Ar literatūra moko gyventi?

Žmonės šiais laikais retai suvokia literatūros naudą. Juk

neveltui mokiniai turi literatūros pamokas, skaito bei analizuoja
kūrinius. Būtent literatūra yra viena iš puikių priemonių
tinkamai paruošti žmogų gyvenimui. Ji gali įskiepyti vertybių,
suformuoti emocinį intelektą, suprasti žmonių elgesį bei
mąstyseną. Taigi, ko būtent literatūra gali išmokyti?

Tikriausiai viena iš svarbiausių žmogaus savybių yra

gerumas. Gerumas paprastai žmogui padeda gyvenime. Kai
darai ką nors gera, tuo pačiu ir atsilyginama. Kuomet žmonės
aplinkui tave yra gerenoriški, tau pačiam linksmiau. Pamokų
kaip būti geram žmogui ir tinkamai elgtis atrandama ir Jono
Biliūno novelėje „Ubagas“. Pagrindinis veikėjas Petras
Sabaliūnas kadaise buvo turtingas žmogus, tačiau likimas jį
nuskriaudė ir pavertė elgeta. Petras prarado ne tik turtus, bet ir
vaikus. Šie susikūrė savas šeimas ir tėvą visai apleido.
Pasakotojas atpažįsta elgeta. Mat buvo jo kaimynas ir kadais
buvęs Petro sūnaus draugas. Tuomet prisimena koks Petras
būdavo geras: „Atmenu, kaip mes, maži vaikai, džiaugdavomės,
pamatę Sabaliūną su savo šeimyna ateinantį: kaip tik Sabaliūnas
vasarą pasirodydavo, žinodavome, kad bus bičkuopys ir kad
kiekvienas gausime nuo dėdės Petro po nemažą kvepiančio
medaus korį. Ir gaudavome! Sabaliūnas mažus vaikus mylėjo ne
mažiau kaip bites…“. Pasakotojui išgirdus Petro istoriją, jo
pagailo ir už vyro geraširdiškumą vaikystėje atsidėkojo kiek
pajėgė: pavaišino duonos rėkele. Tai Petrui sukėlė daugybę
jausmų: „Mačiau kiek skausmo, kiek jausmų sukėlė jo krūtinėje
tas pirmasis duonos kąsnelis, iš svetimųjų išprašytas“. Galima
teigti, jog gerumas išties padeda gyvenime, geri darbai nelieka
pamiršti ir po daugelio metų. Net pasakotojas moko gyventi ir
būti geram, kadangi atjautė elgetą.
 Manau, kad kita labai svarbi vertybė yra darbštumas.
Žmogus, kuris netinginiauja paprastai turi visko ko jam reikia.
Atkakliai dirbdamas žmogus neranda laiko blogiems įpročiams
kaip girtuokliavimui. Darbas ir padeda išlikti doros kelyj: kai
užsidirbi viską ko reikia, apie vagystes svarstyti nereikia. Be to
svarbiausia yra aprūpinti save ir savo šeimą maistu, rūbais ir
kitokiomis būtinomis reikmėmis, pasirūpinti, kad nieko
netrūktų. Tik darbą turintis žmogus gali užtikrinti tokį gyvenimą.
Ši vertybė labai pabrėžiama Kristijono Donelaičio didaktinėje,
kitaip tariant mokomojoje poemoje „Metai“. Poemoje
pasakojama apie XVIII a. baudžiavos laikotarpyje gyvenusius
Mažojoje Lietuvoje valstiečius, vadinamus būrais. Būrai
skirstomi į „viežlybuosius“ (teigiamus) ir „nenaudėlius“
(neigiamus). Vienas iš gerųjų būrų pavyzdžių - pagrindinis
kūrinio veikėjas, kaimo seniūnas Pričkus. Šis veikėjas
pasižymėjo visomis teigiamomis savybėmis: doras, brangina
lietuviškumą ir šiuo metu aktualiausia - darbšus. Donelaitis šiam
suteikia mokytojo vaidmenį. Dažnai jis bardavo būrus už
tinginiavimą. Šiuo atveju mokomas Slunkius, kad nereikia bijoti
darbo: „… nes be trūso dievs mus išmaitint nežadėjo,/ O
tingėdami vis ir snausdami sviete netinkam“. Taip pat pabrėžia,
jog maistui gauti reikia dirbti: „… kad skilvys išalkęs nor gardžiai
pasilinksmint,/ Tai pirma tur visas kūns viernai pasipurtint“.
Šiais žodžiais viežlybasis pamoko, jog darbštumu galima
palengvinti savo bei kitų gyvenimą. Taigi, šis kūrinys akcentuoja,
kad darbštumas yra itin svarbi savybė, vertybė, kuri reikalinga
visiems norintiems geriau gyventi.

Apibendrinant, galima sakyti, jog kūriniuose aptartos

vertybės: gerumas, darbšumas veda laimingo, gero gyvenimo
link. Kuomet būsi geras, bus vienaip ar kitaip atlyginta gerumu.
Kai būsi darbštus turėsi visko ko reikia ir pasirūpinsi savo
artimaisiais. Abi šios vertybės aktualios ir šiandieniniame
pasaulyje, jos padeda gyventi daugybei žmonių. Tai įrodo, jog
literatūra išties moko gyventi ir yra naudinga kiekvienam.