LIETUVOS SPORTO UNIVERSITETAS

SPORTO BIOMEDICINOS FAKULTETAS

KINEZITERAPIJOS STUDIJŲ PROGRAMA

JUSTĖ KNATAUSKAITĖ

KINEZITERAPIJOS POVEIKIS LĖTINIAM APATINĖS NUGAROS DALIES SKAUSMUI

INTERVENCIJOS PROCESE TAIKANT KLINIKINES PROGNOSTINES TAISYKLES

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: dr. D. Satkunskienė

Darbo konsultantas: asist. R. Kesminas

Baigiamąjį darbą rengė 1 studentas

KAUNAS 2015
 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis

darbas……………………………………………………………………………………………………………………………………………………………
………………………………………………………………………………………………….

1. Yra atliktas mano paties/pačios

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

..............……… ................................................. ......................….

(data) (autoriaus vardas pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ

ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

..............……… ................................................. ......................….
(data) (autoriaus vardas pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

................................................................................................................................................................
..................................................................................................................................………..
..............……… ................................................. ......................….
(data) (vadovo vardas pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas aprobuotas studijų programos komitete:

..............……… ................................................... ............…………..

(aprobacijos data) (Aprobacijos komisijos sekretorės/iaus vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra patalpintas į ETD IS

………………..……………………………..
(Gynimo komisijos sekretorės/iaus parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas:

...........................................................................
……………………………………………………
(vardas, pavardė) (Gynimo komisijos sekretorės/iaus parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

……………………………………….

................. .............................................................................. .................................…

(data) (Gynimo komisijos sekretorės/iaus vardas, pavardė) (parašas)

2
 TURINYS
SANTRUMPOS ....................................................................................................................................... 5
SANTRAUKA .......................................................................................................................................... 6
SUMMARY .............................................................................................................................................. 8
ĮVADAS .................................................................................................................................................. 10
1. LITERATŪROS APŽVALGA ..................................................................................................... 12
1.1. Klinikinių prognostinių taisyklių taikymas nugaros apatinės dalies skausmo
problemos sprendimui ....................................................................................................................... 12
1.1.1. Pacientų grupavimo poreikis ............................................................................................. 12

1.1.2. Klasifikacijos sistema ........................................................................................................ 13

1.1.3. Klinikinė prognostinė taisyklė ........................................................................................... 14

1.2. Gydymo metodai, taikomi pagal klinikines prognostines taisykles ................................... 14

1.2.1. Juosmens – kryžmens manipuliacija ................................................................................. 14

1.2.2. Stabilizacijos pratimai ....................................................................................................... 15

1.2.3. McKenzie specifiniai pratimai .......................................................................................... 17

1.2.4. Nervo tempimo technika ................................................................................................... 18

1.3. Nugaros apatinės dalies skausmas ir funkcinė būklė. Klasifikacijos svarba .................... 20
1.3.1. Nugaros apatinės dalies skausmo problemos pasireiškimas ............................................. 20

1.3.2. Pacientų, jaučiančių nugaros apatinės dalies skausmą, funkcinė būklė ............................ 21

1.3.3. Klinikinių prognostinių taisyklių taikymas mažinant skausmą ir funkcinę negalią .......... 22

1.4. Psichoemocinės būklės įtaka gydymo rezultatams .............................................................. 23

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ....................................................................... 26
2.1. Tiriamųjų kontingentas .......................................................................................................... 26
2.2. Tyrimo metodai ....................................................................................................................... 27
2.3. Tyrimo organizavimas ............................................................................................................ 33
2.4. Duomenų apdorojimas ........................................................................................................... 36
3. REZULTATAI ............................................................................................................................... 37
3.1. Skausmo intensyvumo vertinimo rezultatai ......................................................................... 37
3.2. Funkcinės būklės vertinimo rezultatai .................................................................................. 38
3.2.1. Funkcinės negalios vertinimo rezultatai ............................................................................ 38

3.2.2. Subjektyvaus būklės pokyčių vertinimo rezultatai ............................................................ 39

3
 3.3. Liemens judesių vertinimo rezultatai ................................................................................... 40
3.3.1. Juosmens judesių vertinimo rezultatai............................................................................... 40

3.3.2. Liemens mobilumo vertinimo rezultatai ........................................................................... 42

3.4. Liemens raumenų statinės ištvermės vertinimo rezultatai ................................................. 43

3.4.1. Pilvo raumenų statinės ištvermės vertinimo rezultatai ...................................................... 43

3.4.2. Nugaros raumenų statinės ištvermės vertinimo rezultatai ................................................. 47

3.5. Psihoemocinės būklės vertinimo rezultatai .......................................................................... 50

3.5.1. Nerimo ir depresijos vertinimo rezultatai .......................................................................... 50

3.5.2. Psichoemocinės būklės ir skausmo intensyvumo bei funkcinės negalios rodiklių

sąsajos 50

4. APTARIMAS .................................................................................................................................. 51
IŠVADOS ............................................................................................................................................... 54
REKOMENDACIJOS .......................................................................................................................... 55
LITERATŪRA ...................................................................................................................................... 56
PRIEDAI ................................................................................................................................................ 64

4
 SANTRUMPOS

NAD – nugaros apatinė dalis

KT – kineziterapija

SAS – skaičių atitikmens skalė

GROC skalė (angl. Global rating of change scale) – subjektyvaus būklės pokyčių vertinimo skalė

HAD skalė (angl. Hospital anxiety and depression scale) – nerimo ir depresijos skalė

s – sekundė

d. – diena

mėn. – mėnuo

cm – centimetrai

n – tiriamųjų skaičius

proc. – procentai

r – koreliacijos koeficientas

b. – balas

5
 KINEZITERAPIJOS POVEIKIS LĖTINIAM APATINĖS NUGAROS DALIES
SKAUSMUI INTERVENCIJOS PROCESE TAIKANT KLINIKINES
PROGNOSTINES TAISYKLES
SANTRAUKA

Raktažodžiai: kineziterapija, nugaros apatinės dalies skausmas, klasifikacija.

Tyrimo objektas: pacientų, besiskundžiančių nugaros apatinės dalies skausmu, gydymo
strategijos.
Tyrimo problema. Vienas pagrindinių pacientų, besiskundžiančių nugaros apatinės dalies
skausmu, gydymo tikslų yra skausmo mažinimas. Tam siūloma įvairių priemonių, bet jų
veiksmingumas diskutuotinas ir nėra aiškus. Akivaizdu, kad dažniausiai yra sprendžiama, kokį
gydymo būdą parinkti, bet neatsižvelgiama į gydymo strategiją. Todėl pagrindinė nugaros apatinės
dalies skausmo problema išlieka – nėra aiškaus gydymo plano.
Tyrimo tikslas: nustatyti klinikinių prognostinių taisyklių taikymo naudingumą pacientams,
besiskundžiantiems lėtiniu nugaros apatinės dalies skausmu.
Tyrimo uždaviniai:
1. įvertinti ir palyginti tiriamosios ir kontrolinės grupės pacientų nugaros apatinės dalies
skausmo intensyvumą prieš ir po kineziterapijos procedūrų;
2. įvertinti ir palyginti tiriamosios ir kontrolinės grupės pacientų funkcinę būklę prieš ir po
kineziterapijos procedūrų;
3. įvertinti ir palyginti tiriamosios ir kontrolinės grupės pacientų liemens judesių amplitudę
prieš ir po kineziterapijos procedūrų;
4. įvertinti ir palyginti tiriamosios ir kontrolinės grupės pacientų liemens raumenų statinę
ištvermę prieš ir po kineziterapijos procedūrų;
5. nustatyti ryšį tarp paciento psichoemocinės būklės prieš kineziterapijos procedūras ir
skausmo intensyvumo bei funkcinės negalios po kineziterapijos procedūrų.
Hipotezė: manome, jog klinikinių prognostinių taisyklių taikymas pacientų, jaučiančių
nugaros apatinės dalies skausmą, gydymo procese turėtų būti veiksmingesnis nei bendros mankštos
taikymas.

6
 Tyrimo išvados:
1. skausmo intensyvumas tiriamojoje grupėje sumažėjo po 4, o kontrolinėje po 9 dienų
procedūrų (p<0,05), bet tarp grupių skirtumo nebuvo. Įvertinus po 6 mėn. skausmo
intensyvumas abiejose grupėse buvo vienodai padidėjęs;
2. funkcinė negalia po 9 dienų procedūrų tiriamojoje grupėje buvo mažesnė nei kontrolinėje
(p<0,05). Praėjus 6 mėn. po intervencijos abiejose grupėse negalia padidėjo vienodai.
Subjektyvus pacientų būklės pokyčių vertinimas tarp grupių taip pat buvo vienodas;
3. liemens judesių amplitudė po 9 dienų procedūrų abiejose grupėse padidėjo vienodai;
4. pilvo raumenų statinė ištvermė po 9 dienų procedūrų pagerėjo vienodai abiejose grupėse.
Nugaros raumenų statinė ištvermė po 9 dienų procedūrų buvo geresnė tiriamosios grupės
pacientams lyginant su kontroline grupe (p<0,05);
5. skausmo intensyvumas po kineziterapijos procedūrų siejasi su pacientų depresijos
simptomais prieš kineziterapiją (p<0,05).
Rekomendacijos:

lėtinį nugaros apatinės dalies skausmą jaučiančių pacientų gydymo procese
rekomenduojame remtis klasifikacija paremtu gydymu;

taip pat reabilitacijoje svarbu atkreipti dėmesį tiek į subjektyvius, tiek į objektyvius paciento
būklės rodiklius;

paciento psichoemocinės būklės vertinimas ne mažiau svarbus už funkcinės būklės analizę.

7
 EFFECT OF PHYSICAL THERAPY ON CHRONIC LOW BACK PAIN
APPLYING CLINICAL PREDICTION RULES IN TREATMENT PROCESS
SUMMARY

Keywords: physical therapy, low back pain, classification.

Problem of research. Pain reduction is the main treatment purpose for low back pain
patients. It is proposed many ways to cope with it but the effectiveness is not evident. The treatment
method is discussed mostly and it is not considering about treatment strategy. Consequently the
problem remaining unclear – there is no treatment plan.
Hypothesis: clinical prediction rules in treatment process should give better results for
patients with low back pain than general exercises.
Object of research: to determine the effect of clinical prediction rules applied for patients
with chronic low back pain.
Aims of research:
1. to evaluate and compare low back pain intensity in experimental and control group before
and after physical therapy procedures;
2. to evaluate and compare functional status in experimental and control group before and after
physical therapy procedures;
3. to evaluate and compare trunk mobility in experimental and control group before and after
physical therapy procedures;
4. to evaluate and compare static trunk muscles endurance in experimental and control group
before and after physical therapy procedures;
5. to estimate the correlation between psychoemotional state before physical therapy
procedures and pain intensity and functional disability after physical therapy procedures.
Subject of research: treatment strategies for patients with chronic low back pain.

8
 Conclusion:
1. low back pain intensity decreased in experimental group after 4 days and in control group –
after 9 days (p<0,05) but there was no difference between groups. Low back pain intensity
increased in both groups equally after 6 months;
2. functional disability was better in experimental group after 9 days comparing with control
group (p<0,05). After 6 months functional disability increased in both groups equally.
Subjective patients’ state evaluation between groups was equal;
3. trunk mobility after 9 days increased in both groups equally;
4. static abdomen muscles endurance after 9 days improved in both groups equally. Static back
muscles endurance was better in experimental group after 9 days (p<0,05) comparing with
control group;
5. pain intensity after physical therapy procedures is related with depression symptoms before
physical therapy (p<0,05).
Suggestions:

we proposed the classification – based therapy in treating people with chronic low back
pain;

it is important to pay attention not only to subjective but objective treatment outcomes as
well;

it is very important to estimate psychoemotional state of patients.

9
 ĮVADAS

Vienas pagrindinių pacientų, besiskundžiančių nugaros apatinės dalies skausmu, gydymo

tikslų yra skausmo mažinimas. Tam siūloma įvairių priemonių, bet jų veiksmingumas diskutuotinas
ir nėra aiškus. Galbūt todėl, kad tik apie 20 proc. pacientų nustatoma specifinė diagnozė ir likę
pacientai sudaro nehomogenišką grupę. Mokslininkai bei praktikai nurodo pacientų grupavimo
svarbą, atsižvelgiant į simptomus bei nugaros apatinės dalies skausmo įvairiapusiškumą, ir gydymo
procese siūlo remtis pacientų klasifikavimu (Hancock et al., 2009; Henry et al., 2012; Van
Middelkoop et al., 2011).
Akivaizdu, kad dažniausiai yra sprendžiama, kokį gydymo būdą parinkti, bet
neatsižvelgiama į gydymo strategiją. Todėl pagrindinė nugaros apatinės dalies skausmo problema
išlieka – nėra aiškaus gydymo plano.
Be to, nugaros apatinės dalies skausmas pripažįstamas didele sveikatos ir socioekonomine
problema, susijusia su didelėmis sveikatos priežiūros išlaidomis, bedarbyste ir pasaulinio masto
neįgalumu bei asmeninėmis pasekmėmis (Costa et al., 2009; Paatelma et al., 2008). Nugaros
apatinės dalies skausmas yra ne viena, o sudaro daugybės problemų grandinę, kuri sutrikdo visas
žmogaus gerbūvio sritis. Todėl gydymo paieška yra aktuali ir svarbi, jog žmogus turėtų galimybę
gerai jaustis, būti savarankišku ir tuo pačiu sumažėtų išlaidų našta visuomenei.
Taigi lieka klausimas, kaip išskirti pogrupius iš heterogeniškos nugaros apatinės dalies
skausmo grupės, kuriems galėtume pritaikyti specifinį gydymą, galintį užtikrinti veiksmingą
problemos sprendimą.
Viena iš literatūroje pateikiamų klasifikacijų yra Delitto klasifikavimo pagal gydymą
sistema, kurią naudosime savo darbo tyrime. Tiriamosios grupės pacientams taikysime klinikines
prognostines taisykles, pagal kurias sieksime parinkti pacientui tinkamiausią gydymo būdą ir taip
gauti norimus rezultatus. Taigi darbo pagrindinis akcentas – gydymo proceso strategija.
Kitų autorių atlikti tyrimai, vertinę klasifikacijos poveikį, pateikia skirtingas išvadas. Galbūt tai
lemia, kad analizuojami subjektyvūs rodikliai (skausmas, funkcinė būklė), kurie gali iškreipti
rezultatus. Todėl savo darbe analizuosime ir objektyvius rodiklius. Be to, ieškosime sąryšio tarp
paciento psichoemocinės būklės ir gydymo rezultatų. Galbūt šis ryšys ir lemia literatūroje
pateikiamus prieštaringus klasifikacijos sistemos rezultatus.
Tyrimai, naudoję klasifikacija paremtą gydymą pacientams, kenčiantiems lėtinį nespecifinį
nugaros apatinės dalies skausmą, nurodė, jog jis statistiškai reikšmingai sumažino skausmą ir
pagerino funkcinę būklę, ypač ankstyvuoju laikotarpiu (Lehtola et al., 2012).

10
 Skausmas ir funkcinė negalia žymiai sumažėja 6 savaičių laikotarpyje nuo skausmo
pradžios. Vėliau pagerėjimo galimybės mažėja. Todėl svarbus greitas ir sėkmingas poveikis (Costa
et al., 2012).
Remdamiesi literatūros duomenimis savo darbo tyrimui keliame tokią hipotezę: manome,
jog klinikinių prognostinių taisyklių taikymas pacientų, jaučiančių nugaros apatinės dalies skausmą,
gydymo procese turėtų būti veiksmingesnis nei bendros mankštos taikymas.
Tyrimo tikslas: nustatyti klinikinių prognostinių taisyklių taikymo naudingumą pacientams,
besiskundžiantiems lėtiniu nugaros apatinės dalies skausmu.
Tyrimo uždaviniai:
1. įvertinti ir palyginti tiriamosios ir kontrolinės grupės pacientų nugaros apatinės dalies
skausmo intensyvumą prieš ir po kineziterapijos procedūrų;
2. įvertinti ir palyginti tiriamosios ir kontrolinės grupės pacientų funkcinę būklę prieš ir po
kineziterapijos procedūrų;
3. įvertinti ir palyginti tiriamosios ir kontrolinės grupės pacientų liemens judesių amplitudę
prieš ir po kineziterapijos procedūrų;
4. įvertinti ir palyginti tiriamosios ir kontrolinės grupės pacientų liemens raumenų statinę
ištvermę prieš ir po kineziterapijos procedūrų;
5. nustatyti ryšį tarp paciento psichoemocinės būklės prieš kineziterapijos procedūras ir
skausmo intensyvumo bei funkcinės negalios po kineziterapijos procedūrų.

11
 1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Klinikinių prognostinių taisyklių taikymas nugaros apatinės dalies

skausmo problemos sprendimui

1.1.1. Pacientų grupavimo poreikis

Literatūroje aiškiai nurodoma, kad lėtinis nugaros apatinės dalies (NAD) skausmas yra
daugialypė problema, susidedanti iš patoanatominių, neurofiziologinių, fizinių ir psichosocialinių
veiksnių (Fersum et al., 2010). Todėl NAD skausmu besiskundžiantys pacientai yra skirtingi tiek
priežasties, tiek prognostinių veiksnių atžvilgiu, t.y. jie sudaro heterogenišką grupę. Tokiu atveju
mažai tikėtina, kad yra vienas gydymo būdas, kuris būtų pranašesnis kitų atžvilgiu bendroje
populiacijoje (besiskundžiančių NAD skausmu) (Rabin et al., 2014).
Klinikinėje medicinoje yra priimta, jog mokslu grįstos praktikos užduotis yra sumažinti
bereikalingus gydymo metodų netikslumus ir taip pagerinti gydymo rezultatus. Tik apie 20 proc.
pacientų nustatoma specifinė diagnozė, todėl mokslininkai bei praktikai nurodo pacientų grupavimo
svarbą, atsižvelgiant į simptomus bei NAD skausmo įvairiapusiškumą (Costa et al., 2013; Henry et
al., 2012; Hill & Fritz, 2011). Sėkmingas lėtinio NAD skausmo problemos sprendimas priklauso
nuo aiškaus bei tikslaus pacientų pogrupių skirstymo, kuriems atitinkamai veiksmingas vienas ar
kitas gydymo būdas (Hancock et al., 2009; O'Sullivan, 2000; Rabin et al. (2014).
Nepaisant didelių NAD skausmo reabilitacijos išlaidų, nė viena gydymo strategija
(konservatyvi ar chirurginė) neparodė absoliučios naudos lengvinant simptomus, funkcinę negalią,
susijusią su NAD skausmu (Henry et al., 2012).
Lėtinio NAD skausmo mažinimui yra siūloma nemažai pratimų programų, pavyzdžiui, pratimai
sausumoje, vandenyje, individualūs ir grupiniai užsiėmimai. Tačiau nėra aiškių mokslinių įrodymų,
kurie padėtų kineziterapeutui pasirinkti tinkamą metodiką ir procedūros veiksmingumas lieka
vidutiniame lygyje. Nėra vieno standartinio kineziterapijos metodo ūminio, poūmio ar lėtinio NAD
skausmo mažinimui, todėl svarbu pasirinkti geriausią iš rekomenduojamų (Briggs et al., 2011;
Lehtola et al., 2012).
Šiuo metu pagrindinės diskusijos apie nespecifinio NAD skausmo valdymą vyksta dėl
tikslinio (angl. targeted) ir nespecializuoto (angl. non-targeted) gydymo naudingumo. Ši problema
per paskutinį dešimtmetį yra pagrindinė moksliniuose darbuose apie NAD skausmą (Kent et al.,
2010).
Taigi, vienas galimai sėkmingų lėtinio NAD skausmo mažinimo būdų yra pacientų
klasifikavimas pagal simptomus. Tokią strategiją bandysime pritaikyti savo darbo tiriamiesiems ir
įvertinti klasifikacijos pagal gydymo būdus naudingumą pacientams, besiskundžiantiems lėtiniu
12
NAD skausmu. Gauti rezultatai turėtų išsklaidyti abejones ir prisidėti prie praktinių rekomendacijų
kineziterapeutams, sprendžiantiems NAD skausmo problemas.

1.1.2. Klasifikacijos sistema

Kaip minėta prieš tai, patoanatominė diagnozė yra nustatoma tik 10 – 20 proc. NAD
skausmu besiskundžiančių pacientų. Likusiems pacientams NAD skausmas įvardijamas kaip
nespecifinis arba mechaninis. Daugelis mokslininkų sutinka, kad egzistuoja pogrupiai tarp
nespecifino NAD skausmo diagnozę turinčių pacientų (Fritz et al., 2005).
1995 metais Delitto su bendraautoriais pasiūlė klasifikacijos sitemą, skirtą NAD skausmu
besiskundžiančių pacientų gydymui. Joje svarbu intervencija ar judesio modeliai, kurie sumažintų
paciento simptomus. Kineziterapeutas panaudoja informaciją iš asmens ligos istorijos bei fizinio
ištyrimo ir priskiria pacientą vienai iš keturių klasifikacijos kategorijų: manipuliacija, trakcija,
specifiniai pratimai (lenkimo, tiesimo, šoninio pakrypimo) ir stabilumo pratimai. Kiekviena
klasifikacija apima tam tikrus kriterijus (klinikines prognostines taisykles (KPT)), pagal kuriuos yra
priskiriamas gydymo metodas, todėl klasifikacijos sistema vadinama gydymu (gydymo metodais)
paremta klasifikacijos sistema. Sistema sudaryta remiantis autorių patirtimi ir tuo metu esamais
moksliniais įrodymais (Fritz et al., 2007; Heiss et al., 2004). Savo darbe taip pat panaudosime
keturis metodus. Tačiau vietoj trakcijos pasirinkome nervo tempimo techniką, nes dabartinėje
literatūroje trakcijos taikymas yra abejotinas ir specifinis.
Delitto klasifikacijos patikimumo studijos pateikia vienodas išvadas. Fritz et al. (2006)
atliktame tyrime apskaičiuotas 76 proc. (kappa koeficientas 0,60) bendras sutarimas tarp vertintojų
ir jis nesiskyrė tarp skirtingą patirtį turinčių kineziterapeutų. Taigi klasifikacijos sistemos
patikimumas vertinamas vidutiniškai – puikiai. Panašius patikimumo rezultatus gavo ir Stanton et
al. (2011) (kappa 0.52), tik šiuo atveju pasirinktas stabilizacijos algoritmas (vietoj imobilizacijos).
Mokslininkai teigia, jog trumpalaikiai ir ilgalaikiai kineziterapijos tikslai yra greičiau ir
racionaliau pasiekiami taikant klasifikacija paremtą gydymą nei remiantis klinikinės praktikos
nurodymais (Cleland et al., 2006a).
Autoriai apžvelgė, ką mano ir žino kineziterapeutai apie klasifikacija paremtą gydymą.
Vienas pagrindinių tokios gydymo strategijos pliusų įvardintas kaip didesnė tikimybė gauti gerus
gydymo rezultatus bei “laimėti” paciento pasitikėjimą. Neigiamos pusės apibūdintos kaip
negalėjimas sudėlioti pacientų į atskiras grupeles, nes NAD skausmas yra per daug įvairiapusis, kad
galėtume klasifikuoti.
13
Taip pat buvo pasiūlyta (sistemos patobulinimui) į klasifikaciją įtraukti visus biopsichosocialinių
veiksnių komponentus bei labai svarbu, jog taikant klasifikaciją praktikoje bendradarbiautų visi
reabilitacijos komandos nariai. Autoriai apibendrina, jog dabartiniam pacientų klasifikavimo
taikymui turi įtakos individualios kineziterapeuto žinios ir įgūdžiai, o ne vien pačios klasifikacijos
sistemos (Sheeran et al., 2014).

1.1.3. Klinikinė prognostinė taisyklė

Klinikinė prognostinė taisyklė – tai kombinacija paciento charakteristikos, simptomų ir

klinikinių požymių, kurie turi statistiškai reikšmingą galimybę prognozuoti taikomo gydymo
naudingumą – sėkmingas arba nepasisekęs. Taisyklės sukurtos identifikuoti homogenišką grupę,
atrinktą iš heterogeniškos populiacijos (Werneke et al., 2010). KPT naudojama kaip algoritmas,
kuris nurodo, koks pacientas gaus geriausią atitinkamo gydymo rezultatą (Hancock et al., 2009).
Klinikinis sprendimas yra teorinės ir klinikinės informacijos apdorojimas ir interpretacija
sudarant gydymo planą (Ford & Hahne, 2013). Paskutiniu metu aprašomos KPT įtraukia
prognostinius veiksnius, paremtus fizinio ištyrimo duomenimis, ligos istorija, ligos ir fizinio
ištyrimo kombinacija arba ligos istorijos, fizinio ištyrimo ir paciento lūkesčių kombinacija (Beattie
& Nelson, 2006; Beneciuk et al., 2009).

1.2. Gydymo metodai, taikomi pagal klinikines prognostines taisykles

Mūsų darbe tiriama Delitto klasifikacijos sistema, kaip minėta, sudaryta iš keturių klinikinių
prognostinių taisyklių, pagal kurias pacientui parinksime vieną iš keturių gydymo metodų:
nespecifinė juosmens – kryžmens manipuliacija, stabilizacijos pratimai, McKenzie specifinės
krypties pratimai ir nervo tempimo technika.

1.2.1. Juosmens – kryžmens manipuliacija

Manualinė terapija paprastai apima manualines technikas (mobilizacija, manipuliacija,

trakcija) ir pratimus (Kent et al., 2010). Savo darbe naudosime tik vieną techniką – nespecifinę

14
juosmens – kryžmens manipuliaciją remdamiesi Flynn et al. (2002) aprašyta technika (Priedas Nr.
1).
Manipuliacija dažnai taikoma NAD skausmu besiskundžiančių pacientų gydymo procese.
Keletas tyrimų (Aure et al., 2003; Balthazard et al., 2012) nurodo didesnę manipuliacijos naudą
lėtinio NAD skausmo problemos sprendimui lyginant su kitomis intervencijomis ne tik
trumpalaikiu, bet ir ilgalaikiu laikotarpiu. Tačiau yra studijų, kurios manipuliacijos pirmenybės
prieš kitus metodus nepatvirtina (Bialosky et al., 2014; Bronfort et al., 2004). Toks
dviprasmiškumas aiškinamas heterogeniška NAD skausmu besiskundžiančių pacientų grupe. Todėl
svarbu suklasifikuoti pacientus pagal klinikinę prognostinę taisyklę, kuri padėtų gauti geresnius
gydymo rezultatus (Bialosky et al., 2009). Taip pat svarbu, kad pasirinkta manualinės terapijos
technika nėra tokia svarbi kaip pacientų atrinkimas (klasifikavimas) manualinės terapijos taikymui
(Bialosky et al., 2009; Cleland et al., 2006b). Nors autoriai (Flynn et al., 2002), sudarę nespecifinės
juosmens – kryžmens manipuliacijos klinikinę prognostinę taisyklę, pabrėžė, kad atliekant KPT
tyrimus su kitomis manipuliacijos technikomis rezultatai gali skirtis.
Childs et al. (2004) atliktoje studijoje nurodoma, kad pacientas, kuris atitinka manipuliacijos
KPT kriterijus ir jam taikoma manipuliacijos intervencija, turi 92 proc. tikimybę, kad gydymas jau
po dviejų procedūrų duos teigiamą poveikį. Taip pat autoriai teigia, kad tyrimo rezultatai patvirtina
pacientų grupavimo svarbumą klinikinėje praktikoje. Neracionalu būtų tikėtis, kad visiems NAD
skausmą kenčiantiems pacientams bus naudinga kažkuri viena intervencija.
Pagal Fersum et al. (2010) apžvalginio straipsnio duomenis, taikant klasifikacija paremtą manualinę
terapiją gaunamas statistiškai reikšmingas funkcinės būklės ir skausmo rodiklių skirtumas lyginant
su intervencijos poveikiu be pacientų klasifikavimo.
Tačiau yra ir priešingų rezultatų. Hancock et al. (2008) atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad
manipuliacijos KPT neskirsto pacientų, kuriem bus naudinga stuburo manipuliacija. Tačiau šiuo
atveju tiriamųjų skausmas buvo ūminis, taikytos įvairios stuburo manipuliacijos technikos (pagal
kineziterapeuto nuožiūrą atsižvelgiant į pacientą). Todėl šie skirtumai (skausmo trukmė, technika)
galėjo turėti įtakos kitokiems rezultatams.

1.2.2. Stabilizacijos pratimai

Pacientų, kurių NAD skausmas susijęs su stuburo nestabilumu, pogrupis jau buvo aprašytas
prieš kelis dešimtmečius. Tačiau tuo metu nestabilumą apibūdino kaip per didelės amplitudės judesį

15
tarp gretimų slankstelių ir kuriam reikalinga imobilizacija arba chirurginė stabilizacija. Dabartiniai
moksliniai tyrimai reiškia kitokią prielaidą pabrėždami stuburo raumenų svarbą stabilumo
palaikymui ir atkūrimui bei reabilitacijos tikslą perkeldami nuo imobilizacijos prie stabilizacijos.
Nuo judesio vengimo pereita prie judesio kontrolės (Fritz et al., 2007).
Juosmens segmentinis nestabilumas gali būti apibūdinamas sumažėjusiu stuburą
stabilizuojančios sistemos gebėjimu palaikyti neutralią zoną fiziologinėse ribose, jei nėra ryškių
deformacijų, neurologinių sutrikimų ar skausmo (Hicks et al., 2003).
Raumenys, kurių užduotis yra palaikyti stuburo tarpsegmentinį ir dinaminį stabilumą, yra
vadinami lokaliais stuburą stabilizuojančiais raumenimis (skersinis pilvo, vidinis įstrižinis pilvo,
dauginis nugaros). Mokslininkų nuomone, kai stabilizuojantys raumenys neaktyvūs, tada jų funkciją
kompensuoja paviršiniai (globalūs) raumenys (raumenys “judintojai”) (Hauggaard & Persson, 2007;
Koumantakis et al., 2005).
NAD skausmą kenčiantiems pacientams buvo nustatyta sumažėjusi ir pavėluota skersinio
pilvo raumens aktyvacija bei juosmens dauginio raumens atrofija. Šie sutrikimai gali lemti
susilpnėjusį stuburo tvirtumą ir padidėjusį stuburo pažeidžiamumą net gaunant nedidelę apkrovą bei
tuo pačiu skausmą ir deformacijas. Juosmens stabilumo pratimais stengiamasi įvaldyti giliųjų
raumenų aktyvaciją, lavinti giliųjų ir paviršinių raumenų tarpusavio koordinaciją ir vėliau pratimus
atlikti kintančioje aplinkoje, kad būtų įgalinamas prisitaikymas natūralioje aplinkoje (judesiuose)
(Chung et al., 2013; Costa et al., 2009; Hauggaard & Persson, 2007; McGill & Cholewicki, 2001;
Nagrale et al., 2012; Rabin et al., 2014).
Nustatyta, kad asmenims, kurie nesiskundžia nugaros skausmu ir negeba valingai aktyvuoti
giliųjų raumenų, yra šešis kartus didesnė tikimybė pasireikšti skausmui nei tiems, kurie
nesiskundžia nugaros skausmu, bet geba valingai kontroliuoti giliuosius raumenis (Maher et al.,
2005)
Pirmoji stuburo stabilizacijos pratimų programa, kaip NAD skausmo problemų sprendimo
būdas, buvo pasiūlyta Richardson et al. 1991 metais (Stankovic et al., 2012). Judesių valdymo
pratimai apibūdinami pratimais, kai vienas sąnarys (regionas) valingai kontroliuojant yra išlaikomas
neutralioje padėtyje kol gretimas sąnarys (regionas) nepriklausomai juda arba kol yra atliekamas
funkcinis judesys. Stabilumo pratimų atlikimas reikalauja daugiau sensomotorinių pojūčių nei
atliekant įprastus pratimus. Judesių valdymo pratimai paprastai atliekami lėtai kartojant judesius su
maža apkrova, nors gali būti ir greiti judesiai su dideliu pasipriešinimu (Lehtola et al., 2012). Gali
būti atliekami įvairiose pozicijose užtikrinant bendrą skersinio pilvo ir nugaros dauginio raumens
susitraukimą (Chung et al., 2013). Ši pratimų programa, dar vadinama segmentinio stabilizavimo
pratimais, netrukdo kartu taikyti ir stiprinimo, tempimo pratimų (Stankovic et al., 2012).

16
 Costa et al. (2009), Hides et al. (2001) ir Stankovic et al. (2012) atliktos studijos įrodo
stabilizacijos pratimų naudą funkcijos gerinimui ir skausmo mažinimui lėtinį NAD skausmą
kenčiantiems pacientams.
Hides et al. (2001) straipsnyje teigiama, kad pacientai, kurie atsigavo po ūminio NAD
skausmo, yra jautresni skausmo pasikartojimui ir lėtinio skausmo atsiradimui jei jiems nebuvo
taikyti stabilizacijos pratimai.
Tačiau Koumantakis et al. (2005) atlikę tyrimą nerado stabilumo pratimų reikšmingo
poveikio poūmiu ar lėtiniu NAD skausmu besiskundžiančių pacientų funkcinei būklei. Galime
daryti prielaidą, kad rezultatai galėjo būti kitokie jei pacientai būtų klasifikuojami, tai reiškia
atrenkami tokie ligoniai, kuriems numatomas sėkmingas stabilizacijos pratimų taikymas.
Minėtą prielaidą patvirtina Rabin et al. (2014) atlikta studija, kuri nurodo, jog pacientų,
kuriems buvo taikomi juosmens stabilumo pratimai ir buvo teigiama klinikinė prognostinė taisyklė,
gydymo rezultatai buvo geresni nei tų, kurie atliko juosmens stabilumo pratimus, bet turėjo
neigiamus stabilizacijos KPT kriterijus.
Taigi stabilizacijos pratimų tikslas yra išmokyti pacientą valdyti judesius, t.y. išlaikyti
juosmens – dubens stabilumą atliekant dinamines užduotis. Jų metu svarbu išmokti aktyvuoti
giliuosius raumenis, kurie užtikrina taisyklingą judesių valdymą. Taikydami šiuos pratimus savo
tiriamiesiems, taip pat panaudojome kitų tyrimų autorių (Chung et al., 2013; Koumantakis et al.,
2005; Maher et al., 2005) siūlomas papildomas treniravimo priemones: mankštos kamuolius, slėgio
matavimo prietaisą su grįžtamuoju ryšiu „Stabilizer”. Be to, pratimų metu imitavome funkcines
užduotis norėdami pacientui akcentuoti giliųjų raumenų svarbą ne tik mankštos, bet ir kasdienės
veiklos metu.

1.2.3. McKenzie specifiniai pratimai

Pagal McKenzie teoriją, struktūrinė patologija lemia simptomų pasireiškimą ir pacientai yra
mokomi padėčių bei specifinių (kryptingų) pratimų stuburo audinių, kurie, kaip teigiama, neatlaiko
mechaninės apkrovos, pažeidimo mažinimui (Busanich & Verscheure, 2006; Machado et al., 2006).
McKenzie parengė specifinių pratimų koncepciją, kuriais siekiama nuskausminamojo
poveikio NAD skausmą kenčiantiems žmonėms. Tai pratimai, akcentuojantys vienos krypties
judesius (Machado et al., 2006). Pavyzdžiui, akcentuojant stuburo lenkimą judesių metu, atliekami
pratimai, tokie kaip kelių pritraukimas prie krūtinės atsigulus ant nugaros.

17
 Judesio kryptis (pagal kurią parenkami pratimai) nustatoma kai padėtis ar pasikartojantys
pilnos amplitudės judesiai viena kryptimi (lenkimas, tiesimas arba lenkimas į šoną) sumažina
judesio ribotumą (palengvina judesį) ir sumažina ar panaikina juosmens skausmą arba lemia
plintančio skausmo centralizaciją (iš distalinės kūno dalies skausmas grįžta link proksimalinės –
link stuburo) (Fritz et al., 2007; Long et al., 2004).
Centralizacija – tai fenomenas kai simptomai, atliekant juosmens lenkimo arba tiesimo
judesius, iš distalinės (tolimosios) srities pereina į proksimalinę (artimesnę) arba arčiau NAD
vidurio linijos. Taip užfiksuojama, kurie paciento judesiai sukelia centralizacijos fenomeną.
Pavyzdžiui, jei juosmens lenkimas sukelia skausmo centralizaciją (skausmas iš kojos plinta į
juosmenį – iš distalinės kūno dalies link proksimalinės), tai pagal McKenzie metodiką pacientui bus
skiriami juosmens lenkimo pratimai (Balla & George, 2008; Browder et al., 2007).
Simptomų periferalizacija stebima tada, kai atliekant juosmens judesius pasireiškia apatinės
galūnės simptomai arba simptomai plinta toliau nuo stuburo (George, 2000).
Apžvalginiuose Clare et al. (2004), Busanich & Verscheure (2006) ir Machado et al. (2006)
straipsniuose teigiama, kad McKenzie metodas pacientams, kenčiantiems NAD skausmą, yra
veiksmingesnis mažinant skausmą, negalią trumpalaikiu laikotarpiu nei kiti įprasti metodai
(informaciniai lankstinukai, masažas, skausmą malšinantys vaistai) (Clare et al., 2004).
Teigiamus McKenzie metodikos taikymo rezultatus nurodo ir tyrimus atlikę Long et al.
(2004) bei Long et al. (2008). Taip pat autoriai akcentuoja, jog specifiniai pratimai veiksmingi ir
vėlesniu gydymo laikotarpiu (pavyzdžiui, po prieš tai nesėkmingo gydymo).

1.2.4. Nervo tempimo technika

Nervo tempimo testą (angl. Slump test) (Priedas Nr. 2) aprašė Maitland (1985). Nervo
tempimo testas yra stuburo testas, kuriuo siekiama nustatyti ryšį tarp paciento simptomų ir stuburo
kanale ar tarpslankstelinėse angose esančių struktūrų judėjimo ribotumo. Atliekant nervo tempimo
testą, sukeliamas papildomas stresas nervinėms struktūroms, kanalo ar tarpslankstelinių angų
struktūros yra maksimaliai tempiamos taip išreiškiant jų dalyvavimą (įsitraukimą). Pavyzdžiui,
pilnas kaklinės, krūtininės ir juosmeninės stuburo dalies lenkimas prailgina tarpslankstelinį kanalą ir
yra susijęs su kietojo smegenų dangalo ir juosmens – kryžmens nervų šaknelių ištempimu (George,
2002; Maitland, 1985).

18
 Iš pradžių testas buvo naudojamas įvertinti pakitusią neurodinamiką, tačiau vėliau šis
metodas buvo pasiūlytas ir kaip gydymo būdas. Butler 1991 metais pritaikė nervo mobilizaciją
nervinio skausmo sindromo diagnostikai ir gydymui. Dabartiniu metu neurodinaminio testo
procedūros pradėtos naudoti kaip intervencijos, kurios potencialiai turėtų išspręsti sutrikusią nervų
sistemos fiziologiją. Tai įvairių technikų visuma, kuria siekiama atkurti nervinio audinio
plastiškumą (Cleland et al., 2006a; Čolaković & Avdić, 2013; Nagrale et al., 2012). Nervo tempimo
testo taikymas gydymui vadinamas nervo tempimo technika (metodu) (angl. Slump stretching
technique).
Pagrindinis skirtumas tarp nervo tempimo testo (Slump) ir gydymo metodo (Slump
stretching) yra padėties laikymo laikas. Testas daromas iki tos dalies, kada pacientas pajaučia
simptomų pasireiškimą. O tempimas (kaip gydymo metodas) priešingai – apima ilgesnį laikymo
(padėties) laiką nuo simptomų pasireiškimo momento (George, 2000). Pavyzdžiui, penki
pakartojimai su 30 s užlaikymu (kaip Nagrale et al. (2012) atliktame tyrime).
Galimos įvairios nervo tempimo technikos atlikimo variacijos. Pavyzdžiui, prieš atliekant
nervo mobilizaciją, iš pradžių pacientas atlieka liemens šoninį lenkimą arba rotaciją, o toliau visus
kitus elementus kaip aprašyta George (2000). Taip pat gali būti toks variantas, kad pacientas tiesia
ne vieną, o abi kojas. Gali kisti ir pradinė padėtis: galima pacientą pasodinti ištiestomis kojomis
prieš sieną. Taip pat pacientas gali atlikti ir savimobilizaciją namuose (Maitland, 1985).
Nagrale et al. (2012) NAD skausmą kenčiančių pacientų gydymui siūlo naudoti nervo tempimo
techniką kartu su kitais metodais: mobilizacija, stabilizacijos pratimais.
Nervų šaknelių ar periferinio nervo uždegimas sukelia vidinę nervo edemą, išemiją,
mechanoreceptorių aferentinių skaidulų slopinimas yra prarandamas ir vyrauja nocicepciniai
impulsai. Be to, uždegimas gali sumažinti nociceptorių (skausmo receptorių) depoliarizacijos
slenkstį, kas gali lemti pakitusią neurodinamiką (Butler, 1989). Neurodinaminės technikos
palengvina nervo edemą, kraujo pratekėjimą, sumažina nocicepcinius impulsus bei manoma, kad
pašalina adheziją tarp nervinių ir aplinkinių jungiamųjų audinių (Malik et al., 2012).
Tyrėjai (Cleland et al., 2006a; Čolaković & Avdić, 2013) teigia, kad pacientai, kurių
simptomai yra distaliau ir nepasireiškia centralizacija, gali būti atskirti į grupę, kuriai turėtų būti
veiksmingas nervo tempimo metodas. Šiuo būdu bandoma pagerinti kietojo dangalo judėjimą ir taip
pagerinti paties nervo fiziologiją.
George (2002) tyrimo metu buvo taikomas nervo tempimo metodas ir pacientai buvo atrinkti
pagal KPT. Taisyklę atitiko šeši pacientai iš 88 dalyvavusių. Po taikytų intervencijų, keturiems iš
šešių pacientų buvo stebimas simptomų persikėlimas iš distalinės (kojų) į proksimalinę kūno dalį.

19
Todėl autorių išvadose nurodoma, jog simptomų pagerėjimo reikia tikėtis kai atsižvelgiama į
kriterijus, kurie nustato, ar pacientui bus naudingas nervo tempimo metodas (George, 2002).
Apibendrindami metodikas darome prielaidą, jog gydymo metodo poveikis yra greitesnis ir
didesnis jeigu pritaikome jį tam tikram pogrupiui žmonių. Tuomet galime pasiekti ne tik klinikinei
praktikai, bet ir mokslui svarbius rezultatus.

1.3. Nugaros apatinės dalies skausmas ir funkcinė būklė. Klasifikacijos

svarba

Nugaros apatinės dalies skausmas yra didelė sveikatos ir socioekonominė problema, susijusi
su didelėmis sveikatos priežiūros išlaidomis, bedarbyste ir pasaulinio masto neįgalumu (negalia) bei
asmeninio gyvenimo pasekmėmis (Costa et al., 2009; Paatelma et al., 2008). Su NAD skausmu
susijusi negalia sunaudoja didelę lėšų dalį, nes prarandamas produktyvumas, paliekamas darbas,
dažni ligonlapiai (Salvetti et al., 2012).
NAD skausmas paprastai lemia negalią, susijusią su kasdieniu aktyvumu ir patenka į
dešimtuką ligų ir pažeidimų, kuriems skaičiuojamas didžiausias gyvenimo su negalia metų skaičius
pasauliniu mastu (Lewis et al., 2005; Murray et al., 2012; Salvetti et al., 2012). Salvetti et al.
(2012) tirtų lėtiniu NAD skausmu besiskundžiančių asmenų grupėje buvo apskaičiuotas 65 proc.
negalios paplitimas ir iš jų 80,7 proc. nurodė vidutinę – sunkią negalią.
Užsitęsęs (lėtinis) NAD skausmas yra pagrindinė priežastis, ribojanti produktyvią gyvenimo
veiklą (Chung et al., 2013). Taip pat NAD skausmą kenčiantys žmonės, jų šeima ir draugai yra
atsiriboję nuo mėgstamų užsiėmimų (Takeyachi et al., 2003). Nors Andersen et al. (2006) nerado
sąsajų tarp skausmo ir fizinio aktyvumo.

1.3.1. Nugaros apatinės dalies skausmo problemos pasireiškimas

Nugaros apatinės dalies skausmas yra antra pagal dažnumą priežastis, dėl kurios pacientai
kreipiasi į pirminį sveikatos priežiūros centrą (Werneke et al., 2010). Kiekvienais metais maždaug 7
proc. suaugusiųjų apsilanko pas šeimos gydytoją dėl NAD skausmo, iš kurių 32 proc. ateina
pakartotinai konsultacijai (Lewis et al., 2005).

20
 Jordan et al. (2010) atlikto tyrimo išvadose teigiama, kad nugara ir ypač apatinė dalis buvo
dažniausia griaučių – raumenų sistemos nusiskundimų vieta tarp tyrimo dalyvių visose amžiaus
grupėse, išskyrus nepilnamečius: 20 proc. iš visų nusiskundimų buvo priskirta nugarai, iš kurių 14
proc. apatinei nugaros daliai.
Bent kartą gyvenime NAD skausmą patiria apie 80 proc. žmonių (Nagrale et al., 2012). Apie
80 – 90 proc. žmonių po NAD skausmo pasireiškimo atsigauna per šešias savaites be jokios
intervencijos. Tačiau po pirmo skausmo epizodo, 60 - 86 proc. pacientų skausmas pasikartoja
vienerių metų laikotarpyje (Hauggaard & Persson, 2007).
NAD skausmas užsitęsia ir tampa lėtinis 5 – 21 proc. pacientų (Chung et al., 2013; Salvetti
et al., 2012). Numanoma tendencija, kad 40 proc. lėtinį skausmą jaučiančių pacientų nurodo
skausmo pasireiškimą per šešis mėnesius, o 33 proc. skausmą jaučia praėjus 1 – 2 metams
(Hauggaard & Persson, 2007).
Vienas pagrindinių pacientų, kenčiančių NAD skausmą, gydymo tikslų yra skausmo
mažinimas. Ir dažniausiai yra sprendžiama, kokį gydymo būdą parinkti, bet neatsižvelgiama į
gydymo planą ir strategiją. Autoriai, tyrinėję NAD skausmą kenčiančius pacientus, nurodo ne tik
gydymo priemonių, bet ir gydymo strategijos svarbą tokių pacientų gydymui.

1.3.2. Pacientų, jaučiančių nugaros apatinės dalies skausmą, funkcinė būklė

Dažnai NAD skausmą kenčiantys pacientai neturi stuburo struktūrinių pokyčių. Ir

atvirkščiai, skausmu nesiskundžiančių žmonių radiologiniai tyrimai rodo stuburo patologijas. Taigi,
stuburo funkcinę būklę ir negalią yra geriausia vertinti ištiriant specifinių užduočių judesio
modelius ar matuojant raumenų jėgą, kuri parodo tiriamojo funkcinius gebėjimus (Mieritz et al.,
2014b).
Mieritz et al. (2014a) nerado sąsajų tarp juosmens judesių amplitudės pokyčio ir NAD
skausmo intensyvumo bei funkcinės būklės. Panašius rezultatus gavo ir Andersen et al. (2006), jog
nėra ryšio tarp skausmo ir liemens lankstumo.
Teigiama, kad pilvo raumenų silpnumas lemia padidintą juosmeninę lordozę ir tai padidina
riziką NAD skausmo atsiradimui (Nourbakhsh & Arab, 2002). Taip pat autoriai nurodo, jog
žmonių, kenčiančių NAD skaumą, pilvo raumenys yra silpnesni nei sveikų (Nourbakhsh & Arab,
2002).

21
 Nugaros raumenų silpnumas gali sukelti NAD skausmą. Be to, tai viena iš pagrindinių
priežasčių, lemiančių NAD skausmo pasikartojimą (Akuthota & Nadler,2004). Todėl nugaros
raumenų jėgos vertinimas nurodo funkcinę būklę bei funkcinės negalios laipsnį (Lee et al., 2012).
Tą patį aiškina ir Andersen et al. (2006): izometrinė nugaros raumenų ištvermė yra susijusi
su NAD skausmu – silpni raumenys lemia didesnę skausmo riziką. Ir atvirkščiai, kai jaučiamas
skausmas žmogus vengia ir bijo judėti, o dėl to dar labiau silpnėja raumenynas.
Manoma, kad sumažėjusi nugaros raumenų ištvermė lemia raumenų nuovargį, padidėja
apkrova pasyvioms struktūroms, kas sukelia NAD skausmą (Nourbakhsh & Arab, 2002). Taip pat
kaip ir pilvo, nugaros raumenų ištvermė skiriasi tarp jaučiančių ir nejaučiančių NAD skausmą
žmonių. Ir iš visų tirtų mechaninių veiksnių (pilvo raumenų, užpakalinių šlaunies raumenų jėga ir
kt.), būtent nugaros raumenų ištvermė turi stipriausią ryšį su NAD skausmu (Nourbakhsh & Arab,
2002).
Mokslininkai nurodo, kad jaučiant skausmą ir esant sumažėjusiam fiziniam aktyvumui
padidėja metabolitų lygis spazmuotuose raumenyse, II tipo raumens skaidulų kiekis, taip pat gali
būti priestuburinių raumenų atrofija ir tai lemia nugaros raumenų ištvermės sumažėjimą. Esant
raumenų nuovargiui, pernelyg didelis staigus krūvis gali sukelti juosmens pasyvių struktūrų įtampą
ir sukelti NAD skausmą (Nourbakhsh & Arab, 2002).

1.3.3. Klinikinių prognostinių taisyklių taikymas mažinant skausmą ir funkcinę

negalią

Dabartiniai tyrimai, vertinantys gydymo strategijos panaudojant algoritmus veiksmingumą

paciento būklei, pateikia skirtingas išvadas. Vieni abejoja ir tokios strategijos nelaiko prioritetine
gydymo procese. Tačiau yra studijų, nurodančių teigiamą tokio gydymo patikimumą ir svarbą
moksliniuose darbuose bei klinikinėje praktikoje.
Autoriai vertino klasifikacija paremto (pagal Delitto et al. sistemą) ir klinikinių
rekomendacijų nurodyto gydymo veiksmingumą poūmiu ir lėtiniu skausmu besiskundžiantiems
pacientams. Intervencija taikyta atsižvelgiant į paciento būklę, bet ne mažiau kaip 4 savaites.
Skausmo intensyvumas statistiškai reikšmingai nepasikeitė vertinant po 8, 26, 52 savaičių. Autoriai
nepatvirtino iškeltos hipotezės, kad klasifikacija paremtas gydymas duos geresnių rezultatų nei
įprastas gydymas (Apeldoorn et al., 2012).
Brennan et al. (2006) vertino ūminiu ir poūmiu NAD skausmu besiskundžiančius pacientus
bei analizavo klasifikacija paremto gydymo veiksmingumą pacientų funkcinei būklei. Iš pradžių

22
visiems pacientams pagal KPT atsitiktinai paskyrė vieną iš gydymo metodų (manipuliacija,
stabilizacijos, specifiniai pratimai). O po keturių savaičių gydymo suskirstė pacientus į dvi grupes
pagal ištyrimo duomenis: viena, kurioje pacientai gavo gydymą tokį, kuris atitiko klasifikaciją, ir
antra – atsitiktinai skirtas gydymas neatitiko klasifikacijos. Su skausmu susijusiai negaliai vertinti
pasirinktas modifikuotas Oswestry klausimynas. Išanalizavus duomenis paaiškėjo, kad funkcinė
negalia statistiškai reikšmingai sumažėjo tikslinio gydymo grupėje įvertinus po keturių savaičių ir
pagerėjimas išliko praėjus vieneriems metams. Taigi trijų gydymo pogrupių strategija buvo
naudingesnė už neklasifikuotai parinktą gydymą.
Panašius rezultatus gavo ir Fritz et al. (2003), kurių tikslas buvo palyginti klasifikacija
paremto gydymo ir klinikinės praktikos gairėmis paremto gydymo veiksmingumą ūminį NAD
skausmą jaučiantiems pacientams. Klasifikacija paremtą algoritmą sudarė keturi pogrupiai:
mobilizacijos, specifinių pratimų, stabilizacijos ir trakcijos. Išvadose teigiama, kad funkcinė negalia
sumažėjo klasifikacija paremto gydymo grupėje įvertinus tiek po 4 savaičių, tiek po vienerių metų.
Tačiau Apeldoorn et al. (2012) nepatvirtino klasifikacija paremto gydymo pirmenybės prieš kitas
strategijas. Tyrėjai lygino klasifikacija paremto ir klinikinių rekomendacijų nurodyto gydymo
veiksmingumą poūmiu ir lėtiniu skausmu besiskundžiantiems pacientams. Oswestry negalios
indekso rezultatai statistiškai reikšmingai nepakito vertinant praėjus 8, 26, ir 52 savaitėms po
intervencijos.
Hoffman et al. (2011) vertino tikslingo ir įprasto gydymo strategijos poveikį lėtinį NAD
skausmą kenčiančių žmonių juosmens – dubens judesio modeliui. Išvadose nurodoma, jog
klasifikacijai specifiška gydymo programa, priešingai nei netikslingas gydymas, pagerino juosmens
– dubens judesio modelį. Tai dar kartą patvirtina tikslingo gydymo naudą NAD skausmą
jaučiantiems pacientams.
Prieštaringi tyrimų rezultatai reikalauja papildomo klasifikacija paremto gydymo
naudingumo ištyrimo. Be to, atliktose studijose analizuojamas skausmas ir negalia, tačiau liemens
judesių amplitudės ir raumenų ištvermės vertinimo neatliekama. Taigi savo darbe bandysime
išsiaiškinti šiuos komponentus, kurie papildytų mokslu grįstos praktikos įrodymus.

1.4. Psichoemocinės būklės įtaka gydymo rezultatams

Tikėtina, kad ne tik funkciniai, bet ir psichologiniai veiksniai gali prisidėti prie
kineziterapijos veiksmingumo didindami aktyvumo ir pasitikėjimo savimi lygį, taip pat keisdami
skausmo ir negalios suvokimą (subjektyvų) (Maul et al., 2005).
23
 Struktūriniai, socialiniai ir emociniai veiksniai turi įtakos lėtinio NAD skausmo ligai.
Nustatytas ryšys tarp NAD skausmo ir psichologinių veiksnių. Teigiama, kad depresija ir nerimas
pasireiškia dažniausiai esant NAD skausmui, kuris susideda iš trijų komponentų: somatinis,
emocinis ir socialinis aspektai (Ellegaard & Pedersen, 2012; Sagmanli et al., 2009). Skausmas
reiškiasi kaip sukeliantis stresą, nes didina hormono kortizolio sekreciją, o tai vėl grąžina prie
depresijos simptomų. Ir susiję simptomai (koncentracijos, motyvacijos trūkumas) gali būti
reikšmingi paciento gydymo ir atsigavimo procesams (Hong et al., 2014). Tai patvirtina ir
Apeldoorn et al. (2012): autoriai siūlo atsižvelgti į psichologinius veiksnius gydymo rezultatams,
ypač lėtiniams pacientams.
Teigiama, jog stresas ir emocijos stipriai veikia skausmo suvokimą esant nespecifiniam
NAD skausmui (Sakakibara et al., 2012; De Heer et al., 2014). Todėl galime daryti prielaidą, jog
pakitęs skausmo suvokimas lemia prastesnį paciento (subjektyvų) gydymo įvertinimą. Reikia laiko,
kol paciento suvokiamas pagerėjimas prilygs objektyviam funkcijos pagerėjimui, ypač lėtiniams
pacientams, kada psichosocialiniai veiksniai gali trikdyti ir pavėlinti sveikimo procesą (Mieritz et
al., 2014a).
Sakakibara et al. tyrė emocinio fono įtaką pacientų jaučiamam lėtiniam vidutiniui NAD
skausmui. Tiriamieji praleido dieną atrakcionų parke. Buvo matuojamas skausmo suvokimas ir
streso lygis (pagal seilių išskiriamos amilazės kiekį). Rodikliai buvo vertinami kelis kartus: prieš
kelionę į pramogų parką, 10 min po atvažiavimo, iškart po pasivažinėjimo karusele ir prieš išlipant
iš autobuso (grįžus namo). Nustatyta, kad linksmi užsiėmimai (atrakcionų parke) laikinai sumažino
tiriamųjų NAD skausmą, nes statistiškai reikšmingi rezultatai rasti po atvažiavimo į pramogų parką
ir iškart po linksmybių parke (Sakakibara et al., 2012). Tokios išvados verčia susimąstyti apie
psichoemocinę paciento būseną, kuri ir būtų nesėkmingo gydymo priežastis, o ne pati gydymo
strategija ar metodika.
Lėtinį NAD skausmą kenčiančių pacientų nerimo ir depresijos simptomai yra tiesiogiai
proporcingi paciento negaliai ir neigiamai proporcingi fiziniam pajėgumui (Guclu et al., 2012). Tą
patį pateikė ir Hong et al. (2014), kurie lygino sveikus ir lėtinį NAD skausmą kenčiančius pacientus
ir nustatė didesnį nerimo bei depresijos simptomų pasireiškimą kenčiantiems NAD skausmą. Taip
pat nustatytas teigiamas ryšys tarp funkcinės negalios ir depresijos bei nerimo simptomų
pasireiškimo NAD skausmą kenčiančių tiriamųjų grupėje. Negalios pasireiškimo tikimybė Salvetti
et al. (2012) atliktame tyrime buvo 1,2 karto didesnė tarp tų pacientų, kurie nurodė depresijos
simptomus. Tačiau minėtose studijose intervencija nebuvo taikyta, kuri parodytų nerimo bei
depresijos įtaką gydymo rezultatams.

24
 Įrodymai teigia, kad psichosocialiniai veiksniai turi įtakos rezultatams po kineziterapijos
taikymo. Svarbu suprasti, kaip šie veiksniai gali būti panaudoti klinikinėje praktikoje, jog būtų
sumažinti gydymo netikslumai. Vienas iš būdų yra sukurti (apibrėžti) klinikines prognostines
taisykles, kurios padėtų pritaikyti intervencijas pagal paciento simptomus ir ištyrimo rezultatus (Hill
& Fritz, 2011). Tą patį nurodo ir tyrimą atlikę Mieritz et al. (2014b): juosmens judesių bei raumenų
ištvermės vertinimui turi įtakos tiriamojo motyvacija, judėjimo baimė, pastangos ir kiti
psichosocialiniai veiksniai.
Galime apibendrinti, kad NAD skausmui svarbi ir psichosocialinė paciento sveikatos dalis,
todėl savo tyrime vertinome ir psichosocialinius rodiklius bei jų ryšį su funkciniais rodikliais. Tokiu
būdu bandysime išsiaiškinti psichosocialinių veiksnių įtaką gydymo veiksmingumui.

25
 2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

Tyrimo objektas: pacientų, kenčiančių NAD skausmą, gydymo strategijos.

2.1. Tiriamųjų kontingentas

Tyrime dalyvavo 60 darbingo amžiaus asmenų, atvykusių į gydymo įstaigą dėl NAD
skausmo (1 lentelė). Tiriamieji atrinkti pagal kriterijus:
• darbingo amžiaus (25 – 65 metai);
• skausmo vieta – nugaros apatinė dalis (nuo apatinių šonkaulių iki sėdmenų raukšlės) su/be
plitimo į koją;
• be nusiskundimų kitose stuburo srityse;
• skausmo trukmė (>3 mėn. – lėtinis skausmas);
• su/be tarpslenkstelinio disko išvaržos;
• ligos istorijoje nėra vėžio, „arklio uodegos“ (lot. Cauda equina) sindromo, cukrinio diabeto,
infekcijos, osteoporozės, reumatoidinio artrito, stuburo lūžio diagnozės, neturėjo stuburo
išvaržos operacijos; moteris nesilaukia kūdikio.
Pagal Koumantakis et al. (2005) atlikto tyrimo metodiką, visi pacientai prieš dalyvavimą
mūsų tyrime turėjo gydytojo reabilitologo konsultaciją, kuris įvertino pacientų galimybę dalyvauti
tyrime.

1 lentelė. Tiriamųjų bendra charakteristika

Tiriamoji gr. (n=30) Kontrolinė gr. (n=30) p

Amžius 46,03±12,88 41,90±13,68 0,251
Lytis: 0,545
vyras 8 (26,67%) 6 (20%)
moteris 22 (73,33%) 24 (80%)
KMI (kg/m2) 24,84±4,58 26,81±6,26 0,220
Darbo pobūdis:
statinis 21 (70%) 17 (56,67%) 1,000
dinaminis 9 (30%) 13 (43,33%) 1,000
NAD skausmo trukmė 10,12±9,22 11,17±10,05 1,000
(metais)
KPT 0,938
Manipuliacija 1 (3,33%) 1 (3,33%)
McKenzie:
lenkimo 11 (36,67%) 14 (46,67%)
tiesimo pratimai 7 (23,33%) 6 (20%)
Stabilizacijos pratimai 5 (16,67%) 3 (10%)
26
Nervo tempimo 6 (20%) 6 (20%)
technika
Kiek KPT atitiko 0,866
1 KPT 19 (63,33%) 20 (66,67%)
2 KPT 11 (36,67%) 9 (30%)
3 KPT 0 (0%) 1 (3,33%)

Tiriamųjų grupės:
− tiriamoji grupė – klasifikacija paremto gydymo grupė – individualiai pritaikytas vienas iš
keturių gydymo metodų (manipuliacija, stabilizacijos, McKenzie pratimai, nervo tempimo
technika), parinktas pagal KPT kriterijus (Priedas Nr. 3). Jei pacientas išreiškė dviejų ar
daugiau klasifikacijų kriterijus (1 lentelė), tai pirmiausia buvo taikomas prioritetinis
gydymas, tyrimo eigoje jis galėjo būti keičiamas atsižvelgiant į paciento būklę. Procedūros
buvo atliekamos individualiai (su 1 pacientu).
− kontrolinė grupė – bendros mankštos grupė – taikyta įprasta kineziterapija. Tai liemens,
kojų raumenų stiprinimo, tempimo, liemens judesių amplitudės pratimai. Procedūros buvo
grupinės (po 4 – 6 pacientus).
Pagrindinis skirtumas tarp grupių – pirmos grupės tiriamiesiems gydymo metodas buvo
pritaikytas individualiai pagal klinikines prognostines taisykles, o antros grupės visiems
pacientams skirtas vienodas gydymas.

2.2. Tyrimo metodai

Tiriamųjų vertinimui pasirinkti subjektyvūs ir objektyvūs tyrimo metodai:

o suvokiamo skausmo intensyvumui vertinti naudota skaičių atitikmens skalė (SAS);
o funkcinės būklės vertinimui pasirinktas Roland–Morris negalios klausimynas ir GROC skalė
(subjektyvaus paciento būklės pokyčių vertinimo skalė);
o liemens judesių vertinimui taip pat parinkti du metodai – modifikuoto–modifikuoto Šobero
ir Pirštai–grindys testai;
o liemens raumenų statinė ištvermė vertinta pilvo ir nugaros raumenų ištvermės testais;
o psichoemocinė būklė vertinta naudojant nerimo ir depresijos skalę HAD.

27
1. SAS (skaičių atitikmens skalė)
Tai vienuolikos balų skalė (1 pav.), pagal kurią yra vertinamas subjektyvus skausmo
intensyvumo suvokimas: 0 balų – nėra skausmo, 1 – 3 balai – silpnas skausmas, 4 – 5 balai
- vidutinio stiprumo skausmas, 6 – 8 balai – stiprus skausmas, 9 – 10 balų – nepakeliamas
skausmas. Paciento prašoma pažymėti vieną skaičių, nurodantį tuo metu jaučiamo skausmo
intensyvumą.

1 pav. Skaičių atitikmens skalė (Lietuvos skausmo draugija. Metodinės rekomendacijos,

2005)

Gydytojai praktikai ir mokslininkai gali naudoti šią skalę gydymo veiksmingumui įvertinti
dirbant su NAD skausmą kenčiančiais pacientais (Childs et al., 2005).
2. Roland–Morris funkcinės negalios klausimynas (angl. Roland–Morris disability
questionnaire)
Klausimyną sudaro 24 klausimai. Asmuo pažymi tuos teiginius, kurie atitinka jo funkcinę
būklę. Atsakymas „taip“ vertinamas 1 tašku, „ne“ – 0 taškų. Taigi rezultatas gali būti nuo 0
iki 24 balų. Kuo didesnis balų skaičius, tuo sunkesnė funkcinė negalia.
Roland–Morris klausimynas yra subjektyvus fizinės būklės vertinimo metodas, skirtas NAD
skausmu besiskundžiantiems pacientams. Klausimynas tinka tiek stebėti pacientų progresą
klinikinėje praktikoje, tiek derinti su kitais funkcijos vertinimo metodais moksliniuose
tyrimuose (Roland & Fairbank, 2000).
3. GROC skalė (angl. Global rating of change scale)
Skalė naudota subjektyviam būklės pokyčiui įvertinti po 4 ir po 9 procedūrų. Pacientas turi
pažymėti vieną iš pateiktų variantų, kuris apibūdina pokytį (blogiau – taip pat – geriau).
Skalėje nurodyti septyni neigiami, septyni teigiami būklės apibūdinimai bei vienas tarpinis –
„taip pat“.
GROC skalė sukurta įvertinti paciento būklės pagerėjimą ar pablogėjimą laiko atžvilgiu,
norint nustatyti intervencijos veiksmingumą arba vertinti būklės pokyčius per laiką. Skalė
nėra specializuota skausmo, gyvenimo kokybės ar kitokiam vertinimui. Ji yra bendro
pobūdžio ir leidžia pacientui susikoncentruoti į jam vienam svarbius nusiskundimus
(Kamper et al., 2009).

28
4. HAD skalė (angl. Hospital anxiety and depression scale)
Skalė skirta nerimo ir depresijos įvertinimui. Ją sudaro keturiolika teiginių: 7 skirti
depresijos simptomams vertinti ir 7 – nerimui. Kiekvienas teiginys turi keturis atsakymo
variantus su atitinkamais balais, kurių suma parodo simptomų sunkumo laipsnį: 0 – 7 balai –
normalus nerimas arba nuotaika, 8 – 10 – lengvas, 11 – 14 – vidutinio sunkumo, 15 – 21 –
sunkūs nerimo arba depresijos simptomai.
HAD skalė „plačiai naudojama daugiau nei 25 pasaulio šalyse pirmiausia depresijos ir
nerimo sutrikimų atrankai, taip pat šių sutrikimų simptomų sunkumui nustatyti, pacientams,
gydomiems nuo įvairių sutrikimų bendrojo profilio ir specializuotose ne psichiatrijos
medicininėse įstaigose, bendrosios populiacijos tyrimuose (Burkauskas ir Bunevičius,
2013).
5. Modifikuotas–modifikuotas Šobero (angl. Modified–Modified Schober) ir Pirštai-grindys
(angl. Fingertip-to-Floor) testai
Modifikuotu–modifikuotu Šobero testu matuojama juosmens aktyvių judesių amplitudė su
centimetrine juostele (Tousignant et al., 2005).
Atlikimas (2 pav.). Pacientas stovi tiesiai, kojos klubų plotyje. Kineziterapeutas atsiklaupia
už pacientos nugaros ir nykščiais apčiuopia užpakalinius viršutinius klubakaulių dyglius.
Ant nugaros pažymi įsivaizduojamos horizontalios linijos, nubrėžtos tarp užpakalinių
viršutinių klubakaulių dyglių, vidurio tašką. Po to pažymimas dar vienas taškas – 15 cm
aukščiau pirmojo. Tada paprašoma paciento tiesiom kojom (nelenkiant kelių) pasilenkti į
priekį tiek, kiek gali iki skausmo atsiradimo/padidėjimo ir centimetrine juostele yra
pamatuojamas naujas atstumas tarp dviejų taškų. Lenkimo amplitudė yra skirtumas tarp
pradinio atstumo (15cm) ir naujo (esant pacientui pasilenkus). Matuojama centimetrais.
Matuojant juosmens tiesimo amplitudę, procedūra yra tokia pati kaip ir matuojant lenkimo
amplitudę. Paprašoma paciento uždėti delnus ant sėdmenų ir lenktis atgal kiek gali be
skausmo. Taip pat užrašomas skirtumas tarp dviejų atstumų (centimetrais).

29
a) Pradinė padėtis b) Juosmens lenkimas

c) Juosmens tiesimas
2 pav. Modifikuoto-modifikuoto Šobero testo atlikimas

30
 Pirštai–grindys testas skirtas liemens mobilumo vertinimui pasilenkiant į priekį. Tai
nebrangus, saugus, greitas ir paprastas testas (Perret et al., 2001).
Atlikimas. Pacientas turi būti nusiavęs batus, stovėti tiesiai, pėdos klubų plotyje. Paciento
prašoma pasilenkti į priekį tiek, kiek galima iki skausmo atsiradimo/padidėjimo, išlaikant
kelius tiesiai. Kineziterapeutas centimetrine juostele pamatuoja vertikalų atstumą nuo trečio
plaštakos piršto galo iki grindų (3 pav.). Matuojama centimetrais. Kuo mažesnis atstumas,
tuo didesnė lenkimo amplitudė. Jei pasiekia žemę, užrašoma 0 cm.

3 pav. Pirštai–grindys testo atlikimas

Pirštai–grindys testu matuojamas liemens lankstumas (pasilenkimas į priekį), susijęs su

stuburo juosmeninės, krūtininės dalies ir klubų mobilumu bei užpakalinių šlaunies raumenų
ilgiu. O Šobero testas vertina tik juosmens lenkimo/tiesimo amplitudę. Todėl paciento
ištyrimui jie turėtų būti naudojami kartu (Robinson & Mengshoel, 2014).
6. Liemens raumenų statinės ištvermės testai
Remiantis Ito et al. (1996) ir Latimer et al. (1999) atliktais tyrimais, liemens raumenų statinę
ištvermę vertinome dviem testais:
• Pilvo raumenų statinės ištvermės testas (4 pav.)
Pradinė padėtis: gulima ant nugaros, rankos ištiestos prie šonų, kojos sulenktos per
klubų ir kelių sąnarius.
31
 Atlikimas: tiriamasis pakelia galvą, pečius, mentes ir ištiesia rankas prieš kelius.
Tokia padėtis turi būti išlaikoma 5 minutes. Jei pasireiška nuovargis, atsiranda ar
sustiprėja jau esamas skausmas, testas yra nutraukiamas ir užrašomas laikas bei testo

nutraukimo priežastis.runk Muscle Endurance Testing:

a) Pradinė padėtis b) Atlikimas

4 pav. Pilvo raumenų statinės ištvermės testavimas (a, b)

• Nugaros raumenų statinės ištvermės testas (5 pav.)

Pradinė padėtis: gulima ant pilvo, rankos ištiestos prie šonų, kojos tiesios.
Atlikimas: tiriamasis pakelia galvą, pečius, krūtinę ir laiko tokią padėtį 5 minutes. Jei
pasireiška nuovargis, atsiranda ar sustiprėja jau esamas skausmas, testas yra
nutraukiamas ir užrašomas laikas bei testo nutraukimo priežastis.

a) Pradinė padėtis

b) Atlikimas

5 pav. Nugaros raumenų statinės ištvermės testavimas (a, b)

32
 2.3. Tyrimo organizavimas

Tyrimas atliktas Tauragės “Medea” klinikoje. Tyrimas pradėtas 2014 metų birželio 10 dieną
ir baigtas 2014 metų rugsėjo 12 dieną.
Tyrimo organizavimas (6 pav.). Pacientui sutikus dalyvauti tyrime, atsitiktiniu būdu
tiriamasis buvo paskiriamas į vieną iš dviejų grupių ir pirmo susitikimo metu atliktas pradinis
testavimas. Taip pat tiek tiriamosios, tiek kontrolinės grupės dalyviai buvo suklasifikuoti pagal
KPT, bet KPT atitinkantis gydymas buvo skirtas tik tiriamajai grupei.
Antrą dieną jau buvo taikoma atitinkama intervencija. Abiejų grupių tiriamieji iš viso turėjo
po devynias 30 min. trukmės kineziterapijos procedūras. Užsiėmimai vyko kiekvieną dieną,
išskyrus savaitgalį. Pacientui neatvykus į procedūrą, ji buvo nukeliama į kitą dieną. Tačiau galima
ne ilgesnė nei dviejų dienų pertrauka tarp procedūrų.
Tarpinis būklės vertinimas atliktas po ketvirtos, o galutinis – po devintos procedūros tą pačią
dieną. Iš viso turėta dešimt susitikimų, po kurių tiriamiesiems nebuvo draudžiama mankštintis ar
užsiimti kita fizine veikla. Lentelėje Nr. 2 surašytos dienos ir kas buvo atliekama. Praėjus šešiems
mėnesiams po tyrimo tiriamieji buvo pakviesti pakartotiniam vertinimui, kuriame dalyvavo 80 proc.
tiriamųjų (23 tiriamosios ir 25 kontrolinės grupės pacientai), su likusiais asmenimis nepavyko
susisiekti. Kokie rodikliai ir kuriuo metu buvo vertinami yra nurodyta lentelėje Nr. 3.

2 lentelė. Kineziterapijos procedūros ir veikla jų metu

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10
T KT KT KT KT+T KT KT KT KT KT+T
T – testavimas; KT – kineziterapija

3 lentelė. Tyrimo metodai ir jų taikymas atitinkamu tiriamojo darbo metu

Testai, Prieš Po 4 procedūrų Po 9 procedūrų Po 6 mėn.

klausimynai kineziterapiją

SAS skalė + + + +

Roland-Morris + - + +
klausimynas

33
 GROC skalė - + + -

Modifikuotas– + - + -
modifikuotas
Šobero testas
Pirštai-grindys + - + -
testas

Pilvo raumenų + - + -
statinės ištvermės
testas

Nugaros raumenų + - + -
statinės ištvermės
testas

HAD skalė + - - -

34
 Reabilitologo konsultacija.
Tiriamųjų atrinkimas (n= 60)

Atsitiktinis tiriamųjų suskirstymas

I gr. II gr.

Pradinis testavimas

4 kineziterapijos procedūros po 30 min

Tarpinis testavimas
5 kineziterapijos procedūros po 30 min

Galutinis testavimas

Skausmo ir funkcinės negalios vertinimas po 6 mėn.

6 pav. Tyrimo organizavimo schema

35
 2.4. Duomenų apdorojimas

Statistinė analizė atlikta naudojant statistinės programos SPSS 20 For Windows paketą ir
Microsoft Office Excel programą. Kadangi tiriami duomenys priklauso ranginei skalei arba
intervalinei skalei su nenormaliuoju skirstiniu (patikrinta pagal Kolmogorovo – Smirnovo testą), tai
statistinių hipotezių apie rodiklių skirtumų reikšmingumą tikrinimui naudojome neparametrinius
kriterijus. Rodiklių įvertinimui kiekvienoje grupėje skirtingose sąlygose (prieš ir po KT)
panaudojom neparametrinį Wilcoxon‘o testą priklausomoms imtims. Rodiklių palyginimui tarp
grupių taikėme neparametrinį nepriklausomų imčių Mann-Whitney testą. Ryšiui tarp parametrų
įvertinti naudotas Spearman‘o koreliacijos koeficientas (r) ir apskaičiuotas jo patikimumas (kai
0<|r|≤0,3 ryšys silpnas, 0,3<|r|≤0,7 ryšys vidutinio stiprumo, 0,7<|r|≤1 ryšys laikytas stipriu).
Rezultatai pateikiami kaip aritmetinis vidurkis ± standartinė vidurkio įverčio paklaida. Skirtumai
laikyti reikšmingais, kai p<0,05.

36
 3. REZULTATAI

Atlikus tiriamųjų testavimą prieš kineziterapiją, statistiškai reikšmingo skirtumo tarp

tiriamosios ir kontrolinės grupės pacientų negavome. Taigi, prieš kineziterapiją abi grupės buvo
homogeniškos.

3.1. Skausmo intensyvumo vertinimo rezultatai

Skaičių atitikmens skalės vidutinė reikšmė tiriamojoje grupėje prieš KT buvo 2,00±1,72
balo (b.), po 4 dienų – 0,73±1,14 b., po 9 dienų – 0,37±0,72 b., po 6 mėnesių – 1,09±1,44 b. (7
pav.). Skausmo intensyvumas statistiškai reikšmingai sumažėjo lyginant prieš ir po 4 dienų KT
(p<0,001), lyginant po 4 ir po 9 dienų (p<0,05) bei palyginus prieš ir po 9 dienų gydymo (p<0,001).
Lyginant rezultatus po 9 dienų su rezultatais po 6 mėn. po intervencijos, skausmo intensyvumas
statistiškai reikšmingai padidėjo (p<0,05).
SAS vidutinė reikšmė kontrolinėje grupėje prieš KT buvo 1,4±1,79 b., po 4 dienų –
1,13±1,11 b., po 9 dienų – 0,57±0,73 b., po 6 mėnesių – 1,80±1,50 b. (7 pav.). Skausmo
intensyvumas statistiškai reikšmingai sumažėjo lyginant balus po 4 ir po 9 dienų bei palyginus prieš
ir po 9 dienų procedūrų (p<0,05), o po 6 mėn. skausmo intensyvumas buvo didesnis (p<0,001).
Statistiškai reikšmingo skirtumo negavome lyginant skalės balus prieš ir po 4 dienų procedūrų.
Skausmo intensyvumo pokytis tarp dviejų tiriamųjų grupių nebuvo statistiškai reikšmingas
nei vienu laiko intervalu (4 lentelė).

37
 2,5

Skausmo intensyvumas (balais)

2

1,5
Tiriamoji gr.
1 Kontrolinė gr.

0,5

0
prieš po 4 d. po 9 d. po 6 mėn.

7 pav. Tiriamosios ir kontrolinės grupės SAS rezultatai prieš KT, po 4, po 9 dienų ir po 6 mėn.

4 lentelė. SAS rezultatų statistinis reikšmingumas atskirai grupėse bei tarp grupių atitinkamais
vertinimo intervalais

Tiriamoji gr. Kontrolinė gr. p

Prieš – po 4 d. <0,001 >0,05 >0,05
Prieš – po 9 d. <0,001 <0,05 >0,05
Po 9 d. – po 6 mėn. <0,05 <0,001 >0,05

3.2. Funkcinės būklės vertinimo rezultatai

3.2.1. Funkcinės negalios vertinimo rezultatai

Tiriamosios grupės dalyvių Roland – Morris klausimyno balų vidurkis prieš KT buvo
3,80±2,87 b., po 9 dienų – 1,83±1,72 b., po 6 mėn. – 2,43±2,20 b. Funkcinė negalia po 9 gydymo
dienų statistiškai reikšmingai sumažėjo (p<0,001), o praėjus 6 mėn. po intervencijos funkcinė
negalia išliko tokia pati – statistiškai reikšmingai nepakito.
Antroje kontrolinėje grupėje klausimyno vidutinė balų reikšmė prieš KT buvo 5,63±4,21 b.,
po 9 dienų KT – 3,93±2,86 b., po 6 mėn. – 4,28±3,69 b. Funkcinė negalia po gydymo taip pat

38
statistiškai reikšmingai sumažėjo (p<0,001). Praėjus 6 mėn. funkcinė negalia statistiškai
reikšmingai nepakito.
Palyginus klausimyno rezultatus tarp dviejų tiriamųjų grupių prieš ir po 9 KT procedūrų,
funkcinės negalios pokytis buvo statistiškai reikšmingas (p<0,05). Tačiau įvertinus rezultatus po 6
mėn. skirtumo tarp grupių nerasta (8 pav.).

10
9
Funkcinė negalia (balais)

8
7 *
6 5,63
Prieš KT
5 4,28
3,8 3,93 Po 9 d.
4
Po 6 mėn.
3 2,43
1,83
2
1 ** **
0
Tiriamoji gr. Kontrolinė gr.

8 pav. Roland – Morris klausimyno rezultatų palyginimas grupėse bei tarp grupių prieš KT, po 9
dienų ir po 6 mėn. (* - p<0,05; ** - p<0,001)

3.2.2. Subjektyvaus būklės pokyčių vertinimo rezultatai

Tiriamosios grupės pacientų subjektyvus pokyčių vertinimas pagal GROC skalę po 4

procedūrų vidutiniškai buvo 4,33±1,65 b., o po 9 dienų – 5,10±1,86 b. Pacientų savijauta po 9
procedūrų buvo statistiškai reikšmingai geresnė nei po 4 procedūrų (p<0,05).
Kontrolinėje grupėje vidutinės GROC skalės reikšmės buvo tokios: po 4 dienų – 3,43±1,85
b., po 9 dienų – 4,30±1,90 b. Skirtumas tarp dviejų vertinimų taip pat statistiškai reikšmingas
(p<0,05).
Palyginus GROC skalės vertinimus tarp dviejų grupių po 4 ir po 9 dienų gydymo,
statistiškai reikšmingo skirtumo negavome (9 pav.).

39
 8

Subjektyvūs pokyčiai (balais)

7

6
5,1
5
4,33 4,3
4 3,43 po 4 d.

3
po 9 d.

2
* *
1

0
Tiriamoji gr. Kontrolinė gr.

9 pav. GROC skalės rezultatų palyginimas grupėse bei tarp grupių po 4 ir po 9 dienų (* - p<0,05)

3.3. Liemens judesių vertinimo rezultatai

3.3.1. Juosmens judesių vertinimo rezultatai

Juosmens lenkimo amplitudės pagal modikuotą–modifikuotą Šobero testą vidutinė reikšmė

tiriamojoje grupėje prieš KT buvo 6,79±1,17 cm, o po 9 d. – 7,38±1,0 cm. Palyginus rezultatus
gautas statistiškai reikšmingas amplitudės padidėjimas (p<0,05).
Kontrolinės grupės dalyvių juosmens lenkimo amplitudė prieš KT vidutiniškai buvo
6,85±1,25 cm, o po 9 procedūrų – 7,2±1,07 cm. Rezultatų pokytis grupėje taip pat statistiškai
reikšmingas (p<0,05).
Palyginus juosmens lenkimo amplitudės rezultatus prieš ir po 9 procedūrų tarp abiejų
tiriamųjų grupių, statistiškai reikšmingo skirtumo negauta (10 pav.).

40
 9
8 7,38 7,2

Amplitudė, (centimetrais)
6,79 6,85
7
6
5
Prieš KT
4
* Po 9 d.
3 *
2
1
0
Tiriamoji gr. Kontrolinė gr.

10 pav. Juosmens lenkimo amplitudės rezultatų palyginimas grupėse bei tarp grupių prieš KT ir po
9 dienų (* - p<0,05)

Juosmens tiesimo amplitudė taikant modifikuotą–modifikuotą Šobero testą tiriamojoje

grupėje prieš KT vidutiniškai buvo 1,5±0,94 cm, o po 9 procedūrų – 1,94±0,88 cm. Gautas rezultatų
pokytis grupėje statistiškai reikšmingas: juosmens tiesimo amplitudė padidėjo (p<0,05).
Kontrolinės grupės tiriamųjų juosmens tiesimo amplitudės vidutinė reikšmė prieš KT buvo
1,66±0,97 cm, po 9 d. – 1,94±0,92 cm. Juosmens tiesimo amplitudė taip pat statistiškai reikšmingai
padidėjo (p<0,05).
Palyginus abiejų grupių juosmens tiesimo amplitudės rezultatus prieš ir po 9 procedūrų,
statistiškai reikšmingo skirtumo nerasta (11 pav.).

41
 3,5

Amplitudė (centimetrais)
2,5
1,94 1,94
2
1,66 Prieš KT
1,5
1,5 Po 9 d.
1
* *
0,5

0
Tiriamoji gr. Kontrolinė gr.

11 pav. Juosmens tiesimo amplitudės rezultatų palyginimas grupėse bei tarp grupių prieš KT ir po
9 dienų (* - p<0,05)

3.3.2. Liemens mobilumo vertinimo rezultatai

Tiriamosios grupės pacientų vidutinė liemens lenkimo amplitudė atliekant Pirštai-grindys

testą prieš KT vidutiniškai buvo 8,17±9,26 cm, o po 9 procedūrų – 5,23±6,88 cm. Gautas
statistiškai reikšmingas liemens lenkimo amplitudės padidėjimas (p<0,05).
Kontrolinėje grupėje testo Pirštai-grindys vidutinė reikšmė prieš KT buvo 10,65±10,22 cm,
o po KT – 8,27±8,34 cm. Lyginant grupės rezultatus prieš ir po 9 d., rastas statistiškai reikšmingas
amplitudės padidėjimas (p<0,05).
Atlikus abiejų grupių palyginimą prieš ir po 9 procedūrų, rezultatai statistiškai reikšmingai
nesiskyrė (12 pav.).

42
 25

20

Liemens mobilumas 15
(centimetrais) 10,65
Prieš KT
10 8,17 8,27
Po 9 d.
5,23
5 * *
0
Tiriamoji gr. Kontrolinė gr.
-5

12 pav. Pirštai-grindys testo rezultatų palyginimas grupėse bei tarp grupių prieš KT ir po 9 dienų
(* - p<0,05)

3.4. Liemens raumenų statinės ištvermės vertinimo rezultatai

3.4.1. Pilvo raumenų statinės ištvermės vertinimo rezultatai

Tiriamojoje grupėje pilvo raumenų statinės ištvermės testo atlikimo vidutinė trukmė prieš
KT buvo 140,20±87,77 s, o po 9 procedūrų – 178,23±88,45 s. Palyginus testo rezultatus grupėje
prieš ir po 9 d., nustatytas statistiškai reikšmingas pilvo raumenų statinės ištvermės padidėjimas
(p<0,05).
Kontrolinės grupės tiriamųjų pilvo raumenų statinės ištvermės vidutinis rezultatas prieš
procedūras buvo 135,90±104,92 s, o po 9 d. – 165,50±100,78 s. Pokytis tarp rezultatų buvo kaip ir
tiriamojoje grupėje – statistiškai reikšmingas (p<0,05).
Palyginus testo rezultatus prieš ir po 9 kineziterapijos procedūrų tarp dviejų grupių,
statistiškai reikšmingo skirtumo nerasta (13 pav.).

43
 300

250

Laikas (sekundėmis)
200 178,23
165,5

150 140,2 135,9 Prieš KT

Po 9 d.
100

50 * *

0
Tiriamoji gr. Kontrolinė gr.

13 pav. Pilvo raumenų statinės ištvermės testo rezultatų palyginimas grupėse bei tarp grupių prieš
KT ir po 9 dienų (* - p<0,05)

Testavimo metu taip pat buvo vertinamos testo neatlikimo priežastys. Jos buvo apibūdintos
kaip „sustiprėjęs skausmas“, „atsiradęs skausmas“, „nuovargis“, „kaklo įtampa“.
Atliekant testą prieš kineziterapiją, tiriamosios grupės pacientai, kurie neatliko testo, pasiskirstė
taip: 1 pacientas neatliko pilnai testo dėl sustiprėjusio NAD skausmo, 1 – dėl atsiradusio NAD
skausmo, 5 – dėl nuovargio ir 19 pacientų testo metu jautė kaklo įtampą. Po 9 kineziterapijos
procedūrų duomenys buvo tokie: NAD skausmas atsirado 1 tiriamajam, 4 žmonės teigė, kad
nuvargo, 19 pacientų neatliko testo dėl įtampos kakle ir nei vienas nesiskundė sustiprėjusiu
skausmu. Vadinasi, prieš KT testą pilnai atliko 4, o po procedūrų – 6 žmonės (14 pav.).

44
 Sustiprėjęs
skausmas
4% Nuovargis
19%
Atsiradęs
skausmas
4%
Kaklo įtampa
73%

a) Prieš KT

Sustiprėjęs
skausmas
0% Nuovargis
Atsiradęs
skausmas 17%
4%
Kaklo
įtampa 79%

b) Po 9 dienų

14 pav. Tiriamosios grupės pacientų pasiskirstymas procentais pagal pilvo raumenų statinės
ištvermės testo nutraukimo priežastis (a, b)

Prieš kineziterapiją testą atliko 7 kontrolinės grupės dalyviai. Iš 23 neatlikusių testo pacientų
2 jautė sustiprėjusį NAD skausmą, 2 pacientai skundėsi atsiradusiu NAD skausmu, 12 – nuovargiu
ir 7 nebaigė testo dėl kaklo įtampos. Atliekant testą po 9 procedūrų nusiskundimai pasiskirstė taip: 1
pacientas nurodė sustiprėjusį, 1 – atsiradusį NAD skausmą, 10 ir 8 skundėsi atitinkamai nuovargiu
ir kaklo įtampa ir 10 pacientų atliko testą pilnai (15 pav.).

45
 Kaklo
įtampa 30%
Nuovargis
52%

Atsiradęs
skausmas
9%
Sustiprėjęs
skausmas
9%

a) Prieš KT

Kaklo
Nuovargis įtampa 40%
50%

Atsiradęs
skausmas
Sustiprėjęs 5%
skausmas
5%
b) Po 9 dienų

15 pav. Kontrolinės grupės pacientų pasiskirstymas procentais pagal pilvo raumenų statinės
ištvermės testo nutraukimo priežastis (a, b)

46
 3.4.2. Nugaros raumenų statinės ištvermės vertinimo rezultatai

Išanalizavus tiriamosios grupės dalyvių nugaros raumenų statinės ištvermės testo rezultatus,
gautos tokios vidutinės reikšmės: prieš procedūras – 165,90±96,02 s, po 9 procedūrų –
234,20±81,02 s. Palyginus rezultatus prieš ir po KT, gautas statistiškai reikšmingas nugaros
raumenų statinės ištvermės padidėjimas (p<0,05).
Kontrolinės grupės tiriamųjų vidutinė testo atlikimo trukmė prieš KT buvo 149,17±76,76 s,
o po 9 d. – 184,23±94,46 s. Palyginus testo rezultatus prieš ir po kineziterapijos, radome statistiškai
reikšmingą ištvermės padidėjimą (p<0,05).
Palyginus abi grupes pagal nugaros raumenų statinės ištvermės testo rezultatus prieš ir po
procedūrų, gautas statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,05) (16 pav.).

350

300
*
Laikas (sekundėmis)

250 234,2

200 184,23
165,9 Prieš KT
149,17
150 Po 9 d.
100

50
* *

0
Tiriamoji gr. Kontrolinė gr.

16 pav. Nugaros raumenų statinės ištvermės testo rezultatų palyginimas grupėse bei tarp grupių
prieš KT ir po 9 dienų (* - p<0,05)

Kaip ir pilvo, taip ir nugaros raumenų statinės ištvermės vertinimo metu žymėjome testo
nutraukimo priežastis. Tiriamojoje grupėje atliekant testą prieš procedūras 15 pacientų sustiprėjo, 5
atsirado NAD skausmas, o 3 pacientams pasireiškė nuovargis. Testą pilnai atliko 7 tiriamieji. Po 9
dienų testo nutraukimo priežastys pasiskirstė taip: sustiprėjo NAD skausmas 4 iš 16 testo
neatlikusių pacientų, skausmas atsirado 6 ir nuovargis 6 pacientams. Taigi, po kineziterapijos 14
tiriamųjų pilnai atliko testą (17 pav.).

47
 Nuovargis Atsiradęs
13% skausmas
22%

Sustiprėjęs
skausmas
65%

a) Prieš KT

Atsiradęs
Nuovargis skausmas
38% 37%

Sustiprėjęs
skausmas
25%

b) Po 9 dienų

17 pav. Tiriamosios grupės pacientų pasiskirstymas procentais pagal nugaros raumenų statinės
ištvermės testo nutraukimo priežastis (a, b)

Kontrolinėje grupėje prieš KT testą atliko 2, o po 9d. – 6 pacientai. Testo nutraukimo

priežastys prieš KT buvo: sustiprėjęs NAD skausmas 14 pacientų, atsiradęs 9, o nuovargis 5
pacientams. Po KT sustiprėjusį NAD skausmą pajautė 10 pacientų, 11 pacientų atsirado skausmas,
o 3 pacientai nurodė nuovargio pasireiškimą (18 pav.).

48
 Nuovargis Atsiradęs
18% skausmas
32%

Sustiprėjęs
skausmas
50%

a) Prieš KT

Nuovargis
12%

Atsiradęs
skausmas
46%
Sustiprėjęs
skausmas
42%

b) Po 9 dienų

18 pav. Kontrolinės grupės pacientų pasiskirstymas procentais pagal nugaros raumenų statinės
ištvermės testo nutraukimo priežastis (a, b)

49
 3.5. Psihoemocinės būklės vertinimo rezultatai

3.5.1. Nerimo ir depresijos vertinimo rezultatai

Įvertinus visų tiriamųjų nerimą pagal HAD skalę, gautas vidurkis buvo 6,60±2,83 balo, o
depresijos pasireiškimo vidurkis – 3,23±2,34 balo. Vadinasi, daugumos tiriamųjų nerimas bei
depresija buvo normalūs.
Išanalizavus tiriamųjų pasiskirstymą pagal nerimo simptomus, gauti tokie duomenys: 37
tiriamiesiems nerimas įvertintas kaip normalus, 17 tiriamųjų – lengvas, 6 tiriamiesiems – vidutinio
sunkumo ir nei vienam tiriamajam nenustatytas sunkus nerimo lygis. Depresijos simptomų
pasireiškimas pasiskirstė taip: 55 tiriamiesiems nustatytas normalus depresijos lygis, 5
tiriamiesiems – lengvas, o vidutinio ir sunkaus lygio depresija nenustatyta nei vienam iš tiriamųjų.

3.5.2. Psichoemocinės būklės ir skausmo intensyvumo bei funkcinės negalios

rodiklių sąsajos

Lyginant rezultatus tarp psichoemocinės būklės ir skausmo intensyvumo, gautas statistiškai

reikšmingas ryšys tarp depresijos pasireiškimo prieš kineziterapiją ir skausmo intensyvumo po 9
kineziterapijos procedūrų (p<0,05). Įvertintas ryšys buvo silpnas (0< |r| ≤0,3). Sąsajų tarp
psichoemocinės būklės ir funkcinės negalios nerasta (Priedas Nr.4).

50
 4. APTARIMAS

Išanalizavę atlikto tyrimo rezultatus, galime patvirtinti darbo hipotezę, jog klinikinių
prognostinių taisyklių taikymas davė greitesnį gydymo poveikį nei bendros mankštos parinkimas.
Skausmo intensyvumas tiriamojoje (klasifikacija paremto gydymo) grupėje statistiškai reikšmingai
sumažėjo jau po 4 dienų gydymo, o kontrolinėje (bendros mankštos) grupėje reikšmingas skirtumas
gautas tik po 9 dienų procedūrų. Skausmas yra pagrindinis pacientų nusiskundimas. Vadinasi,
galime teigti, kad mūsų tirta ir taikyta gydymo strategija yra naudinga lėtinio NAD skausmo
problemos sprendimui.
Klasifikacija paremto gydymo naudą patvirtina ir kitų rodiklių skaičiavimai. Tiriamosios
grupės Roland–Morris negalios klausimyno rezultatai statistiškai reikšmingai geresni nei
kontrolinės įvertinus po 9 dienų procedūrų. Taip pat ir nugaros raumenų statinė ištvermė tiriamosios
grupės pacientų statistiškai reikšmingai didesnė.
Kitų rodiklių kaita - juosmens lenkimo, tiesimo, liemens lenkimo amplitudės, GROC skalės
balai, pilvo raumenų statinė ištvermė tarp grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė Manome, kad
minėtų rodiklių skirtumui tarp grupių gauti reikėjo daugiau procedūrų.
Pengel et al. (2004) ir Stankovic et al. (2012) nurodo, kad svarbiausias akcentas gydymo procese ir
yra skausmo ir negalios pokytis negu fiziniai rodikliai. Todėl pagrindinį dėmesį ir skiriame skausmo
ir negalios rodikliams.
Nugaros raumenų jėgos ištvermės reikšmingas skirtumas tarp grupių skatina susimąstyti
apie sąsajas su skausmu. Atlikti tyrimai rodo teigiamą ryšį tarp šių rodiklių ir autoriai akcentuoja
didesnę skausmo riziką esant silpniems nugaros raumenims (Akuthota & Nadler,2004; Andersen et
al., 2006; Nourbakhsh & Arab, 2002). Pilvo raumenų jėgos ištvermė tarp grupių nesiskyrė, todėl
galima manyti, kad pilvo raumenų funkcija nugaros skausmui įtakos neturi. Tai patvirtina Lee et al.
(2012) atlikti tyrimai. Tyrimų rezultatai parodė, kad skausmo intensyvumas ir trukmė nėra susijusi
su liemens raumenų jėga.
Užfiksuotos liemens raumenų statinės ištvermės testų nutraukimo priežastys patvirtina
teigamą kineziterapijos poveikį abiejose grupėse. Po KT pilnai liemens raumenų ištvermės testus
atliko daugiau tiriamųjų nei prieš KT. Taip pat tiriamiesiems po kineziterapijos ištvermės testų
atlikimo metu labiau pasireiškė raumenų nuovargis nei skausmas. Panašiuose tyrimuose šių
objektyvių rodiklių vertinimo trūksta ir galime aptarti tik savo gautus rezultatus.
Mūsų darbo rezultatai sutampa su Fritz et al. (2003) atliktos studijos išvadomis. Autoriai
nustatė, kad ūminį NAD skausmą jaučiančių pacientų, gydytų pagal klasifikacija paremtą sistemą,
funkcinė negalia buvo mažesnė nei tų, kuriems buvo pritaikytos klinikinės praktikos gairės.

51
Panašius rezultatus gavo ir Brennan et al. (2006), kurių tyrime dalyvavo ūminiu ir poūmiu NAD
skausmu besiskundžiantys pacientai: klasifikacija paremtas gydymas buvo naudingesnis už
neklasifikuotai parinktą gydymą vertinant funkcinės negalios pokytį. Tik šiuo atveju intervencija
truko keturias savaites. Bet autoriai tyrime leido papildomai naudoti ir fizioterapijos priemones
(ledą, elektrostimuliaciją) ir tai galėjo turėti įtakos rezultatams.
Visai kitokias išvadas pateikia Apeldoorn et al. (2012): klasifikavimo strategija pagal Delitto
et al. sistemą nedavė geresnių rezultatų (vertinant skausmo intensyvumą, negalią, subjektyvius
būklės pokyčius) nei įprastas klinikinių rekomendacijų siūlomas gydymas. O tiriamųjų skausmas
buvo poūmis arba lėtinis.
Viena iš priežasčių, dėl ko nurodomi skirtingi klasifikacija paremto gydymo naudingumo
vertinimai, galėtų būti pacientų heterogeniškumas. Nors jie klasifikuojant išskirstomi į
homogeniškas grupes, tačiau kai kuriems pacientams pagal kriterijus galime pritaikyti ne vieną
gydymo būdą. Mūsų darbe, kaip ir Apeldoorn et al. (2012) tyrime, pasitaikė pacientų, kurie pagal
kriterijus atitiko ne vieną, o kelias klasifikacijos kategorijas. Esant kelių gydymo būdo galimybei
kyla abejonė, ar teisingai parinktas prioritetinis gydymas. O tai gali lemti neigiamus gydymo
rezultatus. Stanton et al. (2011) komentuoja, jog klasifikacijos sistema kiekvieną pacientą turėtų
priskirti tik vienai kategorijai. Kitaip kineziterapeutui nėra aišku, kokį gydymo būdą parinkti ir tai
jau prieštarauja paties algoritmo naudojimo pagrindimui. Galbūt reikėtų pridėti papildomus
kriterijus, kurie palengvintų tinkamiausio gydymo būdo parinkimą.
Taip pat skyrėsi ir klasifikacijos sistemos kategorijos. Mes pasirinkome keturias:
manipuliacijos, stabilizacijos, specifinių pratimų ir nervo tempimo metodus. Kiti autoriai sudėliojo
kitokias kategorijas: Fritz et al. (2003) naudojo manipuliacijos, specifinių pratimų, stabilizacijos ir
trakcijos metodus; Apeldoorn et al. (2012) ir Brennan et al. (2006) pasirinko manipuliacijos,
stabilizacijos ir specifinių pratimų algoritmus. Be to, mūsų darbe, kaip ir Brennan et al. (2006),
Nagrale et al. (2012) tyrimuose, pasitaikė tiriamųjų, kurie gavo kelias intervencijas, nes pagal
paciento būklę gydymo metodai galėjo būti keičiami. Spėjame, kad naudoti metodai galėjo trikdyti
vienas kitą ir taip paveikti klasifikacija paremto gydymo veiksmingumo įrodymus.
Skausmo intensyvumas ir funkcinė negalia buvo pakartotinai vertinti praėjus 6 mėnesiams
po intervencijos. Statistinė analizė parodė, jog tarp grupių reikšmingų skirtumų nėra. Tačiau stebimi
rodiklių pokyčiai atskirai grupėse: po 6 mėnesių tiriamųjų skausmas statistiškai reikšmingai
sustiprėjo ir funkcinė negalia padidėjo abiejose pacientų grupėse. Galime daryti prielaidą, kad
taikyta klasifikacija paremto gydymo strategija nedavė liekamojo poveikio. Ir tai skiriasi nuo prieš
tai atliktų tyrimų (Brennan et al., 2006; Fritz et al., 2003), kuriuose rodiklių pagerėjimas po
intervencijos išliko ir praėjus vieneriems metams. Diskutuojame, jog šiems skirtumams galėjo turėti

52
įtakos skausmo trukmė: mūsų tyrime dalyvavo lėtinį skausmą kenčiantys pacientai, priešingai nei
minėtų autorių (ūminis, poūmis). Galbūt taikyta klasifikacijos sistema labiau pritaikyta ankstyvuoju
NAD skausmo gydymo periodu. Kaip teigia Brennan et al. (2006), ryšys tarp simptomų ir funkcijos
laikui bėgant silpnėja ir klasifikavimas tampa mažiau svarbus. Užsitęsęs skausmas dažnai būna
nepastovus, banguojantis ir priklausantis nuo daugelio veiksnių (nuotaikos, fizinio aktyvumo, darbo
pobūdžio). Apeldoorn et al. (2012) siūlo atsižvelgti į psichologinius veiksnius rezultatams, ypač
lėtiniams pacientams.
Todėl kėlėme dar vieną užduotį: siekėme sužinoti, ar paciento psichoemocinė būklė prieš
kineziterapiją turės įtakos gydymo rezultatams po kineziterapijos. Atlikus statistinę analizę gautas
silpnas ryšys tarp depresijos simptomų ir skausmo intensyvumo. Nors literatūroje randame ir
svaresnių rezultatų: Hong et al. (2014) nustatė didesnį nerimo, depresijos pasireiškimą bei
prastesnius gyvenimo kokybės ir Oswestry funkcinės negalios klausimyno rezultatus tiriamojoje
grupėje: sąryšis tarp funkcinės negalios ir nerimo bei depresijos simptomų buvo vidutinio stiprumo.
Tačiau Hong et al. (2014) tyrimo pacientai išreiškė sunkesnius depresijos ir nerimo simptomus nei
mūsų tiriamieji, kurių didžioji dalis nurodė normalius nerimo ir depresijos požymius.
Apibendrinant galime teigti, jog klinikinių prognostinių taisyklių taikymas yra naudingas
pacientų, besiskundžiančių NAD skausmu, gydymui. Nors abi pacientų grupės parodė teigiamą
poveikį vertintiems rodikliams, bet geresni rezultatai buvo tiriamojoje klasifikacija paremto
gydymo grupėje. Kitų autorių tyrimų rezultatai taip pat nėra visiškai apibrėžti ir aiškūs, nes kaip
matome Delitto et al. klasifikacijos sistema neapima visų nespecifiniu NAD skausmu
besiskundžiančių pacientų. Todėl tolesniuose tyrimuose reikalinga arba išgryninti kontingentą,
kuriam tiksliai galima panaudoti minėtą klasifikacijos sistemą, arba pildyti, taisyti pačią
klasifikaciją, kad galėtume įtraukti visus nespecifinį NAD skausmą jaučiančius pacientus.

53
 IŠVADOS

1. Skausmo intensyvumas tiriamojoje grupėje sumažėjo po 4, o kontrolinėje po 9 dienų

procedūrų (p<0,05), bet tarp grupių skirtumo nebuvo. Įvertinus po 6 mėn. skausmo
intensyvumas abiejose grupėse buvo vienodai padidėjęs.
2. Funkcinė negalia po 9 dienų procedūrų tiriamojoje grupėje buvo mažesnė nei kontrolinėje
(p<0,05). Praėjus 6 mėn. po intervencijos abiejose grupėse negalia padidėjo vienodai.
Subjektyvus pacientų būklės pokyčių vertinimas tarp grupių taip pat buvo vienodas.
3. Liemens judesių amplitudė po 9 dienų procedūrų abiejose grupėse padidėjo vienodai.
4. Pilvo raumenų statinė ištvermė po 9 dienų procedūrų pagerėjo vienodai abiejose grupėse.
Nugaros raumenų statinė ištvermė po 9 dienų procedūrų buvo geresnė tiriamosios grupės
pacientams lyginant su kontroline grupe (p<0,05).
5. Skausmo intensyvumas po kineziterapijos procedūrų siejasi su pacientų depresijos
simptomais prieš kineziterapiją (p<0,05).

54
 REKOMENDACIJOS

1. Lėtinį nugaros apatinės dalies skausmą jaučiančių pacientų gydymo procese

rekomenduojame taikyti klinikines prognostines taisykles.
2. Taip pat reabilitacijoje svarbu atkreipti dėmesį tiek į subjektyvius, tiek į objektyvius
paciento būklės rodiklius.
3. Paciento psichoemocinės būklės vertinimas ne mažiau svarbus už funkcinės būklės analizę.

55
 LITERATŪRA

1. Akuthota, V., Nadler, S. F. (2004). Core Strengthening. Archives of Physical Medicine and
Rehabilitation, 85(1), 86-92.
2. Andersen, L., Wedderkopp, N., Leboeuf-Yde, C. (2006). Association Between Back Pain
and Physical Fitness in Adolescents. Spine, 31(15), 1740–1744.
3. Apeldoorn A.T., Ostelo R.W., van Helvoirt H. et al. (2012). A randomized controlled trial
on the effectiveness of a classification-based system for subacute and chronic low back pain.
Spine, 37(16), 1347–1356.
4. Aure, O. F., Nilsen, J. H., Vasseljen, O. (2003). Manual Therapy and Exercise Therapy in
Patients With Chronic Low Back Pain: A Randomized, Controlled Trial With 1-Year
Follow-up. Spine, 28(6), 525–532.
5. Balla, J., George, S. Z. (2008). The Use of a Modified Treatment Based Classification
System to Treat an Adolescent with Imaging Evidence of a Herniated Disc. Orthopaedic
Practice, 20 (3), 176-181.
6. Balthazard, P., Goumoens, P., Rivier, G. et al. (2012). Manual therapy followed by specific
active exercises versus a placebo followed by specific active exercises on the improvement
of functional disability in patients with chronic non specific low back pain: a randomized
controlled trial. BMC Musculoskeletal Disorders, 13(16), 1-11.
7. Beattie, P., Nelson, R. (2006). Clinical prediction rules: What are they and what do they tell
us? Australian Journal of Physiotherapy, 52(3), 157–163.
8. Beneciuk, J. M., Bishop, M. D., George, S. Z. (2009). Clinical Prediction Rules for Physical
Therapy Interventions: A Systematic Review. Physical Therapy, 89(2), 114-124.
9. Bialosky, J. E., Bishop, M. D., Price, D. D., Robinson, M. E., George, S. Z. (2009). The
Mechanisms of Manual Therapy in the Treatment of Musculoskeletal Pain: A
Comprehensive Model. Manual Therapy, 14(5), 531–538.
10. Bialosky, J. E., George, S. Z., Horn, M. E. et al. (2014). Spinal Manipulative Therapy
Specific Changes In Pain Sensitivity In Individuals With Low Back Pain. Pain Journal,
15(2), 136–148.

11. Brennan, G.P., Fritz, J.M., Hunter, S.J. et al. (2006). Identifying Subgroups of Patients With
Acute/Subacute “Nonspecific” Low Back Pain: Results of a Randomized Clinical Trial.
Spine, 31(6), 623–631.

12. Briggs, A. M., Jordan, J. E., O’Sullivan, P. B. et al. (2011). Individuals with chronic low
back pain have greater difficulty in engaging in positive lifestyle behaviours than those
56
 without back pain: An assessment of health literacy. BMC Musculoskeletal Disorders,
12(11), 1-10.
13. Bronfort, G., Haas, M., Evans, R. L., Bouter, L. M. (2004). Efficacy of spinal manipulation
and mobilization for low back pain and neck pain: a systematic review and best evidence
synthesis. Spine, 15(4), 335–356.
14. Browder, D. A., Childs, J. D., Cleland, J. A., Fritz, J. M. (2007). Effectiveness of an
Extension-Oriented Treatment Approach in a Subgroup of Subjects With Low Back Pain: A
Randomized Clinical Trial. Physical Therapy, 87(12), 1608-1618.
15. Burkauskas, J., Bunevičius, R. (2013). HAD skalė: depresijos ir nerimo sutrikimų vertinimo
instrumentas. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Elgesio medicinos institutas, Palanga,
Lietuva. Biologinė psichiatrija ir psichofarmakologija, 15(2), 59-61.
16. Busanich, B. M. & Verscheure, S. D. (2006). Does McKenzie Therapy Improve Outcomes
for Back Pain? Journal of Athletic Training, 41(1), 117–119.
17. Butler, D.S. (1989). Adverse mechanical tension in the nervous system: a model for
assessment and treatment. The Australian Journal of Physiotherapy, 35(4), 227-238.
18. Childs, J. D., Fritz, J. M., Flynn, T. W., Irrgang, J. J., Johnson, K. K. et al. (2004). A
Clinical Prediction Rule To Identify Patients with Low Back Pain Most Likely To Benefit
from Spinal Manipulation: A Validation Study. Annals of Internal Medicine, 141(12), 920-
928.
19. Childs, J.D., Piva, S.R., Fritz, J.M. (2005). Responsiveness of the Numeric Pain Rating
Scale in Patients with Low Back Pain. Spine, 30(11), 1331–1334.
20. Chung, S., Lee, J., Yoon, J. (2013). Effects of Stabilization Exercise Using a Ball on
Mutifidus Cross-Sectional Area in Patients with Chronic Low Back Pain. Journal of Sports
Science and Medicine, 12(3), 533-541.
21. Clare, H. A., Adams, R., Maher, C. G. (2004). A systematic review of efficacy of McKenzie
therapy for spinal pain. Australian Journal of Physiotherapy, 50(3), 209-216.
22. Cleland, J.A., Childs, J.D., Palmer, J.A., Eberhart, S. (2006a). Slump stretching in the
management of non-radicular low back pain: A pilot clinical trial. Manual Therapy, 11(1),
279–286.
23. Cleland, J.A., Fritz, J.M., Whitman, J.M., Childs, J.D., Palmer, J.A. (2006b). The Use of a
Lumbar Spine Manipulation Technique by Physical Therapists in Patients Who Satisfy a
Clinical Prediction Rule: A Case Series. Journal of Orthopedic & Sports Physical Therapy,
36(4), 209-214.

57
24. Costa, L., Koes, B. W., Pransky, G. et al. (2013). Primary Care Research Priorities in Low
Back Pain. Spine, 38(2), 148–156.
25. Costa, L., Maher, C. G., Hancock, M. J. et al. (2012). The prognosis of acute and persistent
low-back pain: a meta-analysis. Canadian Medical Association Journal, 184(11), 613-624.
26. Costa, L., Maher, C. G., Latimer, J. et al. (2009). Motor Control Exercise for Chronic Low
Back Pain: A Randomized Placebo-Controlled Trial. Physical Therapy, 89(12), 1275-1286.
27. Čolaković. H., Avdić, D. (2013). Effects of neural mobilization on pain, straight leg raise
test and disability in patients with radicular low back pain. Journal of Health Sciences, 3(2),
109-112.
28. De Heer, E., Gerrits, M., Beekman, A. (2014). The Association of Depression and Anxiety
with Pain: A Study from NESDA. PLoS ONE, 9(10), 1-11.
29. Ellegaard, H., Pedersen, B. D. (2012). Stress is dominant in patients with depression and
chronic low back pain. A qualitative study of psychotherapeutic interventions for patients
with non-specific low back pain of 3–12 months’ duration. BMC Musculoskeletal Disorders,
13(166), 1-9.
30. Fersum, K. V., Dankaerts, W., O'Sullivan, P. B. et al. (2010). Integration of sub-
classification strategies in RCTs evaluating manual therapy treatment and exercise therapy
for non-specific chronic low back pain (NSCLBP): a systematic review. British Journal of
Sports Medicine, 44(14), 1054–1062.
31. Flynn, T., Fritz, J., Whitman, J. et al. (2002). A Clinical Prediction Rule for Classifying
Patients with Low Back Pain Who Demonstrate Short-Term Improvement With Spinal
Manipulation. Spine, 27(24), 2835–2843.
32. Ford, J. J., Hahne, A. J. (2013). Complexity in the physiotherapy management of low back
disorders: Clinical and research implications. Manual Therapy, 18(5), 438-442.
33. Fritz, J. M., Brennan, G. P., Clifford, S. N., Hunter, S. J., Thackeray, A. (2006).An
Examination of the Reliability of a Classification Algorithm for Subgrouping Patients With
Low Back Pain. Spine, 31(1), 77–82.
34. Fritz, J. M., Childs, J. D., Flynn, T. W. (2005). Pragmatic application of a clinical prediction
rule in primary care to identify patients with low back pain with a good prognosis following
a brief spinal manipulation intervention. BMC Family Practice, 29(6), 1-8.
35. Fritz, J.M., Cleland, J.A., Childs, J.D. (2007). Subgrouping patients with low back pain:
evolution of a classification approach to physical therapy. Journal of Orthopaedic & Sports
Physical Therapy, 37(6), 290-302.

58
36. Fritz, J. M., Delitto, A., Erhard, R. E. (2003). Comparison of classification - based physical
therapy with therapy based on clinical practice guidlines for patients with acute low back
pain. Spine, 28(13), 1363-1372.
37. George, S. Z. (2000). Differential Diagnosis and Treatment for a Patient With lower
Extremity Symptoms. Journal of Orthopaedic & Sports Physical Therapy, 30(8), 468-472.
38. George, S. Z. (2002). Characteristics of Patients With Lower Extremity Symptoms Treated
With Slump Stretching: A Case Series. Journal of Orthopaedic & Sports Physical Therapy,
32(8), 391-398.
39. Guclu, D. G., Guclu, O., Ozaner, A., Senormanci, O., Konkan, R. (2012). The Relationship
Between Disability, Quality of Life and Fear-Avoidance Beliefs in Patients with Chronic
Low Back Pain. Turkish Neurosurgery, 22(6), 724-731.
40. Hancock, M.J., Maher, C.G., Latimer, J., Herbert, R.D., McAuley, J.H. (2008). Independent
evaluation of a clinical prediction rule for spinal manipulative therapy: a randomised
controlled trial. European Spine Journal, 17(7), 936–943.
41. Hancock, M., Herbert, R. D., Maher, C. G. (2009). A Guide to Interpretation of Studies
Investigating Subgroups of Responders to Physical Therapy Interventions. Physical
Therapy, 89(7), 698–704.
42. Hauggaard, A., Persson, A. L. (2007). Specific Spinal Stabilisation Exercises In Patients
With Low Back Pain– A Systematic Review. Physical Therapy Reviews, 12(3), 233–248.
43. Heiss, D., Fitch, D. S., Fritz, J. M. et al. (2004). The Interrater Reliability Among Physical
Therapists Newly Trained in a Classification System for Acute Low Back Pain. Journal of
Orthopaedic & Sports Physical Therapy, 34(8), 430-439.
44. Henry, S. M., Fritz, J. M., Trombley, A. R., Bunn, J. Y. (2012). Reliability of a Treatment-
Based Classification System for Subgrouping People With Low Back Pain. Journal of
orthopaedic & sports physical therapy, 42(9), 797-805.
45. Henry, S. M., Van Dillen, L. R., Ouellette-Morton, R. H. et al. (2014). Outcomes are not
different for patient-matched versus nonmatched treatment in subjects with chronic recurrent
low back pain: a randomized clinical trial. Spine, 14(12), 2799–2810.
46. Hicks, G. E., Fritz, J. M., Delitto, A., Mishock, J. (2003). Interrater Reliability of Clinical
Examination Measures for Identification of Lumbar Segmental Instability. Archives of
Physical Medicine and Rehabilitation, 84(12), 1858-1864.
47. Hides, J. A., Jull, G. A., Richardson, C. A. (2001). Long-Term Effects of Specific
Stabilizing Exercises for First-Episode Low Back Pain. Spine, 26(11), 243–248.

59
48. Hill, J. C., Fritz, J. M. (2011). Psychosocial Influences on Low Back Pain, Disability, and
Response to Treatment. Physical Therapy, 91(5), 712–721.
49. Hoffman, S. L., Johnson, M. B., Zou, D., Harris-Hayes, M., Van Dillen, L. (2011). Effect of
classification-specific treatment on lumbopelvic motion during hip rotation in people with
low back pain. Manual Therapy, 16(4), 344–350.
50. Hong, J., Kim, H., Shin, H., Huh, B. (2014). Assessment of depression, anxiety, sleep
disturbance, and quality of life in patients with chronic low back pain in Korea. Korean
Journal Anesthesiology, 66(6), 444-450.
51. Ito, T., Shirado, O., Suzuki, H. et al. (1996). Lumbar trunk muscle endurance testing: an
inexpensive alternative to a machine for evaluation. Archives of Physical Medicine and
Rehabilitation, 77(1), 75-79.
52. Jordan, K.P., Kadam, U.T., Hayward, R. et al. (2010). Annual consultation prevalence of
regional musculoskeletal problems in primary care: an observational study. BMC
Musculoskeletal Disorders, 144(11), 1-10.
53. Kamper SJ, Maher CG, Mackay G. (2009). Global rating of change scales: a review of
strengths and weaknesses and considerations for design. The Journal of Manual &
Manipulative Therapy, 17(3), 163–170.
54. Kent, P., Mjøsund, H. L., Petersen, D. (2010). Does targeting manual therapy and/or
exercise improve patient outcomes in nonspecific low back pain? A systematic review. BMC
Medicine, 22(8), 1-15.
55. Koumantakis,G. A., Watson, P. J., Oldham, J. (2005). Trunk Muscle Stabilization Training
Plus General Exercise Versus General Exercise Only: Randomized Controlled Trial of
Patients With Recurrent Low Back Pain. Physical Therapy, 85(3), 209-225.
56. Latimer, J., Maher, C.G., Refshauge, K., Colaco, I. (1999). The Reliability and Validity of
the Biering–Sorensen Test in Asymptomatic Subjects and Subjects Reporting Current or
Previous Nonspecific Low Back Pain. Spine, 24(20), 2085–2090.
57. Lee, H. J., Lim, W. H., Park, JW. et al. (2012). The Relationship between Cross Sectional
Area and Strength of Back Muscles in Patients with Chronic Low Back Pain. Annals of
Rehabilitation Medicine, 36(2), 173-181.
58. Lehtola, V., Luomajoki, H., Leinonen, V., Gibbons, S., Airaksinen, O. (2012). Efficacy of
movement control exercises versus general exercises on recurrent sub-acute nonspecific low
back pain in a sub-group of patients with movement control dysfunction. protocol of a
randomized controlled trial. BMC Musculoskeletal Disorders, 55(13), 1-9.

60
59. Lewis, J. S., Hewitt, J. S., Billington, L. et al. (2005). A Randomized Clinical Trial
Comparing Two Physiotherapy Interventions for Chronic Low Back Pain. Spine, 30(7),
711–721.
60. Lietuvos skausmo draugija. (2005). Skausmas ir būtinoji pagalba; metodinės
rekomendacijos. Peržiūrėta 2015, balandžio 8, adresu:
http://www.emedicina.lt/site/files/skausmo_medicina/2005_02/Skausmas_ir_butinoji_pagal
ba.pdf.
61. Long, A., Donelson, R., Tak Fung, T. (2004). Does it Matter Which Exercise? A
Randomized Control Trial of Exercise for Low Back Pain. Spine, 29(23), 2593–2602.
62. Long, A., May, S., Fung, T. (2008). Specific Directional Exercises for Patients with Low
Back Pain: A Case Series. Physiotherapy Canada, 60(4), 307-317.
63. Machado, L. A., Souza, M., Ferreira, P. H., Ferreira, M. (2006). The McKenzie Method for
Low Back Pain: A Systematic Review of the Literature With aMeta-Analysis Approach.
Spine, 31(9), 254–262.
64. Maher, C. G., Latimer, J., Hodges, P. W. et al. (2005). The effect of motor control exercise
versus placebo in patients with chronic low back pain. BMC Musculoskeletal Disorders,
54(6), 1-8.
65. Maitland, G. D. (1985). The slump test: examination and treatment. The Australian Journal
of Physiotherapy, 31(6), 215-219.
66. Malik, N., Kataria, C., Sachdev, N. B. (2012). Comparative Effectiveness of Straight Leg
Raise and Slump Stretching in Subjects with Low Back Pain with Adverse Neural Tension.
International Journal of Health and Rehabilitation Sciences, 1(1), 2-10.
67. Maul, I., Läubli, T., Oliveri, M., Krueger, H. (2005). Long-term effects of supervised
physical training in secondary prevention of low back pain. European Spine Journal, 14(6),
599–611.
68. McGill, S. M., Cholewicki, J. (2001). Biomechanical Basis for Stability: An Explanation to
Enhance Clinical- Utility. Journal of Orthopaedic & Sports Physical Therapy, 31(2), 96-
100.
69. Mieritz, R. M., Bronfort, G., Hartvigsen, J. (2014a). Regional lumbar motion and patient-
rated outcomes: a secondary analysis of data from a randomized clinical trial. Journal of
Manipulative and Physiological Therapeutics, 37(9), 628-640.
70. Mieritz, R. M., Hartvigsen, J., Boyle, E. et al. (2014b). Lumbar motion changes in chronic
low back pain patients: a secondary analysis of data from a randomized clinical trial. Spine,
56(14), 2618–2627.

61
71. Murray, C.J.L. et al. (2012). Disability-adjusted life years (DALYs) for 291 diseases and
injuries in 21 regions, 1990–2010: a systematic analysis for the Global Burden of Disease
Study 2010. Lancet; 380(9859), 2197–2223.
72. Nagrale, A., Patil, S., Gandhi, R., Learman, K. (2012). Effect of slump stretching versus
lumbar mobilization with exercise in subjects with non-radicular low back pain: a
randomized clinical trial. Journal of Manual and Manipulative Therapy, 20(1), 35-42.
73. Nourbakhsh, M. R., Arab, A.M. (2002). Relationship Between Mechanical Factors and
Incidence of Low Back Pain. Journal of Orthopaedic & Sports Physical Therapy, 32(9),
447–460.
74. O'Sullivan, P. B. (2000). Lumbar segmental `instability': clinical presentation and specific
stabilizing exercise management. Manual Therapy, 5(1), 2-12.
75. Paatelma, M., Kilpikoski, S., Simonen, R. et al. (2008). Orthopaedic manual therapy,
McKenzie method or advice only for low back pain in working adults: a randomized
controlled trial with one year follow-up. Journal of Rehabilitation Medicine, 40(10), 858–
863.
76. Pengel, L., Refshauge, K. M., Maher, C. G. (2004). Responsiveness of Pain, Disability, and
Physical Impairment Outcomes in Patients With Low Back Pain. Spine, 29(8), 879–883.
77. Perret, C., Poiraudeau, S., Fermanian J. et al. (2001).Validity, Reliability, and
Responsiveness of the Fingertip-to-Floor Test. Archives of Physical Medicine and
Rehabilitation; 82(11), 1566-1570.
78. Rabin, A., Shashua, A., Pizem, K., Dickstein, R., Dar, G. (2014). A Clinical Prediction Rule
To Identify Patients With Low Back Pain Who Are Likely To Experience Short-Term
Success Following Lumbar Stabilization Exercises: A Randomized Controlled Validation
Study. Journal Of Orthopaedic & Sports Physical Therapy, 44(1), 6-18.
79. Robinson, H.S., Mengshoel, A.M. (2014). Assessments of Lumbar Flexion Range of
Motion. Intertester Reliability and Concurrent Validity of 2 Commonly Used Clinical Tests.
Spine, 39(4), 270–275.
80. Roland, M., Fairbank, J. (2000). The Roland–Morris Disability Questionnaire and the
Oswestry Disability Questionnaire. Spine, 25(24), 3115–3124.
81. Sagmanli, S., Yagci, N., Cavlak, U., Cetin, A. (2009). Relationship between pain intensity,
depressive symptoms, disability level and physical functioning in chronic low back pain
Turkish patients: gender differences. Journal of Medical Sciences, 9 (6), 257-263.
82. Sakakibara, T., Wang, Z., Kasai, Y. (2012). Does going to an amusement park alleviate low
back pain? A preliminary study. Journal of Pain Research, 5(5), 409–413.

62
83. Salvetti, M.G., Pimenta, C.A.M., Braga, P. E., Corrêa, C. F. (2012). Disability related to
chronic low back pain: prevalence and associated factors. Revista da Escola de Enfermagem
da USP, 46(2), 16-23.
84. Sheeran, L., Coales, P., Sparkes, V. (2014). Clinical challenges of classification based
targeted therapies for non-specific low back pain: What do physiotherapy practitioners and
managers think? Manual Therapy, 34(2), 1-7.
85. Stankovic, A., Lazovic, M., Kocic, M. et al. (2012). Lumbar Stabilization Exercises in
Addition to Strengthening and Stretching Exercises Reduce Pain and Increase Function in
Patients With Chronic Low Back Pain: Randomized Clinical Open-Label Study. Turkish
Journal of Physical Medicine and Rehabilitation; 58(3), 177-83.
86. Stanton, T. R., Fritz, J. M., Hancock, M. J. et al. (2011). Evaluation of a Treatment-Based
Classification Algorithm for Low Back Pain: A Cross-Sectional Study. Physical Therapy,
91(4), 496-509.
87. Takeyachi, Y., Konno, S., Otani, K. et al. (2003). Correlation of Low Back Pain With
Functional Status, General Health Perception, Social Participation, Subjective Happiness,
and Patient Satisfaction. Spine, 28(13), 1461–1467.
88. Tousignant, M., Poulin, L., Marchand, S., Viau, A., Place, C. (2005). The modified –
modified Schober test for range of motion assessment of lumbar flexion in patients with low
back pain: a study of criterion validity, intra- and inter-rater reliability and minimum
metrically detectable change. Disability and Rehabilitation, 27(10), 553–559.
89. Van Middelkoop, M., Rubinstein, S.M., Kuijpers, T. et al. (2011). A systematic review on
the effectiveness of physical and rehabilitation interventions for chronic non-specific low
back pain. European Spine Journal; 20(1), 19–39.
90. Werneke, M. W., Hart, D., Oliver, D. et al. (2010). Prevalence of classification methods for
patients with lumbar impairments using the McKenzie syndromes, pain pattern,
manipulation, and stabilization clinical prediction rules. Journal of Manual and
Manipulative Therapy, 18(4), 197-204.

63
 PRIEDAI

1. PRIEDAS

NESPECIFINĖS JUOSMENS – KRYŽMENS MANIPULIACIJOS TECHNIKA

Atlikimas (19 pav.):

• pacientas guli ant nugaros, kineziterapeutas stovi priešingoje pusėje nei manipuliuojama
pusė. Manipuliuojama labiau simptominė pusė pagal paciento nusiskundimus. Jei pacientas
negali įvardinti, kurios pusės simptomai stipresni, tada kineziterapeutas pasirenka pagal savo
vertinimus;
• pacientui suteikiama manipuliuojamos pusės šoninio lenkimo padėtis;
• pacientas sukabina rankas už galvos, kineziterapeutas pasyviai atlieka paciento rotaciją ir
daro staigų paspaudimą atgal – žemyn (lot. posterior – inferior) kryptimi ties priekiniu
viršutiniu klubakaulio dygliu;
• jei manipuliuojant pasigirsta garsas „pop”, kineziterapeutas nurodo pacientui atlikti judesių
amplitudės pratimus;
• jei garso nėra, pacientas atsigula į pradinę padėtį ir vėl iš eilės atliekami visi punktai ir
manipuliuojama antrą kartą;
• daugiausiai vienai pusei daromi du bandymai. Jei po ketvirto karto nepasigirsta „pop”
garsas, tada pacientui nurodomi judesių amplitudės pratimai. Manipuliacija atliekama
daugiausiai tris užsiėmimus (priklausomai nuo paciento simptomų), o likusių procedūrų
metu atliekami judesių amplitudės pratimai, esant poreikiui – stabilumo pratimai. Pratimų
kartojimų ir serijų skaičius parenkamas individualiai pagal paciento būklę ir simptomus
(Flynn et al., 2002).

64
19 pav. Nespecifinės juosmens – kryžmens manipuliacijos technika (Flynn et al., 2002)

65
 2. PRIEDAS

NERVO TEMPIMO TESTO ATLIKIMAS

Testas sudarytas iš keletos komponentų (20 pav.):

1. paciento paprašoma atsisėsti, nugara turi būti tiesi, keliai sulenkti 90o kampu ir pakinklis
liečia stalo paviršių;
2. pacientas turi atpalaiduoti pečius, juosmenį. Kineziterapeutas palaiko neutralią kaklo padėtį
ir spaudžia krūtininę ir juosmeninę stuburo dalį į lenkimo padėtį;
3. esant tokioje padėtyje, paciento prašoma pritraukti smakrą prie krūtinės (į kaklo duobutę), o
kineziterapeutas spaudžia kaklą į lenkimo padėtį;
4. kineziterapeutas toliau laiko spaudimą, išlaikydamas pacientą lenkimo padėtyje, o pacientas
aktyviai ištiesia blauzdą per kelio sąnarį;
5. pacientas ištiesia dar pėdą (blauzda lieka ištiesta), o kineziterapeutas toliau palaiko paciento
lenkimo padėtį;
6. kineziterapeutas atleidžia kaklą ir pacientas jį ištiesia sugrąžindamas kaklą į neutralią
poziciją.
Paciento simptomų pasikeitimai yra fiksuojami (pažymimi) po kiekvienos testo fazės
(dalies). Atliekant paskutinę testo fazę yra tikimasi, kad simptomai sumažės. Teigiamas
testas yra tada, kai atliekant testą simptomai atsikartoja arba sumažėja tiesiant kaklą
(paskutinės fazės metu) (George, 2000).

66
a) b)

20 pav. Nervo tempimo testo atlikimas (a, b) (Miller, 1999)

67
 3. PRIEDAS

KLINIKINĖS PROGNOSTINĖS TAISYKLĖS IR GYDYMO METODAI

Metodas Klinikinė prognostinė taisyklė Gydymas

Manipuliacija 1. Simptomų trukmė iki 16 Manipuliacijos technika

dienų.
(nespecifinė juosmens –
2. Simptomai neplinta
kryžmens manipuliacija), judesių
žemiau kelio.
amplitudės, stabilumo pratimai
3. Hipomobilus segmentas
vertinant su PA
spaudimo testu.

4. Šlaunikaulio vidinė
rotacija > 35° vienoje
arba abiejose pusėse.

5. FABQ klausimynas:
Darbo sritis < 19.
(Flynn et al., 2002)
Stuburo stabilizacija – Amžius < 40 metų Judesių valdymo lavinimas,
– Teigiamas nestabilumo testas (angl. stuburo stabilizacijos pratimai,
Prone instability test) (požymis –
liemens raumenų stiprinimo
skausmas; testas teigiamas, jei
pratimai
skausmas sumažėja aktyvavus
nugaros tiesėjus)
– Aberaciniai judesiai (nukrypę nuo
normos)
• Skausmo arka: skausmas
amplitudės viduryje liemens lenkimo
arba tiesimo metu.
• Lipimas šlaunimis norint
išsitiesti iš sulenktos padėties.
• Liemens šoninio lenkimo
arba sukimo judesys tiesiantis iš
sulenktos padėties, kurį iššaukia
staigus ir netikėtas skausmas
juosmenyje.
• Nenormalus dubens-

68
 juosmens ritmas.
– Vidutinė tiesios kojos kėlimo
amplitudė > 91°
(Hicks et al., 2005)
McKenzie Simptomai plintantys žemiau Specifiniai krypties pratimai
sėdmens.

Tiesimo pratimai (akcentuojantys tiesimą/lenkimą)
Simptomai centralizuojasi
tiesiant liemenį.
Simptomai periferalizuojasi
su liemens lenkimu.
Jei simptomai
nesicentralizuoja teikia
pirmenybę tiesimu. O
lenkimas ar šoninis lenkimas
didina simptomus.

Lenkimo pratimai Vyresni pacientai (> 50

metų).
Pirmenybė lenkimo
judesiams.
Stuburo stenozės požymiai.
Lenkimas mažina
simptomus.
(Apeldoorn et al., 2012;
Fritz et al., 2007)
Nervo tempimo technika o Pacientas nurodo juosmens Nervo tempimo technika, judesių
skausmą bei simptomų
amplitudės pratimai
plitimą į vieną arba abi
apatines galūnes.
o Atliekant paciento ištyrimą,
pasikartojantys juosmens
tiesimo ar lenkimo judesiai
nei pagerina, nei blogina
simptomų apatinėse
galūnėse.
o Teigiamas nervo tempimo
testas .
(George, 2002)

69
 4. PRIEDAS

Koreliacijos tarp psichoemocinės būklės ir skausmo intensyvumo bei funkcinės negalios taikant
Spearman’o testą (SAS – skaičių atitikmens skalė; RM – Roland–Morris klausimynas; HADD –
depresijos vertinimas HAD skale; HADN – nerimo vertinimas HAD skale)

HADD HADN

Correlation Coefficient ,271* ,093

SAS po9d.
Sig. (2-tailed) ,036 ,480
Spearman's rho N 60 60
Correlation Coefficient ,141 ,252
RM po9d. Sig. (2-tailed) ,283 ,052
N 60 60

70