P la t o n a s

ANTRASIS IR
SEPTINTASIS
LAI S KAI
V e rtim a s, k o m en taras ir įvadas
K ris tu p o Sab o liau s

aidai
2005
UDK 1(38) Epistola Platonica
Pl-31 II&VII

Knygos leidimą rėmė

ISBN 9955-656-14-X

© Vertimas, komentaras ir įvadas - Kristupo Saboliaus, 2005

© „Aidai“, 2005
 T U R IN Y S

PRATARMĖ l 6
ĮVADAS / 7

PLATONAS. LAIŠKAI
ANTRASIS LAIŠKAS / 63
SEPTINTASIS LAIŠKAS / 69

KOMENTARAS
KOMENTARAS ANTRAJAM LAIŠKUI / 103
KOMENTARAS SEPTINTAJAM LAIŠKUI / 111

BIBLIOGRAFIJA / 184

GRAIKIŠKŲ SĄVOKŲ RODYKLĖ / 194

 PRATARME

Si knyga klostėsi ne vienus metus. Mažne nuo pat klasikines filo­

logijos studijų Vilniaus universitete pradžios užsiėmiau Platono filo­
sofija, ypatingą dėmesį skirdamasfilosofimįpobūdį turinčiai mąstytojo
korespondencijai. Pradžioje tai tapo kursinio darbo, vėliau
bakalaurinio, galiausiai magistrinio darbo tema. Tyrimas vyko dviem
kryptimis —filologine (mėginau versti atskirus laiškų fragmentus ir
skaičiau šia tema sukauptą literatūrą) ir fiilosofime (žvalgiausi po
laiškų interpretacijas).
Laiškų klausimas mane nuvedė į Italiją —gavęs Italų kultūros
instituto paramą, stažavausi Milano Sv. Širdies universitete, kur
teko tiesiogiai bendrauti su vienu garsiausių Platono studijų spe­
cialistų Giovanni Reale. Galutinį pavidalą sukaupta patirtis įgavo
dar po keleto metų Romoje — čia universiteto „La Sapienza“ ir
„Istituto Germanico“ bibliotekose išdrįsau sudėti paskutinius taš­
kus, kurie vis dėlto labiau verti būti daugtaškiais.
Pasidomėti laiškais mane paskatino, šio darbo vadovu tapo ir
išleisti šią knygą sutiko Vytautas Ališauskas. Dėl to jaučiu malonią
pareigą jam padėkoti pirmiausia. Lenkiu galvą prieš visą klasikinės
filologijos katedrą, vadovaujamąprof. habil. dr. Eugenijos Ulčinaitės.
Geruoju miniu ir dr. Naglį Kardelį, ne kartą oponavusį mano moks­
liniams darbams šia tema ir tapusį tikru mąstymo partneriu. Be
abejonės, privalau padėkoti ir žmonėms, iš kurių nuolat mokiausi
ir tebesimokau filosofijos —doc. dr. Tomai Sodeikai ir p ro f habil.
Dr. Ritai Serpytytei, mano mamai ir pirmajai šios knygos skaitytojai.

6
 ĮVADAS

Darbas, kurį laikote rankose, susideda iš trijų pakankamai

savarankiškų dalių. Šio darbo centras - tai du Platono laiškai,
antrasis ir septintasis. Juos darbo autorius verčia; jiems pateikia
komentarą; jiems rašo įvadą bei filosofinę interpretaciją. Tiek
patys laiškai, tiek jiems skirtas komentaras toli gražu ne vienodo
svorio ir reikšmės. Antrasis laiškas yra gana trumpas ir tyrinėto­
jų laikomas neautentišku, tuo tarpu septintojo laiško autoryste
beveik neabejojama, tad tiek komentaro, tiek filosofinio įvado
taikiklis yra nukreiptas į pastarąjį tekstą. Kita vertus, antrasis
laiškas turi vieną esminį bruožą, jį išskiriantį iš viso likusio cor-
pusplatonicum. jame vieninteliame, neskaitant septintojo, esama
filosofinės digresijos. Šis teminis dviejų tekstų bendrumas nu­
lėmė mano pasirinkimą, kuriuos laiškus versti ir komentuoti.
Antrojo laiško filosofija trumpai aptariama jam skirtame ko­
mentare, tuo tarpu tolesniame įvado tekste atsparos tašku filo­
sofiniam tyrimui tampa ypatingas Platono tekstas - septintasis
laiškas. Ypatingas jis jau vien tuo, kad nepriklauso prie grynai
filosofinių Platono kūrinių - dialogų. Tai greičiau metafilosofi-
nis opusas, kuriame autorius epistolinio žanro būdu aptaria savo
filosofinės pozicijos prielaidas ir pamatines nuostatas. Šioje švie­
soje laiškas tampa svarbus dar ir dėl to, kad suteikia galimybę
kitu kampu išvysti visą Platono raštų korpusą. Neretai akcen­
tuojama, kad septintojo laiško Platonas - istoriškai realesnis nei
dialogų autorius, kuris dialogais mėgina paslėpti savo daugiau
mažiau apčiuopiamą realumą. „Žmogus, kuris septintajame laiš­

7
 ĮV A DA S

ke kalba apie savo dvasios evoliuciją ir gyvenimo tikslą bei, šiuo

požiūriu, imasi peržiūrėti ir iš naujo įvertinti savo teorinius svars­
tymus, yra istoriškai realus Platonas. Ir tai yra ypatingos svarbos
aplinkybė, į kurią turime atsižvelgti, jei norime suprasti visą jo
filosofinę kūrybą“ Qaeger, Paideia, Bd. II, p. 137). Sunku pasakyti,
kokiu mastu, perskaitę laišką, mes galime teigti, jog supratome
„istorinį Platono realumą“. Akivaizdu viena —laiško autoriaus
tonas kur kas nuoširdesnis, nei esame pratę skaityti dialoguose.
Tačiau svarbiausia, kad laiško mintys dialogų fone teikia daugia­
balsių sąskambių, kurie leidžia nauju ir kur kas radikalesniu ra­
kursu išvysti Platono mokymą.
Laiškai versti iš Moore-Blunt 1985 m. kritinės redakcijos.
Tai turbūt geriausias kritinis teksto leidimas, apimantis visų ko­
deksų ir papirusų apžvalgą bei jų tarpusavio ryšių iliustraciją su
išsamia lotyniška įžanga. Paskutiniai populiaresni teksto leidimai
yra parengti remiantis šiuo leidiniu. Kita vertus, kai kuriais kom-
plikuotesniais atvejais rėmiausi ir dviem kitom (Burnet ir Souilhe)
svarbiausiomis teksto redakcijomis. Visos klasikinių ir neklasiki­
nių tekstų citatos šiame darbe, jei nenurodyta kitaip, yra verstos
autoriaus.

B io g r a f in ia i ir is t o r in ia i š t r ic h a i

Kadangi Platono laiškuose aptinkame nemaža autobiografinių

žinių, aiškesnio supratimo dėlei verta bendrais štrichais apžvelg­
ti filosofo gyvenimo momentus, kurie siejasi su laiške minimais
įvykiais, taip pat ir istorinį kontekstą, kuriame laiškai parašyti.
Aristono sūnus Aristoklis, pravarde Platonas, gimė 428/7 m. pr.
Kr. Aiginoje. Abu jo tėvai buvę kilmingi Atėnų piliečiai. Aris­
tokratiška kilmė ir aplinka vertė aplinkinius manyti, kad jo galėtų
laukti nebloga politiko ateitis. Tačiau, kaip teigia tradicija (Diog.

8
 ĮV A DA S

L. III, 6), dvidešimties metų Platonas patenka Sokrato aplinkon

bei atsideda filosofijai, nusišalindamas nuo viešojo ^^enim o sie­
kių. Po mokytojo mirties Platonas pasitraukia į Megarus ir ten
pradeda rašyti dialogus. Daugelio iš jų, žinia, pagrindiniu herojumi
tampa Sokratas. Šiuo laikotarpiu Platonas pradeda daug keliau­
ti. Jis vyksta į Kirenę, Italiją, Egiptą (Diog. L. III), be to, dalyvauja
karo žygiuose ir pasižymi kaip puikus karys. Karinių misijų su­
dėtyje Platonas vyksta į Tanagrą, Korintą bei Delą. Galima įtarti,
kad šiuo laikotarpiu filosofas gerai susipažįsta su ano meto Grai­
kijos filosofiniu kontekstu: Demokrito sekėjais materialistais, He-
rakleito mintimis apie visa ko tėkmę ir judėjimą, taip pat mįslingu
pitagoriečių mokymu (Arist. Met. A, VI, 987a, 29sq).
388/7 m. pr. Kr. Platonas vyksta pirmą kartą į Siciliją, idant,
kaip sako Diogenas Laertietis, „pamatytų salą ir Etnos kraterius“
(III, 18, plg. Athen. XI, 507b). Gali būti, kad jį pakvietė pats
Sirakūzų tiranas Dionisijas I, kuomet šį pasiekė žinia, jog filo­
sofas atvykęs į Tarantą (Nepos, Dion, 2, 2). Kaip tik ši kelionė ir
tapo svarbiausia, kalbant apie tolesnį įvykių susiklostymą bei viso
laiškų korpuso atsiradimą. Septintajame laiške Platonas pats pa­
sakoja apie tai, kaip Sirakūzuose susitiko Dioną, Dionisijo svainį
ir žentą, dar dvidešimtmetį gabų ir aistringai filosofija užsidegusį
jaunuolį. Jiedu pradeda bendrauti ir Dionas tampa Platono mo­
kiniu. Reikia manyti, kad jų santykiai buvę kur kas artimesni nei
Platono ryšys su pačiu tiranu. Ne tik Platonas Dionui, bet ir Dio­
nas Platonui padarė didelį įspūdį. Pats filosofas taip pasakoja
apie šią pažintį: „Dionas buvo labai imlus viskam, o ypač tiems
svarstymams, kuriuos tuomet jam išdėsčiau. Man niekada nėra
tekę sutikti jaunuolio, kuris būtų manęs klausęs taip dėmesingai
ir atidžiai kaip jis. Dorybę pamilęs labiau nei malonumus ir kitą
prabangą, likusį gyvenimą jis panoro gyventi kitaip nei dauguma
italikų ar siciliečių. Dėl to iki pat Dionisijo mirties leido gyveni­
mą nekenčiamas tų, kurie gyveno taip, kaip įprasta tiranijos są­

9
 ĮV A DA S

lygomis“ (Ep. VII, 327a-b). Platono viešnagė Sicilijoje užtruko ne

ilgiau nei metus. Po to, kaip teigia įvairūs šaltiniai (Nepos, Dion,
2, 3; Diod. XV, 7; Plut. Dion, 5, 3; Diog. L III, 19-21; Olimp.
Vit. Pilat. III), Platonas supykdė tiraną ir jo įsakymu buvo parduo­
tas į vergiją. Atsidūręs Aiginoje —polyje, kuris tuo metu kariavo
su Atėnais, Platonas per plauką išvengia mirties. Laisvę filosofas
atgauna Anikerido —turtingo piliečio dėka. Pastarasis sumokėjo
dvidešimties minų išpirką už jo išlaisvinimą, o vėliau, matyt, finan­
savo ir Akademijos įkūrimą. Dionas tuo tarpu, ko gero, išlaikė
gerus santykius su Dionisiju Vyresniuoju iki pat pastarojo mirties.
Su tiranu jį siejo ne tik daugialypės giminystės ir beveik kraujo­
maišos ryšiai (Diono sesuo Aristomachė buvo Dionisijo žmona,
o iš pastarosios santuokos gimusi Aretė —Diono žmona). Veiklus
vyriškis užsitarnavo Sirakūzų valdovo pasitikėjimą. Jis keletą sykių
atstovavo Sirakūzams kaip ambasadorius, sėkmingai veikė spręs­
damas klampias problemas su nuolatine Sirakūzų konkurente ir
priešininke Kartagina. Dionas troško, kad mirus Dionisijui, jo sū­
nus ir Diono sūnėnas Hiparinas paveldėtų kuo geresnę dalį, galbūt
net paties tirano sostą. Tai būtų suteikę Dionui gerą galimybę
tiesiogiai įtakoti valdymą bei realizuoti savo politines ir filosofines
užmačias, nemenka dalimi įtakotas paties Platono mokymo. Ta­
čiau Dionisijas I miršta nepalikęs jam jokio patikinimo, anksčiau
nei Dionas spėja su juo susitikti pokalbiui, ir 367 m. pr. Kr. sos­
tą paveldi Dionisijas Jaunesnysis, tirano sūnus iš kitos santuokos.
Plutarchas teigia, kad pastarasis nunuodijo savo tėvą, būgštauda­
mas prarasti pažadėtą tirano sostą (Plut. Dion. V, 11).
Tuo tarpu Platonas grįžo į Atėnus ir3 8 6 m . pr. Kr. įkūrė Aka­
demiją. Si mokslo įstaiga gyvavo kiek daugiau negu 900 metų,
iki 529 m., kai Justiniano įsakymu Atėnuose buvo uždarytos visos
filosofijos mokyklos. Skleisdamas savo mokymą, Platonas vėlesniu
laikotarpiu parašė pagrindinius ir iškiliausius dialogus: Faidoną,
Puotą, Faidrą, ParmenidtĮ, Teaitetą, taip pat didelę dalį Valstybės.

10
 ĮV A DA S

Po dvidešimties metų Platonas sulaukia Diono ir Dionisijo kvie­

timo vėl keliauti į Siciliją, idant padėtų pastarajam tapti tobulu
valdovu. Apie aplinkybes ir priežastis, kurių vedamas leidosi į ke­
lionę, Platonas kaip tik plačiai kalba pačiame septintajame laiške
(327e sq.). Šioje išvykoje jį lydėjo Ksenokratas, filosofo bičiulis,
vėliau perėmęs vadovavimą Akademijai (Diog. L. IV, 6). Grei­
čiausiai 367 m. pr. Kr. rudenį, atvykęs į Sirakūzus, Platonas aptiko
visai kitokią padėtį, nei galėjo tikėtis. Dionisijo dvare buvo gausu
intrigų, kurių tikslas —sukompromituoti Dioną. Tirano aplinkos
žmonės būgštavo, kad aktyvus Atėnų filosofo sekėjas ketinąs pe­
rimti valdžią. Norėdami dvare sukurti simbolinę atsvarą naujai
atvykusiam Platonui, jie įtikino tiraną pasikviesti kitą iškilią ano
meto asmenybę —Filistą —istoriką, kurį buvo ištrėmęs Dionisijas
Vyresnysis. Tačiau Platonas buvo pernelyg didis ano meto auto­
ritetas, tad rūmuose greitai įgijo svarų vaidmenį. Neilgai trukus
svečias iš Atėnų imasi tirano edukacijos, mėgindamas ne tik iš­
lavinti mąstymą, bet sykiu keisti valdovo būdą. Šaltiniai teigia,
kad Dionisijas pasižymėjo ydomis ir lepumu, o viena didžiausių
jo ydų buvęs girtavimas (Plut. Dion. 7; Ar. Pol. V, 10, 1312a).
Kita vertus, kai kurių istorikų teigimu, naujasis valdovas vai­
kystėje buvo traumuotas autoritariško tėvo, tad turėjo rimtų bend­
ravimo problemų. Plutarchas (Dion. 9) rašo, jog nuogąstaudamas,
kad, susitikęs su išmintingais vyrais, sūnus neimtų regzti nedorų
planų ir nemėgintų užgrobti tėvo valdžios, Dionisijas Vyresnysis
laikė jaunėlį aklinai uždarytą namuose. Čia Dionisijas Jaunesny­
sis su niekuo nebendravo ir nežinojo, kas dedasi už rūmų sienų.
Labai liūdnai skamba vienintelis jo užsiėmimas, kurį mini istori­
kas —daryti „vežimėlius ir šviestuvus bei medines kėdes ir stalus“.
Sosto paveldėtojas užaugo užsiimdamas paprastais amatais ir ne­
gaudamas valdovui deramo auklėjimo.
Po trijų ar keturių mėnesių Diono priešininkai iš „Filisto gru­
puotės“ apkaltino šį rezgant sąmokslą prieš tiraną. Plutarchas

11
 ĮV A DA S

mini Diono laišką, skirtą kartaginiečiams, kuris buvo perimtas ir

nuneštas Dionisijui ir kuriame Dionas Sirakūzų priešams primyg­
tinai siūlo nesiderėti su Sirakūzais jam nedalyvaujant (Dion. 14).
Tad Dionas su draugais buvo ištremtas, o Platonas liko Sirakū­
zuose kaip namų areštu įkalintas kalinys - antrą kartą iš eilės mė­
ginimas imtis politinės filosofijos praktikos Atėnų išminčiui
baigiasi nelaisve. Vis dėlto po ilgų įkalbinėjimų ir nuolatinių Dio-
nisijo išsisukinėjimų filosofui šiaip ne taip pavyko palikti Sirakū­
zus ir grįžti į Akademiją. Čia, ko gero, Dionas tampa jo mokiniu
(Dion. 16; taip pat Ep. II!, 317a). Šiuo laikotarpiu Platonas parašo
Sofistą ir Politiką. Kiek aprimusį filosofo gyvenimą 362 m. vasarą
vėl sujaukia Dionisijo pasiuntiniai, kurie atveža laišką su nuolan­
kiu kvietimu sugrįžti į Siciliją. Mąstytojo pašonėje buvęs Dio­
nas vėl užsidega troškimu pakeisti padėtį Sicilijoje. Politiškai ak­
tyvaus sirakūziečio neapleidžia viltis perauklėti gimtojo miesto
valdovą. Platonas nepajėgia atsispirti bičiulio ir mokinio įtakai,
todėl dar sykį ryžtasi nemaloniam žygiui. 361 m. vasarą Atėnų
Akademijos įkūrėjas lydimas sūnėno Speusipo išplaukia į kelionę
(Plut. Dion. 22).
Tolesni įvykiai parodė, jog ši iniciatyva buvo ne itin pras­
minga. Septintojo laiško paskutinė dalis detaliai aprašo tai, kas
atsitiko. Vos atvykęs į Sirakūzus, Platonas pasiūlo Dionisijui im­
tis filosofinio gyvenimo būdo ir žiūros. Tačiau išpuikusiam val­
dovui toks išbandymas pasirodo per sunkus. Pristigęs ryžto ir
užsidegimo, lepus karaliukas laikosi savo manierų ir net nemėgina
tapti tikru filosofu. Netrukus prasto mokinio ir nusivylusio mo­
kytojo santykiai dar labiau pablogėja. Tiranas nori pasisavinti
ištremto Diono turtą, tuo tarpu filosofas mėgina įkalbėti tiraną
išlikti teisingu ir nedaryti tokios skriaudos jo bičiuliui. Supran­
tama, įtikinėjimai savo tikslo nepasiekia, o Platonas užsitraukia
dar didesnę Dionisijo nemalonę.
Galiausiai, padedamas savo draugo ir Taranto valdovo Archi-

12
 ĮV A DA S

to, 360 m. ankstyvą pavasarį Platonas pagaliau ištrūksta iš Si­

rakūzų. Tų pačių metu rugpjūtį Olimpinėse žaidynėse jis susi­
tinka Dioną ir detaliai papasakoja, apie tai, kas nutiko. Karštą
sirakūziečio kraują dar labiau kaitina žinia, kad, be visų neteisy­
bių, Dionisijas jo žmoną Aretę neseniai ištekinęs už kažkokio
Timokrato. Nuskriaustasis draugas prašo Platono prisijungti prie
„baudžiamosios ekspedicijos“. Tačiau filosofas išlaiko nuosaikią
nuostatą ir atsisako kerštaudamas dar sykį vykti į Sirakūzus.
357 m. rugpjūtį Dionas su savo kariauna grįžta į Siciliją, užima
Sirakūzus ir tampa miesto šeimininku. Tiesa, netrukus jis pats
nusišalina nuo oficialaus valdymo, patikėdamas jį miesto tary­
bai. Po kiek laiko prie jo prisijungia ir kitas Dionisijo nemalonę
užsitraukęs Sirakūzų politinės arenos veikėjas Hėrakleidas su jį
remiančia samdinių armija. Šios ekspedicijos aplinkybes detaliai
aprašo Plutarchas (Dion. 22 sq.). Tuo tarpu apsuptas Ortigijos
tvirtovėje pabėgęs valdovas Dionisijas skleidžia šmeižikiškus
gandus ir šitaip mėgina sumenkinti Diono autoritetą. Pastarajam
tvirtovės paimti nepavyksta, tačiau ir tirano admirolas Filistas pa­
tiria pralaimėjimą, tad buvęs Dionisijas gėdingai sprunka į Lok-
rus. Diono situacija nuo to netampa paprastesnė, kadangi dabar
jau Hėrakleidas siekia sumenkinti Diono įtaką bei pakirsti Si­
rakūzų piliečių lojalumą jo atžvilgiu (Plut. Dion. 32), įkalbi­
nėdamas miesto tarybą paskirti naujus žmones vietoje Dionui
palankių karo vadų. Prasideda aršių vidinių intrigų metas. H ė­
rakleidas darosi vis įžūlesnis ir keletą sykių mėgina atvira jėga už­
grobti valdžią Sirakūzuose. Miesto taryba ir Dionas toleruoja nau­
ją išsišokėlį, tačiau tarpusavio priešiškumas nuo to tik stiprėja.
Aukščiausią kulminaciją šis konfliktas pasiekia tada, kai Dionas,
kurdamas naują įstatymų modelį, siekia pasitelkti pagalbos ir siun­
čia savo žmones į Korimą. Hėrakleidas atvirai priešinasi šiai ini­
ciatyvai, todėl Dionas, įkalbėtas savo aplinkos žmonių, įsako nu­
žudyti konkurentą jo paties namuose.

13
 ĮVADA S

Po šio poelgio, kurį ne kartą pasmerkė ir pats Platonas (plg.

33 ld, 336b, 35 lc), Diono situacija tampa dar sudėtingesnė. Sira­
kūzų žmonės ima abejoti jo tauriomis intencijomis ir noru įsteig­
ti teisingą valstybinę santvarką. Matydamas, kad įvykiai klosto­
si Dionui nepalankia linkme, iniciatyvos imasi atėnietis Kalipas.
Sis Diono bendražygis, su bičiuliu vykęs į ekspediciją, užsitarnavęs
jo pasitikėjimą bei žmonių palankumą, suorganizuoja klastingą
Diono žmogžudystę, „kartu vildamasis, kad gaus Siciliją kaip atly­
gį už draugo nužudymą“ (Plut. Dion, 54). Siuo niekingu būdu
Kalipas tampa Sirakūzų tiranu ir valdo trylika mėnesių. Kaip tik
jam stojus prie valdžios, parašomi septintas ir aštuntas Platono
laiškai. Juose filosofas pataria, kaip elgtis Diono bičiuliams. 353 m.
pr. Kr. Hiparinas, Dionisijo sūnus, padeda Diono partijai atgauti
valdžią Sirakūzuose ir pats atsisėda į tirano sostą. Tačiau po dvie­
jų metų valdymo jis žūsta neblaiviaus kivirčo metu. Po Hipari-
no valdžią perima jo brolis Nisaijas, o dar vėliau prie tirano sosto
grįžta Dionisijas, kol galiausiai 344 m. pr. Kr. Timoleontas iš­
laisvina Siciliją nuo tiranų. Tuo tarpu Platonas miršta būdamas
aštuoniasdešimties 347 m. pr. Kr.

F ilo s o f ija ir p o lit ik a s e p t in t a ja m e P la t o n o la iš k e

Įvadas: laiško pobūdis ir fiilosofiijos impulsai

Pradėdami mąstyti apie šio Platono teksto, o ypač jo ekskurso

filosofinį turinį, visų pirma turime atsižvelgti į žanrą, su kuriuo
susiduriame. Jau Krameris pastebėjo, kad „ekskursas turi tik me­
todologinę, bet ne substantyvią reikšmę“ (1959, p. 459). Sep­
tintasis laiškas negali būti prilygintas nei teorinei filosofinių
nuostatų išsklaidai, nei apgalvotai metodinei meta-filosofinei
refleksijai, todėl jį vertėtų skaityti kiek kitaip nei likusius Platono

14
 lV A D A S

tekstus. Visų pirma tai yra laiškas, kuriuo konkretus autorius

kreipiasi į konkretų adresatą. Laiško tekstualumas yra kitoks nei
neutralaus —kiekvienam, visiems ir niekam skirto —teksto. Kitoks
jis būtent dėl savo angažuoto konkretumo, kuriame be perduo­
damos žinios (t.y. turinio lygmens) galime apčiuopti daugiau
mažiau intymų abiejų laišku bendraujančiųjų dalyvavimą. Mes,
kaip neutralūs skaitytojai, liekame tretieji laiško atžvilgiu, todėl
rizikuojame perskaityti jį kaip „bet kurį kitą tekstą“. Tiesa sakant,
kitos galimybės ir neturime, kadangi esame atriboti nuo to bendros
šalia-tekstinės patirties lauko, kuris sieja autorių ir adresatą. Tačiau
skaitydami laišką, galime bent jau įsisąmoninti apie mums atsi­
vėrusį, nors ir neprieinamą ir todėl miglotą intymumą tarp dvie­
jų bendraujančiųjų. Galime aiškiai suvokti tai, kas mus skiria
nuo jų, t. y. nujausti anapus-tekstinės patirties artumą. Be abejo,
reiklus kritikas, sekdamas dar Wilamowitzo nuostatomis (1919,
11, p. 280), kurias palaiko dauguma tyrinėtojų (plg. laiško ko­
mentarą 323d), pastebės, jog Platonas veikiausiai rašė atvirą laiš­
ką, siekdamas visų akyse išsakyti daugelį jam tuo metu rūpėjusių
dalykų. Tačiau tai nekeičia reikalo esmės: juk kreipinys, kuriuo
prasideda laiškas, yra konkretus — tai „Diono namiškiai ir bi­
čiuliai“. Laiško autoriaus auditorija nėra neutrali ir paties auto­
riaus „sukonstruota“, o patarimai, kuriuos tenka duoti, yra sąlygoti
tam tikrų (t. y. būtent tų) anuo metu įvykusių istorinių, ar, kitaip
tariant, realaus gyvenimo įvykių. Todėl intymumas, kurį čia turiu
omenyje, nesuvestinas į kaži kokį mums nežinomą faktą. Tiesą
sakant, duomenų apie Sicilijos epizodo įvykius daugiau mažiau
pakanka, kad susidarytume rišlų ir prasmingą vaizdą. Patirtis,
kurios mums stinga, slypi autoriaus, kalbančio pažįstamų žmonių
akivaizdoje, intencijoje būti išgirstam ir suprastam. Juk laišką
rašantis autorius numato atsakymo (nesvarbu, ar realiai įvyk­
siančio) galimybę. Pokalbis čia niekuomet nesibaigia paskutiniu
užrašytu puslapiu.

15
 ĮV A DA S

Kita vertus, kai skaitome laiško tekstą, mąstydami dabartiškai,

galime pastebėti, jog jautri ir gyva šiandienos filosofijos tema —
klausimas apie Kitą mano akiratyje — ima maitinti ir Platono
filosofiją. Septintasis laiškas leidžia iš naujo skaityti antikinius
tekstus, žvelgiant į juos kaip į interpretacinį impulsą, t. y. klaus­
ti apie filosofiją, gimstančią intersubjektiniame santykyje —san­
tykyje, kuris nustato pačios filosofijos kokybę ir pobūdį. Mąsty­
ti vardan kito ir su kitu, kaip pasakytų Rosenzweigas, didžiausias
Platono kritikas ir oponentas. Kai kas pridėtų, kad tai prievar­
taujanti tekstus strategija, tačiau gal bet koks kūrybingumas —
kokiu mastu jis siekia būti originalus —yra prievarta, nes skatina
nesitenkinti „esama padėtimi“ ir stengtis ją pakeisti.
Tai, kas iš tiesų daro įspūdį nuolat grįžtant prie klasikos tekstų,
yra jų struktūrose įrengti aktyvius signalus siunčiantys impulsai,
kurie, sąmoningai ar ne, gali įtakoti net visiškai priešingo turi­
nio mąstymo modelius. Kai kurios Platono citatos tapo tikromis
teorinio pasaulio klajoklėmis, kurias galima pasitelkti argumen­
tuojant vis kitokias, o kartais net viena kitai oponuojančias po­
zicijas. Iš tiesų žmogui, kuris nori mąstyti ir kuris laiškų turinyje
atranda mąstymą sužadinančius elementus, laiškų autentiškumo
klausimas tampa antraeilis. Šio teksto komentaras išlieka ištiki­
mas mokslinei tyrinėjimų linijai, vertindamas ir atidžiai sekdamas
visa tai, ką kritika nuveikė amžių būvyje. Maža to, kritinių šaltinių
studija tampa nepaprastos svarbos interpretaciniu užtaisu. Skaityti
kritiką ir skaityti Platoną ar Pseudo-Platoną —visa tai yra nepap­
rastai svarbu. Turiu pripažinti, kad antrasis laiškas, „tikrai neau­
tentiškas“ tekstas, kaip skelbia communis oppinio doctorum, man
suteikė galimybę naujai suvokti autentiškus Platono dialogus ir
įkvėpė daug minčių bei įžvalgų apie šio filosofo mąstymą. Be
abejo, tai mano „asmeninė patirtis“ ir šia prasme — „asmeninė
problema“, tačiau dėl to ji man kaip laiškų skaitytojui ir nedrąsiam
interpretatoriui netampa mažiau svarbi.

16
 ĮV A DA S

Politika ir etika: idealybės metaforika ir susitikimas su kitu

Platono politinės nuostatos jo gyvenimo praktikos šviesoje sukelia

prieštaringų vertinimų. Santykis tarp mąstytojo kaip ančr thedreti-
kos ir ančr politikos nuolatos buvo diskusijų objektas, o kontras­
tuojantis gyvenimo faktų ir teorinių paradigmų neatitikimas ne­
retai versdavo palikti daugtaškius kritikų tekstuose. Yra keletas
dialogų, kuriuose filosofas tiesiogiai liečia politikos klausimus.
Svarbiausias iš jų, be abejonės, yra Valstybė. Politologijos ir poli­
tinės filosofijos vadovėliai kaip tik nuo jo pradeda Platono pa­
žiūrų dėstymą. Tačiau Platonas, rašydamas Valstybę, pateikdamas
idealios valstybinės santvarkos gaires, nesuteikia aiškaus atsaky­
mo, kaip ir kokiu mastu įmanoma pritaikyti jo modelį. Dialoge
aptinkame tobulos valstybinės santvarkos pavyzdį, pokalbio da­
lyviai dialektiškai išskiria svarbiausius bruožus ir struktūrinius
elementus, reprezentuojančius tobulą politeia. Tačiau Valstybėje
nėra numatyta, kaip galima išspręsti realias problemas, su kuriomis
veikiausiai bus susidurta bandant pritaikyti Platono modelį. Nau­
jieji laikai labai jautriai ir kandžiai reagavo į tokį politinį idealiz­
mą, neva pamirštantį paties politikuojančio žmogaus problemą12,
o devynioliktojo amžiaus mokslininkai, toliau skaitydami dialo­
gus, atrado dar daugiau įrodymų, patvirtinančių teorinio gyve­
nimo viršenybę praktikos atžvilgiu Platono mąstyme^ Si sampra­

1Kaip rašo Morgenstem (De Platonis república commentationes tres, 1794,

p. 197), Platonas nepajėgė suvokti problemos „quaenam sint hominis, qua
homo est, iura“.
2 Čia pakanka pateikti vieno svarbaus klasikinio ir chrestomatinio au­
toriaus pa^redį: Ed. Zeller, Philosophie der Griechen II, l, p. 894. Tekste pa­
teikiamos šios nuorodos į Platono tekstus, kuriuose paliudijama teorinio
gyvenimo preferencija: Symp. 216a; Theat. l7 2 c -l7 7 b ; Resp. I, 347c, VII,
516c, 519c, VI, 488a, 500b; Gorg. 464b, 513d; Apol. 3le; Polit. 297e. Zel­
leris tvirtina, kad, anot Platono, dalyvavimas valstybės gyvenime nebūtinas
filosofui, savo ruožtu siekiančiam gėrio. Politinė veikla gali būti priemonė
tokiems siekiams įgyvendinti;, tačiau tikras filosofas gėrį pasieks ir be to. Tiesa,

17
 ĮV A DA S

ta tapo savotiška konstanta, reprezentuojančia Platono politines

pažiūras ir sykiu diskredituojančia galimybę pritaikyti jo idealų
politinį modelį: imama manyti, kad Platono valstybinė sanrvarka
sąmoningai nenumato būdų ir galimybių būti konkrečiai įgy­
vendinta, todėl jos egzistavimo sritis —grynoji idealybė. Filosofų
valdoma tobula valstybė, suprasta kaip grynai teorinė paradigma,
tokiu būdu „išsigelbsti“, tapdama „nepakaltinama“ ir nepasiekia­
ma į praktiką atsižvelgiančiai kritikai. Kita vertus, jei visgi mėgina­
ma įsivaizduoti, kokį realų pavidalą galėtų įgauti Platono valstybės
modelis nūdienoje, tuomet toks įsivaizdavimas tampa lengvu gro­
biu šiuolaikinių politologų kompararyvistikai3. Tad, norint išsau­
goti pagarbų santykį su Platono politinėmis pažiūromis, daug sau­
giau pripažinti, jog čia turime reikalą su idealia matuokle, kurios
net neverta bandyti realizuoti. Tikrasis tikslas, kurio siekia filoso­
fas savo dialogu —įdiegti sugebėjimą įvertinti bei sukurti atspa­
ros taškų sistemą, kuri reguliuotų politiko pažiūras, neleisdama
užsimiršti apie egzistuojančių valdymo sanrvarkų trūkumus.
Kita vertus, praeitame amžiuje išryškėjo ir nauja tendencija,
pabrėžianti, kad Platonui, kaip tikram graikui, politika tapo sri­
timi, kuri suteikė galutinį ir giliausią etinių normų pagrindą.
Jaegeris Qaeger, 1934, p. 1—16) kalbėjo apie Lebensgemeinschaft

3 Geras tokios politinių filosofų nuostatos pavyzdys yra L. Strauss,

„Plato“, in: History ofPolitical Philosophy, T he University o f Chicago Press,
1987. Atkreipčiau dėmesį į pirmąją šio tyrinėjimo dalį, kurioje kaip tik ir
aptariama Platono Valstybė. Čia dialogo eiga perkalbama nūdienos politinė­
mis kategorijomis. Pavyzdžiui, tekste pastebima, jog Sokratas svarsto komu­
nizmo galimumą bei reikalingumą (p. 51-52), arba tvirtinama, jog Platonas
nebuvo liberalusis demokratas (p. 49). Panašių samprotavimų esti ir dau­
giau. Žvelgiant iš moderniosios politinės filosofijos pozicijų šie tvirtinimai
nėra klaidingi. Sykiu matyti, kad jų šviesoje Platono modelis neatitinka jo­
kių praktiškai pritaikomo politinio modelio reikalavimų.

rūpintis bendru visiems gėriu - taip pat filosofo pareiga, tad dalyvaudamas
politikoje jis tarsi dalijasi tuo, ką įgijo pats vienas.

18
 ĮV A DA S

patirtį, kuri buvo galima graikams ir kurios netekome mes. An­

tikinis polis buvo gerokai mažesnė bendruomenė nei šiandienos
visuomenė, o santykis tarp politikos ir etikos sferų —itin artimas.
Todėl politinės santvarkos modelį dėstantis Platonas tampa „au­
tentišku valstybės etikos kūrėju —tuo, kuris ieško absoliučių val­
stybės normų“ (ibzd., p. 3). Dar daugiau, ne tik svarstymai apie
valstybę, bet pati valstybė „suteikia jo gyvenimui tikslą“ (ibid.,
p. 5). Be abejo, etinis lygmuo labai svarbus Valstybėje. Dialoge
svarstymai apie Gėrį žengia koja kojon su svarstymais apie poli­
tinę veiklą. Galiausiai pačios politinės santvarkos nuostatos ran­
dasi tik tuomet, kai dialogo partneriai sukuria etinį pokalbio fo­
ną. Etika savo ruožtu sutampa su ontologija. Tai gerai matyti, jei
trumpai paseksime Platono dialektiką, skirtą Gėrio esmės analizei.
Šioje analizėje išryškėja tiek etikos, tiek ir ontologijos forma­
lumas, o vartojamos metaforos atskleidžia siekį atsiriboti nuo kal­
bėjimo neginčijamo autoriteto turiniais. Sokratas sako: „Saulę aš
vadinu gėrio kūdikiu —ji gimsta iš gėrio. Gėris pagimdo tai, kas
panašu į jį patį: koks yra gėrio santykis su protu ir tuo, kas protu
suvokiama, protu suvokiamoje srityje, toks yra saulės santykis su
regėjimu ir tuo, kas regima, regimoje srityje“ (čia ir toliau Valstybę
vertėj. Dumčius, 508c). Anot Platono, Gėrio idėja tuo pat metu
yra visos būties tikslas ir ištaka. Gėris yra pagrindas, iš kurio randa­
si visos idėjos ir kuris jas viršija, jis suteikia pačioms idėjoms būtį
ir vertę. Gėrio santykis su tuo, kas mąstoma, lyginamas su saulės
ir regimojo daiktų pasaulio santykiu: „Saulė regimiems daiktams
suteikia galią ne tik būti regimiems, bet ir gimimą, augimą, maistą,
nors pati Saulė nėra tapsmas“ (509b). Filosofas dar labiau suak­
tyvina šios metaforos prasminį krūvį: saulė užtikrina ne tik regė­
jimo galimybę, bet taip pat leidžia gimti, skatina augti ir suteikia
maisto. Visa tai yra būtina, kad egzistuotų gyva esybė. Platonas
pabrėžia saulės metaforoje esančią būties prasmę ir iš gnoseologi­
jos srities peržengia į ontologinius svarstymus. Tai nėra tik for­

19
 ĮV A DA S

malus veiksmas (vieno kalbėjimo būdo pakeitimas kitu), bet esmi­

nis žingsnis, kuris ženklina gėrio problematikos radikalumą. Tai,
kad epistemologija ir ontologija susiliečia atsiremdamos į gėrio
idėjos pamatus, reiškia, kad gėris Platono filosofijoje užima pačią
esmingiausią vietą. Prie ką tik cituotos saulės metaforos, čia galima
pridėti ir dar vieną: „Pažiniems daiktams gėris suteikia pažinumą,
buvimą ir esmę, nors pats gėris nėra būtis; reikšmingumu ir galia
jis pranoksta ją“ (509b). Sis fragmentas yra ne tik svarstymų apie
gėrį centrinė ašis, bet kartu ir vienas iš svarbiausių visos Platono
filosofijos kertinių momentų. Gėrio idėja turi ypatingą ontologi­
nį statusą —ji nėra būtis, bet kur kas daugiau. Gėrio idėja yra tai,
kas užtikrina būtį. Tai tam tikras energetinis absoliutumo klodas,
už kurio daugiau nieko nėra, į kurį, lyg į įcentruojantį horizon­
to tašką, susieina visos pasaulio struktūros perspektyvinės linijos.
Neveltui vienas įžvalgus tyrinėtojas pastebi: „Gėrio idėjai yra su­
teikiama privilegijuota vieta; ji Platono visybėje yra etiškai, epis-
temologiškai ir ontologiškai pirmesnė visa ko kita atžvilgiu.
Valstybėje Gėrio idėjos teorija išreiškia jo pastangą etiką ir politiką
atremti į idėjų teoriją. Turbūt būtų galima pastebėti, kad gėrio
teorija yra turima omenyje kaip prielaida, pateikiant teleologinį
aiškinimą Faidone (97—99) bei materialiosios visatos „sukūrimą“
Timajuje (29—33) ir netgi meilės teoriją Puotoje" (Santas, p. 247—
248). Vadinasi, Platonas teigia, kad ontologija yra neatsiejama
nuo radikaliosios etikos. Pirmoji yra tiesiogiai priklausoma nuo
antrosios, jos yra persipynusios ir viena kitoje dalyvaujančios. Si
aplinkybė reiškia ne tik probleminį bendrumą, bet kartu ir tam
tikrą esminę nuostatą filosofijos atžvilgiu. Etika yra tokia filosofi­
jos sritis, kuria nuo teorinių samprotavimų arčiausiai priartėja­
ma prie praktinės gyvensenos: čia filosofinės nuostatos realizuojasi
gyvai, aktualiai ir dabartiškai. Gero žmogaus elgesyje gali slypėti
motyvacija, turinti filosofinę prigimtį. Giovanni Reale, iš dalies
apeliuodamas į Wernerio Jaegerio pastebėjimus, pažymi, kad gėrio

20
 ĮV A DA S

idėja Platono filosofijoje išreiškia tobulą visa ko matą: „Gėrio

idėja iš tiesų yra visų ieškojimų, kuriuos Platonas vykdo pirmuo­
siuose savo dialoguose, tikslas, ir Gėris čia suvokiamas būtent kaip
absoliutus matmuo“ (Reale, 1998, p. 196). Kaip matmuo ir for­
ma gėris dalyvauja ir žmogaus būties struktūroje: žmogus turėtų
intuityviai žinoti, kas yra gera, jis jaučia nuolatinę gėrio trauką,
nostalgiją gėrio atžvilgiu ir, net nemokėdamas jo apibrėžti, sten­
giasi jo ieškoti. Tačiau gėrio sąvokos „tamsumą“ sudaro tai, kad
jai stinga turinio. Banalus klausimas, kas yra gėris, lieka be aiškaus
atsako. Juk neįmanoma apibrėžti to, kas yra grynoji forma ir gry­
nasis matmuo. Gėris neredukuojamas į teisingų teiginių apie gė­
rį sumą. Dėl to net ir Platono pasitelkiamą saulės įvaizdį galima
suprasti „formaliai“. Saulė leidžia pasauliui tapti regimam, užtik­
rina augimą, gyvavimą ir maitinimą, bet pati nesutampa su visais
šiais turiniais. Galėtume teigti, kad saulė yra objektiškai suvokia­
ma ir tam tikru turiniu pripildyta grynosiosformos metafora. Idėjos
Platonui taip pat yra formalūs dariniai (neveltui angliškuose teks­
tuose, verčiant eidos ar ideia, kartais vartojamas žodis fonri), bet
jų formalumo laipsnis nėra toks radikalus. Idėjas galime pavadinti
objektais —tiesa, idealiais. Tuo tarpu gėris nebėra „idealus objek­
tas“ ar tiesiog abstrakcija. Gėris, kaip jau buvo minėta, yra san­
tykis ir matmuo, kuris nustato, surikiuoja, susumuoja Platono
visatos struktūrinius darinius. Giliausia prasme gėrio buvimas
užtikrina santykio tarp juslinio pasaulio daiktų ir idealiosios tik­
rovės konstituciją.
Čia aukščiau pateiktas Platono skaitymas tampa svarbus pe­
reinant prie septintojo laiško politinių nuostatų analizės. Tyrinė­
tojai, kurie imasi sisteminio filosofo pažiūrų lyginimo strategijos,
pastebi, kad septintojo laiško mintys neretai daug kuo neatitin­
ka ne tik Valstybės, bet ir kitų politines temas svarstančių dialo­
gų (pvz., Politiko ir Įstatymų turinio (Miiller, 1954, p. 144, 177).
Tačiau net ir autentiškais pripažinti dialogai dažnai prieštarauja

21
 ĮV A DA S

vienas kito atžvilgiu, ir tai leidžia (ar net verčia) kalbėti apie Plato­
no pažiūrų kaitą. Jei Valstybėje susiduriame su filosofo rūpesčiu
įžvelgti visiškai nerealizuojamos idealybės bruožus, tai Įstatymuo­
se skaidrėja Platono optimizmas dėl galimybės įgyvendinti racio­
nalią santvarką (i b i d p. 184). Kita vertus, septintajame laiške ne­
atrasime jokios politinės sistemos apžvalgos, bet tik pasakojimą
apie nesėkmingą mėginimą pritaikyti teisingą valdymą — t. y.
autobiografinę istoriją bei konkrečios autoriaus patirties štrichus.
Tad turinio organizacijos požiūriu dialogai nėra tapatūs laiškui.
Todėl tęsiant kalbą apie Platoną kaip aner politikos verta atsi­
žvelgti ne tiek į konkrečius politinės filosofijos turinius, kuriuos
aptinkame dialoguose, bet veikiau į tai, ką išskyrėme Valstybės
svarstymuose apie Gėrį. Politinis Platono diskursas kyla iš etinių
svarstymų, o etikos ontologija savo ruožtu charakterizuojama for­
maliomis metaforomis. Tai reiškia, kad mes negalime tiesioginę
prasmę turinčiais terminais papasakoti, „kas yra gėris Platonui“,
bet tik pastebėti, „koks gėrio santykis pasaulio atžvilgiu“. Turint
omeny visa tai, kas paminėta, septintasis laiškas, bent akies kraš­
teliu mums leidžiantis apčiuopti konkrečias filosofo patirties bei
etinio santykio gaires, tampa labai įdomus.
Laiškas prasideda žodžiais: „Platonas Diono namiškiams ir bi­
čiuliams siunčia geriausius linkėjimus“. Žodis oikeios („namiškis“)
pirmiausia reiškia tuos, kurie dalinasi tais pačiais namais (oikos);
be to, juo galima nusakyti ir kitus itin artimus santykius. Tarkime,
350c šiuo žodžiu apibūdinami Akademijos aplinkos auklėtinių
ryšiai. Hetairoi („bičiuliai“), anot Novotny, yra tie, kuriuos jungia
bendrumas ne tik gyvenime, bet ir politinėse nuostatose (1930,
p. 143). Isnardi Parente dar labiau išryškina draugystės ir politi­
kos bendrumą, kuris graikams skambėjo šiame žodyje: anuo metu
hetairoi reiškė grupę žmonių, kurie, turėdami tuos pačius intere­
sus, paklūsta vienam vadovui (2002, p. 215). 324d Platonas pa­
vadina Sokratą savo „mielu vyresniuoju draugu“ (philos), o kiek

22
 ĮV A DA S

vėliau — „savo bičiuliu“ (hetairos) 325b. Šiedu žodžiai gausiai

vartojami tekste, prie jų grįžtama, jie kartojami, jiems suteikiama
svarbi reikšmė, jais apibrėžiamas politinės veiklos kontekstas. 325d
fragmente gerai matyti, kad ėjimas į viešumą prasideda nuo san­
tykio su artimiausiu šalimais esančiu žmogumi: „be artimų draugų
bei ištikimų bičiulių nevertėjo imtis šio darbo“. Vadinasi, Platonas
pripažįsta, kad politikos pradžia —intymiame socialume, visiškai
subjektyviame ir nesuvedamame į universalų modelį. Juk kalba
sukasi ne apie idealias sąlygas ar artikuliuotu teiginiu išreiškia­
mus bruožus ir ne apie nuostatas, kurias galime priimti ar atmesti.
Sąlygą, vedančią į viešumą, reikia patirti kiekvieno iš mūsų inty­
mioje egzistencijoje. Politikos projektas gali prasidėti tik tuomet,
kai „aš“ priimu „kitą“ ir atveriu jam save. Tai reiškia, labai paprastą
ir banalų dalyką —aš imu kitu pasitikėti. Štai kaip Platonas pata­
ria Diono sekėjams: „pirmiausia diena iš dienos gyventi atkakliai
siekiant tapti savęs paties valdovu bei įsigyti ištikimų draugų ir
bičiulių“ (33le). Laiško pradžioje vartojamo oikeios etimologija
čia labai tinka —„aš“ įsileidžiu „kitą“ į savo namus. „Mano namai“
yra kas kita nei tiesiog „mano namas“. „Namai“ apima mano san­
tykių su „būtent šios erdvės“ ir „būtent šio laiko“ konkretybe vi­
sumą, kurios jungiamasis bruožas esu aš pats. Įsileisdamas bičiulį
į savo namus, leidžiu jam tapti savo paties dalimi. Šis ontologinis
ištikimybės ritualas sukuria bendrumą, kuris neišvengiamas, jei
nori sekti platoniškos politikos keliu.
Be, sakytume, banalaus raginimo įsigyti ištikimų draugų, Pla­
tonas kviečia tapti savęs paties valdovu. Enkrates autos hautou —
būti „tuo, kuris suvaldo save“ skamba nelyginant Sokratui rūpėju­
sio Delfų orakulo įrašo gnothisauton - „pažink pats save“ —aidas.
Pažindamas save aš save apriboju, t. y. atpažįstu ir suvokiu savo
marumą, pažaboju savo įžūlią puikybę (hybris) prilygti dievams.
Tai yra pati giliausia ir pirmoji Apolono šventyklos antraštės pras­
mė —esu mirtingasis, bet ne Dievas (Plg. Aleknienė, 1999 (l), p.

23
 ĮVA DA S

28-32). Šią senąją išmintį aiškinantis Ciceronas sako (De fin i­

bus, III, 22, 73): sequi Deum et se noscere et nihil nimis. Išmintis
prasideda nuo savo nihil nimis suvokimo, nuo savo baigtinybės
įsisąmoninimo. Tai, kad aš nepriklausau amžinybei, steigia manyje
„kito“ poreikį. Esu sau nepakankamas —ir tai pripažįstu susival­
dymo judesiu. Tai savo ribų aptikimas. Pačiupinėjęs savo baig-
tinybę, neturiu kitos išeities kaip tik atsigręžti į patirtį tam, kad
atrasčiau tai, kas mane sieja su kitu. Šis bendras patirties laukas —
tai „mano namų“ metafora, kuriame mes abu —tiek aš, tiek mano
„bičiulis“ —ieškome darnaus santykio. Pasitikėdamas Kitu (arba
įsileisdamas Kitą į savo namus) aš taip pat atlieku susivaldymo
aktą. Tačiau tai nėra vienakrypčio nuolankumo išraiška —Kitas
atsako tuo pačiu ir iš svetimo tampa hetairos, philos, oikeios. Olim-
piodoras ( Comm. In Pilat. Gargiam, ed. Westerink, p. 214, 13—
215, l l) cituoja Aristotelio enkomiją Platonui, kuriame mokinys,
apdainuodamas mokytoją, sako, kad šis „dievobaimingai pastatė
nuostabios draugystės aukurą [... ] ir tiek gyvendamas su namiš­
kiais, tiek sekdamas svarstymų keliu parodė, jog žmogus sykiu
tampa ir geras, ir laimingas“. Graikiškas originalas iškalbingai
prabyla ta pačia intymumo leksika: Platonas pastatė bomos semnes
philias, o etinį pavyzdį parodė oikeioi te bioi kai methodoisi logon.
Be abejonės, draugystės aukuras (bomos philias) —tai Akademija,
kurioje ne tik praktikuojam i filosofinių svarstymų metodai
(methodoi logon), bet kartu ^^enam as „namų gyvenimas“ (oikeios
bios). Svarbu pastebėti, kad Aristotelis apdainuoja Platoną ne dėl
metodinių svarstymų aukštos kokybės, bet kaip tik dėl sugebėjimo
suderinti etinį gyvenimą ir filosofines nuostatas. Filosofas viršija
ir kiekvieną gerą žmogų, ir tą, kuris (kaip, tarkime sofistas) sugeba
ręsti įtikinančius svarstymus: Jis —tarsi logos ir bios sąauda, pačiu
savimi keičiantis tiek paskirų logoi, tiek savo paties bios mastą ir
pobūdį. Kita vertus, šiam efektingam žmogaus gyvenimo sinte­
tiniam junginiui reikalingas katalizatorius —tai, kas palaiko sun­

24
 ĮV A DA S

kiai pasiekiamą platoniško gyvenimo modelį. Tam, kad logoi ir

bios nebūtų suskaidyti į atskiras dalis, privalu „dievobaimingai
pastatyti nuostabios draugystės aukurą“. Neatsitiktinai enkomijo
tekste bomos philias eina pirma metodinių svarstymų ir netgi pa­
ties kasdieniško namų gyvenimo. Draugystės aukuras negalimas
be konkrečių draugų. Tai ne dialektinė „draugiškumo“ apskritai
paieška ir ne atitinkamų moralės normų pripažinimas. Draugys­
tė užsimezga anksčiau, nei yra įvardijama jos būtinybė ar išskiria­
mi jos bruožai. Ji ankstesnė už bet kokią refleksiją savo atžvilgiu.
Tai postūmis, kuris realizuojasi nekvestionuojamo stygiaus pa­
vidalu: „man reikia kito“. Šiam poreikiui paaiškinti, aš nekeliu
klausimo kodėl? Tai, koks aš esu, verčia mane ieškoti intymaus
socialumo. Filosofija negali užmerkti akių šio „kito“ poreikio švie­
soje, tad Aristotelio diagnozė čia itin tiksli. Intymaus namų
santykio metafora —bomos philias —apibrėžia prasmingo įgyven­
dinimo siekiančios ir filosofiniame kontekste gimstančios politinės
veiklos pradžią. Gilesnio tikrovės supratimo paieška jau turi įimti
išankstinį „kito“ kaip artimo tau (oikeios) supratimą. Todėl politika
ir filosofija —tai ne tik svarstymų metodai, bet visų pirma intymaus
ir bendro su „kitu“ patirties lauko patyrimas. Klausimas apie
hetairos bei philos, t. y. klausimas apie „kitą“, apie komunikaciją
su „kitu“, apie filosofinius svarstymus „kito“ akivaizdoje nėra an­
traeilis. Platonas, kaip matysime, pasmerkia visa, kas buvo jo pa­
ties užrašyta (34lc sq.). Rašto kaip teiginių talpyklos nepakan­
ka, kad įvyktų filosofinio bendrabūvio įvykis. Tačiau filosofija
nukentės, jei būsi vienas. „Kitas“ kaip hetairos ar philos yra filo­
sofijos gyvasties laidininkas. Atsidėti apmąstymams apie šio pa­
saulio galutinį pagrindą, t. y. „kilnumo nestokojantiems užsiė­
mimams“ (329b), iš tiesų galima, kai intymiai įsileidžiame į „kitą“
savo akiratį, į manimi pačiu įelektrintą būties sferą, kai atsklen-
džiame privatumą, kai išstatome save „kito“ akivaizdoje, o sykiu
leidžiamės persmelkiami „kito“ kitybės. Akademija kaip „drau­

25
 ĮV A DA S

gystės aukuras“ yra kur kas daugiau nei mokslo institucija —tai
namai, kuriuose mokinys tampa artimas mokytojui, o mokyto­
jas mokiniui. Galbūt pernelyg daug patoso aidi Jaegerio frazėje
„Metaphysik der Paideia“ - „auklėjimo metafizika“ — (Paideia,
III, p. 11), kuria jis apibūdina visą Platono mokymą ir ^^enim ą.
Neveltui Isnardi Parente tokiame įvardijime įžvelgia siekį „redu­
kuoti Platono filosofiją į sistemą, net jei sistemos architektūra
čia kyla ne iš natūralios koherencijos, bet iš anapus-loginio mo­
mento, t. y. Lebensphilosophie dėka“ (1970, p. 193). Iš tiesų, fi­
losofijos ir politikos pradžios santykis kaip santykis su philos ir
hetairos nesiduoda perkalbamas sistemiškai. Lebensphilosophie
neteikia loginių argumentų, o intymumas negali būti prilygintas
teisingam teiginiui. Tokia etika, nuorodas į kurią aptinkame
septintojo laiško leksikoje, yra pirmesnė už Jaegerio įžvelgiamą
etinių normų etiką. Si etika —be teiginiais išreikštos normos tu­
rinio. Vienintelis teiginys, į kurį galima būtų suvesti filosofijos ir
politikos pradžios situaciją, perfrazuojant paties Platono (331 e)
žodžius, galėtų skambėti taip: „susitik kitą kaip savą“. Tačiau tai
formali norma, nesuteikianti galimybių statyti moralės sistemos
architektūrinio statinio. Kita vertus, loginio argumento nebuvimas
dar savaime nereiškia filosofinės tiesos akivaizdumo netekimo.
Greičiau atvirkščiai, įtikinantis supratimas mus užklumpa kaip
tik tuomet, kai atsisakoma pastangos sistemiškai suniveliuoti
nehomogeniškas vieno ir to paties filosofo veiklos sritis, bet pabrė­
žiama jų kontrastinė dermė. Tokį kontrasto principu paremtą
įtikinėjimą Gadameris įžvelgia Faidone. „Argumentai [apie sie­
los nemirtingumą —K. S.] patys savaime yra neįtikinantys, tačiau
Sokrato žmogiškas buvimas yra labiau įtikinantis —šio Sokrato
buvimas, t. y. to, kuris paskutinę savo gyvenimo dieną gana links­
mai veda ir vadovauja šiam pokalbiui su savo draugais [... ] ir ku­
ris dienos pabaigoje visiškai šaltakraujišku ir ramiu protu išgeria
nuodų taurę ir palieka savo draugus neparodydamas nė men­

26
 ĮV A DA S

kiausios mirties baimės“ (Gadamer, 1980, p. 22). Septintojo laiško

įžangoje mums dar sykį primenama Sokrato drama, o pats Pla­
tonas leidžia suprasti, kad jo teismas ir ano meto įvykiai turėjo
didelę reikšmę jo politinių nuostatų supratimui. Galbūt galima
teigti, kad kai kurių dalykų supratimą ir tikėjimą Platonas galėjo
įgyti patyręs Sokrato mirtį. Hannah Arendt, svarstydama Sok­
rato neįtikinamų įrodymų reikšmę, pastebi, kad „akivaizdu, jog
tai buvo nulemta gana neįprasto įtikinėjimo būdo; šiai tiesai Sok­
ratas nusprendė paaukoti savo gyvenimą —parodyti pavyzdį, bet
ne tada, kai jis stovėjo prieš Atėnų teismą, o tada, kai jis atsisakė
nepaklusti mirties nuosprendžiui. Ir tikrai šis pamokymas pavyz­
džiu yra vienintelė filosofinei tiesai įmanoma „įtikinėjimo“ forma,
tos tiesos neiškreipianti ir nesukompromituojanti; tuo pačiu fi­
losofinė tiesa gali tapti „praktinė“ ir įkvėpti veiksmą, politikos
srities taisyklių nepažeisdama tik tada, kai ji pasireiškia pavyz­
džiu. Tai vienintelė galimybė patikrinti ir įtvirtinti etinį principą“
(Arendt, p. 273).

Erotika: kito kūnas vardan tiesos atverties

Tačiau hetairos, philos ir oikeios konkretumas numato ne tik in­

tymų etinį santykį. Artimas „kitas“ yra visuomet ir „kitas kūnas“,
todėl jo atsiradimas mano akiratyje sykiu atneša erotinio santy­
kio modalumus. Laiško žodyne erotinis skambesys aiškiausiai gir­
dėti dviejuose panašų semantinį lauką apimančiuose terminuose
synousia bei syngignomai. Pastarąjį autorius mini kalbėdamas apie
artimą ir gyvai užsimezgusią draugystę su Dionu (327a); tuo tar­
pu pirmasis vartojamas daugelį sykių, tačiau ypatingai pabrėžtinu
tonu nuskamba garsiojoje ekskurso frazėje, kuria Platonas api­
būdina filosofinio pažinimo galimybės sąlygas. Tikras supratimas
gali atsirasti „nuolat ilgai būnant kartu ir kartu gyvenant vardan
paties dalyko“ (341 c-d). (ekpoUes synousiasgignomenes peri to prag-

27
 ĮV A DA S

ma auto kai tou syzeri). Synousia prasmių laukas pakankamai pla­

tus ir atviras, kita vertus, paskiros reikšmės tarpusavyje sukelia se­
mantinę įtampą. Visų pirma, tai žodis, kuriame aiškiai suskamba
ontologinė prasmė: syn ir ousia - su ir būtis. Kalbant apie filosofi­
nę tradiciją, šiedu dėmenys kartu kaip niekur kitur tapo svarbūs
Heideggerio mąstyme. Būtyje ir laike žodžiais Mitsein bei M it­
dasein išsakomas pamatinis ir pirmapradis socialumas —būdas,
kuriuo žmogus save aptinka pasaulyje kaip ne vienas, o visuomet
su kitais. Graikai synousia visų pirma suprato kaip komunikaciją —
būti sykiu su kažkuo —vadinasi, kalbėti, bendrauti, siekti suprasti
(plg. LSJ bei laiško komentarą ad locum). Kaip tik komunikaci­
ja, kurioje visuomet esama supratimo siekio, steigia mūsų bendrą
būtį: esame sykiu tokiu mastu, kokiu mastu vienas su kitu dalija­
mės mums bendros prasmės arealu. Tad kito būties patyrimas
mano būtyje įmanomas tik prasmingai. Tačiau synousia reiškia ne
tik prasmės bendrumą, bet ir erotinę sąjungą. Tai daugiau nei tie­
siog žavėjimasis kitu, nei per atstumą išgyvenama kito eroso pa­
tirtis. Intersubjektyvumas synousia dėka tampa artimai kūniškas.
Neveltui žodynas viena po kitos šalimais pateikia dvi reikšmes:
šis žodis išreiškia tiek „santykius, bendravimą su mokytoju“, tiek
„sueitį, lytinius santykius“ (LSJ). Todėl synousia - tai ne tik pras­
mingas bendravimas, bet ir kur kas radikalesnio intymumo sie­
kiantis buvimas sykiu. Kito kūnas nelieka įprastinis erotinis dir­
giklis, nuo kurio aš sąmoningai atsiriboju ir išlaikau distanciją,
tarsi būdamas kasdienėje minioje. Filosofinė synousia kartu su
bendro su kitu mąstymo cirkuliacija atneša intencionalią atodai­
rą kito kūniškumui. Mąstydamas ir būdamas su kitu, aš tuo pat
metu iš^^enu kito kūno erosą, jo fizinį artumą. Be abejo, perne­
lyg tiesmukiška būtų nevienaprasmę synousia redukuoti į tiesiog
lytinius santykius. Dar iki fizinės sueities realaus įvykio, synousia
įgauna prasmingą erotinį išsipildymą, todėl šiuo požiūriu — tai
ne konkrečių faktų (pokalbio ir lytinės sueities) suma, bet atsigrę­

28
 ĮV A DA S

žimo ir atverties dinamika. Galbūt apie kaip tik tokią erotinę

filosofinio dialogo situacijos patirtį Aristeidas Teage prisipažįs­
ta Sokratui šiais žodžiais: „Vardan dievų, Sokratai, aš tau sakau,
nors tai neįtikėtina, bet tai tiesa. Kaip pats žinai, nieko niekada
nesu iš tavęs išmokęs. Tačiau būnant kartu su tavimi, aš tobulėjau,
net jei nebūdavau su tavimi tame pačiame kambaryje, o tik tuose
pačiuose namuose. Tiesa, būdamas tame pačiame kambaryje, to­
bulėjau dar labiau. Ir man atrodo, kad būdamas tame pačiame
kambaryje bei žvelgdamas į tave tau kalbant, kur kas labiau tobu­
lėjau, nei žiūrėdamas į šalį. O suvis labiausiai tobulėjau tuomet,
kai, atsisėdęs tau šalimais, laikydavau tave ir tave liesdavau“ ( Theag.
130d-e). Be abejonės, ši citata —tik menka nuoroda į erotinį fi­
losofavimo kontekstą, kuria nesiekiama išsemti reikšmėmis galin­
go synousia santykio rezonanso. Tačiau ta erotika nėra atsitiktinė
tema Platono dialoguose. Liside Sokratas sako: „Kituose dalykuo­
se esu neišmanėlis ir nepatyręs, tačiau man dievo duota mikliai at­
pažinti mylintį ir mylimąjį“ (Lys. 204b—c). Puotoje, pasakodamas
apie susitikimą su Diotima, jis mini, kad šioji išmokiusi jį „ero­
tiškųjų dalykų“ (20 ld). Sokrato Apologijoje Sokratas atvirai pripa­
žįsta nieko nežinąs nei dideliuose, nei mažuose dalykuose (Apol.
21b), tad ne sykį pabrėžiamas ta erotika išmanymas įgauna kiek
paradoksalų skambesį. Žinoti teisingų teiginių žinojimo prasme
nebūdinga sokratiško stiliaus filosofui. Filosofinis žinojimas —
neturiningas. Tačiau išmanyti meiles slėpinius —tai jau visai kas
kita. Faidre Sokratas ironiškai kalba apie tuos, kurie daug žinių
prisirinko skaitydami (275b), o Szlezakas atkreipia dėmesį, jog
čia vartojami apibūdinimai {polyekooi — daug girdėję; polygno-
mones - daug žinantys) susišaukia su identiškos nuostatos Herak-
leito fragmentu: polymathie noon (ekhein) ou didaskei —„Daug-
žinystė proto neišmoko“ (Vert. M. Adomėno, 1995, fr. 89)
(Szlezak, 1985 p. 8). Tuo tarpu erotika suterštas dialektinis tie­
sos paieškos kelias gali šio to išmokyti. Tačiau „šis tas“ čia neišreiš­

29
 ĮVADA S

kiamas teiginiu; tai veikiau buvimo būdas, santykis, kuris sutei­

kia dialektinį impulsą. Erotinis geismas, sako Platonas, realizuojasi
kaip stygius (Symp. 200b). Tačiau galbūt ir mąstytojas patiria tie­
sos stygių taip, lyg išgyventų šalia esančio mokinio fiziosomati-
ką. Kaip tik todėl erotinis filosofavimas neįmanomas be gyvo
dialogo partnerio. Mąstymo turiniai patys savaime nesukelia geis­
mo —geismui reikalingas gyvas ir šiltas kūnas. Personalios ir solip-
sistinės mąstymo pratybos yra nepilnavertiškos. Dar nepilnaver-
tiškesnė šiuo požiūriu rašančio filosofo veikla. „Kitas“ mąstymo
kelyje ištinka kaip konkretus iššūkis, kuris įgalina vienalaikį „ki­
to“ fizinio artumo ir dialektinio mąstymo proceso išgyvenimą. Sy-
nousia —tai tobulai sinchroniškas procesas. Kita vertus, filosofijos
erosas nėra tik skvarbiai ir suinteresuotai reflektuojančio mąsty­
mo metafora, kurioje kūniško geismo iš tiesų jau nebėra. Išminties
meilė realizuojasi per „kitą“, su „kitu“ ir „kito“ erotikos dėka, to­
dėl ji nepasiduoda abstrahuojama iki idealios „platoniškos“ meilės.
Meilė yra erotiška, arba jos nėra, ir kaip tik į tai atsižvelgia Plato­
nas pateikdamas filosofinės synousia modelį. Dar labiau šį moty­
vą paryškina pastaba, kurią Sokratas padaro žinojimo siekiančiam
ir su juo į dialogą besileidžiančiam Eutifronui: „Būtina, kad my­
lintysis sektų mylimąjį, kad ir kur tasai jį vestųsi“ (Eutyph. l 4c).
Dialogo kontekste ji skamba dviprasmiškai —mylimojo sekimas
tarsi sutampa su mylinčiojo aistra žinoti, todėl čia galima išgirsti
ir raginimą klausinėjantįjį sekti tuo, kas užklaustai
Tačiau Platono filosofija, kad ir būdama erotiška, nėra hedo­
nistinė. Dialogų Sokratas, neretai neslepiantis savo geismo ir susi­
domėjimo gražiais jaunuoliais, sustoja, nepasiekęs galutinio eroso
išpildymo. Jo erotikos rezultatas —neapčiuopiamas, o geismas —
nepasotintas, panašiai kaip ir patys dialogai neretai palieka skai-

4 Plg., pvz, vokišką šios frazės vertimą: „Der Fragende muß doch dem
Befragten folgen, wohin ihr dieser fürt“ (Platon, Werke, I, Wissenschaftliche
Buchgesellschaft, Darmsradt, 1977, p. 391).

30
 ĮV A DA S

tytoją nuomonių daugio situacijoje, be galutinės reziumuojančios

tezės. Kaip Puotoje atskleidžia arogantiškojo gražuolio Alkibia­
do kalba, Sokratas sąmoningai maišo ironiją su geismu tiek savo,
tiek savo mylimojo atžvilgiu: „Matote, jog Sokratą apėmusi meilė
gražuoliams: vis jis prie gražuolių, vis kraustosi iš proto. Be to, jis
nieko neišmano, nieko jis nežino, —tokia jo išorė. Ar tai ne silėniš-
ka? Dar kaip! Tokią išorę jis užsimeta tarsi išdrožtas silėnas, bet
viduje, jį atidarius, —bičiuliai sugėrovai, ar įsivaizduojate kiek
jame santūrumo?! Žinokite, jam visai nė motais, ar esi gražus, nė
neįsivaizduotum, kaip jam tai nerūpi! [...] Visą gyvenimą jis apsi­
metinėja ir šaiposi iš žmonių“ (čia ir kitur Puotą vert. T. Aleknienė,
Symp. 2 l6 d —e). Sokratas laikosi keistos taktikos —sumenkinda­
mas patį save ir viešai reikšdamas savo susižavėjimą gražių jau­
nuolių kūnais, jis, iš pirmo žvilgsnio, tampa pavaldus jų žavesiui.
Filosofas prisiima gašlaus lėbautojo — Dioniso palydovo silėno
įvaizdį. Silėnas, kaip pabrėžia ir dialogo komentatorius, „Sok­
ratui pavaizduoti itin tinka kaip tarpinė būtybė —tarp gyvulio ir
dievo, paika ir išmintinga“ (Ališauskas, 2000, p. 192), —mat šie
patvirkę padarai sykiu pasižymėjo ir nežmogiška išmintimi. Ero­
tikoje, kuri lydi platoniškąjį Sokratą, iš tiesų esama nuolatinės
įtampos tarp to, kas menka, žvėriška, ir to, kas neišmatuojamu
mastu dieviška. Filosofija —išminties meilė —tai žmogaus preten­
zija prilygti Dievui, savo mirtingumo įveikos pastanga. Tačiau,
kita vertus, įžūlus transcendencijos siekis verčia nuolat sugrįžti
prie maraus ir sau nepakankamo kūno kontempliacijos. Toks
priešybių sugyvenimas galimas ironijos dėka. Naivusis Alkibia­
das, jausdamas geidulingą Sokrato žvilgsnį, sugeba įsiropšti pas
jį į lovą, tikėdamasis fizinio kontakto dėka galėsiąs „išgirsti viską,
ką jis žino“ (217a). Tačiau pripažindamas šalia esančio kūno žave­
sį ir trauką, Sokratas čia pat demonstruoja susivaldymą ir absti­
nenciją. Nepaisant to, kad dailusis jaunuolis prie jo glaudėsi ir jį
apsikabinęs praleido po vienu pusapsiausčiu visą naktį, jam beli­

31
 ĮV A DA S

ko tik nusivylimas: Sokratas „pranoko mane ir šį mano poelgį, pa­

niekino, išjuokė mano jaunystės grožį, tiesiog įžūliai išsityčiojo!“
(2 l 9c). Silėniška filosofo pozicija —pripažįstant save pačia gaš­
liausia būtybe išlaikyti žvilgsnį amžinybės link. Tai paradoksas —
save patį neigiantis judesys išaukštinimo vardan. Erotika stimu­
liuoja atsiduodantį aktyvumą, ji užtikrina besąlygišką suintere­
suotumą ir atmeta abejingumą. Baigtinybėje sielos patirtis gali­
ma tik sykiu su kūno patirtimi, todėl nepaisant to, kad siela siekia
išsilaisvinti iš kūno (Phaed. 67d), dar nemiręs žmogus pasmerk­
tas būti klausimo apie nuolatinį savo dvilypumą situacijoje. Faidro
pirmąja kalba Sokratas, kritikuoja mylinčiojo ir mylimojo santykį,
įžvelgdamas šiame ryšyje sveikam protui nepavaldžią beprasmybę:
„mylėtojo draugystė atsiranda ne iš palankumo, bet panašiai kaip
mityboje —dėl pasisotinimo, tad kaip myli ėriukus vilkai, taip vai­
ką —mylėtojai“ (čia ir kitur Faidr^vert. Kardelis; 24 lc). Atsargus ir
išskaičiuojantis žmogus turėtų nesileisti supančiojamas eroso pink­
lėmis, tačiau jei paseksime prieš tai sekusį kalbos dėstymą, taps
aišku, kad tokia nuomonė turėtų būti palydėta liūdnu šypsniu:
„Groteskiškai aptardamas bendravimą su senstelėjusiu mylėtoju,
Sokrato subjektas pateikia savo paties karikatūrą ir atsigręžia prieš
kiekvieną malonumą, kurio trokšta“ (Ališauskas, 1996, p. 134).
Jis tarsi Puotos silėnas maivosi prieš savo paties atvaizdą, pabrėž­
damas keistą ir dvilypę prigimtį. Ir iš tiesų, pirmąją kalbą, kuria
mylimajam siūloma vengti mylinčiojo, tuojau veja antroji —iš tų
pačių platoniško Sokrato lūpų. Ji —daug gražesnė ir įspūdinges­
nė, ir tai susižavėjęs pripažįsta besiklausantis Faidras (257c). Bet
svarbiausia —joje Erotas atsiskleidžia kaip dievybė, kurios dėka
bendrauja mylimojo ir mylinčiojo tauriosios sielos dalys. „Kai
[mylimasis], prisileidęs [mylimąjį], pasikalbėjęs su juo ir pabend­
ravęs, iš arti pamato palankumą, būna sukrėstas, nes suvokia, jog
visų kitų jo draugų bei namiškių draugystė nesuteikia jam nė
menkiausios dalies to, ką [jam duoda] dievo įkvėptas draugas“

32
 ĮV A DA S

(255b). Fizinė sueitis visuomet pasilieka šių santykių fone kaip

galimas įvykis, kuris mylinčiojo ir mylimojo ryšiui suteikia inten­
syvumo. Taurieji sielos žirgai bendrauja tik todėl, kad nesutram­
domi ir ūmūs vienas kito geidžiantieji kinkinio draugai veržiasi
vienas kito link. Lytinio suartėjimo galimybė, neretai atmesta bei
suvaldyta, laiduoja dieviškumo patyrimą ir gelmės išgyvenimą:
meilę „kitam“, nė menkiausia dalimi nesulyginamą su kitais
santykiais. Šiomis sąlygomis, t. y. gyvai įimant „mylimąjį“ į savo
gyvenimo akiratį, filosofuojantis gali pradėti kelią ir viltis įgyti
penktojo dalyko pažinimą. Dieviškasis Erotas, viena vertus, verčia
žmogų suvokti savo niekingumą, tačiau tuo pačiu judesiu sukuria
synousia, kuri vienintelė filosofuojantį veda tiesos nušvitimo link.

Filosofija kaip „trib e "

Taigi autentiškas filosofavimas bei filosofija paremta politinė veik­

la prasideda nuo atidaus filosofuojančio jo baigtinumo įsisąmo­
ninimo. Paradoksas —turint omenyje tai, kad pati Platono filo­
sofijos teleologija yra sąlygota amžinynės ir nekintamumo. Juk
metafizinės filosofijos strategija turėtų veikiau kuo didesniu mastu
atmesti kūnišką tikrovę, suskliausti banalią kasdienybės praktiką
bei kuo įnirtingiau ieškoti minties grynumo. Septintajame laiš­
ke senstelėjęs mąstytojas rašo: „Šių dalykų, taip pat ir to, kas yra
visos būties (ousia) apgaulė ir tiesa, kaip pradžioje sakiau, reikia
nuolat trinant (meta tribes pasės) ilgą laiką mokytis. Vargais ne­
galais, po to, kai šie dalykai —vardai ir apibrėžimai, rega ir po­
jūčiai —buvo trinami vienas į kitą, ir jei tai buvo geranoriškai
nusiteikus išmėginta, jei klausinėta ir atsakinėta be pavydo, dėl
kiekvieno dalyko gali protas (phronesis) ir suvokimas (nous) nušvisti
taip, kaip tik yra įmanoma, kad nušvistų žmogui“ (344b). Filoso­
fo veikla įvardijama kaip tribe. Pirmiausia šis žodis reiškia fizinį
veiksmą —„trynimą“, kita jo reikšmė —„gyvenimo, laiko leidimas;

33
 ĮVADA S

kieno nors tąsa“. Platonas mums siūlo išgirsti sinchronišką abie­

jų šių reikšmių skambesį: savo gyvenimo laiką išgyventi kaip savo
paties kryptingą aktyvumą. Veikiančiojo aktyvumas keičia laiko
tėkmės pobūdį. Tai nėra akivaizdu, jei turime omenyje chronolo­
ginį laiką. Tačiau filosofinės veiklos rezultatas —nušvitimas dėl
kiekvieno dalyko — sunkiai lokalizuojamas objektyvaus laiko
tiesėje. Tribe neturi numatomos pabaigos, ji nėra priežastis, kuri
sukelia pasekmę. Vienintelis orientyras, kuris rrzbčsuteikia kryptį
bei apibrėžia filosofinės veiklos akiratį, yra mirties neišvengiamy­
bė. Šio žodžio prasminį sinonimą aptinkame Faidone. filosofo
darbas nusakomas kaip meletema ir meleti..5 Pastarųjų žodžių reikš­
mė —„rūpestis, treniravimasis, užsiėmimas“. Filosofinio rūpesčio
ir treniruotės tikslas —mirtis: „Veikiau yra taip: jei siela atsiskiria
tyra ir nesitempia nieko kūniško, kadangi gyvenime neturėjo jo­
kio noro su juo bendrauti, bet vengė ir telkėsi savyje, nuolat to
siekdama, —tai yra išties filosofavo ir siekė lengvai sutikti mirtį ...
ar tai nėra mirties siekis?“ (čia ir kitur Faidoną vert. T . Aleknienė;
80e—8la). Taigi melete thanatou („užsiėmimo mirtimi“) progra­
mos tikslas —„sielos išlaisvinimas ir atskyrimas nuo kūno“ (67 d).
Mirties praktika siekiama kūno ir sielos dualizmo potyrio - svei­
kam protui sunkiai įsivaizduojamos būsenos, normaliai varto­
senoje galimos perteikti tik poetinėmis metaforomis. Vėliau ši
nuostata ėmė gausiai maitinti platonikų filosofinės veiklos pras­
mę56. Ciceronas ją išverčia kaip commentatio mortis arba meditatio
mortis. Tačiau pastarieji vertimai iš dalies pakeičia filosofo veik­
los specifiką. Tiek meletį, tiek ir septintojo laiško tribe pernelyg
aiškiai nurodo į beveik fizinės praktikos sritį. Savo kūniškumo

5 Tai taikliai pastebėjo Faidono vertėja. Plg.: T. Aleknienė, „Nemirtin­

gumo patosas“, in: Platonas, Faidonas, Vilnius, 1999, p. 14, išn. nr. 8. Taip
pat laiško komentarą ad locum.
6 Apie tai plačiau T. Aleknienė, „Paaiškinimai“, in: Op. cit. p. 164;
taip pat tos pačios autorės „Mirties praktika“: Senekos „Laiškai Lucilijui“ ir
graikų filosofija“, in: Literatūra, Nr. 40[3], 1998, p. 61-86.

34
 ĮV A DA S

suskliaudimas kartu reiškia tikslingą įsi^^enim ą į savo kūnišku­

mą. Sokrato siūlomas „nuolatinis mirimas“ nėra tiesiog fiziologi­
nė askezė, bet savęs paties suvokimas ekstremalios situacijos aki­
vaizdoje. O suvokti save patį —vadinasi, atsižvelgti į save ir į šalia
esantį, t. y. būti su savimi ir su kitais autentiškame santykyje.
Tai galėjome kiek aukščiau išskaityti iš Platono patarimo Diono
bendražygiams —„diena iš dienos gyventi atkakliai siekiant tapti
savęs paties valdovu bei įsigyti ištikimų draugų ir bičiulių“ (331 e).
Filosofo veikla kaip irzbenutrina aiškią ribą tarp teorinio ir prak­
tinio gyvenimo. Dar daugiau —ir praktika, ir teorija įgauna ben-
dramatę specifiką. Laiško 343e vieta suteikia paaiškinimą kaip
vykdoma irzbėv tai „įsigyvenimas į visus šiuos dalykus, kylant ir
leidžiantis nuo vieno prie kito“. Trinančio filosofo metafora čia
dar praplečiama: filosofas tarsi trina įvairias daiktų supratimo
formas vieną į kitą: ano kai kaio. Šie žodžiai gali išreikšti judėjimą
aukštyn ir žemyn, maždaug tokį, kokį atlieka žmogus, norėdamas
dviem pagaliukais įžiebti ugnį. Filosofo veikla nesiremia tik proto
geba, siekiančia į vieną visumą apimti teorinių modelių įvairovę.
Savo užsiėmimu jis mėgina „susintetinti“ tikrovės reprezentacijos
formas. Kito citatoje pavartoto žodžio — diagoge —reikšmė liu­
dija, kad tikrovės sintezėje visuomet turi dalyvauti „kitas“. Ben-
drašaknis veiksmažodis diago reiškia tiesiog fizinį „vedimo“ veiks­
mą, kurį atlieka dar kelio nežinantį su savimi vedantis išmanantis
vedlys. Diagoge prasmėje skamba synousia aidas, perduodantis
žinią, kad filosofija negimsta vienatvėje. Žodžio vartojimas leidžia
suprasti, kad čia Platonas kalba iš mokytojo pozicijų —vadinasi,
kelyje pažinimo ir mirties link artimas partneris reikalingas ne
tik mokiniui, bet ir mokytojui. Nes pastarojo žinojimas jam pa­
čiam dar neužtikrina pilnatviško filosofinio pažinimo. „Kitas“
kaip filosofinio gyvenimo dalininkas reikalingas ne tik tam, kad
priešpastatytų savo filosofines žinias ir argumentus. „Kitas“ visų
pirma svarbus savo artumu. DzagOgrklažnai reiškia tiesiog „gyven­

35
 ĮV A DA S

ti“. Tad „mokinys“ įsiprasmina mokytojui banaliausiu budu —

savo egzistencija, kuri realizuojasi bUnat šalia.

Dialektinė paieška ir turinių „trynimas“

Tačiau ką reiškia trinti, judant aukštyn ir žemyn? Kokia yra toji fi­
losofija, kuri butų nuolatinis intymaus socialumo praktikavimas
ir sykiu išlaikytų transcendencijos regėjimo siekį? Gyvenančio
mąstymo schemoje reikalingi du poliai —mokinys ir mokytojas, —
susieti vienakrypčiu ir turinius skaidančiu (trinančiu) aktyvumu.
Sis aktyvumas —tai dialektika. Ji kaip minties judėjimo ir pras­
mingo turinio išgryninimo procesas metodiškai atsiremia į du
taškus: hypothesis ir diairesis. Sitai puikiai išaiškino dar Paulius
Natorpas ir Julius Stenzelis7^ Hipotezė —minties užuomazga, o
diairezė — trinantis išskyrimas ir išskirtinės žmogaus gebos —
skirtumų regėjimo kalbinė artikuliacija. „Ten, kur iš pradžių bU­
ta vieneto, esama ir vieno, ir daugio, ir begalės“ —sako Platonas
Filebe (l 6d). Ir atvirkščiai, daugis nėra beribis ir neišpuolantis į
nesusijusias dalis, tačiau grįžtantis į vienį dalių vienovės įžvalgos
dėka. Sokratas detaliai aprašo savo mąstymo strategiją: „Argi ne
taip reikia mąstyti apie kiekvieno daikto [prigimtį] : pirma, papras­
tas jis ar daugiarUšis, mes norėtume, kad ir patys taptume meist­
rais [įžvelgti šią perskyrą], ir kitus padaryti tokius pat; paskui,
jeigu tai paprastas [daiktas], reikia ištirti jo pajėgumą: ką ir kaip
pagal savo prigimtį jis gali paveikti ir, priešingai, kas ir kaip gali
paveikti jį; o jei [tas daiktas] turi daug rUšių, tuomet, jas suskai­
čiavus, butina įžvelgti kiekvienos savybes —taip pat, kaip ir tuo
atveju, kai daiktas yra paprastas: ką ir kaip kiekviena rUšis gali
pagal savąją prigimtį paveikti, taip pat kas ir kaip gali paveikti

7 Plg.: Stenzel, Zabi und Gestalt bei Platon und Aristoteles, Darmstadt,
1959; Studie zur Entwicklung der Platoniscben Dialektik von Sokrates zu
Atistoteles, Darmstadt, 1961.

36
 lVADAS

ją“ (Phaedr. 270d). Tačiau tokia skirstanti ir savybes išskirianti

dialektika —skirtumų ir vienovės dinamika —realizuojasi vien to­
gos dėka. Kalba yra tai, kas leidžia cirkuliuoti minčiai tarp dvie­
jų. Dėl to Platono raštai —dialogai, o tai, kas juose vyksta —dia­
lektika. Filosofinių tekstų autorius neatakuoja įsivaizduojamo
skaitytojo vienakryptės minties srautu. Dialogiškai kalbantis mąs­
tymas sudėtingas, nes rizikuoja paskandinti teiginio prasmę trinan­
čio aktyvumo švytuoklėje. Jam stinga vienareikšmiškumo, todėl
čia slypi pagunda perkalbėti tai, kas pasakyta: išskirti pagrindines
dialogų tezes ir jas sukonstruoti į darnų „traktatą“. Gadameris pa­
stebi, kad analizuojant Platoną neverta būti suviliotam roman­
tiškos pagundos ir skaityti jo tekstus kaip tam tikrą užkoduotą
pranešimą ar kalbėjimą mįslėmis, kurias gali iššifruoti tik išrink­
tieji: „Ypatinga literatūrinė forma, kurią Platonas atrado Sokrato
kalboms, nėra sumani slėptuvė jo „mokymams“; veikiau tai giliai
prasminga šiųjų išraiška, išsitenkanti galimybėse, kurias suteikia
rašymo menas“ (Gadamer, 1964, p. 7). Si Gadamerio pastaba tie­
siogiai siejasi su septintojo laiško nuotaika —nemenkų abejonių
dėl Platono mokymo turinių vertės sukelia centrinė laiško pasta­
ba: „Apie šiuos dalykus nėra ir niekada nebus jokio mano rašto“
(341 c). Ką reiškia atsiribojimas nuo to, kas užrašyta? Platonas
rašė daug ir jo raštai tiršti filosofinių turinių. Tačiau jau Faidro
autorius įžvelgė rašte tam tikrą bejėgiškumo momentą: „Raštas,
Faidrai, turi kažką siaubinga, kuo jis iš tiesų panašus į tapybą —
mat jos palikuonys stovi kaip gyvi, o jei jų ko nors paklaustumei,
jie labai iškilmingai tyli. Taip pat esti ir su užrašytomis kalbomis:
galėtum pamanyti, kad jos šneka ką nors suvokdamos, bet jei tik
kas jų paklausia apie ką nors iš to, ką jos pasakoja, norėdamas
pasimokyti, jos nuolat nurodo kažką viena ir visuomet tą pat“
(Phaedr. 275d). Raštas ir tikrovė yra iš esmės nehomogeniški
vienas kito atžvilgiu. Tai, kas juos skiria, yra gyvybė. Kita vertus,
raštas yra tobuliausias būdas turinio reprezentacijai, nesuteršiantis

37
 ĮV A DA S

teiginio kūniškumo priemaišomis. Rašto teiginys —neutralus ir

šia prasme visuomet idealus. Jis atribotas ir nuo sakytinės kalbos
intonacijų, ir nuo skaitančiojo intencijų. Ištartas balsu turinys
netenka idealumo, bet atsiduria konkrečios akimirkos baigtinybė-
je, ir jį ima veikti netobulos tikrovės modalumai. Tačiau Platono
netenkina rašto ženklu steigiama turinio idealybė. Štai kaip Faid-
re Egipto valdovas Tamusas atsiliepia apie rašmenų įtaką: „Juos
išmokusių sieloms, [rašmenys] atneš užmarštį, nes nebus rūpina­
masi atminties [lavinimu] —juk prisiminti ims pasitikėdami raštu,
iš išorės, svetimų ženklų dėka, o ne iš vidaus, patys iš savęs; taigi
mokiniams teiki nuomonę, bet ne tiesą. Jie, daug ką išgirdę be
mokymo, manys esą daug žinantys, tačiau dauguma iš jų liks ne­
mokšos ir nesugebą bendrauti, nes vietoj išminčių bus pasidarę
tariamai išmintingais“ (275a—b). Raštas ir tiesa —ne vienos gimties,
kadangi pirmasis neteikia tiesos akivaizdybės. Tai, kas akivaizdu,
yra prieinama kaip gyva patirtis, kaip prasmės atsivėrimas kylan­
tis iš pačių tikrovės struktūrų. Tiesa, kurios siekia filosofinis paži­
nimas, priklauso tikrovei, tuo tarpu tikrovę nusakantys diskursai
visuomet lieka tikrovės nuošalyje. „Dėl to joks galvotas žmogus
niekada neišdrįs išreikšti savo minčių, o tuo labiau tokiu nejud­
riu būdu (eis ametakineton) kaip rašto ženklas“ (343a). Platonas
smerkia raštą dėl nejudrumo. Tačiau juk kaip tik judėjimas ir
kaita yra baigtinybės apibrėžtys, baigtinybės, kuria turėtų nesiten­
kinti idealios transcendencijos išsiilgusi filosofija. Rašto ženklas
turėtų būti pats artimiausias tiltas pakeliui į abstrahuotą idealy-
bę — tai, kas yra prima facie prieinamas abstrakcijos pavyzdys.
a. filosofija parodė, kad kaip tik rašto ženklas įgalina idealių
objektų steigtį ir tvermę (plg. Husserl, 1962; Derrida, 1962).
Idėjos —galutinis platoniškai filosofuojančio mąstytojo tikslas, —
negali būti tiesiog loginės abstrakcijos, išreiškiamos rašto turiniais.
Transcendencija nepasiekiama vien loginių operacijų dėka, antraip
ją nesunkiai išsemtų rašto ženklo dėka gyvuojanti logika.

38
 ĮV A DA S

Septintajame laiške teigiama, kad esama keturių tikrovės pa­

žinimo stadijų arba modusų. Pažintiniame santykyje tarp daikto
ir žmogaus jie susigrupuoja šitaip:
1) Vardas ( Onoma) arba daikto pavadinimas.
2) Loginis daikto apibrėžimas, definicija, nusakymas, kalba
apie daiktą (Logos).
3) Atvaizdas (Eidolon).
4) Pažinimas (Epistemt}.
Įsižiūrėjus atidžiau, ši klasifikacija pasirodo esanti labai keis­
ta. Pirmi trys skirstymo elementai priklausytų daikto apibrėžtims,
trečioji —tam, kuris pažįsta, kitaip tariant, žmogui. Taigi pažin­
tiniame santykyje nesama aiškios skirties tarp subjekto ir objek­
to — to, kas a priori būdinga Naujųjų laikų epistemologinėms
teorijoms. Penktoji pakopa —daiktas pats savaime arba idealy-
bė, —anot Platono, yra komplikuotai patiriama ir sunkiai suvo­
kiama. Tuo tarpu pirmos trys —kalbinė, loginė, vizualioji plotmės,
ir netgi visų šių dalykų epistemomologinė sintezė, —t. y. „kiek­
vienas iš keturių [dalykų], kurių siela netgi nesiekia, siūlosi jai ir
žodžiais, ir darbais, teikdamas tai, kas visada lengvai priimama
juslėmis, naudodamas ir nusakymą, ir nurodymą, bei, taip sakant,
pripildo kiekvieną žmogų paklydimų ir neaiškumų“ (Ep. VII,
343 c). Kita vertus, ši klasifikacija nėra ir chronologinis etapų iš­
skyrimas (plg. koment. 343e). Pažindamas tikrovę, žmogus sin­
chroniškai susiduria su visomis šiomis daiktų reprezentacijos for­
momis. Platonas realybėje neaptinka daikto paties savaime, tokio,
kuris nebūtų įtalpintas į nuorodų tinklą. Daikto pažinimą sąly­
goja išankstinis žmogaus supratimas, jis prasideda nuo vardo, at­
vaizdo ir kalbos apie daiktą. Onoma, logos ir eidolon yra žmogaus
institucijos, jo raiškos sritys. Platono aptariamas daiktas — tai
veikiau žmogiškos tikrovės konkretybė, sutepta pažįstančio žmo­
gaus išankstinio ir naivaus suvokimo. Juk paties esančio daikto
kaip tokio filosofas net nepriskiria prie pažinimo formų. Jis sako:

39
 ĮV A DA S

„esama trijų dalykų, kurie būtini tam, kad įvyktų kiekvieno iš

esančių daiktų pažinimas“. Pažinimas —tuomet, kai jis vyksta —
yra žmogaus nukreiptumas į daiktą, siekis paties daikto atžvilgiu,
daikto komunikacija. Kita vertus, šie žodžiai suteikia pagrindo
manyti, kad episteme nėra banalusis tikrovės patyrimas, o bent
jau numatoma paprastos komunikacijos įveika —t. y. kažkas, kas
galėtų būti pavadinta filosofiniu pažinimu.
Visos šios daikto manifestacijos formos pretenduoja turinio
reprezentacija atstovauti daikto esmei. Savo filosofine digresija
Platonas mėgina atskleisti jų prigimtinį netobulumą. Pasitelk­
damas geometrinės figūros (apskritimo, rato) pavyzdį, jis suprie­
šina žmogaus pretenziją išreikšti idealybės esmę ir pačią esmę
kaip tokią. Ženklinės išraiškos būdai, nepaisant savo tikslumo,
lieka anapus penktojo dalyko: „paties rato, kuriam visa tai skirta,
šitai nepaliečia, nes jis yra kažkas kita“ (342c). Tačiau, antra vertus,
„jei kas nors neturės šiokio tokio supratimo apie anuos keturis
dalykus, jis niekuomet neįgis ir išbaigto penktojo dalyko pažini­
mo“ (342e). Pažinimo ieškančiojo santykis su pažinimo formomis
priklauso nuo jo paties nuostatos šių formų atžvilgiu. Turinys
turi būti atgaivintas žmogaus santykiu, todėl turinio formų pa­
smerkimas —dviprasmiškas. Jos ribotos, bet sykiu neišvengiamos.
Į tuos pačius turinius pretenduojantis ar net tuos pačius turinius
įsigijęs gali patirti skirtingą tiesos akivaizdybės išgyvenimą. Penk­
tojo dalyko suvokimas neišmatuojamas teiginiais apie penktąjį
dalyką. Propozicijų ir apibūdinimų prieštaraujanti dialektika —
tai tik kelias, kuriuo keliaujant formuojama pasyvi dirva trans­
cendencijos įsiveržimui. Terry Pernneris, skaitydamas Lacheto dia­
logą, atkreipė dėmesį, kad tai, ko šiame dialoge savo svarstymu
siekia Sokratas, yra greičiau tam tikros rūšies teiginiais neišreiš­
kiamas žinojimas apie drąsą nei konkrečiai suformuluoti drąsos
apibūdinimai ar apibrėžimai (Pernner, 1992 II, p. 23). Straipsnio
autorius pažymi, kad jo paties atstovaujama interpretacinė pozici­

40
 ĮV A DA S

ja reprezentuoja gana „radikalią ataką, nukreiptą prieš šiais laikais

plačiai aptinkamą susirūpinimą propoziciniu žinojimu“ (ibid, 25).
Sokratas, anot Pernnerio, ieško ne to, ką savyje talpina drąsos api­
būdinimas, ne jo reikšmės., bet greičiau nuorodos drąsos link (ibid,
25). Tačiau šis tyrinėtojas jau tame pačiame tekste grįžta prie iš
esmės tų pačių pozicijų, kurias ką tik stengėsi kritikuoti. Jis tei­
gia, kad nors nuorodos link to, kas yra drąsa, suvokimas/žinojimas
yra kas kita nei vieno ar kito teiginio apie drąsą žinojimas, tai vis
dėlto yra tas pat, kas visų teisingų teiginių apie drąsą žinojimas.
Galbūt todėl kitame savo straipsnyje Pernneris pripažįsta, kad
teiginiais neišreiškiamas žinojimas „gali būti išverstas pasinaudo­
jant teiginiais“ (Pernner, 1992 I, p. 143). Pernnerio pusę palai­
kė ir daugiau autorių, įvairiais aspektais analizavusių Platono dia­
logus89, tačiau ji taip pat susilaukė ir nemenkai argumentuotos
kritikos. Richardas Sorabji jau anksčiau buvo gana griežtai atme­
tęs pastarąją poziciją, įvardydamas mitu manymą, kad Platonas,
Aristotelis ar net Plotinas galvojo esant kokį nors žinojimą, kurį
būtų galima laikyti neišreiškiamu teiginiais (Sorabji, 1982, p. 295­
314). Gail Fine tvirtino, kad Platonui „daiktas yra žinomas, kuo­
met žinoma, kad tam tikri teiginiai apie šį daiktą yra teisingi“; be
to, „nors Platonas pirmiausia rūpinasi išsiaiškinti, kas yra objek­
tų žinojimas, šias jo nuostatas galima būtų lengvai išreikšti šiuo­
laikine teze apie žinojimą, kad kažkoks teiginys yra teisingas“
(Fine, p. 366-367). Būta ir daugiau tyrinėtojų, nurodžiusių kryp­
tį, kurios laikosi Fine^ Žinojimo pobūdis, kurį būtų galima pa­

8 Verta paminėti keletą straipsnių: D. A. Hyland, Finitude and Tran­

scendence in the Platonic Dialogues, Albany, New York: Suny Press, 1995,
p. 179-195; G. A. Press, „Knowledge as Vision in Plato’s Dialogues“, The
]ournal ofNeoplatonic Studies, 3, 1995, p. 61-89.
9 Plg.: N. Gully, Plato's Theory o f Knowledge, London: Methuen & Co.
Ltd, 1962; R. C. Cross, „Logos and Forms in Plato“, Mind, 63, 1954, p. 433­
450. Taip pat A. C. Lloyd, „Non-Discursive Thought - An Enigma of Greek
Philosophy“, Aristotelian Society Proceedings, 70, 1969-1970, p. 261-274.

41
 ĮV A DA S

vadinti teiginiais neišreiškiamu, nesiduoda lengvai aptariamas.

Svarstymuose kokia nors tema teiginys lieka galutine instancija,
kurią galime įvertinti. Todėl bandymas apčiuopti giją, ką nors
bylojančią apie tokį žinojimą —tai visuomet metaforų, kuriose
pabrėžiamas pats šių metaforų metaforiškumas, paieška. Tokioje
situacijoje privalu atsisakyti kalbos tikslumo pretenzijos. Skaid­
resnio suvokimo analogijos mechanizmas pradeda veikti, kai
imame reflektuoti ir pabrėžti ribotą diskurso pobūdį. Dėl to kal­
ba teiginiais tampa priklausoma nuo aukštesnio lygmens kalbos
apie teiginius. Kaip tik todėl Franciscas J. Gonzalezas atkreipia
dėmesį, kad, kalbant apie teiginiais neišreiškiamą žinojimą, sep­
tintajame laiške išsakytos mintis tampa esminės. Jis detaliau
analizuoja ir pačią teiginiais neišreiškiamo žinojimo sampratą.
Propozicinio žinojimo gynėjai Platono raštuose teigia: „Platonui
žinojimas yra priklausomas nuo apibrėžimo [...] Platonas linksta
pakaitomis kalbėti tiek apie ž in o jim ą a p ie x , tiek a p ie žin o jim ą ,
kas y ra x [...] . Todėl teiginio formuluotė „a žino x gali būti pa­
keista formuluote „a žino, kas yra x“; o pastarąją galima lengvai
pakeisti fraze „a žino, kad x yra F ‘ (Fine, p. 366). F. J. Gonzalez
pastebi, kad neretai žinojimas, jog x y r a y neišsemia žinojimo
apie x ir nėra tapatus pastarajam žinojimui (Gonzalez, p. 239).
Juk kai kas gali būti akivaizdu ir suprantama net ir neturint apib­
rėžimo. Viena iš nepropozicinio žinojimo charakteristikų yra tai,
„kad jis iškrenta iš teisingumo/klaidingumo alternatyvos. Prasmę
turintis apibrėžimas gali tik teisingai arba neteisingai nusakyti x
aiškinantį y, todėl pats y turi būti arba teisingas, arba klaidingas“
(ib id ., p. 240). Tuo tarpu nepropozicinis žinojimas atveria visai
kitokią galimybių erdvę ir platesnį charakteristikos spektrą. Toks
žinojimas gali būti miažiau ar d a ugiau aiškus, skaidresnis ar m iglo­
tesnis, todėl griežta teisingumo/klaidingumo alternatyvos schema
nepajėgia jo apibūdinti. Gonzalezas, ne tiek siekdamas klasifika­
cijos tikslumo, kiek mėgindamas nurodyti į tai, apie ką kalbama,

42
 ĮV A DA S

išskiria tris teiginiais neišreiškiamą žinojimą apibūdinančias sri­

tis. Visų pirma - t a i praktinis žinojimas, lietuviškai dar nusakomas
kaip mokėjimas ar įgūdis (pvz., kuomet žinoma, kaip reikia sli­
dinėti; taikli regisi pastaba, kad žinoti slidinėjimo apibrėžimą ir
mokėti slidinėti toli gražu nėra tas pats). Antra —savižina; savęs
suvokimas ir savęs supratimas yra neišreiškiami jokiu savasties
apibrėžimu. Kad ir kaip stengtumėmės tiksliai apibrėžti ir teigi­
niais išreikšti patį save, aš pats sau lieka kažkas radikaliai kita,
kažkas daugiau nei gali būti pasakyta. Mano savastis nesileidžia
objektyvuojama ar prilyginama teiginių apie mane sumai. Tre­
čia — nepasiduodančių analizei objektų žinojimas (knowledge o f
unanalyzable objects); šiai žinojimo rūšiai sinonimiška būtų intui­
cija arba įžvalga, tam tikras akivaizdybės atsivėrimas, kuris, anot
Gonzalezo, yra ypač svarbus ir platoniškųjų eidoi suvokimui (ibid,
p. 240-241). Akivaizdybės atsivėrimas yra ne loginio atitikimo
tarp daikto ir teiginio suvokimas, bet veikiau tam tikra patyri­
mo forma, kuomet patiriantysis priima tikrovę intensyvesniu bū­
du nei įprasta, kai esame daugiau mažiau vidutiniškai neutralūs
aplinkos atžvilgiu. Tiesos nušvitimas yra tokia patirtis, kurią ga­
lėtų lydėti net kūno fiziologijos sukrėtimai. Platonas pasitelkia
ekstremalią juslinės realybės metaforą, idant suteiktų nuorodą į
penktojo dalyko pasirodymą (to pempton). Sis pasirodymas —tai
„šviesa, suspindusi nuo įsižiebusios liepsnos“ (34 ld).
Net jei teigtume, kad filosofija yra grynai teorinė veika, nie­
kaip negalėtume įsivaizduoti idealaus filosofuojančio, kuris nebūtų
konkretus, t. y. negyventų tam tikrame laike ir apibrėžto akiračio
pasaulyje. Ir net jei paliktume nuošalyje kalbą apie mąstytojo
hermeneutinę situaciją, geriau suprasti septintojo laiško auto­
riaus mintis pavyktų, atsižvelgiant į modalumus, kurie nuspalvina
bet kurią mąstymo pastangą. Nuovargis, susijaudinimas, budru­
mas, susidomėjimas, įsigilinimas, rūpestis, abejingumas ir daugybė
kitų mąstančiojo subjekto intencijų keičia jo santykį su mąstymo

43
 ĮV A DA S

turiniu. Nepasitikėjimas, kurį išreiškia Platonas kalbos atžvilgiu,

iš dalies sutampa su suvokimu apie nuolatiniais modalumais mo­
difikuojamą kalbos turinio prigimtį. Ir tai galioja ne tik kalbai,
tačiau bet kuriam tikrovę artikuliuojančiam išraiškos būdui (var­
dui, atvaizdui, apibrėžimui, ar pačiam pažinimui). Diskusijos si­
tuacijoje teiginys, pretenduojantis į tiesą, niekuomet nėra apsau­
gotas nuo galimybės būti paneigtas, tačiau „kartais klausantieji
net nežino, jog paneigiama ne užrašiusiojo ar kalbančiojo siela,
bet prasta iš prigimties kiekvieno iš keturių pirmųjų dalykų
prigimtis“ (343d). Todėl tai, kas yra tikroji daikto esmė - penkta­
sis dalykas — nepasiekiama diskutuojantiems, kadangi jie yra
susirūpinę įsteigti ir įtvirtinti tik kuo svaresnį jų poziciją ginančių
teiginių autoritetą.

„Exaiphnes“ ir filosofuojančiojo laikas

Penktojo dalyko suvokimas yra galimas tik įvykdžius formalias

sąlygas, kurios, kaip matėme, atsižvelgia į mąstytojo konkretu­
mą bei santykius su kitais. Tačiau konkretumo išgyvenimas yra
laikiškas —visuomet vykstantis tam tikru metu. Laiško leksikoje
esama nemažai laiko trukmę apibūdinančių žodžių: „nuolat ilgai
būnant kartu ir kartu gyvenant vardan paties dalyko“ (34lc—d).
„staiga kaip šviesa, suspindusi nuo įsižiebusios liepsnos, atsiran­
da sieloje ir maitinasi pačiu savimi“ (341d). „Šių dalykų, taip pat
ir to, kas yra visos būties (ousia) apgaulė ir tiesa, kaip pradžioje
sakiau, reikia, nuolat trinant, ilgą laiką mokytis.“ (344 b). Perso­
nalaus laiko išgyvenimo svarba buvo pažymėta jau aptariant filo­
sofinę tribe. Mąstymas, kuris atsižvelgia į paties mąstytojo laikiš-
kumą, nėra objektiškas, t. y. toks, kuriam turinys visuomet išlieka
stabilus ir aiškiai lokalizuotas, todėl trokštančiam „įsigyti“ šį turi­
nį, pakanka vienintelės (ir šia prasme absoliučiai idealios, t. y. ne
praktiškos) pastangos, kad tai būtų įvykdyta. Tokio mąstymo fi­

44
 ĮV A DA S

losofijos turinys sutampa su teisingu teiginiu — norint suvokti

filosofinę tiesą pakanka priimti teisingą teiginį, o laikas ir pasi­
kartojimas pasilieka tik formalios aplinkybės kelyje teorinio ži­
nojimo link. Tuo tarpu laiško tekstas aiškiai byloja temporalinės
dimensijos svarbą filosofo veikloje. Filosofo ir filosofijos turinio
priėmimo klausimas tampa susijęs su laiko tėkmės išgyvenimu ir
šio išgyvenimo eigoje įvykstančia transformacija. Filosofo, siekian­
čio idealybės, santykis su mąstomybe nėra idealus: juk jis trun­
ka nuolat ir ilgai. Sis mąstymas —tai nuolatinis aktyvumas turinio
atžvilgiu, t. y. mąstymas, kuris vyksta kaip turinio veiksmo išgy­
venimas. Tokios mąstymo veiklos analogija, kuri peršasi prisimi­
nus kiek aukščiau aptartus melete ir tribe, galėtų būti treniruotės
pavyzdys: sportininkas, norintis idealiai išlavinti savo judesį, nuo­
latos kartoja tą patį veiksmą. Siam kartojimui nėra įmanoma nu­
brėžti ribos (visuomet galima treniruotis dar daugiau nei treni-
ruotasi iki šiol). Tačiau treniruotė reikalauja trukmės. Vieną sykį
teisingai atliktas veiksmas netampa įgūdžiu, netampa besitreni-
ruojančiojo savastimi. Nepakankamai treniruojantis, kitą kartą
tas pats veiksmas gali nepavykti. Todėl treniruotis reikia nuolat
ir ilgą laiką. Analogiškai ir mąstytojas, kuris vieną sykį susitinka
su teiginiu ir pripažįsta jo autoritetą (nesvarbu, ar pastarasis būtų
teisingas, ar ne) dar nepasiekia esmės įžvalgos. Esmės suvokimas
apskritai nėra kokio nors teiginio ar turinio pripažinimas, bet iš­
gyvenimas, kuris tik iš dalies priklauso nuo mąstančiojo. Mąstan­
tysis gali aktyvios turinių sintezės keliu lavintis ir ruoštis esmės
atverčiai bei savo aktyvumu įsteigti ir tobulinti savyje potencia­
liai aktyvaus pasyvumo struktūrą —tai, kas vadinama „įgūdžiu“.
Tačiau pats atsivėrimas įvyksta netikėtai ir nerezultatyviai —tai nė­
ra logiška ir tikėtina išdava. Mąstančiajam esmė nušvinta „staiga
kaip šviesa“. Todėl mąstytojo veikla susijusi su laikiškumu, kuris
visuomet yra mano laikiškumas. Tai, apie ką Platonas kalba sep­
tintojo laiško ekskurse, negali būti redukuojama į universalų ir

45
 ĮV A DA S

chronologinį aprašymą. Nuolat ir staiga neturi prasmės chrono­

loginėje tėkmėje, ir pats Platonas apie tai kalba aiškiais žodžiais
(plg. Parm. 156c-e bei šio laiško koment. 34ld). Tik iš perso­
nalaus patyrimo pozicijų galiu kokį nors laiką pavadinti ilgu,
veiklą — nuolatine, bei pasakyti, kad kažkas įvyko staiga. O b­
jektyvaus turinio išraiška šių metaforų atžvilgiu neturi prasmės.
Laikas kaip khronos gali turėti skaitinę išraišką, tačiau nei nuolat,
nei ilgai negali įgyti teisingu teiginiu apibrėžtos ir visiems bend­
ros vertės sekundėmis, minutėmis ar valandomis. Objektyviai
tariant, šie žodžiai beprasmiai. Platonas sako: „staiga“ prigimtis
glūdi tarp judėjimo ir rimties, nebūdama jokiame laike (khronos)
(Parm. 156d). Si pastaba jau savaime atmeta propozicinio mąs­
tymo autoritetą: jeigu judėjimą ir rimtį suvoksime kaip turinius,
kurie gali būti išreikšti teiginiais, tuomet staiga patirtis glūdi „tarp“
(metaksu) teiginių ir anapus khronos. Vadinasi, mąstytojas turi
būti dėmesingas tarpams ir tuštumoms, kurios atsiveria tuomet,
kai artikuliuojama teiginių gausa. Dar daugiau, būtent šis „tarp“,
t. y. ši jokiu turiniu neišsemiama tuštuma, yra svarbiausia esmės
patyrime. Kartu esmės patyrimas sutampa su chronologijos „nu­
vertėjimu“. Sį išgyvenamos trukmės specifinį pobūdį, kuris savo
ruožtu iš esmės keičia patiriamo turinio kokybę, galima aptarti
įvairiais aspektais. Turbūt panašią transformaciją turėjo omenyje
ir Simone Weil, kalbėdama apie sutelktą meno kūrinio stebėjimą:
„Kuomet tris valandas kontempliuojame pirmos svarbos paveiks­
lą, šių trijų valandų eigoje kontempliacija keičia savo pobūdį.
Kiekybė pasikeičia į kokybę“ (Weil, p. 220).
Todėl Platono filosofinės veiklos strategija nuolatos prime­
na apie metaksu egzistavimą: tai matyti ir iš palinodinio mąsty­
mo praktikos. Palinodija —tai kalbėjimo, pasakojimo ar poezijos
būdas, kuris galėtų būti pavadintas viena iš vienareikšmiškai
teigiančio mąstymo priešybių. Palinodinėje perspektyvoje pa­
sakojimas suskaidomas į dvi viena kitai prieštaraujančias dalis:

46
 ĮV A DA S

antroji paneigia pirmąją ir sugrąžina link to atsparos taško, nuo

kurio atsispyrė pirmoji. Pagrindinis dialogas, kuriame svarstoma
palinodijos tema ir pateikiamas konkretus palinodinio diskurso
pavyzdys, yra Faidre (237a-24ld). Tačiau ši tendencija aiškiai
išreikšta ir kituose dialoguose, iš kurių pirmiausia turbūt paminė­
tinas Timajas. Čia giedamos dvi giesmės dalys apie prieštarin­
gos prigimties pradų veikimą kosmogoniniame tapsme (29e-47e,
47e-69a). „Abi Timajo giedamos „giesmės“ dalys (pirmojoje kal­
bama apie proto veikimą, kuriant Visybę, o antrojoje —apie ne­
išvengiamybės veikimą) ne tiek paneigia viena kitą, kiek papildo:
tuo parodomas mąstymo, neįstengiančio Visybę paaiškinti arba
vien protu (racionalumu), arba vien akla būtinybe (iracionalumu),
,,lokalumas“ ir aspektinis pobūdis. Papasakojęs apie proto veiklą,
Timajas pastebi, jog vien tuo neįmanoma paaiškinti Visybės su­
dėtingumo, todėl sugrįžta atgal {patiri), į dėstymo pradinį tašką
ir tuomet pradeda nagrinėti neišvengiamybės veikimą. Šitaip at­
skleidžiama, jog tarp proto ir neišvengiamybės žioji ribotam žmo­
gaus protui neįveikiama praraja, „trūkio taškas“, kurio negalima
panaikinti (t. y. surasti tertium quid, pajėgiantį sujungti proto ir
neišvengiamybės sąvokas į trečią —dar bendresnę —kategoriją) ir
kuris atskiria vieną pasakojimo dalį nuo kitos, palinodiškai su-
skaldydamas diskursą į atskirtus, „lokalius“ locd (Kardelis, 1995,
p. 44—45). Šiame tarpe tarp dviejų artikuliuotai išreikštų pozi­
cijų ir slypi tikrojo žinojimo versmė — tertium quid, kuris nėra
nei tobulas racionalumas, nei radikalus iracionalumas. Tai yra tre­
čiasis kelias, neišreiškiamoji dimensija, kurios link galime artėti,
bet kurios negalime pasiekti. Vienintelė jos prieinamumo sąlyga
yra tokia kelionė, kurios metu pasiekiamos diskurso ribos ir trūkio
taškai. Toliau už jų yra dar kažkas, ką tegalima pažymėti punk­
tyru. Integralų matematika jau gan seniai susidūrė su šia proble­
ma, bandydama aprašyti nykstamai mažus dydžius. Tai padaryti
tapo įmanoma tik tam tikro kompromiso su idealiąja skaičių

47
 ĮV A DA S

tikrove būdu, t. y. įsivedus ribos sąvoką, kuri pažymi ne patį

dydį, bet ribą, link kurios artėdami, artėjame ir prie nykstamai
mažo dydžio. Galėtume teigti, kad tai, kas slypi už trūkio taškų,
pasiekiama, įvykus, kaip mums sako septintasis laiškas, netikėtam
nušvitimui, teiginiais neišreiškiamo suvokimo procese.
Kalba dėl savo silpnumo lieka tolima daiktų esmei ir tikrajai
būčiai, tesugebėdama „aprašyti“ jų kokybę. „Be to, kadangi kal­
ba (logoi) yra silpna, šitų dalykų greičiau imamasi, idant išaiškėtų,
koks yra (poion ti) kiekvienas daiktas, nei tam, kad taptų aiški jo
būtis (to on)“ (342e-343a). Kai kurie tyrinėtojai bando „loka­
lizuoti“ šį kalbos silpnumą, išteisindami propoziciniu diskursu
paremtą žinojimą. Davidas Rossas teigia, kad galutinė dialekti­
nio proceso išdava yra „tikslus apibrėžimas“, o septintasis laiškas
neva kritikuojąs tik įprastinius, bendro pobūdžio, „konvencinius“
apibrėžimus (Ross, 1951, p. 141). Taip pat ir J. N. Findlay, pa­
remdamas „nerašytojo Platono mokymo“ šalininkus, mano, kad
Platonas kalba apie tam tikros rūšies kalbos silpnumą: „šiose pa­
straipose Platonas teigia ne tai, kad filosofinė įžvalga yra neišsa­
koma ar privati, o kad ja negalima pasidalinti, kol kalbama kas­
diene kalba, semiančia pavyzdžius iš jusliškumo“ (Findlay, 1974,
p. 301). Akivaizdu, kad pats Platonas to neteigia —tokios minties
tiesiog nėra nei septintajame laiške, nei kituose raštuose. F. J.
Gonzalezo nuomone, kiek aukščiau pacituota septintojo laiško
ištrauka liudija teiginiais neišreiškiamo žinojimo ribotumą, t. y.
bet kokio diskurso nepajėgumą. Teiginys priklauso tiek sakytinei,
tiek rašytinei kalbai. „Kadangi daikto esmės vienovė nesiduoda
išskaidoma į savybių daugį ir kadangi teiginiai apie daiktą tegali
išreikšti tik tam tikras jam priklausančias savybes (t. y. tam tikrą
daikto kokybę, poion ti), jie yra per silpni išreikšti tikrąją daikto
esmę (to ti)“ (Gonzalez, p. 246). Atidžiau įsiskaičius, patvirtini­
mą šiai nuostatai randame ir Faidone. „Nebesuprantu ir nebepa­
jėgiu suvokti visų šių gudrių priežasčių, bet jei kas man aiškina,

48
 ĮV A DA S

neva koks nors daiktas gražus dėl ryškios spalvos, ar dėl formos,
ar dar kaip nors panašiai, nenoriu viso to žinoti, mat tokie dalykai
išmuša mane iš vėžių, ir be jokių gudrybių bei vingrybių, gal ir
žioplokai, galvoje turiu tik tai, kad gražiu daiktą padaro ne kas
kita, o vien grožis“ (vert. Aleknienės, lOOc-d). Iš pacituoto frag­
mento susidaro įspūdis, jog turime reikalą su mokymu apie idė­
jas. Tačiau bet koks kalbėjimas apie idealią plotmę susiduria su
komunikaciniais sunkumais: „Čia Sokratas turi omenyje, kad gro­
žis negali būti suvestas į spalvą, formą ar ką nors panašaus“ (Gon­
zalez, p. 248), todėl jis vengia tikslaus idėjos apibrėžimo. Adek­
vatus santykis su eidų sritimi nesutelpa į jokį diskursą. Kennethas
Dorteris, nagrinėdamas Teaitetą, pastebi: „tai, ką mes žinome, ir
tai, kas mes esame, sutampa“, todėl „išmintis, būdinga geram žmo­
gui, yra nepropozicinė“ (Dorter, p. 372-373). Toks apibūdini­
mas nurodo į nepaprastą artumą ir betarpiškumą tarp žinančio-
jo ir žinomo dalyko. Tai, ką mes žinome, tampa mūsų savastimi,
mūsų imanencija, mumis pačiais. Platonui „didingiausių dalykų
žinojimas reikalauja vidinio atpažinimo, kuris yra neatsiejamas
nuo mūsų atsidavimo šiems dalykams“ (Ibid, p. 373). Sayre’as pa­
brėžia, kad „nėra diskursyvaus pasikeitimo būdo, kuriuo galėtų
būti perduodamas filosofinis žinojimas“ (Sayre, p. 184), išskyrus
praktinį metodą —nuolatinį bendravimą, buvimą sykiu svarbiau­
sių dalykų dėlei. Jis atkreipia dėmesį ir į Faidre minimą mįslingą
diskursą, įrašytą žmogaus sielon, kurį pats Faidras apibūdina kaip
„išmanančio žmogaus gyvą ir turinčią sielą kalbą, kurios atvaizdu
teisėtai galima pavadinti užrašytąją [kalbą]“ (276a).
Tačiau septintasis laiškas, kaip galėjome įsitikinti, smerkia tik
rašymo prigimtį, bet ne pačią rašymo (o sykiu su ja ir skaitymo)
pastangą. Keturių tikrovės reprezentacijos formų išmanymas yra
būtinas, siekiant išbaigto absoliučios transcendencijos (penkto­
jo dalyko) pažinimo (342e). Kita vertus, rašyti pripažįstant rašto
autoritetą ir rašyti sąmoningai demaskuojant rašymo pastangos

49
 ĮV A DA S

nepilnavertiškumą —tai dvi skirtingą efektą sukeliančios strategijos.

Rašytojas, kuris pasitiki savo teiginiais, praranda galimybę atskleisti
tiesą, kuria skaitytojas besąlygiškai pasitikėtų kaip anapus teksto
atsiveriančiu akivaizdumu. Rašytojas, kuris dekonstruoja rašy­
mo pastangą ir autoironiškai išviešina raštu teigiamo turinio vertės
praradimą, išlaiko intrigą, kuri žadina skaitytojo angažuotumą ir
kuri verčia pateikti klausimą, „kas slypi anapus teksto“. Tai kelias,
kuris paradoksaliai verčia skaitantįjį nesitenkinti tuo, kas perskai­
tyta. Tačiau toks skaitymas nėra bevertis: jis patraukia skaitančio­
jo dėmesį. Tai „atsivėrimo slepiant“ strategija, kurios tikslas —ne
reprezentuoti objektyvias nuostatas, bet tikrovės daugyje pasken-
dusįjį priversti stabtelti ties konkrečiu tikrovės fragmentu. Jei
„teigiu, kad tai, ką teigiu, nėra tai, kas yra iš tikro“, tai šitaip su-
keliu dvejopą efektą — sąmoningai stumdamas į šalį, sužadinu
norą priartėti. Filosofijos mokymasis, Platono akimis, reikalau­
ja pasirinkti egzistencinio detektyvo taktiką. Mąstantysis turi ne
tik aiškiai suvokti savo nežinojimą, bet ir būti pastūmėtas paieš­
kos procesui. Todėl rašto tekste privalo būti užkoduoti tam tikri
struktūros elementai, verčiantys skaitytoją nepasilikti ties pa­
skutiniu perskaitytu puslapiu: „Platano dialogų gyvybe nepriklauso
nuo juose išsakomų konkrečių teiginių turinio, nuo šių teiginių tei­
singumo ar klaidingumo. Dialogų gyvybę, organinę filosofinio
teksto vienovę palaiko, viena vertus, eidų kaip transcendentinių
objektų, žmogaus protui atsiskleidžiančių kaip transcendentali­
nės mąstymo ribos, įgalinančios patį mąstymą, postulavimas, o ki­
ta vertus —struktūrine teksto organizacija pagal eidų teorijos modelį.
eidų teorijos atskirybes dialoguose struktūriškai atitinka paskirų
herojų nuomonės, o konkretų eidą, ieškomą kiekviename kon­
krečiame dialoge, tekste struktūriškai atitiktų visuminė herojų
nuomonių sąauda, kuriuos neįmanoma užrašyti, todėl ji (kaip at­
skirybes vienijantis eidas), paliekama įžvelgti pačiam skaitytojui,
jo protui“ (Kardelis, 2002, p. 42). Efektas, kurio galima tikėtis

50
 ĮV A D A S

iš Platono filosofinio teksto —dialogo —tai „transcendentalinės

mąstymo ribos“ indikacija. Tačiau nurodyti į ribą —ne tas pats,
kas išreikšti patį objektą. Riba išlaiko paslaptį, o paslapties išsi­
aiškinimas galimas tik ne banaliose aplinkybėse. Šiuo požiūriu
teiginių atitikimu paremtas mąstymas —trivialus savo naiviu nuo­
širdumu, savo tikėjimu apie mąstymo ir tikrovės santykių pri­
mityvumą. Filosofija reikalauja subtilumo: tam, kad išryškėtų
paprasta tiesos akivaizdybė, reikia pasirinkti aplinkkelį, bet ne iš
pirmo žvilgsnio tiesiai į tiesą vedantį kelią. Todėl „net ir pačiose
ilgiausiose Sokrato kalbose dialogai nuolatos atskleidžia savo ypa­
tingą anti-traktatinę prigimtį“ (Tulli, p. 17). Traktatas —tai apie
tikrovę tiesiogiai kalbantis tekstas, turintys pradžią, dėstymą ir
pabaigą. Dialogo struktūra - kur kas komplikuotesnė, tačiau kaip
tik dėl to verčianti skaitytoją dar ir dar sykį sugrįžti prie pradžios
taško. Dialogas numato skaitančiojo aktyvumą, tad „tai, ką Pla­
tonas čia aprašo kaip nenuilstamą judėjimą pirmyn ir atgal (Hm
undHer) naudojantis keturiomis žinojimo priemonėmis, iš tikrų­
jų yra dialektikos menas, nuolatinis judėjimas nuo vieno dalyko
prie kito, kuris, nepaisant to, atkakliai ta pačia kryptimi siekia
to, kas turima omenyje, kuris dėl įtikinamų deduktyvių įrody­
mų noro pasilieka arti to, ko buvo siekta, bet niekuomet nesugeba
jo iki galo pasiekti“ (Gadamer, p. 33). Kaip tik dėl šios priežasties
neretas Platono dialogas lieka be rezultatyvaus (t. y. logiško) atsa­
kymo; mat tikroji jo priedermė yra pastūmėti, sužadinti, šokiruo­
ti. Sokratas yra pedagogas vedlio prasme —jis padeda atkakliai
siekiančiam eiti viena ir ta pačia kryptimi, tačiau neformuluoja tie­
sos, kurią būtų galima greitai „pasiimti“. Filosofo veiklai aprašyti
iš tiesų tiktų Gadamerio pabrėžiama ir Platono siūloma nuolati­
nio judesio metafora: tik nepaliaujamas treniravimasis ir užsiėmi­
mas (tribe, melett}, nenuilstamas gyvenimas su tais dalykais (syzen)
ir net su-buvimas (synousia) gali duoti netikėtą ir staigų rezultatą.
Puotos komentatorius pastebėjo, kad Diotimos kalba pastarajame

51
 ĮV A DA S

dialoge (20 l d ir toliau) kaip tik ir atsiskleidžia tokio filosofavimo

nuostatas: „Platonas neabejoja nuotoliu tarp pasakojimo ir pa­
sakojamosios tikrovės. Tačiau šis nuotolis kuriamas ne kaip ga­
limybės gėrėtis sąlyga, bet kaip sąlyga tikram filosofavimui, kurio
negali atstoti joks pasakojimas ar klausymasis. Tai, kaip kalba
Sokrato perpasakojama Diotima, skiriasi nuo ankstesnių kalbė­
tojų. Ji, kitaip nei šie, kreipiasi ne į „auditoriją“, kuri visada dau­
giau ar mažiau yra kalbėtojo vaizduotės padaras. Ji keliolika kartų
kreipiasi į Sokratą vardu, vartoja daugiskaitą, jį kalbina. Ji stengiasi,
kad Sokratas ne „įsijaustų“ į jos patirtį (kaip įsijaučiame skaitydami
romaną), o atsakingai drauge mąstytų ir atsivertų galimai patirčiai.
Panašią reikšmę turi ir Diotimos ne kartą minimas kelionės va­
dovas. Jis reikalingas žinant, kad klausytis l skaityti nėra tas pat,
kas patirti. Gėrėtis dailiu kelionės aprašymu ar perrašyti jį ki­
tiems visiškai kas kita, negu pačiam keliauti. Keliaudamas žemės
paviršiumi, savo padėties kitimą galiu susekti pagal kintančius
aplinkos vaizdus. Keliaudamas vidiniu keliu galiu nesunkiai ap­
sigauti: sekdamas (ir objekto ir subjekto prasme) pasakojimą apie
kelionę, pats pasijusti keliauninku. „Vadovo“, ne taip, kaip mano
pasijutimo, negalima iki galo sutalpinti į pasakojimą, nes vadovas
žino jį dar nepasektą. Greičiau jis yra „tarp“ pasakojimo ir tikrovės.
Paradoksaliai pačiu savo išoriškumu jis garantuoja savo vedama­
jam vidinės patirties autentiškumą. Septintajame Platono laiške
aprašyta filosofinė synousia turėtų pateikti idealų vadovo-vedamojo
santykio modelį“ (Ališauskas, p. 177-178).
Gorgijo dialoge Platonas atskleidžia bet kokio amato ir užsiė­
mimo (tekhnt} esmę, pateikdamas medicinos pavyzdį (464b sq;
465a, 50la). Medicinoje teorinės žinios išlieka beprasmės ir ne­
reikšmingos tol, kol jų nepritaikome praktikoje ir neišgydome
ligonio. Teorija turi įaugti žmogaus prigimtin ir tapti jo esybės
dalimi, t. y. įgūdžiu, kuris ir užtikrina patį intymiausią ir efekty­
viausią pažinimą. Tai, ką aš žinau ir pritaikau praktiškai, aš žinau

52
 ĮV A DA S

visu savimi ir iš esmės, bei sykiu esu nuolatinėje šio žinojimo bū­
senoje. Žinojimas tampa manyje esančiu pasyviu aktyvumu, kurį
palaiko mano iš^^entos ir su manimi sutampančios vidinės tem-
poralinės struktūros. Mano žinojimas sutampa su mano vidinio
laiko pasyvumu. Tokio pobūdžio teorijos ir praktikos sintezę siū­
lo medicinos mokslas ir, kaip pastebi Werneris Jaegeris, „nebu­
vo atsitiktinumas, kad kurdamas savo etikos ir politikos mokslą,
Platonas naudojosi ne matematinio tipo ar spekuliatyvaus filo­
sofinio žinojimo, bet medicinos modeliu“ Qaeger, Paiedeia, b. III,
p. 19). Regis, ir pats filosofas Sokrato lūpomis atsiribojo nuo teo­
rinio žinojimo absoliutumo, Apologijoje teigdamas, kad, nepai­
sant Pitijos ištarmės, skelbiančios jį esant išmintingiausiu, jis nie­
ko nežinąs nei dideliuose, nei mažuose dalykuose10. Si Sokrato
pozicija yra „būdas padrąsinti pokalbio partnerį siekti tiesos, kad
šis pamanytų vykstąs kartu su Sokratu į atvertį vedančion kelio­
nėn“ (Gulley, 1968, p. 68). Filosofas, kuris siekia idealybės ir trans­
cendencijos, privalo visų pirma „išsivalyti“ nuo užmojo žmogiškos
komunikacijos priemonėmis pasiekti idealybę ir transcendenci­
ją. Tai, kas atrodo beprasmiškas ir nepasiekiamas tikslas, praside­
da nuo savo nepajėgumo pripažinimo, nuo neigimo judesio, nai­
kinančio turinių atitikimo autoritetą. Tai tragiška ir nusižeminusi
pozicija, pozicija, kuri pabrėžia žmogaus baigtinumą ir jį kontemp-
liuoja, į jį gilinasi ir iš jo semia prasmę. Kita vertus, tai išskirtinė
nuostata, kurios prasmė tampa akivaizdi tik ją priėmus, bet nie­
kuomet —žvelgiant iš išorės. Melete thanatou —nuolatinis mirimas

10 Apol. 21b. Gana neįtikinamai atrodo Georgy Vlastos’o įrodinėjimai,

kad Sokratas kalba apie atsiribojimą nuo tam tikro pobūdžio žinojimo —
nuo to, kurį siūlo kasdienis gyvenimas —ir teigia tik tikrąjį teoriškai argu­
m entuotą žinojimą (plg. „Socrates’ Disavowal o f Knowledge“ in: Plato l.
Metaphysics and Epistemolog;y, ed. G. Fine, Oxford University Press, 1999,
p. 64-92). Tokią poziciją galima b ū tų priim ti tik ją praplėtus šiame tekste
jau aptarta, F. Gonzalezo pasiūlyta, nepropozicinio žinojimo teorija; tokiu
atveju tikrasis žinojimas būtų teiginiais neišreiškiamos prigimties.

53
 ĮV A DA S

kaip gyvenimo būdas —skamba atgrasiai. Tačiau šiame nusiže­

minusiame atsidavime pasaulio sanklodai slypi dvigubas akty­
vumas —kur kas intensyvesnis nei tas, kurį gali pasiekti rašto
idealumu pasitenkinanti spekuliatyvi filosofija. Šio aktyvumo
esminis bruožas yra neabejotino žinojimo tikrumo išgyvenimas,
taip pat išgyvenimas tiesos, kuri nelieka teiginių turiniuose, bet
nuolatiniu trynimo būdu „įaudžiama“ filosofuojančiojo savastin.

P la t o n o la iš k ų a u t e n t i š k u m o k l a u s i m a s

Septintasis sykiu su kitais laiškais ilgą laiką buvo laikomas neau­

tentišku Platonu tekstu, ir tik šio amžiaus pradžioje, po garsiosios
Wilamowitzo Moellendorffo studijos11 pasirodymo, buvo beveik
galutinai išspręsti autorystės ginčai ir pripažinta, jog būtent Pla­
tonas ir yra tikrasis šio laiško kūrėjas. Nemažai kritikų iki šiol kar­
toja pastarajame veikale išdėstytus argumentus, tačiau diskusija
apie laiškų autentiškumą gal kiek su mažesniu pagreičiu tebesitęsia
ir iki šiol, todėl detali šios problemos studija reikalauja iš naujo
peržvelgti esama situaciją.
Apskritai pirmąjį Platono laiškų paminėjimą, o konkrečiau ta­
riant Septintojo, randame Cicerono tekstuose (Defin. II, 28, 92;
Tuscul. Disput., V, 35, 100). R. Adam (1910, p. 29-52) teigia
radęs nuorodų į šį laišką Eusebijo veikaluose (Praep. Evang. 15, 2).
Jį palaiko ir Dies (1927, p. 269), tačiau kitų tyrinėtojų nuomo­
ne (Edelstein, 1966), esama gana aiškių tekstologinių neatitiki­
mų lyginant Eusebijo variantą ir Aristokseno cituojamą Septin­
tojo laiško versiją. Laiškai buvo įtraukti į Aristofano Bizantiečio
parengtą Platono raštų korpusą (III a. pr. Kr.). Laiškai buvo ir
Trasilo parengtame rinkinyje (I a.). Trylika laiškų, kurie ir išliko

11 Plg.: Wilamowitz Moellendorff von U., Platon. Sein Leben und seine
Werke, Bd. I—II, Berlin, 1959. Pirmą kartą ši knyga pasirodė 1919 m.

54
 ĮV A DA S

iki šių dienų kaip tik ir bus tie, kuriuos atrinko Trasilas. Pažymė­
tina, kad Antikoje Platono laiškų autentiškumas nebuvo kves­
tionuojamas, juo visiškai tikėta. Tokia situacija išsilaikė maždaug
iki penktojo amžiaus. Pirmuoju iš viso korpuso buvo suabejota
tryliktuoju laišku ir jis jau anksti buvo atmestas kaip neautentiš­
kas. Marsilio Ficino 1484 m. laiškų lotyniško vertimo pratarmė­
je kalba apie duodecim epistolae, iš kurių pirmąjį, tiesa, priskiria
Dionui, o tryliktojo neverčia; nuo šios datos beveik visi sutaria,
kad pastarasis laiškas —klastotė. Naujaisiais laikais imta abejoti
daugumos Antikos asmenybių korespondencijos patikimumu;
tačiau net ir skeptiškasis Richardas Bentley savo 1697 m. diser­
tacijoje (Bentley, p. ^XXIII), atmesdamas didelę dalį senovės
Graikijos epistolinio palikimo, aršiai gina visų be išimties Platono
laiškų autorystę. Tiedemannas kiek vėliau ima abejoti antru ir šeš­
tuoju (Tiedemann, p. 382) ir tai daro sekdamas Cudwortho pa­
vyzdžiu (Cudworth, p. 185-6); ^V II ir ^V III amžių sandūroje,
šiedu filosofai mėgina mąstyti apie intelektualinę Visatos sistemą,
o pernelyg kontroversiškos anų dviejų laiškų mintys jiems truk­
do įtraukti Platoną į globalųjį spekuliatyvaus mąstymo projek­
tą. Tačiau septintasis laiškas išlieka nepaliestas tiesioginių kritikos
strėlių: autentišku jį laiko ir Morgenstern (p. 79), ir kantininkas
Tennemannas (p. 106-11), kuriam, tiesa, tenka oponuoti taip pat
Karaliaučiaus filosofijos mokyklos atstovui Schlosseriui, išreiš­
kusiam savo panieką laiškų atžvilgiu —esą, šieji atstovauja „uto­
piškam (Schwärmerei) Platonui“ (Schlosser, p. 387-406). Tačiau
aštriausiu kampu korespondencijos autorystės klausimas iškyla
devynioliktame amžiuje. Tuo laikotarpiu gana vieningai imama
teigti, kad laiškų autorius — ne Platonas. Kaip tik šio amžiaus
priešaušryje 1783 m. Meinersas išleidžia savo disertaciją, kurios
pats pavadinimas byloja apie arogantišką vertintojo poziciją: Ju­
dicium de quibusdam Socraticorum reliquiis, inprimis de Aeschi­
nis dialogis, de Platonis eiusque condiscipulorum epistolis, nec non

55
 ĮV A DA S

de Cebetis tabula. Veikalas užduoda toną visai kritinei tradicijai:

nuo šiol tampa madinga teigti, kad visi Platono laiškai neauten­
tiški. Tokio iudicium pamatas —hipotetinės komparatyvistikos
metodas. Meiners (p. 45-58, ypač p. 51 sq.) mėgina analizuoti
istoriografinę medžiagą, o taip pat atkurti dialogų Platono psi­
chologinį ir istorinį tipažą, kuris neatitinka laiškų autoriaus bruo­
žų; be to, septintajame laiške atranda labai miglotų ir neviena­
reikšmiškų neatitikimų su žiniomis apie Sicilijos istoriją. Tačiau
tai, ką žinome „iš tikro“ apie ano meto Sicilijos istoriją, mus pa­
siekė iš daug vėlesnių šaltinių (Kornelijaus Nepoto, Plutarcho bei
kitų), tad sunku pasakyti, kokiu pagrindu pastarųjų šaltinių duo­
menys gali būti laikomi patikimesniais nei laiškuose minimos
aplinkybės. Kad ir kaip būtų, laiškų kritikos metodas nuo šiol
ima remtis „tikrojo istorinio“ Platono ir laiškų autoriaus pseudo-
Platono neatitikimo prizme. Kitas vokiško skepticizmo pavyz­
dys —1816 m. pasirodžiusi Asto knyga Platons Leben und Schrif­
ten, kurioje laiškai vienas po kito analizuojami, tęsiant Meinerso
užduotą kryptį. Šias nuostatas vėliau perima ir Zelleris (1922,
p. 484), joms nebyliai paklūsta Platono raštus leidžiantis Schlei­
ermacheris. Galų gale didžiausiu mastu devynioliktojo amžiaus
kritinę patirtį sukaupė Karstenas, griežtai ir be išlygų paneigda­
mas viso corpus epistolarum autentiškumą. Į jo, taip pat ir svar­
biausių dvidešimtojo amžiaus skeptiškosios pozicijos atstovų —
Maddalenos ir Edelsteino —kritines mintis bus atsižvelgta šiame
septinto laiško komentare. Pakanka paminėti, kad padėtis gero­
kai pasikeitė po minėtojo Wilamowitzo Moellendorffo veikalo.
Pastarasis autorius, pradžioje abejojęs laiškų autentiškumu (plg.
Wilamowitz, 1898), ilgainiui pakeitė savo nuomonę ir tapo išti­
kimiausiu autorystės patikimumo gynėju. Galima sakyti, kad skep­
sio banga, kilusi vokiškos kultūros areale, jame ir nuslūgo. Tačiau
šios klasikinei filologijai svarbios asmenybės įrodinėjimo pozicija
iš esmės išlaikė tą pačią „istorinės tiesos“ nuostatą: trumpai tariant,

56
 ĮV A DA S

jis atrado daugiau atitikimų nei skirtumų tarp „istorinio“ ir laiš­

kų Platono. Tuo tarpu pastaraisiais dešimtmečiais beveik vieningai
sutariama ypatingai dėl dviejų laiškų autentiškumo —septinto ir
aštunto. Kiek daugiau abejonių kelia visi likę, o pirmas, dvyliktas
ir tryliktas mažne visuotinai laikomi neautentiškais.
Nūdienoje nustota taip smarkiai pasitikėti istorinio tyrimo ga­
limybėmis, todėl pripažinti ar ne laiškus falsifikatais vis dažniau
priklauso nuo to, kaip suprantame Platono filosofiją. Tiesa, ang­
losaksų tradiciją iki šiol trikdo pati laiško stilistika: pernelyg jau
neįprasta girdėti Platono žodžius in prima persona. Paul Shorey
(p. 40 sq.), apžvelgdamas kritinę panoramą, pradėdamas Plutar-
chu ir Ciceronu, kurie neabejoja laiškų autoryste, ir baigdamas
Karsteno lotyniškąja disertacija, atkreipia dėmesį į Leonardo Bruni
1427 m. laiškų vertimą ir įvadą. Pastarajame Renesanso autorius
pastebi, kad laiškus rašantis Platonas yra „tikresnis“, nuoširdesnis
ir mažiau ironiškas Platonas, todėl, Bruni nuomone, sykiu ir tau­
resnis (nobile). Tačiau ši pastaba, skirtingai nei mano autentišku­
mą kritikuojantis Shorey, negali padėti nei patvirtinti, nei paneigti
laiško autentiškumo, nes dialogų kaip filosofinių tekstų ir laiško
kaip tokio paskirtis ir adresatas skiriasi iš esmės, t. y. kitokia jų
tekstinė konsistencija, tad šia prasme dialogai su laiškais nepa­
siduoda vienaplaniam sulyginimui. Naujausioje laiškų kritikoje
esama daug impulsyvumo: kartais tyrinėtojai filologai pasižymi
priekabiu kritiškumu ir, nevengdami semtis įkvėpimo iš XIX a.
savo kolegų darbų, neretai abejoja, kad laiškų autorius buvęs is­
torinis Platonas, nors kai kada atradę juos vienus įtikinantį „Ariad­
nės siūlą“ tampa karštais laiško autentiškumo gynėjais. Vokiečių
skepticizmas a. persimetė anapus Atlanto: amerikiečių filo­
sofijos istorikai (kaip, pvz., Shorey, Cherniss bei skeptikų srovės
kvėpėjas Taran) praeito amžiaus viduryje ima netikėti viskuo, kuo
galima suabejoti. Pagrindinė tokios abejonės priežastis —tariami
dialogų filosofijos turinio ir laiško turinio neatitikimai. Tai pab­

57
 ĮV A DA S

rėžtina tiek politinių pažiūrų klausimu —esą Valstybės, Įstatymų ir

Politiko Platonas teigia vis kitokias nuostatas, kurios savo ruožtu
neatitinka septintojo laiško patarimų Diono bičiuliams, —tiek įsi­
vaizduojamo Platono metafizikos modelio atžvilgiu (plg. Sho-
rey, 1933 p. 40-45; H. Cherniss, 1933, p. 178-184). Septintojo
laiško Platonas „netelpa“ į idealaus platonizmo sistemą, neleidžia
suformuluoti išbaigtos idėjų teorijos vaizdo, kurį įmanoma pa­
teikti, jei atitinkama tvarka sugrupuosime atitinkamus Platono
dialogų fragmentus (plg. Cherniss, 1944, taip pat —1954; Ross,
1951). Kitaip tariant, septintasis laiškas liudija, kad Platono mo­
kymas nebuvo spekuliatyvus, todėl mokslininkai, kurie a priori
priima būtent tokį šios filosofijos įsivaizdavimą susiduria su ne­
išvengiama būtinybe paneigti septintojo laiško autentiškumą. Aiš­
kiausią ir argumentuočiausią atsvarą amerikiečių abejonėms pa­
teikė Italijos atstovai. Du platonistinių studijų šulai —Pasquali ir
Isnardi Parente padarė svarų posūkį. Tekstų, filosofijos ir istorinių
duomenų sintetinė analizė leido kritiškai, tačiau sykiu pamatuo­
tai iš naujo pagilinti Wilamowitzo nubrėžtą, bet toli gražu nepa­
kankamą autorystės restitucijos projektą. Įvertinus visas aplinky­
bes, pripažintas trijų laiškų autentiškumas —šeštojo, septintojo
ir aštuntojo. Visi jie, turbūt neatsitiktinai, įkomponuoti į korpuso
vidurį. (Plg. Pasquali, 1938; Isnardi Parente, 1970.) Jei kalbėsime
apie filosofus mąstytojus, šie įvairiais laikais taip pat yra pateikę
nevienareikšmiškų vertinimų. Kai kurie, pvz., jau minėtas Schlei­
ermacheris, tiesiog drastiškai ignoravo, kad tokie egzistavę, ir
leisdamas Platono raštus laiškams neskiria nei žodžio. Tuo tar­
pu Gadameris išliko ypač atidus septintajam laiškui, netgi išleido
filosofinei digresijai skirtą atskirą knygelę ir nuolatos grįždavo
prie šio laiško kituose tekstuose, manydamas, kad kai kurios fi­
losofinio ekskurso nuostatos yra esminės, jei norime suvokti Pla­
tono mąstymą apskritai. Į jo mintis nemenku mastu jau buvo
atsižvelgta šiame įvade.

58
 lVADAS

Apskritai paėmus, Platono laiškų autentiškumo klausimas gali

būti aptartas bent keliais aspektais. Galima tikrinti autentišku­
mą ieškant stilistinės kaitos ypatybių bei lyginant ją su Platono
dialogais, galima tikrinti autentiškumą vertinant laiškų turinį bei
jo atitikimą su kituose jo kūriniuose pateikiamu mokymu, taip
pat galima mėginti imtis ir techniškesnių būdų, pvz., kompiute­
rinės analizės būdu peržvelgti Platono tekstų korpusą (plg. Led­
ger, 1989, p. 148-153). Aišku, svariausia ir autoritetingiausia
strategija - pasilikti filosofijos turinio lygmenyje, kaip daro, tar­
kime, W ohl (1998, p. 60-93), atrasdama dialoguose patvirtinimų
laiško autentiškumui, o laiške —tai, kas praplečia dialogų skaitytojo
akiratį. Šiaip ar taip du pagrindiniai laiškai (septintas ir aštuntas)
turėjo būti parašyti ne vėliau kaip dviejų kartų po Platono mirties
laikotarpiu, todėl, kad ir pripažintume pačios skeptiškiausios tra­
dicijos, atmetančios visus Platono laiškus, argumentus, galime
sakyti, kad juos studijuodami susiduriame su Platono aplinkos
žmonių mąstymo tendencijomis. Autorius turėjo mokėti gerai
imituoti Platono stilių, išmanyti Platono filosofijos subtilybes ir
turbūt net pažinoti Platoną. Kita vertus, jei dar sykį sau primin­
tume, kad turime reikalą su rašytiniu tekstu, priklausančiu vadi­
namajai platonistinei tradicijai, tuomet pernelyg nenusikalstu-
me, jei patį autorystės tikrumo klausimą suskliaustume. Nėra nė
vieno nenuginčijamo argumento, kuriuo remiantis būtų galima
tvirtinti, kad šis laiškas iš tiesų neautentiškas; dar daugiau, šiandien
visi kritiniai argumentai atrodo, švelniai tariant, išpūsti ir neįti­
kinantys. Tačiau taip pat ir priešingai —neįmanoma iki galo pa­
tvirtinti laiško autorystės patikimumo.
Atidžiau susitelkus ties diskusijos apie laiškų autentiškumą
dinamika, krenta į akis, kad abejonė, įgavusi impulsą devyniolik­
tame amžiuje, yra paremta maksimalaus adekvatumo principu,
kurį sąlygoja tam tikras mokslo supratimas, gerai žinomas kaip
aristoteliška tiesos atitikimo maksima: adaequatio rei et intellectus.

59
 ĮV A DA S

Laiško autorius tokioje tradicijoje suvokiamas kaip tasai, kuris

turi nekintantį rašymo projektą - tikslų ir apibrėžtą tiek stiliaus,
tiek turinio prasme. XIX a. vokiečių filologų tiesoieška —tai de­
maskavimo procesas, kurio variklis —faktų konkordancijos me­
chanizmas, kai žinios apie eventualų įsivaizduojamą autorių ly­
ginamos su to autoriaus raštais. Tačiau toks supratimas patiria
krizę, jei pripažįstame bet kokio autoriaus sąmonės gyvenimo
galimybę —jo minčių bei intencijų kaitą, raidą ar net prieštaravi­
mus. Prieštaringų teiginių įvedimas gali būti ir sąmoninga rašan­
čio filosofo strategija, ypač turint omenyje septintajame laiške
išsakomą nepasitikėjimą rašto bei kitų turinio reprezentacijos
formų galimybėmis, taip pat ir autentiškų raštų dialoginį žan­
rą —atsisakymą kalbėti pirmu asmeniu ir vienareikšmiškai. Kita
vertus, juk „rašantis subjektas“ gali pasenti, kad ir kaip banaliai tai
skambėtų. Atitikimo ieškantys autoriai neretai taiko nevienodus
kriterijus lygindami tarpusavyje autentiškus Platono raštų korpu­
so tekstus, ir autentiškus tekstus su abejotino autentiškumo teks­
tais. Adekvatumo prizmė iš tiesų gana kurioziška —žvelgiant pro
ją, autorius tampa savo „autentiškų“ tekstų įkaitu. Tai paradoksa­
li situacija, nes šitaip autoriaus pagaminti tekstai ima konstruoti
patį autorių kaip istorinį subjektą, „leisdami“ arba „neleisdami“
jam prisiimti atitinkamas autorystes.

60
PLATONAS
LAIŠKAI
 ANTRASIS LAIŠKAS

Platanas Dionisijui siunčia geriausius linkėjimus

Išg ird a u iš A rc h e d e m o , k ad , a n o t tavęs, n e tik aš tu rė č ia u rū p in tis

v ie n savo, o n e ta v o reik alais, b e t ir m a n a rtim i ž m o n ė s v e rč ia u 310 c
n e d a ry tų ir n e k a lb ė tų n ie k o b lo g a tav o atžvilgiu: v ie n in te lį D io n ą
la ik a i iš im tim i. T a č ia u p a ts to k s sa m p ro ta v im a s (Jogos), k u riu o
tu išsk iri D io n ą , ro d o , k a d aš n e tu r iu g alio s sav o a rtim ie m s
ž m o n ė m s . Je ig u ją tu r ė č ia u , tie k k itų , tie k ta v o , tie k D io n o a t­
žv ilg iu , b ū tų k u r kas g e ria u —aš ta i tv ir tin u — ir v isiem s m u m s ,
ta ip p a t ir v is ie m s h e lė n a m s. O aš tu o s y k e su d id is tu o , k a d a k i­
v aizd žiai g y v e n u sek d a m a s savo p a tie s sv arsty m ais. T a ip k a lb u ,
k a d a n g i K ra tisto la s ir P o lik se n a s ta u n e p a p a s a k o jo n ie k o sv ei­
ka. S ak o , k a d v ien as iš jų k alb ąs, jo g g ird ė ję s O lim p in ė s e ž a i- d
d y n ė se d a u g e lį m a n o a p lin k o s ž m o n ių p ra s ta i š n e k a n t a p ie tave.
G a lb ū t jo k lau sa a štre sn ė n ei m a n o , nes aš n ie k o to k io n e g ir­
d ė ja u . M a n regis, a te ity je ta u re ik ė tų ta ip elgtis: jei kas k a lb ė tų
to k iu s d a ly k u s a p ie k ą n o rs iš m a n o a p lin k o s, a ts iu n tę s laišką,
p a k la u s k a p ie ta i m a n ę s p a ts. Aš gi n e d v e jo s iu ir n e sig ė d in siu
ta u p a sa k y ti tiesą.
T a i štai k o k ia y r a p a d ė tis, k a lb a n t a p ie m a n o ir ta v o ta r ­
p u sa v io san ty k iu s. Jei ta ip g a lim a išsireikšti, n ė ra n ė v ie n o g raik o ,
k u ris m ū s ų n e ž in o tų , o ir a p ie m ū s ų a r tim ą ryšį (synousia) n e ty la
k alb o s. T a č ia u n e p a m irš k , k a d k a lb o s ap ie ta i netils ir a te ity je .
T o k io p o b ū d ž io ryšys n ė ra n e i m e n k a s , n e i sla p ta s, ta d tie , kas e
jį u žm ez g a, ilg a in iu i ta m p a p av y zd žiu .
B e t k o d ė l aš d a b a r ta ip k a lb u ? N o rė č ia u p ra d ė ti iš to lė lia u .
P agal savo g im tį m ą s ty m a s (phronesis) ir d id i v a ld ž ia sie k ia eiti

63
 A NTR A SIS LAIŠKA S 31OE-311E

sykiu. Jie n u o la to s v ie n a s k itą vejasi, iešk o v ie n a s kito ir v ie n a s

su k itu s u a rtė ja (syngignetai). O ž m o n ė s d ž ia u g ia si tie k p a ty s
ap ie ta i k a lb ė d a m i, tie k ir k itų k la u sy d a m ie si, k ai b ū n a sia u ra m e
ra te (en idiais synousiais) a r sk a ito p o e z iją . P a v y z d ž iu i, Ž m o n ės,
311 a k a lb ė d a m i a p ie H ie r o n ą ir P a u sa n iją L a k e d a im o n ie tį, d ž ia u g ia ­
si g a lė d a m i p ra n e š ti a p ie jų a r tim ą ryšį (synousia) su S im o n id u ,
ta ip p a t k ą S im o n id a s d ė l jų d v ie jų p a d a rė , k ą a p ie ju o s y ra
pasakęs. Be to , jie p a p ra s ta i g iria P e ria n d rą K o rin tie tį, T a lį M i-
lė tie tį, t a i p p a t P e rik lį b e i A n a k sa g o rą , b e i K ro is ą ir S o lo n ą
k a ip iš m in č iu s, o K y rą - k a ip v ald o v ą. Š ita ip v a iz d u o d a m i p o e -
b ta i ju n g ia K re o n tą su T e ire siju , P o lie id ą su M in u , A g a m e m n o n ą
ir N e s to r ą su O d is ė ju b e i P a la m e d u . M a n a tr o d o , k a d to k iu
b ū d u se n o lia i siejo ir P ro m ė tė ją su D z e u su . V ie n u s jie a p g ie d a
k a ip n e s u ta ria n č iu s v ie n a s su k itu , k itu s - s u e in a n č iu s d ra u g y s-
tėn , d a r k itu s - k a rta is į n e s u ta rim u s , k a rta is į d ra u g y s tę , d ėl
v ie n ų d a ly k ų su ta ria n č iu s, d ėl k itų - b e siv a id ija n č iu s. V isa ta i
c k a lb u n o rė d a m a s p a ro d y ti, k a d , k u o m e t n u m irs im e , ir a p ie m u s
n e n u tils k alb o s. T o d ė l šiais d a ly k a is re ik ia p a s irū p in ti. M u m s
b ū ti n a , k a ip m a n a tr o d o , r ū p in tis a te itim i, k a d a n g i iš p rig im tie s
v erg išk i ž m o n ė s visišk ai n e k re ip ia į ta i d ė m e s io , o ta u ria u sie ji
d a ro visa, k a d a te ity je a p ie ju o s b ū t ų g e ra i a ts ilie p ia m a . Aš
m a n a u , k a d ta i y ra įro d y m a s, jo g m iru sie ji ja u č ia , kas d e d a si
d čia, g y v ų jų p asau ly je. G e ria u sio s sielos n u m a to (m a n te u o n ta i),
k a d b ū te n t ta ip ir yra, o m e n k a v e rtė s sielos te ig ia p rie šin g a i. O
d ie v išk ų ž m o n ių p ra n a šy stė s sv arb esn ės n e i m e n k a v e rč ių . K a l­
b a n t ap ie tu o s , k u riu o s č ia k ą tik p a m in ė ja u , aš m a n a u , k a d jei
jie m s p a v y k tų p a g e rin ti jų ta rp u sa v io sa n ty k iu s (synousia), jie
lab ai p a s is te n g tų , k a d a p ie ju o s b ū tų k a lb a m a g e ria u nei d a b a r.
T a ip p a t ir m u m s, d ie v u i p a d e d a n t, d a r įm a n o m a tie k d a rb a is,
tie k žo d žia is p a sita isy ti, jei b u v o n e g e ra i p a sie lg ta m ū s ų a n k s ­
te sn iu o se sa n ty k iu o se . T a s p a ts g a lio ja k a lb a n t ir a p ie filo so fiją,
e k a d a p ie ją b ū tų s u s id a ro m a te isin g a n u o m o n ė : jei m es elg sim ės

64
 A NTR A SIS LAIŠKAS 31 1 E -3 1 2 D

tin k a m a i - g eresn ė, je i p ra s ta i - p rie šin g a . T a d jei b ū s im e a ti­

d ū s šita m d a ly k u i, elg sim ės k u o d ie v o b a im in g ia u s ia i, jei n e b ū ­
sim e - k u o n e d o ria u sia i.
A š p a sa k y siu , k a ip tu r i b ū ti ir ko re ik a la u ja te isin g u m a s.
K ai a tv y k a u į S iciliją, m a n e ly d ė jo šlovė, k a d a n g i aš ypač išsi­
sk y ria u iš tų , k u rie u ž siim a filo so fija. A tk e lia v a u į S ira k ū z u s,
n o rė d a m a s , k a d ir tu ta p tu m šito liu d y to ja s, ir k a d p e r m a n e 312 a
filo so fija įg y tų šlovę d a u g u m o s akyse. T a č ia u vis tai baig ėsi n e -
šlo v in g ai. T a č ia u to p rie ž a stis aš m a ta u k itu r, n e i d a u g u m a g a lė ­
jo p a m a n y ti. P a siro d ė , k a d tu n e la b a i p a sitik i m a n im i ir n o ri
m a n e išsių sti, tu o p a č iu m e tu į m a n o v ie tą p a sik v ie sti k itu s, bei
n e p a s ik lia u d a m a s , k a ip m a n a tr o d o , b a n d e i iš sia išk in ti, k o ­
k ie m a n o tik slai. B u v o d a u g š a u k ia n č ių , sa k a n č ių , k a d tu m a n e
n ie k in i ir k a d ta u rū p i kas k ita . T o s k a lb o s išp lito . T a d p o v iso b
šito išk lau sy k , k a ip b ū tų te isin g a p a sie lg ti, k a d aš ta u g a lė č ia u
a ts a k y ti į tai, k o k la u si - k a ip tu r i su s ik lo s ty ti m ū s ų ta rp u sa v io
sa n ty k ia i. Je i a p s k r ita i n e v e rtin i filo so fijo s, m e s k ją; jei iš k itų
išg ird ai a r p a ts a tra d a i k ą n o rs g e ria u , n e i ta i, k o m o k a u aš,
laikykis to . O jei ta u p a tin k a ta i, ką aš m o k a u , tu o m e t tu ri ir
m a n r o d y ti d id ž ią p a g a rb ą . D a b a r, k a ip ir p ra d ž io je , tu vesk, o c
aš sek siu ta v im i. Je i b ū s iu ta v o g e rb ia m a s , g e rb s iu ir tav e, o jei
m a n ę s n e g e rb s i, la ik y s iu o s i ty lo je . M a n e g e rb d a m a s ir ta ip
ro d y d a m a s p av y zd į, tu su v o k si, jo g g e rb i p a č ią filo so fiją. T a i,
k ad žvalgeisi ir k itų m o k y m ų , d a u g e lio akyse a tn e š ta u šlovę
k a ip ta m , k u ris iš tik ro y ra filosofas. Je i aš ta v e g e rb s iu , o p a ts
n e b ū siu g e rb ia m a s, su sid a ry s to k ia n u o m o n ė , k a d b e n d ra u ju
su ta v im i ž a v ėd am asis t u r tu ir jo sie k d a m a s, o tai, k a ip ž in o m e ,
ta rp ž m o n ių n e s u te ik ia g e ro v a rd o . T a d a p ib e n d r in d a m a s g a ­
liu p a sa k y ti, jo g m a n e g e rb d a m a s , a b ie m s su te ik si šlovę, o jei
g e rb s iu tik aš - ab u ištik s g ėd a. T a č ia u g a n a a p ie tai. d
M ažasis ru tu ly s n ė ra ta isy k lin g a s. A rc h e d e m a s ta u p a a išk in s,
k ai atvyks. R e ik ia , k a d jis p a a iš k in tų ta u ta ip p a t ir d ė l a n o , k u r

65
 A NTR A SIS LAIŠKA S 3 1 2 E - 3 1 3 C

kas labiau verto pagarbos ir dieviškesnio dalyko, kurio nega­

lėdamas išnarplioti tu jį ir siuntei. Sprendžiant iš jo žodžių, tu
nepakankamai perpratai mokymą apie pirmojo prado gimtį.
Man tenka kalbėti mįslėmis, idant, jei kas nors atsitiktų su šiomis
lentelėmis sausumoje ar jūroje, jas skaitantis nieko nesuprastų.
e Štai koks reikalas. Visa esti aplink visa ko karalių ir visa - jo
dėka. Jis - visa ko, kas gražu, priežastis. Antraeiliai dalykai bū­
va aplink antrąjį pradą, trečios eilės - aplink trečiąjį. Žmogaus
313 a siela siekia sužinoti, kokie yra šieji pradai, žvelgdama į tai, kas
jai gimininga, tačiau tuo nepasitenkina. Kalbant apie karalių ir
ką tik čia paminėtus dalykus - juose nesama nieko panašaus.
Bet po viso to, siela klausia: kas visa tai yra? Štai šis klausimas,
Dionisijo ir Doridės sūnau, ir yra visų blogybių priežastis, ar
net veikiau mūsų sieloje įsismelkęs gimdymo skausmas, kurio
nepašalinus, ji niekada iš tikro nepasieks tiesos.
T u šį dalyką m an pats esi kartą sakęs, kuomet mes buvome
sode po laurais, jog pats tai išmąstei ir kad tai tavo atradimas.
b Aš atsakiau, kad jei tau taip atrodo, tu mane išlaisvinai nuo
daugybės svarstymų (logon). Dar sakiau, kad niekada nesu sutikęs
nieko, kas būtų tai atradęs, ir kad vardan to sudėjau daugumą
savo pastangų. Tu turbūt tai išgirdai iš ko nors ir dieviško atsi­
tiktinumo vedamas meteisi prie to, stokodamas aiškių įrodymų,
skubėjai griebtis tai šio, tai ano, pasikliaudamas vaizduote. Tačiau
c šiuose dalykuose yra visai ne taip. Ir taip atsitiko ne tik su tavimi.
Gerai žinok, kad su nė vienu, kas tik kada pirm ą sykį išgirsta
mano mokymą, neatsitinka taip, kad pradžioje patirtų ką nors
kita. Vienus kamuoja didesni sunkumai, kitus mažesni, ir juos
šiaip ne taip pašalina, tačiau labai reta, kad tai kainuotų nedaug
pastangų.
T ad susidarius tokiai padėčiai, mano nuomone, mes beveik
galime sakyti, kad atradome atsakymą į klausimą, kurį pateikei
savo laiške, t. y. į klausimą, kokie turi būti mūsų tarpusavio

66
 A NTR A SIS LAIŠKAS 3 1 3 D - 3 1 4 C

s a n ty k ia i. K a d a n g i tu s te n g ie s i p a t i k r i n t i š iu o s d a ly k u s s u ­
sie d a m a s ju o s su k i t ų filo so fų m o k y m a is ir žvelgi į v is a ta i, tie k
tu r ė d a m a s o m e n y je k itu s m o k y m u s , tie k p a tį d a ly k ą , tu o s y k
n ū n , je i tik tik rin a i e id a m a s tieso s k e liu , įsisav in si šiu o s d a ly k u s, d
ta p d a m a s a rtim e s n is tie k a n ie m s filo so fa m s, tie k ir m a n .
T a č ia u k a ip gali įv y k ti ir tai, ir d a r v isa k ita , a p ie k ą a u k šč ia u
k alb ėjau ? T e isin g a i pasielgei, a ts ių sd a m a s A rc h e d e m ą . T a ip p a t
ir ate ity je , k u o m e t jis atv y k s p as tav e su ž in io m is n u o m a n ę s,
tau vis d ar gali k ilti ir k itų n e a iš k u m ų . Je i ta v o k e tin im a i te is in ­
gi, p a sių si vėl pas m a n e A rc h e d e m ą , o jis n e ly g in a n t p irk ly s
grįš atgal. L abai ste b ėč ia u si, jei, taip p a d a riu s ia m d u a r tris k a r- e
tus b ei tin k a m a i iš n a g rin ė ju s ia m m a n o p a te ik tu s a ts a k y m u s,
d aly k ai, k u r i ų n e g ali išrišti, n e ta p s aišk e sn i, n e i y r a d a b a r. T a d
d rą sia i d a ry k ite šita ip , n es n e g a li b ū ti n u o s ta b e s n ė s ir m ie le s­
nės d ie v a m s p re k y b o s n e i ta, k u rią v y k d y d a m a s ta v o siu n č ia - 314 a
m as A rc h e d e m a s leisis į k e lio n ę .
T ik g erai p a s irū p in k , k a d šis m ū s ų su sira šin ė jim a s n e p a te k tų
n e iš la v in tie m s ž m o n ė m s . M a n regis, k a d n ė ra k itų d a ly k ų , k u rie
d a u g u m a i s k a m b ė tų ju o k in g ia u , o k ilm in g ie m s a tr o d y tų n u o ­
s ta b e s n i ir te ik tų d id e s n į įk v ė p im ą . D a ž n a i išsa k o m i tu o m e t,
k a i jų n u o la to s k la u so m a si, p e r d a u g e lį m e tų , d e d a n t d id e le s
p a sta n g a s jie lėtai įg a u n a g r y n u m o n e ly g in a n t v a lo m a s auksas.
P ak lau sy k , kas lab iau sia i s te b in a šia m e reikale. E sa m a d a u g ž m o ­
n ių , k u rie k lau sėsi šių d a ly k ų ir k u rie b u v o p a k a n k a m a i g a b ū s, b
k a d visa ta i iš m o k tų , ir k u rie tu rė jo g e rą a tm in tį b e i g alėjo t i n ­
k a m a i sp rę sti b ei sv arsty ti; tie ž m o n ė s , k u r ie s e n d a m i k lau sėsi
m a n o m o k y m o n e m a ž ia u k a ip p rie š tris d e š im t m e tų , d a b a r
teig ia, k a d tai, kas a n u o m e t jie m s a tr o d ė la b ia u sia i n e įtik im a ,
d a b a r a tr o d o įtik in a m a ir aišk ia u sia , o ta i, kas a tr o d ė įtik im a -
atv irk ščiai, taip n e b e a tro d o . T a d a tsižv elg d am as į tai, p a s irū p in k ,
k a d n e te k tų a p g a ile sta u ti, jo g d a b a r n e d e ra m a i v isa b u v o iš­
d ė sty ta . L a b ia u sia re ik ia k r e ip ti d ė m e sį į tai, k a d n ie k a s n e b ū tų c

67
 AN TR A SIS LAIŠKAS 3 1 4 C - 3 1 5 A

u ž ra š in ė ja m a , b e t iš m o k s ta m a . J u k n e įm a n o m a , k ad tai, kas
u žrašy ta, n e p a s k lis tų p la č ia u . T o d ė l aš p a ts n ie k a d a n ie k o a p ie
šiu o s d a ly k u s n e ra šia u . N ė r a n ė v ie n o P la to n o v e ik a lo ir n e b u s
n ė v ien o , o tie, k u rie d a b a r m a n p risk iria m i, y r a v eik alai S o k ra to ,
p a ra š y ti ta d a , k ai jis b u v o ja u n a s ir g ra ž u s. B ū k tv irta s ir k la u s y k
m a n ę s . P e rsk aitęs šį laišką d a u g k a rtų , s u d e g in k jį.
B et g a n a a p ie ta i. S te b ė ja isi, k a d p a s iu n č ia u p a s tav e P o lik -
d sen ą. T i e k a p ie L ik o fro n ą , t i e k a p ie k itu s iš ta v o a p lin k o s sa ­
k ia u ir te b e s a k a u tą p a tį: d ia le k tik a , sv a rsty m ų m e to d o ta ik y m u
b ei p a č ia savo p r ig im tim i tu s m a rk ia i išsisk iri iš jų ; n ie k a s iš jų
n o r o m n esile id ž ia n u g a lim a s sv a rsty m u o se , k a ip k a i k u rie m a ­
n o , b e t tik n e n o ro m is . Be to , a tr o d o , k a d tu su jais elgeisi p a d o ­
riai b ei ju o s a p d o v a n o ja i. T a č ia u g a n a a p ie ju o s , ir ta ip ja u p e r
d a u g b u v o p a sa k y ta . K a lb a n t a p ie F ilis tio n ą , jei jis ta u d a r re i­
k a lin g a s, n a u d o k is , k ie k ti k iš m a n a i, ta ip p a t, je i įm a n o m a ,
e n a u d o k is ir S p e u sip u , o ta d a a ts ių sk a tg a l. T o 'tavęs p ra šo ir
S p eu sip as, o F ilis tio n a s m a n ž a d ė jo , k a d jei jį p a le istų , m ie la i
a tv y k tų į A tė n u s.
G e ra i p a d a re i, p a le isd a m a s tu o s ž m o n e s iš a k m e n s s k a ld y k ­
lų. D a r vienas n e s u n k ia i įv y k d o m a s p ra šy m a s d ė l jo n a m iš k ių
bei d ė l A ris to n o sū n a u s H ė g ė sip o . R ašei m a n laišk e, k a d jei kas
n u s k r ia u s tų jį a r ju o s , ir tu ta i p a s te b ė tu m , n e le istu m ta m įv y k -
315 a ti. R e ik ia p a sa k y ti tie są ir a p ie L isik le id ą . Jis v ie n in te lis atv y k ęs
iš S icilijos į A tė n u s n ie k o n e iš k re ip ė p a sa k o d a m a s a p ie m ū s ų
ta rp u s a v io sa n ty k iu s, b e t v isą la ik ą k a lb a t i k g e ru s d a ly k u s ir
to lia u sie k d a m a s p a ro d y ti t i k ta i, k a s b u v o g era.

68
 SEPTINTASIS LAIŠKAS

P latonas D io n o n a m išk ia m s ir b ič iu lia m s

siu n čia geria u siu s lin k ė jim u s

Jū s rašėte, k a d tu rė č ia u m a n y ti, jo g p u o se lė ja te to k ia s p a t m i n ­
tis k a ip ir D io n a s , ta ip ra g in d a m i m a n e p a g a l išgales im tis su
ju m is b e n d r a d a r b ia u ti ir žo d žia is, ir d a rb a is. Je ig u iš tie s ų jū s ų 324 a
to k ia p a ti n u o m o n ė ir to k ie p aty s tro š k im a i k a ip jo , s u tin k u su
ju m is b e n d r a d a r b ia u ti; p rie š in g u a tv e ju re ik ė tų d a r n e m a ž a i
p a sv a rsty ti. O k okios b u v o jo m in ty s ir tro š k im a i, aš g a liu p a sa ­
k y ti n e sp ė lio d a m a s, b e t aišk iai ž in o d a m a s. K u o m e t p irm ą k a r­
tą a tv y k a u į S ira k ū z u s, m a n b u v o su ėję k e tu ria s d e š im t m e tų , o
D io n o a m ž iu s b u v o to k s, k a ip d a b a r H ip a r in o . Jis ja u tu o m e t
b u v o to k io s p a t n u o m o n ė s , k u rio s la ik y d a m a sis ir n u m ir ė —jis
m a n ė , kas sirak ū zie čiai tu r i b ū ti laisvi ir įgyventi v a d o v a u d a m ie si b
g e riau sia is įsta ty m a is. T o d ė l n e n u o s ta b u , k a d k u ris n o rs iš d ie ­
v ų ir H ip a r in u i įsk ie p ijo to k ią p a t n u o m o n ę a p ie v a ls ty b in ę
s a n tv a rk ą b ei p a d a rė jį D io n o b e n d ra m in č iu . K o k ia y r a šios
n u o m o n ė s k ilm ė , v e r ta p a sik la u sy ti ir ja u n a m , ir v y re s n ia m ,
ta d aš p a m ė g in s iu ju m s ta i n u o p ra d ž ių išd ė sty ti. J u o la b , k a d
d a b a r ta m a tė jo tin k a m a s m e ta s.
K ai b u v a u ja u n a s , p a ty r ia u tai, k ą te n k a p a tir ti d a u g e liu i:
g a lv o ja u , vos tap ęs sav ara n k išk a s, išsyk im ti d a ly v a u ti v ie ša ja m e c
p o lio g y v e n im e ( k o in a tespoleos). Be to , tu o m e t ir p o lio reik a lu s,
su k u ria is m a n te k o s u s id u rti, ištik o to k ia d alia: d a u g e liu i s k u n ­
d ž ia n tis p o lio v a ls ty b in e sa n tv a rk a , įv y k o p e rv e rsm a s, k u ria m
v ad o v a v o p e n k ia s d e š im t v ie n a s ž m o g u s. Iš jų v ie n u o lik a b u v o
m ie ste , d e š im t — P e ira ju je (jie rū p in o s i a g o ro s p rie ž iū ra ir visa

69
 SEPTIN TA SIS LAIŠKAS 3 2 4 D - 3 2 5 D

k u o , kas susiję s u m ie s to v a ld y m u ), o tr is d e š im t tu rė jo n e r ib o ­
tą valdžią. T a ip su sik lo stė , k a d k a i k u r ie iš jų , b ū d a m i m a n o
d g im in a ič ia i ir p a ž įs ta m i, tu o j p a t p a k v ie tė ir m a n e im tis a ts e it
m a n tin k a n č ių re ik a lų . Ir tai, k ą p a ty ria u sav o ja u n y s tė s d ė k a ,
n e tu r ė tų k e lti n u o s ta b o s . M a n ia u , k a d jie išves iš n e te isin g o
g y v e n im o b ū d o į te isin g ą ir šita ip su tv a rk y s polį. T o d ė l a ts i­
g rę ž ia u į ju o s ste b ė d a m a s , k ą jie d ary s. Ir ž v e lg d a m a s išv y d au ,
k a ip šie v y ra i p er tr u m p ą la ik ą p a ro d ė , jo g a n k ste sn ė p o litin ė
e sa n tv a rk a b u v o a u k sin ė . Be k ita k o , jie ir m a n o m ie lą v y re sn įjį
d r a u g ą S o k ra tą , k u rį n e sig ė d y d a m a s g a liu v a d in ti te is in g ia u ­
siu iš tu o m e t g y v e n u sių ž m o n ių , p a s iu n tė su k ita is, k a d šis jė g a
a tv e s tų k a ž k u rį iš p a s k irtų m irč ia i p ilie č ių ir n o ro m n e n o r o m
325 a p ris id ė tų p rie d a ly v a v im o jų v eik lo je . B e t S o k ra ta s n e p a k lu s o ,
v e rč ia u p a s irin k d a m a s k ę s ti p a v o ju s, n e i t a p t i jų n e d o r ų d a rb ų
b e n d r in in k u . M a ty d a m a s v isa tai ir d a r k itu s n e m e n k e s n iu s
to k io p o b ū d ž io d a ly k u s, aš p a s ip ik tin a u ir n u s iš a lin a u n u o šių
b lo g ų re ik a lų . P ra s lin k u s k u ria m la ik u i, T ris d e šim tie s v a ld y m a s
ir visa p o litin ė s a n tv a rk a ž lu g o . Ir vėl, tač ia u ja u ž y m ia i ra m ia u ,
b m a n e a p n ik o tr o š k im a s u ž s iim ti v is u o m e n in e ir p o litin e veikla.
T u o n e ra m iu la ik o ta r p iu b ū ta ir d a u g ia u d a ly k ų , g a lė ju sių k a m
n o rs su k e lti p a s ip ik tin im ą , ir n e n u o s ta b u , jo g p a s in a u d o ja n t
p e rv e rs m u itin sm a rk ia i k e ršy ta sa v o p rie š in in k a m s u ž p a tirta s
sk ria u d a s. T u o ta r p u tie, k u rie g rįž o į p o lį, b u v o la b a i a tla id ū s .
T a č ia u k až k o k io s le m tie s d ė k a k a i k u r ie iš tu o m e tu v a ld ž iu sių
išsik v ietė į te ism ą m a n o b ič iu lį S o k ra tą , p a te ik d a m i g ė d in g ia u -
c sius k a ltin im u s , k u r ių jis n u s ip e ln ė m a ž ia u sia i iš v isų: a p k a lti­
n ę b ed iev y ste, d ė l to jį n u te is ė ir n u ž u d ė - tą , k u ris n e t n e n o rė jo
p ris id ė ti p rie v ie n o iš k a ltin to jų , a n u o m e tu k e n tu s ių tre m tie s
d a lią, d ra u g ų su la ik y m o .
R e g ė ja u visa ta i, ta ip p a t ir ž m o n e s , įs itra u k u siu s į p o litik ą ,
tų ž m o n ių le id ž ia m u s įs ta ty m u s b ei jų b ū d ą , ir k u o ilg ia u į tai
d g ilin a u s i bei ju o d a ria u si v y resn is, ju o s u n k ia u m a n a tr o d ė tei-

70
 SEPT IN TA SIS LAIŠKAS 3 2 5 D - 3 2 6 D

sin g a i tv a rk y ti v alsty b ės reik a lu s. N e s b e a r tim ų d ra u g ų b ei iš­

tik im ų b ič iu lių n e v e rtė jo im tis šio d a rb o , o to k ių g r e ta n e b u ­
vo, ir ra s ti jų n e b u v o len g v a, k a d a n g i m ū s ų p o lis tu o m e t ja u
n e b e g y v e n o p a g a l tėvų p a p ro č iu s ir la ik y se n ą (ep itčd eu m a ), tu o
ta r p u n o r i n t iš u g d y ti n a u ju s ž m o n e s , re ik ė jo įd ė ti n e m a ž a i
p a s ta n g ų . M a ž a to , ra š y tin ia i įs ta ty m a i b e i p a p ro č ia i ta ip ste ­
b ė tin a i išsig im ė ir n u s m u k o , k a d aš, p ir m a d eg ęs d id ž iu n o ru e
u ž s iim ti viešąja v eikla, ž iū rė d a m a s į v isa ta i ir re g ė d a m a s, k a ip
v isk am ir visais atžvilgiais ė m ė tr ū k ti p a sto v u m o , galiau siai ė m ia u
n e g a lu o ti. T a č ia u n e n u s to ja u g a lv o ti, k o k iu b ū d u p a g e rin ti tie k
su sik lo sč iu sią p a d ė tį, tie k v isą v a ls ty b in ę sa n tv a rk ą . V is d ė lto
d a r n e siė m ia u v e ik ti, la u k d a m a s tin k a m o m e to . G a lų g ale s u ­ 326 a
p ra ta u , k a d visos d a b a rtie s v a lsty b ė s y ra v a ld o m o s b lo g a i, o jų
įs ta ty m ų le id y b a y ra b e v e ik n e iš g y d o m a , n e b e n t p a la n k i le m tis
b ū tų s u te ik u s i n u o s ta b ią p a g a lb ą . Š lo v in d a m a s tik rą ją filo so fi­
ją, b u v a u p riv e rsta s sak y ti, k a d tik ji su te ik ia g a lią įžv elg ti, kas
y ra te isin g a ir p o litik o je , ir v iso se p a sk iro ž m o g a u s g y v e n im o
srityse. T o d ė l ž m o n ių g im in ė n e a ts ik ra ty s b lo g y b ių to l, k o l jos
n e im s v a ld y ti tik rų ir te isin g ų filo so fų g im in ė a rb a p o lių v a ld o v ai b
k o k io s n o rs d iev išk o s le m tie s v e d a m i n e a tsid ė s tik ra ja i filosofijai.
B u v a u a p im ta s to k ių m in č ių , k a i p ir m ą k a r t ą a tk e lia v a u į
Ita liją ir S iciliją. Č ia a tv y k u s, m a n v isišk ai n e p a tik o v a d in a m a sis
„la im in g a s g y v e n im a s“ — k u p in a s ita lišk ų ir sira k ū z iš k ų p o b ū ­
v ių , k u riu o s e d u s y k p e r d ie n ą p risiv a lg o m a ik i so ties, o n a k č ia
n ie k a d a n e m ie g a m a p o v ie n ą b ei u ž siim a m a visais k ita is iš to k io c
g y v e n im o p la u k ia n č ia is d aly k ais. N es jo k s ž m o g u s p o d a n g u m i
n u o ja u n y s tė s la ik y d am a sis šių p a p ro č ių n e g a lė tų ta p ti iš m in ­
tin g a s (phronim os) , nes n e t b ū d a m a s n u o s ta b io s p rig im tie s , jis
n e p a m ė g in tų ta p t i n u o s a ik u s (sdphrdn); ta s p a t g a lio tų ir k it ų
d o ry b ių atžv ilg iu . D ra u g e jo k s p o lis, k a d ir k o k ie g e ri b ū tų jo
įs ta ty m a i, n egalės m ė g a u tis ra m y b e , jei jo ž m o n ė s m a n y s , k a d
viską re ik ia išleisti p ra b a n g a i ir b ū ti le n g v a b ū d išk ie m s v isa k o d

71
 SEPTINTA SIS LAIŠKAS 3 2 6 D - 3 2 7 C

a tžv ilg iu , išsk y ru s vaišes, išg e rtu v e s b e i m eilės m a lo n u m u s - ir

tik d ėl p a s ta rų jų v e rta d ė ti d id e le s p a sta n g a s. T a d n e išv e n g ia m a ,
k a d to k ie p o lia i n ie k u o m e t n e n u s to ja k e itę v a ld y m o b ū d ų , įves­
d a m i ta i tiro n iją , ta i o lig a rc h iją , ta i d e m o k ra tiją , tu o ta r p u ju o s
v a ld a n tie ji n ė g ir d ė ti n e g ird ė jo n e t te isin g o ir lygiais įsta ty m a is
p a g rįsto v a ld y m o v a rd o .
T a ig i a p n ik ta s šių ir k i t ų a u k šč ia u m in ė tų m in č ių , v y k a u į
S irak ū zu s; g a lb ū t ta ip b u v o le m ta , ta č ia u , m a n d in g , tai b u v o
e a u k štesn ės dievybės d arb as, k a ip tik ir d a v u sio s p ra d ž ią d aly k am s,
k u rie n ū n a i a ts itik o su D io n u ir sirak ū zie čiais. B ijau , k a d jų
įvyks d a r d a u g ia u , je i n e p a k la u sy site m a n ę s , k a ip ju m s p a ta r iu
ja u a n tr ą sykį. K a ip g a liu sak y ti, k a d v is k a m p ra d ž ią d a v ė t u o ­
m e tin is m a n o a tv y k im a s į Siciliją? A r tim a i b e n d ra u d a m a s su
327 a D io n u , tu o m e t d a r ja u n u , d ė sč ia u ja m ta i, kas, m a n o m a n y m u ,
ž m o n ė m s b u v o geriau sia , b ei p a ta ria u im tis ta i įg y v e n d in ti; šitaip
riz ik in g a i elg iau si n e t n e ž in o d a m a s , k a d m a n o v e ik la sla p č ia
n u o m a n ę s p a tie s k a ž k o k iu b ū d u p risid ė s p rie tira n ijo s ž lu g im o .
D io n a s b u v o la b a i im lu s v isk a m , o y p a č sv a rsty m a m s, k u riu o s
tu o m e t ja m išd ėsčia u . M a n n ie k a d a n ė ra te k ę s u tik ti ja u n u o lio ,
b k u r is b ū tų m a n ę s k lau sęs ta ip d ė m e s in g a i ir a tid ž ia i k a ip jis.
D o ry b ę p a m ilę s la b ia u n e i m a lo n u m u s ir k itą p ra b a n g ą , lik u sį
g y v e n im ą jis p a n o r o g y v e n ti k ita ip n e i d a u g u m a ita lik ų a r si­
cilie č ių . D ė l to ik i p a t D io n is ijo m irtie s le id o g y v e n im ą n e k e n ­
č ia m a s tų , k u rie g y v e n o ta ip , k a ip įp ra s ta tira n ijo s sąly g o m is.
c N e tr u k u s p o to , jis su v o k ė, k a d to s m in ty s , k u ria s jis p a ts
įgijo s e k d a m a s teisin g a is sv arsty m ais, k y la n e tik ja m v ie n a m .
S te b ė d a m a s jis s u p ra to , k a d to k ių m in č ių tu r i ir k iti, g a lb ū t
n e d a u g e lis, ta č ia u k a i k u r ie vis d ė lto tu ri. J a m a tr o d ė , k a d ta rp
šių ž m o n ių su d ie v ų p a g a lb a g alėjo b ū ti ir D io n is ija s. O jei ta ip
b ū tų b u v ę iš tik ro , jo p a tie s b e i k itų sira k ū z ie č ių g y v e n im a s b ū ­
tų ta p ę s n e a p s a k o m a i la im in g a s. Be to , D io n a s , a tm in d a m a s ,
kaip le n g v a i m ū s ų ta rp u sa v io a r tim a b ič iu ly s tė (synousia) su ža-

72
 SEPTIN TASIS LAIŠKAS 3 2 7 D - 3 2 8 C

d in o ja m e g ra ž e sn io ir ta u re s n io g y v e n im o tro šk im ą , m a n ė , k a d d
ir aš b e t k o k iu a tv e ju p riv a lė ja u k u o s k u b ia u sia i a tv y k ti į S ira ­
k ū zu s bei p ris id ė ti p rie šio reik a lo . Ir n ū n a i, jei ja m b ū tų p a v y k ę
su k e lti to k į tr o š k im ą D io n is iju i, D io n a s p u o se lė jo d id e le s v iltis
b e ž u d y n ių , m irč ių b ei tų n e la im ių , k u rio s a ts itik o d a b a r, visoje
šalyje įtv ir tin ti la im in g ą ir tieso s k u p in ą g y v e n im ą .
Š ita ip te isin g a i m ą s ty d a m a s, D io n a s įtik in o D io n is iją , k a d
m a n e p a sik v ie stų ; ir p a ts D io n a s s iu n tė ž in ią , jo g k a d ir kas
b e b ū tų , tu rė ja u k u o g re ič ia u sia i atv y k ti, k o l kas n o rs kitas iš e
D io n is ijo a p lin k o s n e įtra u k ė jo į k ito k į g y v e n im ą nei tas, k u ris
y ra p a ts g eriau sias. P ra šy d a m a s k a lb ė jo šiuos ž o d ž iu s (n o rs v is­
k ą p e rte ik ti p rire ik tų la b a i d a u g laik o ): „ K o k io s d a r g eresn ės
p ro g o s la u k ia m e , — sak ė jis, — n e i ta, k u ri m u m s d a b a r p a s ita i­
kė d iev išk o s valios d ė k a ? “ Be to , a p ta rė , k o k ia b u v u si Ita lijo je
ir S icilijo je v ald žia, savo p a tie s įta k ą ja i, D io n is ijo ja u n y s tę ir 328 a
u ž sid e g im ą filo so fijai b e i la v in im u is i. A n o t D io n o , jo sū n ė n a i
b ei n a m iš k ia i n e s u n k ia i įs itra u k tų į m a n o sk e lb ia m ą m o k y m ą
ir g y v e n im ą , o b ū te n t jie b u v o itin tin k a m i, n o r i n t p a tr a u k ti į
šį re ik a lą ir D io n is iją . T o d ė l d a b a r k aip n ie k a d a g a lin ti išsip il­
d y t i v iltis, k a d filosofai ir d id e lių p o lių v a ld o v a i s u s iju n g s ią
v ie n a m e a sm en y je. b
B u v a u ra g in a m a s šiais ir d a u g e liu k itų ž o d ž ių . V is d ė lto m a n
k ėlė b a im ę tai, k a d tu rė ja u re ik a lą su ja u n a is ž m o n ė m is —g reitais
u ž sid e g ti tr o š k im u , ta č ia u n e re ta i d ra s k o m a is p rie š ta ra v im ų , —
ta d n e b u v o aišk u , k u o v isa tai galėjo b aigtis. K ita v e rtu s, p a ž in o ­
jau D io n o b ū d ą, jo p rig im tin ę dvasios stiprybę, b ra n d ų a m ž ių bei
sielos d a rn ą . T o d ė l sv a rsty d a m a s ir d v e jo d a m a s, a r v e rta jo p a k ­
la u siu s leistis į k e lio n ę , a r elg tis k aip k ita ip , n u ta r ia u , k a d re ik ia
keliauti, jei tik k e tin a u įg y v en d in ti tai, k ą b u v a u a p m ąstęs svars­
ty m u o s e a p ie įs ta ty m u s ir v a ls ty b in ę sa n tv a rk ą . K aip tik d a b a r
atėjo tin k a m a s m e ta s šiem s m ė g in im a m s , k a d a n g i p a k a k o įtik in ti c
vieną v ien in telį žm ogų ta m , k a d išpildyčiau visus gerus k e tin im u s.

73
 SEPT IN TA SIS LAIŠKAS 3 2 8 C - 3 2 9 B

K u p in a s to k ių m in č ių i r ry ž to a p le id a u n a m u s , o a n a ip to l
n e d ė l k o k ita , k a ip k a i k a s g alv o jo ; m a t m a n b u v o la b a i g ė d a ,
k a d n e p a s iro d y tų , jo g su g e b u tik k a lb ė ti, tu o ta r p u sa v o n o ru
n ie k a d a n e s iim č ia u jo k ių v e ik s m ų . O v isų p ir m a , riz ik a v a u
d iš d u o ti D io n o d ra u g iš k u m ą ir b ič iu ly stę , nes jis tu o m e t b u v o
p a te k ę s į n e m e n k u s p a v o ju s. Jei ja m b ū tų kas n o rs a ts itik ę a r
jei D io n is ija s bei k iti p rie ša i jį b ū tų ištrė m ę , b ė g d a m a s jis b ū tų
atėjęs pas m a n e ir k re ip ę sis į m a n e , šita ip sa k y d a m a s: „ P la to ­
n a i, a te in u p as ta v e k a ip bėglys, b e t n e to d ė l, k a d m a n tr ū k tų
h o p litų a r ra ite lių a p sig in ti n u o p rie šų , b e t to d ė l, k a d m a n tr ū k s ­
ta ž o d ž ių bei g e b ė jim o įtik in ė ti ( logous k a ip e ith o u s ); tu o n a u ­
d o d a m a s is — ta i aš g e ra i ž in a u — tu su g e b i ja u n u s ž m o n e s p a ­
k re ip ti g e rų ir te isin g ų d a ly k ų lin k b ei įsk ie p y ti k ie k v ie n a m e iš
e jų ta rp u s a v io d ra u g y s tę ir b ič iu ly s tę . T o s to k o d a m a s iš ta v o
p u sė s, d a b a r, p a lik ę s S ira k ū z u s, a tv y k stu čia. T a č ia u tai, k a ip
pasielg ei su m a n im i, n e ša ta u tik m a ž e sn ę d a lį g ė d o s. F ilo so fiją,
k u rią tu v is u o m e t šlo v in i, o k iti ž m o n ė s , k a ip tv irtin i, jos n e ­
g e rb ia , — a r n e ją išd av ei s y k iu ta ip p a sie lg d a m a s su m a n im i?
329 a Je i k a rta is g y v e n č ia u M e g a ru o se , tu , b e a b e jo , a te itu m , p a p ra š y ­
tas p a g a lb o s , a n tr a ip p ats sau a tr o d y tu m d id ž ia u s iu m e n k y s ta .
O d a b a r , te isin d a m a sis to lim a k e lio n e ir s u n k iu p la u k io jim u ,
m a n a i išv e n g ti p ra s to p o e lg io šlovės? T o , to li g ra ž u , n e g a n a “.
Je i ta ip m a n b ū tų k alb ėjęs, k o k į tin k a m ą a ts a k y m ą b ū č ia u g a lė ­
jęs ja m d u o ti? J o k io . T a ig i, p a k lu sę s to k ie m s s v a rsty m a m s ir
sek d a m a s te is in g u m u —k o k iu m a s tu ta i y ra ž m o g u i įm a n o m a —
b dėl p a s ta rų jų p rie ž a sč ių a p le id a u savo k iln u m o n e s to k o ja n č iu s
u ž s iė m im u s ir a p sig y v e n a u tira n ijo s a p lin k o je , k u ri n e i a tr o d ė
s u d e r in a m a su m a n o m o k y m u , n e i tik o m a n p a č ia m . V is d ė lto
č ia a tv y k d a m a s įv y k d ž ia u sav o p a re ig ą p rie š D z e u s ą -S v e č ių
G lo b ė ją , o m a n o k a ip filo so fo p rie d e rm ė lik o b e p rie k a ištų : ji
b ū tų b u v u s i su te ršta , jei iš s ilp n u m o a r b a im ė s b ū č ia u p asid av ęs
to k ia i baisiai gėdai.

74
 SEPT IN TA SIS LAIŠKAS 3 2 9 C - 3 3 0 A

T r u m p ia u ta r ia n t, v o s a tv y k ę s a tr a d a u , k a d D io n is ijo a p ­
lin k o je b u v o g a u su n e ra m u m ų b ei šm e iž to , k u riu o sie k ta su - c
m e n k in ti D io n ą tira n o a k iv a iz d o je . G y n ia u jį, k iek p a jė g ia u ,
ta č ia u m a n o g a lim y b ė s b u v o la b a i m e n k o s . E in a n t m a ž d a u g
k e tv irta ja m m ė n e s iu i, D io n is ija s a p k a ltin o D io n ą re z g a n t są­
m o k s lą p rie š tira n ą ir, įs o d in ę s į m a ž ą laivelį, g ė d in g a i ištrė m ė .
P o to visi m es, D io n o d ra u g a i, b ijo jo m e , k a d D io n is ija s n e im tų
k e ršy ti ir m u m s , k a ltin d a m a s d a ly v a v im u D io n o są m o k sle. A p ie
m a n e ta r p sira k ū z ie č ių ė m ė sk listi k a lb o s, esą D io n is ija s m a n e d
p a s m e rk ė m y rio p kaip v isų šių įvy k ių k a ltin in k ą . T u o ta r p u jis,
ja u s d a m a s m ū s ų n u o ta ik a s b e i b ijo d a m a s , k a d iš m ū s ų b a im ė s
n e k iltų k o k s d id e s n is p a v o ju s, m u s v isu s p riė m ė p a la n k ia i, o
y p a č įk a lb in ė jo m a n e , lie p d a m a s išlik ti d rą s ia m ir p ra š y d a m a s
p a silik ti b et k o k ia k a in a . Jei b ū č ia u n u o jo p a b ė g ę s, iš to ja m
n e b ū tų buvę n ie k o gera, p rie šin g a i, nei jei b ū č ia u p asilikęs. T o d ė l
jis a p s im e tin ė jo , a tk a k lia i įk a lb in ė d a m a s lik ti.
B et ju k ž in o m e tir a n ų p ra š y m u s e s a n t su m išu s iu s su lie p i­
m u . Ir jis s u ru o šė visa ta ip , k a d s u tr u k d y tų m a n iš p la u k ti: a t- e
siv ed ė m a n e į a k ro p o lį ir te n a p g y v e n d in o , iš k u r n ė v ie n a s laivo
k a p ito n a s n e b ū tų g alėjęs m a n ę s išvežti n e p a k lu s d a m a s D io -
n is iju i, b e t t i k gavęs jo s ių s tą le id im ą . Ir jo k s p irk ly s, jo k s sien o s
se rg ė to ja s n e b ū tų leid ę s m a n v ie n a m iš k e lia u ti, b e t, m ik lia i
su č iu p ę s, b ū tų p a rv e d ę s a tg a l p as D io n is iją . Ju o la b ia u , k a d 330 a
tu o m e t — p rie šin g a i n e i a n k sč ia u — ja u s k lid o k a lb o s , esą D io ­
n isijas s te b ė tin a i p a m ė g ę s P la to n ą .
B e t k a ip b u v o iš tik ro ? R e ik ia p a sa k y ti tiesą. L a ik u i b ė g a n t,
D io n is ija s p a ž in o m a n o įp ro č iu s b ei b ū d ą , ir m a n o d ra u g ija
(.synousia) ja m d a rė si vis m ie le sn ė . Ilg a in iu i jis p a n o ro , k a d jį
g irč ia u la b ia u n ei D io n ą , k a d p irm ia u s ią jį, o n e D io n ą , laik y čiau
savo d ra u g u , ir ė m ė s te b ė tin a i a tk a k lia i to siek ti. T a č ia u D io n i­
sijas n esiry žo d a ry ti tai, kas g eria u sia , n o r in t, k a d ta ip ir įv y k tų —
jei ta i išvis g alėjo įv y k ti, — t. y. la n k y tis m a n o n a m u o s e b e i su

75
 SEPT IN TA SIS LAIŠKAS 3 3 0 B - 3 3 1 A

b m a n im i a rtim a i b e n d r a u ti, m o k y d a m a sis b e i k la u s y d a m a s fi­

lo s o fin ių sv a rsty m ų . V ie to j to jis k lau sėsi p a sk a lų ir b a im in o s i,
k a d n e p a k liū tų į p in k le s ir k a d viso to n e b ū tų su re n g ę s D io -
nas. A š k e n č ia u v is a ta i, v is p u o se lė d a m a s tu o s k e tin im u s , v a rd a n
k u r ių b u v a u atv y k ęs — k o k iu n o rs b ū d u s u ž a d in ti ja m e tro š k im ą
g y v e n ti filosofo g y v e n im ą . T a č ia u n u g a lė jo jo p a sip rie š in im a s.
T o k ie dalykai v y k o m a n p ir m ą sykį v ie š in t ir g y v e n a n t S i­
c cilijoje. P a sk u i aš išv y k au ir g rįž a u a tg a l, tik p r im y g tin a i p ra š a n t
D io n is iju i. K o d ė l ta ip p a d a ria u ir k o d ė l ta i, k ą p a d a ria u , b u v o
tin k a m a ir teisin g a , p a sa k y siu v ėliau , a ts a k y d a m a s tie m s , k u rie
te ira u ja si, dėl k o te n v y k a u a n tr ą k a rtą ; ta č ia u n o rė d a m a s , k a d
p irm a e ilia i d a ly k a i n e s u m iš tų su a n tra e ilia is, p irm a ju m s p a ta r ­
siu, k a ip re ik ia elgtis, d a b a r su sik lo sč iu s to k ia i p a d ė č ia i.
Š ta i k ą ju m s p a sa k y siu .
L ig o n iu i, k u rio g y v e n im o b ū d a s k e n k ia sv eik atai, v is ų p ir m a
d p a ta r ia m a p a k e is ti g y v e n im ą ir ti k tu o m e t, jie jis n o ri k la u sy ti,
g a lim a d u o ti k itu s p a ta r im u s . Je i taip n e b ū tų , ž m o g ų , v e n g ia n tį
d u o ti to le sn iu s p a ta r im u s , la ik y č ia u tik ra i g e ru g y d y to ju , tu o
ta r p u , tą, k u ris tę s tų — m e n k a v e rč iu ir n e iš m a n ė liu .
T a ip p a t y r a ir su p o liu , n e sv a rb u , a r jį v a ld y tų v ie n a s v a l­
dovas, a r b ū tų d a u g jį v a ld a n č ių ; jei v a ld y m o b ū d a s b ū tų k re i­
p ia m a s te isin g u k e liu ir je i v a ld a n tie ji p a k la u s tų p a ta r im o , k a ip
d a r jį p a g e rin ti, p ro tin g a s ž m o g u s jie m s s u te ik tų to k į p a ta rim ą .
e T a č ia u tie m s, k u rie v isišk ai n e sila ik o te isin g o v a ld y m o k ry p tie s
ir n e tg i n e n o ri ju o sek ti, o jie m s p a ta r ia n č ia m lie p ia išlaik y ti
v a ls ty b in ę s a n tv a rk ą ir jo s n e ju d in ti, g ra s in d a m i m irtie s b a u s-
331 a m e , je i ji b ū tų p a ju d in ta , b e i įsa k y d a m i p a k lu s ti jų įg e id ž ia m s
ir n o ra m s , to k iu b ū d u p a ro d y d a m i, k a ip le n g v a i ir g re ita i gali
v isam la ik u i įtv ir tin ti savo v ald žią, — jei kas vis v ie n s u tik tų
jie m s p a ta rin ė ti, to k į ž m o g ų laik y č ia u m e n k a v e rč iu , o n e su tik u sį
ta i d a ry ti — tik r u v y ru .
Š ta i to k io s y r a m a n o m in ty s ; ir jei kas m a n ę s p ra š o p a ta rim o ,

76
 SE PTIN TASIS LAIŠKAS 331 B -332A

sp rę sd a m a s sv arb iu s k la u s im u s, su siju siu s su jo p a tie s g y v e n im u ,

n o rė d a m a s k ą n o rs n u s ip irk ti, rū p in d a m a s is k ū n u a r siela, jei
m a n a tr o d o , k a d jis ir k a s d ie n ia m e g y v e n im e laik o si ta m tik r ų b
n u o s ta tų ir k e tin a p a s in a u d o ti m a n o p a ta rim a is, n o ria i ja m p a ­
ta r iu ir n e s u s to ju , k o l ik i g a lo n e įv y k d a u sav o s u m a n y m ų .
O jei jis n e sip ra šo p a ta ria m a s, a r b a m a n a išk u , k a d , iš k la u ­
sęs p a ta r im o , jo k iu b ū d u jo n e p a k la u sy s, to k iu a tv e ju n e k v iestas
n e in u ja m p a ta r in ė ti ir jė g a p irš ti savo n u o m o n ė s , n e t jei ta i
b ū tų m a n o sūnus. V e rg u i ta ip g a lė č ia u p a ta r ti, o jei n e n o r ė tų
k la u sy ti - p riv e rsč ia u jėga. T a č ia u m a n a u , k a d n e v a lia ta ip p r i­
v e rs ti tė v ą ir m o tin ą , n e b e n t jie s irg tų silp n a p ro ty ste . T a č ia u je i c
g y v en a įp ra s tą g y v e n im ą , k u ris jie m s p a tin k a , o m a n - n e , n e ­
v e r ta n ei u ž s itra u k ti jų n e a p y k a n to s b e rg ž d ž ia i p a ta r in ė ja n t, n e i
jie m s p a ta ik a u ti, n ei ju o s m a lo n in ti, n e i te n k in ti jų tro š k im u s ,
k u r i ų p a ts šiu k š tu n e n o rė č ia u p a tir ti savo g y v e n im e .
T a ip g y v e n d a m a s p ro tin g a s ž m o g u s tu r i ta ip p a t elg tis ir
savo p o lio atžv ilg iu : jei ja m a tr o d o , k a d p o lis n ė r a g e ra i v a ld o ­
m a s - k a lb ė ti a p ie ta i, jei y ra g a lim y b ė , k a d ž o d ž ia i n e n u e is d
v e ltu i, ir jei k a lb ė d a m a s n e riz ik u o ja g y v y b e, ta č ia u n e sig rie b ti
p rie v a rto s k e ič ia n t g im to jo p o lio v a ld y m ą , k a d a n g i n e įm a n o ­
m a, k a d tr ė m im a i ir ž u d y n ė s a tv e s tų p rie to , k a s g e ria u sia ; to k iu
a tv e ju v e rč ia u n u r im ti ir m e lstis už sa v o ir p o lio g ero v ę.
Š ta i ta ip g alėč iau ju m s p a ta rti, k aip sy k iu su D io n u p a ta r ia u
ir D io n is iju i: p ir m ia u s ia d ie n a iš d ie n o s g y v e n ti a tk a k lia i sie- e
k ia n t ta p ti savęs p a tie s v a ld o v u b ei įsig y ti iš tik im ų d ra u g ų ir b i­
č iu lių , k a d n e a ts itik tų ta ip , k a ip a ts itik o su jo tė v u , k u ris, u ž v a l­
dęs d a u g d id e lių b a rb a r ų n u s ia u b tų S icilijos m ie s tų , n e su g e b ė jo
n a u ja i a p g y v e n d in ę s k ie k v ie n a m e iš jų a ts ta ty ti v a ld y m o , p a ti­
k ė to b ič iu lia m s, a r sv e tim ie m s - iš k u r jie b e b ū tų , - a r b ro lia m s, 332 a
k u riu o s p a ts b ū tų išsiau k lėjęs ir k u rie b u v o ja u n e s n i u ž jį, p a ­
v e rsd a m a s ju o s iš p riv a č ių a s m e n ų v a ld a n č ia isia is, iš n e t u r t i n ­
g ų - n e p a p ra s ta i tu r tin g a is . Jis n e su g e b ė jo p a s in a u d o ti n ė v ie n a

77
 SEPT IN TA SIS LAIŠKAS 3 3 2 A -3 3 2 E

iš tu r ė tų g a lim y b ių - n e i įtik in ė jim u , n e i m o k y m u , n e i g e ra ­

d a ry stė m is, n ei g im in y s tė s ryšiais - ta m , k a d ju o s p a le n k tų ir
b e n d ra i d a ly tų si vald žia. D ėl to b u v o s e p ty n is k a rt m e n k e s n is
už D a rijų , k u ris n e p a s itik ė jo n e i sav o b ro lia is, n e i a u k lė tin ia is ,
b e t tik tais, k u rie ja m b u v o p a d ė ję n u v e rs ti e u n u c h ą m e d ą ;
b p ad a liję s v ald as į se p ty n ia s dalis, k u r ių k ie k v ie n a b u v o d id e s n ė
u ž v isą Siciliją, p a tik ė jo jas šiem s iš tik im ie m s b e n d ra ž y g ia m s ,
k u rie n esik iv irč ijo n e i su ju o , n e i ta rp u sa v y je . T a ip jis p a ro d ė
p a v y z d į, k o k s tu r i b ū ti g eras įsta ty m d a v y s b ei k a ra liu s, n es sy k iu
išleid o įsta ty m u s, k u rie ik i šiol p a la ik o p ersų v alsty b ės g y v av im ą.
Č ia tin k a ir a tė n ie č ių atv ejis. P a sta rie ji u ž v a ld ė d a u g g ra ik ų
p o lių , į k u riu o s b u v o įsivežę b a rb a ra i, p a ty s jų n e a p g y v e n d in -
c d a rn i, o p a lik d a m i ju o s e v ie tin iu s g y v e n to ju s. T a č ia u k ie k v ie ­
n a m e iš p o lių įsigiję a r tim ų d ra u g ų , jie s e p ty n ia s d e š im t m e tų
išsau g o jo valdžią. T u o ta r p u D io n is ija s, su v ie n iję s ir p a ju n g ę s
v ie n a m p o liu i visą S iciliją ir sav o iš m in tie s d ė k a n ie k u o n e p a ­
sitik ė d a m a s, vos n e vos p a jė g ė ją išsa u g o ti, m a t n e tu r ė jo a r tim ų
ir iš tik im ų d ra u g ų : ta i, a r ž m o g u s v e ik ia v ien as, a r su d ra u g a is,
y ra geriausias ženklas, leid ž ia n tis a tsk irti d o rą ž m o g ų n u o n e d o ro .
Š tai k ą m es su D io n u p a ta rė m e D io n is iju i, k a d a n g i dėl sa­
d vo tė v o n u o s ta tų jis u ž a u g o k ę sd a m a s išsila v in im o ir tin k a m ų
a r tim ų s a n ty k ių (synousion prosekouson) sty g ių . V isų p ir m a r a ­
g in o m e iš n a m išk ių ir b e n d ra a m ž ių įsig y ti d ra u g ų , k u rie b ū tų
jo b e n d ra m in č ia i d o ry b ė s atž v ilg iu , o la b ia u sia i - t a p t i d ra u g u
sau p a č ia m , nes to jis y p a č sto k o jo . K a lb ė jo m e n e a tv ira i (tai
b ū tų b u v ę n e sa u g u ), b e t n e tie sio g ia i, ste n g d a m ie si sav o ž o d žia is
p a ro d y ti, k a d k iek v ie n a s ž m o g u s tik šiu o b ū d u galės išg elb ėti
e tie k save, tie k ir tu o s, k u riu o s v ald o , o p a su k u s k ita k ry p tim i, ja m
teks p a tir ti ir p rie šin g a s p a se k m e s. Je i jis b ū tų ėjęs tu o k e liu ,
k a ip ja m sak ėm e, jei b ū tų ta p ę s iš m in tin g a s ir n u o sa ik u s, jei
b ū tų a p g y v e n d in ę s a p le istu s S icilijos p o liu s, s u ju n g d a m a s ju o s
įs ta ty m a is ir v a ld y m o b ū d u ta ip , k a d jie v ie n a s k ita m b ū tų ta p ę

78
 SE PTIN TASIS LAIŠKAS 3 3 3 A - 3 3 3 D

b e n d r in in k a i i r p a g a lb in in k a i k o v o je p rie š b a rb a ru s , n e d u sy k ,
b e t d a u g e lsy k b ū tų p a d id in ę s iš tėv o p a v e ld ė tą v alsty b ę. O jei 333 a
tai b ū tų įvykę, jis b ū tų p a sire n g ę s d a u g tv irč ia u p a v e rg ti k a r­
ta g in ie č iu s, nei jie b u v o p a v e rg ti G e lo n o . T u o ta r p u d a b a r p rie ­
šin g ai - jo tėvas p riv a lė jo m o k ė ti n u s ta ty tą d u o k lę b a rb a ra m s.
Š ta i to k ie b u v o ž o d ž ia i ir ra g in im a i, k u riu o s D io n is iju i sk y ­
rėm e m es - tie, k u rie , a n o t p la č ia i p a s k lid u s ių g a n d ų , rezgė
p rie š jį sąm o k slą. B ū te n t šie g a n d a i u ž v a ld ė D io n is iją ir p riv e r­
tė jį iš tre m ti D io n ą , o m u m s su k ė lė išgąstį. I d a n t u ž b a ig č ia u b
p a s a k o jim ą a p ie d a u g e lį įv y k ių , k u rie a ts itik o p e r tr u m p ą laik o
ta rp ą , p a sak y siu , k a d D io n a s su g rįž o iš P e lo p o n e s o ir A tė n ų
bei v e ik sm ais įk rė tė p ro to D io n is iju i. V is d ė lto p o to, k ai jis
d u k a r t išlaisv in o p o lį ir a tid a v ė jį sira k ū z ie č ia m s, šie ir to lia u
p u o se lė jo to k iu s p a č iu s ja u s m u s D io n o a tž v ilg iu k a ip ir D io -
n isijas tu o m e t, k a i D io n a s d a r m ė g in o jį iša u k lė ti b e i išu g d y ti
k a ip v ald žio s v e rtą k a ra lių , k e tin d a m a s visą g y v e n im ą p ra le isti c
šalia jo . T u o ta r p u šis k lau sėsi a p k a lb ų : a n o t jų D io n a s rezgęs
p rie š tir a n ą są m o k slą , o viską, k ą jis tu o m e t d aręs, jis d aręs
ta m , k a d a u k lė d a m a s a p ž a v ė tų jo p r o tą ir D io n is ija s n u s to tų
r ū p in tis v ald žia, p e rle isd a m a s ją D io n u i, o šis, ją pasisav in ęs,
k la s ta n u v e rs tų D io n is iją . Š ta i to k ie g a n d a i p a ė m ė v iršų S ira ­
k ū z u o se ir a n tr ą k artą, ta č ia u ši p e rg a lė jo s k a ltin in k a m s ta p o
b e p ra s m iš k a ir g ė d in g a .
K a ip v isa ta i įv y k o , tu r i išg irsti tie, k u rie m a n e k v ie č ia im tis
š ia n d ie n ių re ik alų . A š, A tė n ų p ilie tis, D io n o b ič iu lis ir są ju n - d
g in in k a s , a tv y k a u pas tira n ą , k e tin d a m a s ju o d u s u ta ik y ti ir p a ­
d a r y ti d ra u g a is, ta č ia u , k o v o d a m a s su p a sk a lo m is, b u v a u n u ­
g alėtas. D io n is ija s įtik in ė jo m a n e , siū ly d a m a s a u k šta s p a reig as
ir p in ig ų , ta p ti jo d ra u g u ir liu d y to ju , ta ip ie š k o d a m a s p a tv ir­
tin im o , k a d iš tre m d a m a s D io n ą p asielg ė tin k a m a i. T a č ia u čia
jis sm a rk ia i ap sirik o .
K iek v ėliau grįžęs n a m o , D io n a s atsivežė d u b ro liu s, k u rie

79
 SEPT IN TA SIS LAIŠKAS 3 3 3 E - 3 3 4 D

e jo d ra u g a is ta p o n e iš m e ilė s filo so fija i, b e t u ž m e z g ę įp ra s tą

b ič iu ly stę , k a ip n u tin k a d a u g e liu i d ra u g a u ja n č ių ž m o n ių , k u o ­
m e t d ra u g a is ta m p a m a sv e č iu o ja n tis v ie n a s p as k itą a r b e n d ra i
d a ly v a u ja n t m iste rijo se . K a ip tik d ė l šių p rie ž a sč ių , ta ip p a t d ėl
to , k a d ja m b u v o p a g e lb ė ję k e lio n ė je , šie d u ta p o jo b ičiu liais.
334 a A tv y k ę į Siciliją ir išg ird ę , k a ip D io n o išla isv in tie ji siciliečiai jį
k a ltin a k ė sin a n tis į tira n o so stą, n e tik išd av ė savo b ič iu lį ir sve­
čią, b et su g in k la is ra n k o s e , šalia sto v ė d a m i ir p a d ė d a m i ž u ­
d ik a m s, b e v e ik savo ra n k o m is jį ir n u ž u d ė . N e n u ty liu a p ie šį
n e g a rb in g ą ir b e g ė d išk ą d a ly k ą , ta č ia u n ie k o d a u g ia u ir nesa-
b kysiu: dau g elis k itų a p ie ta i ju m s k a lb a ir d a r ilgai k alb ės. T a č ia u
a tsa k y siu tie m s, k u rie teigia, k a d b ū d a m i a tė n ie č ia i to k iu p o e l­
g iu jie u ž tra u k ė g ė d ą v is a m p o liu i. S a k a u g i, k a d a tė n ie tis b u v o
ir tasai, k u ris n e t u ž p in ig u s ir d a u g e lį k itų d a ly k ų n e išd a v ė
D io n o , k a d a n g i jo d ra u g u ta p o n e p er p ra s č io k iš k ą p a ž in tį, b e t
k a r t u d a ly v a u d a m a s laisve p a g rįs ta m e a u k lė jim e , k u r i u o v ie ­
n in te liu valia p a s itik ė ti p r o tin g a m ž m o g u i - la b ia u n e i k ū n o a r
c sielos ryšiais. D ė l to n e m a n a u , k a d D io n o ž u d ik a i g alėjo u ž ­
tr a u k ti g ė d ą p o liu i, k a d a n g i jie n ie k a d a ir n e b u v o v e rti jo k io
d ė m e sio .
V is a ta i č ia b u v o p a sa k y ta D io n o d ra u g a m s ir g im in a ič ia m s
k a ip p a ta rim a s. T a č ia u tu r iu jie m s d u o ti d a r v ie n ą , tre č ią jį, p a ­
ta r im ą , o sy k iu jie b u s tre tie ji, k u rie jį išgirs: S icilijo s a r b e t
k u r i o k it o p o lio v a ld y m a s p ag a l m a n o m o k y m ą tu r i b ū ti p a ti­
k ė ta s n e ž m o n ė m s d e s p o ta m s , b e t įs ta ty m a m s. D e s p o to v a ld ž ia
d n ė ra g e ra n ei v a ld a n tie s ie m s, n e i v a ld o m ie s ie m s, n e i jų v a ik a m s,
n ei to le sn ie m s p a lik u o n im s . V e ik ia u a tv irk šč ia i - ši p a tirtis visiš­
k a i p ra ž ū tin g a . T a i b ū d in g a m e n k o m s ir v e rg išk o m s sielo m s -
g o d ž ia i gvieštis šios v ald žio s, - tu o ta r p u nė v ie n a iš jų n e ž in o
n ie k o n ei a p ie p ra e itie s, n e i a p ie a te itie s, n e i a p ie ž m o n ių , n e i
a p ie d ie v ų g e ru s ir te isin g u s d aly k u s. T u o aš ste n g ia u si įtik in ti
p ir m ia u s ia D io n ą , p a s k u i D io n is iją , o d a b a r ju s , štai ja u tre č ią

80
 SEPTIN TASIS LAIŠKAS 3 3 4 E - 3 3 5 D

sykį. D z e u s o tre č io jo G e lb ė to jo v a rd a n , p a k la u s y k ite m an ęs!

A rb a p a ž v e lk ite į D io n is ijo a r D io n o p av y z d į. P irm a sis, m a n ę s
n e p a k la u sę s, d a b a r g y v e n a n e g a rb in g a i, a n tra sis , k u ris m a n ę s e
p a k la u sė , m irė k iln ia m irtim i. N e s ta i, k ą te n k a p a tir ti s ie k ia n t
g ė rio sau ir p o liu i, visa, k a d ir k as ta i b ū tų , y ra te isin g a ir g era.
N ie k a s iš m ū s ų n e g im ė n e m irtin g a s , ir n e t jei k u rį n o rs iš tik tų
to k ia d alia, jis n e ta p tų la im in g a s, k a ip m a n o d a u g elis; tie m s,
k a s esti b e sielos, n e i g e ra , n e i b lo g a n e tu r i v e rtė s; ta č ia u šie
d aly k ai tu r i v e rtę k ie k v ie n a i sielai, a r ji b ū tų su s iju n g u s i su k ū n u , 335 a
a r a tsisk y ru si n u o jo.
Iš tie sų , v e rta tik ė ti sen ais ir šv e n ta is ž o d ž ia is, sk elb ia n č ia is,
k a d m ū s ų siela y ra n e m irtin g a ir k a d , k u o m e t b u s a ts k ir ta n u o
k ū n o , ji b u s te is ia m a ir b a u d ž ia m a d id e lė m is b a u sm ė m is. D ė l
to re ik ia m a n y ti, k a d p a ti r t i d id e lių n u o s k r ia u d ų ir n e te isy b ių
y ra m a že sn is blogis, n e i jas p a d a ry ti. Ž m o g u s , g o d u s p in ig a m s ,
b e t sk u rd ž iu s sieloje, n e k la u sy s šių ž o d ž ių , o jei ir p ak lau sy s,
m a n y s, k a d iš jų g a lim a p a s iju o k ti; ta d jis im s g rie b ti v isk ą ir b
v isu r, k u r p a p u o la , be jo k io s g ė d o s n e ly g in a n t žvėris, kas ja m
a tro d y s tin k a m a v alg y ti, g e rti a rb a te n k in ti iki so ties ž e m u s bei
v e rg išk u s m a lo n u m u s , k u r ie n e te isin g a i v a d in a m i m e ilė s v a rd u .
B ū d a m a s a k las jis n e m a to , k a d š ito k ia m e g r o b s ty m e e s a m a
šv en tv ag y stės, o k ie k v ie n ą n e te isin g ą d a rb ą ly d i d id is b lo g is, ir
v is a ta i jis y r a p riv e rsta s te m p tis p a sk u i save g ė d in g o je ir visais
atžv ilg iais v a rg a n o je k e lio n ė je tie k g y v e n d a m a s a n t žem ės, tie k
ir n u k e lia v ę s p o žem e.
Š iais ir k ita is žo d žia is b u v a u įtik in ę s D io n ą , t a d t u r i u teisę c
p y k ti a n t jo ž u d ik ų ir ta m tik r u m a s tu a n t D io n is ijo : k aip jie,
ta ip ir jis sm a rk ia i p a k e n k ė m a n ir, jei g a lim a ta ip išsireik šti,
v isie m s ž m o n ė m s ; p ir m ie ji — k a d a n g i n u ž u d ė tą, k u ris n o rė jo
įg y v e n d in ti te is in g u m ą , o a n tra sis — k a d a n g i v iso savo v a ld y m o
m e tu n e p a n o ro įg y v e n d in ti te is in g u m o , n o rs ir tu rė jo d id ž iu lę
g alią. Je i filo so fija ir ši g a lia b ū tų su s iju n g ę į v ie n a , v isiem s d

81
 SEPTINTA SIS LAIŠKAS 3 3 5 D - 3 3 6 C

ž m o n ė m s - tie k g ra ik a m s, tie k b a rb a ra m s , - b ū t ų tin k a m a i

n u šv ie sta ši te isin g a n u o m o n ė : k a d jo k s polis ir jo k s ž m o g u s
n e ta p s la im in g a s, k o l n e im s g y v e n ti sav o g y v e n im o re m d a m a s is
p ro tu ir v a d o v a u d a m a s is te is in g u m u , a r p a ts jo įgijęs, ar, v a ld a n t
d ie v o b a im in g ie m s ž m o n ė m s , b u s iša u k lė ta s ir išlav in tas p ag al
te isin g u s p a p ro č iu s.
e Š tai to k ią žalą p a d a rė D io n is ija s. V isa k ita , m a n o a k im is,
p a ly g in u s su š itu o y r a m e n k a . T ą p a č ią ža lą , tik n e ž in o d a m a s,
p a d a rė D io n o žu d ik a s. A š g e ra i ž in a u — k o k iu m a s tu ž m o g u i
įm a n o m a tv irtin ti ž in a n t a p ie k itu s ž m o n e s, - k a d jei D io n a s
b ū tų tu rėjęs valdžią, jis b ū tų n u s ta tę s b ū te n t to k į v a ld y m o b ū d ą ;
336 a p ir m ia u s ia jis b ū tų išlaisvinęs iš v erg ijo s S ira k ū z u s, savo tėv y n ę,
b ei a ts ta tę s laisve p a g rįs tą v a ld y m o fo rm ą , p o to v iso m is p r ie ­
m o n ė m is b ū tų ju o s išp u o šę s g eria u sia is ir p ilie č ia m s tin k a m a is
įs taty m ais. O d a r v ė lia u D io n a s tro šk o a p g y v e n d in ti v isą S ic ili­
ją b ei iš la isv in ti ją n u o b a rb a rų ; v ie n u s jis k e tin o išvyti, o k itu s
u žv ald y ti —ir visa ta i p a d a ry ti d a u g le n g v ia u , n e i ta i b u v o p av y k ę
H ie r o n u i.
b Je i ta ip b ū tų a ts itik ę te isin g o , n a rsa u s, iš m in tin g o ž m o g a u s
d ė k a , filosofo d ė k a , d a u g u m a ž m o n ių b ū tų p riė m ę to k ią p a č ią
n u o m o n ę a p ie d o ry b ę , k a ip ir ta, k u rią , jei D io n is ija s b ū tų b u v ęs
įtik in ta s , b ū tų su s id a rę visi, je i ta ip g a lim a sak y ti, ž m o n ė s . B et
d a b a r k ažk o k s d a im o n a s a r k e rš ta u ja n ti d ie v y b ė a ts iu n tė b e-
įs ta ty m y stę ir b ed ie v y stę , o la b ia u sia i — įž ū lų n e m o k š iš k u m ą ,
k u ria m e g lū d i v isų b lo g y b ių šak n y s ir k u ris v ė lia u n e ša k a r ­
č ia u siu s v aisiu s tie m s, k u rie tu o s v aisiu s ir iša u g in o . Š ie d a ly k a i
c ja u a n tr ą sykį v isk ą a p v e rtė ir p ra ž u d ė .
D a b a r iš ta rk im e šiu o s ž o d ž iu s tre č ią sykį — ir lai ju o s ly d i
g eri žen k la i. P a ta riu ju m s, D io n o d ra u g a i, m ė g d ž io ti jo m eilę tė ­
v y n e i bei n u o s a ik ų g y v e n im o b ū d ą ir, jei b ū tų sių sta p a la n k e sn ė
le m tis, m ė g in ti įv y k d y ti jo su m a n y m u s (o k o k ių jų b ū ta , jū s
k u o a išk ia u sia i iš g ird o te iš m a n o laišk o ). N e k v ie s k ite p ris iju n g -

82
 SEPTIN TASIS LAIŠKAS 3 3 6 D - 3 3 7 C

ti p rie jū s ų tų , k u rie p a g a l tėv ų p a p ro č iu s n e p a jė g ia laik y tis

d o rie tiš k o g y v e n im o b ū d o , b e t g y v e n a D io n o ž u d ik o b e i sici­ d
liečių p av y zd žiu , ir n e m a n y k ite , k a d šieji k a d a n o rs g a lė tų a tlik ­
ti kok į n o rs p r o tin g ą a r v e rtą p a s itik ė jim o d a rb ą . T a č ia u kv ies­
k ite k itu s, id a n t visa S icilija b ū tų a p g y v e n d in ta , o jo je įsteig ti
ly g ū s įsta ty m a i; k v iesk ite iš visos S icilijo s ir iš v iso P e lo p o n e s o ,
n e s ib a im in k ite kv iesti ir iš A tė n ų : t e n ta ip p a t e sa m a ž m o n ių ,
k u r ie išsiskiria d o ry b ė m is ir n e k e n č ia tų , k u r ie d r įs ta k e lti r a n ­
k ą prieš svečią. B et jei ju m s a tr o d o , k a d šiu o s d a ly k u s g a lim a
įg y v e n d in ti ir v ėliau , o tu o s y k m a g a a ts id ė ti k a sd ie n v isu r k u r
k y la n tie m s įvairiem s ir g a u s ie m s n e ra m u m a m s , tu o m e t k ie k ­ e
v ie n a m p riv a lu ž in o ti — jei d ie v išk o ji le m tis ja m a tse ik ė jo n o rs
k ie k te isin g o s n u o v o k o s, — k a d tol n e b u s galo v id a u s b a rn ia m s,
k o l p ik ta m e n a n ty s n u g a lė to ja i n e silia u s trė m im a is ir ž u d y n ė ­
m is k e ršy ti savo p rie š in in k a m s , b e t su siv a ld ę n u s ta ty s b e n d ru s
įs ta ty m u s, sk irtu s tie k savo, tie k ir p ra la im ė ju s ių jų la b u i. Š ita ip 337 a
jie d v e jo p u k e liu p riv e rs la ik y tis įs ta ty m ų , su k e ld a m i p a g a rb ą
ir b aim ę; b a im ę — k a d a n g i jė g a įro d ė esa n ty s u ž a n u o s stip re s­
ni, p a g a rb ą —k a d a n g i p a siro d ė , jog g e ria u m o k a a ts isp irti m a ­
lo n u m a m s ir v e rč ia u tr o k š ta b ei g e b a p a k lu s ti įs ta ty m a m s. N ė ra
k ito b ū d o , k a ip iš v a d u o ti n u o b lo g y b ių v id a u s k a rų k re č ia m ą
polį. A n tra ip , ja m e s a n t to k io s p a d ė tie s, ir to lia u n e silia u s k ilę b
b a rn ia i ir p rie šišk u m a s, n e a p y k a n ta ir n e p a sitik ė jim a s. N u g a ­
lė to jai, je i tik tro k š ta išg e lb ė ti m ie stą , p riv a lo p a ty s ta r p savęs
iš rin k ti tu o s , k u riu o s jie n u s p r e n d ė e sa n t g e ria u siu s ta r p g ra i­
k ų — p ir m ia u s ia se n o liu s, n a m ie tu r in č iu s ž m o n a s ir v a ik u s,
d a u g e lio k a rtų ta u r ių ir g e ro v a rd o p ro tė v ių p a lik u o n is , taip p at c
p a k a n k a m a i tu r tin g u s . T o k ių p ilie č ių v id u tin io d y d ž io p o liu i
p a k a n k a p e n k ia s d e šim t. J u o s re ik ia p ra šy m a is b e i s iū la n t g a rb in ­
g as p areig as p asik v iesti iš jų tėv y n ės, o k u o m e t jie b u s a tk e lia ­
vę ir d a v ę p rie sa ik ą —jie m s lie p ti ir p a v e sti išleisti įs ta ty m u s , n e
p a la n k e s n iu s n u g a lė to ja m s a r n u g a lė tie sie m s, b e t ly g iu s ir b e n d -

83
 SEPT IN TA SIS LAIŠKAS 3 3 7 D - 3 3 8 C

ru s v isam p o liu i. O išle id u s įs ta ty m u s, v isa k ita g lū d i štai k a m e .

Jei n u g a lė to ja i im s la b ia u p a k lu s ti įs ta ty m a m s n e i n u g a lė tie ji,
d visa b u s visiškai išg elb ėta, s to s la im ė ir b u s iš siv a d u o ta n u o b lo ­
g y b ių . P rie šin g u a tv e ju , jei n e n o rite p a k la u s y ti d a b a r iš d ė sty tų
p a ta r im ų , n e k v ie sk ite n e i m an ęs, n ei k ie n o n o rs k ito , k a d p rie
jū s ų p ris id ė tų . N e s šie ž o d ž ia i y ra ta rs i b ro lia i a n ų ž o d ž ių , k u ­
riu o s m u d u su D io n u g e ra n o rė d a m i m ė g in o m e įg y v e n d in ti
S irak ū zu o se. T a i b u v o a n tr a s k a rta s. O p ir m ą k a r t ą m es d a r
a n k s č ia u sy k iu su D io n is iju p a b a n d ė m e įg y v e n d in ti v isie m s
e b e n d rą gėrį, b e t k a ž k o k ia g a lin g e sn ė n e i ž m o g u s le m tis su a rd ė
m ū s ų k e tin im u s . D a b a r p a b a n d y k ite jū s tin k a m e s n iu m e tu ir
su d iev išk o s le m tie s p a g a lb a s ė k m in g ia u įg y v e n d in ti šiu o s g e ru s
su m an y m u s.
Š ta i tie k g a liu ju m s p a ta r ti ir laišk e p a p a s a k o ti a p ie p ir m ą ­
ją k e lio n ę pas D io n is iją . K as n o ri, g ali p a sik la u sy ti ir a p ie tai,
k a ip , tu rė d a m a s p a k a n k a m a i p a g rin d o ir tin k a m a i e lg d a m a sis,
338 a a n t r ą k a rtą iš p la u k ia u ir a tk e lia v a u p as D io n is iją . M a n o p ir m o ­
jo a p s ila n k y m o laik as, k a ip m in ė ja u , p ra s lin k o ta ip ir n e sp ė ju s
D io n o n a m iš k ia m s ir b ič iu lia m s s u te ik ti jo k io p a ta r im o . Po to
k iek p a jė g d a m a s p a siste n g ia u įtik in ti D io n is iją , k a d m a n e p a ­
le istų ; a b u p a sie k ė m e su s ita rim ą d ėl to , k a s įvyks ta d a , k a i stos
ta ik a (S icilijoje tu o m e tu v y k o k aras). S avo r u o ž tu D io n is ija s
p asak ė, k a d vėl p asik v ies m a n e ir D io n ą , vos tik ja m pav y k s
įtv ir tin ti savo v ald žią, taip p a t siūlė D io n u i m a n y ti, k a d jis b u v o
b n e iš tre m ta s , b e t tiesio g p riv e rsta s išsik elti. T o k io m is sąly g o m is
aš s u tik a u su g rįžti. K u o m e t sto jo ta ik a , D io n is ija s ė m ė k v iesti
m a n e , o D io n o s u g rįž im ą a tid ė jo d a r m e ta m s , m a n y d a m a s , k a d
aš tu rįs a tv y k ti b et k o k iu a tv e ju . D io n a s įk a lb in ė jo ir lie p ė m a n
p la u k ti, k a d a n g i iš S icilijo s ė m ė p la č ia i sk listi k a lb o s, k a d D io ­
n isijas tą s y k ir v ėl a p im ta s s te b ė tin o tr o š k im o filo so fijai. D ė l to
c D io n a s a tk a k lia i prašė, k a d n e a tm e s č ia u k v ie tim o . M ž in o ja u ,
k a d filo so fija gali ja u n u o lia m s s u ž a d in ti d a u g y b ę to k io p o b ū ­

84
 SEPTIN TASIS LAIŠKAS 3 3 8 C - 3 3 9 B

d ž io d a ly k ų , ta č ia u m a n a tro d ė , k a d tu o m e tu b ū sią sa u g ia u , jei

a ts irib o s iu tie k n u o D io n o , tie k n u o D io n is ijo ; ta d a ts a k ia u
a b ie m s, k a d esu ja u senas ir k a d tai, d ėl k o b u v o ta rta si, ta d a
d a r n e b u v o įv y k d y ta; šita ip su s ip y k a u ir su v ie n u , ir su k itu .
A tro d o , k a d p o to pas D io n is iją a tv y k o A rc h ita s (p rieš iš p la u k ­
d a m a s , aš s u p a ž in d in a u A rc h itą su ta ra n tie č ia is ir su D io n is iju , d
ir taip m a n o d ėk a jie ta p o d ra u g a is). S ira k ū z u o se b ū ta ir d a u g ia u
ž m o n ių , g ird ė ju s ių D io n o ž o d ž iu s, ta ip p a t d a r k itų , k ą n e k ą
n u g ir d u s ių iš filosofijo s. M a n regis, jie p a m ė g in o leistis į sv ar­
sty m u s ap ie šiu o s d a ly k u s su D io n is iju , m a n y d a m i, k a d jis b u v o
išklausęs visa, k ą aš b u v a u a p m ą s tę s. Jis g i iš p rig im tie s n e b u v o
n eg ab u s m o k s la m s, b e to, b u v o didelis g a rb ė tro šk a . J a m p a ti­
k o tai, a p ie k ą su ju o b u v o sv a rsto m a , b e to , jis g ė d ijo si, k a d
n e iš a išk ė tų , jog m a n la n k a n tis , n ie k o n e įsisa v in o ; ta d u žsid eg ė
tro š k im u išk la u sy ti v isa ta i išsa m ia u ; k ita v e rtu s, ta m jį ž a d in o e
g a rb ės tro šk im a s. K o d ė l jis n e sik la u sė m a n ę s m a n o a n k s te s n io
a p s ila n k y m o m e tu , ja u k ą tik išd ė sč ia u k ie k a u k šč ia u . K u o m e t
išsigelbėjęs ir a n tr ą sy k į k v ie č ia m a s, k a ip m in ė ja u , a ts isa k ia u
v y k ti, m a n d in g , D io n is ija s u žsip lie sk ė y p a tin g u g a rb ė s tr o š k i­
m u , k a d tik k a m n o rs n e p a s iro d y tų , jo g aš su p a n ie k a ž iū riu į
jo p rig im tį, įp ro č iu s, ta ip p a t ir g y v e n im o b ū d ą , k u rį m a n te k o 339 a
p a č ia m p a tirti, ir dėl to n e p a te n k in ta s aš n e n o rįs k e lia u ti. B ū tų
te isin g a d a b a r m a n p a sa k y ti tie są b ei išlik ti tv irta m , je i kas, iš­
k lau sęs šiu o s žo d ž iu s, im s n ie k in ti m a n o filo so fiją b e i m a n y ti,
k a d tira n a s ta ip p a t b u v o p ro tin g a s . D io n is ija s tr e č ią sykį s iu n ­
tė p as m a n e p a s iu n tin iu s sy k iu su trije ra , k a d ta ip p a le n g v in tų
k e lio n ę ; a ts iu n tė A rc h e d e m ą , v ie n ą iš tų , k u rie a r tim a i b e n d ra v o
su A rc h itu , m a n y d a m a s , k a d aš jį v e rtin u la b ia u sia i iš v isų si- b
čiliečių , b ei k itu s .m a n o p a ž įs ta m u s siciliečiu s. Jie visi m a n p e r­
d a v ė tą p a tį liu d ijim ą - k a d D io n is ija s y p a č a tsid ė ję s filo so fijai.
B e to , ž in o d a m a s, k o k s m a n o n u s is ta ty m a s D io n o a tž v ilg iu , ir
p a tie s D io n o tro šk im ą , k a d iš p la u k č ia u ir n u v y k č ia u į S ira k ū z u s,

85
 SEPT IN TA SIS LAIŠKAS 3 3 9 C - 3 4 0 B

jis p arašė lab ai ilgą laišk ą, p a re m tą k a ip tik šiais d a ly k a is. L aiš­

k a s p ra s id ė jo žo d žia is: „ D io n is ija s P la to n u i“ , p a s k u i sekė įp ra sti
c m a n d a g ū s p a sisv e ik in im a i, o iš k a rt p o to jis rašė: „jei d a b a r m a ­
nęs p ak la u sę s atv y k si į S iciliją, visų p ir m a D io n o p a d ė tis b u s
su tv a rk y ta ta ip , k a ip n o ri tu ; ž in a u , k a d ta v o n o ra i b u s sa ik in ­
gi ir aš su jais su tik siu . P rie šin g u a tv e ju n e i D io n o reik a la i, n ei
visa k ita n e b u s su tv a rk y ta ta ip , k a ip m a n a i t u “. T o k ie b u v o jo
žo d žia i. L ik u si laišk o d a lis p e rn e ly g ilga, b e to , d a b a r n e tin k a -
d m a s m e ta s ją p a sa k o ti. A tė jo ir k itų laiškų - n u o A rc h ito ir k ai
k u rių ta r a n tie č ių — k u riu o s e b u v o šlo v in a m a D io n is ijo m e ilė
filosofijai; be to , jie rašė, k a d jei n e a tv y k s iu d a b a r, g ali n u tr ū k ti
m a n o d ė k a u žsim ez g u si ir n e m a ž o s p o litin ė s re ik šm ė s tu rė ju s i
jų d ra u g y s tė su D io n is iju . Š tai tie k ir to k ių m a n tu o m e tu s iu n tė
ra g in im ų iš S icilijos ir iš Ita lijo s, sie k d a m i p a tr a u k ti m a n e p as
ju o s. B e to , ir a tė n ie č ia i įn irtin g a i p ra š y d a m i m a n e b e v e ik s tu m -
e te išstū m ė . Ir vėl k a lb ė ta tą p a tį: esą n e v a lia iš d u o ti D io n o bei
svečių ir b ič iu lių iš T a ra n to . K ita v e rtu s, aš ir p a ts m a n ia u , k a d
n ie k o s te b ė tin a , jo g ja u n a s ir im lu s ž m o g u s , n u g ird ę s k alb as
ap ie v e rtu s d a ly k u s, u ž s id e g tų m e ile ta u re s n ia m g y v e n im u i. M a n
a tro d ė , k a d reik ėjo p a č ia m g e ra i įv e r tin ti d a ly k ų p a d ė tį, ta ip
p a t š iu k š tu n e ta p ti išd a v ik u b ei tik ra i d id ž ia i g ė d in g o p o e lg io
340 a k a ltin in k u —jei tai, k a s b u v o k a lb a m a , b u v o tiesa. T a d , p a sislė ­
pęs p o to k ia is s a m p ro ta v im a is , le id a u si į k e lio n ę , ta č ia u sy k iu
b ū g š ta v a u , s u p r a n ta m a , n e n u ja u s d a m a s n ie k o g era . K u o m e t
a tv y k a u , m a n te k o iš tie sų v e rta i d ė k o ti D z e u s u i T re č io jo g lo ­
b ė ju i, n es d a r sy k į la im in g a i išsig elb ėjau ; ir u ž ta i p o d ie v o t u ­
rė č ia u d ė k o ti d a r ir D io n is iju i, k a d a n g i jis, k u o m e t d a u g u m a
n o rė jo m a n e p ra ž u d y ti, s u tr u k d ė ta i p a d a ry ti, b e n t iš d a lie s
ja u s d a m a s g ė d ą d ė l m a n r ū p im ų d a ly k ų .
b T a ig i, k ai a tv y k a u , p ir m ia u s ia g a lv o ja u , jo g tu r iu įs itik in ti,
a r tik r a i D io n is ija s y ra n e ly g in a n t u g n im i u ž sid e g ę s filo so fija,
a r A tė n u s p a sie k u sio s k a lb o s b u v u sio s tu šč io s. Y ra v ie n a s b ū d a s

86
 SE PTIN TASIS LAIŠKAS 34 0B -341 B

ta i iš b a n d y ti - b ū d a s, n e s to k o ja n tis k iln u m o ir la b ai tin k a m a s

tira n a m s , y p a č to k ie m s , k u rie k u p in i filo so fin ių n u o g ir d ų ; vos
atv y k ę s, p a ju ta u , k a d ta i b ū te n t D io n is ijo atv ejis. T o k ie m s ž m o ­
n ė m s re ik ia p a ro d y ti, k o k ia y r a iš tie sų šio d a ly k o esm ė , k ie k
b ei k o k iais keliais p a sie k ia m a ir k ie k ta i su k e lia v arg o . T a i iš­
k lau sęs, ž m o g u s , jei jis iš tiesų y ra filosofas, a rtim a s d a ly k u i ir c
v e rtas jo , be to , ir p a ts d iev išk as, m a n y s, k a d k ą tik išg ird o a p ie
p rieš jį n u s id rie k u s į n u o s ta b ų k e lią ir k a d jis n e b e g a li g y v e n ti
k ita ip , n ei ju o sek d am as. T o d ė l tie k su siėm ęs p a ts, tie k ir įsikibęs
į savo v ed lį, n ep ale is jo tol, k o l n e p a sie k s g a lu tin io tik slo a rb a
n eįg is jė g ų be v e d lio p a g a lb o s sa v a ra n k išk a i e iti k e liu . Š ita ip
g a lv o d a m a s ir su to k io m is m in tim is g y v e n a šis ž m o g u s , ir to lia u d
d a ry d a m a s tai, k ą d arė iki šiol, b e t d ra u g e tv irta i la ik o si filo so fi­
jos ir k a sd ie n y b ė je elgiasi ta ip , k a d ta p t ų im lu s , g e ro s a tm in tie s ,
p a jė g u s sv arsty ti bei iš lik tų b laiv u s; p rie šin g a s g y v e n im o b ū d a s
ja m k e lia a tk a k lią n e a p y k a n tą . T u o ta r p u tie, k u rie n ė ra tik ri
filo so fai, b et k a ip k a d k ū n a i, k a i įd e g a sau lėje, d a n g sto si įv a i­
rio m is n u o m o n ė m is , p a m a tę , k ie k tek s iš m o k ti, k ie k įd ė ti p a ­
s ta n g ų ir k o k iu m a s tu k a sd ie n is g y v e n im a s tu r i a titik ti p aties e
d aly k o tv ark ą, im a m a n y ti, k a d tai jie m s p e rn e ly g s u n k u ir n e ­
įm a n o m a ; to d ė l jie y ra n e p a jė g ū s tu o u ž siim ti. K a i k u rie iš jų 341 a
im a save įtik in ė ti, k a d ja u p a k a n k a m i išk lau sė ir jie m s n e b e re i­
k ia to le s n ių u ž siė m im ų .
Š ta i šis y ra k u o a išk ia u sia s ir sa u g ia u sia s b ū d a s iš b a n d y ti
tu o s , k u rie g y v e n a p ra b a n g o je ir n e p a jė g ia a ts id ė ti triū s u i, k a ­
d an g i taip jie n ie k a d a n eg alės k a ltin ti savo m o k y to jo , b et tik
save p a č iu s - ju k jie p a ty s n e s u g e b a įv y k d y ti visa, k o re ik a la u ja
d aly k as.
T o k iu s ž o d ž iu s tu o m e t ir p a sa k ia u D io n is iju i. N e išd ė s č ia u
ja m v isk o , b e t D io n is ija s to ir n e p ra šė ; jis p ra s ita rė , k a d d a u g e lį b
sv a rb ia u sių d a ly k ų ž in o p a ts, ju o s p a k a n k a m a i p e rp r a to k la u ­
sy d am asis k itų . V ėliau te k o g ird ė ti, k a d jis u žsirašė tai, a p ie k ą

87
 SEPT IN TA SIS LAIŠKAS 341 B -342B

tu o m e tu k lausėsi, ir p a te ik ė ta i k aip savo, o ne tų , iš k u rių

b u v o išgirdęs, v eik alą. A š n ie k o a p ie ta i n e ž in a u . Ž in a u tik , k a d
a p ie ta i rašė k iti, ta č ia u a n ie n e t n e ž in o jo , k as p a ty s esą.
Š tai k ą tu r iu p a sa k y ti a p ie visus, k u rie ja u p a ra šė a r d a r
c p arašy s ir k u rie teig ia, jo g iš m a n o a p ie tu o s d a ly k u s, k u rių aš
m o k a u , k a d a n g i p a sik la u sė m a n ę s a r k itų , a r tu o s d a ly k u s p a ­
ty s a tra d o : m a n o n u o m o n e , jie a p ie šį re ik a lą n ie k o n e s u p ra n ta .
A p ie šiuos d a ly k u s n ė ra ir n ie k a d a n e b u s jo k io m a n o rašto : tai
n ie k a ip n eg ali b ū ti išsa k y ta k a ip k iti m o k sla i, b e t n u o la t ilgai
b ū n a n t k a r tu ir k a r tu g y v e n a n t v a rd a n p a tie s d a ly k o , sta ig a
d k a ip šviesa, su s p in d u si n u o įsižieb u sio s liep sn o s, a ts ir a n d a sielo ­
je ir m a itin a s i p a č iu sav im i. V is d ė lto ž in a u b e n t ja u tai, k a d jei
šitai g a lė tų b ū t i u ž ra šy ta a r išd ė sty ta , a š p a ts g e ria u sia i ta i iš-
d ė sty č ia u ; ir tik ra i ž in a u , jo g jei šitai b ū tų b u v ę b lo g a i u žrašy ta,
m a n e b ū tų n e m e n k a i įs k a u d in ę . O jei m a n b ū tų p a siro d ę , k a d
v e rta šitai s u p r a n ta m a i d a u g e liu i u ž ra šy ti ir p a sa k y ti, k ą g e re s­
n io g y v e n im e b ū č ia u g alėjęs n u v e ik ti n e i su ra šy ti ta i, kas d id ž ia i
e n a u d in g a ž m o n ė m s , ir p rig im tį v isų a k iv a iz d o je išvesti į šviesą?
T a č ia u m a n a u , k a d v a d in a m a sis šių d a ly k ų n a g rin ė jim a s ž m o ­
n ė m s n e a tn e š tų n ie k o g era , n e b e n t tik n e d a u g e liu i, k u rie ir p a ­
tys m e n k o s n u o ro d o s d ė k a y ra p a jė g ū s tai a tra sti. Iš lik u sių jų
v ie n u s šis n a g rin ė jim a s v isai n e tin k a m a i p r ip ild y tų n e te isin g o s
p a n ie k o s , k itu s — d id e lių , b e t tu š č ių v ilč ių , k a d iš m o k o k o n o rs
342 a d id in g a . T a č ia u m a n kilo m in tis a p ie šiu o s d a ly k u s p a sv a rsty ti
ilgiau: nes g a lb ū t ju o s a p ta ru s , šis tas bus aišk ia u ir ap ie tai, k ą
d a b a r k a lb u . J u k y ra ta m tik ra tiesos žo sm ė Uogos alethes), k u ri
p rie šin a s i b a n d a n č ia m u ž ra šy ti ir a n u o s d a ly k u s, ir b e t k u riu o s
k itu s; a p ie šią ž o sm ę ja u a n k s č ia u d a u g e lsy k e su k alb ėjęs, ta č ia u ,
m a n d in g , re ik ia ir d a b a r a p ie ją p a p a sa k o ti.
E sa m a trijų d aly k ų , b ū ti n ų ta m , k a d įv y k tų k ie k v ie n o iš e sa n ­
čių d a ik tų p a ž in im a s . K e tv irta s d aly k as y ra p a ts ¡pažinim as, o
b p e n k tu o ju re ik ia la ik y ti p a tį d a ik tą , k u ris y ra p a ž in u s ir tik ra i

88
 SEPT IN TA SIS LAIŠKA S 3 4 2 B - 3 4 3 A

e sa n tis. T a ig i p irm a sis y ra v a rd a s, a n tra sis —a p ib rė ž im a s ( togos),

trečiasis —atv aizd as, k etv irta sis —p a ž in im a s. N o rė d a m a s su p ra sti
tai, a p ie k ą k a lb a m a , p a im k v ie n ą p a v y z d į ir šita ip m ą s ty k a p ie
v isa k ita . „ R a ta s“ — ta i k as no rs, k ą p a sa k o m e , o jo v a rd a s y ra
b ū te n t tai, k ą tik k ą išta rė m e . A n tra s d aly k a s — jo a p ib rė ž im a s,
s u d a ry ta s iš v a rd a ž o d ž ių ir v e ik sm a ž o d ž ių : „ d a ik ta s, k u rio k ra š­
tin ia i tašk ai n u o v id u r io į visas p u se s n u to lę v ie n o d u a ts tu m u “
g a lė tų b ū ti to , k a s tik v a d in a m a „ a p v a liu “, „ a p s k r itu “ a r „ r a tu “,
a p ib rė ž im a s. T rečias dalykas y ra tai, kas n u p ie š ia m a ir n u tr in a - c
m a, iš ra iž o m a ir s u n a ik in a m a . T a č ia u p a tie s ra to , k u ria m visa
ta i sk irta , šitai n ep aliečia , nes jis y ra kažkas k ita . K e tv irta s d aly k as
y ra p a ž in im a s (epistemi!}, su v o k im a s (nous) bei te isin g a n u o m o n ė
(alethes doxa) a p ie šiu o s d a ly k u s; k a d a n g i ta i e sti n e g a rsu o se a r
k ū n ų p a v id a lu o se , ta č ia u sielose, čia iš v a rd y tu o s iu s re ik ia la ik y ­
ti v ie n iu ; a išk u , k a d k e tv irta s d aly k as y ra kas k ita nei p a tie s ra to
p rig im tis a r try s a u k šč ia u išd ė sty ti d aly k a i. Iš jų a rtim ia u sia s, d
la b ia u sia i g im in in g a s bei p a n a šia u sia s į p e n k tą jį y ra su v o k im a s
(nous), o k iti d a u g la b ia u n u to lę . Š ita ip y ra ir su tie sio m is, ta ip
p a t su le n k to m is fo rm o m is b ei su sp a lv o m is, su g ė riu , su g r o ­
žiu , su te isin g u m u , su v iso k ia u sia is k ū n a is , tie k d irb tin ia is , tie k
p a g a l p r ig im tį a tsira d u sia is, su v a n d e n iu ir su u g n im i b e i visais
k ita is p a n a šia is d aly k ais, su visais gyvais su tv ė rim a is ir sielų b ū ­
d u , su visais d a rb a is ir p a ty rim a is: je i k as n o rs n e tu r ė s šio k io e
to k io s u p r a tim o a p ie a n u o s k e tu ris d a ly k u s, jis n ie k u o m e t neįgis
ir iš b a ig to p e n k to jo d a ly k o p a ž in im o .
B e to , k a d a n g i k a lb a (logoi) y r a s ilp n a , š itų d a ly k ų g re ič ia u
im am asi, id a n t išaišk ėtų , k o k s y ra (p o io n ti) k ie k v ie n a s d a ik ta s,
n e i ta m , k a d ta p t ų aišk i jo b ū tis (to ori). D ė l to jo k s p ro tin g a s
ž m o g u s n ie k a d a n e išd rįs išre ik šti savo m in č ių , o tu o la b ia u to k iu 343 a
n e ju d r iu b ū d u (eis a m e ta k in e to n ) k aip ra š to ž en k la s. Š ita i re ik ia
iš sia išk in ti ir vėl p a s ite lk ia n t ja u m in ė tą p a v y z d į. K ie k v ie n a s
ž m o g a u s n u p ie š ta s a rb a išraižy tas ra ta s p rie š ta ra u ja p e n k ta ja m

89
 SEPT IN TA SIS LAIŠKAS 3 4 3 B -3 4 3 E

d a ly k u i, k a d a n g i jis iš v isų p u s ių lin k s ta į tie su m ą ; ta č ia u ju k

sa k o m e , k a d ratas p a ts sa v a im e n e tu r i nei d a u g ia u , nei m a ž ia u
b p rie šin g o s sau p rig im tie s . Ir d a r sa k o m e , k a d jo k s iš č ia p a m in ė ­
tų v a r d ų n ė ra p a sto v u s, ta d n ie k a s n e tr u k d o to , k a s v a d in a m a
ap v a liu , p a v a d in ti tie siu , o to , k as tie siu — a p v a liu . T a č ia u vis
d ė lto , k a d ir k e ič ia n t v a rd u s b ei p rie šin g a i ju o s įv a rd ija n t, ra ta i
sav aim e išliks p asto v ū s. T a s p a t sv a rsty m a s ( logos) tin k a ir k a lb a i
(logos): jei ji su d a ry ta iš v a rd a ž o d ž ių ir v e ik s m a ž o d ž ių , ta i jo je
n ė ra n ie k o tik ra i p a sto v a u s. G a lim a d a r la b a i d a u g k ą p a sa k y ti
a p ie tai, k o k s m ig lo ta s y ra k iek v ien as iš k e tu rių d a ly k ų . T a č ia u
sv arb iau sia, k a d , k a ip ja u a u k šč ia u sa k ėm e, iš d v ie jų s ie k ia m ų
c tik slų —s u p ra sti d a ik to b ū tį (to on) a r išsia išk in ti, k o k s (p o io n ti)
y ra d a ik ta s — siela sie k ia ž in o ti n e ta i, k oks jis yra, b e t v e ik ia u
su p ra sti, kas jis y ra (to ti), tu o ta r p u k ai k ie k v ie n a s iš k e tu r ių
d a ly k ų , k u r ių siela n e tg i n e sie k ia , siū lo si ja i ž o d žia is ir d a rb a is,
p a sire ik š d a m a s k a lb a ir n u o ro d o m is , to d ė l s u te ik d a m a s ta i, kas
v isa d a len g v ai p r iim a m a ju s lė m is bei p rip ild y d a m a s k ie k v ie ­
n ą ž m o g ų , ta ip sa k a n t, n e ž in io s ir n e a iš k u m ų . T a d k a d a n g i d ėl
p ra s to a u k lė jim o šiuose d a ly k u o s e n e sa m e įp r a tę ie šk o ti tieso s,
o te n k in a m ė s p a siū ly ta is atv a iz d a is, n e a tr o d o m e v ie n i k itie m s
d ju o k in g i ir tu o m e t, k a i le id ž ia m ė s k la u s in ė ja m i to k ių k la u s in ė ­
ja n č ių , k u r ie gali su k irsti ir p a n e ig ti a n u o s k e tu ris d aly k u s. T a č ia u
kai esam e p riv e rsti d u o ti a tsa k y m u s bei iša išk in ti p e n k tą jį d a ly ­
k ą, bet kuris n o rin tis iš tų, k u rie y ra p a jė g ū s su k irsti, p a im a
v iršų bei p riv e rč ia d a u g u m ą k la u s a n č ių jų m a n y ti, k a d tas, k u ris
im a si d ė sty ti (žo d žiu , ra š tu a r a ts a k in ė d a m a s) n ie k o n e iš m a n o
a p ie tai, a p ie k ą m ė g in o rašy ti a r k a lb ė ti. K a rta is k la u s a n tie ji
n e t n e ž in o , jo g p a n e ig ia m a n e u ž ra šiu sio jo a r k a lb a n č io jo siela,
b e t iš p rig im tie s p ra s ta k ie k v ie n o iš k e tu r ių p ir m ų jų d a ly k ų
e p rig im tis. Įsig y v en im a s (diagogt) į visus šiu o s d a ly k u s, k y la n t ir
le id ž ia n tis n u o v ien o p rie k ito , varg ais negalais g e ra m e iš p r i­
g im tie s ž m o g u je p a g im d o to , k a s g e ra iš p rig im tie s , p a ž in im ą .

90
 SE PTIN TASIS LAIŠKAS 3 4 4 A - 3 4 4 D

T a č ia u jei ž m o g a u s p rig im tis y ra p ra s ta , o jo siela m o k y m o s i

b ei v a d in a m ų jų p a p ro č ių a tž v ilg iu — to k ia k a ip d a u g u m o s a rb a
jo su g e b ė jim a i y ra su n y k ę , ta i p a ts L in k ė ja s n e p riv e rs tų to k io 344 a
p ra re g ė ti. V ie n u ž o d ž iu , n e su s ig im in ia v u sia m su d a ly k u n e p a ­
dės n ei im lu m a s m o k a n tis , n e i g e ra a tm in tis , d ė l to , k a d sau
sv e tim o se sielose p a ts d aly k a s n e le id ž ia š a k n ų . T a d n e i tie, k u rie
n ė ra iš p rig im tie s a rtim i a r su s ig im in ia v ę su tu o , k a s te isin g a , ir
su tu o , kas t i k y r a g e ra — n o rs v ie n i b ū tų im lū s b ei tu r ė tų g e rą
a tm in t į v ie n ie m s, o k iti k itie m s d a ly k a m s, — n e i tie, k u rie y ra
su s ig im in ia v ę su d aly k u , b e t n ė ra im lū s ir n e tu r i g eros a tm in ­
ties — n ė v ie n i iš jų n ie k a d a n e su ž in o s, k ie k ta i išvis g a li b ū ti b
įm a n o m a , tieso s a p ie d o ry b ę ir a p ie ydą. Š ių d a ly k ų , taip p a t ir
to , k a s y r a v iso s b ū tie s (ousia) a p g a u lė ir tiesa, k a ip p ra d ž io je
sak iau , reikia, n u o la t tr in a n t, ilgą laiką m o k y tis. V argais negalais,
p o to , k a i šie d a ly k a i — v a rd a i ir a p ib rė ž im a i, re g a ir p o jū č ia i -
b u v o tr in a m i v ien as į k itą , ir je i tai b u v o g e ra n o rišk a i n u s ite i­
k u s iš m ė g in ta , je i k la u s in ė ta ir a ts a k in ė ta b e p a v y d o , d ė l k ie k ­
v ieno d a ly k o gali m ą s ty m a s (phronesis) ir p ro ta s (nous) n u šv isti
ta ip , k a ip tik y ra įm a n o m a , k a d n u š v is tų ž m o g u i. D ė l to jo k s c
rim ta s ž m o g u s n ie k a d a n e siim s rašy ti a p ie rim tu s d a ly k u s ir
n e išstaty s jų ž m o n i ų p a v y d u i b ei su m a išč ia i (aporia). T a ig i iš to ,
k a s p a sa k y ta , re ik ia su p ra sti, k a d jei k a s n o rs p a m a to u žrašy ­
tą raštą — a r įs ta ty m d a v io įs ta ty m u s, a r k ą k ita, — ir je i jis p a ts
y ra rim ta s žm o g u s, ta i a n ų n e p a la ik y s ja m la b a i sv a rb ia is d a ly ­
kais, b et su p ras, k a d sv a rb ia u si d a ly k a i esti k a ž k u rio je g ra ž ia u ­
sioje jo p a tie s dalyje. B et jei jis b ū tų užrašęs ta i, k as b u v o g iliai
a p m ą s ty ta , „tai tu o m e t ja m p a ty s “, b e t n e d iev ai, o m irtin g ie ji d
„ a tim tų p u p r o tą “ .
T a sa i, k u ris a tid ž ia i sek ė m a n o ž o d ž iu s ir šį n u k r y p im ą į
šalį, su p ra s, k a d jei D io n is ija s a r kas n o rs k ita s —u ž jį m e n k e s n is
a r d id e s n is — u ž ra šė a p ie a u k šč ia u siu s p rig im tie s p ra d u s , iš to,
k ą u ž ra šė p a g a l m a n o m o k y m ą , jis n ie k o sv e ik a n e iš g ird o ir

91
 SEPTIN TA SIS LAIŠKAS 3 4 4 E -3 4 5 C

n e iš m o k o . N e s p rie š in g u a tv e ju tų d a ly k ų a tž v ilg iu jis, k a ip ir

aš, b ū t ų ja u tę s d ie v o b a im in g ą p a g a rb ą , t a d n e b ū tų išd rįsę s
e ju o s iš k lo ti šiu o n e d e r a m u ir n e tin k a m u b ū d u . J u k jis u žrašė
n e ta m , k a d ju o s a ts im in tų —jei ja u sy k į šie d a ly k a i b u v o s u č iu p ­
ti sieloje, n e b a is u , k a d ir u ž sim irš, n e s jie g lū d i itin g la u s tu o se
ž o d ž iu o se — b e t a rb a d ė l n ie k in g o g a rb ė s tro š k im o , a rb a n o rė ­
d a m a s p a te ik ti ta i k a ip savo v eik alą, a rb a k a ip v e ik a lą d a ly v a ­
v u sio m a n o m o k y m e , k u rio jis b u v o n e v e rta s, k a d a n g i p a m ilo
345 a tik šio m o k y m o te ik ia m ą šlovę ir tik jo je n o rė jo d a ly v a u ti. Je i
D io n is ija s visa ta i iš m o k o , tu o m e t ta i p a d a rė tik sykį a rtim a i
p a b e n d ra v ę s su m a n im i; g a lb ū t ta ip ir y ra , ta č ia u k a ip ta i ja m
p a v y k o , „ te ž in o D z e u s a s “, k aip sak o tė b ie č ia i. Aš, k aip m in ė ­
ja u , su ju o k a lb ė ja u tik v ie n ą k a rtą , o p o to d a u g ia u — n ie k a d a .
T a m , k u ria m rū p i su p ra sti, k a ip viskas k lo jo si p o to, p riv a lu
s u ž in o ti ir dėl k o k ių p rie ž a sč ių m u m s n e te k o a p ie tai sv arsty ti
nei a n trą , nei tre č ią , nei d a u g ia u k a rtų . G a lb ū t D io n is ija s, sy­
kį p asik lau sęs, m a n ė s i su ž in o ję s p a k a n k a m a i, o gal g alv o jo p a ts
b tu o s d a ly k u s a tr a d ę s a r a n k s č ia u iš k itų išm o k ę s; a rb a k a d tai,
k a s b u v o m a n o p a sa k y ta , m e n k a i k ą te re išk ė . G a l d a r y ra ir
tre č ia g a lim y b ė — k a d šie d a ly k a i ja m p a siro d ė p e rn e ly g d id ū s ,
o jis p a ts — n e p a jė g u s g y v e n ti rū p in d a m a s is m ą s ty m u ir d o ry ­
be. Jei jis m a n o , k a d šie d a ly k a i m e n k a v e rč ia i, ja m tek s k o v o ti
su d a u g y b e liu d y to jų , te ig ia n č ių p rie šin g a i, k u rie , b e to , šiu o
k la u s im u y r a k u r k a s .sv aresn i teisėjai. B e t jei D io n is ija s p a ts
ta i a tr a d o a r iš m o k o ir m a n ė , k a d šie d a ly k a i v e r ti laisvos sie-
c los a u k lė jim o , k a ip g alėjo jis — n e b ū d a m a s k o k s n o rs k e is tu o ­
lis — ta ip le n g v a b ū d išk a i įžeisti sa v o v e d lį ir m o k y to ją ? O k a ip
jis m a n e įžeidė, tu o j p asak y siu .
P ra s lin k u s k u ria m la ik u i p o šių įv y k ių , D io n is ija s, ik i to l
leid ęs D io n u i iš laik y ti savo tu r tą ir g a u ti p e ln o , u ž d ra u d ė jo
v a ld y to ja m s sių sti p in ig u s į P e lo p o n e s ą , ta rsi b ū tų v isišk ai p a ­
m iršę s tai, k ą k a lb ė jo savo laiške. Jis teig ė, k a d tu rta s p rik la u so

92
 SEPT IN TA SIS LAIŠKAS 3 4 5 D - 3 4 6 C

n e D io n u i, o D io n o s ū n u i, k u ris b u v o D io n is ijo sū n ė n a s , ta d
p a g a l įs ta ty m u s D io n is iju i p rik la u sė jo g lo b a . Ik i to la ik o su- d
sik lo stė ši p a d ė tis. Iš p a s ta rų jų įvy k ių aš ja u aišk ia i su v o k ia u ,
koks b u v o D io n is ijo filo so fijo s tro šk im a s, ir n o r o m n e n o ro m
m a n b e lik o tik p a s ip ik tin ti. B u v o ja u v asa ra ir p ra s id ė jo laiv y ­
ba. M a n a tro d ė , k a d tu r iu lie ti a p m a u d ą n e tie k a n t D io n is ijo ,
k ie k a n t savęs a r a n t to , kas m a n e p a s tū m ė jo tre č ią sykį k e lia u ti
p ro Skilę,
„ Id a n t ir v ėl iš m ė g in č ia u s ia u b in g ą C h a r ib d ę “. e
Ė m ia u sakyti D io n is iju i, jo g ta p o n e įm a n o m a p a silik ti, k u o ­
m e t D io n a s b u v o šita ip p a ž e m in ta s . Jis ste n g ė si m a n e n u r a m in ti
ir liep ė lik ti, m a n y d a m a s , k a d n e b u s g erai, jei ta ip sk u b ia i iš­
v y k siu ir p a sk le isiu a p ie jį šias žin ia s. N e p a jė g d a m a s m a n ę s įti­
k in ti, p areišk ė, k a d p a ts p a s irū p in s m a n o išv y k im u . A š m a n ia u 346 a
iš k e lia u ti sėdęs į p ir m ą iš p la u k ia n tį laivą, n irš d a m a s ir g a lv o ­
d a m a s , k a d g a liu iškęsti b e t k ą, je i tik m a n m ė g in tų su k liu d y ti,
k a d a n g i, p a ts n ie k o n e n u s k ria u d ę s , b u v a u sk ria u d ž ia m a s. M a ­
ty d a m a s, k a d aš v isišk ai n e n u s ite ik ę s p a silik ti, D io n is ija s s u ­
re z g ė štai k o k į d aly k ą, id a n t u ž la ik y tų m a n e , k o l tę sia si laiv y b ai
tin k a m a s m e ta s. Jis a tė jo k itą d ie n ą ir p a sa k ė m a n šiu o s įtik i­
n a m u s žo d žiu s: „ A tid ė k im e į šalį d a b a r D io n o ir jo re ik a lų k la u - b
sim ą , k u ris n u o la t k e lia tie k d a u g n e s u ta r im ų tarp m a n ę s ir
tavęs. A š sa v o r u o ž t u šta i k a ip p a d a ry s iu d ė l D io n o : m a n a u , k a d
jis tu r i a ts iim ti savo tu r tą ir g y v e n ti P e lo p o n e s e , bet n e k aip
tr e m tin y s , o k a ip ž m o g u s , k u ris gali čia su g rįž ti, k u o m e t p a sie ­
k sim e b e n d r ą su s ita rim ą ta r p m a n ę s, jo ir jū s ų — D io n o d r a u ­
gų. T a i ta p s įm a n o m a tu o a tv e ju , je i jis su tik s d a u g ia u n e b e -
re g z ti p rie š m a n e są m o k slų , o tu , ta v o a rtim ie ji ir č ia g y v e n a n ty s
D io n o b ič iu lia i m a n ta i la id u o site . O ju m s teg u l jis p a ts ta i k u o
a išk ia u sia i u ž tik rin a . T u rta s , k u rį jis p a siim s, te g u l b ū n a P e lo - c
p o n e se ir A tė n u o s e , pas tu o s ž m o n e s , k u ria is jū s p a sitik ite ; te ­
g u l jis g a u n a n u o jo p e ln ą , b e t n e p a ts v ien as še im in in k a u d a m a s ,

93
 SEPT IN TA SIS LAIŠKAS 3 4 6 C - 3 4 7 C

o t i k su jū s ų p r ita r im u , k a d a n g i a š n e la b a i p a s itik iu , k a d g a ­
lė d a m a s šiais p in ig a is n a u d o tis — o ta i vis d ė lto n e m a ž a su m a, —
jis te isin g a i elgsis m a n o a tž v ilg iu ; ta v im i ir ta v išk iais p a s itik iu
d a u g lab iau . J e ig u esi p a te n k in ta s to k io m is sąly g o m is, p a silik
d d a r šiem s m e ta m s , o p a v a sa rį iš k e lia u k p a ė m ę s D io n o p in ig u s.
G e ra i ž in a u , k a d ir D io n a s ta u b u s d id ž ia i d ė k in g a s , jei šita i d ė l
jo p a d a ry s i“. Iš g ird u s šiu o s ž o d ž iu s , m a n e a p ė m ė n e rim a s. V is
d ė lto p a sa k ia u , k a d a p sv a rsty siu šį re ik a lą ir k it ą d ie n ą p a te ik siu
savo sp re n d im ą . T a ip tu o m e t ir su ta rė m e . P o to , d id ž ia i s u s i­
ja u d in ę s , v ien as p a ts su sa v im i ė m ia u sv arsty ti. Š tai to k ia is ž o ­
d žiais p ra sid ė jo m ą s ty m o eig a: „ T a rk im e , k a d D io n is ija s n e g a l­
e v o ja p a sie lg ti taip , k a ip sak o ; m a n išv y k u s, jis p a ts a r liep ęs
k a m n o rs iš sav o a p lin k o s p a ra š y tų ir n u s ių s tų D io n u i įtik in a m ą
laišką, iš d ė sty d a m a s ta i, k ą m a n d a b a r p a sa k ė — esą jis tu rė ję s
d a u g n o ro , b e t aš n e p a n o ra u p a sie lg ti ta ip , k a ip jis m a n e a k in o ,
347 a ir visiškai n e s irū p in a u D io n o reik alais. Be to , jei D io n is ija s n e ­
n o r ė tų m a n ę s išleisti ir n e t jei p a ts n e d u o tų la iv ų k a p ito n a m s
to k io n u ro d y m o , b e t tik v isie m s le n g v a i p a ro d y tų , jo g n e n o ri,
k a d aš išp la u k č ia u , a r k a s n o rs p a n o r ė tų m a n e p a d a ry ti savo
laivo k eleiviu ir iš p lu k d y ti tiesiai iš D io n is ijo n a m ų ? Be k itų
b ė d ų , p risid ė jo ir tai, k a d g y v e n a u so d e, k u ris su p o jo n a m u s ;
jo k s v a r tų sargas n e b ū tų p a n o rė ję s m a n ę s iš č ia išleisti, neg av ęs
D io n is ijo įsak y m o . O jei p a silik siu d a r m e ta m s , n u s ių s iu D io n u i
la iš k ą a p ie ta i, k o k ia m a n o p a d ė tis ir k u o u ž siim u . Ir jei p o to
D io n is ija s ištesės b e n t d a lį sa v o p a ž a d ų , m a n o d a rb a i n e b u s
b v e rti tik p a ju o k o s , n es D io n o tu rta s , je ig u sk a ič ia v im a i tik slū s,
y r a ap ie šim ta s ta le n tų . O je ig u įvyks ta i, k a s regisi tik ė tin a ,
k a d ir įvyks, tu o m e t tie sio g n e ž in a u , k a ip m a n p asie lg ti. Š iaip
ar ta ip , b ū tin a k a ip n o rs išk ęsti šiuos m e tu s ir p a m ė g in ti d a rb a is
a tsk le is-ti D io n is ijo p in k le s “ . P riėjęs p rie to k io s n u o m o n ė s , k itą
c d ie n ą D io n is iju i p a sa k ia u : „ N u s p re n d ž ia u p a silik ti. T a č ia u p r a ­
šau tav ęs n e s k irti m a n ę s a ts a k in g u u ž D io n o re ik a lu s, b e t sy k iu

94
 SEPT IN TA SIS LAIŠKAS 3 4 7 C - 3 4 8 B

su m a n im i n u s ių s ti ja m laišk ą, iš a išk in ti ja m m ū s ų d a b a rtin į su ­

sita rim ą b ei p a site ira u ti, a r jis su ju o su tin k a , a r n e; ir jei jis m a n o
ir n o ri, k a d b ū tų k ita ip , te g u k u o g re ič ia u sia i a p ie ta i p a ra šo .
T u tu o ta r p u jo atž v ilg iu n e p riim in ė k jo k ių n a u jų s p r e n d im ų “.
S itai b u v o p a sa k y ta b ei šita ip m es su sita rė m e , k aip čia d a u g ­
m a ž ir išd ėsčiau . P o to laivai išp la u k ė , ir m a n ta p o n e b e įm a n o ­
m a išvykti, k a i D io n is ija s p ris im in ė p a sa k y ti, k a d d a lis D io n o d
n u o sa v y b ė s tu r i p rik la u sy ti D io n u i, o k ita d alis - jo s ū n u i. S akė,
k a d p a rd u o s ią s jo tu r tą , ir p u sę jo d u o sią s m a n p a rv e ž ti D io n u i,
o p u sę p alik siąs s ū n u i, n es m a n ė , k a d šita ip b u s teisin g ia u sia .
J o ž o d ž ia i m a n e p ritre n k ė , ir m a n ia u , k a d b ū tų b u v ę ju o k i n ­
g a ja m p rie š ta ra u ti. V is d ė lto u ž s im in ia u , k a d re ik ė tų p a la u k ti
D io n o laiško, ir ja m vėl iš n a u jo a p ie ta i p a ra šy ti. Iš k a rt p o to
D io n is ija s su ja u n a tv iš k u įž ū lu m u p ra d ė jo k u r tik p a p u o lė ir e
k a m tik p a n o rė jo p a rd a v in ė ti v isą D io n o n u o sa v y b ę , m a n a p ie
ta i n e t ž o d e liu n e u ž sim in d a m a s. O ir aš p a ts n u s to ja u ja m k a lb ė ­
ti a p ie D io n o reik alu s, k a d a n g i g a lv o ja u , jo g n ie k o n e b e g a liu
p a d a ry ti.
Ik i šių įv y k ių v isaip s te n g ia u si b ū t i n a u d in g a s filo so fijai ir
d ra u g a m s . T a č ia u p o to m u d u su D io n is iju g y v e n o m e šita ip : aš
žv elg iau į to lį ta r y tu m p a u k š tis , k u ris tr o k š ta išsk risti, o jis visais 348 a
b ū d a is ste n g ėsi m a n e įb a u g in ti, k a d k u o m a ž ia u b e lik tų a tid u o ti
D io n o tu r to . T u o ta r p u visos S icilijos akyse sak ėm ės esą d ra u g a i.
B e t štai D io n is ija s, elg d a m a sis sk irtin g a i n e i jo tėvas, p a m ė g in o
s u m a ž in ti alg ą v y re s n io a m ž ia u s sa m d in ia m s. Įš ird ę k a ria i su ­
s irin k o k a rtu , p a re ik šd a m i, jo g n eleis ta m įv y k ti. Jis p a m ė g in o
ju o s s u tra m d y ti jėg a ir u ž ra k in o A k ro p o lio v a rtu s. B et jie tu o j b
p at a p s u p o sienas ir u ž b a u b ė k ažk o k į b a rb a riš k ą p a ja n ą . T a s gi
d id ž ia i p e rs ig a n d ę s išsy k n u s ile id o ir su s irin k u sie m s p e lta s ta m s
d a v ė d a r d a u g ia u , n e i jie reik alav o . N e tr u k u s p o to p a sk lid o
g a n d a s, k a d viso to k a ltin in k a s b u v o H ė ra k le id a s . S is, vos tai
išgirdęs, tu o j išn y k o iš a k ira č io . D io n is ija s p a m ė g in o jį s u im ti,

95
 SEPT IN TA SIS LAIŠKAS 3 4 8 C - 3 4 9 B

c b e t kai ja m n e p a v y k o , p a sik v ie tė T e o d o tą į so d ą , k u r ir a š a t­
s itik tin a i v a ik š tin ė ja u . N e g ird ė ja u ir n e ž in a u , k ą jie k a lb ė jo ta r ­
p u sav y je, ta č ia u p u ik ia i ž in a u ir p r is im e n u tai, k ą T e o d o ta s
p a sa k ė D io n is iju i m a n o a k iv a iz d o j: „ P la to n a i, — sakė jis, — įti­
k in ė ju D io n is iją , k a d je i m a n p a v y k tų a tv e sti H ė ra k le id ą čia,
id a n t b ū tų a p ta r ti ja m d a b a r k ritę k a ltin im a i, ir jei b ū tų n u ­
sp ręsta, jog ja m n e v a lia lik ti g y v e n ti S icilijo je, m a n o v e rtin im u ,
d ja m re ik ė tų le is ti iš p la u k ti su s ū n u m i ir ž m o n a į P e lo p o n e s ą b ei
le isti te n g y v e n ti b e i n a u d o tis savo t u r t u su sąlyga, k a d jis n e ­
k e n k tų D io n is iju i. A š ja u s iu n č ia u jį p a k v ie s ti ir ta i p a d a ry s iu
d a r sykį d a b a r; a tsilie p ę s į šį a r į a n k s te s n į k v ie tim ą , jis tu r ė tų
m a n ę s p a k la u s y ti. O D io n is iju i siū la u ir jo a tk a k lia i p ra š a u ,
k a d je i s u s itik tų H ė ra k le id ą a n a p u s m ie sto sie n ų a r čia, m ieste,
e n e d a ry tų ja m n ie k o p ik ta , b e t le istų išv y k ti iš šalies, k o l D io n i-
sijas n e p a k e itė n u o m o n ė s “. T u o m e t k re ip ė si į D io n is iją ir p a k ­
lausė: „A r s u tin k i? “ . „ S u tin k u “ , — a tsa k ė D io n is ija s — „ k a d n e t
jei jis p a s iro d y tų ta v o n a m u o s e , ja m n e a ts itik s n ie k o p ik ta , k a ip
d a b a r ir s u s ita rė m e “. K ito s d ie n o s v a k a re p as m a n e a ts k u b ė jo
d id ž ia i s u s ija u d in ę E u rib ija s ir T e o d o ta s . T e o d o ta s tarė: „ P la ­
to n a i, a r v a k a r b u v a i liu d in in k a s to , k ą m e s su D io n is iju su si­
ta r ė m e d ė l H ė ra k le id o ? “ „Be a b e jo , t a i p “, — a ts a k ia u , o jis tęsė:
349 a „ D a b a r gi p o v is u r su k in ė ja si p e lta sta i, s te n g d a m ie si s u č iu p ti
H ė ra k le id ą . Jis gi y ra k a ž k u r č ia n e to lie se . P riv a la i b e t k o k iu
a tv e ju p a ly d ė ti m u s p as D io n is iją “. T a ig i m e s p a tr a u k ė m e p as
jį. K u o m e t a tė jo m e , jie d u v e rk ė ir sto v ė jo ty lė d a m i, o aš p a sa ­
k iau : „Š ied u lab ai išsig a n d o , k a d , su la u ž y d a m a s v a k a ry k štį su ­
s ita rim ą , k o n o rs n e p a d a ry tu m e i H ė ra k le id u i. M a n regis, jis p a ­
siro d ė ir s u k in ė ja si k a ž k u r n e to lie s e “ . T a i išg ird ęs D io n is ija s
u žsip liesk ė, o jo v eid as ėm ė m a in y ti sp alv ą, k a ip n u tin k a , kai
a p im a įn iršis. T u o m e t T e o d o ta s p u o lė p rie jo k o jų ir, p a ė m ę s
b ra n k ą , m a ld a v o , k a d n e d a ry tų n ie k o b lo g a. A š jį p e rtra u k ia u ,
ta rd a m a s : „ N e s ib a im in k , T e o d o ta i, D io n is ija s n e išd rįs p a sie lg ­

96
 SEPTIN TASIS LAIŠKAS 3 4 9 B - 3 5 0 A

t i k a ip n o rs k ita ip , n e i v a k a r b u v o s u ta r ta “. D io n is ija s p až v e l­
g ė į m a n e ir k a ip tik ra s tira n a s tarė: „S u ta v im i aš išvis dėl
n iek o n e s ita ria u “. „ V a rd a n d ie v ų “, —a ts a k ia u aš — „tu p a ž a d ė ja i
n e d a ry ti to , k o d a b a r tav ęs p r a š o “. T a i p asak ęs a p s is u k a u ir
išėjau. Po to D io n is ija s ir to lia u m e d ž io jo H ė ra k le id ą , ta č ia u c
T e o d o ta s p a s iu n tė p a s iu n tin iu s ir lie p ė ja m b ė g ti. D io n is ija s
savo ru o ž tu p a s iu n tė T e isiją su p e lta sta is įsa k y d a m a s ju o s p e r­
se k io ti. V is d ė lto , k a ip b u v o k a lb a m a , H ė ra k le id a s ju o s a p le n ­
k ė m e n k a d ie n o s d a lim i ir p a b ė g o į K a rta g in o s vald as.
Po šių įv y k ių senas D io n is ijo k e tin im a s n e g rą ž in ti D io n u i
p in ig ų įgavo įtik in a m e s n į p a g rin d ą , p a r e m tą p y k č iu m a n o a t­
žv ilg iu . P irm ia u s ia jis iš siu n tė m a n e iš A k ro p o lio , p a te ik d a m a s
p a sia išk in im ą , esą so d e , k u r aš g y v en au , m o te ry s tu rė jo a tlik ti d
d e šim tie s d ie n ų tr u k m ė s a u k o jim ų ap eig a s. T u o la ik o ta r p iu jis
m a n įsakė g y v e n ti u ž A k ro p o lio sie n ų , p a s A rc h e d e m ą . K o l te n
b u v a u , T e o d o ta s d a ž n a i k v ietėsi m a n e p as save, p ik tin o s i tu o ,
k as įv y k o , ir k a ltin o D io n is iją . O šis, išg ird ęs, k a d aš la n k ia u si
pas T e o d o tą , p a d a rė iš to d a r v ie n ą , k a ip d u v a n d e n s lašai p a n a ­
šią d in g s tį, id a n t p a g ilin tų n e s u ta rim u s ta r p m ū s ų . Jis p a s iu n tė e
pas m a n e ž m o g ų te ira u d a m a sis , a r aš iš tie s ų la n k a u s i pas T e o ­
d o tą , k a i šis m a n e p asikv iečia. „Be a b e jo “, —a tsa k ia u aš. „ T u o m e t
m a n lie p ė ta u p a s a k y ti“, — tęsė p a s iu n tin y s — „ k a d la b a i b lo g a i
elgiesi, n u o la t lab iau v e rtin d a m a s D io n ą ir D io n o d ra u g u s n e i
jį“ . T a i m a n b u v o p a sa k y ta , ir n u o to la ik o D io n is ija s d a u g ia u
m a n ę s n e b e k v ie tė į savo rū m u s , k a d a n g i ja m ta p ę a iš k u , esą aš
b u v ęs d ra u g a s T e o d o tu i ir H ė ra k le id u i, o ja m — p riešas; b e to ,
jis m a n ė , k a d aš n e g a lv o ju g e ra i a p ie jį ir d ė l to , jo g D io n o p i­
n ig a i b u v o visiškai ištirp ę . T a d p o to aš g y v e n a u u ž a k ro p o lio 350 a
sie n ų , k a r tu su sa m d in ia is k areiv iais. Įv a irū s ž m o n ė s , ta r p k u r ių
ir iš A tė n ų k ilę v erg ai, m a n o b e n d ra p ilie č ia i, ė m ė la n k y tis pas
m a n e b ei p ra n e š ė , k a d ta r p p e lta s tų a p ie m a n e s k lin d a p ask alo s,
o k ai k u rie n e tg i g ra s in a m a n e n u ž u d y ti, je i tik su č iu p s. T u o m e t

97
 SEPT IN TA SIS LAIŠKAS 35O B-351 A

aš s u re n g ia u sau to k į išsig elb ėjim ą. N u s iu n č ia u A rc h itu i b e i k i­

tie m s d ra u g a m s iš T a r a n to laišką, k u ria m e išd ėsčiau sav o p a d ė tį.
b Jie su g alv o jo šią d in g s tį: a ts iu n tė trisd e šim tie s irk lų laivą, ta r tu m
ta i b ū tų p a s iu n tin y s tė n u o jų p o lio ; laiv ą v e d ė L am isk as, v ie n a s
iš jų . A tėjęs pas D io n is iją , jis p a te ik ė p ra š y m u s d ė l m a n ę s , sa k y ­
d a m a s , k a d aš n o rė č ia u išvykti, ir p ra šy d a m a s, k a d tira n a s ta m
šiu k š tu n e s u tru k d y tų . D io n is ija s s u tik o ir p e rd a v ė m a n k e lio n ­
p in ig ių , tu o ta r p u D io n o p in ig ų aš n e p ra š ia u , o jis n e a tid a v ė .
A tv y k ęs į P e lo p o n e s ą , O lim p ijo je s u tik a u D io n ą , b e ž iū rin tį
žaid y n e s, bei p e rd a v ia u visa, k a s b u v o įvykę. T u o m e t jis, ša u k -
c d am asis liu d in in k u D z e u są , p a re išk ė m a n , m a n o n a m išk ia m s
ir d ra u g a m s , k a d ru o š tu m ė m ė s k e rš y ti D io n is iju i. Aš - u ž p a ­
že istą sv e tin g u m o įs ta ty m ą (ta ip tu o m e t jis k a lb ė jo ir m a n ė ), o
jis - u ž n e te is in g ą išv a ry m ą ir tr e m tį. T a i išg ird ęs, lie p ia u ja m
kv iestis m a n o d ra u g u s , je i tik jie to n o rė jo . „ M a n e g i“, — a ts a ­
k ia u — „tu p a ts sy k iu su k ita is b e v e ik jė g a k a ž k o k iu b ū d u p riv e r­
te i d a ly tis su D io n is iju n a m a is, v a lg ių sta lu b e i k a r tu d a ly v a u ti
a u k o jim u o s e . S k lin d a n t š m e iž tu i, jis, k o g e ro , g alv o jo , k a d aš
d sy k iu su ta v im i rezgu są m o k slą p rie š tira n ą . T a č ia u jis n e n u ­
ž u d ė m a n ę s b ei pasielg ė p a g a rb ia i. Be to , m a n o ir a m ž iu s ja u
n e b e tas, k a d g a lė č ia u k a ria u ti p rie š k ą n o rs , b e t b ū s iu jū s ų są­
ju n g in in k u , išla ik y d a m a s a b ip u sę d ra u g y s tę , jei p a n o rė tu m ė te
p a d a ry ti k ą n o rs g era . K o l tr o k š ta te b lo g a , k v ie sk itė s k itu s “.
Š tai ta ip aš k a lb ė ja u , p ris im in d a m a s savo n e s ė k m in g ą k e lio n ę į
S iciliją. O jie n e p a k la u sė nei m a n ę s, nei m a n o p a ta r im ų ir p a ty s
ta p o visų d a b a r įv y k u sių n e la im ių k a ltin in k a i. V iso to n e b ū tų
e a ts itik ę , k ie k ž m o g u i įm a n o m a ta i įsiv a iz d u o ti, jei D io n is ija s
b ū tų g rąžin ęs D io n u i p in ig u s a r visai su ju o su sitaik ęs. Be to, ir
D io n ą aš b ū č ia u le n g v ai su laik ęs, n es tu r ė ja u ta m ir n o ro , ir
g a lim y b ių . D a b a r gi jie p u o lė v ien as a n t k ito bei v isa p rip ild ė
351 a n e la im ė m is . O ju k D io n a s tu r ė to s v a ld ž io s, d r a u g ų b e i p o lio
a tž v ilg iu p u o se lė jo tu o s p a č iu s k e tin im u s , k u riu o s , re ik ia p a -

98
 SEPTIN TASIS LAIŠKA S 3 5 1 A -3 5 1 E

sakyti, g alėč iau tu r ė ti ir aš a r k u ris k ita s d a rn io s sielos ž m o g u s.

Jis m a n ė , k a d gera d a ry m a s a tn e š a p a č ią a u k šč ia u sią v a ld ž ią ir
p areig as. T a č ia u ta i n e įm a n o m a , k u o m e t ta sa i, k u ris y r a n e ­
tu r tin g a s , n ev ald ą s savęs p a tie s b e i b aik ščiai p a k lū s tą s m a lo n u ­
m ų tro š k im u i, siek ia p r a tu r tė ti p a ts ir p r a t u r ti n ti sa v o d ra u g u s
bei p o lį, re n g d a m a s są m o k slu s bei te lk d a m a s b e n d r in in k u s ar
ž u d y d a m a s k itu s , id a n t įsig y tų tu r to , bei a p š a u k d a m a s k itu s b
p riešais ir išsk irsty d a m a s k itų p in ig u s, o savo b e n d r in in k u s ir
b ič iu liu s s k a tin d a m a s d a ry ti ta ip p a t, k a d to k iu b ū d u n ė v ien as
n e g a lė tų p a sa k y ti esąs n e tu rtin g a s . L y g ia i ta ip ta i n e įm a n o m a ,
jei k a s to k iu p a t b ū d u b a n d y tų d a ry ti g e ra p o liu i ir įg y ti a u k šta s
p areig as bei, p a s ire m d a m a s lia u d ie s b a lsa v im u , iš d a ly tų m a ž u ­
m os tu r tą d a u g e liu i, a rb a je i kas, sto v ė d a m a s v ie n o d id e lio p o ­
lio p rie k y je bei v a ld y d a m a s d a r d a u g m a ž ų p o lių , savo p o liu i c
n e te isin g a i a tr ie k tų m a ž e s n ių jų p o lių p in ig u s. T o k ia is b ū d a is
n ei D io n a s , n ei k u ris k ita s savo n o r u n e s to tų p rie šios v ald žio s,
p e r v isu s la ik u s a m ž in a i p ra ž ū tin g o s ja m ir jo p a lik u o n im s , b e t
s ie k tų v alsty b in ė s sa n tv a rk o s, p a g rįs to s p a č ia is te isin g ia u sia is ir
g e riau sia is įsta ty m a is, o n e to s, k u r i b u v o įs te ig ta k a d ir n e d a u ­
gelio ž m o n ių m irtim i ir trė m im a is. Š tai ta ip e lg tų si d a b a r D io n a s,
k u ris v e rč ia u rin k d a v o si p a tir ti n e d o rą d a rb ą , n e i jį p a ts a tlik ­
ti, n o rs s te n g d a m a sis šiaip a r ta ip vis d ė lto jo n e p a tirti. T a č ia u
jis k rito m ė g in d a m a s įv e ik ti savo p rie šu s, ir ta i n e tu r ė tų s te b in ti. d
D o ra s, o sy k iu n u o v o k u s ir m ą slu s ž m o g u s a p s k rita i n ie k a d a
n e g a lė tų a p s irik ti d ėl n e d o r ų Ž m o n ių sielos sav y b ių . T a č ia u n ie ­
k o n u o s ta b a u s , jei ja m te k t ų p a tirti tai, k ą p a tiria g e ra s laivo
v a irin in k a s. N u o šio n e p a sislė p s b e s ia rtin a n ti a u d ra , ta č ia u jis
gali n e n u m a ty ti n e įp ra s to ir n e tik ė to jo s d y d ž io ; ir ši u ž slė p ta
jė g a jį g ali n u s k a n d in ti. B ū te n t ta i p ra ž u d ė D io n ą . J a m n e lik o
p asla p tis tai, k a d jo ž u d ik a i b u v o b lo g i ž m o n ė s , ta č ia u liko pa- e
slėp tas jų n e m o k š iš k u m o , m e n k u m o ir g o d u m o m a sta s. Jis g u li
p a k irsta s b ei p a n a rd in ę s S iciliją į g ilų liū d esį.

99
 SEPTIN TASIS LAIŠKAS 352A

352 a P o to , kas b u v o d a b a r p a sa k y ta ir m a n o p a ta r ta , m a n d in g ,
b u v o p a s a k y ta d a u g ia u m a ž ia u p a k a n k a m a i. M a n p a s iro d ė
b ū tin a g rįž ti p rie m a n o a n tro s io s k e lio n ė s į S ic iliją b e i ją a p ta r ti,
k a d a n g i a ts itik ę įv y k ia i b u v o k e isti ir b e p ra sm išk i. Je i p a p a s a k o ­
t i d a ly k a i k a m n o rs įgis aišk e sn ę p ra s m ę , o įv y k ių p riežasty s -
p a k a n k a m ą p a g rin d ą , to m a n g a n a , ir v a d in a si, d a b a r ja u u ž ­
te k tin a i p asak y ta.

100
KOMENTARAS
 KO M EN TA R A S ANTRAJAM LAIŠKUI

Laiškas tu r ė tų b ū ti buvęs p arašy tas šiek tiek po 3 6 0 m. p r. K r.,

tu r in t o m en y je n u o ro d ą į P la to n o su sitik im ą s u D io n u O lim p i­
nėse žaidynėse. T a č ia u b e v e ik v is u o tin iu s u ta rim u laik o m a s h e le ­
n istin io m e to n e o p ita g o rin in k ų klasto te. Išskyrus se p tin tą jį, a n tr a ­
sis y ra v ie n in te lis laiškas corpus epistolarum p la to n ic u m , tu rin tis
filosofinį ek sk u rsą. P a sta ro jo to n a s y p a č e z o te rin is ir m įslin g as —
k aip ir b u v o m a d in g a ta rp n a u jų jų a n o m eto p ita g o rin in k ų . T ik ­
ro ji p a rašy m o d a ta g alė tų b ū ti ta rp II ir I a. p r. K r.

3 1 0 b „Išgirdau iš Archedemo“. A rc h e d e m a s y ra p a k a n k a m a i
paplitęs v ard as A n tik o je. V ienintelės žinios ap ie šį k o n k re tų A rche-
d e m ą tu rim o s tik iš šio laiškų k o rp u so . Jis m in im a s se p tin ta ja m e
laiške (339a; plg. k o m e n t. a d locum), be to, su tin k a m a s trečiajam e.
Jis, m a ty t, bu s bu v ęs A rc h ito iš T a ra n to m o k in y s. A p sk rita i A rc h e ­
d e m o v a id m u o labai sim b o lišk as —jis y ra laiškanešys ir ta rp in in k a s
ta rp D io n is ijo ir P la to n o .

3 1 0 c „vienintelį D ion ą laikai išim tim i“. P asq u a li (p. 173) p a ­

stebi, k a d D io n isijas n esisk a u d in a dėl D io n o k alb ų , k a d a n g i n iek o
k ita iš jo n egalėjo ir tikėtis.

„Kratistolas ir Poliksenas“. P irm asis ta ip p a t ž in o m a s tik iš laiš­

k ų , tačiau , s k irtin g a i nei A rc h e d e m o , to k io v a rd o a p sk rita i n e ­
rasim e ta rp ž in o m ų Sicilijos ir D id ž io sio s G ra ik ijo s v a rd ų F ra ­
se r-M a tth e w s (L exicon, III A ). T u o ta rp u P o lik sen as — d a u g k u r
m in im a s vardas. A p ie k o n k rečiai šį P o lik se n ą plg. V . S te g e m a n n ,
RE 2, 1 9 5 2 , coli. 1 8 5 2 —59. Jis b u s buvęs B risono iš M e g a rų

103
 K OM ENTA R A S 11 LAI ŠK UI 3 1 0 C - D

m o k in y s. Jo p a m in ė jim u s ra n d a m e ir Epistolae Socraticae rin k in y ­

je. Pastarasis b u v o ta ip p a t p risk iria m a s P la to n u i, ta č ia u n e b u v o
įtra u k ta s į jo raštų rin k in į d ėl to , k a d „so k ratišk ieji laišk a i“ aiškiai
p arašy ti v ėliau nei corpus p la to n ic u m (K oehler, p. 4 - 5 ; ta ip p a t
S y kutris, p. 112 sq. m a n o , k a d jie bus b u v ę p a ra šy ti a n tro sio s so ­
fiz m o b a n g o s la ik o ta rp iu ). Y ra p a liu d ijim ų , k a d b ū te n t P olikse-
nas p irm asis p asiū lė lo g in į „trečio jo ž m o g a u s“ a rg u m e n tą . P a ­
m in ė jim ą ap ie tai ra n d a m e F a in ijo (ar F an ijo ) v a rd u A le k sa n d ro
A frodisiečio v eikale (In A r ist. M eta p h ., p. 8 4 ,1 6 , H a y d u c k ). T u r in t
o m e n y je , k a d F a in ija s b u v o A ris to te lio m o k in y s ir T e o fra s to
b e n d ra m o k slis, šis p a liu d ijim a s v e rtin tin a s rim ta i. R e ik ia m a ­
n y ti, k a d P o lik sen as p rik la u sė a p lin k a i, k u ri b u v o g a n a p rie šiš­
k a i n u site ik u si P la to n o atžvilgiu. P o D io n is ijo m irtie s greičiau siai
p a sitrau k ė į T a o rm in ą (T im . in A ten . X I, 471 = F rG rH ist 5 6 6 ,3 3 ).

3 1 0 d „O lim pinėse žaidynėse“ . P ag al n u o r o d ą į O lim p ia d a s

tu rė tų b ū ti n u s ta to m a ta ria m a laiško d a ta - 3 6 0 m . p r. Kr. P la to n o
ir D io n o su sitik im a s šių ž a id y n ių m e tu m in im a s se p tin ta ja m e
la išk e ( 3 5 0 b - c ; p lg . k o m e n t. a d lo c u m ). M o r r o w (p . 1 0 6 )
n u o m o n e , su n k u p a tik ė ti, k a d ja u tu o m e tu D io n a s b ū tų galėjęs
ru o šti k aro žygį prieš tira n ą , k aip gali p a siro d y ti iš laiško to n o .

„nėra n ei vieno graiko, kuris m ūsų nežinotų, o ir apie mūsų

artimą ryšį netyla kalbos“. Įp aišy d am a s P la to n o ir D io n is ijo
san ty k iu s į h elėn išk o sio s k u ltū ro s k o n te k s tą , laiško a u to riu s d e ­
m o n s tru o ja akivaizd žią p h ilo d o ksia — t. y. g arb ės tro šk im ą . L aiš­
ko a u te n tiš k u m o g y n ė ja i teig ia (N o v o tn y , p. 6 6 ), k a d pan ašias
n u o s ta ta s g a lim a išsk a ity ti P uotoje (2 0 8 c ), k u r P la to n a s sako:
„Pažvelgęs į ž m o n ių g a rb ė tro šk ą , ta ip p a t stebėsiesi jos n e su v o ­
k ia m u m u , jei n e p risim in s i m a n o ž o d žių , tu rė d a m a s galvoje, k aip
n e įp ra sta i žm ones n u te ik ia m eilė bei tro šk im a s išg arsin ti savo v a r­
d ą ir a m žia m s nem a rią ją šlovę p a l i k t i '. T a č ia u Isn a rd i P a re n te
įsitik in u si, k a d to k į g o d a u s ir g arb ė s ištro šk u sio P la to n o įvaizdį

104
 KOM ENTA R A S II LAI ŠK UI 31O D-3 12 C

m ėgo k u rti jo p rie šin in k a i (2 0 0 2 , p. 19 3 ). T o lia u tekste sekančios

g arsių a sm e n ų p o ro s b u v o ž in o m o s k ie k v ie n a m g ra ik u i. K a i k u rie
iš p a m in ė tų p e rso n a ž ų —isto rin ė s, kai k u rie —m itin ė s asm en y b ės.

3 1 1 c „mirusieji jaučia, kas dedasi čia, g^yvųjų pasaulyje“ . L aiš­

ko a u to riu s m ė g in a įk o m p o n u o ti k a i k u ria s y p a tin g e sn e s m in tis,
k u rias P la to n a s y ra išreiškęs d ialo g u o se. Š iu o k o n k re č iu a tv e ju g a­
lim a įta rti, k a d tu rim i o m e n y je tie Įsta ty m ų fra g m e n ta i, k u riu o se
p an ašiai n u sa k o m a s m iru s ių jų san ty k is g y v ų jų p a sau lio atžv ilg iu
(IX 8 6 3 e sq„ X I 9 2 7 a). K ita v e rtu s, k a ip taik liai a tk re ip ia d ėm esį
M a d d a le n a (p. 3 7 0 ), čia a p tin k a m a s žo d is aisthesis n ė ra v arto jam as
b ū d in g a m e sau k o n te k ste .

3 1 2 a „per mane filosofija įgytų šlovę daugumos akyse“. V argu,

ar P la to n a s p u o selėjo lū k esčių , k a d filosofija g a lė tų b ū ti p rie in a ­
m a d augeliui. V eikiau atvirkščiai, ja u H e ra k le ita s išreiškė sk ep tišk ą
n u o s ta tą m in io s atžv ilg iu (plg: „V ienas m a n — d e šim t tū k s ta n č ių ,
jeig u jis k iln ia u sia s“ (v ert. A d o m ė n a s, fr. 7 4 ), ta ip p a t fr. 81: „K il­
n iau sieji ren k asi V ie n a v ie to j visa ko: a m ž in a i tv e ria n č ią šlovę —
vietoj m a rių jų [d a ik tų ]: tačiau d a u g u m a p ersiso tin ę k a ip galvijai“),
o P la to n a s šią p o ziciją re z iu m a v o Valstybės svarstym ais: „ T u rė ­
d am as visa tai galvoje, p ris im in k štai ką: a r įm a n o m a , k a d m in ia
s u tik tų ir p rip a ž in tų , jo g eg zistu o ja grožis p ats savaim e, o n e d a u ­
g ybė g ražių d aly k ų , jo g e g z istu o ja k ie k v ie n o d a ik to esm ė, o n e
d au g y b ė d aiktų? —V isa i n e įm a n o m a . —V ad in asi, —ta ria u , —m in ia
n e g ali b ū ti filosofu. —N e g a li. —T o d ė l ji p e ik ia tu o s, k u rie užsiim a
filosofija. — Ž in o m a “ (4 9 3 e —4 9 4 a ).

3 1 2c „žvalgeisi ir kitų m okym ų“. A n o t k itų ša ltin ių (P lu t. D ion.

17,3; 19,4; A ten . X I 5 0 7 a —b; D io g . L a e rt. II 82) D io n isija s k v ie­
tėsi P o lia rc h ą ir A ristip ą , a rb ą E sc h in ą ir A ristip ą ; g a lb ū t d a r
m e n k ia u ž in o m u s filo so fu o ja n č iu s a n o m e to in te le k tu a lu s — H e ­
lik o n ą bei F ito n ą iš R egijaus (p a sta ru o siu s m in i F ilo stratas, V ita
A p o llo n ii I, 35, 1).

105
 K OM ENTA R A S 11 LAI ŠK UI 312D

3 l 2 d „Mažasis rutulys nėra taisyklingas“. T e k ste sa k o m a io

'phazrzon, ta d m a ty t tu rim a s o m e n y je ru tu lio m o d e lis. Iš to lia u
sek a n č io sv arsty m o g a lim a sp ręsti, k a d laiškas iš tiesų y ra k lasto tė:
p e re in a m a p rie p ita g o rie č ia m s sv arb ių te m ų . R u tu ly s a rb a sfera,
k u ria p irm asis iš g ra ik ų su sid o m ė jo T a lis iš M ile to , v ėliau ju o sekė
E u d o k sas, o galiausiai jos idealiąsias a p ib rė ž tis išto b u lin o A rc h im e ­
das, ta p o c e n trin e ir „ sk a n d a lin g a “ fig ū ra a n o m e to a s tro n o m ijo s
m oksle. Ja re m ia n tis b u v o aišk in a m a s sau lės b ei ju d a n č ių žvaigž­
džių (t. y. p la n e tų ) ju d ė jim a s (apie tai plg: S o u ilh e, p. 8; B ris-
son, L e ttrn , p. 9 4 - 9 5 ) . A rc h im e d o p a g a m in ta s sferos m o d e lis y ra
m in im a s C ic e ro n o (Rep. I 1 4 ,2 1 -2 2 ) , kuris p asak o ja, k a d k o n ­
sulas G aju s S u p liciju s G alas jį u ž tik o įžengęs į S irak ū zu s, k u o m e t
ro m ė n a i u žk ariav o D id žio sio s G ra ik ijo s m iestus. G a lim a m a n y ­
ti, jo g P lato n as d u o d a n u o ro d ą į d a n g a u s sferos m o d elį T zm a/uje
(4 0 d ), ta čiau šiam e d ialo g e ji n e ta m p a p la to n išk o s ste re o m e trijo s
svarstym ų cen tru . T ik ro ji su sid o m ė jim o šiais g e o m e trin ia is k ū n ais
b a n g a kilo h e le n istin iu la ik o ta rp iu . Š iu o m e tu im ta a k c e n tu o ti ir
g e o m e trin iu s P la to n o filosofijos a k c e n tu s. N e a ts itik tin a i t u r b ū t
p abrėžiam as ir A rc h e d e m o , k u ris b u v o laik o m as p ita g o rin in k o A r­
chito m okiniu, v aid m u o (plg.: T im p a n a ro C ard in i, II, p. 2 9 6 -3 0 9 ).

3 l 2d „mokymą apie pirmojo prado gim tį“ (perz io u p ro io u

physeOs). P la to n a s n ie k u r k itu r to k ia ab stra k č ia p ra sm e n e v a rto ja
žo d žio prOior („pirm asis p ra d a s “). Č ia prOior reišk ia a b so liu tą ir
g a lu tin į dievišką p a g rin d ą , ir ta i la b ia u p rim e n a A risto te lio M e-
iafizzkor to n ą n ei p aties P la to n o n u o sta ta s. K ita v ertu s, p irm aisiais
p ra d a is gyvai d o m ė jo si k ie k a n k stesn ės n e i I a. pr. K r. p ita g o rišk o
p la to n iz m o m o k y k lo s, ta d iš dalies iš p a staro sio s u ž u o m in o s b a n ­
d o m a n u s ta ty ti laiško s u k ū rim o d a tą (ta rp II ir I a. pr. K r.).

„Man tenka kalbėti m įslėm is“. Č ia lek sik a aiškiai ta m p a p e rd ė ­

tai p itag o rišk a. H e li (p. 2 6 ) p a ste b i, k a d P la to n a s to k ia k ie k n e ­
įprasta fo rm a (aznzgm orvietoje aznzgma) žo d į „m įslė“ v a rto ja Tzma-

106
 K OM ENTA R A S 11 LAI ŠK UI 3 12 D-E

ju j e (7 2 b ). T a č ia u tie k te n , tie k k itu r „m įslės“ v a rto se n a įp ra sta

ir b e n d ro p o b ū d ž io , n ie k u r d ialo g u o se n e a tra sim e p a stan g o s su ­
te ik ti savo filosofijai p e rd ė to p a sla p tin g u m o , m įslin g u m o ir slap ­
tu m o . G a lim a sakyti, k a d čia m istifik acijo s dėlei p asitelk iam as
„ išp rie v a rta u ta s“ se p tin to jo laiško fonas, k u ria m e P la to n a s filo so ­
fišk ai sm e rk ia ra š tą k a ip ž in o jim o ir tiesos p e rd a v im o in stan ciją.
T u o ta rp u h e le n istin iu la ik o ta rp iu m įslin g u m a s ta m p a y p ač p a ­
tra u k lu s filo so fin io įv aizd žio a trib u ta s. R itte r (p. 3 6 4 - 3 6 5 ) , re m ­
d am asis šia a n tro jo laiško d a lim i, a tra n d a sąsajų su n e a b e jo tin a i
su k la sto tu try lik tu o ju laišk u . V is d ė lto a b e jo tin a , a r g a lim e teig ti
jo g a b u n e a u te n tiš k i laiškai b u v o su k la sto ti to p a tie s a u to ria u s.
S o u ilh e a k im is (p. L ^ ^ X I ) , taip te ig ti p e rn e ly g d rąsu . N e a b e jo ti­
n a tik tai, k a d ir an tra s, ir try lik ta s b u v o p a ra šy ti to p a tie s la ik o ­
ta rp io p ita g o rie č ių įtakos areale.

„ je i kkas n o r s a t s i t i k t ų s u š io m is le n te lė m is s a u s u m o je a r j ū ­
r o j e “ . T . y. jeig u kas a ts itik tų su šiuo laišku.

3 l 2e „ V isa e s ti a p l i n k v is a k o k a r a l ių i r v is a - d ė k a jo . J is -
v isa, k a s g r a ž u , p r ie ž a s tis . A n tr a e i li a i d a ly k a i b ū v a a p l i n k
a n t r ą j į p r a d ą , tr e č io s e ilė s - a p l i n k tr e č ią jį“ . P a ti m įslin g ia u sia
filosofinė laiško dalis, su k ėlu si in te rp re ta c ijų šuorą, in te rp re ta c i­
jų , k u rio s d ažn ia u siai liek a n ev aisin g o s ir tu š to k o s, to d ė l p a sta ­
ru o ju m e tu b a n d y m a i išaišk in ti p a sta rą ją fo rm u lu o tę rim sta ar
b e n t ja u d aro si sa n tū re sn i (p u ik ią k ritin io peizažo ap žv alg ą g a li­
m a rasti N o v o tn y , p. 7 3 - 8 0 ) . A išk in im ų e sa m a d v e jo p ų . P irm asis
skelbia, k a d čia „trys k a ra lia i“ tu ri b ū ti iša išk in ti k a ip g n o se o ­
loginės stad ijo s (vienis — m ą sto m y b ė s {noeta) —juslės (aisthesis));
p astaro sio s pozicijos šalin in k ai: A d a m , p. 19; P o st, 1 9 2 5 , išn. 11
a d locum , H a c k fo rth , p. 4 9 . K ita p u sė su te ik ia m e ta fo ra i m e ta fi­
zin ę a r o n to lo g in ę p ra sm ę (au k ščiau sio ji v ien o v ė — m ąsto m asis
pasaulis — ju slin is p asau lis); šią n u o m o n ę p alaik o : S o u ilh e , p.
L X X V III-L X X IX , k u rio įs itik in im u , tai b ū tų k o re k tišk a p la to -

107
 K O M E N TA R A S II LAI ŠK UI 3 1 2 E -3 1 3 C

n is tin ė in te rp re ta c ija . A p sk rita i a n tro jo laiško filo so fin io e k sk u r­

so p u ik ų a p ta rim ą g alim a a tra sti S affrey -W esterin k , 11, p. ^ X X V
sq.; čia a p tik sim e ir sv arb ią p a stab ą, k a d p irm asis davęs n u o ro d ą
į a n tro jo la išk o filoso fin ę d ig resiją b u v o I a. p r. K r. a u to riu s p ita ­
g o rietis M o d e ra ta s iš G a d ų . G a lb ū t sv arb ia u sia paralelė, k u rią
g alim e išvesti n o rė d a m i su p ra sti šią vietą, m u s v e d a p rie n e o p i-
tag o riečio ir n e o p la to n ik o S to b a ijo ra štų (I, i, p. 3 7 sg; W a c h s-
m u th ). S u g retin ę p astarąjį ir a n tro jo laiško tek stą, g a lė tu m e sakyti,
k a d p irm asis k araliu s y ra to hen, to monophyes, to m ona d iko n , to
ontos on, tagathon (vienis, vienagim tis, v ienapavidalis, tik ro ji B ūtis,
G ėris), k u ris ta p a tin a m a s su p ro tu ( nous) a rb a a ts k irtu o ju e id u
(khoriston eidos). Sis p ra d a s n e tu ri sąsajų su m a te rija . A n tra sis d ie ­
vas — noetos kosm os (m ą sty m u a p č iu o p ia m a s k o sm as); trečiasis —
p eriekh o n kosimos (m u s su p a n tis k o sm as), t. y. m ė n u lis, p la n e to s
bei m u s s u p a n ti visata.

3 1 3 a „siela klausia: kas visa tai yra?“ N u o čia, k a ip p a ste b i

Is n a rd i P a re n te (2 0 0 2 , p. 19 7 ), p ra s id e d a a k iv aizd i se p tin to jo
laiško dalies (3 4 2 e —3 4 3 c) im itacija: sielos, k u ri klau sia, įvaizdis,
tiesa, p a k re ip ia m a s k ie k k ito s m in tie s p lė to te i — ta i ta m p a visų
b lo g y b ių p riežastim i.

„ku om et m es b uvom e sode po laurais“ . S o d o a p li n k a —

n u o la tin is corpus p la to n ic u m a p ra š o m ų įv y k ių leitm o ty v as. T o k į
šios vietos p o p u lia ru m ą tu rė jo le m ti tai, k a d ji n e sykį m in im a
se p tin ta ja m e laišk e (3 4 8 c; 3 4 9 d ).

3 l 3c „stengiesi patikrinti šiuos dalykus susiedamas juos su

k itą filosofų mokym ais“. D a r v ie n a n u o ro d a į „ k itų m o k y m u s “.
T y rin ėto jai atk a k lų dėm esį k o n k u re n ta m s išskiria k aip a n tro jo laiš­
k o y p aty b ę. A n o t šio fra g m e n to , D io n isija s tu rė ję s su re n g ti įv ai­
rių filo so fin ių m o k y m ų varžytuves bei, ju o s išb an d ęs, p a sirin k ti
geriausią. A n tro jo laiško falsifik ato riu s čia k iek p ersistengia, k u rd a ­
m as m įslin g o m is a p lin k y b ė m is a p ip in tą in trig u o ja n tį p asak o jim ą.

108
 K OM ENTA R A S 11 LAI ŠK UI 3 1 3 D - 3 1 4 C

3 1 3 d „pasiusi vėl pas mane Archedemą, o jis nelyginant pirklys

grįš atgal“. P irk lio m e ta fo ra yra P la to n u i b ū d in g a s tro p a s, p a si­
im tas, m a ty t, n u sižiū rėju s Sofistą (2 2 3 a).

3 1 4 c „Labiausia reikia kreipti dėmesį į tai, kad niekas nebūtų

užrašinėjama, bet išmokstama“. P a b rėžtin as dėm esys m o k y m o si
ir a tm in tie s atžvilgiu, n e p a sitik ė jim a s raštu , filosofijos sla p tu m o
m o m e n ta s —b ū d in g i su p rim ity v in to vėlyvojo p la to n iz m o bruožai.
K ita v ertu s, laiškų k o rp u se to k io s n u o sta to s tu r ė tų su sišau k ti su
Ep. V II 7, 3 4 l c —d žodžiais, k u riais P la to n a s a p ta ria filo so fin io
ž in o jim o k o m u n ik a c ijo s su n k u m u s ir n e g a lim u m ą išreik šti te ig i­
niais tra n sc e n d e n c ijo s p a ž in im ą . T a č ia u aišk iai k re n ta į akis, k a d
šiose vietose k reip iam as dėm esys į sk irtin g u s d alykus: a n tro jo laiš­
ko a u to riu i m įslin g u m a s y ra sv a rb u s p ats sav aim e; tu o ta rp u se p ­
tin to jo la išk o P la to n a s k o n s ta tu o ja ra š to p rig im tin į n e a titik im ą
tik ro v ė s atžvilgiu. F ilo so fu i k o m u n ik a c ijo s p rie m o n ių k lau sim as
a k tu a lu s tik tu o m a stu , k ie k jis sąlygoja teisin g ą k e lią tiesos link.
M n e m o te c h n ik a ta m p a v e rtin g a n e d ėl to , k a d p a d e d a išlaikyti
sla p tu m ą . Ji gali ir n e p a d ė ti, jei tas, kuris viską m o k o si a tm in tin a i,
tik ties tu o apsistos, įs ik u rd a m a s te ig in ių d a u g žin y stės p asaulyje.

„Nėra nei vieno Platono veikalo ir nebus nei vieno, o tie,

kurie dabar man priskiriam i, yra veikalai Sokrato, parašyti
tada, jis buvo jaunas ir gražus“. P ati k la m p ia u sia laiško
vieta — g a lim a sak y ti, k a d n e sa m a jo k io a p č iu o p ia m e s n io ar
rim tesn į p a g rin d ą tu rin č io šių ž o d ž ių iša išk in im o . R eik alą trik d o
n e tie k tai, k a d au to riu s (p se u d o -P la to n a s) a ts irib o ja n u o „savo“
raštų , kiek tai, k a d visa, kas užrašyta P la to n o v a rd u , p risk iria m a
S o k ra tu i. K ita v ertu s, d ia lo g ų S o k ratas n ie k a d a n e v a iz d u o ja m a s
g ražiu , o ir a p sk rita i A n tik a jį ž in o jo n e b u v u s g ražu o lį. H o w a ld
(p. 188) d u o d a n u o ro d ą į F a id rą (2 2 7 e) ir m a n o , k a d č ia tu rim a s
o m en y je Isokratas. R aed er (p. 5 3 4 —53 5 ) bei kai ku rie k iti ty rin ė to ­
jai m an o , k a d k a lb a m a a p ie S o k ra tą Ja u n e sn įjį, m a te m a tik ą ir fi-

109
 KO M E N TA R A S II LAI ŠK UI 3 1 4 C -3 1 5 A

losofą iš A tė n ų , k u rį P lato n as c itu o ja Sofiste (21 Sb), Teaitete (1 4 7 d )

bei P o litike (2 5 7 c sq.), o A risto te lis M e ta fizik o je (1 0 3 6 b 2 4 - 3 2 ) .
T a č ia u ši versija y ra m ažai tik ė tin a . Jei laiško a u to riu s p rik la u so
p itag o riečių tradicijai, jis galėjo laik y tis n u o m o n ė s , k a d tik ro ji P la­
to n o filosofija b u v o n erašytasis m o k y m a s, k u ris galėjo b ū ti p e r­
d u o d a m a s tik žo d žiu . T o k iu a tv e ju visi jo v a rd u p a ra šy ti d ialo g ai
tu r ė tų b ū ti p risk iria m i n e P la to n u i —sa k y tin ė s m e tafizik o s a u to ­
riui, - b e t p a č ia m S o k ra tu i, t. y. p a g rin d in ia m d ia lo g ų veik ėju i.
P asq u ali, p. 194, m a n o , k a d ši v ie ta y ra akivaizdžiausias n e a u -
te n tiš k u m o įro d y m as: jo ak im is laiško a u to riu s tu rįs m in ty je „ tik ­
rąjį“ S o k ratą ir šiais žodžiais ju o k a u ją s ta ip , k a ip n ie k u o m e t n e ­
g alėtų ju o k a u ti P lato n as.

3 1 4 d „apie Likofroną“. T a i tu r b ū t sofistas L ik o fro n as, k u rį ci­

tu o ja A risto telis M e t. V II 1 0 5 4 b 10 bei P a l III 1 2 8 0 b 10. N e ­
sam a jo k ių žin ių , k a d šis b ū tų svečiavęsis p as D io n is iją d v are ar
su šiuo k ita ip bend rav ęs.

„Kalbant apie Filistioną“. P astarasis b u v o garsus S ira k ū z ų d v aro

g ydytojas, gydęs tiek D io n is iją v yresnįjį, tiek ja u n e sn įjį.

3 l 4e „Speusipas“ b u v o P la to n o sū n ė n a s, jo d v asin io p a lik im o

p aveldėtojas. P o P la to n o m irtie s, jis p e rė m ė v a d o v a v im ą A k a d e ­
m ijai (plg. Isn a rd i P a re n te fr. 9; T a ra n , 2 6 ). G a lb ū t tuo, k a d jis
m in im a s šalia F ilistio n o , a p e liu o ja m a į tra d ic ijo s p e rd u o d a m a s
žin ias a p ie jo silp n ą sv eik atą (apie tai p la č ia u Is n a rd i P a re n te ,
Speusippo, p. 221 sg; T a ra n , p. 2 1 7 —8).

3 1 4 e —3 1 5 a „Hėgėsipo ... Lisikleidą“. T a i visiškai n e ž in o m i is to ­

rijai asm enys. T a i p a t n ie k o n e g a lim a p a sa k y ti a p ie a k m e n s sk al­
dyklose (kalėjim e, k u riu o garsėjo Sirakūzai) įk a lin tu s žm o n es. F ra ­
se r-M a tth e w s (L exicon, III A) m in i L isik leid ą, ta č ia u d u o d a n u o ­
ro d ą tik į šią a n tro jo la išk o vietą.

110
 K O M EN TA R A S SEPTINTAJAM LAIŠKUI

3 2 3 d „ P la t o n a s D io n o n a m iš k ia m s i r b ič iu lia m s s iu n č ia g e ­
ria u s iu s l i n k ė ji m u s “ . Laiškas iš visko sp re n d ž ia n t b u v o p arašy ­
tas išsyk p o D io n o m irtie s, „ b ič iu lių ir n a m iš k ių “ p ra šy m u . T o d ė l
dėl datos s u ta ria m a bev eik v ie n in g a i — a p ie 3 5 3 m .

Šio laiško P la to n o stiliu s a tlie p ia vėlyviesiem s jo raštam s, o ypač,

k a ip pasteb i W . N e u m a n n , rašym o m an ierai, ra n d a m a i Įstatym uose
(N e u m a n , K ersc h e n ste in e r 1 9 6 7 , p. 186). Ja i b ū d in g a itin k o m ­
p lik u o ta k o m p o z ic ija , d a ž n o s k a p o to s frazės, sto k o ja n č io s aiš­
kesnės m in tie s p lėto tės, ta ip p a t k ie k sen o lišk i p a sik a rto jim a i ir
cirk u lia ru m a s —n u o la tin is g rįžim as p rie to , kas ja u b u v o pasakyta.
K ita v ertu s, vėlyvasis P la to n a s atsisak o d a u g ia p ra sm ė s iro n ijo s,
to d ė l jo k a lb a ta m p a k u r kas tie sm u k išk e sn ė ir p a p ra ste sn ė , k a r­
tais n et k e lia n ti įta rim ą savo n u o š ird u m u : pla to n iška s nuoširdum as
stiliaus p o ž iū riu sk a m b a gana o k sim o ro n išk a i.

P an ašu , k ad po D io n o žū ties susiklosčius m ig lo to m s ap lin k y b ė m s,

jo ap lin k o s ž m o n ės n o rė jo su ž in o ti P la to n o n u o m o n ę , jie m s b u ­
vu sią n e g in č ija m a i a u to rite tin g ą . K ita v ertu s, kai k u rie ty rin ė to ja i
teigia, k a d šis laiškas esąs „atviras“ (W ilam o w itz, 1 9 1 9 , II, p. 2 8 0 ),
t. y. n ie k u o m e t taip ir n e b u v ęs sk irtas k o n k re č ia m a d re s a tu i (p rie ­
šingai n ei a štu n ta s). J u o P la to n a s v e ik ia u b a n d ę s visiem s aiškiai
išd ėsty ti tai, kas n u tik o „sicilietišk u o ju “ jo g y v en im o e p iz o d u (plg.
P asquali, p. 6 4 —71; B luck , 1 9 4 7 p. 14—2 2 ; B risso n , 1 9 9 3 p. 3 6 —
4 6 ; Isn a rd i P a re n te , 2 0 0 2 , p. 2 1 5 ). T a č ia u filosofas n e b u v o linkęs
tiesiog p asiteisin ti. K ad ir netekęs ja u n a tv išk o g ra k š tu m o ir p o ­

lli
 KOM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 323 D

lėkio, jis išlaikė o rią m ą s ty m o laikyseną. L aiškas tu ri a sm e n in į

p o b ū d į, t. y. k re ip ia m a si į tu o s, k u rie k o n k re č ia i susiję su įv y k u ­
sia istorija. K itaip ta ria n t, P la to n a s a tre m ia paskalas ir ap k alb as
n esileisdam as į tiesio g in į g in č ą su g alim ais k ritik ais. Jo d ėm esio
n u sip e ln o tik to v e rti d ia lo g o p a rtn e ria i, tu o ta rp u p rie šin in k ų
p riek aištai lieka tik k a ip n eįv ard y tas, ta č ia u tu rim a s o m e n y je fo ­
nas. Šią išdidžią la ik y sen ą tu r b ū t g eriau sia i re z iu m u o ja p a sta ro ji
laiško p astab a. D ė sty d a m a s savo k e lio n ės į Siciliją priežastis, P la ­
to n a s ta rsi ta rp k itk o įterp ia: „ k u p in a s to k ių m in č ių ir ry žto a p le i­
d a u n a m u s, ir a n a ip to l n e d ė l k o k ita, k a ip k a i kas g alv o jo “ (3 2 8 c).

Ž o d is oikeios („ n a m išk is“) d až n ia u sia i n u ro d o į tu o s, k u rie p rik ­

lauso tiem s p a tie m s n a m a m s ( oikos), tačiau n eretai v a rto ja m a s iš­
reik šti ir k itie m s a rtim ie m s ryšiam s. T a rk im e , 3 5 0 c ju o n u sa k o m i
A k ad em ijo s a p lin k o s a u k lė tin ių ryšiai. T o d ė l bendro a tsp aro s ta š­
ko, vien o s bazės ir p a g rin d o , apie k u rį telk iam asi, se m a n tik a čia
g a n a in ten sy v i. K ie k p latėlesn is k ito č ia p a v a rto to ž o d ž io — hetai-
ros („b ičiu lis“) — p ra s m ių laukas. N o v o tn y hetairoi d a u g isk a itą
v erčia lo ty n iš k u sodales ir aiškina, k a d cum d u o significari possint,
a u t ii q u i in v ita p r iv a ta a m ic itia s u n t co in iu n cti a u t q u i id e m de
re p u b lica se n tiu n t a tq u e a d eam gerendam societatem in e u n t ( 1 9 3 0 ,
p. 143). Be to, ir Isn a rd i P a re n te pab rėžia, k a d k e tv irta m e a m žiu je
p r. Kr. šis te rm in a s ja u galėjęs re ik šti g ru p ę ž m o n ių , k u rie , p u o ­
selėd am i tu o s p a č iu s in te re su s, p a k lū s ta v ie n a m v ad o v u i (2 0 0 2 ,
p. 2 1 5 ). D a r p lač ia u šią te m ą išp lė to jo F. S a rto ri (1 9 5 8 , p . 1 5 7 —
7 1 ). A k ivaizdu, k a d čia su sid u ria m e su a n o m e to g ra ik ų p o litin io
g y v e n im o specifik a , k u rio je a p ib rė ž to s so cialin ės b e n d rijo s są­
ju n g in in k a s p a p ra s ta i b u v ę s ir a rtim a s d rau g as. D a r d au g ia u , p r i­
v a ta u s g y v en im o ryšiai su te ik ę p a g rin d ą v ie n o k ia i ar k ito k ia i so ­
cialin ei raiškai. G a lb ū t to k s „ in ty m u s p o litik a v im a s“ ar „ p o litin is
in ty m u m a s “ n u ro d o į g ra ik ų p o lin k į ste ig ti ir p u o se lė ti ezo teriš-
k u m ą ap sk ritai. A p ie p asta rą jį b u s d a u g k a lb a m a ir to liau .

112
 K OM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 3 2 3 D - 3 2 4 B

„ ...siu n čia geriausius lin k ėjim u s“ (e u p r a tte in ). V isi la išk a i

p ra s id e d a šia p a s is v e ik in im o fo rm a , o n e kh a irete, k u r i b ū tų
įp ra s te s n ė k la s ik in io la ik o ta r p io s tilis tik a i. T r e č ia ja m e la išk e
( a d in it. 3 l 5 a - c ) a p ta r ia m o s to k io s p re f e re n c ijo s p rie ž a sty s.
K h a ire te p a ž o d in ė re ik š m ė — „ d ž ia u k itė s “. P la to n a s re g u lia ria i
s m e rk ia k ai k u r ių g r a ik ų m ė g ia m ą h e d o n is tin ę p a s a u lio p a ­
ty r im o n u o s ta tą , s iū ly d a m a s p a s is v e ik in im u n u k r e i p ti į te ig ia ­
m ą , p o z ity v ią v eik lą.

3 2 4 a „D ion o amžius buvo toks kaip dabar H iparino“. D io n a s

g im ė ap ie 409 m . pr. K r., to d ė l tu o m e tu tu rėjęs b ū ti d v id e š im t­
m etis, g al k ie k v y resn is (jei teisingas tv irtin im a s, k a d jie su sitik ę
3 8 7 m. pr. K r.). E g zistu o ja šio k ių to k ių n e s u ta rim ų dėl čia m i­
n im o H ip a rin o tap aty b ės. Š eim o je b ū ta trijų n a rių , k u rie tu rė ję
H ip a rin o vardą: l ) D io n o tėvas; 2) D io n is ijo v y re sn io jo ir A ris-
to m ach ės, D io n o sesers, sū n u s; 3) D io n o ir A retės, p a sta ro jo
H ip a rin o sesers, t. y. p a tie s D io n o d u k te rė č io s, sū n u s. Iš esm ės
su ta ria m a , k a d k a lb a m a n e a p ie D io n o tėvą. V is tik sv aresn i a r ­
g u m e n ta i a tro d o tų ty rin ė to jų , k u rie laik o si n u o m o n ė s , k a d tu ­
rim as o m e n y je H ip a rin a s a n trasis, D io n o sūnėnas, o n e jo sū n u s.
P irm iesiem s to n ą n e a b e jo tin a i uždavė N o v o tn y p aste b ė jim a s, k a d
b ū te n t šis H ip a rin a s m in im a s ir a štu n ta ja m e laiške 3 5 7 c (1 9 3 0 ,
p. 144—5). T a p ačia lin ija seka ir B luck, 1 9 4 7 p . 1 7 1 —173; B risson,
Lettres p. 2 1 1 —2 1 2 ; Is n a rd i P a re n te , 2 0 0 2 , p. 2 1 5 —2 1 6 ). P rie šin ­
gos n u o m o n ė s laikosi: N e u m a n , K e rsc h e n ste in e r 1 9 6 7 , p. 198.

3 2 4 b „nenuostabu, kad kuris nors iš dievų ir Hiparinui įskie­

pijo tą pačią nuom onę“. K aip p a ste b i B lu ck , „dieviškos galios
v e ik im o a k c en tav im as ž m o n ių reik alu o se b ū d in g a s senyvo a m ­
žiaus P la to n u i“ (1 9 4 7 , p. 7 4 ). P an ašių fo rm u lu o č ių g a u s u tie k laiš­
ku o se (plg., E p. V II 3 2 6 b —e, 3 2 7 c —e, 3 3 6 e, 3 3 7 e, 340a; E p. V III
3 5 3 b , 3 5 5 e) tie k ir vėly v u o siu o se d ialo g u o se (N o m . IV , 7 0 9 b ;
V II, 7 9 8 a; IX , 8 7 5 c; X , passiin). Č ia p a m in ė tin a ir ta a p lin k y b ė ,

113
 K OM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 324C

k a d P lato n as p irm a sis p a v a rto jo ž o d į p ro n o ia ap v aiz d o s reik šm e

(D io g . L. III, 24; P ro c lu s in Pl. T im . p. 126).

3 2 4 c „Kai buvau jaunas... “ N u o čia p ra sid e d a a u to b io g ra fin is

P la to n o p asak o jim as. Į a k is k re n ta ak iv aizd u s n e a titik im a s Valsty­
bėje d ė sto m o m s n u o sta to m s —p a sip ik tin ę s trisd ešim ties v a ld y m u ,
P lato n as pasteb i, k a d a n k ste sn ė d e m o k ra tin ė sa n tv a rk a „buvo a u k ­
sin ė “ (3 2 4 d ). T u o ta rp u d id žiajam e savo d ia lo g e P la to n a s sm e r­
k ia ir k ritik u o ja d e m o k ra tiją . T o k ia n u o m o n ių k o n tro v e rsija tr ik ­
d o k ai k u riu o s ty rin ė to ju s (plg. K arste n , p. 114 sq., M a d d a le n a ,
p. 119 sq., E d elste in , p. 6 7 —6 8 ). K ita v e rtu s, tai, k a d ta s p a ts a u ­
to riu s s k irtin g u o se te k stu o se išreišk ia sk irtin g a s n u o sta ta s d a r n e ­
su te ik ia jo k io p a g rin d o a b e jo ti k u rio n o rs te k sto a u to ry ste , o v e i­
k ia u liu d ija a p ie įn irtin g ą a u to ria u s dvasios g y v en im ą. Is n a rd i
P a re n te n e k a rtą pab rėžia, k a d laišk ų P la to n a s y ra ja u kitas nei
Valstybės P la to n a s (1 9 9 6 , p. 53 sq.; 2 0 0 2 , p. 2 1 6 ). J u k p rie š ta rin ­
g ų p aties P la to n o n u o m o n ių p av y zd žių g a lim e rasti ir sk a ity d a ­
m i n e a b e jo tin o s a u to ry stės d ialo g u s. T a rk im e , Valstybėje p o ezija
sm erk iam a, o Ijo n e apie ją a tsilie p ia m a p a la n k ia i. K aita a p sk ri­
ta i A n tik o s b io g ra fijo je n u o d u g n ia i a p ta ria m a A. M o m ig lia n o
s tu d ijo je The D evelo p m en t o f G reek Biography, C a m b rid g e M ass.
1971. Be k ita ko , a n o t B lu ck o , šis laiško sakinys b u v o n u k o p i­
ju o ta s S aliustijaus ( Cat, 3 ,3 ).

„įvyko perversmas, kuriam vadovavo penkiasdešim t vienas

žm ogus ... turėjo neribotą valdžią“. P e rv e rsm a s d a tu o ja m a s
4 0 4 m . pr. K r. P la to n a s tu rė jo b ū ti d v id e š im t tre jų m e tų . P a sta ­
roji vieta d a r sy k į su te ik ia p a g rin d o sv arsty m am s ap ie laiško a u ­
te n tišk u m ą . Is to rio g ra fijo je įsigalėjusi n u o s ta ta šį v a ld y m ą v a d in ti
trisd e šim tie s tira n ų v a ld y m u . D ė l to , a n o t K arste n o , laiško a u ­
to riu s p asak o d am a s išsid u o d a nedalyvavęs p erv e rsm o įvykiuose
(1 1 9 - 1 2 0 ) . V is d ė lto to k s p rie k a b u m a s n e tu r i p a k a n k a m o p a g ­
rin d o . D a u g u m a k o m e n ta to r ių (N o v o tn y , p .1 4 9 ; B risson, Lettres

114
 K OM ENTA R A S Vll LA IŠ KU I 3 2 4 C - D

p. 2 1 3 ; Is n a rd i P aren te, 2 0 0 2 , p. 2 1 6 ; B lu ck , 7 4 - 7 5 ; M o rro w ,

1962, p. 2 1 6 ) n u ro d o A risto te lio (A th en . Pol. 3 5 ), o kai k u rie iš
jų d a r ir K se n o fo n to (H eli. II, iv, 58) te k stu s, k u riu o se ta ip p a t
a p tin k a m e p a n a šų valdžios p a sisk irsty m o ap rašą. V ie n in te lis n e ­
a titik im a s y ra tai, k a d A risto telis v ie n u o lik a v a d in a desmosteriou
phylakas, t. y. k alėjim o p riž iū rė to ja is, tu o ta rp u , sp re n d ž ia n t iš
visko, P la to n a s jiem s p risk y rė k u r k as d id esn es galias. A risto telio
laikais tu r b ū t b ū ta p e n k ių astyn o m a i ir p e n k ių agoranom ai, v a l­
d žiu sių pagal a titin k a m ą p a sisk irsty m ą į sm u lk e sn iu s astys ir ago­
ras. T o d ė l gali b ū ti, k a d įvy k u s p e rv e rsm u i, jų k o m p e te n c ija
išaugo, ir jiem s buvo p av esta A tė n ų bei P e ira jo a d m in istra c ija .
T a ip m a n o N o v o tn y ir p a te ik ia įrašų (!. G. II, 5, 192) bei T u k id id o
c itatų (6, 4 4 , 2), k u rio se k a lb a m a apie p a n a šų fu n k c ijų d e rin i­
m ą. B luckas savo ru o ž tu teig ia, k a d to k ie sm u lk ū s is to rio g ra fin e
p ra s m e n e a titik im a i v e ik ia u liu d ija laiško a u te n tiš k u m o la b u i
(ib id ). Iš tiesų šitaip išryškėja, k a d a u to r iu s n esek a šaltin iais, o
p asa k o ja savo istoriją, tu rin č ią d a u g ia u m ažiau są m o n in g o s u b ­
je k ty v u m o atspalvį.

324 d „giminaičiai ir pažįstami“. Č ia ir vėl P la to n a s v a rto ja ž o ­

dį oikeioi, tu rė d a m a s o m e n y je sav o d ė d ę C h a rm id ą , k u ris b u v o
vienas iš P eirėju je rezidavusių d ešim ties v a ld y to jų (X en. H eli. II,
4, 19), b e i K ritiją - savo m o tin o s P e rik tio n ė s p u sb ro lį, trisd e š im ­
ties lyderį, žiau riau siąjį iš tira n ų . S u n k ia u p asak y ti, k as slepiasi p o
a n tr u o ju ž o d ž iu „ p ažįsta m i“ —gnorim oi. N e i v ie n a s k o m e n ta to ­
rius n e p a te ik ia k o n k re te s n ių v a rd ų , to d ė l siū lo m a šį ž o d į su p ra sti
b e n d resn e prasm e. K ita vertus, laišk ų k o rp u s e be pastaro sio s esam a
tik d a r vien o s vietos, k u r jis v a rto ja m a s (E p. III, 3 1 7 c l) . M a n o ­
m a, k a d trečiasis laiškas y ra k lasto tė, o p astarasis žo d is p asig au tas
iš se p tin to jo laiško ž o d y n o (plg., Isn a rd i P a re n te , 2 0 0 2 , p. 2 1 6 ).

„išves iš neteisingo gyvenim o būdo į teisingą“. M a ty t, n e v ie­

nas P la to n a s p u o selėjo to k ias viltis. V isu o tin į p a la n k u m ą k ą tik

115
 K OM ENTA R A S Vll LA IŠ KU I 324 D

įvykusiam p e rv e rsm u i liu d ija irA risto te lis (A th . Poi. 35) b ei Lisijas
(cont. Eratosth. 5). T ir a n ų p ro g ra m a rėm ėsi se n ų jų išm in č ių , to k ių
k aip Solonas, a u to rite tu bei n o ru su g ra ž in ti se n u o siu s įsta ty m u s.

„ankstesnė p olitinė santvarka buvo auksinė“. A u k so a m ž ių

m in i ja u H esio d a s (Op. 108 ir to liau ), to d ė l gali b ū ti, k a d P la to n a s
sąm o n in g a i p a sire n k a šią fo rm u lu o tę . Š iaip a r taip , tai ak iv aizd u s
locus communis, n e sykį v a rto ta s jo paties d ia lo g u o se ( Crat. 3 9 7 e;
Resp. V , 4 8 6 ); m e ta fo r ą m ė g o ir d a u g ia u a u to r ių (plg. E u r. Troa­
des, 4 3 2 ; A esch. Cho. 3 7 2 ; S o p h . Fr. 5 0 1 ; Pl. Phaedr. 2 3 5 e ir
Phil. 43e. Be to, P lu ta rc h a s ( Timol II, 4) akivaizdžiai k o p iju o ja šią
P la to n o laiško v ietą, p a k a rto d a m a s n e tg i n e v ie n ą k a rtą (Sert. 5).

„...m ano m ielą vyresnįjį draugą Sokratą...“ (philon andra emoi

presbyteron Sokrate}. A n o t M a d d a le n a (p. 1 2 0 - 5 ) , ta i v ie n in te lė
v ieta, k u rio je P la to n a s S o k ra tą a p ib ū d in a to k ia is ž o d ž ia is (plg.
ta ip p a t šio la išk o 3 2 5 b ton hetairon hemon Sokrat/). K a rste n u i,
k a ip ir visuose k itu o s e šio laiško fra g m e n tu o se , čia m a ty ti d a r v ie ­
nas n e a u te n tiš k u m o p o žy m is. Jis te ig ia , k a d k iekvienas, „kas p a ­
ž in o jo P la to n ą ir S o k ra tą , neg alėjo n e ž in o ti, k a d šis b u v ę s v yres­
n is“ (p. 50). N o rs kai k u rie k o m e n ta to ria i sk ru p u lin g a i tęsia g in č ą
ir to lia u (N o v o tn y , p .1 4 9 ), c itu o to te ig in io k a ip a rg u m e n to prieš
laiško a u te n tiš k u m ą a b su rd a s regisi p ats savaim e. D a u g svarbes­
nė E d e ls te in o (p. 11, išn. 2) įžvalga, k a d P la to n a s, v a d in d a m a s
save tiesiog S o k ra to d ra u g u (o n e m o k in iu ), tu o p a č iu p a ro d o ,
k a d m a n o s i esąs a u to d id a k ta s . Is n a rd i P a re n te lin k u s i tu o n e a p ­
sirib o ti. A n o t jos, A k a d e m ijo je philia te rm in a s b u v ę s v ien as iš
p a g rin d in ių , a p ie k u rį su k o si visa k ita. T o d ė l g a li b ū ti, k a d ta ip
įv a rd y d a m a s S o k ra tą , jis n u o se k lia i la ik o si sav o p a tie s įk u rto s
A k a d e m ijo s n u o s ta tų (2 0 0 2 , p. 2 1 7 ). A p ie A k a d e m ijo s bomos
philias — d rau g y stė s a u k u rą — kalba ir A n tik o s ša ltin iai: A rist.
Carm. Fr. 2 R oss; O lim p . In Plat. Gorg. 2 1 4 ,1 3 —2 1 5 ,1 1 , W e s ­
te rin k . A p ie tai d a r plg.: Jaeger, p. 106, K. G aiser, 1 9 6 6 , p. 95.

116
 K OM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 32 5 A -C

3 2 5 a „Sokratas nepakluso ... “ A p ie tu o s įvykius P la to n a s k alb a

ir p lačiau (Apol. 3 2 c -d ) . T ris d e šim t tira n ų įsakė S o k ra tu i su lai­
k y ti L e o n tą iš S alam in o , k u ris bu v ęs n ie k u o n e p ra sik a ltę s d o ra s
žm ogus. S okratas p asip riešin o šiam įsak y m u i.

„Trisdešimties valdymas ir visa politinė santvarka žlugo“. 4 0 3

m . pr. Kr. T rasibulas ir d e m o k ra ta i a tstatė d e m o k ra tin į valdym ą.

„žymiai ramiau, mane apniko troškim as . . . “ G rįž ta m a p rie

p a sia išk in im ų d ė l savo p o litin ė s veiklos. K a i k a m (M a d d a le n a ,
p. 116) a tro d o , k a d P la to n a s n e a u te n tiš k a i p a sa k o ja sav o p o litin ę
p a tirtį. Be to, a tk re ip tin a s dėm esys į v eik sm a ž o d in ę fo rm ą heilken,
k u ria a p ib ū d in a m a s san ty k is su p o litik o s sfera. P ažo d žiu i: „m a n e
v ilk o tro šk im a s“.

3 2 5 c „apkaltinę bedievyste, dėl to jį nuteisė ir nužudė“. A p ie

k a ltin im u s S o k ra tu i rašo ir p ats P la to n a s (Apol. 2 3 e ), ir k iti a n ti­
kos šaltin iai (D iog. L. II, 40; X en . M e m . I, l). L ab iau siai tik ė ti­
n a, k a d oficialūs k a ltin im a i S o k ra tu i b u v o p a te ik ti dėl n e tik ė jim o
p o lio p rip a ž in to m is diev y b ėm is b ei su s id o m ė jim u Jo n ijo s p h ysi-
koi (Apol. 18c; 2 3 d ), ta ip p a t dėl k eistų d iev y b ių g a rb in im o bei
ja u n u o lių tv irk in im o : esą S o k ratas skiepijęs ju o se n e p a g a rb ą tė ­
vam s, p o lio piliečiam s bei įsta ty m a m s (t. y. rag in ęs m a išta u ti prieš
d e m o k ra tiją ); be to, filosofas b u v o a p k a ltin ta s d ėl m e la g in g o s k a i
k u rių p o e tų in te rp re ta c ijo s. P a starąjį k a ltin im ą lab iau siai p alaik ė
M eletas —p o etas tragikas, a p ie k u rį išliko labai m aža žin ių (A p o l
19 b —d). K iti žy m esn i k a ltin to ja i - A n ita s ir L ik o n as. P irm asis b u ­
vo įtak in g as p o litik as, v ie n a s iš d e m o k ra tų ly d e rių (M en . 9 0 a -
b). K ai kurie k o m e n ta to ria i (T aylor, Varia Socratica) m a n o , k a d
tik ro ji S o k ra to p ro ceso p riežastis buvęs jo slaptas p ita g o rin in k ų
religijos p rak tik av im as. T o k ia n u o m o n ė p a ty rė ir sm a rk io s k riti­
kos (R o b in , p. 129—165). V is d ė lto šiam m a n y m u i n ė ra p a k a n ­
k a m o p a g rin d o . V eikiau siai ja m atsirasti tu rė jo įta k o s ir p aties
P la to n o p a tirta p ita g o riz m o įtaka.

117
 KO M E N TA R A S Vll LAI ŠK UI 3 2 5 D - 3 2 6 A

3 2 5 d „be artimų draugų bei ištikimų bičiulių nevertėjo imtis

šio darbo“. Ir vėl v a rto jam as įp ra stin is žo d y n as: p h ilo i a n d ra i ir
p is to i hetairoi. A p ie tai žr. 3 2 3 d paaišk. K aip m a ty ti, te k sto lek si­
k a ir to liau liu d ija in ty m a u s ir u ž d a ro filo so fin io san ty k io svar­
bą. K ita v ertu s, p a n a šu , k a d šioje v ie to je P la to n a s teisinasi, k o d ėl
n ie k a d a rim tai neįsiliejo į jo g im tų jų A tė n ų p o litin į g y v en im ą, o
p asidavė įk alb in ėja m a s v y k ti į S irak ū zu s. K iek a b e jo tin a N o v o tn y
pozicija, te ig ia n ti, k a d g y v e n ti p iln a v e rtį p o litin į g y v e n im ą P la to ­
n u i tru k d ė d ra u d im a s re n g ti p a rtijų susiėjim us (p. 155). K a d to k s
d ra u d im a s b u v o k e tv irta ja m e am ž iu je , esa m a a n tik in ių liu d ijim ų
(H y p e rid . Pro E uxenippo, 7 sq.). T a č ia u , k a ip p a ste b i R. S. B luc-
kas (p. 7 9 ), n ė ra jo k io p a tv irtin im o , k a d to k ia p a ti tv a rk a g alio jo
ir an o m e to A tėn am s. Šiaip ar taip , P la to n o tonas m u m s byloja vei­
k iau ap ie p a tik im o a s m e n in io san ty k io , k u rio d irv o je gali g im ti
tin k a m a s p o litin is v a ld y m a s, sto k ą. Iš k ito s pusės, šis fra g m e n ta s
p a ry šk in a kai k u riu o s P la to n o ir D io n is ijo b e n d ra v im o štrich u s.
3 3 2 a - b D io n isijas b u s a p k a ltin ta s n e su g e b ė jim u u ž m eg z ti tv irtą
d rau g y stę.

3 2 6 a „Galų gale supratau, kad visos dabarties valstybės yra

valdom os blogai“. Č ia tin k a c h re s to m a tin ė n u o ro d a į Valstybės
s e p tin tą ją k nygą, k u rio je a p ta ria m o s įvairios v a ld y m o fo rm o s ir
išskleidžiam i jų trū k u m a i. T o le sn e i laiško d a lia i a tlie p ia ir d a u ­
g iau šio P la to n o dialo g o fra g m e n tų —y p ač vietos, k u rio se k a lb a m a
a p ie teisingos valstybės v a ld y to ju s — a titin k a m ą išsilav in im ą g a ­
vusius filosofus (Resp. V , 4 7 3 d , 4 9 9 b , V I, 5 0 6 e). T a č ia u su g re tin u s
laišką ir Valstybę, im a ry šk ė ti ir šiokie to k ie n e a titik im a i. N e p a i­
sa n t to, k a d iš p irm o žvilgsnio su sid u ria m e su tos pačio s filosofijos
tu r in iu , šie d u te k sta i siū lo sk irtin g ą tu r in io sintezės strateg iją.
M a d d a le n a (p. 120) teigia, k a d „ P la to n u i p a tirtis n ė ra filo so fi­
jos šaltin is, b e t v e ik ia u filosofija y r a p a tirtie s šviesa“. Ši p a sta b a
akivaizdžiai a p e liu o ja į Valstybę, k u r teisin g o s p o litik o s p rin c ip a i
su fo rm u lu o ja m i p ag al a b s tra k tų to b u lo s v alsty b ės m o d e lį — t. y.

118
 K OM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 3 26A -B

p ra k tik o s sritis ta m p a a n tra e ilė m ą sty m o idealybės atžvilgiu. Š io­

je laiško v ieto je a p tin k a m e to k io s sv arsty m o eig o s inversiją: filo ­
sofo ja u n y stė s p a tirtis a tv e d a p rie te o rin ė s p a ra d ig m o s a tr a d i­
m o. P la to n a s išsireiškia g a n a ra d ik a lia i —„ b u v au p riv erstas sa k y ti“
(legein te enankasthen). D isk u rso - logo — sritis ta m p a p atirties
b ū tin y b ė s (ananke) įkaite. V a rg u , a r v e rta a p ta rin ė ti P la to n o p a ­
ž iū rų ev oliucijos k lau sim ą. A k iv aizd u , k a d p a tirtie s a sp e k ta s sep­
tin tą jį laišką rašiu siam sen stelėju siam a u to riu i ja u b u v o k u r kas
svarbesnis nei Valstybėje p a d e m o n s tru o to d ia le k tik o s m e n o v ir­
tu o z u i. N e a tm e stin a n u o m o n ė , k a d P la to n a s są m o n in g a i su p rie ­
šin a d u filosofavim o m o d e liu s (Isn a rd i P a re n te , 2 0 0 2 , p. 2 1 8 ).
T a d i r p ačią inversiją g alim e laik y ti d ia le k tin ė s įta m p o s d a lim i, o
jei im sim e d o m ė n d ar ir šio laiško ek sk u rso te m a tik ą —k a ip p ro g ­
ram išk ą elgesį filosofinio ž in o jim o k o m u n ik a v im o n e g a lim u m o
situ acijo je.

3 2 6 b „m an visiškai nepatiko vadinam asis „laim ingas g y ­

venimas“. T o le sn ę p a stra ip ą y ra n u ro d ę s C ic e ro n a s (De fin. II,
2 8 , 9 2 ), b e to , ją išvertęs ir citavęs ( Tusc. V , 35, l 0 0 ). K ritin ė je
tra d ic ijo je šis faktas tap o v ie n u iš svarių a rg u m e n tų laiško a u te n ­
tišk u m o lab u i. P asakym as „D id ž io sio s G ra ik ijo s p ra b a n g a “ b u v o
tapęs p rie ž o d ž iu visoje A n tik o s trad ic ijo je , y p a č k a lb a n t a p ie b e ­
saik į lėb av im ą ir išlepim ą. A p ie ta i n e sykį rašė tie k p a ts P la to ­
nas, tie k ir k iti A n tik o s a u to ria i, įs k a ita n t m in ė tu s C ic e ro n o ra štų
fra g m e n tu s (Gorg 5 1 8 b ; Resp. III, 4 0 4 d ; A th e n . X II, 5 2 7 c sq.).
K ai P la to n a s p irm ą sykį a tv y k o į S irak ū zu s, jie b u v o v a ld o m i
tir a n o D io n is ijo I. P a g rin d in is šios k e lio n ė s p ris im in im a s ir
y ra p a sib jau rė jim as p a la id u S icilijos g ra ik ų g y v e n im u . N o v o tn y
(p. 1 5 9 —161) m a n o , k ad , n e sy k į viešai p a sm erk ęs p ra b a n g ą , P la ­
to n a s re ag u o ja į jo a tž v ilg iu sklid u sias ap k alb a s, esą tik ro ji jo k e ­
lio n ių į Magna Graecia p riežastis bu v ęs te n y k š č ių m a lo n u m ų
tro šk im a s. K a d to k ia n u o m o n ė galėjo b ū ti, y ra ir p a liu d ijim ų
(D io g . K y n . ap. D io g . L. V I, 2 5 ). K rik šč io n ių a u to r iu s T a tia n a s

119
 K OM ENTA R A S Vll LAIŠKUI 326B

n e t y ra u žsim in ęs, k a d P la to n o ra ju m a s (gastrim argia) buvęs ta

priežastis, dėl kurio s D io n isija s jį p ard av ė į verg iją ( Or. a d Graecos,
3). K ita v ertu s, to k ią n u o m o n ę g alėjo p av e ik ti ir tai, k a d d a u g y ­
b ė A k ad em ijo s a u k lė tin ių n u o la to s g y v en o ir dirb o įvairių tira n ų
d v a ru o se (plg. M o rro w , p. 4 9 ).

N e le n g v a p asak y ti, k o k io s b u v o p irm o sio s P la to n o k elio n ės tik ­

rosios priežastys. G re ič ia u sia i jos bus b u v u sio s a ts itik tin ė s a rb a
m e n k a i tesusijusio s su filosofija ir p o litik a (Isn a rd i P a re n te , 2 0 0 2 ,
p. 2 1 8 ). D io g en a s L aertietis (III, 18) tv irtin a , k a d filosofas no rėjęs
su sip a ž in ti su T a ra n to p ita g o rin in k a is. Su kai k u riais iš jų P la­
to n a s galėjęs u ž m e g z ti tv irte sn ę d ra u g y stę (N e u m a n , K ersch en s-
te in e r, 1 9 6 7 , p. 19 9 ). A p ie tai liu d ija ir d e v in ta sis laiškas, sk irtas
A rc h itu i iš T a ra n to , n o rs y ra n e m a ž a i a b e jo n ių , a r jis a u te n tišk a s.
Į Siciliją, a n o t D io g e n o , P la to n ą a tv e d ė g eo g rafin is sm alsu m as —
n o ra s p a m a ty ti E tn o s u g n ik a ln į. A p ie p a sta rą jį ja u tu o m e t tu r b ū t
sklid u sio s leg en d o s, o y p ač g a rsi isto rija, su sijusi su E m p e d o k lio
m irtim i. N e k e lia d v e jo n ių ir tai, k a d P la to n a s svečiavosi D io n isijo
I dvare. K eista, k a d P la to n a s n ie k o n e u ž sim e n a a p ie su g rįž im ą iš
Sicilijos. P astarasis ta ip p a t a p ip in ta s le g e n d o m is, k u rių tik ru m o
n e įm a n o m a p a tv irtin ti. P a sa k o ja m a (D io g . L aert. loc. cit.; P lu t.,
D io n , 5, l) , k a d P la to n a s su p y k d ė D io n is iją savo sa m p ro ta v im a is
ap ie tira n išk u m ą , ir šis jį p a rd a v ė į vergiją. V ėliau filosofas p a p u o ­
lęs į p ira tų rankas, k u rie jį p ard av ę A ig in o je, p rie šišk a m e A tė n a m s
polyje. Iš vergovės b u v o išlaisvintas tu o m e t, k a i tu rtu o lis A n ik e -
ridas, v ėliau finan sav ęs ir A k a d e m ijo s įk ū rim ą , su m o k ė jo išp irk ą
(apie p a sa k o jim ą Žr.: U . K a h rste d t, p. 2 9 5 sq.). T ai, k a d P la to ­
nas n u ty li šio g y v e n im o la ik o ta rp io įvykius, ta ip p a t su te ik ia p o ­
stū m į įvairialypiam s sv arsty m am s a p ie laišk o a u te n tiš k u m ą (Sordi,
p. 2 0 1 4 - 2 0 2 2 ) . V is d ė lto la b ia u a p ib e n d rin a n č ių iš v a d ų čia d a ry ­
ti n eg alim a, o bet kokios sp ek u liacijo s šiu o k la u s im u negali b ū ti
nei p a tv irtin to s , n e i p an e ig to s.

120
 KOM ENTA RAS Vll LAIŠKUI 3 2 6 D - 3 2 7 A

3 2 6 d „Tad neišvengiam a, kad tokie poliai niekuom et ne­

nustoja k eitę valdymo būdų“. Išv ard ijam o s try s g ra ik ų tra d ic i­
jo s v a ld y m o fo rm o s —tira n ija , o lig a rc h ija ir d e m o k ra tija . P la to n a s
ap ie jų k a itą y ra kalbėjęs Valstybėje (V III, 5 4 5 c sq.). K itim a s te n
su v o k iam as k aip d eg en e ra c ija id ealau s m o d e lio atžv ilg iu . A p ie
v a ld y m o fo rm as d a r žr. Pol. 2 9 1 d —2 9 3 e , 3 0 2 b —3 0 3 e , N o m . V III,
8 3 2 b —c.

„teisingo ir lygiais įstatymais pagrįsto valdymo vardo“. K aip

teig ia P lu ta rc h a s (D ion, 5), P la to n a s n u o la t p a b rė ž ė te isin g u m o
m a tm e n į v alsty b ės v ald y m e ir tu o e rz in o D io n is iją I. G a lb ū t tai
galiausiai ir sukėlė tira n o p y k tį, k u riu o užsidegęs šis galėjo p a rd u o ­
ti filosofą į vergiją. N e u tra lio je P la to n o p a sta b o je vis d ė lto švys­
teli šiokios to k io s asm en in ė s n u o sk a u d o s išgyvenim as. P rie lygių
įs ta ty m ų p rin c ip o (isonom ia) bus su g rįž ta ir v ėliau (3 3 6 d ).

3 2 6 e „davusios pradžią dalykams, kurie nūnai atsitiko su D io-

nu ir sirakūziečiais“. P o st (1 9 2 5 , p. 5 6 —8) m a n o , k a d to lia u se­
k a n tis D io n u i skirtas frag m en tas, b u v o parašytas tu o m e t, k a i šiam
d a r sekėsi gerai, o p astaro sio s eilu tės b u v o įte rp to s vėliau. Jo n u o ­
m o n e , 3 2 4 b 8 —3 3 0 b 7 ir 3 3 8 a 3 —35 l a l b u v o p a tie s P la to n o A p o ­
logijos dalys, k u rią jis k ū rę s la ik o ta rp iu ta rp 3 5 6 m . p r. K r. ir
D io n o m irties 354 m . p r. K r., o v ėliau jas įte rp ę s į e s a m ą laiško
s tru k tū rą . T a ip gali b ū ti ir tu o atv eju , jei laiškas iš tiesų b u v o
sk irtas n e k o n k re č ia m a d re sa tu i, b e t tu rė jo a tv irą p o b ū d į.

3 2 7 a „Artimai bendraudamas su D io n u , kuris tuom et dar

buvo jaunas“. Syngenom enos D io n i — P la to n a s d a r sykį g rįž ta p rie
in ty m a u s b e n d ra v im o leksikos. P irm o ji syngignom ai ž o d ž io reik š­
m ė —b ū ti k a rtu g im u siam ; 2. b e n d ra u ti, k alb ėtis, tartis; 3. tu rė ti
ly tin ių sa n ty k ių , sueiti su k u o nors; 4. su sitik ti, su sieiti; 5. p a ž in ti,
su sip ažin ti, s u ž in o ti (LSJ). V ėliau ši te m a b u s p a ry š k in ta k a lb a n t
a p ie sem an tišk ai g im in in g ą synousia, tač ia u ja u d a b a r sv arb u pažy­

121
 KOM ENTA RAS Vll LAI ŠK UI 3 27A -B

m ė ti, k ad laiško ž o d y n a s y ra p e rsm e lk ta s y p a tin g o sa n ty k io su

k itu k aip filo so fin io ž in o jim o sąlygos n u o ta ik a .

D io n u i galėjo b ū ti a p ie d v id e š im t v ien eriu s m etu s. T o lia u se­

k a n č io je dalyje P la to n a s b a n d o p a ro d y ti, k a d n e tu rė ję s jo k ių
in te n c ijų su k iršin ti D io n ą prieš D io n isiją II, o jo d ė sto m a s to b u lo s
valstybės m o d elis ta p o ja m p a č ia m n e tik ė ta k ritik a tira n o atžv il­
giu, k ritik a, k u rią ir D io n a s p u o selėjo savo sieloje.

3 2 7 b „m alonum us ir kitą prabangą“ . Is n a rd i P a r e n te (2 0 0 2 ,

p . 2 1 9 ) a tk r e ip ia d ė m e s į į ž o d į „ p r a b a n g a “ ( try p h t}, d a r g a lin tį
r e ik š ti „ iš g le b im ą , m in k š tu m ą , s ilp n u m ą , iš p a ik im ą , p a s ip ū ­
tim ą , iš d id u m ą “ (p lg . L S J). P ir m ia u s ia jis b u v o ra n d a m a s v e i­
k ia u lite r a tū r o s n e i is to rijo s a r filo so fijo s ž a n r u i p r ik la u s a n ­
č iu o se te k s tu o s e (p lg .: A ris to fa n o Varles 2 1 , ta ip p a t P i. 8 1 8 ,
E u r. Bacch. 9 7 0 , Or. 1 1 1 3 ). P la to n a s , m a ty t, b u s p irm a s is , k u ­
ris p e rk ė lė šį ž o d į į sav o ra š tu s ( Gorg. 5 2 5 a ). V ė lia u ju o p a se k ė
ir A ris to te lis (Pol. 1 2 9 5 a 1 7). Ilg a in iu i try p h e įsig a lė jo h e le ­
n is tin ė s is to rio g ra fijo s a u to r ių le k s ik o je , re ik š d a m a p a m a tin ę
k u r io n o rs m ie s to p a s ile id im o p rie ž a s tį. R o m ė n ų a u to r ia i n e ­
t r u k o įt r a u k t i šį ž o d į į sav o k o n te k s tą , jo re ik š m ė m is p r a p -
lė s d a m i o tiu m są v o k o s p r a s m ių la u k ą . P lg . K a tu lo ( C a rm . 5 1 ,
1 4 - 1 5 ) : o tiu m e t reges p r iu s e t bea ta s l p e r d i d it urbes.

„D ionisijo mirties“ . M o r ro w (p. 2 8 - 2 9 ) p a ste b i, k a d P la to n a s

n u ty li m įslingas tira n o m irtie s ap lin k y b es. D io d o ra s (XV, 74) p a ­
sakoja, k a d D io n isija s m irė lė b a u d a m a s p e r išgertuves, su ren g tas
tu o m e t, kai gavo ž in ią apie savo pergalę A tė n ų tra g ik ų varžybose.
Š itaip išsipildė ir o ra k u lo ištarm ė, pagal k u rią D io n isija s tu rėjęs
ž ū ti p o to, kai n u g alės už save stip re sn iu s p rie šin in k u s. T ira n a s
šią p ran ašy stę siejo su k arais su k a im y n in e K a rta g in a , m a n y d a m a s,
k a d m irtis jį užk lu p s įveikus am ž in u s p riešu s k o v o je d ėl Sicilijos.
T o k iu b ū d u , a n o t D io d o ro , p ran ašy stės d ė k a b u v o d a r sykį p a ­

122
 KOM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 327B

tv irtin ta n e b lė s ta n ti A tė n ų p o e tų šlovė. T u o ta rp u K o rn e liju s N e -

p o tas (D io n , 2) n iek o n e m in i a p ie D io n is ijo lite ra tū rin ę pergalę,
b e t p a te ik ia k itą , ne m a ž ia u in trig u o ja n č ią isto riją, pagal k u rią,
tira n u i ėm u s n eg alu o ti, D io n a s iešk o jo p ro g o s ju o su sitik ti, n o ­
rėd am as jį įk alb ėti u ž tik rin ti d a lį k aralystės savo sesers ir vienos
iš D io n is ijo ž m o n ų , A risto m a c h ė s, v aik am s. T a č ia u D io n isija s
Jau n esn y sis, k ito s tira n o ž m o n o s, D o rid ė s iš L o k rų , sū n u s, p a si­
rū p in o , k a d jo p a lie p im u g y d y to ja i d u o tų v a ld o v u i stip rią m ig ­
d o m ų jų dozę, n u o k u rio s D io n isija s I ir m irė. T ą p a č ią isto riją
p asak o ja P lu ta rc h a s (D io n , 6).

„Netrukus po to jis suvokė“. T . y. p a b e n d ra v ę s su P la to n u .

Šiais žodžiais pasib aig ia p asa k o jim a s a p ie p irm ą ją filo so fo k e lio ­
nę į Siciliją, P lato n as „p e ršo k a “ d v id e šim tie s m e tų ta rp sn į, k a ­
d an g i, a n o t B lucko (p. 8 3), ja m rū p i p a ro d y ti „jo ir D io n o b e n d rų
p a ž iū rų k ilm ę ir tik rą ją p rig im tį“ —tai, ap ie k ą ja u b u v o u ž sim in ­
ta la išk o p ra d ž io je (3 2 4 b ). A p ie D io n o p a žiū ras b e n d ra v im o su
P la to n u p ra d ž io je p lg .: v o n F ritz, 1 9 6 8 , p . 6 3 ir to lia u . T iesa,
P lu ta rc h a s (D ion. 5,8) ir K o rn e liju s N e p o ta s (D io n . 1,5) p a te i­
kia k iek k ito k į D io n o ir D io n is ijo I sa n ty k ių v aizd ą . Y ra ž in o m a ,
k a d p irm asis n e t b u v o v ed ęs tira n o d u k r ą A retę. Is n a rd i P a re n te
a k im is (2 0 0 2 , p. 2 2 0 ), ta i p rie šta ra u ja laiškui: lab ai g ali b ū ti,
k a d D io n a s n o rė jo to k iu b ū d u s u tv irtin ti savo p o zicijas S ira k ū ­
zų p o litin ė je viršūnėje.

V isos likusios P la to n o k elio n ės a p lin k y b ė s lieka n u ty lė to s. R ei­

k ia m a n y ti, k a d filosofo o p o n e n ta i A tė n u o se p a sid y g ė d a m i ir su
sa rk azm u v e rtin o to k į p a sa k o jim o „šu o lį“ , veik iau siai p a sle p ia n tį
p a tirtą vergijos gėdą, a p ie k u rią m u m s p a sa k o ja k e tu ri A n tik o s
šaltiniai (N ep o s, D ion, 2, 3; D io d . ^ V , 7; Plut. D io n , 5, 3, D io g .
L. III, 19—2 1 ; be to , O lim p io d o ra s ( Vit. Plat. 5) šį n u o ty k į p e rk e ­
lia į a n tro sio s kelionės į S irak ū zu s p a b aig ą ; d ar a p ie tai žr.: A th e n .
X I, 5 0 7 b bei plg. 3 2 6 b k o m e n ta rą .

123
 K OM ENTA R A S Vll LA IŠ KU I 3 2 7 B - D

G rįžęs į A tė n u s 3 8 7 m . pr. K r., P la to n a s įk ū rė A k a d e m iją ir ėm ė

jo je m o k y ti. S iam e laišk e a p ie ta i n ie k u r n e k a lb a m a , išskyrus
m e n k ą p a sta b ą 3 2 9 b . D io n isija s II p e rė m ė tė v o v ald žią 3 6 7 m.
pr. K r. D io n a s, jei tik ė ti laišk u , b u v o iš tre m ta s p raėju s trim s m ė ­
n esiam s n u o P la to n o su g rįž im o į Siciliją. S e k a n t B lu ck o s a m p ro ­
tav im ais (p. 8 4 ), ž ie m ą laivyba v y k ti neg alėjo , to d ė l D io n a s b u ­
vo išp la u k d in ta s d a r tin k a m u p la u k io ti m e tų la ik u . A titin k a m a i
filosofas, m a ty t, b u s atv y k ę s 3 6 7 m . pr. K r. vasaros p a b a ig o je ar
rudens p rad žio je.

3 2 7 c „tokį troškimą D ionisijui“. V o n F ritz (1 9 6 8 , p. 68 ): „ D io ­

n a s tik ra i tu rė jo tu rė ti v iltį p a d e d a m a s P la to n o p a tra u k ti D io n i-
siją savo p u s ė n “. V eikiausiai šiam e p a ste b ė jim e b u s n em až ai tiesos.
Jei taip , ta i D io n a s n e a tro d o ta ip k iln iai, k a ip jį p a te ik ia P la to n a s,
savo m ė g sta m o ja u n u o lio d ė k a p a n a rd in ta s į sv e tim o p o lio tira n o
d v a ro intrigas.

3 2 7 d „be žudynių, mirčių bei tų nelaim ių, kurios atsitiko

dabar“ . T u rim a o m e n y je D io n o s u m a n y ta ek sp e d ic ija , k u rio s
m e tu jis jėg a u žė m ė v a ld ž ią S irak ū zu o se, v ėliau k o v o je dėl v a l­
džios n u ž u d ė sav o s ą ju n g in in k ą H ė ra k le id ą , g aliau siai b u v o ir
p a ts klastin g ai u ž m u šta s savo b e n d ra ž y g io K alip o . P la to n a s s m e r­
k ė D io n o p o e lg į (p lg .: 3 3 l d , 3 3 6 b , 3 5 lc ) , b e to , p a ts k ie k a n k s ­
čiau b u v o atsisakęs d a ly v a u ti jo su re n g ta m e žygyje (3 5 0 d , e). K i­
ta v ertu s, p a sta ro ji v ie ta ir vėl d u o d a p o s tū m į p aties sen iau siem s
laišk o a u te n tiš k u m o k ritik a m s. Pvz., G u lle y (1 9 7 2 , p. 119, 128
sq.) a tra n d a laiške „p eacefu l re v o lu tio n “ id ealą — aiškų k o n tra s tą
su tu o , k ą esą sk a ito m e Valstybėje (V II, 5 4 0 a —c), P olitike ( 2 9 3 c -
d) ir Įstatym uose. T a č ia u to je p a č io je Valstybėje (V I, 5 0 lc - 5 0 2 a ) ,
k aip p a ste b i Is n a rd i P a re n te (2 0 0 2 , p. 2 2 0 ), a tra n d a m e , k a d v e r­
ta k ie k įm a n o m a d id e sn iu m a s tu p a sik lia u ti įtik in ė jim o m e n u
n ei jėga. Iš d alies į šiuos k ritik ų k la u sim u s a tsak ė ir A ald ers (1 9 7 2 ,
p. 115 sq.).

124
 K OM ENTA R A S Vll LAIŠKUI 3 2 7 E -3 2 8 A

3 2 7 e „ k o l kkas n o r s k ita s iš D io n is ij o a p li n k o s “ . P lu ta rc h a s
(D io n , 19) m in i h e d o n is tu s A ris tip ą ir P o lia rc h ą (A th en . X II,
5 4 5 a). G a lb ū t d a r b ū ta tira n ą n o rė ju sių įta k o ti k itų m ą sty m o
k ry p č ių filosofų. A n tra ja m e laiške (3 1 2 a) sk a ito m e , k a d k u o m e t
D io n isijas p rad ėjo n ep asitik ė ti P la to n u , ėm ė d a u g ia u b e n d ra u ti su
kitais filosofijos m o k y to ja is. T a č ia u laiško, k u rio a u to ry ste rim ta i
ab e jo ja m a , tekstas (3 l 3d ) teigia, k a d P la to n a s tu rė ję s v iltį savo
m o k y m u p a te n k in ti tiran ą.

3 2 8 a „ jo s ū n ė n a i b e i n a m i š k i a i“ (a d elp h id o i k a i oikeioi). A n trą jį

žodį n e sykį ja u esam e a p tarę k ie k a n k sčiau , o p irm a sis reiškia
lab ai a rtim ą g im in y stę —„ p u sb ro lis“, „ g im in a itis“, „ sū n ė n a s“. T o ­
kia se m a n tik a susiklostė ir d ėl d a ž n ų k ra u jo m a išo s ryšių k ilm in ­
gose p o lių šeim ose (tark im e , D io n o ž m o n a A re tė b u v o jo p u sse­
serės A risto m a c h ė s ir D io n is ijo I d u k ra , t. y. a n tro s eilės d u k te ­
rėčia). K o k iu s sū n ė n u s D io n a s tu rė jo o m en y je, n ė ra labai len g v a
n u s ta ty ti. H ip a rin a s ir N isėjas (jo ž m o n o s b ro liai, o sykiu ir p u s ­
seserės k arališk o k ra u jo vaikai) tu o m e tu (3 6 7 a. p r. K r.) neg alėjo
b ū ti vyresni nei a š tu o n e rių m e tų . H ip a rin a s t u r b ū t bus buvęs
vyresnis n ei N isėjas, ta d g im ti jis galėjo a p ie 3 7 5 m . pr. K r. T a č ia u
vargu, a r apie ju o s k alb am a šioje laiško v ieto je. K e tv irto jo laiško
sch o lijo se (3 2 0 a; A p p e n d ix Plat. p. 3 9 0 sq. H e rm .) , k a lb a n t ap ie
v y resn io jo H ip a rin o (D io n o tėv o ) tris d u k ra s, m in im a , k a d be
A risto m ach ė s, ištekėjusios už D io n isijo v y resn io jo , k ito s d v i ta p u ­
sios tira n o b ro lių L e p tin o ir T e a rid o ž m o n o m is . T o d ė l gali b ū ti,
k a d D io n a s P la to n o lū p o m is b u s n u ro d ę s į šių s a n tu o k ų p a li­
k u o n is. B lu ck o n u o m o n e (p. 8 5), č ia a tr a n d a m e a rg u m e n tą už
laiško a u te n tiš k u m ą . Jei laiškas b ū tų k lasto tė, jo falsifik ato riu s
tu r ė tų b ū ti itin geras, įžvalgus ir k ū ry b in g a s, to d ė l v arg u , ar b ū tų
kalbėjęs a p ie n e p iln a m e č iu s H ip a rin ą ir N isėją, nes to k ia le n g ­
v a b ū d iš k a n u o ro d a a tro d o k a ip ž io p la k la id a b e n d ra m e laiško
įv y k ių p a te ik im o k o n te k ste . K ita v ertu s, m ažai tik ė tin a , k a d toks

125
 K OM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 328 A -B

falsifikatorius b a n d y tų u ž sim in ti a p ie a sm en is, ap ie k u rių egzis­

ta v im ą n e tu rim e jo k ių ž in ių , o g alim e tik n u ja u s ti, p a sire m d a m i
m e n k a sch o liasto p asta b a , ta č ia u to k ia n u o ro d a a tro d o n a tū ra li
ir visiškai g a lim a P la to n o g y v e n im o k o n te k s te . Sis tik ro v ė s ir
tek sto k o m p lik u o to sa n ty k io m o m e n ta s iškelia k la u sim ą a p ie a u ­
to ry stės sim u liacijo s k o k y b ę ir p o b ū d į. Be ab ejo , jei šis laiškas
y ra falsifikatas, tu o m e t tai to b u la s d arb as. B luckas tu o n ė ra linkęs
tikėti, tačiau ak iv aizd u , k a d to k s v e rtin im a s n egali b ū ti ir rim tas
a rg u m e n ta s a u to ry stė s lab u i, jei p rip a ž in sim e , k a d n e e g z istu o ja
o b jek ty v ū s k riterija i, k u riais re m ia n tis laiškas gali b ū ti p rip a ž in ­
tas a u te n tiš k u , o tu o la b ia u a p ib rė ž to s falsifikacijos m e n o g ali­
m y b ių ribos.

P lu tarch as (D io n , 2) sako, k a d P lato n as g av o laiškų n e tik iš D io n o ,

b e t ir iš paties D io n is ijo bei Italijos p ita g o rin in k ų , k u riu o se visuose
b u v o ra g in a m a s k e lia u ti į S irakūzus. S u n k u p a sa k y ti, ar jie b u v o
iš tik ro parašyti, jei atsižv elg sim e į M o rro w (p. 4 4 ), k a d rašy d am as
šią bio g rafiją P lu ta rc h a s n e tu rė jo p rieš akis se p tin to jo laiško, b e t
rašė rem d am asis ju o iš a tm in tie s , to d ė l k ie k su sip a in io jo , tu r ė d a ­
m as galvoje laiškus, k u rie b u v o pasiųsti 362 bei 361 m . pr. Kr.
(3 3 8 - 3 3 9 ) . Siaip ar ta ip , p ats P lu ta rc h a s (ib id .) p a sitik ė jo laiško
a u te n tiš k u m u ir n ie k u r k itu r n esisten g ė su ju o k o n fro n tu o ti.

3 2 8 b „turėjau reikkalą su jaunais žm onėm is“. D au g e ly je v ie tų

P la to n a s m in i sav o n u o s ta tą filo so fav im o atžvilgiu: tik ru filo so ­
fu ta m p a m a tik n u ė ju s ilgą, g a lb ū t n e t viso g y v e n im o kelią. Be
šio laiško ek sk u rso , ši n u o sta ta , su sieta su p o lio v a ld y m u , p a te i­
k ia m a Valstybėje ( ^ 1 , 5 4 0 ). T a č ia u č ia p a ž y m ė tin a ir M a d d a -
le n o s (p. 134) p a sta b a , jo g Įstatym uose, y p a č IV 7 0 9 a - 7 1 l d ,
P la to n a s kalba apie tai, k a d g eriau sio s sąlygos p o lio te isin g a m
v a ld y m u i su s id a ry tų , jei jo v ald o v u ta p tų tira n a s filosofas neos
k a i kosm ios („jau n as ir g ra ž u s“), ta č ia u tai esą n e įm a n o m a m ū s ų
(t. y. P la to n o ) laikais.

126
 KOM ENTA RAS Vll LAIŠKUI 3 2 8 B - D

„D iono... brandų amžių“. D io n a s 3 6 7 m . p r. K r. b u v o k e tu ­

riasd ešim t d v ejų m e tų am žiaus.

3 2 8 b - c „jei tik ketinau įgyvendinti tai, ką buvau apmąstęs

svarstymuose apie įstatymus ir valstybinę santvarką“. Įd o m i
v ieta, s u te ik ia n ti d a u g erdvės in te rp re ta c ijo m s a p ie is to rin io P la ­
to n o k e tin im u s įg y v e n d in ti id e a lio s valstybės m o d e lį ir idealaus
m o d elio ap sk rita i p ra k tin ė s realizacijos g alim y b ę. Valstybėje tai
aiškiai p risk iria m a n ep a sie k ia m a i d a n g išk ai sričiai (IX, 5 2 9 a sq.).
Isn a rd i P a re n te (2 0 0 2 , p. 2 2 1 ) v ien a re ik šm išk a i teigia, k a d S ira­
kū zai — taip , k aip apie ju o s m ąstė P la to n a s — n e p re te n d a v o b ū ti
id ealu s S o k ra to m iestas, o v e ik ia u tai galėjo sietis su len g v iau
įg y v e n d in a m u m iestu, ap ie k u rį k a lb a m a Įstatym uose, t. y. p asie­
k ia m u deuteros plo u s — a n tro jo p la u k im o d ė k a {Phaed. 9 9 d sq.;
pastarasis p u ik ia i a p ta rta s ir d ialo g o k o m e n ta ru o se : p lg .: A le k ­
n ie n ė , 1999 (2), p. 2 4 1 ). A p ie p o litin e s P la to n o p referen cijas šio ­
m is a p lin k y b ė m is k u r k a s p la č ia u plg.: P u g liese C a ra te lli, p. 6 —
2 1 , y p a č p. 17.

3 2 8 c „pakako įtikinti vieną vienintelį žm ogų“. G a lb ū t aliu zi­

ja į Resp. V I, 5 0 2 b . P la to n a s b ev eik v isu r laik o si n u o sta to s, k a d
v a ld o m ų jų elgesys p rik la u so n u o v a ld a n č ių jų elgesio ir k in ta p a ­
gal p a sta ro jo k o k y b ę. Is n a rd i P a re n te (1 9 9 6 , p. 5 0 —51; 2 0 0 2 ,
p. 2 2 1 ) to k io je n u o sta to je įžvelgia aišk ią sk irtį ta rp p o litin ių P la ­
to n o ir S o k ra to p ažiū rų . A n o t jos, šiuo a sp e k tu P la to n a s ta m p a
artim esn is Iso k ratu i, teig u siam , k a d „v ald o m ų jų b ū d a s y ra pan ašu s
į v a ld a n č ių jų “ (IV , a d N ico lem 3 6 ).

3 2 8 d „hoplitų ar raitelių apsiginti nuo priešų, bet todėl, kad

man trūksta žodžių bei sugebėjimo įtikinėti“. S iam e k arių tip ų
p a m in ė jim e esam a ir ta m tik rų k u ltū rin ių a liu zijų , k u rio s b u v o
akivaizdžios a n o la ik o ta rp io laišk o sk aity to ju i. H o p lita i, a rb a s u n ­
kieji p ė stin in k a i, g in k lu o ti ilga ie tim i ir m e tro sk ersm e n s d y d žio

127
 KO M E N TA R A S Vll LAI ŠK UI 328 E -3 2 9 A

sk ydu, b u v o įprastas ir labai p a p litę s g ra ik ų k a riu o m e n ė s d alinys,

yp ač svarbus to k iu o se k o n serv aty v iu o se ir ask etišk u o se p o liu o se
k aip S parta, tu o ta r p u raitelius la b ia u m ė g o tu rtin g i ir a u k štą k ilm ę
p ab rėžian ty s poliai (pvz., A tė n a i bei D id ž io sio s G ra ik ijo s p o liai).
K avalerija tu r b ū t su d a rė ir n e m e n k ą D io n o k a ria u n o s dalį.

3 2 8 e „Filosofiją, kurią tu visuom et šlovini, o kiti žmonės,

kaip tvirtini, jos negerbia“ . N e p a g a rb ą filosofijai P la to n a s g al­
b ū t su p ra to k aip d a ž n ą žm o g išk o žvilgsnio p a v iršu tin iš k u m ą , ta m
tik ro žin o jim o , k u rį teik ia filosofija, stygių. Ž in o jim o tem a, k u rią
v ain ik av o Valstybėje ap rašy tas g ėrio idėjos (auto to agathon, Resp.
V I 5 0 4 ) regėjim as, b u v o p ra d ė ta a n k sty v u o siu o se P la to n o d ia ­
loguose ( C harm . 175). Ji tap s ir šio laiško e k sk u rso c e n trin e ašim i.
U ž b ė g a n t už ak ių , č ia b ū tų g a lim a p rid ė ti k e le tą b e n d r o „ch res­
to m a tin io “ p o b ū d ž io k u ltū rin io k o n te k s to p a sta b ų . P la to n o a m ­
ž in in k a i, to k ie k a ip Iso k ra ta s ar sofistai, filosofijos tik slu s su p ra ­
to k iek k ita ip (p lg ., pvz., Gorgijo d ialo g ą); am žin y b ės m a tm e n s
n eb u v im as leid o jie m s įtv irtin ti fu n k c in į filosofijos p o b ū d į, su ­
te ik ia n tį n e a tid ė lio ja m o s sėk m ės g a ra n tą . M ą s ty m o s tr u k tū r ų
išm a n y m a s leid o išsyk išspręsti lo k aliu s p o litik o s k la u sim u s ar
p ra tu rtin ti p erg alin g o s te ism in ės re to rik o s arsenalą. P la to n a s n u o ­
latos g rįžta p rie atly g io ir p ergalės tem o s, v a d in d a m a s ją d iev ų
d o v a n a ( T im . 4 7 b ). A štria u siu k a m p u šis k la u sim a s p a k ry p s ta
egzistenciškai n u s p a lv in ta m e Faidone. N e g a ile stin g a ir n e te isin ­
g a b a u sm e n u b a u sta s S o k ratas sako: K alon g a r to n athlon, k a i he
elpis megale, „gražus atlygis ir d id i v iltis“ ( 1 14c). A k iv aizd u , k a d
toks u ž tik rin ta s teig in y s, te ig ia n tis p erg alę m irtie s ak iv aizd o je,
su te ik ia n u o ro d ą į k ie k k ito k į n ei so fistų ž in o jim o tip ą.

3 2 9 a „Jei kartais gyvenčiau Megaruose“. M e g a ra i b u v o m a ž ­

d a u g trisd e šim tie s — k e tu ria sd e šim tie s k ilo m e trų a ts tu m u n u o
A tė n ų n u to lę s m iestelis, į k u r į p o S o k ra to m irtie s b u v o iš tre m ti
jo m o k in ia i, ta rp jų ir P la to n a s. Č ia D io n a s b ū tų n o rėjęs p a ­

128
 KO M E N TA R A S Vll LAI ŠK UI 329B

sakyti, k a d geo g rafin is a ts tu m a s n eg ali įta k o ti e sm in ių filosofijos

n u o s ta tų bei draugystės ryšio.

3 2 9 b „apleidau savo kilnum o nestokojančius užsiėm im us“.

N e t ir reiklūs k ritik a i šioje v ie to je p rip a ž įsta laiško a u to ria u s k u k ­
lu m ą (H a rw a rd , 1932, p. 7 2 ). T ai v ie n in te lė a u to b io g ra fin io laiš­
ko v ieta, k u rio je P lato n a s, švelniai ta ria n t, „ la k o n išk a i“ u ž sim e n a
ap ie d v id ešim ties m e tų veiklos la ik o ta rp į, p ra le istą d ė s ta n t A k a ­
d em ijo je, sakydam as, k a d a p le id o diatribas, ousas ouk askhemonas.
D ia trib ė —d i a t r i b e - žodis, k u riu o įv a rd in a m i filosofo u žsiėm im ai,
y ra b e n d ra ša k n is su lie tu v išk u ž o d ž iu „ tr in ti“ ir p rik la u so leksikai,
k u ria a p ib ū d in a m a p ra k tin ė veikla. Šio ir k itų ja m g im in in g ų ž o ­
d ž ių se m a n tik a s k a ita n t laišką ilg a in iu i tap s k u r kas in te n sy v e s­
nė, todėl jos filosofinis k rū v is ir e tim o lo g ija b u s a p ta rta s ek sk u rso
k o m e n ta ru o se . Isn ard i P a re n te (2 0 0 2 , p. 2 2 1 ) p ažy m i, k ad , tu r in t
o m e n y je , jog te r m in u d ia trib e P la to n a s k a lb a p ir m ia u s ia a p ie
A k a d e m ijo s filosofines p ra k tik a s, iš šios v ie to s g a lim a sp ręsti, jog
A k a d e m ija b u v o įk u rta išsy k p o p irm o sio s k elio n ės į Siciliją; ta ip
p a t g a lb ū t atsira n d a šioks to k s p a g rin d a s tik ėti isto rija ap ie P la to n o
vergiją; iš jos buvęs išp irk ta s tu rtu o lio A n ik e rid o , v ėliau dav u sio
p in ig ų A k a d e m ijo s p a sta to įsig ijim u i (žr. k o m .: supra 3 2 6 b ). T u o
ta rp u , a n o t B lucko (p. 88 ), toks P la to n o k u k lu m a s liu d ija šį te k stą
iš tiesų b u v u s sk irtą v eik ia u D io n o b e n d ra m in č ia m s, t. y. S ira k ū ­
z ų g y v en to jam s. Jei filosofas iš tiesų b ū tų rašęs A pologia pro vita
sua, k u ria n o rė jo p a site isin ti a tė n ie č ia m s, A k a d e m ijo s g y v e n im u i
ir sav o n u o p e ln a m s b ū tų n ep ašy k štėjęs d a u g ia u n ei v ie n ą frazę.
Plačiau a p ie A k ad em ijo s g y v e n im ą plg. ta ip pat: Isn a rd i P a re n te ,
1 9 7 4 , p. 8 6 1 —8 7 7 ; 1 9 8 6 , p. 3 5 0 —3 7 8 .

„pareigą prieš D zeusą-Svečių Globėją“. G ra ik a i m a n ė , k a d

D zeu sas gali n u b a u s ti tą, kuris atsisak o a tilik ti savo p a re ig ą prieš
žm o g ų , pas k u rį svečiuotasi. G y v e n d a m a s Sicilijoje, P la to n a s b u v o
D io n o p riim ta s kaip svečias. Plg. ta ip p a t 3 5 0 c ir k o m . a d locum.

129
 KO M E N TA R A S Vll LAIŠKUI 3 2 9 C -3 3 0 B

„filosofo priedermė“ — philosophou m oirai. K o m p lik u o ta s ž o ­

džio v arto jim as, k e lia n tis d a u g n e a išk u m ų . IV a. pr. K r. filosofo
p ro fesija d a r n eb u v o su p ra n ta m a te c h n in e te r m in o p ra sm e , tu o
ta r p u šiuo atv eju P la to n a s, m a ty t, k a ip tik ta i ir tu r i o m en y je,
t. y. m oira č ia s u p r a n ta m a k a ip o fficiu m , t. y. k a ip p ro fe sin ė
pareiga. K ie k k ita ip m a n o B risso n (Lettres, p. 2 1 6 ), siū la n tis šią
v ie tą sk aity ti ta ip p a t, k a ip Prot. 3 2 2 a , Crit. 121a, k u r tes p h i ­
losophou m oiras v a rto ja m a p erifrastišk ai.

3 2 9 c „gėdingai ištrėmė“. P lu ta rc h a s (D io n , 14) rašo, k a d ap ie

D io n ą sk lan d žiu sio s p ask alo s sukėlė p ra d ž io je D io n is ijo įta rim ą ,
o vėliau ir a tv irą n e p a sitik ė jim ą . G a lia u sia i tira n o ž m o n ė s p e rė m ė
D io n o sių stą laišką, k u ris b u v o sk irta s k a rta g in ie č ia m s ir k u r ia ­
m e siū lo m a to l n e sid e rė ti su D io n is iju dėl taik o s, k o l d a ly v a u ti
derybose nebus pakviestas p a ts D io n a s ir šitaip p ad ės p a te n k in ti
jų n o ru s. T a i persk aitę s, D io n isija s n eilg ai tr u k u s išsivedė D io n ą
pasiv aik ščio ti p a jū riu p alei tv irto v ės sieną, k u r n e tik ė ta i išsitra u ­
kęs laišką, a p k a ltin o jį k a r tu su k artag in ie č ia is re z g a n t sąm o k slą
prieš v ald o v ą b ei įso d in ę s į šalim ais b u v u sį ty č ia ta m re ik a lu i
p a ru o š tą laivelį išsiu n tė iš Sicilijos. K arta g in ie č ia i v a ld ė v ak a rin ę
dalį salos, ir gali b ū ti, k a d D io n a s iš tiesų iešk o jo p a sp irtie s p rie šų
pusėje. Plg.: v o n F ritz, 1 9 6 8 , p. 2 2 sq.

329e „atsivedė m ane į akropolį“. Č ia a k ro p o liu P la to n a s v a d in a

a u k š tu m o je p a sta ty tą tira n o tv irto v ę, b u v u sią g re tim o je O rtig ijo s
salelėje. T a m tik r a p ra sm e P la to n a s p a te k o į sav o tišk ą k a lė jim ą —
ra fin u o ta i p asp ęstu s D io n is ijo sp ąstu s, o sykiu p aty rė ir ak iv a iz d ų
tiran išk o s galios d e m o n stra v im ą .

3 3 0 b „jis klausėsi paskalų ir baim inosi“. S e k a n t a n tik in ia is

šaltiniais, a tro d o , k a d p a ra n o jišk a s n e p a sitik ė jim a s ir b a im ė p ra ­
rasti v ald žią b u v o še im y n in is b ru o žas. D io n isija s vyresnysis, a n o t
P lu ta rc h o (D io n , 9 ), išsigandęs, k a d sū n u s n e su s id ė tų su išm in -

130
 K OM ENTA R A S V ll LAI ŠK UI 3 3 0 B - C

tin g a is ž m o n ė m is ir jų p a d e d a m a s n e b a n d y tų p e rim ti iš tėvo

valdžią, rib o jo jo veiksm ų laisvę bei, k ie k įm a n o m a , laikė jį u ž ­
d a ry tą rū m u o se , to d ėl jis b ev eik n eg av o jo k io išsilav in im o . Be
to, ja u p aaugęs D io n isija s ta p o n e m e n k u g irtu o k liu (P lu t. D ion,
7; A rist. PoL V , 10, 1312a).

T ačiau is to rio g rafin ė tra d ic ija p a tiria n e m e n k ų s u n k u m ų v e rtin ­

d a m a tie k šį e p iz o d ą , tie k ir D io n is ijo a sm e n į a p sk rita i, k ad an g i,
k aip d ažn ai n u tin k a , a b e jo ja m a ša ltin ių p a tik im u m u . Šios tem os
a p tarim ą, ša ltin ių v e rtin im u s ir a p ib e n d r in im u s žr. S tro h e k e r,
p. 100 sq., yp ač p. 147.

3 3 0 c „P o to aš išvykau“. N e a išk u , k o k iu b ū d u P la to n u i pavyko

atsik raty ti D io n isijo „glo b o s“, kadangi laiške apie tai nieko n esak o ­
m a. K ritin ė trad icija leidžiasi į a b e jo tin o s vertės svarstym us, ieško­
d a m a priežasčių, k o d ėl P la to n a s sku b iai p e re in a p rie kitos tem o s,
n u ty lė d a m a s išvykim o ap lin k y b es. V y ra u ja n e it i n išra d in g a n u o ­
m o n ė , p a k a rto ja n ti laiško a u to ria u s žodžius, esą P la to n a s tu rįs k u o
skubiau atlik ti tai, ko jo buvo paprašyta — d u o ti p atarim ą D io n o
bendražygiam s (plg.: Pasquali, p. 115, Isnardi Parente, 2002, p. 222).

„Ligoniui... patariama“. P la to n a s n e sykį v a rto ja šią m e d ic in i­

n ę m e ta fo rą filosofijos tik sla m s ir įta k a i išreik šti, k u rią g a lb ū t
ja u b u v o pasiūlęs ir S ok ratas (plg.: Gorg. 5 l 7 c sq.; Resp. IV 4 2 5 e
sq.; N o m . IV 7 2 0 a sq.): ligos p risp a u sta s ž m o g u s y ra p rily g i­
n a m a s ta m , k u ris laikosi k la id in g o s filosofijos. V ėliau tą p a tį k u r
kas d id e s n iu m a stu išplėto s ir sto ik ai. C h risip a s n e tg i sistem išk ai
suskirstys ydas, lygindam as jas su įvairiais ligų tipais bei išvesdam as
paralelę ta rp gero filosofo ir g ero g y d y to jo (plg. SV F III, 3 7 7 —
4 3 0 ). Jaeger p asteb i, k a d „ n e b u v o a ts itik tin u m a s , k ad , k u rd a m a s
savo etik o s ir p o litik o s m okslą, P la to n a s n a u d o jo s i n e m a te m a ti­
n io tip o a r sp ek u liaty v a u s filo so fin io ž in o jim o , b e t m e d ic in o s
m o d e liu “ (Paiedeia, b. III, p. 19).

131
 K OM ENTA R A S Vll LAIŠKUI 331 B-E

33 l b „Vergui taip galėčiau patarti, o jei nenorėtų klausyti -

priversčiau jėga. Tačiau manau, kad nevalia taip priversti
tėvą ir m otiną“ . K ai k a m (M a d d a le n a , p. 154) to k ie s a m p ro ­
tav im ai im a a tro d y ti p e rn e ly g b a n a lū s ir n e d e ra P la to n o stiliu i,
to d ė l šis ir k iti stilistin ia i la išk o „ n u o p u o lia i“ vėlgi įk v ep ia a u ­
te n tiš k u m o k ritik u s. K ita v ertu s, reik ia p rip a ž in ti, k a d šias tem as
panašiai P lato n as svarstė ir kai k u riu o se d ialo g u o se (apie tėvus:
Criton. 5 1 a -c , N o m . IV , 711 b -c ; ap ie vergus: N o m . V I, 7 7 7 e -d ).
A r toks tiesm ukišk as teigim as sto k o ja ra fin u o tu m o —ta ip p a t k la u ­
simas, į k u rį n e g alim a v ie n areik šm išk ai atsak y ti (tark im e, P asquali
(p. 66) ta ip n e m a n o ), nors s k a ita n t g raik išk ą te k s tą g a lim a p a ju s ­
ti — jei tai išvis y ra įm a n o m a ž m o g u i, k u ris tu r i g a lim y b ę tik
skaityti, b e t n ė ra g ird ėjęs šn ek a m o sio s k alb o s — šiokį to k į ra ša n ­
čio jo išsisėm im ą. Č ia te n k a d a r sy k į p a m in ė ti, k a d visas laiškų
k o rp u sas n ep asižy m i n ei itin su b tilia stilistik a, n e i m e ta fo rik a , nei
p o e tik a , n ei k o m p o z ic ija , k u ria i iš tie sų stin g a d ialo g u o se m e ist­
rišk ai įp in a m ų in trig ų . T a č ia u —d a r sykį p asik arto siu , —akiv aizd u ,
k a d tai negali b ū ti p a liu d ijim u n ei laiško a u te n tiš k u m o k ritik a m s,
n ei gynėjam s.

33 l d „neįmanoma, kad trėmimai ir žudynės atvestų prie to,

kas geriausia“. T a s p ats m o ty v as, a p ie k u rį ja u k a lb ė ta (žr.: in f­
ra 3 2 7 d ) ir kuris k liūva a u te n tiš k u m o k ritik a m s. P astariesiem s
tai a tr o d o g a lu tin is ir n e n u g in č ija m a s įro d y m as: c h ro n o lo g išk a i
laiško p a rašy m o d a ta i a rtim ia u sia s y ra P olitiko dialogas, k u ria m e
P lato n as n e tg i lab ai p a te isin a p rie v a rtą steig ian t teisin g ą v a lsty b i­
nę sa n tv ark ą, čia, k a ip m a to m e , teig ia m a visiškai priešingai. G u lley
(1 1 3 sq., 127 sq.) ta p ro g a m ė g in a k a lb ė ti a p ie P la to n o p o litin ių
p a ž iū r ų „lib e ra lė jim o “ procesą.

331 e „ištikimų draugų ir bičiulių“ {pistousphilous k a i hetairous).

Vėl grįžtam a prie bičiulystės ir „politinio in ty m u m o “ m otyvo, kas jau
buvo ap ta rta (žr. k o m e n t. 3 2 3 d ) ir d ar n e sykį bus plėtojam a infra.

132
 K OM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 332A

3 3 2 a „bendrai dalytųsi valdžia“. V ieta, k e lia n ti šio k ių to k ių

in te rp re ta c in ių n e su ta rim ų ir re ik a la u ja n ti n u o ro d ų į Sicilijos
istoriją. D io n isijas I iš tie s ų tu rė jo p a g a lb in in k ų . A n tik in ia i šal­
tin ia i (D io d . 7; P lu t. II, 6) m in i d u jo b ro liu s L e p tin ą ir Tea-
rid ą bei k aro v ad ą Filistą, to d ė l g a lim a sakyti, k a d čia P la to n a s
p rie šta ra u ja isto rin ia m s a n o m eto įvykiam s. V ėlgi su n k u p asak y ­
ti, k o k iu m a s tu P la to n u i rū p i isto rin ė tiesa ir k o k iu m a stu , k aip
sako Is n a rd i P aren te (2 0 0 2 , p. 2 2 3 ), „ p riek aišto D io n is iju i I n e­
reikia su p ra sti tiesio g in e p ra s m e “, o k aip p a ra g in im ą rem tis d ra u ­
gystės ryšiais pagrįsta p o litik o s m e to d ik a .

D io n isijas I b u v o g a n a sm a rk ia i išplėtęs savo v a ld o m ą te rito riją —

jis valdė visą Siciliją, išskyrus jos šiaurės v a k a rų kraštą, bei sykiu su
s ą ju n g in in k u — L okrų p o liu — m ilž in išk ą p ie tų Italijo s dalį, ta ip
p a t Isos ir F aro salas, dėl to S irak ū zai jo v a ld y m o ap o g ė ju je , apie
3 8 5 m . pr. K r., ta p o įta k in g a V id u rž e m io jū ro s re g io n o v alsty ­
be, k u rio s b a im in o s i n e tg i k iti laisvieji g ra ik ų p o liai. P asak o ja­
m a (D io d . X IV 109, 2), k a d O lim p ijo s p o e tų v aržy tu vėse Lisijas
pasakęs kalb ą, b a n d y d a m a s p e rsp ė ti a p ie g rėsm ę g raik ų laisvei,
k u r ią k ė lė p ersų ir Sicilijos tir a n ų valstybės; k a lb a ta ip įa u d rin o
k lau sy to ju s, k a d m in ia u ž p u o lė D io n is ijo p a siu n tin io b ro lio T ea-
rido p a la p in ę bei švilpė ir try p ė k o jo m is, kai b u v o s k a ito m a tira n o
poezija.

3 3 2 a „buvo septyniskart menkesnis už Darijų“. D a riju s y ra žy­

m u s A n tik o s isto rijo s veikėjas, įn irtin g a i dalyvavęs k a ru o se prieš
G ra ik iją , dėl to labai g au siai m in im a s isto rio g ra fijo je ir lite ra tū ­
ro je (apie jį plačiai kalb a, pvz., H e ro d o ta s tre č io jo je k n y g o je). Jis
b u v o K iro I s ū n u s ir b u v o išrin k ta s v ald o v u p o b ro lio K am b iz o
savižudybės ir a p sim etėlio e u n u c h o G a u m a to s m irtie s. V a rto ja m a
m e ta fo ra „ se p ty n isk art m e n k e s n is“ stiliau s p o ž iū riu n ė ra a ts itik ­
tin ė, b e t a titin k a sep ty n ia s P ersijos dalis, k u ria s D a riju s p a sk irstė
savo satrap am s.

133
 K OM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 3 3 2 B - D

3 3 2 b „jie septyniasdešimt m etų išsaugojo valdžią“. G rie ž ta i

žvelgiant, A tė n ų d o m in a v im a s tru k o p e n k ia s d e šim t m etų , p rie
k u rių re ik ia p rid ė ti P e lo p o n e so k a ro la ik o ta rp į. T o d ė l b e n d ra
m e tų su m a y ra se p ty n ia sd e šim t trys — n u o D e lo lygos įste ig im o
4 7 7 m . p r. K r. iki 4 0 4 m . pr. K r. A tė n ų p o litik a są ju n g in in k ų
m iestuose rėm ėsi v ien o s te n y k štė s p o litin ė s jėgos, d e m o k ra tų p a r­
tijos, p alaik y m o p rin c ip u . T ik k artais, n o rė d a m i d a r lab iau su s tip ­
rin ti savo įtaką, a tė n ie č ia i sių sd av o sav o p o lio piliečiu s, k a d šie
p a re m tų k u rio n o rs lygai p rik la u sa n č io p o lio d e m o k ra tu s.

3 3 2 c „suvienijęs ir pajungęs vienam p o liu i visą Siciliją“.

P la to n a s tu r b ū t p u o se lė jo viltis, k a ip m a ty ti ir iš a š tu n to jo laiško,
paversti visą Siciliją v ie n a teisin g ai v a ld o m a g raik ų n a c io n a lin e
valstybe. T ai iš d alies b u v o pavykę D io n isiju i, tačiau , k a ip m a to m e
tie k iš p aties laiško, tie k ir u ž m e tę ak į į la ik o ta rp io isto rin į k u ltū ­
rin į k o n te k stą , visai n ek ėlė susižavėjim o lik u siem s g raik am s. D io -
nisijas I b u v o lab ai n e p o p u lia ru s valdovas, ž ia u ru s p o litik as, b e t
g eran o rišk as ir d o sn u s tiem s, k a s ja m ištik im a i ta rn a v o . Išlaik y ti
valdžią ja m p a d ė jo ir g re ta b u v u si n u o la tin ė s varžovės K a rta g i­
nos grėsm ė, n o rs n e t ir ta i n e p a d ė jo išvengti n e ra m u m ų , k ilu sių
sirak ū zie čių k a riu o m e n ė je 4 0 3 m . p r. K r. bei p irm o jo K a rta g i­
nos k a ro (3 9 8 —3 9 2 m . pr. K r.) m etu , k u o m e t sirak ū zie čiai k rei­
pėsi į S p arto s k arv ed į, k a d jis p a d ė tų a ts ik ra ty ti tira n o . Tiesa, iš
v isk o s p re n d ž ia n t, jo v a ld y m o la ik o ta rp iu S icilija d a r n e b u v o p a ­
n iru si į „laim in g o jo g y v e n im o “, apie k u rį P la to n a s kalba 3 2 6 b -
c, lė b av im u s ir ištv irk av im u s.

3 3 2 d „Visų pirma raginom e“. K ai k u rie k ritin io teksto leidėjai

ir k o m e n ta to ria i, se k d a m i p irm ia u sia B u rn e t ( a d loc.\ plg. ta ip p a t
P asquali, p. 134—13 5 ), šioje v ie to je p o žod žio p ro to n teigia e sa n t
lacuna. K iti laikosi M o to re -B lu n t te k s to red ak cijo s, p a g a l k u rią,
re m ia n tis m a rg in a lin e te k s to e m e n d a c ija , to lia u sek a n tis žodis epei-
ta pakeičiam as epi ta u ta, to d ė l prasm ės p o ž iū riu spragos nebelieka.

134
 KO M E N TA R A S Vll LAIŠKUI 3 3 2 E -3 3 3 A

3 3 2 e „jei būtų tapęs išm in tin gas ir n u osaik u s“ ( en p h ro n a

te k a i sophrona). H a r w a r d o n u o m o n e , e n frd n n u r o d o į p ro to
s u ž a d in im ą , k y la n tį la v in im o si k u rs o m e tu , į tą k u rs ą įe in a ta ip
p a t ir g e o m e trijo s p ra ty b o s . T u o ta r p u sophron y ra ta s a i, k u ­
ris g e b a su s iv a ld y ti.

„jei būtų apgyvendinęs apleistus Sicilijos p olius“. D io d o ra s

(X IV 15, 3) kalba apie tai, k a d graikai n u o la to s p a tird a v o n u o s to ­
lių ir b ū d a v o k a rta g in ie č ių išvejam i iš savo m ie stų (pvz., 4 0 6 m .
p r. K r. iš G elo s ir A k ra g a n to ). D io n o atv y k im o į S iciliją d a ta i y ra
m in im i tik G elos, E k n o m o g y v en to jai, išeiviai iš A k ra g a n to bei
Sicilijos v id a u s g y v en to ja i (D io d . X V I 9, 4; P lu ta r. D ion. 26, 4).
D io n isija s visiškai n e sirū p in o a p le istų m ie stų a p g y v e n d in im u ir
a ts ta ty m u . Be to, tiran a s n e b u v o ja u tru s ir u ž im tų g raik ų p o lių
gyv en to jam s. 4 0 3 m . pr. K r., užėm ęs E n te lo s m ie stą , vyrus išžudė,
o m o te ris išsivarė k a ip ž m o n a s. N u s ia u b tų ir s u g ria u tų p o lių
g y v e n to jų k lajo jo p o salą ie šk o d a m i m a isto ir užu o v ėjo s. J ų b u ­
vo iš tiesų d a u g , ir d a u g u m a iš jų b u v o g raik ai, to d ė l D io n isija s
savo a m ž in in k ų akyse n e a tro d ė p e rn e ly g p a trio tišk a s ir p a n h e -
len išk ai n usiteikęs.

3 3 3 a „nei jie buvo pavergti G elono“. N u o ro d ą į garsų m ū šį p rie

H im e ro s, k u ria m e 480 m . p r. K r. g ra ik a i, v e d a m i S ira k ū z ų tira n o
G e lo n o , n u g alėjo k a rta g in ie č iu s. P in d a ra s v ie n o je sav o p itin ių
o d ž ių (Pyth. I, 7 5 - 7 9 ) y ra išreiškęs p a n h e le n išk ą jį p a sid id ž ia v i­
m ą, džiaugdam asis d v ig u b a tų m e tų g ra ik ų p erg ale prieš b a rb a ru s
tie k ry m o se, p rie S a lam in o , tie k v ak aru o se, p rie H im e ro s. P la to ­
nas k ie k p e rd e d a , k aip p a ž y m i ir k o m e n ta to ria i (B luck, p. 9 8),
sakydam as, k a d p u n a i „buvo p a v e rg ti“. N o rs jie p rivalėjo su m o k ė ti
šiokius to k iu s m okesčiu s ir p risiim ti k itų , m e n k e s n ių įsip a re ig o ­
jim ų , jiem s n e te k o p a tirti vergijos dalios. T u o ta rp u 3 7 8 m . pr.
K r. K ro n ija u s m ūšyje D io n is ijo p ajėgos b u v o n u g a lė to s, d ėl to
vėliau m o k esčiu s k a rtag in ie č ia m s te k o m o k ė ti S ira k ū z ų tira n u i.

135
 K OM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 333B -E

3 3 3 b „veiksmais įkrėtė proto D ion isiju i“. Č ia P la to n a s v a rto ja

žodį ergoi, t. y. „ v e ik sm u “ arb a tik slia u „ d a rb u “, su k u rd a m a s sti­
listin į k o n tra stą su p a stra ip o s p ra d ž io je s u tin k a m u legomena.

„ ^ u jis dukart išlaisvino p olį“. D io n a s iš tiesų S irak ū zu o se d u

k a rtu s p asiek ė pergalę, p irm ą k a rtą p rieš D io n is iją 3 5 7 m . pr. K r.,
o a n tr ą - prieš N ip s ijų 3 5 6 - 3 5 5 m . pr. K r., k u ria m D io n isija s
b u v o p atik ėjęs m iestą. Plg.: E p . V III, 3 5 5 e ir to lia u .

3 3 3 c „D ionas rezgė prieš tiraną sąmokslą“. P lu ta rc h a s, g a li­

m as daik tas sek d am as A rc h itu , p a te ik ia a risto k ra tin io v a ld y m o
m o d e lį, k u rį D io n a s n o rė jo įtv ir tin ti S ira k ū z u o se (plg.: Dion.
14; ap ie ta i ta ip p a t B erve, p. 129 sq.; v o n F ritz 1 9 6 8 , p. 1 0 4 sq.).
P la to n a s d a r sykį, g a lb ū t n et p e rn e ly g a tk ak liai, b a n d o p a te isin ti
savo ž u v u sį d rau g ą.

„auklėdamas apžavėtų jo protą“ (paideia de ton noun keletheis).

T a ip p a t ir P lu ta rc h a s (Dion. 14) p an ašiais žodžiais a p ib ū d in a
d v are sk lan d žiu sias paskalas, o p ats P la to n a s ž o d į keled m in i k a l­
bėd am as ap ie sofistu s (Protag 3 l 5a).

3 3 3 d „atsivežė du brolius“. Š a ltin iai p a te ik ia įvairius jų d v ie jų

v a rd ų v a ria n tu s - K alipas ir F ilo stratas arb a K alik ratas ir F ilos-
tra ta s, k a ip p a te ik ia K o rn e liju s N e p o ta s (Dion. 9), tu o ta rp u P lu ­
tarch as (Dion. 17) m in i tik K alip o v ard ą. P astarasis p asak o ja, k ad
b ro liai p riė m ė D io n ą g y v e n ti į savo n a m u s A tė n u o se . D io n o ž u ­
d ik as a tė n ie č ių v a rd u pasisk elb ė S irak ū zų tira n u , b e t b u v o n u g a ­
lėtas H ip a rin o ir k ie k v ėliau n u ž u d y ta s Italijo je. D io n o ž u d ik a s
lite ra tū rin ė je tra d ic ijo je b u v o v ien a re ik šm išk a i sm erk iam as. V is
d ė lto įd o m u p ažy m ė ti, k a d tik v ie n in te lis A risto te lis laikėsi k ie k
švelnesnės, b ev eik jį išteisin an čio s n u o sta to s (Rhet. I 1 3 7 9 a 19).

3 3 3 e „draugais tapo ne iš meilės filosofijai“. P la to n a s to k iu

b ū d u neigia, k a d K alipas k a d a n o rs b u v o jo A k ad em ijo s nary s, n o rs

136
 K OM ENTA R A S Vll LAIŠKUI 3 3 3 E -3 3 4 C

visi k iti šaltin iai tai teigia. K o m e n ta to ria i m a n o , jo g čia b a n d o m a

išteisinti tie k A k ad em iją , tie k p a tį save, to d ė l gali b ū ti, k a d ž u d i­
k as visgi p rik lau sė P la to n o a p lin k a i (p lg .: B lu ck , p. 101; Isn a rd i
P arente, 2 0 0 2 , p. 2 2 5 ).

„bendrai dalyvaujant misterijose“. Je ig u D io n u i n e te k o jų su ­

tik ti A k ad em ijo je, tai iš tie sų galėjo įv y k ti E le u sin o m isterijo se,
k u rio s b u v o itin svarbu s A tė n ų b e n d ru o m e n in io g y v en im o įvy­
kis. B ū te n t ju o se v ykdav o in iciacijo s apeigos. Č ia P la to n a s m in i
d u ž o d ž iu s m yein k a i epoteuein, k u rie n u ro d o į sk irtin g a s a p e ig ų
stadijas. P irm asis reiškia in iciaciją į „m ažąsias m iste rija s“, o a n tr a ­
sis —ritu alą, p rie in a m ą ja u pašvęstiesiem s m ystai, ritu a lą , v e d a n tį
į p ro tą p e rs m e lk ia n tį n u šv itim ą m iste rijų p a sk u tin ė je stad ijo je.

3 3 4 a „su ginklais rankose, šalia stovėdami ir padėdami žu­

dikams, beveik savo rankomis jį ir nužudė“. T ie k p a sa k K o r­
nelijaus N e p o to (D ion. 9), tiek pasak P lu ta rc h o (D ion, 5 9), bro liai
n e b u v o tik rieji D io n o ž u d ik a i, bet tie, k u rie „įdavė g in k lu s“ ž u ­
dikam s į rankas.

3 3 4 b „būdami atėniečiai tokiu poelgiu jie užtraukė gėdą vi­

sam p oliu i“. R. H a c k fo rth (1 9 3 3 , p. 140) p ab rėžia, k a d to le sn i
ž o d ž ia i b u v o P la to n o p a ra šy ti k a ip atsakas į, m a ty t, visiem s ž in o ­
m ą k ritik ą , to d ė l ta i su s tip rin a la išk o „ a tv iru m o “ įsp ū d į. T a i, k a d
laišk e p a is o m a a tė n ie č ių n u o m o n ė s , m a n o ir Is n a rd i P a re n te
(2 0 0 2 , p. 2 2 6 ), d a ry d a m a išvadą, k a d jis b u v o s k irta s n e tik si-
rak ū ziečiam s, b e t ta ip p a t ir g im to jo P la to n o p o lio g y v en to jam s.

3 3 4 c „Tačiau turiu jiems duoti dar vieną, trečiąjį, patarimą,

o sykiu jie bus tretieji, kurie jį išgirs“. P irm ą k a rtą P la to n a s šį
p a ta rim ą su teik ė D io n u i; p o to k a rtu su D io n u jį p a k a rto jo D io -
n isiju i, o d a b a r d u o d a D io n o d ra u g a m s. A p ta rd a m a to lia u tek ste
p a te ik ia m ą p a ta rim ą , k ritin ė tra d ic ija siūlo d a r sykį leistis į svars­
ty m u s ap ie tai, k o k iu m a s tu P la to n a s iš tiesų tik ėjo si p rita ik y ti

137
 KO M E N TA R A S Vll LAI ŠK UI 3 3 4 C -3 3 5 A

idealios valstybės m o d e lį p ra k tik o je . W illa m o w itz -M o e lle n d o rff

(1 9 1 9 , p. 6 4 2 ) k ie k d ra m a tišk a i teigia, k a d D io n o m irtis p a ž e n k ­
lino ir au k ščiau sių P la to n o id ealų žlugim ą. Is n a rd i P a re n te o p o ­
n u o ja to k iai n u o sta ta i, te ik d a m a , k a d P la to n a s n ie k a d a ir n e b u v o
susiejęs savo p a m a tin ių id ealų nei su S irak ū zų , nei su k u rio n o rs
k ito g raik ų p o lio lik im u (plg. P u g liese C a rra te lli passim ; Isn a rd i
P aren te, 1996, p. ^ X , 42; 1 9 6 9 b ; ta ip p a t 2 0 0 2 , p. 2 2 6 ).

3 3 4 d „Dzeuso trečiojo Gelbėtojo vardan“. T ai labai dažnas,

b ev eik p rie ž o d ž iu tap ęs k reip in y s, kilęs iš p a p ro č io p u o tų m e tu
trečią n u lie jim ą sk irti D z e u so G e lb ė to jo g arbei.

3 3 4 e „manęs nepaklausęs, dabar gyvena negarbingai“. T u r i­

m as o m e n y je g ėd in g as D io n is ijo p asitra u k im a s į L o k ru s, k u r b u ­
vęs tira n a s ra d o p rie g lo b stį pas m o tin o s g im in e s, palik ęs savo
sū n ų A p o lo k ra tą g in ti S irak ū zų . Sis poelg is n e u ž sitra u k ė y p a tin ­
gos šlovės ir isto rio g ra fų akyse (plg.: D io d . i^V I, 1 7 -1 8 ; P lu t.
Dion, 37; A th e n . X II, 5 4 1 ).

3 3 5 a „tiems, k kas esti be sielos“ (tois apsychois). P la to n a s č ia tu ri

o m e n y je n eg y v ų jų d a ik tų p asaulį.

„verta tikėti senais ir šventais žodžiais“. S enieji žo d žia i (palaioi

logot) gan a dažnai m in im i d ialoguose (Men. 81a; Phaid . 7 0c; Nom.
IV 7 1 5 e, V 7 3 8 c, IX 8 6 5 d , 872e, X I 9 2 7 a ). K ą tik slia i n o ri n u r o ­
d y ti P lato n as, n ė ra le n g v a pasak y ti. G re ič ia u sia čia k a lb a m a ap ie
p ita g o rie č ių ir o rfik ų m o k y m u s. B luckas, in te rp re tu o d a m a s M e-
noną, siūlo m a n y ti, kad P la to n a s k a lb a išsk irtin a i a p ie o rfik u s
(Plato's Meno, C a m b rid g e , 1 9 6 4 , p. 2 7 4 - 2 7 6 ) . A p sk rita i k ą n o rs
p asak y ti tv irta šiuo k la u s im u b ev eik n e įm a n o m a , k a d a n g i n e ž in o ­
m e bev eik n iek o a p ie o rfik u s, k u rie b ū tų a n k ste sn i u ž P la to n ą .

„patirti didelių nuoskriaudų ir neteisybių yra mažesnis blo­

gis, nei jas padaryti“. T ai so k ratišk o s e tik o s p rin c ip a s, k u rį s u tin ­
k a m e ir Gorgijuje (4 6 9 b -c ). Č ia Sokratas, be k ita ko, atsakydam as

138
 K OM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 335 A -3 3 6 B

į n u ste b u sio P o lo k lau sim ą, ar jis v erčiau norįs p a tirti n eteisy b ių ,

n ei jas p a ts atlik ti, sako: „Aš n e n o rė č ia u n ei v ie n o s iš d v iejų , b e t
jei b ū č ia u p riverstas p a tir ti ar a tlik ti n eteisy b ę, p a sirin k č ia u ją
p a tirti, o n e p ats p a d a ry ti“. T o d ė l su n k u p asak y ti, k o d ė l ir k aip
M a d d a le n a (p. 2 2 0 ) įžvelgia šiam e teig in y je p rie šta ra v im ų P la to ­
n o filosofijai. A p ie etik o s ir p o m irtin io g y v e n im o sa n ty k į p lačiau
d a r p lg .: Gorg. 5 2 3 b sq.; Phaedr. 2 5 6 e; Resp. X , 6 l 2 e sq.; Nom. X,
9 0 4 a -9 0 5 c ; ta ip p a t B risso n ’o k o m e n ta rą ( Lettres, p. 2 2 2 ).

3 3 5 b „malonumus, kurie neteisingai vadinami meilės vardu“

arba „...k u rie n eteisin g ai v a d in a m i A fro d itė s v a rd u “. Ir k itu o se
d ialo g u o se P lato n as išreiškia sk e p tišk ą n u o s ta tą n e ž a b o to s sek­
su a lin ių sa n ty k ių aistros atžv ilg iu . T a ip p a t ir Filebe (1 2 b ) s u tin ­
k a m e p a siū ly m ą n e v a rto ti A fro d itė s v a rd o be reik alo te n , k u r k a l­
b a m a ap ie tiesiog m a lo n u m ą (hedont}.

3 3 6 a „ir visa tai p ad ^ yti daug lengviau, nei tai buvo pavykę
H ieronui“. Sakinys v a in ik u o ja d a r v ie n ą p a stra ip ą , k u rio je ryš­
ki p a n h e le n išk a n u o ta ik a . Be no ro išsilaisvinti iš v id in ės vergijos,
P lato n as aiškiai išreiškia tro šk im ą atsirib o ti n u o „viso lik u sio “ b a r­
b a rų p asau lio . T o k ia m h e le n o c e n trin ia m p o ž iū riu i p u ik ia i a ts to ­
v a u ja H ie ro n o asm en y b ė. P astarasis b u v o S ira k ū z ų tira n a s (4 7 8 —
4 6 6 m . p r. K r.) bei pasižy m ėjo a tsta ty d a m a s A itn o s m ie stą , p a ­
d ėd a m a s G e lo n u i H im e ro s m ū šy je s u m u š ti k a rta g in ie č iu s (P in d .
Pyth. I, 7 9 sq.), o lab iau siai — 4 7 4 - 7 3 m . p r. K r. a p g in d a m a s
K u m ų m iestą n u o e tru sk ų ir ta ip n u tra u k d a m a s p a sta rų jų jū r i­
n į d o m in a v im ą to je V id u rž e m io re g io n o dalyje. P in d a ra s jį v a d in a
kleinos oikister — „šlo v in g u o ju įk ū rė ju “ (Pyth . I, 3 1 ).

3 3 6 b „kerštaujanti dievybė“. Š iu o v a rd u (aliterios) g ra ik a i v a d i­

n o k e ršta u ja n tį d a im o n ą (plg. Nom. IX 8 6 5 d sq.). T u r b ū t P lato n as
šį ž o d į pasitelkia ne tik b e n d ra , b e t ir g a n ė tin a i k o n k re č ia p rasm e:
D io n a s galėjo u ž sitra u k ti k e rš tą ir p risiša u k ti aliterios n u ž u d y d a ­
m as H ė ra k le id ą (P lu t. Dion. 53).

139
 K OM ENTA R A S Vll LAIŠKUI 3 3 6 C - D

3 3 6 c „pagal tėvų papročius nepajėgia laikytis dorietiško g y ­

venim o būdo“. S irak ū zai b u v o d o rie tišk a s m iestas, įsteigtas išei­
v ių iš K o rim o . M a ty t, p irm ia u sia ta i tu r i galvoje ir P la to n a s, n e
sykį išreiškęs sav o p rie la n k u m ą d o rie tišk a m n u o s a ik u m u i ir su ­
siv ald y m u i (plg.: Lach. 1 8 8 d ; Nom. II 6 6 6 e sq.). Valstybėje (III,
3 9 8 c sq .) filosofas, k a lb ė d a m a s a p ie m u z ik ą , pasisako ir u ž v a d i­
n a m ą ją d o rie tišk ą d e rm ę , a tm e sd a m a s p e rn ely g išd ailin tas ir p u o š ­
nias L idijos ir Jo n ijo s d e rm e s, k u rio s tin k a tik išg e rtu v ė m s ir
p u o to m s ; tu o ta r p u D o rijo s d e rm ė ž a d in a n a rsą k aro m e tu , o
F rigijos — n u o s a ik u m ą ir su siv ald y m ą, kai sto ja taika. A risto telis
(Pol. V III, 7) p o le m iz u o ja su P la to n u ir šia tem a, su tik d a m a s dėl
D o rijo s d erm ės „kaip lab iau siai tin k a n č io s ja u n u o lių a u k lė jim u i“,
b e t p asilik d am as sk ep tišk as dėl frigiškos d erm ės, k u ri, n e ly g in a n t
jo je p rita rim u sk a m b a n ti fleita, y ra orgiastikon bei pathetikon.
A p sk rita i d o rie tišk u m a s k a ip to k s reiškė ir išsk irtin į, „ n e s u te p tą “
g ra ik išk u m ą, tu o ta r p u Jo n ijo s e s te tik a b u v o su v o k ia m a k a ip p a ­
tyrusi R y tų įtaką.

3 3 6 d „kad būtų apgyvendinta visa Sicilija ir joje įsteigti lygūs

įstatymai“ (katoikismon te kai isonomian). Ir vėl P la to n a s v a rto ja
isonomia te rm in ą , kuris p o litin ia m e a n tik in ė s G ra ik ijo s k o n te k s ­
te tu rė jo in te n sy v ų k rū v į (apie tai Žr.: V lastos, Appendix , p. 3 3 ­
3 5 ). T ie są p asak iu s, šio ž o d ž io k ilm ė a risto k ra tišk a ir š iu o p o ž iū ­
riu a išk ia i a n titira n išk a . P irm ą k a rtą žo d is a p tin k a m a s V a. per.
K r. p rad žio s tek ste, e lo g iju je H a rm o d iju i ir A risto g e ito n u i. E d e ls­
te in (p. 1 2 -1 3 ) n o rė tų m a n y ti, k a d ta i y ra savotiškas d e m o k r a ti­
nis „karo šū k is“. Su tu o n e s u tin k a Isn a rd i P a re n te (2 0 0 2 , p. 2 2 9 ),
p a b rė ž d a m a a rch a jišk ia u sią ž o d ž io reik šm ę. Be to, ir pats P la to ­
nas k a lb a ap ie įv airiu s lygybės tip u s (Nom. IV , 7 5 7 b - c ) , sek d am as
p ita g o rišk u g e o m e trin iu m o d e liu . K aip m a ty ti iš to liau sek an čio
te k sto , svarbiausias čia įsta ty m o k a ip ly g au s tie k n u g a lė to ja m s,
tie k n u g alėtiesiem s m o m e n ta s.

140
 K OM ENTA R A S Vll LAIŠKUI 33 7 A -C

3 3 7 a „sukeldam i pagarbą ir baim ę“. T a i fo r m u lu o tė , k u r i

b u v o v a r to ta ir d ia lo g u o s e (R esp. V , 4 6 5 a ; N o m . I, 4 6 4 e ; Prot.
3 2 2 c -d ).

3 3 7 b „privalo patys tarp savęs išrinkti tuos, kuriuos jie nu­

sprendė esant geriausius tarp graikų“. P asq u ali (p. 55) pažy m i
šioje frazėje vėl ju n ta m ą g ra ik išk u m ą : situ a c ija gali b ū ti p a g e rin ta
tik p a č ių h elėn ų jėgom is, n e le id ž ia n t įsite rp ti sv etim iem s. K itaip
ta ria n t, to k s k iln u m a s negali rastis ta rp b a rb a rų , b e t tik ta rp k il­
m in g ų g raik ų . Isn ard i P a re n te (2 0 0 2 , p. 2 3 1 ) p rim e n a Įstatym uose
m in im o v ald o v o K noso k e tin a m ą įsteig ti k o lo n iją (III, 7 0 2 c -d ) ,
a tra sd a m a d a u g p a n a š u m ų su laišku. T ai, k ą P la to n a s b an d ė p ri­
ta ik y ti realioje p o litin ė je tik ro v ėje, iš tiesų m e n k a i p a n a šė jo į Val­
stybės m o d elį. A k iv aizd u , k a d P la to n a s n u o p at p ra d ž ių n e p u o ­
selėjo vilčių, k a d D io n isija s tap s to k iu filo so fu ir v ald o v u , apie
k u riu o s k a lb a d id ž ia ja m e dialoge. S ira k ū z ų vald y m as, p a g a l jo
p lan ą, tu rė jo b ū ti a risto k ra tin is, ir ta i m a ty ti n e tik iš laiško, b et
ir iš realaus isto rin io k o n te k sto (taip m a n ė ir P lu tarch as (D ion, 53),
be to , plg. M o rro w , p. 1 5 2 -1 5 3 ) . K aip tik to k io v a ld y m o n o rė ­
jo D io n a s. Ja u m in ė ta , k a d a ris to k ra tų ž o d y n u i p rik la u so ir 3 3 6 d
k o m e n ta re a p ta rta s isonom ia te rm in a s.

3 3 7 c „Tokių piliečių vidutinio dydžio poliui pakanka pen­

kiasdešimt“. P ažodžiui „poliui, k u ria m e gyvena d e šim t tū k sta n č ių
g y v e n to jų “. K ai kas y ra lin k ęs rin k tis p asta rą jį v e rtim o v a ria n tą
(P asquali, p. 54), tačiau S ch aeferio an alizė (p. 2 9 2 - 3 1 7 ) įtik in a ­
m ai ir d a u g y b e n u o ro d ų p a ro d ė , k a d polys m yriandros reiškė nei
didelį, nei m ažą, b e t v id u tin io d y d žio m iestą. F o rm u lu o tė s p ra sm ė
b u v u si b e n d ra ir n e a ts p in d ė jo jo k io s k o n k re č io s sk aitin ės išraiš­
kos (plg. y p ač p. 2 9 5 , k u r a p ta ria m a s g alim as realus a n o m e to
S irak ū zų g y v e n to jų skaičius). T a ig i n e te n k a p rasm ės tolesn i svars­
ty m a i apie P la to n o n u m a ty ta s skaičiais išreišk iam as p ro p o rc ija s
ta rp v a ld a n č ių ir v ald o m ų jų .

141
 KO M E N TA R A S Vll LA IŠ KU I 3 3 7 D - 3 3 8 A

3 3 7 d „įsteigti įstatymus, kurie būtų ne palankesni nugalė­

tojams ar nugalėtiesiems, bet lygūs ir bendri visam p oliu i“.
K aip taik liai išsireiškia Is n a rd i P a re n te (2 0 0 2 , p. 2 3 0 ), P la to n a s
siū lo „ a m n e stijo s“ p rin c ip ą . A risto k ra tiz m a s kaip toks filosofo
su v o k iam as n e g en ealo g išk ai, b e t k a ip ta m tik ra v id in ė savybė.
K ilm in g as gali b ū ti k iln u s ir ta u ru s — g e b a n tis p e rž e n g ti savo
egoizm ą ir n o rą d o m in u o ti k ito atžvilgiu. T o k s valdantysis y ra
tasai, k u ris su g eb a y p a tin g a i n u siž e m in ti. A risto k ra tiz m a s p a d e ­
d a išsau g o ti įs ta ty m o in stitu c iją . K iek a u k šč ia u P la to n a s tv irti­
no, k a d „polio v a ld y m a s, pagal m a n o m o k y m ą , tu ri b ū ti p a tik ė ­
tas ne ž m o n ė m s d e sp o ta m s, b e t įs ta ty m a m s“ (3 3 4 c). A risto k ra ta s
p ajėg ia p a k lu sti įs ta ty m u i n e t tu o m e t, k ai tu ri g a lim y b ę n e b a u ­
d žiam as to n e d a ry ti. P an ašias n u o sta ta s g a lim a a p tik ti ir H e ra k -
leito m ą sty m e (p lg .: „ Įstaty m as — ir v ieno valiai p a k lu s ti“ (fr. 79;
v ert. M . A d o m ė n o ). P la to n a s, b e a b ejo n ė s, b u v o p av eik tas H e -
rak leito aristo k ra tišk o k iln u m o b ei k ilm in g o sa n ty k io su įsta ty ­
m ais sam p rato s.

3 3 7 e „Dabar pabandykite jūs tinkam esniu m etu ir su dieviš­

kos lemties pagalba sėkm ingiau įgyvendinti šias geras už­
m ačias“. Iš tiesų D io n o b en d ra ž y g ia i, v a d o v a u ja m i H ip a rin o ,
b u v o n u site ik ę jėg a n u v e rsti K alipą, d ė l to su siju n g ė į p o litin ę ir
k a rin ę g ru p u o tę . Šio P la to n o p a ta rim o an alizė k a i k a m su te ik ia
p a g rin d ą p a te ik ti n a u ju s laiško a u te n tiš k u m o įro d y m u s (D e Blois,
p. 2 6 8 —2 8 3 ).

3 3 8 a „Sicilijoje tuo m etu vyko karas“. N ė ra labai aišku, ap ie

k o k į k a rą čia k alb a m a . A p sk rita i S icilijoje a n u o m e t, m a ty t, v y k o
k arų , ap ie k u riu o s n ie k o n eg a lim e p a sa k y ti. N o v o tn y (p. 10 6 ),
M eyer ( Gesch. d. A lt.) a tra n d a isto rio g ra fijo je (D io d . X V I, 5) m i­
n in t tr u m p ą ir n e re ik šm in g ą S icilijos g ra ik ų k o v ą su lu k a n a is bei
d a ro prielaidą, k a d čia m in im a s k a ip tik ta s karas. P asq u ali (p. 139,
išn. I) tu o abejoja, k a d a n g i tasai karas, k a d ir k o k ia b ū tų b u v u si

142
 K OM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 3 3 8 A - D

jo reikšm ė, negalėjo v y k ti Sicilijos te rito rijo je . B lu c k (p. 113) g a­

n a v ien areik šm išk ai m a n o , k a d čia ir vėl tu rim o s o m e n y je kovos
su įp rastais S irak ū zų varžovais k a rtag in iečiais; apie p rie šin in k o
rim tu m ą liu d ija ir to lesn ė šios vietos lek sik a — D io n isija s k a lb a
a p ie tai, k a d ja m „pavyks įtv irtin ti savo v a ld ž ią “. S o u ilh ė leid žia­
si n e t į d a r p latesn es in te rp re ta c ija s, m a n y d a m a s, k a d pasak y m as
en S ik e lia i, t. y. Sicilijoje, visai n ereišk ia , k a d Sicilija b u v u si „le
th e a tre de la g u e rre “ .

3 3 8 a - b „jis buvo ne ištremtas, bet tiesiog priverstas išsikelti“ .

Č ia p rie šp rie šin a m i phyge ir metastasis. P irm asis y ra įp rastas ž o ­
dis įv a rd in ti „ištrė m im u i“ sy k iu su tu r to k o n fisk acija, o an tra sis
n e n u m a to p astaro sio s a p lin k y b ė s (plg. N o m . IX, 8 7 7 a —b), to d ė l
re ik ia m a n y ti, k a d D io n isija s b ū tų sug rąžin ęs iš D io n o a tim tą
nuosav y b ę. K ita v ertu s, p a m in ė tin a ir B risso n o (Lettres, p. 2 2 4 )
p a sta b a , k ad a štu n ta ja m e la išk e (3 5 6 e) šios te r m in ų sk irties n e ­
p aiso m a, ir metastasis v a rto ja m a s phyge p rasm e.

3 3 8 c „esu jau senas“. M in im u m o m e n tu (361 m . pr. K r.) P la ­

to n a s tu rėjęs b ū ti šešiasd ešim t se p ty n e rių m e tų am žiau s.

3 3 8 d „pas D ionisiją atvyko Architas“. A rc h ita s b u v o T a ra n to

strategas a u to k ra ta s, filosofas p ita g o rin in k a s, ta ip p a t n e m e n k o s
svarbos g eo m etras. T ra d ic ija jį laik o a ts u k tu v o ir sraig to išrad ėju .
Be to , jis b u v o p u ik u s ir sė k m in g as k a ro vadas. P asa k o ja m a , k a d
A rchitas m irė nu sk en d ęs jū ro je (H o r. Od. I, 2 8). D au g y b ė sm u lk ių
n u o ro d ų liu d ija, k a d A rc h ita s P la to n u i p ad a rę s įsp ū d į ir n e tg i
sužavėjęs, ta č ia u s u n k u p a sak y ti k ą n o rs tik ra a p ie tiesio g in ę m ą s­
ty m o įtak ą. A rch itas, m a ty t, b u v u si c h arizm išk a a sm e n y b ė , tu rė ju ­
si d idelę įta k ą savo p o lio v ald y m u i, to d ė l n e a ts itik tin a i m iestas ju o
p asitik ėjo ir d au g elį k a rtų iš eilės skyrė į stra te g o a u to k r a to p a ­
reigas (D io g . L aert. V III, 7 9 ). T ik p a sta ro ji v ie n in te lė laiško v ieta
m u m s leidžia šį b ei tą įta rti ap ie g a lim ą sąju n g ą, k u ri b u v o tu o
m e tu užsim ezgusi ta rp T a ra n to ir S irak ū zų . A rc h ita s g alėjo b ū ti

143
 KO M E N TA R A S Vll LAIŠKUI 3 3 8 D - 3 3 9 A

su in teresu o tas, k a d P la to n a s d a ly v a u tų S irak ū zų p o litin ia m e gyve­

n im e. P lu ta rc h a s (Dion. 17, 3) iš dalies p a tv irtin a šią a p lin k y b ę .

„buvo k ą ne k ą nugirdę iš filosofijos“ (parakousmaton tinon

emmestoi ton kataphilosophian). Ž o d ž io parakousma p irm o ji reikš­
m ė — „tai, kas b u v o b lo g ai išg irsta“; to liau jo se m a n tik a šakojasi
sk irtin g o m is k ry p tim is, n u o „to, kas išgirsta n etiesiogiai, k as p ersa­
k y ta k itų “ iki „to, k as su p ra sta n eteisin g ai“ (Plg. LSJ; A st, Lexikon).
Si plati p ra s m ių a m p litu d ė su te ik ia g alim y b ę d a r sykį n a u ja i p e r­
k alb ėti la išk o a u te n tiš k u m o k lau sim ą. L lo y d (p. 168) sk a ito ž o d į
n eg atyviai ir šioje frazėje įžvelgia le n g v ą p a n ie k ą p ita g o rin in k ų
p a ž iū ro m s, taip p a t ir A rc h itu i, k u ris a ts id ū rė b e n d ro je g ru p ė je su
visais kitais (allous), „ką ne k ą blogai te n u g ird u sia is“. T a i tu rė tų n e­
atitik ti is to rin ių filo so fo san ty k ių su p itag o rie č ia is ir jo „ tik ro sio s“
n u o m o n ė s a p ie šią filosofiją. A p sk rita i P la to n o to n a s laiške n ė ra
aro g a n tišk a s, to d ė l p a sta ro ji in te rp re ta c ija a tro d o g e ro k a i „ p ri­
te m p ta “ o rig in a lo atžvilgiu. A k iv aizd u , k a d parakousma n ė ra p ats
teig iam iau sias žodis, k u riu o g a lim a a p ib ū d in ti filosofinį išp ru si­
m ą, ta č ia u n ė ra jo k io p a g rin d o ja m p risk irti tie k s e m a n tin ė s g a ­
lios, k a ip tai d a ro L loydas. T u o la b ia u , k a d p aties A rc h ito a tž v il­
g iu P la to n a s laiške n e p a te ik ia jo k io a p č iu o p ia m e s n io įv e rtin im o .

3 3 9 a „atsiuntė Archedemą, vieną iš tų, kurie artimai bendra­

vo su Architu“. S u n k u p a sak y ti k ą n o rs tik ra a p ie šį p erso n ažą.
V isi d u o m e n y s re m iasi tik tu o , k ą p a te ik ia P la to n o la išk ų k o r ­
pusas, to d ė l g a lim a d a ry ti in trig u o ja n č ią p rie la id ą , k a d tu o atv eju ,
jei visi laiškai y ra n e a u te n tiš k i, A rc h e d e m a s galėjo realiai ir n e e g ­
z istu o ti. A rc h e d e m a s m in im a s ir a n tra ja m e , tik ria u sia i n e a u te n tiš ­
k am e, laiške. T eig ia m a jį b u v u s A rc h ito m o k in iu (3 3 9 a), su k u riu o
P la to n a s b e n d ra i leido laik ą S irak ū zu o se (3 4 9 d ). A n tra ja m e laiš­
ke jis p ateik iam a s k a ip šioks to k s P la to n o p a g a rb o s vertas filosofas.
K ritik a k iek tu š to k a i svarsto a p ie g a lim ą jo k ilm ę — a r jis buvęs
ta ra n tie tis, ar sirakūzietis (Isn ard i P are n te , 2 0 0 2 , p. 192). T re č io jo

144
 K OM ENTA R A S Vll LAIŠKUI 3 3 9 A -3 4 0 B

laiško a u to riu s ja m su te ik ia n e m e n k o svorio — čia jis p o k a lb io

ta r p D io n isijo ir P la to n o tiesioginis liu d in in k a s (3 1 9 a). A n tra ja m e
laiške jo v a id m u o g a n a su b tilu s ir m įslin g as —jis y ra n e tik p aties
a n tr o jo laiško laiškanešys, b e t ir sav o tišk as sa k y tin io ž in o jim o
„pernešėjas“ —tasai, k u ria m p a tik ė ta persak y ti sykiu su laišku siu n ­
č iam as filosofines m in tis, k u rių , tiesa, n ev alia u žrašy ti (3 1 4 c sq.)

3 3 9 e „nugirdęs kalbas apie vertus dalykus, užsidegtų meile

tauresniam gyvenim ui“. Č ia ir vėl v a rto ja m a žo d is parakousantes,
b e n d rašak n is su 3 3 8 d parakousma. Isn a rd i P a re n te (2 0 0 2 , p . 2 3 3 )
ad locum p rim e n a a p ie Faidro p o sa k į autos legon (2 7 8 c ), p a ­
b rė ž d a m a P la to n u i sv a rb ų a u te n tiš k o k a lb ė jim o m o m e n tą bei
p riešp astato jį D io n isijo le n g v ab ū d išk ai n u o sta ta i —p a site n k in im u
parakousma.

3 4 0 a „pasislėpęs po tokiais samprotavimais, leidausi į k elio­

nę“. T a r r a n t (p. 7 5 —10 3 ), a ts to v a u d a m a s n e itin d id elei g ru p e i
m o k slin in k ų , k u rie d a u g ia u m a ž ia u p a sitik i laiško a u te n tiš k u m u ,
b e t ab e jo ja filosofinio e k sk u rso su d e rin a m u m u su P la to n o filo­
sofija, m a n o , k a d te k s to dalis n u o 3 4 0 a ik i 3 4 5 c b u v u si I a. pr.
K r. p ab a ig o je įte rp ta į laišką, ir tai galėjęs p a d a ry ti laišk ų k o rp u s ą
su d aręs T rasilas. N o rs n u o m o n ė v e rta d ėm esio , ta č ia u n e p a te ik ia
jo k ių p a tik im e sn ių a rg u m e n tų .

3 4 0 b „Yra vienas būdas, kaip tai išbandyti“ (peri ta toiauta

peiran lambanein). N u o čia p ra s id e d a k ritin ių te k s tų p re liu d ija į
filosofinį laiško ekskursą. Peira y ra te rm in a s, kuris įk v ep ia v a d i­
n a m u o s iu s „ tiu b in g e n ie č iu s“. A p sk rita i peira gali reik šti tie k „p a­
ty rim ą , m ė g in im ą , b a n d y m ą “, tie k ir „ išb an d y m ą, įro d y m ą “ (plg.
LSJ). T ie k K ram eris (1 9 8 2 , p. 102), tie k R eale (1 9 9 7 , p. 106 sq.)
n e be k eisto ir p a k y lė to p a to so k a lb a a p ie „ d id įjį iš b a n d y m ą “
(grande prova), k u rį P la to n a s d u o d a v ę s visiem s, k as tik n o rėjęs
„ p u lti į filosofijos g lė b į“. P a p ra s ta m sk a ity to ju i to liau laiške se­

145
 KO M E N TA R A S Vll LAI ŠK UI 34 0B -341 A

kantis ap rašy m as sk a m b a g an a įp ra sta i ir ta m tik ra p ra sm e n e t

„ te c h n išk a i“, to d ė l k a lb a ap ie sav o tišk ą in ic ia c iją į filo so fiją k v e ­
pia p e rd ė tu ir n e p a m a tu o tu P la to n o e z o te riš k u m o esk alav im u ,
tu o labiau, k aip p a ste b i ta ik lia u sia T iu b in g e n o - M ila n o m o k y k ­
los k ritik ė Is n a rd i P a re n te (2 0 0 2 , p. 2 3 3 ), n ie k u r d a u g ia u apie
jo k iu s p an ašiu s iš b a n d y m u s P la to n o te k stu o se n ė ra u ž sim e n a m a ;
isto rin ių p a liu d ijim ų ta te m a ta ip p a t nėra.

340c „taptų im lus, geros atminties, pajėgus svarstyti bei išliktų

blaivus“. Si p a stra ip a a tlie p ia Valstybėje p lė to ta i tem ai (52 l c sq.)

3 4 0 e „kokia yra iš tiesų šio dalyko esmė, kiek bei kokiais

keliais pasiekiama ir kiek tai sukelia vargo“ . P ra sid e d a k a lb a
apie p ra k tin į filosofo g y v en im o o rg an izav im ą. Y ra p a g rin d o m a n y ­
ti, k ad A k ad em ijo s m o k in ia i ta ip p a t tu rė jo laikytis g riežtų n o rm ų .
N e a ts itik tin a i p o ra e ilu č ių ž e m ia u P la to n a s p a b rė ž ia tai, „ k o k iu
m a s tu k asd ien is g y v en im as tu ri a titik ti p aties d aly k o tv a rk ą “. N o ­
ras rad ik aliai su sie ti k a sd ie n y b ę su te o r in e filosofo veikla, m a ty t,
ir įkvėpė P lato n ą p ačio s A k a d e m ijo s įk ū rim u i. A p ie g rie ž tų g y ­
v e n im o n o rm ų b ū tin u m ą sk a ito m e ja u Valstybėje (IV , 4 2 8 a ; V I,
4 9 4 a ). N e a ts itik tin ė to k iu a tv eju regisi ir jo d ia lo g ų k a ip d v a ­
sios p raty b ų (exercices spirituels) in te rp re ta c ija (plg.: G o ld s c h m id t,
p. 3 3 7 ; H a d o t, p. 3 4 - 3 7 ; p astarasis pab rėžia: ,,les d ialo g u es p la to ­
n icien s s o n t des exercices m o d è le s“). P ats P lato n a s, m a ty t, g riež­
ta i a tk a lb in ė jo visus, kas n e p a jė g ia p e rk e isti savo k asd ie n y b ė s,
lan k y tis A k ad em ijo je . F ilo so fin ė v eik la p ag al P la to n ą to k iu b ū d u
įg a u n a v ie n u o lišk o s askezės b ru o ž ų . K o n k re ta u s ž m o g a u s te o ­
rija ir p ra k tik a susisieja h e rm e n e u tin e įta m p a , n u s ta ta n č ia v ie n a
k ito s sv a rb ą ir p ra sm ę . Č ia tu r b ū t n e g a lim a p asak y ti, k as d a ro m a
v a rd a n ko, b e t tik k a d p riv a lu d a ry ti ir v ien a, ir k ita.

341 a „Štai šiuos žodžius tuom et pas^riau D ionisijui“ (errhethe

ta rhethenta). F o rm u lu o tė gana k la m p i, to d ė l d u o d a p e n o įv ai­
rialy p iam s svarsty m am s. T ie k tarinys, tie k jo p a p ild in y s gali n u ­

146
 K OM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 341A -B

ro d y ti į išsk irtin ai sak y tin ę k o m u n ik a c iją . M ila n o ir T iu b in g e n o

m o k y k lo s tra d ic ija teigia, k a d P la to n a s tu rė ję s e z o te rin į m o k y m ą
a p ie au k ščiau siu o s p ra d u s, k u ris n eb u v ęs išklotas raštu , b e t ž o d ž iu
d ėsto m as A k ad em ijo je. B ū te n t tai tu ri o m e n y je K ra m e ris (1 9 8 2 ,
p. 1 0 0 - 1 0 1 ; 1986, p. 52), in te rp re tu o d a m a s šį e p iz o d ą k a ip m i­
n ė tą išb a n d y m ą , p ra v e ria n tį d u ris į tik žo d ž ia is išreišk iam o s d o k ­
trin o s sritį: esą k aip tik tu o m e t D io n is iju i P la to n a s ir atsk leid ęs
savo m o k y m ą ap ie p rad u s. K ra m e rio n u o m o n e seka ir G aiseris
(1 9 8 0 , p. 2 0 ), b e v e ik id e n tišk a i v e rtin d a m a s šiuos žo d žiu s bei
p lė to d a m a s „m įslin g o P la to n o m o k y m o a p ie G ė rį“ svarstym us.
S u n k u p asak y ti, ar b ū tin a a p sk rita i su te ik ti tie k sv o rio šiem s ž o ­
džiam s, n o rs jie ir susišau k ia su to lia u laiške p lė to ja m a balso ir
rašto te m a (plg. 3 4 lc ) .

341 b „ p a te ik ė ta i k a ip sa v o , o n e tų , iš k u r i ų b u v o iš g ird ę s ,
v e ik a lą “ (synthenta hds a u to u tekhnen). S chlezak (p. 3 9 3 ) p asteb i,
k a d žodis, k u riu o P la to n a s įv a rd ija D io n is ijo užrašytas m in tis,
y ra tekhne, k a s šiuo a tv e ju re ik š tų „ tra k ta tą “ a rb a b e t k o k į k itą
rašytinį veikalą, sk irtą d ia le k tik a i. K ai kas n e t d a r ra d ik a lia u šį
žodį verčia „v ad o v ėliu “ (P asq u ali, p. 7 3 ). K ita v e rtu s, reikia a t­
sižvelgti ir į N o v o tn y (p. 2 1 3 ) p a ste b ė jim ą , k a d čia filosofo „per
iro n ia m d ic itu r“ .

„ jie n e t n e ž in o jo , kkas p a ty s e s ą “ (o u d 'a u to i hautous). G ra ik išk o je

frazėje tr ū k s ta veik sm ažo d žio , to d ė l v e rč ia n t n eišv e n g ia m a i reik ia
p rid ė ti. D a u g u m a v e rtė jų ren k asi „ ž in o jim o “ se m a n tik o s žodžius.
Is n a rd i P a re n te to k s p a sirin k im a s a tro d o ak iv aizd u s ir n e su n k ia i
n u sp ė ja m a s (plg. 2 0 0 2 p. 2 3 5 ; 1 9 8 9 p. 8 2). T a p ro g a v e rta p a ­
sakyti, k a d iš k a rto p o šios frazės p ra s id e d a n č ia m e e k sk u rse n u ­
ty lė tų bei d a u g ia p ra sm ių ž o d ž ių b u s g au su , o jų p re fe re n c ija ir
re k o n stru k c ija lem s ne tik laiško a u te n tiš k u m o , b e t ir viso P la to n o
m o k y m o in te rp re ta c ija s. K ita v ertu s, ši v ie ta įk v e p ia sv arsty m u s
apie tai, a r P lato n as tu ri o m e n y je k o n k re č iu s a sm en is, a r k alb a

147
 K OM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 341 B-C

b e n d ra i. P irm ą ją n u o m o n ę y p ač p u o se lė ja tiu b in g e n ie č ia i (K ra­

m er; 1986, p. 55), p a la ik y d a m i seną trad iciją, k u ria i p ra d ž ią davė
W ila m o w itz a s (p. 2 9 1 ). S im p liciju s, k o m e n tu o d a m a s A risto te lio
Fiziką (1 5 1 , 6 ir 4 5 3 , 2 5 ), m u m s p asak o ja, k a d P la to n o p a sk a ito s
„apie G ė rį“ b u v u sio s u ž ra šy to s A risto te lio , S p eu sip o , K sen o k ra-
to , H ė ra k le id o , H e stia jo b ei k itų k la u sy to jų , to d ė l tie, k u rie la ik o ­
si p astaro sio s pozicijo s, įžvelgia P la to n o k ritik ą n e s u b re n d u s ių ir
savęs n e p a ž in u sių m o k in ių atžvilgiu. A p ie ta i p la tų k o m e n ta rą
ad locum p ateik ia N o v o tn y (p. 2 1 3 sq.). T a č ia u a b so liu ti d a u g u ­
m a m o d e rn ių k o m e n ta to r ių m a n o p riešin g a i ir v e rtin a šią v ietą
b e n d ria u .

„Štai ką turiu pasakyti apie visus, kurie jau parašė ... “ Šiais
žodžiais p ra s id e d a garsusis filo so fin is ekskursas.

34 l c „ Apie šiuos dalykus nėra ir niekada nebus jokio mano

rašto“ ( oukoun emon geperi auton estin syngramma) . Ja u p a ti e k ­
skurso p ra d ž ia liu d ija filo so fin į ra d ik a lu m ą : P la to n a s teigia n e tu ­
rįs jo k io „ rašto “ („u žrašo “) „apie šiuos d a ly k u s“. T ie k syngramma,
tiek peri auton ta m p a ra k tin ia is žodžiais s k a ita n t šią vietą, k a d a n ­
gi p ats a u to riu s k a lb a labai n e k o n k re č ia i ir m įslin g ai. P ro b le m o s
čia y ra dvi: l . A p ie k ą n eu žrašė P lato n as?; 2. a r P la to n a s n e u ž ra ­
šė visai n iek o , a r tik kai ko? Syngramma gali b ū ti su p ra sta tiesio g
k aip „raštas“ ir „užrašytas veikalas“, t. y. b e n d ra p rasm e, tač ia u gali
tu rė ti ir k o n k re te sn ę reik šm ę —„ k o m p e n d iu m a s “, „sistem in iai u ž ­
rašai“, „užrašytas sąv ad as“ ir t. t. T a rk im e , C a rlin i (p. 76) jį verčia
n e tg i k aip „alc u n m io tr a tta to “ . T u o ta rp u S chlezak (p. 3 7 6 —85)
p a te ik ia visą p lu o š tą re ik šm ių , b a n d y d a m a s p a b rė ž ti k u o b e n d ­
resnę šio žo d žio p rasm ę, k a d a n g i M ila n o —T iu b in g e n o m o k y k ­
los n u o s ta ta šiuo k la u s im u v ien areik šm ė: šioje v ie to je P la to n a s į
syngramma su ta lp in a visus savo filo so fin iu s raštu s, t. y. d ialo g u s;
v ad in asi, tu r ė tų išeiti, k a d teig d a m a s, jog a p ie „šiuos sv arb iau siu s
d a ly k u s“ n ie k o neu žrašė, P la to n a s „šiuos d a ly k u s“ tu rėjęs išsakyti

148
 K OM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 341C

žo d žiu , t. y. p u o selėti ez o te rin į išsk irtin a i b alsu sa k o m ą m o k y ­

m ą. K ita v ertu s, laiško a u te n tiš k u m o k ritik a i šioje frazėje įžvelgė
a n tr o jo laiško aidą (3 1 4c), k u ria m e P la to n a s teig ia n ie k a d a n ie k o
neužrašęs, o visa, kas jo v a rd u u ž rašy ta —S o k ra to d arb as. A n trasis
laiškas g a n a g riežtai k ritik u o ja m a s ir b ev eik v isu o tin a i laik o m as
vėly v ų jų p ita g o rie č ių falsifikacija, to d ė l an alo g išk a i falsifikacija
tu r ė tų b ū ti ir se p tin ta s (plg. S h o re y 1 9 3 3 , p. 4 0 ; C h e rn iss 1 9 4 5 ,
p. 11). K iek ste b in a to k io s po zicijo s n a iv u m a s —p irm ia u sia to d ėl,
k a d P la to n a s in te rp re tu o ja m a s p a ž o d ž iu i, n eįžv e lg ian t k ie k lais­
v esnio m e ta fo rišk o m ą s ty m o galim y b ės. T ai g alio ja p irm ia u sia
h ip o te tin io S o k ra to p se u d o p e rso n a ž o atv eju , k u rį a tse it no rėjęs
s u k u rti a n tro jo laiško a u to riu s; b an ali, b e t n eišv e n g ia m a p a sta b a —
P la to n o a u to ry stės atsisak y m as čia g ali sk a m b ė ti b e n t ja u kaip
lite ra tū rin is tro p as ar m a n ie rin g a s reveransas. M e ta fo rin io ir tie ­
sio g in io m ą sty m o strateg ijų k la u sim a s ta m p a d a r a k tu a le sn is to ­
liau a iš k in a n tis sy n g ra m m a p e ri au to n . K as y ra „šie d a ly k a i“ , ap ie
k u riu o s n e sa m a jo k io rašto? A r č ia a u to riu s teig ia n eu žrašęs sa­
vo te o rijų ir filo so fin ių n u o s ta tų visum os? O gal tu r im i o m e n y je
k o n k re tū s („šitie“) filoso fin ės teo rijo s m o m e n ta i? T ra b a tto n i (p.
2 0 3 ), B risson (Lettres, p. 151—155), Isn a rd i P a re n te (2 0 0 2 , p. 2 3 6 )
g in a n u o m o n ę , pagal k u rią P la to n a s o p o n av ęs filo so fin io dėsty­
mo ra štu m e to d ik a i, ta d šia fraze n eig ia k a d a n o rs p ate ik ę s k o k į
n o rs savo m o k y m ą a p ib e n d rin a n tį v a d o v ė lį a r tra k ta tą . P astaro ji
pozicija, k u ria i a tsto v a u ja p irm ia u sia Is n a rd i P a re n te , m aty t, p e r
sm ark iai ir p e r d etaliai k ritik u o d a m a T iu b in g e n o —M ila n o m o ­
kyklą, a tm e ta ir k a i k u ria s šios m o k y k lo s įžvalgas, į k u ria s v e rta
tu rė ti galvoje. P ats P lato n a s k a lb a b en d rai, ir nežinia, k o k iu m a s­
tu įm a n o m a k o n k re tin ti jo p a te ik ia m ų ž o d ž ių reikšm es. „ N ie k o
ap ie šitu o s n e u ž ra šia u “ —tik tie k čia ir g alim e išskaityti. T iu b in g e -
niečiai ta ip ir skaito, ta č ia u p o to jie m s k o ją p a k iša d id elio m a sto
ir a b e jo tin o s vertės P la to n o sak y tin io m o k y m o re k o n stru k c ijo s
p ro je k ta i, k u riu o s įg alin a n e tg i n e p aties filosofo, b e t jo m o k in ių

149
 K OM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 341 C

tek stai. Jei n e se k tu m e šių ty rin ė to jų n e v y k u siu p av y zd žiu , b e t

p a silik tu m e P la to n o ra š tų k o n te k s to v id u je , g a lė tu m e p a k re ip ti
šį k lau sim ą filo so fin e lin k m e — ar a p sk rita i įm a n o m a s filo so fin io
ž in o jim o ap ie šiuos d aly k u s (peri autiin) k o m u n ik a v im a s? Frazės
b e n d ru m a s to k iu a tv e ju im a reikšti k o n k re ta u s įv a rd in im o a ts i­
sakym ą, k a d a n g i filo so fin io tu rin io n eišsem ia jo k s įv ard in im a s.
G a lb ū t P la to n a s b ū tų k iek m e n k ia u d a rk o m a s in te rp re ta c in ė s
p rie v a rto s šėlo, jei n u o sa ik ia u e lg tu m ė m ė s su m u m s p ate ik ta is ž o ­
džiais. T ie sa ir tai, k a d A risto te lis k a lb a ap ie v ė ly v o jo P la to n o
d o k tr in ą k a ip a p ie agrapha dogmata (Met. A , 9 8 7 b 2 0 sq.) -
n eu žrašy tąjį m o k y m ą . T ačiau filo so fijo s tu r in ių k lasifik acija (į
tu o s , k u r ie b u v o u ž ra š y ti, ir tu o s k u r ie n e b u v o u ž ra šy ti) č ia
n e a tro d o g eriau sia išeitis. T u r b ū t b ū tų k la id in g a te ig ti, k a d P la ­
to n a s kai ką užrašė iš savo m o k y m o , o kai k o n eu žrašė, k a d a n g i
vieni tu rin ia i p a s id u o d a verb alizacijai, o k itų k alb o s tik ro v ė n e ­
pasiekia. P a k a n k a a tk re ip ti dėm esį į tai, kaip rašė filosofas. D a u ­
g ia a u k š tė d ia lo g ų s tru k tū r a ir s u d ė tin g a k o m p o z ic ija įg a u n a y p a ­
tin g ą svarbą b ran d ž iu o siu o se jo dialoguose (pvz., Puotoje, Faidone,
Parmenide, Teaitete-, p asta rie ji v a d in a m i įrėmintais. A p ie d ia lo g ų
s tru k tū r ą ir įžangos filo so fin ę fu n k c iją plg. A lišau sk o k o m e n ta rą
Puotai, p. 7 8 —82) ir ta m p a p ir m u o ju sig n alu , k u ris liu d ija a u to ­
riaus s ą m o n in g ą su v o k im ą a p ie tai, k a d sa n ty k is ta rp k alb o s ir
tik ro v ės n ė ra ad e k v a tu s. P la to n a s n eiešk o k u o a rtim e sn ė s ir k ie k
įm a n o m a d id e s n iu m a s tu tiesio g in ės išraiškos fo rm o s, b e t a tv irk š­
čiai — iš m o n in g ų lite r a tū r in ių v iražų d ė k a p a b rė ž tin a i d id in a
d is ta n c iją ta rp a p ta ria m o d aly k o ir sk a ity to jo . T a č ia u p a n a šu , k a d
n e tik raštas, b et ir balsas (o p a sta rą ją a p lin k y b ę y p a tin g a i sv arb u
p a b rė ž ti) y ra v ie n o d a i n e p ajė g ū s šioje situ a c ijo je, ir tu o n e tru k u s
galėsim e įs itik in ti infra.

„tai niekaip negali būti išsakyta kaip kiti m okslai“ (rheton

gar audamos estin hos alla mathėmata) . D id e lę svarbą sk a ita n t šią
frazę tu r i ta i, k aip su p ra sim e ž o d į rheton. N a u ja u sia is Isn a rd i Pa-

150
 K OM ENTA R A S V ll LAIŠKUI 341C

rente ty rin ė jim a is pagrįstas M a ria G ra z ia C ia n i v e rtim a s iškelia

a ik š tė n d ė sty m o , m o k y m o se m a n tik ą : „ Q u e s ta n o n e u n a scien ­
za ch e si possa in seg n are c o m e le a ltre “ (2 0 0 2 , p. 109). T a p ačia
k ry p tim i seka ir P iero In n o c e n ti („ n o n si tr a tta a ss o lu ta m e n te d i
u n a d isciplina che sia lecito in se g n a re co m e le a ltre “; p. 193). T a ­
čiau tai ir vėl m a ž ų m a ž ia u sia d is k u tu o tin a . D a u g n u o se k lia u
g raik išk o o rig in alo atž v ilg iu sk a m b a šied u tra d ic in ia i v ertim ai:
„Es lasst sich n ic h t in W o rte fassen w ie an d ere w issen sch aftlic h e
F ra g e n “ (N e u m a n , K ersc h e n ste in e r 1 9 6 7 , p. 89) a rb a „th is k n o w ­
ledge is n o t s o m e th in g th a t c o u ld be p u t in w o rd s as o th e r scien ­
ces“ (M o rro w , p. 2 3 7 ). Įd o m u p a ste b ė ti, jo g G. R e a le m in ė tą jį
rheton verčia n e u tra liu , p a to g iu ir p la č ia p ra s m iu comunicabile.
A n o t šio ty rin ė to jo , šie d aly k ai „nėra, k a ip kai kas m a n o , patys sa­
vaime nepasiduodantys komunikacijai, t. y. n e įm a n o m i išsakyti;
veikiau j ų neįmanoma išsakyti kaip kitų mokslų, k a d a n g i tam , k u ­
ris ju o s n o ri išm o k ti, reikia tu rė ti y p a tin g u s g a b u m u s ir ilgai
p r a k tik u o tis “ (1 9 9 8 , p. 11 6 ). Rheton reik šm ė y ra l ) p asak y tas, iš­
tartas, p ateik tas; 2) garsus; tas, ap ie k u r į k alb am a; 3) b ū d in g a s k al­
bai, v a rto jam as k alboje; 4) pasak y tas, p ask elb tas, ištartas; tai, ap ie
k ą g a lim a p asakyti, išta rti, k o m u n ik u o ti žodžiais ir t. t. (LSJ).
Šio žo d žio šaknis (rhe) siejasi su v e ik sm ažo d žio legein p e rfe k tu
eirheka; ta p a ti šaknis g lū d i ir žo d y je „ re to riu s“ . T o d ė l balso ir
sak y m o se m a n tik a šiam e žo d y je y p ač stip ri, jei n e p a sa k y tu m e ,
d o m in u o ja n ti rašy tin io ž o d žio atžvilgiu. N e t jeig u a rb a k a ip tik
jei im tu m e d o m ė n c itu o tą R eale p a stab ą, tiesio g iai su siju sią su
to le sn iu laiško te k stu , išlieka n e m a ž a i a b e jo n ių , k o k iu m a s tu P la ­
to n a s ž o d ž iu p asitikėjęs la b ia u n e g u raštu . J u k to k iu a tv e ju tie k
rašto, tie k ir sa k y m o žo d is įg a u n a tą p a tį svorį, nes p ra k tik u o tis
ir la v in ti g a b u m u s y ra kas k ita n ei tiesiog sk aity ti, ra šy ti a r k alb ėti.
F ilosofas m in i ta m tikras filo so fin io ž in o jim o k o m u n ik a c ijo s (tie k
sakytinės, tie k rašytinės) sąlygas. G a lb ū t b alsas čia įg a u n a šio k ių
to k ių p riv ileg ijų k a ip tasai, k ie n o b ū tis y ra sąly g o ta eg z iste n c in io

151
 KO M E N TA R A S Vll LAI ŠK UI 341 C - D

k o n k re tu m o . S ak y m as y ra y p a tin g a i laikiškas; žo d is b alsu išta ­

riam as tik ta m tik ro m is ir k ie k v ie n ą sy k į vis k ito m is a p lin k y b ė ­
mis, to d ė l jis v is u o m e t v ien atin is ir n e p a k a rto ja m a s, ap ib rė ž ta s
tik tos sak y m o a k im irk o s, susijęs su ž o d į tarian čio ir jo k la u sa n č io
m o m e n tin e p a d ė tim i. Šia p ra sm e ištartas žo d is visiškai n e id e a ­
lus, ta č ia u lab iau g im in in g a s p ra k tik o s (tribt; sričiai. Šio je švie­
soje g a lim a p riim ti ir Is n a rd i P a re n te n u o m o n ę (2 0 0 2 , p. 2 3 6 ),
a n o t k u rio s, P la to n a s teigia, k a d n e g a lim a išm o k y ti arb a išd ėsty ti
filosofijos k aip k itų tekhne ir k a d šitaip filosofas k ritišk a i re a g u o ­
ja į „v ad o v ėlin ę“ k u ltū rą . Ja u V a. pr. K r. įvairūs (n u o sk u lp tū ro s
ik i m ed icin o s) vado v ai, vad o v ėliai, p a ta r im ų k n y g o s ėm ė sklisti
po a n tik in ę G ra ik iją , p a la ip s n iu i įg y d a m i vis d a u g ia u p o p u ­
lia ru m o . P lato n as k elio m is e ilu tė m is a u k šč ia u iro n išk a i atsiliep ė
a p ie tekhne, o n e tr u k u s k a ip p a sta ro jo te rm in o o p o z ic iją p ateik s
tribe šeim os žodžius.

E usebijas ( Praep. Evang . X I, 12), k o m e n tu o d a m a s šią v ie tą ir

m ė g in d a m a s k iek įm a n o m a „ s u k rik šč io n in ti“ filosofą, teigia, k a d
iš šių ž o d ž ių m a ty ti P la to n ą buvus ly g ų M o z e i ir ž y d ų p ra n a ša m s,
k a d a n g i jis m o k ę s a p ie „ta i, kas d iev išk a“ (to theion).

34 l c - d „nuolat ilgai būnant kartu ir kartu gyvenant paties

dalyko vardan“ (ek polles synousias gignomenes peri to pragma
auto kai tou syzen). Č ia P la to n a s expressis verbis p a te ik ia filo so fi­
n io p a ž in im o g a ra n tą . Synousia bei ja m p ra s m ė m is g im in in g ą
ž o d į syngignomai g alėjo m e a p tik ti įv airio se laišk o vietose, y p a tin g a i
ten, k u r k a lb a m a a p ie lav in im ąsi filosofijoje. Synousia visų p irm a
reišk ia „ b u v im ą k a r tu “, t. y. „ b e n d rą b ū tį“ „ b e n d ra v im ą “, „p o ­
k a lb iu s “. T re č ią ja re ik šm e žo d y n as p a te ik ia „san ty k iu s, b e n d ra v i­
m ą su m o k y to ju “, o k e tv irtą ja —„sueitį, ly tin iu s s a n ty k iu s“ (LSJ).
B ū n a n t ir g y v e n a n t kartu sv arb iu sa n k irto s tašk u ta m p a m o k y to jo
asm u o . F ilosofija g im sta „santykyje su “ ( syn): P la to n a s k o n sta tu o ja
p irm a p ra d į filosofijos so cialu m ą. M ą sty m a s k a ip v id in is d ialogas

152
 KOM ENTA RAS V ll LAI ŠK UI 3 4 1 C - D

su p a č iu savim i, k a ip soliloquia, k a ip m in č ių skvošas u žd a ro je

v ienatvės b u v ein ėje, kuris ta m p a įm a n o m a s tik a tsirib o ju s n u o
p asau lio ir kitų , k u o m e t d ia le k tišk a i ir išd id žiai k a lb a m a a d se
ipsum —m odelis, įleidęs tv irtas ša k n is V ak arų m ą sty m o trad icijo je,
k aip m a ty ti iš pastaro sio s frazės, n ė ra to k s v isa a p im a n tis ir a u ta r-
chiškas. G ra ik ų m ą sty m o k ritik a i (tu riu o m e n y je h e b ra jišk o m ąs­
ty m o a lte rn a ty v o s iškiliau siu s atsto v u s — B u b e rį ir R o sen zw ei-
gą) k a ltin o P la to n ą b u v u s p irm u o ju , k u ris p a stū m ė jo m ą sty to ju s
užsisklęsti savyje. A u g u stin a s ir M a rk a s A u re liju s savo ž in o m ų
v eik alų a n tra štė m is tik p a g ilin o ir su tv irtin o u ž d a rą m o n o lo g i-
n io m ą sty m o trasą. T a č ia u k ą tik laišk e p ra d ė ta ra š to k ritik a bei
k o n k re č ia i ši k o m e n tu o ja m o ji frazė v e ik ia u liu d ija so lip sizm o
a tg ra su m ą . R aštas sto k o ja gyvybės, to d ė l n e įg a lin a u žsim eg zti jo ­
k io sa n ty k io , ir tai g alim a išsk aity ti ja u F a id re „R aštas, F aid rai,
tu r i kažk ą siau b in g a, k u o jis iš tie sų p a n a šu s į ta p y b ą — m a t jos
p alik u o n y s stovi k aip gyvi, o jei jų k o nors p a k la u s tu m e i, jie la­
bai išk ilm in g ai tyli. T a ip p a t esti ir su u žrašy to m is k alb o m is: g a ­
lė tu m p a m a n y ti, k a d jos šn e k a k ą n o rs su v o k d a m o s, b et jei tik
kas jų p ak lau sia apie k ą nors iš to, k ą jos p asak o ja, n o rė d a m a s
p a sim o k y ti, jo s n u o la t n u ro d o k a ž k ą v ien a ir v is u o m e t tą p a t“
(2 7 5 d ; v ertim as N . K ard elio ). T a č ia u b ū te n t tek stas y ra p irm asis
ir geriausias vienišo h ip o te tin io V a k a rų m ą s ty to jo p a rtn e ris. Jis
su te ik ia p a tik im ą d v im a tę e rd v ę v id in io d ia lo g o (ar m o n o lo g o )
išk lo tin e i, n e i p rie šta ra u d a m a s, n e i p rita rd a m a s ta m , k ą g e n e ­
ru o ja sau p a k a n k a m a s pro tas. N e t p ats p rim ity v ia u sia s a tsa k a n tis
m o d a lu m a s n e d irg in a rašan č io jo v ie n k ry p tė s a tak o s. A tsa k o n ė ­
ra, v ad in asi n ė ra ir prieš k ą b ū ti a tsa k in g a m . V e rta n u o la to s p ri­
sim in ti F aidrų ir ja m e išsk leistą iro n išk ą k ritik ą ra š to atžv ilg iu ,
u ž b ė g a n t už a k ių k a lb o m s a p ie šios laiško v ieto s a u te n tiš k u m ą .
E k sk u rs o tem as a p tin k a m e n e a b e jo tin o s a u to ry stė s dialoge. P la ­
to n u i rū p i filosofinės k o m u n ik a c ijo s k lau sim as, to d ė l, b e a b e jo ­
nės, rū p i ir „k itas“, su k u r iu o v y k sta k o m u n ik a c ija . D a r d a u g ia u ,

153
 KO M E N TA R A S Vll LAI ŠK UI 341 C - D

sp re n d ž ia n t iš šioje v ie to je v a rto ja m o s leksikos, filo so fija y ra iš­

sk irtin io ir in ty m a u s b e n d ru m o santykis. K ą tai g a lė tų reikšti,
tu r b ū t n e įm a n o m a v ien a re ik šm išk a i ir p ra sm in g a i a tsak y ti. G a ­
lim a p risim in ti is to rin į k o n te k s tą ir filosofo įste ig tą A k a d e m iją .
G a lim a įta rti, k a d b ū te n t to k s, t. y. ra d ik aliai ir in ty m ia i so cia­
lus filosofavim o m o d e lis te n ir b u v o p ra k tik u o ja m a s. G a lim a to ­
liau a n a liz u o ti laiško žodžius, ta č ia u jais teik ia m a s recep tas p e rn e ­
ly g p ap rastas, to d ė l riz ik u o ja p a k liū ti į b a n a lu m o p in k les: reik ia
g y v en ti ir b ū ti k a rtu . N e tu rim e g alim y b ės n e i p a b ū ti, n ei p a g y ­
v en ti su P la to n u , b et tu r im e g alim y b ę atsižvelgti į a p o fa tin ę laiš­
ko n u o ta ik ą , p a ste b ė ti tai, n u o k o a ts irib o ja ir k ą n eig ia filosofas.
P la to n a s aiškiai n e site n k in a nei k albovo ir a u d ito rijo s filo so fin e
situacija, nei rašy to jo ir te k sto a p g a ilė tin a le m tim i. T a i, a p ie k ą
k alb a P lato n as, y ra san ty k is ta r p m o k y to jo ir m o k in io , n u sp a lv in ­
tas švelnių e ro tin ių k o n o ta c ijų p u sto n ia is. G a lb ū t e ro tik o s ar tak -
tilišk o ir b e ta rp išk o k ū n iš k u m o dozę g a lim a p a ju sti bei išgirsti ir
S o k ra to n a u d o to d ia le k tin io m e to d o sk a m b ė jim e . H e m a ieutike,
m a je u tin io au k lė jim o m e n a s (plg. Theat. 1 4 9 -5 1 ) - t a i g im d y m e
d aly v au jan čio s p rib u v ė jo s ( m a ia ) profesija. F ilosofas to k iu b ū d u
y ra d ia le k tin io m ą sty m o akušeris. Ir n e t jei sa k y tu m e , k a d P la to ­
nas v a rto ja b e n d ro p o b ū d ž io m e ta fo rą , n u to lu s ią n u o p ra k tin io
g y v en im o , jos atsk le id ž ia m a p ra sm ė ir v ėl m u s k re ip ia in te rsu b -
je k ty v u m o lin k . Č ia v is u o m e t esti b e n t ja u d u —a k u še ris/ė (S o k ­
ratas a r p a n a šu s į jį filosofijos m o k y to ja s) bei g im d a n ty s is/-č io ji
(jo m o k in y s); be to, n e re ta i ra n d a si ir trečias, t. y. p a g im d y ta s
k ū d ik is —žin o jim a s, p rie in a m a s m a je u tišk a i a k ty v u o to anam nesis
dėka. T a č ia u ne tik tai g a lim a įžvelgti šioje m e ta fo ro je . G im d a n ­
tysis leidžia p rib u v ė ja i p e rž e n g ti visas in ty m u m o ribas, a tv erd am as
savo k ū n iš k u m ą , n u o g u m ą ar n e t tai, kas v a d in a m a v id u jy b e , ir
tai y ra sąlyga sine q u a non, jei n o ri, k a d b ū tų p a g e lb ė ta g im d a n t.
J ų san ty k is v is u o m e t asim etrišk as ir d isp ro p o rc išk a s, o p ro je k ­
cija vienas k ito atžvilgiu h iera rc h išk a ; galiau siai iš esm ės skiriasi

154
 K OM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 3 4 1 C - D

jų d v ie jų fizinė b ū se n a ir esam o m o m e n to p a ty rim a s. T a č ia u , k ita

v ertu s, g im d y m as yra labai in ten sy v i p a tirtis, n ep a lie k a n ti g a lim y ­
bės a b e jin g a m steb ėjim u i: a b u n ariai y ra p riv e rsti d aly v au ti, to ­
dėl ta m tik ra p ra sm e tai g a ra n tu o ja įs itra u k im ą į v y k sta n tį įvykį.

Si vieta ir to lia u leidžia tęsti d isk u siją a p ie n e ra šy tą jį P la to n o

m o k y m ą . Y p atin g ai v e rta atsižvelgti į T iu b in g e n o m o k y k lo s o p o ­
n e n tų pastabas, sk ep tišk ai v e rtin a n č ia s n u o m o n ę , k a d synousia ir
syzen n u ro d o v ien į sak y tin ės d o k trin o s ap ie p ra d u s paskaitas:
Isn a rd i P aren te, 1991, p. 4 3 7 - 4 6 1 ; T ra b a tto n i, p. 1 0 -4 7 , 4 4 - 9 9 ;
K iih n , p. 114, passim .

341 d „staiga kaip šviesa, suspindusi nuo įsižiebusios lieps­

nos, atsiranda sieloje ir m aitinasi pačiu savim i“. G a n a d a u g
n e s u ta rim ų k e lia n ti vieta, k a d a n g i p a te ik ia m a m e ta fo ra su teik ia
g alim y b ę su p ra sti filosofiją k a ip m istin ę ir sau p a k a n k a m ą , t. y.
save p ačią m a itin a n č ią p a tirtį. T a i labai rėžė a k į laiško a u te n tiš ­
k u m o k ritik a m s, p ra d e d a n t p ačiais seniausiais (K arsten , p. 181
sq., p . 201 sq.; A st, 1 8 1 6 , passim ); k ie k v ėliau tą p a tį k a rto jo ir
m o d e rn e s n i sk ep tik ai — esą P la to n o m istin is a išk in im a s y ra a n a ­
c h ro n iz m a s , ta i la b ia u tik tų v ė ly v ų jų p ita g o rie č ių a r v ėlyvojo
p la to n iz m o filosofijai (p lg .: C h e rn iss, 1 9 4 5 , p. 11 sq.; E d e lste in ,
p. 7 5 —8 3 ). P raeito am žiau s p ra d ž io je la išk o a u te n tiš k u m o g y n ė ­
ja i pasiū lė k itą teo riją. S ten zel (1 9 2 6 , p. 2 4 0 sq., 2 4 7 sq.; 1928,
p. 2 5 6 ) ė m ė tv irtin ti, k a d visai n e a tro d o , jo g frazė k re ip tų į m isti­
n į k o n te k s tą , b e t v eik iau į ra c io n a la u s p ro to v eik lą, ir tai, a p ie k ą
k a lb a laišk o a u to riu s P lato n a s, esąs „ racio n alu s n u š v itim a s “. P as­
q u a li (p. 8 5 —87) savo ru o ž tu p ra tę sė šią liniją, teig d am as, k a d „m is­
tin io n u šv itim o n e g alim a n ei g erai, n ei b lo g ai u ž ra šy ti“, tu o ta rp u
ap ie filosofiją rašyti g a lim a — ta i p a tv irtin a ir p aties P la to n o k aip
ra ša n č io filosofo pavyzdys (šiuo k la u s im u ta ip p a t žr. Is n a rd i
P a re n te , 1 9 7 0 , p. 2 4 sq., y p ač p. 6 0 —6 4 ). P a sq u a li n e u ž k liū n a
ir slidus žo d is „staiga“ (exaiphnes): ta i esą n e m istin io p a ž in im o

155
 KOM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 341 D

ap ibrėžtis, bet te rm in a s, p u ik ia i te lp a n tis į „ in te le k tu a lin ė s in t u i­

cijo s“ teo rijo s rė m u s (p astarajai te o rija i p rista ty ti v e rta n u ro d y ti
d u stam b iu s veikalus: R oss, 1951 bei W ie la n d , 1 9 8 2 ). B ū ta ir
to k ių , k u rie b an d ė d e rin ti m istin į laiško a išk in im ą ir jo a u te n ­
tišk u m ą. Pesce (p. 4 2 sq.) įs itik in im u , P la to n a s n e m a n ė , k a d fi­
losofiją įm a n o m a p e rd u o ti disk u rsy v iai, b e t tik b e n d ro g y v e n im o
(convivenza) keliu . T u o ta rp u T ra b a tto n i (p. 2 2 0 sq.) a tm e tė ir
„ in telek tu alin ės in tu ic ijo s “ aišk in im o k ry p tį, teig d am as, k a d p a ­
starajai svarbus „ m a ty m o “ ju d esy s išlieka m istin io p o b ū d ž io . M is ­
tin is aišk in im as ir to lia u y ra g a n a n e p o p u lia ru s ir n e re ta i a tm e ­
tam as g riežtai ir su p a n ie k a (p lg ., pvz., N e u m a n , K e rsc h e n ste in e r
1 9 6 7 , p. 206, k u r mystische Erleuchtung v a d in a m a s dėl p ita g o -
rin in k ų įtakos kilu siu n e s u s ip ra tim u ). T ie są p asak iu s, ši d is k u ­
sija a tro d o k iek tu š to k a p ačiais sav o p a g rin d a is, k a d a n g i k a lb a m a
ap ie m ig lo to tu rin io d aly k u s: ly g b ū tų savaim e su p ra n ta m a , k u o
in te le k tin ė veikla {geistig Denkprozess) skiriasi n u o m istin io n u šv i­
tim o ( mystische Erleuchtung), ar e g z is tu o tų k o k ie n o rs o b je k ty ­
vūs k riterijai ta i įv e rtin ti bei p a m a tu o ti. Š y p sen ą k elia ir įn irtin g i
g in čai apie tai, k u rią k o n k re č ia i iš šių d v iejų a lte rn a ty v ų tu rėjęs
o m e n y je P lato n as, ir tai, k a d laiško a u te n tiš k u m o g y n ėjai la ik o ­
si išsk irtin ai racio n a listin ė s linijos. K o k ia g i u g n is vis d ė lto staiga
n u šv in ta sieloje? K ai kas p ra e ito am žiau s p ra d ž io je , n o rė d a m a s
išvengti h erm etišk o s ir sau p a k a n k a m o s filosofijos šešėlio, ir to lia u
tęsė m e ta fo rų žaism ą: „ k o n te k s ta s ro d o , k a d tai m o k in io psyche
su g a u n a ugnį iš m o k y to jo sielos“ (T aylor, p. 3 5 7 ). Be ab ejo , ver­
tėtų a ts irib o ti n u o p ita g o rin in k ų m o k y m o p rie sk o n ių ir p a d a ry ­
ti p rielaid ą, k a d P la to n a s tu ri o m e n y je k ą kita, nei p a starie ji. Jei
n e n o rim e k a lb ė ti a p ie te rm in u s p ačiu s sav aim e ir filosofijos m o ­
kyklas, te n k a atsigręžti tie sio g į sąm onės (p lato n išk ai ta ria n t, sielos)
b ū sen o s analizę. Isn a rd i P a re n te (2 0 0 2 , p. 2 3 8 ) tu o ja u p ro te s tu o tų
prieš to k į k ry p ties p a k e itim ą , k a n d ž ia i p a ste b ė d a m a , k a d tai „is­
to rišk a i n etik sli p o s tk a n tin io p o b ū d ž io a n tik in io m ą s ty m o in te r­

156
 K OM ENTA R A S Vll LAIŠKUI 341 D

p re ta c ija “ . G al ir n etik sli, b et tik rai n e p ra ste sn ė u ž tą, k u ri naiviai

sten g iasi a tk u r ti istorišk ai tikslias P la to n o m in tis, ta ry tu m K a n to
n e b ū tų ir buvę. Šiaip ar taip , aiškiai k re n ta į akis, k a d „įsižiebusios
liep sn o s“ m e ta fo ra ta ik o m a n o rin t a p ta rti tai, k ą b e n d ria u sia p ra s­
m e b ū tų g a lim a p a v a d in ti m ą s ty to jo v id in io g y v e n im o lū žiu . P la ­
to n a s kalba apie p a tirties in te n sy v u m ą , apie jo s m o d u s o p a sik e i­
tim ą , ap ie ta m tik ro s rib o s įveiką. T a i, k as čia su te ik ia teisę k alb ėti
b ū te n t ap ie y p a tin g ą p a tir tį, y ra žodelis „staig a“ . A tro d o , k a d ž i­
n o jim o g alim y b ė sąlyga a p ib ū d in a m a ta m tik ru te m p o ra lin iu m o ­
d u su — exaiphnes — sąvoka. T a č ia u čia n e g a lim e k a lb ė ti a p ie o b ­
jek ty v ų laiką khronos. E xaiphnes y p a tin g ą sta tu s ą P la to n a s a p ta ria
ir plačiau. Štai to k į sv arsty m ą savo v a rd o d ialo g e m u m s p a te ik ia
P arm en id as, su la u k d a m a s ja u n o jo A risto te lio p a sitik slin a n č ių ir
p rita ria n č ių žod žių : „ K u o m e t tai, k a s ju d a , su sto ja, a rb a k u o m e t
tai, kas esti rim ty je, keičiasi į ju d ė jim ą , šitai sav a im e n e u ž im a
jo k io laiko (d ei depou auto g e m e d ’e n h e n i k h ro n d i einat). — K aip
tai? — N es n ė ra jo k io laiko (khronos d e g e oudeis estin), k u ria m e
nei ju d a m a , nei esam a rim ty je. —T ik ra i n ėra. —T a č ia u ju k n iekas
nesikeičia be pasik eitim o . —A tro d o , k a d niekas. —T a d k a d a įvyksta
p asikeitim as? N ei tad a, kai esam a rim ty je , nei kai p e rsik e ič ia m a į
ju d ė jim ą , nei tai esti laike (oute en kh ro n d i on). — T a ip ir yra. —
T a d a argi n ė ra k eista (atopon), k a m e b ū n a m a tu o m e t, k ai įvyksta
p asikeitim as? — K as tai g a lė tų b ū ti? — „S taig a“ (to exaiphnes). J u k
„staiga“ b e ro d s reiškia b ū te n t tai, iš k o p a sik e ič ia m a į v ie n ą iš šių
d v iejų b ū se n ų . N esik eič ia n ei rim tis, k o l esti rim ty je , n e i ju d ė ji­
m as, kol esti ju d ė jim e ; b e t tik p a ti k e ista i b e v ie tė s (atopos) „stai­
g a “ p rig im tis (physis) g lū d i ta rp (m etaksu) ju d ė jim o ir rim ties,
n e b ū d a m a jo k ia m e laike (khronos). Į „staig a“ ir iš „staig a“ tai, kas
ju d a , p ersik eičia į rim tį, o tai, kas esti rim ty je —į j u d ė jim ą “ (Parm .
1 5 6 c —e). K ą tik p a c itu o ta s v e rtim a s re ik a la u ja š io k io to k io
specialaus k o m e n ta ro . N o rė d a m a s a k iv aizd žiau p a g a rs in ti d ia ­
logo sam b alsį su laiško m in tim is, k a i k u riu o s p a sa k y m u s išver­

157
 K OM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 341 D

čiau n e itin grakščiai, t. y. beveik p a žo d žiu i. P la to n a s žodį „stai­

g a “ p a v erčia sąv o k a —ta m ja m p a k a n k a tiesiog p rid ė ti n iek atro sio s
g im in ė s a rtik e lį (to exaiphnes). L ie tu v ių k a lb o je ta ip p a d a ry ti
n e įm a n o m a , to d ė l p a m ė g in a u p a n a šų ju d e sį a tlik ti d ė d a m a s jį į
k ab u tes, siek d am as išv en g ti d a u g u m o s v e rtė jų p a sirin k im o šį ž o ­
d į v ersti „ a k im irk a “ . D a u g s u n k ia u b u v o a p sisp ręsti, k ą d a ry ti su
ž o d žiu atopos, k u ris te k sto fra g m e n te p a v a rto ta s d u sy k , to d ė l, re i­
k ia m a n y ti, n e a tsitik in a i. N o rs p irm o ji jo re ik šm ė y ra „tas, k u ris
n e tu ri vietos, n e e rd v išk a s“ (LSJ), č ia su p ra tim o lo g ik a re ik a la u tų
p a te ik ti išvestinę, b e t k u r kas d a ž n e sn ę re ik šm ę — „keistas, n e ­
įprastas, p arad o k sa lu s, y p a tin g a s“. V is d ė lto , a tro d o , k a d P la to n a s
sąm o n in g a i m ė g in a p riv e rsti išgirsti a b ie jų atopos re ik šm ių re z o ­
nansą. P a rm e n id a s klau sia, „ar n ė ra k eista, k a m e ...? “ (atopon en
hoi), ne tik n o rė d a m a s p a b rė ž ti paradoksalų, ypatingą, „staig a“ p o ­
b ū d į, b e t ir jo a ts ie tu m ą n u o erdvės. Exaiphnes p rig im tis — n e i
erdviška, nei laikiška. P a sta ru o ju d a ly k u g alė jo m e n e su n k ia i įsiti­
k in ti: exaiphnes šiam e te k sto fra g m e n te d au g elsy k a tsie ja m a n u o
c h ro n o lo g in ė s la ik o tėk m ės. A tro d o , k a d filosofo d iskursas p rie in a
d ia le k tin io k a lb ė jim o ribą. P a ti d ia le k tik a d ia le k tišk a i a tv e d a p rie
to, k a s neišsem iam a d iale k tin ė m is p rie m o n ė m is. K a lb a m a a p ie ne-
k o m u n ik u o ja m o s ir n e a p ra šo m o s srities įsiv eržim ą į ž m o g a u s p a ­
saulį. G a lb ū t šis žo d is visgi d u o d a n u o ro d ą ir į ta m tik rą laik o —
ta čiau n e khronos, o kairos —išgyvenim ą. P la to n a s k re ip ia žvilgsnį
lin k tra n sc e n d e n c ijo s (to, kas a m ž in a ir n e k in ta m a , t. y. n e p rik ­
lauso laiko sričiai) išg y v en im o , tač ia u p arad o k saliai k a lb a sąv o ­
k o m is, k u rio s tu ri a k im irk o s laik o k rū v į. Staiga n u sa k o p e rs o n a ­
laus, ta ig i vidinio laiko m o d u s o su k rė tim ą , ta m tik rą kairos tip o
p o sū k į ir in te n sy v u m ą , k u rio esm ė — k a rd in a lu s ir d ab artišk a s
tik ro v ės išgyvenim as. J u k šis staiga n u šv itim a s gali įv y k ti tik sa n ­
tykyje ta rp d v iejų —m o k y to jo ir m o k in io , to d ė l m aru sis ž m o g au s
k ū n a s ir k rau jas išlieka b ū tin a s. Staiga y ra v ie n a tin is m o m e n ta s ,
n ie k a ip n e p a k a rto ja m a s, b e t n u o la t p o te n c ia lia i g lū d in tis ž m o ­

158
 K OM ENTA R A S Vll LAIŠKUI 341 D

gaus sa n ty k io su p asau liu h o riz o n te . Staiga v is u o m e t gali ištik ti

tik mane a rb a mus , tai p ersik lo jim a s, esan tis a n a p u s laik o ir e rd ­
vės — ir p asiro d y m as, ir a k im irk a jų v ien aly tėje sąju n g o je. K o k ia
ta i konkrečiai b ū se n a — n eg a lim e p asak y ti, ta č ia u riba, lin k k u ­
rios k re ip ia m etafo ra, m u m s gali ta p ti o rie n ty ru to le sn e i paieškai.
D a r sykį exaiphnes ra n d a m e Puotoje . D io tim a taip k re ip ia si į
S okratą: „P aeiliui ir teisin g ai regėjęs gražiu s d aly k u s ir iki šios
v ie to s m eilės keliu v ad o v o n u v estas ž m o g u s, ž e n g d a m a s p a sk u ­
tin iu s šio kelio žin g sn iu s, staig a ( exaiphnes) išvys n u o sta b io s p r i­
g im tie s grožį, — tą p atį, S o k ra ta i, v a rd a n k u rio k e n tė ti visi lig to ­
lin iai vargai: p irm ia u sia , n e a ts ira n d a n tį ir n e ž ū v a n tį, n e a u g a n tį
ir n e n y k sta n tį, b e t am ž in a i esantį, be to, n e v ie n a ip g ražų, o k ita ip
b ja u rų , ne kartais gražų, o k itąsy k ne, n e tam tikru požiūriu g ra ­
žų, o k itu — b ja u rų , kai kam g ražų , k itie m s n e ... G ro ž is ja m nei
lyg k oks veidas, ran k o s ar k ita k o k ia k ū n o dalis, nei lyg k o k ia
k a lb a ar m okslas; m a n d in g n esiro d y s n ei k a m e n o rs k ita m e , —
an tai gyvūne, žem ėje, d an g u -je a r k u r k itu r, —bet tik pats savaim e,
am ž in a i savyje v ien aly tis“ (2 1 0 e —21 lb ; v ert. T . A lek n ien ė s).

K alb ėd a m as apie „ m aitin a si p a č iu sa v im i“ (auto heautoi trephei),

N o v o tn y (p. 2 1 8 ) p a te ik ia įd o m ią n u o ro d ą į p a n a šią m in tį v ie­
n a m e iš H e ra k le ito fra g m e n tų : psyches esti logos heauton aukson
(D iels, Vors. l , fr. 115). A d o m ėn as (fr. 118) verčia: „sielai b ū d in g a
save p lečian ti ž o sm ė “.

3 4 l d „jei šitai galėtų būti užrašyta ar išdėstyta, aš pats ge­

riausiai tai išdėstyčiau ... kad verta šitai suprantamai daugeliui
užrašyti ir pasakyti“. K elios frazės, k u rio se d a r aišk ia u m a ty ti
P la to n o n u o sta to s bet ko k io v erb alau s k o m u n ik a v im o atžvilgiu.
P irm o je iš jų a tra n d a m e p e rsk y rą ta r p graphenta ir lekhthenta,
a n tro je — ta rp graptea ir rheta. E z o te rin io m o k y m o te o rijo s šali­
n in k a m s a tro d o , k a d tai d a r vien as p a tv irtin im a s jų lab u i (K ram er,
1982, p. 102 sq.; R eale, 1997, p. 115; K ram er, 1 9 8 8 , p. 5 4 - 5 5 ) ,

159
 KO M E N TA R A S Vll LAI ŠK UI 341 D-E

esą P la to n a s aiškiai sk iria rašto ir balso sferas, g a lu tin a i p a sm e rk ­

dam as tek stą, o sakym ą p a lik d a m a s tik n e d a u g e liu i. V argu, ar g a­
lim a išsu n k ti to k į tirštą in te rp re ta c in į k o n c e n tra tą iš to, k ą a p ­
tin k a m e laiške. Filosofas aiškiai nepasitiki tie k rašym u, tiek sak y m u
p a č iu savaim e. T ra b a tto n i (p. 3 1 9 ) d is k u tu o d a m a s su šiais ty ri­
n ėto jais p a m ė g in o p a ro d y ti, k a d P la to n a s vis d ėlto m an ęs, jo g jo
n u o m o n ė gali b ū ti u žrašy ta. T a č ia u filo so fin ės k o m u n ik a c ijo s
atžvilgiu to k ie įro d y m a i n ie k o nekeičia. G a lb ū t v ietoj to , k a d ieš­
k o ju s d ia lo g u o se p a tv irtin im ų ar p rie šta ra v im ų la išk o m in tim s ar,
vice versa, laišk u o se —d ia lo g ų m in tim s , v e rta p a siž iū rė ti į šią p a d ė ­
tį k aip į v id in ę d ia le k tik ą . A k iv a iz d u , k a d p a ts P la to n a s ir rašė, ir
k albėjo. K itas k lau sim as, k ie k jis p a sitik ė jo tu o , k ą d a rė , k o k iu
m a s tu įžvelgė savo v eik lo je g a lim y b ę p e rd u o ti filo so fin į ž in o jim ą .
A p ie šiuos daly k u s n e tru k u s p ra b ils p a ts la išk o a u to riu s.

3 4 l e „vadinamasis šių dalykų nagrinėjim as žm onėm s ne­

atneštų nieko gera“ . N e le n g v a a p sisp ręsti, k a ip re ik ė tų v ersti
epikheiresis legomene. Je i se k tu m e įp ra stin e v arto se n a , frazė sk a m ­
b ė tų „p ap asak o tas b a n d y m a s im tis šių d a ly k ų ž m o n ė m s n e a tn e š­
tų n ie k o g e ra “. T a č ia u vėlyvasis P la to n a s ( Soph. 2 3 9 c ; Nom. 6 3 1 ),
o vėliau i r A risto te lis (Pol. X II, 7 , 4 ) ž o d į epikheiresis im a v a rto ti
te c h n išk esn e p ra sm e , t. y. k a ip filo so fin į te rm in ą , re išk ia n tį d a ly ­
ko „n a g rin ė jim ą , a n a liz ę “ . K ita v ertu s, d v ip ra sm y b ių a tn e ša ir jį
p a ž y m in tis legomene. P a sk u tin ia is p ra e ito tū k s ta n tm e č io m etais
e z o te rin io P la to n o a iš k in im o u ž k u lisiu o se a tsira d o n u o sa ik e sn ių
n u o m o n ių . F erber, iš dalies p riim d a m a s „au k šč ia u sių jų p r a d ų “
d o k trin o s g alim y b ę, b e t a tm e sd a m a s m ė g in im u s jais re m ia n tis
„ p e rk o n s tru o ti“ P la to n o filosofijos m o d elį, šios frazės v e rtim u p a ­
te ik ia atsak y m ą a p ie P la to n o tv irtą n u o sta tą , k a d filosofijos n e ­
g a lim a išreikšti tiesiai ir aiškiai. Jo v e rtim o „die g e n a n n te A rt d er
B e h a n d lu n g “ (1 9 9 1 , p. 3 5 ) v a ria n tu seka ir šią lin iją d a r aišk iau
p ab rėžia S te in th a l (p. 2 4 4 —2 4 9 ). P astarasis k aip tik legomene\ivó-
gia sąsk am b į su A k a d e m ijo je p ra k tik u o tu e z o te rin iu la v in im o si ir

160
 KOM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 341 E-34 2A

b e n d ra v im o p o b ū d ž iu , a p ie k u rį k a lb a A risto telis (Phys. IV , 2 0 9 b

11), p av arto d am as tą p atį žodį: en tais agraphois legomenois dogmasi.
A r legomene čia reiškia išsk irtin a i sa k y tin ę k o m u n ik a c iją ? T ik šios
v ien o s an alo g ijo s d ėk a su n k u a rg u m e n tu o ti k o k io s n o rs p o z ic i­
jos lab u i, to d ė l p ro tin g a a tr o d o B rissono ( Lettres, p .1 9 4 ) pozicija:
„l’e n te rp rise d o n t je p a rle “.

„menkos nuorodos dėka“ (dia smikras endeixeos). Ž o d is endeixis

b ū d in g a s vėlyvojo P la to n o ž o d y n u i (Nom. X II 9 6 6 b ). G a lb ū t la i­
k u i b ė g a n t filosofui ta p o sv a rb u išg ry n in ti ir m o k y to jo b ei m o k i­
n io s a n ty k ia m s svarbią te c h n in ę leksiką. Be to , „ m e n k a n u o ro ­
d a “ sk a m b a k aip k o n tra sta s p o ro je su polle synousia — n u o la tin iu
ir ilg a la ik iu a rtim u b e n d ra v im u , ta ip su in ten sy v iais d iale k tin ia is
u ž siėm im ais bei k ita filo so fų b e n d ro g y v e n im o p ra k tik a .

342a „yra tam tikra tiesos žosmė, kuri priešinasi bandančiam

užrašyti ir anuos dalykus, ir bet kuriuos kitus“. V ersd am as
logos alethes „tiesos žosm e“ a p e liu o ju į M a n to A d o m ė n o H e ra k le ito
k o m e n ta ru o se (plg. fr. l bei k o m e n ta rą ad locum) p ra d ė tą tradiciją.
Č ia logos p ra sm ė n e su te lp a tik į k alb o s bei ž o d ž io , t. y. k o m u n i­
kacijos d is k u rso rėm u s, b e t n u ro d o į ta m tik rą s tru k tū r ą ir tv ark ą,
k u ri viršija bet k o k ią kalb ą ir b u v o ja an ap u s jos. G a lim a sakyti,
k a d k aip tik n u o čia P la to n a s p ra d e d a austi tik ra i filo so fin ę m in tį.

P riv alu p asakyti, k ad ja u d a u g m e tų eg zistu o ja n u o m o n ė , k u ri

p rip ažįsta se p tin to jo P la to n o laiško a u te n tišk u m ą , tačiau sy k iu m a ­
no, k a d ši ekskurso dalis esanti vėlesnis in ta rp a s (R itte r, p. 3 7 0 ).
K iek v ėliau B ro ck er (p. 4 1 6 —4 4 5 ) įžvelgė e k sk u rse įvairias dalis,
v ie n o s k u r ių b u vusios a u te n tiš k o s (3 4 2 a 7 —c2, 3 4 3 a 4 —b 6 , 3 4 3 e l —
3 4 4 a 2 ), o likusios (y p atin g a i dalis a p ie „sielos p a ie š k ą “) —n e . T a r­
ran t (p. 7 5 —103) visą excursus laik o v ė lesn iu p ita g o rie č ių in ta rp u .
A n o t jo, m o k y m as a p ie p e n k ia s p a k o p a s bu v ęs labai p o p u lia ru s
ta rp p a sta rų jų , ir b ū te n t šį m o k y m ą jie p a ty s p risk y rė P la to n u i;
k ita vertus, P lu tarch as, k u ris n e a b e jo tin a i skaitė laiškus, n ie k u r n e ­

161
 KO M E N TA R A S Vll LAI ŠK UI 342A

u ž sim en a ap ie filo so fin į ek sk u rsą. T a č ia u P lu ta rc h a s n e u ž sim e n a

ir d a r ap ie d au g y b ę k itų d aly k ų .

„Esama trijų dalykų kurie būtini tam, kad įvyktų kiekvieno

iš esančių daiktų pažinim as“. K a lb a m a a p ie tris tik ro v ės ko-
m u n ik a v im o m o d u s u s, a p ie sritį, k u ri ta rp sta san ty k y je ta rp to ,
kas y ra k iek v ien o d a ik to tik ro ji b ū tis, ir p a tie s p a ž in im o sie k ia n ­
čio Ž m ogaus. T a č ia u v a rg u ar g a lim a „tris d a ly k u s “ su p ra sti p a k o -
piškai, t. y. k a d v ie n o p až in im a s seka k itą, p e rk e ld a m a s į a u k šte sn į
ly g m e n į (k aip ne sykį b u v o d a ro m a p a s ite lk ia n t Valstybėje p a te i­
k ia m ą a n a lo g iją ). P an aši tria d a a p tin k a m a ir Įstatymuose — ousia,
onoma, logos (X, 8 9 5 c ). „ L a ip tų p rin c ip o “ m a n d in g atsisak o p ats
P latonas, to lia u laiške sak y d a m a s, k a d šių d a ly k ų reik ia „ n u o la t
u ž siim in ė ja n t ilgai m o k y tis “ ( meta tribėspasės kai khronou polou;
p ažo d žiu i - „ilgą laik ą tr in a n t“; 3 4 4 b ). Si tribė , t. y. šis „ try n i­
m a s“ gali v y k ti tik ta d a , k ai trin a m a v ie n ą į k itą (pros allėla auton
hekasta), to d ė l p a ž in im o pro cesas ra n d a si k o m p le k sišk o je p a ž i­
n im o fo rm ų sąveikoje, k a ip sak o p a ts a u to riu s , „įsig y v en im as
(diagogf; į visus šiuos d aly k u s, k y la n t ir leid ž ia n tis (ano kai kato)
n u o v ien o p rie k ito “ (3 4 3 c). Jei p rip a ž in sim e to k į v e ik im o m e ­
c h a n iz m ą , sy k iu tap s aišk u , jog P la to n a s a n k sč ia u n ei visa epis-
te m o lo g in ių ty rin ė jim ų tra d ic ija u ž b ė g o u ž a k ių k la u s im u i „k u o
p ra sid e d a p ažin im a s? “, o p a sta ro ji k lasifik a c ija n eg ali b ū ti su p ra s­
ta k aip su sk irsty m as į ta m tik ru s laik o e ta p u s, v ien as p o k ito iš­
sid riek u siu s c h ro n o lo g in ė je tiesėje (plg. k o m e n t. 3 4 3 e ). S v arb u
p ab rėžti, kad , išv ard y d am a s šiuos dalykus, P la to n a s a p ta ria tik ro ­
vės pasirodymo b ū d u s. D a ik ta s k a ip to k s, k u rį g a lim e su sitik ti, y ra
v is u o m e t įte rp ta s į k o m u n ik u o ja m ą h e r m e n e u tin į k o n te k s tą .
Ž m o g a u s p a ž in im o situ a c ija n ė ra n a u jų jų la ik ų su b je k to ir o b ­
je k to d v ip o lis santy k is, b e t san ty k is, k u ria m e skleidžiasi d a ik to
m an ifestacijo s įvairovė. D a ik to p a ž in im a s p ra sid e d a n u o v ard o ,
atvaizdo ir kalbos a p ie daiktą. V adinasi, P lato n as n ep rip ažįsta d a ik ­
to g ry n u m o , kuris b ū tų n u o g a s ir n e įta lp in ta s į k u ltū rin e s raiškos

162
 K OM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 342A -B

form as. Jo daik tas n ė ra o b jek tas ir tu o la b ia u n ė ra n a tū ra lu sis

g a m to s faktas, b e t to k s fe n o m e n a s, k u ria m e esa m a ž m o g a u s stei­
gian čio s galios žen k lų . O nom a, logos ir eidolon y ra ž m o g a u s in s ti­
tu cijo s, jo raišk o s sritys. P la to n o a p ta ria m a s d a ik ta s — ta i v eik iau
ž m o g išk o s tik ro v ė s k o n k re ty b ė , s u te p ta p a ž įs ta n č io ž m o g a u s
iš a n k stin iu ir n aiv iu su v o k im u . J u k paties esan čio d a ik to k a ip to ­
k io filosofas n e t n e p risk iria p rie p a ž in im o fo rm ų . „E sam a trijų
d a ly k ų kurie b ū tin i tam , k a d įv y k tų k iek v ien o iš esan č ių d a ik tų
p a ž in im a s“, —sako P lato n a s. P a ž in im a s —tu o m e t, k ai jis v y k sta —
y ra žm o g au s n u k re ip tu m a s į d a ik tą , siekis p aties d aik to atžvilgiu,
d a ik to k o m u n ik a c ija . K ita v ertu s, to k ia n u o sta ta s u te ik ia p a g rin d ą
m a n y ti, k a d čia tu r im a o m e n y je epistem e n ė ra banalusis tikrovės
p aty rim as, o b e n t ja u n u m a to m a p a p ra sto s k o m u n ik a c ijo s įvei-
ka — t. y. kažkas, kas g a lė tų b ū ti p a v a d in ta filo so fin iu p a ž in im u .

3 4 2 a —b „Ketvirtas dalykas yra pats pažinimas, o penktuoju

reikia laikyti patį daiktą, kuris pažinus ir yra tikrai esantis.
Taigi pirmasis yra vardas, antrasis - apibrėžimas, trečiasis -
atvaizdas, ketvirtasis - pažinim as“. Ir vėl išk y la n e iš s p re n ­
d žiam as klausim as: k aip v e rtė tų v ersti logos. Iš p ir m o žvilgsnio
k o n te k sta s tarsi re ik a la u tų ž o d žio „ a p ib rė ž im a s“. J u o lengvai p a ­
site n k in a n e m e n k a dalis k o m e n ta to r ių (pvz., „ d e fin itio n o r d e ­
s c r ip tio n “, k aip p ern ely g n e sig ilin d a m a s į k la u sim o esm ę sako
B luck, p. 122; lo ty n iš k u „ d e fin itio “ verčia ir N o v o tn y , p. 2 2 0 ;
„d ie B e g riffs b e s tim m u n g “ — N e u m a n , K e rs c h e n s te in e r 1 9 6 7 ,
p. 9 1 ). A istrin g u p rie šta ra v im u to k ia i „ le n g v a b ū d išk a i“ n u o s ta ­
tai užsid eg a Isn a rd i P a re n te (p. 2 4 1 ), a n o t k u rio s, ta ip v ersd a m i
p rip a ž įsta m e , jog laiškas y ra falsifikatas, k a d a n g i išeitų , k a d jis
teigia, jo g „ o b jek to a p ib rė ž im a s e in a p irm a jo a tv a iz d o “ . T u o ta r­
p u čia au to riu s viso lab o tu rįs o m e n y je „sem p lice d isc o rso “, t. y.
tiesiog k a lb ą, svarstym ą, p o k a lb į ap ie d a ik tą , jo n u sa k y m ą . T a č ia u
k o m e n ta to rė s įžvelgiam a grėsm ė a u te n tiš k u m u i ta m p a galim a tik
tu o m e t, jei šiuos daly k u s iš tiesų v e rtin sim e k a ip laik o p a k o p as,

163
 K OM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 3 4 2 A -B

k u rio s seka v ie n a k itą. P riė m u s k itą, „ a c h ro n išk o s“ tip o lo g izacijo s

m o d e lį (plg. k o m e n t. supra), ši p ro b le m a n e te n k a p rasm ės. K aip
te n b ū tų , vis d ėlto v e rta atsižvelgti į p astab ą d ėl p a tie s v e rtim o .
K yla p ag rįstas įtarim a s, k a d g raik ų kalba su te ik ė filo so fu i plačias
galim ybes išg au ti re ik ia m u s są sk am b iu s ir su a k ty v in ti reik iam u s
reikšm ės n iu a n su s, v a rto ja n t vis tą p a tį n e p a p ra sta i g alin g o s p ra s­
m inės k o n sisten cijo s logos. V a rg u ar kas p a n e ig tų , k a d ir šioje k la ­
sifikacijoje galėtų d a ly v a u ti b ev eik visas logos p rasm ės arsenalas.
T a č ia u d id ž ia u s ią p a g u n d ą v e rtė ju i su k e lia k e lio m is e ilu tė m is
ž e m ia u se k an ti išsklaida: „A n tras dalykas — jo logos, su d a ry ta s iš
v ard ažo d žių ir veik sm ažo d žių : „daiktas, k u rio k ra štin ia i taškai n u o
c e n tro į visas puses n u to lę v ie n o d u a ts tu m u “ g a lė tų b ū ti to , k as
tik v a d in a m a „ a p v a liu “ , „ a p sk ritu “ a r „ ra tu “, logos (3 4 b c). V ie to je
logos įte rp ę „ap ib rė ž im a s“ g a u tu m e p u ik ia i m us te n k in a n tį sakinį.
T a č ia u „ a p ib rėžim a s“ v is u o m e t išlieka ir „ a p -s i-b rė ž im u “, t. y. a t­
sisakym u, to, kas n e te lp a į a p ib rė ž im o rėm us, ta m tik ra lik u sių
prasm ės g a lim y b ių ab stin e n c ija . T u o ta rp u P la to n a s k a lb a p lačiau:
logos su d ary tas „iš v a rd a ž o d ž ių ir v e ik sm a ž o d ž ių “, ir tu o sy k , g a li­
m a sakyti, pasiliek a p a č ia m e b e n d ria u sia m e , b e v e ik gramatiniame
kalb o s sam p rato s ly g m en y je (p an ašiai žo d is v a rto ja m a s ir Soph.
2 6 2 d , Theat. 206 c—e). Sis p ra sm ė s a b stra k tu m a s, b e ab ejo n ė s,
a p im a ir a p ib rė ž im o fu n k c iją (apie ta i P a tz e r, p. 19—3 6 , y p a tin g a i
2 1 - 2 ; ta ip p a t plg.: Is n a rd i P aren te, 1 9 7 0 , p. 51 sq.; k a ip b eje ir
la išk o a u te n tiš k u m o k ritik o M iille r (1 9 5 4 , p. 2 5 1 —2 7 6 ) n u o m o ­
nę, teig ian čią, k a d logos ir episteme san ty k is laiške y ra n e b ū d in g a s
d ialo g ų P la to n u i).

E k sk u rso analizė su lau k ė n e m e n k o s dozės m o k s lin ių sp ek u liacijų ,

p rie k u rių reik ia p risk irti įd o m ią , ta č ia u v argiai tik ė tin ą H a c k -
fo rth p astab ą (p. 1 0 4 -1 0 5 ) , esą trijų p ir m ų jų d a ly k ų išskyrim as
„a tsp in d i trijų filosofijos m o k y k lų p o ž iū riu s “ : onom a- n e o h e ra k -
le itin in k ų (plg. Crat. passim), logos — S o k ra to (plg. P h a e d . 9 9 d ir
A rist. Met. A , 9 8 7 b ), eidolon —a to m is tų . T a y lo r savo ru o ž tu , a t­

164
 K OM ENTA R A S Vll LAIŠKUI 3 4 2 A -C

sirem d am as į epistem e sąvokos ty rim ą , n e itin sė k m in g a i b a n d ė

visam e k sk u rsu i su te ik ti g e o m e trin į p o b ū d į (1 9 1 2 , p. 3 4 7 - 3 7 0 ) .

P en k tasis dalykas, „kuris y ra p a ž in u s ir tik rai e sa n tis“, arb a „ k u ­

ris y ra tik ro ji b ū tis“ (alethos estin on). R eik ia d a r sy k į p a ž y m ė ti,
k a d erd v in is, ch ro n o lo g in is „šių d a ly k ų “ išsidėstym as į liniją, k u rią
v a in ik u o tų „ p e n k ta sis“, y ra v e ik ia u k ritik ų s u k o n s tru o ta s p ro ­
d u k ta s. P lato n as aiškiai a tsk iria p irm u s k e tu ris n u o p e n k to jo —
to , k ą g a lė tu m e p a v a d in ti a b so liu č ia tra n sc e n d e n c ija . V is d ėlto
kai k a m to k s išvardijim as su k elia k la id in g ą įta rim ą , k a d , p atek ę s
į v ie n ą „lin iją “ su ž m o g išk o p a ž in im o fo rm o m is, p e n k ta sis d a ly ­
kas įk liū n a į su b jek ty v u m o pin k les. E d elstein as (p. 9 4 ), teig d am as,
k a d laiško a u to riu s id ėjų p a sa u lio v ie tą iš tra n sc e n d e n c ijo s p e r­
kėlė į sielą, tv irtin a , k a d šita ip a tsisa k o m a an a p u sy b ė s sa m p ra to s
ir se k a m a K se n o k ra to te o rija (apie p a sta rą ją plg.: A rist. D e a n im a ,
4 2 9 a 2 7 ). T a č ia u p e n k to jo d aly k o tra n sc e n d e n tišk u m a s n ie k u r
n ep a n e ig ia m a s expressis verbis. A p ie a b so liu tų a n a p u sišk u m ą kaip
to k į, apie a ts ie tu m ą n u o ž m o g išk o s k o m u n ik a c ijo s a p ib rė ž č ių
P la to n a s k a lb a P a rm e n id o lū p o m is; pastarasis p a te ik ia A ris to te ­
liu i savo svarsty m u s ap ie tai, k a d „vienis jo k iu b ū d u n e d a ly v a u ­
ja b ū ty je (ousia)“, todėl „ n ė ra ja m jo k io v a rd o (onom a) nei jo k io s
k a lb o s (logos), n ei jo k io p a ž in im o (epistem e), n ei ju slin io p a ty rim o
(aisthesis) ar n u o m o n ė s (doksa) [ ...]. Jis n e v a d in a m a s v a rd u , jis n ė ­
ra išsakom as, ap ie jį n e su sid a ro n u o m o n ė , jis n ė ra p ažįstam as ir
jo k ia b ū ty b ė jo n e p a tiria ju s lė m is“ (Parm . I 4 l e - l 4 2 a ) .

3 4 2 b „ s u d a r y ta s iš v a r d a ž o d ž ių i r v e ik s m a ž o d ž ių “ ( eks onom a-
ton k a i rhem aton). O nom a reiškia tie k d a ik ta v a rd ž iu s, tie k b ū d v a r­
džius, t. y. b et k o k ią v a rd u šau k iam o žodžio fo rm ą (plg. Crat. 39 9 b ).

3 4 2 b —c „ to , kkas t i k v a d in a m a „ a p v a liu “, „ a p s k r itu “ a r „ r a t u “ ,

a p ib r ė ž im a s “ . G a li b ū ti, jo g p a te ik d a m a s tris v a rd u s, k u rie a ti­
tin k a v ie n ą d a ik tą savaim e — autos ho kyklos —filosofas išreišk ia ir
savo kalb o s filosofijos p ažiū ras. K ita v e rtu s, re ik ia atsižv elg ti į

165
 KO M E N TA R A S Vll LAI ŠK UI 342C

tai, k ad filosofas pav y zd žiu p a sire n k a n e b e t k o k į, b e t g e o m e trin į

o b jek tą: ju k g e o m e trin io o b je k to logos v is u o m e t b u s a p ib rė ž i­
m as ir su tap s su b e t k u riu o k itu a p ra š o m u o ju („ e m p irin iu “, k a ip
k ai k as pasakytų) d isk u rsu . K alb o s v a rd ų k ilm ės p ro b le m ą P la to n a s
sv arsto d ialo g e Kratilas.

3 4 2 c „Ketvirtas dalykas yra pažinimas, suvokimas bei teisin­

ga nuom onė apie šiuos dalykus“. T ry s k e tv irto jo d aly k o k o m ­
p o n e n ta i: episteme, nous, alethes doksa, k elia d id ž ia u sių s u n k u m ų
tiem s, k u rie ly g in a d ia lo g ų ir laišk ų tu rin iu s. Iš tiesų visos šios są­
vok o s b u v o plačiai n a u d o to s P la to n o raštu o se (y p a č Valstybėje ir
Teaitete), ta p d a m o s „ e p is te m o lo g in io “ filo so fo ž o d y n o d a lim i.
T a č ia u jei episteme ir nous p o ra regisi savo v ieto je, t. y. p a ž in im o
p ir a m id ė s v ir š ū n ė je , alethes doksa v e ik ia u tu r ė tų p rik la u s y ti
že m e sn ia m la ip te liu i b ei su d a ry ti p o rą su pistis — tik ė jim u , a rb a
p a sitik in čiu ž in o jim u (p lg ., pvz., Resp. V I 5 1 l d —e). K o g ero , ši
p a sta b a y ra svariausias a rg u m e n ta s , k u rį tu rin io ly g m en y je gali
p a te ik ti laiško a u te n tiš k u m o k ritik a i. N e m in in t visų, m a n a u v e r­
ta n u ro d y ti k eletą p ačių se n ia u sių (K arsten , p. 193; M a d d a le n a ,
p. 3 0 7 ), k u rie m s u ž k liu v o to k s n e n u o se k lu s s k irtin g ų p a k o p ų
„su ly g in im as“. V ie n a iš g a lim ų a u te n tiš k u m ą p a la ik a n č ių p o zicijų
teig ia (Isn a rd i P a re n te , 1 9 7 0 , p. 62 sq.), k a d laiške P la to n a s a u ­
džia k iek k ito k ią m ą sty m o giją, n e ly g in d a m a s p a ž in im o ly g m e ­
nų, b e t p rie šin d a m a s išo rin es ir vidines p a ž in im o fo rm as. K aip
tik ta i ir p a liu d ija išsyk p o frazės e in a n tis sakinys: „tai esti ne
garsuose ar k ū n ų p a v id alu o se, tačiau sielose“ . K ita v e rtu s, šio k ią
to k ią k o k y b in ę s k irtį laiško a u to riu s d a ro ir san ty k y je ta r p trijų
k o m p o n e n tų : „lab iau siai g im in in g a s bei pan ašiau sia s į p e n k tą jį
y ra su v o k im as {nous) , o kiti d a u g la b ia u n u to lę “ (3 4 2 d ), to d ė l iš
tiesų g a lim a m a n y ti, k a d p astarasis sv arsty m as sto k o ja d ia lo g ų
p re c iz išk u m o - k u ris n e reik alin g as s v a rs ta n t k la u sim ą šiuo k o n k ­
rečiu a s p e k tu ir šiom is a p lin k y b ė m is — ta č ia u iš esm ės n e su k e lia
d id esn ės k o n fro n ta c ijo s d ia lo g ų atžvilgiu.

166
 K OM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 3 4 2 D - E

3 4 2 d „Šitaip yra ir su tiesiom is... su visais darbais ir patyri­

m ais“. P astraip a, kuria re m ia n tis, teig iam a, k a d k iek v ien as egzis­
tu o ja n tis d a ik ta s a titin k a a tsk irą idėją, jei p e n k tą jį d a ly k ą su p ra ­
sim e k aip eidos ar idea P la to n is tin ių s tu d ijų p ro b le m a tik o je id ė jų
ir d a ik tų a titik im o klau sim as su k elia aršių d isk u sijų . Valstybėje
(X 596a) P la to n a s teigia, k a d k ie k v ie n a m esa n č ia m d a ik tu i esti
p o idėją; ta č ia u v ėliau id ė jų „sk aičiau s“ k la u sim a s ta m p a k ie k
m ig lo tesn is. J a u Timajuje (58 d sq.), b ei Parmenide (1 3 0 c sq.) su ­
a b e jo ja m a id ėjų eg zistav im u m e n k a v e rtė m s tik ro v ės fo rm o m s —
to k io m s kaip, pvz., plaukai ar purvas. Iš šioje laiško v ieto je m in im ų
d a ly k ų d id e s n ių p ro b le m ų k elia tik „ d irb tin ių k ū n ų “ k lausim as.
A risto telis liu d ija (Met. A, 9 9 0 b sq.; 9 9 l b sq .), k a d P la to n a s n e ­
p rip ažin ęs artefacta id ėjų eg zistavim o. T a č ia u p a ts P la to n a s n e sykį
m in i to k ias idėjas (Resp. X 5 9 6 b ; 5 97c; Crat. 3 8 9 b —c), to d ė l visgi
lin k sta m a m a n y ti, k a d jis p rip a ž in ę s jų eg zistav im ą (plg. C h e rn iss,
1 9 4 4 , p. 2 4 0 ). G ali b ū ti, k a d P la to n o n u o m o n ė šiu o k la u sim u
kitusi su am žium i; visgi atrodo, k ad Įstatymuose (X 890d) jis d ar lai­
kėsi įprasto sau požiūrio taško (plg. Isnardi Parente, 1970, p. 70—71).

3 4 2 e „ kadangi kalba yra silpna“ (dia ton logon asthenes). P lato n as

d a r sykį p a k a rto ja n u o p a t e k sk u rso p rad žio s išsakytą n u o s ta tą k o -
m u n ik a v im o atžvilgiu. N e p a is a n t s u d ė tin g ų sv arsty m ų , k u riu o s
iš dalies su k elia tai, k a d č ia p a v a rto ta d a u g isk a ita logoi, o iš dalies
tai, k a d „ ištik im ų d ialo g ų P la to n u i“ a u to r ių lin ija (plg. Isn a rd i
P aren te, 2 0 0 2 , p. 2 4 5 ; F erb er, 1 9 9 1 , p. 4 5 ) visaip b a n d o re a b ili­
tu o ti filosofijos k o m u n ik a v im o g alim y b ę, m in tis č ia g a n a a išk i ir
skaidri, o logoi silp n u m o priežasty s išlieka tos p ačio s, k a ip ir e k ­
skurso p rad žio je.

„idant išaiškėtų, koks yra kiekvienas daiktas, n ei tam, kad iš­

aiškėtų jo būtis“. Šia p a stra ip a k a lb a p a k re ip ia m a k ita lin k m e,
todėl, m a ty t, tai ir b u v o priežastis, su k ėlu si p e rn e ly g ra c io n a listi­
n ių (k aip ta ik lia i p a ro d ė v o n F ritz (1 9 6 6 , p. 2 7 ) atsakas) įta rim ų

167
 KO M E N TA R A S Vll LA IŠ KU I 3 4 2 D - 3 4 3 B

B ro ck eriu i (plg. k o m e n t. 3 4 2 a ). V ie ta įd o m i ir tu o , k a d čia su ­

sid u ria m e su P la to n o n e g au siai re ik što m is m in tim is a p ie b ū tį.
D ia le k tin ė ir ap sk rita i d isk u rsy v i p ra k tik a n e p a jė g ia išsem ti tik ­
rosios b ū ties, k ad an g i k re ip ia si tik į d aik to savybių išsklaidą. N o ­
v o tn y poion ti (t. y. poion ti estin) a p ib ū d in a k a ip qualitates quae­
dam accidentes (p. 2 2 4 ), k ita ip ta ria n t, P la to n a s p u ik ia i suv o k ia,
k a d d a ik to ap ib rė ž č ių v is u m a iš tie sų tu r i n e d a u g b e n d ra su o n ­
to lo g in iu s tikslus k e lia n č ia filosofija. To on - B ū tis - žodis, k u rį
b ū te n t to k ia fo rm a ir p ra sm e retai k a d a a p tin k a m e d ialo g u o se
(plg. Resp. V I 5 0 7 b , X , 5 9 7 c; Phaedr. 247c, k u r v a rto ja m a s p o ­
sakis ontos ousa). K ie k p la č ia u a p ie ta i k a lb a m a Sofiste (2 4 3 e ,
2 5 4 a sq.). V is d ė lto p a sta ro ji o n to lo g in ė p ersk y ra v e rta atid es-
n io sk a ity to jo žv ilg sn io . F ilo so fa s k a lb o s s ilp n u m o p ro b le m ą
p a d a ro o n to lo g in e p ro b le m a , k u rią ik i galo išspręsti gali n e b e ­
galinis te ig in ių ir tu r in ių srau tas, b e t tik san ty k is ta r p m o k y to jo
ir m o k in io , t. y. filo so fin ė synousia.

3 4 3 a „tokiu nejudriu būdu kaip rašto ženklas“. D a r sykį

p a k a rto ja m a s rašto eg zisten cijo s p o b ū d is: ametakineton, t. y. n e ­
ju d ru s. A p ie gyvybės ra š to ž e n k lu o se sto k ą P la to n a s g a u sia i k a lb ė ­
jo Faidre (2 7 4 d sq.), ir ši p a sta b a su sišau k ia su sv arsty m ais ap ie
synousia. N e tik m o d ifik a c ijo s n e g a lim u m a s, b e t ir v ie n k ry p tis
ra što san ty k is neleidžia įv y k ti p iln a tv išk a i filosofijos realizacijai.

3 4 3 a - b „ratas pats savaime neturi nei mažiau, nei daugiau

priešingos sau prigimties“. U ž u o m in a ap ie tai, kas b u v o išp lėto ta
d ialek tin iais svarstym ais d ialo g u o se: d a ik ta s p ats sav aim e n e tu ri
savyje p rie šta ra v im ų , tu o ta rp u k in ta n ti tik ro v ė v is u o m e t p rie š­
tarin g a. Šios p ro b le m o s p lė to tė aišk iau sia Filebe (Phil. 2 7 b ), k u r
teigiam a, k a d ju slin ė realybė su d a ry ta iš to, kas esti b e ribų, ir to ,
kas tu r i ribas. P aralelę g a lim a išvesti ir ta rp d v iejų te k s tų leksikos:
laiške sa k o m a oute ti smikroteron oute meidzon („nei m ažiau , n ei
d a u g ia u “), o d ialo g e v a rto ja m a s jiem s sin o n im išk a s mallon hetton.

168
 K OM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 3 4 3 B - C

3 4 3 b „ jo k s iš č ia p a m i n ė tų v a r d ų n ė r a p a s to v u s “ . K aip žinia,
k alb o s filosofijai P lato n as p ask y rė Kratilo d ialo g ą, k u r p a g rin d in ė
p ro b le m a b u v o k alb o s p rig im tie s k lau sim as: ar santykis ta r p kalbos
ir tik ro v ės y ra arb itra lu s, ar v a rd a i tu r i p rig im tin į ryšį su d aik tais,
n u s ta ty tą įsta ty m d a v io (nomothetes) b ei v a rd ų d av ėjo ( onomatour-
gos) ( Crat. 3 8 9 a ). N o rs tek stas n eteik ia aiškaus a tsa k y m o , kokios
p o zicijo s šiuo k la u sim u laik o si p a ts d ialogo a u to riu s, d a u g k ritik ų
(plg., pvz., A ro n a d io , 19 9 6 ) g a n a a tk a k lia i g in a n u o m o n ę , k a d
p rig im tin io kalb o s ir d a ik tų ryšio te o rija aiškiai d o m in u o ja tekste:
d ia lo g ą v a in ik u o ja m in tis, k a d , n o r in t sp ręsti a p ie d a ik to vardą,
p irm a reik ia p a ž in ti d a ik tą p a tį savyje (4 3 8 d ). T u o ta rp u ek sk u rse
v eik iau a p tin k a m e sam pratą , k u ri teig ia k alb o s k o n v e n c io n a lu m ą .
T a č ia u v a rg u a r šioje v ie to je g a lim a įžvelgti a išk ų p rie šta ra v im ą .
L aiške P lato n as nesv arsto k alb o s ra d im o si k la u sim o , o Kratile n e ­
p a te ik ia aiškiai išreikštos savo n u o sta to s. P rie šta ra v im a i kyla, kai
m ė g in a m e išsu n k ti a p ib rė ž to tu r in io k o n c e n tra tą iš są m o n in g a i
su raizgyto d ialek tin io sk irtin g ų tek stų m azgo, to d ė l n e m e n k u m as­
tu jie y ra pačių ty rin ė to jų k o n stru k ta s .

3 4 3 c „ s ie la sie k ia ž in o ti n e ta i, k o k s jis y ra , b e t v e ik i a u s u ­
p r a s ti, k a s jis y r a “ . S lidi vieta, k a d an g i tik p a sta ro jo je e k sk u rso
dalyje P lato n as v a rto ja poion ti ir to ti su te ik d a m a s b ū te n t to k ią
p rasm ę, o d ialo g u o se n era sim e šio a sp e k to p lė to tė s. Ja u laiško a u ­
te n tiš k u m o k ritik ė M a d d a le n a (p. 3 0 9 ) tu rė jo p rip a ž in ti, k a d
n ep aisan t įsp ū d žio , jo g šio teig in io te rm in o lo g ija b ū d in g a A ris­
to te liu i, p a ti p ersk y ra sk a m b a lyg k ai k u rių Faidono m in č ių aidas.
R egis, to ti P la to n u i šioje v ie to je reiškia tą patį k ą ir to on. B ū tis
to k iu b ū d u s u p ra n ta m a k a ip kasybė, k aip , sch o la stin ia is te rm in a is
ta ria n t, quidditas. V is d ėlto k alb o s k ritik o s k o n te k s te sielos polėkis
link to ti tu r b ū t atsk leid žia k itą to p a tie s žodžio p ra sm ę . J u k p o ra
e ilu č ių au k šč ia u g alėjo m e įs itik in ti, k a d to ti n eg ali b ū ti išsem ­
tas logos p rie m o n ė m is, nes ta i n e t n e p a k liū n a ta r p lo g in ės veiklos
ir v izualinės raiškos taik in ių . G a lb ū t įm a n o m a ra d ik a lia u p ažvelg­

169
 KO M E N TA R A S Vll LA IŠ KU I 3 4 3 C - D

ti į šią persk y rą bei p rid ė ti, k a d to ti to l, k o l liek a te k ste g y v e n a n ti

sąv o k a, tė ra tik d a r v ie n a to p a tie s poion ti fo rm a. T o d ė l g al ir g a ­
lim a teigti, k a d to ti y r a su b sta n c ijo s u ž u o m a z g a - b ū t e n t ta ip m a ­
n o B ru n sch w ig (p. 1 9 - 2 7 , y p ač p. 6 4 sq.), ly g in d a m a s ek sk u rso
te rm in o lo g iją su sto ik ų n e ž y m im o jo įv ard žio v a rto jim u b ei p a ­
darydam as išvadą apie to ti ir to on ta p a tu m ą P la to n o m ą sty m e
(plg., pvz., Soph. 2 3 7 d , 2 4 5 e - 2 4 9 d ) , - ta č ia u tik u ž u o m a z g a ir
n iekas d au g iau . P a ti k a lb a y ra silp n a, sa k o la išk o a u to riu s, to d ė l
kasybės o n to lo g ija č ia m u s u ž p u o la , s u k u rd a m a d o m in u o ja n tį,
triu k š m in g ą ir ek sp a n sy v ių v ė le sn ių m ą s ty m o s e g m e n tų fo n ą.
P av arto tas žo d is a tn e š a įvairialypes pasek m es. Ir tąsy k y p a tin g a i
svarbu atsižv elg ti į tai, k a d P la to n a s b ev eik s in c h ro n iš k u ju d e siu
tie k teigia, tie k ir a ts irib o ja n u o sav o te ig im o . To ti y ra rad ik aliai
kas k ita n ei poion ti, tu o ta rp u b e t k o k ia k a lb a (togos) v is u o m e t iš­
lieka poion ti sritim i, n e t jei k a lb a m a a p ie to ti. P an ašią p ersk y rą,
tik v a rto d a m a s k itu s te rm in u s (touto ir toiouton), P lato n as d a ro
ir Timajuje (49 d sq.). C h ern iss (1 9 5 4 , p. 1 1 3 -1 3 0 ) ir B risson
(1 9 9 4 , p. 181 sq.) skyrė d ialo g o a tk a rp o s an alizei d a u g d ė m e sio
ir p a te ik ė v e rtin g ų įžvalgų sv arsty m am s; nes iš šių ž o d ž ių p rie š­
stato s iš tiesų valia išsk aity ti k u r k a s g ilesn į ir žo d žiais n e p e r­
te ik ia m ą ieškančio s sielos trag izm ą. Siela y ra p riv e rsta s u s id u rti
su ju slin ės realybės a trib u ta is, su tu o , k as k ie k v ie n ą sy k į sav im i iš
n a u jo p a tv irtin a n e k in ta n č io s ir tv irto s realybės sty g ių ; siela d ra s­
ko si ta rp phantazomena ir engignomena, t. y. n u o la t p a tiria p aties
b a ig tin u m o b a ig tin u m ą , ta č ia u iš tie sų siekia to , k as n ep asižy m i
jo k ia savybe, n e tu ri jo k io toiouton, kas esti a n a p u s - touto a rb a
ti. Jos p a d ė tis iš tiesų d ra m a tišk a , nes p ria rtė ju s p rie ribos, k a i
touto a tro d o p asiek iam a, siela vis d ė lto a p tin k a b e e sa n ti n eišse­
m ia m o je toiouto (arb a poion) re p re z e n ta c ijų jū ro je .

3 4 3 d „leidžiamės klausinėjami tokie klausinėjančių“ . B e n d ra

frazė, p o k u ria te lp a p la tu s a n tik in ė s k u ltū ro s k o n te k sta s. A g o n is-
tin ė k la u sim ų ir a tsa k y m ų g in č o fo rm a k a ip tiesos p aiešk a b u v o

170
 K OM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 3 4 3 D - E

p ap litu si įvairiose gyvenim o srityse (pvz., teism uose). Be jokios abe­

jonės, P latonas čia tu ri o m e n y je p irm ia u sia d ialek tin ės filosofijos
u žsiėm im u s bei sofistų veiklą (P lg .: P asq u ali, p. 101; T u lli, p. 33).

„žodžiu, raštu ar ats^rinėdamas“ . D a r sykį tek stas su te ik ia p a­

tv irtin im ą apie b et k o k io s k o m u n ik a c ijo s rib o tu m ą , n e d a ra n t b al­
sui jo k ių išlygų (plg. 3 4 1 c k o m e n t.).

3 4 3 e „Įsi ^ ^ enimas į visus šiuos dalykus, kylant ir leidžian­

tis nuo vieno prie kito“. L abai svarbi vieta, k u rio s šviesoje g alim a
a p č iu o p ti filo so fav im o p ra sm ę . P irm ia u sia išk alb in g as leksikos
b ei m e ta fo rų v a rto jim as: diagoge b ei ano kai kato. P a sta rie ji d u
žo d e lia i d a ž n ia u sia i išreišk ia ju d ė jim ą a u k šty n — ž e m y n ir b u v o
g a n a dažn ai v a rto ti P la to n o . T a č ia u V erd e n iu s (p. 3 8 7 ) m a n o , k ad
čia jie v a rto ja m i kiek k ita ip n e i įp rasta: diagoge, a n o t jo , re ik ė tų
su p rasti k a ip h o riz o n ta lų ju d ė jim ą „to a n d fro m “ a rb a „ m o v in g
a b o u t“. B et k o k iu a tv eju e rd v ė s k ry p tis n ė ra ta ip sv a rb u , k u r kas
d id esn ės a to d a iro s vertas v e ik ia n č io ir savo v eik la tik ro v ė s re­
p re z e n ta c ijo s fo rm as „ s in te tin a n č io “ filo so fo pavyzdys. B risso n
(Lettres, p. 2 2 7 —2 2 8 ), ta ik lia i tę sd a m a s laišk o m e ta fo ra s, p a ste ­
bi, jog čia tu rim a s o m e n y je a tk a k lu s ju d ė jim a s „ p irm y n a tg a l“ ,
t. y. m a ž d a u g toks, kai n o rim e tr in d a m i d u p a g a liu k u s įž ieb ti
u g n į (plg. Resp. IV 4 3 5 a ). T u o ta r p u diagoge tu r i d v e jo p ą p ra s­
m ę. V ien a v e rtu s, v e ik s m a ž o d ž iu diago g a lim e išre ik šti fiz in į
„ v e d im o “ v eik sm ą, to d ė l v a rto d a m a s diagoge P la to n a s, k a ip p a ­
stebi P asq u ali (p. 1 0 3 ), k a lb a iš v e d lio ir m o k y to jo p o z ic ijų , k ita
v e rtu s, žo d is d až n a i reišk ia ir tiesio g „ g y v e n ti“ ( diago ton bion;
plg. angl. lead a life) ar „leisti la ik ą “. T a ig i frazę g a lim e sk a ity ti
tie k „v ed žio jim as p o visus šiu o s d a ly k u s“, tie k ir „įsig y v en im as į
visus šiuos d a ly k u s“. Jei d a r n u o se k lia u atsižv elg sim e į P a sq u a li
p a sta b ą , ta p s aišku, k a d s ie k ia n t p e n k to jo d a ly k o p a ž in im o v e ­
d im o p ro cesas ta m p a sv a rb u s n e tik m o k in iu i, b e t ir p a č ia m
v e d a n č ia m m o k y to ju i.

171
 K OM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 3 4 4 A -B

„gerame iš prigimties žmoguje pagim do to , k kas gera iš pri­

gimties, pažinim ą“. P a n a šu , k a d P la to n a s p u o selėjo ta m tik ras
p ažiū ras a p ie p rig im tin į ta u r u m ą ir p a jė g u m ą filo so fijai. S itai
a p tin k a m e jau Valstybėje (4 9 6 a - b ). T a č ia u T a y lo r (1 9 2 6 , p. 35 4 )
laikėsi n u o m o n ės, k a d P lato n as iš a n k sto n esm erk ia „visų ž m o n ių “,
b e t v eik iau k alb a t i k a p ie sielą k a ip ap ie to k ią ž m o g a u s d alį, k u ­
rios p rig im tis ta u r u m u p rily g sta p e n k to jo d a ly k o g im čiai. A p ie
šį žm o g au s sielos ir id ė jų p a sa u lio ryšį k a lb a m a Faidone (7 9 a sq.)

3 4 4 a Linkėjas. V ien as iš a rg o n a u tų , Id o b ro lis ir n e a tsk iria m a s

bičiulis, ž y m u s savo a štria rega, ta p u sia p rie ž o d ž iu . Jis m atęs ta ip
gerai, k a d galėjęs įžv elg ti tai, kas d ed asi p o žem e (plg. A risto p h .
Plut, 2 1 0 ; L u cian . Tim. 2 5 , 138).

„nepadės nei imlumas mokantis, nei gera atmintis“. Eumatheia

bei mneme — d u dalykai, k u riu o s y p a tin g a i p a b rėžė p itag o riečiai,
ir kurie taip p at tap o sv arb ū s P la to n u i.

3 4 4 b „visos būties apgaulė ir tiesa“ . K aip re ik ė tų su p ra sti to

pseudos kai alethes tes holes ousiač E sa m a b e n t k e le to b ū d ų . P ir­
m ia u sia n e a iš k u m ų k e lia hole ousia: v ie n a v e rtu s, g a lim a m a n y ti,
k a d P la to n a s k a lb a a p ie b ū tie s (a r esm ės) to ta lu m ą , ta d „v isa e s­
m ė “ ir „visa b ū tis “ č ia reik štų rad ik alią o n to lo g in ę ištarą —g alim y b ę
iš esm ės su p ra sti visą tikrovę. K ita v ertu s, įm a n o m a šioje v ieto je
ousia p e rsk a ity ti k a ip k o n k re č ią esatį arba, m eta fizin ia is te rm in a is
ta ria n t, k aip k o n k re č ią substanciją. T u o m e t hole ousia n u ro d o į
kiekvienos (hekastes) esaties totalybės, atskiro d a ik to savo v isu m o je
su v o k im ą. K lausim as, k u rį v a ria n tą p a sirin k ti, y ra k eb lu s, o laiško
k o n te k s ta s n e te ik ia p ra sm ė s ak iv aizd y b ės. K eisto s, b e v e ik p la ­
to n išk o s p rie šy b ių d ia le k tik o s strateg ijo s laik o si S tenzelis, k u ris
v ie n a m e savo tek ste (1 9 5 6 , p. 8 5 —106, y p ač p. 7 5 ) sk a ito taip ,
ly g vieta b ū tų sk irta k o n k re č io s esaties to ta ly b e i, o k ita m e (1 9 2 8 ,
p. 3 1 6 ) — p riešin g ai, tarsi b ū tų k a lb a m a a p ie „das g an ze S e in “. Į
šią vietą a tk re ip ia d ėm esį ir G a d a m e ris (1 9 6 4 , p. 2 9 ), p a te ik d a m a s

172
 K OM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 344B

a n a lo g iją su F a id ru (270c) a n eu tes tuo holou physeos bei A rc h itu

(4 7 B l , p. 4 3 2 , 2, D iels) p e r i g a r tas to n holon physios kalos diag-
nontes, k a d a n g i iki šiol atv ira d isk u sija, ar m in ė to je F aidro v ie to ­
je k a lb a m a ap ie V isybės g im tį, a r ap ie k ie k v ie n o d a ik to v isu m o s
g im tį, t. y. b e n d rą g im tį o rg a n iz m o p rasm e. G a d a m e ris tv irtin a ,
k a d P lato n as abiejose vieto se tu ri o m e n y je ne k o n k re ta u s a p ta ­
ria m o d aly k o ir ne to, kas p riv alo ir gali b ū ti k a lb a išreik šta (aus­
g e d rü ckt w erden soU) v isu m ą , t. y. n e lo g in io d isk u rso o b je k tą ar
su b stan ciją. Jei to lia u seksim e G a d a m e riu , n eg alė sim e p rita rti ir
B lu c k u i (p. 132), lin k sta n č ia m m etafizin ės fra g m e n to in te rp re ­
tacijo s lin k ir ta m reik alu i p a site lk ia n č ia m A risto te lio M e ta fiz i­
kos citatą, k u rio je d a ro m a skirtis tarp P la to n o ir S o k ra to m ąsty m o :
esą S o k ratas p ra k tik a v o ti k etik ą, to d ė l jo filo so fija n e b u v o sk irta
p e r i holes physeos (M et. A , 9 8 7 b ). N e p a k a n k a a p sisp ręsti, k o k iu
m a s tu p a ts P lato n as m an ė si savo filo so fiją b u v u s d a u g ia u a r m a ­
ž ia u ab strak čią. K lausim as č ia d a u g su d ė tin g e sn is, k a d a n g i k a lb a ­
m a n e ap ie ab strak cijo s lyg m en is, b e t ap ie p a tį b e n d ru m o p o b ū d į.
D a r d a u g ia u , ta m tik ras b en d ru m o p o b ū d is y ra tiesio g iai susijęs
su žin o jim o a p ie šį b e n d ru m ą p o b ū d žiu . N ie k o n e p e šim e b a n d y ­
d a m i n u s ta ty ti, k o k į (ar n e tg i v e ik ia u kelintą) te o rin ė s refleksijos
a u k š tą u ž im a filosofas, nes to k iu a tv e ju jo n u o s ta ta a p ta ria m o d a ­
lyko atžvilgiu išliks o b jek tin ė : t. y. iš a n k sto p riim sim e m a n y m ą ,
k a d a p ta ria m a s dalykas („visa b ū tis“) gali b ū ti a p č iu o p ta s, p ag au tas
ir išreikštas (ausgedrückt) k alb o s in s tru m e n tin ė m is p rie m o n ė m is.
A n k ste sn ė ek sk u rso dalis d isk re d ita v o to k ių p rie m o n ių u n iv e r­
salum ą, to d ė l „visos būties a p g a u lė ir tiesa“ gali b ū ti su v o k ta tik
a n g a ž u o to p irm y n ir a tg a l a r a u k šty n ir ž e m y n ju d a n č io p a ž in i­
m o keliu, k u riu o e in a n t n u o la t k a rto ja m o v e ik sm o k iek y b ė p e r­
sikeičia į n a u ją k okybę. T a ig i tv irtin im a s ap ie „das g a n z e S e in “
č ia ta m p a n e a b stra k ta u s filo so fav im o p rielaid a, b e t n u o r o d a į
p a ty rim ą , k y la n tį iš filo so fin ių p ra ty b ų (tarp jų ir d ia le k tin ių ).
Jo esm ė — p a sk irų v e ik sm ų k a rto jim a s, a k ty v u m a s, „ n u s ė d a n tis “

173
 K OM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 344B

v eik ian čio jo sąm o n ė je k a ip pasyvaus ž in o jim o e le m e n ta i. A tėju s

laik u i, ak ty v ia i su k au p tas p asy v u m as p ats ta m p a a k ty v u s, t. y.
n u š v in ta „staiga k a ip šviesa, su s p in d u si n u o įsižiebusios lie p sn o s“
( 3 4 ld ) . T o d ė l „so k ratišk o k a lb ė jim o m e n o tikslas b u v o neleisti,
k a d b ū tų išsakyta, jo g eg zistu o ja kažkas to k io k a ip T e isin g u m a s,
G ro žis ir G ė ris“ (G a d a m e r, 1 9 6 4 , p. 2 8 ), t. y. P la to n u i n e rū p ė jo
p a te ik ti te o rin į re z u lta tą k a ip atsa k y m ą į k la u sim ą ti esti („kas
yra?“). T ik rasis jo rū p e stis - įtra u k ti filo so fin į p a rtn e rį į k la u ­
sin ė jim o p ro cesą ir su ž a d in ti jo a n g a ž u o tu m ą . K lau sim as apie
būties esm ę ta m p a p rie in a m a s ir įgyja g a lim y b ę b ū ti adekvačiai
išspręstas tik atsid av u s n u o la tin ė s veiklos k ry p tin g u m u i.

K ita v ertu s, ne k ą lengvesnis u žd av in y s p ra sm in g a i p e rsk a ity ti ir

k itą frazės d ė m e n į to pseudos. M a d d a le n a (p. 3 3 1 ) v e d a paralelę
su Sofistu, b a n d y d a m a p a te ik ti d a r v ie n ą a rg u m e n tą p rieš a u ­
te n tiš k u m ą . Iš tiesų p a sta ra ja m e d ialo g e pseudos v a rto ja m a s k ita
p ra sm e n ei laiške. Pseudos te n reišk ia v eik iau lo g in ę k la id ą a r k la i­
d in g ą m ą sty m o eigą, t. y. „ in te le k tu a lin į m e lą “ ( Soph. 2 4 0 d - e ;
2 6 3 d sq.), b et n e b ū tie s m elą, t. y. iš p a g rin d ų ap g a u lin g ą tik ­
rovės p rig im tį. T ieso s ir tik ro v ės sąsaja P la to n u i vis d a r b u v u si
esm inė, to d ė l tie k tiesa, tie k a p g a u lė p asireišk ė k a ip b ū tie s fe n o ­
m e n a i, o gal tik slia u — k a ip b ū tie s stygius, jos nesatis. N e v e ltu i
A risto telis, a p ta rin ė d a m a s A k a d e m ijo s m o k in ių ir p aties P la to ­
n o n u o sta ta s, p ažy m i, k a d P la to n a s bouletai to pseudos ... legein to
ouk on: „no rėjęs ap g a u lę ... v a d in ti n e b ū tim i“ (M e t. N , 1 0 8 9 a).
A p g au lė n u s ta tė o n to lo g in ę tiesos k a ip tik ro v ės įta m p ą , i r j ei p a ­
ž in im a s iš tiesų y ra san ty k iav im as su tik ro v e, tai jis n e išv en g iam ai
n u sv ied žia į su sitik im ą su „b ū ties a p g a u le ir tie sa “ . T a d s e p tin to jo
laiško pseudos — kas k ita nei Sofisto „ in te le k tu a lin is m elas“ . P la to ­
nas čia k re ip ia dėm e sį n e į k a lb ą , n e į d isk u rsą , n e k la id in g u s te i­
g in iu s, ne į m elą, k u ris gali b ū ti p a m a tu o ta s lo g in io a titik im o
m a tu o k le (taigi k a r tu ir n e į tiesą k a ip adequatio rei et intellectus),
bet į tai, kas gali b ū ti p a tirta k a ip n esatis, k a ip tik ru m o stygius.

174
 K OM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 344B

Pseudos iš tiesų nėra d a r v ienas tik ro v ę p a la ik a n tis p ra d m u o (Is-

n a rd i P a re n te , 1989, p. 9 1 ; T u lli, p. 3 5 ), b e t k a ip thateron su p ra n ­
tam o s ir su v o k iam o s tikro v ės h o riz o n te , k u rio je p o te n c ia lia i g lū d i
n e tik ru m a s ir apgaulė.

„šie dalykai - vardai ir apibrėžimai, rega ir pojūčiai - buvo

trinami vienas į kitą, ir jei tai buvo išmėginama geranoriškai
nusiteikus“. Plg. alte rn a ty v ų šios vietos v e rtim ą (A leknienė, 1999
(2) p. 14): „ T ik su n k ia i v ie n a tr in a n t į k i t ą - v a r d u s , a p ib rė ž im u s,
reg in iu s ir p o ty riu s, iš m ė g in a n t ju o s g e ra n o rišk a k ritik a , k la u ­
s in ė ja n t ir a ts a k in ė ja n t be p y k č io ir p av y d o , įsižiebia k iek v ien o
d a ly k o s u p ra tim o ir su v o k im o šviesa, to k ia stip ri, k o k ią tik p a k e ­
lia žm o g au s g alio s“. T u riu p rip a ž in ti, k a d p irm o ji m a n o v e rtim o
versija a tro d ė k iek k ita ip , ta č ia u ilgalaikis g ilin im asis į laiško te k s­
tą m a n e įtik in o ap sisto ti ties d a b a rtin iu v a ria n tu : tribomena p ir­
m a ja m e v a ria n te v e rč ia u „ b ū n a n t u ž siė m u s“, ta č ia u se k a n t laiško
a u to ria u s in te n c ijo m is, šioje v ie to je iš tiesų g e ria u v ersti „ tr in a n t“
(trib ein - trin ti, plg. su lot. terere (trivi, tritum) a r liet. trinti); k ita
reik šm ė —„(p ra)leisti (gyvenim ą, laiką), tę s ti“ . B e n d ra ša k n ė d a ik ­
tav ard žio fo rm a tribe yra, k a ip p a ste b i v e rtė ja išn ašo je ad locum
(N r. 8, p. 14), s in o n im iš k a „Faidone n u o la tin į filo sofo d a rb ą
n u sa k a n tie m s žo d žiam s melethema ir melethe“. P a sta rų jų ž o d žių
reik šm ė — „rūpestis, tren ira v im asis, u ž siė m im a s“ .

T ie k čia, tie k ir sa k in iu a u k šč ia u P la to n a s to lia u d ė sto išk alb in g ą

filosofo veiklos m etafo rą . „ G y v en im a s k a ip try n im a s “ y ra n u o ­
la tin ė v eikla su v iltim i, k a d exaiphne,s įsižiebs su v o k im o liep sn a.
Ir jei d ia le k tik a y ra tribe, ji ž e n g ia a n a p u s k a lb in ė s ra išk o s rib ų .
P la to n a s s ą m o n in g a i ž a id ž ia d v ip ra s m iš k u ž o d ž ių re z o n a n s u ,
n ep asik liau d am as besąlygišku te rm in o k a ip a p ib rė ž to in s tru m e n to
tik s lu m u , b e t k ie k įm a n o m a s u s tip r in d a m a s m e ta fo r o s są s­
k a m b iu s. Sykį p rip a ž in u s, k a d k alb a n ė ra tik ro v ės v e id ro d is, k alb ą
tęsti g a lim a tik n u o lato s į ta i atsižvelgiant.

175
 KO M E N TA R A S V ll LAI ŠK UI 3 4 4 B - C

„kiekvieno dalyko gali protas ir suvokimas nušvisti“. D a r

vienas im p u lsas d isk u sijai a p ie n u šv itim o p rig im tį. N o r s p a č ia m e
tek ste v a rto ja m a s v eik sm ažo d is, v ien as k itas ty rin ė to ja s iš jo g re it
p a d a ro d a ik ta v a rd į ir im asi k a lb ė ti a p ie eklam psis te o riją (S tenzel,
1 9 2 6 , p. 2 4 0 sq., P asq u ali, p. 1 0 6 -1 0 9 ) . A n o t šių a u to rių , k a d a
P lato n as b e k a lb ė tų apie su v o k im ą k a ip n u šv itim ą , jis v isu o m e t
p asitelk ia ug n ies m e ta fo rą , to d ė l g a lim a įsiv aizd u o ti, k a d su v o k i­
m as v y k sta n u o įk a itin to s in te le k to te m p e ra tū ro s. Is n a rd i P a re n ­
te (2 0 0 2 , p. 2 5 0 ) n e te n k in a to k ie m ig lo ti sv arsty m ai, g alin ty s ir
vėl g rą ž in ti p rie m istin io n u šv itim o in te rp re ta c ijo s. „ Ju k , tiesą
sak an t, tai, kas n u šv in ta , y ra nous k a ip h ro n esis“. T o d ė l, se k a n t jos
svarstym ų agresyvia m e ta fo rik a , p a silik d a m i ties p astarąja n u o m o ­
ne, ig n o ru o ja m e to k ių P la to n o d ia lo g ų k a ip Sofistas ar Filebas
d ia le k tin iu s u žk aria v im u s („ c o n q u iste d ia le ttic h e “!), k u riu o se p a ­
siekus a ts k irų tik ro v ė s d a lių iš g ry n in tą su v o k im ą , iš n a u jo v y k ­
dom as au k štesn io lygm ens d ialek tin is su g retin im as. Š iu o k la u sim u
esam a n e su ta rim o ta rp šios ty rin ė to jo s bei jos n u o la tin io są ju n ­
g in in k o T ra b a tto n i. Pastarasis (p. 2 1 9 sq., p. 2 4 7 sq.), v y k d y d am as
atk a k lią ir p ro g ra m iš k ą k o v ą prieš m istin į P la to n o in te rp re ta v im ą ,
teigia, k a d m istišk u m a s n e d in g sta , n e t jei čia k a lb a m e ap ie n o e tin į
ar in te le k tu a lin į žin o jim ą . Ž in o jim a s, ap ie k u rį esą k a lb ą s P la to ­
n as, y ra su sifo rm a v ę s p o ilg a la ik io k o n c e p tu a lin ių d u o m e n ų
a p d o ro jim o ir a tsira n d ą s tik k a ip p a sk u tin is d ia le k tin io su g re ­
tin im o etapas. Isn a rd i P a re n te (ib id .), iš esm ės p riim d a m a to k ią
poziciją, lin k u si n e v e n g ti n o e tin io ar in te le k tu a lin io ž in o jim o te r­
m in ų . A š savo ru o ž tu savo n u o sa ik ią p o z ic iją išdėsčiau a d 341 d.
K ita v ertu s, ypač d ž iu g u ir tai, k a d p a ti k a te g o rišk a a u to rė laiš­
ko k o m e n ta ru o s e p rip a ž įsta (ib id .), jog to k ių sv arsty m ų n ie k a ip
n e įm a n o m a išskaity ti laiško tekste.

3 4 4 c „joks rimtas žm ogus niekada nesiim s rašyti apie rimtus

dalykus“. E z o te rin io P la to n o m o k y m o š a lin in k ų d ž ia u g s m u i
(K ram er, 1 9 8 6 , p. 57 sq .), P la to n a s šiu o sa k in iu sm e rk ia raštą,

176
 KOM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 344C

n iek o n e u ž sim in d a m a s ap ie sakym ą. A k iv aizd u , k a d id a n t b ū tų

sėk m in g ai įg y v en d in tas jų sk elb iam as P la to n o m ą sty m o re k o n ­
stru k cijo s p ro jek tas, v ie n p a staro sio s frazės k ie k m a ž o k a s u k u rti
ak iv aizd žiam sa k y m o p referen cijo s įsp ū d žiu i.

„įstatymdavio įstatymus, ar ką kita“. Faidre išlieka v ie n a k eista

ir in trig u o ja n ti išlyga, k a lb a n ti a p ie tuos, k u rie m s visgi v e rta rašy­
ti: „N a, o tu n u e ik ir p ra n e š k L isijui, k a d m es, a tė ję p rie n im fų
šaltin io ir M ū z ų šv en to v ėn , išg ird o m e te n k a lb a n č iu s [balsus],
m u m s paliep u siu s, k ad m es štai k ą p a sa k y tu m e L isijui ir bet k u ­
riam k ita m , k u ria n č ia m k albas, ta ip p a t H o m e ru i ir k iek v ien am ,
rašiu siam tie k p a p ra s ta s eiles, tie k sk irta s g ie d o ti, o tre č ia — S olo-
n u i ir k iek v ien am , k u ris tik ta i ra šė rašin iu s, v a rd y d a m a s įstaty ­
m us kalb o se ap ie valstybės san tv ark ą: jei [bet k u ris iš jų] visa tai
su k ū rė, žin o d a m a s, k u r slypi tiesa, ir gali a ts k u b ė ti savo rašin iam s
į pagalb ą, jei tik kas n o rs im tų šiu o s tik rin ti, b e to, je ig u jis p a ­
jėgus p ats n u ro d y ti to, k ą p arašė, n e tik u sia s v ietas, ta i šito k į ž m o ­
g ų reik ia įv a rd in ti n e p a g a l jo k ū rin iu s, o p ag al tai, k ą jis, ju o s
rašy d am as, sten g ėsi p a s ie k ti“ (2 7 8 b —d ). R egis, ši Faidro v ie ta
są m o n in g a i su sišau k ia su Ijone iš sk iria m u p o e tin iu k a lb ė jim u ,
k u r į n u le m ia a rtim a s p o e to ryšys su m ū z o m is, te ik ia n č io m is įkvė­
p im ą (enthousiasmos) (plg. 5 3 3 d - 5 3 4 a ) . Lygiai k a ip p o e tin ė k al­
ba, ž o sta n ti dieviškas žosm es, y ra a trib o ja m a n u o k a sd ie n io k al­
b ė jim o ir šitaip ta m p a išsk irtin iu k o m u n ik a c ijo s b ū d u (n o rs pats
p o etas n e ž in o , ką jis iš tie sų k alb a), ta ip ir S o k ratas a p e liu o ja į
m ū zų balsus „ m u m s pa lie p u siu s, k a d m es štai k ą p a s a k y tu m e “.
G a lb ū t č ia filosofas n u m a to , jo g p o to , kas b u v o p a sa k y ta ap ie
raštą, p a ts d ialo g o statu sas tap s lab ai n e tv irta s ir šitaip ja m iškils
g rė sm ė p a te k ti į savo p a tie s p asp ę stu s sp ąstu s (nes Faidras, k aip
ir sep tin tasis laiškas, šiaip ar ta ip y ra užrašytas k ū rin y s), b a n d o u ž ­
bėgti situ acijai už a k ių išsyk p risk ird a m a s ja m išsk irtin io poetinio
(t. y. dieviško, m ū zišk o ) d isk u rso p o b ū d į. T u o lab iau , k a d ir k iek
an k sčiau pasakytas kalbas S o k ratas įv ard ija n e logoi, b et mythoi,

177
 KOM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 3 44C -E

t. y. tu o , kas susiję su d ieviškais d alykais (šiuo a tv e ju su E ro tu ).

(K iek p latėliau apie tai plg.: A lišauskas, 1 9 9 6 , p . 1 3 4 -1 3 7 ) . K ita
v ertus, P lato n as Politike g au siai svarsto a p ie tai, k a d įstaty m d av y s
savo išm in tim i v isu o m e t p ra n o k s ta įsta ty m ų tu rin į. T o k ia d v ip ra s­
m išk a P lato n o povyza, su k elian ti d a r vienos p rie šta ro s įsp ū d į, tu r ­
b ū t d a r sy k į p a tv irtin a tai, k a d tik ro ji filo so fin ė d ia le k tik a slypi
p ačio je filosofo veikloje, t. y. synousia ir tribe, o n e k alb o s tu rin io
lygm enyje.

„gražiausioje jo paties dalyje“. Plg. Faidre (2 7 4 c ) p a te ik ia m ą sie­

los d alių susk irsty m ą.

3 4 4 d „atidžiai sekė mano žodžius“ ( mythoi synepistomenos) . F i­

lo so fin ę digresiją, t. y. v a d in a m ą jį ek sk u rsą, P la to n a s p a v a d in a
mythos, b e t ne logos. K y la m in tis a p ie d a r v ie n ą refleksijos a u k štą,
d ar v ie n ą są m o n in g ą a u to ria u s rev eran są p o to, kai ta ip a tk a k lia i
ir n u o sek liai keliais p u slap iais b u v o p asm erk ta s logos.

„užrašė apie aukščiausius prigimties pradus“ (ti ton peri phy-

seos akron kaiproton). K ra m e r m a n o (1 9 5 9 , p. 4 6 0 , 4 6 7 sq.; 1 9 8 2 ,
p. 100 sq., p. 105 sq.) m a n o , k a d D io n isija s užrašė b ū te n t ap ie
p ra d u s, šitaip vėl a tra sd a m a s p a tv irtin im ą sav o h ip o tezei, te ig ia n ­
čiai P la to n o ezo te rišk u m ą : esą D io n isija s p a m ė g in o tai, k ą p ats
P la to n a s tik ž o d ž iu d ėstė A k a d e m ijo je a p ie V ie n į ir D ia d ą (n e ­
a p ib rė ž tą d au g į). G a d a m e rio (p. 1 9 6 4 , p. 30) n u o m o n e , čia m in i­
m as D io n is ijo v eik alo tekhne p a v a d in im a s, o B rissonas (Lettres,
p. 198 ir 2 2 9 ) m a n o , k a d p av ad in im as buvęs tik periphyseos, t. y.
,,A pie p rig im tį“ .

3 4 4 e „ne tam, kad juos atsim intų“. Faidre (2 7 6 d ) išsam iai

a p ta ria m a s rašy m o ir a tm in tie s k la u sim a s. S o k ra ta s sako, k a d
rašan ty sis „rašy d am as s u k a u p ia p ris im in im ų lo b iu s ir sau p a ­
čiam , [...] ir k iek v ie n a m , k u ris n o rė tų sek ti jo p ė d o m is “ (vert.
N . K ardelio).

178
 K OM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 3 4 4 E -3 4 5 D

„jie glūdi itin glaustuose žodžiuose“ (p a n to n g a r e n brakhytatois

keitai). K aip v is u o m e t P la to n o n e v ie n a re ik šm išk a k a lb a su žad i­
n a d isk u sijų tro šk u lį. J a u G a d a m e ris šioje fo rm u lu o tė je p e rsk aitė
n u o ro d ą į m o k y m ą ap ie p ra d u s (1 9 6 4 , p. 30 sq.), o T iu b in g e n o —
M ila n o m o k y k la p a m ė g in o išvesti d a r v ie n ą savo teo rijo s štrichą:
idėjos d ėl savo b eg alin io d a u g io n eg ali b ū ti re d u k u o to s ar išreikš­
to s lin g v istin iu „ k o n d e n s a tu “, ta d šiais žodžiais k a lb a m a v eik iau
ap ie P la to n o d o k trin o s „ k o n d e n s a tą “, k u rio p o b ū d is buvęs išskir­
tin a i m n e m o te c h n in is — kelios tru m p o s form ulės n a u d o to s vien
tik ta m , k a d p a d ė tų p ris im in im u i (K ra m e r, 1 9 8 6 , p. 5 8). Isn a rd i
P a re n te ( 1986, p. 86) m a n o p riešin g ai, teig d a m a , jo g n e įm a n o m a ,
k a d p o sv arsty m ų ap ie filosofiją k a ip a p ie p a šo k u sią u g n į, n e ­
su ly g in a m ą su jokiais k ita is m o k slais ir n e p a g rįstą jo k io m is ta i­
syklėm is, P lato n as vėl g a lė tų su g rįžti p rie k alb o s a p ie n a u d o jim ą ­
si m n e m o te c h n ik a , id a n t b ū tų filosofijos iš m o k ta a r b ū tų a p ie ją
p risim in ta . H a d o t (p. 7 2 ) įžvelgia čia ra g in im ą išgy v en ti tiesą,
k u ri y ra su d a ry ta iš „ek strem aliai p a p ra s tų “ id ėjų . V is d ė lto , n e t
jei a ts isa k y tu m e in te rp re tu o ti šią vie tą sa k y tin io m o k y m o šviesoje,
m n e m o te c h n in is šių ž o d ž ių p rasm ės asp ek tas gali išlik ti g a lio ­
ja n tis ir b ū ti su d e rin ta s su p rie šta ra u ja n č ių ty rin ė to jų m in tim is.

3 4 5 a „težino Dzeusas, kaip sako tėbiečiai“. F aidone (62a) r a n ­

d a m e to k ią p ačią ištarą: K eb ėtas p a v a rto ja b o jo tiš k ą posak į: itto
Z eu s (A tikos ta rm e b ū tų isto). P asq u ali (p. 187) galvoja, k a d ir čia
tu rim a s o m e n y je K ebėtas, ta č ia u tai v arg ia i įm a n o m a .

3 4 5 c „savo kelvedį ir m okytoją“. D a r sykį u ž s im e n a m a a p ie

filosofinio m o k y m o s i m o d e lį, k u ria m e d id e lį v a id in a hegem on ir
kyrion. A p ie p irm ą jį plg. N o v o tn y k o m e n ta rą (p. 2 3 5 —2 3 6 ).

3 4 5 d „Buvo jau vasara ir prasidėjo laivyba“. L aivyba neg alėjo

v y k ti žiem ą, k ad an g i ta m tru k d ė sm ark io s a u d ro s. P a la n k u s p la u ­
k io jim u i m e tų laikas b aig d av o si m a ž d a u g ru g sėjo p ab aig o je.

179
 K O M E N TA R A S Vll LAI ŠK UI 3 4 5 D - 3 4 8 B

„ I d a n t i r v ė l iš m ė g in č ia u s ia u b in g ą C h a r i b d ę “ . P la to n a s d a r
sykį c itu o ja H o m e rą ( Od. X II, 4 2 8 ).

3 4 6 d „ n e k a i p t r e m t i n y s , o k a i p ž m o g u s , g a l i n t i s č ia s u ­
g r į ž t i “ . P e rs k y rą , k u r ią d a ro D io n is ija s , s u s iju s i tie k su t u r to
k o n fis k a v im u , tie k su g a lim y b e g rįž ti į tė v y n ę ; iš v isk o s p r e n ­
d ž ia n t D io n is ija s y p a tin g a i m ė g o ž a is ti šio m is s ą v o k o m is. Plg.
k o m e n t. 3 3 8 a - b .

3 4 6 d „ D io n a s t a u b u s d id ž ia i d ė k in g a s , je i š ita i d ė l jo p a ­
d a r y s i“ . V isa ši laiško dalis, k u ri seka p o ek sk u rso , „yra k u p in a
n u o šird a u s re a liz m o “ (Isn a rd i P a re n te , 2 0 0 2 , p. 2 5 3 ). T a i aiški
a tsv a ra ir k o n tra sta s filo so fin ia m e k sk u rsu i; p o g ilia m in tišk ų ir
ra d ik a lių sv arsty m ų seka n ie k in g o s D io n is ijo in trig o s ir šantažas.

3 4 7 b „ D io n o t u r t a s [...] y r a a p ie š im ta s t a l e n t ų “ . Be jo k io s
ab ejo n ė s, tai buvęs n e m e n k a s k ap italas, k u rį D io n a s p av eld ė jo iš
šeim os. V ie n a d ra c h m a tu o m e tu b u v o v id u tin is d a rb in in k o d ie ­
n o s uždarbis. Š ešiasd ešim t d ra c h m ų su d a rė v ie n ą m in ą , o šešias­
d e šim t m in ų - vien ą talen tą. T a d D io n o tu r ta s tu rė jo b ū ti 3 6 0 0 0 0
d ra c h m ų .

3 4 7 d „ jo s ū n u i “ . Č ia p irm ą sykį a p tin k a m a s p a m in ė jim a s a p ie

D io n o sū n ų (H ip a r in ą a rb a A retėją), k u ris b u v o D io n is ijo s ū n ė ­
nas, k a d a n g i D io n a s b u v o vedęs D io n is ijo seserį A retę. A p ie tai
d a u g ia u k a lb a m a a š tu n ta ja m e laiške.

3 4 8 b „ u ž b a u b ė k a ž k o k į b a r b a r iš k ą p a j a n ą “ . P la to n a s čia p a ­
v a rto ja ž o d į „p a ja n a s“, tu rė d a m a s o m e n y je p ergalės g iesm ę A p o ­
lo n u i, ta čiau n e p a is a n t to , ją a p ib ū d in a „ b a rb a rišk a “, t. y. n eg rai-
kiška, k a d a n g i sam d in iai, k u rie ją d ain av o , b u v o n e g ra ik ų kilm ės.

„ p e lta s ta m s “ . P eltastai b u v o lengvai g in k lu o ti kariai (tu rė jo le n ­

gvasvorį skydą). G a li b ū ti, k a d jie su d a rė d id e lę d a lį S irak ū zų
k a ria u n o s.

180
 KOM ENTA R A S Vll LAI ŠK UI 3 4 8 B -3 5 0 A

Hėrakleidas. A pie H ė ra k le id ą k a lb a m a ir trečiajam e laiške (3 1 8c),

k u ria m e tr u m p a i a p ta ria m i tie p aty s įvykiai ir m in im a , k a d jis
b u v o išvytas D io n isijo . H ė ra k le id a s, m aty t, bus buvęs sa m d in ių
v ad as, to d ė l g a n a tik ė tin a , jo g įta rim a i ir k a ltin im a i p irm ia u sia
k rito a n t jo, n ep rik la u so m a i n u o to , k ie k jis iš tiesų b u v o prisidėjęs
prie n e ra m u m ų k u rsty m o . H ė ra k le id a s b u v o n u ž u d y ta s D io n o ,
k u o m e t pastarasis užėm ė v ald žią S irak ū zu o se (P lu t. D ion. 4 7 ).

3 4 8 c Teodotas. Jis taip p a t m in im a s tre č ia ja m e laiške (3 1 8 c).

T e o d o ta s b u v o H ė ra k le id o dėdė (apie jį P lu t. D io n . 4 5 ,3 ).

3 4 8 e Euribijas. M in im a s tre č ia ja m e laiške (3 1 8 c) bei a p ta ria m a s

P lu ta rc h o (4 5 ,3 ). K o gero , b u v o H ė ra k le id o brolis.

3 4 9 c „pabėgo į Kartaginos valdas“. T u r im a o m e n y je n e d id e ­

lė v a k a rin ė s S ic ilijo s d a lis a n a p u s H a lik o s o u p ės, k u r ią D io n i-
sijas I p riv a lė jo p e r le is ti k a rta g in ie č ia m s p ra la im ė ję s K ro n ijų
m ū š y je . T a ig i, s k irtin g a i n e i te ig ia m a tre č ia ja m e la išk e (3 1 8 c ),
H ė ra k le id a s n e b u v o išv y ta s, ta č ia u p a ts p a b ė g o b ū g š ta u d a m a s
tira n o p y k č io .

3 4 9 d „įsakė gyventi už Akropolio sienų, pas Archedemą“.

D io n isija s elgiasi p a k a n k a m a i n e p a g a rb ia i v e rsd am as svečią, ku rį
pats p asik v ietė ir užlaikė, gyven ti sv etim u o se n a m u o se . A rc h e d e ­
m as, sp re n d ž ia n t iš šios te k sto a tk a rp o s, a tro d o , b u s buvęs Si­
ra k ū z ų g yventojas, ta čia u tv irte sn ių išv ad ų šiu o k la u s im u d a ry ti
n e v a lia (plg. k o m e n t. 3 3 9 a ). K o m e n ta to rja i a tk r e ip ia d ė m e sį
(Isn a rd i P a re n te , 2 0 0 2 , p. 2 5 4 ), jo g P lu ta rc h a s (D io n . 2 0 ) p a sta ­
ru o siu s įvykius aprašo k ie k k ita ip .

3 5 0 a „tarp peltastų apie mane sklinda paskalos“. P lu ta rc h a s

(D ion. 19,8) m u m s pasak o ja, k a d sa m d in ia i b u v o p riešišk ai n u ­
siteikę P la to n o atžvilgiu , k a d a n g i jis rag in ęs D io n is iją atsisak y ti
tira n išk o v ald y m o , o tai jie m s b ū tų reiškę b e d arb y stę.

181
 K OM ENTA R A S V ll LAI ŠK UI 3 5 0 A -C

„Nusiunčiau Architui bei kitiem s draugams iš Taranto laiš­

ką “ . P lato n as, m a ty t, laikė A rc h itą savo d ra u g u ir v e rtu filo so fin io
d ia lo g o p a rtn e riu , ta d p u o se lė jo p a g a rb ų sa n ty k į d ra u g a m s iš T a ­
ra n to (plg. k o m e n t. 3 3 8 d ). D io g e n a s L aertietis (III, 2) p e rd u o d a
A rc h ito šia p ro g a p a ra š y tą laišką D io n is iju i, k u rį k ritin ė tra d ic ija
laiko n e a u te n tiš k u bei s u k u r tu re m ia n tis b ū te n t P la to n o laiškų
k o rp u s o d u o m e n im is (apie tai plg. T h e sle ff, 1 9 6 5 , p. 4 5 ).

3 5 0 b „Lamiskas“. P la to n a s p ažy m i v ie n ą iš T a ra n to delegacijos

n a rių , m a ty t, ta ip išreik šd am as y p ač p a g a rb ų sa n ty k į jo atžvilgiu.
L am isk as a n tik in iu o s e š a ltin iu o se a p tin k a m a s d a r p o r ą sykių.
D io g e n a s L aertietis c itu o ja d u jo laiškus, ta č ia u a b u , m a ty t, b ū sią
falsifikatai: p irm asis, a p ie k u r į k ą tik b u v o m in ė ta supra, sk irtas
D io n is iju i (III, 2 ), o k itas — atsak y m as į d v y lik tą P la to n o laišk ą
(V III, 7 9 —80).

„Olim pijoje sutikau D ioną, bežiūrintį žaidynes“. O lim p in ė s

žaid y n ės, k u rias ste b ė jo D io n a s, tu rė jo v y k ti 3 6 0 m . p r. K r.

3 5 0 c „liepiau jam kviestis mano draugus“ . P la to n o n u o s ta ta

p rie v a rta p arem to s v aldžios atžv ilg iu pasekė n e m e n k a dalis A k a ­
d e m ijo s a u k lė tin ių , n o rs filosofas p a lik o laisvą p a sirin k im o g a­
lim y b ę p irm ia u sia S p e u sip u i bei k itie m s a rtim a i su siju siem s su
S irakūzais. T a č ia u S p eu sip as n e su tik o d a ly v a u ti D io n o žygyje.
A k a d e m ijo s d a ly v a v im a s šiu o s e įv y k iu o se a p ta r ta s P lu ta rc h o
(D io n . 2 0 ). T a rp tų , k u rie se k ė D io n ą ir žu v o , v e rta p a m in ė ti
E u d e m ą K ip rie tį, ja u n o jo A risto te lio d ra u g ą . A risto te lis v ėliau
ja m paskyrė sav o v eik alą „A p ie sielą“ (plg. Jaeg er, p. 3 7 sq.).

„privertei dalintis su D ionisiju namais, valgių stalu bei kar­

tu dalyvauti aukojim uose“. P la to n a s a išk ia i b a n d o p a n e ig ti
D io n o iškeltus k a ltin im u s ksenapatia D io n is iju i, esą ta sa i p ažei­
dęs sv e tin g u m o įsta ty m ą . Š iom is a p lin k y b ė m is (t. y. tu o a tv e ju ,
jei D io n isija s iš tiesų m a n ė P la to n ą rezgus są m o k slą p rie š tira n o

182
 K OM ENTA R A S Vll LAIŠKUI 3 5 0 C - 3 5 1 C

valdžią) svečio gyvybės išsau g o jim as su ta p o su p a g a rb a sv e tin g u ­

m o n o rm o m s . K iek ro m a n tiš k a i id e a liz u o ta s liau p ses filo so fu i
šio p o elg io p ro g a g a lim a a trasti: v o n F ritz, 1 9 6 8 , p. 59.

3 5 0 d „Kol trokštate bloga, kvieskitės kitus“. T u r b ū t teisi Is-

n a rd i P a re n te (2 0 0 2 , p. 2 5 5 ), a n o t k u rio s, iš šių ž o d ž ių g alim a
spręsti, jo g P lato n as tro š k o D io n is ijo ir D io n o su sita ik y m o . P a ­
n ašia n u o ta ik a p ersm elk ta s ir tolesnis p a m o k o m a s tekstas.

35 l c „valdžios, per visus laikus amžinai pražūtingos jam ir

jo palikuonim s“. P la to n a s ir vėl p a v a rto ja te rm in ą aliteriddč,
g im in in g ą aliterios- g ra ik ų k eršta u ja n č ia m d a im o n u i, —tu rė d a m a s
o m e n y je H ė ra k le id o m irtį (plg. k o m e n t. 3 3 6 b ).

183