Žmogaus dvasinės stiprybės išbandymai lietuvių literatūroje

(Sruoga, Nėris)

I. Dvasinė stiprybė- tai individo sugebėjimas atsilaikyti sunkioje situacijose.

II. Daugelis lietuvių rašytojų savo kūryboje atskleidė žmogaus dvasinę stiprybę ir jos
išbandymus katastrofų metų literatūroje.

1. Balio Sruogos romane „Dievų miškas“ atsiskleidžia rašytojo sugebėjimas išgyventi

Štuthofo koncentracijos lageryje.
a.) Kūrinyje aprašoma asmens orumą žeminanti lagerio buitis- kankinimus
primenantys darbai, absurdiška prievolė numirti, kalinių sužvėrėjimai.
b.) Prausyklos scenoje atskleidžiama prižiūrėtojų moralinė degradacija ir
lagerio sistemos absurdiškumas.
c.) Balys Sruoga visus savo skaudžius ir žeminančius išgyvenimus pateikia
kūrinį rašydamas ironiškai- taip tarsi apsaugodamas save nuo skausmingų
prisiminimų.

2. Dvasinė stiprybė, padarius klaidą ir atsidūrus kritinėje situacijoje išbandoma

prarandant svarbiausią turtą – namus, šeimą ir netgi gimtinę. (Nėris)
a.) Netekus svarbiausių moralinių atramų, iškyla pavojus prarasti
žmogiškumą, išduoti savo principus, įsitikinimus.
b.) Parašius ,,Poemą apie Staliną“, nuo jos nusigręžė kiti menininkai ir
bendražygiai.
c.) Visą gyvenimą S. Nėrį kankino sąžinės priekaištai ir troškimas grįžti į
tėvynę.

III. Kadangi kritinės situacijos neretai būna skausmingos ir reikalaujančios gyvenimiško

sprendimo pasirinkimo, rašytojai lietuvių literatūroje naudojasi savo kūryba, kad
susitaikyti su jomis.