Namų tema lietuvių literatūroje

Kiekvienam žmogui yra svarbu turėti namus, nes juose galima nevaidinti, būti savimi, ten
niekas tavęs nesmerks ir neužgaus. Yra sakoma: „Geriau sudžiuvusi duona savo namuose, negu
daugybė valgių ant svetimo stalo.“ Tai parodo, kad namuose tvyranti šiluma, net blogiausius valgius
paverčia skaniais. Apie namus savo kūryboje rašė novelistas J. Aputis bei rašytoja Šatrijos Ragana.
Juozas Aputis yra sovietinio laikotarpio moderniosios novelės rašytojas, kurio kūryboje
atsispindi sovietinio kaimo gyvenimas. Novelėje „Horizonte bėga šernai“ aprašoma Gvildžio
šeimos istorija, kuri patyrė daug skausmingų išgyvenimų ir prarado savo namus, dėl kolūkių
kūrimo. Gvildžių naujų namų atmosfera buvo šalta ir bejausmė, jie nebeturėjo nei ramybės, nei
laimės. Žmonos ir vyro santykiai pasikeitė: jie tapo svetimi, nebeturėjo dvasinio ryšio. Žmonai
trūko laisvės, ji jautėsi uždaryta namuose, kartu su vaikais. Vieną vakarą Gvildžiui grįžus namo,
žmona buvo supykusi, elgėsi tarsi pametusi protą ir jis suprato, kad įvyks kažkas blogo. Netrukus
žmona pasiėmė šluotražį ir pradėjo artintis prie Gvildžio, pati nesupratusi, kas vyksta, bedė su
šluota tiesiai vyrui į veidą ir išdūrė jam akis. Gvildys nieko nesakęs atsistojo ir išvažiavo dviračiu į
ambulatoriją. Vėliau alinėje Gvildys susitinka su savo uošviu, jam viską papasakoja. Jis paklausia
uošvio: „...gal neuždirbu, gal mano namuose pavalgyt trūksta, tėve?“ Jie abu stebisi, tuo kas įvyko.
O Gvildys nesupranta, kodėl žmona taip pasielgė. Novelės pabaigoje, uošvis ieško dingusio žento, o
jį suradęs pamato, kaip jis sėdi kimsynuose ir ramiai valgo savo žmonos Onutės vakar įdėtus pietus.
Tai parodo, kaip Gvildžiui rūpi žmona. Po šios nelaimės žmonos ir vyro santykiai atgimsta,
atkuriamas dvasingumas ir rūpestis. Juozas Aputis savo novelėje parodė, kokia žiauri buvo
sovietmečio socialinė aplinka, kaimo būtis bei ką turėjo išgyventi žmogus, gyvenantis tokioje
aplinkoje.
Šatrijos Ragana yra Lietuvos tautinio atgimimo ir nepriklausomybės pradžios rašytoja. Ji buvo
bajoraitė, užaugusi Užvenčio dvare. Dvaras buvo kultūros šaltinis, ten ji turėjo daugybę knygų,
paveikslų, vykdavo muzikos vakarai. Įkvėpta savo vaikystės prisiminimų, Šatrijos Ragana parašė
apysaką „Sename dvare“, kurioje atsispindi jos jaunystės gyvenimas. Savo apysakoje ji vaizduoja
jauną, laimingą mergaitę Irusią, kuri gyveno dvare, turėjo laimingus tėvus ir buvo mylima. Su
mama turėjo sodelį, kuriame kartu augino rožes ir jomis rūpinosi. Taip pat kartu su mama Irusia
skaito knygas, muzikuoja pianinu, tai parodo, kad motina jai suteikė išsilavinimą. Mamatė ją moko,
jog šeima yra svarbiausias dalykas, dėl jos reikia stengtis, kad ir kaip sunku būtų. Ši istorija parodo,
kaip namų ramybė ir laimė juose veikia vaikų jausmus ir kultūrinį išsilavinimą. Kitoje Šatrijos
Raganos istorijoje „Irkos tragedija“ vaizduojamas visai kitoks mergaitės likimas. Irkos tėvai buvo
išsiskyrę, ji buvo neprižiūrėta ir nemylima. Jos motina visą laiką skyrė savo naujam draugui
Gurskiui, todėl dėmesio Irkai nebeliko. Ji, maža mergaitė, pasimetusi, nustumta į kampą
nepasiduoda, viena su savo šuneliu nuvyksta pas tėvą, bet ir ten geriau nepasijaučia. Tėvo nauja
draugė pasako, kad tėvas jai neturi laiko ir, kad Irka čia yra nelaukiama. Mergaitė yra palikta viena
neturi nei šeimos, kuri išmokytų kultūros ir suteiktų išsilavinimą , nei namų, kurie suteiktų jai
ramybės ir laimės jausmą. Šatrijos Ragana parašiusi šis dvi istorijas parodo, kaip vaikui yra svarbu
turėti namus bei šeimą.

Apibendrindama* galiu teigti, kad namai žmogui turi būti vieta, gobiama ramybės, šviesos ir
palaimos. Kiekvienas žmogus turi susikurti tokią namų aplinką, kad į ją visados norėtų sugrįžti.
Aputis parodė vyresniųjų šeimos narių santarvės ir dvasinio ryšio svarbą namams, o Šatrijos Ragana
parodė, kaip vaikams svarbu turėti mylinčius tėvus ir šiltus namus.
Iš viso: 549 žodžiai
*500ž. riba