La

A)
(aš
I i

PAS
ALEX
MICHAELIDES

Iš anglų kalbos vertė

Regina Šeškuvienė

Alma littera
VILNIUS / 2019
Versta iš: Alex Michaelides
"THE SILENT PATIENT,
Orion Books, 2019

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai,

personažai, vietos ir nutikimai yra arba autoriaus
vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė
priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius,
vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama

ietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo

įstaigų bibliotekose, muziejuose arba arc hyvuose,
draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų
tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose
terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-3714-7
Copyright O Alex Michaelides 2019
2019 indicates date first
of

English language publication

O Viršelio fotografijos, Kontis Šatūnas;
ziviani / ID: 185448857 / „Shutterstock“
O Vertimas
į
lietuvių kalbą, Regina Šeškuvienė,
O Leidykla „Alma littera“, 2019
2019
Mano tėvams
Betgi kodėl ji nekalba?

- Euripidas, „Alkestidė“
 PROLOGAS
Alicijos Berenson dienoraštis

Liepos 14-0ji

Nesuprantu, kam aš visa tai rašau.

Netiesa. Gal ir žinau, tik nenoriu to pripažinti.
Neišmanau, kaip pavadinti tai, ką rašau. Dienoraščiu?
Butų per daug pretenzinga. Aš juk neturiu ko pasakoti. Die-
noraštį rašė Anė Frank ir Samuelis Pipsas. Bet jie - tai nc aš.
Vadinti gyvenimo aprašymu? Skamba per daug moksliškai.
"Vada turėčiau rašyti kasdien, bet aš to daryti nenoriu. Jeigu

tai būtų kasdienė būtinybė, man greitai nusibostų.

Gal geriau nevadinti niekaip? Neužvardinta rašliava, prie
kurios prisėsiu kartkartėmis. Šitaip man labiau patinka. Tai,
kas įvardyta, neleidžia matyti visumos ar įžvelgti prasmės.
"Turi susitelkti į žodį; o žodis — tai tik menka smulkmena,

ledkalnio viršūnė. Žodžiai man — keblus dalykas. Aš mąs-

tau vaizdiniais, reiškiu mintis meniniais vaizdais, tad jeigu ne

Gabrielis, apskritai nebūčiau pradėjusi rašyti.

Pastaruoju metu man neduoda ramiai gyventi keletas da-
lykų. Iš pradžių maniau, kad man puikiai sekasi visa tai slėpti,
bet netrukus jis pamatė. Ir kaip nepamatys - jis viską mato.
Paklausė, kaip sekasi tapyti paveikslą, ir aš atsakiau, kad ne-
kaip. Jis įpylė man taurę vyno, kai sėdėjau virtuvėje prie stalo,
0 Jis ruošė vakarienę.
 Man patinka stebėti Gabrielį, virtuvėje. Jis
besisukiojantį
puikus virėjas —
elegantiškas, grakštus, tvarkingas. Visai ki-
toks nei aš. Aš visur palieku netvarką.
—
Nagi, kalbėk, -
paragino jis.
— Kad neturiu ko pasakyti. Kartais mano galva būna visai
tuščia. Sakytum, kapanojuosi giliame purvyne.
— Kodėl tau
nepamėginus užrašyti? Tai būtų tarsi dienos
įvykių suvestinė. Gal padėtų?
- Ko gero,tu teisus. Reikės pamėginti.
— Ne tuščiai kalbėk, mieloji, o daryk.
- Pasistengsiu.
Jis vis mane ragino, ragino, o aš nė piršto nepajudinau.
Paskui, po kelių dienų, jis man įteikė nedidelę užrašų knygelę
juodais odiniais viršeliais ir storais baltais lapais. Paglosčiau
delnu pirmą puslapį, pajutau, koks jis švelnus, tada pasidro-
žiau pieštuką ir pradėjau rašyti.
Žinoma, Gabrielis buvo teisus. Man iškart palengvėjo —
rašymas leidžia atsiverti, išlieti širdį, suteikia mintims erdvės.
Tai tarsi terapija. Aš taip manau.
Gabrielis nieko nesako, bet aš jaučiu, kad jam dėl manęs
neramu. O jeigu atvirai - juk privalau kalbėti atvirai, - tikroji
priežastis, kodėl sutikau rašyti dienoraštį, yra ta, jog norėjau
Gabrielį įtikinti ir įrodyti, - kad man viskas gerai. Negaliu
—

pakęsti minties, jog savo elgesiu jį skaudinu. Gabrielį aš labai

myliu. Jis neabejotinai yra mano gyvenimo meilė. Myliu jį
visa širdimi, aklai, kartais meilė jam mane net dusina. Kartais
manau...
Ne, apie tai geriau nerašyti.
Mano dienoraštyje turi sugulti mintys ir vaizdiniai, įkve-
piantys mane kūrybiniam darbui; dalykai, kurie skatina kū-
rybinį procesą. Pažadu rašyti tik apie teigiamus, gražius ir
paprastus dalykus.
Jokių beprotiškų minčių.
 Pirma dalis

Tas, kas turi reginčias akis ir girdinčias ausis, gali įtikinti

save, kad joks mirtingasis nemoka laikyti paslapčių. Jeigu
lupos ir tyli, jausmus gali išduoti pirštų galiukai; mintys
išdavikės srūva pro visas odos boras.

- Sigmund Freud, „Įvadinis psichoanalizės paskaitų kursas“

Alicijai Berenson buvo trisdešimt treji, kai ji nužudė savo
vyrą.
Susituokę jie išgyveno septynerius metus. Abu buvo me-
nininkai. Alicija — dailininkė, Gabrielis — garsus mados pa-
saulio fotografas. Turėjo savitą stilių. Fotografavo perkarusias
pusnuoges moteris ne visai padoriomis pozomis. Po mirties
jo nuotraukų kainos šoktelėjo iki astronominių aukštumų.
Jeigu atvirai, man jo darbai pernelyg lėkšti ir paprasti. Savo
kokybe jie nė iš tolo neprilygsta geriausiems intuicijos įkvėp-
tiems Alicijos darbams. Žinoma, aš nesu toks geras meno
Žinovas, kad galėčiau atspėti, ar Alicijai Berenson kaip daili-
ninkei pavyktų atremti laiko išbandymus. Jos talentą visada
temdys prasta jos kaip moters reputacija, tad man sunku ją
vertinti objektyviai. Jūs, žinoma, galite kaltinti mane šališku-
mu. Tačiau aš išsakau tik savo asmeninę nuomonę, kad ir ko-
kia ji būtų. Mano galva, Alicija — genijus. Techniškai tobulai
nutapyti paveikslai prikausto žiūrovo dėmesį — tiesiog stveria
už gerklės ir laiko suspaudę lyg replėmis.
Gabrielis Berensonas buvo nužudytas prieš šešerius me-
tus. Jam tada buvo keturiasdešimt ketveri. Mirtis jį ištiko
rugpjūčio dvidešimt penktąją — itin karštą vasaros dieną;
Jei pamenate, tą vasarą buvo užregistruota aukščiausia metų
temperatūra. Jis mirė per pačius karščius.

13
 Paskutinę savo gyvenimo dieną Gabrielis nubudo anksti.
Penkiolika minučių po penkių atvažiavo automobilis, pasiė-
mė jį iš namų, kur jiedu su Alicija gyveno šiaurvakarinėje
—

Londono dalyje, Hampstedo Viržyno pakraštyje, - ir nuvežė

į Šordiče rengiamą fotosesiją. Ten jis visą dieną ant pastato

stogo fotografavo modelius „Vogue“ žurnalui.

Apie Alicijos veiklą tą dieną mažai kas žinoma. Artinosi
parodos atidarymas, o iki darbų pabaigos dar buvo toli. Ti-
kėtina, kad ji visą dieną praleido tapydama vasarnamyje sodo
gale, kur neseniai buvo įsirengusi studiją. Gabrielis buvo par-
vežtas namo tik apic vienuoliktą vakaro, nes fotosesija užsi-
tęsė iki vėlumos.
iš-
į
Maždaug po pusvalandžio jų kaimynė Barbė Helman
girdo šūvius ir paskambino policiją. Vienuolika trisdešimt
penkios nakties iš Haverstoko Kalvos policijos nuovados
buvo išsiųstas ekipažas. Jis atvyko prie Berensonų namų grei-
čiau nei per tris minutes.
Pagrindinės lauko durys buvo praviros. Name tvyrojo
aklina tamsa. Neveikė nė vienas šviesos jungiklis. Policijos
pareigūnai perėjo prieškambarį ir nuėjo į svetainę. Pasišvies-
dami žibintais apžvelgė kambarį. Aliciją aptiko stovinčią pric
židinio. Žibinto šviesoje balta suknelė atrodė kaip giltinės rū-
bas. Atvykus policijai Alicija nė nesureagavo. Stovėjo sustin-
gusi kaip statula, kaip iš ledo išskobta figūra, akyse išgąstis,
tarsi regėtų kažką siaubinga.
Ant grindų gulėjo pistoletas. Netoli jo buvo rastas ir Ga-
brielis. Jis sėdėjo patamsyje, pririštas prie kėdės viela, ja buvo
apraizgytosir jo čiurnos, ir riešai. Iš pradžių pareigūnai pama-
nė, kad jis gyvas. Galva kick pasvirusi į šoną, tarsi būtų buvęs

be sąmonės. Bet paskui žibinto šviesoje policininkai pamatė

jo veidą — jis buvo suvarpytas kulkų. Dailūs bruožai sudarkyti
amžiams, likusi tik pajuodusi kruvina masė. Siena už jo ap-
drėbta kaukolės skeveldromis, smegenimis, plaukais ir krauju.

14
 Kraujo buvo pilna visur juo aptaškytos sienos, kraujo
—

upeliai sruvo grindimis, tekėjo tarp grindlenčių. Policijos pa-

reigūnų manymu, tai veikiausiai Gabrielio kraujas. Tik iš kur
jo šitiek daug? Staiga žibinto spindulio šviesoje kažkas blyks-
telėjo Alicijai prie kojų gulėjo peilis. Dar vienas žibinto
—

blyksnis, ir policininkai pamatė, kad balta Alicijos suknelė

aptaškyta krauju. Pareigūnas stvėrė moterį už rankų ir atsuko
)
šviesą. Alicijos riešų venos buvo perrėžtos — žaizdos šviežios
ir smarkiai kraujavo.
Alicija kaip pašėlusi priešinosi policijos mėginimams iš-
gelbėti jai gyvybę. Prircikė net trijų pareigūnų jai sutramdyti.
Moteris buvo skubiai nuvežta į Karališkąją valstybės ligoni-
nę, esančią vos už kelių minučių kelio nuo namų. Pakeliui
Alicija susmuko ir nualpo. Moteris smarkiai nukraujavo, bet
liko gyva.
Kitą dieną ji buvo perkelta į privačią palatą toje pat ligo-
ninėje. Vėliau, dalyvaujant asmeniniam advokatui, apklausta
policijos pareigūnų. Per visą apklausą Alicija nepratarė nė žo-
džio. Išbalusios bekraujės lūpos retsykiais krusteldavo, bet iš
jų neišsprūdo nė vienas žodis, joks garsas. Alicija neatsakinėjo
į klausimus. Ji tiesiog negalėjo ar nenorėjo kalbėti. Neprabilo

ir teisme klausydamasi kaltinimų dėl Gabrielio nužudymo.

"Lylėjo suimama, neneigė savo kaltės, bet ir neprisipažino.
Alicija visam laikui liko nebyli.
Dėl užsitęsusio tylėjimo ši buitinė drama tapo didžiu-
liu įvykiu: paslaptimi, ne;menama mįsle, ištisus mėnesius
mirgėjusia laikraščių antraštėse ir kaitinusia publikos vaiz-
duotę.
Alicija ir toliau tylėjo. Bet paliko testamentą. Paveikslą.
Jį pradėjo tapyti išleista iš ligoninės, kai buvo skirtas namų
areštas, laukdama teismo. Pasak tcismo paskirtos psichiatri-
jos ligoninės seselės, Alicija nieko nevalgė ir nemiegojo, ji
vien tik tapė.
 Paprastai prieš imdamasi naujo paveikslo Alicija šiam
darbui ruošdavosi kelias savaites ar netgi mėnesius pieš-
—

davo begales eskizų, dėliodavo ir perdėliodavo kompoziciją,

cksperimentuodavo su spalvomis ir formomis. Tai būdavo
tarsi ilgas nėštumo periodas, vainikuojamas užsitęsusio gim-
dymo, nes kiekvienas potėpis keldavo jai didžiulį skausmą.
Tačiau šį kartą ji iš esmės pakeitė savo kūrybinio proceso
eigą - paveikslą užbaigė vos per kelias dienas po vyro mirties.
Ir to užteko, kad daugelis žmonių už tai ją pasmerktų —
toks greitas sugrįžimas į studiją po Gabrielio mirties bylojo
apie neįtikėtiną jos abejingumą. Siaubingas šaltakraujės žu-
dikės negailestingumas.
Galbūt. Betgi nepamirškime, kad Alicija Berenson pir-
miausia buvo menininkė ir tik paskui žudikė. Man visiškai
suprantama, kodėl ji iškart griebėsi teptuko ir dažų, kodėl su-
skato perteikti drobėje savo sudėtingus jausmus. Šįkart piešti
jai buvo lengva todėl, kad ji išliejo susikaupusį sielvartą, nors
žodis „lengva“ čia gal ir nelabai tinka.
Tai buvo autoportretas. Pavadinimą ji užrašė kairiajame
apatiniame paveikslo kampe šviesiai mėlynomis graikiško-
mis raidėmis.
"Tai buvo vienas žodis:
ALKESTIDĖ
Alkestidė -tai deivė graikų mitologijoje. Su ja susijusi itin
liudna meilės istorija. Alkestidė paaukoja gyvenimą dėl savo
sutuoktinio Admeto, geranoriškai sutinka numirti už jį, kai
visi kiti tokiam žygiui nesiryžta. Tai gražus mitas apie pa-
siaukojimą, tačiau kaip jis siejasi su Alicijos istorija, sunku
pasakyti. Tikroji šios aliuzijos prasmė ilgą laiką man buvo
nežinoma, tačiau vienąsyk tiesa išplaukė į dienos šviesą...
Betgi aš per daug skubu. Užbėgu įvykiams už akių. Reikia
pradėti nuo pradžių ir leisti kalbėti įvykiams. Man nevalia jų
gražinti, iškraipyti tiesą ar meluoti. Todėl pasakosiu palen-
gyva, neskubėdamas ir apdairiai. Tačiau nuo ko pradėti? Pir-
miausia turbūt reikėtų prisistatyti, bet gal dar ankstoka, šiaip
ar taip, juk ne aš esu pagrindinis šios istorijos veikėjas. Tai
pasakojimas apie Alicijos Berensongyvenimą, todėl reikia
pradėti nuo jos pačios. Ir nuo „Alkestidės“.
Autoportrete Alicija vaizduoja save namie, savo studijoje,
prabėgus kelioms dienoms po vyro nužudymo. Ji stovi prie
molberto su teptuku rankoje. Visiškai nuoga. Kūnas nuta-
pytas nepriekaištingai tiksliai: šviesiai rudų plaukų sruogos
krenta ant kaulėtų pečių, po peršviečiama oda matyti mėly-
nos gyslos, ant abiejų riešų - dar nesugiję randai. Tarp pirštų
teptukas. Nuo jo varva raudoni dažai, o gal kraujas? Ji vaiz-
duojama tapybos procese, bet drobė dar tuščia, moters veidas

17
irgi bejausmis. Galva pasukta į šoną, žiūri per petį tiesiai į
mus. Burna pražiota, lūpos pravertos. Ir nebyli.
Vykstant teismo procesui Žanas Feliksas Martinas, ne-
didelės paveikslų galerijos Soho rajone, atstovaujančios Ali-
cijai, savininkas, priėmė kontroversišką sprendimą, daugelio
manymu, sensacingą ir makabrišką —
išcksponavo „Alkesti-
dę“. Tai, kad paveikslo autorė šiuo metu teisiama už savo vyro
nužudymą, ilgoje galerijos istorijoje reiškė, jog prie galerijos
durų nusidrieks ilgiausios eilės.
Aš, apšviestas gretimos sekso reikmenų parduotuvėlės
raudonų neoninių lempučių šviesų, taip pat stovėjau cilėje
kartu su kitais gašliais meno mylėtojais ir laukiau. Smal-
suoliai vienas paskui kitą iš lėto smuko į galeriją. Įžengęs

pro duris minios iškart buvau nutemptas prie paveiks-

lo —
panašiai būna, kai kokiame nors apsėstame name su-
sijaudinusių žioplių minia pagauna tave ir ima nešti per
kambarius. Galiausiai atsidūriau eilės priekyje ir išvydau
—

„Alkestidę“.
Žiūrėjau į paveikslą, įdėmiai žvelgiau į Alkestidės akis
stengdamasis suvokti, ką jose regiu, bandžiau ką nors supras-
ti, bet paveikslas buvo man ncįkandamas. Alicija spoksojo į
mane lyg nebyli kaukė —
neperprantama, nesuvokiama. Jos
veide neįžvelgiau nei kaltės, nei nekaltumo.
O kitiems ją perprasti sekėsi gerokai lengviau.
- Blogio įsikūnijimas, — šalimais sukuždėjo kažkokia
moteris.
- Iš tiesų, - pritarė jai draugė. - Šaltakraujė kalė.
Pala pala, neskubėkit, pamaniau, Alicijos kaltė dar neįro-
dyta. Bet, tiesą sakant, tokia nuomonė jau buvo suformuota
iš anksto. Visi laikraščiai nuo pirmos dienos pakrikštijo ją
piktadare, fatališka moterimi, juodąja našle. Siaubūne.
Pliki faktai bylojo paprastą tiesą: Alicija buvo rasta viena
prie Gabrielio lavono; ant pistoleto tik jos vienos pirštų at-

18
«paudai. Niekam nekilo abejonių, kad tai ji nužudė Gabrielį.
lačiau kodė/ jinai jį nužudė, taip ir liko mgslė.
Žmogžudystė buvo plačiai aptarinėjama, spaudoje, per
radiją ir rytinėsepokalbių laidose televizijoje keliamos įvai-
os nužudymo versijos. Buvo kviečiami ekspertai, kad paaiš-
kintų, pasmerktų ar pateisintų Alicijos veiksmus. Anot vienų,
p veikiausiai tapo buitinės dramos auka, gyveno engiama
„paudžiama, kol galiausiai neištvėrė ir pratrūko. Anot kitos
ir
versijos, tai buvęs nenusisckęs žaidimas — juk
seksualinis
vyras rastas pririštas prie kėdės, argi ne? Kiti įtarinėjo tai
buvus senamadišką pavydą gal įsipainiojo kita moteris ir
—

pastumėjo Aliciją link žmogžudystės? Tačiau teisme Gabrie-

lio brolis apibūdino Alicijos vyrą kaip ištikimą, karštai savo
zmoną mylintį sutuoktinį. Na, o
kaip dėl pinigų? Iš vyro mir-
ties Alicija nebūtų pasipelniusi — ji pati turėjo pinigų, buvo
paveldėjusi iš savo tėvo.
"Taigispėlionės apie nužudymo motyvus ir atkaklų Alici-
jos tylėjimą
ir toliau nesiliovė -
atsakymų nebuvo, o klausimų
vis daugėjo. Kodėl jiatsisako kalbėti? Ką tai reiškia? Gal ji ką
slepia? Ką nors gina? Jeigu taip, tai ką? Ir kodėl?
Tuo metu, pamenu, aš vis galvodavau: kol visi plaka lie-
žuviais, rašinėja ir ginčijasi aptarinėdami Alicijos poelgį, šių
smarkių ir triukšmingų veiksmų šerdis yra tuštuma — tyla.
Ncbyli tarsi sfinksas.
"Teisme teisėjas skeptiškai vertino atkaklų Alicijos nenorą
kalbėti. Anot vyriausiojo teismo teisėjo pono Alverstouno,
nekaltieji itin garsiai gina savo nekaltumą, tai gana daž-
esą
nas reiškinys. O Alicija ne tik pasirinko tylą, bet ir nerodė
jokių atgailos ženklų. Per visą teismo procesą neišspaudė nė
ašarėlės — šis faktas buvo itin
plačiai aptarinėjamas spaudo-
je, veido išraiška taip ir liko nepakitusi — šalta. Sustingusi.
—

Kaltinamosios advokatui neliko nieko kito, kaip tik pra-

šyti teismo pripažinti ją ribotai pakaltinama dėl psichinės

19
buklės: esą Alicija nuo seno skundėsi įvairiomis psichinė-
mis bėdomis. Manoma, tai prasidėję dar vaikystėje. Lcisėjas
daugumą šių tvirtinimų atmetė kaip gandus ar nuogirdas,
tačiau galiausiai leidosi palenkiamas ir įtikinamas profeso-
riaus Lazaro Diomedo, Imperatoriškojo koledžo teisminės
psichiatrijos profesoriaus ir Šiaurės Londono Grovo psichi-
atrijos klinikos direktoriaus, vadovaujančio Saugomų ligonių
teisminės medicinos skyriui. Profesorius Diomedas atkakliai
tvirtino, esą Alicijos atsisakymas kalbėti yra akivaizdus rimtų
psichinių jos negalavimų įrodymas, todėl ir nuosprendis tu-
rėtų būti atitinkamas.
"Tai buvo išsisukinėjimais paremtas tvirtinimas to, ko psi-

chiatrai nelinkę rėžti tiesiai šviesiai: anot Diomedo, Alicijai

negerai su galva.
Toks aiškinimas buvo vienintelis logiškas ir suprantamas:
juk ji pririšo žmogų, kurį mylėjo, prie kėdės ir iš visai arti
šovė jam į veidą, o paskui ncatgailavo, nieko nepaaiškino ir
apskritai nekalbėjo. Vadinasi, jai tikriausiai pasimaišė protas.
Neabejotinai pasimaišė.
Galiausiaivyriausiasis teisėjas ponas Alverstounas pa-
tenkino prašymą dėl riboto pakaltinamumo ir pasiūlė pri-
siekusiesiems priimti atitinkamą nuosprendį. Alicija buvo
pervežta į Grovo psichiatrijos ligoninę ir atiduota tam pa-
čiam profesoriui Diomedui, kurio liudijimas ir nulėmė tei-
sėjo sprendimą.
Tiesa ta, kad jeigu Alicija iš tikrųjų nebūtų buvusi kuok-
telėjusi — tai yra jeigu jos tylėjimas būtų buvęs apsimestinis,
jeigu ji būtų tobulai vaidinusi siekdama paveikti prisieku-
siuosius, — tai būtų buvę galima vadinti sėkme. Užuot pralei-
dusi daug metų už grotų, o jeigu dar pradėtų greitai sveikti,
po kelerių metų ji būtų buvusi išleista iš ligoninės. Taigi da-
bar būtų pats laikas pradėti apsimetinėti, kad sveiksta, taip?
Kartkartėmis išlementi vieną kitą trumpą žodelį, paskui dar

20
kelis, neskubant parodyti vieną kitą ženklą, kad gailisi. Bet
ne. Bėgo savaitės ir mėnesiai, slinko metai, o Alicija vis tylėjo.
Paprasčiausiai tylėjo, ir
tiek.
Galiausiai nusivylusi nesulaukusi jokių reikšmin-
spauda,
gesnių pokyčių, liovėsi domėjusis Alicija Berenson. Moteris
buvo nustumta į trumpam išgarsėjusių žudikių būrį; veidai
dar prisimenami, bet pavardės jau pamirštos.
Reikia pripažinti, užmiršo ne visi. Daugelis tarp jų ir
—

aš - ir toliau liko apžavėti mito apie bežadę Aliciją Beren-

son. Man, psichoterapeutui, buvo aišku, kad Gabrieliui mirus

moteris patyrė didžiulę psichologinę traumą ir kad jos tylė-
jimas — tokios traumos įrodymas. Neįstengusi atsitokėti po
to, ką padarė, Alicija ėmė trypčioti vietoje ir galiausiai visai
sustojo, kaip sustoja visiškai sugedęs automobilis. Man kilo
noras vėl ją sugrąžinti į gyvenimą - padėti Alicijai papasakoti
savąją versiją, išsigydyti sielos žaizdas ir pasveikti. Man kilo
noras ją suremontuoti.
Nenorėdamas
per daug girtis pasakysiu, kad jaučiausi ga-
lis pagelbėti Alicijai Berenson. Esu teismo psichoterapeutas
ir turiu daug patirties, kaip dirbti su itin pažeidžiamais ir
visuomenės sugadintais asmenimis. Alicijos Berenson gyve-
nimo istorija tam tikra prasme panaši į manąją, tad mano
jausmus jai galima pavadinti empatija.
IDeja, tuo metu aš dar dirbau Brodmoro ligoninėje, ir
pa-
galba Alicijai taip ir būtų likusi neįgyvendinama svajone, ta-
čiau netikėtai padėjo pats likimas.
Prabėgus šešeriems metams po to, kai Alicija buvo pagul-
dyta į Grovo ligoninę, čia atsirado laisva teismo psichotera-
pcuto vieta. Vos tik išvydęs skelbimą iškart supratau, kad tai
mano šansas. Pasitelkiau visą drąsą ir pasiprašiau darbo.
Aš esu Teo Faberis. Man keturiasdešimt dveji. Psichiatru ta-
pau dėl to, kad pats buvau ne visai sveikas. Tai tikra tiesa, nors
per pokalbį dėl darbo, kai buvo užduotas toks klausimas, aš
nutylėjau.
— Kaip manote, kas jus pastūmėjo rinktis psichoterapeuto
profesiją? — paklausė Indira Šarma, žvelgdama į mane per
didžiulių akinių viršų.
Indira dirbo Grovo ligoninės Psichiatrijos skyriaus kon-
sultante. Beveik šešiasdešimtics, patrauklaus veiduko, plaukai
juodi, jau pradėję žilti. Moteris man maloniai šypsojosi tarsi
norėdama patikinti, kad šitas klausimas lengvas, kad tai tik
menkas apšilimas prieš suktesnius klausimus, kurių dar su-
lauksiu.
Neskubėjau jai atsakyti. Jaučiau į save įsmeigtus kitų įdar-
binimo komisijos narių žvilgsnius. Drąsiai žvelgdamas jiems
į akis išpyškinau iš anksto paruoštą atsakymą - pasigailėjimo

vertą istoriją apie tai, kad paauglystėje teko padirbėti ne;-

galiųjų priežiūros centre, kad šis darbas paskatino domėtis
psichologija, kad vėliau nusprendžiau studijuoti psichiatriją
ir taip toliau.
— Turbūt labai norėjau padėti žmonėms, — pasakiau ir
gūžtelėjau pečiais. — Tikriausiai dėl to.
Visiška nesąmonė.

22
 Na žinoma, padėti žmonėms norėjau, tačiau toks tikslas
buvo ne pagrindinis, ypač kai tik pradėjau dirbti. Pagrindinis
motyvas buvo absoliučiai savanaudiškas. Pirmiausia norėjau
padėti pats sau. Esu tikras, taip atsitinka beveik visiems, ku-
nic renkasi darbą psichinės sveikatos srityje. Mus
ši
profesija
vilioja dėl to, kad patys esame suluošinti, studijuojame psi-
chologiją, jog galėtume padėti sau. O ar esame pasirengę tą
pripažinti, ar ne, jau kitas klausimas.
Pagal žmogiškąją prigimtį pirmieji mūsų gyvenimo metai
tuno šalyje, kurioje dar nėra prisiminimų. Paprastai įsivaiz-
duojame save išnyrančius iš to pirmapradžio ūko kaip jau vi-
sai susiformavusias asmenybes, panašiai kaip tobula Afroditė
išniro iš jūros putos. Tačiau sparčiai vystantis mokslui apic
smegenis žinome, kad taip nėra. Mes gimstame tik
su iš da-
lies išsivysčiusiomis smegenimis — veikiau su minkštu molio
gabalu galvoje, o ne su olimpinės dievybėssmegenimis. Anot
psichoanalitiko Donaldo Vinikoto, „nėra nieko nuostabesnio
uz kūdikį“. Asmenybė negali vystytis izoliuotai, ji turi for-
muotis bendraudama su kitomis asmenybėmis, taigi mus for-
muoja ir lipdo nematomos jėgos, kurių mes neprisimename.
"Vai - mūsų tėvai.

IJėl akivaizdžių kartais tai gali gąsdinti, nes

priežasčių
nickas nežino, kokių pažeminimų mums teko patirti, kiek
kančių teko iškęsti toje šalyje be prisiminimų. Mūsų cha-
rakteris formuojasi mums to nežinant. Pavyzdžiui, aš augau
jausdamas nuolatinį jaudulį, baimę, nerimą. Šis nerimas, re-
zis, jau gyvavo iki man gimstant, savarankiškai, be mano ži-
nios. Tačiau spėju, kad reikštis pradėjo tik tada, kai ėmiau
bendrauti su tėvu, mat šalia jo aš visada jausdavausi nesaugus.
Neprognozuojami despotiško mano tėvo pykčio priepuo-
liai reaguojant į bet kokią situaciją, tegu ir pačią nekalčiau-
sią, namus paversdavo potencialiu minų lauku. Paprasčiausia
pastaba ar kitokia nuomonė galėdavo įžiebti jo pyktį ir su-

23
kelti galybę emocinių sprogimų, ir
niekur negalėdavai nuo to
pabėgti. Nuo tėvo riksmų drebėdavo namas, o aš skuosdavau
laiptais viršų, į savo kambarį, puldavau ant grindų, palįsda-
į

vau po lova ir prisiplodavau pric sienos. Kvėpuodavau dul-

kinu oru ir melsdavau Dievą, kad prasiskirtų namo plytos
ir
mane prarytų. Bet tėvo ranka nutverdavo mane, ištraukdavo
iš palovės, ir
tekdavo taikstytis su likimu. Tėvas nusijuosdavo
diržą, užsimodavo, diržas sušvilpdavo ore. Kiekvienas smūgis
blokšdavo mane į šoną, odą skaudžiai nudegindavo. Paskui
tėvas nurimdavo taip pat staiga, kaip ir pratrūko, mane kaip
skudurą nutrenkdavo ant grindų, ir aš gulėdavau tarsi skudu-
rinė lėlė, išmesta supykusio vaiko.
Aš niekada nežinodavau, koks mano poelgis įžiebs jo
pyktį ir ar nusipelniau tokios bausmės. Klausdavau mamos,
kodėl tėvas taip ant manęs pyksta, bet ji tik beviltiškai pa-
traukydavo pečiais ir tardavo: „Iš kur man žinoti? Tavo tėvui
su galva negerai.“
Sakydama, kad jam negerai su galva, mama nejuokavo. Jei-
gu tėvas būtų nuėjęs pas psichiatrą šiais laikais, tai jam, įtariu,
būtų diagnozavę psichinę negalią - ligą, kurios jis nesigydė
visą gyvenimą. Rezultatas — isterijos ir fizinis smurtas mano
vaikystėje ir paauglystėje, grasinimai, ašaros ir stiklo šukės.
Žinoma, buvo ir džiugių akimirkų, dažniausiai, kai tė-
vas kur nors išvykdavo. Pamenu, vieną žiemą jis
visą mėnesį
darbo reikalais viešėjo Amerikoje. Trisdešimt dienų mudu su
mama karaliavome visame name ir sode, nestebimi įdėmaus

jo žvilgsnio. Tą gruodį Londone gausiai pasnigo, ir mūsų so-

das buvo užklotas storu gurgždančiu sniego kilimu. Mudu su
mama nulipdėme sniego senį. Sąmoningai ar ne, kažkodėl
nulipdėme jį labai panašų į išvykusį namų šeimininką; pa-
krikštijau jį „tėčiu“, nes buvo su dideliu pilvu, vietoj akių - du
Juodi akmenukai, vietoj antakių įstriži pagaliukai. Tarp
— du

sniego senio ir tėvo iš tiesų buvo šiurpą keliantis panašumas.

24
Kad iliuzija būtų dar stipresnė, seniui užmovėme tėčio pirš-
tinės, užvožėme skrybėlę, įdavėme skėtį. O tada, juokdamiesi
kaip du maži vaikai, apdovanojome jį sniego gniūžčių kruša.
Naktį užėjo baisi pūga. Mama nuėjo miegoti, o aš iš pra-
«!žių apsimečiau miegas, paskui tyliai išsmukau
įlauką; stovė-
jau sode krintant snaigėms ir žiūrėjau, kaip jos tirpsta mano
delne. Buvo ir smagu, irliūdna, galvoje kirbėjo kažkokia tic-
sa, tik negalėjau nusakyti to žodžiais, nes mano žodynas buvo
skurdus, stigo žodžių tai tiesai užgriebti. Tirpstančių snaigių
gaudymas man kažkodėl atrodė panašus
vieną akimirką turi, o kitą jau nebe. Man
į tai
laimės graibstymą:
priminė, kad
už mūsų namo sienų yra ir kitas pasaulis, necaprėpiamas ir
nepaprastai gražus, pasaulis, kuris tuo metu man buvo nepa-
sickiamas. Bėgant metams tas
prisiminimas nuolat atgydavo
manyje. Gal dėl to, kad anuomet aplink viešpatavo blogis,
tas trumpas laisvės akimirksnis sužibėdavo dar ryškiau - lyg
šviesos kibirkštėlė tamsoje.
Manosupratimu, vienintelė viltis išgyventi — tai atsitrauk-
ti, tick fiziškai, tiek ir psichiškai. Reikėjo kur nors bėgti; bėgti
labai toli. Nes tik atsitraukęs galėjau jaustis saugus. Galiausiai
sulaukęs aštuoniolikos gavau iš egzaminų tokius pažymius,
kuric man užtikrino vietą universitete, ir pagaliau palikau tą
pusiau nuosavą kalėjimą Saryje. Maniausi tapęs laisvas.
Apsirikau.
Tada dar nežinojau, - nors kas iš to, vis tiek jau buvo
per vėlu, - kad spėjau perimti tėvo elgesį, kad užprograma-
vau
jį savyje,
palaidojau giliai savo sąmonėje. Kad ir
kaip toli
bėgdavau, kad ir kur būdavau, tėvo įsiūtis vis tiek mane pa-
sivydavo. Mane persekiojo negailestingai pragariški jo įsiū-
čio priepuolių prisiminimai, lydimi jo balso — nepaliaujamo
staugimo, kad esu niekam tikęs apgailėtinas nevykėlis.
Pirmąjį semestrą universitete, tą pirmą šaltą žiemą, bal-
sai galvoje aidėdavo taip garsiai, kad net paralyžiuodavo visą

25
kūną. Slegiamas neįveikiamos baimės nekeldavau laukan
kojos, nebendraudavau su žmonėmis, neieškodavau naujų
draugų. Geriau jau apskritai nebūčiau bėgęs iš namų. Viskas
atrodė beviltiška. Jaučiausi nugalėtas, įkliuvęs. Užspeistas į
kampą. Be jokios išeities.
Sprendimas buvo tik vienas.
Ėjau
iš vaistinės į vaistinę ir pirkausi paracetamolio. Kie-
kvienoje vaistinėje - tik po porą pakelių, kad nesukelčiau įta-
rimo. Tačiau nuogąstavau be reikalo. Niekas nekreipė į mane
dėmesio. Jaučiausi nematomas.
Šaltame kambaryje sugrubusiais pirštais plėšiau vaistų
pakelius. Prireikė nemažai valios pastangų šitokiai daugybei
tablečių praryti, bet aš vis tick atkakliai rijau vieną karčią ta-
bletę po kitos. Tada užsiropščiau ant siauros nepatogios love-
lės, atsiguliau, užsimerkiau ir ėmiau laukti mirties.
Bet ji neatėjo.
Užtat vidurius ėmė raižyti nepakeliamas skausmas. Su-
siricčiau ir pradėjau vemti, visas išsiterliojau skrandžio sul-
timis, aplipau pusiau suvirškintomis tabletėmis. Regis, visą
amžinybę gulėjau tamsoje, o
skrandį raižė skausmas. Bet pas-
kui palengva galvoje prašviesėjo, ir aš kai ką supratau.
Aš nebenorėjau mirti. Dar ne dabar, nes dar nespėjau pa-
gyventi.
Man tai suteikė vilties, nors ir miglotos, sunkiai apibūdi-
namos. Be to, suvokiau, kad vienas pats neišsikapstysiu, kad
man reikalinga pagalba.
Ir radau ją psichoterapeutės Rutos asmenyje tą mote- —

rį man nurodė universiteto psichologinės pagalbos tarnyba.

Ruta —
žilaplaukė storuliukė, primenanti geraširdę močiutę.
Ji maloniai šypsojosi man, ir
aš norėjau tikėti jos šypsena. Iš
pradžių ji kalbėjo mažai. Tiesiog klausėsi ir leido man išsipa-
sakoti. Apic vaikystę, namus, tėvus. Kalbėdamas pajutau, kad
dalykai, apie kuriuos pasakoju, dar ir
labai liūdni, bet aš vis tiek

26
nieko nejaučiu. Sėdėjau atsiribojęs nuo savo jausmų, lyg būčiau
plaštaka, atkirsta nuo riešo. Pasakojau apie skausmingą pracitį
w
spontanišką norą nusižudyti, bet vis tick nieko nejaučiau.
"Tačiau kalbėdamas kartkartėmis pažvelgdavau į Rutą.
I
.abai nustebau jos akyse išvydęs ašaras. Sunku suvokti, bet
tos ašaros buvo jos. ne

Ašaros buvo mano.

"Tik tuokart aš šito dar
nesupratau. Deja, terapijos tikslas
toks ir yra: pacientas jam nepriimtinus jausmus permeta savo
„ydytojui, šis sukaupia visa tai, ko pacientas bijo, ir išgyvena
uz jį, paskui labai lėtai tuos jausmus vėl grąžina pacientui.
laip ir Ruta grąžino jausmus
man.
Mudu susitikinėjome kelerius metus. Ji tapo mano gy-
venimo konstanta. Per ją aš įgijau naujos santykių su kitu
zmogumi patirtics - paremtos abipuse pagarba, nuoširdumu
1 švelnumu,
o
ne kaltinimais, pykčiu ir žiaurumu. Palengva
pradėjau kitaip galvoti apie save, nebesijaučiau toks tuščias,
jausmai, pradingo baimės. Tas nelemtas vidinių balsų
atgrijo
vhoras vis dar persekiojo mane, bet dabar su balsais tvarkytis
man padėjo Ruta, todėl nebelabai kreipiau į juos dėmesio.
Galiausiai balsai ėmė rimti ir visiškai nutilo. Pajutau ramybę,
o kartais netgi jaučiausi laimingas.
Akivaizdu: psichoterapija tiesiogine prasme išgelbėjo
man gyvybę. O svarbiausia, pagerėjo mano gyvenimo koky-
bė. Gydymas kalbantis tapo pagrindine mano atsinaujinimo
priežastimi, giliąja prasme - mano naująja savastimi.
Supratau, kad tai mano pašaukimas.
Baigęs universitetą lankiau psichoterapijos studijas Lon-
donce. Net ir mokydamasis vis dar susitikinėjau su Ruta.
Ji ir
toliau mane palaikė ir drąsino, nors ne kartą liepė kritiškiau
žvelgti į kelią, kurį renkuosi. „Tai ne pasivaikščiojimas po
parką“, sakydavo ji. Ir buvo teisi. Dirbti su pacientais, susi-
durti su kasdienybe iš
tiesų nėra lengva ir paprasta.

27
 Prisimenu savo pirmąjį apsilankymą uždarame Psichia-
trijos skyriuje. Vos tik man atėjus, po kelių minučių vienas
pacientas nusimovė kelnes, atsitūpė ir čia pat išsituštino.
Krūva buvo didelė, dvokianti. Tačiau paskesni mažiau šlykš-
tūs incidentai -
nepavykusios savižudybės, mėginimai žalo-
tis, nesutramdomi isterijos ir sielvarto priepuoliai — man
rodė dar baisesni. Ir vis dėlto po kiekvieno tokio susidūrimo
at-
dariausi atsparesnis, dirbti darėsi vis lengviau.
Keista, kaip greitai žmogus gali prisitaikyti prie naujo ir
visiškai svetimo gyvenimo - gyvenimo Psichiatrijos skyriuje.
Palengva susitaikai su beprotybe, ir
ne tik su pacientų, bet ir
su savąja. Mano galva, visi esame kuoktelėję, tik kiekvienas
skirtingai.
Būtent taip — ir dėl to — aš suartėjau su Alicija Beren-
son. Man pasisekė. Dėl sėkmingų psichiatrinių intervencijų
jaunystėje aš išlipau iš gilios psichinės duobės. Tačiau kaž-
kur giliai pasąmonėje sukosi ir kitas variantas: o juk galėjau
išprotėti, ir tada būčiau amžinai leidęs dienas psichiatrijos
ligoninėje kaip Alicija. Tačiau Dievas gailestingas...
Suprantama, viso šito Indirai Šarmai nepasakojau, kai ji
paklausė, kodėl pasirinkau psichoterapeuto kelią. Prieš mane
sėdėjo visa įdarbinimo komisija, bet aš, kad ir kaip ten būtų,
žinojau žaidimo taisykles.
- Galiausiai, - tariau, — tikru psichiatru padeda tapti įgy-
tas išsilavinimas. Nesvarbu, kokių ankstesnių ketinimų būta.
Indira pritardama linktelėjo ir tarė:
— Taip, teisingai. Labai teisingai.

Pokalbis dėl darbo pavyko. Sprendimą nulėmė mano pa-

tirtis Brodmoro ligoninėje; anot Indiros, labai norint, galima
įveikti net ir didžiausią psichologinę įtampą. Man iš karto
pasiūlė darbą ir aš sutikau.
O po mėnesio jau važiavau į Grovo ligoninę.
 Atvykau Grovo ligoninę genamas atšiauraus sausio vėjo.
į

Abipus kelio kaip skeletai stypsojo medžiai plikomis šako-

mis. Dangus buvo baltas, apsunkęs nuo sniego debesų.
Stabtelėjau prie pagrindinių durų, išsitraukiau iš kišenės
pakelį cigarečių. Nerūkiau jau visą savaitę. Buvau nusprendęs
mesti rūkyti, davęs sau žodį, bet štai ir vėl neištvėręs išsitrau-
kiau pakelį. Piktas ant savęs prisidegiau cigaretę. Psichiatrai
rukymą vienu iš kenksmingų, bet atsikratomų įpročių —
laiko
vsį bet kuris gydytojas labai pasistengęs gali mesti rūkyti.
Nenorėjau žengti į pastatą pradvisęs cigarečių dūmais, todėl
įsimečiau burnon porą mėtinių ledinukų ir kramčiau juos rū-
kydamas, mindžikuodamas vietoje.
Idrebėjau purtomas šalčio, tiksliau, jeigu atvirai, veikiau
iš nervų nei nuo šalčio. Manc apniko dvejonės. Brodmore

psichologas tiesiai šviesiai pasakė man, kad darau klaidą. Jis

užsiminė, jog išeidamas kitur žlugdau savo karjerą; Grovo
li-
goninė jam atrodė nepatikima, ypač profesorius Diomedas.
—Labai jau netipiškas žmogus. Daug dirba grupinių santykių
srityje, yra bendradarbiavęs su Falksu. Devintame dešimtme-
tyje vadovavo kažkokiai alternatyviai terapinei bendruomenei
I
lertfordšire. Jo terapijos modeliai neįgyvendinami ekonomiš-
kai, juolab dabar... - Kiek padvejojęs psichologas tylesniu balsu
kalbėjo toliau: - Neketinu tavęs gąsdinti, Teo, bet man teko

29
girdėti gandų, neva tą ligoninę nori užraukti. Labai gali būti,
kad po pusmečio tu liksi be darbo. Ar tikrai ncapsigalvosi?
Kick padvejojau prieš atsakydamas, bet tik iš mandagumo.
— Neketinu,
-tariau.
Psichologas pakraipė galvą.
— Man
tai panašu į savanorišką savo karjeros žlugdymą.
Bet jeigu jau apsisprendci...
Nieko jam nesakiau nei apie Aliciją Bercnson, nei apic
savo troškimą jągydyti. Galėjau atsakyti suprantamesne kal-
ba: kad dirbant su ja man galbūt pavyks parašyti knygą ar
kokį nors rimtą mokslinį straipsnį, bet supratau, jog aiškintis
nėra prasmės, jis vis tiek kartos, kad kertu šaką, ant kurios
sėdžiu. Gal ir teisybė. Netrukus pats pamatysiu.
Užgesinau cigaretę ir apraminęs nervus Žengiau į pastatą.
Grovo psichiatrijos skyrius buvo įsikūręs seniausiame
Edžverio ligoninės pastate. Tas senas karalienės Viktori-
jos laikų statinys atrodė smarkiai sunykęs, užgožtas gerokai
didesnių ir bjauresnių priestatų bei antstatų, atsidūręs viso
šio komplekso centre. Vienintelė užuomina, kad čia gydo-
mi pavojingi ligoniai, buvo daugybė apsaugos kamerų, lyg
maitvanagiai sutupdytų ant tvorų stulpelių. Registratūroje
pasistengta padaryti viską, kad atrodytų jauku: stovėjo dide-
lės mėlynos sofos, ant sienų kabojo primityvūs vaikiški pa-
veikslai, nutapyti šio skyriaus ligonių. Man viskas čia labiau
priminė vaikų darželį nei uždarą psichiatrijos skyrių.
Prieš mane išdygo aukštas vyras. Plačiai šypsodamasis pa-
davė man ranką. Prisistatė esąs Juris, pagalbinio medicinos
personalo vadovas.
— Sveiki atvykę į Grovą,
- pasakė. — Didelės pasitinkan-
čiųjų komandos nebus. Tik aš vienas.
Juris buvo išvaizdus dailiai nuaugęs vyras, bebaigiąs ke-
tvirtą dešimtį. Tamsūs plaukai, senovinė tatuiruotė aplink
kaklą, kiek aukščiau apykaklės. Nuo jo trenkė tabaku ir sal-

30
«džiu skutimosi losjonu. Angliškai kalbėjo puikiai, tik su šio-
kiu tokiu akcentu.
— Prieš septynerius metus atvykau čionai iš Latvijos, —

paaiškino. Iš pradžių nemokėjau angliškai nė žodžio, bet

—

po metų jau kalbėjau sklandžiai.

- Įspūdinga.
—
Negirkit. Anglų kalba nėra sunki. Pamėgintumėt iš-
mokti latviškai, - Juris nusijuokė ir paėmė prie diržo grandi-
nėle prikabintą ryšulį raktų. Atsegęs vieną komplektą padavė
man. - Šitie nuo individualių patalpų. O palatos turi specia-
lius kodus, juos teks įsidėmėti.
- Kiek čia visko daug. Brodmore raktų turėjau mažiau.
- Ką gi, neseniai sustiprinome apsaugą. Kai pas mus atėjo
Stefanija.
— Kas
ta Stefanija?

bincto moterį, stabtelėjusią prie registratorės stalo. Moteris

veikiausiai buvo kilusi iš Karibų salų, įpusėjusi penktą dešim-
tį, trumpais aštriu kampu nukirptais plaukais.
— Aš Stefanija Klark, - prisistatė ji. - Grovo valdytoja, —

ir abejingai šyptelėjo man. Mudviem sveikinantis pastebėjau,

kad jos ranka stipresnė, paspaudimas tvirtesnis nei Jurio ir ne
toks draugiškas. - Kadangi esu šio skyriaus vyriausioji, - pri-
dūrė, - tai man labiausiai rūpi saugumo reikalai. Ir pacientų,
ir personalo. Jeigu pats nesijausi saugus, tai nesaugūs bus ir
tavo pacientai, — ir padavė man prietaisėlį, asmeninį saugos
pultelį. — Visada jį nešiokitės, niekada nepalikite kabinete.
Vos susilaikiau neatšovęs: klausau, ponia. Betgi verčiau
jai paklusiu, jeigu noriu ramiai gyventi. Bendraudamas su
valdingais skyrių vadovais aš ir anksčiau laikiausi tokios pat
taktikos: stenkis nesipriešinti ir nesipainioti jiems po kojų.
— Malonu susipažinti, Stefanija, - tariau šypsodamasis.
Stefanija linktelėjo, bet man nenusišypsojo.

3I
 - Juris nuves jūsų kabinetą, - ir apsisukusi nužings-
jus į
niavo ncatsigręždama.

-
- Eime, pakvietė Juris.
Abu nuėjome prie skyriaus durų - didelių, su metaliniais
apkaustais. Šalia durų stovėjo metalo detektorius, prie jo bu-
dėjo apsaugos darbuotojas.
- Tikiuosi, žinote mūsų skyriaus taisykles, — vėl prakalbo
Juris. - Jokių aštrių daiktų, nieko, kas galėtų būti panaudota
kaip ginklas.
- Ir jokių žiebtuvėlių, — pridūrė apsaugininkas, mikliai
apčiupinėjęs mane
ir ištraukęs iš
kišenės žiebtuvėlį.
-
- Atsiprašau, sumurmėjau. Pamiršau, kad turiu.
—-

Juris pakvietė sekti paskui.

- Parodysiu jums kabinetą, kuriame dirbsite, - pasakė. - Da-
bar visi sėdi bendruomenės susirinkime, todėl pas mus taip tylu.
— Ar galima
ir
man pas juos?
- Į susirinkimą? - nustebo Juris. - Negi pirmiau nenorė-
tumėte įsikurti?
- Įsikursiu vėliau. Jeigu jūs nieko prieš.
Juris patraukė pečiais.
- Jūsų valia. Prašom čionai.
Jis nusivedė mane ilgu koridoriumi su daugybe rakinamų
durų. Kiekvienąkart einant pro jas durys ritmingai sutrink-
sėdavo, spragtelėdavo užraktas spynoje sukant raktą. Mudu
judėjome labai lėtai.
Buvo aiškiai matyti, kad pastaruosius kelerius metus val-
džia neskyrė pinigų remontui: sienos apsilaupiusios, korido-
riuose tvyrojo šleikštūs pelėsių ir irimo kvapai.
Juris sustojo prie vienų užrakintų durų ir linktelėjo.
- Visi tenai. Galite užeiti.
- Gerai. Ačiū.
Neskubėdamas susikaupiau, pravėriau duris ir žengiau
vidun.
Bendruomenės susirinkimas vyko dideliame pailgame kam-
baryje su aukštais grotuotais langais, už kurių buvo matyti
taudonų plytų siena. Ore tvyrojo kavos aromatas, sumišęs su
Jurio odekolono kvapu. Gal trys dešimtys žmonių sėdėjo ant
ratu sustatytų kėdžių. Dauguma rankose spaudė vienkarti-
nius puodelius su kava ar arbata, žiovavo ir visaip stengėsi
atsibusti. Kiti, jau išgėrę kavą, sukiojo puodelius ir glamžė,
lygino pasidėję ant kelių ar plėšė į skutelius.
Bendruomenės susirinkimai vykdavo kasdien, kartais
vieną, kartais du kartus; tai buvo kažkas panašaus į admi-
nistracijos susirinkimus ar grupinės terapijos užsiėmimus.
Į dienotvarkę būdavo traukiami klausimai, susiję su skyriaus
veikla ar pacientų gydymu. Pasak profesoriaus Diomedo,
taip mėginama įtraukti ligonius į jų pačių gydymo proce-
są, Jie raginami rūpintis savo gerove. Neverta nė sakyti, kad
tokie ketinimai ne visada sulaukdavo teigiamų rezultatų.
Diomedas mėgo įvairiausius terapinius susirinkimus, todėl
visaip skatino kolektyvinį darbą. Galima sakyti, laimingiau-
sias jis jausdavosi stovėdamas prieš auditoriją. Mano galva,
jis netgi kiek panėšėjo į teatro impresarijų, kai pakilęs nuo
kėdės išskėstomis rankomis ir linkčiodamas ėjo pasisveikinti
su manimi.
- Teo, labas, labas. Prašom price mūsų. Prašom.
33
 Jis kalbėjo su vos juntamu graikams budingu akcentu.
Tiesa, labai nežymiu, nes protesorius Anglijoje gyveno jau
daugiau kaip trisdešimt metų. Tai buvo išvaizdus vyras; nors
jau įkopęs į septintą dešimtį, atrodė daug jaunesnis: žvalus,
šelmiškas, veikiau ne itin pagarbus senelis, o ne psichiatras.
Tačiau negalėjai sakyti, kad jis neatsidavęs globojamiems

davo
į
pacientams - atvykdavo darbą anksčiau už valytojas, išei-
jau atėjus naktinei pamainai, o kartais net ir nakvoda-
vo ant sofutės savo kabinete. Buvo dukart išsiskyręs ir mėgo
kartoti, esą trečioji jo santuoka — su Grovu - pati sėkmin-
giausia.
- Sėskitės, — pakvietė jis, rodydamas į tuščią kėdę šalia
savęs. — Sėskitės, sėskitės.
Padariau kaip liepiamas. Diomedas pagarbiai pristatė
mane kitiems:
— Leiskite jums pristatyti mūsų naująjį psichoterapeutą
Teo Faberį. Tikiuosi, maloniai priimsite Teo į nedidelę mūsų
šeimą.
Kol Diomedas kalbėjo, aš nužvelgiau kitus. Akimis ieško-
jau Alicijos, bet jos nebuvo. Profesorius Diomedas vilkėjo ne-
priekaištingai, buvo su kostiumu, pasirišęs kaklaraištį, o visi
kiti — tik marškiniais ar medvilniniais marškinėliais trumpo-
mis rankovėmis. Sunku buvo atskirti, kuris čia pacientas, o
kuris ligoninės darbuotojas.
Man buvo pažįstami keletas veidų. Pirmiausia Kristianas.
Pažinojau jį nuo Brodmoro laikų. Psichiatras regbininkas su-
laužyta nosimi ir
tamsia barzda. Dailus truputį „aplamdytas“
vyrukas. Jis išvyko iš Brodmoro vos man pradėjus tenai dirb-
ti. Kristianas man nepatiko, bet, reikia pripažinti, menkai
jį
pažinojau, juk kartu teko dirbti labai trumpai.
Aišku, prisiminiau Indirą, nes ji dalyvavo pokalbyje mane
priimant
į
darbą. Ji man nusišypsojo, ir aš pajutau jai dėkin-
gumą, nes tik jos vienintelės veidas man pasirodė draugiškas.

34
 Vacientai piktai žvelgė į mane su atšiauriu nepasitikėjimu. Aš
jų nekaltinau. Jų patirtos skriaudos fizinės, psichologinės,
—

«ksualinės dar ilgai neleis jiems pasitikėti žmonėmis, taip

—

pat irmanimi, jeigu jie apskritai kada nors kuo nors pasitikės.
Visos pacicntės buvo moterys irbeveik visos šiurkščių veido
biuožų, susiraukšlėjusios, randuotos. Jų gyvenimai buvo sun-
kūs, teko patirti daug siaubo, dėl to galiausiai atsidūrė atskir-
tuose nuo pasaulio protinę negalią turinčių žmonių namuose;
14 g;vvenimo kelio vingiai buvo įsirėžę veiduose, ir
tu tiesiog
negalėjai to nepastebėti.
Išctgi Alicija Berenson, kur ji? Darsyk nužvelgiau ratu sė-
"linčius Žmones, bet jos nepamačiau. Ir staiga suvokiau: ogi
ziuriu tiesiai į ją. Alicija sėdi rato viduryje, tiesiai prieš mane.
Aš jos nepastebėjau, nes
jibuvo nematoma.
Alicija sėdėjo susmukusi ant kėdės. Veikiausiai buvo pri-
pirdyta raminamųjų vaistų. Delnuose gniaužė vienkartinį ar-
būatos puodelį, bet rankos
taip drebėjo, kad arbata nenutrūks-
tama srovele liejosi ant grindų. Vos susilaikiau nepriėjęs prie
jos ir nepatiesinęs puodelio. Ji buvo taip apsvaiginta vaistais,
kad turbūt nė nebūtų pajutusi, jog aš kažką padariau.
Nesitikėjau išvysti jos tokios prastos būklės. Kadaise ji
buvo daili moteris, apie tai bylojo gilios mėlynos akys, tobu-
Lai simetriškas veidas. Bet dabar atrodė sulysusi ir
apsileidusi.
Ilgi raudoni garbanoti plaukai iki pečių riebaluoti ir susivėlę.
Nagai nukramtyti ir suskilinėję. Ant abiejų riešų dar matyti
išblukę randai tuos randus mačiau tobulai perteiktus „Al-
—

kestidėje“, jos autoportrete. Pirštai nepaliaujamai drebėjo,

jai
aiškus skiriamų vaistų — risperidono ir
kitų stiprių antide-
presantų šalutinis poveikis. Aplink pražiotą burną žvilgėjo
—

seilės; nevalingas seilėtekis - dar vienas nelemtas stiprių vais-

tų šalutinio poveikio požymis.
Pajutau Diomedą žiūrint ; mane. Atitraukiau akis nuo
Alicijos ir pažvelgiau į jį.

35
 — Manau, jūs,
Leo, pats save pristatysite geriau nei aš, -
pasakė jis. - Gal tarkite keletą žodžių, gerai?
- Ačiū, - padėkojau. Tik nelabai ką galiu pridurti. Ne-
—

bent kad csu laimingas atvykęs pas jus. Labai jaudinuosi,

džiaugiuosi ir dedu daug vilčių. Tikiuosi artimiau susipažinti
su kiekvienu iš
jūsų. Pirmiausia su pacientais. Aš...
Mano žodžius nutraukė garsus smūgis į duris. Joms
atsidarius pamaniau, kad man vaidenasi. Į patalpą įvirto
milžinė, nešina dviem aštriais mediniais strypais. Moteris
iškėlė juos vieną po kito sau virš galvos ir sviedė į susirinku-
siuosius lyg ietis. Viena pacientė užsidengė rankomis akis
ir suklykė.
Abejoju, ar tos ietys buvo skirtos mums. Jos bildėdamos
nukrito rato viduryje. Tik tada pamačiau, kad tai visai ne ie-
tys, o pusiau perlaužta biliardo lazda.
Toji milžinė pacientė, tamsiaplaukė, aiškiai turkų kilmės,
gal keturiasdešimtmetė, suriko:
-
Po perkūnais, nebegaliu! Jau visą savaitę niekas nepa-
keičia tos sušiktos biliardo lazdos.
— Prašyčiau nesikeikti, Elifa, -
subarė ją Diomedas. Ne- -
siruošiu aptarinėti sulūžusios biliardo lazdos reikalų tol, kol
nenuspręsime, ar
leisti tau dėl vėlavimų dalyvauti mūsų ben-
druomenės susirinkime. — Diomedas pasuko galvą ir kreipėsi
į mane: — Ką jūs manote, Teo?
Aš
tik suklapsėjau akimis neišmanydamas, ką atsakyti.
— Mano galva,reikėtų laikytis reglamento ir ateiti į susi-
rinkimą...
- Taip, kaip tu, ar ne? - metė vyras iš rato.
Grįžtelėjęs pamačiau, kad tai Kristianas. Patenkintas jis
garsiai nusijuokė. Prisiverčiau nusišypsoti, tada vėl atsisukau
į Elifą.
- Jis teisus. Aš šįryt irgi pavėlavau. Tebūnie tai pamoka
mums visiems.

36
 Ką čia pezi? —
pertarė mane Elifa. — Kas tu toks, po
perkunais?
Elifa, prašyčiau mandagiau, - vėl sudraudė ją IDiome-
"lis. - Neversk manęs bausti tave. Sėskis.
Tačiau Elifa liko stovėti.
"Tai kaip bus
su biliardo lazda?
Klausimas buvo skirtas Diomedui, bet jis žiūrėjo į mane
1 laukė, ką pasakysiu.
-Elifa, matau, esi supykusi dėl biliardo lazdos, - prakal-
bau aš. —
Spėju, kad tas, kuris ją sulaužė, irgi buvo supykęs.
Kyla klausimas: kaip tramdyti pyktį mūsų įstaigoje? Gal ga-
lėtume skirti šiek tiek laiko ir pasikalbėti apie pyktį? Prisėsk,
perai?
I:lifa pavartė akis, bet galiausiai atsisėdo.
Indira patenkinta linktelėjo. Ėmėme kalbėtis apie pyktį.
Mudu su Indira bandėme įtraukti pacientus
į
diskusiją apie
tai, kas jiems kelia pyktį. Mano galva, mums puikiai sekėsi.
Jaučiau, kad Diomedas įdėmiai mane stebi ir
vertina debiutą.
Regis, liko patenkintas.
Pažvelgiau į Aliciją. Mano nuostabai, ji irgi žiūrėjo į mane.
Ar bent jau mano pusėn. Jos veide atsispindėjo blausus susi-
«dlomėjimas, tarsi ji stengtųsi sutelkti žvilgsnį ir kažką įžiūrėti.

Jeigu kas būtų man pasakęs, kad šita sugniuždyta siela —

nuostabioji Alicija Berenson, žavinga, kerinti ir gyvybinga
moteris, aš nė už ką nebūčiau patikėjęs. Ūmai supratau pa-
siclgęs teisingai atvykdamas dirbti į Grovo ligoninę. Visos
abejonės išsisklaidė kaip dūmas. Pasiryžau padaryti viską,
kad Alicija taptų mano paciente.
Negalėjau gaišti nė sekundės. Alicija pražuvo. Jos nebėra.
Aš
privalau ją surasti.
 Profesoriaus Diomedo kabinetas buvo labiausiai apleistoje
ligoninės pastato dalyje. Kampuose pilna voratinklių, kori-
doriuje degė tik pora lempučių. Pabeldžiau į duris; teko šiek
tiek luktelėti, kol išgirdau jo balsą:
— Užeikite.

Pasukau rankeną, ir durys girgždėdamos atsidarė. Į nosį

tvoskė aštrus kvapas. Ne antiseptikų ar chlorkalkių, o kaž-
koks keistas, panašus
į orkestro duobės. Čia atsidavė medic-
na, stygomis, lankais, kanifolija ir vašku. Per kelias sekundes
akys apsiprato su prieblanda, ir tada aš pamačiau pric sienos
pianiną, gan neįprastą daiktą ligoninėje. Pakampėse žvilgėjo
apie dvidešimt metalinių pultų natoms, ant stalo, lyg didžiu-
lis popierinis bokštas, pūpsojo milžiniška šūsnis natų lapų.
Ant kito stalo šalia obojaus ir fleitos gulėjo smuikas. Prie sta-
lo - didžiulė medinė arfa su daugybe stygų.
Spoksojau į visa tai net išsižiojęs.
Diomedas nusijuokė.
- Stebina, kad čia tiek instrumentų? - paklausė krizenda-
mas, sėdėdamas prie rašomojo stalo.
- Ar jie visi jūsų?
- Taip, mano. Muzika yra mano hobis. Ne, meluoju.
Mano
aistra, — ir teatrališkai iškėlė rodomąjį pirštą. Profe-
sorius mėgo kalbėti išraiškingai, savo žodžiams iliustruoti ir

38
sustiprinti pasitelkdamas įmantriausius rankų gestus. Tarsi
diriguotų nematomam orkestrui. Aš vadovauju neoficia-
—

liu muzikiniam kolektyvui, - pasakė. — Gali ateiti visi, kas

tik nori. Ir darbuotojai, ir pacientai. Mano manymu, muzika
yra pati efektyviausia gydymo priemonė. - Kiek patylėjęs,
užbaigė mintį dainingai nutęsdamas: - Muzika savo žavesiu
ramina įtūžusią širdį... Sutinkate?
- Tikrai taip.
- Mhm... - Diomedas ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į mane. -
Grojate?
Kuo?
—

— Bet kuo. Nors ir trikampiu.

Papurčiau galvą.
- Nesu muzikalus. Mokykloje šiek tiek grojau išilgine
Heita,
ir tai viskas.
— Vadinasi, galite groti iš natų? O tai jau privalumas. Pui-
ku. Išsirinkite instrumentą. Aš jus pamokysiu.
Šyptelėjau ir vėl papurčiau galvą.
- Bijau, kad man neužteks kantrybės.
—
Nejaugi? Psichoterapeutui kantrybė yra dorybė, kurią
butina ugdyti. Žinote, aš vaikystėje negalėjau apsispręsti, kuo
buti: muzikantu, kunigu ar gydytoju, -
Diomedas nusijuo-
kė. - Tad dabar esu ir muzikantas, ir
kunigas, ir gydytojas.
—
Neabejoju.
- Žinote, per pokalbį jus įdarbinant mano balsas buvo
svariausias, - ūmai pakeitė temą jis, nepadaręs nė menkiau-
sios pauzės. - Kitaip sakant, lemiamas. Aš labai jus palaikiau.
Ir žinote kodėl? Tuoj pasakysiu. Aš kai ką jumyse įžvelgiau,
"Teo. Jūs man primenate mane patį... Kas žino, gal
po kelerių
metų vadovausite šitai ligoninei, jis atsiduso, išsakyti žo-
—

džiai tarsi pakibo ore. - Žinoma, jeigu ligoninė dar gyvuos, —

užbaigė mintį.
—
Manote, ją uždarys?

39
 - Kas ten žino... Pacientų mažai, o personalo daug. Mes
glaudžiai bendradarbiaujame su Patikos fondu ir ieško-
me ckonomiškai priimtinesnių ligoninės valdymo metodų.
O tai reiškia, kad esame nuolat stebimi ir vertinami. Tiks-
liau, šnipinėjami. Paklausite: kaip galime dirbti su pacientais
tokiomis sąlygomis? Pasak Vinikoto, degančiame pastate ne-
pagydysi, - Diomedas palingavo galvą. Dabar jis
atrodė to-
kio amžiaus, kokio ir buvo, suvargęs, išsigandęs. Paskui kiek
tylesniu balsu, kad kas nenugirstų, prisipažino: - Man regis,
mūsų valdytoja Stefanija Klark eina su
jais išvien. Juk Patikos
fondas moka jai atlyginimą. Stebėkite ją ir pats suprasite, ką
turiu galvoje taip sakydamas.
Man pasirodė, kad Diomedą apsėdusi šiokia tokia para-
noja, betgi turbūt suprantama. Nenorėjau leptelėti ko netin-
kamo, todėl diplomatiškai nutylėjau. Paskui tariau:
- Noriu jūsų kai ko paklausti. Apie Aliciją.
- Aliciją Bcrenson? - Diomedas nustebęs pažvelgė į mane. —

Ir kas jus domina?

— Man įdomu, koks gydymas
jai skirtas? Ar su ja dirbama
individualiai?
— Ne.
- Yra tam priežasčių?
- Buvo mėginama dirbti individualiai, bet vėliau atsisakyta.
— Kodėl? Kas buvo už ją atsakingas? Indira?
Diomedas papurtė galvą.
— Ne. Po teisybei, Aliciją prižiūrėjau aš pats.
- Aišku. Kas atsitiko?
Vyras patraukė pečiais.
- Ji nesutiko lankytis mano kabinete, todėl turėjau vaikš-
čioti pas ją į palatą. Per scansus ji tik sėdėdavo ant lovos ir
spoksodavo pro langą. Ir, suprantama, nieko nekalbėdavo.
Į mane nė nepažvelgdavo, - jis skėstelėjo rankomis. - Nu-

sprendžiau, kad tuščiai gaištu laiką.

40
 Linktelėjau.
gero... Man dingtelėjo, kad galėčiau perimti...
Ko

Tikrai? - Diomedas smalsiai pažvelgė į mane. - Kalbėkit.

Juk galimas dalykas, kad ji žiūri į jus kaip į valdžios
atstovą, gal net kaip į potencialų baudėją, tiesa? Nežinau, ko-
kic buvo santykiai su tėvu, bet...
jos
Diomedas klausėsi manęs šelmiškai šypsodamasis, tarsi
bučiau pasakojęs anekdotą, o jis lauktų finalinio sakinio.
- Manote, kad jai būtų lengviau bendrauti su jaunes-
niu? — Leiskite spėti... Su jumis, taip? Manote,
paklausė. —

galėtumėte jai padėti, Teo? Galėtumėte išgelbėti Aliciją? Pri-

versti ją prabilti?
pavyktų išgelbėti, nežinau, bet padėti jai tikrai norė-
- Ar
viau. Manau, verta pamėginti.
IJiomedas šypsojosi. Vis taip pat šelmiškai.
- Jūs ne pirmas to norit. Aš irgi tikėjau, kad man pa-
vyks. Alicija, mano mielas, tai tylioji sirena, viliojanti mus
užplaukti ant uolų, kur mūsų medicininės ambicijos subyrės
Į šipulius, - jis šyptelėjo. - Ji privertė mane mokytis iš klaidų.
Vurbūt ir jums derėtų tai patirti.
Atrėmiau jo žvilgsnį.
- Nebent man ims ir
pasiseks, - pasakiau.
Šypsena Diomedo veide užgeso. Veidas tapo neįskaito-
mas. Vyras ilgai tylėjo, paskui pasakė:
- Na, mes dar pažiūrėsime. Pirmiausia jums reikia susipa-
Zinti su Alicija. Jūsų dar niekas jai nepristatė, ar ne?
— Ne, mudu dar nepažįstami.
- Tada paprašykite Jurio, kad judu supažindintų. Paskui
ateikite pas mane ir
viską papasakokitc.
—
Gerai, - pažadėjau stengdamasis nuslėpti džiaugsmą. —

Būtinai.
"Terapijos kambarys buvo mažutė siaura stačiakampė patal-
pėlė plikomis sienomis, primenanti kalėjimo vienutę, o gal
dar nykesnė. Langas uždarytas ir su grotomis. Ryškiai roži-
nė dėžutė, pilna popierinių nosinaičių, keistai kontrastavo su
patalpa ir rėžė akį. Ją čia turbūt atnešė Indira; sunku įsivaiz-
duoti Kristianą, siūlantį savo pacientams nosinaičių.
Prisėdau ant vieno iš dviejų nudrengtų fotelių. Minutės
bėgo, o Alicija vis nesirodė. Gal apskritai ncatcis? Gal ncpa-
noro susitikti su manim? Na, tai jos teisė.
Galiausiai kantrybė trūko, suirzęs
ir
susinervinęs pakilau
nuo fotelio ir nuėjau pric lango. Pažvelgiau pro grotas.
"Trimis aukštais žemiau išvydau kiemelį. Teniso
ligoninės
kortų dydžio, apsuptas raudonų plytų siena, tokia aukšta, kad
neperlipsi, nors turbūt ne vienas pacientas bandė tai padaryti.
Pacientai būdavo kasdien pusvalandžiui išvedami
kvėpuoti grynu oru, nesvarbu, nori jie
į
kiemelį pa-
to ar nenori. Puikiai su-
pratau tuos, kurie šitokiu žvarbiu oru spyriojosi vedami lauką.
Keli stoviniavo nuošaliau, kažką murmėdami po nosimi, kai
į
kurie vaikštinėjo pirmyn atgal lyg nenustygstantys nežinia kur
susiruošę zombiai. Kiti būriavosi grupelėmis, kalbėjosi, rūkė ar
ginčijosi. Iki manęs atskriejo keisti riksmai ir dirglus juokas.
Iš pradžių Alicijos nepastebėjau. Paskui pamačiau ją. Sto-
vėjo viena kiemelio gale, prisiglaudusi prie sienos. Rami tarsi

42
„tatula. Juris nuėjo per kiemelį prie jos. Kažką pasakė seselci,
Aovinčiai už kelių žingsnių. Šioji jam linktelėjo. Juris priėjo
pie Alicijos lėtai, labai atsargiai, tarsi artintųsi prie nenuspė-
puinio Žvėries.
Paprašiau jo nieko jai neaiškinti, tiesiog pasakyti, kad
naujasis skyriaus psichoterapeutas norėtų su ja susipažinti. Ir
kad tai nuskambėtų kaip prašymas, o ne kaip įsakymas. Ali-
vija ramiai klausėsi Jurio, bet nei linktelėjo, nei papurtė galvą,
nei kaip nors kitaip davė suprasti jį girdinti. Po trumpos pau-
zės Juris apsisuko ir nuėjo.
Ką gi, pamaniau, tiek jau
to, jinai neateis. Po šimts, juk
galėjau susiprasti. Geri mano ketinimai — tik tuščias laiko
svaistymas.
Ir tada, mano nuostabai, Alicija žengė žingsnį. Truputį
»virduliuodama paskui Jurį nupėdino per kicemelį lėtai, sun-
kiai vilkdama kojas, ir
galiausiai dingo man akių. iš
Vadinasi, ateis. Pamėginau susitvardyti ir susikaupti. Nu-
tildyti galvoje aidinčius riksmus piktą tėvo balsą, kad nesu
—

tinkamas tokiam darbui, kad esu netikša ir apgavikas. Nutil-

kite, prašiau mintyse, nutilkite, liaukitės...
Po poros minučių išgirdau beldžiant
—
Užeikite, — pakviečiau.
duris.
į
Durys atsidarė. Koridoriuje stovėjo Alicija ir Juris. Pa-
žvelgiau į moterį. Bet ji nežiūrėjo į mane, akys buvo nudelb-
tos į grindis.
Juris išdidžiai šypsojosi man.
- Atvedžiau.
- Taip. Matau. Labas, Alicija.
Ji nieko man neatsakė.
- Gal užeisi?
Juris palinko prie jos, lyg ketindamas paraginti, bet nepri-
silietė, tik tyliai sukuždėjo:
- Eik, mieloji. Eik pas jį ir prisėsk.
43
 Alicija dvejojo. Paskui dėbtelėjo į Jurį ir apsisprendė.
Sverdėdama žengė į kambarį. Atsisėdo į totelį tyliai kaip
katė, drebančias rankas pasidėjo ant kelių.
Jau norėjau uždaryti duris, bet Juris nesijudino iš vietos.
- Ačiū, dabar jau aš pats susitvarkysiu, —
tyliai pasakiau jam.
Juris sunerimo.
- Bet ji turi būti stebima. Profesorius sakė...
- Prisiimu visą atsakomybę. Viskas bus gerai, išsiėmiau —

iš kišenės asmeninį saugos pultelį. - Matai? Turiu šitą, bet

man jo neprireiks.
Pažvelgiau į Aliciją. Jokio ženklo, kad būtų ką išgirdusi.
Juris, akivaizdžiai nepatenkintas, gūžtelėjo pečiais.
- Palauksiu už durų, jeigu kartais manęs prireiktų.
—
Neprireiks, bet vis tiek ačiū.
Juris išėjo, ir aš uždariau duris. Saugos pultelį pasidėjau ant
stalo ir atsisėdau priešais Aliciją. Ji ir dabar nežiūrėjo į mane.
Neskubėdamas nužvelgiau ją. Veidas be jokios išraiškos, be-
jausmis. Vaistų atbukinta kaukė. Įdomu, kas po ja slypi?
— Džiaugiuosi, kad sutikai ateiti
pas mane, - tariau. Kiek
palaukiau atsakymo žinodamas, kad nesulauksiu, ir kalbė-
jau toliau: — Man pasisekė, aš žinau apie tave daugiau, nci
tu žinai apie mane. Tam pasitarnavo tavo reputacija. Turiu
omenyje dailininkės reputaciją. Esu tavo talento gerbėjas. —
Jokios reakcijos. Patogiau įsitaisiau fotelyje. - Paprašiau pro-
fcsoriaus Diomedo leisti mudviem pasikalbėti, ir jis maloniai
sutiko. Ačiū, kad atėjai.
Laukiau, vildamasis išvysti kokį nors ženklą — mirktelėji-
mą, galvos linktelėjimą, raukšlelę kaktoje. Nieko. Pamėginau
atspėti, ką ji galvoja. Veikiausiai tiek primaitinta vaistų, kad
nebejstengia galvoti.
Prisiminiau savo terapeutę Rutą. Ką ji darytų? Ruta
mėgdavo kartoti, esą visi esam sudaryti iš skirtingų dalių, iš
geresnių ir blogesnių, ir kad sveikas protas geba toleruoti šį

44
 dvilypumą, vienu metu žongliruodamas ir
gerosiomis, blo- ir
posiomis dalimis. Išs4 psichinė liga šią integraciją suardo, ir
prarandamas ryšys su tam tikromis kūno dalimis. Taigi jei aš
noriu padėti Alicijai, mudu abu turime rasti tas nuo jos už
„įmonės ribų pasislėpusias kūno dalis ir jos protiniame lauke
«jungti atskirus taškus. Ir
tik tada galėsime įvardyti tos bai-
10 nakties įvykius, kai ji nužudė savo vyrą. Vadinasi, laukia
pas ir labai lėtas darbas.
Paprastai gydyti ligonį stengiamasi neskubėti,
pradėjus
nesivadovaujama jokia išankstine metodika. Pradedama nuo
pokalbių, ir tai tęsiasi kelis mėnesius. Įprastomis aplinkybė-
mis Alicija turėtų papasakoti man apie save, apie vaikystę, apie
„yvenimą. Aš klausyčiausi jos ir palengva dėliočiau paveikslą
tol, kol jis taptų aiškus ir suprantamas, kol leistų man padary-
ti atitinkamas išvadas. Tačiau šiuo atveju kalbėjimo nebus. Ir
kliusymosi pat. Informaciją man teks rinkti neverbaliniu
taip
keliu, pavyzdžiui, seansų metu gaudyti Alicijos jausmus įsi-

į
jaučiant juos ar pasitelkus kitus informacijos šaltinius.
Kitaip sakant, ketinu padėti Alicijai pats gerai nežinoda-
mas, kaip savo planą įgyvendinti. Bet kokiu atveju, reikia im-
tis veiksmų. Ir ne tik tam, kad neapsijuokčiau prieš Diomedą,
bet, svarbiausia, kad atlikčiau pareigą

į
padėčiau Alicijai.
—

Žiūrėjau ją, sėdinčią priešais, apsvaigusią nuo vaistų, pil-

na burna seilių, virpančiais lyg naktiniai drugeliai pirštais, ir
staiga krūtinę užgulė liūdesys. Pasidarė gaila jos ir tokių kaip
ji - gaila mūsų
visų, sužeistų ir prarastų.
Suprantama, nieko jai nesakiau. Pasielgiau taip, kaip būtų
pasicelgusi Ruta.
Mudu sėdėjome ir tylėjome.
 Atsiverčiau ant stalo gulinčią Alicijos ligos istoriją. Diome-
das pats man ją davė.
- Perskaitykite mano įrašus, - -
Bus naudinga.
pasakė.
Neturėjau jokio noro kapstytis jo užrašuose. Ir taip ži-
nojau, kokia Diomedo nuomonė. Norėjau susidaryti savąją.
Tačiau vis tiek mandagiai paėmiau užrašus.
- Ačiū. Išties turėtų būti naudinga.
Mano kabinetas — pačiame pastato gale pric avarinių
laiptų, nedidelis, baldų mažai. Pažvelgiau pro langą. Kieme
sušalusį žolės kupstelį snapu kapojo juodasis strazdas, kažin
koks liūdnas, netekęs vilties.
Net nusipurčiau. Kambaryje irgi buvo vėsu. Nedidukas
radiatorius po langu buvo šaltas; Juris pažadėjo jį pataisy-
ti, bet, kaip supratau, geriau pasikalbėti su Stefanija, o jeigu
ir tai nepadės, iškelti klausimą bendruomenės susirinkime.
Staiga prisiminiau Elifą, atkaklią jos kovą dėl sulūžusios bi-
liardo lazdos, ir nudiegė širdį.
Nieko gero nesitikėdamas ėmiau sklaidyti Alicijos li-
gos istoriją. Visa man reikalinga informacija buvo pateikta

internetinėje duomenų bazėje. Tačiau Diomedas, kaip ir

daugelis senosios kartos atstovų, buvo linkęs savo paste-
bėjimus užsirašinėti ranka, nekreipdamas dėmesio į nuo-
latinius Stefanijos reikalavimus ir
toliau taip elgėsi, dėl to

46
dabar prieš mane gulėjo sąsiuvinis aptrintais kampais su
lipti istorija.
Varčiau Diomedo užrašus, kreipdamas dėmesį ne į pase-
misis psichoanalitiko išvedžiojimus, o susitelkdamas
į kas-
thienius seselių pateiktus įrašus apie Alicijos elgesį. Atidžiai

jos perskaičiau. Man reikėjo faktų, skaičių, detalių — reikėjo

tiksliai žinoti, su kuo ketinu turėti reikalų ir kaip geriau ben-
drauti, taip pat kokios staigmenos gali manęs laukti.
Galiausiai viską perskaitęs sužinojau nedaug. Šitoje ligo-
tinėje Alicija dar du kartus bandė pjautis venas ir kitaip save
zaloti įvairiais po ranka pakliuvusiais daiktais. Pirmą pusme-
Ųų buvo nuolat stebima ir prižiūrima darbuotojų: dvi medici-
nos seselės stebėjo ją dieną naktį, paskui liko tik viena seselė.
Alicija nerodė jokio noro bendrauti nei su kitais pacientais,
nei su ligoninės personalu, buvo užsisklendusi, laikėsi nuo
visų atokiai, dėl to kiti pacientai nė nelindo prie jos. Jeigu
užkalbintas žmogus tyli, nenori bendrauti, jis veikiai užmirš-
tunas. Alicija netrukus buvo nustumta į nuošalę, pasidarė
nematoma.
Buvo kilęs tik vienas incidentas. Tai nutiko valgykloje,
prabėgus kelioms savaitėms po to, kai ji čionai atvyko. Elifa
užsipuolė Aliciją — esą toji atsisėdo
įjos vietą. Kas ten dėjosi,
nelabai supratau, tačiau konfliktas sparčiai įsiplieskė. Regis,
Alicija įsiuto, sukūlė lėkštę ir jos šuke bandė perrėžti Elifai
gerklę. Teko Aliciją tramdyti, raminti vaistais ir uždaryti
izoliatorių.
į
Nežinau, kodėl šitas incidentas mane sudomino. Kažkas
čia man atrodė ne taip. Nusprendžiau nueiti pas Elifą ir pa-
klausinėti.
Išplėšiau iš bloknoto lapelį, pasiėmiau rašiklį. Senas uni-
versiteto laikų įprotis: plunksna prisiliesdamas prie popie-
riaus geriau sutelkiu mintis. Man sunku išsakyti savo nuo-
monę, kol jos neužsirašau.

47
 "Taigi ėmiau užsirašinėti mintis, pastebėjimus, tikslus —

kūriau puolimo planą. Kad galėčiau padėti Alicijai, norėjau

geriau suprasti ją
ir jos santykius su Gabrieliu. Ar jinai jį my-
lėjo? O gal nekentė? Kas privertė ją nužudyti sutuoktinį? Ko-
dėl ji nenori nieko pasakoti apic žmogžudystę? Ar šiaip apic
ką nors. Kol kas jokių atsakymų, vien tik klausimai.
Užsirašiau vieną žodį
ir
pasibraukiau: ALKESTIDĖ.
Autoportretas — tai turėtų būti svarbu. Ir dar žinau, kad
tai bus svarbiausias dalykas, padėsiantis įminti Alicijos mįslę.
Tas paveikslas - vienintelis būdas komunikuoti su Alicija, tai
vienintelis jos liudijimas. Jis kažką sako, tik aš dar neįsten-
giu suvokti ką. Pasižymėjau, kad dera apsilankyti galerijoje ir
darsyk apžiūrėti paveikslą.
Užsirašiau kitą žodį: VAIKYSTĖ. Norėdamas suprasti
Gabrielio mirties priežastį, pirmiausia turiu išsiaiškinti ne
tik tos nakties, kai Alicija jį nužudė, įvykius, bet ir suvokti,
kas vyko daug anksčiau. Sėkla to, kas nutiko pirmomis mi-
nutėmis, kai Alicija šovė į savo vyrą, tikriausiai pasėta daug
anksčiau. Mirtinas žmogžudiškas įniršis gimsta ne iškart.
Jo pradai užsimezga dar tada, kai nieko nepamename, kai
ankstyviausioje vaikystės stadijoje smurtaujama prieš vaiką,
kai nederamai elgiamasi su juo; metams bėgant neigiamos
emocijos kaupiasi ir galiausiai išsiveržia lauk — dažniausiai
pasirinkdamos netinkamą taikinį. Norėjau išsiaiškinti, kas
Alicijai darė įtaką vaikystėje; jeigu ji nenorės ar negalės man
to papasakoti, teks susirasti žmogų, kuris tai padarys už
ją.
Reikia žmogaus, pažinojusio Aliciją iki žmogžudystės, to-
kio, kuris padėtų man suprasti, kokia ji buvo ir kodėl taip
atsitiko.
Ligos istorijoje artimiausia iš giminaičių buvo įvardyta
teta Lidija Rouz, užauginusi Aliciją, nes mergaitės motina
žuvo automobilio avarijoje. Alicija taip pat buvo tame auto-
mobilyje, bet išgyveno. Ši trauma tikriausiai stipriai paveikė

48
weipaitę. Vyliausi, kad Lidija galės man daugiau apic tai pa-
pasakoti.
Kitas kontaktinis asmuo Alicijos teisinių reikalų pati-
—

ketinis Maksas Berensonas. Maksas -

Gabrielio Berensono
luolis. Jis tikrai turėjo daug progų stebėti Alicijos šeimos gy-
venimą iš labai arti. Tik ar Maksas Berensonas norės atvi-
1uti? Ką ir kalbėti, nesankcionuotas psichiatro kišimasis į

Alicijos šeimos reikalus — keblus dalykas. Širdis jautė, kad

Diomedas tam nepritars. Jo leidimo galiu negauti, tad nu-
s„rendžiau nė neprašyti.
atgal, tai buvo pirmasis mano nusižengimas
Žvelgiant
prolesinei etikai dirbant su Alicija, nesėkmingas precedentas
to, kas įvyko vėliau. Jau tada reikėjo spustelti stabdį. Nors
np;i butų buvę per vėlu. Mano gyvenimas jau buvo nulemtas
!luugeliu prasmių — kaip graikų tragedijoje.
Paėmiau telefono ragelį ir surinkęs numerį, užrašytą Ali-
vijos ligos istorijoje, paskambinau Maksui Berensonui
įdar-
bg. aukiau ilgai, galiausiai atsiliepė gripuojanti sekretorė:
I

- Lšlioto, Berou ir Berensono kontora.

- Norėčiau pasikalbėti su ponu Berensonu, - pasakiau.
- O kas prašo?
- Teo Faberis, Grovo ligoninės psichoterapeutas. Norė-
čiau šnektelėti su ponu Berensonu apie jo brolienę.
Sekretorė kurį laiką tylėjo, paskui atsakė:
- Aha, supratau. Žinot, pono Berensono šią savaitę ne-
bus darbe. Jis išvykęs į Edinburgą pas klientą. Jeigu paliksite
svo telefono numerį, aš paprašysiu, kad grįžęs jums iškart
paskambintų.
Padiktavau jai telefono numerį ir padėjau ragelį.
"Tada surinkau kitą ligos istorijoje pateiktą numerį Ali-
—

cijos tetos Lidijos Rouz.

Šįkart buvo atsiliepta po pirmo pyptelėjimo. Senyva mo-
teris, balsas kimus ir nervingas.

49
 - Klausau. Kas yra?
- čia ponia
Ar Rouz?
- O kas tu?
— Skambinu dėl jūsų dukterėčios. Dėl Alicijos Berenson.
Esu psichoterapeutas, dirbu...
— Eik
šikt, - nusikeikė moteris ir metė ragelį.
Susiraukiau.
Nelabai vykusi pradžia.
Mirtinai užsimaniau rūkyti. Išeidamas išligoninės apsičiupi-
nejau palto kišenes, bet cigarečių jose nebuvo.
Ko
nors ieškote?
Atsisukau. Man už nugaros stovėjo Juris. Negirdėjau jo
pucinant, todėl išsigandau, kad stovi taip arti.
Radau jas medicinos poste, — plačiai šypsodamasis jis
padavė man pakelį cigarečių. -
Tikriausiai iškrito iš kišenės.
Ačiū.
Paėmęs prisidegiau cigaretę. Pasiūliau ir jam. Bet Juris
papurtė galvą.
Nerūkau. Nei cigarečių, nieko, - ir nusijuokė. - O jums,
tepris, reikėtų išgerti. Eime, pastatysiu alaus.

I)vejojau. Nuojauta kuždėjo man: atsisakyk, nes nesi iš tų,

kurie linkę artimai bendrauti su kolegomis. Be to, abejojau, ar
mudu su Juriu turim ką bendra. Tačiau
jis turbūt geriausiai iš
visų Grovo ligoninėje pažinojo Aliciją. Jo įžvalgos man gali
buti naudingos.
- Mielai, - tariau. - Kodėl gi ne?
Nuėjome
į ir
ris buvo tamsus
alaus barą „Paskerstas ėriukas“ pric stoties. Ba-
niūrus, regėjęs geresnius laikus, kaip ir tie
«cniokai, snūduriuojantys pric pustuščių alaus bokalų. Juris
nupirko po bokalą alaus, ir susėdome prie staliuko salės gale.
Juris mikliai išmaukė dalį alaus, nusišluostė lūpas ir paprašė:

$I
 — Na, papasakokit apie Aliciją.
- Apie Aliciją?
—
Kaip jūs ją radot?
- Kad aš jos ncieškojau.
Juris nustebęs pažvelgė į mane, paskui šyptelėjo.
- Ji nenori būti surasta? Taip, tiesa. Jinai slapstosi.
- Judu gan artimi. Aš matau, - tariau.
ją
- Aš prižiūriu. Niekas jos taip gerai nepažįsta kaip aš.
Netgi profesorius Diomedas.
Jo balsas skambėjo pagyrūniškai, ir mane tai kažkodėl su-
erzino. Ar jis tikrai taip gerai ją pažįsta, o gal tik giriasi?
— Ką manote apic jos tylėjimą? Ką, jūsų galva, tai galėtų
reikšti?
Juris patraukė pečiais.
Mano galva, tai reiškia, kad ji dar nepasirengusi kalbėti.
—

Prabils tada, kai ateis laikas.

— Kam ateis laikas?
Tiesai, mielas drauge.
-—

Kokiai ticsai?

į
—

Juris pakreipė galvą šoną ir įdėmiai nužvelgė mane.

- Jūs vedęs, Teo?
Jo klausimas mane nustebino. Linktelėjau.
-
Taip, vedęs.
— Aha,
taip ir maniau. Aš irgi buvau vedęs. Atsikėlėme
čionai iš
Latvijos. Bet žmona nepritapo kaip aš. Žinot, nė ji
nesistengė pritapti, nesimokė anglų kalbos. Visa tai... mantai
nepatiko... bet aš viską neigiau, melavau sau... - Juris išmaukė
alų, — kol vėl
įsimylėjau, užbaigė mintį.-
-
Spėju, kad ne savo žmoną.
Juris nusijuokė ir papurtė galvą.
Ne. Moterį, kuri gyveno netoli mūsų. Labai gražią. Tai
—

buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Pamačiau ją gatvėje. Ilgai ne-

siryžau užkalbinti. Sekiodavau iš paskos... Kartais slapčia ją

52
 acbėdavau. Stovėdavau price jos namų ir žiūrėdavau, vilda-
mazas išvysti ją lange.
Visa tai girdint manpasidarė nejauku. Išgėriau alų ir dirs-
wlejau į laikrodį vildamasis, kad Juris supras užuominą, bet
veltui.
Vieną dieną, - toliau pasakojo jis, - pabandžiau ją už-
kalbinti, bet ji neparodė noro bendrauti. Pamėginau dar kelis
kartus... bet ji
liepė man liautis, nesikabinėti.
Puikiai ją suprantu, pamaniau. Norėjau atsiprašyti ir išci-
tu, bet Juris toliau varė savo:
Man buvo sunku
su tuo
susitaikyti, - atviravo. - Buvau
tikras, kad mudu suvedė likimas. Ji sudaužė man širdį. Supy-
kau ant jos. Tiesiog pasiutau.
Ir kas buvo paskui?
- — paklausiau prieš savo valią, gena-
mas smalsumo.
Nieko.
-- Nieko? Likai su žmona?
Juris papurtė galvą.
„Ne. Su žmona buvo baigta. Bet tik simpatija tai moteriai
stvėrė man akis... leido suvokti tiesą apie save ir žmoną. Ži-
nai, kartais reikia drąsos ir
laiko, kad pasielgtum nuoširdžiai.
- Aišku. Manai, Alicija dar nepasirengusi suvokti tiesos?
Turiu omenyje jos santuoką. Jei tai nori man pasakyti, galbūt
cs teisus.
Juris gūžtelėjo pečiais.
- Dabar aš pasipiršau dailiai merginai iš Vengrijos. Ji
dirba SPA centre. Puikiai kalba angliškai. Mudu šauni pora.
Abiem gera būti kartu.
Linktelėjau ir vėl pažvelgiau į laikrodį. Pasiėmiau paltą.
— Man
jau
metas. Vėluoju į susitikimą su žmona.
- Gerai, bėkit... Kuo ji vardu? Jūsų žmona.
Kažkodėl nenorėjau jam sakyti. Nenorėjau, kad Juris apie
ją Žinotų. Betgi tai kvaila.

53
 - Katrina, - atsakiau. - Ji vardu Katrina... bet aš vadinu
ją Keite.
Juris kreivai šyptelėjo.
— Duosiu patarimą,
- tarė. - Eik namo pas žmoną. Eik
pas Keitę, ji tave myli... Ir palik Aliciją ramybėje.
 IO

Nuėjau susitikti su Keite Nacionalinio teatro kavinėje Pie-

tinėje krantinėje, kur po repeticijų mėgdavo rinktis aktoriai.
Keitė sėdėjo salės gale su kolegėmis aktorėmis ir kažką įnir-
tinggti aptarinėjo. Man priėjus visos sužiuro į mane.
tau nekaista ausys, miclasis? -
į
Ar
paklausė Keitė, pakš-
teldima man skruostą.
O) turėtų?
-Aš pasakojau merginoms apie tave.
-
Aha. Tai gal man išeiti?
- Nekvailiok. Sėskis. Atėjai pačiu laiku. Aš kaip tik pasa-
kojau, kaip mudu susipažinome.
Man atsisėdus, Keitė tęsė savo istoriją. Ji mėgo pasakoti
sitų istorijos dalį. Kartkartėmis pažvelgdavo į mane ir nusi-
sypsodavo, tarsi norėtų įtraukti į pokalbį, bet taip elgėsi la-
biau instinktyviai, nes istorija buvo jos, o ne mano.

- Aš sėdėjau bare, ir staiga atėjo jis. Jau buvau visiškai

praradusi viltį sutikti savo svajonių vyrą, o čia jis ėmė atė-
jo. Geriau jau vėliau nei niekada. Žinot, tikėjausi ištekėti iki
ir
dvidešimt penkerių. Trisdešimties jau turėti vaikų, nedidelį
šunį ir didelę paskolą. Bet štai man trisdešimt treji, o plano
taip ir neįgyvendinau, - Keitė ištarė tai plačiai šypsodamasi
irpamerkė draugėms akį. - Tuo metu susitikinėjau su vienu
australu, vardu Danielius. Bet jis nenorėjo manęs vesti, ne-

55
skubėjo kurti šeimos, tad supratau, kad tuščiai švaistau laiką.
Vieną vakarą mudu vakarieniavome mieste, ir staiga nuti
ko tai - pamačiau savo išrink/ąjį... - Keitė pažvelgė į mane
ir nusišypsojo, paskui užvertė akis ir pridūrė: —
Jis buvo su
panele.
Šitą mūsų istorijos dalį reikia pasakoti apdairiai, kad klau:
sytojams nedingtų susidomėjimas. Tiesa ta, jog tuo metu, kai
susipažinome, aš ir Keitė turėjome antrąsias puses. Dviguba
neištikimybė ne pats geriausias ar sėkmingiausias būdas
—

užmegzti naują draugystę, juolab kai mudu supažindino buvę

mūsų partneriai. Jie pažinojo vienas kitą, tik smulkmenų aš
nežinau; Mariana turbūt kadaise draugavo su Danieliaus
kambarioku,
o
gal atvirkščiai. Gerai nepamenu, kaip buvom
pristatyti vienas kitam, bet prisimenu akimirką, kai išvydau
Keitę. Man tai
buvo lyg elektros šokas. Pamenu ilgus juodus
plaukus, skvarbias žalias akis ir lūpas. Ji buvo nuostabi, kerin-
ti. Tikras angelas.
Pasakodama šią istorijos dalį Keitė šyptelėjo ir paėmė
mane už rankos.
— Pameni, Teo? Pameni, apie ką tada kalbėjom? Tu sakei
studijuojąs psichiatriją. Aš pasakiau, kad esu kuoktelėjusi, tad
mudu abu pora kaip tvora.
Merginos pratrūko kvatoti. Keitė irgi juokėsi, paskui pa-
žvelgė į mane - nuoširdžiai, įdėmiai, skvarbiai.
— Bet... mielasis... Aš rimtai, tai buvo meilė iš pirmo
žvilgsnio, ticsa?
Dabar buvo mano eilė tarti žodį. Sulinksėjau ir pakštelė-
jau jai į skruostą.
— Taip taip. Tikrų tikriausia meilė.

Draugės glostė mudu žvilgsniais. Aš tikrai neperlenkiu.

Keitė teisi, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, na, gal daugiau
geidulys. Nors tą vakarą buvau atėjęs su Mariana, negalėjau
atitraukti akių nuo Keitės. Stebėjau ją iš šalies, jausmingai

56
 kalbančią su Danielium, ir
staiga pamačiau jos lūpas tariant
„M inkv.
Jiedu barėsi. lr gana piktai. Danielius apsisuko išėjo ir
1 kavinės.
"Tu toks tylus. Kas negerai? tąkart manęs paklausė
—

Mariana.
Viskas gerai.
"Vada cimc namo. Aš
pavargau.
Dar neikim, - paprašiau. - Išgerkim dar po vieną.
Aš noriu namo.
-
Tai cik.
Mariana įsižeidusi dėbtelėjo į mane, čiupo striukę ir iš-
ėjo. Žinojau, kad kitą dieną gausiu pylos, bet man buvo nu-
wapjaut. Nuėjau prie baro pas Keitę.
Ar Danielius sugrįš? - paklausiau.
Ne, - atsakė Keitė. - O Mariana?
Papurčiau galvą.
- Irgi ne. Gal dar po vieną?
Miclai.
užsisakėm dar po taurę. Stovėjome prie baro ir kal-
"Taigi

bėjomės. Pamenu, diskutavome apic psichoterapijos studijas.

Keitė papasakojo man apie savo praktiką dramos mokyklo-

įpasirašė
kad ilgai tenai neužsibuvo, nes jau pirmo kurso pabaigoje
kontraktą su teatro agentu ir pradėjo profesionalią
aktorės karjerą. Kažkodėl jau tada žinojau, kad ji talentinga
aktorė.
- Mokslai manęs nežavi, - pasakė ji. - Norėjau lėkti ir
veikti, supranti?
—
Ką daryti? Vaidinti?
— Ne, gyventi, -
Keitė kilstelėjo galvą ir pažvelgė į mane
pro tamsias blakstienas; jos akys buvo valiūkiškos, žalios kaip
smaragdai. -
Sakyk, Teo, iš kur pas tave tiek kantrybės? Turiu
valvoje, mokslams.
— Turbūt aš dar nenoriu „lėkti ir veikti“. Turbūt esu bailys.

57
 — Ne, jeigu būtum buvęs bailys, būtum ėjęs namo su savo
drauge, — ir nusijuokė.
Keitės juokas buvo nepaprastai malonus. Norėjau stver-
ti ją į glėbį ir karštai išbučiuoti. Dar niekada nejutau tokios
kūną kaitinančios fizinės aistros. Norėjau priglausti ją prie
savęs, jausti jos lūpas, jos kūno karštį.

- Atleisk, - tarė ji. - Nederėjo man šitaip. Vis lepteliu tai,

kas ant liežuvio. Sakiau, kad esu truputį pačiuožusi.
Keitė mėgo vaidinti turinti psichinę negalią: „aš kvaila“, „aš
kuoktelėjusi“, „aš beprotė“, tik aš niekada ja netikėjau. Ji nuo-
lat ir iš širdies juokdavosi, todėl aš netikėjau, kad ją gali kan-
kinti tokia juoduma, kokia kamuoja mane. Ji elgėsi spontaniš-
kai, lengvabūdiškai džiaugėsi gyvenimu, mėgavosi kiekviena
—

akimirka. Atmetus jos kalbas apie ligą, tokio sveiko žmogaus

dar nebuvau sutikęs. Šalia jos ir
aš jaučiausi sveikesnis.
Keitė — amerikietė. Gimusi ir augusi Manhatane, Aukš-
tutinio Vest Saido rajone. Britė motina suteikė jai dvigubą
pilietybę, bet Keitė nė iš tolo nebuvo panaši
ir neginčijamai buvo neangliška
į
anglę. Ji aiškiai
ne tik dėl akcento, bet ir
—

dėl požiūrio į gyvenimą, ir

dėl gyvenimo būdo. Koks pasiti-
kėjimas savimi, koks veržlumas. Kito tokio žmogaus dar ne-
buvau sutikęs.
Mudu išėjome iš baro, susistabdėme taksi, ir aš pasakiau
vairuotojui savo namų adresą. Važiavome neilgai, visiškoje
tyloje. Kai išlipome, ji
švelniai prigludo lūpomis prie manų-
jų. Nugalėjęs santūrumą priglaudžiau ją prie savęs. Mudviem
aistringai bučiuojantis, šiaip ne taip atrakinau duris. Vos
įžengę į namus puolėme plėšti nuo savęs drabužių, nusvirdu-
liavom į miegamąjį ir griuvom ant lovos.
"Ta naktis buvo pati crotiškiausia ir palaimingiausia mano

gyvenime. Ištisas valandas tyrinėjau Keitės kūną. Mylėjomės

visą naktį, iki pat aušros. Pamenu, visur buvo balta balta: pro
užuolaidas į kambarį plūdo balta saulės šviesa, baltos sienos,

58
lalios paklodės, jos akių baltymai, balti jos dantys, balta oda.
"ekada nemaniau, kad oda gali būti tokia švytinti, tokia per-
«ia, balta kaip dramblio kaulas su kai kur matomomis
mesvomis venomis, lyg spalvotomis gijomis baltame marmu-
1» )i buvo tarsi statula — mano glėbyje atgijusi graikų deivė.

Gulėjome vienas kito glėbyje, Keitė žiūrėjo į mane, jos

akys buvo taip arti, kad man liejosi vaizdas. Žvelgiau tarsi
vusvai žalią jūrą.
į
Ir ky? - prabilo ji.
Kas?
Kaip dėl Marianos?
Kokios Marianos?
Vos pastebima šypsenėlė.
"Tavo draugės.
O),taip. Taip, -
ir nutilau nežinodamas, ką sakyti. - Dėl
Marianos dar neaišku. O kaip su Danielium?
Keitė užvertė akis.
Pamiršk tą Danielių. Aš jį jau pamiršau.
Tikrai?
Keitė atsakė man bučiniu.
Prieš išeidama ji dar palindo po dušu. Kol prausėsi,
paskambinau Marianai. Norėjau susitarti dėl susitikimo, pa-
kalbėti prie keturių akių. Bet ji buvo supykusi ir
pareikalavo
siaiškinti tuojau pat, čia ir dabar. Telefonu. Mariana nesi-
tikėjo, kad mūsų draugystė nutrūks mano iniciatyva. Bet aš
ti padariau. Pasistengiau išsiskirti kuo švelniau. Ji puolė į
ašaras, labai supyko, širdo. Viskas baigėsi tuo, kad aš mečiau
ragelį. Taip, žiauru. Ir nemalonu. Nė kick nesididžiuoju tuo
pokalbiu. Bet tuokart man atrodė, jog tai pats tinkamiausias
veiksmas. Ir dabar nežinau, ar būčiau galėjęs pasielgti kaip
nors kitaip.
Per pirmąjį tikrą mudviejų pasimatymą susitikome Kju so
duose. Tai buvo Keitės pasiūlymas. Labai nustebo, kai pasa
kiau, jog nesu tenai buvęs.
—Tu rimtai? stebėjosi ji.
— Ir niekada nebuvai šiltna -
—

miuose? Ten yra vienas labai didelis šiltnamis, jame augina-

mos orchidėjos. Ten karšta kaip krosnyje. Kai mokiausi teatro
mokykloje, eidavau tenai pasišildyti. Ar nenorėtum susitikti
soduose po darbo? - Ji sutriko, kick paabejojo. O gal tau -
per toli?
—
tavęs, mieloji, Kju sodai tikrai ne per toli, - atsakiau.
Dėl

- Kvailys, - atšovė ji ir pabučiavo mane.

Kai atvykau, Kcitė jau laukė manęs prie įėjimo. Įsisupusi
storą paltą, apsimuturiavusi šaliku, džiaugsmingai mojo man
į
lyg mažas vaikas.
- Eime, -
ragino. - Paskui mane.
cime,
Įšalusia žeme ji nusivedė mane į didžiulį stiklinį pasta-
tą, kuriame buvo auginami tropiniai augalai, atidarė duris ir
šmurkštelėjo vidun. Aš nusekiau paskui ją ir iškart pajutau
karšto oro gūsį, nes temperatūra čia buvo labai aukšta. Nusi-
vyniojau šaliką, nusivilkau paltą.
Keitė šypsojosi.
—Matai? Sakiau, kad čia karšta kaip saunoj. Nuostabu,
tiesa?
Vaikščiojome takeliais nešini savo paltais, susikibę už
rankų, ir
apžiūrinėjome egzotines gėles.
Būnant su
ja, mane apėmė iki tol nepažintas laimės jaus-
mas, tarsi Keitės kviečiamas būčiau žengęs pro slaptas duris
ir peržengęs paslaptingo pasaulio slenkstį, už kurio — šiluma,
šviesa ir spalvos, šimtai orchidėjų žiedų, margų lyg konfeti:
mėlynų, raudonų, geltonų.
Tokiame karštyje mano kūnas atsileido, ėmė pamažu
tirpti kaip ledo gabalas, ir aš pasijutau kaip vėžlys, po gilaus
žiemos miego lendantis
į saulės šviesą, besimarkstantis, atsi-

60
 bandantis. Visa tai buvo Keitės nuopelnas man buvo lyg - ji
Use

Stai kokia ta meilė, prisimenu, pamaniau tada.

į
tinas naujam gyvenimui, tad įsikibau jį abiem rankomis.

Viičmiau ją su klaustuku, nes buvau tikras, kad dar nieka-

"Jugyvenime nesu patyręs tokio jausmo. Ankstesni romantiš-
Li susižavėjimai trukdavo trumpai ir neteikdavo džiaugsmo
dain pusėms. Studijų laikais sukaupęs drąsą ir dar pasitel-
kų papzalbon didelį kiekį alkoholio praradau nekaltybę su so-
"telogijos studente iš Kanados, vardu Meredita; nešiojo aš- ji
tas metalines kabes, ir bučiuojantis man badė lūpas. Paskui
buvo dar daug neįkvepiančių draugysčių, bet ypatingo ryšio,

av kurį svajojau, taip ir nepavyko užmegzti. Maniau, esu

»padlintas, nemoku intymiai bendrauti. Bet dabar, kaskart
ulint užkrečiamą Keitės juoką, kūną nudilgydavo malonus
įudulys. Su kažkokia kosmine jėga aš siurbiau į save jauna-
tvišką jos gyvybingumą, laisvumą ir
džiaugsmą. Pritariau kie-
siūlymui ir užgaidai. Ėmiau nebepažinti savęs.
kvienam jos
Man patiko ta nauja persona, tas drąsus žmogus, kokį Keitė
«katino mane būti. Mudu nuolat mylėjomės. Mane degino
pridulys, aš vis alkau jos kūno. Troškau
kaip negaliu atsidurti labai arti.
ją
liesti, atrodė, nie-

Gruodį Keitė atsikraustė pas mane

tuk4 Kentiš Taune. Mano būstas pusrūsyje, drėgnas

į vieno kambario bu-
šaltas, ir
grindys užklotos storais kilimais, su langais, bet ne į gatvę.
Virmąsias bendras Kalėdas nusprendėme atšvęsti, kaip pri-
klauso. Kioske prie metro stotelės nusipirkome eglutę ir ap-
karstėme
ją
žaisliukais bei lemputėmis iš
prekybos centro.
Labai aiškiai prisimenu spyglių, medienos ir žvakių kva-
pus; ir į mane žiūrinčias Keitės akis - spindinčias, žėrinčias
kaip tos lemputės ant eglės. Nė nepagalvojęs pasakiau jai...
žodžiai patys nusprūdo nuo liežuvio:
- Ar tekėsi už
manęs?
Keitė išpūtė akis.

61
 -Ką?
—Aš myliu tave, Keite. Ar tekėsi už manęs?
Keitė nusijuokė. Ir tada, dideliam mano džiaugsmui ii

nuostabai, ištarė:
- Taip.
Kitą dieną išėjome į miestą, ir
ji išsirinko žiedą. O tada
man atsivėrė akys: mudu susižiedavom.
Keista, bet pirmiausia pagalvojau apie savo tėvus. Norėjau
supažindinti juos su Keite. Troškau, jog jic pamatytų, koks
esu laimingas: kad aš pagaliau pabėgau, kad esu laisvas. Taigi
sėdome
į traukinį ir nudardėjome
į Sarį. Žvelgiant atgal, su-
manymas buvo netikęs. Nuo pat pradžių pasmerktas žlugti.
"Tėvas pasitiko manc
su įprastiniu priešiškumu.
- Ačiū, tėve. Malonu tave matyti.
Mamą buvo apnikusi dar gilesnė depresija. Dabar ji
rodė dar ramesnė, kažkokia susitraukusi, tarsi gyventų ne ši-
at-

tame pasaulyje. Tėvas - dar aktyvesnis, nedraugiškas, svaidė

žaibus ir nesišypsojo. Visą laiką, kol viešėjome, nenuleido nuo
Keitės akių. Pietūs buvo išties nejaukūs. Tėvams Keitė, regis,
nepatiko, jie nė kiek dėl mudviejų nesidžiaugė. Nesuprantu,
ir kodėl aš tuo stebėjausi?
Po pietų tėvas užsidarė savo darbo kambaryje ir nebesiro-
dė. Atsisveikindama mama apkabino mane
ir ilgai nepaleido
iš glėbio, stipriai spaudė pric savęs ir vos pastovėjo ant kojų.
Man buvo baisiai liūdna. Išėjome su Keite į lauką, bet man
atrodė, kad išėjau ne visas, kad namie liko dalelė manęs - tas
amžinas tėvų ujamas vaikas. Jaučiausi sutrikęs, nusivylęs iki
ašarų. Ir tada, kaip visuomet, Keitė mane nustebino. Stipriai
apkabino ir tyliai sukuždėjo į ausį:
- Aš viską suprantu. Dabar myliu tave dar stipriau.
Daugiau ji nieko nesakė. Bet ir nereikėjo.

62
Halindį susituokėme nedideliame metrikacijos skyriuje prie
lustono aikštės. Tėvų nekvietėme. Ir be Dievo palaimini-
mu, jokių religiniųapeigų, nes taip norėjo Keitė. Tačiau per
įungtuvių ceremoniją aš vis tiek mintyse sukalbėjau maldelę.
Uulekojau Dievui už tai, kad man atsiuntė tokią netikėtą ir
wpelnytą laimę. Dabar mano akys žvelgė plačiau, aš supratau
kilnius Viešpaties tikslus. Dievas neapleido manęs vaikystėje,
kui buvau labai vienišas ir išsigandęs, jis laikė paruošęs man
kvitę kaip staigmeną
munus burtininkas.
ir
laukė, kada galės pristatyti ją lyg su-

Buvau nuolankiai dėkingas už kiekvieną drauge praleistą

akimirką. Supratau, koks esu laimingas, kaip man pasisekė,
kiul sutikau tokią meilę; juk taip sekasi ne kiekvienam.

Sunku net įsivaizduoti, kokios skirtingos gali būti dvi

moterys — Keitė ir Alicija. Būnant su Keite mano mintys
«viesios, šiltos, spalvingos ir linksmos. O galvojant apie Ali-
vijų širdį užgula tamsa, nerimas
Ir tyla.
ir liūdesys.
 Antra dalis

Neišsakyti jausmai niekada nemiršta. Jie tiesiog balaido-

jami gyvi, bet kada nors vis tiek išlįs į dienos šviesą, tik
gerokai bjauresni.

- Sigmund Freud
 I
Alicijos Berenson dienoraštis

Liepos 16-0j1

Niekada nemaniau, kad lauksiu lietaus. Jau ketvirtą savaitę

tęsiasi karščiai, ir atrodo, jog laikome ištvermės egzaminą.
Kiekviena nauja diena karštesnė už praėjusiąją. Visai ne kaip
Mylijoje. Veikiau kaip kokioje svečioje šalyje, Graikijoje ar
«Lui kur nors.

Rašau sėdėdama Hampstedo viržynuose. Visas parkas

kaip paplūdimyje ar kovos lauke nugultas pusnuogių kūnų
jaudusiais veidais, drybsančių ant patiesalų, suolų ar tiesiog
„ukritusių ant žolės. Aš įsitaisiau po medžiu, pavėsyje. Jau
sesta valanda,ir oras pradeda vėsti. Saulė slenka vakarop, to-
kia raudona auksiniame dangyje, viržynai prieš saulėlydį irgi
atrodo kitaip, šešėliai gerokai tamsesni, o spalvos ryškesnės.
Žulė tarsi liepsnoja, mirgančios liepsnos laižo man kojas.
Atėjau čia basa, pakeliui nusiaviau batus. Prisiminiau, kaip

vaikystėje žaisdavau lauke. Prisiminiau vieną vasarą, tokią pat

karštą kaip ši - tą vasarą mirė mama. Žaidėme kieme su Polu,
likstėme dviračiais po auksinius laukus, išmargintus laukinių
saulučių, šniukštinėjom po nebegyvenamus namus ir apleis-
tus sodus. Mano prisiminimuose ta vasara tęsiasi amžinai.
Prisimenu mamą ir margaspalves jos palaidines su geltonais
raišteliais, mielas ir lengvas kaip ir ji pati. Mama buvo tokia

67
 |
liesutė, visai kaip
paukštelis. Įsijungs, budavo, radiją, paimi
mane ant rankų ir šoka pagal mėgstamų dainų melodijas.
Prisimenu jos kvapą šampūno, cigarečių ir „Nivea“ rankų
—

kremo, visados sumišusį su degtinės pokvapiu. Kick jai tada

buvo? Dvidešimt aštuoneri? Dvidešimt devyneri? Jaunesnė
nei aš dabar.
Keista šovė mintis.
Eidama čionai ant takelio pamačiau mažą paukštuką,
gulintį ant medžio šaknies. Pamaniau, kad iškrito iš lizdo.
Paukštelis nejudėjo, ir aš pagalvojau, kad jam lūžo sparnelis.
Pirštu švelniai paglosčiau galvytę. Jis nekrustelėjo. Pajudinau
jį ir atverčiau —
paukštuko pilvelis buvo išėstas, išgraužtas,
pilnas bjaurių kirminų. Riebių, baltų, slidžių kirmėlių... Jos
rangėsi, raitėsiir
lipo viena per kitą... Mane net
supykino. Pa-
maniau, tuoj apsivemsiu. Buvo bjauru, šlykštu iki koktumo.
Net dabar negaliu to pamiršti.

Liepos 17-0ji

Susiradau prieglobstį nuo karščio kondicionuojamoje kavi-

nėje pagrindinėje gatvėje - „Cafe de I Artista“. Čia šalta kaip
šaldytuve. Mano mėgstamas staliukas — prie lango, sėdžiu ir
geriu šaltą kavą. Kartais skaitau, piešiu ar ką nors rašau. Bet
dažniausiai tiesiog duodu mintims laisvę ir mėgaujuosi šal-
čiu. Už baro nuobodžiauja jauna padavėja, spokso į telefoną,
dėbčioja į laikrodį
buvo itin gilūs
ir
vis dūsauja. Vakar po pietų jos atodūsiai
—
supratau, kad ji laukia, kada aš išeisiu ir ji
galės užsidaryti. Nenoriai pakilau ir išėjau.
Vaikščioti tokiame karšyje tas pat, kaip bristi per pelkę.
Jaučiuosi suplukusi, pavargusi, išsikvėpusi. Mes prie tokių
karščių nepratę. Tik ne mūsų šalyje. Mudu su Gabrieliu na-
mic neturime kondicionieriaus; kas jį turi? O be kondicio-

68
etiaus neįmanoma miegoti. Naktų nusiklojam ir
gulim pli-
li, spilti prakaito. Langus laikom atdarus, bet lauke jokio
vjelio. Tik karštas nejudantis oras.
Vakar nusipirkau elektrinį ventiliatorių. Pastačiau jį ant
komodos gale lovos, bet Gabrieliui jis nepatiko.
Kelia daug triukšmo. Neužmigsim.
Mudu vis tiek nemicegam, - atsakiau. - Tad bent jau
myulėsim kaip saunoj.
Gabrielis kažką burbtelėjo, bet užmigo greičiau už mane.
as gulėjau ir klausiausi ventiliatoriaus: man patinka jo gar-
ua, jo burzgimas toks švelnus. Galiu užmerkti akis, įsijausti į
ty garsą ir išnykti.
Nešiojuosi ventiliatorių po namus, kur nueinu, ten įsijun-
piu. Šiandien nusinešiau į studiją sodo gale. Su ventiliatoriu-
ni čia beveik pakenčiama. Bet vis tiek per karšta, kad galė-
„1au normaliai dirbti. Nespėju pagal grafiką; betgi taip karšta,

kl net darbas neberūpi.

Vis dėlto įvyko šioks toks proveržis — pagaliau supratau,
ko trūksta Jėzaus portretui. Kodėl jis man nepatinka. Bėda
visai ne dėl kompozicijos - Kristus ant kryžiaus, o tai, kad
paveikslas visai ne Jėzaus. Nepanašus
anuomet atrodė. Čia visai ne Kristus.
į Kristų, kad ir kaip Jis

Cia Gabrielis.
Keista, kad anksčiau to nemačiau. Kažkodėl visai to ne-
norėdama ėmiau
irnutapiau Gabrielį ant kryžiaus. Nutapiau
j0 veidą, jo kūną. Argi tai ne beprotybė? Todėl dabar turiu
grįžti prie paveikslo ir padaryti tai, ko kūrinys iš manęs rei-
kalauja.
IDabar žinau: kai sugalvoju paveikslo planą, iš anksto
jau
įsivaizduoju, kaip paveikslas turės atrodyti, dėl to man nie-
kada ir nepavyksta. Darbas išcina negyvas, kažkoks apmiręs.
Išet jeigu susikaupiu, įsijaučiu, kartais išgirstu tylų balsą, nu-
kreipiant mane tinkama linkme. Ir jeigu aš

į
tą balsą įsiklau-

69
sau, jeigu įtikiu, jis nuveda mane netikėtais keliais, ne ten,
kur norėčiau,
okur daug nerimstančios gyvybės ir džiugesio;
ir tada rezultatas nuo manęs jau nepriklauso, paveikslas pats
gauna gyvybinės jėgos.
Man turbūt baisiausia — pasiduoti nežinomybei. Man pa
tinka žinoti, kur einu. Aš nesugebu tinkamai reaguoti į tai,
kas vyksta man prieš nosį, štai kodėl piešiu daugybę eskizų
taip bandau numatyti rezultatą, todėl nieko keisto, kad trūks-
ta gyvasties. Turiu a4simerkti ir pažiūrėti ir suvokti gyveni-
—

mą tokį,
koks yra, o ne kokį norėčiau regėti. Dabar jau žinau,
kad tame paveiksle — Gabrielis, todėl turiu prie jo grįžti. Ir
viską pradėti iš naujo.
Paprašysiu Gabrielio man papozuoti. Jau seniai jis man
nepozavo. Tikiuosi, jam šis pasiūlymas patiks, nepalaikys jo
šventvagyste ar dar kuo.
Kartais jis elgiasi labai keistai.

Liepos 18-oji

Šįryt nusileidau kalva Kamdeno turgų. Jau daug metų ne-

į
buvau čionai atėjusi; paskutinį kartą mudu su Gabrieliu čia
ieškojome prarastos jo jaunystės. Jis mėgdavo čionai užsukti,
kai buvo paauglys, kai su draugais kiauras naktis siausdavo,
šokdavo, gerdavo ir šnekėdavosi. Anuomet paryčiais ateidavo
į turgų ir žiūrėdavo, kaip prekeiviai ruošia stalus, kaulydavo
rūkomosios žolės iš rastafarių, lūkuriuojančių ant tilto prie
Kamdeno užtvankos. Kai nuėjom abu su Gabrieliu, kvaišalų
prekeivių jau nebuvo, ir Gabrieliui teko nusivilti.
Nebepažįstu šitos vietos,
—
-
dūsavo jis. -
Dabar čia tu-
ristinės pinklės.
Šiandien vaikščiodama po turgų galvojau: kur bėda? Ar
turgus taip pasikeitė, ar pats Gabrielis? Čia ir dabar pilna

70
 *molikmečių, jie lepinasi saulėje išsidrėbę abipus kanalo,
ibis jaunų kūnų sąvartynas: vaikinai plikomis krūtinėmis,
pvaraitoję
mu
šortus; merginos su
bikiniais ar liemenėlėmis
-
vi-
pliki kūnai, įraudusi suskrudusi oda. Jaučiau jų seksualinę
vnergiją —
išbadėjusį gyvenimo troškulį. Staiga pa-
alkaną,
įutau aistrą Gabrieliui užsigeidžiau jo kūno, stiprių kojų,
—

ant manęs užvirtusių stangrių jo šlaunų. Kai mudu mylimės,

a visados jaučiu nepasotinamą alkį jam, ypatingai mudviejų
aucičiai, kuri yra didesnė už mane, už mudu abu, žodžiais
nenusakoma, tiesiog šventa.
Staiga mano žvilgsnis užkliuvo už benamio, sėdinčio nc-
toliese ant šaligatvio ir spoksančio į mane. Kelnės parištos
vve, batai apvynioti lipnia juosta. Oda išopėjusi, veidas siau-
bungai išbertas. Ūmai mane apėmė liūdesys, net supykino.
Nuo jo trenkė prakaitu ir šlapimu. Vieną akimirksnį pasi-
"ingojo, kad jis man kažką sako. Bet jis tik keikėsi po nosimi:
vana šikt
tas, cina šikt anas. Susiradau piniginėje keletą smul-
kių ir padaviau jam.
Tada patraukiau namo, kopiau kalva lėtai, koja už kojos.
Dabar įkalnė atrodė statesnė. Maniau, tokiame karštyje ne-
beužlipsiu. Ir kažkodėl visą kelią iš galvos nėjo tas benamis.
Išc prailesčio, širdyje ruseno dar kažkoks neįvardijamas jaus-
mas tarytum baimė. Įsivaizdavau benamį kaip kūdikį, jo
—

motinos sūpuojamą ant rankų. Ar

ji
kada nors pagalvojo, kad
jos sūnus bus toks išprotėjęs, murzinas ir dvokiantis, riog-
—

sos ant šaligatvio ir keiksis?

savo mamą. Ar ji buvo kuoktelėjusi? Ar ne
Prisiminiau
dėl to ji taip pasielgė? Įsisodino mane į savo geltoną mini
kuperį, užsegė diržą ir lėkdama visu greičiu tėškėsi į raudonų
plytų sieną. Man labai patiko tas jos automobilis, linksmai
meltonas kaip kanarėlė. Tokią spalvą turiu ir savo dažų dėžu-
tėje. Tik dabar aš
jos nekenčiu. Kiekvieną kartą ja tapydama,
galvoju apie mirtį.

71
 Kodėl mama taip pasielgė? Turbut ncbesužinosiu. Visada |
maniau, kad motina norėjo nusižudyti. O dabar manau, jog
tai buvo suplanuota žmogžudystė. Nes automobilyje buvau ir
aš, tiesa? Kartais man atrodo, kad aš turėjau būti auka, kad ji
norėjo nužudyti mane, o save. Tačiau tai beprotybė. Kodėl
ne

ji norėjo, kad aš mirčiau?

Akyse tvenkėsi ašaros, o aš vis kopiau į kalną. Verkiau ne
dėl mamos — ar savęs ir ne dėl to vargšo benamio. Verkiau
—

dėl mūsų visų. Pasaulyje tiek daug skausmo, o mes prieš už-
jį
simerkiame. Jeigu atvirai, mes bijome. Bijome vieni kitų. Aš
bijau pati savęs ir mamos pėdsakų manyje.
— Ar
jos beprotybė
teka ir mano gyslomis? Tikrai? Ar aš...
Ne. Stop. Gana.
Negalima šito rašyti. Nevalia.

Liepos 20-oji

Vakar aš ir Gabrielis vakaricniavom micste. Paprastai išci-

nam penktadieniais. „Pasimatymų vakaras“, sako jis, juokin-
damas mane tuo savo amerikietišku akcentu.
Gabrielis visada nuvertina savo jausmus ir šaiposi iš to-
kių, kuric jam atrodo „per saldūs“. Save laiko cinišku ir ne-
sentimentaliu. Tačiau iš tiesų jis labai romantiškas, bent jau
širdyje, nors neišsiduoda žodžiais. Betgi darbai kalba garsiau
už žodžius, tiesa? O sprendžiant iš
Gabrielio veiksmų, aš esu
neapsakomai mylima.
— Kur norėtum eiti? paklausiau jo.
—

—
Spėk iš trijų kartų.
- Pas Augustą?
- Atspėjai iš pirmo.
„Augusto“ itališko maisto restoranas yra kaimynystėje,
mūsų gatvėje. Nicko ypatingo, bet jaučiamės kaip namie,

72
junė praleidome daugybę puikių vakarų. Nuėjome apic aš-
tuntą. Kondicionierius neveikė, todėl atsisėdome pric atviro
Lugo ir sausą baltąjį vyną gėrėme karštoje, tvan-
atšaldytą
birje ir troškioje patalpoje. Baigiantis vakarienei aš visai pa-
Ayetiau, mudu daug juokėmės, praktiškai iš nieko. Išėję iš
vw
atorano bučiavomės, o
parėję namo mylėjomės.
AčiuDievui, Gabrielis priprato prie nešiojamojo venti-
butoriaus ir dabar leidžia laikyti jį miegamajame. Pastačiau jį
piiešiis mus ir
gulėjome apsikabinę pučiant gaiviam vėjeliui.
Uiubrielis glostė man plaukus ir
bučiavo. „Myliu tave“, kuž- -
ejo. Aš jam nieko nesakiau. Ir
nereikėjo, jis ir taip Žino, ką
juto jaučiu.
Išct esu visiškai kvaila, dėl to neapgalvotai sugadinau
nuotaiką paprašiau jo papozuoti.
—

Noriu tave nutapyti, -

pasakiau.
Ir vėl? Juk jau tapei.
Prieš ketverius metus. Noriu vėl tave nupiešti.
Aha,
- balse jokio džiaugsmo. - Ką tiksliai turi galvoje?
Ivejojau, paskui pasakiau, kad Jėzaus paveikslą.
Gabrielis pašoko, atsisėdo ir kimiai nusijuokė.
Ak, Alicija, atsipeikėk.
- O kas?
- Aš nežinau, mieloji, tarė jis.— — Gal geriau nereikia.
- Kodėl?
- Kaip tai kode Tapysi mane ant kryžiaus? Ką žmonės
pasakys?
- Kada
tau parūpo, ką
pasakys žmonės?
Paprastai nesuku galvos, betgi šiuo atveju žmonės pa-
—

manys, kad tu mane regi kaip tik tokį.

Nusijuokiau.
- Aš tikrai nemanau, kad esi Viešpaties sūnus, jeigu tą
turi omeny. Tai tik vaizdinys, jis natūraliai gimė man tapant.
Iš anksto tikrai neplanavau.

73
 — O gal kaip tik
reikėtų?
- Kam? Tai ne atsakas tau ar mūsų santuokai.
- Tada kas?
- Iš kur man žinoti?
Gabrielis vėl nusijuokė ir
užvertė akis.
—
Gerai, — tarė. - Tiek to.
Jeigu jau taip nori. Pamėginsi
me. Tikiuosi, žinai, ko imiesi.
Sutiko, bet ne iš širdies. Žinau, Gabrielis tiki manimi ir
mano talentų; jeigu ne jis, aš apskritai nebūčiau tapusi daili-
ninke. Jeigu jis nebūtų manęs raginęs, drąsinęs ir visaip kitaip
skatinęs, aš tikrai nebūčiau ištempusi tuos kelerius mirtinai
nuobodžius metus po koledžo, kai su Žanu Feliksu tepliojom
sienas. Iki pažinties su Gabrieliu buvau išsimušusi iš
kelio, pa-
metusi pati save. Nesiilgiu tų apsikvaišinusių vakarėlių liūtų,
prisistatančių mano draugais, kai buvau dvidešimtmetė. Su-
sitikdavau su jais tik naktimis, o auštant jie pradingdavo lyg
vampyrai, pabūgę šviesos. Kai susipažinau su Gabricliu, jie
apskritai išnyko iš mano gyvenimo, aš to
nė nepastebėjau. Man
jie tiesiog buvo man nieko nebereikėjo, nes tu-
nebercikalingi;
rėjau Gabrielį. Jis manc išgelbėjo - kaip Kristus. Turbūt mano
paveikslas kaip tik apic tai. Gabrielis man - visas pasaulis, toks
tapo nuo pat pirmos pažinties dienos. Mylėsiu jį, kad ir ką pa-
darytų, kad ir kas nutiktų; na ir kas, jog kartais ant jo smarkiai
supykstu, na ir
kas, kad jis baisiai netvarkingas ir nevalyvas, kad
būna savanaudis ir ištižęs. Priimsiu jį tokį, koks yra.
Kol mirtis mudu išskirs.

Liepos 21-oji

Šiandien Gabrielis atėjo į studiją ir man pozavo.

— Nesirengiu sėdėti čia ištisomis dienomis,
- perspėjo. —

Kick laiko dirbsi, ką manai?

74
 viskas pavyktų, vieno seanso tikrai neužteks.
Na, kad

Ar tik čia ne slapta užmačia, kad kuo ilgiau būtume

range“ Jeigu taip, tai gal geriau praleidžiam įžangą

vanų lovą?
griū- ir
Nusijuokiau.
Gal paskui. Jeigu būsi geras ir per daug nejudėsi.
Vastačiau jį priešais ventiliatorių. Lengvas vėjelis kedeno

ui plaukus.
Kaip geriau? - paklausė jis, rinkdamasis
pozą.
ne taip. Pasistenk
"Tik kuo natūraliau.
Ar
nenori, kad suvaidinčiau smarkiai kenčiąs?
Nemanau, kad Kristus smarkiai kentėjo. Aš jį įsivaiz-
dluoju kitaip. Ir prašau nesimaivyti, tiesiog stovėk ramiai ir
ww judėk.
Klausau, viršininke.
Jis taip stovėjo kokias dvidešimt minučių. Paskui liovėsi
pozavęs teisindamasis, kad jau pavargo.
"Tada atsisėsk, - pasiūliau. - Tik nekalbėk. Aš tapau
tavo veidą.
Gabrielis atsisėdo ant kėdės ir
tylėjo, o aš dirbau. Man
patiko tapyti jo veidą. Gabrielio veidas gražus. Tvirti žandi-
kauliai, iškilūs skruostikauliai, daili nosis. Sėdėdamas ryškio-
į" šviesoje atrodė kaip graikų skulptūra. Koks nors herojus.
Bet kažkas buvo ne taip. Nežinau kas. Gal aš persisten-
„iau? Man nickaip nesisekė nutapyti jo akių, perteikti jų spal-
vos. Pirmiausia, kas man krito į akis susipažinus su Gabrieliu,
tai ugnelės jo žvilgsnyje mažulytis deimantas kiekviename
—-

vyzdyje. Bet dabar man kažkodėl nesisekė to perteikti. Gal

nesu pakankamai talentinga? O gal Gabrielyje yra kažkas to-
kio, ko negalima perteikti teptuku? Akys išėjo blausios, be
pyvasties. Pajutau, kad mane tai
pradeda nervinti.
- Po šimts, - nusikeikiau. —- Nesiseka.
— Darom pertrauką?

75
 - Taip. Darom pertrauką.
- Griūvam į lovą?
Prajuokino.
— Griūvam.
Gabrielis pašoko nuo kėdės, čiupo mane į glėbį ir ėmė
bučiuoti. Mylėjomės čia pat studijoje ant grindų.
Mylėdamasi aš vis žvilgčiojau į negyvas Gabrielio akis
portrete. Jos spitrijo į mane, deginte degino. Turėjau nusi-
sukti.
Bet vis tiek jaučiau, kad jos žiūri į mane.
leškojau Diomedo, norėjau pateikti jam ataskaitą apie susiti-
kunių su Alicija. Radau jį kabinete, sklaidantį natų sąsiuvinius.
-

-
Na, - prabilo jis, nepakeldamas
Prastai.
į
mane akių,
-
kaip sekėsi?

IJiomedas metė į mane klausiamą žvilgsnį, bet nutylėjo.

Jeigu norite, kad sulaukčiau kokio nors rezultato, reikia,

r Alicija būtų pajėgi mąstyti ir bent ką nors jausti.

- Žinoma. Kas jus domina?
- Neįmanoma kalbėtis su žmogumi, kai jis pripumpuotas
vaistų. Atrodo, lyg ji būtų panardinta į vandenį.
IDJiomedas susiraukė.
— Na, aš taip nemanau,
skiriama, bet... - tarė. - Nežinau, kiek vaistų jai

- Paklausiau Jurio. Šešiolika miligramų risperidono. Ar-

kliška dozė.
IDiomedas kilstelėjo antakį.
- Taip, tokia dozė iš tiesų per didelė. Gal tikrai verta
sumažinti? Žinot, Alicijos gydytojų komandos vadovas yra
Kristianas. Jums reikėtų apie tai pasikalbėti su juo.
— Mano galva, būtų geriau, jeigu jis išgirstų iš jūsų lūpų.
— Hm... - Diomedas nepatikliai dėbtelėjo į mane. - Judu
su Kristianu jau esate pažįstami, tiesa? Abu dirbot Brodmoro
ligoninėje.

77
 —
Taip, bet pažįstami menkai.
Diomedas neskubėjo atsakyti. Pačmė nuo rašomojo stalo
indelį su migdolų cukatomis ir pasiūlė pasivaišinti. Papurčiau
galvą. Jis įsimetė vieną cukatą į burną
ir kramtydamas žiūrėjo
į mane.
- Sakykite, — tarė, - kokie judviejų su Kristianu santykiai,
ar draugiški?
-
Keistas klausimas. Kodėl norit sužinoti?
— Nes regiu šiokį tokį priešiškumą.
— Aš jam tikrai nejaučiu priešiškumo.
- O jis jums?
- Klauskite jo. Man Kristianas priimtinas.
- Hm... Galbūt man taip tik Bet vis tiek tu-
pasirodė.
riu nuojautą... Patariu būti atidesniam. Bet kokia agresija ar
konkurencija gali pakenkti darbui. Judu turėtumėte dirbti iš-
vien,
oŽinau.
ne kaip priešai.
-
-
Ką gi, Kristianas irgi privalo dalyvauti mūsų diskusijo-
je. Taigi norite, kad Alicijai atbustų jausmai, taip? Bet nepa-
mirškite, jog kuo daugiau jausmų, tuo didesnis kyla pavojus.
— Kam?
-
Alicijai, kam daugiau, -
Diomedas pagrasė pirštu. —
Nepamirškite, kad ji norėjo nusižudyti, kai mes čionai atsi-
ją
vežėme. Kelis kartus bandė atimti sau gyvybę. Vaistai padeda
palaikyti ją stabilios būklės. Padeda jai gyventi. Jeigu suma-
žinsime dozę, didelė tikimybė, kad ją vėl užvaldys jausmai
ir ji nebepajėgs su jais susidoroti. Ar esate pasirengęs tokiai
rizikai?
Gana rimtai pažvelgiau į tai, ką išgirdau iš Diomedo. Bet
vis tiek linktelėjau.
-
Manau, turime rizikuoti, profesoriau, — atsakiau. - An-
traip jos neprakalbinsime.
Diomedas patraukė pečiais.

78
 Tuomet jūsų prašomas pasikalbėsiu su Kristianu.
Ačiu.
Pažiūrėsime, ką jis pasakys. Psichiatrai
paprastai ne-
megsta, kai jiems nurodinėjama, kaip gydyti jų pacientus.
Žinoma, aš galiu jam liepti, bet dažniausiai to nedarau. Ver-
čiau aptarsiu su juo šį reikalą subtiliai. Ir pranešiu jums jo
atsakymą.
-
Gal geriau būtų manęs neminėti, kai kalbėsitės?
-
Supratau, - Diomedas šyptelėjo. - Gerai, neminėsiu.
Jis išėmė iš stalčiaus nedidelę dėžutę nustumiamu dang-
teliu
ir atidarė. Joje buvo eile suguldyti cigarai. Pasiūlė man.
Aš atsisakiau.
— Nerūkote? — nustebo. -O aš maniau, kad esate rūko-
Lus.
- Ne,
ne. Rūkau labai retai. Tik ypatingomis progomis...
Išandau iš viso mesti rūkyti.
- Puiku, - jis atidarė langą. — Turbūt žinote anekdotą
apie tai, kodėl gydytojai negali rūkyti? Nes tai
reikštų, kad esi
susimovęs, -
Diomedas nusijuokė ir įsikando cigarą. - Mano
p;alva, mes čia
visi truputį kuoktelėję. Žinote, koks anksčiau
pas mus kabojo šūkis? „Čia dirbdamas nebūtinai turi būti
kuoktelėjęs, bet tai padeda“, — Ir Diomedas vėl nusijuokė.
Prisidegė cigarą, keliskart supapsėjo išpūsdamas dūmus pro
langą.
Žiūrėjau jį ir pavydėjau.
Po pietų šmirinėjau koridoriais ieškodamas išėjimo. Ketinau
išsmukti laukan nepastebėtas ir surūkyti cigaretę, bet pric
avarinių durų buvau užkluptas Indiros. Ji manė, kad pasi-
klydau.
—
Nesijaudinkite, Teo, — tarė imdama manc už rankos. —

Man prireikė mėnesio, kol supratau, kas, kur

ir kaip, — nusi-
juokė.
Aš nespėjau jai atsakyti, o ji jau vedėsi mane laiptais į
viršų, į „stiklinį akvariumą“, puodelio arbatos.
- Tuoj užkaisiu virdulį. Šlykštus oras, tiesa? Geriau jau
pradėtų snigti ir baigtųsi šita... Sniegas — gana stiprus vaiz-
duotės galios simbolis, ar ne? Puikiai išvalo galvą. Ar nepa-
stebėjote, kad pacientai mėgsta kalbėti apie sniegą? Įsiklau-
sykite. Tai labai įdomu. Ir tada, didžiai mano nuostabai,
—

Indira įkišo ranką į savo krepšį, ištraukė iš jo didelį gabalą

pyrago, įvynioto į maistinę plėvelę, ir įbruko man. - Imkite.
Su lazdynų riešutais. Vakar pati kepiau. Specialiai jums.
Oi, ačiū. Aš...
—

- Žinau, tai nepriimtina, bet į seansą su nesukalbamais

pacientais aš visada atsinešu gabalėlį pyrago.
Nusijuokiau.
—
Neabejoju. Ar aš irgi nesukalbamas pacientas?
Indira prajuko.

80
 Ne, bet kartais tai padeda susikalbėti ir su sunkesnio
Lido personalu. Beje, jūs ne iš tokių. Truputėlis cukraus sti-
wuiliuoja protą. Anksčiau kepdavau pyragus mūsų valgyklai,
bt paskui Stefanija pakėlė triukšmą, esą nešti maistą į dar-
bovietę iš kitur nesaugu ir nesveika. Pamanyk, tarsi būčiau
pabenusi kontrabandą. Bet aš vis tiek kepu. Tai mano atkirtis
"iktaturai. Paragaukit.
Ne pasiūlė, o paliepė. Atsikandau. Labai gardus. Traškus,

1icšutais, saldus. Kramčiau pilna burna, todėl kalbėdamas

pinsidlengiau ją delnu.
Neabejoju, kad toks pyragas jūsų pacientams pakelia
nuotaiką.
Indira patenkinta nusijuokė. Supratau, kodėl ji man pa-
tinka nuo jos sklido motiniška ramybė. Ji priminė man se-
—

ąj4 Mano psichoterapeutę Rutą. Negalėjau įsivaizduoti jos

„utrikusios ar nusiminusios.
Kol ji ruošė arbatą, apsidairiau po kambarį. Medicinos
postas visada yra centrinė ir gyviausia Psichiatrijos skyriaus
dalis, jo šerdis: čia buriasi personalas, iš čia diena iš die-
—

nos valdomas visas skyrius, čia priimami visi praktiniai

—

sprendimai. Medicinos postas buvo pramintas „akvariumu“,

nes jo sienos — iš grūdinto stiklo. Tai reiškia, kad personalas
„ali stebėti pacientus poilsio kambaryje, bent jau teoriškai.
O) is tikrųjų tai pacientai nedrąsiai stoviniuoja pasieniais,

spokso į mus ir viską mato, todėl iš esmės nuolat stebimi

esame mes, o ne jie. Čia gana ankšta ir trūksta kėdžių, nes
visos kėdės paprastai užtūptos seselių, sėdinčių prie stalų ir
darančių įrašus apic pacientus. Todėl dažniausiai stoviniuo-
jama kambario viduryje ar remiamasi
į
stalo kraštą; taip su-
sidaro įspūdis, kad patalpoje ankšta, nesvarbu, kiek žmonių
jOjC būtų.
-
Štai, prašom, mielasis, — tarė Indira, paduodama man
puodelį arbatos.

81
 - Ačiu.
Į]
postą atskubėjo Kristianas ir man linktelėjo. Nuo ju
sklido stiprus pipirmėčių skonio kramtomosios gumos, kuri;
jis nuolat čiaumojo, kvapas. Pamenu, kai kartu dirbome Bro
dmore, jis daug rūkė; tai buvo vienintelis mus siejęs dalykas.
Bet išėjęs iš tenai Kristianas metė rūkyti, vedė ir susilaukė
dukrelės. Įdomu, koks jis tėvas? Kažkaip neatrodo, kad būtų
atjautus ir gailestingas.
Kristianas man šaltai šyptelėjo.
— Keista vėl tave matyti darbinėje aplinkoje, Teo.
- Pasaulis mažas.
— Kalbant psichiatrų terminais, taip, - Kristianas pasakė
taip, tarsi turėdamas galvoje, kad jį patį galima sutikti ir ki-
tuose, didesniuose, pasauliuose.
Pamėginau įsivaizduoti, kur tai galėtų būti. Jeigu atvirai,
įsivaizduoju jį arba sporto salėje, arba besigrumdantį regbio
aikštėje.
Kristianas kelias sekundes žiūrėjo į mane. Pamiršau, kad
Jis turi įprotį delsti, kartais net labai ilgai, versti pašnekovą
laukti, kol sumąstys, ką atsakyti. Dabar mane tai erzino nė
kiek ne mažiau nei anuomet Brodmore.
— Labai jau netinkamu metu atėjai į mūsų būrį, - galiau-
siai ištarė jis. Virš Grovo pakibo Damoklo kardas.
—

- Ar tikrai jau taipblogai?

— Valandos turbūt
jau suskaičiuotos. Patikos fondas ren-
giasi mus uždaryti bet kurią dieną. Tad klausimas: ką tu čia
veiki?
— Nesupratau...
—
Matai, paprastai žiurkės bėga iš skęstančio laivo, o ne
ieško plyšio denyje.
Mane nustebino atvira Kristiano agresija. Nusprendžiau
neužkibti ant jo numesto jauko. Patraukiau pečiais.
- Galbūt, - tariau. - Bet aš ne žiurkė.
82
 nespėjus atsakyti, pasigirdo duslus garsas, mes
Kristianui
mt pasokom. Kitoje stiklo pusėje pamačiau Elitą. Ji kumš-
av daužė stiklo sieną. Nosimi prisiplojusi prie lango, per-
biciptu veidu atrodė kaip pabaisa.
Aš ilgiau šito šūdo nepakęsiu! Nekenčiu... nekenčiu šitų
uuktų tablečių...
Kristianas pravėrė nedidelį langelį.
Dabar netinkamas metas, Elifa, - pasakė pro jį.
Aš
tau sakau: daugiau jų negersiu, mane nuo pykina... jų
Nesirengiu dabar apie tai su tavim kalbėti. Užsira-
syk pas mane į priėmimą. O dabar prašau pasitraukti nuo
stiklo.
Llifa piktai suurzgė ir susimąstė. Paskui apsisuko ir nu-
dunino sau, palikusi ant stiklo aprasojusią dėmę, kur buvo
pisispaudusi jos nosis.
"Vai bent moteriškė, - tariau.

Kristianas piktai burbtelėjo:

Labai sunkaus būdo.
Indira linktelėjo.
Vargšė Elifa.
-

-
Dėl
jiko
čia?
Dviguba žmogžudystė, - atsakė Kristianas. - Nužudė
motiną
ir seserį. Uždusinomiegančias.
Pažvelgiau pro langą. Elifa jau buvo nuėjusi prie kitų pa-
vicntų. Stovėjo aukštesnė už visus. Vienas pacientas slapčia
Įbruko jai
Paskui
į saują pinigų ir

ji įsikišo juostolimiausiame
kišenėn.
pamačiau Aliciją. Ji sėdėjo kampe
pric lango viena ir žiūrėjo į kiemą. Kelias minutes stebėjau ją.
Kristianas pasekė akimis mano žvilgsnį.
- -
- Beje, tarė jis, kalbėjau su profesoriumi Diomedu dėl
Alicijos. Norėčiau pažiūrėti, kaip ji jausis sumažinus risperi-
dono dozę iki penkių miligramų.
- Šit kaip?
83
 - Pamaniau, kad ir tu turėtum žinoti, nes buvai pasikvie
tęs ją į
scansą.
Taip.

į
—

— Reikės atidžiau ją stebėti, pažiūrėsime, kaip

reaguos
pokyčius. Ir
dar... Kai kitąsyk kils klausimų dėl mano pacicn
tų, prašyčiau kreiptis tiesiai į mane. Neslapukauk su Diome
du man už nugaros, — ir perliejo mane piktu žvilgsniu.
Atsakiau jam šypsniu.
-
Neslapukauju. Man nesunku kreiptis tiesiai tave, Kris
tianai.
į
Stojo nejauki tyla. Kristianas linktelėjo, tarsi būtų dėl
kažko apsisprendęs.
— Ar žinai, kad Alicija neveiksni? Kad nepasiduoda jo-
kiam gydymui? Be reikalo gaišti laiką.
— Iš kur žinai, kad neveiksni, jeigu ji negali kalbėti? —
pa-
klausiau.
- Nenori kalbėti.
— Manai, apsimeta?
- Taip, ticsą pasakius, manau, kad apsimeta.
- Jeigu apsimeta, ar gali būti neveiksni?
Kristianas akivaizdžiai suirzo. Nespėjus jam atsakyti, į

mūsų pokalbį įsiterpė Indira:

Su visa pagarba turiu pareikšti, kad tokie bendri termi-
—

nai kaip „neveiksni“ mažai padeda. Jiebeveik nieko nepasako

apie žmogų. - Ji dėbtelėjo į Kristianą. -Šita tema mūsų su
Kristianu nuomonės dažnai skiriasi.
— O kokia jūsų nuomonė dėl Alicijos? paklausiau jos.
—

Indira susimąstė.
- Aš jai jaučiu motiniškus jausmus. Tai mano atsakomoji
reakcija - Alicija kaip tik tokią manyje išprovokuoja. Jaučiu,
kad jai reikia žmogaus, kuris ja rūpintųsi. - Indira nusišypso-
jo man. — Ir dabar ji
tokį turi. Jinai turi jus.
Kristianas vėl nusijuokė. Tuo savo bjauriu juoku.

84
 Atsiprašau, gal pasirodysiu nemandagus, tačiau kokios
salos Alicija turėsiš terapijos, jeigu nekalba?
ji
Verapijoje svarbu ne vien kalbėjimas, - atšovė Indira. -
Avurbu sukurti pacientui saugią erdvę, visavertę aplinką. Ne-
vethiulinis bendravimas irgi gali būti veiksmingas. Neabejoju,
kul jūs tą Žinote.
Kristianas pabaltakiavo į mane.
Sėkmės, bičiuli, - mestelėjo. — Tau
jos tikrai prireiks.
 — Labas, Alicija, pasisveikinau.
—

Praėjo tik kelios dienos, kai jai buvo sumažinta vaistų dozė,
o pokyčiai akivaizdūs. Judesiai daug lankstesni. Akys švieses-
nės. Žvilgsnis skaidresnis. Atrodė lyg visai kitas žmogus.
Alicija lydima Jurio sustojo pric durų, nesiryždama eiti
toliau. Žiūrėjo į mane, tarsi pirmą kartą aiškiai regėtų, stebėjo
ir vertino. Įdomu, kokią padarys išvadą? Galiausiai nuspren-
dė, kad saugu, ir žengė vidun. Nekviečiama atsisėdo.
Linktelėjau Juriui, kad išeitų. Kick padvejojęs jis vis dėlto
išėjo ir uždarė paskui save duris.
Atsisėdau priešais Aliciją. Kurį laiką abu tylėjome. Buvo
girdėti tik lietus už lango ir lašų barbenimas
siai aš nutraukiau tylą.
į
stiklą. Galiau-

—
Kaip jautiesi, Alicija? — paklausiau.
Tyla. Alicija spoksojo į mane didelėmis lyg žibintai aki-
mis ir nemirksėjo.
Žiojausi kažką sakyti, bet vėl užsičiaupiau. Buvau pasi-
ryžęs susilaikyti nuo tuščio kalbėjimo. Nusprendžiau nieko
nesakyti ir tik tyliai pasėdėti. Tikėjausi komunikuoti never-
baliniu būdu: mano galva, bus geriau, jei tiesiog pasėdėsime,
aš neužgausiu jos jausmų,
o
ji galės pasikliauti manimi. Jeigu
mano tikslas -pasiekti, kad Alicija prašnektų, tai pirmiausia
turiu užsitarnauti jos pasitikėjimą. O tam prireiks laiko, per

86
vir) naktį nieko nepadarysi. Procesas bus lėtas kaip lcdkal-
ie slinkimas, bet jis vis tick vyks.
Šitaip besėdint man pradėjo tvinkčioti smilkiniuose. Tuoj
lakaius galva. Aiškus ankstyvasis simptomas. Prisiminiau
Kutų. Ji mėgdavo kartoti: jei nori būti geras terapeutas, pri-
valui buti imlus savo pacientų jausmams, bet svetimų jausmų

valia ilgai laikyti savyje. Tie jausmai ne tavo, jie skirti ne

iw

tuu, Kitaip tariant, tvinkčiojimas smilkiniuose — ne mano.

Vusidedantis skausmas Alicijos. Ir dar tas staiga užplūdęs
—

Kudesys troškimas numirti, numirti, numirti

—
taip pat ne
—

mano. Visa tai jos, ir tik jos. Sėdėjau ir išgyvenau jos jaus-
—

mus, man tvinkčiojo galvoje, suko vidurius, ir

tai tęsėsi, regis,
kehias valandas. Galiausiai seansui skirtos penkiasdešimt mi-

nučių baigėsi. Pažvelgiau

Metas baigti, -
pasakiau.
į
laikrodį ant rankos.

Alicija nuleido galvą, nudelbė akis į skreitą. Nekantriai

laukiau. Paskui nesusilaikiau ir tyliai iš pačių širdies gelmių
Lartiu:
-
Aš noriu tau padėti, Alicija. Noriu, kad manimi patikė-
tum. Jeigu atvirai, noriu padėti tau praregėti.
"ai išgirdusi Alicija pakėlė galvą. Ji žiūrėjo į mane - kiau-
Lt Pro mane.
"Tu negali man padėti, šaukė jos akys. Pažvelk į save. Tu

net sau negali padėti. Apsimeti daug žinąs, esąs išmintingas,

v iš tiesų turėtum sėdėti vietoj manęs. Pamišėlis. Apgavikas.
Melagis. Melagis...
Šitaip jai į mane žiūrint, aš pagaliau suvokiau, kas visą
scansą nedavė man ramybės. Sunku tai
išreikšti žodžiais, bet
kiekvienas psichoterapeutas gana greitai geba pamatyti psi-
vhikos sutrikimą iš žmogaus elgesio, iš kalbos, akių žvilgs-
—

nio, išduodančio nuolatinę baimę, išgąstį, pamišimą. Kaip

tik tai man
ir
kėlė nerimą. Nors Alicija daugybę metų buvo
pydoma vaistais, nors buvo daug ko pridirbusi ir nemažai iš-

87
 kentėjusi, jos žvilgsnis iki šiol liko skaidrus ir tyras kaip va
saros dangus. Ji tikrai nepamišusi. Tai kas tada? Ką byloja jos
žvilgsnis? Kaiptiksliai tai apibūdinti? Gal tai...
Nespėjus man užbaigti minties, Alicija pašoko nuo kėdės
ir puolė pric manęs ištiesusi rankas kaip žvėris letenas. Ne-
spėjau nei pabėgti, nei pasitraukti į šalį. Ji visu kūnu užvirto
ant manęs, ir mudu nusiritome ant grindų.
Griūdamas stipriai trinktelėjau pakaušiu į sieną. Alicija
be gailesčio tvatijo mano galvą į sieną, paskui puolė draskyti,
mušti mane ir smaugti.
Sutelkęs visas jėgas šiaip taip nustūmiau ją šalin. Nuropo-
jau grindimis prie stalo ir iškėlęs ranką pagrabaliojau ieško-
damas saugos pultelio. Vos tik pirštais paliečiau jį, Alicija vėl
puolė mane
ir išmušė pultelį iš rankos.
- Alicija...
Jos pirštai apsivijo man kaklą, spaudė, traiškė ir dusino;
aš sickiau saugos pultelio, bet nesėkmingai. Ji smaugė mane
taip, kad nebegalėjau kvėpuoti. Darsyk pamėginau kilstelėti
nuo grindų ir sugriebti pultelį, ir pagaliau man pavyko. Nu-
spaudžiau mygtuką.
Staiga baisus riksmas, aš vos neapkurtau. Kaž-
pasigirdo
kur toli virstelėjo durys, Juris kvietė pagalbą. Alicija atsiplėšė

nuo manęs, jos rankos paleido mano gerklę, ir

aš ėmiau gau-
dyti orą.
Alicijai sutramdyti prireikė net keturių seselių. Ji muis-
tėsi, spardėsi ir visaip priešinosi lyg apsėstoji. Buvo panaši
ne į žmogų, oį laukinį žvėrį, siaubingą monstrą. Atskubėjęs
Kristianas sušvirkštė jai raminamųjų. Alicija prarado sąmonę.
Pagaliau stojo tyla.
 -
Truputį paskaudės.
Medicinos poste Juris rūpinosi kraujuojančiais įdrėskimais
mano kūne. Atkimšo buteliuką antiseptinio tirpalo, pamirkė
jame vatos tamponą. Medicininio preparato kvapas mintyse
nubloškė mane į medicinos punktą mokykloje, atgaivindamas
prisiminimus apie mokyklos kieme patirtas grumtynes iržaiz-
das, nubrozdintus kelius ir apdaužytas alkūnes. Prisiminiau,
kaip būdavo gera ir miela, kai seselė mane tvarstydavo, paskui
dar už drąsą pamalonindavo čiulpinuku. Bet geliantis skaus-
mas akimirksniu vėl sugrąžino į dabartį - dabar mano patirtos
traumos jau nebebuvo taip lengvai pagydomos. Krūptelėjau.
- Galvą skauda taip, tarsi būtų trenkusi plaktuku.
- Užgauta gan stipriai. Rytoj iškils didelis gumbas. Rei-
-
kėtų pastebėti, Juris palingavo galvą. - Nederėjo man pa-
likti judviejų vienų.
— Kad pats neleidau tau likti su mumis.
aš

- Tikrai taip, - piktai burbtelėjo Juris.

- Ačiū, kad neleptelėjai: „Argi nesakiau...“ Esu tau už
tai
dėkingas.
Juris gūžtelėjo pečiais.
—
Nedėkok, bičiuli. Profesorius padėkos. Liepė tau ateiti
pas jį į kabinetą.
- Oi!
89
 - Iš tono supratau, kad nusiteikęs skalpuoti tave, o ne mane.
Pamėginau atsikelti. Juris įdėmiai žiūrėjo į mane.
— Neskubėk. Palengva. Atsistok, kai jausiesi visai gerai.
Jeigu svaigs galva ar skaudės, tuoj pat pranešk.
- Viskas bus gerai. Garbės žodis.
Tai buvo visai tiesa, bet jaučiausi geriau, nei atrodžiau.
ne

Apdraskytas ir su juodomis kraujosruvomis ant kaklo, kai ji

bandė mane pasmaugti iš visų jėgų taip suleido pirštus
kaklą, kad net kraujas ištryško.
—

į
Pasibeldžiau į profesoriaus kabineto duris. Manc išvydęs
Diomedas išvertė akis.
- Ojojoj, - nusistebėjo. - Gal net siūti prireikė?
—Ne, ne, neprireikė. Viskas gerai.

Diomedas nepatikliai darsyk mane nužvelgė ir pakvietė į

kabinetą.
— Užeik, Teo. Sėskis.
Kiti jau irgi buvo susirinkę. Kristianas su Stefanija stovė-
jo. Indira sėdėjo price lango. Man tai priminė oficialų susirin-
kimą; išsigandau, ar tik nebūsiu išmestas iš darbo?
Diomedas atsisėdo prie stalo. Mostu pakvie-
rašomojo
tė mane sėstis ant vienintelės neužimtos kėdės. Atsisėdau.
Kurį laiką jis žiūrėjo mane tylėdamas, barbendamas pirštais,
į

mąstydamas, ką pasakyti ir
nuo ko pradėti. Tačiau jam nespė-
jus sumintyti, Stefanija pirmoji užbėgo jam už akių.
— Gana nemalonus incidentas, - prakalbo ji. - Labai ne-
malonus. - Atsisuko į mane. - Laimė, kad likot gyvas. Bet tai
dar nereiškia, jog mums nekils daugybės klausimų. Pirmasis:
kodėl pasilikote su Alicija vienas?
- Esu kaltas, - prisipažinau. Liepiau Juriui mudu palik-
—

ti. Prisiimu visą atsakomybę.

- Kas jums lcido priimti tokius sprendimus? Jeigu katras
iš jūsų būtumėt rimtai sužeistas...
Diomedas ją nutraukė:

90
 Prašyčiau nedramatizuoti. Laimė, niekas stipriai ne-
nukentėjo, —
jis atlaidžiai
mostelėjo į mane ranka. Keletas —

nuobrozdų dar ne pretekstas šaukti karinį tribunolą.

Stelanija nepatenkinta susiraukė.
Nemanau, kad dabar derėtų juokauti, profesoriau. Tik-
bat CI nanau.
O) kuris čia juokauja? - paklausė Diomedas ir pasisuko į

mane. - Kalbu visai rimtai. Papasakokite, Teo, kas ten dėjosi.

Pajutau į mane nukreiptus visų jų žvilgsnius; atsisukau į
Diomed4 ir apdairiai rinkdamas žodžius prabilau:
Na, ji mane puolė.
Šitą mes matom. Bet kodėl ji puolė? Neišprovokavote?
Ne. Bent
jau sąmoningai.
nesąmoningai?
O)

akivaizdu, kad Alicija tam tikra prasme sureagavo.

Na,

Mano galva, tai rodo, kad su ja reikia komunikuoti.

Kristianas nusijuokė.
Ir tu vadini tai komunikavimu?
- Taip, vadinu, -
atsakiau. — Pyktis yra stipri komunika-
vimo priemonė. Tie kiti pacientai, kurie kaip zombiai sėdi
tuščiais nebyliais veidais, jau nurašyti. O Alicija ne. Užpul-
«ama ji duoda mums suprasti, kad nori kažką pasakyti, bet
netiesiogiai: apie skausmą, neviltį, pyktį. Ji man davė suprasti,
kad nenuleisčiau rankų. Bent jau kol kas.
Kristianas užvertė akis.
-Žemiškesnis viso to paaiškinimas būtų toks: nutrauk
vaistus, ir ji visai išprotės. - Jis pasisuko į Diomedą. - Sakiau,
protesoriau, kad taip atsitiks. Perspėjau, jog sumažinti dozę
pavojinga.
- Taip manai, Kristianai? - nustebau. - O aš galvojau, kad
tai buvo tavo pasiūlymas.
Kristianas vėl pavartė akis. Psichiatras iki kaulų smege-
nų, pamaniau. O tai reiškia, kad psichiatrai nepatikliai žiūri

9I
į psichodinaminį mąstymą. Jiems priimtinesnis yra biologi
nis, cheminis, o svarbiausia, praktinis metodas, tarkim, visas
puodelis tablečių, kurių Alicija gauna kasdien prieš kiekvienų
valgį. Iš nedraugiškai primerktų Kristiano akių spėjau, kad, jo
galva, iš manęs jiems menka nauda.
O Diomedas mąsliai žiūrėjo į mane.
- Ir jūsų, Teo, neišgąsdino tai, kas nutiko? — paklausė.
Papurčiau galvą.
- Priešingai, mane net padrąsino veikti.
Diomedas linktelėjo. Atrodė patenkintas.
— Gerai. Sutinku, tokia agresyvi reakcija į jus išties verta
išsamesnio patyrinėjimo. Manau, jums reikia tęsti seansus.
Po šių žodžių Stefanija nebeištvėrė:
-Apie tai negali būti nė kalbos.
Diomedas kalbėjo toliau, tarsi nebūtų jos išgirdęs, žiūrėjo
tiesiai į mane:
— Manai galįs ją prakalbinti?
Mannespėjus atsakyti, už nugaros pasigirdo balsas:
Manau,jis tikrai gali.
į
—

Indira. Visai pamiršau, kad

ji irgi čia. Atsisukau ją.
- Tam tikra prasme Alicija jau kalba, - pasakė Indira. - Ji
su mumis komunikuoja per Teo. Jis yra tarsi jos patikėtinis.
Ir tai jau tikrai vyksta.
Diomedas linktelėjo. Kurį laiką sėdėjo susimąstęs. Nu-
jaučiau, apie ką jis galvoja. Alicija Berenson - garsi pacientė
ir sykiu galingas derybinis įrankis kovoje su Patikos fondu.
Jeigu mums pavyktų pademonstruoti teigiamą gydymo eigą,
turėtume svaresnių šansų apsaugoti Grovą nuo uždarymo.
— Kiek reikės laukti rezultatų?
- paklausė Diomedas.
— Negaliu jums šito pasakyti, — tariau.
- Jūs ir pats tą
žinote. Lauksime tick, kiek reikės. Pusmetį. Metus. O gal ir
ilgiau. Gal net kelerius metus.
— Duodu šešias savaites.

92
 Stefanija įsitempė, sunėrė rankas ant krūtinės.
Šiam skyriui vadovauju aš,
iraš negaliu leisti...
Aš esu Grovo klinikos direktorius, - nutraukė ją Dio-
medas. - Sprendžiu aš, o ne jūs. Prisiimu visą atsakomybę už
palunus sužeidimus, padarytus kenčiančiam mūsų terapeu-
tu, ir pamerkė man akį.
Stetanija daugiau nepratarė nė žodžio. Piktai perliejo
»valęsniu Diomedą, paskui mane, tada apsisuko ir išėjo.
O)
varge, - atsiduso Diomedas. - Tapai didžiausiu Ste-
tunijos priešu. Tau nepasisekė. - Jis apsikeitė su Indira šypse-
nomis, tada rimtai pažvelgė į mane
Min prižiūrint. Aišku?
irtarė: — Šešios savaitės.

Sutikau, žinoma. Neliko nieko kito, kaip tik sutikti.

Šešios savaitės, - pakartojau.
Sutarta.
Akivaizdžiai suirzęs ir nepatenkintas Kristianas pakilo
nuo kėdės.
nekalbės nei po šešių savaičių, nei po šešiasde-
Alicija
mties metų, — metė piktai. — Tik laiką gaiši, — ir išėjo iš
kabineto.
Keista... Kodėl Kristianas toks tikras, kad man nepavyks?
Išct tai mane dar labiau įkvėpė siekti sėkmės.
 Parvažiavau namo pavargęs kaip šuo. Įžengęs iš įpročio no-
rėjau uždegti prieškambaryje šviesą, bet lemputė buvo perdc-
gusi. Vis ruošiamės įsukti naują ir vis pamirštam.
Iš karto supratau, kad Keitės nėra. Namie visiškai tylu,
o ji nemoka būti tyli. Keitė netriukšmauja, bet jos pasaulyje
dominuoja garsai. Ji kalbasi telefonu, mokosi žodžių, žiūri
filmus, dainuoja, niūniuoja, klausosi man dar negirdėtų mu-
zikinių grupių kūrinių. Tačiau dabar bute buvo tylu kaip
kape. Pašaukiau ją vardu. Irvėl iš įpročio, o gal graužė sąžinė,
nes prieš nusižengdamas norėjau įsitikinti, ar tikrai namie
csu vienas.
— Keite!
Jokio atsako.
Apgraibomis tamsoje nupėdinau į svetainę. Uždegiau
šviesą. Kambarys išniro iš tamsos su visais naujais baldais,
pric kurių aš dar nespėjau priprasti: naujos kėdės, naujos pa-
galvėlės, naujos spalvos — raudona, geltona; o anksčiau buvo
vien juoda ir balta. Ant stalo vaza su rausvomis lelijomis,
mėgstamiausiomis Keitės gėlėmis, nuo jų stipraus ir saldžiai
šleikštaus aromato darėsi sunku kvėpuoti.
Kiek dabar valandų? Pusė devynių. Kur ji? Repeticijoje?
Teatro studijoje jie stato „Otelą“ ir einasi ne per geriausiai.
Nesibaigiančios repeticijos žmones išvargino. Buvo matyti,

94
bal Keitė pavargusi, išbalusi, sulysusi ir dar gripuoja. „Aš nic-
baip negaliu pasveikti, - skundėsi ji. - Esu velniškai pavar-

pa,
lr tai buvo tiesa. Kas vakarą po repeticijų ji parcidavo vis
«bau, atrodydavo siaubingai, nesusičiaupdama žiovaudavo
įpulavo į lovą. Turbūt ir šįvakar grįš tik po kelių valandų.
ir
Nusprendžiau surizikuoti.
Vasiėmiau
iš slaptavietės stiklainėlį su marihuana ir ėmiau
kti cigaretę.
Išukau žolę nuo universiteto laikų. Pirmą kartą paragavau
pirmame kurse per naujokų vakarėlį. Jaučiausi labai vienišas,
neturėjau draugų ir velniškai bijojau užkalbinti kurį nors iš
"uiliai vilkinčių ir savimi pasitikinčių jaunuolių. Jau rengiau-
a nepastebimai sprukti lauk, kai staiga šalia stovinti panelė
kazk4 man pasiūlė. Pamaniau, jog tai paprasta cigaretė, bet
paskui užuodžiau aitrų dūmą. Nedrįsdamas atsisakyti paė-
miau irpriglaudžiau cigaretę prie lūpų. Susukta buvo nevy-
kusiai, žolė nesuspausta, cigaretės galas supleišėjęs. Šlapias
nuo jos lūpų ir išteptas raudonu lūpdažiu. Skonis kitoks nei

įprastos cigaretės. Dūmas tirštas, aitrus, egzotiškas. Nurijau

pirmą tirštą jo gurkšnį ir vos neužsikosėjau. Iš pradžių man
tiuputį kirto per kojas. Čia kaip su seksu - marihuanai tei-
kiama daugiau reikšmės, nei
ji
verta. Bet paskui, maždaug po
minutės ar dviejų, staiga kažkas atsitiko. Kažkas neįtikėtino.
Tarsi būtų užliejusi milžiniška geros savijautos banga. Man
pasidarė saugu, ramu, jaučiausi visiškai atsipalaidavęs, kvailai
ir
laimingas
Tick ir
viskam abejingas.
tereikėjo. Netrukus aš jau rūkiau žolę kasdien.
Ji man tapo geriausia drauge, įkvėpėja ir guodėja. Prasidėjo

nepaliaujamas darbas: suktinių sukimas, laižymas, prisidegi-

mas. Pajusdavau kaifą vien girdėdamas vyniojamojo popie-
riaus šnaresį ar laukdamas šiltos kūną užliejančios malonumų
bangos.

95
 Teorijų apie žalingų įpročių priežastis yra be galo daug.
Priežastys gali būti genetinės, cheminės ar psichologinės.
Tačiau marihuana mane ne tik ramindavo irguosdavo, svar
biausia, ji padėdavo man kitaip suvokti jausmus: pasijusdavau
saugus ir ramus kaip mylimas vaikas.
Kitaip tariant, ji mane sutramdė.
Terminą „sutramdymas“, reiškiantį motinos gebėjimų
valdyti ir malšinti savo kūdikio skausmą, pirmasis pavartojo
psichoanalitikas V. R. Bionas. Nepamirškite, kad kūdikys-
tė —
ne dieviškų malonumų, o siaubingų patirčių laikas. Ku
dikystėje mes lyg spąstuose įstringame keistame svetimame
pasaulyje, negalime matyti taip, kaip reikia, mus nuolat ste-
bina mūsų pačių kūnas, išsigąstame pajutę alkį, vėją ar kai
ima sukti vidurius, paskęstame savo jausmuose. Mes nuolat
esame kieno nors puolami. Tada reikia mamos, kad ji mus
nuramintų, išvaikytų liūdesį ir padėtų susivokti naujose pa-
tirtyse. Su jos pagalba mes palengva mokomės savarankiškai
dorotis su fizinėmis ir emocinėmis būsenomis. Tačiau mūsų
gebėjimas susivaldyti tiesiogiai priklauso nuo motinos gebė-
Jimo sutramdyti mus; jeigu jos pačios netramdė jos mama,
tada kaip ji gali išmokyti mus to, ko pati nemoka? Žmogus,
neišmokęs susitvardyti, visą gyvenimą bus persekiojamas nc-
malonių jausmų. Tokius jausmus Bionas taikliai pavadino
„neįvardytomis baimėmis“. Toks žmogus savo aplinkoje be
paliovos icškos tramdymo priemonių: jam norėsis išlenkti
taurelę ar parūkyti žolės, kad bent kick apmalšintų tą nenu-
galimą nerimą. Štai dėl to ir aš įjunkau į marihuaną.
Per psichoterapijos seansus daug kalbu apie marihuaną.
Ne kartą buvo kilusi mintis mesti rūkyti, bet paskui susimąs-
tydavau, kodėl ateitis be jos mane taip baugina. Anot Rutos,
kvaišinimasis ir toks savęs tramdymas nieko gero neduoda,
todėl, užuot vertęs save gyventi be žolės, geriau pripažink
faktą, kad esi visiškai nuo jos priklausomasir negali ar nenori

96
jn atsisakyti. Anot Rutos, aš vis dar jaučiu marihuanos po-
vvikį ir rūkysiu žolę tol, kol vieną dieną pajausiu, kad man ji

wbercikalinga, o tada veikiausiai lengvai jos atsisakysiu.

Ruta buvo teisi. Kai sutikau Keitę ir ją pamilau, ma-
"huana nejučia nuėjo į antrą planą. Aš natūraliai kaifavau
i meilės, man nebereikėjo papildomų priemonių nuotaikai
pusikelti. Buvo gerai ir tai, kad Keitė nerūkė žolės. Pasak jos,
tulę ruko tik silpnavaliai ir tinginiai; esą jie gyvena kaip sulė-
tintiune filme: įžnybk, ir jie tik šeštą dieną sušuks: ai, skauda!
Aš lioviausi rūkyti žolę tą dieną, kai pas mane gyventi atsi-
liuustė Keitė. Ir - kaip Ruta ir sakė — kai pasijutau saugus
w laimingas,
tas įprotis atšoko nuo manęs natūraliai kaip iš-
„LHiuvęs purvas nuo batų.
(5al niekada vėl nebūčiau pradėjęs rūkyti, jeigu nebūtume
uueję į Keitės draugės Nikolės išleistuvių vakarėlį. Ji kraus-
tesi gryventi į Niujorką. Keitę iškart pasigrobė jos draugai ak-
toriai, ir aš likau vienas. Kažkoks storas kresnas vyrukas su
vvskiais rožiniais
Nori?
akiniais niuktelėjo man į šoną
ir paklausė:
Jis siūlė man parūkyti žolės. Jau ketinau atsisakyti, bet
nutylėjau. Pats nežinau kodėl. Gal nekalta užgaida? O gal
nesmoningas atkirtis Keitei už tai, kad atsitempė šitą bjau-
1ų vakarėlį ir paliko mane vieną? Apsidairiau, bet jos niekur
į
ucbuvo matyti. Po šimts, pamaniau. Priglaudžiau suktinę
pric lūpų
ir truktelėjau
Štai taip vėl
dūmo.
į pradžią. Tarsi pertraukos nė nebūtų
grįžau
buvę. Potraukis žolei kaip ištikimas šuo kantriai snaudė ir
laukė. Keitei nepasigyriau, ką padaręs, stengiausi išmesti tai
1 palvos. O iš tiesų laukiau tinkamos progos. Ir
tokia atsirado
po šešių savaičių. Keitė išskrido į Niujorką aplankyti Nikolės.
likęs be Keitės paramos, vienas ir nuobodžiaujantis, pasida-
viau pagundai. Nuolatinio tiekėjo nebeturėjau, todėl pasiel-
riau kaip studijų laikais - nuėjau į Kamdeno turgų.

97
 Išėjęs metro stoties iškart pajutau ore tvyranųį marihu
iš
į
anos tvaiką, sumišusį su smilkalų ir
kioskeliuose kepamų svo
gūnų kvapais. Nuėjau į Kamdeno įlanką prie tilto. Stovėjau
susigūžęs, stumdomas turistų minios ir tiltu šmirinėjančių
paauglių.
Apmečiau akimis minią. Ant tilto nebuvo matyti nė vie
no žolės prekeivio;anksčiau jie būriuodavosi pakraščiuose ir
užkabinėdavo pracivius. Pamačiau keletą policijos patrulių
ryškiomis geltonomis liemenėmis, akylai stebinčių žmones.
Jie perėjo tiltą ir nuėjo į stotį.
Staiga visai šalia išgirdau tylų balsą:
Nori žolytės, biče?
—

Pažvelgiau žemyn ir išvydau mažą žmogelį. Iš pradžių

pamaniau, kad vaikas, nes buvo liesas ir smulkutis. Bet vei-
das — tarsi
akėčių išvagota dirva, vienos raukšlės, lyg per
anksti susenusio vaiko. Be dviejų priekinių dantų. Žodžius
tarė smarkiai švepluodamas.
- Žolytės? - pakartojo.
Linktelėjau.
Jis kinktelėjo galva kviesdamas eiti kartu. Prasiyręs pro
minią pasuko už kampo ir patraukė siaura gatvele, tada
šmurkštelėjo į kažkokį seną barą, ir aš įsmukau paskui jį. Ba-
ras buvo tuščias, apšiuręs ir aprūkęs, dvokė vėmalais ir ciga-
retėmis.
- -
pasakė žmogus, atsiremdamas
Alaus,
šis buvo sulig stalviršio kraštu.
į
barą. Jo pakau-

Nenoromis pastačiau jam puspintę alaus. Vyrukas nusi-

nešė alų pric staliuko kampe. Atsisėdau priešais jį. Tipelis
nedrąsiai apsidairė, pakišo ranką po stalu ir padavė man mažą
paketėlį, suvyniotą į celofaną. Daviau jam pinigų.
Parėjau namo ir išvyniojau prekę. Buvau beveik tikras
esąs apgautas, bet nos; pakuteno aitrus žolės kvapas. Pama-
čiau žalius pumpurėlius, išmargintus geltonomis gyslelėmis.

98
"ili suspurdėjo, lyg būčiau sutikęs seniai nematytą draugą.
Lepeio, taip ir buvo.
Nuo tada aš retkarčiais vis pasisvaigindavau, kai kelioms
alundoms likdavau namie vienas ir žinodavau, kad Keitė
paltai negrįš.
Vaigi kai tą vakarą parėjau namo pavargęs ir nusiminęs
w kai supratau, kad Keitė dar repeticijoje, skubiai susisukau
mktinę. Surūkiau vonios kambaryje prie atviro lango. Bet rū-
iau per greitai ir per daug, dėl to apsvaigau taip stipriai, lyg
Inn iau gavęs kumščiu į tarpuakį. Apsinešiau
taip, kad net ko-
(pynėsi, ėjau lyg per klampų medų. Tada ėmiausi įprastinių
nitarijos priemonių: išpurškiau butą oro gaivikliu, išsivaliau
„antis, palindau po dušu, paskui nužirgliojau į svetainę
amukau ant sofos.
ir su-

Pasidairiau televizoriaus pultelio, bet jo niekur nebuvo.

Vaskui staiga pamačiau jį ant kavos staliuko už neuždaryto
Keitės kompiuterio. Siekiau pultelio, tačiau buvau toks ap-
vaipęs, kad ranka užkliuvo už kompiuterio ir jis nukrito ant
timdų. Pakėliau jį ir vėl padėjau ant stalo. Sujudinus moni-
torius nušvito, ir ekrane pamačiau Keitės elektroninio pašto
langą. Kažkodėl įsistebeilijau į jį. Žiūrėjau į tą langą lyg ap-
kerėtas, o langas kėpsojo prieš mane tarsi juoda skylė. Nega-
lėjau atitraukti akių nuo ekrano. Šmėsčiojo įvairiausi žodžiai,
kol galiausiai suvokiau, ką skaitąs: laiškų antraštėse šmėžavo
Aulžiai „seksualus“, „dulkintis“. Daugiausia laiškų buvo iš
ulresato, pasivadinusio Blogiuku22.
Gaila, kad čia ir nesustojau. O juk galėjau pakilti nuo so-
los ir nueiti, bet aš to nepadariau.
Spragtelėjau pele ant naujausio laiško ir atidariau jį.

Tema: Re: Pisliukė

Nuo: Kateramos 1
Kam: Blogiukui22

99
 Sėdžiu autobuse. Alpstu dėl tavęs. Užuodžiu tave ant
savęs. Jaučiuosi kaip kekšė! Kxx*

Išsiųsta iš mano iPhone

Tema: Re: re: re: Pisliukė

Nuo: Blogiuko22
Kam: Kateramai. 1
Tu ir esi kekšė! Myliu. Susitinkam? Po repeticijos?

Tema: Re: re: re: re: Pisliukė

Nuo: Blogiuko22
Kam: Kateramai 1
Gerai. Pažiūrėsiu, kada galėsiu ištrūkti. Parašysiu.

Tema: Re: re: re: re: re: Pisliukė

Nuo: Kateramos 1
Kam: Blogiukui22

Gerai. 8:30? 9? Xx

Išsiųsta iš mano iPhone

Pasiėmiau nuo stalo kompiuterį ir pasidėjau ant kelių, il-

gai žiūrėjau į ekraną. Nepamenu, kiek laiko taip sėdėjau. De-
šimt minučių? Dvidešimt? Pusvalandį? O gal ilgiau. Laikas,
regis, visai sustojo.
Pamėginau suvokti tai, ką perskaičiau, bet tebebuvau ap-
kvaitęs, tad nelabai supratau, 44 perskaičiau. Ar tai
tikra? Gal

"—
„Ačiū“ santrumpa.
aeusipratimas? Gal pokštas, kurio negaliu suprasti, nes esu
pa daug apkvaitęs?
Urisiverčiau perskaityti dar vieną laišką.
Ir dar kitą.
(Galiausiai
perskaičiau visus Keitės rašytus laiškus Blo-
;iukui22. Kai kurie buvo itin intymūs, netgi nepadorūs. Kiti
bukai ilgi tarsi išpažintys, jausmingi, lyg po taurelės, - gal
į rašydavo juos nakčia, kai aš jau miegodavau? Pamėginau
pavaizduoti save miegantį, o Keitę čia, svetainėje, rašančią in-
tymius laiškus kažkokiam pašaliečiui. Su kuriuo ji dulkinasi.
Staiga atsitokėjau ir net krūptelėjau. Apkvaitimas išgara-
kaip dūmas. Siaubingai greitai tapau iki skausmo blaivas.
į
vw

Umai man ėmė raižyti vidurius. Numečiau

į
šalį kompiu-
teij ir nulėkiau tualetą.
Puoliau ant kelių prie unitazo ir pratrūkau vemti.
 - Šįkart bus visai kitaip nei anąsyk, - tariau.
Jokio atsako.
Alicija sėdėjo ant kėdės priešais mane, galva truputį pa

į
sukta langą, visiškai rami, nugara tiesi, įsitempusi. Panaši
violončelininkę. Arba kariūnę.
į
- Galvoju apic tai, kaip baigėsi anas mūsų seansas. Kai tu
fiziškai puolei manc
irteko tave tramdyt.
Vėl jokio atsakymo. Patylėjau.
— Sakau, tu taip pasielgei norėdama mane išbandyti?
gal
Pažiūrėti, iš kokio molio esu drėbtas? Žinok, mane supykdyti
labai sunku. Ištversiu viską, kad ir ką man pakištum.
Alicija žiūrėjo pro grotuotą langą į niūrų dangų. Palau-
kiau, paskui kalbėjau toliau:
— Noriu tau pasakyti vieną dalyką, Alicija. Aš esu tavo pu-
sėje. Gal kada nors tu imsi ir
patikėsi. Suprantu, pasitikėjimui
išsikovoti reikia laiko. Mano paties psichoterapeutė mėgdavo
sakyti, kad intymumui įtvirtinti būtina nuolat girdėti atsaky-
mą, o tai pasiekiama ne per vieną naktį.
Alicija gręžė mane žvilgsniu ir nemirksėjo. Kapsėjo mi-
nutės. Tai darėsi panašu į kantrybės išbandymą, o ne į psi-
choterapijos seansą.
Regis, pažangos nematyti jokia kryptimi. Gal visa tai
beviltiška? Kristianas teisus sakydamas, kad žiurkės bėga
iš
IO2
«kęstančio laivo. Kokio velnio aš kabinuosi į duženas, rišu
save prie skęstančio laivo
stiebo, tempiu save į dugną?
Suprantama, atsakymas sėdi priešais mane. Pasak Dio-
medo, Alicija tarsi tylioji sirena vilioja mane į pražūtį.
Staiga mane apėmė neviltis. Norėjosi garsiai surikti: Pa-
wtyk ką nors! Tark nors žodelį. Prabi/k. Bet aš to nepadariau.
I:k ėmiau ir nusikaltau gydytojo priesaikai. Užuot ramiai
kalbėjęs su paciente, tiesiai šviesiai išrėžiau:
Norėčiau apie tavo tylėjimą. Ką jis reiškia...
pasikalbėti
kaip tu jautiesi? O svarbiausia, kodėl nustojai kalbėti.
Alicija nusisuko nuo manęs. Ar ji
bent girdi, ką sakau?
- Sėdžiu prieš tave,
o
galvoje kyla toks vaizdinys: žmogus
užsidengia kumščiu burną, jam norisi garsiai rėkti, bet jis tyli.
Vamenu, kai tikpradėjau vaikščioti pas terapeutą, man buvo
libai sunku pravirkti. Bijojau, kad pravirkęs nebesustosiu, pa-
„kęsiu savo ašarosc. Turbūt dabar ir
tu taip jautiesi. Svarbu,
neskubėtum ir palengva pasijustum saugi, pradėtum ti-
jog;
kėti, kad niekas tau neleis nuskęsti ašarų liūne, kad aš visados
busiu šalia ir tau padėsiu.
Tyla.
- Aš save laikau santykių psichologu, - prisipažinau. - Ar
zinai, ką tai reiškia?
Tyla.
- Tai reiškia, kad Froidas ne visada buvo teisus. Aš ne-
tikiu, kad psichiatras kiekvienam pacientui gali būti, anot
Lroido, švari /entelė. Mes vis nesąmoningai pateikiame apic
ve tam tikros informacijos per mūvimų kojinių spalvą,
—

per tai, kaip sėdime ar kalbame. Štai ir dabar sėdėdamas prieš

tave aš pateikiu apic save nemažai informacijos. Nors ir
labai
stengiuosi likti nematomas, aš vis tiek išsiduodu, koks esu.
Alicija atsisuko į mane. Įdėmiai žiūrėjo šiek tiek pakėlusi
smakrą. Kas ten jos
žvilgsnyje? Iššūkis? Pagaliau sulaukiau jos
dėmesio. Pasimuisčiau ant kėdės, kad būtų patogiau sėdėti.

103
 - Klausimas: ką mums daryti? Galime tai ignoruoti, neigt-
ti ir apsimesti, kad seansas skirtas tik tau gydyti. Arba galime
susitarti, kad šis procesas dvipusis, irirtis tolyn. Tada tikrai
ko nors pasieksime.
-
— Pakėliau
ranką. Kinktelėjau galva
sutuoktuvių žiedą. Jis byloja, kad aš esu vedęs. Kad turiu
į
žmoną. Mudu susituokę jau beveik devynerius metus.
Jokio atsako, tik ji vis dar įdėmiai žiūri į mano žiedą.
—Tu santuokoje išgyvenai beveik septyncrius, taip?
Atsakymo nėra.
— Labai myliu savo žmoną. Ar tu mylėjai savo vyrą?
Alicijos akys krustelėjo. Žvilgsnis įsmigo į mano veidą.
Mudu
ilgai žiūrime vienas į kitą.
— Meilė apima daug jausmų, ar ne? Gerų ir blogų. Aš
myliu savo žmoną. Ji vardu Keitė. Bet kartais labai ant jos
supykstu. Kartais... aš jos nekenčiu.
Alicija ir toliau nenulcido nuo manęs akių. Jaučiausi lyg
zuikis, užkluptas automobilio šviesų: išsigandęs, sutrikęs, nc-
galįs nusukti žvilgsnio ar pajudėti. Ant stalo ranka pasickia-

į
mas gulėjo saugos pultelis. Iš visų jėgų stengiausi jį nežiūrėti.
Žinojau, nevalia tiek daug kalbėti, reikia nutilti, bet aš
neprisiverčiau užsičiaupti. Lyg pamišęs toliau variau savo:
— Kai sakau, kad jos nekenčiu, dar nereiškia, kad nekenčiu
jos visa savo csybc. Aš nekenčiu tik maža dalele. Vadinasi,
aš jos ir nekenčiu, irją myliu. Tu irgi kažkuria sielos dalimi
mylėjai Gabrielį. Ir kažkuria dalimi jo nekentei.
Alicija papurtė galvą: ne. Judesys buvo vos pastebimas,
bet vis tiek aiškus. Pagaliau sulaukiau jos atsakymo. Man su-

spurdėjo širdis. Reikėjo čia ir sustoti, bet aš to nepadariau.

- Ir kažkuria dalimi jo nekentei, pakartojau, šįkart
—

tvirčiau.
Ir vėl ji papurtė galvą. Alicijos žvilgsnis manc vėrė kiaurai.
Ji pyksta, toptelėjo mintis.
— Tai tiesa, Alicija. Antraip juk nebūtum jo nužudžiusi.

104
 Staiga Alicija pašoko nuo kėdės. Maniau, vėl puls mane..
Jatempiau ir
laukiau, kada taip nutiks, bet ji tik apsisuko ir
uužiugsniavo prie durų. Ėmė belsti kumščiais, kad atidarytų.
spynoje sukamas raktas,
Vrakštelėjo ir
Juris atidarė duris.
Apsidžiaugė pamatęs, kad neguliu ant grindų ir Alicija ma-
nę» nesmaugia.
Moteris prasmuko pro Jurį ir išbėgo į koridorių.
Ramiai, neskubėk,
mieloji, — šūktelėjo jai Juris, paskui
atsisukęs į mane pridūrė: Viskas gerai? Kas čia buvo?
—

Nieko jam neatsakiau. Juris keistai dėbtelėjo į mane ir pa-

„*alino. Likau kabinete vienas.
Kvailys, ėmiau keiksnoti save. Tikras kvailys. Ką sau gal-
voju? Per daug anksti, per stipriai ir per greitai prirėmiau ją
prie sienos. Pasielgiau neprofesionaliai. Ir kaip didžiausias
ueimokša. Tai parodo labiau mano paties psichinę būklę, o
ne JOS.

Betgi toks ir buvo Alicijos poveikis. Jos tylėjimas - lyg

veidrodis. Jame regi pats save.
Ir tas vaizdelis gana bjaurus.
Nebūtinai turi būti psichoterapeutu, kad suprastum: Keitė
tyčia paliko kompiuterį neuždarytą (bent jau nesąmonin
gai), kad aš sužinočiau apie jos neištikimybę.
Štai
ir sužinojau. Dabar jau žinau viską.
Mudu nesikalbėjome nuo vakar vakaro — jai grįžus apsi-
mečiau miegąs,
o
šįryt išėjau iš namų jai
dar nepabudus. Ven-
giau akistatos su ja — ir su savimi. Esu ištiktas šoko. Žinau,
reikia pažvelgti į save iš šalies, antraip visai pasimaišys protas.
Susiimk, burbtelėjau po nosim, sukdamas žolės suktinę. Su-
rūkiau išlindęs pro langą, paskui, gerokai apkvaitęs, virtuvėje
įsipyliau taurę vyno.
Kai kėliau taurę nuo stalo, ji išslydo man iš
rankos. Ban-
džiau sugauti, bet taurė sudužo barkštelėjusi į stalą, ir
aš susi-
pjausčiau ranką į šukes, nusirėžiau nuo piršto gabaliuką mėsos.
Staiga pasipylė kraujas: varvėjo per ranką, lašėjo ant sudu-
žusios taurės, maišėsi su išsiliejusiu vynu ant stalo. Pamėgi-
nau atsiplėšti popierinių tvirtai jais apvyniojęs
rankšluosčių;
plaštaką tikėjausi sustabdyti kraujavimą. Iškėliau ranką virš
galvos
ir žiūrėjau, kaip kraujas teka vingiuotomis srovelėmis
per žastą ir žemyn, lyg atkartodamas venų po oda raštą.
Susimąsčiau apie Keitę.
Juk ištikus bėdai pirmiausia kreipčiausi ją. Keitė mane
į

paguostų, užjaustų ar pakštelėjusi nuramintų. Norėjau, kad

106
p manimi pasirūpintų. Toptelėjo mintis jai paskambinti;
It
,
vos tik apie tai pagalvojęs įsivaizdavau trinktelint du-
brakštelint užraktą ir ją visiems laikams dingstant man
akių. Keitės nebėra aš ją praradau. Norėjosi verkti, bet
—

ncpalėjau pravirkti viduje tarsi kažkas užsiblokavo, apskreto

—

pivaus Ir išmatomis.
Šudas! - sušukau. - Šūdas.
Staiga išgirdau tiksint laikrodį. Kažkodėl jo garsas dabar
buvo daug skambesnis. Pamėginau susitelkti į laikrodį ir į
kitų galvoje dūzgiančią mintį: tik tak, tik tak, tačiau galvoje
axlintis balsų choras rėkė vis
garsiau, o aš negalėjau jo nutil-
«lyti. Suprantama, pamaniau,
ji
ir turėjo pasukti neištikimy-
bės keliu, taip ir turėjo atsitikti, tai buvo neišvengiama; aš jai
po prastas, niekam tikęs, bjaurus, niekingas, visiškas nickas,
taipi galiausiai turėjau atsibosti, nes nesu jos vertas, apskri-
tu nesu nieko vertas... Tokios baisios mintys vijo viena kitą,
kumščiuodamos mane iš visų pusių lyg kamuolį.
Kaip menkai aš ją pažįstu. Tie laiškai patvirtina, kad gy-
venau tarsi su svetimu žmogumi. Ir
štai dabar išvydau tiesą.
Keitė manęs neišgelbėjo - ji apskritai nieko negalėtų išgelbė-
ti. Ji ne narsuolė, kuria reikia žavėtis, o tik paprasta išsigan-

«usi, susimovusi, mane apgaudinėjanti melagė. Visa mano

«isikurta mitologija apie mudu, apie mūsų viltis ir svajones,
apic tai, kas patinka ir nepatinka, apie mūsų planus ir ben-
drą ateitį, apie gyvenimą, kurio pamatas atrodė toks saugus ir
tvirtas, staiga ėmė ir per kelias sekundes sugriuvo kaip kortų
namelis pūstelėjus vėjui.
Mintimis nuklydau į mažą šaltą kambarėlį prieš dauge-
I;
metų, kai mokiausi koledže ir kai nejudriais sugrubusiais
nuo šalčio pirštais plėšiau vieną paracetamolio pakelį po kito.
Dabar irgi jaučiausi nerangus ir
sustiręs, vėl užėjo noras susi-
rangyti kamputyje ir numirti. Prisiminiau mamą. Gal jai pa-
skambinti? Sunkią valandą, užkluptam nevilties ir vienatvės,

197
 kreiptis pagalbos
į
ją? Įsivaizdavau, kaip ji paima ragelį ir at
siliepia drebančiu balsų; jos balso tvirtumas priklausys nuo
tėvo nuotaikos ir
jos pačios išgerto alkoholio kiekio. Galbut
ji stengsis mane išklausyti, tačiau jos mintys klaidžios kažkur
kitur, o akimis vis seks tėvą ir stebės jo nuotaiką? Argi ji galė
tų man padėti? Argi viena skęstanti žiurkė gali išgelbėti kitą?
Reikia dingti iš namų. Bute man stigo oro, dusino šleikš
tus lelijų tvaikas. Reikia įkvėpti šviežio oro. Išsivalyti plaučius.

Išėjau iš buto. Žingsniavau nunarinęs galvą, susibru

kęs rankas į kišenes. Klaidžiojau gatvėmis, myniau sparčių
žingsniu nežinia kur ir kodėl. O mintys vis sukosi apie mūsų
draugystę, krėčiau vieną sceną po kitos prisimindamas ir
analizuodamas įvairias situacijas, ieškodamas užuominų. Pri-
siminiau neišspręstus ginčus, meilias akimirkas ir tariamai
nuoširdžią meilę. Kaip galėjo taip atsitikti? Negi jivisą laiką
apsimetinėjo? Ar ji apskritai mane mylėjo?
Prisiminiau kartą sudvejojęs, kai susitikau su jos draugais.
Jie visi aktoriai: garsiakalbiai, savimylos, išpuikę, nuolat kal-
bantys tik apie save ir man nepažįstamus Žmones, ir aš staiga
pasijutau kaip mokyklos laikais, stoviniuojąs mokyklos kiemo
pakrašty ir iš šalies stebįs žaidžiančius vaikus. Buvau tikras,
kad Keitė —
ne tokia kaip visi, betgi, pasirodo, tokia pat. Jeigu
būčiau susitikęs su jos draugais tą vakarą, kai susipažinau su
Keite, ar jie būtų mane nuo jos atbaidę? Vargu. Mūsų sąjun-
gai niekas nebūtų galėjęs pakišti kojos: nuo pirmos akimir-
kos, kai tik išvydau Keitę, mano likimas jau buvo nulemtas.

O ką man daryti dabar?

Žinoma, pastatyti ją prieš faktą. Papasakoti viską, ką ma-
čiau. Ji puls gintis ir neigti, bet matydama, kad spyriotis be-
viltiška, pripažins mano tiesą ir apsimetusi sugniuždyta ims
gailėtis. Paskui maldaus manęs atleidimo. Juk taip?
O jeigu ne? Jeigu pradės mane niekinti? Kas, jeigu pra-
pliups juoktis, apsisuks ir nucis? Kas tada?

108
 Akivaizdu, kad iš daugiausia prarasiu aš. Keitė
mudviejų
m piapuls ji dažnai girdavosi esanti kieta kaip titnagas. Su-
—

aus, pasipurtys ir mane pamirš. O aš jos nepamiršiu. Argi

paleciau? Netekęs Keitės aš vėl grįžčiau į tą tuščią vienatvės
kupiną egzistenciją, kurioje gyvenau anksčiau. Niekada nebe-
mtiksiu tokios kaip ji, niekada nebejausiu tokio artimo ryšio,
-
nepatirsiu tokių gilių jausmų su kitu žmogumi. Keitė mano
ji
įyvenimo meilė, visas mano gyvenimas, ir
aš nesirengiu jos
paleisti. Kol kas. Nors ji mane ir išdavė, aš vis tick ją myliu.
(Gal man
iš tiesų ne visi namie?
paukštelis ir smarkiai mane
Virš galvos sučirškė vienišas
pasdlino. Sustojau, apsidairiau. Nuklydau toliau, nei maniau.
Net krūptelėjau susivokęs, kur kojos mane atnešė. Buvau be-
vvik prie pat Rutos namo durų.
Nė neketindamas, bet atsidūręs bėdoje nesąmoningai
atėjau pas savo psichoterapeutę, kaip jau yra buvę daugybę
kartų. Gyvas liudijimas to, kad esu nusiminęs taip, jog atkė-
blinau prie jos namų durų, spustelsiu skambutį ir pasiprašy-

1 ()pagalbos.
kodėl gi ne? - staiga pagalvojau. Taip, pasielgta labai
neprofesionaliai ir nederamai, betgi esu nevilty, man reikia
pagalbos. Taigi nespėjęs susivokti atsidūriau prie žalių Rutos
namų durų ir pamačiau, kaip mano ranka siekia skambučio
1 jį nuspaudžia.

IDurys atsidarė ne iškart. Pirmiausia prieškambaryje už-

sidegė šviesa, tik paskui Ruta truputį pravėrė duris, bet gran-
dinėlės nenuėmė.
IDirstelėjo pro tarpelį. Veidas smarkiai susenęs. Dabar jai
turbūt aštuoniasdešimt su trupučiu. Sulysusi, suvytusi ir dar
labiau pakumpusi. Ant išblukusių rausvų naktinių užsimetusi
pilką ilgą megztinį.
Labas, - nedrąsiai ištarė ji.
—
-
Kas ten?

-
- Labas, Ruta, pasilabinau ir žengiau į šviesos ruožą.
109
 Moteris mane pažino ir nustebusi ištarė:
— Teo? Kokic vėjai... —
žvilgsnis slystelėjo mano veidu,
tada akys nukrypo į negrabiai apmuturiuotą pirštą; pro po
pierinį tvarstį jau sunkėsi kraujas. - Kas nors atsitiko?
- Šis tas. Galiu užeiti? Norėčiau pasikalbėti.
Ruta nedvejodama linktelėjo, tik veide šmėstelėjo susiru
pinimas.
- Žinoma. Užeik.
Ji nuėmė grandinėlę ir atidarė duris.
Aš žengiau vidun.
 Gal arbatos? - paklausė Ruta, vesdamasi
Kambarys buvo toks pat, kokį prisiminiau iš senų laikų:
mane
į svetainę.

kilimas ant grindų, storos naktinės užuolaidos, sidabrinis lai-

krodis ant židinio atbrailos, krėslas, mėlyna išblukusi sofa.
kart pasijutau kaip namie.
Jeigu atvirai, —
tariau, - mielai išgerčiau ko nors stip-
tesnio,
Ruta nužvelgė mane įdėmiai, skvarbiai, bet nieko nepa-
kė. Ir dėl alkoholio neprieštaravo, nors maniau, kad ne-
Įtusiu.
Įpylė taurę šerio ir padavė man. Įsitaisiau ant sofos. Iš
jpročio atsisėdau ten, kur visada sėdėdavau per psichotera-
pijos seansus: kairiajame kampe, prie pat krašto, atsirėmęs
»otos ranktūrį. Audeklas buvo visai nusitrynęs nuo daugybės
į
pacientų, įskaitant ir mane, brūžinimo pirštais.
Gurkštelėjau šerio. Jis buvo šiltas, saldus ir
šleikštokas, ta-
čiau aš vis tiek gėriau ir jaučiau, kad Ruta žiūri į mane. Jos
žvilgsnis buvo atviras, bet nesunkus ir
netrikdantis; per dvi-
dešimt metų Rutos draugijoje man nė karto neteko pasijausti
nesmagiai.
Prabilau tik tada, kai ištuštinau taurę:
— Keistas jausmas sėdėti čia su taure rankoje. Žinau, jūs
niekada nesiūlote savo pacientams išgerti.
III
 — Tu man nebe pacientas, tu draugas. Į tave žiūrėdamu
spėju, kad dabar tau labai reikia draugo paramos.
- Ar tikrai atrodau taip prastai?
— Turiu pasakyti, tikrai. Reikalas tikriausiai labai rimtas,
antraip nebūtum atėjęs pas mane nekviestas. Juolab dešimtą
vakaro.
- Jūs teisi. Jaučiau... jaučiau, kad kitaip negaliu.
- Kas atsitiko, Teo? Kokios bėdos?
- Nežinau, ką ir pasakyti. Nuo ko pradėti.
- Gal pradėk nuo pradžių?
Linktelėjau. Sunkiai atsidusau ir prabilau.
Papasakojau
viską, kas nutiko. Pasakiau, kad vėl pradėjau rūkyti žolę, kad
darau tai slapčia, kad kaip tik dėl to netyčia aptikau Keitės
elektroninius laiškus ir sužinojau apie jos romaną. Kalbėjau
greitai, vienu atsikvėpimu, nes troškau kuo greičiau atsikra-
tyti naštos. Jaučiausi kaip per išpažintį.
Ruta klausėsi manęs nepertraukdama. Man buvo sunku
nuspėti, ką ji galvoja.
Galiausiai moteris prabilo:
- Apgailestauju, kad taip atsitiko, Teo. Suprantu, kokia
brangi tau Keitė. Kaip stipriai tu ją myli.
- Taip. Myliu... - ir nutilau, nes liežuvis ncapsivertė ištar-
ti jos vardo. Balsas virpėjo.
Tai pastebėjusi Ruta pastūmė man dėžutę popierinių no-
sinaičių. Anksčiau per seansus pykdavau, kai ji
taip elgdavosi,
maniau, nori mane pravirkdyti. Ir dažniausiai jai pavykdavo.
Bet ne šįkart. Šiandien mano ašaros buvo užšalusios. Tarsi
ledo šulinys.
Pas Rutą vaikščiojau ilgą laiką dar iki pažinties su Keite.
Gydymas tęsėsi ir pirmuosius trejus mūsų draugystės metus.
Pamenu Rutos patarimą, kai tik pradėjau gyventi su Keite.
„Išsirinkti mylimą žmogų yra tas pat, kaip rinktis psichotera-
peutą, - kalbėjo ji. - Reikia paklausti savęs, ar tas žmogus bus

II2
atvbias ir nuoširdus, ar sugebės priimti kritiką, prisipažinti
Vlyslęs, ar nežadės neįmanomų dalykų?“
Pasakiau visa tai Keitei, ir ji pasiūlė priimti nerašytą su-
Atuniną. Mudu prisiekėme niekada vienas kitam nemeluoti.
Nrapsimetinėti. Ir visada sakyti tiesą.
Kas atsitiko? — -
Kur įvyko klaida?
paklausiau.
Kick pagalvojusi Ruta prabilo. Jos žodžiai mane nustebino.
Spėju, kad atsakymą tu
ir pats žinai. Tik nenori pripažinti.
Nežinau, - papurčiau galvą. -
Tikrai nežinau, — ir pa-
ipiktinęs nutilau.
Vis dėlto pasąmonėje iškilo vaizdas: Keitė sėdi ir rašo
tuos elektroninius laiškus, jie tokie aistringi, tokie geidulingi,
ip, ji kaifuoja vien juos rašydama, vien nuo minties, kad jos
„iaugrystė su tuo vyru yra slapta ir
paslaptinga. Jai patiko me-
luoti ir slapukauti: tarsi vaidintų, tik
šįsyk ne scenoje.
Sakyčiau, jai pasidarė nuobodu, — pagaliau ištariau.
Kodėl taip manai?
džiugaus jaudulio. Veiksmo. Visados to
Nes jai reikia
ikėjo. Pastaruoju metu ji ne kartą skundėsi, kad nebemo-
kam džiaugtis, kad aš amžinai susirūpinęs,
per daug dirbu.
Neseniai dėl to net susipykom. Ji vis kartojo: fejerverkai.
-—
Fejerverkai?
-—
Na, kad tarpmūsų nebeliko ugnies.

tai
- Aaa... Aišku,
kalbėję, tiesa?
-
linktelėjo Ruta. Mudu - jau esame apie

—
Apie fejerverkus?
Apie meilę. Apie tai, kad meilė dažnai painiojama su
—

tejerverkais, veiksmas su neveiksnumu. Vis dėlto tikroji

—

meilė yra rami, labai tyli. Ir nuobodi, jeigu pažvelgsim į ją iš

itin aktyvios veiklos pozicijų. Meilė - gilus ir ramus jausmas.
lr pastovus. Neabejoju, kad tu Keitei dovanoji meilę tikrą- -
ji žodžio prasme. O ar ji geba atsakyti tuo pačiu, jau kitas
klausimas.

113
 Nudelbiau akis
dėžutę su nosinaitėmis ant stalo. Man
į

nepatiko, kur Ruta lenkia. Pamėginau nukreipti kalbą kitu.

— Mudu abu ne be priekaištų, pasakiau. Aš irgi jai
— —

melavau. Apie žolę.

Ruta liūdnai šypsojosi.
— Nemanau, kad retsykiais sutraukiamą marihuanos suk
tinę ir ilgalaikę seksualinę bei emocinę neištikimybę galini
statyti ant to paties laiptelio. Sakyčiau, pastarieji dalykai
visiškai kitokio žmogaus bruožas, tokio, kuris geba meluoti
nuolat ir daro tai profesionaliai, kuris gali išduoti partnerį ir
nė trupučio dėl to nesikremta.
- Šito jūs nežinote, — ištariau liūdnai. - Gal ji jaučiasi
bjauriai?
Bet ir pats netikėjau tuo, ką pasakiau. Netikėjo ir Ruta.
- Abejoju, - -
tarė ji. Mano galva, jos elgesys byloja apic
asmenybės žlugimą; jai stinga empatijos, sąžiningumo ir pa
prasto nuoširdumo to, kas iš tavęs trykšte trykšta.
Papurčiau galvą.
- Netiesa.
—
Tiesa, Teo, - ji kiek patylėjo. - Ar nemanai, kad šitaip
jau yra buvę?
— Man
su Keite?
Ruta papurtė galvą.
—

Kai buvai
Ne, ne
tą turėjau galvoje. Norėjau pasakyti
vaikas. Galbūt atsikartoja tai, ką stipriai
—
su tėvais.
išgyvenai
vaikystėje?
— Ne, - atrėžiau staiga suirzęs. - Tai, kas vyksta su Keite,
nieko bendra neturi su mano vaikyste.
— Taip manai? nepatikliai paklausė Ruta.
—
- Argi nesi-
stengei įtikti sunkiai prognozuojamam, emociškai nepasie-
kiamam, nerūpestingam ir nenuoširdžiam žmogui? Argi tai
ne sena istorija,
Teo? Nepažįstama?
Sugniaužiau kumštį ir atkakliai tylėjau.

II4
 Kuta ramiai kalbėjo toliau:
Suprantu, tau labai liūdna. Bet aš noriu, kad susimąsty-
tu n prisimintum, tau nebuvo liūdna ir iki pažinties su
ar
Kite, Šį liūdesį nešioji širdyje jau daugybę metų. Žinai, Teo,
Auopui sunkiausia yra prisipažinti, kad niekas jo nemylėjo
tulu, kai jam to labiausiai reikėjo. Šis jausmas baisus tai —

maucilės skausmas.
Žinoma, ji teisi. Aš jau seniai nesėkmingai bandžiau ras-
tinkamų žodžių tai purvinai manyje tūnančiai išdavystės
miojautai ir bukam skausmui išreikšti, o išgirdęs Rutą tariant
„mwvuincilės skausmas“ iškart pajutau, kad tie žodžiai persmel-

ke vis4 mano esybę ir tapo mano gyvenimo pracitimi, dabar-

tuni ir ateitimi. Ir tai susiję ne tik su Keite, bet ir su mano

vu, su mano jausmais vaikystėje, kai buvau paliktas vienas;

tar susiję su mano sielvartu dėl to, ko niekada
neturėjau ir ko,
valiai širdyje jaučiau, niekada neturėsiu. Pasak Rutos, aš kaip
uk todėl ir pasirinkau Keitę. Žmogų, kuris manęs niekada
ncinylės. Tai gal teisus buvo tėvas sakydamas, jog esu netikša
1 nevertas būti mylimas?

Užsidengiau rankomis veidą.

Vadinasi, visa tai buvo neišvengiama? Norite man pa-
„1kyti, kad aš pats prie to privedžiau? Kad viskas beviltiška?
- Dar neprarask vilties. Juk nebesi vaikas po tėvo sparnu.
Esi jau suaugęs ir
gali rinktis. Pasinaudok šita
galimybe: arba
turk sau, kad esi niekam tikęs, arba nutrauk visus saitus su
pracitimi. Išsivaduok nuo nepaliaujamo kartojimosi.
- Kaip man
- Aš manau,
tąkad tavo padėtis labai
padaryti? Manote, turėčiau ją palikti?
sunki.
Galvojate, turėčiau ją palikti, taip?
—

—
Nužengta per daug toli, įdėta per daug darbo, tad būtų
apmaudu, jei vėl grįžtum į gyvenimą, pilną nesąžiningumo,
neigimo ir emocinės skriaudos. Esi vertas žmogaus, kuris
vlgtųsi su tavimi geriau, daug geriau...

15
 —
Nagi pasakykite, Ruta. Rėžkit tiesiai. Jūsų galva,
aš į Š

rėčiau ją palikti?
Ruta pažvelgė man ticsiai akis. Prirėmė įdėmiu žvilysiuu
į

- Aš manau, tu
/uri ją palikti, ištarė. — Ir sakau tai ww
—

kaip tavo buvusi psichoterapeutė, o kaip sena draugė. Ne

manau, kad turėtum grįžti į senus laikus, net jeigu ir labui
norėtum. Gal negreit kas pasikeis, bet po kelių mėnesių tau
vis tick kas nors nutiks, ir
vėl atlėksi pas mane, vėl sėdėsi ant
šitos sofos. Pažvelk tiesai į akis, Teo: Keitę,
savo buklų,
į į
ir visa, kas paremta melu ir neteisybe, nuo tavęs atsitrauka.
Visada prisimink, kad meilės, kurioje nėra nuoširdumo, ne
galima vadinti tikra meile.
Atsidusau, jaučiausi pavargęs, nuliūdęs ir sugniužęs.
— Ačiū, Ruta, už atvirumą. Man
tai
labai svarbu.
Prieš man išeinant Ruta prie durų apkabino mane. Anks
čiau niekada to nedarydavo. Mano glėbyje ji atrodė tokiu
smulkutė, trapių kaulų; traukiau
save vos juntamą gėlių aro
į

matą ir vilnonio megztinio kvapą, ir užėjo noras verkti. Bet

nepravirkau. O gal negalėjau.
Apsisukau ir ncatsigręždamas nuėjau.
Namo grįžau autobusu. Atsisėdau prie lango, žiūrėjau
gatvę ir galvojau apie Keitę, apie jos baltą odą ir nuostabias
į
žalias akis. Širdį suspaudė neapsakomas ilgesys. Ilgėjausi
saldaus jos lūpų skonio, jų švelnumo. Betgi Ruta teisi. Jeigu
meilei stinga nuoširdumo, jos negalima vadinti meile.
Turiu eiti namo
Aš turiu ją palikti.
ir
pasikalbėti su Keite.
 IO

bu grįžau, Keitė jau buvo namie. Sėdėjo ant sofos ir rašė

nl lone Žinutę.
Kur buvai? —
paklausė nepakeldama galvos.
Pasivaikščioti. Kaip repeticija?
Normaliai. Pavargau.
Ziurėjau, kaip ji maigo raides, ir svarsčiau, kam rašo. Su-
pvatau, kad dabar tinkamiausia akimirka prabilti. Aš žinau,
Lil turi romaną, todėl prašau skyrybų. Jau žiojausi pasakyti tai
partai, bet pajutau, kad neapsiverčia liežuvis. Kol mėginau
"ipauti balsą, Keitė mane aplenkė. Išsiuntė žinutę ir padėjusi
teletoną tarė:
"Ico, mudviem reikia pasikalbėti.
Apie ką?
Ar nieko nenori man pasakyti? — jos balsas skambėjo
piiežtai.
Stengiausi nežiūrėti jai į akis, kad nesuprastų, ką galvoju.
Pasidarė gėda, jog slapukauju, tarsi ne ji, o aš būčiau slapta
prasikaltęs.
Jeigu atvirai, taip ir buvo.
Keitė užkišo ranką už sofos ir kažką paėmė. Man širdis
nusirito į kulnis. Keitė laikė rankoje stiklainėlį su žole. Pa-
miršau paslėpti jį sandėliuke, kai įsipjoviau pirštą.
- Kas čia? —
paklausė rodydama stiklainėlį.

117
 - Žolė.
— Pati matau. O kodėl ji
čia?
—
Nusipirkau. Nes užsinorėjau.
— Ko? Pakaifuoti? Tu rimtai?
Patraukiau pečiais ir lyg prasikaltęs vaikas nudūriau akis.
— Kokio velnio? mano... - Keitė įsiutusi pakratė
Dieve
galvą. - Kartais man atrodo, kad aš tavęs nepažįstu.
Ūmai panūdau jai trenkti. Norėjau pulti ant jos ir aptva
tyti kumščiais. Norėjau viską išdaužyti, sviesti kėdes į sieną.
Norėjau verkti, staugti, pulti jai į glėbį ir pasislėpti.
Bet nieko, ką išvardijau, nepadariau.
-
- Eime miegoti, pasakiau ir išėjau iš kambario.
Sugulėme nepratarę nė žodžio. Gulėjau tamsoje šalia jos.
Bėgo valandos, o
aš gulėjau ir jaučiau jos kūno karštį, žiūrėjau

ją miegančią.
Kodėl neatėjai pas mane? -
norėjau paklausti. Kodėl man
nieko nepasakei? Juk aš tavo geriausias draugas. Galėjai tarti
bent žodelį, ir būtume viską išsprendę. Kodėl tylėjai? Aš gi
čia. Aš su tavim.
Norėjau ištiesti ranką ir prisitraukti ją prie savęs. Norė-
jau apkabinti. Bet negalėjau. Keitės nebėra - žmogus, kurį
velniškai mylėjau, išėjo visiems laikams, o jo vietoje liko šita
nepažįstamoji.
Gerklę užspaudė rauda. Pagaliau ištryško ašaros ir ėmė
tekėti skruostais.
Verkiau tyliai, visiškoje tamsoje.

Rytą atsikėlėme ir ėmėmės įprastos veiklos: ji nuėjo į vonios

kambarį, o aš virti kavos. Kai ji atėjo į virtuvę, padaviau jai
puodelį.
—
Naktį skleidei kažkokius keistus garsus, - pasakė Kei-
tė. - Ir kalbėjai per miegus.
— Ką
sakiau?
118
 Nežinau. Nieko. Kažką sapaliojai. Turbūt dėl to, kad
buvai per daug prisirūkęs, - pažiūrėjo į mane liūdnomis aki-
un, paskui dirstelėjo į laikroduką. Turiu bėgti, jau vėluoju.
—

Keitė baigė gerti kavą ir padėjo puodelį į plautuvę. Pas-

kubomis pakštelėjo man į skruostą. Vos nekrūptelėjau prisi-
lietus jos lūpoms.
Jai išėjus palindau po dušu. Paleidau tokį karštą vandc-
ių, kad net degino. Pakišau veidą po srove ir verkiau — tegu
vanduo nuplauna bjaurias vaikiškas ašaras. Šluostydamasis
iaukšluosčiu pažiūrėjau į save veidrodyje. Ir apstulbau - vei-
las pilkas, sukritęs, pernakt pasenęs bene trimis dešimtimis
metų. Atrodžiau susenęs, pavargęs, jaunystės nė kvapo.
Ir tada priėmiau sprendimą.
Išsiskirti su Keite būtų tas pat, kaip nusikirsti koją. Tie-

0; buvau dar nepasiruošęs taip savęs žaloti. Na ir kas, ką

kalbėjo Ruta. Ji irgi gali klysti. Keitė — ne mano tėvas. Ji
neverčia manęs vėl grįžti į pracitį. O ateitį galima pakcis-
1. Mudu su Keite buvome laimingi, galėtume vėl tokie būti.
Vieną dieną
ji ims ir prisipažins, pasipasakos man,
atleisiu. Ir mudu susitaikysime.
iraš jai

Aš Keitės nepalcisiu. Ir nieko jai nesakysiu. Apsimesiu,

kad tų laiškų nė nemačiau. Galiausiai galbūt net juos pamir-
“iu. Palaidosiu atmintyje. Nėra kito kelio, kaip tik žengti pir-
myn. Nesirengiu nuleisti rankų. Nenoriu palūžti ar išprotėti.
Juk, šiaip ar taip, esu atsakingas ne tik už save. Kas bus su
mano pacientais? Kai kuriems iš jų esu labai reikalingas.
Negaliu jų nuvilti.
 II

- Ieškau Elifos. Gal gali pasakyti, kur ją rasti?

Juris smalsiai pažvelgė į mane.
— Kam jums
jos reikia?
- Tiesiog pasilabinti ir šncktelėti. Noriu susipažinti su vi
sais pacientais ir prisistatyti.
Juris dvejojo.
- Aišku. Na, per daug neišsigąskit, jeigu ji pasirodys at-
šiauri, — jis dėbtelėjo į laikrodį ant sienos. Jau po pusės
—

pirmos, taigi dailės užsiėmimas bus pasibaigęs. Didžiausia

tikimybė, kad ji poilsio kambaryje.
- Ačiū.
Poilsio kambarys -
didelė apskrita patalpa su nusėdėtomis
sofomis, žemais staliukais ir knygų spinta, pilna knygų nu-
čiupinėtais kampais, kurių niekas nenori skaityti. Čia trenkė
prarūgusia arbata ir troškiais cigarečių dūmais, smarvės buvo
prisigėrę visi baldai. Kampe keletas pacientų lošė triktraką.
Elifa viena stovėjo prie biliardo stalo.
Priėjau prie jos šypsodamasis.
— Labas, Elifa.

Moteris dėbtelėjo į mane išsigandusi, nepatikliai.

- Kas yra?
— Nesigąsdink, nieko neatsitiko. Tenoriu su tavim šnektelėti.
— Tu ne mano gydytojas. Aš jau turiu savąjį.

120
 Aš ir nesu gydytojas. Aš psichoterapeutas.
I-lila išsiviepė.
Tokįirgi turiu.
Šyptelėjau slapčia džiūgaudamas, kad ji ne mano, Indi-o
vu pacientė. Iš arti Elifa atrodė dar grėsmingesnė. Ir
ne tik dėl
„milžiniško ūgio, bet greičiau dėl veide aiškiai įsirėžusio įniršio.
Nuuti išvaizda ir piktos juodos akys. Paklaikęs žvilgsnis. Nuo

į Uenkė prakaitu ir suktinėmis, kurias ji be paliovos rūkė ir

o ir
!hko jos pirštų galai buvo pajuodę, nagai dantys pageltę.
Norėčiau užduoti porą klausimų, tariau.— Žinoma, -
įvjju tu nieko prieš. Apie Aliciją.
Elifa piktai suurzgė ir kaukštelėjo lazdos galu per stalą.
I
me dėlioti kamuoliukus naujai partijai. Paskui liovėsi. Sto-

vo sustingusi, sutrikusi, netardama žodžio.

Elifa!
Moteris neatsiliepė. Iš veido supratau, kas jai negerai.
Girdi balsus, Elifa?
Ji įtariai dėbtelėjo į mane. Patraukė pečiais.
Ką jie tau sako?
Kad su tavim nesaugu. Liepia pasisaugoti.
Supratau. Ir
teisingai. Tu manęs nepažįsti, todėl pateisi-
naina, jog manimi nepasitiki. Bent jau kol kas. Galbūt laikui
begant tavo nuomonė pasikeis?
Elifa vėl dėbtelėjo į mane; dabar jos žvilgsnis bylojo, kad
abejoja.
Galva parodžiau į stalą.
- Sulošiam?
- Nea.
- Kodėl?
Ji vėl gūžtelėjo pečiais.
- Antra lazda sulūžusi. Neatveža naujos.
- Betgi galime žaisti ir su viena, ar ne?
ILazda gulėjo ant biliardo stalo. Tiesiau ranką prie jos, bet
Ilifa stvėrė lazdą ir patraukė nuo manęs.

I2I
 - Po perkūnais, šita lazda mano! Atsinešk savo!
Išsigandęs tokio nuožmaus atsako, žingtelėjau atatupsti
Elifa iš visų jėgų smogė
kamuoliuką.
į
Kurį laiką žiūrėjau, kaip ji žaidžia. Paskui vėl prabilau:

- Ar negalėtum man papasakoti, kas atsitiko, kai Alicijų

atvežė į Grovo ligoninę? Gal pameni?
Elifa papurtė galvą.
Klausinėjau toliau:
- Jos byloje skaičiau, kad judvi susimušėte valgykloje. ||
pirmoji tave užsipuolė?
- O taip, taip. Ji norėjo mane nudėti, supranti? Norėjo
perrėžti man gerklę. Po perkūnais!
— Viena seselė
savo ataskaitoje rašo pastebėjusi tave kažką
šnipštelint Alicijai dar iki incidento. Ką tu jai pasakei?
- Nicko, - Elifa niršiai papurtė galvą. Aš jai nieko ne-
šnibždėjau.
— Aš nesakau, kad tu ją išprovokavai. Man ticsiog smalsu.
Tai ką jai pasakei?
- Šio to paklausiau, na ir kas?
- Ir ko tu jos klausci?
— Paklausiau,
ar
jis to nusipelnė?
- Kas?
- Jis. Jos diedas, - Elifa šyptelėjo. Iš tiesų tai buvo ne šyp-
sena, o veikiau grimasa.
-— Turi galvoje jos vyrą? — kick patylėjau, nes nebuvau ti-
kras, ar gerai ją supratau. Paklausei Alicijos, ar jos vyras
—

nusipelnė būti nužudytas?

Elifa linktelėjo ir vėl stumtelėjo kamuoliuką.

ji
- Ir dar paklausiau, kaip jis atrodė. Kai šovė, kai sukne-
žino jam galvą ir smegenys ištiško ant sienų, - ji nusikvatojo.
Staiga pajutau kylant šleikštulį. Turbūt panašius jaus-
mus Elifa sukėlė ir Alicijai. Elifa moka išprovokuoti pyktį ir
šleikštulį. Tai jos patologija. Šitaip jos motina vertė ją jaustis

122
vubystėje — visados piktą ir keliančią pasišlykštėjimą. Todėl
bar LElifa nesąmoningai provokavo aplinkinius jos nekęsti,
« dazniausiai jai tai pavykdavo.
(O kaip dabar? - paklausiau. - Ar judvi su Alicija nebe-
pykstat?
Taip, nebe. Mūsų santykiai puikūs, geriausios draugės, —

w vel nusikvatojo.
Nespėjau jai atsakyti, nes pajutau kišenėje vibruojant te-
Ilon. Pažiūrėjau, kas skambina. Numeris nematytas.
atsiliepti. Ačiū. Tavo pagalba man labai pravers.
"Vuriu

"lyti
Llifa saumurmėjo kažką nesuprantamo
kamuoliukus.
ir
vėl įniko stum-

Lirjau į koridorių.
Klausau, -
atsiliepiau.
Ar čia Teo Faberis?
klausau jūsų. Kas kalba?
"Taip,
Maksas Berensonas. Jūs man skambinote.
taip. Sveiki. Ačiū, kad atskambinote. Norėjau pa-
O)

Klausti, ar negalėtume kada pasikalbėti apie Aliciją?

O) kam? Kas atsitiko? Jai kas nors negerai?

-viskas gerai. Tiesiog aš pradėjau ją gydyti ir norė-

Ne,

čiau užduoti jums keletą klausimų. Kada jums būtų patogu?

- Suprantu, kad pokalbis ne telefonu, taip? Aš labai už-
(emęs.
Norėčiau pasikalbėti akis į akį. Jeigu galima.
—

Maksas Berensonas atsiduso, paskui kažką kažkam su-

murmėjo ir galiausiai tarė:
- Rytoj vakare, mano kabinete. Lygiai septintą.
Jau norėjau klausti adreso, bet jis
padėjo ragelį.
 I2

Makso Berensono sekretorė smarkiai slogavo. Išsitraukė po

picrinę nosinaitę, išsipūtė nosį ir mostelėjo man palaukti.
- Jis kalba telefonu. Luktelkit, tuoj ateis.
Linktelėjau ir prisėdau laukiamajame. Kelios nepatogios
kėdės stačiomis atkaltėmis, kavos staliukas su šūsnimi senų
žurnalų. Turbūt visi laukiamieji vienodi, pamaniau. Lygiai
tokiame pačiame gali laukti ir pas gydytoją, ir pas laidojimo
namų direktorių,ir pas advokatą.
Atsidarė priimamojo durys ir tarpduryje pasirodęs Mak
sas Bercnsonas pakvietė mane užeiti, paskui vėl dingo kabi-
nete. Pakilau nuo kėdės ir nuėjau pas jį.
Mudviem šiurkštokai pasikalbėjus telefonu, tikėjausi
paties blogiausio; labai nustebau, kai jis prabilęs ėmė atsi-
prašinėti.
- Prašau man atleisti, kad telefonu kalbėjau su jumis taip
griežtai, - pasakė man. — Savaitė buvo ilga, visai nusiplūkiau.
Gal prisėsite?
Atsisėdau ant kėdės priešais jo stalą.
— Ačiū, - padėkojau. - Ir ačiū, kad sutikote mane priimti.
— Na,
iš pradžių nelabai norėjau. Pamaniau, kad esat žur-
nalistas ir bandysite kvosti manc apie Aliciją. Bet paskui pa-
siskambinau į Grovą ir sužinojau, jog ten dirbate.
- Aišku. Ar taip dažnai būna? Dažnai užgriūva žurnalistai?
I24
 Pastaruoju metu nebelabai. Anksčiau taip, todėl iš-
—

mekau jų saugotis... - Jis norėjo dar kažką sakyti, bet užėjo

ululys, tad stvėrė dėžutę su popierinėmis servetėlėmis. —

Vuprašau, visa šeima sloguojam,

-
ir išsipūtė nosį.
Nužvelgiau jį. Kitaip nei jaunesnysis brolis, Maksas Be-
«uonas nebuvo gražuolis. Didelis, praplikęs, veidas nusė-
tv. pilių aknės randų, išsikvepinęs aštriu senoviniu vyrišku
„lekolonu, kokiu mėgo kvepintis mano tėvas. Ir jo kabinetas
Luvo tradiciškas, atsidavė odiniais baldais, mediena knygo- ir
m. Visiška priešingybė Gabrieliui ir jo aplinkai — ten do-
wuinavo spalvų pasaulis ir grožis dėl grožio. Jiedu su Maksu
akuvaizdžiai buvo visai nepanašūs.
Ant stalo stovėjo įrėminta Gabrielio nuotrauka. Foto-
pialuota slapta kamera. Gal Makso darbas? Gabrielis sėdi
mt tvoros kažkokioje kaimo pievoje, vėjas taršo plaukus, ant
kaklo kabo fotoaparatas. Labiau panašus
į
aktorių nei foto-
„ratą. O gal į aktorių, vaidinantį fotografą?
į
Maksas sugavo mano žvilgsnį ir linktelėjo, tarsi atspėjęs
mintis.
Išrolis paveldėjo plaukus ir gražią išvaizdą, o aš pro-
tj, jis nusijuokė. - Juokauju. Jeigu atvirai, aš esu įvaikintas.
Mudviejų nesieja kraujo ryšys.
Nežinojau. Ar jūs abu įvaikinti?
-

Ne. Tik aš. Tėvai manė, kad bus bevaikiai, bet vos tik
pavaikino mane, susilaukė ir savojo palikuonio. Turbūt daž-
nai taip nutinka. Ko gero, kai dingsta nervinė įtampa.
- Ar judu su Gabrieliu buvote artimi?
- Gana artimi. Bet jis, žinoma, visada būdavo dėmesio
„entre. Aš dažniausiai likdavau jo šešėlyje.
- Kodėl?
- Na, buvę sunku. Gabrielis net vai-
tiesiog kitaip būtų
kystėje jau buvo nepaprastas vaikas. -
Maksas turėjo įprotį
sukioti ant piršto vestuvinį žiedą. Kalbėdamas jis
be paliovos

125
 4
tą darė. - Žinot, Gabrielis visur tampėsi fotoaparatą vinką
ir
fotografavo. Tėtis laikė jį pamišėliu. O paaiškėjo, kad manu
brolis —tikras genijus. Ar esate matęs jo darbų?
Diplomatiškai šyptelėjau. Neturėjau jokio noro aptarinė
ti fotografinių Gabrielio nuopelnų. Atsargiai pasukau kalbų
apie Aliciją:
— Turbūt
puikiai ją pažinojote?
- Aliciją? Aš?
Man paminėjus Alicijos vardą Maksas pastebimai persi
mainė. Nuoširdumo nebeliko. Balsas vėl skambėjo šaltai.
— Nežinau,
-
ar galėsiu jums kuo padėti, tarė jis. Teisme -
aš neatstovavau Alicijai. Jeigu jus domina teismo proceso rei
kalai, galiu suvesti su savo kolega Patriku Doherčiu.
— Manęs tokia informacija nedomina.
— Ne?
jis smalsiai pažiūrėjo į -
Argi psichotera
mane.
peutai negali susitikinėti su savo klientų advokatais?
— Negali, jeigu pacientė gali kalbėti pati.

Maksas susimąstė.
- Aišku. Na, kaip jau minėjau, neišmanau, kuo galėčiau
jums padėti, todėl...
— Turiu jums keletą klausimų.
— Labai gerai. Varykit.
- Pamenu, kadaise skaičiau spaudoje, kad žmogžudystės
vakarą jūs matėtės ir su Gabrieliu, ir su Alicija, taip?
- Taip, mes visi drauge vakarieniavom.
- Ir kaip jie jums atrodė?
Makso akys aptemo. Tikriausiai šitą klausimą jau buvo
girdėjęs šimtus kartų, todėl atsakymą išpyškino iškart, daug
negalvodamas:
— Normaliai. Visiškai normaliai.
- Ir Alicija?
- Irgi normaliai, - jis patraukė pečiais. - Gal šiek tiek
irzlesnė nei įprastai, bet...

126
 Bet...
Nieko.
Jaučiau, kad jis turi pasakyti dar kažką, todėl laukiau.
Kick patylėjęs Maksas vėl prakalbo:
Nenumanau, kiek jūs žinote apie jų santykius.
Vik tiek, kiek buvo rašoma spaudoje.
() ką ten perskaitėte?
Kad jiedu
buvo laimingi.
-
laimingi? - Maksas šaltai šyptelėjo. Ak, jie tikrai buvo
Iuumingi. Gabrielis nėrėsi iš kailio, kad tik ji būtų laiminga.
Aišku.
Išet man niekas nebuvo aišku. Nesupratau, kur lenkia. jis
I
ikriausiai atrodžiau sutrikęs, nes Maksas patraukė pečiais
br Laid:

Pasakysiu nepagražintai: jeigu jums reikia gandų, tuo-

met pakamantinėkite Žaną Feliksą, o ne mane.
Žaną Feliksą?
Žaną
Feliksą Martiną.
Alicijos galerijos savininką. Jiedu
jai daug metų pažįstami. Dirba išvien. Jeigu atvirai, man jis
mekada nepatiko.
Paskalos manęs nedomina, -
atsakiau, o sau pažadėjau
kuo skubiau pasikalbėti su Žanu Feliksu. - Man labiau rūpi

pr asmeninė nuomonė. Ar galiu užduoti tiesmuką klausimą?

Maniau, ką tik uždavėte?
Ar jums patiko Alicija?
Maksas abejingai pažiūrėjo į mane.
- Žinoma, patiko.
Nepatikėjau.
Matau, jūs tarsi dviejuose kailiuose. Advokato kailyje,
-—

wiprantama, elgiatės diskretiškai. Ir brolio kailyje. Aš atėjau

pas jus kaip pas Gabrielio brolį.
Stojo tyla. Išsigandau, kad tik Maksas manęs neišvarytų.
Jis jau norėjo kažką sakyti, bet apsigalvojo. Paskui staiga pa-

127
 kilo ir nuėjo prie lango. Atidarė jį. Į kabinetą plūstelėjo šulto
oro gūsis. Maksas giliai įkvėpė, tarsi kambaryje būtų netunė
jęs kuo kvėpuoti. Galiausiai visai tyliai prabilo:
- Tiesąpasakius... aš jos nekenčiau... netgi bjaurėjausi.
Nieko neatsakiau. Laukiau, ką jis dar pasakys.
Maksas žiūrėjo pro langą. Paskui vėl lėtai prakalbo:
- Gabrielis man buvo ne tik brolis, bet ir geriausias drau
gas. Tokio miclo žmogaus dar nesu sutikęs. Per daug miclo.
Toks talentas, toks gėris, tokia aistra gyvenimui viskas per-
niek,ir tik dėl os kalės. Ji sugadino gyvenimą ne tik
jam, bet
ir man. Laimė, tėvai šito jau nesulaukė... - Maksas staiga taip
susijaudino, kad net užspringo ašaromis.
Sunku buvo nejausti Makso širdies skausmo, ir man jo
pagailo.
- Jums turbūt buvo labai sunku imtis Alicijos gynybos
teisme, — tariau.
Maksas uždarė langą ir sugrįžo price darbo stalo. Emocijos
jau buvo suvaldytos. Dabar jis vėl buvo teisinių reikalų pati
kėtinis. Neutralus, pusiausviras, bejausmis. Patraukė pečiais.
— Gabrielis būtų šito norėjęs. Jis visada linkėjo Alicijai
paties geriausio. Buvo tiesiog išprotėjęs dėl jos. O ji buvo
kuoktelėjusi.
—
Manote, psichiškai nesveika?
—
Manęs neklauskit, tai jūs - psichiatras.
- Vis dėlto, ką manote?
—
K4 mačiau, tą ir manau.
- Tr tiksliai?
ką

—
Nuotaikų kaita. Pyktis. Įniršio protrūkiai. Ims, būdavo,
viską laužyti, mėtyti, daužyti. Gabrielis minėjo ne vieną kartą
sulaukęs grasinimų nužudyti. Gaila, kad nepaklausiau jo, kad
nieko nedariau. Reikėjo įsikišti, kai ji pirmąsyk pabandė nu-
sižudyti, reikėjo priverstinai ją gydyti. Bet aš to nepadariau.
Gabrielis visaip ją gynė, o aš, kvailys, jo nesulaikiau.

128
 Maksas atsiduso ir pažvelgė į laikrodį - ženklas man
Laijti pokalbį. Bet aš ir toliau nustebęs žiūrėjau į jį.
Alicija bandė nusižudyti? Kaip? Kada? Po to, kai jį nu-
Kult?
Maksas papurtė galvą.
Ne, prieš kelerius metus iki to. Nežinojote? Aš maniau,
bus! Žinot.
Kada
tai įvyko?
Po
jos tėvo mirties. Perdozavo... vaistų ar dar ko. Gerai
uepiuinenu. Psichiškai palūžo.
Norėjau dar pakamantinėti, bet atsidarė kabineto durys,
hi nekretorė šniurkščiodama nosimi tarė:
Mielasis, mums jau metas. Pavėluosime.
- -
Gerai, atsakė jai Maksas. Einu, brangioji.
Durys užsidarė.
Maksas atsistojo ir atsiprašydamas pažiūrėjo į mane.
"Turime bilietus į teatrą. - Tikriausiai atrodžiau nuste-
bę», nes jis nusijuokė ir paaiškino: - Mudu su Tania pernai
«ituokėme.
A,
štai kaip.
Mus suartino Gabrielio mirtis. Jeigu ne Tania, tikrai
nebučiau ištvėręs netekties.
Suskambėjęs Makso telefonas nutraukė mūsų pokalbį.
|
.inktelėjau jam, kad gali atsiliepti.
- Ačiū, jūs man daug padėjote, - padėkojau.
"Tyliai išsmukau iš kabineto. Išeidamas įdėmiai nužvel-
giau Tanią laukiamajame. Šviesiaplaukė, dailutė, gana smulki.
Moteris šnirpštėsi nosį, ir aš pastebėjau ant jos piršto didžiulį
vestuvinį žiedą su deimantu.
Mano nuostabai, Tania pakilo nuo stalo ir priėjo prie ma-
nęs. Rimtu veidu tyliai pasakė:
- Jeigu norite daugiau sužinoti apie Aliciją, pasikalbėkite
su jos pusbroliu Polu. Jis pažįsta ją geriausiai.

129
 - Bandžiau skambinti jos tetai Lidijai Rouz, — tariau.
Bet ji man nepasirodė geranoriška.
- Pamirškit Lidiją. Važiuokit į Kembridžą. Pasikalbėku
su Polu. Paklausinėkit jo apie Aliciją ir kas nutiko tą vakiių
po žmogžudystės, otada...
Atsidarė kabineto durys. Tania akimirksniu prikando lie
žuvį. Į laukiamąjį išėjo Maksas, ir
ji plačiai šypsodamasi nu
skubėjo prie jo.
- Jau pasirengęs, mielasis? - paklausė.
Tania šypsojosi, bet jos balsas skambėjo nervingai.
Ji bijo Makso, toptelėjo man. Įdomu, kodėl?
 13

Alicijos Berenson dienoraštis

Liepos 22-o0ji

Man nepatinka, kad namie yra ginklas.

Vakar mudu vėl dėl to susipykome. Bent jau aš maniau,
kal pykstamės dėl ginklo, bet dabar jau abejoju.
Gabrielis sako, kad aš kalta, jog barėmės. Ko gero, taip ir
via. Nesmagu matyti jį tokį nusiminusį, tokį įsižeidusį. Man
negera, kai jį įskaudinu, bet kartais vis tiek užeina nenumal-
domas noras jį skaudinti, nesuprantu kodėl.
Sakė, grįžau namo bjaurios nuotaikos. Įpykusi užlėkiau
Liiptais ir ėmiau ant jo šaukti. Gal taip ir buvo? Gal tikrai
buvau supykusi? Aš ir pati nežinau, kas atsitiko. Parėjau iš
viržyno. nepamenu, tiesiog ėjau užsisvajo-
Pasivaikščiojimo
jusi, mąstydama apie darbą, apie Kristaus portretą. Pamenu,
pryždama net praėjau savo namą. Du berniukai kieme šėliojo
su laistymo žarna. Kokių septynerių ar aštuonerių metukų.
Vyresnysis iš laistymo žarnos pylė vandenį ant jaunesniojo.
Ore kybojo nuostabaus grožio vaivorykštė. Tobulų spalvų.
Jaunesnysis tiesė į ją rankas ir juokėsi. Praėjau pro juos ir
tik
paskui susivokiau, kad skruostais rieda ašaros.
"Tada nekreipiau į jas dėmesio, bet dabar susimąsčiau, ir
man daug kas tapo aiškiau. Nesinori pripažinti tiesos: kad
mano gyvenime trūksta vienos didelės dalies. Kad ilgą lai-

131
ką neigiau norinti susilaukti vaikų, apsimetinėjau, jog manga
vaikai nedomina, jog man labiausiai rūpi mano kūryba. Nei
tai netiesa. Tai tik
išsisukinėjimai. O tiesa ta, kad aš tiesiog bi
jau susilaukti vaikų. Netikiu, kad jiems bus saugu su manimi,
Nes manyje teka mano motinos kraujas.
Kaip tik tai ir kirbėjo mano galvoje sąmoningai ne - ar
sąmoningai, kai parėjau namo. Gabrielis teisus, aš tikrai
—

buvau prastos nuotaikos.

Betgi nebūčiau pratrūkusi pykčiu, jeigu nebūčiau pana
čiusi jo valant pistoletą. Mane pykdo, kad jis laiko namic gin
klą. Ir dar man pikta, jog nenori jo atsikratyti, kad ir kick
prašiau. Gabrielio atsakymas visada toks pat: tai senas jo
tėvo pistoletas, dar iš tų laikų, kai gyveno ūkyje, tėvas jam
jį padovanojo, kai sukako šešiolika, tad jam tas ginklas turi
sentimentalią vertę, ir taip toliau, ir panašiai. Aš juo netikiu.
Mano galva, jis laiko pistoletą visai dėl kitos priežasties. Aš
jam taip ir pasakiau. Gabrielis atkirto, esą nieko blogo norėti
gyventi saugiai, apsaugoti namus ir žmoną. O jeigu kas su-
manys įsilaužti į namus?
- Paskambinsim į policiją, - pasakiau. — Juk nepulsi šau-
dyti žmonių!
Sušukau gana garsiai, jis man atkirto dar garsiau, ir mudu
nė nepajutom, kaip susiriejome. Galbūt aš nesusivaldžiau.
Bet tai buvo mano atsakas jo pyktį. Kartais Gabrielis gali
į
būti itin agresyvus, teisybė, tą pastebiu gana retai, bet kai pa-
matau, man darosi baisu. Tomis akimirkomis atrodo, kad gy-
venu su svetimu žmogumi. Ir
tai mane baugina.
Visą vakarą nesikalbėjome. Tylėdami nuėjome miegoti.
Rytą pasimylėjome ir
susitaikėme. Suprantama, visi nesu-
tarimai išsprendžiami lovoje. Taip yra lengviau - guli nuogas
šiltuose pataluose ir pro miegus visai rimtai sukuždi a/sipra-
šau. Visokie išsisukinėjimai ir nepagrįsti pasiteisinimai natū-
raliai atkrenta ir sugula ant grindų šalia numestų drabužių.

132
 Gal mudviem reikia įsivesti taisyklę visus barnius už-
Iuujėti lovoje? Gabrielis pabučiavo mane. - Myliu tave. Pa-
—

vadu, atsikratysiu to ginklo.

Nereikia, - tariau. - Nieko tokio, pamiršk. Viskas gerai.
lakrai.
(sabrielis vėl pabučiavo mane ir prisitraukė artyn. Ap-
aikabinau jį ir atsiguliau nuoga ant jo. Užsimerkiau ir pa-
tenkinta išsitiesiau ant draugiškos uolos, nugludintos pagal
mano kūno linijas. Pagaliau man vėl ramu.

Liepos 23-i0fi

Rašau sėdėdama kavinėje „Cafe de V'Artista“. Dabar dažnai

vtonai ateinu. Jaučiu vis didesnį porcikį ištrūkti iš namų. Kai

u apsupta Žmonių arba netgi kai šalia vienintelė nuobo-

(viaujanti padavėja, jaučiuosi vėl normalus žmogus, vėl su-
1yžusi į gyvenimą. Antraip iškiltų pavojus, kad liausiuosi
vyzistavusi. Štai imsiu ir
pradingsiu.
Kartais netgi norisi pradingti. Kaip ir šįvakar. Šiandien
(Gabrielis pakvietė vakarienės savo brolį. Šįryt ėmė ir pranešė.
Jau senokai nesimatėme su Maksu, - pasakė. - Po Džo-
—

vlo įkurtuvių dar nė karto nebuvome susitikę. Aš pakepsiu

mėsos ant grotelių. - Gabrielis keistai pažiūrėjo į mane. - Tu
juk nieko prieš, tiesa?
O kodėl turėčiau būti prieš?
—

Gabrielis nusijuokė.
- Žinai, tu visai nemoki meluoti. Skaitau mintis iš veido
kaip iš knygos.
- Ir kas ten parašyta?
— Kad tau nepatinka Maksas. Niekada nepatiko.
—
Netiesa, — pajutau, kad išraudau, todėl tik gūžtelėjau
pečiais ir nusisukau. - Kodėl taip manai? Maksas man patin-

133
ka, - atsakiau. - Malonu bus vėl su juo pasimatyti... Kada tu
man papozuosi? Reikia užbaigti paveikslą.
Gabrielis nusišypsojo.
— Gal šį savaitgalį? Tiesa, dėl to paveikslo. Padaryk paslau
gą, nerodyk jo Maksui, gerai? Nenoriu, kad jis žiūrėtų į mane
kaip Dievą. Nickada to nepakęsiu.
į;

Maksas jo tikrai nepamatys, - patikinau.

— Paveikslas
—

dar neužbaigtas.
Nors ir būtų buvęs užbaigtas, vis tiek nenorėčiau, kiul
Maksas keltų koją į mano studiją. Taip pagalvojau, bet gar
siai nepasakiau.
Dabar bijau eiti namo. Norėčiau sėdėti čia, šitoje kon.li
cionuojamoje kavinėje, ir palaukti, kol Maksas išeis. Tačiau
padavėja jau skleidžia nekantrius garsus
laikrodį. Veikiai manc iš
čia išprašys.
ir
liūdnai dėbčioja
į
O tai reiškia, kad turėsiu
ilgai klaidžioti naktinėmis gatvėmis lyg beprotė arba grįžti
namo
ir
pažvelgti tiesai į akis. Pažvelgti į Maksą.

Liepos 24-0ji

Aš
vėl kavinėje. Kažkas jau įsitaisė prie mano staliuko, ir
pa-
davėja su užuojauta pažiūrėjo į mane - bent jau man pasiro-
dė, kad ji žiūri į mane su užuojauta, tarsi išreikšdama solida-
rumą, bet galbūt aš klystu. Atsisėdau prie kito staliuko, nc
price lango,
o
vidury salės, netoli oro kondicionieriaus. Kavi-
nėje mažai šviesos, tamsu ir šalta, ir tai puikiai atspindi mano
nuotaiką.
Vakar buvo siaubinga. Blogiau, nei tikėjausi.
Atvažiavo Maksas, bet aš jo nepažinau. Dar niekada ne-
buvau jo mačiusi be kostiumo. Su šortais jis man atrodė kvai-
lokai. Kol atėjo nuo stotelės, visas supluko. Jį pylė prakaitas,
plika galva buvo raudona ir
žvilgėjo, po pažastimis tamsavo

134
piakaito dėmės. Iš pradžių jis vengė mano žvilgsnio, o gal tai
m atengiausi į jį nežiūrėti?

Ic paliovos gyrė mūsų namus, sakė, kad čia viskas pa-

keitę, kad jis seniai nesilankė ir jau manė, jog niekada jo
nepakviesime. Gabrielis vis atsiprašinėjo, teisinosi, esą mudu

o
labi užsiėmę, aš ruošiuosi atidaryti parodą, jis triūsia dar-
he, dėl to mažai ką ir kviečiam. Gabrielis visą laiką šypsojosi,
bet aš jaučiau, kad jį erzina tokie Makso priekaištai.
Iš pradžių laikiausi šauniai. Laukiau tinkamo momento.
li stiiga
jį
nučiupau. Maksas su Gabrieliu išėjo į sodą kurti
ugnies mėsai kepti. Aš pasilikau virtuvėje apsimetusi, kad tu-
tu paruošti salotas. Žinojau, jog Maksas ras dingstį grįžti vi-
«dun. Taip ir atsitiko. Maždaug
po penkių minučių pasigirdo
wnkūs slopūs žingsniai. Jis vaikšto visai kitaip nei Gabrielis;
maniškis juda tyliai kaip katinas, namie aš niekada negirdžiu
jo Žingsnių.
Alicija, - prakalbo Maksas.
Pajutau, kaip pjaustant pomidorus pradėjo drebėti ran-
kos. Padėjau ant stalo peilį ir atsisukau jį.
Maksas kilstelėjo tuščią alaus butelį ir nusišypsojo.
akis nepažiūrėjo.
Bet
į
- Atėjau alaus, - pasakė.
Linktelėjau. Nieko jam neatsakiau. Pats atsidarė šaldy-
tuvą ir pasiėmė butelį. Apsidairė atidarytuvo. Parodžiau, kad
guli ant spintelės.
Atsidarydamas butelį Maksas kvailai man šyptelėjo, lyg ir
norėjo kažką sakyti, bet aš jį aplenkiau.
—Noriu papasakoti Gabrieliui, kas atsitiko, tariau. — —

Manau, turėtum tai žinoti.

Maksas liovėsi šypsotis. Pakėlė į mane akis, panašias į
vvatės.
- Ką?
- Noriu papasakoti Gabrieliui, kas atsitiko pas Džoelą.

135
 —
Nesuprantu, apie ką tu čia.
—
Nesupranti?
— Nieko nepamenu. Bijau, kad tuosyk padauginau išgerti
— Neskiesk.
— Aš
tau sakau.
—
Nepameni, kaip manc bučiavai? Nepameni, kaip gra
baliojai?
- Alicija, nereikia.
— Ko nereikia? Nesureikšminti to, kas įvyko? Tu juk mane
užsipuolei.
Pajutau, kad pradedu pykti. Iš visų jėgų bandžiau suval
dyti balsą, kad tik neimčiau šaukti. Pažvelgiau pro langą. Ga-
brielis kitame sodo gale krapštėsi prie ugnies. Dėl dūmų
karšto oro uždangos vaizdas buvo iškreiptas, mačiau tik su-
ir
linkusią jo nugarą.
- Jis tave gerbia, tariau. Esi vyresnis
— — už
jį.
Ir jis labai
nusimins, kai aš jam tai prancšiu.
—Tada nieko jam nesakyk. Nes nėra ko sakyti.
- Jis turi žinoti tiesą. Jis turi žinoti, koks iš tiesų jo brolis,
Tu...
Nespėjus man užbaigti sakinio, Maksas stvėrė mane už
rankos ir užlaužė ją. Aš neišsilaikiau ant kojų ir griuvau ant
jo. Maksas iškėlė kumštį, ir aš jau maniau, kad man smogs.
- Aš myliu tave, - pasakė jis. - Myliu, myliu, myliu... - Ir
nespėjus man surcaguoti bučiniu užspaudė lūpas.
Bandžiau jį nustumti, bet nepavyko. Jaučiau jo lūpas ant
savųjų, jo liežuvį skverbiantis man į burną, bet nugalėjo ins-
tinktas.
Sukaupusi jėgas įkandau jam į liežuvį.
Maksas sukliko ir atstūmė mane. Kai atsisuko, pamačiau,
kad burna
pilna
kraujo.
Supista kalė!
—
išspjovė pro kruvinus dantis ir perliejo
—

mane piktu lyg sužeisto žvėries žvilgsniu.

136
 Negaliu patikėti, kad Maksas ir Gabrielis - broliai. Mak-
„1 neturi nė vieno gero Gabrielio charakterio bruožo, neturi
jokio padorumo, jokio švelnumo. Maksas man kelia šleikštu-
lrAs jam taip ir pasakiau.
Alicija, prašau, nieko nesakyk Gabrieliui, - meldė jis. -
Ad 1imtai. Aš tave perspėju.

Nicko jam neatsakiau. Ant liežuvio pajutau jo kraujo sko-

'ų, todėl priėjusi prie plautuvės atsukau vandenį ir
išsiskala-
vau burną. Tada apsisukau ir nuėjau į sodą.
Per vakarienę vis jaučiau į mane įsmeigtą Makso žvilgsnį.
Nui tik pakeldavau galvą ir pažvelgdavau į jį, jis tuoj pat nu-
(elbdavo akis. Nieko nevalgiau. Vien pažvelgus į maistą man
duvėsi bloga. Burnoje vis jaučiau Makso kraujo skonį.
Neišmanau, ko griebtis. Meluoti Gabrieliui nesinori.
Nenoriu ir turėti nuo jo paslapčių. Bet jeigu pasakysiu Ga-
Iuieliui, jis daugiau nickada nesikalbės su Maksu. Supratęs,
kad nuoširdžiai pasitikėjo broliu, o viskas nuėjo veltui, jis ti-
kiai palūš. Nes iš tiesų labai pasitiki Maksu. Netgi dievina
jį.
O be reikalo.
Netikiu, kad Maksas mane myli. Manau, jis nekenčia Ga-
brielio, ir tiek. Mano galva, jis tiesiog jam žiauriai pavydi ir
nori atimti iš brolio viską, ką tas turi, įskaitant ir mane. Bet
dabar aš jam pasipriešinau. Nemanau, kad jis dar kada nors
pric manęs lis. Tikiuosi. Bent jau kurį laiką.
"Todėl kol kas laikysiu liežuvį už dantų.
Zinoma, Gabrielis geba skaityti mano mintis kaip knygą.
O) gal aš tiesiog
per prasta aktorė? Vakar, kai jau ruošėmės
lipti į lovą, jis man leptelėjo, kad per visą vakarienę, kol pas
mus viešėjo Maksas, aš elgiausi labai keistai.
- Tiesiog buvau pavargusi.
—Ne, ne vien dėl nuovargio. Mintimis kažkur klajojai.
(ialėjai labiau pasistengti. Mudu su broliu juk taip retai ma-
tomės. Nesuprantu, kodėl jis tau taip nepatinka?

137
 (
Nežinau. Maksas čia niekuo dėtas. Tiesiog buvau iš
—

siblaškiusi, vis galvojau apie darbą. Mane spaudžia parodos

terminai, daugiau niekas nerūpi, - kalbėjau kuo įtikimiau.
Gabrielis nepatikliai dėbtelėjo į mane, bet nieko nepa
sakė. Kitąsyk, kai ateis Maksas, reikės elgtis apdairiau. Bet
nuojauta kužda, kad tai bus labai negreitai.
Štai, prašom — net palengvėjo. Kai iškloji mintis popic
riuje, pasijunti saugesnis. O tai reiškia, kad turiu šiokį tokį
įkaltį - įrodymą.
Jeigu kartais man jo prireiktų.

Liepos 26-oji

Šiandieną mano gimtadienis. Šiandien man sukanka trisde-

šimt treji.
Keista, niekada nemaniau, kad gyvensiu taip ilgai; mano
vaizduotė išsisėmė gerokai anksčiau. Aš jau pergyvenau savo
mamą. Keistas jausmas žinant, kad esi vyresnė už savo moti-
ir
ną. Ji sulaukė tik trisdešimt dvejų ir išėjo. Aš ją pergyvenau

o
niekur nesirengiu išeiti. Aš vis sensiu, jinai — nebe.
Šįryt Gabrielis man buvo itin meilus: pažadino bučiniu
ir įteikė trisdešimt tris raudonas rožes. Nuostabios gėlės. Net
pirštą į spyglį įsidūrė. Ištryško mažas raudonas kraujo lašas.
Tiesiog tobula.
Tada jis pakvietė mane pusryčiauti į viržyną. Saulė dar
nebuvo visai patekėjusi, todėl karštis neslėgė. Nuo vandens
pūtė maloniai gaivus vėjelis, kvepėjo nušienauta žole. Gulė-
jome prie tvenkinio po svyrančiu gluosniu, pasitiesę mėlyną
Meksikoje pirktą patiesalą. Gluosnio šakos virš galvos atstojo
mums uždangą, pro lapus retsykiais šmėsčiojo tingūs saulės
spinduliai. Gėrėme šampaną užsikąsdami mažais saldžiaisiais
pomidoriukais, rūkyta lašiša ir duona. Kažkur pasąmonėje

138
 Lnibždėjo jausmas, kad man visa tai jau pažįstama, kažkur
puonatyta, tik negalėjau prisiminti kur. Gal tai prisiminimai
vi vaikystėje skaitytų knygų, sektų pasakų ar kai karstydavau-
a po aukštus medžius? Kai visa tai man buvo išsigelbėjimo
kelias į kitus pasaulius. O gal kas nors žemiškesnio, papras-
tesnio? Ir tada manyje atgijo vienas prisiminimas.
Pamenu save jaunystėje, sėdinčią po nusvirusiu gluosniu
musų kieme Kembridže. Slėpdavausi ten ištisomis valando-
mis. Turbūt nebuvau labai nuskriaustas vaikas, nes tūnodama
po gluosniu jaučiausi laiminga ir
patenkinta kaip dabar, šalia
(Gabrielio. Šią akimirką atrodė, kad praeitis ir dabartis su-
liejo įvieną nuostabų nepakartojamą momentą. Norėjau,
kad ta akimirka tęstųsi amžinai. Gabrielis užsnūdo, aš jį ir
nupiešiau. Pamėginau pagauti popieriuje saulės zuikučius,
mėžuojančius jam ant veido. Šįkart man geriau sekėsi picš-
t jo akis. Lengviau, nes jis buvo užsimerkęs. Man pavyko
perteikti jų formą. Jis priminė mažą berniuką — susirangiusį,
»aldžiai miegantį, lėtai kvėpuojantį, su trupiniais ant lūpų.
Pavalgę parėjome namo ir pasimylėjome. Laikydamas
mane glėbyje Gabrielis staiga ištarė:
- Alicija, mieloji, paklausyk, jau seniai noriu tau pasakyti...
Jo ištarti žodžiai mane nugąsdino. Susikaupiau

paties blogiausio.
ir laukiau

- Nagi, sakyk, - paraginau.

- Aš noriu vaiko.
Atsiliepiau ne iš karto. Buvau taip
priblokšta, kad net lie-
žuvis neapsivertė ką nors jam pasakyti.
- Betgi anksčiau nenorėjai. Sakei...
— Pamiršk, ką anksčiau tau kalbėjau. Dabar apsigalvojau.
Noriu, kad susilauktume vaikelio. Na, ką pasakysi? -
Gabrie-
lis su viltimi žiūrėjo į mane, nekantriai laukdamas atsakymo.

Pajutau akyse tvenkiantis ašaras.

—
Taip, - tariau. —
Taip, taip, taip...

139
 Mudu apsikabinome, kartu verkėme ir juokėmės.
Dabar jis lovoje. Miega. O tyliai išsmukau iš kambario,
aš

kad visa tai užrašyčiau; noriu visą likusį gyvenimą prisiminti

šią dieną. Kiekvieną jos akimirką.
Širdis džiaugiasi. Ji kupina vilties.
 I4

A+ vis galvojau apie tai, ką pasakė Maksas Berensonas apie -

Micijos bandymą nusižudyti po tėvo mirties. Jos byloje apie
tu nieko neužsiminta, ir man kilo klausimas: kodėl?
Kitų dieną paskambinau Maksui; sugavau jį išeinantį iš
kabineto.
- Jeigu jūs nieko prieš, norėčiau užduoti dar keletą klausimų.
Aš jau einu pro duris.
Aš greitai.
Maksas atsiduso, atitraukė nuo ausies telefoną ir kažką
pasakė Taniai.
- Penkios minutės, - tarė. - Daugiau negaliu.
- Ačiū. Esu jums dėkingas. Minėjote, kad Alicija bandė
nusižudyti. Sakykite, kokioje ligoninėje ji buvo gydoma?
— Į ligoninę jos nevežė.

- Nevežė?
- Ne.Ji buvo gydoma namie. Alicija rūpinosi mano brolis.
- Betgi vis tiek ją turėjo apžiūrėti gydytojas, taip? Sakėte,
ji perdozavo, taip?
- Taip. Ir, žinoma, Gabrielis iškvietė gydytoją. O jis... gy-
dytojas... pasižadėjo niekam apie tai nepasakoti.
- Kas tas gydytojas? Nepamenate jo pavardės?
Stojo trumpa tyla, turbūt Maksas bandė prisiminti.
- Apgailestauju, negaliu pasakyti... nepamenu.
141
 — Gal tai jų šeimos gydytojas?
— Ne, tikrai ne jis. Mudu
su broliu turim
tą patį gydytojų
Gerai pamenu, kad Gabrielis prašė nieko jam apie tai ncu)
siminti.
- Tikrai nepamenate pavardės?
- Gaila, bet nepamenu. Ar jau viskas? Aš turiu eiti.
— Dar vienas klausimėlis... Mane domina Gabrielio tes

tamento sąlygos.
Aiškiai girdimas įkvėpimas ir iškart pasikeitęs Makso
balso tonas:
- Jo testamento? Nematau jokios būtinybės...
- Ar pagrindinė jo paveldėtoja yra Alicija?
—
Manyčiau, jūsų klausimas gana keistas.
— Suprantat, bandau suvokti...

- Ką? - pertarė mane Maksas, akivaizdžiai suirzęs. - Pa-

grindinis paveldėtojas esu aš. Alicija paveldėjo didelę pinigų
sumą iš savo tėvo. Gabrielis manė, kad ji ir taip jau puikiai
apsirūpinusi, todėl didžiąją savo turto dalį užrašė man. Su-
prantama, jis nė nenumanė, kad po mirties jo turtas taps toks
brangus. Ar jau viskas?
- O kaip Alicijos testamentas? Kas po mirties paveldės
jos turtą?
— To aš jums negaliu pasakyti, — griežtai tarė Maksas. -
Nuoširdžiai viliuosi, kad šitas mūsų pokalbis bus paskutinis.
Telefone trakštelėjo - Maksas padėjo ragelį. Tačiau iš jo
balso tono kažkodėl nujaučiau, kad su Maksu Berensonu
man dar teks susisiekti.
Ilgai laukti nereikėjo.

Po pietų mane pasikvietė Diomedas. Kai įžengiau į jo kabi-

netą, jis pakėlė galvą, bet nenusišypsojo.
— Kas jums užėjo? užsipuolė.
—

— Man?

142
 Nevaidinkite kvailio. Žinote, kas man šįryt paskambi-
no“ Ogi Maksas Berensonas. Sakė, jūs dukart buvote su juo
„unisiekęs ir uždavėte daugybę asmeniškų klausimų.
Aš
tik paklausinėjau apie Aliciją. Nesakyčiau, kad jis dėl
to supyko.
Dabar jis tikrai pyksta. Ir vadina tai užsipuolimu.
Na jau, baikit...

Ko
jau ko, bet advokato kišimosi mums tikrai nereikia.
Visa, ko imatės, turi būti atliekama skyriuje ir man prižiūrint.
dupratot?
Supykau, bet vis tiek linktelėjau. Nudelbiau akis į grindis
kaip prasikaltęs paauglys. Diomedas lyg jautrus tėvas patapš-
nojo man per petį.
- Teo, duosiu patarimą. Jūs ne taip dirbate savo darbą.
Uzduodat daug klausimų, ieškot įkalčių, tarsi tai būtų detek-
tyvas, ir nusijuokė, paskui pakraipęs galvą pridūrė: Šitaip
—
-
nieko nepeši.
- Ko nepešiu?
- Tiesos. Prisimink Bioną: „Jokių prisiminimų, jokios
aistros.“ Ir jokios darbotvarkės. Kai sėdi su ja, tavo, psichia-
tio, pagrindinis tikslas — suprasti ir suvaldyti savo jausmus. Ir
«liugiau nieko. O visa kita išsispręs savaime.
- Žinau, - atsakiau. - Jūs teisus.
- Taip, pats žinau, kad teisus. Ir pasistenk, kad man nebe-
tektų girdėti, jog lankeisi pas kitus Alicijos gimines. Supratai?
- Taip. Pažadu.
 I5

Tą pačią dieną po pietų nuvažiavau į Kembridžą susitikti su

Alicijos pusbroliu Polu Rouziu.
Traukiniui artėjant prie stoties gamtovaizdis darėsi vis
lėkštesnis, plačius laukus glostė šalta melsva šviesa. Džiau
giausi ištrūkęs iš Londono čia nebe taip slėgė dangus,
—
ir
galėjau lengviau atsidusti.
Išlipau iš traukinio su būreliu studentų bei turistų ir pa-
traukiau šaligatviu pagal žemėlapį savo telefone. Gatvės buvo
tylios, girdėti tik mano žingsnių aidas. Staiga kelias baigėsi.
Pricš akis atsivėrė dykynė - dumbluotos žemės ir pievos ruo-
žas, vedantis link upės.
Ant upės kranto pamačiau vienišą namą. Rūstų ir grės-
mingą kaip raudona plyta, įmesta į purvą. Namas buvo bjau-
rus, Viktorijos laikų monstras. Sienos apaugusios vijokliais,
sodas prižėlęs augmenijos, daugiausia piktžolių. Atrodė, tarsi

iš
gamta kėsintųsi susigrąžinti tai, kas jos buvo atimta. Šitame
name gimė Alicija. Čia ji praleido pirmuosius aštuoniolika
gyvenimo metų. Čia, tarp šitų sienų, susiformavo jos asme-
nybė: buvo padėti jos tolesnio gyvenimo pamatai, palaidoti
jos siekiai ir galimybės rinktis. Kartais sunku suvokti, kodėl
daugelis atsakymų į šiandien iškilusius klausimus slypi pra-
cityje. Tam pasitarnauti gali paprasta analogija: viena garsi
psichiatrė, dirbanti seksualinės prievartos srityje, kartą man

144
panakojo, kad per trisdešimt įtemptų darbo metų su pedofi-
bit nesutiko nė vieno, kuris vaikystėje nebūtų kentėjęs dėl
«kaualinės prievartos. Tai nereiškia, kad visi smurtą patyrę
vaikai taps smurtautojais. Nusikaltėliais negimsta-
ateityje
mu. Anot Vinikoto, „kūdikis niekada nepradės nekęsti savo
motinos, jeigu Motina pirmoji neparodys neapykantos savo
vaikui“. Vaikystėje mes visi esame nekaltos kempinės, švarios
lrntelės su pačiais elementariausiais poreikiais: valgyti, tuš-
mylimiems. Tačiau, priklausomai nuo gi-
tintis, mylėti ir būti
mino aplinkybių ir namų, kuriuose užaugome, atsitinka kaž-
kus negero. Prievartaujamas ar kankinamas vaikas tuo metu

negali kerštauti, nes yra bejėgis ir beginklis, tačiau jis gali - ir

privalo —kurti vaizduotėje keršto planus. Pyktis, lygiai kaip
1 baimė, yra prigimtinės reakcijos. Vaikystėje Alicijai turėjo
nutikti kažkas negero, kad paskui, po daugelio metų, suveik-
tų žudikiški impulsai. Kad ir kokios būtų paskatos, ne kie-
kvienas šiame pasaulyje griebs šautuvą
ir
suvarpys Gabrieliui
vid; turbūt niekas taip nepasielgtų. O Alicija ėmė ir tą pa-
darė, ir tai leidžia mums manyti, jog vidiniame jos pasaulyje
kažkas negerai. Štai kodėl man buvo būtina išsiaiškinti, kaip
Alicija gyveno šitame name, sužinoti, kas nutiko, kad ji tapo
tokia, kad užaugo žmogumi, galinčiu įvykdyti žmogžudystę.
Žengiau per užžėlusį sodą, pro piktžoles ir
svyrančias lau-
kinės gėles, apėjau
namą iš šono. Vidiniame kieme kerojo di-
džiulis gluosnis - nuostabaus grožio medis ilgomis plikomis
šakomis, nusvirusiomis iki pat žemės. Įsivaizdavau Aliciją
vaikystėje Žaidžiančią po šituo medžiu, įsijautusią į paslap-
tingą, magišką pasaulį po jo šakomis. Šyptelėjau.
Staiga man pasidarė nejauku. Pasijutau kažkieno stebimas.
Pakėliau galvą ir pažvelgiau į namą. Aukštai lange pa-
mačiau veidą bjaurų, moterišką, prisiplojusį prie stiklo,
—

spoksantį tiesiai į mane. Kūnu perbėgo sunkiai paaiškinamas

drebulys.

145
 Staiga išgirdau žingsnius už nugaros, bet buvo jau per
vėlu. Smūgis
į
—
stiprus kirtis, ir pakaušį nudiegė siaubingu»
skausmas.
O tada viskas užtemo.
 16

Atsibudau ant kietos šaltos žemės. Gulėjau ant nugaros. Pir-

mumis pojūtis - skausmas. Galvoje tvinkčiojo, varstė diegliai,

tarsi būtų perkirsta kaukolė. Pakėliau ranką ir atsargiai palic-

au pakaušį.
Neprakirsta, — tarė balsas. - Bet rytoj bus baisus gum-
bus. Apie galvos skausmą aš jau nekalbu.
Atsimerkiau ir išvydau Polą Rouzį. Jis stovėjo palinkęs
virš manęs, rankoje — beisbolo lazda. Buvo turbūt mano am-
aus, bet aukštesnis ir stambesnis. Vaikiško veido, su raudo-
nų plaukų ševeliūra, tokių pat kaip Alicijos. Nuo jo trenkė
viskiu.
Pamėginau atsisėsti, bet ncįstengiau.
— Verčiau dar pagulėk. Atsitokėk.
- Man turbūt sutrenktos smegenys.
- Galbūt.
— Kokio velnio trenkei?
— O tikėjaisi, bičiuli? Palaikiau tave įsibrovėliu.
ko

—
Deja, aš ne toks.
— Dabar jau žinau. Apieškojau tavo piniginę. Tu psicho-
terapeutas.
Polas įkišo ranką į užpakalinę kišenę
ir
ištraukė mano
niginę. Numetė. Piniginė šleptelėjo man ant krūtinės. Pasi-
pi-
cmiau ją.

147
 (
— Mačiau tavo asmens tapatybės kortelę, - toliau kalbėjo
jis. - Dirbi toj ligoninėj? Grove?
Linktelėjau,ir nuo to menko judesio sutvinkčiojo galvoje
- Taip.
— Tada žinai, kas aš toks.
- Alicijos pusbrolis.
- Polas Rouzis, - jis atkišo man delną. - Duokš ranką,
padėsiu atsikelti.
Jis stebėtinai lengvai pakėlė mane nuo žemės ir pastatė
ant kojų. Stiprus vyras. O aš vos pastovėjau.
- Galėjai mane užmušti, - burbtelėjau.
Polas patraukė pečiais.
— O tu galėjai būti ginkluotas. Įsibrovei į privačią valdų.

Ko tikėjaisi? Ko atsibeldei?
—
Atėjau pasimatyti su tavim,
Bet dabar gailiuosi. -
susiraukiau iš skausmo.

- Eime į vidų, pasėdėsim.

Man taip skaudėjo galvą, kad neturėjau jėgų jam prie-
šintis, ėjau tenai, kur jis mane vedė. Galvoje tvinkčiojo su
kiekvienu žingsniu.
Įėjome į namą pro užpakalines duris. Viduje viskas buvo
lygiai taip pat nušiurę kaip ir lauke. Virtuvės sienos išdažy-
tos oranžiniais geometriniais ornamentais, išėjusiais iš mados
prieš keturis dešimtmečius. Sienų apmušalai sutrūniję ir nu-
silupę ištisais gabalais, kraštai susiviję, susisukę ir pajuodę, lyg
būtų ragavę ugnies. Ant lubų voratinkliuose kabėjo sudžiū-
vę lyg mumijos vabzdžiai. Ant grindų tiek žemių, lyg būtų
patiestas purvo kilimas. Nuo šlykštaus kačių šlapimo tvaiko
man darėsi bloga. Virtuvėje suskaičiavau bene penkias kates,
drybsančias ant kėdžių ir kitų paviršių. Ant grindų pridėliota
plastikinių maišelių su dvokiančiu kačių ėdalu.
— Sėskis,
- pakvietė Polas, atremdamas beisbolo lazdą
sieną pric durų. —Išvirsiu arbatos. į
148
 Nenuleidau nuo jos
akių. Polo draugijoje nesijaučiau saugus.
Vyras padavė man įskilusį puodelį su arbata.
Išperk, —
paliepė.
Gal turi ko nuo skausmo?
Kažkur turi būti aspirino. Reikės paieškoti. Štai... - jis

pine butelį viskio. — Šitas tikrai padės, - šliūkštelėjo viskio

J
batą.
Nurijau kelis gurkšnius. Arbata buvo karšta, saldi ir stipri.
irgi gėrė arbatą, žiūrėjo į mane, abu tylėjome. Prisimi-
Volas

nau Aliciją ir tą skvarbų jos žvilgsnį.

-
galiausiai paklausė jis. Nesulaukęs mano
Kaip ji? at-
ikymo kalbėjo toliau: - Senokai ją belankiau. Sunku ištrūkti
i namų... Mama prastos sveikatos. Nenoriu palikti vienos.
Aišku. Kada matei Aliciją paskutinį kartą?
Oi, prieš daugybę metų. Gana seniai. Mudu neben-
"iaujam. Buvau jų vestuvėse, paskui dar kelis kartus susiti-
Kon, bet... mano galva, Gabrielis buvo tikras savanaudis. Be
to, po vestuvių ji liovėsi man skambinusi. Niekada neaplankė.
ligu atvirai, mama labai įsižeidė.
Nicko nesakiau. Galvoje taip tvinkčiojo, kad negalėjau
«urep;Zti Minties.
Polas įdėmiai spoksojo į mane.
Tai ką norėjai iš manęs išpešti? - paklausė.
- Tiesiog užduoti kelis klausimus... apie Aliciją. Apie...
jos vaikystę.
Polas linktelėjo ir šliūkštelėjo sau į puodelį dar viskio. Regis,
įtampa šiek tiek atlėgo. Viskis mane irgi paveikė teigiamai, lyg ir
nebe taip skaudėjo, o galvoje pradėjo regztis mintys. Neišklysk
iš kelio, subariau save. Išpešk faktų. O tada nešk iš čia kudašių.

- Judu augote kartu?

linktelėjo.
Polas

- Čionai su mama atsikraustėme po tėvo mirties. Man

buvo aštuoneri ar devyneri. Manėme, kad apsistosime laiki-

I49
nai, bet paskui avarijoje žuvo Alicijos mama... Todėl manoji
ir pasiliko reikėjo rūpintis Alicija ir dėde Vernonu.
—

- Vernonas Rouzis - Alicijos tėvas?

- Taip.
- Prieš kelerius metus Vernonas mirė irgi čia, taip?
- Taip. Neseniai, - Polas susiraukė. - Nusižudė. Pasikoiwe
Palėpėje. Aš aptikau jo kūną.
— Turbūt buvo labai baisu.

—
nelengva. Sunkiausia buvo Alicijai. Gerui
Taip, išties
pagalvojus, nuo tada jos ir nemačiau. Paskutinį kartą matė
mės per jos tėvo laidotuves. Ji
jautėsi labai blogai. Poliu —

atsistojo. — Nori dar šlakelio?

Ketinau atsisakyti, bet jis kalbėdamas vis tiek man įpylė.
- Žinai, aš netikiu, kad ji nužudė Gabrielį. Man netai
suvokiama.
— Kodėl?
—
Na,ji ne tokia. Ji niekada nebuvo smurtautoja.
Užtat dabar tokia, pamaniau. Bet nieko jam nesakiau.
Polas siurbtelėjo viskio.
- Vis dar nekalba?
— Ne. Nekalba.
- Nieko nesuprantu. Visai galai nesueina. Žinai, mano
galva, ji...
Mūsų pokalbį nutraukė garsus beldimas į grindis antra-
me aukšte. Pasigirdo prislopintas moteriškas balsas, bet žo-
džių nesupratau.
Polas pašoko.
- Aš tuoj, -
pasakė ir išėjo iš virtuvės. Nuskubėjo pric
laiptų ir garsiai šūktelėjo: - Ar tau viskas gerai, mama?
Nuo
laiptų viršaus atsklido nesuprantamas murmėjimas.
—
Ką? A, gerai. Tuoj... vieną minutėlę, -
Polas patylėjo,
paskui kyštelėjo galvą iš koridoriaus ir
susiraukė, tada linkte-
lėjo man. - Mama nori, kad nueitum pas ją.
7

I7

Jau laikydamasis ant kojų, bet vis tiek dar ap-

kick tvirčiau
„vuigęs užlipau žemėtais laiptais į antrą aukštą.
Lidija Rouz jau laukė mūsų aikštelėje prie laiptų. Pažinau

į piktą veidą, matytą pro langą. Ilgi žili plaukai išdrikę ant
pečių lyg voratinklis, pati siaubingai nutukusi — kaklas išti-
nęs, rankos mėsingos, kojos kaip rąstai. Stovėjo remdamasi
) lazdų; toji buvo net sulinkusi nuo jos svorio ir atrodė, kad
tuoj sulūš.
Kas jis? Kas jis toks? — spigiu balsu paklausė senutė,
nors Žiūrėjo tiesiai į mane.
Ir vėl atpažinau tą Alicijos akyse regėtą įdėmų žvilgsnį.
Mama, nerūstauk,
Akcijos gydytojas, ir -
tyliai prabilo Polas.
tiek. Iš ligoninės. Jis
-
Šitas vyras —
atvažiavo pasikal-
bėti su manim.
- Su tavim? Apie ką jis nori su tavim kalbėtis? Ką pri-
dirbai?
- Jis tiesiog nori paklausinėti apie Aliciją.
- Jis gi žurnalistas, avigalvi, - ponia Rouz jau kone spie-
uv. — Grūsk jį lauk!
-
Jis ne žurnalistas. Mačiau jo dokumentus, supranti?
Nusiramink, mama, gerai? Ir eime, padėsiu tau atsigulti.
Piktai niurzgėdama moteris leidosi nuvedama į kambarį.
Polas davė man ženklą eiti kartu.

ISI
 Lidija garsiai ant lovos. Nuo jos svorio lovų
šlumptelėjo
net sulingavo. Polas pataisė pagalves. Kojūgalyje snaudė nuw
į
|

nusi katė. Bjauresnio padaro nebuvau matęs - visa apdraskytu,

gabalais išplikusi, viena ausis nukąsta. Per miegus katė murkė
Apsidairiau po kambarį. Čia buvo pilna visokio šlamstu
krūvos senų žurnalų ir pageltusių laikraščių, kalnai sudėvė
tų drabužių. Prie sienos - deguonies balionas, ant spintelės
pric lovos - medinė skardinė nuo sausainių, pilna įvairiausių
vaistų.
Visą laiką jaučiau į mane įsmeigtą priešišką Lidijos žvilgu
nį. Akivaizdi beprotystė, nė kiek neabejojau.
- Ko jam reikia? - paklausė Lidija, nužvelgdama mane nuo
galvos iki kojų; jos akys lakstė aukštyn žemyn. - Kas toks? jis
- Aš
gi tau jau sakiau, mama. Jis nori ką nors išgirsti apie
-
Aliciją, kad būtų lengviau ją gydyti. Jis jos psichoterapeutas.
Dėl Lidijos nuomonės
apie psichoterapeutus nekilo jokių
abejonių. Moteris pasuko galvą į šoną, garsiai atsikrenkštė ir
spjovė tiesiai man po kojomis.
— Mama, labai prašau... - suaimanavo Polas.
- Nutilk! - Lidija toliau svilino mane žvilgsniu. - Alicijai
nepriklauso gulėti ligoninėje.
Ne? -- nustebau. O kur jai priklauso būti?
— —

į mane.
-
- O kaip tu manai? Kalėjime, ji paniekinamai dėbtelėjo
-
Nori išgirsti apie Aliciją? Tuoj aš tau papasakosiu.
Ji tikra kalė. Nuo pat gimimo.
Klausiausi jos ir jaučiau, kaip dilgčioja širdį. O Lidija su
dar didesne neapykanta varė toliau:
Vargšas mano brolis Vernonas. Po Evos mirties jis taip
—

ir neatsigavo. Aš rūpinausi juo. Ir Alicija rūpinausi. O ji ar

-
bent padėkojo? Akivaizdu, kad atsakymo nereikėjo. Jinaijai
jo ir nelaukė. - Žinai, kaip Alicija man atsidėkojo? Už visą
mano gerumą? Žinai, ką ji man padarė?
— Mama,
prašau...

152
 Patylėk, Polai! - Lidija pasisuko į mane. Šitick pykčio

į
bv
balse... mane tai stebino. - Ta kalė mane nu/apė. Nupiešė
mano leidimo ar sutikimo. Nuėjau į jos parodos atidarymą
wanutau — kabo ant sienos. Bjaurus, šlykštus, vulgarus pasi-
tydiojimas.
Lidija iš pykčio net drebėjo, o Polas atrodė susirūpinęs.
Nuuiminęs dėbtelėjo į mane.
(Gal tu, bičiuli, geriau keliauk sau. Mamai pyktis kenkia.

I. inktelėjau. Lidija Rouz iš

tiesų rimtai serga. Jokios abe-
įvnės. Labai apsidžiaugiau galįs iš čia dingti.
Sutinusiu pakaušiu ir plyštančia iš skausmo galva išėjęs
t“ jų namo patraukiau atgal į stotį. Tik laiką sugaišau. Nieko

naujo nesužinojau, nebent tik

tai, kas akivaizdu: kodėl Alicija
tengėsi kuo greičiau ištrūkti iš tos šeimos. Man priminė tai
mano paties bėgimą iš namų, kai buvau aštuoniolikos ir troš-
bau išsivaduoti iš tėvo gniaužtų. Man buvo visiškai aišku, nuo
ko bėgo Alicija. Ogi nuo Lidijos Rouz.
Pagalvojau apic paveikslą, kuriame Alicija nutapė Lidiją.
Vasak moters, tai buvo vulgarus pasityčiojimas. Ką gi, laikas
apsilankyti galerijoje, kurioje eksponuojami Alicijos darbai,
hi išsiaiškinti, kodėl tas paveikslas taip supykdė jos tetą.
Išvažiuodamas iš Kembridžo nepaliaujamai galvojau apie
Vol4. Man buvo apmaudu, kad tas vyras priverstas gyventi
«1 pabaisa ir būti jos vergu. Koks vienišas jo gyvenimas... Nė
nebandžiau galvoti, ar jis turi draugų, ar turi merginą. O gal
jis vis dar skaistus? Nieko stebėtina. Aukštaūgis milžinas, o
atrodė sunykęs, sukritęs.
Lidijai iškart pajutau nenusakomą neapykantą. Gal dėl
to, kad ji labai priminė mano tėvą? Jeigu ir toliau būčiau likęs
numnie, tikrai būčiau pasidaręs toks kaip Polas. Jeigu ir toliau

bučiau gyvenęs su tėvais, iš tiesų būčiau tapęs nevispročiu.

Visą kelią atgal į Londoną važiavau susikrimtęs. Liūdnas,
pavargęs ir susigraudinęs iki
ašarų. Nežinau, dėl kurio liūdė-
j1u labiau — dėl Polo ar dėl savęs paties.
 I8

Kai grįžau, Keitės namie nebuvo.

Atsisėdau prie jos kompiuterio ir pamėginau atsidaryti
elektroninį paštą, bet nepavyko. Keitė buvo atsijungusi nuo
paskyros.
Teko susitaikyti su mintimi, kad ji daugiau nepadarys to
kios klaidos. Ar man ir toliau pasalūniškai šnipinėti ir pulti
neviltį, ar kraustytis iš proto? Jaučiau, kad dabar man labiau:
į
siai tinka nuvalkiotas apibūdinimas: pavydus vyras; vis ėdė pa
vydas, kad Keitė repetuoja Dezdemoną „Otelo“ spektaklyje.
Reikėjo persiųsti tuos laiškus
į
savo elektroninį paštą iškart,
kai tik juos pamačiau. Tada būčiau turėjęs daiktinį įrodymą.
Čia mano klaida. O dabar pradedu abejoti tuo, ką tuose laiš-
kuose perskaičiau. Ar galiu pasikliauti atmintimi? Juk buvau
apsirūkęs ir galbūt netinkamai supratau tai, ką perskaičiau.
Nejučia sugavau save kuriantį įvairias versijas, pateisinančias
Keitę. Gal tai buvo vaidybos užduotis —
gal ji rašė savo per-
sonažo
iš „Otelo“ vardu? Ruošdamasi spektakliui „Visi mano
sūnūs“, ji net šešias savaites kalbėjo su amerikietišku akcentu.
Galimas dalykas, kad ir dabar vyksta kažkas panašaus. Betgi
laiškai pasirašyti ne Dezdemonos, o Keitės vardu.
O, kad visa tai būčiau išsigalvojęs... tokiu atveju būčiau
galėjęs viską pamiršti, kaip pamirštamas sapnas ką tik atsi-
budus - atsimerki, o jo jau nebėra. Deja, jaučiausi įklimpęs
į
154
m
pasitikėjimo, įtarinėjimų ir košmarą. Nors žvel-
paranojos
„iant is šalies beveik niekas
nepasikeitė. Sekmadienį mudu ir
«V ejome pasivaikščioti. Atrodėme kaip eilinė porelė, vaikš-

tuvjanti po parką. Na, tylos pauzės tęsėsi gal kiek ilgiau nei
rastai, tačiau tai mūsų netrikdė. Tačiau stojus tylai mano
palvoje ir toliau aistringai aidėdavo monologas. Repetavau
ji
utus klausimų. Kodėl taip pasielgė? Kaip ji galėjo? Kodėl
ake mane mylinti, kodėl už manęs ištekėjo, kodėl dulkinasi
manim ir miega vienoje lovoje, o paskui meluoja akis,
taip; metai iš metų? Ar seniai tai prasidėjo? Ar ji myli tą vyrą?
į ir
A1
paliks mane ir išeis pas jį?
Kai ji maudėsi po dušu, aš kelis kartus paėmiau jos tele-
lon ir peržiūrėjau žinutes, bet nieko neradau. Jeigu ir buvo
įpauta kokių įtartinų žinučių, jinai jas ištrynė. Aišku, ji nekvai-
li,
tik kartais apsižioplina.
(valimas dalykas, tiesos niekada nesužinosiu. Man niekas
nepaaiškės.
Iš dalies vyliausi, kad taip ir nutiks.

Po pasivaikščiojimo mudviem susėdus ant sofos Keitė įsi-

«tebeilijo į mane.
- Ar tau viskas gerai?
- Kodėl klausi?
-- Nežinau. Atrodai subliuškęs.

- Šiandien?
- Ne
tik šiandien. Pastaruoju metu.
Nusukau akis.
- Darbo daug. Galva verda nuo minčių.
Keitė linktelėjo. Draugiškai spustelėjo ranką. Puiki akto-
1. Vos nepatikėjau, kad jai rūpiu.
—
Kaip repeticijos? — paklausiau jos.
- Jau
geriau. Tonis mestelėjo keletą gerų minčių. Kitą sa-
vaitę vakarais ilgai repetuosim, pamėginsim jas įgyvendinti.
- Aišku.
155
 Nebetikėjau nė vienu jos ištartu žodžiu. Analizavau kie
kvieną sakinį, kaip elgdavausi kalbėdamas su pacientu. Ieško
jau paslėptų minčių, potekstės, neverbalinių įkalčių - subtilių
intonacijų, nutylėjimų, praleistų žodžių. Melo.
— Kaip Tonis? —-
pasidomėjau.
—
Normaliai, — atsakė ji ir truktelėjo pečiais, tarsi jis ju
nerūpėtų.
Aš ir vėl nepatikėjau.
Keitė idealizuoja Tonį, savo režisierių, bet nežinia kodėl
pastaruoju metu vis mažiau kalba apie jį. Jiedu šnekasi apie
spektaklius, vaidybą ir teatrą man visiškai nepažįstamą pa
—

saulį. Apie Tonį žinau daug, bet mačiau jį tik kartą ir labai
trumpai, kai laukiau Keitės po repeticijos. Stebėjausi, kodėl
Keitė mudviejų nesupažindino. Jis buvo vedęs, žmona akto
rė; nujaučiau, kad Keitei ji nepatinka. Gal jo žmona pavydi
jųdviejų draugystės kaip ir aš? Pasiūliau visiems keturicmu
nueiti pavakarieniauti, bet Keitei mano pasiūlymas nepatiko.
Kartais man atrodydavo, jog ji stengiasi, kad mūsų keliai ne
susikirstų.
Keitė atsidarė kompiuterį. Nusuko ekraną nuo manęs ir
ėmė kažką rašyti. Kam ji rašo? Toniui?
—
Ką darai? — paklausiau žiovaudamas.
— Rašau pusseserei... Dabar
ji
Sidnėjuje.
- Tikrai? Perduokjai labų dienų.
—
Gerai, perduosiu. - Dar kiek parašiusi Keitė pastūmė
kompiuterį į šalį ir tarė: - Einu, pagulėsiu vonioje.
Linktelėjau.
- Eik.
Keitė linksmai pažvelgė į mane.
- Neliūdėk, mielasis. Ar tau tikrai viskas gerai?
Nusišypsojau ir vėl linktelėjau.
Keitė pakilo ir išėjo iš kambario. Palaukiau, kol užsidarė
vonios kambario durys ir
iš čiaupo pradėjo bėgti vanduo. Pa-

I56
Anlinkau

piuterį.
įDrebančiais tik
Keitės ką atlaisvintą vietą. Pasiėmiau jos kom-
pirštais atidariau. Pamėginau patekti į

p elektroninį
Išct
paštą.
buvo
ji jau atsijungusi.
Su pasidygėjimu nustūmiau kompiuterį į šalį. Kada nors
v1 tai turi liautis, pamaniau. Taip meluoja nesveiki protiš-
kui O) gal aš pats ne visai sveikas?

Atsiguliau lovą ir jau klojausi antklodę, kai į kambarį

į

valydamasi dantis atėjo Keitė.

Pamiršau tau pasakyti. Kitą savaitę Nikolė grįžta į Lon-
toną.
-
Nikolė?
Nepameni Nikolės? Dalyvavom jos išlydėtuvėse.
A,
taip. Maniau, ji išsikėlė į Niujorką.
"Taip. Bet dabar grįžta. - Tyla. - Nori ketvirtadienį su-

utikti... Ketvirtadienį po repeticijos.

Nežinau, kas pažadino manyje smalsumą. Gal tai, kad
Keitė buvo atsisukusi į mane, bet vengė mano žvilgsnio?
luučiau, kad ji meluoja. Nieko neatsakiau. Tylėjo ir ji. Paskui
«dingo iš tarpdurio. Girdėjau, kaip vonioje išspjovė pastą ir
1“siskalavo burną.
Gal nieko čia baisaus? Gal Keitė iš tiesų ketvirtadienį ke-
tina susitikti su Nikole?
Galbūt.
"Tam išsiaiškinti yra tik vienas kelias.
 19

Šįkart lauke prie galerijos, kurioje eksponavosi Alicija, žmo

nių nebuvo tick daug kaip tądien prieš šešerius metus, kai
buvau atėjęs pasižiūrėti „Alkestidės“. Šiandien galerijos lange
kabojo kažkoks kitas dailininkas, bet jam, nors ir talentin
gam, vis tiek stigo Alicijos populiarumo ir gebėjimo sudo
minti minias smalsuolių.
Įžengęs
į
galeriją pašiurpau. Čia buvo vėsiau negu gatvėje.
Ir ne tik temperatūra žema, bet ir šalčiu alsuojanti atmoste-
ra. Šalčiu dvelkė nuo metalinių gegnių ir cementinių grindų.
Kaip negyva, pamaniau. Tuščia.
Prie stalo sėdėjo galerijos šeimininkas. Man priėjus jis at-
sistojo.
Keturiasdešimtmetis Žanas Feliksas Martinas buvo dai-
lus juodaakis juodaplaukis vyrukas ankštais medvilniniais
marškinėliais su raudona kaukole ant priekio. Pasisakiau kas
esąs ir ko atėjau. Mano nuostabai, vyrukas netgi apsidžiaugė
gavęs progą pašnckėti apie Aliciją. Beje, jis kalbėjo su akcen-
tu. Paklausiau, ar tik nebus prancūzas.
— Gimiau Paryžiuje, bet gyvenu čia nuo studijų laikų. Ak,
gal jau dvidešimt metų. Jau laikau save britu. - Vyras šyptelė-
jo ir pakvietė į kitą kambarį: - Eime, išgersime kavos.
- Ačiū.

I58
!telį,
Žanas Feliksas nusivedė mane
prikrautą paveikslų.
į kabinetą, tiksliau,
į san-
Kaip laikosi Alicija? - paklausė stovėdamas prie įman-
tiutis kavos aparato. — Vis dar nekalba?
Papurčiau galvą.
Ne.
Vyras linktelėjo ir atsiduso.
Gaila. Gal prisėsite? Ką norėtumėte sužinoti? Pa-
sutengsiu atsakyti, jei tik galėsiu, - Žanas Feliksas kreivai
šyptelėjo, bet atrodė susidomėjęs. - Deja, nenumanau, kodėl
atėjote būtent pas mane.
Su Alicija buvote artimi draugai, taip? Be profesinės
lraugystės, ir...
dar

- Kas jums taip sakė?

Gabrielio brolis Maksas Berensonas. Tai jis patarė pa-
kalbėti su jumis.
Žanas Feliksas užvertė akis į lubas.
Vadinasi, susitikęs su Maksu? Koks jis 2u060-
buvote
du, - ištarė su tokia panieka, kad mane net prajuokino.
- Pažįstate Maksą Berensoną?
Gana neblogai. Būtų geriau, jei pažinočiau menkiau.
-- —

lis padavė man mažą puodelį su kava. - Mudu Alicija bu- su

vome artimi. Labai artimi. Pažinojome vienas kitą daugybę
metų. Dar prieš jai susipažįstant su Gabrieliu.
- Aš nežinojau.
- O,
taip. Kartu mokėmės dailės mokykloje. O ją baigę
kartu dirbome.
- Norėjote pasakyti, bendradarbiavote?
- Na, ne visai taip, Žanas Feliksas nusijuokė. - Mudu
—

abu dažėme sienas. Dirbome privačių namų dažytojais.

Šyptelėjau.
- Aha, aišku.

159
 — Pamačiau, kad man geriau sekasi dažyti sienas nei tų
į
pyti paveikslus, ir mečiau dailę. Kaip tik tuo metu, kai Alivi
jai pradėjo sektis su paveikslais. O kai įsteigiau šitą galerijų,
supratau, kad reikia joje eksponuoti Alicijos kūrinius. "Vip
susiklostė natūraliai, tarsi savaime.
- Taip, suprantama. O kaip Gabrielis?
- O ką jis?
Pajutau, kad vyras pasišiaušė, tarsi bandytų gintis, todėl
nusprendžiau pasukti kaip tik šituo keliu.

—
— Na, man įdomu, kaip
į
šitą kontekstą įsipaišė Gabrielis,
Spėju, kad ir jį pažinojote gana neblogai, ar ne?
Kad nelabai...
- Ne?
- Ne, - Žanas Feliksas pritilo. - Gabrielis neturėjo laiko
pažinčiai su manim. Jis buvo labai... uždaras ir nekalbus.
- Spėju, jis jums nepatiko.
—
nesakyčiau. Manau,
Na, tai aš jam nepatikau. Netgi ži
nau, kad jis manęs nemėgo.
- Kodėl?
- Neturiu supratimo.
— Ar nemanote, kad jis buvo pavydus? Pavyduliavo jūsų ir
Alicijos draugystės?
Žanas Feliksas nugėrė kavos
ir linktelėjo.
—
Taip, taip. Galimas dalykas.
— Gal jis įžvelgė jumyse grėsmę?
- Šito aš nežinau. O jūs, regis, žinote visus atsakymus.
Pagavau užuominą. Daugiau nemygau. Pasukau kita
kryptimi:
- Spėju, kad matėtės su Alicija prieš pat žmogžudystę, taip?
- Taip. Buvau nuėjęs pas ją.
- Gal galite papasakoti smulkiau?
— Na,
ji ruošėsi atidaryti parodą,
Ir dėl labai krimtosi.
o darbai dar nebuvo
baigti. ji to

160
 Jūs dar nebuvote matęs jos naujųjų darbų?
Ne.
Ji
vis atidėliojo mūsų susitikimą. Pamaniau, reikia
mueciti ir pasikalbėti. Tikėjausi, kad ji darbuosis savo studijoje

aulo gale. Bet ten jos neradau.

Neradot?
Ne.
Ji buvo namie.
Kaip įėjote?
Mano klausimas nustebino Žaną Feliksą.
Ką?
Dingtelėjo, kad jis kažką greitai dėlioja mintyse. Paskui
buktelėjo.
A, suprantu, kur lenkiate, pasakė.- -
Matote, iš gatvės
14 nedideli varteliai į vidinį kiemą. Jie niekada nerakinami.
/vngriau į sodą ir
įėjau į namą pro užpakalines duris. Jos irgi
ucbuvo užrakintos. - Jis šyptelėjo. -
Žinote, jūs labiau
pana-
us į Aštardytoją
- esu
nei
į
psichiatrą.
psichoterapeutas.
Ar yra koks skirtumas?
- Aš stengiuosi suprasti ir įvertinti psichinę Alicijos bū-
wn4. Kaip manote, kokios ji
buvo būsenos?
Žanas Feliksas patraukė pečiais.

ji
- Man atrodė normali. Susirūpinusi dėl darbų.
- Ir viskas?
- Man nepasirodė, kad ji būtų galėjusi nušauti savo vyrą,
nei takart, nei po kelių dienų, jeigu tą turėjote galvoje. Man
-
atrodė normali. Vyras baigė gerti kavą, kiek patylėjo, paskui
ji
kažką prisiminęs vėl prabilo: — Gal norėtumėte pasižiūrėti
jos darbų? - Ir nelaukęs mano atsakymo atsistojo. - Eime, -
pakvietė nuėjęs prie durų.
 20

Nusekiau paskui Žaną Feliksą į paveikslų sandėlį. Jis priėju

pric didžiulės dėžės, ištraukė stalčių su ratukais ir išėmė iš
jo
tris į drobę suvyniotus paveikslus. Pastatė prie sienos. Paskui
atsargiai išvyniojo kiekvieną. Tada atsitraukėir plačiu rankom
mostu pristatė pirmąjį darbą:
- Štai.
Pažvelgiau į paveikslą. Jis buvo atliktas taip pat fotogra
fiškai tiksliai, kaip ir visi kiti Alicijos paveikslai. Čia buvo
konc fotografiškai tiksliai vaizduojama automobilio avarija,
kurioje žuvo jos motina. Prie vairo sėdi sukniubusi motc-
ris, aptekusi kraujais ir neabejotinai mirusi. Iš negyvo kūno
tarsi paukštis geltonais sparnais į dangų kyla jos siela, jos
dvasia.
- -
Įspūdinga, tiesa? paklausė Žanas Feliksas, žvelgdamas
į paveikslą. - Kiek geltonos, raudonos ir žalios spalvų... net

akys raibsta. Kiek linksmo džiugesio.

Aš niekaip nebūčiau to pavadinęs linksmu džiugesiu. Gal
geriau keliančiu nerimą. Nelabai suvokiau, kokius jausmus
man kėlė šitas paveikslas.
Priėjau prie kito Alicijos kūrinio. Paveiksle - Kristus ant
kryžiaus. O gal ne Kristus?
- ČiaGabrielis, - pasakė Žanas Feliksas. - Stulbinamas
panašumas.

162
 Vai tikrai buvo Gabrielis, bet Gabrielis pavaizduotas kaip
| nukryžiuotas, prikaltas prie kryžiaus, kraujas srūva iš
2us:

"dy, su erškėčių vainiku ant galvos. Akys ne nuleistos, o

„pokso tiesiai į žiūrintįjį - nemirksi, žvilgsnis iškankintas, su
In gėdišku prickaištu. Ir toks skvarbus, kad, regis, vėrė mane
Liiurai. Pažvelgiau į paveikslą dar atidžiau ir pamačiau prie
tiabricliaus torso pririštą kažkokį kompoziciškai nederantį
"uktą. Tai buvo pistoletas.
Ar
šituo pistoletu jis buvo nušautas?
Žanas Feliksas linktelėjo.
Spėju, tas ginklas buvo jo.
"Taip.
Paveikslas nutapytas dar iki
jo mirties, taip?
Gal mėnuo ar du iki to
įvykio. Jame matyti, kokios min-
ty» sukosi Alicijos galvoje, ar ne? -
Žanas Feliksas nuėjo prie
uečio paveikslo. Šis buvo didesnis už anuodu.
„etinusias.
-
Šitas iš visų
Paeikite atgal, taip bus geriau matyti.
Paklusau, žengiau kelis žingsnius atgal. Tada atsisukau ir
pazvelgiau į paveikslą. Ir iš karto prajukau.
Paveikslo centre buvo Alicijos teta Lidija Rouz. Akivaiz-
«lu, kodėl moteris taip įsiuto. Lidija buvo nutapyta nuoga, gu-
linti ant siauros lovelės, sulinkusios nuo moters svorio. Teta
Auriai, tiesiog siaubingai nutukusi - mėsos kalnas, išdrikęs
ant lovos, per visą kambarį tekanti nukarusi iki grindų pilka
masė, banguojanti ir
liulanti.
- Jėzau šventas, kaip žiauru, - tariau.
- O man visai gražu, - Žanas Feliksas susidomėjęs pa-
žvelgė į mane. - Pažįstate Lidiją?
- Taip, buvau pas ją nuvažiavęs.
- Aišku, - Žanas Feliksas nusišypsojo. - Namų darbus jau
atlikote. O aš Lidijos nesu matęs. Žinote, Alicija jos nekentė.
- Taip, žinau, - atsakiau nenuleisdamas akių nuo paveiks-
lo. - Dabar
jau matau.
Žanas Feliksas vėl atsargiai suvyniojo visus tris paveikslus.

163
 — O kaip „Alkestidė“? - paklausiau. Ar galiu ją pamatyti)
- Žinoma. Eime su manim.
—
4
Žanas Feliksas nusivedė mane siauru koridoriumi į jū
lerijos galą. Čia „Alkestidė“ buvo užėmusi visą sieną. Lygyui
tokia pat graži ir paslaptinga kaip anksčiau. Nuoga Alicija
stovi savo studijoje priešais tuščią drobę ant molberto ruv ir
šiasi tapyti raudonais kaip kraujas dažais. Įdėmiai nužvelginu
Alicijos veidą. Ir dabar jame neįžvelgiau jokio paaiškininw.
Susiraukiau.
- Jos neįmanoma perprasti.
- Čia ir visa esmė - neleisti komentuoti. Šiame paveiksle
pavaizduota tyla.
— Nelabai suprantu, ką turite galvoje.
— Matote, meno gelmėje glūdi mįslė. Alicijos tylėjimas
yra jos paslaptis, jos mįslė religine prasme. Štai kodėl pa
veikslas vadinasi „Alkestidė“. Skaitėte šį Euripido kūrinį?
vyras smalsiai nužvelgė mane. - Būtinai perskaitykit. Tada
viską suprasite.
Linktelėjau. Ir staiga paveiksle pamačiau tai, ko anksčiau
nebuvau pastebėjęs. Pasilenkiau ir pažvelgiau atidžiau. Pa-
veikslo fone įžiūrėjau ant staliuko vazą su vaisiais obuoliais
—-

ir kriaušėmis. Ant raudonų obuolių - kažkokios mažos baltos

dėmės, balti žvilgantys gumulėliai, lendantys iš vaisių ir ropi-
nėjantys aplink juos. Bedžiau pirštu.
— Ar čia?..
- Kirminai? - Žanas Feliksas linktelėjo. - Taip.
— Neįtikėtina. Įdomu, ką jie reiškia?
— Nuostabu. Meno šedevras. Nieko nepasakysi, — Žanas
Feliksas atsiduso ir pažvelgė į mane. Tada tyliau, tarsi Alicija
būtų galėjusi jį išgirsti, tarė: - Gaila, kad anksčiau jos ne-
pažinojote. Įdomesnio žmogaus gyvenime nesu sutikęs. Visi
žmonės lyg negyvi, suprantate? Eina per gyvenimą apsnūdę.
O Alicija tryško gyvybingumu... Negalėjai atplėšti nuo jos

164
 kių. - Žanas Feliksas
pnuogą Alicijos kūną.
vėl nusisuko
Koks grožis.
—
į paveikslą ir

ilgai žiūrėjo

Aš irgi pažvelgiau į Aliciją. Žanas Feliksas įžvelgė jame

prodų, o aš mačiau vien tik skausmą. Regėjau jos pačios pasi-

"urytas žaizdas ir
jau užgijusius savižalos randus.
Ar
ji niekada
neužsiminė apie mėginimą nusižudyti?
Užmečiau jauką, ir Žanas Feliksas užkibo ant kabliuko.
- Ak, jūs jau žinote? Taip, žinoma, minėjo.
— Po tėvo mirties?
Vyras linktelėjo.
- Ji
visiškai palūžo. Tikriau, sužlugo. Ne kaip menininkė,
vo kaip Žmogus. Ji buvo itin pažeidžiama. O kai tėvas pasiko-
tė, neišlaikė nervai. Ji tiesiog neištvėrė viso šito.
- Turbūt labai jį
mylėjo.
Žanas Feliksas kimiai nusijuokė. Pažiūrėjo į mane kaip į
pamišėlį.
- Nenusišnekėkit.
- Kodėl?
- Alicija nė kiek jo nemylėjo. Ji nekentė savo tėvo. Nie-
kino
jį.
Mane tai pribloškė.
- Alicija pati jums taip sakė?
- Aišku, sakė. Nekentė jo nuo pat vaikystės. Nuo tada, kai
mirč motina.
- Tai... kam tada žudytis iškart po jo mirties? Jeigu ne iš
sielvarto, tai dėl ko?
Žanas Feliksas patraukė pečiais.
- Gal graužė kaltė? Kas ten žino?
Man toptelėjo, kad jis kažko nepasako. Galai nesueina.
Kažkas čiane taip.
Sučirškė jo telefonas.
- Atsiprašysiu sekundėlei, - pasakė Žanas Feliksas ir
nusisukęs nuo manęs atsiliepė. Skambino kažkokia mote-

I65
ris. Jiedu tarėsi, kada susitikti. Aš tau dar paskambinsiu,
—

mcilute,
manc.
- pažadėjo
- Atleiskite.
jis ir išjungė telefoną. Tada vėl atsisuko
į
— Nicko tokio. Jūsų mergina?
Vyras šyptelėjo.
— Draugė... Aš turiu daug draugų.

Neabejoju, kad turi, pamaniau. Krūtinę nudilgė nemalonus

jausmas. Man tas vyrukas kažkodėl nepatiko. Nežinau kodel
Prieš išeidamas iš galerijos uždaviau jam paskutinį klausinią.
— Dar vienas dalykas. Ar Alicija yra minėjusi jums kokį
nors gydytoją?
- Gydytoją?
- Juk turėjo lankytis pas kokį nors gydytoją maždaug tuo
laiku, kai ketino nusižudyti. Bandau
- Hm... - Žanas Feliksas susiraukė.
surasti.
jį -
Veikiausiai... turėjo
kažkoks būti...
— Gal pamenate pavardę?
Kiek pagalvojęs vyras papurtė galvą.
- Apgailestauju. Ne, tikrai nepamenu.
- Na, jeigu kartais prisimintumėte, gal galėtumėte man
paskambinti?
- Žinoma.
Norit patarimo?
Bet nepažadu,
- pažiūrėjo į mane, patylėjo. -

— Mielai išgirsčiau.

- Jeigu iš tiesų norite priversti Aliciją prabilti... duokit jai

dažų ir teptukų. Leiskite jai tapyti. Nes tik
šitaip ji prabils į
jus. Per meną.
— Įdomus pasiūlymas... Jūs man tikrai padėjote. Ačiū,
pone Martinai.
- Vadinkite mane Žanu Feliksu. O kai pamatysite Aliciją,
pasakykite, kad aš ją myliu.
Vyras atsiduso, ir aš vėl pajutau jam atgrasumą; Žanas
Feliksas man kažkodėl atrodė labai nemalonus tipas. Supra-

166
tau, kad jis ir Alicija iš tiesų labai artimi draugai; seniai
—

palinojo vienas kitą, ir akivaizdu, kad jis ja žavėjosi. O gal

mt mylėjo? Sunku pasakyti. Prisiminiau, kaip Žanas Feliksas
Jvelyč „Alkestidę“. Taip, jo akyse iš tikrųjų spindėjo meilė.
į

Het ta meilė galėjo būti ir paveikslui, nebūtinai dailininkei.

Žanas Feliksas dievino meną. Antraip jis būtų jau seniai ap-
laikęs Aliciją Grovo ligoninėje. Būtų nesitraukęs nuo jos nė
per žingsnį - kalbu, nes žinau. Tokios moters nepaliktų joks
vyras.
Ypač jei labai myli.
 2I

Pakeliui į darbą užsukau į „Waterstones“

knygyną ir nusipis
kau knygą „Alkestidė“. Įžangoje buvo rašoma, kad tai vienu
pirmųjų išlikusių Euripido tragedijų, rečiausiai teatro sceno
sc statomas kūrinys.
Pradėjau skaityti metro vagone. Tikrai nesužavėjo. Jeigu
atvirai, pjesė man pasirodė keista. Narsuolis Admetas dic
vų pasmerkiamas myriop, bet Apolonui sėkmingai suderėjus
pasiūlyta išlyga: Admetas išvengs mirties, jeigu suras tą, kuris
sutiks numirti už jį. Admetas prašo tėvo ir motinos sutikti
numirti už jį, bet tėvai kategoriškai atsisako. Sunku numany
ti, kas dedasi Admeto galvoje. Pasielgta ne didvyriškai, visi tą
mato, o dar senovės graikams atrodo, kad jam ne visi namic.
Alkestidė drėbta iš daug tvirtesnio molio. Ji ryžtasi numir
ti už savo vyrą. Tikriausiai nesitikėjo, kad Admetas priims
jos pasiūlymą, bet Admetas priima, ir
Alkestidė miršta, o po
mirties iškeliauja į Hadą.
Bet čia dar ne pabaiga. Pjesė iš dalies baigiasi laimingai—

deus ex machina. Heraklis išvaduoja Alkestidę iš Hado ir sė-

kmingai sugrąžina į gyvųjų pasaulį. Moteris vėl atgyja. Vėl
susitikęs su žmona Admetas susijaudina iki ašarų. O Alkesti-
dės jausmai sunkiai nuspėjami - ji lieka nebyli. Ji nebekalba.
Perskaitęs šias eilutes net krūptelėjau. Negalėjau patikėti
savo akimis.

168
 Darsyk lėtai ir labai įdėmiai perskaičiau paskutinį knygos
puslapį.
Alkestidė atgyja ir grįžta iš mirusiųjų pasaulio. Bet lie-
ku nebyli — nenorinti ar negalinti pasakoti to, ką išgyveno.
lštiktas nevilties Admetas kreipiasi į Heraklį: „Kodėl mano
Jumona stovi ir nieko nekalba?“ Atsakymo jis
nesulaukia. Tra-
pedija baigiasi scena, kai Admetas - visiškoje tyloje —
parsi-
vedu Alkestidę į namus.
Kodėl? Kodėl
jinekalba?
 22
Alicijos Berenson dienoraštis

Rugpjūčio 2-0ji

Šiandieną dar tvankiau. Londone turbūt karščiau nei Atė

nuosc. Bet Atėnuose bent jau yra paplūdimys.
Šiandien man iš Kembridžo paskambino Polas. Nuste
bau išgirdusi jo balsą. Mudu nesikalbame jau keletą mėnesių.
Pirmoji mintis: tikriausiai pasimirė tetulė Lidija. Nesigėdiju
prisipažinti: man būtų labai palengvėję.
Tačiau Polas skambino ne dėl to. Tiesą pasakius, nė neži-
nau, dėl ko jis man skambino. Išsisukinėjo kaip žaltys. Lau
kiau, kada išklos savo reikalą, bet jis taip nieko ir nepasakė.
Vis klausinėjo, kaip aš, kaip Gabrielis, burbtelėjo, kad Lidija
laikosi kaip anksčiau.
— Reikės aplankyti, - pažadėjau. - Jau seniai nebuvau, vis
ketinu nuvažiuoti.
Jeigu atvirai, mano norą aplankyti saviškius stabdo įvai-
rūs jausmai, susiję su gimtuoju namu, Lidija ir Polu. Todėl ir
stengiuosi negrįžti namo, todėl nuolat jaučiuosi kalta, todėl
nėra gerai — nei pirmu, nei antru atveju.
- Būtų smagu paplepėti, - tariau. Pasistengsiu atlėkti
—

kuo greičiau. Bet dabar turiu citi, todėl...

Ir tada Polas prabilo taip tyliai, kad vos jį išgirdau.
- Atleisk, ar negalėtum pakartoti? —
paprašiau.

170
 Sakau, mane užpuolė bėdos, Alicija. Man reikia tavo
p ypalbos.
Kas atsitiko?
Negaliu pasakoti telefonu. Reikia pasimatyti akis į akį.
Deja, šiuo metu tikrai negaliu atlėkti į Kembridžą.
Aš pats atvažiuosiu. Šiandien po pietų. Tinka?
Volo balsas skambėjo taip, kad aš sutikau nė nesusimąs-
vi. Jis buvo velniškai nusiminęs.
"Vinka, - pasakiau. -
Ar tikrai negali išsakyti savo bėdos

wletonu?
Iki pasimatymo, - tarė Polas
ir
išjungė telefoną.
Visą rytą galvojau apic mūsų pokalbį. Koks rimtas turi
buti reikalas, kad Polas kreiptųsi į mane? Gal dėl Lidijos? O
„al dėl namo? Nieko nesuprantu.
Po pietų darbas nesisekė. Kaltinau karštį, bet iš
tiesų min-
ty» klaidžiojo visai kitur. Tryniausi virtuvėje, dėbčiojau pro

linpą, kol galų gale pamačiau gatve ateinantį Polą. Jis man
painojavo.
Labas, Alicija.
Pirmiausia krito
akis, kad jis atrodė labai prastai. Netc-
į

kęs daug svorio, veidas sulysęs. Vien kaulai ir oda. Kažkoks

nesveikas. Išsekęs. Išsigandęs.
Mudu susėdome virtuvėje, pasistatę nešiojamąjį ventilia-
torių. Pasiūliau jam alaus, bet jis pasakė norįs ko stipresnio, ir
manc tai nustebino, nes nepamenu, kad jis būtų mėgęs alko-
holį. Įpyliau jam šlakelį viskio, nedidelį šlakelį; man nusisu-
kus, jis išmaukė jį vienu ypu.
Iš pradžių nieko nepasakojo. Kurį laiką sėdėjome ir tylė-
jome. Paskui jis pakartojo tai, ką buvo sakęs telefonu. Lygiai
tokiais pat žodžiais:
— Mane užpuolė bėdos.
Paklausiau, ką jis turi omenyje. Gal tai dėl namo?
Polas pažiūrėjo į mane buku žvilgsniu.

171
 — Ne,
nedėl namo.
- Tai dėl ko?
—
savęs, - pasakė. Kick padvejojęs vėl prabilo: |m
Dėl

kau į azartinius lošimus. Bijau, kad jau būsiu visai prasilošęs

Paaiškėjo, kad jis jau daug metų lošia iš pinigų. Sakė, vin
kas prasidėjo nuo to, kad norėjo ištrūkti iš namų - kur noru
nuciti, ką nors nuveikti, pasilinksminti. Aš jo nekaltinu. (iy
vendamas su Lidija malonumų nepatirsi. Bet jis pralošdavo
vis daugiau, ir dabar tai pasidarė nebevaldoma. Įkišo nagus u
į santaupas. O ten pinigų irgi ne fontanai.
— Kiek tau reikia? — paklausiau.
- Dvidešimt gabalų.
Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau.
— Pralošei dvidešimt tūkstančių?

— Ne visus iš karto. Skolinausi iš žmonių, dabar visi spau

džia grąžinti.
- Iš ko skolinaisi?
- Jeigu negrąžinsiu, man bus blogai.
— Mamai sakei?
Atsakymą ir taip žinojau. Tegu Polas ir prisidirbęs, bet
nekvailas.
— Aišku, kad nesakiau. Mama mane nudėtų. Man reikia
tavo pagalbos, Alicija. Dėl to ir atvažiavau.
- Aš neturiu tiek pinigų, Polai.
— Aš tau grąžinsiu. Visų iš karto ir nereikia. Tik dalimis.

Nieko jam neatsakiau, o jis nesiliovė maldavęs. Pinigų

reikią jau šįvakar. Jis negalįs grįžti tuščiomis. Gal galiu jam
duoti nors šiek tiek. Neišmaniau, ką daryti. Norėjau padė-
ti, bet jaučiau, kad duodama jam pinigų bėdos nenuginsiu.
Be
to, jaučiau, jog tokias skolas nuslėpti nuo tetulės Lidijos
bus labai sunku. Nežinau, ko būčiau griebusis pati atsidūrusi
Polo vietoje. Prisipažinti Lidijai yra baisiau negu susidurti su
lupikautojais.

172
 Išrašysiu tau čekį, - galiausiai pažadėjau.
Dekingas ir
liudnas Polas vis kartojo ačiu, ačiu, kol rašiau
pjun vekį dviem tūkstančiams, išmokamiems grynaisiais da-

TS Žinau, jis tikėjosi ne tiek, bet toks reikalas man buvo

vaškai naujas ir nepažįstamas, be to, nelabai tikėjau tuo, ką
įvanan prikalbėjo. Man stigo tiesos.
Pasikalbėsiu su Gabrieliu, gal tada galėsiu duoti dar, -
tuiau. - Bet geriau būtų kaip nors kitaip išspręsti šį reikalą.
/anai, Gabrielio brolis yra teisininkas. Gal jis galėtų...
Polas išsigando, pašoko nuo kėdės ir ėmė purtyti galvą.
Ne,
ne, ne, - kartojo. - Tik nieko nesakyk Gabrieliui.
Nepainiok jo į šitą reikalą. Būk gera. Aš pats kaip nors išsi-
kapstysiu. Ką nors sugalvosiu.
O) kaip Lidija? Mano galva, turėtum...
Polas įnirtingai papurtė galvą ir paėmė iš manęs čekį.
"aina jam atrodė per menka, bet garsiai to nepasakė. Netru-
kus jis išėjo.
Jaučiuosi jį
nuvylusi. Nuo vaikystės vis jaučiu, kad tenka
dažnai apvilti Polą. Niekada nepateisinu jo lūkesčių mano
atžvilgiu. Jo galva, aš turėčiau rūpintis juo kaip motina. Betgi
jam derėtų suprasti, kad taip niekada nebus. Aš visai ne mo-
tiniška.
Kai grįžo Gabrielis, jam viską papasakojau. Žinoma, su-
pyko ant manęs. Prikaišiojo dėl to, kad daviau Polui pinigų,
vs nesu jam skolinga ir
neturėčiau juo rūpintis.
Žinau, Gabrielis teisus, bet aš negaliu atsikratyti jausmo,
kad csu nusikaltusi Polui. Aš pabėgau iš to namo, pabėgau
nuo Lidijos, o Polas pasiliko. Jis ir toliau kiurkso tame name
lyg; koks aštuonmetis. Noriu jam padėti.
Tik neišmanau kaip.

173
 Rugpjučio 6-oji

Visą dieną tapiau, cksperimentavau su Jėzaus paveikslo tonu

Piešiau eskizus remdamasi Meksikoje darytomis nuotrauko
mis, kuriose matyti raudona sueižėjusi žemė ir tamsūs spy
gliuočių krūmynai. Vis mąsčiau, kaip pavaizduoti karštį, tų
baisią slegiančią sausrą, ir staiga išgirdau Žaną
Feliksą šiu
kiant mane vardu.
Toptelėjo mintis neatsiliepti, apsimesti, kad manęs nėra
namie. Bet paskui išgirdau barkštelint kiemo vartelius, ir jau
buvo per vėlu. Iškišau pro duris galvą ir pamačiau jį, žings
niuojantį per sodą. Pamojo man.
— Labas, mažule,

- Taip, žinoma.
- pasisveikino. Sutrukdžiau? Gal dirbi?
—

- Gerai, gerai, - tarė jis. - Darbuokis. Žinai, iki parodos

liko šešios savaitės. Labai jau atsilieki nuo grafiko, ir bjau -
riai nusijuokė. Mano veide turbūt pamatė nepasitenkinimą,
nes skubiai pridūrė: Pajuokavau. Tikrai atėjau ne šnipinėti.
—

Nieko jam neatsakiau. Sugrįžau į studiją, jis atsekė pas-

kui mane. Pasistatė kėdę priešais ventiliatorių. Prisidegė
cigaretę ir jos dūmai nuo lengvo vėjelio pasklido aplink jį.
Nuėjau prie molberto ir paėmiau teptuką. Aš dirbau, o Ža-
nas Feliksas kalbėjo. Skundėsi dėl karščio, esą Londonas
nepasirengęs tokiam siaubingam orui. Lygino Londoną su
daug pranašesniu Paryžiumi ir
kitais miestais. Po kurio lai-
ko lioviausi jo klausiusis, o jis ir toliau varė savo giesmelę,
skundėsi, teisinosi, guodėsi ir netrukus įkyrėjo man iki gyvo
kaulo. Jis niekada manęs nieko neklausinėja. Aš jam visiškai
neįdomi. Net ir
Felikso auditorija.
po šitiek metų aš jam tik priemonė - Žano

Negražiai pasakiau. Jis senas mano draugas, visados man

padėjo. Dabar jaučiasi vienišas, ir tiek. Aš irgi vieniša. Na,
verčiau likti vienišai, nei gyventi su nemylimu žmogumi. Dėl

174
to iki Gabrielio su niekuo rimtai ir nedraugavau. Laukiau
taalnielio tikro vyro, tiek tvirto ir teisingo, kiek visi kiti
—

buvo supuvę. Žanas Feliksas visada mudviem pavydėjo. Ban-

"hr
slėptiir dabar dar slepia, - bet man akivaizdu, kad jis
—

wkenčia Gabrielio. Vis vambrija, esą Gabrielis ne toks talen-

nuygas kaip aš, kad yra savimyla ir egocentrikas. Man regis,
/ anas Ueliksas puoselėja viltį kada nors vėl šildytis prie mano
mo — kad aš imsiu ir pulsiu jam po kojomis. Bet jis nežino
viwno dalyko: su kiekviena kandžia pašaipa ar nepadoria pas-
tabu jis gena mane vis
giliau į Gabrielio glėbį.
Žanas Feliksas nuolat man primena apie ilgametę mu-
!viejų draugystę -
laikosi jos įsitvėręs kaip ramsčio, — prisi-
imena šiltus jausmus pirmaisiais metais, kai abu buvome „pricš

4 pasaulį“. Bet aš abejoju, ar Žanas Feliksas suvokia, jog

Lukosi įsikibęs tos mano gyvenimo dalies, kada nesijaučiauaš
Liuninga. Visi šilti mano jausmai Žanui Feliksui — kaip tik iš
ano laikmečio. Mudu tarsi sutuoktiniai, seniai nebemylintys
vienas kito. Šiandien supratau, kaip stipriai aš jo nekenčiu.
- Aš dirbu,
- -
tariau. Man reikia užbaigti, tad jeigu tu
neko prieš...
Žanas Feliksas nepatenkintas susiraukė.
- Nori, kad išeičiau? Stebiu tave piešiančią nuo tos aki-
mirkos, kai pirmą kartą paėmei
į
rankas teptuką. Jeigu ir tada
trukdžiau dirbti, ko tylėjai ir nieko nesakei?
- Užtat dabar sakau.
Man ėmė kaisti veidas, krūtinėje užvirė pyktis. Neįsten-
iau jo suvaldyti. Bandžiau tapyti, bet ranka pradėjo drebėti.
Jaučiau, kad Žanas Feliksas įdėmiai stebi mane. Atrodė, net
pirdžiu, kokios mintys sukasi jo
galvoje, kad knibžda, siaučia,
sėlsta.
- Supykai ant manęs? — pagaliau tarė jis. Kodėl? -
- Jau sakiau. Nevalia atlėkti iš anksto nepranešus. Bent
j1u parašyk žinutę ar paskambink.

175
 - Nemaniau, kad susitikimui su sena drauge būtinas vu

šytinis kvietimas.
Stojo tyla. Jam tai labai nepatiko. Turbūt kitaip ir ne
galėjo būti. Neketinau šitaip išrėžti. Norėjau pasakyti švel
niau. Bet kažkodėl ėmiau ir nesusivaldžiau. O keisčiausių
tai, kad man norėjosi jį įskaudinti. Norėjosi pasirodyti ne
mandagiai.
- Žanai Feliksai, paklausyk...
- Klausau.
- Sunku rasti tinkamų žodžių. Po parodos norėčiau viskį
keisti.
— Ką keisti?
- Galeriją. Norėsiu pakeisti galeriją.
Žanas Feliksas nustėręs spoksojo į mane.
Lyg mažas vaikas, pamaniau, tuoj ims ir apsižliumbs.
Baisiai susierzinau.
— Laikas atversti naują puslapį, - pasakiau. - Mudviem
abiem.
- Aišku, - jis prisidegė naują cigaretę. — Spėju, kad šitą
mintį tau pamėtėjo Gabrielis.
- Gabrielis čia niekuo dėtas.
Aš jam nepatinku.
—

— Nekvailiok.
- Jis nuteikė tave prieš mane. Apnuodijo. Mačiau, kad tai
jau vyksta. Jis jau kelerius metus šitaip.
—Netiesa.
- Kaip dar tai paaiškintum? Kokia kita dingstimi galėtum
smcigti man į nugarą?
—Nedramatizuok. Kalbam tik apie galeriją, o ne apie tavo
ir mano santykius. Mudu su tavim ir toliau liksime draugai.
Ir susitikinėsime.
- Jeigu pirmaparašysiu žinutę ar paskambinsiu? ir nu- —

sijuokė. O tada pratrūko kaip užsuktas, varė nesustodamas,

176
hy; bijotų, kad aš jo neužčiaupčiau: - Oho! - šūkavo. - Vaje!
Vaje! Aš visą laiką tikėjau tikėjau tavimi
— savimi,ir o
tu štai
mur rėži, kad nieko nebuvo. Švyst, ir nieko. Žinai, niekas
tavimi nepasirūpins taip, kaip aš. Niekas.
Žanai Feliksai, labai prašau...
Negaliu patikėti, kad tu taip nusprendei.
Jau seniai norėjau tau pasakyti.
Visai netinkamas metas tokiam atvirumui. Žanas Feliksas
vertė akis.
-
Kaip suprasti: seniai? Ar labai seniai?
- Nežinau. Senokai.
- Ir tu visą laiką Taip? Viešpatie, Alicija.
apsimetinėjai?
Nesick tokios pabaigos. Neišmesk manęs kaip šiukšlės.
Niekur
-

aš
tavęs nemetu. Nesinervink. Mudu visada lik-
me draugai.
- O dabar
pala, ramiai. Žinai, ko atėjau? Norėjau pakvies-
ti tave penktadienį
į
teatrą. - Jis išėmė iš vidinės švarko kiše-
nes du bilietus ir parodė man. Du bilietai į Euripido tragediją
Nacionaliniame teatre. - Norėčiau, kad citum su manim. Tai
vivilizuotesnis būdas atsisveikinti, argi ne? Mudviejų drau-
ystės vardan, tik nesakyk ne.
Idvejojau. Ko jau ko, o
į teatrą tikrai nenorėjau. Netroš-
kau
ir dar labiau jo liūdinti. Tąkart turbūt būčiau sutikusi su
viskuo, kad tik jis greičiau išsinešdintų. Tad ėmiau ir sutikau.

Pusė vienuoliktos vakaro

Gabrieliui parėjus papasakojau jam apie Žaną Feliksą. Ga-

brielis atsakė niekada nesupratęs mūsų draugystės esmės.

są Žanas Feliksas jam atgrasus, Gabrieliui nepatinka, kaip

tas vyras žiūri į mane.
—O kaip jis
žiūri?

177
 - Tarsi būtum jo nuosavybė ar dar kas. Mano galva, tuv
reikėtų mauti iš jo galerijos. Išeiti iki parodos.
ę
— Negaliu. Per vėlu. Nenoriu, kad imtų manęs nekęsti. Ii
nežinai, koks jis kerštingas.
— Man regis, tu jo bijai.
—
Nebijau. Tiesiog bus paprasčiau, jeigu pasitrauksiu nuw

jo palengva.
— Kuo greičiau, tuo geriau. Jis tave įsimylėjęs. Juk Žinai,
taip?
Nesiginčijau, nors Gabrielis neteisus. Žanas Feliksas myli
ne mane. Jam labiau rūpi mano paveikslai. Tai dar viena pric
žastis, dėl ko turėčiau nuo
jo pasitraukti. Žanui Feliksui aš vi
siškai nerūpiu. Bet dėl vieno dalyko Gabrielis vis dėlto teisus.
Aš jo bijau.
 23

Iiomedą radau jo kabinete. Sėdėjo ant aukštos kėdės pric-

imi savo auksastygę arfą.
Koks dailus instrumentas, - pagyriau.
Diomedas linktelėjo.
Bet juo labai sunku groti, ir paskambino, meiliai
—

braukdamas pirštais per stygas. Kambarį suvirpino gamos

parsų kaskada. - Nori pabandyti?
Švptelėjęs papurčiau galvą.
IJiomedas nusijuokė.
- Matai,aš vis paklausiu, nes viliuosi, kad apsigalvosi. Bet
tikrai nesu įkyrus.
- Aš nemuzikalus. Tai dar mokykloje man tiesiai šviesiai
pasakė muzikos mokytoja.
- Kaip ir terapija, muzika remiasi draugyste ir visiškai
priklauso nuo pasirinkto mokytojo.
—
Nesiginčysiu, teisybė.
Diomedas pažvelgė pro langą, galva parodė į tamsėjantį
dangų.
- Šie debesys pritvinkę sniego.
- O man labiau panašūs į lietaus debesis.
— Ne, sniego, - atrėmė jis.
Patikėk, esu kilęs iš senos
—

graikų aviganių giminės. Šiąnakt tikrai snigs. - Diomedas

darkart viltingai pažvelgė į debesis, tada atsisuko į mane ir
paklausė: - Kuo galėčiau padėti, Teo?

179
 - Štai, - stumtelėjau per stalą nusipirktą knygą.
Jis pažvelgė į ją.
- Kas čia?
- Euripido tragedija.
—

—
Matau. Kam man
ją rodai?
Na, tai „Alkestidė“. Taip Alicija pavadino autoportretą,

nutapytą po Gabriclio mirties.

— Ak, taip taip. Žinoma, - jis pažvelgė susidomėjęs.
Vaizduoja save tragiškos lemties narsuole.
—Galbūt. Turiu prisipažinti, mane tai visai suglumino.
Manau, jums turėtų geriau pavykti suvokt tą kūrinį.
—Dėl to, kad esu graikas? — jis nusijuokė.
- Manai, turė-
čiau viską Žinoti apie kiekvieną graikų tragediją?
—
Na,vis tiek geriau negu aš.
—
Nesuprantu, kodėl turėčiau? Jei taip, tai kickvienas an-
glas turėtų būti susipažinęs su visais Šekspyro kūriniais, jis —

šyptelėjo. - Bet tau pasisekė. Tuo mūsų šalys ir skiriasi. Kic-

kvienas graikas žino apie savo krašto tragedijas. Tai mūsų mi-
tai, mūsų istorija -
mūsų kraujas.
- Tai padėsite man suprasti šitą?
Diomedas paėmė knygelę, pasklaidė lapus.
— O kas čia sunkaus?
- Sunku tai,
kad ji nekalba. Alkestidė mirė už savo su-
tuoktinį. Pjesės pabaigoje ji grįžta į gyvųjų pasaulį, bet pasi-
renka tylą.
- Aha. Kaip
- Taip.
ir Alicija.

— Vėl klausimas: kas čia neaišku?

—
Akivaizdu, yra kažkokia sąsaja, bet aš jos neįžvelgiu.
Kodėl Alkestidė pjesės pabaigoje nebekalba?

- O kaip tau atrodo?

— Nežinau. Gal ją užvaldė emocijos?

180
 Galbūt. O kokios?
Džiaugsmas?
Džiaugsmas? -
Diomedas nusijuokė. Teo, pamąstyk.
—

Kip pa/s jaustumeisi? Mylimiausias žmogus pasmerkė tave

myriop, nes yra bailys. Juk tai siaubinga išdavystė.
Manote, ji labai supyko?
Ar
pats niekada nebuvai išduotas?
Klausimas lyg peilis smigo į krūtinę. Pajutau, kad raustu.
lupos sukrutėjo, bet nieko negalėjau ištarti balsu.
IJiomedas šyptelėjo.
- Matau, kad buvai. Tad... pasakok. Ką jaučia Alkestidė?
Šįkart atsakymą jau žinojau:
- Pyktį. Jinai... supyko.
- Taip, - linktelėjo Diomedas.Daugiau nei supyko.
—

Įsiuto taip, kad buvo nusiteikusi jį nudėti. Jis prunkštelė-

—

jo. - Akivaizdu, kokic turėjo būti paskesni jų santykiai. Al-

kestidės ir Admeto. Patikėk, to, kas žlugo, jau nesugrąžinsi.
Prabilti išdrįsau tik po kelių ilgų akimirkų:
- O Alicija?
- O kas dėl jos?
- Alkestidė buvo pasmerkta myriop dėl savo vyro bailu-
mo. O Alicija...
— Ne, Alicija nemirė... fiziškai,
- jis kiek patylėjo. - Bent
jau fiziškai. Kita vertus...
— Norite pasakyti, kažkas atsitiko... ir tai nužudė ją dva-
siškai... atėmė jai norą gyventi?
- Galbūt.
Man
tai
nepatiko. Paėmiau nuo stalo knygą ir pažvelgiau
į ją. Ant viršelio — klasikinė dailios moters skulptūra, jam-
žinta marmure. Žiūrėdamas į ją prisiminiau Žano Felikso
žodžius: „Jeigu Alicija nebegyva... kaip Alkestidė... tuomet
turime sugrąžinti ją į šį pasaulį.“

I8I
 - Teisingai.
= Man dingtelėjo... Jeigu Alicija išsako savo mintis pei
meną, tai ar negalėtume sugrąžinti jai to jos „balso“?
- Ir kokiu būdu?
- Leiskime jai piešti.
Diomedas nustebęs pažvelgė į mane. Paskui atsainiu
mostelėjo ranka.
- Jai jau skirta meno terapija.
— Aš kalbu ne apic meno terapiją, o apie tai, kad reikia
leisti Alicijai tapyti — skirti jai patalpą ir palikti vieną. Tegu
išreiškia save, tegu išlieja savo cmocijas. Gal sulauktume ste
buklo?
Diomedas neskubėjo atsakyti. Ilgokai mąstė.
- Pasitark su jos meno terapeute. Ar jau spėjai su ja susi
pažinti? Su Rovena Hart? Ji nepalenkiama.
— Aš su ja pasikalbėsiu. Duodat leidimą?
Diomedas patraukė pečiais.
- Jeigu pavyks įtikinti Roveną - pirmyn. Bet iš anksto ga
liu pasakyti, kad toks sumanymas jai nepatiks. Visai nepatiks.
 24

- Manau, sumanymas puikus, - tarė Rovena.

- Tikrai? - stengiausi nepasirodyti nustebęs. - Taip manote?
— O taip. Tik bėda ta, kad Alicija nenorės.
- Kodėl manot, kad nenorės?
Rovena pašaipiai prunkštelėjo.
—
Ogi todėl, kad Alicija pati abejingiausia ir nekomuni-
—

kabiliausia kalė iš visų, su kuriais man teko dirbti.

— Oho!
Nuėjau su Rovena į dailės studiją. Nutaškytos dažais
grindys priminė mozaiką, sienos apkabinėtos meno kūriniais.
Keli visai neblogi, bet dauguma - keisti. Pati Rovena buvo
trumpaplaukė blondinė su gilia raukšle kaktoje, išvargusiu
kankinės veidu, neabejotinai dėl daugybės nesukalbamų pa-
cientų. Alicija irgi buvo viena
iš tų netikėlių.
- Arji nenori dalyvauti dailės terapijoje? — paklausiau.
—
Nenori, - kalbėdama Rovena dėliojo į lentyną pieši-
nius. — O aš tiek dėjau vilčių, kai ji atėjo į mūsų grupę. Iš visų
Jėgų stengiausi, kad jai čia būtų gera ir jauku, bet ji
ateina

sėdi, ilgai spokso į tuščią lapą. Niekas jos neįkvepia tapyti, net
ir
picštuko nepaima
į rankas. Blogas pavyzdys
Užjausdamas linktelėjau. Meno
terapijos
kitiems.
tikslas yra leisti
pacientams piešti ar tapyti, o svarbiausia — duoti galimybę
kalbėti apie savo meno kūrinį, susieti jį su emocine būsena.

183
Tai puikus būdas leisti jų pasgmonci atsiskleisti popicriujeį
paskui visa tai galima aptarti ir pamąstyti. Kaip visada, viskua
š
priklauso nuo asmeninių terapeuto įgūdžių. Ruta mėgdavo
kartoti, esą tik keletas terapeutų itin gabūs ir turi gerą nuo
jautą. O visi kiti - santechnikai. Mano galva, Rovena
santechnikė. Akivaizdu, kad Alicija ją ignoruoja.
ij
Kaip įmanydamas stengiausi jai įsiteikti.
— Gal jai per skaudu? - paklausiau.
— Skaudu?
— Tokio lygio dailininkei turbūt nelengva sėdėti ir tapyti
drauge su ligoniais.
— Kodėl? Dėl to, kad ji gabesnė? Mačiau jos darbus. Ad
jų taip aukštai nevertinu, - ir susiraukė, tarsi būtų paragavuni
ko neskanaus.
Štai kodėl Rovenai nepatinka Alicija - Roveną ėda pa
vydas.
- Šitaip kiekvienas gali piešti, — vėl prakalbo ji. - Nieko
sudėtingo atvaizduoti ką nors fotografiniu tikslumu. Daug
svarbiau turėti savitą požiūrį.
Nenorėjau leistis
diskusijas apie Alicijos meną.
į

- Suprantu. Norite pasakyti, kad tik apsidžiaugtumėte

perleidusi Aliciją man, tiesa?
Rovena piktai dėbtelėjo į mane.
- Mielai prašom.
- Ačiū. Esu jums dėkingas.
Rovena paniekinamai purkštelėjo.
- Jums pačiam teks pasirūpinti dailės reikmenimis. Mano
biudžetas nelcidžia pirkti aliejinių dažų.
 25

- Turiu atlikti nedidelę išpažintį.

Alicija nežiūrėjo į mane.
Atidžiai ją stebėdamas kalbėjau toliau:
Anądien vaikštinėdamas po Sohą priėjau tavo galeriją.
Užsukau vidun. Savininkas mielai sutiko parodyti man keletą
tavo darbų. Jis senas tavo draugas, taip? Žanas Feliksas Mar-
tinas. Laukiau atsakymo. Nesulaukiau. - Tikiuosi, nepalai-
—

kysi to įsibrovimu į tavo privatumą. Gal pirmiausia reikėjo

tavęs atsiklausti? Tikiuosi, nesupyksi. — Jokio atsako. Pa- —

mačiau keletą paveikslų, kurių anksčiau nebuvau matęs. Tavo

mamos... Ir dar tavo tetos Lidijos Rouz.
Alicija iš lėto pakėlė galvą ir pažvelgė į mane. Akyse išvy-
dau
tai, ko dar nebuvau regėjęs. Sunku įvardyti, kas tai buvo.
(Gal... džiaugsmas?
— Nors domėjausi kaip tave gydantis gydytojas, paveikslai
padarė man didelį įspūdį. Iš tiesų labai paveikūs darbai.
Alicija nuleido akis. Jai vėl buvo neįdomu.
Aš atkakliai toliau variau savo:
— Man įstrigo pora dalykų. Paveiksle, kuriame vaizduoja-
ma tavo mama
ir avarija, man kai ko trūko... Trūko tavęs. Tu
nenutapci savęs automobilyje, nors tąkart tikrai buvai kartu
su mama.
-
Jokios reakcijos. Pagalvojau, turbūt manai, kad
—-

ta tragedija liečia tik ją. Nes žuvo tik ji. Betgi automobilyje

I85
 Šš
buvo ir maža mergaitė. Vaikas. Spėju, kad niekas nekreipė
dėmesio
į to vaiko skausmą, neleido iki galo išjausti.
Alicija pakėlė galvą. Pažiūrėjo į mane. Akyse iššūkis.
—

Kažką užkabinau. Taigi nebepalcidau.

- Paklausinėjau Žaną Feliksą apie tavo autoportretą. Apie
„Alkestidę“ - ką tai reiškia. Jis man patarė paskaityti šitų,
pastūmiau knygelę per stalą.
Alicija pažvelgė į ją.
— „Kodėl
ji
nekalba?“ — klausia Admetas. Aš užduodu tau
tą patį klausimą, Alicija. Kas atsitiko, kad tu nekalbi? Kodėl
nori tylėti?
Alicija užsimerkė — turbūt kad dingčiau jai iš akių. Po
kalbis baigtas. Pažvelgiau
į
laikrodį ant sienos
Seansas beveik baigėsi. Liko pora minučių.
jai
už nugaros,

Savo kozirį laikiau paslėpęs iki šios akimirkos. Mečiau jį

truputį susijaudinęs, bet vildamasis, kad ji nieko nepastebės:
- Žanas Feliksas davė man pasiūlymą. Sakyčiau, ganu
gerą. Jo manymu, tau reikėtų leisti tapyti... Ar norėtum?
Duotume tauatskirą kambarėlį, parūpintume drobės, dažų
ir teptukų.
Alicija sumirksėjo. Akys plačiai atsimerkė. Atrodė, lyg,
kažkas uždegė jose šviesą. Žvelgė į mane kaip vaikas nekal
tomis akimis, be jokios nuoskaudos ar
įtarumo. Veidą užliejo
sveikas raudonis. Staiga ji neįtikėtinai atgijo.
- Pasikalbėjau su profesoriumi Diomedu. Jis irgi tam pri
taria. Taip pat ir Rovena... Tad viskas dabar priklauso nuo
tavęs, Alicija. Ką pasakysi?
Laukiau. O ji žiūrėjo mane.
į
Ir tada galiausiai sulaukiau to, ko ir norėjau, - teigiamo
atsako, ženklo, kad cinu teisingu keliu.
Gestas buvo vos įžiūrimas. Vos pastebimas. Bet vis tiek
reiškė labai daug.
Alicija nusišypsojo.
 26

Valgykla pati šilčiausia patalpa Grovo ligoninėje. Palei sie-

—

nis karšti radiatoriai, tad suolai prie jų visada nusėdami

—

pirmiausia. Patys triukšmingiausi būna pietūs, kai vieni ša-

h1 kitų susėda ir personalas, ir pacientai. Valgančiųjų balsai
wuisilieja į triukšmingą garsų kakofoniją; tai dėl nesmagaus
įtudulio, kai vienoje vietoje susirenka visi ligoniai.
Keletas linksmai nusiteikusių iš Karibų salų kilusių valgy-
klos darbuotojų juokdamosi ir plepėdamos tarpusavyje kro-
vv lėkštes dešreles ir bulvių tyrę, žuvies gabalėlius ir keptas
į

bulvytes, vištienos troškinį su kariu; kvapas, kaip visada, buvo

geresnis nei skonis. Pasirinkau žuvį su bulvytėmis — geriausią
patickalą iš trijų blogiausių. Prie staliuko ėjau pro Elifą. Ji
sėdėjo apsupta savo šutvės būrio kiečiausių pacientų niū-
—

riais veidais. Eidamas pro jų staliuką išgirdau skundžiantis

dėl prasto maisto.
- Šito šūdo aš nevalgysiu, — pareiškė Elifa ir nustūmė
lėkštę.
Šalia jos sėdinti moteris prisitraukė jos padėklą, pasiren-
„usi išvaduoti Elif4 nuo kančios, bet pastaroji kepštelėjo kai-
mynei per pakaušį.
— Besotė! — sušuko Elifa.
- Atiduok lėkštę.
Aplink nuaidėjo juokas. Elifa prisitraukė lėkštę ir su nau-
ja jėga kibo į maistą.

187
 pastebėjau, sėdėjo viena valgyklos gale. Kualbė
Alicija, ę
žuvies gabalėlį lyg anoreksiškas paukštelis, stumdė po lėkūtų,
bet į burną neėmė. Jau norėjau prisėsti šalia jos, bet apsiyal
vojau. Jeigu būtų pakėlusi galvą ir mudviejų žvilgsniai butų
susitikę, gal ir būčiau prisėdęs. Bet ji kiurksojo nudelbusi
akis, tarsi stengdamasi atsiriboti nuo aplinkos šalia esančių ir
žmonių. Nenorėjau brautis į privačią jos erdvę, tad atsisėdiu
pric kito stalo, kiek atokiau nuo valgančiųjų, kibau į žuvį ir
su keptomis bulvytėmis. Nurijau pirmą kąsnį beskonės men
kai pašildytos žuvies. Pritariau Elifai, taip ir magėjo sviewtl
žuvį į šiukšlių dėžę, bet staiga priešais mane atsisėdo kitun
valgytojas.
Mano nuostabai, tai buvo Kristianas.
- Viskas gerai? — paklausė pasisveikinęs.
- Taip. O tau?
Kristianas nieko neatsakė. Ryžtingai kibo į kietą kaip
akmuo troškinį su ryžiais.
- Girdėjau apie tavo ketinimus leisti Alicijai tapyti, — tarė
rydamas kąsnį po kąsnio.
— Matau, gandai
greitai sklinda.
—Ypač pas mus. Tai tavo idėja?
Neskubėjau atsakyti.
-Taip, mano, - ištariau galiausiai. - Galvoju, turėtų išeiti
į naudą.
Kristianas nepatikliai dėbtelėjo į mane.
- Atsargiai, brol.
— Ačiū, kad perspėjai. Bet, manau, be reikalo.
— Aš
tik šiaip. Žinai, gali greitai peržengti ribą. Čia dažnai
taip nutinka. Matau, tu dar ne viską supranti.
— Manęs ji nesuvilios, Kristianai.
Jis nusijuokė.
— Man atrodo, jinai tave jau suviliojo. Duodi jai viską, ko
tik ji trokšta.

188
 Aš jai duodu tai, ko jai reikia. Pajusk skirtumą.
Iš kur žinai, ko
jai reikia? Per daug susitapatini su ja. Tai
davaizdu. Ligonė ji, o ne tu.
Dirstelėjau į laikrodį, stengdamasis nuslėpti pyktį.
"Turiu bėgti, -pakilęs nuo stalo griebiau padėklą.
Nucidamas išgirdau Kristianą tariant:
Jinai kabinsis į tave. Pamatysi. Tik nesakyk, kad neper-
spejau.
Susicrzinau. Visą dieną jaučiausi bjauriai.

Vo darbo išėjęs iš Grovo ligoninės užsukau į parduotuvėlę nu-

pirkti cigarečių. Įsikišau vieną cigaretę į burną, prisidegiau
1 įtraukiau į plaučius dūmo; elgiausi beveik nesąmoningai.
Vis galvojau apie Kristiano žodžius. Kartojau juos mintyse,
o
pro šalį lėkė mašinos. „Gali greitai peržengti ribą“, pasakė jis.
Ar tikrai? Ar
ne dėl to
aš taip suirzau? Ar Alicija užkabi-
uo mano jausmus? Kristianui iš
tiesų taip atrodo; neabejojau,
kad ir Diomedas jau įtaria. Ar jie neklysta?
Rausdamasis savyje pajutau, kad jie klysta. Taip, aš noriu pa-
dėti Alicijai, bet neabejotinai įstengsiu jos atžvilgiu išlikti objek-
tyvus, budnus ir
atsargus, griežtai laikysiuosi nustatytų ribų.
Aišku, aš klydau. Jau buvau įklimpęs, tik nenorėjau to pri-
pažinti. Netgi sau.

Paskambinau Žanui Feliksui į galeriją. Paklausiau, kur dabar

vra Alicijos dailės reikmenys: teptukai, dažai, drobės.
Ar visa tai tebesaugoma?
—

Žanas Feliksas kiek padelsė, paskui atsakė:

—Na... aš juos pasiėmiau.
- Jūs?
- Taip.
Po teismo ištuštinau jos studiją, susirinkau viską,
kas vertinga: juodraštinius eskizus, užrašų sąsiuvinius, mol-
bertą, dažus, ir dabar visa tai saugau pas save.

189
 - Kaip gerai. 81
l

— Vadinasi, paklausėte mano patarimo? Leidote Alix ijut

tapyti, taip?
—
Taip, - -
atsakiau. Tik neaišku, ar iš to bus kokios niunlos
- Oi, tikrai bus. Pamatysite. Prašau tik vieno: leiskite un
užmesti akį į užbaigtus jos darbus, - jo balse skambėjo keistu
alkana gaida.
Staiga man galvoje šmėstelėjo vaizdinys: Žano Kelikau
daiktų sandėlyje Alicijos paveikslai guli suvynioti kaip kudi
kiai. Ar jis tikrai nusprendė saugoti juos dėl Alicijos? O gul
tiesiog negali su jais išsiskirti?
- Gal galėtumėte atvežti jos tapybos reikmenis į Grovą,
paprašiau. -
Ar nebūtų sunku?
- Ak, aš...
Žanas Feliksas kažko dvejojo. Jaučiau, kad sutriko. Neva
lingai šokau jam padėti:
- Arba, jeigu norite, galiu pats užvažiuoti ir paimti.
- Taip, taip. Manau, šitaip bus geriau, - atsakė jis.
Žanas Feliksas bijo eiti į ligoninę, bijo susitikti su Alicija,
Kodėl?
tarp jų įvyko?
Kas

Kodėl jis vengia akistatos?

 27

- Kada susitinki
su drauge? -
paklausiau.
-
Lygiai septintą. Po repeticijos, -
Keitė padavė man savo
kuvos puodelį. -
Jeigu pamiršai, Teo, tai ji vardu Nikolė.
- Aišku, - tariau žiovaudamas.
Keitė rūsčiai pažvelgė į mane.
- Žinai, mane žeidžia, kad tu nepameni. Ji geriausia
mano draugė. Dėl Dievo, mudu abu ėjome
vukarėlį.
jos išlydėtuvių
į
- Kas sakė, kad nepamenu Nikolės? Pamenu. Tik vardą
ĮKtumiršau.
Keitė pavartė akis.
- Tiek
Šyptelėjau
to. Mulkis. Einu
į ūsą.
į dušą,
- ir išėjo iš virtuvės.

Vadinasi, lygiai septintą.

Išc ketvirčio septynios paupiu nuėjau į „Sautbanką“, kur Kei-

tė repetuoja.
ant suolo priešais pastatą, šonu į duris, kad
Atsisėdau
Keitė manęs nepamatytų, jeigu išeitų šiek tiek anksčiau.
Kartkartėmis sukteldavau galvą ir pažvelgdavau per petį. Bet
durys ir toliau nebuvo varstomos.
Penkios minutės po septynių durys staiga atsidarė. Pasi-
girdo triukšmingos kalbos ir juokas, aktoriai vienas po kito

I9I
ėmė virsti pastato. Grupelėmis po du ar tris išsivaikščiojo
iš

skirtingas puses. Tačiau Keitės tarp jų nebuvo.

Š
Palaukiau dar penkias minutes. Praėjo dešimt minučių
Žmonės liovėsi plūdę pro duris. Tikriausiai pražiopsojuu
Keitę. Turbūt išėjo iki man pasirodant. O gal jos čia apskritai
nebuvo?
Gal ji man melavo dėl repeticijos?
Pakilau nuo suolo ir nuėjau prie durų. Reikia įsitikint
O jeigu ji pastate ir mane pamatys? Kas tada? Kaip pasiaiš
kinsiu, ko atėjau? Nusprendžiau padaryti jai staigmeną? Taip
ir pasakysiu: kad atėjau norėdamas pakviesti ją su „Nikole“
vakarienės. O jei Keitė ims meluoti ir
išsisukinėti, esą „Niko
lė susirgo“, „Nikolė atšaukė susitikimą“? Tada visą sumautų
vakarą mudvicm teks kiurksoti namie. Dar vieną ilgos ir ne
jaukios tylos vakarą.
Priėjau prie durų. Kiek padvejojęs suėmiau už žalsvos žal
varinės rankenos ir
pastūmiau duris.
Patckau pliką šaltą betoninę patalpą. Trenkė drėgme.
į

Repeticijų salė buvo ketvirtame aukšte, -

Keitė skundėsi, kad
kasdien tenka lipti laiptais, - tad nupėdinau pric pagrindinių
laiptų. Užlipau antrą aukštą ir jau rengiausi lipti toliau, bet
į

staiga išgirdau balsą, sklindantį iš

viršutinio aukšto. Tai buvo
Keitė. Ji kalbėjo telefonu:
- Žinau. Atsiprašau. Tuoj pasimatysime. Aš greitai. Ge
rai, gerai. Iki.
Sustingau dar kelios akimirkos,
—
ir
susitiksime akis į
akį. Todėl puoliau apačion ir pasislėpiau už kampo. Kei-
tė praėjo pro šalį manęs nepastebėjusi. Išėjo laukan. Durys
užsitrenkė.
Nuskubėjau paskui ją. Išėjau iš pastato. Keitė žingsniavo
tilto pusėn. Ėjo greitai, aš sekiau iš paskos laviruodamas tarp
skubančių iš darbo pracivių ir turistų, stengdamasis išlaikyti
saugų atstumą ir nepamesti jos iš akių.

192
 Perėjusi tiltą Keitė nusileido laipteliais į krantinę ir pa-
waukč į metro stotį. Nusekiau paskui spėliodamas, kurią
Layptį ji pasirinks.
Išct į metro ji neįlipo. Perėjo stotį ir išlindo kitoje pu-
sjv. Nuėjo Čaringo Kryžkelės pusėn. Aš iš paskos. Prie
—

wiesoforo sustojau už kelių žingsnių nuo jos. Kirtę sankryžą

patraukėme į Sohą. Sekiau ją siauromis gatvelėmis. Keitė pa-
«ko į dešinę, paskui
į kairę, tada
į
dešinę. Staiga sustojo
vėl

kuip įbesta prie Leksingtono gatvės kampo ir ėmė laukti.

"ai štai kur jų susitikimo vieta. Visai nebloga — centre,
tuiukšminga, anonimiška. Kiek padvejojęs šmurkštelėjau į
al1us užeigą prie kampo. Įsitaisiau prie baro. Iš čia buvo gerai
mutyti Keitė kitapus gatvės.
Nuobodžiaujantis padavėjas susišiaušusia barzda dėbte-
ljo į mane.
- Ko?
- Pintą „Gineso“.
Padavėjas žiovaudamas nuėjo įpilti man alaus. O aš ne-
nuleidau akių nuo Keitės. Buvau tikras, kad
pro langą ji ma-
nęs nepamatys net pažvelgusi šiton pusėn. Sykį Keitė tikrai
pažiūrėjo tiesiai į mane. Širdis apmirė, dingtelėjo, kad būsiu
pastebėtas, bet ne, jos žvilgsnis nuklydo kitur.
Minutės kapsėjo, o Keitė vis laukė. Aš irgi. Lėtai gurkš-
nojau alų ir stebėjau ją. O jis niekur neskuba, kad ir kas toks
butų. Jai tai turėtų nepatikti. Keitė nemėgsta būti verčiama
laukti, nors pati amžinai visur vėluoja. Mačiau, kad ji pradeda
nervintis, raukytis ir vis žvilgčioja į laikrodį.
Ir tada pamačiau vyrą, jis perėjo gatvę ir patraukė pric
jos. Per kelias akimirkas, kol ėjo per gatvę, spėjau jį gerai ap-
žiurėti. Dailiai sudėtas. Šviesūs plaukai iki pečių. Mane tai
nustebino, nes Keitė visada sakydavo, kad jai patinka vyrai
tamsiais plaukais ir tokiomis akimis kaip mano; na, nebent
tai dar vienas jos melas.

193
 Bet vyras praėjo pro ją. Keitė į jį nė nepažvelgė. Jis dingo š
man iš akiračio. Vadinasi, ne tas. Įdomu, ar Keitė irgi palvoja
tą patį, ką ir aš? Kad ją apgavo?
Staiga jos akys išsiplėtė. Lūpos ėmė šypsotis.
Pamojavo
kažkam, man dar nematomam. Pagaliau, pamaniau. Vai ji
Ištempiau kaklą, kad geriau matyčiau...
Ir tada, savo nuostabai, pamačiau Keitės pusėn skubaučių
išsipusčiusią lyg prostitutė maždaug trisdešimtmetę blonli
nę trumpučiu sijonėliu ir bateliais neįtikėtinai aukšta pakul
ne. Pažinau ją iš karto. Nikolė. Moterys pasisveikino karštai
apsikabindamos ir pasibučiavo. Paskui susikibusios už rankų,
kalbėdamos ir juokdamosi nuėjo gatve. Taigi Keitė man ne
melavo.
Buvau sukrėstas.Turėčiau džiaugtis, kad Keitė man ne
melavo, turėčiau būti jai dėkingas. Bet nebuvau.
Aš pasijutau nusivylęs.
 28

Na, k4 manai, Alicija? Šviesu, ar ne? Patinka?

Juris didžiuodamasis aprodė naująją studiją. Jo sumany-
mu buvo rekvizuotas nenaudojamas kambarys šalia akvariu-
ma, ir aš tam pritariau — daug geriau čia, nei dalytis Rovenai
puikluusančia meno terapijos patalpa; turint omenyje tos mo-
teis priešiškumą, tenai būtų galėję kilti nemažai nesusiprati-
mų. Dabar Alicija turės atskirą kambarį ir galės tapyti kada
panorėjusi ir niekieno netrukdoma.
Alicija apsidairė. Prie lango, ten, kur daugiausia šviesos,
„tovėjo jau išpakuotas jos molbertas. Ant stalo atidaryta dažų
dežutė. Juris pamerkė man akį, kai Alicija iš lėto nupėdino
prie stalo. Juris entuziastingai sveikino šitą sumanymą, aš
o
jaučiau jam dėkingumą už palaikymą. Juris -
naudingas są-
jingininkas, jis vienas iš mėgstamiausių ir mylimiausių ligo-
ninės darbuotojų, tegu ir tik tarp pacientų.
Linktelėjęs man tarė:
- Sėkmės. Dabar jau tvarkykitės patys, - ir išėjo.
Jam už nugaros garsiai trinktelėjo uždaromos durys. Bet
Alicija, regis, nieko negirdėjo. Ji gyveno savame pasaulyje; pa-
linkusi virš stalo, su vos pastebima šypsena lūpose apžiūrinėjo
dažus. Paėmė
į rankas teptukus iš sabalų plaukelių ir paglostė
švelniai lyg trapias gėles. Išvyniojo tris tūteles aliejinių dažų —
Karaliaučiaus mėlio, indėniško geltonio ir kadmio raudonio —

195
ir sudėjo vieną šalia kitos. lada atsisuko į tuščią drobę nnt č
molberto. Susimąstė. Ilgai stovėjo ir žiurėjo. Atrodė paniruni
Į
transą, susimąsčiusi mintys, kažkaip ištrūkusios iš šios velea,
—

klaidžiojo nežinia kur. Paskui ji vėl sugrįžo į dabartį ir atsisuko

į stalą. Išspaudė ant paletės balto dažo ir sumaišė su kruopele
raudono. Dažus teko maišyti teptuku; dėl suprantamų priv
žasčių Stefanijos įsakymu paletės peiliukai buvo išsyk atimti
Alicija palietė teptuku drobę ir brūkštelėjo. Vieną raudu
ną brūkšnį vidury tuščios baltos drobės.
Vėl trumpam susimąstė. Tada vėl brūkštelėjo. Ir dar kartų.
Netrukus
ji
jau tapė nesustodama, nedvejodama, skland:žiui
judindama ranką. Atrodė, tarsi Alicija šoktų prie molberto.
Stovėjau ir žiūrėjau į jos kuriamas formas.
Nepratariau nė žodžio, nedrįsau net kvėpuoti. Jaučiausi
taip, tarsi stebėčiau pačią intymiausią akimirką, kai laukinis
gyvūnas atsiveda į pasaulį jauniklį. Nors Alicija jautė, kad esu
šalia, ji nekreipė į mane dėmesio. Tik retsykiais tapydama pa
keldavo galvą ir žvilgteldavo mano pusėn.
Tarsi nužiūrinėtų mane.

Per kelias kitas dienas paveikslas palengva įgavo vaizdą, iš

pradžių neaiškų, miglotą, bet pamažu vis aiškesnį, galų galc
vieną dieną sprogo nustebindamas fotorcalistišku tikslumu ir
įstabumu.
Alicija nutapė raudonų plytų pastatą neabejotinai Grovo
—-

ligoninę. Pastatas skendėjo liepsnose, pleškėjo iki pamatų. Ant

avarinių laiptų buvo matyti dviejų žmonių figūros. Vyras ir mo-
teris bandė pasprukti nuo gaisro. Moteris — akivaizdžiai Alicija
raudonais kaip liepsnos plaukais. O vyras... tai buvau aš. Nešiau
Aliciją ant rankų. Laikiau ją iškėlęs, o liepsnos laižė man kulnis.
Sunku pasakyti, koks veiksmas buvo vaizduojamas pa-
veiksle: gal aš gelbėju Aliciją, o gal ketinu sviesti ją į liepsnas?
 29

- Juk tai juokinga,

-
piktinosi ji. - Aš jau daug metų čio-
nai vaikštau, bet dar niekada man nebuvo liepta paskambinti
prieš ateinant. Negaliu stypsoti čia visą dieną. Manęs laukia
šimtai darbų.
Prie registratorės stalo stovėjo kažkokia amerikietė ir gar-
»iai priekaištavo Stefanijai Klar. Pažinau Barbę Helman tai
ji laikraščiuose ir televizijos laidose pasakojo apie žmogžu-
dystę. Alicijos kaimynė iš Hampstedo, Gabrieliaus nužudy-
mo vakarą išgirdusi šūvius ir paskambinusi į policiją.
Barbė buvo dažyta šviesiaplaukė iš Kalifornijos, įkopusi
septintą dešimtį, o gal ir senesnė. Išsikvėpinusi „Chanel Nos“,
į
pasidariusi gyvą velnią plastinių operacijų. Barbės vardas jai
labai tiko. Ji iš tiesų atrodė kaip išsigandusi lėlė Barbė. Šita
moteris neabejotinai buvo įpratusi gauti viską, ko tik įsigeidžia.
Iėl to ir šūkavo nepatenkinta prie registracijos stalo sužinoju-
si, kad norėdama aplankyti ligonį turi iš anksto užsiregistruoti.

- Leiskite man pasikalbėti su ligoninės valdytoju, pa-

—-

reikalavo ji, išdidžiai mosteldama ranka, lyg būtų ne Psichia-

trijos skyriuje, o restorane. — Tai absurdas. Kur jis?
— Aš ir esu ligoninės valdytoja, ponia Helman,
lanija. - Mudvi jau buvome susitikusios.
-
tarė Ste-

Pirmą kartą pajutau Stefanijai šiokią tokią simpatiją. Ir

kaip nepagailėsi žmogaus, tapusio piktosios Barbės antpuo-

197
lio auka. Barbė bėrė žodžius greitai ir nenutildama, neleistu
ma oponentei nei įsiterpti, nei atsakyti.

- Bet jūs man neminėjote, kad reikia užsirašyti iš anks

to, — Barbė garsiai nusijuokė. Dieve šventas, jau lengviau
—

gauti staliuką „Ivy“ restorane, nei patekti pas jus.

Priėjau prie jų ir nusišypsojau Stefanijai.
—Gal galiu padėti?
Stefanija suirzusi piktai dėbtelėjo į mane.
—Ne, ačiū. Susidorosiu pati.
Barbė susidomėjusi nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.
- Kas
jūs toks?
- Teo Faberis. Alicijos terapeutas.
- Tikrai? - nustebo Barbė. - Labai įdomu.
Supratau, kad ji labiau linkusi pasitikėti gydytojais nei
valdytojais. Nuo tos akimirkos ji
visą dėmesį skyrė tik man,
ignoruodama Stefaniją, lyg pastaroji būtų paprasčiausia
registratūros darbuotoja. Turiu prisipažinti, mane tai pra
juokino.
- Jūs turbūt naujokas, jeigu mudu dar nesame pažįstami,
ar ne? paklausė Barbė. Jau žiojausi atsakyti, bet ji mane
—

aplenkė: Atvažiuoju čia kartą per kelis mėnesius, bet šį-

—

kart užgaišau ilgiau, nes buvau išvykusi į Jungtines Valstijas

aplankyti artimųjų. Bet vos tik sugrįžau, iškart pagalvojau:
reikia aplankyti manąją Aliciją. Labai jos pasiilgau. Žinote,
Alicija buvo geriausia mano draugė.
— Ne, šito
nežinojau.
— O taip. Kai Alicija su Gabrieliu atsikraustė ir
tapom
kaimynais, padėjau jiems įsilieti ; mūsų bendruomenę. Mu-
dvi su Alicija labai suartėjome. Neturėjome viena nuo kitos
Jokių paslapčių.
-
Aišku.
Pamačiau į registratūrą užsukusį Jurį ir pakviečiau priciti.
- Ponia Helman atėjo aplankyti Alicijos, - pasakiau jam.
198
 - Vadink mane Barbe, meiluti. Mudu
su Juriu seni drau-
gai, — tarė moteris ir pamerkė Juriui akį. - Nuo neatmenamų
liikų. Mudu sutariam. O štai su šita ponia... - atsainiai mos-
telėjo į Stefaniją.
gavusi progą prabilo:
"Toji

- Apgailestauju, ponia Helman, bet ligoninės taisyklės

pasikeitė nuo tada, kai lankėtės čia pastarąjį kartą. Mes su-
„tiprinome ligonių apsaugą. Nuo šiolei turėsite pirma pasi-
skambinti...
-
Dieve mano, negi ve/ teks viso šito klausytis? Jeigu iš-
girsiu dar bent žodį, imsiu rėkti. Negi neturit kitų rūpesčių?
Stefanija kapituliavo, ir
Juris nusivedė Barbę. Aš nuėjau
su jais.
Užėjome į svečių kambarį ir ėmėme laukti Alicijos. Kam-
barys buvo beveik tuščias, be langų, vimdanti geltona šviesa ir
tik dvi kėdės. Atsistojau prie sienos ir
žiūrėjau, kaip pro kitas
duris įeina Alicija, lydima dviejų seselių. Išvydusi Barbę Ali-
vija neparodė jokios pastebimos reakcijos. Nuėjo prie stalo,
atsisėdo, galvos taip ir nepakėlė.
O Barbė susijaudino.
Alicija, mieloji, kaip aš tavęs pasiilgau. Tu tokia su-
—

lysusi. Nieko iš tavęs nelikę. Aš net pavydžiu. Kaip tu? Ta

bjauri moteris norėjo man neleisti su tavim pasimatyti.
Košmaras...
Ir taip be galo, be krašto. Barbė suokė kaip užsukta, kuo
smulkiausiai pasakojo apie savo kelionę į San Diegą pas mo-
tiną ir brolį. Alicija sėdėjo ir
tylėjo, veidas it kaukė, nieko ne-
išduodantis, nieko neparodantis. Maždaug po dvidešimties
minučių monologas, ačiū Dievui, baigėsi. Juris išvedė Aliciją,
lygiai tokią pat abejingą, kokią ir atvedė.
Barbei cinant iš ligoninės nuskubėjau prie jos.
Ar galim šnektelėti? - paklausiau.
—

Barbė linktelėjo, lyg būtų šito laukusi.

199
 — Nori pasikalbėti apie Aliciją? Seniai laukiu, kad kas u)
duotų man keletą klausimų. Policija nieko nenorėjo girdėti,
o tai kvaila, nes Alicija man dažnai atverdavo širdį, supranti/
Klojo apie viską. Pasakojo tokius dalykus, kad 2e5a/ikėsi,
Barbė pabrėžė paskutinį žodį ir koketiškai nusišypsojo. Su
prato sužadinusi manyje smalsumą.
- Kokius dalykus? — pasidomėjau.
Barbė mįslingai šyptelėjo ir susisiautė kailinius.
— Na,
aš juk negaliu pasakoti gatvėje. Jau ir taip vėluoju.
Ateik šįvakar. Apie šeštą, gerai?
Nė svajoti nesvajojau, kad galėsiu apsilankyti pas Barbę
namie. Vyliausi, jog Diomedas nesužinos apie nusižengimą.
Man būtinai reikėjo išsiaiškinti, ką ta moteris žino. Prisiver-
tęs nusišypsoti tariau:
— Sakykit savo adresą.
 30

Išarbės namas buvo vienas iš

kelių, stovinčių prie gatvės prie-
šais Hampstedo viržyną, žvelgiantis į vieną iš tvenkinių. Pas-
tatas didelis, o turint omenyje kraštovaizdį, ir
labai brangus.
Barbė gyveno Hampstede jau kelerius metus, kai čionai
atsikraustė Gabrielis su Alicija. Moters sutuoktinis, investi-
cinio banko tarnautojas, skraidė iš Londono į Niujorką ir at-
gal tol, kol pora išsiskyrė. Vyras susirado jaunesnę ir šviesesnę
buvusios sutuoktinės versiją, o Barbei atiteko namas. „Tad
abu likome patenkinti, - juokėsi moteris. -Ypač aš.“
Barbės namas buvo nudažytas šviesiai melsvai ir kontras-
tavo su kaimynų namais gatvėje, mat visi kiti buvo balti. Prie-
kiniame kieme - dailūs maži medeliai ir vazoniniai augalai.
Barbė pasitiko mane prie durų.
— Labas, mielasis. Džiaugiuosi, kad nevėluoji. Tai geras
Ženklas. Prašau čionai.
Iš prieškambario nusekiau paskui ją į svetainę. Namuose
kvepėjo kaip šiltnamyje. Čia buvo pilna augalų ir gėlių: kur
tik pažvelgsi, visur rožės, lelijos, orchidėjos. Ant sienų vienas
prie kito šliejosi paveikslai, veidrodžiai ir įrėmintos fotogra-
fijos; ant stalų
ir indaujų dėl vietos kovėsi statulėlės, vazos ir
įvairiausi meniniai niekučiai. Daiktai labai brangūs, bet visko
buvo tiek daug, kad atrodė kaip šiukšlynas. Žvelgdamas
kaip į
tai
į
Barbės psichinės savijautos išraišką galėjai nuspėti, kad

201
jos vidiniame pasaulyje baisi netvarka. Nejučia pagalvojau
—

apie chaosą, perteklių, godumą nepasotinamą alkį. Įdomu,

—

kokia buvo tos moters vaikystė?

Išstumdžiau kutuotas pagalvėles ir
pasidaręs vietos atsisė
dau ant didelės nepatogios sofos. Barbė atidarė baro spintelę
ir išėmė keletą stiklinių.
- Ko norėsi išgerti? Man tu panašus į mėgstantį viskį.
Buvęs mano sutuoktinis kasdien
išgerdavo po butelį. Sakė,
-
antraip su manim neištvertų, ji nusijuokė. - O aš csu vynų
žinovė. Lankiau someljė kursus Bordo regione Prancūzijoje.
Turiu pasiutusią uoslę.
Moteris užsičiaupė norėdama atsikvėpti, ir aš pasinaudo-
damas proga pasakiau:
— Man
nepatinka viskis. Nesu mėgėjas... Gal geriau šla-
kelį alaus.
—
Ak, - Barbė akivaizdžiai suirzo. - Alaus aš neturiu.
— Na, nieko
tokio. Aš nenoriu gerti...
- O aš noriu, miclasis. Šiandien ypatinga diena. - Barbė
įsipylė į didelę taurę raudonojo
ruoštųsi ilgam pokalbiui. -
irvyno susirangė fotelyje, lyg
-
Įdėmiai klausau, tarė valiūkiš-
kai šypteldama. - Ką norėtum sužinoti?
- Turiu keletą klausimų, jei galima.
- Galima. Varyk.
- Ar Alicija jums neminėjo, kad lankosi pas gydytoją?
- Gydytoją? - klausimas moterį nustebino. - Turi galvoje
psichiatrą?
—
bendrosios praktikos gydytoją.
Ne,
—Na, nežinau... — nutęsė Barbė ir susimąstė. - Kad jau
užsiminci... tikrai buvo toks vienas, pas kurį ji vaikščiojo...
— Gal žinote jo pavardę?

- Ne, nežinau, bet, pamenu, aš jai rekomendavau savo

gydytoją - daktarą Monksą. Jis tiesiog neįtikėtinas. Užmes
žmogų akį ir iškart pasakys, ką tau derėtų valgyti. Tai nuos-
į
202
tabu... ir ėmė lietis ilgas painus monologas apie mitybos
—

ypatumus, kurių liepia laikytis Barbės gydytojas, paskui

«kė atkaklus prašymas būtinai apsilankyti pas jį artimiau-
"tu
metu.
Man trūko Nors buvo nelengva, pamėginau
kantrybė.
nukreipti kalbą pageidaujama linkme:
Ar matėtės su Alicija žmogžudystės dieną?
—

- Taip, iki žmogžudystės likus kelioms valandoms, - mo-

teris nutilo, nugėrė vyno. - Nuėjau pas ją. Man patikdavo vis
užsukti pas ją puodelio kavos. Na, paprastai ji gerdavo kavą,
o aš ką nors stipresnio. Mudvi kalbėdavomės ištisas valandas.
Žinai, buvom labai artimos.
Šitą jau sakei, pamaniau diagnozuodamas Barbei aukš-
čiausio laipsnio narcisizmą; su žmonėmis ji bendrauja tik
tada, kai jai pačiai ko nors reikia. Neabejojau, kad per jųdvic-
jų su Alicija susitikimus pastaroji retai prasižiodavo.
—
Kaip apibūdintumėte jos psichinę būklę tą dieną?
Barbė patraukė pečius.
— Man Alicija atrodė normali. Galvą jai labai skaudėjo,
bet tik tiek.
— Nebuvo pakrikę nervai?
— Kodėl turėjo būti pakrikę?
—
atsižvelgiant
Na,
į
aplinkybes...
Barbė nustebusi dėbtelėjo į manc.
- Juk nemanai, kad ji kalta, ką? - ji nusijuokė. - Ak, mie-
lasis, galvojau, esi gudresnis.
-
Bijau, kad nelabai...
-
Alicija niekada nebūtų įstengusi nieko nužudyti. Ji ne
žudikė. Patikėk manimi. Ji
nekalta. Aš tuo tikra visu šimtu
procentų.
— Man smalsu, kodėl
jūs tokia tikra, jeigu įkalčiai...
Man į juos nusispjaut. Aš turiu savų įkalčių.
—

- Tikrai?
203
 - Tikrai. Bet pirmiausia... noriu įsitikinti, kad galiu tavimi
pasikliauti, — Barbė godžiai rijo mane akimis. Atlaikiau jos
žvilgsnį. Ir tada
—
Vyras?
jitarė: - Supranti, ten buvo vyras.

— Taip. Stebėjo.
Sutrikau ir suklusau.
- Kaip suprasti: stebėjo?
- Suprask taip, kaip pasakiau. Stebėjo. Sakiau ir policijai,
bet jiems buvo nė motais. Jie padarė savas išvadas, vos tik
pamatė Aliciją šalia Gabrielio lavono ir pistoletą. Jie nė nesi-
rengė išklausyti kitos versijos.
- Kokios versijos? Kieno?
— Tuoj pasakysiu. Ir tada suprasi, kodėl tave pasikviečiau.
Tikrai nepasigailėsi.
Greičiau klok, pamaniau. Bet garsiai nieko nepasakiau,
tik padrąsinamai nusišypsojau.
Alicija įsipylė vyno.
- Viskas prasidėjo kelios savaitės iki žmogžudystės. Nuėjau
pas Aliciją, mudvi išgėrėme, ir
aš pastebėjau, kad ji daug tylesnė
nei įprastai. Akys užverktos. Paprastai ji būna santūri, supranti?
Bet tądien ėmė ir pratrūko. Jai buvo negerai, labai negerai.
-Ką ji pasakė?
— Paklausė manęs, ar nepastebėjau ko slampinėjančio kai-
mynystėje. Sakė mačiusi vyrą, stebintį ją iš gatvės. - Barbė
kiek patylėjo. - Tuoj parodysiu. Ji atsiuntė man žinutę.
Ilgais pirštais prižiūrėtais nagučiais paėmė telefoną ir ati-
darė nuotraukas. Tada atkišo telefoną man.
Pažvelgiau į ekraną. Per akimirksnį supratau, ką regiu.
Neryškų medžio vaizdą.
- Kas čia?
— O kaip tau atrodo?
— Medis?
- Už medžio.

204
 Už medžio pamačiau pilką neryškų daiktą; tai galėjo būti
bet kas: gatvės žibintas, šuo, kas tik nori.
- Ten vyras, - pasakė ji.
- Gana aiškiai matyti jo kontūrai.
Mangęs tai neįtikino, bet nesiginčijau. Nenorėjau blaškyti
Barbės.
— Pasakokite, paraginau.
—

- Tai kad ir viskas.

— O kas buvo paskui?
Barbė patraukė pečiais.
- Nicko. Liepiau Alicijai pranešti policijai. Bet sužinojau,
kad
ji net vyrui nieko apie tai nepasakojo.
- Nieko nesakė Gabrieliui? Kodėl?
— Nežinau. Susidariau įspūdį, kad jis ne iš tų, kurie už-
jaučia. Liepiau jaibūtinai pranešti policijai. Sakau: o kaip as?
Man irgi nesaugu. Kažkas slankioja aplink mūsų namus, o aš
viena gyvenu visame name, supranti? Kai vakare atsigulu į
lovą, noriu jaustis saugi.
- Ar Alicija paklausė jūsų patarimo?
Barbė papurtė galvą.
— Ne, nepaklausė. Po kelių dienų pasakė, kad kalbėjosi
apie tai su savo vyru ir abu nusprendė, jog ji išsigalvoja. Liepė
man viską pamiršti ir nieko nesakyti Gabrieliui, kai jį pa-
matysiu. Nežinau... man tai pasirodė įtartina. Ir dar paprašė
ištrinti tą nuotrauką. Bet aš neištryniau. Parodžiau policijai,
kai ją suėmė. Bet jie jau turėjo savą versiją. O aš esu tikra, kad
buvo kitaip. Galiu atvirai?..
- moteris pritildė balsą. - Alicija
labai 6ijojo. - Barbė nutilo ir ištuštino taurę. Paėmė butelį. —

"Tikrai nenori vyno?

Aš vėl atsisakiau, padėkojau jai, atsiprašiau ir išėjau. Ne-
bemačiau prasmės ilgiau čia pasilikti. Ji nebeturėjo ko pasa-
kyti, bc to, man reikėjo pamąstyti.
Kai
išėjau iš Barbės, jau buvo tamsu. Stabtelėjau prie kai-
myninio namo - buvusių Alicijos namų. Po teismo namas

205
iškart buvo parduotas, dabar čia gyveno japonų pora. Anot
Barbės, labai nedraugiška šeima. Esą
ji
kelis kartus bandė su
artėti, bet jie nepanorę. Įdomu, kaip jausčiausi aš pats, jeigu
Barbė būtų mano kaimynė
ir
nuolat kaišiotų nosį į mano rci
kalus? Įdomu, kaip
į tai reagavo Alicija?
Prisidegiau cigaretę ir susimąsčiau apie tai, ką išgirdau
iš Barbės. Alicija skundėsi Barbci, kad yra stebima. Policija
veikiausiai padarė išvadą, jog Barbė stokoja dėmesio ir todėl
tai
viską išsigalvojo; dėl to jie ir ignoravo jos versiją. Manęs
nestebino: Barbės tauškalų negalėjai vertinti rimtai.
Betgi tai reiškia, kad Alicija buvo tiek įsibauginusi, jog
net kreipėsi į kaimynę pagalbos, paskui ir į Gabrielį. O kas
tada? Ar ji atvėrė širdį dar kam nors? Reikia išsiaiškinti.
Staiga prisiminiau save vaikystėje. Esu mažas berniukas ir
vos galiu suturėti jaudulį, gniaužiu širdyje baimes, skausmą:
minu pirmyn atgal išsigandęs, nenustygdamas vietoje. Pats
vienas kovoju su savo baimėmis dėl bepročio tėvo. Ir neturiu
kam pasipasakoti. Neturiu, kas mane išklausytų. Alicija irgi
turbūt jautėsi panašiai, labai nelaiminga, antraip nebūtų at-
vėrusi širdies Barbei.
Nusipurčiau. Ir pajutau kažkieno įdėmų žvilgsnį, įsmeigtą
man į pakaušį.
Greitai atsisukau, bet už manęs nieko nebuvo. Aš vienas.
Gatvėje tuščia, tamsu ir
tylu.
 31

Kitą rytą atvykau į Grovo ligoninę nusiteikęs pasikalbėti su

Alicija apie tai, ką man papasakojo Barbė, bet vos tik įžen-
giau į priimamąjį, išgirdau rėkiant moterį. Koridoriuose ai-
dėjo agoniškas klyksmas.
— Kas čia dedasi? Kas atsitiko?
Apsaugininkas nekreipė į mane dėmesio, nulėkė į sky-
rių. Aš - jam iš paskos. Mudviem bėgant riksmai vis garsėjo.
Vyliausi, kad Alicijai nieko neatsitiko, kad ji neįsivėlusi, bet
nuojauta kuždėjo ką kita.
Pasukau už kampo. Prie akvariumo pamačiau būrį seselių,
ligonių ir apsaugos darbuotojus. Diomedas kalbėjo telefonu,
kvietė paramedikus. Jo marškiniai buvo kruvini, bet kraujas —
ne jo. Dvi seselės, parklupusios ant grindų, bandė nuraminti
klykiančią moterį. Ta moteris buvo ne Alicija.
Tai buvo Elifa.
Ji raitėsi ant grindų ir klykė iš skausmo, rankomis užsi-
dengusi kruviną veidą. Iš akies sruvo kraujas. Akiduobėje,
Įįsmigęs į akies obuolį, styrojo kažkoks daiktas. Lyg paga-
liukas. Bet tai buvo ne pagaliukas. Iškart supratau kas. Ogi
teptukas.
Alicija, prilaikoma Jurio ir
seselės, stovėjo prie sienos. Ta-
čiau tramdyti jos nereikėjo. Ji buvo visiškai rami, sustingusi
kaip statula. Veido išraiška man priminė jos paveikslą „Al-

207
 kestidę“. Bejausmė, neįskaitoma. Tuščia. Alicija Žiūrėjo tiesiai
į mane.
Man pirmą kartą pasidarė baisu.
 32

- Kaip Elifa? paklausiau Jurio, grįžtančio iš Skubiosios

—

pagalbos skyriaus. Aš laukiau jo medicinos poste, akvariume.

-
- Stabiliai, atsakė jis ir sunkiai atsiduso. O tai geriau- -
sia, ko iš jos galima tikėtis.
—Norėčiau ją pamatyti.
- Elifą? Ar Aliciją?
- Pirmiausia Elifą.
Juris linktelėjo.
- Gydytojai nori, kad šiandien ji pailsėtų, o rytoj rytą ga-
lėsiu nuvesti tave pas ją.
— Kas atsitiko? Ar tu matei? Įtariu, kad Aliciją išprovo-
kavo, taip?
Juris vėl atsiduso ir patraukė pečiais.
- Nežinau. Elifa slampinėjo palei Alicijos studijos duris.
"Tikriausiai tarp jų įvyko kivirčas. Neturiu jokio supratimo,
dėl ko abi susipešė.
Turi raktą? Eime, pasidairysime. Gal už ko užsikabinsime?

į
—

Išėjome iš akvariumo ir
patraukėme
ris atrakino duris ir atidarė. Uždegė šviesą.
Alicijos studiją. Ju-

Ir štai - atsakymas, kurio ieškojome. Jis buvo ant molberto.

Alicijos paveikslas, tas, kuriame Grovo ligoninė skęsta
liepsnose, buvo subjaurotas. Ant jo raudonais dažais negra-
biai iškeverzotas žodis KEKŠĖ.

209
 - Na, dabar viskas aišku, - linktelėjau.
- Manote, tai Elifos darbas?
- Kieno daugiau?

Elifą radau Skubiosios skyriuje. Ji gulėjo pusiausė

pagalbos
dom atremta į pagalves, rankoje adata, šalia lašelinės intu
Zijos stovas. Galva sutvarstyta, viena akis užklijuota. Gulėjo
nusiminusi, pikta ir kamuojama skausmo.
- Eik
šikt, -
tarė pamačiusi mane.
Pristūmiau pric lovos kėdę ir atsisėdau. Prabilau švelniai,
pagarbiai:
— Labai apgailestauju, Elifa. Tikrai. Baisus dalykas tau
nutiko. Tragedija.
— Tai
jau
taip, po perkūnais. O dabar čiuožk
iš čia ir palik
mane ramybėje.
— Papasakok, kas nutiko.
- Ta šliundra išdūrė man akį. Štai kas nutiko.
— Kodėl
ji taip
pasielgė? Susivaidijot?
— Kaltini mane? Aš nicko nepadariau!
— Nekaltinu. Tiesiog noriu suprasti, kodėl taip pasielgė. ji
— Nes nebeturi smegenų, štai kodėl.
- Ir paveikslas čia niekuo dėtas, ar ne? Mačiau, ką tu pa-
darei. Sugadinai jį, taip?
Elifa primerkė sveikąją akį, paskui užsimerkė.
- Blogai padarei, Elifa. Alicijos tai nepateisina, bet vis
tiek...
- Ji ne dėl to taip pasielgė.
Elifa atmerkė reginčiąją akį ir piktai dėbtelėjo į mane. Aš
laukiau.
— Ne dėl to? Tai
dėl ko ji tave užsipuolė?
Elifa nutaisė kreivą šypseną, bet tylėjo. Šitaip sėdėjome ke-
lias minutes. Jau norėjau atsistoti ir išeiti, bet ji staiga prabilo:
— Pasakiau jai teisybę.
 —
Kokią?
- Kad tujai per daug leidi.
Mane
tai
pribloškė. O Elifa piktai varė toliau:
- "Tu ją įsimylėjai, vyruti. Aš jai taip ir pasakiau. Sakau:
„Jis myli tave. Jis tave myli, Teo susikukavo su Alicija. Teo

su Alicija B UCI UOJASI, - Elifa pratrūko kvatoti.

Juokėsi šaižiai, spigiai.
Dabar jau galėjau įsivaizduoti, kaip viskas buvo: Aliciją
apima įsiūtis, ji greitai atsisuka, pakelia teptuką ir... smeigia
Elifai į akį.
- Supista beprotė, - Elifa buvo pikta, išsekusi, dar kiek, ir
-
pravirks. Ji psichė.
Žvelgiau į sutvarstytą jos galvą ir beveik patikėjau, kad ji
teisi.
 33

Susirinkimas vyko Diomedo kabinete, bet jau nuo pirmos

akimirkos vadovauti ėmė Stefanija Klark. Palikę už durų abs-
traktųjį psichologijos pasaulį, atsidūrėme konkrečioje sveika:
tos ir žmogaus saugumo karalystėje — Stefanijos jurisdikci-
joje, irji tai žinojo. Diomedas paniuręs tylėjo, vadinasi, irgi
puikiausiai tą suvokė.
Stefanija stovėjo sukryžiavusirankas ant krūtinės; aiškiai
jutau jos nervingumą. Dabar jau pavarys, pamaniau. Kalbės
-
apie savo atsakomybę ir kad lemiamas žodis jos, kad viskas
klostosi prieš jos valią. Galvojau, kad ji mūsų nekenčia, laiko
po padu. Dabar jau atsiims su kaupu, atkeršys.
- Vakarykštis incidentas visiškai nepriimtinas, - prakal-
bo ji. - Aš perspėjau, kad Alicijai negalima leisti tapyti, bet
manęs niekas neklausė. Asmeninės privilegijos visada skatina
pavydą ir nepasitenkinimą. Žinojau, kad nutiks kažkas pana-
šaus. Nuo šiol
pagrindinis mūsų rūpestis - ligonių saugumas.
— Ar dėl to dabar Alicija uždaryta į vienutę? — paklau-

siau. Dėl saugumo?

—

- Ji kelia grėsmę sau ir aplinkiniams. Ji puolė Elifą, galėjo

ir užmušti.
- Ją išprovokavo.
Diomedas papurtė galvą ir nedrąsiai prabilo įsiterpdamas
Į pokalbį:
 - Manau,bet kokia provokacija nepateisina tokio puolimo.
Stefanija linktelėjo.
— Tikrai taip, - pritarė.
- Tai tik atsitiktinumas, —
atrėmiau. - Uždaryti Aliciją į

vienutę ne tik žiauru, bet

—
ir
barbariška.
Brodmore mačiau izoliatoriuje uždarytus pacientus, už-
rakintus mažame belangiame kambaryje, kuriame vos tilpo
lova, o apie kitokius baldus nė kalbos negalėjo būti. Pabuvęs
tokioje patalpoje išprotėtų net ir sveikas žmogus, jau nekalbu
api tuos, kurių psichinė būklė ir taip nestabili.
Stefanija patraukė pečiais.
- Aš, ligoninės valdytoja, turiu teisę imtis veiksmų, kurie,
mano galva, būtini. Pasitariau su Kristianu ir
jis man pritarė.
— Kur
jau
nepritars.
Kitame kabineto gale sėdintis Kristianas pasipūtėliškai
šypsojosi žvelgdamas mano pusėn. Jaučiau, kad Diomedas
akylai stebi mane. Žinojau, ką jie galvoja: kad leidžiuosi
meniškumus, pernelyg aiškiai rodau savo jausmus, bet man
as-
į
buvo nusispjaut.
—
Uždaryti ją į vienutę ne išeitis. Turime su ja kalbėtis.
—

Turime ją suprasti.
- Aš ją kuo puikiausiai suprantu, - prabilo Kristianas
tokiu globėjišku balsu, tarsi kalbėtų su protiškai atsilikusiu
vaiku. — Tai tu nieko nesupranti.
— Aš?
— O kas daugiau? Juk pats ir užvirei košę.
—
Kaip suprasti, užviriau?
- Argi ne taip? Rengei kampaniją, kad būtų sumažintos
vaistų dozės...
Nusijuokiau.
- Tai ne kampanija, tai intervencija. Alicija buvo prifarši-
ruota vaistų. Kaip zombė.
— Nesąmonė.

213
 Pasisukau į Diomedą.
—
Negi ir jūs visa tai primetate man? Ar tikrai visi cia
nusiteikę prieš mane?
Diomedas papurtė galvą, bet atsakė nežiūrėdamas
akis:
man
į
- Aišku, kad ne. Tačiau akivaizdu, jog tokia terapija Alici
ją destabilizavo. Jai tai buvo per didelis ir per ankstyvas iššu
kis. Įtariu, kad kaip tik dėl to
ir įvyko nelaimingas atsitikimas.
— Nesutinku su jumis.
—
Judu per daug suartėjote, todėl nieko ir nematote, -

Diomedas skėstelėjo rankomis ir atsiduso. Pasijuto nugalė-

tas. - Mes negalime leisti kartotis klaidoms, juolab tokiu kri-
tiniu metu. Visi žinote, kad skyriaus likimas kabo ant plauko.
Kiekviena nauja klaida duoda Patikos fondui dingstį mus
uždaryti.
Tokia jo pralaimėjimo politika, bailus susitaikymas su pa-
dėtimi manc suerzino.
- Prifarširuoti ją vaistų, užrakinti ir išmesti raktą — ne
išeitis, - nenusileidau. — Pas mus čia ne kalėjimas.
- Sutinku, - prabilo Indira. Pritariamai man nusišypsojo
ir kalbėjo toliau: Bėda ta, kad mes bijome rizikuoti, mums
—-

geriau šerti ją vaistais, nei išbandyti kitokius gydymo būdus.

Reikėtų rasti drąsos ir pasipriešinti nesveikam protui, gydyti
ligonį, o ne uždaryti ir užrakinti.
Kristianas užvertė akis
lubas, jau norėjo paprieštarauti,
į
bet Diomedas prabilo pirmas. Papurtęs galvą tarė:
- Per vėlu. Tai aš dėl visko kaltas. Alicija nepasiduos psi-
choterapiniam gydymui, ji netinkama kandidatė. Man aps-
kritai nederėjo šito leisti.
Diomedas neva kaltino save, o iš tiesų visą kaltę suvertė
man. Kolegų žvilgsniai nukrypo į mane: Diomedas nepaten-
kintas raukėsi, pašaipusis Kristianas triumfavo, Stefanija at-
šiauriai spigino į mane,
o
Indira žiūrėjo susirūpinusi.

214
 Pasistengiau neišsiduoti
maldaująs:
- Jeigu jau taip reikia, neleiskite Alicijai tapyti. Bet nenu-
traukite gydymo. Tik taip galėsime palaikyti su ja ryšį.
IJiomedas papurtė galvą.
— Aš jau pradedu įtarti, kad ji mums nepasiekiama.
— Duokite man daršiek tiek laiko.
— Ne, - atšovė Diomedas. Laikas baigėsi.
—
 34

Dėl sniego debesų Diomedas apsiriko. Nepasnigo, užtat po

pietų prasidėjo liūtis. Su piktais griaustinio dundėjimais ir
žaibų blyksniais.
Laukdamas Alicijos terapijos kambaryje žiūrėjau, kaip
lietus talžo lango stiklą. Jaučiausi pavargęs ir nusiminęs. Vis-
kas nuėjo šuniui ant uodegos. Praradau Aliciją anksčiau, nci
spėjau pagelbėti. Dabar jau jai nebepadėsiu.
Kažkas pabeldė į duris. Tai Juris atvedė Aliciją į terapijos
kambarį. Ji atrodė blogiau, nei tikėjausi. Išbalusi, veidas papil-
kėjęs, kone kaip vaiduoklio. Ėjo šlitinėdama, kairė koja drebėjo.
Prakciktas Kristianas, pagalvojau, vėl
prigirdė be saiko vaistų.
Juriui išėjus, stojo tyla. Alicija nežiūrėjo į mane. Galiausiai
prabilau pirmas. Kalbėjau aiškiai ir garsiai, kad ji suprastų:
- Alicija, apgailestauju, kad tave uždarė į vienutę. Man
apmaudu, jog tau tenka
tai patirti.
Jokios reakcijos. Luktelėjau.
- Labai gali būti, kad po to, ką padarei Elifai, terapinį
gydymą teks nutraukti. Tai ne mano sprendimas, toli gražu.
Aš jau nieko negaliu padaryti. Norėčiau pasiūlyti tau progą
pasikalbėti apic tai, kas nutiko, išklausyti tavo versiją, kodėl
užsipuolei Elifą. Išliek širdgėlą, kurią, neabejoju, jauti.
Alicija tylėjo. Ar mano balsas apskritai pasiekė jos vaistais
užnuodytą protą?

216
 - Papasakosiu ką jaučiu as, - kalbėjau toliau. - Jei-
tau,
gu atvirai, pykstu. Man pikta, kad mudviem tenka nutraukti
arbą jo dorai nė nepradėjus. Ir dar man pikta, kad tu nė kick
nesistengi.
Alicija pajudino galvą. Ilgai žiūrėjo man į akis.

- -
- Žinau, tau baisu, tariau. Aš labai norėjau tau padėti,
bet tu man neleidai. O dabar neišmanau, ką daryti, ir nuti- -
liu pasijutęs pralaimėtoju.
Ir tada Alicija padarė tai, ko nickada nepamiršiu.
Ji ištiesė į mane drebančią ranką. Delne kažkas buvo. Ji
laikė atkišusi nedidelę užrašų knygelę odiniais viršeliais.
- Kas čia?
Tyla. Alicija ir toliau laikė ištiesusi ranką, jos pirštai vir-
pėjo. Susidomėjęs pasilenkiau arčiau.
—
Nori, kad paimčiau?
Vėl tyla. Kiek padvejojęs atsargiai paėmiau užrašų kny-
velę. Atverčiau ir pasklaidžiau lapus. Tai buvo ranka rašytas
dienoraštis. Gyvenimo žurnalas.
Alicijos dienoraštis.
Sprendžiant iš rašysenos, rašyta Alicijai esant nestabilios
būsenos, ypač paskutinieji lapai, mat čia raštas buvo sunkiai
įskaitomas, atskiros pastraipos sujungtos rodyklėmis, cinan-
čiomis įvairiomis kryptimis, ir taip primarginti ištisi pusla-
piai. Kai kur lapuose piešiniai ir keverzonės: gėlių žiedai ir
vijokliai apraizgę tai, kas parašyta, todėl tekstas beveik neį-
skaitomas.
Smalsiai pažvelgiau į Aliciją.
- Ir ką man su juo
daryti?
Paklausiau be reikalo. Ir
taip buvo akivaizdu, ko nori Alicija.
Ogi kad perskaityčiau.
 Trečia dalis

Nereikia griebtis keistenybių, kai nėra ypatingo reikalo.

Manau, rašyti dienoraštį pavojinga, nes viskas bus perde-
dama, visko bijoma, 0 tiesa nuolat iškraipoma.

- Jean-Paul Sartre

Nors
iš prigimties nesu doras, kartais vis dėlto toks būnu.

- William Shakespeare, „Žiemos pasaka“

ė
 Alicijos Berenson dienoraštis

Rugpjūčio 8-oji

Šiandien nutiko keistas dalykas.

Buvauvirtuvėje, viriau kavą ir žiūrėjau pro langą. Žiū-
rėjau, bet nieko nemačiau, tiesiog žiopsojau. Ir
staiga kažką
išvydau pamačiau žmogų. Vyrą. Pastebėjau jį dėl to, kad jis
—-

stovėjo ramus kaip statula, atsisukęs mūsų namą. Jis buvo

į

kitoje gatvės pusėje, prie tako į viržyną. Užsiglaudęs už me-

džio. Aukštas vyras, dailiai nuaugęs. Veido nemačiau, nes
buvo su akiniais ir kepuraite su snapeliu.
Nežinau, ar jis matė mane langą, bet atrodė, lyg žiūrė-
pro
tų
tiesiai į mane. Keista, pamaniau, juk esu pratusi prie žmo-
nių, daug jųlūkuriuoja autobusų stotelėje kitapus gatvės. Bet
šitas autobuso nelaukė. Jis spoksojo į mūsų namą.
Susigriebiau taip stovinti jau keletą minučių, todėl prisi-
verčiau pasitraukti nuo lango. Nuėjau į studiją. Norėjau ta-
pyti, bet niekaip negalėjau susikaupti. Mintys vis sukosi apie
tą vyrą. Nusprendžiau palaukti dvidešimt minučių, o
tada vėl
nueiti į virtuvę ir pasižiūrėti. O jeigu jis tebestovės, kas tada?
Kol kas nieko blogo man nepadarė. Gal koks įsibrovėlis ap-
Ziūrinėja namą? -
tokia buvo pirmoji mintis. Bet kodėl styp-
so taip, kad matyčiau? Labai įtartina. Gal nori atsikraustyti
mūsų gyvenvietę? Gal šitaip galima paaiškinti jo elgesį?
į
221
 Kai grįžau
į virtuvę ir pažiūrėjau
vo. Gatvėje buvo tuščia.
pro langą, vyro jau nebu

Turbūt taip ir nesužinosiu, ko

jis ten stovėjo. Keista.

Rugpjūčio IO-oji

Vakar nuėjau
įteatrą su Žanu Feliksu. Gabrielis nenorėjo iš
leisti, bet aš vis tiek išėjau. Labai bijojau, bet pamaniau: jeipu
duosiu Žanui Feliksui tai, ko jis nori, jeigu nueisiu su juo
teatrą, gal pagaliau bus galima padėti tašką? Vyliausi, kad taip
į
ir nutiks.
Susitarėme susitikti anksti,
kad galėtume išgerti. Tai buvo
jo pasiūlymas. Kai nuvažiavau, buvo dar šviesu. Saulė palen
gva slinko vakarop, nuspalvindama upę ryškiu kraujo raudo-

niu. Žanas Feliksas jau laukė manęs prie Nacionalinio tea

tro. Aš pamačiau jį anksčiau nei jis manc. Piktas ir paniuręs
spoksojo praeiviams į veidus. Mane apėmė baimė, norėjau
apsisukti ir sprukti namo. Bet jis staiga atsisuko ir pamatė
manc. Nebuvo kur dingti. Jis pamojo man, ir
aš nuskubėjau
pas jį. Prisiverčiau nusišypsoti. Jis irgi išspaudė šypseną.
- -
Džiaugiuosi, kad tu čia, pasakė Žanas Feliksas. Jau -
maniau, kad neateisi. Eime
Vestibiulyje
įvidų, ko nors išgersim.
pasiėmėme po taurę gėrimo. Jautėmės ne-
smagiai, ką ir kalbėti. Abu nedrįsome užsiminti apie aną dic-
ną. Plepėjom apie bet ką, tiksliau, kalbėjo Žanas Feliksas, o
aš klausiausi. Užsisakėme dar po vieną taurę. Buvau nieko
nevalgiusi, todėl kaipmat apgirtau. Žanas Feliksas turbūt to
tik ir laukė. Jis visaip stengėsi mane prakalbinti, bet šneka
nesimezgė. Pokalbis išėjo negyvas, surežisuotas kaip scenoje.
Žanas Feliksas išsižiodavo, ir kaskart išgirsdavau vis tą pa-
čią frazę: „Argi nebuvo smagu, kai...“ arba „Ar pameni, kai
mudu...“, tarsi iš anksto būtų surepetavęs pokalbį apie pra-

222
vitį, siekdamas susilpninti mano ryžtą ir priminti, kiek daug
bendro turėjome pracityje, kokie artimi buvome. Jis nežino-
jo, kad aš jau tvirtai apsisprendžiau ir kad jokic maldavimai

mano sprendimo nepakeis.

Kita vertus,
ir
gerai, kad atėjau. Gerai ne dėl jog su-
xitikau su Žanu Feliksu, o kad pamačiau spektaklį. „Alkes-
to,
tidė“, apie kurią buvau daug girdėjusi, visai ne tragedija.
—

Pjesė nelabai žinoma, nes tai vienos paprastos šeimos istori-

ja, bet kaip tik dėl to ji man ir patiko. Spektaklyje veiksmas
vyksta dabartiniu metu, mažame namelyje Atėnų priemies-
tyje. Man patiko pjesės glaustumas - intymi buitinė drama.
Vyras pasmerkiamas mirti, o jo žmona Alkestidė pasišauna
išgelbėti. Alkestidę vaidinanti aktorė atrodė panaši į
jį
graikų
statulą, nepaprastai dailaus veido; panūdau ją nutapyti, gal-
vojau, būtų gerai sužinoti jos kontaktus ir susisickti su va-
dybininku. Vos neprasitariau apie tai Žanui Feliksui, pačiu
laiku prikandau liežuvį. Nebenoriu turėti su juo jokių reikalų
jokiame mano gyvenimo ctape. Spektaklio pabaigoje man
ištryško ašaros. Alkestidė miršta ir vėl atgimsta. Ji tiesiog
prisikelia iš mirusiųjų. Verta apie tai pamąstyti. Tik kol kas
nežinau, apie ką konkrečiai. Žinoma, Žanas Feliksas išsakė
daugybę minčių apie spektaklį; nė viena jo mintis nesutapo
su manąja, todėl nusisukau ir neklausiau jo.
Niekaip nėjo iš galvos Alkestidės mirtis ir prisikėlimas.
Vis galvojau apie tai eidama per tiltą į metro stotelę. Žanas
Icliksas pasiūlė išgerti dar po taurę, bet aš atsakiau teisinda-
masi, kad jaučiuosi pavargusi. Vėl stojo nejauki tyla. Stovė-
jome prie įėjimo į metro stotelę. Padėkojau jam už vakarą,
pasakiau, kad pjesė man labai patiko.
- Nagi, išgerkim dar po stiklą, -
pakvietė Žanas Felik-
sas. — Tik po vieną. Už seną draugystę, gerai?
— Ne,
aš noriu namo.
Ketinau eiti sau, bet jis stvėrė mane už rankos.

223
 - Alicija, -
prabilo, - paklausyk. Noriu tau kai ką pasakyti
— Ne, prašau, nereikia. Mudu neturime apie ką kalbeti,
tikrai...
- Išklausyk mane. Tai ne tai, ką tu galvoji.
Ir tikrai. Aš to nesitikėjau. Maniau, Žanas Feliksas puls
maldauti, kad liktume draugai, arba piktinsis dėl to, jog išci
nu iš jo galerijos, tačiau tai, ką išgirdau, mane labai nustebino.
— Būk
-
atsargi, tarė jis. - Tu per daug patikli. Tu tiki vi
sais... kurie tave supa. Nesielk šitaip. Nepasikliauk aklai.
Žiūrėjau į jį ir nieko nesupratau. Paskui prabilau:
—
Apie ką tu čia? Ką turi galvoje?
Žanas Feliksas palingavo galvą ir nieko neatsakė. Paleido
mano ranką, apsisuko ir nuėjo. Pašaukiau, bet jis neatsigręže.
- Žanai Feliksai, palauk!
Jis neatsisuko. Netrukus dingo už kampo. Likau stovė -
ti kaip įsmeigta. Galvoje buvo tuščia. Kodėl jis taip paslap
tingai mane perspėjo ir nieko nepaaiškinęs nuėjo? Turbut
norėjo, kad jausčiausi išmušta iš pusiausvyros? Na, jam tai
pavyko.
Ir dar jis mane stipriai supykdė. Kita vertus, man palen-
gvėjo. Pasiryžau apskritai išbraukti jį iš savo gyvenimo. Ką
reiškia jo „visais, kurie tave supa“? Gal jis turėjo galvoje Ga-
brielį? Betgi kodėl?
Ne, aš nepasiduosiu. Žanas Feliksas norėtų sujaukti man
protą. Norėtų, kad aš jo ilgėčiausi. Norėtų atsistoti tarp ma-
nęs ir Gabrielio.
Bet aš neįkliūsiu jo pinkles. Nė nesudvejosiu.
į

Parėjau namo. Gabrielis jau buvo lovoje, miegojo. Jam

keltis penktą ir lėkti į fotosesiją. Bet aš jį pažadinau, ir mudu
pasimylėjome. Norėjau, kad jis mane uždegtų. Norėjau visa
sutirpti jame ir
išnykti.

224
 Rugpjūčio rr-oji

Ir vėl pamačiau tą vyrą. Šįkart jis

buvo toliau nei anąsyk. Sė-
dėjo ant suolo viržyne. Bet tai tikrai buvo jis, galvą guldau.
"Vokiu oru žmonės vilki šviesių spalvų šortus ir marškinėlius,

wis buvo su tamsiais marškiniais ir ilgomis kelnėmis, su juo-

nis akiniais ir kepuraite. Pasukęs galvą žiūrėjo į mūsų namą.
Toptelėjo kvaila mintis: gal jis ne įsibrovėlis, o dai/inin-
kus? Gal toks pat menininkas kaip aš ir svajoja nutapyti mūsų

Kutvę, mūsų namą? Bet paskui sumojau, kad ne. Jeigu jis būtų
ketinęs nutapyti mūsų namą, tikrai nebūtų sėdėjęs dykas,
butų piešęs eskizus.
Susinervinusi paskambinau Gabrieliui. Negerai padariau.
Supratau, kad jis užsiėmęs mano skambučio tikrai nelaukė,
—-

juolab kvailų nuogąstavimų, jog kažkas stebi mūsų namą.

Žinoma, aš tik spėju, kad tas vyras stebi mūsų namą.
Jis gali stebėti ir mane.

Rugpjūčio 13-0ji

Jis ir vėl čia.

Pamačiau jį, vos tik išėjo Gabrielis. Palindau po dušu,
paskui pamačiau jį pro vonios kambario langą. Šįkart jis buvo
arčiau. Stovėjo autobusų stotelėje. Tarsi lauktų autobuso.
Nežinau, ką jis mėgina apkvailinti.
Greitai apsirengiau ir nuėjau į virtuvę, nes iš ten geriau
matyti. Bet vyro jau nebuvo.
Nusprendžiau papasakoti Gabrieliui, kai pareis namo.
Maniau, numos ranka, bet jis pažiūrėjo į tai labai rimtai. Ne
juokais susirūpino.
Gal ten Žanas Feliksas? - paklausė tiesiai šviesiai.
—

- Ne, tikrai ne jis. Kaip gali šitaip manyti?

225
 Bandžiau suvaidinti nustebusią ir pasipiktinusią, bet iš ti š
krųjų
ir pati apie tai pagalvojau. Tas vyras ir Žanas Feliksas
panašaus stoto. Taigi laisvai galėjo būti ir Žanas Feliksas. Wet
jeigu ir taip, aš vis tiek nenorėjau tuo tikėti. Žanas Keliksan
tikrai nebūtų manęs taip gąsdinęs, argi ne?
- Koks Žano Felikso telefono numeris? - paklausė (ia
brielis. - Tuoj
pat jam paskambinsiu.
— Mielasis, nereikia. Ten tikrai buvo ne jis.
— Manai?

—
Taip. Be to, juk nieko blogo neatsitiko. Nesuprantu,
kam iš musės pūsti dramblį? Tai tik smulkmena.
- Kick laiko jis čia trynėsi?
—
Neilgai, apie valandą. Paskui išnyko.
- Kaip suprasti: išnyko?
- Tiesiog dingo, ir
tiek.
- Aha. O galtu visa tai išsigalvojai?
Mane suerzino jo balso tonas.
—Nicko aš
neišsigalvoju. Noriu, kad manimi tikėtum.
— Aš ir tikiu.
Bet mačiau, kad jis abejoja. Nepatikėjo manimi. Šaiposi
iš manęs. O tai, jeigu atvirai, mane siutina. Supykau taip, kad
nebegaliu rašyti. Dedu tašką, nes dar ko pripaistysiu ir vėliau
teks gailėtis.

Rugpjūčio 14-0ji

Vos pakirdusi šokau

iš
lovos. Pažvelgiau pro langą vildamasi
vėl išvysti tą vyrą ir parodyti jį Gabrieliui, bet lauke nieko
nebuvo. Pasijutau visiška kvaiša.
Po pietų, nors buvo labai karšta, užsimaniau pasivaikščioti.
Norėjau pavaikštinėti po viržyną, bėgti kuo toliau nuo kelių,
pastatų ir žmonių, tiesiog pabūti su savo mintimis. Nuėjau

226
da Parlamento kalvos, žvilgčiodama
aulėje besikaitinančius poilsiautojus.
į abipus tako sugulusius
Radusi laisvą suoliuką
atasėdau. Pažvelgiau tolumoje saulėje žvilgantį Londoną.
į
Kol sėdėjau, visą laiką manęs neapleido keistas jausmas.
Vis dirsčiojau atgal per petį, bet nieko nepamačiau. Tačiau
ten tikrai kažkas buvo, visą tą laiką. Jaučiau, kad esu stebima.

Grįždama namo ėjau pro tvenkinį. Netyčia kilstelėjau

palvy ir pamačiau
jį
- tą patį vyrą. Jis stovėjo kitame tvenki-
mo krante, gana toli, sunkokai jį įžiūrėjau, bet tai tikrai buvo
js. Žinau, kad jis. Stovėjo visiškai ramus, nejudėjo ir spoksojo
tiesiai į Mane.
Mane nupurtė ledinis baimės šaltis. Nevalingai sušukau:
- Žanai Feliksai! Ar čia tu? Liaukis pagaliau mane per-
ekiojęs!
Vyras nesukrutėjo. Aš suskatau veikti. Išsitraukiau iš ki-
senės mobilųjį telefoną ir nufotografavau tą žmogų. Kodėl,
pati nežinau. Tada nuskuodžiau palei tvenkinį stengdamasi
neatsigręžti, kol pasieksiu pagrindinį taką. Bijojau, kad jis
manęs nesivytų.
Paskui atsisukau, bet vyro jau nebuvo.
"Tikiuosi, tai ne Žanas Feliksas. Nuoširdžiai viliuosi.
Grįžau namo suirzusi. Užtraukiau užuolaidas, užgesinau
šviesas. Pažvelgiau pro langą.
Vyras ir
vėl buvo čia. Stovėjo gatvėje ir žiūrėjo į mane.
Apmiriau. Neišmaniau, ką daryti.
Vos širdisnesustojo, kai išgirdau šaukiant mane vardu:
- Alicija! Alicija, tu namie?
Tai buvo bjaurioji kaimynė iš gretimo namo. Barbė Hel-
man. Pasitraukiau nuo lango ir nuėjau atidaryti užpakalinių
durų. Barbė įėjo į kiemą pro šoninius vartelius ir dabar stovė-
jo sode su buteliu vyno rankoje.
— Labas, meilute,
- tarė man. - Neradau tavęs studijoje,
tai susirūpinau, kur esi.

227
 — Buvau išėjusi, ką tik grįžau.
—Nori išgerti? paklausė ji vaikišku balseliu.
—

Mane tai labai crzina.

- Ticsą norėčiau citi pasidarbuoti.
pasakius,
— Mudvi mikliai. Aš irgi turėsiu lėkti. Šįvakar italų kalbos
pamoka. Tai sutinki? - ir nelaukusi kvietimo įsmuko vidun.
Suvebleno kažką, kad virtuvėje labai tamsu, irneatsikliu
susi atitraukė užuolaidas. Norėjau ją sulaikyti, bet kai pažvel
giau pro langą, gatvė buvo tuščia. Vyras pradingo.
Nežinau, kodėl viską papasakojau Barbei. Man ji nepa
tinka, aš ja nepasitikiu, bet turbūt buvau labai išsigandusi,
magėjo kam nors išsipasakoti, o čia ji pasitaikė po ranka.
Mudvi išgėrėme vyno, ir
aš, nors man tai nebūdinga, apsiver
kiau. Barbė žiūrėjo į manc išpūtusi akis ir tylėjo. Kai baigiau
pasakoti, ji pastatė butelį ir tarė:
— Reikia ko nors stipresnio. — Pripylė abiem po taurę
viskio. - Imk, - tarė paduodama man,
-
išgerk. Palengvės.
Ji teisi, man tikrai reikėjo ko nors stipresnio. Užsiverčiau
taurę ir vienu mauku ištuštinau. Skystis nudegino gomurį.
Dabar atėjo mano eilė klausytis Barbės. Ji nenorėjo manęs
gąsdinti, bet tai, ką pasakė, nenudžiugino.
— Mačiau tai šimtus kartų
per televiziją. Jis apžiūrinėja
tavo namą, supranti? O paskui užpuls.
— Manai, tai įsilaužėlis?
Barbė patraukė pečiais.
- Arba prievartautojas. Bet argi tai svarbu? Kad ir kaip
ten būtų, tai nėra gerai.
Nusijuokiau. Man palengvėjo išgirdus, jog kažkas — tegu
tai tik Barbė rimtai kalba su manimi. Parodžiau
—
jai
telefonu
padarytą nuotrauką. Bet Barbė tik
patraukė pečiais.
- Persiųsk man, pasižiūrėsiu namic su akiniais. Dabar
matau tik neryškų siluetą. Sakyk, ar jau kalbėjai apie tai su
savo vyru?

228
 Nusprendžiau pameluoti.
-- Ne,
- atsakiau. - Dar ne.
Barbė keistai pažiūrėjo į mane.
- Kodėl?
- Nežinau, turbūt bijau, kad Gabrielis pasakys, jog perde-
du
ar išsigalvoju.
-O tu neišsigalvoji?
— Ne.
Barbė liko
patenkinta.
į
- Jeigu Gabrielis nepažiūrės tai rimtai, mudvi abi eisime
į policiją. Tu ir aš. Patikėk, aš moku įtikinti.

- Ačiū, bet manau, kad to neprireiks.

- Jau dabar reikia. Pažvelk į tai labai rimtai, mieloji. Pa-
Žžadėk, kad iškart pasikalbėsi su Gabrieliu, kai tik jis pareis

namo, gerai?
Linktelėjau. Bet širdyje nusprendžiau nieko Gabrieliui
nepasakoti. Nes neturiu ko pasakyti. Neturiu įrodymų, kad
tas vyras mane seka ar slapčia stebi. Barbė teisi: ta nuotrauka
dar nieko neįrodo.
Aš viską išgalvojutaip ir Gabrielis pasakys. Verčiau nic-
—

ko nepasakosiu ir negadinsiu nuotaikos. Neverta sukti jam

galvos.
Ir pati pasistengsiu viską pamiršti.

Ketvirta valanda ryto

Naktis buvo sunki.

Gabrielis grįžo namo apie dešimtą labai pavargęs. Diena
buvo ilga, ir jis norėjo iškart eiti gulti. Aš irgi bandžiau už-
migti, bet nepavyko.
Paskui, maždaug po poros valandų, išgirdau kažkokį
krebždesį. Jis sklido iš sodo. Atsikėliau iš lovos ir nuėjau prie

229
 užpakalinio lango. Pažvelgiau pro jį, nieko nepamačiau, bet
pajutau kažkieno žvilgsnį, įsmeigtą į mane. Kažkas pasislėpų
už medžių stebėjo mane.
Skubiai pasitraukiau nuo lango ir nubėgau į mieganijų
Pažadinau Gabrielį.
- Tas stovi -
pasakiau. - Jis tenai, prie niuno
lauke,

I
vyras
Gabrielis nesuprato, ką kalbu. O kai pagaliau suvokė,
bai supyko.
— Dieve šventas, apsiramink. Man trijų valandų į diu po

bą. Nusibodo kvaili tavo žaidimai.

- Čia ne žaidimai. Eik ir pats pažiūrėk. Labai prašau.
Taigi abu nuėjome prie lango. Žinoma, vyras jau buvo
dingęs. Už lango nieko nebuvo.
Norėjau, kad Gabrielis išeitų į lauką ir apsidairytų, bet jis
nesutiko. Supykęs antrą aukštą. Bandžiau jį papro
užlipo į

tinti, bet jis nepanoro su manim kalbėtis, nuėjo miegoti kitą

kambarį.
į
Aš nebeguliau. Štai sėdžiu čia ir laukiu, klausausi ištem
pusi ausis. Krūpčioju nuo kiekvieno garso, puolu prie lango ir
spoksau. Bet kol kas vyro - nė ženklo.
Dar kelios valandos, ir pradės švisti.

Rugpjūčio r5-oji

Gabrielis nulipo apačią pasirengęs fotosesijai. Pamatęs ma-

į

ne prie lango ir supratęs, kad nebuvau atsigulusi, surimtėjo ir

ėmė elgtis itin keistai.

- Alicija, prisėsk, - tarė. - Mudviem reikia pasikalbėti.

- Taip. Mudviem iš tiesų reikia pasikalbėti. Apie tai, kad
tu nenori tikėti manimi.
- Aš tikiu, kad tu tuo tiki.
- Bet tai tas pat. Aš
ne
nesu protiškai nesveika.

230
 Aš ir nesakau, kad tu nesveika.
ką tada galvoji?
"Vai

Jau maniau, susibarsime, bet buvau nustebinta to,

ką išgir-
"iu iš
Gabrielio. Jis kalbėjo labai tyliai. Vos supratau, ką sako.
- Noriu, kad pasikalbėtum su vienu žmogumi. Labai prašau.
- Ką
turi galvoje? Policiją?
— Ne, - Gabrielis pyktelėjo. - Ne
policiją.
Pagaliau sumojau, ką jis turi galvoje, ką nori man pasaky-
i. Bet norėjau, kad ištartų tai garsiai. Įvardytų tiesiai šviesiai.
— Tada
ką?
-
Gydytoją.
Aš neisiu pas jokį gydytoją, Gabrieli...
—

Noriu, kad padarytum tai dėl manęs. Noriu, kad ir tu

—

mane išgirstum,
-
pasakė jis ir pakartojo: - Noriu, kad tu ma-
ne išgirstum ir suprastum.
—
Nesuprantu, apie ką tu. Ką turiu išgirsti? Aš esu čia,
kalbėk.
—Ne, tu esi ne čia. Tikrai ne čia!
Jis atrodė piktas ir pavargęs. Norėjau jam padėti. Norėjau
|] paguosti.
—Viskas gerai, miclasis, -
tariau. - Viskas bus gerai, pa-
matysi.
Gabrielis papurtė galvą. Jis manimi netikėjo.
Užrašysiu tave pas gydytoją Vestą. Nueik, kai tik galės
—

tave priimti. Gal net šiandien. — Kiek patylėjęs pažiūrėjo į

mane. Gerai?
—

Gabrielis ištiesė mane ranką. Norėjau trenkti per ją arba

į
sulcisti nagus. Norėjau jam įkąsti ar suduoti, parversti ant
stalo ir surikti: „Galvoji, man ne visi namie? Deja, taip nėra!
Aš nesu beprotė! Nesu! Nesu!“
Bet aš to nepadariau. Tik linktelėjau, paėmiau Gabrielį už
rankos ir spustelėjau.
— Gerai, mielasis, - tariau. - Jeigu tik tu nori.

231
 Rugpjūčio r6-oji

Šiandien nuėjau pas gydytoją Vestą. Labai nenoriai, bet nu

ėjau.
Nusprendžiau, kad man jis nepatinka. Man nepatinka
nei jis, nci siauras pailgas jo namas. Nepatiko, kad reikia sc
dėti koridoriuje ir klausytis, kaip apačioje svetainėje skalija
šuo. Visą laiką, kol buvau pas gydytoją, tas šuo nė sekun
dei nesiliovė lojęs. Norėjau surikti, kad nutiltų, vis laukiau,
ką pasakys gydytojas Vestas, bet jis elgėsi taip, tarsi. nieko
negirdėtų. O gal iš tiesų negirdėjo? Negirdėjo netgi to, kį
aš jam pasakojau? O aš papasakojau, kas man nutiko: apie
vyrą, stebintį mūsų namą, apie tai, kad mačiau jį, sekanų
mane viržyne. Viską jam išklojau, bet jis nieko man ne-
sakė. Sėdėjo ir klausėsi šypsodamasis puse lūpų. Žiūrėjo
mane kaip į kokį vabzdį ar dar ką. Žinau, jis lyg ir Gabrielio
į
draugas, bet nesuprantu, kaip jie apskritai gali būti draugai.
Gabrielis šiltas, o gydytojas Vestas — visiška priešingybė.
—

Nevalia taip kalbėti apie gydytoją, bet šitas žmogus tikrai

nemielas.
Baigiau pasakoti apie tą vyrą, o jis vis tylėjo. Rodės, tyla
tęsis amžinai. Vienintelis garsas — šuns lojimas apačioje.
Mintyse bandžiau susitaikyti su tuo lojimu, pasiekti transo
būseną. Labai nustebau, kai gydytojas Vestas staiga prabilo:
Mes
jau čia buvome, Alicija, ar nc?
į
—

Pažvelgiau jį nieko nesuprasdama.

- Buvome?
Jis linktelėjo.
—
Taip, buvome.
- Žinau, jūs manote, kad aš viską išsigalvoju, — tariau. —

Bet
taip nėra. Tai tikra.
- Taip kalbėjote ir pastarąjį kartą. Pamenate, kada tai
buvo? Prisimenate, kas anuomet nutiko?

232
 Nieko jam neatsakiau. Nenorėjau suteikti malonumo. Sė-
dėjau ir spoksojau
į
jį lyg mažas nepaklusnus vaikas.
Gydytojas Vestas nelaukė mano atsakymo. Jis kalbėjo to-
litu: priminė man, kas nutiko po mano tėvo mirties, kaip aš
kentėjau nervams pakrikus, kaip paranojiškai visus kaltinau,
kad esu sekama, stebima ir
šnipinėjama.
- Taigi mums visa
tai jau žinoma, ar ne?
- Bet anuomet buvo kitaip. Tada
aš tik jaučiau. Nieko ne-
mačiau. O dabar aš jį matau.
- Ir ką gi tu matai?
- Jau sakiau. Vyrą.
- Apibūdink jį.
Nesiryžau.
- Negaliu.
— Kodėl?
- Aš jį mačiau labai neaiškiai. Jau sakiau, jis buvo gana
toli.
- Supratau. |
- Ir dar jis buvo
užsidengęs veidą. Ant galvos kepuraitė su
snapeliu. Ir
su akiniais.
Tokiu oru beveik visi nešioja akinius.
—
Ir
galvos apdanga-
lus. Sakysi, visi užsimaskavę?
trūko kantrybė.
Man

- Žinau, ko jūs siekiate.

- Ir ko gi aš siekiu?
—
Norite, kad prisipažinčiau, jog man pasimaišė protas.
"Taip, kaip buvo po tėvo mirties.
— Manai, dabar
irgi panašiai?
Ne. Anuomet man tikrai buvo negerai. Dabar esu svei-
—

ka. Man nieko nėra, nebent tai, kad kažkas mane šnipinėja, o
jūs tuo netikite!
Gydytojas Vestas linktelėjo, bet nieko nepasakė. Kažką
užsirašė savo sąsiuvinyje.

233
 - Aš vėl išrašysiu tau
vaistų, - tarė jis. - Tiesiog apsidraus
damas. Juk nenorime, kad visa tai taptų nevaldoma, ar nc?
Papurčiau galvą.
Vaistų aš negersiu.
-—

- Aišku. Na, jeigu atsisakai gerti vaistus, tada svarbu nu

matyti, kokių galime sulaukti pasekmių.
— pasekmių? Jūs man grasinate?
Kokių
— Aš
čia
niekuo dėtas. Kalbu apie tavo vyrą. Kaip mani,
ką teko iškęsti Gabricliui, kai pastarąjį kartą susirgai?
Prisiminiau Gabrielį — sėdi tenai, apačioje, svetainėje su
nenutylančiu šunimi, ir laukia manęs.
—
Nežinau, - burbtelėjau. - Paklauskite jo paties.
- Nori, kad jam vėl tektų kentėti? Nemanai, kad viskam
yra ribos?
— Ką
čia
kalbat? Aš prarasiu Gabriclį? Taip manot?
Tai ištarus man pasidarė bloga. Negalėjau pakęsti min:
ties, kad galiu jo netekti. Padaryčiau bet ką, kad tik jį išlai-
kyčiau, galiu netgi apsimesti psichiškai nesveika, nors žinau,
kad tokia nesu. Tad ėmiau ir nusileidau, sutikau nuoširdžiai
papasakoti gydytojui Vestui, ką galvoju ir ką jaučiu, ir dar
pasižadėjau ateiti pas jį po poros savaičių kitai konsultacijai.
Gydytojas Vestas liko patenkintas. Pasakė: dabar jau gali-
me eiti į apačią
pas Gabrielį. Kai jis pirmas lipo žemyn, norėjau
ištiesti ranką ir nustumti jį nuo
laiptų; gaila, kad to nepadariau.
Grįžtant namo Gabrielis buvo patenkintas. Vairuodamas
vis dirsčiojo į mane ir
šypsojosi.
- Šaunuolė. Didžiuojuosi tavimi. Mudu drauge išsi-
kapstysime, pamatysi.
Linktelėjau, bet nieko jam neatsakiau. Juk tai nesąmonė.
„Drauge“ mudu nieko nepadarysime. Man teks kapanotis
vienai.
Gaila, kad apskritai jiems prasitariau. Rytoj nucisiu pas
Barbę ir paprašysiu išmesti visa tai iš galvos. Pasakysiu, kad

234
ju pamiršau, nebenoriu apie tai kalbėti. Ji turbūt pamanys,
kad man kažkas negerai, gal susierzins, nes atimu iš jos ga-
linybę veikti, bet jeigu elgsiuosi ramiai, ji netrukus viską
pamirš. O dėl Gabrielio... pasistengsiu, kad jis nusiramin-
tų. Apsimesiu, neva viskas yra kaip buvę. Suvaidinsiu šaunų
«pektaklį. Pasistengsiu nė akimirkai neprarasti budrumo.
Grįždami namo stabtelėjome price vaistinės, ir Gabrielis
nupirko man išrašytų vaistų. Namie įžengę pro duris iškart
nuėjome į virtuvę.
Jis padavė man kelias geltonas tabletes, stiklinę vandens
1 paliepė:
-Išgerk.
—Aš ne vaikas, -
atsakiau. - Nebūtina man padavinėti.
- Žinau, kad ne vaikas. Tik noriu įsitikinti, kad išgersi, o
ne išmesi
-
įšiukšlių kibirą.
Išgersiu.
- Tai gerk.
Gabrielis žiūrėjo, kaip įsidedu vaistus į burną ir užgeriu
vandeniu.
- Šaunuolė, - pagyrė ir pakštelėjęs į skruostą išėjo iš vir-
tuvės.
tik nusisuko, aš
išspjoviau tabletes. Įmečiau į plautuvę

į
Vos

ir atsukusi čiaupą nuploviau su vandeniu kanalizaciją. Vais-

tų aš negersiu. Vaistai, kuriuos anąsyk išrašė gydytojas Vestas,
man vos neatėmė proto. Daugiau taip nerizikuosiu.
Dabar man kaip niekada reikia šviesios galvos.
Turiu būti pasirengusi.

Rugpjūčio 17-oji

Pradėjau slėpti dienoraštį. Nenaudojamame kambaryje viena

grindų lenta atsiknojusi, tad laikau jį pakišusi po ta lenta, kad

235
niekas nepamatytų. Kodėl? Na, dėl to, kad šiuose puslapiuose
per daug atvirauju. Nesaugu laikyti dienoraštį kur pakliuvo.
Vis įsivaizduoju, kaip Gabrielis jį netyčia užtinka, kovoja su
smalsumu, bet paskui vis tiek atsiverčia ir imaskaityti. Jeigu
jis sužinos, kad aš negeriu vaistų, pasijus išduotas, įskaudin
tas, o aš to neištversiu.
Ačiū Dievui, turiu dienoraštį ir galiu jį rašyti. Tai man padc
da išlaikyti sveiką protą. Juk daugiau neturiu kam atverti širdies.
Niekuo negaliu pasitikėti.

Rugpjūčio 21-oji

"Tris neišėjau į lauką. Gabrieliui sakau, kad po pietų,

dienas
kai jis būna darbe, einu pasivaikščioti, bet taip nėra.
Vien pagalvojus, kad reikės iškelti koją iš namų, apima
baimė. Mane iškart pamatys. O čia, namie, jaučiuosi saugi.
Galiu sėdėti prie lango ir žiūrėti, kas eina gatve. Įdėmiai žvel-
giu praeiviams
į
veidus, dairausi to vyro, betgi, tai bėda, neži-
nau, kaip jis atrodo. Galbūt nesimaskuodamas šmirinėja po
akimis, o aš neatpažįstu?
Ši mintis man kelia siaubą.

Rugpjūčio 22-0ji

Vis dar jo nematyti. Bet nevalia prarasti budrumo. Juk tai

tik laiko klausimas. Anksčiau ar vėliau jis sugrįš. Turiu būti
pasirengusi. Reikia imtis veiksmų.
Šįryt atsibudusi prisiminiau, kad Gabrielis turi pistoletą.
Reikės atsinešti iš nenaudojamo kambario. Pasidėsiu pirma-
me aukšte, kad būtų po ranka. Paslėpsiu virtuvėje, spintelėje
prie lango. Kai prireiks, galėsiu iš karto stverti.

236
 Žinau, visa tai skamba kvailai. Vikiuosi, ginklo neprireiks.
Viliuosi, kad daugiau niekada nepamatysiu to
vyro.
"Tačiau nuojauta kužda, jog pamatysiu.
Kur jis? Kodėl jo vis nėra? Gal laukia, kada susilpnės
mano budrumas? Negaliu sau to leisti. Turiu ir toliau sekti
pro langą pracivius.
Ir laukti.
Ir stebėti.

Rugpjūčio 23-i0ji

Pradedu manyti, kad viską išsigalvojau. Gal taip ir yra?

Gabriclis vis manęs klausinėja, kaip jaučiuosi, ar viskas
gerai? Matau, jis nervinasi, nors sakau, kad jaučiuosi gerai.
Mano vaidyba jo jau neįtikina. Reikės pasistengti labiau. Ap-
simetu, kad visą dieną įtemptai dirbu, nors iš
tiesų apie darbą
negaliu nė pagalvoti. Nebeturiu noro, neberūpi užbaigti pra-
dėtų paveikslų. Šiuo metu, kai rašau, netgi negaliu pasakyti,
ar apskritai kada nors dar stosiu prie molberto. Turbūt ne,
bent
jau tol, kol visa tai nepasibaigs.
Paklausta, kodėl nenoriu eiti į lauką, visaip
išsisukinėju,
bet šįvakar Gabrielis pranešė: Maksas pakvietė mudu vaka-
rienės. Taigi teks eiti.
Susitikti su Maksu? Man tai pats baisiausias dalykas. Malda-
vau Gabrielį atšaukti vakarienę, pasakyti, kad turiu daug darbo,
bet
jis atšovė, esą
man bus
įnaudą išeiti pasižmonėti. Ilgai prašė,

ir aš supratau, jog kalba rimtai, taigi nusileidau, pasakiau /aip.

Visą dieną jaudinausi laukdama vakaro. Nes vos tik apie
tai susimąstau, viskas stoja į vietas. Įgauna prasmę. Ir kodėl
anksčiau apie tai nepagalvojau? Juk tai taip akivaizdu.
Dabar jau suprantu: vyras, tas mane stebintis vyras, tai ne
Žanas Feliksas. Žanas Feliksas ne toks tamsuolis
ir
niekingas,

237
kad šitaip elgtųsi. Kas dar norėtų mane pakankinti, įbauginti,
nubausti?
Maksas.
Aišku, tai Maksas. Neabejotinai jis. Maksas bando išva
ryti mane iš proto.
Labai bijau, bet vis tiek turiu susiimti ir išdrįsti. Turiu tai
padaryti šį vakarą.
Turiu jam išrėžti tiesą.

Rugpjūčio 24-0ji

Vakar man buvo baisu ir keista išeiti iš namų, juk tūnojau

juose šitaip ilgai.
Pasaulis man pasirodė ncaprėpiamai didelis — tuščia manc
supanti erdvė, virš galvos dangaus didybė. Pasijutau menkutė,
laikiausi įsitvėrusi Gabrielio rankos.
Nors vakarieniavome pamėgtame restorane „Pas Au-
gustą“, aš vis tiek jaučiausi nesaugi. Nejaučiau ramybės kaip
anksčiau. Restoranas tarsi pasikeitė. Net kvapas, regis, buvo
visai kitoks — atsidavė prisvilusiu maistu. Paklausiau Gabric-
lio, ar virtuvėje niekas nedega, bet jis atsakė nieko neužuo-
džiąs, suprask, aš išsigalvoju.
-
Viskas gerai, -
kalbėjo jis. - Nusiramink.
-
Aš ir esu rami, -
atsakiau. - Argi nematai, kad rami?
Gabrielis nieko neatsakė. Kietai sukando dantis, kaip el-
giasi smarkiai supykęs. Susėdome prie staliuko ir tylėdami
ėmėme laukti Makso.
Maksas vakarienės atsivedė savo sekretorę. Ji vardu Tania.
"Turbūt pradėjo rimtai draugauti. Maksas elgėsi taip, lyg būtų
be proto ją įsimylėjęs, vis glostė, lietė, bučiavo, bet visą laiką
nenuleido nuo manęs akių. Negi tikėjosi sukelti man pavydą?
Koks jis bjaurus. Mane net supykino.

238
 Tania suprato, jog kažkas vyksta, mat kelis kartus sugavo
Maksą spoksant į mane. Reikėtų ją perspėti dėl jo. Pasakyti,
kur kiša galvą. Gal kada nors taip ir padarysiu, bet ne dabar.
Šiuo metu turiu svarbesnių reikalų.
Maksas pasakė einąs į tualetą. Palaukiau, paskui ištaikiusi
progą taip pat atsiprašiau, pakilau iš užstalės ir nusekiau pas-
kui
jį.
Už kampo pasivijau Maksą
suspaudžiau.
ir stvėriau už rankos. Stipriai

- Liaukis! - sušukau. - Baik, gerai?

Jis nustebęs žiūrėjo į mane.
—
Ką baigti?
- Tu mane šnipinėji, Maksai. Stebi mane iš pasalų. Žinau,
kad tai tavo darbas.
- Ką? Ką čia paistai, Alicija?
—
-
Nemeluok, aš vos valdžiausi, norėjau rėkti visa ger-
kle. - Aš mačiau tave, supranti? Nufotografavau. Padariau
tavo nuotrauką!
Maksas nusijuokė.
— Ką
čia tauški? Paleisk ranką, kvaila ragana.
"Trenkiau jam
veidą. Stipriai.
per
Tada apsisukau - ir pamačiau Tanią. Atrodė, kad antausį
gavo ne Maksas,o ji.
"Tania šaudė akimis, spoksojo tai į mane, tai į Maksą, bet
nieko nesakė. Išėjo iš restorano.
Maksas perliejo mane piktu žvilgsniu ir bėgdamas paskui
Tanią sušvokštė:
- Neturiu jokio
supratimo, ką čia tauziji. Niekas tavęs ne-
seka. O dabar dink man iš akių.
Iš to, kaip piktai ir su kokia panieka jis tai pasakė, galiu
manyti, kad Maksas kalbėjo tiesą. Aš juo patikėjau. Nenorė-
jau tikėti, bet patikėjau.
Jeigu ten ne Maksas, tada kas?

239
 Rugpjūčio 25-0ji

Kažką išgirdau. Kažkokį garsą lauke. Pažvelgiau pro langų.

Pamačiau kažką šmėžuojant patamsyje.
Tas
vyras. Jis lauke.
Paskambinau Gabrieliui, bet jis neatsiliepė. Gal skambin
ti į policiją? Nežinau, ką man daryti. Rankos taip dreba, kad
negaliu...
Girdžiu
jį noriapačioje, jis vidun.
brazda už langų, už durų; žiūri, gal
atsidarys. Jis patekti
Turiu iš čia dingti. Turiu nuo jo pabėgti.
Dieve mano, aš jį girdžiu...
Jis jau viduje.
 Ketvirta dalis

Psichoterapijos tikslas — ne ištaisyti praeitį, 0 leisti pa-

cientui pažvelgti į savo gyvenimą ir bpagodoti.

- Alice Miller
Užverčiau Alicijos dienoraštį ir padėjau ant rašomojo stalo.
Sėdėjau nejudėdamas ir klausiausi lauke šniokščiančio
lietaus. Bandžiau suvokti tai, ką perskaičiau. Akivaizdu, Ali-
cija Berenson slepia savyje daugiau, nei numaniau. Iki šiol ji
man buvo kaip užversta knyga, o dabar ta knyga atsivertė ir
jos turinys mane pribloškė.
Kilo daugybė klausimų. Alicija įtarė, kad yra sekama. Ar
jai pavyko atskleisti to vyro tapatybę? Ar kam nors apie tai

pasakojo? Reikia išsiaiškinti. Kiek žinau, ji pasiskundė tik

trims žmonėms: Gabricliui, Barbei ir tam paslaptingajam
daktarui Vestui. Ar čia jau viskas, ar prasitarė dar kam nors?
Kitas klausimas: kodėl dienoraštis nutrūksta taip staiga? Gal
buvo rašoma dar kur nors? Kitame sąsiuvinyje, kurio ji man
nedavė? Įdomu, kokį tikslą turėjo Alicija, duodama man pa-
skaityti savo dienoraštį? Žinoma, norėjo man kažką pasakyti.
"Toks komunikavimo būdas stulbinamai intymus. Gal tai pa-
sitikėjimo ženklas, gal ji nori parodyti, kad pasitiki manimi?
O gal kaip tik blogas ženklas?
Ir dar štai kas: šį tą turiu išsiaiškinti. Dėl gydytojo Vesto,
to, kuris gydė Aliciją. Jis rimtas liudytojas, turintis itin svar-
bios informacijos apie Alicijos psichinę būklę tuo metu, kai
įvyko žmogžudystė. Deja, gydytojas Vestas teisme kaip liu-
dytojas nedalyvavo. Kodėl? Apie jį nė neužsimenama. Apic

243
jį sužinojau tik Alicijos dienoraščio. Tarsi jo apskritai ne
iš

nebūtų buvę. Ką jis žino? Kodėl neliudijo teisme?

Gydytojas Vestas.
Juk
tai negali būti tas pats žmogus. Turbūt sutapimas. Tu
riu išsiaiškinti.
Padėjau dienoraštį į stalčių ir užrakinau. Bet paskui stai
ga apsigalvojau. Vėl atrakinau stalčių ir išėmiau dienorašų.
Verčiau jau laikysiu prie savęs, bus geriau, jei neišlcisiu iš
akių. Įsidėjau dienoraštį į palto kišenę, o paltą užsimečiau
ant rankos.
Išėjau iš kabineto. Nulipau į apačią ir koridoriumi nuėjau
iki užpakalinių durų.
Sustojau prie jų ir susimąsčiau. Ant durų kabojo lentelė
su užrašu:
GYDYTOJAS K. VESTAS

Nė nepasibeldęs atidariau duris ir žengiau vidun.

 sėdėjo prie darbo stalo ir darbuodamasis lazdelė-
Kristianas
mis šveitė sušius. Pakėlė galvą, susiraukė.
—
Negi nežinai, kad reikia pasibelsti?
— Noriu šnektelėti.
— Ne dabar. Aš pietauju.
- Ilgai negaišinsiu. Tik vienas klausimas. Ar esi gydęs
Aliciją Berenson?
Kristianas nurijo didelį kąsnį ryžių ir abejingai dėbtelėjo
į mane.
- Kaip suprasti? Juk žinai, kad aš ją gydau. Esu atsakingas
už visą ją prižiūrinčią komandą.
- Turiu galvoje, ne dabar, o dar prieš tai, kai Alicija buvo
paguldyta į Grovą.
Įdėmiai stebėjau Kristiano veidą. Ir supratau viską, ką no-
rėjau sužinoti.
Kristianas nuraudo, padėjo lazdeles.
— Apie ką tu?
Išsiėmiau iš kišenės Alicijos dienoraštį ir atkišau jam.
-
Tau
turėtų būti įdomu. Čia Alicijos dienoraštis. Rašytas
keli mėnesiai iki žmogžudystės. Aš jį perskaičiau.
— O kuo aš čia dėtas?
— Jinai mini
ir
tave.
— Mane?

245
 - Pasirodo, tu gydei Aliciją privačiai, prieš ją atvežant į

Grovą. Aš šito nežinojau.

— Aš... nieko nesuprantu. Turbūt įsivėlė klaida.
— Nemanau. Kelerius metus gydei ją
privačiai. Bet teisme
nedalyvavai ir nedavei jokių parodymų, nors tavo liudijimas
būtų buvęs labai svarbus. Be to, neprisipažinai pažistąs Alici
ją, kai atėjai čionai dirbti. Neabejoju, jinai tave iškart pažino.
Tau labai pasisekė, kad ji nekalba.

Išrėžiau tai tiesiai šviesiai, nes buvau piktas. Dabar supra

tau, kodėl Kristianas stojo man skersai kelio, kai užsimaniau
-
prakalbinti Aliciją. Jo tikslas kad Alicija kuo ilgiau tylėtų.
- Žinai, Kristianai, tu šlykštus savanaudis.
Kristianas žvelgė į mane su augančia baime akyse.
- Šūdas, - sumurmėjo. -
Šūdas. Teo, klausyk, yra visai
kitaip, nei tau atrodo.
- Sakai?
— Ką
dar ji rašo savo dienoraštyje?
— O ką turėtų rašyti?
Kristianas neatsakė į klausimą. Ištiesė ranką.
- Ar galiu pavartyti?
- Apgailestauju, — tariau purtydamas galvą. - Manau, tai
nepriimtina.
Kristianas sukiojo tarp pirštų lazdelę.
— Nederėjo man to imtis, pasakė.- - Bet tai buvo taip
nekalta. Privalai manim patikėti.
- Bijau,kad negaliu. Jeigu tai taip nekalta, kodėl tylėjai po
žmogžudystės?
—Nes aš nebuvau Alicijos gydytojas. Oficialiai nebuvau
jos gydytojas. Sutikau tik įkalbintas Gabrielio. Mudu bu-
vome draugai. Kartu mokėmės universitete. Dalyvavau jų
vestuvėse. Daug metų mudu nesimatėme. Paskui jis man
paskambino ir pasakė ieškąs psichiatro savo žmonai, nes po
tėvo mirties
ji prastai jaučiasi.

246
 - Ir tu pasiūlei savo paslaugas?
— Ne, nieko panašaus. Priešingai.
Norėjau nukreipti pas jį
savo kolegą, bet Gabrielis primygtinai prašė imtis pačiam.
Pasak Gabrielio, Alicija priešinasi tokiam sumanymui; o
mudu draugai, tad jis manė, kad man bus lengviau su ja dirb-
ti. Aš nenorėjau, supranti?
— Kur
jau ne.
Kristianas įsižeidęs dėbtelėjo į mane.
- Čia ne juokai.
- Kur ją gydei?
Kristianas dvejojo.
- Pas savo draugę. Bet, kaip jau minėjau, - skubiai pridū-
rė, - tai buvo daroma neoficialiai. Aš nebuvau tikrasis Alici-
jos gydytojas. Mudu retai susitikdavome. Tik retkarčiais.
- Ar imdavai atlygį net ir už tuos retus susitikimus?
Kristianas sumirksėjo, nudūrė akis į šalį.
—
Na, Gabrielis žūtbūt norėjo atsilyginti, tad man nieko
kito neliko...
- Spėju, grynaisiais, taip?
— Teo...
— Ar grynaisiais?
- Taip, bet...
- Pajamas deklaravai?
Kristianas prikando lūpą ir tylėjo. Vadinasi, atsakymas ne.
Štai dėl ko jis negalėjo liudyti teisme. Įdomu, kiek dar pana-
šių pacientų pas jį lankėsi ir kiek pajamų buvo nuslėpta?
—
Klausyk, tarė jis, — jeigu sužinos Diomedas, aš... aš
—

galiu išlėkti iš darbo. Juk žinai, taip?

Jo balse skambėjo prašymas, apeliavimas į mano gailes-
tingumą, bet aš nejaučiau Kristianui jokios užuojautos. Tik
neapykantą.
— Kas tas Diomedas? Verčiau pagalvok apie Medicinos
tarybą. Prarasi gydytojo licenciją.

247
 - Tik jei tu prasižiosi. Geriau būtų, jeigu niekam nesa
kytum. Juk dabar tai nebeturi jokios reikšmės, tiesa? Dieve
šventas, juk mano karjera pakibs ant plauko.
—
Apie tai reikėjo pagalvoti anksčiau, nemanai?
— Teo, labai prašau...
Kristianui buvo nesmagu pulti prieš mane ant kelių, bet iv
aš, matydamas
tik
jį taip sukant
uodegą, nejutau pasitenkinimo,
Neturėjau jokio noro įskysti jo Diomedu,
susierzinau.
bent jau kol kas. Tegu pasikankina, toks jis bus man daug,
naudingesnis.
- Viskas gerai, - tariau. - Niekas daugiau nesužinos.
Kol kas.
- Ačiū. Aš labai rimtai tavęs prašau. Lieku tau skolingas.
- Taip, tikrai. Ką siūlai?
- Ko norėtum?
— Noriu, kad papasakotum apic Aliciją.
—
Ką norėtum išgirsti?
- Viską, - atsakiau.
Kristianas spoksojo į mane
ir žaidė su lazdelėmis. Kelias mi-
nutes padvejojęs prabilo:
Kad nelabai turiu ko pasakoti. Nežinau, ką norėtum iš-
—

girsti ar nuo ko man pradėti.

— Pradėk nuo pradžių, - pasiūliau. — Susitikinėjai su ja
kelerius metus, taip?
Ne... tai yra... taip. Betgi sakiau, ne taip dažnai, kaip tau
—

atrodo. Po jos tėvo mirties mačiau ją du ar tris kartus.

— Kada matėtės paskutinį kartą?
— Maždaug savaitė iki žmogžudystės.
- Kaip galėtum apibūdinti jos psichinę būseną?
—
Oi, -Kristianas atsiduso, atsišliejo į kėdės atkaltę. Ma-
šiek tiek atsipalaidavo, nes tema nebuvo pavojinga. - Ją
čiau,
kamavo baisi paranoja, haliucinacijos, netgi psichozė. Bet šitaip

vra buvę ir anksčiau. Jai diagnozuota ilgalaikė nuotaikų kaita.

Nuolatiniai nuotaikų svyravimai. Tipiškas nepastovumas.
- Apsieisim be sušiktų diagnozių. Klok faktus.
Kristianas liūdnai dėbtelėjo į mane, bet nusprendė nesi-
ginčyti.
- Ką norėtum sužinoti?
- Alicija tau prisipažino, kad ją kažkas stebi, taip?
Kristianas abejingai patraukė pečiais.
— Stebi?

249
 — Kažkas
ją šnipinėjo. Maniau,ji tau apie tai pasakojo.
Kristianas keistai pašnairavo į mane. Paskui, mano nuos
tabai, nusijuokė.
- Kas čia juokingo? - paklausiau.
— Tu juk tuo netiki, tiesa? Kad kažkoks smalsuolis spoks
pro langą.
— Manai, tai buvo netiesa?
— Absoliuti fantazija. Argi neakivaizdu?
Galva parodžiau į dienoraštį.
- Ji rašo apic tai gana įtikinamai. Aš ja patikėjau.
—
Neabejoju, ji išties pasakoja įtikinamai. Aš irgi būčiau ja
patikėjęs, jeigu būčiau nieko nežinojęs. Jai užeidavo psicho
zės priepuoliai.
- Šitą jau girdėjau. Bet iš dienoraščio to nepasakytum. Ji
tiesiog buvo labai išsigandusi.
— Tai jau kartojosi. Panašiai nutiko ir tuose namuose, kur
ji gyveno, iki atsikraustė į Hampstedą. Dėl to ir turėjo iš te:
nai bėgti. Ji kaltino kažkokį senuką, gyvenant; kitapus gatvės,
neva tas slapta šnipinėja. Užkūrė žmogui pirtį. O paaiškėjo,
kad senukas aklas. Jis jos nė nematė, ką jau kalbėti apic šni-
pinėjimą. Ji ir anksčiau buvo nestabilios psichikos, bet visai
blogai pasidarė po tėvo savižudybės. Po šito ji nebeatsigavo.
- Ar ji apie tai kalbėjo su tavim? Apie savo tėvą.
Kristianas gūžtelėjo pečiais.
— Nedaug. Tvirtino jį mylėjusi, kad jų santykiai buvo nor-
malūs, kick jie galėjo būti normalūs turint galvoje tai, kad ir
jos motina nusižudė. Jeigu atvirai, man labai pasisekė, kad
nors tick pavyko išpešti iš Alicijos. Ji nepasidavė gydoma. Ji
buvo... na, pats žinai, kokia
ji.
—
Matyt, ne taip gerai, kaip tu,-ir nelaukdamas, ko! jis
atsakys, paklausiau: — Po tėvo mirties ji ketino nusižudyti,
taip?
—
Kaip čia pasakius. Aš nevadinčiau to savižudybe.

250
 -O kaip pavadintum?
- Tai buvo panašu į savižudybę, bet aš netikiu, kad ji iš
tikrųjų norėjo nusižudyti. Alicija savimyla, tad vargu ar būtų
norėjusi sau pakenkti. Padaugino vaistų labiau dėl akių, o ne
dėl ko kito. Tai buvo vaidyba. Šitaip ji bandė parodyti Gabric-
liui savo sielvartą. Ji nuolat sickė jo dėmesio. Jeigu nebūčiau
įsiparcigojęs gerbti jos konfidencialumo, būčiau liepęs jam
bėgti nuo tos kalės kuo toliau.
- Tu taip paisai darbo etikos? Jam nepasisekė...
Kristianas susigūžė.
— Teo, žinau, tu gebi įsijausti į kito kailį, dėl to ir esi
nuostabus psichoterapeutas, bet su Alicija Berenson tik tuš-
čiai gaišti laiką. Iki žmogžudystės ji nelabai galėjo užsiimti
savianalize, tai yra mentalizacija, ar kaip jūs tai vadinat. Ji
buvo atsidavusi tik sau ir savo menui. Tavo įsijautimas, tavo

švelnumas niekada nesulauks atsako. Alicija to nesugeba. Ji —

tikra kalė.
Kristianas kalbėjo su panieka, be menkiausios užuojautos
visiškai sugniuždytai moteriai. Ūmai man dingtelėjo: gal psi-
chuoja ne Alicija, o Kristianas? Tada būtų suprantama.
Atsistojau.
- Eisiu pas Aliciją. Noriu gauti keletą atsakymų.
Kristianas nustebo.
- Iš Alicijos? Ir kaip tu ketini juos gauti?
- Ogi paklausiu, ir tiek, - atšoviau ir išėjau.
 Palaukiau, ko! Diomedas užsidarė savo kabinete, o Stefani
ja išėjo į susitikimą su Patikos fondo atstovais, ir įsmukau
akvariumą. Čia radau Jurį.
į
— Noriu pasimatyti su Alicija, - pasakiau.
— Tikrai? Juris nepatikliai nužvelgė mane. - Maniau,
—

terapijos kursas nutrauktas.

— Taip, nutrauktas. Bet man būtina su ja pasikalbėti as
meniškai.
- -
Aišku. Supratau, Juris dvejojo. -
Na, terapijos kabinc-

tas užimtas. Visą popietę ten pacientus priiminėja Indira. —

Kiek pagalvojęs pridūrė: - Meno studija laisva, jeigu jums

tinka. Tik prašyčiau neilgai.
Jis negražbyliavo, bet man to ir nereikėjo, supratau, jog
turiu suktis mikliai, kad niekas mūsų su Alicija nepamatytų
ir nepranceštų Stefanijai. Džiaugiausi, kad Juris mano pusėje;
akivaizdu, jis geras žmogus. Jaučiausi kaltas, kad nuvertinau
jį pamatęs pirmą kartą.
— Ačiū, - padėkojau.
Juris nusišypsojo man.
—Po dešimties minučių nuvesiu ją tenai.

252
Juris ištesėjo pažadą. Po dešimties minučių mudu su Alicija
jau sėdėjome vienas priešais kitą meno studijoje, priešingose
dažais nutaškyto darbastalio pusėse.
Atsisėdau ant aukštos klibančios kėdės. Alicija buvo vi-
siškai rami, tarsi pozuotų paveikslui ar pati ketintų tapyti.
- Ačiū už šitą, tariau dėdamas jos dienoraštį ant stalo
—

priešais save. — Ačiū, kad leidai man perskaityti. Didelis da-

lykas, kad patikėjai man tokį slaptą daiktą.
Nusišypsojau, bet sulaukiau tik abejingo jos žvilgsnio.
Alicijos veidas buvo neįskaitomas ir bejausmis. Įdomu, arji
nesigaili davusi man savo dienoraštį? Gal jai dabar gėda, kad
man atsivėrė? Kiek palaukęs kalbėjau toliau:
—Dienoraštis staiga nutrūksta. Jis nebaigtas, - pasklai-
džiau kelis tuščius puslapius. - Tai tarsi mūsų terapijos kur-
sas: pradėtas, bet neužbaigtas, nutrauktas.
Alicija tylėjo. Žiūrėjo į mane. Nežinau, ko tikėjausi, bet
tikrai ne šito. Maniau, įteikdama man dienoraštį ji norėjo
kažką pasakyti, kad tas jos gestas reiškia kvietimą, kažkokią
pradžią, įžangą; bet štai aš vėl stoviu pirmame langelyje, vei-
du
į-
nepramušamą sieną.
Žinai, aš vyliausi, kad prabilusi į mane netiesiogiai, šio
dienoraščio puslapiais, galbūt žengsi ir kitą žingsnį, ką nors
man pasakysi.
Jokio atsako.
— Mano galva,
tu
davei man dienoraštį, nes norėjai kažką
pasakyti. Ir tikrai pasakei. Skaitydamas šį dienoraštį aš daug
ką apie tave sužinojau: kokia vieniša ir išsigandusi buvai, kad
tavo padėtis buvo sunkesnė, nei įsivaizdavau. Pavyzdžiui, su-
žinojau apie tavo santykius su gydytoju Vestu. - Tardamas
Kristiano pavardę dirstelėjau į ją. Tikėjausi sulaukti kokios
nors reakcijos, primerktų akių, sukąstų dantų, ko nors, bet
nebuvo nieko, net menkiausio mirktelėjimo. - Aš nežinojau,
kad prieš pakliūdama į Grovo ligoninę tu jau buvai pažįsta-

253
ma su Kristianu Vestu. Kelerius metus gydeisi pas jį privačiai
Ir tikriausiai iškart pažinai, kai jis atėjo čionai dirbti po kelių
mėnesių, kai tave čia atvežė. Turbūt labai sutrikai, kai jis nu
davė nepažįstąs tavęs. Ir turbūt supykai, taip?
"Tai buvo klausimas, bet atsakymo nesulaukiau. Kristianas

jos visai nedomino. Alicija nusisuko, jai atsibodo, susitikimas

nuvylė, o aš jaučiausi tarsi pražiopsojęs galimybę ar pasukęs
ne tuo keliu. Ji iš manęs kažko tikėjosi, bet aš nesugebėjau jai
duoti.
Na,
aš dar nebaigiau.
— Ir dar šis tas, - tariau. - Dienoraštis užduoda man kv
letą klausimų, tad
norėčiau gauti atsakymus. Kai kas man
nesuprantama. Kai kuri informacija nesutampa su ta, kurią
turiu aš. Kadangi pati leidai man perskaityti dienoraštį, jau
čiu pareigą patyrinėti nuodugniau. Tikiuosi, mane supranti?
Atidaviau Alicijai dienoraštį. Ji paėmė ir užsidėjo ant jo
rankas. Kurį laiką žiūrėjome vienas
- Aš tavo pusėje, Alicija,
kitą.
—
į
galiausiai tariau. - Tu juk ži-
nai, taip?
Ji nieko man neatsakė.
Supratau tai kaip pritarimą.
Keitė pradėjo elgtis neapdairiai. Ko gero, taip ir turėjo
būti. Tiek ilgai slėpusi savo neištikimybę, palengva aptingo
slapstytis.
Grįžęs namo radau ją susiruošusią išeiti.
- Einu pasivaikščioti, - pasakė audamasi sportbačius. —
Greitai grįšiu.
— Aš irgi miclai pasimankštinčiau. Gal palaikyti tau
draugiją?
— Ne,
aš noriu pasimokyti tekstą.
- Jeigu nori, galiu paklausyti.
— Ne,
-
atšovė Keitė, purtydama galvą. - Man vienai len-
gviau. Aš vis kartojuosi monologus, tuos, kurie nelabai sekasi,
supranti? Iš antro veiksmo. Vaikštau po parką ir garsiai kar-
tojuosi. Pamatytum, kokių žvilgsnių sulaukiu.
Teko nusileisti. Keitė kalbėjo nuoširdžiai ir žiūrėjo man į
akis. Nuostabi aktorė.
Mano vaidyba irgi patobulėjo. Plačiai ir šiltai jai nusi-
šypsojau.
- Smagaus pasivaikščiojimo, - palinkėjau.
Kai tikji išėjo, ėmiau ją sekti. Laikiausi saugaus atstumo,
bet ji nė sykio neatsigręžė. Kaip jau minėjau, pradėjo elgtis
neapdairiai.

255
 Keitė taip ėjo gal penkias minutes, kol priėjo parko vartus
Netoli vartų iš už medžio išlindo vyras. Jis buvo atsukęs man
nugarą, tad veido nemačiau. Tamsūs plaukai, dailiai nuau
gęs, už mane šiek tiek
aukštesnis. Keitė priėjo prie jo, ir vyrau
stvėrė ją į glėbį. Jiedu ėmė bučiuotis. Keitė aistringai atsakė
jo bučinius, atsidavė jo glamonėms. Ką ir |
kalbėti, keista buvo
regėti ją svetimo vyro glėbyje. Jis pro drabužius lietė ir maige
jai krūtis.
Supratau, kad reikia slėptis, mat stovėjau atviroje vieto
je, puikiausiai matomas. Jeigu Keitė pasisuks, tikrai mane
pamatys. Bet negalėjau pajudėti. Stovėjau kaip apžavėtas ii
spoksojau į akmeniu virtusią Medūzą.
Galiausiai jiedu liovėsi bučiavęsi ir susikibę už rankų pa
traukė į parką. Aš — jiems iš paskos. Pasijutau priblokštas.
Iš tolo ir iš nugaros atrodė, kad vyras man pažįstamas; kc-
lias akimirkas jaučiausi taip, lyg iš šalies stebėčiau save patį,
vaikštinėjantį su Keite po parką.
Keitė nusivedė vyrą į tankesnę vietelę, kur daugiau me
džių. Jis ėjo paskui ją, ir netrukus abu dingo tankmėje.
Pajutau, kad tuoj supykins. Kvėpavimas sulėtėjo, pasun-
kėjo. Kiekviena kūno ląstelė tarsi šaukė: išeik, bėk, bėk
Bet aš nepabėgau. Nusekiau paskui tuodu į mišką.
iš
čia!

Stengiausi citi kick galėdamas tyliau, bet po kojomis vis

tiek traškėjo sausuoliai, šakos braižė man veidą. Niekur jų
nemačiau. Medžiai čia augo taip tankiai, kad už poros žings-
nių jau nieko neįžiūrėsi.
Sustojau ir įsiklausiau. Išgirdau šnarant medžius, bet tai
veikiausiai buvo vėjas. Ir tada išgirdau garsą, kurio nesupai-
niočiau su jokiu
kitu: žemą, gomurinį.
Taip dūsauja Keitė.
Bandžiau prieiti arčiau, bet įstrigau tarp šakų ir negalėjau
ištrūkti. Įkliuvau kaip musė į voratinklį. Stovėjau blausioje
šviesoje ir traukiau
į
plaučius medžių žievės ir žemės kvapus.

256
 Klausiausi Keitės dūsavimo, jam ją dulkinant. Vyras urzgė
kaip Žvėris.
Net degiau iš
pykčio. Tas žmogus atsirado iš niekur su- ir
j1ukė mano gyvenimą. Pagrobė, suvedžiojo ir sugadino vie-
nintelį man brangų daiktą. Tai siaubinga, antgamtiška. Gal
jisišvis ne Žmogus, o koks nors blogosios dievybės įrankis,
atsiųstas manęs nubausti? Negi Dievas nusprendė mane nu-
bausti? Už ką? Kuo aš prasikaltau? Kad įsimylėjau? Kad my-
liu per karštai ir
reikliai? Per stipriai?
Ar
tas
vyras ją myli? Abejoju. Tikrai ne taip, kaip aš. Jis
tik ja naudojasi. Naudojasi jos kūnu. Jam ji tikrai nerūpi taip,
kaip rūpi man. Aš dėl Keitės galėčiau netgi numirti.
IDėl
jos
galėčiau ir žmogų nužudyti.
Prisiminiau savo tėvą; žinojau, kaip jis dabar pasielgtų.
Ogi imtų ir nužudytų tą vyrą. Bik vyras, girdėjau tėvo balsą.
Susiimk. Ar tikrai turiu taip pasielgti? Nužudyti jį? Atsikratyti
jo? Šitaip susiklosčius aplinkybėms, išeitis tik tokia: išsklaidyti
kerus, išvaduoti Keitę ir vėl būti laisviems? Kiek pasielvartavu-
si ji atsigaus, tas kitas nugrims į užmaršų, neabejoju; o mudu

ir toliau gyvensime kaip gyvenę. Galėčiau tą padaryti dabar —

čia, parke. Nusitempsiu jį prie tvenkinio ir panardinsiu galva
į vandenį. Laikysiu tol, kol kūnas nustos trūkčioti ir suglebs
mano rankose. Arba galėčiau pasekti jį iki namų, nematomas
palaukti metro stotelėje, o traukiniui priartėjus staigiu judesiu
nustumti jį ant bėgių. Arba tamsioje gatvėje prisėlinti iš nuga-
ros su plytgaliu rankoje ir ištaškyti jam smegenis. Kodėl gi ne?
Staiga Keitė ėmė gana garsiai vaitoti, ir aš supratau, kad ji
tuoj pasieks orgazmą. Paskui stojo tyla, retsykiais pertraukia-
ma tylaus prunkštimo; tai irgi buvo man puikiai pažįstama.
Išgirdau traškant medžių šakas, kai jiedu ėjo iš miško.
Luktelėjau kelias minutes. Tada nulaužiau mane suraki-
nusias šakas ir ėmiau brautis pro medžius, susidraskydamas
rankas iki kraujo.

257
 Kai išnirau iš miško, pro ašaras beveik nieko nemačiau
Kruvinu kumščiu nusibraukiau ašaras nuo veido.
Klaidžiojau po mišką be jokio tikslo. Lyg beprotis sukau
ratus aplink medžius.
 - Žanai Feliksai!
Priėmimo kambaryje nieko nebuvo, niekas

į
neatsiliepė,
kai pašaukiau. Kiek palaukęs Žengiau galeriją.
Koridoriumi nuėjau į salę, kurioje kabojo „Alkestidė“.
Dar kartą pažvelgiau į paveikslą. Dar sykį pamėginau supras-
ti, kas jame pavaizduota, ir
darkart man nepavyko to padary-
ti. Paveiksle buvo kažkas tokio, kas neleido jo interpretuoti.
Arba jis vaizdavo tai, ko aš dar nespėjau perprasti. Betgi kas
tai galėtų būti?
Staiga net žioptelėjau - įžiūrėjau tai, ko anksčiau nebuvau
-
pastebėjęs. Už Alicijos, tamsiame plotelyje, jeigu prisimerk-
si ir įdėmiai pažvelgsi
į
paveikslą, — iš tamsių gabalėlių susidė-
liojo vaizdas, tarsi holograma, iš dvimatės pereinanti
tę, jeigu žiūri tam tikru kampu: iš
trima-
į
šešėlių išnyra forma... vyro
siluetas. Kažkoks vyras slepiasi tamsoje. Žiūri. Seka Aliciją.
- Ko nori?
Išgirdęs balsą net krūptelėjau. Atsisukau. Neatrodė, kad
Žanas Feliksas apsidžiaugė mane išvydęs.
- tau čia
Ko
prireikė? — paklausė.
Jau norėjau parodyti jam tą vyrą paveiksle ir paklausinėti
jį,
apie bet nuojauta liepė patylėti. Todėl tik nusišypsojau Ža-
nui Feliksui ir pasakiau:
— Turiu dar keletą klausimų. Ar galiu užduoti dabar?

259
 - Ne, negali. Papasakojau viską, ką žinau. Daugiau tikrai
nieko nepridursiu.
—
Matai, išaiškėjo dar šis tas naujo.
— Kas?
- Na, aš nežinojau, kad Alicija ketina išeiti iš tavo pa
lerijos.
Žanas Feliksas atrodė įsitempęs, tarsi tuoj sprogs.
—
Apie ką tu čia? - paklausė kiek padvejojęs.
— Ar taitiesa?
—O koks tavo reikalas?
- Alicija - mano pacientė. Mano reikalas priversti ją včl
pradėti kalbėti. Bet matau, kad tau būtų geriau, jeigu ji am
žinai liktų nebyli.
— K3, galais, turi galvoje?
po
- Na, kol niekas nesužinos, kad ji norėjo išeiti iš tavo ga-
lerijos, galėsi eksponuoti jos darbus neribotą laiką, argi nc?
- Kuo mane kaltini? Konkrečiai.
— Aš tavęs nekaltinu. Tik konstatuoju faktą.
Žanas Feliksas nusijuokė.
— Mes dar pažiūrėsime. Susisieksiu su savo advokatu ir
pareikšiu ligoninei oficialų kaltinimą.
— Nemanau, kad tai padarysi.
— Kodėl gi ne?
— Matai, aš tau dar nepapasakojau, iš ko sužinojau, kad
Alicija ketino išeiti iš
tavo galerijos.
— Tas, kuris tau
taip sakė, melavo.
— Aš sužinojau
iš
pačios Alicijos.
— Ką? - Žanas Feliksas labai nustebo. - Nori pasakyti...
ji prakalbo?
- Iš dalies. Ji man davė paskaityti savo dienoraštį.
- Dienoraštį? - Žanas Feliksas sumirksėjo, tarsi jam būtų
buvę sunku suvokti tai, ką išgirdo. - Nežinojau, kad Alicija
rašo dienoraštį.

260
 — Rašė, tikrai. Ir labai smulkiai aprašė paskutiniuosius ju-
dviejų susitikimus.
Pasakiau mažai, bet daugiau ir nereikėjo. Stojo slegianti
tyla. Žanas Feliksas tylėjo kaip žemė.
— Mudu dar susitiksime, - pasakiau, nusišypsojau ir iš-
Čjau.
Žengęs į Soho gatvę pasijutau prasikaltęs. Ir kodėl taip
šiurkščiai šiaušiau Žanui Feliksui plunksnas? Betgi turėjau
tikslą: norėjau pamatyti, kaip jis reaguos į mano provokaciją,
kaip elgsis ir ką darys.
Dabar lieka tik laukti reakcijos.

Iidamas Soho gatve paskambinau Alicijos pusbroliui Polui

Rouziui ir pasakiau, kad atvažiuoju. Nenorėjau rodytis jam
nepranešęs, būti sutiktas kaip pastarąjį kartą. Gumbas galvo-
je dar nebuvo visai prapuolęs.
Petimi spausdamas prie ausies mobilųjį prisidegiau ciga-
retę. Bet dūmo įtraukti nespėjau, kažkas atsiliepė jau po pir-
mo pyptelėjimo. Vyliausi, kad ragelį pakels ne Lidija, o Polas,
ir man pasisekė.
- Alio.
- Polai, čia Teo Faberis.
—
sveikas, bičiuli. Atleisk, kad kalbu taip tyliai, - pasa-
O,

kė jis. - Mama prigulė, nenoriu pažadinti. Kaip galva?

— Daug geriau,
ačiū.
- Puiku, puiku. Kuo galiu padėti?
— Na,
- tariau, - turiu naujos informacijos apie Aliciją...
Norėčiau šnektelėti su tavim apie tai.
- Kokios informacijos?
Pasakiau jam, kad Alicija buvo davusi man paskaityti savo
dienoraštį.
- Dienoraštį? Nežinojau, kad ji turėjo dienoraštį. Kas ten
rašoma?

261
 — Geriau būtų pasikalbėti prie keturių akių. Ar tu šian
dien laisvas?
Polas dvejojo.
- Geriau būtų, kad pas mus nevažiuotum. Mama nekaip
jaučiasi. Labai pyko po tavo apsilankymo.
- Taip, pats supratau.
— Pric žiedo gatvės gale yra alaus baras „Baltasis lokys“...

- -
- Pamenu, tariau. Man tinka. Kada?
- Gal apie penktą? Pasistengsiu trumpam ištrūkti iš namų.
Išgirdau fonc Lidijos balsą. Tikriausiai jau atsibudo.
—
-
Turiu eiti, - pasakė Polas. Iki, - ir padėjo ragelį.

Po kelių valandų grįžau į Kembridžą. Važiuodamas trauki

niu paskambinau kitam žmogui - Maksui Berensonui. Ilgai
nesiryžau, bet galų gale paskambinau. Kartą jis jau skundė
mane Diomcedui, todėl tikrai neapsidžiaugs, darsyk išgirdęs
mano balsą. Betgi neturėjau iš ko rinktis.
Atsiliepė Tania. Slogavo jau mažiau; o kai išgirdo, kas
skambina, jos balsas persimainė.
- Nemanau... Norėjau pasakyti, Maksas užsiėmęs. Visą
dieną susitikimai...
— Tada paskambinsiu vėliau.
— Manau, kad neverta. Aš...
Išgirdau Maksą kažką jai sakant, paskui Tania ištarė:
- Aš taip nesakiau, Maksai.
Maksas stvėrė telefono ragelį ir sušuko:
-Aš ką tik liepiau Taniai pasiųsti tave po velnių!
-Oi!
- Kaip drįsti man vėl skambinti? Aš jau kartą skundžiausi
profesoriui Diomedui.
- Taip, žinau. Bet atsirado šick tiek naujos informacijos
ir ji tiesiogiai liečia jus. Todėl pamaniau, kad derėtų su jumis
susisiekti.

262
 - Kokios informacijos?
- Informacija iš dienoraščio, kurį Alicija rašė kelios savai-
tės iki žmogžudystės.
Kitame laidogale stojo tyla.
Kick palaukęs kalbėjau toliau:
- Alicija labai smulkiai aprašinėja tave, Maksai. Mini, kad
jautei jai artumą, romantiškus jausmus... Pagalvojau, jeigu...
Pasigirdo spragtelėjimas - Maksas numetė ragelį. Viskas
gerai. Maksas užkibo ant kabliuko. Dabar reikia laukti jo re-
akcijos.
Staiga supratau, kad Maksas Berensonas man kelia bai-
mę, lygiai kaip ir Taniai. Prisiminiau, kaip ji pakuždomis pa-
siūlė man susitikti su Polu ir paklausinėti... Apie tą naktį,
kai avarijoje žuvo Alicijos motina. Prisiminiau, kaip pasikeitė
"Tanios veidas, kai iš kabineto išėjo Maksas, kaip ji nutilo ir
meiliai jam nusišypsojo. Ne, tariau, Makso nuvertinti nevalia.
Tai būtų didžiulė klaida.
Traukiniui prie Kembridžo, gamtovaizdis darėsi vis
artėjant
lygesnis, oras atvėso. Išėjęs iš stotics susisagsčiau paltą, pasi-
stačiau apykaklę. Vėjas buvo toks, kad raižė veidą lyg skustu-
vu. Patraukiau į alaus barą susitikti su Polu.
„Baltasis lokys“ buvo sena apleista landynė su daugybe
priestatų prie pagrindinės salės, suręstų per daugelį metų.
Keletas drąsuolių studentų sėdėjo su alaus bokalais baro
kieme, apsimuturiavę šalikais, ir rūkė. Patalpoje buvo gero-
kai šilčiau, nes kūrenosi net keli židiniai, teikiantys malonią
pricbėgą nuo žvarbaus šalčio.
Pasiėmiau alaus ir ėmiau dairytis Polo. Nuo pagrindinio
baro buvo matyti keletas mažesnių menkai apšviestų salyčių,
išsidėsčiusių aplinkui. Prieblandoje tarp sėdinčiųjų bandžiau
įžiūrėti Polą. Puiki vietelė slaptiems pasimatymams, pama-
niau. Manasis susitikimas, ko gero, irgi toks.
Polą pamačiau vienoje iš salyčių. Sėdėjo prie židinio nu-
sisukęs nuo durų. Pažinau jį iš dramblotos išvaizdos plati
—

nugara beveik užstojo židinį.

- Polai!
Vyras pašoko nuo suolo ir atsisuko. Mažoje salytėje jis atrodė
tikras milžinas. Net pasilenkti teko, kad galva nestukteltų į lubas.
— Viskas gerai? paklausė manęs. Atrodė truputį išsigan-
—-

dęs, tarsi iš gydytojo lauktų blogų žinių.

264
 Pasislinko padarydamas man vietos prie židinio. Gera
buvo veidu jausti ugnies šilumą, pasišildyti rankas.
— Čia šalčiau nei Londone, tariau. - Ir vėjas žvarbus.
— Sako, pučia tiesiai iš Sibiro, - pasakė Polas ir be jokių
įžangų perėjo prie reikalo: - Iš kur tas dienoraštis? Nežino-
jau, kad Alicija rašo dienoraštį.
— Na, vis dėlto rašė.
- Ir davė tau paskaityti?
Linktelėjau.
- Kas jame rašoma?
- Itin smulkiai aprašomi du mėnesiai iki žmogžudystės.
Išc to, radau keletą neatitikimų,
apie juos ir norėčiau su tavi-
mi šnektelėti.
—
Kokių neatitikimų?
— Na, tu man pasakojai vienaip, o jinai rašo kiek kitaip.
- Apie ką tu? - Polas pastatė ant stalo bokalą ir įsistebei-
lijo į mane. - Ką turi galvoje?
- Pirmiausia tu minėjai, kad iki žmogžudystės judu su
Alicija nesimatėt kelerius metus.
Polas susimąstė.
- Taip sakiau?
— O dienoraštyje Alicija rašo susitikusi su tavimi likus
kelioms savaitėms iki Gabrielio mirties. Rašo, kad tu pats
atvažiavai pas ją į Hampstedą.
Žiūrėjau į Polą ir mačiau, kaip jis palūžta. Staiga tapo pa-
našus į mažą berniuką dideliame kūne. Akivaizdu, Polas išsi-
gando. Ilgokai man nieko neatsakė. Paskui dėbtelėjo į mane.
— Ar
gali parodyti? - paprašė. - Jos dienoraštį.
Papurčiau galvą.
— Manau, tai būtų neetiška. Be to, ir neatsivežiau.
—
Kaip tada man žinoti, kad jis apskritai egzistuoja? Gal
tu meluoji.
— Nemeluoju. O štai tu, Polai, man melavai. Kodėl?

265
 — Ne
tavo reikalas.
—
Manyčiau, mano. Alicijos sveikata mano rankose.
—

- Jos sveikata čia niekuo dėta. Aš jai nepakenkiau.

- Aš ir nesakau, kad pakenkci.
— Tai kas tada?
— Kodėl tau nepapasakojus, kas nutiko?
Polas gūžtelėjo pečiais.
—Tai ilga istorija, - jis ilgai dvejojo, paskui nusileido.
Man buvo sunku. Turėjau bėdą - lošiau iš pinigų, buvau
prisiskolinęs irncįstengiau grąžinti skolos. Man reikėjo gry
nųjų... kad visi nuo manęs atšoktų, - išpyškino neatsikvėpda-
mas. Jaučiau, kad išsipasakojus jam palengvėjo.

— O kaip rašoma dienoraštyje?

ji
- Ir paprašei Alicijos, taip? Ar tau davė pinigų?
— Nerašoma.
Kiek pasvarstęs, Polas papurtė galvą.
— Ne, ji man nieko nedavė. Sakė neturinti laisvų.
Jis ir vėl meluoja. Kodėl?
- Iš kur tada gavai pinigų?
- Aš... aš paėmiau savo santaupas. Būčiau dėkingas, jei tai
liktų tarp mūsų. Nenoriu, kad mama suuostų.
— Nemanau, kad verta į šį reikalą painioti Lidiją.
— Tikrai?
- Polo veidas prašviesėjo, akyse įsižiebė viltis. —

Ačiū. Esu tau dėkingas.

- Ar Alicija nesakė tau, kad yra stebima?
Polas pastatė bokalą ant stalo ir sutrikęs pažiūrėjo į mane.
Supratau, kad Alicija neminėjo.
- Stebima? Kaip suprasti?
Papasakojau jam tai, ką perskaičiau dienoraštyje: apic
Alicijos įtarinėjimus, kad yra stebima kažkokio nepažįsta-
mo žmogaus, apie jos baimę, jog gali būti užpulta savo na-
muose.
Polas papurtė galvą.

266
 - Jai buvo kick pasimaišęs protelis.
- Manai, išsigalvojo?
Polas patraukė pečiais.
-—Na, pats pagalvok. Negi manai, kad
ją kas nors šnipinė-
jo? O jeigu ir taip...
— Būtent. Spėju, ji tau nieko apic tai nepasakojo, ar ne?
— Nė žodeliu neužsiminė. Betgi žinai, mudu su Alicija
kalbėdavomės nedaug. Ji tikra tylenė. Kaip ir visa mūsų šei-
ma. Pamenu, Alicija sakydavo: kaip keista, nueini pas draugus
ir matai: visa šeima juokiasi, pokštauja, šnekasi apie viską, o
mūsų namuose taip tylu. Mes nekalbėdavom. Išskyrus mamą.
Ji mums nurodinėdavo.
- O kaip Alicijos tėvas? Kaip Vernonas? Koks jis buvo?
— Vernonas irgi buvo mažakalbis. Truputį psichiškai ne-
sveikas, ir ne tik po Evos mirties. Po netckties jis neatsigavo...
tiesą sakant, neatsigavo ir Alicija.
- Prisiminiau! Noriu tavęs kai ko paklausti. Tania man
minėjo vieną dalyką.
Tania Berenson?
—
Kalbėjai su ja?
— Labai trumpai. Ji man patarė šnektelėti su tavim.
— Tania?- Polo skruostai išraudo. Aš jos gerai nepažįs-
—-

tu, bet visada atrodė miela. Geras žmogus. Porą kartų aplankė
mudu su mama.
-
Polo lūpose pražydo šypsena, jis susimąstė.
Buvo ją įsimylėjęs, pamaniau. Įdomu, ką apie tai galvojo
Maksas?
K3 Tania
—
tau
sakė? — paklausė Polas.
-
Patarė paklausti tavęs apie tai... kas nutiko tą naktį po
automobilio avarijos. Smulkmenų
ji
man nepateikė.
Taip, žinau, ką turėjo galvoje. Papasakojau
— jai tai per
teismą. Prašiau niekam daugiau nesakyti.
- Ji man nieko
ir nesakė. Ir tu gali nepasakoti, jeigu neno-
ri. Na,
o jeigu nori...
Polas išgėrė visą alų ir gūžtelėjo pečiais.

267
 — Gal tai ir nesvarbu, bet... galbūt tai padės geriau suprasti
Aliciją. Ji... - jis nutilo ir susimąstė.
- Kalbėk, - paraginau.
- Alicija... Pirmiausia, ką ji padarė grįžusi iš ligoninės,
po avarijos ligoninėje buvo palikta nakčiai ir stebima, ji... —

užlipo ant namo stogo. Aš — kartu su ja. Išsėdėjome visą ten

naktį. Mudu dažnai lipdavom ant stogo. Aš ir Alicija. Ten
buvo mūsų slaptoji vietelė.
- Ant stogo?
Polas pažiūrėjo į mane, kiek pagalvojo, galiausiai apsi-
sprendė.
- Eime, - pakvietė stodamasis. - Parodysiu tau.
Priėjom prie tamsoje skendinčio namo.
- -
- Štai, tarė Polas. Eik paskui mane.
Prie namo šono buvo pritvirtintos metalinės kopėčios.
Nuėjome prie jų per ištryptą šaltyje bangelėmis sustingusį
purvą. Nieko nelaukdamas Polas ėmė lipti kopėčiomis.
Su kiekviena minute lauke darėsi vis šalčiau. Kokio velnio
čia atsidanginom? - dingtelėjo man. Priėjęs prie kopėčių įsi-
tvėriau skersinio — šalto ir slidaus. Kopėčios buvo apaugusios
kažkokiais vijokliais, turbūt gebenėmis.
Skersinis po skersinio ėmiau lipti aukštyn. Kol pasiekiau
viršų, pirštai sugrubo, vėjas negailestingai žnaibė veidą. Užsi-
ropščiau ant stogo. Polas manęs jau laukė, džiūgaudamas pla-
čiai šypsojosi lyg paauglys. Virš galvų kybojo siauras mėnulio
pjautuvas, o visa kita skendėjo tamsoje.
Staiga Polo veidas keistai persikreipė, vyrukas puolė pric
manęs. ištiesė ranką, persigandęs loštelėjau atgal, maniau,
Kai

nustums nuo stogo, bet jis tvirtai sugriebė mane už rankos ir

prisitraukė artyn.
- Tu sėdi visai prie krašto, - tarė. - Laikykis vidurio. Štai
čia. Taip saugiau.
Linktelėjau ir lengviau atsidusau. Ir
ko čia lindau? Šalia
Polo jaučiausi nesaugus. Jau norėjau pasiūlyti lipti žemyn, bet
Polas išsitraukė pakelį cigarečių ir atkišo man. Kiek padvc-

269
Jojęs paėmiau vieną cigaretę. Drebančiais pirštais išsitraukiau
Žžiebtuvėlį ir pridegiau sau ir
jam.
Kurį laiką tylėdami rūkėme ant
stogo.
- Štai taip mudu ir sėdėdavom, - pagaliau prakalbo Po
las. - Aš ir Alicija. Kone kiekvieną dieną.
- Kick judviem tada buvo?
— Man septyneri, gal aštuoneri. O Alicijai dešimt ar tru
putį mažiau.
— Per jauni karstytis tokiomis kopėčiomis.
- Turbūt. Bet mudviem atrodė kitaip. O paauglystėje lip-
davome čionai parūkyti ir išgerti alaus.
Pamėginau įsivaizduoti Aliciją, besislapstančią nuo tėvo
ir niekingosios tetulės, ir Polą, jos dievinamą pusbrolį, lipantį
paskui ją ant stogo ir vis erzinantį ją, nors ji būtų mieliau
tylėjusi, ką nors mintijusi pati viena.
— Nebloga slaptavictė,
- pasakiau.
Polas linktelėjo.

— Dėdė Vernonas nebūtų galėjęs čionai užlipti,

per stam-
bus. Kaip ir mama.
- irgi vos
Aš
užlipau. Tos gebenės — mirtini spąstai.
-
- Tai ne gebenės, atsakė Polas. - Tai jazminas. Jis -
pažvelgė į šakų raizginį virš kopėčių. — Sužydės tik pavasarį.
O tada pakvimpa kaip moteriški kvepalai. Ypač kai gausiai
žydi. - Polas kiek patylėjo. — Keista...
- Kas?
- Nieko, - jis
gūžtelėjo pečiais. - Ko tik neprisimeni...
Pagalvojau apie jazminą... O juk tądien, kai įvyko avarija, ku-
rioje žuvo Eva, visas krūmas buvo apsipylęs žiedais.
Apsidairiau.
— Sakei, judu su Alicija kiūtodavote čia, taip?
linktelėjo.
Polas

— Mama
su
dėde Vernonu ieškojo mūsų apačioje, girdėjo-
me, kaip mus šaukė, bet neatsiliepėme. Tūnojome pasislėpę.

270
Ir tada atsitiko tai... - Polas užgesino cigaretės nuorūką ir
kreivai šyptelėjęs pridūrė: — Dėl to ir atsivedžiau tave čionai.
Kad pats pamatytum. Nusikaltimo vietą.
— Nusikaltimo?
Polas nieko neatsakė, tik žiūrėjo į mane
ir šypsojosi.
- Kokio nusikaltimo, Polai?
- Vernono nusikaltimo,
buvo negeras žmogus. Iš -
tikrųjų negeras.
tarė. - Supranti, dėdė Vernonas

—
Ką nori tuo pasakyti?
— Na, tada
jis
tai ir iškrėtė.
—
Ką iškrėtė?
- Jis nužudė Aliciją.
Spoksojau į Polą negalėdamas patikėti tuo, ką išgirdau.
— Nužudė Aliciją? Apie ką tu čia?
Polas bedė pirštu į žemę.
— Dėdė Vernonas stovėjo tenai, apačioje, šalia mano ma-
mos. Jis buvo girtas. Mama prašė jo eiti namo, bet jis neklau-
sė, stovėjo čia ir šaukė Aliciją. Jis labai ant jos pyko. Velniškai
pyko.
— Dėl
to, kad
Alicija nuo jo pasislėpė? Betgi ji tada buvo
dar vaikas, ką tik netekusi mamos.
- galvijas. Jam visą gyvenimą rūpėjo tik tetulė
Šlykštus
Eva. Turbūt dėl to taip ir pasakė.
Man trūko kantrybė.
— Ką pasakė? Ką čia
paistai? Kas konkrečiai atsitiko?
— Vernonas be paliovos kartojo, kad myli Evą, kad negalės
be jos gyventi. „Mano mažulė, -
dūsavo jis, - mano vargšelė,
mano Evutė... Kodėl ji mirė? Kodėl mirti turėjo ji, kodėl ne
Alicija?“
Priblokštas žiūrėjau į Polą.
- Jis pasakė: „Kodėl ne Alicija?“
- Taip.
- Ir Alicija tai girdėjo?

271
 —
Taip. Ir tada ji sukuždėjo man tai,
ko niekada nepamir
šiu: „Jis mane nužudė, tėvas mane nužudė.“
Nuščiuvęs spoksojau Polą. Galvoje dzingsėjo, gaudė,
į

aidėjo šimtai varpelių. Štai ko man reikėjo. Pagaliau radau

trūkstamą dėlionės dalį. Čia, Kembridže, ant namo stogo.

Visą kelią atgal į Londoną mąsčiau apie ką išgirdau. Ia

tai,
bar supratau, kodėl „Alkestidė“ tokia artima Alicijai. Kaip
Admetas pasmerkė Alkestidę myriop, taip ir Vernonas Rou
zis pasmerkė myriop savo dukterį. Tik Admetas mylėjo Al
kestidę, o Vernonas Rouzis dukrai jautė neapykantą. Tai, ką jis
padarė, vadinama psichine vaikžudyste, ir
Alicija tą suprato.
„Jis mane nužudė, - ji,
- tėvas mane nužudė.“
pasakė
Dabar jau žinojau, už ko kabintis. Emocinės vaikui su
keltų psichologinių traumų pasekmės žmogui užaugus - apie
tuos dalykus aš išmaniau. Įsivaizduokite: tėvas, žmogus, nuo
kurio priklauso tavo likimas, pasako trokštąs tavo mirties.
Kaip baisu turėtų būti vaikui tai girdėti, kokia trauma. Vaiko
savivertė visiškai sumenksta, apima nesuvokiamas begalinis
skausmas, tu jį tiesiog užgniauži ir palaidoji savyje. Laikui
bėgant traumą sukėlusios priežastys pasimiršta, sudūlėja kaip
medžio šaknys ir nugrimzta užmarštin. Bet vieną dieną tas
skausmas ir pyktis vėl išsiverš į paviršių kaip ugnis drakonui
iš nasrų —
tu
ir tada griebsiesi ginklo. Išliesi pyktį, tik ne ant
tėvo, nes jis jau miręs ir nepasiekiamas, o ant savo sutuokti-
nio -ant vyro, tavo gyvenime pakeitusio tėvą, ant žmogaus,
kuris tave myli ir su kuriuo daliniesi guoliu. Paleidi jam į gal-
vą penkias kulkas, galbūt nė nesuvokdamas, kodėl taip elgiesi.
Vėlų vakarą traukinys dundėjo į Londoną. Pagaliau, gal-
vojau, pagaliau aš supratau, kaip galiu prisibelsti iki Alicijos.
Dabar jau galėsime pradėti dirbti.
 Sėdėjome dviese su Alicija ir tylėjome.
Aš jau pripratau prie tylos. Lengviau ją pakėliau. Nu-
grimzti į tylą ir lauki... Man netgi buvo gera sėdėti su Alicija
šitame mažame kambarėlyje ir nekalbėti.
Alicija kiūtojo susidėjusi rankas ant kelių ir širdies ritmu
gniaužė kumščius. Buvo veidu į mane, bet į akis nežiūrėjo,
spoksojo pro grotuotą langą. Lietus liovėsi, ir debesys iškart
išsisklaidė atidengdami lopinėlį pilkšvai melsvo dangaus;
paskui vėl atplaukė debesis, ir dangus vėl pasidarė tamsiai
pilkas.
"Tada
aš prabilau.
— Sužinojau vieną dalyką, — pasakiau stengdamasis kal-
bėti ramiai. - Man papasakojo tavo pusbrolis Polas. - Ne-
sulaukęs reakcijos tęsiau mintį: - Jis užsiminė, kad vaikystėje
išgirdai iš savo tėvo siaubingą dalyką. Po automobilio avari-
jos, kurioje žuvo tavo mama... išgirdai jį sakant, kad verčiau
būtum žuvusi tu, o ne ji. - Buvau tikras, kad sulauksiu reak-
cijos, kokio nors menkučio pritarimo, tačiau veltui. - Įdomu,
ką dabar galvoji apie Polą? Gal manai, kad jis išdavė paslaptį?
O aš galvoju, kad jis nori tau padėti. Šiaip ar taip, juk globoju
tave. — Vėl jokio atsako. Patylėjau. - Gal tau bus lengviau, jei-
gu papasakosiu vieną dalyką. Ne, ne taip pasakiau. Veikiau-
siai man bus lengviau. Esmė ta,
kad aš tave suprantu geriau,

273
nei manai. Nesileisdamas smulkmenas pasakysiu tik tiek,
į
kad tavo ir mano vaikystė labai panaši, mudu abu turėjome
panašius tėvus. Abu anksti pabėgome iš namų. Bet netruko
me įsitikinti, kad geografinis atstumas mažai ką reiškia. Kai
kurių dalykų taip lengvai neatsikratysi. Žinau, kokia tragiška
buvo tavo vaikystė. Labai svarbu, kad pati suvoktum, kaip tai
rimta. Tavo tėvo ištarti žodžiai prilygsta dvasinei žmogžu-
dystei. Jis tikrai nužudė tave.
Ir pagaliau sulaukiau reakcijos.
Alicija staigiai pasisuko į mane, pažvelgė tiesiai į akis. At-
rodė, žvilgsnis perskrodė mane kiaurai. Jeigu žvilgsniu būtų
galima nudurti, būčiau kritęs negyvas.
Atrėmiau žudikišką jos žvilgsnį nė nekrūptelėjęs.
- Alicija, tariau, - tai paskutinė mudviejų proga. Atėjau
—

čia be Diomedo žinios ar leidimo. Jeigu ir toliau dėl tavęs

laužysiu taisykles, mane išmes iš darbo. Taigi matomės pa-
skutinį kartą. Ar supranti?
Pasakiau tai ramiai, be emocijų, nepuoselėdamas jokių
vilčių. Man iš tiesų atsibodo galva daužyti sieną. Atsako nc-
Tačiau...
sitikėjau.
Ir pradžių pamaniau, kad man pasivaideno. Kad pasigir-
do. Žiūrėjau į Aliciją sulaikęs kvapą. Širdis daužėsi krūtinėje.
Burna išdžiūvo.
- Ar... ar tu ką
tik kažką pasakei? — išlemenau.
Tyla. Turbūt apsirikau. Turbūt man pasivaideno. Bet
tada... vėl tas pat.
Alicijos lūpos vos vos sukrutėjo ir pasigirdo balsas sil- —

pnas, gergždžiantis, lyg seniai neteptų vartelių girgždėjimas.

— Ko...
- sukuždėjo ji ir nutilo. Paskui vėl: - Ko... ko...
Kelias akimirkas spoksojome vienas
sitvenkė ašaros netikėto džiaugsmo
—
į
ir
kitą. Man akyse su-
dėkingumo ašaros.
- Ko aš noriu? - paklausiau. - Aš noriu, kad tu pradėtum
kalbėti... Kalbėk, pasakyk man ką nors, Alicija...

274
 Alicija stebeilijo į mane. Kažką galvojo. Regis, apsispren-
dė, nes lėtai linktelėjo.
- Gerai, - sušnabždėjo.
 IO

- Ką ji pasakė?
žiūrėjo į mane džiugiai nustebęs ir
Profesorius Diomedas
priblokštas. Mudu buvome lauke, rūkėme. Supratau, kad jam
tai staigmena, nes nevalingai numetė ant žemės cigarą.
- Ji prakalbo? Alicija pradėjo kalbėti?
— Taip, pradėjo.
— Neįtikėtina. Vis dėlto buvai teisus. Tu teisus, o aš klydau.
— Netiesa. Aš pasielgiau netinkamai pasimatydamas su
ja be jūsų leidimo, profesoriau. Atsiprašau. Tiesiog nuojauta
man pakuždėjo...
Diomedas numojo ranka į mano atsiprašymus ir pirma
manęs užbaigė mano mintį:
— Tu pasikliovei nuojauta. Aš irgi būčiau taip pasielgęs.
Teo, esi šaunuolis.
Nenorėjau, kad mane taip liaupsintų.
— Dar anksti džiaugtis rezultatais. Taip, tai proveržis, ti-

krai. Bet nėra jokių garantijų, Alicija bet kada gali atkristi,
gali net pablogėti.
Diomedas linktelėjo.
— Teisingai kalbi. Reikia paruošti oficialų pranešimą ir
kuo greičiau apklausti Aliciją. Tegu ji pakalba prieš kolek-
tyvą, tai yra kalbės visi: tu, aš ir kas nors iš Patikos fondo, o
vadovauti galės Džulianas, jis nepavojingas.

276
 - Per daug skubate ir negirdite, ką jums sakau. Dar per
auksti. Tokie dalykai išgąsdins Aliciją. Reikia veikti lėtai.
- Betgi labai svarbu, kad Patikos fondas sužinotų...
— Ne, dar ne dabar. O gal tai buvo vienintelis kartas? Pa-

laukime. Nedarykime jokių pranešimų. Bent jau kol kas.

Diomedas suprato mane ir linktelėjo. Uždėjo ranką man
ant peties ir spustelėjo.
- Šaunuolis, — pagyrė. - Didžiuojuosi tavimi.
Krūtinę man užliejo pasididžiavimas. Pasijutau lyg tėvo
viriamas sūnus. Troškau įsiteikti Diomedui, pateisinti jo pa-
sitikėjimą, suteikti jam progų didžiuotis manimi. Susijaudi-
nau. Slėpdamas jaudulį prisidegiau cigaretę.
— Kas toliau?

- Ogi tęsk darbą, - pasakė Diomedas. — Dirbk su Alicija.

— O jeigu sužinos Stefanija?
- Pamiršk Stefaniją. Ją palik man. Susitelk į Aliciją.
Aš taip ir padariau.

Per kitą užsiėmimą mudu

su
Alicija jau šnekėjomės neužsi-
čiaupdami. Po tokio ilgo tylėjimo man buvo keista klausytis
Alicijos. Iš pradžių ji kalbėjo nedrąsiai, tarsi iš naujo moky-
tųsi vaikščioti po ilgo gulėjimo, bet netrukus įsidrąsino, pra-
dėjo kalbėti greičiau ir gyviau, paskui jau bėrė sakinius kaip
žirnius, tarsi niekada nė nebuvo nutilusi. Iš dalies ir nebuvo.
Seansui pasibaigus nuėjau įsavo kabinetą. Atsisėdau prie
stalo ir kibau į užrašus - pasižymėjau viską, kol dar šviežia ir
neišsitrynė iš atminties. Surikiavau popieriuje viską žodis po
žodžio ir tiksliai, kiek tik įstengiau prisiminti.
Kaip matote, šis pasakojimas - neįtikėtinas. Be jokių abe-
jonių.
O arjūs juo patikėsite, ar ne, čia jau jūsų reikalas.
 II

Alicija sėdėjo terapijos kambaryje ant kėdės priešais mane.

- Pirmiausia, - -
prabilau, noriu užduoti tau keletą klau-
simų, išsiaiškinti keletą dalykų...
Tyla. Alicija žiūrėjo į mane bereikšmiu neįskaitomu
žvilgsniu.
— Norėčiau suprasti, ką reiškia tavo tylėjimas, kalbėjau —

toliau. - Noriu žinoti, kodėl nusprendei nekalbėti.

Regis, mano klausimai nuvylė Aliciją. Ji pasuko galvą ir
įsispoksojo pro langą.
Sėdėjom tyloje kelias minutes. Bandžiau suvaldyti ma-
nyje kylančią įtampą. Negi proveržis buvo laikinas? Ar ir vėl
tylėsime kaip anksčiau? Negaliu to leisti.
- Alicija, suprantu, tau sunku, bet vos tik prabilsi, tau pa-
lengvės. Pažadu.
Tyla.
—
Pamėgink, labai prašau. Nenuleisk rankų, kai jau pa-
daryta tokia pažanga. Nepasiduok. Papasakok... papasakok,
kodėl nusprendei tylėti.
Alicija pasisuko ir perliejo mane lediniu žvilgsniu. Tada
visiškai tyliai prabilo:
— Kad... nėra ko pasakoti.
- Netikiu. Mano galva, tu tikrai turi ką papasakoti.
Pauzė. Gūžtelėjimas pečiais.

278
 -
-
Galbūt,
Kalbėk.
- tarė ji. - Gal esi teisus.

Alicija dvejojo.
- Iš pradžių, - prabilo vėl, - kai Gabrielis... kai jis mirė...
aš negalėjau kalbėti, bandžiau, bet negalėjau... Prasižioju, o
garso jokio. Tarsi sapne... kai nori šaukti... bet negali.
- Tau buvo šokas. Betgi po kelių dienų turėjo praciti, ir
balsas turbūt grįžo, ar ne?
— Bet tada... nebebuvo prasmės. Per vėlu...
— Per vėlu? Apsiginti teisme?

Alicija įrėmė į mane akis, lūpose - paslaptinga šypsena.

"Tačiau
ir vėl tylėjo.
- Sakyk, kodėl vėl prabilai?
— Tu pats žinai priežastį.
- Žinau?
— Dėl tavęs.
Nustebęs pažvelgiau į ją.
- Dėl manęs?
— Nes tu atvykai čionai.
- Ir tai svarbu?
- Svarbu... netgi labai, - Alicija nutilo ir nemirksėdama
Žiūrėjo į mane. - Noriu, kad suprastum, kas man nutiko. Kaip
aš jaučiausi. Labai svarbu, kad... tu tą suvoktum.
- Aš
iš tikrųjų noriu suprasti. Juk dėl to ir davei man savo
dienoraštį, taip? Nes norėjai, kad aš tave suprasčiau. Mano
galva, svarbiausi tavo gyvenime žmonės nenorėjo patikėti pa-
sakojimu apie tą vyrą. Turbūt spėlioji... ar ir aš tavim tikiu.
— Tu tikrai tiki, — tarė ji.

Tai buvo ne klausimas, o konstatuojamas faktas.

Linktelėjau.
—
Taip, aš tavim tikiu. Tad nuo šito ir pradėkime, gerai?
Paskutiniame dienoraščio puslapyje rašei, kad tas vyras įsi-
brovė į tavo namus. Kas nutiko paskui?

279
 — Nieko.
— Nieko?
Alicija papurtė galvą.
—Tai buvo ne jis.
—Ne jis? O tada kas?
- Žanas Feliksas. Jis norėjo...jis atėjo pasikalbėti apie parodą.
—
Sprendžiant iš
dienoraščio... apie tavo psichinę būklę...
nebuvai nusiteikusi priimti svečių.
Alicija nieko neatsakė, tik patraukė pečiais.
- Arjis užsibuvo?
— Ne, liepiau išeiti. Nenorėjo, supyko ant manęs. Aprėkė,
bet galiausiai išėjo.
- Kas paskui? - paklausiau. - Kas nutiko išėjus Žanui
Feliksui?
Alicija papurtė galvą.
—Nenoriu apie tai kalbėti.
— Kodėl?
— Ne dabar. - Ji skvarbiai pažvelgė
mane, paskui nusisu-
į

ko į langą ir įsispoksojo pro grotas į temstantį dangų. Galva

beveik koketiškai pakreipta, lūpų kampučiuose vos įžiūrima
šypsenėlė.
Mėgaujasi, pamaniau. Dabar jau ji valdo mane.
—
Apie ką norėtum pakalbėti? - paklausiau.
— Nežinau. Apie nieką. Tiesiog kalbėkimės, tick. ir
Taigi mudu kalbėjomės. Plepėjome apie Lidiją ir Polą,
apie Alicijos motiną ir tą vasarą, kai ji mirė. Apie Alicijos
vaikystę ir manąją.Papasakojau jai apic savo tėvą ir savo gy-
venimą namuose. Jai buvo smalsu sužinoti kuo daugiau apie
mano pracitį, kas padėjo susiformuoti mano asmenybei ir
kodėl tapau tuo, kas esu dabar.
Pamenu, pagalvojau: atgal kelio nebėra. Mudu sulaužėme
visas įmanomas taisykles, nustatytas psichoterapeutui ir paci-
cntui. Veikiai nebegalėsime atskirti, kuris esam kuris.
 12

Kitą rytą mudu vėl pasimatėme. Šiandien Alicija atrodė kaž-

kokia kitokia, labiau užsisklendusi, atsargesnė. Manau, ji
ruo-
šėsi kalbėti apie tą dieną, kai mirė Gabrielis.
Įsitaisė priešais mane ir -keista — visą laiką žiūrėjo man
akis, nė karto nenusuko žvilgsnio. Prakalbo neraginama, žo-
džius rinko iš lėto,
į
tarsi stropiai brauktų tep-
apgalvodama,
tuku per drobę.
- Tądien namie buvau viena, prabilo ji. - Žinojau,
—

kad reikia tapyti, bet buvo taip karšta, jog suabejojau, ar

įstengsiu. Galiausiai nusprendžiau pamėginti. Taigi pasiė-
miau nedidelį ventiliatorių ir nusinešiau į studiją sodo gale.
O tada...
- Kas tada?
— Suskambėjo telefonas. Skambino Gabrielis. Pasakė po
fotosesijos grįšiąs vėlai.
— Ar dažnai taip būdavo? Ar ir anksčiau skambindavo
pranešti, kad grįš vėlai?
Alicija dėbtelėjo į mane, tarsi būtų nesupratusi klausimo.
Papurtė galvą.
— Ne. O ką?

- Pagalvojau, gal skambino visai ne dėl to. Gal norėjo pa-

klausti, kaip laikaisi? Sprendžiant iš dienoraščio, jam labai
rūpėjo tavo savijauta.
 — A... - Alicija nustebo, susimąstė, paskui lėtai linktelė
jo. - Supratau. Taip, taip, galbūt...
- Atleisk, kad pertraukiau. Tęsk. Kas nutiko po jo skam
bučio?
Alicija mąstė.
—Aš pamačiau
jį.
-Jį?
—
Tą vyrą. Tiksliau... jo atvaizdą. Lange. Jis buvo viduje,
studijoje. Stovėjo tiesiai už manęs, - Alicija užsimerkė ir

ilgai
sėdėjo nuščiuvusi.
Kiek palaukęs nutraukiau tylą:
Ar galėtum jį apibūdinti? Kaip jis atrodė?
—

Alicija atsimerkė ir kurį laiką žiūrėjo į mane.

— Aukštas... stiprus. Jo veido nemačiau, buvo su kauke.
Juoda. Bet mačiau jo akis. Dvi juodos skylės. Be jokios ugnies.
—
Ką darei jį
pamačiusi?
- Nieko. Labai išsigandau. Žiūrėjau jį... Rankoje jis laikė
į

peilį. Paklausiau, ko jam reikia. Jis nieko neatsakė. Pasakiau,

kad virtuvėje, mano rankinėje, yra pinigų. Jis papurtė galvą, pa-
sakė: „Pinigų man nereikia.“ Ir nusijuokė. Šaižiai, tarsi dūžtų
stiklas. Įrėmė peilį man į kaklą. Ašmenimis prie gerklės, lies-
damas kaklo odą... Liepė citi su juo į namą. - Alicija vėl užsi-
merkė. Išvedė iš studijos į lauką, ant pievelės. Nuėjome pric
—

namo. Pamačiau kiemo vartelius į gatvę, jie buvo taip arti, vos
už kelių metrų... Ir kažkas manyje atsibudo. Tai buvo vienintelė
proga pabėgti. Taigi stipriai spyriau jam ir ištrūkau iš rankų.
Ir puoliau bėgti. Nulėkiau prie vartelių, -
Alicija atsimerkė, nu-
sišypsojo. - Kelias akimirkas buvau laisva. -
Šypsena užgeso. -
Ir tada jis šoko ant manęs. Iš nugaros. Pargriuvome ant žemės...
Jis ranka užspaudė man burną, aš
vėl pajutau peilio ašmenis
prie kaklo. Sakė, jeigu pajudėsiu, nužudys. Gulėjome taip kelias
sekundes, veidu jutau
jo
alsavimą. Nuo jo dvokė alkoholiu. Pas-
kui jis pakėlė mane nuo žemės ir
nusitcmpė į namą.

282
 — O tada? Kas buvo paskui?
- Jis užrakino duris. Aš pasijutau užspeista.
Alicijos alsavimas
patankėjo, skruostai įraudo. Išsigandau,
kad tik nepradėtų panikuoti, kita vertus, vengiau pasirodyti
įtarus.
— Gal nori pailsėti? — paklausiau.
Alicija papurtė galvą.
—
Tęskime. Tiek ilgai laukiau, kada galėsiu išsipasakoti.
Noriu tai padaryti kuo greičiau.
- Tikrai? O gal vis dėlto būtų neprošal atsipūsti?
Alicija dvejojo.
— Galima cigaretę?

— Cigaretę? Nežinojau, kad rūkai.

— Neberūkau. Anksčiau rūkiau. Ar gali duoti man cigaretę?
- Iš kur žinai, kad rūkau?
- Jaučiu dūmų kvapą.
- Ak, - susigėdęs nusišypsojau. Gerai, — tariau stoda-
į
—-

masis. - Eime lauką.

 I3

Kiemelis buvo pilnas ligonių. Žmonės būriavosi grupelėmis,

dalijosi paskalomis, ginčijosi, rūkė, kiti trepsėjo kojomis, kad
sušiltų.
Alicija priglaudė cigaretę prie lūpų, laikydama ją dviem
ilgais laibais pirštais. Pridegiau jai. Liepsnclei palietus ciga-
retės galą, tabakas sutraškėjo, įsižiebė raudona kibirkštis. Ali-
cija giliai įtraukė dūmo, žvilgsnis įsmigo man į akis. Regis, ji
net pralinksmėjo.
—
Nerūkysi? O gal tau negalima rūkyti kartu su pacientais?
Jinai iš manęs šaiposi, pamaniau. Betgi ji teisi, vidaus
tvarkos taisyklės nedraudžia darbuotojams rūkyti drauge su
pacientais, tačiau rūkantis personalas paprastai darydavo tai
slapčia, užlindęs už avarinių pastato laiptų. Pacientų akivaiz-
doje nė vienas nerūkė. Stovėti kieme ir rūkyti kartu su Alici-
ja - beveik nusižengimas darbo drausmei. Gal man tik pasi-
rodė, bet jaučiau, kad esame stebimi. Lyg ir Kristianas stebi
mus pro langą. Galvoje nuskambėjo jo žodžiai: „Gali greit
peržengti ribą.“ Pažvelgiau Alicijai į akis. Jos manęs nė kiek
negundė. Netgi nebuvo draugiškos. Tame žvilgsnyje

-
— aštrus
protas, aiški atbundanti inteligencija. Alicija Berenson jėga,
su kuria reikia skaitytis. Dabar man tai buvo aišku.
"Turbūt dėl to Kristianas ir juto būtinybę slopinti ją vais-
tais. Gal bijojo, kad ji ko neiškrėstų? Ko nors nepasakytų?

284
Man
irgi pasidarė truputį baugu, na, gal ne tiek baugu, kick
nesmagu, nejauku. Supratau turįs kontroliuoti kiekvieną savo
žingsnį.
Kodėl
—
gi
ne? - atsakiau. Aš
-
irgi užsirūkysiu.
Įsikandau cigaretę ir prisidegiau. Kurį laiką rūkėme tylėda-
mi, žiūrėdami vienas kitam į akis. Mudu skyrė vos keliasdešimt
centimetrų, tad netrukus pasijutau kaip susidrovėjęs paauglys
ir nudūriau akis. Mostelėdamas ranka į kiemelį pakviečiau:
- Pasivaikštom?
Alicija linktelėjo.
- Gerai.
Nužingsniavome palei kiemelio sieną. Pacientai sekė mus
akimis. Įdomu, ką jie apie mudu galvojo? Alicijai, regis, buvo
nė motais. Jinai jų nė nepastebėjo. Kurį laiką ėjome tylėdami,
paskui ji prabilo:
Gal nori, kad pasakočiau
— toliau?
- Jeigu tu pati nori, tada taip... Pasirengusi?
Alicija vėl linktelėjo.
Taip, pasirengus.
-—

Taigi abu įėjote į namą. Kas buvo paskui?

—

Vyras... jis paprašė atsigerti. Padaviau jam skardinėlę

—

Gabrielio alaus. Aš pati alaus negeriu. Nieko kito namie ne-

turėjau.
-O paskui?
- Jis pradėjo kalbėti.
- jisKą tau sakė?
— Nepamenu.
— Nepameni?
— Ne.
Alicija nutilo. Ilgai laukiau, paskui neištvėręs paraginau:
— Kalbėk. Buvote virtuvėje. Kaip tu jauteisi?
- Nepamenu... neprisimenu jokių pojūčių.
Linktelėjau.

285
 —
situacijose tai gana įprasta. Tokiose situacijose
Tokiose
dažniausiai sprunkama arba rėkiama. Bet yra ir trečias, gina
dažnas variantas: kai esame puolami, mes sustingstame.
—Aš nesustingau.
- Ne?
-—
Ne, - ji perliejo mane piktu žvilgsniu. - Aš bandžiau..
stengiausi būti pasiruošusi... pasiruošusi gintis. Pasiruošusi...
jį nudėti.
- Supratau. Ir kaip ketinai tą padaryti?
- Gabrielio pistoletu. Supratau, kad turiu kaip nors nusi
gauti iki to pistoleto.
- Jis buvo virtuvėje? Laikei jį tenai? Bent jau taip rašci
dienoraštyje.
Alicija linktelėjo.
- Taip, spintelėje prie lango, ji išpūtė ilgą dūmų debc-
—

sį. - Pasakiau jam, kad noriu vandens. Nuėjau paimti stikli

nės. Žengiau per virtuvę, atrodė, kad kelis žingsnius einu visą
amžinybę. Koja už kojos. Pagaliau pasiekiau spintelę. Ranka
drebėjo... atidariau spintelę...
— Ir tada...
—
Spintelė buvo tuščia. Pistoleto joje nebuvo. Tada išgir-
dau jį sakant: „Stiklinės spintelėje tau iš dešinės.“ Atsisukau
ir pamačiau, kad pistoletas — to vyro rankoje. Stovėjo nusitai-
kęs į mane ir
juokėsi.
- Kas tada?
- Tada?
- Ką pagalvojai?
— Kad
tai buvo paskutinis šansas išsigelbėti ir kad dabar...
dabar jis mane nužudys.
— Tikėjai, kad jis gali tave nužudyti?
- paklausiau. - Kodėl
nenužudė iškart įsibrovęs į vasarnamį?
Alicija nieko neatsakė. Pažvelgiau į ją. Mano nuostabai,
jos veide išvydau šypseną.

286
 — Kai buvau maža, - vėl
prakalbo ji,
- tetulė Lidija turėjo
katę. Tokią rainą. Man ji
labai nepatiko. Pikta, dažnai mane
apdraskydavo. Nemicla katė. Ir žiauri.
- Argi gyvūnai nesielgia instinktyviai? Manai, gyvūnai
zali būti žiaurūs?

į
Alicija įdėmiaipažiūrėjo į mane.
- Tikrai gali būti žiaurūs. Katė buvo žiauri. Tempdavo
namus laukuose sumedžiotas peles ir paukščius. Pusgyvius
padarėlius. Sužeistus, bet dar gyvus. Pasidėdavo šalia savęs ir
žaisdavo.
— Aišku. Nori pasakyti, kad jauteisi kaip to vyro grobis?
Kad jis žaidė su tavimi kažkokį sadistišką žaidimą? Teisingai
supratau?
Alicija numetė ant žemės nuorūką, sutrynė koja. ją
— Duok dar,
- paprašė.
Padaviau jai visą pakelį. Ji išsiėmė vieną cigaretę ir pati
prisidegė. Kurį laiką rūkė, paskui vėl prabilo:
— Gabrielis turėjo grįžti aštuntą. Buvo likusios dvi va-
landos. Aš vis dirsčiojau laikrodį. „Kas negerai? — paklausė
į

vyras. Tau nepatinka būti su manim?“

—
Jis
palietė pistoleto
galu man ranką ir ėmė braukyti aukštyn žemyn. -
Alicija net
nusipurtė tai prisiminusi. - Pasakiau, kad tuoj turi pareiti Ga-
brielis. „O kas tada? —
paklausė jis. -
Manai, jis tave išgelbės?“
—
Ką tu jam atsakei?
— Nieko. Tylėjau ir spoksojau į laikrodį. Staiga suskambė-
jo mano mobilusis. Skambino Gabrielis. Vyras liepė atsiliep-
ti. Pistoletą įrėmė man į galvą.
- Ką
tau sakė Gabrielis?
- Sakė... sakė, kad fotosesija
užsitęsė košmariškai ilgai, ir
liepė man vakarieniauti vienai. Sakė grįšiąs ne anksčiau kaip
dešimtą. Padėjau ragelį. „Mano vyras jau grįžta, - pasakiau
jam. = Po kelių minučių bus namie. Tau geriau dingti, kol jis
neparėjo.“ Vyras į tai tik nusijuokė. „O aš girdėjau jį sakant,

287
 kad grįš ne anksčiau kaip dešimtą, - pasakė jis. - Turime ma-
rias laiko. Parūpink man gabalą virvės, - paliepė. - Lipnios
juostos ar dar ko. Noriu tave surišti.“ Padariau, kas liepta. Su-
pratau, jog priešintis beviltiška. Jaučiau, kokia laukia pabai-
ga. - Alicija nutilo ir pažvelgė į mane. Akyse - gyva emocija.
Išsigandau, ar tik nebūsiu perlenkęs lazdos.
— Gal padarykime pertrauką?
— Ne, reikia užbaigti. Turiu padaryti tai iki galo. — Ir ji
vėl ėmė pasakoti, tik dabar šnekėjo greičiau: - Virvės namie
neturėjau, todėl jis paėmė metalinę vielą, ant kurios kabinu
paveikslus. Nusivedė mane
į svetainę. Prisitraukė kėdę, stovė-
jusią prie valgomojo stalo. Liepė man sėstis. Viela apvyniojo
kulkšnis, pririšo prie kėdės. Jaučiau, kaip viela įsirėžia į kūną.
„Prašau, labai tavęs prašau“, —-
ėmiau maldauti, bet jis manęs
nesiklausė. Užlaužė rankas ir surišo už nugaros. Tada supra-
tau, kad būsiu nužudyta. Gaila... gaila, kad to nepadarė, - pas-
taruosius žodžius
ji iškošė pro dantis.
Mane nustebino toks jos noras.
— Kodėl gailiesi?
— Nes
tai, ką jis padarė paskui, buvo daug blogiau.
Akimirką maniau, kad Alicija pravirks. Vos atsilaikiau
prieš stiprų norą ją apkabinti, priglausti, pabučiuoti, patikin-
ti, kad viskas bus gerai, kad jai niekas negresia. Ačiū Dievui,
susitvardžiau. Užgesinau nuorūką į raudonų plytų sieną.
- Jaučiu, kad tau reikalinga moralinė pagalba, — pasa-
kiau. - Jaučiu, kad man norisi tavimi pasirūpinti, Alicija.
— Nereikia, - Alicija papurtė galvą. - Man iš tavęs šito
nercikia.
— O ko tau iš manęs reikia?
Alicija neatsakė. Apsisuko ir nuėjo į skyrių.
 I4

Terapijos kambaryje uždegiau šviesą ir uždariau duris. Kai

atsisukau, Alicija jau sėdėjo. Buvo įsitaisiusi ant mano kėdės.
Tai reikšmingas gestas, ir normaliomis aplinkybėmis bū-
čiau pamėginęs drauge su
ja išsiaiškinti jo reikšmę, tačiau da-
bar nieko nesakiau. Jeigu atsisėdusi į mano vietą ji nori pasa-
kyti, kad viršus
- jos, tegu taip ir būna. Nekantravau, norėjau
išklausyti jos istoriją iki galo, nes pasakoti buvo likę nedaug.
Taigi atsisėdau ir laukiau, kada ji prabils.
Alicija prisimerkė
kalbo:
ir ilgai sėdėjo tylėdama. Galiausiai pra-

— Mane pririšo prie kėdės, su kiekvienu krustelėjimu ju-

tau, kaip viela įsirėžia į kojas. Ištryško kraujas. Pamėginau
sutelkti dėmesį į žaizdas, o ne galvoti apie dabartį, ir man
kiek palengvėjo. O mintys buvo baisios... Maniau, jau nieka-
da neišvysiu Gabrielio. Maniau, tuoj mirsiu.
- Kas nutiko paskui?
— Mudu taip sėdėjome ištisą amžinybę. Keista, visada įsi-
vaizdavau, kad baimė stingdo. Betgi ne, ji degina kaip lieps-
na. Kambaryje buvo siaubingai karšta, langai uždaryti, žaliu-
zės nuleistos. Oras troškus, slogus, slegiantis. Kakta varvėjo
prakaitas, graužė akis, labai graužė. Užuodžiau alkoholio ir
prakaito tvaiką, trenkė nuo to vyro; o jis vis gėrė ir kalbėjo.
Neužsičiaupdamas. Aš jo nesiklausiau. Girdėjau zyziant di-

289
delę riebi3 musę, įstrigusią tarp lango ir
žaliuzių. Negalėdami
ištrūkti musė daužėsi
į
stiklą: bumbt, bumbt, bumbt. Vyras
klausinėjo manęs apie Gabriclį - kaip mudu susipažinome,
ar seniai gyvenam kartu, ar esame laimingi. Man toptelėjo
mintis: jeigu jis šnekės ilgiau, galbūt turėsiu šansą likti gyva.
Todėl noriai atsakinėjau į jo klausimus - apie save, Gabriclį,
savo darbą. Plepėjau apie viską, ko tik jis pageidavo. Tempiau
laiką. Ir vis dirsčiojau į laikrodį, klausiausi tiksėjimo. štai Ir
jau išmušė dešimtą... paskui pusę vienuolikos. O Gabrielis
vis negrįžo. „Vėluoja, -
pasakė vyras. Gal visai neparcis?“
—

„Pareis“, -atsakiau jam. „Gerai, kad aš galiu palaikyti tau

draugiją.“ Netrukus laikrodis išmušė vienuoliktą, ir aš išgir-
dau į kiemą įvažiuojant automobilį. Vyras priėjo prie lango ir
pažiūrėjęs pro jį tarė: „Pačiu laiku.“

O tada, anot Alicijos, viskas vyko labai greitai.

Vyras stvėrė Aliciją su kėde ir apsuko, kad moteris nema-
tytų durų. Perspėjo nušausiąs Gabrielį, jeigu ji pratars bent
žodį ar duos jam kokį ženklą, ir
dingo. Po akimirkos šviesos
name sublykčiojo, ir kambarys užtemo. Prieškambaryje atsi-
darė ir vėl užsidarė laukujės durys.
- Alicija! - pašaukė Gabrielis. Nesulaukęs atsiliepiant pa-
šaukė dar kartą. Nuėjo į svetainę -
pamatė ją sėdinčią prie ži-
dinio, nugara į jį. - Ko sėdi patamsyje? - paklausė, bet atsako
nesulaukė. - Alicija!
Alicija tvardėsi, kad tik neprabiltų; norėjo šaukti, bet akys
ir
jau buvo apsipratusios su tamsa, ji matė priešais save vyrą,
užsiglaudusį tamsiame kambario kampe, rankoje blykčiojo
pistoletas. Laikė nutaikęs jį į Gabriclį. Vien dėl to Alicija
neišleido jokio garso.
- Alicija! - Gabrielis priėjo prie jos. - Kas nutiko?
Gabricliui ištiesus ranką, vyras stryktelėjo iš tamsos. Ali-
cija suspigo, bet buvo jau per vėlu - vyras parbloškė Gabrielį

290
 ir
ant grindų pats užvirto ant jo. Pistoletas kaip kirvis pakibo
virš Gabrielio, vyras vieną, antrą, trečią kartą tvojo juo Ga-
brieliui per galvą. Gabrielis neteko sąmonės, paplūdo krauju.
Vyras pakėlė Gabrielį ir nutempęs pasodino ant kėdės. Tada
pririšo prie jos viela. Gabrielis atgavo sąmonę, pasimuistė.
- Kas čia, po perkūnais?
Vyras pakėlė pistoletą ir nusitaikė į Gabrielį. Pasigirdo
šūvis. Kitas. Trečias. Alicija ėmė klykti. O vyras nepaliovė
šaudyti. Suvarė Gabrieliui į galvą šešias kulkas. Paskui nu-
metė pistoletą ant grindų, apsisuko ir netaręs žodžio išėjo iš
kambario.
 15

Štai ir turime. Alicija Berenson nežudė savo vyro. Įsibrovėlis

su kauke įsilaužė į jų namus irbe jokio gailesčio, vien iš piktu-
mo, nušovė Gabriclį, o paskui dingo naktyje. Alicija nekalta.
Žinoma, jeigu patikėtum jos pasakojimu.
"Tačiau aš nepatikėjau. Nė vienu jos žodžiu.
Buvo keletas akivaizdžių nukrypimų
ir netikslumų: pir-
miausia į Gabrielį šauta ne šešis, o penkis kartus, viena kul-
ka pataikė į lubas, be to, Aliciją rado ne pririštą prie kėdės,
o stovinčią kambario viduryje su perpjautais riešais. Alicija
neminėjo, kad vyras ją atrišo, ir nepaaiškino, kodėl nepa-
teikė policijai man papasakotos nužudymo versijos. Ne, aš
iškart supratau, kad ji meluoja. Mane erzino, kad ji meluo-
ja — taip netikusiai ir dar tiesiai man į akis. Dingtelėjo: ar
tik ji nebando mano kantrybės? Gal nori pasižiūrėti, pati-
kėsiu jos versija ar nepatikėsiu? Jeigu taip, tvirtai pasiryžau
neišsiduoti.
Sėdėjau ir tylėjau. Keista, Alicija prabilo pirmoji.
- Aš pavargau, - pasakė. -Norėčiau eiti.
Linktelėjau. Negalėjaujai prieštarauti.
— Pratęsime rytoj, - ji.
pasiūlė

- Ar dar kas nors liko nepasakyta?

- Taip. Dar vienas dalykas.
- Gerai, - tariau. - Rytoj.
292
 Juris jau Laukė
mūsų koridoriuje. Palydėjo Aliciją į jos
kambarį, o aš nuėjau į savo kabinetą.
Kaip jau esu minėjęs, turiu įprotį iškart po scanso viską
užsirašyti. Terapcutui nepaprastai svarbu po seanso gebėti
kuo smulkiau pasižymėti viską, kas vyko per tas penkias-
dešimt minučių, antraip nemažai smulkmenų ir emocijų
užsimirš.
Atsisėdau prie stalo ir ėmiau užsirašinėti viską, kas įvy-
ko tarp mūsų. Užbaigęs darbą nužingsniavau koridoriumi,
spausdamas saujoje prirašytus lapus.
Pasibeldžiau į Diomedo kabineto duris. Niekas neatsilie-
pė, todėl pabeldžiau dar kartą. Ir
vėl jokio atsako. Šiek tiek
pravėriau duris ir išvydau Diomedą, kietai miegantį ant siau-
ros sofutės.
— Profesoriau! — pašaukiau. Paskui šiek tiek garsiau: —

Profesoriau Diomedai!
Vyras net krūptelėjo, skubiai atsisėdo. Sumirksėjo spok-
sodamas į mane
ir
paklausė:
- Kas yra? Kas atsitiko?
— Noriu pasikalbėti. Bet gal užeiti vėliau?
Diomedas susiraukė, papurtė galvą.
— Prisnūdau
per siestą. Po pietų dažnai prigulu. Tada len-
gviau sulaukti vakaro. Į
senatvę tai tampa būtinu poreikiu,
jis nusižiovavo, atsistojo. — Užeik, Teo. Sėskis. Iš tavo veido
—

sprendžiu, kad reikalas rimtas.

— Manau, taip.
- Alicija?
Linktelėjau. Atsisėdau prie jo stalo. Diomedas įsitaisė ki-
tapus. Plaukai viename šone buvo nugulėti, pats dar ne visai
atsibudęs.
— Gal man tikrai užeiti vėliau?
Diomedas papurtė galvą. Įsipylė iš ąsočio vandens.
- Jau atsibudau. Kalbėk. Kas nutiko?
293
 — Susitikau su Alicija, mudu kalbėjomės... Noriu jusų
konsultacijos.
Diomedas linktelėjo. Su kiekviena akimirka jis darėsi vis
žvalesnis ir vis labiau susidomėjęs.
— Klok.
Atsilošiau ant kėdės ir
pradėjau skaityti savo užrašus. Per-
skaičiau jam apie tai, kas vyko per seansą. Pasistengiau at-
kartoti kuo tiksliau, perpasakojau iš Alicijos išgirstą istoriją:
kaip į jos namus įsibrovė tas ją persekiojęs vyras, kaip paėmė
ją įkaite, kaip nušovė Gabrielį.
Man baigus skaityti stojo ilga tyla. Diomedo veide - jokių
jausmų. Išsiėmė iš
rašomojo stalo dėžutę cigarų. Čiupo mažą
sidabrinę pjaustyklę, įkišo cigaro galą ir nurėžė.
— Pradėkime nuo bendro jųdviejų emocinio ryšio,
- pa-
siūlė jis. - Papasakok man apie savo emocinius išgyvenimus.
Pradėk nuo pradžių. Kai ji tau pasakojo savo istoriją, kokius
jausmus jai jautei?
Susimąsčiau.
— Turbūt... džiaugiausi... jaudinausi... išsigandau.
- Išsigandai? Ta baimė kilo iš tavęs iš jos?ar
— Turbūt buvo
mūsų abiejų.
- Ir ko gi tu išsigandai?
- Nežinau. Galbūt pabūgau, kad man nepasiseks. Juk ži-
not, esu daug įsipareigojęs.
Diomedas linktelėjo.
— Kas dar?
- Nusivylimas. Per seansus su Alicija aš dažnai jaučiu nu-
sivylimą.
- Ir pyktį?
— Taip, turbūt ir pyktį.
- Jautiesi taip, lyg būtum tėvas, nusivylęs nesukalbamu
vaiku?
— Taip. Noriu jai padėti, bet nežinau, ar ji pati to trokšta.
294
 Diomedas linktelėjo.
- Pakalbėkime apie pyktį. Papasakok išsamiau. Kaip pa-
sirciškia tavo pyktis?
Dvejojau.
— Na, po seansų man dažnai skauda galvą.
Diomedas vėl linktelėjo.

- Taip,tikrai. Tai vienaip ar kitaip turi išsilieti. „Jeigu

mokinys nejaus baimės, jam pasidarys bloga.“ Kas taip pa-
sakė?
— Nežinau,
-
Diomedas šyptelėjo.
patraukiau pečiais. - Man ir bloga, ir baisu.
- Betgi tu jau seniai nebe mokinys. Nors... tokie jaus-
mai išlieka amžinai. — Jis paėmė cigarą. Eime į lauką —-

parūkyti.

Nuėjome prie avarinių laiptų. Diomedas ilgokai papsėjo ci-

garą ir mąstė. Galiausiai priėjo prie išvados.
- Žinai, ji meluoja, — pareiškė.
- Turite galvoje Gabrielio nužudymą? Aš
irgi taip manau.
— Ne
tik tai.
—
Ką dar?
- Viską. Visa jos sukurpta istorija... netikiu nė vienu jos
žodžiu.
Turbūt spoksojau į jį apstulbęs. Numaniau, kad kai kurio-
mis Alicijos pasakojimo vietomis jis nepatikės, bet nesitikė-
jau, kad atmes visą versiją.
—
Netikite, kad buvo kažkoks vyras?
— Ne, netikiu. Tikrai netikiu, kad jis apskritai buvo pasi-

rodęs. Tai jos fantazija. Nuo pradžios iki galo.

— Kodėl taip manote?
Diomedas kreivai šyptelėjo.
- Vadink tai mano intuicija. Daugiametė patirtis su to-
kiais fantazuotojais. Bandžiau įsiterpti, bet jis užčiaupė
—

295
mane rankos mostu. - Suprantama, nesitikiu, kad man pri
tarsi, Teo. Tavo jausmai Alicijai gana gilūs. Jos ir tavo jaus
mai susivėlę kaip nukirptos avies vilnos. Šios konsultacijos
tikslas —
išnarplioti siūlų gijas, atsirinkti, kuric jausmai tavo,
o kurie - jos. O kai tu nuo jos atsiribosi ir tau atsivers akys,
tikiu, tavo požiūris į Aliciją Berenson iš karto pasikeis.
— Nelabai suprantu, apie ką jūs.

— Na, jeigu tiesiai šviesiai, tai ji surengė tau spektaklį. Ji

tavimi manipuliuoja. Visas šis vaidinimas surengtas specia-
liai tam, kad tavyje pažadintų galantiškus, netgi, sakykime,
romantiškus instinktus. Man iš pat pradžių buvo aišku, kad
esi pasirengęs
ją gelbėti. Neabejoju, jog tą pastebėjo ir Alicija.
Tad ėmė
ir tave
suviliojo.
—
kaip Kristianas. Manęs ji nesuviliojo. Aš dar
Kalbate
gebu atsispirti seksualiniams ligonių ketinimams. Nenuver-
tinkite manęs, profesoriau.
— Tu jos irgi nenuvertink. Ji surengė puikų pasirodymą, —

Diomedas pakraipė galvą ir ilgai žiūrėjo į pilką dangų. —

Lengvai pažeidžiama moteris užpuolama viena namie, jai

reikia globos. Alicija pateikia save kaip auką,
o
tą paslaptingą
vyrą - kaip nusikaltėlį. O juk iš tikrųjų Alicija ir tas vyras —

viena ir tas pat. Jinai nužudė Gabrielį. Ji kalta, bet vis dar
negali pripažinti savo kaltės. Tad ima irsusidvejina, atsiriboja
nuo savęs, pradeda fantazuoti. Alicija tampa nekalta auka, o
tu - jos gelbėtoju. Patikėdamas jos fantazijomis leidi jai nu-
sikratyti bet kokios atsakomybės.
— Nesutinku su jumis. Netikiu, kad ji meluoja. Bent jau
sąmoningai. Alicija įsitikinusi savo versijos tikrumu.
- Taip, ji tuo tiki. Alicija patiria puolimą, bet ne
iš
išorės.
Viskas dėl jos pačios psichinės būsenos.
Žinojau: tai netiesa, bet nemačiau reikalo ginčytis. Užge-
sinau nuorūką.
— Kaip
manote, ką turėčiau daryti?

296
 -—
tik
Turi priversti ją pažvelgti tiesai į akis, nes tada nušvis
viltis ir ji galbut pasveiks. Privalai kategoriškai atmesti jos
versiją. Mesti jai iššūkį. Pareikalauti pasakyti ticsą.
— Manote,ji tai padarys?
Diomedas patraukė pečiais.
—
Na, dėl to, - jis giliai užsitraukė dūmo, - galima tik
spėlioti.
— Puiku. Rytoj su ja pasikalbėsiu. Liepsiu pasakyti tiesą.
Diomedas mažumėlę sutriko. Žiojosi kažką sakyti, bet
apsigalvojo. Paskui linktelėjo ir duodamas suprasti, kad po-
kalbis baigtas, bato padu sutrynė cigaro nuorūką.
- Iki rytojaus, — tick tepasakė.
 16

Po darbo vėl nusekiau paskui Keitę į parką. Jos meilužis, ži-

noma, jau laukė toje pat vietoje kaip anąsyk. Susitikę jiedu
bučiavosi ir grabinėjosi kaip paaugliai.
Keitė dirstelėjo mano pusėn, irtą akimirką pamaniau, kad
mane pastebėjo. Bet ne, ji matė tik jį. Šįkart pamėginau pa-
žvelgti atidžiau, bet ir dabar veido neįžiūrėjau. Nors povyza
man buvo kažkur matyta. Neabejotinai esame kažkur susitikę.
Jie patraukė į Kamdeną ir pradingo alaus bare „Rožė
karūna“, gana nykioje užeigoje. Įsitaisiau kavinėje kitoje ga-
ir
tvės pusėje. Maždaug po valandos jiedu išėjo. Keitė neatsi-
plėšė nuo vyro, vis bučiavo jį. Sustoję gatvėje abu ilgai seilė-
josi. Žiūrėjau į juos ir man darėsi bloga, svilino neapykanta.
Galiausiai Keitė atsisveikino, ir jiedu išsiskyrė. Keitė pa-
traukė
į
vieną pusę, o vyras apsisuko ir nuėjo
Aš nusekiau paskui vyrą.
į priešingą.

Jis stabtelėjo autobusų stotelėje. Atsistojau už jo. Žvelgiau

į nugarą, pečius, įsivaizdavau, kaip puolu prie jo ir pastumiu

po atvažiuojančiu autobusu. Bet nepastūmiau. Jis įlipo į au-

tobusą. Įlipau ir aš.
Maniau, jis keliauja namo, bet ne, porą kartų persėdo
kitą autobusą. Aš visą laiką sekiau jį per atstumą. Vyras nuva-
į
žiavo į Ist Endą, čia gerą pusvalandį lindėjo kažkokiame san-
dėlyje. Paskui vėl kelionė. Kitu autobusu. Kelis kartus kaž-

298
kam kalbėjo tyliai ir vis prunkščiojo. Gal kalbėjo
skambino,
su Keite? Man buvo pikta, aš niršau, bet buvau nusiteikęs
ryžtingai ir neketinau pasiduoti.
Galiausiai vyras nuėjo namo - išlipęs iš autobuso įsuko
į tylią medžiais apsodintą gatvelę. Ir visą laiką kalbėjo te-
lefonu. Sekiau jį laikydamasis didoko atstumo. Gatvė buvo
tuščia. Jeigu būtų atsisukęs, tikrai būtų mane pamatęs. Bet jis
neatsisuko.
Praėjau pro namą su daugybe akmenų kieme sukulenti- ir
nių augalų. Veikiau nieko negalvodamas
-
kūnas, regis, elgėsi
savo nuožiūra. Ranka pati nusviro per žemą tvorą į kiemą
ir
stvėrė akmenį. Akmuo buvo gana sunkus. Rankos žinojo, ką
joms daryti: jos nusprendė užmušti tą vyrą, suknežinti men-
kystai niekšeliui makaulę. Elgiausi lyg beprotis transo būse-
nos, sekiau paskui jį, tyliai cimpindamas trumpinau atstumą.
Netrukus buvau prie pat vyro. Pakėliau ranką su akmeniu,
pasirengęs iš
visų jėgų tvoti jam per galvą. Parversiu ant že-
mės ir suknežinsiu makaulę taip, kad net smegenys ištykš.
Buvau prie pat jo; jeigu jis nebūtų kalbėjęs telefonu, būtų
mane išgirdęs.
Dabar! Pakėliau akmenį ir...
Tiesiai man už nugaros, kairėje namo pusėje, atsidarė du-
rys, ir pasipylė garsūs padėkos ir atsisveikinimo šūksniai, o
pro duris ėmė virsti išeinantys svečiai. Aš apmiriau. Keitės
meilužis sustojo ir pasisuko
į
tą pusę, iš kur sklido triukšmas,
pažvelgė į namą. Žengiau žingsnį atgal ir pasislėpiau už me-
džio. Vyras manęs nepamatė.
Paskui jis vėl pradėjo eiti, bet aš jo nebesekiau. Triukš-
mas tarsi pažadino mane. Akmuo iškrito iš rankos ir nusirito
Stebėjau vyrą iš už medžio. Jis priėjo prie kažkokio
žeme.
namo, atsirakino duris ir įėjo vidun.
Po kelių akimirkų virtuvėje užsidegė šviesa. Vyras stovėjo
šonu į mane, truputį toliau nuo lango. Iš gatvės mačiau tik

299
pusę virtuvės. Jis su kažkuo kalbėjo, bet to kito žmogaus aš
nemačiau. Kalbėdamas jis
atkimšo butelį vyno. Jiedu susėdo
ir drauge vakarieniavo. Paskui staiga pamačiau jo kompani
oną. Tai buvo moteris. Gal jo žmona? Gerai jos neįžiūrėjau.
Vyras ją apkabino ir pabučiavo.
Taigi apgaudinėjamas esu ne tik aš. Pasiglamžęs su mano
žmona vyras parėjo namo, lyg niekur nieko sušveitė vakaric-
nę, kurią jampagamino šita
moteris. Supratau, kad dabar jau
to taip nepaliksiu. Reikia kažko imtis. Betgi ko? Nors ir tu-
rėjau žmogžudiškų fantazijų, aš nesu žmogžudys. Aš negaliu
jo nužudyti.
Reikia sugalvoti ką nors gudresnio.
 I7

Nusprendžiau kitą rytą pakamantinėti Aliciją. Ketinau pri-

versti ją prisipažinti melavus man apie tą vyrą, neva nužu-
džiusį Gabrielį, ir iškloti tikrą tiesą.
Deja, man nepavyko to padaryti.
Kai nuėjau, Juris jau laukė manęs registratūroje.
- Teo, mums reikia pasikalbėti...
- Kas atsitiko?
Pažvelgiau į jį įdėmiai. Vyras pernakt tarsi paseno: veidas
sukrito, pajuodo kaip numirėlio. Kažkas atsitiko.
— Turim bėdą, - tarė jis. - Alicija perdozavo.
— Ką? Ji...

Juris papurtė galvą.

- Ji gyva, bet...
— Ačiū Dievui.
- Bet komos būsenos. Nieko gero.
- Kur ji?
Juris nusivedė mane rakinamais koridoriais į Intensyvio-
sios terapijos skyrių. Alicija buvo paguldyta į privačią palatą.
Prijungta prie elektrokardiografo ir dirbtinio kvėpavimo apa-
rato. Gulėjo užsimerkusi.
Palatoje buvo Kristianas ir dar viena gydytoja. Pajuodęs
Kristiano veidas labai kontrastavo su gražiai įdegusiu sku-
biosios pagalbos daktarytės veidu. Akivaizdu, moteris buvo

301
ką tik grįžusi iš atostogų. Tačiau neatrodė pailsėjusi, veikiau
labai pavargusi.
- Kaip Alicija? - paklausiau.
Gydytoja palingavo galvą.
— Nicko
gero. Teko sukelti jai dirbtinę komą. Atsisakė
kvėpavimo sistema.
- Ko ji prisigėrė?
— Kažkokio opioido. Greičiausiai hidrokodono.
Juris linktelėjo.
- Jos kambaryje radom tuščią vaistų buteliuką.
- Kas ją rado?
- Aš, - atsakė Juris. - Ji gulėjo ant grindų prie savo lovos.
Nekvėpavo. Iš pradžių pamaniau, kad mirusi.
- Ar nenumanot, iš kur ji galėjo gauti tų vaistų?
Juris pažvelgė į Kristianą, tas patraukė pečiais.
— Niekam ne paslaptis, kad skyriuje vyksta nelegali prekyba.

- Tuo užsiima Elifa? — paklausiau.

Kristianas linktelėjo.
— Taip, aš irgi taip manau.
Priėjo Indira. Akys pilnos ašarų, sustojo prie Alicijos ir
kurį laiką žvelgė į ją.
— Visa tai labai blogai atsilieps kitiems ligoniams,
pasa- -
kė. - Kai taip atsitinka, daugumos pacientų būklė pablogėja,
jie vėl tampa tokie, kokie buvo prieš kelis mėnesius. - Ji atsi-
sėdo ant kėdės, paėmė Aliciją už rankos ir paglostė.
Žiūrėjau, kaip kilnojasi plaučių vėdinimo aparatas. Kurį
laiką palatoje buvo tylu.
- Tai aš kaltas, — tariau.
Indira papurtė galvą.
- Ne, ne jūs, Teo.
— Turėjau deramiau
ja
pasirūpinti.
ir
- Jūs taip labai stengėtės. Daug jai padėjote. Niekam iki
šiol nebuvo pavykę to padaryti.

302
 — Ar kas nors pranešė Diomedui?
Kristianas papurtė galvą.
- Kol kas nepavyko su juo susisiekti.
— Skambinot į mobilųjį?
- namus. Net kelis kartus.
Ir į

Juris susiraukė.
— Bet aš mačiau profesorių. Jis ką tik čia buvo.
- Buvo čia?
-—
Taip, ankstų rytą. Mačiau
jį kitame koridoriaus gale. Jis
kažkur skubėjo. Bent jau man pasirodė, kad tai buvo jis.
— Keista. Turbūt išvažiavo namo. Paskambink vėl, gerai?
Juris linktelėjo. Atrodė susimąstęs, apspangęs, sutrikęs.
Turbūt sielojosi. Man jo net pagailo.
Supypsėjo Kristiano žinučių siųstuvas; vyrukas net krūp-
telėjo. Greitai išsmuko iš palatos, o paskui jį — Juris ir gy-
dytoja.
Kiek palaukusi Indira vėl tyliai prabilo:
— Gal norėtumėte pabūti su Alicija vienudu?
Nedrįsau prasižioti, tad tik linktelėjau. Indira pakilo nuo
kėdės, spustelėjo man petį ir išskubėjo iš palatos.
Likau vienas su Alicija.
Prisėdau pric jos lovos. Paėmiau ją už rankos. Viršutinėje
delno pusėje buvo įdurtas kateteris. Atsargiai suėmiau ranką,
ėmiau švelniai glostyti delnąirriešą. Pirštu vedžiodamas per
riešą jutau po oda venas ir sukietėjusius randus, likusius po
mėginimo nusižudyti.
Tai štai kaip... Štai kokia pabaiga. Alicija vėl nekalba, ir
šįkart nutilo amžiams.
Įdomu, ką pasakys Diomedas? Pamėginau įsivaizduoti,
kaip jam prancša Kristianas; neabejotinai įžvelgs mano kaltę:
neva Alicija neįstengė suvaldyti per terapijos seansus sukeltų
emocijų, todėl norėdama nusiraminti ir save pagydyti grie-
bėsi hidrokodono. Ga/būt netyčia perdozavo, girdėjau sakant

303
Diomedą, 4et poelgis vis tiek byloja apie ketinimą nusižudyti.
Tuo viskas ir pasakyta.
Kažkas liko pražiūrėta. Kažkas nereikšmingo, nekrintan
čio į akis net Juriui, aptikusiam ją gulinčią be sąmonės pric
savo lovos. Taip, ant spintelės rastas buteliukas nuo vaistų,
ant grindų kelios nukritusios tabletės, todėl ir pamanė, kad
Alicija perdozavo.
"Tačiau čia, po mano pirštais, vidinėje Alicijos riešo pusė-
je, yra nedidelė kraujosruva ir dėmelė, bylojanti visai ką kita.
Adatos dūris išilgai venos — nedidelė skylutė, padaryta
poodiniu švirkštu, — atskleidžia tiesą: Alicija neketino nu-
sižudyti, prarydama visą buteliuką vaistų. Jai buvo sušvirkšta
didžiulė dozė morfijaus. Tai tikrai ne vaistų perdozavimas.
Tai tyčinis mėginimas nužudyti.
 18

IDiomedas atlėkė po pusvalandžio. Sakė buvęs susitikime su

Patikos fondo atstovais, paskui įstrigo metro, mat sugedo
traukinių šviesoforas. Paprašė Jurio pakviesti mane.
Juris atskubėjo mano kabinetą.
į

- Atvyko profesorius Diomedas. Laukia tavęs ir Stefani-

jos. Paskubėkite.
- Ačiū, tuoj einu.
Patraukiau į Diomedo kabinetą tikėdamasis paties blo-
giausio. Ieškant kaltų bus reikalingas atpirkimo ožys. Esu tą
jau patyręs Brodmoro ligoninėje įvykus savižudybei: kalčiau-
sias lieka tas darbuotojas, kuris artimiausiai susijęs su nuken-
tėjusiuoju. Nesvarbu kas — terapeutas, gydytojas ar medicinos
sesuo. Dedu galvą, Stefanija trokšta mano kraujo.
Pasibeldžiau į duris ir žengiau į kabinetą. Stefanija ir
Diomedas stovėjo abipus rašomojo stalo. Sprendžiant iš
stai-
ga stojusios tylos, nutraukiau jų ginčą.
Pirmas prakalbo Diomedas. Jis buvo akivaizdžiai susijau-
dinęs, be paliovos skėsčiojo rankomis.
— Tai siaubinga. Klaiku.Ir atsitik tu man šitaip pačiu nc-
tinkamiausiu laiku. Dabar Patikos fondas turės puikiausią
dingstį mus uždaryti.
— Nemanau, kad dabar didžiausias mūsų rūpestis - Pati-
kos fondas, - atrėmė Stefanija. - Dabar svarbiausia —
ligonių

305
saugumas. Reikia išsiaiškinti, kas konkrečiai nutiko. - Ji pa
sisuko į mane. - Indira minėjo, kad įtariat Elifą nelegaliai
platinant vaistus, taip? Alicija gavo hidrokodono jos, ar ne: iš
Na, įrodymų aš neturiu, - ištariau neryžtingai.
— Tic —

siog kelis kartus nugirdau apic tai kalbant seseles. Bet, mano
galva, turėtumėte žinoti dar vieną dalyką...
Stefanija neleido man užbaigti sakinio, papurtė galvą iv

tarė:
— Mes žinom, kodėl tai atsitiko. Ne dėl Elifos.
- Ne?
-Kristianas ėjo pro medicinos seserų postą ir pamatė pla-
čiai atlapotas vaistų spintelės duris. Poste nieko nebuvo. Juris
paliko spintelę neužrakintą. Galėjo bet kas užeiti ir pasiimti
vaistų, kiek tik nori. Kristianas pastebėjo Aliciją šmėstelint
už kampo. Pagalvojo: ką ji ten veikia? Dabar jau aišku, ką ji
veikė.
- Kaip gerai, kad pasipainiojo Kristianas ir viską pama-
tė, — mano balsas skambėjo pašaipiai, bet Stefanija apsimetė
to nepastebinti.
Ne vien tik
— Kristianas pastebėjo Jurį elgiantis aplai-
džiai, -
toliau kalbėjo ji. - Aš irgi seniai matau, kad Juris per
daug aplaidžiai atlieka apsaugos darbuotojo funkcijas. Per
daug draugiškas su
ligoniais. Per aktyviai siekia populiarumo.
Stebiuosi, kad anksčiau nieko panašaus neįvyko.
—Aišku, - tariau. Man iš
tiesų buvo aišku. Dabar supra-
tau, kodėl Stefanija man tokia atlaidi. Pasirodo, paleido mane
nuo kabliuko. Atpirkimo ožiu ji pasirinko Jurį. - Betgi Juris
visada labai skrupulingas, -
tariau dirsteldamas į Diomedą.
Įdomu, ar jis įsitrauks į pokalbį? Aš tikrai nemanau...
—

Diomedas patraukė pečiais.

Mano asmenine nuomone, Alicija visada buvo linkusi
—

į savižudybę. O jeigu žmogus nori mirti, užkirsti tam kelio

neįmanoma, kad ir kaip bandytum žmogų apsaugoti.

306
 —
Argi tai ne musų darbas? - piktai metė Stefanija. - Argi
ne mes turime užkirsti tam kelią?
—
Ne, - papurtė galvą Diomedas. - Mūsų darbas yra pa-
dėti jiems pasveikti. Bet mes ne dievai. Mes neturime galių
nci prieš gyvenimą, nei pricš mirtį. Alicija Berenson norėjo
mirti. Ir jai beveik pasisekė tą padaryti.
Laukiau progos prabilti. Pasakiau sau: dabar arba niekada.
- Drįstu paprieštarauti, kad tai netiesa, tariau. - Nema-
—

nau, kad tai buvo mėginimas nusižudyti.

—
Manai, nelaimingas atsitikimas?
- Ne, nemanau.
Diomedas smalsiai pažiūrėjo į mane.
— Ką nori tuo pasakyti, Teo? Kokia dar galėtų būti alter-

natyva?
— Na, pirmiausia, aš netikiu, kad Juris parūpino Alicijai
vaistų.
— Manai, Kristianas klysta?
- Ne, - tariau. - Kristianas meluoja.
Diomedas ir Stefanija nustebę sužiuro į mane. Kol jie ne-
atgavo amo ir nepradėjo kalbėti, variau toliau.
Greitai jiems papasakojau apie tai, ką perskaičiau Alicijos
dienoraštyje: kad Kristianas gydė Aliciją privačiai dar iki Ga-
brielio mirties; kad ją ir dar kelis pacientus jis gydė neoficialiai;
be to,jis ne tik neatvyko
į teismą duoti parodymų, bet dar ir ap-
simetė nepažįstąs Alicijos, kai ji buvo atvežta į Grovo ligoninę.
— Tad nieko nuostabaus, kodėl
jis taip priešinosi Alicijos
prakalbinimui, - pasakiau. - Jeigu ji prabils, neabejotinai tu-
rės galimybę jį demaskuoti.
Stefanija žiūrėjo į manc išvertusi akis.
- Bet... ką jūs norite tuo pasakyti? Negi rimtai manote,
kad jis...
- Taip, aš tikrai taip manau. Alicija neperdozavo vaistų.
Tai buvo mėginimas ją nužudyti.

397
 - Kur Alicijos dienoraštis? —
paklausė Diomedas. — Ar
jis
pas tavc?
Papurčiau galvą.
— Ne, atidaviau Alicijai. Turbūt jos kambaryje.

— Tada reikia jį surasti,

- jis pasisuko į Stefaniją. - Bet
pirmiausia, manau, reikia pranešti policijai. Ką judu
sakysit?
į
tai pa-
 19

Paskui viskas vyko labai greitai.

Grovo ligoninėn uždavinėjo klausimus,
sugužėjo policija,
fotografavo, užantspaudavo Alicijos studiją ir kambarį. Įvy-
kio tyrimas buvo pavestas vyriausiajam inspektoriui Stivenui
Alenui, stambiam vyrukui plika galva ir dideliais akiniais su
storais stiklais, taip iškreipiančiais ir išdidinančiais jo akis,
kad jos atrodė išsprogusios iš nuostabos
ir
susidomėjimo.
Alenas įdėmiai klausėsi mano pasakojimo. Išklojau jam
viską, ką buvau sakęs Diomedui. Negana to,
parodžiau savo
seansų užrašus.
— Labai ačiū,
pone Faberi, - padėkojo jis man.
- Vadinkite mane Teo.
— Norėčiau, kad padarytumėte oficialų pranešimą. Be to,
netrukus aš su jumis vėl susisieksiu.
- Taip, žinoma.
Inspektorius Alenas išlydėjo mane iš Diomedo kabineto,
kurį buvo nusavinęs. Davęs parodymus jaunesniajam pareigū-
nui, lūkuriavau koridoriuje. Netrukus prie kabineto, lydimas
policininko, atėjo Kristianas. Atrodė sutrikęs, išsigandęs, lyg
prasikaltęs. Apsidžiaugiau — tuoj jam bus pareikšti kaltinimai.
Dabar teliko laukti. Išeidamas iš Grovo ligoninės žings-
niavau pro akvariumą. Žvilgtelėjau į vidų ir tai, ką išvydau,
mane pribloškė.

309
 Juris slapčiomis įdavė Elifai kažkokių vaistų ir susikišo
kišenėn pinigus. Elifa spruko iš akvariumo tarpdury susi ir
dūrė akis į akį su manimi. Piktai pašnairavo
- Elifa! - pašaukiau.
manc.
į
- Eik šikt, - sprukdama atšovė ji ir dingo už kampo.
Tada
iš akvariumo išėjo Juris. Mane išvydęs net žioptelė
jo. Nustebęs išlemeno:
Ne... nepastebėjau, kada atėjot.
—

Matau, kad nepastebėjai.

—

- Elifa... pamiršo savo vaistus. Daviau

jai.
— Mačiau,
-
tariau.
Taigi vaistų parūpina Juris ir duoda Elifai platinti. Įdomu,
ką dar jis čia veikia? Aš turbūt paskubėjau, taip ryžtingai sto-
jęs jo ginti. Reikia jį pasekti.
— Noriu jūsų paklausti, - Juris ėmė vesti mane tolyn nuo
akvariumo. — Ką darysime su ponu Martinu?
- O kas? — nustebęs pažvelgiau į jį. - Turi galvoje Žaną
Feliksą Martiną? O kas dėl jo?
- Na,jis čia tūno jau kelias valandas. Šįryt atėjo aplankyti
Alicijos. Iki dabar sėdi ir
laukia.
—
Ką? Kodėl man anksčiau nepasakei? Sėdi ir laukia čia
nuo ryto?
- Atsiprašau, tiek visko nutiko... tiesiog pamiršau. Jis lau-
kiamajame.
- Supratau. Ką gi, einu pas jį. Šnektelsiu.
Galvodamas apie tai, ką išgirdau, nuskubėjau laiptais
į apačią, į priimamąjį. Ko čionai atsibeldė Žanas Feliksas?
Įdomu, ko jam prireikė? Ką visa tai reiškia?
Žengiau į laukiamąjį.
Bet patalpa buvo tuščia.
 20

Išėjęs iš ligoninės išsitraukiau cigaretę ir prisidegiau. Išgir-

dau vyrišką balsą, šaukiantį mane vardu. Pakėliau galvą ti-
kėdamasis išvysti Žaną Feliksą, bet tai buvo ne jis,
o Maksas
Berensonas. Išlipęs iš automobilio skubėjo prie manęs.
— Kas čia dedasi, po galais? -
sušuko. — Kas atsitiko? —

Makso veidas išraudęs, akys svaidė žaibus. - Man

buvo tik ką
paskambino ir
pranešė apie Aliciją. Kas jai atsitiko?
Žengiau žingsnį atatupstas.
- Pirmiausia nusiraminkit, pone Berensonai.
- Nusiraminti? Dėl jūsų aplaidumo mano brolio žmonai
dabar ta sušikta koma, - Makso pirštai susigniaužė į kumštį.
Ranka pakilo.
Maniau, jau tvos man per ausį. Bet
jį
sulaikė Tania. Prišo-
ko prie jo tokia pat įniršusi kaip ir jis. Bet pyko ne ant manęs,
o ant Makso.
- Liaukis, Maksai! - užriko. - Dėl Dievo meilės. Tau dar
mažai? Juk ne Teo dėl visko kaltas!
Maksas nekreipė
atrodė kaip pamišėlio. į
ją dėmesio, vėl pasisuko į manc. Akys

— Tau buvo pavesta globoti Aliciją! subliuvo. - Kodėl

—

leidai, kad šitaip atsitiktų? Kaip tu galėjai? - Jo akyse sužibo

pykčio ašaros. Nė nesistengė slėpti savo cmocijų. Stovėjo ir
verkė.
 Pažvelgiau įTanią, ir man tapo aišku, kad ji žino apie jo
jausmus Alicijai. Tania atrodė nusiminusi ir išvargusi. Neta
rusi nė žodžio apsisukoir nuėjo į automobilį.
Norėjau kuo greičiau sprukti. Paspartinau žingsnį.
O Maksas man įkandin siuntė keiksmus. Maniau, puls
vytis, bet ne, stovėjo kaip įbestas, palūžęs ir svaidėsi pra
keiksmais.
— Paduosiu tave į teismą! Vargšė Alicija. Vargšelė. Tu dar
atsiimsi! Girdi?
Maksas nesiliovė šaukęs, bet aš jo nesiklausiau. Netrukus
jo balso nebebuvo girdėti. Aš likau vienas.
Pasprukau nuo jo.
 2I

Nuėjau prie namo, kur gyveno Keitės meilužis. Stovėjau gal

valandą ir laukiau. Galiausiai durys atsidarė, ir vyras išėjo į
lauką. Mačiau, kaip patraukė gatve. Įdomu, kur jis
eina? Su-
sitikti su Keite? Kiek padvejojęs nusprendžiau jo nesekti. Pa-
silikau ir toliau stebėjau namą.
Pro langus mačiau jo žmoną. Man žiūrint
ko nors imtis ir jai padėti. Ji tai aš, o aš
— —
į ją, kilo noras
tai ji. Mudu - dvi
nekaltos aukos, apgautos ir išduotos. Ji manė, kad tas vyras ją
myli, bet nė velnio.
Galbūt aš klystu, gal jinai nieko nežino apie jo romaną?
O gal ir žino. Gal jiedu mėgaujasi seksualiniais nuopuoliais,
gal ji pasileidusi lygiai taip pat kaip jis? Bet kažkodėl man
taip neatrodė. Moteris man regėjosi nekalta, lygiai kaip aš
kadaise. Jaučiau pareigą ją apšviesti. Galėčiau atskleisti jai
ticsą apie vyrą, su kuriuo ji gyvena, su kuriuo naktį miega.
Neturiu iš ko rinktis, privalau jai padėti.
Prie namo tūnojau ir kelias kitas dienas. Vieną dieną
moteris išėjo pasivaikščioti. Laikydamasis saugaus atstumo
nusekiau paskui ją. Vieną akimirką pasirodė, kad ji mane pa-
matė, ir aš suncrimau. Bet ne, jeigu ir pamatė, tai palaikė pa-
prastu praciviu. Bent jau kol kas.
Palikęs ją nuėjau apsipirkti. Paskui vėl grįžau pric namo.
Sustojau kitapus gatvės ir ėmiau stebėti. Vėl pamačiau ją, sto-
vinčią prie lango.

313
 Konkretaus plano neturėjau, tik miglotą mintį, ką turiu
padaryti. Lyg koks nepatyręs aktorius žinojau, kokio rezul
tato norėčiau, o kaip tą padarysiu, ne taip jau ir svarbu.
kiek palūkuriavęs, nupėdinau pric namo. Paklebinau varte
Ii
lius; jie buvo neužrakinti. Bc vargo atidaręs juos Žengiau
sodą. Staiga gyslomis plūstelėjo adrenalinas. Tai jaudulys,
į
kai
bandai įsibrauti į svetimas valdas.
Pamačiau, kad užpakalinės namo durys praviros. Apsi
dairiau svarstydamas, kur galėčiau pasislėpti. Kitapus picvc
lės išvydau vasarnamį. Tylutėliai nubėgau pievele prie jo ir
įsmukau vidun. Trumpam stabtelėjau atgauti kvapo. Širdis
daužėsi krūtinėje. Ar ji manęs nepamatė? Išgirdau moters
žingsnius. Trauktis jau buvo per vėlu. Įkišau ranką į užpaka-
linę kišenę
ir išsiėmiau nusipirktą juodą šiltą vilnonę kepurę.
Užsimaukšlinau ant galvos. Užsimoviau pirštines.
Moteris įėjo į namelį. Ji kalbėjo telefonu:
— Gerai, miclasis. Susitiksime aštuntą. Taip. Ir aš tave myliu.
Ji išjungė telefoną ir įjungė elektrinį oro ventiliatorių.
Atsistojo priešais jį, leisdama vėjui kedenti plaukus. Paskui
paėmė teptuką ir nuėjo prie paveikslo, padėto ant molberto.

į
Atsistojo nugara mane. Staiga ji pamatė lange mano atvaiz-
dą. Manau, pirmiausia į akis jai krito peilis. Moteris apmirė
ir lėtai atsisuko. Jos akyse išvydau nenusakomą išgąstį. Žiūrė-
jome vienas
į kitą ir tylėjome.
Tąkart aš pirmąsyk akis į akį susidūriau su Alicija Berenson.
O toliau, kaip sakoma, jau istorija.
 Penkta dalis

Jeigu bandysiu teisintis, te liežuvis mane pasmerkia.

- Jobo knyga, 9:20

 I
Alicijos Berenson dienoraštis

Vasario 23-i0j1

Teo ką tik išėjo. Likau viena. Labai skubu tai užrašyti. Turiu
visai nedaug laiko. Kol dar neapleido jėgos, privalau visa tai
surašyti.
Iš pradžių maniau, kad man pasimaišė protas. Lengviau
buvo manyti, jog kuoktelėjau, nei patikėti, kad tai tiesa. Bet
aš nesu kuoktelėjusi. Tikrai ne.
Kai pirmą kartą pamačiau
jį terapijos kambaryje, nebuvau
visiškai tikra; kažkur lyg ir matytas, bet kitoks. Pažinau jo
akis, ne tik iš spalvos, bet ir iš formos. Ir tas pats cigarečių
kvapas, dūmais atsiduodantis losjonas po skutimosi. Taip pat
taria žodžius, toks pat kalbos tempas, tik balso tembras kaž-
koks pasikeitęs. Tąkart suabejojau, bet kai susitikome antrą
kartą, jis išsidavė. Pakartojo tuos pačius žodžius, lygiai tą patį
sakinį, kokį išgirdau namie ir kuris įsirėžė man atmintin: „Aš
noriu tau padėti, noriu, kad tu praregėtum.“
Vos tik taiišgirdau, galvoje kažkas spragtelėjo, ir visa dė-
lionė sukrito ten, kur reikia. Paveikslas užbaigtas.
Tai buvo jis.
Kažkas manyje apsivertė, atbudo laukinio žvėries instink-
tas. Norėjau jį nudėti, arba aš jį, arba jis mane, puoliau ant
jo ir ėmiau smaugti, draskyti nagais akis, trankyti į grindis

317
jo galvą. Bet užmušti jo man nepavyko. Mane atplėšė, sulcido
vaistų ir užrakino. O tada man ėmė stigti drąsos. Pradėjau
abejoti savimi: gal suklydau, gal man tik pasivaideno, gal čia
visai nc jis?
Negitai tikrai Teo? Koks
jo tikslas? Atsibelsti į ligoninę
ir mane kankinti? Ir tada aš supratau. Visi tie paistalai apic
norą man padėti - gryniausia nesąmonė. Jam tai paprasčiau
siai patiko, kėlė pasitenkinimą, dėl to ir atlėkė čionai, atlėkė
slapta pasidžiaugti.
„Aš noriu tau padėti, noriu, kad tu praregėtum.“
Ką gi, dabar jau matau. Aš praregėjau. Norėjau jam leis-
ti suprasti, kad viską žinau. Melavau jam pasakodama, kaip
žuvo Gabrielis. Kalbėdama mačiau, kad jis suprato, jog mc-
luoju. Mudu žvelgėme vienas kitam į akis, ir
jis tai pamatė,
suprato, kad aš
jį
pažinau. Tada išvydau jo akyse tai, ko nebu-
vau mačiusi anksčiau. Baimę. Jis manęs išsigando, pabūgo to,
ką galiu pasakyti. Jis bijojo išgirsti mano balsą.
Todėl po kelių minučių vėl sugrįžo. Šįkart nieko nepasa-
kė. Apskritai nekalbėjo. Sugriebė mane riešo ir sušvirkštė
už

vaistų. Nesipriešinau. Nesimušiau. Leidausi įduriama. Aš to

nusipelniau. Nusipelniau tokios bausmės. Esu kalta, bet kal-
tas ir jis. Dėl to dabar ir rašau. Kad negalėtų išnešti sveiko
kailio. Kad ir jis būtų nubaustas.
Reikia paskubėti. Jaučiu, kad jo sušvirkšti vaistai pradeda
veikti. Mane ima miegas. Norisi prigulti, pasnausti... Bet ne,
dar ne dabar. Turiu likti budri. Turiu užbaigti šį pasakojimą.
Ir šįkart aš papasakosiu tiesą.
Tą vakarą Teo įsibrovė į mano namus ir mane surišo. Kai
Gabrielis grįžo namo, Teo
jį partrenkė. Iš pradžių pamaniau,
kad nužudė, bet paskui pamačiau, jog Gabrielis kvėpuoja.
Teo nutempė jį prie kėdės, pasodino ir pririšo. Kėdę pasta-
tė taip, kad sėdėtume nugara į nugarą ir aš nematyčiau savo
vyro veido.

318
 — Labai prašau, neskriausk jo, - ėmiau maldauti. - Pada-
rysiu viską, tik
paprašysi.
ko

"Teo nusijuokė. Dieve, kaip nekenčiu to jo juoko - šalto,

negyvo. Beširdžio.
— Neskriausti? -
jis papurtė galvą. - Aš jį nudėsiu.
Ir nemelavo. Mane apėmė siaubas. Nebesuvaldžiau ašarų.
Raudojau ir
maldavau:
- Padarysiu viską, ką tik nori, tik, dėl Dievo, palik jį gyvą,
jis nenusipelnė mirti. Jis pats mieliausias ir geriausias vyras
pasaulyje. Aš jį myliu, Dieve, kaip aš jį myliu...
— Papasakok man, Alicija. Papasakok, kaip tu jį myli. Sa-
kyk, o ar jis tave myli?
- Jis tikrai mane myli, - atsakiau.
Kambaryje girdėjau tiksint laikrodį. Teo atsakymo lau-
kiau gal amžinybę.
— Na, dar pažiūrėsime, -tarė jis.
Juodos akys įsisiurbė į mane, ir toje
aš pasijutau skęstanti
tamsoje. Susidūriau su padaru, kurio netgi negaliu pavadinti
žmogumi. Tai blogio įsikūnijimas.
Teo apėjo kėdę ir atsistojo priešais Gabrielį. Kick pavy-
ko, pasukau į šoną galvą, bet vis tiek jų nemačiau. Pasigirdo
klaikus kurtus trenksmas. Krūptelėjau, kai jis šėrė Gabrieliui

per veidą. Talžė jį tol, kol Gabrielis ėmė kosėti ir atsipeikėjo.

- Sveikas, Gabrieli, - pasakė jam Teo.
Kas
— tu,
po perkūnais?
— Aš esu vedęs vyras, - atsakė Teo. Todėl puikiai žinau, -
ką reiškia mylėti. Ir dar žinau, ką reiškia būti nuviltam.
—
Ką čia, po
galais, tauški?
- Tik bailiai išduoda mylimuosius. Tu bailys, Gabrieli?
- Eik
šikt.
—
Norėjau tave nudėti. Bet Alicija meldė palikti gyvą. To-
dėl suteiksiu tau progą rinktis. Mirsi arba tu, arba Alicija.
Spręsk, katras.

319
 Jis kalbėjo šaltai, ramiai, santūriai. Be jokių emocijų. Ga
brielis atsakė ne iš karto. Šnopavo uždusęs, lyg būtų gavęs
smūgį į paširdžius.
- Ne...
- Taip. Mirsi tu arba Alicija. Rinkis, Gabrieli. Pažiūrė-
sime, kaip tu ją myli. Ar gali numirti dėl jos? Turi dešimt
sekundžių apsispręsti... Dešimt... devynios...
- Netikėk juo, - tariau. - Jis nužudys mus abu, aš myliu
tave...
- Aštuonios... septynios...
- Žinau, kad ir tu mane myli, Gabrieli....
- Šešios... penkios...
- Juk myli mane...
— Keturios... trys...
- Gabrieli, pasakyk, kad myli mane...
- Dvi...
Ir tada Gabrielis prabilo. Iš pradžių nepažinau jo balso.
"Toks tylus
ir
silpnas jis man pasirodė, tarsi mažo vaiko. Vaiko,
kurio rankose gyvybė
—
ir ištarė
mirtis.
— Aš nenoriu mirti,
- jis.
Stojo tyla. Viskas sustojo. Subliuško kiekviena mano
kūno ląstelė; ląstelės mirė ir nyko tarsi nuvytusios gėlės žie-

dlapiai. Žemėn krentantys jazminų žiedai. Ar tik neužuodžiu

jazminų kvapo? Taip, taip, gardžiai kvepiantys jazminai. Ti-
kriausiai ant palangės...
"Teo pasitraukė nuo Gabrielio ir priėjo prie manęs. Pradė-

jo kalbėti. Man buvo sunku susitelkti į jo žodžius.

—
Matai, Alicija? Žinojau, kad Gabrielis bailys. Jis dulki-
nosi su mano žmona man nežinant. Atėmė vienintelę mano
laimę gyvenime... - Teo pasilenkė price manęs. Mūsų veidai
beveik lietėsi. - Apgailestauju, kad taip išėjo. Bet dabar bent
jau Žinai tiesą... dėl to tau geriau numirti.
Teo pakėlė pistoletą. Nusitaikė man galvą.
į
320
 Užsimerkiau.
Išgirdau surinkant Gabrielį:
— Nešauk! Nešauk! Nešauk!
Spragtelėjimas. Iršūvis. Toks kurtinamas, kad užgožė vi-
sus kitus garsus. Kelias akimirkas tvyrojo tyla. Pamaniau, kad
esu negyva.
Bet man nepasisekė.
Atsimerkiau. Teo stovėjo kur stovėjęs, nukreipęs pistoleto
tūtą į lubas. Ir šypsojosi. Priglaudė pirštą prie lūpų, duodamas
man ženklą tylėti.
- Alicija! sušuko Gabrielis. - Alicija! - Girdėjau jį
—

muistantis ant kėdės, bandantį atsisukti ir pasižiūrėti, kas

nutiko. - Ką tu jai padarei, galvijau? Galvijau neraliuotas!
O Dieve...
Teo atrišo man riešus. Numetė pistoletą ant grindų. Tada
labai švelniai pabučiavo man į skruostą. Ir išėjo. Išgirdau
trinktelint laukujes duris. Likau viena su Gabrieliu. Jis ver-
kė net pasikūkčiodamas. Negalėjo išlementi nė žodžio. Tik
unkšdamas kartojo mano vardą: Alicija, Alicija...
Aš jam nieko nesakiau.

- Alicija! Šūdas, šūdas, ak, šūdas...

Tylėjau.
- Alicija, atsiliepk. Alicija... O Dieve...
Tylėjau. Argi galėjau prabilti? Gabrielis pasmerkė mane
myriop.
O mirusieji juk nekalba.
Atmazgiau vielą, kuria buvo surištos čiurnos. Pakilau nuo
kėdės. Pasilenkiau prie pistoleto, numesto ant grindų. Pirš-
tais apčiuopiau jo rankeną. Pistoletas buvo dar šiltas ir sun-
kus. Apėjau kėdę ir atsistojau priešais Gabrielį.
Jo skruostais riedėjo ašaros.
Gabrielis išpūtė akis.
- Alicija! Tu gyva... Ačiū Dievui, tu gyva...
321
 Gaila, jog negalėjau pasakyti, kad užjaučiu pralaimėju
siuosius, kad esu linkusi kovoti už išduotuosius ir palūžu
sius, kad Gabrielio akys kaip tirono, lygiai kaip mano tėvo. Jei
būčiau taip pasakiusi, būčiau melavusi, mat staiga Gabrielio
akys pasidarė visai kaip mano, o mano - kaip jo. Tarsi būtume
apsikeitę vietomis.
Ūmai aš supratau: man su juo nebebus saugu. Jis manęs
nemylės. Žlugo mano viltys, sudužo svajonės. Nieko neliko.
Visiškai nieko. Tėvas buvo teisus: aš nenusipelniau gyventi.
Aš esu niekas. Štai kuo mane pavertė Gabrielis.
Tokia tad tiesa. Aš nenužudžiau Gabrielio. Tai jis nužudė
mane.
Man teliko nuspausti gaiduką.
 — Nėra graudesnio vaizdo šitą, kai visi žmogaus daiktai
už

sukrauti į kartoninę dėžę, - pasakė Indira.

Linktelėjau. Paniuręs apsidairiau po kambarį.
— Net keista, - toliau kalbėjo Indira, - kiek mažai daiktų
turėjo Alicija. Kai pagalvoji, kiek šlamšto prikaupia kiti pa-
cientai... O jos tik kelios knygos, keli piešiniai ir drabužiai.
Stefanijos nurodymu mudu su Indira švarinome Alicijos
kambarį.
- Nemanau, kad ji kada nors pabus iš komos, - pasakė
Stefanija. - Jeigu atvirai, mums reikalinga lova.
Darbavomės tyloje, patys spręsdami, ką palikti, o ką iš-
mesti. Aš atidžiai perkračiau asmeninius jos daiktus. Norėjau,
kad neliktų jokių įkalčių. Nieko, kas galėtų pakišti man koją.
Įdomu, kaip Alicijai pavyko tick ilgai išlaikyti paslaptyje
dienoraštį, paslėpti taip, kad nickas nepamatytų? Kiekvie-
nam pacientui, guldomam į Grovo ligoninę, leidžiama turėti
vos keletą asmeninių daiktų. Alicija atsivežė eskizų albumą;
spėju, kad drauge su juo jai pavyko įsinešti ir dienoraštį. At-
verčiau eskizų aplanką, pasklaidžiau piešinius. Daugiausia tai
buvo neužbaigti darbai pieštuku ir užrašai. Kelios lape brūkš-
telėtos linijos akimirksniu atgyja, pažadina jausmus, primena
neginčijamą panašumą.
Parodžiau Indirai vieną eskizą.

323
 - Čia jūs, - tariau.
- Aš? Ne, tikrai ne aš.
- Jūs.
- Argi? - Indira patenkinta apžiūrinėjo piešinį. - Manos,
čia aš? Niekada nepastebėjau, kad ji būtų mane piešusi. Įdo-
mu, kada spėjo? Neblogai, tiesa?
— Taip, išties neblogai. Pasilikite.
Indira susiraukė, atidavė piešinį man.
— Negalima.
— Galima, kodėl gi ne?
Ji tikrai nesupyktų, - šyptelėjau. —

Niekas nesužinos.
- Turbūt... turbūt ne, - Indira pažvelgė
dų, atremtą
į į
pavaizduoti mudu su Alicija
sieną. Jame buvome
paveikslą ant grin-

ant degančio pastato avarinių laiptų. Tas pats paveikslas, kurį

subjaurojo Elifa. -
O kaip šitas? paklausė. -
Pasiimsite? -
Papurčiau galvą.
- Paskambinsiu Žanui Feliksui. Tegu juo pasirūpina.
Indira linktelėjo.
- Gaila, kad nepasiimat.
Pažvelgiau paveikslą. Man
į
jis
nepatiko. Iš visų Alicijos
paveikslų šitas buvo vienintelis, kuris man visai nepatiko.
Keista, juk jame nutapytas aš.
Noriu pasakyti, niekada nemaniau, kad Alicija nušaus Ga-
brielį. Tai labai svarbus punktas. Niekada nenorėjau ir nesitikė-
jau, kad jinai jį nužudys. Aš tetroškau priversti Aliciją atsibusti
ir sužinoti tiesą apie savo vyrą, atsitokėti, kaip atsitokėjau aš.
Norėjau jaiparodyti, kad Gabrielis jos nemyli, kad jos santuoka
pastatyta ant melo, kad tai apgaulė. Tik tai sužinojus jai, lygiai
kaip ir man, būtų atsivėrusi nauja galimybė — ant šitos santuo-
kos griuvėsių kurti naują gyvenimą, pagrįstą ne melu, tiesa.
o
Aš nieko nežinojau apie psichinę Alicijos būklę. Jeigu
būčiau žinojęs, tikrai nebūčiau to daręs. Nė neįtariau, kad ji
gali taip pasielgti. Kai ši istorija pateko į spaudą ir Alicija

324
buvo teisiama už žmogžudystę, manyje pabudo asmeninės
atsakomybės jausmas, noras išpirkti kaltę ir įrodyti, kad nesu
atsakingas už tai, kas įvyko. Todėl pamėginau gauti darbą
Grovo ligoninėje.Norėjau padėti Alicijai išgyventi po žmog-
žudystės - padėti jai suvokti pasekmes, suprasti, kas atsitiko.
Kad

ma,
jijeigu
viską rimtai išanalizuotų ir vėl pasijustų laisva. Žino-
esate veikiausiai pamanysite, kad aš tarsi
cinikas,
grįžau į nusikaltimo vietą mėtyti pėdų. Bet tai netiesa. Nors
ir žinodamas, kad smarkiai rizikuoju, - didelė tikimybė, jog
būsiu sugautas, ir
viskas pasibaigs tragedija, aš neturėjau iš -
ko rinktis. Nepamirškite, kad esu psichoterapeutas. Alicijai
reikėjo pagalbos, o
aš žinojau, kaip jai padėti.
Būgštavau, kad ji gali mane pažinti, nors anuomet buvau
užsidengęs veidą ir pakeitęs balsą. Alicija, regis, ncatpažino
manęs, ir man pavyko suvaidinti naują vaidmenį jos gyve-
nime. O paskui, tą vakarą Kembridže, aš galiausiai supratau,
ką sujudinau; aš užmyniau ant senos ir jau pamirštos
Gabrielis - antras žmogus, pasmerkęs Aliciją myriop. Darsyk
minos.

išgyventa trauma jai buvo nepakeliama. Dėl to stvėrė pis- ir

toletą, ir išliejo daugybę metų kauptą kerštą, tik ne ant tėvo, o
ant savo vyro. Kaip ir numaniau, žmogžudystės šaknys buvo
daug senesnės irgilesnės, ją išprovokavo ne mano veiksmai.
Tačiau Alicija ėmė man meluoti pasakodama apic tai,
kai
kaip Gabrielis mirė, aš iš karto supratau: ji pažino mane ir
dabar egzaminuoja. Buvau priverstas imtis veiksmų, nutildyti
Aliciją amžiams. Priverčiau Kristianą prisiimti kaltę. Poe-
tiškas teisingumas. Širdies nė kick neskauda, kad jį pakišau.
Kristianas nesuteikė Alicijai pagalbos, kai jai jos labai reikėjo.
Tad nusipelnė būti nubaustas.
Nutildyti Aliciją nebuvo lengva. Sunkiausia buvo su-
švirkšti jai morfijaus. Tai, kad ji nemirė, o tik užmigo, yra
labai gerai— galiu kasdien ją lankyti, sėdėti prie lovos ir lai-
kyti už rankos. Aš jos nepraradau.

325
 — Ar
jau viskas? —
paklausė Indira, nutraukdama mano
mintis.
— Turbūt taip.

- Puiku. Turiu eiti. Lygiai dvyliktą susitinku su pacientu.

— Eikite,
- tariau.
- Pasimatysime per pietus?
- Taip.
Indira spustelėjo man petį ir išėjo.
Pažvelgiau į laikrodį ant rankos. Norėjau išsmukti iš dar-
bo anksčiau ir keliauti namo. Jaučiausi pavargęs. Jau ketinau
užgesinti šviesą ir išciti, kai staiga dingtelėjo mintis, nuo ku-
rios sustingo kūnas.
Dienoraštis. Kur jis?
Akimis apmečiau kambarį, tvarkingai į dėžes sudėtus
daiktus. Viską perkrėtėme. Apžiūrėjau ir apčiupinėjau kie-
kvieną asmeninį Alicijos daikčiuką.
Bet dienoraščio neradau.
Kaip galėjau pasielgti taip neapdairiai? Tai vis ta Indira ir
nepaliaujamas jos čiauškėjimas. Ji mane išblaškė
dau budrumą.
ir
aš prara-

Kur
jis? Juk turi kažkur būti. Jeigu nerasiu dienoraščio,
negalėsiu pateikti svarių įkalčių Kristianui pasodinti. Būtinai
turiu surasti dienoraštį.
Apieškojau kambarį, su kiekviena minute nervinausi vis
labiau. Išverčiau visas kartonines dėžes, viską, kas jose buvo,
iškračiau ant grindų. Išnaršiau visus Alicijos daiktus, bet die-
noraščio — nė kvapo. Suplėšiau jos drabužius, bet ir
juose jo ne-
buvo. Atverčiau eskizų albumą, iškračiau ant grindų piešinius,
bet dienoraščio — nė ženklo. Tada išrausiau visas spinteles, iš-
traukiau visus ir
stalčius, patikrinau, ar tikrai tušti, vėl uždariau.
Dienoraščio taip ir neradau.
Ligoninės priimamajame manęs laukė Džulianas Makmaho-
nas iš Patikos fondo. Stambus, garbanoti šviesiai rudi plaukai,
vis mėgstąs kartoti: „Tik tarp mūsų“, „susumuodamas“, „esmė
ta...“ Šios frazės nuolat sukdavosi jam ant liežuvio ir net po
kelis sykius kartodavosi tame pačiame sakinyje. Iš tiesų tai
buvo geras vyras, draugiškas Patikos fondo veidelis. Norėjo
šnektelėti su manim prieš man išeinant.
—
Ką tik buvau pas profesorių Diomedą, - tarė jis. - Ar
žinot, kad jis atsistatydino?
—
Oi, nežinojau.
- Nusprendė paankstintai išeiti į pensiją. Tik tarp mūsų...
arba pensija, arba apklausa teisme dėl visos šitos košės... jis
—

patraukė pečiais. - Man jo labai gaila, menkas malonumas ši-

taip užbaigti karjerą, tokią ilgą ir garbingą. Kita vertus, išvengs
spaudos dėmesio ir kitokio šurmulio. Beje, paminėjo ir jus.
- Kas? Diomedas?
- Taip. Siūlo jums perimti jo darbą, - Džulianas pamerkė
man akį. — Sakė, esat pats tinkamiausias šioms pareigoms.
Šyptelėjau.
— Malonu girdėti.
- Deja, susumuodamas turiu pasakyti, kad, atsižvelgiant
kas nutiko Alicijai ir kad suimtas Kristianas, nebėra prasmės
įi|-
tai,

giau laikyti Grovo ligoninės. Mes ją uždarome visiems laikams.

327
 -
Nepasakyčiau, kad mane nustebinot. Išeina, kad ir man
darbo nebėra, ar ne?
— Na, esmė ta, kad
per kelis ateinančius mėnesius rengia-
mės atidaryti čia naują ir daug ekonomiškesnę psichiatrijos
paslaugas teikiančią įstaigą. Teo, ar norėtumėte jai
vadovauti?
Prašytume apic tai
pagalvoti.
Man buvo sunku nuslėpti džiaugsmą. Sutikau su didžiau-
siu malonumu.

kį,
- Tik tarp mūsų,
- aš - tariau pasiskolinęs mėgstamą jo posa-
seniai svajojau apie tai.
Iš tiesų tai būtų buvusi galimybė padėti žmonėms es- iš
mės, o ne tik gydyti vaistais. Galėtume suteikti jiems tokią
pagalbą, kokią iš tikro turėtų gauti tokie ligoniai. Padėti taip,
kaip man padėjo Ruta, o aš bandžiau padėti Alicijai.
Kaip puikiai klostosi reikalai! Būčiau nedėkingas, jeigu
šito nepripažinčiau.
Regis, gavau viską, ko norėjau. Beveik viską.

Pernai mudu su Keite iš Londono centro persikėlėme gy-

venti
įSarį, tenai, kur gimiau ir augau. Po mirties tėvas man
paliko savo namą. Kol mama gyva, namas priklauso jai, tačiau
ji nusprendė atiduoti jį mums,
lių globos namus.
o pati išvažiavo gyventi
į sene-

Mudu su Keite manėme, kad erdvesnis būstas ir nuosa-

vas kiemelis atsvers kasdienį važinėjimą į Londono centrą
ir atgal. Maniau, mudviem čia bus labai gera. Pasižadėjome
namą suremontuoti, kūrėme planus, ką keisime viduje, kaip
išvarysime piktąsias dvasias. Tačiau gyvename čia jau beveik
metai, o namas taip ir nebaigtas remontuoti, pusiau išdažytas,
paveikslai ir išgaubtas veidrodis, kurį nusipirkome Portobelo
turguje, tebestovi atremti į nenudažytas sienas. Namas beveik
toks pat, kokiame užaugau. Tačiau, keista, visa tai man nc-
trukdo gyventi. Iš tikrųjų jaučiuosi esąs namie.

328
 Grįžęs namo atsirakinau duris. Mikliai nusimečiau paltą,
nes kambariuose buvo karšta kaip šiltnamyje. Prieškambary-
jc sumažinau termostato galią. Keitei patinka karštis, o aš la-
biau mėgstu vėsumą, tad vidaus temperatūra yra pagrindinė
mudviejų nesutarimų priežastis. Jau prieškambaryje išgirdau
burzgiant televizorių. Pastaruoju metu Keitė daug laiko pra-
leidžia priešais ekraną. Šiame name televizorius tapo niekada
nenutylančiu, mūsų gyvenimą lydinčiu garso takeliu.
Pamačiau ją svetainėje, susirangiusią ant sofos. Ant ke-
lių - didžiulis maišas krevečių skonio traškučių; Keitė sėmė
juos riebaluotais pirštais ir kimšo į burną. Ji
visada minta
šlamštmaisčiu, tad nieko nuostabaus, kad pastaruoju metu
priaugo svorio. Jau porą metų ji turi mažai darbo, užsisklendė
savyje, ją netgi užpuolė depresija. Gydytojas norėjo skirti jai
antidepresantų, bet aš neleidau. Patariau nueiti pas psichote-
rapeutą ir paanalizuoti savo būseną. Netgi pasisiūliau surasti
jai gerą specialistą, bet Keitė nenori apie tai nė kalbėti.
Kartais sugaunu į mane įsmeigtą keistą jos žvilgsnį ir pa-
galvoju: apie ką ji mąsto? Tačiau ji nieko nesako. Sėdi ir tyli
kaip Alicija. Gaila, kad negaliu jai padėti, kad nesiseka jos
prakalbinti. Tai bent ironija: taip stengiausi neprarasti Keitės,
ir vis tiek ją praradau.
Prisėdau ant fotelio ranktūrio ir žiūrėjau į ją.
- Viena mano pacientė perdozavo, tariau. - Dabar ji
—

komos būklės. - Jokio atsako. - Manoma, jog kažkas iš per-

sonalo tyčia sušvirkštė jai per daug vaistų. Įtariu, vienas mano
kolega. - Tyla. - Ar tu mane girdi?
Keitė nežymiai truktelėjo pečiais.
- Nežinau, ką pasakyti.
- Galėtum nors kiek užjausti.
— Ką? Tave?
- Ją. Aš ją gydžiau asmeniškai. Aliciją Berenson.
Taip —

sakydamas dirstelėjau į Keitę, bet ji nesurcagavo. Nė men-

329
kiausios emocijos. Kalbėjau toliau: - Ji garsi. Blogąja prasme.
Prieš kelerius metus visi vien tik apic ją ir tekalbėjo. Ji nužudė
savo vyrą... Pameni?
— Ne, nepamenu, - Keitė gūžtelėjo pečiais ir perjungė
kanalą.
Taigi mudu taip ir gyvename, žaidžiame žaidimą „Apsi-
mesk, kad...“
Pastaruoju metu aš nuolat apsimetinėju. Meluoju dauge-
liui žmonių, net ir sau pačiam. Turbūt dėl to dabar ir
rašau.
Mėginu įveikti savo monstriškąjį ego ir įvertinti, kick manyje
yra tiesos, jeigu apskritai įmanoma tai įvertinti.
Užsimaniau ko nors išgerti. Nuėjau į virtuvę ir įsipyliau
taurelę degtinės, paėmęs butelį iš šaldytuvo. Išgėriau. Alko-
holis nudegino gerklę. Įsipyliau dar.
Įdomu, ką pasakytų Ruta, jeigu vėl nueičiau pas ją, kaip
pasiclgiau pricš šešerius metus, ir atverčiau jai širdį? Betgi Ži-
nau, kad tai neįmanoma. Dabar aš esu visai kitoks, slegiamas
baisios kaltės ir praradęs sąžinę. Argi galėčiau atsisėsti prieš tą
gležną seną moterytę, žvelgti jai į žydras pavandenijusias akis,
kurios taip ilgai manc guodė, dovanojo nuoširdumą, meilę ir

ir
teisybę, prisipažinti jai, koks aš blogas, žiaurus, kerštingas
ir iškrypęs, kad csu nevertas Rutos pagalbos ir visko, ką ji dėl
manęs padarė? Argi galėčiau prisipažinti jai sugriovęs trijų
žmonių gyvenimus? Prisipažinti, kad esu amoralus, kad galiu
ramia širdimi iškrėsti siaubingų dalykų ir nė kick dėl to nesi-
gailiu? Ir kad man labiausiai rūpi mano paties kailis.
Baisiau už atgrasumą ir netgi baimę išsipasakoti Rutai
būtų išvysti jos akyse liūdesį, nusivylimą ir savigraužą. Nes
ne tik aš ją nuvyliau; žinau, ji manytų, kad ir ji nuvylė mane.
Ir ne tik mane - kad nepasiteisino visas kalbėjimo terapijos
mokslas. Rutos padėtis buvo nepavydėtina. Ji daugybę metų
dirbo su visiškai sugniuždyta siela, jauna, vaikiška, troško jai
padėti, pagelbėti, išgydyti, tačiau net ir po kelių šimtų psi-

330
choterapijos seansų, po ilgų kalbėjimo, klausymosi ir analiza-
vimo valandų jai vis tiek nepavyko tos sielos išgelbėti.
Sučirškęs durų skambutis pažadino mane iš sąstingio.
Mums atsikrausčius gyventi į Sarį, svečiai vakarais nesilan-
kydavo, tai nebuvo dažnas reiškinys; nė nepamenu, kada pas-
tarąjį kartą pas mus buvo užsukę draugai.
— Ko nors lauki?
- paklausiau Keitės, bet ji neatsakė. Tur-
būt neišgirdo manęs per televizoriaus burzgimą.
Nuėjau prie durų ir atidariau. Labai nustebau išvydęs vy-
riausiąjį inspektorių Aleną. Jis buvo apsimuturiavęs kaklą ša-
liku, su paltu, skruostai įraudę.
- Labą vakarą, pone Faberi, - pasisveikino.
- Inspektoriau Alenai, kokie vėjai jus atpūtė?
— Sukiojausi jūsų kaimynystėje. Pamaniau, užbėgsiu. Yra
naujienų, pamaniau, ir
jūs turėtumėte sužinoti. Ar dabar ga-
lėtume šnektelėti?
Susimąsčiau.
- Tiesą pasakius, rengiausi ruošti vakarienę, tad...
- Ilgai negaišinsiu, - Alenas šyptelėjo.
Akivaizdu, neigiamu atsakymu nebūtų pasitenkinęs, todėl
pasitraukiau nuo durų leisdamas jam užeiti. Atsidūręs patal-
poje vyras apsidžiaugė. Nusimovė pirštines, nusimetė paltą.
— Lauke siaubingai šalta, - tarė. - Turbūt pradės snigti.
Aleno akiniai aprasojo, ir jis nusiėmęs juos ėmė šluostyti
nosine.
— Čia per daug
šilta, — tariau.
— Man
tai ne. Aš mėgstu karštį.
- Sutartumėte su mano žmona.
Kaip tik tuo metu prieškambarį atėjo Keitė. Nustebusi
į

pažvelgė į
- Kas čia vyksta?
į
mane, paskui inspektorių.

— Keite, susipažink su vyriausiuoju inspektoriumi Alenu.

Jis vadovauja mano pacientės, apie kurią tau pasakojau, bylos
tyrimui.

331
 Labas vakaras, ponia Faber.
—

- Inspektorius Alenas norėtų su manimi pasikalbėti.

"Trumpai. Eik į viršų ir prisileisk vandens
šiu vakarienę, pašauksiu.
į
vonią. Kai paruo-

Linktelėjau inspektoriui, kviesdamas

— Prašom čionai, - tariau.
į virtuvę.

Inspektorius Alenas darsyk pažvelgė ir

į
į Keitę, pasisuko
nuėjo virtuvę. Aš nusekiau paskui, palikęs Keitę prieškam-
baryje. Netrukus išgirdau
-
ją
lėtai lipant viršų.
į
Gal galiu pasiūlyti ko išgerti? - paklausiau.
- Ačiū, mielai išgerčiau puodelį arbatos.
Sugavau jo žvilgsnį - dėbtelėjo į butelį degtinės.
Šyptelėjau.
— O gal ko stipresnio?
— Ne, ačiū. Užteks ir puodelio arbatos.
— Kokią mėgstat?
—
Stiprią. Su šlakeliu pieno dėl spalvos. Be cukraus. Ban-
dau jo atsisakyti.
Kol
jis
kalbėjo, aš mintyse spėliojau, ko jis atsibeldė ir ar
neturėčiau pradėti nervintis. Tačiau vyras elgėsi nuoširdžiai,
tad saugus. Be to, nebuvo
pasijutau nicko, kas būtų galėję
pakišti man koją, argi ne taip?
Įjungiau virdulį ir atsisukau į jį.
—Taigi, inspektoriau, apie ką norėjote su manimi pasi-
kalbėti?
— Na, turbūt
apie poną Martiną.
- Apie Žaną Feliksą? Tikrai? - nustebau. Kodėl? -
Matote,
—
jis
atvyko į Grovą pasiimti Alicijos daiktų,
ir mudu šnektelėjome. Paplepėjome apie šį bei tą. Įdomus
žmogelis tas ponas Martinas. Ketina surengti Alicijos darbų
retrospektyvą. Sako, dabar pats tinkamiausias metas iš naujo
įvertinti ją kaip menininkę. Manau, turint galvoje užgriuvusį
viešumą, jis mąsto teisingai, - Alenas klausiamai pažvelgė į

332
manc. - Gal ir jus, pone, norėtumėte ką nors parašyti apie ją?
Neabejoju, kad knyga būtų labai populiari.
—
Apic tai dar negalvojau, - O kaip aš susijęs
atsakiau. —

su Žano Felikso planuojama retrospektyva, inspektoriau?

—
Matote, ponas Martinas labai apsidžiaugė išvydęs pa-
skutinį Alicijos paveikslą, ir jam buvo nė motais, kad Elifa jį
sugadino. Sako, šitaip net geriau. Na, tiksliai jau neatkartosiu,
ką jis pasakė, nes nelabai išmanau apie meną. O jūs išmanot?
— Aš irgi nelabai.
Įdomu, ar dar ilgai jis vaikščios ratais? Ir kodėl jaučiu
nerimą?
- Taigi, - toliau kalbėjo inspektorius, -
ponas Martinas ap-
žiūrinėjo paveikslą. Paėmė
— Kas?
į rankas, prisikišo visai arti, ogi ten...

— Šitas. — Ir inspektorius ištraukė kažką iš vidinės švarko

kišenės.
Aš iškart supratau, kas tai.
Dienoraštis.
Užvirė arbatinis, virtuvėje pasigirdo šaižus cypimas. Iš-
ir
jungiau virdulį, įpyliau į puodelį verdančio vandens. Pamai-
šiau. Pastebėjau, kad mano ranka truputį dreba.
-
—
Ak, puiku,
-
tariau. - O aš suku galvą, kur
Buvo užkištas už paveikslo rėmo,
jis
pradingo.
- paaiškino inspekto-
rius. — Paslėptas viršuje, kairiame kampe.
Štai kur jinai
jįužkišo. Už paveikslo, kuris man taip nepa-
tiko, rėmo. Ir kodėl aš nepasižiūrėjau?
Inspektorius paglostė juodą išblukus; susiglamžiusį virše-
lį ir šyptelėjo. Atvertęs dienoraštį pasklaidė lapus.
— Neįtikėtina, šitiek strėlyčių. Tikra painiava.

Linktelėjau.
— Nesveiko
proto atvaizdai.
Inspektorius Alenas dar pasklaidė lapus ir
atsivertė pačią
pabaigą. O tada garsiai perskaitė:

333
 - „Jis bijojo išgirsti mano balsą... sugriebė mane už riešo
ir sušvirkštė vaistų.“
Staiga mane apėmė panika. Šitų žodžių aš nebuvau gir-
dėjęs. Šito įrašo nebuvau skaitęs. Tai juk įkaltis, kurio aš taip
ieškojau, ir
jis pakliuvo į netinkamas rankas. Norėjau stverti
Alenui iš rankų dienoraštį ir išplėšti tuos lapus, bet negalėjau
pajudėti. Įkliuvau.
—Manau... būtų geriau... jeigu aš... - ėmiau veblenti.
Kalbėjau labai susijaudinęs, ir inspektorius pajuto mano
baimę.
- Ką?
- Nieko.
Nebemėginau jo nutildyti. Kad ir ką daryčiau, viskas vis
tiek atsisuks prieš mane. Kelio atgal nebėra. O keisčiausia tai,
kad man palengvėjo.
- Žinote, inspektoriau, aš nemanau, kad sukiojotės mano
kaimynystėje, - tariau paduodamas jam arbatos.
— Aaa... tikrai. Jūs teisus. Pamaniau, bus geriau, jeigu atei-
siu iš anksto nepranešęs. Bet svarbiausia tai, kad dabar reika-
lai pasisuks visai kita linkme.
— Įdomu būtų sužinoti, — išgirdau save tariant.
- Gal dar
paskaitytumėte?
- Mielai.
Atsisėdau ant kėdės prie lango. Buvau visiškai ramus. Ins-
pektorius atsikrenkštė ir ėmė skaityti:
— „Teo ką tik išėjo. Likau viena. Labai skubu
tai užrašyti...“
Klausydamasis inspektoriaus žvelgiau pro langą į dangu-
mi plaukiančius baltus debesis. Pagaliau jie praplyšo ir pra-
dėjo snigti. Lauke krito snaigės. Pravėriau langą ir ištiesiau
ranką. Sugavau vieną snaigę. Žiūrėjau, kaip ji ištirpsta ant
pirštų galų ir pradingsta. Šyptelėjau.
Vėl ištiesiau ranką ir
sugavau kitą snaigę.
 Alex Michaelides
Tylioji pacientė
Iš anglų kalbos vertė Regina Šeškuvienė

Redaktorė Loreta Paškevičienė

Korektorė Gražina Stankevičienė
Viršelio dailininkė Jūratė Šarūnė
Maketavo Vilma Kasperavičiūtė

Tiražas egz.
1700
Išleido leidykla „Almalittera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt

Spaudė SIA „PNB Print“, Latvija