Paprasta ar sudėtinga tęsti kilnius protėvių žygius?
Kunigaikštis Gediminas bei Vytautas Didysis – žymiausi mūsų
protėviai, kadaise labai nusipelnę mūsų šaliai. Jų laiškuose minima daugybė įvairių žygių ir darbų, kurių dalis reikalavo drąsos, diplomatijos, užsispyrimo ar savigarbos. Taigi, paprasta ar sudėtinga tęsti kilnius protėvių žygius? Vieni iš pirmųjų ir išlikusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dokumentų yra kunigaikščio Gedimino laiškai, parašyti 1323 metais. Laiškuose - liudijimas apie Lietuvos priešinimąsi Vokietijos ordinui, Vilniaus tapimą sostine. Laiškuose galima įžvelgti ir paties Gedimino asmenybę. Kunigaikštis tęsė tradiciją, einančią mažiausiai nuo Mindaugo laikų. Jis niekad nežadėjo žemių mainais už krikštą. Gediminas bandė kurti savo šalies politiką bei ekonomiką: „... mūsų žemė yra laisva nuo muito... apmokestinimo visiems pirkliams, riteriams, vasalams, kuriuos aprūpinsiu pajamomis... Kiekvienas galės atvykti pas mus, į mūsų valdas... Šio kunigaikščio dėka, Vilnius tapo svarbiu prekybiniu miestu, bei politiniu varikliu. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas yra palikęs daug laiškų, bet ir kitų rašytinių šaltinių. Jo laiškuose slypi daug įdomios, lietuvių visuomenei nežinomos informacijos. Vytautas geriausiai sugebėjo pasinaudoti istorijos teikiamomis galimybėmis ir nutiesė kelius Europos kultūrai. Savo laiškuose, Vytautas pateikia įdomių detalių iš Lucko suvažiavimo, kuriame, Jogailai pritarus, Vokietijos karalius Zigmantas iškėlė jo karūnavimo idėją. Vytautas prisistato kaip teisingas valdovas, krikščioniškųjų vertybių gynėjas ir stengiasi, kaip ir jo senelis Gediminas, parodyti, kad kryžiuočiai yra išsižadėję Kristaus mokymo ir savo darbais jį neigia. Taigi, manau, kad tęsti kilnius protėvių žygius yra tikrai sudėtinga. Minėti kunigaikščiai savo žygiais kūrė mūsų tautos istoriją ir kultūrą, kuri kad ir keitėsi, tačiau vis tiek išliko vertinga ir svarbi. Šiuo metu mes kuriame savo istoriją, kuri bus aktuali mūsų ateities kartoms, kaip mums buvo protėvių. Todėl svarbu žvelgti į praeitį: mokytis iš jos ir semtis tautiškumo.