1.9/1.

10 Evoliucija ir jos įrodymai

Vadovėliuose 32-38 psl.
 Evoliucija – tai lėtas procesas, kurio metu organizmai įgauna naudingų požymių, kurie
padeda prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Kad vyktų evoliucija reikia specialių
sąlygų.
 Evoliucijai priešingas procesas vadinamas degradacija – naudingų požymių
praradimas.

 Evoliucijos teorijos:
1. Teokratinė teigia, kad viską sukūrė Dievas;
2. Lamarko teorija teigia, kad organizmai vystosi norų dėka ir paveldi nepaveldimuosius
požymius (kalvio vaikai turės stiprias rankas);
3. Darvino teorija teigia, kad organizmai turėjo bendrą protėvį ir veikiami skirtingų
aplinkos sąlygų skirtingai vystėsi, evoliucionavo. Varomosios jėgos: gamtinė atranka;
kova už būvį; paveldimasis kintamumas;
4. Sintetinė arba neodarvinizmas – priima Darvino evoliucijos teiginius ir papildo juos
genetika.
Evoliuciją sunku pastebėti, nes ji vyksta lėtai, reikia specialių sąlygų ir kartų kaitos.
Evoliuciją galime pastebėti atrasdami naujas rūšis, įvertindami organizmų prisitaikymą prie
kintančios aplinkos.
Evoliucijos įrodymai:
1. Fosilijos – suakmenėjusios organizmų liekanos;
2. Inkliuzas – organizmai įstrigę gintare;
3. Kobrolitas – suakmenėjusios išmatos;
4. Homologiniai organai – tai organai turintys bendrą kilmę ir panašią sandarą, tačiau
prisitaikę atlikti skirtingas funkcijas (žinduolių priekinės galūnės);
5. Analoginiai organai – neturi bendros kilmės ir sandaros panašumų, tačiau prisitaikę
atlikti panašią funkciją (drugelio ir paukščio sparnai);
6. Rudimentai – tai evoliucijos eigoje savo svarbą praradusių organų liekanos (kirmėlinė
atauga, trečias vokas, stručio sparnai);
7. Atavizmai – tai evoliucijos eigoje išnykę požymiai, kurie kartais vėl pasireiškia
(plaukuotas kūnas, 6 speneliai, uodegos atauga);
8. Pereinamosios formos – tai organizmai turintys dviem organizmų grupėms būdingus
požymius (ančiasnapis, archeoteriksas, riešapelekės žuvys).