90 PRoZA -=Vagyje" nuosekliai ilaikytas pasirinktas pasakojimo biidas, kokio nors i Salies pateikiamo Jokibo veiksmy paaiskinimo ar vertinimo ne- matome. Atrodo, Siuo atveju galimajsakyti, kad pasakotojas wisideda personazo kauke. Jokibas kalba trumpais, nutrakstanciais sakiniais, kurie tarsi imituoja Zodinj pasakojima (8 jspadj stiprina ir keli kreipi- ‘maisij painekova)s jo kalboje nemaza tarmybiy, rodandiy, kad neka i8 tiesy sodietis. ; Jokiibo pasakojimas remiasi kontrastu: i$ pradiiy jis, nevengdamas pasigirt, kalba apie savo jaunyste, pirélybas, i 5 laiminga gyvenima ta pagiq sékmingy pirélyby naktj perkerta nelaimé. Nuo Sio momento Jokiibo gyvenimas yra dviprasmis. Viena vertus, jam neblogai sekasi ‘tkininkauti, jis turi Seima, yra gerbiamas kaimyny, bet, kita vertus, jis ‘yea wimudes Zmogy ir Sito uimirSti negali. Jeigu Sie jvykiai bity pasako- jami Zvelgiant j juos i Zalies, pasakorojas turéry smerkei arba teisinti Jokiiba, o dabar, kai Sncka jis pats, vertintoju tampa skaitytojas, ku- riam ir skirta 81 padints. : Kai pasakojimas subjektyvéja, kai atidziau jsiirima j 7mogaus po- clgius, jy pricdastis, kai platiau aptariamas vidinis Zmogaus pasaulis, nusitrina ribos tarp teigiamy ir neigiamy veikéjy. Tai matome ir Siame apsakyme; juk minétas Joktibo gyvenimo prieStaringumas, jo argumen- tai, kodél jis negaléjo pasielgti kitaip, kodél jis neprisipaiino valdziai, bei nuolat kartojami Zod#iai apie grauziantia saZing neleidiia jo pa- smerkti, bet nuolat primenama sqzinés grauéatis rodo, kad galutinio iBeeisinimo irgi sunk tikétis. 5.2.9. Modernaus pasakojimo ypatybés Siuolaikiniuose prozos kiiriniuose pasitaiko jvairiy pasakojimo forma, be to, jos gali biti panaudojamos nenuosekliai, Kai kada tiesiog nepa~ stebimai pereinama nuo vieno kalbéjimo bido prie kito, véliau grizta- ma prie pirmojo ir tt. “Antano Skémos romano Balta drobulé pirmoji pasraipa prasideda tarsi epiniu vaizdus pasakotojas kalbédamas treéiuoju asmeniu piedia veiksmo vietq, aplinka, pro kuriq i8 ryto eina pagrindinis personazas Antanas Garsva. Taéiau pastraipos pabaiga jau priklauso Garsvos »gal- vojimui, jo prisiminimams, jsivaizdavimams: 3. MT, Broadway line Flspresas sustoa, Antanas Gara isin | peron Sos iki kewriy popiet is Zngsniuoja apytuidia perono. DvinegrésZaliom Pasakojimo formy kata 91 ileinangius. Gariva ultraukia tkotisky marSkiniy 2iper. Sala ai, nors rugpjugio ménuo New Yorke. Jislipa laiptas auleiyn, Bliga iSblizginti mokasinai. Ant definio mazojo piito ~ auksinis tiedas, moti- ‘nos dovana, senelés prisiminimas. Zede ifgraviruoca: 1864 meta, sukilimo me- tai, Sviesiaplaukis bajoras pagarbiai suklupo prie moters kojy. Gal af mirsiu, gerbiamoji ponia, jeiZasiu ~ paskurinieji mano Zodtiai bus ~ a3 jus myliu, at Feiskte u2-drasa, a8 myliu tave... ‘Vaizdas kuriamas tarsi Sokinéjant kino kamerai, keigiant velgimo ‘taikus; pasakymas ,Antanas Gariva igeina j perona yra neabejotinas Garivos sekimas ,.visazinio® pasakotojo Zvilgsniu. Tagiau kitas saki- ays ~ ,SeBios iki keturiy popiet™ — jau yra tarsi paties Garsvos pa- stebéjimas Zvilgteléjus j perono laikrodj. Taigi Siuo atveju pasakotojas susitapatina su personaiu, perima jo Zvelgimo biida. Apie juodaodes Yaliomis suknelémis uésimenama taip pat Zvelgiant i8 Garivos perspek- tyvos. Bet toliau vél pasakojama tretiuoju asmeniu, stebint if Salies: »Jis lipa laiptais aukityn. Pasakotojo mintis ir toliau Sokinéja; kal- bama tai apie Sqlantias rankas, tai apie blizganéius batus, tai apie Zieda. 5 pirmo ivilgsnio atrodo, kad Sie vaizdai menkai tarpusavy susije. Taip vaizduojama triikinéjanti iSsiblaSkiusio Garivos mingiy grandiné, personazo sqmonés tekmé, kuriai impulsus teikia aplinkos detalés, pri- siminimai. Bet Salantys pirit i blizgantys mokasinai ~ 0 tai iforiniai pojtitiai ~ jungiasi j abi temas (pirsty ir blizgéjimo) suvie- nijantj iedo vaieda, o Ziedas truputj ironigkai primena herojiskus sukilimo metus, mirties pavoju ir meilés prisipazinima. Plétoti tokia asociacijy granding pasakotojas gali tik susitapatings su personaiu, Evelgdamas yi vidaus*, Galima bity paklausti, kuo motyvuotas toks, atrodyty, laisvas temy, kaitaliojimas ~ atvykimas j perona, juodaodés, o po to senelés Ziedas, bajoriska meilé mirties akivaizdoje. Si pastraipa, pirmieji supazindini- ‘mo su Gariva saki tai kartu ir savotiska romano ,uvertiiira kurioje nuskamba svarbiausios romano temos: ryiki Niujorko realybé, labai stipras, niekada neapleidziantys gimtinés prisiminimai, nuolatinis lipimas laiptais, nejaukus Saltis vasaros metu, ir pagaliau ~ meilés ieSko- jimas bei persekiojanti mirties grésmé... Tad ne tick svarbu, ar fioje pa- straipoje Zvelgiama i8 Salies j personaza, ar personazo akimis, ar min- ties krypt diktuoja pamatytas vaizdas, ar prisiminimas, - visa paklista aukétesnei karinio kompozicijos, poetinio teksto logikai, kuri realybés atkarpoms bei galvojimo fragmentams suteikia simboling reikéme.2 Roza Kitg pasakojimo biidy jungimo pavyzdj matome Romualdo Granau- sko apysakoje Jaucio aukojimas: seovi trys vyray vienas liko rankose skersq ie, iti du netui niko, bet visi jtemptal ttc j tave, ilindusjtaip neatsrgia if skirpstyno su savo Sake ir su Svéres Kaila ant pet, ir cw Zit jjuos, jt ito begti nebéra prasmés, itis pesivyey tave ir persmeigry nugarg:Zvéres kill, oda, raumenis, ix blizgancis Smaigalys jtrignygiliai kine, 0 toje vietoj, kur js galbarjsmigey, jaw dabar ja mittes iurpa, bet neilgam, praeina, wit kadkokia jéga sukausto sqna- ius, ors ir matai, kad anie nétasvetim,raBiau ka dabar rishi saviej ir sve- fimiej, kai toke temp a vidal jy Svlgsniai nukreipt ave, j avo ranks it uke su vandeniu, ka dabar eekia, ~ negai suprasti einitolyn i laukymélés dur i dar tliau, nes dabar ju vis tik: ar tu es | juos, a jie jtave, ci, lenkdamas per jéga sanarius, nenuleisdamas Zvilgsnio nuo ieties, kuri sujuda viduriniojo rankose, pasvirdama smaigaliu Zemyn, atsistoja stati, geledis su- ‘smingajlaukymelés 4eme, kotas lickastyroti: ne isiai press viduriniojo veida, ‘ kick Sone, kad netrukdyty jam paZengt prick i tart suslenkus: syeikas, Syny, atejome prie tavo baltos galvos, o tau ne if karto iaitkeja cy Zodziy prasmé.. R. Granausko apysaka paraiyta neskaidant teksto j sakinius, vik perteikiant vienoda, monotoniska intonacija, kur sulieja tai, ka Zynys mato, girdi, galvoja, su garsiai jo pasakytais Zodziais,kiey veikéjy repli- komis. Pasakotojas kalba vartodamas forma ,tu*, Kuri reigkia ne tik paties Zynio Zvelgima j save i Salies, bet ir savotiéka pasakotojo »pa- galba* Zyniti ifreiskiant jo mints. Pastraipa prasideda ginkluoty vyru pamatymu, pasakotojas newabéga i prick] ir nepasako, ar Ke vyrai yra prieSai, ar savi. Zynys stebi juos, mato ginkla vieno i8 jy rankose, js vaizduoja, kaip iets jtringa jo kine, ~ visa tai subjektyvus Zvilgsnis ir jutimas, nors vartojama antrojo asmens forma: y.ir tu Ziti jjuos it ier... Tagiau Siame ZodZiy sraute yra fraziy, kurios rodo Zvilgsnj i& salies, pavyzdtiui, .islindus]taip neatsargiai if skirpstyno su savo Suke ir su Zvéries kailiu ant petiy...* Neatsargus ilindimas if kriimo galéty biti savo poelgio vertinimas, bet apie Zvéries kailj uisimena jau kitas, stebintis zmogus. Kitaip sakant, R. Granauskas pasirenka pasakojimo forma, kuti sulydo vidinj ir orinj Zilgsnius, leidzia reikiarwa momen- tu (kai batina pristaryti subjektyvia Zynio nuomone ar apraéyti Zynio pasirodyma) pasirinkti patogesnj iraiskos biida.. Siuolaikinéje literatdiroje néra visai atsisakyta ir pasakojimo tretiuo- ju asmeniu, kai »visadinis* pasakotojas platiai komentuoja jvykius ir aitkiai parodo, jog yra pastabesnis uz personaia, Zino tolimesne veiks- Pasakojimo form kaita 93 mo eiga. Tokj pasakotoja, kuris tarsi kalbasi pats su savimi, tarsi savo replikas skiria skaitytojui, matome R. Granausko noveléje Vidurdie- nio dalgis": Grjéo atgal per kiema, pasuko ui tvartelio, o ten, Zalioj drvikéj, buvo jameigtas eréblys, panaius j latry kryZiu, j keista grésmés Zenkla. Keista, kad Zmogus nepajuto ro Zenklo prasmingumo, gal dél to, kad skubjo.. Analizuojant prozos karinius bitina ne tik stebéti pasirinktus pasa- kojimo bidus, jy kaita, bet nuolatos kelti klausima, kodél autorius taip, o ne kitaip pasakoja savo istorija, kq pasakojimo turiniui teikia galimybé pazvelgtii8 Salies ar i8 vidaus arba Siy bady kaita. Prie Siy klausimy dar teks sugriéti aptariant personazo ir pasakotojo santy- kus. 5.2.10, Prozos pasakotojas ir poezijos lyrinis subjektas Prozos pasakotojui i8 esmés artimas poezijos lyrinis subjektas. Jy pa- ‘nagumas ypaé akivaizdus proziniame pasakojime pirmuoju asmeniu. Ly- riniame Ktirinyje, be lyrinio subjekto, gali bit ir kity veikejy, panafiai kaip ir prozos kirinyje, be pasakotojo, kalbanéio pirmuoju asmeniu, yra ir kiti personagai, Poezijoje, kaip ir prozoje, lyrinis subjektas gal uisidéti personato kauke: kai kurios M. Martinaitio Kukutio baladés paraiytos kalbant Sio personazo vardu; J. Bilitino apsakyme ,,Vagis* pasakotojas wisideda apie save pasakojantio valstietio Jokibo kauke. Pasitaiko tiek prozos, tiek ir poezijos kiiriniy, parayty antruoju asme- niu, it Sos formos vartojimo tikslai panaSis. Tad kuo gi skiriasi ciléraiéio Iyrinis subjektas nuo prozos kiirinio pasakotojo? Pagrindinis skirtumas ai8kiai matyti nuasmenintuose prozos pasako- jimuose, ty. kai pasakojama tregiuoju asmeniu ir pasakotojas aki- vaizdiiai nepasirodo su savo komentarais ar vertinimais. Lyrikoje toks ‘nuasmenintas kalbéjimas retiau pasitaiko, nes poerijos savitumas ir yra savojo potititio, vertinimo iSsakymas. Tiek lyrinis subjektas, tek ir pa~ sakotojas madiau jautiamas rySkia fabulq turinéiuose kiriniuose. Bet kai fabula ima trakinéti, | pirma vieta i8kyla kalbantiojo vaidmuo. Ne- atsitiktinai XX amiiaus antroje puséje, kai lietuviy novelistikoje su- silpnéjo démesys veiksmui, 0 padidéjo doméjimasis vidiniu Zmogaus gy- venimu, buvo imta kalbéti apie novelistikos artéjimg prie poezijos ar net apie tam tikra ~ lyring — proza.94 pROZA ‘Tad aitkios ribas, kokiy nors neabejotiny formaliy skircumy tarp ly- rinio subjekto ir pasakotojo neimanoma apziuopti. Kai kuriais atvejais, pavyzdziui, kai kalbama apie eiléraigius proza, galima vartoti tick viena, tick ir kitg terminus. Vis délto atsisakyti dviejy terminy nederéty, nes kiekvienas i8 jy iireitkia bendrasias poezijos ir prozos tendencijas; poe~ zija visuomet yra artimesné sakymo aktui, todel lyrinj subjektq dar va~ diname kalbangiuoju ar kalbanéigja, 0 proza artimesné pasakymui, ka- ddangi vienas svarbiausiy prozinio kiirinio bruoiy yra papasakotaistorija, kcariq vienaip ar kitaip perteikia pasakotojas. 5.3. Fabula ir siuzetas ‘Nuosekli ktirinyje vaizduojamy ivykiy seka vadinama fabula. Fabulos jvykius sieja laiko, erdvés, priczastingumo ir kitokie rySiai. J. Biliino apsakyme , Vagis* matome jvykiy granding: savim pasitikinéio ir sckmeés Iydimo Jokaibo gyvenimas jaunystéje - pirslybos graziai merginai — va~ gis nori pagrobti arkl - gindamasis Jokabas wimusa vagi — visa toli- ‘mesnj Jokabo gyvenima lydinti saZinés grauzatis. PrieZastingumo rySiai paprastai ypaé isplétojami realistiniame roma- ne, kai vienas veiksmas isplaukia 8 kito kaip biitinybé ir kiekvienas naujas veiksmo epizodas turi biti motyvuotas. RaSytojas taip sustato veikiangiuosius asmenis ir pasirenka tokias situacijas, kuriose kitaip, atrodo, ir negalima pasielgti. Realistinio romano veiksmas daznai ap- répia daugybe veikiangiy asmenu, epochos jvykiy, kuriuos suvienija kari- nio fabula. Skirtingoms jégoms atstovaujantys personadai tarsi savaime susiduria paklusdami savajai prigimtiai, savo jsitikinimams. [domi ir darniai ifplétota fabula - vienas svarbiausiy XIX amiaus romano vertés kiterijy (Stendalio, O. de Balzako, Levo Tolstojaus kiriniai, lietuviy literatiroje V. Mykolaigio-Putino romanas Altoriy Sedély ir kt. Fabula dramatizuoja pasakojima. Ja kuriant, ib pasakojimui pasirink- 10s ,gyvenimo istorijos* atrenkami svarbiausi epizodai, kurie iSdélioja- mi nuoseklia tvarka: wzuomazgoje pristatomi veikéjai, veiksmo laikas ir erdvé, supatindinama su problematika; veikéjy susidGrimai atveda veiksma j kulminacijas pastaroji baigiasi atomazga, kurioje iSsprendzia~ ma kirinio pradiioje iékelta problema, Fabula yra dramatiéka, kadangi ji grind#iama prieSingu jégu susidarimais, Sioms jégoms atstovauja skir- tingi personazai, bet taip pac joms gali atstovauti ir prieStaravimy dras- koma to paties veikéjo samoné. Fabulairsinistas 95 Skirtingi Zanrai turi skirtingus fabulos tipus. Biografinio pobiidzio pasakojime ~ tai vieno gyvenimo tékmé. Istoriniame romane ~ paini nuotykiy serija, noveléje - vienas pagrindinis jvykis, nulemiantis veikéjy, gyvenimg. Realistiniame romane kartais susipina kelios jvykiy linijos, turintios savo fabuling logika. Karinio fabula gali biti gana laisvas sa- varankisky epizody rinkinys (pavyzdziui, Vaiéganto Pragiedruliai, Ma- riaus Katiligkio noveliy romanas Uzwoveja). Bet fabula gali turét ir la- bai glausta sandarq su aiskiu konfliktu pradzioje ir atomazga pabaigoje. Fabula gali sudaryti nepaprastijvykiai, iiskirtinés situacijos, bet gali tai basi ir nery8ki gyvenimo tékmé, atrodyty, kasdieniniai jvykiai, per ku- riuos atsiskleidzia veikéjy charakteriai ir jy likimai Kai kurios fabulos turi intriga: veikéjai tyéia slepia savo poelgius ir keetinimus, kad sukliudyty kitiems veikejams, kad juos nustebinty ar suklaidinty. Tokiuose pasakojimuose veiksmas daznai pakreipiamas ne- tiketa kryptimi. Sio tipo pasakojimai ypaé populiaris nuotykiy lite- ratiiroje. Kai kalbame apie kirinio fabula, turime galvoje logiska pasakojam ivpkiqiddéstyma, Ape viens vyktus gal bi plata kalbama i de prabégomis paminimi, tatiau jie vis tiek jungiasij laiko tiese ~ kaZkas vyko ankséiau, o kaikas véliau, Bet kirinyje chronologiné jvykiy ciga gali biti lawZoma; pradedama pasakoti nuo vélesniy fabulos grandZiy arba net nuo atomazgos ir tik véliau parodomi ankstesni jvykiai, tar- kim, paaiikinant, koks buvo ankstesnis veikéjo gyvenimas. Sitoks pasa- kojimo Sokinéjimas, kai skaitytojas jau i8 pat pradziy ,panardinamas* iivykiy sikuy ir tik po to pamazu jam paaiskinama konflikto prieZastis bei prieSistoré, kirinj daro labiau intriguojanti, jdomesnj skaitytojui. Taigi kiirinyje galima atpazinti dvisluoksne sandarg; chronologiskojijvy- ky seka ir ty ivykiy patcikimas pasakojime. [vykiy iSdéstymas pasako- jime pasirinkta tvarka vadinamas siudetu. Vadinasi, sivietas yra fabu- Jos interpretavimo, jos perteikimo bidas. pie ¢a pat jvykj galima papasakoti labai ivairiai. Pasirinktas pasa- kojimo bidas lemia, kurie jvykio bruozai yra iSrySkinami, kurie nutyli- mi, Tradicinis pasakojimas dazniausiai yra nuoseklesnis, chronologiskai perteikiantis ivykiy scka, pasakotojas jivykius Zvelgia is Salies pats juo- se nedalyvaudamas, tokiu atveju fabula ir siuZetas labai daznai sutam- pa. Bet jeigu pasakotojas kalba pirmuoju asmeniu, pats dalyvauja jvy- kiuose, i8 arti juos stebi, prisimena praeit] ir pan., tuomet fabulos ir siueto plotmés atitolsta,jtampa tarp ju didéja. Modernus pasakojimas96 PRozA daSniausiai yra fragmentiskas, Sokinéjantis iS vienos erdvés ar laiko i kita, ivykiy seka gali biti sumaigoma, atsiranda spragos. Modernaus ;pasakojimo autorius pasitiki skaitytoju, kuris sugeba i8 pateikto siuzeto epizody atstatyti jvykiy fabulg, Tad atskitdami fabulg nuo siudeto at- kceipiame démesj j pasakojimo apie ivykius bidas tarp Siu dviejy plot- imiy ~ kaip kas nors vyksta ir kaip apie tai pasakojama ~ atsiranda lite- rattiriné jtampa ir Zaismé. ‘Moderniojoje XX améiaus literatdroje veiksmo, vadinasi, ir fabulos, vaidmuo apskritai menkéja. Koriniai jvykiai tampa tik impulsais veikéjo samonei. AbsurdiSki atsitikimai, prieStaraujantys realiy aplinkybiy lo- sgikai, lemia veikéjy likimus, Nebesiremiama prieZastiniais rySiais, nes gyvenimas atrodo chaotiékas, nepasiduodantis kokiai nors logikai. Tuo- ret fabula raip pat netenka visq pasakojima organizuojantio vaidmens. ‘Argentinietiy ra8ytojo Chulijo Kortasaro (Cortazat) romane Zaidzia- ‘me ,klases" pateikiami du tos patios istorijos perskaitymo variantai vienas logiékas, nuoseklesnis, artimesnis fabulai - Sivo atveju knyga re cia skaityti i eilés; ancrasis fragmentiskas ~ knyga reikia skaityti pagal nurodyta skyriy numeriy tvarka, Sokinéjant i8 vienos vietos j kita. Pa~ starasis skaitymas sudélioja jau kitus reik8minius akcentus. Taigi vieno- je knygoje rafytojas sudeda tarsi dvi savarankiSkas knygas. Fabula pa- remtas pasakojimas Siandien dominuoja detektyviniuose romanuose, pramoginéje literatdroje. Fabula badinga ne tik proziniam pasakojimui, bendruosius jos bruo- ius matome aitkesnj pasakojima turingiuose eiliuotuose kariniuose. Tad kyla klausimas, kaip aptiuopti riba tarp fabulq turintio ir neturinéio kiirinio. Galima bity sitilyti viena supaprastinta atsakymo big. Kick- vienas literatirinis tekstas paremtas prieStaraujanciy jégu konfliktu. Tas jégas gali ikdinyti erdviné prieSprieSa (sava ir svetima erdvé, pilka kas- dienybés aplinka ir svajoniy kraitas, miestas ir kaimas ir pan.), laiko kontrastai (nyki dabartis ir garbinga pracitis arba ateitis, vaikysté ir senatvé, Ziema ir pavasario atgimimas ir pan.), skirtingos vertybinés orientacijos (tai, kas matoma, neteisinga, tiesa glidi giliau, ja reikia ‘trast, dvasiniy biseny skirtumai (ramybé ir nerimas, meilé ir neapy- kanta ir ut). Lyrikoje dadniausiai tik jvardijamas toks konfliktas ir ja~ ‘me dalyvaujangios jégos, pateikiamas jy vertinimas (jausminis ar racio- ‘alesnis), kartais skirtingi poditiriaij ta pati dalyka ir pan. Fabula turintis pasakojimas taip pat remiasi prieSingu jégy susidirimn. Tik Sioms jégoms atstovauja veikéjai, 0 pagrindinis veikéjas juda erdveje arba laike per- Veizduojamasis pasaulis 97 cidamas, sakykim, i savos erdvés j svetima, persikeldamas i8 vieno laiko { kita, j pracitj vaikyste ar j svajora ateit. Jeigu kGrinyje ne tik jvardija- ‘mos prieStaraujantios jégos, bet yra ir veikéjas, pereinantis i savos erdvés i svetima (8 vieno laiko j kita), kGinj galima vadinei curing fabula. Zemaités apsakyme Marti“ suprieSinamas Vingiy ir Drie gyveni- mas, Katré persikelia gyventi j apsileidusiy Drieiy namus. VaiZganto Dédése ir dédienése Severija i8 kaimo aplinkos eina j mi8ko gliduma grybauti, o vieng kartq ~ ir susitikti su Geige, ir tai pakeitia jos gyve~ img. V. Mykolaitio-Putino romane Altoriy Se3ély Liudas Vasaris juda tarp pasaulietiskos aplinkos ir kunigy seminarijos ir tt. Maironio ei- léraétio Trak pilis“ lyrinis subjektas vadiuoja pro Traky pilies gri vésius, kurie jam sukelia skausmingas mints. S. Néries eiléraityje «To- limas sapnas* jsivaizduojamas sugrjéimas j gimting, taigi ir ia galima {biGreti fabula. M. Martinaitis rao eiléraStj ,Nakvyné pas Zemait] Ku- keutj*, kuriame kalbama apie Kukuéio trobos aplankyma. Lyrinis leraétis dé savo trumpumo daZnai platiau apibadina viena i8 suprie¥iney erdviy, kita tik fragmentiékai paminima ar numanoma: i8 kur atvyksta Maironio eiléra8éio keliauninkas, galim tik numanyti, bet ten tikrai néra didingg praeit] menanéiy pilies griuvésiys S. Néries eiléraétyje svajoniy kraétas sudaro kontrasta su reali eiléra8tio parafymo vieta - Maskva, M, Martinaitio eiléraityje Kukutio troboje apsilanko ne jo kaimynas, 0 mogus if kitokio pasaulio, kuriame gyvenama pagal kitokia logika. Vaizduojamasis pasaulis . Kit tio vaizdiné medziaga Kirinio vaizduojamaji pasaulj sudaro jame apragyti jvykiai, situacijos, moni poelgiai, jausmai bei mintys, veiksmo laiko ir vietos apraiymai. Kaip jau buvo ankstiau minéca, pagrindiné to pasaulio ystatybiné me- dziaga" yea kalba, kuri ateina karcu su pasirinkta tematika. Atsitvelg- damas j kdrinio fabula, ra8ytojas ja pasirenka i8 bet kurios tikrovés srities. Jei tai istorinis pasakojimas, ra¥ytojas gali remtis metra8ziy liu- dijimais, archyviniais dokumentais; kelioniy apra’ymai daznai remiasi paties keliautojo dienoraitiais, lyrinis eilérastis ~ poeto patirtimi, jo Sgyvenimais. Apskritai ralytojai ir poetai labai daznai naudojasi savo prisiminimais, patirtas jspidziais. Gausus kirybos Saltnis yra spaudos,