Jonas Radvanas

LDK Renesanso epochos rašytojas, kurį drąsiai galime vadinti Lietuvos Vergilijumi, buvo
Jonas Radvanas. Spėjama, kad kilęs iš Vilniaus, nes pirmąjį savo eilėraštį pasirašė kaip
„Vilnietis“. Buvo protestantas.
“Radviliada”
Lotyniškai hegzametru parašyta poema. Šiam žanrui priskiriama dėl dviejų dalykų –
herojaus paveikslo ir tėvynės istorijos. Keturiose poemos dalyse pavaizduotas Mikalojaus
Radvilos Rudojo gyvenimas nuo gimimo iki mirties. Pirmoje dalyje pasakojama apie jo
kilmę, šeimą, auklėjimą. Antra aprėpia Livonijos karo pradžios įvykius. Trečioje
vaizduojama pergalė prie Ulos upės. Ketvirtoje- karo pabaiga ir herojaus mirtis.
„Radviliada“ – tradicinė panegirika, šlovinanti tėvynės gynėją.
Labai svarbus epizodas – Radvilos sapnas naktį prieš lemiamą mūšį. Sapne jam pasirodo
Vytautas Didysis, ką tik sumušęs kryžiuočius Žalgirio mūšyje, bet ne džiūgaujantis, o
paniuręs. Vytautas Radvilą vadina vienintele Lietuvos viltimi pasipriešinti Maskvos jėgai.
Mikalojas Radvilos Rudojo skydas
Jis turi skydą, ant kurio pavaizduotas garsus praeities pasaulis. Skyde iškalti didieji
kunigaikščiai Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Jogaila. Ypač svarbu buvo priminti legendą
apie romėnišką lietuvių didikų kilmę; giminystė su kadaise galingiausia Romos imperija
turėjo pabrėžti lietuvių kilmingumą, karingumą ir vertę, priartinti LDK prie Europos
kultūros. Be šios legendos, ant skydo vaizduojamas ir Vilniaus įkūrimo mitas. Įsidėmėtina,
kad, pasak Radvano, Vilnių Gediminas ne įkūręs ( kaip teigia metraščiuose), o tik pavertęs
savo sostine – miestas toje vietoje jau stovėjęs. Vilnių jis vadina „tautų globėjas“.

MIEGOT ANT SVETIMOS ŠLOVĖS - NEGARBINGA.

Aukštakilmio asmens citata Nemari esanti tik žmogaus šlovė. Bet jos nepelnysi,
ilsėdamasis ant protėvių laurų: turi patssiekti dorybės bei amžinos šlovės. Aukšta kilmė -
tai ne pranašumas prieš kitus žmones, o didžiulis apvaizdos siųstas įsipareigojimas.
Aukštakilmis asmuo,toks kaip Radvila Rudasis, privalo savo gyvenimu įrody, kad yra
vertas tokios išskirnės padėes, ir ne k nesuterš tėvųpelnytos garbės, bet ją dar labiau
didin.
MūsajasRadvila jaunystėje turėjo mokytoją Mūsają, iš kurio išmoko, kad po mirtes liks tik
žmogaus darbai. Radvila žudė ir kariavo tik tam, kad apsaugotų savo žmones. Radvila kviečia
karius kariauti už Lietuvą: ,,didelės Lietuvos didenybę apginti" Radvilatroško ,,būti geru iš vidaus,
o ne išore tokiu atrodyti", jis vadinamas ,,tėvynės tėvu". Musajas moko Radvilą esminiųvertybių:
materialūs dalykai laikini, nemirtingos tik žmogaus dorybės, įspėja nebūti išpuikėliu, apakintu savo
didybės,paisančiu tik savo interesų. Moko bū karžygiu - tarnauti tėvynei, gerbti protėvius
(,,žiūrėk Lietuvos kuo pirmiausia!",,,savo tėvynei tarnauk"), moko stojiškos laikysenos - dvasios
tvirtybės pagundų ir grėsmių akivaizdoje. Tokia dvasiaugdytas Radvila net mirties patale Dievo
prašo malonės tėvynei: ,,<...> galingai / Lietuvai dar dovanok ir skeptrą, ir garbę,ir šlovę!

Johanas Volfgangas fon Gėtė

Gėtė – vienas žymiausių vokiečių rašytojų, laikomas vokiečių literatūros klasiku.
Rašytojo kūriniai sietini ne tik su Apšvietos amžiumi, bet ir su Romantizmu. Jis
asmenybė, žavėjusi amžininkus plačiais užmojais, įvairiais interesais.
“Faustas”

Mefistofelio požiūris į žmogų (ironiškas)

Filosofinės tragedijos „Faustas“ „Prologe danguje“ Mefistofelis išreiškia savo požiūrį į žmogų. Jis
mano, kad žmogus kenčia ir vargsta žemėje. Velnias sako, kad sunkumų gyvenime nebūtų, jei
Dievas nebūtų davęs žmonėms proto, nes jie temoka panaudoti šią dovaną nežmogiškiems
dalykams, elgiasi kaip žvėrys. Taip pat Mefistofelis apibūdina žmogų kaip neramų ir smalsų
sutvėrimą, kurio siekiai menki ir juokingi, lygina jį su žiogu: šokinėja žolėje, nenurimsta ir
kaišioja nosį, kur nereikia. Nelabasis sako, kad žmogus yra apsėstas savo troškimų, o nurimtų tik
nuraškęs žvaigždes danguje ir patenkinęs savo žemiškus įgeidžius, tačiau besiblaškantis jo
protas niekada nenurims ir nebus pasotintas. Nepaisant tokio žmogaus užsispyrimo ir puikybės,
Mefistofelis teigia, kad tai naivus sutvėrimas ir jį suklaidinti labai lengva. Taigi, Mefistofelio
požiūris į žmogų yra skeptiškas, velnias apibūdina jį kaip kenčiantį, nedorą, neramų, apsėstą
puikybės ir lengvai apgaunamą sutvėrimą, kuriuo lengva manipuliuoti.

Dievo požiūris į žmogų (teigiamas).

Dievas neidealizuoja žmogaus, tačiau juo pasitiki, pateisina jo ieškojimus, todėl jis netramdo
velnio, leidžia gundyti ištikimą tarną. Taip autorius atskleidžia savo požiūrį: žemiškoje tremtyje
žmogus neapsaugotas nuo sunkumų, jis pats turi išbandyti klystkelius, patirti dievišką malonę ir
nuopuolio baugumą. Ieškojimą, veikimą, tapsmą Gėtė laiko pagrindiniu būties principu.

Dėl ko jie sutaria?

Dievas neidealizuoja žmogaus, tačiau juo pasitiki, pateisina jo ieškojimus, todėl jis netramdo
velnio, leidžia gundyti ištikimą tarną. Taip autorius atskleidžia savo požiūrį: žemiškoje tremtyje
žmogus neapsaugotas nuo sunkumų, jis pats turi išbandyti klystkelius, patirti dievišką malonę ir
nuopuolio baugumą. Ieškojimą, veikimą, tapsmą Gėtė laiko pagrindiniu būties principu.

Faustas ir Vagneris. Jų požiūriai į mokslą.

Faustas yra mokslininkas, kuris sukaupė daug knyginės patirties, tačiau yra mokslu nusivylęs.
Nors jam nesvetimi žemiški jausmai, bet svarbesnė jėga – dieviška kibirkštis. Fausto protas
neramus, siekia brautis prie esminių dalykų. Faustas nepasitenkina tuo, kas duota, kas pasiekta,
nes mokslas neatsako į esminius klausimus. Vagneris – mokslininkas teoretikas, jis riboto mąstymo,
patenkintas savo gyvenimu, jam teikia pasitenkinimą knygos, pažinimas, tyrinėjimas. Jis aklai pasitiki
knyginėmis tiesomis. Vagneris mano, kad žmogus gali pažinti pasaulį, atskleisti visas paslaptis, bet tam
reikia laiko. Todėl jis daug laiko praleidžia aistringai mokydamasis. Taigi, Vagnerio požiūris į mokslą kitoks
nei Fausto.

Fausto - Mefistofelio sutartis. Kas yra Mefistofelis (tiesiogine ir

perkeltine prasme).
Faustas su Mefistofeliu sudaro sutartį, kad pastarasis visada padės Faustui, bus jo tarnas,
vy1kdys jo norus iki tada, kol Faustas pasakys: „Sustok, akimirka žavi!“ Tada jo siela atiteks
velniui. Faustas nori ir kentėti, ir džiaugtis, patirti kūnišką meilę, trokšta kūniškų malonumų ir
kuo daugiau išgyvenimų, trokšta veiklos, nori pažinti pasaulį, surasti gyvenimo prasmę. Jis
prieštaringa asmenybė: kupinas didžių siekių ir žemiškų aistrų. Faustas frazės niekada neištaria.

Mefistofelis gali būti suvokiamas įvairiai.

 Tiesioginė prasmė – velnias, nelabasis.
 Perkeltinė prasmė – kitas žmogus, kokių yra daug mūsų gyvenime. Jis nesupranta
didingų siekių, pažįsta žmogaus silpnybes ir moka jas išnaudoti, jam nieko nėra šventa.
Jis provokuoja žmogų pasielgti netinkamai.
 Velnias yra kiekvieno žmogaus dalis – tai materialioji pusė, kūnas, prigimtis.

Kas buvo meilė Faustui?

Faustui meilė buvo lyg naujų jausmų pripažinimas. Jis buvo protingas, apsišvietęs, bet kad ir
kaip knygose gerai būtų aprašyta meilės sąvoka, kad suprasti ją reikia ją pajusti pačiam. Pažinęs
tikrąją meilę Faustas supranta, kad meilė tai ne tik šiltas jausmas širdyje, bet ir didelį
atsakomybė, meilė gali būti ne tik maloni, bet ir skausminga, ji sugeba atnešti daug neteisingų
sprendimą, sugeba įnešti ne tik gėriau, bet ir skausmo, blogio.