Mikalojus Daukša

I. Kontekstai:
1. Asmenybė:
Kunigas, švietėjas, humanistinių idealų reiškėjas, vienas lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjų,
didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių. Didžiausi darbai: iš lenkų kalbos išverstas
„Katekizmas“ – pirmoji Lietuvoje išleista lietuviška knyga, ir „Postilė“ – pamokslų rinkinio
vertimas. Daukša labiausiai išaukštino tautą ir jos kalbą, aiškino, kad valstybės pagrindinis ginklas
yra gimtoji kalba.

2. Epocha:
Atgimimo epocha. M. Daukša kūrė atgimimo laikotarpiu, kai renesanso skleidžiamos pasaulietinės
idėjos stiprino suvokimą, kad žmogus priklauso ne tik religijai, valstybei, bet ir tautai. Šiuo
laikotarpiu prasidėjo didelis bajorų bei kunigų lenkėjimas, gimtosios kalbos niekinimas, todėl tai ir
paskatino M. Daukšą kurti. Taigi, šioje epochoje lietuvių kalba, iki tol vartota tik žodine forma, tapo
rašytine kalba.

3. Literatūros srovė:
XVIa. Renesansas, sugrįžimas į antikos vertybes, filosofiją. Aukštinamas žmogus, jo didingumas,
vidinio pasaulio turtingumas, vertinamas visapusiškai išsilavinęs žmogus, kurio svarbiausia dvasinė
jėga – valia ir ryžtas. Pagrindinė vertybė yra humaniškumas, kai ginamas laisvas žmogus,
individualybė.

II. Kūryba:
1. „Postilė“ - pamokslų rinkinys. Tai ne originalūs pamokslai, o verstiniai iš lenkų kunigo J. Vujeko
parašytos „Postilės“, skirti lietuviams, valstiečiams bei jų švietimui. Ją taip pat sudaro lenkiškai
parašyta „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Šią prakalbą parašė pats M. Daukša, ją galima laikyti
lietuvių kalbos teisių gynimo ir jos puoselėjimo manifestu.
Tekste kalbama apie gimtosios kalbos svarbą tautai, jos išsaugojimą, pabrėžiama viltis, jog lietuvių
kalba taps lietuvių rašto ir viešosios vartosenos kalba. Teigiama, jog svarbiausi tautos bruožai yra
tėvų žemė, papročiai ir kalba. „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad
neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos“. Įrodinėja duodamas
gamtos pavyzdžius. „Kas per keistenybės būtų tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip
lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip
ožys?“.
M. Daukša savo prakalboje kreipiasi į sulenkėjus ponus, bajorus bei kunigus. Joje užsimenama, kad
kitos tautos verčia knygas į savo kalbas, bet lietuviai to nedaro. Taigi, Daukša siūlo savąjį „Postilės“
vertimą kaip sektiną pavyzdį.

„Postilėje“ iškeliamos problemos: Kodėl žmonės išsižada gimtosios kalbos? Koks likimas laukia
tautos, atsisakiusios savo kalbos? Kodėl nyksta lietuvių kalba, tautos savitumas?

III. Kultūriniai kontekstai:

1. Kitų autorių kūriniai:
 Martynas Mažvydas „Katekizmas“. Kaip ir M. Daukša buvo švietėjas, abu išleido pirmąsias
knygas.
 Maironis „Kur bėga Šešupė“. Kaip ir „Postilėje“ vertinama meilė tėvynei, gimtosios kalbos
išsaugojimas, išlaikymas. „...Čia broliai artojai lietuviškai šneka...“
 Kristijonas Donelaitis „Metai“. Kaip ir M. Daukša aiškino, jog žmogus (būras) netekdamas
kalbos, papročių, genda morališkai.

2. Istorinis kontekstas:
Reformacija savo didžiausio paplitimo laikotarpiu (XVIa.) Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje
„nedavė“ lietuviškos knygos, bet reformacijos judėjimas iššaukė pasipriešinimą, kilo įtempta kova,
vedama gyvu ir spausdintu žodžiu, kurį ir parašė Mikalojus Daukša.

3. Biblinis kontekstas:
 Pasak Biblijos, senovės Babilone buvo mėginta pastatyti bokštą, siekiantį dangų, bet Dievas
sumaišęs statytojų kalbas ir, nebesuprasdami vienas kito, jie bokšto nebegalėjo statyti. Taigi,
M. Daukša ir teigė, jog kovas, maištus, sukilimus ir visus nesusipratimus pasaulyje pradėjo
kalbų nesantaika, jų nemokėjimas bei skirtingumas.
 Dekalogas

IV. Kokių gyvenimo tiesų moko autoriaus kūryba?

Moko to, jog kalbėti gimtąja kalba yra pareiga ir prigimtinė teisė. Iš „Postilės“ galima semtis
mokslo, teisingumo, visuotinio tikėjimo. Šiuo kūriniu jis paskatino mylėti gimtąją kalbą, jos laikytis
bei ją ugdyti. „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių
tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir
išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę“.

V.
1. Samprotavimo temos:
a) Kodėl gimtoji kalba – būtinoji kiekvieno žmogaus vertybė? (Martynas Mažvydas, Maironis)
b) Ar svarbus gimtosios kalbos išsaugojimas? (Martynas Mažvydas, Maironis)
c) Ar žmogus kuria tėvynę, tėvynė žmogų? (Maironis ar, Antanas Baranauskas)

2. Literatūriniai rašiniai:
a) Lietuvių kalbos reikšmė. (Martynas Mažvydas, Maironis)
b) Kaip meilę tėvynei suvokia senosios literatūros kūrėjai? (Jonas Radvanas, Maironis)

VI. Literaloginės sąvokos:

Personifikacija, renesansas, hiperbolė, litotė, retoriniai sušukimai, epitetas, kreipinys.