Kaip priimamas visuomenėje atviras žmogus?

Būti visuomenės dalimi - žmogaus teisė ir natūralus bendruomeniškumo troškimas. Būtent visuomenė
palaiko tradicijų tęstinumą, skatina kritišką pasaulėjautos formavimąsi bei bendrystę. Deja, ne visi
žmonės yra vienodai vertinami visuomenės. Tai, kas jai nepriimtina, ji atmes ir paniekins. Visuomenė yra
tam tikra žemiškoji teisėja. Tad, iškyla klausimas, kaip atviras žmogus yra priimamas visuomenėje?

Taigi, visuomenė yra pratusi atstumti išskirtines asmenybes, o priežasčių tapti atstumtam yra įvairių:
fizinės ir psichinės negalios ar atvirumas. Žvelgiant į praeitį, galima pastebėti tendenciją, kad atviras
žmogus būdavo ir nesuprastas, atstumtas, maištingas. Kita vertus, šiuolaikiniame pasaulyje po truputį
yra skatinama būti savimi, parodyti savo originalumą ir išskirtinumą. Vis dėlto verta svarstyti, kiek
visuomenei yra priimtinas atvirumas ir kaip ji vertina tokį žmogų. Visų pirma, žmogus, būdamas
bendruomenės dalimi, dažnai jaučiasi suvaržytas, nes jo laisvę būti savimi riboja tam tikri stereotipai,
nerašytos taisyklės. Neretai visuomenė siekia bet kurį žmogų, kuris išsiskiria, atstumti, pažeminti ar net
nubausti. Galima teigti, kad kitoks, išskirtinis, žmogus bendruomenėje yra priimamas neigiamai. Ši tema
yra pristatoma žymaus XX a. vidurio egzistencialisto A. Kamiu kūryboje. Romano „Svetimas“ pagrindinis
herojus – Merso - yra atviras žmogus, kuris nebijo parodyti, jog yra abejingas viskam, išskyrus tiesą. Nors
daugeliui Merso atrodo nedrovingas, nepadorus, iš tikrųjų jis yra nuoširdus, vengia meluoti ir atvirai
parodo, jog jis gyvena taip, kaip jam patogiau. Deja, visuomenė jį atstumia, nes Merso elgiasi kitaip nei
kiti, laužo nerašytas taisykles. Tačiau visi, kaip ir Merso, gyvename taip, kaip mums patogiau. Taigi Merso
yra atstumiamas žmonių dėl savo atvirumo. Tačiau jis yra ne tik atstumiamas, bet ir nubaudžiamas.
Romano absurdiškumas - Merso nužudo arabą, tačiau teisme yra nuteisiamas mirti už abejingumą,
morališkai nužudytą motiną, nes „laidojo motiną, turėdamas nusikaltėlio širdį“. Kaip bebūtų gaila,
visuomenės nenoras priimti išskirtinius žmones į bendruomenę yra aktualus ir šiandien. Pats A. Kamiu
yra pasakęs, kad mes meluojame kasdien, tad „galėtume savo gyvenimą padaryti paprastesnį“. Tai tiesa:
mes meluojame sau ir kitiems, kad nuoširdžiai dėl ko nors liūdime ar džiaugiamės, kad rūpinamės kitais,
nors iš tiesų taip norime pasirodyti geresni, nei esame iš tikrųjų. Moderniojoje visuomenėje yra požiūris,
jog turime laikytis visiems priimtino įvaizdžio, kad bijome kalbėtis apie savo problemas ir jausmus. Tai
rodo ir vis nemažėjantis savižudybių skaičius, nes kai kurie mieliau pasirenka mirtį, o ne gyvenimą
smerkiančioje ir riboto požiūrio visuomenėje. Vadinasi, žmogus yra ribojamas kitų žmoniųs ir, jei jis
atsisako laikytis nerašytų bendruomenės taisyklių, yra pasmerkiamas bausmei.

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad žmonijai reikia mokytis tolerancijos. Mes negalime atstumti
žmonių, kurie yra išskirtiniai, nebijo atvirauti ar gyventi taip, kaip jiems patogiau. Taip negatyviai
vertindami kitoniškas asmenybes, galime prarasti didžius protus, jautrias sielas. Tolerancija, kaip ir
kantrybė, turi ribas, tad galbūt nereikėtų visko atvirai rodyti visuomenei - kai kurias mintis vertėtų
pasilikti sau.