenagingas dailidė. Tačiau labiausiai į akis krito jo veidas –
netaisyklingas apskritimas su nedidele nosimi ir burna, bet plačiomis juodomis,
ir kaip jai pasirodė, piktomis akimis, kurios buvo vienintelis gyvas daiktas, šioje
keistoje būtybėje .

– Ar galima juo pasikliauti? – sušnabždėjau Kajau. – Jis atrodo... Na, kiek

nepatikimas.

Tačiau vaikinas nereagavo taip neramiai, kaip aš, ir, atgręžęs savo tamsias akis,
įsmeigė jas į mane.

– Moki plaukti?

– Truputį, bet...

– Tada gerai, nieko bloga nenutiks, – pertraukė Kajus ir įlipęs į plaustą ištiesė
savo delną. – O dabar lipk.

Tai visiškai manęs nenuramino.

– Kodėl šią upę taip vadina? – nepasidaviau, žvelgdama į nesibaigiančias

vandens platybes.

– Daug kas čia nuskęsta, nes stengiasi kaip nors patys persikelti per upę. Tačiau
vieninteliai valtininkai Sapnų upėje, kurie gali ją perplaukti yra jie, – dar
paaiškino Kajus, mostelėjęs į plaustą. – Kitaip negalėsi persikelti per upę ir
nukeliauti į Leartą.

– Ar visi? – pasigirdo girgždantis irklininko balsas.

– Gali plaukti. – paragino ką tik į plaustą įsiropštęs Hisas.

Kažkodėl pasiplaukiojimas net šviesiaplaukiui nepakėlė nuotaikos.

– Plaukiam, plaukiam, – lyg pats sau būtų aidas, kartojo būtybė ir, pakėlęs
rankas – irklus, lėtai, bet vikriai apsigręžęs, pradėjo irtis tolyn, kuo giliau į rūką.

Atsigręžusi atgal bandžiau įžvelgti nors menką ir neryškų sausumos ruoželį,

kuris vis dar teiktų trupinėlį vilties, bet čia karaliavo neperžiūrima migla, supanti
lyg sena pilkšva antklodė. Nors upė tikriausiai buvo kelių tūkstančių kilometrų
ilgio ir poros kilometrų pločio, srovė tekėjo labai lėtai, niekur neskubėdama,
todėl plaustas laikėsi savo kurso ir plaukė visiškai tiesiai, nė centimetru
nenukrypdamas nuo kelio, o vanduo jį apiplaukdavo, lyg valtis būtų jau seniai
čia stūksanti uola. Pati upė spindėjo kaip nubarstyta sidabro dulkėmis ir aš
persisvėriau per kieto medžio tvorelę. Vanduo tartum pats kvietė nirti gilyn ir
pamatyti, kas slepiasi jo dugne.

– Nežiūrėk iš taip arti, – išgirdau Kajaus balsą sau už nugaros ir pajutau jo tvirtą
delną, padėtą mano ant peties, atitraukiantį nuo turėklo. – Gali įkristi. Ši upė ne
veltui vadinama taip.

Hisas atsigręžė į mudu ir pabudo iš jį užvaldžiusio stingulio:

– Aš irgi tai girdėjau. Sako, kad bent kiek išbuvęs po šiuo vandeniu gali užmigti
amžinai, bet ne numirti. Aišku, tokius nelaimėlius tenka palaidoti gyvus, nes jie
vis vien niekada nenubus, tad kokia prasmė. Tačiau ir pats vanduo ganėtinai
užliūliuoja ar ne?

– Supratom, jau galėtum liautis, – niurzgėdamas įsiterpė Kajus.

– O tu išbalai,– kreipėsi Hisas į mane. – Viskas gerai?

Linktelėjau ir įsižiūrėjau į miglų apgaubtą tolį. Meratėjoje niekad nesuprasi, kur

keliauji ir kas gali tave ištikti, ypač tada, kai viskas taip pavojinga. Plaukti lyg ir
nebuvo labai toli, bet valtininkas tikrai neskubėjo ir plaukė taip, tarsi tuo pačiu
kalbėtų su bangomis, o jos jam pasakotų savo negirdimas istorijas. Taip maniau,
nes jis, nepaisant piktokos išvaizdos, atrodė gana laimingas, bent jau kiek galima
būti laimingu esant valtimi. Tačiau savo prigimties jis tikrai nesibodėjo, galėjau
prisiekti. Tuo tarpu Kajus kaip visada tyliai žiūrėjo į tolį, paniręs į apmąstymus,
kurių niekad niekam kitam nėra lemta išgirsti. Hisas žaidė su kauliukais, vis
mėtydamas juos į orą, o šie nukrisdavo ant storo pergamento, kurį jis buvo
pasiklojęs valties dugne. O plaustas iš tiesų nebuvo mažytis, išėjo net visas
laivelis. Galėjai atsistoti ir paėjėti porą metrų, o ir valtininko laivelis laikėsi gana
tvirtai.

Žengtelėjau į kitą pusę, ten, kur dingo ką tik mūsų pėdomis liestas krantas. Ten,
kažkur, jau laisvi bėgiojo žirgai, ten, kažkur, gyveno Luana, ten, kažkur, Kajus
pasakė, jog niekas manęs neatiduos kerėtojai. Kažin, o kas laukia kitame krante?
Nuolat galėjau justi Kajaus akis, jo skvarbų žvilgsnį, kuris įdėmiai mane stebėjo.
Tai buvo kiek keista, ypač tada, kai kažkada kaip tik aš buvau ta, kuri
prižiūrėdavo mažuosius, nuolat būdama atsakinga. Tačiau likimas greitai
pakrypo visai kita linkme. Gal todėl ne iš karto pastebėjau ją. Amuletas ėmė
pamažu šilti ir nors žinojau, kad tai nežada nieko gero, nekreipiau į jį dėmesio,
vis manydama, kad amuletas perspėja dėl upės, kuri iš tiesų gali mus nužudyti.
Tačiau nė nenumaniau, kokia nesaugi galiu būti toje valtyje, kurios kampe
glaudėsi smulkutė mergaitė.

Iš pradžių nustebusi žengtelėjau atgal, tačiau negalėjau pasakyti, jog labai

išsigandau. Galų gale, tai nebuvo pabaisa. Tik mažutė, smulki, gal kokių
penkerių ar šešerių metų mergaitė, kurios išblyškusioje odoje plėtėsi juodos
akys, o tamsūs ilgi plaukai rėmino jos veidą. Vos tik ją pamačiusi supratau, kad
jai reikėjo pagalbos, nes kažkas ją tikrai čia paliko. Tuo tarpu valtininkas tik
niūniavo savo girgždančią upės dainą, o Kajus vėl paniro į savo apmąstymus.

– Iš kur tu čia? – paklausiau palinkusi šalia jos, tačiau mergaitė tik dar labiau
susigūžė.

– Nebijok, aš tau nieko nepadarysiu, – atsakiau nenorėdama liesti, nes tai galėjo
ją išgąsdinti.

– Padėk man, – pagaliau sušnibždėjo ji.

– Žinoma, mes tau padėsim. Tačiau kaip tu čia atsiradai? Kur tavo namai?

Mergaitė atsistojo visai šalia manęs ir paėmusi mane už rankos parodė į kitą
pusę.
– Mes dabar keliamės į kitą pusę, bet manau, kad tikrai galėsim vėl grįžti atgal ir
rasti tavo šeimą, – bandžiau nuraminti ją.

Tačiau ji tik papurtė galvą.

– Tau reikėjo likti ten. – vėl sušnibždėjo ji, tačiau staiga jos šnabždesys darėsi
vis šaižesnis ir greitesnis. – Tau negalima persikelti į kitą pusę. Tau negalima
grįžti namo. Ji to nenori.

Staiga amuletas įkaito taip, jog instinktyviai griebiau už grandinėlės, ir greitai

atsigręžiau į savo keistąją bendrakeleivę. Ji nebuvo paprasta mergaitė. Nes jokia
mergaitė nesišypso šypsena parodydama eilę aštrių baltutėlių dantų. Jos
plaukuose raitėsi dumblas, o oda žvilgėjo nuo šen bei ten pasitaikančių žvynų. Ji
nebuvo mergaitė, ir tikrai nepasimetusi. Kitas dalykas, kurį po to pajutau, buvo
stiprus trūktelėjimas į priekį, tarsi ta smulkutė būtybė būtų sukaupusi visos upės
jėgą ir nusitraukusi mane iš paskos. Ledinės bangos tuoj pat priglaudė mano
kūną. Galvoje spengė, o šaltis apglėbė iš visų pusių, aštriomis adatomis
badydamas visa mano kūną, nebepadėjo net amuletas, kuris, atrodo, suledėjo,
pavirsdamas tik paprastu akmeniu. Vis dar sąmoninga galvos dalelė liepė už ko
nors griebtis, tačiau delnai tik beviltiškai klajojo, užčiuopdami tą klaikią tuštumą
ir šaltį, o mažoji būtybė vis tempė mane gilyn į savo tamsius ir ledinius namus.
Norėjau jai priešintis, tačiau ji buvo pernelyg stipri, jos dabar matomi ilgi ir
aštrūs nagai giliai įsmigo į mano ranką, paskui save liedami raudoną pėdsaką.
Žinojau, kad privalau išsivaduoti, nes jeigu pasiduosiu, nebegalėsiu grįžti atgal,
daugiau niekada. Tačiau ar aš noriu grįžti? Keista, kad apie tai galvoju dabar, kai
man trūksta oro, o galvoje spengia. O jeigu viskas baigtųsi jau dabar? Kas, jeigu
likčiau čia? Tuo tarpu šaltas vanduo lyg tūkstančiai strėlyčių smigo į kūną ir, kad
ir kaip sau liepčiau valdytis, priešintis, nurimti, plaukti į viršų, nieko negalėjau
padaryti. Mano kūnas liko nejudrus kaip marmuro gabalas, kuris nebeklausė
jokių įsakymų ir tuoj suledės, o aš nebegalėsiu padaryti nieko.

Čia taip šalta.

Tik aš ir ji.

Ar aš jos laimikis?

Kodėl?

Kodėl čia nieko nėra?

Aš negaliu pasiduoti.

O gal turėčiau?

Aš... pagaliau viskas baigsis.

Ne.

Nes mama ir tėtis liūdėtų. Juk jie kažkada sužinotų, kas atsitiko. Ir šeima Learte
taip pat liūdėtų, nors jie manęs nepažįsta, o aš jų, tačiau juk jau esu taip arti. O
Lukas, Gabrielius, Lena, Deividas Žemėje taip pat negalėtų patikėti tuo, kas man
gali atsitikti. Lukas mielai išgirstų visus nuotykius... Ar galėsiu jam tai kada nors
papasakoti? O Kajus ir Hisas… Nė nepadėkojau jiems už kelionę, kuri, nors ir
pavojinga, buvo labai smagi. Turiu apsispręsti ir greitai. Atsimerkiau. Viršuje
buvo šviesiau, nors visos formos, raibuliuojančios ir išskydusios, atrodė visiškai
vienodos. Kad ir kaip ramu būtų upės ir pabaisos glėbyje, privalėjau grįžti atgal,
nes čia dar tikrai ne viskas baigta. Tad pasirodė šviesa, kuri perliejo ir nusinešė
mane iš mažosios pabaisos rankų, ji ją nuplovė kaip lietus ir staiga viskas dingo.
Pamažu mintys ėmė nevalingai pintis ir gramzdinti gilyn, į dabar jau tamsias
vandens pilkumas, o akys ramiai užsimerkė, leisdamos viską užlieti tamsai.

– – –

Vieną sekundę ji buvo čia. Kitą akimirką ją prarijo vanduo ir, tempiama vandens
dvasios, Stela niro vis gilyn į upės gelmes. Kajus greitai prisiartino prie valties
galo, kur dar visai neseniai stovėjo Stela. Dabar vaikinas save keikė, jog
nepastebėjo, kad ten buvo ta prakeikta upės dvasia, kuri šmėkštelėjusi savo
juodais dumblo plaukais greitai dingo už borto, paskui save nusitempdama ir
Stelą. Jis greitai apsidairė, tarsi tikėdamasis kur nors išvysti reikiamą sprendimą,
nors žinojo, kad tai nepadės. Dabar – tik jis vienintelė pagalba, kurios reikia
Stelai.

– Matei, Stela įkrito? Kad tave kur, ta laumė ją įsitempė per vieną akimirką, –
plūdosi Hisas, persisvėręs per medinį turėklą.

– Lyg pats nežinočiau, – sumurmėjo Kajus ir, nusivilkęs švarką, metė jį Hisui. –
Žiūrėk, kad nesušlaptų.

Hisas išpūtė akis:

– Tu rimtai? Šoksi į upę? Ar jau išprotėjai tiek, kad šoktum į tokį vandenį? Juk
jeigu užtruksi per ilgai, užmigsi ir niekada...

– Kai sugalvosi ką nors geresnio – iš karto pranešk. Be to, neleisk mūsų

irklininkui išplaukti be mūsų.

Šalia Kajaus greitai atsirado ir baltasis tigras, kuris, lyg patvirtindamas jo

ketinimus, taip pat šviesiai mėlynomis akimis žvelgė į upės vandenį.

– Palauk, negi upės dvasios jau paklūsta Kerėtojai? – stebėdamasis paklausė

Hisas valtininko.

– Kai kurios – taip, nes tai padeda joms išgyventi. Tačiau jūsų draugė skleidžia
labai stiprią energiją, tokią, kad net giliausiose upės kertelėse gyvenančios
laumės tai jaučia. Ji jas traukia.

Tuo tarpu Kajus nedvejojo nė sekundės ir panėrė į mintis kaustantį vandenį,

kuris tuoj pat užėmė kvapą. Tigras taip pat niro tolyn, tačiau šis vanduo jam taip
pat nekėlė pačių geriausių emocijų. Kajus buvo įpratęs prie tokių užduočių,
kurios negalėjo nepasisekti, tačiau jis niekada nepralaimėdavo, jis nemokėjo
pralaimėti ir juo labiau pasiduoti. O dabar gal dėl tos pačios priežasties Kajus
negalėjo leisti Stelai žūti, nors jis ir be užduoties negalėtų to leisti... Ne, tai
neįmanoma. Ją saugo Amžinybės amuletas, ji yra Žvaigždžių vaikas ir jai visada
taip sekasi, nors kartais tik ir atrodo, kad visas pasaulis kaip tik ir yra atsigręžęs
prieš Stelą... Galiausiai, ją saugo jis. To turėtų užtekti, nors dabar. Tačiau kur ji?

Kajus yrėsi vis giliau, ten, kur juoduma buvo dar tamsesnė už naktis be
žvaigždžių Meratėjoje, tačiau tai ilgai netruko. Staiga tamsa prieš jo akis pradėjo
sklaidytis ir iš gelmės į vaikiną ėmė plūsti auksinė šviesa, ryškiomis siūlų
pavidalo juostomis plaukdama į paviršių. Atrodė, jog ežero dugnas atsivertų ir
vestų jį į kitą, paslaptingesnį pasaulį, bet vaikinui tai nedarė didelio įspūdžio,
niekas negali nukreipti jo dėmesio tol, kol jis neras Stelos. Gelsvos šviesos
pliūpsniai gožė juosvą upės tėkmę ir vaikinas pamažu juto, kaip ima trūkti oro, o
vanduo ir šviesa žeidžia akis. Bet baisiausia buvo tai, kad Stela čia dar ilgiau.
Jeigu neužmigs amžiams, tai ji gali mirti dėl šalčio, dėl vandens plaučiuose, dėl
to, jog pamišusios laumės pasiliks ją kaip savo trofėjų. Už savęs jis pajuto kažką
mikliai artinantis ir su erzeliu suprato, jog po vandeniu su kardu nepamosuosi,
tačiau taip pat greitai suprato, veikiau pajuto, kad pagaliau jis ją rado.

Auksinėje šviesoje subolavo tamsus tigro kūnas ir paskui jį nusidriekė tamsi

juosta. Kajus keliais stipriais pasiyrimais priplaukė prie tigro ir Stelos, nors ir
teko kovoti su didžiuliu noru įkvėpti. Bet jeigu jis įtrauks vandens – jam galas.
Jiems, greit pasitaisė mintyse. Vaikinas ištiesė savo ranką, kurios kontūrai
mirgėjo keistai išskydę ir čiupo Stelos suglebusią ranką. Iš tiesų ji atrodė kaip
giliai užmigusi vaškinė lėlė, išbalusi ir tartum jau per daug pavargusi kovoti su
šiuo ją puolančiu pasauliu. Tačiau tai netiesa, žinojo Kajus. Nes mergina visada
buvo kovoja ir taip lengvai nepasiduotų. Jie išplauks iš čia ir viskas bus gerai,
kad ir kaip neįtikimai tai skambėtų. Kajus metė dar vieną žvilgsnį į merginą ir
staiga suprato, iš kur ši šviesa, jau pradėjusi silpti ir atiduoti upei savo tikrąją
spalvą. Iš Stelos amuleto veržėsi plonos auksinės gijos ir iš visų pusių ją supo,
lyg norėdamos apsaugoti. Tempdamas Stelą į viršų, Kajus nuolat, lyg maldą,
kartojo tai mintyse, galvodamas, kad kaip nors Stela sugebės išgirsti. Jis jos
prašė nepasiduoti.

Stela

Iš pradžių buvo tamsu, labai šalta ir kažkur ramiai kvėpavo ji, būtybė, norinti
manęs. Ji žinojo, kad aš baimingai laukiau jos pasirodymo, tad ji tuo mėgavosi.
Čia buvo žaidžiama pagal jos taisykles. Tačiau tada visa tai išnyko. Apsidairiau.
Keista, bet nebegrimzdau gilyn apsupta šalto, tamsaus ir drumzlino vandens,
anaiptol. Visur plytėjo baltuma, o šiluma gėrėsi į kaulus, tad norėjosi čia pasilikti
amžinai. Nebeliko jokio vandens, pavojaus, aplink tesimatė tik plačiai
išsidriekusi šviesa, lyg dėmė, kurioje skendau.

Ne. Aš neskęstu, o tvirtai stoviu. Net nebeliko stingdančio šalčio.

Žengiau kelis žingsnius į priekį ir eidama tolyn supratau, kad žinau, kur turiu
eiti, nors aplink nesimatė jokių ženklų, tik švelni baltuma. O nuėjusi keletą
metrų, žinojau, kad kaip tik čia reikia sustoti. Iš ryškios šviesos pamažu išniro
moters kontūrai, o gal ji visada čia ir stovėjo, tik iš pradžių nepastebėjau jos, nes
ši atrodė lyg pati būtų šviesaus rūko dalis. Balti moters plaukai susiliejo su
migla, bet vis dėlto matėsi, kokie jie ilgi, tokie trapūs, lyg daugybė voratinklio
gijų. Nesuvokiamo jausmo skatinama norėjau ištiesti ranką ir įsitikinti, kad ji ne
miražas, bet šviesioji būtybė žvelgė į mane savo šviesiai mėlynomis, tarsi
dangaus gabalėlius pasisavinusiomis akimis taip, lyg tikintų, kad čia ne
apgaulingas sapnas. O tada nusišypsojo ir aš pasijutau taip, lyg ji mane būtų
įvyniojusi į pūkinę antklodę ir pasakiusi, kad seniai laukė pasirodant ir jog dabar
pagaliau pavojai pasitrauks.

Reikėjo kažką pasakyti, o vienas klausimas dabar man buvo pats svarbiausias,
svarbesnis už visus kitus: kur aš esu? Kaip man seksis Learte? Kas esi tu?
Suklupau ir net nežinau, kodėl ėmiau manyti, jog pažįstu ją jau tūkstančius metų,
taip šilta ir gera čia buvo.

– Kur man likti? – paklausiau, nors net nebuvau įsitikinusi, ar tikrai ką nors
pasakiau garsiai, nes iš mano lūpų neišsprūdo nė menkiausias garsas.

Tačiau moteris mane išgirdo ir giliai savo galvoje išgirdau atsakymą: „ Ten, kur
tavo širdis. Daryk tai, kas atrodys esant teisinga. Bet dabar privalai eiti, nes jis
jau laukia tavęs. Negali pasiduoti“.

Užsimerkiau. Vėl grįžo įkyrus šaltis ir jausmas, kad esi permirkęs lig siūlo galo.

– – –

Staiga konvulsijų traukomas kosulys užėmė gerklę ir, tik kelis kartus purtomam
kūnui įkvėpus, mergina suprato, kad gali laisvai kvėpuoti, jog ją supa ne vanduo,
o miglotas, šiek tiek dumblu atsiduodantis oras. Na, tiesą sakant, jis gaubė tik
pusę kūno, nes kojos vis dar beviltiškai plūduriavo po vandeniu. Stela plačiai
atsimerkė, nors ant akių laikėsi plonas rūkas. Ji vis dar plūduriavo upėje, bet
kažkas ją laikė. Mergina atsigręžė į jį, nors nereikėjo didelių pastangų atspėti,
kad ten buvo Kajus, o kitoje pusėje – jo baltasis tigras.

– Ar gali kvėpuoti? – paklausė vaikinas.

Stela pažvelgė į jo veidą, į šlapias rudų plaukų sruogeles, prilipusias prie kaktos
ir suprato, jog jis šoko paskui ją. Mergina galiausiai linktelėjo ir staiga prisiminė
sapną, lydėjusį ją upės gelmėje.

– Kajau, man rodos, kad ten dar kažkas yra, ji mane išgelbėjo, – tarė Stela nuo
šalčio virpančiomis lūpomis.

– Tuoj, Stela, – jis apsižvalgė, vis dar laikydamas ją ir tikriausiai nė negirdėjo, ką

jam mergina sakė. – Reikia rasti plaustą...

Stela kaip galėdama tyliau atsiduso, bet iškvėptas oras vis tiek garsiai suvirpėjo
nuo šalčio, sklindančio iš jos pačios vidaus. Čia taip baisiai šalta. Kajui niekas
neprasprūsdavo pro ausis ir jis atsigręžė į ją:

– Pakentėk dar truputį. Mes rasim tą prakeiktą valtį, – staiga Kajaus žvilgsnis
užkliuvo kažkur už jos. – Štai ten.

Stela atsigręžė ir pamatė tamsų plausto korpusą, išnyrantį iš miglos, tiesiai jai už
nugaros.

– Plaukiam, – pažadino iš minčių Kajaus balsas, teko šiaip ne taip išjudinti

sustingusius sąnarius ir priversti juos judėti.

Vaikinas pasileido į priekį, o Stela apglėbė tvirtą tigro sprandą. Gal ir atrodė
gąsdinantis, tačiau jis buvo visiškai draugiškas ir netgi galėjo atrodyti, jog jam
labai rūpi, kad Stela saugiai ir kuo greičiau pasiektų valtį. Tvirtos letenos
pasitikinčiai yrėsi link valties, o prie pat krašto Kajus ištiesė merginai ranką ir
įtraukė ją vidun. Tigras taip pat iš paskos įveikė medinį atitvarą, nors nuo jo
šuolio plaustas kelis kartus pavojingai susvyravo. Tuo tarpu Hisas laikė kardą
prie pat medinio valtininko kūno, matyt, kad jis neišplauktų savais keliais,
tačiau, rodos, irklininkui tai nedarė nė menkiausio įspūdžio, nes jis vėl niūniavo
savo vandenų dainą.

– Nuleisk kardą, – paliepė Kajus Hisui. – Reikia, kad jis nuplukdytų mus į kitą
krantą nesubyrėjęs į šipulius. Be to, čia ne jo kaltė.

Hisas pavartė akis ir nuleisdamas ginklą, padavė švarką vaikinui:

– Štai, ant jo nepateko nė lašelis. Tai visai neblogos maudynės buvo, ką?

– Pats išbandyk, – sumurmėjo Kajus.

Stela nepajėgė nusišypsoti, ji tik klestelėjo ant medinių grindų, atsiremdama į

netvirtą turėklą. Šlapia ar sausa, dabar jau nebebuvo jokio skirtumo, o kiekviena
sekundė atnešdavo vis didesnį palengvėjimą, kad viskas pagaliau baigėsi.

– Bus šilčiau, – pasiūlė savo švarką Kajus ir atsisėdo šalia.

– O kaip tu pats?

– Aš labiau pratęs prie tokių dalykų negu tu.

Tikriausiai kvaila būtų ir toliau ginčytis, tad mergina apsigaubė Kajaus švarku.
Nors vieną sekundę pasijuto daug geriau.

– Kajau, aš...

– Palauk, reikia sutvarstyti tavo ranką, – pertraukė ją vaikinas ir, pasisukęs į šone
gulintį krepšį, ėmė kažko jame ieškoti.

– Ranką? – Stela ištiesė savo dešinę ranką ir tik dabar pamatė, kad jos rankovė,
kabo tik ant siūlo galo.

Ką gi, atsiduso mergina. Ir jai teks plėšyti drabužius. Nutraukusi sudriskusį

rankogalį jos žvilgsnis tuoj pat užkliuvo už trijų pailgų žaizdų, besitęsiančių nuo
peties ligi alkūnės, kurias supo išblukęs kraujas, susimaišęs su upės vandeniu.
Vidurinysis įbrėžimas buvo pats ilgiausias ir giliausias, o kiti du atrodė lyg
paprasti krepštelėjimai, tad tikriausiai vandenų mergaitė tikrai nenorėjo jos
paleisti. Vos tik juos pamačius, ranka ėmė dilgčioti kaip pašėlusi ir mergina
nusuko akis, norėdama ir vėl nebejausti skausmo. Tuo tarpu aplink sužeidimus
greitai apsisuko Kajaus vyniojamas tvarstis.

– Žaizdos nėra labai gilios, greitai sugis. Jeigu ji būtų tau įkandusi, baigtųsi daug
blogiau.

– Bent šiokia tokia paguoda, – šyptelėjo ji.

– Keista, – įsiterpė Hisas, persisverdamas per turėklą, – bet niekada nemaniau,

kad čia yra tokių mažų vandens dvasių. Ei, žinau istoriją apie vieną laumę, jos
vardas buvo, – šviesiaplaukis pradėjo vaikščioti pirmyn ir atgal, – tuoj
prisiminsiu palaukit... tai meilės istorija, todėl tikrai bus įdomu.

Stela giliai viduje nusijuokė, jausdama, kaip Kajus riša tvirtą mazgą, kad tvarstis
laikytųsi. Dabar buvo daug šilčiau, o Kajaus švarkas atsidavė laužo dūmais.
Šalia taip pat atsigulė baltasis tigras, padėjo savo sunkią galvą jai ant kelių, o
Stela pakuteno jo jau sparčiai džiūstantį kailį. Visa tai keistai šildė ir ramino,
kaip ir Hiso balsas bei istorija, kurios niekas nesiklausė, išskyrus jį patį. Taip
pamažu jos pasaulyje vėl įsiviešpatavo tamsa, tik šįkart jau daug ramesnė.
6 diena. Vakaras
– Stela, pabusk.

Mergina lėtai atsimerkė, o vaizdas akyse šiek tiek sukosi. Hisas vis dar nesiliovė
purtęs jos peties, tad po akimirkos ranką nudiegė aštrus skausmas.

– Hisai, liaukis pagaliau. Juk ji turi ir kitą ranką, – galiausiai visiškai pažadino
Kajaus balsas.

– Atsiprašau, pamiršau, – šviesiaplaukis žengė kelis žingsnius atgal.

– Jau atplaukėm?

– Beveik, – atsakė Kajus ir mergina pastebėjo, kad jis vis dar sėdi šalia jos, o
kitoje pusėje galvą ant kelių jai padėjęs laikė baltasis Kajaus tigras.

Stelą tuoj pat užliejo jauki dėkingumo šiluma, nes dėl tokios kombinacijos jos
drabužiai jau spėjo beveik išdžiūti. Mergina permetė savo žvilgsnį per bortą
tolyn ir pamatė kaip pro pilkšvą ruožą pagaliau prasiveržė horizontali juosta.
Krantas. Pro drumzliną vandenį ji vėl galėjo matyti dugne vienas į kitą vis
atsitrenkiančius akmenėlius. Kiek laiko ji miegojo? Penkias minutes, valandą?
Atrodė, kad nuo to tada, kai ją užpuolė piktoji dvasia, praėjo ištisa amžinybė.
Stela vėl spėjo prarasti laiko pojūtį ir leido jam susilieti į vientisą masę, kurioje
niekas neskaičiuoja nė mažiausios akimirkos.

– Atplaukėm, – bespalviu balsu pranešė irklininkas ir plaustas susvyravo,

atsirėmęs į žvirgžduotą dugną.

Stela pažvelgė medinei būtybei į akis, tačiau rodėsi, kad ši žvelgia kiaurai, savo
akiratyje matydama kažką, tik ne ją ar vaikinus valtyje. Pagaliau jie galėjo
išlipti. Vos kojoms palietus tvirtą pagrindą Stela prisiminė, kad vis dėl to žirgų
nebeliko ir teks nemenką kelio galą sukarti pėsčiomis, nors visų kelionės detalių
ji nežinojo, dabar teko gyventi tik šia sekunde. Nebeliko minučių tikslumo
dienotvarkės ir nuspėjamo gyvenimo ritmo, kuriuo Stela taip saugiai gyveno
anksčiau. Tačiau vis dėlto šis krantas buvo kitoks negu kitoje pusėje, atrodė, jog
jie net nebe toje pačioje Meratėjoje ir mergina tai suprato greitai, nes, jiems
pradėjus žingsniuoti pramintu keliu, nė vienam nepratarus nė žodžio, iš minčių
ją pažadino sumišęs daugybės balsų klegesys.

– Pagaliau, meratėjiečiai, – atsiduso Hisas. – Taip jau būna, kad kita Meratėjos
pusė dažniausiai yra išmirusi.

Ir iš tiesų juos greitai pasitiko drobinių palapinių miestelis, kai kurios beveik
siekė upės vandenį. Meratėjiečiai vis šmirinėjo aplink ir, atrodė, nė nepastebėjo
dar vienos pakrantėje atsiradusios trijulės. Daugiausiai zujant galėjai pamatyti
moterų ir vaikų, tačiau prie palapinių taip pat sėdėjo keletas vyrų, daugiausiai
senyvo amžiaus arba dar tokių jaunų, jog negalėtų pakelti kardo ir stoti į kovą. O
ir visa minia atrodė padrikusi, tarsi didžiulė sumaišyta dėlionė ir teko vis spėti
sužiūrėti, kur dedi kojas, nes kitaip užkliūtum už puodų, drabužių krūvų ar maišų
su nė nežinia kokiu turiniu. Stela prisiminė, jog už upės jie kaip tik vengė bet
kokių gyvenviečių, tačiau, matyt, laikytis senojo plano čia buvo tiesiog
neįmanoma.

– Kaip ir galėjai tikėtis, visiškas balaganas, – pagaliau Hisui atsakė Kajus.

– Čia kokia nors gyvenvietė? – galiausiai paklausė Stela, nes nė neįsivaizdavo iš

kur staiga čia atsirado minia.

Ir tik visai atsitiktinai ji pastebėjo, jog Kajus nežymiai papurtė galva.

– Ne, tai – Praradusieji. Jie prarado savo namus ar šeimas, nes pakliuvo į
Kerėtojos ar jos sekėjų karo zoną, tad dabar Praradusieji ieška apsaugos ir
saugaus gyvenimo kitur. Dažniausiai jie bėga link Learto ir kitų miestų, kurie
galėtų juos priimti. Leartas kol kas yra pats populiariausias, tačiau jį juosia
saugos zona, tad dažniausiai Praradusiuosius sulaiko ir gana ilgokai apgyvendina
ten.

Hisas pritardamas linktelėjo:

– Bėda ta, kad vieni miestai sako turintys per daug Praradusiųjų, kiti jų nepriima,
nes bijo, kad tada Kerėtojos pavaldiniams bus lengviau užvaldyti tuos miestus.
Tad kol visi galvoja ir sprendžia, ką daryti, Praradusieji yra įstrigę čia ir visur
kitur aplink. Tikriausiai tai tęsis ilgokai, mažiausiai iki tol, kol pasibaigs karas.

Stela suprato, jog kuo toliau, tuo labiau dėl šio karo, kurio nė priežasties ji dorai
nežinojo, padėtis Meratėjoje sparčiai prastėja. Ir štai ji, naujoji Meratėjos
princesė, turėtų kažką pakeisti. Bet kaip iš viso tai padaryti? Ji nė savo šeimos
dorai nepažįsta. Prieš juos greitai atsivers Leartas ir naujasis jos gyvenimas su
dar naujesniais ir nepažįstamais šeimos nariais. Kokie jie? Ko iš jos tikisi? Nors
mergina ėjo plačiai atmerktomis akimis, tačiau dabar jomis matė tik savo galvoje
besisukančius vaizdinius. Kaip reikia elgtis su tėvais, kurių nepažįsti? Kurie
nepažįsta tavęs? Stela žinojo, kad šį galvosūkį teks išspręsti, ir jau greitai.

Per šiuos savo apmąstymus ji net nepastebėjo, kaip jie greitai perėjo palapinių
miestelį ir priėjo prie vienintelio medžio, augančio rusvame lauke ir tiesiančio
savo liūdnas ir perdžiūvusias šakas, lyg rankas į pilkšvą dangų. Kajus numetė
savo mantą prie medžio kamieno ir Stelai dingtelėjo ar tik ne per greitai jie stoja
poilsio. Jau vakarėjo, tačiau dar gana šviesu, tikriausiai jie galėtų įveikti bent
keletą kilometrų. Nors, matyt, ji vienintelė plauste ir tesiilsėjo. Bet kodėl tada
Hisas nenusimeta savo kuprinių?

– Na, tai tikriausiai, iki. Buvo gera susipažinti, Stela, – nedrąsiai atsisveikino
šviesiaplaukis ir palengva žengtelėjo atbulomis. – Tikiuosi, dar kada nors
susitiksim, bent jau Learte tai tikrai. – Mergina niekada nematė Hiso tokio
sumišusio ir pasimetusio.

– Iki?

Stela klausiamai žvilgtelėjo į Kajų, bet šis tylėjo. Kodėl Hisas dabar būtinai turi
pradingti?

– Aš... na, matai... aš nenorėjau tavęs per daug liūdinti, nes visko tiek atsitiko.
Kam tau dar jaudintis? O ir šios kelionės taip lengvai neužmiršiu, patikėk.

Mergina apsidairė, tačiau be plyno lauko, apaugusio gelsva žole, ir vieninteliu

medžiu, po kuriuo dabar jie stovėjo bei palapinių miestelio tolumoje, ji nieko
kito daugiau nematė. Kur gi jis eis?

– Taip jau atsitiko, kad, – lyg atspėjęs jos mintis prakalbo Hisas ir pradėjo bato
galu krapštyti rusvas dulkes, – mano užduotis baigiasi tuo, kad reikia padėti
kariams, kurie kaunasi už Leartą. Šešėlių Kerėtojos armija jau seniai artėja prie
miesto, todėl turiu padėti šalia fronto esantiems profesionaliems kariams, bet, –
Hisas nervingai mostelėjo Stelos ir Kajaus pusėn, – tave palydės Kajus, juk liko
nebedaug.

Net jeigu ji ką nors pasakytų, niekas nepasikeistų. Net jeigu įsakytų, jos
neklausytų, nesvarbu, koks svarbus asmuo, kaip kad kiti sako, čia būtų.
– Iki, Hisai, – tyliai ištarė Stela, nebūdama tikra, ar vaikinas ją išgirdo, tačiau
galiausiai stipriai jį apkabino. – Ačiū už viską.

Stela ir Kajus liko prie vienišo, geras dienas pamiršusio medžio, lyg kelrodžio,
stovinčio ten, kur reikia išsiskirti. Hisas tik pamojo jiems ranka ir pasuko vakarų
pusėn, kur jau po truputį bluko nematomos Meratėjos saulės šviesa.

– Jam viskas bus gerai, – Kajaus balsas perskrodė slogią tylą ir tai taręs, jis vėl
užsimetė ant pečių nešulius.

O Stela kai ką prisiminė:

– Kajau, man reikia tau kai ką pasakyti, – atsargiai prabilo ji vėl kažkur
žingsniuojant.

Merginai pasirodė, kad sekundei jis įsitempė, tačiau galiausiai tik tyliai atsiduso:

– Sakyk.

– Ar niekada nepagalvojai, kad be Šešėlių Kerėtojos yra dar kai kas?

– Kai kas? – pakartojo Kajus klausiamu tonu.

– Na, dar kai kas, kas galėtų ją sustabdyti nepaisant didžiulės Learto armijos ir
Žvaigždžių Vaiko legendos.

– Nesuprantu.

Stela taip pat nesuprato, kaip tai jam paaiškinti. Kaip paaiškinti tai, kas atrodo
akivaizdu, paprasta ir savaime suprantama? Tačiau kartu taip keblu, jog, rodos,
nė pati gerai visko nesuprato, istorijoje dar trūko daugelio detalių.

– Kiek aš laiko šiandien praleidau po vandeniu?

Kajus sulėtino žingsnį ir Stela galėjo pajusti, kaip vaikinas vėl įsitempė.

– Apie keletą minučių, ne ilgiau.

– Bet juk tai tikras stebuklas, ar ne? Beveik neįmanoma išgyventi tiek laiko
praleidus po vandeniu Sapno upėje, tiesa? Juk turėčiau dabar būti užmigusi be
jokios vilties ir vėl pabusti?
– Klausyk, – vaikinas sustojo ir atsigręžė į ją, – tu nesi paprasta. Tu turi
Amžinybės amuletą ir tau labai dažnai sekasi. Tačiau taip ir turi būti, nes tu –
Žvaigždžių Vaikas.

– Nes tai sako kažkokia legenda?

– Aš netikiu legendomis, o tai pasakė žymi žynė, kuri tada dirbo tavo šeimai. Ir,
kaip jau sakiau, tau labai sekasi.

– Bet kaip Šešėlių Kerėtoja? Pastarąsias dienas ji labiausiai ir norėjo nutraukti

šią kelionę.

Kajus žengtelėjo porą metrų į priekį, bet mergina jo nesekė. Ji nesijudins iš čia
tol, kol Kajus ją visiškai išklausys.

– Žinau, kad tai gąsdina, tačiau Leartas jau arti, o ir kelionės pavojų iš pat
pradžių nuvertinom. Bet jau sakiau, kad tau nereiks kautis su ja. Tau nebūtina su
ja kovoti ir gelbėti Meratėją. Tiesiog meratėjiečiai to tikisi, bet atėjus laikui ir jie
supras, kad tai absurdiška. Tau tereikia sveikai gyvai grįžti namo, nes tavo
šeimai tavęs reikia.

– Kai upėje praradau sąmonę mačiau moterį... Toje vietoje buvo labai šviesu.
Manau, kad tai ji mane išgelbėjo ir neleido nuskęsti ar užmigti amžiams, kaip
sakė Hisas. Ta moteris, ji negalėjo būti tik sapnas, aš jos tikrai neišsigalvojau.
Manau, kad Kerėtoja taip pat žino, kad ji egzistuoja ir gal net bijo jos.

Kajus tik atsigręžė ir kurį laiką į ją rimtai žvelgė tarsi svarstydamas, ar tikrai
verta pratęsti šią diskusiją. O tada tik ironiškai paklausė:

– Tai kodėl tada ji tiesiog nesunaikina Šešėlių Kerėtojos? Jeigu ji tokia galinga,
kaip tu sakai. Stela, geriau liaukis taip nerimavusi dėl Kerėtojos, viskas kaip nors
susitvarkys ir niekas tavęs nevarys į mūšio centrą.

Jis ja netiki. Stela nebežinojo, kaip kuo geriau argumentuoti savo vaizdinį, ne,
net ne vaizdinį, o moterį, kuri ją išgelbėjo, Stela nė sekundei tuo nesuabejojo.
Meratėjoje turi būti ir šviesos, tamsa ir šviesa juk nebūna labai toli viena nuo
kitos. Tačiau Kajaus nuomonė taip pat stovėjo nepajudinama ir merginai buvo
apmaudu, jog ji negali jam kaip nors perduoti savo matyto reginio, tikriausiai net
Meratėjos magija nėra tokia galinga.
– Galiausiai tai tebuvo galvos sukurtas vaizdas, sapnas, pati upė juk neveltui
pavadinta Sapno upe. Nieko panašaus, kas galėtų turėti tiek galios, kad prilygtų
Šešėlių Kerėtojai, Meratėjoje nėra.

– Bet ji ir negyvena Meratėjoje…

Tikriausiai šis ginčas būtų galėjęs tęstis visa dieną, jeigu ne staiga pasirodžiusi ji.
Siena.

Stela

Ji atrodė keistai, tarsi kažkas būtų ją nežinia kur gabenęs, bet po kurio laiko
apsigalvojęs ir pametęs vidury lauko. Kuo ilgiau į ją žiūrėjau, tuo labiau jaučiau,
kad siena čia stovi neatsitiktinai. Ji turėjo nežinomą užduotį ir kaip tik tai
instinktyviai vertė nuo jos traukti, bėgti ir neatsigręžti, apeiti ir pamiršti. Bet šito
dar nežinojau.

– Tikriausiai čia dar vienas sugriautas namas? – naivokai paklausiau, nors aplink
nesimatė jokių kitų griuvėsių ženklų, ant sudžiūvusios žolės negalėjai rasti nė
mažiausio akmenėlio, ką jau kalbėti apie ištisus griuvėsius.

Tik siena. Aukštas ir apie keliasdešimt metrų besitęsiantis kūrinys, kuris

neatrodė kad kada nors artimiausiu laiku ketintų nugriūti. Nors kiekvienas
akmuo sienoje buvo grublėtas ir apaugęs samanomis, tačiau pati ji atrodė
neįtikėtinai ilgaamžė ir tvirta. Tuo tarpu Kajus nė nepažvelgė sienos pusėn, tarsi
jau ilgą laiką būtų žinojęs, jog ji čia ramiai egzistuoja ir skleidžia nenusakomą
energiją.

– Nekreipk dėmesio, – greitai tarstelėjo jis. – Mes čia tikrai nesustosim.

– Bet juk sienos kažkam reikalingos, ar ne? – nepasidaviau aš.

Žinojau, kad tikriausiai Kajui įkyrėjau jau iki gyvo kaulo ir jog atrodau kaip
įnoringa ir išlepinta nesubrendusi mergiotė, bet negalėjau pasiduoti. Mane ten
kažkas traukė, stiprus ir pulsuojantis, nors jute jutau, kai sužinosiu, kas tai, iš
karto pasigailėsiu, o ir Kajus nevengtų paprastų sienų be reikalo. Ji buvo tik už
dešimties metrų, tad nieko nesakiusi patraukiau jos link, tačiau mano palydovas
greitai tai pastebėjo ir ėmė eiti iš paskos.
– Stela, tai nėra paprasta siena, – galiausiai paaiškino jis. – Jų yra daug,
tikriausiai jau pastebėjai, kad jos ir neatsiranda be reikalo.

– Kodėl jas statot?

– Mes jų nestatom, tai daro Šešėlių Kerėtoja. Šios sienos yra tarsi jos paminklai,
kad neužmirštume, ką ji gali padaryti ir ką nuolat nesustodama daro Kraujo
žemėje, kai atsiranda jai nepaklūstančių. Šios sienos nėra paprastos – jos tiesiog
atsiranda ir niekas nepamato, kaip tai atsitinka, jos plečiasi, bet niekas niekada
nepastebi, kaip.

– Kur yra Kraujo Žemė?

– Telumarijoje. Sako, kad ten gyvena pati Kerėtoja, o jos teritoriją saugo
telumarai. Ten Kerėtoja taip pat kalina daug jai nepaklusniųjų, nors niekas
nežino, kiek. Iš tiesų niekas niekada iš ten negrįžo gyvas.

Linktelėjau, pagaliau siena buvo taip arti, jog galėjau ją paliesti. Ji buvo tyli,
akmeninė ir spinduliavo skausmą. Iš toli statinys atrodė grublėtas, tikriausiai
kaip ir kiekviena griuvėsio dalis, nuplauta nuolat veikiančių nevaldomų gamtos
veiksmų, tačiau iš tiesų ji nebuvo sena ir suvokiau, jog niekada tokia nebus.
Siena plėtėsi tokia nauja, tokia gyva, jog kiekvienas jos sujungimas atrodė lyg
būtų baigtas vos prieš porą minučių. O kiekviename sienos akmenyje, tobulai
simetriškame smėlio spalvos stačiakampyje buvo įrašytas ne kas kitas, o kaip
vardas, meratėjiečio vardas. Visa plati, bent dešimt metrų į viršų šaunanti siena
buvo išmarginta lygiomis raidėmis įrašytų vardų, kiekvienas akmuo turėjo po
vieną, ir visas statinys prieš mano akis staiga virto ne griuvėsiu, bet kapinėmis.

– Vos tik atsiranda nauja Kerėtojos auka, išdygsta ir naujas akmuo su jos vardu.
Taip šios sienos plečiasi visoje Meratėjoje, – paaiškino Kajus ir nusisukęs žengė
kelis žingsnius nuo sienos. – Stela, tiesiog eikim iš čia, daugiau nieko naujo
nepamatysi.

Nevalingai ištiesiau ranką, norėdama paliesti vieną iš akmenų, pajusti vardo

šaltumą ir skausmą jame.

– Stela, patrauk ranką nuo to daikto…

Staiga viskas dingo, nebeliko nei Kajaus, nei sienos. Dabar stovėjau tik aš ir
aplink mirguliuojantys šešėliai, tikriausiai tapau tik viena iš jų. Žinojau, kad
privalėjau išsigąsti, bet rodos, nuo tos akimirkos, kai pakliuvau į Meratėją,
niekas nebeturėjo stebinti, net tai, jog netikėtai pakliuvau į nenusakomos tamsos
šešėlių urvą, o Kajus visiškai pranyko. Giliai iškvėpiau, išstumdama savo vidinį
drebulį, ir ėmiau lengvai žengti į priekį, nes žinojau, jog visa tai taip greitai
nepasibaigs. Eiti nebuvo sunku, niekas neribojo mano judesių, tiesiog negalėjau
nieko matyti, o kelio rankomis ieškoti bijojau, atrodė, jog tada jos pabėgs nuo
manęs arba užčiuops kažką baisaus. Jaučiau, kad tarp kojų guli daugybė minkštų
kliūčių ir nors nemačiau, kas ten, stengiausi eiti lėtai, nes kažkur giliai viduje
žinojau, jog neturiu teisės už jų užkliūti ir mindyti.

Pamažu šešėlių uždanga šviesėjo, užleisdama vietą paprasčiausiam tankiam

pieno baltumo rūkui, kuriame raitėsi medžių siluetai, lyg į tą patį pieną įšvirkšti
rašalo vinguriai. Man slenkant toliau, metras po metro, net ir šis rūkas traukėsi.
O gal kaip tik aš buvau ta, kuri traukėsi, o rūkas dunksojo ten tūkstančius metų ir
niekada nebuvo pasijudinęs. Staiga dingtelėjo širdį, jog aš einu tolyn nuo Kajaus
ir gal jau niekada daugiau jo nebepamatysiu, bet kitos išeities, kaip sugrįžti,
rodos, nebeliko. Žvilgtelėjau žemyn, tada atsigręžiau atgal. Pasirodo, visą tą
laiką lėtai vinguriavau tarp daugybės kūnų, kurie ramiai ir nekaltai nusėjo visą
šią dykynę, apvožtą pilko dangaus. Kiekvienas iš jų atrodė ramus, tarsi pagaliau
po ilgos kelionės būtų radęs vietą, kur gali taikiai padėti galvą. Kur galėtų
miegoti, ramiai ir netrukdomai, nesvarbu, jog tai tebuvo mirusi dykuma, o tavo
draugai tėra smėlį pustantis vėjas ir tokie pat nebyliai dunksantys kūnai šalia,
visai kaip ir taviškis.

Supratau, jog jie ne miega, jie buvo mirę. Visi iki vieno. Nežinojau, kodėl staiga
atsidūriau šiose kapinėse be antkapių ir nė neįsivaizdavau, kaip dabar iš jų išeiti.
Tolumoje buvo tik moteris, kuri stovėjo tokia pat tiesi kaip ir aš. Ji buvo taip toli,
jog negalėjau pamatyti jos veido, o smėlis tik plakė ir plaikstė jos juodą
apsiaustą. Nežinojau vardo ir negalėjau jos pašaukti, tad sustojau. Gal ji mane
pamatys ir pati prieis. Viskas taip keista ir netikra. Galėjau net girdėti, kaip giliai
manyje ūžia venomis tekantis kraujas.

Moteris nesijudino, o aš žvilgtelėjau žemyn. Tas vardas, kurį aš perbraukiau...

Onola. Ji ir buvo ta mergina, gulinti man tiesiai po kojomis. Jos šviesūs ilgi
plaukai susiliejo su suskeldėjusia dykumos žeme, o visas kūnas buvo apgaubtas
plonyte smėlio antklode, bet užmerktos akys vis tiek žvelgė į dangų, lyg
norėdamos visiems papasakoti, kas jai nutiko. Istorija apie ugnį ir tai, kaip ji ją
greitai prarijo Kraujo Žemėje. Kaip kiekviena jos kūno ląstelė dingo nuo
nepakeliamo karščio, kol galiausiai nieko nebeliko. O tada ji atsidūrė čia, tarp
visų tų, kurie žuvo nuo Kerėtojos rankos. Nežinia kaip, bet kažkur giliai mačiau,
kaip Onola bėgo nuo ugnies, tačiau ji vis tiek ją pavijo. Kaip ji blaškėsi ir norėjo
išsivaduoti, bet liepsna jos niekaip nepaleido, kol galiausiai ji ją visiškai
pasiglemžė.

Pakėliau akis. Juodoji moteris atsidūrė arčiau manęs, tačiau per mirguliuojančią
smėlio uždangą vis dar neįžiūrėjau jos veido. Žinojau, jog ji norėjo, jog ateičiau
pas ją, tačiau Onola man liepė bėgti tolyn, tad aš nusigręžiau, o ten vėl buvo
Kajus, siena ir Meratėja.

Staiga supratau, jog man sunku kvėpuoti.

– Nurimk, – tarė Kajus ir pasodino mane, nugarą atremdamas į šalia augusio

sausuolio kamieną bei prilaikydamas pečius ir žvelgdamas tiesiai į mano nuo
baimės išplėstas akis. – Viskas gerai, tai jau baigėsi.

– Taip negali būti, – išspaudžiau.

– Niekas nežino, ar tas vaizdinys iš tiesų rodo tikrą vietą, nes niekas niekada jos
iš tiesų nerado. Tačiau žmonės ir jų mirties liudijimai yra tikri.

– Palietęs sieną ir tu gali tai matyti?

Kajus linktelėjo, vis dar žvelgdamas man į akis, lyg norėdamas iš jų išrauti ten
įsispaudusį siaubą.

– Kiekvienas gali, Stela. Tačiau tai nėra labai gerai, nes galiausiai nebegali jausti
nieko, tik siaubą, sapnuoti tik kūnus ir galvoti apie žiaurius mirties
nuosprendžius, kuriuos įvykdo Kerėtoja.

– Ta mergina... Onola, – tariau pažvelgusi į jos vardą, nutolusį nuo mano

viršugalvio per penkis akmeninius stačiakampius. – Ją sudegino gyvą.

– Pamiršk tai, – papurtė galvą Kajus. – Tai įtraukia. Yra žmonių, kurie nori tapti
Kerėtojos žiaurumo liudininkais ir pamatyti kiekvieną jos įvykdytą egzekuciją
arba rasti nužudytus savo artimuosius. Tačiau galop nuo nuolatinio žiaurumo jie
išprotėja ir klaidžioja aplink šias sienas, kol patys miršta. Taip Kerėtoja nė
nepajudinusi nė piršto sukuria dar daugiau aukų dėl šių savo paminklų.

Dar kartą pažvelgiau į šią nekaltai atrodančią sieną. Tai kapinės. Tai žaidimas,
kurio nevalia žaisti, apaugęs vėjyje siūbuojančia žole.

– O ta moteris, kuri stovi tolumoje? Kas ji? – staiga prisiminiau.

Kajus minutėlę tylomis žvelgė į mane. Tada padėjo atsistoti ir atsakė:

– Nėra jokios moters, Stela, tik tu ir mirusieji. Bet užmiršk tai, mums jau metas
keliauti.

Tai patvirtino ir staiga pakilęs vėjas, o gelsva, lyg senas popierius šiugždanti
žolė, pradėjo siūruoti aplink mudviejų kojas. Oro sūkurys kilo iš viršaus ir man
trumpam dingtelėjo, kad ir vėl atskrenda drakonas. Tačiau, kai užverčiau akis į
viršų, supratau smarkiai klydusi.

– – –

Norėdama apsisaugoti nuo kylančių dulkių sūkurių, delnu prisidengiau akis ir

prisimerkusi pro tą mažytį tarpelį, kuris dar liko, pažvelgiau aukštyn. Daiktas,
kurio kontūrus kraipė danguje susikaupusios miglos, tyliai burgzdamas leidosi
žemyn. Nuo užliejusios minties apie drakoną arba apie kažką, kas vėl galėtų jau
antrąkart šiandien užpulti, vėl įsisopėjo rankoje paliktos žaizdos, tačiau mintyse
greitai padėkojau amuletui. Ir Kajui. Ir nepažįstamajai, gyvenančiai kažkur toli
už šio pasaulio suvokimo ribų. Kažin, ar be visų jų pagalbos būčiau
išsikapsčiusi. Bet vos girdimas, burzgesį primenantis garsas, savotiškai artimas
variklio gausmui, mane grąžino atgal. Variklio, kuris galėtų varyti įvairius
prietaisus, o jų čia aš atvykus girdėjau ir mačiau labai jau mažai.

Atsigręžiau į Kajų, tačiau jis savo įprastu nieko nesakančiu žvilgsniu žiūrėjo į
dangų ir nė iš tolo nesiteikė man paaiškinti, kas mus tuoj užklups, bet, rodos, taip
pat nė neketino išsitraukti kardo. O ir Baltasis Tigras nepastebimai pradingo. Tad
liko tik laukti ir tai netruko ilgai. Keistojo daikto forma pamažu ryškėjo,
išsivadavusi iš blyškaus rūko gniaužtų.

Laivas?

Tuoj pat nuvijau šią mintį, nors ji ir buvo arčiausiai tiesos. Keliasdešimt metrų
toliau nuo manęs ir Kajaus, leidosi aptakios formos aparatas, savo apačia labai
primenantis laivą. Jo viršuje plėtėsi dviejų aukštų pastatas, pamažėl smailėjantis
į viršų ir šiek tiek primenantis trikampį be smailios viršūnės, o abipus nuo šio
žvilgančio statinio iki metalinių bortų kybojo tvirtai pritvirtinti plieniniai lynai,
ant kurių plaikstėsi permatomos, žaižaruojančios burės. Visas skraidantis daiktas
spindėjo net tokioje menkoje saulės šviesoje, o jo lengvo metalo korpusas atrodė
neįveikiamas. Tikriausiai kažkas kitas, gyvenantis manyje bei kalbantis mano
balsu to paklausė, nes aš vis dar stebėjausi šiuo stebuklu:

– Kas tai?

– Skraidyklė arba skrajūnas. Gali būti ir laivas, visi jį vadina skirtingai, – Kajus
pažvelgė į mane ir pamatęs, kad man tai mažai ką sako, pagaliau paaiškino. –
Mes juo keliausime į Leartą. Aplink sostinę dabar vyksta daug susirėmimų, ten
pilna Tamsos karių, o vienintelis šiuo metu laisvas kelias į Leartą – oru, tad
skrisim.

Linktelėjau ir lyg užkerėta stebėjau, kaip skraidyklė, nors būdama tokia didžiulė
ir kiek gremėzdiška, grakščiai nusileidžia žemyn, visiškai nesukeldama jokio
garso. Negalėjai net gerai suprasti, kada išsijungė mašinos variklis.

– Tad Hisas ir išvyko ten? Prie Learto kautis su Tamsos kariais? – paklausiau vis
dar negalėdama patikėti, kad toks vaikinas kaip Hisas turi kariauti.

Juk jis vis dar vaikas ir dar toks panašus į Luką.

– Tokia jo misijos pabaiga, – Kajus pagaliau atplėšė savo akis nuo skraidyklės. –
Jis tik padės kuo galės, galop pabus pasiuntinuku ir tiek.

Teliko tikėtis, kad Kajus teisus. Akims vėl sugrįžus prie laivo greit pastebėjau,
kad dabar jame kažkas pasikeitė ir pagaliau susigaudžiau, kas. Vos nusileidus
skraidyklei, išlindo ir metalinis trapas, kuriuo kažkas sparčiai artėjo. Tai buvo
mergina. Jos trumpi tiesūs šviesaus medaus spalvos plaukai plaikstėsi beveik
nesiekdami pečių, o linksmą ir nuoširdų veidą puošė didelės atviros melsvos
akys, kurios atrodė kažkur jau matytos. Nesulėtinusi žingsnio ji pripuolė prie
Kajaus ir stipriai jį apkabino. Kelias sekundes stengiausi susivokti kas ir kaip,
tačiau jau ir taip buvo aišku. Tikriausiai tai Adriana. Jau anksčiau jaučiausi
Meratėjoje visiškai nederanti, tačiau dabar man pasirodė, lyg būčiau tik
nederanti iškarpa prie šio paveikslėlio, kurią uždengus ranka būtų galima tik
lengviau atsikvėpti.

Tačiau trapu nusileido ne tik mergina. Prie mūsų, bet daug ramiau priėjo šiek
tiek vyresnis vaikinas rusvais, lyg saulės, kurios čia nebuvo, nublukintais
plaukais, kurie įvairaus ilgio sruogelėmis rėmino kiek užsisvajojusį išbalusį
veidą ir žalsvas akis.

– Sveikas, Kajau, – šūktelėjo jis.

– Nė neįsivaizduoji, kaip tavęs pasiilgau, – pasisveikino mergina ir, staiga

atsigręžusi į mane, kreipėsi be krislelio apsimestinio entuziazmo. – O tu
tikriausiai Stela, tiesa? Mano vardas Tenra, malonu susipažinti.

Na, gerai, tai nebuvo Adriana, tačiau, man nė nespėjus įsiterpti, ji prašneko
toliau:

– Čia Eilokas, – pristatė vaikiną ir jis nusišypsojęs linktelėjo.

Tikriausiai šiuo metu Tenra galės kalbėti už visus mus keturis:

– Na, jau pats metas skristi, be to, visada jaučiuosi taip nejaukiai šalia Kančių
sienų, verčia nusipurtyti. Pamatysit, danguje jausitės daug laisviau. Ir, be jokios
abejonės, saugiau.

Įsižiūrėjau į jos melsvas akis ir tuoj pat supratau, kad man jos kažką tikrai
primena. Lyg tai būtų jau seniau matytos akys, tačiau ne Žemėje, o čia,
Meratėjoje... Arba bent jų kopijos. Tuo tarpu Eilokas apglėbė Tenrą per pečius ir
jiedu pamojo mums eiti iš paskos, link skraidyklės. Dar nieko negalėjau spręsti,
bet pamačius priekyje einančią apsikabinusią porelę man palengvėjo, nors pati
supratau, kad tai be galo kvaila. Nes vien apie tai pagalvojus, tuoj pat tekdavo
bėgti nuo savo pačios minčių ir pripažinti, kad tai neįmanoma. Bent jau ne šiame
pasaulyje.

– Stela, – kreipėsi Kajus ir pradėjo eiti lėčiau, tad taip pamažu mes atsilikom nuo
Tenros ir Eiloko, jau lipančių laivo trapu, nors jų metalinių žingsnių aidas
atskriejo iki mudviejų. – Tikriausiai jau supratai, kas yra Tenra.

Tačiau susivokiau tik tada, kai jis tai pasakė. Tenra buvo Luanos dukra.

– Pasistenk Tenrai neužsiminti apie Luaną. Bent jau kol kas. Dabar joms ne pats
geriausias laikas, reikia dar šį bei tą išsiaiškinti tarpusavyje.

– Tu taip pat Luanos giminaitis? – atsigręžiau į Kajų persmelkta staigaus

supratimo, tarsi nebežinočiau, kaip jis atrodo, o kas jau visada buvo aišku, tik
dabar pasiekė mano supratimo ribas.
Žinoma, jie nebuvo labai panašūs, Tenra ir Kajus, ir ne tik išoriškai. Tiesiog
Tenra buvo tokia linksma, gyvybinga, atvira ir visiška Kajaus priešingybė.
Ironiška, juk apie tai kalbu aš, ta, kuri pati turėjo du visiškai skirtingo
charakterio brolius. O juk visos šios detalės tampa tokios nereikšmingos, kai esi
paprasčiausiai laimingas.

– Panašiai, bet ne visai, – atsakė jis. – Luana yra mano teta, bet tai labai ilga
istorija.

Kajaus žodžiai atgaivino prisiminimus, įgytus Luanos namuose, net tą raminamą

žolelių kvapą, nors atrodė, kad nuo laiko, kai praleidau naktį svetingame Lotose
name, praėjo ne savaitė, bet ištisas amžius.

– Kur judu tiek užtrukot? – iš viršaus pasigirdo linksmas Tenros klausimas. – Per
daug neužsibūkit, tuoj skrisim. Juk čia tuoj pat sutems.

Šyptelėjau ir žengiau ant skambaus metalinių plokštelių denio. Paprastai to

nedarydavau, bet dabar būčiau galėjusi lažintis, kad artimiausios dienos
skraidyklėje, skraidančiame laive, skrajūne ar, kaip kitaip šį daiktą pavadintum,
bus daug ramesnės.

– Kada nors turėsi papasakoti savo ilgąją istoriją, – tariau Kajui.

– Kada nors.
7 diena. Rytas
Stela suprato, kad jie jau šiandien turėjo būti Learte, bet skraidyklė tik artinosi
prie sostinės ir ten patekti prireiks dar bent vienos dienos. Tačiau niekas apie
nukrypimus nuo kelionės grafiko pernelyg daug nekalbėjo, tarsi tai tebūtų
paprasta išvyka, o ir pavojus per daug nekvėpuotų į nugarą. Stelai kaip tik
reikėjo šios ramybės, nesvarbu, kad ji tik apsimestinė, nors tikriausiai giliai
viduje Kajus keikė visus planus, maršrutus ir Meratėjos padarus, kurie trukdė į
Leartą patekti laiku. Tačiau mergina nė nenorėjo atsidurti savo naujuose
namuose laiku, jeigu iš viso norėjo ten atsidurti. Per pastarąsias kelias dienas
Stela apie Meratėją sužinojo beveik tiek naujo, kiek ir apie Tenrą su Eiloku per
vieną vakarą. Jiedu savo skraidantį laivą pakrikštijo „Feniksu“ ir keliavo po visą
Meratėją, o ir jų Zodiakai tam netrukdė: Eilokas buvo pora metų vyresnis už
Kajų ir Hisą, todėl jau baigęs akademiją ir tapęs profesionaliu kariu – Dvyniu ir
kada reikia valdantis skraidykles konflikto metu. Tenra pradėjo dar visai neseniai
ir tapo pasiuntine – Žuvimi, tačiau jos dar laukė nemaža treniruočių krūva.

– Dabar būti kariu labai sunku, – sakydavo Tenra. – Šiame kare pusių tiek daug,
jog net nesuskaičiuosi. Net jeigu nepadedi Šešėlių Kerėtojai, egzistuoja milijonai
išsiskyrusių nuomonių, kaip: „Nelabai pritariu Kerėtojai“, „Gal pritariu, tačiau
noriu, kad Meratėją valdytų karalius iš Learto“, „Iš dalies, bet tik dėl
Telumarijos“, na, jau gali įsivaizduoti. O svarbiausia, kad visada turi būti
aiškiaregiu, jog žinotum, kokią nuomonę turi tas, kuriam perduosi žinutę, kitaip
jis bus įsitikinęs, kad viskas – tik paprasčiausias sąmokslas.

Daugiausia laiko Tenra ir Eilokas praleisdavo prie vandenyno krantų, pietuose,

nes ten, pasak vaikino, danguje kybanti migla buvo daug plonesnė negu čia,
žemyno viduryje. Prie Kesėjos, Meratėjos vandenyno supančio ją kaip didžiulę
salą iš visų pusių, saulė švietė daug ryškiau, nors šydas niekur nedingo.
Pasirodo, kad migla, kybanti danguje, ne tik temdo saulę bei žvaigždes, bet ir
neleidžia laivams greičiau skristi, nes jie gauna mažiau energijos, tad skrajūnai
prie Learto ar į jį nukanka daug lėčiau. Tuo tarpu Stela į galvą stengėsi įsidėti
kuo daugiau ir gal taip ji nebesijaustų tokia vieniša šioje planetoje, kuri turėjo tik
vieną žemyną, Meratėją, kuris plėtėsi tarsi didžiulė sala, apsupta Kesėjos
vandenyno. Leartas, esantis pačioje šio žemyno širdyje, ir buvo jų galutinis
tikslas.

Tenrai plepant, Stela vis pagalvodavo ir apie Luaną. Kažin, ar Tenra pasiilgsta
namų ir mamos? Mergina nė neužsiminė apie Luaną, kaip ir prašė Kajus, tarsi
nieko nežinotų apie ją ar net nebūtų sutikusi, tačiau negalėjai smerkti Tenros
vien tik todėl, kad pati beprotiškai pasiilgo savo šeimos ten kažkur, visai kitame
pasaulyje. Jai vis vien patiko šnekėtis su Tenra, nesvarbu, kad ji galėjo nuolatos
nerūpestingai tauškėti. Stela puikiai suprato, kad tai tik optinė apgaulė, nes Tenra
visada ją suprasdavo ir iškart pamatydavo, kas ne taip, o vandenų dvasios
įdrėksta ranka gijo tiesiog akyse Tenrai vis maišant ir tepant ant jos įvairius
tepalus.

– Pasirinko Žuvis, o būtų puiki Skorpionė, – tai pamatęs vis juokdavosi Eilokas.

Eilokas buvo visiška Tenros priešingybė. Na, gal ne visiška, nes Stela dar gerai
jo nepažinojo, bet vaikinas tikrai nepasižymėjo pomėgiu šnekėti, kaip Tenra,
nors tai darydavo ir juokdavosi gerokai daugiau negu Kajus. Iš pradžių Stela nė
nepastebėjo, kad kairioji Eiloko ranka buvo visiškai metalinė, tačiau jis taip
meistriškai ją valdė, kad aptraukus metalą oda, nė nepasakytum, jog kažkas
negerai. Eilokas ranką prarado pačiame pirmajame savo mūšyje, tačiau taip pat
neatrodė, kad labai dėl to sielotųsi, ypač kol vis dar gali valdyti savo skraidyklę.
Kiekvieną kartą vaikinui prabilus jis labiausiai mėgdavo kalbėti apie skraidykles,
jų mechanizmus ir pagrindinius gedimus. Ir galėdavo tai daryti valandų
valandas, pilotuodamas šią skraidyklę, kuri priminė laivą danguje, skrodžiantį
tirštas pilkumas.

– Bet kuo labiau ją mylėsi – tuo mažiau ji ges, – galiausiai juokaudavo Eilokas,
delnu braukdamas per blizgų skraidyklės korpusą ir tai tariant Tenra visada jam
kumštelėdavo į šoną.

Tuo tarpu Kajus tarsi ištirpo. Jis visada laikydavosi kiek atokiau ir, kad ir kaip
norėdama, Tenra niekaip jo neįtraukdavo į jokį pokalbį ar pasivaikščiojimą po
denius. Jis vėl užsimūrijo savame pasaulyje, iš kurio vis tiek turės kažkada grįžti.
Ir kažin, ar tai nutiks šiandien, ar rytoj. O Stelai patiko skraidyti ir kalbėtis,
žinoti, kad atsikėlus ryte galės pažvelgti į lubas, o ne į pilkšvą dangų ir jausti
vėją plaukuose. Visa tai teikė tokį laisvės pojūtį, jeigu ne viena smulkmena
įkyriai kirbanti kažkur kampe ir nuolat primenanti apie save: kiekviena sekundė
ją artina prie Learto. Kvaila taip nerimauti, pasakytų Tenra, bet dabar Stela kaip
tik tai jautė. Baimę, tyliai kerojančią juodas šakas jos viduje, mergina net
įsivaizduodavo, kaip tos juodos ir sudžiūvusios šakos braižo jos vidų.

Baimė palikti ir vėl atrasti kažką naują.

7 diena. Popietė
Mintis, jog jie jau labai greitai pasieks Leartą ir visa kelionė, kupina pavojų
baigsis, Stelai vis labiau nedavė ramybės. Visi, dalyvavę šioje jos lydėjimo namo
misijoje, vėl pradės gyventi taip, kaip gyvenę, bet tuo tarpu ji privalės išmokti tai
daryti visiškai kitaip negu buvo pratusi. Stela jau labai greitai pamatys tuos,
kurie turėjo būti jos tėvais čia, o ši idėja atrodė tokia pat gąsdinanti kaip ir jos
košmarai ar meratėjiečių viltys, kad mergina kaip nors sustabdys jau visą jos
gyvenimą trunkantį karą. Mergina atsiduso ir vėl nukreipė akis žemyn į apačioje
slenkančius bespalvius, tarsi jau seniai sudegusius laukus. Pasirėmusi ant
metalinio turėklo, ji stovėjo čia jau visą valandą.

– Ar nebus per šalta taip stovėti? – atsklido klausimas iš už nugaros.

Stela nieko neatsakė, nors žiūrėdama į tolį, juto klausiamas Kajaus akis,
žvelgiančias į jos veidą.

– Aš jiems nepatiksiu, – galiausiai pareiškė ji.

– Kam?

– Savo šeimai. Nežinau, bet... Man vis atrodo, kad jie laukia kažko kito, tik ne
manęs. Tikriausiai jie norėtų kokio nors šviesiaplaukio angelo, tuoj pat pasaulį
išgelbėsiančio nuo visų nelaimių. Bet ar labai jie nusivils, kai pamatys, kad taip
nėra? Gal netgi užsinorės išsiųsti mane atgal, – kreivokai šyptelėjo mergina.

– Liaukis, Stela. Juk žinai, kad jie tavęs laukia. Todėl mes ir čia, padedam tau
grįžti namo.

Ji linktelėjo, nes jau žinojo tą istoriją. Bet ar įmanoma mylėti savo vaiką, kurio
taip ilgai nematei, kurio net nepažįsti?

– Jau greitai grįšim į Leartą, – toliau tęsė Kajus. – Tik prieš tai dar teks sustoti
karinėj bazėj, tačiau ji visiškai nepavojinga ir šliejasi prie pat Learto apsauginės
sienos. Ten sutiksim daug mokinių iš akademijos, tačiau niekas tavęs ten
nepažinos.

– Turėčiau neišsiduoti, tiesa? – susiprato Stela.

Kajus atsirėmė į bortą ir taip pat nudelbė akis apačion.

– Taip būtų geriau. Visi manys, kad esi tiesiog Learto aristokratė, daug metų
praleidusi besimokydama Žemėje ir grįžtanti atgal. Bus mažiau sumišimo.

Stela puikiai tai suprato. Nors kelias akimirkas su ja elgtųsi kaip su paprasta
būtybe, nieko neišsiskiriančia iš visų kitų, kaip su ta, kuri neturėtų staiga
nušluoti viso blogio nuo Meratėjos paviršiaus.

– Kada mirė mano mama, mano tikroji mama? – staiga paklausė Stela nė pati
nežinodama, ką tai gali pakeisti.

– Tavo mama mirė maždaug prieš šešerius metus, vos tik gimė tavo jaunesnioji
sesuo. Luana nenorėjo tau to sakyti, kai ką tik atvykai į Meratėją, nes manė, kad
tuo metu tau ir taip turėjo būti sunku, todėl nenorėjo dar labiau sukrėsti.

Kartais atsakymas galvoje išdygsta akimirksniu. Kartais tenka palūkėti kelias

akimirkas, kol jis pagaliau iškyla viršun. Tačiau net po kelių minučių tylos Stela
nežinojo, ką pasakyti ar ką dabar daryti. Kaip tokiais atvejais reikia elgtis? Vis
tiek ji nieko nebūtų pakeitusi.

– O aš jos išvis nepažinojau, – sukuždėjo ji.

Kažkodėl ją užplūdo ne liūdesys, o nusivylimas. Ji nesuspėjo. Ji net neprisiminė

jos.

– Tai visiškai ne tavo kaltė.

– Žinau, – mergina nusigręžė, palikdama už savęs piktą ir pilką pro šalį lekiantį
lauką. – Geriau jau eisiu pailsėti, reikia dar apie šį bei tą pagalvoti.

– Nepersistenk.

– Jeigu tik pavyks.

7 diena. Vakaras
Atmerkus akis Stelai iškart dingtelėjo kelios mintys. Dabar tamsu, tad naktis. Ji
matė tik šešėliuotas lubas ir, tik kurį laiką jas stebėjusi, suprato, kad jau pabudo.
Stela gulėjo skraidyklės kajutėje, nedideliame kambarėlyje su lova, medine
spintele šalia ir spalvingais paveikslais ant gelsvai nudažytų sienų, dažniausiai
vaizduojančius medžius ar žydinčias gėles, kurias Meratėja buvo jau beveik
pamiršusi. Labiausiai merginai patiko įrėmintas, lengvomis spalvomis nuteptas
piešinys, vaizduojantis medį, apsipylusį nedideliais raudonais žiedeliais, tačiau
vienišą, stovintį dykumoje.

Mergina tankiai sumirksėjo, kad išgaruotų visas likęs miegas. Visa jos kajutė
murksojo užlieta aklinos tamsos, kurią perskyrė įstriži gelsvi dryžiai, einantys
per kambarėlio sienas, lubas ir teikiantys kajutei šiek tiek šviesos. Stela atsisėdo
ir pažvelgė pro apskritą iliuminatoriaus langelį, kuris lyg ašara plėtėsi šalia lovos
ir pro kurį į kambarį įsiveržė šviesa. Per jo stiklą atsivėrė vaizdas į vieną iš
didelių terasų, kurios supo visą skrajūno pastatą, įrėmintų metalinių bortų, ant
kurių kabėjo dideli apvalūs žibintai, skleisdami gelsvą šviesą ir apšviesdami
skraidyklei kelią, kartu ir atiduodami dalį savo spindulių merginos kajutei.

Tačiau Stela pabudo ne nuo šviesos. Tylus beldimas į duris nutraukė įkyrius
apmąstymus. Šioms tyliai prasivėrus, Stela greitai pakėlė galvą, atsisėdusi
persvėrė kojas per lovos kraštą ir nejučia įsitempė. Kelionė skraidykle atrodė
nepavojinga, bet dėl jos ji neprisivertė pamiršti visų prieš tai tykojusių pavojų.

– Nesimiega, ar ne? – paklausė šnabždesys, įgavęs Tenros balsą.

Stela papurtė savo juodaplaukę galvą, bet suprato, kad mergina tikriausiai jos
nemato:

– Viskas gerai.– atsakė Stela.

– Nenorėjau pažadinti.

– Pažadinti? Liaukis, tu dar tylesnė negu lapelis, nejudinamas vėjo, tikrai.

– Suprantu, kaip jaudiniesi, – pradėjo Tenra, paskui save užvėrusi duris ir

prisėdo ant lovos krašto.
Ji pateko į geltonos šviesos ruožą, todėl Stela puikiai matė Tenros veidą, o ji
tikriausiai jos ne.

– Kajus spėjo, jog tikriausiai šiandien neramiai miegosi.

Stela tik šyptelėjo:

– Matyt, per daug galvoju.

Tenra surado jos rankas ir tvirtai suėmė, visai kaip anksčiau Luana, ir Stelai ėmė
kauptis ašaros. Ji suprato, kad jau seniai norėjo gerai išsiverkti, tačiau vis
nepasitaikydavo tinkama proga. Kodėl visi turi būti tokie geri? Juk Stela nieko
gero jiems dar nepadarė, tik sukėlė daugybę rūpesčių ir pavojų.

– Tavo šeima tave priims. Vietoj tavęs nė neabejočiau tuo. Juk jie nori, kad tu
grįžtum, kitaip dabar čia tavęs nebūtų.

Tie žodžiai Stelos nė kiek neguodė. Būtent todėl, nes tai buvo tik žodžiai,
kuriuos ji mokėjo atmintinai, kuriuos kaip paguodą kartojo kiekvienas. Tiesiog
melas, kuriuo labai lengva patikėti.

– Anksčiau viskas buvo daug lengviau.

– Nes tada nežinojai, kas esi. Negali būti laiminga, jeigu nepažįsti tikrosios
savęs. Patikėk, Learte tavęs beprotiškai ilgisi, tad, – Stela galėjo matyti, kaip
Tenros veidą nutvieskia šypsena, – paleisk savo liūdesį pavėjui, tau jo nereikia.

– Tikriausiai, – Stela liūdnai šyptelėjo, nors viduje kaupėsi dar daugiau ašarų.

Staiga Tenros veidas surimtėjo.

– Ak, nepyk, kad aš tokia bloga paguoda. Patikėk, jeigu man reikėtų
pralinksminti ką nors dėl menkutės nesėkmės, jie po keleto mano žodžių pradėtų
verkti. Noriu pasakyti, kad iš pradžių viskas gali atrodyti tik kaip didžiulė
nelaimių krūva, suvirtusi būtent ant tavęs. Netgi gali pasirodyti, kad tavo šeima
tėra išsipusčiusi gauja lepūnėlių, bet prisimink, jog visada turi pažvelgti giliau.
Jie tikrai gera šeima, Stela, nors pirma taip gali ir nepasirodyti, patikėk manimi,
aš žinau. – Tenros akys pamažėle nuslinko už Stelos, užkliūdamos už kažkokios
nematomos kliūties, nors ten stirksojo tik siena.
– Kai pirmą kartą pamačiau Eiloką, pagalvojau, kad tokio didelio keistuolio ir
tylenio mišinio dar nebuvau mačiusi, ir tuoj pat mintyse pasižadėjau, kad
niekada su juo gerai nesielgsiu. Nežinia kodėl, bet net menkiausias jo judesys
mane erzino. O dabar net neįsivaizduoju, kodėl jis man taip iš pradžių nepatiko,
aš jo net gerai nepažinojau. Gal visos tos Eiloko istorijos apie įvairius Meratėjos
kampelius varė mane iš proto, nes pati norėjau visa tai pamatyti. Aš Eilokui taip
pavydėjau jo laisvo gyvenimo, skraidyklės ir kaskart norėdavau, kad jis nustotų
lankytis pas savo tetą ir dėdę, kurie gyveno Lotose bei liautųsi pasakoti vis
naujas istorijas, atsivežtas iš vis kitos pasaulio vietos.

Tačiau kartą Kajus, Eilokas bei keli jaunuoliai iš kaimelio ėjo žvejoti ir
tikriausiai iš didžiulio nuobodulio nusprendžiau taip pat prisidėti, bet visa mūsų
kelionė baigėsi tuo, kad prie upės Adriana įkrito į vilkduobę ir smarkiai
susižeidė koją, tad Kajus ją turėjo nunešti pas mano mamą, kuri yra kaimelio
žynė, kiti nusekė iš paskos ir taip pamažu pasišalino visi kiti, kol likome tik
mudu su Eiloku. Iš tiesų norėjau pasitraukti ir aš, bet Kajaus ir mano meškerės
vis dar mirko vandenyje, o ir namo nesinorėjo grįžti tuščiomis. Varge, man net
gėda tai prisiminti. Visą laiką mudu su Eiloku tylėjome ir kai aš galiausiai
norėjau grįžti namo ir traukti meškerę, įkritau į upę. Jeigu dar lankysiesi Lotose,
būtinai pabūk prie upės, ten taip gražu. Tačiau vieta, prie kurios mes žvejojame,
truputį pavojinga: iš tiesų tai skardis, kurį plauna labai sraunus vanduo, o tada į jį
įkritau. Iškart panirau į vandenį ir, nemokėdama nė trupučio plaukti, žinojau, kad
mane jau neša tolyn. Bet Eilokas tuoj pat įšoko į vandenį ir po dešimties
sekundžių aš vėl galėjau įkvėpti. O juokingiausia tai, kad vos ištraukęs jis
paklausė: „Kodėl tu manęs taip nemėgsti?“, – Tenra vėl pažvelgė Stelai į akis ir
nusijuokė.

– Man prireikė tik kelių sekundžių jį įsimylėti. Eilokui aš visada atrodžiau

amžina pikčiurna ir paniurėlė ir net dar didesnė negu Kajus. Ir visą šią ilgą
istoriją aš tau pasakoju tik todėl, jog žinotum, kad viskas tikrai nėra taip, kaip
atrodo iš pradžių. Pirma viskas gali pasirodyti kvaila ir nereikšminga, tačiau
jeigu tam skirsi nors trupinėlį daugiau dėmesio, laiko, pabandysi įžvelgti giliau,
suprasi, jog ir esi ten, kur ir turi būti.

Tenra pažvelgė pro iliuminatorių į bežvaigždį dangų ir atsistojo:

– Varge, aš dar ir pati daugiausiai kalbanti paguoda visoje Meratėjoje.

– Bet pati geriausia, kokią aš esu sutikusi. Ačiū, Tenra, tu tikrai sugebėjai
atitraukti mano mintis.

– Žinai, tas guodėjos vaidmuo tikrai man per sudėtingas. Beje, kai ką sugalvojau,
Stela, eime šįryt pažiūrėti saulėtekio, – pasiūlė ji. – Žinoma, jie ne tokie
įspūdingi kaip Žemėje, bet vis tiek labai gražūs.
7 diena. Naktis
Stelą dar kartą pažadino keistai pažįstamas garsas, kai kardas į kardą atsitrenkia
taip stipriai, jog iš dviejų įkaitusių metalų pažyra spiečius žiežirbų, lyg mažyčių
prarastų Meratėjos žvaigždžių. Kardų aidas atsimušė į skraidyklę ir pasiekė
merginos ausis, tačiau čia neužsiliko ir lėkė vis tolyn nešdamas savo bežodę
bauginančią žinią. Stela greitai pakilo iš lovos ir užsitempė batus ir nerimastingai
akimis permetė metalu įrėmintą iliuminatoriaus langelį, bet ten nevyko nieko
ypatinga. Tik tuščia tamsa, žibintai ir jų nušviesta tamsi figūra, Kajaus siluetas.
Tyliai parimęs ant borto ir šiek tiek persisvėręs, jis stebeilijo kažkur žemyn, iš
kur ir sklido mūšio garsai.

Atidariusi kajutės duris, ji stengėsi tyliai prieiti prie borto ir pažvelgti ten, kur
žiūrėjo vaikinas, bet vos tik jai pradėjus tipenti tolyn, per nakties vėjo gairinamą
terasą, Kajus atsigręžė.

– Turėtum ilsėtis, – pareiškė jis vos tik jai priėjus.

– Nesimiega, – greit paaiškino mergina ir taip pat persisvėrė per metalinį kraštą.
– Kas ten vyksta?

Garsai sklido iš apačios ir, nors jie skrido kažkur šimto metrų aukštyje, aidėjo
garsiai ir aiškiai, o tai dar labiau baugino. Blyškūs šviesos dryžiai nuo žibintų,
metantys menką šviesą ant laukų, išryškino judrius šešėlius, susipynusius ir
besikaunančius akloje tamsoje. Greitai Stela pajuto, kaip visas jos kūnas
sustingo. Daugybę kilometrų į visas puses tęsėsi žiaurios kautynės, daugybė
šešėlių puolė ir gynėsi vienas nuo kito nė neketindami nutraukti savo baisios ir
būtinai mirtimi turinčios pasibaigti kovos.

Apšviečiant žibintams ji galėjo matyti, kaip šimtai, o gal ir tūkstančiai plonais

šarvais apsitaisiusių vyrų, išsibarstę arba grupėmis kovėsi su kažkuo... kai kuo
daug keistesniu. Mergina dar labiau persisvėrė per turėklą ir sutelkė dėmesį į
vieną iš jų, kad galėtų geriau suprasti, kas ten iš tiesų vyksta. Padaras,
meratėjiečių priešas, atrodė labai plonas, lyg tai tebūtų skeletas, apgaubtas pilkų
odos skivytų, neturintis nė menkiausių raumenų užuomazgų. Jų plonytes rankas,
liemenį ir kojas iki kelių gaubė plieno šarvai, vietomis jau aprūdiję, tarsi jiems
būtų jau labai daug metų. Stela neišgalėjo pamatyti būtybių veidų, nes jas supo
šalmas, gaubiantis galvą ir paliekantis tik siaurą ruoželį akims, kurios švietė
raudoniu.

– Kas tai? – sušnabždėjo Stela, lyg bijodama, kad keistieji padarai neatsigręžtų ir
jos nepamatytų.

– Tamsos kariai, – atsakė Kajus ir pasisuko į ją. – Geriau eime, nes jeigu kas
nors mus pastebės – ims laidyti strėles, o to dabar mažiausiai reikia. Naktis ne
pats geriausias metas keliauti per mūšio lauką.

– Nejaugi jie kaunasi ir naktį, niekada nesiilsi?

– Priklauso, ką sugalvoja Tamsos Kariai. Jiems nereikia ilsėtis, jie ir taip jau
mirę.

Stela nesijudino nė per žingsnelį ir lyg pakerėta spoksojo į karius, lyg skruzdes,
susiliejančias ir išsiskiriančias į tystančius šešėlius.

– Nejaugi čia kažkur yra Hisas? – su siaubu suprato ji ir akimis perbėgo lauką,
lyg tikėdamasi čia jį rasti.

Kajus lengvai papurtė galvą:

– Jo neleistų į tokį mūšį. Hisas dar mokosi, todėl tik padės aplink, tad nieko
kažko pavojingo nenutiks.

Nuo šių Kajaus žodžių jai ramiau nepasidarė. Juk tikriausiai visų čia
besikaunančių vyrų kas nors laukia, nori, kad jie grįžtų namo sveiki, bent jau
gyvi, bet daugybė karių krinta čia pat, jos akyse. Niekas nebesulauks to vyro
dešinėje ar nepažįstamojo kairėje, šis niekada nebegrįš. Kam to reikia? Šešėlių
Kerėtojai? O ką ji darys, kai galiausiai turės viską? Ką tada ji privalės dar
užkariauti ir vėl paversti griuvėsiais? Stela nebeištvėrė ir nusisuko:

– Iš kur jie atsirado? – Stela tikėjosi, kad Kajus supras apie ką ji kalba, jis ir
suprato.

– Sako, kad Šešėlių Kerėtoja paėmė Tamsos Karius iš kito, daug tamsesnio
pasaulio. Daug kas sako, kad jie – demonai, kuriuos ji prikėlė sau tarnauti ir būti
jos kariais, – Kajus vėl atsirėmė į metalo bortą, apšilusį nuo žibintų šviesos. –
Bet kautis su Tamsos Kariais beprasmiška. Jie nejaučia skausmo, jeigu juos
sužeidi, jie nekreipia į tai dėmesio. O norint galutinai nukauti tamsiuosius, reikia
kardu perkirsti jų kūną. Be to, tai dar sunkiau, nes faktiškai Šešėlių Kerėtoja
visada surenka jų daugiau negu gali sutelkti bet kuri akademija ar jau ištreniruota
gvardija.

Stela tylėdama klausėsi Kajaus, kartu žiūrėdama į savo tamsių batų nosis, vis
girdėdama metalo žvangesį ir piktus šūksnius, kurie dar labiau prakeikdavo šią
vietą. Ar jai tik vaidenasi, ar visa tai skambėjo lyg užslėptas priekaištas, tarsi
prašymas viską nutraukti? Bet kaip ji turėtų tai padaryti?

– Eime, – vėl paragino vaikinas. – Nors vieną naktį tau reikia išsimiegoti, dabar
pagaliau turi tikrą lovą.

Tačiau Stela jau žinojo, kad nebegalės užmigti, nes užsimerkusi matys tuos
šešėlius, užimančius kiekvieną laisvą plotelį jos galvoje ir besistengiančių
įrodyti, kad dabar jų viršus. Stela nieko negalėjo pakeisti. Kodėl jie iš viso
kariauja? Nejaugi tai tik didelis žaidimas su kvailomis taisyklėmis, kurį norint
laimėti reikia tiek daug įniršio, keršto troškimo, kraujo ir gyvybių? Stela pasijuto
taip, jog ką tik pati būtų įstumta į beprasmį žaidimą ir jai taip pat reikia žaisti, jie
privalo laimėti, nes kitaip Meratėja žus. Bet argi įmanoma visiškai sunaikinti
marą apėmusį šį pasaulį, kaip reikia visa šią neapykantą išrauti su šaknimis?
Tartum kovotum su uola. Gali prieš ją stoti, bandyti įveikti, bet ji vis tiek stovės
tūkstančius metų, o tu nebetekęs kantrybės grįši atgal. Arba, jeigu būsi labai
įsitikinęs savo teisumu, kovosi tol, kol netekęs jėgų pats krisi negyvas.

– Labanakt, Kajau.

Nuėjusi per pusę terasos, ji vis tiek atsigręžė į jį. Kajus vėl įniko į naują mūšio
sceną, praplaukiančią pro akis. Tikriausiai jis viską matė kitaip negu ji. Ten,
apačioje Kajus įžvelgė suplanuotas, sėkmingai ar neteisingai įvykdytas
strategijas, ginklus, abiejų pusių karių skaičių bei jų santykį, o štai ji viską matė
kaip nereikalingą ir kraupų spektaklį. Tačiau, traukdama link savo kajutės,
mergina nebeįstengė apie ką nors galvoti. Nuo to nesiliaujančio nerimo Stela
tiesiog troško, kad ši naktis kuo greičiau pasibaigtų.
8 diena. Rytas
Ji niekada negalės būti laiminga. Kaip kokioje sunkiai įkandamoje matematikos
formulėje, Stela bus ta vienintelė išimtis iš taisyklės, o šiuo atveju – ne tokia,
kaip visos princesės. Ir kokios tos princesės, ką tik sutikusios savo seniai
pamestus tėvus ir gražuolius princus iš viso būna? Kad ir kaip ten, tikrai ne
tokios, kaip Stela. Žiūrėdamos į saulėtekį, merginos nepajuto, kaip prisiartino
Kajus, o Stelą jau ėmė susierzinimas – kad jis moka taip tyliai vaikščioti, lyg
koks vaiduoklis.

Tačiau Stelai dar nieko nepajutus, Tenra atsigręžė:

– Lokas jau pabudęs?

Kajui nespėjus nieko atsakyti, ji perbėgo pilkšvas terasos grindis ir mestelėjo:

– Palieku jus. Nusileidžiant Lokui visada reikia pagalbos.

Stela girdėjo jos lengvus žingsnius, aidu atsimušančius į vėsų metalo paviršių ir
nuskrendančius į pilkšvą dangų. Viskas atrodė taip keista ir nauja lyg pirmą kartą
čia atsidūrus. Mergina greit suprato, kodėl, ir nukreipė akis žemyn.
Nebesigirdėjo kardų smūgių, šūksnių. Ten, apačioje, nebuvo nė vieno Tamsos
kario ar Meratėjos gynėjo: dabar jie užleido vietą sudžiūvusiems žolynams,
krūmynams ir medžiams. Nors Stelai šis vaizdas jau buvo pabodęs, šįkart jis
keistai ramino.

– Kada tai baigėsi? – pasiteiravo mergina, nebeiškentusi tos tylos, nes ji

versdavo galvoti ir vis prisiminti tai, kas neišvengiamai keldavo nerimą.

– Neilgai trukus, vos tik išėjai, – Kajus nutilo ir pasuko galvą dešinėn. – Ten
Leartas.

Stela atsigręžė, širdis ėmė plakti dažniau, bet ji vis vien nepasijuto grįžtanti į
prarastus namus. Ten stovėjo tik daugybės namų, namelių, akmeninių kelių, tiltų
išraižytas miestas, tarsi begalinė įvairiaspalvė dėmė ant žalsvo kalvoto Meratėjos
lauko, apgaubta apsnūdusio rūko. Tai štai koks Leartas, stūksantis tolumoje,
nelabai gerai įžvelgiamas jau vien dėl miestą supančios didžiulės tvirto smėlio
spalvos mūro sienos, ant kurios dar stiepėsi metaliniai strypai ir tarp jų
šmirinėjančios figūrėlės, tikriausiai sargybiniai. O prie pat tvoros kaip išmėtytos
dėžutės plėtėsi daugybė metalinių stačiakampių namelių, gausybė, kurie atliko
dar vienos tvoros vaidmenį, padėsiančios sostinei apsiginti nuo matomų ir
nematomų priešų. Tuo tarpu Stelai vis labiau norėjosi, kad laikas sustotų, nes
tada viskas baigtųsi ir daugiau nebereiktų apie nieką galvoti, bet netrukus Kajus
išjudino ją iš minčių stingulio:

– Pagaliau grįši namo.

8 diena. Popietė
Stela

Kai laivas pradėjo lėtai leistis vienoje iš aukšta tvora apjuostų metalinių
aikštelių, širdis pradėjo lipti per gerklę, turėjau seniai būti su tuo susitaikiusi,
tačiau naujo gyvenimo prošvaistės man siūlė tik nežinomybę ir siaubą.
Leidžiantis nebegalėjau persisvėrusi stebėti visko aplink, nes to toli gražu
nebeleido man nežinomos saugumo aplinkybės. Privalėjau likti su Tenra, Eiloku
ir Kajumi kajutėje, stebėti, kaip Lokas meistriškai tupdo laivą, o Tenra mikliai
suvedinėja mūsų atvykimo duomenis viename iš kabinoje įtvirtintų kompiuterių.
Turiu prisipažinti, jog dar niekada nebuvau mačiusi tiek technikos stebuklų
vienoje Meratėjos vietoje.

– Lauksim čia, – perspėjo Kajus, kai jau nutūpę nejudėdami stovėjom apie
dešimt minučių. – Jie turės mus patikrinti.

Linktelėjau. Iš tiesų būčiau galėjusi čia išbūti net visą dešimtmetį ir nė kiek dėl
to nesigailėjusi. Tačiau tyla ilgam neįsivyravo, nes Eilokas būtinai norėjo man
dar kai ką paaiškinti:

– Iš tiesų tokių uostų Meratėjoje yra tik keliasdešimt, nors, aišku, anksčiau jų
būdavo daug daugiau, – vaikinas ranka mostelėjo į priekinį stiklą, kuriame gerai
matėsi didžiuliai, melsvi, horizontaliai gulintys apskritimai – aikštelės
skraidyklėms nutūpti, kurių tikriausiai čia buvo tūkstančiai, joms išsitekti reikėjo
net kelių aukštų, o virš kai kurių be „Fenikso“ kybojo dar keletas skraidyklių. –
Šios stotelės tiesiog puikus dalykas, nes laivai virš jų pakimba, nereikia nė metro
lynų ar virvių jiems prišvartuoti. Geras dalykas tas elektromagnetiškumas, tiesa?
– Eilokas pasisuko į šoną. – O štai ten – plieniniai laikikliai, laikantys aikšteles,
jie visi susieina į pagrindinį pastatą, kur yra liftai, nuleidžiantys žemyn.

– Visa tai panašu į medį, – tariau, nes iš toli visas šis uostas taip ir atrodė.

Tarsi didžiulis stulpas, kylantis kelis šimtus metrų į viršų, būtų kamienas, iš jo
išsiskleidę plieniniai strypai – šakos, o ant jų – išsitiesusios nesuskaičiuojamos
aikštelės – lapai.

– O man primena skruzdėlyną, – pajuokavo Eilokas apžvelgdamas kelius,

vingiuojančius aplink kiekvieną aikštelę, laiptus, besivejančius aplink laikiklius,
kuriais galima nulipti link cilindro pavidalo uosto, o tada liftu nusileisti žemyn,
tačiau visi takai buvo prisigrūdę daugybės bėgiojančių meratėjiečių.

Diskusija ilgai netruko, nes kabinoje greitai pasirodė pora vyrukų, apsitaisiusių
juodais drabužiais, o ant odinių liemenių kairiojo šono, kaip tik širdies vietoje,
puikavosi elnio devyniaragio simbolis. Atsimenu, dar visai neseniai Kajus man
pasakojo, kad tai Learto karališkosios šeimos ir gvardijos ženklas. Tad, nors ir
tamsiai apsitaisę, šie vyrukai neturėtų staiga sugalvoti mūsų užpulti, bet mano
nerimas taip lengvai nepasitraukė. Vis dėlto jie neatrodė labai draugiški, gal
veikiau pervargę. Vienas iš jų tik prabėgomis nužvelgė mūsų ketvertuką ir ėmė
ranka keverzoti į storoką odinę knygą, tuo tarpu jaunesnysis pradėjo klausinėti:

– Identifikacijos numeris? – bejausmiu balsu pažvelgė į Kajų.

– Du nulis devyni nulis vienas septyni nulis, – greitai atsakė jis. – Learto
akademija, pirmosios pakopos karys.

– Tikslas?

– Pereinamoji zona.

Kamantinėtojas linktelėjo ir atsisuko į mano pusę:

– Identifikacijos numeris?

– Ji ne karė, – greitai už mane atsakė Kajus.

– Ne kariams be leidimo į Pereinamąją zoną negalima, – pagaliau vyruko balse

atsirado įtarumo gaidelė. – O ji ir neatrodo vietinė. Turėsim ją perduoti į
Praradusiųjų zoną.

– Ji turi leidimą, – Kajus greitai ištiesė jam laišką, kurio apačia buvo nukabinėta
atspaudais ir juostelėmis.

Galėjau matyti, kaip kariui beskaitant jo akys vis plečiasi, jis dar porą kartų
greitomis žvilgtelėjo į mane, tarsi į kažką uždrausto, o galiausiai nė
nebepažvelgė ir, susukęs laišką, grąžino jį Kajui.

– Labai atsiprašau, princese. Jums garantuojamas visiškas konfidencialumas ir

saugumas, todėl galite pasilikti karių zonoje, čia jums tikrai nieko nenutiks. Dar
kartą atsiprašau, – vis linksėjo jis, nė nepažvelgdamas man į akis.

Tad aš tik linktelėjau atgal. Tenros ir Eiloko kamantinėjimas vyko kiek ilgiau,
nes jiems priklausė skraidyklė, kurią taip pat reikėjo patikrinti, tad Kajus
išsivedė mane laukan. Teko nemenkai pasistengti, kol galiausiai prasibrovėm pro
visus tuos nieko priešais nematančius uosto darbininkus, keleivius ir dar daug
ką. Jeigu per visą kelią į Leartą nesutikome beveik nė vieno meratėjiečio, tai
dabar jų čia buvo už visą praėjusią kelionę. O ir uostas iš toli atrodė tikrai
mažesnis negu stengiantis prasibrauti apačion, galvoje vis skambant žingsnių per
metalinį trapą aidui.

Buvo taip keista vėl stovėti ant kieto paviršiaus ir nebejausti vėjo sūpavimo po
kojomis ar jo nuolatinio ūžimo ausyse, tarsi būtum nusileidęs tiesiai iš sapno.

– Rytoj tavęs atvažiuos pasiimti, – greitai tarstelėjo Kajus, o aš vėl tegalėjau

linktelėti.

– Viskas bus gerai, – staiga pradėjo jis visiškai jam nebūdingu tonu. – Aš taip pat
važiuosiu su tavimi iki rūmų. Tau ten bus daug geriau ir šimtus kartų saugiau.

Vėl tik linktelėjau. Nekenčiau atsisveikinimų ir nors žinojau, kad tai dar ne
pabaiga, geriau jau viską pasakyti dabar. Bet greitai mano dėmesį patraukė kai
kas kita.

– Kas tai?

– Prarastųjų zona, – paskubom atsakė Kajus. – Bet mums jau geriau eiti.

Kad ir kaip Kajus norėjo, kad to nematyčiau, paprasčiausiai nebegalėjau atplėšti

akių. Vienu taku ėjo daugybė nežinoma kryptimi skubančių figūrėlių, tačiau iš jų
tik aš vienintelė žiūrėjau į metalinę tvorą ir už jos laukiančią meratėjiečių masę.
Šioje pusėje niekas į juos nežiūrėjo, bet kad ir ką kas kitoje pusėje veiktų,
kiekvieno akys buvo nukreiptos į laisvai judančius kūnus. Jų akyse švietė tiek
daug matyto žiaurumo ir neteisybės atšvaitų, jog jiems nebeliko nieko daugiau
tik laukti. Laukti ir tikėtis, jog kas nors kada nors pasikeis. Staiga pajutau, kaip
skaudžiai suspaudžia skrandį.

– Juk jie negali visą amžinybę sėdėti čia, už tvoros.

Tačiau Kajus jau tempė mane už alkūnės tolyn.

– Stela, vyksta karas ir tu dabar viena nieko negali pakeisti. Leartas po truputį
įsileidžia Praradusiuosius, tačiau negali jiems visiems staiga suteikti maisto ir
pastogės, kiltų chaosas. Aplink visus didžiuosius miestus šiuo metu yra
Prarastųjų zonos, nes daugelis nori gyventi vietose su aukštomis sienomis. Kad
pavojus negalėtų jų pasiekti.

Rodės, jog nelabai kas ir kreipia į juos dėmesį, kartais prie tvoros pasirodydavo
auksinio elnio emblemą nešiojantys sargybiniai, tačiau taip pat greitai ir vėl
išnykdavo. Tačiau kitoje pusėje buvo ramu, net vaikai pernelyg daug nejudėjo
aplink, tarsi stengdamiesi apgalvoti viską, ką dar neseniai matė. Tikriausiai jiems
prireiktų net dar kelių gyvenimų viskam suprasti.

– Stela, juk jiems viskas gerai, jie turi stogą virš galvos, maisto, niekas čia jiems
negresia, – vis nenusileido Kajus.

Žinojau, jog turėčiau tiesiog pritarti, tačiau tuo pat metu supratau, kad nuo šiol
tai bus ir mano problema. Iki tol, kol kas nors kitas neatitrauks mano minčių.

– Na ir pažiūrėkit, kas gi pagaliau parsirado perkeliavęs beveik pusę Meratėjos,

– pasigirdo merginos balsas ir pati ji išniro iš už siauros gatvelės tarp dviejų
namelių. – Adriana labai apsidžiaugs.

– Sveika, Aleksija, – trumpai pasisveikino Kajus.

Mergina tik linktelėjo. Ji nešiojo mėlynus trumpo berniukiško kirpimo plaukus ir

šviesią mėnesienos atspalvio odą. Aleksija pagaliau pakėlė savo pilkas akis į
mane ir santūriai pasisveikino.

– Tu tikriausiai ta mergina, praleidusi daug laiko Žemėje. Ką gi, sveika

sugrįžusi.

Tik dabar prisiminiau, ką dar visai neseniai minėjo Kajus. Niekas kitas, išskyrus
Kajų, Tenrą ir Eiloką, nežinos, kas aš iš tiesų esu, tad man tuoj pat palengvėjo.

– Smagu susipažinti, – taip pat greitai atsakiau, bet pokalbis toliau nesirutuliojo,
nes pasirodė ji.

– Kajau! – šūktelėjo entuziastingas balsas ir taip pat išniro iš mažos gatvelės, iš

kurios dar visai neseniai pasirodė Aleksija.

Iš karto supratau, kas ji. Adriana greitai puolė Kajui į glėbį ir galėjau pasakyti,
kad nors vienam dalykui jis nebuvo pasiruošęs.

– Kaip džiaugiuosi, kad grįžai, – čiauškėjo ji. – Kaip praėjo kelionė?

– Gerai.

– Tu kaip visada. O čia tikriausiai tavo bendrakeleivė? – Adriana ištiesė man

ranką. – Aš Adriana, Kajaus mergina.

– Stela.

– Tikriausiai čia tau daug nuobodžiau negu Žemėje, tiesa? Iš tiesų, dabar
Meratėja tėra didžiulė maišalynė, bet Learte būsi saugi, gvardija tuo pasirūpins.
O ir mes po trejeto metų tapsim kariuomenės nariais, ir...

– Adriana, ji pavargo, – pertraukė Kajus. – Reikia duoti Stelai kiek pailsėti.

– Ne, viskas gerai, – bandžiau paprieštarauti, tačiau greitai šalia išdygo Tenra ir
Eilokas, ir man dar kartą be galo palengvėjo.

– Tos patikros darosi vis ilgesnės ir nuobodesnės, – pasiskundė Tenra ir pakėlė

akis į visą grupelę. – O, matau, jog jau visi susipažinot. Ką manot apie greitą
ekskursiją Stelai?

Žinojau, jog Kajus norės prieštarauti, bet užbėgau jam už akių.

– Būtų tikrai puiku, – atsakiau.

Tad judėjom toliau, nors supratau, kad visa grupelė kryptingai tolsta nuo
Praradusiųjų zonos, kurios buvo tiesiog neįmanoma nepastebėti. Nors tikriausiai
jie jau taip prie jos priprato, kad galiausiai akys nė nebematė, jog kažkas čia ne
taip. Kai nepatogu, pamiršti, nes taip lengviau. Visiems buvo linksma: Adrianai,
nes pagaliau grįžo Kajus, Eilokui ir Tenrai, nes jiedu galiausiai galėjo nusileisti
ir pailsėti, o Aleksija tiesiog džiaugėsi, kad galėjo parodyti man vieną iš
didžiausių treniruočių salių stovykloje, kurios priežiūros komitete ji kaip tik ir
dirbo, ką tik grįžusi iš savo misijos. Tik nežinau, ar buvo linksma Kajui, tačiau
aš niekaip negalėjau pajusti nieko kito, išskyrus visą laiką mane persekiojantį
nerimą. Kol galiausiai jį kai kas nutraukė.

– Ei, Aleksija, taip ir žinojau, kad čia būsi, – pertraukė ją lyg iš niekur išdygęs
vaikinas.

Tuo metu Aleksija man pasakojo apie man visiškai nesuprantamas naujas
treniruočių technikas, o Adriana vis kažką čiauškėjo užsilikusiai grupelei ir nė
neketino iš savo akiračio paleisti Kajaus, nors aš vis tiek trumpam pagavau jo
žvilgsnį, sekantį mane. Tikriausiai, kol jo misija oficialiai nesibaigs, Kajus nė
neketino užmiršti savo užduoties, bet viskas, šiaip ar taip, jau greitai baigsis.

Tuo tarpu Aleksija tik pavartė akis staiga atsiradusiam vaikinui:

– Nagi, Dacai, ar nematai, kad mes užsiėmę? Aš rodau Stelai mūsų treniruočių
salę, beje, čia Stela, Stela, čia Dacas.

– Sveika, tu tikriausiai ta mergina iš Žemės, tiesa? – energingai papurtė mano

ranką šviesiaplaukis vaikinas, kuris vėlei man priminė Luką. – Tikiuosi,
Meratėja neatrodo labai pasikeitusi po paskutinio karto, kai čia lankeisi?

– Nė kiek, – mandagiai papurčiau galvą. – Viskas kaip po senovei.

– Taip, kol yra Kerėtoja, niekas čia nesikeis, – atsakė Dacas. – Beje, jeigu jau
susidraugavot su Aleksija, galim sugalvoti, ką nuveikus vakare, juk visi jau
beveik užbaigę savo misijas, tad reiktų atšvęsti.

– Kaip visada pernelyg persistengi, – atsiduso Aleksija. – Bet, ką gi. Ką manot?

– paklausė ji ir atsisuko atgal.

Niekas neprieštaravo, tik Kajus, matyt, vis norėjo, kad aš pailsėčiau. Tačiau vis
vien nenorėjau atsisakyti, nors vis dar jaučiausi kaip mozaikos detalė, patekusi į
neteisingą rinkinį.
8 diena. Vakaras
Stela

Nors tikėjausi, kad vakaras praeis daug blogiau, viskas, bent jau iki tam tikro
momento, vyko visai sklandžiai. Visi, išskyrus Kajų ir mane, tiesiog dalinosi
įspūdžiais iš misijų, o Tenra ir Eilokas pasakojo apie savo nuotykius prie Kesėjos
krantų, kurie buvo daugiau juokingi negu pavojingi. Dacas mokė vaikus ir
Praradusiuosius apie tai, ką reiktų daryti, sutikus Tamsos karius savo
gyvenamosiose zonose, o Adriana ir Aleksija tapo vieno iš būrių, patruliuojančių
Juodojoje Rožėje, narių. Adriana niekaip negalėjo paleisti Kajaus rankos, nors
man atrodė, kad jis buvo pernelyg pavargęs dalyvauti nuolatinėse diskusijose.
Pati jaučiau, kad nuolatinis bėgiojimas nuo persekiojimo galiausiai taip
išvargina, jog galiausiai galėtum tik gulėti ir spoksoti į pilką slenkantį rūką
danguje. Tuo tarpu Kajus nė sekundei neprasižiojo pasakoti apie mūsų
nuotykius, aš taip pat nesirengiau to daryti, nors, tikriausiai, viską mielai būtų
išklojęs Hisas.

– O jūs apie savo nuotykius nepasakojat, – staiga šalia savęs išgirdau pažįstamą
balsą ir akimirką turėjau pagalvoti, kur jau tai girdėjau ir mačiau šitą veidą.

Gaisras.

– Bent jau Juodojoj Rožėj jums turėjo būti įdomu, – mestelėjo man ir Kajui
vaikinas, kurį, prisiminiau, vadino Gustu. – O tu, gražuole, taip ir nepasakei man
savo vardo. Ar sakei? Visada užmirštu gražių merginų vardus...

– Gustai, palik ją ramybėj, – sužaibavo akimis Kajus. – Ne dabar. Geriau

pasakok, kaip tau sekėsi Juodojoje Rožėje.

– Man ten trūko veiksmo, – tuoj prisipažino Aleksija, užbėgusi Gustui už akių. –
Tikrai norėjau įkrėsti į kailį Tamsos kariams kilus gaisrui, tačiau, vos tik jiems
pasirodžius, Learto gvardija akademijos mokinius tiesiog evakavo ir iš karto
užskaitė užduotį kaip įvykdytą. Kas per nesąmonė? Ir kaip mes turim ko nors
išmokti, kai, vos pasirodžius bent menkučiam pavojui, jie mus išvaro lauk?

– Pritariu, Aleksija, – palingavo Dacas. – Bet tu tik mokaisi, niekas dar neturi
teisės mūsų statyti į pavojų. Štai aš pats nė negalėčiau vaikams parodyti tikro
Tamsos kario ir liepti jiems dabar pat apsiginti. Tačiau, kita vertus, tu teisi.

Šyptelėjau. Dacas buvo įsimylėjęs Aleksiją iki ausų, tikriausiai kiekvienas buvęs
kambaryje tai suprato. Tačiau Aleksija tik pavartė akis ir atsiduso. Gustas vis dar
laikėsi arčiau manęs, bet nepratarė nė žodelyčio, nes Kajus taip pat nenuleido
akių. Buvo kiek juokinga tai stebėti, nes Gustas ūgiu visa galva lenkė jau ir taip
nemažą Kajų. Tuo metu Adriana niekaip negalėjo paleisti vaikino iš glėbio, todėl
visad stengiaus laikytis kiek atokiau nuo jų. Manau, jog ir taip pridariau Kajui
daug problemų, tad pats metas jam leisti kiek pailsėti.

– O kaip jūs išsigelbėjot per gaisrą? – staiga atsisuko Adriana į Kajų. – Ir kaip iš
viso iš ten ištrūkot? Ten vyko tokia sumaištis, jog lengvai ir galą galėjai gauti.

Aš tik gūžtelėjau pečiais, Gustas tylėjo, o Kajus trumpai atsakė:

– Laiku pastebėjom ir žinojom kelią iš miesto. Nieko daugiau nereikėjo.

– Jis visada toks nekalbus, – šyptelėjo man Adriana, o jos žemuogių spalvos
plaukai tobulai derėjo prie porcelianinės odos. – Bet tikriausiai jau pripratai prie
to. O ir Hisas visada tiek daug kalba, tad neturėjo būti per daug liūdna.

– Viskas buvo gerai, – tiesiog linktelėjau ir nusišypsojau atgal, nežinodama,

kodėl jaučiuosi tokia kalta, jog Kajus nepasakoja jai visos istorijos.

Nes visa kelionė buvo tokia pavojinga, jog tikriausiai niekas nė nepatikėtų. O ir
jis jai kada nors galės papasakoti, tikriausiai jau rytoj, kai viskas baigsis.

– Gerai, Tenra, Eilokai, dabar jūsų eilė. Nejaugi vakarinėj Meratėjos pakrantėj
vėl ėmė žaliuoti miškai?

– Taip, truputį, bet tikriausiai tai tik dėl...

– Štai kur jūs, baigiu visą zoną išmaišyti, – staiga į salę įvirto gerai pažįstamas
veidas ir paskui nuvilnijo linksmas balsas. – Labas, Stela.

– Tai tu Stela, – triumfuojančiai pažvelgė į mane Gustas. – Tavo vardą tikrai

kažkur jau girdėjau...

– Taip ir žinojau, kad jūs dar būsit čia, kaip tik spėjau laiku. Stela, kaip tau
patiko skraidyklė? Aš tiesiog dievinu jas, bet taip niekad ir neišmokau skraidyti
viena...

– Kodėl tu čia? – staiga nutraukė jį Kajus ir, išsilaisvinęs iš Adrianos glėbio,

žingtelėjo priekin. – Kodėl jie atsiuntė tave iš taip toli?

– Ak, taip, – Hisas pasikasė kaktą. – Kas yra atsakingas už A zoną?

– Šią savaitę aš, – tvirtai atsiliepė Adriana. – Kas atsitiko?

– Na, dedasi labai keisti dalykai, – pradėjo Hisas. – Mūšio lauke pastebėjo
judančius šešėlius. Tiesa, nepuolė niekieno per kovą, jie tarsi keliavo kažkur
toliau. Kad ir kaip ten bebūtų, šešėliai keliauja į šią pusę, kaip tik į A zoną.
Nežinom, ar jie nori sustoti čia ar keliauti į Leartą, niekas nė nežino priežasties...

– Negali būti, – staiga paprieštaravo Adrijana. – Jie keliauja tik ten, kur taip pat
netoliese yra Kerėtoja, o ji juk negalėjo eiti vidury mūšio lauko nepastebėta.
Kažkas čia visiškai nelogiška.

– Ei, aš tik pasiuntinys, turiu perduoti šią žinią visoms zonoms, – gūžtelėjo
pečiais Hisas. – O jūs paskutinė zona, kuriai ją perduodu, nes visus čia taip
sunku rasti, tad jeigu mažiau linksmintumėtės... Kad ir kaip ten bebūtų, žinia
trumpa: sustiprinkit apsaugą.

– Stela, tau jau metas eiti į savo kambarį, – Kajus jau suko durų link, kviesdamas
mane žvilgsniu, o aš tik meldžiausi, jog tas keistasis šešėlių judėjimas nevyktų
dėl manęs.

Tenra uždėjo delną man ant pečių ir, tarsi perskaičiusi mano mintis, ėmė raminti:

– Nebijok, viskas bus gerai. Tiesiog kartais pasitaiko Kerėtojos būtybių

judėjimų, tai nutinka visada ir visur. Mes čia saugūs.

– Ką gi, metas skirstytis, – pakilo Aleksija. – Dacai, man reiks tavo pagalbos
renkant papildomą žvalgybą mūsų zonoj, vis tiek tu pažįsti čia esančias
Svarstykles geriau negu aš. Tuo tarpu aš surinksiu mano pažįstamus Ožiaragius
prie sienų, kad stebėtų teritoriją. Hisai, Gustai – praneškit Jaučiams. Kiti galit
palydėti Stelą, bet po to – Kajau, Adriana – man reikia Liūtų svarbiausių objektų
apsaugai, o jūs dabar zonoj vieninteliai, kurių sekėjai gali kautis su šešėliais.

Du kartus kartoti nereikėjo, Kajus, Adriana, Hisas, Eilokas, Tenra, Gustas ir aš

pasukome jau vakarėjančiu keliu link mano kambario, esančio viename iš
metalinių zonos namelių. Buvo tylu, migla raitėsi danguje, o amuletas ėmė
kaisti. Nieko gero. Pradėjau žvalgytis aplink, tačiau ore kybojo prieblanda ir
viskas alsavo ramybe, nors buvo gerokai per tylu. Staiga šalia Kajaus išniro
baltasis tigras, o apie Adrianos kojas ėmė raitytis juodutėlė puma, kuri
auksinėmis akimis įtariai nulydėjo mane, tačiau greitai pasisuko į Kajaus pusę.

– Velnias, tik nesakykit, kad čia kažkur yra šešėlis, – Hiso akys išsiplėtė.

– Sekėjai atsiranda tada, kai jaučia pavojų, – tylutėliai atsakė Tenra, jos žodžiai
tikriausiai buvo skirti man. – Tik sekėjai gali kautis su šešėliais, taip
apsaugodami savo vedlius.

– Tenra, vesk Stelą tolyn, – greitai paliepė Kajus, o iš jo tigro gerklės glūdumos
ėmė sklisti gilus urzgesys. – Jis tikriausiai slepiasi kažkur prie namų, mes
saugosim jūsų užnugarį. Adriana, eik priekyje jų, aš saugosiu šią pusę.

– Eime, eime tolyn, – be perstojo kartojo Tenra lyg maldą, kurios niekam
nelemta išgirsti, ir tikrai skirtos ne man, tempdama mane atbulomis atgal nuo
grupelės, o gal tik norėdama taip mane nuraminti. – Aš žvalgysiuosi atgal, o tu
tik žiūrėk į priekį, į Adrianą, ir nenuleisk nuo jos akių.

Už mūsų nugaros stovėjo Kajus ir jo baltasis tigras, šalia jų – Hisas, Gustas ir

Lokas. Tenra vis dar nepaleido mano rankos, priekyje mūsų, tik per metrą
tolėliau, žingsniavo Adrijana ir jos puma. Žinojau, jog Tenra nenori, kad aš
išsigąsčiau, todėl privalėjau žiūrėti į priekį, ten, kur Adrijana jau šiaip ar taip
žvalgėsi, kol Tenra iš tiesų pasirūpins, kad mūsų neužpultų iš nugaros, kas ir
buvo labiausiai tikėtina. Bet kai jau atrodė, kad viskas staiga nurimo ir keistoji
baimės forma tiesiog ištirpo ore, pieniškoje vakaro šviesoje akies kampeliu
pagavau menką švystelėjimą, tokį menkutį, jog, rodos, tai tebuvo mano
vaizduotės vaisius, nes niekas, buvęs už mūsų nugarų, nė negrįžtelėjo į tą pusę.
Tamsi, ilga ir virpanti forma raibuliavo prigludusi visai šalia vieno iš namelio
sienų, tačiau žinojau, jog ji ten neužsiliks. Staiga ji dingo, o aš greitai atsigręžiau
atgal, Kajus pagavo mano išsigandusį žvilgsnį, tačiau jau buvo per vėlu. Šešėlis
lėkė skersai, aplenkdamas grupelę ir jų sielos sekėjus, ir, tik jau būdamas visai
šalia, demonas atkreipė baltojo tigro dėmesį, kuris didžiuliu šuoliu liuoktelėjo
mano ir Tenros pusėn, tačiau jau buvo per vėlu.

Staiga paslaptingasis šešėlis ištirpo ore, o Adriana ir jos puma pasileido Kajaus
pusėn, supratau, kad tai tik jį ji norėjo apsaugoti. Tenra vis dar nepaleido mano
rankos, jos akys mikliai ieškojo šešėlio ten, kur jis ką tik ištirpo.

– Stela, už tavęs!

Nė nebeprisimenu, kas tai pasakė, tačiau greitai atsigręžiau, mikliai išsilaisvinau

iš Tenros rankų ir atsidūriau prieš pat jį. Keista, kad per tiek mažai laiko, vos per
sekundę, gali pamatyti tiek daug. Atsigręžusias Tenros akis išsiplėtusias iš
nuostabos, Adrianos sumišimą ir tai, jog tą pačią akimirką Kajus dingo ore,
išgaubdamas šviesą. Tačiau jis nespėjo manęs patraukti, nustumti ar kaip kitaip
išvaduoti, tik ne šį kartą. Aš nebijojau, tikriausiai pirmą kartą per visą šį laiką,
kol buvau pasaulyje, kuris turėjo būti namais, bet visą laiką grasino mane
išstumti laukan. Juk tai tebuvo šešėlis, keista mirguliuojanti forma, veik
perregima. Tačiau ji nesustojo, norėjo būti laisva, o tam reikėjo mane įstumti
savo vieton ir taip išsilaisvinti. Paversti mane šešėliu ir pagaliau džiaugtis
palaiminga šviesa, kurios šiame pasaulyje nebuvo. Kaip paprasta, ar ne? Tad jis
ir nesustojo, lėkė pirmyn, kol galiausiai pajutau tarsi kieta ledinė ranka būtų
apjuosusi mano liemenį ir staigiai norėjusi parversti ant žemės.

Ne, negaliu nukristi, greitai šmėkštelėjo galvoje, turiu išsilaikyti. Jaučiau, kaip
šešėlis griauna mane ant žemės, tačiau negalėjau jam pasiduoti, nežinau, kodėl
maniau, jog taip jis galės pasiimti mano širdį, o aš juk nenorėjau, kad taip
atsitiktų, jau seniai buvau apsisprendusi likti čia. Staiga aplink nebeliko nei
Tenros, nei Kajaus, Adrianos ar jų sekėjų, tik daugybė kūnų ant dulkėtos žemės,
kuriuos jau mačiau prie Kerėtojos Kančių sienos. Tačiau man ten nebuvo vietos,
su palengvėjimu supratau, negaliu čia atsigulti. O ir šešėlis staiga įgavo formą,
tai tebuvo jaunutė mergina, kurios auksiniuose plaukuose žaidė dulkės.

– Tavo širdis tokia stipri ir šviesa joje ryški, visai kaip žvaigždės. Prašau, paleisk
mane – paprašė ji užkimusiu balsu. – Tada aš paleisiu tave.

– Gali eiti, – tariau ir staiga jos nebeliko.

Kad ir kaip norėjau laikytis, bet keliai savaime sulinko ir pasaulis viršuje, jau
nebe dulkėtosiose kapinėse, susiūbavo. Greitai Kajaus rankos pakeitė šešėlio
gniaužtus.

– Man viskas gerai, – tariau, stengdamasi atsistoti, nes netikėtai pasijutau

nesmagiai, jog niekaip negaliu atsistoti. – Tikrai, šešėlio jau nebeliko.
Galiausiai sugebėjau atsimerkti ir vėl buvau toje pačioje vietoje, kurioje ir
sustojau. Tačiau mane pasitiko tik mirtina tyla, kurią lydėjo visų išsigandę
veidai, o Adriana papurtė galvą ir užsidengė delnu burną:

– Tai neįmanoma, juk šešėlis perskrodė ją, – galėjau girdėti jos žodžius. – Ji turi
būti mirusi.

– Stela, gerai jautiesi? – paklausė Kajus reikliai, tačiau galėjau justi rūpestį jo
balse.

Linktelėjau.

– Man viskas gerai, tikrai, – tariau, stengdamasi išsilaisvinti iš Kajaus rankų,

nors, rodos, įveikti šešėlį buvo lengviau, nei jį.

– Kajau, neliesk jos, juk ją ką tik pervėrė šešėlis, – vis dar persigandusi, bet jau
įsakmiau šūktelėjo Adriana ir staiga puolė mūsų pusėn, tarsi staiga aš būčiau
virtusi demonu ir siekčiau pavogti Kajaus sielą.

Nežinau, ką žadėjo daryti Adriana, gal ji tiesiog norėjo atplėšti Kajų nuo manęs,
taip pagaliau leisdama visiems parodyti, jog man viskas gerai, bet Kajus
sureagavo daug greičiau, o gal veikiau jo baltasis tigras. Sekėjas, kuris buvo
minutei dingęs, staiga vėl atsirado ir liuoktelėjęs link Adrianos iššiepė dantis bei
urgzdamas užtvėrė jai kelią. Tuo tarpu Adrianos puma mikliai užbėgo priešais ją,
gindama savo vedlę. Kita mus užgriuvusi tyla buvo dar sunkesnė ir keistesnė
negu po šešėlio išpuolio. Girdėjai tik įtemptus raumenis ir abiejų sekėjų urzgimą,
nors jie ir nepuolė vienas kito.

– Kajau, Adriana, išsiaiškinsit vėliau, geriau eikit padėkit Aleksijai ir

apžvalgykit teritoriją ar neužsiliko daugiau šešėlių – pagaliau tylą nutraukė
Tenra ir, greitai apkabinusi per pečius išleido, mane iš Kajaus delnų. – Stela,
eime, atsigulsi, pailsėsi...

– Bet man viskas gerai...

– Gerai, tada eime, pasikalbėsim, tačiau vis tiek turėsi atsigulti, – nenusileido ji.
– Hisai, Gustai, eikit taip padėti kitiems saugoti teritoriją.

Vis dar jaučiausi keistai, svaigo galva, purtė šaltis, o akyse vaidendavosi gulintys
kūnai, tarsi vėl būčiau atsidūrusi Kraujo Žemėje, o viduje kirbėjo jausmas, kad
ką tik padariau kažką labai nederamo. Gal todėl tik priėjus prie savo namelio
pastebėjau, jog mus atsekė ir Lokas.

– Tenra, juk kažkas ne taip, – tariau, kai ji lengvai stumtelėjo mane link lovos,
tačiau neketinau taip lengvai pasiduoti. – Juk kažkas nutiko... Tai dėl šešėlio,
tiesa? – negalėjau nurimti.

– Juk gerai jautiesi, ar ne? – tik dabar pastebėjau, kokia Tenra sunerimusi, nors
lauke atrodė, jog valdosi kuo puikiausiai.

– Man viskas gerai, bet, kas gi ten nutiko? Tas šešėlis, jis turėjo mane nužudyti,
jį tikriausiai siuntė Šešėlių Kerėtoja, bet laimei, jog jis mane paleido, – bandžiau
surasti paaiškinimą pati, nes Tenra vis dar atrodė persigandusi.

Tačiau galiausiai įsiterpė Lokas, kuris taip pat uždėjo ranką Tenrai ant peties,
norėdamas ją nuraminti:

– Stela, šešėliai nepaleidžia, net jeigu patys to norėtų. Tiesiog jie užburti taip,
kad trokštų išsilaisvinti, todėl bando į savo vietą paimti kitus, o šiuo atveju, tai
buvai tu. Tai, kad tu išgyvenai, iš tiesų yra kažkas stebuklingo, – pagaliau
šyptelėjo jis. – Tarsi matytum, kaip kažką pervėrė strėlė, o jis tik susvirduliavęs
atsistotų ir pasakytų, kad jam viskas gerai, visai kaip ką tik padarei tu.

– Bet ji mane paleido.

– Ji? – Tenros balsas nežymiai drebėjo.

– Nežinau... Vieną akimirką jūsų nebeliko, buvo tik Kraujo Žemė ir ji, mergina,
kuri manęs paprašė ją paleisti, o aš tik pasakiau, kad ji gali eiti.

Tenros akys išsiplėtė iš nuostabos, o Lokas nusijuokė:

– Štai tau ir Meratėjos princesė. Dar keli meteliai ir pralenksi Šešėlių Kerėtoją,
juk tu nė neblogiau ir pati gali kerėti šešėlius.

Tenros veidas apsiniaukė, ji metė piktą žvilgsnį Lokui:

– Eilokai, manau, kad jau gana, dabar leisim Stelai pailsėti. Pasistenk nors kiek
numigti, gerai? – mačiau, kad ji nerimauja, bet jos gerumas ir rūpestis darė ją
tokią panašią į Luaną.
Tik linktelėjau ir padėkojau jiems abiems, tačiau, kai Lokas išėjo pirmas, dar
minutėlei sulaikiau Tenrą.

– Žinau, kad tai kvaila, bet kodėl Kajaus tigras užpuolė Adrianos sekėją? Negi
jis juto, jog šalia gali tykoti dar vienas šešėlis?

Tenra tik liūdnai papurtė galvą jau stovėdama tarpduryje.

– Sako, kad sielos sekėjai dažnai atspindi pačius giliausius jausmus, mintis ir
prigimtinius instinktus. Tiesiog tą minutę Kajus ir jo sekėjas pamanė, jog
Adriana yra grėsmė, kuri tikriausiai ketina užpulti jį ir tave. Tačiau Adriana tik
išsigando, jog prilietęs tave po šešėlio užpuolimo Kajus pats gali nukentėti, o
Adrianos sekėja taip pat ją gynė. Dažniausiai skirtingų žmonių sekėjai nepuola
vienas kito, jeigu nejaučia tiesioginės grėsmės, todėl Kajus ir Adriana išliejo
savo įtampą per vienas kito sekėjus, nors tai nėra labai gerai, – susimąstė Tenra
ir galiausiai atsiduso. – Žinau, jog tai ne mano reikalas, bet manau, jog jie
pernelyg skirtingi, Kajus ir Adriana. Bet jie nusprendė būti kartu, todėl reikia
tikėtis, jog stengsis dėl šio savo sprendimo, nors... Geriau jau aš eisiu ir
nebevarginsiu tavęs savo kalbomis, juk dienelė buvo tikrai ne iš lengvųjų. Ir
jeigu tik pasijausi blogiau – aš ir Eilokas būsim už sienos, gerai?

– Ačiū už viską, Tenra.

Tada ji galiausiai mane paliko vieną. Buvo labai liūdna.

Kajus

– Galim išsiskirstyti, – pasiūliau, tačiau bergždžiai, nes Adriana nė nemanė taip

lengvai manęs palikti, ji tik stovėjo ir savo žaliomis akimis norėjo padegti net
mažiausią Meratėjos lopinėlį, ant kurio stovėjau.

– Ei, draugužiai, nenoriu per daug įsiterpti, tačiau jeigu čia yra šešėlių, o aš
neturiu sekėjo, na... Patys suprantat. Man gali pasisekt mažiau negu Stelai, –
baimingai apsižvalgė Hisas.

– Ir koks gi tu Jautis, bailys ir tiek, – kumštelėjo jam į šoną Gustas, bet mačiau,
kad jam ne mažiau neramu.
Tad linktelėjau:

– Gerai, eisim visi drauge.

Aplink buvo tylu, pernelyg tylu, nes net Adriana, kuri dažniausiai stengdavosi
užpildyti visas pauzes, tikriausiai dabar apmąstė šimtus būdų, kaip mane
nubausti. Kad ir kas tai būtų, nieko gero nesulauksiu. Būčiau daug kartų
laimingesnis, jeigu dabar staiga iš kur nors išnirtų šešėlių gvardija ir mus
užpultų, taip nors nereiktų kęsti rūgštaus jos žvilgsnio. Tačiau aplink nieko
nesimatė, visur plėtėsi tyli ramuma, tik nameliuose jau degė šviesos, nė
menkiausio pavojaus ženklo šioje zonos pusėje. Kur ne kur praeidavo
akademijos patruliai, kuriuos greitomis jau buvo suorganizavusi Aleksija, bet
niekas nepastebėjo nė mažiausio demono pėdsako. Po valandėlės tylos ir
nesėkmingų pavojaus paieškų, Adriana pagaliau nebesusiturėjo. Apsukę ratą vėl
grįžome prie A zonos treniruočių salės ir jau buvom beveik baigę žvalgybą.

– Tai nejaugi taip ir nepasiaiškinsi, kodėl tavo sekėjas mane užpuolė? – Adriana
sukryžiavo rankas ant krūtinės, o aš žinojau, kad viskas taip paprastai nesibaigs.

– Tai gal mes jau eisim, – ėmė atbulomis trauktis Gustas, iš paskos tempdamas ir
Hisą. – Susitiksim ryt. Ir Kajau, būtinai leisk mums atsisveikint su Stela.

Tad Hisas ir Gustas dingo ir tikriausiai pirmą kartą jiems nuoširdžiai dėl kažko
pavydėjau. Bent jau Hisui.

– Tai tebuvo instinktas. Nesvarbu, kas būtų priėjęs arčiau: Tenra, Hisas, Gustas...
tiesiog tada buvai tu.

– Kodėl tu ją taip gini? – vis dar nenusileido Adrijana. – Atrodo, jog net gyvybę
dėl jos galėtum atiduot, ar aš tiesiog kažko nežinau?

– Liaukis, Adrijana. Tiesiog ji yra susijusi su mano misija, o aš nenoriu

susimauti. Negaliu leisti, kad prie pat Learto sienos jai kažkas atsitiktų ir tiek.

Adrijana papurtė galvą.

– Kajau, nejaugi nesupranti, jog tai aš nenoriu, kad tave kas nors sužeistų? O ta
mergina, Stela, ji tikrai pavojinga. Nemoku apsakyti, bet negi nematei, ką ji
padarė su tuo šešėliu? Jis ją perskrodė, o ji nė neparvirto... Juk tai beprotiška,
mažų mažiausiai neįmanoma! Įsivaizduoji, jeigu tau būtų kas nors atsitikę...
Tiesiog neištverčiau to.

Ji puolė man į glėbį ir žinojau, kad man jau buvo atleista.

– Viskas gerai, – sušnibždėjau. – Tai labai greitai baigsis ir viskas vėl bus po
senovei.

Norėjau, kad Adriana niekada nesužinotų, jog viskas, ką jai ką tik pasakiau,
buvo melas.
9 diena. Rytas
Šiandien. Šiandien po daugelio metų ji pagaliau grįš namo.

Stela jau nuo ankstaus ryto sėdėjo savo mažyčiame kambaryje viename iš
metalinių namelių, kuriuose gyveno kariai ir mokiniai, apsirengusi ir pasiruošusi,
nes nė neįsivaizdavo, kaip anksti teks kirsti visas tvoras, sienas, užtvaras ir
vartus, o tada susitikti su savo tėvais, tiksliau tėčiu, nes mamos jau nebeliko.
Nors mergina turėjo prisipažinti, jog kartais tai paprasčiausiai užmiršdavo.
Tačiau galiausiai į duris pasigirdo beldimas ir mergina tuoj pat pašoko jų
atidaryti.

– Stela, tu jau pasiruošusi? – nustebusi šyptelėjo Tenra. – Viskas gerai? Gerai

išsimiegojai? Jeigu tik pasijusi prasčiau, čia yra Skorpionų, jie nėra patys
tikriausi gydytojai, bet tikrai gali padėti.

– Man viskas gerai, – atsakė mergina, prisiminusi vakardieną. – Jau net pamiršau
visą tą sumišimą dėl vakar.

– Tu tikrai stebuklinga, – nusijuokė Tenra, o jos akyse švietė palengvėjimas. –

Tad dabar einam pusryčiauti. Jie greitai turėtų atsiųsti ką nors iš rūmų paimti
tavęs ir Kajaus.

Ilgai laukti nereikėjo. Vos tik palikus namelį ir paėjėjus kelis metrus į priekį,
merginas jau pasitiko šurmuliuojantis būrelis.

– Stela, negaliu patikėti, kad tau viskas gerai, – buvo pirmieji Hiso žodžiai,
kuriuos išgirdo prie vieno iš namelių, kur jau stoviniavo Hisas, Dacas, Aleksija,
Kajus, Adriana ir Eilokas.

– Nieko ypatingo, – tarė Stela norėdama, kad visi tai kuo greičiau pamirštų. –
Juk turiu kaip nors pasiekti Leartą, tiesa?

– Kaip tu tai padarei? – Dacas netikėdamas pagaliau atplėšė akis nuo Aleksijos.
– Juk tai neįmanoma, tie demonai tiesiogine žodžio prasme praryja tavo sielą...

– Gal tai nė nebuvo šešėlis, tiesiog apgaulė, – tuoj pat nutraukė jį Kajus. – Kad ir
kaip bebūtų, jau nebesužinosim.
Kajus tiriamai nužvelgė merginą, o ji tik nežymiai linktelėjo. Viskas buvo gerai.

– Nežinau, vakar mes nė vieno iš jų neradom, visa stovykla tuščia, – tęsė

Aleksija. – Net jeigu tai tikrai buvo šešėlis, kokia iš viso prasmė buvo jam čia
klaidžioti.

Po minutėlės įspūdžių dalinimosi prie grupelės prisigretino ir Gustas, nors Stela

iš pradžių nė nepastebėjo, kad jo trūksta, tačiau kirbėjo jausmas, jog kažko čia
nėra. Tikriausiai Stelai ir Kajui pasisekė, kad visi vis dar dalinosi įspūdžiais iš
vakar, nes Gustui, rodos, galvą kvaršino kiti klausimai. Vos tik atėjęs jis
klausiamai pažvelgė į Kajų, o jam į parankę įsikabinusi Adriana tikriausiai nė
nepastebėjo, nes vis dar karštai diskutavo su Aleksija, kodėl šešėliai keliauja į
Leartą. Tada Gustas atsigręžė į Stelą:

– Žinau, tai keista, tačiau tavo vardas... Mama kažkada pasakojo, kad kai
karališkoje šeimoje gimė mergaitė, ją taip pat pavadino Stela, tačiau po to ji
dingo ir niekas nežino, kur.

Stela nežinojo, ką atsakyti, atrodė, jog kiekvienas žodis ir taip patvirtins, kas jau
aišku. Kajus greitai išsilaisvino iš Adrianos rankos ir kalbos apie vakardieną
baigėsi, tačiau ne todėl, jog kas nors būtų išgirdęs Gustą. Aleksija nė
nepastebėjo, kaip už jos nugaros kažkas prisiartino. Tai buvo vyras, jau kiek
vyresnis ir tikrai nebe mokinys. Jo ilgame klostuotame švarke švietė mėlynai
žalsvos ir raudonos juostos, o ant krūtinės taip pat kabojo auksinė plokštelė tarsi
medalis su devyniaragio elnio atvaizdu. Ilgi žilstelėję vyro plaukai buvo
tvarkingai sušukuoti ir surišti atgal, o šviesiai pilkos akys tiksliai žinojo, ko jis
čia atvyko.

– Panelė Aleksija, A zonos vyresnioji? – kreipėsi jis neįprastai manieringai,

tačiau, rodos, kiek bodėjosi taip kalbindamas už save jaunesnę merginą.

– Taip, – linktelėjo Aleksija, aiškiai nepažinodama to vyruko. – Kas nors

atsitiko?

– Ieškau princesės Stelos. Girdėjau, jog ji yra jūsų zonoje.

Taip, jis tikriausiai nė negirdėjo ir neperskaitė dalies apie jos konfidencialumą,

pamanė Stela.

– Princesės? – Aleksijos akys staiga įsmigo į mane tarsi į beformį padarą, kurio
paskirtį dar reikia išsiaiškinti. – Tai tu tikrai egzistuoji? Aš maniau, jog visa tai
tik pasakos.

– Ei, tu privalai apsimesti, jog nežinai, kad ji princesė, – piktai mestelėjo Hisas
manieringajam vyrui. – Dabar tai viską sugadinai, nors taip ir galvojau, kad ne aš
būsiu pirmas išdavęs.

– Na, mano nurodymuose tai neparašyta...

– Tai net Hisas žinojo, jog ji princesė, o aš ne? – piktai mestelėjo Adriana Kajui.
– Kas dar tokio čia vyksta?

– Na, dar žinojo Tenra ir Eilokas, – ėmė svarstyti Hisas, bet Kajus greitai jį
pertraukė.

– Einam, – tarė jis ir linktelėjo mano pusėn. – Susitiksim akademijoj, – greitai

atsisveikino su kitais.

Atrodo, niekas daugiau aplink jų nebegirdėjo. Manieringasis vyras vis nenustojo

linksėjęs ir perdėtai šypsojęsis, ir dėl to Stela jautėsi tik dar labiau sumišusi.

– Atsiprašau, kad dėl manęs patekai į bėdą, – sušnabždėjo mergina jiems

išeinant, nes Adriana tikrai neatrodė labai laiminga.

– Kaip nors išgyvensiu, jau ne pirmas kartas. Svarbu, kad po visko pagaliau
sveika pasieksi namus.

Namai. Po tiek dienų šis žodis įgavo kiek kitokią prasmę. Lauke jau laukė
karieta ir joje įkinkyti du baltutėliai žirgai su juodomis gūniomis ir auksiniais
elnio devyniaragio įspaudais. Šio antspaudo aplink tikrai netrūko.

– Aš vardu Dinalas, – vis linksėjo vyresnysis vyras. – Esu labai laimingas jus čia
matydamas. Jūsų šeima jau laukia pilyje, pats metas grįžti namo.

Stela tik šypsojosi ir tikėjosi, jog jos šypsena buvo vykusi. Tuo tarpu Kajus visą
laiką susimąstęs tylėjo, mergina nė nežinojo, apie ką jis galvoja. Dabar, kai
viskas pagaliau baigiasi. Stela stengėsi nežvilgčioti pro karietos langus, kad
nepamatytų dar daugiau klausiančių veidų ar smalsių akių, nes jau dabar žinojo,
jog jų bus ne vienas ar pora. Žinios visada sklinda labai greitai. Mergina nė
nepastebėjo, kada karieta pagaliau ištrūko iš apsauginės zonos, apgaubtos ir
apsuktos sluoksniais apsauginių tvorų, galiausiai ir prisiartino prie pat didžiosios
Learto sienos. Tuo tarpu Dinalas vis nesiliovė kalbėti ir kartoti, koks jis
laimingas, kad princesė pagaliau grįžo į Meratėją, o Kajus tiesiog žvelgė pro
langą, kol Stela tiesiog laikė įbedusi žvilgsnį į minkšta raudona medžiaga
išmuštą karietos kampą, nes jis keistu būdu sugebėjo atitraukti jos mintis:
raudonis buvo jaukus ir sugėrė galvos turinį ne blogiau negu popierius išsiliejusį
rašalą.

Mergina dar spėjo pajusti, kaip karieta ėmė riedėti ant kalvos, tikriausiai jau
ištrūkus iš apsauginės juostos, kur gyveno kariai, o tada pakilo vėjas, kurį galėjai
justi net per karietą, tarsi kiltų audra.

– Geriau sustosim, – pasigirdo priekyje sėdėjusio vežėjo šūksnis. – Vėjas toks

stiprus, kad žirgai nebenori judėti į priekį. Turim išlaukti.

– Keista, – sumurmėjo Dinalas, nors tikriausiai nei Stela, nei Kajus to neturėjo
išgirsti. – Jau seniai nemačiau tokio oro.

Stela pagaliau prisivertė pažvelgti pro langą. Ir iš tiesų menki žolynai linko prie
žemės, išdžiūvę medeliai siūbavo, o dygūs krūmynai siūravo į visas puses.

– Negalime sustoti, – staiga nubudo iš savo apmąstymų Dinalas ir sužaibavo

akimis, kas atrodė keista lyginant su jo manieromis ir perdėtu mandagumu. –
Pernelyg pavojinga ir nežinia, kas čia darosi. Eisime pėsčiomis.

Kaip visada Kajaus veidas, net akys, nieko nesakė.

– Juk tai pavojinga, – pakartojo vaikinas. – Apsauginė juosta jau baigėsi. Čia dar
gali būti Tamsos karių.

– Bet juk jūs karys, – bandė Kajui mesti iššūkį Dinalas. – Juk galėsite mus
apginti. O ir ši vieta apsupta karių, kas gi gali atsitikti?

Kajus nieko nesakė, tačiau tik sustojus karietai iš jos iššoko pirmas ir padėjo
išlipti Stelai. Į veidus iš karto tvokstelėjo šalto oro banga, o dangus net dar labiau
papilkėjo, rodės, jog tikrai kaupiasi audra.

– Čia juk nelyja? – paklausė mergina, o Kajus tik nežymiai papurtė galvą.

– Tikrai keista, – vis nenustojo burbėti iš paskos išsiropštęs Dinalas.

Masyvi mūrinė Learto siena stūksojo dar daug metrų virš keliautojų galvų. Jie
buvo vieninteliai, plačiu glotniais akmenimis grįstu keliu keliaujantys į Leartą,
todėl greitai prisistatė gvardijos kariai, kuriems ant pečių kabėjo arbaletai, o ant
šono – kardai. Tikriausiai jie jau pažinojo Dinalą, nes neklausinėdami tik
linksėjo ir siūlėsi palydėti, tad po poros sekundžių trijulė tolyn yrėsi jau visu
būriu, o tyloje kiekvienas žingsnis skambėjo kaltinamai, tarsi žinotų, jog Stela
visai nebenori eiti tolyn.

Galiausiai vėjas sustiprėjo tiek, kad teko eiti kiek palinkus į priekį. Rodės,
gamtos jėga kyla iš paties Learto, nes būreliui pamažu artėjant link sostinės
vartų, oro gūsiai tik stiprėjo. Masyvūs metaliniai vartai kabėjo jau atkelti ir po
jais sukinėjosi keletas leartiečių, aptarinėjančių keistą orą ir vis besižvalgančių
aplink, nors, regis, pernelyg didelio dėmesio į gvardijos lydimą draugiją
nekreipė.

Stela stengėsi niekam nežiūrėti į akis, tačiau ėjo iškėlusi galvą į viršų, vis
tikėdamasi, kad čia jos niekas neatpažins. Iš viršaus merginos galvą palietė keli
šilti lašai ir, nors ji niekada nebuvo ta, kuri nuolatos bėgtų džiaugtis lietumi,
dabar po visos kelionės jis maloniai atgaivino. Ji užvertė galvą viršun ir jos akis
pasiekė tyro vandens lašai, tarsi atleidimas už nusikaltimą, kurio ji nė
nebeprisiminė. Stela nė nepastebėjo, kad per visą tą vėją pernelyg nuskubėjo į
priekį, palikusi savo palydovus kiek atsilikusius už savęs, ir tik po to pastebėjo,
kodėl jie jos nesiveja. Visi sustoję ir nustėrę žvelgė į jos pusę, į merginą,
merkiamą iš dangaus krintančio vandens lašų, kurių čia nebuvo jau daug metų.

Iki dabar.

Kajus

Nebeprisiminiau lietaus, tačiau visi jį čia vadino „Vandeniu, krentančiu iš

dangaus“. Tad nereikėjo du kartus spėlioti, kai visa sauja vandens lašų pasiekė
mano galvą, o pirma šovusi mintis vis tiek automatiškai nukrypo prie gresiančio
puolimo. Tačiau tai tebuvo paprasčiausias vanduo, krentantis iš dangaus.

Stela stovėjo priekyje, užvertusi galvą į viršų, o lietus dar labiau išryškino ją
gaubiančią šviesą. Ji žiūrėjo viršun, panarinusi galvą aukštyn, šypsojosi
užsimerkusi ir tarsi pirmą kartą pamiršo pavojus, Kerėtoją ir visus gyvenimo
melus, turėjusius ją saugoti. Ji net pamiršo, kad buvo Žvaigždžių Vaikas, išsinėrė
iš visų prievolių, pavadinimų ir užduočių, ji buvo savimi, mergina, kuri
džiaugėsi lietumi. Kai tik ji pažvelgė į mane savo spindinčiomis akimis,
negalėjau apsisaugoti nuo laimės, kurią ji skleidė. Mane apėmė džiaugsmas, nors
nė negalėjau paaiškinti, kodėl.

Ji grįžo namo, parnešdama lietų. Tikriausiai kitaip ir negalėjo. Galiausiai, juk tai
buvo Stela.
Leartas
1.

Staiga Stela pajuto, kaip Kajus sugriebė jos ranką ir, grįžtelėjęs atgal į iš
nuostabos suakmenėjusius sargybinius žiūrinčius viršun ir tikriausiai
besvarstančius, kokį ginklą dabar čia išsitraukus, tik greitai mestelėjo, nors jie
tikriausiai vaikino nė negirdėjo:

– Nuo čia jau susitvarkysiu, ačiū už pagalbą.

– Nejaugi neturėtume palaukti Dinalo? – taip pat grįžtelėjo Stela, bet Kajus nė
nenumanė sustoti.

– Dinalas susitvarkys pats. Kadangi tikriausiai visą gyvenimą gyveno pilyje,

nepasiklys ir ras kelią atgal be palydos. O mums reikia paskubėti, nes labai
greitai čia kils didžiulė sumaištis. Juk ne kiekvieną dieną į Leartą grįžta dingusi
princesė ir dar šitai... Neįtikėtina.

– Tai tik lietus, – papurtė galvą Stela ir užsitraukė skraistę ant galvos, tačiau
šįkart ji nebuvo nei gera priedanga, nei maskuotė.

– Stela, čia nelijo šešiolika metų. Tai ne tik lietus, tai tarsi stebuklas.

Ir iš tiesų, kuo toliau, tuo labiau gatves tvindė Learto gyventojai, kurie, palikę
atviras namų duris, tiesiog stovėjo ar persisvėrę per langus ir užvertę galvas
žiūrėjo aukštyn. Tuo tarpu vaikai nebegalėjo ramiai stovėti ir rieškučiomis gaudė
vandens lašus bei juokėsi iš šio netikėto siurprizo – vandens, krintančio iš
viršaus, kuris tuoj ėmė kauptis ant grindinio bei tekėti mažais upeliais, kurie
negalėjo būti tobulesne vieta taškymuisi.

– Nežinau ar kada nors turėjot skėčių, tačiau dabar būtų pats tas, – pasiūlė Stela.

– Ką nors sugalvosim ir neprapulsim. O ir pilis jau nebetoli, – Kajus vis dar

nepaleido jos rankos ir Stela pati įsikabino į jį tvirčiau, supratusi, jog jis nenori,
kad ji atsiliktų ar pasimestų.

Net neįtikėtina, kaip viskas greitai baigsis.

– Man rodos, jog pridariau tau nemalonumų. Adriana juk nežinojo, kad aš, na...
Esu princesė.
– Mes tiesiog pasikalbėsim apie tai akademijoj, viskas bus gerai. Ji supras, nesuk
sau per daug galvos.

Tačiau Stela vis dar puikiai prisiminė Adrianos veido išraišką, kai Dinalui
pakvietus princesę, visų akys nukrypo į Kajų bei Stelą, ir suprato, jog jis taip
lengvai neišsisuks. Tačiau tai tikriausiai atsitiks rytoj, o gal tada, kai Kajus bus
seniausiai pamiršęs šią misiją ir toliau sau ramiai gyvens. O Stela gal iš viso
daugiau jo nebematys ir viskas dings, išnyks lyg nė nebūtų atsitikę. Tarsi sapnas,
sunkus, bet keliantis gerus prisiminimus, tačiau galiausiai išsitrinsiantis, nes
nesugebės išsilaikyti tarp naujų įspūdžių. Nors Stela žinojo, jog viso šio
nuotykio taip lengvai nepamirš, tačiau nebuvo tokia tikra dėl Kajaus. O tai šiek
tiek gąsdino.

Kuo toliau, tuo labiau Stela pradėjo nervintis. Einant tylomis pro lietaus
siaubiamą miestą, kurio gatves po truputį tvindė ne tik vanduo, bet ir tirštėjanti
leartiečių minia, Stela suprato, jog taip tylomis iriantis tenka daug laiko praleisti
savo galvoje, o tai sukėlė nemažai jaudulio. Nenorėdama tų nereikalingų minčių,
šokinėjančių kaip įkyrūs lipnūs kamuoliukai, mergina stengėsi įsidėmėti kuo
daugiau detalių naujame mieste, nors visko čia buvo tikrai per daug ir ne blogąja
prasme. Stela net neįsivaizdavo, kad Leartas bus būtent toks.

Ji ir Kajus sparčiai žingsniavo glotniu akmeninių plokštelių taku, kuris

plaunamas lietaus spindėjo žalvariu, o gatvę iš abiejų pusių glaudė žemi baltai
nudažyti nameliai, kurių stogų formų įvairovė, nors ir tokia skirtinga, tikrai
nekėlė galvos skausmo, ir riesti, plokšti ar apvalūs stogai žibėjo, ant savo kraštų
laikydami tokių pat įvairių formų raudonus ir geltonus žibintus, kurie nušvietė
kelią šią ūkanotą popietę. Vis toliau, namų kaimynystes keitė vieni už kitus
didesni pastatai, vėliau jau mūriniai su dideliais sodais, kuriuose augo žemi
susirangę medžiai arba didžiuliai gluosniai, kurie pagaliau galėjo mėgautis
vandeniu. Juose taip pat netrūko fontanų, kurių viršuje žaidė nulipdytos fėjos,
nimfos arba niūriai dėbsojo Stelai nežinomi karo didvyriai.

Tuo tarpu Stelos viduje virė keista kova, kurioje viena pusė norėjo stebėti ir
tyrinėti, o kita tiesiog išvykti, pabėgti, kaip nors parsigauti namo, ten, kur viskas
skaudžiai pažįstama, nekelia baimės ir ilgesio. Tačiau kol kas laimėjo jėga,
kuriai buvo sunku nesidairyti ir kurią domino net daržovių pardavėjų su
vežimėliais pokalbių nuotrupos, didžiulės paauksuotos karietos, pralekiančios
pro šalį, juodi, lėtai pro šalį burzgiantys senamadiški automobiliai, o galiausiai ir
modernūs cilindro formos pastatai su stiklinėmis sienomis, kurių tikrai netrūko
aplink. Tačiau taip žvalgydamasi Stela netrukus pastebėjo, kad ją taip pat kartas
nuo karto pastebi. Jiems ką nors aplenkdavus, mergina spėdavo pamatyti, kaip
daugelis sustoja ir pakreipę galvas, nuseka žvilgsniais, tikriausiai naršydami
atmintyje, kur ji jiems tokia matyta ar kodėl ji dangstosi nuo lietaus, nes niekas
dabar to nedarė.

Tačiau nebeliko per daug laiko apie tai galvoti. Galiausiai namus pakeitė aikštės,
kurių vidury stovėjo išdžiūvę vandens fontanai arba seni pajuodavę laikrodžių
bokštai, matę jau ne vieną gaisrą. Nuo kiekvieno žingsnio, žengto į priekį, Stelos
širdis ėmė plakti vis smarkiau ir smarkiau. Tada jie priėjo jos namus.

Kažkodėl Stela ją įsivaizdavo akmeninę, niūrią ir su daugybe dantytų bokštų,

tačiau pilis jų neturėjo. Taip, ji buvo didelė, tačiau, atrodo, jog pagrindinis
akcentas buvo ne pati pilis, o jos sodas. Meratėjos valdovų rezidencija, rodos,
buvo tik paprastas keturių aukštų dvaras, nudažytas akinamai balta spalva,
kurioje švietė raudonmedžio langinės, įrėminusios aukštus stiklus. Nuo rūmų
stogo apačion leidosi ir kur ne kur raizgėsi žali ir purpuriniai vijokliai, gaubdami
daugybę gipsinių skulptūrų, vaizduojančių angelus, demonus, princus, princeses,
karalius, fėjas, karius; tas pat sienas glostė ir didžiulių nusvirusių gluosnių šakos.
Akmeniniai skaldos takai vedė į vis kitus sodus, gėlynus, tvenkinius, kuriuose
ramiai žvejojo garniai, o netoliese net galėjai girdėti upelio ar fontanų
čiurlenimą.

Čia turėtum rasti ramybę, pamanė Stela, tačiau jos širdis nepaliaujamai virpėjo.
Vos tik jiems įžengus pro aukštus vartus, ėmė pasitikti tarnai, pasidabinę
žalsvomis livrėjomis su auksinio elnio devyniaragio simboliu ir, nors Stela matė,
kad jie vis stengiasi nekreipti dėmesio į jau besiliaujantį lietų, visų žvilgsniai vis
nevalingai krypdavo viršun, nes apie lietų jie buvo girdėję daug daugiau ir galėjo
jį įsivaizduoti geriau negu dingusią princesę.

Prireikė dvidešimt trijų žingsnių tiltui įveikti, stovintį virš sidabro atspalvio upės,
kurios pavadinimo Stela nežinojo ir dabar atrodė keista klausti Kajaus, kai jie
buvo apsupti tokios didelės palydos. Per žvyruotą šimto vienuolikos žingsnių
takelį jie pasiekė dar vienus storus žalvario pilies vartus. Juos saugojo du
sargybiniai, apsitaisę storais odiniais šarvais ir sunkiais savo pačių ūgio kardais
rankose, ant kurių rankenų blizgėjo herbai, su jau matytu auksiniu elnio ženklu.

Sargybiniai tuoj pat atsitraukė ir nusilenkė.

Stelos baimę ėmė keisti kitas keistas jausmas. Ji neabejojo, kad pasitaikius
pirmai progai be menkiausios abejonės tuoj pat pabėgtų iš čia. Tačiau Kajus
tylėjo, jo kietai sučiauptos lūpos nė nebandė guosti merginos, kaip kad ryte darė
Tenra, o akys buvo susikaupusios ir niekur neklydinėjo. Atrodė, kad jis visada
mokėjo elgtis taip, kaip derėjo tą minutę, visada žinojo reikiamą atsakymą,
judesį, kurio tikėjosi aplinkiniai. Keturiasdešimt aštuoni žingsniai per platų
tuščią vidinį kiemą, akmeninėmis grindimis ir kreida nuspalvintomis sienomis,
kuriame šurmuliavo keli leartiečiai ir, nors jų Stela nepažinojo, vos tik praėjus,
jie tučtuojau nusilenkdavo. Septyniasdešimt du žingsnius sekė kitas platus
kiemas po atviru dangumi, nuo paskutiniojo atitvertas vijokliais apraizgytomis
kolonomis ir jame zujo dar daugiau leartiečių, kurie vis stabtelėdavo prieš Stelą
nusilenkti. Kiemo gale plačias dvivėres duris saugojo sargybiniai, kurie tuoj pat
vidun įleido Kajų ir Stelą, tarnus palikdami užnugaryje.

Tačiau tada priekyje laukė dar vienos durys, dar vieni sargybiniai, kiti lydintys
tarnai ir dar viena salė toliau, tik dar didesnė, aukštesnė ir didingesnė, išvis
šimtas trylika žingsnių. Vos į ją įėjus prie jaunuolių prisigretino žilstelėjęs
raudonplaukis vyras, apsirengęs žalia, juodais siūlais siuvinėta mantija, suveržta
odiniu diržu per liemenį su prie rankovių prisiūtais, anksčiau matytais herbais.

– Princese Stela, Kajau, – kreipėsi jis žemai nusilenkdamas. – Karalius tuoj pat
pasirodys, jis kuo nuoširdžiausiai atsiprašo ir prašo palūkėti.

Tad Kajus ir Stela dar minutėlei liko vieni, paskutinę savo ilgojo ir rodos niekada
nesibaigsiančio nuotykio minutę. Kajus nepratarė nė žodžio, susimąstęs ramiai
stovėjo kampe, o Stela manė, kad jis tikriausiai jau nekantrauja kuo greičiau
užbaigti visą šią painiavą. Mergina stengėsi kaip nors visa suvokti, galop
apžvelgė salę, kad šiek tiek pamirštų viduje verdantį jaudulį. Sienos buvo
papuoštos rusvu marmuru, išraizgytu tikriausiai auksinių gijų, kuriose
nepastebimai tekėjo ugnies dulkės, o balsvos grindys žėrėjo iš pro aukštus langus
plūstančios šviesos, kuri dar krito ant sienų kabančių herbų su elnio atvaizdu.
Stelą staiga apėmė ilgesingas jausmas, jog ji čia jau yra buvusi, tačiau lengvai
atsidusus, šis neįprastas virpulys greitai vėl dingo. Taip akimis be tikslo
klaidžiojant po salę, staiga jos sustojo prie portreto. Šią menę puošė tiek daug
skulptūrų, ornamentų ir paveikslų, tačiau tik vienas iš kūrinių labiausiai patraukė
Stelos dėmesį. Jis buvo didelis, tikriausiai ne mažesnio aukščio negu pati
mergina, įrėmintas puošniuose aukso rėmuose ir vaizdavo moterį, sėdinčią ant
prabangaus raudonmedžio krėslo ir laikančią rankoje baltą rožę.
Nejučiomis Stela žengė porą žingsnių arčiau. Jos juodi, kaip aklina Meratėjos
nakties tamsa plaukai, bangomis krito ant šviesios suknelės, o tos juodos
neįžvelgiamos akys... Ji buvo Stela. Arba Stela buvo ji. Nors kiek vyresnė,
labiau karališkos laikysenos, tačiau dar niekada Stela nesijautė taip keistai, tarsi
būtų radusi tai, ko ilgai ieškojo, nors niekada taip ir nežinojo, ko.

– Čia tavo mama, – pasakė Kajus, jos minčių vedlys, netikėtai atsiradęs už
merginos nugaros, kai ji jau buvo pradėjusi jį užmiršti. – Ji labai panaši į tave.

Stelai norėjosi pasakyti ką nors protingo, bet žodžiai kažkur išplaukė, o galvoje
sukosi tik viena: tai štai kaip ji atrodė. Štai, kokia buvo, kai jos gyvenime viskas
dar buvo gerai. Nuo paveikslo Stelą galiausiai sugebėjo atitraukti tik iš už menės
durų pasigirdęs plonas ir gan aikštingas mergaitės balsas:

– Bet aš noriu ją pamatyti. Ir kaip tu ten jį bevadintum, bet tą lietų taip pat!

Matyt mergaitė buvo ne vienintelė, sparčiai lekianti laiptais apačion, nes jos
žingsnių aidą pagavo dar viena greitai lekianti kojų pora bei vyro balsas:

– Panele Rojana, jūsų pamoka tik ką prasidėjo! Tuoj pat grįžkite! Jūsų tėvas nė
kiek neapsidžiaugs tai pamatęs!

– Ji mano sesuo, aš privalau ją pamatyti!

Vos tik duslus balselis nutrūko, menės durys prasivėrė ir pro jas įpuolė mergaitė:
trumpais tamsiais plaukais apvaliai įrėmintu pilnu veideliu, o jos didelės šviesiai
rudos akys tuoj pat surado Stelą.

– Tu tokia panaši į mamą, – aiktelėjo ji, o mergaitės akys dar labiau išsiplėtė iš
nuostabos.

Nustebusią mergaitę greitai atsekė aukštaūgis vyras, kurį toks greitas

šuoliavimas laiptais matyt ne juokais išvargino. Viena ranka jis laikė vis dar
atverstą knygą, o kita ranka stengėsi greitai perbraukti ir sutvarkyti susitaršiusius
šviesiai rudus plaukus bei tuo pačiu pasitaisyti ant nosies galiuko nusmukusius
akinius auksiniais apvaliais rėmeliais. Tikriausiai manieros buvo vienas iš jo
prioritetų, spėjo Stela, bet su tokia maža padauža visą etiketą tekdavo dažnokai
pamiršti.

– Princese Stela, malonu jus matyti. Mano vardas Arkadas, esu rūmų mokytojas,
– prisistatė jis greitai linktelėdamas, o Stela tik numanė, kad tikriausiai jo ūgis
siekia bene porą metrų.

Arkadas paspaudė Stelai ranką ir ji pajuto, jog jie tikriausiai kažkada buvo
pažįstami visą amžinybę, ir dabar po nemenkos pertraukos vėl susitiko.

– Tikiuosi sulaukti jūsų savo pamokose, Stela. Labai atsiprašau už šį įsiveržimą,

bet jūsų sesuo savavališkai paliko pamoką, – po šių žodžių Arkadas sunėrė
rankas ir kaltinamai įsispitrijo į rudaakę mergaitę, o ši tik gūžtelėjo pečiais.

„Aš turiu seserį“ – dingtelėjo Stelai. Ji ir vėl vyriausioji sesuo.

O tada visų akys nukrypo į sunkias duris kitoje menės pusėje, apkaltas tokio pat
atspalvio marmuro plokštelėmis, kurių Stela dar nebuvo spėjusi pastebėti. Pro jas
įžengė du meratėjiečiai: moteris, ilga, bet lengva melsva suknele, apjuosta
auksiniu diržu, ir vyras, apsitaisęs juodais drabužiais, o iš jo paskos pleveno
juoda ilga skraistė, tarsi jis būtų kaip tik iš kažkur parskubėjęs. Iš paskos jų sekė
keli tarnai, kurie, vyrui ir moteriai įžengus į salę, tuoj pat nusilenkė ir skubiai
pasišalino.

Stela iš karto suprato, kas jie. Tas tamsiaplaukis vyras su keliomis sidabrinėmis
sruogomis, įsimaišiusiose jo plaukuose ir elegantiška šviesiaplaukė moteris –
Meratėjos karaliai. Jis – Stelos tėvas. Ji – jo žmona ir kaip Stela jau buvo
girdėjusi – jos teta. Tačiau atėjus šiai lemtingai akimirkai, tai minutei, kai ji
pagaliau grįžo namo, Stela nė negalėjo pasakyti, kaip iš tiesų jaučiasi, o galvoje
dūzgė tyla ir buvo lyg iššluota. Jiedu atsistojo per kelis žingsnelius nuo Stelos su
Kajumi ir jaunuolių pusėje atsiradusių mergaitės su Arkadu. Staiga vyras
maloniai nusišypsojo ir pirmiausia linktelėjo Kajui:

– Ačiū tau, Kajau, už tokią didžiulę pagalbą. Perdaviau kuo nuoširdžiausią

padėką direktoriui Vitaeliui ir visai akademijai. Tikiu, kad ateityje tinkamai
saugosi Leartą ir visą Meratėją.

Staiga Stelai šovė mintis, jog norėtų tiesiog apsisukti, pasakyti, jog tikroji
princesė vis dar liko Žemėj ir kad jie baisiai suklydę privalo grįžti atgal. Jog ji
galėtų išeiti iš čia, ir toliau keliauti su Kajumi, nesvarbu kur, svarbiausia, jog
nereiktų likti čia, vienai su šeima, kurios nepažįsta. Tuo tarpu atsakydamas Kajus
tik žemai linktelėjo ir išėjo, pagaliau ši sumaištis jam baigėsi. Stela dar spėjo
trumpai žvilgtelėti Kajui pavymui, pagavo jo žvilgsnį, sekundei atrodė, jog jis
siunčia jai trumpą žinutę, gal atsisveikinimą, o Stela suprato, kad nė nespėjo
deramai su jo išlydėti ar padėkoti. Ji dar niekada nesijautė tokia vieniša, net tada,
kai Kajus paliko merginą pas Luaną. Ar jai reikia ką nors pasakyti? Nors ką
turėtų pasakyti jie?

Tačiau Kajui dar nespėjus būti išlydėtam pro duris tarnų, į menę atskubėjo
nemenkai sušlapęs ir uždusęs Dinalas. Jis greitai prasilenkė su Kajumi,
mandagiai, bet kiek piktokai jam linktelėjo ir jau iš tolo ėmė lankstytis
karališkajai šeimai:

– Labai atsiprašau, karaliau Šaredai, karaliene Korena. Tiesiog prie pat vartų
pamečiau jaunuolius iš akių, o mieste dabar kilusi tokia sumaištis, nors lietus,
drįsčiau spėti, jau liovėsi. Kaip matau, princesė Stela jau saugiai pristatyta čia ir
mano pareiga, nors labai dėl to apgailestauju ir atsiprašau, tik dalinai įvykdyta,
tačiau baigta sėkmingai.

Stela suprato, jog nuo šio vyruko kalbų gali nemenkai įsiskaudėti galvą, tačiau
karalius tik atlaidžiai linktelėjo:

– Visiškai suprantu, Dinalai. Labai dėkoju ir dabar esi laisvas.

Dinalas tikriausiai dar tūkstančius kartų nusilenkė, kol galiausiai dingo už sunkių
durų. O tada trumpalaikę tylą tuoj pat nutraukė Stelos naujoji sesuo, Rojana, kuri
puolė prie tamsiaplaukio vyro ir stipriai apkabino jį:

– Tėti, noriu likti čia su Stela, nebenoriu šiandien mokytis, prašau. O jeigu
šįvakar dar lis, aš tai turiu pamatyti lauke, tikrai ne viduje, juk tai taip neįdomu,
– pradėjo berti ji, pakėlusi į vyrą pilnas prašymo akis.

Jis priklaupė ant kelio priešais mergaitę:

– Gerai, Roja, šiandien tikrai išskirtinė diena, tačiau tik šiandien, – vyras
nusišypsojo ir atsistojęs, kreipėsi į Arkadą. – Ačiū, Arkadai, bet šiandien
pamokų nebus. Tačiau Roja pažada atsigriebti, tiesa?

Mergaitė greitomis linktelėjo mokytojui, o šis, kiek paniuręs, palinkėjo sėkmės,

nusilenkė ir išėjo iš salės, palikdamas naująją šeimą vieną.

– Stela, – pagaliau kreipėsi karalius ir su žmona žengė arčiau bei šiltai paspaudė
jai ranką. – Kaip laukiau tos dienos, kai grįši namo. Net negaliu patikėti, jog ji
pagaliau ji atėjo. Tu tokia suaugusi ir lyg gyvas paveikslas panaši į savo mamą.
Nė negaliu apsakyti, kaip džiaugiuosi, kad pagaliau pasiekei namus. Tikiuosi,
kelionė praėjo be jokių kliūčių.

Stela automatiškai atsakė, jog taip pat džiaugiasi ir tikrai nenorėdama ilgai
užsiplepėti apie kelionę ir patirtus nuotykius, trumpai tarstelėjo, jog ji buvo rami
ir sklandi, tačiau viduje ūžavo nerimas, o galvos vis nepaliko mintys, kad šis
vyras – jos tikrasis tėvas. Kažkada čia tvyrojo toks chaosas, kad jie turėjo ją
išsiųsti į visai kitą pasaulį ir visą gyvenimą nė karto neužsiminti, kas ji iš tiesų
yra ir kas jie yra jai. Tai buvo keista, tačiau Stela stengėsi tikėti, jog taip turėjo
būti, kad kito pasirinkimo jie paprasčiausiai neturėjo. Ir kad tiesą žinoti daug
geriau, net jei ji ateina labai pavėlavusi.

Korena taip pat lengvai paspaudė Stelos ranką, tačiau ji, nors aptraukta šilkine
siuvinėta pirštine, vis vien pasirodė pernelyg šalta ir Stelos kūnu nubėgo trumpas
šiurpulys.

– Suprantu, kad dabar tau sunku, o mes tau visiškai svetimi, bet bėgant laikui
viskas eis tik geryn,– tarė Korena, nors atrodė, kad ji jau gana senokai buvo
sugalvojusi, ką sakys.

Staiga Stelai pasirodė, jog tikriausiai Korena čia jos laukė mažiausiai. Tą tarsi
kalbėjo jos smaragdo žalumo akys, porcelianiniame veide, apgaubtame šviesių
angeliškų garbanų, akys, kurias Stela nuolat jautė ją stebint ir vertinant.

– Stela, mes labai tavęs laukėme, – patvirtino Šaredas. – Tikiuosi, jog šie namai
tau taps pačia laimingiausia ir saugiausia vieta visoje Meratėjoje, – jo veidas vėl
pasipuošė geraširde šypsena. – Beje, taip ir nepristačiau tau mūsų mažosios
padaužos, – Šaredas nukreipė žvilgsnį į šalia straksinčią mergaitę ir lengvai
pataršė jos tamsius plaukus. – Čia Rojana, tavo mažoji sesuo.

– Roja, – patikslino mergaitė ir savo mažu šiltu delniuku, vikriai apsivijo Stelos
pirštus. – Aš noriu Stelai parodyti pilį. Ji juk čia gyvens, tėti, o tu juk sakai, kad
kvaila nepažinti savo paties namų. Ir ar gali patikėti, kad Stela atnešė lietų? Ir
kaip tu tai padarei? – smalsios akys klausiamai nukrypo į naująją princesę.

– Roja, manau, kad Stela nori pailsėti po tokios varginančios kelionės, – atsakė
Šaredas, tačiau mergina negalėjo jam pritarti. – Be to, lauke gali būti daug
leartiečių, kurie norės pamatyti Stelą, nes pradingo vandens prakeiksmas... Turiu
omeny, jog pradėjo lyti ir lauke tikrai tvyro sumaištis.
– Tačiau juk ten pilna sargybinių.

– Viskas gerai, visada smagu kiek pasivaikščioti, – atsakė Stela, nes matė, jog šis
ginčas taip lengvai nesibaigs.

Vos tik tai ištarus, Roja ištempė Stelą iš menės ir jai tikrai nors sekundei šiek tiek
palengvėjo. Pagaliau visas šis susipažinimas liko praeityje, o įtampa, tvyrojusi
kaip magnetinis laukas, galiausiai išsisklaidė, tačiau prieš pat užsiveriant
sunkioms durims, Stela dar spėjo išgirsti Korenos balsą:

– Šaredai, tu Rojanai per daug leidi.

– Ji dar tik vaikas, Korena, nereikia su ja taip griežtai. Juk šiandien tikrai
ypatinga proga.

Stelai sekant paskui Roją per puošnius koridorius, bibliotekas, nesuskaičiuojamą

daugybę kambarių, išaiškėjo ne tik pilies išplanavimas ar kokia jos šešiametės
sesers mėgstamiausia spalva. Čia gyveno jos nauja šeima ir didžiuliai namai,
kuriuose ji spėjo tikrai ne vieną kartą pasiklysianti ir dar turėsianti daug ką
išmokti, kur ji galės jaustis saugi, nes visi mano, jog Kerėtoja niekaip negali
pražengti šių baltų sienų. Naujas tėtis, pamotė ir sesuo, ir viskas per vieną dieną
– tarsi likimas staiga būtų nusprendęs, jog kažkada padarytą klaidą reikia
ištaisyti. Na, ką gi. Prasideda naujas gyvenimas.

Kajus

Viskas baigta. Ji namie. Pagaliau sugrįžo ten, kur jai visada ir priklausė būti.

Kažkada kažkas akademijoje kalbėjo apie tai, jog kai kurios užduotys sukuria
tuštumą. Ji man rėžė vis stipriau, su kiekvienom atidarytom pilies durimis
vedančiomis atgal į miestą, nes supratau, kad čia tikriausiai labai ilgai negrįšiu, o
Stela liks. Niekada nemaniau, kad aš jausiu tuštumą kam nors baigiantis,
nesvarbu, kokia svarbi užduotis lauktų. Tai tebuvo užduotis, tiksliai nubrėžtas
darbas, kurį reikėjo padaryti. Tačiau šįkart viskas buvo kitaip.

Learto gatves kaip niekada anksčiau užplūdo žmonės, kurie po truputį traukė
link pilies. Dėl saugumo jokia išpaikinta Stelos įžengimo į Leartą ceremonija
nebuvo suplanuota, tačiau tik dabar supratau, jog ją turės labai greitai pristatyti,
nes kitaip aplinkiniai nenurims. Ir dar lietus. Ji atnešė lietų, o tada aš privalėjau
ją palikti.

Norėjau iš karto grįžti į akademiją, užsidaryti savo kambaryje ir dar šiek tiek
pagalvoti, tačiau žinojau, jog pirmiausia turiu grįžti į vietą, kuri kažkada buvo
namai. Ši mintis ne itin žavėjo, bet vis vien turėjau persikrauti daiktus, o ir ten
nakvoti nė neketinau, tad viskas gerai. Kirtau visas įmanomas siaurąsias
gatveles, nes kol nesutems žmonės tikriausiai niekur neišsiskirstys. Jau iš toli
pamačiau namą, nes kaip visada Mirajaus skonis turėjo būti kitoks, negu visų
kitų, ir išsiskirti. Tad tarp paprastų, harmoningai su sodais, dabar geriančiais
netikėtai iškritusį vandenį iš dangaus, derančiais baltutėliais namais, jau iš toli
švietė smėlio spalvos kolonos ir rusvas aukštas namas, taip pat didesnis negu visi
aplinkiniai. Laimė, nors sodas sugebėjo jį šiek tiek paslėpti.

Nepaisant lietaus, prie vartų dirbo Vetra, tačiau žinojau, jog ji tikriausiai laukia
manęs. Neklydau.

– Ak, Kajau, pagaliau grįžote! – Neslėpė džiaugsmo ji ir stipriai mane apkabino.

– Taip ir maniau, kad pirmiausia grįšite namo. Vos tik prasidėjus visam šiam...
Kaip ten jie sako, lietui, supratau, kad jūs jau Learte. Kaip džiaugiuosi, kad
pagaliau namie!

Šiuose namuose Vetra dirbo beveik visą savo ir visą mano gyvenimą, ir
tikriausiai ji labiausiai džiaugdavosi mane pamatydavusi.

– Aš neilgam, Vetra, – tariau lipdamas laiptais viršun, lig pagrindinių durų,

tačiau Vetra neketino taip lengvai pasiduoti.

– Kajau, privalote pasilikti nors vakarienei, ji jau beveik paruošta. O ir jūsų tėvas
kaip tik namie.

Niekada nevadinau Mirajaus tėvu, gal kažkada seniai, bet tai jau pamiršta. Ir
nors slapčiomis tikėjausi, kad jis šiandien bus kur nors išvykęs, tai neišsipildė.
Taip pat nepasitvirtino ir mano spėlionės, jog jis neišlįs iš savo darbo kambario,
nes Mirajus kaip tik jau stovėjo svetainėje ir žvalgėsi pro langą.

– Tik pamanykit – lietus, – pradėjo jis, vos tik įžengiau į kambarį. – Seniai
nebuvau matęs tokio stebuklo.

– Nejaugi neturėtum būti kur nors išvykęs? – trumpam stabtelėjau.

– Ne, tik ne tada, kai gatvės užkimštos, nes visi nors akies krašteliu nori
pamatyti naująją Meratėjos valdovę. Aišku, manau, jog ją atlydėjęs karys taip
pat nebus pamirštas. Jau atkeliavo padėkos laiškas tau ir kvietimas į jos
pristatymą.

– Jie jau organizuoja jos pristatymą? Juk ji tik ką atvyko.

– Neperdėk, data dar nenustatyta, – Mirajus atsainiai mostelėjo ranka ir atsisėdo

į krėslą bei nuobodžiaujančia veido mina pažvelgė į mane. – Tikiuosi, jog
ateityje dar palaikysi ryšį su ja, ypač tada, kai tik tavo dėka ji sėkmingai pasiekė
Leartą.

– Ne aš vienas ją lydėjau, – po truputį gręžiausi eiti, nes šis pokalbis su Mirajumi

vis labiau ėmė erzinti.

– Taip, žinoma, Hisas, juk jis direktoriaus Vitaelio sūnus, tiesa? Nors tai neteikia
per daug reikšmės, pabaigoje likai tik tu.

– Kaip nori. Turiu eiti persikrauti daiktus ir grįžti į akademiją.

– Elkis kaip išmanai, – ramiai tęsė Mirajus, – tačiau jau planuoju nusiųsti
vakarienės kvietimą princesei... Koks ten jos vardas, Stela, ar ne? Labai tikiuosi,
jog būsi ir tu, nes nė nenumanai, kokie šiais laikais svarbūs ryšiai su rūmais ir
jeigu mes bent kiek ten būsime žinomi...

– Ir kas tada? – sunėriau rankas ant krūtinės. – Uždirbsi dar daugiau, o ką veiksi
po to? Sėdėsi ir žiūrėsi į lietų?

– Kajau, tu dar per jaunas išmanyti, kaip iš tiesų veikia gyvenimas, – Mirajus
atsistojo ir linktelėjo Vetrai, kad ji ruoštų stalą vakarienei. – Labai tikiuosi, jog
elgeisi su princese nors šiek tiek maloniau negu tai darai su aplinkiniais. Be to,
greitai vakarienė. Po to galėsi eiti.

Nebūčiau pasilikęs, jeigu ne Vetros prašymas. Su Mirajumi jau seniai

nebeturėjau apie ką kalbėtis.

Stela
Nors iš pradžių ir atrodė, kad nebus apie ką kalbėtis, tačiau vakarai svetainėse su
Šaredu, Korena ir Roja tapdavo vis artimesni. Šaredas norėjo išgirsti visas mano
gyvenimo smulkmenas, bet šios atrodė labai jau paprastos, kad būtų daugiau
apie ką pasakoti. Vis dėlto, Šaredas nuolat sakydavo, jog privalom atsigriebti už
visus prarastus šešiolika metų, ir tikriausiai negalėjau su tuo nesutikti. Korenai
dažnai skaudėdavo galvą nuo prasidėjusio lietaus, tad ji su mumis būdavo labai
trumpai arba iš viso nepasirodydavo. Nenorėjau taip galvoti per anksti, tačiau
savo mamos seseriai tikrai nepasirodžiau žavingiausia būtybe Meratėjoje. Nors ir
nepažinojau Nemoros, o ir jos paveikslą mačiau tik vieną kartą, tačiau Korena
man nė iš tolo nepriminė savo sesers. Atrodė, kad ji šalinasi manęs, nors būnant
šalia Šaredui, jos elgesys pasikeisdavo ir ji net kartas nuo karto nusišypsodavo.

Visai kas kita buvo Roja. Savo istorijomis ji užpildydavo visą kambarį, tad
niekada nebuvo nuobodu. Ir nors visi, ypač Korena, tvirtino, jog ji mane tik
vargina, tačiau niekas iš tiesų nesuprato, jog mažylė čia – daugiausia man
džiaugsmo teikianti būtybė. Atrodė, jog visi tie brangūs rūbai šešiametei buvo
tik dar vienas papildomas vargas ir nė viena suknelė neišgyvendavo kitos dienos
taip, jog nesukeltų dar vieno naujo galvos skausmo Korenai.

Nors dangus taip ir nepametė savo storo skydo, lyti vis vien nenustojo. Kartais
lydavo ištisą dieną, o kartais neiškrisdavo nė lašo kelias dienas iš eilės, ir
meratėjiečiai tik nerimastingai žvalgydavosi viršun, tikėdamiesi, jog tai nebuvo
vienkartinis stebuklas. Tačiau jų džiaugsmui, greitai vėl pradėdavo lyti, tad
pamažu fontanai prisipildė vandens ir vėl pradėjo veikti, viskas ėmė dar labiau
žaliuoti, net mažyčiai žiedeliai nedrąsiai kėlė savo galveles į viršų, kur jų vis dar
nelaukė saulė. Tuo tarpu aš iš pilies kol kas negalėjau kelti kojos, vis saugumo
sumetimais, tad šviesūs erdvūs namai atstojo visą pasaulį. Į aplinkinius sodus
taip pat nieko nebeįleido, dėl ko vis niurnėjo Roja, tačiau Šaredas antrino, kad tai
greitai pasibaigs. Tikriausiai jie laukė, tikėjosi, gal net baiminosi, kad vėl
pasirodys ji, ta pati paslaptinga būtybė, dėl kurios prieš šešiolika metų turėjau iš
čia iškeliauti. Tačiau kol kas viskas buvo ramu ir nė iš tolo neatrodė, kad galėtų
kilti chaosas. Todėl gyventi savo naujuose tobuluose namuose nebuvo taip
sunku, kaip man rodėsi iš pradžių. Iš tiesų čia negalėjai rasti jokių karališkų
vingrybių, tarkim sosto, o ir Šaredas vis juokais sakydavo, kad jo darbas tikrai ne
sėdėti vienoj vietoj ir nuobodžiaujančia mina žvelgti į kitus iš aukšto. Dienomis
Šaredo rūmuose dažnai nebūdavo, tačiau kol kas ilgesnes keliones jis
atidėliodavo ir spėjau, kad to priežastis buvau kaip tik aš.

Galop net pripratau prie visų linkčiojimų ir princesės kreipinių, teko apsiprasti ir
su kitomis smulkmenomis: kambariu, kuris savo dydžiu ir prabanga pranoko
visą namą, kuriame anksčiau gyvenau Žemėje, ir pamokomis su Roja, kurių taip
tikėjosi Arkadas. Nors, rodės, per kelionę jau ir taip daug išgirdau apie Meratėją,
tačiau kiekvieną dieną sužinodavau vis ką naujo apie pasaulio istoriją,
geografiją, ar, tarkim, kad savo pinigus jie vadina auksinėmis karutijomis. Tačiau
kiekvieną dieną, žvelgiant pro Arkado kabineto langą į žaliuojantį sodą ir
tvenkinį su pilku garniu jame, vis apimdavo ilgesys. Ilgesys tų, kurių čia nebuvo.

Kajus

Akademijoj buvo ramiau. Beveik visi jau buvo grįžę iš savo užduočių ir
daugmaž sėkmingai jas įvykdę, ir, kiek girdėjau, niekas kelyje negavo galo, o tai
tam tikras progresas lyginant su praėjusiais metais. Tačiau sulaukdavau ir
klausiamų žvilgsnių, ypač iš savo grupės, tačiau tiesiog ignoravau juos. Tiek ir
užteko, nes kiekvienas žinojo, kad iš manęs šiaip ar taip nieko nepeš. Liko laukti
tik sugrįžtančio Hiso ir tada jau prasidės. Reiks jam pasakyti, kad per daug
nepliurptų, nes kartais jo fantazija taip įsivažiuoja, jog nė pats nebeatskiria, ar tai
iš tiesų atsitiko.

Iki pakopos pabaigos užduotys pasitaikė gana lengvos. Laukiant kol visi sugrįš,
galėjai treniruotis, ruoštis teoriniam strategijos ir apsigynimo egzaminui, bet
kartu reikėjo patruliuoti mieste. Nieko sunkaus, iš tiesų. Reikėjo tik vaikščioti
aplink ir įsikišti prieš kylant didesniems neramumams, nors tai tebūdavo
vietiniai kišenvagiai arba prisiliuobę seniai. Su tokia stora siena Leartas buvo
saugus, bent jau kol kas.

Pastaruoju metu mane vis dažniau traukė link rūmų. Žinojau, kad jos ten
nepamatysiu, niekas kol kas nepamatys, nes vartai jau pora savaičių uždaryti.
Mieste sklandė kalbos, spėlionės ir nuojautos to, kas turėtų atsitikti. Arba viskas
bus gerai, Žvaigždžių Vaikas ištaisė senas klaidas ir Meratėja vėl klestės, arba
viskas paskęs liepsnose, kurias sukels moteris, Kerėtoja, per akimirką
nužudysianti naująją princesę. Tačiau aš pažinojau Stelą, žinojau, kad ir kas
atsitiktų, ji lengvai nepasiduos.

Niekada nesiskundžiau, kad patruliavimas yra nuobodus. Visada stengdavausi tai

daryti vienas, nes kitų žodžiai tik išmušdavo iš vėžių ir vargindavo. Nors Stelai
kalbant niekada taip nemanydavau, ji kažkodėl galvodavo kitaip negu visi...
Turiu liautis, tuoj pat. Kodėl taip sunku? Vakarėjantis Leartas pamažu vis
pilkėjo. Teko priprasti prie drėgmės ore, keisto, kaulus geliančio šalčio, kurio
niekada anksčiau nejausdavau. Tačiau jis nors neleisdavo per daug užsisvajoti.

– Kajau!

Jau iš toli galėdavau atpažinti Gustą – jis visada buvo visa galva aukštesnis už
aplinkinius.

– Na, kaip jautiesi tapęs įžymybe? Karys, parvedęs princesę namo, – mostelėjo
ranka Gustas ir prisijungė prie mano patruliavimo. – Nejaugi laikraščių
neskaitai? Yra ir tavo vardas, tik, gaila, niekas neturi jokių nuotraukų, tačiau tik
palauk jos pristatymo – visi tave pažinos.

– Žinai, jog tai mane mažiausiai domina.

– Ir dar – jeigu kada su ja susitiksi, pakviesk ir mane, gerai? Vis dar neprarandu
vilties, kad ji gali mane pamėgti.

– Gustai, tavo galvoje tik tai ir...

– Kalbant apie merginas – sėkmės su taviške, susitiksim akademijoj, – Gustas

greitai nėrė į artimiausią skersgatvį ir tiek tebuvo jo matyt.

Bailys.

Palaukiau, kol ji prieis, nė nereikėjo atsigręžti. Juk Adriana kažkada turėjo grįžti,
tikriausiai jau grįžo visi. Hisas taip pat. Kai Adriana supykdavo, visi jai
stengdavosi trauktis iš kelio, bet, gaila, man jau nebebuvo kur.

– Nejaugi, taip ir nieko nepasakysi? – paklausė ji atsistojusi tiesiai priešais mane

ir rankomis įsisprendusi į šonus.

– Džiaugiuos, kad sėkmingai grįžai namo.

Ji tik piktai papurtė galvą, jos auksinio raudonio plaukuose galėjai įžiūrėti
mažyčius vandens lašelius. Kartais lietus galėdavo būti toks keistas ir kristi
mažyčiais lašeliais, kad jų nė nepastebėdavai.

– Kodėl man nesakei, kad tavo tikroji užduotis – lydėti princesę į Leartą? Kajau,
ką tu sau galvoji? Apie tai ūžia visa akademija, ką jau bekalbėti apie leartiečius,
laikraščius...

Kirtom medinį tiltą, po kuriuo ant upės krantų jau žiebėsi užeigų langai,
girdėjosi juokas, o raudonų žibintų atšvaitai atsispindėjo tamsėjančiame
vandeny.

– Adriana, misija buvo slapta. Be to, juk esmė ir liko ta pati – lydėti aristokratę,
gyvenusią Žemėje atgal į Leartą. Juk neketinau tau visą laiką to nesakyti.

O gal ir ketinau, jau pats nežinau.

– Kajau, bet kaip galėjai nesakyti man? Man? Juk aš niekam nebūčiau
papasakojusi. Žinau, tai puiki galimybė tau būti žinomam rūmuose, tad baigęs
akademiją tikrai ten gausi vietą, jeigu tik užsinorėsi, tačiau kaip galėjai nesakyti
man, kad ėjai per Meratėją su princese? O dar visos kalbos, kad ji Žvaigždžių
Vaikas, tos jos keistos akys... Kad ir kaip bebūtų, žinojo visi: Hisas, Tenra,
Lokas... Kajau, dabar jaučiuosi kaip tikrų tikriausia kvailė, nes man nieko
nesakei.

– Man labai gaila, Adriana, tikrai. Tačiau taip buvo saugiau visiems.

Nežinojau, ar tai, ką sakau, yra tiesa. Tiesiog dabar Adrianos žodžiai pradeda
blaškyti.

– Gerai Kajau, – ji paėmė mano ranką ir žinojau, kad jau atleido man. – Tačiau
kitą kartą būk atviresnis, gerai? Ir, be to, ar supranti, kaip pavojinga tai buvo?
Juk ją medžioja pati Kerėtoja.

– Viskas praėjo sklandžiai, tikrai, – negalėjau liautis melavęs jai ir sau. – Kai kur
buvo kliūčių, bet jos jau baigėsi.

Patraukėm akademijos link. Mano pora patruliavimo valandų jau baigėsi, o

rūmai liko kažkur už nugaros. Kažin, ar dar turėsiu šansą kada nors ją pamatyti?
Tikriausiai ne, nes nuo šiol ji bus visada apsupta žmonių ir saugoma. Tai, kas
buvo, jau niekada nepasikartos, bet tikriausiai taip ir turi būti. Turiu judėti į
priekį.

– Kajau, ten Hisas ir Mila. Nori pasisveikinti?

– Adriana, vis tiek susitiksim su jais rytoj...

Tačiau Adriana jau mojavo jiems. Su Mila dar galėjai pasišnekėti, tačiau su jos
broliu dvyniu jaučiausi prisibuvęs kokiam šimtui metų į priekį.

– Kajau, Adriana, kaip sekasi? – šaukė Hisas dar mums neįžengus į akademijos
kiemelį. – Pagaliau šiandien grįžom iš stovyklos, neįsivaizduojat, kaip nusibodo
ten būti. Beje, gal girdėjai, kaip sekasi Stelai? – kreipėsi Hisas į mane.

Tik papurčiau galvą. Ir pats norėčiau sužinoti.

– Nagi, juk po misijos tapot kone vietinėm įžymybėm, – nusijuokė Mila. – Ir

kokia ji, mūsų naujoji princesė? Tikiu, kad viskas jai turėjo būti taip keista, vos
tik čia atvykus. Visas gyvenimas praleistas Žemėje ir staiga nuo nulio pradėti
čia. Neįtikėtina.

– Viskas su ja gerai, – burbtelėjau.

– Tikrai, ji visiškai ne tokia, kaip visos princesės. Moka jodinėti, šiek tiek kautis
su kardu, be to, yra labai draugiška, o jos akys, tikrai kaip dangus naktį. Ji tikrai
ypatinga, net kažkiek magiška, štai vieną naktį, pačią pirmąją mes susidūrėm su
drakonu...

– Užteks, Hisai, pasilik viską pranešimui. Iki, Mila. – tarstelėjau ir nutempiau

Adrianą tolyn.

– Jūs susidūrėt su drakonu? Tikrai turėsi man daugiau papasakoti. Kaip manai, ar
ji iš tiesų tokia galinga, kad įveiktų kerėtoją?

Žinojau, kad Adriana taip lengvai nenusileis. Žvaigždžių danguje vis dar
nebuvo, nė gerai neprisimenu, kaip jos atrodo. Gaila, kad taip niekada ir
nepaklausiau Stelos.
2.

– Noriu tau kai ką parodyti, – Roja vis straksėjo aplink Stelą, kad ši neatsiliktų ir
eitų dar sparčiau. – Eime, aš labai noriu, kad tu pamatytum.

– Ir kas gi tai? – šypsodamasi paklausė mergina.

– Staigmena, – tyliai šnipštelėjo mergaitė, tartum kas nors galėtų ją išgirsti.

Bet karališkajame rūmų sode nebuvo nė gyvos dvasios. Čia siautėjo tik šiltas
vėjas, šiurendamas sodriai žalius žolynus, neaukštus medžius ir plačiai
išsikerojusius krūmynus. Paprastai sodai būdavo atviri ir čia neretai sutikdavai
daug leartiečių bei rūmų sargybinių, tačiau šią gana šviesią dieną sodai buvo
užverti ir niekas nežinojo, kiek ilgai tai tęsis. Tikriausiai net pats karalius
nenumanė. Tuo tarpu pilyje kartas nuo karto pasitaikydavo po sargybinį, kuris
tik draugiškai linktelėdavo Stelai.

Savo namuose, Learte, rasi daug gražių sodų.

Tie žodžiai trenkė lyg iš niekur ir Stela vos nesuklupo ant akmeninių plokštelių,
kuriomis buvo padengti laiptai, kai su Roja skubiai leidosi žemyn.

– Atsargiai, nesusižeisk, – perspėjo mergaitė. – Kai pradėjo lyti, čia pasidarė

slidu, jau pati įsitikinau.

Kajus tai pasakė Juodojoje Rožėje, jai mokantis kautis. Taip, ji savo namuose ir
čia yra gražių sodų. Kažin kiek kartų jis čia jau buvo? Ir jeigu vartus dar kada
nors atvers, ar jis ateis? Staiga Roja sustojo, o užsisvajojusi Stela vos
neatsitrenkė į ją.

– Štai, – atsiduso mergaitė.

Mergina apsižvalgė. Jos atsidūrė mažoje aikštelėje, grįstoje tokiais pat pilkais
akmenimis kaip ir laiptai. Ji visa buvo įrėminta juoda metalo tvora, o aikštės gale
atsivėrė vaizdas į upę, savo bangomis plukdančią sidabrinius atšvaitus. Stela
suprato, kad čia dar nebuvo, nes anksčiau Roja jos čia neatsivedė, o soduose per
vieną dieną tikrai nesurasi visų kampelių. Kažkodėl Stelai čia labai patiko, ta
tyla ir ramybė, krūmynais apaugusi aikštelė, iš už tvoros savo žalias rankas
tiesiantys medžiai ir lėta upės tėkmė, jos harmoningas bangų skambesys, po
savimi slepiantis greitą srovę, teikė keistą pasitenkinimą.

– Čia mėgdavo sėdėti mūsų mama, – tarė Roja ir klestelėjo ant šalia stovinčio
žalvarinio suoliuko su mediniais raižiniais, vaizduojančiais mišką ir nesunku
nuspėti – devyniaragį elnią jame. – Galvojau, kad tau čia patiks. Kartais ir pati
čia pasėdžiu. Na, žinai, kai viskas atsibosta.

– Čia tikrai labai gražu. Ačiū, Roja.

Stela lėtai nuėjo iki aikštelės pabaigos ir atsirėmė į turėklą. Persisvėrusi per jį,
pamatė neilgą nuožulnų smėlėtą krantą, kuris pasibaigė upės vandeniu, o jame
plaukiojo du ilgakakliai paukščiai, panašūs į gulbes, bet jų plunksnos žėrėjo
šviesiai melsva spalva.

– Ten Garačiai, – pasakė mergaitė, nusekusi sesers žvilgsnį. – Gražūs, bet

beprotiškai kvaili paukščiai. Žinai, kartą aš...

Šaižus ir ausis veriantis klyksmas staiga pertraukė mergaitės pasakojimą. Nors ir

dar daug ko nepamatė Meratėjoje, tačiau Stela buvo tikra, kad šį garsą jau
girdėjo.

– Drakonas?– neatsistebėdama paklausė.

Roja greitai pripuolė prie turėklo ir įsižiūrėjo į kitą upės krantą. Anoje pusėje
augo daugybė medžių, bet jų lapija nebuvo per tanki uždengti, kad uždengtų ten
esantį pastatą. Iš tolo švietė jo rusvo metalo sienos ir kupolo pavidalo stiklinės
lubos. Stela bandė prisiminti, ar jau buvo mačiusi šį keistąjį namą, tačiau net
jeigu jau ir matė, visada galvodavo, jog jis nebe rūmų teritorijoj.

– Ten tėtis laiko drakonus. Turi jų visą galybę, na, iš tiesų tris, – Roja atsigręžė į
Stelą ir jos akyse sužibo kibirkštėlės. – Gal nori pažiūrėti?

Stela vis dar pernelyg gerai atsiminė savo susidūrimą su drakonu, nors žaizda
rankoje greitai užgijo. Nespėjus jai ištarti, kad tai bloga mintis ar kad nieko gero
iš to neišeis, Roja jau traukė Stelą link drakonų buveinės. Ir iš kur ta mergaitė
turi tiek jėgos?

– Roja, tai gali būti pavojinga...

– Nebijok, jie uždaryti.

Perėjusios akmeninį tiltą, vedantį per upę, tankų mišką, kuris atrodė turėjo
daugiau medžių kamienų negu lapų, jos priėjo užsislėpusį tašką iš kurio ir sklido
šiurpus riksmas. Norint dresuoti drakonus tikriausiai reikėjo labai daug vietos,
taigi metalinį pastatą dydžiu galėjai lyginti su visais rūmais.

– Didelis, ar ne? – valiūkiškai paklausė Roja, joms einant prie aukštos tvoros
vartų. – Bet geriausia tai, kad drakonai gyvena po žeme. Tėtis sakė, jog kažin
kuris mūsų protėvis iškasė ten urvų labirintą ir dabar ten gyvena drakonai.
Įsivaizduoji, kiek ten daug vietos? Klaidžioji, o tada prieš tave staiga išnyra
drakonas... Gal net du.

Stela negalėjo įsivaizduoti tokio labirinto, kuriame tilptų drakonas, ji vargiai

įsivaizdavo ir tuos tunelius, nors iš tiesų nė nenorėjo pagalvoti, kad dabar ji stovi
tiesiai kokiam nors siaubūnui virš galvos. Storų strypų tvoros, supančios patį
pastatą, vartus saugojo aiškiai nuobodžiaujantis jaunas sargybinis, ir tik pamatęs
dvi princeses, jis mikliai pakėlė kardą ant kurio dar nesenai rymojo. Roja jam
nusišypsojo ir jis atsakė tuo pačiu, o Stela negalėjo nepastebėti jo smulkiais
randais nusėto veido. Matyt jam taip pat teko pabuvoti kare, bet gal ne taip ilgai,
jog jį rimtai suluošintų. Nejaugi čia nėra jokios kitos veiklos be švaistymosi
ginklais?

– Čia visiškai niekas nevyksta, – pasiskundė Roja, įėjus į didžiulį apskritą kiemą,
smėliu nubarstytomis grindimis, įrėmintą storomis plieno sienomis.

Stela iš karto pasigailėjo, kad leidosi čia atvedama. Visas statinys tebuvo
didžiulis smėlingas kiemas, iš viršaus uždengtas storų virbų tinklu, kad drakonai
negalėtų pasprukti. Vos čia atsidūrus į nosį trenkė keistas sieros ir dvėselienos
kvapų mišinys, bet tai tikrai buvo ne vienintelis jai nepatikęs dalykas. Nors jos
amuletas kartas nuo karto sudilgčiodavo ir Stela jau spėjo prie to priprasti, dabar
jis tvinksėjo dar smarkiau, lyg jame būtų plakusi maža širdis.

– Roja, gal jau eime iš čia. Vis tiek nepamatysim drakonų, o čia ir taip nėra ką
veikti, – bandė mergaitę išvilioti ji.

Tačiau mažoji sesuo jau buvo pasileidusi į priekį ir tikriausiai nebegirdėjo Stelos
žodžių. Mergaitė kaip viesulas nulėkė kelis metrus toliau ir, remdamasi į
žalvarinius turėklus, žvelgė į laiptus, besileidžiančius į tamsą.

– Stela, eikš. Tikriausiai tai įėjimas į tunelius. Eime pažiūrėti drakonų, juk to ir
atėjom. Be to, jie uždaryti, nieko mums nepadarys. O viduj taip pat bus
sargybinių, tad nieko pavojingo.

Pirmiausia Stela tai pajuto ir tik vėliau pamatė. Galvoje dilgčiojo savisaugos
instinktas, šaukiantis, kad ji privalo bėgti. Ir gelbėti Roją. Kai ant laiptų aikštelės
švystelėjo rubino raudonumo kulka, mergina nebedvejodama pripuolė prie
Rojos, nes žinojo, kad net menkiausia sekundės akimirka gali viską pakeisti.
Stela tvirtai sugniaužė smulkius sesers pečius ir prisitraukė ją arčiau,
patraukdama nuo raudonojo gyvio kelio. Ištrūkęs iš tunelio, drakonas nė
sekundės nesidairė ir puolė į pro virbus persišviečiantį pilkšvai auksinį dangų,
kuris jam žadėjo ilgai lauktą laisvę, bet iškart sutrukdė tas pat metalo virbų
kupolas, aptemdęs dangų. Atsitrenkęs į kliūtį, padaras šaižiai suklykė ir, kai
apsigręžė, parodydamas savo karštas juodas akis, Stela suprato, kad tai dar ne jo
skrydžio pabaiga. Mergina juto, kaip po jos delnais virpa Rojos pečiai:

– Jis laisvas, Stela. Nepririštas. Taip neturi būti, – vis kartojo Roja, balsas
trūkinėjo iš baimės.

Stela suprato, kad ji jau seniai nebeturėjo to, kuris visada ją apgindavo, o
sargybinis lauke tikrai pavėluos ir nespės čia pasirodyti laiku. Drakonas dar
kelias sekundes pasitrankė į sunkiais virbais sukaustytą dangų, tačiau tai tik dar
labiau pakurstė jo degantį įniršį. Stela dar tvirčiau prie savęs priglaudė Roją,
jausdama kaip mergaitė vis labiau gūžiasi, lyg norėtų visiškai išnykti. Teks
išsisukti pačioms ir kuo greičiau, suprato Stela. Tuo tarpu drakonas nesustojo,
vis greitėdamas jis šovė žemyn pakeliui praverdamas nasrus ir parodydamas
spindinčius, vienas už kitą aštresnius dantis ir pripildydamas orą siera.

– Pasilenkint, – staiga pasigirdo aiškus ir skvarbus vyriškas balsas, o Stela nė

akimirkai nesuabejojo nurodymo tikslumu, tad tik dar tvirčiau apglėbė Roją ir
pasilenkė.

Jis buvo taip arti, kad Stela jau galėjo justi šiltą kvapą ant savo veido, tačiau
staiga viskas dingo ir šaižus klyksmas nutolo. Ant drakono kaklo netikėtai
sužibo geležinė grandinė, kuri, gal ir nebuvo pernelyg galinga, jog nutemptų
siaubūną šalin, bet bent jau atkreipė jo dėmesį. Tai padarė naujo balso
savininkas, prie kurio drakonas, užmiršęs Stelą ir Roją, dabar puolė. Tačiau jis
nelaukė. Vis dar laikydamas kitą grandinės galą, jaunas vyras greitai pasuko
visiškai kiton pusėn, negu skrido drakonas, taip jį suklaidindamas, nes
raudonžvynio reakcija nebuvo pati greičiausia ir jam reikėjo vietos bei laiko
apsukti savo didžiulį kūną. Tuo tarpu vyras su grandine jau spėjo neblogai
apkaustyti drakoną ir mikliai atsidūrė jam ant nugaros. Stela dar spėjo pagauti
žaižaruojančių drakono akių žvilgsnį, kuris nė negalvojo taip greitai pasiduoti.

Privalai man padėti. Tik tu gali tai padaryti.

Atleisk man, nežinau, kaip. Tačiau jeigu nurimsi, vos tik surasiu būdą – grįšiu
pas tave.

Staiga drakonas nurimo, Stela taip pat. Baisūnas su savo tramdytoju greitai
dingo požemiuose paskui save į orą pakeldamas smėlio sūkurius.

– Ir kaip jis tai padarė? – nustebusi žiūrėjo Roja, o Stela patraukė ją į šalį, tol,
kol drakonas ir jo tramdytojas galiausiai visiškai dingo požemiuose.

– Nežinau, Roja, tačiau jau geriau mums iš čia išeiti.

Ką ten gali žinoti, antrą kartą gali taip ir nebepasisekti, nors Stela nė pati iki galo
nesuprato, kaip drakonas taip greitai nurimo.

– Palaukite, – sušuko nekantrus balsas iš tunelių gilumos.

Netrukus pasigirdo nekantrūs žingsniai ant laiptų ir jie kaip mat atnešė tą patį jau
matytą jauną vyrą ryškiai žaliomis akimis.

– Princese Rojana, malonu Jus matyti. O Jūs tikriausiai princesė Stela ? –

mandagiai pasiteiravo jis ir žemai nusilenkė, o jo tamsiai kaštoninės garbanos,
surištos atgal, šoktelėjo ore. – Mano vardas Kirotas, esu jūsų tėvo vyresnysis
drakonų dresuotojas. Jau seniai girdėjau apie Jūsų atvykimą, bet iki šiol pats to
nemačiau, nes, matote, kol kas retokai apsilankau pilyje.

Stela linktelėjo, nežinodama ką pasakyti. Ar malonios išvaizdos ir gerų manierų

vyrukas tarsi ką tik nužengęs iš meilės romano, galėtų dresiruoti tuos gyvius? Ir
iš vis kodėl drakonus būtina laikyti čia?

– Tiesiog norėjau padėkoti už pagalbą. Nežinau, kaip būtumėm apsiėjusios be

jūsų...

– O ne, tai mano kaltė. Nežinojau, kad ateisite, tad paleidau šį naująjį drakoną
pasilakstyti, o jis pajutęs jus viršuje tiesiog pasiuto. Laikome jį čia jau kelias
savaites, bet šis visiškai mums nepasiduoda. Aš jį pavadinau Ugnies Sparnu ir,
nors matyti, kad jis jau labai senas, vis dar yra kupinas energijos ir noro iš čia
pasprukti, bet man būtų gaila paleisti tokį nuostabų ugnies drakoną vėjais. Tad
dar kartą atsiprašau, už sukeltą pavojų Jums ir Jūsų seseriai.

– Tikrai nieko tokio, juk mes nepranešėm, kad ateisim, – nepasidavė Stela vis
tikėdamasi, kad laimės šį savęs kaltinimo žaidimą.

Po minutėlės galiausiai buvo sutarta, jog niekas nekaltas ir tiesiog įvyko

nemalonus atsitikimas, o seserys atsirado blogojo vietoje labai netinkamu laiku.

– Ar drakonai gali kalbėti? – staiga paklausė Stela, prisimindama kaip kalbėjo

Sidabro Upė ir kaip skeptiškai į tai žiūrėjo Kajus.

– Kalbėti? – Kirotas kurį laiką nustebęs mąstė ir Stela pagalvojo, kad jau
nebesulauks atsakymo, bet galiausiai jis nusišypsojo.– Na, nebent legendose ir
tarp savęs, nes mes tikriausiai jau pamiršome jų kalbą, labai gaila. Ar žinote trijų
drakonų prakeiksmo istoriją? Sako, kad tik tie trys drakonai turėjo dovaną
susišnekėti su meratėjiečiais, bet tai tik sena, graži ir labai liūdna istorija. Galiu
jums papasakoti.

– Aš jau ją girdėjau, tikrai graži istorija, – atsakė Stela ir pajuto Rojos ranką,
nekantraujančią merginos delne. – O mums jau laikas, tikiuosi, dar pasimatysime
ir dėkojam už pagalbą.

– Buvo malonu su jumis susipažinti, princese.

– Geriau skamba be princesės, – mergina nusišypsojo. – Gali į mane kreiptis tik

vardu, Kirotai.

Vyras nusilenkė ir prabilo:

– Tada nekantriai lauksiu kito tavo apsilankymo, Stela, – atsisveikino jis.

Tuo tarpu visą likusį kelią iki pilies Stela pro šypseną turėjo kęsti Rojos akių
vartymą ir burbėjimą apie tai, kad šaunuolis vyresnysis drakonų dresiruotojas
lauks jos.

Stela
Kai dienos tampa labai vienodos, staiga ima atrodyti, kad nebelieka laiko.
Tiesiog plauki per erdvę ir galiausiai net imi savęs nieko nebeklausinėti. Taip
nutiko ir man, bent jau iki šiandienos, kai vėl norėjau daug ko paklausti, bet jo
čia jau nebebuvo. Pastebėjau, jog kai kurie pilies sargybiniai taip pat turi sekėjus,
tad atsirado puiki proga pakalbinti Arkadą apie ką nors kita, nes visa eilė
Meratėjos karalių, jų vardai bei valdymo metai ėmė rimtai nusibosti bei
susimaišyti galvoje į vieną neišpinamą siūlų kamuolį.

– Sekėjai, taip, tai labai įdomi tema. Sekėjai yra žmogaus sielos atspindys, –
pradėjo Arkadas mokytojo tonu, o Roja tuo tarpu jam nematant padėjo savo
knygą į šalį ir ėmė statyti pergamentų bokštą. – Sako, jog visi žmonės turi
sekėjus, tačiau ne visi jie pasirodo išorėje. Yra tokių, kuriuos matyti gali tik pats
sekėjo savininkas – vedlys, yra tokių, kurie gali kalbėti su savo sekėju, tačiau tai
girdi tik jie patys, tad tai labai skirtingas ir neištirtas procesas, priklausantis nuo
paties vedlio sielos arba, kalbant kitaip, sąmonės ir pasąmonės
bendradarbiavimo lygio.

Tikriausiai jau pastebėjote, princese, kad sekėjus dažniausiai turi kariai, kadangi
jiems nuolatos gresia pavojus, jų siela taip apsisaugo ir iššaukia sekėją. Taip jau
yra, kad žmogaus protas gali sukurti kažką tik iš detalių, kurias jau matė, girdėjo
ar patyrė, tad sekėjai arba karius sauganti energija dažniausiai įgauna gyvūnų
pavidalus. Ši energija labiau linkusi kautis su kitais sekėjais, tačiau, reikalui
esant, puola ir žmones. Vis dėlto sąlytis su žmonėmis sekėjams gali būti labai
sunkiai pakeliamas, tai reiškia visišką kontaktuojančių pusių energijos
susiliejimą. Kažkam svetimam prisiliesti prie kieno nors sekėjo reiškia įgyti
visišką pasitikėjimą, tokį didžiulį, tarsi gavus leidimą be jokių trukdžių landžioti
vedlio galvoje. Tad vedliai puikiai jaučia bet kokį savo sekėjo prisilietimą prie
kito žmogaus.

Staiga atsiminiau šiltą baltojo tigro kailį, minkštus jo plaukus ir ramias žydras
akis. Jis norėjo, kad aš sušilčiau ir kad man viskas būtų gerai. Jis buvo didžiulė
Kajaus sielos dalis.

– Ar jie gali padėti kitiems žmonėms? Ginti kitus? Ar jie gali mirti? – nenustojau
klausinėti.

– Dažniausiai sekėjai gina tik savo vedlius. Juk toks visų mūsų pirminis
instinktas – išgyventi. Tačiau gali būti, jog vedliui labai to trokštant, bus apginti
ir kiti. Tačiau noras turi būti nuoširdus, kylantis iš pačių sielos ir proto gelmių,
nes sekėjas dažnai vadovaujasi vedlio jausmais, o ne šaltu protu. Protas ne toks
greitas suprasti, kaip vedlio jutimai. O mirtis, – Arkadas trumpam stabtelėjo ir
pasikasė smakrą. – Taip, esu girdėjęs, jog tai nutinka. Kartais sekėjai gali vienas
kitą nužudyti. Tačiau tai labai pavojinga vedliui, tai jam taip pat gali baigtis
mirtimi, didžiuliu svarbios sielos dalies suluošinimu. Štai karalius Akajas taip
pat turėjo vedlį...

Ir vėl atsivėrė buvusių karalių tema, o Roja pagaliau nustojo statyti savo
pergamentų bokštą, vos tik Arkadas priekaištingai papurtė galvą ir, vis
nenustodamas pasakoti, ėmė dėlioti savo ritinėlius atgal į lentynas.

Nejaugi Kajui taip rūpėjo jo misija, jog jis siuntė savo vedlį į upę manęs
ištraukti, o tada... Juk kažkada net jo paties vedlys stojo prieš Adrianą. Tylutėliai
atsidusau supratusi, kad neturėčiau apie tai galvoti. Tai, kas buvo, jau niekada
nebepasikartos. Reikia kada nors pagaliau viską užmiršti ir gyventi toliau.

– Štai karalius Akajas tikėjo likimu, – tęsė Akajas, o aš pagaliau vėl jį girdėjau. –
Todėl pasiuntė karius atsiimti Telumarų užimtos teritorijos, tačiau...

– Ką reiškia tikėti likimu, Arkadai? – paklausiau, norėdama bent kiek nukreipti

jo dėmesį nuo nesiliaujančių istorijų apie teritorinius ginčus su Telumarais.

Žinau, jog tai buvo svarbu. Reikėjo daug išmokti, juk visa planetos istorija dar
laukė prieš akis. Dinastijos, karaliai ir jų karalystės, o galiausiai – Šešėlių
Kerėtoja. Tačiau kai kas tikrai patraukė mano dėmesį. Dievas.

– Dievas, – sekundei pagalvojo mokytojas, tarsi tardamas pažįstamą, bet jau

seniai girdėtą žodį. – Taip, žmonija turėjo daug dievų ir niekada nežinai, kiek dar
jų bus. Tačiau jie teikia vilties, o meratėjiečiams vilties teikia Likimas.

– Taip jūs vadinate savo Dievą? – žinojau, jog neturėčiau kalbėti apie
meratėjiečius trečiu asmeniu, tačiau kartais vis dar būdavo sunku visiškai
įsijausti į savo vaidmenį.

– Na, Likimo nelabai pavadinsi Dievu. Tai tarsi... Gyvenimo tėkmė. Ta, kuri
viską nulemia, nukreipia gyvenimą būtent ta, reikiama linkme.

– Tačiau galima tuo ir netikėti.

Arkadas linktelėjo.
– Taip, yra ir meratėjiečių, kurie Likimą neigia, sako, jog kiekvienas pajėgus
savo gyvenimą susikurti pats. Tad tikriausiai Likimas ir yra mūsų Dievas, –
galiausiai nusijuokė jis. – Arba ne. Visada gali pasirinkti, kuo tikėti, Stela.

Galiu pasirinkti. Tačiau paskutiniu metu, mažai ką galėjau pasirinkti. Ir nė

nežinau, ar tas Likimas iš tiesų egzistuoja, ar ne. Ar man buvo lemta čia
atsidurti, atitrūkti ir niekada nebegrįžti. Ar lemtis iš tiesų manyje užrašė galią
kažkaip pradanginti visus karus ir negandas Meratėjoje, nors nė neįsivaizdavau,
kaip tai padaryti. O gal man lemta nežinoti? Nes aš tikrai nežinau.

– Tikriausiai jau galime šiandien baigti, – tai tarus Arkadas vėl priekaištingai
pažvelgė į Roją. – Nes kai kas niekaip nenustygsta vietoje.

Roja tai tik patvirtino, be žodžių greitai nudūmusi apačion. Ten jau laukė
Šaredas, kuris pagaliau prisiruošė išvykti ir žadėjo net tris dienas keliauti į
vakarus, prie Kesėjos vandenyno, tartis su vietiniais pirkliais. Tad tokie ir karalių
reikalai.

– Tėti, turėsi man parvežti akmenukų, tik ne juodų ar baltų, bet būtinai spalvotų.
Tada turėsiu kažką, kas jau buvo Kesėjoj.

– Roja, tau jau parvežė geriausio Kesėjos laivų dailidės kūrinį, o tu jo laivelį
tiesiog paleidai upe, – atsiduso Korena.

– Tas laivas buvo nuobodus, aš galėjau tik į jį žiūrėti, o laivai juk turi plaukti,
todėl jie ir yra laivai.

Korena tik sunkiai papurtė galvą, o Šaredas geraširdiškai nusijuokė.

– Ak, Korena juk man nesunku jai parvežti akmenukų. Beje, Stela, žinau, kad
pastaruoju metu gauname daug kvietimų ir kol kas visus juos ignoruojame,
tačiau vienas kvietimas tave turėtų sudominti. Jį atsiuntė Mirajus, vienas
stambus Learto pirklys, tačiau jis taip pat yra ir Kajaus globėjas, kario, kuris
parlydėjo tave namo. Pamaniau, jog tai gali tave sudominti. Nelabai gerai vis
sėdėti čia užsidarius, mums visiems.

Man nė nespėjus ką atsakyti, įsiterpė Korena:

– Šaredai, jai reiks palydos, o aš neturiu nė menkiausio noro vakarieniauti su

vietinės reikšmės pirkliais.
– Na, ją galėtų lydėti Arkadas arba Kirotas. Stela pažįsta abu ir nesijaustų
visiškai nelydima.

– Mokytojas ir drakonų dresuotojas? – abejingai pakėlė antakius Korena.

– Juk tik paprasta vakarienė, o Stela dar kartą galės susitikti su Kajumi bei
susipažinti su kitais žmonėmis, tai tik į naudą. Ką manai Stela?

Paprasčiausiai linktelėjau. Viduje viskas maišėsi, tačiau turėjau išlikti rami ir

paprastai nusišypsoti.

– Taip, tikrai gera idėja. Ačiū.

– Puiku. Na, o ir mes visi neturėtume būti tokie užsidarę. Vos tik grįšiu, galėsim
surengti Stelos pristatymą, juk negalime visą gyvenimą slėpti tavęs, Stela.

Nė nežinau, ar Korenai patiko ši idėja, nes ji nebeištarė nė žodelio. O Roja tik

lakstė aplink ir kartojo:

– Pokylis, pagaliau nuveiksim ką nors smagaus! Aš juk galėsiu nesivilkti

suknelės, tėti? Ne? O ar galėsiu tada būti be tiaros...

Tuo tarpu aš kol kas nė nesirengiau galvoti apie būsimą savo pristatymą. Nes jau
rytoj susitiksiu su Kajumi ir. nors norėjau išlikti rami, tačiau šis būsimas įvykis
man teikė tiek daug laimės, jog net pati bijojau sau tai pripažinti.

Kajus

Žinojau, kad Mirajus vis vien tai padarys ir niekas jo neperkalbės. Ir kaip jis
galėtų atsisakyti tokios progos įsiteikti rūmams bei pačiam karaliui? Varge, jau
net girdžiu, kaip Mirajus neva prasitaria ir valandų valandas neužsičiaupia apie
tai, koks svarbus karališkai šeimai jis staiga pasidarė. Nors ir turėjo daug
daugiau negu kada nors būtų galėjęs pasvajoti, vien jau mintis apie išaugsiančią
galią ir įtaką jam neleido ramiai užmigti. Toks jau tas Mirajus buvo.

Mirajaus beprasmiškose vakarienėse teko sudalyvauti ir anksčiau, kur kalba

sukosi apie tas pačias nuvalkiotas karo ir prekybos temas, o kas nors visada
įsivaizduodavo, jog turi visus reikalingus sprendimus padėti Meratėjai, tačiau jo
ar jos niekas nesiklauso. Tos pat nuobodybės, besistengiančios būti labai
svarbiomis. Tačiau šiandien viskas turėjo būti kitaip, šiandien čia turėjo ateiti
Stela. Viskas būtų gerai, tiesiog tobula, jeigu ne Mirajus ir Stelą atlydėsiantys du
palydovai, kurių vardus jau pamiršau. Galiausiai pakviečiau ir Adrianą, nors ji ir
Mirajus niekada per geriausiai nesutarė. Adriana juste juto, tiesiog paties
Mirajaus veide išskaitė nuomonę, kad ji man per prasta, nes Adrianos seneliai
dirbo žemę Lotose, mama buvo mirusi ir, nors jos tėvas tarnavo rūmuose,
Mirajui tai vis vien jokio įspūdžio nedarė. Adriana nuolat stengėsi pasipriešinti
Mirajui, tačiau kuo labiau ji bruko jam savo nuomonę, tuo dažniau jis žiūrėdavo
į ją iš aukšto, kaip į mažą nesupratingą vaiką. Deja, Adriana nesuprato, jog man
Mirajaus nuomonė jau seniai nieko nebereiškė.

O tada atėjo ji. Lauke lijo, bet vis dar nebuvo sutemę ir pro langą galėjai matyti
šlapias gatves, kurios nuo vandens dar man nematytai keistai blizgėjo ir
atspindėjo aplinkines šviesas bei vis dar lauke stovinčius ir į lietų žiūrinčius
leartiečius. Tikriausiai kiek užtruks, kol visi galiausiai pripras prie vandens,
krintančio iš dangaus. Mirajus kaip visada kažką dėstė savo žinovo balsu, o
Adriana, iš pradžių pritarusi, vėliau ėmė su juo ginčytis, kol galiausiai net ir jie
privalėjo liautis. Stela atrodė lygiai taip pat kaip ir anksčiau, tik gal mažiau
pavargusi ar sumišusi, kiek kitaip apsirengusi, taip, kaip ir tikėtumeisi išvysti
aristokratą, tačiau nieko pernelyg išskirtinio. Ir vos tik ji prabilo, tai buvo ta pati
Stela, ta pati mergina, prieš keletą savaičių peržengusi Learto rūmų slenkstį.

– Malonu susipažinti, Mirajau, – tarė ji, o po to taip pat pristatė savo

bendrakeleivius, Arkadą ir Kirotą, pastarąjį, buvau tikras, jau ne kartą mačiau
akademijoje.

Mirajus nieko nelaukdamas pradėjo savo apsimestinio džiaugsmo tiradą, kuri,

priklausomai nuo žmogaus svarbumo ar jo užimamų pareigų, galėjo tęstis labai
ilgai. Šiandien ji truks visą vakarą.

– Princese, man taip malonu su Jumis susipažinti. Žinote, noriu asmeniškai jums
padėkoti dėl lietaus. Tokio stebuklo galėjome tikėtis tik iš Jūsų, nė
neįsivaizduojate, kaip tai padės Meratėjos pasėliams, augmenijai ir jų prekybai,
ką jau kalbėti apie laivybą...

Taip, tai tęsis kurį laiką. Žinojau, kad Stelai visiškai neįdomu, tačiau ji kantriai
klausėsi visų Mirajaus sapalionių, kurių iš tiesų turėjo klausytis visi. Stela net
susipažino su Vetra, dėl ko Mirajus kiek raukėsi, tačiau Stela gana sėkmingai
nekreipė dėmesio į kažkieno sugalvotą hierarchijos sistemą ir su visais elgėsi
vienodai.

– Labai malonu susipažinti su jumis, princese, – vis lankstėsi Vetra, nors Stela ir
prašė to nedaryti. – Niekada neįsivaizdavau, kad šiuose namuose gali atsitikti
toks didelis dalykas. Prisiekiu, tarsi pati karalienė Nemora būtų mus aplankiusi,
tegu būna jai palankūs visi vėjai. Žinote, savo laikais Jūsų mama buvo didžiausia
Learto gražuolė, o Jūs esate tokia pat kaip ir ji, tiesiog neįtikėtina.

Kiek kalbų jai reikėjo išklausyti atsidūrus Learte? Atrodė, jog kiekvienas turi
pasakyti kažką svarbaus, nors galiausiai visi žodžiai turėtų susilieti į vieną pilką
masę, kuri užpildo galvą vos tik kam nors prabilus. Nieko naujo.

– Labas, Kajau, Adrijana. Smagu jus vėl matyti.

Rankų paspaudimai ir nieko daugiau. Viskas taip, kaip ir turi būti. Tik atrodė,
kad širdis tuoj išlips per kulnus.

– Atleisk už anksčiau, Stela, niekad nė nepagalvojau, kad esi princesė, – vos

pasisveikinusi pradėjo teisintis Adriana. – Na, žinojau apie aristokratus, tačiau
karališka šeima... Tikrai atleisk, nė nenumaniau.

– Viskas gerai, tikrai, – patikino Stela. – Man ir pačiai kartais sunku tai
prisiminti.

– Pamatysit, tuoj prie visko priprasit, – paantrino Mirajus ir vakarienė prasidėjo.

Niekada nepagalvojau, kad dar kartą Stelą pamatysiu kaip tik čia. Tačiau kartu
jutau, tarsi ji būtų už stiklo sienos, kurią iš tiesų sudarė visi aplinkiniai, jų
žodžiai ir besiklausančios mintys. Net jeigu dabar paklausčiau, kaip jai sekasi, ji
tik atsakytų, kad viskas gerai, nes taip atsako visi, apsupti tų, kurių gerai
nepažįstą. Tačiau kaip gerai? Ką ji ten iš viso veikia? Nežinojau, ar ji laiminga,
nenorėjau suprasti, kodėl man tai taip rūpi. Ir iš viso neturėjau čia ateiti, tačiau
negalėjau kitaip. Tuo tarpu Mirajus aršiai diskutavo su Arkadu, Stelos mokytoju,
apie tai, kaip iš tiesų veikia prekybą įtempti santykiai su Telumarais, ir nors
Mirajaus argumentai prieš logiškus Arkado išvedžiojimus buvo daugiausia
pagrįsti tik jo nuomone, žinojau, kad jis lengvai nenusileis. Kirotą, vaikiną, kuris
dirbo rūmų apsaugoje ir treniravo drakonus ten, staiga prisiminiau iš ankstesnių
metų akademijoj. Tiesa, jis buvo pora metų vyresnis, tačiau talento jam netrūko
ir jis greitai išpopuliarėjo, ypač po to, kai vis dar besimokydamas gavo vietą
rūmuose. Dabar jis vis nenustojo žvilgčioti į Stelą, kurios dėmesio, atrodo,
šiandien reikėjo visiems. O ar galėjo būti kitaip? O tada ji mus pakvietė į pokylį.
Tiksliau, į savo priėmimą, kurį prieš keletą savaičių buvo išpranašavęs Mirajus,
ir jo pergalinga veido išraiška bei perdėtai iškilmingai pakelta taurė dabar viską
patvirtino.

– Stela, nė neįsivaizduojate, kokia garbė man priimti Jūsų kvietimą. Tiksliau,

mums visiems, – pasitaisė Mirajus, nors tikriausiai jam buvo vienodai, ar kas
nors iš mūsų eis, svarbiausia, kad jis pats buvo pakviestas. – O dar įteikėt
kvietimą asmeniškai...

Beje, Stela jo jau pradžioj prašė nesikreipti į ją Jūs. Tačiau ji nepažinojo

Mirajaus. O Adriana, kuri akivaizdžiai čia nuobodžiavo, nes pati dažniausiai
mėgdavo būti dėmesio centru, taip pat atkuto:

– Kajau, įsivaizduoji, karališkosios šeimos nario priėmimas ir mus kviečia?

Asmeniškai kviečia, – jos akys žibėjo ir aš nesupratau, kodėl visiems taip rūpi
būti tiesiogiai pakviestiems, juk tai tebus eilinis susibūrimas, kur kiekvienas
stengsis atrodyti pats svarbiausias, o Mirajus ypač, nes buvo asmeniškai
pakviestas.

Anksčiau būčiau buvęs laimingas, kad viskas pagaliau baigėsi, bet staiga pabaiga
atėjo per greitai ir Stela jau turėjo išeiti. Nė pats nepastebėjau, kaip per šį, rodos,
visiškai bereikšmį vakarą, kai turėjau sutikti Stelą, o jai tegalėjau ištarti vos kelis
reikšmės neturinčius žodžius, ji mane pati susirado. Jau visiems ruošiantis išeiti,
Adriana pradėjo kalbėtis su Kirotu, nes jie, pasirodo, turėjo bendrų pažįstamų
akademijoje, o Arkadas ir Mirajus taip ir nebeužbaigė savo ginčo apie Telumarus
ir nė nepastebėjo, kaip Stela pasitraukė.

– Tikiuosi ateisi, – tarė ji ir vieną akimirką pasijutau visai taip pat, kaip
keliaujant į Leartą, kai aplink nebuvo nieko daugiau, tik kažkur kampe miegantis
Hisas.

– Aš nepratęs eiti į pokylius, – galiausiai prisipažinau.

– Aš taip pat.

– Aš nė karto nebuvau nė viename rūmuose.

– Aš irgi.
Nužvelgiau ją ir staiga prisiminiau, jog jie niekada lengvai nepasiduoda.

– Juk negalvoji, kad anksčiau Žemėje aš vaikščiodavau į rūmų puotas? Be to, tai
prastas pasiteisinimas, kodėl neateisi, – neatlyžo ji. – Be to, noriu pakviesti ir
kitus: Hisą bei visus, kuriuos sutikau pereinamoje stovykloje į Leartą.

– Stela, nemanai, kad ši puota gali būti nelabai saugi tau?

Nežinau, kodėl, tačiau visa ši pokylio idėja man susižavėjimo niekada nekėlė ir
ne todėl, jog nenorėjau ten eiti.

– Viskas bus gerai.

– Mes būtinai ateisim, Stela, – greitai pažadėjo Adriana ir įsikibo man į parankę.
– Grįšit iš karto į rūmus?

– Tiesą sakant, pamaniau, jog galėčiau dar užsukti į akademiją ir perduoti

kvietimus ten.

– Mes galim tave palydėti, juk ir patys ten einam, ar ne, Kajau? – Adriana vis
dar spurdėjo iš laimės dėl gauto kvietimo ir kas dar galėtų būti geriau, negu būti
pamatytai su pačia princese akademijoj?

– Nežinau, juk Stela turi savo palydą.

– Tiesą sakant, galiu jau traukti į rūmus. Žinoma, paliksiu Kirotą kartu, tačiau
galite eiti į akademiją, – tuoj įsiterpė Arkadas. – Tikiu, kad nelabai tikčiau tokiai
jaunai kompanijai.

Tad viskas greitai buvo nutarta. Ir vėl mane ir ją skyrė didžiulė praraja, nors
ištiesęs ranką galėjau ją pasiekti. Tačiau iš tiesų nė negalėjau paklausti, kaip jai
sekasi, o ji negalėjo atsakyti niekaip kitaip tik mandagia fraze, kuri iš tiesų turėjo
dar mažiau vertės už tylą.

Stela

Tikriausiai jaudinausi daugiau negu reikėtų, ruošiausi ilgiau ir laukiau pernelyg

nekantriai. Tačiau viskas nebuvo taip blogai, nors ir ne visiškai taip, kaip
tikėjausi. Mirajus pasirodė visai mielas žmogus, nors kartais jo manieros
pralenkdavo net patį Dinalą, o aš tikėjau, kad didesnio pamaivos tikriausiai
visame Learte negalėjo būti. Adriana buvo daug draugiškesnė negu anksčiau,
Arkadas, matėsi, mėgavosi ilgais suktais pokalbiais su Mirajumi, net Kirotas
vėliau prabilo, nes, pasirodo, pats vis dar mokėsi akademijoje. Tačiau Kajus
išliko tylus.

Žinau, toks jau yra, bent jau tokį jį pažinojau. Tačiau šiandien ši tyla klampino ir
vertė tikėti, jog kažkur giliai viduje jis nė nenorėjo, kad ateičiau. Net ir dabar,
vakarėjančiame Learte traukiant prie akademijos, jis vis tylėjo, o aš ėjau greta,
klausydamasi, kaip pirmiau mūsų einantys Adriana ir Kirotas vis dar kalba apie
savo senus bendrus pažįstamus.

– Mirajus atrodo labai mielas žmogus, – pradėjau kalbą. – Ir svetingas.

– Toks būna, kai nori įsiteikti tam tikriems žmonėms, – gūžtelėjo Kajus pečiais.
– Toks jis būna tikrai ne visiems.

Staiga pasijutau tarsi maža mergaitė, gaunanti pirmas savo gyvenimo pamokas.
Tikriausiai Kajus dabar mano, jog nėra niekada sutikęs naivesnio žmogaus negu
aš.

– Kai jo žmona buvo gyva, jis elgėsi kiek kitaip, – pagaliau vėl prabilo Kajus,
stojus šalto ir šlapio vakaro pripildytai tylai, nors ir kažkur turėtų būti vasara. –
Tačiau ji jau senokai mirusi.

– Ji taip pat buvo tavo globėja?

– Taip, – linktelėjo jis. – Jos vardas buvo Nora, buvo Luanos sesuo. Tai gana ilga
istorija, tačiau tai ji iš tiesų norėjo priimti mane, kai mano tėvai mirė.

– Ar todėl ir nori būti kariu? Na, nes nori...

– Atkeršyti? Tai nutiko seniai, Stela. Kai kuriuos dalykus geriau užmiršti.

Ėjom man nežinomom alėjom ir viename skvere atsivėrė gana gerai pažįstamas
vaizdinys, tačiau niekada nesitikėjau, kad pamatysiu ją kaip tik čia.

– Kančių siena, – sušnibždėjau netikėdama, o Adriana pagaliau atsigręžė į mus.

– Stela, jau žinai kas čia? Neįtikėtina, kad Kerėtoja įsigudrino ją palikti kaip tik
čia.

– Nejaugi negalima jos sugriauti?

– Tai gana stiprūs burtai, – atsakė Kirotas. – Kad ir kaip bandytum – nesugriausi.
Net magai bandė kažkaip ją atkerėti, tačiau veltui. Kerėtoja ją čia paliko tam,
kad nuolatos primintų apie save ir jog pati visada tyko netoliese.

– Girdėjot, kad reiks nugriauti jau tris namus? Ta siena vis plečiasi, neįtikėtina, –
papurtė galvą Adrijana.

Persikėlus į kitą upės krantą, turėtum būti aklas, kad nepastebėtum plačiai
išsidriekusio nenusakomos formos daugiaaukščio pastato, kurio sienas sudarė
daugybė langų stiklų, įrėmintų plieno rėmais, spindinčiais net gęstančios dienos
šviesoje. Nė neįsivaizdavau, kaip tiksliai galėčiau nupasakoti akademijos pastato
formą, statinys atrodė tarsi sulipdytas iš stiklinių stačiakampių, kubų ir cilindrų,
bet visiškai nepriminė bereikšmio kratinio, nes visos šios detalės idealiai
tarpusavyje derėjo, kildamos maždaug šešis aukštus į viršų ir savo stiklinėmis
sienomis, lyg atšvaitų gaudyklėmis, atspindėjo menką paslėptos saulės šviesą.
Aplink mokyklą, įsikūrusią šalia upės kranto, būriavosi ir kiti, daug mažesni
statiniai, išsimėtę po plačią jos teritoriją, kurioje vietomis augo kruopščiai
prižiūrimi žolės ploteliai. Nepastebėti akademijos buvo tikrai neįmanoma.

Taip pat panašu, kad ir mūsų ketveriukės nepastebėti buvo gana sunku.
Tikriausiai daug kas pažinojo Adrianą ir Kajų, nors manęs kol kas dar taip pat
turėtų neatpažinti, galėjau puikiai pastebėti nulydinčius žvilgsnius ir tylius
šnabždesius sugludus petys į petį. Pagaliau uždarytą princesę išleido
pasivaikščioti. Atrodė, kad neturėčiau labai skirtis nuo visų aplinkinių, tačiau vis
dėlto nebuvau karė. Ir kardo pašonėje neturėjau.

– Nekreipk dėmesio, – savo ramiu balsu tarė Kajus. – Viduje bus ramiau.

Ir iš tiesų, kaip ir pridera, viduje laikėsi tyla ir vėsa, o stačiakampio formos holas
šakojosi į daugybę kitų šviesių koridorių, kuriuose dingdavo arba iš jų išnirdavo
tyliai besišnabždantys akademijos mokiniai. Adriana greitai pasitraukė į šalį
paplepėti su trimis staiga tarsi iš niekur išdygusiom merginom, kurios vis
žvilgčiojo į mane, o aplink vienos iš jų kojas tipeno gyvūnas, panašus į kojotą, ir
nebuvo sunku suprasti, jog tai dar vienas sekėjas.
– Stela, čia tu!

Greit atsigręžiau. Nereikėjo baimintis, kad kažkas nepažįstamas mane atpažino,

nes tas linksmas ir skambus balsas, taip mėgstantis juoktis ir skųstis, buvo iki
skausmo girdėtas. Tie patys šviesūs plaukai, žalsvos akys ir plati, niekada veido
nepaliekanti šypsena.

– Labas, Stela, Kajau ir... Tu Kirotas, tiesa? Malonu susipažinti, daug apie tave
girdėjau. Kai įėjot, aš pagalvojau, kad man vaidenasi! Bet tu tikrai čia!

– Sveikas Hisai, – pastebėjau, kad jis visiškai nepasikeitė. – Džiaugiuosi, kad

saugiai grįžai namo. O jūsų akademija didžiulė.

– Na, žinoma, – teatrališkai pasipūtė Hisas ir privertė mane dar plačiau

nusišypsoti. – Juk tai didžiausia ir, savaime suprantama, geriausia karių
akademija visoje Meratėjoje. O svarbiausia, kad čia mokosi geriausi būsimieji
Learto gynėjai, tarp jų ir aš. Tokia didžiulė atsakomybė tenka ne kiekvienam.

– Kiekvienam, kas tik sugeba parašyti savo vardą ir išsiųsti prašymą, – priminė
Kajus.

– Na gerai, bet išsilaikyti čia tikrai nelengva. Gal tikruose mūšiuose dar
nedalyvaujam, bet tai tik laiko klausimas. Žinoma, dabar dažniausiai būnu tik
pasiuntinukas, tačiau jau gaunu daug užduočių, nors niekas neleidžia ilgai
miegoti, – galop pasiskundė šviesiaplaukis ir nusipurtė tai prisiminęs.

Būčiau galėjusi taip stovėti valandų valandas, tačiau reikėjo nepamiršti, ko iš

tiesų čia atėjau. Kad ir kaip man smagu, bet tikriausiai Kirotas jau nori grįžti
namo, matyt Kajui jau taip pat viskas seniausiai pabodo, nors nebuvau tokia tikra
dėl Adrianos.

– Hisai, turiu tau kai ką duoti.

Vaikino akys sužibo:

– Rimtai? Ką? – jis pasisuko ir nukreipė akis į mano rankas. – Ar tas daiktas
tavo rankoj? Kas čia?

Padaviau Hisui vieną iš paauksuotų vokų, kuriuose gulėjo kvietimas į pokylį, ir

jis mikliai atsidūrė vaikino delnuose.
– Oho, karališkas vokas, – švilptelėjo Hisas, nužvelgdamas auksinio
devyniaragio elnio antspaudą kampe.

Linktelėjau žiūrėdama, kaip buvęs mano bendrakeleivis nekantriai atplėšia voką,

kuris taip lengvai nepasidavė, ir, ištiesęs per pusę sulenktą sunkų popieriaus lapą,
murmėdamas skaito.

– Tai kvietimas į puotą. Ji vyks rytoj vakare, – po nemenkos pauzės padėjau jam.

Hisas atitraukė akis nuo lapo:

– Pakvietimas į vakarėlį? Nejuokauji? – Hisas dar kartą permetė akimis tekstą

lape. – Negali būti, kad mane pakvietė į karališką vakarėlį.

– Na, tai labiau pokylis. Mane turi pristatyti.

Bet Hisas manęs tartum negirdėjo ir gan garsiai džiūgaudamas netrukus patraukė
poros einančių pro šalį mokinių dėmesį, tačiau ir liovėsi taip pat staiga, kaip ir
pradėjęs:

– O kas dar eis?

– Kajus, Adriana... Noriu pakviesti ir kitus, kuriuos sutikau pereinamoje

stovykloje.

– Ką gi, akademijos kariai rytoj vakare lėks pasiausti, – jis paėmė mane už
parankės ir pradėjo vesti tolyn. – O jums, princese Stela, šiandien labai pasisekė.

– Kodėl?

– Nes aš šiandien budžiu koridoriuose. Na, ne vienas, man daug kas padeda.
Todėl tau pasisekė, nes žinau, kur dabar yra kiti ir mes jiems galim įteikti
kvietimus.

– Tai ateisi? – paklausiau, nors akies krašteliu pastebėjau, kaip Kajus užvertė
akis ir tylutėliai atsiduso.

Hisas išpūtė aksi ir prabilo labiausiai nuostabos kupiniausiu balsu, kokį tik
sugebėjo išspausti:
– O kaip gi? Praleisti tokią progą būtų tikrų tikriausias nusikaltimas.
3.

Ūkanotą dienos dangų Meratėjoje pamažu pakeitė nakties sutemos ir su

kiekvienu nauju šešėliu, atsiradusiu pasaulį užliejus tamsai, Meratėjos širdyje –
Learte artėjo valanda, kai visi galės gerai įsižiūrėti ir susipažinti su seniai
pradingusia ir jau legenda tapusia princese. Teliko tik šiek tiek palaukti.

Stela jau buvo seniai pasiruošusi ir laukė savo kambaryje, tame pačiame, kuris
kažkada priklausė jos mamai. Tačiau keista, šis laukimas, kuris dažniausiai
atnešdavo sumišusį jaudulį ir nerimą, šiandien jos neaplankė. Stela suprato, kad
nesijaučia niekaip, nors galimybių buvo nemažai. Galėjai jaustis laiminga, nes
tuoj įvyks pokylis ir pamatysi daug naujų žmonių, kurie tikrai tavimi žavėsis, nes
tokie jau jie yra. Malonūs, nes esi princesė ir tai tavo pristatymas. Galėjai vėl
jaustis laiminga, nes ateis Kajus, Hisas, Tenra, Lokas ir kiti iš akademijos, tačiau
kuo toliau, tuo labiau Stela klausė savęs, ar iš tiesų kada nors iš tiesų galės būti
jų drauge. Jie kariai, nors dar tik mokosi, tačiau jau dabar po truputį stato save į
pavojų ir kažkada tai bus nebeišvengiama. Tuo tarpu Stela – princesė, kurią jie
turi ginti, nes tokia jų pareiga. Tad galiausiai ėmė atrodyti, kad skirtumas tarp jų
darosi pernelyg didelis, mergina niekada nebegalės prisiimti kitokio vaidmens
negu asmens, kurį reikia nuolatos saugoti ir prižiūrėti, nes kažkada kažkas taip
nutarė.

Šiandien pamokų nebuvo, nes net Arkadas padėjo ruoštis pristatymui,

sudarinėdamas kvietimus ir priimdamas atsakymus. Dinalas visą dieną tik ir
lakstė, visiems piktai grūmodamas pirštu ir vis liūdnai palinguodamas galva, jog
galiausiai nieko nebus. Tuo tarpu tas pats žilstelėjęs raudonplaukis tarnas,
pasitikęs Stelą ir Kajų pačią pirmąją dieną ir kurio vardas buvo Akajas, greitai ir
be vargo išspręsdavo visas Dinalo problemas, kartu vis kyštelėdamas Rojai
pokylio saldumynų. Net ir Kirotas išlindo iš drakonų narvo, padėjo kabinti
žibintus pagrindinėje salėje, tad Stela jam tik trumpai linktelėjo, nes jai, žinoma,
aplinkui niekas neleido padėti, o Roja ir pati buvo pernelyg užsiėmusi, vis
lakstydama nuo kampo iki kampo. Korenos niekur nesimatė, Šaredas popietę
nusprendė praleisti su miesto taryba kažkur Learte. Kad ir kaip ten būtų – visi
šypsojosi ir aplink tvyrojo šventinė nuotaika, o Stela vis išgirsdavo, kad čia jau
seniai taip bebuvo.

Galiausiai ją pačią turėjo paruošti ir dabar mergina žiūrėjo į iš veidrodžio į ją

atgal žiūrinčią Stelą, kuri visai nebuvo ji. Jos tamsūs plaukai dabar bangomis
raitėsi ant pečių, o pieniškai sidabrinės suknelės klostės lengvai krito žemyn. Po
valandas trukusios tirados, kokia ji panaši į savo mamą, Stela jautėsi taip, kad ją
tiesiog įdėjo į šią dailią princesę ir kad dabar ji gali ramiai stebėti visą pokylį pro
savo pačios kūno kaukę. Ir galiausiai mergina tik tylutėliai sau šyptelėjo, nė
neįsivaizduodama, kaip visa tai ištveria Roja. O mergaitė, tarsi pakviesta jos
minčių, tuoj pat įlėkė į kambarį ir uždususi staigiai stvėrė kampe stovėjusią kėdę,
kuria mikliai užrėmė duris.

– Pabėgau, – sunkiai prašvokštė ji ir klestelėjo ant tos pačios kėdės, kuria užstojo
įėjimą.

Sutikusi nustebusį Stelos žvilgsnį, ji greit paaiškino:

– Nebegalėjau ten tverti, tai pabėgau, – Roja neramiai pažvelgė į duris. – Ir dar
teko įspirti Dinalui, bet nieko tokio, vis vien jo niekas nemėgsta.

Stela nesusilaikiusi šyptelėjo:

– Matyti, kad neišsėdėjai iki galo, – vos tramdydama besiveržiantį juoką, ji

nužvelgė išsidraikiusius sesers plaukus. – Kažin ar tai patiks Korenai.

Roja teatrališkai suaimanavo ir pavartė akis:

– Žinai, Korena yra tikra smagumų gadintoja. Tikriausiai tyčia pasakė toms
kvailoms moteriškėms, kad kuo ilgiau kankintų pešdamos man plaukus. Pati juk
žino, kad aš negaliu ramiai išsėdėti tiesiai visą valandą, o vėliau dar skundžia
tėčiui.

Mergaitė galop atsiduso ir pakilusi priėjo prie Stelos:

– Šiandien tu tokia graži, – Roja žiūrėjo ne į tikrąjį Stelos atvaizdą, bet į

veidrodžio atspindį. – Ir tokia panaši į mamą. Tėtis turi daugybę jos portretų, bet
pakabino tik vieną, tą patį, kuris kabo Didžiojoje salėje. Tačiau aš prikalbinsiu
tėtį, kad juos visus ištrauktų ir kada nors mes visi juos apžiūrėsime. Aš, tu ir
tėtis, nes tikriausiai Korena nenorės, tad bus labai smagu, – užsisvajojo mergaitė.

Bet ją greitai nutraukė tylus, bet tvirtas ir mandagus, trijų stuktelėjimų beldimas į
duris, kokį galėjo išgauti tik Dinalas.

– Princese Stela, Jūsų jau laukia apačioje, pasirodė pirmieji svečiai. Palydėsiu
jus.

– Prasideda, – šoktelėjo Roja viršun ir paėmė Stelą už rankos. – Einam,

pamatysi, kaip smagu bus. Na, iš pradžių tai tikriausiai nuobodu, bet visa tai
greitai praeis, vos tik visi su mumis pasisveikins.

Seserims pasirodžius, Dinalas tik linktelėjo, tačiau lydėdamas laikėsi kiek

atokiau, tikriausiai tikėdamasis nebepakliūti Rojos akiratin ir nė neužsimindamas
apie kiek neįprastą jaunosios princesės taip ir nepabaigtą šukuoseną.

Kajus

Niekas kitas šiandien Learte daugiau taip nerūpėjo kaip Stelos pristatymas.
Tikriausiai tik mano paties kambarys ir buvo vieta, kur niekas apie tai ištisai
nekalbėjo, nors vėliau atėjo Adriana, tad net menkiausia Learto kertelė buvo
pritvinkusi būsimo pokylio nuotaikų. Į pokylį nusigavom penkiese, prie manęs ir
Adrianos vėliau prisijungė Hisas su Mila bei Gustas. Žinojau, kad Tenra ir
Eilokas pasirodys vėliau, šiandien vėlai į Leartą taip pat atvyksta Luana, nors
tikriausiai pokylyje jos nebus. Kad ir kaip ten būtų, beveik visi, kuriuos
pažinojau, arba jau turėjo būti rūmuose, arba ten pasirodyti vėliau. Visur gatvėse
tvyrojo sumaištis, leartiečiai plūdo prie rūmų, ir, nors daugelis tikriausiai nė nėra
pakviesti, vis tiek lauks prie vartų ir bandys nors akies krašteliu pamatyti naująją
princesę. Stelą.

Ir kada pagaliau visa tai man iškris iš galvos?

– Būtinai eisim šokti, – mano mintis nutraukė Adriana. – Ir dar galėsim su kuo
nors susipažinti, gal net susirasim naujų draugų.

Du mano nemėgstamiausi dalykai.

– O Vitaelis išvykęs? – Adrianai tyla ne itin patikdavo, tad ji bandė ją

praskaidrinti mums riedant link rūmų.

– Taip, – rimtai linktelėjo Mila. – Dabar jis šiaurėje, vis derasi su akademijomis
prie Telumarų teritorijų. Ten akademijas labiausiai puola, todėl jos uždaromos,
nes nesugeba apsiginti pačios ir apginti jaunesniųjų mokinių. Jis jiems siūlo
apsaugą ir pagalbą, tik nežinia, ar jie ją priims, nes kuo toliau į šiaurę, tuo visi
išdidžiau žiūri į Leartą.

– Na, bet mums saugu su tokia tvora, ką? – apsižvalgė Hisas aplink. – Pats tas
laikas bus ir pašėlti.

– Nė nemanyk Hisai, mes savo buvimu pilyje atstovausime tėtį, tad nė negalvok
kaip visur prisiliuobti vyno ar ko ten dar. Aš stebėsiu tave.

Hisas tik sunkiai atsiduso, bet, matyt, vis vien jau sugalvojo, kaip išsisuki nuo
Milos. Tikriausiai visam Learte nerastum skirtingesnių dvynių negu tie du. Tuo
tarpu visur aplink plytėjo minia, teko kiek palaukti, kol galiausiai įsigavom į
rūmų vidų. Viskas ten spindėjo apšviesta žibintų, marmurinėmis sienomis tekėjo
ugnies dulkių upės ir tikriausiai aš vienintelis čia nebuvau toks šventiškai
nusiteikęs. Stelą, net akimis, surasti buvo kiek sunkoka, nors kryptingai į salės
vidury judanti minia rodė, jog ji su šeima tikriausiai ten. Nė nebuvau tikras, ar ją
šiandien iš viso pamatysiu ir kodėl čia apskritai atėjau. Tarp žmonių, kurių
nepažįstu, tačiau kurie mandagiai vieni kitiems ir mums vis linktelėdavo.
Nesunku buvo pastebėti ir daug sargybinių, stovinčių pasieniais, tačiau kantriai
vis stebinčių judančias svečių sroves. Staiga pyktelėjau ant visos šios pokylio
idėjos, nes jeigu kas atsitiktų, čia yra tiek žmonių, jog niekaip neištrauktum
Stelos iš bėdos laiku. Rodos, taip ir mirė jos mama.

– Turėtume pasisveikinti su Stela, – pasiūlė Hisas.

– Geriau palaukim, – pasiūliau. – Kada nors jie turės baigti šiuos oficialumus, o
tada susirasim ją.

Taip, tikriausiai kažkur čia šmirinėja ir Mirajus su savo draugais iš pirklių

gildijos bei nuobodžiaujančiomis aristokratėmis. Tikrai neketinu šiandien vakaro
praleisti su globėju ir klausytis, kaip jis tikriausiai mane pristatinėja kaip Stelos
išgelbėtoją ir būsimą geriausią draugą. Na jau ne.

– Kajau, kaip man patinka ši daina, – vis nenustygo Adriana. – Eime šokti.

Taigi vakaras nusimato ilgas. Vis neapleido kvaila nuojauta, jog turiu surasti
Stelą, bet ji taip keistai nederėjo su visu šventiniu šurmuliu ir šviesomis, kad
leidausi nutempiamas Adrianos tolyn.

Stela

Iš pradžių dar kiek stengiausi įsiminti atėjusių svečių veidus bei vardus, nors po
skaičiaus, kurį taip pat pamečiau, supratau, kad mano pastangos yra visiškai
bergždžios. Visi atėjo pasipuošę ir visi iki vieno buvo svarbūs: pirkliai, miesto
tarybos atstovai, karininkai, net alchemikai. Tačiau daugelio kalbos nesiskyrė:
visi gyrė Korenos grožį, Šaredo valdymo planą, tai, kokia didelė jau užaugo
Roja ir kaip visiems malonu su manimi susipažinti. Dar daugelį kartų lygino su
Nemora, kas tikriausiai nelabai patiko Korenai, ir net dėkojo už lietų. Pati
jaučiau, kad Kerėtojos klausimas kirba tiesiai virš mano galvos, nors ir
nematomas ir, šiukštu, negalimas per šią gražią šventę ištarti, tačiau tiesiog
galėjai matyti, kaip jis plazda kitų galvose, noras žinoti, kokį planą turi ši nauja
princesė. Kaži, ar labai apmaudu būtų išgirsti, kokia ta naujoji princesė yra
pasimetusi? O tada pamačiau kelis labiau pažįstamus veidus. Pirmiausia tai buvo
Mirajus ir kiti jo gildijos nariai, kurie niekaip nesiliovė liaupsinę šventės.

– Šiandien dar nemačiau Kajaus, bet manau, kad jis jau čia ir vėliau taip pat ateis
jūsų pasveikinti. Na, žinote, kokie tie jaunuoliai dabar – visai neturi kantrybės
laukti, – pradėjo atsiprašinėti Mirajus.

Tačiau jau ir pati nebesitikėjau, kad kada nors pavyks ištrūkti iš sveikinimų
lavinos, nes, atrodė, svečių niekaip nemažėjo. Nors po truputį galiausiai visi ėmė
išsisklaidyti po salę ir paskutinieji svečiai taip pat atrodė labiau matyti. Tik dabar
prisiminiau, kad Aleksijos ir Daco tėvai priklausė aristokratijos sluoksniui, tad
štai dabar jiedu abu stovėjo priešais mane. Kol jų tėvai kalbėjosi su Šaredu ir
Korena, likę norėję pasikalbėti svečiai išsisklaidė arba nusprendė palaukti kitos
progos, kai nebereiks laukti, tad tuo pasinaudojusi išsliūkino ir Roja.

– Graži šventė, – pritariamai linksėjo Dacas ir užvertė galvą į žibintais

nukabinėtas lubas. – Nedažnai tai rūmuose pamatysi.

– Kad ir kaip ten, tie oficialūs vakarėliai tikras siaubas, – atsidūsėjo Aklesija,
perbraukdama savo trumpus mėlynus ir neįprastai suglostytus plaukus, tarsi
norėdama juos susišiaušti ir vėl pasiimti kardą. – Vienas didžiulis nuobodulys.

– Galim tiesiog apeiti aplink menę, – nedrąsiai pasiūlė Dacas, ir, nors niekas
nieko jam neatsakė, mes kaip tik tai ir padarėme.

Pagaliau jaučiausi išsilaisvinusi iš mane supusio sveikinimų taško. Tuo tarpu visi
kiti aplink draugiškai šnekučiavosi, juokėsi, o orkestras jau ruošėsi groti pirmąją
savo dainą.

– Manau, kad aš – stebėtoja, – greitai tarstelėjo Aleksija, kart atsakydama į visų

šypsenas.

O pasirodo, kad ji čia iš tiesų populiari.

– Žinoma, tokiuose renginiuose visada reikia apsimesti gera linksma mergaite,

kuriai rūpi įvairūs kvaili atsitikimai ar neįtikėtinos istorijos. Visi taip daro, nes
niekas iš tiesų nenori parodyti tikrojo savo veido, bet aš dažnai galiu matyti
žmones kiaurai, – vis dėstė mergina, akimis šukuodama minią ir, kaip spėjau,
ieškodama kitų akademijos karių. – Tačiau tave gana sunku permatyti,
tikriausiai, jog tiek daug laiko praleidai ne čia. Nė pagalvot negalėjau, kad tu esi
princesė, kai pirmą kartą pamačiau tave pereinamojoje zonoje. Nors taip, Kajus
tikrai elgėsi keistokai ir ne taip jau šaltai, kaip jam įprasta.

– Tu – geriausia Adrianos draugė, tiesa?

– Esam draugės nuo vaikystės, nes mūsų seneliai buvo geriausi draugai, ir, nors
mano tėvai užsiima karyba, o jos tėtis tarnauja čia, pilyje, tačiau jie taip pat liko
gerais draugais. Tai jau tarsi buvo nulemta mums.

– Ar gali būti, kad pažįstu Aleksijos tėvą?

– Turėtum. Jo vardas Akajas ir jis taip pat padeda čia, pilyje.

Taip, tos žalios akys man jau buvo matytos, o tokio raudono atspalvio plaukus
čia taip pat nedažnai pamatysi. Ir kaip anksčiau nesupratau?

– Stela, jau galvojau, kad nebeištrūksi iš apsupties, bet kaip visada, tu – sveika ir
gyva, – pasigirdo jau ne taip seniai girdėtas, tačiau išsiilgtas Hiso balsas.

– Negalėjau kitaip, juk turėjau pamatyti ir tave, – pasiteisinau, o jo sesuo Mila

kumštelėjo jam į šoną.

– Nekreipk į jį dėmesio, Stela. Hisas tiesiog visiškai nenusimano karališkosios

šeimos etiketo taisyklėse.

– Nieko tokio, Mila, man taip pat reikia dar daug ko išmokti.
– Taigi, Kajus ir Adriana taip pat čia, bet jie kažkur prapuolė, tikriausiai šoka, –
apsižvalgė Hisas, tačiau buvo tikrai sunkoka ką nors pamatyti, kai aplinkui
judėjo tiek daug svečių.

Iš karto atpažinau Tenrą, kai ji nepasakius nė žodžio stipriai apkabino mane iš už

nugaros.

– Stela, kaip tu gražiai šiandien atrodai! – ji paleido mane ir gerai apžiūrėjo. –

Bet vis dar esi ta pati Stela, jauste jaučiu.

– Dar neatsibodo gyvent rūmuos? – taip pat pasisveikino Eilokas ir turėjau

pripažinti, kad labai visų pasiilgau. – Pripažink, juk kartais būna nuobodoka,
tiesa?

– Tik kartais, – palingavau galva ir dar pasisveikinau su priėjusiu Kirotu.

– Ei, palikit merginą kartais vieną, – iš už kampo išniro Gustas ir žemai man
nusilenkė. – Stela, turėsi prižadėti, kad vieną šokį būtinai skirsi man.

Tačiau ilgai pasikalbėti ir ko nors prižadėti neteko, nes tuojau pajutau mano
ranką ryžtingai truktelėjusį mažesnį delną.

– Stela, Stela, noriu tave su kai kuo supažindinti, – Roja nė kiek neišsigando
jaunųjų karių apsupties. – Trumpam pasiskolinsiu tave.

– Tik neužmiršk jos sugrąžinti, – pavymui šūktelėjo Hisas ir grupelėje nuaidėjo

juokas.

Jeigu pasaulis priklausytų tik tokiems šešiamečiams kaip Roja, jis būtų daug
lengvesnis ir paprastesnis. Nors buvau tikra, kad chaoso taip pat nepavyktų
išvengti. Visai netoli pamačiau raudonplaukį berniuką, gal tik pora metų vyresnį
už mano jaunesniąją seserį, kuri vis vien buvo visa galva už jį aukštesnė ir
tikriausiai taip pat daug kartų drąsesnė.

– Štai čia Vantas, – Roja stumtelėjo drovųjį berniuką į priekį.

Jo plaukai krito tokiomis pat nepaklusniomis sruogomis kaip ir Rojos ir rėmino

išblyškusį veidą bei ryškiai šviečiančias žalias akis, kurias, buvau įsitikinusi, ne
kartą mačiau. Vantas jau norėjo nusilenkti man, bet spėjau greit jį sustabdyti ir
išberti:
– Nereikia, Vantai. Tau tai jau tikrai nereikia laikytis šių karališkų kvailybių,
vadink mane vardu ir, maldauju, niekada nesilankstyk.

Smaragdinės berniuko akys sužibo, o aš pamaniau, kad teks tuos žodžius ištarti
dažniau, nes tai visai padeda susidraugauti.

– Gerai, prince... Stela, – atsakė Vantas.

– Štai kaip reikia kalbėtis su manimi, – šypsodamasi patikinau.

– Stela, Vanto tėtis taip pat dirba rūmuose, – pradėjo pasakoti Roja, bet jau
galėjau užbėgti jai už akių.

– Akajas, tiesa?

– Ir kaip atspėjai? – išsiplėtė berniuko akys.

– Negi nežinai, kad mano sesuo yra Žvaigždžių Vaikas...

– Roja, juk niekas to gerai nežino, – nusijuokiau, tačiau viduj sukirbėjo nerimas.
– Tai gali būti tik paprasta pasaka ir tiek.

Pirmasis įspūdis apie Vantą taip pat pasirodė kiek klaidingas. Tas vaikas galėjo
būti daug kartų plepesnis ir toks pat nenustygstantis vietoje kaip ir mano mažoji
sesuo, tačiau Vantas mokėjo tai puikiai nuslėpti. O po keleto minučių jie, patys
sau krizendami ir manydami, jog sugalvojo patį geriausią pokštą Dinalui visoje
Meratėjos istorijoje, greitai dingo.

– Stela, mes einam į sodą, – dar greitai perspėjo Roja.

– Tik būkit atsargūs...

– Juk ten pilna sargybos, nieko neatsitiks, – jau pradingusi minioje išbėrė ji, tad
staiga likau viena.

Gerai. Kol manęs dar neprigriebė kokia nors iš niekur išdygusi kompanija turiu
kiek laiko susirasti ramų kampelį ir šiek tiek pagalvoti bei atsipūsti. Aptikti
ramesnę vietą nebuvo labai sunku, nekreipiant dėmesio į tai, jog daugelis
leartiečių, kurių aš visiškai nepažinojau ar neatsiminiau po trumpo susipažinimo
šiandien, man vis linktelėdavo ar trumpai padėkodavo už gražią šventę. Po kurio
laiko nė nebegalėjau gerai susikaupti ir suprasti, ką daugelis sako, tačiau buvau
tikra, kad tai susiję arba su mano sugrįžimu, arba tuo, kokia aš panaši į Nemorą.
Tad vis palinkėdama gero vakaro pabandydavau kuo greičiau dingti, pokalbiui
dar nespėjus išsirutulioti, kol galiausiai pavyko ir įsmukau į didįjį rūmų balkoną.

Šaltas oro gūsis iš karto atvėsino pagreitį įgavusias ir be prasmės lakstančias

mintis. Balkono kampe stoviniavo į tylų pašnekesį įsitraukusi pora ir, rodos,
jiems nė kiek nerūpėjo staiga įsiveržusi princesė, o gal jie tiesiog nė neatpažino
manęs. Tad lengviau atsikvėpiau, atsirėmiau į balkono turėklą ir pažvelgiau į
viršų. Tačiau ten laukė tik metalinių virbų ornamentas, apraizgytas vijokliais ir
iškabinėtas baltą šviesą skleidžiančiais žibintais. Visai kaip žvaigždės, degančios
nakties danguje, kurių visoje Meratėjoje negalėjai rasti. Kaip keista. Nejau
niekada daugiau gyvenime nebegalėsiu išvysti žvaigždėto dangaus, nė vieno
mažyčio sidabrinio taškelio? Ir visada bus taip tamsu, tarsi kokioj duobėj be
vilties išlipti, be menkiausio šanso pamatyti dangų, pažadinantį ilgesio ir laisvės
jausmą kažkur viduje. Niekada nesupratau, kaip vargina būti nuolat stebimai
daugybės nepasotinamų svetimų akių, liko tik tikėtis, kad visi šventėje bus per
daug įsitraukę į diskusijas apie Learto gynybą, sienos įtvirtinimą ir rūmų dekorą
ir nė nepastebės, kad Meratėjos princesė, pagrindinė šio pokylio kaltininkė,
staiga dingo.

Panašiai ir įvyko, nors dėl vieno klydau.

– Ganėtinai nuobodu ar ne?

Iš pradžių pasirodė, kad man tik pasigirdo. Atsisukau į porelę, tačiau jiedu vis
dar šnekučiavosi ir nė nepakėlė akių į mane. Tik po sekundės suvokiau, kad
balsas atsklido iš už nugaros, o jau maniau, kad šiandien jo jau nebeišgirsiu.

– Kajau, – atsisukau per greitai, tarsi jau būčiau čia jo laukusi visą dieną, tad
teko greitai prisiminti savo geras manieras bei susiimti. – Sveikas. Galvojau, kad
nebeateisi, bet po to Hisas pasakė, kad atėjot kartu. Vis dėlto maniau, kad
šiandien taip ir nebesusitiksim.

Vaikinas tylutėliai atsiduso:

– Visai neseniai aš irgi taip maniau.

– Adrianai viskas gerai?

– Taip, ji dabar kalbasi su Tenra ir Loku.

Kajus taip pat atsirėmė į šaltą turėklą šalia manęs ir kurį laiką žiūrėjo pro nuo
apšvietimo vaiduokliškai žaliai spindinčius vijoklius ir jų sukurtas mažas akeles,
rodančias dangaus lopinėlius, o aš tik galėjau spėti, ką jis ten įžiūri.

– Tiesiog norėjau paklausti, kaip tau sekasi, – pagaliau prakalbo Kajus ir

pažvelgė man į akis. – Kaip tau iš tiesų sekasi?

Taip, šį kartą negalėsiu paprasčiausiai pasakyti, kad viskas gerai.

– Visi čia geri ir draugiški, – atsakiau, nors mintyse staiga šmėkštelėjo Korenos
atvaizdas. – Na, beveik visi. Tačiau dabar esu su savo šeima ir pagaliau
nebesijaučiu taip, lyg kažkas mano gyvenime būtų pradingę, dabar bent jau
žinau tiesą. O visa kita... Tikriausiai dar turiu laiko prie to priprasti, – atsakiau
miglotai, tačiau bent jau nemelavau, o kas daugiau beliko, kai pati nelabai
supratau, kaip iš tiesų jaučiuosi.

– Žinau, ką reiškia gauti naują šeimą, – linktelėjo Kajus. – Tai nebūna lengva,
tačiau tau pasiseks, pamatysi.

Staiga prisiminiau Mirajų ir jauną moterį, įsikabinusį į jo parankę.

– Tau derėtų būti ten, – mostelėjo Kajus salės pusėn.

– Dabar labiau norėčiau ramybės, – atsakiau. – Ir kaip tau pavyksta visada išlikti
tokiam ramiam? O, kad ir aš galėčiau taip susiimti. Būti stipresnė ir mokėti
kovoti už save.

Jis atsigręžė ir man pasisekė pagauti jo žvilgsnį:

– Tu nesupranti, apie ką kalbi.

– Kodėl?

Jis užvertė savo tamsaus atspalvio akis į dangų ir nusigręžė. Minutėlę man
pasirodė, kad jis išeis, bet tik sustojo keliais žingsniais toliau ir ėmė pamažu
žingsniuoti aplink tarsi ko ieškodamas. Pastebėjau, kad ir porelės nebeliko, nė
nepajutau, kaip jiedu išėjo.
– Stela, nežinau, ar tu suprasi, – vaikinas vėl atsigręžė į mano pusę ir prabilo taip
tyliai, kad vos galėjau išgirsti. – Aš pats to ieškau... Kaip ir tu sakei, ramybės,
tiesa? O dabar... Visa tai tiesiog plėšo į gabalus.

Buvo keista girdėti Kajų taip kalbant, tą patį Kajų, kuris visada turėdavo planą ir
nuolatos mokėdavo apsiginti ne tik pats, bet ir ištraukti kitus. Atrodo, buvau tik
vienu žingsneliu nuo tikrojo Kajaus, tačiau gaila, nežinojau, į kurią pusę turėčiau
dabar žengti, nes klaidinga kryptis tikriausiai reikštų visko pradėjimą vėl nuo pat
pradžių.

– Bet aš nesuprantu, – papurčiau galvą. – Juk tu turi Adrianą, gerus draugus

aplink ir esi puikus karys, kuris, be jokios abejonės, daug pasieks ir labai greitai.
Turėtum būti laimingas.

– Tačiau visai neseniai supratau, kad man kai ko trūksta ir viskas sugrius, jeigu
aš tai bandysiu pasiimti. Todėl viskas turi likti po senovei, nes kitaip... Nežinau,
kas nutiks tada. Nors dar niekada gyvenime taip nesijaučiau, toks pasimetęs.

– Tačiau kodėl tada dėl to nekovoji? Kodėl nenori būti laimingas?

– Nes nežinau, kas tada manęs lauks. Stela, laimė visada greitai baigiasi, o aš
nekenčiu taip jaustis, nemėgstu nusivilti. Nenoriu bijoti, kad viskas, kas gera,
greitai pasibaigs ir aš vėl liksiu be nieko. Tada jau geriau iš viso to nejausti.

Akimirką negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau:

– Todėl geriau tiesiog žiūrėti, kaip pro šalį lekia kiekviena diena ir tikėtis, jog gal
vieną dieną viskas pasikeis?

– Tačiau taip jau yra, – pareiškė Kajus. – Daugelio gyvenimas kaip tik toks –
įstrigęs ir laukiantis stebuklo.

– Tačiau tavo gyvenimas tikrai ne toks. Žinau, kartais stengiesi atrodyti šaltas,
nepasiekiamas ir atsiribojęs, tačiau žinau, kad tai ne tu. Tu pernelyg drąsus, kad
leistum savo laimei eiti pro šalį, tad netikiu, kad jos nesieksi.

Nejučiomis pradėjau žingsniais matuoti balkono aikštelę, rodos, tai padėjo labiau
susikaupti šiam miglotam pokalbiui. Tuo tarpu Kajus atitraukė akis nuo dangaus
ir man praeinant tvirtai delnais suėmė mano pečius:
– Stela, tačiau aš nežinau, ar man ją pasiekus ji išklausys ir nenueis į šalį,
palikdama mane vieną.

Atrodo, jog tą sekundę viską supratau ir, rodos, jau seniai viską žinojau, tačiau
vis tiek viskas viduje banga pakilo į viršų ir sumišo į vieną kunkuliuojantį
verpetą. O tada dingo šviesa. Staiga pasirodė, jog visi mano jutimai neįtikėtinai
paaštrėjo ir instinkto vedama aš atsigręžiau į menę. Nežinia iš kur atsiradęs
ledinis vėjas pradėjo košti rūmus, visos durys, nors ir kaip smarkiai prilaikomos,
ėmė nepaliaujamai klibėti ir varstytis, o pradėjus tarškėti ir vienas po kito dužti
platiems rūmų stiklams, po sekundės nuščiuvusios ir baimingai laukiančios
tylos, atsivėrė chaosas. Balti žibintai it pirmosios snaigės lengvai vartaliojosi ore
ir nenoriai leidosi su šukėmis ant ištrūkti norinčių svečių galvų. Taip pat staiga,
kaip ir rūmus užgriuvęs nematomas pavojus, pajutau buką silpnumą, tokį, lyg
netikėtai visos išdužusių pilies langų šukės būtų nusprendusios susmigti tiesiai į
mane ir taip užmigdyti. Bet iš tiesų slogus blogumas kilo iš vidaus, karštas ir
aiškus, kurio nesugebėjusi atremti suklupau.

– Stela, kas tau? Stela...

Kajaus žodžiai kažkur nuplaukė. Užsimerkusi miglotai jutau vaikino rankų

šilumą, kuri mane laikė ir, būdamas vieninteliu atramos tašku, neleido išeiti
tolyn. Atrodė, kad sąmonė norėjo susitraukti į vieną tašką, tačiau tolumoje
kažkas stovėjo ir neleido. Tai tikrai nebuvo Kajus. Tai buvo ji. Ji čia.

Staiga viskas vėl grįžo į vietas, taip staiga kaip ir prasidėję. Mane pasiekė
sargybinių paliepimai, kardų žvangesys kažkur toli ir nedarnūs sumišę leartiečių
žingsniai palydimi tokių pat chaotiškų žodžių. Jie puikiai suprato, kad šįvakar
tyko labai didelis pavojus ir jis nesumažės likus čia.

– Stela, tau viskas gerai? – Kajus vis dar stipriai laikė mane suspaudęs, o jo balse
buvo girdėti rūpestis, tačiau nebegalėjau sau leisti ilgiau delsti.

– Kajau, man atrodo, kad ji čia. Ji yra Learte.

– Stela, tai neįmanoma, juk ji niekaip nepraeitų sienos bei vartų.

Juk ji Šešėlių Kerėtoja. Ji viską gali. Tačiau neišdrįsau pasakyti to garsiai, nes tai
reikštų priimti savo mirties nuosprendį.

– Stela, kad ir kas čia būtų, turi tuoj pat iš čia išeiti su savo šeima. Eikš, greitai
juos surasim.

Tačiau kažkaip žinojau, jog viskas šiandien taip lengvai nepasibaigs. Vos tik
mums vėl grįžus į salę net ir čia galėjau jausti siautėjantį ledinį vėją. Ir iš kur jis
čia iš viso atsirado? Visur tvyrojo prieblanda, vieninteliu šviesos šaltiniu liko tik
nedidelis kiekis ugnies dulkių, likusių ant sienų.

– Kajau, štai kur tu, visur tavęs ieškojau, – pasigirdo Daco balsas, o jo veide
žaidė nerimas, sumišęs su baime. – Kajau, Learto kariuomenės vadas prašė mūsų
pagalbos atremti Tamsos karių puolimą prie sostinės vartų. Reikia visų
vyresniųjų karių akademijos mokinių, kurie dabar jau užbaigę savo misijas ir yra
Learte.

– Tamsos kariai Learte? – netikėdamas paklausė Kajus.

– Tiksliai nežinau, būrių įsigavo nedaug, tačiau jie juda link rūmų. Reikia
užblokuoti kiek įmanoma daugiau kelių, taip pat padėti prie vartų, nes už jų
būriuojasi dar daugiau tamsiosios kariuomenės. Pereinamojoj zonoj tikras
chaosas, jie nebesuvaldo situacijos.

Dacas galiausiai pažvelgė į mane, tikriausiai ir man turėdamas veiksmų planą,

bet abejojau, ar jame būtų kas nors daugiau negu saugus pabėgimas. Tačiau
kylančius žodžius nutraukė šalia atsidūręs Kirotas.

– Stela, turi grįžti pas karalių ir karalienę, jie laukia prie šalutinio išėjimo iš
salės. Tuoj pat visi rūmų išėjimai bus užblokuoti, tad nedelsiant reikia jus
nugabenti į akademiją, ten bus saugiau.

– O kur Roja? – įtariai paklausiau, staiga prisiminusi jos ir Vanto planuojamą

išdaigą, mane labai greitai apėmė panika, tikriausiai pirmą kartą nė neparodžiusi
savo nagų po to, kai pasidarė aišku, jog kai kas šiąnakt atvyko manęs sunaikinti.

Ne, negali būti. Kur jie žadėjo eiti, į sodą? Į aikštelę, ten, prie upės, kur aš
kažkada buvau su Roja, tiesa? Nors ji to nesakė, tai taip pat gali būti ir drakonų
urvas... Mintys karštligiškai ieškojo kažkur pasąmonės kertelėje pasislėpusio
atsakymo.

– Jos jau ieško, vos tik ras – taip pat saugiai pristatys į akademiją. Galiu tave
palydėti, – pasiūlė Kirotas. – Po to turėsiu vesti kelis drakonus ir žvalgyti Leartą.
– Viskas gerai, nueisiu ir pati, – linktelėjau jiems ir, išvengusi įtaraus Kajaus
žvilgsnio, žengiau kelis žingsnius atbulomis. – Saugokit save.

Apsigręžiau ir greitai įsiliejau į skubančių link durų leartiečių minią, kuriems jau
neberūpėjo, kas aš tokia, princesė ar tarnaitė, kai vienintelis prieky matomas
tikslas tebuvo išėjimas iš šios chaotiškos vietos, ir niekas nežinojo, ar tik lauke
nelaukia kažkas baisesnio.

Sustojau ir stengiausi tvirtai atlaikyti minios stumdymąsi link durų. Prie balkono
jau nebeliko nei Kajaus, Daco ar Kiroto, jie negalėjo gaišti nė sekundės.
Pradėjau žingsniuoti toliau, tačiau šįkart labiau prisispaudžiau prie sienos,
prisiglausdama jos šešėlyje, nes ten nebuvo tiek daug žmonių. Kitoje pusėje yra
mažos durys, net koridorius, o jo pabaigoje – išėjimas į sodą. Negalėjau bėgti be
Rojos, negalėjau jos ir Vanto palikti vienų, kai staiga kažkur tykojo ji. Turėjau
surasti savo naująją mažąją sesutę, o tada jau leistis saugiai nuvedamai į
akademiją ir laukti, kol viskas pasibaigs. Kas pasibaigs? Tamsos karių puolimas?
Norėjau apgauti save, pasakyti, kad viskas bus gerai, tačiau tiesiog žinojau, jog
viskas taip lengvai nepasibaigs.
4.

Stela stengėsi negalvoti, kas jos laukia, ir tarsi sapnuodama yrėsi per minią,
leidosi vedama paslaptingo tylaus balselio viduje, kuris nuolat padiktuodavo,
kaip kuo mikliau apeiti kliūtis, sudarytas išsigandusių svečių grupelių ir į visas
puses šūkaujančių sargybinių. Pastarųjų teko vengti labiausiai, nes bet kurią
sekundę jie galėjo ją pastebėti ir nutempti atgal pas Šaredą ir Koreną. Negi jiems
nerūpi, kad pasimetė Roja? Atrodo, jog šiąnakt visi aplinkiniai užmiršo savo
mandagumą ir, net jei pastebėdavo Stelą, tuoj pat užmiršdavo, kad priešais juos –
Meratėjos princesė.

Dingtelėjus vienai mažytei minčiai, mergina greitai atsigręžė atgal. Karališkąją

porą surasti nebuvo sunku, prie jų būriavosi didžiausias sargybinių ratas. Stela
lengvai atskyrė Šaredą, stovintį gyvojo sargybinių žiedo viduryje, šiek tiek
iškilusį virš jų ir kažką įnirtingai šūkaujantį vienam iš ginkluotųjų vyrų. Tačiau
jis ten buvo ne vienas, šalia kaip styga įsitempusi stovėjo Korena, kol jos vyras
vis tarėsi su sargybiniu, o gal ir su sargybos vadu, Stela niekad nesugebėdavo jų
atskirti.

Vis dar leisdamasi pasroviui, ji neatitraukė akių nuo tų, kurie pastarąjį mėnesį
atstojo jai šeimą. Žinoma, jiems visiems dar reikia daugybės laiko, kurio dabar
nėra, priprasti vienam prie kito ir tapti tikra šeima, tokia, kuri neturi tarp savęs
nematomų sienų. Tačiau gal ji jų jau daugiau niekada nebepamatys ir taip viskas
baigsis, nė neprasidėję. Stelos akys vėl užkliuvo už Korenos, kuri vis šaltai
nužvelgdavo apytamsę salę. Keista, Korena atrodė taip, lyg viskas aplink jos
seniai nebestebintų, tačiau netrukus karalienės ir princesės akys susitiko. Stela su
Korena trumpam įsižiūrėjo viena į kitą. Kodėl jos tokios skirtingos? Kodėl
visiškai nesupranta viena kitos? O gal tiesiog nenori? Ir kuri iš jų labiau nenori?
Akimirką jos įdėmiai žiūrėjo viena į kitą, kol Korena mikliai nusigręžė. Šįkart
mergina nesijaudino ir, tikriausiai, pirmąsyk tikėjo Korena, nes nė neabejojo, kad
ši jos tikrai neišduos ir tylės.

Stela skendo sūkuriuojančiose mintyse, tačiau reikėjo labiau susikaupti. Pilį tuoj
pat izoliuos, tad nebus taip lengva klaidžioti soduose. Salės galą pasiekė be
trukdžių, koridoriuose lakstė tik pasimetusios tarnaitės, kurios vis keistas
žvilgsniais palydėdavo ją, tačiau Stela stengdavosi greitomis prasilenkti su
jomis. Nebeliko laiko nė menkiausiems mandagumams. Tačiau atsidūrus lauke,
ją jau ėmė pasitikti pilį apsupę kariai, jie būriavosi tikriausiai kas dešimt metrų
vienas nuo kito ir Stela suprato, kad norint pasiekti sodus ir surasti Roją
pirmiausia teks kirsti šią gyvąją sieną. Reikėjo susikaupti. Stela greitai išsipynė
tiarą sau iš galvos, švystelėjo ją koridoriuje, už durų ir patraukė prie vienos karių
grupelės, tos, kuri kaip tik atrodė jauniausia. Kiek jų ten, trys? Ir nė vienas
neatrodo vyresnis negu keturiolikos. Stelai kiek palengvėjo, nes tikriausiai
vyresnius ir kiek patyrusius karius nusiuntė į priekį, miesto pusėn. Prieblanda
taip pat buvo gera pagalbininkė, reikia tik atrodyti labai išsigandusiai ir
pasimetusiai. Žingsniuoti sparčiai ir atrodyti taip, jog jai reikia pagalbos. Tikėtis,
jog jie jos neatpažins ir nebus labai užsispyrę.

– Stokit, – paliepė vienas iš karių, tikriausiai drąsiausias, tačiau juodi odiniai

šarvai atrodė kiek keistokai ant jo dar smulkaus vaikiško kūno. – Teritorija
užblokuota.

– Tačiau aš turiu parsigauti namo, – Stela stengėsi atsakyti liūdnai, atrodyti

pasimetusi, bet kartu kalbėti su užtikrintumo gaidele balse, nors nė nežinojo, ar
pasiseks.

– Jūs viena? – paklausė kitas, o trečiasis tik prunkštelėjo ir kumštelėjo jam į

šoną.

Stela lengviau atsikvėpė. Bus lengva.

– Pasimečiau nuo šeimos, o namo lengviausiai parsigausiu kirtusi sodus ir upę,

gyvenu kitoje pusėje, – mostelėjo Stela ranka už jų nugarų. – Negaliu nė
įsivaizduoti, kaip turėčiau namo parsigauti per miestą, kai ten gali būti Tamsos
karių, o mano šeima tikriausiai jau laukia manęs ir labai nerimauja.

Priekyje stovėjęs smulkusis vaikinas, tikriausiai šios mažiausios grupės lyderis,

tik liūdnai linktelėjo:

– Viskas gerai, tada galit eiti, tik žiūrėkit, greitai. Šiandien tikrai nenorim
gyventojų aukų.

– Kuo greičiausiai, – pažadėjo mergina, sparčiai apeidama juos ir skubėdama

link sodų, nes aplinkinės karių grupelės ėmė jau šnairuoti jos pusėn, o kai kurie,
būdami vyresni, gali ir nebūti tokie patiklūs.

– Beje, jūs man kažkur matyta, – dar pašaukė liesasis vaikinas iš paskos. –
Priklausot aristokratijai?
– Visai ne, – pamelavo Stela, nors ir atbulomis, bet vis mikliai traukdamasi
tolyn. – Mano tėvai pirkliai, svarbūs gildijos nariai.

Vaikinai ėmė linkčioti ir tartis tarpusavyje, tačiau Stela jau vos ne bėgdama
leidosi per vaiduokliškai kur ne kur balta sterilia šviesa apšviestus sodus. Jie
buvo dideli, didingi ir gražūs, o ten kažkur slėpėsi Roja. Aikštelė, ją jos mažoji
sesuo kaip tik labiausiai ir mėgo. Ar Roja gali būti ten? Atrodė, vienas žingsnis
teikė vilties, o kitas abejonę, ir šis pragariškas ir plėšiantis ratas niekaip
nenustojo suktis. Kažin, ką pasakytų Kajus, jei sužinotų, jog ji išbėgo ieškoti
Rojos? Tas jo žvilgsnis prieš išsiskiriant, jis jau žinojo, kad Stela tai padarys. Ar
jis supyktų ir pasakytų, jog ne tam ją čia atgabeno, kad pasitaikius pirmai progai
galą gautų? Tačiau Stela niekaip negalėjo prisiversti palikti Rojos kažkur
klaidžioti vienos.

Kol galiausiai viso šio chaoso galvoje nenutraukė susidūrimas kaktomuša. Stela
išsigandusi atšoko, tačiau ją pasitiko tik toks pat vaiduokliškai apšviestas ir
išsigandęs Akajo veidas. Ir kaipgi mergina nesuprato to anksčiau? Juk Vantas
buvo kartu su Roja ir jie abu staiga dingo.

– Princese, neturėtumėte klaidžioti viena, – rūpestingai subarė jis. – Jums reikia

tuoj pat grįžti į pilį.

– Ieškau Rojos, – papurtė galvą Stela. – Negaliu jos taip palikti.

– Suprantu, ką turite omenyje. Mano sūnus taip pat dingo ir nė nežinau, ką

daryčiau, jeigu jį prarasčiau... Jo motiną nusinešė šešėlis, dar vieno tokio smūgio
neištverčiau.

Staiga Stelai taip pagailo Akajo, jog ji, užmiršusi visas karališkas etiketo
subtilybes, būtų ji tuoj pat apkabinusi. Tačiau ji pati bijojo dėl Rojos ir suprato,
kad visi, net patys draugiškiausi ir linksmiausi žmonės širdyje nešiojasi baimę ir
liūdesį, kurių niekaip iš ten neišplėši. Tarsi jau gimdamas atsineši dalį, su kuria
nori nenori teks gyventi.

– Jie gali būti aikštelėje, toje pačioje, kurią taip mėgo karalienė Nemora, –
pasiūlė mergina ir jie be žodžių patraukė link jos, slapta tikėdamiesi, jog ten ras,
ką praradę.

Tačiau aikštelė nuvylė, nei Rojos, nei Vantos ten nebuvo. Kurgi jie dabar yra?
Negi sugrįžo į pilį? Gal Roja dabar jau su Šaredu, o Vantas ieško Akajo? O jeigu
ne? Kaip ji sužinos, jei Šaredas ir Roja jau patraukė į akademiją? Kaip sužinos,
jeigu Šaredas ir Korena ten iškeliavo vieni? Stela iš beviltiškumo rankomis
užsidengė veidą ir sunkiai atsiduso. Jie privalo ieškoti toliau, gal vaikai tiesiog
kur nors žaidžia. Nereikėjo nė vieno žodžio, atrodė, kad Akajas su viskuo sutiko,
tačiau prieš apsisukant ir tęsiant paiešką toliau, Stela kai ką suprato. Ji ne iš karto
pastebėjo, kad jie čia buvo ne visai vieni.

Kajus

Visas miestas tiesiog švytėte švytėjo nuo žibintų šviesos, ji buvo ryški ir visur
plieskė į akis, o tai vargino. Tačiau tokia strategija – šviesa padeda lengviau
pastebėti ir nugalėti Tamsos karius bei šešėlius, šie lyg ir jos bijo, bet
treniruodamasis niekada to nepastebėjau. Aplink sukiojosi mano sekėjas ir
Adrianos pantera, tačiau ir jiems tokia ryški šviesa nepatiko, nuo spaudimo ėmė
įsiskaudėti galvą. Rankoje pakilnojau kardą. Jau buvau taip įpratęs prie savo
ginklo svorio, kad išvis jo nebejaučiau.

Atsirėmiau į tilto turėklą, įsižiūrėdamas į gelsvai juosvą upės vandenį. Mūsų

užduotis buvo ginti tiltą, kad tamsos kariai nesiartintų prie pilies, tačiau tiek
prieš mus, tiek už mūsų vis budėjo grupelės. Buvo tylu, grupę sudarė Adriana,
Dacas, Gustas bei Aleksija. Keliomis gatvėmis priekyje turėjo stovėti Mila bei
Tenra su keliais vaikinais iš akademijos, Kirotas su kitais drakonų tramdytojais
pakilo į dangų, iš viršaus su karine gondola taip pat viską stebėjo Lokas. Tvyrojo
tyla, visi žinojo, ką tai reiškia – ji bet kurią sekundę gali plyšti ir aplink pasipils
tokia bjaurastis, jog tik spėk suktis aplink ir sugebėk likti gyvas. Kartas nuo
karto taip ir atsitikdavo – ant tilto pasirodydavo pora, trejetas, bet ne daugiau
kaip keturi Tamsos kariai, tad buvo vienas niekas tokia grupele nusikratyti.
Tačiau galiausiai tai ėmė erzinti, nes visi buvo pasiruošę mūšiui, o ne kelių
Tamsos karių sudorojimui per valandą. Nebuvo daug veiklos, tačiau niekada
negalėjai nuleisti akių ir privalėjai visada stovėti pasiruošęs.

– Koks laiko tempimas, – atsiduso Dacas ir įsižiūrėjo į ramiai tekantį vandenį. –

Atrodo, kad jie tik žaidžia su mumis. Kaip gali užgrobti miestą pasiųsdamas
pavienes tamsos karių grupeles? Visiška nesąmonė.

– Mergina iš mano strategijos klasės sakė, jog prie vartų jų yra bene du šimtai, –
Adriana vis dar buvo susinervinusi, kad teko taip greitai nusikratyti visa pobūvio
apranga ir užsimesti šarvus. – Kad ir kaip ten būtų, šioks toks pavojus yra.

– Tikit, kad Šešėlių Kerėtoja taip pat Learte? – paklausė Aleksija ir jai, rodos,
palengvėjo, kad pagaliau gali būti čia, o ne pokylyje.

– Na, Tamsos kariai taip iš niekur nieko nepultų, – atsakė Adriana. – Nors tikrai
nekas, jeigu ji čia, ypač karališkai šeimai. Pastarąjį kartą, kai Kerėtoja čia buvo,
Nemora...

– Užteks, Adriana, jos čia nėra, – suirzęs atsakiau.

– Varge, žinau, kad tu ją nuo visko saugojai ir atgabenai čia, bet nieko nepakeisi
– paskui Stelą seka kerėtoja, šešėliai bei Tamsos kariai. Atsimeni pereinamąją
bazę? Net ten šešėlis norėjo ją...

– Adriana, baik, – atsisuko Aleksija. – Tam mes čia ir esam – kad apsaugotumėm
karališkąją šeimą. Tad jeigu kas nors iš jų turi nukentėti, pirma galvas padėsim
mes, tokia jau ta akademijos misija, prisimeni?

– Jūs visi šiandien kažkokie sudirgę, – tik gūžtelėjo pečiais Adriana, tačiau buvo
matyti, jog ir pati ne mažiau susierzino dėl staiga pasibaigusios šventės. – Jeigu
dirbtume rūmuose, nė nereiktų šalti čia, lauke. Gaila, bet tėtis pasakojo, kad
Liūtams ten nėra ką veikti, dažniausiai apsaugai ima Ožiaragius ir Vėžius, gal
dar Jaučius. Tad Gustai, Aleksija – jus tikrai priimtų.

– Jeigu gerai sekasi – rūmuose reikia visų po truputį, – nedrąsiai paprieštaravo

Dacas. – Tačiau ką tik iš akademijos neims, visi ten dirbantys yra bent porą metų
prabuvę mūšio lauke. Tik tada ir pripažįsta tikru kariu.

– Nebent karas pasibaigs, – burbtelėjau aš.

– Karas tikrai nesibaigs, bent jau artimiausiais dešimtmečiais, – suirzusi

paprieštaravo Adriana. – Visos kariaujančios pusės taip susipynė, jog tikriausiai
nė viena gerai nebeprisimena, dėl ko kovoja, o kol bus Kerėtoja, karas nesibaigs,
nes ji nesiliauja vis pylusi žibalo į ugnį ir jos kursčiusi. Niekas nė nebežino, ką
reiškia nekariauti ir gyventi kitaip.

– Bet juk visiems staiga užgimė viltis, ar ne? – įsitraukė Aleksija.

– Nejaugi iš tiesų manot, kad ji gali nugalėti Kerėtoją? – sarkastiškai paklausė

Adriana. – Žinau, legendos, pranašystės, galios, Žvaigždžių Vaikas ir panašūs
triukai, bet aš tuo netikiu. Neturiu nieko prieš Stelą, ji atrodo miela mergina,
tačiau Kerėtojai viena nepasipriešins. Kerėtojos nenugali ištisos armijos, tad ką
gali padaryti viena princesė? Tai man teikia dar mažiau vilties negu anksčiau.
Kad ir šiandien...

– Nors kažkas čia tikrai ne taip, – galiausiai mano džiaugsmui nutraukė ją

Gustas, kurį ne dažnai matydavai tokį nuvargusį. – Tamsos kariai susispietę prie
vartų, mažos nepavojingos grupelės klajoja mieste – pernelyg paprasta strategija
Kerėtojai, ji taip niekada neužimtų Learto. Kyla jausmas, jog jai reikia, kad visi
sargybiniai ir kariai tiesiog būtų kuo arčiau vartų, o pilis liktų laisva.

Staiga burnoje sukilo šleikštulys. Dar niekada nemaniau, kad Gustas gali būti
toks teisus.

– Liaukis, juk pilis taip pat saugoma, o karališka šeima dabar jau akademijoje.
Nieko jiems neatsitiks, – atsakė Dacas, tačiau jo balsas nebebuvo toks
užtikrintas,

– Žinant, kad pilį saugo patys jauniausieji, o tarp jų ir Hisas, nieko gero nelauk...

Tačiau Adriana taip ir nepabaigė.

– Ei, Kajau, Dacai, pagaliau radau jus. Kalbėjot apie mane?

Hisas taip netikėtai pateko į mano regėjimo lauką, kad vos neatšokau, bet
niekada negalėjau to parodyti.

– Kas nutiko? – be jokio susidomėjimo paklausiau.

Kažin ar išvysti Hisą prieš kovą yra blogas ženklas?

– Mane siuntė pilies gynybos vyriausiasis vadas, turiu tavęs ir Daco kai ko
paklausti. Jis sakė, kad tu, jis ir tas drakonų vaikis buvot paskutiniai, kurie
kalbėjot su Stela prieš mums pasitraukiant iš pokylio ginti Learto... Velnias,
kodėl aš su ja anksčiau daugiau nepasišnekėjau? Tikriausiai turės praeiti visa
amžinybė, kol mes vėl...

– Hisai, užsičiaupk ir sakyk, kas iš tiesų nutiko.

– O likime, Hisai, tu tikrai ne pats geriausias pasiuntinys, – taip pat spėjo įgelti ir
Aleksija.

Tuo tarpu mane viduje pradėjo labai jau įkyriai graužti, o Hisas kaip visada
nutaisė savo įsižeidusią miną:

– Kitą kartą iš viso pas jus neisiu, taip ir žinokit. Tiesiog turiu paklaust, gal žinai
kur dabar yra Stela? Visi jos ieško kaip išprotėję, jos nėra nė viename pilies
kampelyje, įsivaizduojat? Karalius ir karalienė jau pasitraukė į akademiją, tačiau
kažkur pasimetė Stela ir jos mažoji sesuo Roja, – Hisas aiškiausiai sunerimo. –
Tu ir Dacas ją matėt paskutiniai, Kiroto paklaust negalim, nes jis apačion
nusileis tik gal po kokios poros valandų, o žinalapiai gali suerzinti drakonus. Jie
taip pat buvo išsiųsti ir Stelai bei Rojai, bet, nepasiekę adresato, vis grįžta atgal.

– Stela turėjo nueit pas savo šeimą, – sumurmėjo Dacas.

– Tai visi ir sako, tačiau kad jos niekur nėra. O aš pagalvojau... Kajau, kas bus,
jeigu jai kas nors atsitiks? Tikriausiai Stelos sesuo kur nors vis dar šmirinėja po
pilį, tačiau turiu blogą nuojautą dėl Stelos. O gal nagus prikišo kas nors iš
Šešėlių Kerėtojos šalininkų? Ji juk negalėjo taip paprastai dingti.

– Budi prie pilies, tiesa? – staiga paklausiau.

Hisas linktelėjo:

– Taip, prie pagrindinių vartų.

– Nori keistis?

– Aš nežinau, jeigu taip reikia...

– Viskas gerai, čia nėra nieko pavojingo. Tu sugebėsi.

– Ei, negali taip savavališkai pasitraukti, juk tu čia vyresnysis, – pasipiktino

Adriana.

– Grįšiu, vos tik galėsiu. Neilgam. Dabar vadovaus Aleksija, o tavo sekėjos
užteks šešėliams įveikti.

Aleksija linktelėjo sutikdama ir aš greitai dingau, paskui patraukė ir mano tigras.

Aš grįšiu vos tik rasiu ją. Nes Stela dabar ieško Rojos, taip ir žinojau, jog ji tai
darys. Tačiau gali būti, kad Gustas teisus, jog tuo tarpu kažkas tyko Stelos, o ji
dabar viena. Nors ar galėčiau ją apginti prieš Kerėtoją? Privalėjau, o sekėjas
paklusniai bėgo priekyje manęs.

Prie pagrindinių pilies vartų būriavosi daug jaunuolių, tvyrojo šiokia tokia
sumaištis, nes niekas tiksliai nežinojo, kas aplink vyksta, ko laukti ir kaip kuo
geriau sukoncentruoti karius, tikriausiai iki čia dar neatkako nė vienas tamsos
karys. Puiku. Susiradęs pasakiau vyresniajam, jau gerokai senstelėjusiam ir jau
visko mačiusiam vyrukui, kuo aš vardu ir kad aš čia pakeisti Hiso, tačiau nė
neprivalėjau to daryti, nes jis tikriausiai nežinojo, kaip šis atrodo. Vyresnysis tik
gūžtelėjo pečiais, jam nė nekilo klausimų, kodėl aš nepasilieku prie vartų ir
toliau traukiu link sodų. Ten apsauga apgailėtina, visi čia buvo iš paruošiamųjų
pakopų, ne vyresni negu keturiolikos ar penkiolikos.

– Gal matėt čia praeinančią merginą? – paklausiau vienos jaunesniųjų grupelės.

– Ei, mes juk rimti sargybiniai, nieko nepraleidžiam.

– Bet vieną praleidom.

– Ar tu gali kada nors užsičiaupti?

– Kas ji tokia buvo?

– Graži mergina ir tiek, kažkokia pirklių dukra, – gūžtelėjo apgailėtinosios

grupelės vyresnysis.

– Gerai, tu eini į priekį, link vartų. Aš Kajus, tu pakeiti mane ten.

– Ką? Kodėl?

– Tiesiog vykdyk.

– O kas dabar vyresnysis? – paklausė kitas, akivaizdžiai nuobodžiaujantis.

– Aš, bet turiu apžvalgyt sodus, todėl būsi tu.

– Palauk, juk aš vyresnis, – atsiliepė trečias, tačiau nebeturėjau laiko su jais

ginčytis, tad palikau trejetą painioti hierarchijos subtilybių.
Atrodė neįprasta būti čia, kai visa tikroji kova vyko Learto gatvėse, o
Pereinamoje zonoje po truputį ėmė virti tikras pragaras. Kartas nuo karto mano
ausis pasiekdavo tolimi sumaišties ir susipliekiančių kardų garsai, nors jie atrodė
tarsi atkeliaujantys iš kito pasaulio ir visiškai nederantys prie rimtingai po
kojomis gurgždančių skaldos takelių akmenėlių. Tačiau tai ir buvo keisčiausia –
neapleido jausmas, jog visko epicentras kaip tik ir slypi už šių vaiduokliškai
plazdančių gyvatvorės lapelių. Kažkur ten, giliai už šių dailiai apkarpytų medelių
turėjo būti Stela, gal Roja, gal jos abi, o gal nė viena. Privalėjau išsiaiškinti, net
jeigu reiks apeiti visą Leartą. Nors taip ilgai laukti nereikėjo.

Po keleto minučių chaotiško klaidžiojimo tarp keistai apšviestų medžių, krūmų

bei dirbtinių krioklių baseinų, į mane visu savo mažo kūno smarkumu trenkėsi
mažoji princesė, iš jos paskos sekė jaunėlis Adrianos brolis, nors ne iš karto
berniuką atpažinau, per retai jį matydavau. Mergaitė visa drebėjo ir netolygiai
kvėpuodama pažvelgė tiesiai man į akis.

– Kajau, būk geras, padėk jai. Jiems abiems. Kažkas ten negerai ir aš nežinau...

– Kas ten dar yra?

– Ten dar tėtis, – virpančiu balsu atsakė Vantas. – Kajau, turi juos iš ten ištraukti.

– Kur jie?

– Aikštelėje, prie upės.

– Ten kažkas yra, – sumurmėjo berniukas ir ėmė traukti Roją už parankės tolyn.
– Kažkas labai negero.

– Ten tamsu... Ir labai šalta, – Roja apkabino save ir leidosi traukiama berniuko
tolyn.

– Eikit tiesiai pas sargybinius ir nė žingsnio į šoną, – sušukau jiems pavymui, o

Baltasis Tigras nušuoliavo man priešakin.

Stengiausi viltis, kad vis dar turiu laiko, kad jai viskas gerai. Nors kartais viltis
tokia apgaulinga, tik dar labiau kankina užuot padėjusi. Greitai atsivėrė aikštelė,
taip, ten pat buvo ir Stela su Akajumi. Turėjo palengvėti, kad pagaliau juos
radau, tačiau taip pat greitai skaudžiai supratau, kad nebegalėsiu jiems padėti.


Stela

Taip, Šešėlių Kerėtoja sugebėjo sėti tokią baimę, kad mažiau negu per
pusvalandį ištaiginga puota staiga virto vaiduokliškomis menėmis su tylutėliai
siūbuojančiais žibintais, judinančiais šešėlius ir kur ne kur langų rėmuose
likusiomis šukėmis. Tačiau nebeturėjau laiko apie tai galvoti, reikėjo surasti
seserį, nes dar vienas vaiko praradimas Šaredą tikriausiai išvarytų iš proto, kaip
ir susisielojusį Akają. O kas atsitiks man? Juk jeigu ir sutikčiau Kerėtoją,
nebeturėčiau galimybės pasitraukti.

Gerai, meluoju. Galiu dabar pat apsisukti ir bėgti atgal, atsiprašyti Akajo,
susirasti Šaredą, Koreną, tikėtis, kad Roja kur nors saugi, ir sėkmingai būti
išgabentai iš miesto. Tik ši saugumo iliuzija mažai ką pakeis, nes Kerėtoja vis
tiek kažkada mane suras, o jos šešėliai niekada nenustos siaubę miesto. Galėjau
tikėtis, kad staiga dar kartą atsiras kažkas, kas mane susiras ir svies atgal į kokį
nors nežinomą pasaulį, tik daug saugesnį ir be jokių mirtinų priešų, kurių nė
akyse nesi mačiusi ir nežinau, ką blogo esu jiems padariusi be fakto, jog tiesiog
gimiau tokia, kokia esu.

Aš nenorėjau mirti. Supratau, kad nesu jokia didi asmenybė, pašventusi savo
gyvenimą Meratėjos išgelbėjimui. Tiesą sakant, apie šią vietą sužinojau tik prieš
porą mėnesių ir nenustojau drebėti vos tik pagalvojusi, jog tai gali būti pabaiga.
Aš vis dar norėjau čia kiek pasilikti. Ir kodėl iš viso apie tai pradėjau galvoti, juk
turiu apsisukti ir surasti Roją, Vantą, o ir Akajas, kaip visada toks malonus, jog
nė kiek manęs neskubina... Tačiau aikštelėje mūsų jau kai kas laukė.

– Pernelyg skubate, princese, – mano mintis pertraukė balsas.

Išsiblaškiusi atsigręžiau. Čia nebeturėjo būti žmonių, nė vieno nereikėjo nė

varyti iš pilies, kiekvienas suprato, jog tikriausiai rūmai pirmiausia ir bus
puolami Šešėlių Kerėtojos. Tačiau ji kažkodėl liko čia. Ten sėdėjo mergina,
matyt šiek tiek jaunesnė už mane. Iš pradžių nė nepastebėjau, ji ramiai sėdėjo ant
suolelio prie akmeninio turėklo sienelės, tiesiog puikios vietos stebėti upę, tačiau
žibinto šviesa ją menkai tepasiekė, nors vis vien šiek tiek galėjau įžiūrėti jos
veidą bei figūros kontūrus.

– Turėtum kuo greičiau iš čia pasitraukti, – greitomis patariau, nes norėjau kuo
skubiau traukti atgal, Akajas taip pat nebyliai mindžikavo už nugaros. – Čia
darosi labai pavojinga. Nesaugu būti šalia pilies.

Tikriausiai ji čia užsiliko po šventės ir laukė kažko, o tas kažkas dėl visuotinės
panikos ją paliko. Gal ji nė nežinojo ar nesuprato, kas čia dedasi. Mergina
neatsakė, gerai neįžiūrėjau ir jos veido, nes žibintų šviesa pastebimai blanko.
Tačiau ji ramiai atsistojo, ūgiu pranokdama mane, o jos raudonos suknelės
kraštai lengvai pleveno vėjy. Jai įžengus į blankų šviesos ratą, supratau, kad ji
tikrai nebuvo puotoje, nes būčiau prisiminusi jos veidą. Tokį veidą, kuris buvo
tobulas. Nė vieno bruožo ne vietoje, nei per didelio ar per mažo, nė vieno
šviesos blykstelėjimo ten, kur nereikia. Jos ilgi aksominiai garbanoti juodi
plaukai gaubė ovalo formos veidą, o juodos akys žvelgė tiesiai į manąsias, tarsi
bandytų mus sujungti nematomais siūlais.

– Pavojinga? – nekaltai paklausė ji. – Man čia nėra pavojinga, Stela, tu pati
turėtum saugotis, princese.

Ji nemelavo, nes ir neprivalėjo. Atrodo, kad staiga buvom tik aš ir ji, mergina,
kuri ištarė tik mano vardą žinodama, jog aš esu princesė ir visai dėl to
nesudrebėjusi. Mergina, kurios grožis tiesiog atėmė kvapą ir kartu gąsdino. Tarsi
galėtum žiūrėti į ją visą gyvenimą ir nė kiek neatsibostų, tačiau vos tik žengtum
žingsnį artyn – tai būtų paskutinis veiksmas tavo gyvenime.

– Nemačiau tavęs puotoje.

– Tavo tėvas manęs nepakvietė. Kaip nemandagu, tiesa? Tu nė neįsivaizduoji,

kiek aš daug čia reiškiu. Kiek daug sukūriau.

Su šia mergina tikrai kažkas negerai, tikriausiai ji bus kokia nors susireikšminusi
aristokrato dukra, kurios šeimos Šaredas kažkodėl nepakvietė. Neturiu laiko tam,
ausys vis pagaudavo tolimus kovos aidus ir man reiškė tylų priekaištą.

– Ar žinai, jog tau visi meluoja? – staiga paklausė ji.

– Ne, – iš karto kvailokai išsprūdo, nors visiškai nesupratau, ką ji turi galvoje,

tačiau tas keistas balso tonas tarsi tyliai šnibždėjo, jog tai yra tiesa.

– Kokia tu nekalta, – nusijuokė ji, jos juokas nuaidėjo lyg mechaniškai išmoktas
veiksmas, tarsi intarpas reikiamose situacijose kaip ši. – Šitas pasaulis aplink,
negu manai, kad jis yra tikras? Negi manai, kad jis kada nors buvo tikras? Tai
tėra apgaulė ir tau paspęsti spąstai tų, kurie nori, kad jų ambicijas įgyvendintum.
Nes taip patogiau, Stela, taip, tavo rankos nesuteptos išdavyste, nes kažkas kitas
atlieka tavo nusikaltimus. Bet tu nesuprasi, būsi tik paprastas įrankis, o jeigu ir
suvoksi, bus jau per vėlu. Kito vardu privalai iš manęs pavogti mano pačios
sukurtą pasaulį. Manai, tai sąžininga?

Visiškai nesupratau, ką ji sakė, tarsi ji būtų mane sumaišiusi su kitu žmogumi,

tik naudojusi mano vardą. Atsigręžiau į Akają, tikėdamasi, kad gal jis pažinos
šią iš niekur išdygusią merginą, tačiau jis tarsi užhipnotizuotas stebėjo ją.
Negalėjau jo kaltinti, ji tikrai buvo graži, pernelyg graži.

– Turėtum eiti tolyn nuo pilies, – pakartojau dar kartą, nes nė neįsivaizdavau, ką
dar turėčiau jai pasakyti.

– Stela! – Rojos balsas mane privertė atsigręžti, tačiau man visiškai

nepalengvėjo.

Iki tol bėgusi link manęs, ji sustojo prie aikštelės krašto, tarsi nematoma siena
būtų ją sulaikiusi. Už Rojos taip pat slėpėsi ir Vantas, abu baimingai žvelgė į
mane, Akają... Ne, į tai, kas buvo už mūsų.

– Roja, Vantai tuoj pat bėkit į pilį pas sargybinius, – paliepiau nė nežinodama,
kad mano balsas gali būti toks įsakmus.

– Stela, būk gera, nepasilik čia, – Rojos balsas virpėjo, tačiau ji ir Vantas ėmė
atbulomis lėtai trauktis atgal, atrodė, kad berniukas net bijojo prisiartinti prie
savo tėvo, kuris nė neatsisuko į vaikus ir vis dar neatsitraukdamas stebėjo
tamsiąją damą.

– Roja, bėk! – sušukau iš nevilties, nes nežinojau, kaip kitaip būčiau ją

apsaugojusi nuo šitos nebevaldomos situacijos, nors nė pati nesupratau, kas čia
ne taip.

Kažkas čia buvo labai negerai, bet laimei, mano sesuo ir Vantas pakluso ir greitai
jų nebeliko. Atsigręžiau į savo pašnekovę ir krūptelėjusi pajaučiau, kaip mane
nukrėtė šaltis. Ji stovėjo daug arčiau manęs, tik keliais sprindžiais toliau negu
siektų mano ranka, tačiau ne tai buvo baisiausia. Staiga jos didelės tamsios akys,
įrėmintos ilgų blakstienų, virto visiškai juodomis, tarsi į mane spoksotų dvi
didelės žiojinčios skylės iš šios merginos galvos. Nuo jos taip pat sklido šaltis,
toks, kokį kažkada jaučiau perverta šešėlio, tarsi ji pati būtų šešėlis, įgavęs
žmogaus kūną. Baisiausia, jog tai tikriausiai ir buvo tiesa.
– Roja, karaliaus Šaredo ir karalienės Nemoros dukra. Kaip gražu, kad rūpiniesi
mergaite, kurios niekada taip ir nepažinojai.

– Kas tu? – paklausiau ir pamačiau, kad jos oda iš arčiau atrodo netikra, tarsi
pagaminta iš porceliano.

– Enlilė, – paprastai atsakė ji, pakreipusi galvą į šoną, o jos juodutėlės akys nė
karto nemirktelėjo. – Tačiau nesijaudink, tu manęs niekada nepažinojai. Iki
dabar.

Moteris ištiesė savo ranką, o jos plonyčiai baltutėliai pirštai atrodė tuoj perlūš
per pusę, tačiau jie tik sulinko ir greitai griebėsi už savo savininkės suknelės tarsi
nudeginti.

– Amuletas... Tau pakišo amuletą, tiesa? – Enlilės balsas sunkiai suvaldė

ankstesnę ramybę. – Ji taip stengiasi apsaugoti, ta kvailutė Eki. Bet tu jos taip
pat nepažįsti, kaip juokinga, kad tu jos nė nesi mačiusi. Tačiau tas akmenėlis
tavęs tikrai neapsaugos.

Ji nepajudėjo, o aš taip pat bijojau net krustelėti. Atrodė, kad jos tamsus
žvilgsnis įkalino mane, neleisdamas net pajudėti.

– Tu daug nežinai, – tęsė ji. – Bet aš tau padėsiu. Tavo tarpe yra išdavikas, o
dabar tave taip pat norės išgelbėti, bet nesugebės. Koks keistas tavo gyvenimas,
Stela. Atiduota karalių į Žemę, grąžinta atgal, o dabar? Pabaiga. Taip greitai.

Ji tik žiūrėjo į mane, kol galiausiai mus abi apgaubė tyla. Prieš tai taip pat buvo
tylu, tačiau tolumoje vis tiek galėjau girdėti panikos apimtus šūksnius, žvangantį
metalą, gilų neritmingą Akajo kvėpavimą. Ir staiga likau tik aš ir ji, tarsi kažkas
mus būtų aptvėręs nematoma siena. Lyg perskaičiusi mano mintis ji prabilo:

– Žinai, Stela, kodėl žmonės bijo tylos? Nes tada jiems reikia likti patiems su
savimi. Klausytis savęs ir, jeigu darai tai taip ilgai, gauni atsakymų ir sužinai
tokių dalykų apie save, kurie gali tau nepatikti. Todėl jie taip ir gąsdina – jie
sukuria tylą. Mirtis nutildo viską. Greitai čia nebeliks tiek daug vietos, per daug
žmonių. Padėsiu tau ir jie juos pasiims.

– Kas tie jie?

Virš mūsų kabančio žibinto šviesa ėmė trūkčioti ir, kai tik sekundei nusukau nuo
jos akis, mergina vėl prabilo:

– Šešėliai, Stela. O dabar turėtum kuo greičiau iš čia pasitraukti, nes tampa
pavojinga, – atrodė, kad jos balsas susiliejo su manuoju, bet kai atsigręžiau atgal
– jos jau nebebuvo.

Tačiau aš nelikau viena.

Liko tyla, kuri užpildė ausis ir tarsi spaudė prie žemės ir mirguliuojanti tamsi
siena aplink, žiedas, kurio centru staiga tapome su Akajumi. Šešėlių siena
traukėsi vis arčiau, palikdama mažiau vietos, tačiau Akajas tolyn nesitraukė, tik
kaip apžavėtas spoksojo į tamsiąją sieną.

– Akajau, traukitės!

Norėjau jį įtempti į aikštelės vidury, tačiau man net nespėjus žengti žingsnelio
link Akajo, vienas atsitraukęs šešėlis nebyliai pervėrė jį iš nugaros ir su siaubu
suvokiau, kad viskas staiga pasibaigė, čia ir dabar, ir man nebuvo duota nė
mažiausia galimybė pabandyti jį išgelbėti. Akajas dusliai sukniubo,
parvirsdamas veidu į grindinį, nors žinojau, kad viskas baigta, tačiau nenorėjau
prarasti vilties dar ką nors padaryti. O blogiausia buvo tai, jog iš už kampo išnėrė
Kajaus baltasis tigras ir jo vedlys, kaip tik tada ir supratau, kad čia viskas taip
lengvai nepasibaigs. Turėjau šaukti, kad jis bėgtų iš čia, kaip kad liepiau Rojai,
bet šįkart mano baimė buvo daug didesnė už mintis, jog tai aš čia turiu gelbėti
Meratėją ir kovoti su šešėliais. Aš buvau pasimetusi ir nežinojau, ką daryti su
Akajumi. Leidau jam ateiti. Aš leidau jiems abiems mane sekti. Aš jį ir
pražudžiau. Juos abu.

Kajus

Šešėliai jau buvo ją apsupę, akimirksniu nuo vieno iš jų krito Akajas, tačiau pro
jų vientisus ir perregimus kūnus gerai mačiau Stelą. Tigras vikriai perskyrė kelią
rate, o aš, išgaubęs šviesą, pagavau ją, Stela nė nepastebėdama manęs puolė
padėti Akajui. Aš radau ją.

– Stela, tu jam nebepadėsi, – bandžiau ją savo balsu grąžinti atgal, nes, rodos,
Stela nieko nebegirdėjo ir nebematė, tik be gyvybės ženklų susmukusį Akajo
kūną. – Neliesk jo, viskas baigta.
– Kodėl tu taip padarei? – tarė ji, pakėlusi išsigandusias akis į mane ir papurtė
galvą. – Kodėl čia atėjai? Jau per vėlu, per vėlu pasitraukti.

– Stela, viskas bus gerai, mes iš čia tuoj kažkaip ištrūksim.

Tačiau tik dabar pastebėjau, kad šešėliai nesitraukia ir jų nemažėja, kad ir kaip
mano sekėjas draskytų jų gretas. Galiausiai, supratęs visą situacijos
beviltiškumą, jis tiesiog suko ratus aplink mus giliai urgzdamas, tačiau šešėliai
nesiliovė mirgėti ir artintis prie mūsų. Staiga pajutau, kaip stipriai mane už
rankos paėmė Stela.

– Kajau, kodėl čia atėjai? Juk žinai, kad šešėliai man nieko nepadarys, –
užsikirsdama vis kartojo ji.

– Stela, jų ne vienas. Tu nežinai, ar galėtum atlaikyti tiek daug.

– Tai vis mano kaltė. Jei tik būčiau liepusi Akajui grįžti į pilį...

– Viskas gerai, mes kaip nors išsikapstysim.

Nors nebebuvau tuo tikras. Pats jaučiau, kaip mano sekėją apsupa šaltis, tas
nepakeliamas speigas, apgaubtas duslios tamsos, kuri atgal nebepaleidžia. Mirtis
nėra baisi, ypač tada, kai mums dar nuo vaikystės akademijoje į galvą kaldavo,
jog viskas kažkada baigsis ir niekada negalėjai būti tikras, iš kurios kovos išeisi
sveikas, o kuri įsirėš kaip paskutinis matytas gyvenimo reginys. Dėl savęs
nebijojau, ne. Bet po mano delnu drebėjo būtybė, kuri norėjo gyventi ir dėl to
dar turėjau kovoti.

Stela

Atrodė, kad šešėlius gimdo pati aikštelė. Pilkuma ant akmenų pradėjo tįsti į
daugybę ilgų spindulių, kurie tuoj pat iškildavo į paviršių, įgaudavo formą ir
pavirsdavo šešėliais be savininkų. Permatomi vaiduokliai įgavo įprastų, bet labai
liesų žmonių pavidalus ir mūrais supo aikštelę. Tvirčiau suspaudžiau Kajaus
ranką. Ir ko visi iš manęs tikėjosi? Ką aš turėčiau padaryti, kad juos
sunaikinčiau? Vėl tikėtis, kad man nieko neatsitiks, jog jie manęs nelies? O kas
bus su Kajumi?
Keista, bet staiga giliai viduje pasijutau laiminga. Juk aš taip toli nuėjau ir
niekada nesustojau, o man to padaryti neleido Kajus. Ir aš buvau jam be galo
dėkinga, jeigu galėčiau, būtinai jam tai tuoj pat pasakyčiau. Kodėl niekada jam
to nepasakiau?

Staiga iš vienos rato pusės pasigirdo spigus klyksmas ir iš juodos tyvuliuojančios

masės atitrūkęs šešėlis puolė link mūsų. Jį tuoj pat sugavo vikrus baltojo tigro
šuolis, tačiau po vieno, sekė kitas ir dar kitas, kol galiausiai nusilpusį sekėją
tiesiog kaip skudurą nusviedė dar viena šešėlių banga. Tuoj pat pajutau, kaip
smarkiai Kajus krūptelėjo ir suklupo. Už kelių žingsnių jo sekėjas gulėjo ant
šono negalėdamas pasikelti, tigro krūtinė sunkiai kilnojosi, jam trūko oro. Visai
kaip ir Kajui.

Kitas šešėlis prie mūsų priskriejo tikriausiai per vieną sekundę, net nespėjau
gerai to suvokti. Ar sunku išeiti ir viską palikus pasitraukti? Žinojau, kad mano
delną tebelaiko Kajus ir norėjau kaip nors uždengti jį, kad šešėlis jo nepaliestų,
bet vaikinas nė nemanė to leisti. Iš paskutinių jėgų Kajus greitai pakilo, paleido
mano ranką, išgaubęs šviesą įveikė mano užtvarą ir metėsi į priekį, palikdamas
mane vieną.

– Kajau, ne!

Nerangiai šokau į priekį, stengdamasi jį kaip nors apsaugoti, uždengti, partempti

atgal, tačiau pajėgiau tik apkabinti jį už nugaros. Jutau, kaip šaltis pradėjo mus
supti, tačiau smūgis nebuvo toks skaudus, ledinis ir smarkus kaip praėjusį kartą.
Po to laukė dar vienas, ir dar, tarsi mus staiga būtų užklupusi žiemos audra be
jokios galimybės susirasti prieglobstį. Kajus pamažu atsisuko ir aš pastebėjau,
kaip juoduma pradeda užimti visą sodą, nebeliko nieko kito tik tamsa, kurios
vaikais mes taip netikėtai tapome. Vis dar buvo šalta. Tačiau šaltis nebesklido iš
šešėlių, jų tiesiog nebeliko. Su siaubu supratau, kad jis ateina ne iš ko kito kaip
tik iš Kajus, speigas ir tamsa, kurie mažais lediniais pirštais ėmė kabintis ir į
mano besipriešinančią sielą

Kajus

Šešėlis – tai Šešėlių Kerėtojos demonas, kuriuos ji išsikviečia iš kitų, daug

tamsesnių pasaulių, todėl ilgainiui meratėjiečiai ir praminė moterį, sukėlusią
karą visoje Meratėjoje ir kovoms pasitelkusią šešėlius bei Tamsos karius, Šešėlių
Kerėtoja. Kartais meratėjiečiai negali pasitikėti net patys savo šešėliu, nes
niekada nežinosi, kieno jis iš tiesų – tavo ar Kerėtojos, todėl visi jų taip ir bijo.
Bet svarbiausia ne tai, kaip jie padeda savo šeimininkei, tai dar ne blogiausia. Iš
kito pasaulio jie atsineša ir kitokį gebėjimą – žudyti „be kraujo“. Šešėliai
sugeba paimti tavo sielą ir niekada jos nebegrąžinti, bet atimdami gyvybę jie
gauna šansą išsilaisvinti ir pagaliau nebegyventi įkalinti paslaptingoje Kerėtojos
Kraujo žemėje. Šešėliai būtent todėl ir žudo – kad galėtų patys išsilaisvint iš
tokios savo būsenos. O tada auka pati tampa šešėliu.

Šio jau seno Luanos pasakojimo prisiminimas persmelkė mane per tas kelias
sekundes, kol šešėlis lėkė tiesiai į Stelą, o išsekintas tigras nebesugebėjo mūsų
apsaugoti. Anksčiau tokie Luanos žodžiai mums šiurpindavo odą, man ir Tenrai,
po to, kai jau buvome vyresni, tik juokdavomės ir niekada netikėjome, kad
šešėlis iš tiesų kada nors mus sugaus. Juk mes buvome kariai, nors ir mokiniai,
tačiau jautėmės galingi ir pasiruošę viskam. O dabar, matydamas šešėlį, visą jų
bangą, padarus, kurie nesustos ir persismelks per Stelą tol, kol iš jos nieko
nebeliks, tik vienišas jos kūnas be sielos, supratau, kad negalėjau to leisti.

Nežinau, kaip nugyvenau savo gyvenimą, negaliu jo įvertinti ir pasakyti, geras

jis ar blogas buvo. Žinau, kad Adriana dabar ant manęs supyktų, o Mirajus tik
nusivylęs papurtytų galvą ir būtinai pasakytų, jog taip ir žinojo, kad viskas šitaip
susiklostys. Tačiau viena žinau kaip niekad aiškiai – Stelos gyvenimas tūkstantį
kartų vertesnis už manąjį, nesvarbu, kas ką sakys. Ne todėl, kad ji princesė ar
turi galios įveikti Meratėjos prakeiksmus, dabar tai mažiausiai svarbu. Ji turi
akis, kuriomis mato tikrąją Meratėją, ne tokią, kokia prakeikta ji yra dabar, bet
tokią, kokia ji kažkada buvo, turi protą, kuris suvokia tik svarbius ir gerus
žodžius, tiki visais meratėjiečiais, kad ir kokie jie blogi bebūtų, turi balsą, kuris
sako tai, ką galvoja ir niekada nebaudžia. Iš tiesų Stela tik dabar pradeda suvokti
tikrąją savo naujojo pasaulio vertę, ji mokosi jį pažinti ir daro tai geriausiai iš
visų tų, kuriuos man teko kada nors pažinti. Negaliu to iš jos atimti.

Tikiuosi, kad ji sugebės kada nors man už tai atleisti, nes Stela niekada
nemėgdavo, kai aš darydavau ką nors už ją. Tokia jau ji yra, tikiuosi, dar išliks
tokia pati dar daugybę metų po to, kai visa ši painiava baigsis. Staigiai paleidau
jos ranką ir tiesiog instinktyviai, vienu judesiu atsidūriau priešais šešėlį, kuris
spigiai klykdamas įsigėrė į visas mano kūno poras ir ląsteles, iš jų atimdamas
šilumą, o svarbiausia – gyvybę. Jutau kaip mane persmelkia begalinis šaltis ir
bloškia kažkur tolyn. Skausmo nejutau, nebegirdėjau jokių garsų. Kažkur už
nugaros buvo Stela, ji apglėbė mane, šaltis norėjo smelktis ir į ją, tačiau žinojau,
kad jam užteks ir manęs. Šešėliai dingo, liko tik tamsa, gili ir be menkiausių
šviesos pėdsakų, bet šilta ir be šešėlių. Galiausiai ji priglaudė ir mane.

Stela

Kajus vis dar liko atsisukęs, o nuo jo sklindantis šaltis tiesiog nuodijo iš vidaus,
norėdamas pasiimti ir mane, tačiau taip ir nerasdamas kelio iki mano sielos.
Tačiau Kajus vis dar nesuklupo, laikėsi, o aš iš visų jėgų stengiausi prilaikyti jį.
Rodėsi, jog jeigu jis tik liks stovėti – viskas bus gerai, nesvarbu, kad visa šešėlių
banga ką tik perskrodė jo kūną.

Galiausiai tamsa pamažu pradėjo sklaidytis ir prieš mūsų akis stojo pilkšva
prieblanda. Keista, bet ėmiau jaustis neįprastai lengva ir bespalvė, tarsi išvis
neegzistuočiau, bet vis vien sugebėčiau mąstyti ir daug ką suprasti. Ėmė atrodyti,
kad sapnuoju – nebemačiau savo kūno, net Kajaus, tačiau žinojau, kad jis vis dar
plevena kažkur šalia, nors iki šiol nepasakė nė vieno žodžio. O kai pagaliau
prabilo, jo balse atsispindėjo siaubas, toks, kokio dar niekada negirdėjau ir tai
tikrai neatsitiko dėl ką tik jį ir jo sekėją užpuolusių šešėlių.

– Čia mano kambarys, – tylutėliai tarė jis, atrodo, bijodamas net pajudėti. – Aš
čia kažkada gyvenau.

Tačiau visas šis keistumas čia ir nesibaigė. Pažvelgusi pro langą pamačiau tikrai
ne meratėjietišką peizažą. Ten laukė tyli nakties gatvė, įrėminta šaligatvių ir
apšviesta dirbtinės gelsvos žibintų šviesos. Šalia eile surikiuoti ramiai stovėjo
apsnigti automobiliai, tol, kol juos ryte vėl prisimins. Nujaučiau, kad lauke šalta,
vis dar laikėsi plona sniego pluta, atrodė, jog dabar ankstyvas pavasaris. Toks,
koks būdavo namuose, Žemėje. Ir gatvė rodėsi kažkur matyta, tik niekaip
negalėjau prisiminti, kada ir kur.

– Tai mano košmaras, – nenurimo Kajus. – O ten aš.

Ir iš tiesų, kampe, ant minkšto persikinio kilimo, sėdėjo penkiametis berniukas,

kuris žaisdamas kaladėlėmis, rodės, mūsų net nepastebėjo. Atrodė, kad Kajus
puikiai žinojo, kas dabar įvyks. Staiga už kambario sienos pasigirdo duslus
bilsmas, tarsi kažkas sunkaus būtų nukritęs ant grindų. Nustebęs vaikas pakėlė
galvą, tarsi klausdamas savęs, kas ką tik atsitiko, nes mama ir tėtis vakarais taip
niekada netriukšmauja.
Berniukas išbėgo iš tamsaus kambario į šviesią laiptų aikštelę, mes taip pat ten
atsidūrėm, nors vaikas mūsų nepastebėjo. Nejaugi aš iš tiesų Kajaus košmare? Ir
kodėl? Jis jau vieną kartą realybėje patyrė, kas jo laukia už durų, tačiau vis vien
kiekvieną kartą savo sapnuose sekdavo paskui berniuką, paskui save patį. O tada
jo baimė įgavo pavidalą.

Iš svetainės, šiek tiek matomos nuo laiptų aikštelės sklido menka šviesa,
tikriausiai skleidžiama židinio, ir iš ten pat atskriejo isteriškas moters balsas:

– Ne, čia nieko nėra, aš sakau tiesą! Mes net nesam apie tai girdėję...

Vaikas neišsigando, iškart įveikdamas po dvi laiptų pakopas greitai atsidūrė

tarpduryje. Į mus tuoj pat sužiuro penkios poros akių. Išsigandusių vyro ir
moters, tikriausiai tėvų, kurių bruožai buvo išblukę, tarsi tarp jų ir mūsų stovėtų
rūkas, jų veidai švietė tik blyškiomis akimis su nosies, ausų ir lūpų
apybraižomis. Vyras gindamas moterį stovėjo vienu žingsniu priešais ją, o ji
tvirtai laikė jį už pečių, nes pati buvo kiekvieną sekundę pasiryžusi užstoti jį.
Kajus nebeprisiminė savo tėvų veidų, tačiau vietoj jų puikiai įsiminė įsibrovėlių
trijulę.

– Taigi sakai, nieko apie tai negirdėjusi, – sušnypštė vienas iš jų, o įsibrovėliui
žengus artyn berniuko, jo juodi ilgi plaukai supleveno kaip vėliava.

– Melagiai! – sušuko kitas, bet nieko nedarė, liko stovėti vietoje; jo balsas buvo
bespalvis, o akys tokios šviesios ir šaltos, tarsi jose gyventų ledynai.

– O ji melagių nemėgsta. Ji nekenčia visų, kurie stoja jai skersai kelio ir trukdo
įvykdyti jos planus, – trečiajam taip kalbant, jo randas ant kairiojo skruosto
raitėsi ir trūkčiojo it gyvatė.

Vyras su randu staiga išsitraukė ilgą ginklą ir atstatė jį į Kajaus tėvus. Metalas
blizgėjo, gaudydamas menką židinio šviesą. Tai buvo kardas.

– Bėk! – staiga sušuko moteris, o šaltaakis tuo metu pagaliau sujudėjo ir taip pat
jau su kardu rankoje prasibrovė pro ją ginantį vyrą ir mikliai prispaudė ją prie
sienos.

Jie visi buvo ne tik apsirengę juodai – visi turėjo kardus. Berniukas nebesuspėjo
nė pajudėti, kai ilgaplaukis čiupo jį ir skaudžiai užlaužė rankas už nugaros.
– Paleisk jį! – tačiau vyro žodžiai sustingo jo burnoje, o į kūną, iki pat rankenos
susmigęs kardas, sukėlė keistą duslų garsą, tarsi kas nors būtų įbedęs jį į žemę.

Jutau, kaip Kajus staiga krūptelėjo.

O paskui pasipylė kraujas. Kraujas, tarsi išpiltas vynas, plėtėsi ant rudų
grindjuosčių. Sako, kraujas turi geležies skonį. Iki raudonumo įkaitinto metalo
skonį, kuris degina ir plėšo gerklę.

– Ne! Ne... Liaukitės, jūs ieškote ne jo...

Moters jie taip pat nepasigailėjo. Vyras šaltomis akimis ją pakėlė viena ranka ir
trenkė jos bejėgį kūną į sieną taip, jog ši net įskilo. Tikriausiai jos viduje kažkas
taip pat suskilo, nes po to ji taip ir nebeatsimerkė, tik, paskutinį kartą pažvelgusi
į mus, visa dar savo likusia esybe, be žodžių raginusi bėgti. Tai buvo jos
paskutinis prašymas.

Netrukus likome tik mes ir kraupioji juodoji trijulė, kuri manęs su Kajumi taip
pat nepastebėjo, akimis gręždama mažąjį berniuką. Mes čia buvome bejėgiai, tik
dar vieni sapno liudytojai ir niekaip negalėjom jam padėti. O jis ir neverkė, gal
dar net gerai nesuprasdamas, kas iš tiesų ką tik nutiko, gal vis dar tikėjosi, jog
mama ir tėtis tuoj pat atsikels. Jis pradėjau muistytis ir priešintis tik tada, kai
ilgaplaukis ėmė jį tempti į lauką, o tada į netoliese esantį mišką. Jame vėl laukė
tas apleistas namas, tas pats, per kurį Leotas mane nutempė į Meratėją, tos
pačios aptrupėjusios sienos ir įlūžusios grindys. Perėję per sodą ir amfiteatrą,
pagaliau pasiekė ir kitą miško pusę – sudžiūvusį Meratėjos mišką, kuriame
nebuvo nė trupinėlio sniego.

Čia taip pat buvo šalta. Ir labai tamsu. Kelią apšvietė tik fakelas su melsva
liepsna, nešamas šaltaakio.

– Juokų darbas, ji bus patenkinta, – prabilo ilgaplaukis, dar labiau suspausdamas

stumiamo berniuko petį.

Šaltaakis kažką abejingai numykė, o randuotasis taip pat žiojosi, norėdamas savo
žodžius paleisti į laisvę, bet staiga sustojo. Kiti du juo pasekė.

– Čia kažkas yra...

– Nekvailiok, mes neturim laiko, judam į priekį!

Staiga trijulė sužiuro tiesiai į mus, o Kajus mane sustabdė. Atrodė, kad jie vis
tiek mūsų nemato, tačiau jau pradėjo nujausti, kad jie ne vieni.

– Po velnių, juk sakiau...

– Tikriausiai ten tik vilkai.

Ši sekundė ir buvo lemiama. Kajus sulaužė šalia kabojusią šakelę, o ilgaplaukis

nieko nelaukęs instinktyviai priešaky atstatė kardą bei visiškai pamiršo berniuką,
kuris tuoj pat puolė bėgti tolyn.

– Ei, tu paleidai vaikį!

Mes bėgome visiškoje tamsoje, tačiau vaikas nebijojo, tarsi jausdamas, kad mes
vis dar kažkur šalia ir jis ne vienas. Jis bėgo nežinomoje vietoje, kurioje
nepažinojo nė vieno žingsnelio į priekį – jis pirmą kartą buvo Meratėjoje. Bėgo
jausdamas, kaip juodųjų balsai, jų šnopavimas visada seka atsilikę vos per pora
žingsnių. Bėgo visą naktį tol, kol paryčiais, rūkui nebyliai plaukiojant prie pat
sudžiūvusių samanų, berniukas išsekęs krito tiesiai Luanai po kojomis. Ir tada,
vos pamatęs jos šviesias akis, vaikas žinojo, kad yra išgelbėtas.

Iki dabar, nes tamsa vėl užslinko.

– Kajau, kas tai padarė? – staiga atsisukau į jį, vėl galėdama matyti Kajų. – Kas
liepė juos nužudyti?

– Ji, – parodė man žvilgsniu Kajus man už nugaros ir aš atsigręžiau.

Pakilo vėjas, kuris vėl išsklaidė tamsą ir nešiojo mažas įkyrias smėlio smiltis
aplink. Ėmė perštėti akis ir pradėjau suprasti, kad mes nebe miške prie Lotoso,
Meratėjoje. Tai buvo ta pati prakeikta vieta, kurią mačiau palietusi Kančių sieną,
Kraujo Žemė, tik dabar joje jau buvau nebe viena. Su Kajumi stovėjome apsupti
aplink gulinčių žmonių, kurie tikriausiai miegojo, kol jų šešėliai klaidžiojo
ieškodami, kas juos pakeistų. Greitai apsidairiau aplink: vaikai, kariai, paaugliai
ir senoliai; šešėliai pernelyg išrankiai nesirinkdavo savo aukų.

Tačiau mes buvome ir ne vieninteliai, kurie čia stoviniavo. Kažkur toli, už

daugelio kūnų, stovėjo ta pati tamsi būtybė, kurios veido negalėjau įžiūrėti,
apsigobusi tamsiai raudonu apsiaustu ir pridengta vis kylančio smėlio sienos.
Staiga Kajus suklupo ir susiėmė už širdies. Su siaubu supratau, kad ta vieta, ant
kurios ir stovėjom buvo skirta jam, tai buvo jo kapas.

– Kajau, ne, būk geras, paklausyk, – suklupau šalia jo. – Tu negali čia pasilikti,
juk tu pavirsi šešėliu.

– Jis tavęs negirdi, – ataidėjo tamsiosios būtybės balsas ir, nors ji buvo toli, jos
balsas skambėjo kaip niekad aiškiai. – Jis jau virsta šešėliu. Kiek tik atsimenu,
visada norėjau juo nusikratyti, ir, atrodo, šiandien pavyks.

– Paleisk jį, kam tau jo reikia? – sušukau supratusi, kad patekau į šešėlių ir jų
šeimininkės pasaulį. – Jau ir taip turi pakankamai šešėlių, kam tau dar vienas?

– Kvaila mergaite, nesupranti, ką reiškia turėti galią, kai tavęs visi bijo. Ne tu jų,
bet jie tavęs. Juk vis tiek nieko nebepadarysi.

Vis dar bandžiau prilaikyti Kajų, bet jo sparčiai temstanti sąmonė tempė jį vis
žemyn. Nebelaukiau, paleidau jį, kol Kajus vis dar laikėsi ir pati atsiguliau ant
kietos suskeldėjusios plutos.

– Ne, ką tu darai!– sušnypštė tamsioji. – Liaukis ir tuoj pat atsistok!

Vietos buvo tik vienam ir aš pasiėmiau Kajaus kapą sau. O tada staiga viskas
išnyko, liko tik rami šviesi baltuma, be jokių kūnų aplink. Dingo viskas, net
Kajus, ir man atrodė, kad manęs pačios nebebuvo. Tik moteris, kita ir ne tokia
grėsminga, o iš jos sklindanti šviesa nebuvo kažkas pavojingo, ji buvo šilta ir
glaudžianti, kaip motinos glėbys kūdikiui.

– Kas atsitiko? – paklausiau jos, supratusi, kad dar niekada nebuvau mačiusiu
tokių šviesių mėlynų akių, net Luanos.

Atrodė, kad mes kažkur plaukiam, judam tolyn, tačiau tai nesukėlė jokio
pasipriešinimo, tik aiškumą, jog esame ten, kur ir reikia būti.

– Enlilė nebeprisimena gėrio. Ji nebežino, kas atsitinka, kai pasiaukoji už kitą, –

švelniai atsakė moteris ir staiga mano rankoje atsidūrė kitas, daug šaltesnis
delnas.

– Saugok jį, gerai? – paprašė ji ir staigiai atsimerkusi atsisėdau.

Baltuma dingo, liko tik šalta, vėjuota naktis, drėgnas akmeninis sodo aikštelės
grindinys, tačiau jokių šešėlių ir demonų aplink. Pro vėjo čaižomus lapus
nebegirdėjau ar kas nors vyksta ir pilyje, gal net mieste, viskas atrodė pernelyg
keistai nurimę, tarsi pats pasaulis būtų mus palikęs. O Kajaus ranka... Aš laikiau
jo šaltą delną savame. Gremėzdiškai pasisukau į šalia gulintį Kajų, nė
nežinodama, kiek laiko prabėgo, kai mes vėl atsidūrėme čia. Gal valanda, o gal
naktis, per kurią dingo visa Meratėja, bet plačiai atmerkusi akis pamačiau, kad
viskas liko taip pat. Lyg jokių šešėlių čia nė nebūtų buvę, o Learte nebelikę nė
vieno Tamsos Kario. Bet baisiausia dunksojo dar prieš akis, keistas supratimas
skaudžiai kuteno vidų. Kiek tolėliau kniūbsčias vis dar gulėjo nejudrus Akajaus
kūnas ir kitas, visai čia pat. Negalėjau pajusti Kajaus kvėpavimo, nė vienintelio
širdies dunkstelėjimo, nieko. Jis gulėjo šaltas ir abejingas, tarsi jau būtų
seniausiai pavargęs nuo mano keliamo pavojaus ir pagaliau nusprendęs
pasitraukti.

Staiga likau viena.

Laiko nebeliko, jis nuo mūsų pabėgo, palikdamas neapčiuopiamą tuštumą, nors
visada galvodavau atvirkščiai. Visada manydavau, kad tas pro šalį lekiantis
nematomas siūlas, dar kitaip vadinamas laiku, lekia tai per greitai, vejasi, kartu
vydamas į nežinomybę, tai per lėtai, ir kažkas, iš ko norėdavosi ištrūkti, niekaip
nesibaigdavo, o dabar jis išvis nustojo egzistuoti. Keista. Susikrovęs visas savo
sekundes, minutes, valandas ir visus kitus laiko matus į lagaminą nusprendė
išeiti. O gal ir niekada nebegrįžti.

Atsiklaupiau prie Kajaus, kuris dabar priminė keistą vaškinę lėlę. Jo kūne
nesimatė jokios žaizdos, nė menkiausio įbrėžimo ar kraujo lašelio, o dažniausiai
būdamas su manim jų neišvengdavo. Ar jis ką nors dabar jaučia? Paėmiau jo
šaltą ranką ir paliečiau vėsius pirštus. Jo oda ilgainiui nebeatrodė baisiai ledinė
ar negyva, nejaučiau jokio skirtumo. O gal tai tebuvo mano pačios šaltis,
srūvantis į Kajaus pirštus? Juk šitoj juodoj nakty man buvo taip šalta, tik akys
degė. Čia tik Kajaus kūnas, tai nebuvo jis. Jis niekada nebuvo toks, koks dabar.
Jeigu jis dabar čia būtų, tikrai padėtų man sugalvoti, ką dabar daryti, tikrai
nesėdėtų ir neleistų mano mintims klaidžioti kairėn ir dešinėn. Juk jis norėjo
mane išgelbėti, todėl ir atėjo čia, tačiau nežinojo, kad pats sau pasirašo mirties
nuosprendį.

Jo veidą apgaubė jau blėstančių žibintų blyksniai ir kiekvieną sekundę vis labiau,
vis tikriau jutau, kaip jį praradau. Viduje žiojėjo neaprėpiama tuštuma, tokia gili
ir tamsi, kaip Meratėjos dangus dabar.
– Pabusk, Kajau, – tyliai tariau, tarsi iš tiesų bijodama jį pažadinti.

O juk tiek kartų norėjau pamatyti jį miegantį. Ašaros šildė skruostus, bet akys
tuoj pat džiūvo ir skaudžiai priminė apie save. Tačiau po šios nakties jau gerai
nebesupratau, kas yra skausmas. Dabar viskas buvo skausmas, jis virto paprasta
kasdienybe, per kurią turėjau irtis. Tačiau ėjosi sunkiai.

Jeigu paimčiau ir stipriai dabar jį papurtyčiau, ar tada jis atsibustų? Ką aš bandau

apgauti, niekas nebepadės. Jo jau nebeliko. Manęs taip pat. O tas gumulas
gerklėje jau rimtai ėmė smaugti.

Staiga ant mano peties nukrito vienas mažytis lašelis. Dar vienas, po to kitas, jau
daug didesnis. Vėl lyja? Bet nebeliko jėgų nustebti ar piktintis. Tad tik atsiguliau
šalia Kajaus, vis laikydama jo ranką savojoje, nebesuprasdama, kaip skaudžiai
grindinio akmenys duria į nugarą, o netikėtai prasidėjęs pliaupiantis lietus plauna
veidą sumišusį su ašaromis. Niekaip negalėjau paleisti jo rankos, kol tikrai
nežinojau, kada tai iš tiesų baigsis. Anksčiau jis negalėdavo užmigti ir
nenorėdavo miegoti dėl savo košmarų, tačiau dabar buvo ramu, galiausiai visa
tai liausis.

Pasibaigs? Jau dabar viskas baigėsi.

5.

Naktis bėgo tiesiai pro akis, bet, kadangi laiko nebeliko, Stela nebejautė jo
tėkmės. Ji tik žiūrėjo į dangų, kurio ašaros maišėsi su jos, kol galiausiai net jam
pabodo pliaupti ir pamažu nustojo lyti. Viskas susiliejo į vieną, nors Stela
suprato, kad kartais ji užsimerkia ir tarsi ištirpsta, delne vis dar jausdama Kajaus
ranką, o kartais plačiai atmerktomis akimis žvelgia į dangų, kurio lašai krenta
tiesiai jai į akis. Atrodė, kad ji niekada taip ir neužmigdavo, tačiau sąmonė kartas
nuo karto išsijungdavo. Kartais atrodydavo, kad aplink vaikšto daugybė
leartiečių ir niekas jų gulinčių nepastebi, o kartais Stela jusdavo, tarsi jie ir vėl
Kraujo žemėj, o smėlis tik ir sukasi šuorais aplink lengvai juos apklodamas.

Vėliau Stela užsimerkusi galvojo apie žvaigždes, kurios vis dar slėpėsi danguje
ir kurių ji taip pasiilgo. Ji panoro atsimerkti ir pažvelgti į Kajaus veidą, į tą tuščią
kiautą. Tokį ramų ir nieko nebejaučiantį, veidą, kuris liko tik bespalvė jo kaukė.
Dabar Stela kaip niekada norėjo apsikeisti su Kajumi vietomis, kad pagaliau ji
galėtų nieko nematyti ir nejausti. Kartais lengviau pasauliui užsimerkti ir šiek
tiek pailsėti. Išnykti.

Galiausiai Stela pasuko galvą ir pažvelgė į Kajų, kuris per naktį išliko nė kiek
nepasikeitęs. Beveik nepasikeitęs. Ant vaikino veido šokinėjo ryškiai rožiniai
spinduliai, skriejantys nuo horizonto, ir pirmą kartą šiąnakt ji nukreipė žvilgsnį
ten. Toje plačioje skaisčioje juostoje, besiplečiančioje per visą dangų, lėtai kilo
saulė, tarsi ką tik pabudusi po šešiolika metų trukusio miego, dabar jau žadintų ir
kitus. Ji vėl visus kėlė naujam gyvenimui, naujam rytui, kurio Kerėtoja taip
nekentė. Bet Stelai jau nebuvo svarbu, kaip čia viskas pasikeitė. Ji nekreipė
dėmesio ir į šviežius lietaus lašus, spindinčius ant ryškiai žalios žolės, ar į
medžius, per naktį plačiai iškerojusius savo šakas, į pražydusias gėlės, net į
krūmyną, kuris žiedus skleidė čia pat, kad Stela ištiesusi ranką galėtų jį paliesti,
jeigu tik norėtų.

Ryškiai rožinis, vėliau mėlstantis dangus priminė kitą, daug nerūpestingesnį

gyvenimą ir dabar visiškai nebederėjo su tuščiu Stelos pasauliu. Tačiau kažkodėl
jis iš skydo išsivaduoti nusprendė būtent šiandien. Stela nebesuprato, ar buvo
užmigusi, kai pajuto šiltą ranką, nugulančią ant kaktos ir tylų šnabždesį:

– Stela, pabusk. Stela, ar girdi mane?

Ausis pasiekė duslus balsas, bet gal jis taip skambėjo tik todėl, kad Stela dar
buvo kažkur toli:

– Ji gyva, jai viskas gerai.

Mergina atsimerkė, puikiai pažindama šį malonų balsą, bet vos visus pamačiusi,
pajuto, kaip gerklė susitraukė į mažą kamuoliuką. Kodėl Kajus nieko nepasakęs
išėjo? Kodėl Akajas turėjo sekti paskui ją? Luana taip pat uždėjo savo šiltą delną
jai ant kaktos ir akimirką merginą apėmė panika.

– Ji turi karščio. Stela, ar girdi mane... Stela? Tu turi jį paleisti.

Atrodė, kad per naktį Kajaus ir jos delnai suaugo, tačiau išdavikai pirštai
neįtikėtinai lengvai išsinėrė.

– Eilokai, Adriana dabar ieško Kajaus ir Akajo. Būk geras, surask ją, sustabdyk
ir jokiu būdu neleisk čia ateiti.

Tenrai paprašius, atsakymo nesigirdėjo, tik greiti žingsniai, kurie patraukė tolyn.

– Stela, dabar Kirotas tave nuneš atgal į pilį ar supranti? Tau reikia pailsėti,
kitaip gali rimtai susirgti.

Rimtas, bet geras Luanos tonas susiliejo su kitais balsais ir Stela jau nebeskyrė,
ką kiekvienas žodis reiškia. Su Tenra ir Kirotu atėjo ir Eilokas bei Luana, tačiau
jie dabar apžiūrėjo šaltus Kajaus ir Akajo kūnus. Mergina norėjo tiek daug
pasakyti, paaiškinti, tačiau Kirotas greitai ją paėmė ir aikštelė pamažu ėmė
dingti. Stela galėjo tik pamatyti, kaip Luana nuėmė savo delną nuo Kajaus kaklo
ir greitomis susižvalgė su Tenra. Visgi jos buvo tokios panašios, panašus veidas,
tos pačios akys, tas pats skausmas jose.

– Viskas bus gerai, Stela, jau viskas baigėsi, – ataidėjo gilus Kiroto balsas. – Tik
tu laikykis.

Tačiau Stela puikiai žinojo, kad ramybės dar greitai neras, tad galiausiai pasidavė
iš staiga kažkur atsiradusiai karščio miglai, kuri ją pamažu užplūdo ir kuriai
anksčiau pasiduoti neleido šalia esantis Kajaus kūnas, kurį reikėjo saugoti. O
dabar jai nebeliko nieko.
6.

Karštis laikėsi kelias dienas ir Stela, kai sąmonė tik prašviesėdavo, kartais
jusdavo, kaip kambaryje kažkas vaikšto ir kalbasi, tačiau niekada neatpažindavo
balsų savininkų. Kartais ji nubusdavo ir žinodavo, kad kambaryje yra viena,
tačiau niekada nenorėdavo pasilikti, tad tie prašviesėjimai trukdavo neilgai ir
mergina vėl leisdavo užeiti tamsai. Kartą ji visai norėjo nubusti, bet tada
nepažįstami moterų balsai pradėjo kalbėti apie Akajo laidotuves ir Stela leidosi
nunešama deginančios kaltės, kuri patardama kuždėjo, kad geriau jau visai
nenubusti.

Kol vieną dieną ją pažadino aiškus Luanos balsas:

– Stela, turi nuspręsti gyventi. Negali dabar pasiduoti.

Pagaliau po tiek laiko mergina plačiai atsimerkusi nubudo, o šalia sėdėjo Luana.
Pamačiusi ją ir ramią moters šypseną, Stela nebegalėjo kaip ir visada pasiduoti
tamsai.

– Turi ilsėtis, mergaite, – tarė Luana ir paglostė Stelos galvą. – Viskas bus gerai.

Mergina silpnai papurtė galvą ir lėtai pasikėlė ant alkūnių:

– Aš nebegaliu ilsėtis, Luana,– sukuždėjo ji, vis dar neįstengdama kalbėti

garsiai.

Atrodė, kad tos nelemtos ašaros niekada nesibaigs ir ją užsmaugs.

– Sako, kad miegas apmalšina skausmą, – tarė Luana, sėsdamasi šalia Stelos ant
lovos krašto, o mergina pagaliau įstengė atsisėsti. – Gyvenimas teka kaip
anksčiau, Stela. Daug kas pasikeitė ir tai tik tavo dėka. Vėl turim saulę, giedrą
dangų... Net pamiršau, kaip viso to buvau pasiilgusi. Gal dabar tau atrodo, kad
viskas sustojo, bet taip nėra. Kad ir kas atsitiktų, gyvenimas visada judės į priekį,
tikriausiai tuo jis ir teisingas, nes nieko niekada nelaukia.

Stela iš pradžių ne visiškai suprato, ką Luana tuo nori pasakyti. Tačiau iš tiesų,
kambary buvo šviesu, o lauke švietė saulė. Pamažu įsiviešpatavo vasara ir
žaluma su visa šviesa gaiviai skverbėsi į vidų, tarsi norėtų užimti visa, kas per
tiek daug metų buvo nenaudota ir numirę. Dabar Stela juto, kad visai mielai visą
savo vidų taip pat kam nors atiduotų.

– Luana, ar Kajus...

– Jis vis dar gyvas, Stela, tačiau labai silpnas. Jį perskrodė šešėliai, tačiau
tikriausiai todėl, kad buvai arti, jie visiškai Kajaus nenužudė. Tačiau kiekviena
sekundė atneša tik dar daugiau nežinios, nes situacija nei gerėja, nei prastėja.

– Ar jis pasveiks, Luana?

– Stela, – Luana užsikirto ir pirmą kartą nusisuko į langą, nebežiūrėjo merginai į

akis. – Mes vis dar nežinome, kas jam atsitiks. Jo širdis plaka labai silpnai ir
niekas nežino, kiek dar tai tęsis. Atrodo, kad jis vis dar laikosi ir nori gyventi,
tačiau šešėlis atėmė labai daug jo jėgų ir mes nebežinome, ar jis dar kada nors
pasveiks.

– Akajas mirė, tiesa?

– Taip, vakar jį palaidojome.

– Kas dabar... Kaip visa tai išgyvena Adriana?

– Jai tai skaudus smūgis, Stela, tačiau ji stipri mergina ir taip lengvai nepasiduos.
Adriana išliks tvirta dėl savo mažojo brolio, jiems dabar labiausiai vienas kito
reikia.

Stelos ašaros vėl pamažu viena po kitos ėmė veržtis laukan:

– Tai mano kaltė, Luana, tai dėl manęs viskas atsitiko. Jeigu Akajui būčiau
paliepusi grįžti atgal, jis būtų privalėjęs tai vykdyti. Jeigu Kajus nebūtų stojęs į
priekį, jeigu nebūtų grįžęs manęs ieškoti, jeigu išvis nebūtų manęs pažinojęs...
Viskas dabar būtų kitaip. Kaip po senovei, kaip visada.

Stela nebeturėjo jėgų papasakoti visko Luanai, nors norėjo, kad ji žinotų viską
taip, kaip nutiko. Atrodė, kad tada Luana padėtų panešti visą užgulusį sunkumą,
bet su sumišusiais prisiminimais vėl atsivėrė žaizdos ir grįžo ašaros,
susijungusios į vieną nesuvaldomą drebulį. Tačiau Luana suprato ją ir be
daugybės žodžių, švelniai apkabino iš vidaus drebantį kūną, o Stela suprato, kad
jau seniai jai to labai reikėjo, tikriausiai jau nuo tos akimirkos, kai Leotas
nusitempė ją į Meratėją be jokio paaiškinimo, o tada visas jos senasis pasaulis
sugriuvo, atverdamas naują pavojų ir paslapčių kupiną gyvenimą. Bet kartu Stela
jautė pyktį. Ji pyko ant savęs, juk ji nieko nepadarė, o gal atvirkščiai – padarė
kažką – leido Akajui numirti ir Kajui dabar po truputį išnykti. Neteisinga, kad
Luana dabar ją guodžia ir užjaučia.

– Nagi, išsiverk, mergaite. Privalai pasidalinti savo skausmu, kitaip jis labai ilgai
tave kamuos ir grauš iš vidaus. O vėliau bus daug lengviau, nors dabar taip
neatrodo. Net jeigu ir būtum paliepusi Akajui grįžti atgal, jis vis tiek būtų
nenustojęs ieškoti savo sūnaus, tokia jau ta meilė savo vaikams. Ir jeigu net
nebūtum leidusi Kajui sekti paskui tave, jis vis tiek būtų ėjęs iš paskos. Toks
Kajus yra... Ir buvo visada. Kai ką nors sugalvodavo, apsispręsdavo tvirtai.
Nežinau, ar dar kada nors pažinojau tokį tvirtą žmogų kaip jis.

Luana ją paleido iš savo rankų ir užkišo neklusnią plaukų sruogą už ausies.

Kodėl ji jai stengiasi būti tokia gera? Ji juk nieko gero nepadarė, tik verkė, o jau
bebaigiančios išsekti ašaros gėrėsi giliai į antklodės audinį. Stela jautėsi
pavargusi, bet žinojo, kad vis vien negailės visą gyvenimą miegoti, taip
vengdama savo gyvenimo ir viso, kas jos laukia.

– Aš jo taip ir nepažinojau, – atsiduso mergina. – Niekada nesupratau Kajaus,

nes jis nieko apie save nepasakojo. Bet tarsi žinau, kad kažkas turėjo atsitikti, ta
ilga istorija, apie kurią jis kažkada prasitarė. Ir kai jį pervėrė šešėlis mes
atsidūrėme kažkur, kažkokioje vietoje Žemėje, ir tai buvo jo košmaras, tik aš
nežinojau, ar visa tai atsitiko iš tiesų, ar jo tėvai iš tiesų taip ir buvo nužudyti.

Luana įbedė mąslias akis į lubas, tarsi jose rastų pagalbą, kažką tokio, kas viską
staiga sutvarkytų. Bet to negali būti, net ir tokioje stebuklingoje vietoje kaip
Meratėja. Galiausiai Luana pažvelgė giliai į Stelos akis:

– Tu teisi, Stela, kai kas atsitiko, kai Kajus dar buvo visai vaikas. Tiesa ta, kad
Kajus yra iš Žemės, jis buvo žemiečių vaikas, tačiau ten jis gyveno neilgai,
tikriausiai net gerai ir neprisimena savo gyvenimo ten. Vieną dieną į Žemę
įsigavo keli meratėjiečiai, spėjama, kad tai padarė Šešėlių Kerėtojos pasekėjai...
Juk be jų niekas kitas ten nebūtų ryžęsis eiti ir taip pasielgti be priežasties, nors
ir dabar nežinoma, kaip viskas iš tiesų įvyko. Faktus teko rinkti iš Žemės
laikraščių, ir... Na, tie, kurie ten įsibrovė, pakliuvo į tuomet buvusius Kajaus
namus. Dėl nežinia kokios priežasties nužudė jo tėvus, o blogiausia, kad
berniukas viską matė. Dar ilgai po to įvykio jis sapnuodavo košmarus, tikriausiai
iki pat dabar. Užpuolikai Kajų paliko gyvą ir nežinia kodėl, išsivedė į Meratėją.
Nors ir persigandęs, jis sugebėjo išsprūsti iš jų rankų ir pabėgti. Tai nutiko prieš
daugybę metų, bet puikiai atsimenu tą ūkanotą rytą, kai ėjau rinkti žolelių į
artimiausią girią. Jau tada Meratėją buvo apėmęs prakeiksmas, tu buvai Žemėje,
bet visi meratėjiečiai dar tikėjosi, kad viskas kaip nors greitai praeis. Tą patį rytą
radau jį. Jam teko sukarti ilgą kelią per mišką, kuriame jis paklydo. Kajus buvo
toks pavargęs ir išsigandęs, bet kai mane pamatė iškart ėmė pasitikėti, o aš tą
pačią sekundę pamilau jį. Tada Tenra buvo šiek tiek vyresnė už Kajų ir kai
grįžau nebe viena, ji labai džiaugėsi, kad turės brolį. Man atrodo, tada jam
tebuvo penkeri. Tą vasarą man Lotoso miestelio taryba leido auginti berniuką ir
taip jis liko pas mus.

Pasakojant Luanos akys ėmė blizgėti, bet ji vis tiek tęsė toliau. Kajaus
gyvenimas tuo dar nesibaigė:

– Tikriausiai niekada tau nesakiau, bet aš turėjau seserį ir jos vardas buvo Nora,
ji buvo Mirajaus, kurį jau pažįsti, žmona. Jie niekada neturėjo vaikų, o Nora
dažnai pas mus svečiuodavosi, ji taip pat labai mylėjo ir saugodavo Kajų, tad
galiausiai nusprendėme, jog Kajus gali gyventi pas Norą su Mirajumi Learte ir
taip pradėti mokytis akademijoje. Kajus labai mylėjo Norą, o jos mirtis jame taip
pat paliko gilų randą, tarsi jam būtų tekę patirti dar vieną savo tėvų mirtį.

– Ar dėl to jis ir pyksta ant Mirajaus? Dėl Noros mirties?

– Nora sunkiai sirgo, Stela, ir ne vienus metus, o Mirajus tikrai mylėjo ir

rūpinosi ja, darė ką tik galėjo. Tačiau jis daug dirbo ir dažnai, taip pat ir Noros
mirties dieną, jo nebuvo šalia, už tai Kajus jam vis dar negali atleisti. Kajaus ir
Mirajaus santykiai visada buvo gana įtempti, tai vis dar tęsiasi, nes Kajus mano,
jog Mirajus per mažai rūpinosi Nora, kai ji sirgo ir taip leido jai mirti.

Stela reikėjo viską mintyse persijoti, atsirinkti kas svarbu, bet taip ir nepasisekė
to padaryti, nes viskas lėkė pavėjui. Tai štai ta ilga istorija, kažkada pažadėta
Kajaus. Gaila, kad ji ją išgirdo ne iš jo. Tačiau Luana tęsė toliau.

– Stela, kartais žmonės išeina iš tavo gyvenimo ir turi išmokti juos paleisti. Kai
Kajus paaugo, pats nusprendė tapti kariu. Kažkur giliai žinojau, kad jis to
užsinorės, bet kai Kajus tai mums pasakė, žinia vis tiek mane šokiravo. Žinau,
kad būti kariu yra sunkus darbas, bet iš tiesų tam nepritariau, nes mano vyras
pats buvo karys. Buvo tol, kol nežuvo mūšyje prie Learto sienos. Jis buvo toks
geras tėvas Tenrai, o kai jis mirė – ji buvo per maža jį prisiminti. Tada supratau,
kad privalau būti stipri dėl jos. Iš tiesų, Stela, tu esi pirmoji, kuriai tai pasakoju.
Aš vis dar nešiojuosi sielvartą, nors jau praėjo beveik aštuoniolika metų, tik gal
ne tokį raižantį kaip anksčiau. Ir manau, kad visada jį nešiosiuosi, nes liūdesys
dėl mylimo žmogaus niekur nedingsta. Niekada tau to nelinkėsiu, Stela, bet
kartais tau taip pat teks nešiotis kartėlį dėl savo mylimų žmonių, tačiau tai
pamažu tave stiprins, nors gal pati nepajusi. Kad ir kas galiausiai nutiktų Kajui,
tu privalai būti stipri ir niekada neprarasti vilties. Niekada nejausti neapykantos
kitiems, nes ji tik naikina ir nieko nesukuria. Tačiau tu esi labai stipri, Stela, ir
tikrai sugebėsi.

Staiga mergina suprato, kad Luanos skausmas dėl Kajaus turėtų būti toks pat
didelis kaip ir Stelos, o gal ir didesnis. Ji pažinojo ir mylėjo jį daug ilgiau negu
Stela. Jis buvo jos sūnus, jos sesers sūnus, o dabar Kajaus jau beveik nebėra.
Nors Luana atrodė rami, tačiau po šiuo gerumu ir tvirtumu slėpėsi toks pat
pragariškas skausmas kaip ir josios, bet ji jo nerodė, dabar Luana buvo stipri dėl
Stelos, kaip ir tada dėl Tenros. Moteris pažvelgė į Stelą, iš jos akių kažkur dingo
tie maži ašarų karoliukai ir ji tvirtai paėmė merginos delnus.

– Luana, gal galiu tavęs kai ko paklausti, o labiau paprašyti... Jūs susitaikėte su
Tenra, tiesa? Juk jūs susitaikysite?

– Žinoma, Stela, juk ji mano dukra. Vienintelė mano dukra, be to, aš niekada ant
jos ir nepykau. Tiesiog gal per anksti dėl savo aklumo ir noro apsaugoti ją
praradau, bet tai leido man daug ką suprasti. Negali gyventi savo vaikų
gyvenimo ir visada spręsti už juos. Tačiau abi su Tenra jau išmokome savo
pamoką.

Moteris pakilo nuo lovos, o patalai tyliai sušiugždėjo.

– Gerai išsimiegok, Stela, – Luana stipriai ją apkabino. – Prisimink, kad visiems

meratėjiečiams suteikei labai daug džiaugsmo.

Ji nenorėjo, kad moteris išeitų, bet ši tylutėliai paskui save užvėrė duris. Gal už
tų durų Luanos laukia tokia pati juoda neviltis, gramzdinanti savyje ir Stelą?
Tokia pati juoda, kaip ir staiga užklupęs miegas, tamsus ir be sapnų, kuris vėlgi
neatnešė ramybės.
7.

Kai Stela pabudo dar labiau pavargusi nuo blaškymosi per miegus ir vis
atsikartojančių nakties su šešėliais vaizdinių galvoje, ant lovos kampelio sėdėjo
Roja. Pro langą liejosi rausvai auksinė vakaro migla, švelniai apgaubdama jos
seserį, ir Stela akimirką pagalvojo, kad ten sėdi jos angelas sargas, nors kerai
tuoj pat išsisklaidė, kai Roja pakėlė savo šokolado spalvos akis ir su didžiausiu
rūpesčiu, kokį tik gali turėti šešiametė padauža, pažvelgė į ją:

– Luana, tėtis ir Korena sakė netrukdyti, bet aš vis tiek norėjau tave pamatyti, –
tyliai kuždėjo Roja, tarsi bijodama, kad visiškai jos nepažadintų.

– Man viskas gerai, Roja, tiesiog labai pavargau.

– Tau liūdna?

– Šiek tiek.

– Vantui taip pat, bet aš stengiuosi jam kiekvieną dieną nunešti po pyragėlį. Net
Dinalas nieko nesako, nors ir mato, kad imu per daug, bet man vis tiek atrodo,
kad Vantas pagaliau pralinksmės. Negali liūdėti kiekvieną dieną gaudamas vis
po naują pyragėlį.

Stela liūdnai šyptelėjo, jau išmokusi savo pamoką:

– Jis kada nors pralinksmės, Roja, Vantui reikia laiko. Nors manau, kad mintis su
pyragėliais tiesiog geniali.

– O jeigu tu liūdi dėl šešėlių ir Šešėlių Kerėtojos, negailėk jų. Jie padarė tiek
daug blogų dalykų, pavyzdžiui, Vanto mamą taip pat nužudė iš kažkur atklydęs
šešėlis, o jis jos visiškai nepažino. Kaip ir mes saviškės, o ją tikriausiai taip pat
nusinešė šešėliai, kad ir ką sakytų tie nenuoramos kvaileliai telumarai.

Stela jautė, kaip akyse staiga vėl ėmė kauptis ašaros ir todėl stipriai užspaudė
akių vokus:

– Pamiršk tai, sesute. Mums viskas bus gerai.

Gal kada nors.

– Neatrodo, Stela. Tu tokia išblyškusi, kažkas tikrai negerai, – Roja taip
surimtėjo, jog jau nebepanašėjo į save. – Būk gera, Stela, nepalik mūsų. Tėčiui
tavęs labai reikia, man irgi, net Korena atrodo sunerimusi. Prižadėk man, Stela,
kad niekur neišeisi.

Mergina paėmė Rojos rankas, ji niekada prieš tai nepastebėjo, kokios jos mažos
ir švelnios.

– Aš niekur nedingsiu, liksiu su tavimi, Šaredu ir Korena. Prižadu, – tik po šių

žodžių Stela suvokė, koks tai rimtas pažadas ir jog teks stengtis iš paskutiniųjų jį
įgyvendinti. – Beje, kur tėtis? – paklausė Stela, pasijusdama šiek tiek geriau, kad
tema apie šešėlius jau išseko.

– Didžiojoje menėje, bet jis kaip nesavas, jaudinasi dėl tavęs. Bet juk dabar
viskas gerai, tu juk nemirsi, šešėlių Learte nebėra, net prakeiksmas dingo. Stela,
o tu ar matei dangų? Nė pagalvot negalėjau, kad jis bus toks, na supranti, toks
ryškiai mėlynas. O žinai, kad jis taip pat keičia spalvas? Mačiau net raudoną, ar
gali patikėti? Nors tikriausiai jau eisiu ir nebevarginsiu tavęs. Tik turiu būti
atsargi, nes Dinalas man jokiu būdu čia neleido nė kojos žengti ir šįkart kaip už
pyragėlius neatleis.

Stela jau buvo pamiršusi, kad taip lengvai Rojos neįbauginsi ir kažko
neuždrausi. Tad ji apkabino mergaitę ir stebėjo, kaip prieš išeinant jos sesuo
atsargiai kyštelėjo galvą pro duris ir akylai kelis kartus patikrinusi, ar koridoriuje
tikrai nieko nėra, vikriai pradingo.

Pilka prieblanda, apėmusi kambarį buvo ne tokia tamsi kaip anksčiau Meratėjoje
vakarais, tačiau, sprendžiant iš sunkių pilvotų debesų, taip pat žadėjo lietų ir,
lėtai joje skaičiuodama sekundes, Stela pakilo. Nors šiek tiek svaigo galva, ji
nekvietė pagalbos ir apsirengė pati. Kažkodėl staiga nusprendė, jog ir taip daug
rūpesčių pridarė, kad ir toliau gulėtų lovoje ir keltų nerimą kitiems. Nors iš tiesų
Stelą apėmusi neviltis tik ir spaudė žemyn, traukė atsigulti, susiriesti į
kamuoliuką, užsidengti galvą ir pamiršti visus pasaulius, kokiuose ji tik
egzistavo.

Kaip ir sakė Roja, Šaredas stovėjo pagrindinėje menėje ir tikrai atrodė nesavas,
akyse švietė rūpestis, pirštai vis trynė smilkinius, o žingsniai klajojo po salę,
patys nežinodami savo tikslo. Kol atėjo iki Didžiosios menės, Stelai teko įveikti
nemažai apsaugos, kurios anksčiau čia tikrai nerasdavai bei sulaukti daug
pagarbių linksėjimų, klausimų ar nereikia padėti ir netgi baimingų žvilgsnių. Ką
jie galvoja? Ką jie žino, kad taip žiūri? Nejaugi jie mano, kad ji nužudė Akajų?
Kad Kajus merdi dėl jos kaltės? Kad ji rimtai susirėmė su Kerėtoja ir taip atidavė
meratėjiečiams dangų atgal? Dangų, kurio spalvas kiekvieną dieną galėjai
pamatyti ir pro Didžiosios menės langus, su vėlei įtaisytais stiklais juose. Kiek ji
miegojo? Tuo tarpu atrodė, kad Šaredas nemiegojo iš viso. Pavargusiomis akimis
jis žiūrėjo į Nemoros paveikslą taip beviltiškai, jog rodės, kad viską atiduotų, jog
galėtų ją iš ten ištraukti ir pats užimti jos vietą.

– Stela, – nustebo karalius, pastebėjęs savo dukrą, o jo nuovargis dabar sumišo

su baime. – Turėtum ilsėtis Stela, juk tave užpuolė tiek daug šešėlių... Turėčiau
pačiam likimui dėkoti, jog tau viskas gerai, nežinau, ką daręs būčiau, jeigu tau
būtų kas nors blogo atsitikę. O juk galvojau, kad viskas saugu, iš visų pusių
apsaugota...

– Man jau viskas gerai, tikrai, – patikino Stela ir priėjusi prie Šaredo taip pat
pažvelgė į savo motinos paveikslą.

Ji galėjo lengvai pasakyti, kad Nemora buvo daug kartų gražesnė už ją ir, jeigu
įdėmiau įsižiūrėtum, ne tokios jiedvi ir panašios. Nors portrete jos mama
nesišypsojo, bet ji vis tiek atrodė taip, lyg labai džiaugtųsi, nebyli laimė spindėjo
jos akyse taip stipriai, kad net persimetė į paveikslą. Jos plaukai buvo daug
ilgesni ir krito tvarkingomis bangomis ant pečių, ne taip, kaip Stelos, o akys
švelniai riešutinės, beveik kaip Rojos. Galop Stelos mintis pertraukė Šaredas, jis
sunkiai ir ilgai atsiduso:

– Ak, mano mergaite, kad žinotum, kiek klaidų sugebėjau padaryti. Aš tenorėjau,
kad viskas būtų gerai, o tai ėmė ir apsisuko prieš mane patį. Juk galėjau tavęs
nesiųsti į Žemę, turėjau, ne, aš privalėjau, palikti tave čia, su šeima, ir ginti. Bet
pabūgau. Išsigandau Šešėlių Kerėtojos, bijojau to, ką ji gali padaryti Leartui, o
galiausiai ir visai Meratėjai. Pasirodo, viską dariau blogai nuo pat pradžių, nes
pastaruosius šešiolika metų visi aplink vis tiek kentėjo, o tu iš viso nepažinai
savo šeimos. Taip išsigandau, manėm, jog tave jau prarasim. Jau nuo pat tavo
gimimo kalbama, kad tu – Žvaigždžių vaikas, Stela, tačiau tu taip pat esi mano ir
Nemoros dukra, ir dabar stengsiuosi iš paskutiniųjų, kad tave apginčiau.

– Viską padarei kuo puikiausiai, Šaredai, – Stela priėjo ir pirmą kartą apkabino
jį, juk kažkada toks laikas turėjo ateiti. – Nesigailėk nė vieno savo žingsnio. O
mane išgelbėjo Kajus, Akajas taip pat žuvo dėl manęs, pati nieko stebuklingo
taip ir nepadariau.

– Akajų palaidojome vakar, padėsime jo vaikams kuo tik galėsime. O tas

vaikinas tikras didvyris. Girdėjau, kad jis vis dar laikosi, buvom jam nusiuntę
savo geriausią rūmų gydytoją, tačiau jis niekuo negalėjo jam padėti. Tie šešėliai,
Stela, jie tikras siaubas. Jeigu ne jie, tavo mama dabar būtų gyva. O Kajus
puikiai atliko savo darbą tave gindamas, jis būtų buvęs nuostabus karys.

Stela nusigręžė ir prikando lūpą. Jį be mirties jau visi laidojo, šešėlis Meratėjoje
reiškė visišką, galutinį ir nebeatsakomą mirties nuosprendį. Tačiau Stela
privalėjo dar kai ką sužinoti.

– Šaredai, kas dabar bus su Vantu? Ar jis privalės išeiti?

– Tai jo sesers sprendimas, nors mes jau asmeniškai kalbėjomės su ja. Akajas
mūsų šeimai tarnavo daugiau negu du dešimtmečius, todėl berniukas turi teisę
pasilikti rūmuose ir įgyti išsilavinimą, kol pats tvirtai atsistos ant kojų. Jo sesuo
Adriana tuoj pat su sąlygomis sutiko, nes pati mokosi akademijoje Learte ir
galėtų būti šalia berniuko.

Stela atsiduso iš palengvėjimo:

– Ačiū.

– Kaip džiaugiuosi, kad pagaliau grįžai namo, – Šaredas vėlei įsistebeilijo į

Nemoros portretą.

Tačiau šįkart jis į jį žvelgė tik į kaip paprastą įrėmintą drobę su savo žmonos
atvaizdu. Ne daugiau.

– Tavo mama labai tavimi didžiuotųsi, Stela. Net neįsivaizduoji, kaip ji tave
mylėjo, o aš paėmiau ir...

Šaredas užsikirto, bet Stela suprato, ką jis norėjo pasakyti. Ji nebenorėjo liūdinti
Šaredo, vos tik jis spėjo šiek tiek pralinksmėti, bet staiga atvertos žaizdos it jau
kartą atverta užtvanka liejosi pro kraštus ir buvo sunku tai sulaikyti.

– Tai įvyko vos Rojai gimus. Mes turėjome pristatyti mergaitę kaip naują
Meratėjos princesę, turėjo įvykti pokylis. Aišku, ne toks didelis kaip pastarasis,
bet... Niekas iki šiol nežino, kaip jis čia pateko. Šešėlis, nors buvo tiek chaoso,
jog telumarai iki šiol mano, kad Nemorą nužudė šaulys iš Meratėjos. Nemora
mirė per patį pokylį, ją pervėrė šešėlis, kuris atsirado tarsi iš niekur. Nė vienas
sargybinis nieko nematė, nė vienas negalėjo pasakyti kas kaltas, iš pradžių net
kilo įtarimų, kad tai vieno iš sargybinių darbas, tačiau Nemora mirė be kraujo,
visai kaip šešėliai ir daro, – Šaredas nuleido akis. – Net savo žmonos nepajėgiau
apsaugoti. Nežinau, kodėl Šešėlių Kerėtoja taip pasielgė, gal tik norėdama
atkeršyti, bet jos kerštas, jis užtruko tikrai per ilgai. Nes kai Nemora žuvo,
maniau, kad mirsiu ir aš. Kai ją pervėrė šešėlis, pagalvojau, kad jis pervėrė ir
mane, bet ką būčiau atidavęs, kad šešėliai būtų buvę du. Tada viskas subyrėjo,
bet turėjau viską greitai sudėti į vietas, juk turėjau dvi dukras, privalėjau būti
stiprus, toks, kokio karaliaus ir valdovo visi tikėjosi. Tas pokylis mums ir buvo
paskutinis, ištisus šešerius metus pilyje nerengėme jokios šventės, išskyrus
vakarykštę. Manau, jog po Nemoros mirties iki pat dabar vis dar renku savo
išbarstytas dalis ir niekada nežinau, ar kada nors man pasiseks vėl jaustis taip,
kaip ir tada, kai Nemora buvo šalia. Tačiau, Stela, tu grįžai ir dabar esi sveika,
tad viena didelė mano dalis jau vietoje ir aš labai dėl to džiaugiuosi.

Stela niekada nė pagalvojusi nebūtų, kad jiedu abu gali būti tokie panašūs. Tik
neramino mintis, jog nuo šiol visą likusį gyvenimą Stela taip pat turės rinkti
išbarstytas savo dalis. Nors Šaredas vėl greitai pralinksmėjo ir Stelai pamažu
ėmė patikti jo pozityvumas, mokėjimas taip greitai vėl atsitiesti, nors pusė
pasaulio būtų ant tavęs užgriuvę. Taip jie palinkėjo vienas kitam labos nakties ir
išsiskyrė iki rytojaus.

Miegas neėmė, todėl Stela prisiartino prie šviesaus lango stiklo ir atrėmė kaktą į
jo vėsą. Atsivėręs vaizdas buvo toks pat, kaip iš Didžiosios menės balkono,
apačioje plytėjo tie patys žydintys sodai, užskleisdami savo gėlių žiedus nakčiai.
Akys niekaip nerado aikštelės, lyg ji būtų kažkur pabėgusi arba išsvis niekada
neegzistavusi, tačiau ji kaip visada gyveno ten pat, nebyliai saugodama viską, ką
matė, laikydama tai paslaptyje.

Kodėl turi taip skaudėti?

Tačiau kokia ji visgi egoistė, juk Luanai ir Šaredui taip pat skauda. Gal nebe taip
smarkiai kaip jai, gal jų liūdesys atlėgo, bet visą gyvenimą jie vis vien turės
nešiotis skausmo šešėlius, nors niekada to neparodys. Jie privalo būti stiprūs. Jie
turi kažką, dėl ko privalo būti neįveikiami, o ką turi ji? Princesės titulą, šeimą
čia, šeimą Žemėje... Šis sąrašas kažkodėl atrodė pernelyg nebe tvirtas.
Staiga į lango stiklą atsitrenkė vienas mažytis lašelis. Po jo sekė kiti, tol, kol
stiprus vėjo šuoras metė į atsigaunančią planetą visą jų armiją. Stela prisiminė
pasakojimus, jog žmoguje daugiausia rasi vandens. Jog jis yra tarsi viena mažytė
vandenyno dalis, nuolat kintanti, rami, džiaugsminga, audringa, kartais netgi
nuodinga ir pavojinga. Stela dabar norėjo virsti vandeniu, nuolat judėti ratu ir
niekad nesustoti, vis sukti nesibaigiančiu ratu aplink.

Vanduo. Ramus vanduo, suteikiantis gyvybę.

Staiga Stela atšoko nuo lango ir drebančiomis rankomis sugriebė savo apsiaustą.
Ji turėjo paskubėti, kol dar nebuvo per vėlu, nors lauke jau temo ir teks kaip nors
prasmukti pro sargybinius. Tačiau vanduo gali išgelbėti.

– – –

– Kirotai, man reikia tavo pagalbos.

– Stela, džiaugiuosi, kad tu pagaliau atsigavai, labai jaudinausi dėl tavęs...

– Kirotai, man reikia, kad padėtum pereiti nepastebėtai per apsaugą, juk gerai
pažįsti rūmus.

– Tu nori išeiti laukan? Stela, nemanau, kad tai gera mintis, po visko kas čia
įvyko. Ir ar esi įsitikinusi, kad esi tam pakankamai stipri?

– Nieko neatsitiks, nes tu mane palydėtum pirmyn ir atgal. Bet turim paskubėti.

– Nežinau, nors... Gerai, matyt nebeturiu kito pasirinkimo. Tad pirmyn.

– – –

– Panele, ką čia veikiate? Ir dar tokią valandą? Jau vėlu, o jūs dar be apsaugos.

– Manęs laukia lauke, Vetra. Tai labai svarbu, būkite gera, duokite Kajui išgerti
šio vandens.

– Panele, negaliu to padaryti. Visi gydytojai iki vieno sakė, kad Kajui jokie
vaistai jau nebepadės.

– Tačiau tai ne vaistai, Vetra, tai – gyvybės vanduo. Jis turi jam padėti.
– Panele, ar jūs įsitikinusi, gyvybės vanduo? Na... apie jį esu girdėjusi tik
pasakose.

– Patikėk manimi, Vetra. Turi jam duoti šio vandens, kol dar ne per vėlu.

– Gerai, panele, tikiu jumis. Gal norite užeiti vidun? Ponas Mirajus su ponia
Luana dabar yra akademijoje, ten vyksta minėjimas už visus žuvusius per šį
Learto puolimą. Su jais taip pat yra panelės Tenra su Adriana ir ponas Eilokas.

– Negaliu laukti, Vetra, jeigu manęs pasiges, gali vėl kilti bereikalingų
neramumų. Jau privalau eiti.

– Telydi jus gerasis likimas, panele.

– Mes dar pasimatysim, Vetra. Tikrai.

Kajus

Pro mano akis nesulaikomai vis plaukė vaizdai, tačiau taip greitai, jog nė
nesupratau, ką jie reiškia. Tiesiog padrikos nuotrupos, kuriose aš lyg ir buvau,
visai kaip prisiminimai. Pagaliau suvokiau, kad aš grįžtu atgal.

Nora gulėjo lovoje, kambaryje, kuris visada buvo pilkas, bet ne piktai pilkas,
veikiau jau švelnus, kaip minkšta pieniška migla, kurioje visada galėjai rasti
prieglobstį. Galiausiai net Noros oda ėmė šviesti tokiu pat atspalviu, tačiau jos
didelės mėlynos akys niekada nepaleisdavo manęs: nei kai aš jai ką nors
skaitydavau, nei kai pasakodavau, ką naujo išmokau akademijoje, ar kai tiesiog
kalbėdavomės apie Vetros atneštus pietus. Nors ilgainiui Nora beveik nieko
nebegalėjo valgyti, o vėliau net pakelti šauktą tapo sunku.

Aš žinojau, juste jutau savo trylikamečio protu, kad ji pamažu išeina ir mane
palieka, tačiau vis tikėjausi stebuklo. Visada būdavau šalia jos, nes Mirajaus
niekada nebūdavo, o jeigu ir grįždavo, tai tik labai trumpam ir vėl greitai
iškeliaudavo. Nei gydytojai, nei žiniuoniai nebegalėjo padėti, jau daugelį
mėnesių Norai nė kiek nepagerėjo. O tada vieną rytą prieš išeinant į akademiją ji
paėmė mano ranką.

– Kajau, norėjau tau padėkoti, kad visada buvai su manimi. Vos tik tu atsiradai
pas Luaną ir kai tik tave pamačiau, iš karto pamilau. Tą pat akimirką tapai mano
sūnumi. Noriu, kad tai žinotum ir visada prisimintum.

– Nora, – gerklėj užstrigo gumulas ir vėl pamačiau, kokios jos panašios, ji ir

Luana, tik laikui bėgant Nora atrodė vis mažiau kaip ji pati.

Tą akimirką net pasirodė, jog Nora staiga pasveiko ir viskas pagaliau vėl bus
kaip anksčiau. Veltui bandžiau save apgauti.

– Nora, būk gera, pasilik.

– Taip jau būna, Kajau, kartais, kai viskas pasibaigia, žmonės turi išeiti. Aš tikiu
likimu, tuo, kuris mus suvedė. Tuo, kuris dabar mane ir pasiima.

– Nora, būk gera, nepalik manęs.

– Tu niekada nebūsi vienas, Kajau, tave supa tiek daug mylinčių žmonių. O ir aš
niekur nepradingsiu, visada saugosiu tave. Tai niekada nesibaigs, – Nora uždėjo
mano delną sau ant krūtinės ir šypsodamasi užsimerkė.

Tą akimirką supratau, kad aš esu vienui vienas, dar niekada nesijaučiau toks
vienišas. Po valandos mano budėjimo prie Noros kūno pajutau, kaip per kojas
perbėgo minkšto kailio šiluma, tada pirmą kartą pamačiau auksines savo sekėjo
akis ir žinojau, jog Nora tęsės savo pažadą, tokia jau ji buvo. Kitą dieną
palaidojome ją, o po mėnesio jau gyvenau akademijoje.

– – –

Dangus buvo pilkas kaip niekad, tad namų sienos švytėjo lyg auksinės, o tam
prireikė ištisų penkių saujų ugnies dulkių. Stengiausi aplink daugiau nieko
nematyti, sėdėjau pintame krėsle svetainėje Luanos namuose, Lotose, ir gilinausi
į „Puolimų – atsitraukimų – gynybos” knygą. Po savaitės akademijoje laukė
prasidedantys egzaminai ir žinojau, jog jeigu man pavyks, pateksiu į paskutines
keturias pakopas, leidžiančias užbaigti akademiją ir tapti tikru kariu.

– Viskas, man jau užteks!

Prireikė kelių akimirkų, kol susigaudžiau, jog Tenra yra šalia. Ir ji gan įpykusi.
Kažkodėl tą sekundę taip pat prisiminiau, jog šiandien sukako lygiai dvylika
metų, kai gyvenu Meratėjoje. O gyvenimas šiuose namuose ėmė po truputį
byrėti.

– Negaliu pakęsti, kai ji šitaip elgiasi! Kodėl mama mano viską galinti?

Tenra klestelėjo šalia manęs ir įsižiūrėjo kažkur pro langą, kiek galėjau pasekti
jos žvilgsniu – į pilkumą, gaubiančią dangų.

– Kas atsitiko?

– Mama galvoja, kad gali mane prie savęs pririšti ir visą savo gyvenimą palikti
čia. Tai nesąžininga! Juk tave ji išleido mokytis į Leartą ir gyventi su Nora ir
Mirajumi, o aš visą savo gyvenimą privalėsiu praleisti čia, visai kaip ji.

– Bet aš nesu Luanos vaikas.

Nebuvau nei Noros, o tuo labiau Mirajaus. Be manęs gyvenimas būtų čia taip pat
kuo puikiausiai susiklostęs. Tenra visada įsiplieksdavo kaip saujelė ugninių
dulkių, tačiau taip pat greitai galėdavo ir užgesti.

– Nekalbėk šitaip, Kajau. Tu visada būsi jos ir Noros sūnus, o aš – tavo sesuo.

Staiga namo grįžo Luana, o Tenra tik sunkiai atsidususi nutilo.

– O, jūs abu čia, – tarė ji, ant stalo padėdama krepšelį, iki kraštų pripildytą
žolelių, kurias jau išmokau atskirti: čiobreliai, melisos, ramunėlės ir kitos
apačioje, kurių nesimatė.

Kuo toliau, tuo sunkiau buvo jų rasti ir išauginti.

– Gal padėsi man, Tenra? Reikia išrūšiuoti...

– Ne, mama, tuoj eisiu pas Eiloką, jis vėl atskrido.

Luana mokėjo supykti, tačiau to niekada neparodydavo, visai kaip ir Nora. Tik
liepsnelės jų akyse užgesdavo.

– Manau, kad šiandien ne paskutinė diena, kai jis atskris. Be to, reikia kai ką
nuveikti ir namuose.

– Jau sakiau, kad ne ir man neįdomu. Kam gali būti linksma rūšiuojant žoleles? –
Tenra staiga užsiliepsnojo ir pakilo. – Ir dar sėdėti ir sėdėti toje pačioje vietoje.
– Tenra, tuoj pat liaukis, gerokai perspaudi.

– Negaliu, nes aš žinau, jog sakau teisybę. Aš nenoriu būti žolininke šiame
dulkėtame užkampy. Tiesiog negaliu taip.

– Tenra, klajodama po visą Meratėją su Eiloku taip pat nieko per daug
nepasieksi. Nė neįsivaizduoji, kaip tai pavojinga: Kerėtoja, šešėliai, galop
telumarai.

– Negali manęs uždaryti ir apsaugoti nuo viso pasaulio, mama. Aš myliu Eiloką
ir dabar renkuosi būti su juo. Atsiprašau, bet negaliu kitaip.

Tą vakarą Tenra išėjo, vėliau atsisveikindama atsiuntė Luanai žinialapį ir iki šiol
nebegrįžo. Tą vakarą aš padėjau Luanai išrūšiuoti žoleles, nors tuo tarpu nė
vienas netarėme nė žodžio. Tai nebuvo jų pirmasis ginčas, iš tiesų jiedvi taip
pykosi jau kelis mėnesius, kiekvieną vakarą, todėl tikriausiai ta nematoma riba
turėjo būti kažkada peržengta. Kartasi pagalvodavau, jog galėjau tai kaip nors
sustabdyti, tarp jų įsiterpti, bet iš manęs naudos buvo tiek pat, kiek ir iš sienos.
Nora būtų galėjusi patarti, jei tik būtų buvusi gyva. Praėjo jau ketveri metai po
jos mirties, tačiau man jos vis dar trūkdavo kiekvieną dieną.

Po savaitės Tenra mane susirado akademijoje, paaiškėjo, jog ji kartu su Eiloku

taip pat pradėjo ten mokytis ir gavo teisę įvykdyti paskutiniąsias keturias
pakopas: jis – kaip oro pajėgų dvynys, o ji – kaip pasiuntinė – žuvis. Tuo pat
metu Adriana nusprendė, kad bus su manimi, o aš tam visiškai nesipriešinau,
nors iš tiesų iki pat dabar nežinau, ar tai gera mintis. Dar po pusės metų Eilokas
neteko rankos padėdamas Tenrai pernešti žinutę meratėjiečiams Telumarijos
pasienyje kilusioje kovoje. Per tą laiką aš visada buvau Tenros ir Luanos
tarpininkas, o dabar jos manęs nebeturėjo.

– Kajau, aš taip džiaugiuosi, kad tave turiu, – kartais stiprioje žibintų šviesoje
Adrianos plaukai nusidažydavo auksine spalva.

Ji stipriai mane apkabino ir, atrodė, niekada nebepaleis.

– Žinai, kartais man atrodo, jog taip stipriai tave myliu, kad galėčiau nuo tavęs
niekada nė žingsneliu nesitraukti.

– Aš taip pat, – sumurmėjau, nors staiga užsinorėjau kuo greičiau atsidurti

Adrianos namuose, ištverti vakarienę su Akajumi ir Vantu bei grįžti į akademiją.
– Kaip manai, ar taip bus amžinai? – staiga susimąsčiusi paklausė ji. – Aš ir tu?

– Reikia tikėtis, – atsakiau, nors iš tiesų man tai nebuvo svarbu.

Žinau, man turėtų būti svarbu, tačiau po Noros mirties, po visų tų mirčių jaučiau,
jog nebesugebu mylėti, net paprasčiausiai prisirišti. Tačiau nenorėjau nuvilti
Adrianos, nes ji yra geras žmogus, kuris gal ir pernelyg lengvai prisiriša, tačiau
nieko niekam blogo nelinki. Nenorėjau daužyti jos širdies. Ji man netrukdė,
visada būdavo šalia, nieko pernelyg nereikalavo. Atrodė, jog visą gyvenimą aš
tik bėgau į priekį pernelyg aplink nesidairydamas, svarbiausia buvo tik judėti
pirmyn. O tada Adriana tarsi nusprendė bėgti šalia ir aš nesipriešinau, nes ji man
netrukdė. Nė nežinau, kaip mes iš viso dabar esame kartu, tačiau nenorėjau
sakyti jai, kad tikriausiai niekada nieko nebejausiu. Čia ne jos bėda.

Tačiau klydome mes abu. Adriana, kai galvojo, kad mes kartu būsime amžinai,
nes aš tikriausiai jau miręs. Ir aš, kai galvojau, jog niekada nieko nejausiu, nes
tada pasirodė ji, privertė mane sustoti ir, įtraukusi į savo gravitacijos lauką,
nebepaleido.

– – –

Akademijoje visada būdavo šviesu, pilka, bet šviesa visada čia surasdavo savo
kelią. Tikriausiai dėl stiklo sienų, kurios buvo sukurtos taip, kaip ir mūsų kardų
krikštmetalis, jos galėjo atlaikyti patį didžiausią spaudimą, niekada nesudužti,
gaudyti nors menkiausią užslėptos saulės šviesą, esančią lauke, bei leisti jai
patekti vidun. Kodėl dabar būtent apie tai galvoju? Žengiau akademijos
koridoriais, o įtampa aplink mane kibirkščiavo kaip elektros laukas, nors dar
niekada taip nesijaučiau einant pas mokyklos direktorių Vitaelį.

Kodėl aš visada turiu kažkuo išsiskirti nuo kitų?

Šiandiena buvo kiek kitokia – užduočių gavimo diena. Gauta misija turi būti
įvykdyta per dvi savaites ir nepriekaištingai, kaip ir išdėstyta nurodymuose, o tik
tai atlikęs galėsi pereiti į aukštesnę pakopą. Fizinio pasirengimo metai baigėsi,
kita pakopa turėjo daugiausia atverti iššūkius protui, tačiau pirmiausia reikėjo
įvykdyti gautą misiją. Visi tai žinojo. Visi nervinosi, nes tai buvo pirma
savarankiška užduotis be instruktoriaus šalia, o jos neįvykdymas reiškė
galimybės patekti į aukštesnę pakopą ir tapti kariu praradimą.

Kai mūsų grupės vadovas, mokytojas Namregas, grįžo su pluoštu vokų, kuriuose
gulėjo nurodymai ir pradėjo juos dalinti, paaiškėjo, kad mano misijos ar bent
kokių nurodymų net nėra.

– Kajau, tavo užduotis yra pas direktorių Vitaelį. Jis pats nori su tavimi ją aptarti,
matyt, tai kažkas labai svarbaus, tad pamoka tau baigėsi, – lyg tarp kitko
linksmai tarstelėjo jis ir toliau nuėjo dalindamas nurodymus ir padėdamas
kiekvienam geriau suprasti savo misiją.

Linktelėjau mokytojui ir išėjau. Niekas manęs nepastebėjo, visi sėdėjo įsigilinę į

savo užduotis, o Adriana buvo kitoj grupėj. Kodėl negavau kokios nors
neiššaukiančios, o svarbiausia įprastos misijos, pavyzdžiui tokios, kaip kitų –
pagrobti drakono jauniklių? Ginti kokio nors miesto sienų? Palaikyti tvarką
pereinamosiose zonose? Nebijojau iššūkių, tačiau viskas darėsi įtartina. Ypač tai,
kad paprastos užduoties pereinant iš pirmosios pakopos į antrą su direktoriumi
niekas neaptarinėja. Tačiau pagaliau įsigavęs į direktoriaus kabinetą nustebau dar
labiau. Vitaelis buvo ne vienas – priešais jį, už didžiulio ąžuolinio stalo, nusėto
popieriumi ir knygomis, sėdėjo Luana, kurios aš jau nebuvau matęs ištisus du
mėnesius.

– Sveikas, Kajau, jau laukėme tavęs.

Linktelėjau ir prisėdau šalia Luanos, ant vienos iš oda aptrauktų kėdžių, tačiau
negalėjau taip paprastai nurimti. Kažkas čia buvo ne taip. Tokiomis neįprastomis
aplinkybėmis visi atrodė pernelyg... Atsipalaidavę? Šios dėlionės detalės niekaip
nesutapo.

Vitaelis jau senokai vadovavo šiai akademijai, tikriausiai jau daugiau negu
dešimtį metų. Nenustebau, jog jie su Luana pažįstami, nes pats Vitaelis buvo
senas Mirajaus pažįstamas, o jo jau mirusi žmona buvo kilusi iš Lotoso. Tačiau
jis buvo visai kitoks, negu visi kiti mano pažįstami mokytojai ar instruktoriai.
Atrodydavo, kad jokios problemos Vitaelio nevargindavo ir jos jo rankose
tiesiog ištirpdavo. Tinkamesnio žmogaus vadovauti didžiausiai Meratėjos karių
akademijai tikriausiai niekur ir nerastum.

Kai atsisėdau, Luana, nežiūrėdama į mane, pasisveikindama spustelėjo mano

delną, o Vitaelis spindinčiomis žaliomis akimis įteikė misijos voką. Viskas būtų
gan normalu jeigu ne faktas, kad mano užduotis yra įteikiama paties
direktoriaus, o šalia sėdi Luana.

– Kajau, sakyk, tikriausiai tu esi girdėjęs apie Žvaigždžių vaiką? – staiga

paklausė Vitaelis po įprasto linktelėjimo pasisveikinant.

– Šiek tiek.

Nuo kada jam rūpi tūkstančio metų senumo legendos? Juk ją visi žinojo
tikriausiai nė patys nesuprasdami, iš kur.

– Taip ir maniau, – jis pasisuko kėdėje ir pažvelgė į vieną iš savo knygų lentynų,
kurios čia užėmė didžiąją dalį laisvos vietos, tad kabinetas buvo daug tamsesnis
negu bet kokia kita patalpa akademijoje. – Gerai, tada negaišime laiko.
Papasakosiu glaustai, bet pirma vis vien kai ko paklausiu: tu žinai, kad
egzistuoja dar viena Learto karališkosios šeimos narė?

Linktelėjau, nors tai buvo gan paini istorija, veikiau teorija, apipinta įvairiausiais
gandais ir versijomis, kurios niekas iki galo taip ir nesuprato. Nežinia jau kiek
laiko dingusi princesė yra kažkur saugoma, slepiama ir dangstoma nuo
Kerėtojos, nes viena populiari žynė jai gimus išpranašavo, kad princesė yra
Žvaigždžių vaikas, o tai supykdė Kerėtoją, nes visi ėmė tuo tikėti. Nors pats tuo
asmeniškai netikėjau, atrodė, jog veikiau tai merginai labai nepasisekė, ar kad ji
iš viso niekada net neegzistavo. Ką gi, pasirodo, klydau.

Vitaelis atsistojo nuo kėdės ir, priėjęs prie vienos iš savo knygų lentynų, kažką
ten įdėmiai tyrinėjo.

– Trumpai užduoties detalės tokios: jos vardas Stela, ji gyvena Žemėje beveik
visą savo gyvenimą, o tiksliau – pastaruosius šešiolika metų. Tikriausiai tau
įdomu, kas, kaip ir kodėl, bet tais klausimais pasirūpins Luana ir tavo misijos
nurodymai. Galėsi iškeliauti jau šiandien, nes kaip tik Lotose tavo misija ir
prasideda. Jūs turėsit Stelą palydėti iki Learto rūmų ir norėčiau pridurti, jog tavo
misija gauta iš paties Learto karaliaus Šaredo, dirbsi kartu su Hisu, apie savo
misiją jis jau žino.

Kiekvienas Vitaelio žodis buvo vis keistesnis ir neįtikinamesnis, bet negalėjau

užstrigti savo mintyse:

– Kodėl aš? Juk yra daugybę kartų geresnių, stipresnių ir greitesnių už mane.
Jeigu viskas, visos šios legendos yra tiesa, jos grįžimas į Leartą yra be galo
svarbus.

– Taip, tu teisus, jis labai svarbus visai Meratėjai. Todėl mes atrinkom būtent
tave ir Hisą. Kajau, tavo misijoje nėra svarbiausia greitis ar jėga – reikia sugebėti
tinkamai mąstyti, o tu tą atlieki puikiai, tad misijoje būsi vyresnysis. Stela
privalo būti saugiai atgabenta į sostinę ir to tikiuosi ne tik aš, bet ir visa Learto
taryba bei karališkoji šeima. Negalime jai siųsti visos gvardijos apsaugoti, nes tai
atkreips Kerėtojos dėmesį ir merginos gyvybė atsidurs rimtame pavojuje.
Vykdant šią užduotį, vadovausi ir sprendimus diktuosi tu. Linkiu tau didžiausios
sėkmės.

– – –

– Tai ji net nežino, kas iš tiesų yra?

Luana linktelėjo, o akademijos kieme esantys takeliai iš skaldos girgždėjo po

mūsų kojomis.

– Šią akimirką Stela nė nenutuokia, kad iš viso egzistuoja kitas pasaulis,

pavadintas Meratėja. Dabar ji tėra paprasta Žemės gyventoja, visiškai
nenutuokianti apie savo titulą ir galią. Karalius nusprendė savo vyriausiąją dukrą
atiduoti visai mažą auginti žemiečiams, pavojaus akivaizdoje tai atrodė
protingiausia, ką buvo galima padaryti.

– O ar legenda apie Žvaigždžių vaiką, ar tai tiesa?

– Nežinau, Kajau, nors sako, jog būtent Stela ir yra Žvaigždžių vaikas, atvykęs
nugalėti didžiausio Meratėjos blogio. Visi nori tikėti, kad tai tiesa, tačiau
karališkoji šeima stengsis iš paskutiniųjų ją apsaugoti, kad tik Šešėlių Kerėtoja
jos nepasiektų.

– Bet ji vis tiek suteiks vilties.

– Taip, tai tiesa. Bet juk kas nors kada nors turėjo tai padaryti, tiesa? Po tiek
metų.

– – –

Krepšiai sukrauti, planai perskaityti šimtus kartų ir jau žodis žodin įsirėžę į
galvą, kaip ir keliarodžiai. Viskas paruošta. Rytoj aš ir Luana keliausime į Žemę,
tada jos globėjai, kuriuos ji tebelaiko savo tikraisiais tėvais, turės pasakyti visą
tiesą. Vėliau Luana papasakos šį bei tą apie jos šeimos padėtį, Meratėją, Leartą,
istoriją apie Žvaigždžių vaiką, gal net paminės Šešėlių Kerėtoją ir vykstantį karą.
O aš tiesiog sėdėsiu šalia ir klausysiu, kaip po truputį jos senasis pasaulis subyra
į šipulius. Iš tiesų neturiu nė menkiausio noro po trylikos metų pertraukos vėl
grįžti į Žemę, nesvarbu, jog neturėsiu ten pasilikti. Vien pagalvojus apie tai,
burnoj pajuntu kraujo skonį, tačiau kartais nėra iš ko rinktis.

Išėjau į kiemą – prieš savaitę su Luana grįžome atgal į Lotosą, o jau ryt prasidės
mano misija. Mūsų misija, nes aukle turėsiu būti ne tik princesei, bet ir Hisui. Nė
neįsivaizdavau, kaip reiks su viskuo susitvarkyti, teliko tikėtis, jog viskas
prabėgs kuo greičiau ir gyvenimas vėl grįš į normalias vėžes. Nė nepajutau, kaip
atsidūriau miške, besidriekiančiame šalia kaimelio, po Šešėlių Kerėtojos
prakeiksmo tapusio tik apgailėtina sukrypusių medžių duobe. Tačiau šie kreivi,
papilkėję augalai man padėdavo mąstyti. Tarsi tvora ar apleista siena aptverdavo
mano mintis ir padėdavo joms susitelkti vienoje vietoje, kaip skaidrus ežero
vanduo, į kurį galėjau netrukdomas pažvelgti.

Perdžiūvę lapai po mano batų padais nepaliaujamai traškėjo, sustojau. Jie vis dar
šiugždėjo. Ir ne tik. Oras aplink prisipildė drebinančio kanopų bildesio, o baltasis
tigras jau tykiai laukė prie šono. Kažkas čia buvo ne taip.

Prisiplojau prie vieno iš tvirtesnių medžių kamienų, kuris pajėgė mane paslėpti.
Šiame miške nėra jokių gerų, žirgams tinkamų kelių. Niekas pro čia nekeliauja,
nes nėra kur. O jeigu ir keliauja, tai nebent todėl, kad galėtų pasislėpti. Kai
bildesys pasiekė aukščiausią garso tašką, pro kamieno kraštą žvilgtelėjau į
raitelius, kurie pasirinko tokį keistą taką. Iš pradžių pamaniau, jog mane tik
apgauna akys. Juodi žirgai, juodi apsiaustai. Akimirką pasijutau taip, tarsi mane
kažkas būtų nukėlęs į pirmąją mano naktį Meratėjoje, kai čia atsiradau, atvestas
Kerėtojos žmonių. Bet dvi mažutės smulkmenos grąžino atgal. Pirma – dabar
diena, nesvarbu, kad saulės nesimato nė mažiausio kraštelio ir antra –
vidurinysis raitelis yra ne kas kitas, o Leotas.

Prakeikimas, tikėjausi, kad to vyruko man daugiau niekada nebeteks pamatyti,

nes jis prišaukia tik bėdas ir nemalonumus, dar didesnes ir blogesnes negu Hisas,
bet, matyt, klydau. Ko jam čia reikia? Leotas Lotoso apylinkėse nesirodė jau
ištisus dvejus metus, vieną vakarą jis tiesiog pabėgo ir nebegrįžo atgal, tad visi
tegalėjo spėlioti, kur jis dingo. Akademiją Leotas taip pat jau seniai užmiršo,
jokia paslaptis, kad susidėjo su Kerėtoja, tačiau ši akivaizdi tiesa dar kartą mane
pribloškė. Dabar jau aišku, kad didžiausi įtarinėjimai, jog Leotas stojo Kerėtojos
pusėn, yra teisingi. Man prireikė tik sekundės suprasti, kodėl jis ir jo bendrai joja
prie apleistojo namo. Daugiau laiko apmąstymams nebeliko.
Jie ją turėjo. Išsigandusią, pasimetusią, visai neturinčią nuovokos, kas aplink
vyksta. Viskas idealiai atitiko tai, ką aš pats patyriau čia pirmąkart atsidūręs.
Nusiunčiau žinalapį Luanai, trumpai papasakojęs, kas ką tik atsitiko ir
prašydamas jos mūsų laukti namie. Nekenčiu, kai mano planas žlunga. Bet aš vis
dar galiu jį išsaugoti. Man tik reikia išgelbėti ją. Stelą. Tą išsigandusią merginą,
kuri kažkada turėtų mus visus išvaduoti. Kumštyje stipriai sugniaužiau kardo
rankeną ir išlindau iš savo šešėliuotos slėptuvės, tiesiai prieš Leotą.

Ji buvo išsigandusi ir žiūrėjo į mane taip, kaip kažkada aš į Luaną, kai ji mane
rado miške. Ji buvo išgelbėta, tačiau manimi nepasitikėjo. Turės dar praeiti kiek
laiko, kol tai pasikeis.

– – –

Staiga supratau, kad kiekvienas mano prisiminimas vis savaip artino prie Stelos.
Ir nors dabar kaip niekada apšviestos Learto gatvės, Leono tiltas, tamsus upės
vanduo ir įtampa prieš kovą buvo pažįstama, supratau, kad tai nebe
prisiminimas. Vėl bėgau link pilies, aplink galėjai girdėti, kaip leartiečiai
kaunasi su Tamsos kariais, tačiau tai tebuvo tik uždanga, fonas, nes aplink nieko
nepamačiau, jokios gyvos būtybės. Buvau tik aš ir vaiduokliškos Learto gatvės.

Kažkur slėpėsi Stela, jutau, kad ji jau atsidūrusi didžiuliame pavojuje. Pagaliau
uždanga pakilo ir mane užplūdo pelėsiais ir nuodėguliais atsiduodanti juoda
masė, kuri pradėjo pulti. Kirtau pirmuosius smūgius kardu į Tamsos karius,
tačiau jie nepaliovė stora siena manęs supti. Iš kur jų čia tiek daug? Nejau
Tamsos Kariai taip greitai įveikė visus Learto sargybinius ir prasibrovė pro
miesto vartus?

Atrodė, kad tai niekada nesibaigs. Tie kirčiai, degėsių ir pelėsių mišiniu
trenkiantys tamsiųjų kūnai, jų puolimai ir tarsi popierius šiugždantys po mano
kardu trupantys jų kaulai vedė iš proto. Aš privalau tuoj pat išgelbėti Stelą, kitaip
ji mirs. Tai buvo vienintelė mintis mano galvoje, varanti į priekį.

Pagaliau, žingsnis po žingsnio, kardu prasiskyniau kelią. Net nežinau, kiek laiko
praėjo nuo tada, kai prasidėjo kautynės, nors tikrai abejojau, ar numirus laikas
vis dar egzistuoja. Kaip ir anksčiau, vos ištrūkęs, pradėjau bėgti, bet kai pagaliau
atsidūriau rūmų sode, supratau, jog kažkas čia ne taip. Iš karto pastebėjau Stelą,
ji gulėjo ant kieto dykumos grindinio, o ant jos veido krito pilkšvi pelenai. Sodų
nebebuvo, vietoj jų plytėjo didžiulė suskeldėjusi dykynė, kurioje, buvau
įsitikinęs, jau esu buvęs. Žinojau, kas yra sniegas, nors neprisiminiau jo savo
akimis matęs, tačiau tikriausiai būtent taip jis ir atrodytų, baltas ir dideliais
kąsniais krentantis iš dangaus. Dykumoje, kurioje snigo, kažkas sudegė,
tikriausiai visas Leartas per akimirką virto tik didžiule rusenančia pelenų krūva.
Nors nebesvarbu. Stela ramiai miegojo šios dykynės vidury, nejudėjo ir nė
nekvėpavo. Vienu šviesos išgaubimo judesiu prisiartinau prie jokių gyvybės
ženklų nerodančio kūno ir priklaupiau prie jos.

– Stela.

Ji nekreipė į mane nė menkiausio savo dėmesio, o išbalęs veidas atrodė toks

pavargęs. Paėmiau ją ant savo rankų, tačiau nejutau jos svorio. Negalėjau pajusti
jos kūno temperatūros ar šalčio. Nieko. Tarsi jos nė nebūtų, tik labiau suspaustas
oras dabar užimtų tą vietą, kurioje guli Stela, lyg jos niekada nė nebūtų buvę.
Juk aš to norėjau tiesa? Kad viskas pagaliau sugrįžtų į senas vėžes.

– Stela, nagi...

Ką aš padariau? Aš nespėjau. O dabar jau per vėlu kažką keisti, nes jos jau
nebebuvo, visai kaip ir manęs. Ji atsigulė ten, kur iš tiesų turėjau būti aš.

– Stela, kodėl taip padarei?

Ji užsispyrėliškai tylėjo.

– Kajau.

Iš kažkur atsklido tylus šnabždesys, kurį tikriausiai atnešė vėjas. Pelenai staiga
užvaldė dykumą, nes nieko daugiau nebemačiau kaip tik baltą šviesą. Keista,
bet, rodos, jog jau esu šioje baltumoje buvęs.

– Kajau...

Kažkur toli pasirodė moters siluetas ir, nors negalėjau įžvelgti jos veido, jis man
vėl atrodė pažįstamas.

– Padėk man ją sugražinti atgal.

– Ji jau grįžo, Kajau. O dabar metas tau.

– Kajau, pabusk.

Viskas susiliejo, o Stela išslydo man iš rankų. Prireikė tik akimirkos suprasti,
kad priklausys tik nuo manęs, ar aš vėl ją kada nors surasiu.

– – –

– Kajau... Pabusk, Kajau.

Lėtai pramerkiau akis, pažadintas vis nesiliaujančio nekantraus balso, kuris iš

pradžių atrodė lyg susiliejęs tolimas gaudesys, bet viskas po truputį vėl įgavo
kontūrus ir įprastus rėmus. Žodžiuose išskyriau savo vardą, o aplinkinės figūros
pamažu pasirodė visu savo ryškumu, be jokios anksčiau tvyrojusios miglos.
Minutėlę jaučiausi kaip nesavas, nes vis dar nesuvokiau, kur esu, o prisiminimai
maišėsi ir lipo vienas per kitą, kol staiga temdęs protą rūkas pasitraukė ir
pagaliau sugebėjau atsiminti nors aplink mane stovinčių žmonių vardus. Priešais
sėdėjo ir mane žadino Adriana, kurios taip susirūpinusios dar niekada nemačiau,
ant jos peties ranką laikė Luana, o Tenra ir Eilokas taip pat buvo netoliese.
Pačiame kambario kampe netgi stovėjo Mirajus, kuris vis neramiai žvilgčiojo
mano pusėn. Kas čia atsitiko?

Nors ir Adriana, ir Luana mane stabdė, kaip galėdamas greičiau atsisėdau ir tuoj
pajutau Adrianos rankas, apsivejančias man aplink kaklą. Galvoje sukosi tik
vienas klausimas.

– Kajau, kaip gerai, kad nepasidavei ir išgyvenai. Aš taip bijojau... Bet gydytojas
taip ir sakė, jog tu laikaisi už gyvenimo, nes tikriausiai turi dėl ko gyventi.

Adriana vis dar atrodė susirūpinusi, bet jos veide jau ėmė šviesti nedrąsi
šypsena. Tačiau turėjau pagauti Luanos akis, kurios galiausiai susitiko su
manosiom. Sūkuriuojantis klausimas galvoje jau ėmė lipti per gerklę.

– Ar Stelai viskas gerai?

Atrodė, kad mane aplimpa tamsi gramzdinanti masė, ėmiau jaustis kaltas. Aš ją
palikau savo košmare, o dar prieš tai – rūmų sode. Delnais pasitryniau akis, nes
viskas aplink ėmė vėl atrodyti tarsi išblukęs paveikslas.

– Nesijaudink, geriau prigulk, – vietoj Adrianos dabar pajaučiau Luanos rankas

ant pečių, bet aš nė nežadėjau vėl gultis, nors jaučiausi kaip sutrankytas, maudė
net mažiausią raumenėlį.

– Kur ji? – pakartojau, tačiau mano balsas nuskambėjo dar beviltiškiau negu
pirma.

Visi nutilo, tą tirštą tylą galėjai raižyti su peiliu. Kodėl jie nieko nesako?

– Stelai viskas gerai, – pagaliau prabilo Adriana. – Ji dabar rūmuose, o jie vėl
uždaryti, tad viskas saugu. Bet svarbiausia, kad tu dabar atsibudai ir šiuo metu
mums reikia žinoti tik tiek.

Pagaliau supratau, kad aš savo senajame kambaryje, Mirajaus namuose. Nors

kažkas čia vis vien buvo ne taip, galiausiai dingtelėjo, kad jau seniai mačiau
Adrianą, Luaną, Tenrą, Eiloką ir Mirajų viename kambaryje visus kartu.

– Leiskime Kajui pailsėti, gerai? – staiga prabilo Luana ir, į visus įdėmiai
pažiūrėjusi, akimis juos nuvedė durų link.

Spėjau dar prašančiu žvilgsniu perverti Tenrą, nes man šioje maišalynėje reikėjo
atsakymų. Tačiau tai tetruko tik sekundę, nes mane vėl apkabino Adriana ir tyliai
sušnibždėjo:

– Žinau, kad norėjai gyventi dėl manęs. Aš taip džiaugiuosi, kad atsibudai.

– Užjaučiu dėl tavo tėvo, – tariau staiga prisiminęs. – Tau teko ištverti Akajo
laidotuves ir visa tai, kas laukė po to.

– Man labiausiai gaila Vanto, – Adriana įsižiūrėjo į lubas. – Žinai, kad niekada
nebuvau labai artima su savo tėvu. Pažįsti mane – visada klausinėdavau ir
norėdavau viską žinoti apie mamą, bet jam tai buvo pernelyg skaudu girdėti ir jis
taip pamažu nuo manęs traukėsi. Vantas mamos nepažino ir tėtis jam buvo
viskas, o dabar jis nebeturi nieko.

– Jis turi tave. Perduosi Vantą seneliams?

– Jam tai būtų dar vienas smūgis, – papurtė galvą Adriana. – Jis beveik nepažįsta
senelių, buvo pernelyg mažas, kad juos prisimintų, o ir tėtis niekada nenorėjo jo
vežti pas mamos tėvus. Karalius pasiūlė Vantui pasilikti rūmuose ir remti jo
išsilavinimą, aš taip pat būsiu šalia. Bent jau šiuo momentu, kol nesibaigs
akademija ir mūsų neišsiųs nežinia kur.
– Tikriausiai tai jam bus geriausia.

– Kajau... Akają nužudė šešėlis, tiesa? Jis gynė Stelą ir...

– Adriana, prieš šešėlius neapsiginsi, galiausiai net sekėjas nebepadeda.

– Žinau, – atsiduso ji. – Ir pailsėk, sugrįšiu vėliau.

Linktelėjau, nes daugiau niekaip atsakyti nebegalėjau. Tačiau likau vienas tik
kelias minutes, nes išgirdusi mano nebylų prašymą tuoj pat tyliai atsliūkino
Tenra ir lėtai, be garso paskui save užvėrė duris.

– Šešėlis turėjo mane nužudyti, – nieko nelaukdamas pradėjau. – Kaip jūs?... Juk
Stelai nieko nenutiko, tiesa? Tenra, man reikia žinoti.

Prieš akis vėl gyvai iškilo ta bedvasių kūnų pilna dykuma. Negalėjau nė
pagalvoti, jog Stela ten pasiliko už mane, kol aš šnekučiuojuosi su Adriana ar
Tenra. Tuo tarpu Tenra nieko nesakiusi man prieš akis pamojavo tuščiu
krištoliniu buteliuku, jis atrodė kažkur matytas, nors nebelabai prisiminiau, kur.

– Gyvybės vanduo, – užsiminė ji ir vėl viskas grįžo atmintin.

Stela parsinešė šio vandens iš Nimfų miško, kaip ir amuletą. Vėliau atidaviau jį
Stelai, nes nežinojau, ką su juo daryti, o tada, pasirodo, man pačiam šio vandens
labiausiai ir prisireikė, tiek išgydant žaizdą Šakalo dykumoje, tiek surandant
kelią atgal iš Kraujo žemės.

– Stela prieš porą valandų jį perdavė Vetrai. Mūsų nebuvo, tačiau Vetra
pasitikėjo Stela ir davė tau jo, nors visi gydytojai ir sakė, kad niekas jau
nebepadės. Kajau, tai tikrai buvo baisu. Tu kelias dienas išgulėjai nei gyvas, nei
miręs ir jeigu ne šis vanduo... Kaip džiaugiuosi, kad visa tai jau pagaliau baigėsi.

– O Stela, ar ji čia?

Tenra papurtė galvą:

– Ji čia buvo tik keletą minučių ir nepasiliko. Mieste vis dar sustiprinta apsauga,
nemanau, kad ji būtų galėjusi čia pasilikti ilgiau. Nors po susidūrimo su šešėliais
Stela taip pat sunkiai susirgo, tačiau jai jau viskas gerai, Luana buvo nuėjusi jos
aplankyti.
Nežinau kodėl, bet Tenra vis dar atrodė gerokai sunerimusi, o man vėl žvilgsniu
paklausus, ji nedvejojo atsakyti:

– Neaišku kodėl, bet tu išlikai gyvas po šešėlių puolimo, o Stela taip pat, nors
Stela... taip, su ja viskas kitaip. Kaip tai nutiko, Kajau?

– Nežinau, tikrai negaliu atsakyti, – nakties prisiminimai vis dar klajojo galvoje
be vietos. – Viskas atrodė netikra, tarsi sapnas. Tačiau žinau viena, kad Stela
mane kažkaip išgelbėjo, net du kartus, ir todėl aš čia.

– Kaip aš džiaugiuosi, kad tau viskas gerai, – Tenra prisėdo šalia ir stipriai
apkabino mane. – Jau manėm, kad tavęs nebetekom.

– Juk toks mūsų darbas, – atsakiau. – Niekada nežinosi, kada tai nutiks.

Tenra atsitraukė, jos akys, tokios pat kaip Luanos ir kažkada Noros, surimtėjo.

– Tačiau šįkart mirties išvengei, turėtum būti dėkingas likimui už tai. O dabar
pamiegok, tau reikia atgauti jėgas. Be to, rytoj tikriausiai pamatysi saulę ir
šviesų dangų. Prižadu, nieko nuostabesnio už tai dar nesi matęs.

Tačiau jai išėjus dar ilgai negalėjau užmigti. Negalėjau dėkoti likimui, kaip
negali dėkoti tam, kurio pagalba netiki. Turėjau kaip nors surasti ir kuo greičiau
pamatyti Stelą.

Stela

Mieste patruliavo būriai karių, tuo tarpu pačių leartiečių daug kur nesimatė, tad
stengiausi kuo labiau užsidengti veidą gobtuvu ir kaip galima greičiau pradingti
jau temstančiose gatvėse. Kirotas palydėjo mane ir parodė kaip per savo
dresiravimo aikštės galinį kiemą galima nepastebėtiems dingti iš rūmų
teritorijos, tad vėl didžiule apylanka keliavom atgal, link drakonų namo. Nors
Kirotas net keliskart paklausė, ar tai tikrai gera idėja, privalėjau tai padaryti tuoj
pat, nebegalėjau laukti nė sekundės ilgiau. Buvau be galo dėkinga jam, nes be
Kiroto pagalbos, mane vargu ar kas būtų išleidęs iš rūmų. Atsisveikinau su juo,
dar kartą padėkojau ir per sodus patraukiau į savo kambarį.

Jaučiausi daug geriau, nors nežinojau kodėl, juk nė nebuvau tikra, kad vanduo
suveiks. Tačiau kažkur giliai vis vien kirbėjo, kad viskas bus gerai. Nors kita
mano sielos pusė negalėjo rasti sau vietos, ta pati sielos dalis, kuri žinojo, kad
Akajas mirė ir jog Kajus per mane vos nežuvo. Niekada rimtai nepagalvojau,
kad mano buvimas čia gali būti toks pavojingas, tad nuo pat šios akimirkos, kai
mintys neramiai skrodžia galvą, turiu laikytis kuo atokiau nuo Kajaus, nuo jo
atkaklaus ryžto bet kokia kaina ištraukti mane iš bet kokios užvirusios košės. Jo
misija baigėsi. Manoji tikriausiai dar tik prasideda.

Galop atsidūrus rūmų viduje tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Viskas atrodė ramu
ir tyku, niekas manęs nepasigedo ir nepakėlė triukšmo dėl mano dingimo.
Tikriausiai todėl taip ir išsigandau, kai greitai einant per Didžiąją menę mane
sustabdė tylus, bet tvirtas balsas, kurio savininkės iš pradžių nė nepastebėjau.
Korena stovėjo visai prie pat įėjimo į balkoną ir žiūrėjo į apniunkantį dangų,
kuris tikriausiai vėl žadėjo naktinį pavasario lietų. Kažin, kada meratėjiečiai
pradės skųstis lietumi ir sakyti, kad jau pabodo?

– Seniai nemačiau tokio dangaus, net nebeprisiminiau, kad jis gali taip atrodyti,
– Korena atsisuko mano pusėn. – Ar viskas gerai? Buvai išėjusi laukan?

Keista, tačiau tai buvo visai kita Korena, tokia, kuri džiaugėsi dangumi, rūpinosi
ar man viskas gerai ir paslėpė nuolat galvos skausmu besiskundžiančią moterį.

– Tik pasivaikščioti, – greitai mestelėjau. – Šiek tiek vargina nuolat būti

kambaryje, o sodai labai gera vieta prasiblaškyti ir pamąstyti.

Jeigu Korena būtų mane geriau pažinojusi, būtų supratusi, jog meluoju.
Tikriausiai praeis dar daug laiko, kol galėsiu bent koją padėti aikštelėje, kurioje
mus užpuolė šešėliai ir ji.

– Taip, suprantu, man ir pačiai reikia kartais atitrūkti. Tačiau, Stela, norėčiau
tave dabar dar trumpam sulaikyti. Aš jau senokai norėjau su tavimi pasikalbėti,
bet vis nerasdavau tinkamo šanso. Žinau, kad jau nuo pat pradžių atrodžiau tau
šalta ir atitolusi, o su Roja vis dar negaliu rasti bendros kalbos, jos toks pašėlęs
būdas visai kaip ir jos senelio, mano ir Nemoros tėvo, – Korena minutėlę
pamąstė. – Tačiau vos tik tave pamačiau... Mane užplūdo tiek daug prisiminimų,
tu tokia panaši į ją. Negaliu net apsakyti, kaip kentėjau, kai ją praradau. O tada
pasirodei tu ir mano skausmas vėl iškilo paviršiun, tačiau, Stela, tai ne tavo
kaltė. Iš tiesų aš neapsakomai džiaugiuosi, kad tu čia. Tai man, mums visiems
nauja proga pradėti iš naujo. O tu jau tiek daug pakeitei, tiesiog neįtikėtina, –
mostelėjo ji ranka laukan.

– Visiškai suprantu tave, Korena. Pradėsim viską iš naujo.

– Labai džiaugiuosi, Stela. Tikriausiai jau eisi miegoti?

– Taip, labos nakties.

– Susitiksim ryte.

Taip keista, tačiau palengvėjo, kad pagaliau visa ši painiava su Korena

išsisprendė. Galiausiai galėjau užbaigti savo begalinę dieną jusdama, kaip mano
širdies plakimas susilieja su amuleto dunksėjimu.

– – –

Sunkiai sekėsi klausytis to, ką pasakojo Arkadas. Nors pati norėjau kuo greičiau
pradėti pamokas, užuot visą dieną gulėjusi lovoje ir spoksojusi į lubas, tačiau
mažų mažiausiai tikėjausi šį rytą patirti visą staiga užvirusią sumaištį.

– Ak, vos nepamiršau, Stela, – per pusryčius linksmai prasitarė Šaredas, kuris,
kaip pats sakydavo, bus visada geros nuotaikos, kol tik švies saulė, o jos šiandien
buvo daug. – Luana siunčia tau žinutę, jog Kajui viskas gerai, jis pagaliau
atsibudo ir atsigavo.

Nebegalėjau praryti daugiau nei kąsnelio. Giliai viduje visada žinojau, kad
gyvybės vanduo padės, bet Šaredo žodžiai šį burtą pagaliau pavertė tikra,
nepakeičiama realybe.

– Džiaugiuosi, – tylutėliai ištariau norėdama, kad ši tema būtų kuo greičiau

užmiršta, tačiau Šaredas mano minčių neskaitė ir kalbėjo toliau.

– Tikras stebuklas, tiesa? Tam vaikinui labai pasisekė, tiesą sakant, esu be galo
laimingas, kad jūs abu sveiki. Ir tegu būna palankūs likimo vėjai Akajui.

– Stela, kokia tu išbalusi, – Roja pakėlė savo dideles tamsias akis ir įsmeigė jas
tiesiai man į veidą. – Gal šiandien mums nereiktų eiti į pamokas?

– Viskas gerai, Roja, praeis, – neleidau įsiplieksti valiūkiškom ugnelėm jos

akyse ir galiausiai taip pabandžiau nuraminti visus.
– Seniai jau apie tai mąsčiau, Stela, – Šaredas staiga surimtėjo. – Tačiau viskas
priklausys tik nuo tavęs. Pamaniau, tiesa, šią mintį man pakišo Luana, tačiau
pagalvojom, kad tu, na, gal norėtum vėl grįžti į Žemę? Žinoma, ne visam laikui,
tačiau galėtum aplankyti savo šeimą ten ir po to saugiai grįžti atgal.
Parūpintumėm tau kokį nors apsaugotą krovininį laivą, o apie tavo išvykimą
niekam neskelbtumėm. Juk taip ir neturėjai progos atsisveikinti su savo šeima
Žemėje, tiesa? Nė negaliu apsakyti, kokie dėkingi mes jiems esame.

Atrodė, jog mano širdis nebeatlaikys viso to sumišimo. Tikriausiai per ilgai
tylėjau, nes galop įsiterpė ir Korena.

– Šaredai, nespausk jos taip. Ir ar tai tikrai gera mintis? Niekada nežinai, kas gali
nutikti...

– Aš važiuosiu, – atsakiau. – Ir labai ačiū.

O tada mums atėjo laikas mokytis, nors nesilioviau mąstyti visai apie kitokius
dalykus negu Meratėjos kalnynai.

Kajus

Kad ir kaip visi reikalavo, negalėjau toliau pasilikti Mirajaus namuose. Tad jau
kitą dieną po nubudimo grįžau į akademiją, o dar kitą pradėjau treniruotes.
Nekenčiau jaustis toks sustiręs ir bejėgis, nors daugelis, matyt, girdėję mano
istoriją, žiūrėjo į mane kaip į beprotį. Tačiau viskas buvo gerai, bent jau pats sau
bandžiau tai įteigti. Treniruojantis protas susitelkdavo į kitus dalykus ir
nereikėdavo visą laiką galvoti apie ją. O ji sunkiai pasitraukdavo iš mano
minčių, veikiau jau niekad. Turėjau tik pasitenkinti žinojimu, kad jai viskas
gerai, tik tiek. Tačiau dabar taip pat turėjau susitelkti į Tamsos karių hologramas,
lyg iš niekur išdygstančias priešais ir už nugaros treniruočių aikštelėje. Privalau
susikaupti, tačiau ilgai netruko.

– Kajau, maniau, tavęs čia dar kokius porą mėnesių nepamatysiu, – išdygo Hisas
iš už kampo. – O atrodai sveikut sveikutėlis. Kaip iš tiesų jautiesi?

– Man viskas gerai, – padėjau kardą į šoną, nes žinojau, kad Hisas taip lengvai
nepasitrauks, o aš turėsiu kaip nors ištverti šią priverstinę pertrauką.
– Tikriausiai esi nemirtingas, kad net šešėliai tavęs neima, – trinktelėjo jis man
per petį ir supratau, kad dar turiu kiek padirbėti, jog visiškai atgaučiau jėgas. – O
ar jau matei dangų?

Saulė. Ir spalvos. Viskas buvo daug ryškiau, tie nauji kontrastai daug kam sukėlė
laimės antplūdį. Daugelis tiesiog sėdėjo ar gulėjo ant žolės ir žiūrėjo į dangų.
Visi, kurie anksčiau taip sužavėti spoksojo į lietų, dabar jį keikė, nes nebegalėjo
pamatyti ryškaus mėlynumo ir šviesos, kuri taip viską naujai nuspalvino.
Neneigsiu, tai buvo gražu ir žavėjo. Tačiau jau geriau pamatyčiau ją, visą šį
dangų lengva ranka iškeisčiau tik į vieną pokalbį.

– Taip, gerai atrodo, – burbtelėjau. – Seniai kažką tokio bemačiau.

– Visi taip sako, – supratingai linktelėjo Hisas. – Anksčiau nebuvau tikras, kaip
ir visi aplink, bet dabar sakau visiems: Stela iš tiesų yra Žvaigždžių vaikas.
Lietus, saulė... Žiūrėk, mėnuo ir nei Kerėtojos, nei šešėlių, nei Tamsos karių
nebeliks. Gal net telumarai pagaliau apsiramins.

– Niekas nežino.

Visi sakė, kad jai viskas gerai, bet iš kur jie žino? O jeigu visa tai tik apgaulė ir
jie kažką slepia? Visa ši nežinia tiesiog žudė.

– Ak, ir vos nepamiršau: Aleksija sakė, jog nori šviečiant saulei pabūt prie
vandenyno ir taip pat kažkokioj žemietiškoj knygoj perskaitė, jog ten būna
gražūs saulėlydžiai. Mes su Mila taip pat prisijungsim, man rodos, Adriana irgi
nieko prieš, tad beliko paklausti tavęs.

– Rytoj namo iškeliauja Luana, skrendu kartu, – net pats nustebau, kaip greitai
surezgiau pasiteisinimą, nors prieš tai to nė neplanavau.

Tačiau mintis praleisti kelias dienas Lotose taip pat neatrodė pati prasčiausia.

– Gerai, tada vis tiek kažkur pasimatysim.

– Gerai, o aš grįšiu prie treniruotės.

– Kaip sako tėtis, kai man neišeina susikaupti: kaip viduj – taip ir išorėj.
Nuramink savo mintis, Kajau.
– Gerai... Ačiū.

Netikėtas Hiso įžvalgumas privertė apmąstyti teoriją, kad gal aš iš tiesų miręs ir
dabar plūduriuoju kažkokiam panašiam, bet vis tiek kitam pasauly, kur Hisas yra
išmintingas. Tačiau jis buvo teisus – su tokiom sujauktom mintim ilgai
nepasitreniruosiu. Turėjau įkvėpti kiek šviežio oro, nesvarbu, kad lauke vėl ėmė
kauptis sunkūs švininio pilkumo debesys.

Stela

Leartas jau nebeatrodė toks tuščias kaip anksčiau. Tikriausiai leartiečiai išmoko
greitai pamiršti visa, kas bloga, nors šešėlių naktis buvo dar vienas būdas
Kerėtojai apie save priminti. Tačiau, rodos, visi spėjo vėl ją pamiršti, bent jau kol
kas. Galėjau tik viltis, kad tai nepasikartos, tačiau žinojau, kad dar tikrai ne
pabaiga. Juk viskas taip painu ir pilna nežinomybės, niekada nežinosi, kur vieną
dieną pasuks tavo kelias.

Pamažėle ėmė lyti, tačiau lietus dar nebuvo toks smarkus, be to, turėjau savo
mėgstamiausią ilgąjį apsiaustą. Su gobtuvu mieste niekas manęs neatpažino, o,
jau vakarėjo, po truputį žiebėsi žibintų šviesos, bet ši šviesa, kurioje gimdavo
šešėliai, negąsdino, veikiau kėlė ramų, plevenantį džiaugsmą, mažytį jaukumą.
Mane ėmė kaustyti keistas ilgesys, kojos vedė pačios, bet juk jau esu namie,
mieste, kuriame gimiau. Tačiau šįvakar buvo pernelyg sunku likti pilyje, tad
tylomis išsliūkinau manydama, jog pasivaikščiojimas bent kiek prablaškys proto
miglą.

Lietus smarkėjo, tad aš galėjau visiškai užsitraukti gobtuvą ant galvos ir stebėti
aplinkinius bei spėlioti, kur jie buvo, kai šešėliai ir Tamsos kariai puolė Leartą.
Leartiečiai, tie, kurie dabar vaikščiojo miesto gatvėmis, atrodė gyvybingi, netgi
laimingi, nors žinojau, kad aukų nebuvo išvengta. Tačiau ką jie galvojo tą
vakarą? Jog staiga viskas baigsis? Ir ar tai supratę kažko gailėjosi? Šių atsakymų
tikriausiai net garsiai paklausus, visiškai teisingų negautum. Nes daugelis
veikiausiai ir patys dėl jų nebuvo tikri.

Staiga tarsi nubudau ir supratau, jog atsidūriau prie Leono tilto. Lietus kaip
reikiant įsismarkavo, aplinkiniai ėmė lakstyti ir trauktis į šalis, o aš tuo tarpu
stabtelėjau. Žinojau, kad dar tiek pat kelio, kaip nuo pilies iki čia, ir rasiu
akademiją. Turėčiau laikytis daug atokiau, senokai taip nusprendžiau. Tad
sustojau tilto viduryje vis dar nenorėdama traukti namo ir įsistebeilijau į ramiai
tekantį upės vandenį, kuriame nepaliaujamai raibuliavo lietaus lašų ratilai.

O tada vieną akimirką pasirodė, kad lietus aprimo, bent jau ant mano galvos, nes
upėje mažyčiai lašeliai nepaliaujamai šoko aplink. Ir dar garsas, Meratėjoje kol
kas negirdėtas ir sekundei grąžinęs mane atgal, kai lietaus lašai visu smarkumu
trenkdavosi ir atšokdavę lėkdavo tolyn nuo įtempto audinio. Virš mano galvos
kabojo skėtis. Ir jį laikė Kajus.

– Tikriausiai pats metas juos grąžinti į Meratėją, – tarė Kajus. – Nemaniau, kad
jie taip padeda.

Tikriausiai galėjau, privalėjau užsispirti ir tiesiog nueiti šalin, bet tą akimirką net
nedingtelėjo tokia mintis. Tarsi magnetas, pats stipriausias iš visų, jis traukė
mane, tad neliko nieko kito tik stipriai apkabinti jį ir įsitikinti, ar aš nesapnuoju.
Ne. Jis iš tiesų buvo tikras.

Kajus

Ji stovėjo priešais mane, čia ir dabar. Nuo jos gobtuvo krašto varvėjo vanduo, o
staiga ant tilto užsižiebę žibintai jos odą nuspalvino porceliano baltumu. Ji
žiūrėjo į mane, o jos stebuklingosios akys, kuriose mainėsi visos dangaus
spalvos, įdėmiai įsižiūrėjo į mano veidą, tarsi jame kažko ieškotų. Lyg bandytų
įsitikinti, ar tai iš tiesų aš. Kai jau žiojausi dar kažką sakyti – pirmą kartą
nežinojau, ką ir, pirmasis neištvėriau tylos, o ji savo delnu palietė mano skruostą.
Kūnu perbėgo šilta banga, o tada, visiškai netardama jokių žodžių, ji puolė man į
glėbį.

Stipriai ją apkabinau. Tikriausiai pirmą kartą gyvenime buvau įsitikinęs, jog

kažką padariau gerai.

– Tau viskas gerai, Kajau.

– Tau irgi.

– Aš taip bijojau, kad tu... Kad atsitiks blogiausia.

– Bet neatsitiko.
– Kajau, turi man kai ką prižadėti. Būk geras, prižadėk, kad daugiau niekada
neseksi paskui mane.

– Stela, aš negaliu.

– Bet juk pats supranti, kad tai savižudybė. Ir jeigu tau kas nors atsitiks, jeigu tu
mirsi dėl to, kad bandei išgelbėti mane, aš niekada negalėsiu su šia mintimi
ramiai gyventi, net miegoti. Ir visa tai, kas nutiko Akajui... Privalai man
prižadėti.

– Tai mano darbas, Stela. Ginti tave ir tavo šeimą.

– Tačiau tu dar mokaisi, neprivalai visada taip rizikuoti savo gyvybe. Tavo
misija jau baigėsi.

– Tačiau tą vakarą tu mane išgelbėjai.

– Ir tu mane, tačiau aš ir buvau ta, kuri įviliojo tave į spąstus. Kajau, būk geras,
nebesek manimi, daugiau niekada.

– Tačiau tu dėl manęs padarytum tą patį.

– Kaip rodo praktika, veikiau jau pirma pasitaikiusia proga įstumčiau tave į patį
didžiausią pavojų.

Stela pagaliau nusijuokė ir Kajui palengvėjo. Nors ji nebekartojo savo prašymo,

tačiau žinojo, jog ji šios minties taip lengvai neatsisakys. O jis suprato, kad
niekada gyvenime negalėtų to pažadėti.

– – –

Lietaus debesys pamažu sklaidėsi, o jie vis dar liko stovėti ant tilto.

– Kaip manai, ar tai buvo Kerėtoja? – staiga paklausė Kajus, pasisukdamas į

Stelą, kuri akimis lydėjo ramią upės tėkmę.

– Kraujo žemėje ji tikrai pasirodė mums, nors buvo per toli, kad sugebėčiau
įsidėmėti jos veidą. Tačiau iš pat pradžių, vos tik su Akajumi pasiekėme aikštelę,
ten sėdėjo ir tarsi kažko laukė mergina, bet... Ji atrodė lyg netikra. Nežinau, tarsi
kažkas, įgavęs žmogišką pavidalą, nuolat kintantį, bet taip ir nenusprendžiantį,
kur nori likti. Mergina kalbėjo su manimi, ji pasakojo man dalykus, kurių
visiškai nesupratau. O tada pasirodei šešėliai. Ir tu.

– O po to mes pakliuvom į mano košmarą. Tikriausiai ji yra Šešėlių Kerėtojos

pasekėja, tad turi būti atsargi. Jie gyvena visur, net Learte.

– Tavo tėvai Žemėje, jie mirė taip, kaip ir matėm košmare?

– Tikriausiai, gerai nebeprisimenu. Iš ankstesnio gyvenimo prisimenu tik

baltumą, tarsi viskas būtų paskendę baltoje šviesoje. Matyt, prisiminimai tiesiog
susimaišė galvoje.

Stela staiga kai ką prisiminė.

– Vėliau mes taip pat atsidūrėme šviesoje, prisimeni? Ir mums padėjo moteris.
Jos vardas Eki ir apie ją man kalbėjo Kerėtoja. Tačiau nė neįsivaizduoju, kas ji,
kažkodėl jaučiu, jog ji iš tiesų nė negyvena Meratėjoje, veikiau egzistuoja toje
šviesoje. Ar esi ką nors apie ją girdėjęs?

– Ne, bet aš taip pat ją prisimenu, – sutiko Kajus. – Tačiau joje tavęs nebebuvo,
tik aš ir ji. Aš jos prašiau, – Kajus staiga užsikirto. – Prašiau, kad padėtų tau.

– Man? Juk man viskas buvo gerai, nė įbrėžimo neliko.

– Kol miegojau, daug keliavau po savo prisiminimus, – pradėjo aiškinti Kajus. –

Tačiau paskutinis vaizdinys, kurį atsimenu, nebuvo prisiminimas. Tai buvai tu,
Stela, ir žinojau, veikiau bijojau, jog tau kažkas atsitiks. Todėl ir negalėjau
pasitraukti, nes nežinojau, kas atsitiko tau.

– Tad grįžai.

– Nenorėjau, kad taip paprastai dingtum iš mano galvos.

– Luana man papasakojo tavo ilgąją istoriją, gyvenimas niekada nebuvo lengvas.

– Tikriausiai gyvenimas toks jau ir turi būti – sudėtingas. Aplinkiniai žmonės

atrodo pernelyg trapūs, nes jie gali staiga išnykti, o tu liksi vienas. Tad būti
laimingam, ne, tai per daug sudėtinga.

– Niekada negali turėti garantijos, – linktelėjo Stela.

– Tačiau kartais būna paprasta. Kad ir dabar.

Pro debesų draiskanas ėmė blausiai šviesti mažyčiai taškeliai danguje, kuo ilgiau
žiūrėdavai – tuo daugiau galėdavai jų pamatyti. Dangus švietė ne juoda, tačiau
tamsiai mėlyna ir purpurine spalvomis, greitai iš už didžiulio debesies krašto
pasirodė melsvai violetinis palydovo kraštas, nuo kurio Stela negalėjo atitraukti
akių tol, kol nepamatė jo viso. O kūnas buvo didelis, daug didesnis, negu kada
matytas Žemės mėnulis.

– Tai Meratėjos palydovas Kemu, – atsakė į nebylų merginos klausimą Kajus,

pasekęs jos žvilgsniu. – Pats niekada nebuvau jo matęs, tik skaičiau apie tai, bet
kiti turėtų jį dar prisiminti.

– Ar niekada negalvojai, jog kiekvienas žmogus yra tarsi atskira planeta? –

staiga paklausė Stela.

– Visada galvojau, kad iš tiesų visiškai nepriklausau nei vienai iš jų – nei Žemei,
nei Meratėjai. Tarsi būčiau įstrigęs kažkur viduryje.

– Aš vis dar taip pat manau apie save, – šyptelėjo Stela. – Tačiau kiekvienas iš
tiesų yra tarsi atskira planeta. Kiekvienas turi savo susikurtą pasaulį, atskaitos
tašką, kuriame stovi ir nuo kurio viską mato bei supranta, nesvarbu, kokiame
visatos kampe iš tiesų egzistuotų.

– O tada aplinkiniai tėra palydovai.

– Arba žvaigždės.

– Na, tada mano planeta egzistuotų kažkur labai toli nenorėdama, kad ją kažkas
pasiektų.

– Manau, kad ir kaip toli būtum, aš vis tiek vieną dieną tave rasčiau, – nusijuokė
Stela.

– Turėtum lenktyniauti su Tenra. Ji mažų mažiausiai norės mane vėl išsiųsti į

Kraujo žemę, kai sužinos, jog šiandien atsikėliau iš lovos.

– Manau, kad kaip nors išgyvensi.

Rytoj jų vėl laukė kelionė, tačiau nei vienas namo dar neskubėjo. Abu žinojo, jog
kelionės pabaigoje vėl teks išsiskirti.

– Aš taip pasiilgau žvaigždžių, – Stela negalėjo atitraukti akių nuo jų, atrodytų,
mažyčių bereikšmių taškelių danguje. – Kai į jas žiūriu, visada jaučiu, kad viskas
bus gerai.

O Kajus, žiūrėdamas į Stelą suprato, jog ši mergina savo dangaus akimis,

žiūrėdama į žvaigždes iš tiesų ir buvo jų vaikas, tik norintis grįžti atgal namo.
8.

Diena, kai Stela išvyko iš Learto, buvo graži, saulėta ir šiek tiek vėjuota, tad kai
kurie silpniausi augalų lapeliai, atitrūkę nuo savo stiebų, dabar judėjo ore,
sukurdami smaragdinius sūkurius. Nors iš pradžių atrodė, kad atsisveikinti su
Šaredu ir Korena bus daug lengviau, tačiau pagaliau atėjus tai akimirkai pačiai
Stelai teko raminti iš nežinia kur atsiradusį širdies virpulį. Juk tik savaitė
Žemėje, saugiai nukeliaujant ir parkeliaujant. Ir kas gi blogo gali nutikti? Tuo
tarpu Šaredas atsisveikino linksmai, netgi perduodamas dovanų Žemėje likusiai
šeimai, nors Korena neslėpė savo nerimo, bet Stela nė nemanė nukelti šios
kelionės. O ir prieš pat paliekant pilį mažiausioji šeimos narė negalėjo neišreikšti
savo nuomonės.

– Stela, juk tu juokauji, – nebeiškentė Roja, pasistengusi nutaisyti kuo labiau

maldaujantį balselį. – Juk tu negali keliauti atgal, į Žemę. Būk gera, negrįžk ten,
atsimeni, pati sakei, kad kelionė buvo sunki, o dabar ir vėl...

– Liaukis, Roja, juk aš neilgam, – Stela priklaupė ir stipriai apkabino ją, o

atsitraukusi įdėmiai pažvelgė į mažylės akis. – Tik turiu aplankyti savo šeimą.
Na, tuos žmones, kurie mane taip ilgai augino Žemėje, ir pasakyti jiems, kad
man viskas gerai, be to, aš nė neatsisveikinusi palikau juos. Pasistengsiu ilgai
neužtrukti, patikėk viskas bus gerai. Aš prižadu.

– Tikrai? – Rojos akys buvo vis dar nepatiklios, tačiau ji jau ištiesė savo sunertas
rankas.

– Taip, tai mano pažadas tau. O tu man prižadėk, kad uoliai mokysiesi. Arkadas
skundėsi, kad visiškai jo nebesiklausai.

– Bet buvo daug priežasčių, – ėmė burbėti Roja. – O be to, tas senas mokytojas
temoka skųstis ir labai nuobodžiai šnekėti apie tai, ką jis vienas ir tesupranta.

– Visai jis ne senas, o ir princesės privalo būti ne tik gražios, bet ir protingos, –
stodamasi paerzino ją Stela. – Be to, privalai likti čia ir saugoti Vantą. Tikiu, kad
jam dabar labai reikia tavęs.

Nors turės praeiti tik kelios dienos, mergina jau buvau įsitikinusi, kad tikrai
pasiilgs savo mažosios sesutės.


Stela

Tenra niekada nenustygsta vietoje, prisiminiau kažkada pasakytus Eiloko

žodžius. Ir tai buvo mano pirmoji mintis, kai pagaliau užlipau ant metalinio
skraidyklės trapo, o mūsų pasitikti išbėgo Tenra.

– Mes ja pasirūpinsime, nesijaudinkit, – pašaukė ji prie skraidyklės stovintiems

Rojai, Vantui ir Kirotui, kurie užsispyrę pasiūlė mane palydėti iki pat Oro stoties,
to paties didžiulį metalinį medį primenančio pastato šalia Learto.

Nors Kajus mane pasitiko jau prie marmurinio tilto, vedančio iš pilies, niekaip
negalėjau atsakyti Rojos maldaujančioms akims, prašančioms, kad galėtų mus
palydėti iki skraidyklės. Vis dėlto buvo linksma eiti per saulės nušviestą Leartą,
nesvarbu, kad Roja keliskart prisaikdino Kajų mane laiku parskraidinti atgal į
pilį, ar tai, kad leartiečiai vis šnairuodavo į mus atsisukę per petį. Juk dabar,
pasak Kiroto, aš jų išvaduotoja, tačiau šią sekundę tai iš tiesų man rūpėjo
mažiausiai.

Blogas ženklas išskristi, kai tavęs niekas nepalydi akimis. Tai buvo vienas iš
svarbiausių Rojos argumentų, kurį ji dabar pildė, o aš iš visų jėgų tikėjausi, kad
mažoji mano sesutė pilyje bus saugi. Negalėjau daugiau nieko padaryti, kaip tik
tikėtis. Tuo tarpu skraidyklėje mus taip pat pasitiko Adriana bei Luana ir, jau
paliekant pilį, pilve ėmė suktis gerai pažįstamas kaltės jausmas, nes žinojau, kad
Adriana taip pat keliaus į Lotosą. Tačiau, rodos, bijojau be reikalo.

– Man labai gaila dėl to, kas atsitiko Akajui, Adriana. Jeigu tik būčiau tada ką
nors galėjusi padaryti...

– Viskas gerai, Stela, – draugiškai atsakė mergina. – Nekaltink savęs dėl to, kas
atsitiko. Juk nė vienas negalim valdyti šešėlių, matyt, toks jau buvo jo likimas.
Dabar visi mano tėvą Learte žinos kaip didvyrį, kuris prisidėjo prie Kerėtojos
prakeiksmo panaikinimo, o tavo šeima pasirūpins Vantu. Negalėčiau būti
dėkingesnė.

Atrodė, dabar galėjau atsikvėpti, tačiau vis tiek neapleido mintis, jog jeigu
nebūčiau pasirodžiusi Meratėjoje, dabar šios merginos gyvenimas būtų
lengvesnis. Tačiau, pagaliau judant link Lotoso, žaliems laukams šalia Learto
slenkant po mumis, kuriuose jau nebesikovė atsitraukę Tamsos kariai, kartas nuo
karto pagaudavau mane užklupusias mažas džiaugsmo bangeles. Be šydo
skraidyklė judėjo daug greičiau, tad per porą dienų turėjome pasiekti Lotosą, o
aš pagaliau vėl galėsiu pamatyti mamą, tėtį, Luką, Gabrielių, tikėjausi sutikti ir
Leną bei Deividą. Vien ši mintis atnešdavo didžiulį palengvėjimą, tačiau taip pat
kurstydavo vis užklumpantį nekantrumą. Laikas skraidyklėje vėjui vis taršant
plaukus praėjo tarsi viena akimirka.

Kartais atrodė, kad mes keliaujame vėl iš naujo, tik į kitą pusę. Vis dėlto teko
gerokai pasitelkti vaizduotę, nes Meratėja taip pasikeitė, jog teko pasistengti
norint atskirti sidabrinį Sapno upės paviršių, kurios nelygią juostą rėmino
daugybė medžių, pavirtusių į ištisus miškus, o jos krantuose vis dar būriavosi
namų netekę meratėjiečiai. Anksčiau perdžiūvusi Šakalo dykuma šįkart pasirodė
jau be Naktinės mugės, tačiau pakeitė savo spalvą į švelniai purpurinę – kai
kurios dykumos, pasirodžius lietui, apsipila žiedais, visai kaip ir žmogaus siela,
pamiršusi, kokią atgaivą gali suteikti kito siela, staiga pražysta. Jau anksčiau
buvau mačiusi ir tankiais žolynais bei medžiais apaugusias Drakonų slėnio
uolas, visai tokias pat, kokias kažkada giliai mintyse man parodė Sidabro Upė.
Kelionė prabėgo tarsi akimirksnis, o kažkada tęsėsi lyg amžinybė. Tačiau prieš
išlipant iš laivo, turėjau dar kai ką padaryti. Kaip keista, kad jeigu kažką nori
surasti, sutikti, turi kitą pusę palikti. Supratau, jog tikriausiai niekada
nesugebėsiu visiškai sujungti šių, abiejų man mielų pasaulių į vieną, ir nuolat
turėsiu kažkurio iš jų ilgėtis. Pamažu, pasirodant pirmiesiems Lotoso nameliams
ir man stovint atsirėmus į vėjo atvėsintą metalinį turėklą, šalia pasirodė Kajus.

– Vartai nebetoli.

Linktelėjau, supratusi, ką iš tiesų jis norėjo pasakyti. Man jau laikas ruoštis.
Tačiau vienas klausimas dar liko neišspręstas.

– Kajau, tikriausiai niekada tau to taip tiesiai nesakiau, bet norėjau tau ir Hisui
padėkoti už palydą į Leartą. Jūs taip rizikavot dėl manęs, niekada to nepamiršiu.

– Juk žinai, kad tai – mūsų darbas.

– Vis tiek džiaugiuosi, kad sulaukei šiandienos. Juk tada tau niekaip nebūtų
sukakę devyniolika, tiesa?

Meratėjiečiams laikas nebuvo toks jau svarbus ir jie jo labai nesekė, tačiau
galėjau prisiekti, kad šiandien – rugpjūčio dvidešimtoji. Tuo tarpu Kajus
neatrodė labai sužavėtas:
– Kas tau pasakė?

– Kad ir kaip ten, Adriana ir Tenra paruošė tau tortą, tad kai dabar nueisim į
virtuvę, turėsi vaidinti nustebusį. Tiesiog norėjau tau pasakyti anksčiau, nes
žinau, kad nekenti staigmenų ir jau supratai, kad visi tau kažką ruošia.

– Ačiū, – vis dėlto Kajus atrodė taip, kad šiuo metu daug mieliau eitų kautis su
Tamsos karių gvardija negu valgyti savo gimtadienio torto.

Tokie jau kai kurie žmonės.

9.

Stela

Pamažu ėmė artintis vakaras. Atsisveikinimas su Tenra, Eiloku, Luana ir Adriana

taip pat praėjo lengvai – niekas nė nemanė jaudintis tiek, kiek aš. Net sunku
pagalvoti, jog galiu būti taip arti namų ir kartu nutolti nuo visų esančių čia, kurie
jau turėjo nuolatinės vietos mano mintyse.

– Palydėsiu tave, – nusprendė Kajus ir niekas jam nesipriešino, tad neprivalėjau

ir aš.

– Stela, greitai grįžk, – vis mojo man per skraidyklės bortą Tenra ir jų gerus
linkėjimus galėjau girdėti net mums su Kajumi jau atsidūrus prie miško
pakraščio.

Prie Kajaus šono taip pat nepastebimai atsirado ir Baltasis Tigras, tačiau jis tik
draugiškai risnojo paskui. Viskas aplink dabar atrodė visiškai kitaip negu tada,
kai Leotas mane čia nusviedė, o Kajus ir jo sekėjas po to rodė kelią į Lotosą.
Atsimenu, kaip tada norėjau grįžti namo, ir štai, šis noras išsipildė, tačiau nė
nenumaniau, kad tai užtruks taip ilgai, kad tiek daug teks patirti ir kad galiausiai
viduj kažkas nenusakoma nesulaikant virpės paliekant Meratėją.

Kajus stabtelėjo. Miško tolumoje, kiek pasislėpusį už jau tankiai lapuotų ir

kvepiančių aukštų medžių, galėjai matyti namą, kuris ir buvo lyg tam tikri vartai
tarp Žemės ir Meratėjos, nors vis dar nenutuokiau, kodėl būtent čia.

– Įveiksiu, – linktelėjau ir trumpai apkabinau Kajų. – Ačiū už visą pagalbą, dar

kartą gero gimtadienio ir greitai vėl pasimatysim. Tačiau turi saugoti save, gerai?

Nors dabar Meratėją laikinai supo taika, negalėjau pamiršti karo vaizdų ir fakto,
jog Kerėtoja tikriausiai vėl ruošiasi smogti.

– Kajau, jeigu vėl užeitų neramumai ir tau tektų išeiti į karo lauką, tiesiog labai
saugok save, gerai?

Kajus tik šyptelėjo savo trumpa nematoma šypsena.

– Prižadu, tačiau privalai padaryti tą patį.

– Man ten nieko nenutiks, todėl ir buvau išsiųsta į Žemę tiek daug metų,
prisimeni?

Sunėriau rankas už kaklo ir greitai atsegiau sidabrinės grandinėlės sagtį. Tada

lėtai užsegiau tą mažą skaidrų lašelį, įrėmintą sidabro žiede, Kajui ant kaklo.

– Stela, ką tu...?

– Jau seniai supratau, kad man jo Žemėje nereiks, kažin, ar sutiksiu ten ką nors,
kas nekęstų manęs labiau negu Kerėtoja čia. Bet vis dėlto, kol manęs nebus,
noriu, kad tu jį turėtum. Juk niekada nežinai, kas dar gali nutikti.

Kajus galiausiai tik klausiamai pakreipė galvą:

– Per vieną savaitę? Juk greitai grįši ir tada keliausim atgal į Leartą.

– Man pačiai taip bus daug ramiau.

Kurį laiką Kajus tiesiog žiūrėjo man į akis ir nė nežinau, kaip tai atsitiko, tačiau
kitą akimirką aš palinkau prie jo, jis prisitraukė mane arčiau, aš pasistiebiau ir jis
stipriai mane apkabino, o tada pajutau jo lūpų šilumą ant savųjų. Tą akimirką
staiga dingo viskas aplink, galėjau tik justi, kaip kūnu raibuliuoja šilti
virpuliukai. O tada prisiminiau, kad visai netoli, už kelių šimtų metrų, Kajaus
laukia Adriana ir greitai, lyg būčiau nukrėsta elektros, atsitraukiau.

– Kajau, atleisk man, aš...

– Ne, Stela, tai aš neturėjau taip, – dar niekada nemačiau Kajaus tokio
pasimetusio. – Kol tu dar neišėjai turiu tau kai ką pasakyti, jau seniai norėjau
padaryti. Stela, aš...

– Viskas gerai, – greitai pertraukiau jį ir supratau, kad vis dar laikau jo rankas.

Nes jeigu jis ištars tai garsiai, viskas virs realybe. Puikiai žinojau, ką jis norėjo
pasakyti. Aš taip norėčiau padaryti tą patį, pagaliau atidengti visas kortas, tačiau
ne dabar, nenorėjau kurti ir griauti tą pačią akimirką.

– Kajau, pasakysi man tai, kai grįšiu, gerai? – išpyliau greitakalbe ir paleidau jo
rankas.
– Greitai grįžk, – trumpai tarstelėjo jis.

– Taip ir padarysiu.

Sparčiu žingsniu ėjau link apleistojo namo, o baltasis tigras vis dar sekė iš
paskos. Žinau, kad Kajus dar kurį laiką ten stovės, tačiau privalėjau eiti į priekį.
Galiausiai amfiteatre išnyko ir pats jo sekėjas, likau tik aš ir mano didžiulis noras
grįžti namo, atgal į Žemę. Turėčiau pasilikti ten, kur ir yra mano širdis, tiesa?
Kaip keista, nes dabar nebežinojau, kur ji iš tiesų yra, paklydusi tarp dviejų
pasaulių. Tad beliko tik eiti ir tikėtis, kad vieną dieną ji ras atsakymą.
 PABAIGA.
Daugiau nemokamų elektroninių „Naujo vardo“ knygų ieškokite
www.naujasvardas.lt