“Liudna pasaka”, „Kliudžiau“ ar „Laimės žiburys“ – šiuos kūrinius puikiai visi žinote.

Jų autorius – Jonas Biliūnas – Žymus realizmo rašytojas, psichologinės ir lyrinės

lietuvių prozos pradininkas. Nors liga jį pakirto itin jauną – vos 28-erių metų – dar
būdamas gyvas J.Biliūnas spėjo įrašyti savo pavardę į lietuvių literatūros istoriją.
Tačiau gyvenime jis pasižymėjo ne tik tuo.
Šiandien trumpai pristatysiu 3 gan įdomius faktus, kuriuos gal netgi bus galima
panaudoti kaip biografinį kontekstą rašinyje.
1 faktas: J.Biliūnas buvo aktyvus socialistas. Jaunystėje J.Biliūnas, kaip ir ne vienas
to meto studentas, žavėjosi socializmo idėjomis, po įvairiais slapyvardžiais skelbė
socialistinius tekstus. Jie nė kiek nepriminė tokių tekstų kaip „Kliudžiau" ar „Brisiaus
galas", kurie vėliau jį išgarsino.
Jis buvo, kaip tuomet sakyta, laisvamanis, netikėjęs Dievu, nors šeima ji bandė
priversti tarnauti Dievui, ir nevengė priešinti socializmo ir krikščionybės savo
darbuose. Vėliau įsitraukė į darbininkų judėjimą.
„Nuo kritusių aukų mūsų darbas nesilpnėja, bet jų krauju aplietas plačiai sklaidosi
aplinkui; raudona darbininkų vėliava ja drąsiai kilsta į viršų“, – rašė jis viename iš
savo rašytų tekstų. J.Biliūnas 1902 m. kurį laiką netgi vadovavo Panevėžio
socialdemokratų partijos kuopai.
Visgi jautriam J.Biliūnui politika galiausiai tapo svetima. Laiškuose draugams
J.Biliūnas pripažino, kad politikoje reikia nepaprasto tikėjimo savo žodžiais,
pasiryžimo. Jis save laikė svyruojančiu žmogumi, kuriam, pavyzdžiui, dailės ar
literatūros istorija yra daug įdomiau negu politika, kuris nenori tiesiog daug kalbėti.
2 faktas: J.Biliūnas ragino lietuvius studijuoti užsienyje.
Nors tada kaip tik buvo kovojama už savo tautiškumą, Jonas Biliūnas manė kitaip.
1904 m. išspausdintame straipsnyje „Laiškai iš užsienio“ J.Biliūnas, kuriam teko
studijuoti ir Ciuriche, ir Tartu, ir Leipcige, kvietė lietuvių jaunimą važiuoti mokytis į
užsienį . Jis teigė, kad ten žmogus pajus laisvę galvoti ir dar labiau pamils savo kraštą.
„Matydamas, kaip čia visi myli mokslą, pradedi ir pats daugiau dirbti, pradedi tu jį
mylėti, jam pasišvęsti, stengdamasis prašalinti tinginį ir apatiją… Lengviau daros ant
širdies matant, kaip nors kiti laisviau gyvena, myli kalbą ir kraštą, literatūrą ir kultūrą
Pradedi tada tikėti, kad ateis laikas, kuomet ir tavo krašte taip bus“, – rašė J.Biliūnas.
3 faktas: „Liūdną pasaką“ J.Biliūnas baigė rašyti likus keliems mėnesiams iki
mirties.
Rašydamas savo ilgiausią kūrinį „Liūdną pasaką“ J.Biliūnas nujautė, kad gyventi jam
liko nedaug ir kad tai greičiausiai tai bus paskutinis jo tekstas – tokį žinojimą yra
turėję ne tiek jau daug rašytojų.
Priešmirtinės nuotaikos atsispindi ir apysakos tekste.
„Ėmė noras suimti gniaužtan visą tą pakvipusį orą ir, pravėrus savo krūtinę, vienu
rėžtu sugrūsti jį plaučiuosna: pasotinti juos, alkanus, to oro ištroškusius. Bet buvau
toksai silpnas, tos galios neturėjau“, – kalba „Liūdnos pasakos“ pasakotojas.
Galima nujausti, kad čia J.Biliūnas perteikė ir jį užplūdusius jausmus.