XVI a.

II pusės anglų dramaturgas, poetas Vilijamas Šekspyras dramoje „Hamletas“ vaizdavo gėrio
ir blogio kovos sandūroje beieškantį tiesos veikėją, vėlesniais amžiais žmonių atmintyje minimą kaip
veikėją, svyruojantį tarp „Būti“ ir „Nebūti“ pasirinkimų. Pagrindinio dramos veikėjo Hamleto asmenybę
drasko sielvartas dėl tėvo, kuris buvo Danijos karalius, nužudymo. Būdamas proto žmogus, humanistas
Hamletas turėjo labai kilnų ir didį tikslą - atstatyti teisingumą, išvaduoti Daniją iš nusikaltėlio Klaudijaus.
Verta paminėti, kad jo vienintelis priešas – Klaudijus- buvo gudrus ir klastingas. Tačiau Hamletas jį lenkė
tiek proto galia, tiek intelektualu, mokėjimu pasinaudoti aplinkybėmis, gebėjimu neišsiduoti. Danijos princas
žinojo, kad šis kilnus žygis pavojingas ir jo gyvybei gresia pavojus, todėl Danijos princas apsimeta Joriku
karaliaus juokdariu (karaliaus dvaruose juokdario misija būdavo labai svarbi: po kvailelio kauke slėpdavosi
išmintis ir tiesa; taip pat juokdarių niekas nebausdavo teigdami, jog jie kvaili ir kalba nesąmones). Tad ir
Hamletas norėdamas sužinoti tiesą iš dalies tampa Joriku. Taip pat svarbu paminėti, jog tiesos paieškų kelyje
jis beveik neturi draugų, jaučiasi vienišas: nusivylimas artimaisiais išsakomas epitetais ir aplyginimais –
„Koksai beprasmis, tuščias ir šleikštus /Atrodo šis pasaulis ir jo monai. /Šlykštus! Šlykštus! Tarsi apleistas
sodas / Kur vien tik piktžolės augina sėklas.“ Tiesa, misijos pabaigoje, Hamletas mirdamas įpareigoja savo
draugą Horacijų papasakoti gyviesiems visą tiesą, kas įvyko Danijoje – „Atskleisk teisingai mano bylą tiems,
Kurie nežino. <...> jei neatskleistum, Koks sužeistas paliktų mano vardas!“. Kūrinio pabaigoje matome
veikėjus, kurių gyvenimo baigtis tragiška. Taigi, V. Šekspyro poemoje „Hamletas“ pagrindiniam veikėjui,
ieškojusiam tiesos ir saugojusiam garbingą tėvo– tuo pačiu ir valstybės- vardą tenka mokėti pačią didžiausią
kainą – gyvybę.