Kiekvienas žmogus nori būti laisvas.

Vieni tai sieja tik su fizine laisve, kiti nori šiek tiek sunkiau
pasiekiamos psichologinės laisvės. Aš nepažįstu nei vieno visiškai laisvo žmogaus. Net nežinau ar įmanoma
būti visiškai laisvam. Būti visiškai laisvam tai reiškia turėti ir fizinę ir psichologinę laisves. Bet juk bet kokiu
atveju tu esi nuo kažko priklausomas, o tai reškia, kad neesi laisvas.
Kitokiu atveju, laisvę siejant ne su tiek daug dalykų, galima būtų teigti, kad laisvė pasiekiama. Daug žmonių
pasakytų, kad visiška laisvė tai būti visiškai nepriklausomam nuo nieko: nuo žmonių, nuo jų nuomonės, nuo
savo tikėjimo ir Dievo, netgi nuo gamtos. Tačiau negalima sieti laisvės tik su galimybe daryti tai ką norime,
neatsižvelgiant į kitus. Tai nėra tikroji laisvė. Kaip sakė P.Dž.Heizas „Galimybė daryti viską, ko tik norime,
ne laisvumas ir ne laisvė, veikiau tai įžeidžiamas piktnaudžiavimas tikrąją laisve“. Aš manau, kad žmogus
gali jaustis laivas netgi būdamas kalėjime. Jo fizinė laivė gal ir suvaržyta, tačiau psichologinės ar dvasinės
laivės taip paprastai nesuriši. Juk niekas nežino, apie ką tu galvoji. Ką tu garbini arba apie ką svajoji.
Geriausias įrodymas to, kad dvasinės laisvės taip paprastai nesuvaržysi yra Lietuvos istorijoje. Spaudos
draudimo metais, buvo draudžiama lietuviška spauda, uždraustos lietuviškos mokyklos. Tačiau nors ir buvo
negalima, besislapstant lietuviški leidiniai vis tiek buvo platinami, vis tiek buvo mokomasi lietuviškų raidžių,
vis tiek buvo stengiamasi išsaugoti lietuvių kalbą. Lietuvių tauta savo atmintyje ir širdyje nešiojosi Mažvydo
“Katekizmą”, skaitė Lauryno Ivinskio kalendorius, “Aukso altorių”, “Šaltinį” ir kitas kaimo mentalitetui
reprezentuojančias knygeles, o palei Anykščius pradėjo dainuoti “Anykščių šilelį”. To, kas jau buvo tautos
genuose, caro įsakai ir jų vykdytojai negalėjo sunaikinti.
Laisvu žmogumi būti nėra paprasta. Net ir esant laisvu, negalima varžyti kito laisvės. Pasak M.Klaudijaus
„Laisvė yra teisė daryti viską, kas nekenkia kitiems“. Laisvė taip pat reiškia ir atsakomybę. Kai tau sueina
aštuoniolika metų, teisiškai tu esi nebepriklausomas nuo savo tėvų. Atrodytų, tu esi laisvas. Bet su šia laisve
tu prisiimi atsakomybę už save, už savo poelgius, už kuriuos tu vėliau atsakai. „Laisvė reiškia atsakomybę.
Štai kodėl dažnas jos bijo.“ - [Bernardas Šo]
Dabar Lietuvoje, kaip ir pasaulyje yra nevaržoma žodžio laisvė. Ši laisvė yra neatsiejamas mūsų
demokratinės visuomenės atributas. Tai faktas, su kuriuo ginčytųsi nedaugelis. Kita vertus, ar žodžio laisvė
turi turėti ribas jau kelia debatus ir įvairiausius ginčus. Ar leisti absoliučią laisvę reikšti savo idėjas, ar
pasistengti riboti bent jau tas, kurios kursto neapykantą ar kelia sumaištį? XVIII a. devintame dešimtmetyje
Austrijos imperatorius Juozapas II tvirtai pasisakė prieš žodžio laisvės apribojimus. „Jei šmeižtą sukelia
arogancija, tai šmeižikas yra vertas paniekos. Jei jį sukelia protinis atsilikimas, tai reikia pasigailėti šmeižiko.
O jei šmeižto priežastis yra paprasta pikta valia, tai mes atleisime vargšui kvailiui“
Manau, laisvę būtų galima sieti su sugebėjimu valdyti save, nukreipti tinkama linkme. Laisvė veikiau panaši į
dialogą, o ne į monologą. Ji yra sugebėjimas būti kartu su kitais, prisiimti atsakomybę, įsiklausyti į
racionalius argumentus. D. Defo knygoje, Robinzonas Kruzas buvo vienas saloje. Jis galėjo daryti ką tik nori.
Tai reiškia, kad jis buvo laisvas? Nemanau, kaip sakiau, laivė yra dialogas, o ne monologas. Tai reiškia, kad
būdamas vienas, galėdamas daryti ką nori, vis tiek nebūsi laisvas. Laisvu gali būti tik būdamas su kitais
žmonėmis.
Frydrichas Nyčė rašė apie tris dvasios virsmus: pirmiausia žmogus išgyvena kupranugario stadiją – tai
nuolankumo, tarnystės būsena. Vėliau dvasia virsta liūtu ir medžioja laisvę. Tai būsena, kurią F.Nyčė
apibūdina žodžiais – „aš noriu“. Liūtui tenka kautis su baisiu slibinu – „tu privalai“. Liūtas kitaip nei
kupranugaris moka pasakyti „ne“. Trečiasis virsmas yra virsmas į vaiką. Vaikas kuria savo pasaulį. Vaikas –
tai nekaltybė ir žaismas, tai didžiulė kūrybos jėga. Dažnas žmogus nesugeba išgyventi trečiojo virsmo.
Užstrigę antrajame „aš noriu“ liūte, mes nukauname slibiną „tu privalai“ ir ištrūkę į begalinę laisvę darome
viską, ko norime. Tik išeina šnipštas. Nes tam, kad gautume, ko norime, turime nuolankiai tarnauti kaip
kupranugariai. Prasideda kelionė atgal.
Profesorius R. Plečkaitis teigia, kad „Laisvė bei nepriklausomybė yra niekuo nepakeičiama vertybė, ji
aukštesnė už gėrį“. Tačiau, manau, kad tai nėra tinkamas mąstymas. Laisvė visada turi būti kartu su geriu.
Kitaip pati laisvė tampa negera, nublanksta. Tačiau apaštalas Paulius yra pasakęs: „Iš tiesų, broliai, jūs esate
pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti.“
Taip teigdamas, jis pasako, kad būdami laisvi turime padėti kitiems, su meile tarnauti. Tai reiškia, kad jis gėrį
laiko aukščiau nei laisvę, nes pagalba kitam, meilė ir yra tai kas gera, tai yra gėris.
Būti laisvu žmogumi, reiškia turėti savo nuomonę, bet visada išklausyti ir kito. Būti laisvu žmogumi, reiškia
turėti didelę atsakomybę. Žmogus nebus laisvas, jeigu nemokės valdyti savęs. „Laisvas žmogus – ne tas,
kuris pažeidžia visas taisykles, o tas... kuris, pripažindamas visas jam būdingas paskatas, stengiasi
perskaityti, pažymėti, išmokti ir įsisavinti kiekvienos dienos įvykius.“ - [B. I. Bellas]