Versta iš: L. J.

Smith
The Vampire Diaries
The fury
Harper Teen
An Imprint of HarperCollins Publishers

Pirma knyga „Pabudimas“

Antra knyga „Kova“

ISBN 978-9955-38-974-3

The Vampire Diaries: The fury

Copyright © 1991 by Daniel Weiss
Associates, Inc. And Lisa Smith
All rights reserved. Printed in the
United States of America. No part of this
book may be used or reproduced in any
manner whatsoever withouth written
permission except in the case of brief
quotations embodied in critical articles
and reviews. For information address
HarperCollins Publishers, 1350 Avenue of
the Americas, New York, NY 10019.
www.harperteen.com
Published by arrangement with Rights
People, London
Cover image © Warner Bros. Television
Entertainment, Inc. All Rights Reserved.

© Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija

Labuckienė, 2011
© Leidykla „Alma litera“, 2011
Redaktorė Simona Kaziukonytė
Korektorė Indrė Petrėtytė
E. knygą maketavo Valdas Bautrėnas
Skiriu
savo
tetai
Margie,
taip
pat
savo
tetų
Agnesės
ir
Eleanorė
ugdžiusi
mano
kūrybing
atminim
 N
– e, – tarė Stefanas. – Aš nesuprantu.
Elena, jis blogas. Žudo savo malonumui;
neturi nė kruopelytės sąžinės...
– Šiuo metu jis labiau linkęs
bendradarbiauti nei tu, – tarė Elena. –
Stefanai, negi tikrai nori su savo broliu
amžinai būti mirtini priešai?
– Negi tikrai manai, kad jis nori ko kito?
Elena kurį laiką patylėjusi sukuždėjo:
– Jis man neleido tavęs nužudyti.
Elena pajuto, kaip Stefanas gindamasis
plykstelėjo pykčiu, paskui palengva
aprimo.
– Tai ar sutinki? – tyliai paklausė ji.
 – Taip. Sutinku...
– Ir aš sutinku, – tarė Deimonas,
perdėm mandagiai duodamas ranką. –
Tiesą sakant, atrodo, kad mes visi kuo
nuoširdžiausiai sutariame.
Ne, dingtelėjo Elenai, bet tą akimirką,
stovint vėsioje choro prieblandoje, jai
atrodė, kad tai tiesa, kad jie visi trys
vieningi, darnūs ir stiprūs.
Įniršis
 1

Elena žengė į laukymę.

Rudeniniai lapai po kojomis apsitraukė
plikšala. Stojo prietema, ir, nors audra
rimo, miške darėsi šalčiau. Elena šalčio
nejuto.
Ir tamsa jai netrukdė. Vyzdžiai
išsiplėtė, kad sugautų mažiausias šviesos
daleles, neregimas paprastai akiai. Ji
gana aiškiai matė du žmones,
besigrumiančius po didžiuliu ąžuolu.
Vieno plaukai buvo stori ir tamsūs, vėjo
sušiaušti bangelėmis. Jis buvo
aukštėlesnis už antrąjį. Nors Elena
nematė jo veido, iš kažkur žinojo, kad jo
akys žalios.
Antrasis taip pat turėjo kupetą tamsių
plaukų, tik jie buvo ploni ir tiesūs, beveik
kaip žvėries kailiukas. Jis buvo pritūpęs
kaip pantera, iššiepęs dantis, kūnas
lieknas ir grakštus. Akys juodos.
Elena nejudėdama kelias minutes
stebėjo jį. Užmiršo, ko čia atėjo, kodėl ją
suviliojo kovos atgarsiai mintyse. Iš taip
arti jų pykčio, neapykantos ir skausmo
bangos bemaž kurtino kaip ir tylūs
šūksniai. Jie kovojo mirtiną kovą.
Įdomu, kuris nugalės, mąstė ji. Abu
buvo sužeisti ir kraujavo, aukštesniojo
kairė ranka karojo nenatūraliai sulenkta.
Vis dėlto jis ką tik smogė antrajam
gumbuota ąžuolo šaka. Jo įtūžis buvo toks
stiprus, kad Elena jį juto, užuodė ir
girdėjo, žinojo, kad pyktis jam suteikė
neįsivaizduojamą jėgą.
Tada Elena prisiminė, ko atėjo. Ir kaip
galėjo užmiršti? Jis sužeistas. Ją čia
prišaukė jo mintys, ją skalavo jo įniršio ir
skausmo bangos. Ji čia atėjo jam padėti,
nes jiems lemta būti drauge.
Dabar abu priešininkai voliojosi ant
suledėjusios žemės ir urgzdami
kandžiojosi kaip vilkai. Elena greitai ir
tyliai žengė artyn. Tas banguotais
plaukais ir žaliomis akimis – Stefanas,
sukuždėjo balsas galvoje, – buvo viršuje,
laikė suėmęs antrąjį už gerklės. Eleną
užliejo pyktis, pyktis ir noras apginti. Ji
sugriebė smaugiko ranką ir atgniaužė
pirštus.
Jai nė nedingtelėjo, kad gali būti tokia
stipri. Ji tikrai buvo stipri. Perkėlė svorį į
kitą pusę ir nustūmė užpuoliką nuo
priešininko. Smarkokai sugniaužė
sužeistą ranką ir įmurdė priešą veidu į
sniego buzą. Paskui ėmė smaugti iš
nugaros.
Jos puolimas vaikinui buvo netikėtas,
bet jis toli gražu nepasidavė. Smogė jai ir
sveikąja ranka sugriebė už gerklės.
Nykščiu užspaudė trachėją.
Elena, negalvodama, ką daro, kando į
ranką. Protas tylėjo, bet kūnas žinojo, ką
daryti. Dantys buvo jos ginklas, jie smigo
į mėsą ir ėmė siurbti kraują.
Bet vaikinas buvo stipresnis.
Krestelėjęs pečius atsiplėšė, apsisuko ir
tėškė ją žemėn. Atsidūrė viršuje, žvėriško
pykčio iškreiptu veidu. Elena sušnypštė ir
nagais nusitaikė į akis, bet vaikinas
nustūmė jos ranką.
Jis ją užmuš. Net ir sužeistas jis kur kas
stipresnis. Jis iššiepė jau ir taip kruvinus
dantis. Kaip pasirengusi kirsti kobra.
Tada sustingo, palinkęs virš jos, ir jo
veidas ėmė keistis.
Elena pamatė, kaip žalios akys plečiasi.
Vyzdžiai, iš pykčio susitraukę į taškelius,
ūmai padidėjo. Jis spoksojo į ją, lyg
matytų pirmą kartą.
Ko jis žiopso? Kodėl paprasčiausiai
nepribaigia? Geležinė ranka paleido jos
petį. Urzgesys nutilo, vaikinas atrodė
sumišęs ir apstulbęs. Jis atsisėdo ir
padėjo atsisėsti Elenai, nenuleisdamas
nuo jos akių.
– Elena, – sušvokštė jis. – Elena, čia tu.
Ar tai aš? susimąstė ji. Elena?
Bet juk tai nesvarbu. Ji dirstelėjo į seną
ąžuolą. Jis tebestovėjo ten, tarp iškilių
šaknų, šnopuodamas, viena ranka
remdamasis į medį. Jis žvelgė į ją savo
bedugnėmis juodomis akimis, suraukęs
antakius.
Nesijaudink, pagalvojo ji. Aš juo
pasirūpinsiu. Jis kvailas. Ir vėl puolė
žaliaakį.
– Elena! – suriko jis, kai ji pargriovė jį
aukštielninką. Sveikąja ranka suėmė jai
už peties. – Elena, čia aš, Stefanas!
Elena, pažvelk į mane!
Ji pažvelgė. Bet matė tik nuogą kaklą.
Vėl sušnypštė ir iššiepė dantis.
Vaikinas sustingo.
Elena juto, kaip jo kūnas virpa nuo
sukrėtimo, akys klaidžioja. Jis buvo
išblyškęs, lyg gavęs smūgį į pilvą.
Nusipurtė nuo plaukų purvą.
– Ne, – sušnabždėjo jis. – O, ne...
 Atrodė, jis šnekasi su savim, lyg
nesitikėdamas, kad ji išgirs. Vaikinas
norėjo paglostyti Elenai skruostą, bet ji
trenkė per ranką.
– Ak, Elena... – šnabždėjo jis.
Nuo jo veido dingo paskutiniai pykčio ir
žvėriško kraujo troškimo pėdsakai.
Žiūrėjo apdujęs, nustebęs ir susisielojęs.
Jis atrodė pažeidžiamas. Elena,
pasinaudojusi proga, kibo jam į nuogą
kaklą. Vaikinas pakėlė rankas gintis,
nustumti ją, bet susilaikė.
Kurį laiką žiūrėjo į ją, skausmas akyse
vis stiprėjo, galop jis pasidavė. Visiškai
liovėsi kovojęs.
Elena juto, kad jis nebesipriešina.
Gulėjo ant šaltos žemės su ąžuolo lapais
plaukuose ir pro ją žvelgė į juodą
debesuotą dangų.
Užbaik tai, Elena mintyse išgirdo jo
balsą.
Akimirką sudvejojo. Tos akys jai žadino
kažkokius prisiminimus. Jie stovi
mėnesienoje, sėdi palėpės kambarėlyje...
Bet prisiminimai pernelyg migloti. Ji
negalėjo jų sulaikyti, o nuo pastangų
sukosi galva ir pykino.
Šitas turi mirti, žaliaakis, vardu
Stefanas. Jis sužeidė jį, antrąjį, tą, su
kuriuo Elenai lemta būti. Nė vienas jį
įskaudinęs neliks gyvas.
Elena giliai suleido dantis Stefanui į
kaklą.
Iškart suprato, kad nepataikė.
Neprakando nei arterijos, nei venos. Ji
kandžiojo gerklę, pykdama dėl savo
nepatyrimo. Kandžioti buvo gera, bet
kraujo ištryško nedaug. Nusivylusi Elena
atsitraukė ir vėl kirto, pajuto, kaip jo
kūnas nuo skausmo sutrūkčiojo.
Kur kas geriau. Šįkart ji surado veną,
bet ne iki galo ją perplėšė. Tokio menko
įbrėžimo neužteks. Jai reikėjo pergraužti
visą kraujagyslę, kad imtų srūti karštas,
stiprus kraujas.
Elenos žalojama auka drebėjo. Vos
spėjo įsmeigti dantis į veną, kai iš už
nugaros ją kažkas kilstelėjo ir atitraukė.
Elena suurzgė, nepaleisdama gerklės.
Bet rankos laikė tvirtai. Viena apsivijo jai
liemenį, kitos pirštai sugriebė už plaukų.
Ji grūmėsi, dantimis ir nagais kabinosi į
grobį.
Paleisk jį! Palik jį!
Balsas buvo griežtas, įsakmus, lyg šalto
vėjo gūsis. Elena jį atpažino ir liovėsi
priešinusis. Paguldyta ant žemės ir
pakėlusi akis išvydo jį, prisiminė jo vardą.
Deimonas. Jo vardas Deimonas. Elena
paniurusi dėbtelėjo, nepatenkinta, kad
buvo atplėšta nuo laimikio, bet paklusni.
Stefanas sėdosi, jo kaklas baisiai
kraujavo. Kraujas tekėjo jam per
marškinius. Elena apsilaižė, juto
tvinkčiojimą, primenantį alkį, tik atrodė,
kad jis kyla iš visų jos kūno skaidulų. Vėl
pasijuto apdujusi.
– Regis, – garsiai tarė Deimonas, –
sakei, kad ji negyva.
Jis žiūrėjo į Stefaną, dar labiau
išblyškusį nei anksčiau, jei tik tai
įmanoma. Bekraujis veidas buvo
sklidinas siaubingos nevilties.
– Pažvelk į ją, – paliepė Deimonas.
Kilstelėjo Eleną už smakro. Ji pažvelgė į
primerktas Deimono akis. Ilgi, laibi
pirštai palietė jos lūpas, pačiupinėjo
dantis. Elena instinktyviai pamėgino
kąsti, bet nesmarkiai. Deimono pirštai
užčiuopė aštrias lenktas iltis, ir Elena
juos sukando kaip žaidžiantis kačiukas.
Deimono veidas buvo abejingas,
žvilgsnis atšiaurus.
– Ar žinai, kur esi? – paklausė jis.
Elena apsidairė. Medžiai.
 – Miške, – gudravo, žvelgdama į jį.
– O kas jis?
Ji pasekė akimis jo pirštą.
– Stefanas, – abejingai atsakė. – Tavo
brolis.
– O kas aš? Ar žinai, kas aš toks?
Elena nusišypsojo jam, parodydama
smailus dantis.
– Aišku, žinau. Tu Deimonas, ir aš tave
myliu.
 2

Stefanas įniršęs sukuždėjo:

– Tai to tu norėjai, Deimonai? Pasiekei
savo. Turėjai ją padaryti tokią kaip mes.
Neužteko vien nužudyti.
Deimonas neatsigręžė. Prisimerkęs
įdėmiai žiūrėjo į Eleną, tebeklūpodamas
laikė ją už smakro.
– Jau trečią kartą tai sakai, ir man baigia
įgrįsti, – švelniai sumurmėjo jis. Nors
susitaršęs ir pridusęs, jis jau buvo spėjęs
susitvardyti ir nusiraminti.
– Elena, ar aš tave nužudžiau?
– Žinoma, ne, – supindama savo pirštus
su Deimono pirštais atsakė Elena. Ji ėmė
nekantrauti. Ir apie ką jie čia šneka? Juk
niekas nieko nenužudė.
– Nemaniau, kad esi dar ir melagis, – su
kartėliu balse Stefanas tarė Deimonui. –
Turi daug ydų, bet ši tau nebuvo būdinga.
Iki šiol neteko girdėti, kad mėgintum
išsiginti kaltės.
– Tuoj baigsis mano kantrybė, –
pagrasino Deimonas.
 Ką dar gali man padaryti? atkirto
Stefanas. Mirtis man būtų malonė.
– Jau prieš šimtą metų išseko mano
gerumas tau, – balsiai atsakė Deimonas,
galų gale paleidęs Elenos smakrą. – Ką
prisimeni apie šią dieną? – pasiteiravo jis
merginos.
Elena pavargusiu balsu, kaip vaikas,
pasakodamas nemėgstamą pamoką,
atsakė:
– Šiandien šventėm Įkūrėjo dieną. – Ji
pakėlė akis į Deimoną, pajudino sunertus
pirštus. Kol kas ji teprisiminė tiek, bet to
neužteko. Suirzusi stengėsi prisiminti
dar ką nors.
– Kažkas vyko valgykloje... Karolina. –
Elena patenkinta ištarė vardą. – Ji norėjo
visiems paskaityti mano dienoraštį, ir tai
buvo blogai, nes... – Elena pametė
minties giją. – Neprisimenu kodėl. Bet
mes ją pergudravom. – Ji šiltai, kaip
sąmokslininkė šyptelėjo Deimonui.
– Ak, „mes“ ją pergudravom, ar ne?
– Taip. Tu jį paėmei. Padarei tai dėl
manęs. – Jos pirštai palindo po Deimono
striuke, ieškodami kampuoto sąsiuvinio
aplanko. – Nes tu mane myli, – tarė ji,
suradusi dienoraštį ir glostydama. – Juk
myli mane, tiesa?
Laukymės vidury pasigirdo tylus
atodūsis. Elena atsisuko ir išvydo, kad
Stefanas nusigręžęs.
– Elena, kas buvo paskui? – ragino ją
Deimonas.
 – Paskui? Paskui teta Džudita
susiginčijo su manim. – Elena susimąstė,
tada gūžtelėjo pečiais. – Dėl... kažko.
Supykau. Ji man ne mama. Tegu
nenurodinėja, ką daryti.
Deimono balsas skambėjo sausai:
– Nemanau, kad dėl to dar kils
rūpesčių. Kas dar?
Elena sunkiai atsiduso.
– Paskui nuėjau ir pasiėmiau Meto
automobilį. Metas. – Ji nejučia ištarė
vardą ir pliaukštelėjo liežuviu per iltinius
dantis. Mintyse išvydo dailų veidą,
šviesius plaukus, tvirtus pečius. – Metas.
– Ir kur važiavai Meto automobiliu?
– Prie Vikerio tilto, – atsigręžęs atsakė
Stefanas. Atrodė labai vienišas.
 – Ne, į pensioną, – suirzusi pataisė
Elena. – Laukti... hmm. Pamiršau. Šiaip
ar taip, laukiau ten. Tada... tada kilo
audra. Vėjas, lietus ir visa kita. Man tai
nepatiko. Įlipau į automobilį. Bet kažkas
mane vijosi.
– Kažkoks žmogus tave vijosi, –
žiūrėdamas į Deimoną tarė Stefanas.
– Kažkoks padaras, – tvirtino Elena. Jai
įgriso pertraukinėjimai. – Eime kur nors
iš čia, vienu du, – pasiūlė ji Deimonui,
klaupdamasi, kad būtų arčiau.
– Tuoj, – atsakė jis. – Koks padaras tave
vijosi?
Elena suirzusi atšlijo.
– Nė nenumanau! Nieko panašaus
nebuvau mačiusi. Jis nepriminė nei
tavęs, nei Stefano. Buvo...
Elenos galvoje mirgėjo vaizdai. Palei
žemę slenkantis rūkas. Kaukiantis vėjas.
Baltas, milžiniškas pavidalas, tarsi iš
rūko. Besivejantis ją lyg vėjo genamas
debesis.
– Gal tai tebuvo audra, – suabejojo ji. –
Bet atrodė, jis nori man kažką padaryti. Ir
aš pasprukau. – Žaisdama su odinės
Deimono striukės užtrauktuku Elena
paslaptingai šypsojosi, žvelgdama į jį pro
blakstienas.
Deimono veide pirmą kartą šmėkštelėjo
jausmai. Lūpas iškreipė grimasa.
– Tu pasprukai.
– Taip. Prisimenu, ką... kažkas... man
sakė apie tekantį vandenį. Kad blogis
negali per jį pereiti. Todėl nuvažiavau
prie Skenduolio įlankos, prie tilto. Ir
tada... – Ji sudvejojo, pasiraukė,
mėgindama painiavoje atrasti aiškius
prisiminimus. Vanduo. Ji prisiminė
vandenį. Ir kažką klykiant. Bet daugiau
nieko. – Ir tada aš jį pervažiavau, –
linksmai užbaigė ji. – Tikriausiai
pervažiavau, nes esu čia. Štai ir viskas. Ar
dabar galim važiuoti?
Deimonas tylėjo.
– Automobilis vis dar upėje, – tarė
Stefanas. Jie su Deimonu žiūrėjo vienas į
kitą lyg du suaugusieji, besitariantys virš
nesupratingo vaiko galvos, trumpam
užmiršę priešiškumą. Elena suirzo.
Prasižiojo, bet Stefanas kalbėjo toliau: –
Mes su Bone ir Meredite ją suradom. Aš
panėriau ir ją ištraukiau, bet jau...
Kas jau? susiraukė Elena.
Deimonas pašaipiai išsiviepė.
– Ir praradai viltį? Juk kaip tik tu turėjai
numatyti, kas gali atsitikti. Ar ta mintis
tau buvo tokia bjauri, kad nė nesvarstei?
Ar būtum labiau norėjęs kad ji išties būtų
žuvusi?
– Jos širdis neplakė, ji nekvėpavo! –
įsikarščiavo Stefanas. – Ir ji neišgėrė tiek
kraujo, kad persikeistų! – Jo žvilgsnis
tapo griežtas. – Bent jau mano kraujo.
Elena vėl stengėsi įsikišti, bet
Deimonas priglaudė jai prie lūpų pirštą.
Ramiai tarė:
– Tai ir yra bėda. O gal ir tu per aklas
pamatyti? Liepei pažiūrėti į ją – pažiūrėk į
ją pats. Ji sukrėsta, nieko nesusigaudo.
Taip, net ir aš tai pripažįstu. – Akinamai
nusišypsojęs kalbėjo toliau: – Tai nėra
įprastas sutrikimas persikeitus. Jai reikia
kraujo, žmogaus kraujo, antraip jos
kūnas pristigs jėgų persikeisti. Ji mirs.
Ką jis turi omeny sakydamas, kad aš
nieko nesusigaudau? pasipiktinusi
pamanė Elena.
– Man viskas gerai, – pro Deimono
pirštą tarė ji. – Aš tik pavargau ir viskas.
Jau ruošiausi miegoti, kai išgirdau judu
kaunantis, ir atėjau padėti. O tu man net
neleidai jo užmušti, – piktai užbaigė ji.
– Tikrai, kodėl gi neleidai? – paklausė
Stefanas. Jis akimis tiesiog gręžė
Deimoną. Nė iš tolo nebeatrodė linkęs
bendradarbiauti. – Tai būtų buvę vieni
juokai.
Deimonas pažvelgė į jį su tokiu pat
priešiškumu. Jis alsavo tankiai ir negiliai.
– Gal man nepatinka lengvos pergalės,
– sušnypštė jis. Tada, regis, atgavo
savitvardą. Pašaipiai vyptelėjęs pridūrė: –
Štai ką tau, broleli, pasakysiu: jei kam
nors ir teks džiaugsmas tave nudėti, tai
tik man. Niekam kitam. Aš pats apsiimu
atlikti šį darbą. Puikiai gebu, užtikrinu.
– Jau įrodei, – tyliai pratarė Stefanas,
lyg nuo kiekvieno žodžio jį pykintų.
– Bet šitos, – žibančiomis akimis
gręždamasis į Eleną tarė Deimonas, – aš
nežudžiau. Kodėl turėčiau? Galėjau ją
perkeisti kada tik panorėjęs.
– Galbūt dėl to, kad ji ką tik susižadėjo
su kitu.
Deimonas pakėlė Elenos ranką, jų
pirštai tebebuvo susipynę. Ant didžiojo
piršto tviskėjo auksinis žiedas su sodriai
mėlynu akmenėliu. Elena suraukė
antakius, sunkiai prisiminė jį mačiusi.
Tada gūžtelėjo pečiais ir nuvargusi vėl
atsišliejo į Deimoną.
– Ką gi, – pažvelgęs į ją tarė Deimonas,
– regis, tai menka bėda, tiesa? Manau, ji
tik džiaugsis tave užmiršusi. – Bjauriai
išsišiepęs jis pažvelgė į Stefaną. – Bet tai
išsiaiškinsime jai atsitokėjus. Tada ir
paklausime, kurį iš mūsų renkasi.
Sutinki?
 Stefanas papurtė galvą.
– Kaip gali šnekėti tokius dalykus. Po to,
kas įvyko... – jo balsas užlūžo.
– Su Katerina? Aš pasakysiu, jei tu
negali. Katerina pasirinko kvailai ir už tai
sumokėjo. Elena kitokia; ji žino, ko nori.
Bet kol kas tai nesvarbu, sutinki? –
Deimonas užbėgo už akių Stefano
prieštaravimams. – Reikalas tas, kad
dabar ji nusilpusi, ir jai reikia kraujo.
Pasirūpinsiu, kad jo gautų, o paskui
išsiaiškinsiu, kas su ja taip pasielgė. Jei
norėsi, priimsiu ir tave. Spręsk pats.
Jis atsistojo ir pakėlė Eleną.
– Eime.
Elena mielai žengė su juo,
džiaugdamasi, kad gali pajudėti. Naktį
miške buvo įdomu; niekada anksčiau to
nebuvo pastebėjusi. Medžiuose graudžiai
lyg vaiduokliai ūbavo pelėdos, iš po
slidinėjančių kojų spruko žiurkėnukas.
Taip pat oras buvo vėsesnis, lyg
pirmiausia būtų atšalę įdubose ir
pakalnėse. Buvo lengva tyliai žingsniuoti
šalia Deimono per senus lapus; tereikėjo
žiūrėti, kur dedi koją. Ji neatsigręžė
pažiūrėti, ar Stefanas seka iš paskos.
Išėjus iš miško Elena atpažino vietą.
Šiandien jau čia buvo. Tik dabar čia
tvyrojo sambrūzdis: nuo automobilių
atsispindėjo raudonos ir mėlynos šviesos,
tamsius susispietusių žmonių pavidalus
rėmino prožektorių šviesos. Elena
smalsiai sužiuro į juos. Kai kurie žmonės
buvo pažįstami. Pavyzdžiui, moteris
siauru susirūpinusiu veidu ir
išsigandusiomis akimis – teta Džudita? O
aukštas vyras šalia jos – tetos Džuditos
sužadėtinis Robertas?
Su jais dar kai kas turėtų būti,
dingtelėjo Elenai. Vaikas šviesiais kaip ir
Elenos plaukais. Bet, kad ir kaip stengėsi,
niekaip neatgamino jo vardo.
Apsuptos pareigūnų stovėjo dvi
apsikabinusios mergaitės – jas Elena
prisiminė. Mažoji rusvaplaukė, ta, kuri
verkė, buvo Bonė. Aukštesnioji su tamsių
plaukų kupeta – Mereditė.
– Bet vandenyje jos nėra, –
uniformuotam vyrui aiškino Bonė. Jos
balsas skambėjo bemaž isteriškai. –
Matėme, kaip Stefanas ją ištraukė. Jau
šimtą kartų jums sakiau.
– Ir jūs jį palikote su ja?
– Turėjome palikti. Audra stiprėjo,
kažkas artinosi...
– Nepagalvojome nieko blogo, – įsiterpė
Mereditė. Ji atrodė tik mažumėlę
ramesnė už Bonę. – Stefanas sakė, kad
jei teks ją palikti, tai paliks po gluosniais.
– Tai kurgi dabar Stefanas? – paklausė
kitas uniformuotas vyras.
– Nenutuokiam. Mes išėjom ieškoti
pagalbos. Galbūt jis nusekė paskui. O kas
nutiko... Elenai... – Bonė apsigręžė ir
įsikniaubė Mereditei į petį.
Jos jaudinasi dėl manęs, suprato Elena.
Kvaišos. Bet aš tuoj padarysiu tvarką. Ji
jau žengė į šviesą, bet Deimonas
trūktelėjo ją atgal. Elena įsižeidusi
pažvelgė į jį.
– Tik ne šitaip. Išsirink, kurių nori, ir
mes juos pasigriebsim.
– Kam noriu?
– Elena, maistui. Dabar tu medžiotoja.
Tai tavo grobis.
Elena abejodama pabaksnojo liežuviu į
iltinį dantį. Aplink nebuvo matyti nieko
valgomo. Vis dėlto ji susimąstė dėl
Deimono žodžių.
– Tu pats išrink, – klusniai tarė ji.
Deimonas pakreipė galvą, prisimerkė,
apžvelgė sceną lyg žinovas, vertinantis
garsų paveikslą.
– Na, ką manai apie porą žavių seselių?
 – Ne, – ištarė balsas jiems už nugaros.
Deimonas dirstelėjo į Stefaną.
– Kodėl gi ne?
– Nes jau ir taip gana užpuolimų. Gal
jai ir reikia žmogaus kraujo, bet dėl to
nebūtina medžioti.
Stefano išraiška buvo uždara ir
priešiška, bet iš jo sklido niūrus ryžtas.
– Yra kitas būdas? – ironiškai paklausė
Deimonas.
– Pats žinai, kad yra. Surask savanorį –
arba tokį, kurį galėtum paveikti įtaiga.
Žmogų, kuris galėtų tai padaryti dėl
Elenos ir būtų ganėtinai psichiškai
stiprus su tuo susidoroti.
– Gal netgi žinai, kur surasti tokį
dorybių įsikūnijimą?
 – Nuvesk ją į mokyklą. Susitiksime ten.
– Tai taręs Stefanas pradingo.
Jie paliko sąmyšį, blyksinčias šviesas,
besibūriuojančius žmones. Eidama Elena
pastebėjo keistą dalyką. Vidury upės,
apšviestas žibintų, riogsojo automobilis.
Jis buvo visas paniręs, iš vandens kyšojo
tik priekinės grotelės.
Na ir kvaila vieta statyti automobilį,
pamanė ji ir nusekė įkandin Deimono
atgal į mišką.

Stefano jausmai vėl atgijo.

Ir jie kėlė skausmą. Jis manė, kad jau
niekas jo nebeįskaudins, kad visi jausmai
atbukę. Iš tamsių vandenų ištraukęs
Elenos kūną pagalvojo, kad daugiau
nebejaus skausmo, nes niekas neprilygs
šiai netekčiai.
Jis klydo.
Stefanas sustojo, sveikąja ranka
apkabino medį, nunarino galvą ir giliai
alsavo. Rausvam rūkui išsisklaidžius, kai
vėl praregėjo, žingsniavo toliau, bet
deginantis skausmas krūtinėje neatlėgo.
Nebegalvok apie ją, paliepė sau,
žinodamas, kad tai beprasmiška.
Elena nėra visiškai mirusi. Negi jam tai
nieko nereiškia? Jis manė niekada
nebeišgirsiąs jos balso, niekada
nebepajusiąs prisilietimo...
O dabar Elena trokšta jį nužudyti.
Stefanas vėl sustojo, susirietė,
baimindamasis, kad nesupykintų.
Matyti ją tokią didesnė kančia nei regėti
šaltą ir negyvą. Galbūt dėl to Deimonas jo
nepribaigė. Galbūt toks Deimono
kerštas.
O gal padaryti, ką ketino nužudęs
Deimoną? Palaukti aušros ir nusimauti
sidabrinį nuo saulės saugantį žiedą. Pulti
į karštą spindulių glėbį, maudytis juose,
kol mėsa nudegs nuo kaulų ir skausmas
nuslops amžiams.
Bet jis žinojo taip nepasielgsiąs. Kol
Elena vaikščios žeme, jis nieku gyvu jos
nepaliks. Net jei ji jo nekęs, net jei jį
medžios. Jis padarys viską, kad ją
apsaugotų.
Stefanas pasuko į pensioną. Jam reikėjo
susitvarkyti prieš pasirodant žmonėms.
Savo kambaryje jis nusiplovė nuo veido ir
kaklo kraują, apžiūrėjo ranką. Ji jau buvo
pradėjusi gyti, o susikaupus gijimas dar
paspartės. Stefano Galios greitai seko; jį
jau buvo nualinusi kova su broliu. Bet tai
buvo svarbu. Ne dėl skausmo – skausmo
jis beveik nejuto. Jis turėjo būti stiprus.
Deimonas su Elena laukė prie
mokyklos. Tamsoje Stefanas juto brolį
nekantraujant ir naują laukinę Elenos
būtį.
– Žiūrėk, padaryk ką žadėjai, – priminė
Deimonas.
Stefanas nieko neatsakė. Mokyklos
salėje buvo justi bruzdesys. Žmonės
turėjo švęsti Įkūrėjo dieną ir šokti, bet tie,
kurie pasiliko per audrą, vaikštinėjo
aplinkui arba susibūrę šnekučiavosi.
Stefanas pažvelgė pro praviras duris,
mintimis ieškodamas vieno žmogaus.
Surado jį. Kampe virš stalo palinkusią
šviesią galvą.
Metai.
Metas atsitiesė ir suglumęs apsidairė.
Stefanas mintimis jam įteigė išeiti
laukan. Tau reikia gryno oro, pasiuntė
Meto sąmonei siūlymą. Norėtum
trumpam ištrūkti.
Deimonui, stovinčiam už šviesos rato,
tarė: Veskis ją į mokyklą, į fotografijos
kambarį. Elena žino, kur jis. Nesirodyk, kol
neliepsiu. Tada luktelėjo, kol pasirodė
Metas.
Metas išėjo, atgręžė skausmo
perkreiptą veidą į mėnulį. Stefano
užkalbintas smarkiai krūptelėjo.
– Stefanai! Tu čia! – Meto veide grūmėsi
nusiminimas, viltis ir siaubas. Jis
nuskubėjo prie Stefano. – Ar ją... jau
parvežė? Ar yra kokių naujienų?
– Ką tu girdėjai?
Metas prieš atsakydamas kurį laiką
žiūrėjo į Stefaną.
– Bonė su Meredite grįžusios
papasakojo, kad Elena mano automobiliu
nuvažiavo nuo Vikerio tilto. Jos sakė, kad
ji... – Metas nutilo ir nurijo seilę. –
Stefanai, tai netiesa, ką? – Jo akys žvelgė
maldaujamai.
Stefanas nusigręžė.
– O, Dieve, – sušvokštė Metas. Nusisuko
nuo Stefano, delnais užspaudė akis. –
Netikiu; netikiu. Negali būti.
– Metai... – Stefanas palietė jo petį.
– Atsiprašau. – Meto balsas buvo
išvargęs, duslus. – Turbūt patyrei tikrą
pragarą, o aš tave dar skaudinu.
Labiau nei numanai, pamanė Stefanas
nuleisdamas ranką. Jis ketino panaudoti
prieš Metą savo Galias. Bet dabar
suprato, kad to nepadarys. Jis negali taip
pasielgti – tik ne su pirmu ir vieninteliu
draugu šiame mieste.
Kita galimybė – atskleisti Metui tiesą.
Viską jam paaiškinti ir leisti rinktis.
– Jei dabar pat galėtum šį tą padaryti
dėl Elenos, – paklausė jis, – ar sutiktum?
Metas buvo pernelyg paskendęs
jausmuose, kad suprastų, koks tai kvailas
klausimas.
– Bet ką padaryčiau, – bemaž piktai
atkirto, rankove trindamas akis. – Dėl jos
padaryčiau bet ką.
Sunkiai šnopuodamas jis žvelgė į
Stefaną taip, tarsi mestų iššūkį.
Sveikinu, pamanė Stefanas, pilve staiga
pajutęs žiojinčią kiaurymę. Ką tik
laimėjai bilietą į Nakties Pasaulį.
– Eime, – tarė jis. – Kai ką tau
parodysiu.
 3

Elena su Deimonu laukė tamsiajame

kambaryje. Stefanas, stumtelėjęs duris į
fotografijos kabinetą ir įleidęs Metą,
pajuto juos tenai.
– Šitos durys turėtų būti užrakintos, –
Stefanui įjungus šviesą tarė Metas.
 – Taip ir buvo, – tarė Stefanas.
Neįsivaizdavo, kaip paruošti Metą tam,
kas jo laukia. Jis dar niekada nebuvo tyčia
atsiskleidęs žmogui.
Stovėjo tylėdamas, kol Metas atsigręžė
ir pažvelgė į jį. Klasėje buvo šalta ir tylu,
oras sunkus. Slenkant laikui Stefanas
stebėjo, kaip Meto išraiška pamažu
keičiasi iš sielvartingos į neramią.
– Nieko nesuprantu, – tarė Metas.
– Žinau, kad nesupranti. – Jis toliau
žvelgė į Metą, tyčia nusimetė užtvaras,
slepiančias jo Galias nuo žmonių juslių.
Matė, kaip nerimas Meto veide susiliejo
su baime. Metas sumirksėjo ir papurtė
galvą, ėmė tankiau alsuoti.
– Kas?.. – rimtu balsu paklausė.
 – Turbūt daug kas manyje tave stebino,
– tarė Stefanas. – Kodėl šviesoje nešioju
akinius nuo saulės. Kodėl nevalgau.
Kodėl mano reakcija tokia greita.
Metas stovėjo nusigręžęs nuo tamsiojo
kambarėlio. Jo kaklas trūkčiojo, lyg
mėgintų nugurkti seiles. Stefanas
plėšrūno juslėmis girdėjo dusliai tvaksint
Meto širdį.
– Ne, – pratarė Metas.
– Turėjai stebėtis, turėjai svarstyti, kodėl
taip skiriuosi nuo kitų.
– Ne. Norėjau pasakyti – man tai
nerūpi. Nesikišu į svetimus reikalus. –
Vos pastebimai dirsčiodamas į duris,
Metas slinko prie jų.
– Metai, nebėk. Nepadarysiu tau nieko
blogo, bet dabar negaliu tavęs išleisti.
Iš pasislėpusios Elenos sklido vos
tramdomas poreikis. Palauk, tarė jai.
Metas sustingo, nebemėgino sprukti.
– Jei norėjai mane išgąsdinti, tau
pavyko, – tyliai tarė. – Ko dar nori?
Dabar, Stefanas tarė Elenai. O Metui:
– Atsigręžk.
Metas atsigręžė. Ir vos nesuriko.
Ten stovėjo Elena, bet ne tokia, kokią jis
matė tądien pavakare. Iš po ilgos suknios
kyšojo basos pėdos. Smulkios balto prie
kūno prilipusio muslino klostės buvo
apkibusios šviesoje žėrinčiais ledukais.
Jau ir šiaip balta oda spindėjo šalta
šviesa, o auksiniai plaukai atrodė lyg
pasidabruoti. Bet labiausiai pasikeitė
veidas. Vokai atrodė apsunkę, sodriai
mėlynos akys bemaž mieguistos, bet tuo
pat metu nenatūraliai žvalios. Lūpos
iškreiptos alkio ir nekantrumo. Ji buvo
gražesnė nei gyva, bet tas grožis
baugino.
Suparalyžiuotam Metui spoksant, Elena
iškišo rausvą liežuvį ir apsilaižė.
– Metai, – tarė ji, nutęsdama pirmą
vardo priebalsę. Tada nusišypsojo.
Stefanas išgirdo, kaip Metas
netikėdamas savo akimis kvėptelėjo ir,
traukdamasis atbulas, vos nesukūkčiojo.
Viskas gerai, mintimis siųsdamas Galios
pliūpsnį tarė jis Metui. Kai Metas, iš
siaubo išplėtęs akis, puolė prie jo,
pridūrė:
 – Taigi dabar viską žinai.
Meto išraiška bylojo, kad jis nenori
nieko žinoti; buvo matyti, kaip stengiasi
viską paneigti. Bet prie Elenos žengė
Deimonas, atsistojo jai iš dešinės, ir
įtampa kambaryje dar labiau išaugo.
Metas buvo apsuptas. Aplink jį stovėjo
trys nežemiškai gražios, iš prigimties
grėsmingos būtybės.
Stefanas užuodė Meto baimę. Bejėgišką
baimę, kokią triušis jaučia susidūręs su
lape, pelė – su pelėda. Ir Metas turėjo
priežasčių baimintis. Jie plėšrūnai; jis –
jų grobis. Jų gyvenimo uždavinys –
nužudyti jį.
Instinktai ėmė viršų. Apimtas siaubo
Metas troško sprukti, ir Stefanas
atitinkamai į tai reagavo. Kai auka bėga,
grobuonis vejasi; viskas labai paprasta.
Visi trys plėšrūnai buvo pasirengę pulti,
ir Stefanas juto, kad neatsakys už
padarinius, jei Metas sujudės.
Mes neketinam tavęs skriausti, tarė jis
Metui. Elenai tavęs reikia, ir tai tau
nepadarys ilgalaikės žalos. Metai, tau netgi
neskaudės.
Bet Meto raumenys liko įsitempę, ir
Stefanas pastebėjo, kad jie visi trys
nejučia priartėjo prie jo, pasiruošę
sukliudyti pasprukti.
Sakei, kad dėl Elenos padarytum bet ką,
apimtas nevilties priminė Metui ir
pamatė, kaip šis apsisprendė.
Metas atsipalaidavo, ėmė ramiau
kvėpuoti.
– Tiesa, sakiau, – sukuždėjo.
Susitvardęs paklausė: – Ko jai reikia?
Elena pasilenkė ir pridėjo pirštą Metui
prie kaklo, spustelėjo iššokusią arteriją.
– Ne šitą, – greitai tarė Stefanas. – Juk
nenori jo nužudyti. Deimonai, pasakyk
jai. – Deimonui tylint, pridūrė: Pasakyk
jai.
– Pamėgink čia arba čia, – su
medicininiu tikslumu rodė Deimonas,
pakėlęs Meto smakrą. Jis buvo toks
stiprus, kad Metui nepavyko ištrūkti iš jo
gniaužtų, ir Stefanas vėl pajuto, kaip
Metą apėmė siaubas.
Metai, pasitikėk manim. Jis atsistojo už
vaikino. Bet apsispręsti turi pats, staiga
apimtas užuojautos baigė jis. Dar gali
apsigalvoti.
Metas padvejojo, tada pro dantis iškošė:
– Ne. Aš vis dar noriu padėti. Elena,
noriu tau padėti.
– Metai, – sušnabždėjo ji, įsmeigusi į
vaikiną brangakmenių mėlynumo akis
tankiomis blakstienomis. Paskui jos akys
nukrypo į Meto gerklę, alkanos lūpos
prasiskyrė. Anksčiau, kai Deimonas
pasiūlė maistui seselių, ji dvejojo; dabar
abejonių neliko. – Metai. – Ji vėl
nusišypsojo, tada kirto greitai, kaip
medžiojantis paukštis.
Stefanas atrėmė delną Metui į nugarą ir
prilaikė. Tą akimirką, kai Elenos dantys
smigo į odą, Metas norėjo atšokti, bet
Stefanas skubiai pasiuntė jam mintį: Jei
priešinsiesi, skaudės.
Metui atsipalaiduoti pagelbėjo ir Elena.
Ji skleidė šiltas, džiugias ėdančio vilkiuko
mintis. Šįkart jai pirmu kartu pavyko
gerai įkąsti, ir ji buvo sklidina nekalto
išdidumo ir vis didėjančio pasitenkinimo
rimstant kankinančiam alkiui. Taip pat ir
dėkingumo Metui, staiga apimtas pavydo
suvokė Stefanas. Elena nejuto Metui
neapykantos, netroško jo nužudyti, nes
jis nekėlė grėsmės Deimonui. Metas jai
patiko.
Stefanas jai leido išgerti tiek, kiek buvo
saugu, paskui įsikišo. Elena, užteks. Juk
nenori jam pakenkti. Vis dėlto tik
bendromis Stefano, Deimono ir išsekusio
Meto pastangomis pavyko atplėšti Eleną.
– Dabar jai reikia pailsėti, – tarė
Deimonas. – Aš ją nugabensiu į saugią
vietą. – Jis neklausė Stefano, o pranešė.
Jiems išėjus, mintyse vien Stefanui
pridūrė: Neužmiršiu, brolau, kaip mane
užpuolei. Vėliau apie tai pasišnekėsim.
Stefanas stebeilijosi jiems įkandin.
Matė, kad Elena nenuleidžia nuo
Deimono akių ir seka iš paskos nieko
neklausinėdama. Bet dabar jai nebegrėsė
pavojus; Meto kraujas suteikė jėgų.
Stefanui teko tuo tenkintis, ir jis sau tarė,
kad tai visų svarbiausia.
Atsigręžęs išvydo apkvaitusį Metą.
Vaikinas sėdėjo susmukęs ant plastikinės
kėdės ir spoksojo priešais save.
 Paskui pakėlė akis į Stefaną, ir abu
liūdnai susižvelgė.
– Taigi, – tarė Metas. – Dabar viską
žinau. – Jis papurtė galvą, pasisuko. – Bet
vis tiek negaliu patikėti, – suniurnėjo.
Atsargiai priglaudė pirštus prie kaklo. –
Netikėčiau, jei ne šitai. – Paskui
susiraukė. – Tas vyrukas – Deimonas. Kas
jis?
– Vyresnėlis mano brolis, – bejausmiu
balsu atsakė Stefanas. – Iš kur žinai jo
vardą?
– Praėjusią savaitę jis buvo pas Eleną. Jį
apdraskė kačiukas. – Metas nutilo, regis,
dar kai ką prisiminė. – O Bonę ištiko lyg ir
aiškiaregystės priepuolis.
– Ji išvydo ateitį? Ką sakė?
 – Ji sakė... ji sakė, kad namuose yra
Mirtis.
Stefanas pažvelgė į duris, pro kurias
išėjo Deimonas su Elena.
– Ji buvo teisi.
– Stefanai, kas dedasi? – Meto balse
suskambo maldaujama gaidelė. – Aš vis
dar kai ko nesuprantu. Kas atsitiko
Elenai? Ar ji visą laiką bus tokia? Negi
nieko negalima padaryti?
– Kokia? – šiurkščiai paklausė Stefanas.
– Sutrikusi? Vampyrė?
Metas nusigręžė.
– Ir tas, ir tas.
– Dėl pirmo – dabar, pasimaitinusi, ji
veikiausiai ims blaiviau mąstyti. Bent jau
taip mano Deimonas. Dėl antro – yra tik
vienas būdas pakeisti jos būseną. – Meto
akyse sužibus vilčiai, Stefanas baigė: –
Paimti medinį kuolą ir persmeigti jai
širdį. Tada ji nebebus vampyrė. Bus
tiesiog negyva.
Metas atsistojo ir priėjo prie lango.
– Jos nebenužudysi, nes ji jau žuvo.
Paskendo upėje. Bet turėjo užtektinai
mano kraujo, – jis nutilo, pasistengė
suvaldyti balsą, – ir, regis, mano brolio
kraujo, todėl nemirė, o persikeitė.
Pabudo medžiotoja, kaip mes. Nuo šiol
tokia ir bus.
Vis dar nusigręžęs Metas atsiliepė:
– Visą laiką mačiau, kad tu kažkoks ne
toks. Sakiau sau, taip atrodo, nes esi
svetimšalis. – Priekaištaudamas sau
papurtė galvą. – Bet giliai širdyje jaučiau,
kad yra kai kas daugiau. Vis dėlto kažkas
bylojo, kad galiu tavim pasitikėti. Ir
pasitikėjau.
– Kaip tada, kai važiavome ieškoti
verbenos.
– Taip. Kaip tada. – Jis pridūrė: – Ar
dabar gali pasakyti, kokiems velniams jos
reikėjo?
– Apsaugoti Eleną. Kad Deimonas
neprisiartintų prie jos. Bet, atrodo, ji
troško ko kito. – Stefano balse nejučia
suskambo kartėlis, jis jautėsi žiauriai
apgautas.
Metas atsigręžė.
– Stefanai, nesmerk jos, kol visko
nežinai. Tai vienas dalykų, kurių
išmokau.
Stefanas apstulbo; paskui nelinksmai
nusišypsojo. Dabar juodu su Metu
atsidūrė toje pačioje padėtyje – tapo
buvusiais Elenos vaikinais. Jis susimąstė,
ar elgsis taip pat kilniai, kaip elgėsi
Metas. Ar kaip džentelmenas susitaikys
su pralaimėjimu.
Jis taip nemanė.
Lauke kilo triukšmas. Žmogaus ausims
negirdimas, ir Stefanas beveik nekreipė į
jį dėmesio – kol į sąmonę neįsismelkė
žodžiai.
Tada jis prisiminė, ką šitoje pačioje
mokykloje padarė vos prieš kelias
valandas. Iki šiol buvo visiškai užmiršęs
Tailerį Smolvudą ir jo kietuolius draugus.
 Dabar prisiminimai sugrįžo; gerklę
sugniaužė gėda ir pasibaisėjimas. Iš
sielvarto dėl Elenos jis pametė galvą,
nesugebėjo blaiviai mąstyti. Bet tai
nepateisina jo elgesio. Ar jie visi negyvi?
Ar jis, andai prisiekęs nežudyti, šiandien
nugalabijo šešis žmones?
– Stefanai, palauk. Kur eini?
Jam neatsakius, Metas pasileido iš
paskos bėgčia, kad suspėtų. Išėję iš
pagrindinio mokyklos pastato sustojo ant
asfalto. Tolėliau laukuose, prie metalinės
būdelės, stovėjo ponas Šelbis.
Sargo veidas buvo papilkėjęs iš siaubo,
išvagotas raukšlių. Regis, jis mėgino
šaukti, bet iš lūpų sklido tik duslūs
aikčiojimai. Pastūmęs jį alkūne Stefanas
pažvelgė vidun, ir jį apėmė keistas déjà
vu.
Namelis priminė Skerdiko kambarį
Vaiduoklių namuose per labdaros šventę.
Tik tai nebuvo lankytojams paruošta
scena. Tai buvo tikra.
Tarp medžio lūženų ir išdaužto lango
šukių gulėjo išdrikę kūnai. Kur tik akys
mato, pritaškyta kraujo, raudonai rudo,
sukrešėjusio. Ir pažvelgus į kūnus išsyk
buvo matyti, iš kur jis: ant visų kaklų
žiojėjo po porą violetinių žaizdelių.
Išskyrus Karolinos – jos kaklas buvo
švarus, tik žvilgsnis apspangęs.
Stovėdamas už Stefano Metas gaudė
kvapą.
– Stefanai, Elena to ne... ji ne...
 – Tylėk, – atžariai užčiaupė jį Stefanas.
Atsigręžęs dirstelėjo į poną Šelbį, bet
sargas buvo nuspūdinęs prie savo
vežimėlio su šluotomis ir pašluostėmis ir
stovėjo į jį atsišliejęs. Po kojomis
gurgždant stiklui Stefanas perėjo patalpą
ir atsiklaupė prie Tailerio.
Gyvas. Tai suvokus Stefaną užplūdo
palengvėjimas. Tailerio krūtinė vos vos
kilnojosi, ir kai Stefanas kilstelėjo vaikino
galvą, šis pramerkė stiklines nereginčias
akis.
Tu nieko neprisimeni, mintimis jam
paliepė Stefanas. Tai darydamas
nusistebėjo, kam dar vargsta. Galėtų
tiesiog dingti iš Fels Čerčo, tuoj pat iš čia
sprukti ir niekada nebesugrįžti.
 Bet jis negali. Kol čia yra Elena.
Jis surinko nesąmoningas kitų aukų
mintis ir pasakė jiems tą patį, giliai
įteigė: Jūs neprisimenate, kas jus užpuolė.
Visa popietė – lyg balta dėmė.
Tai darydamas Stefanas juto, kaip
Galios virpa tarsi pertempti raumenys. Jis
išseko.
Ponas Šelbis pagaliau atgavo žadą ir
ėmė klykti. Stefanas vangiai nuleido
Tailerio galvą ir atsigręžė.
Meto lūpos buvo perkreiptos, šnervės
išplėstos, tarytum būtų užuodęs kokią
smarvę. Akys paklaikusios.
– Elena to nepadarė, – sušnabždėjo jis.
– Tu padarei.
Tylėk! Stefanas prasibrovė į palaimingą
nakties vėsą ir ėmė tolti nuo Meto ir nuo
būdelės, karšta oda jausdamas ledinį orą.
Iš valgyklos netoliese bėgančiųjų
žingsniai bylojo, jog pagaliau kažkas
išgirdo sargo riksmus.
– Tu tai padarei, ką? – Metas atsekė
paskui Stefaną. Iš balso buvo justi, kad jis
stengiasi suprasti.
Stefanas atsisuko.
– Taip, aš, – suurzgė. Pažvelgė į Metą
neslėpdamas įtūžio, ir Metas nuleido
akis. – Metai, sakiau tau, mes –
medžiotojai. Žudikai. Jūs avys, mes vilkai.
O Taileris prašėsi kasdien, nuo tada, kai
čia atvykau.
– Prašėsi į snukį, sutinku. Ir tu jam
davei. Bet... šito? – Metas žengė artyn ir
be baimės pažvelgė Stefanui į akis. Jis
drąsus, pripažino Stefanas. – Ir net
nesigaili? Nėmaž neapgailestauji?
– Kodėl turėčiau? – šaltu, bejausmiu
balsu atšovė Stefanas. – Ar tu
apgailestauji suraitęs per didelį
didkepsnį? Gailiesi karvės? – Matydamas,
kad Metas pasibaisėjęs netiki savo
ausimis, neatlyžo. Pamėgino jį dar labiau
išgąsdinti. Verčiau tegu Metas laikosi
nuo jo atokiau. Antraip jam gali baigtis
kaip šitiems iš būdelės. – Metai, esu toks,
koks esu. Ir jei negali su tuo susitaikyti,
verčiau nesiartink.
Metas žiūrėjo į Stefaną, visos iliuzijos
palengva išsisklaidė. Tvirtai sukando
žandikaulius, įsitempė ir, netaręs nė
žodžio, apsisuko ant kulno ir nudrožė.
Elena stovėjo kapinėse.
Deimonas ją čia paliko, liepęs laukti, kol
grįš. Bet Elena neturėjo ūpo ramiai
laukti. Jautėsi pavargusi, bet miegas
neėmė, naujas kraujas veikė kaip
kofeinas. Ji užsigeidė patyrinėti aplinką.
Kapinėse virė gyvenimas, nors žmonių
nebuvo matyti. Slepiama šešėlių upės
link sėlino lapė. Po aukšta liauna žole
aplink antkapius cypaudami šmirinėjo
smulkūs graužikai. Liepsnotoji pelėda
beveik negirdimai nuplasnojo prie
bažnyčios griuvėsių ir šiurpiai ūktelėjusi
nusileido ant varpinės.
Elena atsistojo ir nusekė paskui ją. Tai
kur kas smagiau nei tūnoti krūmuose
kaip pelei ar žiurkėnui. Ji susidomėjusi
apsižvalgė po bažnyčios griuvėsius, ištyrė
aštriomis juslėmis. Didžioji dalis stogo
buvo įgriuvusi, stovėjo tik trys sienos, bet
varpinė styrojo it vienišas monumentas
šiukšlyne.
Vienoje pusėje stūksojo Tomo ir
Honorijos Felų antkapis, panašus į
didžiulę akmeninę dėžę ar karstą. Elena
atidžiai pažvelgė į baltus marmurinius
statulų veidus ant plokštės. Jie ramiai
ilsėjosi užsimerkę, susidėję ant krūtinės
rankas. Tomas Felas atrodė rimtas ir
griežtokas, o Honorija veikiau liūdna.
Elena nejučia prisiminė savo tėvus,
vienas šalia kito atgulusius naujosiose
kapinėse.
 Grįžusi namo, štai ką padarysiu,
pamanė. Prisiminė namus, įsivaizdavo
savo gražų kambarį su mėlynomis
užuolaidomis, vyšnios medžio baldais ir
židinėliu. O spintoje po grindlentėmis
buvo šis tas svarbaus.
Klevų gatvę ji surado kliaudamasi
juslėmis, stipresnėmis už atmintį. Čia
dunksojo senutėlis namas su didele
veranda priekyje ir langais iki žemės.
Prievažoje stovėjo Roberto automobilis.
Elena žengė prie laukujų durų, bet
sustojo. Dėl tam tikros priežasties, kurios
ji dabar neprisimena, žmonėms nevalia
jos matyti. Padvejojo, tada mikliai įsikorė
į cikoriją prie savo miegamojo lango.
Tačiau nepastebėta vidun ji nepateks.
Ant lovos, pasidėjusi ant kelių raudoną
šilkinį Elenos kimono sėdėjo moteris.
Teta Džudita. Prie spintos stovėjo
Robertas. Jiedu šnekėjosi. Elena pro
stiklą girdėjo jų šnabždesį.
– ...rytoj vėl eis, – kalbėjo jis. – Jei tik
nekils audra. Džudita, jie išnaršys
kiekvieną miško lopinėlį ir ją suras.
Pamatysi. – Teta Džudita nieko neatsakė,
ir jis kalbėjo toliau, tik atrodė dar labiau
nusiminęs. – Negalime prarasti vilties,
kad ir ką pasakoja mergaitės...
– Robi, nieko gero nebus. – Galiausiai
teta Džudita pakėlė galvą, akys buvo
paraudusios, bet sausos. – Jokios naudos.
– Iš gelbėtojų pastangų? Verčiau taip
nešnekėk. – Jis priėjo ir atsistojo šalia.
 – Ne, tiesiog... širdyje jaučiu, kad
nerasime jos gyvos. Turiu omeny... viską.
Mus. Tai mes kalti dėl to, kas šiandien
įvyko...
– Netiesa. Tai buvo siaubinga nelaimė.
– Taip, bet ji įvyko dėl mūsų. Jei
nebūtume buvę jai tokie griežti, ji nebūtų
viena išvažiavusi ir pakliuvusi į audrą.
Ne, Robi, nemėgink manęs užčiaupti;
nesiruošiu tavęs klausyti. – Teta Džudita
giliai įkvėpusi kalbėjo toliau: – Ir ne tik
šiandien. Eleną jau seniai kamavo
rūpesčiai, nuo mokslo metų pradžios, bet
aš nekreipiau dėmesio. Nes rūpinausi tik
savimi – mumis. Dabar tai supratau. O kai
Elenos... nebėra... nenoriu, kad tas pats
nutiktų Margaritai.
 – Ką nori pasakyti?
– Noriu pasakyti, kad negaliu už tavęs
tekėti, bent jau ne taip greitai, kaip
ketinome. O gal ir niekada. –
Nežiūrėdama į jį teta Džudita tyliai
kalbėjo: – Margarita jau ir taip daug
prarado. Nenoriu, kad ji jaustųsi netekusi
ir manęs.
– Ji nepraras tavęs. Jei jau taip, tai dar ir
kai ką įgis, nes aš dažniau čia būsiu. Juk
žinai, kokia ji man svarbi.
– Atleisk, Robi; aš manau kitaip.
– Kalbi nerimtai. Praleidau čia tiek
laiko, šitiek padariau...
Teta Džudita atrodė išvargusi, bet
nepermaldaujama.
– Aš kalbu rimtai.
 Nuo savo laktos už lango Elena smalsiai
sužiuro į Robertą. Ant jo kaktos tvinksėjo
kraujagyslė, veidą išpylė raudonis.
– Rytoj apsigalvosi, – tarė jis.
– Ne.
– Negali būti...
– Gali. Nesakyk, kad apsigalvosiu, nes
taip nebus.
Akimirką Robertas bejėgiškai dairėsi;
paskui jo veidas apniuko. Tada prabilo
šaltai:
– Supratau. Ką gi, jei toks tavo galutinis
sprendimas, tai verčiau jau eisiu.
– Robi. – Teta Džudita apstulbusi
atsigręžė, bet vyriškis jau buvo išėjęs. Ji
susvyravo, lyg abejotų, sekti iš paskos ar
ne. Pirštai gniaužė raudoną medžiagą. –
Robi! – šūktelėjo ji, numetė kimono ant
lovos ir žengė įkandin.
Bet atsigręžusi aiktelėjo, ranka
užsidengė burną ir apmirė. Akys pro
sidabrinį lango stiklą įsmigo į Eleną.
Jodvi ilgai spitrijosi viena į kitą nė
nekrustelėdamos. Tada teta Džudita
nuleido ranką ir suspigo.
 4

Kažkas tempė Eleną nuo medžio, ji

priešindamasi suklykė, dribo žemėn, bet
nušoko ant kojų it katė. Po sekundės
suklupo ir apsibrozdino kelius.
Elena atstatė nagus, ruošdamasi
drėksti užpuolikui, tačiau Deimonas
nustūmė jos ranką.
– Kodėl man sutrukdei? – piktai
paklausė ji.
– Kodėl nelaukei ten, kur liepiau? –
atkirto jis.
Abu įniršę dėbsojo vienas į kitą. Paskui
Elenos dėmesys nukrypo. Viršuje vis dar
aidėjo klyksmai, kažkas beldė į langą.
Deimonas nugrūdo ją už namo, kad
nebūtų matyti.
– Muilinamės, – žvelgdamas aukštyn
įnoringai paliepė jis. Nelaukdamas
atsakymo stvėrė Eleną už rankos. Ji
priešinosi.
– Man reikia vidun!
– Negali. – Deimonas nuožmiai
šyptelėjo. – Tiesiogine prasme. Tu negali
patekti į šį namą. Tavęs nepakvietė.
Suglumusi Elena leidosi nutempiama
kelis žingsnius. Paskui vėl įsispyrė
kulnais į žemę.
– Bet man reikia dienoraščio!
– Ko?
– Jis spintoje, po grindlentėmis. Man jo
reikia. Neužmigsiu be dienoraščio.
Elena nė pati nesuprato, kodėl taip
nertėja.
Deimonas atrodė suirzęs; paskui
pralinksmėjo.
– Štai, – ramiai pasakė ir spindinčiomis
akimis kažką išsitraukė iš striukės
kišenės. – Imk.
Elena abejodama pažvelgė.
– Tai tavo dienoraštis, tiesa?
 – Taip, bet čia senasis. Man reikia
naujojo.
– Turėsi pasitenkinti šituo, nes kito
negausi. Eime, kol jie nesukėlė visų
kaimynų. – Deimonas kalbėjo šaltai,
įsakmiai.
Elena apžiūrėjo mažą sąsiuvinį mėlynu
aksominiu viršeliu ir žalvariniu užraktu.
Gal ir ne naujausias, bet matytas.
Nusprendė paimti.
Ji leidosi Deimono vedama į naktį.
Neklausė, kur eina. Ne itin rūpėjo. Bet
atpažino namą Magnolijų alėjoje, kur
buvo apsistojęs Alarikas Zalcmanas.
Alarikas atidarė duris ir pamojo Elenai
su Deimonu užeiti. Tačiau istorijos
mokytojas atrodė keistai, regis, jų net
nematė. Jo akys buvo stiklinės, judėjo lyg
robotas.
Elena apsilaižė.
– Ne, – nukirto Deimonas. – Šitas ne
maistui. Jis atrodo įtartinai, bet čia tau
bus ganėtinai saugu. Ir anksčiau esu čia
nakvojęs. Ten, viršuje.
Deimonas nusivedė ją laiptais į palėpę.
Čia buvo prigrūsta nenaudojamų daiktų:
rogučių, slidžių, hamakas. Prie sienos ant
grindų gulėjo senas čiužinys.
– Rytą jis net neprisimins, kad tu esi
namie. Gulkis.
Elena pakluso ir patogiai įsitaisė.
Atsigulė aukštielninka, rankas sunėrė
ant krūtinės virš dienoraščio. Deimonas
ant jos užmetė klijuotės atraižą, pridengė
basas kojas.
– Miegok, Elena, – tarė.
Pasilenkė prie jos, ir akimirką ji
pamanė, kad jis ruošiasi... šį tą padaryti.
Jos mintys buvo padrikos. Regos lauką
užpildė juodos kaip naktis Deimono akys.
Paskui jis atsitraukė, ir Elena atgavo
kvapą. Ją apgaubė palėpės prieblanda.
Akys užsimerkė, ir ji užmigo.

Pabudo lėtai, po truputį prisimindama

kur esanti. Lyg kokioje palėpėje. Ką ji čia
veikia?
Kažkur tarp klijuote užklotų daiktų
šmirinėjo žiurkės ar pelės, bet tas garsas
jos neerzino. Pro uždaras langines
skverbėsi blyškūs spinduliai. Elena
nusimetė atraižą ir atsikėlė patyrinėti
aplinkos.
Čia tikrai kažkieno palėpė, bet jai
nepažįstama. Jautėsi lyg būtų ilgai
sirgusi ir ką tik ėmusi sveikti. Kokia
šiandien diena? susimąstė ji.
Apačioje buvo girdėti balsai. Nuojauta
jai liepė saugotis ir tylėti. Elena stengėsi
nekelti triukšmo. Be garso atvėrė duris ir
atsargiai išėjo į laiptų aikštelę. Apačioje
išvydo svetainę. Atpažino ją – ant tos
otomanės sėdėjo per Alariko Zalcmano
vakarėlį Ramzių namuose.
Ten sėdėjo Alarikas Zalcmanas; Elena
matė jo smėlio spalvos plaukus. Vyriškio
balsas ją trikdė. Netrukus Elena
susigaudė, kad Alarikas kalba ne kvailai
ar tuščiai, kaip paprastai per pamokas. Ir
negražbyliauja apie psichologiją. Ramiai
ir ryžtingai aiškinasi su dviem vyrais.
– Ji gali būti bet kur, net ir mums po
nosimi. Bet labiau tikėtina, už miesto.
Gal miške.
– Kodėl miške? – pasiteiravo vienas
vyrų. Elena pažino ir šį balsą, ir tą pliką
galvą. Tai buvo ponas Niukaslis,
gimnazijos direktorius.
– Prisiminkite, pirmos dvi aukos buvo
pamiškėje, – atsakė kitas vyras.
Ar tai daktaras Feinbergas? spėliojo
Elena. Ką jis čia veikia? Ką aš čia veikiu?
– Ne vien dėl to, – tarė Alarikas. Kiti
vyrai jo klausėsi pagarbiai. – Miške
dingsta pėdsakai. Galbūt jie ten turi
slėptuvę, irštvą, kur sulenda, bijodami
būti užklupti. Jei taip, aš surasiu.
– Tu įsitikinęs? – paklausė daktaras
Feinbergas.
– Įsitikinęs, – trumpai atsakė Alarikas.
– Ir manai, Elena ten? – paklausė
direktorius. – Bet ar ji ten pasiliks? Ar grįš
į miestą?
– Nenutuokiu. – Alarikas atsistojo, nuo
kavos staliuko paėmė knygą ir išsiblaškęs
perbraukė nykščiu. – Vienintelis būdas
išsiaiškinti – stebėti jos drauges. Bonę
Makalou ir tą tamsiaplaukę, Mereditę.
Gali būti, jos pirmosios su ja pasimatys.
Dažniausiai taip nutinka.
– O kai ją surasim? – neatlyžo daktaras
Feinbergas.
– Tai mano rūpestis, – tyliai, niūriai tarė
Alarikas ir nušveitė knygą ant staliuko.
Direktorius dirstelėjo į laikrodį.
– Gal jau krutėsiu; pamaldos prasideda
dešimtą. Turbūt ir judu ateisit? – Prie
durų stabtelėjo ir neryžtingai atsigręžė. –
Alarikai, tikiuosi, tu tuo pasirūpinsi. Kai
tave išsikviečiau, reikalai nebuvo taip toli
nuėję. Dabar jau imu svarstyti...
– Brajanai, aš tuo pasirūpinsiu. Sakiau,
palik tai man. O gal nori, kad Robertas Li
atsidurtų visuose laikraščiuose ne tik kaip
tragedijos vieta, bet ir kaip „Bunio
grafystės vaiduoklių gimnazija“? Šmėklų
susirinkimo vieta? Mokykla, kur vaikšto
gyvi numirėliai? Ar tokio viešumo trokšti?
Ponas Niukaslis dvejojo kramtydamas
lūpą, tada nusiminęs linktelėjo.
 – Gerai, Alarikai. Tik susitvarkyk greitai
ir švariai. Susitiksim bažnyčioje. – Jis
išėjo, įkandin nusekė daktaras
Feinbergas.
Alarikas kiek pastovėjo, žvelgdamas į
tolius. Galiausiai linktelėjo ir išėjo
laukan.
Elena pamažu užlipo laiptais aukštyn.
Apie ką jie šnekėjosi? Jautėsi sutrikusi,
tarsi pasiklydusi sklęstų laike ir erdvėje.
Norėjo žinoti, kokia šiandien diena, kodėl
ji čia ir kodėl yra tokia išsigandusi. Kodėl
taip aiškiai supranta, kad niekas neturi
jos pamatyti, išgirsti ar pastebėti.
Apsižvalgė po palėpę. Pamatė tik
čiužinį, klijuotę – ir mėlyną sąsiuvinį.
Jos dienoraštis! Elena nekantriai griebė
sąsiuvinį, atskleidė, pervertė įrašus. Jie
baigėsi spalio 17 diena; taip datos
nesužinosi. Bet, žvelgiant į primargintus
puslapius, galvoje ėmė kilti vaizdai,
vėrėsi kaip perlai, sudarydami
prisiminimų karolius. Elena susižavėjusi
palengva atsisėdo ant čiužinio.
Atsivertusi nuo pradžios ėmė skaityti apie
Elenos Gilbert gyvenimą.
Baigus ją sukaustė siaubas. Akyse
mirguliavo ryškios dėmės. Šiuose
puslapiuose slypėjo tiek skausmo. Tiek
klastos, paslapčių, poreikių. Tai buvo
istorija mergaitės, pasimetusios savo
gimtajame mieste, savo šeimoje.
Ieškojusios... ko niekaip negalėjo
pasiekti. Bet ne dėl to Elenos krūtinė
tvinksėjo iš baimės, kūną apleido jėgos.
Ne dėl to pasijuto krintanti, nors sėdėjo
ramiai. Siaubą sukėlė prisiminimai.
Dabar ji prisiminė viską.
Tiltą, kunkuliuojantį vandenį. Išgąstį,
kai plaučiuose nebeliko oro, kai tegalėjo
įkvėpti skausmą. Ir paskutinę akimirką,
kai liovėsi skaudėję, kai viskas baigėsi.
Kai viskas... baigėsi.
O, Stefanai, aš taip išsigandau, pamanė
ji. Dabar išgyveno tą pačią baimę. Kaip ji
galėjo miške šitaip pasielgti su Stefanu?
Kaip galėjo užmiršti tiek daug jai
reiškiantį žmogų? Kas ją privertė šitaip
elgtis?
Ji žinojo. Suvokė sveiku protu. Niekas,
šitaip skendęs, neatsikelia ir
paprasčiausiai nenueina. Niekas
neatsikelia ir nelieka gyvas.
Elena lėtai atsistojo ir priėjusi pažvelgė
į langą uždarytomis langinėmis. Tamsus
stiklas atstojo veidrodį, ji išvydo savo
atspindį.
Ne tokį, kokį regėjo sapne, kai bėgo
veidrodiniu koridoriumi, kuris atrodė lyg
gyvas. Šiame veide nebuvo gudrumo ar
žiaurumo. Ir vis dėlto jis mažumėlę
skyrėsi nuo to, kurį buvo pripratusi
matyti. Oda blausiai švytėjo, akys buvo
iškalbingai įdubusios. Elena pirštų galais
iš abiejų pusių palietė kaklą. Ten, kur
Stefanas ir Deimonas gėrė jos kraują. Ar
tikrai to užteko, ar ji ganėtinai išgėrė jų
kraujo?
 Regis, taip. Ir dabar iki dienų galo ji
turės maitintis kaip Stefanas. Ji turės...
Elena susmuko ant kelių, priglaudė
kaktą prie medinės sienos. Negaliu,
pamanė. Ak, meldžiu, aš negaliu;
negaliu.
Ji niekada nebuvo itin religinga. Bet iš
sielos gelmių kilo siaubas, ir kiekviena
ląstelė šaukte šaukėsi pagalbos. Meldžiu,
prašė ji. Meldžiu, meldžiu padėti man. Ji
nesikreipė į konkretų žmogų; nepajėgė
taip susikaupti. Tik kartojo: ak, meldžiu
man padėti, meldžiu, meldžiu.
Paskui atsistojo.
Tebebuvo išblyškusi, bet šiurpiai graži,
lyg iš vidaus apšviestas plonas
porcelianas. Liūdesio aptemdytose akyse
spindėjo ryžtas.
Reikia surasti Stefaną. Jei kas nors gali
jai padėti, tai jis žinos. O jei ne... na,
tuomet dar labiau jo reikės. Jai skirta būti
tik šalia jo.
Išeidama Elena atsargiai uždarė
palėpės duris. Alarikui Zalcmanui nevalia
surasti jos slėptuvės. Ant sienos pamatė
kalendorių su užbrauktomis dienomis iki
gruodžio ketvirtos. Nuo šeštadienio
praėjo keturios dienos. Ji išmiegojo
keturias dienas.
Priėjusi prie laukujų durų susigūžė nuo
šviesos. Spigino. Nors dangus buvo toks
apniukęs, kad, atrodė, tuoj prapliups
lietus ar sniegas, peršėjo akis. Ji
prisivertė palikti saugią užuoglaudą, o
išėjus apėmė baimė. Mergina sliūkino
patvoriais, laikėsi arčiau medžių,
pasirengusi ištirpti šešėliuose. Ir pati
jautėsi kaip šešėlis – arba šmėkla ilga
balta Honorijos Fel suknia. Būtų mirtinai
išgąsdinusi kiekvieną sutiktąjį.
Bet, rodos, sergėjosi be reikalo. Gatvėse
nebuvo nė gyvos dvasios, miestas atrodė
lyg išmiręs. Ji žingsniavo pro iš pažiūros
tuščius namus ir kiemus, uždarytas
parduotuves. Netrukus pamatė ant
šaligatvio sustatytus automobilius, bet ir
jie buvo tušti.
Paskui danguje išvydo siluetą ir sustojo
lyg įbesta. Balta smailė storų tamsių
debesų fone. Elena drebančiomis
kojomis prišliaužė prie pastato. Šią
bažnyčią žinojo visą gyvenimą,
tūkstančius kartų matė sienoje išraižytą
kryžių. Bet dabar tykino artyn, lyg šis
simbolis būtų į narvą uždarytas žvėris,
galintis ištrūkti ir įkąsti. Braukdama
ranka akmeninę sieną slinko vis artyn
prie kryžiaus.
Kai išskėsti pirštai palietė skersinį, akys
prisipildė ašarų, ėmė peršėti gerklę. Jos
ranka nuslydo per kryžių, švelniai jį
uždengė. Tada Elena atsirėmė į sieną ir
davė valią ašaroms.
Aš ne bloga, mąstė ji. Dariau tai, ko
neturėjau daryti. Per daug galvojau apie
save; niekada nepadėkojau Metui, Bonei
ir Mereditei už atsidavimą. Turėjau
daugiau žaisti su Margarita ir būti
meilesnė tetai Džuditai. Bet aš nesu
bloga. Nesu prakeikta.
Išsiverkusi pažvelgė į pastatą. Ponas
Niukaslis minėjo bažnyčią. Ar šitą jis
turėjo galvoje?
Elena vengė bažnyčios fasado ir
pagrindinių durų. Dar buvo šoninės
durelės, vedančios į chorą, ji tylutėliai
užlipo laiptais ir pažvelgė nuo balkono.
Iškart suprato, kodėl gatvės tuščios.
Atrodė, čia susirinko visi Fels Čerčo
gyventojai: buvo užimti visi klauptai,
bažnyčios gale prisikimšę stovinčiųjų.
Žiūrėdama į pirmąsias eiles Elena suvokė
pažįstanti kiekvieną veidą; ten sėdėjo
abiturientai, kaimynai, tetos Džuditos
draugai. Ir teta Džudita buvo čia, vilkėjo
juodąją suknelę, kurią buvo apsirengusi
per Elenos tėvų laidotuves.
O, Dieve, pamanė Elena ir sugniaužė
turėklą. Iki šiol ji neturėjo laiko
įsiklausyti, bet tylus, monotoniškas
pastoriaus Betėjos murmėjimas staiga
virto žodžiais.
– ...pasidalykime prisiminimais apie šią
nepaprastą merginą, – baigė jis ir
pasitraukė į šalį.
Eleną apėmė keistas jausmas, lyg ji
sėdėdama ložėje žiūrėtų spektaklį. Tai,
kas vyko scenoje, neturėjo su ja nieko
bendro; ji tebuvo žiūrovė ir vis dėlto
stebėjo savo gyvenimą.
Į priekį išėjo ponas Karsonas, Sju
Karson tėvas, ir prabilo apie ją. Karsonai
ją pažinojo nuo gimimo, ir jis pasakojo,
kaip Elena su Sju vasaromis žaisdavo jų
kieme. Jis daug šnekėjo, kokia graži ir
žavi mergina ji tapo. Paskui gerklėje
įstrigo gumulas, ir ponas Karsonas nutilo
ir nusiėmė akinius.
Pakilo Sju Karson. Jodvi su Elena
baigusios pradinę taip artimai
nebedraugavo, bet gerai sutarė. Sju buvo
viena iš nedaugelio mergaičių,
palaikiusių Eleną, kai ant Stefano krito
įtarimai dėl pono Tanerio nužudymo.
Dabar Sju raudojo lyg netekusi sesers.
– Po Helovino daug kas nusigręžė nuo
Elenos, – kalbėjo ji šluostydamasi akis. –
Žinau, ją tai skaudino. Bet Elena buvo
stipri. Ji niekada nesitaikė prie kitų,
nesiekė niekam įtikti. Ir aš ją už tai labai
gerbiu... – Sju balsas sudrebėjo. – Kai
tapau kandidate į abiturientų karalienes,
norėjau būti išrinkta, bet žinojau, kad
manęs neišrinks, ir dėl to nesikrimtau.
Nes jei Robertas Li kada ir turėjo
karalienę, tai buvo Elena. Dabar ji
amžiams liks karalienė, nes tokią ją visi
prisiminsime. Neabejoju, kad kitais
metais į mūsų mokyklą ateinančios
mergaitės atmins, kaip ji kovojo už
teisybę... – Šįkart Sju nebepavyko
susitvardyti, ir pastorius padėjo jai
atsisėsti.
Netgi tos abiturientės, kurios su Elena
elgėsi bjauriausiai ir pikčiausiai, verkė
susikibusios už rankų. Jos išties nekentė
Elenos, o dabar šniurkščiojo. Staiga ji
tapo visų geriausia drauge.
Ašarojo ir berniukai. Sukrėsta Elena
prisispaudė prie turėklų. Negalėjo
atplėšti akių, nors kraupesnio renginio
nebuvo mačiusi.
Pakilo Frančeska Dekatur, negražus
veidas iš sielvarto buvo dar labiau
sukritęs.
– Ji nepaprastai stengėsi būti man
maloni, – kimiai ištarė. – Leido su ja
papietauti.
Paistalai, pamanė Elena. Kalbėjausi su
tavim tik dėl to, kad gaučiau informacijos
apie Stefaną. Bet panašiai šnekėjo
kiekvienas prie sakyklos priėjęs žmogus;
visi išsijuosę liaupsino Eleną.
 – Visada ja žavėjausi...
– Man ji buvo pavyzdys...
– Viena mylimiausių mano mokinių...
Atsistojus Mereditei, Elena apmirė.
Nebuvo tikra, ar pajėgs ištverti. Bet
tamsiaplaukė mergaitė viena iš
nedaugelio bažnyčioje neverkė, nors jos
veidas buvo rimtas ir liūdnas. Elenai ji
priminė Honorijos Fel atvaizdą ant kapo.
– Galvodama apie Eleną prisimenu,
kaip mums būdavo smagu, – tyliai, kaip
paprastai susitvardžiusi prabilo ji. –
Elenai vis kas nors šaudavo į galvą,
nuobodžiausią darbą ji paversdavo
linksmybėmis. Niekada jai to nesakiau ir
dabar gailiuosi. Norėčiau dar bent kartą
su ja pasišnekėti, kad tai žinotų. Ir jei
Elena dabar mane girdėtų... – Mereditė
apsidairė po bažnyčią ir giliai įkvėpė,
tarsi norėdama nusiraminti, – ...jei ji
dabar mane girdėtų, pasakyčiau, kiek
daug man reiškė tie smagūs laikai ir kaip
norėčiau, kad jie nebūtų pasibaigę.
Pavyzdžiui, ketvirtadienio vakarais
sėdėdavome jos kambaryje ir
ruošdavomės debatams. Norėčiau dar
bent kartelį tai padaryti. – Mereditė vėl
giliai įkvėpė ir papurtė galvą. – Bet tai
neįmanoma, todėl skaudu.
Apie ką čia šneki? Elenos liūdesį užgožė
nuostaba. Debatams mes ruošdavomės
trečiadienio, o ne ketvirtadienio vakarais.
Ir ne mano, o tavo kambaryje. Ir tai visai
nebūdavo smagu; tiesą sakant, galiausiai
viską mesdavome, nes abi nekentėm šios
pamokos...
Staiga, žvelgdama į santūrų, ramų, bet
slepiantį įtampą Mereditės veidą, Elena
pajuto, kaip daužosi širdis.
Mereditė siuntė žinią, žinią, kurią
galėjo suprasti tik Elena. Vadinasi,
Mereditė vylėsi, kad Elena ją girdi.
Mereditė žinojo.
Ar Stefanas jai pasakė? Elena apžvelgė
gedinčiuosius apačioje ir tik dabar
suprato, kad Stefano tarp jų nėra. Nėra ir
Meto. Ne, neatrodo, kad Stefanas būtų
tai pasakęs Mereditei; jei būtų, ji
perduotų žinią kitu būdu. Elena
prisiminė, kaip Mereditė pažvelgė į ją tą
naktį, kai jie išgelbėjo Stefaną iš šulinio ir
Elena paprašė palikti ją vieną su Stefanu.
Prisiminė tas tamsias skvarbias akis, per
pastaruosius mėnesius ne kartą
tyrinėjusias jos veidą, prisiminė, kaip
Mereditė tapdavo vis tylesnė ir mąslesnė
kaskart, kai Elena paprašydavo kokios
keistos paslaugos.
Taigi Mereditė kai ką atspėjo. Elena tik
svarstė kiek.
Dabar graudžiai verkdama pakilo Bonė.
Keista, jei Mereditė žino tiesą, kodėl
nepasako Bonei? O gal Mereditė tik
įtaria, todėl nenori dalytis spėliojimais su
Bone, kad nekurstytų nepagrįstų vilčių.
Bonės kalba buvo tiek jausminga, kiek
Mereditės rami. Balsas lūžinėjo, vis
tekdavo nusibraukti nuo skruostų ašaras.
Galiausiai pastorius Betėja priėjo ir
padavė jai nosinę ar servetėlę.
– Ačiū, – šluostydamasi plūstančias
ašaras padėkojo Bonė.
Pakreipusi galvą pažvelgė į lubas
norėdama atgauti pusiausvyrą arba
pasisemti įkvėpimo. Tuomet Elena
išvydo, ko nepastebėjo niekas kitas:
Bonės veidas išbalo, suakmenėjo, bet ne
taip, kaip alpstančio žmogaus – tokia
išraiška Elenai buvo pernelyg gerai
pažįstama.
Elenos nugara perbėgo šiurpuliai. Tik
ne čia. O, Dieve, tik ne čia ir ne dabar.
Bet Bonė nuleido galvą, vėl pažvelgė į
susirinkusiuosius, tik šįkart, regis, jų
nematė. Iš Bonės lūpų sklido visai ne
Bonės balsas.
– Nė vienas nėra toks, koks atrodo.
Atminkite tai. Nė vienas nėra toks, koks
atrodo. – Ji stovėjo nejudėdama,
tuščiomis akimis spoksodama priešais
save.
Žmonės ėmė kuždėtis, žvilgčioti vienas
į kitą. Pasigirdo neramus murmesys.
– Atminkite – atminkite – nė vienas
nėra toks, koks atrodo...
Staiga Bonė susvyravo, ir pastorius
Betėja pribėgo prie jos, iš kitos pusės
prilėkė dar vienas vyras. Jis buvo plikas,
galva blizgėjo nuo prakaito – Elena
atpažino poną Niukaslį. O iš bažnyčios
galo nava atžygiavo Alarikas Zalcmanas.
Jis priėjo kaip tik Bonei nualpus, ir tada
Elena ant laiptų išgirdo žingsnius.
 5

Daktaras Feinbergas, persigandusi

pamanė Elena, gręždamasi pasižiūrėti ir
tuo pat metu glausdamasi šešėlyje. Bet
pamatė ne smulkų daktaro veidą ereliška
nosimi. Ji išvydo subtilius romėniškus
bruožus ir kupinas jaudulio žalias akis.
Trumpam sustojo laikas, ir Elena
atsidūrė jo glėbyje.
– Ak, Stefanai, Stefanai...
Pajuto, kaip Stefanas iš baimės
sustingo. Apkabino nestipriai lyg svetimą
apsipažinusią merginą.
– Stefanai, – apimta nevilties tarė Elena,
įsikniaubusi jam į petį, mėgindama
išgauti atsaką. Ji neištvers, jei Stefanas ją
atstums; jei dabar jis ims jos nekęsti, ji
mirs...
Suaimanavusi Elena dar stipriau
prigludo prie jo, trokšdama susilieti,
pradingti jame. Būk geras, galvojo ji, būk
geras, būk geras...
– Elena, Elena, viskas gerai; aš su
tavim.
 Jis vis kartojo niekus, stengdamasis
nuraminti, glostė plaukus. Pagaliau
Stefanas ją apkabino stipriau. Dabar jis
suprato, ką laiko glėbyje. Pirmą kartą nuo
tada, kai pabudo rytą, Elena pasijuto
saugi. Bet niekaip nepaleido Stefano. Ji
neverkė – ji aikčiojo iš siaubo.
Galop pajuto, kad viskas aplink stojo į
vietas. Bet vis dar laikė apkabinusi
Stefaną. Ilgai stovėjo padėjusi galvą jam
ant peties, mėgaudamasi jo guodžiančiu
artumu ir saugumu.
Paskui pakėlė galvą ir pažvelgė jam į
akis.
Rytą galvodama apie Stefaną Elena
svarstė, kaip šis galėtų jai padėti. Norėjo
prašyti, maldauti, kad gelbėtų ją iš
košmaro, kad padarytų ją tokią, kokia
buvo anksčiau. Bet dabar, žvelgdama į jį,
pajuto kūnu srūvant neviltį ir
nusiminimą.
– Nieko nebegalima pakeisti? – tyliai
paklausė.
Stefanas neapsimetinėjo.
– Ne, – taip pat tyliai ištarė.
Elena pasijuto taip, lyg būtų žengusi
paskutinį žingsnį per nematomą liniją, ir
kelio atgal nebeliko. Atgavusi žadą tarė:
– Atleisk, kad miške taip su tavim
pasielgiau. Nesuprantu, kodėl tai dariau.
Prisimenu, kad dariau, bet neprisimenu
kodėl.
– Tai tu prašai atleisti? – Jo balsas
virptelėjo. – Elena, po visko, ką tau
padariau, kas tau dėl manęs atsitiko... –
Stefanui nebaigus kalbėti, jiedu
prisispaudė vienas prie kito.
– Koks jaudinantis vaizdelis, – nuo
laiptų atsklido balsas. – Gal norėtumėt,
kad pagriežčiau smuiku?
Elenos ramybė išsisklaidė, kūną
nusmelkė baimė. Ji buvo užmiršusi
hipnotizuojamą Deimono poveikį ir
degančias juodas akis.
– Kaip čia patekai? – paklausė Stefanas.
– Tikriausiai taip pat kaip ir tu. Man
kelią parodė degantis gražiosios Elenos
bėdų švyturys.
Deimonas išties niršo; Elena aiškiai tai
matė. Buvo ne šiaip suirzęs ar
nepatenkintas, bet tiesiog liepsnojo
pykčiu ir priešiškumu.
Bet anuomet, kai jautėsi sutrikusi ir
nieko nesupaistė, jis elgėsi maloniai.
Nuvedė į slėptuvę, saugojo. Nepabučiavo
jos, kol buvo tokia siaubingai
pažeidžiama. Jis buvo jai... mielas.
– Beje, ten apačioje kai kas vyksta.
– Žinau, ir vėl Bonė, – paleisdama
Stefaną ir traukdamasi atbula tarė Elena.
– Ne tai turėjau omeny. Kai kas vyksta
lauke.
Elena apstulbusi nusileido paskui jį iki
pirmo laiptų linkio, kur buvo langas į
automobilių stovėjimo aikštelę.
Žiūrėdama žemyn už nugaros juto
Stefaną.
Iš bažnyčios buvo išėjusi minia žmonių,
bet jie nejudėdami stovėjo glaudžiu būriu
aikštelės pakrašty. Priešais, pačioje
aikštelėje, spietėsi toks pat būrys šunų.
Jie atrodė kaip dvi viena priešais kitą
sustojusios kariaunos. Bet šiurpiausia
buvo tai, kad abi grupės visiškai nejudėjo.
Žmonės, regis, buvo nustėrę iš siaubo, o
šunys kažko laukė.
Elena pirmą kartą pamatė, kokių įvairių
būna šunų. Mažyčių, kaip antai
smailiasnukiai velsai, rudai juodi šilkiniai
terjerai ir Lasos apsas ilgu auksiniu
kailiu. Buvo ir vidutinio dydžio šunų:
spanielių, Erdelio terjerų, vienas
nuostabus sniego baltumo samojedas.
Buvo ir didelių, pavyzdžiui, rotveileris
stambia krūtine ir nukirpta uodega,
lekuojantis pilkas vilkšunis ir juodut
juodutėlis milžiniškas šnauceris. Paskui
Elena ėmė kai kuriuos pažinti.
– Štai pono Grunbaumo bokseris ir
Salivanų vokiečių aviganis. Bet kas jiems
darosi?
Iš pradžių tik nerimavę, dabar žmonės,
regis, ėmė nuogąstauti. Jie stovėjo petys į
petį, nė vienas nepanoro išeiti iš
priekinių gretų ir prisiartinti prie šunų.
Šunys ničnieko nedarė, tik tupėjo arba
stovėjo, kai kurie iškorę liežuvius. Keista,
kokie jie ramūs, dingtelėjo Elenai.
Kiekvienas judesėlis, kad ir menkiausias
uodegos ar ausų krustelėjimas, atrodė
siaubingai didelis. Nė vienas šuo
nevizgino uodegos, nerodė jokių
draugiškumo ženklų. Tiesiog... laukė.
Robertas stovėjo minios gale. Elena
nustebo jį išvydusi, tik iš pradžių
nesuvokė kodėl. Paskui prisiminė, kad
bažnyčioje jo nebuvo. Robertas
pasitraukė toliau nuo žmonių ir pasislėpė
po stogo atbraila.
– Čelse! Čelse...
Pagaliau kažkas iš priekinių gretų
pajudėjo. Elena atpažino Duglą Karsoną,
vyresnėlį vedusį Sju Karson brolį. Jis
įžengė į niekieno valdas tarp šunų ir
žmonių, atkišęs vieną ranką.
Spanielis ilgomis, panašiomis į rudą
satiną ausimis pasuko galvą. Klausiamai
vigztelėjo baltą uodegos stimburį, pakėlė
rudai baltą snukį. Bet prie jaunuolio
nesiartino.
Duglas Karsonas žengė dar žingsnį.
– Čelse... gera mergaite. Eikš čia, Čelse.
Eikš! – Jis spragtelėjo pirštais.
– Ką jauti sklindant iš tų šunų? –
sumurmėjo Deimonas.
Stefanas, nenusigręždamas nuo lango,
papurtė galvą.
– Nieko, – tarstelėjo.
– Ir aš. – Deimonas stovėjo mąsliai
prisimerkęs, atsilošęs, bet prašiepti
dantys Elenai atrodė kaip vilkšunio. –
Bet, supranti, turėtume ką nors jausti. Iš
jų turėtų sklisti kokios nors emocijos,
kurias galėtume pagauti. Bet kaskart,
mėgindamas į juos įsiskverbti, tarytum
atsimušu į baltą tuščią sieną.
 Elena norėjo suprasti, apie ką jie šneka.
– Ką reiškia „įsiskverbti“? – pasidomėjo
ji. – Juk jie gyvūnai.
– Išvaizda gali būti apgaulinga, –
pašaipiai atsakė Deimonas, ir Elena
prisiminė nuo mokslo metų pradžios ją
persekiojantį varną vaivorykštinėmis
plunksnomis. Pažvelgusi iš arčiau tas
pačias vaivorykštės spalvas ji išvysdavo
šilkiniuose Deimono plaukuose. – Šiaip
ar taip, gyvūnai jaučia. Turėdamas
užtektinai Galių gali perprasti jų
jausmus.
O man stinga Galių, pamanė Elena. Ji
net nustebo, kokia pavydo banga ją
užliejo. Vos prieš kelias minutes kabinosi
į Stefaną, karštai trokšdama atsikratyti
bet kokių Galių, atsikeisti. O dabar
užsigeidė tapti stipresnė. Deimonas ją
visada taip veikia.
– Gal ir negaliu įsiskverbti į Čelsę, bet,
manau, Duglui verčiau prie jos
nesiartinti, – tarė ji.
Stefanas, suraukęs antakius, įdėmiai
žvelgė pro langą. Vos pastebimai, bet
primygtinai linktelėjo.
– Ir aš taip manau, – pritarė.
– Eikš, Čelse, būk gera mergaitė. Eikš
čionai.
Duglas Karsonas jau beveik pasiekė
pirmąsias šunų eiles. Visų – žmonių ir
šunų – akys buvo įsmeigtos į jį, niekas nė
nekrustelėjo. Jei nebūtų mačiusi, kaip
poros šunų šonai įdumba ir kilojasi
kvėpuojant, Elena būtų pamaniusi, kad
visas šis būrys tėra milžiniškas
muziejaus eksponatas.
Duglas sustojo. Čelsė stebėjo jį iš už
Velso ir samojedo. Duglas caktelėjo
liežuviu. Ištiesė ranką, padvejojo, kišo
artyn.
– Ne, – tarė Elena. Stebeilijosi į
blizgančius rotveilerio šonus.
Įdumbančius ir besikilojančius,
įdumbančius ir besikilojančius. –
Stefanai, paveik jį. Liepk jam nešdintis.
– Taip. – Elena matė, kaip susikaupęs
klaidžioja Stefano žvilgsnis. Paskui jis
papurtė galvą, lyg žmogus, pamėginęs
pakelti per sunkų daiktą. – Nieko
neišeina. Aš pavargęs. Negaliu iš čia jo
paveikti.
Čelsė iššiepė dantis. Rausvai auksinis
Erdelio terjeras atsistojo vienu grakščiu
judesiu, lyg timptelėtas už virvučių.
Rotveileris paspraudė uodegą.
Ir tada jie puolė. Elena nepastebėjo,
kuris šuo buvo pirmas; atrodė, kad jie
juda kartu lyg didžiulė banga. Pustuzinis
jų trenkėsi į Duglą Karsoną su tokia jėga,
kad parbloškė jį, ir jis pradingo po jų
kūnais.
Kilo pragariškas triukšmas, šunys taip
lojo, kad net suvirpėjo bažnyčios sijos, o
Elenai akimirksniu įsiskaudėjo galvą; jų
urzgesį ji veikiau juto nei girdėjo. Šunys
draskė drabužius, staugė, šokinėjo, o
minia išsisklaidė ir žmonės ėmė klykti.
 Aikštelės pakrašty Elena išvydo Alariką
Zalcmaną – jis vienintelis nespruko.
Stovėjo sustingęs, ir Elenai pasirodė, kad
jo lūpos ir pirštai juda.
Aplink tvyrojo suirutė. Kažkas atnešė
žarną ir nukreipė ją į gaujos vidurį, bet
jokios naudos. Šunys tarytum pasiuto.
Čelsė pakėlė nuo šeimininko rudai baltą
kruviną snukį.
Elenos širdis daužėsi taip, kad ji vos
gaudė kvapą.
– Jiems reikia padėti! – sušuko kaip tik
tuo metu, kai Stefanas atsitraukė nuo
lango ir nubėgo laiptais žemyn,
šuoliuodamas per dvi ar tris pakopas.
Elena puolė jam įkandin, bet tada suvokė
du dalykus: Deimonas neseka iš paskos,
ir ji negali pasirodyti žmonėms.
Ji negali. Tai sukeltų isteriją, klausimų
laviną, baimę ir neapykantą atsakius į
klausimus. Kažkokia jėga, glūdinti giliau
už užuojautą, gailestį ar poreikį padėti, ją
sulaikė, prispaudė prie sienos.
Vėsioje bažnyčios prietemoje ji
pastebėjo kažką vykstant. Žmonės lakstė
pirmyn atgal, šūkavo. Daktaras
Feinbergas, ponas Makalou, pastorius
Betėja. Ramybės salelė šiame
sambrūzdyje buvo Bonė, gulinti ant
klauptų, ir virš jos palinkusios Mereditė,
teta Džudita ir ponia Makalou.
– Blogai, – suaimanavo ji, tada teta
Džudita pakėlė galvą ir pažvelgė Elenos
pusėn.
 Elena kiek įkabindama kūrė laiptais
aukštyn, melsdamasi, kad teta Džudita
nebūtų jos pastebėjusi. Deimonas stovėjo
prie lango.
– Negaliu nusileisti žemyn. Jie mano,
kad aš mirusi!
– Ak, prisiminei. Tavo laimė.
– Jei daktaras Feinbergas mane
apžiūrėtų, suprastų, kad kažkas ne taip.
Tiesa? – griežtai paklausė ji.
– Tai jau tikrai. Jis pamanytų, kad
priklausai keistai rūšiai.
– Tada negaliu išeiti. Bet tu gali. Kodėl
nieko nedarai?
Deimonas ir toliau žvelgė pro langą
pakėlęs antakius.
– O kam?
 – Kam? – Elenos nerimas ir jaudulys
pasiekė viršūnę, ji vos netrenkė jam. –
Nes jiems reikia pagalbos! Nes tu gali
padėti. Negi tau nerūpi niekas kitas, tik
tu pats?
Deimonas buvo užsidėjęs
nepermatomiausią kaukę – mandagaus
susidomėjimo išraišką, kaip andai, kai
įsiprašė pas ją vakarienės. Bet Elena
suprato, kad po ta kauke jis slepia pyktį,
tūžta, kad pamatė ją kartu su Stefanu. Jis
sąmoningai, su laukiniu džiaugsmu
tyčiojasi iš jos.
Elena nebepajėgė tvardytis, ją apėmė
neviltis ir bejėgiškas pyktis. Ji žengė prie
jo, bet Deimonas sugriebė ją už riešų ir
įsmeigė akis. Eleną apstulbino iš jo lūpų
išsiveržęs garsas – šnypštimas, veikiau
katės nei žmogaus. Ji pati nejučia atstatė
nagus.
Ką aš darau? Puolu jį, nes jis negina
žmonių nuo įsiutusių šunų? Ar tai
protinga? Šnopuodama nuleido rankas ir
apsilaižė. Žengė atgal, ir Deimonas ją
paleido.
Jiedu ilgai spitrijosi vienas į kitą.
– Leidžiuosi žemyn, – tyliai tarė Elena ir
nusigręžė.
– Ne.
– Jiems reikia pagalbos.
– Gerai jau, kad tave kur galas. – Ji dar
nebuvo girdėjusi Deimono kalbant taip
tyliai ir taip piktai. – Aš... – Jis nutilo, ir
Elena, greitai atsigręžusi, pamatė, kaip
jis trenkė kumščiu į palangę, net
subarškėjo stiklas. Jo dėmesys buvo
nukreiptas į lauką, ir kai vėl prabilo,
balsas skambėjo visiškai ramiai. Jis
sausai pranešė:
– Atvyko pagalba.
Tai buvo ugniagesiai. Jų žarnos kur kas
galingesnės už sodininko, ir smarki
vandens srovė nubloškė puolančius
šunis. Elena pamatė šerifą su ginklu, ir,
jam nusitaikius, prikando skruostą.
Pasigirdo spragtelėjimas, ir milžiniškas
šnauceris parkrito. Šerifas vėl nusitaikė.
Viskas greitai baigėsi. Kai kurie šunys jau
bėgo nuo vandens čiurkšlės, o antrą kartą
spragtelėjus pistoletui, dar daugiau jų
atsiskyrė nuo gaujos ir pasileido į
aikštelės pakraščius. Tarsi jėga, kuri juos
visus čia suvijo, būtų staiga paleidusi.
Sambūrio viduryje išvydus sveiką
Stefaną, stumiantį apdujusį auksinį
retriverį nuo Duglo Karsono kūno, Eleną
užliejo palengvėjimo banga. Čelsė
patyliukais pripėdino prie šeimininko ir,
nunarinusi galvą ir paspraudusi uodegą,
pažvelgė jam į veidą.
– Viskas baigta, – tarė Deimonas.
Jis atrodė tik mažumėlę susidomėjęs, ir
Elena nuvėrė jį smerkiamu žvilgsniu.
Gerai jau, po galais. Ką gi jis norėjo
pasakyti: „Aš...“? Deimonas nebuvo
nusiteikęs šnekėtis, bet Elena neketino
pasiduoti.
– Deimonai... – Ji uždėjo delną jam ant
plaštakos.
Deimonas įsitempęs atsigręžė.
– Ką?
Akimirką jiedu žiūrėjo vienas į kitą,
paskui ant laiptų pasigirdo žingsniai.
Grįžo Stefanas.
– Stefanai... tu sužeistas. – Sutrikusi
mirksėjo Elena.
– Aš sveikas. – Jis apdraskyta rankove
nusišluostė nuo skruosto kraują.
– O kaip Duglas? – sunkiai rydama seilę
paklausė ji.
– Nežinau. Jis sužeistas. Daug sužeistų.
Tokių keistybių dar nesu matęs.
Elena atsitraukė nuo Deimono ir ėmė
lipti aukštyn į chorą. Jautė, kad reikia
pamąstyti, bet galvoje tvinksėjo. Tokių
keistybių Stefanas dar nebuvo matęs...
tai reikšmingi žodžiai. Fels Čerče dėjosi
tikrai nepaprasti dalykai.
Ji priėjo prie sienos už paskutinės
kėdžių eilės, priglaudė prie jos ranką ir
atsisėdo ant žemės. Viskas atrodė
sumišę, bet tuo pat metu ir bauginamai
aišku. Fels Čerče dedasi keisti dalykai.
Įkūrėjo šventės dieną būtų galėjusi
prisiekti, kad Fels Čerčas ir jo gyventojai
jai nė trupučio nerūpi. Bet dabar suprato,
jog tai netiesa. Iš viršaus stebint
atminimo pamaldas jai dingtelėjo, kad
galbūt tie žmonės jai svarbūs. O dabar,
kai juos užpuolė šunys, Elena tai aiškiai
suprato. Pasijuto atsakinga už miestą
kaip niekada anksčiau.
 Tam kartui nustūmė vienišumą ir
liūdesį. Dabar buvo svarbesnių klausimų
nei jos pačios bėdos. Ir ji įsitvėrė tų
klausimų, nes nebepajėgė susidoroti su
savo bėdomis, niekaip nepajėgė...
Ji vos neaiktelėjo ir sukūkčiojo, kai
pamatė, kad ir Stefanas, ir Deimonas
žiūri į ją. Lengvai papurtė galvą, pridėjo
ranką prie kaktos jausdamasi taip, lyg
bustų iš sapno.
– Elena?..
Stefanas prabilo, bet Elena kreipėsi ne į
jį.
– Deimonai, – virpančiu balsu pratarė, –
ar pasakysi tiesą? Žinau, kad ne tu mane
numetei nuo Vikerio tilto. Jutau, kad tai
buvo kita jėga. Bet man rūpi, ar tu prieš
mėnesį įmetei Stefaną į senąjį Franšerio
šulinį?
– Į šulinį? – Deimonas atsišliejo į sieną,
sunėrė ant krūtinės rankas. Atrodė kiek
įsižeidęs.
– Helovino naktį, po to, kai buvo
nužudytas ponas Taneris. Kai pirmą
kartą pasirodei Stefanui miške. Jis man
sakė, kad paliko tave proskynoje ir nuėjo
prie automobilio, bet pakeliui jį kažkas
užpuolė. Jis pabudo uždarytas šulinyje ir
būtų miręs, jei Bonė nebūtų mūsų ten
nuvedusi. Maniau, kad tu jį užpuolei. Jis
visada manė, kad tai tavo darbas. Bet ar
tikrai?
Deimonas perkreipė lūpas, lyg jam būtų
nepatikęs griežtas klausimo tonas.
Pašaipiai primerktos akys lakstė nuo
Elenos prie Stefano. Spoksojo taip ilgai,
kad Elena iš įtampos suleido nagus į
delnus. Paskui Deimonas gūžtelėjo
pečiais ir pažvelgė į tolį.
– Tikrai ne, – atsakė.
Elena atsiduso.
– Netikėk juo! – pratrūko Stefanas. –
Netikėk niekuo, ką jis šneka.
– Kam man meluoti? – atkirto
Deimonas, aiškiai džiaugdamasis, kad
Stefanas prarado savitvardą. – Savo valia
prisipažinau nužudęs Tanerį. Gėriau jo
kraują, kol jis susiraukšlėjo kaip slyva. Ir
mielai tą patį padaryčiau tau, brolau. Bet
įmesti į šulinį? Tai ne mano stilius.
– Tikiu tavim, – tarė Elena. Jos mintys
skriejo tolyn. Ji atsigręžė į Stefaną. –
Negi nejauti? Fels Čerče yra dar kažkas,
gal net ne žmogus – norėjau pasakyti, gal
tai apskritai ne žmogus. Tas, kas vijosi
mane, nustūmė mano automobilį nuo
tilto. Tas, kas užsiundė šunis ant žmonių.
Čia slypi kažkokia siaubinga galia,
kažkoks blogis... – Jos balsas užlūžo,
Elena pažvelgė į bažnyčią, kur gulėjo
Bonė. – Kažkoks blogis... – tyliai
pakartojo. Atrodė, jos sieloje ūžauja
šaltas vėjas, ir ji susigūžė pažeidžiama ir
vieniša.
– Jei ieškai blogio, – kimiai pasakė
Stefanas, – nereikia toli žvalgytis.
– Tu kvailas per visą pilvą, – atkirto
Deimonas. – Prieš keturias dienas tau
sakiau, kad Eleną nužudė kažkas kitas.
Dar sakiau, kad išsiaiškinsiu, kas, ir
susidorosiu. Taip ir padarysiu. – Jis
nuleido rankas, atsitiesė. – O judu galite
tęsti asmenišką pokalbį, kurį pertraukiau.
– Deimonai, palauk. – Jam ištarus
„nužudė“, Eleną nejučia nukrėtė šiurpas.
Negaliu būti nužudyta, aš vis dar čia,
karštligiškai mąstė ji, jausdama, kaip ją
vėl apima siaubas. Bet susitvardė ir
kreipėsi į Deimoną: – Kad ir kas tai būtų,
jis stiprus, – tarė Elena. – Kai sekė mane,
atrodė, kad užstojo visą dangų.
Nemanau, kad kuris nors iš mūsų galėtų
vienas jį įveikti.
– Na, ir?
– Ir... – Elena dar nespėjo rikiuoti
minčių. Ji kliovėsi tik instinktais,
nuojauta. O nuojauta jai liepė neišleisti
Deimono. – Ir... manau, mes trys turime
laikytis išvien. Drauge turime daugiau
galimybių jį surasti ir įveikti. Galbūt
mums pavyks jį sustabdyti, kol dar ko
nors nesužeidė – ar nenužudė.
– Atvirai kalbant, mieloji, man nė velnio
nerūpi kiti, – atsainiai pareiškė
Deimonas. Tada šaltai nusišypsojo. – Bet
ar toks tavo pasirinkimas? Prisimeni,
sutarėme, kad atgavusi sveiką protą
apsispręsi.
Elena spoksojo į jį. Žinoma, tai ne
pasirinkimas, jei jis turi galvoje
romantiškus santykius. Ji mūvi Stefano
dovanotą žiedą; jiedu su Stefanu
priklauso vienas kitam.
Bet paskui šmėkštelėjo prisiminimas:
kaip ji miške žiūri Deimonui į akis, ir ją
apima toks jaudulys, toks bendrystės
jausmas. Tarsi jis kaip niekas kitas
gebėtų perprasti liepsningus jos
troškimus. Tarsi kartu jie galėtų nuveikti
ką užsigeidę: užkariauti pasaulį ar jį
sugriauti; tarsi jie būtų geresni už visus
kada nors gyvenusius žmones.
Tai buvo kliedesiai, tarė ji sau, bet
trumpas prisiminimas neblėso.
Paskui Elena prisiminė dar šį tą: kaip
vėliau tą vakarą elgėsi Deimonas, kaip ją
saugojo, netgi buvo jai geras.
Stefanas žvelgė į Eleną, ir karinga
išraiška jo veide virto baugštumu, paskui
– kartėliu, ji troško jį nuraminti, apglėbti
ir pasakyti, kad jie priklauso ir priklausys
vienas kitam, o visa kita nesvarbu. Nei
miestas, nei Deimonas.
Bet Elena to nepadarė. Nes miestas irgi
buvo svarbus. Be to, ji jautėsi baisiai,
siaubingai sutrikusi. Taip sutrikusi...
Ji pajuto, kaip kyla drebulys, suprato,
kad negali jo sustabdyti. Emocinė
perkrova, pamanė, ir įsikniaubė į delnus.
 6

J
– i jau pasirinko. Pats matei, kai mus
„pertraukei“. Elena, juk tu jau pasirinkai,
tiesa? – Stefanas tai ištarė ne pasipūtęs,
ne reikalaudamas, o su nevilties apimto
žmogaus drąsa.
– Aš... – Elena pakėlė akis. – Stefanai,
myliu tave. Bet argi nesupranti, kad
dabar turime likti kartu visi trys. Tik kol
kas. Ar supranti? – Matydama akmeninį
Stefano veidą, atsigręžė į Deimoną. – O
tu?
– Manau, suprantu. – Jis savininkiškai
nusišypsojo. – Iš pat pradžių sakiau
Stefanui, kad savanaudiška nesidalyti
tavimi. Supranti, broliai turi viskuo
dalytis.
– Aš ne tai turėjau galvoje.
– Nejaugi? – vėl išsišiepė Deimonas.
– Ne, – tarė Stefanas. – Aš nesuprantu
ir neįsivaizduoju, kaip gali manęs prašyti
bendradarbiauti su juo. Elena, jis blogas.
Žudo savo malonumui; neturi nė
kruopelės sąžinės. Jam nerūpi Fels
Čerčas; pats taip sakė. Jis pabaisa...
– Šiuo metu jis labiau linkęs
bendradarbiauti nei tu, – atšovė Elena.
Norėdama įtikinti, Elena paėmė jį už
rankos. – Stefanai, man reikia tavęs. O
mums abiem reikia jo. Negi negali
pamėginti su tuo susitaikyti? –
Nesulaukusi atsakymo, pridūrė: –
Stefanai, negi tikrai nori su savo broliu
amžinai būti mirtinas priešas?
– Negi tikrai manai, kad jis nori ko kito?
Elena spoksojo į susikibusias rankas,
apžiūrinėjo plaštakas, riešus ir pirštus.
Kiek patylėjusi sušnibždėjo:
– Jis man neleido tavęs nužudyti.
Elena pajuto, kaip Stefanas gindamasis
užsiplieskė pykčiu, paskui palengva
aprimo. Nunarino galvą lyg
pasiduodamas.
– Tai tiesa, – sutiko. – Be to, kas aš toks,
kad vadinčiau jį pabaisa? Ką jis yra
padaręs tokio, ko nesu padaręs aš?
Mums reikia pasikalbėti, pamanė
Elena; ją erzino Stefano neapykanta sau.
Bet dabar netiko nei laikas, nei vieta.
– Tai sutinki? – nedrąsiai paklausė ji. –
Stefanai, sakyk.
– Šią akimirką manau, kad tu visada
pasieki savo. Ar ne, Elena?
Elena pažvelgė jam į akis, pastebėjo,
kokie išsiplėtę vyzdžiai – tik pakraščiais
buvo matyti žalios rainelės lankas. Jo
žvilgsnyje nebebuvo pykčio, tik nuovargis
ir kartėlis.
 Bet aš tai darau ne dėl savęs, pamanė ir
išmetė iš galvos staiga apnikusias
abejones. Stefanai, aš tau tai įrodysiu.
Bent kartą ką nors darau ne savo naudai.
– Tai ar sutinki? – tyliai paklausė ji.
– Taip. Sutinku...
– Ir aš sutinku, – įsiterpė Deimonas,
perdėm mandagiai duodamas ranką.
Elenai nespėjus prasižioti, sugriebė jos
plaštaką. – Tiesą sakant, atrodo, mes visi
kuo nuoširdžiausiai sutariame.
Ne, dingtelėjo Elenai, bet tada, stovint
vėsioje choro prieblandoje, jai atrodė, kad
tai tiesa, kad jie visi trys vieningi ir
stiprūs.
Paskui Stefanas atitraukė ranką.
Stojusioje tyloje Elena girdėjo, kas vyksta
lauke ir žemai bažnyčioje. Buvo girdėti
tylus verksmas, kartais nuskambėdavo
riksmai, bet sąmyšis nurimo. Pažvelgusi
pro langą išvydo, kaip žmonės traukia
savo keliais per šlapią stovėjimo aikštelę
pro būrelius, apstojusius sužeistuosius.
Daktaras Feinbergas vaikščiojo nuo vieno
prie kito, tikriausiai patarinėjo.
Sužeistieji atrodė lyg uragano ar žemės
drebėjimo aukos.
– Nė vienas nėra toks, koks atrodo, –
ištarė Elena.
– Ką?
– Taip sakė Bonė per atminimo
pamaldas. Ją ir vėl ištiko priepuolis. Tai
gali būti svarbu. – Elena pamėgino
tvarkingai sudėlioti mintis. – Gal mieste
yra žmonių, į kuriuos reikėtų atkreipti
dėmesį. Pavyzdžiui, Alarikas Zalcmanas.
– Elena glaustai išklojo, ką buvo girdėjusi
tądien būdama pas jį. – Jis nėra toks, koks
atrodo, tik gerai nežinau, kas jis. Turime
jį stebėti. Aš negaliu rodytis viešai, todėl
teks imtis judviem. Tik nesukelkite jam
įtarimo, jog kažką nutuokiate... – Elena
nutilo, Deimonui ūmiai iškėlus ranką.
Apačioje prie laiptų kažkas šūktelėjo:
– Stefanai? Ar tu ten, viršuje? – Paskui
kažkam kitam: – Regis, mačiau jį lipant.
Balsas buvo panašus į pono Karsono.
– Eik, – vos girdimai sušnypštė Elena. –
Jei nori likti Fels Čerče, turi elgtis kuo
įprasčiausiai. Man nieko neatsitiks.
– Bet kurgi tu eisi?
 – Pas Mereditę. Vėliau paaiškinsiu.
Keliauk.
Stefanas padvejojo, tada ėmė leistis
laiptais ir šūktelėjo:
– Ateinu. – Paskui sugrįžo. – Nepaliksiu
tavęs su juo, – išrėžė.
Elena pyktelėjusi numojo ranka.
– Tai eikit abu. Ką tik sutarėte
bendradarbiauti; ar jau atsiimi savo
žodžius? – paklausė ji Deimono, kuris irgi
atrodė nepalenkiamas.
Deimonas gūžtelėjo pečiais.
– Gerai jau. Tik vienas klausimas – ar tu
alkana?
– Aš... ne. – Suvokus, ko jis klausia,
Elenai sugniaužė paširdžius. – Ne, tikrai
ne.
 – Gerai. Bet vėliau išalksi. Atmink.
Jis stumtelėjo Stefaną žemyn, šis
pervėrė brolį žvilgsniu. Bet jiems abiem
pradingus Elena mintyse išgirdo Stefano
balsą.
Vėliau ateisiu tavęs. Lauk.
Ji troško atsiliepti mintimis. Ir dar šį tą
pastebėjo. Stefano mintys skambėjo
silpniau nei prieš keturias dienas, kai jis
kovėsi su broliu. O prieš Įkūrėjo dienos
minėjimą jis iš viso negalėjo kalbėti
mintimis. Pabudusi prie upės Elena
jautėsi tokia sutrikusi, kad apie tai net
nepagalvojo, bet dabar susimąstė. Nuo
ko jis buvo taip sustiprėjęs? Ir kodėl
dabar jo jėgos silpsta?
Elena, sėdėdama tuščiame chore, turėjo
laiko apie tai pasvarstyti. Žmonės jau
skirstėsi iš bažnyčios, apniukęs dangus
pamažu temo. Ji galvojo apie Stefaną ir
apie Deimoną, svarstė, ar teisingai
pasirinko. Ji prisiekė niekada neleisianti
jiems dėl jos kovoti, bet jau sulaužė
priesaiką. Gal ji išprotėjo, kad mėgina
juos priversti bent laikinai pagyventi
santarvėje?
Kai galutinai sutemo, ji išdrįso
nusileisti žemyn. Bažnyčia buvo tuščia ir
aidi. Elena nesusimąstė, kaip išeis, bet,
laimė, šoninės durys buvo užsklęstos tik
iš vidaus. Ji laiminga išsmuko į naktį.
Iki šiol nesuvokė, kaip gera būti lauke
tamsoje. Viduje ji jautėsi įkalinta, o
dienos šviesa spigino. Tamsoje ji jautėsi
geriausiai: laisva, nesuvaržyta – ir
nematoma. Jos juslės džiaugėsi įspūdžių
gausa. Esant tokiam tykiam orui kvapai
tvyrojo ilgai, ir ji užuodė apsčiai naktinių
būtybių. Šiukšlėse kapstėsi lapė.
Krūmuose kažką graužė rudosios
žiurkės. Naktinės peteliškės susisiekdavo
kvapais.
Nepastebėta lengvai pasiekė Mereditės
namus; žmonės, regis, tūnojo viduje. Bet
priėjusi grakštų kaimišką pastatą su
filmavimo kamera verandoje Elena
sunerimo: juk negali tiesiog žengti prie
durų ir pasibelsti. Ar Mereditė tikrai jos
laukia? Ar tokiu atveju ji nebūtų išėjusi
laukan?
Žiūrint į verandos stogą Elenai
dingtelėjo, kad Mereditė, jei iš tikrųjų jos
nelaukia, siaubingai persigąstų.
Mereditės kambario langas buvo viršuje
už kampo. Būtų sunkoka jį pasiekti, bet
Elena nusprendė pamėginti.
Užsiropšti ant stogo buvo paprasta;
pirštai ir basos kojos surasdavo atramas,
ir ji korėsi aukštyn. Bet persilenkti per
kampą ir pažvelgti į Mereditės langą
prireikė pastangų. Pro langą srūvanti
šviesa žilpino.
Mereditė sėdėjo ant lovos krašto,
alkūnėmis pasirėmusi į kelius,
žiopsodama į niekur. Kartais
persibraukdavo ranka tamsius plaukus.
Laikrodis ant naktinio staliuko rodė 6.43.
Elena nagais pabarbeno į stiklą.
 Mereditė pašoko ir pažvelgė į kitą pusę
– į duris. Pritūpė, lyg gintųsi, rankoje
gniaužė pagalvėlę. Durims neatsivėrus,
vis dar pritūpusi prisliūkino artėliau.
– Kas ten? – paklausė.
Elena vėl patukseno į langą.
Mereditė ūmiai atsigręžė, kvėpavo
tankiai.
– Įleisk mane, – paprašė Elena.
Nežinojo, ar Mereditė ją girdi, tad
žodžius aiškiai tarė lūpomis.
– Atidaryk langą.
Mereditė šnopuodama apsidairė po
kambarį, tarsi tikėdamasi, jog kažkas
ateis jai į pagalbą. Nieko neradusi
atsargiai prisiartino prie lango. Bet
neatidarė.
 – Įleisk mane, – pakartojo Elena. Paskui
nekantriai pridūrė: – Jei nenorėjai, kad
ateičiau, kam paskyrei susitikimą?
Pastebėjo, kaip Mereditės pečiai
mažumėlę atsipalaidavo. Palengva,
keistai neklusniais pirštais Mereditė
atvėrė langą.
– Dabar pakviesk mane vidun. Antraip
neįeisiu.
– Užeik... – Mereditės balsas užlūžo, ji
pamėgino iš naujo. – Užeik, – ištarė. Kai
Elena raukydamasi užsikorė ant
palangės ir palankstė sugrubusius
pirštus, Mereditė bemaž apdujusi
išlemeno: – Tai tikrai tu. Niekas kitas
šitaip nekomanduoja.
– Tai aš, – patvirtino Elena. Atsitiesė ir
pažvelgė draugei į akis. – Meredite, čia
tikrai aš, – tarė.
Mereditė linktelėjo ir sunkiai nurijo
seilę. Dabar Elena labiausiai pasaulyje
troško, kad draugė ją apkabintų. Bet
Mereditė nebuvo iš tų, kurios
glėbesčiuojasi, ji palengva atsitraukė ir
atsisėdo ant lovos.
– Sėskis, – dirbtinai ramiai pasiūlė.
Elena išsitraukė iš po stalo kėdę ir
negalvodama atsisėdo taip pat, kaip
anksčiau sėdėjo Mereditė – alkūnėmis
pasirėmusi į kelius, nuleidusi galvą.
Paskui pakėlė akis.
– Iš kur sužinojai?
– Aš... – Mereditė metė žvilgsnį, paskui
pasipurtė. – Ką gi. Tavęs – tavo kūno,
žinoma, taip ir nesurado. Tai buvo keista.
Paskui prisiminiau, kaip buvo užpulti
senukas, Vikė ir Taneris – ir Stefanas.
Susidėliojau galvoje visas smulkmenas
apie jį – bet aš nežinojau. Nebuvau
įsitikinusi. Iki šiol. – Ji baigė veik
pašnibždom.
– Ką gi, tu atspėjai, – tarė Elena. Ji
stengėsi elgtis įprastai, bet koks gi
elgesys įprastas tokiomis aplinkybėmis?
Mereditė vos drįso pažvelgti į ją. Ir Elena
pasijuto tokia vieniša, kokia dar nebuvo
jautusis gyvenime.
Apačioje kažkas paskambino į duris.
Elena išgirdo, bet suprato, kad Mereditė
– ne.
– Kas atėjo? – paklausė ji. – Kažkas
skambina.
– Paprašiau Bonės užsukti septintą, jei
mama išleis. Tikriausiai tai ji. Eisiu
pažiūrėti. – Mereditė bemaž
nemandagiai veržėsi išeiti.
– Pala. Ar ji žino?
– Ne... Ak, turi omeny, kad turiu
pranešti atsargiai.
Mereditė dvejodama apsidairė po
kambarį, Elena uždegė skaitymo lemputę
prie lovos.
– Išjunk šviesą. Per daug spigina, –
tyliai paliepė ji.
Mereditei tai padarius tapo ganėtinai
tamsu, ir Elena pasislėpė šešėliuose.
Laukdama, kol Mereditė grįš su Bone, ji
stovėjo kampe apsikabinusi alkūnes. Gal
ir prastas sumanymas įtraukti Mereditę
su Bone. Jei jau šaltakraujiškoji Mereditė
nesitvardo, tai ką darys Bonė?
Mereditė įėjo be paliovos murmėdama:
– Tik neklyk; tik neklyk. – Ir įstūmė
Bonę per slenkstį.
– Kas negerai? Ką darai? – aikčiojo Bonė.
– Paleisk mane. Ar įsivaizduoji, kaip
sunku buvo išprašyti mamos, kad šįvakar
išleistų? Ji nori nuvežti mane į Rounouko
ligoninę.
Mereditė užspyrė duris.
– Gerai, – tarė ji Bonei. – Dabar tu
pamatysi kai ką, kas... na, tave priblokš.
Bet neklyk, supratai? Jei pažadėsi,
paleisiu.
– Čia tamsu ir aš nieko nematau, be to,
tu mane gąsdini. Meredite, kas tau
atsitiko? Gerai jau, pažadu, bet apie ką čia
šneki?..
– Apie Eleną, – atsakė Mereditė.
Elena suprato, kad tai kvietimas, ir
žengė į priekį.
Bonės reakcija buvo netikėta. Ji suraukė
kaktą, pasilenkė, įsižiūrėjo į prietemą.
Išvydusi Elenos pavidalą, aiktelėjo. Bet
paskui, pamačiusi veidą, suplojo ir
riktelėjo iš džiaugsmo.
– Taip ir žinojau! Žinojau, kad jie klysta!
Na štai, Meredite, judu su Stefanu
tarėtės tiek daug išmaną apie
skenduolius ir visa kita. Bet aš žinojau,
kad klystat! Ak, Elena, kaip man tavęs
stigo! Visi taip...
 – Bone, tyliau! Tyliau! – primygtinai
prašė Mereditė. – Sakiau tau neklykti.
Paklausyk, kvaiša, ar manai, kad Elena
būtų čia vidury nakties niekam nežinant,
jei viskas būtų gerai?
– Bet jai tikrai viskas gerai; pažvelk į ją.
Ji stovi čia. Elena, juk tai tu, tiesa? – Bonė
įsistebeilijo, tačiau Mereditė vėl sugriebė
ją už rankos.
– Taip, tai aš. – Eleną apėmė keistas
jausmas atsidūrus fantastinėje
komedijoje, galbūt parašytoje Kafkos, tik
be savo žodžių. Nenutuokė, ką pasakyti
džiūgaujančiai Bonei.
– Ko jūs abi tokios paslaptingos? Ji čia,
bet kažkas negerai. Ką tai turėtų reikšti?
Elena nežinojo, verkti ar juoktis.
 – Klausyk, Bone... kaip čia pasakius.
Bone, ar tavo aiškiaregė senelė tau kada
nors pasakojo apie vampyrus?
Įsiviešpatavo sunki kaip kirvis tyla.
Tiksėjo minutės. Neįmanoma, didžiulės
Bonės akys dar labiau išsiplėtė; paskui
nukrypo į Mereditę. Kelias minutes
patylėjus Bonė kryptelėjo į durų pusę.
– Ei, klausykit, mergos, – sušnibždėjo, –
darosi keistoka. Labai, labai, labai...
Elena svarstė.
– Gali pažiūrėti į mano dantis, – tarė ji.
Pakėlė viršutinę lūpą, pirštu pabaksnojo
iltinį dantį. Pajuto, kaip jis pailgėjo ir
paaštrėjo, lyg pamažu išleidžiami katės
nagai.
Mereditė priėjo arčiau, žvilgtelėjo ir
skubiai nusisuko.
– Esmę supratau, – tarė, bet balse
nebuvo girdėti jai būdingo pasitenkinimo
savo šmaikštumu. – Bone, pažvelk, –
paragino ji.
Visas džiaugsmingas Bonės jaudulys
išgaravo. Atrodė, tuoj apsivems.
– Ne. Nenoriu.
– Privalai. Turi tuo patikėti, antraip
nieko nebus. – Mereditė stumtelėjo į
priekį nustėrusią, besipriešinančią Bonę.
– Atsimerk, kvailiuke. Juk tai tu mėgsti
visokius antgamtinius dalykėlius.
– Jau nebe, – vos ne kūkčiojo Bonė. Jos
balse skambėjo isteriškos gaidelės. –
Meredite, palik mane ramybėje; aš
nenoriu žiūrėti. – Ji ištrūko.
 – Ir nereikia, – priblokšta sušnabždėjo
Elena. Ją užliejo liūdesys, akys prisipildė
ašarų. – Meredite, tai buvo prasta mintis.
Išeinu.
– Ne. Neišeik. – Bonė atsigręžė taip pat
mikliai, kaip buvo nusisukusi, ir puolė
Elenai į glėbį. – Elena, atleisk;
atsiprašau. Man nesvarbu, kas tu tokia;
vis tiek džiaugiuosi, kad grįžai. Be tavęs
buvo klaiku. – Dabar ji rimtai pratrūko
raudoti.
Ašaros, kurių neišliejo būdama su
Stefanu, pasipylė Elenai iš akių dabar. Ji
raudojo apsikabinusi Bonę, o Mereditė
laikė apglėbusi jas abi. Visos verkė:
Mereditė tyliai ašarojo, Bonė garsiai
kūkčiojo, o Elena išliejo visą širdį. Jai
atrodė, kad apverkia savo lemtį, netektį,
vienatvę, baimę ir skausmą.
Galiausiai visos trys susėdo ant grindų
suglaudusios kelius, taip, kaip vaikystėje,
kai kartu nakvodavo ir kurdavo slaptus
planus.
– Tu tokia drąsi, – Bonė šniurkščiodama
tarė Elenai. – Nesuprantu, kaip gali taip
narsiai elgtis.
– Nė nenumanai, kaip širdyje jaučiuosi.
Toli gražu nesu drąsi. Bet turiu kaip nors
laikytis, nes daugiau neišmanau, ko
griebtis.
– Tavo rankos nešaltos. – Mereditė
spustelėjo Elenos pirštus. – Tik vėsios.
Maniau, bus šaltesnės.
– Ir Stefano rankos nešaltos, – tarė
Elena ir jau ketino kalbėti toliau, bet
Bonė sucypė:
– Stefano?
Mereditė su Elena pažvelgė į ją.
– Bone, pasuk galvą. Pats negali virsti
vampyru. Kažkas turi tave paversti.
– Tai norit pasakyti, kad Stefanas?..
Norit pasakyti, kad jis?.. – Bonė
paspringo.
– Elena, – kreipėsi Mereditė, – manau,
pats laikas papasakoti mums visą istoriją.
Kai anksčiau tavęs prašėm, kai ką
praleidai.
Elena linktelėjo.
– Tu teisi. Sunku viską paaiškinti, bet
pamėginsiu. – Ji giliai įkvėpė. – Bone, ar
prisimeni pirmą mokslo metų dieną?
Tada iš tavo lūpų išgirdau pirmą
pranašystę. Tu pažvelgei į mano delną ir
pasakei, kad sutiksiu berniuką,
tamsiaplaukį ir svetimšalį. Ir kad jis nėra
aukštas, bet toks buvo. Ką gi, – Elenos
akys lakstė nuo Bonės prie Mereditės, –
Stefanas nėra labai aukštas. Bet anksčiau
buvo... palyginti su kitais penkiolikto
amžiaus žmonėmis.
Mereditė linktelėjo, bet Bonė aiktelėjusi
atšlijo sukrėsta iki širdies gelmių.
– Nori pasakyti...
– Noriu pasakyti, kad jis gyveno
Renesanso Italijoje, ir žmonės anuomet
buvo vidutiniškai žemesni. Todėl
Stefanas, palyginti su jais, buvo aukštas.
Pala, kol nenualpai, noriu dar šį tą
pridurti. Deimonas – jo brolis.
Mereditė vėl linktelėjo.
– Taip ir maniau. Bet kodėl Deimonas
apsimetė, kad studijuoja koledže?
– Jie ne itin sutaria. Stefanas ilgai
nenutuokė, kad Deimonas yra Fels Čerče.
– Elena susvyravo. Ji priartėjo prie
asmeninės Stefano istorijos, prie jo
paslapties. Bet Mereditė teisi; laikas
iškloti viską. – Klausykit, buvo maždaug
taip, – tarė ji. – Stefanas su Deimonu
Renesanso Italijoje pamilo tą pačią
merginą. Ji buvo iš Vokietijos, vardu
Katerina. Stefanas mokykloje iš pradžių
manęs vengė, nes priminiau ją; ji irgi
buvo šviesiaplaukė ir mėlynakė. O štai jos
žiedas. – Elena paleido Mereditės ranką
ir parodė įmantriai išraižytą auksinį
žiedelį su lazurito akimi.
– Katerina buvo vampyrė. Gelbėdamas
nuo mirtinos ligos ją tokia pavertė
vyrukas, vardu Klausas, kaime
Vokietijoje. Stefanas su Deimonu tai
žinojo, bet nesuko galvos. Jie paprašė
išsirinkti, už kurio norėtų tekėti. – Elena
nutilo, šyptelėjo puse lūpų, dingtelėjo,
kad ponas Taneris teisus: istorija
kartojasi. Ji tik vylėsi, kad jos istorija
nesibaigs kaip Katerinos. – Bet ji
pasirinko abu. Su abiem apsikeitė krauju
ir pasakė, kad visi trys amžinai galės būti
draugai.
– Iškrypėliška, – sumurmėjo Bonė.
– Kvaila, – pareiškė Mereditė.
 – Teisingai, – pritarė Elena. – Katerina
buvo miela, bet ne itin protinga. Stefanas
su Deimonu jau ir taip nemėgo vienas
kito. Jie liepė jai pasirinkti, pasakė nė
neketinantys ja dalytis. Ir ji išbėgo
verkdama. Kitą dieną... jie surado jos
kūną, tikriau, palaikus. Matot,
vampyrams reikia talismano, kaip antai
šis žiedas, kad galėtų vaikščioti saulėje ir
nesudegti. O Katerina išėjo į saulę
nusimovusi žiedą. Vylėsi, kad jei jos
nebebus, Deimonas su Stefanu
susitaikys.
– O, Dieve, kaip ro...
– Ne, visai ne, – griežtai nutraukė Bonę
Elena. – Tai visai ne romantiška. Nuo to
laiko Stefanas jaučia kaltę, Deimonas
tikriausiai irgi, nors nieku gyvu to
nepripažintų. Galiausiai jie griebė kardus
ir nužudė vienas kitą. Taip, nužudė. Todėl
dabar jie vampyrai ir todėl taip baisiai
nekenčia vienas kito. O aš turbūt beprotė,
kad mėginu juos priversti
bendradarbiauti.
 7

K
– aip bendradarbiauti? – susidomėjo
Mereditė.
– Vėliau paaiškinsiu. Dabar papasakokit
man, kas įvyko mieste, kai... pradingau.
– Na, galima sakyti, kilo isterija, –
kilstelėjo antakį Mereditė. – Tavo teta
Džudita laikosi visai prastai. Jai
pasivaidenai tu – tik tai nebuvo
vaiduoklis, ką? Ir ji išsiskyrė su Robertu.
– Žinau, – niūriai tarė Elena. – Toliau.
– Mokykloje visi nusiminę. Norėjau
pasikalbėti su Stefanu, juolab kai ėmiau
įtarti, kad tu nesi visiškai mirusi, bet jis
nepasirodė. Metas atėjo, bet jam kažkas
negerai. Atrodo kaip zombis, su niekuo
nesišneka. Norėjau jam paaiškinti, kad tu
galbūt neišėjai amžiams, maniau,
apsidžiaugs. Bet jis net nesiklausė.
Elgėsi kaip nesavas, ir net išsigandau,
kad trenks man. Jis nieko nenorėjo
girdėti.
– O, Dieve, Metas. – Atokioje Elenos
smegenų kertelėje blykstelėjo kažkoks
klaikus prisiminimas, pernelyg
trikdantis, kad būtų norėjusi jį atgaivinti.
Daugiau nebeištversiu, nebeištversiu,
dingtelėjo Elenai, ir atmintis užsivėrė.
Mereditė kalbėjo toliau:
– Vis dėlto atrodo, jog kai kuriems
žmonėms tavo „mirtis“ kelia įtarimų. Štai
kodėl taip kalbėjau per atminimo
pamaldas; būgštavau, kad jei nurodysiu
tikrą dieną ir vietą, Alarikas Zalcmanas
prie namo surengs pasalą. Jis uždavinėjo
įvairiausius klausimus, dar gerai, kad
Bonė nieko nežinojo ir negalėjo
išpliurpti.
– Taip nesąžininga, – paprieštaravo
Bonė. – Alarikas tiesiog domisi, ir viskas.
Jis, kaip ir anksčiau, tik nori mums padėti
įveikti sukrėtimą. Jis Vandenis...
– Jis šnipas, – atkirto Elena, – o gal ir
dar kai kas. Bet apie tai pasišnekėsim
vėliau. O kaip Taileris Smolvudas?
Nemačiau jo per pamaldas.
Mereditė suglumo.
– Ar nieko nežinai?
– Nieko nežinau; keturias dienas
pramiegojau palėpėje.
– Ką gi... – Mereditė sumišusi nutilo. –
Taileris ką tik grįžo iš ligoninės. Taip pat
Dikas Karteris ir tie keturi vaikinai, kurie
su juo šlaistėsi per Įkūrėjo dieną. Tą
vakarą jie buvo užpulti būdelėje ir neteko
daug kraujo.
– O! – Paslaptis, kodėl Stefanas tą naktį
turėjo tokią stiprią Galią, išaiškėjo. Ir
kodėl nuo tada Galia vis silpo. Turbūt po
užpuolimo jis nebesimaitino. – Meredite,
ar Stefanas įtariamas?
– Na, Tailerio tėvas stengėsi užtraukti
ant jo įtarimą, bet, pasak policijos,
nesutampa laikas. Jie žino, kada
maždaug buvo užpultas Taileris, nes jis
turėjo susitikti su ponu Smolvudu, bet
nepasirodė. O mudvi su Bone galime
patvirtinti Stefano alibi, nes tuo metu
mes kaip tik palikome jį ant upės kranto
prie tavo kūno. Taigi jis negalėjo grįžti ir
užpulti Tailerio – bent jau joks žmogus
nebūtų galėjęs. O policija apie
antgamtines jėgas kol kas negalvoja.
– Suprantu. – Elenai bent jau tuo
atžvilgiu palengvėjo.
 – Taileris su savo bendrais negali
atpažinti užpuoliko, nes iš tos popietės
ničnieko neprisimena, – pridūrė
Mereditė.
– Taip pat ir Karolina.
– Ten buvo Karolina?
– Taip, bet jos nesukandžiojo. Ji tik
patyrė šoką. Kad ir ko prisidirbo, man jos
bemaž gaila. – Gūžtelėjusi Mereditė tarė:
– Dabar ji atrodo apgailėtinai.
– Po šiandieninio nutikimo su šunimis
prie bažnyčios vargu ar kas nors dar įtars
Stefaną, – įsiterpė Bonė. – Mano tėtis
tvirtina, kad būdelės langą galėjo
išdaužti didžiulis šuo, o žaizdos ant
Tailerio kaklo lyg nuo žvėries dantų.
Tikriausiai daug kas mano, kad tai padarė
šuo ar gauja šunų.
– Parankus paaiškinimas, – sausai
pasakė Mereditė. – Vadinasi, daugiau
nereikės dėl to sukti galvos.
– Betgi tai juokinga, – atšovė Elena. –
Paprastai šunys taip nesielgia. Negi
niekas nesistebi, kad šunys staiga
pasiuto ir puolė žmones?
– Dauguma tiesiog jų atsikrato. Ak, dar
girdėjau, kad šeimininkai privalės
paskiepyti šunis nuo pasiutligės, – tarė
Mereditė. – Bet tai ne šiaip pasiutligė, ar
ne, Elena?
– Ko gero, ne. Ir Stefanas su Deimonu
taip mano. Dėl to ir atėjau pasišnekėti. –
Elena kiek sugebėdama paaiškino apie
Kitą Galią Fels Čerče. Papasakojo apie
jėgą, kuri ją numetė nuo tilto, apie
jausmą, kurį jai sukėlė šunys, ir ką aptarė
jie su Stefanu ir Deimonu. Galiausiai
pridūrė: – Bonė pati šiandien bažnyčioje
pasakė: „Kažkas bloga.“ Manau, tas
kažkas yra Fels Čerče, kažkoks
siaubingas, niekam nežinomas blogis.
Bone, turbūt ir pati nenutuoki, ką norėjai
pasakyti?
Bet Bonės mintys krypo kita linkme.
– Taigi gali būti, kad Deimonas
nepadarė visų tų baisybių, kuriomis jį
kaltinai, – įžvalgiai samprotavo ji. –
Galbūt kažkas kitas pribaigė Jangdzę,
sužeidė Vikę, nužudė Tanerį ir taip
toliau. Sakiau jums, kad toks gražuolis
negali būti pamišęs žudikas.
 – Man atrodo, – dirstelėjusi į Eleną tarė
Mereditė, – kad tau verčiau pamiršti
Deimoną kaip galimą draugą.
– Taip, – karštai palaikė ją Elena. –
Bone, jis tikrai nužudė Tanerį. Ir
greičiausiai įvykdė kitus užpuolimus; aš
jo klausiau. Ir šiaip jis man kelia
užtektinai rūpesčių. Patikėk, Bone,
verčiau su juo neprasidėti.
– Palik ramybėj Deimoną, palik ramybėj
Alariką... Ar dar yra kokių vaikinų, kurių
neturėčiau palikti ramybėje? Kad visi
atitektų Elenai? Taip neteisinga.
– Gyvenimas neteisingas, – beširdiškai
atrėžė Mereditė. – Bet, Elena, jei
egzistuoja Kita Galia, kas ji? Kokia ji?
– Nenumanau. Ji nepaprastai stipri, bet
moka puikiai pasislėpti. Ji gali atrodyti
kaip paprastas žmogus. Štai kodėl atėjau
prašyti pagalbos – juk tai gali būti bet
kuris Fels Čerčo gyventojas. Bonė
šiandien per pamaldas sakė: „Nė vienas
nėra toks, koks atrodo.“
Bonė jautėsi prislėgta.
– Neprisimenu, kad būčiau tai sakiusi.
– Tikrai sakei. „Nė vienas nėra toks,
koks atrodo“, – rimtai kartojo Elena. – Nė
vienas. – Ji dirstelėjo į Mereditę, bet
tamsios draugės akys po elegantiškai
išlenktais antakiais žvelgė ramiai ir
atsainiai.
– Na, tuomet įtartini visi, – kuo
šalčiausiai pareiškė Mereditė. – Tiesa?
– Tiesa, – sutiko Elena. – Verčiau
pasiimkim užrašinę, rašiklį ir sudarykime
pagrindinių įtariamųjų sąrašą. Deimonas
su Stefanu jau sutiko dalyvauti tyrime, ir
jei jūs padėsite, turėsime dar daugiau
galimybių jį surasti.
Elena jautėsi puikiai; jai sekėsi planuoti
visokiausius darbus: nuo vaikinų vilionių
iki labdaros renginių. Tai tebuvo
rimtesnis galvosūkis.
Mereditė padavė Bonei rašiklį ir
popieriaus, ši pažvelgė į Mereditę, paskui
į Eleną.
– Puiku, tai ką įtrauksim į sąrašą?
– Na, visus, kuriuos turime priežasčių
įtarti esant Kita Galia. Visus, kurie galėjo
padaryti tuos nusikaltimus: uždaryti
Stefaną šulinyje, persekioti mane,
užsiundyti ant žmonių šunis. Visus,
kuriuos tik pastebėjome keistai elgiantis.
– Metas, – uoliai rašydama tarė Bonė. –
Ir Vikė. Ir Robertas.
– Bone! – vienu balsu sušuko Elena su
Meredite.
Bonė pakėlė akis.
– Na, Metas tikrai elgėsi keistai, ir Vikė
jau kelis mėnesius kaip nesava. O
Robertas prieš pamaldas pasisukiojo prie
bažnyčios, bet vidun taip ir neužėjo...
– Liaukis, Bone, – pyktelėjo Mereditė. –
Vikė auka, o ne įtariamoji. O jei Metas
piktoji Galia, tai aš Paryžiaus katedros
kuprius. O jei Robertas...
– Gerai, išbraukiau, – šaltai atkirto
Bonė. – Dabar išklausykim tavo minčių.
 – Ne, pala, – įsiterpė Elena. – Luktelėk,
Bone. – Kažkokia mintis kirbėjo galvoje,
jau senokai nedavė ramybės, dar nuo... –
Nuo pamaldų, – prisiminusi garsiai tarė:
– Ir aš lindėdama chore mačiau Robertą
prie bažnyčios. Prieš pat puolant šunims,
o tada jis dingo, lyg žinodamas, kas
nutiks.
– Bet, Elena...
– Ne, Meredite, paklausyk. Ir anksčiau
jį mačiau, šeštadienio vakarą, su teta
Džudita. Kai ji pasakė už jo netekėsianti,
jo veide šmėkštelėjo... Nežinau. Bone,
įrašyk jį vėl.
Kiek padvejojusi Bonė taip ir padarė.
– Kas dar? – paklausė.
– Na, bijau, kad Alarikas, – tarė Elena. –
Atleisk, Bone, bet jis, galima sakyti,
pirmasis sąraše. – Elena atpasakojo rytą
nugirstą Alariko ir direktoriaus pokalbį. –
Jis nėra paprastas istorijos mokytojas; jis
čia kviestas dėl tam tikrų priežasčių. Jis
žino, kad aš vampyrė, ir manęs ieško. O
šiandien, kai puolė šunys, jis stovėjo
nuošaly ir keistai gestikuliavo. Jis tikrai
nėra tas, kuo dedasi, ir vienintelis
klausimas – kas jis? Meredite, ar girdi?
– Taip. Man regis, į sąrašą reikėtų
įtraukti ir ponią Flauers. Prisimenat, kaip
ji stovėjo prie pensiono lango, kai
atnešėme Stefaną? Bet nenusileido
žemyn atidaryti durų. Tai tikrai keista.
Elena linktelėjo.
– Taip. Ir kaip ji padėjo ragelį, kai jam
skambinau. Ji viena gyvena tame
nejaukiame sename name. Gal ji tik
kvaištelėjusi senutė, bet vis dėlto įrašyk
ją, Bone.
Elena persibraukė ranka plaukus,
kilstelėjo juos nuo sprando. Buvo karšta.
Nemalonus jausmas, panašus į
perkaitimą. Ji jautėsi perdžiūvusi.
– Gerai, rytoj prieš pamokas nueisime į
pensioną, – tarė Mereditė. – Ką dar galim
nuveikti? Bone, parodyk sąrašą.
Bonė iškėlė lapą, Elena su Meredite
pasilenkusios perskaitė:
Metas Hanikatas
Vikė Benet
Robertas Maksvelas – Ką jis veikė prie
bažnyčios, kai puolė šunys? Ir kas vyko tą
vakarą su Elenos teta?
Alarikas Zalcmanas – Kodėl tiek daug
klausinėja? Kam jis buvo pakviestas į Fels
Čerčą?
Ponia Flauers – Kodėl ji taip keistai
elgiasi? Kodėl neįsileido mūsų tą naktį,
kai buvo sužeistas Stefanas?

– Puiku, – pagyrė Elena. – Dar galėtume

išsiaiškinti, kieno šunys šiandien buvo
prie bažnyčios. O rytoj mokykloje stebėkit
Alariką.
– Aš stebėsiu Alariką, – tvirtai pareiškė
Bonė. – Ir pasistengsiu, kad įtarimai būtų
paneigti; dar pamatysit.
– Gerai, imkis šio darbo. Nenuleisk nuo
jo akių. Mereditė tegul seka ponią
Flauers, o aš užsiimsiu Robertu. Na, o
Stefanas su Deimonu gali stebėti visus,
nes pasitelkę Galias įsiskverbia į žmonių
mintis. Be to, sąrašas toli gražu
nebaigtas. Paprašysiu jų pasižvalgyti po
miestą ir paieškoti Galios ženklų ar kokių
keistybių. Jie greičiau už mane
susigaudys.
Sėsdamasi Elena išsiblaškiusi apsilaižė.
Išties jautėsi lyg perdžiūvusi. Atkreipė
dėmesį į subtilų venų raižinį ant Bonės
riešo. Draugė tebelaikė popieriaus lapą, o
jos oda buvo tokia peršviečiama, kad pro
ją buvo matyti melsvos venos. Elena
pasigailėjo, kad mokykloje nesimokė
anatomijos; kaipgi vadinasi ta vena,
didelė ir išsišakojusi kaip medis?..
– Elena, Elena!
 Krūptelėjusi Elena pakėlė galvą ir
išvydo budrias tamsias Mereditės akis ir
sunerimusį Bonės veidą. Tik tada suvokė,
kad palinko prie Bonės riešo ir pirštu
glosto storiausią veną.
– Atsiprašau, – atšlijusi sumurmėjo.
Juto, kokie ilgi ir smailūs iltiniai dantys.
Tarsi būtų nešiojusi kabes; dantys labai
pasunkėjo. Suvokė, kad jos šypsena
nenuramino Bonės. Ši išsigando lyg
kokia paikša. Bonė turėtų žinoti, kad
Elena jos nieku gyvu nenuskriaustų. Be
to, šįvakar Elena ne itin išalkusi; ji visada
mažai valgydavo. Pasimaitintų
perkandusi tą veną...
Elena pašoko, nusigręžė į langą,
atsišliejo į rėmą ir pajuto į veidą pučiant
vėsų nakties orą. Svaigo galva, negalėjo
atgauti kvapo.
Ką ji padarė? Atsigręžusi pamatė prie
Mereditės prisiglaudusią Bonę, abi buvo
mirtinai persigandusios. Elenai nepatiko,
kad draugės taip žiūri į ją.
– Atleiskit, – tarė ji. – Bone, aš
nenorėjau. Klausykit, nesiartinsiu prie
jūsų. Turėjau pavalgyti prieš ateidama.
Deimonas sakė, kad vėliau išalksiu.
Bonė nurijo seilę, regis, ją pykino.
– Pavalgyti?
– Taip, žinoma, – šiurkščiai atšovė
Elena. Jos venos liepsnojo; tai štai koks
tas jausmas. Stefanas buvo jai pasakojęs,
bet Elena gerai nesuprato; niekada
nesuprato, kas vyksta, kai apima kraujo
troškimas. Tai siaubinga, nepakeliama. –
Kaip manote, kuo aš mintu? Oru? – įžūliai
pridūrė. – Dabar aš medžiotoja ir verčiau
jau trauksiu į medžioklę.
Bonė su Meredite stengėsi ją suprasti;
Elena matė, kad stengiasi, bet jų akyse
atsispindėjo pasibjaurėjimas. Elena
sutelkė naująsias jusles, atsivėrė nakčiai
ir mintimis ėmė ieškoti Stefano arba
Deimono. Buvo sunku, nes nė vienas
nesiuntė minčių, kaip tą naktį, kai kovėsi
miške, bet Elena tarėsi pajutusi Galios
švytėjimą mieste.
Ji neišmanė, kaip su jais bendrauti, ir iš
nevilties venos dar smarkiau
užsiliepsnojo. Elena jau nusprendė eiti
nesulaukusi atsako, bet staiga nuo vėjo
gūsio užuolaidos suplazdėjo, brūkštelėjo
jai per veidą. Bonė aiktelėjusi pašoko,
nuvertė lempą nuo naktinio stalelio, ir
kambarys paskendo tamsoje. Mereditė
keikdamasi bandė ją įjungti. Mirksinčioje
šviesoje pašėlusiai pleveno užuolaidos,
atrodė, Bonė tuoj ims klykti.
Kai lemputė galiausiai buvo įsukta, jos
išvydo Deimoną, nerūpestingai sėdintį
ant palangės, prisitraukusį vieną kelį. Jis
padaužiškai šypsojosi.
– Neprieštaraujat? – paklausė jis. – Čia
nepatogu.
Elena dirstelėjo į Bonę su Meredite,
prisispaudusias prie spintos,
užhipnotizuotas ir išsigandusias vienu
metu. Ji pyktelėjusi papurtė galvą.
 – O aš maniau, kad mėgstu
dramatiškus pasirodymus, – tarė ji. –
Deimonai, labai juokinga. Dabar eime.
– Siūlai palikti čia tokias žavias
drauges? – Deimonas vėl nusišypsojo
Bonei su Meredite. – Juk aš ką tik atėjau.
Negi jos tokios nemandagios ir nepakvies
manęs vidun?
Rudų Bonės akių, bejėgiškai įsmeigtų į
Deimoną, žvilgsnis sušvelnėjo. Iš siaubo
ji prasižiojo. Elena suvokė, kad draugė
pasiduoda.
– Ne, nepakvies, – nukirto ji. Atsistojo
tarp Deimono ir merginų. – Jos ne tau,
Deimonai – nei dabar, nei kada nors
ateity. – Matydama, kaip įžūliai
blykstelėjo jo akys, Elena išdidžiai
pridūrė: – Beje, aš išeinu. Nežinau, kaip
tu, bet aš traukiu į medžioklę.
Ji nurimo netoliese – galbūt ant stogo –
išgirdusi Stefano balsą: Deimonai, mes
einame medžioti. O tu, jei nori, gali čia
sėdėti kiaurą naktį.
Deimonas oriai nusileido ir, prieš
pradingdamas už lango, linksmai
dirstelėjo į Bonę. Bonė su Meredite
išsigandusios žengtelėjo pirmyn –
susirūpino, kad jis nebūtų užsimušęs.
– Jis sveikas, – papurtė galvą Elena. – Ir
nesijaudinkit, aš jam neleisiu grįžti.
Susitiksim rytoj tuo pat laiku. Viso.
– Bet... Elena... – Mereditė nutilo. – Gal
kartais norėtum persirengti?
Elena nužvelgė save. Devyniolikto
amžiaus suknelė buvo sudriskusi ir
susiglamžiusi, plonas baltas muslinas
keliose vietose įplyšęs. Tačiau ji
nebeturėjo kada persirengti; reikėjo
dabar pat pasimaitinti.
– Vėliau, – tarė ji. – Susitiksim rytoj.
Ir stryktelėjo pro langą kaip Deimonas.
Dar spėjo išvysti spoksančias
apstulbusias Mereditę ir Bonę.
Šįkart Elenai pavyko geriau nusileisti,
nenusibrozdino kelių. Apačioje laukė
Stefanas, jis ją apgaubė tamsiu ir šiltu
audeklu.
– Tavo apsiaustas, – nudžiugo ji. Jiedu
nusišypsojo vienas kitam, prisiminę, kaip
Stefanas jai paskolino apsiaustą kapinėse
išgelbėjęs nuo Tailerio ir parsivedęs į
savo kambarį nusiprausti. Anuomet jis
bijojo ją paliesti. Bet, linksmai pamanė
Elena, ji padėjo jam greitai atsikratyti
šios baimės.
– Tikėjausi, eisim medžioti, – tarė
Deimonas.
Elena šypsodamasi atsigręžė,
nepaleisdama Stefano rankos.
– Tikrai taip, – pasakė ji. – Kur
trauksim?
– Į bet kurį namą šioje gatvėje, – pasiūlė
Deimonas.
– Į mišką, – paprieštaravo Stefanas.
– Į mišką, – nusprendė Elena. – Žmonių
mes nežudysim. Tiesa, Stefanai?
Jis spustelėjo Elenai pirštus.
– Tiesa, – tyliai patvirtino.
 Deimonas pašaipiai išsiviepė.
– Ir ko gi mes ieškosim miške?
Ondatrų? Skunkų? Termitų? – Nukreipęs
žvilgsnį į Eleną, prabilo tyliau: – Eime su
manim, ir aš tau parodysiu tikrą
medžioklę.
– Galim eiti per kapines, – nekreipdama
dėmesio tarė Elena.
– Laukymėse visą naktį ganosi
baltauodegiai elniai, – pasakė jai
Stefanas, – tik prie jų sėlinti reikia
atsargiai; jie girdi beveik taip pat gerai
kaip mes.
Na, tai kitą kartą, Elenos mintyse
suskambo Deimono balsas.
 8

K
– ą?.. O, tai tu! – paliesta už alkūnės
krūptelėjo Bonė. – Išgąsdinai mane.
Negirdėjau, kaip priėjai.
Reikės būti atsargesniam, dingtelėjo
Stefanui. Per kelias dienas, kai nelankė
mokyklos, atprato vaikščioti ir judėti kaip
žmogus, sėlino tyliai kaip medžiotojas.
– Atleisk, – atsiprašė, jiems drauge
žingsniuojant koridoriumi.
– Nieko tokio, – narsiai vaidindama
nerūpestingą tarė Bonė. Bet jos rudos
akys buvo išplėstos, žvilgsnis įsmeigtas į
tolį. – Tai ką čia šiandien veiki? Šįryt
mudvi su Meredite užsukome į pensioną
patikrinti ponios Flauers, bet niekas
neatidarė durų. O per biologiją tavęs
nemačiau.
– Atėjau po pietų. Vėl lankysiu mokyklą.
Tol, kol surasim ieškomąjį.
– Nori pasakyti, šnipinėsi Alariką, –
burbtelėjo Bonė. – Vakar sakiau Elenai,
kad paliktų jį man. Ak, – aiktelėjo, kai keli
pro šalį einantys jaunesni mokiniai
sužiuro į ją. Pašnairavo į Stefaną. Supratę
vienas kitą jie įsuko į šoninį koridorių ir
patraukė į tuščią laiptinę. Bonė, su
palengvėjimu atsidususi, atsirėmė į
sieną.
– Turiu įsikalti į galvą neminėti jos
vardo, – graudžiai ištarė, – bet tai taip
sunku. Šįryt mama paklausė, kaip
jaučiuosi, ir aš vos neleptelėjau „puikiai“,
nes vakar vakare mačiau Eleną.
Neįsivaizduoju, kaip judu taip ilgai – pats
žinai ką – išsaugojot paslaptį.
Stefaną nejučia suėmė juokas. Bonė
buvo lyg šešių savaičių kačiukas, be galo
žavi ir nesivaržanti. Visada rėždavo, ką
mano, net jei prieštaraudavo pati sau. Ji
viską darė iš širdies.
 – Tu dabar stovi tuščiame koridoriuje su
pati žinai kuo, – vaipydamasis priminė
jis.
– Ooo. – Ji vėl išplėtė akis. – Bet juk tu
ne... – pridūrė ji. – Antraip Elena tave
nudėtų... O, varge. – Norėdama nusukti
kalbą nurijo seilę: – Tai... tai kaip sekėsi
vakar vakare?
Stefanas išsyk apniuko.
– Nelabai. O, Elenai viskas gerai; ji
saugi miega.
Nespėjęs nieko daugiau pasakyti
Stefanas koridoriaus gale išgirdo
žingsnius. Pro šalį ėjo trys abiturientės,
viena, išvydusi Stefaną su Bone, atsiskyrė
nuo būrelio. Sju Karson buvo išblyškusi,
paraudusiomis akimis, bet šypsojosi.
 Bonė susirūpino.
– Sju, kaip tu? Kaip Duglas?
– Aš neblogai. Duglas irgi greit
atsigaus. Stefanai, norėjau pasišnekėti su
tavim, – skubiai pridūrė ji. – Vakar mano
tėtis tau padėkojo, kad padėjai Duglui, ir
aš noriu padėkoti. Juk daugelis mieste su
tavim elgėsi siaubingai... Na, aš tik
stebiuosi, kad apskritai atėjai pagelbėti.
Ir labai džiaugiuosi. Mama tvirtina, kad
išgelbėjai Duglui gyvybę. Taigi tik
norėjau padėkoti ir atsiprašyti – už viską.
Sju balsas sudrebėjo. Bonė
šniurkštelėjo ir ėmė kuprinėje ieškoti
nosinės. Jau atrodė, kad Stefanas įstrigs
laiptinėje su dviem kūkčiojančiom
merginom. Jis išsigandęs svarstė, kaip
jas išblaškyti.
– Viskas gerai, – tarė. – Kaip laikosi
Čelsė?
– Ji prieglaudoje. Ten dabar šunys
laikomi karantine, visi, kuriuos sugebėjo
pagauti.
Sju nusišluostė akis ir atsitiesė,
Stefanas, matydamas, kad pavojus
nuslinko, atsipalaidavo. Stojo nejauki
tyla.
– Klausyk, – Bonė galop kreipėsi į Sju, –
gal girdėjai, ką mokyklos taryba
nusprendė dėl Sniego šokių?
– Girdėjau, šįryt jie buvo susirinkę ir
beveik nusprendė leisti juos rengti. Tik
kažkas sakė, kad reikėtų policijos
apsaugos. O, jau antras skambutis. Eime
į istoriją, kad Alarikas nesumažintų
pažymio.
– Tuoj ateisim, – pažadėjo Stefanas ir
atsainiai paklausė: – Kada tie Sniego
šokiai?
– Tryliktą; penktadienio vakarą, – atsakė
Sju ir susigūžė. – O, Dieve, penktadienį,
tryliktą dieną. Nė netoptelėjo. Bet dabar
prisiminiau dar šį tą, ką norėjau jums
pasakyti. Šįryt išsibraukiau iš kandidačių
į Sniego karalienes. Tiesiog... tiesiog taip
bus teisingiausia. Štai ir viskas. – Sju
nuskubėjo protekiniais.
Stefano galvoje sukosi mintys.
– Bone, kas tie Sniego šokiai?
– Na, iš tiesų tai kalėdiniai šokiai, tik
vietoj Kalėdų karalienės renkam Sniego
karalienę. Po siaubingų įvykių per Įkūrėjo
dieną ir po vakarykščio šunų puolimo juos
ketino atšaukti, bet, atrodo, šokiai vis
dėlto bus.
– Penktadienį, tryliktą dieną, – niūriai
sumurmėjo Stefanas.
– Taip. – Bonė vėl išsigando ir susigūžė.
– Stefanai, nežiūrėk taip; tu mane
baugini. Kas negerai? Bijai, kad per
šokius nutiks kas bloga?
– Nežinau. – Bet kažkas nutiks,
dingtelėjo Stefanui. Kita Galia įsikiša į
kiekvieną Fels Čerčo šventę, o ši bus
paskutinė šiais metais. Tik dabar nėra
prasmės apie tai šnekėti. – Eime, –
paragino jis. – Mes tikrai vėluojam.
Jis buvo teisus. Alarikas Zalcmanas jau
stovėjo prie lentos istorijos kabinete. Bet
jei ir nustebo pamatęs juos vėluojančius,
puikiai nuslėpė tą jausmą ir kuo
draugiškiausiai nusišypsojo.
Taigi tu esi medžiotojų medžiotojas,
pamanė Stefanas, sėsdamasis ir
tyrinėdamas priešais stovintį vyriškį. O
gal ne tik? Galbūt Kita Galia?
Iš veido to tikrai nepasakytum. Smėlio
spalvos plaukai, mažumėlę per ilgi
mokytojui, berniokiška neblėstanti
šypsena – tiesiog naivus vyrukas.
Stefanas nuo pat pradžių svarstė, ką
slepia tokia paprasta išorė. Vis dėlto
neįtikėtina, kad Alarikas Zalcmanas būtų
galėjęs užpulti Eleną ar užpjudyti
žmones šunimis. Kas sugebėtų taip
tobulai apsimetinėti?
Elena. Stefanas sugniaužė po stalu
rankas, krūtinę spaudė skausmas.
Stengėsi apie ją negalvoti. Pastarąsias
penkias dienas išgyveno tik todėl, kad
nustūmė Eleną į tolimą smegenų kertelę,
neprisileido minčių apie ją. Žinoma,
tokios pastangos atėmė daug laiko ir
jėgų. O klasė tam visai netiko – Stefanui
nėmaž nerūpėjo mokslai. Čia daugiau
nebuvo ką veikti – tik galvoti apie ją.
Stefanas prisivertė kvėpuoti lėtai,
ramiai. Elena sveika; tai svarbiausia. Visa
kita buvę nebuvę. Nors jis nepaliovė sau
to kartojęs, pavydas lyg botagu čaižė. Nes
kaskart, pagalvojęs apie Eleną,
prisimindavo jį.
 Deimoną, kuris gali daryti ką panorėjęs.
Galbūt šią akimirką jis yra su Elena.
Stefano kunkuliuojantis pyktis buvo
sumišęs su deginančiu skausmu širdyje.
Jis vis dar įtarė, kad Deimonas jį
kraujuojantį ir netekusį sąmonės
šaltakraujiškai įmetė į apleistą šulinį, kad
nusibaigtų. Jis rimčiau vertintų Elenos
prielaidą dėl Kitos Galios siautėjimo, jei
būtų visiškai tikras, kad ją vaikėsi ir
nužudė ne Deimonas. Deimonas piktas;
jis nejaučia gailesčio, neturi sąžinės...
Bet ar aš geresnis už jį? prislėgtas
šimtąjį kartą savęs klausė Stefanas. Aš
toks pat.
Tik ne žmogžudys.
Stefanas mėgino žudyti. Troško nudėti
Tailerį. Tai prisiminus šaltas pyktis
Deimonui išblėso, Stefanas dirstelėjo į
suolą klasės gale.
Jis buvo tuščias. Tailerį vakar išrašė iš
ligoninės, bet į mokyklą jis dar neatėjo.
Pavojus, kad jis ką nors prisimins iš tos
šiurpios popietės, negresia. Pasąmoninė
įtaiga turėtų veikti, jei tik niekas
nemėgins įsibrauti į Tailerio mintis.
Stefanas staiga suvokė, kad
prisimerkęs, susimąstęs stebeilijasi į
tuščią Tailerio suolą. Atsigręžęs pamatė
esąs stebimas. Metas greitai nusisuko ir
palinko virš istorijos vadovėlio, bet
Stefanas spėjo išvysti jo veido išraišką.
Negalvok apie tai. Apie nieką negalvok,
tarė sau Stefanas ir pamėgino sutelkti
dėmesį į Alariko Zalcmano pamoką apie
Rožių karus.
Gruodžio 5 d. – nežinau, kiek laiko, gal
ankstyva popietė.

Mielasis dienorašti,
Šįryt Deimonas man tave atnešė. Stefanas
sakė nenorįs, kad grįžčiau į Alariko palėpę.
Dabar rašau Stefano rašikliu. Savo nieko
nebeturiu, tiksliau, negaliu pasiimti, kad
nepasigestų teta Džudita. Šiuo metu sėdžiu
daržinėje už pensiono. Supranti, negaliu
nekviesta įeiti ten, kur gyvena žmonės.
Gyvūnai turbūt nesiskaito, nes čia po šienu
knibžda žiurkių, o pastogėje tupi pelėda.
Mes nekreipiam dėmesio viena į kitą.
Labai stengiuosi nepulti į isteriją.
 Tikėjausi, rašymas padės. Įprasta,
pažįstama veikla. Bet šiuo metu niekas
mano gyvenime nebeatrodo įprasta.
Deimonas sakė, kad greičiau su viskuo
apsiprasiu, jei mesiu senąjį gyvenimą ir
pasinersiu į naująjį. Rodos, jis mano, kad
neišvengiamai tapsiu tokia kaip jis.
Tvirtina, kad gimiau medžiotoja, ir nėra
prasmės tam priešintis.
Vakar naktį sumedžiojau elnią. Patiną,
nes jis labiau triukšmavo, bilsnojo ragais į
medžių šakas, kvietė į kovą kitus patinus.
Išgėriau jo kraują.
Skaitydama šį dienoraštį suprantu, kad
nuolat kažko ieškojau, vis neradau savo
vietos. Nerandu ir dabar. Šis naujas
gyvenimas ne man. Bijau išties į jį
įsitraukti.
O, Dieve, kaip man baisu.
Daržinės pelėda beveik balta, o apatinė
sparnų pusė, kai juos išskleidžia, – lyg
sniegas. Tik iš nugaros ji auksaspalvė. Ir
galvą supa auksinis apvadas. Dabar pelėda
spokso į mane, nes šniurkščioju
stengdamasi nepravirkti.
Keista, kad tebegaliu verkti. Tikriausiai
neverkia raganos.
Ėmė snigti. Apsigaubiau apsiaustu.

Elena pasikišo sąsiuvinį po drabužiais,

iki smakro užsitraukė minkštą tamsų
apsiausto aksomą. Daržinėje buvo
visiškai tylu, tik vos girdimai alsavo čia
miegantys žvėreliai. Snaigės irgi leidosi
be garso, nuklodamos pasaulį slopia
tykuma. Elena žiopsojo į jį neregėmis
akimis, beveik nejusdama skruostais
riedančių ašarų.
– Prašau trumpai pasilikti Bonę
Makalou ir Karoliną Forbes, –
suskambėjus skambučiui pasakė
Alarikas.
Stefanas susiraukė, dar labiau
susiraukė prie atvirų istorijos kabineto
durų išvydęs besisukiojančią Vikę Benet
išsigandusiomis ir susidrovėjusiomis
akimis.
– Lauksiu už durų, – reikšmingai
mestelėjo jis Bonei, ir ši linktelėjo.
Stefanas perspėjamai kilstelėjo
antakius, Bonė lyg niekur nieko pažvelgė
į jį. Neprasitarsiu, bylojo jos žvilgsnis.
 Išeidamas Stefanas vylėsi, kad ji tesės
pažadą.
Jam žengiant pro duris vidun įsmuko
Vikė Benet. Praleidęs ją Stefanas
susidūrė su Metu, išeinančiu pro kitas
duris ir mėginančiu kuo greičiau dingti.
Stefanas negalvodamas griebė jį už
rankos.
– Metai, palauk.
– Paleisk mane. – Metas iškėlė kumštį.
Nustebęs žvilgtelėjo, lyg pats
nesusigaudytų, ko niršta. Bet kiekvienas
jo kūno raumuo priešinosi Stefano
gniaužiamas.
– Man reikia su tavim pasišnekėti. Tik
minutėlę, gerai?
– Neturiu laiko, – atšovė Metas, ir
pagaliau jo akys, šviesesnio ir ne tokio
gilaus mėlio kaip Elenos, sutiko Stefano
akis.
Meto žvilgsnis buvo tuščias, tarsi
užhipnotizuoto arba paveikto kokios nors
Galios žmogaus.
Bet tai ne Galia, o paties Meto
mąstymas, staiga toptelėjo Stefanui. Taip
veikia atsidūrusio aklavietėje žmogaus
smegenys. Metas užsisklendė, atsiribojo.
Stefanas nusprendė įsitikinti.
– Prisimeni šeštadienio vakarą...
– Nesuprantu, apie ką tu. Klausyk, po
velnių, sakiau, kad man laikas eiti.
Metas prisidengė neigimu lyg skydu.
Bet Stefanas turėjo dar kartą pamėginti.
– Nekaltinu tavęs, kad pyksti. Tavim
dėtas ir aš būčiau pasiutęs. Žinau, kaip
būna, kai nenori galvoti, nes mintys varo
iš proto.
Metas papurtė galvą, Stefanas apsidairė
po koridorių. Jis buvo beveik tuščias, ir iš
nevilties Stefanas nusprendė surizikuoti.
Pritildė balsą.
– Gal tau bent įdomu, kad Elena pabudo
ir kur kas...
– Elena mirė! – suriko Metas,
patraukdamas einančiųjų koridoriumi
dėmesį. – Sakiau tau, paleisk mane! –
pridūrė jis, nepastebėdamas žiūrovų, ir
stipriai stumtelėjo Stefaną. Tai buvo taip
netikėta, kad Stefanas atbulas žengtelėjo
prie spintelių ir vos neišsitiesė ant
žemės. Pažvelgė į Metą, bet šis nė
neatsigręždamas nudrožė koridoriumi.
Laukdamas Bonės, Stefanas spoksojo į
sieną. Ant jos kabojo Sniego šokių
plakatas, ir, kol pasirodė mergaitės,
Stefanas smulkiai ištyrinėjo kiekvieną jo
centimetrą.
Nors Karolina ir ketino pakenkti jam ir
Elenai, Stefanas nejautė jai neapykantos.
Jos tamsūs plaukai buvo išblukę, veidas
sumenkęs. Atrodo nebe liekna ir lanksti,
o suglebusi, žvelgdamas merginai
pavymui pamanė Stefanas.
– Viskas gerai? – paklausė jis priderinęs
žingsnį prie Bonės.
– Taip, aišku. Alarikas tik žino, kad mes
trys: Vikė, Karolina ir aš, – daug
iškentėjom, ir nori mums padėti, – atsakė
Bonė, bet jos atkaklus optimizmas
neįtikino. – Bet mes jam nieko
nepasakėme. Kitą savaitę jis pas save
rengia vakarėlį, – linksmai pridūrė ji.
Nuostabu, pamanė Stefanas. Jau norėjo
ką nors leptelėti, bet staiga dėmesys
nukrypo kitur.
– Štai ir Mereditė, – tarė Stefanas.
– Turbūt laukia mūsų – ne, ji eina į
istorijos kabinetą, – nustebo Bonė. –
Keista, sakiau, kad susitiksime lauke.
Tai daugiau nei keista, dingtelėjo
Stefanui. Jis tik probėgšmiais matė
Mereditę, ji netrukus pasuko už kampo,
bet vaizdas įstrigo galvoje. Mereditė
atrodė budri, akyla, žengė tyliai. Lyg
mėgintų kažką padaryti slapta.
 – Neradusi mūsų, ji sugrįš, – tikino
Bonė, bet Mereditė nesirodė.
Ji grįžo tik po dešimties minučių ir
apstulbo pamačiusi laukiančius Stefaną
su Bone.
– Atleiskit, užtrukau, – ramiai paaiškino
ji, ir Stefanas nejučia gėrėjosi jos
savitvarda.
Vis dėlto svarstė, ką slepia rami išorė.
Jiems trims žingsniuojant iš mokyklos tik
viena Bonė be paliovos plepėjo.

– Bet praėjusį kartą pasitelkei ugnį, –

tarė Elena.
– Nes ieškojome Stefano, konkretaus
žmogaus, – paaiškino Bonė. – Šįkart
mėginsim nuspėti ateitį. Jei norėčiau
sužinoti tik tavo ateitį, burčiau iš delno,
bet mums reikia sužinoti kai ką daugiau.
Atsargiai nešdama vandens sklidiną
porcelianinį dubenį į kambarį įžengė
Mereditė. Kitoje rankoje laikė žvakę.
– Viską surinkau, – pareiškė.
– Druidams vanduo buvo šventas, –
priminė Bonė, Mereditei pastačius ant
žemės dubenį ir visoms trims susėdus
aplinkui.
– Atrodo, druidams viskas buvo šventa,
– vyptelėjo Mereditė.
– Ššš. Dabar įstatyk žvakę į žvakidę ir
uždek. Paskui pilsiu į vandenį lydytą
vašką, ir susidariusios figūros atsakys į
jūsų klausimus. Mano senelė naudodavo
lydytą šviną, bet sakė, kad tinka ir vaškas.
– Kai Mereditė uždegė žvakę, Bonė
pašnairavo į ją ir giliai įkvėpė. – Man vis
baisiau tai daryti, – prisipažino.
– Tu neprivalai, – švelniai tarė Elena.
– Žinau. Bet aš noriu – šįkart. Be to,
gąsdina ne patys ritualai, o mane
užvaldanti jėga. Negaliu pakęsti. Tarsi
kažkas kitas būtų įlindęs į mano kūną.
Elena susiraukė, prasižiojo, bet Bonė
kalbėjo toliau:
– Na, tai pradedam. Meredite, išjunk
šviesas. Leiskit man susikaupti, paskui
užduokit klausimus.
Valgomojo prietemoje Elena stebėjo,
kaip ant nuleistų Bonės blakstienų ir
rimto Mereditės veido mirguliuoja žvakės
šviesa. Ji pažvelgė į sudėtas ant kelių
rankas, juodo megztinio ir Mereditės
paskolintų timpių fone jos atrodė labai
blyškios. Paskui įsižiūrėjo į plazdančią
liepsną.
– Gerai, – sušnibždėjo Bonė ir paėmė
žvakę.
Elena sunėrė ir stipriai sugniaužė
pirštus, bet prakalbo tyliai, lyg
nenorėdama trikdyti rimties:
– Kas yra Kita Galia Fels Čerče?
Bonė pakreipė žvakę, kad liepsna
laižytų šonus. Karštas vaškas kaip vanduo
ėmė varvėti į dubenį sudarydamas
apskritimus.
– To ir bijojau, – sumurmėjo Bonė. –
Nieko. Atsakymo nėra. Klauskit ko kito.
Elena nusivylusi atsilošė, suleido į
delną nagus. Prabilo Mereditė:
 – Ar mums pavyks surasti Kitą Galią? Ar
ją įveiksime?
– Tai du klausimai, – vėl pakreipusi
žvakę vos girdimai sukuždėjo Bonė.
Šįkart iš vaško susidarė ratas, baltas
rantytas žiedas.
– Tai vienybė! Rankas sujungusių
žmonių simbolis. Vadinasi, mums
pavyks, jei laikysimės išvien.
Elena pakėlė galvą. Ji beveik tą patį sakė
Stefanui su Deimonu. Bonės akys
suspindo džiaugsmu, merginos
nusišypsojo viena kitai.
– Atsargiai! Vis dar varva, – įspėjo
Mereditė.
Bonė greitai pakėlė žvakę ir vėl
pažvelgė į dubenį. Iš paskiausiai
nulašėjusio vaško susidarė plona, tiesi
linija.
– Tai kardas, – lėtai ištarė ji. – Jis reiškia
auką. Kartu mes laimėsim, bet prireiks
aukų.
– Kokių aukų? – paklausė Elena.
– Nenutuokiu, – susirūpino Bonė. –
Šįkart tik tiek galiu pasakyti. – Ji įstatė
žvakę į žvakidę.
– Ak, – stodamasi ir degdama šviesas
suvaitojo Mereditė.
Elena irgi atsistojo.
– Na, bent jau žinome, kad nugalėsim,
– tampydama gerokai per ilgas timpes
pareiškė. Pastebėjo savo atvaizdą
Mereditės veidrodyje. Tikrai nebebuvo
panaši į Eleną Gilbert, šauniausią
gimnazistę. Apsirengusi juodai atrodė
išblyškusi ir pavojinga, kaip iš makšties
ištrauktas kardas. Išsidraikę plaukai krito
ant pečių.
– Mokykloje manęs nepažintų, –
skausmingai sumurmėjo ji. Buvo keista,
kad ji nori į mokyklą, bet iš tikrųjų norėjo.
Turbūt dėl to, kad negalėjo. Ir dar dėl to,
kad taip ilgai buvo karalienė, taip ilgai
viskam vadovavo; beveik neįtikėtina, kad
niekada nebeįkels ten kojos.
– Galėtum kur nors išvykti, – pasiūlė
Bonė. – Kai viskas baigsis. Pabaigtum
mokyklą kur nors, kur niekas tavęs
nepažįsta. Kaip Stefanas.
– Ne, vargu. – Elena, kiaurą dieną viena
pratūnojusi daržinėje, šįvakar buvo
keistai nusiteikusi. – Bone, – staiga tarė,
– gal dar kartą paburtum man iš delno?
Noriu sužinoti savo ateitį, asmeninę
ateitį.
– Kažin ar prisiminsiu viską, ko mokė
senelė... Bet gerai, pabandysiu, –
nusileido Bonė. – Tik verčiau jau šįkart
tavo kelyje nebesipainiotų keisti
nepažįstamieji. Išgyvenimų tau pakaks, –
kikeno ji, imdama Elenos ranką. –
Prisimeni, Karolina klausė, ką darysi su
dviem? Dabar turbūt ir aiškiniesi.
– Verčiau burk.
– Gerai, čia tavo gyvenimo linija... –
Bonė staiga nutilo. Ji spitrijosi į Elenos
delną, veide atsispindėjo baimė ir bloga
nuojauta. – Ji turėtų eiti iki pat čia, –
pralemeno Bonė. – Bet nutrūksta iškart...
Akimirką jodvi su Elena žiūrėjo viena į
kitą netardamos nė žodžio, Elena juto,
kaip ją irgi apima bloga nuojauta. Tada
įsiterpė Mereditė.
– Na, žinoma, gyvenimo linija
nutrūksta, – tarė. – Tai jau įvyko – Elena
paskendo.
– Taip, veikiausiai taip ir yra, –
suniurnėjo Bonė. Paleido Elenos ranką, o
ši lėtai nusigręžė. – Taip ir yra, – tvirčiau
pakartojo Bonė.
Elena vėl įsispoksojo į veidrodį. Į ją
žvelgianti mergina buvo graži, bet akys
kupinos liūdnos išminties, kurios stokojo
ankstesnė Elena Gilbert. Bonė su
Meredite žiūrėjo į ją.
 – Taip ir yra. – Elena nusišypsojo vien
lūpomis.
 9

K
– ą gi, manęs bent jau neužvaldė, –
pasidžiaugė Bonė. – Bet man vis tiek
bloga nuo tų aiškiaregysčių; nuo visko
pavargau. Tai buvo paskutinis kartas,
tikrai paskutinis.
– Gerai, – sutiko Elena, gręždamasi nuo
veidrodžio, – pakalbėkim apie ką kita. Ar
šiandien ką nors išsiaiškinot?
– Kalbėjausi su Alariku, kitą savaitę jis
rengia vakarėlį, – atsakė Bonė. – Jis
teiravosi Karolinos, Vikės ir manęs, ar
nenorėtume būti užhipnotizuotos – tai
mums padėtų susidoroti su išgyvenimais.
Elena, aš įsitikinusi, kad jis – ne Kita
Galia. Jis pernelyg malonus.
Elena linktelėjo. Ji irgi suabejojo savo
įtarimais. Ne todėl, kad Alarikas
malonus, bet dėl to, kad ji keturias dienas
pramiegojo jo palėpėje. Negi Kita Galia
būtų palikusi ją ramybėje? Žinoma,
Deimonas sakė privertęs Alariką
užmiršti, kad ji ten yra, bet argi Kita
Galia būtų pasidavusi Deimono įtaigai?
Argi ji nėra daug stipresnė?
Nebent jos jėgos būtų laikinai
išsekusios, staiga toptelėjo Elenai. Taip,
kaip dabar išseko Stefano. Arba ji tik
apsimetė veikiama įtaigos.
– Na, kol kas iš sąrašo jo neišbraukim, –
tarė Elena. – Turime būti atsargūs. O
kaip ponia Flauers? Ar apie ją ką nors
sužinojote?
– Nieko gero, – atsiliepė Mereditė. –
Šįryt buvome nuėję į pensioną, bet ji
neatidarė durų. Stefanas sakė
pamėginsiąs ją pasekti po pietų.
– Jei tik kas nors įleistų mane vidun, ir
aš ją pasekčiau, – įsiterpė Elena. –
Jaučiuosi taip, lyg vienintelė nieko
nedaryčiau. Manau... – ji nutilo ir kiek
pamąstė. – Manau, pasisukinėsiu apie
namus – norėjau pasakyti, aplink tetą
Džuditą. Gal rasiu krūmuose pasislėpusį
Robertą ar ką kitą.
– Ir mes su tavim, – pasisiūlė Mereditė.
– Ne, geriau eisiu viena. Rimtai. Šiuo
metu gebu būti itin nepastebima.
– Tai pasinaudok savo patarimu ir būk
atsargi. Vis dar smarkiai sninga.
Elena linktelėjo ir stryktelėjo per
palangę.
Artėdama prie namų išvydo prievaža
išriedantį automobilį. Pasislėpusi
šešėliuose ėmė stebėti. Priekiniai žibintai
apšvietė šiurpų žiemos peizažą: juodą
kaimynų akaciją plikomis šakomis ir ant
jos tupinčią baltą pelėdą.
 Elena atpažino riaumojantį pro šalį
automobilį. Mėlyną Roberto oldsmobilį.
Įdomu. Elena panoro jį pasekti, bet dar
stipriau traukė patikrinti namus,
įsitikinti, ar viskas gerai. Ji slapčia ėmė
sukti ratą apžiūrinėdama langus.
Geltonos kartūninės virtuvės lango
užuolaidos buvo surištos, matyti
apšviestas virtuvės lopinėlis. Teta
Džudita uždarė indaplovę. Ar Robertas
buvo atėjęs vakarienės? spėliojo Elena.
Teta išėjo į koridorių, ir Elena kartu su
ja suko aplink namą. Svetainės
užuolaidose pastebėjo plyšelį ir smalsiai
prikišo akį prie storo, banguoto seno
stiklo. Išgirdo atidarant ir uždarant
laukujes duris, paskui spragtelint
užraktą, galop teta Džudita įėjo į svetainę
ir atsisėdo ant sofos. Įsijungė televizorių
ir ėmė tingiai spaudinėti kanalus.
Elena troško pamatyti ką nors daugiau,
ne vien tetos profilį mirgančioje
televizoriaus šviesoje. Žvelgiant į
kambarį ir žinant, kad negali įeiti, Eleną
apėmė keistas jausmas. Kaip vėlai ji
suprato, koks gražus tas kambarys. Sena
raudonmedžio sekcija, prikrauta
porceliano ir stiklo dirbinių, Tifani lempa
ant staliuko prie tetos Džuditos,
siuvinėtos pagalvėlės ant sofos – dabar
jai viskas atrodė brangu. Stovėdama
lauke ir jusdama, kaip sprandą it
plunksnos glosto sniegas, panoro bent
trumpam, bent akimirką patekti į vidų.
 Teta Džudita atsilošė, užsimerkė. Elena
priglaudė kaktą prie lango, paskui
palengva nusigręžė.
Užlipo į cidoniją prie savo langų, bet,
jos nusivylimui, užuolaidos buvo
sandariai užtrauktos. Klevelis prie
Margaritos kambario buvo liaunas, bet
vargais negalais į jį įsikabarojusi Elena
kambarį išvydo kaip ant delno –
užuolaidos buvo plačiai atitrauktos.
Margarita miegojo iki smakro
užsitraukusi antklodę, prasižiojusi,
šviesius plaukus paskleidusi ant pagalvės
lyg vėduoklę.
Sveika, mažyte, mintyse tarė Elena ir
nurijo ašaras. Toks mielas, nekaltas
vaizdas: naktinė lempelė, maža mergytė
lovoje, ją saugantys minkšti žvėreliai
lentynose. Pro atviras duris įtipeno balta
katytė.
Snieguolė užšoko ant Margaritos lovos.
Nusižiovavo, iškišo rausvą liežuvėlį,
pasirąžė, išleido nagučius. Tada grakščiai
nužingsniavo ant Margaritos krūtinės.
Elenai sudilgsėjo plaukų pašaknes.
Ji nesuprato, ar tai naujos medžiotojo
juslės, ar nuojauta, bet staiga ją apėmė
baimė. Kambaryje tvyrojo pavojus. Jis
grėsė Margaritai.
Katytė tebestovėjo mataškuodama
uodegą. Ūmiai Elenai dingtelėjo, ką jai
tai primena. Šunis. Panašiai prieš
užpuldama Čelsė žiūrėjo į Duglą
Karsoną. O, Dieve, mieste paskelbtas
šunų karantinas, bet apie kates niekas
nepagalvojo.
Elenos mintys sukosi kaip pašėlusios,
bet kas iš to. Akyse šmėkščiojo aštriais
katės nagais ir smailais kaip adatos
dantimis sudarkytas sesutės veidas. O
Margarita sau ramiai alsavo
nenujausdama pavojaus.
Snieguolės kailiukas pasišiaušė, uodega
išsipūtė kaip šepetėlis buteliams plauti.
Katytė priskliaudė ausis, prasižiojo ir
tyliai sušnypštė akis įsmeigusi Margaritai
į veidą, kaip andai Čelsė į Duglą Karsoną.
– Ne! – Elena apimta nevilties
apsidairė, ką galėtų sviesti į langą ir
sukelti triukšmą. Prisiartinti ji negalėjo,
plonos šakelės nebūtų išlaikiusios jos
svorio. – Margarita, pabusk!
Bet sniegas, supantis ją lyg antklodė,
regis, slopino garsus. Iš Snieguolės
gerklės ėmė veržtis žemas, ausį rėžiantis
kniaukimas, katytės akys nukrypo į langą
ir vėl į Margaritos veidą.
– Margarita, pabusk! – rėkė Elena.
Kai katytė išleido nagus, Elena pati
bloškėsi į langą.
Vėliau pati nesuprato, kaip išsilaikė.
Ant siauros palangės nebuvo vietos
atsiklaupti, bet ji suleido nagus į seną
minkštą rėmo medį, batu įsispyrė į sieną.
Trenkėsi į langą kūno svoriu šaukdama:
– Traukis nuo jos! Margarita, pabusk!
Margarita staiga atsimerkė, atsisėdo ir
nubloškė Snieguolę. Katytė, stengdamasi
nenukristi, nagais užsikabino už
antklodės. Elena suriko:
– Margarita, lipk iš lovos! Atidaryk
langą, greičiau!
Apsnūdęs keturmetės veidelis buvo
sklidinas nuostabos, bet ne baimės. Ji
atsikėlė ir nupėdino prie lango. Elena
laikėsi sukandus dantis.
– Na štai. Šaunuolė... Dabar sakyk:
„Užeik.“ Greičiau, sakyk!
– Užeik, – mirksėdama ir traukdamasi
atgal klusniai tarė Margarita.
Kai Elena įvirto vidun, katytė iššoko.
Mergina dar mėgino ją nutverti, bet
Snieguolė buvo per greita. Erzinamai
lengvai nusliuogė klevelio šakomis,
stryktelėjo į sniegą ir pradingo.
 Elenos megztinį timpčiojo maža
rankytė.
– Tu grįžai! – apkabinusi Eleną per
klubus džiaugėsi Margarita. – Pasiilgau
tavęs.
– Ak, Margarita, ir aš tavęs pasiilgau... –
Elena nutilo ir sustingo. Laiptų viršuje
pasigirdo tetos Džuditos balsas.
– Margarita, nemiegi? Kas ten darosi?
Elena turėjo nedelsdama apsispręsti.
– Nesakyk jai, kad aš čia, – klaupdamasi
sukuždėjo. – Tai paslaptis, supranti?
Pasakyk, kad išleidai katytę, bet nesakyk,
kad aš čia. – Nebuvo laiko daugiau
aiškinti; Elena šmurkštelėjo po lova ir
ėmė melstis.
Pro dulkių gumuliukus pamatė į
kambarį įžengiančias kojinėtas tetos
Džuditos kojas. Prispaudė veidą prie
grindlenčių, liovėsi alsavusi.
– Margarita! Kodėl atsikėlei? Leisk,
paguldysiu tave, – tarė teta Džudita. Nuo
Margaritos svorio sugirgždėjo lova, Elena
girdėjo, kaip teta ją kamšo. – Tavo rankos
sušalusios. Kam gi atidarei langą?
– Atidariau, kad išeitų Snieguolė, –
atsakė Margarita.
Elena giliai atsiduso.
– Ant žemės pilna sniego. Keista...
Daugiau neatidarinėk, girdi?
Dar kiek pakrebždėjusi teta Džudita
išpėdino iš kambario ir uždarė duris.
Elena išsirangė iš palovio.
– Šaunuolė, – sukuždėjo ji atsisėdusiai
Margaritai. – Didžiuojuosi tavim. O rytoj
pasakyk tetai Džuditai, kad katytę reikia
atiduoti. Pasakyk, kad ji tave išgąsdino.
Žinau, kad nenori. – Ji priglaudė delną
prie bepravirkstančios sesutės lūpų. – Bet
turi tai padaryti. Jei katytė liks čia, ji tave
sužeis. Juk nenori, kad sužeistų, tiesa?
– Ne, – atsakė Margarita ašarų
sklidinomis mėlynomis akimis. – Bet...
– Ir nenori, kad katytė sužeistų tetą
Džuditą? Pasakyk jai, kad negalite laikyti
nei kačiuko, nei šuniuko, nei paukščiuko,
kol... na, kol kas. Tik nesakyk, kad aš taip
liepiau; tai vis dar mūsų paslaptis.
Pasakyk, kad tau baisu dėl to, kas prie
bažnyčios nutiko su šunimis.
Jau verčiau, niūriai pamanė Elena, tegu
mergytė sapnuoja košmarus, negu
košmarai dedasi jos kambaryje.
Margarita patempė lūpą.
– Gerai.
– Man labai gaila, brangioji. – Elena
atsisėdo ir apkabino sesutę. – Bet taip
reikia.
– Tu šalta, – tarė Margarita. Pažvelgė
seseriai į akis. – Ar tu angelas?
– Hmm... ne visai. – Kaip tik priešingai,
ironiškai pamanė Elena.
– Teta Džudita sakė, kad išėjai pas
mamą ir tėtį. Ar jau susitikai juos?
– Aš... Margarita, sunkoka paaiškinti.
Ne, dar nebuvau jų sutikusi. Ir nesu
angelas, bet tau būsiu angelas sargas,
gerai? Sergėsiu tave net ir tada, kai
nematysi manęs. Sutinki?
– Sutinku. – Margarita žaidė pirštukais.
– Vadinasi, nebegali čia gyventi?
Elena apsidairė po rausvą su baltu
kambarį, pažvelgė į minkštus žvėrelius
ant lentynų, rašomąjį staliuką ir kampe
stovintį supamąjį arkliuką, kuris kadaise
buvo jos.
– Teisingai, – švelniai ištarė.
– Kai man pasakė, kad išėjai pas mamą
ir tėtį, pasakiau, kad ir aš norėčiau ten
eiti.
Elena tankiai sumirksėjo.
– Ak, mažute. Tau dar ne laikas išeiti, tu
negali. Teta Džudita tave labai myli, be
tavęs ji jaustųsi vieniša.
Margarita linktelėjo, jos akytės merkėsi.
Bet kai Elena ją paguldė ir užklojo,
uždavė dar vieną klausimą.
– O ar tu manęs nemyli?
– Ak, žinoma, myliu. Neapsakomai tave
myliu – iki šiol net nesupratau, kaip
stipriai. Bet man viskas bus gerai, tetai
Džuditai tavęs reikia labiau. Be to... –
Elena įkvėpė, kad nusiramintų, bet
pamatė, kad Margarita užsimerkusi,
ritmingai alsuoja. Mergaitė užmigo.

Kvaiša, kvaiša, barė save Elena,

klampodama per sniego pusnis į kitą
Klevų gatvės pusę. Praleido progą
paklausti Margaritos, ar Robertas buvo
vakarienės. Dabar jau per vėlu.
Robertas. Staiga ji prisimerkė. Robertas
stovėjo prie bažnyčios, kai šunys pasiuto.
O šįvakar sulaukėjo Margaritos katytė –
netrukus po to, kai iš kiemo išvažiavo
Roberto automobilis.
Robertas labai įtartinas, pamanė ji.
Bet Eleną ėmė melancholija, mintys
buvo padrikos. Ji nesiliovė galvojusi apie
šviesius namus, iš kurių ką tik išėjo,
prisiminė daiktus, kurių niekada
nebepamatys. Savo drabužius, niekučius
ir papuošalus – ką su jais darys teta
Džudita? Nieko savo nebeturiu. Esu
elgeta.
Elena?
Elena su palengvėjimu atpažino balsą
mintyse ir aiškų šešėlį gatvės gale.
Nuskubėjo prie Stefano, šis išsitraukė
rankas iš striukės kišenių ir suėmęs jos
delnus ėmė šildyti.
– Mereditė man pasakė, kur nuėjai.
– Buvau namie, – tarė Elena. Tik tiek
tegalėjo ištarti, bet prisiglaudusi prie
Stefano pajuto, kad jis viską supranta.
– Eime kur nors pasėdėti, – pasiūlė jis ir
nusiminęs sustojo.
Visos vietos, kur jie eidavo, buvo arba
pernelyg pavojingos, arba Elenai
nepasiekiamos. O Stefano automobilis
tebebuvo policijoje.
Galiausiai jie nuėjo į gimnaziją ir
atsisėdę po stogo kraigu žiūrėjo, kaip
sninga. Elena papasakojo, kas atsitiko
Margaritos kambaryje.
– Paprašysiu Mereditės ir Bonės
paskleisti mieste žinią, kad gali pulti ir
katės. Žmonės turi tai žinoti. Be to, kas
nors turėtų stebėti Robertą, – dėstė ji.
– Mes jį pašnipinėsim, – sutiko
Stefanas, ir Elena nejučia šyptelėjo.
– Juokinga, tapai tikru amerikiečiu, –
tarė ji. – Anksčiau apie tai negalvojau, bet
čia atvykęs atrodei tikras užsienietis.
Dabar niekam nekiltų abejonių, kad
pragyvenai čia visą gyvenimą.
– Mes greitai prisitaikom. Mums tai
būtina, – paaiškino Stefanas. – Naujos
šalys, nauji dešimtmečiai, naujos
situacijos. Ir tu prisitaikysi.
– Tikrai? – Elenos žvilgsnis buvo įbestas
į spindinčias snaiges. – Nežinau...
– Ilgainiui išmoksi. Jei mūsų gyvenime
ir yra kas nors... gero, tai laikas. Mes jo
turim apsčiai, kiek tik norim. Amžinybę.
– „Amžinai laimingi draugai.“ Ar ne
taip Katerina sakė jums su Deimonu? –
suniurnėjo Elena.
Pajuto, kaip Stefanas įsitempė,
užsisklendė.
– Ji kalbėjo apie mus tris, – tarė. – O aš
ne.
– Ak, Stefanai, būk geras, nepradėk, tik
ne dabar. Nė negalvojau apie Deimoną,
tik apie amžinybę. Ji mane baugina.
Viskas mane baugina, ir kartais
pamanau, kad norėčiau užmigti ir
nebepabusti...
Stefano glėbyje ji pasijuto saugesnė,
įsitikino, kad naujosios juslės iš arti
veikia taip pat stulbinamai kaip ir iš toli.
Ji girdėjo kiekvieną Stefano širdies
tvinksnį, kraują srūvant venose. Užuodė
jo nepakartojamą kvapą, sumišusį su
striukės, sniego ir vilnonių drabužių
kvapais.
– Pasitikėk manim, – sušnibždėjo ji. –
Žinau, niršti ant Deimono, bet suteik jam
progą. Turbūt mes jo neįvertiname. Be
to, noriu, kad jis padėtų surasti Kitą Galią
– daugiau nieko.
Tą akimirką tai buvo gryna tiesa.
Šįvakar Elena nenorėjo turėti nieko
bendro su medžiotojų gyvenimu; tamsa
jos neviliojo. Ji troško būti namie ir sėdėti
prie židinio.
Bet buvo malonu ir Stefano glėbyje,
nors jiems teko įsitaisyti ant sniego.
Stefanas kvėpdamas šiltą orą bučiavo jai
sprandą, atrodė atsipalaidavęs.
Ir ne alkanas, kaip paprastai, kai jie
būdavo taip arti vienas kito. Dabar, kai ji
irgi tapo medžiotoja, jo poreikis tapo
kitoks, veikiau bendrystės nei
maitinimosi. Jie kai ką prarado, bet kai ką
ir įgijo. Dabar ji suprato Stefaną kaip
niekad anksčiau. Ir tas supratimas juos
suartino, jų mintys beveik susilietė,
susipynė. Tai nebuvo minčių klegesys; tai
buvo gilus bežodis bendravimas. Tarsi jų
dvasios būtų susivienijusios.
– Myliu tave, – sušnabždėjo jai į kaklą
Stefanas, ir Elena prigludo stipriau.
Dabar suprato, kodėl jis taip ilgai nedrįso
to ištarti. Kai baisu net pagalvoti apie
rytojų, sunku įsipareigoti. Juk nenori ir
kito nusitempti į prarają.
Ypač mylimo žmogaus.
– Ir aš tave myliu, – išsunkė Elena. Bet
paskui jos ramybė išsisklaidė, ji
pasitraukė nuo Stefano. – Tai ar suteiksi
Deimonui progą, dėl manęs? Pamėginsi
su juo bendradarbiauti?
– Bendradarbiausiu, bet nepasitikėsiu.
Negaliu. Per daug gerai jį pažįstu.
– Kartais pamąstau, ar apskritai kas
nors jį pažįsta. Gerai jau, daryk ką gali.
Gal rytoj paprašykim jo pasekti Robertą?
– Šiandien sekiau ponią Flauers. –
Stefanas vyptelėjo. – Visą popietę ir visą
vakarą. Žinai, ką ji veikė?
– Ką?
 – Išskalbė tris krūvas skalbinių –
senovine skalbykle, kuri, atrodo, gali bet
kurią akimirką sprogti. Be jokio
džiovintuvo, tik su gręžimu. Viską darė
rūsyje. Paskui išėjo laukan ir pripildė
kokias dvidešimt lesyklų. Grįžusi į rūsį
nušluostė konservų stiklainius. Ji ten
praleidžia didžiąją laiko dalį. Ir šnekasi
su savim.
– Tikra kuoktelėjusi senutė, – tarė
Elena. – Tiek to; galbūt Mereditė klydo, ir
ji išties tokia yra. – Ištarusi Mereditės
vardą pastebėjo, kaip pasikeitė Stefano
veidas, todėl paklausė: – Kas yra?
– Na, Mereditė turėtų pasiaiškinti. Aš
jos neklausinėjau; pamaniau, tu tai
geriau padarytum. Šiandien po pamokų ji
buvo nuėjusi pasišnekėti pas Alariką
Zalcmaną. Ir stengėsi, kad niekas jos
nepastebėtų.
Elenai širdį suspaudė nerimas.
– Na ir kas?
– Ji vėliau pamelavo – ar bent jau vengė
apie tai kalbėti. Mėginau įsiskverbti į jos
mintis, bet mano Galios baigia išsekti. O
ji stiprios valios.
– Tu neturėjai jokios teisės! Stefanai,
paklausyk, Mereditė nieku gyvu mums
nekenks ir mūsų neišduos. Kad ir ką ji
nuo mūsų slepia...
– Taigi pripažįsti, kad ji kažką slepia.
– Taip, – nenorom sutiko Elena. – Bet
esu tikra, ji mums nekenks. Mes su
Meredite draugaujam nuo pirmos
klasės...
Elenai tiesiog išsprūdo šis sakinys. Ji
prisiminė kitą draugę, su kuria buvo
artimos jau nuo darželio. Karoliną. Ji
praėjusią savaitę mėgino sužlugdyti
Stefaną ir pažeminti Eleną matant visam
miestui.
Ir ką gi Karolina dienoraštyje rašė apie
Mereditę? Mereditė nieko nedaro; ji tik
stebi. Tarsi negali veikti, tik stebėti. Be to,
girdėjau tėvus šnekantis apie jos šeimą –
nenuostabu, kad ji niekada apie ją
neužsimena.
Elena nukreipė žvilgsnį nuo apsnigto
peizažo į laukiantį paaiškinimo Stefaną.
– Nesvarbu, – tyliai tarė. – Pažįstu ir
pasikliauju Meredite. Kliausiuosi ligi pat
galo.
– Elena, tikiuosi, ji to verta, – pasakė
Stefanas. – Labai tikiuosi.
 10

Gruodžio 12 d., ketvirtadienio rytas

Mielasis dienorašti,
Taigi ko pasiekėme savaitę padirbėję?
Na, tarp mūsų tariant, pastarąsias šešias
ar septynias dienas pavyko beveik nuolat
sekti tris įtariamuosius. Rezultatai:
pranešimai apie praėjusios savaitės Roberto
veiksmus, jis praleido ją kaip normalus
verslininkas. Pranešimai apie Alariką – jis
nedarė nieko neįprasto istorijos mokytojui.
Pranešimai apie ponią Flauers – regis, ji
didžiąją laiko dalį praleidžia rūsyje. Iš tiesų
nieko nesužinojom.
Stefanas pasakojo, kad Alarikas porą
kartų buvo susitikęs su direktoriumi, bet
negalėjo prieiti arčiau pasiklausyti, apie ką
jie šnekasi.
Mereditė su Bone paskleidė žinią, kad gali
būti pavojingi ir kiti gyvūnėliai, ne tik
šunys. Joms net nereikėjo labai stengtis;
rodos, miestui gresia isterijos protrūkis. Per
tą laiką buvo pranešta apie dar kelis gyvūnų
užpultus žmones, bet sunku pasakyti, kurie
pranešimai vertintini rimtai. Keli vaikai
erzino voverę, ir ši jiems įkando. Masasių
triušiukas įdrėskė jų sūneliui. Senoji ponia
Kumber savo kieme matė angių, nors visos
gyvatės turėtų miegoti žiemos miegu.
Vienintelis abejonių nekeliantis įvykis –
veterinaro, laikiusio šunis karantine,
užpuolimas. Gauja šunų apkandžiojo jį, ir
dauguma spruko iš aptvaro. Po to jie tiesiog
pradingo. Žmonės džiaugiasi jų atsikratę ir
viliasi, kad miške jie nugaiš iš bado, bet aš
abejoju.
Be paliovos snigo. Pūgos nebuvo, bet
sniegas nesiliovė. Dar niekada nemačiau
šitiek sniego.
Stefanas nerimauja dėl rytojaus vakaro
šokių.
 Štai ir vėl grįžtame prie klausimo: ką
išsiaiškinome? Ką jau žinome? Per
užpuolimus nė vieno mūsų įtariamųjų
nebuvo nei prie Masasių, nei prie ponios
Kumber, nei prie veterinaro. Taigi Kitos
Galios paieškos nė kiek nepasistūmėjo į
priekį.
Šįvakar vyks nedidelis susibūrimas pas
Alariką. Mereditė mano, kad turėtume
nueiti. Daugiau nesugalvoju, ką veikti.

Deimonas ištiesė ilgas kojas ir

žvalgydamasis po daržinę tingiai tarė:
– Ne, nemanau, kad tai labai pavojinga.
Tik nesuprantu, kokia iš to nauda.
– Ir aš nežinau, – prisipažino Elena. –
Bet geresnių sumanymų neturiu. O tu?
– Nežinai, kaip dar praleisti laiką? O aš
žinau. Nori, pasakysiu?
Elena mostelėjo jam nutilti, ir
Deimonas pakluso.
– Kalbu apie naudingus darbus, kuriuos
šiuo metu galėtume nuveikti. Robertas
išvažiavęs iš miesto, ponia Flauers...
– Rūsyje, – choru užbaigė keli balsai.
– O mes čia sėdim ir nieko neveikiam.
Ar kas nors turi geresnių sumanymų?
Tylą nutraukė Mereditė.
– Jei nuogąstaujate, kad mums su Bone
gali kilti pavojus, tai gal eime visi?
Nesakau, kad turėtumėte rodytis. Nueikit
ir pasislėpkit palėpėje. Paskui, jei kas
nutiktų, mes šauktumės pagalbos, o jūs
mus išgirstumėt.
– Neįsivaizduoju, kam mums reikėtų
šauktis pagalbos, – paprieštaravo Bonė. –
Ten nieko nenutiks.
– Na, gal ir ne, bet atsarga gėdos
nedaro, – tarė Mereditė. – Kaip manai?
Elena linktelėjo.
– Tai išmintinga.
Ji apsidairė, ar daugiau niekas
neprieštarauja, bet Stefanas tik gūžtelėjo
pečiais, o Deimonas kažką sumurmėjo ir
prajuokino Bonę.
– Tai puiku, nuspręsta. Eime.
Lauke smarkiai snigo.
– Mudvi su Bone galim važiuoti mano
automobiliu, – pasiūlė Mereditė. – O jūs
trys...
– O, mes jau kaip nors nusigausim, –
plėšriai nusišypsojo Deimonas.
 Mereditė lyg niekur nieko linktelėjo.
Keista, nueinant draugėms pamanė
Elena, Deimonas Mereditei niekada
nedaro įspūdžio. Regis, jo žavesys
neveikia šios merginos.
Elena jau ketino sakyti, kad jaučiasi
alkana, bet Stefanas kreipėsi į Deimoną.
– Ruošiesi visą laiką būti su Elena?
Kiekvieną akimirką? – paklausė jis.
– Pamėgink man sukliudyti, – linksmai
atkirto Deimonas. Paskui surimtėjo. – O
ką?
– Jei taip, keliaukite vieni, o aš
prisidėsiu vėliau. Turiu kai ką nuveikti,
bet ilgai netruksiu.
Elena pajuto plūstelint šilumos bangą.
Stefanas stengėsi pasitikėti broliu. Ji
pritariamai nusišypsojo, kai Stefanas
pasivėdėjo ją į šalį.
– Kas yra?
– Šiandien gavau raštelį nuo Karolinos.
Ji klausė, ar galiu prieš Alariko vakarėlį su
ja susitikti prie mokyklos. Norinti
atsiprašyti.
Elenai knietėjo įgelti, bet užsičiaupė.
Pasak Stefano, Karolina šiomis dienomis
jaučiasi apgailėtinai. Gal pasišnekėjęs su
ja Stefanas pasijus geriau.
– Na, tau tai tikrai nėra už ką
atsiprašinėti, – tarė. – Ji pati prisivirė
košės. Nebijai pakliūti į spąstus?
– Ne, tiek Galių dar turiu. Ji normali
mergina. Susitiksiu su ja, o paskui kartu
važiuosim pas Alariką.
 – Būk atsargus, – Stefanui žengiant į
sniego pūgą perspėjo Elena.
Palėpė buvo tokia, kokią Elena
prisiminė: tamsi, dulkina ir pilna
paslaptingų klijuotėmis apdangstytų
daiktų. Deimonas, ramiai įėjęs pro duris,
atvėrė langines ir įleido pro langą Eleną.
Jie susėdo ant seno čiužinio ir ėmė
klausytis balsų, sklindančių į viršų
vamzdžiais.
– Aplinka galėtų būti ir romantiškesnė,
– suniurzgėjo Deimonas, su
pasidygėjimu braukdamas nuo rankovės
voratinklį. – Gal verčiau...
– Tiek jau to, – nukirto Elena. – O dabar
ša.
Tai buvo lyg žaidimas – jie klausėsi
pokalbių nuotrupų, mėgindami jas
susieti, balsus priskirti veidams.
– Tada pasakiau, kad man tas pat, kiek
jis laiko tą papūgą; jei neatsikratys to
paukščio, į Sniego šokius eisiu su Maiku
Feldmanu. O jis atsakė...
– ...sklinda gandai, kad praėjusią naktį
buvo iškastas pono Tanerio kapas...
– ...girdėjai, kad visos, išskyrus
Karoliną, atsisakė varžytis dėl karalienės
titulo? Nemanai...
– ...negyva, bet sakau tau, mačiau ją.
Ne, nesapnavau; ji vilkėjo sidabrinę
suknelę, plaukai buvo auksiniai, palaidi...
Elena kilstelėjusi antakius pažvelgė į
Deimoną, paskui reikšmingai dirstelėjo į
savo praktiškus juodus drabužius.
Deimonas nusišypsojo.
– Romantiška, – tarė. – Man tai tu
labiau patinki juoda.
– Kurgi ne, – sumurmėjo ji.
Keista, kaip jauku jai pastarosiomis
dienomis su Deimonu. Ji sėdėjo tyliai,
aplink virė pokalbiai, beveik užmiršusi
laiką. Tada išgirdo pažįstamą balsą,
piktą, garsesnį už kitus.
– Gerai, gerai, einu. Gerai jau.
Elena su Deimonu susižvelgė ir,
pasisukus palėpės durų rankenai,
pašoko. Pro plyšį įkišo nosį Bonė.
– Mereditė man liepė eiti čia.
Nesuprantu kodėl. Ji pasigrobė Alariką, o
vakarėlis niekam tikęs. Vaje!
Bonė atsisėdo ant čiužinio, Elena
įsitaisė šalia. Ji jau ilgėjosi Stefano.
Atsidarė durys ir įėjo Mereditė.
– Meredite, kas dedasi?
– Nieko. Bent jau nieko, dėl ko vertėtų
jaudintis. Kur Stefanas?
Mereditės skruostai buvo ryškiai
išraudę, žvilgsnis neramus, lyg ji ką nors
slėptų.
– Jis atvažiuos vėliau... – norėjo
paaiškinti Elena, bet Deimonas ją
nutraukė.
– Nesvarbu, kur jis. Kas lipa laiptais?
– Ką reiškia „Kas lipa laiptais?“ –
stodamasi paklausė Bonė.
– Visi ramiai, – paliepė Mereditė ir kaip
sargybinė užstojo langą. Elena pamanė,
kad ji pati visai neatrodo rami. – Tvarka, –
šūktelėjo Mereditė, ir į palėpę įžengė
Alarikas Zalcmanas.
Deimonas judėjo taip greitai ir
grakščiai, kad net Elena nespėjo sekti
akimis. Jis staiga griebė ją už riešo ir
nustūmė už savęs, o pats atsistojo tiesiai
priešais Alariką. Paskui pritūpė kaip
plėšrūnas ir įtempė raumenis pasirengęs
pulti.
– Nereikia! – suriko Bonė ir puolė prie
Alariko, kuris jau traukėsi nuo Deimono.
Praradęs pusiausvyrą Alarikas už nugaros
grabinėjo durų rankeną. Kitą ranką
pakėlė prie diržo.
– Liaukitės! Liaukitės! – šūkavo
Mereditė.
Alariko švarkas pūpsojo – Elena
suprato, kad mokytojas slepia ginklą.
Paskui viskas vyko žaibiškai. Deimonas
paleido jos riešą ir pačiupo už rankos
Alariką. Šis apstulbęs nuvirto ant grindų,
o Deimonas vieną po kito išėmė pistoleto
šovinius.
– Sakiau tau, kad tai kvaila ir ginklo
neprireiks, – priekaištavo Mereditė.
Elena suvokė laikanti už rankų draugę.
Tikriausiai mėgino jai sukliudyti pulti
Deimoną, bet to neprisiminė.
– Šitie daikčiukai mediniais galais
bjaurūs; gali ką nors sužeisti, – švelniai
pajuokavo Deimonas. Įdėjo vieną šovinį,
spragtelėjo apkabą ir susimąstęs
nusitaikė į Alariką.
– Baik, – paliepė Mereditė. Pasisuko į
Eleną. – Elena, sustabdyk jį. Alarikas jūsų
nenuskriaus, pažadu. Visą savaitę jį
įtikinėjau, kad jūs jo nenuskriausit.
– Atrodo, jis sulaužė man riešą, – gana
ramiai tarė Alarikas. Smėlio spalvos
plaukai lindo į akis.
– Pats kaltas, – su kartėliu atrėžė
Mereditė.
Bonė, rūpestingai laikanti Alariką už
pečių, išgirdusi familiarų Mereditės
balsą, pakėlė galvą, paskui atsitraukė
kelis žingsnius ir atsisėdo.
– Gal teiksitės pasiaiškinti, – tarė.
– Kliaukis manim, – Mereditė patikino
Eleną.
Elena pažvelgė į tamsias draugės akis.
Ji pasitikėjo Meredite, kaip ir sakė.
Draugės žodžiai pažadino dar vieną
prisiminimą – kaip ji pati prašė Stefano
ja kliautis. Elena linktelėjo.
– Ką pasakysi, Deimonai? – paklausė.
Deimonas atsainiai nušveitė pistoletą,
plačiai nusišypsojo, aiškiai parodydamas,
kad jam nereikia jokių ginklų.
– Jei dabar mūsų išklausytumėt, viską
suprastumėt, – pareiškė Mereditė.
– Neabejoju, – nusišaipė Bonė.
Elena drąsiai priėjo prie Alariko
Zalcmano. Nebijojo. Bet, sprendžiant iš
to, kaip mokytojas nužvelgė ją nuo galvos
iki kojų, Alarikas pats bijojo Elenos.
Elena sustojo per metrą nuo jo, sėdinčio
ant žemės, priklaupė ir pažvelgė į akis.
– Labas, – pasisveikino.
 Alarikas tebesilaikė už riešo.
– Sveika, – atsakė ir nurijo seilę.
Elena dirstelėjo į Mereditę, paskui vėl
atsigręžė į Alariką. Taip, jis išsigandęs.
Ant akių krintantys plaukai jį jaunino.
Gal ketveriais penkeriais metais vyresnis
už Eleną. Ne daugiau.
– Mes tavęs nenuskriausim, – patikino
ji.
– Aš jam tai nuolat kartoju, – tyliai
įsiterpė Mereditė. – Paaiškinau, kad tu
nepanaši į pabaisas, kurias jis matė.
Papasakojau jam, ką iš tavęs girdėjau
apie Stefaną, kaip jis visus tuos metus
kovojo su prigimtimi. Elena,
papasakojau, ką patyrei tu, nors niekada
to nenorėjai.
 Bet kodėl jam tiek daug papasakojai?
mąstė Elena. Tada kreipėsi į Alariką:
– Taigi girdėjai apie mus. Bet mums
tesi istorijos mokytojas.
– Jis medžiotojas, – grasinamai suurzgė
Deimonas. – Vampyrų medžiotojas.
– Ne, – užginčijo Alarikas. – Bent jau ne
toks, kaip manai. – Rodos, jis
apsisprendė. – Gerai. Iš to, ką apie jus
tris žinau... – Jis nutilo, apsidairė
tamsioje palėpėje ir netikėtai kai ką
suvokė. – Kurgi Stefanas?
– Važiuoja. Tiesą sakant, jau turėtų būti
čia. Tik ketino užsukti prie mokyklos ir
pasiimti Karoliną, – atsakė Elena.
Nesitikėjo tokios Alariko reakcijos.
– Karoliną Forbes? – staiga sėsdamasis
paklausė. Balsas skambėjo kaip andai
šnekantis su daktaru Feinbergu ir
direktoriumi – kietai ir ryžtingai.
– Taip. Ji šiandien jam nusiuntė raštelį,
sakė norinti už kažką atsiprašyti. Norėjo
prieš vakarėlį susitikti prie mokyklos.
– Stefano ten tyko pavojus. Turite jį
sulaikyti, – Alarikas sunkiai pakilo ir
nekantriai pakartojo: – Turite jį sulaikyti.
– Jis jau išvažiavo. Bet kodėl? Kas jam
gresia? – griežtai kamantinėjo Elena.
– Nes prieš dvi dienas buvau
užhipnotizavęs Karoliną. Anksčiau
mėginau ir Tailerį, bet nepavyko. O
Karolina puikiai pasiduoda įtaigai, ji šiek
tiek prisiminė, kas atsitiko vagonėlyje. Ir
atpažino, kad užpuolikas buvo Stefanas
Salvatorė.
Įtampą nutraukė Bonės šūksnis:
– Bet ką gali padaryti Karolina? Ji bejėgė
prieš jį...
– Negi nesuprantat? Susidūrėt nebe
vien su gimnazistais, – tarė Alarikas. –
Viskas nuėjo per toli. Tai žino Karolinos
tėvas ir Tailerio tėvas. Jie nuogąstauja dėl
miestelio saugumo...
– Ša! Tyliai! – Elena susikaupė ir
stengėsi pajusti Stefaną. Jis nusilpęs,
mąstė ji ta smegenų kertele, kuri apėmus
baimei ir siaubui išlikdavo šalta kaip
ledas. Galiausiai pajuto tik pėdsaką, bet
pamanė, kad Stefano. Jis pateko į bėdą.
– Kažkas negerai, – patvirtino
Deimonas, Elena suprato, kad ir jis
ieškojo Stefano kur kas didesnėmis nei
jos galiomis. – Eime.
– Pala, pasikalbėkim. Nepulkit stačia
galva.
Alariko žodžiai atsitrenkė kaip žirniai į
sieną. Deimonas jau stovėjo prie lango,
paskui iššoko ir Elena, grakščiai nusileido
ant sniego šalia Deimono. Iš viršaus juos
pasiekė Alariko balsas:
– Ir mes važiuosim. Palaukit mūsų ten.
Leiskit man pirmam su jais pasišnekėti.
Aš galiu...
Elena jo beveik negirdėjo. Priešais akis
buvo vienas tikslas, galvoje kirbėjo viena
mintis. Įskaudinti žmones, kurie nori
nuskriausti Stefaną. Tikrai viskas nuėjo
per toli, pamanė ji. Dabar aš eisiu taip
toli, kiek tik reikės. Jeigu nors plaukas
nukris jam nuo galvos... Elenos mintyse
šmėkščiojo keršto vaizdai. Kitu metu gal
ir būtų išsigandusi tokio adrenalino
antplūdžio, tokios fantazijos.
Lėkdama per sniegą šalia juto Deimono
mintis; jos buvo lyg raudonos šviesos ir
įniršio spindulys. Liepsnojantis pyktis,
Elena jas mielai priėmė, džiaugėsi jų
artumu. Bet paskui jai toptelėjo.
– Aš tau trukdau, – tarė. Ji beveik
neužduso, nors nepaprastai greitai bėgo
per purų sniegą. Bet joks dvikojis ar net
keturkojis nepavytų paukščio. – Pirmyn! –
sušuko ji. – Lėk kiek įkabindamas.
Susitiksim.
Elena nesustojo pasižiūrėti, kaip
sumirgėjo, suvirpėjo oras ir iš
sūkuriuojančios tamsos galop išniro
sparnai. Tik pakėlė galvą, žvilgtelėjo į
kylantį varną ir mintyse išgirdo Deimono
balsą.
Geros medžioklės, palinkėjo jis, ir juodas
sparnuotis it strėlė šovė link mokyklos.
Geros medžioklės, jam pavymui
nuoširdžiai pagalvojo Elena. Padvigubino
greitį, nukreipusi visas mintis į Stefaną.

Stefanas gulėjo ant nugaros,

trokšdamas, kad taip nemirgėtų akyse ir
kad neprarastų sąmonės. Mirgėjo ir dėl
sniego, ir nuo skausmo, be to, iš septynių
centimetrų pločio žaizdos galvoje lašėjo
kraujas.
Žinoma, jis tikras kvailys, kad
nepasidairė aplink mokyklą; būtų
pamatęs kitoje pusėje automobilius
užtamsintais langais. Buvo kvailas per
visą pilvą, kad čia atvažiavo. Ir dabar
sumokės už kvailumą.
Ak, kad bent pajėgtų susikaupti ir
pasikviesti pagalbą... Bet jis buvo silpnas,
todėl šie vyrai jį ir įveikė, todėl jis ir
neįstengė sutelkti minčių. Nuo to vakaro,
kai užpuolė Tailerį, beveik nesimaitino.
Likimo ironija. Dėl sąžinės graužimo
dabar pateko į bėdą.
Nereikėjo nė mėginti keisti prigimties,
pamanė. Vis dėlto Deimonas teisus. Visi
vienodi: Alarikas, Karolina, visi. Visi
išdavikai. Reikėjo juos medžioti ir
mėgautis.
 Stefanas vylėsi, kad Deimonas
pasirūpins Elena. Su juo ji bus saugi:
Deimonas stiprus ir žiaurus. Jis išmokys
Eleną išgyventi. Stefanas tuo džiaugėsi.
Bet širdį draskė rauda.

Aštrios varno akys pastebėjo

susikertančias automobilių žibintų
šviesas, ir paukštis šovė žemyn.
Deimonui nereikėjo pasitikslinti, ką
mato; jis juto menkai pulsuojančios
Stefano gyvybės galias. Menkai, nes
Stefanas nusilpęs ir turbūt jau pasidavęs.
Tu niekada nepasimokai, brolau? mintyse
tarė jam Deimonas. Reikėtų tave palikti
likimo valiai. Bet Deimonas jau
leisdamasis ėmė keistis, įgijo pavidalą,
galintį padaryti daugiau žalos nei varnas.
 Į Stefaną apspitusių vyrų būrį
liuoktelėjęs juodas vilkas puolė tą, kuris
virš Stefano krūtinės laikė užaštrintą
medinį kuolą. Jis nubloškė vyrą tris
metrus atgal, kuolas nuriedėjo žole.
Deimonas suvaldė troškimą – itin stiprų,
atitinkantį jo pavidalą – suleisti dantis
vyriškiui į gerklę. Apsigręžė ir nubėgo
prie kitų vyrų.
Antru šuoliu išblaškė juos, bet vienas,
išėjęs iš šviesos rato, atsigręžė ir kažką
pakėlė prie peties. Šautuvą, pamanė
Deimonas. Ir tikriausiai užtaisytą
specialiomis kulkomis kaip Alariko
pistoletas. Deimonas niekaip nebūtų
pasiekęs vyro prieš šiam iššaunant. Vis
dėlto vilkas suurzgė ir pritūpė šuoliui.
Mėsingas vyro veidas nušvito šypsena.
Iš tamsos mikliai kaip kertanti gyvatė
išlindo balta ranka ir išmušė šautuvą.
Vyriškis apstulbęs apsidairė, vilkas
iššiepė dantis. Atbėgo Elena.
 11

Elena matė, kaip pono Smolvudo

šautuvas atsitrenkė į žemę. Jai patiko jo
veido išraiška, kai šis atsisuko pažiūrėti,
kas išmušė jam ginklą. Iš už šviesos rato
juto Deimono palaikymą, karštą ir
audringą, kaip vilko, besididžiuojančio
pirmu savo vilkiuko laimikiu. Bet
pamačiusi ant žemės gulintį Stefaną
užmiršo viską. Nuo baisaus įniršio net
kvapą užgniaužė, ir Elena žengė prie jo.
– Stovėkit ir nedrįskit artintis!
Šauksmas atsklido kartu su padangų
cypimu. Alariko Zalcmano automobilis
sukdamas į stovėjimo aikštelę ir staigiai
stabdydamas vos nenuslydo nuo kelio.
Alarikas iššoko šiam dar nevisai sustojus.
– Kas čia vyksta? – griežtai paklausė,
žengdamas prie vyrų.
Išgirdusi jo balsą Elena pasitraukė į
šešėlius. Dabar ji matė į Alariką atgręžtus
vyrų veidus. Be pono Smolvudo, atpažino
poną Forbesą ir poną Benetą, Vikės
Benet tėvą. Kiti, pamanė ji, tikriausiai
vaikinų, su Taileriu sėdėjusių vagonėlyje,
tėvai.
Vienas nepažįstamųjų prabilo lėtai, bet
aiškiai išsigandęs:
– Na, mums šiek tiek pabodo laukti.
Nusprendėme paspartinti reikalus.
Vilkas suurzgė, iš pradžių vos girdimai,
paskui garsiai kaip grandininis pjūklas.
Vyrai atšoko, Alarikas, pirmą kartą
išvydęs žvėrį, išsprogino akis.
Buvo girdėti ir kitas garsas, tylus,
vienodas, jį skleidė žmogus, prisiglaudęs
prie vieno automobilių. Karolina Forbes
verkšleno:
– Jie sakė, kad nori tik pasikalbėti. Jie
man nesakė, ką iš tikrųjų ketina daryti.
Alarikas, nenuleisdamas akių nuo vilko,
mostelėjo į Karoliną.
– Ir būtumėte leidę jai į visa tai žiūrėti?
Mergaitei? Ar suprantate, kokią
psichologinę žalą būtumėt jai padarę?
– O jeigu bus perplėšta gerklė, tai
psichologinės žalos nebus? – atkirto
ponas Forbesas, pasigirdo pritarimo
šūksniai. – Štai dėl ko mes
nuogąstaujame.
– Tai verčiau paieškokit to žmogaus,
kurio jums reikia, – tarė Alarikas. –
Karolina, – kreipėsi jis į merginą, –
Karolina, pagalvok. Mes dar nebaigėme
seanso. Žinau, tareisi atpažinusi Stefaną.
Bet ar esi tuo tikra? Gal ten buvo kas nors
kitas, panašus į jį?
Karolina išsitiesė, atsirėmė į
automobilį, pakėlė ašarotą veidą.
Pažvelgė į besisėdantį Stefaną, paskui į
Alariką.
– Aš...
– Galvok, Karolina. Turi būti visiškai
įsitikinusi. Ar ten galėjo būti kas kitas,
tarkim...
– Tarkim, vaikinas, kuris save vadina
Deimonu Smitu, – pasigirdo Mereditės
balsas. Ji stovėjo prie Alariko automobilio
– plonas šešėlis. – Prisimeni jį, Karolina?
Jis buvo atėjęs į Alariko vakarėlį. Šiek tiek
panašus į Stefaną.
Elena įsitempusi laukė, o Karolina
nieko nesusigaudydama žiopčiojo. Paskui
rudaplaukė lėtai linktelėjo.
– Taip... man atrodo, galėjo būti ir jis.
Viskas vyko taip greitai... Bet tai galėjo
būti jis.
– Vadinasi, gerai nežinai, kas ten buvo?
– paklausė Alarikas.
– Ne... nesu įsitikinusi.
– Na štai, – tarė Alarikas. – Sakiau,
reikia daugiau seansų, kad galėtume būti
tikri. Ji vis dar smarkiai sutrikusi.
Alarikas atsargiai žengė prie Stefano.
Elena atkreipė dėmesį, kad vilkas
pasitraukė į šešėlį. Ji matė jį, bet vyrai
veikiausiai ne.
Vilkui pradingus jie tapo dar
agresyvesni.
– Ką čia šnekat? Kas tas Smitas?
Niekada tokio nemačiau.
– Bet jūsų dukra Vikė, pone Benetai,
tikriausiai matė, – pasakė Alarikas. –
Galbūt per kitą seansą tai ir iškils
aikštėn. Bet apie tai pasišnekėsim rytoj.
O dabar, manau, geriausia būtų nuvežti
Stefaną į ligoninę.
Kai kurie vyrai nejaukiai pasimuistė.
– Kurgi ne, ir kol mes lauksim, gali
nutikti dar kokia nelaimė, – prabilo ponas
Smolvudas. – Bet kada, bet kur...
– Tai norite teisti patys? – griežtesniu
balsu paklausė Alarikas. – Nesvarbu, ar
įtariamasis tikrai kaltas, ar ne. Kur jūsų
įrodymai, kad šis vaikinas turi
antgamtinių galių? Iš ko sprendžiate? Ar
jis jums priešinosi?
– Kažkur bastosi vilkas, jis mus puolė, –
išraudęs aiškino ponas Smolvudas. – Gal
jie eina išvien.
– Nematau jokio vilko. Mačiau šunį. Gal
iš tų, kurie pabėgo iš karantino. Bet kaip
tai susiję su Stefanu? Kaip profesionalas
manau, jūs pasirinkote ne tą žmogų.
Vyrai svyravo, bet jų veiduose jau
šmėkščiojo abejonės. Prabilo Mereditė:
– Juk žinote, kad šioje grafystėje
vampyrai ir anksčiau puldinėdavo
žmones, – tarė ji. – Dar seniai iki čia
atsikraustant Stefanui. Mano senelis
tapo jų auka. Galbūt kai kurie esate apie
tai girdėję. – Ji pašnairavo į Karoliną.
Viskas baigta. Elena matė, kaip vyrai
pašiurpę susižvelgė ir atbuli ėmė trauktis
prie automobilių. Staiga visi panoro
nešdintis.
 Ponas Smolvudas dar pasiliko.
– Zalcmanai, sakėt, apie tai
pasikalbėsim rytoj. Noriu pats išgirsti ką
užhipnotizuotas šnekės mano sūnus.
Tėvas greitai pagriebė Karoliną ir
pasodino į automobilį murmėdamas, kad
įvyko klaida ir nereikia rimtai į tai žiūrėti.
Nuvažiavus paskutiniam automobiliui,
Elena pribėgo prie Stefano.
– Ar tu sveikas? Nesužeistas?
Stefanas pasitraukė nuo jį prilaikančio
Alariko.
– Kalbantis su Karolina kažkas man
trenkė iš užpakalio. Bet šiaip viskas gerai.
– Jis dirstelėjo į Alariką. – Ačiū. Kodėl taip
pasielgėt?
– Jis mūsų pusėje, – įsiterpė atėjusi
Bonė. – Sakiau jums. Ak, Stefanai, ar tu
tikrai sveikas? Jau maniau, nualpsiu. Bet
jie nebūtų tavęs nuskriaudę. Negalėjo iš
rimtųjų...
– Rimtųjų ar ne, neverta čia užsibūti, –
paragino Mereditė. – Ar Stefanui tikrai
reikia į ligoninę?
– Ne, – atsakė Stefanas, kai Elena
susijaudinusi apžiūrinėjo žaizdą jo
galvoje. – Man tereikia pailsėti. Kur nors
pasėdėti.
– Turiu raktus. Eime į istorijos kabinetą,
– pasiūlė Alarikas.
Bonė baimingai žvilgčiojo į šešėlius.
– Ir vilkas? – paklausė ir pašoko.
Kaip tik tuo metu šešėlis sutirštėjo ir
virto Deimonu.
 – Koks dar vilkas? – paklausė jis.
Atsigręžęs Stefanas susiraukė.
– Ir tau ačiū, – ištarė bejausmiu balsu.
Tačiau žvilgsnyje, nukreiptame į brolį,
atsispindėjo lyg ir nuostaba.

Koridoriuje Elena pasivėdėjo jį į šalį.

– Stefanai, kaip galėjai nepastebėti tų
žmonių? Kodėl taip nusilpai?
Stefanas išsisukinėdamas papurtė
galvą, bet Elena neatlyžo:
– Kada paskutinį kartą maitinaisi?
Stefanai, kada? Kai būnu šalia, visada
randi kokį nors pasiteisinimą. Nori
prisibaigti?
– Man viskas gerai, – tarė jis. – Rimtai,
Elena. Vėliau pamedžiosiu.
– Pažadi?
 – Pažadu.
Elenai nė nedingtelėjo, kad jie
nesusitarė, kada bus tas „vėliau“. Ji
leidosi vedama koridoriumi.
Naktį Elenos akims istorijos kabinetas
atrodė kitaip. Jame tvyrojo keista
nuotaika, tarsi lempos būtų buvusios per
ryškios. Suolai nustumti į šoną, aplink
Alariko stalą sustatytos penkios kėdės.
Alarikas, kaip tik baigęs stumdyti baldus,
pasodino Stefaną į savo minkštą kėdę.
– Na, tai sėskitės.
Visi spoksojo į jį. Netrukus Bonė
klestelėjo ant kėdės, bet Elena liko stovėti
prie Stefano, Deimonas stypčiojo tarp
būrelio ir durų, o Mereditė sustūmė
Alariko popierius į stalo vidurį ir pritūpė
ant kampo.
Alarikas liovėsi vaidinęs mokytoją.
– Gerai, – tarė ir atsisėdo ant kėdės. –
Ką gi.
– Ką gi, – pakartojo Elena.
Susirinkusieji žiūrėjo vienas į kitą.
Elena iš pirmosios pagalbos vaistinėlės,
kurią pasigriebė prie durų, ištraukė vatos
ir ėmė šluostyti Stefanui galvą.
– Turbūt pats laikas išgirsti
paaiškinimą, – tarė.
– Teisybė. Taip. Na, regis, jūs atspėjote,
kad nesu istorijos mokytojas...
– Per penkias minutes, – pasakė
Stefanas. Jo balsas buvo tylus, bet
grėsmingas, ir sukrėsta Elena suvokė,
kad primena Deimono. – Tai kas jūs
esate?
Alarikas atsiprašomai mostelėjo ir
bemaž droviai prisipažino:
– Psichologas. Bet nedirbu su
pacientais, – visiems susižvalgius skubiai
pridūrė: – Mano sritis – eksperimentinė
psichologija; esu mokslininkas. Iš Djuko
universiteto. Žinote, iš ten, kur buvo
pradėti nejutiminio suvokimo
eksperimentai.
– Tie, kur reikia nežiūrint atspėti, kas
nupiešta kortelėje? – paklausė Bonė.
– Taip, na, žinoma, pasistūmėta
tolėliau. Nors mielai patikrinčiau tave
Rhine’o kortomis, ypač kai esi panirusi į
transą. – Alariko veidas iš susidomėjimo
net nušvito. Atsikrenkštęs jis kalbėjo
toliau: – Bet... hmm... kaip jau sakiau,
viskas prasidėjo prieš porą metų, kai
parašiau straipsnį apie parapsichologiją.
Nesiekiau įrodyti, kad egzistuoja
antgamtinės galios, tik norėjau
išsiaiškinti, kaip jų turėjimas veikia
žmogų. Pavyzdžiui, Bonę. – Alariko
balsas skambėjo kaip dėstytojo. – Kaip
tos galios veikia jos protą, jausmus, kaip
ji juos pažaboja?
– Tai siaubinga, – karštai įsiterpė Bonė.
– Aš jų nebenoriu. Nekenčiu.
– Ką gi, – tarė Alarikas. – Būtum puikus
bandomasis triušelis. Bėda, kad neradau
tiriamojo, turinčio parapsichologinių
gebėjimų. Buvo daug apsimetėlių:
gydančių kristalais, požeminio vandens
ieškotojų, mediumų, ko tik norit. Bet
neradau nieko tikro, kol sulaukiau draugo
iš policijos skyriaus patarimo. Moteris iš
Pietų Karolinos tvirtino, kad jai įkando
vampyras ir nuo to laiko sapnuojanti
pranašiškus košmarus. Jau buvau taip
pripratęs prie apgavikų, kad maniau, jog
ir ji tokia. Bet, pasirodo, ne. Bent jau apie
įkandimą nemelavo. Jos aiškiaregės
gebėjimų taip ir nepavyko įrodyti.
– Kaip įsitikinai, kad jai įkando? –
paklausė Elena.
– Buvo atlikti medicininiai tyrimai.
Seilės žaizdose panašios į žmogaus, bet
ne visai tokios pat. Jose aptikta krešėjimą
stabdančių medžiagų, kokių randama
dėlių seilėse... – Alarikas susigriebė ir
skubiai pasakojo toliau: – Žodžiu,
įsitikinau. Nuo to viskas ir prasidėjo.
Neabejodamas, kad tai moteriai tikrai
kažkas įkando, ėmiau ieškoti panašių
atvejų. Jų buvo nedaug, bet vis dėlto
radau žmonių, susidūrusių su vampyrais.
Mečiau visus kitus tyrimus ir susitelkiau
į vampyrų aukų paiešką. Ir, ko gero,
tapau geriausiu šios srities žinovu, –
kukliai baigė Alarikas. – Parašiau keletą
straipsnių...
– Bet pats nebuvai matęs vampyro, –
nutraukė jį Elena. – Iki šiol. Tiesa?
– Na taip. Gyvo nebuvau matęs. Bet
rašiau monografijas ir... – jis nutilo.
Elena prikando lūpą.
– Ką padarei šunims? – paklausė ji. –
Prie bažnyčios, kai mosikavai rankomis.
– Na... – Alarikas, regis, sutriko. – Šio
bei to prisirankiojau. Tai buvo kerai, skirti
apsiginti nuo blogio, juos man parodė
senukas. Tikėjausi, padės.
– Jūs dar pradinukas, – tarė Deimonas.
– Neabejoju, – įsitempęs sutiko Alarikas
ir išsišiepė. – Tiesą sakant, tai supratau
vos tik čia atvykęs. Jūsų direktorius
Brajanas Niukaslis buvo girdėjęs apie
mane. Žinojo ir apie mano tyrimus. Kai
buvo nužudytas ponas Taneris, ir
daktaras Feinbergas jo kūne neaptiko nė
lašo kraujo, o kakle rado dantų žymių...
na, jie man paskambino. Pamaniau, tai
bus lūžis mano gyvenime – juk vampyras
vaikšto kažkur netoliese. Tik čia atvykęs
supratau, kad jie tikisi, jog aš sudorosiu
vampyrą. Jie nežinojo, kad anksčiau
buvau susidūręs tik su aukomis. Ir... gal
per daug gerai save vertinau. Bet kiek
įmanydamas stengiausi pateisinti jų
pasitikėjimą...
– Jūs apgaudinėjote juos, – drėbė Elena.
– Nugirdau pokalbį jūsų namuose –
melavote suradęs galimą slėptuvę ir
panašiai. Jūs tik apsimetinėjote.
– Na, ne visai, – paprieštaravo Alarikas.
– Teoriškai aš esu žinovas. – Staiga jam
toptelėjo, ką pasakė Elena. – Kaip galėjai
girdėti mūsų pokalbį?
– Kol ieškojote slėptuvės, ji miegojo
jūsų palėpėje, – atšovė Deimonas.
Alarikas žioptelėjo.
 – Kaip su tuo susijusi Mereditė? –
paklausė Stefanas. Jis nesišypsojo.
Mereditė, per visą pokalbį mąsliai
žvelgusi į popierių šūsnį ant Alariko stalo,
pakėlė galvą. Prabilo ramiai, nerodydama
jausmų:
– Matai, aš jį pažinau. Iš pradžių
neprisiminiau, kur jį mačiau, nes tai
nutiko beveik prieš trejus metus. Paskui
supratau, kad pas senelį ligoninėje.
Stefanai, aš tiems vyrams sakiau tiesą.
Mano senelį užpuolė vampyras.
Kiek patylėjusi Mereditė pasakojo
toliau:
– Tai nutiko labai seniai, dar nebuvau
gimusi. Senelis nebuvo sunkiai sužeistas,
bet taip ir neatsigavo. Jis tapo... panašus į
Vikę, tik ūmesnis. Žmonės bijojo, kad jis
nesusižeistų ar dar ko neiškrėstų. Todėl
nuvežė į ligoninę, kur saugu.
– Į psichiatrinę ligoninę, – įsiterpė
Elena pajutusi užuojautą tamsiaplaukei
merginai. – Ak, Meredite. Bet kodėl nieko
nepasakojai? Reikėjo mums viską iškloti.
– Žinau. Reikėjo... bet negalėjau. Šeima
taip ilgai saugojo paslaptį – ar bent jau
stengėsi saugoti. Iš Karolinos
dienoraščio supratau, kad ji kažką
nugirdo. Svarbiausia, niekas netikėjo
senelio pasakojimais apie vampyrą. Laikė
dar viena haliucinacija, nes jis dažnai
kliedėdavo. Net ir aš netikėjau... kol
pasirodė Stefanas. O tada... nežinau,
galvoje susidėliojo smulkmenos. Bet iš
tikrųjų netikėjau tuo, ką įtariau, kol tu,
Elena, negrįžai.
– Stebiuosi, kad nejauti man
neapykantos, – švelniai tarė Elena.
– Kaip galiu tavęs nekęsti? Juk pažįstu
tave ir pažįstu Stefaną. Žinau, kad nesate
blogi. – Mereditė nežiūrėjo į Deimoną,
tarsi jo nė nebūtų. – Bet kai prisiminiau,
kaip Alarikas ligoninėje šnekėjosi su
seneliu, supratau, kad ir jis nėra blogas.
Tik nežinojau, kaip jus visus suvesti ir tai
įrodyti.
– Ir aš tavęs neatpažinau, – pasakė
Alarikas. – Senuko pavardė buvo kita – jis
tavo mamos tėtis, tiesa? Gal ir mačiau
tave laukiamajame, bet tada dar buvai
mergiotė liesomis kojomis. Tu pasikeitei,
– pagyrė jis.
Bonė reikšmingai kostelėjo.
Elena stengėsi viską apmąstyti.
– Tai ką tie vyrai darė su kuolu, jei tu
jiems neliepei?
– Juk turėjau paprašyti Karolinos tėvų
leidimo ją užhipnotizuoti. Paskui jiems
pranešiau, kas paaiškėjo. Bet jei manote,
kad prisidėjau prie to, kas šįvakar vyko,
klystate. Aš apie tai net nenutuokiau.
– Papasakojau jam, ką veikiame, kaip
ieškome Kitos Galios, – įsikišo Mereditė.
– Ir jis sutiko padėti.
– Sakiau, gal padėsiu, – atsargiai tarė
Alarikas.
– Ne, – nukirto Stefanas. – Arba jūs su
mumis, arba prieš mus. Esu dėkingas,
kad pasikalbėjote su tais vyrais, bet
sukėlėte ir nemažai rūpesčių. Dabar
turite apsispręsti: ar esate mūsų pusėje,
ar jų.
Alarikas pažvelgė į ramias Mereditės
akis, į pakeltus Bonės antakius, į ant
grindų klūpančią Eleną ir jau gyjančią
Stefano galvą. Paskui nukreipė žvilgsnį į
Deimoną, rymantį prie sienos, niūrų ir
paslaptingą.
– Aš padėsiu, – galop pažadėjo. – Juk
tai, po galais, nuostabiausia proga
mokslininkui.
– Puiku, – nudžiugo Elena. – Jūs
priimtas. Tai kaip bus rytoj su ponu
Smolvudu? Jei jis vėl užsigeis, kad
užhipnotizuotumėte Tailerį?
 – Vilkinsiu laiką, – tarė Alarikas. –
Negalėsiu amžinai tempti, bet šiek tiek
laiko laimėsim. Pasakysiu, kad turiu
padėti rengti šokius...
– Pala, – įsiterpė Stefanas. – Šokiai
apskritai neturėtų įvykti, jei tik yra koks
būdas juos atšaukti. Jūs gerai sutariate su
direktorium; kalbėkit mokyklos taryboje.
Įtikinkit atšaukti šokius.
Alarikas atrodė apstulbęs.
– Manote, kas nors atsitiks?
– Taip, – patvirtino Stefanas. – Ne vien
dėl to, kad per šventes nuolat kas nors
nutinka, bet ir dėl to, kad kažkas
kaupiasi. Kaupiasi jau visą savaitę –
jaučiu.
– Ir aš, – pritarė Elena. Iki šiol
nesuvokė, kad įtampa, nerimas sklido ne
tik iš jos. Jie tvyrojo aplink. Užtvindė orą.
– Alarikai, kas nors atsitiks.
Alarikas iškvėpdamas tyliai švilptelėjo.
– Na, pamėginsiu juos perkalbėti, bet...
nežinau. Jūsų direktorius pasiryžęs viską
daryti po senovei. O aš juk negalėsiu
pateikti jokio protingo paaiškinimo, kodėl
reikėtų uždrausti šokius.
– Labai pasistenk, – paprašė Elena.
– Būtinai. O kol kas saugokis pati. Jei
Mereditė sakė tiesą, daugiausia buvai
puolama tu ir tavo artimieji. Tavo vaikinas
buvo įmestas į šulinį; tavo automobilis
paskandintas upėje; tavo atminimo
ceremonija nutraukta. Mereditė sakė,
kad net tavo sesutei buvo iškilęs pavojus.
Jei rytoj turi kas nors nutikti, tau verčiau
išvykti iš miesto.
Dabar jau apstulbo Elena. Tokia mintis
jai nebuvo dingtelėjusi. Išgirdo, kaip
atsiduso Stefanas, pajuto, kaip stipriau
suspaudė jai delną.
– Jis teisus, – pritarė Stefanas. – Elena,
turėtum išvykti. Aš liksiu čia, kol...
– Ne. Be tavęs niekur nevyksiu. Be to, –
lėtai, pasverdama kiekvieną žodį kalbėjo
Elena, – nesitrauksiu, kol nesurasime
Kitos Galios ir jos nesustabdysime. – Ji
rimtai pažvelgė į Stefaną, ėmė
karščiuotis: – Stefanai, negi nesupranti,
niekas kitas negali jos įveikti. Ponas
Smolvudas su draugais nieko
nenutuokia. Alarikas mano, kad ją įveiks
mosikuodamas rankomis. Nė vienas
nesuvokia, su kuo susidūrė. Tik mes
galime padėti.
Elena iš Stefano akių matė, kad jis
priešinasi, juto raumenų virpėjimą. Bet
palengva pasipriešinimas silpo. Dėl
paprastos priežasties: Elena buvo teisi, o
Stefanas nekentė melo.
– Gerai jau, – galop su skausmu ištarė. –
Tačiau kai tik viskas baigsis, mes
išvyksim. Neleisiu tau likti mieste, kur
laksto linčiuotojai su kuolais.
– Taip. – Elena spustelėjo jam delną. –
Kai viskas baigsis, išvyksim.
Stefanas kreipėsi į Alariką:
– O jei niekaip nepavyks atšaukti šokių,
turėsim budėti. Jei kas nors atsitiks,
galbūt dar spėsim sutrukdyti.
– Gerai sugalvojai. – Alarikas palingavo
galva. – Rytoj sutemus susitinkam čia,
istorijos kabinete. Čia niekas neužeina.
Galėsim budėti visą naktį.
Elena abejodama dirstelėjo į Bonę.
– Na... tuomet praleisime šokius. Turiu
omeny tuos, kurie rengėsi eiti.
Bonė išsitiesė.
– Ak, kam rūpi tie šokiai, – su panieka
tarė. – Baisus daiktas, jei juos ir praleisiu?
– Teisingai, – rimtai pasakė Stefanas. –
Taigi viskas nuspręsta.
Lyg nusmelktas skausmo jis susiraukė,
nuleido galvą. Elena susirūpino.
– Turi grįžti namo ir pailsėti, – paliepė
ji. – Alarikai, gal galėtumėt mus parvežti?
Netoli.
Stefanas ėmė ginčytis, kad gali kuo
puikiausiai pareiti pėsčias, bet galop
nusileido. Prie pensiono, Stefanui su
Deimonu išlipus iš automobilio, Elena
pasilenkė prie Alariko lango ir uždavė
paskutinį klausimą. Jis nedavė jai
ramybės nuo tada, kai Alarikas
papasakojo savo istoriją.
– Kaip paveikė tuos žmones
susidūrimas su vampyrais? – paklausė ji.
– Ar jiems visiems pasimaišė protas, ar
jie sapnuodavo košmarus? O gal kai
kuriems viskas baigėsi laimingai?
– Nelygu žmogus, – atsakė Alarikas. –
Nelygu, kiek kartų jis buvo susidūręs su
vampyru, koks tai buvo susidūrimas. Bet
daugiausia lemia aukos asmenybė – kaip
jis geba susidoroti.
Elena linktelėjo ir tylėjo, kol Alariko
automobilio šviesas prarijo sniegas. Tada
atsigręžė į Stefaną.
– Metas.
 12

Stefanas žvelgė į Eleną, ant jo tamsių

plaukų krito snaigės.
– Ką Metas?
– Aš kai ką prisimenu. Tik neaiškiai. Tą
pirmą naktį, kai buvau kaip nesava – ar
tada mačiau Metą? Ar aš?..
 Iš baimės ir liūdesio jai užgniaužė
gerklę, nebegalėjo pratarti nė žodžio. Bet
jai nė nereikėjo baigti klausimo, o
Stefanui atsakyti. Ji viską suprato iš jo
akių.
– Elena, tai buvo vienintelė išeitis, –
tarė jis. – Be žmogaus kraujo būtum
mirusi. Ar geriau, kad būtum netikėtai
užpuolusi žmogų, sužeidusi ir gal net
nužudžiusi? Juk poreikis buvo labai
stiprus. Ar norėtum?
– Ne, – ryžtingai atsakė Elena. – Bet ar
būtinai tai turėjo būti Metas? Tik nieko
nesakyk. Ir man pirmiausia dingteli jo
vardas. – Ji trūkčiojamai atsiduso. – Bet
dabar man dėl jo neramu, Stefanai.
Nemačiau jo nuo tos nakties. Ar jis gerai
jaučiasi? Ką jis tau sakė?
– Ne kažin ką. – Stefanas nudelbė akis.
– Esmė tokia: „Palik mane ramybėj.“ Jis
neigė viską, kas tą naktį įvyko, ir tvirtino,
kad tu mirusi.
– Ko gero, jis ne iš tų, kurie susidoroja,
– pareiškė Deimonas.
– Užsičiaupk! – suriko Elena. –
Nesikišk, o jei jau taip nori, verčiau
pagalvok apie vargšę Vikę Benet. Kaip,
tavo manymu, ji šiuo metu susidoroja?
– Būtų paprasčiau, jei žinočiau, kas ta
Vikė Benet. Vis šnekat apie ją, bet aš
nebuvau sutikęs tokios mergaitės.
– Kaipgi ne, buvai. Neapsimetinėk,
Deimonai – prisimeni kapines?
Sugriuvusią bažnyčią? Mergaitę, kurią
palikai tik su apatiniais?
– Atleisk, neprisimenu. Nors paprastai
neužmirštu mergaičių, kurias palieku
vien su apatiniais.
– Turbūt tai padarė Stefanas, –
pasišaipė Elena.
Deimono akys plykstelėjo pykčiu, lūpose
šmėkštelėjo bauginanti šypsena.
– Gal ir jis. Arba tu. Man tas pat, bet
jūsų kaltinimai mažumėlę įgriso. O
dabar...
– Pala, – netikėtai švelniai paprašė
Stefanas. – Neišeik. Mums reikia
pasišnekėti...
– Deja, turiu svarbesnių reikalų.
Plastelėjo sparnai, ir Stefanas su Elena
liko vieni.
 Elena prispaudė prie lūpų krumplius.
– Po galais. Nenorėjau jo užpykdyti. Juk
jis visą vakarą elgėsi beveik civilizuotai.
– Nieko tokio, – tarė Stefanas. – Jam
patinka pykti. Ką norėjai pasakyti apie
Metą?
Elena pamatė nuovargį Stefano veide ir
apkabino mylimąjį.
– Kol kas duokim jam ramybę, bet rytoj
reikėtų su juo susitikti. Pasakyti... – Elena
bejėgiškai kilstelėjo ranką. Nenutuokė,
ką pasakyti Metui; tik žinojo turinti ką
nors daryti.
– Verčiau tu jį aplankyk, – lėtai tarė
Stefanas. – Aš mėginau su juo šnekėtis,
bet jis nesiklauso. Suprantu jį, bet gal tau
pavyktų geriau. Ir dar manau... – jis
patylėjo, paskui ryžtingai pasakė: –
Verčiau tau eiti vienai. Gal net dabar.
Elena įdėmiai pažvelgė į jį.
– Neabejoji?
– Ne.
– Bet... Aš turiu likti su tavim...
– Elena, man viskas bus gerai, –
patikino Stefanas. – Keliauk.
Padvejojusi Elena linktelėjo.
– Ilgai neužtruksiu, – pažadėjo.

Elena nepastebėta nuslinko palei

karkasinio namo sieną apsilaupiusiais
dažais ir pakrypusia pašto dėžute su
užrašu „Hanikatai“. Meto langas buvo
neužkabintas. Nerūpestingas
berniūkštis, priekaištingai pagalvojo ji.
Negi nesupranti, jog kas nors gali įlįsti?
Elena atvėrė langą, bet, žinoma, vidun
patekti negalėjo. Kelią užtvėrė
nematoma siena, panaši į tirštą, minkštą
orą.
– Metai, – sušnabždėjo ji. Kambaryje
buvo tamsu, bet ant lovos ji matė neaiškų
siluetą. Žalsvi elektroninio laikrodžio
skaičiai rodė 12.15. – Metai, – vėl
sušnabždėjo.
Žmogus krustelėjo.
– Hmm?
– Metai, nebijok. – Elena kalbėjo
raminamai, stengdamasi švelniai
pažadinti, o ne mirtinai pergąsdinti. –
Čia aš, noriu pasikalbėti. Tik pakviesk į
vidų. Ar gali?
– Hmm. Užeik.
 Elena suglumo, kad Metas visai
nenustebo. Tik perlipusi per palangę
suprato, kad jis tebemiega.
– Metai. Metai, – kuždėjo Elena,
bijodama prieiti per arti. Kambaryje buvo
tvanku, karšta, radiatorius kaitino visu
smarkumu. Ji matė iš po antklodžių
kauburio kyšančią nuogą koją, šviesius
plaukus ant pagalvės.
– Metai? – Ji nedrąsiai pasilenkė ir
palietė miegantįjį.
Metas garsiai sukriokęs ūmiai atsisėdo
ir sumosikavo rankomis. Sutikęs jos
žvilgsnį išpūtė akis.
Elena stengėsi atrodyti maža ir silpna,
nepavojinga. Atbula pasitraukė prie
sienos.
 – Nenorėjau tavęs išgąsdinti. Suprantu,
jautiesi sukrėstas. Bet gal galėtume
pasišnekėti?
Metas nenuleido nuo jos akių. Geltoni
plaukai buvo šlapi nuo prakaito ir
pasišiaušę kaip viščiuko plunksnos. Elena
matė kakle tvinksint gyslas. Būgštavo,
kad Metas atsistos ir išlėks iš kambario.
Tada jo pečiai atsipalaidavo, pakumpo,
jis pamažu užsimerkė. Alsavo giliai, bet
trūksmingai.
– Elena!
– Klausau, – sušnabždėjo ji.
– Tu mirusi.
– Ne. Aš čia.
– Mirusieji negrįžta. Mano tėtis
negrįžo.
 – Aš iš tikrųjų nemiriau. Tik
persikeičiau. – Metas tebesėdėjo
užsimerkęs, ir Elena pajuto, kaip ją
užlieja šalta bejėgiškumo banga. – Bet tu
norėtum, kad būčiau mirusi, tiesa?
Išeinu, – sušnibždėjo ji.
Meto veidas persikreipė, jis pravirko.
– Ne. O, ne. Metai, nereikia, būk geras.
Elena apkabino jį, stengdamasi pati
nepravirkti.
– Metai, atleisk; man apskritai
nereikėjo čia ateiti.
– Neišeik, – kūkčiojo jis. – Nepalik
manęs.
– Nepaliksiu. – Elena nesusitvardė – ant
drėgnų Meto plaukų ėmė kristi ašaros. –
Nenorėjau tavęs įskaudinti, – teisinosi. –
Niekada nenorėjau, Metai. Kad ir ką
padariau – niekada nenorėjau tavęs
įskaudinti. Tikrai... – Ji nutilo apkabinusi
Metą.
Netrukus jo kvėpavimas nurimo, Metas
atsilošė, paklodės gniutulu nusišluostė
veidą. Bet vengė Elenos žvilgsnio. Jo
veide ryškėjo kažkokie jausmai, ne tik
suglumimas, bet ir nepasitikėjimas, lyg
būtų sumanęs baisų darbą.
– Taigi tu čia. Ir gyva, – kimiai pratarė. –
Ko iš manęs nori?
Elena apstulbo.
– Nagi, juk kažko čia atėjai. Tai ko?
Elena nurijo besitvenkiančias ašaras.
– Turbūt to nusipelniau. Tikrai
nusipelniau. Bet šįkart, Metai, ničnieko
nenoriu. Atėjau atsiprašyti, pasakyti, kad
gailiuosi tave išnaudojusi – ne tik tą vieną
naktį, bet ir visada. Tu man svarbus, ir
man neramu, jei tave įskaudinau. Galbūt
galėčiau kai ką atitaisyti. – Įveikusi slogią
tylą pridūrė: – Tai gal jau eisiu.
– Ne, palauk. Trumpai. – Metas paklode
apsišluostė veidą. – Paklausyk. Elgiausi
kvailai, kaip tikras stuobrys...
– Tu tikras džentelmenas. Antraip jau
seniai būtum pasiuntęs mane velniop.
– Ne, aš kvailas stuobrys. Turėčiau
šokinėti iš džiaugsmo, kad tu gyva. Taip
ir padarysiu. Paklausyk. – Jis sugriebė
Eleną už riešo, ir ši mažumėlę nustebusi
pažvelgė į draugą. – Man nesvarbu, net
jei būtum godzila, King Kongas ir
Frankenšteinas viename asmenyje. Aš
tik...
– Metai! – Apimta siaubo Elena delnu
uždengė jam lūpas.
– Žinau. Tu susižadėjusi su vaikinu
juodu gobtuvu. Nesijaudink; aš jį
prisimenu. Man jis netgi patinka, Dievas
žino kodėl. – Metas įkvėpė, regis, aprimo.
– Klausyk, nežinau, ar Stefanas tau sakė.
Man jis visko pripliurpė – kad yra blogas,
kad nesigaili dėl to, ką padarė Taileriui.
Juk žinai, apie ką šneku?
Elena užsimerkė.
– Nuo tos nakties jis beveik nevalgė. Gal
tik sykį medžiojo. Šiąnakt jo vos
nenužudė, nes jis baisiai nusilpęs.
Metas linktelėjo.
 – Tai štai jūsų didžiausias rūpestis.
Turėjau žinoti.
– Na, ir taip, ir ne. Tas poreikis stiprus,
stipresnis, nei įsivaizduoji. – Elenai
toptelėjo, kad ir ji šiandien nesimaitino,
nors jautėsi alkana dar prieš išeidama iš
Alariko. – Tiesą sakant, Metai, jau eisiu.
Beje, jei rytoj vakare bus šokiai, neik. Ten
tyko baisus pavojus. Mes saugosime, bet
nežinau, ar pavyks.
– Kas tie mes? – griežtai paklausė
Metas.
– Stefanas, Deimonas – tikiuosi – ir aš.
Dar Mereditė su Bone... ir Alarikas
Zalcmanas. Apie Alariką neklausk. Tai
ilga istorija.
– Bet nuo ko?
 – Tiesa, tu nežinai. Tai irgi ilga istorija,
bet... Na, trumpai tariant, nuo mano
žudiko. Nuo to, kas per mano atminimo
pamaldas užsiundė žmones šunimis.
Metai, tai bloga jėga, ji jau kurį laiką
sklando po Fels Čerčą. Rytoj vakare
pasistengsim ją sutramdyti. – Elena
mėgino kalbėti ryžtingai. – Atsiprašau,
bet man tikrai reikia eiti. – Jos akys
nejučia nukrypo į storą mėlyną veną
Meto kakle.
Kai pavyko atplėšti akis nuo kaklo ir
pažvelgti Metui į veidą, Elena pastebėjo,
kaip siaubas virsta supratimu. O paskui –
neįtikėtina – prielankumu.
– Viskas gerai, – patikino Metas.
Elena suabejojo gerai išgirdusi.
 – Metai?
– Sakiau, viskas gerai. Man tada
neskaudėjo.
– Ne. Ne, Metai, rimtai. Aš čia atėjau ne
dėl to...
– Žinau. Todėl to ir noriu. Noriu tau
duoti tai, ko neprašei. – Po akimirkos jis
pridūrė: – Dėl senos draugystės.
Stefanas, pamanė Elena. Bet Stefanas
pats pasiūlė jai eiti vienai. Stefanas tai
numatė, toptelėjo jai. Vadinasi, nieko
blogo. Tai buvo jo dovana Metui – ir jai.
Bet aš grįšiu pas tave, Stefanai,
pagalvojo ji.
Elenai pasilenkus prie jo, Metas tarė:
– Rytoj ateisiu jums padėti. Net jei
manęs niekas ir nekvietė.
 Paskui Elenos lūpos palietė jo kaklą.
Gruodžio 13, penktadienis

Mielasis dienorašti,
Štai ir atėjo ta Diena.
Jau anksčiau apie tai rašiau ar bent jau
taip galvojau. Bet šiandien tikrai ypatinga
diena, nutiks kažkas svarbaus.
Ir Stefanas tai jaučia. Šiandien grįžęs iš
mokyklos pranešė, kad šokiai įvyks – ponas
Niukaslis nenori sukelti panikos juos
atšaukdamas. Jie ketina „saugoti“ pastatą iš
lauko – manau, pasikvies policiją. Gal dar
poną Smolvudą ir kelis jo draugelius su
šautuvais. Bet nemanau, kad jie sustabdys
tai, kas turi įvykti.
Nežinau, ar ir mums pavyks.
 Visą dieną snigo. Kalnų perėja užpustyta,
taigi niekas neįvažiuos į miestą ir
neišvažiuos iš jo. O sniego valytuvai atvyks
tik rytoj, taigi per vėlai.
Ir oras atrodo kažkoks keistas. Ne tik dėl
sniego. Atrodo, lyg kauptųsi kažkas dar
šaltesnio. Tik jis atsitraukęs, kaip atslūgsta
vandenynas prieš potvynį. Bet kai jis puls...
Šiandien prisiminiau kitą savo dienoraštį,
tą, kuris guli mano kambary, po
grindlentėmis. Jei dar ką ir turiu, tai tik tą
dienoraštį. Pamaniau, gal reikėtų jį
pasiimti, bet nenoriu vėl eiti namo.
Neištverčiau susitikimo, žinau, kad ir teta
Džudita, mane pamačiusi, to nepakeltų.
Stebiuosi, kaip kiti ištveria. Ypač Bonė.
Na, ir Mereditė, kai pagalvoji, kas ištiko jos
šeimą. Metas.
Jie puikūs, ištikimi draugai. Anksčiau
maniau, kad neišgyvenčiau be pulko
draugų ir gerbėjų. Dabar esu laiminga
turėdama tris. Ačiū jiems. Jie tikri draugai.
Anksčiau nesupratau, kokie jie man
svarbūs. Taip pat Margarita ir net teta
Džudita. Ir visi mokslo draugai...
Prisimenu, prieš kelias savaites sakiau, kad
man nusispjaut, net jei visi Roberto Li
gyventojai kristų negyvi, bet tai netiesa.
Šįvakar padarysiu viską, kad juos
apsaugočiau.
Suprantu, šokinėju nuo vienos temos prie
kitos, bet pasakoju tai, kas man svarbu.
Mėginu surikiuoti savo mintis. Dėl viso
pikto.
 Na, jau laikas. Stefanas laukia. Parašysiu
paskutinę eilutę ir keliausiu.
Manau, mes laimėsim. Tikiuosi.
Bent jau pamėginsim.
Istorijos kabinetas buvo šiltas, ryškiai
apšviestas. Kitame mokyklos pastato gale
esanti valgykla buvo dar šviesesnė,
nutvieksta kalėdinių lempučių ir
papuošimų. Elena ją apžiūrėjo iš saugaus
atstumo, stebėjo į šokius atvykstančias
poras, žengiančias pro tarpdury
stovinčius policijos pareigūnus. Už
nugaros jausdama Deimoną, ji parodė
mergaitę ilgais, šviesiai rudais plaukais.
– Vikė Benet, – tarė ji.
– Galbūt, – atkirto jis.
Paskui Elena apžiūrėjo jų savadarbį
štabą. Alariko stalas buvo sutvarkytas, jis
pats stovėjo palinkęs prie apytikslio
mokyklos žemėlapio. Mereditė rymojo
šalia, tamsūs plaukai krito ant Alariko
rankovės. Metas su Bone įsimaišė tarp
automobilių aikštelėje besirenkančių
moksleivių, o Stefanas su Deimonu
slampinėjo mokyklos teritorijos
pakraščiais. Jie rengėsi budėti paeiliui.
– Tu verčiau lik viduj, – Elenai patarė
Alarikas. – Tetrūksta, kad kas tave
pamatytų ir imtų vaikytis su kuolu.
– Visą savaitę vaikščiojau po miestą, –
linksmai atšovė Elena. – Jei nenorėsiu
pasirodyti, tai niekas ir nepamatys.
Bet ji sutiko likti istorijos kabinete ir
derinti veiksmus.
 Čia lyg pilis, pamanė Elena, žiūrėdama,
kaip Alarikas žymisi policininkų ir kitų
vyrų išsidėstymą žemėlapyje. Ir mes ją
giname. Aš ir mano ištikimieji riteriai.
Apvalus plokščias laikrodis ant sienos
rodė slenkančias minutes. Elena
žvilgtelėdavo į jį įleisdama žmones pro
duris ir vėl išleisdama laukan.
Pageidaujantiems pilstė iš termoso
karštą kavą. Išklausydavo ataskaitų.
– Šiaurinėje mokyklos pusėje ramu.
– Karoliną ką tik paskelbė Sniego
karaliene. Tai bent staigmena.
– Automobilių aikštelėje įsisiautėjo keli
paaugliai – šerifas juos apramino...
Buvo jau po vidurnakčio.
– Gal mes klydome, – po kokios
valandos tarė Stefanas. Pirmą kartą nuo
vakaro pradžios jie visi susirinko viduje.
– O gal tai vyksta kur kitur, –
iškratydama batą ir žiūrėdama į Stefaną
suabejojo Bonė.
– Niekaip nesužinosim, kur tai įvyks, –
tvirtai pasakė Elena. – Bet esu tikra, kad
neklydom.
– Galbūt, – mąsliai nutęsė Alarikas, – ir
yra būdas. Turiu omeny, sužinoti, kur tai
įvyks. – Į klausiamus žvilgsnius jis
atsakė: – Mums reikia pasitelkti
aiškiaregystę.
Visų akys nukrypo į Bonę.
– O, ne, – paprieštaravo Bonė. – Man
nuo to jau bloga. Negaliu pakęsti.
– Tai didžiulė dovana... – pradėjo
aiškinti Alarikas.
– Tai didžiulė rakštis. Jūs nieko
nesuprantat. Gana ir paprastų
pranašysčių. Dažniausiai išsiaiškinu tai,
ko visai nenoriu žinoti. Bet kai mane
užvaldo – siaubinga. Paskui net
neprisimenu, ką sakiau. Klaiku.
– Tave užvaldo? – pakartojo Alarikas. –
Kas?
Bonė atsiduso.
– Taip nutiko bažnyčioj, – kantriai
paaiškino. – Galiu pranašauti iš vandens
ar iš delno, – dirstelėjusi į Eleną ji greitai
nusisuko, – ir kitais būdais. Bet kartais...
mane kažkas užvaldo ir tik naudojasi, kad
galėtų kalbėti. Tarsi mano kūne tūnotų
svetima būtybė.
 – Kapinėse pasakei, kad manęs kažkas
laukia, – prisiminė Elena. – Paskui
perspėjai nesiartinti prie tilto. Arba kai
atėjai vakarienės ir išklojai, kad namuose
yra Mirtis, mano mirtis.
Elena pažvelgė į Deimoną, bet šis
abejingai atrėmė jos žvilgsnį. Vis dėlto
tai buvo netiesa, pamanė ji. Deimonas
jos nenužudė. Tai ką gi reiškė
pranašystė? Galvoje šmėkštelėjo mintis,
bet, Elenai nespėjus susivokti, įsiterpė
Mereditė:
– Atrodo, lyg per Bonę kalbėtų kitas
žmogus, – Alarikui paaiškino Mereditė. –
Jos net balsas pasikeičia. Galbūt
bažnyčioje sėdėjote per toli ir
nepastebėjote.
 – Bet kodėl man nepasakojai? –
susijaudino Alarikas. – Tai gali būti
svarbu. Toji... esybė, kad ir kas ji būtų,
gali suteikti svarbios informacijos.
Atskleisti Kitos Galios paslaptį ar bent
nurodyti, kaip ją nugalėti.
Bonė papurtė galvą.
– Ne. Negaliu to prisišaukti kada
užsimaniusi. Būtybė neatsakinėja į
klausimus. Tai tiesiog mane ištinka. Ir aš
negaliu to pakęsti.
– Nori pasakyti, nenumanai, kas tai
sukelia? Kas sukeldavo anksčiau?
Elena su Meredite, puikiai žinančios,
kas tai sukelia, susižvelgė. Elena
prikando lūpą. Apsispręsti turi Bonė. Tai
jos pasirinkimas.
 Bonė, rankomis susiėmusi galvą, pro
rusvas garbanas pašnairavo į Eleną.
Paskui užsimerkė ir suaimanavo:
– Žvakės.
– Ką?
– Žvakės. Būtybę iššaukia žvakės
liepsna. Bet negaliu garantuoti, nieko
nepažadu...
– Apšvarinkit gamtos laboratoriją, –
paliepė Alarikas.

Vaizdas priminė tą dieną, kai Alarikas

atėjo dirbti į mokyklą ir visų paprašė
sustatyti kėdes ratu. Elena apžvelgė
veidus, kraupiai apšviestus žvakės
liepsnos. Čia sėdėjo Metas, kietai
sukandęs dantis. Šalia jo – Mereditė
tamsiomis, metančiomis šešėlius
blakstienomis. Ir Alarikas, nekantriai
palinkęs į priekį. Toliau Deimonas – ant
jo veido mirguliavo šviesa ir šešėliai.
Stefanas išsišovusiais skruostikauliais,
pernelyg įdėmiai žiūrintis Elenai į akis. Ir
galiausiai Bonė, gležna ir blyški netgi
auksinėje žvakės šviesoje.
Mes visi susiję, pamanė Elena. Ją
apėmė tas pats jausmas kaip bažnyčioje,
kai paėmė Stefaną ir Deimoną už rankų.
Prisiminė baltą plonytį žiedą vandens
dubenėlyje. Mums pavyks, jei laikysimės
išvien.
– Aš žiūrėsiu tik į žvakę, – mažumėlę
virpančiu balsu tarė Bonė. – Nieko
negalvosiu. Stengsiuosi... atsiverti.
Ji įsistebeilijo į žvakės liepsną, ėmė
giliai kvėpuoti.
Įvyko tas pat, kaip ir ankstesniais
kartais. Bonės veidas tapo lygutėlis, be
jokios išraiškos. Žvilgsnis tuščias, kaip
akmeninio kerubino kapinėse.
Ji tylėjo.
Tik tada Elenai dingtelėjo, kad jie
nesusitarė, ko klausti. Ėmė sukti galvą,
ko pasiteiravus, kol Bonė neprarado
kontakto.
– Kur rasti Kitą Galią? – paklausė ji kaip
tik tuo metu, kai Alarikas išpyškino:
– Kas tu?
Jų balsai susiliejo, klausimai susipynė.
Bonė pasuko bejausmį veidą,
neregėmis akimis apžvelgė ratą. Tada
nesavu balsu atsakė:
 – Eime ir pamatysit.
– Pala, – vis dar apimtai transo Bonei
stojantis ir žengiant prie durų sušuko
Metas. – Kur ji eina?
Mereditė pasičiupo paltą.
– Seksim paskui?
– Nelieskit jos! – riktelėjo Alarikas ir,
Bonei einant pro duris, pašoko.
Elena pažvelgė į Stefaną, paskui į
Deimoną. Jiedu drauge nusekė paskui
Bonę tuščiu, aidinčiu koridoriumi.
– Kur mes einam? Į kurį klausimą ji
atsakė? – kamantinėjo Metas.
Elena tik papurtė galvą. Alarikas bėgte
bėgo, kad suspėtų paskui labai sparčiai
žengiančią Bonę.
Išėjusi į sniegą Bonė sulėtino žingsnį.
Elenos nuostabai, ji priėjo prie Alariko
automobilio darbuotojų stovėjimo
aikštelėje ir atsistojo šalia jo.
– Visi netilpsim; mes su Metu seksim iš
paskos, – greitai sumetė Mereditė.
Kai tik Alarikas atidarė dureles, Elena,
pašiurpusi ir nuo apėmusios nuojautos, ir
nuo žvarbaus oro, šmurkštelėjo ant
galinės sėdynės. Deimonas su Stefanu
įsitaisė jai iš šonų. Bonė atsisėdo prieky.
Ji žiūrėjo tiesiai ir nieko nesakė. Tik
Alarikui išvairavus iš aikštelės pakėlė
baltą ranką ir parodė kryptį. Į dešinę Li
gatve, paskui kairėn į Medžių alėją.
Tiesiai iki Elenos namų, paskui dešinėn į
Audrapaukščių gatvę. Vėl tiesiai lig pat
Senojo kelio.
 Tik tada Elena susigaudė, kur jie
važiuoja.
Jie kirto kitą į kapines vedantį tiltą, tą,
kurį vadindavo „naujuoju“, kad atskirtų
nuo dabar jau sugriuvusio Vikerio tilto.
Prie kapinių priartėjo iš vartų pusės. Iš
tos pusės privažiavo ir Taileris, kai vedėsi
Eleną į sugriuvusią bažnyčią.
Alariko automobilis sustojo kaip tik ten,
kur andai stovėjo Tailerio. Mereditė savąjį
pastatė už jo.
Apimta siaubingo déjà vu jausmo Elena
užkopė į kalvą ir įėjo pro vartus, sekė
paskui Bonę iki sugriuvusios bažnyčios su
varpine, lyg pirštas rodančios į audrą
pranašaujantį dangų. Prie kiaurymės, kur
kadaise buvo durys, Elena stabtelėjo.
 – Kur mus vedi? – pasidomėjo ji. –
Paklausyk. Gal bent pasakytum, į kurį
klausimą nori parodyti atsakymą?
– Ateikit ir pamatysit.
Elena bejėgiškai pažvelgė į draugus.
Tada žengė per slenkstį. Bonė lėtai
prisiartino prie balto marmuro kapo ir
sustojo.
Elena pažiūrėjo į jį, tada į pamėklišką
Bonės veidą. Jai ant rankų ir sprando
pasišiaušė plaukeliai.
– O, ne, – sušnabždėjo. – Tik ne tai.
– Elena, apie ką tu? – paklausė
Mereditė.
Elena apdujusi spoksojo į marmurinius
Tomo ir Honorijos Felų atvaizdus ant
akmeninio kapo dangčio.
– Šitas daiktas atsidaro, – sukuždėjo ji.
 13

–M anai, turėtume... pažiūrėti vidun?

– paklausė Metas.
– Nežinau, – graudžiai atsakė Elena. Ji
ne itin troško pamatyti, kas kape, kaip ir
tada, kai Taileris pasiūlė jį atidaryti ir
išniekinti. – Tubūt mums nepavyks jo
atverti, – pridūrė ji. – Taileriui su Diku
nepavyko. Dangtis pasislinko tik tada, kai
aš atsirėmiau.
– Atsiremk dabar, gal čia įtaisyta kokia
slapta spyruoklė, – pasiūlė Alarikas.
Elena taip ir padarė, bet nieko neįvyko.
Alarikas nutarė: – Gerai, visi kibkime ir
stumkime – štai taip. Nagi, pirmyn...
Jis pritūpęs pažvelgė į Deimoną, kuo
ramiausiai stovintį prie kapo, netgi šiek
tiek besišypsantį.
– Atsiprašau, – tarė Deimonas, ir
Alarikas raukydamasis atsitraukė.
Deimonas su Stefanu sugriebė akmeninį
dangtį iš šonų ir ėmė kelti.
Dangtis girgždėdamas pasislinko, ir
broliai nustūmė jį ant žemės.
 Elena neprisivertė prieiti arčiau.
Stengdamasi įveikti pykinimą, sutelkė
dėmesį į Stefano išraišką. Iš jos supras,
kas viduje. Galvoje sukosi vaizdai:
pergamento spalvos mumifikuoti kūnai,
pūvantys lavonai, išsišiepusios kaukolės.
Jeigu Stefanas atrodys išsigandęs,
pasišlykštėjęs...
Bet Stefanui pažvelgus į atvirą kapą, jo
veide atsispindėjo tik suglumimas ir
nuostaba.
Elena nebetvėrė savo kailyje.
– Kas ten?
Stefanas šelmiškai šyptelėjo ir,
dirstelėjęs į Bonę, tarė:
– Ateik ir pamatysi.
Elena pamažiukais prislinko prie kapo
ir pažvelgė žemyn. Ūmai pakėlė galvą ir
apstulbusi žiūrėjo į Stefaną.
– Kas tai?
– Nenutuokiu, – atsakė jis. Tada
pasisuko į Mereditę ir Alariką. – Gal kuris
turit žibintuvėlį? Arba virvės?
Žvilgtelėję į akmeninį kapą abu
patraukė prie automobilių. Elena liko kur
stovėjusi ir, įtempusi akis, stebeilijosi į
tamsą. Vis dar negalėjo patikėti tuo, ką
mato.
Apačioje buvo matyti durys.
Dabar ji suprato, kodėl aną naktį
pasislinkus antkapiui pajuto šalto vėjo
gūsį. Elena žiūrėjo tarsi į kriptą ar rūsį.
Tematė vieną sieną, tą, kuri leidosi jai po
kojomis. Į akmenį įkalti akmeniniai
žiedai atrodė lyg kopėčios.
– Prašau, – grįžusi Mereditė padavė
Stefanui žibintuvėlį. – Alarikas irgi
atsineš. O čia virvė, kurią Elena įdėjo į
mano bagažinę, kai važiavome ieškoti
tavęs.
Plonas Mereditės žibintuvėlio spindulys
švysčiojo po tamsią patalpą apačioje.
– Gerai nematau, kas ten toliau, bet
man atrodo, čia tuščia, – pasakė
Stefanas. – Aš leisiuosi pirmas.
– Leisiesi? – sušuko Metas. – Ar tikrai
manai, kad turime leistis? Ką, Bone?
Bonė nė nekrustelėjo. Jos išraiška vis
dar buvo abejinga, tarsi nieko aplink
nematytų. Netarusi nė žodžio ji permetė
vieną koją per kapo kraštą, apsisuko ir
ėmė leistis.
– Oi, – aiktelėjo Stefanas.
Jis įsikišo žibintuvėlį į striukės kišenę,
pasirėmė ranka į kapo kraštą ir nušoko.
Elenai nebuvo laiko pasimėgauti
Alariko išraiška; pasilenkusi ji sušuko:
– Ar tau viskas gerai?
– Kuo puikiausiai. – Jai iš apačios
mirktelėjo žibintuvėlis. – Bonei irgi.
Žiedai leidžiasi lig pat apačios. Bet vis
tiek pasiimkit virvę.
Elena atsigręžė į arčiausiai stovintį
Metą. Jis pažvelgė į ją bejėgišku ir
nuolankiu žvilgsniu, paskui linktelėjo.
Giliai įkvėpusi Elena pasirėmė į kapo
kraštą kaip Stefanas. Staiga jos riešą
suspaudė kita ranka.
 – Man ką tik šovė mintis, – paniurusi
tarė Mereditė. – O jei Bonės esybė ir yra
Kita Galia?
– Seniai apie tai galvoju, – atsakė Elena.
Patapšnojo Mereditei per ranką,
išlaisvino riešą ir nušoko.
Prilaikoma Stefano apsidairė.
– Dieve mano...
Tai buvo keista vieta. Sienos apmūrytos
lygiais, tarsi nupoliruotais, akmenimis.
Ant jų įtaisyti geležiniai sietynai, kai
kuriuose dar buvo matyti vaškinių žvakių
galeliai. Kito patalpos galo Elena nematė,
bet žibintuvėlis apšvietė netoliese
stūksančius kaltinės geležies vartus,
tokiais bažnyčiose būna atitvertas
altorius.
 Bonė pasiekė apatinį kopėčių žiedą.
Tyliai palaukė, kol nusileis kiti:
pirmiausia Metas, paskui Mereditė, galop
Alarikas su antru žibintuvėliu.
Elena pakėlė galvą.
– Deimonai?
Įžvelgė jo siluetą ryškėjančiame
stačiakampyje – kapo angoje.
– Ką?
– Ar tu su mumis? – paklausė ji. Ne „Ar
eini su mumis“? Elena suprato, kad jis
pajus skirtumą.
Stojus tylai luktelėjo penkis širdies
tvinksnius. Šešis, septynis, aštuonis...
Dvelktelėjo vėjelis, ir apačion grakščiai
nusileido Deimonas. Bet į Eleną
nepažvelgė. Jo žvilgsnis atrodė keistai
nutolęs, veido išraiška neįskaitoma.
– Čia kripta, – nustebęs pasakė Alarikas
žibintuvėliu perskrodęs tamsą. –
Požeminė salė po bažnyčia, kur laidojami
žmonės. Paprastai jos įrengiamos po
didesnėmis bažnyčiomis.
Bonė žengė tiesiai prie išraitytų vartų,
uždėjo baltą rankelę ir juos atidarė.
Vartai atsivėrė vos jai prisilietus.
Dabar Elenos širdis tvaksėjo taip
greitai, kad nebebuvo galima suskaičiuoti
pulso. Ji prisivertė žengti paskui Bonę.
Juslės tapo iki skausmo aštrios, bet
nepadėjo suprasti, kur jie eina. Stefano
žibintuvėlio spindulys buvo siauras,
apšvietė tik akmenines grindis priekyje ir
paslaptingą Bonės siluetą.
 Bonė sustojo.
Na štai, pamanė Elena. Jai užgniaužė
kvapą. Dieve mano, tikrai čia. Staiga ją
apėmė jausmas, lyg vaikščiotų ryškiame
sapne, kai žinai, kad sapnuoji, bet negali
nieko pakeisti ar nubusti. Surakino
raumenis.
Ji užuodė kitų baimę, taip pat ir greta
stovinčio Stefano. Jo žibintuvėlio
spindulys apšvietė už Bonės esantį plotą,
bet Elena nesuvokė, ką mato. Tai buvo
kažkokie kampai, plokštumos, neryškūs
kontūrai, paskui jos dėmesį patraukė
vienas daiktas. Baltas negyvėlio veidas,
šiurpiai pakrypęs ant šono...
Bet klyksmas neišsiveržė iš Elenos
gerklės. Tai tebuvo pažįstamų bruožų
statula. Tokia pat kaip viršuje, ant kapo
dangčio. Šis kapas buvo lygiai toks pat
kaip tas, pro kurį jie įlindo. Tik išplėštas:
akmeninis dangtis perskeltas ir
nusviestas prie kriptos sienos. Ant grindų
pribarstyta tarsi trapių dramblio kaulo
lazdelių. Apimta nevilties Elena save
įtikinėjo; tai tik marmuras, marmuro
gabalėliai.
Bet tai buvo sulaužyti ir išbarstyti
žmogaus kaulai.
Bonė atsigręžė.
Klaidžiojančiomis, tuščiomis akimis
apžiūrinėjo susirinkusiuosius. Galiausiai
įsispoksojo į Eleną.
Paskui sudrebėjusi griuvo į priekį, kaip
marionetė nupjovus virvutes.
 Elena ją sugavo, bet pati vos neparkrito.
– Bone? Bone?
Bonė žvelgė į ją rudomis sutrikusiomis
akimis.
– Kas atsitiko? – paklausė Elena. – Kur
jis dingo?
– Aš čia.
Virš nusiaubto kapo pasirodė blausi
šviesa. Ne, ne šviesa, pamanė Elena. Ji
suvokė ją, bet tai nebuvo įprasto spektro
šviesa. Keistesnė už infraraudonuosius
ar ultravioletinius spindulius, žmogaus
juslės nesutvertos ją regėti. Tą šviesą jai
parodė, įvedė į smegenis išorinė Galia.
– Kita Galia, – stingstančiu krauju
sukuždėjo ji.
– Ne, Elena.
 Balsas nebuvo garsas, kaip regėjimas
nebuvo šviesa. Tylesnis už žvaigždžių
spindesį ir liūdnas. Jis kai ką priminė.
Mama? dingtelėjo jai. Bet tai nebuvo
mamos balsas. Virš kapo, regis,
sūkuriavo spindintis verpetas, ir akimirką
Elena išvydo veidą – malonų, liūdną
veidą. Tada ji viską suprato.
– Laukiau tavęs, – tyliai ištarė Honorijos
Fel balsas. – Čia paskutinį kartą prabilsiu
savo pavidalu, o ne Bonės lūpomis.
Paklausyk manęs. Laiko nedaug, o
pavojus labai didelis.
Elena atgavo žadą.
– Bet kur mes esame? Kodėl mus čia
atsivedei?
– Jūs manęs paklausėte. Negalėjau
parodyti, kol neprašėte. Tai jūsų kovos
laukas.
– Nesuprantu.
– Kriptą man įrengė Fels Čerčo
žmonės. Šioje slaptavietėje ilsisi mano
kūnas. Būdama gyva turėjau slaptų galių.
Aš, kaip ir Bonė, žinojau, ko niekas kitas
nežinojo. Mačiau tai, ko niekas kitas
nematė.
– Tu buvai aiškiaregė, – kimiai
sušnabždėjo Bonė.
– Anais laikais tai buvo vadinama
raganavimu. Bet aš niekada nenaudojau
savo galių blogam, ir kai pasimiriau, man
pastatė šį kapą, kad abu su vyru
ilsėtumės ramybėje. Vėliau, po daugelio
metų, mūsų ramybė buvo sutrikdyta.
 Slaptingoji šviesa tai ryškėjo, tai silpo,
Honorijos pavidalas mirguliavo.
– Į Fels Čerčą atėjo Kita Galia, sklidina
griaunančios neapykantos. Ji išniekino
mano poilsio vietą ir išmėtė mano kaulus.
Ji įsikūrė kriptoje. Iš čia traukdavo į
miestą daryti piktų darbų. Aš pabudau.
Elena, iš pat pradžių stengiausi tave
perspėti. Ji gyvena čia, po bažnyčia. Ji
laukė ir stebėjo tave. Kartais pasivertusi
pelėda...
Pelėda. Elenos mintys skriejo tolyn.
Pelėda, kaip toji, kurią ji matė lizde
bažnyčios varpinėje. Kaip toji, kuri tupėjo
daržinėje ir juodoje akacijoje prie Elenos
namų.
Balta pelėda... medžiotoja... mėsėdė...
Ji svarstė. Prisiminė didžiulius baltus
sparnus, regis, nusidriekusius nuo vieno
horizonto krašto ligi kito. Milžiniškas
paukštis iš rūko ir sniego, skrendantis
paskui ją, besivejantis ją, kupinas kraujo
troškimo ir žvėriškos neapykantos...
– Ne! – užlieta prisiminimų sušuko
Elena.
Ant pečių pajuto Stefano rankas, jo
pirštai bemaž skausmingai smigo į odą.
Tai ją sugrąžino į tikrovę. Honorija Fel
tebekalbėjo:
– Ji stebėjo ir tave, Stefanai. Ji tavęs
nekentė dar anksčiau nei Elenos.
Kankino ir žaidė su tavim kaip katė su
pele. Ji nekenčia tų, kuriuos tu myli. Ji
pati sklidina nuodingos meilės.
 Elena nejučia atsigręžė. Išvydo
nustėrusius Mereditę, Alariką ir Metą.
Bonė ir Stefanas stovėjo šalia jos. O
Deimonas... kurgi Deimonas?
– Jos neapykanta taip išaugo, kad savo
malonumui nužudytų bet ką, pralietų
nekaltų žmonių kraują. Kaip tik dabar jos
valdomi gyvūnai sėlina iš miško. Jie juda
link miesto, link šviesų.
– Į Sniego šokius! – šaižiai suriko
Mereditė.
– Taip. Ir šįkart jie išžudys visus ligi
vieno.
– Turime perspėti žmones, – tarė
Metas. – Visus šokiuose...
– Kol nesunaikinsite gyvūnus valdančio
proto, nebūsite saugūs. Žudynės tęsis.
Turite sunaikinti žiauriąją Galią; tam jus
čia ir atsivedžiau.
Šviesa vėl pakito; atrodė, ji blėsta.
– Jūs drąsūs; suraskite ją. Būkite
stiprūs. Tik tiek galiu jums padėti.
– Pala... būk gera... – kreipėsi Elena.
Balsas nesiliovė kalbėjęs:
– Bone, tu gali rinktis. Slaptos galios –
tai atsakomybė. Tai ir dovana, kurią gali
grąžinti. Ar nori jų atsisakyti?
– Aš... – Bonė išsigandusi papurtė
galvą. – Nežinau. Man reikia pagalvoti.
– Nėra kada. Rinkis dabar. – Šviesa
silpo, traukėsi.
Sutrikusi ir abejodama, ieškodama
pagalbos Bonė atsigręžė į Eleną.
– Rinktis tau, – sušnabždėjo Elena. –
Turi pati apsispręsti.
Pamažu iš Bonės veido išnyko dvejonės,
ji linktelėjo. Pasitraukė nuo Elenos ir
atsigręžė į šviesą.
– Aš jas pasiliksiu, – dusliai ištarė. –
Kaip nors susitvarkysiu. Mano senelė irgi
susitvarkė.
Atrodė, kad šviesa linksmai sumirgėjo.
– Tu teisingai nusprendei. Išmintingai
naudokis galiomis. Paskutinį kartą tau
kalbu.
– Bet...
– Aš nusipelniau poilsio. Tai jūsų kova. –
Ir švytėjimas išnyko, užgeso kaip
paskutinės blėstančio laužo žarijos.
Elena pajuto artėjant Galią. Tuoj kažkas
įvyks. Prie jų artėjo ar virš jų kabojo
triuškinanti jėga.
– Stefanai...
Elena neabejojo, kad Stefanas irgi tai
pajuto.
– Eime, – išsigandusi paragino Bonė. –
Turime dingti iš čia.
– Reikia grįžti į šokius, – dusdamas
kalbėjo Metas. – Padėti jiems...
– Ugnis! – krūptelėjusi sušuko Bonė, lyg
tik dabar jai būtų šovusi į galvą tokia
mintis. – Ugnis jų nesudegins, bet
sulaikys...
– Negi nesiklausei? Mes turime
susiremti su Kita Galia. Ir čia, čia ir
dabar. Negalime išeiti! – suriko Elena.
Galvoje pynėsi vaizdai, atsiminimai,
apėmė kraupi nuojauta. Kraujo
troškimas... jis buvo juste justi ore.
– Alarikai, – įsakmiu tonu prabilo
Stefanas, – grįžk. Ir pasiimk kitus.
Padarykit, ką galit. O aš liksiu...
– Manau, mums visiems reikia išeiti! –
šaukė Alarikas. Nuaidėjo kurtinantis
triukšmas, todėl jam teko šaukti.
Mosuodamas žibintuvėliu jis parodė
Elenai kai ką, ko ji anksčiau nepastebėjo.
Gretimoje sienoje žiojėjo skylė, tarsi būtų
išluptas akmuo. Tolyn driekėsi juodas,
begalinis tunelis.
Kur jis veda? susimąstė Elena, bet
apimta siaubo tuoj pat užmiršo tą mintį.
Balta pelėda... medžiotoja... mėsėdė...
Varnas, toptelėjo, ir staiga ji kuo
aiškiausiai suprato, ko bijo.
 – Kur Deimonas? – suriko tempdama iš
paskos Stefaną, gręžiodamasi ir
ieškodama akimis. – Kur Deimonas?
– Bėkit! – paklaikusi Bonė metėsi prie
vartų kaip tik tą akimirką, kai tamsą
perskrodė garsas.
Tai buvo urzgesys, bet ne šuns. Niekaip
nesupainiotum. Kur kas žemesnis,
garsesnis, skardesnis. Tai buvo kraupus
garsas, tvoskiantis džiunglėmis ir
medžiotojo kraujo troškimu. Jis ataidėjo
Elenos krūtinėje, suvirpino širdį.
Suparalyžiavo ją.
Vėl pasigirdo urzgimas – alkanas ir
laukinis, bemaž tingus. Kupinas
pasitikėjimo savimi. Tuo pat metu
tunelyje nuaidėjo sunkūs žingsniai.
 Bonė pamėgino klykti, bet tik plonai
sucypė. Iš tunelio juodumos kažkas
artėjo. Tarytum grakšti ilgakojė katė.
Dabar Elena atpažino urzgimą. Tokį
garsą skleidė didžiausia plėšri katė,
didesnė net už liūtą. Tunelio angoje
blykstelėjo geltonos tigro akys.
Paskui viskas įvyko labai greitai.
Elena pajuto, kaip Stefanas ją traukia
žvėriui iš kelio. Bet jos sustingę
raumenys neleido pajudėti, ir Elena
suprato, kad jau per vėlu.
Stipriai atsispyręs tigras vikriai
liuoktelėjo į priekį. Tą akimirką Elena jį
išvydo tarsi nušviestą žaibo, aiškiai
įžiūrėjo blizgančius šonus ir lanksčią
nugarą. Nejučiomis ji suklykė:
 – Deimonai, ne!
Tik tada, kai iš tamsos pasitikti priešo
iššoko juodas vilkas, Elena suvokė, kad
tigras baltas.
Jau skriejančią oru didžiąją katę
nubloškė vilkas, ir Elena pajuto, kaip
Stefanas ją nutempė į saugią vietą. Jos
raumenys visiškai suglebo, ir ji leidosi
pastatoma prie sienos. Dabar ją nuo
urzgiančio balto žvėries skyrė kapo
dangtis, bet vartai liko kitoje patalpos
pusėje.
Elena negalėjo pajudėti ir iš siaubo, ir iš
nuostabos. Ničnieko nesuprato; spengė
ausyse. Prieš akimirką ji buvo įsitikinusi,
kad Deimonas tik vaidina, kad jis ir yra
Kita Galia. Bet iš tigro sklindantis pyktis
ir kraujo troškimas buvo su niekuo
nesupainiojami. Jis buvo tas, kuris ją
vaikėsi kapinėse, paskui nusekė nuo
pensiono prie upės ir ten nužudė. Su šia
baltąja Galia vilkas ir kovėsi.
Tai buvo nelygi kova. Juodasis vilkas,
kad ir koks nuožmus ir įnirtęs, neturėjo
jokių galimybių laimėti. Tigras vienu
milžiniškos letenos smūgiu iki kaulo
perrėžė vilko mentę. Tada išsižiojo, lyg
ketintų dantimis sutraiškyti vilkui
sprandą.
Bet prie jų pripuolė Stefanas, nukreipė
tigrui į akis žibintuvėlio spindulį ir
nubloškė sužeistą vilką šalin. Elena
norėjo klykti, kaip nors išlaisvinti širdį
veriantį skausmą. Ji nieko nebesuvokė.
Stefanui iškilo pavojus, bet ji negalėjo
pajudėti.
– Bėkit! – suriko Stefanas. – Greičiau!
Bėkit!
Vikriau nei galėtų žmogus jis išvengė
baltos letenos smūgio, nenuleisdamas
žibintuvėlio nuo tigro akių. Mereditė jau
buvo anapus vartų. Metas pusiau nešė,
pusiau tempė Bonę. Alarikas irgi spruko
lauk.
Tigras liuoktelėjo priekin, ir vartai su
trenksmu užsidarė. Stefanas pargriuvo,
mėgindamas atsistoti vėl slystelėjo.
– Mes jūsų nepaliksim! – sušuko
Alarikas.
– Bėkit! – suriko Stefanas. – Važiuokit į
šokius; padėkit žmonėms! Bėkit!
 Vilkas, nepaisydamas kruvinų žaizdų
galvoje ir mentėje, kur buvo matyti atviri
raumenys ir sausgyslės, vėl puolė. Tigras
gynėsi. Kilo toks triukšmas, kad Elena
nebegalėjo tverti. Draugai išbėgo, Alariko
žibintuvėlis pradingo.
– Stefanai! – suklykė Elena matydama,
kad Stefanas vėl pasirengęs pulti į kovą.
Jei jis žus, ji irgi mirs. O jei jau teks
mirti, norėtų mirti kartu su juo.
Elena atitoko ir kūkčiodama
nuklupinėjo prie Stefano, norėdama
stipriai jį apkabinti. Stefanas apglėbė ją
ir savo kūnu užstojo nuo kovos. Bet Elena
buvo tokia pat užsispyrusi kaip ir jis.
Išsilaisvino iš jo glėbio ir kartu su Stefanu
atsigręžė į besigrumiančiuosius.
 Vilkas gulėjo ant nugaros. Nors kailis
buvo per tamsus, kad įžiūrėtum kraują,
apačioje telkėsi raudona bala. Jį buvo
apžergęs baltas tigras, pražiojęs nasrus
taikėsi perkąsti vilkui gerklę.
Bet neperkando. Pakėlęs galvą tigras
pažvelgė į Stefaną ir Eleną.
Apimta keistos ramybės Elena įdėmiai
stebėjo žvėrį.
Ūsai tiesūs ir ploni kaip sidabrinės
vielos. Kailis baltut baltutėlis, su blyškiais
nedegto aukso spalvos lopinėliais. Balta
ir auksinė, pamanė ji, prisiminusi pelėdą
daržinėje. Tai sukėlė dar vieną
prisiminimą... kažko matyto... arba kažko
girdėto...
Tigras sunkia letena išmušė Stefanui iš
rankos žibintuvėlį. Elena išgirdo Stefaną
sušnypščiant iš skausmo, bet aklinoje
tamsoje nieko nebematė. Jei nėra nė
menkiausio šviesos blyksnio, net ir
medžiotojas aklas. Įsikibusi Stefano
Elena laukė mirtino smūgio.
Staiga jai ėmė suktis galva; prieš akis
tematė pilką sūkuriuojantį rūką.
Nebegalėjo nei galvoti, nei kalbėti.
Atrodė, kad žemė slysta iš po kojų.
Miglotai suvokė, kad prieš ją panaudota
Galia, kad Galia užvaldė jos protą.
Elena pajuto, kaip Stefano kūnas krinta
jai iš glėbio. Daugiau nebepajėgė
priešintis rūkui. Pradėjo kristi ir
neprisiminė, kada atsitrenkė į žemę.
 14

Balta pelėda... medžiotoja...

plėšrūnas... tigras. Žaidžiantis kaip katė
su pele. Kaip katė... didelė katė...
kačiukas. Balta katytė.
Namuose mirtis.
Katytė pabėgo nuo Deimono. Ne iš
baimės, bet nuogąstaudama, kad bus
atpažinta. Kaip tada, kai stovėjo ant
Margaritos krūtinės ir kniaukė, pro langą
išvydusi Eleną.
Elena suaimanavo ir bemaž atgavo
sąmonę, bet, nespėjus atsimerkti, ją vėl
įtraukė pilkas rūkas. Mintys išsklido.
Nuodinga meilė... Stefanai, ji nekentė
tavęs dar anksčiau nei Elenos... Balta ir
auksinė... kažkas balta... po medžiu
kažkas balta...
Šįkart jai pavyko atsimerkti. Dar
nespėjusi sutelkti dėmesio į blyškią,
mirgančią šviesą, ji viską žinojo. Pagaliau
žinojo.
Moteris balta vilnijančia suknele
uždegusi žvakę atsigręžė, ir ant jos kaklo
Elena tarėsi išvydusi savo pačios veidą.
Vis dėlto jis buvo iškreiptas, išblyškęs ir
gražus kaip ledo skulptūros, bet ne toks.
Priminė begalinius atspindžius, matytus
sapne veidrodiniame koridoriuje.
Perkreiptus, alkanus, pašaipius.
– Sveika, Katerina, – sušnabždėjo
Elena.
Katerina atsakė plėšrūnės šypsena.
– Tu ne tokia kvaila kaip maniau.
Balsas buvo skambus ir mielas – kaip
sidabrinis varpelis, pamanė Elena.
Blakstienos irgi žvilgėjo. Judant suknelė
taip pat spindėjo sidabru. Tik plaukai
buvo auksiniai, beveik tokio pat šviesaus
aukso atspalvio kaip Elenos. Akys lyg
kačiuko: apvalios, brangakmenių
mėlynumo. Ant kaklo ji segėjo pakabutį
su tokios pat sodrios spalvos akmenėliu.
Elenai peršėjo gerklę, tarsi ji būtų
klykusi. Gerklė atrodė perdžiūvusi. Kai
lėtai pasuko galvą į šoną, suskaudo kaklą.
Šalia, palinkęs į priekį, pririštas prie
kaltinės geležies vartų, stovėjo Stefanas.
Galva buvo nuleista ant krūtinės, veidas
baltas kaip numirėlio. Jo gerklė buvo
perdrėksta, ant apykaklės lašėjo kraujas.
Elena taip greitai atsigręžė į Kateriną,
kad net apsisuko galva.
– Kodėl? Kodėl taip elgiesi?
Katerina iššiepė baltus smailus dantis.
– Nes myliu jį, – vaikišku balseliu
išdainavo. – O tu jo nemyli?
Tik dabar Elena suprato, kodėl negali
pajudėti ir kodėl skauda rankas. Ji, kaip ir
Stefanas, buvo tvirtai pririšta prie vartų.
Su vargu pasukusi galvą į kitą pusę išvydo
Deimoną.
Jis atrodė dar labiau nukentėjęs negu
brolis. Striukė sudraskyta, ranka
perplėšta, išvydus žaizdą Eleną net
supykino. Marškinių likę tik draiskanos,
jam alsuojant Elena matė, kaip vos juda
šonkauliai. Antraip būtų pamaniusi, kad
jis negyvas. Plaukai buvo kruvini, kraujas
tekėjo per veidą.
– Kuris tau labiau patinka? –
slapukiškai, draugiškai paklausė
Katerina. – Man gali pasakyti. Kaip
manai, kuris geresnis?
Elena pasišlykštėjusi pažvelgė į ją.
 – Katerina, – sukuždėjo. – Būk gera.
Paklausyk manęs...
– Pasakyk man. Nagi. – Katerina
pasilenkė taip, kad jos lūpos beveik lietė
Elenos lūpas, brangakmenių mėlynumo
akys užpildė visą Elenos regėjimo lauką.
– Aš manau, kad jie abu smagūs. Elena,
mėgsti smagintis?
Elena pasibaisėjusi užsimerkė ir
nusigręžė. Kad tik galva nustotų svaigusi.
Skardžiai kvatodamasi Katerina
atsitraukė.
– Žinau, sunku išsirinkti. – Ji padarė
piruetą, ir Elena pamatė, kad tai, ką
palaikė Katerinos suknelės šleifu, iš
tikrųjų buvo jos plaukai. Jie sruvo nugara
kaip lydytas auksas, krito ant žemės ir
driekėsi paskui ją.
– Nelygu koks skonis, – toliau kalbėjo
Katerina, keliais grakščiais šokio
žingsneliais priartėjusi prie Deimono.
Šelmiškai žvilgtelėjo į Eleną. – O mano
dantukai tokie nuostabūs. – Ji sugriebė
Deimoną už plaukų ir, atlošusi jo galvą,
suleido dantis į kaklą.
– Ne! Pasigailėk jo; jis ir taip sužeistas...
Elena mėgino pulti į priekį, bet buvo
tvirtai pririšta. Vartai geležiniai, jų
strypai įkalti į akmenį, virvės storos.
Katerina urzgė kaip žvėris, graužė ir
draskė Deimono kaklą, o jis net būdamas
be sąmonės dejavo. Elena matė, kaip jo
kūnas virpa iš skausmo.
– Būk gera, liaukis; būk gera...
 Katerina pakėlė galvą. Per smakrą
varvėjo kraujas.
– Bet aš alkana, o jis toks skanutėlis, –
tarė ji. Loštelėjusi vėl kirto, ir Deimono
kūną sutraukė mėšlungis. Elena sukliko.
Ir aš tokia buvau, pamanė ji. Iš pat
pradžių, tą pirmą naktį miške, aš buvau
tokia pat. Irgi sužeidžiau Stefaną,
norėjau jį nužudyti...
Eleną apgaubė tamsa, ir ji dėkinga
nuslydo užmarštin.

Prie mokyklos Alariko automobilis

slystelėjo ant ledo ir vos nepartrenkė prie
jų bėgančios Mereditės. Jiedu su Metu
iššoko iš automobilio, palikę dureles
atviras. Alarikas su Bone pasekė jų
pavyzdžiu.
 – O kaip kiti žmonės mieste? – prilėkusi
paklausė Mereditė. Stūgavo vėjas, nuo
šalčio degė skruostai.
– Pavojus gresia tik Elenos šeimai: tetai
Džuditai ir Margaritai, – šūktelėjo Bonė.
Jos balsas buvo šaižus, išsigandęs, bet
žvilgsnis sutelktas. Ji palenkė galvą, lyg
mėgindama ką prisiminti, ir tarė: – Taip,
tikrai. Šunys dabar traukia pas jas.
Liepkit joms eiti į rūsį. Tegu ten ir
slepiasi.
– Aš tai padarysiu. Jūs trys pasirūpinkite
šokiais!
Bonė apsigręžusi nurūko paskui
Alariką. Mereditė nudūmė atgal prie savo
automobilio.
Šokiai baigėsi. Ir viduje, ir lauke buvo
pilna žmonių, mokiniai traukė į
automobilių stovėjimo aikštelę. Atbėgę
Alarikas, Metas ir Bonė ėmė šūkauti:
– Grįžkit vidun! Liepkit visiems eiti
vidun ir uždaryti duris!
Bet buvo per vėlu. Jie pasiekė valgyklą
kartu su pirmaisiais iš tamsos išnirusiais
padarais. Vienas policininkas krito
nespėjęs nei surikti, nei iššauti.
Kitas buvo greitesnis, šūvis nuaidėjo
betoniniame kieme. Mokiniai klykdami
pasileido bėgti į automobilių aikštelę.
Alarikas nuskubėjo paskui, mėgindamas
suvyti atgal.
Iš tamsos, iš už stovinčių automobilių
lindo šunys. Kilo panika. Alarikas bandė
sukviesti į pastatą pergąsdintus
mokinius. Lauke jie buvo lengvas grobis.
Bonė kreipėsi į Metą:
– Mums reikia ugnies!
Metas nurūko į valgyklą ir grįžo su
puspilne dėže šokių programėlių.
Numetė dėžę ant žemės, iš kišenės
išsitraukė degtukų dėžutę.
Popierius skaisčiai užsiliepsnojo.
Susidarė saugus ratas. Metas kvietė
mokinius grįžti į valgyklą. Įpuolusi vidun
Bonė pamatė, kad ten toks pat sąmyšis
kaip lauke.
Suaugusiųjų nebuvo matyti, tik siaubo
apimti vaikai. Tada jos akį patraukė
raudonos ir žalios krepinio popieriaus
dekoracijos.
Triukšmas buvo pragariškas;
neįmanoma perrėkti. Prasibrovusi pro
mokinius Bonė pasiekė galinę salės
sieną. Ten stovėjo Karolina, išbalusi, su
Sniego karalienės karūna. Bonė
nusitempė ją prie mikrofono.
– Tu moki kalbėti. Pasakyk jiems, kad
eitų vidun ir čia liktų! Liepk nuimti
dekoracijas. Mums reikia visko, kas dega:
medinių kėdžių, šiukšlių, bet ko. Pasakyk
jiems, kad tai mūsų vienintelė galimybė
išsigelbėti! – Karolina buvo išsigandusi ir
suglumusi, todėl Bonė pridūrė: – Dabar
turi karūną – taigi daryk ką nors!
Bonė nelaukė, kol Karolina paklus. Vėl
nulėkė į lauką. Po akimirkos per
mikrofoną nuaidėjo Karolinos balsas, iš
pradžių dvejojantis, paskui įsakmus.
 Elenai vėl atsimerkus, tvyrojo mirtina
tyla.
– Elena?
Ji pamėgino atsigręžti į tą duslų
šnabždesį ir išvydo žalias, skausmo
sklidinas akis.
– Stefanai, – tarė ji. Ilgesingai
pasilenkė prie jo, trokšdama pasislinkti.
Nors tai buvo beprasmiška, jai atrodė,
kad jei tik galėtų apsikabinti, nebūtų taip
baisu.
Pasigirdo vaikiškas juokas. Elena
neatsigręžė, tik Stefanas. Elena stebėjo
jo veido išraišką, kintančią taip greitai,
kad vos buvo galima atpažinti. Nuostaba,
abejonė, džiaugsmas – o paskui siaubas.
Siaubas, nuo kurio jo akys tarsi migla
apsitraukė.
– Katerina, – išlemeno jis. – Betgi tai
neįmanoma. Negali būti. Tu mirusi...
– Stefanai... – kreipėsi Elena, bet jis
neatsakė.
Katerina delnu užsidengė burną ir
sukikeno.
– Tu irgi pabudai, – pažvelgusi į kitą
pusę pasakė ji.
Elena pajuto Galios pliūpsnį. Po
akimirkos Deimonas lėtai pakėlė galvą ir
sumirksėjo.
Demono veide nuostabos nebuvo
matyti. Jis budriai prisimerkęs atsilošė ir
kokią minutę žvelgė į savo pagrobėją.
Paskui išspaudė iškankintą šypseną.
– Mūsų miela maža katytė, –
sušnibždėjo. – Turėjau susiprotėti.
– Bet nesusiprotėjai, ką? – su įkarščiu
tarė Katerina, lyg vaikas, žaidžiantis
žaidimą. – Net ir tu neatspėjai. Visus
apgavau. – Ji vėl nusijuokė. – Buvo taip
smagu stebėti tave, įtarinėjantį Stefaną,
ir nė vienas nenutuokėte, kad aš čia.
Kartą netgi įdrėskiau tau! – Užrietusi
pirštus pamėgdžiojo dreskiančią katę.
– Pas Eleną. Taip, prisimenu, – lėtai
pasakė Deimonas. Jis atrodė ne tiek
piktas, kiek keistai linksmas. – Na, tu
tikra medžiotoja. Ledi tigrė.
– Tai aš įmečiau Stefaną į tą šulinį, –
pasigyrė Katerina. – Mačiau judu
kaunantis; man tai patiko. Pasekiau
Stefaną iki pamiškės ir tada... – Ji
pliaukštelėjo delnais, lyg gaudydama
kandį. Paskui palengva praskyrė delnus,
tarsi išties ką nors būtų sugavusi, ir
paslaptingai sukikeno. – Norėjau su juo
pažaisti, – prisipažino. Tada patempė
lūpą ir tūžmingai pažvelgė į Eleną. – Bet
tu jį pasiėmei. Elena, tai niekšiška.
Nereikėjo to daryti.
Kraupų vaikišką žaismingumą
Katerinos veide užtemdė svilinanti
moters neapykanta.
– Goduolės sulaukia bausmės. –
Katerina artėjo prie Elenos. – O tu tikra
goduolė.
– Katerina! – Atsipeikėjęs iš svaigulio
skubiai prakalbo Stefanas. – Ko dar
prikrėtei?
 Jis atitraukė Katerinos dėmesį, ši
žengtelėjo atgal. Atrodė nustebusi, netgi
pamaloninta.
– Na... jei tikrai norite išgirsti. – Delnais
susiėmė alkūnes ir vėl atliko piruetą,
auksiniai plaukai bangomis pasklido ant
žemės. – Ne, – džiugiai šūktelėjo ir
atsigręžė. – Jūs spėkit. Spėliokit, o aš
sakysiu „taip“ arba „ne“. Nagi!
Elena nurijo seilę ir vogčia dirstelėjo į
Stefaną. Nematė prasmės vilkinti laiko;
jų giesmelė sugiedota. Bet kažkoks
instinktas liepė kiek galima ilgiau laikytis
gyvasties.
– Tu užpuolei Vikę, – atsargiai prabilo.
Kalbėjo kimiu, bet ryžtingu balsu. – Tą
mergaitę bažnyčios griuvėsiuose.
 – Puiku! Taip, – sušuko Katerina. Vėl
mostelėjo ranka kaip katės letenėle. –
Na, juk ji buvo mano bažnyčioje, –
pridūrė. – Ir ką ji su tuo vaikinu
išdarinėjo – ak! Bažnyčioje taip
nesielgiama. Taigi apdraskiau ją! –
Katerina pabrėžtinai nutęsė žodį, tarsi
būtų sekusi pasaką mažam vaikui. – Be
to... nulaižiau kraują! – Ji apsilaižė
blyškiai rausvas lūpas. Tada parodė į
Stefaną. – Spėk toliau!
– Nuo tada ją persekiojai, – tarė
Stefanas. Jis nežaidė žaidimo; tik išsakė
savo pastebėjimus.
– Taip, su ja jau baigėm! Pereikit prie
kito, – pareikalavo Katerina.
Ji vikriai ėmė sukioti suknelės sagas ant
krūtinės. Elena prisiminė, kaip Vikė
išgąsdintos stirnos akimis ėmė
nusirenginėti valgykloje visiems matant.
– Verčiau ją paikai elgtis, – nusijuokė
Katerina. – Su ja buvo smagu žaisti.
Elenai nutirpo, sumedėjo rankos.
Suvokė instinktyviai traukanti virves,
buvo taip įžeista Katerinos žodžių, kad
nenustygo vietoje. Prisivertė nusiraminti
ir pamėgino atsišlieti į sieną, kad kraujas
sutekėtų į surištus riešus. Nenumanė, ką
darys išsilaisvinusi, bet turėjo pamėginti.
– Spėkit dar, – grėsmingai paliepė
Katerina.
– Kodėl sakai, kad tai tavo bažnyčia? –
paklausė Deimonas. Jo balsas
tebeskambėjo mažumėlę pašaipiai, lyg
visai nesibaimintų. – O kaip Honorija
Fel?
– Ak, ta sena šmėkla! – pagiežingai
iškošė Katerina. Sučiaupusi lūpas rūsčiai
pažvelgė pro Eleną.
Elena tik dabar susigaudė, kad jie stovi
atsigręžę į kriptos duris, o jiems už
nugarų – išplėštas kapas. Galbūt
Honorija jiems padėtų...
Bet paskui prisiminė tylų, slopstantį
balsą. Tik tiek galiu jums pagelbėti. Ir
suprato daugiau pagalbos
nesulauksianti.
Katerina, lyg skaitydama Elenos mintis,
kalbėjo:
– Ji nieko negali padaryti. Ji tik senų
kaulų maišas. – Katerina pavaizdavo
grakščiomis rankomis laužanti tuos
kaulus. – Ji gali tik šnekėti, o aš daugybę
kartų jums sukliudžiau ją išgirsti.
Katerinos veidas vėl apniuko, ir Elena
pajuto aštrų baimės dilgtelėjimą.
– Tu nugalabijai Bonės šunį. Jangdzę, –
tarė ji. Spėjo aklai, norėdama atitraukti
Katerinos dėmesį, bet sėkmingai.
– Taip! Buvo juokinga. Jūs visos išlėkėte
iš namų, aimanavote ir verkėte... –
Katerina suvaidino pantomimos sceną:
priešais namus gulintį Bonės šuniuką,
išlekiančias ir raudančias mergaites. – Jis
buvo neskanus, bet apsimokėjo. Atsekiau
ten paskui Deimoną, kai jis buvo
pasivertęs varnu. Dažnai jį sekdavau.
Užsigeidusi būčiau galėjusi sugauti tą
varną ir... – ji parodė nusukanti paukščiui
sprandą.
Bonės sapnas, prisiminė Elena, net
šaltis nukrėtė. Nesuvokė kalbanti balsu,
kol pamatė, kaip į ją sužiuro Stefanas ir
Katerina.
– Bonė tave sapnavo, – sušnabždėjo ji. –
Bet pamanė, kad tai aš. Ji pasakojo
mačiusi mane po medžiu pučiant vėjui. Ji
bijojo manęs. Sakė, atrodžiau kitokia,
išblyškusi, bemaž švytinti. Pro šalį
praskrido varnas, aš jį sugavau ir
nusukau sprandą. – Elenai sukilo tulžis, ji
nugurkė seilę. – Bet tai buvai tu, – metė
Katerinai.
Katerina atrodė patenkinta, tarsi Elena
būtų patvirtinusi jos žodžius.
 – Žmonės dažnai mane sapnuoja, –
pūtėsi. – Tavo teta – ji mane sapnavo.
Pasakiau jai, kad ji kalta dėl tavo mirties.
Ji mano, kad tai tu jai taip pasakei.
– O, Dieve...
– Norėčiau, kad būtum mirusi, –
piktdžiugavo Katerina. – Tu turėjai mirti.
Ganėtinai ilgai laikiau tave upėje. Bet tu
kaip tikra šliundra gavai kraujo iš abiejų,
todėl sugrįžai. Na ką gi. – Katerina
slapukiškai šyptelėjo. – Užtai dabar
galėsiu ilgiau su tavim pažaisti. Anądien
praradau kantrybę, nes pamačiau, kaip
Stefanas tau padovanojo mano žiedą.
Mano žiedą! – Katerina spiegė. – Žiedą,
kurį jam palikau prisiminimui. O jis
padovanojo jį tau. Tada ir supratau, kad
neketinu vien žaisti su tavim. Turėsiu
tave nudėti.
Stefanas atrodė priblokštas, suglumęs.
– Neabejojau, kad tu mirusi, – teisinosi
jis. – Tu tikrai mirei, Katerina, prieš
penkis šimtus metų...
– Ak, tai buvo pirmas kartas, kai jus
apgavau, – tarė Katerina, bet dabar jos
balsas buvo nebelinksmas, o niūrus. –
Susitariau su savo kambarine Gudrūna.
Judu nenorėjote priimti mano pasiūlymo,
– pratrūko ji, piktai žvilgčiodama į
Stefaną ir Deimoną. – Troškau, kad mes
visi būtume laimingi; mylėjau jus.
Mylėjau abu. Bet jums tai netiko.
Katerinos išraiška vėl pasikeitė, ir Elena
išvydo prieš penkis šimtus metų
įskaudintą vaiką. Turbūt taip anuomet
atrodė Katerina, nusistebėjo ji. Plačios
mėlynos akys išties prisipildė ašarų.
– Troškau, kad mylėtumėte vienas kitą,
– regis, sutrikusi kalbėjo Katerina. – Bet
judu nemylėjote. Ir aš jaučiausi
siaubingai. Pamaniau, jei mirčiau, jūs
susitaikytumėt. Šiaip ar taip, man reikėjo
išvykti, kol tėtis neėmė įtarinėti, kas esu.
– Taigi mudvi su Gudrūna viską
sutvarkėme, – paskendusi
prisiminimuose tyliai pasakojo Katerina.
– Užsakiau padaryti man dar vieną
talismaną nuo saulės, jai atidaviau savo
žiedą. Gudrūna paėmė mano baltą
suknelę – mano geriausią baltą suknelę –
ir pelenų iš židinio. Pasvilinome taukų,
kad pelenai kaip reikiant dvoktų. Ji
išbarstė juos saulėje, kur turėjote rasti
mane ir raštelį. Nebuvau įsitikinusi, kad
pavyks jus apmulkinti, bet pavyko. – O
tada, – Katerinos veidą perkreipė
sielvartas, – jūs pasielgėte visiškai
netinkamai. Turėjote apgailestauti, verkti
ir guosti vienas kitą. Aš tai padariau dėl
jūsų. Bet jūs griebėtės kardų. Kodėl? –
Atrodė, jai plyšta širdis. – Kodėl
nepriėmėte mano dovanos? Išmetėt kaip
šiukšlę. Raštelyje jūsų prašiau susitaikyti.
Bet jūs nepaklausėte ir išsitraukėte
kardus. Nužudėte vienas kitą. Kodėl?
Katerinos skruostais riedėjo ašaros,
Stefano akys irgi sudrėko.
– Mes buvom kvailiai, – kaip ir Katerina
pagautas prisiminimų atsakė jis. –
Kaltinome vienas kitą dėl tavo mirties,
kaip paskutiniai mulkiai... Katerina,
paklausyk manęs. Tai aš kaltas; aš jį
pirmas užpuoliau. Paskui gailėjausi – net
neįsivaizduoji kaip. Nenutuoki, kiek apie
tai galvojau, kaip troškau kaip nors
ištaisyti klaidą. Viską būčiau atidavęs,
kad atsukčiau laiką – viską. Aš nužudžiau
brolį... – Stefano balsas užlūžo, iš akių
pasipylė ašaros.
Elena sielvarto gniaužiama širdimi
bejėgiškai pasisuko į Deimoną ir išvydo,
kad tas ją užmiršęs. Linksmumo
nebelikę, akys įsmeigtos į Stefaną.
– Katerina, būk gera, paklausyk, –
atgavęs žadą virpančiu balsu pratarė
Stefanas. – Mes visi užtektinai
įskaudinome vienas kitą. Meldžiu,
paleisk mus. Arba, jei nori, pasilik mane,
o juos paleisk. Aš dėl visko kaltas. Pasilik
mane, ir aš padarysiu ko tik panorėsi...
Neįtikėtinai mėlynos Katerinos akys,
sklidinos begalinio sielvarto, spindėjo
kaip brangakmeniai. Veidas nuo ilgesio
sušvelnėjo. Katerina žengė prie Stefano,
o Elena nedrįso nė kvėptelėti, bijodama
viską sugadinti.
Bet paskui Katerinos širdis suledėjo,
ant skruostų užšalo ašaros.
– Turėjai kur kas anksčiau apie tai
pagalvoti, – atšovė ji. – Galbūt anuomet
būčiau paklausiusi. Iš pradžių liūdėjau,
kad nudūrėte vienas kitą. Parbėgau namo
net Gudrūną palikusi. Neturėjau nieko,
net naujos suknelės, alkau ir šalau. Jei
Klausas nebūtų manęs suradęs, būčiau
mirusi iš bado.
Klausas. Nors ir išsigandusi, Elena
prisiminė Stefano pasakojimą. Klausas
pavertė Kateriną vampyre, kaimo
žmonės jį laikė blogu.
– Klausas man atskleidė tiesą, – dėstė
Katerina. – Jis man parodė, koks iš
tikrųjų pasaulis. Turi būti stiprus ir
pasiimti ko užsigeidęs. Turi galvoti tik
apie save. Ir dabar aš visų stipriausia.
Tikrai. Žinot, kaip tokia tapau? – Ir
nedavusi kitiems nė prasižioti atsakė į
savo klausimą: – Gyvybės. Daug gyvybių.
Žmonių ir vampyrų, dabar jie visi manyje.
Po poros šimtų metų nužudžiau Klausą.
Jis nustebo. Nė nenutuokė, kiek daug
išmokau. Buvau tokia laiminga atimdama
gyvybes, stiprėdama. Bet paskui
prisiminiau judu ir ką jūs padarėte. Kaip
pasielgėt su mano dovana. Ir supratau
turinti jus nubausti. Galiausiai
sumaniau, kaip tai padaryti. Atsiviliojau
jus čia, abudu. Įteigiau tau šį sumanymą,
Stefanai, kaip kad tu įteigi žmonėms
įvairius dalykus. Atvedžiau tave į šią vietą.
O paskui pasirūpinau, kad iš paskos
atsektų ir Deimonas. Čia jau buvo Elena.
Ko gero, mudvi tolimos giminaitės; ji
labai panaši į mane. Žinojau, kad
pamatęs ją pasijusi kaltas. Bet neturėjai
jos įsimylėti! – Apmaudas Katerinos balse
virto įtūžiu. – Neturėjai užmiršti manęs!
Neturėjai jai dovanoti mano žiedo!
– Katerina...
Katerina puolė toliau.
– Ak, tu mane taip užpykdei. Ir dabar
labai pasigailėsi. Žinau, ko dabar
labiausiai nekenčiu – tavęs, Stefanai. Nes
tave mylėjau karščiausiai.
Regis, Katerina atgavo savitvardą,
nusišluostė nuo veido ašaras ir oriai
išsitiesė.
– Ant Deimono taip nepykstu, –
pareiškė ji. – Gal net paliksiu jį gyvą. – Ji
prisimerkė, paskui kažką sumaniusi
išplėtė akis. – Paklausyk, Deimonai, –
kaip sąmokslininkė kreipėsi ji. – Tu ne
toks kvailas kaip Stefanas. Supranti, kaip
viskas iš tikrųjų yra. Girdėjau tave taip
sakant. Mačiau, ką padarei. – Ji pasilenkė
į priekį. – Mirus Klausui jaučiuosi vieniša.
Tu galėtum palaikyti man draugiją. Tik
pasakyk, kad myli mane visų labiausiai.
Tada, juos nugalabiję, paspruksim. Jei
nori, netgi galėsi pribaigti merginą.
Leisiu tau. Sutinki?
O, Dieve, Elenai supyko širdis.
Deimonas žvelgė į plačias mėlynas
Katerinos akis; regis, tyrinėjo veidą.
Deimonas vėl atrodė įnoringai linksmas.
O, Dieve, pamanė Elena. Tik ne tai...
Deimonas pamažu išsišiepė.
 15

Elena, iš siaubo netekusi žado, stebėjo

Deimoną. Puikiai pažino tą bauginančią
šypseną. Bet, nors širdis nusirito į
kulnus, mintyse šaipėsi iš savęs. Koks
dabar skirtumas? Jiedu su Stefanu vis tiek
žus. Deimonas pasielgs išmintingai, jei
gelbės savo gyvastį. Nėra ko tikėtis, kad
jis nusižengs prigimčiai.
Apgailestaudama žiūrėjo į nuostabią,
užgaidžią šypseną – Deimonas galėjo
tapti kuo panorėjęs.
Katerina pakerėta irgi nusišypsojo.
– Mes kartu būsim tokie laimingi. Kai
juos pribaigsim, aš tave paleisiu.
Nenorėjau tavęs sužeisti, tikrai ne.
Tiesiog niršau. – Ji ištiesė liauną ranką ir
paglostė Deimonui skruostą. –
Atsiprašau.
– Katerina, – jis tebesišypsojo.
– Klausau. – Ji pasilenkė dar arčiau.
– Katerina...
– Ką, Deimonai?
– Eik velniop.
 Elena krūptelėjo vien nuo smarkaus
Galios proveržio – piktavališkos,
nevaldomos Galios. Suklykė pamačiusi
persimainiusią Kateriną. Mielas veidelis
neatpažįstamai persikreipė. Katerina
vartydama raudonai liepsnojančias akis
šoko ant Deimono ir įsmeigė iltis jam į
gerklę.
Iš pirštų išlindusiais ilgais nagais ėmė
akėti kraujuojančią Deimono krūtinę,
plėšyti odą. Elena klykė iš paskutiniųjų
mėgindama išsivaduoti. Virvės skaudžiai
įpjovė riešus. Girdėjo šaukiant ir Stefaną,
bet visų garsiausiai, tiesiog kurtinamai
skambėjo Katerinos mintys.
Dabar tu pasigailėsi! Aš tave priversiu
pasigailėti! Nudėsiu tave! Nudėsiu tave!
Nudėsiu tave! Nudėsiu tave!
Jau patys žodžiai žeidė, kaip vinys
smigo Elenai į galvą. Ji apkvaito nuo jų
galios, todėl atsišliejo į geležinius
strypus. Bet niekaip negalėjo pabėgti.
Regis, žodžiai aidėjo aplink, daužė jai
kaukolę.
Nudėsiu tave! Nudėsiu tave! Nudėsiu tave!
Elena nualpo.

Mereditė, susirietusi sandėliuke prie

tetos Džuditos, pasisuko, stengdamasi
pagauti garsus už durų. Šunys įlindo į
rūsį; ji gerai nežinojo, kaip, bet iš kruvinų
snukių sprendė, kad jie išdaužė kelis
langus palei žemę. Dabar jie atsidūrė
prie sandėliuko, tik Mereditė nesuprato,
ką ten veikia. Buvo pernelyg tylu.
 Margarita, susigūžusi Robertui ant
kelių, suinkštė.
– Ššš, – tuoj pat nuramino ją Robertas.
– Viskas gerai, mieloji. Viskas bus gerai.
Mereditė sutiko išsigandusį, bet
ryžtingą jo žvilgsnį. Vos nepalaikėme
tavęs Kita Galia, dingtelėjo jai. Bet dabar
nebuvo laiko dėl to gailėtis.
– Kur Elena? Elena žadėjo mane
saugoti, – žiūrėdama didelėmis,
rimtomis akimis kalbėjo Margarita. – Ji
sakė, kad rūpinsis manim.
Teta Džudita delnu užsidengė burną.
– Ji tavim rūpinasi, – sušnabždėjo
Mereditė. – Tik šįkart atsiuntė mane.
Tikra tiesa, – karštai pridūrė ir išvydo
suglumimą priekaištingame Roberto
žvilgsnyje.
Šunys draskė ir graužė duris.
Robertas stipriau priglaudė Margaritos
galvelę sau prie krūtinės.
Bonė nenutuokė, kiek laiko jie
darbavosi. Jau tikrai kelias valandas. Nors
tas laikas virto amžinybe. Šunys pro
virtuvę ir senas medines šonines duris
pateko vidun. Kol kas tik koks tuzinas
prasibrovė pro degančius laužus, lyg
barikadas sukrautus priešais angas. Tuo
pasirūpino ginkluoti vyrai.
Bet dabar ponas Smolvudas ir jo
draugai nebeturėjo šovinių. O ir deginti
nebeliko ko.
Vikė puolė į isteriją, klykė susiėmusi
galvą, tarsi mušama. Paskui nualpo.
 Bonė priėjo prie Meto, pro ugnį
žvelgiančio į išverstas šonines duris. Jis
dairosi ne šunų, suprato Bonė, o
baisesnio priešo, kurio iš čia nematyti.
– Metai, verčiau būtum išėjęs, – tarė ji.
– Niekuo nebegalėjai padėti. – Metas
neatsakė ir nekrustelėjo.
– Jau beveik aušta. Gal patekėjus saulei
šunys išsibėgios. – Bonė pati netikėjo
savo žodžiais.
Metas tylėjo. Bonė palietė jo petį.
– Stefanas su ja. Stefanas ten.
Galų gale Metas linktelėjo.
– Stefanas ten, – tarė jis.
Iš tamsos išlėkė dar vienas rudas,
urzgiantis žvėris.
Elena dar labai negreitai atgavo
sąmonę. Kriptą apšvietė ne kelios
Katerinos uždegtos žvakės; pro angą
skverbėsi šalta pilka blausuma.
Ji matė ir Deimoną. Šis gulėjo ant
grindų, pančiai perpjauti kartu su
drabužiais. Pamačiusi žaizdas, Elena
nusistebėjo, kad jis dar gyvas. Tik
nejudėjo, lyg būtų miręs.
Deimonai? mintimis kreipėsi ji. Tik
paskui suvokė, kad balsiai neištarė vardo.
Katerinos klyksmas kažkaip uždarė jos
minčių grandinę, o gal pažadino
snaudžiančias galias. Be abejo, padėjo ir
Meto kraujas – suteikė jėgų prabilti
mintimis.
Elena pasuko galvą į kitą pusę. Stefanai?
Jis atrodė iškankintas, bet sąmoningas.
Pernelyg sąmoningas. Elena bemaž
panoro, kad jis nesuvoktų, kas vyksta.
Elena, atsiliepė jis.
Kur ji? paklausė Elena, lėtai
apžvelgdama kriptą.
Stefanas pažvelgė į kriptos angą.
Senokai išėjusi. Gal pažiūrėti, kaip einasi
šunims.
Elena jau manė priėjusi baimės ir
išgąsčio ribą, bet klydo. Tada ji buvo
pamiršusi kitus.
Elena, man labai gaila. Stefano veidas
atspindėjo tai, ko negalėjo išreikšti
žodžiais.
Stefanai, tu nekaltas. Ne tu ją tokią
padarei. Ji pati tokia tapo. Arba... tiesiog ji
iš prigimties tokia. Mes visi tokie. Elena
prisiminė, kaip pati miške užpuolė
Stefaną, kaip jautėsi bėgdama prie pono
Smolvudo ir regzdama kerštą. Tai galėjau
būti ir aš, tarė ji.
Ne! Tu niekada tokia netapsi.
Elena nieko neatsakė. Ką ji padarytų
Katerinai, jei dabar turėtų Galią? Ko jai
nepadarytų? Bet žinojo, kad apie tai
šnekėdama tik dar labiau sujaudintų
Stefaną.
Jau maniau, Deimonas mus išduos, tarė
ji.
Ir aš, susigėdęs pripažino Stefanas.
Pažvelgė į brolį su nuostaba veide.
Ar vis dar niršti ant jo?
Stefano akys apniuko. Ne, tyliai atsakė
jis. Nebenirštu.
 Elena linktelėjo. Kažkodėl tai buvo
svarbu. Staiga kažkas užstojo kriptos
angą, įsitempusi Elena krūptelėjo.
Stefanas irgi įsitempė.
Elena, ji ateina...
Myliu tave, Stefanai, apimta nevilties
pasakė Elena, kai baltas miglotas
pavidalas nėrė žemyn.
Katerina pavirto žmogumi.
– Nežinau, kas vyksta, – apniukusi tarė
ji. – Užtvėrėte mano tunelį. – Ji pro Eleną
vėl pažvelgė į išgriautą kapą ir skylę
sienoje. – Aš paprastai pro jį išeinu, –
toliau kalbėjo, regis, nepastebėdama
tysančio Deimono. – Jis veda už upės.
Suprantat, taip man nereikia eiti per
tekantį vandenį. Aš praeinu po juo. – Ji
pažvelgė į Stefaną ir Eleną, lyg
laukdama, kad šie įvertins pokštą.
Žinoma, toptelėjo Elenai. Kaip galėjau
būti tokia paika? Deimonas Alariko
automobiliu pervežė mus per upę. Paskui
jis turbūt daug kartų perėjo tekantį
vandenį. Jis niekaip negalėjo būti Kita
Galia.
Keista, kad šitaip išsigandusi ji dar
gebėjo mąstyti. Tarsi viena jos dalis į
viską būtų žvelgusi iš šalies.
– Dabar jus nužudysiu, – plepėjo
Katerina. – Paskui pralįsiu po upe ir
išžudysiu jūsų draugus. Šunimis negali
pasikliauti. Teks pasirūpinti man pačiai.
– Paleisk Eleną, – paprašė Stefanas. Jis
kalbėjo šaltai, bet primygtinai.
 – Dar nenusprendžiau, kaip tai
padaryti, – nesiklausydama jo čiauškėjo
Katerina. – Galbūt iškepsiu jus. Šviesos
jau beveik užtenka. O aš turiu štai ką. – Ji
įsikišo ranką į iškirptę ir sugniaužusi
kažką ištraukė. – Vienas, du, trys! –
sušuko ir išmetė ant žemės du
sidabrinius ir vieną auksinį žiedą. Jų
akutės spindėjo mėlynai kaip Katerinos
akys, kaip pakabutis ant jos kaklo.
Elena pajudino pirštus ir su siaubu
pajuto, kad ant bevardžio nėra žiedo. Tai
tiesa. Ji nė nenumanė, kokia
pažeidžiama jausis be to daiktelio. Jis
būtinas jos gyvybei, išlikimui. Be jo...
– Be jų mirsit, – kojos pirštais atsainiai
stumdydama žiedus pareiškė Katerina. –
Tik nežinau, ar pakankamai lėtai.
Ji atbula pasitraukė beveik iki galinės
kriptos sienos, sidabrinė suknelė sutvisko
prieblandoje.
Tada Elenai šovė mintis.
Ji galėjo judinti rankas. Tiek, kad viena
paliestų kitą, tiek, kad nebetirptų. Virvės
atsipalaidavo.
Bet Katerina stipri. Neįtikėtinai stipri.
Ir greitesnė už Eleną. Net ir
išsilaisvinusiai Elenai pakaks laiko tik
vienam staigiam judesiui.
Ji pasukiojo riešą, pajuto slankiojant
virves.
– Yra ir kitų būdų, – tarė Katerina. –
Perpjauti jus ir stebėti, kaip
nukraujuojate. Mėgstu stebėti.
 Sukandusi dantis Elena trūktelėjo virvę.
Rankos buvo skaudžiai užlaužtos, bet ji
nesiliovė. Slysdama virvė brozdino odą.
– Arba žiurkės, – svajingai dėstė
Katerina. – Žiurkės – šaunūs padarai.
Galėčiau joms pasakyti, kada pradėti ir
kada liautis.
Išlaisvinti antrą ranką sekėsi kur kas
lengviau. Elena stengėsi vaduotis tyliai.
Mielai būtų mintimis pašaukusi Stefaną,
bet nedrįso, kad kartais neišgirstų
Katerina.
Katerina atžingsniavo prie Stefano.
– Turbūt pradėsiu nuo tavęs, – tarė
prisikišdama jam prie veido. – Jau spėjau
išalkti. O tu toks saldus, Stefanai. Jau
buvau užmiršusi, koks tu saldus.
 Ant grindų plytėjo pilkšvos šviesos
stačiakampis. Aušo. Šviesa krito pro
kriptos angą. Katerina vaikštinėjo. Bet...
Staiga išsišiepė, akys sublizgo.
– Sugalvojau! Išsiurbsiu tave beveik
visą, paskui galėsi žiūrėti, kaip žudau ją!
Paliksiu tau tik tiek jėgų, kad prieš galą
pamatytum ją mirštančią. Argi tai ne
puikus sumanymas? – Ji džiugiai suplojo
rankomis ir nutolo šokio žingsniu.
Dar žingsnis, pamanė Elena. Matė,
kaip Katerina artėja prie šviesos
stačiakampio. Dar vienas...
Katerina žengė.
– Tikrai taip! – Ji vėl ėmė suktis. – Koks
nuostabus...
Dabar!
 Ištraukusi sustingusias rankas iš kilpos
Elena puolė. Stryktelėjo kaip medžiojanti
katė mėgindama vienu žūtbūtiniu šuoliu
pasiekti grobį. Paskutinė proga.
Vienintelė viltis.
Ji smogė Katerinai visa jėga. Nuo
susidūrimo abi atsidūrė šviesos
stačiakampyje. Elena išgirdo, kaip
Katerinos galva barkštelėjo į akmenines
grindis.
Ją pačią persmelkė deginantis
skausmas, tarsi būtų panardinta į
nuodus. Lyg svilinantis, džiovinantis
alkis, tik stipresnis. Tūkstantį kartų
stipresnis. Nepakeliamas.
– Elena! – mintimis ir balsu suriko
Stefanas.
 Stefanai, pagalvojo ji. Katerina sutelkė
žvilgsnį, ir Elena po savimi pajuto Galios
srautą. Katerinos lūpas perkreipė įtūžis,
išlindo iltys. Tokios ilgos, kad įsirėžė į
apatinę lūpą. Burna prasižiojo staugti.
Elena sustirusiais pirštais grabaliojo
Katerinos kaklą. Užčiuopė vėsų pakabutį
mėlynu akmenuku. Timptelėjusi iš visų
jėgų nutraukė grandinėlę. Pamėgino
suspausti, bet nesugraibė ištinusiais
pirštais, o Katerina kaip pasiutusi
draskėsi. Pakabutis nuriedėjo į šešėlį.
– Elena! – baisiai sušuko Stefanas.
Elenai atrodė, kad jos kūnas sklidinas
šviesos. Tarsi būtų perregima. Tačiau
šviesa kėlė skausmą. Katerina perkreiptu
veidu žvelgė tiesiai į žiemos dangų. Ji ne
staugė, o vis garsiau klykė.
Elena mėgino atsikelti, bet nepajėgė.
Katerinos veidas sueižėjo, sutrūkinėjo. Iš
įtrūkimų veržėsi liepsna. Klyksmas vėrė
ausis. Užsiliepsnojo Katerinos plaukai,
oda pajuodo. Elena degė ir iš viršaus, ir iš
apačios.
Staiga kažkas sugriebė ją už pečių ir
atitraukė nuo Katerinos. Vėsus šešėlis
atrodė lyg ledinis vanduo. Kažkas ją
apglėbė.
Ji matė raudonas, nudegintas saulės ir
supjaustytas virvių Stefano rankas. Matė
jo siaubą ir sielvartą. Paskui vaizdas
susiliejo.
Mereditė su Robertu daužė lendančius
pro skylę duryse kruvinus šunų snukius.
Bet žvėrys netikėtai nurimo. Nebešiepė
dantų ir nebeurzgė. Vienas šuo pabrukęs
uodegą pasitraukė. Mereditė išvydo, kad
kitų gyvūnų akys stiklinės ir
apsiblaususios. Jie nejuda. Mergina
pažvelgė į švokščiantį Robertą.
Rūsyje buvo tylu. Viskas nurimo.
Bet jie nedrįso džiūgauti.
Pamišėliškas Vikės klyksmas staiga
nutilo. Šuo, suleidęs dantis Metui į
šlaunį, sustingo, pasipurtė sutrauktas
mėšlungio, paskui atleido nasrus.
Gaudydama kvapą Bonė persisvėrė
pažiūrėti. Anapus gęstančio laužo tysojo
pasliki šunys.
Jiedu su Metu atsirėmė vienas į kitą ir
apstulbę apsidairė.
 Pagaliau liovėsi snigę.
Elena lėtai atsimerkė.
Buvo tylu ir labai ramu.
Ji džiaugėsi nebegirdinti klyksmo.
Anksčiau buvo baisu, skaudėjo. Dabar
skausmas atlėgo. Kūnas vėl atrodė
sklidinas šviesos, tik šįkart ji nežeidė.
Elena jautėsi, lyg sklandytų ore, labai
aukštai ir lengvai. Tarsi bekūnė.
Ji nusišypsojo.
Pasuko galvą, bet skausmo nejuto.
Blyškioje šviesoje ant grindų Elena
pamatė smilkstančias sidabrinės
suknelės skiautes. Katerinos melas,
sumanytas prieš penkis šimtus metų,
virto tiesa.
Elena nusigręžė. Ji nebenorėjo kam
nors kenkti ir galvoti apie Kateriną.
Turėjo daug svarbių reikalų.
– Stefanai, – ji nusišypsojo. Ak, kaip
nuostabu. Taip turėtų jaustis paukštis. –
Nenorėjau, kad viskas taip baigtųsi, –
liūdnokai atsiduso.
Žalios Stefano akys vėl prisipildė ašarų,
bet jis nusišypsojo.
– Žinau, – patikino. – Žinau, Elena.
Jis suprato. Tai gerai; tai svarbu. Dabar
buvo lengva įžvelgti esmę. Stefano
pritarimas jai buvo svarbesnis už viską.
Elenai tarsi atsivėrė akys. Tik dabar
suvokė, koks jis gražus – tamsiaplaukis
žaliomis kaip ąžuolo lapai akimis. Dabar
išvydo tose akyse atsispindint jo sielą.
Vertėjo, pamanė ji. Nenorėjau mirti ir
dabar nenoriu. Bet jei reikėtų, vėl
pasielgčiau taip pat.
– Myliu tave, – sušnabždėjo.
– Myliu tave, – spausdamas sunertus
pirštus atsakė jis.
Eleną apgaubė keista, maloni šviesa.
Beveik ištirpo Stefano glėbyje.
Manė, kad bus baisu. Bet kol Stefanas
šalia, ji nieko nebijojo.
– Žmonės šokiuose išgelbėti, ar ne? –
paklausė ji.
– Jiems viskas bus gerai, – sušnabždėjo
Stefanas. – Tu juos išgelbėjai.
– Nespėjau atsisveikinti su Bone ir
Meredite. Ir su teta Džudita. Tu turėsi
pasakyti, kad myliu jas.
– Pasakysiu, – pažadėjo Stefanas.
 – Pati galėsi joms pasakyti, – sušvogždė
kitas balsas. Deimonas prišliaužė
Stefanui už nugaros. Jo veidas buvo
sužalotas, kruvinas, bet tamsios akys,
įsmeigtos į Eleną, liepsnojo. – Elena,
pasitelk valią. Laikykis. Tau užteks jėgų...
Elena puse lūpų šyptelėjo. Ji žinojo
tiesą. Ji turėjo trylika dienų viską
atitaisyti, susitaikyti su Metu ir
atsisveikinti su Margarita. Pasakyti
Stefanui, kad jį myli. Bet dabar dovanotas
laikas baigėsi.
Vis dėlto nebuvo prasmės skaudinti
Deimoną. Elena mylėjo ir jį.
– Pamėginsiu, – sukuždėjo.
– Parvešim tave namo, – tarė jis.
– Tik ne dabar, – švelniai paprašė ji. –
Dar šiek tiek palūkėkim.
Juodose bedugnėse akyse užgeso
kibirkštėlė. Deimonas viską suprato.
– Aš nebijau, – pasakė ji. – Na... gal tik
truputėlį.
Eleną apėmė mieguistumas, buvo labai
jauku, lyg grimztum į sapną. Daiktai tarsi
tolo.
Skausmas vėrė širdį. Ji ne tiek būgštavo,
kiek apgailestavo. Tiek daug dar
neatlikta.
– Ak, – sušnibždėjo. – Kaip keista.
Atrodė, kriptos sienos ištirpo. Papilkėjo
ir išskydo, jose atsirado durys, panašios į
rūsio duris. Tik jos vedė į kitokią šviesą.
– Kaip gražu, – sumurmėjo Elena. –
Stefanai, aš taip pavargau.
 – Dabar pailsėsi, – sukuždėjo jis.
– Nepaleisi manęs?
– Ne.
– Tada nebijosiu.
Ant Deimono skruosto sužibo ašara.
Elena nubraukė ją ir stebėdamasi pakėlė
pirštus.
– Neliūdėk, – paprašė pirštų galais
jausdama vėsią drėgmę. Bet ją apėmė
nerimas. Kas be jos supras Deimoną?
Kas įžvelgs jo sielą? – Rūpinkitės vienas
kitu, – tai suvokusi paliepė. Ji trumpam
atgavo jėgas, lyg vėjyje plykstelėjusi
žvakė. – Stefanai, ar pažadi? Pažadi, kad
rūpinsitės vienas kitu?
– Pažadu, – atsakė jis. – Ak, Elena...
Eleną užliejo mieguistumo banga.
 – Tai gerai, – tarė ji. – Stefanai, tai
gerai.
Elena jau galėjo paliesti duris. Ji
spėliojo, ar kažkur už jų yra jos tėvai.
– Laikas namo, – sušnibždėjo.
Tada tamsa ir šešėliai išnyko, liko tik
šviesa.

Stefanas laikė Eleną glėbyje, kol ši

užmerkė akis. Paskui apsipylė ašaromis.
Skausmas buvo kitoks, nei andai
ištraukus ją iš upės. Be pykčio,
neapykantos, tik meilė, kuri, regėjos,
truks amžių amžius.
Dėl to skaudėjo dar labiau.
Stefanas pažvelgė į šviesos
stačiakampį. Elena išėjo į šviesą. Paliko jį
vieną.
 Neilgam, pamanė.
Jo žiedas gulėjo ant grindų. Stodamasis
Stefanas nė nepažvelgė į jį, akis buvo
įsmeigęs į vidun krintančius saulės
spindulius.
Deimonas jį sugriebė ir atitraukė atgal.
Stefanas pažvelgė į brolį.
Deimono akys buvo tamsios kaip naktis,
jis užmovė žiedą Stefanui ant piršto ir
paleido.
– Dabar, – graudžiai susigūžęs tarė
Deimonas, – gali drožti kur panorėjęs. –
Jis pakėlė nuo žemės žiedą, kurį Stefanas
buvo padovanojęs Elenai, ir atkišo broliui.
– Jis irgi tavo. Pasiimk. Pasiimk ir keliauk.
– Ir nusigręžė.
Stefanas ilgai stebeilijosi į auksinį
žiedelį ant brolio delno.
Paskui sugniaužė kumštyje ir dirstelėjo
į Deimoną. Šis kiūtojo užsimerkęs,
sunkiai šnopuodamas. Atrodė išsekęs,
iškankintas.
Stefanas buvo davęs Elenai pažadą.
– Eime, – dėdamasis į kišenę žiedą
tyliai pakvietė. – Nuvesiu tave, kur galėsi
atsigauti.
Padėjo broliui atsistoti. Trumpai jį
apglėbė.
 16

Gruodžio 16, pirmadienis

Man jį davė Stefanas. Išdalijo daugumą

daiktų iš savo kambario. Iš pradžių norėjau
atsisakyti, nes nenutuokiau, ką su juo
veikti. Bet dabar kai ką sumaniau.
Žmonės jau ima viską užmiršti. Jie
painioja smulkmenas, fantazuoja.
Svarbiausia, kuria paaiškinimus. Kad tai
išties nebuvo antgamtiška, kad viską
galima pagrįsti sveiku protu. Tai paika, bet
jų nepakeisi, ypač suaugusiųjų.
Su jais sunkiausia. Jie tvirtina, kad šunys
užsikrėtė pasiutlige. Veterinarai mano, kad
tai nauja pasiutligės forma, platinama
šikšnosparnių. Mereditė sako, kad tai
juokinga. Man atrodo kvaila.
Vaikai kiek protingesni, ypač buvusieji
šokiuose. Kai kuriais galime kliautis,
pavyzdžiui, Sju Karson ir Vike. Vikė per
šias dvi dienas bemaž stebuklingai
pasikeitė. Ji visai nebe tokia, kokia buvo
pastaruosius pustrečio mėnesio, bet ir nebe
tokia, kokia buvo dar anksčiau. Tada kaip
padraika lakstė su kietuoliais. Bet dabar ji,
mano supratimu, visai nieko.
Netgi Karolina šiandien elgėsi neblogai.
Per anas pamaldas nekalbėjo, bet šįkart
pasisakė. Pareiškė, kad tikroji Sniego
karalienė esanti Elena – ji atkartojo Sju
kalbą, bet turbūt tai geriausia, ką gali
padaryti Karolina. Ji gražiai pasielgė.
Elena atrodė tokia rami. Ne kaip vaškinė
lėlė, o lyg mieganti. Žinau, visi taip sako,
bet tai tiesa. Šįkart tai tikra tiesa.
Paskui žmonės šnekėjo, kaip ji
„stebuklingai išsigelbėjo iš vandens“ ir
panašiai. Aiškino, kad ji mirė nuo embolijos
ar dar kažko. Tai baisiai juokinga. Bet man
pakišo mintį.
Paimsiu iš jos spintos aną dienoraštį ir
paprašysiu ponios Grimesbi padėti jį
bibliotekoje, ne vitrinoje, kaip Honorijos Fel,
bet ten, kur žmonės galėtų pasiimti ir
pasiskaityti. Nes jame yra tiesa. Štai kur
tikroji istorija. Ir aš nenoriu, kad ji būtų
užmiršta.
Galbūt vaikai prisimins.
Turbūt reikia papasakoti, kas nutiko
kitiems; Elena būtų to norėjusi. Tetai
Džuditai viskas gerai, nors ji iš tų
suaugusiųjų, kurie nepakelia tiesos. Jai
reikia protingų paaiškinimų. Per Kalėdas
jie su Robertu susituoks. Margarita
džiaugsis.
Margarita mąsto sveikai. Per pamaldas ji
man sakė vieną dieną pamatysianti Eleną ir
tėvus, bet ne dabar, nes čia dar reikia atlikti
daug darbų. Nežinau, kas ją taip pamokė.
Kaip ketverių metukų ji protinga.
Alarikas su Meredite, žinoma, irgi laikosi
gerai. Tą siaubingą rytą, kai viskas nurimo
ir mes tvarkėmės, išvydę vienas kitą jie,
galima sakyti, puolė glėbesčiuotis. Turbūt
tarp jų kažkas vyksta. Mereditė sakė, kad
tai aptars sulaukusi aštuoniolikos ir baigusi
mokyklą.
Kaip visada. Vaikinai atitenka kitoms.
Jau ketinu išmėginti vieną senelės ritualą ir
įsitikinti, ar kada nors ištekėsiu. Bet aplink
nėra nė vieno, už kurio norėčiau tekėti.
Tiesa, yra Metas. Jis mielas. Bet šiuo metu
jo galvoje tik viena mergina. Nežinau, ar ją
pamirš.
Šiandien po pamaldų jis vožė Taileriui į
nosį, nes šis negražiai pasakė apie Eleną.
Taileris – vienintelis mano pažįstamas,
kuris tikrai niekada nepasikeis, kad ir kas
nutiktų. Visada liks toks pat šlykštus
niekšas, koks yra dabar.
Ak taip, Metas – jo akys nuostabiai
mėlynos. Ir dešinys kablys puikus.
Stefanas negalėjo smogti Taileriui, nes jo
ten nebuvo. Mieste daug žmonių tebemano,
kad Eleną nužudė jis. Jis tikrai tai padarė,
tvirtina jie, nes ten daugiau nieko nebuvo.
Kol gelbėtojai nusileido į kriptą, Katerinos
pelenus jau buvo išnešiojęs vėjas. Pasak
Stefano, taip nutiko todėl, kad ji buvo sena
ir visiškai sudegė. Sakė, kad anąkart, kai
Katerina apsimetė sudegusi, jie turėjo
susiprotėti, kad jauni vampyrai nevirsta
pelenais. Ji tiesiog būtų mirusi kaip Elena.
Subyra tik seniai.
Kai kurie žmonės – ypač ponas Smolvudas
ir jo draugai – tikriausiai būtų apkaltinę
Deimoną, jei tik būtų sučiupę. Bet kai jie
atėjo prie kapo, Deimono ten neberado.
Stefanas jam padėjo pasislėpti. Stefanas
nesako, kur, bet, aš manau, miške. Rodos,
vampyrai greitai sveiksta, nes šiandien po
pamaldų Stefanas pranešė, kad Deimonas
išvyko iš Fels Čerčo. Stefanas tuo
nesidžiaugė; tikriausiai Deimonas jam
nieko nepaaiškino. Kyla daug klausimų: ką
veikia Deimonas? Kandžioja nekaltas
merginas? O gal pasitaisė? Nestatyčiau nė
už vieną variantą. Deimonas – keistas
vaikinas.
 Bet žavus. Nepaprastai žavus.
Stefanas niekam nepasakys, kur jis
išvyko. Bet įtariu, kad Deimonas gali būti
nustebintas. Kiek žinau, Elena išgavo iš
Stefano pažadą saugoti brolį. O Stefanas
pažadus tikrai tesi.
Linkiu jam laimės. Jis darys, ko pageidavo
Elena, ir tuomet jausis laimingas. Toks
laimingas, koks tik gali jaustis be jos.
Dabar jis ant kaklo segi grandinėlę su
žiedu.
Jei manote, kad tuščiai tauškiu arba kad
man nerūpi Elena, klystate. Tegu tik kas
nors išdrįsta man taip pasakyti. Mudvi su
Meredite praverkėme visą šeštadienį ir
beveik visą sekmadienį. Taip pykau, kad
norėjosi viską laužyti ir daužyti. Vis
galvoju, kodėl Elena? Kodėl? Juk tą naktį
galėjo žūti kas kitas. Kodėl taip nutiko jai,
vienintelei iš viso miesto?
Be abejo, ji mirė, kad visus išgelbėtų, bet
kodėl turėjo paaukoti gyvastį? Taip
neteisinga.
Ak, vėl pravirkau. Taip nutinka, kai imi
galvoti apie teisybę. Negaliu paaiškinti,
kodėl taip yra. Norėčiau pabelsti į Honorijos
Fel kapą ir paklausti jos nuomonės, bet ji su
manim nešnekės. Vargu ar apskritai kas
nors tai žino.
Aš mylėjau Eleną. Man jos siaubingai
stigs. Visai mokyklai jos stigs. Tarsi būtų
užgesusi šviesa. Robertas sakė, kad
lotyniškai jos vardas ir reiškia „šviesa“.
Niekuomet jos nepamiršiu.
 Gaila, nespėjau su Elena atsisveikinti, bet
Stefanas sakė, kad ji prašė perduoti, jog
mane myli. Stengsiuosi jos meilę
įsivaizduoti kaip šviesą, nuolat lydinčią
mane.
Tam kartui baigiu, nes Stefanas išvyksta,
ir mes su Metu, Meredite ir Alariku einam
jo išlydėti. Neketinau taip įsitraukti; pati
niekada nerašiau dienoraščio. Bet noriu,
kad žmonės žinotų tiesą apie Eleną. Ji
nebuvo šventoji. Ne visada buvo miela, gera,
sąžininga ir sukalbama. Bet ji buvo stipri,
mylėjo draugus, buvo jiems ištikima ir
galop atliko patį nesavanaudiškiausią
darbą, kokį tik gali atlikti žmogus. Pasak
Mereditės, tai reiškia, kad ji pasirinko
šviesą, o ne tamsą. Noriu, kad žmonės tai
žinotų ir atsimintų.
Aš atsiminsiu.
Bonė Makalou
1991 12 16