Kaip padarytas nusikaltimas veikia žmogų?

Nuo pat vaikystės mus mokina skirti gėrį nuo blogio. Būtent šis gebėjimas verčia
mus spręsti kaip pasielgti skirtinguose situacijose. Gėris tai veiksmas, kuris neša
kažką teigiamo į gyvenimą žmogaus kuris padarė kažka gero, ir į kitų žmonių
gyvenimus. Blogių mes vadiname viską kas turi neigiamą mūsų įvertinimą. Tai
žiaurūs veiksmai, kurie griauna moralinius principus ir atneša nemalonūmus,
nelaimes ir kančios. Klausimai kurie visais laikais rupejo žmonėms tai - kokia įtaka
žmogaus likimui gali tūreti nusikaltimas, kurį jis padarė? Kaip šis blogis gali
paveikti žmogaus gyvenimą? Į šiuos klausimus galima rasti atsakymų Jono Biliūno
noveleje "Vagis", ir Albero Kamiu romane "Svetimas".
Gyvena žmogus. Kvepoja, galvoja, šneka, vaikšto. Vienu žodžiu - gyvena. Kasdien
atlieka įprastus veiksmus, jaučia įprastus jam jausmus ir staiga padaro nusikaltima.
Tyčia, netyčia, planuota, staiga, bet tai atsitinka. Ir žmogaus gyvenimas kardinaliai
pasikeičia.Padarytas nusikaltimas visada gimdo psichologinius nusikaltelio
pasikeitimus. Žmogus pradeda išgyventi, jausti nerimą, bijoti, nuolatos galvoti apie
padarytą nusikaltimą. Dažnai žmogus ima save kaltinti ir atgailauti, masto apie
pasekmes ir apie tai, ar galėjo pasielgti kitaip. Jo gyvenimas pavirsta nuolatine
įtampa, nuolatiniu nerimu. Žmogus paprastai negali normaliai gyventi, todėl kad
padarytas nusikaltimas palieka pėdsaka visam gyvenimui. Jonas Biliūnas, XIX a.
pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių prozininkas, publicistas, lyrinės prozos
pradininkas Lietuvoje, visuomenės veikėjas, savo noveleje "Vagis" pasokoja apie
žmogaus išgyvenimus po padaryto nusikaltimo. Jis rašė apie Jokūba, kuris buvo
ūkininku, turėjo gerą žmoną ir gyvendavo paprasta ir laimingą gyvenimą. Bet vieną
naktį nujaučia, kad kažkas vyksta lauke. Išeina ir mato, kad kažkas įsibrovė į tvartą.
Jokūbas suprato, kad tai yra vagis, bet kadangi buvo naktis ir jis negalėjo pakviesti
pagalbos, nusprende nutrenkti vagį su kūlė. Nutrenkė ir pamato, kad vagis
nebegyvas ir turi su savim šautuvą, todėl, jeigu taip nebūtų pasielgęs, gali būti, jog
ūkininkas būtų likęs nebegyvas. Kitą dieną šis žmogus palaidojamas. Sodžiuje
suprantama, jog žmogus buvo vagis, nes buvo apsiginklavęs, todėl kaimas
nusprendžiama, jog vagis vertas tokio likimo. Bet Jokūbui vistiek buvo labai bloga.
Visą laiką jam buvo gaila to vagio, jis galvodavo, "Ar galėčiau pasielgti kitaip",
širdis jam skaudėjo visada, kai jis šitą situaciją prisimindavo. Ir net po trisdešimties
metū, prieš savo mirtį, Jokūbas pergyvena, ar Dievas supras, kodėl taip pasielgė.
Trisdešimt metu praėjo, o žmogus vis dar išgyvena padaryta blogį. "Bet viena tik
mintis, kad galiu į kalėjimą pakliūti, savo žmoną ir vaikus nelaimingais padaryti,
visados nuo prisipažinimo mane sulaikydavo". Baimė. Visą gyvenimą žmogus
pradeda bijoti. Po padaryto nusikaltimo žmogų užvaldo tokia palitra neigiamų
jausmų, kad ne kiekvienas sugeba su jais sugyventi. Jaigu nusikaltelį nenuteisia
valstybę, jis nuteisia save pats. Nuteisia kentetį, bijoti ir nerimauti visą gyvenimą.
Taigi, galima pasakyti, kad nusikaltimas tikrai veikia žmogaus psichinė ir dvasinė
būklė, padaro žmogų paranojišku ir gali net privesti prie savižudybės.
Tačiau, po padaryto nusikaltimo pasikeičia ne tik žmogaus dvasinė būklė, gali
pasikeisti net visas žmogaus gyvenimas ir jo likimas. Žmogus gali patekti į
kalejimą, nužudyti save ar mirti dėl kitų priežaščių, kurie susija su nusikaltimu.
Alberas Kamiu, XX a. prancūzų rašytojas, eseistas, žurnalistas, filosofas.
Antikomunistinių judėjimų pagerbtas politinis mąstytojas, Alžyro musulmonų
gyventojų teisių aktyvistas, savo romane "Svetimas" parodo, kaip gali pasikeisti
žmogaus būsena ir gyvenimas po padaryto nusikaltimo. Romano protagonistas
Merso yra nutolęs nuo žmonių, pasidaręs svetimas. Jam nerupi kiti žmones, ju
jausmai, mintis, jie patis. Merso egoistas. Jis keliauja iš Alžyro į savo mamos
laidotuves. Vyras ją buvo atidavęs į senelių prieglaudą, nes manė jai ten būs geriau.
Atvykęs į vietą, jis nenori, kad motinos karstas būtų atidengtas, prie jo iš nuovargio
net užsnūsta.Po laidotuvių grįžęs namo jau kitą dieną Merso paplūdimyje
linksminasi su buvusia bendradarbe Mari, su kuria vėliau net planuoja susituokti.
Tiesa, ne iš meilės, bet jei Mari to norės. Merso padeda savo kaimynui Reimonui
atkeršyti jį išdavusiai meilužei. Už tai atsidėkodamas Reimonas jį ir Mari
pakviečia savaitgaliui prie jūros pas jo draugą. Išėję pasivaikščioti Reimonas,
Merso ir vilos šeimininkas sutinka arabus, kurie nori atkeršyti už Reimono
meilužę. Merso mato, kad kaimynas duoda jam ginklą ir paima jį. Tarp arabų ir
Merso su draugais vyksta muštines, po kuriu jie išsiskiria. Po kai kurio laiko Merso
nusprendžia prasiet vienas ir pamato vieną iš arabų. Arabas ištraukia peilį, nuo
kurio saules spinduliai spygina tiesiai į akys. Merso užsimerkia ir šauna.
Atsimerkes jis šovė dar keturis kartus. Merso sodina į kalejima kur jis laukia
tėismo. Sėdėdamas kalėjime jis apie daug ką galvoja, bet nesigilina į savo likimą ir
neanalizuoja vidinio savęs. Galiausiai jam paskiriama mirties bausmė. Jos
belaukdamas Merso vėl daug ką apmąsto. Jis atsisako kapeliono, tačiau jam atėjus
išlieja visą savo širdgėlą. Šiame kūrinyje herojus visiškas egoistas. Jis yra lig
bejausmis. Palaidoti savo mamą, išgerti puodelį kavos ar nužudyti žmogų - jam
viskas yra vienodai. Tokiam žmogui nusikaltimas neneša jokių išgyvenimų,
pasikeičia tik jo fizinis gyvenimas. Jis uždaromas kalėjime, mažoje kameroje, pro
kurios langa matomas tik mažas dangaus gabalas. Jis prarado laisvę. Negali išėiti,
negali susitikti su draugais ar nukeliauti prie jūros. Viską ką jis gali - tai leisti laiką
mažoje ir tuščioje patalpoje. Vienintelis jo gyvenimo įvikys - tai etapas į teismo
salė. Viską ką jis gali daryti - tai mastyti apie tai, kad jis greit numirs. Atviros
širdies žmogui. kuris turi jausmų, toks gyvenimas prilygtu mirčiai. Taigi, kaip
galime pamatyti, ne visi žmones keičiasi dvasiškai po nusikaltymo, pas daugelių
žmonių pasikeičia tik jų likimas. Nusikaltimas veikia jų kasdienybę, atima žmonių
laisvę, o kartais, net ir gyvenimą. Jeigu pats žmogus nepasikeite po nusikaltimo, jis
ir kalėjime nepasikeis, kaip ir Merso. Tokie žmones labai baisus, todėl kad jiems
nerupi jū likimas. ir jie daro tai ko patys nori. Vagia pinigus ir daiktus, muša ir
žuda kitus žmonius, po to sėdi kalėjime, išeinia ir viskas iš naujo. Tokius žmonius
pakeisti gali tik mirtis.
Viską apibendrinus, galima pasakyti, kad padarytas nusikaltimas labai veikia
žmogų. Gali pakeisti ne tik jo emocinė ir dvasinė būsena, bet ir žmogaus likimą,
gali visiškai pakeisti žmogų ir jo gyvenimą, nepriklausant no to, norėjo žmogus
padaryti kažko blogo, ar padarė tai netyčia, žmogus vistiek pasikeis. Keitimas gali
buti ir nedydelis, bet kartais žmogus gali pasikeisti taip stipriai, kad jo pažystami
matys kitą žmogų jo vietoje. Arba visiškai nieko nematys. Gyventi reikia atsargiai
ir svarstyti savo pasirinkimus, todėl kad nežinai, kas ir kada gali atsitikti. O jeigu
nusikaltimas jau padarytas, nors ir netyčia, kelio atgal jau nėra, žmogaus keitimas
jau prasidėjo, arba dvasinis, arba fizinis.