Senovės Šumero mitas apie Tvaną

Gilgamešas ima mąstyti apie mirtį ir nemirtingumą; jis žino, kad vienintelis žmogus, kuriam
dievai nuskyrė būti nemirtingam, yra Utnapištis, vienintelis, išsigelbėjęs nuo dievų siųsto tvano.
Gilgamešas prieina prie vartų, pro kuriuos kasdien keliauja Saulė; juos sergsti skorpionžmogiai,
kurie leidžia jam nužengti į kalno vidų; po dvylikos „varstų" kelio jis patenka į nuostabų akmenų
sodą. Jo globėja, „dievų šeimininkė" Siduri, išgirdusi Gilgamešo liūdesio priežastį, pataria jam
veltui nesigraužti:

Gilgamešai, kur tu veržiesi?

Gyvenimo, kurio ieškai, tu nesurasi!

Dievai, kuomet žmogų jie kūrė,

-Mirtį tada jie žmogui paskyrė,

Gyvenimą savo rankose pasiliko.

Tu, Gilgamešai, pilvą pasotink,

Dieną naktį būk pilnas linksmybės,

Šventę surenk sau kas dieną,

Dieną naktį groki ir šoki!

Šviesūs tebūnie tavo rūbai,

Svarūs plaukai, vandeniu prauskis,

Žiūrėk, kaip vaikelis ranką tau laiko,

Savo glamonėm džiugink draugužę

-Tiktai čia žmogaus paskirtis glūdi!

(Vertė Sigitas Geda)

Tačiau Gilgamešas nė nesiteikia atsakyti į šiuos žodžius; jis veržiasi pas Utnapištį. Siduri jam
parodo kelią pas Uršanabį, Utnapiščio laivininką, kuris per „mirties vandenis" perkelia
Gilgamešą į kitą krantą, kur didvyris galiausiai stoja prieš savo ieškota nemirtingąjį. Tačiau
Utnapištis nepasako nieko paguodžiančio. Dievų ir žmonių keliai labai skirtingi; Gilgamešas - ne
dievas. Gilgamešui teiraujantis, kaip Utnapiščiui pavyko susilaukti nemirtingumo dovanos, šis
pasakoja apie savo nuotykius kilus tvanui. Dievų perspėtas, Utnapištis, gyvenęs Suripako mieste
prie Eufrato, pasistato laivą ir išsigelbsti su savo žmona, gyvuliais ir turtais. Plūsteli toks baisus
tvanas, kad net dievai išsigąsta, pabėga į dangų ir rauda. Po septynių naktų, septintąją dieną
stichijos paliauja maišytis; Utnapištis prisiartina prie Niciro kalno ir paleidžia balandį, bet šis,
neradęs sausumos, sugrįžta; grįžta ir paleista kregždutė; tačiau varnas pastebi slūgstančius
vandenis ir nebegrįžta. Utnapištis pasakoja toliau:

Aš išėjau, keturioms šalims paaukojau po auką,

Bokšte ant kalno smilkalų pasmilkiau aš:

Septynetą ir septynias pastačiau smilkykles,

Į taures jų prilaužiau mirtos, meldo ir kedro.

Dievai kvapą pajuto,

Dievai užuodė skanų kvapą,

Dievai tarsi musės suskrido prie atnašaujančio auką.

(Vertė Sigitas Geda)

Dėkingi dievai įkurdina Utnapištį „upių deltoj" ir suteikia jam nemirtingumą.

Vis dėlto, papasakojęs tvano istoriją, Utnapištis siūlo Gilgamešui vieną galimybę - jis turįs
nemiegoti šešias dienas ir septynias naktis, ir tada jis tapsiąs nemirtingas. Tačiau Gilgamešas
kone tuoj pat užmiega. Utnapištis galų gale pasako didvyriui, kad vandenų dugne auga žiedas,
kuris nuskintas galėtų Gilgamešui sugrąžinti jaunystę. Gilgamešas neria į vandenis ir nuskina
stebuklingąjį augalą, tačiau jam besimaudant tvenkinyje, gyvatė nusineša žiedą.

Šis pasakojimas liudija pragarmę, skiriančią žmogų ir dievus: net didysis Gilgamešas, dviem
trečdaliais dievas ir tik vienu žmogus, savo žygiais sužavėjęs Ištar, nugalėjęs siaubūnus ir
nukeliavęs iki pat pasaulio pakraščių - net Gilgamešas negali įveikti arba pakeisti jame
glūdinčios žmogiškosios prigimties; mirties neišvengia niekas.

Epe matome tvano mitą, kurio motyvai mums pažįstami iš biblinio pasakojimo. Tvano priežastis
čia ne visiškai aiški, bet atrodo, kad žmonės dėl savo klaidų užsitraukė dievų, visų pirma Ištar
rūstybę. Išsigelbėjęs Utnapištis sykiu išgelbsti ir dievus, kurie, nors ir sukėlę tvaną, pasibaisi jo
pasekmėmis ir tuo, jog tvanas prarijo juos maitinusią žmoniją. Prie pirmosios Utnapiščio aukos
dūmų dievai sulekia „kaip musės" -gana drastiškas palyginimas, tačiau jis liudija, kokios
svarbios dievams buvo mirtingųjų aukos ir pats kultas.