M. K.

Sarbievijus  (konspektas abiturientams)

Barokinė minties krizė. M. K. Sarbievijus – garsiausias XVII a. Europos poetas, rašęs lotyniškai. Jis
gyveno ir kūrė baroko epochos laikotarpiu, t. y. tuo metu, kai žmonija suvokė pažinimo galimybių ribas,
gyvenimo trapumą ir trumpumą, neįstengė suprasti dieviškosios tvarkos, bijojo lemties. Ne veltui šį
laikotarpį apibūdina tokie posakiai, kaip: „Memento mori“, „Siste, viator“ („Atmink, kad mirsi“,
„Sustok, keleivi“ (lot.) – žmogus jaučiasi laikinas šios žemės keleivis, lyg mažas laivelis, klajojąs po
neaprėpiamą gyvenimo vandenyną. Barokinė minties krizė įvairiai reiškiasi mene, taip pat ir M. K.
Sarbievijaus kūryboje.

Biografija. M. K. Sarbievijus, kilęs iš Lenkijos, didžiąją gyvenimo dalį praleido LDK: anksti įstojo į
jėzuitų ordiną, mokėsi Vilniuje, Braunsberge (tuometėje Prūsijos karalystėje), dėstė poetiką Kražiuose
bei Pòlocke (miestas dab. Baltarusijoje), vėliau buvo priimtas į Vilniaus universitetą, po poros metų
išsiųstas tęsti teologinių studijų į Romą. Čia netrukus išgarsėjo kaip labai talentingas poetas.
Pasakojama, kad net pats popiežius Urbonas VIII M. K. Sarbievijų apdovanojęs laurų vainiku. M. K.
Sarbievijaus poezijos knygos buvo leidžiamos įvairiuose Europos miestuose, ir ypač įdomu, kad vienam
poezijos rinkiniui antraštinio lapo eskizą nupiešė garsus flamandų dailininkas P. P. Rubensas. Įdomu ir
tai, jog vienu metu poeto kūryba buvo įtraukta į Oksfordo universiteto studijų programą vietoj garsaus
antikos poeto Horacijaus, kuriuo pats M. K. Sarbievijus neretai sekė. Be poezijos, M. K. Sarbievijus
garsėjo ir kaip puikus literatūros teoretikas, parašęs knygą „Apie aštrų ir šmaikštų stilių“ („De acuto et
arguto“), ir kaip talentingas pamokslininkas. Dėl pastarosios priežasties gyvenimo pabaigoje jis tapo
ATR valdovo Vladislovo IV Vazos dvaro pamokslininku. Varginančios pareigos sunkino poeto
gyvenimą ir nualino sveikatą – 1640 m. jis mirė Varšuvoje.

Barokinės minties krizės apraiškos M. K. Sarbievijaus poezijoje. Labiausiai poezijos

žmogų gąsdina aplinkos nepastovumas: „Viskas laikina žemėj šioj, / Ką materija čia sukuria nerangi“
(„Telefui Likui“), „Kintanti sėkmė, nepastovios lemtys / Savo valdžioje laiko vargšą žmogų…“
(„Krispui Levinijui“). Likimo rankose visi lygūs: ir paprasti žmonės, ir valstybės, ir Visatos objektai
tampa įnoringos lemties žaislais (etinėje odėje „Telefui Likui“ teigiama: „… lemties ranka / Grobia
miestus, / tautas ir varganoj tėkmėj / Nugramzdina ji karalius… / O virš griuvenų tų baisių, / Virš kapų,
didžiūnus žemės priglaudusių, / Skries lemtis triumfuodama / ir žvaigždžių orbitas ji nusineš kartu /
Sūkury nesuvaldomam.“). Žmogus negali valdyti nei laiko, nei likimo, todėl nesustabdomai bėgantis
laikas ir nepastovi lemtis jį baugina: „Dešine dosnia valanda ką davė, / Vėl kita pagrobs apgaulia
kairiąja…“ („Krispui Levinijui“). Poezijos subjektas yra amžinas vaikasne tik dėl lemties žaidimų, bet
ir dėl žmogui nepavaldžios pasaulio tvarkos. Žmogaus menkumą sustiprina nuolat besisukantis lemties
ratas: likimas žmogų apsvaigina laikina sėkme, bet netrukus viską iš jo atima (etinėje odėje „Telefui
Likui“ nuolat pasikartoja žaidimo žmogumi motyvas: „Žaidžia ratas lemties, žaidžia mumis, deja.“).

Baroko žmogaus moralinės atramos. Nepaisant barokinės minties krizės apraiškų, M. K.

Sarbievijaus poezijoje atsiskleidžia dvi moralinės atramos: tikėjimas į Dievą ir stoikų filosofinės tiesos.
Priklausydamas jėzuitų ordinui, išpažindamas katalikų tikėjimą, M. K. Sarbievijus poezijoje kuria
subjektą, gyvenimo teatrą patikintį Dievui: „Mane tik viena jaudina: kaip aš pats / Atliksiu savo
vaidmenį dramoj šioj, / Ar bus patenkinta Dievybė, / Ar pasitiks jį karštais plojimais“ („Janui
Libinijui“). Kuklumas, dievobaimingumas saugo poezijos žmogų nuo laikinų malonumų, nes „Kuo
nuo žmonių toliau, / Tuo […] rečiau pasieks pavydas…“ („Janui Libinijui“). Dievas pasirodo ne tik kaip
žmogaus elgesio moralinis vertintojas, bet ir kaip Visatos likimo lėmėjas: „Valandoms visoms šio
pasaulio Viešpats / Uždeda sparnus per visatą skristi…“ („Krispui Levinijui“). Žmogus nesupranta
dieviškosios tvarkos, tačiau turi ja pasitikėti, jei nori išsaugoti dvasios ramybę.

Kita moralinė žmogaus atremtis M. K. Sarbievijaus poezijoje – stoikų filosofija. Ji siūlo žmogui,
atsidūrusiam ribinėje situacijoje, elgtis santūriai. Veikėjų stojiška laikysena – stoikų moralės
principų: saiko, kuklumo, orumo, nuolankumo tam, ko negali pakeisti, laikymasis. Ypač svarbus
saikas. Jis reikalingas tam, kad žmogus, nesaikingai, nesantūriai elgdamasis, negriautų dieviškosios
pasaulio tvarkos, neardytų vidinės harmonijos. M. K. Sarbievijaus poezijoje siūloma saikingai džiaugtis
greitai praeinančiais materialiais dalykais („Krispui Levinijui“), įtemptą mokslą kaitalioti su poilsio
valandomis („Pauliui Kozlovijui“), patariama saikingai gedėti („Publijui Munacijui“).

Ne veltui M. K. Sarbievijus vadinamas krikščioniškuoju arba sarmatų (šiuo terminu, žinomu iš

antikos laikų, buvo vadinami visi Lenkijos ir Lietuvos valstybių gyventojai) Horacijumi – tiek
krikščionybė, tiek sekimas antika (ypač Horacijumi) mokė vertinti tokias dorybes, kurios
nepavaldžios nei likimui, nei laikui.