— Nebėr, nebėr už tave nelaimingesnio nieko dabar visame pasaulyje!

— sušuko ji kaip patrakusi, nebegirdėdama, ką

jis sako, ir staiga isteriškai pravirko.
Seniai jau nebepažįstamas jam jausmas užtvindė jo sielą ir vienu kartu suminkštino ją. Jis nesipriešino tam jausmui:
dvi ašaros išriedėjo iš jo akių ir pakibo ant blakstienų.
— Tai nepaliksi manęs, Sonia? — kalbėjo jis beveik su viltimi žiūrėdamas į ją.
— Ne, ne; niekad ir niekur! — sušuko Sonia. — Paskui tave eisiu, visur eisiu! O, Viešpatie!.. Ak, aš nelaiminga!.. Na,
kodėl, kodėl aš tavęs anksčiau nepažinau! Kodėl tu anksčiau neatėjai? O, Viešpatie!
— Štai ir atėjau.
— Dabar, taigi! Vai, ką dabar daryti!.. Sykiu, sykiu! — kartojo ji kaip svaiguly ir vėl glamonėjo jį. — Į katorgą su
tavim drauge eisiu! — Staiga tarytum jį supurtė kas, ir tas pats kaip pirma šypsnys — su neapykanta ir beveik
išdidumu, — iškreipė jo lūpas.
— Aš, Sonia, į tą katorgą dar gal nė nenoriu eiti, — tarė jis.
Sonia greit į jį pažiūrėjo.
Po pirmos karštos ir skausmingos užuojautos nelaimingajam vėl baisi žmogžudystės idėja supurtė ją. Pakitusiame jo
žodžių tone jai staiga pasigirdo žmogžudys. Ji nustebusi žiūrėjo į jį. Jai nieko dar nebuvo žinoma, nei kam, nei kaip,
nei kodėl tai įvyko. Dabar visi tie klausimai vienu kartu švystelėjo jos sąmonėje. Ir vėl ji netikėjo: „Jis, jis žmogžudys!
Argi tai galima?”
— Na, kas čia! Kur gi aš esu! — tarė ji didžiai nustebusi tartum dar neatsipeikėdama. — Na, kaipgi jūs, toks... galėjot
ryžtis taip padaryti?.. Na, kas gi čia!
— Aišku, iš noro apgrobti! Liaukis, Sonia! — kažin kaip nuvargęs ir tarsi su apmaudu atsakė jis.
Sonia stovėjo nustėrusi, bet staiga suriko:
— Tu buvai alkanas!.. Tu... norėjai motinai padėti? Taip?
— Ne, Sonia, ne, — murmėjo jis nusigręžęs ir nuleidęs galvą, — nebuvau aš jau taip alkanas... aš iš tikrųjų norėjau
padėti motinai, bet... ir čia ne visai teisingai... nekankink manęs, Sonia!
Sonia pliaukštelėjo rankomis.

— Štai kaip čia yra: kartą pats save paklausiau, kaip būtų, jei, pavyzdžiui, mano vietoj atsidurtų Napoleonas ir jis savo
karjerai pradėti neturėtų nei Tulono, nei Egipto, nei viršukelės per Monblaną, o būtų vietoj visų šitų gražių ir
monumentalių daiktų viena tiktai kokia juokinga senpalaikė registratoriaus našlė, kurią dar reikėtų užmušti, norint iš
jos skrynios pinigus pasigrobti (dėl karjeros, supranti?), na, tai ar ryžtųsi jis taip padaryti, jei kitokios išeities nebūtų?
Ar nepasibjaurėtų jis, kad čia per daug nemonumentalus ir... nuodėmingas dalykas? Taigi aš tau sakau, kad su šituo
„klausimu” prasikankinau labai ilgai, jog gėda man pasidarė, kai pagaliau supratau (staiga kažin kaip), kad jis ne tiktai
nepasibjaurėtų, bet jam nė į galvą neateitų, jog čia nemonumentalus dalykas... ir jis nė nesuprastų: ko čia bjaurėtis? Ir
jei jau kito kelio jam nebūtų, tai jis taip ją nunovytų, jog net sucypti neduotų, be jokių galvos suksenų!.. Na, ir aš...
nustojau galvą sukęs... nunovijau... autoriteto pavyzdžiu... Tatai visiškai taip ir buvo! Tau juokinga? Taip, Sonia, čia
visų juokingiausia tai, kad gal tikrai ir buvo...

Ne, ne taip! Aš vėl ne taip pasakoju! Matai, aš tada vis save klausdavau: kodėl aš toks kvailas, kad jeigu
kiti kvaili ir aš žinau jau tikrai, kad jie kvaili, tai pats nenoriu būti protingesnis? Vėliau sužinojau, Sonia, kad jei
lauksi, kol visi paliks protingi, tai labai jau ilgai reiks laukti... Vėliau aš dar sužinojau, kad niekad to ir nebus, kad
nepasikeis žmonės ir niekas jų neperdirbs, ir mėginti neverta! Taip, čia taip! Čia jų dėsnis... Dėsnis, Sonia! Čia taip! Ir
aš dabar žinau, Sonia, jog kas tvirtas, kas stiprus protu ir dvasia, tas jiems ir Viešpats! Kas daug turi drąsos, tas jiems
ir teisus. Kas į didesnius dalykus gali nusispjauti, tas jiems ir įstatymų leidėjas, o kas visų daugiausia gali išdrįsti, tas
visų teisiausias! Taip ligi šiol buvo, taip ir visada bus! Tiktai aklas to nemato!

— Aš tada supratau, Sonia — tęsė jis apimtas ekstazės, — jog valdžia duodama tik tam, kas išdrįsta pasilenkti ir
pasiimti ją! Čia vienas, tiktai vienas tėra dalykas: reikia tik išdrįsti! Aš tada vieną mintį išgalvojau, pirmą kartą
gyvenime, kurios niekas ir niekad ligi manęs nebuvo dar išgalvojęs! Niekas! Man staiga aiškiai kaip saulė nušvito, kad
kaipgi tai niekas ligi šiol neišdrįso ir nedrįsta, praeidamas pro šitą visą nesąmonę, paimti tiesiog viską už stimburio ir
trenkti po velnių! Aš... aš panorėjau išdrįsti ir užmušiau... aš tiktai išdrįsti panorėjau, Sonia, štai ir visa priežastis!
Nejaugi tu manai, kad aš kaip kvailys ėjau ir dariau be jokio pagalvojimo? Aš dariau kaip gudruolis, o tas
mane ir pražudė! Nejaugi tu manai, jog aš nežinojau, pavyzdžiui, bent to, kad jei jau pradėjau save klausinėti ir kvosti
— ar turiu aš teisę valdžią turėti? — tai, vadinasi, neturiu teisės valdžios turėti. Arba, jeigu aš keliu klausimą: ar
žmogus utėlė? — tai, vadinasi, jau ne utėlė žmogus man, o utėlė tam, kam tas nė į galvą neateina ir kas be jokių
klausimų žengia... Jeigu jau aš šitiek dienų prasikankinau: ar eitų Napoleonas, ar ne? — tai juk jau aiškiai jaučiau, kad
aš ne Napoleonas... Visą, visą tų visų plepalų kančią aš iškentėjau, Sonia, ir ją visą panorėjau nuo pečių nusikratyti: aš
panorėjau, Sonia, užmušti be kazuistikos, užmušti tik sau, tik sau vienam! Aš meluoti nenorėjau apie tai net pats sau!
Ne tam, kad motinai padėčiau, aš užmušiau, — niekai! Ne tam aš užmušiau, kad, įgijęs lėšų ir valdžios, pasidaryčiau
žmonijos labdarys. Burbulas! Aš šiaip sau užmušiau; sau užmušiau, sau vienam, o ar ten paskui būčiau pasidaręs
kieno labdariu, ar visą gyvenimą lyg voras būčiau gaudęs visus voratinkliu ir iš visų gyvas sultis čiulpęs, man tą
minutę visiškai vis tiek turėjo būti... Ir ne pinigai, svarbiausia, man reikalingi buvo, Sonia, kai aš užmušiau; ne tiek
pinigai man reikalingi buvo, kiek kas kita...

Aš meluoti nenorėjau apie tai net pats sau! Ne tam, kad motinai padėčiau, aš užmušiau, — niekai!
Ne tam aš užmušiau, kad, įgijęs lėšų ir valdžios, pasidaryčiau žmonijos labdarys. Burbulas! Aš šiaip sau
užmušiau; sau užmušiau, sau vienam, o ar ten paskui būčiau pasidaręs kieno labdariu, ar visą gyvenimą lyg voras
būčiau gaudęs visus voratinkliu ir iš visų gyvas sultis čiulpęs, man tą minutę visiškai vis tiek turėjo būti... Ir ne
pinigai, svarbiausia, man reikalingi buvo, Sonia, kai aš užmušiau; ne tiek pinigai man reikalingi buvo, kiek kas kita...
Aš tą viską dabar žinau... Suprask mane: gal tuo pat keliu eidamas, aš jau niekada daugiau nebepakartočiau
žmogžudystės. Man kitką reikėjo sužinoti, kitkas kurstė mano rankas: man reikėjo tada sužinoti, ir kuo greičiausiai
sužinoti, ar aš utėlė, kaip visi, ar žmogus? Ar aš išgalėsiu peržengti, ar neišgalėsiu? Ar aš išdrįsiu pasilenkti ir paimti,
ar ne? Ar aš padaras drebantysis, ar teisę turiu...

— Bet kaip nužudžiau? Argi taip žudo? Argi taip eina žudyti, kaip aš tada ėjau? Aš tau kada nors papasakosiu, kaip aš
ėjau... Argi aš senę nužudžiau? Aš save nužudžiau, o ne senę! Taip, vienu kartu dėjau ir nudėjau save, amžinai!.. O
tą senpalaikę velnias užmušė, ne aš... Gana, gana, Sonia, gana! Duok man ramybę, — sušuko jis staiga maudulio
smaugte smaugiamas. — Duok man ramybę.
Jis pasirėmė alkūnėmis į kelius ir lyg replėmis suspaudė sau delnais galvą.
— Šitoks kentėjimas! — išsiveržė skausmingas riksmas Soniai.
— Na, ką dabar daryti, sakyk! — paklausė jis, staiga pakėlęs galvą ir žiūrėdamas į ją nežmoniškai nusiminimo
perkreiptu veidu.
— Ką daryti! — sušuko ji, staiga pašokusi iš vietos, ir jos akys, pasruvusios ligi šiol ašaromis, staiga sužibėjo.— Stok!
(Ji sugriebė jį už peties; jis pasistojo žiūrėdamas į ją beveik nustebęs.) Eik tuojau, šią pat minutę, stok kryžkelėje,
nusilenk, pabučiuok pirmiausia žemę, kurią tu suteršei, o paskui nusilenk visam pasauliui, į visas keturias šalis, ir
pasakyk visiems balsu: „Aš nužudžiau!” Tada Dievas tave vėl gyvenimui grąžins. Eisi? Eisi? — klausinėjo ji visa
drebėdama lyg drugio krečiama, sugriebusi jį už abiejų rankų, stipriai jas suspaudusi savo rankose ir žiūrėdama į jį
degančiu žvilgsniu.
Jis nustebo ir net buvo sukrėstas jos netikėto įkarščio.
— Tai tu čia apie katorgą, Sonia, ką? Gal įskųsti save reikia? — paklausė jis paniuręs.
— Kentėjimą prisiimti ir tuo išsipirkti, štai ko reikia.
— Ne! Neisiu aš pas juos, Sonia.
— O kaip gyvensi, kaip? Kuo gyvensi? — šaukė Sonia. — Argi tu gali dabar gyventi? Na, kaip tu su motina kalbėsi?
(Vai, joms gi, joms kaip dabar bus!) Tiktai ką aš čia! Juk tu jau pametei motiną ir seserį. Štai juk pametei jau, pametei.
O, Viešpatie! — suriko ji. — Juk jis pats jau žino visa tai! Na, kaip, kaipgi be žmogaus gyventi? Kas iš tavęs dabar
bus!