LIETUVOS KŪNO KULTŪROS AKADEMIJA

Renata Rutkauskaitė

11–15 METŲ MENINĖS GIMNASTIKOS SPORTININKIŲ

RENGIMO OPTIMIZAVIMAS

Daktaro disertacija
Socialiniai mokslai, edukologija (07S)

KAUNAS 2006
Mokslinis vadovas
prof. habil. dr. Antanas SKARBALIUS
Lietuvos kūno kultūros akademija (socialiniai mokslai, edukologija, 07S)

Konsultantai:
doc. dr. Danguolė SATKUNSKIENĖ
Kauno technologijos universitetas (socialiniai mokslai, edukologija, 07S)

doc. dr. Ina Marija ŠEŠČILIENĖ

Lietuvos kūno kultūros akademija (socialiniai mokslai, edukologija, 07S)

Darbas atliktas 2002–2006 m. Lietuvos kūno kultūros akademijoje.

2005 m. darbą rėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas

2
 TURINYS
Santrumpos ............................................................................................................................................................ 4
ĮVADAS.................................................................................................................................................................. 5
1. MENINĖS GIMNASTIKOS SPORTININKIŲ RENGIMO OPTIMIZAVIMO TEORINĖS
PRIELAIDOS ...................................................................................................................................................... 11
1.1. SPORTININKŲ RENGIMAS – KRYPTINGAS EDUKACINIS PROCESAS .................................... 11
1.2. MENINĖS GIMNASTIKOS VYSTYMOSI TENDENCIJOS IR TOLIMESNĖS RENGIMO KRYPTYS.. 15
1.3. MENINĖS GIMNASTIKOS SPORTININKIŲ VARŽYBINĖS VEIKLOS TEORINIO MODELIO
SAMPRATOS PROBLEMA ......................................................................................................... 17
1.4. MENINĖS GIMNASTIKOS SPORTININKIŲ TEORINIS RENGIMO IR PARENGTUMO MODELIS ... 23
1.4.1. Meninės gimnastikos sportininkių kūno kompozicija ............................................. 24
1.4.2. Meninės gimnastikos sportininkių atletinis rengimas ir parengtumas ................... 27
1.4.3. Meninės gimnastikos sportininkių techninis rengimas ir parengtumas ................. 30
1.4.4. Meninės gimnastikos sportininkių kitos rengimo ir parengtumo rūšys .................. 36
1.5. MENINĖS GIMNASTIKOS SPORTININKIŲ DAUGIAMETIS RENGIMAS IR VALDYMAS ............ 41
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS ...................................................................................................................... 52
3. TYRIMŲ REZULTATAI ............................................................................................................................... 62
3.1. 11–12 METŲ MENINĖS GIMNASTIKOS SPORTININKIŲ RENGIMAS IR PARENGTUMAS ......... 62
3.2. 12–13 METŲ MENINĖS GIMNASTIKOS SPORTININKIŲ RENGIMO TURINIO IR GIMNASČIŲ
PARENGTUMO KITIMAS .......................................................................................................... 69
3.3. 13–14 METŲ GIMNASČIŲ SPECIFINIO RENGIMO IR PARENGTUMO KITIMAS ...................... 78
3.4. 14–15 METŲ MENINĖS GIMNASTIKOS SPORTININKIŲ RENGIMAS IR PARENGTUMAS ......... 86
4. 11-15 METŲ MENINĖS GIMNASTIKOS SPORTININKIŲ RENGIMO OPTIMIZAVIMAS ............. 97
4.1. 11–12 METŲ MENINĖS GIMNASTIKOS SPORTININKIŲ RENGIMO OPTIMIZAVIMAS ............. 97
4.2. 12–13 METŲ MENINĖS GIMNASTIKOS SPORTININKIŲ RENGIMO OPTIMIZAVIMAS ........... 110
4.3. 13–14 M. MENINĖS GIMNASTIKOS SPORTININKIŲ SPECIFINIO RENGIMO IR PARENGTUMO
OPTIMIZAVIMAS ................................................................................................................... 128
4.4. 14–15 M. MENINĖS GIMNASTIKOS SPORTININKIŲ MEISTRIŠKUMO TOBULINIMO ETAPO
OPTIMIZAVIMAS ................................................................................................................... 144
4.5. MENINĖS GIMNASTIKOS SPORTININKIŲ KŪNO MASĖS KOMPONENTŲ OPTIMIZAVIMAS .. 159
LITERATŪRA .................................................................................................................................................. 165
PRIEDAI ............................................................................................................................................................ 183

3
 Santrumpos
Sutrumpinimas Aprašymas
Сhor. choreografiniam rengimui skirtas laikas per treniruotę, savaitę.

E eksperimetas
EČ Europos čempionatas
EE energija
FIG Tarptautinė gimnastikos federacija (Internationale federation de gymnastique (pranc.),
International Federation of Gymnastics (angl.)
I atskyris I atskyrio sportininkas (Rusjijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje ir buvusios Tarybų Sąjungos
sportininkų klasifikavimui taikomas terminas)(Jaunutės)
II atskyris II atskyrio sportininkas (Rusjijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje ir buvusios Tarybų Sąjungos
sportininkų klasifikavimui taikomas terminas)(Jaunutės)
III atskyris III atskyrio sportininkas (Rusjijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje ir buvusios Tarybų Sąjungos
sportininkų klasifikavimui taikomas terminas)(Jaunutės)
I kat. pirmos kategorijos sportininkė – kategorijos sportininkės suteikiamos pagal …patvirtintą
tvarką
II kat. antros kategorijos sportininkė – kategorijos sportininkės suteikiamos pagal …patvirtintą tvarką
jaun. jaunesnės sportininkės
K kontrolinės varžybos
KMI kūno masės indeksas
KCSM Kauno Centro Sporto mokyklos
KSM kandidatė į sporto meistrus
LKKA Lietuvos Kūno Kultūros Akademija
M Kauno miesto varžybos
Mgr. Kauno miesto grupinių pratimų čempionatas,
min. minutė
Nac. Nacionalinės kategorijos sportininkė – kategorijos sportininkės suteikiamos pagal patvirtintą
tvarką
OŽ Olimpinės žaidynės
PČ Pasaulio Čempionatas
Poly. polinominės lygties priklausomybė
proc. procentai
R respublikinės varžybos
Rgr. Respublikos grupinių pratimų čempionatas
sav. savaitė
sk. skaičius
STŽ Sporto terminų žodynas, (2002). Kaunas: LKKA.
SD standartinis nuokrypis (standard deviation – angl.)
SM sporto meistrė
ŠSD širdies susitraukimų dažnis
ŠSDmax maksimalus širdies susitraukimų dažnis
T technikos rodiklių registravimas
Ta. tarptautinės varžybos
TKSM tarptautinės klasės sporto meistrė
tšk. pelnyti taškai
tv. tvinksniai
x vidurkis
UEG Tarptautinė Europos gimnastikos federacija
vyr. vyresnės sportininkės
VO2max – maksimalus deguonies suvartojimas
varz. pr. – varžybinių pratimų atlikimui skirtas laikas per treniruotę, savaitę
val. valandos

4
ĮVADAS

Asmenybės raidą lemia prigimtis, aplinka, ugdymas ir pats subjektas (Bitinas, 1996;
Čiuladienė, 2006; Jacikevičius, 1994; Jucevičienė, Bagdonas, 2002; Kravele, Guseva, 2006;
Kvieskienė, 2003; Leliugienė, 1997; Maslow, 1959, 1970, 1985; Rajeckas, 1995, 1999; Uzdila,
1993). Asmenybės formavimas – tai procesas, vykstantis fizinėje ir psichosocialinėje srityse
(Bitinas, 1996, 1998, 2000; Jovaiša, 1993, 1995, 2001). Ugdomasis asmuo yra iš šalies
veikiamas subjektas ir pats aktyviai veikia siekdamas tobulumo aktyviai veikdamas tikslą
turinčioje pedagoginėje saveikoje (Bitinas, 1998; Blauzdys, 2001; Miškinis, 1998, 2002;
Rajeckas, 1999; Jovaiša, 2002, 2001; Vaitkevičius, 1995). Taigi, ugdymo prasmė – skatinti
žmogaus fizinį, psichinį, socialinį tobulėjimą (Jovaiša, 1993, 1995, 2001; Rajeckas, 1999;
Vabalas–Gudaitis, 1983). B. Bitinas (1998) teigia, kad fizinio, protinio ir dorovinio ugdymo
sričių tarpusavio ryšys yra bene pagrindinė ugdymo teorijos problema.
Dar antikos epochoje sportinė veikla buvo pripažinta viena reikšmingiausių veiklos
rūšių (Miškinis, 2002; Platonas, 1963; Stonkus, 2000a). Buvo teigiama, kad ji ne tik padeda
gerinti sveikatą, tobulinti kūną, valios savybes, bet ir prisideda prie žmogaus dvasios
tobulėjimo (Jovaiša, 2001; Platonas, 1963; Šalkauskis, 1992). Taigi, sportas, susijęs su
žmogaus brandos ir ugdymo veiksmu, yra visuomenės gyvenimo ir veiklos dalis (Bidlle
Ntoumanis, 1999; Blauzdys, 2001; Fox, 1999; Grupe, 1994; Pilz, 1995; Šniras, 2005; Šukys,
2001; Žukowska, Žukovski, 1998; Столяров, Самусенкова, 1996), kurios tikslas –
veiksmingomis sportinio rengimo priemonėmis bei metodais kuo labiau išugdyti sportininko
gebėjimus ir padėti siekti vieno svarbiausių ugdymo tikslo – žmogaus prigimties ir gyvenimo
tikslų darnos (Bajoriūnas, 1996; Bitinas, 1996, 1998; Jovaiša, 1995, 2001, 2002, 2003;
Pukelis, 1995, 1997, 1998).
Individas aktyviai veikdamas treniruočių ir varžybų aplinkos sąlygomis socializuojasi,
tobulėja, patiria džiaugsmą, išgyvena stiprias emocijas (Lusebrink, 1997; Пуни, 1980;
Стамбулова, 1999). Z. Žukowska ir R. Žukowski, 1998 (1999) teigia kad, sportas tiesiogiai
dalyvauja ugdant asmenybę, įkvepia ją įvairiai veiklai, motyvuoja būti geresniu. S. Stonkus
(1998) teigia, kad kartu su asmenybės ypatybių įgyvendinimu ir saviraiška vyksta asmenybės
individualizavimo (visų pirma ugdomos įgimtos ypatybės) ir socializacijos (aplinkos veiksnių
įtaka asmenybei) procesai. O kruopštus ir kryptingas ugdymas padeda skatinti šiuos procesus
(Bitinas, 1996, 1998; Jovaiša, 1995, 2001, 2002, 2003).
Labai svarbu ir veiksminga tinkamai atrinkti gabius sportininkus, gebančius atlikti
reikiamus fizinius krūvius, gerai adaptuotis ir panaudoti savo fizines galias (Balyi, 2001,
2001a, 2004; Bompa, 1999; Bouchard, Malina, 1997; Karoblis, 1999, 2003; Karoblis ir kt.,
2002; Martin et al., 1991, 1993; Raslanas, 2001). Tai yra įvairiapusis kryptingas edukacinis

5
vyksmas, apimantis sportininkų gebėjimų, fizinių ir psichinių ypatybių tobulinimą,
harmoningą asmenybės ugdymą, sveikatos stiprinimą, gerų sportinių rezultatų siekimą
(Čepulėnas, 2001, 2001a; Edelmann–Nusser, Hohmann, 2002; Fitz–Klarke et al., 1991;
Hohmann et al., 2000; Milašius, 1997; Raslanas, 2001; Skarbalius, 2003; Skenevičius, 1997).
Didelio meistriškumo sportininkų rengimo vystymosi tendencijos (Balyi, 2001, 2001a,
2004; Bompa, 1999; Guttmann, 2000), specifiniai sporto šakos vystymosi ypatumai
(Jastrejembskaia, Titov, 1999; Knoll et al., 2000; Krug, 1996; Аркаев, Сучилин, 1997;
Карпенко, 2003; Медведева, 2001a) bei spartus sportinių rezultatų gerėjimas skatina ieškoti
naujų, moksliškai pagrįstų sportininkų rengimo priemonių, metodų ir treniruotės vyksmo
organizavimo formų. Efektyvus sportininkų ugdymas priklauso nuo kryptingo rengimo
vyksmo tam tikrais sportininkų rengimo etapais valdymo, atsižvelgiant į organizmo adaptaciją
treniruočių ir varžybų krūviams (Bompa, 1999; Čepulėnas, 2001, 2001b; Edelmann–Nusser,
Hohmann, 2002; Hohmann et al., 2000; Karoblis, 1999, 2003; Mester, Perl, 2000; Milašius,
1997; Raslanas, 2001; Skarbalius, 2003; Skenevičius, 1997; Torrents et al., 2001). Laikantis
minėtų sportininkų rengimo reikalavimų sudaromos prielaidos jiems sėkmingai varžytis
svarbiausiose tarptautinėse varžybose.
Registruojant ir analizuojant varžybų veiklą, galima nustatyti sąveikos su atskirais
sportinio parengtumo komponentais lygmenį (Cotzmandis, 1991; Jansen et al., 1991; Martin,
1999; Mester, Perl, 2000; Spamer, 2000). Be to, varžybinės veiklos registravimas ir analizė
leidžia numatyti sporto šakos tendencijas, prognozuoti sportinius rezultatus, planuoti
sportininkų rengimo kryptis. Kitas ypač svarbus sportininkų rengimo valdymo požymis yra
rengimo ir parengtumo rodiklių sąveika (Avalos, et al., 2003; Banister et al., 1982, 1999;
Bügner, 2005; Busso, et al., 1990, 1997; Edelmann–Nusser, Hohmann, 2002; Hellard, et al.,
2006; Hohmann et al., 2000). Pastaruoju metu ši problema pradėta tyrinėti moksliškai. J. Perl
(2000, 2001, 2003, 2004) tą sąveiką įvardijo kaip metamodelį – teorinį rengimo ir parengtumo
modelių ryšį. Siekiama rasti individualius optimalius sportininkų rengimo modelius,
leidžiančius pasiekti didžiausią parengtumo lygį. Tokia rengimo ir parengtumo sąveika yra
pradėta tyrinėti atskirose sporto šakose: plaukime (Avalos, et al., 2003; Bügner, 2005;
Edelmann–Nusser, Hohmann, 2002; Hellard, et al., 2006; Mujika, et al., 1996, 1996a),
lengvojoje atletikoje (Banister, et al., 1999).
Pasak B. S. Rushall (1995) konkrečios sporto šakos pateikia tam tikrus reikalavimus ir
tuo pačiu formuoja asmenybės kokybinius rodiklius, reikalingus sėkmingai spręsti uždavinius
varžybinėje veikloje. Meninė gimnastika – tai palyginti jauna sporto šaka, pasižyminti itin
ankstyva sportininkių atranka (Balyi, 2001, 2001a, 2004; Карпенко, 2003; Лисицкая и др.,
1982), intensyviu rengimu vaikystės ir paauglystės metu (Jastrejembskaia, Titov, 1999;

6
Беклемишева, 1998; Горбачева, Степанова, 1997; Карпенко, 2003) bei ankstyva karjeros
pabaiga (Стамбулова, 1999).
Meninės gimnastikos atstovių sportinės veiklos sėkmę daug lemia įgimti, genetiškai
sąlygoti organizmo anatominiai, funkciniai, psichologiniai ypatumai, kurie veikiami sporto
treniruotės ir varžybų iki tam tikros ribos kinta (Jastrejembskaia, Titov, 1999; Карпенко,
2003). Pastaraisiais metais meninės gimnastikos elito sportininkių varžybinės veiklos
programa vis sudėtingėja (Knoll et al., 2000; Krug, 1996; Карпенко, 2003ж), o tai didina
reikalavimus visoms sportininkių parengtumo rūšims, krūvių apimtims bei intensyvumui. Tad
gimnastės ankstyvame specializacijos etape turi įsisavinti didelį kiekį techniškai sudėtingų
elementų, kad vėliau jų pagrindu būtų galima sudaryti originalias programas ir kompozicijas,
kurios padėtų išreikšti sportininkės individualybę (Стамбулова, 1999; Аркаев, Сучилин,
1997). Dar nepakankamai ištirti meninės gimnastikos sportininkių varžybinės veiklos,
gimnasčių adaptacija fiziniams krūviams, rengimo ir varžybinės veiklos intensyvumo,
varžybinės veiklos energinės sandaros ypatumai. Moksliniais tyrimais nenustatyti skirtingo
amžiaus ir meistriškumo meninės gimnastikos sportininkių rengimo modeliai ir parengtumo
modelių sąveika.

Teikti teiginiai iškėlė tokius TYRIMO PROBLEMINIUS KLAUSIMUS:

➢ kokio pobūdžio meninės gimnastikos sportininkių rengimo programos turi veiksmingą
poveikį dinamiškai kintančiam jų parengtumo modeliui,
➢ kokie reikšmingiausi rengimo ir parengtumo veiksniai leistų optimizuoti kryptingą
11–15 metų meninės gimnastikos sportininkių daugiametį rengimą,
➢ kokiais valdymo kriterijais galima optimizuoti meninės gimnastikos sportininkių
parengtumą?

Ši problema leido suformuluoti TYRIMO HIPOTEZĘ – meninės gimnastikos bazinio (11–

12) ir specialaus (13–15) rengimo etapo sudėtingos judesių technikos programos modeliai
sudaro prielaidas optimizuoti sportinio parengtumo modelius.

TYRIMO TIKSLAS – nustatyti meninės gimnastikos sportininkių meistriškumo

ugdymo ir meistriškumo tobulinimo etapų rengimo ir parengtumo modelių sąveiką.

7
TYRIMO UŽDAVINIAI:
1. Nustatyti 11–12 metų meninės gimnastikos sportininkių rengimo optimizavimo prielaidas.
2. Nustatyti rengimo turinio kaitos poveikį 12–13 metų meninės gimnastikos sportininkių
parengtumui.
3. Išsiaiškinti specifinio rengimo įtaką 13–14 metų meninės gimnastikos sportininkių
parengtumei.
4. Nustatyti 14–15 metų meninės gimnastikos sportininkių optimalų intensyvaus rengimo
modelį.
5. Įvertinti kūno kompozicijos rodiklių kaitos poveikį 9–15 metų meninės gimnastikos
sportininkių sportiniams rezultatams.
6. Nustatyti 11–15 metų meninės gimnastikos sportininkių rengimo ir parengtumo sąveikos
ypatumus.
7. Optimizuoti 11–15 metų meninės gimnastikos sportininkių rengimą.

Teorinė reikšmė
Parengtas 11–15 metų meninės gimnastikos sportininkių rengimo ir parengtumo
metamodelis.

Praktinė reikšmė
Darbe gauti tyrimo duomenys ir prieduose pateiktos konkrečios 11–15 metų meninės
gimnastikos sportininkių rengimo programos leis treneriams jas taikyti praktiškai, sudarys
prielaidas kryptingai jas rengti ir siekti geriausių rezultatų.

8
Tyrimo rezultatų aprobavimas. Esminiai disertacijos tyrimo klausimai ir problemos buvo
atspindėti publikacijose Lietuvos Mokslo Tarybos reikalavimus atitinkančiuose leidiniuose:

1. Rutkauskaitė, R. Skarbalius, A. (2003). Meninės gimnastikos specializuotojo rengimo

etapo parengiamojo laikotarpio programų veiksmingumas. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas :
Lietuvos kūno kultūros akademijos žurnalas. Kaunas. 2003, 5(50), 58–63.
2. Rutkauskaitė, R. (2005). Meninės gimnastikos sportininkių varžybų laikotarpio rengimo ir
parengtumo sąveika. Ugdymas. Kūno kultūra. 2005, 4(58), 49–55.
3. Rutkauskaitė, R. , Skarbalius, A. ( 2006). Meninės gimnastikos sportininkių (9-14 metų)
kūno sudėjimo ir sportinių rezultatų sąveikos ypatumai. Sporto mokslas Vilnius. 2006, 2(44),
56–61.

Pagrindiniai tyrimų teiginiai, teorinis rezultatų pagrindimas bei išvados buvo skelbtos
Europos sporto mokslo kongrese, kitose tarptautinėse mokslinėse konferencijose:
1. Rutkauskaitė, R. Skarbalius, A. (2003). Meninės gimnastikos specializuoto rengimo
programų veiksmingumas parengiamuoju laikotarpiu. Sporto mokslas - realijos ir
perspektyvos: respublikinė mokslinė konferencija : programa ir pranešimų tezės, Kaunas,
2003 m. lapkričio 20. Kaunas, 110.
2. Miškinis, K. Rutkauskaitė, R. (2003). Sudėtingos koordinacijos sporto šakų atstovų
kryptingumo ir pasitikėjimo savimi tyrimas. Sportas ir kūno kultūra: naujos perspektyvos :
sporto mokslo konferencija: pranešimų tezės, Kaunas, 2003 m. balandžio 24. Kaunas, 44–45.
3. Rutkauskaitė, R. Skarbalius, A. (2004). Technical fitness changes of young rhytmic
gymnasts during macro-cycle. 9th Annual Congress of the European College of Sport
Science: Book of Abstracts, July 3-6, 2004, Clermont–Ferrand, France. Clermont-
Ferrand, 224.
4. Rutkauskaitė, R., Skarbalius, A. (2005). Meninės gimnastikos sportininkių kūno
kompozicijos ir sportinių rezultatų sąveika. Sporto mokslas - 2005: Lietuvos mokslinė
konferencija: programa ir pranešimų tezės. Lietuvos kūno kultūros akademija, Kūno kultūros
ir sporto departamentas prie LR Vyriausybės, Kaunas, 2005 m. lapkričio 10 d. Kaunas, 65–
66.
5. Rutkauskaitė, R., Skarbalius, A. (2005). Training and sport performance in rhythmic
gymnastics during competition period. Scientific Management of High Performance Athletes’
Training : 8th International Sports Science Conference: Book of Abstracts, Vilnius, Lithuania,
25–26 February 2005. Vilnius, 2005, 33.

9
6. Rutkauskaitė, R. Skarbalius, A. (2005). Training and sport performance in rhythmic
gymnastics during competition period. Scientific Management of High Performance Athletes’
Training : 8th International Sports Science Conference: Book of Abstracts, Vilnius, Lithuania,
25–26 February 2005. Vilnius, 2005, 33.

Kitos reikšmingos publikacijos disertacijos tema:

Rutkauskaitė, R. Skarbalius, A. The effectiveness of training programs of rhythmic
gymnastics in the preparatory period. International Summer School for Young Researchers:
Lecture Notes andand Short Communicates, Warsaw - Piękna Góra, Poland, June 28 - July 5,
2003, June 12-19, 2004. Warsaw, 2005, p. 135-137.

Disertacijos struktūra ir apimtis

Disertacinį darbą sudaro įvadas, tyrimų apžvalga, tyrimo metodologija, tyrimų rezultatai ir jų
aptarimas, tyrimų išvados, literatūros sąrašas.
Disertacinio darbo apimtis 178 puslapiai. Faktinė medžiaga pateikta 55 lentelėse, iliustruota
75 paveikslais. Literatūros sąraše 378 šaltiniai.

10
1. MENINĖS GIMNASTIKOS SPORTININKIŲ RENGIMO
OPTIMIZAVIMO TEORINĖS PRIELAIDOS

1.1. Sportininkų rengimas – kryptingas edukacinis procesas

Asmenybės ugdymo procese svarbiausia – kuo geriau išplėtoti būsimųjų piliečių
individualiąsias prigimtines galias ir gebėjimus įvairiausiose veiklos srityse, susijusiose su
mokslo ir kultūros laimėjimais, pasaulėžiūra, žmogaus fiziniu bei dvasiniu pasauliu
(Barkauskaitė ir kt., 2004; Bitinas, 1995, 1996, 1998; Blauzdys, 2001; Jovaiša, 2001;
Jucevičienė, 1997; Jucevičienė, Bagdonas, 2002; Miškinis, 2002; Pukelis, 1998; Rajackas,
1995; Tamošauskas, 2000; Vaitkevičius, 1995). Siekiant šių tikslų, požiūris į save, tai yra į
savo sveikatą, fizinio bei protinio pajėgumo stiprinimą, noras suprasti savo kūno galias,
darbingumo priežastis, turi būti formuojamas nuo pat vaikystės (Bitinas, 1995, 1996, 1998;
Blauzdys, 2001; Drungiliene, Rauckis, 2000; Jovaiša, 2001, 2001), o veiksminga ugdytinio
veikla leidžia asmenybei greičiau tobulėti (Bandura, 1989, 1989a).
Sportas visais laikais buvo ir tebėra svarbi visuomenės ir kultūros dalis (Bidlle
Ntoumanis, 1999; Blauzdys, 2001; Fox, 1999; Grupe, 1994; Miškinis, 1998, 2002; Pilz, 1995;
Žukowska, Žukovski, 1998; Столяров, Самусенкова, 1996). Pastaraisiais metais jis, kaip
socialinis reiškinys, užima vis reikšmingesnę vietą ir yra viena veiksmingiausių veiklos sričių,
lavinančių žmogaus dvasinę bei fizinę darną. Sporto mokslininkai (Biddle et al., 1998;
Covrig, 1996; Keating, 1988; Parry, 1994; Grupe et al., 1994; Šniras, 2005; Šukys, 2001;
Столяров, Самусенкова, 1996) pripažįsta ugdomąją sporto funkciją kaip humanistinių
vertybių perdavimo priemonę, o sportinę veiklą – kaip socialinį reiškinį, galintį veikti
žmogaus elgesį. Sportinė veikla turi ne tik biologinį, bet ir intelektinį (Jovaiša, 2001;
Стамбулов, 1981; Стамбулова, 1999), emocinę dvasinę žmogaus sferą (Brandl–
Bredenbeck, Brettschneider, 1997; Lusebrink, 1997; Пуни, 1980; Стамбулова, 1999).
Harmoningos asmenybės tapsmą gali skatinti įgūdžiai įgyjami sportinėje veikloje
(Šniras, 2005). Sportininkas, taikydamas savo veikloje socialinius įgūdžius, kaupia ne tik
sportinę, bet ir gyvenimo patirtį, geriau save pažįsta ir savo galimybes (Avanesianas, 2002;
Malinauskas, 2003; Стамбулова, 1999). S. Šalkauskis (1992) teigia, kad, žmogus nėra nei
vienas tik kūnas, nei viena tik dvasia, bet sudaro vieną psichofizinę substanciją, kurioje kūnas
turi įtakos dvasios reiškimuisi, o iš kitos pusės dvasia veikia kūną. Per dvasios ir kūno darną
individas gali išlavinti savo polinkius, gebėjimus, atskleisti savo pašaukimą ar netgi talentą.
Šios nuostatos priimtinos asmenybės ugdymui sporte, kai darną sudaro tikslai ir
genetiškai sąlygoti sportiniai gebėjimai.

11
 Teigiama, kad judėjimo malonumo pojūtis harmonizuoja žmogaus būtį ir suartina
kūną su siela (Adaškevičienė, 1999; Jovaiša, 2001; Круцевич, Петровский, 2001). Vaiko
veikimas ir judėjimas yra reikšminga apraiška, kuri leidžia jam tapti suaugusiu žmogumi. Tai
svarbus augimo ir brendimo veiksnys, pasirengimas tolimesniam gyvenimui, kuris teikia ne
tik džiaugsmą ir pasitenkinimą, padeda susipažinti su suaugusiųjų gyvenimu, bet padeda ir
intuityviai ugdytis (Adaškevičienė, 1999).
D. Landers, J. Landers (1978) nustatė, jog teigiama sporto įtaka pasireiškia tuo, kad
sportininkai mokosi laikytis taisyklių ir normų, egzistuojančių sporte, kas gali būti perkeliama
į kitas gyvenimo sritis. Nustatyta, kad sportuojantys asmenys geriau supranta sporto pasaulio
normas ir vertybes ir jas perkelia į kasdienio gyvenimo situacijas (Druon, 1982; Круцевич,
Петровский, 2001).
Neabejotina, kad ugdomoji sąveika yra individuali, gali pasikartoti tik jos esmė
(Bitinas, 1996, 1998, 2000; Jovaiša, 2001, 2002; Rajeckas, 1999). Kaip teigia A. Dystervėgas
(1988), išsilavinimas ir išsimokslinimas nė vienam žmogui negali būti duotas ar perteiktas,
visa tai įgyjama savo jėgomis, savo įtemptu darbu. Taigi, pati asmenybė ugdymo procese yra
ne tik iš šalies veikiamas objektas, bet subjektas, pats aktyviai veikiantis, siekiantis tobulumo
(Rajeckas, 1999; Vaitkevičius, 1995). Tai reiškia, kad žmogus yra ne tik ugdomas, jis kartu
ugdosi pats. Saviugdos sąvoka yra plati ir apima visas individo tikslingos veiklos sritis, nors ir
ją mokslininkai apibūdina įvairiai. S. Brookfield (1990) saviugdą supranta trejopai: kaip
procesą, kaip tikslą ir kaip priemonę. Jeigu saviugda suvokiama kaip ugdymo tęsinys ir jo
tikslas, tai procese dalyvauja abu proceso dalyviai – ir ugdytojas, ir ugdytinis, kurie vienodai
atsakingi už mokymosi ir asmenybės tobulėjimo sėkmę. L. Jovaiša (1993) saviugdą apibrėžia
kaip specialiai organizuotą, tikslingą individo veiklą, skirtą asmenybės tobulinimui. V.
Spurgos (1998) nuomone, saviugdą reikėtų apibūdinti kaip sąmoningas, kryptingas ir
sistemingas asmens pastangas, kurių tikslas – slopinti bei šalinti savo trūkumus ir tobulinti jau
turimas teigiamas savybes bei ugdytis naujas.
Sportininko asmenybė keičiasi, jeigu kinta ją lemiantys veiksniai. Todėl treneriams ir
sportininkams sportas tampa labai atsakingu ir svarbiu kūrybiniu darbu, kuriam atlikti reikia
didelių fizinių ir dvasinių pastangų. Treneris turi gebėti sudominti auklėtinius pasirinkta
sporto šaka, uždegti juos visa esybe atiduoti tikslui, užkrėsti savo idėjomis, pažadinti jų
gebėjimus, atskleisti perspektyvas ir skatinti daugelį metų siekti užsibrėžto tikslo (Martens,
1999; Miškinis, 1998, 2002; Karoblis, 1999; Pukelis, 1995; Urmulevičiūtė, 2002; Weinberg,
Gould, 1999).
L. Jovaiša (1993) teigia, kad asmenybės aktyvumas veikloje ir santykiuose su aplinka
visada turi turėti kryptį. Visapusiškai tobulinant sportininko asmenybę svarbiu išlieka

12
edukacinio vyksmo motyvacijos valdymas: kaip pažadinti ir plėtoti varomąsias jėgas,
sąlygojančias sportininko veiklos maksimalų rezultatyvumą (Bitinas, 1995), kadangi nei
sportinis meistriškumas, nei kiekvienas atskirai paimtas jo komponentas be sportinio
meistriškumo nėra lemiamas. Sportinėje veikloje labai daug motyvų skatinančių jaunus
žmones skirti didelę savo gyvenimo dalį šiai veiklai (Martens, 1999; Palaima, 1976;
Weinberg, Gould, 1999). Motyvacija suprantama kaip kryptinga ir intensyvi pastanga ką nors
siekti (Weinberg, Gould, 1999); kaip varomoji jėga arba bendras įsipareigojimas daryti ką
nors kartu (Mullins, 1996); asmens poreikių išraiška (Jucevičienė, 1997); kaip pastanga
patenkinanti individo poreikius, interesus, vertybes ir tikslus (Stonkus, 1996); kaip rezultatų iš
žmonių gavimas (Everard, Morris, 1997); kaip elgesio (veiksmų, veiklos) skatinimo sistema,
kurią sukelia įvairūs motyvai (Barvydienė, Kasiulis, 1998). Sportininkai dažniausiai jau
savaime yra motyvuoti – jų nereikia skatinti, tik būtina numatyti tikslus, atitinkančias jų
galias. Motyvaciją stiprina grįžtamasis ryšys. Patyręs sėkmę, sportininkas save apdovanoja –
savaimine motyvacija, įgauna didesnį pasitikėjimą savo jėgomis (Avanesianas, 2002;
Martens, 1999; Malinauskas, 2003; Tilindienė, 1998; Weinberg, Gould, 1999; Стамбулова,
1999).
Išskirtinai šiame darbe tyrinėjamas meninės gimnastikos sportininkių rengimo
vyksmas. Ši sporto šaka – tai aciklinė, sudėtingos koordinacijos sporto šaka. Svarbus meninės
gimnastikos aspektas – mokėti gerai valdyti savo kūną atliekant judesius su įrankiais ir be jų.
Ši sporto šaka labiausiai atitinka moteriškojo prado reikalavimus: švelnumą, grakštumą, ritmo
pajautimą. Padeda formuoti taisyklingą vaikų laikyseną, lavina judesio kultūrą, ugdo
racionalius ir estetiškus judesių atlikimo įgūdžius. Padeda įdiegti savęs tobulinimo, aktyvaus
judėjimo, bendravimo kultūros, saviraiškos ir savistabos siekius. Be to, meninės gimnastikos
užsiėmimų metu susidaro geros sąlygos atgauti jėgas, įveikti psichinę, emocinę įtampą,
pažinti muziką, ugdyti estetinį skonį (Jastrejembskaia, Titov, 1999; Katinas, Mikutienė, 1996;
Карпенко, 2003; Лисицкая и др., 1982).
Sudėtingos koordinacijos sporto šakos labai patrauklios, bet ir daug reikalaujančios.
Jos suteikia daug džiaugsmo ir galimybių asmenybės vystimuisi (Jastrejembskaia, Titov,
1999; Katinas, Mikutienė, 1996; Lusebrink, 1997; Карпенко, 2003; Лисицкая и др., 1982).
Vaikystė ir ankstyvos paauglystė tai laikas jauniems žmonėms, kada vystosi jų pačių kaip
individualybių, nepriklausomų nuo tėvų identitetas. Šis sportas traukia tokias mergaites,
kurios yra paklusnios ir savi–disciplinuotos ir, kurios ieško (siekia) suaugusių pritarimo.
Sportiniai pasiekimai ir sėkmė gali vystyti identitetą ir savi–vertę nemaištaujančiu keliu,
kuriam pritaria tėvai ir treneriai. Jaunoji gimnastė, elgdamasi kaip nepriklausoma suaugusi

13
išsaugo paauglystės tendenciją gyventi šia diena ir siekti užsibrėžto tikslo tik iki kitų
pagrindinių varžybų (Tofler et al., 1996; Lusebrink, 1997; Rottlaender, 2001).
Sukurti tam tikrą įvaizdį ar emocinį kompozicijos foną ir perteikti jas žiūrovui judesių
pagalba galima tik gebant gerai valdyti savo kūną. Savo ruožtu, tobulas kūno valdymas,
iššaukia estetines emocijas. N. A. Bernšteinas teigė, kad atliekant pačias tobuliausios judesių
formas nuostabiausia yra tikslumo ir ekonomiškumo tarpusavio sąveika, o grožis šiuo atveju
pasireiškia kaip antrinis reiškinys (cit. pagal.Сидорова, 2002).

14
1.2. Meninės gimnastikos vystymosi tendencijos ir tolimesnės rengimo
kryptys

Meninė gimnastika – tai tik moterų kultivuojama sporto šaka, kurią sudaro
choreografijos ir akrobatikos elementų deriniai, atliekami pagal muziką. Tai judesių menas,
leidžiantis perduoti žmogaus būsenas išraiškingais (pirmiausiai rankų) judesiais (Sportinių
terminų žodynas, toliau trumpinamas – STŽ, 2002). Meninė gimnastika yra estetinė rungtis
tarp meno ir sporto. Ją išimtinai kultivuoja tik moterys ir atlieka pratimus su muzika
naudodamos mažus įrankius – šokdynę, lanką, kamuolį, kuokeles ir kaspiną. Meninės
gimnastikos patrauklumas su gracija ir harmonija yra nepaprastai didelis (Popovic, 2000,
2004). Tai yra menas, kuriuo gimnastė turi galimybę sužavėti publiką savo originalumu,
lankstumu jėga ir koordinacija (Jastrejembskaia, Titov, 1999).
Meninė gimnastika vystosi atitinkamai su didelio sporto tendencijomis, bet turi savo
specifinius ypatumus. Palyginamoji pasaulinio sporto bei sudėtingos koordinacijos sporto
šakų specialistų (Jastrejembskaia, Titov 1999; Knoll et al., 2000; Krug 1996; Аркаев,
Сучилин 1997; Карпенко 2003; Пилюк, 1998, 1999) tendencijų analizė leidžia išskirti
tokias meninės gimnastikai būdingas specifines vystymosi tendencijas (1.1. lentelė).

1 .1. lentelė. Sudėtingos koordinacijos sporto šakų vystymosi tendencijos bei tolimesnės perspektyvos
Tendencijos Autoriai Išvados ir tolimesnės perspektyvos
Socialiniai veiksniai
Gimnastikos ir jos atmainų Knoll et al., 2000; Аркаев, Sportas tapo profesija, už aukščiausias
profesionalizacija ir Сучилин, 1997; Медведева, užimtas vietas mokamos piniginės
komercializacija 2001, 2002; Стамбулова, premijos. Sportininkai turi didesnę
1999. motyvaciją užsiminėti sportu.
Varžybinės konkurencijos Jastrejembskaia, Titov, 1999; Padidėjo bendras gimnastų parengtumo
paaštrėjimas, praplatėjusi Martin et al., 1993; Аркаев, lygis, vis sunkiau patekti į pasaulio elito
medalių geografija (Japonija, Сучилин, 1997; Карпенко, gretas.
Egiptas, Brazilija, Anglija, 2003, Медведева, 2001, Padidėjusi gimnasčių rengimo valdymo
Tailandas ir kt.) bei specialistų iš 2002; Платонов, 1997. tobulinimo reikšmė.
Rytų Europos paplitimas po visą
pasaulį.
Varžybinės veiklos modelio sudėtingumas
Varžybinių programų Knoll et al., 2000; Krug, Dėl to didėja reikalavimai visoms
sudėtingumo augimas ir 1996; Аркаев, Сучилин, gimnastų parengtumo rūšims: atletiniam,
koncentracija, naujų sudėtingų 1997; Медведева, 2001a, techniniam, psichologiniam ir taktiniam.
pratimų paieška. 2002а; Карпенко, 2003; Tuo pačiu auga ir rengimo krūvių
Пилюк, 1998, 1999. apimtys ir intensyvumas.
Rengimo ir parengtumo tendencijos
Varžybinių krūvių padidėjimas: Krug, 1996; Аркаев, Problematiška tampa išlaikyti sportinę
varžybinių dienų skaičiaus Сучилин, 1999; Карпенко, formą viso sezono metu, sutrumpėja
padidėjimas ir varžybinio 2003; Медведева; 2001, pereinamasis periodas. Reikalinga
periodo pailgėjimas 2002; Смолевский, nuolatinė naujų sudėtingų pratimų,
Гавердовский, 1999. kombinacijų bei elementų, paieška.
Techninis meistriškumas artėja Krug, 1996; Аркаев, Meninėje gimnastikoje yra galimybės
prie virtuozinio lygio Сучилин, 1997. plėsti kūno judesių sudėtingumą, tačiau
stabilizavosi judesių su įrankiais
technika.

15
1 lentelės tęsinys
Tendencijos
Iš sportininkių reikalaujama
originalių veiksmų
Didelio meistriškumo gimnastų
rengimo technologijų unifikacija
bei pažangių technologinių
naujovių pasklidimas.
Visų aprūpinimo priemonių
rengimui pagerėjimas (finansų,
kadrų, materialinių-techninių,
medicininių–biologinių,
psichologinių, informacinių,
motyvacinių)
Autoriai Išvados ir tolimesnės perspektyvos
Аркаев, Сучилин, 1997; Kyla didesnė būtinybė individualizuoti
Карпенко, 2003; sportininkių rengimą
Медведева, 1998;
Медведева, 2001, 2002.
Aprūpinimas bei naujos technologijos
Аркаев, Сучилин, 1997. Per greitai konkurentai gali įsisavinti
atrodytų sudėtingą elementą (devalvacija).
Kas naujai išmokta ne visada būna
originalu.
Аркаев, Сучилин, 1997; Nuolatinis tarptautinių varžybų taisyklių
Карпенко, 2003 tobulinimas; trenerių ir teisėjų
kvalifikacijos kėlimas; atliekami
moksliniai–tiriamieji darbai; specializuotų
rengimo centrų atidarymas; gimnasčių
ekipiruotės tobulėjimas.

Padidėjusi konkurencija, profesionalizacija šiuolaikiniame sporte, nuolat

sudėtingėjanti meninės gimnastikos varžybinė veikla (Knoll et al., 2000; Аркаев, Сучилин,
1997; Стамбулова, 1999) didina reikalavimus visoms sportininkių parengtumo rūšims, o
kartu auga rengimo krūvių apimtys ir intensyvumas (Knoll et al., 2000; Krug, 1996; Аркаев,
Сучилин, 1997; Карпенко, 2003). Tad norint parengti didelio meistriškumo gimnastes reikia
nuolat stebėti sporto šakos taisyklių ir varžybinės veiklos modelinių charakteristikų kaitą, bei
ieškoti naujų, originalių ir vis sudėtingesnių pratimų, kombinacijų bei elementų sprendimų.
Visa tai sąlygoja būtinybę optimizuoti individualų rengimo procesą, o tai ir yra šio
disertacinio darbo mokslinė problema.

16
1.3. Meninės gimnastikos sportininkių varžybinės veiklos teorinio modelio
sampratos problema
Varžybinė veikla – tai unifikuotas žmogaus galių, gebėjimų išryškinimo lyginimas;
visuma konkrečiai sporto šakai būdingų technikos veiksmų ir jų derinių, kuriuos atlieka
sportininkas arba komanda per varžybas; sportininko veikla per varžybas arba panašiomis į
pagrindines varžybas sąlygomis. Varžybinių veiksmų kokybė yra objektyvus sportininko
integraliojo parengtumo rodiklis (STŽ, 2002). Sportinis rezultatas – kokybinis arba kiekybinis
sportinės veiklos rodiklis (Karoblis, 1999, 2005; Martin et al., 1991, 1993; Schnabell et al.,
1994; STŽ, 2002; Платонов, 1997, 1998). Sudėtingos koordinacijos sporto šakų sportininkų
varžybinės veiklos rezultatas yra išreiškiamas pasiekto techninio ir atlikimo meistriškumo
ekspertiniu vertinimu balais (Diane, 1999; Popovic, 2000; Popovic et al., 2004a; Медведева,
2002).
Meninės gimnastikos, kaip sudėtingos judesių koordinacinės struktūros sporto
rungties, varžybinę veiklą apibūdina judesių sudėtingumas ir artistiškumas (Медведева, 2000,
2001b). Varžybiniai veiksmai – tai tam tikrų, tiksliai varžybų taisyklėse apibrėžtų (Abruzzini,
2004) judesių formos siekimas. Kiekvienas veiksmo, judesio, elemento vertinimas remiasi
atliekamų kūno bei įrankio veiksmų atlikimo meistriškumu (tobulumu) (Lacerda, 2002;
Popovic, 2000; Popovic et al., 2004a; Медведева, 2002) ir turi tam tikrą vertę (balais), o
galutinė balų suma nusako sportinį rezultatą (Медведева, 2000, 2001a). Varžybų metu
varžybinių veiksmų vertinimas remiasi atliekamų kūno bei įrankio veiksmų atlikimo
meistriškumu (tobulumu). Mokslininkų nuomonės (Abruzzini, 2004; Jastrejembskaia, Titov,
1999; Лисицкая и др., 1982) dėl meninės gimnastikos varžybinės veiklos modelio struktūros
nevienodos, tačiau vis dėlto yra išskiriami esminiai modelį apibūdinantys požymiai, kuriuos
išanalizavus ir sugrupavus buvo galima parengti varžybinio veiklos modelio schemą (1.1.
pav.). Pirmiausia skiriami pagrindiniai ir pagalbiniai kūno veiksmai bei veiksmai su įrankiu
(Jastrejembskaia, Titov, 1999; Лисицкая и др., 1982). Pagrindinių kūno veiksmų vertinimas
tiksliai apibrėžtas varžybų taisyklėse (Abruzzini, 2004): patys lengviausi judesiai vertinami
0,1 balo, patys sudėtingiausi 1,0 balo. Kūno veiksmai gali būti statiniai ir dinaminiai, su
posūkiu ir be jo, su atrama kojomis ir kitomis kūno dalimis. Pagrindiniai veiksmai skirstomi į
šias pagrindines veiksmų grupes: šuoliai, pusiausvyros, lankstumo pratimai, sukiniai,
akrobatikos elementai. Pagalbiniai veiksmai (pažymėti 1 pav. punktyrine linija) neturi aiškių
vertinimo kriterijų, jiems priskiriamos įvairios pozos, išraiškos elementai, įvairūs
persikėlimai.
Veiksmai su įrankiu kaip ir kūno veiksmai turi apibrėžtus vertinimo kriterijus
(vertinami nuo 0,1 balo – patys lengviausi, iki 1,0 balo – sudėtingiausi veiksmai) (Abruzzini,

17
 2004). Jie gali būti statiniai ir dinaminiai. Tai yra įvairūs įrankio balansavimai, metimai,
gaudymai, sukimai, figūros, mostai, ratai.
Varžybiniai veiksmai
Veiksmai su
V Kūnu veiksmai V įrankiu V
E E E
R R R
T

Dinaminiai
Pagrindiniai Pagalbiniai T T
I I I
N

Statiniai
N N
I Dinaminiai Statiniai I I
M M M
A A A
S Su atrama kojomis Su atrama kitomis kūno Metimai

Balansavimas
S S
dalimis Gaudymai
(balais) Sukimai (balais)
lengvi Be posūkio Su Posūkiu Figūros lengvi
veiksmai
elementai Mostai 0,1
0,1 Ratai
Sukiniai 0,2
0,2
0,3
Šuoliai 0,3
(3)

Nėra aiškių vertinimo

(1) 0,4
0,4
0,5
Akrobatikos 0,5
elementai 0,6
0,6 Pozos 0,7
0,7
0,8
Pusiausvyros 0,8
Išraiškos

kriterijų
Lankstumo 0,9
0,9 (2) 1,0
1,0 pratimai (4) elementai
sudėtingi
sudėtingi
elementai veiksmai

Būdinga atliekant
Šokdynė Kuokelės Kaspinas Kamuolys Lankas su visais įrankiais

Pagrindinių varžybinių kūno veiksmų dominavimas varžybinėje

programoje (suaugusiųjų amžiaus grupėje pagal tokias
proporcijas): šuoliai–pusiausvyros–sukiniai–lankstumo
elementai
Lankas
Šokdynė Kuokelės Kaspinas Kamuolys
Įrankiai

4–4–4–4
12–2–2–2 2–12–2–2 2–2–12–2 2–2–2–12 +2
Pagrindinių varžybinių kūno veiksmų dominavimas varžybinėje
programoje (jaunių amžiaus grupėje pagal tokias proporcijas):
šuoliai–pusiausvyros–sukiniai–lankstumo elementai
Lankas
Šokdynė Kuokelės Kaspinas Kamuolys
3–3–3–3
10–2–2–2 2–10–2–2 2–2–10–2 2–2–2–10 +2

1.1. pav. Meninės gimnastikos varžybinės veiklos modelis (varžybinių veiksmų klasifikacijos bei vertinimo
schema) (pagal Abruzzini, 2004; Jastrejembskaia, Titov, 1999; Лисицкая и др., 1982)

Skirtingų pratimų (pratimo su šokdyne, lanku, kamuoliu, kuokelėmis, kaspinu)

varžybinių veiksmų struktūra kinta priklausomai nuo sportininkių meistriškumo, amžiaus,
varžybų taisyklių pasikeitimų. Pasikeitus varžybų taisyklėms 2004 metais (Abruzzini, 2004)
numatytas skirtingas kiekvieno įrankio varžybinių veiksmų struktūros dominavimas: pratime
su šokdyne – šuoliai, pratime su kamuoliu – lankstumo, pratime su kuokelėmis –

18
pusiausvyros, pratime su kaspinu – sukinių elementai. Pratimo su lanku atlikimui vienodai
paskirstyti visų struktūrinių grupių elementai ir plius 2 elementai iš vienos ar dviejų
varžytinių veiksmų grupės, tuos kuriuos gimnastė gali geriausiai atlikti. Iš viso suaugusiųjų
programos sportininkės atlieka 18 elementų, o jaunių grupės – 12 (Abruzzini, 2004).
Sudėtingos koordinacijos judesių struktūros pagrindiniais varžybinės veiklos
komponentais (Popovic, 2000; Медведева, 2001a; Карпенко, 2003; Каледина, Земсков,
1999) yra:
• programos sunkumas;
• atskirų elementų ir visos programos atlikimo technika;
• kombinacijos ritminė struktūra, jos harmoningumas;
• programos, pratimo kompozicinis išpildymas.
Sudėtingos koordinacijos sporto rungčių šiuolaikinės technikos tobulinimas yra
nuolatinis procesas, kuriame persipina naujų ir sudėtingų elementų paieška ir praktikoje
taikant vyksta natūrali tolesnė jų atranka. Esminis technikos tobulėjimo kriterijus yra tai, kad
judesių technika turi atitikti biomechanines varžybinių veiksmų charakteristikas, nuolat
augantį judesių sunkumą ir estetinius reikalavimus (Jastrejembskaia, Titov, 1999; Медведева,
2001a). Technikos etalonas – tai tarptautinės gimnastikos federacijos (FIG) meninės
gimnastikos techninės komisijos parengtas, ekspertų patikrintas technikos standartas esamu
momentu (Jastrejembskaia, Titov, 1999; Медведева, 2001b). Šis standartas yra dinamiškas,
nuolat kintantis, priklausomai nuo meninės gimnastikos plėtros veiksnių.
Varžybinių veiksmų vertinimui L. А. Karpenko (Карпенко, 2003) išskiria techninį ir
atletinį komponentus. Techninis komponentas susijęs su technikos efektyvumu, su tuo kiek
nepriekaištingai, tiksliai, lengvai atliekami elementai, junginiai ir visa kombinacija. Atletinis
komponentas susijęs su atletinėmis gimnastės judesių charakteristikomis: amplitudėmis,
dinamiškumu, judesių greičiu, aukštais ir tolimais šuoliais (Карпенко, 2003; Литовко, 1999).
Sudėtingos koordinacijos sporto šakų vertinimas remiasi vieninga specifika –
elementų balų suma ne visada atspindi galutinį rezultatą. Dėl to išskiriami trys technikos
komponentai:
1) racionalus – didžiausią vertę turintis komponentas, kuris apibūdinamas tam tikrais,
lengvai suprantamais, kiekybiniais rodikliais (elementai, junginiai, junginių blokas,
atskirų kūno dalių atskirų taškų judėjimo greitis, pozų forma, pastangų dydis)
(Медведева, 2001a; Карпенко, 2003);
2) kompozicinis. Kompozicija, plačiąja prasme, – tai vieningas kūrybinio elementų ir
junginių išdėstymas pagal muziką, kuris atitinka varžybų taisykles bei gimnastikos
vystymosi tendencijas. Varžybų taisyklėse reikalavimai kompoziciniam komponentui

19
 tiksliai neapibrėžti ir teisėjavimo praktikoje ne visada į juos atsižvelgiama. Pratimai
meninėje gimnastikoje pateikia jau nusistovėjusį kompozicinį kompleksą, kurio
sandara turi pilnai atitikti pasirinktą muzikinį kūrinį. Puikus programos sudarymas, iš
meninės pusės, kartais gali kompensuoti sportininkės techninio parengtumo trūkumus.
Ir, atvirkščiai, įspūdis apie techniškai sudėtingą ir be klaidų atliktą programą gali
ženkliai sumažėti, jeigu ji silpna iš meninės pusės. Tokiu būdu, judamųjų veiksmų
atlikimo kokybė sporto šakose su sudėtinga judesių koordinacija vertinama ne tik iš
sportinės techninikos pusės, bet ir meniškumo požiūriu, susijusio su daromu įspūdžiu,
gebėjimu įgyvendinti savo kompozicijose kuriamą įvaizdį šokio–plastikos sprendimais
atitinkančiais sporto šakos specifiką (Popovic, 2000; Карпенко, 2003; Лисицкая,
1982; Медведева, 2001a);
3) dar su didesniais sunkumais susiduriama vertinant estetinį komponentą. Jį nusako trys
atlikimo meistriškumo vertinimo kriterijai: bendro įspūdžio, išraiškingumo,
virtuoziškumo (Карпенко, 2003; Медведева, 2001a).
Lyginant su kiekybiniais (varžybinių veiksmų – elementų, junginių skaičius, tam
tikros grupės veiksmų proporcijų atitikimas), kokybinius gimnasčių veiksmus labai sunku
vertinti. Vertinant atsižvelgiama į tokius vertinimo rodiklius:
a) varžybinės programos judesių įvairovė (be įrankio ir su įrankiu) panaudojimas
b) kūno judesių (nuo 0,1 iki 1,0 balo) ir papildomų judesių su įrankiu (nuo 0,1 iki 1,0
balo) sunkumas, kuris labai tiksliai yra apibrėžtas varžybų taisyklėse;
c) judesių rizikingumas meninėje gimnastikoje atliekant elementus susijęs su bent
menkiausiu atlikimo netikslumu. Rizikingų elementų kiekis sportinėje programoje
rodo gimnastės techninio meistriškumo tobulumą, patikimumą;
d) originalumas – tai programoje naudojamų netikėtų, neįprastų, retų arba pirmą kartą
atliekamų judesių kiekis; tai kūryba, paieška, nestandartiniai junginiai, elementai.
(Popovic, 2000; Карпенко, 2003).
Meninės gimnastikos sportininkių rengimo vyksmo sėkmingam valdymui būtina žinoti
varžybinės veiklos modelio faktorių reikšmingumą. Sporto mokslininkų ir kvalifikuotų
ekspertų (Литовко, 1998; Литовко, Санжарова, 1998; Литовко, 1999) nuomonės skirtingos
ne tik dėl varžybinio veiklos modelio sampratos, bet ir vyraujanti sudėtingos koordinacijos
sporto šakų, taip pat ir meninės gimnastikos, varžybinės veiklos rodiklių sandaros įvairovė
sunkina galimybę išskirti tam tikrus pačius reikšmingiausius faktorius, tačiau pastaruoju metu
ši problema pradėta tyrinėti (Литовко, 1998; Литовко, Санжарова, 1998; Литовко, 1999).
Sudėtingos koordinacijos sporto šakų teorinį varžybinį veiklos modelį I. M. Medvedeva
(Медведева, 2001b) įvardino kaip turintį bendros varžybinės veiklos “vidinius” (varžybinių

20
veiksmų, rengimo ir parengtumo, motyvacijos) bei „išorinius“ (varžybos, taisyklės bei
funkcionavimo sąlygos) parametrus. Tačiau šio modelio faktorių reikšmingumas nebuvo
nustatytas matematinės statistikos metodais.
T. V. Litovko (Литовко, 1998) iš 18 antropometrinių, psichofiziologinių rodiklių bei
varžybinės veiklos įvertinimo (balais) kriterijų nustatė, kad specifinė meninės gimnastikos
varžybinė veikla labiausiai priklauso nuo:
1. techninių rodiklių faktoriaus (37% nuo bendros dispersijos),
2. antropometrinių rodiklių (19%),
3. dėmesio koncentracija vidutiniškai reikšminga (12%) ,
4. mažiausiai reikšmingas laikinių charakteristikų suvokimo faktorius (8%),
5. bei periferinio matymo faktorius (6%).
Kitame šios autorės tyrime atskleista (Литовко, Санжарова, 1998b) skirtingos
varžybinės veiklos struktūros elementų, antropometrinių duomenų, rizikos, akrobatikos,
sudėtingumo bei gaunamų balų reikšmė varžybinės veiklos efektyvumui atliekant pratimą su
kamuoliu. Faktorinės analizės metu nustatytas šių faktorių reikšmingumas:
• Svarbiausi yra gimnasčių ūgis (r=0,845), visų dinaminių elementų sudėtingumas
(r=0,658 – pusiausvyrų; r=0,666 – sukinių; r=0,614 – atsilenkimų) ir bendras
vertinimas už atlikimą (r=0,918).
• Antri pagal reikšmingumą rizika (r=0,860) ir akrobatika (r=0,874),
• Atsilenkimų skaičiaus(r=0,861) ir jų sudėtingumo faktorius (r=0,614).
• Mažiausiai reikšmės efektyvumui turėjo sukinių skaičius (r=0,875) ir jų sudėtingumas
(r=0,483).
• Penktas faktorius –“šuolių faktorius” (r=0,978).
Rengiant sportininkių rengimo programą ir testavimo protokolus skirtingose amžiaus
grupėse, svarbi įvairių savybių tarpusavio priklausomybė sėkmingai varžybinei veiklai.
Jaunių gimnasčių tarpe pratimuose su lanku ir kuokelėmis didžiausią reikšmę turi abiejų
rankų koordinacija ir tikslumas (73,6% ir 65,7% atitinkamai). Pratime su kamuoliu sėkmę
lemia dviejų rankų koordinacija ir dalinė atmintis (43,7 %), o pratime su kaspinu tik dviejų
rankų koordinacija (13,4%). Jaunesnio amžiaus gimnasčių tarpe varžybinę sėkmę lemia tik
atmintis (grupavimas) ir pasirinktos reakcijos laikas (18,5%) (Gianntispoulou et al., 2003).
Pastaruoju metu sportininkių parengtumei vertinti naudojamos kompiuterinės
programos. Jos taikomos ir rengiant pratimų kompoziciją šiuolaikinėje meninėje
gimnastikoje, kuri leidžia optimizuoti gimnasčių rengimo procesą ir padidinti gimnasčių
varžybinės veiklos efektyvumą. Ukrainos mokslininkų (Литовко, 1999) parengta programa
Gimn, į kurioje panaudojami sportininkių antropometriniai, atletiniai duomenys bei psicho–

21
emociniai rodikliai, leido individualizuoti sportininkių rengimą ir konkretizuoti meninės
gimnastikos kompozicijos sudarymo metodiką, sudaryti meninį įspūdį, padidinti atlikimo
meistriškumą bei pagerinti varžybinės veiklos efektyvumą. Tačiau šis kompiuterinės
programos algoritmas nebuvo pritaikytas naujiems meninės gimnastikos kriterijų (varžybų
taisyklių, vertinimo kriterijų hierarchijos) pokyčiams (Abruzzini, 2004).
H. Douda su bendraautoriais (Douda, et al., 2005) daugiafaktorinės regresinės analizės
būdu nustatė, kad antropometriniai duomenys (ūgis, kūno svoris, rankų apimtys, diametrai,
riebalinės odos raukšlės) 45% lemia meninės gimnastikos sportininkių parengtumą,
lankstumas –12,1%, staigioji jėga – 9,2%, aerobinis pajėgumas – 7,5%, kūno masės
komponentai – 6,8% ir anaerobinis pajėgumas – 4,6%. Antropometriniai duomenys (r=0,50)
bei aerobinis pajėgumas (r=0,49) turėjo teigiamą priklausomybę sportiniam parengtumui.

Nors mokslininkų bei meninės gimnastikos ekspertų (Abruzzini, 2004;

Jastrejembskaia, Titov, 1999; Лисицкая и др., 1982) nuomonės dėl sudėtingos varžybinės
veiklos modelio ir kriterijų, turinčių įtaką parengtumui, nevienodos, tačiau sportiniam
parengtumui didžiausią reikšmę turi antropometriniai duomenys (Литовко, 1998; Литовко,
Санжарова, 1998; Douda et al., 2005), visų atliekamų veiksmų sudėtingumas (Литовко,
1998; Литовко, Санжарова, 1998), rizika, akrobatika (Литовко, Санжарова, 1998),
lankstumas (Douda, et al., 2005).

22
1.4. Meninės gimnastikos sportininkių teorinis rengimo ir parengtumo
modelis

RENGIMAS. Meninės gimnastikos sportininkių rengimas – tai daugiametis, visus

metus trunkantis, specialiai organizuojamas visapusiško ugdymo, auklėjimo ir mokymo
procesas (Карпенко, 2003; Лисицкая и др., 1982). Išskiriamos šios rengimo rūšys: atletinis,
techninis, taktinis, psichologinis, teorinis ir varžybinis – integralusis (1.2. lentelė).
1.2. lentelė. Sportinio rengimo rūšys ir komponentai (Карпенко, 2003)
Eil. Rengimo Komponentai Darbo pobūdis (kryptis)
Nr. rūšys
1. Atletinis Bendras atletinis rengimas Bendro pajėgumo padidinimas
rengimas Specialus–judamasis Specialių gebėjimų, būtinų sėkmingam pratimų su įrankiu
įsisavinimui, lavinimas
Funkcinis Parengti gimnastes didelio intensyvumo ir apimties
krūviams
Reabilitacinis–atsigavimo Nepageidautinų (nepalankių) pasekmių profilaktika ir
atsigavimas
2. Techninis Be įrankio Pratimų be įrankių įsisavinimo technika
Su įrankiu Pratimų su įrankių įsisavinimo technika
Choreografinis Klasikinio, istorinio–buitinio, liaudies ir šiuolaikinio
šokio elementų įsisavinimas
Muzikinis–judamasis Muzikinės gebėjimų lavinimas, muzikinio raštingumo
įsisavinimas
Kompozicinis–atlikimo Varžybinių programų sustatymas ir atidirbimas
3. Psichologinis Bazinis Psichologinis švietimas, lavinimas ir mokymas
Treniruotėms Reikšmingų motyvų ir palankaus nusiteikimo treniruočių
krūviams ir reikalavimams formavimas
Varžyboms “Kovinės parengties” nusiteikimo ir gebėjimo susikaupti
bei mobilizuotis formavimas
4. Taktinis Individualus Varžybinės programos parengimas, jėgų paskirstymas,
veiksmų taktikos parengimas
Grupinis Varžybinės programos parengimas, gimnasčių veiksmų
parinkimas, išdėstymas ir atidirbimas
Komandinė Komandos formavimas, komandos ir asmeninių tikslų
nustatymas, pasirodymų eiliškumo sudarymas
5. Teorinis Savarankiška (paskaitų, Specialių žinių sistemos suteikimas, kuri būtina
praktinių užsiėmimų metu) sėkmingai veiklai meninėje gimnastikoje
6. Varžybinis– Varžybos, modelinės, Varžybinės patirties įgavimas, prisitaikymo prie
integralusis kontrolinės treniruotės varžybinio streso ir pasirodymo patikimumo
pagerinimas.

PARENGTUMAS. Parengtumą sąlygoja rengimas, nors kai kuriems parengtumo

elementams (ūgiui, diastaliniams kūno matmenims, raumeninių skaidulų santykiui) rengimo
programa neturi įtakos. Sportininkų parengtumą apibūdina funkcinis pajėgumas, atletinis,
techninis, taktinis, psichinis, teorinis parengtumas, kūno kompozicija (Balyi, 2004; Bouchard,
Malina, 1997; Bompa, 1999; Karoblis, 1999; Karoblis, ir kt., 2002; Martin, et al., 1991;
Morrow, et al., 2000; Skinerr, 1999; Raslanas, Skernevičius, 1998; Платонов, 1997).
Sportininkų sportinių rezultatų pasiekimui abu šie – rengimo ir parengtumo – požymiai yra
tampriai susiję ir gana dažnai sutapatinami (Karoblis, 1999; Martin, et al., 1991; Платонов,
1997).

23
1.4.1. Meninės gimnastikos sportininkių kūno kompozicija

Daugiametis sportininkų rengimas apima talentingos sporto jaunuomenės atrankos,

pradinio, bazinio, specialaus, sportinių rezultatų siekimo ir jų išlaikymo etapus (Bompa, 1999;
Dick, 1997; Karoblis, 1999; 2005; Martin, Carl, Lehnertz, 1991; 1993). Elito meninės
gimnastikos sportininkes parengti reikia per dešimt metų (Jastrejembskaia, Titov, 1999;
Карпенко, 2003; Лисицкая и др., 1982). Todėl ypač svarbu atrinkti sportui talentingus
individus ir ne mažiau svarbu taikyti veiksmingą bei kryptingą daugiamečio rengimo
programą (Freitas et al., 2004; Карпенко, 2003; Лебедев, Розин, 1981, 1981a; Лисицкая и
др., 1982). Daugiametis meninės gimnastikos sportininkių rengimas įtakoja kūno masės
komponentų kitimą (Avloniti et al., 2001; Caine et al., 2001); Damsgaard et al., 2001; Douda
et al., 2000; Douda et al, 2002; Georgopoulos et al., 2002; Shrier, 2002; Vukovic et al., 1999;
Weimann, 2002). Tačiau privalu įvertinti ir tai, kad mergaitės jau turi būti atrenkamos pagal
specifinius kūno sudėjimo požymius šiai sporto šakai. O žinant atitinkamai amžiaus grupei
keliamus kūno sudėjimo ypatumų reikalavimus, galima teisingai įvertinti sportininkių
pajėgumą ir perspektyvas, tai yra tiksliau prognozuoti sportinių rezultatų augimą bei
individualizuoti rengimo vyksmą (Лебедев, Розин, 1981). Be to, tyrimai rodo, kad
egzistuoja tarpusavio ryšiai tarp sportinio–techninio meistriškumo ir kūno kompozicijos
rodiklių (Cleassens et al., 1991, 1992, 1993, 1999, 2006; Baxter–Jones et al., 1994;
Georgopoulos et al., 1999, 2001, 2002; Shrier, 2002; Лебедев, Розин, 1981; Литовко,
Санжарова, 1998).
Sportinės ir meninėjs gimnastikos sportininkai, kurie pasižymi geresniais rezultatais
priskirtini retardantiniam vystymosi tipui. Jiems būdingas lėtas kūno svorio didėjimas ir
augimas. Tai pagerina jų prisitaikymą specialiems krūviams ir užtikrina gerą darbingumą
(Лебедев, Розин, 1981; Pietrzyk, 2003).
Anot I. A. Pavlovos (Павлова, 1988), gerus rezultatus pasiekiančių gimnasčių,
startuojančių pagal individualią programą, ūgis labai įvairus. Tai patvirtina ir paskutinės
Olimpiados dalyvių kūno sudėjimo rodikliai (1.3. lentelė).

24
1.3. lentelė. Olimpiados, pasaulio čempionato meninės gimnastikos dalyvių (1999–2005 m.) amžiaus ir
antropometriniai rodikliai (FIG)
Varžybos 1999 m. PČ (Osaka) 2004 m. OŽ (Atėnai)
Šalių dalyvių skaičius komandų n=31; grupinių pr. Individuali programa n=21,
komandų n=23; federacijos n=49 grupiniai pratimai n=10,
Iš viso dalyvių 270 84
Sunkiausia dalyvė 62 kg 55 kg
Lengviausia dalyvė 32 kg 32 kg
Aukščiausia dalyvė 182 cm 179 cm
Mažiausia dalyvė 146 cm 148 cm
Vidutinis amžius 17,2 Individuali programa –19,4 m.,
grupinių pratimų – 18,2 m.
Vyriausia dalyvė 26 m 26,6 m
Jauniausia dalyvė 15 m 15,1 m

Mažesnis kūno svoris, ūgis, kūno masės indeksas ir atitinkamai mažesnis riebalinės
masės komponento dydis būdingesnis individualių meninės gimnastikos rungčių
sportininkėms.
Nustatyta, kad kuo jaunesnės gimnastės tuo mažesnė išvaizdos įtaka pasirodymo
vertinimui (Pietrzyk, 2003), kuo mažesnis kūno masės indeksas tuo meninės gimnastikos
sportininkėms lengviau siekti aukštesnių sportinių rezultatų (Павлова, 1988; Pietrzyk, 2003).
Nors riebalinės masės kiekis būtinas natūralioms funkcijoms, tačiau meninės
gimnastikos sportininkių riebalinės masės didesnis kiekis turi destruktyvų poveikį jų
sportiniam parengtumui. Ypatingai šio kūno kompozicijos rodiklio didesnis kiekis
(procentais) vertinamas neigiamai estetinių sporto šakų atstovų tarpe (Benigno, Lacerda,
Côrte-Real, 2004; Claessens, et al., 1999; Filaire, Lac, 2002; Fragoso et al., 2004;
Georgopoulos et al., 1999; Nordin, 2003; Popovic, 2000; Silva, Oliveira, 2005).
Pateikiame buvusios Tarybų Sąjungos, Graikijos, Kanados ir elito meninės
gimnastikos sportininkių kūno kompozicijos rodiklių palyginimą (1.4. lentelė). Paskutinio
dešimtmečio tyrimo duomenimis meninės gimnastikos sportininkės tapo aukštesnėmis bei
lengvesnėmis (p<0,05) (Douda, 2002; Georgopoulos et al., 2001; Klentrou, 2003; Лисицкая
и др., 1982).

25
1.4. lentelė. Elito, Graikijos bei Kanados meninės gimnastikos sportininkių kūno kompozicijos rodiklių
palyginimas ( x ±SD)
Treniravimosi Riebalinio
Amžius
Grupės stažas Ūgis (cm) Svoris (kg) KMI audinio
(metais)
(metais) kiekis (%)
Graikijos gimnastės 8–10 (n=20) 3,01±1,1 133,6 ±5,32 26,98 ±2,68 14,75±1,57
(Douda, 2002) 11–12(n=20) 5,01±1,78 144,2 ±7,34 31,28 ±3,38 13,70±2,25
13–14(n=11) 6,95±1,9 154,18±5,6 37,74 ±4,37 13,11±1,77
Kanados gimnatės 14,7 ±0,4 163,4±1,8 45,9±1,7 17,2±0,3 16,2±0,4
(Klentrou, 2003) (n=30)
Elitas – PČ, EČ (1997– 12–23 metai 7,3±2,3 163,6±5,6* 45,3±6,6* 16,8±1,8 15,9±4,9
2000 m.) dalyvės vidurkis
(Georgopoulos et.al., (16±1,7 metų)
2001) (n=104)
Buvusios Tarybų 7–8 – 126,2±5,22 24,5±2,65 – –
Sąjungos gimnastės 9–10 135,3±7,31 29,2±1,65
(Лисицкая и др., 1982) 11–12 147,8±6,18 36,9±5,27
(n=65) 13–14 157,2±4,80 47,2±5,27
15–16 161,7±3,60 52,2±5,74
rinktinės narės 161,23±3,36* 54,0±4,10*
* – skirtumai tarp Pasaulio elito ir buvusios Tarybų Sąjungos gimnasčių patikimumo lygmuo p<0,01.

Remiantis pateiktais duomenimis, galime teigti, kad siektini tokie elito meninės
gimnastikos sportininkių kūno sudėjimo modelio rodikliai: ūgis – 163±5,6 cm, kūno svoris –
45,3±6,6 kg, KMI – 16,8±1,8, poodinio riebalinio sluoksnio kiekis – 15,9±4,9%. Tačiau
vertinant gimnasčių kūno kompoziciją būtina atsižvelgti į kiekvieno amžiaus tarpsnio
ypatumus.

26
1.4.2. Meninės gimnastikos sportininkių atletinis rengimas ir parengtumas

Atletinis rengimas – tai sportininko fizinių ypatybių ir su jomis glaudžiai susijusių

kompleksinių gebėjimų, laiduojančių našią varžybinęs veiklą, lavinimas. Atletinis rengimas
yra pagrindinė žmogaus harmoningo ugdymo ir sporto treniruotės sudedamoji dalis (STŽ,
2002). Skiriamas bendras ir specialusis atletinis rengimas. Bendrasis atletinis rengimas –
tai pagrindinių fizinių ypatybių, būtinų pasirinktos sporto šakos arba rungties sėkmingai
fizinei veiklai, kryptingas ugdymas. Specialusis atletinis rengimas – tai sportininko fizinių
ypatybių, kompleksinių gebėjimų ugdymas pagal pasirinktos sporto šakos arba rungties
specifinės ir varžybinės veiklos pobūdį (STŽ, 2002; Karoblis, 1999; 2005). Judamųjų
gebėjimų išvystymo lygis apibūdina sportininkų parengtumą, kuris gali būti matuojamas
testais ir įvertinamas matavimo vienetais (Johnson, Nelson,1986; Karoblis, 1999; Morrow et
al., 2000; Raslanas, Skernevičius, 1998; Skernevičius ir kt. 2004). Atletinis rengimas – tai
sportinio rengimo pagrindas, nes didžiule dalimi, palyginus su kitomis rengimo dalimis, jis
charakterizuojamas atletiniais krūviais, turinčiais poveikį morfofunkcinei organizmo
būsenai. Nuo atletinio parengtumo lygio priklauso techninio parengtumo sėkmė (tikslumas,
patikimumas, sėkmingumas), sportininko taktikos turinys – struktūra, asmeninių gebėjimų
realizacija treniruočių ir varžybų proceso metu (Бондарчук и др., 1997). Meninės
gimnastikos atstovių atletinis rengimas – tai organizuotas procesas, nukreiptas į (Карпенко,
2003):
▪ visapusišką sportuojančių organizmo lavinimą – atramos–judamojo aparato,
širdies–kraujagyslių sistemos ir kvėpavimo sistemos sustiprinimą, centrinės ir
vegetatyvinės nervų sistemos veiklos tobulinimą;
▪ sveikatos sustiprinimą ir darbingumo padidinimą;
▪ judamųjų gebėjimų vystymą, kurios būtinos sėkmingam meninės gimnastikos
pratimų technikos įsisavinimui ir jų atlikimui su reikalaujama kokybe:
amplitude, greičiu, jėga
Bendras atletinis rengimas padeda lavinti judamuosius gebėjimus, pakelia darbingumą
neatsiejamai nuo konkrečios meninės gimnastikos pratimo technikos. Judamieji gebėjimai
lavinami pačiomis įvairiausiomis priemonėmis: krosais ir trumpų nuotolių bėgimais,
plaukimu, slidinėjimu, čiuožinėjimu, judriaisiais bei sportiniais žaidimais (Лисицкая и др.,
1982; Карпенко, 2003).
Specialus atletinis rengimas lavina ir palaiko judėjimo įgūdžius, kurie reikalingi, netgi
būtini, sėkmingam technikos tobulinimui meninėje gimnastikoje (Лисицкая и др., 1982).

27
 T. S. Lisickaja su bendraautoriais (Лисицкая и др., 1982) išskyrė tokius meninės
gimnastikos judamųjų gebėjimų prioritetus (1.5. lentelė).
1.5. lentelė. Meninės gimnastikos sportininkių fizinių gebėjimų lavinimo prioritetai (Лисицкая и др., 1982)
Eil. Judamieji gebėjimai (prioritetine Gebėjimų svarba
Nr. tvarka)
1. Vikrumas Svarbiausi judamieji gebėjimai
2. Lankstumas
3. Koordinacija
4. Pusiausvyra
5. Greitumas
Svarbūs judamieji gebėjimai
6. Jėga
7. Ištvermė Padedantys judamieji gebėjimai

V. E. Gorochova (Горохова, 1997; Горохова, 2002) nustatė, kad didelio

meistriškumo meninės gimnastikos sportininkių labiausiai išvystyta jėga (9,25 balo),
lankstumas (9,06 balo) ir greitumas. Blogiausiai specialioji ištvermė (8,61 balo) ir gebėjimas
išlaikyti pusiausvyrą. Nepakankamai išvystyti greitumo–jėgos gebėjimai (8,04 balo) ir
veiksmų su įrankiais vikrumas (7,26 balo). Pastarosios savybės labai didelę reikšmę
parengtumui nurodo didelė dalis trenerių bei meninės gimnastikos ekspertų (Дячук, 2002;
Горбачева, Степанова 1997; Кокошвили, 1984; Лисицкая, 1983).
L. A. Karpenko (Карпенко, 2003) nuomone, nėra tikslinga ranguoti judamuosius
gebėjimus, būdingus meninei gimnastikai dėl to, kad tai sporto šaka su įvairiausia motorine
veikla ir skirtingi pratimai reikalauja skirtingų judamųjų gebėjimų bei skirtingo jų
pasireiškimo lygio. Ypatingai galima išskirti tik dvi savybes, kurių lavinimas turėtų būti
sureikšmintas – tai koordinacija ir lankstumas. Šios ypatybės turi prognostinę reikšmę jau
atrenkant jaunuosius gimnastus (Jastrejembskaia, Titov, 1999; Mališauskas, 1971; Кобаков,
1980; Лисицкая и др., 1982).
Atletinio rengimo procesas šiuo metu susietas su krūvių intensyvinimu ir rengimo
proceso pailgėjimu. Tai būdinga ne tik sportinio meistriškumo etapo sportininkams, bet ir
pradinio rengimo etapo (Бондарчук и др., 1997; Филин, 1985). Iškyla būtinybė nustatyti
pedagogines priemones ir metodus, kurie leistų įvertinti jaunųjų sportininkų amžiaus
ypatumus, kurie tausotų jų sveikatą, nereikalautų papildomų laiko sąnaudų ir tuo pačiu
stimuliuotų fizinių savybių ugdymą ir, to padarinyje, sportinį meistriškumą (Бондарчук,
Орехова, Попов, 1997).
Atletinio parengtumo sąsajos su kitomis parengtumo dalimis įvairios. Anot J. V.
Menchino (Менхин 1997), gimnastų atletinis rengimas nėra galutinis tikslas, o jis yra tik
pagrindas, kuris padeda siekti tolesnio techninio meistriškumo. Jis išskiria šiuos terminus:
motorinis potencialas ir atletinis potencialas. Motorinis potencialas tai specialiųjų gebėjimų
suma, padedanti realizuoti atletinį potencialą specialios veiklos metu. E. J. Makarova ir J. V.

28
Menchinas (Макарова, Менхин, 1998) nustatė specialaus atletinio parengtumo turinį bei
judamųjų gebėjimų vystimosi dinamiką daugiamečio rengimo metu. Kiekvienam judamajam
gebėjimui būdingas savitas išvystymo lygis. Pradinio rengimo laikotarpiu (7–9 m.) reikalingas
toks judamųjų gebėjimų išvystymo lygis, kuris leistų vėliau įsisavinti konkrečius technikos
elementus, t.y. formuoti techninio parengtumo bazę.
Meninės gimnastikos sportininkių judamųjų gebėjimų vertinimui taikomi testai kartu
su konkrečiais matais (trukme, centimetrais) bei kokybe (balais). Tai leidžia tam tikrus
judamuosius gebėjimus susieti su techniniu parengtumu (varžybiniu rezultatu) (Говорова,
Плекшань 2001; Макарова, Менхин, 1998; Фирилева, 1981). Nuo tada, kai meninės
gimnastikos specifinės judėjimo struktūros yra paremtos šuoliais, sukiniais, pusiausvyromis ir
lankstumo elementais (Abruzzini, 2004), naudojamų testų rinkinys turi remtis rodikliais,
matuojančiais staigiąją jėgą, koordinaciją, pusiausvyrą ir lankstumą (Wolf-Cvitak et al.,
2002, 2004).
Judamųjų gebėjimų lavinimas intensyvesnis turėtų būti tam tikrais amžiaus periodais,
atsižvelgiant į sensityviuosius periodus (Eider, 1999). J. V. Menchinas ir E. J. Makarova,
(Менхин, Макарова, 1997) nustatė, kad meninės gimnastikos sportininkių specialiųjų
judamųjų gebėjimų (pusiausvyros, gebėjimai prisitaikyti erdvėje ir laike, šoklumas, gebėjimas
atlikti veiksmus su sukimusi) vystimosi dinamika geriausiai ugdoma nuo 7 iki 13 metų
laikotarpiu.

Apibendrinant galėtume teigti, kad meninė gimnastika tai visapusiško atletinio

parengtumo reikalaujanti sporto šaka (Карпенко, 2003; Лисицкая, 1984), vis dėl to
svarbiausieji judamieji gebėjimai yra lankstumas ir koordinacija (Дячук, 2002; Горбачева,
Степанова 1997; Кокошвили, 1984; Лисицкая, и др., 1983; Карпенко, 2003). Meninės
gimnastikos motorinio potencialo – specialiųjų gebėjimų lygį, kurį sąlygoja judamųjų
gebėjimų ir techninio parengtumo visuma (Макарова, Менхин, 1998; Менхин 1997) –
formavimas turi būti pradedamas lavinti ankstyvuose pradinio rengimo etapuose.

29
1.4.3. Meninės gimnastikos sportininkių techninis rengimas ir parengtumas

Techninis rengimas – tai planingas sporto šakos ar rungties technikos veiksmų ir jų

derinių tobulinimas įvairiais sportinio rengimo laikotarpiais, technikos judesių, reikalingų
sportinėje kovoje, ugdymo procesas. Techninis parengtumas – tai sportininko judesių
sistemos atitinkančios sporto šakos ypatybes ir nulemiančios aukštus sportinius rezultatus,
įvaldymo laipsnis (STŽ, 2002). Techninio parengtumo negalima nagrinėti izoliuotai, tai
reikėtų daryti, kaip visumą, kurioje techniniai sprendimai glaudžiai susiję su atletinėmis,
psichinėmis, taktinėmis sportininko galimybėmis, taip pat su išorinės aplinkos sąlygomis,
kuriomis vykdoma sportinė veikla (Келлер, Платонов, 1993; Платонов, 1997, 1998).
Meninės gimnastikos sportininkių techninis rengimas tai didžiulio judamųjų veiksmų
arsenalo įgijimas per sąlyginai trumpą laiko tarpą ir su mažiausiomis pastangomis (Макарова,
Менхин, 1998; Менхин, Макарова, 1997; Менхин, 1997; Сучилин, и др., 1996). Meninės
gimnastikos pagrindinių struktūrinių grupių elementų įgūdžiai išugdyti jau ankstyvame
amžiuje (5–8 m.), patikimai padeda siekti sėkmės šios sporto šakos vėlesniuose rengimo
etapuose (Jastrejembskaia, Titov, 1999; Miletić, Viskić–Štalec, 2002; Архипова, 1998;
Архипова, Карпенко, 1998; Карпенко, 2003; Лисицкая и др., 1983). Paprastų techninių
judesių ir veiksmų mokymas vyksta remiantis tos pačios struktūros techniniais bei
biomechaniniais parametrais, kurie būdingi sudėtingiausiems tokio tipo judesiams. Taip
palaipsniui įsisavinami vis sudėtingesni technikos veiksmų komponentai ir kaupiami judėjimo
įgūdžiai (motorinis potencialas) (Eider, 1999; Аркаев, Сучилин, 1997; Лисицкая, и др.,
1983).
Išskirtini šie meninės gimnastikos sportininkių techninio rengimo elementai:
• rengimas veiksmams be įrankio – kūno veiksmų technikos formavimas
(pusiausvyros, sukiniai, šuoliai, akrobatikos pratimai ir kai kurie šokio elementai
(Jastrejembskaia, Titov, 1999; Карпенко, 2003; Лисицкая и др., 1982);
• rengimas veiksmams su įrankiu – veiksmų su įrankiu technikos formavimas
(balansavimai, sukimai, figūros, metimai, ridenimai) (Jastrejembskaia, Titov,
1999; Карпенко, 2003; Лисицкая и др., 1982);
• choreografinis rengimas apima 4 šokio elementų mokymo sistemas – klasikinio,
istorinio–buitinio, liaudies–charakterinio ir šiuolaikinio (Jastrejembskaia, Titov,
1999; Карпенко, 2003; Лисицкая и др., 1982);
• muzikinis-judamasis rengimas (gebėjimų suprasti muziką formavimas ir atlikti
judesius atitinkamai pagal muzikos pobūdį, tempą, ritmą, dinamiką) (Fu, Zhang
2001; Hökelmann et al., 2002; Popović, 2004; Карпенко, 2003);

30
 • kompozicinis rengimas (tai naujų varžybinių elementų, junginių ir programų
kūrimas) (Карпенко, 2003).
Kūno veiksmų technikos sandara. L. A. Karpenko (Карпенко, 2003) nurodo tam
tikrus sportinių atskyrių techninio parengtumo (veiksmams kūnui) normatyvus (6 lentelė),
kurie taip pat atsižvelgiant pagal pakitusias varžybų taisykles (Abruzzini, 2004) yra
pakoreguoti ir ateityje taip pat gali kisti.
1.6. lentelė. Meninės gimnastikos atskyrių normatyvai (Карпенко, 2003; Norme tecniche sezione ritmica,
2006)
Atskyris Metai Elementų Rekomenduojamas Įrankiai
skaičius sudėtingumas
TKSM C, D, E, G, H, F Pagal FIG (4 įrankiai)
SM (suaugusi) 16 m. ir < 18 (16) C, D, E, G, H, F Pagal FIG (4 įrankiai)
KSM (Jaunės) 14–15 m. 16 B, C, D, E, G Pagal FIG (4 įrankiai)
I atskyris (Jaunutės) 12–13 m. 14 A, B, C, D, E Pratimas be įrankio ir 3
įrankiai pasirinktinai
II atskyris (Vyresni vaikai) 10–11 m. 12 A, B, C, D “
III atskyris (Jaunesni vaikai) 8–9 12 A, B, C “
Pradedančiosios Iki 8 m. 12 A, B, C “
Paaiškinimai: TKSM – tarptautinės klasės sporto meistrės
SM – sporto meistrė
KSM – kandidatė į sporto meistrus

Meninės gimnastikos skirtingų daugiakovės rungčių programų tyrinėjimai

(Полищук, 1999, 2001) parodė, kad tarptautinių varžybų metu demonstruojamose
kompozicijose labiausiai paplitę technikos elementai yra pusiausvyros – 64% ir sukiniai –
56,2%, šuoliai –30,8% ir kiti elementai – 13%, o didžiausias klaidų skaičius kyla dėl
pusiausvyros praradimo. Tad tikėtina, kad pasikeitus varžybų taisyklėms (Abruzzini, 2004)
atskirų įrankių varžybų finaluose pirmenybę turės skirtingo techninio parengtumo turinio
gimnastės.
Technikos veiksmų ir judėjimo atlikimo intensyvumo sąveika. Paskutiniu metu vis
dažniau ieškoma naujų technikos tobulinimo kelių. Nagrinėjama pratimų atlikimo kokybė
kartu su adaptacinių procesų esamos būsenos pasikeitimais, susijusiais su skirtingais
gimnastės raumeninės veiklos režimais atliekant įvairius meninės gimnastikos elementus be
įrankio: sukinius (Каледина, Земсков, 1999; Хун, 1997), statines (Полищук, 2001) bei
dinamines pusiausvyras (Полищук, 1999; 1999a; 2001), šuolius (Griner et al., 2003;
Hutchinson et al., 1998; Mkaouer, et al., 2006; Polishchuk, Poliszczuk, 2006; Ветошкина,
1981; Лазаренко, 1990).
Veiksmų su įrankiais techninio parengtumo nustatymas ir įvertinimas. Pratimai su
įrankiu sudaro meninės gimnastikos varžybinės programos turinio pagrindą. Keičiantis
varžybų taisyklėms kinta ir įrankio valdymo technika, atsiranda vis naujų judesių su įrankiais.
1980–1981 m. buvusios Tarybų Sąjungos meninės gimnastikos atstovės nuolat ženkliai
nusileisdavo bulgarėms įrankio valdymo technika, pasirodymų stabilumu, kompoziciniu

31
 programų sprendimu (Карпенко, 1985; Карпенко, 2003; Лисицкая, 1984). Paskutiniu metu
Rytų Europos šalys nenusileidžia kitų šalių sportininkėms nei kūno judesių (Каледина,
Земсков, 1999), nei choreografiniu parengtumu (Apatow, 2001; Беклемишева, 1998), nei
įrankio valdymo technika (Каледина, Земсков, 1999).
Veiksmų su įrankiais parengtumo lygį L. A. Karpenko (Карпенко, 2003) įvardina
kaip specialų–judamąjį parengtumą. Jam priskiriami tokie specialūs psichomotoriniai
gebėjimai: propriorecepcinis (taktilinis) jautrumas – “įrankio pojūtis”, veiksmų kūnu ir
įrankiu koordinacija (darna); dėmesio paskirstymas – veiksmų kūnui ir įrankiui, į du įrankius,
į save ir partnerę, į “savo” įrankio ir partnerės įrankio veiksmus (ypatingai reikšmingas
atliekant grupinius pratimus), reakcijos greitis ir adekvatumas į judantį objektą (įrankį).
Įrankio pojūčiui vertinti taikomi tokie testai – matymo-judamosios reakcijos laikas, taktilinis–
judamosios reakcijos greitis matavimas. Pastarojo testavimo rodiklis leidžia palyginti
reakcinius gimnasčių gebėjimus priklausomai nuo techninio meistriškumo (Кокошвили,
1984). Matavimai atliekami nematant, kas duoda galimybę atmesti gimnasčių papildomus
judesius siekiant “įrankio” ir išvengti matavimo netikslumo.
J. Archipova ir L. Karpenko (Архипова, Карпенко, 1998) nustatė tokius
psichomotorinių gebėjimų prioritetus atliekant skirtingus pratimus (1.2. pav.):

Šokdynė Lankas Kamuolys Kuokelės

3 1 3
3 1 1
2 4 2
2 2 3
1

Reakcijos į Reakcijos
judamąjį į Judesių Judesių Judesių
objektą judamąjį Dėmesio Dėmesio dažnis: atkartojimo atkartojimo
tikslumas: objektą perkėlimas: koncentracija: pratimas tikslumas: kampų
pratimas su laikas: pratimas su pratimas su su pratimas su tikslumas:
šokdyne – pratimas šokdyne – kamuoliu – šokdyne – lanku – pratimas su
r=0,82; su r=0,81; su r=0,82. r=0,75. r=0,76; lanku –
lanku – kuokelė- kuokelėmis kamuoliu – r=0,80;
r=0,80; mis – – r=0,79. r=0,75; kamuoliu –
kamuoliu – r=0,76. kuokelėmis – r=0,75.
r=0,82. r=0,80.

1.2. pav. Psichomotorinių gebėjimų struktūra atliekant skirtingus meninės gimnastikos pratimus (pagal
Архипова, 1998; Архипова, Карпенко, 1998)

Pratimo su lanku silpna koreliacija tarp judesių (pastangų) atkartojimo (r=0,76) ir

atkartojimo kampų (r=0,80) tikslumo gerėjant sportininkių kvalifikacijai didėja ir tampa
patikimesne. Jaunųjų gimnasčių specialių įgūdžių lavinimas, ženkliai pagerina įrankių

32
valdymo įgūdžius, jau po dviejų mėnesių specialių treniruočių (Архипова, 1998; Архипова,
Карпенко, 1998). o taip pat pagerina varžybinius rezultatus (nuo r=0,45 iki r=0,55)
Veiksmų su įrankiais techninio parengtumo lavinimas. Lavinant meninės
gimnastikos sportininkėms pirminius technikos veiksmų įgūdžius, o ypač juos tobulinant,
taikomi įvairūs metodai: dalinis, ištisinis, vienalaikio poveikio. Greitesniam veiksmų su
įrankiais technikos įsisavinimui, rekomenduojama pradiniame rengimo etape mokyti bazinių
elementų su šokdyne ir lanku naudojant kartu parengiamųjų ir specialių pratimų kompleksą
(Горбачева, Степанова, 1997). Toks sujungimas struktūriškai panašių judamųjų veiksmų to
paties užsiėmimo metu leidžia teigiamo įgūdžio pernešimo pagrindu suformuoto elemento
techniką pratime su vienu įrankiu (pvz. šuoliukuose per šokdynę pirmyn) „įtraukti“
(panaudoti) jau išmoktų judamųjų operacijų kito įrankio technikos struktūrą (pvz. šuoliukuose
per lanką sukant jį pirmyn) (Горбачева, Степанова, 1997). Taip sutaupomas laikas ir
greičiau galima mokytis sudėtingesnių veiksmų technikos.
Naujų techninių elementų mokymasis turi būti harmonizuotas ir metodologiškai
orientuotas atitinkamai pagal mergaičių gebėjimus ir amžių. Dažnai anksti pradėti mokyti kai
kuriuos veiksmus netikslinga, nes gali nukentėti atliekamų veiksmų kokybė vėlesniuose
rengimo etapuose (pavyzdžiui 7 m. mergaitėms taikyti “malūnų” testą su kuokelėmis)
(Miletić, Viskić–Štalec, 2002).
Nuolat ieškoma grupinių pratimų naujų technikos tobulinimo variantų (Gou, Ma,
2000; Ночевная, 1990), veiksmų su skirtingais įrankiais tobulinimo (Архипова, 1998;
Архипова, Карпенко, 1998; Байер, Муллагильдина, 2004; Беклемишева, 1998;
Николаева, 1999; Овчинникова, 1985).
Tobulinant techninį gimnasčių parengtumą bandoma ieškoti net tinkamo paros laiko
treniruotėms. Nors W. Starosta ir J. Wolf–Cvitak (2001) nenustatė patikimų skirtumų, tačiau
nustatyta, kad ryte įvairių technikos elementų atlikimas yra blogesnis nei vakare. Remiantis
kitų sporto šakų patirtimi galima daryti išvadą, kad ryte geriausia mokytis naujų technikos
veiksmų, o po pietų veiksminga juos tobulinti (Winget et al., 1985).
Darbinė ir varžybinė veikla žmogui kelia simetrinio lavinimo uždavinį, ypatingai tai
pasakytina apie rankų judesių bilaterulumą (bilateriškumas) (Starosta, Fostiak, 2001; Сосина,
1982, 1983, 1983a, 1984). Meninės gimnastikos taisyklės reikalauja atlikti veiksmus su
įrankiu abiem rankom. Nors nustatyta, kad laterališkumas (vienos rankos dominavimas)
nepriklauso nuo meitriškumo lygio (Melendez et al., 2005), tačiau gebėjimas tolygiai atlikti
veiksmus abiem rankom ir kojom turi privalumą atrenkant gimnastes į grupinių pratimų
komandą (Павлова, 1988).

33
 Tyrimais nustatyta (Сосина, 1982), kad meninės gimnastikos sportininkių (n=120)
pratimuose nėra varžybinė veikla tolygiai (kairei ir dešinei rankai bei kojai) paskirstytas.
Varžybose dalyvės 72% teisingų judesių atlieka dešine ranka, o kaire – tik 28%. Taip pat
kairei rankai tenka 64% pasitaikiusių grubių klaidų. Dažniausiai sunkūs elementai, kuriuos
gimnastės atliko kaire ranka – metimas arba mažos manipuliacijos įrankiu. Simetrinio
mokymo metodika parodė (Сосина, 1982, 1983, 1983a), kad kartojimų skaičiaus padalijimas
po lygiai tarp dešinės ir kairės rankos neįtakoja “pagrindinės” rankos judesių atlikimo
kokybės. Toks mokymas padidina atliekamų judesių tikslumą abejomis rankomis, bet tuo
pačiu metu skirtumai tarp dešinės ir kairės rankos (asimetrijos koeficiento) išlieka. Trenerės
dažniausiai linkusios mokyti judesius pradžioje dešine ranka (75%), “palankia” ranka – 7,5%,
kaire ranka – 2,5%, 15% – rekomenduoja mokytis judesių iš karto abiem rankom (Сосина,
1982). Bilateralinės reguliacijos pagrindai padedami ikimokykliniame amžiuje (4–7 m.), šio
proceso tobulinimas vyksta nuo 7–8 m. iki 11–12 m. periodu (Сосина, 1982). Bazinių
simetrinių judesių didelės judamosios atsargos sukaupimas padeda sėkmingai mokytis
skirtingų sudėtingų ir rizikingų elementų dešine ir kaire ranka vėlesniuose sportinio
meistriškumo perioduose (Сосина, 1982, 1983, 1983a).
Mažai tyrinėtas meninės gimnastikos atstovių choreografinis rengimas. Jau buvo
minėta, kad buvusio rytų bloko šalių atstovės išsiskiria techniniu–choreografiniu parengtumu
(Apatow, 2001), tačiau tyrimų, pagrindžiančių choreografinio rengimo metodikos svarbą
moksliniais tyrimais nebuvo atlikta. Slovėnijos mokslininkai (Wolf-Cvitak et al., 2002)
tyrimais nustatė, kad paprastesni elementai buvo lengviau ir greičiau išmokstami
užmerktomis akimis nei labiau sudėtingi paremti pusiausvyros išlaikymu. Jų nuomone,
tradicinėse sporto šakose, tokiose kaip meninė gimnastika, judesių mokymąsi lengvina
grįžtamoji judesio atlikimo kinestetinio suvokimo informacija (Wolf-Cvitak et al., 2002).
Visapusiško techninio parengtumo vertinimas visada buvo atliekamas atitinkamai
pagal tuo metu egzistuojančias varžybų taisykles. Sportinės gimnastikos specialistų
(Чедураев, 1997) siūlomas gimnastų techninio parengtumo vertinimas (visoms daugiakovės
rungtims) atliekamas atsižvelgiant į tris pagrindinius rodiklius, tinka ir meninės gimnastikos
sporto šakų atstovėms:
1) kombinacijos turinys – techninis apipavidalinimas; išreiškiamas galutiniu kiekvienos
daugiakovės rungties deklaruojamu koeficientu;
2) techninio pratimo įvaldymo lygis sudaro suma balų už sistemines klaidas (mažas,
vidutines, dideles), kurios pastebimos treniruočių ir varžybų metu;
3) kombinacijos atlikimo patikimumo lygis išreiškiamas procentine elementų ir junginių
atlikimo reikšme stebint varžybas ir kontrolines-modelines treniruotes. Tai kuo

34
 daugiau stebėjimų tuo tikslesnis patikimumo įvertinimas.
Vertinant sportininkių techninį parengtumą labai svarbu atsižvelgti į veiksmų kūnu ir
įrankiu vienovę bei suderinamumą. Statistiniai rezultatai rodo, kad teisėjai teikia pirmenybę
“įrankio kaip judesio pratesėjo” tarpusavio ryšiui (Gou, Ma 2000; Savrami, 2004), kuris yra
vienas iš “artistiškumo vertinimo” aspektų aprašytų ir naudojamų taškų sistemoje (Abruzzini,
2004).

Judesių gausa, įvairovė (Schmidt, Lee, 1999; Schmidt 2000; Аркаев, Сучилин, 1997),
sudėtingumas (Jastrejembskaia, Titov, 1999; Krug, 1996; Карпенко, 2003), kūno ir įrankių
veiksmų vienovė (Gou, Ma 2000; Savrami, 2004; Кокошвили, 1984) ir gebėjimas atlikti
judesius įvairiomis kryptimis (Starosta, Fostiak, 2001; Сосина, 1982, 1983, 1983a) sąlygoja
meninės gimnastikos sportininkių aukštus rezultatus. Visa tai pasiekiama daug dėmesio
skiriant pagrindinių meninės gimnastikos struktūrinių grupių elementų pagrindų formavimui
ankstyvame amžiuje (5–8 m.) įvairiomis priemonėmis (Jastrejembskaia, Titov, 1999; Miletić,
Viskić–Štalec, 2002; Архипова, 1998; Архипова, Карпенко, 1998; Горбачева, Степанова,
1997; Карпенко, 2003; Лисицкая и др., 1982).

35
1.4.4. Meninės gimnastikos sportininkių kitos rengimo ir parengtumo rūšys

Meninės gimnastikos sportininkių funkcinis pajėgumas

Aerobinis pajėgumas – sportininko gebėjimas kuo intensyviau ir ilgiau dirbti fizinį
darbą, kai adenozitrifosfato (ATF) resintezė dirbančiuose raumenyse dažniau vyksta vartojant
deguonį. Aerobinį pajėgumą, visų pirma, lemia raumenų gebėjimas mechaninės energijos
gamybai vartoti deguonį, raumenims deguonį teikiančių kraujotakos ir kvėpavimo sistemų
pajėgumas (STŽ, 2002).
Meninės gimnastikos varžybinė veikla priklausomai nuo atliekamo pratimo rungties
(grupinis ar individualus pratimas) trunka apie 1,5–2,5 min. ir reikalauja didelio intensyvumo
pastangų su vikriu įrankių manipuliavimu, įskaitant šuolių, pusiausvyrų, sukinių ir lankstumo
pratimų atlikimą (Douda et al., 2002). Tai yra, tokios trukmės veikla apibūdinama kaip
intensyvus fizinis krūvis, kuriame aktyviai dalyvauja daugelis raumenų grupių, būtinas
atitinkamas sportininkių aerobinis ir anaerobinis pajėgumas. Tačiau mokslinių darbų apie
vyraujančius fiziologinius pokyčius atskirose gimnastikos sporto šakose taip pat nėra daug.
Atlikta keletas tyrimų (Aleksandravičienė, 2004, 2005; Alexander, 1991; Case et al., 1980;
Gionet et al., 1986), kuriuose pateikiami gimnasčių fiziologiniai pokyčiai specifinio fizinio
krūvio metu. Tyrimų duomenys rodo, kad per pastaruosius dešimtmečius pagerėjo gimnastų
maksimali galia, anaerobinis pajėgumas, t.y. gebėjimas kuo ilgiau treniruotis didžiausiu arba
beveik didžiausiu intensyvumu, kai raumenims susitraukti reikalinga energija gaminama
esant deguonies trūkumui (Docherty, Gaul, 1991). padidėjęs ŠSD, atliekant varžybinius
pratimus, susijęs su vis didėjančiu pratimų sudėtingumu. Nuolat ilgėjantis treniruočių laikas
turi įtakos palyginti nedideliam gimnastų aerobiniam pajėgumui, o D. T. Kirkelndall (1985),
teigia, kad mažą gimnastų aerobinį pajėgumą lemiantis veiksnys galėtų būti nedidelis varžybų
skaičius.
D.T. Kirkendall (1985) teigė, kad gimnastikos sporto šakų atstovų aerobinis
pajėgumas, lyginant su kitomis sporto šakomis (Jemni et al., 2000; Montgomery, Baudins,
1982; Rodriguez et al., 1998) yra žemas. A Stasiulis (1996) pateikė įvairių sporto šakų atstovų
santykinio VO2maks lygio ranginį įvertinimą, pagal kurį, meninės gimnastikos sportininkių
aukštas maksimalus deguonies suvartojimo lygis svyruoja tarp 52 ir 59 ml/kg/min, vidutinis –
svyruoja nuo 44 iki 51 ml/kg/min, žemas – nuo 36 ir 43 ml/kg/min.
Pastaruoju metu yra atlikta keletą tyrimų, kuriuose buvo analizuota meninės
gimnastikos sportininkių metaboliniai pokyčiai organizme atliekant skirtingus pratimus
(Douda et al., 2004; Guidetti et al., 2000; Baldari, Guidetti, 2001). Italų mokslininkai
(Guidetti et al., 2000; Baldari, Gudetti, 2001) ištyrė elito lygio meninės gimnastikos

36
sportininkes, atliekančias pratimus su kamuoliu. Buvo nustatyta, kad varžybinės veiklos
(pratimo atlikimo metu) deguonies suvarojimo (VO2), širdies susitraukimų dažnio (ŠSD) ir
laktato susikaupimo kraujyje (La) reikšmės buvo panašios kaip ir ties laktato kaupimosi
slenksčiu (LKS), kuris buvo nustatytas atliekant testą ant bėgtakio. H. Douda su
bendraautoriais (2004) tyrinėjo 8–12 metų meninės gimnastikos sportininkių aerobinio
pajėgumo rodiklius atliekant varžybinius pratimus su skirtingais įrankiais priklausomai nuo
varžybinio parengtumo lygio ir meistriškumo (pratimai be įrankio, su šokdyne, kamuoliu,
lanku). Pratimo su šokdyne maksimalus deguonies suvartojimas (VO2maks) ir jaunučių, ir
vaikų amžiaus sportininkių grupės rodikliai buvo didžiausi, pratimo su lanku ir su kamuoliu
rodikliai – mažiausi. H. Douda su bendraautoriais (2000) nustatė, kad 12–15 m. meninės
gimnastikos sportininkių maksimalus deguonies suvartojimas yra – 51,4±4,7 ml/kg/min.
Nustatyta, kad meninės gimnastikos sportininkių ŠSD reikšmės būna gana didelės jau
pratimo pradžioje (Guidetti et al., 2000). Tai sąlygoja meninės gimnastikos veiklos
specifiškumas ir taip pat dėl galimos emocinės įtampos (Alexander, 1991), ir dėl to, kad
sunku išlaikyti pradinę statinę padėtį.
Sportininkių rengimo proceso sėkmingam valdymui būtina žinoti varžybinės veiklos
metu naudojamų skirtingų energijos šaltinių santykinį indėlį. Įtalų mokslininkai (Guidetti et
al., 2000) nustatė varžybinio pratimo su kamuoliu energijos sąnaudas: 42% energijos sąnaudų
sudarė anaerobiniu alaktatiniu būdu (kuri yra labai svarbi staigiai panaudojamos energijos
atsarga), 49% buvo gauta aerobinių oksidacinių reakcijų būdu, o anaerobinis laktatinis
energijos gavimo būdas sudarė tik 9 %. Tai gali būti susiję su tuo, kad meninės gimnastikos
atstovėms būdingi dideli anaerobinės apykaitos slenksčiai. R. Aleksandravičienė (2005)
nustatė sportinės aerobikos sportininkių (varžybinė veikla labai panaši į meninės gimnastikos)
energijos išeikvojimą. Daugiausiai raumenų darbui reikalingos energijos susidarė aerobinės
ATP resintezės būdu (apie 50%), anaerobinės alaktatinės ATP resintesės būdo indėlis buvo
33%, o anaerobinės laktatinės –17% bendro energijos išeikvojimo.

Meninės gimnastikos sportininkių psichinis parengtumas

Psichologinis rengimas – pedagoginis ir psichologinis sportininko poveikis – būtinų
varžybinei veiklai asmenybės ypatybių (pvz., motyvacijos nuolat treniruotis ir varžytis,
gebėjimo reguliuoti psichinę įtampą, emocinius stresus, jaudinimąsi, startinę būseną) ir
psichinių ypatybių (valios, reagavimo greitumo, pastabumo, suvokimo, mąstymo, dėmesio
sutelkimo) ugdymas (STŽ, 2002; Unestahl, 1992; Платонов, 1997). Pasak B. S. Rushall
(1995), konkrečios sporto šakos peteikia reikalavimus ir tuo pačiu formuoja asmenybės
kokybnius rodiklius, reikalingus sėkmingai spęsti uždavinius varžybinėje veikloje. Kita vertus

37
sėkmė sporte labai priklauso nuo individualių sportininkų psichologinių ypatumų
(Mikalauskas, 2000, Платонов, 1997; Серебрянская, 2004).
Psichinis parengtumas – tai asmenybės bruožų ir psichikos savybių, išugdytų tikslingo
ilgalaikio sportinio rengimo vyksme, būtinų sėkmingam dalyvavimui varžybose visuma (STŽ,
2002). Psichologinį parengtumą lemia asmenybės ypatybių – mąstymo, atminties, vaizduotės,
valios dėmesio, motyvacijos, taip pat psichinių funkcijų reikalingų sportinei veiklai, pasiektas
lygis sportinio rengimo vyksme (Martens, 1999). Vienas psichologinio rengimo
veiksmingumo nustatymo būdų yra sportininko socialinė ir psichologinė kontrolė, ja
nustatomi ir įvertinami sportininko asmenybės ypatumai, psichinė būsena ir psichinis
parengtumas, pratybų ir varžybų sąlygos, mikroklimatas tarp sportininkų (Karoblis ir kt.,
2002). Psichologinio sportininko kontrolės procese vertinama:
• asmeninės, moralinės, valios ypatybės, užtikrinančios aukštų sportinių rezultatų
siekimą (gebėjimas lyderiauti, pergalių siekimo motyvacija, gebėjimas reikiamu
metu koncentruoti visas reikalingas jėgas, gebėjimas atlaikyti labai didelius
treniruočių krūvius, emocinė savitvarda, gebėjimas kontroliuoti save ir kt.);
• rezultatų stabilumas rungtyniaujant su didelio meistriškumo sportininkais,
gebėjimas parodyti aukščiausius rezultatus per pagrindines varžybas;
• dėmesio sukaupimas ir atmintis atsižvelgiant į sporto šakos specifiką ir įvairias
varžybines situacijas;
• gebėjimas valdyti susijaudinimo lygį prieš varžybas ir per jas (atsparumas
stresinėms situacijoms);
• įvairių judesio parametrų (vizualių, kinestezinių) pojūčio lygis, gebėjimas
panaudoti psichinę raumenų koordinacijos reguliaciją, gebėjimas priimti ir
perdirbti gaunamą informaciją;
• analizatorių veiklos, sensomotorinių reakcijų, anticipacijos laiko ir erdvės atžvilgiu
galimybės, gebėjimas formuoti sprendimus laiko stygiaus sąlygomis (Платонов,
1997).
Pastaruoju metu vis daugiau tyrimų atliekama nagrinėjančių sportininkų psichologinį
rengimą ir parengtumą, tačiau mažai tyrinėjamas gimnastų rengimas ir parengtumas (Brito
Rodrigues, 2001).
Skiriami tokie pagrindiniai gimnasčių psichiniai bruožai (Богомолов, и др., 1974):
1) Moraliniai asmenybės bruožai – jiems priklauso tiklso siekimas bei jo
kryptingumas, atsakingumo jausmas, gerbės jausmas, darbštumas, savianalizė.
2) Asmenybės valios bruožai – tai aktyvumas, savarankiškumas, iniciatyvumas,
užsispyrimas, pasitikėjimas savo jėgomis, drąsumas ir kt.

38
 3) Emocionalumo parodymas. Jam būdingi tokie požymiai: bendras
emocionalumas, emocijų pergyvenimo intensyvumas, savo emocijų parodymas
sportinių pergalių arba pralaimėjimų atžvilgiu, savęs įtikinimas ir kt.
Dažnai gimnastėms varžybose kyla baimė kaip nepsitikėjimo savo jėgomis pasekmė
(Cartoni, et al., 2003; Palaima, 1976a). Sportininkės bijo, kad negalės pademonstruoti savo
meistriškumo pakankamai aukštu lygiu. Jau net pradėdamos mokytis naujus sunkius
elementus gimnastė ne visada yra tikra, kad galės juos atlikti iš karto, nerimauja, kad gali
nukristi, susižeisti, patirti traumą. Teisingam metodų ir priemonių baimės ir nerimo įveikimo
parinikimui išskiriamos 3 didelės pergyvenimų grupės gimnasčių tarpe:
1) Pergyvenimai susiję su nepsitikėjimus savimi dėl to, kad neturima pakankamai
techninių įgūdžių,
2) Pergyvenimai susiję su labai ryškia baime gauti traumą,
3) Neaiškaus pobūdžio pergyvenimai, jų atsiradimo priežastys neaiškios.
Mokant sudėtingų pratimų, patartina pradėti nuo lengvesnių jų atlikimo sąlygų.
Galima leisti gimnastui atliki pratimą atskiromis dalimis, duoti jam siauresnius motorinius
uždavinius, daugiau duoti paruošiamųjų pratimų (Palaima, 1976a).
Tyrimais įrodyta (Tilindienė, 2000), kad tikslai netiesiogiai veikia per sportinę veiklą
žmogaus psichinę būklę, įskaitant tokius faktorius kaip nerimastingumo lygį, pasitenkinimą
bei pasitikėjimą savimi. B.E. Pierce ir D. Burtono (1998) nuomone, sportininkai siekdami
tikslo susieto su rezultatais, jaučia žymiai didenį nerimastingumo lygį ir mažiau pasitiki
savimi per varžybas, todėl, kad pasiekiami tikslai nepriklauso vien tik nuo jų pačių. Tuo tarpu
sportininkai, siekdami tikslo susieto su atletinio parengtumo lygiu, jaučia mežesnį
nerimastingumą ir labiau pasitiki savim, nes užsibrėžtų tikslų siekimas priklauso tik nuo jų
pačių. Atliktų tyrimų rezultatai akivaizdžiai patvirtina, kad vienas iš pastoviausių faktorių
isškiriančių sėkmingai ir nesėkmingai pasirodančius sportininkus yra pasitikėjimas savimi
(Weinber, Gould, 1999), tai reiškia, kad stipriausi sportininkai, nepriklausomai nuo sporto
šakos, nuolat demnostruoja didelį pasitikėjimą savimi ir savo galimybėmis.
Nors pasitikėjimas savimi – svarbiausias sportinių pasiekimų rodiklis, tačiau jis negali
kompensuoti nekompetencijos (Weinberg, Gould, 1999). Įgytas optimalus pasitikėjimas
savimi negarantuoja sportininkui gero pasirodymo. Geriems rezultatams pasiekti jam dar
reikalingi ir judamieji gebėjimai. Pasitikėjimas ir kompetencija turi didėti kartu, skatindami
vienas kitą. Pasitikėjimas savimi be kompetencijos – netikras pasitikėjimas (Martens, 1999).
Tinkama tikslų užsibrėžimo strategija neabejotinai padeda siekti aukštesnių sportinių
rezultatų bei veiklos efektyvumo, o tai savo ruožtu įtakoja sportininko pasitikėjimą savimi.
Nors tikslų nusistatymo darbai sutartinai patvirtina, jog tikslas yra pati veiksmingiausia

39
pasirodymo lygio pakėlimo technika, tačiau daugelis trenerių ir sportininkų teigia, jog
susiduria su sunkumu kaip tai efektyviai panaudoti (Burton et al., 1998; Locke, 1991; Pierce
Burton, 1998; Rushall, 1995; Weinberg et al., 1994, 2000)
Tyrimai rodo (Grove, 2002; Tilindienė, 1999) kad sportininkai pasiekę aukštų
sportinių rezultatų save vertina visais aspektais daug adekvačiau, negu sportininkai, kurių
rezultatai nėra tokie ženklūs. Mahony & Avener (1977) (cit. pagal Weinberg, Gould, 1999)
gautais duomenimis dauguma gimnastų pažymėdavo padidėjusį pasitikėjimą savimi bei
didesnę savo tikimybę sėkmingai pasirodyti. Įdomu tai, kad gimnastai, kuriems kartkartėm
kildavo abejonių pasirodydavo per kontrolines varžybas prasčiau nei kiti, o tie kurie
pasižymėdavo didesnėmis ekspaktacijomis demonstruodavo geriausius rezultatus. D. O.
Burluc ir B. P. Mita (2003) nustatė, kad net elito gimnastai linkę nusiminti po neteisingo
teisėjavimo (pagal Rushall (1995) modelį, efektyvios veiklos siekiantis sportininkas neturi
ilgai analizuoti savo nesėkmių ir svarstyti teisėjų sprendimo). Gimnastai yra linkę save
kritikuoti ir tai labai didele dalimi gali būti įtakoti sporto šakų specifikos: rezultatų vertinimas
dailiajame čiuožime ir gimnastikoje yra labai subjektyvus ir kiekviena klaida turi labai didelę
“kainą”(Burluc, Mita, 2003; Grandjean et al., 2002; Palaima, 1976a, Pierce, Burton, 1998).
Padidėjusio pasitikėjimo savimi įtaka rezultatams nustatyta ir visoje eilėje kitų tyrimų
(Bund, 2001; Burluc, Mita, 2003; Calu-Leoca, Bogdan, 2003; Eubank et al., 1995; Grandjean
et al., 2002; Mileva, 2001; Pierce, Burton, 1998; Серебрянская, 2004). Stebima ir
sportininkų optimistų efektyvesnė veikla (Jowet, 2000; Weinberg, Gould, 1998)

40
 1.5. Meninės gimnastikos sportininkių daugiametis rengimas ir
valdymas

Sportininkų rengimas – tai kompleksinės dinaminės sistemos sudėtingas sisteminis

valdymas (Mester, Perl, 2000; Skurvydas, 2001, 2003). Sportininkų daugiametį rengimą
sudaro keli etapai. Mokslininkų nuomonės dėl daugiamečio sportininkų rengimo
klasifikavimo etapų nesutampa. T. O. Bompa (1984, 1999) ir D. Harre (1982) daugiametį
sportininkų rengimą skirsto į tris etapus: pradinį, specializaciją, didelių laimėjimų. Kiti
mokslininkai (Martin et al., 1991, 1993; Wilmore, Costill 1994) daugiametį sportininkų
rengimą siūlo skirstyti į keturis etapus atsižvelgiant į organizmo vystymosi biologinius
dėsningumus ir sportininkų rengimo ypatumus: bendrojo rengimo, pradinio rengimo, jaunimo
rengimo, didelio meistriškumo sportininkų rengimo. Tačiau tokia klasifikacija, dėl taikomų
kelių klasifikavimo principų, sukelia neaiškumų: sunku tiksliai ir aiškiai išskirti etapams
būdingus rengimo turinio, mokymo, krūvių intensyvinimo, sportininkui keliamų tikslų
požymius. Šiuolaikinė sportininkų rengimo technologija leidžia sportininkams daug ilgiau
sportuoti pasiekiant geriausių rezultatų (Платонов, 1997). Todėl pastaruoju metu
mokslininkai (Платонов, 1997; Набатникова, Филин, 1995) išskiria penkis daugiamečio
sportininkų rengimo etapus. Ketvirtąjį etapą V. N. Platonov (Платонов, 1997) įvardijo kaip
maksimalių individualių gebėjimų realizavimo etapą, o penktąjį – didelių laimėjimų
išlaikymo etapą. Skirtinga ir Lietuvos mokslininkų nuomonė šiuo klausimu. J. Skernevičius
(1982) išskiria tris daugiamečio sportininkų rengimo etapus: parengiamąjį, specialų bazinį
rengimą, sportinį tobulinimą. Keturis etapus išskiria P. Karoblis (1999) ir J. Žilinskas (1986).
Pagal I. Balyi (2001, 2001a) siūlo sportininkų daugiametį sportininkų rengimą
skirstyti atsižvelgiant į sporto šakos specifiką pagal ankstyvą ir vėlesnę specializaciją.
Sudėtingos koordinacijos sporto šakos priskiriamos ankstyvos specializacijos sporto šakų
grupei ir rengiant šių sporto šakų sportininkus išskiriami šie etapai (Balyi, 2001, 2001a; Balyi,
Hamilton, 2004):
4) bazinis rengimas (training to train);
5) specializuotas rengimas (training to compete);
6) sportinių rezultatų siekimo (training to win);
7) sportinių rezultatų išlaikymo/sportinės karjeros pabaigos (retirement/retaining)
Rengiant koordinacinių sporto šakų sportininkus taikoma panaši daugiamečio
sportininkų rengimo etapų klasifikacija. Rusijos (Карпенко, 2003; Лисицкая и др., 1982) ir
Graikijos (Douda et al., 2002) mokslininkai išskiria keturis meninės gimnastikos sportininkių
daugiamečio rengimo etapus (1.6. lantelė).

41
1.6. lentelė. Meninės gimnastikos įvairių rengimo etapų palyginamoji analizė
Metai Карпенко, 2003; Лисицкая и Douda et al., 2002 Didžiosios Britanijos mokslininkų
др., 1982 parengta meninės gimnastikos
sportininkių rengimo strategija
4 Talentų–atrankos Pagrindai (fundamentals) 4–8 m.
5 Pradinio rengimo etapas (5–8 m.) etapas (iki 10 m)
7
8
9 Specializuoto rengimo etapas (8–11 Bazinis rengimas (training to train)
10 m.) jaunučių (11–12 m.) 9–12 m.
11
12 Gilesnės specializacijos etapas (11– Jaunių (13–14 m.)
13 14 m.) Specializuotas rengimas (training to
14 compete) 12–14 m.
15 Sportinio tobulėjimo ir aukščiausio suaugusių (15–17 Sportinių rezultatų siekimo
16 sportinio meistriškumo etapas (nuo m.) (training to win) 15+ m.
14 m.)
17

N. Jetrejambskaja, T. Titov (1999) skiria tris pagrindinius etapus ir juos skaido į tam
tikras stadijas nurodydami kartu ir kiekvienos stadijos uždavinius (1.7. lentelė).

1.7. lentelė. Meninės gimnastikos įvairių rengimo etapų uždaviniai (Jetrejambskaja, Titov, 1999)
Etapas Stadija Rengimo tikslai
Bazinis Pradinis 1. Sudominti užsiiminėjimu menine gimnastika
(pradinis) sportinis 2. Pagrindinių kūno ir įrankio elementų mokymas
rengimas rengimas (2– 3. Sukurti meninį įspūdį ir gimnastikos stilių
3 metai) 4. Pagrindinių šokio ir muzikinių–motorinių įgūdžių formavimas
5. Vystyti koordinaciją ir lankstumą
6. Parengti dalyvavimui varžybose ir masiniuose pasirodymuose .
Sportinė 1. Motyvuoti meninės gimnastikos treniruotėms
specializacija 2. Suformuoti pagrindinių (bazinių) kūno ir įrankio veiksmų rezervą.
(2–3 metai) 3. Įsisavinti bazines kompozicijas.
4. Suformuoti pagrindinių įgūdžių grupiniams pratimams rezervą.
5. Sukurti meninį įspūdį
6. Išsiugdyti gimnastikos stilių.
7. Šokio ir muzikinių–motorinių gebėjimų rezervo įvaldymas.
8. Vystyti lankstumo, koordinacijos, jėgos ir greičio judamuosius gebėjimus.
9. Varžytis klasifikacinėse, klubo ir regioninėse varžybose.
10. Dalyvauti masiniuose pasirodymuose.
11. Įvaldyti pagrindinius taktikos varžyboms įgūdžius.
Sportinių Rengimasis 1. Motyvuoti siekti meninės gimnastikos aukščiausių rezultatų ir sėkmės.
galimybių elito lygiui 2. Dalyvauti nacionalinio ir tarptautinio lygio varžybose.
realizavimo (2–3 metai) 3. Suformuoti sudėtingų elementų veiksmams kūnu ir su įrankiu rezervą.
etapas 4. Pasirinkti specializaciją individualiai ar grupinių pratimų programai.
5. Tobulinti perspektyvias varžybines kompozicijas.
1. Tobulinti artistinį meistriškumą ir gimnastikos stilių
2. Šokio ir muzikinių–motorinių gebėjimų tobulinimas.
3. Individualaus atlikimo stiliaus paieškos.
4. Optimizuoti visus fizinius lankstumo ir koordinacijos gebėjimus.
5. Tobulinti psichologinį parengtumą varžyboms.
6. Tobulinti varžybinę taktiką.

42
1.7. lentelės tęsinys.
Etapas Stadija Rengimo tikslai
Sportinių Rengimasis 1. Motyvuoti siekti meninės gimnastikos aukščiausių rezultatų ir sėkmės.
galimybių elito lygiui 2. Dalyvauti nacionalinio ir tarptautinio lygio varžybose.
realizavimo (2–3 metai) 3. Suformuoti sudėtingų elementų veiksmams kūnu ir su įrankiu rezervą.
etapas 4. Pasirinkti specializaciją individualiai ar grupinių pratimų programai.
5. Tobulinti perspektyvias varžybines kompozicijas.
6. Tobulinti artistinį meistriškumą ir gimnastikos stilių
7. Šokio ir muzikinių–motorinių gebėjimų tobulinimas.
8. Individualaus atlikimo stiliaus paieškos.
9. Optimizuoti visus fizinius lankstumo ir koordinacijos gebėjimus.
10. Tobulinti psichologinį parengtumą varžyboms.
11. Tobulinti varžybinę taktiką.
Aktualūs 1. Siekti aukščiausių rezultatų.
aukščiausi 2. Tobulinti varžybines kompozicijas su atitinkamu sudėtingumu.
rezultatai 3. Didinti sudėtingų elementų veiksmams kūnu ir su įrankiu rezervą.
(etapo 4. Tobulinti išraišką ir individualų stilių.
trukmė 5. Išlaikyti judamųjų gebėjimų reikalingą lygį ir vystyti tuos, kurie silpnai
individuali) išvystyti.
6. Tobulinti psichologinį parengtumą varžyboms.
7. Tobulinti varžybinę taktiką.
Ilgaamžiš– Aukščiausių 1. Stabilizuoti aukščiausius rezultatus.
kumas rezultatų 2. Tobulinti varžybines kompozicijas.
sporte išlaikymas 3. Didinti sudėtingų elementų veiksmams kūnu ir su įrankiu rezervą.
(etapo 4. Tobulinti individualų stilių.
trukmė 5. Išlaikyti judamųjų gebėjimų optimalų lygį ir vystyti tuos, kurie silpnai
individuali) išvystyti.
6. Tobulinti psichologinį parengtumą varžyboms.
7. Tobulinti varžybinę taktiką.
Parengtumo 1. Užsiiminėti menines gimnastika sveikatingumo lygmenyje.
būsenos
išlaikymas
(etapo
trukmė
individuali)

Kinijos mokslininkai (Fan et al., 2004), išanalizavę savo šalies nacionalinės rinktinės
narių ir elito meninės gimnastikos sportininkų daugiamečio rengimo sistemą, pateikia
rengimo požymių rodiklius (1.8. lentelė). Jie nustatė, kad kiekvienos rengimo stadijos
sportininkių parengtumo nepakankamumai, sąlygojo prastus gimnasčių pagrindinius
(bazinius) įgūdžius, per didelius krūvius specialaus rengimo stadijoje ir sunkias traumas
fizinių pratimų atlikimo metu (Fan et al., 2004). Taigi, adaptacinių procesų intensyvinimas
jauname amžiuje naudojant labai didelius treniruočių ir varžybų krūvius, kurie būdingi
suaugusiems sportininkams, praktiškai atima jiems galimybę realizuoti savo galimybes ir
pasiekti ženklių rezultatų optimalių tai amžiaus grupei. Per didelių krūvių taikymas žymiai
pagreitina organizmo adaptaciją, tačiau ir sekina augančio organizmo prisitaikymo potencines
galimybes. Visa tai greitina sportinių rezultatų gerėjimo stabilizavimąsi (Медведева, 2001;
Озолин, 1988; Платонов, 1997).

43
1.8. lentelė. Meninės gimnastikos kiekvienos rengimo stadijos rengimo krūvių palyginimai (n=69) (Fan, et
al., 2004)
Rengimo stadija Sportininkių rengimo sąlygos Rengimo programos reikalavimai
Metai rengimo Rengimo Metai rengimo Rengimo trukmė
metu X  S trukmė X  S metu
Pradinis rengimas 9,01±3,02 1,83±1,40 7 2
Bazinis rengimas 10,80±2,05 1,79±1,03 9 5
Specialus rengimas 12,40±2,32 2,85±1,30 14 5

Skirtingų rengimo sistemų (buvusios Tarybų Sąjungos – dabartinės Rusijos, Graikijos,

JAV, Kanados) principai bei keliami uždaviniai yra skirtingi. Sportininkų rengimo (7 lentelė)
uždaviniai atspindi JAV ir Kanados (Jetrejambskaja, Titov, 1999; USA Gymnastics: 2006–
2012 Junior Olympic Rhythmic Program, 2006; USA Gymnastics Rhythmic Future Stars
Program, 2004). sportininkių rengimo sistemą. Šiose šalyse taikoma tam tikra sportinių
pasiekimų lygių sistema, kur kiekviename lygyje nustatyti elementai, kombinacijos bei
privalomi pratimai. Europos šalyse (FIG, UEG) sportininkės skirstomos pagal amžių:
suaugusios, jaunės, jaunutės, vaikai. Rusijoje (Карпенко, 2003) išlikęs sportininkų
meistriškumo skirstymas pagal tarptautinės klasės sporto meistrus, sporto meistrus,
kandidatus į sporto meistrus ir tam tikrus atskyrius įvykdančius sportininkes. Egzistuojančios
skirtingos sistemos sunkina sportinio rengimo, parengtumo duomenų lyginimą (8 lentelė), o
sportininkėms vykstančioms į tarptautines varžybas dažnai kyla būtinybė koreguoti
varžybines kompozicijas.

Nors sporto mokslininkų nuomonės dėl daugiamečio sportininkų rengimo etapų

klasifikavimo ir nesutampa, tačiau visi reikšmingai vertina palaipsnišką ir nepertraukiamą
sportininkų rengimą etapuose. Mokslininkų pateikiamas meninės gimnastikos daugiamečio
rengimo klasifikavimas, kuris turi tiesioginį poveikį sportininkių rengimo ypatumams
(turiniui, krūvių dydžiams ir intensyvumui) gana skirtingas. Todėl iškyla būtinybė parengti
vieningą daugiamečio meninės gimnastikos sportininkių rengimo etapų klasifikavimo sistemą,
kuri leistų optimizuoti sportininkių rengimą, rasti tikslius valdymo kriterijus.

Metinis meninės gimnastikos sportininkių rengimas. Sportininkų rengimo metinio

ciklo struktūra priklauso nuo organizmo adaptacijos fiziniams krūviams ypatumų, sportinės
formos pasikeitimų (Bompa, 1999; Dick, 1997; Eliot, 1998; Mester, 1993; Платонов, 1997).
Sportininkų rengimo metinio ciklo programa apima visas sudedamąsias sportinio rengimo
rūšis: treniruotes, sporto varžybas ir atsigavimą (Karoblis, 1994, 1999, 2005; Karoblis ir kt.,
2002; Bompa, 1999). Be to, nuolat kinta ir sportininkų rengimo rūšių – fizinio, techninio,
taktinio, teorinio, psichologinio ir integralaus rengimo santykis keičiasi atsižvelgiant į metinio

44
rengimo tikslus. Priklausomai nuo metų rengimo periodizacijos ypatumų, ši turinio ir
intensyvumo kaita yra ypač dinamiška ir sudėtinga.
Daugelio sporto šakų geriausius rezultatus pasiekti galima taikant klasikinį metinio
ciklo modelį, kai optimali sportinė forma įgyjama vienoms (pagrindinėms) varžyboms
(Bompa, 1999). Daug sudėtingiau sportininko organizmą parengti siekti maksimalių sportinių
rezultatų du kartus per metus (Bompa, 1999; Raslanas, 2001).
Metinio rengimo ciklo periodizacija. Apie meninės gimnastikos sportininkių metinio
makrociklo rengimo krūvių kitimą duomenų nedaug. Daugiausia tyrimų iki šiol buvo atlikta
su sportinės gimnastikos atstovais (Савич, 2002; Аркаев, Сучилин, 1997; Смолевский,
Гавердовский, 1999; Чедураев, 1997).
Rengiant sudėtingos koordinacijos sportininkus, olimpinis (4 metų) ciklas išskaidomas
į 4 metinius ciklus, o tie savo ruožtu į 2 pusmetinius makrociklus, pasibaigiančius
svarbiausiomis varžybomis (Jetrejambskaja, Titov, 1999; Аркаев, Сучилин, 1997;
Смолевский, Гавердовский, 1999; Чедураев, 1997). Sportinio rengimo vienerių metų
laikotarpį sudaro tam tikras skaičius makrociklų, o pastarieji skirstomi į parengiamąjį,
varžybų ir pereinamąjį periodus. Savo ruožtu, kiekvienas makrociklas skaidomas į 6
mėnesinius mezociklus, o pastarieji savaitinius ar trumpesnės trukmės mikrociklus (STŽ,
2002).
I. Medvedeva (Медведева, 2001b) sudėtingos koordinacijos sporto šakų sportininkų
rengimui rekomenduoja taikyti metinį ciklas skaidomą į 4 periodus: pirmąjį parengiamąjį,
pereinamąjį, antrąjį parengiamąjį ir varžybinį. Pirmame parengiamajame periode didžiausias
dėmesys skiriamas kokybiniam elementų atlikimui.
Pagrindiniai sudėtingos koordinacijos sporto šakų parengiamojo etapo uždaviniai
(maksimalių individualių galimybių realizavimo etapas) yra šie (Медведева, 2001b; 2002b;
Карпенко, 2003):
▪ bendrų funkcinių galimybių padidinimas;
▪ specialaus atletinio parengtumo tolesnis tobulinimas;
▪ naujų technikos elementų įvaldymas;
▪ elementų, junginių, varžybinių pratimų ir atskirų jų dalių atlikimo tobulinimas;
▪ formuojamas nusiteikimas atlikti didelio intensyvumo ir apimties rengimo krūvius.
Anot L. A. Karpenko (2003), parengiamojo periodo treniruočių skaičius palaipsniui
didėja nuo 4–5 iki 8–10 per savaitę, o treniruotės trukmė nuo 90 iki 240 min. Rengimo
krūvių dinamika pasižymi laipsnišku krūvių didėjimu, tačiau tai susiję ne su apimties, kuri
stabilizuojasi, o su intensyvumo didėjimu, kadangi intensyvumas leidžia ženkliai padidinti
gimnasčių darbingumą (funkcinį pajėgumą). Intensyvumas didinamas taikant dinaminius

45
pratimus pirmoje treniruotės dalyje, sumažinant pertraukėles klaidų aiškinimui, visos
kombinacijos atlikimo skaičiaus padidinimas, tarpų tarp atliekamų varžybinių pratimų
sumažinimas, o pertraukose didesnį laiko dalį skiriant elementų ir junginių tobulinimui
(Карпенко, 2003). Anot I. Medvedevos (Медведева, 2001b), parengiamajame periode
čiuožėjai treniruojasi po 5–6 dienas, kiekvienoje treniruotėje 200–270 elementų, vidutiniškai
40–50 per dieną (75–90 bendros apimties sudaro elementai šuoliams).
Varžybinio periodo metu pagrindinis darbas nukreiptas į klaidų taisymą, kurios
išryškėja kontrolinių varžybų metu. Pagrindiniai varžybinio periodo uždaviniai:
▪ aukštų sportinių rezultatų siekimas;
▪ techninio ir išraiškos tobulumo bei varžybinių pratimų atlikimo patikimumo
siekimas;
▪ specialios ištvermės didinimas;
▪ sudėtingų technikos elementų tobulinimas;
▪ varžybinės patirties didinimas (Медведева, 2001c; Карпенко, 2003).
Anot L. A. Karpenko (2003) meninės gimnastikos varžybinio periodo mezociklas
susideda iš tokių mikrociklų ir jų krūvių dinamikos:
▪ įvadinis – krūvių intensyvumas labiau padidėja nei intensyvumas;
▪ bazinis – krūvių intensyvumas ir apimtis toliau auga;
▪ akcentuotasis – krūvių apimtis stabilizuojasi, o intensyvumas padidėja iki
didžiausiojo – tris kartus viršija varžybinių krūvių intensyvumą.
▪ ugdomasis (parengiamasis) – krūvių apimtis sumažėja (2–3 dienas), intensyvumas
išlieka toks pat;
▪ varžybinis mikrociklas – varžybiniu režimu;
▪ atsigavimo mikrociklas – krūvių apimtis ir intensyvumas sumažėja.
Varžybinio periodo krūvių dinamika priklauso nuo varžybinio periodo struktūros.
Trumpame varžybiniame periode, t.y. esant paprastai jo struktūrai, krūvių apimtis šiek tiek
sumažėja, o po to tampa santykinai pastovia, intensyvumas padidėja iki maksimumo ir
stabilizuojasi. Jeigu varžybinis periodas trunka ilgai, susideda iš varžybinių ir “tarpinių”
mezociklų. Varžybiniame mezocikle sumažėja krūvių apimtis ir padidėja krūvių
intensyvumas, o pereinamajame atvirkščiai: padidėja krūvių apimtis ir sumažėja
intensyvumas. Tokia krūvių dinamika būtina, nes ilgai trunkančių intensyvių treniruočių
neįmanoma taikyti, kadangi tokiu būdu negalima išlaikyti sportinę formą (Карпенко, 2003).
I. Medvedeva (Медведева, 2001c), teigia kad rengiant dailiojo čiuožimo atstovus
varžybiniu periodu tikslinga modeliuoti trijų dienų mikrociklą: 1dieną – treniruotė ir
kontrolinis trumpos programos startas, 2 dieną – treniruotė ir kontrolinis laisvosios programos

46
startas, 3 dieną – išeiginė. Kontrolinės treniruotės pvz.: pramankšta – 6 min., du pilni laisvos
programos atlikimai su 2 min. poilsiui (sumoje –17 min.).
Pereinamuoju periodu pagrindinis tikslas jėgų ir sveikatos atgavimas (Карпенко,
2003). Aktyviam poilsiui užsiiminėjama tokiomis sporto šakomis kaip lengvoji atletika,
plaukimas, akrobatika, sportiniai žaidimai. Šio periodo uždaviniai (Медведева, 2001b):
▪ tam tikro treniruotumo lygio išlaikymas;
▪ klaidų ir gimnasčių parengtumo trūkumų šalinimas;
▪ kai kurių naujų elementų įsisavinimas;
▪ įsisavintų elementų tobulinimas;
▪ naujų varžybinių programų kūrimas.
Pereinamojo periodo krūvių intensyvumas ir apimtis sumažėja, tačiau negalima
daryti labai didelės treniruočių pertraukos, nes tai gali labai apsunkinti kito periodo rengimo
pradžią. Šio periodo trukmė 4–6 savaitės, tačiau jei gimnastė turėjo nepakankamai krūvių,
mažai varžėsi, pereinamasis periodas gali būti ir trumpesnis (Карпенко, 2003).

Rengimo krūvių dydis ir intensyvumas. Krūviai taip pat kaip nuovargis, gimnastikoje
charakterizuojami dideliu specifiškumu palyginus su kitomis sporto šakomis (Савич, 2002).
Tačiau tuo pačiu metu visi pagrindiniai teoriniai krūvių ir jų kontroles kriterijai yra
suformuoti cikliniu ir kitu sporto šakų pagrindu. Jie, visu pirma, charakterizuojami dideliu
energijos išeikvojimu. Sudėtingos koordinacijos sporto šakų (tame tarpe ir meninės
gimnastikos) krūvių intensyvumas daugiausiai priklauso nuo kombinacijų atlikimo skaičiaus,
techninių elementų sudėtingumo lygio įsisavinamo, judesių tikslumo, valdymo tobulumo,
mokymo(si) greičio ir specifinių gebėjimų lokaliems ir globaliems (organizmo) nuovargio
faktoriams (Савич, 2002; Аркаев, Сучилин, 1997; Смолевский, Гавердовский, 1999;
Чедураев, 1997). Sportinis tobulėjimas su tolesniu elementų sudėtingumo augimu reikalauja
progresuojančiai augančio pratimų kartojimo skaičiaus ir papildomų laiko sąnaudų.
Anot kai kurių trenerių (Wendy, 1999) efektyvus krūvių dydis – 40–44 valandų per
savaitę (toliau – val./sav.), tačiau jie labai greitai gali išeikvoti visas organizmo galias,
sportininkai negali atsigauti po tokių krūvių. Didelio meistriškumo gimnastai pradeda
sportuoti nuo 6–7 m. ir treniruojasi po 21–27 val./sav., po 5–6 dienas per savaitę, turėdami
11–12 treniruočių per savaitę (Gymnastics Injury Review, 2006)
Kinijos mokslininkai (Fan et al., 2004) pateikė atskirų daugiamečio rengimo etapų
treniruočių krūvių parametrus (1.9. lentelė).

47
1.9. lentelė. Kinijos gimnasčių vidutiniai treniruočių krūvių parametrai (n = 82) (Fan et al., 2004)
Krūvių parametrai Rengimo etapai
Pradinis rengimas Bazinis rengimas Specialus rengimas
Treniruotės trukmė (val.) 4,41±1,87 5,53±2,08 6,85±4,72
Treniruočių skaičius per savaitę 5,87±2,50 7,37±2,77 8,42±2,08

Mikrociklai. Pagal J. L. Arkajeva ir N. G. Sučiliną (Аркаев, Сучилин 1997) tipiniai

sportinės gimnastikos mikrociklai trunka 7 dienas ir numato dvi krūvių augimo bangas.
Pirmoji banga trunka 3 dienas (pirmadienis–trečiadienis), ketvirtą dieną (ketvirtadienį) krūvis
sumažėja 50–60%. Penktą ir šeštą dieną (penktadienį-šeštadienį) ji vėl padidėja iki
maksimalaus ar submaksimalaus lygio (antroji banga). Septintą dieną (sekmadienį) – aktyvus
poilsis nenaudojant specialių pratimų. Pirmadienį–trečiadienį ir penktadienį–šeštadienį
taikomos trys treniruotės per dieną, ketvirtadienį – dvi. Tuo pačiu viena treniruotė yra
pagrindinė. Ji yra pati ilgiausia (2,5–3 val.) ir didžiausio intensyvumo (2–3,5 elementų/min. ir
iki 6 kombinacijų per val.). Papildomuose užsiėmimuose papildomai tobulinami atskiri
elementai ir junginiai, tobulinama jų technika ir lavinami judamieji gebėjimai. Papildomų
užsiėmimų trukmė – nuo 45 min. iki 2 val., o intensyvumas gana didelis, kuomet naudojamas
treniruotės ratu metodas specialiajam atletiniam parengtumei gerinti (iki 25 elementų min.). Iš
viso vidutiniškai mikrocikle treniruojamasi 6 dienas, po 17 kartų per savaitę ir 33–36
valandos.
Skirtingų mokslininkų pateikiami įvairūs meninės gimnastikos treniruočių krūvių ir
intensyvumo rodikliai (1.10. lentelė).
1.10. lentelė. Meninės gimnastikos sportininkių rengimo požymių rodikliai ( x ± SD)
Šaltinis, tiriamosios Amžius Sportinis Treniruočių Varžybų skaičius
(metai) stažas intensyvumas per metus
(val./sav)
Georgopoulos et al. (2001),
16,0±1,7 7,3±2,3 32,5±13,5 6,4±2,7
(n=104)
Douda et al. (2002), (n=9) 15,89±0,78 9,3±1,60 – –
Georgopoulos et al. (1999),
14,73±2,12 6,82±1,92 29,14±15,35 6,58±3,04
(n=255)
Georgopoulos et al. (2002), 17,1±1,4 7,7±2,2
31,2±9,6 (n=118) 7,6±3,1 (n=1167)
(n=129) (n=129) (n=116)
Nordin, et al., (2003) 11,94±1,64 – 6,62±2,68 –
Melendez Regioninio
12,2±1,9 6,1±2,2 6,0±0,9 –
et al., lygio
(2005) Nacionalinio
12,3±1,8 6,3±1,9 16,9±3,3 –
lygio

Tyrimais nustatyta (Мухамед, 1999), kad racionaliausia sportinės gimnastikos

sportininkų rengimui taikyti tokį dviejų treniruočių per dieną režimą: dienos treniruotė 10.00–
12.00 ir vakarinės 18.00–20.00. Parengtos rengimo programos skirtingiems parengiamojo
periodo savaitiniams mikrociklams (ugdomojo, akcentuotojo). Nustatyti parengiamojo
periodo, ugdomojo ir akcentuotojo mikrociklų nuovargio ir atsigavimo procesų kaitos

48
dėsningumai. Paskutinėmis mikrociklo dienomis (ir ypatingai akcentuotojo mikrociklo metu)
nustatytas ryškus nuovargio kumuliacijos efektas, vertinamas psichomotorinių pablogėjimo ir
sulėtėjusio atsigavimo rodiklių.

Sportininkų rengimo valdymas. Didelio meistriškumo sportininkų rengimo

tobulinimas susijęs su rengimo sistemos parengimu ir sportininkų rengimo valdymo
technologijomis. Sportinio rengimo valdymas – sportinių rezultatų prognozavimas, visapusė
parengtumo kontrolė, varžybinės veiklos rodiklių modeliavimas, varžybų ir pratybų programų
sudarymas ir vykdymas, sportinio rengimo koregavimas (Karoblis, 1999). A. Skurvydas
(2003) teigia, kad rengimo vyksmas yra ilgas procesas, formuojasi iš laimėjimų ir
pralaimėjimų, tiek iš pastebimų, lengvai valdomų, tiek ir iš “slaptų”, nepastebimų spontaniškų
veiksmų ir kad sportininko – kaip sudėtingos sistemos – elgsena nėra nulemta ir tiksliai
prognozuojama. Nors neįmanoma rasti tikslių valdymo kriterijų, tačiau vyrauja nuomonė, kad
sudėtinga dinamiška elgsena reiškiasi pagal nedaugelį labai paprastų principų, iš kurių
labiausiai taikomi organizmo adaptacijos fiziniams krūvių dėsningumai (Bügner, 2005;
Holland, 1998; Kauffman, 2000). Tačiau jie negali būti taikomi visoms sporto rungtims, nes
kiekviena sporto šaka, rungtis turi savo specifinius, išskirtinius komponentus, požymius,
bruožus, kurie atskleidžia tikrąją vienos ar kitos sporto šakos, rungties prigimtį ir galimybes
(Bompa, 1999; Bügner, 2005; Karoblis, 1999; Bepхошанский, 1991), ypač toms, kuriose
vyrauja koordinaciniai gebėjimai.
Pastaruoju metu sportininkų rengimo vyksmo kokybė nustatoma remiantis
pedagoginės kontrolės duomenimis, kurie lyginami su programiniais uždaviniais,
modelinėmis charakteristikomis, sportininkų etaloniniais rodikliais, laboratorinių ir
medicininių tyrimų rezultatais (Ariel, 1996; Bailey, 1996; Hatze, 1999; Lees, 1999; Mester,
1993; Skarbalius, 1999, 2000a, 2000b, 2002, 2003).
Šiuolaikinis didelio meistriškumo sportas reikalauja iš sportininkų didelio atsidavimo,
prisitaikymo didelio intensyvumo ir apimčių krūviams. Krūvių apimties ir intensyvumo
laipsniškas kitimas leidžia sportininkui įgauti norimą sportinę formą tam tikru momentu
(Banister, 1982; Banister et al., 1999; Bompa, 1999; Busso et al., 1990, 1997; Elliot, 1998;
Fitz–Klarke et al., 1991; Karoblis, 1999, 2001; Karp, 2000; Mester, Perl, 2000; Morton et al.,
1990; Perl, 2001; Pichot, et al., 2002; Thomas, Busso, 2005). Pirmasis šią teoriją pateikė L. P.
Matvejevas (Матвеев Л. П., 1972, cit. pagal Martin et al., 1991). Jo teorija buvo plačiai
naudojama, diskutuojama ir modifikuota (Morton et al., 1990; Fitz–Clarke et al., 1991;
Mujika, 1998; Mester, Perl, 2000; Perl, 2004; Hohmann et al., 1992, 2000, 2002; Bügner,
2005).

49
 J. Mester ir J. Perl (2000) pateikė sportininkų rengimo ir parengtumo sąveikos teorinį
modelį, kuris remiasi organizmo fiziologiniais dėsningumais, sportininko atsaku į rengimo
krūvius tam, kad geriausi rezultatai būtų pasiekiami tam tikru momentu. Taikomi per dideli
krūviai daugeliu atveju nesuderinami su natūraliais sveikatos palaikymo principais ir ne
visada yra veiksmingi (Giulio et al., 2002; Mester, Perl, 2000).
Autoriai (Bouchard et al., 1992; Wilmore, Costill, 1994) teigia, kad sportininkų
organizmas gali iš dalies persitvarkyti, adaptuotis prie specialių fizinių krūvių, tačiau sportinis
rengimas turi būti ypač tiksliai individualizuotas, nes sportininkų ne tik somatiniai tipai
skirtingi, bet skirtinga jų adaptacija fiziniams krūviams (Coyle, 1990; Viru, 1995; Milašius,
1997; Каледина, Земсков, 1999).
Šiuolaikiniame sudėtingos koordinacijos sporto šakų daugelis specialistų (Савич,
2002; V. M. Smolevskij ir J. K. Gaverdovskij (Смолевский, Гавердовский, 1999)
sportininkų rengimo problemą sieja su valdymo sistemos tobulinimu ir įvairių svarbiausių
parengtumo faktorių išskyrimu, tačiau empiriniais duomenimis pagrįsto rengimo modelio
mokslinėje literatūroje neaptikome.
Specialių tyrimų, kurie būtų skirti meninės gimnastikos treniruočių krūviams ir jų
valdymo kriterijams (metodams) tyrinėti, kol kas nėra atlikta. Sudėtingos koordinacijos sporto
šakos priklauso tai pačiai grupei, ir pagrindiniai sportinio rengimo plano sudarymo principai
išlieka nepasikeitę, tačiau tarp jų yra ir esminiai skirtumai.

Sportininkų rengimo sistemos. Sportininkių rengimo vewiksmingumas priklauso ne

tik nuo rengimo krūvių derinimo, bet ir nuo rengimo sąlygų, bazių materialinio aprūpinimo,
naudojamo inventoriaus kokybės, šalies valdžios požiūrio į sportą (Büch, 1994; Raslanas,
2001; Аврамчева, Петрович, Ткачук, 2003). Nuo to tiesiogiai priklauso sportininkai
rezultatai.

Meninės gimnastikos sporto šakos atstovių rengimo sistemos. Dominuojančios

Pasaulio meninės gimnastikos elite šalys (Rusija, Baltarusija, Ukraina) plačiai taiko buvusio
Tarybų Sąjungos (O‘Brien, 1972; Roubal, 2003) taikytą sportininkų rengimo sistemą, kuri
buvo ir išliko efektyvi iki šiol. Didelis meninės gimnastikos minėtų šalių atstovių
dominavimas visais šios sporto šakos gyvavimo periodais siejamas su tradicine rusiške
(klasikine) choreografine mokykla (Apattow, 2001; Беклемишева, 1998), o taip pat ir
mokslininkų atliekamu darbu, kurių dėka šioje sporto šakoje tinkamai vykdoma atranka –
geriausioms gimnastėms būdingi beveik idealūs antropometriniai duomenys, jos pasižymi
aukštu specialių gebėjimų išvystymo lygiu, dideliu kiekiu labai sudėtingų kompozicijų,

50
kurios kuriamos pilnutinai atsižvelgiant į individualius gimnastės ypatumus (Беклемишева,
1998; Пилюк, 1999).
Iki 1960 metų pabaigos Vokietijos Federatyvinės respublikos gimnastikos ir sporto
federacijos sukurta jaunųjų sportininkų atrankos ir kryptingo rengimo sistema leido surasti vis
daugiau talentingų sportininkų ir pasiekti tarptautinio lygio rezultatų (Büch, 1994).
Lietuvoje 1987 m. buvo įkurta Respublikinė bendrojo lavinimo Vilniaus sporto
mokykla – internatas, kuri per eilę metų buvo reorganizuota į dabar veikiantį Lietuvos
olimpinį sporto centrą, kurio pagrindinis tikslas – sėkmingas sportininkų centralizuotas
pasirengimas vasaros ir žiemos olimpinėms žaidynėms (pagal Raslanas, 2001). Šiame centre
buvo rengiamos ir meninės gimnastikos atstovės. Dar anksčiau buvo plačiai taikomas atskirų
sportinių klasių formavimas nuo pat pirmos klasės vidurinėse mokyklose. Tokios sistemos
efektyvumą rodo tai, kad būtent šiuo periodu (1980–1990 m.) Lietuvos meninės gimnastikos
atstovės buvo pasiekusios didžiausius savo laimėjimus.

Atsižvelgiant į Lietuvos meninės gimnastikos sportininkių pasiektus rezultatus, galime

teigti, kad Lietuvos meninės gimnastikos sportininkės turėjo ir turi potencines galimybes
konkuruoti su elito gimnastėmis. Tačiau norint Lietuvos sportininkėms pasiekti elito lygmenį,
būtina taikyti optimalias rengimo programas, apimančias visas rengimo ir parengtumo rūšis,
leidžiančias labiausiai sportininkėms išreikšti potencines galias ir valdant rengimo vyksmą
pasiekti geriausius rezultatus svarbiausiose tarptautinėse varžybose.

51
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS

Darbas grindžiamas šiomis metodologinėmis nuostatomis:

1. Egzistencializmo ugdymo filosofijos koncepcija. Pagal šią teoriją ugdymo paskirtis –
padėti ugdytiniui įsitvirtinti savos egzistencijos plotmėje, įveikiant vidinius ir išorinius
prieštaravimus (Bitinas, 1996; Jaspers, 1998), ugdyti tai kas duota iš prigimties,
atsižvelgti į kiekvieno ugdytinio individualybę, o svarbiausia ugdymo priemone laikoma
saviugda.
2. Holistinio ugdymo teorija, kuri teigia, kad visi reiškiniai yra susiję sąveikos ir
prasmės ryšiais, kad bet koks vienos sistemos dalies pokytis lemia ir kitų tam tikrus
persitvarkymus (Cleark, 1990; Milerr, 1991)
3. Humanistinės pedagogikos ir psichologijos nuostata teigiančia, jog harmoningas
asmenybės vystymasis yra aukščiausia vertybė (Bitinas, 1996; Maslow 1959, 1971,
1979; Rogers, 1991; Роджерс, 1994). Pedagoginio vertinimo paskirtis - mokyti
ugdytinius adekvačiai vertinti save (Jovaiša, 2002). O sportinė veikla viena iš sričių,
kuri skatina psichologinį asmenybės vystymąsi – t. y. didina savigarbą,
pasitikėjimą savimi ir savo sugebėjimais, teikia emocinį pasitenkinimą.
4. Sportininkas – sudėtinga susireguliuojanti sistema. Naujausi mokslo laimėjimai
rodo, kad sudėtinga, susireguliuojanti sistema – tai sunkiai suprantama, nepakartojama,
iš principo tiksliai neprognozuojama ir dinamiška sistema (Prigogine, 1997; Kauffman,
2000, Skytner, 2001, Skurvydas, 2001, 2003). Tiek sportininkas, tiek sportininkų
rengimo vyksmas priklauso prie sudėtingų, dinamiškų, netiesinių, susireguliuojančių,
tiksliai neprognozuojamų ir todėl sunkiai valdomų sistemų.

Disertaciniame darbe buvo naudoti šie tyrimo metodai:

1. Formuluojant tyrimo metodologinės nuostatas, tyrimo hipotezę, tikslus ir uždavinius,
pasirenkant empirinio tyrimo metodiką, analizuojant, lyginant ir interpretuojant tyrimo
rezultatus buvo taikytas sisteminis mokslinės literatūros ir teorinės analizės
metodas (Anzenbacher, 1992; Bitinas, 1996, 1998; Gall, et al., 1996; Johnson,
Nelson, 1986, Kardelis, 2002; Skernevičius, Raslanas, Dadelienė, 2004; Thomas,
Nelson, 1996).
2. Meninės gimnastikos sportininkių rengimo programų efektyvumui nustatyti buvo
taikytas natūralus ugdomasis eksperimentas. Toks tyrimo pobūdis neišskiria tyrimo
objekto iš natūralios aplinkos ir tiriamoji situacija iš esmės nesiskyrė nuo įprastų
sąlygų (Kardelis, 2002; Bitinas, 1996). Šio eksperimento priklausomas kintamasis

52
 parengtumas (fizinis, techninis, psichinis ir integralus – išreikštas varžybiniu
rezultatu), o nepriklausomas kintamasis modeliuotos rengimo programos (krūvių
turinys, apimtys ir intensyvumas).
3. Diagnostinio tyrimo metodai (antropometrija, testavimas) buvo taikomi nustatant
ir įvertinant gimnasčių sportinio parengtumo kitimą.
4. Matematinės statistikos metodai. Duomenų lyginimui nustatomas aritmetinis
vidurkis ( x ), vidutinis standartinis nuokrypis (SD). Reikšmių skirtumų patikimumui ir
skirtumams nustatyti taikytas parametrinis (t test) kriterijus priklausomoms ir
nepriklausomoms imtims, vienfaktorinė dispersinė analizė – ANOVA (Stjudento
kriterijaus apibendrinimas keletui nepriklausomų imčių) bei Kolmogorovo ir Smirnovo
testas (taikytas kai testuojamųjų kintamųjų kategorijų skaičius buvo nedidelis – 4
eksperimento duomenų palyginimui). Naudoti tokie statistinių išvadų patikimumo
lygiai: p<0,05 – patikima; p<0,01 – labai patikima; p<0,001 – ypač patikima išvada.
Priežastiniams ryšiams nustatyti taikyta koreliacinė analizė (Pearson’o koreliacijos
koeficientu r). Rengimo ir parengtumo faktorių reikšmingumo išskyrimui taikyta
faktorinė analizė (principinė faktorių analizė – comunalities=multiple r2). Visi
skaičiavimai atlikti MS Excell ir STATISICA kompiuterinėmis programomis.
Anketinių duomenų analizei taikytas  2 kriterijus (požymių nepriklausomumo
kriterijus (Čekanavičius, Murauskas, 2002; Pukėnas, 2005). Eksperimentų duomenų
aprašymui buvo naudoti 45–52 kintamieji (kintamųjų kiekis kito priklausomai nuo
eksperimentų), iš kurių 44–52 rengimo ir parengtumo faktoriai (X) ir 1 galutinis
varžybinės veiklos efektyvumo rodiklis (kiekvienos gimnastės pelnomų taškų
vidurkis) – Y. Siekiant įvertinti viso sudėtingo rengimo proceso struktūros, turinio,
dydžio bei parengtumo sąveiką (varžybinius rezultatus išreikštus balais) buvo atlikta
faktorinė analizė (principinių faktorių analizė – principal factor analysis
comunalities=r squares). Rengimo ir parengtumo proceso sudėtingumo ir rengimo
valdymo kompleksiškumo sąveikai įvertinti pasirinkta kompiuterinė programa
SIMCA–P (www.umetrics.com) įvertinanti daugiafaktorinius kintančius
(priežastinius) ryšius naudojant PLS (PLS – projections to latent structures –
projekcijos į nematomas plokštumas analizę) (Bergknut, 2006).

53
Tyrimo metodika
Tiriamosios ir ugdomojo eksperimento struktūra. Buvo tiriama Kauno miesto 11–15
metų meninės gimnastikos sportininkių rengimas ir jų sportinio parengtumo kitimas per
ketverių metų laikotarpį. Tyrime buvo modeliuotos penkios skirtingos Kauno Centro Sporto
mokyklos (KCSM) meninės gimnastikos sportininkių rengimo programos. Disertacinio
tyrimo logika pateikta 2.1. paveiksle.
Eksperimento turinį sąlygojo disertacinio darbo tikslas ir uždaviniai, kuriais buvo
siekta nustatyti meninės gimnastikos sportininkių rengimo programų turinio struktūrą,
taikomus krūvius, krūvių intensyvumą, sportinį parengtumą.
Remiantis sportininkų rengimo vyksmo valdymo kriterijais disertaciniame darbe buvo
pasirinkti tokie meninės gimnastikos sportininkių rengimo vyksmo valdymo kriterijai:
• rengimo krūvių turiniu, dydžiu ir intensyvumu (Аркаев, Сучилин 1997;
Карпенко, 2003; Медведева, 2001a; Созаньски, Полищук, 2004)
• varžybinės veiklos sudėtingumo lygmeniu (pagal kūno veiksmų ir veiksmų su
įrankiu techniką) (Медведева, 2002);
• kūno sudėjimo (kūno svoris, KMI ir riebalinio audinio kiekis (Cigrovski,
Matković, Matković, 2002; Vercruyssen, Shelton, 1988) rodikliais;
Pirmaisiais longitudinio eksperimento metais buvo atliktas žvalgomasis
eksperimentas, kurio metu buvo modeliuotos 5 skirtingos rengimo programos (rengimo
programų makrociklų struktūra pateikta prieduose: priedai Nr. 1–14), nustatant turinio visų
metų rengimo programos sandarą ir sportininkių parengtumą. Krūvių registravimo
protokoluose (15 priedas), kuriuose buvo registruojamas choreografijai, elementams,
varžybiniams pratimams bei atletiniam rengimui skirtas laikas per kiekvieną treniruotę
(Лисицкая и др., 1982; Jastrjembskaia, Titov, 1999). Rengimo programų veiksmingumas
nustatytas registruojant varžybinės veiklos realizavimą varžybinėse sąlygose, pagal
kiekvienos rengimo programos gimnastės gaunamus taškus pagal kiekvieną iškovotą vietą
(nustatytas taškų rangavimo būdu mažėjančia tvarka). Sportininkių dalyvavimas varžybose
galėjo būti skirtingas, nes ne visoms sportininkėms pavykdavo išsikovoti teisę dalyvauti
svarbesnėse – respublikinėse ir tarptautinėse varžybose.
Tyrimo hipotezė (H 0 ) – skirtingos rengimo programos turi vienodą poveikį

parengtumui. Alternatyvi hipotezė – skirtingos rengimo programos turėjo nevienodą poveikį

parengtumui (H 1 ).
Žvalgomojo eksperimento tikslas buvo nustatyti veiksmingiausias rengimo
programas. Antrajame eksperimente buvo atsisakyta mažiausiai veiksmingos (A) rengimo
programos. Antraisiais longitudinio tyrimo metais buvo siekiama nustatyti keturių skirtingų

54
rengimo modelių poveikio dinamiškumą skirtingais makrociklo periodais. Rengimas ir
parengtumas vertinamas tokias pačiais metodais kaip ir žvalgomajame eksperimente.

Tyrimo eiga 1 metai 2 metai 3 metai 4 metai

Tyrimo 2002–2003 2003-2004 2004–2005 2005–2006
veiksmai
Žvalgomasis Ugdomasis Ugdomasis Ugdomasis
Tyrimo pobūdis eksperimentas Eksperimentas Eksperimentas Eksperimentas
Longitudinis tyrimas
Rengimo Specifinis
Makrociklo Rengimo krūvių
Tyrimo kryptys programų rengimas
turinio kaita intensyvinimas
atranka (sudėtingumas)
Rengimo
programų A B C D E B C D E B C E B C
modeliai
Tiriamosios (n=5x5=25) (n=4x5=20) (n=3x5=15) (n=2x5=10)

Sportininkių 12,0–13,0
11,520,82 13,0–14,0 14,0–15,0
amžius
Pradinis ir
Specializuotas
Rengimo etapai bazinis Individualaus rengimo etapas
rengimas
rengimas
A – I–II kat.
B – Nac., I kat.
B – I–II kat. B –Nac, I kat.
Meistriškumas C – I kat. B –Nac., I kat.
C – I–II kat. C– I kat.
(kategorijos) D– Nac., I kat. E – I kat.
D – I–II kat. E– I kat.
E– I kat.
E – I–II kat.
Visuose tyrimo etapuose nustatytas fizinis, techninis, psichinis parengtumas
Kūno masės komponentai
Funkcinis
pajėgumas
Parengtumo Kūno masės komponentų ir
vertinimas sportinio parengtumo sąveika
(n=41). 89 tyrimo atvejai.
Nustatyta ūgio, kūno masės
indekso ir riebalinio sluoksnio
įtaka parengtumui
Rengimo krūvių turinys ir dydis
Sudėtingumo koeficientas
Taikyti rengimo
valdymo Kūno masės komponentų kitimo
registravimas kiekviename mikrocikle
kriterijai
Rengimo krūvių
intensyvumas
2.1. pav. Disertacinio darbo eksperimentinių tyrimų logika

Pirmųjų dviejų eksperimentų metu papildomai buvo atliekama 9–13 m. meninės

gimnastikos sportininkių kūno masės komponentų ir sportinio parengtumo sąveikos analizė

55
(n=41). Šios analizės rezultatai leido suformuluoti tolimesnę tyrimo idėją: trečio
eksperimento metu trijų skirtingai modeliuotų rengimo programų efektyvumui valdyti dar
buvo taikomas kūno masės komponentų registravimas kiekvieno mikrociklo metu.
Ketvirto eksperimento metu į tyrimo struktūrą buvo įtrauktas papildomas valdymo
kriterijus – rengimo krūvių intensyvumas. Buvo nustatytas dviejų iki tol buvusių efektyviausių
rengimo programų sportininkių funkcinis pajėgumas. Siekiant nustatyti ar treniruočių ir
varžybiniai krūviai atitiko varžybinės veiklos specifiką buvo registruojamas pulso kitimas
skirtingo pobūdžio treniruočių metu. Be varžybinės veiklos energinės sandaros buvo
nustatomas laktato susikaupimas organizme po vvaržybinio pratimo. buvo imami kapiliariniai
kraujo mėginiai 5 min. po varžybinio pratimo atlikimo.
Kiekvieno eksperimento metu siekiant nustatyti gimnasčių sportinio parengtumo
kitimo dinamiką atletinio parengtumo tyrimai bei antropometriniai rodikliai buvo nustatyti:
– prieš eksperimentą – prasidedant parengiamajam periodui;
– eksperimento pabaigoje – pereinamojo periodo pradžioje.

Diagnostinio tyrimo metodai:

1. Antropometrija (ūgis stovint) ir kūno masės komponentai (kūno svoris KMI,
poodinio riebalinio audinio sluoksnis procentais (%) ir kilogramamais (kg). Matavimai atlikti
šiltoje patalpoje. Ūgis buvo matuojamas medine ūgio matuokle 0,5 cm tikslumu. Tiriamosios
prie matuoklės turėjo atsistoti taip, kad prie jos liestųsi pakaušiu, nugara, dubeniu ir kulnais.
Kūno masės komponentai (svoris, KMI, santykinis riebalų kiekis) buvo matuojami su
stacionariu TANITA BODY ANALYZER TBF–300 aparatūra LKKA fizinių galimybių
tyrimo centre. Nuo trečiojo eksperimento pradžios kūno masės komponentai (kūno svoris,
riebalinis sluoksnis) buvo registruojami mobiliu TANITA BODY ANALYZER TBF- 551
aparatu. Kūno masės indeksas (KMI) apskaičiuotas svorį (kg) padalijus iš ūgio (m) rodiklio
kvadrato (Johnson, Nelson, 1986). Trečio ir ketvirto eksperimento metu tiriamosios buvo
testuojamos 5 min. prieš treniruotę, su trumpa sportine apranga, tuo pačiu paros laikotarpiu –
popietinėmis valandomis (nuo 15 iki 16.30 val.), tiriamosios vėliausiai valgė 1–1,5 val. prieš
treniruotę. Kiekvieną mėnesį buvo registruojamas tiriamųjų ūgis.
Siekiant nustatyti rezultatų ir kūno masės komponentų sąveiką buvo atliktas
papildomai tyrimas su 9–14 metų meninės gimnastikos sportininkėmis. Tiriamosios (n=41)
2003 m. gegužę – 2004 rugpjūtį buvo testuotos keturis kartus LKKA fizinių galimybių tyrimo
centre su stacionariu TANITA BODY ANALYSER TBF-300 aparatu. Buvo išanalizuoti 89
kūno masės komponentų tyrimo atvejai. Tyrimo rezultatai išanalizuoti meistriškumo ir
amžiaus pjūviais. Priklausomai nuo meninės gimnastikos varžybų programų, jos buvo

56
suskirstytos į 9–11 bei 12–14 metų amžiaus grupes. Per 15 tyrimo mėnesių tyrimo atvejai
buvo priskirti tuo metu atitinkančiai amžiaus ir meistriškumo grupei. Tam tikrų metų amžiaus
grupei buvo priskiriamos tos tiriamosios, kurioms iki gimtadienio buvo likę 6 mėnesiai ir po
gimtadienio nepraėję 6 mėnesiai. Tiriamų sportininkių rezultatai pagal pasiekiamus rezultatus
nuo vieno stebimo laikotarpio iki kito buvo suskirstyti į 6 meistriškumo grupes: 1 grupė –
sportininkės respublikinėse varžybose užimančios prizines vietas (vyresnės sportininkės (vyr.)
– 8, jaunesnės sportininkės (jaun.) – 5); 2 grupė – sportininkės respublikinėse varžybose
užėmusios 4–6 vietas (vyr. – 4, jaun. – 7); 3 grupė – sportininkės respublikinėse varžybose
iškovojusios 6–10 vietas (vyr. – 11, jaun. – 6); 4 grupė – sportininkės išsikovojusios teisę
dalyvauti respublikinėse varžybose – patekusios į šešių Kauno miesto atstovių tarpą, tačiau
nepatekusios į geriausiųjų dešimtuką (vyr. – 13, jaun. – 4); 5 grupė – miesto varžybose
iškovojusios 6–10 vietas (vyr. – 11, jaun. – 2); 6 grupė – likusios sportininkės (vyr. – 12, jaun.
– 6).

2. Testavimai.
Atletinis parengtumas. Sportininkių atletiniam parengtumui vertinti buvo naudojami
lankstumo, lankstumo–pusiausvyros, jėgos, jėgos ištvermės, specifinės ištvermės,
koordinacinių gebėjimų, staigiosios jėgos judamųjų gebėjimų testai (testų aprašymai pateikti
2.1. lentelėje). Tyrime teiktos judamųjų gebėjimų įvertinimo absoliučios reikšmės, o taip pat
jos įvertintos balais. Pagal susumuotą kiekvieno testo vertinimą balais buvo gautas integralus
atletinį parengtumą įvertinantis rodiklis.

57
2.1. lentelė. Atletinio parengtumo testai

Judamieji
gebėjimai
Testai Atlikimo būdas Šaltinis Vertinimas, balai

10 9 8 7 6 5 4 3 2 1
“Ttiltelis” – kompleksinis lankstumo vertinimo Jetrejambskaja, Titov, Rankomis sugriebti už kojų arba rankos prie pat kojų. Sulenktos
testas. Įvertinamas stuburo lankstumas atgal, 1999; Говорова, kojos– 9,5 b., rankos ant žemės –9,0 b. Tarp rankų ir kojų po 5 cm.
galimybė atlenkti rankas per pečių sąnarius Плекшань 2001; didėjant atstumui atitinkamai mažėja balų.
aukštyn atgal, galimybė atlenkti šlaunį atgal per Карпенко, 2003;
Лисицкая, Суслаков,
klubo sąnarį. Atlikamas: atsilenkimas atgal, Кувшиникова, 1983.
kojos pečių plotyje, rankomis sugriebti už kojų,
Lankstumas

laikyti 3 sek. Vertinimas: balais.

Špagatai kaire, dešine koja nuo kėdės Jetrejambskaja, Titov, 0 cm, (Blauzda ir 1–5 cm (Blauzda 6–10 cm (Blauzda Tik blauzda liečia
šlaunis liečia ir šlaunis liečia ir šlaunis liečia žemę, kūnas
(paaukštinimas – 75 cm), matuojamas atstumas 1999; Omar Ahmed
Abd El Naiem Hassan, grindis, kūnas grindis, rankos į grindis, rankos į palinkęs pirmyn,
nuo kirkšnies iki žemės (cm) ir virvutė ant išsitiesęs, rankos į šalis) šalis, kūnas pirštai liečia žemę
žemės. Vertinimas: balais. 2003;
šalis) lengvai palinkęs
Лисицкая, Суслаков, pirmyn)
Кувшиникова, 1983.

Kojų laikymai Omar Ahmed Abd El 10 b.– galvos aukštyje, 9,5 b. – virš peties, 9 b. – peties aukštyje,
Kojų laikymas pirmyn, į šalį, atgal 3 s. be rankos Naiem Hassan, 2003; 8,5 b. – virš krūtinės, 8 b. – krūtinės aukštyje, Įskaitai imamas
Pusiausvyra.

Говорова, kairės ir dešinės kojos vertinimų vidurkis

Lankstumas

pagalbos. Vertinimas: balais.

Плекшань, 2001

Bėgimas per šokdynę per 10 s. (Šuoliukai per Карпенко, 2003 40 38 37 36 35 34 33 32 31 30

Koordinacija

šokdynę vieną kartą apsukant šokdynę, 10 sek.

Vertinimas: atliktų šuoliukų skaičius per 10 s.

58
2.1. lentelės tęsinys
Atsispaudimai (rankų lenkimas ir tiesimas Карпенко, 2003; 10 9 8 7 6 5 4 3 2 1
gulint). Tiriamoji ištiestomis rankomis ir kojų Jetrejambskaja,
pirštais remiasi į horizontalią plokštumą, liemuo Titov, 1999;
tiesus. Lenkdamas rankas krūtinę nuleidžia iki Skernevičius,
plokštumos, tiesdamas – vėl pakelia. Raslanas,
Vertinimas: kiek kartų tiriamoji sugebėjo ištiesti Dadelienė, 2004
rankas, kartai
Jėgos ištvermė

Kojų kėlimas. Kybant ant gimnastikos sienelės Карпенко, 2003 15 14 13 12 11 10 9 8 7 6

iki horizontalios padėties (90º) pakelti kojas,
registruojamas pakėlimų skaičius neregistruojant
laiko. Vertinimas: kiek kartų tiriamoji sugebėjo
ištiesti rankas, kartai
Atsisėdimai (testas “sėstis ir gultis”). Tiriamoji Eurofitas, 2002; 28 27 26 25 24 23 22 21 20 19
sėdi ant pakloto, rankos pirštais sunertos už Jetrejambskaja, Titov,
galvos, kojos sulekntos 90º kampu, visa pėda 1999; Skernevičius,
remiasi į žemę. Užduotis – per 30 s kuo daugiau Raslanas, Dadelienė,
kartų astigulti ant nugaros pečiais paliečiant 2004
paklotą. Vertinimas: atliktų atsisėdimų skaičius
per 30 s.
Šuolis į tolį iš vietos dviem kojomis. Eurofitas, 2002; 190 185 180 175 170 165 160 155 150 140
Staigioji

Matuojamas atstumas nuo pradinės kojų pirštų Skernevičius,

padėties iki kulno po nusileidimo (cm). Raslanas, Dadelienė,
jėga

2004; Карпенко,
2003
Dvigubi šuoliukai. Gebėjimas atliekant vieną Jetrejambskaja, Titov, 50 48 46 44 42 40 38 36 34 32
Specifinė
ištvermė

šuoliuką apsukti šokdynę du kartus, 1999; Rhythmic

neregistruojant laiko.Vertinimas: atliktų Gymnastics Worl
šuoliukų maksimalus skaičius iki pirmo Class Potential /
Performance, 2004
suklydimo.
90- 80– 70– 60– 50– 40– 30– 20– 10– 5 ir
80 70 60 50 40 30 20 10 5 <
Atletinio parengtumo integralusis vertinimas (balais) balų

59
Aerobinis pajėgumas
Sportininkių aerobinis pajėgumas buvo nustatomas pagal nepertraukiamą kas minutę
didėjantį krūvį. Prieš atliekant testą tiriamosios ant bėgtakio atliko 5 min. pramankštą:
ėjimas, lengvas bėgimas ir tempimo pratimai. Po pramankštos pailsėjus 5 min. tiriamosios
atliko nepertraukiamą kas minutę didėjantį krūvį. Pradinis bėgimo greitis 6,2 km/h, kiekvieną
minutę bėgimo greitis didėjo po 0,7 km/h. Tyrimas nutraukiamas, kai tiriamosios negebėjo
išlaikyti bėgimo tempo. Tuoj pat po tyrimo tiriamosios atsigulė ant nugaros ir ramiai gulėjo 5
min. Viso tyrimo metu buvo registruojami vegetacinių ir dujų apykaitos rodikliai dujų
analizatoriaus (“Cortex 3B” ir “Oxycon Mobile” – Jaeger & Germany) ir pulsometrijos
pagalba (pulso matuoklis su atmintimi Polar S601). Po tyrimo 5 min., bvo imami kapiliariniai
kraujo mėginiai iš piršto ir nustatoma laktato koncentracija kraujyje analizatoriumi “Eksan-G
Universal” (Kulis ir kt., 1988).

Nustatant varžybinių veiksmų energinę struktūrą ir rengimo krūvių intensyvumą

taikyta:
1. Pulsometrija – registruojamas širdies susitraukimų dažnis naudojant pulso matuoklį
su atmintimi (Polar Team System).
2. Kraujo biocheminiai tyrimai: analizatoriumi “Eksan-G” buvo nustatoma tiriamųjų
laktato koncentracija kraujyje.
3. Pedagoginis stebėjimas. Sportininkių varžybiniai veiksmai pratybų turinys buvo
registruoti skaitmenine video kamera (50 hz dažniu, Sony Digital 8-TRV320E).
Tyrimas atliktas treniruočių sąlygomis. Pulsometrais registruotas tiriamųjų širdies
susitraukimo dažnis visos treniruotės metu. Laktato mėginiai imant kraują iš tiriamųjų piršto
atlikti prieš varžybinį pratimą ir po 3 min. pasyvaus poilsio. Mėginį atliko medicinos
darbuotojas (Etikos komisijos leidimas – protokolo Nr. BE–2–19/ 2006).

Energijos eikvojimo nustatymas atliekant meninės gimnastikos varžybinį pratimą. Energija,

gauta aerobinės ATP resintezės būdu (EAER J/kg), buvo nustatoma pagal VO2 padidėjimą
varžybinės veiklos metu atėmus VO2 prieš fizinį krūvį (integralų papildomai suvartoto O2
kiekį) ir padauginus iš kalorinio ekvivaento, taikant formulę:

(EAER J/kg-1)=VO2 (ml·kg-1) x kalorinis ekvivalentas (J·ml-1).

60
 VO2 prieš fizinį krūvį buvo nustatomas, apskaičiuojant VO2 vidutinę reikšmę, minutę
ramiai stovint prieš fizinį krūvį. Buvo taikytas 21,131 J/ml deguonies kalorinis ekvivalentas
(Beneke et al., 2004).
Energija, gaunama anaerobinės glikolizės būdu (ELA) buvo gauta atėmus laktato
koncentracijos [La] rodiklius prieš fizinį krūvį ([La]prieš krūvį (mmol/l) iš [La] rodiklių meninės
gimnastikos varžybinio pratimo metu ([La]po krūvio (mmol/l), padauginę iš O2 – laktato
ekvivalento ir kalorinio ekvivalento, taikant formulę (Beneke et al., 2004):

(ELA J/kg-1)= ([La]po krūvio (mmol/l) – [La]po krūvio (mmol/l)) x O2 laktato

ekvivalentas (ml-1·kg·mmol/l) x kalorinis ekvivalentas (J·ml-1).

Buvo taikytas 3,0 ml/kg/mmol/l O2 – laktato ekvivalentas (Di Prampero, 1981).

Energija gaunama anaerobiniu alaktatiniu ATP resintezės būdu (EAL), buvo
apskaičiuota pagal greitąjį VO2 po fizinio krūvio komponentą (greitąją atsigavimo fazę)
(VO2Gats), kūno masę ir kalorijų ekvivalentą, taikant formulę:

(EAL J/kg-1)= VO2FC (ml·kg-1) x kalorinis ekvivalentas (J·ml-1).

Greitasis komponentas buvo nustatomas tiesinės regresinės analizės metodu, pagal

dviejų tiesių (greitosios ir lėtosios atsigavimo fazių VO2) susikirtimo tašką (Guidetti, et al.,
2000). Bendras energijos išeikvojimas (EB) varžybinio pratimo metu buvo nustatomas
sudedant visais trimis būdais susidariusios energijos kiekį, taikant formulę:

EB = EAER + EAL + ELA.

Sportininkių techninio parengtumo kitimas buvo registruojamas varžybų metu, pagal

deklaruojamą ir realizuojamą techninio parengtumo – veiksmų kūnu (Difficult) ir veiksmų su
įrankiu (Artistic) koeficientus (Abbruzini, 2004).

Sportininkių psichinio parengtumo (subjektyvaus parengtumo varžyboms –

pasitikėjimo savo jėgomis) vertinimas buvo atliekamas prieš kiekvienas varžybas.
Pasitikėjimo savimi vertinimui taikyta “Dembo–Rubinštein" (Столяренко, 2001) skalės
pagrindu parengta metodika, kurios pagalba tiriamasis pats save įvertino prieš kiekvienas
varžybas: 10 balų savęs vertinimas – pats geriausias, tobulas pasirengimas, 1 – pats
blogiausias, nepasirengta (16 priedas).

61
 3. TYRIMŲ REZULTATAI

3.1. 11–12 metų meninės gimnastikos sportininkių rengimas ir parengtumas

RENGIMAS
Rengimo krūvių turinys ir dydis. Gimnastės treniravosi vidutiniškai po 5,1 karto per
savaitę (3.1.1. lentelė). Skirtingų programų sportininkės treniravosi skirtingai – reikšmingai
skyrėsi taikomų krūvių (nuo 8,3 iki 14,7 val. per savaitę) (p<0,001) ir treniruočių dienų
rodikliai (nuo 207 iki 295 dienų per metus). Per metus sportininkės treniravosi nuo 387 val.
(A rengimo programa) iki 704 val. (D rengimo programa). Skyrėsi ir skirtingų programų
sportininkių varžybinė patirtis, varžybų skaičius varijavo nuo 2 iki 14.

3.1.1. lentelė. 11–12 metų meninės gimnastikos sportininkių skirtingų rengimo programų rengimo krūvių
parametrai
Rengimo krūvių Rengimo grupės ( X ±SD) Vidurkis Fišerio
parametrai kriterijus,
A B C D E ( X ±SD)
p lygmuo
Treniruočių sk. / 270 275 207 295 239 257,234,5
metus
Makrociklo val. sk. 387 595 478 704 401 513135,9
Treniruočių sk./ sav. 5,511,2 5,310,9 3,971,9 5,51,0 5,200,9 5,101,2 F=16,94;
p<0,001
Valandų sk./ sav. 8,342,2 11,152,8 8,923,3 14,753,2 7,572,0 10,233,8 F=52,32;
p<0,001
Varžybų sk. per
2–11 8–14 5–14 5–14 6–14 2–14
metus (nuo – iki ir
6,6 k. 11,8 k. 10,4 k. 9,8 k. 9,0 k. 9,52±3,5 k.
vidutiniškai)
Varžybų dienų sk. 20 dienų, (varžybų dienos krūvių trukmė 3 val.)

Programų turinio skirtumus (p<0,001) viso makrociklo metu lėmė nevienoda rengimo
rūšių procentinė sandara (3.1.2. lentelė). Trijose programose vyravo elementų tobulinimas
(A — 27,9, C — 26,8), B rengimo programoje — choreografinis rengimas (B — 28,2)
ir vienoje — varžybinių pratimų atlikimas (D — 36,2).
Varžybiniams pratimams skirtas laikas visose programose labai varijavo (palyginus
standartinio nuokrypio reikšmes – nuo 10,8% iki 13,7%) priklausomai nuo metinio ciklo
periodizacijos.

62
3.1.2. lentelė. 11–12 metų meninės gimnastikos sportininkių skirtingų rengimo programų rengimo krūvių
turinio skirtumai (proc. ir val./ sav.)
Rengimo, Rengimo grupės ( X ±SD) Vidurkis Fišerio
krūvių A B C D E ( X ±SD)
kriterijus, p
turinys () lygmuo
Choreografija 20,65,4 28,25,2 26,310,7 25,59,0 26,612,4 25,49,2 F=4,74;
p<0,001
Elementai 27,98,4 27,37,4 26,89,8 21,58,2 33,7411,3 27,9,8 F=10,64;
p<0,001
Varžybiniai 27,213,3 26,112,9 17,411,7 26,610,8 17,213,7 23,613,5 F=10,08;
pratimai p<0,001
Atletinis 21,98,7 18,26,8 23,310,9 11,03,8 20,18,3 18,89,0 F=17,69;
rengimas p<0,001
Rengimo, Rengimo grupės ( X ±SD) Vidurkis Fišerio
krūvių ( X ±SD)
kriterijus, p
turinys (val./ lygmuo
A B C D E
sav.)
Choreografija F=45,03;
1,420,28 3,120,89 2,340,84 3,611,01 2,141,14 2,541,17 p<0,001
Elementai F=9,43;
1,960,69 3,011,087 2,471,10 3,121,29 2,580,95 2,641,12 p<0,001
Varžybiniai F=34,59;
pratimai 2,051,15 3,031,60 1,771,38 4,522,02 1,351,03 2,581,87 p<0,001
Atletinis F=7,70;
rengimas 1,510,60 1,980,73 2,060,89 1,610,51 1,490,50 1,750,70 p<0,001

PARENGTUMAS
Meninės gimnastikos sportininkų parengtumą apibūdino daugiakovės pelnyti taškai,
kūno masės komponentų, atletinio ir techninio parengtumo rodikliai ir jų kaita.
Daugiakovės pelnyti taškai. Veiksmingiausia rengimo programa buvo B (483 tšk.),
kurioje vyravo choreografinis regimas (28,2%) (3.1.1. pav.).

600
483
500
400 360 349
319
Taškai

300 221
200 96,6 72 63,8 69,8
44,2
100
0
A B C D E
Rengimo programos
Varžybų sk. 7 12 10 10 9

Taškų suma Vienos gimnastės pelnytų taškų vidurkis

3.1.1. pav. 11–12 metų meninės gimnastikos sportininkių penkių sportininkių pelnyti daugiakovės taškai
(meistriškumo vertinimas) ir vienos gimnastės taškų vidurkis ( X ±SD)

63
 Mažiausiai veiksminga buvo A rengimo programa – sportininkės vidutiniškai
mažiausiai dalyvavo varžybose – 6,6 karto (nuo 2 iki 11 kartų per metus), jų silpnas
parengtumas Kauno miesto varžybose užkirsdavo kelią dalyvauti aukštesnio rango varžybose.
Iš viso A rengimo programos sportininkės surinko – 221 tšk., kiekviena gimnastė vidutiniškai
surinko po 44,2 taško.
Kūno sudėjimas. Skirtingų grupių (atstovaujančių skirtingoms rengimo programoms)
tiriamųjų (3.1.3. lentelė) amžius, ūgis, svoris, kūno masės indeksas bei riebalinio audinio
kiekis statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p0,05) nei prieš, nei po eksperimento, tačiau po
eksperimento (lyginant su rodikliais iki eksperimento) statistiškai reikšmingai pakito visų
grupių (A, B, C, D, E) sportininkių svoris, kūno masės indeksas (p0,05).
3.1.3. lentelė. 11–12 metų meninės gimnastikos sportininkių kūno sudėjimo duomenys prieš ir po
eksperimento
Prieš Eksperimentą ( X ±SD)
Rengimo grupės Metai Ūgis (cm) Svoris KMI Riebalinis Riebalinis
(kg) audinys (%) audinys (kg)
A (n=5) 10,6±0,89 144,2±8,9 32,6±5,71 15,6±0,8 8,4±4,61 2,89±2,17
B (n=5) 11,0±0,71 155,6±3,3 38,9±2,58 16,1±1,14 12,3±2,56 4,82±1,18
C (n=5) 11,0±0,71 145,8±6,1 35,2±5,01 16,5±1,26 8,48±3,18 3,12±1,42
D (n=5) 11,0±1,0 146,4±10,1 33,5±6,29 15,5±0,87 7,74±2,13 2,66±1,14
E (n=5) 11,4±0,89 148,2±6,6 35,2±3,97 16,0±0,8 10,2±2,66 3,62±1,26
Vidurkis ( X ±SD) 11,0±0,82 148,0±7,8 35,1±4,99 15,9±1,04 9,42±3,33 3,42±1,56
F kriterijaus reikšmė; F=0,56; F=1,82; F=1,23; F=0,75; F=1,72; F=1,68;
p lygmuo p0,05 p0,05 p0,05 p0,05 p0,05 p0,05
Po Eksperimento ( X ±SD)
Rengimo grupės Metai Ūgis (cm) Svoris KMI Riebalinis Riebalinis
(kg) audinys (%) audinys (kg)
A (n=5) 11,2±0,84 146,6±9,7 36,2±7,48 16,7±1,12 9,52±5,69 3,64±2,83
B (n=5) 11,6±0,55 157,1±3,6 41,5±3,34 16,6±1,83 14,9±2,58 6,18±1,49
C (n=5) 11,6±0,89 147,5±6,3 37,9±5,16 16,9±1,32 9,82±3,91 3,81±1,96
D (n=5) 11,6±1,14 148,2±10,3 36,6±7,01 16,1±0,69 7,78±2,10 2,94±1,23
E (n=5) 11,6±0,89 150,1±6,9 38,6±3,74 16,7±0,89 10,2±2,66 3,98±1,34
Vidurkis ( X ±SD) 11,6±0,82 151,2±8,6 38,2±5,46 16,6±1,16 10,4±4,10 4,11±2,03
F kriterijaus reikšmė; F=0,21; F=1,5; F=0,69; F=0,28; F=2,65; F=2,15;
p lygmuo p0,05 p0,05 p0,05 p0,05 p0,05 p0,05
Palyginimai tarp F=5,03; F=1,93; F=4,36; F=4,87; F=0,92; F=1,80;
abiejų testavimų p0,05 p0,05 p0,05 p0,05 p0,05 p0,05

Gimnasčių atletinis parengtumas buvo vertinamas 9 rodikliais, kurie atspindėjo

skirtingus judamuosius gebėjimus. Iki eksperimento skirtingų rengimo grupių sportininkių
sportinis parengtumas buvo skirtingas (3.1.4. lentelė). Statistiškai reikšmingai (p < 0,05)
skyrėsi staigiosios jėgos bei jėgos ištvermės (šuolio į tolį, atsispaudimų, sėstis ir gultis, kojų
kėlimo testai), specifinės ištvermės (dvigubų šuoliukų per šokdynę), koordinacijos (bėgimo
per šokdynę greičiui) judamųjų gebėjimų rodikliai ir atletinio parengtumo integralusis rodiklis
išreikštas balais. Reikšmingi skirtumai nenustatyti (p>0,05) vertinant gimnasčių lankstumo
(“tiltelio”, “špagatų” testai) ir pusiausvyros (“kojų laikymai”) judamuosius gebėjimus balais.

64
 3.1.4. lentelė. 11–12 metų meninės gimnastikos sportininkių atletinio parengtumo rodikliai sezono (2002–
2003 m.) pradžioje
Testai Vidurkis Fišerio
Rengimo grupės ( X ±SD) kriterijus, p
A (n=5) B (n=5) C (n=5) D (n=5) E (n=5) ( X ±SD) lygmuo
Špagatai 8,241,51 9,00,2 9,200,27 8,820,92 8,580,62 8,70,89 F=0,83; p>0,05
(balais)
Tiltelis (balai) 9,40,89 9,60,54 10,00 10,00 10,00 9,80,50 F=1,81; p>0,05
Atsispaudimai 8,81,78 10,00 10, 00 9,60,89 7,40,89 9,161,34 F=6,29; p<0,01
(kartai, balai) 8,62,19 10,00 10,00 9,50,86 7,40,89 9,101,44 F=4,84; p<0,01
Šuolis į tolį iš 1,600,09 1,880,02 1,760,17 1,750,17 1,640,05 1,720,14 F=4,97; p<0,01
vietos (m, 4,01,87 9,60,54 7,22,58 6,83,27 4,81,09 6,482,78 F=5,57; p<0,01
balais)
Atsisėdimai 26,01,0 28,00,70 27,01,41 29,02,23 25,22,04 27,02,01 F=4,54; p<0,01
(kartai, balai) 8,01,0 9,80,44 9,600,89 9,41,34 7,22,04 8,801,55 F=4,06; p<0,01
Kojų laikymai 9,130,51 8,70,88 9,300,34 8,930,77 8,680,55 8,940,63 F=0,88; p>0,05
(balais)
Kojų kėlimas 12,00 15,00 12,41,82 14,41,34 13,02,2 13,31,74 F=4,36; p<0,01
(kartai, balai) 7,00 10,00 7,601,51 9,00,93 7,82,17 8,281,58 F=4,60; p<0,01
Dvigubi 36,41,67 49,01,5 50,013,7 40,65,81 34,42,60 42,09,02 F=5,45; p<0,01
šuoliukai per 3,20,83 9,01,22 7,04,12 5,03,0 2,21,30 5,283,37 F=6,41; p<0,01
šokdynę (kartai,
balai)
Bėgimas 35,60,89 43,21,78 40,42,07 42,02,12 34,41,67 39,13,91 F=24,5; p<0,001
greičiui per 6,60,89 10,00 9,600,54 9,80,44 5,81,64 8,361,99 F=24,9; p<0,001
šokdynę (kartai,
balai)
Atletinio 64,175,3 85,72,65 79,57,86 77,27,63 62,56,40 73,810,8 F=12,9; p<0,001
parengtumo
integralusis
rodiklis (balais)
3.1.5. lentelė. 11–12 metų meninės gimnastikos sportininkių atletinio parengtumo rodikliai sezono (2002–
2003 m.) pabaigoje
Vidurkis Fišerio
Testai Rengimo grupės ( X ±SD) kriterijus, p
A (n=5) B (n=5) C (n=5) D (n=5) E (n=5) ( X ±SD) lygmuo
Špagatai 8,31,39 9,10,70 9,340,26 8,900,68 9,020,49 8,930,81 F=1,17; p>0,05
(balais)
Tiltelis (balai) 9,21,09 9,50,70 10,00 10,00 10,00 9,740,63 F=2,02; p>0,01
Atsispaudimai 9,01,73 10,00 10, 00 10,00 9,21,78 9,641,11 F=1,00; p>0,05
(kartai, balai) 9,40,89 10,00 10,00 9,90,22 9,27,78 9,621,11 F=0,92; p>0,05
Šuolis į tolį iš 1,680,04 1,900,03 1,860,13 1,750,17 1,660,08 1,780,14 F=4,48; p<0,01
vietos (m, 5,6,89 9,90,22 8,602,19 8,02,91 5,21,78 6,612,81 F=5,80; p<0,01
balais)
Atsisėdimai 25,41,14 28,00,70 29,42,51 30,40,89 26,41,51 27,922,3 F=9,49; p<0,01
(kartai, balai) 7,20,83 10,00 9,600,96 10,00 8,41,51 9,041,36 F=9,78; p<0,01
Kojų laikymai 9,130,78 8,720,84 9,500,38 8,630,62 9,10,66 9,010,69 F=1,31; p>0,05
(balais)
Kojų kėlimas 12,00 15,00 13,81,64 15,00 13,01,41 13,761,5 F=8,97; p<0,01
(kartai, balai) 7,61,34 10,00 9,01,41 9,70,27 8,01,41 8,861,37 F=4,62; p<0,01
Dvigubi 39,24,08 50,22,58 56,610,6 50,48,20 35,02,34 46,210,0 F=9,45; p<0,01
šuoliukai per 4,42,07 9,21,30 8,82,68 8,42,3 5,63,04 7,282,90 F=4,12; p<0,01
šokdynę (kartai,
balai)
Bėgimas 36,61,67 44,01,58 42,42,70 43,62,96 35,42,60 40,44,31 F=14,77; p<0,01
greičiui per 7,61,67 10,00 9,800,44 10,00 6,42,60 8,761,98 F=7,06; p<0,001
šokdynę (kartai,
balai)
Atletinio 71,34,29 86,42,74 84,86,51 83,13,77 71,79,37 79,58,57 F=7,95; p<0,01
parengtumo
integralusis
rodiklis (balais)

65
 Po žvalgomojo eksperimento statistiškai reikšmingi skirtumai tarp skirtingų rengimo
grupių gimnasčių nenustatyti vertinant lankstumą (“špagatų” testas), pusiausvyros (“kojų
laikymai”) ir jėgos ištvermės (atsispaudimai) judamuosius gebėjimus. Likusieji judamųjų
gebėjimų vertinimo rodikliai tarp grupių skyrėsi statistiškai reikšmingai (p<0,05)(3.1.5.
lentelė).
Nors buvo nustatyti visų judamųjų gebėjimų rodiklių teigiami pakitimai, tačiau
statistiškai reikšmingi skirtumai tarp atskirų rengimo grupių atletinio parengtumo rodiklių
prieš eksperimentą ir po jo nenustatyti (p>0,05). Patikimai pagerėjo tik A rengimo programos
sportininkių koordinaciniai gebėjimai (bėgimas greičiui per šokdynę) ir atletinio parengtumo
integralusi rodiklis (p<0,05). Reikšmingai (p<0,05) pakito ir vidutinis visų rengimo programų
(F=4,20; p<0,05) atletinio parengtumo integralusis rodiklis (išreikštas balais) (3.1.6. lentelė).

3.1.6. lentelė. 11–12 metų meninės gimnastikos sportininkių atletinio parengtumo kitimas viso (2002–2003
m. ) sezono metu
Rengimo grupės ( X ±SD) Vidurkis
A (n=5) B (n=5) C (n=5) D (n=5) E (n=5) ( X ±SD)
Prieš 64,175,30 85,72,65 79,57,86 77,27,63 62,56,40 73,810,8
eksperimentą
Po 71,34,29 86,42,74 84,86,51 83,13,77 71,79,37 79,58,57
eksperimento
F kriterijaus F=5,05; F=0,17; F=1,36; F=2,39; F=3,32; F=4,20;
reikšmė; p p<0,05 p>0,05 p>0,05 p>0,05 p>0,05 p<0,05
lygmuo

Techninis parengtumas. Realizuojamos varžybų sąlygomis kūno veiksmų technikos su

atskirais įrankiais vertinimo pokytis nuo pirmo sezono starto iki paskutinio pateiktas 3.1.7.
lentelėje (veiksmai kūnu). Sezono pradžioje kūno veiksmų technikos realizavimas
(sudėtingumo koeficientai – Difficult) atliekant pratimus su skirtingais įrankiais tarp grupių
buvo skirtingas (p<0,001). A (2,611,17) ir E (2,851,07) rengimo grupių sportininkių buvo
mažiausi varžybinės veiklos sudėtingumo koeficientai. Skirtingų įrankių pratimų technikos
koeficientai skyrėsi nereikšmingai (p>0,05). Tų pačių rengimo grupių sportininkių (A –
2,470,86 ir E – 3,591,16) ir sezono pabaigoje technikos koeficientų rodikliai buvo
mažiausi, lyginant su kitomis grupėmis. A rengimo grupės sportininkių skirtingų įrankių
technikos rodiklių pokyčiai sezono pabaigoje buvo neigiami – pablogėjo nuo 3,41
(kamuolys) iki 23 (kaspinas). Neigiami kūno technikos veiksmų pokyčiai buvo nustatyti B
rengimo (–6 pratimuose su kuokelėmis) ir E rengimo grupėse (–14 pratimuose su
šokdyne).

66
3.1.7. lentelė. 11–12 metų meninės gimnastikos sportininkių skirtingų rengimo programų kūno veiksmų
technikos sudėtingumo parametrai sezono metu
Rengimo Prieš eksperimentą (sezono pradžioje) ( X ±SD)
grupės A (n=5) B (n=5) C (n=5) D (n=5) E (n=5) Vidurkis
Kūno ( X ±SD)
veiksmai
Šokdynė 2,471,56 3,80,52 2,780,68 3,951,67 3,550,84 3,310,84
Kamuolys 2,780,79 4,130,85 3,470,37 3,070,85 2,860,51 3,290,83
Kuokelės 3,170,40 4,130,59 3,550,92 3,5513,1 2,251,31 3,541,04
Kaspinas 2,60,88 3,740,67 3,070,52 3,661,08 3,011,33 3,290,92
Vidutinis 2,611,17 3,890,69 3,40,69 3,551,06 2,851,07 F=7,39;
technikos
p<0,001
sudėtingumo
rodiklis
Rengimo Po eksperimento (sezono pabaigoje) ( X ±SD) Vidurkis
grupės A (n=5) B (n=5) C (n=5) D (n=5) E (n=5) ( X ±SD)
Kūno
veiksmai
Šokdynė 2,370,9 4,030,87 3,490,03 4,211,12 3,070,95 3,311,01
Kamuolys 2,670,75 4,571,02 3,610,40 3,931,50 3,150,89 3,871,12
Kuokelės 2,90,74 3,901,5 3,90,45 4,521,45 3,191,41 3,771,22
Kaspinas 2,00,66 4,171,06 3,370,56 3,811,44 3,521,54 3,511,21
Vidutinis 2,470,86 4,390,87 3,610,51 4,031,35 3,591,16 F=11,30;
technikos
p<0,001
sudėtingumo
rodiklis

Skirtingų rengimo programų veiksmų su įrankiais rodikliai prieš sezoną ir sezono

pabaigoje buvo skirtingi (p<0,001) (3.1.8. lentelė).

3.1.8. lentelė. 11–12 metų meninės gimnastikos sportininkių skirtingų rengimo programų veiksmų su
įrankiu technikos sudėtingumo parametrai sezono metu
Rengimo Sezono pradžioje ( X ±SD) Vidurkis
grupės A (n=5) B (n=5) C (n=5) D (n=5) E (n=5) ( X ±SD)
Veiksmai
su įrankiu
Šokdynė 0,60,2 0,80,1 0,60,1 0,50,2 0,40,01 0,580,18
Kamuolys 0,430,21 0,580,09 0,470,20 0,670,59 0,480,06 0,520,26
Kuokelės 0,620,22 0,860,09 0,650,14 1,050,25 0,450,11 0,750,24
Kaspinas 0,460,2 0,720,21 0,480,30 0,720,47 0,270,21 0,560,31
Vidutinis 0,500,2 0,730,18 0,610,24 0,50,18 0,400,18 F=7,40;
technikos
p<0,001
sudėtingumo
rodiklis
Rengimo Sezono pabaigoje ( X ±SD) Vidurkis
grupės A (n=5) B (n=5) C (n=5) D (n=5) E (n=5) ( X ±SD)
Veiksmai
su įrankiu
Šokdynė 1,40,6 2,50,4 2,20,3 1,70,2 1,90,7 1,950,63
Kamuolys 1,520,76 2,320,47 1,750,2 1,550,68 1,660,40 1,870,56
Kuokelės 1,531,17 2,290,52 1,790,99 2,721,14 1,890,49 2,080,87
Kaspinas 1,350,54 2,280,27 1,760,51 1,811,02 1,430,50 1,490,64
Vidutinis 1,40,7 2,30,5 1,60,6 1,70,2 1,80,5 F=6,85;
technikos
p<0,001
sudėtingumo
rodiklis

67
 Mažiausi vidutiniai technikos koeficientai buvo E rengimo programoje (0,400,18), o
didžiausi B rengimo programos (0,730,18). Sezono pradžioje skirtingų įrankių technikos
rodikliai skyrėsi nežymiai (p>0,05), tik kiek didesnis koeficientas buvo atliekant veiksmus su
kuokelėmis (0,750,24). Sezono pabaigoje sudėtingesnę techniką (didžiausius technikos
koeficientus realizavo) B (2,30,5) ir E (1,80,5) rengimo programų sportininkės.

Psichinis parengtumas. Skirtingų rengimo grupių sportininkių subjektyvus savo

parengtumo (pastikėjimo savimi prieš varžybas) vidutinis vertinimas viso sezono metu
nebuvo statistiškai reikšmingai skirtingas (p>0,05) (3.1.9. lentelė). Maksimaliai pasitikėjimą
savo jėgomis (10 balų) vertino tik trys sportininkės po vieną kartą. Minimalus pastikėjimo
savo jėgomis vertinimas buvo – penki balai.

3.1.9. lentelė. 11–12 metų meninės gimnastikos sportininkių vidutinio psichinio parengtumo vertinimas
(2002–2003 m. ) viso sezono metu
Rengimo grupės ( X ±SD) Vidurkis F kriterijaus
reikšmė; p
A (n=5) B (n=5) C (n=5) D (n=5) E (n=5) ( X ±SD) lygmuo
7,951,2 7,860,4 8,070,95 8,580,88 8,00,85 8,090,86 F=0,502;
Subjektyvus
p>0,05
parengtumo
vertinimas (balais)

68
3.2. 12–13 metų meninės gimnastikos sportininkių rengimo turinio ir
gimnasčių parengtumo kitimas

RENGIMAS. Meninės gimnastikos sportininkių rengimo modelius šiame

eksperimente apibūdino viso metinio ciklo, atskirų rengimo periodų ir savaitinių mikrociklų
krūvių apimtys ir rengimo turinys.
Rengimo krūvių turinys ir dydis. Skirtingų rengimo programų viso sezono vienos
savaitės (mikrociklo) vidutinis treniruočių dienų skaičius buvo skirtingas (F=16,41; p<0,001)
(3.2.1. lentelė). Gimnastės treniravosi vidutiniškai po 5,01,2 karto per savaitę. Skyrėsi
taikomų krūvių per savaitę (nuo 10,2 iki 14,2 val.) ir rengimui skirtų dienų rodikliai (nuo 233
iki 283 dienų per metus). Metinio ciklo metu sportininkėms taikytų rengimo krūvių dydis
svyravo nuo 561 (E rengimo programa) iki 772 val. (D rengimo programa). Sportininkės
varžybose dalyvavo nevienodai – nuo 9 iki 19 varžybų per metus. Iš viso per metus varžybos
sudarė 30 dienų.

3.2.1. lentelė. 12–13 metų metų meninės gimnastikos sportininkių skirtingų rengimo programų rengimo
krūvių parametrai viso sezono metu ( X ±SD)
Rengimo krūvių Rengimo grupės ( X ±SD) Vidurkis Fišerio kriterijus,
parametrai p lygmuo
B C D E ( X ±SD)
Treniruočių sk. per 283 233 283 253 263,024,49
metus
Makrociklo val. sk. 647 568 772 561 637,098,08

Treniruočių sk./ sav. 5,41,1 4,11,4 5,40,8 4,80,7 5,01,2

F=16,41; p<0,001
Valandų sk./ sav. 11,32,8 10,32,5 14,23,7 10,22,1 11,33,7
F=19,01; p<0,001
Varžybų sk. per
8–18 8–18 3–15 6–16
metus (nuo – iki ir 11,3±4,5
14,0 k. 11,2 k. 10,2 k. 10,0 k.
vidutiniškai)
Varžybų dienų sk. 30 dienų, (varžybų trukmė 3 val.)

Statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,001) skirtingų rengimo programų krūvių rodikliai

ir atskirais rengimo periodais (3.2.2 lentelė). Varžybiniame periode buvo taikytos dažnesnės
ir didesnės krūvių apimties negu parengiamajame periode treniruotės (p<0,001).
Makrociklo programų turinio skirtumus (p<0,001) lėmė nevienoda rengimo rūšių
procentinė sandara (3.2.3. lentelė). Visose rengimo programose dominavo choreografinė
rengimo rūšis (nuo 28,9 iki 35,8). Rengimo turinio skirtingumus sudarė ir rengimo krūvių
valandų skirtumai. Choreografijai skirtas laikas varijavo nuo 4,5 val./sav. (D rengimo
programa) iki 2,86 val./sav. (C rengimo programa). Mažiausiai laiko šiame rengimo tarpsnyje
buvo skiriama atletiniam rengimui: nuo1,41 val./sav. (E rengimo programa) iki 2,46 val./sav.
(D rengimo programa).

69
 3.2.2. lentelė. 12–13 metų metų meninės gimnastikos sportininkių skirtingų rengimo programų rengimo
krūvių parametrai atskirais rengimo periodais ( X ±SD)
Parengiamojo periodo Treniruočių Valandų sk./ Varžybų sk. Varžybų
rengimo krūvių parametrai
Treniruočių sk. Periodo val. sk. sk./ sav. sav. periode dienų sk.
B (21mikrociklas) 123 226,41 5,61,22 10,32,46 1–3
Rengimo
grupės

C (20 mikrociklų) 72 173,1 3,80,78 9,12,54 2–3 dienos,

D (19 mikrociklų) 113 332,25 5,40,86 15,83,97 (varžybų
E (19 mikrociklų) 88 180,75 trukmė 3
4,60,68 9,52,11
val.)
Visos grupės ( X ±SD) 99,023,25 228,1373,30 4,91,14 11,33,71
Fišerio kriterijus, p lygmuo F=15,91; F=24,93;
p<0,001 p<0,001
Varžybinio periodo rengimo Treniruočių Valandų sk./ Varžybų sk. Varžybų
krūvių parametrai
Treniruočių sk. Periodo val. sk. sk./ sav. sav. periode dienų sk.
B (26 mikrociklai) 145 330,8 5,41,00 12,22,88 9–19
Rengimo

30 dienų,
grupės

C (26 mikrociklai) 131 305,08 4,90,60 11,32,08

D (27 mikrociklai) 145 348,5 (varžybų
5,40,83 12,93,05
trukmė 3
E (26 mikrociklai) 135 290,95 5,00,73 10,82,04
val.)
Visos grupės ( X ±SD) 139,007,12 318,8425,76 5,10,82 11,82,65
Fišerio kriterijus, p lygmuo F=2,87; F=3,74;
p<0,05 p<0,01
Palyginimai tarp abiejų F=9,60; F=13,75;
periodų p<0,001 p<0,001

3.2.3. lentelė. 12–13 metų metų meninės gimnastikos sportininkių skirtingų rengimo programų rengimo
turinio skirtumai viso sezono metu ( X ±SD)
Rengimo, krūvių Rengimo grupės ( X ±SD) Vidurkis Fišerio kriterijus,
turinys () p lygmuo
B C D E ( X ±SD)

Choreografija 35,88,08 28,910,98 33,05,64 37,75,35 33,88,5 F=13,28; p<0,001

Elementai 22,27,40 25,19,19 21,86,42 25,36,23 23,67,54 F=2,72; p<0,05
Varžybiniai pratimai 21,610,2 19,111,01 27,510,4 22,49,49 22,710,67 F=5,63; p<0,001
Atletinis rengimas 18,77,0 20,66,4 17,76,17 14,65,23 17,96,90 F=7,61; p<0,001
Rengimo krūvių Rengimo grupės ( X ±SD) Vidurkis Fišerio kriterijus,
turinys (val./sav.) p lygmuo
B C D E ( X ±SD)
Choreografija 4,091,08 2,860,88 4,550,96 3,740,95 3,791,18 F=26,16; p<0,001
Elementai 2,550,85 2,671,13 3,031,08 2,470,74 2,661,00 F=3,08; p<0,05
Varžybiniai pratimai 2,591,27 2,141,37 4,132,13 2,401,19 2,801,72 F=16,18; p<0,001
Atletinis rengimas 2,120,66 2,070,72 2,461,03 1,410,84 2,000,84 F=15,76; p<0,001

Grupių procentinė rengimo turinio struktūra atskirais rengimo periodais statistiškai

reikšmingai skyrėsi (p<0,05) (3.2.4. lentelė). Skirtingai taikytas choreografinis rengimas B
(p<0,001), C (p<0,05) ir D (p<0,05) rengimo programose. Tose pačiose rengimo programose
skyrėsi ir varžybiniams pratimams skirtas laikas varžybiniame ir parengiamajame perioduose.
Elementų kūrimui, mokymuisi ir tobulinimui bei atletiniam rengimui skirtas laikas visose
rengimo programose atskirais rengimo periodais nesiskyrė (p>0,05).

70
3.2.4. lentelė. 12–13 metų metų meninės gimnastikos sportininkių skirtingų rengimo programų rengimo
turinio procentinė sandara atskirais rengimo periodais (proc.)
Parengiamojo periodo Rengimo grupės ( X ±SD) Vidurkis Fišerio kriterijus,
rengimo, krūvių turinys B C D E ( X ±SD)
p lygmuo
Choreografija 40,36,69 33,510,9 30,95,82 36,96,38 35,58,30 F=6,14; p<0,001
Elementai 22,58,65 27,09,19 21,18,20 27,06,3 24,38,43 F=2,79; p<0,05
Varžybiniai pratimai 17,99,09 16,29,83 30,811,3 22,110,6 21,810,6 F=8,37; p<0,001
Atletinis rengimas 20,27,45 23,37,13 17,17,29 13,94,59 18,67,46 F=7,04; p<0,001
Varžybinio periodo Rengimo grupės ( X ±SD) Vidurkis Fišerio kriterijus,
rengimo, krūvių turinys B C D E ( X ±SD) p lygmuo
Choreografija 33,23,59 29,05,41 34,65,03 37,94,91 33,75,71 F=16,10; p<0,001
Elementai 22,94,67 26,64,44 22,34,70 23,95,84 23,95,15 F=4,02; p<0,001
Varžybiniai pratimai 25,510,2 23,49,48 25,09,04 23,29,05 24,29,07 F=0,41; p>0,05
Atletinis rengimas 18,45,62 21,04,23 18,05,24 15,05,61 18,15,56 F=6,05; p<0,001

Skirtingai buvo taikyti visų rengimo programų rengimo krūviai atskiruose

mikrocikluose (p<0,05) (3.2.5. lentelė).
3.2.5. lentelė. 12–13 metų metų meninės gimnastikos sportininkių skirtingų rengimo programų krūvių
dydžių ir turinio rodikliai atskirais rengimo mikrociklais ( X ±SD)
Mikrociklai Treniruočių Valandų Choreografija Elementų Varžybinių Atletinis
(B rengimo sk. sk./ sav. () atlikimas pratimų rengimas
programa) () atlikimas ()
()
1 2 3 4 5 6 7
Varžybinis 5,3±1,09 12,2±2,72 32,5±2,19 22,5±3,40 28,7±4,84 16,2±2,23
Akcentuotasis 6,0±0 14,7±0,17 31,1±0,42 20,9±1,35 30,6±2,77 17,3±0,99
Ugdomasis 5,7±0,48 13,4±1,61 35,2±3,85 21,1±4,22 23,4±5,66 20,2±4,76
Atsigavimo 4,7±1,52 8,1±3,44 33,3±8,21 30,5±6,76 10,8±18,66 25,3±13,69
Fišerio kriterijus, F=19,23; F=4,19; F=1,77; F=0,70; F=0,23; F=2,20;
p lygmuo p<0,001 p<0,01 p>0,05 p>0,05 p>0,05 p>0,05
1 (C rengimo 2 3 4 5 6 7
programa)
Varžybinis 5,0±0,37 11,5±1,23 27,8±3,23 27,1±4,48 25,7±4,95 19,3±2,47
Akcentuotasis 4,7±0,57 13,4±0,28 26,1±0,52 24,6±2,0 28,6±4,98 20,7±2,45
Ugdomasis 4,7±0,51 11,6±1,95 29,4±4,39 24,4±2,92 24,2±10,97 22,0±4,25
Atsigavimo 4,7±1,52 7,5±2,77 36,7±12,1 30,7±6,61 4,8±8,24 27,9±6,69
Fišerio kriterijus, F=0,65; F=7,85; F=3,19; F=1,70; F=8,18; F=5,18;
p lygmuo p>0,05 p<0,001 p<0,05 p>0,05 p<0,001 p<0,01
1 (D rengimo 2 3 4 5 6 7
programa)
Varžybinis 5,3±1,09 12,7±2,61 34,8±4,10 22,0±3,95 26,8±5,43 17,±3,54
Akcentuotasis 6,0±0 15,5±0,29 34,2±1,79 22,9±0,05 25,9±2,78 16,7±4,63
Ugdomasis 5,7±0,48 14,6±2,0 34,3±4,23 19,6±1,97 27,4±7,61 18,4±4,46
Atsigavimo 4,7±1,52 8,5±3,93 37,3±12,0 29,7±7,57 9,8±17,00 23,2±12,27
Fišerio kriterijus, F=1,66; F=4,68; F=0,29; F=4,70; F=4,44; F=1,20;
p lygmuo p>0,05 p<0,01 p>0,05 p<0,01 p<0,01 p>0,01
1 (E rengimo 2 3 4 5 6 7
programa)
Varžybinis 5,1±0,45 11,2±1,09 37,6±4,47 22,9±4,19 25,0±4,58 14,6±4,11
Akcentuotasis 5,5±0,70 12,1±2,53 36,4±3,23 19,8±10,92 31,9±6,18 11,8±1,50
Ugdomasis 5,0±0,81 11,0±2,14 38,8±2,57 24,2±6,40 24,2±9,10 12,7±2,41
Atsigavimo 4,3±1,52 7,2±2,49 38,4±11,97 30,7±6,55 6,3±10,96 24,5±10,33
Fišerio kriterijus, F=1,20; F=5,47; F=0,16; F=2,08; F=7,58; F=5,21;
p lygmuo p>0,05 p<0,01 p>0,05 p>0,05 p<0,001 p<0,01
Statistiškai reikšmingai skyrėsi rengimo krūviai: tarp varžybinio ir ugdomojo
mikrociklų (D rengimo programoje), tarp ugdomojo ir atsigavimo (C, D, E), akcentuotojo ir

71
varžybinio (D), akcentuotojo ir atsigavimo (B, C, D ir E), varžybinio ir atsigavimo (B, C, D ir
E). B rengimo programos patikimai skyrėsi (p<0,001) treniruočių dienų skaičius atskiruose
mikrocikluose ir taikomų rengimo krūvių val./sav. skaičius (p<0,05). C rengimo programos
modelis atskirais mikrociklais išsiskyrė skirtingu rengimo krūvių val./ sav. skaičiumi,
choreografiniam, atletiniam rengimui bei varžybinių pratimų atlikimui skirtu laiku. D rengimo
programos modelio elementų įvaldymui, atlikimui bei tobulinimui skirtas laikas varijavo
statistiškai reikšmingai (p<0,01).
Varžybiniuose mikrocikluose taikyta skirtinga krūvių procentinė struktūra (3.2.1. pav.)
Visose programose vyravo choreografiniam rengimui skirtas laikas (nuo 27,8 iki 37,5%).
Mažiausiai šiai rengimo rūšiai skirtas laikas kito C rengimo programoje (SD=2,96). Skirtingų
rengimo programų varžybinių pratimų tobulinimui skirtas laikas statistiškai reikšmingai
nesiskyrė (p>0,05), tačiau jis labai varijavo B ir C rengimo programose. Lyginant su kitais
mikrociklais mažiausiai dėmesio buvo skiriama atletiniam rengimui: nuo 14,5% (E) iki 19,3%
(C).

%
45 34,137,5 B C D E
40 32,5
25,6
35 27,1 28,6
22,5 24,9
30 26,7
21,9 22,8
25 27,8 16,2 19,3
17 14,5
20
15
10 p<0,001 p<0,05 p>0,05
5 p<0,001
0
Choreografija Elementai Varžybiniai pr. Atletinis rengimas
Rengimo turinys

3.2.1. pav. Rengimo programų varžybinio mikrociklo taikytų krūvių procentinė sandara

PARENGTUMAS. Meninės gimnastikos sportininkių parengtumą ir šiame eksperimente

apibūdino daugiakovės pelnyti taškai, kūno masės komponentų, atletinio ir techninio
parengtumo kaita.
Daugiakovės pelnyti taškai. Veiksmingiausia buvo B rengimo programa (533 tšk.),
kurioje vyravo choreografinis regimas (35,8%) (3.2.2. pav.). Mažiausiai veiksminga buvo D
rengimo programa: iš viso – 240 tšk., kiekviena gimnastė vidutiniškai surinko po 48,0 taško.
Nustatytas E rengimo programos sportininkių labai didelis taškų varijavimas (±62 tšk.)

72
 Taškai
700

600 Taškų suma Vienos gimnastės pelnytų taškų vidurkis

533
500

400
273 311
300
240
200 106,6
54,6 48 62,2
100

0
B C D E
Rengimo programos

Varžybų sk. 14 11 10 10

3.2.2. pav. Penkių sportininkių pelnyti daugiakovės taškai ir vienos gimnastės taškų vidurkis ( X ±SD)

Mažiausiai veiksminga buvo D rengimo programa – sportininkės vidutiniškai

dalyvavo varžybose – 10,2 karto (nuo 3 iki 15 kartų per metus), jų silpnas parengtumas
Kauno miesto varžybose užkirsdavo kelią dalyvauti aukštesnio rango varžybose.
Atskirais rengimo periodais periodais veiksmingiausia taip pat buvo B rengimo
programa (3.2.3. lentelė). Parengiamuoju periodu mažiausiai veiksminga buvo E rengimo
programa, tačiau šios programos sportininkių pelnyti taškai varžybiniu laikotarpiu
(svarbiausiose sezono varžybose) buvo žymiai didesni. Mažiausiai veikminga viso sezono
metu išliko D rengimo programa.
3.2.3 lentelė. Penkių sportininkių pelnyti daugiakovės taškai ir vienos gimnastės taškų vidurkis ( X ±SD)
atskirais rengimo periodais
Rengimo programos Parengiamasis periodas Varžybins periodas Iš viso taškų
B 181±36,4 351±70,2 533±106,6
C 125±25 148±29,6 273±54,6
D 112±22,4 128±29,6 240±48
E 87±17,4 224±44,8 311±62,2

Kūno sudėjimas. Skirtingų grupių (B, C, D, E) tiriamųjų (3.2.4. lentelė) amžius, ūgis,
svoris, kūno masės indeksas statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p0,05) nei prieš, nei po
eksperimento. Riebalinio audinio kiekis procentais ir kilogramais prieš eksperimentą buvo
skirtingas (p<0,05), po eksperimento statistiškai reikšmingi skirtumai tarp grupių nenustatyti
(p>0,05). Po eksperimento nenustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai ir tarp visų
sportininkių grupių kūno sudėjimo rodiklių (p>0,05).

73
3.2.4. lentelė. Turinio kaitos eksperimento, 12–13 metų metų meninės gimnastikos sportininkių kūno
sudėjimo rodikliai
Prieš Eksperimentą ( X ±SD)
Rengimo grupės Amžius, Ūgis (cm) Svoris KMI Riebalinis Riebalinis
metai (kg) audinys (%) audinys (kg)
B (n=5) 12,0±0 160,0±3,1 43,0±3,29 16,8±1,57 17,1±3,55 7,4±1,82
C (n=5) 12,0±0,71 151,0±6,1 40,1±5,46 15,3±5,08 10,4±5,34 4,4±2,44
D (n=5) 12,0±1,22 153,2±10,9 38,3±7,14 16,2±0,81 10,8±4,18 4,32±2,41
E (n=5) 11,8±0,84 149,2±7,0 38,0±5,95 17,0±1,27 8,96±4,14 3,51±2,21
Vidurkis ( X ±SD) 12,0±0,76 153,3±8,15 39,9±5,56 16,3±2,63 11,8±5,12 4,91±2,55
F kriterijaus F=0,18; F=0,72; F=0,83; F=0,38; F=3,44; F=2,93;
reikšmė; p lygmuo p0,05 p0,05 p0,05 p0,05 p<0,05 p<0,05
Po eksperimento ( X ±SD)
Rengimo grupės Amžius, Ūgis (cm) Svoris KMI Riebalinis Riebalinis
metai (kg) audinys (%) audinys (kg)
B (n=5) 12,6±0,55 162,8±3,8 45,9±3,71 17,4 ±2,01 16,6±2,28 7,78±1,18
C (n=5) 13,0±0,71 154,4±7,16 43,0±5,71 18,0±1,18 13,8±5,18 6,13±2,84
D (n=5) 12,8±0,84 155,2±11,0 41,5±8,39 17,0±1,15 12,8±4,67 5,59±3,11
E (n=5) 12,8±0,45 154,4±7,4 41,3±5,43 17,3±0,9 10,1±2,65 4,28±1,7
Vidurkis ( X ±SD) 12,8±0,55 156,7±8,02 42,9±5,86 17,4±1,31 13,3±4,29 5,95±2,51
F kriterijaus F=0,31; F=1,37; F=0,61; F=0,42; F=2,31; F=1,90;
reikšmė; p ygmuo p0,05 p0,05 p0,05 p0,05 p0,05 p0,05
Palyginimai tarp F=15,12; F=1,71; F=2,86; F=2,71; F=0,99; F=1,69;
abiejų testavimų p0,05 p0,05 p>0,05 p>0,05 p0,05 p0,05

Gimnasčių atletinis parengtumas. Bendras atletinis sportininkių parengtumo rodiklis

sezono pradžioje buvo skirtingas (F=8,01; p < 0,05) (3.2.5. lentelė). Šis rodiklis išliko
skirtingas ir sezono pabaigoje (F=5,35; p<0,01), tačiau nustatyta nedidelė mažėjimo
tendencija. Sumažėjo skirtumai tarp jėgos ištvermės testų (atsispaudimų atlikimo vertinimo
kartais ir balais; atsisėdimų vertinimo balais), išryškėjo skirtumas tarp koordinacinių
gebėjimo (bėgimo greičiui per šokdynę testo) rodiklio balais (p<0,05). Reikšmingi skirtumai
nenustatyti (p>0,05) vertinant gimnasčių lankstumo (“tiltelio”, “špagatų” testai) ir
pusiausvyros (“kojų laikymai”) judamuosius gebėjimus balais prieš (3.2.5. lentelė) ir po
eksperimento (3.2.6. lentelė).

74
3.2.5. lentelė. 12–13 metų metų meninės gimnastikos sportininkių atletinio parrengtumo rodikliai sezono
(2003–2004 m.) pradžioje
Testai Vidurkis Fišerio kriterijus,
Rengimo grupės ( X ±SD) p lygmuo
B (n=5) C (n=5) D (n=5) E (n=5) ( X ±SD)
Špagatai (balais) 9,220,65 9,460,31 8,940,69 8,661,03 9,070,73 F=0,83; p>0,05
Tiltelis (balai) 9,60,54 10,00 9,80,27 9,90,22 9,820,33 F=1,37; p>0,05
Atsispaudimai (kartai, 10,00 10, 00 10,00 8,41,51 9,600,99 F=5,56; p<0,01
balai) 10,00 10,00 10,00 8,41,51 9,580,99 F=5,24; p<0,01
Šuolis į tolį iš vietos (m, 1,880,02 1,760,09 1,790,19 1,960,08 1,720,14 F=4,97; p<0,01
balais) 9,60,54 7,21,92 7,02,83 9,80,45 6,482,78 F=5,57; p<0,01
Atsisėdimai (kartai, balai) 28,00,70 27,01,73 29,40,89 25,00 27,31,89 F=15,9; p<0,011
9,80,44 9,01,73 9,80,44 7,00 8,901,44 F=10,2; p<0,001
Kojų laikymai (balais) 8,740,79 9,550,32 8,41,17 8,231,34 8,731,04 F=1,75; p>0,05
Kojų kėlimas (kartai, 15,00 12,41,82 14,41,34 10,83,42 13,12,53 F=4,39; p<0,01
balai) 10,00 7,601,51 8,20,90 5,83,42 7,92,34 F=4,04; p<0,02
Dvigubi šuoliukai per 60,00 54,47,16 48,68,05 36,44,09 49,810,4 F=15,36; p<0,001
šokdynę (kartai, balai) 10,00 9,21,78 7,03,0 5,24,54 7,83,26 F=2,87; p>0,01

Bėgimas greičiui per 45,22,58 41,61,51 41,03,31 36,81,78 41,13,77 F=10,22; p<0,001
šokdynę (kartai, balai) 10,00 10,00 9,60,54 8,01,41 8,361,99 F=7,88; p<0,001
Atletinio parengtumo 87,21,74 82,05,52 78,66,70 68,68,64 78,98,80 F=8,01; p<0,001
integralusis rodiklis
(balais)

3.2.6. lentelė. 12–13 metų metų meninės gimnastikos sportininkių atletinio parengtumo rodikliai sezono
(2003–2004 m.) pabaigoje
Fišerio
Rengimo grupės ( X ±SD) Vidurkis
Testai kriterijus, p
B (n=5) C (n=5) D (n=5) E (n=5) ( X ±SD) lygmuo
Špagatai (balais) 9,220,65 9,320,42 9,170,57 8,920,81 9,150,59 F=0,37; p>0,05
Tiltelis (balai) 9,50,70 10,00 10,00 10,00 9,870,39 F=2,5; p>0,01
Atsispaudimai (kartai, 10,00 10, 00 10,00 9,21,78 9,80,89 F=1,00; p>0,05
balai) 10,00 10,00 9,90,22 9,27,78 9,770,89 F=0,91; p>0,05
Šuolis į tolį iš vietos (m, 1,980,07 1,800,07 1,780,20 1,690,08 1,810,15 F=4,96; p<0,01
balais) 10,00 8,01,58 6,82,59 5,81,64 7,652,25 F=5,48; p<0,01
Atsisėdimai (kartai, balai) 28,00,70 29,42,51 30,40,89 26,21,64 28,62,16 F=8,27; p<0,001
10,00 9,600,96 10,00 8,81,64 9,650,93 F=2,27; p>0,05
Kojų laikymai (balais) 8,780,77 9,280,78 8,760,57 8,990,61 8950,67 F=0,61; p>0,05
Kojų kėlimas (kartai, 15,00 13,81,64 15,00 13,01,41 14,21,32 F=4,05; p<0,02
balai) 10,00 9,21,09 9,70,27 8,01,41 9,221,14 F=4,73; p<0,01
Dvigubi šuoliukai per 60,00 57,24,38 51,49,15 44,05,47 53,18,21 F=7,52; p<0,001
šokdynę (kartai, balai) 10,00 10,00 8,42,3 7,02,73 8,852,08 F=3,26; p<0,05

Bėgimas greičiui per 45,82,16 41,81,48 43,43,13 44,05,47 42,353,71 F=6,53; p<0,001
šokdynę (kartai, balai) 10,00 10,00 10,00 10,00 10,00
Atletinio parengtumo 87,51,69 85,62,65 82,74,08 78,515,56 83,594,92 F=5,35; p<0,01
integralusis rodiklis
(balais)

Nors buvo nustatyti visų judamųjų gebėjimų rodiklių teigiami pakitimai, tačiau
statistiškai reikšmingi skirtumai tarp atskirų rengimo grupių atletinio parengtumo rodiklių
prieš eksperimentą ir po jo nenustatyti (p>0,05). (3.2.7. lentelė). Reikšmingai pakito E
rengimo programos sportininkių specifinė ištvermė (“dvigubų šuoliukų” testo rezultatas) bei
jėgos ištvermė (atsispaudimų ir atsisėdimų testų įvertinimai balais) ir D rengimo programos
jėgos ištvermė (kojų kėlimo testo įvertinimas balais) (p<0,05).

75
3.2.7. lentelė. 12–13 metų metų meninės gimnastikos sportininkių atletinio parengtumo integralaus
rodiklio kitimas viso (2003–2004 m. ) sezono metu
Rengimo grupės ( X ±SD) Vidurkis ( X ±SD)
B (n=5) C (n=5) D (n=5) E (n=5)
Prieš eksperimentą 87,21,74 82,015,52 78,66,70 68,598,64 78,98,80
Po eksperimento 87,51,69 85,62,65 82,744,08 78,515,56 83,594,92
F kriterijaus F=0,97; F=1,71; F=1,36; F=4,65; F=3,83; p>0,05
reikšmė; p lygmuo p>0,05 p>0,05 p>0,05 p>0,05

Techninis parengtumas. Sezono pradžioje (F=5,56; p<0,001) ir pabaigoje (F=9,06;

p<0,001) kūno veiksmų technikos realizavimas atliekant pratimus su skirtingais įrankiais
buvo skirtingas (3.2.8. lentelė). Mažiausi bendros varžybinės veiklos sudėtingumo
koeficientai buvo C (3,660,66) ir E (3,541,14) grupių. Tokia pat tendencija išliko ir po
eksperimento (sezono pabaigoje C – 3,430,50 ir E – 3,591,02). Skirtingų įrankių pratimų
technikos koeficientai skyrėsi nereikšmingai (p>0,05) (nuo 4,18 iki 3,52 koeficiento). Visų
rengimo programų vidutinio technikos sudėtingumo koeficientų rodikliai sezono pradžioje
buvo didesni nei pabaigoje, išskyrus D rengimo programos grupę, kurios šie rodikliai
nežymiai (p>0,05) padidėjo (nuo 3,84 iki 3,86). Pagerėjo pratimo su kaspinu kūno veiksmų
sudėtingumas: C – vidutiniškai nuo 2,94 iki 3,15, D – nuo 2,88 iki 3,58, E – nuo 2,84 iki
3,59.

3.2.8. lentelė. 12–13 metų metų meninės gimnastikos sportininkių skirtingų rengimo programų kūno
veiksmų technikos sudėtingumo parametrai sezono metu
Rengimo grupės Prieš eksperimentą (sezono pradžioje) ( X ±SD)
B (n=5) C (n=5) D (n=5) E (n=5) Vidurkis
Kūno veiksmai
Šokdynė 4,910,94 3,970,47 3,571,76 3,491,13 4,081,21
Kamuolys 4,731,1 4,731,1 3,971,90 2,860,51 3,921,22
Kuokelės 4,590,94 4,091,38 3,550,92 3,841,21 4,181,05
Kaspinas 4,121,43 2,940,69 2,881,15 2,841,72 3,521,30
Vidutinis technikos 4,571,12 3,660,66 3,841,51 3,541,14 3,981,18
sudėtingumo rodiklis F=5,56; p<0,001
Po eksperimento (sezono pabaigoje) ( X ±SD)
Rengimo grupės Vidurkis
Kūno veiksmai B (n=5) C (n=5) D (n=5) E (n=5)
Šokdynė 4,300,99 3,660,56 4,220,43 3,481,03 3,830,85
Kamuolys 3,890,89 3,890,89 3,850,7 3,681,16 3,851,04
Kuokelės 3,901,5 3,961,17 3,650,23 3,750,98 3,930,94
Kaspinas 4,040,51 3,150,41 3,580,89 3,161,34 3,580,80
Vidutinis technikos 4,240,74 3,430,50 3,860,95 3,591,02 3,800,87
sudėtingumo rodiklis F=9,06; p<0,001

Skirtingų rengimo programų veiksmų su įrankiais rodikliai prieš sezoną (F=9,93;

p<0,001) ir sezono pabaigoje (F=14,32; p<0,001) buvo skirtingi (3.2.9. lentelė). E rengimo
programos grupės buvo mažiausi vidutiniai technikos sudėtingumo koeficientai (2,090,60),
o didžiausi – B rengimo programos (3,030,94). Sezono pradžioje gimnasčių skirtingų įrankių

76
technikos rodikliai skyrėsi nežymiai (p>0,05): nuo 1,95 (kaspinas) iki 2,84 (kuokelės).
Sezono pabaigoje teigiamai pakitęs veiksmų su įrankiais technikos koeficientas svyravo nuo
2,33 (kaspinas) iki 3,36 (kuokelės). Sezono pabaigoje sudėtingesnę techniką (didžiausius
technikos koeficientus realizavo) B (3,330,62) ir D (3,161,02) rengimo programų
sportininkės.

3.2.9. lentelė. 12–13 metų metų meninės gimnastikos sportininkių skirtingų rengimo programų veiksmų
su įrankiu technikos sudėtingumo parametrai sezono metu
Rengimo grupės Sezono pradžioje ( X ±SD)
Veiksmai
Su įrankiu B C D E Vidurkis
Šokdynė 3,190,77 2,250,30 2,490,99 2,270,60 2,620,80
Kamuolys 3,010,73 3,010,73 2,731,01 2,110,69 2,370,69
Kuokelės 3,631,03 2,440,74 2,590,64 2,410,70 2,840,94
Kaspinas 2,410,92 1,710,53 1,540,46 1,500,45 1,950,80
Vidutinis technikos 3,030,94 2,200,55 2,260,84 2,090,60 2,470,86
sudėtingumo rodiklis F=9,93; p<0,001
Po eksperimento (sezono pabaigoje) ( X ±SD)
Rengimo grupės
Veiksmai B C D E Vidurkis
su įrankiu
Šokdynė 3,310,53 2,390,26 3,000,69 2,30,69 2,800,83
Kamuolys 2,320,47 3,310,52 3,700,85 1,660,40 2,950,85
Kuokelės 3,720,81 3,481,12 3,010,45 3,180,76 3,360,85
Kaspinas 2,870,43 1,830,36 2,530,83 1,690,75 2,330,70
Vidutinis technikos 3,330,62 2,430,56 3,161,02 2,440,80 2,820,86
sudėtingumo rodiklis F=14,32; p<0,001

Psichinis parengtumas. Skirtingų rengimo grupių sportininkių subjektyvus savo

parengtumo (pastikėjimo savimi prieš varžybas) vidutinis vertinimas viso sezono metu
nebuvo statistiškai reikšmingai skirtingas (p>0,05) (3.2.10. lentelė). Žemiausiai savo
parengtumą vertino E rengimo programos sportininkės – minimalus pastikėjimo savo jėgomis
vertinimas buvo du balai. Labiausiai savo jėgomis pasitikėjo D rengimo programos
sportininkės.

3.2.10. lentelė. 12–13 metų meninės gimnastikos sportininkių vidutinio psichinio parengtumo vertinimas
(2002–2003 m. ) viso sezono metu
Rengimo grupės ( X ±SD) Vidurkis F kriterijaus

B C D E ( X ±SD) reikšmė; p
lygmuo
7,800,26 7,710,92 8,480,50 6,791,79 7,691,14 F=2,19; p>0,05
Subjektyvus
parengtumo
vertinimas (balais)

77
3.3. 13–14 metų gimnasčių specifinio rengimo ir parengtumo kitimas

RENGIMAS
Rengimo krūvių turinys ir dydis. C rengimo programos sportininkės per metus
treniravosi 213 kartus – iš viso 519 valandų, o B rengimo programos – 70 treniruotėmis (283)
ir 155 valandomis (674 val.) daugiau (3.3.1. lentelė). Antros pagal veiksmingumą, E rengimo
programos, sportininkės treniravosi 258 treniruotes, iš viso rengimuisi buvo skirta 593 val.
Trijų skirtingų programų sportininkės treniravosi skirtingai – reikšmingai (p<0,001) skyrėsi
taikomų krūvių (nuo 10,28 iki 12,91 val. per savaitę) ir treniruočių dienų rodikliai (nuo 5,43
iki 4,17 treniruočių dienų skaičius per savaitę).Varžybų skaičius varijavo nuo 9 iki 14.

3.3.1. lentelė. 13–14 metų metų meninės gimnastikos sportininkių skirtingų rengimo programų rengimo
krūvių parametrai
Rengimo krūvių Rengimo grupės ( X ±SD) Vidurkis Fišerio kriterijus,
parametrai p lygmuo
B C E ( X ±SD)
Treniruočių sk. /metus 283 213 258 225,6634,58

Makrociklo val. sk. 674 519 593 591,3376,00

Treniruočių sk./ sav. 5,41,39 4,21,09 5,30,85 5,01,26
F=16,74; p<0,001
Valandų sk./ sav. 13,03,29 10,32,94 11,92,75 11,73,19
F=8,98; p<0,001
Varžybų sk. per metus (nuo 9–14 10–14 10–14 9–14
– iki ir vidutiniškai) 12,22,05 12,2±1,79 12,2±1,79 12,2±1,74
Varžybų dienų sk. 23 dienų, (vienerių varžybų trukmė 3 val.), 69 val.

Skirtingų rengimo programų rengimo rūšių sandara buvo skirtinga: B rengimo

programoje – varžybiniams pratimams skirtas laikas (33,57 %), C rengimo programoje –
elementų įvaldymui, atlikimui bei tobulinimui skirtas laikas (38,6 %), E rengimo programoje
– choreografinis rengimas (33,9 %)(p<0,01)(3.3.2. lentelė).

3.3.2. lentelė. 13–14 metų metų meninės gimnastikos sportininkių skirtingų rengimo programų rengimo
krūvių turinio skirtumai (% ir val./ sav.)
Rengimo krūvių Rengimo grupės ( X ±SD) Vidurkis Fišerio kriterijus,
turinys () p lygmuo
B C E ( X ±SD)
Choreografija 29,327,09 31,597,86 33,935,84 31,567,19 F=5,06; p<0,01
Elementai 20,796,96 38,6711,13 22,824,58 27,3111,30 F=67,78; p<0,001
Varžybiniai pratimai 33,5712,04 16,569,15 19,566,52 23,8612,43 F=48,05; p<0,001
Atletinis rengimas 14,405,00 11,628,26 21,025,02 15,657,34 F=26,80; p<0,001
Rengimo krūvių Rengimo grupės ( X ±SD) Vidurkis Fišerio kriterijus,
turinys (val./ sav.) p lygmuo
B C E ( X ±SD)
Choreografija 3,761,11 3,310,95 4,081,02 3,721,05 F=6,18; p<0,01
Elementai 2,610,90 4,011,47 2,670,71 3,091,24 F=24,72; p<0,001
Varžybiniai pratimai 4,712,04 1,861,06 2,560,82 3,081,87 F=50,18; p<0,001
Atletinis rengimas 1,800,53 1,150,79 2,500,69 1,820,87 F=44,10; p<0,001

78
 Rengimo parametrai – krūvių dydis ir krūvių turinys buvo skirtingi ir skirtingais
rengimo periodais (p<0,05) (3.3.3. lentelė). Tos pačios rengimo rūšys dominavo skirtingų
rengimo programų parengiamojo periodo rengimo metu: B rengimo programoje – varžybiniai
pratimai (34,51%), C rengimo programoje – elementų tobulinimui skirtas laikas (38,67%) ir
E rengimo programoje – choreografinis rengimas (33,93%).

3.3.3. lentelė. 13–14 metų metų meninės gimnastikos sportininkių skirtingų rengimo programų rengimo
krūvių parametrai atskirais rengimo periodais
Parengiamojo periodo Treniruočių sk. Val. sk. Treniruočių Valandų sk./ Varžybų Varžybų
rengimo krūviai sk./ sav. sav. sk. periode dienų sk.
B (18 mikrociklų) 101 231 5,611,28 12,842,33 2–3
1–5
grupės
Rengimo

C (16 mikrociklų) 71 176 4,430,69 11,021,70 1–3 dienos,

E (16 mikrociklų) 83 201 5,180,65 12,561,19 1–3 (varžybų
trukmė 3
Vidurkis ( X ±SD) 85,015,09 202,9127,46 5,11,03 12,171,96
1–3 val.)
Fišerio kriterijus, p lygmuo F=4,72; F=6,84;
p<0,01 p<0,02
Varžybinio periodo Treniruočių sk. Periodo val. sk. Treniruočių Valandų sk./ Varžybų Varžybų
rengimo krūviai sk./ sav. sav. sk. periode dienų sk.
B (26 mikrociklai) 140 346 5,381,29 13,333,30 7–11
Rengimo
grupės

C (26 mikrociklai) 109 273 4,190,89 10,522,60 9–11 20 dienų,

E (26 mikrociklai) 136 321 5,230,81 12,341,73 (varžybų
9–11
trukmė 3
Vidurkis ( X ±SD) 140,6620,64 319,8045,59 4,960,68 12,151,50 val.)
7–11
Fišerio kriterijus, p lygmuo F=10,40; F=7,65;
p<0,001 p<0,001
Palyginimai tarp abiejų F=1,77; F=26,30;
periodų p>0,05 p<0,001

Procentinė rengimo turinio struktūra atskirais rengimo periodais skyrėsi labai nedaug.
Statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,05) B rengimo programos varžybinių pratimų
tobulinimui skirtas laikas (p<0,02), C rengimo programos atletiniam rengimui skirtas laikas
(p<0,05), E rengimo programos krūvių procentinės struktūra statistiškai reikšmingai
nesiskyrė (p>0,05).
Siekiant padidinti sportininkių varžybinę patirtį ir rezultatus buvo papildomai
taikomas integralus (specifinis) rengimas (3.3.4. lentelė). Nevienodai buvo taikomas
varžybinių pratimų atlikimas per treniruotes (p<0,001), kontrolinės treniruotės-varžybos,
pasirodymai ne varžybų sąlygomis B rengimo programos – pačios veiksmingiausios –
sportininkėms integraliam rengimui buvo skiriamas didžiausias dėmesys (iš viso apie 43%).

79
3.3.4. lentelė. 13–14 metų metų meninės gimnastikos sportininkių integraliam rengimui skirtas laikas per
metus
Rengimo rodikliai Rengimo programos
B C E
Varžybinių pratimų atlikimas (%) * 33,57±12,04 15,88±9,15 20,55±6,52
Vidutiniškai per savaitę * 4,71±2,04 1,86±1,06 2,56±0,82
Procentai nuo bendros rengimo krūvių sumos 27,62% 16,56% 19,56%
Kontrolinės treniruotės-varžybos (kartai) 7 4 5
Procentai nuo bendros rengimo krūvių sumos 2,09% 1,55% 1,69%
Pasirodymai (kartai) 4 2 2
Procentai nuo bendros rengimo krūvių sumos 0,89% 0,58% 0,50%
Oficialios varžybos: (kartai), 9–14 10–14 10–14
Vidutiniškai 12,2 12,2 12,2
Procentai nuo bendros rengimo krūvių sumos 6,28% 8,14% 7,11%
Iš viso integralusis rengimas (procentais) 42,85% 26,56% 28,88%
Paaiškinamieji ženklai: * p<0,001, skirtumai tarp programų

PARENGTUMAS
Daugiakovės pelnyti taškai. Veiksmingiausia buvo B rengimo programa (279 tšk.)
(3.3.1. pav.), kurioje vyravo varžybinių pratimų tobulinimas (33,6%) (3.3.2. lentelė).
Mažiausiai veiksminga buvo C rengimo programa, kurioje vyravo elementų tobulinimas (38,7
%): iš viso – 143 tšk., kiekviena gimnastė vidutiniškai surinko po 28,6 taško. Didžiausias
taškų varijavimas (±33,7) nustatytas E rengimo programoje kurioje vyravo choreografinis
regimas (33,9%).
Taškai
300 279 Taškų suma Vienos gimnastės pelnytų taškų vidurkis

250 218
200
143
150
100 56 43,6
28,6
50
0
B C E
Rengimo programos
Varžybų sk. 12 12 12
vidutiniškai

3.3.1. pav. Penkių sportininkių pelnyti daugiakovės taškai ir vienos gimnastės taškų vidurkis ( X ±SD)

Kūno sudėjimas. Skirtingų grupių (B, C, E) tiriamųjų (3.3.5. lentelė) amžiaus, ūgio,
svorio, kūno masės indekso ir riebalinio audinio (procentais) rodikliai statistiškai reikšmingai
nesiskyrė (p0,05) nei prieš, nei po eksperimento. Visų rengimo programų sportininkių kūno
masės komponentai makrociklo metu kito kontroversiškai. Statistiškai reikšmingi skyrėsi
(p<0,05) B rengimo programos sportininkių svoris varžybiniais ir nevaržybiniais
mikrociklais: priešingai hipotetinėms nuostatoms, varžybiniais mikrociklais sportininkių

80
svoris padidėdavo, o kito tipo mikrocikluose svoris sumažėdavo. Kitų rengimo programų
sportininkių svorio skirtingumai priklausomai nuo mikrociklo tipų nenustatyti. Statistiškai
reikšmingi skirtumai vertinant kitus kūno masės komponentų pokyčius nenustatyti. Visų
rengimo sportininkių nustatytas nežymus (p>0,05) riebalinio audinio kiekio sumažėjimas
varžybiniais mikrociklais.
3.3.5. lentelė. 13–14 metų metų meninės gimnastikos sportininkių specifinio rengimo eksperimento
tiriamųjų kūno sudėjimo rodikliai
Prieš eksperimentą ( X ±SD)
Rengimo grupės Amžius, Ūgis (cm) Svoris (kg) KMI Riebalinis
(metai) audinys (%)
B (n=5) 13,0±0 165,6±4,36 49,4±2,27 18,0±0,61 12,3±1,84
C (n=5) 13,0±0,71 157±6,3 45,4±6,69 18,1±2,03 13,3±3,24
E (n=5) 12,8±0,7 155,8±9,9 42,14±6,29 17,3±0,96 11,5±2,36
Vidurkis ( X ±SD) 12,9±0,8 159,4±8,0 45,66±5,91 17,9±1,34 13,3±2,48
F kriterijaus reikšmė; F=2,7; p>0,05 F=2,8; p0,05 F=2,2; p0,05 F=0,94; F=0,61; p>0,05
p lygmuo p0,05
Po eksperimento ( X ±SD)
Rengimo grupės Amžius, Ūgis (cm) Svoris (kg) KMI Riebalinis
(metai) audinys (%)
B (n=5) 13,6±0,55 168,4±5,8 51,2±1,9 18,1 ±0,61 13,4±1,73
C (n=5) 13,6±0,89 161,6±4,3 49,22±7,36 19,1±1,97 14,6±3,96
E (n=5) 13,4±0,59 160±7,3 44,82±6,1 17,4±1,01 11,8±2,04
Vidurkis ( X ±SD) 13,5±0,64 163,3±6,6 48,4±5,89 18,1±1,38 13,3±2,80
F kriterijaus reikšmė; F=0,61; F=2,81; F=1,66; F=1,18; F=1,23; p0,05
p lygmuo p0,05 p0,05 p0,05 p0,05
Palyginimai tarp F=10,58; F=2,11; F=1,60; F=0,12; F=0,86; p0,05
abiejų testavimų p0,001 p0,05 p>0,05 p>0,05

B rengimo programos sportininkės, dėl didelio ūgio rodiklių pokyčio sezono metu,
vidutiniškai 5,4% sumažino savo kūno masės indeksą. Priešingi pokyčiai C rengimo
sportininkėms: jos lėčiau augo, tačiau svorio rodikliai didėjo greičiau ir dėl to kūno masės
indeksas padidėjo vidutiniškai 8,16%.
Statistiškai reikšmingi skirtumai vertinant kitus kūno masės komponentų pokyčius
nenustatyti. Visų rengimo sportininkių nustatytas nežymus (p>0,05) riebalinio audinio kiekio
sumažėjimas varžybiniais mikrociklais.
Gimnasčių atletinis parengtumas. Eksperimento pradžioje skirtingų rengimo programų
sportininkių atletinio parengtumo integralusis rodiklis išreikštas balais nebuvo statistiškai
reikšmingai skirtingas (p>0,05)(3.3.6. lentelė). Statistiškai reikšmingai (p<0,05) skyrėsi tik
jėgos ištvermės (“sėstis ir gultis” testo – balais ir kartais ir “kampų” – kartais), bei specifinės
ištvermės (“dvigubų šuoliukų per šokdynę”, kartais) judamųjų gebėjimų rodikliai. Reikšmingi
skirtumai nenustatyti (p>0,05) vertinant gimnasčių lankstumo (“tiltelio”, “špagatų” testai),
pusiausvyros–lankstumo (“kojų laikymai”), staigiosios jėgos (šuolio į tolį), koordinacinius
gebėjimus (“bėgimo per šokdyne greičiui”).

81
3.3.6. lentelė. 13–14 metų metų meninės gimnastikos sportininkių atletinio parengtumo rodikliai sezono
(2004–2005 m.) pradžioje
Testai Vidurkis Fišerio kriterijus, p
Rengimo grupės ( X ±SD) lygmuo
B (n=5) C (n=5) E (n=5) ( X ±SD)
Špagatai (balais) 9,220,64 9,220,56 9,241,11 9,220,75 F=0,001; p>0,05
Tiltelis (balai) 9,60,54 9,80,44 9,80,44 9,80,50 F=0,28; p>0,05
Atsispaudimai (kartai, 10,00 9,80,44 9,80,44 9,860,35 F=0,5; p>0,05
balai) 10,00 9,8 0,44 9,8 0,44 9,860,35 F=0,5; p>0,05
Atsisėdimai (kartai, 28,00,70 30,83,89 24,03,89 27,863,90 F=4,37; p<0,05
balai) 9,80,44 9,41,34 6,43,28 8,532,47 F=4,04; p<0,05
Šuolis į tolį iš vietos (m, 1,960,08 1,930,12 1,810,11 1,900,12 F=2,47; p>0,05
balais) 9,80,44 9,21,09 8,22,48 9,061,62 F=1,28; p>0,01
Kojų laikymai (balais) 8,740,79 9,420,24 9,460,64 9,200,66 F=2,19; p>0,05
Kojų kėlimas (kartai) 15,00 11,82,04 12,42,30 13,02,18 F=4,56; p<0,05
(balai) 10,00 8,601,34 7,82,08 8,81,74 F=2,48; p>0,05
Dvigubi šuoliukai per 60,00 52,09,08 45,29,20 52,49,32 F=4,92; p<0,05
šokdynę (kartai, balai) 9,01,22 8,42,30 6,82,94 8,062,31 F=1,25; p>0,01

Bėgimas greičiui per 45,22,58 40,04,57 39,43,57 39,13,91 F=3,81; p>0,05

šokdynę (kartai, balai) 10,00 8,601,94 8,81,64 9,131,50 F=1,32; p>0,05
Atletinio parengtumo 86,162,69 81,546,24 76,39,25 81,67,25 F=3,03; p>,005
integralusis rodiklis
(balais)

3.3.7. lentelė. 13–14 metų metų meninės gimnastikos sportininkių atletinio parengtumo rodikliai sezono
(2004–2005 m.) pabaigoje
Testai Vidurkis Fišerio kriterijus, p
Rengimo grupės ( X ±SD) lygmuo
B (n=5) C (n=5) E (n=5) ( X ±SD)
Špagatai (balais) 9,220,64 9,220,56 8,621,99 9,021,19 F=0,38; p>0,05
Tiltelis (balai) 9,50,70 9,60,54 9,90,22 9,660,52 F=0,76; p>0,05
Atsispaudimai (kartai, 10,00 9,80,44 10,00 9,930,25 F=1,0; p>0,05
balai) 10,00 9,8 0,44 10,0 0 9,930,25 F=1,0; p>0,05
Šuolis į tolį iš vietos (m, 1,950,10 1,920,13 1,900,07 1,920,10 F=0,27; p>0,05
balais) 9,80,44 9,21,41 9,600,89 9,460,99 F=0,86; p>0,01
Atsisėdimai (kartai, 28,00,70 30,83,89 27,01,41 28,62,79 F=3,28; p>0,05
balai) 10,00 9,41,34 9,01,41 9,461,12 F=1,0; p>0,05
Kojų laikymai (balais) 8,780,77 9,420,24 9,250,65 9,150,62 F=1,51; p>0,05
Kojų kėlimas (kartai, 15,00 12,82,16 14,01,41 13,01,66 F=2,71; p>0,05
balai) 10,00 8,401,51 9,01,41 9,131,30 F=2,27; p>0,05
Dvigubi šuoliukai per 60,00 51,28,34 46,84,14 52,667,56 F=7,79; p<0,05
šokdynę (kartai, balai) 9,01,22 8,42,30 8,42,07 8,931,83 F=1,33; p>0,01

Bėgimas greičiui per 44,24,32 40,04,52 39,43,57 40,86 4,61 F=2,85; p>0,05
šokdynę (kartai, balai) 9,80,44 8,601,94 10,00 9,461,24 F=2,15; p>0,05
Atletinio parengtumo 87,11,77 82,45,43 83,74,52 84,234,79 F=1,69; p>,005
integralusis rodiklis
(balais)

Po rengimo turinio eksperimento tarp skirtingų rengimo grupių gimnasčių statistiškai

reikšmingai skyrėsi tik gimnasčių specifinės ištvermės (“dvigubų šuoliukų per šokdynę”,
kartais) rodikliai. Visi kiti judamųjų gebėjimų vertinimo rodikliai bei integralusis atletinio
parengtumo rodiklis (balais) skyrėsi, tačiau statistiškai nereikšmingai (p>0,05)(3.3.7. lentelė).
Statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05) ir kiekvienos rengimo programos judamųjų
gebėjimų abiejų testavimų rodikliai. Visų rengimo programų sportininkių atletinio

82
parengtumo integralusis rodiklis pakito teigiamai, tačiau nustatyti skirtumai nebuvo
statistiškai reikšmingi (p>0,05) (3.3.8. lentelė).

3.3.8. lentelė. 13–14 metų metų meninės gimnastikos sportininkių atletinio parengtumo kitimas viso (2004–
2005 m. ) sezono metu
Rengimo grupės ( X ±SD) Vidurkis
B (n=5) C (n=5) E (n=5) ( X ±SD)
Prieš eksperimentą 87,11,77 81,846,24 76,39,25 81,747,57
Po eksperimento 86,12,69 82,445,43 83,7 4,52 84,124,34
F kriterijaus reikšmė; p F=0,42; p>0,05 F=0,02; p>0,05 F=2,62; p>0,05 F=1,11; p<0,05
lygmuo

Techninis parengtumas. Sezono pradžioje (F=4,09; p<0,001) ir pabaigoje (F=3,41;

p<0,001) kūno veiksmų technikos realizavimas atliekant pratimus su skirtingais įrankiais
buvo skirtingas (3.3.9. lentelė). Mažiausi bendros varžybinės veiklos sudėtingumo
koeficientai buvo C (2,570,89) rengimo grupės sezono pradžioje ir pabaigoje (2,600,71).
Visų rengimo programų vidutinio technikos sudėtingumo koeficientų rodikliai sezono
pradžioje buvo didesni nei pabaigoje, išskyrus C rengimo programos grupę, kurios šie
rodikliai nežymiai (p>0,05) padidėjo (vidutiniškai nuo 2,57 iki 2,60).

3.3.9. lentelė. 13–14 metų meninės gimnastikos sportininkių skirtingų rengimo programų kūno veiksmų
technikos sudėtingumo parametrai (balais) sezono metu
Rengimo grupės Prieš eksperimentą (sezono pradžioje) ( X ±SD)
Kūno veiksmai B (n=5) C (n=5) E (n=5) Vidurkis
Šokdynė 4,210,46 2,810,81 3,240,60 3,320,89
Lankas – – – –
Kamuolys 3,700,41 3,410,34 3,560,32 3,580,35
Kuokelės 4,020,66 2,730,85 3,250,26 3,440,78
Kaspinas 3,070,94 1,990,80 2,580,68 2,720,92
Vidutinis technikos 3,610,83 2,570,89 3,180,57 3,190,86
sudėtingumo rodiklis F=4,09; p<0,001
Po eksperimento (sezono pabaigoje) ( X ±SD)
Rengimo grupės
B (n=5) C (n=5) E (n=5) Vidurkis
Kūno veiksmai
Šokdynė 3,340,66 2,930,35 3,160,70 3,140,60
Lankas 3,230,75 2,770,67 3,150,74 2,950,73
Kamuolys – – – –
Kuokelės 3,200,62 3,180,16 3,260,21 2,930,72
Kaspinas 3,350,57 2,460,91 3,00,59 2,840,78
Vidutinis technikos 3,230,64 2,600,71 3,160,57 2,970,70
sudėtingumo rodiklis F=3,41; p<0,001

Skirtingų įrankių pratimų kūno veiksmų technikos koeficientai sezono pradžioje (nuo
3,58 iki 2,64 koeficiento) ir pabaigoje (nuo 3,14 iki 2,84 koeficiento) skyrėsi nereikšmingai
(p>0,05). Pagerėjo pratimo su kaspinu veiksmų kūnu sudėtingumas: B – vidutiniškai nuo
3,07 iki 3,35, C – nuo 1,99 iki 2,46, E – nuo 2,58 iki 3,0.

83
 Skirtingų rengimo programų veiksmų su įrankiais rodikliai prieš sezoną (F=16,32;
p<0,001) ir sezono pabaigoje (F=11,65; p<0,001) buvo skirtingi (3.3.10. lentelė). C rengimo
programos grupės buvo mažiausi vidutiniai technikos sudėtingumo koeficientai (sezono
pradžioje – 2,630,66 ir sezono pabaigoje – 3,631,05), o didžiausi – B rengimo programos
(sezono pradžioje – 4,020,81 ir sezono pabaigoje – 4,530,87).

3.3.10. lentelė. 13–14 metų meninės gimnastikos sportininkių skirtingų rengimo programų veiksmų su
įrankiu technikos sudėtingumo parametrai (balais) sezono metu
Rengimo grupės Sezono pradžioje ( X ±SD)
Veiksmai Vidurkis
su įrankiu B (n=5) C (n=5) E (n=5)
Šokdynė 4,260,63 2,410,64 2,950,52 3,120,92
Lankas – – – –
Kamuolys 4,320,54 3,550,30 2,780,39 3,610,80
Kuokelės 4,780,71 3,180,16 3,260,21 3,880,92
Kaspinas 3,350,57 2,210,33 1,950,40 2,640,79
Vidutinis technikos 4,020,81 2,630,66 2,700,63 3,180,96
sudėtingumo rodiklis F=16,32; p<0,001
Po eksperimento (sezono pabaigoje) ( X ±SD)
Rengimo grupės Vidurkis
Veiksmai B (n=5) C (n=5) E (n=5)
su įrankiu
Šokdynė 4,710,40 3,660,73 3,660,47 4,00,73
Lankas 4,770,77 4,251,18 3,890,76 4,250,99
Kamuolys – – – –
Kuokelės 4,970,81 3,920,76 4,020,62 4,240,84
Kaspinas 3,620,84 2,530,63 2,850,77 2,910,82
Vidutinis technikos 4,530,87 3,631,05 3,640,79 3,891,0
sudėtingumo rodiklis F=11,65; p<0,001

Sezono pradžioje gimnasčių skirtingų įrankių technikos rodikliai skyrėsi nežymiai

(p>0,05): vidutiniškai nuo 2,64 (kaspinas) iki 3,61 (kamuolys) koeficiento (lanko technikos
koeficiento rodiklių nepateikta, nes pagal varžybų taisykles jis įtrauktas į varžybų programą
sezono viduryje). Sezono pabaigoje teigiamai pakitęs veiksmų su įrankiais technikos
koeficientas svyravo nuo 2,91 (kaspinas) iki 4,25 (lankas). Sezono pabaigoje sudėtingesnę
techniką (didžiausius bendrus technikos koeficientus) realizavo B (4,530,87) ir E
(3,640,79) rengimo programų sportininkės.
B rengimo programos kūno veiksmų technikos (su visais įrankiais, išskyrus lanką)
rodikliai viso sezono metu stabilizavosi ir net blogėjo (3.3.11. lentelė).

84
3.3.11. lentelė. 13–14 metų meninės gimnastikos sportininkių skirtingų rengimo programų technikos
sudėtingumo pokytis sezono metu ()
Technikos rūšys Įrankiai Rengimo programos Vidurkis (SD)
B C E
Šokdynė -20,7 4,1 -1,9 2,6±17,9
Kūnu veiksmų
Lankas 12,3 32,2 19,7 22,2±21,3
technikos
Kuokelės -9 30,33 7,45 5,5±19,1
pokyčiai ()
Kaspinas -10,8 43,3 20,3 19,6±36,5
Veiksmų su Šokdynė 14,03 31,3 30,1 25,5±29,1
įrankiu Lankas 3,68 42,1 29,9 26,5±29,5
technikos Kuokelės 11,75 0,4 12,32 9,3±24,8
pokyčiai () Kaspinas 33 37,2 53,6 41,8±28,8
Daugiausiai pagerėjo visų programų sportininkių pratimų su lanku kūno veiksmų ir su
įrankiu technika, tai paaiškinama tuo, kad iš pradžių nauji varžybiniai pratimai, nauji
elementai nebuvo pakankamai įvaldyti, ištobulinti.

Psichinis parengtumas. Skirtingų rengimo grupių sportininkių subjektyvus savo

parengtumo (pastikėjimo savimi prieš varžybas) vidutinis vertinimas viso sezono metu skyrėsi
labai nežymiai (p>0,05) (3.3.12. lentelė). Žemiausiai savo parengtumą vertino
veiksmingiausios (B) rengimo programos sportininkės. Labiausiai savo jėgomis pasitikėjo E
rengimo programos sportininkės.

3.3.12. lentelė. 13–14 metų meninės gimnastikos sportininkių vidutinio psichinio parengtumo vertinimas
(2004–2005 m. ) viso sezono metu
Rengimo grupės ( X ±SD) Vidurkis F kriterijaus
( X ±SD) reikšmė; p
B C E lygmuo
7,640,28 7,660,90 7,741,30 7,680,86 F=0,16;
Subjektyvus
p>0,05
parengtumo
vertinimas (balais)

85
3.4. 14–15 metų meninės gimnastikos sportininkių rengimas ir parengtumas

RENGIMAS. Meninės gimnastikos sportininkių rengimo modelius šiame

eksperimente apibūdino viso metinio ciklo, atskirų rengimo periodų ir savaitinių mikrociklų
krūvių apimtys ir intensyvumas bei rengimo turinys.
Rengimo krūvių turinys ir dydis. Metinio 14–15 metų meninės gimnastikos
sportininkių rengimo makrociklui buvo skirta nuo 286 (E rengimo programa) iki 302 (B
rengimo programa) treniruočių, metinis krūvių dydis skyrėsi nereikšmingai (672 iki 697
valandų) (3.4.1. lentelė). Skirtingų rengimo programų taikomų krūvių dydis (nuo 12,3 iki 12,5
val. per savaitę) ir treniruočių dienų rodikliai (nuo 5,4 iki 5,6 treniruočių dienų skaičius per
savaitę). Varžybų skaičius varijavo nuo 9 iki 17.
3.4.1. lentelė. 14–15 metų meninės gimnastikos sportininkių skirtingų rengimo programų rengimo krūvių
parametrai

Rengimo krūvių Rengimo grupės ( X ±SD) Vidurkis Kolmogorovo–Smirnovo Z testas;

parametrai skirtumo tarp grupių p lygmuo
B E ( X ±SD)
Treniruočių sk. /metus 302 286 28911,31
Makrociklo val. sk. 697 672 675,677,68
Treniruočių sk./ sav. 5,60,73 5,40,81 5,50,78 p=0,10
Valandų sk./ sav. 12,52,70 12,32,44 12,42,56 p=0,10
Varžybų sk. per metus 5–10 2–12 2–12
7,82,58 8,4±3,91 8,1±3,14
Varžybų dienų sk. 29 dienų, (varžybų trukmė 3 val.)

Sportininkių rengimo turinio skirtingumus sudarė skirtingų rengimo rūšių dominavimas:

B rengimo programoje – dominavo varžybiniams pratimams skirtas laikas (35,1%), o E
rengimo programoje – choreografinis rengimas (30,9%) (p<0,01)(3.4.2. lentelė). Visų
rengimo rūšių taikymas skirtingose rengimo programose buvo skirtingas (p<0,01), išskyrus
elementų įvaldymui bei tobulinimui skirtą laiką (valandomis ir procentais).

3.4.2. lentelė. 14–15 metų meninės gimnastikos sportininkių skirtingų rengimo programų rengimo krūvių
turinio skirtumai (% ir val./ sav.)
Rengimo krūvių Rengimo grupės ( X ±SD) Vidurkis Kolmogorovo–Smirnovo Z testas;
turinys () skirtumo tarp grupių p lygmuo
B E ( X ±SD)
Choreografija 26,065,86 30,943,58 28,485,43 p<0,001
Elementai 20,595,93 19,904,60 20,255,29 p>0,05
Varžybiniai pratimai 35,0612,24 26,849,94 30,9911,85 p<0,001
Atletinis rengimas 18,275,58 22,306,64 20,276,42 p<0,001
Rengimo krūvių Rengimo grupės ( X ±SD) Vidurkis
turinys (val./ sav.) B E ( X ±SD)
Choreografija 3,261,00 3,750,65 3,500,85 p<0,001
Elementai 2,510,60 2,400,56 2,460,58 p>0,05
Varžybiniai pratimai 4,501,85 3,421,63 3,971,82 p<0,001
Atletinis rengimas 2,260,65 2,680,80 2,470,76 p<0,05

86
 Skirtingi rengimo krūvių dydžiai buvo taikyti skirtingais rengimo periodais (p<0,05)
(3.4.3. lentelė). Nenustatyti reikšmingi skirtumai lyginant treniruočių dienų skaičių varžybiniu
ir parengiamuoju periodais (p>0,05). Rengimo krūvių dydžiai (val./sav.) parengiamuoju
periodu buvo didesni (13,63 val.) B rengimo sportininkėms, o E varžybiniu periodu (12,52
val.) (p<0,05). Skirtingos rengimo rūšys dominavo skirtingų rengimo programų parengiamojo
periodo rengimo metu: B rengimo programoje – varžybiniai pratimai (32,21%), E rengimo
programoje – choreografinis rengimas (31,66%). Varžybiniame periode abiejų programų
sportininkėms buvo taikyta daugiausiai varžybinių pratimų (B – 39,39% , o E – 32,08%).

3.4.2. lentelė. 14–15 metų meninės gimnastikos sportininkių parengiamojo ir varžybų periodo rengimo
skirtingų rengimo programų krūvių parametrai
Parengiamajo periodo Treniruočių Periodo val. Treniruočių Valandų sk./ Varžybų Varžybų
rengimo krūvių parametrai sk. sk. sk./ sav. sav. sk. periode dienų sk.
B
102 245 5,660,68 13,632,29 2–3 1–5 dienų,
Rengimo
grupės

(18 mikrociklų)
E (varžybų
(17 mikrociklų)
87 201 5,110,78 11,821,9 1–3 trukmė 3
val.)
Vidurkis ( X ±SD) 94,510,60 31,11 5,40,77 12,752,29
Kolmogorovo–Smirnovo Z
testas; skirtumo tarp grupių p p<0,05 p<0,01
lygmuo
Varžybinio periodo rengimo Treniruočių Periodo val. Treniruočių Valandų sk./ Varžybų Varžybų
krūvių parametrai sk. sk. sk./ sav. sav. sk. periode dienų sk.
B
166 357 5,530,77 11,882,75 7–14
Rengimo

23 dienos,
grupės

(28 mikrociklai)
(varžybų
E
(28 mikrociklai)
165 376 5,50,82 12,522,67 1–14 trukmė 3
val.)
Vidurkis ( X ±SD) 165,50,70 13,43 5,510,79 12,202,71
Kolmogorovo–Smirnovo Z
F=0,026; F=0,83;
testas; skirtumo tarp grupių p
p>0,05 p>0,05
lygmuo
Palyginimai tarp abiejų periodų p>0,05 p<0,001

B rengimo programos skirtingų rengimo periodų skirtingai taikytas choreografiniam

rengimui skirtas laikas valandomis (p<0,05), varžybiniams pratimams skirtas laikas
(procentais) (p<0,02) bei elementų tobulinimui skirtas laikas (valandomis) (p<0,05). E
rengimo programos sportininkėms skirtingai buvo taikyta visos rengimo rūšys procentais bei
varžybinių pratimų tobulinimui skirtas laikas ir atletinis rengimas valandomis (p<0,05).
Abiejų rengimo programų sportininkių rengimo intensyvumas skirtingo tipo
mikrociklų metu buvo panašus (3.4.3 ir 3.4.4. pav.). Rengimo krūvių intensyvumas buvo
skirtingas skirtingais mikrociklais. Intensyviausias rengimas buvo akcentuoto mikrociklo
metu (ilgiausia vienerių pratybų trukmė, didžiausia širdies susitraukimo dažnių suma visos
treniruotės metu, didžiausias maksimalus, vidutinis ir minimalus širdies susitraukimų dažnis).
Šio mikrociklo krūvių intensyvumas buvo artimiausias varžybinės veiklos intensyvumui
varžybų sąlygomis. (nustatytas miesto varžybose). Abiejų rengimo programų sportininkių

87
maksimalus širdies susitraukimų dažnis buvo didesnis akcentuoto mikrociklo treniruotės metu
palyginus su varžybų metu užfiksuota širdies veikla (p>0,05).
3.4.3. lentelė. B rengimo programos 14–15 metų (n=5) rengimo krūvių intensyvumas (pagal ŠSD)
skirtingo tipo mikrociklais
Širdies veiklos rodikliai įvairių ŠSD suma ŠSDmax ŠSDmin ŠSD Treniruotė
mikrociklų ir varžybų metu vidutinis s trukmė
(per vieną treniruotę/ varžybų
dieną)
Atsigavimo 15055±1980 177,6±4,9 80,4±6,06 129,6±13,52 117 min.
Akcentuotas 2983 ±2249 199,0±8,27 80,0±8,0 140,4±10,13 212 min.
Ugdomasis 19238±2047 189,0±1,0 74,33±12,6 126,3±8,6 151 min.
Varžybinis 23068±700 195,0±8,08 79,2±8,3 134,2±3,7 171 min.
Varžybų metu 30706±2086 198,8±9,85 93,0±16,28 145,5±11,25 211 min.

3.4.4. lentelė E rengimo programos 14–15 metų (n=5) rengimo krūvių intensyvumas (pagal ŠSD) skirtingo
tipo mikrociklais
Širdies veiklos rodikliai įvairių ŠSD suma ŠSDmax ŠSDmin ŠSD Treniruotės
mikrociklų ir varžybų metu vidutinis trukmė
(per vieną treniruotę/ varžybų
dieną)
Atsigavimo 15397±3610 193,2±15,9 84,8±13,6 143,4±16,5 109 min.
Akcentuotas 28949±2425 201,0±11,69 82,0±9,38 139,0±9,83 191 min.
Ugdomasis 20632±1047 195,0±8,0 94,0 ±12,6 133,4±8,6 151 min.
Varžybinis 23574±3973 199,66±12,1 89,1±10,3 144,83±12,4 163 min.
Varžybų metu 30506±1091 197,2±3,96 94,2±7,1 145,8±6,37 209 min.

Nustatyti širdies susitraukimų dažnių skirtumai ir skirtingomis treniruotės dalimis

(p<0,05) (3.4.5. ir 3.4.6. pav.). Mažiausiu intensyvumu treniruotės metu atliekami atletinio
rengimo pratimai (vid. ŠSD –117,8). B rengimo programos metu choreografijai skirto laiko
metu ir tobulinant elementus bei atskiras pratimo dalis širdies susitraukimų dažnis padidėdavo
atitinkamai iki 127 ar 132 tv./min. E rengimo programos sportininkių choreografinis rengimas
buvo mažiau intensyvesnis (vid. 119 tv./min.), o tobulinant elementus bei atskiras pratimo
dalis širdies susitraukimų dažnis padidėdavo iki 141 tv./min. Nustatyta intensyviausia veikla
tobulinant varžybinius pratimus.

3.4.5. lentelė. B rengimo programos 14–15 metų meninės gimnastikos sportininkių (n=5) varžybinio
mikrociklo kontrolinės treniruotės (pasiruošimo grupinių pratimų čempionatui) krūvių intensyvumas
Širdies veiklos rodikliai ŠSD suma ŠSDmax ŠSDmin ŠSD Treniruotės
vidutinis trukmė
Visos treniruotės metu 23068±700 190,6±6,9 79,2±8,3 134,2±3,7 171 min.
Atletinis rengimas 2248±603 145,66±1,52 78,33±6,80 117,83±17,7 25 min.
Choreografija 8528±254 160,0±6,08 85,66±9,71 127,3±14,4 67 min.
Elementai, atskirų varžybinio
8796±1298 187,0±8,0 95,0±10,96 132,0±18,35 72 min.
pratimų dalių tobulinimas
Varžybinių pratimų atlikimas 1516±121 195,0±8,08 120,00±3,60 167,0±6,71 16 min.

88
3.4.6. lentelė. E rengimo programos 14–15 metų meninės gimnastikos sportininkių (n=5) varžybinio
mikrociklo kontrolinės treniruotės (pasiruošimo grupinių pratimų čempionatui) krūvių intensyvumas
Širdies veiklos rodikliai ŠSD suma ŠSDmax ŠSDmin ŠSD Treniruotės
vidutinis trukmė
Visos treniruotės metu 17674±756 201±11,6 82,0±9,38 139,0±9,83 131 min.
Atletinis rengimas 922±125 120,2±14,88 83,7±10,78 96,9±8,34 9 min.
Choreografija 5094±406 144,2±20,53 88,0±4,54 119,0±11,6 41 min.
Elementai, atskirų varžybinio
10023±1012 184,75±14,5 95,25±7,97 141,2±22,3 71 min.
pratimų dalių tobulinimas
Varžybinių pratimų atlikimas 1635±146 201±8,08 120,00±3,60 167,4±6,1 10 min.

PARENGTUMAS
Daugiakovės pelnyti taškai. Veiksmingiausia buvo E rengimo programa (358 tšk.)
(3.4.1. pav.), kurioje vyravo choreografiniam rengimui skirtas laikas (30,9%) (3.4.2. lentelė).
Abiejų rengimo programų sportininkių pelnyti taškai skyrėsi nereikšmingai (p>0,05).
Didžiausias taškų varijavimas (±42,8) nustatytas E rengimo programoje (B rengimo
programoje ±35,8). Taškų suma Vienos gimnastės pelnytų taškų vidurkis
Taškai
400 347 358
350
300
250
200
150
69,4 71,6
100
50
0
B Rengimo programos E

Varžybų sk. 8 8

3.4.1. pav. 14–15 metų meninės gimnastikos penkių sportininkių pelnyti daugiakovės taškai ir vienos
gimnastės taškų vidurkis ( X ±SD)

Kūno sudėjimas. Abiejų rengimo programų sportininkių (B ir E) tiriamųjų (3.4.3.

lentelė) amžiaus, svorio, kūno masės indekso ir riebalinio audinio (procentais) rodikliai prieš
eksperimentą statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p0,05), tik E rengimo programos
sportininkės buvo statistiškai reikšmingai žemesnės (p<0,05). Po eksperimento statistiškai
reikšmingai skyrėsi ir ūgio ir kūno svorio rodikliai: E rengimo programos sportininkės buvo
mažesnės ir lengvesnės, tačiau vizualiniam vertinimui svarbesnis rodiklis – kūno masės
indeksas skyrėsi nereikšmingai (p>0,05), buvo beveik identiškas (19,01 ir 18,98).

89
3.4.3. lentelė. Skirrtingų rengimo programų 14-15 metų meninės gimnastikos sportininkių kūno sudėjimo
rodikliai
Prieš eksperimentą ( X ±SD)
Rengimo grupės Amžius Ūgis (cm) Svoris KMI Riebalinis
(metai) (kg) audinys (%)
B (n=5) 14,4±0,55 172,0±5,09 54,3±3,25 18,3±0,65 13,5±2,59
E (n=5) 14,2±0,84 163,4±4,44 50,0±3,79 18,7±1,07 13,6±3,36
Vidurkis ( X ±SD) 14,9 ±0,67 167,7 ±6,39 52,1±404 18,5 ±0,85 13,5±2,83
Kolmogorovo–Smirnovo Z testas; F=0,2; F=8,07; F=3,81; F=0,38; F=0,001;
skirtumo tarp grupių p lygmuo p>0,05 p<0,05 p0,05 p0,05 p>0,05
Po eksperimento ( X ±SD)
Rengimo grupės Amžius Ūgis (cm) Svoris KMI Riebalinis
(metai) (kg) audinys (%)
B (n=5) 15,0±0 173,0±5,36 57,0±3,58 19,0±0,81 15,6±2,91
E (n=5) 15,0±1,22 165,0±4,18 51,7±3,71 19,0±1,19 15,1±1,89
Vidurkis ( X ±SD) 15,0±0,81 169,0±6,26 54,4±4,44 19,0±0,96 15,3±2,32
Kolmogorovo–Smirnovo Z testas; F=0; F=7,27; F=5,36; F=0,001; F=0,03;
skirtumo tarp grupių p lygmuo p>0,02 p<0,02 p<0,05 p0,05 p0,05
Palyginimai tarp abiejų testavimų F=4,37; F=0,24; F=1,45; F=1,46; F=2,31;
p0,05 p0,05 p>0,05 p>0,05 p0,05

Statistiškai reikšmingi skirtumai (p>0,05) nenustatyti vertinant sportininkių kūno

masės komponentų kaitą makrociklo metu. Lyginant varžybinių ir nevaržybinių mikrociklų
sportininkių kūno masės komponentų rodiklius buvo nustatyta, kad varžybiniais mikrociklais
nors nereikšmingai (p>0,05), tačiau visų sportininkių buvo didesnis kūno svoris, riebalinio
audinio sluoksnis ir kūno masės indeksas. Abiejų rengimo programų sportininkės varžybinių
mikrociklų metu vidutiniškai daugiau svėrė 300 g. Didesnis riebalinio audinio prieaugio
kiekis buvo nustatytas B rengimo programos (vidutiniškai – 0,4%) sportininkių grupėje (E
rengimo programos grupėje vidutiniškai – 0,2%). Dėl didesnio ūgio mažiau kito B rengimo
programos sportininkių kūno masės indeksas (0,2%), o E rengimo programos sportininkių
vidutiniškai padidėdavo – 0,4%.
Mažiausiai nuo sezono pradžios iki pabaigos pakito sportininkių ūgis (B rengimo
programos – 0,58%, o E – 0,30%). Daugiausiai padidėjo sportininkių riebalinio audinio kiekis
vidutiniškai nuo 9,62% (E programa) iki 13,35% (B programa). Kūno masės indeksas
labiausiai pakito E rengimo programos sportininkių (vidutiniškai 6,43%), o B vidutiniškai
pakito tik 2,83%.
Gimnasčių atletinis parengtumas. Eksperimento pradžioje abiejų rengimo programų
sportininkių atletinio parengtumo integralusis rodiklis (išreikštas balais) statistiškai
reikšmingai nesiskyrė (p>0,05)(3.4.4. lentelė). Statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,025)
staigiosios jėgos (šuolio į tolį, m), koordinacinių (“bėgimo per šokdyne greičiui”, kartais)
gebėjimų ir specifinės ištvermės (“dvigubi šuoliukai per šokdynę”, kartais) rodikliai.
Reikšmingi skirtumai nenustatyti (p>0,05) vertinant gimnasčių lankstumo (“tiltelio”,

90
“špagatų” testai), pusiausvyros–lankstumo (“kojų laikymai”), jėgos ištvermės (“sėstis ir
gultis”, atsispaudimų, kampų testai) gebėjimus.
3.4.4. lentelė. 14–15 metų metų meninės gimnastikos sportininkių atletinio parengtumo rodikliai sezono
(2005–2006 m.) pradžioje
Testai Vidurkis Kolmogorovo–Smirnovo
Rengimo grupės ( X ±SD) Z testas; skirtumo tarp
B (n=5) E (n=5) ( X ±SD) grupių p lygmuo
Špagatai (balais) 8,921,05 8,782,05 8,851,54 p>0,05
Tiltelis (balai) 9,60,54 9,60,54 9,60,51 p>0,05
Atsispaudimai (kartai, balai) 10,00 10,0 0 10,00
10,00 10,00 10,00
Atsisėdimai (kartai, balai) 27,21,30 27,62,70 27,42,01 p>0,05
9,21,30 8,81,30 9,01,24 p>0,05
Šuolis į tolį iš vietos (m, balais) 1,990,06 1,880,02 1,930,07 p<0,025
10,00 9,60,54 9,80,42 p>0,01
Kojų laikymai (balais) 8,721,01 9,30,75 9,010,89 p>0,05
Kampų kėlimas (kartai, balai) 15,00 14,40,89 14,70,67 p>0,05
10,00 9,20,83 9,60,69 p>0,05
Dvigubi šuoliukai per šokdynę 68,014,4 52,66,54 60,313,3 p<0,05
(kartai, balai) 10,00 9,21,30 9,60,96 p>0,01

Bėgimas greičiui per šokdynę 45,41,81 40,43,20 42,93,60 p<0,05

(kartai, balai) 10,00 9,40,89 9,70,67 p>0,05
Atletinio parengtumo integralusis 86,443,54 83,883,62 85,163,64 p>0,05
rodiklis (balais)

3.4.5. lentelė. 14–15 metų metų meninės gimnastikos sportininkių atletinio parengtumo rodikliai sezono
(2004–2005 m.) pabaigoje
Testai Vidurkis Kolmogorovo–Smirnovo
Rengimo grupės ( X ±SD)
Z testas; skirtumo tarp
B (n=5) E (n=5) ( X ±SD)
grupių p lygmuo
Špagatai (balais) 9,060,80 8,961,65 9,011,22 p>0,05
Tiltelis (balai) 9,60,54 9,70,67 9,650,57 p>0,05
Atsispaudimai (kartai, balai) 10,00 10,0 0 10,00
10,00 10,00 10,00
Atsisėdimai (kartai, balai) 27,40,89 27,61,51 27,51,17 p>0,05
9,40,89 9,20,83 9,30,82 p>0,05
Šuolis į tolį iš vietos (m, balais) 1,970,09 1,910,05 1,940,08 p>0,05
9,6 0,54 9,80,44 9,70,48 p>0,05
Kojų laikymai (balais) 8,860,79 8,981,45 8,921,01 p>0,05
Kampų kėlimas (kartai, balai) 14,60,89 14,41,34 14,51,08 p>0,05
9,60,89 9,41,34 9,51,08 p>0,05
Dvigubi šuoliukai per šokdynę 64,04,18 50,08,60 57,09,75 p<0,01
(kartai, balai) 10,00 8,42,60 9,21,93 p>0,05

Bėgimas greičiui per šokdynę 45,22,16 41,42,88 43,33,12 p>0,05

(kartai, balai) 9,80,44 9,60,89 9,70,67 p>0,05
Atletinio parengtumo integralusis 85,923,15 84,045,36 84,984,26 p>0,05
rodiklis (balais)

Po eksperimento statistiškai reikšmingi skirtumai tarp skirtingų rengimo grupių

gimnasčių nustatyti vertinant tik gimnasčių specifinę ištvermę (“dvigubų šuoliukų testas)
(p<0,05). Visi kiti judamųjų gebėjimų vertinimo rodikliai bei integralusis atletinio
parengtumo rodiklis (balais) skyrėsi statistiškai nereikšmingai (p>0,05)(3.4.5. lentelė).

91
Nesiskyrė (p>0,05) ir abiejų rengimo progamų sportininkių judamųjų gebėjimų rodikliai
sezono pradžioje ir pabaigoje.

3.4.6. lentelė. 14–15 metų metų meninės gimnastikos sportininkių atletinio parengtumo kitimas viso (2005–
2006 m. ) sezono metu
Rengimo grupės ( X ±SD) Vidurkis
B E ( X ±SD)
Prieš eksperimentą 86,443,54 83,883,62 85,163,64
Po eksperimento 85,923,15 84,045,36 84,984,26
Kolmogorovo–Smirnovo Z testas; skirtumo p>0,05 p>0,05 p>0,05
tarp grupių p lygmuo

E rengimo programos bendras atletinis parengtumo integralusis rodiklis pagerėjo

teigiamai (nuo 83,88 balo iki 84,04 balo), B rengimo programos sportininkių atletinio
perengtumo integralusis rodiklis sumažėjo (nuo 86,44 balo iki 85,92 balo), tačiau nustatyti
skirtumai nebuvo statistiškai reikšmingi (p>0,05). (3.4.6. lentelė).
Techninis parengtumas. Kūno veiksmų technika. Sezono pradžioje kūno veiksmų
technikos realizavimas atliekant pratimus su skirtingais įrankiais nebuvo skirtingas (p>0,05),
o sezono pabaigoje B rengimo programos sportininkių (vidutinis technikos koeficientas –
3,82 balo) kūno veiksmų technika buvo geresnė (p<0,001) nei E rengimo programos (3,32
balo) (3.4.7. lentelė).
3.4.7. lentelė. 14–15 metų meninės gimnastikos sportininkių skirtingų rengimo programų kūno veiksmų
technikos sudėtingumo parametrai
Rengimo grupės Prieš eksperimentą (sezono pradžioje) ( X ±SD)

Kūno veiksmai B E Vidurkis

Šokdynė 3,630,70 3,140,44 3,330,57
Lankas 3,53±0,69 3,82±0,68 3,660,66
Kamuolys 3,770,71 3,950,26 3,580,39
Kuokelės 3,70,54 3,490,67 3,580,59
Kaspinas 3,560,51 3,430,76 3,480,64
Vidutinis technikos sudėtingumo rodiklis 3,610,55 3,490,65 Abiejų grupių: 3,540,60
p>0,05
Po eksperimento (sezono pabaigoje) ( X ±SD)
Rengimo grupės
B E Vidurkis
Kūno veiksmai
Šokdynė 3,830,86 3,250,66 3,480,79
Lankas 4,270,85 3,440,81 3,730,91
Kamuolys 3,050,84 3,040,50 3,040,68
Kuokelės 3,890,96 3,510,73 3,680,86
Kaspinas 3,77 1,02 3,250,75 3,490,92
Vidutinis technikos sudėtingumo rodiklis 3,820,97 3,340,75 Abiejų grupių: 3,540,87
p<0,001

Be to, E rengimo programos sportininkių vidutinis technikos sudėtingumo koeficientas nors ir

nereikšmingai (p>0,05), tačiau sezono pradžioje (3,490,65) buvo didesnis nei pabaigoje
(3,340,75). Skirtingų įrankių pratimų kūno veiksmų technikos koeficientai sezono pradžioje

92
(nuo 3,33 – šokdynė iki 3,66 – lankas) pabaigoje (nuo 3,04 iki 3,73 koeficiento) skyrėsi
reikšmingai (p<0,001). Vidutiniškai pagerėjo visų kūno veiksmų technikos su skirtingais
įrankiais koeficientai, išskyrus pratimo su kamuoliu (jis sumažėjo nuo 3,580,39 iki
3,040,68).
Veiksmai su įrankiais tecchnika. Veiksmų su įrankiais rodikliai sezono pradžioje buvo
skirtingi (p<0,05), o sezono pabaigoje statistiškai reikšmingi skirtumai nenustatyti (p>0,05)
(3.4.8. lentelė). E rengimo programos sportininkių veiksmų su įrankiais technikos vidutiniai
koeficientai ir sezono pradžioje (3,940,78) ir sezono pabaigoje (4,240,94) buvo mažesni
nei B rengimo programos (sezono pradžioje – 4,240,77 ir sezono pabaigoje – 4,430,88).
Abiejų grupių sportininkių skirtingų įrankių technikos rodikliai sezono pradžioje
skyrėsi nežymiai (p>0,05): vidutiniškai nuo 3,620,67 (kaspinas) iki 4,600,76 (lankas)
koeficiento. Teigiamai pakitęs veiksmų su įrankiais technikos koeficientas į sezono pabaigą
svyravo nuo 3,670,80 (kaspinas) iki 4,930,78 (lankas). Sezono pabaigoje sudėtingesnę
techniką (didžiausius vidutinius technikos koeficientus) realizavo B programos (4,430,88)
sportininkės.
3.4.8. lentelė. 14–15 metų meninės gimnastikos sportininkių skirtingų rengimo programų veiksmų su
įrankiu technikos sudėtingumo parametrai
Rengimo grupės Sezono pradžioje ( X ±SD)
Veiksmai B E Vidurkis
Su įrankiu
Šokdynė 3,880,58 3,760,18 3,810,36
Lankas 4,491,02 4,740,29 4,600,76
Kamuolys 4,430,71 4,600,14 4,500,51
Kuokelės 4,580,99 4,040,91 4,260,94
Kaspinas 3,920,42 3,390,76 3,620,67
Vidutinis technikos 4,240,77 3,940,78 Abiejų grupių: 4,080,79
sudėtingumo rodiklis p>0,05
Po eksperimento (sezono pabaigoje) ( X ±SD)
Rengimo grupės Vidurkis
Veiksmai B E
su įrankiu
Šokdynė 4,380,58 4,040,68 4,180,66
Lankas 5,180,63 4,750,85 4,930,78
Kamuolys 3,900,64 3,890,79 3,890,72
Kuokelės 4,760,79 4,880,83 4,820,80
Kaspinas 3,800,83 3,550,78 3,670,80
Vidutinis technikos 4,430,88 4,240,94 Abiejų grupių: 4,330,92
sudėtingumo rodiklis p>0,05

Procentiniai technikos rodiklių pokyčiai parodė, kad neigiamai pakito kamuolio

technikos vidutiniai kūno veiksmų (-21,7%) ir su įrankiu (-15,3%) rodikliai. Teigiami
technikos rodiklių pokyčiai nustatyti: vidutinei veiksmų su įrankiu lankui (12,7%) ir
kuokelėmis (13,1%) technikai, B rengimo programos pratimo su lanku kūno veiksmų

93
(17,7%) technikai, E rengimo programos pratimo su šokdyne (30,1%), lanku (29,9 %) ir
kuokelėmis (19,3%) veiksmų su įrankiu technika (3.4.9. lentelė).

3.4.9. lentelė. 14–15 metų meninės gimnastikos sportininkių skirtingų rengimo programų technikos
sudėtingumo pokytis sezono metu ()
Technikos rūšys Įrankiai Rengimo programos Vidurkis
B E (SD)
Šokdynė 4 3,1 0,122,06
Kūno veiksmų Lankas 17,7 -8,4 4,631,7
technikos pokyčiai Kamuolys -20,63 -23,4 -21,7
() Kuokelės 4,5 0,2 2,816,04
Kaspinas 6,1 -3,4 0,314,5
Šokdynė 14 30,1 6,8217,21
Veiksmų su įrankiu Lankas 3,68 29,9 12,738,2
technikos pokyčiai Kamuolys -14,5 -16,4 -15,37,8
() Kuokelės 4,1 19,3 13,130,2
Kaspinas -5,5 4,8 -1,422,1

14–15 metų meninės gimnastikos sportininkių aerobinis pajėgumas. Skirtingų rengimo

programų sportininkių aerobinio pajėgumo rodikliai nebuvo statistiškai reikšmingai skirtingi
(p>0,05) (3.4.10. lentelė). B rengimo programos sportininkių vidutinis maksimalus deguonies
suvartojimas (VO2max – 50,46 ml .min-1.kg-1) buvo 2,86 ml .min-1.kg-1 didesnis nei E
rengimo programos sportininkių (47,60 ml .min-1.kg-1) Nors E rengimo programos
sportininkių vidutinis ŠSDmax rodiklis buvo didesnis (200,66±10,51) nei B rengimo
programos sportininkių (196,65±5,03), tačiau statistiškai reikšmingi skirtumai tarp abiejų
rengimo grupių sportininkių nebuvo nustatyti (p>0,05). Maksimali plaučių ventiliacija
(VEmax) buvo didesnė B rengimo programos sportininkių (89,02±12,58 l/min) nei E rengimo
programos sportininkių – 82,93±7,15 l/min, tačiau skirtumai nebuvo statistiškai reikšmingi
(p>0,05). Plaučių ventiliacija ties ventiliaciniu slenksčiu statistiškai reikšmingai nesiskyrė
(p>0,05) (B rengimo programos sportininkių – 46,9±7,05l/min, 52% nuo VEmax; E rengimo
programos – 52,33±3,07 l/min, 63% nuo VEmax). Abiejų grupių sportininkių širdies
susitraukimų dažnis ties pirmuoju ventiliaciniu slenksčiu adekvačiu aerobiniam slenksčiui
(arba dar kitaip įvardijamu laktato slenksčiu) svyravo nuo 175,53 iki 190,74 tv./min. B
rengimo sportininkių šis rodiklis, kaip ir ŠSDmax buvo mažesnis – 177,2±3,50 tv./min (90%
nuo ŠSDmax) nei E rengimo programos sportininkių – 187,93±11,04 tv./min (93% nuo
ŠSDmax) (p>0,05).

94
3.4.10 lentelė. 14-15 metų meninės gimnastikos sportininkių aerobinio pajėgumo rodikliai
B rengimo E rengimo Vidurkis Kolmogorovo–
pasikliautinasis
Aerobinio pajėgumo programos programos Smirnovo Z testas;
intervalas
rodikliai sportininkės sportininkės ( X ±SD) skirtumo tarp
(n=9) (95%)
(n=4) (n=5) grupių p lygmuo
ŠSDmax, tv./min 196,65±5,03 200,66±10,51 198,88±8,32 192,48–205,28 p>0,05
VO2max, l/min 2,55±0,37 2,45±0,20 2,49±0,27 2,28–2,70 p>0,05
.
VO2max, ml min kg-1. -1 50,46±1,07 47,60±4,67 48,87±3,69 46,03–51,79 p>0,05
VeS (1), l/min 46,9±7,05 52,33±3,07 49,91± 5,62 45,59–54,23 p>0,05
ŠSD (VeS –1), tv./min 177,2±3,50 187,93±11,04 183,14± 9,89 175,53–190,74 p>0,05
ŠSD (VeS–1) % ŠSDmax 90,13±3,23 93,64±1,97 92,08± 3,09 89,74–94,42 p>0,05
O2VeS–1, l/min 1,99±0,33 2,06±0,18 2,03± 0,24 1,84–2,22 p>0,05
O2 VeS–1, % VO2max 78,4±10,53 84,20±5,47 81,62±8,11 75,38–87,86 p>0,05
VeS (2), l/min 64,89±8,53 64,86±3,99 64,87± 5,94 60,13–69,44 p>0,05
ŠSD (VeS –2), tv./min 189,59±3,48 196,46±11,38 193,41± 9,08 186,43–200,39 p>0,05
ŠSD (VeS–2) % ŠSDmax 96,42±0,93 97,88±0,99 97,23±1,19 96,32–98,15 p>0,05
O2VeS–2, l/min 2,27±0,30 2,26±0,19 2,26± 0,23 2,08–2,44 p>0,05
O2 VeS–2, % VO2max 89,40±2,71 92,34±4,11 91,03±3,69 88,19–93,87 p>0,05
VEmax, l/min 89,02±12,58 82,93±7,15 85,63±9,76 78,13–93,14 p>0,05
KDmax, k/min 56,31±7,74 62,6±13,34 59,80±10,99 51,35–68,25 p>0,05
O2max 9,95±6,21 12,53±1,25 11,39±4,13 8,21–14,57 p>0,05
KKmax 1,20±0,05 1,13±0,08 1,16±0,08 1,09–1,23 p>0,05
Pastaba: ŠSDmax – maksimalus širdies susitraukimų dažnis,
VO2max – maksimalus deguonies suvartojimas,
VeS–1 – pirmas ventiliacinis slenkstis,
ŠSD (VeS–1) – širdies susitraukimų dažnis ties pirmu ventiliaciniu slenksčiu,
ŠSD (VeS–1) % ŠSDmax – širdies susitraukimų dažnis ties pirmu ventiliaciniu slenksčiu
procentais nuo maksimalaus,
O2VeS–1– deguonies suvartojimas ties pirmu ventiliaciniu slenksčiu,
O2 VeS–1, % VO2max – deguonies suvartojimas ties pirmu ventiliacinius slenksčiu procentais nuo
maksimalaus,
VeS–2 – antras ventiliacinis slenkstis,
ŠSD (VeS–2 – širdies susitraukimų dažnis ties antru ventiliaciniu slenksčiu,
ŠSD (VeS–2) % ŠSDmax – širdies susitraukimų dažnis ties antru ventiliaciniu slenksčiu
procentais nuo maksimalaus,
O2VeS–2 – deguonies suvartojimas ties antru ventiliaciniu slenksčiu,
O2 VeS–2, % VO2max – deguonies suvartojimas ties antru ventiliacinius slenksčiu procentais nuo
maksimalaus,
VEmax – maksimali plaučių ventiliacija
KDmax – maksimalus kvėpavimo dažnis
O2max – maksimalus deguonies pulsas
KKmax – didžiausias kvėpavimo koeficientas

Varžybinės veiklos energinė sandara

Abiejų rengimo programų sportininkių bendras energijos eikvojimas varžybinės
veiklos metu buvo skirtingas. B rengimo programos varžybinės veiklos metu (atlikdamos
pratimus su šokdyne ir lanku) sportininkių organizme vyravo anaerobinės alaktatinės
mechaninės energijos gavybos būdas (nuo 50,6 iki 52,9%), o atlikdamos pratimus su kaspinu,
kuokelėmis ir grupinį pratimą aerobiniu būdu (nuo 49,7 iki 54,9%) (3.4.11 lentelė). E rengimo
programos sportininkių varžybinės veiklos metu daugiausiai vyravo aerobinis energijos
šaltinis (nuo 42,4 iki 66,7%) (3.4.12. lentelė). Lakatatinis energijos gavybos būdas atliekant

95
varžybinius pratimus skirtingais įrankiais svyravo nuo 4 (grupinis pratimas) iki 23 (pratimas
su lanku) procentų.
3.4.11. lentelė. B rengimo programos sportininkių varžybinės veiklos energinė sandara atliekant skirtingus
varžybinius pratimus
Energijos (E) gavybos Varžybiniai pratimai
būdai Grupinis
Šokdyne Lanku Kuokelėmis Kaspinu pratimas
E Anaerobinis Alaktatinis % 50,6±1,47 52,9±3,07 41,1±12,9 38,2±6,5 37,1±10,9
E Aerobinis % 40,5±2,77 37,7±0,8 49,7±5,4 54,9±2,9 51,8±11,2
E Laktatinis % 21,7±4,24 22,8±2,24 15,9±7,51 6,8±9,5 17,6±0,24
Širdies ir kraujo veiklos rodikliai
ŠSDvid 182,1±17,4 171,0±12,4 185±20,4 180±17,7 151,0±17,98
ŠSDmax 200±9,41 199,0±1,41 205,0 ±7,77 201±2,12 176
ŠSDmin 141,0±12,3 153,0±27,5 144,0±19,7 153±12,0 114
La prieš krūvį mmol-1 2,51 2,15 2,15 2,0 1,8
La po krūvio mmol-1 5,9 7,1 4,45 6,6 6,7

3.4.11. lentelė. E rengimo programos sportininkių varžybinės veiklos energinė sandara atliekant skirtingus
varžybinius pratimus
Varžybiniai pratimai
Energijos (E) gavybos
Grupinis
būdai
Šokdyne Lanku Kuokelėmis Kaspinu pratimas
E Anaerobinis Alaktatinis % 37,8±22,0 27,7±5,81 38,3±0,40 38,8±0,23 28,8±15,5
E Aerobinis % 45,3±16,2 55,4±4,88 47,2±4,75 42,4±2,0 66,7±19,04
E Laktatinis % 16,8±5,7 1 6,9±0,93 14,43±4,34 18,7±1,76 4,54±3,70
Širdies ir kraujo veiklos rodikliai
ŠSDvid 185,3±13,4 179,8±16,6 158,0±24,8 174,4±22,3 179,6±15,3
ŠSDmax 200,5±0,70 197,2±5,6 192 194 197,0±2,82
ŠSDmin 160,0±0,70 146,7±22,3 129 123 150,0±5,65
La prieš krūvį mmol-1 1,93 1,4 1,7 2,5 1,55
La po krūvio mmol-1 9,63 5,5 7,9 7,2 3,45

Psichinis parengtumas. Nors veiksmingesnės (E) rengimo programos sportininkės

pasitikėjimą savo jėgomis vertino labiau teigiamai, tačiau abiejų rengimo programų
sportininkių vidutinis pasitikėjimo savo jėgomis vertinimas viso sezono metu skyrėsi labai
nežymiai (p>0,05) (3.4.12. lentelė).

3.4.12. lentelė. 13–14 metų meninės gimnastikos sportininkių vidutinio psichinio parengtumo vertinimas
(2004–2005 m. ) viso sezono metu
Rengimo grupės ( X ±SD) Vidurkis F kriterijaus
( X ±SD) reikšmė; p lygmuo
B E
7,560,24 7,700,15 7,630,20 F=1,24; p>0,05
Subjektyvus parengtumo
vertinimas (balais)

96
 4. 11-15 METŲ MENINĖS GIMNASTIKOS SPORTININKIŲ
RENGIMO OPTIMIZAVIMAS

4.1. 11–12 metų meninės gimnastikos sportininkių rengimo optimizavimas

Rengiant didelio meistriškumo ir elito sportininkus atsisakyta pernelyg didelių fizinių

krūvių ir vyrauja racionalus krūvių išdėstymas laiko atžvilgiu (Mester, Perl, 2000, 2001;
Morton et al., 1997; Fitz–Clarke et al., 1991). Tai patvirtino ir mūsų tyrimo metu gauti
duomenys – ne visada dideli krūviai buvo veiksmingi. Žvalgomojo eksperimento metu D
rengimo programos (trečia pagal veiksmingumą) sportininkėms metinio makrociklo metu
buvo taikytos 704 rengimo valandos, taikytos dažnesnės treniruotės (295 k./makrocikle),
didesni vidutiniai krūviai per savaitę (14,8 val./sav.). Mokslininkai (Jastrjembskaia, Titov,
1999; Карпенко, 2003) teigia, kad sudėtingos koordinacijos sporto šakų daugiamečio
rengimo krūviai sportininkėms nuo 12 metų didėja ir intensyvėja. Ypač staigiai padidinti ir
pernelyg dideli krūviai (D rengimo krūviai) galėjo turėti neigiamą poveikį sportiniam
parengtumui. Maži krūviai neduoda pakankamo efekto – A– (387 val.) ir E (401 val.) rengimo
programos buvo mažiausiai efektyvios. Tai patvirtino kitų tyrėjų nuostatas (Меканцишвили,
1991; Мухамед, 1999; Царькова, 1980), kad pernelyg maži krūviai neleidžia išreikšti
potencines galias.
Žvalgomajame eksperimente visi lyginami rengimo ir parengtumo modeliai nebuvo
nutolę vienas nuo kito ir neperžengė eksperimentų (tyrimų) pasiskirstymo standartinio
nuokrypio kritinių ribų (modelių duomenų grafinis pavaizdavimas atliktas su SIMCA–P
programa). Tai leido lyginti esamus rengimo modelius bei sportininkių rengimą ir
parengtumą. Palyginus visų sportininkių rengimo ir parengtumo rodiklius pagal standartinių
nuokrypių ribas galime teigti, kad visos sportininkės buvo panašaus pajėgumo. A rengimo
programos trečioji ir ketvirtoji sportininkės (A3 ir A4) buvo mažesnio pajėgumo, o B
programos – pirmoji (B1) bei D programos – penktoji (D5) sportininkės demonstravo
geresnius rezultatus (4.1.1. pav.).

97
 4.1.1. pav. Skirtingų rengimo programų sportininkių rengimo ir parengtumo sąveikos rodiklių
pasiskirstymas
Pastaba: A1–A5 A programos sportininkių rengimo parengtumo palyginimas
B1–B2 B programos sportininkių rengimo parengtumo palyginimas
C1–C5 C programos sportininkių rengimo parengtumo palyginimas
D1–D5 D programos sportininkių rengimo parengtumo palyginimas
E1–E5 D programos sportininkių rengimo parengtumo palyginimas
t[1] – kintamasis, kuris apibendrina x (rengimo ir parengtumo) kintamuosius

Kiekvienos rengimo programos modelio veiksmingumą lėmė skirtingi faktoriai (4.1.2.

pav.). Tie kintamieji, kurie nutolę nuo koordinačių centro – labiausiai įtakojo sportininkių
parengtumą. Veiksmingiausios rengimo programos (B) efektyvumą lėmė daugiausia techninio
parengtumo ir atletinio parengtumo faktoriai. A rengimo, mažiausiai veiksmingos, programos
modelis labiausiai atitolęs nuo kitų rengimo programų, bei ji mažiausiai siejosi su atskirais
rengimo faktoriais. A rengimo, mažiausiai veiksmingos, programos modelio veiksmingumui
atskirų rengimo faktorių poveikis buvo nereikšmingas – labiausiai nutolę visi rengimo ir
parengtumo rodikliai. Tendencingo rengimo ir parengtumo rodiklių poveikio kitų programų
(C, D ir E) veiksmingumui nenustatyta.

98
4.1.2. pav. Skirtingų rengimo programų rengimo ir parengtumo faktorių tarpusavio ryšio pasiskirstymas
Pastaba: pc(corr)[X] – rengimo ir parengtumo faktoriai,
pc(corr)[Y] – sportininkių pelnyti taškai,
t(corr)[2] – A, B, C, D ir E rengimo programos
pc(corr)[1] – kintamasis, kuris apibendrina pelnytus taškus su rengimo ir parengtumo faktoriais
t[1] – kintamasis, kuris apibendrina x (rengimo ir parengtumo) kintamuosius

Rengimo ir parengtumo sąveika. Rengimo krūvių ir techninio parengtumo sąveika.

Sportininkų rengimas ir rengimo strategijų numatymas bei taikymas priklauso nuo vidinių
(Perl, 2001) – sportininko adaptacinių galimybių bei išorės – rengimo dydžių, turinio ir
intensyvumo aplinkos pasikeitimo, taisyklių kitimo veiksnių (Hohmann et al., 2000).
Specifinės meninės gimnastikos varžybinės veiklos efektyvumas labiausiai priklauso nuo
technikos veiksmų sudėtingumo (Литовко, 1998; Литовко, Санжарова, 1998). Todėl
rengimo ir parengtumo sąveikos analizei buvo pasirinkti atskiri vidutiniai veiksmų kūnu ir
veiksmų su įrankiai rodikliai bei rengimo krūvių dydžiai (val./savaitei). Žvalgomojo
eksperimento veiksmingiausios rengimo programos (B), kuriai buvo būdingi vidutinio dydžio
rengimo krūviai (595 val./metus), nebuvo nustatyta rengimo krūvių dydžio (val./sav.) ir
bendros kūno technikos tiesinė priklausomybė (y = 0,0028x + 0,2355; r2 = 0,0126), t. y.

99
 taikant tokį krūvių didinimo principą būtų galima tikėtis tik 1 kūno veiksmų technikos
pagerėjimo. Veiksmų su įrankiu technikos ir rengimo (krūvių rodiklių – val./savaitę) sąveikos
tiesinės priklausomybė nenustatyta (y = 0,0043x - 0,3041; r2 = 0,0203). Šis linijinis rezultatų
bei parengtumo prognozavimo principas anksčiau buvo labai plačiai taikytas (Banister, 1982;
Busso et al., 1990; Fitz–Clarke et al., 1991; Hohmann, 1992; Kreider et al., 1998; Morton et
al., 1990), tačiau tolesni tyrimai parodė, kad rengimo ir parengtumo rezultatų sąveikos
analizei tinkamesnė nelinijinė priklausomybė (Bügner, 2005; Busso et al., 1997; Edelmann–
Nusser, Hohmann, 2002; Hohmann et al., 2000; Thomas, Busso, 2005). Pagal polinominę
funkciją veiksmingiausios – tos pačios B rengimo programos sportininkių techninio
parengtumo realizavimas buvo skirtingas: kūno technika: y = -0,0014x2 + 0,073x - 0,3838, r2
= 0,4911 ir veiksmų su įrankiu technika – y = 0,0012x2 - 0,0543x + 0,219, r2 = 0,228 (4.1.3.
pav.).

Parengiamasis periodas Varžybinis periodas Pereinamasis

1 periodas
Kūno technika:
0,8
y = -0,0014x2 + 0,073x - 0,3838
0,6
R2 = 0,4911
Koreliaciniai ryšiai

0,4
0,2
0
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
49
1
2
3
4
5
6
7
8
9

-0,2
-0,4
-0,6 Įrankio technika:
2
y = 0,0012x - 0,0543x + 0,219
-0,8 2
R = 0,228
-1
Mikrociklai
Varžybos: MR K Mgr.Rgr. M R MR MR M Ta.
Technikos rodiklių TT T T T T T
registrav imas
B Bendra kūno technika B Bendra įrankio technika
Poly. (B Bendra kūno technika ) Poly. (B Bendra įrankio technika)

4.1.3. pav. 11–12 metų meninės gimnastikos sportininkių žvalgomojo eksperimento veikmingiausios
rengimo programos krūvių dydžių (val./sav.) ir bendros kūno technikos bei bendros įrankio technikos
sudėtingumo koreliacinių ryšių kaita makrociklo metu
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. – Respublikos
grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos rodiklių
registravimas – T, Poly – polinominės lygties priklausomybė.

Rengimo krūvių dydžio padidinimas (nuo 11,8 val./savaitei iki 12,59 val./savaitei) nuo
17 iki 27 mikrociklo sąlygojo techninio parengtumo pokyčius ir leido pasiektą parengtumą
išlaikyti iki sezono pabaigos (nuo 28 iki 45 mikrociklo), nors krūvių dydžiai sumažėjo (iki
10,23 val./sav.). Nustatytiems neigiamiems kūno technikos pokyčiams sezono pabaigoje
įtakos galėjo turėti pervargimas (Busso et al., 1997; Pichot, et al., 2002), sportininko kaip

100
 kompleksinės dinaminės sistemos atstovo įvairių vidinių sistemų svyravimų (Perl, 2001; Perl,
2002). Silpnėjantis ryšys tarp rengimo ir parengtumo, patvirtina mokslininkų (Mester et al.,
2000; Hartmann, Mester, 2000) teiginį, kad makrociklo aspektu tarp krūvių ir parengtumą
apibūdinančių rodiklių sąveika nėra reikšminga ir veiksminga.
Mažiausiai veiksmingoje rengimo programoje (A) bendros veiksmų kūnu technikos
sudėtingumas didėjo nuosekliai didinant krūvius (tiesinė priklausomybė – y = 0,012x -
0,0309; r2 = 0,4563; polinominė – y = -0,0006x2 + 0,0398x - 0,2709; r2 = 0,5991). Veiksmų
su įrankiais techniką buvo galima paaiškinti dar didesne priklausomybe – 50  (tiesinė – y =
0,0097x - 0,0145; r2 = 0,2937; polinominė – y = -0,0007x2 + 0,0432x - 0,3044; r2 = 0,4974)
(4.1.4. pav.). Panaši tiesinė priklausomybė nustatyta ir D rengimo programoje, kurioje
rengimo krūviai buvo patys didžiausi (teisinė: y = –0,0309x + 0,5863; r2 = 0,5392;
polinominė – y = 0,0003x2 - 0,0484x + 0,7161; r2 = 0,5495).
Parengiamasis periodas Varžybinis periodas Kūno technika: Pereinamasis
1 2 periodas
y = -0,0006x + 0,0398x - 0,2709
0,8
R2 = 0,5991
0,6
Koreliaciniai ryšiai

0,4
0,2
0
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
-0,2
-0,4
Įrankio technika:
-0,6
y = -0,0007x 2 + 0,0432x - 0,3044
-0,8
R2 = 0,4974
-1
Mikrociklai
Varžybos: MR K Mgr.Rgr. M R MR MR M Ta.
Technikos rodiklių TT T T T T T
registrav imas:

A Bendra kūno technika A Bendra įrankio technika A

Poly. (A Bendra įrankio technika A) Poly. (A Bendra kūno technika )

4.1.4. pav. 11–12 metų meninės gimnastikos sportininkių žvalgomojo eksperimento mažiausiai veikmingos
rengimo programos krūvių dydžių (val./sav.) ir bendros kūno technikos bei bendros įrankio technikos
sudėtingumo koreliacinių ryšių kaita makrociklo metu
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. – Respublikos
grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos rodiklių
registravimas – T, Poly – polinominės lygties priklausomybė.

Rengimo turinio ir parengtumo sąveika. Teigiama (Apatow, 2001), kad choreografija

padeda pagrindus tiksliam sudėtingos technikos judesių atlikimui. Ši rengimo rūšis buvo
dominuojanti pačioje veiksmingiausioje – B (vidutiniškai 28,25% taikoma viso sezono metu)
rengimo programoje ir pritaikius polinominės regresinės analizės metodą nustatyta reikšminga
šio rengimo rūšies įtaką kūno technikos veiksmams (y = 0,001x2 - 0,0646x + 0,462, r2 =
0,5583), veiksmams su įrankiu įtaka mažiau reikšminga (y = -9E-05x2 - 0,0147x + 0,239, r2

101
 = 0,2905) (4.1.5. pav.). Choreografinio rengimo (vidutiniškai – 20,68 procentų) reikšminga
įtaka nustatyta ir mažiausiai veiksmingos (A) rengimo programos sportininkių kūno technikos
veiksmams (y = -0,0017x2 + 0,1061x - 0,7144, r2 = 0,67) ir veiksmams su įrankiu (y = -
0,0014x2 + 0,074x - 0,4682, r2 = 0,6008).
Parengiamasis periodas Varžybinis periodas Pereinamasis
1 periodas
Kūno technika: Įrankio technika:
0,8 2
0,6 y = 0,001x - 0,0646x + 0,462 y = -9E-05x2 - 0,0147x + 0,2398
Koreliaciniai ryšiai

0,4 R2 = 0,5583 2
R = 0,2905
0,2
0
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
49
-0,2
-0,4
-0,6
-0,8
-1 Mikrociklai
Varžybos: MR K Mgr.Rgr. M R MR MR M Ta.
Technikos rodiklių TT T T T T T
registrav imas
B Bendra kūno technika B Bendra įrankio technika
Poly. (B Bendra kūno technika ) Poly. (B Bendra įrankio technika)

4.1.5. pav. 11–12 metų meninės gimnastikos sportininkių žvalgomojo eksperimento veikmingiausios
rengimo programos choreografiniam rengimui skirto laiko (%) ir bendros kūno technikos bei bendros
įrankio technikos sudėtingumo koreliacinių ryšių kaita makrociklo metu
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. – Respublikos
grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos rodiklių
registravimas – T, Poly – polinominės lygties priklausomybė.

Elementų kūrimui, įvaldymui bei tobulinimui skirtas laikas skirtingų rengimo

programų bendros kūno technikos rodiklius įtakojo skirtingai: C (y = 0,0244x - 0,6834; r2 =
0,4492), D (y = 0,0192x - 0,4826; r2 = 0,2848) ir E (y = 0,0241x - 0,5046; r2 = 0,2807).
Pačioje veiksmingiausioje rengimo (B) programoje ši rengimo rūšis vidutiniškai reikšmingai
teigiamai įtakojo kūno veiksmų techniką (y = -0,0013x2 + 0,0636x - 0,2873, r2 = 0,3902) ir
analogiškai reikšmingai neigimai įtakojo veiksmų su įrankiu techniką (y = 0,0013x2 - 0,0643x
+ 0,3154, r2 = 0,3985)(4.1.6. pav.). Šiuo laikotarpiu elementų tobulinimui skirtas laikas B
rengimo programoje varijavo nuo 11,7 iki 37 %. Varžybiniame laikotarpyje mokslininkų
nuomonė dėl elementų tobulinimui skirto laiko išsiskiria: vieni (Jastrejembskaia, Titov, 1999;
Меканцишвили, 1991; Ночевная, 1990) teigia, kad būtina jų skaičių didinti, kiti
rekomenduoja sumažinti (Царькова,1980; Медведева, 2001, 2002a), tuo pačiu padidinant
varžybinių pratimų (kombinacijų kiekio) tobulinimui skirtą laiką.

102
 Parengiamasis periodas Varžybinis periodas Pereinamasis
periodas
1
Kūno technika:
0,8
0,6 y = -0,0013x 2 + 0,0636x - 0,2873
Koreliaciniai ryšiai

0,4 R2 = 0,3902
0,2
0

10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
49
1
2
3
4
5
6
7
8
9
-0,2
-0,4 Įrankio technika:
-0,6 y = 0,0013x 2 - 0,0643x + 0,3154
-0,8 R2 = 0,3985
-1
Mikrociklai
Varžybos: MR K Mgr.Rgr. MR MR MR M Ta.
Technikos rodiklių TT T T T T T
registrav imas

B Bendra kūno technika B Bendra įrankio technika

Poly. (B Bendra kūno technika ) Poly. (B Bendra įrankio technika)
4.1.6. pav. 11–12 metų meninės gimnastikos sportininkių žvalgomojo eksperimento veikmingiausios
rengimo programos elementų tobulinimui rengimui skirto laiko (%) ir bendros kūno technikos bei
bendros įrankio technikos sudėtingumo koreliacinių ryšių kaita makrociklo metu
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. –
Respublikos grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos
rodiklių registravimas – T, Poly – polinominės lygties priklausomybė.

Skirtingų programų varžybinių pratimų atlikimui skirtas laikas taip pat turėjo skirtingą
poveikį sportininkių parengtumui. Mažiausiai veiksmingos D rengimo programos sportininkių
techniniam parengtumui (y=-0,0172x+0,4918; r2=0,2648) turėjo mažiausią įtaką.
Veiksmingiausioje rengimo programoje (B) jis buvo reikšmingas kūno veiksmų technikos
rodikliams (y=-0,0008x2+0,0564x-0,4143; r2=0,5278), o veiksmų su įrankiu technikos
rodiklių pokyčiams įtaka buvo neženkli (y=-3E-05x2 +0,0183x-0,2469, r2=0,2779)(4.1.7.
pav.).
1
Parengiamasis periodas Varžybinis periodas Pereinamasis
Kūno technika: periodas
0,8
2
0,6 y = -0,0008x + 0,0564x - 0,4143
Koreliaciniai ryšiai

2
0,4 R = 0,5278
0,2
0
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
49
1
2
3
4
5
6
7
8
9

-0,2
-0,4 Įrankio technika:
2
-0,6 y = -3E-05x + 0,0183x - 0,2469
-0,8 2
R = 0,2779
-1
Mikrociklai
Varžybos: MR K Mgr.Rgr. M R MR MR M Ta.
Technikos rodiklių TT T T T T T
registrav imas
B Bendra kūno technika B Bendra įrankio technika
Poly. (B Bendra kūno technika ) Poly. (B Bendra įrankio technika)
4.1.7. pav. 11–12 metų meninės gimnastikos sportininkių žvalgomojo eksperimento veikmingiausios
rengimo programos varžybinių pratimų tobulinimui rengimui skirto laiko (%) ir bendros kūno technikos
bei bendros įrankio technikos sudėtingumo koreliacinių ryšių kaita makrociklo metu
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. – Respublikos
grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos rodiklių
registravimas – T, Poly – polinominės lygties priklausomybė.

103
 Varžybiniams pratimams skirtas laikas ženkliai didinamas (Jastrejembskaia, Titov, 1999;
Меканцишвили, 1991; Ночевная, 1990; Царькова,1980; Медведева, 2001, 2002a), tam,
kad būtų pagerinamos organizmo funkcinės galios ir išlaikomas atliekamų programų
stabilumas bei kokybiškas atlikimas.
Visų rengimo programų sportininkėms taikyto atletinio rengimo laikas buvo
reikšmingas kūno veiksmų technikai (A – y = 0,0024x2 - 0,1332x + 0,8654, r2 = 0,7151; B –
y = 0,0015x2 - 0,0857x + 0,5215, r2 = 0,7063 (4.1.6 pav.); C – y = 0,0021x2 - 0,121x +
0,7878, r2 = 0,7387 ir D – y = 0,0012x2 - 0,0729x + 0,4736, r2 = 0,6099) tik E rengimo
sportininkėms mažiau reikšmingas – y = -0,0008x2 + 0,0536x - 0,476, r2 = 0,1981). Veiksmų
su įrankiais technikai atletinis rengimas buvo reikšmingas mažiau veiksmingų A (y =
0,0019x2 - 0,1077x + 0,7295, r2 = 0,6167) ir C rengimo programų sportininkėms (y =
0,002x2 - 0,1143x + 0,7462, r2 = 0,7132). Nenustatyta atletinio rengimo reikšmė B (y = -
0,0005x2 + 0,0141x + 0,0715, r2 = 0,1392) (4.1.8. pav.), D (y = 0,0005x2 - 0,0192x - 0,0653,
r2 = 0,079) ir E (y = -6E-05x2 + 0,0007x + 0,0071, r2 = 0,0263) rengimo programų
sportininkėms. Nustatyta palyginti didelė atletinio rengimo reikšmė sportininkių techniniam
parengtumui leidžia daryti prielaidą, kad sportininkių dar nepakankamas atletinis
parengtumas, labai reikšmingai sąlygojantis sudėtingos technikos įsisavinimą (Бондарчук и
др., 1997; Менхин 1997).
Parengiamasis periodas Varžybinis periodas Pereinamasis
1 periodas
Kūno technika:
0,8 2
y = 0,0015x - 0,0857x + 0,5215
0,6
Koreliaciniai ryšiai

R2 = 0,7063
0,4
0,2
0
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
49
50
-0,2
-0,4 Įrankio technika:
-0,6 y = -0,0005x 2 + 0,0141x + 0,0715
-0,8 R2 = 0,1392
-1 Mikrociklai
Varžybos: MR K Mgr.Rgr. M R MR MR M Ta.
Technikos rodiklių TT T T T T T
registrav imas

B Bendra kūno technika B Bendra įrankio technika

Poly. (B Bendra kūno technika ) Poly. (B Bendra įrankio technika)

4.1.8. pav. 11–12 metų meninės gimnastikos sportininkių žvalgomojo eksperimento veikmingiausios
rengimo programos atletiniam rengimui skirto laiko (%) ir bendros kūno technikos bei bendros įrankio
technikos sudėtingumo koreliacinių ryšių kaita makrociklo metu.
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. – Respublikos
grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos rodiklių
registravimas – T, Poly – polinominės lygties priklausomybė.

104
 Veiksmingiausios B rengimo programos, kurios varžybinio periodo nuo 17 mikrociklo
krūvių procentinė sandara sudarė 27,6% choreografinio rengimo, 28,0% elementų
tobulinimui skirtas laikas, 30,4% varžybinių pratimų tobulinimas ir 14,0%, leido pagerinti
11–12 metų vidutinio meistriškumo meninės gimnastikos sportininkių techninio parengtumo
rodiklius: veiksmų kūno technikos – 16,1%; įrankių technikos – 57,9%). Pasiektą
parengtumo lygį pavyko išlaikyti ir net pagerinti (veiksmų kūnu techniką – 5,6% ir veiksmų su
įrankiu techniką –9,5%) 11 savaičių, kurių rengimo programos sandara buvo tokia: 24,3%
choreografinio rengimo, 24,6% elementų tobulinimui skirtas laikas, 32,8% varžybinių
pratimų tobulinimas ir 18,3%. Stabilią sportinę formą iki sezono pabaigos pavyko išlaikyti
dar 5 savaites, kurių rengimo programos sandara pakito padidinus choreografiniam rengimui
skirtą laiką (iki 30,4%) ir elementų tobulinimui skirtą laiką (iki29,9%) bei sumažinus
varžybinių pratimų atlikimui skirtą laiką (iki 21,1%), atletiniam rengimui skirtas laikas išliko
nepakitęs (4.1.9. pav.).

60 kūno technika: y = -0,0008x 2 + 0,0587x + 3,4042 6

įrankio technika: y = -0,00005x 2 + 0,0529x + 0,1988 R2 = 0,4912
50 5
R2 = 0,9553

Technikos koef.
Laikas (%).

40 4

30 3

20 2

10 1

0 0
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
Mikrociklai
Choregrafija Elementai Varzybiniai pr.
Atletinis Krūviai dydis (val./sav.) Vidutinė kūno technika
Vidutinė įrankio technika Poly. (Vidutinė įrankio technika) Poly. (Vidutinė kūno technika )

4.1.9. pav. Žvalgomojo eksperimento veikmingiausios rengimo programos rengimo krūvių dydžio (%) ir
turinio bei technikos sudėtingumo kaita makrociklo metu.

Rengimo ir parengtumo faktorių sąveikos tarpusavio ryšys

Nenustatyta pačios veiksmingiausios rengimo programos (B) išsiskirianti
priklausomybė nuo tam tikrų rengimo rūšių ar krūvių dydžių skatino ieškoti kitų rengimo ir
parengtumo sąveikos analizės būdų. Pasirinkta faktorinė analizė leido nustatyti faktorių
reikšmingumo lygį.
Šiame eksperimente rengimo ir parengtumo sąveikos modeliui įvertinti buvo
analizuoti 6 kintamieji, iš kurių rengimo (12 rodiklių) ir parengtumo (33 rodiklių) faktoriai
(X) bei 1 galutinis varžybinės veiklos efektyvumo rodiklis (kiekvienos gimnastės pelnomų
taškų vidurkis) – Y (4.1.10. pav.).

105
4.1.10. pav. 11–12 metų meninės gimnastikos sportininkių rengimo ir parengtumo faktorių sportininkių
rezultatams reikšmingumo skirstinys

Faktorinė analizė (principinė faktorių analizė – comunalities=multiple r2) leido

suskirstyti rengimo ir parengtumo rodiklius į penkis reikšmingumo lygius.
Pirmojo lygmens faktorius (F1) įvardinamas kaip “atletinio ir techninio parengtumo
rodiklių” faktorius, kur ženkliausias faktorines reikšmes turėjo bendras atletinis parengtumas
(r=0,881), bendros kūno technikos koeficientas (r=0,831), bendros įrankio technikos
koeficientas (r=0,792), kamuolio kūno technikos koeficientas (r=0,798) ir šokdynės kūno
technikos koeficientas (r=0,796). Iš viso šį faktorių sudarė 13 rodiklių (iš 45), kurių
koreliacijos koeficientai buvo didesni nei 0,700. Lyginamąją pirmojo faktoriaus sumą (vertę)
sudarė 15,87 % nuo bendros dispersijos (faktorių indėlio).
Antrojo lygmens faktorius (F2) – rengimo krūvių (treniravimosi dažnumo) ir turinio
(atletinio ir specifinio rengimo) rodikliai. Didžiausią vertę sudarė tokie rodikliai kaip
treniruočių skaičius per savaitę (r=–0,718), atletiniam rengimui skirtas laikas procentais
(r=0,700) ir varžybiniams pratimams skirtas laikas valandomis (r=0,717). Šio faktoriaus vertė
– 6,89 %.

106
 Trečiojo lygmens faktorius (F3) – rengimo krūvių (apimties) ir bei riebalinio audinio
kiekio (kg) rodikliai. Didžiausią vertę sudarė treniruočių valandos per savaitę (r=0,728).
Ketvirtojo lygmens faktorius (F4) – išskiriamas tik atletinio parengtumo (jėgos
ištvermės – kampų testo) balais rodiklis (r=–0,581)
Penktojo lygmens faktorius (F5) – didžiausią vertes sudarė pusiausvyros rodikliai
(“kojų laikymas”, balais (r=–0,541).).
Visi penki faktoriai nusako 32,73% nuo bendro dispersijos (4.1.11. pav.).

Rengimo ir parengtumo rodikliai

Rengimo ir parengtumo faktoriai
I faktorius
bendras atletinis parengtumas (r=0,881);
bendros kūno technikos koeficientas (r=0,831);
kamuolio kūno technikos koeficientas (r=0,798);
šokdynės kūno technikos koeficientas (r=0,796);
bendros įrankio technikos koeficientas (r=0,792);
ištvermės “dvigubų” testo balai (r=0,790);
choreografinis rengimas (val.) (r=0,778);
koordinacija “bėgimas greičiui” per šok. rez. (r=0,763);
elementų tobulinimui skirtas laikas val. (r=0,760);
staigioji jėga (šuolio į tolį rez.) (r=0,739);
staigioji jėga (šuolio į tolį balai) (r=0,717);
ištvermės “dvigubų” testo rez. (r=0,700);
rengimo krūvių dydis visame makrocikle (r=0,700);
II faktorius
bendras treniruočių skaičius makrocikle (r=–0,718);
atletinis rengimas (%) (r=0,700);
varžybinių pratimų tobulinimas (val.) (r=–0,717);
III faktorius
treniruočių skaičius per savaitę (r=–0,718)
riebalinio audinio kiekis (kg) (r=–0,504);
IV faktorius
jėgos ištvermė (“kampų kėlimas” rez.) (r=–0,581);
V faktorius
pusiausvyra (“kojų laikymas” balai) (r=–0,541).
Rengimo faktoriai
I faktorius
rengimo krūvių dydis visame makrocikle (r=0,945);
rengimo valandų skaičius per savaitę (r=0,961);
bendras treniruočių skaičius makrocikle (r=0,762);
varžybinių pratimų tobulinimas (val.) (r=0,960);
choreografinis rengimas (val.) (r=0,855)
9,65% elementų tobulinimui skirtas laikas valandomis (r=0,789);
atletinis rengimas (%) (r=–0,911);
elementų tobulinimas (%) (r=–0,774).
II faktorius
treniruočių skaičius per savaitę (r=0,757)
choreografinis rengimas (%) (r=–0,787).
32,73%
Parengtumo rodikliai
Parengtumo faktoriai
I faktorius
19,70%
visi techninio parengtumo rodikliai (r svyravo nuo 0,723
iki 0,883)
bendras atletinis parengtumas (r=0,882);
staigioji jėga (šuolio į tolį rez.) (r=0,738) ir balai
(r=0,712)
ištvermės “dvigubų” šuoliukų testo rezultatai (r=0,697) ir
balai (r=0,798).
II faktorius
riebalinio audinio kiekis (%) (r=0,617);
riebalinio audinio kiekis (kg) (r=0,627);
svoris (r=0,557)
jėgos ištvermė (atsisėdimai rez.) (r=–0,557)
koordinacija “bėgimas greičiui” per šok. rez. (r=–0,508);
III faktorius
KMI (r=0,478).

Galutinis rezultatas (taškais)

4.1.11. pav. Rengimo ir parengtumo faktorių reikšmingumo schema

Pastaba: – žaliai pažymėtų faktorių reikšmingumas sutampa
– raudonai pažymėtų faktorių reikšmingumas prieštarauja.

107
 Atskirų rengimo komponentų faktorinė analizė leido išskirti du pagrindinius
faktorius, kurių suma buvo lygi 9,65%.
Pirmojo lygmens faktorių (F1) – pavadintą “rengimo krūvių dydžio ir specifinio
rengimo” faktoriumi sudarė tokie rodikliai: bendras rengimo krūvių dydis visame makrocikle
(r=0,945), rengimo valandų skaičius per savaitę (r=0,961), bendras treniruočių skaičius
makrocikle (r=0,762), labai reikšmingas varžybinių pratimų tobulinimui skirtas laikas
valandomis (r=0,960), choreografiniam rengimui skirtas laikas valandomis (r=0,855) ir
elementų tobulinimui skirtas laikas valandomis (r=0,789). Neigiami koreliaciniai ryšiai šiame
faktoriuje nustatyti atletiniam rengimui procentais ir (r=–0,911) ir elementų tobulinimui
procentais (r=–0,774).
Antrojo lygmens faktorių (F2) sudarė treniruočių skaičius per savaitę (r=0,757) ir
choreografinis rengimas procentais (r=–0,787).
Taigi, veiksmingą sportininkių parengtumą sąlygojo ne vien tik choreografinis
rengimas (kuris buvo dominuojančiu rengimo komponentu veiksmingiausioje – B rengimo
programoje)(Apatow, 2001) ir rengimo krūvių dydis (Меканцишвили, 1991; Мухамед, 1999;
Царькова, 1980), bet ir specifinio–integralaus rengimo komponentas – varžybinių pratimų
tobulinimui skirtas laikas.
Parengtumo rodiklių faktorinė analizė leido išskirti tris pagrindinius faktorius,
kurių vertės suma buvo lygi 19,70%.
Pirmojo lygmens –“techninio parengtumo” faktorių (F1) – sudarė visi techninio
parengtumo rodikliai (r svyravo nuo 0,723 iki 0,883), bendras atletinis parengtumas (r=0,882)
ir šuolio į tolį testo rezultatas (r=0,738) ir balai (r=0,712) bei koordinacinių gebėjimų
“dvigubų” šuoliukų testo rezultatai (r=0,697) ir balai (r=0,798).
Antrojo lygmens faktorių (F2) – antropometrinių duomenys ir jėgos ištvermė:
riebalinio audinio kiekis procentais (r=0,617), riebalinio audinio kiekis kilogramais (r=0,627)
ir svoris (r=0,557), jėgos ištvermės testo (atsisėdimų) rezultatas (r=–0,577).
Antrojo lygmens faktorių (F3) – sudarė kūno masės indekso rodiklis (r=0,478).

Prieštaringas atskirų rengimo rūšių faktorių reikšmingumas (Choreografinio rengimo

– val. r=0,855; proc. – r=–0,787; elementų tobulinimui skirto laiko – val. r=0,789; proc. –
r=–0,774), išreikštų skirtingais matavimo vienetais, leidžia manyti, kad didinant rengimo
turinio krūvių kiekį (absoliučias reikšmes – valandomis), galima pasiekti rezultatų
pagerėjimą, tačiau didinant vienos ar kitos rengimo rūšies procentinį kiekį, tuo pačiu
mažinant kitai rūšiai skirtą laiką ir nedidinant rengimui skirto laiko sumos, sutrikdoma
optimalios rengimo struktūros sandarą.

108
 Veiksmingiausios rengimo programos sportininkių rezultatams didžiausią teigiamą
įtaką turėjo kamuolio kūno technika, koordinaciniai gebėjimai ir atletinio parengtumo
integralusis rodiklis (4.1.12. pav.). Kitų rodiklių reikšmingumas buvo mažesnis arba rodiklių
reikšmės peržengdavo patikimumo kritines ribas. Didesni kūno kompozicijos rodikliai
neigiamai įtakojo rezultatus: kūno svoris, kūno masės indeksas, riebalinio audinio kiekis (% ir
kg). Mažiausiai veiksmingos rengimo programos sportininkių rezultatus visi parengtumo
faktoriai įtakojo teigiamai (išskyrus kaspino įrankio technikos koeficientą), tačiau jų vidutinės
reikšmės lyginant su kitomis programomis buvo nedideli dėl to šio rengimo programos
veiksmingumas buvo nedidelis.

4.1.12. pav. 11–12 metų meninės gimnastikos sportininkių veiksmingiausios rengimo programos
parengtumo faktorių sportininkių rezultatams skirstinys

Sugrupavus atskirų faktorinių analizių (rengimo ir parengtumo; parengtumo,

rengimo) rezultatus galima teigti, kad svarbiausiais faktoriais siekiant geriausių rezultatų yra
visi techninio parengtumo rodikliai, atletinio parengtumo integralusis rodiklis, rengimo
krūvių dydis visame makrocikle, bendras treniruočių skaičius makrocikle, choreografiniam
rengimui ir elementų tobulinimui skirtas laikas (valandomis), staigioji jėga ir ištvermė.

109
4.2. 12–13 metų meninės gimnastikos sportininkių rengimo optimizavimas

Šiame eksperimente pasitvirtino mokslininkų (Mester, Perl, 2000; Perl, Mester, 2001;
Morton et al., 1990; Fitz–Clarke et al., 1991) keliama ir žvalgomajame eksperimente
patvirtinta prielaida, kad ne visada didžiausi rengimo krūviai yra patys veiksmingiausi: D
rengimo programoje nustatyti didžiausi rengimo krūviai (283 treniruočių dienos, 772 rengimo
val./makrocikle, 14,18±3,74 val./savaitėje). Be eksperimente tirtų kintamųjų, turėjusių įtakos
parengtumui, varžybinės veiklos efektyvumui galėjo įtakos turėti ir mažesnė mažiau
veiksmingų rengimo programų gimnasčių varžybinė patirtis (Avensianas, 2002; Bompa,
1999).

Rengimo ir parengtumo sąveika

Rengimo kaitos eksperimento lyginami rengimo ir parengtumo modeliai nebuvo
nutolę vienas nuo kito ir neperžengė standartinio nuokrypio kritinių ribų (modelių duomenų
grafinis pavaizdavimas atliktas su SIMCA–P programa). (4.2.1. pav.).

4.2.1. pav. 12–13 metų meninės gimnastikos sportininkių skirtingų rengimo programų
sportininkių rengimo ir parengtumo sąveika rodiklių pasiskirstymas
Pastaba: B1–B2 B programos sportininkių rengimo parengtumo palyginimas
C1–C5 C programos sportininkių rengimo parengtumo palyginimas
D1–D5 D programos sportininkių rengimo parengtumo palyginimas
E1–E5 E programos sportininkių rengimo parengtumo palyginimas
t[1] – kintamasis, kuris apibendrina x (rengimo ir parengtumo) kintamuosius

B programos pirma sportininkė (B1) bei D programos penkta (D5) sportininkės

demonstravo vidutiniškai geresnius rezultatus nei kitos sportininkės. Pagal nustatytas
standartinių nuokrypių ribas visos sportininkės buvo panašaus pajėgumo. D rengimo
programos sportininkių rengimo ir parengtumo sąveikos rodiklių pasiskirstymas parodė, kad

110
sportininkių pajėgumas buvo labai nevienodas ir dideli rodiklių skirtumai galėjo neigiamai
įtakoti rengimo programos veiksmingumą.
Veiksmingiausios rengimo programos (B) efektyvumą lėmė daugiausia tirtų rengimo
ir parengtumo faktorių (4.2.2. pav.). Mažiau veiksmingos D rengimo programos modelis
labiausiai buvo susijęs su varžybinių pratimų tobulinimu, E rengimo programa – susijusi su
elementų tobulinimui skirtu laiku (%), C rengimo programa – mažiausiai siejosi su atskiromis
rengimo rūšimis.

4.2.2. pav. Skirtingų rengimo programų rengimo ir parengtumo faktorių tarpusavio ryšio pasiskirstymas
Pastaba: pc(corr)[X] – rengimo ir parengtumo faktoriai,
pc(corr)[Y] – sportininkių pelnyti taškai,
t(corr)[2] – A, B, C, D ir E rengimo programos
pc(corr)[1] – kintamasis, kuris apibendrina pelnytus taškus su rengimo ir parengtumo faktoriais
t[1] – kintamasis, kuris apibendrina x (rengimo ir parengtumo) kintamuosius

Mokslininkai (Bügner, 2005; Hohmann et al., 2002; Perl, 2004; Perl et al., 2002)
teigia, kad žinant kiekybinius rengimo (INPUT) parametrus galima prognozuoti kiekybinius
sportinio parengtumo rodiklius. Meninės gimnastikos specifika, susijusi su kokybiniais
varžybinės veiklos rodikliais (Popovic, 2000; Карпенко, 2003; Медведева, 2001a), riboja
šias galimybes, todėl mūsų šiame tyrime pasirinkti varžybinės veiklos efektyvumo – kūno

111
 technikos ir veiksmų su įrankiu sudėtingumo (OUTPUT) rodikliai buvo nustatyti taikant
ekspertinio vertinimo metodą.
Šiuo rengimo laikotarpiu (2003–2004 m.) veiksmingiausios rengimo programos (B)
bendros kūno technikos sudėtingumo rodiklių ir rengimo krūvių (val./sav.) sąveika nuo
parengiamojo periodo pabaigos iki varžybų laikotarpio vidurio buvo labai stipri neigiama (r=-
0,903). Varžybų laikotarpio metu taikyti krūvių dydžiai (valandos per savaitę) bendros kūno
technikos sudėtingumui ir galutiniam sportiniam rezultatui turėjo didelę įtaką (polinominė
lygtis: y = 0,0015x2 - 0,0759x + 0,4504; r2 = 0,4016) (4.2.3. pav.). Mažesnę, tačiau tai pat
reikšmingą įtaką krūvių dydis turėjo veiksmų su įrankiu technikos koeficiento didėjimui –
veiksmų su įrankiu technika pagerėjo 27% (polinominė lygtis: y = 0,0008x2 - 0,0233x +
0,0561; r2 = 0,2742). Judesių gausa ir sudėtingumas sąlygoja meninės gimnastikos
sportininkių veiksmingą parengtumą (Schmidt, 1999; Аркаев, Сучилин, 1996; Литовко,
1998; Литовко, Санжарова, 1998), tačiau per dideli krūviai gali turėti negatyvų poveikį
judesių tikslumui ir technikai.
Neigiami veiksmų kūnu technikos rodiklių pokyčiai (ženkliai sumažėjo technikos
rodikliai veiksmingiausioje rengimo programoje nuo 4,571,12 koeficiento iki 4,240,74)
sezono pabaigoje galėjo būti įtakoti ne tik rengimo krūvių dydžio bei turinio. Tai galėjo būti
įtakota: pervargimo (Busso et al., 1997; Pichot, et al., 2002), subjektyvaus teisėjavimo
(Plessner, 1999; Popovic, 2000; Popovic et asl., 2004; Ste–Marie, 1999), varžybų taisyklių
pasikeitimo (Abruzzini, 2004).
Pereinamasis
Parengiamasis periodas Varžybinis periodas periodas
1
Įrankio technika
0,8
y = 0,0008x 2 - 0,0233x + 0,0561
0,6
Koreliaciniai ryšiai

R2 = 0,2742
0,4
0,2
0
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
49
-0,2
-0,4
Kūno technika
-0,6
y = 0,0015x 2 - 0,0759x + 0,4504
-0,8
R2 = 0,4016
-1
Mikrociklai
Varžybos: MR K Mgr.Rgr. M R MR MR M R R MTa.M R
Technikos rodiklių TT T T T T
registrav imas

B Bendra kūno technika B Bendra įrankio technika

Poly. (B Bendra kūno technika ) Poly. (B Bendra įrankio technika)

4.2.3. pav. 12-13 metų meninės gimnastikos sportininkių rengimo turinio kaitos eksperimento
veiksmingiausios rengimo programos krūvių dydžių (val./sav.) ir bendros kūno bei veiksmų su įrankių
technikos sudėtingumo koreliacinių ryšių kaita makrociklo metu
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. – Respublikos
grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos rodiklių
registravimas – T . Poly – polinominės lygties priklausomybė.

112
 Mažiau veiksmingose rengimo programose kūno veiksmų sudėtingumo ir rengimo
krūvių (val./sav.) sąveika buvo skirtinga (E rengimo programoje – y = -0,0016x2 + 0,0885x -
0,2774; r2 = 0,6163; D rengimo programoje – tiesinės priklausomybės lygtis – y = -0,0017x2
+ 0,1051x - 0,7698; r2 = 0,6457 (4.2.4. pav.), C rengimo programos y = -0,0013x2 + 0,0848x
- 1,1038; r2 = 0,2341). Visų programų sportininkių techninio parengtumo rodikliai gerėjo
tolygiai didinant rengimo krūvius (išskyrus C rengimo programos veiksmų su įrankiu
technikos rodiklius – y = 0,0015x2 - 0,0813x + 0,6166, r2 = 0,4961).
Parengiamasis periodas Varžybinis periodas Pereinamasis
1 periodas
0,8 Kūno technika
0,6
y = -0,0017x 2 + 0,1051x - 0,7698
Koreliaciniai ryšiai

0,4
0,2 R2 = 0,6457
0
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
49
-0,2
-0,4 Įrankio technika:
-0,6 y = -0,0018x 2 + 0,1077x - 0,7818
-0,8
R2 = 0,6511
-1 Mikrociklai
Varžybos: MR K Mgr.Rgr. M R MR MR M R R MTa.M R
Technikos rodiklių TT T T T T
registrav imas

D Bendra kūno technika D Bendra įrankio technika

Poly. (D Bendra kūno technika ) Poly. (D Bendra įrankio technika)
4.2.4. pav. 12-13 metų meninės gimnastikos sportininkių rengimo turinio kaitos eksperimento mažiausiai
veiksmingos rengimo programos krūvių dydžių (val./sav.) ir bendros kūno bei veiksmų su įrankių
technikos sudėtingumo koreliacinių ryšių kaita per sezoną
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. – Respublikos
grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos rodiklių
registravimas – T . Poly – polinominės lygties priklausomybė.

Veiksmingiausios rengimo programos 12–13 metų sportininkių veiksmų kūnu

technika stabilizavosi ir net blogėjo, o veiksmų su įrankiu technika (gerėjantis technikos
koeficientas) – toliau gerėjo. Nors pažymimi įvairūs periodai koordinacinių gebėjimų
lavinimui – (Карпеев, 2000; Лях, 1996; Староста и др., 2000) meninėje gimnastikoje
rekomenduojama koordinaciją lavinti iki 10 metų (Карпенко, 2003) ir iki 12 metų
(Jastrejembskaia, Titov, 1999). Remiantis tyrimo rezultatais galime teigti, kad: veiksmų kūnu
techniką meninės gimnastikos sportininkėms galima efektyviai lavinti iki 13 metų, po to šios
technikos dalies atsargos nedidėja, tobulinami tik anksčiau įsisavinti elementai.
Prieštaraujantis tam mažiau veiksmingų rengimo programų sportininkių veiksmų kūnu ir su
įrankiu technikos gerėjimas, leidžia teigti, kad šios sportininkės buvo retardantinio
subrendimo tipo (jos pasižymėjo mažesniu kūno svoriu, ūgiu, riebalinio audinio sluoksniu,
kūno masės indeksu) ir, kad tuo metu joms buvo sunkiau konkuruoti su akselerantinio tipo
sportininkėmis, tačiau ateityje jos gali turėti didesnes potencines galimybes siekti sportinių

113
 rezultatų, nes retardantinio tipo sportininkės meninėje gimnastikoje geresnių rezultatų
pasiekia vėliau (Georgopoulos et al., 2001; Malina, 2002; Pietrzyk, 2003). Tai bus galima
patikslinti vėlesniuose daugiamečio rengimo etapuose, o ateityje planuojant sportininkių
rengimą būtina atsižvelgti į šiuos ypatumus.
Makrociklo rengimo krūvių turinio ir parengtumo sąveika. Aktuali ne tik krūvių
dydžių, bet ir rengimo turinio derinimo problema (Bompa, 1999; Martin, 1999; Martin et al.,
1999). Meninės gimnastikos techniniam rengimui (Apatow, 2001; Jastrjembskaia, Titov,
1999; Карпенко, 2003; Лисицкая и др., 1982), kuris apima bazinį daugiakovės pratimų be
įrankio ir su įrankiu įsisavinimą bei choreografiją (klasikinio šokio elementai prie atramos ir
vidury jungiami į kombinacijas) meninėje gimnastikoje turėtų būti skiriama daugiausiai laiko.
Veiksmingiausių rengimo programų techninis (choreografinis) rengimas labai ženkliai įtakojo
techninį parengtumą (veiksmų kūnu techniką) ir tuo pačiu galutinius sportinius rezultatus: B
rengimo programoje – y = -0,0016x2 + 0,0888x - 0,5606, r2 = 0,5113 (4.2.5. pav.); C rengimo
programoje y = -0,0021x2 + 0,1041x - 0,3572, r2 = 0,6549. Techninio rengimo ir parengtumo
sąveika mažiau veiksmingose rengimo programose buvo labai stipri neigiama: D rengimo
programoje y = 0,0018x2 - 0,0975x + 0,3292, r2 = 0,6936; E rengimo programa y = 0,002x2
- 0,1047x + 0,3857; r2 = 0,7016.
Parengiamasis periodas Varžybinis periodas Pereinamasis
periodas
1,2 Kūno technika:
1 y = -0,0016x 2 + 0,0888x - 0,5606
0,8
Koreliaciniai ryšiai

0,6 R2 = 0,5113
0,4
0,2
0
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
49
1
2
3
4
5
6
7
8
9

-0,2
-0,4
-0,6 Įrankio technika:
-0,8 y = -0,0002x 2 + 0,0009x + 0,0481
-1
-1,2 R2 = 0,2834
Mikrociklai
Varžybos: MR K Mgr.Rgr. M R MR MR M R R MTa.M R
Technikos rodiklių TT T T T T T
registrav imas

B Bendra kūno technika B Bendra įrankio technika

Poly. (B Bendra kūno technika ) Poly. (B Bendra įrankio technika)

4.2.5. pav. 12–13 metų meninės gimnastikos sportininkių rengimo turinio kaitos eksperimento
veiksmingiausios rengimo programos choreografiniam rengimui skirto laiko (%) ir bendros kūno bei
veiksmų su įrankių technikos sudėtingumo koreliacinių ryšių kaita makrociklo metu
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. – Respublikos
grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos rodiklių
registravimas – T . Poly – polinominės lygties priklausomybė.

Analogiška tendencija nustatyta ir analizuojant sąveiką su veiksmų su įrankiu technikos

koeficientu. Buvo galima paaiškinti nedidele teigiama priklausomybe 28% B rengimo
programos (y = -0,0002x2 + 0,0009x + 0,0481; r2 = 0,2834) ir 33% C rengimo programos (y

114
 = -0,0018x2 + 0,0967x - 0,3307; r2 = 0,632) rengimo krūvių ir veiksmų su įrankiu sąveiką.
Mažiau veiksmingose ši priklausomybė neigiama (D rengimo programoje – y = 0,0017x2 -
0,0888x + 0,2416; r2 = 0,5204 ir E rengimo programoje – y = 0,0016x2 - 0,0722x + 0,0671;
r2 = 0,3626).
Vadinasi, galime teigti, kad didinant choreografiniam rengimui skirtą laiką galima
ženkliai pagerinti kūo veiksmų techniką, veiksmams su įrankiu šis rengimas turėjo mažesnį
poveikį.
Elementų kūrimui, įvaldymui bei tobulinimui skirtas laikas tiesiogiai įtakojo D
rengimo programos (y = -0,0011x2 + 0,061x - 0,0859, r2 = 0,396 ) kūno technikos ir veiksmų
su bendros įrankiu technikos (y = -0,0016x2 + 0,0783x - 0,1842; r2 = 0,5641) rodiklius.
Veiksmingiausioje rengimo programoje (B) kūno technikos rodiklių kitimą buvo galima
paaiškinti 61% (y = 0,0014x2 - 0,0873x + 0,5912; r2 = 0,6158), o veiksmų su įrankiu 58% (y
= -0,0004x2 + 0,0311x - 0,2186; r2 = 0,5884) (4.2.6. pav.). Iš pateiktų duomenų matyti, kad
varžybiniu laikotarpiu elementų tobulinimui skirtas laikas neigiamai koreliavo su kūno
veiksmų technika: net ir didinamas laikas (%) (Jastrejembskaia, Titov, 1999;
Меканцишвили, 1991; Ночевная, 1990) nedavė teigiamo rezultato.
Parengiamasis periodas Varžybinis periodas Pereinamasis
1 periodas
0,8 Įrankio technika:
Koreliaciniai ryšiai

0,6 y = -0,0004x 2 + 0,0311x - 0,2186

0,4 R2 = 0,5884
0,2
0
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
49
-0,2
-0,4 Kūno technika:
-0,6 y = 0,0014x 2 - 0,0873x + 0,5912
-0,8
R2 = 0,6158
-1 Mikrociklai
Varžybos: MR K Mgr.Rgr. MR MR MR M R R MTa.M R
Technikos rodiklių TT T T T T T
registrav imas

B Bendra kūno technika B Bendra įrankio technika

Poly. (B Bendra kūno technika ) Poly. (B Bendra įrankio technika)
4.2.6. pav. 12–13 metų meninės gimnastikos sportininkių rengimo turinio kaitos eksperimento
veiksmingiausios rengimo programos elementų tobulinimui skirto laiko (%) ir bendros kūno bei veiksmų
su įrankių technikos sudėtingumo koreliacinių ryšių kaita makrociklo metu
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. – Respublikos
grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos rodiklių
registravimas – T , Poly – polinominės lygties priklausomybė.

Kitose rengimo programose ši priklausomybė buvo neigiama, tai paaiškinama tuo, kad
varžybiniame periode, varžybiniuose mikrociklose daugiau laiko buvo skiriama varžybinių
pratimų atlikimui (Jastrejembskaia, Titov, 1999; Меканцишвили, 1991; Ночевная, 1990.

115
 Tai nustatyta ir analizuojant varžybinių pratimų atlikimui skirto laiko su veiksmų kūnu
technikos rodiklių sąveiką: varžybiniams pratimams laikas tiesiogiai, bet skirtingai įtakojo B
rengimo programos (y = -0,001x2 + 0,067x - 0,7356; r2 = 0,1995) (4.2.7. pav.), C rengimo
programos (y = -0,0017x2 + 0,0972x - 0,3333; r2 = 0,6275) ir E rengimo programos (y = -
0,0012x2 + 0,0742x - 0,1836; r2 = 0,5329) sportininkių veiksmų kūnu techniką. Mažiausiai
veiksmingoje rengimo programoje (D – y = 0,0004x2 - 0,0125x - 0,2657; r2 = 0,1173)
veiksmų kūnu technika mažiausiai priklausė nuo varžybiniams pratimams skirto laiko.
Varžybiniams pratimams skirtas laikas turėjo mažesnę įtaką veiksmų su įrankiu technikos
rodikliams veiksmingiausioje B rengimo programoje – y = 0,0006x2 - 0,0284x + 0,1523, r2 =
0,3021 ir mažiausiai veiksmingoje rengimo programoje D – y = 0,0003x2 - 0,0143x + 0,0867,
r2 = 0,3976. Kitoms programoms šios rengimo rūšies reikšmė buvo labai svarbi (C – y = -
0,0013x2 + 0,0786x - 0,6429, r2 = 0,6678; E – y = -0,002x2 + 0,1169x - 0,8918, r2 = 0,6633).
Varžybiniams pratimams skirto laiko varijavimas (nuo 11,5% iki 37,5%) (Banister et al.,
1999; Houmard, Johns, 1994; Kubukeli et al., 2002; Mujika et al., 1996, 1996a, 2002) šiuo
laikotarpiu veiksmingiausioje rengimo programoje leido išlaikyti veiksmų kūnu technikos
parengtumo lygį, o veiksmų su įrankiu koeficientą pagerinti. Galime daryti prielaidą, kad
varžybinių pratimų tobulinimuis skirtas laikas galėjo turėti įtakos varžybinių veiksmų
realizavimui ir didesnių rezultatų pasiekimui.
Parengiamasis periodas Varžybinis periodas Pereinamasis
1 periodas
Kūno technika:
0,8
y = -0,0015x 2 + 0,0844x - 0,5277
Koreliaciniai ryšiai

0,6
R2 = 0,5137
0,4
0,2
0
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
49
-0,2
-0,4
Įrankio technika:
-0,6 y = 0,0006x 2 - 0,0284x + 0,1523
-0,8 R2 = 0,3021
-1
Mikrociklai
Varžybos: MR K Mgr.Rgr. MR MR MR M R RMTa.M R
Technikos rodiklių TT T T T T T
registrav imas
B Bendra kūno technika B Bendra įrankio technika
Poly. (B Bendra kūno technika ) Poly. (B Bendra įrankio technika)
4.2.7. pav. 12–13 metų meninės gimnastikos rengimo turinio kaitos eksperimento veiksmingiausios
rengimo programos varžybinių pratimų tobulinimui skirto laiko (%) ir bendros kūno bei veiksmų su
įrankių technikos sudėtingumo koreliacinių ryšių kaita makrociklo metu
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. – Respublikos
grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos rodiklių
registravimas – T , Poly – polinominės lygties priklausomybė.

Nustatyta, kad atletinis rengimas mažiau veiksmingoje rengimo programoje (D)

neigiamai koreliavo su techniniu parengtumu: veiksmų kūnu technika (y = 0,0005x2 -

116
 0,0592x + 0,795; r2 = 0,3969) ir veiksmų su įrankiu technika (y = 0,0009x2 - 0,0734x +
0,8986; R2 = 0,3191). Veiksmingiausioje rengimo programoje atletinis rengimas (%)
nežymiai teigiamai įtakojo veiksmus su įrankiu (y = -0,0004x2 + 0,0191x - 0,1202, r2 =
0,3754), o kūno veiksmams turėjo neigiamą poveikį (y = 0,0016x2 - 0,0902x + 0,5656, r2 =
0,516)(4.2.8. pav.). Daugiamečio rengimo (specializuoto rengimo) periode bendrajam
(atletiniam) rengimui skirtą laiką rekomenduojama mažinti, didinant specialiajam rengimui
skirtą laiką (Лисицкая и др., 1982; Eider, 1999; Медведева, 2001; Менхин, 1997), tačiau
ši rengimo dalis veiksmingesnėse rengimo programose sudarė vidutiniškai apie penktadalį
viso rengimo krūvio (18–21%).
Parengiamasis periodas Varžybinis periodas Pereinamisis
1 Kūno technika
Įrankio technika: periodas
0,8 2 2
Koreliaciniai ryšiai

y = -0,0004x + 0,0191x - 0,1202 y = 0,0016x - 0,0902x + 0,5656

0,6
0,4
2
R = 0,3754 R2 = 0,516
0,2
0
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
49
-0,2
-0,4
-0,6
-0,8
-1
Mikrociklai
Varžybos: MR K Mgr.Rgr. MR MR MR M R RMTa.M R
Technikos rodiklių TT T T T T T
registrav imas

B Bendra kūno technika B Bendra įrankio technika

Poly. (B Bendra kūno technika ) Poly. (B Bendra įrankio technika)
4.2.8. pav. 12–13 metų meninės gimnastikos sportininkių rengimo turinio kaitos eksperimento
veiksmingiausios rengimo programos atletiniam rengimui skirto laiko (%) ir bendros kūno bei veiksmų su
įrankių technikos sudėtingumo koreliacinių ryšių kaita makrociklo metu
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. – Respublikos
grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos rodiklių
registravimas – T , Poly – polinominės lygties priklausomybė.

Makrociklo periodų rengimo krūvių turinio ir parengtumo sąveika. Teigiama (Bompa,

1999; Медведева, 2001, 2002, 2002a, 2002b), kad sudėtingos koordinacijos sporto šakų
sportininkų rengimo krūvių dydžiai parengiamuoju periodu būna didesni nei varžybiniame
periode. Krūvių dydis ir intensyvumas meninės gimnastikos parengiamajame periode
(Jastrjembskaia, Titov, 1999; Царькова, 1980; Ночевная, 1990) dažniausiai mažesnis dėl to,
kad varžybiniame periode padidėja atliekamų varžybinių pratimų ir atskirų elementų atlikimo
tobulinimui skirtas laikas. Veiksmingiausioje rengimo programoje varžybinio periodo
rengimo krūviai buvo vidutiniškai didesni nei parengiamajame periode (atitinkamai – 12,2
val./sav. ir 10,3 val./sav.), o vidutinis treniruočių skaičius mažesnis (atitinkamai 5,4 k./sav. ir
5,6 k./sav.). Tačiau, publikacijose nepavyko rasti kokia turėtų būti meninės gimnastikos
atstovių parengiamojo laikotarpio rengimo programos rūšių sandara ir kokios elito
sportininkių rengimo rūšys turėtų būti vyraujančios.

117
 Gauti duomenys kėlė diskusinį klausimą, ar Lietuvos meninės gimnastikos
sportininkių rengimas kol kas nėra adekvatus elito sportininkėms. Esama Lietuvos meninės
gimnastikos sportininkių rengimo situacija patvirtina tai, kad būtina nuolat stebėti elito
sportininkų rengimo ir parengtumo tendencijas, jas lyginti su treniruojamų sportininkų
parengtumu ir taikomomis rengimo programomis, prisitaikyti prie nuolat kintančių varžybų
taisyklių, kurios sąlygoja meninės gimnastikos sportininkių rengimą ir parengtumą, nustatyti
trūkumus bei privalumus ir numatyti tolesnes rengimo kryptis tikintis pasiekti panašaus
sportininkių parengtumo – visa tai iš esmės kelia sportininkų rengimo stebėsenos mokslinę
problemą (Edelmann–Nusser et al., 2002; Hohmann et al., 2000; Maas, Mester, 1996; Martin,
1999; Mester, 1993; Mester, Perl, 2000; Perl, 2000, 2001, 2002, 2002a, 2003, 2004; Perl,
Mester, 2001; Perl et al., 2002).
Parengiamojo periodo atskirų rengimo krūvių dydžių ir turinio kaitos ypatumai.
Parengiamojo laikotarpio metu sudėtingos koordinacijos sporto šakų sportininkai turi
padidinti savo organizmo funkcines galias, specialiuosius gebėjimus, įvaldyti naujus
sudėtingus elementus, tobulinti varžybines programas (Медведева, 2000, 2002b).
Analizuojamu laikotarpiu pasirengimui varžybiniam laikotarpiui kiekvienos rengimo
programos sportininkėms buvo skiriama nevienodai laiko (nuo 17 iki 20 savaičių).
Veiksmingiausios rengimo programos krūvių dydžių ribos svyravo nuo 7,8 iki 13,5 val./sav.
Įvadinis mezociklas daugiausiai skirtas atletiniam rengimui bei naujų ir senų elementų
įvaldymui ir tobulinimui. Šios programos sportininkėms taikytas I bazinis mezociklas pilnai
atitiko mokslininkų (Медведева, 2002a; Ночевная, 1990; Царькова, 1980) pateikiamoms
rekomendacijas (1 sav. – dideli krūviai, didžiausiu intensyvumu naujų sudėtingų elementų
įsisavinimui; 2 sav. – ženklus krūviai su dideliu intensyvumu – jau įsisavintų elementų
technikos, jų atlikimo ir kokybės tobulinimui; 3 sav. – dideli krūviai dideliu intensyvumu –
varžybinių pratimų tobulinimui, 4 sav. – atsigavimo, mažas krūvis, vidutiniu intensyvumu –
anksčiau įsisavintų elementų parodomųjų programų pakartojimas). Rengimo krūvių
svyravimas I varžybinio, II bazinio ir kontrolinio mezociklo metu, ženklus priešvaržybinio
mezociklo pradžioje krūvių sumažinimas taikant greitą krūvių apimčių mažinimą (Morton et
al., 1990; Fitz-Clarke et al., 1991; Busso et al., 1992; Banister et al., 1999; Mujika et al.,
2004) leido tikėtis geresnių rezultatų ir techninio parengtumo pagerėjimo II varžybinio
mezociklo metu.
Parengiamojo laikotarpio mikrociklų rengimo krūvių turinio kaitos ypatumai.
Skirtingų mikrociklų krūvių dydžiai taikyti pagal laipsnišką krūvių didinimo principą
(Медведева, 2000, 2002b). Ugdomojo ir varžybinio mikrociklo metu trečiadieniais ir
ketvirtadieniais buvo taikomi didesni krūviai, akcentuoto mikrociklo metu didesni krūviai

118
buvo taikomi tris dienas paeiliui (nuo antradienio iki ketvirtadienio – 4.2.9., 4.2.10., 4.2.11.
pav.) leido tinkamai pasirengti ir siekti aukštesnių rezultatų tausojant sportininkių organizmo
rezervus, adaptuotis prie taikomų krūvių (Perl, 2004).

200 Ugdomasis eksperimentas

145 143,8
150
127,1

POILSIS
min.

100 133,1
123,5 122,9
50
0
I II III IV V VI VI
SAVAITĖS DIENOS

Choroegrafija Elementai Varžybiniai pratimai

Atletinis rengimas Krūvių suma

4.2.9. pav. 12–13 metų meninės gimnastikos sportininkių veiksmingiausios rengimo programos (B) turinio
kaitos eksperimento parengiamojo periodo ugdomojo mikrociklo rengimo krūvių ir turinio kaita ( X
±SD) (9 mikrociklai)

200 Ugdomasis eksperimentas

145 143,8
150
127,1

POILSIS
min.

100 133,1
123,5 122,9
50
0
I II III IV V VI VI
SAVAITĖS DIENOS

Choroegrafija Elementai Varžybiniai pratimai

Atletinis rengimas Krūvių suma

4.2.10. pav. 12–13 metų meninės gimnastikos sportininkių Veiksmingiausios rengimo programos (B)
turinio kaitos eksperimento parengiamojo periodo akcentuotojo mikrociklo rengimo krūvių ir turinio
kaita ( X ±SD) (5 mikrociklai)

200 Varžybinis mikrociklas

145 143,8
VARŽYBOS

150
min.

100 133
123,5 132,0
50

0
I II III IV V VI-VII
SAVAITĖS DIENOS

Choroegrafija Elementai Varžybiniai pratimai

Atletinis rengimas Krūvių suma

4.2.11. pav. 12–13 metų meninės gimnastikos sportininkių veiksmingiausios rengimo programos (B)
turinio kaitos eksperimento parengiamojo periodo akcentuotojo mikrociklo rengimo krūvių ir turinio
kaita ( X ±SD) (4 mikrociklai)

119
 Taikoma mikrociklų krūvių dinamika akcentuotoju mikrociklu atitiko tik iš dalies
labiausiai paplitusį šio mikrociklo krūvių taikymo variantą sudėtingos koordinacijos sporto
šakų sportininkams (1 diena – vidutinis krūvis, 2 – didelis krūvis, 3 – didelis krūvis, 4 –
maksimalus krūvis, 5 – vidutinis krūvis, 6 – didelis krūvis, 7 – aktyvus poilsis (Медведева,
2002a).
Varžybų periodo mikrociklų rengimo krūvių turinio kaitos ypatumai. Sportinės
specializacijos etapo pabaigoje (Лисицкая и др., 1982; Jastrjembskaia, Titov, 1999)
didėjantys varžybinės programos reikalavimai, varžybų skaičius per metus kelia labai didelius
reikalavimus ir sportininkės funkciniam, techniniam bei atletiniam parengtumui (Douda et
al., 2000, 2004; Каледина, Земсков, 1999; Полищук, 2001). Ypatingai dideli krūviai
gimnastėms tenka varžybinio laikotarpio metu. Iškyla problema, kaip derinti treniruočių
krūvius ir turinį, kad viso sezono metu būtų išlaikomas geras sportinis parengtumas, o
svarbiausiose varžybose pasiekiami geriausi rezultatai. Tai įmanoma tik derinant rengimo
krūvių dydžius ir intensyvumą (Banister et al., 1999; Edelmann–Nusser at. al., 2002;
Hohmann et al., 2000, 2002; Mester, Perl, 2000; Mester, 1993; Mujika et al., 2002). Rengiant
meninės gimnastikos sportininkes dažniausiai rekomenduojamos (Jastrjembskaia, Titov,
1999; Аркаев, Сучилин, 1997) vieno mikrociklo dvi krūvių augimo bangos. Tačiau
neaptikome duomenų apie varžybinio mikrociklo kiekvienos dienos krūvių dydžio ir turinio
kaitą. Veiksmingiausioje rengimo programoje nustatyti varžybinio mikrociklo du krūvio
kilimo momentai (savaitės 3–ą ir 5–ą dieną) (4.2.12. pav.).

200 Varžybinis mikrociklas

VARŽYBOS
150 119 114
143
min.

100 133 121

50

0
I II III IV V VI-VII
SAVAITĖS DIENOS

Choroegrafija Elementai Varžybiniai pratimai

Atletinis rengimas Krūvių suma

4.2.12. pav. 12–13 metų meninės gimnastikos sportininkių veiksmingiausios rengimo programos (B)
turinio kaitos eksperimento varžybinio periodo varžybinio mikrociklo rengimo krūviai ( X ±SD) (10
mikrociklai)

120
 200 Ugdomasis mikrociklas
151 154 150
150
145
min.

POILSIS
100 131 120
50

0
I II III IV V VI VII
SAVAITĖS DIENOS

Choroegrafija Elementai Varžybiniai pratimai

Atletinis rengimas Krūvių suma

4.2.13. pav. 12–13 metų meninės gimnastikos sportininkių veiksmingiausios rengimo programos (B)
turinio kaitos eksperimento varžybinio periodo ugdomojo mikrociklo rengimo krūviai ( X ±SD) (6
mikrociklai)

Veiksmingiausios rengimo programos varžybinio periodo ugdomaisiais mikrociklais

didžiausi krūviai buvo taikomi antradieniais ir penktadieniais, mažiausi krūviai dažniausiai
taikyti savaitės viduryje (4.2.13. pav.). Poilsiui dažniausiai buvo skirtas sekmadienis. Taigi,
varijuojamas krūvių dydis ir intensyvumas galėjo sudaryti prielaidas sportininkų organizmui
geriau prisitaikyti bei adaptuotis prie taikomo organizmui poveikio (Banister et al., 1999;
Kubukeli et al., 2002; Mujika et al., 1996, 1996a, 2002; Perl, 2004).
Atsigavimo mikrociklo turinio ypatumai. M. Kellmann (2002) teigia, kad atsigavimo
mikrociklo metu rekomenduotina pakeisti pagrindinę veiklą, jos pobūdį, krūvių intensyvumą
bei dydį. Tačiau ir atsigavimo mikrociklo metu rengimo programose buvo taikomi varžybiniai
pratimai (3.2.5. lentelė). Atsigavimo mikrociklo metu ženkliai buvo padidintas atletiniam
rengimui ir elementų atlikimui, įvaldymui ir tobulinimui skirtas laikas (p<0,05), lyginant su
kitais mikrociklais. Mokslininkai (Banister et al., 1999; Bompa, 1999; Mujika et al., 1996,
1996a, 2002, 2003; Mujika, 1998; Mester, 1993; Mester, Perl, 2000) teigia, kad krūvių
turinio, apimties bei intensyvumo derinimas atskiruose mikrocikluose yra esminė prielaida
valdant sportininkų parengtumą. O tirtų programų skirtingo tipo mikrociklų krūviai ir turinys
mažai kito.
Veiksmingiausios B rengimo programos, kurios nuo 20 iki 33 mikrociklo varžybinio
periodo krūvių procentinė sandara sudarė 34,6% choreografinio rengimo, 22,7% elementų
tobulinimui skirtas laikas, 22,4 % varžybinių pratimų tobulinimas ir 20,3% atletiniam
rengimui, leido pagerinti 12–13 metų meninės gimnastikos sportininkių techninio parengtumo
rodiklius: veiksmų kūno technikos – 15,5%; įrankių technikos – 10%). Pasiektą parengtumo

121
 lygį pavyko išlaikyti 10 savaičių, kurių rengimo programos sandara buvo tokia: 32,5%
choreografinio rengimo, 20,2% elementų tobulinimui skirtas laikas, 30,3% varžybinių
pratimų tobulinimas ir 17,0%. Varžybinių pratimų tobulinimui skirtas laikas paskutines
savaites labiausiai kisdavo (nuo 16,5% iki 27,5%) (4.2.14. pav.).

60 įrankio technika: y = 0,0016x2 - 0,0623x + 3,4654 2 6

kūno technika: y = 0,0009x - 0,0675x + 5,28
50 R2 = 0,7223 R2 = 0,5564 5

Technikos koef.
Laikas (%)

40 4

30 3

20 2

10 1

0 0
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
49
Mikrociklai
Choreografija Elementai Varz. pr.
Atletinis Krūviai (val./sav.) Vidutinė kūno technika
Vidutinė įrankio technika Poly. (Vidutinė kūno technika ) Poly. (Vidutinė įrankio technika)

4.2.14. pav. 12–14 metų meninėsgimnastikos sportininkių rengimo turinio kaitos eksperimento
veikmingiausios rengimo programos rengimo krūvių dydžio (val./sav.) ir turinio (%) bei technikos
sudėtingumo kaita makrociklo metu.

Rengimo ir parengtumo faktorių sąveikos tarpusavio ryšys

Šiame eksperimente, kaip ir žvalgomajame eksperimente, rengimo ir parengtumo
sąveikos modeliui įvertinti buvo analizuoti 46 kintamieji, iš kurių rengimo (12 rodiklių) ir
parengtumo (33 rodiklių) faktoriai (X) bei 1 galutinis varžybinės veiklos efektyvumo rodiklis
(kiekvienos gimnastės pelnomų taškų vidurkis) – Y (4.2.15. pav.).

Rengimo ir parengtumo rodikliai į penkis faktorių reikšmingumo lygius suskirstyti:

pirmas faktorius – “techninio ir atletinio parengtumo rodiklių”, antras faktorius – “rengimo
krūvių ir turinio”, trečias – “atletinio rengimo ir parengtumo bei choreografinio rengimo”,
ketvirtas – “kūno kompozicijos, lankstumo bei koordinacijos”. Penkto faktoriaus vertė į
bendrą faktorių pasiskirstymą buvo tik 2,83% ir išskirtinio kokio nors vieno rodiklio vertės
nebuvo galima išskirti (4.2.16. pav.). Visi penki faktoriai nusako 34,93% nuo bendro
dispersijos.
Pimojo lygmens faktoris (F1) – “techninio ir atletinio parengtumo rodiklių” –
ženkliausias faktorines reikšmes turėjo visi techninio parengtumo rodikliai, kurių
reikšmingumas svyravo nuo r=0,871 iki r=0,703. Labai reikšmingas buvo atletinio
parengtumo integralusis rodiklis (r=0,854), staigioji jėga (r=0,743), specifinė ištvermė
(r=0,708) bei jėgos ištvermė – “kampų” testas (r=0,736). Iš viso šį faktorių sudarė 15 rodiklių

122
(iš 44), kurių koreliacijos koeficientai buvo didesni nei 0,699. Santykinę pirmojo faktoriaus
sumą (vertę) sudarė 15,00 % nuo bendros dispersijos (faktorių indėlio).

4.2.15. pav. 12–13 metų menininės gimnastikos sportininkių rengimo ir parengtumo faktorių
reikšmingumo pagal svarbą ryšių struktūra

Antrojo lygmens faktoris (F2) – “rengimo krūvių ir turinio” sudarė tokie rodikliai kaip
varžybiniams pratimams skirtas laikas valandomis (r=–0,836) ir procentais (r=–0,836),
valandų skaičius per savaitę (r=–0,821), makrociklo krūvių valandų skaičius (r=–0,809),
choreografiniam rengimui skirtas laikas valandomis (r=–0,761). Šio faktoriaus rodiklių vertė
buvo – 7,26 %.
Trečiojo lygmens faktoris (F3) – “atletinio rengimo ir parengtumo bei choreografinio
rengimo”, kuris nuo bendros dispersijos sudarė 5,51%. didžiausią vertę sudarė
choreografiniam rengimui skirtas laikas procentais (r=–0,782), greitumo testo rodikliai balais
(r=0,636) bei jėgos ištvermė – atsispaudimai (r=0,636).
Ketvirtojo lygmens faktoris (F4) – “kūno kompozicijos ir lankstumo” – faktorius sudarė
4,30% nuo bendros dispersijos. Kūno masės indeksas (r=–0,599), riebalinio audinio kiekis
procentais(r=–0,538) bei kilogramais (r=–0,524) neigiamai koreliavo su sportininkių
rezultatais, t.y. aukštesnius rezultatus pasiekė mažesnio kūno masės indekso, riebalinio

123
 audinio sluoksnio kiekio gimnastės. Reikšmingas rezultatams ir didesnis lankstumoas bei
pusiausvyra (“špagatų” (r=0,526) ir “kojų laikymo” (r=0,522) testų rodikliai).

Rengimo rodikliai
Rengimo ir parengtumo faktoriai
I faktorius
bendros įrankio technikos koeficientas (r=0,871);
bendras atletinis parengtumas (r=0,854);
šokdynės įrankio technika (r=0,836);
kamuolio įrankio technika (r=0,830);
bendros kūno technikos koeficientas (r=0,811);
šokdynės kūno technika (r=0,808);
kaspino įrankio technika (r=0,797);
kaspino kūno technika (r=0,797);
staigioji jėga (šuolio į tolį rez.) (r=0,743);
jėgos ištvermė (“kampų kėlimas” rez.) (r=0,736);
kuokelių kūno technika (r=0,727);
ištvermės “dvigubų” testo rez. (r=0,708);
kamuolio kūno technika (r=0,7,03);
jėgos ištvermė (“kampų kėlimas” rez.) (r=0,699);
kuokelių įrankio technika (r=0,695)
II faktorius
varžybinių pratimų tobulinimas (val.) (r=–0,836);
varžybinių pratimų tobulinimas (%) (r=–0,835);
rengimo valandų skaičius per savaitę (r=–0,821);
rengimo krūvių dydis visame makrocikle (r=–0,809);
choreografinis rengimas (val.) (r=–0,761)
III faktorius
choreografinis rengimas (%) (r=–0,787);
ateltinis rengimas (%) (r=0,655);
jėgos ištvermė (atsispaudimai, rez.) (r=0,636);
jėgos ištvermė (atsispaudimai, balais)(r=0,636);
koordinacija “bėgimas greičiui” per šok. balais
(r=0,636);
IV faktorius
KMI (r=–0,599);
riebalinio audinio kiekis (%) (r=–0,538);
lanktumas (špagatai, balais) (r=0,526);
riebalinio audinio kiekis (kg) (r=–0,524);
pusiausvyra (kokų laikymas, balais) (r=–0,522);
Rengimo faktoriai
I faktorius
rengimo valandų skaičius per savaitę (r=0,967);
rengimo krūvių dydis visame makrocikle (r=0,953);
choreografinis rengimas (val.) (r=0,928);
varžybinių pratimų tobulinimas (val.) (r=0,917);
varžybinių pratimų tobulinimas (%) (r=0,879);
10,45% elementų tobulinimui skirtas laikas (% )(r=–0,896);
bendras treniruočių skaičius makrocikle (r=0,847);
treniruočių skaičius per savaitę (r=0,757)
II faktorius
choreografinis rengimas (%) (r=–0,966);
atletinis rengimas (%) (r=0,708);
atletinis rengimas (val.) (r=0,730).
34,93%
Parengtumo rodikliai
choreografinis rengimas (%) (r=–0,787).
Parengtumo faktoriai
I faktorius
visi techninio parengtumo rodikliai (r svyravo nuo
0,745 iki 0,895)
24,73%
bendras atletinis parengtumas (r=0,871);
staigioji jėga (šuolio į tolį rez.) (r=0,768)
ištvermės “dvigubų” šuoliukų testo rezultatai
(r=0,714)
II faktorius
jėgos ištvermė (atsispaudimai, rez.) (r=–0,831);
jėgos ištvermė (atsispaudimai, balais) (r=–0,831);
koordinacija “bėgimas greičiui” per šok. balais
(r=–0,831);
svoris (r=0,671)
III faktorius
pusiausvyra (kokų laikymas, balais) (r=0,571);

Galutinis rezultatas (taškais)

4.2.16. pav. 12–13 metų meninės gimnastikos sportininkių rengimo ir parengtumo faktorių reikšmingumo
schema
pastaba: – žaliai pažymėtų faktorių reikšmingumas sutampa
– raudonai pažymėtų faktorių reikšmingumas prieštarauja.

Kaip ir pirmame eksperimente labai svarbus sportininkių veiksmingam rengimui išliko

techninis sportininkių atliekamų veiksmų kūnu ir su įrankiu sudėtingumas, kurių
reikšmingumą nustatė ir kiti mokslininkai kaip viena iš svarbiausių sąlygų varžybinės veiklos
efektyvumui (Литовко, 1998a; Литовко, Санжарова, 1998b).

124
 Atskirų rengimo komponentų faktorinė analizė leido išskirti du pagrindinius
faktorius, kurių suma buvo lygi 10,45%.
Pirmojo lygmens faktorius (F1) (7,21%) – “rengimo krūvių dydžio ir specifinio
rengimo”, kurį sudarė tokie rodikliai: rengimo valandų skaičius per savaitę (r=0,967), bendras
rengimo krūvių dydis visame makrocikle (r=0,953), choreografiniam rengimui skirtas laikas
valandomis (r=0,928), varžybinių pratimų tobulinimui skirtas laikas valandomis (r=0,917),
varžybinių pratimų tobulinimui skirtas laikas procentais (r=0,879), bendras treniruočių
skaičius makrocikle (r=0,847) ir treniruočių skaičius per savaitę (r=0,782). Elementų
tobulinimui skirtas laikas procentais (r=–0,895) neigiamai koreliavo su sportininkių
rezultatais.
Antrojo lygmens faktorius (F4) (3,23%) – sudarė choreografiniam rengimui (r=–0,966)
bei atletiniam rengimui skirtas laikas procentais (r=0,850) ir elementų tobulinimui (r=0,708)
bei atletiniam rengimui (r=0,730) skirtas laikas valandomis.
Taigi svarbesnis krūvių dydžio registravimas ir po pirmo eksperimento išliko
valandomis nei procentais. Vienodai reikšmingas išliko varžybinių pratimų atlikimui skirtas
laikas procentais ir valandomis – specifinio–integralaus rengimo rūšis (Платонов, 1986,
1997; Tuennemann, 1996). Visų rengimo programų turinio dominuojantis komponentas
(choreografinis rengimas) sportininkių parengtumui buvo prieštaringai reikšmingas,
ypatingai jis buvo reikšmingas veiksmingų programų sportininkėms (Apatow, 2001). Kaip ir
žvalgomajame eksperimente prieštaringas atskirų rengimo rūšių faktorių reikšmingumas,
išreikštų skirtingais matavimo vienetais (choreografinio rengimo – val. r=0,928; proc. – r=–
0,966; elementų tobulinimui skirto laiko – val. r=0,708; proc. – r=–0,895), patvirtina teiginį,
kad didinant rengimo krūvius (val.) galima tikėtis parentumo pagerėjimo, tačiau pernelyg
padidinus krūvių kiekį procentais galimas visiškai priešingas rezultatas.
Parengtumo rodiklių faktorinė analizė leido išskirti keturis pagrindinius faktorius,
kurių suma buvo lygi 24,73%.
Pirmojo lygmens faktorius (F1) (13,52%) – “techninio parengtumo”. Jį sudarė visi
techninio parengtumo rodikliai (koreliaciniai ryšiai svyravo nuo 0,745 iki 0,895), bendras
atletinis parengtumas (r=0,871), staigioji jėga – šuolio į tolį rezultatas (r=0,768) bei
koordinacinių gebėjimų “dvigubų” šuoliukų testo rezultatai (r=0,714).
Antrojo lygmens faktorius (F2) (4,95%) sudarė kūno kompozicijos (kūno svoris –
r=0,671), greitumo (bėgimo greičiui testo rezultatai – r=–0,831), bei jėgos ištvermės (r=–
0,831) rodikliai.
Trečiojo lygmens faktorius (F3) (3,39%) didžiausią vertę sudarė pusiausvyros–
lankstumo gebėjimai (r=0,571).

125
 Ketvirtojo lygmens faktoriaus (F4) (1,56%) didžiausią vertę sudarė kūno masės
indeksas (r=0,527). Tai yra šiame amžiaus tarpsnyje kuo didesnis sportininkių kūno masės
indeksas (16,3±2,63), tuo buvo joms lengviau pasiekti sportinių rezultatų. Tai ne tik patvirtina
anksčiau keltą teiginį, kad geriau pasirodančios gimnastės buvo akselerantinio tipo
(Georgopoulos et al., 2001; Malina, 2002; Pietrzyk, 2003), bet ir išryškino vis didėjančią
kūno kompozicijos rodiklių įtaką varžybinės veiklos realizavimo efektyvumui (Pietrzyk, 2003)
bet ir teisėjų vertinimui (Popovic, 2000; Popovic et al., 2004; Douda, 2000; Nordin et al.,
2003; Павлова, 1988).
Veiksmingiausios rengimo programos sportininkių rezultatams didžiausią teigiamą
įtaką turėjo visi techninio parengtumo rodikliai ir lankstumas. Dideli kūno masės indekso
rodikliai neigiamai įtakojo rezultatus, nors šis rodiklis nepilnai atitiko kritines patikimumo
ribas (4.2.17. pav.).

4.2.17. pav. 12–13 metų meninės gimnastikos sportininkių veiksmingiausios rengimo programos
faktorių reikšmingumo skirstinys

Mažiausiai veiksmingos rengimo programos sportininkių rezultatus teigiamai įtakojo

didžioji dalis techninio parengtumo (išskyrus kuokelių įrankio ir kūno technika bei kamuolio
įrankio technika) ir atletinio parengtumo (koordinaciniai gebėjimai, pusiausvyra, lankstumas
bei integralusis atletinio parengtumo rodiklis) rodiklių. Didesni kūno kompozicijos rodikliai

126
neigiamai koreliavo su geresniais rezultatais, tačiau jų reikšmės neatitiko patikimumui
keliamų reikalavimų (4.2.18. pav.).

4.2.18. pav. 12–13 metų meninės gimnastikos sportininkių mažiausiai veiksmingos rengimo programos
faktorių reikšmingumo skirstinys

Sugrupavus atskirų faktorinių analizių (rengimo ir parengtumo; parengtumo,

rengimo) rezultatus galima teigti, kad svarbiausiais faktoriais siekiant geriausių rezultatų yra
reikšmingi visi techninio parengtumo rodikliai atletinio parengtumo integralusis rodiklis,
staigioji jėga ir ištvermė.

127
4.3. 13–14 m. meninės gimnastikos sportininkių specifinio rengimo ir parengtumo
optimizavimas

13–14 metų meninės gimnastikos sportininkių specifinio rengimo eksperimento

veiksmingiausios rengimo programos (B) sportininkėms buvo taikyti patys didžiausi rengimo
krūviai (283 treniruočių dienų makrociklo metu, vidutiniškai po 5,44 treniruotes per savaitę,
iš viso 674 rengimo valandų, vidutiniškai po 12,98 valandų per savaitę), tačiau lyginant su
elito sportininkių (20–28 ir daugiau valandų per savaitę, po 11–12 treniruočių per savaitę)
(Карпенко, 2003; Худолей, 2004; Gymnastics Injury Review) rengimo duomenimis taikomi
rengimo krūviai nėra dideli. Rengimo krūvių dydžių padidinimas priklauso ne vien tik nuo
trenerių rengimo planų, bet ir nuo sportininkų parengtumo. Be to, įtakos turi ir socialiniai
veiksniai (materialinė bazė, jos panaudojimo aplinkybės, sportininkių edukacinis lavinimas,
Lietuvoje nesukurtos didelio meistriškumo sportininkų centralizuoto rengimo sistemos).
Siekiant aukštų rezultatų reikėtų rengimo krūvius didinti jau pradedančiosioms sportuoti – iki
12 val./sav., pradinio (bazinio) rengimo etape – iki 14–15 val./sav., specializacijos etape – iki
26–28 val./sav. (Худолей, 2004).
Rengimo ir parengtumo sąveika. Specifinio rengimo eksperimente dalyvavo 15
sportininkių iš trijų skirtingų programų. Visų rengimo programų sportininkių rengimo ir
parengtumo modeliai neperžengė eksperimentų (tyrimų) pasiskirstymo standartinio nuokrypio
kritinių ribų (4.3.1. pav.).

4.3.1. pav. 13–14 metų meninės gimnastikos sportininkių skirtingų rengimo programų
sportininkių rengimo ir parengtumo sąveikos rodiklių pasiskirstymas
pastaba: A1–A5 A programos sportininkių rengimo parengtumo palyginimas
B1–B2 B programos sportininkių rengimo parengtumo palyginimas
C1–C5 C programos sportininkių rengimo parengtumo palyginimas
D1–D5 D programos sportininkių rengimo parengtumo palyginimas
E1–E5 D programos sportininkių rengimo parengtumo palyginimas
t[1] – kintamasis, kuris apibendrina x (rengimo ir parengtumo) kintamuosius

128
 Pagal standartinių nuokrypių ribas (4.3.2. pav.) visos sportininkės buvo panašaus
pajėgumo. Didesnius nei vidutinius gebėjimus demonstravo B rengimo programos
sportininkės, C ir E rengimo programų sportininkių gebėjimai buvo vidutiniai.
Kiekvienos rengimo programos modelio veiksmingumą lėmė skirtingi faktoriai (4.3.2.
pav.), tie kintamieji, kurie nutolę nuo koordinačių centro – labiausiai įtakojo sportininkių
rengimo procesą. Kaip ir ankstesniuose eksperimentuose veiksmingiausios rengimo
programos (B) efektyvumą lėmė daugiausia techninio parengtumo ir atletinio parengtumo
faktorių. Mažiausiai veiksmingos C rengimo programos sportininkių parengtumui daugiausia
įtakos turėjo elementų atlikimui skirtas laikas (%), E programos – nežymi atskirų rengimo
rūšių visuma.

4.3.2. pav. 13–14 metų meninės gimnastikos sportininkių skirtingų rengimo programų rengimo ir
parengtumo faktorių tarpusavio ryšio pasiskirstymas
pastaba: pc(corr)[X] – rengimo ir parengtumo faktoriai,
pc(corr)[Y] – sportininkių pelnyti taškai,
t(corr)[2] – A, B, C, D ir E rengimo programos
pc(corr)[1] – kintamasis, kuris apibendrina pelnytus taškus su rengimo ir parengtumo faktoriais
t[1] – kintamasis, kuris apibendrina x (rengimo ir parengtumo) kintamuosius

Makrociklo rengimo ir parengtumo sąveika. Rengimo krūvių ir techninio parengtumo

sąveika. Rengimo ir parengtumo sąveikos analizė lyginant vidinius (vidutiniškai įsisavintos
veiksmų kūnu ir veiksmų su įrankiais rodiklius) bei išorinius (rengimo krūvių dydžiai

129
 valandomis per savaitę) (Hohmann et al., 2000; Perl, 2001) veiksnius (veiksmingiausios
rengimo programos veiksmų kūnu technikos ir rengimo krūvių dydžių koreliaciniai ryšiai
varžybinio periodo pabaigoje buvo – r=–0,514, polinominė priklausomybė – y = -0,0003x2 +
0,0008x + 0,0369, r2 = 0,4553, o veiksmų su įrankiu technikos ir rengimo krūvių dydžių –
r=0,658, polinominė priklausomybė – y = 0,0006x2 – 0,0186x + 0,0894, r2 = 0,4069)(4.3.3.
pav.)Parengiamasis
Periodai iš dalies skiriasi nuo mokslininkų (Mester et al., 2000; Hartmann,
Varžybinis Mester, 2000)Perei-
namasis
1
teiginio, kad makrociklo aspektu tarp krūvių ir parengtumą apibūdinančių rodiklių sąveika
Įrankio technika:
0,8 2
nėra
0,6 reikšminga ir veiksminga. Žvalgomajame eksperimente
y = 0,0006x - 0,0186xnustatyta
+ 0,0894 sąveika nebuvo
Koreliaciniai ryšiai

2
0,4 R = 0,4069
reikšminga ir veiksminga. Anot mokslininkų (Bügner, 2005; Perl, 2000, 2001, 2003, 2004;
0,2
0 2002), šie prieštaravimai rengimo valdymo procese yra natūralūs, nes priklausomai nuo
Witte,
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
1
2
3
4
5
6
7
8
9

-0,2 Kūnovidinių
technika:pokyčių, net ir tie patys rengimo krūviai gali sąveikauti vis
sistemos
-0,4 (sportininko)2
y = -0,0003x + 0,0008x + 0,0369
-0,6 parengtumą. 2
kitokį
-0,8 R = 0,4553
-1 Mikrociklai
Varžybos: MR K Mgr.Rgr. M R MR M M Ta. Ta .
Technikos rodiklių T T T T T T T T
registrav imas
B Bendra kūno technika B Bendra įrankio technika
Poly. (B Bendra kūno technika ) Poly. (B Bendra įrankio technika)

4.3.3. pav. 13–14 metų meninės gimnastikos sportininkių specifinio rengimo eksperimento
veiksmingiausios rengimo programos krūvių dydžių (val./sav.) ir bendros kūno bei veiksmų su įrankių
technikos sudėtingumo koreliacinių ryšių kaita makrociklo metu
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. – Respublikos
grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos rodiklių
registravimas – T, Poly – polinominės lygties priklausomybė.

Neigiami veiksmų kūnu technikos rodiklių pokyčiai (sumažėjo technikos rodikliai

veiksmingiausioje rengimo programoje nuo 4,1 iki 3,3 koeficiento) sezono pabaigoje,
patvirtina ankstesniame tyrimo etape iškeltą teiginį, kad kūno technikos sudėtingumo
didinimas stabilizuojasi – mažinamas tik klaidų skaičius, o toliau tobulinami ir įvaldomi nauji
technikos veiksmai su įrankiu. Tai iš dalies sutampa su mokslininkų (Староста, и др., 2000;
Карпенко, 2003) teiginiais, kad koordinaciniai gebėjimai turėtų būti lavinami iki 12–13 m.
amžiaus.
Mažiausiai veiksmingoje rengimo programoje bendros veiksmų kūnu technikos
sudėtingumas išliko beveik nepakitęs (nuo 2,7 iki 2,5 koeficiento) varijuojant rengimo krūvių
dydį (polinominė priklausomybė – y = 0,0006x2 – 0,0417x + 0,3715, r2 = 0,2492). Veiksmų
su įrankiais techniką buvo galima paaiškinti didesne priklausomybe – 28  (y = 0,0003x2 –
0,0254x + 0,2436, r2 = 0,2888) (4.3.4. pav.), nuo sezono pradžios iki pabaigos technikos
koeficientas išaugo 1,0 balo (nuo 4,0 iki 5,0 koeficiento). E rengimo programos sportininkių
rengimo krūviai techninį parengtumą įtakojo teigiamai: veiksmus kūnu – y = -0,0013x2 +

130
 0,0712x – 0,569, r2 = 0,2681) ir veiksmus su įrankiu – y = -0,0007x2 + 0,0535x – 0,4742, r2 =
0,4098. Sportininkių technikos parengtumo realizavimui įtakos galėjo turėti mažesnė
varžybinė patirtis (Grove et al., 2002; Карпенко, 2003), mažiau taikytas integralus
(specifinis) rengimas (Платонов, 1986, 1997; Tuennemann, 1996), silpnesnis atletinis
parengtumas (Макарова, Менхин, 1998; Макарова, 1999; Менхин 1997).
Krūvių dydžiai sportininkų kūno masės komponentų kaitai turėjo skirtingą poveikį.
Kūno svoriui regimo krūvių dydis reikšmingos įtakos neturėjo: B rengimo programos
koreliacinis ryšys buvo (r=–0,038) ir C rengimo programos – r=–0,109. Tačiau E rengimo
programos (r=–0,314) sportininkėms taikyti krūviai (val./sav.) turėjo didesnę įtaką kūno
svorio kitimui: didinant rengimo krūvius mažėjo kūno svoris. Krūvių dydis didžiausią reikšmę
turėjo B rengimo programos sportininkų riebalinės masės sluoksnio kaitai (r=–0,290), E
rengimo programos sportininkių riebalinės masės sluoksnio pokyčius krūvių dydis visai
neįtakojo (r=0,023), o C rengimo sportininkėms jis buvo nežymiai reikšmingas (r=–0,168).
Didžiausia įtaką krūvių dydis turėjo B rengimo programos sportininkių kūno masės indekso
kaitai (r=–0,529): didėjant rengimo krūviams, mažėjo kūno masės indeksas. Kitų rengimo
programų sportininkių kūno masės indekso rodikliams krūvių dydis turėjo nereikšmingą įtaką
(C rengimo programos – r=–0,133, E rengimo programos – r=–0,228).
Periodai Parengiamasis Varžybinis
Pereinamasis
1 Kūno technika:
0,8
y = 0,0006x 2 - 0,0417x + 0,3715
0,6
Koreliaciniai ryšiai

0,4 R2 = 0,2492
0,2
0
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
-0,2
-0,4 Įrankio technika:
-0,6 y = 0,0003x2 - 0,0254x + 0,2436
-0,8 R2 = 0,2888
-1 Mikrociklai
Varžybos: MR K Mgr.Rgr. M R MR M M M Ta .
Technikos rodiklių T T T T T T T T
registrav imas
C Bendra kūno technika C Bendra įrankio technika
Poly. (C Bendra kūno technika ) Poly. (C Bendra įrankio technika)

4.3.4. pav. 13–14 metų meninės gimnastikos sportininkių specifinio rengimo eksperimento mažiausiai
veiksmingos rengimo programos krūvių dydžių (val./sav.) ir bendros kūno bei veiksmų su įrankių
technikos sudėtingumo koreliacinių ryšių kaita makrociklo metu
Paaiškinamieji ženklai: V – varžybos; T – kūno technikos rodiklių registravimas
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. – Respublikos
grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos rodiklių
registravimas – T, Poly – polinominės lygties priklausomybė.

131
 Sportininkių kūno masės komponentų duomenų analizę sunkino tai, kad tiriamosios
(13–14 m) dar augo bei brendo ir kai kurių sportininkių svoris nuo pradinio iki paskutinio
testavimo vidutiniškai pakito 10 %. Taigi, svorio rodiklių kaitai be rengimo programos galėjo
turėti įtakos ir brendimo ypatumai (Malina, Bouchard, 1991, 1994; Malina, 2002; Malina, et
al., 2005).
Visų rengimo programų geriausių sportininkių nustatytas (p>0,05) riebalinio audinio
sluoksnio sumažėjimas sezono pabaigoje rodo, kad sportininkių organizmai sezono pabaigoje
buvo pervargusios ir varžybinės veiklos realizavimui jau galėjo būti pradėtos naudoti
riebalinio audinio sankaupos (Heyward, Stolarczyk, 1996).
Rengimo krūvių turinio ir parengtumo sąveika. Veiksmingą (B) rengimo programos
meninės gimnastikos atstovių (11–12 m. ir 12–13 m. sportininkių) rengimą sąlygojo
choreografinio rengimo dominavimas. Šiame rengimo etape veiksminga rengimo programa
išsiskyrė didesniu laiku (vidutiniškai 33,57%), skirtu varžybinių pratimų tobulinimui.
Mokslininkai (Apatow, 2001; Jastrjembskaia, Titov, 1999; Карпенко, 2003; Лисицкая и др.,
1982), pažymi, kad choreografijai visais rengimo etapais turi būti skiriama pakankamai didelė
rengimo dalis, tik kinta jos kombinacijų sudėtingumas, vis daugiau choreografijos elementų
atliekama be atramos, įvairiomis kryptimis, su dažnesniu krypčių pasikeitimu (Jastrjembskaia,
Titov, 1999; Карпенко, 2003; Лисицкая и др., 1982; Wolf-Cvitak et al., 2002; Wolf-Cvitak,
2004). Pažymima, kad elito sportininkės choreografijai per savaitę skiria 6 kartus po 45
minutes (Apatow, 2001; Карпенко, 2003). Šiame tyrime tirtų sportininkių rengimo
programose choreografijai buvo skirta vidutiniškai po 52 min. po 4,4 karto per savaitę (B
rengimo programa). Veiksmingiausios rengimo programos sumažėjusi choreografijai skirto
laiko dalis (procentais) įtakojo rengimo ir parengtumo (veiksmų kūnu ir su įrankiu) – veiksmų
kūnu technikos pokyčius buvo galima paaiškinti nedidele teigiama priklausomybe 20% (y =
0,0001x2 + 0,0002x – 0,0197, r2 = 0,2039), o veiksmų su įrankiu neigiama 13%
priklausomybe (y = -0,0003x2 + 0,0123x – 0,0782, r2 = 0,1398)(4.3.5. pav.).
Techninio rengimo ir parengtumo sąveika mažiau veiksmingose rengimo programose
buvo skirtinga. Choreografijai skirtas laikas teigiamai įtakojo E rengimo programos
sportininkių veiksmų kūnu (y = -0,0005x2 + 0,0356x – 0,3129, r2 = 0,3839) ir veiksmų su
įrankiu techniką (y = -0,0004x2 + 0,0268x – 0,2353, r2 = 0,279).
Mažiausiai veiksmingoje rengimo programoje veiksmų kūnu ir choreografinio
rengimo nustatyta silpna teigiama priklausomybė (y = 0,0001x2 + 0,0002x - 0,0197; r2 =
0,2039), o veiksmų su įrankiu technikai silpna neigiama (y = -0,0003x2 + 0,0123x - 0,0782; r2
= 0,1398) (4.3.6. pav.).

132
Periodai Parengiamasis Varžybinis Pereinamasis

1
0,8 Kūno technika:
Koreliaciniai ryšiai
0,6 y = 0,0001x 2 + 0,0002x - 0,0197
0,4 R2 = 0,2039
0,2
0 1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
-0,2
-0,4 Įrankio technika:
-0,6 y = -0,0003x 2 + 0,0123x - 0,0782
-0,8
R2 = 0,1398
-1
Mikrociklai
Varžybos: MR K Mgr.Rgr. M R MR M M M Ta .
Technikos rodiklių T T T T T T T T
registrav imas
B Bendra kūno technika B Bendra įrankio technika
Poly. (B Bendra kūno technika ) Poly. (B Bendra įrankio technika)
4.3.5. pav. 13–14 meų meninės gimanstikos sportininkių specifinio rengimo eksperimento veiksmingiausios
rengimo programos choreografiniam rengimui skirto laiko (%) ir bendros kūno bei veiksmų su įrankių
technikos sudėtingumo koreliacinių ryšių kaita makrociklo metu
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. – Respublikos
grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos rodiklių
registravimas – T , Poly – polinominės lygties priklausomybė.

Tai gali būti paaiškinama tuo, kad choreografijai šio rengimo sportininkėms buvo
skiriama mažiausiai laiko (po 3,84 karto per savaitę po 51,8 minutes), o tai yra nepakankamai
norint konkuruoti su elito sportininkėmis (Apatow, 2001; Jastrjembskaia, Titov, 1999; Wolf-
Cvitak et al., 2002; Wolf-Cvitak, 2004; Карпенко, 2003; Лисицкая и др., 1982).
Periodai Parengiamasis
Varžybinis Pereinamasis
1
Kūno technika:
0,8
0,6 y = 0,0001x 2 + 0,0002x - 0,0197
Koreliaciniai ryšiai

0,4 R2 = 0,2039
0,2
0
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
49
1
2
3
4
5
6
7
8
9

-0,2 Įrankio technika:

-0,4
y = -0,0003x 2 + 0,0123x - 0,0782
-0,6
-0,8 R2 = 0,1398
-1
Mikrociklai
Varžybos: MR K Mgr.Rgr. M R MR M M M Ta .
Technikos rodiklių T T T T T T T T
registrav imas
C Bendra kūno technika C Bendra įrankio technika
Poly. (C Bendra kūno technika ) Poly. (C Bendra įrankio technika)

4.3.6. pav. 13–14 metų meninės gimnastikos sportininkių specifinio rengimo eksperimento
veiksmingiausios rengimo programos choreografiniam rengimui skirto laiko (%) ir bendros kūno bei
veiksmų su įrankių technikos sudėtingumo koreliacinių ryšių kaita makrociklo metu
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. – Respublikos
grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos rodiklių
registravimas – T , Poly – polinominės lygties priklausomybė.

133
 Remiantis tyrimo duomenimis galime daryti prielaidą, kad šiame rengimo etape silpnėjo
choreografinio rengimo įtaka ne tik veiksmų su įrankiu technikai, bet ir kūno technikai, tai
reiškia, kad choreografiniam rengimui skirtas laikas turėjo būti padidintas jau ankstesniuose
rengimo etapuose, o norint konkuruoti su elito sportininkėmis tokio dydžio choreografinio
rengimo krūviai buvo nepakankami.
Elementų kūrimui, įvaldymui bei tobulinimui skirtas laikas mažai įtakos turėjo
veiksmingiausios rengimo programos (B) ir veiksmų kūnu (y = -0,0001x2 + 0,011x – 0,0981,
r2 = 0,1809), ir veiksmų su įrankiu technikai (y = -0,000007-05x2 + 0,0026x – 0,0133, r2 =
0,0259)(4.3.7. pav.). Antros pagal veiksmingumą – E rengimo programos elementų įvaldymui
bei tobulinimui skirtas laikas sportininkių techniką įtakojo neigiamai: veiksmų kūnu 34% (y =
0,0006x2 – 0,0379x + 0,3183, r2 = 0,3429), o veiksmų su įrankiu 42% (y = 0,0004x2 –
0,0317x + 0,2816, r2 = 0,4299). Mažiausiai veiksmingoje rengimo programoje elementų
tobulinimui buvo skiriama daugiausiai laiko ir buvo nustatyta teigiama veiksmų kūnu (y =-
0,0006x2 + 0,0444x – 0,4188, r2 = 0,3682) ir veiksmų su įrankiu (y = -0,0003x2 + 0,0216x –
0,2056, r2 = 0,3114) technikos priklausomybė (nors šios rengimo programos sportininkių
kūno technika sumažėjo nuo 2,7 iki 2,5 balo, o veiksmų su įrankiu technika pagerėjo visu balu
– nuo 4,0 iki 5,0 balo).
Periodai Parengiamasis Varžybinis
Pereinamasis
1 Kūno technika:
0,8 y = -0,0001x 2 + 0,011x - 0,0981
0,6
Koreliaciniai ryšiai

R2 = 0,1809
0,4
0,2
0
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
49
1
2
3
4
5
6
7
8
9

-0,2 Įrankio technika:

-0,4 y = -7E-05x 2 + 0,0026x - 0,0133
-0,6 R2 = 0,0259
-0,8
-1 Mikrociklai
Varžybos: MR K Mgr.Rgr. M R MR M M M Ta .
Technikos rodiklių T T T T T T T T
registrav imas
B Bendra kūno technika B Bendra įrankio technika
Poly. (B Bendra kūno technika ) Poly. (B Bendra įrankio technika)
4.3.7. pav. 13-14 metų meninės gimnastikos sportininkių specifinio rengimo eksperimento
veiksmingiausios rengimo programos elementų tobulinimui skirto laiko (%) ir bendros kūno bei veiksmų
su įrankių technikos sudėtingumo koreliacinių ryšių kaita makrociklo metu
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. – Respublikos
grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos rodiklių
registravimas – T , Poly – polinominės lygties priklausomybė.

Sudėtingos koordinacijos sporto šakų sportininkų rengimo krūvių dydžiai pateikiami pagal
atliekamų elementų skaičių, kombinacijų skaičių (Аркаев, Сучилин, 1997; Медведева,
2002a; Мухамед, 1999; Смолевский, Гавердовский, 1999; Чедураев, 1997; Худолей,

134
 2004) – tokia krūvių registravimo sistema labiau tinkama sportinės gimnastikos sportininkų
rengimo valdymui. Šiame meninės gimnastikos sportininkių rengimo etape, kaip niekad
varžybinės veiklos vertinimui didžiausią įtaką turi savitas-individualus gimnastės stilius,
sportininkių artistiškumas bei išraiška (Jastrejembskaia, Titov, 1999; Карпенко, 2003). Šių
savybių demonstravimas galimas tik tobulai įvaldžius varžybinius pratimus. Taigi, prasidėjus
šiam individualizuotam sportininkių rengimo etapui atskirų elementų tobulinimui skirto laiko
reikšmingumas sportininkių techniniam parengtumui sumažėja. Kuo didesnis laikas turėtų
būti skiriamas varžybinių pratimų tobulinimui (Jastrejembskaia, Titov, 1999; Wolf–Cvitak,
2004; Карпенко, 2003; Меканцишвили, 1991; Царькова, 1980), o tuo pačiu, atliekant
varžybinius pratimus, tobulinami atskiri elementai, pratimo dalys.
Varžybinių pratimų tobulinimas buvo dominuojantis 13–14 metų sportininkių
specifinio rengimo eksperimente B rengimo programos rengimo turinio struktūroje. Jis buvo
pasirinktas kaip specifinio rengimo, siekiant individualizuoti rengimą jų varžybines
programas, apraiška (Jastrejembskaia, Titov, 1999; Карпенко, 2003). Be to, šalia varžybinių
pratimų tobulinimo, taikyti kiti integralaus rengimo komponentai leido tikėtis pagerinti
sportininkių parengtumą varžyboms (Платонов, 1986, 1997; Tuennemann, 1996). Tačiau vis
tik labai reikšminga šios rengimo dalies įtaka techniniam parengtumui nenustatyta: varžybinių
pratimų tobulinimui skirtas laikas didesnę teigiamą reikšmę turėjo kūno veiksmų technikai (y
= -0,0002x2 + 0,02x – 0,1795, r2 = 0,2392), o veiksmų su įrankiu technikai jis buvo
nereikšmingas (y = -0,0003x2 + 0,0193x – 0,1535, r2 = 0,0967)(4.3.8. pav.).
Periodai Parengiamasis Varžybinis
Pereinamasis
1 Kūno technika:
0,8
y = -0,0002x 2 + 0,02x - 0,1795
0,6
Koreliaciniai ryšiai

R2 = 0,2392
0,4
0,2
0
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
49

-0,2 Įrankio technika:

-0,4
y = -0,0003x 2 + 0,0193x - 0,1535
-0,6
-0,8 R2 = 0,0967
-1 Mikrociklai
Varžybos: MR K Mgr.Rgr. M R MR M M M Ta
.
Technikos rodiklių T T T T T T T T
B Bendra kūno technika B Bendra įrankio technika
Poly. (B Bendra kūno technika ) Poly. (B Bendra įrankio technika)
4.3.8. pav. 13–14 metų meninės gimanstikos sportininkių specifinio rengimo eksperimento
veiksmingiausios rengimo programos varžybinių pratimų tobulinimui skirto laiko (%) ir bendros kūno
bei veiksmų su įrankių technikos sudėtingumo koreliacinių ryšių kaita makrociklo metu
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. – Respublikos
grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos rodiklių
registravimas – T , Poly – polinominės lygties priklausomybė.

135
 Mažiau veiksmingos – E rengimo programos sportininkių varžybinių pratimų
tobulinimas kūno veiksmų techniką įtakojo 45%: veiksmus kūnu (y = 0,0007x2 – 0,045x +
0,3968, r2 = 0,4503) ir veiksmus su įrankiu (y = 0,0005x2 – 0,0344x + 0,3132, r2 = 0,4538).
Mažiau reikšminga ši rengimo rūšis buvo C rengimo programos sportininkėms: veiksmus
kūnu įtakojo 33% (y = 0,000007x2 – 0,0104x + 0,1162, r2 = 0,3362), o veiksmus su įrankiu
24% (y = -0,0003x2 + 0,0077x – 0,0174, r2 = 0,2473).
Mokslininkai rekomenduoja (Лисицкая, 1982; Eider, 1999; Медведева, 2001;
Менхин, 1997) šiame rengimo etape mažinti atletiniam rengimui skirtą laiką. Lyginant su
ankstesniu eksperimentu šio eksperimento metu B ir C rengimo sportininkėms buvo ženkliai
sumažintas atletiniam rengimui skirtas laikas (B rengimo programoje vidutinškai nuo 18,68%
iki 14,4 %, C rengimo programoje – vidutinškai nuo 20,62% iki 11,6%). E rengimo
programoje atletiniam rengimui skirtas laikas buvo padidintas (nuo 1,41±0,84 val./savaitėje
iki 2,5±0,84 val./sav., procentais šiai rengimo rūšiai skirtas laikas pakito nuo 14,56% iki
21,0%). Veiksmingiausios rengimo programos atletiniam rengimui skirtas laikas (kuris
priklausomai nuo mikrociklo tipų svyravo nuo 23,61% iki 8,47%) labiausiai įtakojo
sportininkių kūno veiksmų techniką (y =0,000009x2 – 0,0224x + 0,2298, r2 = 0,3555), o
veiksmų su įrankiu technikai nebuvo toks reikšmingas (y = 0,0004x2 – 0,0175x + 0,1096, r2 =
0,1142). (4.3.9. pav.).
Periodai Parengiamasis Varžybinis
Pereinamasis
1 Kūno technika:
0,8
y = 9E-05x 2 - 0,0224x + 0,2298
0,6
Koreliaciniai ryšiai

R2 = 0,3555
0,4
0,2
0
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
49
-0,2
-0,4 Įrankio technika:
-0,6 y = 0,0004x 2 - 0,0175x + 0,1096
-0,8 R2 = 0,1142
-1 Mikrociklai
Varžybos: MR K Mgr.Rgr. M R MR M M M Ta .
Technikos rodiklių T T T T T T T T
registrav imas
B Bendra kūno technika B Bendra įrankio technika
Poly. (B Bendra kūno technika ) Poly. (B Bendra įrankio technika)

4.3.9. pav. 13–14 metų meninės gimnastikos sporrtininkių specifinio rengimo eksperimento
veiksmingiausios rengimo programos atletiniam rengimui skirto laiko (%) ir bendros kūno bei veiksmų su
įrankių technikos sudėtingumo koreliacinių ryšių kaita makrociklo metu
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. – Respublikos
grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos rodiklių
registravimas – T, Poly – polinominės lygties priklausomybė.

136
 Daugiausiai atletiniam rengimui laiko buvo skiriama (vidutiniškai 21,0%) E rengimo
programos sportininkėms. Nustatyta, kad ši rengimo rūšis teigiamai įtakojo veiksmų kūnu (y
= -0,0008x2 + 0,0462x – 0,3891, r2 = 0,3639) ir veiksmų su įrankiu (y = -0,0007x2 + 0,042x
– 0,3671, r2 = 0,3793) techniką. Mažiausiai veiksmingos rengimo programos (C) sportininkių
atletinio rengimo poveikis technikos veiksmas buvo skirtingai neigiamas: veiksmams kūnu
33% (y = 0,0006x2 – 0,0433x + 0,4081, r2 = 0,3732), o veiksmams su įrankiu mažai
reikšmingas (y = 0,0003x2 – 0,0143x + 0,1192, r2 = 0,1523). E rengimo sportininkės
pasižymėjo silpnesniu atletiniu parengtumu bei mažesniais techninio parengtumo rodikliais.
Didelis atletiniam rengimui skirtas laikas ankstesniais rengimo etapais galėjo leisti padidinti
techninį parengtumą (Лисицкая и др., 1982; Eider, 1999; Медведева, 2001; Менхин, 1997).
Tačiau šiame rengimo etape jau turi būti pasiektas atitinkamas atletinio parengtumo lygis.
Veiksmingiausios B rengimo programos, kurios nuo 17 mikrociklo varžybinio periodo
krūvių procentinė sandara sudarė 30,3% choreografinio rengimo, 19,6% elementų
tobulinimui skirtas laikas, 37,3% varžybinių pratimų tobulinimas ir 12,8%, leido pagerinti
13–14 metų vidutinio meistriškumo meninės gimnastikos sportininkių techninio parengtumo
rodiklius: veiksmų kūno technikos – 21,1%; įrankių technikos –30,5%). Pasiektą įrankio
technikos parengtumo lygį pavyko pagerinti (6,35%) 14 savaičių, kurių rengimo programos
sandara buvo tokia: 27,2% choreografinio rengimo, 219,5% elementų tobulinimui skirtas
laikas, 40,3% varžybinių pratimų tobulinimas ir 13,1% atletinis rengimas. Stabilų įrankio
technikos sudėtingumą pavyko išlaikyti iki sezono pabaigos (7 mikrociklus), tačiau kūno
veiksmų technika beveik nekito ir net mažėjo iki 21,1% (7 mikrociklus) (4.3.10. pav.).
2
2 Įrankio technika: y = 0,0005x + 0,0157x + 3,5123
Kūno technika: y = -0,0005x + 0,0133x + 3,7089 2
50 R = 0,7559 6
R2 = 0,2541
40 5 Technikos koef.
Krūviai (%).

4
30
3
20
2
10 1
0 0
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47

Mikrociklai
Choreografija Elementai Varzybiniai pr.
Atletinis Krūviai (val./sav.) Vidutinė kūno technika
Vidutinė įrankio technika Poly. (Vidutinė įrankio technika) Poly. (Vidutinė kūno technika )

4.3.10. pav. 13–14 metų meninės gimnastikos sportininkių rengimo intensyvinimo eksperimento
veikmingiausios rengimo programos rengimo krūvių dydžio (%) ir turinio bei technikos sudėtingumo
kaita makrociklo metu.

137
 Rengimo ir parengtumo faktorių sąveikos tarpusavio ryšys
Šiame eksperimente rengimo ir parengtumo sąveikos modeliui įvertinti buvo
analizuoti 47 kintamasis (X), iš kurių buvo rengimo 13 rodiklių ir parengtumo 34 rodiklių
faktoriai bei vienas galutinis varžybinės veiklos efektyvumo rodiklis (kiekvienos gimnastės
pelnomų taškų vidurkis) – Y (4.3.11. pav.). Nuo ankstesnių eksperimentų papildomai buvo
įtrauktas integralaus rengimo kiekis procentais.

4.3.11. pav. 13–14 metų meninės gimnastikos sportininkių rengimo ir parengtumo faktorių sportininkių
rezultatams reikšmingumo skirstinys

Faktorinės analizės pagalba suskirstyti rengimo ir parengtumo rodikliai į penkis

pagrindinius pagal reikšmingumą faktorius. Visi penki faktoriai nusako 40,45% nuo bendro
dispersijos (4.3.12. pav.).
Pirmo lygmens faktoriaus (F1) pagrindą sudarė veiksmų su įrankiu technikos
koeficientų rodikliai: šokdynės (r=0,883), kamuolio (r=0,723) ir kaspino (r=0,761) įrankio
technikos koeficientas bei vidutinis visų įrankių technikos koeficientas (r=0,849).
Ženkliausias faktorines reikšmes taip pat turėjo staigiosios jėgos –šuolio iš vietos į tolį–
rezultatas r=0,873 ir jo vertinimas balais (r=0,819), jėgos ištvermės –“kampų” testo
rezultatas (r=0,827) ir balai (r=0,795), greitumas – “bėgimo greičiui per šokdynę” testo
rezultatas (r=0,756) ir atletinio parengtumo integralusis rodiklis (r=0,881). Pirmam faktoriui
priskirti buvo ir rengimo krūvių dydis visame makrocikle (r=0,826), rengimo valandos per
savaitę (r=0,776), elementų tobulinimui skirtas laikas procentais (r=–0,820) bei integraliam

138
rengimui skirtas laikas procentais (r=0,822). Iš viso šį faktorių sudarė 13 rodiklių (iš 44),
kurių koreliacijos koeficientai buvo didesni nei 0,700. Lyginamąją pirmojo faktoriaus sumą
(vertę) sudarė 17,03 % nuo bendros dispersijos (faktorių indėlio). Lyginant su ankstesniais
eksperimentais sumažėjo techninio parengtumo reikšmė ir padidėjo atskirų atletinio
parengtumo rodiklių reikšmė galutiniams sportininkių rezultatams.
Pirmo lygmens faktoriaus (F2) – “rengimo” didžiausią vertę sudarė tokie rodikliai
kaip choreografiniam rengimui skirtas laikas procentais (r=0,945) ir valandomis (r=0,915),
varžybiniams pratimams skirtas laikas procentais (r=0,945) ir valandomis (r=0,903),
treniruočių skaičius per savaitę (r=0,708), jėgos ištvermė – “atsispaudimų” testo vertinimas
balais (r=0,807). Neigiamą šio faktoriaus vertę sudarė atletiniam rengimui skirtas laikas
procentais (r=–0,832) ir elementų tobulinimui skirtas laikas valandomis (r=0,763). Šio
faktoriaus vertė – 10,48 %.
Trečio lygmens faktoriaus (F3) – “jėgos ištvermės, lankstumo–pusiausvyros bei kūno
kompozicijos” vertė nuo bendros dispersijos buvo 6,92%. Didžiausi koreliaciniai ryšiai
nustatyti tarp šokdynės veiksmų kūnu technikos koeficiento (r=–0,725), jėgos ištvermės –
“atsisėdimų” testo rezultato (r=–0,720), ir vertinimo balais (r=–0,720) bei lankstumo–
pusiausvyros “kokų laikymo” testo rezultato (r=–0,704) ir “špagatų” testo rezultatai balais
(r=–0,795). Teigiami koreliaciniai ryšiai nustatyti riebalinio audinio kiekiui procentais
(r=0,664).
Ketvirto lygmens faktoriaus (F4) visi rodikliai sudarė tik 3,65% visų faktorių
lyginamosios vertės. Didžiausią vertę sudarė “kūno svorio” rodiklis (r=0,515), o kitų rodiklių
reikšmingesnė įtaka nebuvo nustatyta.
Penktojo lygmens faktoriaus (F5) vertė į bendrą faktorių pasiskirstymą buvo dar
mažesnė – tik 2,34% ir didžiausią vertę sudarė kūno masės indekso rodiklis (r=–0,600).
Galima tvirtinti, kad stabilizuojantis technikos sudėtingumo rodikliams
reikšmingesnis tampa sportininkių atletinis parengtumas, kurio dėka ir technika atliekama
tiksliau, ir mažiau daroma atlikimo klaidų (Менхин, 1997; Менхин, Макарова, 1997),
Tiriamųjų parengtumo nepakankamumus galėjo sąlygoti ir anksčiau taikyta neadekvati
rengimo programa (Jastrejembskaia, Titov, 1999; Карпенко, 2003). Dar labiau išryškėjo
kūno kompozicijos rodiklių įtaką galutiniams rezultatams (Pietrzyk, 2003).

139
 Rengimo ir parengtumo rodikliai
Rengimo ir parengtumo faktoriai
I faktorius
staigioji jėga (šuolio į tolį balai) (r=0,873);
šokdynės įrankio technikos koeficientas (r=0,882);
bendros įrankio technikos koeficientas (r=0,849);
jėgos ištvermė (“kampų kėlimas” rez.) (r=826);
rengimo krūvių dydis visame makrocikle (r=0,825);
elementų tobulinimui skirtas laikas (%) (r=–0,819);
staigioji jėga (šuolio į tolį balai) (r=0,819);
jėgos ištvermė (“kampų kėlimas” rez.) (r=794);
kaspino įrankio technikos koeficientas (r=0,760);
koordinacija “bėgimas greičiui” per šok. rez. (r=0,756);
bendras atletinis parengtumas (r=0,738);
kamuolio įrankio technikos koeficientas (r=0,723)
II faktorius
choreografinis rengimas (%) (r=0,945);
varžybinių pratimų tobulinimas (%) (r=0,945);
choreografinis rengimas (val.) (r=0,915)
varžybinių pratimų tobulinimas (%) (r=0,903);
atletinis rengimas (%) (r=–0,832);
jėgos ištvermė (atisipaudimai balai) (r=–0,807);
treniruočių skaičius savaitėje (r=0,708);
III faktorius
lankstumas (“špagatai”) (r=–0,795);
šokdynės kūno technikos koeficientas (r=–0,725);
jėgos ištvermė (atsisėdimai balai) (r=–0,720);
jėgos ištvermė (atsisėdimai rez.) (r=–0,720);
pusiausvyra (“kojų laikymas” balai) (r=–0,704);
riebalinio audinio kiekis (%) (r=0,664).
IV faktorius
kūno svoris (r=0,515);
V faktorius
KMI (r=0,591);
Galutinis rezultatas (taškais)
4.3.12. pav. Rengimo ir parengtumo faktorių reikšmingumo schema
Pastaba. – žaliai pažymėtų faktorių reikšmingumas sutampa
– raudonai pažymėtų faktorių reikšmingumas prieštarauja.
Atskirų rengimo komponentų faktorinė analizė leido išskirti du pagrindinius
faktorius, kurių suma buvo lygi 11,04%.
Rengimo faktoriai
I faktorius
treniruočių skaičius per savaitę (r=0,964)
varžybinių pratimų tobulinimas (val) (r=0,940);
bendras treniruočių skaičius makrocikle (r=0,929);
choreografinis rengimas (val.) (r=0,926);
atletinis rengimas (val.) (r=0,922);
varžybinių pratimų tobulinimas (%) (r=0,837);
9,65% choreografinis rengimas (%) (r=0,835);
rengimo valandų skaičius per savaitę (r=0,827);
elementų tobulinimui skirtas laikas (%) (r=–0,704);
integraliam rengimui skirtas laikas (%)(r=0,861);
II faktorius
elementų tobulinimas (val.) (r=0,907);
atletinis rengimas (%) (r=0,851);
rengimo krūvių dydis visame makrocikle (r=0,711).
Parengtumo rodikliai
Parengtumo faktoriai
I faktorius
jėgos ištvermė (“kampų kėlimas” rez.) (r=920);
37,48% jėgos ištvermė (“kampų kėlimas” balais) (r=892);
staigioji jėga (šuolio į tolį rez.) (r=0,858) ir balai
(r=0,854)
bendras atletinis parengtumas (r=0,840);
šokdynės įrankio technikos koeficientas (r=0,805);
bendros įrankio technikos koeficientas (r=0,802);
32,73% kamuolio įrankio technikos koeficientas (r=0,742)
koordinacija “bėgimas greičiui” per šok. rez. (r=0,725)
kaspino įrankio technikos koeficientas (r=0,708);
svoris (r=0,696)
II faktorius
šokdynės kūno technikos koeficientas (r=–0,766);
lankstumas (“špagatai”) (r=–0,751);
riebalinio audinio kiekis (%) (r=0,729);
jėgos ištvermė (atsisėdimai balai) (r=–0,678);
jėgos ištvermė (atsisėdimai rez.) (r=–0,678);
pusiausvyra (“kojų laikymas” balai) (r=–0,659);
III faktorius
ūgis (r=0,637);
IV faktorius
KMI (r=–0,575);
ištvermės “dvigubų” šuoliukų testo rezultatai (r=0,554) ir
balai (r=0,533).
IV faktorius
lankstumas (“tiltas”) (r=–0,604)
140
 Pirmo lygmens faktorių (F1) – “rengimo krūvių dydžio ir specifinio rengimo” sudarė
tokie rodikliai: treniruočių skaičius per savaitę (r=0,964), varžybinių pratimų tobulinimui
skirtas laikas valandomis (r=0,940) ir procentais (r=0,837), choreografiniam rengimui skirtas
laikas valandomis (r=0,927) ir procentais (r=0,835), bendras treniruočių skaičius makrocikle
(r=0,929), atletiniam rengimui valandomis (r=0,922), integraliam rengimui skirtas laikas
procentais (r=0,861) ir rengimo valandų skaičius per savaitę (r=0,827). Neigiami koreliaciniai
ryšiai šiame faktoriuje nustatyti elementų tobulinimui skirtam laikui procentais (r=–0,704).
Antrojo lygmens faktorių (F2) sudarė bendras rengimo krūvių dydis visame
makrocikle (r=0,711), atletinis rengimas procentais (r=0,851) ir elementų tobulinimui skirtas
laikas valandomis (r=0,7907).
Šiame eksperimente nustatyta integralaus–specifinio rengimo, varžybinių pratimų
tobulinimo reikšmė sietina su vis didėjančiu rengimo individualizavimu (Avalos, Hellard,
Chatard, 2003; Banister, Carter, Zarkadas, 1999; Morton, 1991, 1997; Morton, Fitz–Clrke,
Banister, 1990; Mujika et al., 1996a, 1996b), tačiau buvo tikėtasi didesnio šios rengimo
rūšies poveikioreikšmingumo lygmens.
Parengtumo rodiklių faktorinė analizė leido išskirti tris pagrindinius faktorius,
kurių suma buvo lygi 25,71%.
Pirmo lygmens faktorių (F1) sudarė skirtingo pobūdžio 12 rodiklių, kurių koreliacijos
koeficientai buvo didesni nei 0,700. Didžiausią vertę sudarė jėgos ištvermės – “kampų” testo
rezultatas (r=0,920) ir balai (r=0,892), staigiosios jėgos rezultatas (r=0,858) ir balai
(r=0,854), atletinio parengtumo integralusis rodiklis (r=0,840), šokdynės (r=0,805), kamuolio
(r=0,742), kaspino (r=0,708) įrankio ir vidutinės visų įrankių (r=0,802) technikos
koeficientas, greitumas – “bėgimo greičiui per šokdynę” testo rezultatas (r=0,725) bei
sportininkių svoris (r=0,696).
Antrojo lygmens faktorių (F2) – “jėgos ištvermės, lankstumo–pusiausvyros bei kūno
kompozicijos” – faktorių, kurio vertė – 6,0% sudarė tokie rodikliai kaip šokdynės veiksmų
kūnu technikos koeficientas (r=–0,766), lankstumas –“špagatų” testų rodikliai (r=–0,751),
riebalinio audinio sluoksnio kiekis procentais (r=0,729), jėgos ištvermės –“atsisėdimų” testo
rezultato (r=–0,678), ir vertinimo balais (r=–0,678) bei lankstumo–pusiausvyros “kokų
laikymo” testo rezultato (r=–0,659).
Trečio lygmens faktoriaus (F3) didžiausią vertę sudarė sportininkių ūgis (r=0,637), o
lyginamąją šio faktoriaus vertę sudarė 3,48%.
Ketvirtojo lygmens faktorių (F4) sudarė koordinaciniai gebėjimai (r=0,554 ir r=0,533)
ir kūno masės indeksas (r=–0,575). Iš viso šis faktorius sudarė 1,73% nuo bendros
dispersijos.

141
 Penkto lygmens faktoriaus (F5) vertė į bendrą faktorių pasiskirstymą buvo tik 1,61%
ir didžiausią šio faktoriaus vertę sudarė lankstumo testo –“tilto” rodiklis balais (r=–0,604).
Veiksmingiausios rengimo programos sportininkių rezultatams didžiausią reikšmę
turėjo bendra įrankio technika, kamuolio kūno ir kaspino kūno technika. Kitų rodikliai
neatitiko patikimumo ribų. Lyginant su ankstesniais eksperimentais technikos rodiklių
reikšmė veiksmingiausios rengimo programos sportininkių parengtumui sumažėjo. Geresnius
sportinius rezultatus demonstruojančios sportininkės save vertino žemiau nei tos, kurios
nedemonstravo gersnio parengtumo, tačiau šio rodiklio reikšmės neatitiko kritinių
patikimumo ribų (4.3.13. pav.).

4.3.13. pav. 13–14 metų meninės gimnastikos sportininkių veiksmingiausios rengimo programos
rengimo ir parengtumo faktorių sportininkių rezultatams reikšmingumo skirstinys

Mažiausiai veiksmingos rengimo programos (4.3.14. pav.) sportininkių rezultatams

didžiausią reikšmę taip pat turėjo visi technikos rodikliai, tačiau beveik visų atletinio
parengtumo rodiklių patikimumas neatitiko kritinių ribų. Tokią sąveiką galėjo sąlygoti
rengimo programos nevienodos sportininkių potencinės galimybės todėl sportininkių
parengtumo vidurkis turėjo labai dideles nukrypimo reikšmes. Tad dar anksčiau buvo būtina
individualizuoti sportininkių rengimą (Avalos et al., 2003; Banister et al., 1999; Morton,
1991, 1997; Morton et al., 1990; Mujika et al., 1996, 1996a). Reikšmingas rezultatams buvo
mažesnis kūno svoris ir ūgis.

142
 4.3.14. pav. 13–14 metų meninės gimnastikos sportininkių mažiausiai veiksmingos rengimo
programos rengimo ir parengtumo faktorių sportininkių rezultatams reikšmingumo skirstinys

Sugrupavus atskirų faktorius (rengimo ir parengtumo; parengtumo, rengimo)

rezultatus galima teigti, kad svarbiausiais siekiant geriausių rezultatų yra staigioji jėga, jėgos
ištvermė, koordinacija bei susumuotas atletinio parengtumo integralusis rodiklis, išryškėjo
įrankio technikos reikšmė (šokdynės, kaspino, kamuolio ir vidutinės visų įrankių technikos.
Šiame rengimo etape rengimo faktorių reikšmingumas buvo mažesnis, taigi techninio
parengtumo reikšmingumą galėjo sąlygoti ankstesniuose etapuose taikyti rengimo krūviai.

143
4.4. 14–15 m. meninės gimnastikos sportininkių meistriškumo tobulinimo
etapo optimizavimas
Racionalus rengimo krūvių ir intensyvumo derinimas laiko atžvilgu yra sėkmingo
sportininkų rengimo valdymo prielaida (Mester, Perl, 2000; Morton et al., 1990; Fitz–Clarke
et al., 1991). 14–15 metų meninės gimnastikos sportininkių sportinio tobulėjimo, aukščiausių
sportinių rezultatų siekimo etape (Douda et al., 2002; Карпенко, 2003; Лисицкая и др.,
1982) ypatingai rengimo krūvių dydžiai padidėja ir suintensyvėja (Fan, Tang, Zhao, 2004).
Eksperimente dalyvavusioms sportininkėms taikyti krūviai 697 val./makrocikle ir po 12,5
val./savaitėje (B rengimo programoje) ir 672 val./makrocikle, po 12,3 val./savaitėje (E
rengimo programoje) palyginus su elito sportininkėmis (Карпенко, 2003; Худолей, 2004)
nėra dideli, todėl norint pasiekti geresnių rezultatų bei varžytis su elito sportininkėmis svarbią
reikšmę įgauna anksčiau minėtas racionalus krūvių dydžio bei intensyvumo išdėstymas viso
makrociklo metu.
Rengimo ir parengtumo sąveika
Rengimo intensyvinimo eksperimente tyrime dalyvavusių 10 sportininkių (2 skirtingos
rengimo programos – B ir E) bendras pajėgumas buvo panašus (4.4.1. pav.).

4.4.1. pav. 14–15 metų meninės gimnastikos sportininkių skirtingų rengimo programų
sportininkių rengimo ir parengtumo sąveikos rodiklių pasiskirstymas
pastaba B1–B2 B programos sportininkių rengimo parengtumo palyginimas
E1–E5 E programos sportininkių rengimo parengtumo palyginimas
t[1] – kintamasis, kuris apibendrina x (rengimo ir parengtumo) kintamuosius
Abiejų rengimo programų sportininkių rengimo ir parengtumo modeliai neperžengė
eksperimentų (tyrimų) pasiskirstymo standartinio nuokrypio kritinių ribų, tik viena
sportininkė iš E rengimo programos buvo šiek tiek mažesnio pajėgumo nei likusios
sportininkės.

144
 Kiekvienos rengimo programos sportininkės rezultatus (sportinį meistriškumą)
labiausiai įtakojo skirtingi faktoriai (4.4.2. pav.). E rengimo programos pirmos, trečios ir
ketvirtos sportininkės bei B rengimo programos pirmos ir antros sportininkių rezultatai buvo
geriausi ir jų sportinius rezultatus daugiausiai lėmė tie patys faktoriai.

4.4.2. pav. 14–15 metų meninės gimnastikos sportininkių skirtingų rengimo programų rengimo ir
parengtumo faktorių tarpusavio ryšio pasiskirstymas
Pastaba: pc(corr)[X] – rengimo ir parengtumo faktoriai,
pc(corr)[Y] – sportininkių pelnyti taškai,
B1, B2, B3, B4, B5 – B rengimo programos sportininkės
E1, E2, E3, E4, E5 – E – rengimo programos sportininkės
pc(corr)[1] – kintamasis, kuris apibendrina pelnytus taškus su rengimo ir parengtumo faktoriais
t[1] – kintamasis, kuris apibendrina x (rengimo ir parengtumo) kintamuosius

Rengimo krūvių ir techninio parengtumo sąveika. Taikomi panašaus dydžio rengimo

krūviai (B rengimo programa – 12,54 val./savaitėje, E rengimo programa – 12,27
val./savaitėje) skirtingų programų sportininkių techniniam parengtumui turėjo skirtingą
poveikį. Rengimo krūvių dydžiai įtakojo teigiamai E rengimo programos sportininkių kūno
veiksmų techniką (y = -0,0011x2 + 0,0586x - 0,2505, r2 = 0,6799), o B rengimo programos
sportininkių – neigiamai (y = 0,0011x2 - 0,0447x + 0,2501, r2 = 0,402) (4.4.3. pav.). Panašus
rengimo krūvių poveikis nustatytas ir veiksmų su įrankiu technikai: E rengimo programos –y

145
 = -0,0017x2 + 0,0943x - 0,4332, r2 = 0,759; B rengimo programos – y = 0,001x2 - 0,0397x +
0,2244, r2 = 0,3468 (4.4.4. pav.). Kiekviena sistema priklausomai nuo jos adaptacinių procesų
į taikomą poveikį reaguoja skirtingai (Hohmann et al., 2000; Perl, 2001a; 2001b), taigi net ir
to pačio dydžio bei tapataus turinio rengimo krūviai sportininkų parengtumą gali veikti
skirtingai (Bügner, 2005; Perl, 2000, 2001, 2002, 2003; Witte, 2002). Blogesnei technikos
veiksmų atlikimo kokybei įtakos galėjo turėti padidėjęs sportininkių svoris, ir tai, savo ruožtu,
galėjo turėti įtakos ekspertų vertinimui (Georopoulos et al., 1999; Pietrzyk, 2003; Popovic,
2000; Павлова, 1988).
Periodai Parengiamasis Varžybinis Pereina-
masis
1 E rengimo programa:
0,8 2
y = -0,0011x + 0,0586x - 0,2505
0,6
Koreliaciniai ryšiai

2
R = 0,6799
0,4
0,2
0
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
-0,2
-0,4 B rengimo programa:
-0,6 2
y = 0,0011x - 0,0447x + 0,2501
-0,8 2
R = 0,402
-1 Mikrociklai
Varžybos: MR MR K Mgr.Rgr. M R MR M R M Ta M R
Technikos rodiklių T T T T T T T T T T T T T T
registrav imas

B Bendra kūno technika E Bendra kūno technika

Poly. (B Bendra kūno technika ) Poly. (E Bendra kūno technika )

4.4.3. pav. 14–15 metų meninė sgimnastikos sportininkių rengimo intensyvinimo eksperimento rengimo
programų krūvių dydžių (val./sav.) ir veiksmų kūnu technikos sudėtingumo koreliacinių ryšių kaita
makrociklo metu
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. – Respublikos
grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos rodiklių
registravimas – T, Poly – polinominės lygties priklausomybė.

146
Periodai Parengiamasis Varžybinis Pereina-
masis
1
0,8
0,6
Koreliaciniai ryšiai
E rengimo programa:
0,4 2
y = -0,0017x + 0,0943x - 0,4332
0,2 2
R = 0,759
0
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
-0,2
-0,4 B rengimo programa:
-0,6 2
y = 0,001x - 0,0397x + 0,2244
-0,8 2
R = 0,3468
-1 Mikrociklai
Varžybos: MR MR K Mgr.Rgr. M R MR MR M Ta M
R
Technikos rodiklių T T T T T T T T T T T T T
B Bendra įrankio technika E Bendra įrankio technika
Poly. (B Bendra įrankio technika) Poly. (E Bendra įrankio technika)

4.4.4. pav. 14–15 metų meninės gimnastikos sportininki rengimo intensyvinimo eksperimento rengimo
programų krūvių dydžių (val./sav.) ir veiksmų su įrankiu technikos sudėtingumo koreliacinių ryšių kaita
makrociklo metu
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. – Respublikos
grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos rodiklių
registravimas – T, Poly – polinominės lygties priklausomybė.

Didžiausia krūvių dydžio (val./sav.) ir kūno masės komponentų priklausomybė nustatyta B

rengimo programos sportininkių rengimo procese. Nustatyta, kad didinant krūvius mažėjo
kūno svoris (r=–0,384), riebalinio audinio kiekis (r=–0,116) ir kūno masės indeksas. E
rengimo programos sportininkėms kūno masės komponentų kaitai krūvių dydžių kitimas buvo
nereikšmingas (kūno svoriui – r=0,110; riebalinio audinio kiekiui – r=0,161; kūno masės
indeksui – r=–0,076). Kontraversiškai skyrėsi kiekvienos rengimo programos geriausių
sportininkių rengimui skirtų krūvių dydžiai bei jų kūno masės komponentų rodikliai: B
rengimo programos geriausiai sportininkei didinant krūvius – svoris, riebalinis audinys (%) ir
kūno masės indeksas mažėjo, o E rengimo programos sportininkei priešingai – visi rodikliai
atitinkamai didėdavo.
Rengimo krūvių turinio ir parengtumo sąveika. Šiame tyrime tirtų sportininkių
rengimo programose choreografijai buvo skirta vidutiniškai po 47,91 min. po 4,08 karto per
savaitę (B rengimo programa) ir po 56,35 min. po keturis kartus per savaitę. Palyginus su
ankstesnio eksperimento duomenimis – B rengimo sportininkėms šiame eksperimente šiai
rengimo rūšiai buvo skiriama mažiau laiko (p>0,05) valandų per savaitę (2004–2005 m. –
52,67±7,85 min./treniruotėje, o 2005–2006 m. 48,00±6,80 min./treniruotėje) ir kartų per
savaitę (2004–2005 m. – 4,42±1,17 k./savaitėje, o 2005–2006 m. 4,08±1,08
k./savaitėje)(p>0,05). E rengimo programoje – mažiau kartų per savaitę (2004–2005 m. –
4,88±0,97 k./savaitėje, o 2005–2006 m. 4,0±0,62 k./savaitėje) (p<0,001), tačiau daugiau laiko
(2004–2005 m. – 49,18±9,75 min./treniruotėje, o 2005–2006 m. 56,79±7,72

147
 min./treniruotėje). Anot mokslininkų (Apatow, 2001; Jastrjembskaia, Titov, 1999; Карпенко,
2003; Лисицкая, 1982) choreografiniam rengimui skirtas laikas neturėtų būti mažinamas
šiame rengimo etape, nes tai galėtų sąlygoti techninio parengtumo pablogėjimą. Tai matyti ir
iš techninio rengimo ir parengtumo sąveikos (4.4.5. pav. ir 4.4.6. pav.).
Periodai Parengiamasis Varžybinis Pereina-
masis
1 E rengimo programa:
0,8 2
y = -0,0005x + 0,0164x + 0,0846
0,6
Koreliaciniai ryšiai

2
R = 0,3423
0,4
0,2
0
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
49
-0,2
-0,4 B rengimo programa:
-0,6 2
y = 0,001x - 0,0594x + 0,4223
-0,8 2
R = 0,4985
-1 Mikrociklai
Varžybos: MR MR K Mgr.Rgr. M R MR MR M Ta M R
Technikos rodiklių T T T T T T T T T T T T T T
registrav imas

B Bendra kūno technika E Bendra kūno technika

Poly. (B Bendra kūno technika ) Poly. (E Bendra kūno technika )

4.4.5. pav. 14–15 metų meninės gimnastikos sportininkių rengimo intensyvinimo eksperimento rengimo
programų choreografinio rengimo (%) ir veiksmų kūnu technikos sudėtingumo koreliacinių ryšių kaita
makrociklo metu
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. –
Respublikos grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos
rodiklių registravimas – T, Poly – polinominės lygties priklausomybė.
Periodai Parengiamasis Varžybinis Pereina-
masis
1 E rengimo programa:
0,8 2
y = -0,0014x + 0,06x - 0,1208
0,6
Koreliaciniai ryšiai

2
R = 0,5048
0,4
0,2
0
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
49

-0,2
B rengimo programa:
-0,4 2
y = 0,001x - 0,0552x + 0,3803
-0,6
R2 = 0,4283
-0,8
-1 Mikrociklai
Varžybos: MR MR K Mgr.Rgr. M R MR MR M Ta M R
Technikos rodiklių T T T T T T T T T T T T T T
registrav imas

B Bendra įrankio technika E Bendra įrankio technika

Poly. (B Bendra įrankio technika) Poly. (E Bendra įrankio technika)

4.4.6. pav. 14–15 metų meninės gimnastikos portininkių rengimo intensyvinimo eksperimento rengimo
programų choreografinio rengimo (%) ir veiksmų su įrankiu technikos sudėtingumo koreliacinių ryšių
kaita makrociklo metu
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. –
Respublikos grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos
rodiklių registravimas – T, Poly – polinominės lygties priklausomybė.

148
 E rengimo programos kūno veiksmų (y = -0,0005x2 + 0,0164x + 0,0846, r2 = 0,3423) ir
įrankiu techniką (y = -0,0014x2 + 0,06x - 0,1208, r2 = 0,5048) choreografinis rengimas
įtakojo teigiamai, o B rengimo programos sportininkių techninį parengtumą neigiamai
(veiksmų kūnu techniką – y = 0,001x2 - 0,0594x + 0,4223, r2 = 0,4985 ir veiksmų su įrankiu
techniką – y = 0,001x2 - 0,0552x + 0,3803, r2 = 0,4283) (4.4.7 pav.).
Periodai Elementų
Parengiamasis tobulinimui skirtas laikas sportininkių techninio parengtumo kitimui
Varžybinis Pereina-
masis
1
turėjo0,8nereikšminą įtaką: B rengimo programos sportininkių kūno veiksmų techniką veikė
B rengimo programa:
2
y = -0,0011x + 0,0553x - 0,3397
24%0,6 (y = -0,0011x2 + 0,0553x - 0,3397, r2 = 0,2407), o E rengimo programos sportininkėms
Koreliaciniai ryšiai

2
R = 0,2407
0,4
turėjo0,217% įtaką (y = 0,0003x2 - 0,0246x + 0,3522, r = 0,1731) (4.4.7. pav.).
2

0
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
49
1
2
3
4
5
6
7
8
9

-0,2
-0,4
E rengimo programa:
-0,6 2
y = 0,0003x - 0,0246x + 0,3522
-0,8 2
R = 0,1731
-1
Mikrociklai
Varžybos: MR MR K Mgr.Rgr. M R MR MR M Ta M R
Technikos rodiklių T T T T T T T T T T T T T T
registrav imas

B Bendra kūno technika E Bendra kūno technika

Poly. (B Bendra kūno technika ) Poly. (E Bendra kūno technika )
4.4.7. pav. 14–15 metų meninės gimnastikos sportininkių rengimo intensyvinimo eksperimento rengimo
programų elementų tobulinimui skirto laiko (%) ir veiksmų kūnu technikos sudėtingumo koreliacinių
ryšių kaita makrociklo metu
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. – Respublikos
grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos rodiklių
registravimas – T, Poly – polinominės lygties priklausomybė.
Periodai Parengiamasis Varžybinis Pereina-
masis
1
B rengimo programa:
0,8
y = -0,001x2 + 0,0493x - 0,2992
0,6
Koreliaciniai ryšiai

R2 = 0,2293
0,4
0,2
0
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
49

-0,2
E rengimo programa:
-0,4
y = -0,0001x2 - 0,0125x + 0,41
-0,6
R2 = 0,2682
-0,8
-1 Mikrociklai
Varžybos: MR MR K Mgr.Rgr. M R MR MR M Ta M R
Technikos rodiklių T T T T T T T T T T T T T T
registrav imas

B Bendra įrankio technika E Bendra įrankio technika

Poly. (B Bendra įrankio technika) Poly. (E Bendra įrankio technika)
4.4.8. pav. 14–15 metų meninės gimnastikos sportininkių rengimo intensyvinimo eksperimento rengimo
programų elementų tobulinimui skirto laiko (%) ir veiksmų su įrankiu technikos sudėtingumo
koreliacinių ryšių kaita makrociklo metu
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. – Respublikos
grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos rodiklių
registravimas – T, Poly – polinominės lygties priklausomybė.

149
Mažai reikšmingas elementų tobulinimui skirtas laikas buvo ir veiksmų su įrankiu technikai
(B rengimo programos – y = -0,001x2 + 0,0493x - 0,2992, r2 = 0,2293; E rengimo programos
– y = -0,0001x2 - 0,0125x + 0,41, r2 = 0,2682) (4.4.8. pav.).
Vidutinė E rengimo programos sportininkių veiksmų kūnu technika baigiantis sezonui
buvo mažesnė nei B rengimo programos sportininkių, tačiau E rengimo programos
sportininkės viso sezono metu demonstravo stabilesnę veiksmų kūnu (y = -0,002x2 + 0,0855x
+ 2,8777, r2 = 0,343) ir veiksmų su įrankiu (y = -0,0024x2 + 0,1184x + 3,0036, r2 = 0,3883)
techniką (B rengimo programos sportininkių veiksmų kūnu technika – y = -0,0019x2 +
0,0882x + 3,1237, r2 = 0,2871; veiksmų su įrankiu technika – y = -0,0011x2 + 0,0569x +
3,9609, r2 = 0,0748). Vidiniai sistemos (sportininkių parengtumo ) svyravimai (Perl, 2001,
2004) gali būti įtakoti neadekvačiai didinamų varžybinių krūvių (Busso et al., 1994; Busso et
al., 2002; Thomas, Busso, 2005). Tyrimo eksperimente dalyvavusioms gimnastėms ženkliai
padidintas laikas varžybinių pratimų tobulinimui nuo 18,5% iki 46,2% ir nulėmė techninio
parengtumo lygį. Kita vertus kai kurių autorių nuomone (Banister et al., 1999, Kubukeli et al.,
2002; Mujika et al., 1996a) prieš varžybas krūvių dydžio mažinimas, o intensyvumo didinimas
gali leisti pasiekti geresnių rezultatų rezultatą.
Nustatyti neigiami kamuolio technikos kūno veiksmų ir su įrankiu pokyčiai rodo, kad
gimnastės dar nesugebėjo prisitaikyti prie naujos programos (į varžybų programą šis įrankis
buvo įtrauktas prieš pusantrų metų) (FIG, UEG). Be to, pasikeitus varžybų taisyklėms
(Abruzzini, 2004), dominuojantys lankstumo elementai trukdo demonstruoti geresnę techniką.
Šiame amžiaus tarpsnyje lankstumo judamieji gebėjimai pradeda stabilizuotis ir mažėja
(Jastrjembskaia, Titov, 1999; Староста и др., 2000; Карпенко, 2003).
Varžybinių pratimų tobulinimui skirtas laikas B rengimo programos kūno
veiksmų technikai turėjo reikšmingą įtaką (y = -0,0008x2 + 0,0551x - 0,4007; r2 = 0,5221), o
E rengimo programos sportininkių technika ši rengimo rūšis nebuvo tokia reikšminga (y =
0,0003x2 - 0,0125x - 0,0579; r2 = 0,1421) (4.4.9 pav.). Varžybinių pratimų tobulinimas
(dominuojantis B rengimo programoje) reikšmingai įtakojo ir veiksmų su įrankiu techniką (y
= -0,0008x2 + 0,0511x - 0,3621; r2 = 0,4659). E rengimo programos sportininkėms
varžybinių pratimų atlikimas kaip ir kūno veiksmų technikai buvo mažiau reikšmingas (y =
0,0004x2 - 0,0069x - 0,2206; r2 = 0,314)( 4.4.10. pav.). Varžybinių pratimų tobulinimas šiame
rengimo etape užima beveik visą pagrindinės treniruotės dalies laiką. Priklausomai nuo
mikrociklų tipo atliekamos pratimo dalys (skaidant pratimą į tris dalis) po keturis kartus, po to
atliekama nuo 1 iki 4 varžybinių pratimų su muzika su trimis skirtingais įrankiais
(Jastrjembskaia, Titov, 1999; Карпенко, 2003).

150
Periodai Parengiamasis Varžybinis Pereina-
masis
1 B rengimo programa:
0,8
y = -0,0008x 2 + 0,0551x - 0,4007
0,6
Koreliaciniai ryšiai
R2 = 0,5221
0,4
0,2
0 1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
49
-0,2
-0,4
E rengimo programa:
-0,6
y = 0,0003x 2 - 0,0125x - 0,0579
-0,8
-1 R2 = 0,1421
Mikrociklai
Varžybos: MR MR K Mgr.Rgr. M R MR MR M Ta M R
Technikos rodiklių T T T T T T T T T T T T T T
registrav imas

B Bendra kūno technika E Bendra kūno technika

Poly. (B Bendra kūno technika ) Poly. (E Bendra kūno technika )
4.4.9. pav. 14–15 metų meninės gimnastikos sportininkių rengimo intensyvinimo eksperimento rengimo
programų varžybinių pratimų tobulinimui skirto laiko (%) ir veiksmų kūnu technikos sudėtingumo
koreliacinių ryšių kaita makrociklo metu
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. – Respublikos
grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos rodiklių
registravimas – T, Poly – polinominės lygties priklausomybė.
Periodai Parengiamasis Varžybinis Pereina-
masis
1 B rengimo programa:
0,8
y = -0,0008x 2 + 0,0511x - 0,3621
0,6
Koreliaciniai ryšiai

R2 = 0,4659
0,4
0,2
0
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
49
-0,2
-0,4 E rengimo programa:
-0,6 y = 0,0004x 2 - 0,0069x - 0,2206
-0,8
R2 = 0,314
-1 Mikrociklai
Varžybos: MR MR K Mgr.Rgr. M R MR MR M Ta M R
Technikos rodiklių T T T T T T T T T T T T T T
registrav imas

B Bendra įrankio technika E Bendra įrankio technika

Poly. (B Bendra įrankio technika) Poly. (E Bendra įrankio technika)
4.4.10. pav. 14–15 metų meninės gimnastikos sportininkių rengimo intensyvinimo eksperimento rengimo
programų varžybinių pratimų tobulinimui skirto laiko (%) ir veiksmų su įrankiu technikos sudėtingumo
koreliacinių ryšių kaita makrociklo metu
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. – Respublikos
grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos rodiklių
registravimas – T, Poly – polinominės lygties priklausomybė.

Tyrimo metu nustatyta, kad treniruotės metu mūsų tiriamosios gimnastės dažniausiai per
treniruotę atliko po 2 pratimus su 2 įrankiais. Didesnį varžybinių pratimų atlikimo skaičių
ribojo bendra treniruotės trukmė, trenerio darbas ne tik su viena gimnaste. Tokie rengimo
nepakankamumai ir galėjo sąlygoti ribotas galimybes konkuruoti su elito sportininkėmis.
Sportininkių atletinis parengtumas šiame laikotarpyje stabilizuojasi (B rengimo
programos sportininkių atletinio parengtumo integralusis rodiklis buvo mažesnis sezono

151
 pabaigoje nei pradžioje). Jau prieš metus pradėtas ženkliai mažinti (13–14 m. sportininkėms)
atletiniam rengimui skirtas laikas sumažino šios rengimo rūšies įtaką techniniam
parengtumui. Šiame eksperimente atletinis rengimas vienodai neigiamai įtakojo B rengimo
programos sportininkių techninį parengtumą (veiksmus kūnu – y = 0,0008x2 - 0,0529x +
0,3843; r2 = 0,5251 (4.4.11 pav.) ir veiksmus su įrankiu – y = 0,0007x2 - 0,0482x + 0,3441, r2
= 0,4753 (4.4.12. pav.).
Periodai Parengiamasis Varžybinis Pereina-
masis
1 E rengimo programa:
B rengimo programa:
0,8
y = 0,0008x 2 - 0,0529x + 0,3843 y = -0,0003x 2 + 0,0312x - 0,4118
0,6
Koreliaciniai ryšiai

R2 = 0,5251 R2 = 0,2988
0,4
0,2
0
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
49
-0,2
-0,4
-0,6
-0,8
-1 Mikrociklai
Varžybos: MR MR K Mgr.Rgr. M R MR MR M Ta M R
Technikos rodiklių T T T T T T T T T T T T T T
registrav imas

B Bendra kūno technika E Bendra kūno technika

Poly. (B Bendra kūno technika ) Poly. (E Bendra kūno technika )
4.4.11. pav. 14–15 metų meninės gimnatsikos sportininkių rengimo intensyvinimo eksperimento rengimo
programų atletiniam rengimui skirto laiko (%) ir veiksmų kūnu technikos sudėtingumo koreliacinių
ryšių kaita makrociklo metu
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. – Respublikos
grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos rodiklių
registravimas – T, Poly – polinominės lygties priklausomybė.

Periodai Parengiamasis Varžybinis Pereina-

masis
1 E rengimo programa:
B rengimo programa:
0,8 y = 0,0007x 2 - 0,0269x - 0,0778
y = 0,0007x 2 - 0,0482x + 0,3441
0,6
Koreliaciniai ryšiai

R2 = 0,4753 R2 = 0,2936
0,4
0,2
0
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
48
49

-0,2
-0,4
-0,6
-0,8
-1 Mikrociklai
Varžybos: MR MR K Mgr.Rgr. M R MR MR M Ta M R
Technikos rodiklių T T T T T T T T T T T T T T
registrav imas

B Bendra įrankio technika E Bendra įrankio technika

Poly. (E Bendra įrankio technika) Poly. (B Bendra įrankio technika)
4.4.12. pav. 14–15 metų meninės gimanstikos sportininkių rengimo intensyvinimo eksperimento rengimo
programų atletiniam rengimui skirto laiko (%) ir veiksmų su įrankiu technikos sudėtingumo
koreliacinių ryšių kaita makrociklo metu
Paaiškinamieji ženklai:
Varžybos: M – miesto, R – respublikinės, Mgr. – miesto grupinių pratimų čempionatas, Rgr. – Respublikos
grupinių pratimų čempionatas, K – kontrolinės varžybos, Ta. – tarptautinės varžybos. Technikos rodiklių
registravimas – T, Poly – polinominės lygties priklausomybė.

152
 E rengimo programos sportininkių techniniam parengtumui atletinis rengimas buvo mažiau
reikšmingas (veiksmų kūnu technikai – y = -0,0003x2 + 0,0312x - 0,4118, r2 = 0,2988,
veiksmų su įrankiu technikai – y = 0,0007x2 - 0,0269x - 0,0778, r2 = 0,2936), nors jam
procentais ir valandomis per savaitę buvo skiriama daugiau laiko.
Šio eksperimento metu ženkliai padidėjo sportininkių kūno riebalinio audinio
sluoksnis ir šio rodiklio padidėjimas tiesiogiai galėjo įtakoti atletinio parengtumo ir techninio
parengtumo rodiklius (Heyward, Stolarczyk, 1996). Be to, riebalinio audinio didesnis kiekis
kartu su didesniais svorio rodikliais neigiamai vertinamas teisėjų (Georgopoulos et al., 1999;
Nordin et al., 2003; Pietrzyk, 2003; Popovic, 2000; Павлова, 1988).
Veiksmingiausios E rengimo programos, kurios nuo 16 mikrociklo varžybinio periodo
krūvių procentinė sandara sudarė 30,7% choreografinio rengimo, 17,8% elementų
tobulinimui skirtas laikas, 31,4% varžybinių pratimų tobulinimas ir 20,1%. Tokia rengimo
turinio struktūra leido 14–15 metų meninės gimnastikos sportininkių kūno veiksmų technikos
rodiklius pagerinti 16,7%, tačiau veiksmų su įrankiais technika pablogėjo 5%. Toliau sekęs
technikos sudėtingumo rodiklių sumažėjimas buvo nustatytas iki sezono pabaigos (7
mikrociklus). Rezultatyvumui įtakos galėjo turėti ir nedidlė krūvių turinio ir dydžio kaita
skirtingo tipo mikrocikluose. (4.4.13. pav.).

Kūno technika: Įrankio technika:

50 2
y = -0,002x + 0,0855x + 2,8777
2
y = -0,0024x + 0,1184x + 3,0036 6
2 2
R = 0,343 R = 0,3883 5
40

Technikos koef.
Krūviai (%).

4
30
3
20
2
10 1
0 0
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46
47
1
2
3
4
5
6
7
8
9

Mikrociklai
Choreografija Elementai Varzybiniai pr.
Atletinis Krūviai (val./sav.) Vidutinė kūno technika
Vidutinė įrankio technika Poly. (Vidutinė įrankio technika) Poly. (Vidutinė kūno technika )

4.4.13. pav. 14–15 metų meninės gimnastikos sportininkių rengimo intensyvinimo eksperimento
veikmingiausios rengimo programos rengimo krūvių dydžio (%) ir turinio bei technikos sudėtingumo
kaita makrociklo metu.

Rengimo ir parengtumo faktorių sąveikos tarpusavio ryšys

Šiame eksperimente rengimo ir parengtumo sąveikos modeliui įvertinti buvo
analizuota daugiau kintamųjų nei ankstesnių eksperimentų metu. Buvo papildomai įvertinti
sportininkių aerobinio pajėgumo rodikliai (VO2maks l/min; VO2max, ml .min-1.kg-1; ŠSDmax; VEmax;
KDmax) iš viso 53 kintamasis: iš kurių rengimo (13 rodiklių) ir parengtumo (39 rodiklių)

153
faktoriai (X) ir vienas galutinis varžybinės veiklos efektyvumo rodiklis (kiekvienos gimnastės
pelnomų taškų vidurkis) – Y (4.4.14. pav.).

4.4.14. pav. 14–15 metų meninės gimnastikos sportininkių rengimo ir parengtumo faktorių
reikšmingumo pagal svarbą ryšių struktūra

Rengimo ir parengtumo rodikliai faktorinės analizės pagalba suskirstyti į penkis

pagrindinius pagal reikšmingumą faktorius, kur visi penki faktoriai sudarė 44,38% nuo
bendros dispersijos (4.4.15. pav.).
Pirmo lygmens faktoriaus (F1) pagrindą sudarė visi rengimo komponentai: teigiamai
įtakojo choreografinis rengimas valandomis (r=0,874) ir procentais (r=0,874) bei atletinis
rengimas valandomis (r=0,874) ir procentais (r=0,874). Neigiami koreliaciniai ryšiai nustatyti
visiems kitiems rengimo krūvių dydžio ir turinio komponentams (r=–0,874). Prie pirmo
faktoriaus priskiriami taip pat tokie rodikliai kaip specifinė ištvermė (r=–0,800), staigioji jėga
(šuolis į tolį) (r=–0,794), sportininkių maksimalus deguonies suvartojimams (VO2max
santykinis) (r=–0,704), šokdynės įrankio (r=–0,885) ir kūno technika (r=–0,738), lanko (r=–
0,798), kaspino (r=–0,771) ir vidutinė visų įrankių (r=–0,743) kūno technika. Sportininkių
didesnis ūgis neigiamai siejosi su geresniais sportiniais rezultatais (r=–0,89). Visų rodiklių
vertė nuo bendros dispersijos sudarė 20,41%.
Antrojo lygmens faktorių (F2) – “atletinio parengtumo” faktorių sudarė 10 rodiklių,
kurių koreliaciniai ryšiai buvo didesni nei 0,700, o bendra vertė sudarė 11,24%.

154
Reikšmingiausias buvo jėgos ištvermės – atsispaudimų testo rezultatas (r=–0,717) ir balai
(r=–0,897), “kampų kėlimo” (r=–0,868) testų rodikliai, lankstumas –“tilto” testo (r=–0,868) ir
“špagatų” (r=–0,791) vertinimas balais, lankstumo–pusiausvyros “kojų laikymo” testo (r=–
0,786) rodiklis. Reikšmingi rezultatams buvo ir kaspino įrankio technika (r=0,781) bei
didesnis kūno masės indeksas (r=0,831).
Trečio lygmens faktoriuje (F3) – išskiriamas vienas reikšmingesnis rodiklis –
kamuolio kūno technika (r=0,647), kitų rodiklių reikšmingumas buvo nežymus, o bendra šio
faktoriaus vertė buvo 7,04%.
Ketvirto lygmens faktorių (F4) sudarė riebalinio audinio kiekis procentais (r=0,871).
(didesnis sportininkių riebalinio audinio kiekis buvo palankesnis siekti aukštesnių rezultatų).
Iš viso šį faktorius sudarė 3,85% nuo bendros dispersijos.
Penkto lygmens faktoriuje (F5) buvo galima išskirti kuokelių kūno techniką
(r=0,538).
Nežymiai, tačiau veiksmingesnės rengimo programos sportininkių technikos
sudėtingumo rodikliai bei rengimo krūviai buvo mažesni nei mažiau veiksmingos rengimo
programos. Šiame rengimo etape ypatingai išryškėjo rengimo turinio ir krūvių dydžio faktorių
reikšmingumas. Bet registruojami rengimo krūviai grupei sportininkių leido nustatyti tik
bendras meistriškumo tobulinimo etapo sportininkių rengimo tendencijas (Bügner, 2005),
tikslesnę rengimo ir parengtumo sąveika galima būtų nustatyti tik atliekant vieno atvejo
tyrimus registruojant individualų rengimo planą (Avalos et al., 2003; Banister, 1982;
Banister et al., 1999; Morton, 1991, 1997; Morton et al., 1990; Mujika et al., 1996, 1996a),
atliekant dažnesnius parengtumo testavimus (Perl, 2001, 2002; Mester, Perl, 2000).
Abiejų rengimo programų rengimo turinio struktūra bei programų efektyvumo
vertinimas taškais skyrėsi nežymiai, lyginant su kitais eksperimentais, todėl nenustatytas
reikšmingas rengimo turinio ir krūvių dydžio poveikis sportininkių parengtumui. Visi
rengimo faktoriai buvo įvardinti kaip vienodai reikšmingi: choreografinio rengimo rūšis
procentais ir valandomis bei atletinis rengimas valandomis (r=–0,976), o kitų rengimo
komponentų koreliacinшs ryšys buvo r=0,975.
Parengtumo rodiklių faktorinė analizė leido išskirti keturis pagrindinius faktorius,
kurių suma buvo lygi 32,33%.
Pirmo (13,17%) lygmens faktorių (F1) sudarė 14 techninio, atletinio parengtumo ir
kūno kompozicijos rodiklių, kurių koreliaciniai ryšiai svyravo nuo –0,891 iki 0,715, visų
rodiklių buvo neigiami koreliaciniai ryšiai su sportininkių rezultatais (išskyrus kūno masė
indeksą (r=0,715).

155
 Antro lygmens faktoriaus (10,49%) didžiausią vertę turėjo kaspino (r=–0,902) ir
vidutinis visų įrankių veiksmų su įrankiu technikos koeficientas (r=–0,879), kuokelių (r=–
0,767), kaspino (r=–0,757), ir vidutinės visų įrankių veiksmų kūnu technikos koeficientas
(r=–0,714), maksimalus širdies susitraukimų dažnis (nustatytas nuosekliai sunkėjančio krūvio
metu) (r=–0,712). Sportininkių didesnis svoris neigiamai įtakojo sportinius rezultatus (r=–
0,828).

Rengimo rodikliai

Rengimo ir parengtumo faktoriai Rengimo faktoriai

I faktorius
ūgis (r=–0,89);
šokdynės įrankio technika (r=–0,885);
rengimo valandų skaičius per savaitę (r=–0,879);
bendras treniruočių skaičius makrocikle (r=–0,879);
choreografinis rengimas (val.) (r=0,879);
choreografinis rengimas (%) (r=–0,787);
atletinis rengimas (val.) (r=0,879);
atletinis rengimas (%) (r=0,879);
rengimo krūvių dydis visame makrocikle (r=–0,879);
varžybinių pratimų tobulinimas (%) (r=–0,879);
elementų tobulinimui skirtas laikas (% )(r=–0,879);
varžybinių pratimų tobulinimas (val.) (r=–0,879);
treniruočių skaičius per savaitę (r=–0,879);
elementų tobulinimui skirtas laikas (val.)(r=–0,879);
lanko kūno technika (r=–0,797);
ištvermės “dvigubų” šuoliukų testo rezultatai (r=–0,788)
staigioji jėga (šuolio į tolį rez.) (r=–0,775);
kaspino kūno technika (r=–0,768);
šokdynės kūno technika (r=–0,747);
bendros kūno technikos koeficientas (r=–0,746);
II faktorius
jėgos ištvermė atsispaudimai rez.) (r=–0,907);
jėgos ištvermė (“kampų kėlimas” rez.) (r=–0,879);
jėgos ištvermė (“kampų kėlimas” balai) (r=–0,879);
lankstumas (“tiltelis” balai) (r=–0,879);
bendras atletinis parengtumas (r=–0,851);
KMI (r=0,836);
lankstumas (“špagatai” balai) (r=–0,803);
pusiausvyra (kokų laikymas, balais) (r=–0,797);
kaspino įrankio technika (r=0,776);
jėgos ištvermė (atsisėdimai, balais) (r=–0,728);
lanko įrankio technika (r=–0,66);
svoris (r=–0,656);
koordinacija “bėgimas greičiui” per šok. balais (r=–0,562);
III faktorius
2 vetiliacinis slenkstis (r=0,715);
ŠSD max (r=0,852);
kuokelių įrankio technika (r=0,648);
kamuolio kūno technika (r=0,631)
IV faktorius
1 vetiliacinis slenkstis (r=–0,624);
maksimali plaučių ventiliacija (r=–0,612);
riebalinio audinio kiekis (%) (r=–0,612);
IV faktorius
kuokelių kūno technika (r=–0,56) Galutinis rezultatas (taškais)
4.4.15. pav. 14–15 metų meninės gimnastikos sportininkių rengimo ir parengtumo faktorių reikšmingumo
schema
Pastaba. – žaliai pažymėtų faktorių reikšmingumas sutampa
– raudonai pažymėtų faktorių reikšmingumas prieštarauja.
Visi rengimo faktoriai buvo įvardinti kaip
vienodai reikšmingi: choreografinio rengimo
rūšis procentais ir valandomis bei atletinis
rengimas valandomis (r=–0,976), o kitų
11,45% rengimo komponentų koreliacinшs ryšys buvo
r=0,975.
Parengtumo rodikliai
44,38% Parengtumo faktoriai
I faktorius
lanko kūno technika (r=–0,901);
lankstumas (“špagatai” balai) (r=–0,829);
šokdynės įrankio technika (r=–0,819);
ūgis (r=–0,819);
ištvermės “dvigubų” šuoliukų testo rezultatai (r=–0,816)
kamuolio kūno technika (r=–0,811)
24,73% lanko įrankio technika (r=–0,806);
pusiausvyra (kokų laikymas, balais) (r=–0,799);
kamuolio įrankio technika (r=0,830);
bendras atletinis parengtumas (r=–0,771);
šokdynės kūno technika (r=–0,751);
bendros kūno technikos koeficientas (r=–0,746);
staigioji jėga (šuolio į tolį rez.) (r=–0,691);
I faktorius
maksimali plaučių ventiliacija (r=–0,701);
staigioji jėga (šuolio į tolį balai) (r=–0,655);
kaspino įrankio technika (r=0,921);
VO2max (r=0,88);
bendros įrankio technikos koeficientas (r=0,834);
svoris (r=0,828);
kuokelių kūno technika (r=–0,732).
III faktorius
2 vetiliacinis slenkstis (r=–0,956);
kuokelių įrankio technika (r=–0,784);
IV aktorius
riebalinio audinio kiekis (%) (r=–0,751)
Kvėpavimo dažnis (r=0,656)

156
 Trečio, mažiau reikšmingo (4,17%), faktorius vertę lėmė tokie rodikliai kaip kuokelių
veiksmų su įrankiu technikos koeficientas (r=–0,779), sportininkių amžius (r=–0,762) ir jėgos
ištvermės – “atsispaudimų” testo rodiklis (r=–0,672).
Jau rengimo intensyvinimo eksperimento metu buvo nustatyta mažesnė techninio
parengtumo įtaka sportiniams rezultatams. Ši tendencija išliko ir šiame eksperimente.
Veiksmingesnės rengimo programos sportininkių didesni taškai galėjo būti pasiekti dėl
mažesnio atlikimo klaidų skaičiaus. Sportininkių aerobinio pajėgumo reikšmė sportiniams
rezultatams nustatyta, tačiau, remiantis kitų mokslininkų teiginiais (Douda et al., 2000, 2005)
buvo tikėtasi, kad jo reikšmingumas bus didesnis.
Veiksmingesnės rengimo programos sportininkių rezultatai labiausiai susiję su
maksimaliu deguonies suvartojimu ir maksimaliu širdies susitraukimų dažniu, kitų rodiklių
reikšmingumas neatitiko patikimumui keliamų reikalavimų (4.4.16. pav.). Taip pat
sportininkių rezultatams teigiamą įtaką turėjo visi techninio parengtumo rodikliai ir
lankstumas. Dideli kūno masės indekso rodikliai neigiamai įtakojo rezultatus, nors šis rodiklis
nepilnai atitiko kritines patikimumo ribas.

4.4.16. pav. 14–15 metų meninės gimnastikos sportininkių veiksmingiausios rengimo programos
faktorių reikšmingumo skirstinys

Mažiau veiksmingos rengimo programos (4.4.17. pav.) sportininkių rezultatus

teigiamai įtakojo šokdynės, kamuolio, ir vidutinė visų įrankių veiksmų su įrankių technika,
kamuolio kūnu technika, sportininkių ūgis, maksimalus deguonies suvartojimas, maksimalus

157
širdies susitraukimų dažnis. Didesnis kūno masės indeksas bei riebalinio audinio kiekis
(procentais) neigiamai įtakojo rezultatus.

4.4.17. pav. 14–15 metų meninės gimnastikos sportininkių mažiau veiksmingos rengimo
programos rengimo ir parengtumo faktorių reikšmingumo skirstinys

Sugrupavus atskirų faktorių (rengimo ir parengtumo; parengtumo, rengimo)

rezultatus galima teigti, kad svarbiausiais faktoriais siekiant geriausių rezultatų yra visi
techninio parengtumo rodikliai, atletinio parengtumo integralusis rodiklis, staigioji jėga ir
ištvermė. Lyginant su ankstesniais eksperimentais vis labiau pradeda ryškėti kūno
kompozicijos reikšmė parengtumui.

158
4.5. Meninės gimnastikos sportininkių kūno masės komponentų optimizavimas

Kūno sudėjimas. Specialiai atrinktos ir daugelį metų rengiamos meninės gimnastikos

sportininkės pasižymi specifiniu kūno sudėjimu. Pažymima, kad meninės gimnastikos
atstovės išsiskiria iš kitų gimnastikos rungčių aukštesniu ūgiu, mažesniu kūno masės indeksu,
ilgesnėmis galūnėmis, platesniais pečiais ir mažesniu riebalinio audinio sluoksnio procentu
(Douda et al., 2000, 2000a, 2002; Damsgaard et al., 2001; Georgopoulos et al., 2002; Vukovic
et al., 1999; Weimann, 2002, Weimann et al., 1998, 2000). Gauti tyrimo duomenys šiuos
teiginius dalinai patvirtina. Visais tyrimo etapais veiksmingiausios B rengimo programos
sportininkės buvo aukštesnės nors statistiškai reikšmingi skirtumai nebuvo nustatyti (p>0,05).
Visų kitų rengimo programų sportininkės buvo žemesnės nei visuose eksperimentuose
dalyvavusių tiriamųjų vidutinis ūgis.

21
19
20
RIEB. AUDINYS (%)

19 17
KMI

18 15
17
13
16
11
15
14 9

Žvalgomasis Turinio kaitos Specifinio Intensyvinimo 7

E E rengimo E E Žvalgomasis E Turinio kaitos E Specifinio Intensyvinimo E
rengimo E
Eksperimentai
Eksperim entai
A B C D E Vidurkis
A B C D E Vidurkis

4.5.1. pav. Meninės gimnastikos sportininkių 4.5.2. pav. Meninės gimnastikos sportininkių
skirtingų rengimo programų sportininkių kūno skirtingų rengimo programų sportininkių
masės indekso kitimas longitudinio tyrimo metu riebalinio audinio () kitimas longitudinio tyrimo
metu

Paskutinio dešimtmečio tyrimo duomenimis meninės gimnastikos atstovės tapo

aukštesnėmis bei lengvesnėmis (p<0,05) (Douda et al., 2002; Georgopoulos et al., 2001;
Klentrou, Pyley, 2003; Лисицкая и др., 1982). Tai iš dalies patvirtina ir mūsų tyrimo
duomenys – B rengimo programos sportininkės (demonstravusios geriausius rezultatus) –
buvo ne tik aukščiausios, bet ir sunkiausios (p>0,05. B rengimo programos sportininkės visais
tyrimo etapais pasižymėjo didesniu riebalinės masės procentu (4.5.2. pav.). Geriausius
rezultatus demonstruojančios sportininkės pasižymėjo vidutiniu kūno masės indeksu (4.5.1.
pav.).

Sportinėje ir meninėje gimnastikoje geriausius rezultatus siekiantys sportininkai

priskiriami retardantiniam vystymosi tipui, kuriems būdingas lėtas kūno svorio didėjimas ir
augimas. Tai pagerina jų prisitaikymą specialiems krūviams ir užtikrina gerą darbingumą

159
(Лебедев, Розин, 1981). Šio tyrimo metu nustayta, kad geresnius rezultatus demonstravo
sportininkės, kurios buvo aukštesnės, sunkesnės, didesniu riebalinės masės procentu. Tyrimas
buvo atliekamas jautriausiu kūno masės komponentų pokyčiams laikotarpiu – paauglystėje.
Intensyvaus rengimo įtaka augimui interpretuojama skirtingai: nuo neigiamos įtakos augimo
procesams ir brendimui, netinkamos mitybos ir net dėl hormonų apykaitos sutrikimų (Daly
et. al., 1998). Greiti kūno matmenų ir sudėjimo pokyčiai gali turėti neigiamos įtakos
rezultatams, iššaukti įvairias traumas, gali turėti neigiamos įtakos teisėjų vertinimui (Popovic,
2000; Douda et al., 2000; Nordin, 2003; Павлова, 1988).
Kūno masės komponentų ir sportinių rezultatų sąveika. Siekiant nustatyti rezultatų ir
kūno masės komponentų sąveiką buvo atliktas papildomas tyrimas su 9–14 metų meninės
gimnastikos sportininkėmis, (tiriamųjų paskirstymo į meistriškumo grupes aprašymas
pateiktas tyrimo organizavimo skyriuje). 12–14 metų amžiaus grupėje geresnius rezultatus
pasiekė aukščiausios, vidutinio ir net didžiausio svorio (42,4±4,9 kg ir 48,6±1,6 kg) (4.5.6.
pav.), geriausiai subalansuoto kūno ir svorio santykio (KMI –16,1±0,6 ir 17,5±0,3) (4.5.7.
pav.) bei su optimaliu riebalinio audinio sluoksnio kiekiu (13,1±4,3 % ir 14,4±4,1 %)(4.5.8.
pav.) gimnastės. Nustatyta svorio (r=0,486) ir ūgio (r=0,341) teigiama priklausomybė
sportiniams rezultatams.

180 55
48,6 45,6 45,7 43,4
166,5 50
170
162 157,6 42,4 41,5 39,6
159 157,8 45
153,5
Ūgis (cm)

160
Svoris (kg)

155,2 40
35,9 32,5
144,3 142,5 146,3 30,8
150 143,4 35
140,4 142,8 142,7 33,2 32,6
29,5 31,6
140 30

25
130
1 2 3 4 5 6 vidurkis 20
Meistriškum o grupės 1 2 3 4 5 6 vidurkis
Meistriškum o grupės
12-14 m.; F=4,62; p<0,001 9-11 m.; F=0,86; p>0,05
12-14 m.; F=5,08; p<0,001 9-11 m.; F=2,13; p>0,05

4.5.5. pav. Meninės gimnastikos sportininkių ūgio 4.5.6. pav. Meninės gimnastikos sportininkių svorio
pasiskirstymas pagal amžių ir meistriškumo grupes pasiskirstymas pagal amžių ir meistriškumo grupes

Jaunesnių gimnasčių tarpe (9–11 metų) geresnius rezultatus demonstravo mažiausios,

lengviausios, su mažiausiu kūno masės indeksu bei vidutiniu riebalinio audinio sluoksniu
gimnastės, nors statistiškai reikšmingų skirtumų tarp grupių nenustatyta. Kūno masės
indeksas reikšmingiausiais buvo jaunesnių (9–11 m.) gimnasčių sportiniams rezultatams
(r=0,395). Tyrimų rezultatai (12–14 m. grupėje) ir teorinės mokslininkų prielaidos (Павлова,

160
1988; Pietrzyk, 2003) leidžia suformuluoti teiginį, kad kuo mažesnis kūno masės indeksas tuo
sportininkėms lengviau siekti aukštesnių sportinių rezultatų.

22 25

20 18,3
18 17,4 20
17,5 17,2
18 16,7 15,5
16,1 16,7 14,4 14,2
15,7 15 13,1 13,1
15,9 16 15,2

Rieb. %
15,4
KMI

14,9 12,3
16
9,3 10 8,7 8,4 9,9 8,9
10 8,2
14 8,4

12 5

10 0
1 2 3 4 5 6 vidurkis 1 2 3 4 5 6 vidurkis
Meistriškumo grupės
12-14 m.; F=6,92; p<0,001 9-11 m.; F=2,28; p>0,05 12-14 m..; F=1,98; p>0,05 9-11 m..; F=0,16; p>0,05

4.5.7. pav. Meninės gimnastikos sportininkių kūno 4.5.8. pav. Meninės gimnastikos sportininkių
masės indekso pasiskirstymas pagal amžių ir riebalinio sluoksnio pasiskirstymas pagal amžių ir
meistriškumo grupes meistriškumo grupes

Vadinasi, 12–14 metų tiriamosioms rekomenduotina mažinti kūno masės indeksą

(16,1±0,6) – optimizuojant kūno svorį.
Tiriamųjų ir elito sportininkių kūno masės komponentų lyginamoji analizė. 12–14
metų amžiaus Lietuvos sportininkių kūno kompozicijos požymiai, lyginant su elito
(Georgopoulos et.al., 2001) gimnastėmis buvo skirtingi (4.5.1. lentelė). Nustatyta, kad
Liertuvos gimnastės buvo statistiškai patikimai aukštesnės bei jų kūno svoris buvo didesnis
(p<0,05). Lietuvos visų amžiaus grupių gimnastės buvo sunkesnės bei aukštesnės (p<0,001)
nei Graikijos (Douda et al., 2002). Graikijos gimnastės Europos čempionate priskiriamos A –
stipriausiųjų grupei, Lietuvos – silpniausiai C grupei.
Aktyvios kūno masės padidinimas ir riebalinės masės sumažinimas turi reikšmingos
įtakos sportiniams rezultatams pasiekti (Heyward, Stolarczyk, 1996). Nors riebalinės masės
kiekis būtinas natūralioms funkcijoms, tačiau didesnis kiekis turi destruktyvų poveikį
sportiniam parengtumui, ypatingai šio kūno kompozicijos rodiklio didesnis kiekis (procentais)
vertinamas neigiamai estetinėse sporto šakose (Georopoulos et al., 1999; Popovic, 2000;
Nordin, 2003).

161
4.5.1. lentelė. Meninės gimnastikossportininkių Lietuvos, elito, Graikijos bei Kanados gimnasčių kūno
kompozicijos rodiklių palyginimas ( x ± SD)
Treniravim Riebalinio
Amžius
Grupės osi stažas Ūgis (cm) Svoris (kg) KMI audinio
(metais)
(metais) kiekis (%)
Lietuvos 9-10 (n=16) 3,68±0,70 141,7±4,58 30,63±2,49 15,23±0,73 8,49±3,18
gimnastės 11–12(n=45) 5,6±0,79 152,6±7,96 39,27 ±5,4 16,79±1,13 11,31±5,02
13–14(n=31) 6,7±0,77 160,1±5,26 46,06 ±3,58 17,96±1,1 14,4±4,45
vidurkis 5,6±1,28 152,9 ±9,1 39,7 ±6,87 16,8 ±1,40 11,74 ±4,96
11,84±1,33
Graikijos 8–10 (n=20) 3,01±1,1 133,6 ±5,32* 26,98 ±2,68* 14,75 ±1,57
gimnastės 11–12(n=20) 5,01±1,78 144,2 ±7,34* 31,28 ±3,38* 13,70 ±2,25
(Douda et 13–14(n=11) 6,95±1,9 154,18±5,6* 37,74 ±4,37* 13,11 ±1,77
al., 2002)
Kanados 14,7 ±0,4 163,4±1,8 45,9±1,7 17,2±0,3** 16,2±0,4
gimnatės (n=30)
(Klentrou,
Pyley,
2003)
Elitas 12–23 metai 7,3±2,3 163,6±5,6*** 45,3±6,6 16,8±1,8*** 15,9±4,9
(Georgopou vidurkis
los et al., (16±1,7 metų)
2001) (n=104)
* – skirtumai tarp Graikijos ir Lietuvos gimnasčių, patikimumo lygmuo p<0,001
** – skirtumai tarp Kanados ir Lietuvos gimnasčių, patikimumo lygmuo p<0,01
*** – skirtumai tarp Pasaulio elito ir Lietuvos gimnasčių, patikimumo lygmuo p<0,001 (lyginimai atlikti tik
su 13–14 metų Lietuvos sportininkėmis)

Apibendrinant galima teigti, kad:

• 12–14 metų tiriamosioms rekomenduotina mažinti kūno masės indeksą (16,1±0,6) –
optimizuojant kūno svorį;
• ūgis, kūno masės indeksas ir riebalinis sluoksnis turėjo reikšmingos įtakos vyresnės
amžiaus grupės (12–14 metų) sportininkėms pasiekti sportinių rezultatų;
• žemesnio ūgio, mažesnio svorio, mažesnio kūno masės indekso bei vidutinio riebalinio
audinio sluoksnio jaunesnės gimnastės (9–11 metų) turėjo didesnes galimybes (p>0,05)
pasiekti aukštesnių rezultatų;
• visų amžiaus grupių tiriamosios buvo aukštesnės bei sunkesnės (p<0,001) negu elito ir
Graikijos sportininkės, tai galėtų būti vienas iš neigiamų veiksnių aukštiems rezultatams
pasiekti;
• ūgis, kūno masės indeksas ir riebalinis sluoksnis turėjo įtakos parengtumui (p<0,05),
raumeninio sluoksnio bei vandens santykinio rodiklio patikima sąveika su sportiniu
parengtumu nenustatyta (p>0,05). Šios analizės rezultatai leido suformuluoti tolimesnes
tyrimo prielaidas:
• kad, taikant sisteminį (kiekvieno mikrociklo metu) kūno masės komponentų
registravimą įmanoma optimizuoti meninės gimnastikos sportininkių kūno
kompoziciją ir optimizuoti rengimo procesą.

162
IŠVADOS
1. Veiksmingam 11–12 metų meninės gimnastikos sportininkių parengtumui reikšmingą
poveikį turėjo visi techninio parengtumo rodikliai (r=0,723÷0,883), integralusis atletinio
parengtumo rodiklis (r=0,881), staigioji jėga (r=0,739) ir ištvermė (r=0,700). Reikšmingą
įtaką rezultatų realizavimui turėjo ne tik svyruojantis choreografinis rengimas
dominavimas, bet ir specifinio rengimo komponentai ir, ypatingai varžybinių pratimų
tobulinimui skirtas laikas (r=0,717), bei optimalūs krūvių dydžiai (11,5±2,8 valandų per
savaitę). Šio amžiaus sportininkių parengtumui kūno kompozicijos rodiklių įtaka
varžybinės veiklos modelio rodikliams lyginant su kitais faktoriais nebuvo ženklus
(r=0,478÷0,557).
2. Veiksmingą 12–13 metų meninės gimnastikos sportininkių parengtumą sąlygojo visi
techninio parengtumo rodikliai (r=0,745÷0,895), atletinio parengtumo integralusis rodiklis
(r=0,854), atskirai – staigioji jėga (r=0,743), ir ištvermė (r=0,708). Šio amžiaus meninės
gimnastikos sportininkių parengtumui kūno kompozicijos rodiklių įtaka pradėjo ryškėti:
reikšmingi buvo mažesni kūno masės indekso (r=-0,599), riebalinio audinio rodikliai (r=-
0,538). Veiksmingą sportininkių rengimą sąlygojo choreografinio rengimo (34,6%)
dominavimas ir didinamas varžybinių pratimų atlikimui skirtas laikas (iki 30,3%),
skirtingo tipo mikrociklų rengimo krūvių kaita – per savaitę taikant dvi krūvių didinimo
bangas.
3. Individualaus rengimo etapo 13–14 metų meninės gimnastikos sportininkių išryškėjo
varžybinių pratimų tobulinimui skirto laiko (r=0,945) bei integralaus rengimo (r=0,861)
reikšmė sportininkių varžybinės veiklos efektyvumui. Išryškėjo atskirų įrankių technikos
reikšmė (r=0,708÷0,805), o kūno veiksmų technikos sudėtingumo rodikliai stabilizavosi.
Svarbiausiais faktoriais, nusakančiais geriausius rezultatus, išliko – staigioji jėga
(r=0,819), jėgos ištvermė (r=0,794), koordinacija (r=0,756) ir susumuotas integralusis
atletinio parengtumo (r=0,840) rodiklis.
4. 14–15 metų meninės gimnastikos sportininkių parengtumui didžiausią įtaką turėjo
varžybinių pratimų tobulinimui skirtas laikas (r=0,836), o rengimo intensyvumo
skirtingumai nebuvo nustatyti. Nors ir reikšminga, tačiau pradėjusi mažėti 13–14 metų
meninės gimnastikos sportininkių rezultatams techninio parengtumo tendencija vyravo ir
14–15 metų atstovėms. Be atletinį parengtumą apibūdinančio integralaus rodiklio,
staigiosios jėgos ir ištvermės rodiklių įtakos, nustatyta ir aerobinio pajėgumo (r=0,704)
reikšmė sportiniams rezultatams. Be to, lyginant su ankstesniais eksperimentais išryškėjo
kūno kompozicijos reikšmė (ūgio – r=–0,819), svorio – r=0,657 ir KMI – r=0,836).

163
5. Kūno kompozicijos rodikliai reikšmingesni tampa vyresnio amžiaus ir didesnio
meistriškumo meninės gimnastikos sportininkėms.

6. Visais rengimo etapais 11–15 metų meninės gimnastikos sportininkių parengtumui

reikšmingiausią įtaką turėjo atletinio parengtumo integralusis rodiklis, staigioji jėga
(r=0,647÷0,886) ir ištvermė bei beveik visi techninio parengtumo rodikliai. 13–15 m.
sportininkių rezultatams vis didesnę reikšmę turėjo kūno kompozicijos rodikliai. Šiuo
rodiklius galima laikyti kaip meninės gimnastikos sportininkių parengtumą įvertinančiais
ir rengimo valdymo taikytinais kriterijais.
7. Daugiamečio (11–15 metų) meninės gimnastikos sportininkių rengimo optimalų
parengtumą sąlygojo:
➢ vyraujanti bazinio etapo (11–13 metų) sudėtingos kūno judesių technikos ir
choreografinio rengimo, taikant vidutinių dydžių apimties krūvius, programa,
➢ vyraujanti specialaus rengimo etapo (14–15 metų) judesių su įrankiais technikos bei
specifinio rengimo (varžybinių pratimų tobulinimo), taikant intensyvius krūvius,
rengimo programa,
➢ ir visais rengimo etapais ypatingą dėmesį skiriant atletiniam (11,0–22,0%) rengimui.

164
 LITERATŪRA
1. Apatow, S. (2001). Why Eastern Bloc Countries Dominated the Gymnastics Field in
Sydney. [žiūrėta 2002 12 15] Prieiga per internetą:
<www.education.ed.ac.uk/gym/papers.sa.html>.
2. Abruzzini, E. (2000). Code of points in rhythmic gymnastics. FIG. [žiūrėta 2001 01 15]
Prieiga per internetą: <www.fig–gymnastics.com>
3. Abruzzini, E. (2004). Code of points in rhythmic gymnastics. FIG. [žiūrėta 2005 01 15]
Prieiga per internetą: <www.fig–gymnastics.com>
4. Adaškevičienė, E. (1999). Vaikų sveikatos ugdymas pedagoginiu aspektu. Vilnius.
5. Aleksandravičienė, R. (2005). Skirtingo amžiaus ir treniruotumo moterų fiziologiniai
pokyčiai ir energetika aerobikos pratimų metu. Daktaro disertacija (biomedicinos m.,
biologija (01B), Kaunas: LKKA, 104.
6. Aleksandravičienė, R., Stasiulis, A. (2005a). Physiological responses during competitive
sports aerobics exercise. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas, 3(57), 4–8.
7. Alexander, M.J.L., (1991). Physiological characteristics of elite and subelite rhythmic
gymnasts. Journal of human Movement Studies, 20, 99–127.
8. Anzenbacher, A. (1992). Filosofijos įvadas. Vilnius.
9. Ariel, G. (1996). Biomechanical application in sports and their interface options within
cyberspace. The Process of training and competition in view of the 96 Atlanta Games. The
second Post Olympic International Symposium.121–125.
10. Avalos, M., Hellard, P., Chatard, J.C. (2003). Modeling the training–performance
relationship using a mixed model in elite swimmers. Medicine and science in Sports and
Exercise, 26, 217–238.
11. Avloniti, A., Douda, H., Pilianidis, T., Tomakidis, S. (2001). Kinantropomethry and
body composition of female athletes in various sports during growth. 6th Annual
Congress of The ECSS, Cologne, 24-28 July.
12. Avanesianas, G. (2002). Universali sportininkų psichinės būsenos valdymo metodika.
Sporto mokslas, 1(27), 28–31.
13. Bailey, S. (1996). Science in the Service of Physical education and Sport. ICSSPE. John
Wiley& Sons, 342.
14. Bajoriūnas, Z. (1996). Ugdymo tikslų ir uždavinių problema “Bendrųjų programų
kontekste”. Švietimo reforma ir mokytojų rengimas. III tarptautinės mokslinės
konferencijos medžiaga. Vilnius, 1996 m. spalio 10-11 d., 1, 33–39.
15. Baldari, C., Guidetti, L., (2001). VO2max, ventilatory and anaerobic thresholds in
rhythmic gymnasts and young female dancers. Journal of Sports Medicine and Physical
Fittness. 41 (2), 177–182.
16. Balyi, I. (2001). Sport System Building and Long–term athlete development in Canada:
The situation and the solutions. Coaches report, 8, 1. [interaktyvus] [žiūrėta 2006 04 25]
Prieiga per internetą: <http://www.coach.ca>.
17. Balyi, I. (2001a). Sport System Building and Long–term athlete development in Britisch
Columbia, Canada: Sports Med BC. [interaktyvus] [žiūrėta 2006 04 25] Prieiga per
internetą: <www.sportdevelopment.org.uk>.
18. Balyi, I., Hamilton, A. (2004). Long–term athlete development: trainability in childhood
and adolescence Windows of opportunity, optimal trainability. Victoria: National
Coaching Institute British Columbia & Training and Performance Ltd.
19. Bandura, A. (1989). Social cognitive theory. In R. Vasta (Ed), Annals of child
development, 6, 1–60. Greenwich, CT: JAI Press.
20. Bandura, A. (1989a). Regulation of cognitive processes through perceived self-efficacy.
Development Psychology, 25, 729–735.
21. Banister, E.W. (1982). Modeling Elite Athletic Performance. Physiological Testing of
Elite Athletes, Champaign (Ill.) Human Kinetics Publishers. In J.D. MacDougall, H.W.
Wenger, & H.J. Green (Eds.), 403–425.

165
22. Banister, E.W., Carter, J.B., Zarkadas, P.C. (1999). Training theory and taper: validation
in triathlon athletes. European Journal of applied Physiology, 79, 182–191.
23. Barvydienė, V., Kasiulis, J. (1998). Vadovavimo psichologija. Kaunas. Technologija
24. Brito A., Rodrigues, J. (2001). Coaching in artistic gymnastic before and after
competition. 6th Annual Congress of the European College of sport science – 15th
Congress of the German society of sport science Cologne, 24-28 July 2001.
25. Butkienė, G.; Kepalaitė, A. (1996). Mokymasis ir asmenybės brendimas. Vilnius.
Margi raštai.
26. Gage, N. L., Berliner, D. C. (1994). Pedagoginė psichologija. Vilnius: Alma litera.
27. Baxter-Jones, A.D., Helms, P., Bainespreece, J. (1994). Menarche in intensively trained
gymnasts, swimmers and tennis players. Annals of human biology, 21, 407–415.
28. Benigno, S., Lacerda, T., Côrte-Real, A. (2004). Body morphological characteristics and
its importance on the aesthetic judgment in artistic gymnastics. 9th Annual Congress of
the ECSS, 3-6 July 2004, Clermont-Ferrand, France.
29. Bergknut, M. (2006). Chatarkterization of PAH–contaminated soils focusing on
availibility, chemical composition and biological effects. Umeå.
30. Biddle, S., Ntoumanis, N. (1999). Motivational climate in physical activity: a
metaanalysis of cognitive and affective outcomes. Psychology of sport and exercise:
enhancing the quality of life. Proceedings of the 10th European congress of sport
psychology, Prague, 1, 99–101.
31. Biddle S., Sallis, J., Cavill, N. (1998). Young and active? Young people and health –
enhancing physical activity – evidence and impications. London: Health Education
Authority.
32. Bitinas, (1998). Ugdymo filosofijos pagringdai. Vilnius.
33. Bitinas, (1998). Ugdymo tyrimoų metodologija. Vilnius.
34. Bitinas, B. (1995). Auklėjimo procesas. Šiauliai.
35. Bitinas, B. (2000). Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija.
36. Blauzdys, V. (2001). Darželinukų ir moksleivių fizinio ugdymo kaita. Vilnius: VPU, 63.
37. Bouchard, C., Malina, R.M. (1997). Genetics of Fitness and Physical Performance.
Human Kinetics, 400.
38. Bompa, T.O. (1999). Periodization: Theory and Methodology of Training, Champaign:
Human Kinetics.
39. Bompa, O. T. (1984). Theory and methodology of training. Toronto.
40. Bouchard, C., Malina, R. M. (1997). Genetics of Fitness and Physical Performance.
New York: Human Kinetics.
41. Brandl–Bredenbeck, H.P., Brettschneider, W., (1997). Sport involvement and self–
concept in German and American adolcents. Int Rev. for the Soc. of Sport, 4 (32), 357–
371.
42. Brookfieldas S. D. (1990). The Skilful Teacher. – San Francisco, 1990.
43. Büch, M. P. (2002). Elite sport. In R. Naul & K. Hardman, Sport and physical education
in Germany (p. 132–151): London: ISCPES, Routledge.
44. Bügner, J. (2005). Nichtlineare Methoden in der trainingwissenchaftlichen Diagnostik:
mit Untersuchungen aus dem Schwimmsport. Doctor dissertation, Postdam Univeristät.
45. Bund, A. (2001). Self-confidence and sports performance. 6th Annual Congress of the
European College of sport science – 15th Congress of the German society of sport
science Cologne, 24-28 July 2001.
46. Burluc D. O., Mita B. P. (2003). Pre-competition behavior in high performancemale
gymnasts. 8th Annual Congress of the ECSS.
47. Burton, D., Weinberg, R., Yukelson, D., Weigand, D. (1998). The Goal Effektiveness
Paradox in Sport: Examining tha Goal Practices of collegiate Athletes. The Sport
Psychologist, 12, 404–418.

166
48. Busso, T., Denis, D., Bonnefoy, R., Geyssant, A., Lacour, J. R. (1997). Modeling of
adaptions to physical training by using a recursive least squares algorithm. Journal of
applied Physiology, 82, 1685–1693.
49. Busso, T., Häkkinen, K., Pakarinen, A., Carasso, A., Lacour, J. R. Komi, P.V.,
Kauhanen, H. A. (1990). A systems model of training responses and its relationships to
hormonal responses in elite weight–lifters. European Journal of applied Physiology, 61,
48–54.
50. Caine, D., Lewis, R., O'Connor, P., Howe, W., Bass, S. (2001). Does Gymnastics
Training Inhibit Growth of Females? Clinical Journal of Sport Medicine, 11(4), 260–270.
51. Calu-Leoca, S., Bogdan, M. (2003). Competetive triat anxiety among junior athletes:
diffreneces between contact and non-contact sports. 8th Annual Congress of the ECSS.
52. Cartoni, A. C., Minganti, C., Zelli, A. (2003). Gender differences in the psychological
correltaes of fear of injury in gymnasts: an Italian study. 8th Annual Congress of the
ECSS.
53. Case, S., Fleck, S., Koehler, P. (1980). Physiological and performance characteristics of
the 1979 US MRG team. International Gymnast, 26, 4.
54. Cigrovski, V., Matković, B., Matković, B. R. (2002). Body composition changes during
competitive season in young alpine skiers. 3rd International Scientific Conference,
Opatija, Croatia, Septmeber 25–29.
55. Claessens, A.L., Lefevre, J., Beunen, G., Maes, H., Stijnen V., Veer, A.M., Garcet, L..
(1993). A comparison of different prediction equations in determining body composition
of outstanding female gymnasts. Basic Life Sciences, 60, 83–84.
56. Claessens, A., Lefevre, G., Beunen, R., Malina, R. (1999). The contribution of
anthropometric characteristics to performance scores in elite female gymnasts. Journal of
Sports Medicine and Physical Fitness, 39, 4, 355–360.
57. Claessens, A.L., Malina, R.M., Lefevre, J., Beunen, G., Stijnen, V., Maes, H., Veer,
F.M.. (1992). Growth and menarcheal status of elite female gymnasts. Medicine and
Science in Sports and Exercise, 24, 755–763.
58. Claessens, A.L., Veer, F.M., Stijnen, V., Lefevre, J., Maes, H., Steens, G., Beunen ,G.
(1991). Anthropometric characteristics of outstanding male and female gymnasts. Journal
of Sports Sciences, 9, 53–74.
59. Claessens, A.L., Lefevre, J., Beunen, G.P., Malina, R.M. (2006). Maturity-associated
variation in the body size and proportions of elite female gymnasts 14–17 years of age.
European Journal of Paediatrics, 165(3), 186–192.
60. Cleark, E. T. (1990). Holistic Education: A search for wholness. Holistic Education
review.
61. Coyle, E. F. (1990). Detraining and retention of training-induced adaptations. Sports
Science Exchange. Gatorade sports science institute, 2 (23).
62. Covrig, D. M. (1996). Sport, fair play, and children’s concepts of fairness. Journal for a
just & caring education, 2(2), 263–283.
63. Cotzmandis, C. (1991). The relationship between physical fitness, variables and the
thowing velocity. Trainers and Chief–Referee’s Symposium, Basel, IHF.
64. Cupisti, A. et al. (2000). Nutrition survey in elite rhythmic gymnasts. Journal of Sports
Medicine and Physical Fitness, Torino, 40 (4), 350–355.
65. Čepulėnas, A. (2001). Slidininkų rengimo multidisciplininiai pagrindai. Vilnius: VPU,
136. (habilitacinis darbas, socialiniai m., edukologija (07S).
66. Čepulėnas, A. (2001a). Slidininkų rengimo technologija Kaunas: LKKA, 654.
(monografija).
67. Daly, R.M., Rich, P.A., Klein, R. (1998). Hormonal responses to physical training in
high-level prepubertal male gymnasts. European Journal of Applied Physiology And
Occupational Physiology. 79 (1).

167
68. Damsgaard, R., Bencke, J., Matthiesen, G., Petersen, J.H., Müller, J. (2001). Body
proportions, body composition and pubertal development of children in competitive
sports. Scandinavian journal of medicine & science in sports, 11(1), 54–60
69. Diane, (1999).
70. Dick, F. W. (1997). Sports Training Principles. A & C Black.
71. Dystervegas A. (1988). Pedagoginiai raštai. Kaunas.
72. Docherty, D., Gaul, C.A. (1991). Reltionschips of body size, physique and composition
to physical performance in young boys and girls. International Journal of Sport Medicine,
12, 525.
73. Douda, H., Avloniti, A., Kosmidou, K., Tokmakidis, S. (2000). Kinanthropometric
characteristics and physical fitness attributes as predictors of attainment in rhythmic sports
gymnastics. Journal of Sport Sciences, 15 (1), 70–71.
74. Douda, H., Tomakidis, S.P., Nikolaidis, K. (2000a). Morphological characteristics and
body composition among female athletes of different events during growth. Exercise &
Society Journal of Sport Science. 26, 40–54.
75. Douda, H., Laparidis, K., Tomakidis, S.P. (2002). Long–term training induces specific
adaptations on the Physique of Rhythmic Sports and female Artistic gymnasts. European
Journal of Sport Science, 2 (3).
76. Douda, Η., Avloniti, A., Toubekis, A., Tokmakidis, S. (2004). Physiological field
measurements between junior and preadolescent rhythmic sports gymnasts. Pre–olympic
congress International of Sport Science.
77. Douda, H., Avloniti, A., Tokmakidis, S. (2005). Anthropometrical, physical and
physiological predictors of performance in rhythmic gymnastics. Congress of the
European College of Sport Science.
78. Druon, M. (1982). The value of competition and its contribution to European culture.
Report of the 21st session of the IOA. Athens.
79. Eurofit (2003). Fizinio pajėgumo testai ir metodika. Lietuvos studentų fizinio pajėgumo
rezultatai. Vilnius.
80. Eider, J. (1999). Jaunųjų gimnasčių specialiojo fizinio parengtumo ugdymo metodai.
Sporto mokslas, 2, 37–39.
81. Edelmann–Nusser, J., Hohmann, A. Henneberg, B. (2002). Modeling and prediction of
competetive performance in swimming upon neural networks. European Journal of Sport
Science, 2 (2).
82. Elliot, B. (1998). Training in sport. John Wiley & Sons.
83. Eubank, M.R., Smith, N.C., Smethhurst, C.J. (1995). Intensity and direction of
multidimensional competitive state anxiety: Relationships to performance in racket sports.
Journal of Sports Sciences 13, 30-35.
84. Everard, B., Morris, G. (1997). Efektyvus mokyklos valdymas. Poligrafija ir
informatika. Vilnius.
85. Fan, L., Tang, H., Zhao, Y. (2004). Problems in the training of Chinese rhythmic
gymnasts. Pre–Olympic congress International of Sport Science.
86. Filaire, E., Lac, G. (2002). Nutritional status and body composition of juvenile elite
female gymnasts. Journal of sport medicine and physical fitness, 42(1), 65-70.
87. Fitz–Clarke, J.R., Morton, R. H., Banister, E. W. (1991). Optimizing athletic
performance by influence curves. Journal of applied Physiology, 71 (3), 1151–1158.
88. Fox, K. R. (1999). Self–esteem and quality of life in exercise and sport. Psychology of
sport and exercise: enhancing the quality of life. Proceedings of the 10th European
congress of sport psychology, Prague, 1, 12–19.
89. Fragoso, I., Barroso, A., Vieira, F., Oliveira, A., Fortes, J. (2004). The influence of
morphologic, motor and psychological variables on sport performance of aerobic
gymnastics athletes. Pre–olympic congress International of Sport Science.

168
90. Freitas, L. A. G., Carvalho, F. O., Oliveira, A.R. (2004). Selection, detection, and
promotion of talented children for Olympic gymnastics: a multidisciplinary experience.
Pre–Olympic congress International of Sport Science.
91. Fu, Q., Zhang, R. Y. (2001). Application of music in arranging entire exercise of
modern rhytmic gymnastics. Journal of Shanghai physical eucation institute, 25 (2), 75–
77.
92. Gall, M., Borg, W., Gall, J. (1996). Educational Research: An introduction. New York.
93. Gianntispoulou, E., Zisi, V., Kioumourtsoglou, E. (2003). Elite performance in rhytmic
gymnastics: Do the changes in code of points affect the role of abilities? Journal of
human movement studies, 45 (4), 327–346.
94. Georgopoulos, N. A., Markou, K.B., Theodoropoulu, A., Paraskevopoulou, P., Varaki,
L., Kazantzi, Z., Leglise, M., Vagenakis, A.G. (1999). Growth and Pubertal Development
in elite female rhythmic gymnasts. The Journal of Clinical Endocrinology & Metabolism,
84 (12).
95. Georgopoulos, N. A., Markou, K. B., Theodoropoulu, A., Vagenakis, G. A., Bernadot,
D., Leglise, M., Dimopoulos, J. C. A. (2001). Height velocity and skeletal maturation in
elite female Rhythmic gymnasts. The Journal of Clinical Endocrinology & Metabolism,
86 (11).
96. Georgopoulos, N. A., Markou, K. B., Theodoropoulu, A., Bernadot, D., Leglise, M.,
Vagenakis, A.G. (2002). Growth retardadation in artistic compared with rhythmic elite
gymnasts. The Journal of Clinical Endocrinology & Metabolism, 87 (7).
97. Giulio, S. Roi, Toran, G., Fiore, A., Bressan, A., Gatti, M., Pittaluga, I., Maserati, A.,
Rampinini, E., Lariviere, G. (2002). Zur Entwicklung eines Leistungsmodells im
Spitzensport am Beispiel Fechten. Leistungssport, 4, 57–62.
98. Gionet, N., Babineau, C., Brjant, D. (1986). Physiological evaluation of elite Canadian
rhythmic sportive gymnasts (RSG). Canadian Journal of Applied Sport Science, 11, 15.
99. Gymnastics Injury Review.
www.dvc.vic.gov.au/web9/rwpgslib.nsf/GraphicFiles/GymnasticsInjuryReview.pdf/$file/
GymnasticsInjuryReview.pdf [žiūrėta 2006 10 26]
100. Grandjean B. D., Taylor P. A., Weiner J. (2002). Confidence, Concetration and
competetive Perfomance of elite Athletes: A natural experiment in Olympic gymnastics.
Journal of Sport Exercise Psychology, 24(3).
101. Griner, B. G., Boatwright, D., Howell, D. C. (2003). Plyometrics: Jump training for
dancers. The Sport Journal, 16 (3).
102. Gou, X. Y., Ma, X. (2000). Analysis of main gaps between Chinese and elite gymnasts
in the world in performing difficulty movements of group events of rhythmic gymnastics.
Pre–Olympic congress International of Sport Science.
103. Grove, J. R., Brunel, P., Ligg, C., Stoll, O. (2002). Anxiety and coping among
gymnasts. Journal of Sport  Exercise Psychology, 23(2), 162.
104. Grupe, O. (1994). Sport and culture – the culture of sport. International journal of
education, 31(2), 15–26.
105. Guidetti, L., Baldari, C., Capranica, L., Persichini, C., Figura, F. (2000). Energy costs
and energy sources of ball routines in rhytmic gymnasts. International Journal of Sports
Medicine, 21 (3), 205–209.
106. Guttmann, A. (2000). The Development of Modern Sports. In J. Coackley, E. Dunning,
Handbook of Sports Studies (p. 247–276). London: Sage Publications.
107. Harre, D. (1982). Principles of Sport Training. Berlin: Sportverlag.
108. Hartmann, U., Mester, J. (2000). Training and overtraining markers in selected sport
events. Medicine and Science in Sports and Exercise, 32, 209–215
109. Hatze, H. (1999). Biomechanical optimazation af athletic performance: state–of–the–art
and future perspectives. Proceedings of the 31rd International scientific Congress on
Modern Olympic Sport, Warszawa, 23–29.

169
110. Heyward, V.H., Stolarczyk, L.M. (1996). Applied Body Composition Assesment. Human
Kinetics.
111. Hellard, P., Avalos, M., Lacoste, L., Barale, F., Chatard, J.C., Milett, G.P. (2006).
Assesing the limitations of the Banister model in monitoring training. Journal of Sport
Sciences, 24 (5), 509–520.
112. Hofmann, A. (1992). Analysis of delayed training effects in the preparation of the west–
German water polo team for the Olympic games 1988. In: MacLaren D., Reilly T., Lees
A. editors. Swimming science VI. London: E & F Spon. (p. 213–217.)
113. Hohmann, A., Edelmann–Nusser, J., Henneberg, B. (2000). A Nonlinear Aproach to the
Analysis and Modeling of Training and Adaption in Swimming. In Y. Hong & R. H.
Sanders (Hrsg), Proceedings of XVIII International Symposium on Biomechanics in
Sports. Applied Program: Application of Biomechanical Study in Swimming (p. 31–38).
Hon Kong: Chinese University Press.
114. Hohmann, A., Lames, M., Letzelter M. (2002). Einführung in die Trainingswissenshaft.
Wiebelsheim: Limpert
115. Hutchinson, M. R., Tremain, L., Christiansen , J., Beitzel, J. (1998). Improving leaping
ability in elite rhythmic gymnast. Medicine and Sports Exercise, 30, 1543–1547.
116. Hökelmann, A., Blaser, P., Furlong, B. (2002). The influence of music on the
movement compositions of female gymnasts under the conditions of movement
improvisation and the process of choreography. 3rd International Scientific Conference,
Opatija, Croatia, Septmeber 25 – 29.
117. Holland, J. H. (1998). Emergence: from Chaos to Order. Cambridge, Massachusetts,
Perseues Books.
118. Jacikevičius, A. (1994). Žmonių grupių (socialinė) psichologija. Vilnius: Žodynas, 104.
119. Jansen, J.P., Mechling, H., Wegner, M. (1991). Informationsvererarbeitung und
Handlungskontrolle im Sportspiel. Köln, 251.
120. Jastrejembskaia, N., Titov, Y. (1999). Rhythmic gymnastics. Champaign: Human
Kinetics, 261.
121. Jemni, M., Friemel, F., Lechevalier, J.M., Origas, M. (2000). Heart rate and blood
lactate concentration analysis during a high-level men’s gymnastics competition. Journal
of Strength and Conditioning Association, 14 (4), 389–394.
122. Johnson, B. I., Nelson, J. K. (1986). Practical measurements for Evaluation in Physical
Education. USA: Burgess Publishing.
123. Johnson, B. I., Nelson, J. K. (1996).
124. Jovaiša, L. (1993). Edukologijos pradmenys, Vilnius.
125. Jovaiša, L. (1995). Hodogetika: Auklėjimo mokslas. Vilnius: Agora.
126. Jovaiša, L. (2001).Ugdymo mokslas ir praktika, Vilnius: Agora.
127. Jovaiša, L. (2002). Edukologijos įvadas, Vilnius: VU.
128. Jucevičienė, P., Bagdonas, A. (2002). Švietimo subjektų interesai, jų laukai bei juos
įtakojantys veiksniai. Socialiniai mokslai, 1(33), 54–61.
129. Jucevičienė, P. (1997). Ugdymo mokslo raida: nuo pedagogikos iki šiuolaikinės
edukologijos. Kaunas: Technologija
130. Jowet, S. (2001). The influence of Optimism and Efficiency on the perfomance of young
Athletes. 10th World Congress of Sport Psychology, Skiathos, Hellas
131. Karoblis, P. (1994). Sportinės treniruotės struktūra ir valdymas. Vilnius: RSITC.
132. Karoblis, P. (1999). Sporto treniruotės teorija ir didaktika. Vilnius: Egalda.
133. Karoblis, P. (2003). Jaunojo sportininko treniruotė. Vilnius: LSIC
134. Karoblis, P. (2005).
135. Karoblis, P., Raslanas, A., Steponavičius, K. (2002). Didelio meistriškumo sportininkų
rengimas. Vilnius: RSITC.
136. Karp, J. S. (2000). Periodization training for improved performance. Fitness
management, 16(7), 38–41.

170
137. Katinas, M., Mikutienė, L. (1996). Gimnastikos mokymo metodikos pagrindai: Mokymo
priemonė kūno kultūros spec. studentams, Vilnius, 162.
138. Kauffman, S.A. (2000). Investigations. Oxford University Press.
139. Kellmann, M. (2002). Preventing underperformance in Athletes. Human Kinetics.
140. Keating, J. W. (1988). Sportmanship as a moral category. In W. J. Morgan, K. V. Meier
(Eds.), Philosophic enquiring in sport. Champaign, Il.: Human Kinetics publishers.
141. Kirkendall, D.T. (1985). Physiologic aspects of gymnastics. Clinical Journal of Sports
medicine, 4(1), 17–22.
142. Klentrou, P., Pyley, M. (2003). Onset of puberty, menstrual frequency, and body fat in
elite rhythmic gymnasts compared with normal controls. Britisch Journal of Sports
Medicine, 37, 490–494.
143. Knoll, K., Knoll K., Kothe T. (2000). Grenzen der Leistungsfahigkeit des Menschen in
den technisch–kompositorischen Sportarten. Leistungssport, 1.
144. Kravele, M., Guseva, V. (2006). Informal education of youth and inclusive
environment. Acta Peadagogica Vilnensia, 16, 40–45.
145. Kreider, R. B., Fry, A. C., O’Toole, M. L. (1998). Overtraining in sports: terms
deffinitions, and prelevance. In: Kreider, R. B., Fry, A. C., O’Toole, M. L. editors.
Overtraining in sport. Champaign. IL: Human Kinetics. P. vii–ix.
146. Krug, J. (1996). Entwiklungstendenzen der Trainings– und Wetkampfsysteme in den
technisch–kompositorischen Sportarten. Zeitschrift für Angewedte
Trainingswiseenschaft.[žiūrėta 2006 03 20]. Prieiga per internetą: <http://iat.uni-
leizig.de/iat/zeitschrift/hinweis.htm>.
147. Kubukeli, Z.N., Noakes, T.D., Dennis, S.C. (2002). Training techniques to improve
endurance exercise performances. Sports Medicine, 32(8), 489–509.
148. Kvieskienė, G. (2003). Socializacija ir vaiko gerovė. (monografija). Vilnius: VPU,
2003.
149. Lacerda, T. (2002). Elements for the construction of the Aesthetics of Sport. Doctoral
Dissertation, Porto.
150. Landers, D. D., Landers, J. (1978). Socialization via interscholastic athletes: its effects
on delinquency. Sociology of education, 51, 299–303.
151. Lees, A. (1999). Biomechanical support of the olympic athlete. Proceedings of the 31rd
International scientific Congress on Modern Olympic Sport, Warszawa, 37–42.
152. Leliūgienė, I. (1997). Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas, Technologija, 1997.
153. Locke, E. A. (1991). Problems with goal-setting research in sports and their solution.
Journal of Sport and Exercise Psychology, 13, 311–316.
154. Lusebrink, I. (1997). Lebenswelten von Kunstturnerinnen: “Und trotzdem – es macht
spass!”. Sankt Augustin, 204.
155. Malina, R.R., Bouchard, C. (1991). Growth, Maturation, and Physical Activity. New
York: Human Kinetics.
156. Malina, R.R., Bouchard, C. (1994). Growth, Maturation, and Physical Activity. New
York: Human Kinetics
157. Malina R.M., (2002). Growth and Maturation of Female Gymnasts. [žiūrėta 2005 05 04]
Prieiga per internetą: <http://ed-web3.educ.msu.edu/ysi/Sportlights.htm>.
158. Malina, R., Bouchard, M., Bar-Or, C. (2005). Growth, Maturation and Physical
Activity. Human Kinetics. (second edition)
159. Malinauskas, R. (2003). Sporto psichologijos pagrindai: studijų knyga. Kaunas: LKKA.
160. Mališauskas, P. (1971). Pirmieji žingsniai gimnastikoje. Vilnius: Periodika, 45.
161. Martens, R. (1999). Sporto psichologijos vadovas treneriui. Vilnius: LSIC, 169.
162. Martin, D., Carl, K., Lehnertz, K. (1991). Beitrage zur lehre und forschung im sport.
Schondorf. 355.
163. Martin, D., Carl, K., Lehnertz, K. (1993). Handbuch Trainingslehre. 2-unveränd. Aufl.
Lehnertz. Schorndorf: Hofmann.

171
164. Martin, D. (1999). International Development and Training Strategies in High Peak
Performance. [žiūrėta 2003 12 19] Prieiga per internetą: <http://www.uni-
saarland.de/fak5/swi-eu/eng/exp_hear/index.htm>.
165. Maslow, A. H. (1959). New Knowledge in Human Values. New York: Harper and Bros.
166. Maslow, A. H. (1970). The Motivation and Personality. New York: Viking.
167. Maslow, A.H. (1985). Gouls and Implications of Humanistic Education. The Father
Reaches of Human Nature. New York, 173-178.
168. Maas, S. Mester, J. (1996). Diagnosis of individual physiological response in elite sport
by means of time-series-analyses. In: Marconnet, P. (Ed): Frontiers in Sport Science. The
European Perspective. University of Nice. 98–99.
169. Melendez, A., Plou, P., Perez, A.P., Sanchez A.B., Templado M.V., Verdejo, A. (2005).
Laterality and the practice of rhythmic gymnastics. Congress of the European College of
Sport Science.
170. Mester, J. (1993). Elite Sport: The Present Level of Scientific Research – Legitimation,
Designs and Methods. Sports Sciences in Europe 1993: Current and future perspectives.
Meyer & Meyer Verlag, 245–259.
171. Mester, J. Perl, J. (2000). Grenzen der Anpassungs– und Leistungsfahigkeit des
Menchen aus systematischer Sicht: Zeitreihenanalyse und ein informatisches Metamodell
zur Untersuchung physologischer Adaptionsprozesse. Leistungssport. 1, 43–51.
172. Mikalauskas, R. (2000). Edukologinių veiksnių derinimas sporto komandoje Daktaro
disertacija, socialiniai m., edukologija (07S). Kaunas: LKKA.
173. Milašius, K. (1997). Ištvermę lavinančių sportininkų organizmo adaptacija prie fizinių
krūvių. Vilnius, 332. (monografija).
174. Miller, R. (1991). Philosophical foundations. New Directions in Educations Brandon.
175. Mileva, E. (2001). Self–confidence of athletes as a factor for successful adaptation to
sports activity. 6th Annual Congress of the ECSS-15th Congress of the German Society of
Sports Science.
176. Miletić, Đ., Viskić–Štalec, N. (2002). Clubs in rhythmic gymnastics: differentiating
between more and less successful 7–year–old girls. 3rd International Scientific
Conference, Opatija, Croatia, Septmeber 25 – 29.
177. Miškinis, K. (1998). Trenerio etika: vadovėlis Lietuvos aukštųjų mokyklų studentams.
Kaunas: Šviesa.
178. Miškinis, K. (2002). Sporto pedagogikos pagrindai. Kaunas: Lietuvos kūno kultūros
akademija.
179. Mkaouer, B. Jemni, M. Amara, S.M. Abahnini, K. Agrebi, B. Tabka, Z. Feki, Y.
(2006). A kinematics and a one-dimensional comparison of performance factors between
the split jump and the split jump with throw and catch of the ball in rhythmic gymnastics.
11th annual congress of the European College of Sport Science, Lausanne Switzerland.
180. Montgomery, D.L., Baudin, P.A. (1982). Blood lactate and heart rate responses of
young females during gymnastic routines. Journal of Sports Medicine and Physical
Fitness, 22, 358–364.
181. Morrow, J. R., Jackson, J.R., Disch J. G., Mood, D. P. (2000). Measurements and
evaluation in human Performance. New Zeeland: Human Kinetics.
182. Morton, R.H. (1991). The quantitative periodization of athletic training: A model study.
Sports Medicine Training and Rehabilitation, 3, 19–28.
183. Morton, R.H. (1997). Modeling training and overtraining. Journal of Sports Sciences,
15, 335–340.
184. Morton, R. H., Fitz–Clarke, J. R., Banister, E. W. (1990). Modeling human performance
in running. Journal of applied Physiology, 69 (3), 1171–1177.
185. Mujika, I. (1998). The influence of training characteristics and tapering on the
adaptation in highly trained individuals. International Journal of Sports Medicine, 19,
439–446.

172
186. Mujika, I., Busso, T., Lacoste, L., Barale, F., Geyssant, A., Chatard, J. C. (1996).
Modelled responses to training and taper in competitive swimmers. Medicine and Science
in Sports and Exercise, 28, 251–258.
187. Mujika, I., Chatard, J. C.Busso, T., Geyssant, A., (1996a). Use of swim–training profiles
and performance data to enhance training effectiveness. Jornal of Swimming research, 11,
23–29.
188. Mujika, I., Padilla, S., Pyne, D. (2002). Swimming performance changes during the
final 3 weeks of training leading to the Sydney 2000 Olympic Games. International
Journal of Sports Medicine, 23, 582–587.
189. Mujika, I., Padilla, S. (2003). Scientific bases for precompetition tapering strategies.
Medicine and Science in Sports and exercise, 35, 1182–1187.
190. Norme Tecniche Sezione Ritmica (2006).(Tarptautinės Italijos gimnastikos federacijos
tinkalapis).
191. Nordin, S.M., Harris, G., Cumming, J. (2003). Disturbed eating in young, competitive
gymnasts: differences between three gymnastics disciplines. European Journal of Sport
Science, 3 (5).
192. O‘Brien, C.M. (1979). An investigation of the processes which produce elite women
gymnasts in the USSR, dis. [žiūrėta 2003 03 14]. Prieiga per internetą:
<http://wwwlib.umi.com/ >.
193. Omar Ahmed Abd El Naiem Hassan (2003). Evaluation sportartspezifischer
konditioneller fähigkeiten bei Talenten: Ein Vergleich zwischen deutschen und
ägyptischen Kunstturn-Talenten im Alter von 10-12 Jahren (dissertation).
194. Palaima, J. (1976). Sportininko valios ugdymas. Kaunas, 26.
195. Palaima, J. (1976a). Sportininko psichologinis ruošimas varžyboms. Kaunas, 10.
196. Parry, J. (1994). The moral and cultural dimensions of olympism and their educational
application (p. 181–195). International Olympic Academy (proceedings).
197. Perl, J. (2000). Antagonistic Adaptation Systems: An Example of How to Improve
Understanding and Simulating Complex System Behaviour by Use of Meta-Models and
On Line-Simulation. Conference Contribution for IMACS 2000, Lausanne.
198. Perl, J. (2001). PerPot: A Metamodel for Simulation of Load Performance Interaction.
European Journal of Sport Science (EJSS), 1(2), 13.
199. Perl, J. (2002). Adaptation, Antagonism and System Dynamics. In G. Ghent, D. Kluka,
D. Jones (Eds.), Sport and Information Technology (p. 105–125). Oxford: Meyer &
Meyer.
200. Perl, J. (2002a). DYCON: A Dynamically Controlled Neural Network for Life-Long-
Learning. [žiūrėta 2006 05 20]. Prieiga per internetą: <http://www.informatik.uni-
mainz.de/dycon/DyCoN2000.pdf>.
201. Perl, J. (2003). On the Long-Term Bechaviour of the Petrformance-Potential-Metamodel
PerPot. [žiūrėta 2006 05 20]. Prieiga per internetą: <http://www.informatic.uni-
mainz.de/dycon/>.
202. Perl, J. (2004). Modelling Dynamics Systems – basic aspects and applications to
performance analysis. International Journal of Sport Science in Sport, 3(2), 19–28
203. Perl, J. & Mester, S. (2001). Modellgestützte Analyse und Optimierung der
Wechselwirkung zwischen Belastung und Leistung. Leistungssport, 31(2), 54–62.
204. Perl, J., Dauscher P. & Hawlitzky, M. (2002). On the Long-Term Behaviour of the
Performance-Potential Metamodel PerPot. Abstract for the 7th Annual Congress of the
European College of Sport Science, Athens.
205. Pichot, V., Busso, T., Roche, F., Garet, M., Costes, F., Duverney, D., Lacour, J.R.,
Barthelemy, J.C. (2002). Autonomic adaptions to intensive and pverload training periods:
a laboratory study. Medicine Science Sport Exercise, 34 (10), 1660–1666.

173
206. Pierce, B.E., Burton, D. (1998). Scoring the Perfect 10: investigating the Impact of
Goal–Setting Styles on a Goal–Setting program for female Gymnasts. The Sport
Psychologist, 12, 156–168.
207. Pietrzyk, D. (2003). Relations between morphological structure and performance in
female rhythmic gymnasts. Sport Kinetics, 8th International Scientitific conference
Rydzyna, September 19-21.
208. Pilz, G. A. (1995). Performance sport: education in fair play? International review of
sociology of sport, 30(3/4), 392–418.
209. Platonas. (1963). Dialogai. Puota. Vilnius.
210. Plessner, H. (1999). Expectation Biases in Gymnastic Judging. Journal of Sport
&Exercise Psychology (JSEP), 21 (2).
211. Polishchuk, T., Poliszczuk, D. (2006). Level of jumping ability at girls practicing
rhythmic gymnastics. 11th annual congress of the European College of Sport Science,
Lausanne Switzerland.
212. Popovic, R. (2000). International bias detected in judging rhythmic gymnastics
competition at Sydney–2000 Olympic games. Facta Universitatis. Series. Physical
Education and Sport, 1, 1–13.
213. Popović, R. (2004). Performing attitude profiling of musicality in rhythmic gymnasts.
International Pre–Olympic congress of Sport Science, Athens.
214. Popovic, R., Muratidou, E., Kocic, J. (2004a). Review of comparative studies on
rhythmic gymnastics judging. International Pre–Olympic congress of Sport Science,
Athens.
215. Prigogine, I. (1997). The end of Certainty. Time, chaos, and new laws of nature. The
Free Press.
216. Pukelis, K. (1995). Mokytojų rengimas ir tautos kultūra. Kaunas: Aušra.
217. Pukelis, K. (1997). Filosofija ir mokytojų rengimas. Pedagogika, 33, 112–131.
218. Pukelis, K. (1998). Mokytojų rengimas ir filosofinės studijos: raktas nuo antrų ugdymo
reformos durų. Kaunas: Versmė.
219. Pukėnas, K. (2005). Sportinių tyrimų duomenų analizė SPSS programa. LKKA. [žiūrėta
2006 0510]. Prieiga per internetą: < www.lkka.lt/biblioteka >.
220. Rajeckas, V. (1995). Asmenybės raida ir ugdymas. Vilnius: Asvaja.
221. Rajeckas, V. (1999). Pedagogika – ugdymo mokslas ir menas. Vilnius: VPU. [žiūrėta
2006 09 01]. Prieiga per internetą: <http://www.vpu.lt/bibl/elvpu/15343.pdf>.
222. Raslanas, A. (2001). Lietuvos didelio meistriškumo sportininkų rengimo sistema.
Vilniaus pedagoginis universitetas. (habilitacinis darbas)
223. Raslanas, A., Skernevičius, J. (1998). Sportininkų testavimas. Vilnius: LTOK.
224. Rhythmic Gymnastics World Class Potential/Performance. British Gymnastics
guidelines for Physical Conditioning Exercises and RG WCS and WCPL Points System,
2004. [žiūrėta 2005 09 30]. Prieiga per internetą: <www.british–gymnastics.org>.
225. Rodriguez, F. A., Iglesias, X., Marina, M., Fado, C. (1998). Physiological demands of
elite competitive aerobics. Journal of Sports Science, 16, 510–511.
226. Ross, Georgiadis (2002).
227. Rottlaender, D. (2001). Enjoying success–assimilation of emotions in female gymnasts.
6th Annual Congress of the European College of Sport Science – 15th Congress of the
German Society of Sport Science, Cologne, 24–28 July.
228. Roubal, P. (2003). Politics of gymnastics: Mass Gymnastic Displays under Comunism
in Central and Eastern Eurpoe. Body and Society, 9, 2, 1–25.
229. Rushall, B. P., Pyke, F. S. (1990). Training for Sports and Fitness Mebourne. Australia:
Macmillian.
230. Rushall, B. S. (1995). Mental skills training for sports. Spring Valley, CA: Sports
Science Associates. Published in Australia by the Australian Coaching Council, Canberra,
ACT. Second edition.

174
231. Savrami, K. (2004). Rhythmic gymnastics, sport and art. Pre–olympic congress of Sport
Science, Athens.
232. Schnabel, G., Harre, D., Borde, A. (1994). Trainingswissenschaft. Leistung. Training.
Wettkampf. Berlin: Sportverlag.
233. Silva, M.R., Oliveira, B.M.P.M. (2005). The first specific equation that estimates body
fat in female gymnasts. 10th Annual Congress of the European College of Sport Science.
234. Schafer, W. (1989). Some sources and consequences of interscholastic athletes: The
case of participation and delinquency. International review of sport sociology, 4, 63–79.
235. Schmidt, R. A. (2000). Motor Learning and Performance. From Principle to Practice.
New York: Human Kinetics.
236. Schmidt, R.A., Lee, T.D. (1999). Motor Control and Learning. New York: Human
Kinetics.
237. Shrier, I. (2002). Rhythmic gymnasts growth delay only temporary. Physician & Sports
Medicine, 30 (12), 13.
238. Skytner, L. (2001). General Systems Theory: Ideas and applicayion. World Scientific
Publishing.
239. Skarbalius, A. (1999). Europos vyrų rankinio rinktinių žaidimo tendencijos. Lietuvos
rankinio ateitis, Vilnius: LTOK, 5–11.
240. Skarbalius, A. (2000). Europos vyrų rankinio – 2000 modelis. Ugdymas. Kūno Kūltūra.
Sportas, 4 (37), 33–39.
241. Skarbalius, A. (2000a). Sidnėjaus olimpinių žaidynių vyrų rankinio žaidimo modelinės
charakteristikos. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas, 4(37), 33–39.
242. Skarbalius, A. (2002). Olimpinis vyrų rankinis: ypatumai ir tendencijos: [monografija].
Kaunas: LKKA.
243. Skarbalius, A. (2003). Didelio meistriškumo rankininkų rengimo optimizavimas
(habilitacinis darbas, 07S : Edukologija. Vilnius: VPU, 2003.
244. Skernevičius, J. (1997). Sporto treniruotės fiziologija. Vilnius: LTOK, 85.
245. Skernevičius, J., Raslanas, A., Dadelienė, R. (2004). Sporto mokslo tyrimų
metodologija. Vilnius: LSIC.
246. Skinner, J.S. (1999). Genetics and trainability. Proccedings of the 3rd international
scientific congress on modern Olympic sport, Warsawa, 14–18.
247. Skurvydas, A. (2001). Karščiausios sportininkų rengimo mokslinės problemos. Įvairaus
amžiaus ir meistriškumo sportininkų rengimo valdymas ir perspektyvos: konferencijos
medžiaga. Kaunas: LKKA.
248. Skurvydas, A. (2003). Sportininkų rengimo ir tyrimo naujoji metodologija. Sporto
mokslas, 1, 2–4.
249. Spamer, E.J. (2000). A comparison of rugby skills, physical and motor abilities and
anthropometric data of national, provincial and school talented youth rugby players.
Kinesiology, 32 (1), 47–54.
250. Sporto terminų žodynas, (2002). Kaunas: LKKA.
251. Spurga, V. (1998). Saviugdos metodai. Vilnius, Ethos, 45.
252. Starischka, S. (1999). Treniruotės planavimas. Vilnius: LSIC.
253. Starosta, W., Fostiak, D. (2001). Level of selected co-ordination elements during a one-
year training period by advanced women-gymnasts. 6th Annual Congress of the ECSS,
Cologne, 24–28 July.
254. Starosta, W., Wolf–Cvitak, J. (2001). Lateral Differntation of selected co–coordination
abilities at different times of the day in children and adults. Sport Kinetics, 8th
International Scientitific conference Rydzyna, September 19-21.
255. Stasiulis, A., (1996). Sporto fiziologijos laboratoriniai darbai. Kaunas, Lietuvos kūno
kultūros institutas, 43.
256. Ste–Marie, D.M., (1999). Expert–Novice Differences in Gymnastic Judging: An
Information–processing Perspective. Applied Cognitive Psychology, 13, 269–281.

175
257. Stonkus, S. (1998). Sporto vertybės ankstesnės kartos asmenybės požiūriu (Iš Z.
Puzinausko teorinio palikimo). Sporto mokslas, 4(13), 28–34.
258. Stonkus, S. (2000). Sportas bendrosios kultūros dėtis. Būk stipri ir dora, Lietuva:
respublikinės mokslinės–praktinės konferencijos pranešimų tezės (p. 9–11). Kaunas.
259. Stonkus, S. (2000a). Olimpinis sportas. Olimpijos ir olimpinės žaidynės. Kaunas: Šviesa
260. Šalkauskis, S. (1992). Rinktiniai raštai. Pedagoginės studijos. Vilnius: Leidybos centras.
261. Šniras, Š. (2005). Krepšinio sporto mokyklų moksleivių socialinių įgūdžių ugdymo
ypatumai. Daktaro disertacija, socialiniai m., edukologija (07S). Kaunas: LKKA.
262. Šukys, S. (2001). Sportinė veikla kaip paauglių vertybinių orientacijų asmenybės
savybių ir socialinio elgesio formavimosi veiksnys. Daktaro disertacija, socialiniai m.,
edukologija (07S). Kaunas: LKKA.
263. Tamošauskas, P. (2000). Humanistiškai orientuotas studentų fizinis ugdymas. Vilnius.
264. Tilindienė, I. (1998). Sportinė veikla kaip paauglio santykio su savimi formavimosi
sąlyga, Daktaro disertacija, socialiniai mokslai, edukologija (07 S). Kaunas: LKKA.
265. Tilindienė I. (1999). Sportinės veiklos rezultatyvumas kaip paauglio savivertės raidos
sąlyga. Sporto mokslas, 2, 28–30.
266. Thomas, L., Busso, T. (2005). A theoretical study of taper characteristics to optimize
performance. Medicine Science Sports exercice, 37 (9), 1615–1621.
267. Thomas, J., Nelson, J. (1996). Research methods in Physical Activity. 3rd ed. USA:
Human Kinetics.
268. Tofler, I.R., Stryer, B.K., Micheli, L.J., Herman, L.R. (1996). Physical and emotional
problems of elite female gymnasts sympathy. The New England Journal of Medicine, 335,
281–283.
269. Torrents, C., Perl, J., Schöllhorn, W., Balague, N. (2001). Quantitative and Qualitative
Load Optimization in Strength Training With the Per Pot Metamodel. In J. Mester, G.
King, H. Strüder, E. Tsolakidis, A. Osterburg, Proceedings of the 6th Annual Congress of
the European College of Sport Science Perspectives and Profiles, 1059).
270. Tuennemann, H. (1996). Developments of Means & Training Methods in Combats. The
Second Post Olympic International Symposium. The Process of Training and Competition
in View of the 96 Atlanta Games (53–64). Wingate Institute Netanya.
271. Unestahl, L. E. (1992). Psychology and Endurance Sports. In Shepard R. J., Astrand, P.-
O. (Eds.) Endurance in Sport (p.p. 312–324). Blackwell Scientific Publications.
272. Urmulevičiūtė, R. (2002). Lietuvos individualiųjų šakų sportininkų ir jų trenerių
rengimosi Sidnėjaus ir Atėnų Olimpinėms Žaidynėms pedagoginiai veiksniai ir
psichologinė charaktersitika. Vilnius, 37. (dr. dis. santrauka)
273. USA Gymnastics: 2006–2012 Junior Olympic Rhythmic Program. (2006). [žiūrėta 2006
02 16]. Prieiga per internetą: <www.usa–gymnastics.org>.
274. USA Gymnastics Rhythmic Future Stars Program (2004). [žiūrėta 2006 02 16]. Prieiga
per internetą: <www.usa–gymnastics.org>.
275. Uzdila, J. (1993). Dorinis asmenybės ugdymas šeimoje. Vilnius: Academia.
276. Vabalas-Gudaitis, J (1983). Psichologijos ir pedagogikos straipsniai. sudarė A. Gučas ir
L. Jovaiša. Vilnius.
277. Vaitkevičius, J. (1995). Socialinės pedagogikos pagrindai. Vilnius: Ejolda.
278. Waples, S. B. (2003). Psychological characteristics of elite and non-elite level
gymnasts. Texas A&M University (dissertation).
279. Vercruyssen, M., Shelton, L. (1988). Intraseason changes in body composition of
collegiate female gymnasts. Journal of Sports Sciences, 6, 205–17.
280. Vukovic, R., Misigoj–Durakovic, M., Durakovic Z. (1999). A longitudinal study of the
growth of male gymnasts. Journal of sport sciences, 17 (7), 557–558.
281. Weimann, E. (2002). Gender-related differences in elite gymnasts: the female athlete
triad. Journal of Applied Physiology, 92 (5), 2146–2152.

176
282. Weimann, E., Blum, W.F., Witzel, C., Schwidergall, S., Boehles, H. (1998).
Hypoleptinemia in female and male elite gymnasts. European Journal of Clinical
Investigation, 29(10), 853–860.
283. Weimann, E., Witzel, C., Schwidergall, S., (2000). Peripubertal perturbations in élite
gymnasts caused by sport specific training regimes and inadequate nutritional intake.
International Journal of Sports Nedecine, 21, 210–5.
284. Weinberg, R.S., Gould, D. (1999). Foundations of sport and exercise psychology.
Champaign: Human Kinetics, 537.
285. Weinberg, R., Sticher, T., Richardson, P. (1994). Effects of a seasonal Goal-Setting
Program on Lacrose Perfomance. Sport Psychologist, 8, 166–175.
286. Weinberg, R., Burton, D., Yukelson, D., Weigand, D. (2000). Perceived Goal Setting
Practices of Olympic Athletes: an exploratory Investigation. The Sport Psychologist, 14
279–295.
287. Wendy, V. (1999). Legitimation and Limitations: How the Opie Report on Women’s
Gymnastics Missed its Mark. Sporting Tradition, 15, 2.
288. Willmore, J., Costill, D. (1994). Physiology of exercise and sport. Champaign, IL:
Human Kinetics.
289. Viru, A. (1995). Adaptation in Sports Training. CRC Press, Boca Raton, FL.
290. Witte, K. (2002). Stabilitäts– und Variabilitätserscheinungender Motorik des Sportlers
unter nichtlinearem Aspekt. Achen: Shaker Verlag.
291. Wolf–Cvitak J., (2004). Ritmička Gimnastika. Zagreb: Kugler.
292. Wolf–Cvitak, J., Griič–Zubčevič, N., Maric, Ž. (2002). Influence of Training of
Rhytmic Gymnastics Fundamentals on Certain Motor Abilities in Girls 8–9 Years of age.
Kinesiology, 34, 61–72.
293. Wolf–Cvitak, J., Grčić–Zubčević, N., Dolančić, A. (2002a). Kinaesthetic perception in
rhythmic gymnasts - open vs. Closed - eye performance. 3rd International Scientific
Conference, Opatija, Croatia, Septmeber 25–29.
294. Žilinskas J. (1986). Jaunųjų sportininkų rengimo metodika. Vilnius.
295. Žukowska, Z., Žukowski, R. (1998). Universalios olimpinio ugdymo vertybės
atlernatyvaus ugdymo programose. Sporto mokslas, 4(13), 13–16.
296. Аврамчева, Р., Петрович, Б., Ткачук, В. (2003). Условия и эффективность
обучения спортивной акробатике и художественной гимнастике в начальных
школах Болгарии и Польши. Педагогіка, психологія та мед.-біол. пробл. фіз.
виховання і спорту, 5, 109-115. [žiūrėta 2005 03 20]. Prieiga per internetą:
<http://www.nbuv.gov.ua/articles/2003/03awrsbp.zip>.
297. Архипова, Ю. (1998). Базовая подготовка юных гимнасток в упражнениях с
предметами. Ленинград. Дис. Канд. Пед наук, 169.
298. Архипова, Ю., Карпенко, Л. (1998). Иследование специальных способностей
гимнасток к манипулятивной деятельности с предметами. Человек в мире спорта:
новые идеи, технологии, 1, 251–253.
299. Аркаев, Я.Л., Сучилин, Н.Г. (1997). Методологические основы современной
системы подготовки гимнастов высшего класса. Теория и практика физической
културы, 11, 17–25.
300. Байер, В.В., Муллагильдина А.Я. (2004). Составление тренировачных комбинаций
на различные виды координационных способностей этапе предварительной базовой
подготовки в художественной гимнастике (на примере упражнений с булавами).
Педагогiка, психолоiя та мед.–бiол. пробл. физ. вихования i спорту. Харъков, 2, 31–
36. [žiūrėta 2005 03 20]. Prieiga per internetą:
<http://www.nbuv.gov.ua/articles/2004/02awrsbp.zip>.
301. Беклемишева, Е. (1998). Динамика психической работоспособности спортсменок в
процесе занятий художественной гимнастикой. Человек в мире спорта: Новые идеи,
технологии, перспетивы: Тез. Докл. Междунар. Конгр. 2, 361.

177
302. Богомолов, А., Каракашьянц, К., Козлов, Е. (1974). Психологическая подготовка
гимнастов. Москва, 79.
303. Бондарчук, Т.В., Орехова, Е.Ф., Пoпов, С.В. (1997). Использование прямого
преднамепенного внушения в бодрстующее состоянии в методике воспитания
физических качеств. Теория и практика физической културы, 9, 43–48.
304. Bepхошанский, Ю.В. (1991). Принципы организации тренировки спортсменов
высокого класса в годичном цикле. Теория и практика физической культуры, 2, 24–
31.
305. Ветошкина, Э.В. (1981). Совершенствованние технического мастерства в
прыжковых упражнениях художественной гимнастики. Москва, 23.
306. Гавердовский, Ю.К. (1986). Сложные гимнастические упражнение и обучения им.
Автореферат дис. Москва, 33 с.
307. Говорова, М.А. Плекшань, А.В. (2001). Специальная физическая подготовка юных
спортсменок высокой квалификации в художественной гимнастике. Москва, 49.
308. Горбачева, Ж.С., Степанова, И.А. (1997). Исползование эфекта положительного
переносо навыка в процесе начального обучения упражнениямис предметами в
художественной гимнастики. Теория и практика физической културы, 10, 52–54.
309. Горохова, В.Е. (1997). Показатели специальной физической подготовленности
высококвалифицированных спортсменок в художественной гимнастике. Теория и
практика физической культуры, 9, 22–23.
310. Горохова, В.Е., (2002). Специальная физическая подготовка гимнасток к
выполнению серии из елементов повышенной трудности. Москва. Дис. Канд. Пед
наук, 152.
311. Дячук, А.М. (2002). Критерiї оцiнки координацiйних здатностей у юних гiмнасток.
Педагогiка, психолоiя та мед.–бiол. пробл. физ. вихования i спорту. Харъков, 2, 28.
[žiūrėta 2004 03 15]. Prieiga per internetą:
<http://www.nbuv.gov.ua/articles/2002/02awrsbp.zip>.
312. Каледина, И.В., Земсков, Е.А. (1999). Особенности взаимосвязи “пулсовых
режимов” и качества выполнения сложнокоординационных упражнений в
художественной гимнастике. Материалы конференций молодых ученых и
студентов РГАФК. Москва, 30–37.
313. Карпеев, А.Г. (2000). Развитие координации скоростных циклических движенний
у лиц женского пола на этапе интенсивного онтогенеза (от 4 до 20 лет). Теория и
практика физической културы, 10.
314. Карпенко, Л.А. (1985). Систематизация средств, тенденции и перспективы
развития художественной гимнастики. Гимнастика, 1, 47–51.
315. Карпенко, Л. А. (2003). Художественая гимнастика. Москва, 370.
316. Кобаков, Ю.П. (1980). О прогнозируемости некоторых морфологических
признаков и спортивных достижений гимнастов в 12–летнем иозрасте. Гимнастика,
1, 9–14.
317. Кокошвили, Р.Ш. (1984). Сенсомоторные реакции у юных гимнасток в фазе ловли
предмета. Гимнастика, 1, 37–41.
318. Круцевич, Т., Петровский, В. (2001). Физическое воспитание – социальное
явление. Наука в олимписком спорте, 3, 3–15.
319. Лазаренко, Т.П. (1990). Количественная оценка качественных показателей
прыжковой подготовленности в художественой гимнастике. Москва. Дис. Канд.
Пед наук, 143.
320. Лебедев, Н.И., Розин, Е.Ю. (1981). Особенности физического развития
перспективных гимнастов 13–18 лет. Гимнастика, 1, 39–41.
321. Лебедев, Н.И., Розин, Е. Ю. (1981a). Подготовка гимнастов высокого класса.
Гимнастика, 1, 39–41.

178
322. Лисицкая, Т.С., Бирюк, Е.В., Новик, М.Г., Батаен, В.Г. (1982). Художественая
гимнастика. Москва: ФИС.
323. Лисицкая, Т.С., Суслаков, Б.А., Кувшиникова, С.А. (1983). Педагогическая
контролъ за специальной физической подготовкой в художественной гимнастике.
Гимнастика, 2, 69–74.
324. Лисицкая, Т.С. (1984). Итоги года. Гимнастика, 1, 41–46.
325. Литовко, Т.В. (1998). Факторная структура соревновательной деятельности в
художественной гимнастике. Педагогiка, психолоiя та мед.–бiол. пробл. физ.
вихования i спорту, Харъков, 5. [žiūrėta 2004 03 15]. Prieiga per internetą:
<http://www.nbuv.gov.ua/articles/1998/05awrsbp.zip>.
326. Литовко, Т.В., Санжарова, Н.Н. (1998). Анализ факторной структуры в
композициях с мячом в художественной гимнастике. Педагогiка, психолоiя та мед.
– бiол. пробл. физ. вихования i спорту, Харъков, 11. [žiūrėta 2004 03 15]. Prieiga per
internetą: <http://www.nbuv.gov.ua/articles/1998/11awrsbp.zip>.
327. Литовко, Т.В. (1999). Ефективность компютерной диагностики при составлении
композиции в современной художественной гимнастике. Педагогiка, психолоiя та
мед.–бiол. пробл. физ. вихования i спорту, Харъков, 9. [žiūrėta 2004 03 15]. Prieiga
per internetą: <http://www.nbuv.gov.ua/articles/1999/09awrsbp.zip>.
328. Лях, В.И. (1996). Основные закономерности взаимосвязей показателей,
характеризующих координоционые способности детей и молодежи: попытка
анализа в свете концепции Н. А. Бернштейна. Теория и практика физической
културы, 11, 20–25.
329. Макарова, Е.Ю. (1999). Структура специальной двигательной подготовки
определяющей техническое мастерство в художественной гимнастике. Москва.
Дис. Канд. Пед наук, 143.
330. Макарова, Е.Ю., Менхин, Ю.В. (1998). Особенности двигательной подготовки
спортсменок в художественной гимнастике. Юбилейный сборник научных трудов
молодых ученых и студентов РГАФК. Москва 97–101.
331. Медведева, Е. (1998). Разработка и обоснование технологии формирования
дидактических уменний на занятиях по спортивно–педагогическому
совершенствованию. Тез. докл. Междунар. Конгр. Москва, 2, 503–504.
332. Медведева, И. М. (2000). Направление совершенствавания системы подготовки
украинских фигуристов. Педагогiка, психолоiя та мед. – бiол. пробл. физ.
вихования i спорту. Харъков, 7. [žiūrėta 2004 03 15]. Prieiga per internetą:
<http://www.nbuv.gov.ua/articles/2000/07awrsbp.zip>.
333. Медведева, И. М. (2001). Методологические аспекты подготовки спортсменов и
современная проблематика в видах сппорта со сложнокординационной структурой
движений. Педагогiка, психолоiя та мед.–бiол. пробл. физ. вихования i спорту.–
Харъков, 7. [žiūrėta 2005 03 20]. Prieiga per internetą:
<http://www.nbuv.gov.ua/articles/2001/07awrsbp.zip>.
334. Медведева, И.М. (2001a). Модель целевой соревновательной деятельности в видах
спорта со сложнокординационной структурой движений. Педагогiка, психолоiя та
мед. – бiол. пробл. физ. вихования i спорту.– Харъков, 12. [žiūrėta 2004 03 15].
Prieiga per internetą: <http://www.nbuv.gov.ua/articles/2001/12awrsbp.zip>.
335. Медведева, И.М. (2001b). Направления совершенствования системы подготовки
украинских фигуриств. Педагогiка, психолоiя та мед. – бiол. пробл. физ. вихования i
спорту.– Харъков, 7, 53–55. [žiūrėta 2004 03 15]. Prieiga per internetą:
<http://www.nbuv.gov.ua/articles/2001/07awrsbp.zip>.
336. Медведева, И.М.(2002). Факторы, определяющие структуру современной
системы подготовки квалифицированных фигуристов. Педагогiка, психолоiя та
мед. – бiол. пробл. физ. вихования i спорту. Харъков, 12. [žiūrėta 2004 03 15]. Prieiga
per internetą: <http://www.nbuv.gov.ua/articles/2002/12awrsbp.zip>.

179
337. Медведева, И.М. (2002a). Построение програм микро– и мезоциклов подготовки
квалифицированных фигуристов. Педагогiка, психолоiя та мед. – бiол. пробл. физ.
вихования i спорту. Харъков, 10. [žiūrėta 2004 03 15]. Prieiga per internetą:
<http://www.nbuv.gov.ua/articles/2002/10awrsbp.zip>.
338. Медведева, И.М. (2002b). Построение тренировачного процеса в годичном цикле
подготовки квалифицированных фигуристов. Педагогiка, психолоiя та мед. – бiол.
пробл. физ. вихования i спорту. Харъков, 5. [žiūrėta 2004 03 15]. Prieiga per internetą:
<http://www.nbuv.gov.ua/articles/2002/05awrsbp.zip>.
339. Меканцишвили С.А. (1991). Програмированние и нормированние тренировачных
нагрузок при подготовке груповых упражнений в художественной гимнастике.
Тбилиси. Автореферат дис., 24.
340. Менхин, Ю.В. (1997). Методологические основы физической подготовки
гимнастов. Теория и практика физмческой културы, 11, 25–40.
341. Менхин, Ю.В., Макарова, Е.Ю. (1997). Отзыв к проблеме взаимосвязи специалных
качеств и технического мастерства спортсменок в художественной гимнастике.
Юбилейный сборник научных трудов молодых ученых и студентов РГАФК,
посвященный 80–летию академии. Москва, 4, 31–33.
342. Мухамед, А.А. (1999). Оптимизация тренировочного процесса гимнасток в
подготовительном периоде. Теория и практика физмческой културы, ……(tikrinti).
343. Набатникова, Н.Я., Филин, В.П. (1995). Спортивная подготовка как многолетний
процесс. Современная система спортивной подготовки. Москва: СААМ.
344. Николаева, М.С. (1999). Формирование и совершенствование способности к
пространственной орентации у гимнасток высокой квалификации при выполнении
бросков и ловли мяча. Москва. Дис. Канд. Пед наук, 200.
345. Ночевная, Н.Н. (1990). Применение сопряжнного метода физической подготовки
в груповых упражнениях художественной гимнастики. Москва. Автореферат дис.,
22.
346. Овчинникова, Н.А. (1985). Комплексный подход к устронению ошибок в технике
движений при выполнении упражнений с предметами у гимнасток высшых
разрядов. Киев. Автореферат дис., 23.
347. Озолин, Н.Г. (1988). Молодому колегею. Москва: ФиС, 288.
348. Павлова, И.А. (1988). Отбор в художественной гимнастике с использованием
педагогических тестов специальной физической подготовленности и
морфофункционафлных характеристик на етапе высшего спортивного
мастерства. Москва. (Автореферат диссертации).
349. Пилюк, Н.Н. (1999). Пути формирования структуры соревновательной
деятельности акробатов высокой квалификации. Теория и практика физической
культуры, 3,
350. Пилюк, Н.Н. (1998). Система соревновательной деятельности в спортивных видах
гимнастики. Теория и практика физической культуры, 2, 9–11.
351. Платонов, В.Н. (1986). Подготовка квалифицорованых cпортсменов. Москва:
ФИС.
352. Платонов, В.Н. (1997). Общая теория подготовки спортсменов в олимпийском
спорте. Киев: Олимпийская литература, 583.
353. Платонов, В.Н. (1998). Энциклопедия современного олимпийского
спорта. Киев : Олимпийская литература, 597.
354. Полищуук, Т.A. (1999). Специфика обучения динамическому равновесию в
художественой гимнастике. Педагогiка, психолоiя та мед. – бiол. пробл. физ.
вихования i спорту, Харъков, 9. [žiūrėta 2004 03 15]. Prieiga per internetą:
<http://www.nbuv.gov.ua/articles/1999/09rsbp.zip>.
355. Полищуук, Т.A. (1999a). Характер изминений частотно–амплитудных показателей
у гимнасток при выполнении равновесий в условиях утомления. Педагогiка,

180
 психолоiя та мед. – бiол. пробл. физ. вихования i спорту, Харъков, 8. [žiūrėta 2004
03 15]. Prieiga per internetą: <http://www.nbuv.gov.ua/articles/1999/08awrsbp.zip>.
356. Полищуук, Т.A. (2001). Влияние на надежностъ выполнения базовых элементов
художественой гимнастике. Теория и практика физической културы, 11, 7–11.
357. Пуни, А. Ц. (1980). Проблема личности в психологии спорта. Москва:
Просвещение.
358. Роджерс, К. (1994). Становление личности. Москва.
359. Савич, С. (2002). Специалъная физическая подготовленность как фактор,
определяющий возможности увеличение тренировочных нагрузок у юных
гимнастов. Физическое воспитание студентов творческих специалъностей, 7.
(Харъков, сборник статей) [žiūrėta 2004 03 15]. Prieiga per internetą:
<http://lib.sportedu.ru>.
360. Серебрянская, Е.О. (2004). Взаимосвязь типологических особенностей проявлеия
свойств нервной системы гимнасток с надежностью соревновательной
деятельности. Педагогiка, психолоiя та мед.–бiол. пробл. физ. вихования i спорту,
Харъков, 15. [žiūrėta 2005 03 20]. Prieiga per internetą:
<http://www.nbuv.gov.ua/articles/2004/15awrsbp.zip>.
361. Сидорова, В.В. (2002). Содержание културы движений как двигателъно–
естетическое понятия. Физическое воспитание студентов творческих
специалъностей, 5. (Харъков, сборник статей). [žiūrėta 2004 03 15]. Prieiga per
internetą: <http://lib.sportedu.ru>.
362. Смолевский, В.М., Гавердовский, Ю.К. (1999). Спортивная гимнастика.
Олимпийская литература, 464 c.
363. Созаньски, Х., Полищук, Д. (2003). Тренировочные нагрузки как фактор
управления развитием спортивной карьеры. Материалы VII международного
конгресса “Современный олимпийский спорт и спорт для всех, Москва, Май, 24–27.
364. Сосина, В.Ю. (1982). От симетрии к мастерству. Гимнастика, 2, 54–56.
365. Сосина, В.Ю. (1983). “Симетричное обучение” базовым упражнениям с
предметам. Гимнастика, 2, 74–75.
366. Сосина, В.Ю. (1983a). Експериментльное обоснование различных вариантов
симетричного обучения упражнениям с предметами художественой гимнастике.
Актуалные проблемы повышения спортивного мастерства юных спортсменов
(сборник научных трудов), 22–24.
367. Сосина, В.Ю. (1984). Обучение упражнениям с предметами в художественой
гимнастике с учетам билатерального регулирования. Москва. Автореферат дис.,
21.
368. Стамбулова, В. (1999). Психология спортивной карьеры. Санкт Петербург.
369. Столяренко, Л.Д. (2001). Основы психологии: Практикум.. Ростов н/Д.: Феникс, 2-
е изд., доп. и перераб, 703 с.
370. Столяров, В.И., Самусенкова, В.И. (1996). Современный спорт как феномен
културы и пути его интеграции с искуством. Спорт и искуство: алтернатива –
синтез, 49–164.
371. Староста, В., Хиртц, П., Павлова–Староста, Т. (2000). Сенситивные и критические
периоды в развитии двигательных координационных способностей у юных
спортсменов. Теория и практика физической культуры, 2.
372. Сучилин, Н.Г., Аркаев, Л.Я., Савельев, В.С. (1996). Педагогико-биомеханический
анализ техники спортивных движений на основе программно-аппаратного
видеокомплекса. Теория и практика физической культуры, 4, 12–20.
373. Филин, В.П. (1985). Основы юношеского спорта. Москва, ФиС, 225.
374. Фирилева, Ж.Е. (1981). Методика педагогического контроля и
совершенствование физической подготовленности занимающихся художественной
гимнастикой. Ленинград, 73.

181
375. Чедураев, В.С. (1997). Научно методическое обеспечение подготовки сборных
команд страны по спортивной гимнастике. Теория и практика физической
культуры, 11, 44–46.
376. Царькова, Н.И. (1980). Управление тренировочными нагрузками спортсменок
высших разрядов в художественной гимнастике. Москва.
377. Худолей, О.Н. (2004). Проблема построения процесса подготовки юных
гимнастов. Физическое воспитание студентов творческих специалъностей, 6б 72–
79. (Харъков, сборник статей) [žiūrėta 2004 03 15]. Prieiga per internetą:
<http://lib.sportedu.ru>.
378. Хун, С. (1997). Основы техники и методики освоение поворотов раличной
структуры в художественной гимнастике. Москва. Автореферат дис., 22.

182
PRIEDAI

183