GEOPOLITIKA
LIETUVOS GEOPOLITIKA - REVIZIJOS
POREIKIS
F r a z ė „Lietuvos geopolitika" ne vienam skamba keis­
tai. Tą sąlyginę keistybę lemia keletas priežasčių.
V i e n a vertus, pati geopolitika š i a n d i e n y r a neaiškio­
je mokslo-nemokslo pozicijoje. J i lyg i r leidžia suvokti
geografijos bei politikos ryšį, s t r a t e g i š k a i planuoti vals­
tybės ateitį, a t s i ž v e l g i a n t į globalias ir regionines rea­
lijas bei nacionalinius interesus. Geopolitika d a ž n a i k a l ­
tinama esanti tik figos lapelis d i k t a t ū r ų ir agresyviu
v a l s t y b i ų nemoraliai politikai pateisinti. Galiausiai ar
integracijos, globalizacijos i r balistiniu r a k e t ų epocho­
je ž e m ė l a p i s k ą nors dar reiškia? Abejonių geopolitika
kaip mokslu nestinga.
Net i r p r i p a ž i n u s geopolitiką mokslu, n e a i š k u , ar Lie­
tuva yra pakankamai svarus objektas geopolitinėms stu­
dijoms, ypač dabar, ar j i ne per m a ž a , ar j i gali b ū t i kiek
nors geopolitiškai į t a k i n g a ?
Tad Lietuvos kaip valstybės geopolitikai nagrinėti ypa­
tingo dėmesio kol kas neskiriama. Svarstant apie Lie­
tuvos vietą pasaulyje ir strategines ateities galimybes
vyrauja a t o d ū s i a i apie r o m a n t i n ę istoriją, vis dar per­
s m e l k t ą didingo „nuo jūros i k i jūros" vaizdinio bei despe­
r a t i š k i verksmai apie m a ž ą visų n u s k r i a u s t ą valstybėlę.
Dar i r šiandien m ū s ų geopolitikų svarstymuose dažniau­
siai cituojami klasikiniai tarpukario l a i k ų Kazio P a k š t o
ar Stanislovo Tarvydo veikalai, s k i r t i daugiausia Lie­
tuvos, kaip m a ž o s i r vienišos valstybės, atvejui. T a č i a u
m ū s ų dienomis, Lietuvai integruojantis į euroatlantines
s t r u k t ū r a s , jos geopolitinis į v e r t i n i m a s gali, o gal i r turi
keistis. K a d tai b ū t ų į m a n o m a , reikia a t l i k t i pakitusio
vadinamojo geopolitinio kodo a n a l i z ę ir apskritai leis­
tis į naujas detalesnes geopolitikos studijas.
Populiariai suprantant, geopolitinis kodas yra strate­
ginių p r i e l a i d ų visuma, supanti kokią nors valstybę ir
sudaranti bazę jos užsienio politikai. G a l i m a sakyti, kad
geopolitinis kodas sudarytas iš k e t u r i ų e s m i n i ų elemen­
t ų - v a l s t y b ė s i n t e r e s ų , išorinių g r ė s m i ų , j ų įveikimo
strategijos ir t ų interesų saugojimo „kainos" - įvertinimo.
Paprastai i š s k i r i a m i trys geopolitinio kodo lygmenys:
vidinės situacijos, galimybių i r i n t e r e s ų įvertinimas; ar­
t i m ų i r toliau g y v e n a n č i ų k a i m y n ų studijos (regioninis
Egidijus Vareikis
lygmuo), taip pat ir globalus lygmuo, svarbus, žinia, visų
pirma v a l s t y b ė m s , t u r i n č i o m s a i š k i ų globalių i n t e r e s ų .
N e s u n k u suvokti, kad s t r a t e g i n ė aplinka kinta, tad
ir geopolitinis kodas reikalauja periodiškai atnaujinamo
tyrimo bei charakterizavimo, taip pat i r n e p a l i a u j a m ų
geopolitinių studijų. Suprantama, kad geopolitinis kodas
visą laiką kinta dėl to, kad k i n t a visos jo sudedamosios
dalys - v a l s t y b ė s interesai, g r ė s m ė s , j ų įveikimo stra­
tegija ir proceso kaina. Tad bet k o k i ų s t u d i j ų p r a d ž i a i
svarbu m o k ė t i apibrėžti m i n ė t a s keturias kodo dalis,
o tai n ė r a labai paprasta, ypač š i a n d i e n , k a i nestinga
abejonių, ar Lietuva apskritai turi kokią nors ilgalaikę
strategiją ar išlikimo ir klestėjimo scenarijų.
***
T a č i a u pirmiausia reikia iškelti klausimą, kuris gal
iš p a ž i ū r o s i r s k a m b ė s p a t e t i š k a i , t a č i a u yra neapei­
namas: kas gi ta Lietuva, nuo kada prasideda dabarti­
n ė s Lietuvos geopolitinė istorija, kurios tęsėjai esame
šiandien?
Lietuvos geopolitikos studijos istoriniu aspektu turi
p r a s m ę tik tada, k a i esame t i k r i , jog egzistuoja Lietuvos
geopolitinis t ę s t i n u m a s . J i s neatsiejamas nuo istorinio
v a l s t y b ė s t ę s t i n u m o , t a č i a u n ė r a jam tapatus. Lietuvos
istorijos t ę s t i n u m o problema yra gerai žinoma: psicholo­
giškai lietuviai savąja valstybe laiko L D K nuo Mindaugo
i k i Vytauto, i r nuo X I X a. pabaigos i k i dabar. Mažai kas
žino i r nori žinoti, kas valdė Lietuvą po Vytauto mirties,
kas s u d a r ė uniją su Lenkija i r kas vyko po to. Lietu­
viai gerai informuoti apie lietuvių karus su kryžiuočiais,
bet labai m a ž a i - apie X V - X V I I I a. konfrontaciją su
Maskvos K u n i g a i k š t i j a , žino apie Algirdo n e s ė k m i n g ą
b a n d y m ą paimti Maskvą, bet nežino apie s ė k m i n g ą žygį
X V I I a. pradžioje.
Šie istorijos suvokimo „ s a v a - n e s a v a " kuriozai daro
problemiškas i r geopolitikos studijas. Geopolitikui klau­
simas skamba taip: ar valstybės interesai, anksčiau buvę
s v a r b ū s , išlaiko t ę s t i n u m ą ? J e i taip, tai kiek dabartiniai
Lietuvos interesai sietini su L D K interesais, jei ne, kada
reali Lietuvos geopolitinė istorija prasideda - 1918,
1990 m., ar nuo n a r y s t ė s E S pradžios?
Iš karto tenka konstatuoti, kad eiliniam lietuviui sma­
gu p a s i g ė r ė t i Vytauto Didžiojo laikų. Lietuva, tuo pat
metu jis emociškai nesijaučia e s ą s atsakingas u ž da­
b a r t i n ė s Ukrainos ar Baltarusijos - buvusios Didžio­
sios Kunigaikštijos teritorijų - likimą.
T u r i n t galvoje dabar p l i n t a n č i a s l i e t u v i ų pastangas
užpildyti spragas savo istorinėje atmintyje, dar nega­
lima teigti, kad d a b a r t i n ė Lietuva nori ir gali prisiimti
L D K geopolitinio kodo paveldėtojos vaidmenį. Tokiu at­
veju Lietuvos geopolitikos studijas pakanka p r a d ė t i nuo
Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, nuo Lietuvos, pana­
šios į d a b a r t i n ę . T a č i a u jei Lietuva prasidėjo tik X X a.,
kas buvo i k i jos ir ar tas „kažkas" yra visai n e r e i k š m i n ­
gas? Tikriausiai negalime lengva ranka istorijos p r a d ė t i
X X a., juolab kad r e i k š m i n g i a u s i Lietuvos kaimynai to
nedaro. Be to, X I I I - X V a. istorija Lietuvos nacionaliniam
orumui labai svarbi, ir lietuviai, kitaip negu latviai ir
estai, 1918 m . laiko ne valstybės įkūrimo, bet a t k ū r i m o
momentu. J e i kalbame apie a t k ū r i m ą , n e i š v e n g s i m e ir
kalbos apie paveldą.
Šioje neaiškioje situacijoje bent f r a g m e n t i š k a Lietu­
vos istorinės geopolitikos a p ž v a l g a yra b ū t i n a .
***
Lietuvos geopolitikos istorija pilna klausimų, į kuriuos
neatsako nei istorikai, nei politikai. P r a d ė k i m e nuo to,
k ą istorikai pamena. Vadinamoji ikimindauginė Lietuva
geopolitikos požiūriu y r a vienas m į s l i n g i a u s i ų L i e t u ­
vos gyvavimo laikotarpių.
Populiari istoriografija, politikos istorija m a ž a i k ą te­
gali pasakyti apie tai, kas buvo Lietuvoje i k i XIII a. pra­
džios. P a v a r č i u s istorijos atlasus, susidaro keistas įspū­
dis - dabartiniu Baltijos v a l s t y b i ų teritorija buvo viena
ilgiausiai išsilaikiusių „baltų dėmių" m ū s ų žemyne. Isto­
r i k a i žino Rusios ir Lenkijos valstybes, bet nieko daugiau
apie b a l t ų i r finougrų gentis, i š s k y r u s prielaidą, kad
jos egzistavo. Baltijos valstybių politinę istoriją iš e s m ė s
p r a d ė j o tik Rygos ar K a r a l i a u č i a u s m i e s t ų į k ū r i m a s .
XIII a. p r a s i d ė j u s ekspansijai, ė m ė aiškėti, k a d b a l t ų
i r finougrų gentys buvo Baltijos j ū r o s rytiniame krante.
Kodėl tokia „balta d ė m ė " Europoje taip ilgai išliko?
Kodėl Baltijos p a k r a n t ė n e s u k ū r ė žinomesnės valstybės,
kodėl buvo neprijungta prie palyginti gerai o r g a n i z u o t ų
Rusijos ar Lenkijos valstybių, kodėl jas a p l e n k ė v i k i n ­
gai i r i k i XIII a. - net ryžtingi krikščionių misionieriai?
Atsakymai daugiausia apipinti mitais, pradedant pa­
sakomis apie n e į ž e n g i a m u s m i š k u s ir nepaprastai nar­
sius karius, baigiant ciniškomis remarkomis apie tai,
kad b a l t ų gentys buvo regiono chuliganai ir plėšikai,
ir su jomis tiesiog n e n o r ė t a bendrauti. N e i nepaprasto
narsumo, nei ekstremalaus chuliganizmo versijos neį­
tikina antropologiškai - kas galėjo lemti tokius išskirti­
nius b r u o ž u s . M ą s t a n t geopolitiškai, susidaro įspūdis,
kad d a b a r t i n ė s Lietuvos ir jos a p y l i n k i ų teritorija tik­
riausiai buvo visiškai nepatraukli: per mažos u p ė s , nedi­
delis gyventojų tankis, t. y. nepatraukli r i n k a ir menkas
technologijos lygis. Net p r a s i d ė j u s kryžiuočių i r kalavi­
juočių ekspansijai, Dauguvos ar Priegliaus vandens ke­
liai a t r o d ė patraukliau nei Nemunas; Memelio miesto
visiškai pakako, poreikis u ž i m t i d a b a r t i n ę Lietuvą ne­
buvo toks didelis kaip Prūsijos i r vėliau atsiradusios
Livonijos atveju. Geopolitikai, netikintys ypatinga narsa
ar morale, konstatuotų, kad L D K susikūrimą, stiprėjimą
i r ekspansiją į Rytus veikiausiai įgalino jos santykinis
geopolitinis nepatrauklumas i r Vakarams, ir Rytams.
Pagal Alfredo Mahano apibrėžimą, L D K buvo tipiš­
kiausia, kokią tik į m a n o m a rasti, sausumos valstybė.
Vytauto Didžiojo laikais abi jūros tebuvo tik geografinės
p a d ė t i e s simbolis, bet n e i š r e i š k ė kokio nors ekonominio
intereso. Lietuva sugebėjo absoliučiai nepasinaudoti n ė
viena iš j ū r ų . Juodoji realiai tebuvo menkas istorijos
epizodas, o P a l a n g o s - Š v e n t o s i o s ruoželis prie Baltijos -
ekonomiškai visai neperspektyvus krantas. Lietuva ne­
turėjo nei nors kiek pastebimesnio uosto, nei laivyno,
o tai, kas vadinama tarptautine prekyba, buvo vien
m a ž a r e i k š m i s ekonominis r e i š k i n y s . Kalbos apie svar­
bius Hanzos prekybos centrus Lietuvoje gerokai p e r d ė ­
tos. X I X a. formaliai prijungus Lietuvos pajūrį prie Kuršo
gubernijos, iš e s m ė s niekas nepakito.
Realus L D K gyvenimas, atskirai ar Abiejų t a u t ų Res­
publikos sudėtyje, sukosi veikiau V i l n i a u s - G a r d i n o -
Polocko trikampyje i r netoli jo, palikdamas Ž e m a i t i ­
j a i provincialios autonomijos s t a t u s ą , i r t a i a i š k i a u
nurodo Lietuvos - kaip imperijos ir silpnos neperspek­
tyvios v a l s t y b ė s - s t a t u s ą . T u r i n t galvoje šį Lietuvos
geopolitinį n e p e r s p e k t y v u m ą , i r p r i d ū r u s etninį, reli­
ginį i r k u l t ū r i n į m a r g u m ą , politinį chaosą, jos egzista­
vimas i k i X V I I I a. pabaigos gali b ū t i laikomas stebėti­
n u laimėjimu.
Šioje vietoje n o r ė t ų s i p a m i n ė t i du įdomius geopoliti­
nius momentus.
Pirmasis - b r i t ų geopolitikos klasiko Halfordo Johno
Mackinderio mokymas apie s v a r b i a u s i ą pasaulio vie­
t ą - Heartlandą, - vietą, k u r i ą reikia kontroliuoti, norint
kontroliuoti visą pasaulį. Mackinderis, per savo gyve­
n i m ą p a t e i k ę s ne vieną žemėlapi, kuriame p a ž y m ė t a
ta svarbiausioji vieta, p a a i š k i n o , kaip ją r e i k t ų užval­
dyti. Heartlandas - tai iš esmės R y t ų Europa ar jos dalis.
Visuose žemėlapiuose L D K priklauso Heartlandui, m a ž a
to, yra žemėlapių, kuriuose Heartlandas beveik sutampa
su „Vytautine Lietuva". T a d m ą s t a n t globaliai, buvusi
L D K buvo geopolitiškai nepaprastai r e i k š m i n g a vieta.
Neperspektyvi realiai i r r e i k š m i n g a t e o r i š k a i . G a l i m a
spėlioti, kaip gi nutiko L D K - ar v a l s t y b ė neišnaudojo
t u r ė t o geopolitinio š a n s o , ar teorija, tokį š a n s ą prana-
š a v u s i , buvo klaidinga. T a i dar viena geopolitinės Lie­
tuvos istorijos mįslė.
Antras momentas - politinė istorinė misija, kurią kelis
š i m t m e č i u s vykdė Lietuva ar Respublika, Vakaruose
d a ž n i a u s i a i tebesuvokiama kaip Lenkijos (ar lenkiška)
valstybė. Rusija tapo Europos valstybe tada, k a i nusilpo
ar išnyko Lietuva. Kotryna II išdrįso vadinti Rusiją E u ­
ropos valstybe tik tuomet, k a i j i įsitvirtino buvusioje
Livonijoje, o realiai tapo Europa (ar Europos problema?)
tik po Respublikos padalijimų. Lietuviai, išmokyti isto­
rijos tarpukario Lietuvos ir sovietinėse mokyklose, ži­
no, kad Lietuva saugojo Rytus nuo kryžiuočių, o V a k a ­
rus - nuo mongolų, tačiau svarbiausia Lietuvos geopoli­
t i n ė misija buvo Europos atskyrimas nuo... Maskvos
Kunigaikštijos. L D K , pagal savo pačios apibrėžimą, bu­
vusi ne tik l i e t u v i ų ar gudų, bet ir r u s ų valstybė, i k i
savo egzistencijos pabaigos nesutiko atiduoti Maskvos
Kunigaikštijai rusų, kaip etnoso, reprezentavimo mono­
polio. Lietuviams Maskvos rusai — maskoliai — skyrėsi
nuo tų, kurie gyveno L D K . Iš e s m ė s tik sunaikinus Lie­
t u v ą M a s k v a de facto tapo Rusija. Be abejo, ne vienas
šioje vietoje paklaus, gal neišsprendžiamos Rusijos prob­
lemos sprendimo raktas yra... Vilniuje? Praeities Lie­
tuva nepateisino j a i suteiktos geopolitinės misijos b ū t i
Heartlandu ir kontroliuoti rusus, t a č i a u gal tokią mi­
siją dar gali susigrąžinti?
***
Tarpukario Lietuvos valstybė, su tokiomis realiomis
ribomis, kokias galiausiai įgavo t r e č i a m e dešimtmetyje,
dėl s u p r a n t a m ų politinių m o t y v ų Lietuvos realiąja sos­
tine tapus K a u n u i (o ne Klaipėdai), pasirinko dabar jau
m a ž o s k o n t i n e n t i n ė s valstybėlės geopolitinį likimą.
Tokios valstybės raison d'etre galėjo b ū t i tik t a u t i š k u ­
mas. Nenuostabu, kad t a u t i n ė m i s idėjomis ar mitais
ir buvo prisodrinta ir istorija, ir geografiniai siekiniai.
Vilniaus, Klaipėdos ar Gardino reikalingumas d a ž n i a u ­
siai buvo g r i n d ž i a m a s istorijos i r k u l t ū r o s paveldo, o ne
ekonominiais, kariniais ar dar kokiais nors argumentais.
Nenuostabu, kad jau m i n ė t u o s e Kazio P a k š t o darbuo­
se daugiausia r ū p i n a m a s i Lietuvos, kaip t a u t i n ė s lie­
t u v i ų v a l s t y b ė s , geopolitiniu kodu. P a k š t o supratimu,
lietuviai kaip tauta gyvena santykinai pavojingoje pa­
saulio vietoje — i n t e r e s ų trynimosi zonoje. Geopolitikas
a priori suteikia Lietuvai m a ž o s tautos s t a t u s ą , tad ir
patarimai lietuviams gerokai pesimistiški. Nepalankiai
geopolitikai P a k š t a s siūlo p r i e š p r i e š i n t i p r o t i n g ą poli­
tiką, kas de facto b ū t ų „gerai sureguliuota ekonomika",
geranoriški santykiai su kaimynais ir pasaulio „viešpa­
čiais", nesuteikiant jiems preteksto k i š t i s į Lietuvos v i ­
daus reikalus. Žymiausias Lietuvos geopolitikas aiškina,
kaip m a ž a i tautai kovoti už savo išlikimą, ir jo s i ū l y m a i
gana d e s p e r a t i š k i . T e n k a konstatuoti, kad p a k š t i š k a
geopolitika vyravo ilgus dešimtmečius tarpukario, sovie­
tiniu ir net posovietiniu laikotarpiu. Lietuviai s u s i t a i k ė
su m i n t i m i , kad jie yra m a ž a kovojanti tauta, a m ž i n a i
didžiųjų k a i m y n ų s k r i a u d ž i a m a . Visi aplinkui stengiasi
Lietuvą užvaldyti, jai pakenkti ar ją apgauti.
Žinia, kad P a k š t a s siūlė Baltoskandijos idėją, t a č i a u
pats pripažino, jog tai g e i d ž i a m a s , bet m a ž a i t i k ė t i n a s
sumanymas. I š a n k s t i n ė s sąlygos Baltoskandijai - vi­
siškos g r ė s m ė s iš R y t ų nebuvimas ir visos Europos ga­
rantijos Baltoskandijos neutralitetui.
Stasys Š a l k a u s k i s straipsnyje „Geopolitinė Lietuvos
p a d ė t i s " 1938 m . „Židinyje" r a š ė , kad Lietuva yra R y t ų
ir V a k a r ų antagonizmo zonoje, nori būti Vakarais, tačiau
daug kuo susieta su Rytais. J i yra paribio v a l s t y b ė i r
jai nulemtas neutraliteto likimas.
Stanislovas Tarvydas veikale „Geopolitika" taip pat
mato liūdną Lietuvos situaciją tarp g a l i n g ų valstybių
ir svarsto, kaip Lietuvai tapti tiltu, ir labai tvirtu, tarp
V a k a r ų ir Rytų. M a k i n d e r i š k a s Heartlandas aukojamas
idėjai kaip nors atgauti Vilnių, išlaikyti Klaipėdą, stip­
r i n t i savo u n i k a l i ą k u l t ū r ą bei tautos i n t e l e k t u a l i n į po­
tencialą, tikintis g e r e s n i ų laikų.
K a i kurie, vadinkime, t a u t i n i ų geopolitikų teiginiai
atsirado neatsitiktinai. Vidurio Europa po 1918 m . rea­
liai buvo buferinė zona tarp V a k a r ų ir SSRS. Y r a teigian­
čių, kad j i buvo buferis, tramdantis Vokietijos r e v a n š i s ­
tines u ž m a č i a s . Buferinių valstybių koncepcija griuvo
po 1945 m., kai ė m ė leistis „geležinė uždanga". Pastaroji
padalijo ne tik sausumą, bet ir Baltijos jūrą. J i tapo tokia,
kokia b ū n a įsivaizduojama sausumos imperijų k ū r ė j ų
(skirianti j ū r a ) . Toks statusas d a r ė Baltijos j ū r ą neefek­
tyvią, kitokią, nei įsivaizduotų jūros valstybės (jungianti
j ū r a ) . Po 1989 m., Sovietų Sąjungai nusilpus, bet nepra­
radus savo k a r i n ė s galios, buferinės zonos koncepcija
vėl savitai iškilo. Vakarai palaikė SSRS nusiginklavimą,
bet neskubėjo priimti Vidurio Europos š a l i ų į savo sau­
gumo s i s t e m ą - N A T O .
***
1990 m. Lietuvos Respublika taip pat turi s a v ų geo­
politinių ypatybių. Paradoksalu, bet š i a n d i e n patiems
lietuviams sunku apsibrėžti, kokiam Europos regionui
jie priklauso. J e i bandysime Lietuvą priskirti Š i a u r ė s
Europai, patirsime, kad tai b ū t ų pati piečiausia Š i a u r ė s
Europos valstybė, savąja k a t a l i k i š k a tradicija visiškai
nepritampanti prie protestantiškos s k a n d i n a v ų aplinkos.
Neretai Lietuva priskiriama tradicinei Vidurio Euro­
pai, t a č i a u tokiu atveju j i tampa š i a u r i a u s i u to regiono
p a k r a š č i u , nelabai p a n a š i u į h a b s b u r g i n į Europos cent­
rą. Vilnių gal i r galima kaip nors lyginti su K r o k u v a ,
bet su tokia Vidurio Europa, kaip B u d a p e š t a s ar Zag­
rebas, - jau žymiai sunkiau.
Geografiškai Lietuvą galima priskirti ir Rytų Europai,
t a č i a u tada reikia manyti, k a d j i tokio tipo šalis kaip L i e t u v a globalaus g e o p o l i t i n i o kodo a t ž v i l g i u l i k s
Rusija, Baltarusija ar kokia nors Moldova. Politiškai „viena iš", o ne kuo nors ypatinga savo regiono šalimi.
tai nelabai viliojantis pasirinkimas. N a , dar lieka visai K a s k i t a - regiono geopolitinis kodas. J e i g u priimsi­
„specifinis" regionas - Baltijos valstybės, t a č i a u tai vei­ me tai, kad atsigręžiame į Baltijos jūros geopolitinę erd­
k i a u politikos, o ne geopolitikos dalykas: Baltijos vals­ vę, turime konstatuoti, kad esame dalis 50 milijonų žmo­
t y b ė s y r a ne kas nors k i t a kaip t i k Europos valstybės, n i ų „orientuotų" į Baltijos jūrą. Savo r u o ž t u m ū s ų Mare
k u r į laiką buvusios okupuotos Sovietų Sąjungos. Balticum regioną supa daugiau kaip 300 V a k a r ų ir apie
Palikus nuošalyje regionus, galima teigti, kad Lietuva 250 milijonų R y t ų europiečių. T a č i a u skaičiai dar ne­
š i a n d i e n tokia, kokia nebuvo niekad: p i r m ą k a r t ą isto­ daug k ą sako. Lietuva i r Baltijos regionas y r a t a Euro-
rijoje j i turi Vilnių ir Klaipėdą vie­
nu metu, Klaipėda tampa lietuviš­
k u i r į L i e t u v ą integruotu uostu,
sostinė - Vilnius - atsiduria šalies
Rytuose. Kadaise sumanytas b ū ­
ti metropolija Gardinui, M i n s k u i ,
Polockui, jis priverstas b ū t i met­
ropolija Šiauliams, Kaunui, Alytui.
Tokia Lietuva integruojasi į regio­
ną, kuriame Baltijos j ū r a tampa vi­
daus vandenimis, t. y. tampa jun­
giančia, o ne skiriančia j ū r a .
Suprantama, k a d tokioje situa­
cijoje Lietuvai labai naudinga „at­
sisukti" į Baltijos j ū r o s p u s ę , ne­
nuostabu, kad interesai dažnai ima
suktis apie Klaipėdą, j i tampa san­
tykinai patraukli ir reikalinga vie­
ta. T a i pozityvus ženklas, rodantis
r e a l i ą Lietuvos reorganizaciją jū­
r i n ė s v a l s t y b ė s idėjos link.
JAV kairiųjų visuomenės sluoksnių „Vieningo pasaulio" sąjūdžio parengto
K i t a vertus, įdomioje situacijo­ „Pokario naujojo pasaulio žemėlapio" (1941 10) fragmentas. Skelbiama pagal
je atsiduria V i l n i u s . J e i E S pasi­ Kazio Pakšto publikaciją, in: Aidai, 1954, Nr. 5
pildys d e š i m t i m i š a l i ų besitikin­
čių tapti Sąjungos n a r ė m i s 2004 m . , V i l n i u s taps to­ pos dalis, k u r plečiasi E S ir N A T O , k u r formuojasi nauja
liausiai nuo j ū r o s nutolusia sostine tarp t ų E S šalių, V a k a r ų i r R y t ų skiriamoji riba. T a d iškyla pasirinki­
kurios priėjimą prie j ū r o s turi, bei labiausiai į Rytus mas kurioje pusėje b ū t i ar p u s ė s nesirinkti, t. y. sufor­
nutolusi E S šalies sostine ( i š s k y r u s Kiprą - s a l ą — i r muoti n a c i o n a l i n i ų i n t e r e s ų k o m p o n e n t ą naujame ge­
Bulgariją, kurios n a r y s t ė nukelta vėlesniam laikui). Be­ opolitiniame kode.
je, Rygos pajūris, o ne Klaipėda, yra arčiausiai V i l n i a u s L o k a l i u lygmeniu taip pat esame visai naujoje situa­
esantis krantas. cijoje. Turime galimybę apsispręsti. Prieš p u s ę a m ž i a u s ,
T u r i n t galvoje, kad orientuota į j ū r ą Lietuva niekada k a i galimybė patiems s p r ę s t i n u t r ū k o , Lietuva atsirado
istorijoje nebuvo, d a b a r t i n ė reorientacija yra tikras ge­ kitokioje situacijoje - turi kitus kaimynus i r kitokius
opolitinis virsmas. Toks virsmas taip pat skatina i r di­ santykius su jais. Lenkija iš pavojingiausio kaimyno
desnį valstybės a t v i r u m ą , ne vien politinį, bet i r ekono­ tampa strateginiu partneriu, Vokietija geografiškai gana
m i n į bei k u l t ū r i n į . nutolusi, Lietuva rengiasi t u r ė t i ilgą išorinę suvieny­
tos Europos sieną.
A r geografija vis dar svarbi? Kalbantys apie globali­
zaciją i r n a u j ą s i a s technologijas neretai stengiasi su­
X X I a. pradžioje ryškėja nauji geopolitinio kodo bruo­ menkinti geografijos r e i k š m ę i r turi tam pakankamai
žai. Suprantama, k a d tai visų pirma globalizacija, i n ­ a r g u m e n t ų . Ž i n a n t y s , kad v a l s t y b i ų galia priklauso ne
formacinė visuomenė, šiuolaikinės komunikacijos. vien nuo k a r i n ė s ar e k o n o m i n ė s galios, bet nuo s ė k m i n ­
J i e nevienodai veikia atskirus pasaulio regionus, ta­ gų sąjungų i r intelektinio potencialo, geografijos galią
č i a u Lietuvos n e i š s k i r i a iš bendro V i d u r i o Europos taip pat t u r ė t ų sumenkinti. T a č i a u kiek lokalesni da­
konteksto. R e i k i a t i k ė t i s , k a d ' a r t i m i a u s i o j e ateityje l y k a i , tokie kaip N A T O n a r y s t ė s problemos, susijusios
su geografiniu Rusijos artumu, tranzito klausimai, ku­
riuos sąlygoja geografinis vienos Rusijai priklausan­
čios dalies atsiskyrimas nuo kitos, neabejotinai rodo,
kad geografija išlieka svarbi.
K o k i a gi gali ar privalo būti Lietuvos geopolitika? K a i p
m i n ė j a u , moderni geopolitika n ė r a sukurta, tačiau po­
litikų, politologu ir šiaip besidominčių politika svars­
tymuose galima išskirti mažiausiai tris geopolitinio mąs­
tymo sroves.
Pirmoji - tai etninis izoliacionizmas, savitas P a k š t o
idėjų t ę s i n y s . Antroji - europeriferinis fatalizmas. Tre­
čioji - euroatlantinis aktyvizmas.
Pirmosios idėjos š a l i n i n k ų gretos gana gausios. Jos
atstovai teigia, kad N e p r i k l a u s o m y b ę atgavusi Lietuva
yra m a ž a , silpna valstybė, apsupta ne tik s t i p r e s n i ų ,
bet ir a g r e s y v i ų jėgų, ir esanti b e m a ž tiek pat nesaugi,
k a i p i r t a r p u k a r i u . G a l i m a teigti, k a d tai iš dalies
s ė k m i n g a s praėjusio šimtmečio pabaigos a p i b ū d i n i m a s :
Lietuva - mažos valstybės apibrėžimą atitinkanti šalis,
ekonominio pragmatizmo ir naudos besivaikančiame pa­
saulyje neturinti i š t i k i m ų s ą j u n g i n i n k ų ir g a l i n g ų už­
tarėjų, k u k l i a i besitikinti, kad b e m a ž stebuklui įvykus,
galės tapti s a v o t i š k u tiltu tarp V a k a r ų ir Rytų.
Kalbant apie vis dar populiarią tilto idėją, reikia kons­
tatuoti, kad idėja patraukli, jei priimame prielaidas, kad
Lietuva nepriskiria savęs n ė vienai iš pusių, jei norime
būti p a s y v ū s stebėtojai, jei j a u č i a m e tam t i k r ą g r ė s m ę
iš abiejų pusių. T a i didele dalimi pasiteisinimo dėl nesėk­
m i ų pasyvumo ir n e r y ž t i n g u m o ideologija. Geografiniai
svarstymai apie tai, kad per Lietuvą eina trumpiausi
transporto keliai, kad j i turi pakankamai išplėtotą in­
f r a s t r u k t ū r ą , n ė r a reikšmingi, jei savo geopolitine pri­
gimtimi Lietuva nesijaučia norinti būti tranzito valstybe.
N e a p s i s p r e n d ž i a n t i b ū t i vieno kurio nors „kranto", o ne
„tilto" valstybe, Lietuva ir toliau lieka vieniša, nuo kai­
m y n ų priklausoma šalis.
Etninio izoliacionizmo idėjos š a l i n i n k a i , kaip ir ka­
daise Kazys P a k š t a s , mano, kad Lietuvos valstybės rai­
son d'etre tebėra stiprus t a u t i š k u m o jausmas. Integracija

L I E T U V A PRIE A D A M K A U S
Dedikacijos Prezidentui
aidai
LIETUVA
PRIE
ADAMKAUS
Egidijus Aleksandravičius Bronius Kutavičius
Vytautas Ališauskas Česlovas Laurinavičius
Valdas Bartasevičius Marcelijus Martinaitis
Gintaras Beresnevičius Dalia Michelevičiūtė
Viktorija Daujotytė Algirdas Patackas
Leonidas Donskis Nerija Putinaitė
Saulius Drazdauskas Zenonas V. Rekašius
Stepas Eitminavičius Mstislavas Rostropovičius
Kęstutis K. Girnius Bronys Savukynas
Naglis Kardelis Laimonas Tapinas
Gediminas Kirkilas Violeta Urmana- Urmanavičiūtė
Giedrius Kuprevičius Virgis Valentinavičius
j
į E S , j ų manymu, yra pavojinga i š p u o s e l ė t a m t a u t i š k u ­
mo jausmui, kuris lemia šalies i š s k i r t i n u m ą . Taip geo-
politiškai m ą s t a n t daug vietos lieka ir mitinei Baltijos
t a u t ų vienybei, i r romanizuotai istorijai. E S yra negera
ir todėl, kad pašaipiai žiūri į izoliacionistųutopijas t u r ė t i
Lietuvą, nepaprastai p r o t i n g ų i n t e l e k t u a l ų v a l s t y b ę ,
valstybę, kurioje nesama nusikalstamumo, kurios eko­
nomika paremta t a u t i n ė s meilės ir etninio susitelkimo
dvasia. Suprantama, kad Lietuvos, kaip ypatingos vals­
tybės, neutralitetas laikomas logiškiausia ir protingiau­
sia b ū s e n a , tačiau dabartinėje pavojingoje t a r p t a u t i n ė j e
situacijoje integracija į N A T O galima. Tačiau, daugelio
e t n i n i ų izoliacionistų nuomone, ta n a r y s t ė turi b ū t i vien­
p u s ė : N A T O privalo ginti Lietuvą, tai organizacijos mo­
r a l i n ė pareiga, o š t a i lietuviams n e r e i k t ų d a l y v a u t i
N A T O misijose k u r nors Afganistane ar Balkanuose -
tai toli nuo Lietuvos ir neturi nieko bendra su Lietuvos
gyvybiniais poreikiais. A p s k r i t a i visų d i d e s n i ų valsty­
b i ų politika yra agresyvi i r egoistiška, tad visų j ų rei­
k i a saugotis. Izoliacionistai mato idealią L i e t u v ą ne
Europos dalimi, bet k a ž k a i p pozityviai išsiskiriančią iš
Europos konteksto. Tad įvairios S i a u r ė s š a l i ų S i a u r ė s -
Baltijos ar Vidurio Europos š a l i ų bendravimo formos
n ė r a kuo nors reikšmingos. Veikiau atvirkščiai, jos men­
k i n a geopolitinį, k u l t ū r i n į , istorinį ir bet kokį k i t ą Lie­
tuvos i š s k i r t i n u m ą .
Labai p a n a š u , kad jei E S bei N A T O p l ė t r a neįvyks,
Lietuva gali tapti izoliuota, „vieniša", silpna valstybė,
neturinti jokios vilties kompensuoti savo s i l p n u m ą ide­
aliai funkcionuojančios b e n d r u o m e n ė s vaizdeliu. T o k i a
Lietuva b ū t ų išties i t i n neatspari nacionalizmui i r ga­
limoms a u t o r i t a r i n ė m s politikų ambicijoms.
K i t ų dviejų geopolitinio m ą s t y m o srovių atstovai ma­
no, kad Lietuva t u r ė t ų kuo greičiau atsisakyti neutralios
ar tilto v a l s t y b ė s idėjos ir b ū t i savajame - „vakarinia­
me" krante, b ū t i V a k a r ų Europos dalis.
Europeriferiniams fatalistams p r i s k i r t i n i tie, kurie
mano, jog izoliacionizmas i r neutralitetas b ū t ų Lietu­
vai p r a ž ū t i n g a s . L i e t u v a i b ū t i n a integruotis, jei gali­
m a i r į E S , i r N A T O , ar bent į v i e n ą š i ų s t r u k t ū r ų .
Š i t a i p L i e t u v a geopolitiškai „pabėgtų" nuo Rusijos i r
apskritai Rytų.
T o k i a Lietuva, deja, t a p t ų i r ilgą laiką l i k t ų V a k a r ų
pasaulio periferija, Briuselio ar Vašingtono valios vyk­
dytoja, nors, k i t a vertus, galimybės ekonomikos raidai
p a g e r ė t ų , o saugumo garantijos d i d i n t ų p a s i t i k ė j i m ą
šalies g a l i m y b ė m i s . M i n ė t a b ū s e n a n e g a r a n t u o t ų Lie­
tuvai visiško saugumo, kadangi, b ū d a m a provincialus
p a k r a š t y s , šalia nenuspėjamos Rusijos ir pavojingos Bal­
tarusijos, pasmerkta a m ž i n a m atsilikėlio vaidmeniui,
o gali tapti ir k o k i ų nors geopolitinių m a i n ų objektu.
Europeriferinio m ą s t y m o apologetai skatina integra­
ciją ir kuo s p a r t e s n ę e k o n o m i n ę raidą, n o r ė t ų remti de­
mokratėjimo procesus Rusijoje ir Baltarusijoje (tada sau­
giau), viltingai mato U k r a i n ą kaip g a l i m ą geopolitinę
Rusijos oponentę, mielai dalyvauja Baltijos šalių ar Bal­
toskandijos bendrystėse. K i t a i p tariant, juo m a ž i a u geo­
politinių p r o b l e m ų y r a Lietuvos apsuptyje - regioni­
niame geopolitiniame kode, juo geriau. P r i p a ž i n d a m i
didžiųjų valstybių a g r e s y v u m ą ir egoizmą, aptariamos
idėjos šalininkai mano, kad Lietuva turi aiškiai pasirink­
t i , kurie didieji yra „savi", kurie „svetimi". Svetima, su­
prantama, Rusija, sava - Europa i r J A V . Europerife-
riniai fatalistai mano, kad teigiamais pasiekimais r e i k t ų
laikyti Lietuvos dalyvavimą regioninėse ekonomikos ar
politikos forumuose, visa tai padeda jaustis ne tokia
provincialia valstybe.
N a , ir euroatlantinis aktyvizmas. Jo š a l i n i n k a i Lie­
tuvos geopolitiką projektuoja Lietuvai, įsijungusiai tiek
į E S , tiek į N A T O . Svarbiausia - Lietuva turi ne a š a r o t i
dėl savo neva saugumui pavojingos geopolitinės p a d ė ­
ties, o aktyviai dalyvauti s p r e n d ž i a n t lokalias proble­
mas, tiesiog tapti nepamainoma sprendimo dalimi.
K i t a i p negu europeriferiniai fatalistai, aktyvistai ma­
no, kad Lietuvos p r o b l e m i š k a s geopolitinis kodas yra
ne problema, o b ū t e n t vilčių teikiantis š a n s a s Lietuvai.
J i t u r i imtis kuo daugiau r e g i o n i n ė s politikos inicia­
t y v ų ir n e g a i l ė t i investuoti į diplomatiją. Baltarusija
yra valstybė, kelianti y p a č daug problemų, o Lietuva
bene vienintelė, k u r i moka jas s p r ę s t i . Juo labiau R u ­
sija yra konservatyvi k o n t i n e n t i n ė valstybė, juo svar­
b e s n ė y r a Lietuva, nes j i s ė k m i n g a i s p r e n d ž i a „rusiš­
kus" klausimus. Lietuva — ne viena Baltijos valstybių,
o didžiausioji jų. L i e t u v a i reikia b ū t i E S i r N A T O nare
tokiomis sąlygomis, kad n a r y s t ė b ū t ų n e a t š a u k i a m a .
Ir ne ekonominio augimo skaičiai, o politinio reikalin­
gumo veiksnys t a p t ų svarbiausias.
Prisiminę istoriją, aktyvistai mano, kad d a b a r t i n ė E u ­
ropos integracija iš dalies atgaus t ą misiją, k u r i ą L D K
vykdė i k i X V I I I a. pabaigos. Rusija i r jos k a i m y n ė s turi
skaitytis su E S i r N A T O p l ė t r a ir suprasti, kad jos -
Rusijos — egzistavimas n ė r a kokia nors a m ž i n a r e a l y b ė .
K a i p ne k a r t ą s a k ė Zbigniewas Brzezińskis, Rusija turi
jausti, k a d a m ž i n a s geopolitinis monopolis j a i n ė r a su­
teiktas visiems a m ž i a m s . B ū d a m a demokratijos pavyz­
džiu, n a t ū r a l i a i eksponuodama Europos integracijos
l a i m ė j i m u s , Lietuva tolesnėje perspektyvoje gali b ū t i
pavyzdys savo R y t ų kaimynams.
Euroatlantinis aktyvizmas t a r t ų sudie X X a. Lietuvos
geopolitikai, p a ž e n k l i n t a i r o m a n t i š k o s folklorinės k u l ­
t ū r o s ir mitinio i š s k i r t i n u m o ženklu. T a i žingsnis į ne­
žinią, k u r i vilioja, bet nesuteikia jokių i š a n k s t i n i ų sėk­
m ė s g a r a n t i j ų . Lietuva jau d e š i m t m e t ų , gal net pati
to nežinodama, deda pamatus b ū t e n t tokiai naujojo geo­
politinio kodo traktuotei. 2002 m . pabaigos politiniai
sprendimai gali p a d r ą s i n t i tokius ž i n g s n i u s , g a l b ū t net
išryškinti naujus kodo komponentus. Neatsitiktinai po­
litinio laukimo Lietuvoje š i e m e t kaip niekada daug. Щ