Kodėl žmonės ilgisi praėjusio laiko?

Laikas prabėga begalo greitai. Kartu su laiku keičiasi ir pats žmogus, jo vertybės. Kas praeityje buvo
vertinama, dabar – atrodo kvaila ir nereikšminga. Šiuolaikinio pasaulio žmonės yra egocentriškos
būtybės – jie galvoja tik apie save ir nesirūpina savo tėvynės puoselėjimu, o viska kas mus supa – didingi
miškai, girios, augalų ir gyvūnų įvairovė yra tik išteklių šaltinis.

Žmonės ilgisi praėjusio laiko, dėl valios ir stiprybės puoselėti savo tėvynę. Šiuolaikinių žmonių
patriotizmas, meilė savo tėvynėi yra išblėsusi. Jie elgiasi savanaudiškai nenori aukotis dėl kitų gerovės.
Apie tai prabyla XVI a. Renesanso epochos atstovas Jonas Radvanas. Poemoje „Radviliada” nuo
ankstyvos vaikystės buvo ugdoma tėvynės gynėjo asmenybė. Vaikas buvo mokomas, jog viskas kas
materialu yra laikina, viskas, kas auga pasmerkta sunykti, tik žmogaus didybė ir garbė nemari. Reikia
nesuteršti tėvų pelnytos garbės, dar labiau ją didinti, nes „miegot ant šlovės svetimos negarbinga”.
Poemoje rašytojas išaukština lietuvių praeitį, lietuvių tautos pasiekimus ir gimtojo krašto didybę.
Rašytojas aprašo Lietuvą, ją idealizuoja, iškelia kaip didingą valstybę. Aprašomi pareities didvyriai, kurie
išplėtė gimtąjį kraštą iki bekraščių tolių nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Akcentuojama, kad visos Lietuvą
užklupusios nesėkmės laikinos, kad LDK atsities ir taps dar galingesnė, nei buvo. Panašiai rašė ir XIX a,
romantizmo epochos atsovas, tautinio atgimimo dainius Jonas Mačiulis – Maironis eilėraščių rinkinyje
„Pavasario balsai”. Jis teigia, kad meilė tėvynei turi būti veikli – tai darbas, kova. Gėbėjimas aukotis rodo
žmogaus dvasinę brandą , ištikimybę tautos vertybėms. Pasirinkimas gyventi dėl tėvynės nėra lengvas
žingsnis, nes dažnai kyla abejonių ar supras ir ar įvertins ateinančios kartos. Žmonės yra skatinami
įvertinti kitų žmonių pasiaukojimą ir nenustoti mylėti, gerbti ir kovoti dėl savo šalies. Taigi, individai
astigręžia į praeitį, siekdami gauti įkvėpimo keistis ir kartu keisti savo šalį.

Žmonės ilgisi praėjusio laiko, nes praeityje gamta buvo vertinama, individas joje jausdavo būties
pilnatvę. Dabar, sumaterialėjusi visuomenė trokšta tik pasipelnyti, nemąsto apie gamtą, kaip apie
prieglobstį gyvūnams, žmonių moralinės stiprybės skatintoją. Apie tai rašė XIX a. romantizmo epochos
atstovas Antanas Baranauskas poemoje „Anykščių šilelis”. Pasitelkęs poetinį žodį ir kūrybą, rašytojas
sugrąžina sunykusią tikrovę – atkuriamas sunykusio šilelio vaizdas, susigrąžinamas laike pradingęs jos
grožis. Jis atkuriamas pasitelkus visus jutimus, tie pojūčiai susiejami su subjekto išgyvenimas ir
apmąstymais, nukeliančiais į pagonišką praeitį. Lietuviams šilelis tada buvo kaip šventa vieta, kurioje jie
galėdavo pabūti su savimi, gėrėtis miško grožiu, kuris žadino kūrybines idėjas. Ryškus romantinis
praeities ir dabarties kontrastas. Idealizuojamos praeities pasaulį įrėmina nykios dabarties sunaikinimo
vaizdiniai. Autorius atskleidžia ir žmonių ryšį su mišku – jis ilgus metus buvo lietuvio namai, maitintojas ir
gynėjas, todėl kritiškai žvelgiama į dabarties vartotojišką santykį su gamta. Deja, dabartis ne tokia
palanki, todėl poema baigiama caro pareigūnų savivalės aktu – miškas yra iškertamas. Asmuo gyvena tik
praėjusiu laiku, kuomet viskas buvo gera ir gražu. Taigi, negalėdami susitaikyti su negailestinga
visuomėne ir jos darbais, žmonės žvelgia į praeitį ir tikisi atrasti seną ryšį su gamta.

Apibendrindamas norėčiau teigti, jog žmonės ilgisi praėjusio laiko, dėl pakitusio individų elgesio. Jie
elgiasi paviršutiniškai, nesiekia geresnio gyvenimo ateinančioms kartoms – todėl indivdai pasitenkina tik
prisiminimais apie kitų žmonių žygdarbius. Taip pat, netekę natūralaus santykio su gamta, žmonės
stengiasi atkurti gamtos grožį pasitelkiant žodžio galią.