XX a.

pradžios publicistas, lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje, visuomenės

veikėjas Jonas Biliūnas novelėje „Ubagas” parodė tikrąją nereikalingo
žmogaus padėtį. Pats Biliūnas žinojo, kaip žmogus, net ir būdamas jaunas,
gali būti nereikalingas, kadangi pats sirgo džiova ir negalėjo dirbti daug
darbų. Pagrindinis šio kūrinio veikėjas - Petras Sabaliūnas – senas vyriškis,
bitininkas, ūkininkas, kadaise turėjęs viską, tačiau viską atidavęs savo sūnui
bei pasakotojas, kuris pats grįžęs iš užsienio, sirgdamas, norėdamas pailsėti
gimtinėje (beje, tai labai susiję su paties Jono Biliūno biografija, kai sunkiai
sirgdamas džiova jis grįžo į Lietuvą) sutinka senolį, ubagą - Petrą Sabaliūną.
Pamatęs jį, jis mano, jog tai eilinis ubagas, tačiau jis buvo nedrąsus, nieko
neturintis, tik savo krepšį. Pasakotojas klausosi jo gyvenimo istorijos.
Senolis pasakotojui papasakoja, kas jis toks ir kodėl liko benamiu.
Pasakotojas sužino, jog ubagas yra jo senas pažįstamas. Taip pat Sabaliūnas
papasakoja, jog sūnus, kuris jau turi susikūręs savo šeimą, jį išvarė iš namų,
nes senolis jau senas ir juo nenori rūpintis. Jo istorija skaudi, todėl
pasakotojas net ima gailėtis, jog gali duoti tik duonos riekę ir nieko daugiau,
kadangi senolį pažinojo iš anksčiau. Pasakotojas, jaunas, neseniai grįžęs iš
užsienio prisimena Sabaliūną iš vaikystės kaip šiam besant pasiturinčiu
bitininku, vaikai, jis ir Sabaliūno sūnus žaisdavo jo kieme. Taigi galima teigti,
jog Biliūnas novelėje „Ubagas“ įrodo, jog žmogus tampa kitų žmonių
atstumtas ir nereikalingas tada, kai tampa senas, nepajėgus pasirūpinti
savimi ir neturintis ką duoti aplinkiniams.

230 žodžių.