7.

Membranos struktūra ir funkcijos

Ampifatiškumas – molekulės savybė turėti hidrofobinį ir hidrofilinį regionus.

Skystosios mozaikos modelis – membrana yra mozaika, sudaryta iš baltymų, įsiterpusių fosfolipidų
dvisluoksnyje.

Membranos, kurių fosfolipidai turi nesočiųjų riebalų rūgščių, sunkiau užšąla, sukietėja.

Cholesterolis, įsiterpęs fosfolipidų dvisluoksniuose, suteikia membranai tvirtumo ir slopina kietėjimą

prie žemos temperatūros.

Membranų baltymai:

a) Intengralieji – baltymai, perveriantys hidrofobinį lipidų dvisluoksnio vidų (dauguma

transmembraniniai t. y. integralieji baltymai, besitęsiantys per visą fosfolipidų sluoksnį). Turi
hidrofobinių regionų iš nepolinių amino rūgščių. Hidrofilinės dalys atsisukusios į ląstelės išorės ir
vidaus skysčius. Kai kurie turi hidrofilinius kanalus, kurie leidžia per juos judėti hidrofilinėms
medžiagoms.
b) Paviršiniai (periferiniai) – baltymai, netvirtai prisijungę prie membranos paviršiaus, dažnai prie
integraliųjų baltymų dalių.
Funkcijos:
1. Pernašos (baltymas suteikia plazminei membranai hidrofilinį kanalą, kuris yra selektyvus tam tikrai
medžiagai, arba perneša medžiagas keisdami formą ir naudodami ATP);

2. Katalizinė;
3. Signalo transdukcijos (perdavimo) (baltymas receptorius gali prisijungti medžiagą ir perduoti
signalą;
4. Ląstelės atpažinimo (glikoproteinai gali būti atpažįstami kitų ląstelių membranos baltymų);
5. Tarpląstelinio susijungimo (vienos ląstelės membraniniai baltymai gali prisijungti prie gretimos
ląstelės ir sudaryti jungtis (plyšinės jungtys ar glaudžiosios jungtys);
6. Prisijungimas prie citoskeleto arba tarpląstelinio matrikso.

Ląstelės atpažinimas
Glikolipidai – lipidai, kovalentiškai prisijungę angliavandenių grandinėlę (iki 15 vienetų).
Glikoproteinai – baltymai, kovalentiškai prisijungę angliavandenių grandinėlę (iki 15 vienetų).
Glikolipidai ir glikoproteinai yra kaip ženklai, pagal kuriuos ląstelės gali atpažinti viena kitą.

 Ląstelės membranos asimetriškumą (skirtingas puses) lemia endoplazminis tinklas, Goldžio

aparatas.
 SELEKTYVUS PLAZMINĖS MEMBRANOS LAIDUMAS

Per plazminę membraną gali pereiti nepolinės hidrofobiškos molekulės (angliavandeniliai, CO 2 ir O2)
dėl hidrofobinės fosfolipidų dvisluoksnio dalies (uodegėlių), kurioje jos gali laisvai ištirpti. Hidrofilinės
medžiagos ir jonai dėl hidrofobinės plazminės membranos dalies jos kisti negali.
Transportiniai baltymai:
a) Kanalo baltymai – turi hidrofilinį kanalą, leidžiantį tam tikroms molekulėms arba jonams kirsti
membraną (pvz. akvaporinai – kanalo baltymai, pernešantys vandenį).
b) Nešikliai baltymai – perneša tam tikras medžiagas keisdami savo formą ir naudodami ATP.

 PASYVIOJI PERNAŠA

Pasyvioji pernaša – pernaša, kai ląstelė neeikvoja energijos, molekulių judėjimas vyksta spontaniškai.

Difuzija - dujų molekulės juda iš didesnės koncentracijos į mažesnę. Koncentracijų skirtumas

vadinamas koncentracijos gradientu.

Osmosas – vandens molekulių judėjimas per pusiau pralaidžią membraną iš mažesnės koncentracijos
tirpalo į didesnės koncentracijos tirpalą (iš ten kur vandens molekulių daugiau link ten kur vandens
molekulių mažiau).

Vandens balansas ląstelėse

Toniškumas – ląstelę supančio tirpalo gebėjimas priversti vandenį skverbtis į ją arba iš jos. Jis
priklauso nuo membraną kirsti negalinčių tirpinių koncentracijos.

 Izotoninis tirpalas – tirpalas, kurio koncentracija tokia pati kaip ir ląstelės vidaus. Vandens
difuzijos greitis abejose membranos pusėse vienodas.
 Hipertoninis tirpalas – tirpalas, kurio koncentracija didesnė nei ląstelės vidaus. Vanduo skverbiasi
iš ląstelės.
 Hipotoninis tirpalas – tirpalas, kurio koncentracija mažesnė nei ląstelės vidaus. Vanduo skverbiasi
į ląstelę.

Osmoreguliacija – tirpinių koncentracijos ir vandens balanso reguliavimas.

Turgorinis slėgis – slėgis augalų, bakterijų, grybų bei sieneles turinčių protistų ląstelėse, kuris
priešinasi sienelės spaudimui.

Plazmolizė – procesas, kurio metu ląstelė praranda vandenį ir dėl to jos membrana atsitraukia nuo
sienelės įvairiose vietose.

Palengvintoji pernaša – mažos molekulės į ląstelę patenka pagal koncentracijos gradientą per
baltyminius kanalus arba per baltymus nešiklius.

 AKTYVIOJI PERNAŠA

Aktyvioji pernaša – pernaša, kai naudojama energija ir medžiagos juda prieš koncentracijos
gradientą (natrio-kalio siurblys cikliškai kinta: jis perneša tris natrio jonus iš ląstelės, tada du kalio
jonus į ląstelę, prieš jų koncentracijų gradientus).

Membranos potencialas – įtampa per membraną (nuo -50 iki -200 mV).

Ląstelės vidus yra neigiamas, o supanti aplinka – dažniausiai teigiama.

Elektrocheminis gradientas – jonų koncentracijos gradiento ir elektrinės jėgos veikimas.

Elektrogeninis siurblys – transportinis baltymas, sukuriantis įtampą membranoje (membranos

potencialą) (gyvūnuose pagrindinis natrio-kalio siurblys, o grybuose, augaluose ir bakterijose –
protonų siurblys).

Protonų siurblys – transportinis baltymas, aktyviai pernešantis vandenilio jonus H + iš citoplazmos.

Kotransporteris – membranos pernašos baltymas, sujungiantis vienos molekulės judėjimą

koncentracijos gradientu su kitos molekulės judėjimu prieš koncentracijos gradientą.

 Egzocitozė – medžiagų šalinimas pernašos pūslelėmis.

 Endocitozė – molekulių patekimas į ląstelę pernašos pūslelėmis:
1. Fagocitozė – „ląstelinis valgymas“
2. Pinocitozė – „ląstelinis gėrimas“
3. Receptorinė endocitozė – medžiagų, kurios prisijungia prie baltymų receptorių, patekimas į
ląstelę pūslelių pagalba.