Kraujotaka

Kraujo ląstelės
1. Eritrocitai – susidaro raudonuosiuose kaulų čiulpuose. 1 mm3 kraujo yra maždaug 5 mln.
Gyvena apie 120 dienų, suirsta kepenyse. Funkcija – transportuoja deguonį
2. Leukocitai – susidaro raudonuosiuose kaulų čiulpuose. 1 mm3 kraujo yra 6000 – 8000
tūkst.

Skirstomi į:
1. Granuliocitai (citoplazmoje yra grūdelių)
A. Neutrofilai (+) yra 4900 /1mm3, funkcija – fagocitozė
B. Eozinofilai (-) yea 105 /1mm3, funkcija – dalyvauja alerginėse reakcijose
C. Bazofilai (-) yra 20-50 /1mm3, sintezuoja histaminą ir hepariną. Histaminas
sukelia uždegiminę reakciją, heparinas suardo krešulius.
2. Agranuliocitai
A. Monocitai (makrofagai) jų yra 280/1mm3, funkcija – fagocitozė
B. Limfocitai, jų yra 2000/1mm3, funkcija – dalyvauja imuniniame atsake.

Eritrocitai

 Tai mažos ląstelės, neturi branduolio (išmeta jį, kai bręsta raudonuosiuose kaulų
čiulpuose, taip pat išmeta goldžio komplektą, mitochondrijas, centrioles, todėl negali
dalintis)
 Eritrocito forma – suploto disko, tokia forma padididna paviršiaus plotą ir leidžia
prisijungti daugiau deguonies molekulių.
 Eritrocitą gaubia membrana, ji yra elastinga, todėl eritrocitai gali pralįsti pro kapiliarus
(eritrocito skersmuo 7-8 mirkom, kapiliarų 4-10 mikrom.
 Eritrocito viduje yra hemoglobinas (baltyminis pigmentas) – nuo jo priklauso kraujo
spalva. Hemoglobinas yra sudėtinis baltymas, sudarytas iš baltymo ir pigmento hemo,
kuris savo sudėtyje turi geležies, vienas atomas geležies prisijungia 1 molekulę
deguonijes, hemoglobinas plaučių kapiliaruose susijungia su molekuliniu deguonimi ir
virsta nepatvariu oksihemoglobinu HbO2. Jis susidaro plaučių kapiliaruose. Tiek
susidarymas, tiek skilimas priklauso nuo deguonies parcialinio slėgio/deguonies dalinis
slėgis – deguonies kiekis ore. Atidavęs deguonį, hemoglobinas lieka laisvas. Funkcija –
eritrocitai transportuoja deguonį.
 Eritrocitai gali prisijungti anglies dioksidą, sudarydami karbohemoglobiną, kuris plaučių
kapiliaruose lengvai disocijuoja CO2 ir Hb.
 Hemoglobinas lengvai jungiasi su smalkėmis, susidaro karboksihemoglobinas (HbCO),
todėl hemoglobinas deguonies prisijungti negali.
 Eritrocitai suirsta kepenyse, hemoglobino baltyminė grupė suirsta į aminorūgštis, geležis
išsilaisvina iš hemogrupės ir kaupiasi kepenyse, baltymo feritino sudėtyje, o pigmentinė
grupė suirsta į tulžies pigmentusbilirubiną ir bilirudiną (?)
 Hemolizė – kai eritrocitai patenka į hipotoninį tirpalą, sugeria vandenį ir sprogsta (didėja,
išpampsta ir sprogsta)
 Hemolizė gali būti osmosinė, cheminė(vabzdžių, gyvačių, eteris, alkoholis)
 ENG – eritrocitų nusėdimo greitis (mot iki 2-30 mm/h, vyr 1-20 mm/h)
 Mažakraujystė (anemija) – sumažėjęs hemoglobino kiekis eritrocituose (120-130g/l)

Leukocitai

 Fagocituoti gali neutrofilai arba monocitai

 Fagocitozė – mikroorganizmų „ryjimas“. Ląstelės, kurios tai daro – fagocitai. Jie gali
ameboidiškai judėti (citoplazma suteka į tą pusę, kur mikrobas išskiria chemines
medžiagas – toks judėjimas i cheminę medžiagą vadinamas chemotaksiu), atkeliavę į tą
vietą fagocitai atpažįsta bakterijas. Atpažinti padeda 20 baltymų, kurie vadinami
komplimento baltymais. Komplimento baltymai: pritraukia fagocitus, dalyvauja
atpažinime (opsonizacija). Kai kurie baltymai praduria bakterijų membraną, kai kurie
sukelia uždegiminę reakciją.
 Atpažinimas – tai procesas, kurio metu prie bakterijos paviršiaus prilimpa specialus
baltymas (opsoninas), tada prie bakterijos priartėja fagocitas, jo receptprius prisijungia
prie bakterijos prisijungusio baltymo, jeigu atitinka, kaip raktas spyną, balterija suryjama.

1. Atpažinimas

2. Fagocitozė
 Imuninė sistema
 Imunitetas – tai savybė atpažinti į organizmą patekusius svetimkūnius ar jų pagamintas
medžiagas ir jas sunaikinti..
 Imuninis atsakas – tai antikūnų susiformavimas prieš patekusius į organizmą antigenus.
 Antikūnas – tai molekulė, sintezuojama gyvo organizmo, taip atsakas į svetimos
medžiagos, vadinamos antigenu, patekimą.
 Antikūnai yra baltymai; imunoglobulinai. Imunoglobulino molekulė sudaryta iš dviejų
sunkiųjų ir dviejų lengvų polipeptidinių grandžių. Jose yra nekintančios ir kintančios
dalys. Kintančios atpažįsta antigeną, struktūriškai atitinkantį „kaip raktas spyną“
 Antigenas – tai molekulė, iššaukianti antikūnų susiformavimą
 Visos ląstelės savo paviršiuje turi antigenų, kurie atlieka žymeklių funkciją, leidžiančią
atpažinti ląstelėms viena kitą. Dažniausiai antigenai yra baltymai ir gliukoproteinai
(baltymų ir angliavandenių) kompleksai. Organizmas atskiria savo antigenus nuo svetimų
ir paga,ina antikūnus tik prieš svetimus.
 Kiekvienas antigenas yra atpažįstamas specifinio antikūno.
 Žmogaus organizmas gali suformuoti apie 100 mln. Antikūnų.

o Žmogaus organizme susiformavo dvi imuniteto sistemos – ląstelinis ir humoralinis

imunitetai
o Tai susiję su dviejų tupų limfocitų susidarymų T ir B. Ir vienas ir kitas susiformuoja iš
kamieninių ląstelių, randamosiose kaulų čiulpuose, po to migruoja į pirminius
limfoidinius organus, kur baigia bręsti.

Ląstelinis imuninis atsakas

 Dalyvauja T ląstelės
 T ląstelių taikiniai: 1) ląstelės, infektuotos mikroorganizmais, dažniausiai virusais.
2) transplantuoti organai ir audiniai
3) vėžinės ląstelės

 T ląstelės yra skirstomos į T4 ir T8. T4 vadinami helperiais (pagalbininkais), T8 yra

dviejų tipų – kileriai (žudikai) ir supresoriai
 T4 gamina specialias medžiagas, vadinamas limfokinais?, kurie atlieka šias funkcijas
 Stimuliuoja T ląstelių gamybą
 Inicijuoja uždegiminį procesą
 Stimuliuoja B ląstelių dauginimąsi ir antikūnų gamybą
 T8 kileriai – naikina virusų pažeistas ir vėžines ląsteles. Jie „praduria“ ląstelių
membranas, į vidų patenka vandens, jos išpampsta ir sprogsta.
 T8 – supresoriai – gamina specialias medžiagas, kurios silpnina visų leukocitų aktyvumą.
 Humoralinis imuninis atsakas

Šiame atsake dalyvauja B limfocitai. Jie sintetna antikūnus ir išskiria juos į kraujo plazmą.
Antikūnų skystį ir limfą. Jis nukreiptas prieš bakterijas ir kai kurios virusus. Kiekviena iš B
ląstelių, atpažįsta atitinkamą antigeną ir sintetina sujungiantį antikūną. B ląstelių membranoje
yra antigenus atpažįstantys receptoriai identiški antikūnams, kuriuos pagamina šios grupės
ląstelės. Visi membraniniai receptoriai vienos ląstelės yra vienodi, todėl ši ląstelė gali
atpažinti tik vieną antigeną. Susijungdama su juo ji aktyvuojasi ir ima dauginti, suformuoja
daugybę savo kopijų, klonuojas į dviejų tipų ląsteles: atminties ir plazmines. Plazminės
ląstelės į kraujo plazmą ar audinių skystį ar limfą išskiria didelį kiekį antikūnų, o gyvena tik
keletą parų. Atminties ląstelės gyvena ilgus metus ir pajėgios greitai duoti imuninį atsaką į
patekusį tokį patį antigeną,
 Kadangi kova vyksta skystyje, toks atsakas vadinamas humoraliniu
 Imuniteto tipai
Įgimtas:
 Fiziniai barjerai (ašaros išplauna, nosyje yra plaukeliai, odos epidermio negyvos ląstelės
neleidžia patekti svetimkūniams)
 Cheminiai barjerai (lizocimas užmuša bakterijas, skrandyje druskos rūgštis, pieno ir
riebiosios rūgštys odoje užmuša bakterijas)
 Fagocituojantys leukocitai
Įgytas:
 Aktyvus (antikūnų sintezė):
 Dirbtinis (vakcina)
 Natūralus (liga)
 pasyvus (patenla gatavi antikūnai):
 dirbtinis (serumas)
 natūralus (iš anksčiau lieka ląstelių atmintis, todėl patekus tokiam pačiam
antigenui greičiau pagaminami antikūnai)

 žmogus gimsta turėdamas fizinius ir cheminius barjerus

 vakcina – negyvi antigenai

Kraujo krešėjimas
 kraujas sukreša per tris minutes
 susilietus kraujui su žaizdos kraštais trombocitai išskiria tromboplastiną, kuris dalyvaujant
kraujo krešėjimo faktoriams, kalcio druskoms, vitaminui K, protrombiną verčia trombinu, o
trombino fibrinogeną verčia fibrinu.
 Krešant kraujui susidaro fibrino siūlai, kuriuose įstringa eritrocitai.

Kraujo indai
 Kraujas iš širdies išteka arterijomis po to patenka į arterioles, iš jų į kapiliarus, iš kapiliarų į
venules, iš jų į venas ir jomis grįžta atgal į širdį
 Arterijos – tai kraujagyslės, kuriomis kraujas teka iš širdies. Stambioms arterijoms,
esančioms arti širdies, reikia atlaikyti didelį kraujo spaudimą, kurį sukelia kraujas,
ištekėdamas iš širdies. Šios kraujagyslės turi storas raumenines sineles, taip pat jose daug
elastinių skaidulų. Tai leidžia joms tampriai susitraukinėti taip padidinant ir sumažinant
diametrą ir netrūkti. Arterijų vidus išklotas vienasluoksniu epiteliu – endoteliu. Išorė
padengta jungiamuoju audiniu. Iš arterijų kraujas patenka į arterioles. Kraujas teka labai
greitai, pulsuodamas.
 Arteriolės – jų sienelės sudarytos tik iš endotelio, apsupto lygiaisiais ramenimis. Raumenys
aplink endotelį išsidėsto žiedais. Tose vietose, kur arteriolės pereina į kapiliarus, yra žiediniai
raumenys, kuriems susitraukiant, kraujas nepatenka į kapiliarus, o teka į venules papildoma
kraujagysle, kuri vadinama arteriniu – veniniu .... iš arteriolių kraujas patenka į kapiliarus.
 Kapiliarai – yra 4-10 mikrom. Skersmens, tai patys mažiausi kraujo indai, jie suformuoja
tankų tinklą ir pasiekia beveik keikvieną ląstelę. Nuo ląstelės jie nutolę nedaugiau kaip 25
mikrom. Kapiliarų sienelės sudarytos iš enotelio, kuris praleidžia vandenį ir jame ištirpusias
medžiagas. Kapiliaruose vyksta medžiagų mainai tarp ląstelių ir kraujo. Tarp endotelio
ląstelių yra mažytės angelės, kurios leidžiapraeiti mažoms molekulėms ir jonams. Kraujo
tekėjimo greitis 1mm/s. Tai leidžia aktyviai vykti medžiagų mainams. Iš kapiliarų kraujas
suteka į venules.
 Venulės – jų sienelės nuo kapiliarų skiriasi tuo, kad jose daugiau kolageno skaidulų, todėl jos
ne tokios elastingos. Iš venulių kraujas patenka į venas, kuriomis grįžta į širdį.
 Venos – tai kraujagyslės, kuriomis kraujas grįžta į širdį, jos sudarytos iš tokių pačių
sluoksnių kaip arterijos. Tik vidurinis raumeninis sluoksnis yra plonesnos, mažiau elastinių
skaidulų, todėl, kad spaudimas jose mažas, skersmuo yra didesnis. Venose yra pusmėnuliniai
vožtuvai, jie taio sudaryti, kad kraujas negali grįžti atgal. Kai kurios venos yra tarp stambių
griaučių raumenų. Susitraukdami raumenys suspaudžia minkštas venų sieneles ir palengvina
kraujo grįžimą į širdį.
Arterijų, kapiliarų ir venų sandara ir funkcija
arterijos
Kraujas teka iš širdies
Vidurinis sluoksnis storas,
sudarytas iš lygiųjų raumenų
ir elastinių skaidulų
Viduje vožtuvų nėra
Kraujo spaudimas aukštas,
pulsuojantis
Kraujas teka greitai
venos
Kraujas teka į širdį
Vidurinis skuoksnis
plonesnis, lygiojo raumeninio
audinio ir elastinių skaidulų
yra mažiau
Stambiose venose vožtuvai
Kraujo spaudimas žemas,
nepulsuojantis
Kraujas teka lėtai
kapiliarai
Jungia arterjias su venomis
Jie sudaryti iš vienasluoksnio
epitelio
Vožtuvų nėra
Kraujo spaudimas žemesnis
nei arteriolėse
Kraujo tekėjimas sulėtėja
Kraujotakos ratai
Kraujo apytakos ratai yra du: mažasis ir didysis
1.Mažasis kraujo apytakos ratas
Veninis kraujas iš dešiniojo skilvelio plaučių arterija teka į plaučius, ten vyksta dujų mainai –
atiduodamas CO2, paimamas O2, veninis kraujas virsta arteriniu ir plaučių vena grįžta į kairįjį
prieširdį
2.Didysis kraujo apytakos ratas
Arterinis kraujas iš kairiojo skilvelio teka į aortą. Aorta šakojasi į arterijas. Paraktine arterija
kraujas teka į rankas, miego arterija į galvą, kepenų į kepenis, pasaito į žarnas, inkstų į inkstus,
klubo į dubens organus ir kojas. Šių organų audiniuose vyksta dujų ir medžiagų mainai – kraujas
virsta veniniu, ir iš galvos jungo vena, rankų paraktine, kraujas suteka į viršutinę tuščiąją veną,
kuri atsiveria į dešinįjį prieširdį. Iš kepenų kraujas grįžta kepenų vena, iš inkstų inkstų, iš kojų ir
dubens organų klubo vena kraujas suteka į apatinę tuščiąją veną, kuri atsiveria į dešinįjį prieširdį.
Iš žarnų veninis kraujas vartų vena teka į kepenis.
Širdies darbo ciklas
 Širdies raumens susitraukimas vadinamas sistole, širdies raumens atsipalaidavimas
vadinamas diastole
 Trys širdies darbo ciklo fazės:
1. Prieširdžių sistolė (0,1s)
Abu prieširdžiai susitraukia ir kraujas išstūmiamas į skilvelius, buriniai vožtuvai
būna atsidarę, pusmėnuliniai uždaryti.

2. Skilvelių sistolė (0.3s)

Abu prieširdžiai atsipalaiduoja, skilvelių sienelė susitraukia, kraujas spaudžia
burinius votuvus, jie užsidaro todėl kraujas negali sugrįžti atgal. Kraujas spaudžia
pusmėnulinius vožtuvus ir juos atidaro, kraujas teka į plaučių arteriją ir aortą.
 3. Diastolė (0,4s)
Pusmėnuliniai vožtuvai užsidaro, visi raumenys atsipalaiduoja, pabaigoje šios fazės
buriniai vožtuvai truputėlį prasidaro.

 Pulsas- širdies susitraukimų dažnis per vieną minutę

 Pulsas matuojamas tose vietose, kur stambios arterijos arti odos. Pulas priklauso nuo fizinio
krūvio. Kuo fizinis krūvis didesnis, tuo pulsas didesnis. Normalus pulsas 70 susitraukimų
per minutę

Kraujo tekėjimo greitis

Kraujas kaip ir bet kuris skystis greičiau teka toje kraujagyslių sistemos dalyje, kur bendras
kraujagyslių spindis yra siauriausias, siauriausias yra aortoje, greitis 0,5m/s
Didėjant bendram spindžiui kraujo srovės greitis lėtėja. Arterijose greitis sumažėja ir sudaro
vidutiniškai 0,25m/s greitį. Kapiliaruose padidėjus pasipriešinimui į sieneles ir labai išplitus
bendram spindžiui, jis gerokai sumažėja. Kapiliarų sppindžių suma daug kartų didesnė už aortos
spindį.
Kraujo srovės greitis kapiliaruose 0,5mm/s. Bendras venų spindis lyginant su kapiliarais yra
siauresnis ir kraujas teka greičiau – 0,2m/s
Kraujo spaudimas
Sistolės metu, kai kraujas išstūmiamas į aortą, spaudimas didėja ir pasiekia aukščiausią lygį, toks
spaudimas vadinamas maksimaliu arba sistoliniu,
Diastolės metu spaudimas sumažėja ir vadinamas diastoliniu
Pvs.: 120(sistolės metu)/80(diastolės metu)

Dauginimasis
Yra du dauginimosi būdai: nelytinis ir lytinis
Nelytinis dauginimasis
 Dažnai užtenka vieno individo. Nesiformuoja gametos. Vyksta mitozė. Palikuonys
identiški. Atsiranda greičiau
 Moneros ir protistai:
 Bakteirjos ir dauguma protistų dauginasi nelytiškai dalijimosi būdu
 Kiekviena ląstelė dalijasi į dvi ar daugiau dukterinių ląstelių, identiškų tėvinėms
 Prieš dalijimąsi vyksta DNR replikacija. Po replikacijos monerų DNR atsiskiria viena
nuo kitos, o ląstelė pasidalija į dvi dalis.
 Protistuose po DNR replikacijos vyksta branduolio dalijimasis (mitozė) po to ląstelė
pasidalija į dvi dalis
 Grybai:
 Nelytiškai dauginasi dviem būdais: sporomis (pelėsiniai, parazitiniai) ir pumpuravimosi
(mielės)
 Pumpuravimasisi – tai tokia nelytinio dauginimosi dorma, kurios dėka susiformuoja
naujas individas išaugos pavidalu, po to atsiskiria nuo jo, virsdamas savarankišku
organizmu identišku tėviniam.

 Gyvūnai
Nelytiškai dauginasi tik žemesnieji gyvūnai (duobagyviai, hidra, medūza)
 Augalai:
 Augalai dauginasi vegetatyviniais organais (šaknys, stiebai, lapai)
 Vegetatyvinis dauginimasis:
 Dauginantis vegetatyviškai nuo augalo atsiskiria pakankamai didelė diferencijuota
dalis, kuri vystosi kaip savarankiškas augalas
 Neretai augalai susiformuoja specialius orgamus naudojamus vegetatyviniam
dauginimuisi. Viei jie turi turėti pumpurus, pumpuruose yra meristeminio audinio, iš
kurio išauga naujas individas.
 Vegetatyvinio dauginimosi būdai:
1. Svogūnais (dauginasi svogūnai, česnakai, tulpės)
2. Šakniastiebiais (dilgelės, pakalnutės, avietės). Šaknniastiebis – požeminis stiebas,
augantis horizontaliai po žeme. Šakniastiebyje augalas kaupia maisto medžiagas. Taip
pat dauginasi vegetatyviškai, nes jame yra pumpurai
3. Stiebagumbiais (bulvės)
4. Ūsais (braškės, žemuogės)
5. Atlankomis (serbentai, kiti vaiskrūmiai)
6. Ūgliais (rožės)
7. Šakniagumbiais (jurginai)
8. Skiepijimas (atlieka žmogus)
Lytinis dauginimasis
 Lytiniam dauginimuisi dažniausiai reikalingi du tėviniai individai. Susiformuoja
haploidinės gametos, kurioms susiliejus susidaro diploidinė zigota, viena iš gyvenimo
ciklo dalių vyksta mejoze. Palikuonys genetiškai skirtingi.

Žiedo sandara

Apdulkinimas
 Subrendus žiedadulkėms dulkializdžiai ima džiūti, susiraukšlėja, sprogsta, žiedadulkės
išbyra
 Apdulkinimas – tai žiedadulkių pernešimas nuo žiedo dulkinių ant piestelių purkos.
 Kryžminis apdulkinimas – tai procesas, kai žiedadulkės nuo vieno žiedo kuokelių
dulkinių yra pernešamos ant kito žiedo piestelės purkos.
 Žiedų prisitaikymas kryžminiam apdulkinimui:
  Jei žiedus apdulkina vabzdžai, tai piestelės purka būna aukščiau kuokelių dulkinių
(tai neleidžia žiedadulkėms užkristi ant purkos). Kai vabzdžiai neša ant savęs
žiadadulkes nuo kito augalo žiedo, pimiausia prisiliečia prie purkos. Po to
ieškodamas nektaro aplimpa žiedadulkėmis, kurios ... ant kito žiedo purkos.
 Protandrija – tai procesas, kai žiedadulkės dulkinėse subręsta anksčiau
 Protaginija – tai procesas, kai pirmiau subręsta purka
 Savisterilumas – jei savidulka ir įvyksta, žiedadulkės nesuirsta ir nesudygsta
 Kryžminis apdulkinimas atliekamas vėjo ir vabzdžių

Apvaisinimas
Žiedadulkė užkrenta ant piestelės purkos, pradeda dygti, išleidžia dulkiadaigį, kuriuo slenka du
spermiai. Dulkiadaigis įsiskverbia į mezginėje esantį sėklapradį, po to į gemalinį maišelį.
Dulkiadaigio galiukas nutrūksta, spermiai išsilaisvina. Vienas spermis apvaisina kiaušialąstę,
susidaro diploidinė zigota, iš kurios išsivysto sėklos gemalas. Kitas spermis apvaisina diploidinį
branduolį, susidaro trilpoidinis branduolys, iš kurio išsivysto sėklos maisto medžiagų atsargos.
Vienaskilčių maisto medžiagų atsargos kaupiasi sėklos endosperme.
Dviskilčių maisto medžiagų atargos kaupiasi sėklaskiltėse.
Sėklos susidarymas
Po apvaisinimo zigota dalijasi mitozės būdu ir virsta daugialąsčiu gemalu, sudarytu iš gemalinės
šaknelės, stiebleio ir pumpurėlio. Sėklaskiltėse būna sukaptos maisto medžiagų atsargos, todėl
jos tarnauja kaip sandėlinis audinys. Triploidinis branduolys dalijasi mitozės būdu, susiformuoja
endospermas, endospermo ląstelės su plonomis sienelėmis ir triploidiniais branduoliais.
Endospermas vienaskilčiuose atlieka sandėlinę funkciją, jei sandėliniu audiniu tarnauja
sėklaskiltės, tai jos auga endospermo sąskaita, kuris išnyksta dviskilčiuose. Sėklos luobelė
susidaro iš sėklapradžio dangalo. Luobelėje yra skulytė (mikropilė), pro kurią patenka deguonis
ir vanduo.
Sėklų dygimas
Sėklų dygimui reikalingas vanduo, šiluma ir deguonis
 Vanduo – sėklos siubia vandenį, kuris patenka į ją pro mikropilę. Prisitraukusi vandens
sėkla išbrinksta, luobelė sprogsta, patekęs vanduo į sėklą juda osmoso būdu iš ląstelės į
ląstelę. Vanduo reikaligas biocheminimas procesams, susijusiems su dygimu, kadangi šie
procesai vyksta vandenyje. Taip pat vanduo dalyvauja hidrolizėje.
 Optimali tempperatūra (šiluma) – sėklų dygimui optimali temperatūra nuo 5 iki 40‘C
(priklauso nuo augalo rūšies). Temperatūra turi įtaka fermentinėms reakcijoms, nes
fermentų veiklai būtina tam tikra temperatūra (aukšoje temperatūroj egali denatūruotis)
 Deguonis – deguonis reikalingas ląsteliniam kvėpavimui. Ląstelinio kvėpavimo metu
skaidoma gliukozė, gaunama ATP
Fiziologiniai procesai, vykstantys dygstančiose sėklose
 Sėkloje yra angliavandenių, lipidų, baltymų. Jie kaupiasi endosperme arba sėklapradėse.
Svarbiausia rezervuojama medžiaga yra lipidai, ankštiniuose ir varpiniuose rezervuojama
medžiaga krakmolas. Dėka vandens siurbimo ir osmoso, gemalas hidratuoja, aktyvuojasi
fermentai. Kitus fermentus sintezuoja pačios augalo sėklos ląstelės. Sintezei reikalingos
aminorūgštys. Jos gaunamos skaidant baltymus. Sėklose yra dvi zonos:atsarginių maisto
medžiagų ir augimo. Atsarginių maisto medžiagų zonoje vyksta fermentų sintezė,
hidrolizė.
 Virškinimo produktai į sėklos augimo zoną (gemalą), glicerolis, riebiosios rūgštys
tarnauja kaip kvėpavimo substratai. Gliukozė ir aminorūgštys naudojamos sintezei,
gliukozė celiuliozės sintezei, aminorūgštys baltymų/fermentų/struktūrinių baltymų. Taip
pat sėklų dygimui reikalingos mineralinės medžiagos. Dygstant sėkloms, sausa sėklos
masė mažėja, nes išeina CO2, o jo masė yra didesnė nei O2.

Nervų sistema

Nervų sistema skirstoma į centrinę nervų sistemą (CNS) ir periferinę nervų sistemą (PNS).
Centrinei nervų sistemai priklauso nugaros smegenys bei galvos smegenys, tuo tarpu periferinę
nervų sistemą galime skirstyti į:
 Somatinę;
  Autonominę (vegetacinę), kuri gali būti simpatinė ar parasimpatinė.
PNS sudaro nervai ir nerviniai rezginiai. CNS sudaro galvos smegenys ir nugaros smegenys.

Galvos smegenys:
1. Užpakalinės smegenys:
a. Pailgosios smegenys – jose yra nesąlyginių refleksų centrai (kvėpavimo, širdies
bei kraujagyslių sistemos, virškinimo);
Paveikslas Nr, 1. Nervų sistemos schema.
b. Smegenų tiltas;
c. Smegenėlės – koordinuoja žmogaus judesius, pusiausvyrą.
2. Vidurinės smegenys – palaiko raumenų tonusą.
3. Priekinės smegenys:
a. Tarpinės smegenys – reguliuoja vandens ir druskų kiekį, temperatūrą.
b. Didieji smegenų pusrutuliai (jie sujungti didžiąją smegenų jungtimi).

Galvos smegenis dengia galvos smegenų dangalai:

 Kietasis – prisitvirtina prie kaukolės kaulų, vidinio antkaulio,
 Voratinklinis – prisitvirtina prie kietojo dangalo,
 Švelnusis – prisitvirtina prie didžiųjų pusrutulių, smegenėlių ir dengia visas smegenų
raukšles.
Galvos smegenų kamieną sudaro pailgosios smegenys, tiltas ir vidurinės smegenys. Iš jų išeina
12-a porų galvinių nervų.
Didieji pusrutuliai:
 Smegenų žievė sudaryta iš pilkosios ir baltosios medžiagos. Pilkojoje medžiagoje yra
neuronų kūnai (judinamųjų neuronų) ir trumposios ataugos – dendritai. Baltojoje
medžiagoje yra ilgosios neuronų ataugos – aksonai.
 Žievė yra raukšlėta, sudaryta iš vingių ir vagelių – tai padidina žievės paviršiaus plotą,
daugiau neuronų. Visą tai rodo individo protinį išsivystimą.
Anatominė sandara:
 Didieji pusrutuliai turi tam tikras sritis:
o Kaktinė sritis (yra po kaktikauliu);
o Momeninė sritis (po viršugalvio kaulais) – joje yra centrinė vagelė;
o Pakaušinė (po pakauškauliu);
o Smilkininė (po smilkinkauliu);
 Tarp smilkininės ir momeninės sričių yra šoninė vagelė.
 Smegenų žievėje yra regos, uoslės, skonio, klausos ir mąstymo jutimo zonos:
o Regos zona – pakaušinėje srityje;
o Uoslės ir skonio zona – ties šonine vagele;
o Klausos zona – smilkininėje srityje;
o Mąstymo zona – kaktinėje srityje.
Nugaros smegenys:
 Nugaros smegenys yra stuburo kanale, iki 40cm ilgio.
 Iš nugaros smegenų išeina 31 pora mišrių nervų.
 Kiekvienas nervas prasideda užpakaline ir priekine šaknelėmis. Užpakalinėje šaknelėje
yra juntamojo neurono kūnas ir aksonas. Priekinėje šaknelėje yra judinamojo neurono
aksonas.
 Nugaros smegenų skersinis pjūvis:
o Centre (nugaros smegenų) yra pilkoji medžiaga (drugelio formos). Pilkojoje
medžiagoje yra tarpiniai neuronai, judinamųjų neuronų kūnai, juntamųjų neuronų
aksonų išsišakojimai. Iš išorės dengia baltoji medžiaga, kurioje yra neuronų
ilgosios ataugos. Baltojoje medžiagoje, pilvinėje pusėje, yra gilesnė vagelė, o
nugarinėje pusėje trumpesnė vagelė.
 Nugaros smegenis dengia trys dangalai – kietasis, voratinklinis ir švelnusis.
 Nugaros smegenys atlieka refleksinę funkciją. Jose yra dauguma nesąlyginių refleksų
centrai (pvz. kelio girnelės reflekso centras, šlapinimosi, tuštinimosi centras).
 Nugaros smegenys palaiko ryšį su galvos smegenimis (dėl sąlyginių refleksų).

Periferinė nervų sistema:

 PNS sudaro nervai, jungiantys organus su centrine nervų sistema;
 Nervai skirstomi į juntamuosiuos, judinamuosius ir mišrius:
o Juntamajame nerve yra juntamųjų neuronų;
o Judinamajame nerve yra judinamųjų neuronų;
o Mišriajame nerve yra ir vienos rūšies, ir kitos rūšies neuronų;
 Juntamaisiais nervais impulsai sklinda į CNS, judinamaisiais – iš CNS;

Nervo sandara:
 Nervą sudaro pluoštai ilgų nervinių skaidulų, kurias dengia jungiamasis audinys
(jungiamojo audinio plėvė).
  Į kiekvieną nervą ateina kraujagyslės, atnešančios maisto medžiagų ir deguonies.

Somatinė nervų sistema:

 Somatinę nervų sistemą sudarantys nervai inervuoja griaučių raumenis. Valinga veikla.

Vegetacinė nervų sistema:

 Šie nervai inervuoja vidaus organus (lygiuosius raumenis), liaukas, širdį. Jų veikla
nepriklauso nuo žmogaus valios.
 Vegetacinė nervų sistema skirstoma į simpatinę ir parasimpatinę;
 Simpatinė išeina iš krūtininės ir juosmeninės srities, o parasimpatiniai nervai išeina iš
galvos smegenų ir iš nugaros smegenų apatinės dalies.
 Ir simpatiniai, ir parasimpatiniai nervai turi mazgus. Simpatinės nervų sistemos mazgai
yra arčiau nugaros smegenų, o parasimpatiniai – arčiau organų.

Simpatinė nervų sistema veikia kaip hormonas adrenalinas (pvz.: išplečia vyzdžius, praplečia
bronchus, skatina širdies darbą, atpalaiduoja šlapimo pūslės raumenis, prakaito liaukos išskiria
prakaitą, gavusios signalą, siaurėja virškinamojo trakto sienelės).ui

Parasimpatiniai nervai veikia atvirkščiai nei simpatiniai – lėtina širdies darbą, išplečia skrandžio
ir žarnyno sieneles, siaurina vyzdžius.

Nervinis audinys:
 Nervinis audinys sudarytas iš neuronų ir tarpląstelinės medžiagos.
 Neuronas yra specializuota ląstelė, todėl, kadangi turi ilgas ir trumpas ataugas.
 Trumpos ataugos vadinamos dendritais (jais priimamas nervinis impulsas į neurono
kūną).
 Ilgosios ataugos vadinamos aksonais (jais sklinda impulsas iš neurono kūno).
 Kūnas turi branduolį, branduolėlį, daugybę mitochondrijų ir lizosomų, gerai išvystytą
šiurkštųjį endoplazminį tinklą. Nuo šešių mėnesių neuronai nebeturi centriolių ir
nebesidalina. (Lizosomos skaido nereikalingus mediatorius)
 Dauguma neuronų ilgųjų ataugų yra padengtos mielino dangalu, kurį sudaro Švano
ląstelės (epitelinės ląstelės). Mielino dangalas reikalingas tam, kad nervinis impulsas
neperšoktų iš vieno neurono į kitą. Mielino dangale yra Ranvjė sąsmaukos, kurių dėka
impulsas neuronais sklinda greičiau.
 Neuronai skirstomi į juntamuosius (sensoriniai, įcentriniai – impulsas perduodamas iš
receptorių į CNS) ir judinamuosius (motoriniai, išcentriniai – iš CNS į raumenis ar
liaukas). Taip pat yra tarpiniai neuronai, jų yra CNS, jų sandara tokia pati kaip
judinamųjų neuronų, tik aksono nedengia mielino dangalas. Funkcija – jungia sensorinius
ir motorinius neuronus.
Nervinio impulso perdavimas neuronu – nervinis impulsas yra perduodamas elektriniu būdu,
judant Na ir K jonams iš vienos membranos pusės į kitą. Kai Na ir K jonai pasiekia aksono
pabaigą, vadinamą svogunėliu, judėti toliau negali. Impulsą kitame neurone sukelia cheminės
medžiagos, vadinamos neuromediatoriais. Neuromediatoriai – baltymai, sintetinami ant
šiurkštojo endoplazminio tinklo. Neuromediatorių gali būti įvairių rušių, pvz.: acetilcholino,
noradrenalinas ir kt.

Nervinio impulso perdavimas sinapsėje:

 Sritis, kur impulsas iš vieno neurono pereina į kitą, vadinama sinapse. Impulsas pereina
cheminiu būdu. Standartinę sinapsę sudaro vieno neurono aksonas ir kito neurono
dendritas. Bet sinapsė gali būti ir tarp aksono ir raumens, liaukinės ląstelės.
 Atkeliavus nerviniam impulsui iki aksono presinapsinės membranos, ji tampa pralaidi
kalcio jonams Ca, jie patenka į aksono vidų, suaktyvina baltymus actinofilamentus,
baltymas „aktinas“ atitempia sinapsines pūsleles su mediatoriais iki presinapsinės
membranos, neuromediatoriai išsilieja į sinapsinį plyšį (egzocitozės būdu). Jie difunduoja
per plyšį iki postsinapsinės membranos, prisijungia prie ten esančių receptorių. Atsidaro
baltymai kanalai, ir pro juos pradeda judėti natrio ir kalio jonai. Tai vadinama nervinio
impulso depoliarizacija.
Refleksai:
 Refleksas – greitas automatinis atsakas į dirginimą.
 Kelias, kuriuos sklinda nervinis impulsas, vadinamas reflekso lanku.
 Reflekso lanko dalys:
o Receptorius;
o Sensorinis neuronas;
o Tarpinis neuronas;
o Motorinis neuronas;
o Raumuo arba liauka (efektorius);
 Tačiau pvz.: kelio girnelės reflekso lanką sudaro tik du neuronai – sensorinis ir motorinis;
 Reflekso laikas – tai laikas nuo dirginimo pradžios iki atsako į jį pradžios.
o Kuo mažiau neuronų, tuo trumpesnis būna reflekso laikas. Pvz.: kelio girnelės
refleksas trunka trumpiausiai, vegetaciniai refleksai – ilgiausiai;
o Reflekso laikas priklauso nuo dirginimo stiprumo ir CNS aktyvumo. Veikiant
stipriam dirginimui, laikas trumpėja, sumažėjus CNS aktyvumui, pvz.: pavargus,
laikas ilgėja. Priklauso nuo lyties ir amžiaus.
 Reflekso laukas – anatominė sritis, kurią dirginant susidaro refleksas.
o Vyzdžio reflekse laukas – tinklainė, kūdikio čiulpimo reflekse – lūpos.
 Nervinis centras – kiekvienas refleksas smegenyse turi atskirą centrą, pvz.: šlapinimosi
centras yra nugaros smegenų kryžmeninėje srityje.
o Tokie refleksai vadinami spinaliniais.
o Pavyzdžiai kitų refleksų centrų: pailgosiose smegenyse – kosulio, čiaudulio,
vėmimo, vidurinėse – lenkimosi centras, tarpinėse – termoreguliacinis centras,
didžiuosiuose pusrutuliuose – sąlyginių refleksų centrai.
 Pavlovas suskirstė refleksus į sąlyginius ir nesąlyginius:
o Nęsąlyginiai (įgimti) – čiulpimo, ryjimo, kosulio, čiaudulio refleksai. Jie atsiranda
pastoviai, dėsningai, veikiant dirgikliams tam tikrus receptorinius laukus.
 o Prisitaikyti prie aplinkos sąlygų nesąlyginių refleksų neužtenka, nes aplinka
visuomet keičiasi.
o Sąlyginiai (įgyti) refleksai – įgyjami gyvenimo eigoje. Jie gali susidaryti ir vykti
esant didžiųjų pusrutulių žievei. Jiems susidaryti būtinos tam tikros sąlygos –
sąlyginis dirgiklis. Jie išnyksta, kai sąlygos pasikeičia, kai nėra sutvirtinamas
nesąlyginiu refleksu.

Šalinimas

Šalinami metabolitiniai produktai.

1. Azoto junginiai (šlapalas, amoniakas, šlapimo rūgštis);
2. Deguonis;
3. Anglies dioksidas;
4. Tulžies pigmentai;

 Azoto junginiai susidaro irstant baltymams ir nukleorūgštims arba perteklinėms

aminorūgštims.
 Deguonis susidaro fotosintezės metu skylant vandens molekulei. Didžiają dalį deguonies
augalai šalina pro žioteles bei naudoja sau kvėpavimui.
 Anglies dioksidas – gliukozės skilimo produktas, jį išskiria visi organizmai. Gali
susidaryti ląstelinio kvėpavimo metu. Vabzdžiai kvėpuoja trachėjomis, voragyviai –
primityviais plaučiais, vėžiagyviai – žiaunomis.
 Tulžies pigmentai susidaro iš eritrocitų hemoglobino, kuris suyra į bilirubiną ir
biliveidiną. Susidariusi tulžis pašalinama per virškinamąjį traktą.

Šalinimo struktūros:
1. Išorinė ląstelės membrana (per ją šalina vienaląsčiai organizmai);
2. Malpigijaus vamzdeliai ir trachėjos – nariuotakojai;
 3. Inkstai, kepenys, žiaunos ir oda – sausumos stuburiniai;
a. Oda – vanduo, šlapalas, druskos išeina iš odos kapiliarų į prakaito liaukas. Po to
prakaitas išgaruoja, todėl prarandama šiluma ir taip oda dalyvauja
termoreguliacijoje.
b. Plaučiai – anglies dioksidas ir vandens garai, difunduoja nuo drėgno plaučių,
alveolių paviršiaus;
4. Žinduolių plaučiai – vienintelis organas, vykdantis anglies dioksido šalinimą.

Azoto diskretai:
 Azoto produktai susidaro skylant baltymams, nukleorūgštims, ir perteklinėms
aminorūgštims. Pirmas produktas irstant aminorūgštims – amoniakas. Jis susidaro
atskylant aminogrupei. Amoniakas gali pasišalinti tiesiai arba pavirsti į junginius –
šlapalą ar šlapimo rūgštį.
 Konkreti aplinka, iš kurios pasišalina azotinė atlieka, priklauso nuo to, kiek organizmas
apsirūpina vandeniu;

Ryšys tarp ekskretuojamų produktų ir gyvenamosios vietos

Organizmai Ekskretai Gyvenamoji vieta

Protistai Amoniakas Vanduo
Sausumos vabzdžiai Šlapimo rūgštis Sausuma
Gielavandenės kaulinės žuvys Amoniakas Vanduo
Jūrinės žuvys Šlapalas Vanduo
Paukščiai Šlapimo rūgštis Sausuma
Žinduoliai Šlapalas Sausuma

Žmogaus šalinimo sistema:

 Žmogus turi porą inkstų, kurie yra abipus stuburo nugaroje. Kraujas į inkstus patenka
dviem inkstų arterijomis, kurios atsišakoja nuo aortos, išteka dviem inkstų venomis,
kurios įteka į apatinę tuščiąją veną.
 Susidaręs inkstuose šlapimas dviem šlapimtakiais patenka į šlapimo pūslę, kurioje
kaupiasi iki to laiko kol bus pašalintas per šlaplę.
 Išilginiame inkstų pjūvy matosi dvi ryškios zonos – žievinė ir šerdinė.
 Žievė sudaryta iš inkstų kūnelių, šerdinė – iš kanalėlių surenkamųjų vamzdelių ir kraujo
indų, kurie visi kartu vadinami inkstų piramidėmis. Piramidžių apačia vadinama
speneliais, kurie atsiveria į inkstų geldelę.
 Inksto struktūrinis vienetas – nefronas.
Nefrono sandara:
 Inkstų kūnelis, sudarytas iš Baumano kapsulės ir kapiliarų kamuoliuko.
 Proksimalinis vingiuotasis kanalėlis;
 Henlės kilpa;
 Distalinis vingiuotasis kanalėlis;
 Surenkamasis kanalėlis;
Nefronai būna dviejų tipų – žieviniai ir jukstameduliariniai. Žieviniai – yra žievinėje medžiagoje,
ir turi pakankamai trumpas kilpas, kurios tik negiliai įeina į šerdinę dalį. Jukstameduliariniai –
inkstų kūneliai yra tarp žievinės ir šerdinės dalies, jie turi ilgas kilpas, giliai panirusias į šerdinę
dalį. Ši dviejų tipų nefronų reikšmė siejasi su jų skirtingomis funkcijomis. Jei organizmas gauna
normalų vandens kiekį, funkcionuoja žieviniai nefronai, o trūkstant vandens vyksta sustiprinta
reabsorbcija jukstameduliariniuose nefronuose.

Kraujas į insktą patenka inksto arterija, kuri šakojasi į smulkesnes šakas ir galų gale į arterioles,
kurios vadinamos įeinančiosiomis. Jos išsišakoja į kapiliarų kamuolėlį, esantį Baumano
kapsulėje. Iš kamuolėlio kraujas išteka ištekančiosiomis arteriolėmis. Toliau jis teka kapiliarais,
supančiais proksimalinį vingiuotą ir distalinį vingiuotą kanalėlius visų nefronų. Kapiliarai
susijungia į venules, o venulės į venas, iš kurių kraujas patenka į apatinę tuščiąją veną.

Šlapimo susidarymas:
 Filtracija (vyksta inkstų kūnely);
 Reabsorbcija (iš proksimalinio v. kanalėlio į kapiliarus);
 Sekrecinė (iš kapiliarų į distalinį v. kanalėlį);

Filtracija – šis procesas vyksta dėl aukšto kraujo spaudimo Baumano kapsulėje. Į inkstus
spaudimas kraujo didelis, kadangi netoli yra aorta – įtekančiosios arteriolės spindis didesnis nei
ištekančiosios, todėl kraujospūdis pakyla. Vanduo ir nedidelės ištirpusios molekulės
išspaudžiamos iš kapiliaro ir praeina pro Baumano kapsulės epitelį į vidų. Stambios molekulės,
pavyzdžiui baltymai, lieka kraujyje.

Kraujo sudėties palyginimas inksto venoje ir inksto arterijoje:

Arterijoje daugiau deguonies nei venoje. Arterijoje mažiau anglies dioksido nei venoje.
Arterijoje daugiau šlapalo nei venoje.

Atranki reabsorbcija – ji vyksta proksimaliniame vingiuotame kanalėlyje. Jo sandara:

 Tai pati ilgiausia nefrono dalis. Ja filtratas iš Baumano kapsulės patenka į Henlės kilpą.
Kanalėlio sienelė sudaryta iš vieno ląstelių sluoksnio – kubinio epitelio, turinčio
mikrogaurelius. Bazalinės membranos pusėje plazminė membrana yra klostuota. Tai
padidina paviršių, todėl atgal į kraują grąžinama daugiau medžiagų. Ląstelėse daug
mitochondrijų, susitelkusių arti bazalinės membranos. Jos teikia energiją aktyviam
transportui. Atgal į kraują grįžta gliukozė, aminorūgštys, vitaminai, hormonai, 80% NaCl
ir vanduo (osmoso būdu).
 Gliukozė, aminorūgštys, jonai difunduoja iš filtrato į proksimalines kanalėlio ląsteles, iš
kurių aktyviai pernešamos į kraują baltymų nešiklių pagalba.

Reabsorbcija iš kapiliarų į distalinį vingiuotąjį kanalėlį.

 Aktyvios pernašos metu iš kraujo kapiliarų į d. v. kanalėlį patenka kreatininas, vandenilio
jonai, nedaug šlapimo rūgšties, amoniakas, dažai, vaistai;
 Vanduo nefronuose atgal į kraują grįžta nefrono kilpoje.
 Kylančioji nefrono kilpos dalis yra nelaidi vandeniui, todėl dėl koncentracijų skirtumo
vanduo į kraują grįžta nusileidžiančiojoje kilpos dalyje.
 Surenkamajame kanalėlyje vanduo grįžimą į kraujo kapiliarus reguliuoja antidiurezinio
hormono dėka (ADH), kurį sintetina hipotalamas, o išskiria hipofizė.
 Iš surenkamojo kanalėlio šlapimas patenka į inkstų geldelę, iš jos šlapimtakiais į šlapimo
pūslę.

Osmoreguliacija:
 Trūkstant vandens, pvz.: stipriai prakaituojant, sureaguoja hipotolamo osmoreceptoriai ir
užfiksuoja padidėjūsį osmosinį slėgį. Siunčiamas signalas į užpakalinę hipofizės dalį ir
duodamas nurodymas išskirti daugiau ADH. Kraujas hormoną nuneša į inkstus, kuriuose
padidina distalinio ir surenkamojo kanalėlių pralaidumą. Į kraują įsiurbiama daugiau
vandens, su šlapimu pasišalina mažiau vandens – jis tampa labiau koncentruotas.
 Esant per dideliam vandens kiekius – vyksta atvirkštinis procesas.

Gliukozės reguliacija:
  Dalyvauja kasa;
 Nevalgius, gliukozė kraujyje tarp 3,5 ir 5,5mmol/l;
 Gliukozės koncentracija turi būti pastovi, nes ji reikalinga ląsteliniam kvėpavimui ir turi
pastoviai patekti į ląsteles. Gliukozės stygiui ypač jautrios galvos smegenys, nes jos
negali gauti energijos iš jokių kitų medžiagų.
 Kasa – mišri liauka. Tiek endokrininė, tiek egzokrininė (endokrininė – vidaus sekrecijos
liauka, egzokrininė – išorės). Endokrininę dalį sudaro kasos Langerhanso salelės. Šios
salelės dviejų tipų – alfa ir beta. Jos yra apraizgytos kapiliarais, ląstelės epitelinės, jos
gamina biologiškai aktyvias medžiagas – hormonus. Juos išskiria tiesiai į kraują.
 Beta ląstelė – į kraują išskiria insuliną, alfa – gliukagoną. Dėl šių hormonų poveikio
žmogaus organizme sureguliuojamas pastovus gliukozės kiekis.

Insulinas:
 Nedidelis peptidas, sudarytas iš 51 aminorūgšties. Jis išsiskiria kaip atsakas į padidėjusį
gliukozės kiekį kraujyje. Jis padidėja pavalgius maisto, kuriame gausu angliavandenių
(juos skaido iki gliukozės);
 Kraujas su padidėjusia gliukozės konc. prateka pro kasą, o pokytį užfiksuoja kasos beta
ląstelės. Į kraują išskiriama daugiau insulino. Svarbiausias insulino taikiklis – kepenys ir
griaučių raumenys. Susijungus insulinui su ląstelių membranų receptoriais:
o Kepenyse pagreitėja gliukozės vertimas į glikogeną;
o Griaučių raumenų ląstelės greičiau pasisavina gliukozę;
o Ląstelėse greičiau skaidoma gliukozė;
o Greičiau gliukozė verčiama riebiosiomis rūgštimis ir riebalais, ir kaupiama;
 Trūkstant insulino padidėja gliukozės kiekis kraujyje, pradeda irti griaučių raumenys ir
kitos ląstelės.
 Kai jo per daug, tada gliukozės kiekis per žemas, padidėja apetitas, prakaitavimas.

Gliukagonas:
 Kasos alfa ląstelės sintetina ir sekretuoja hormoną gliukagoną (sudaro 29 aminorūgštys);
 Išskiriamas į kraują fizinio krūvio metu, badaujant. Kraujas hormoną nuneša į kepenis,
kur jis jungiasi prie kepenų receptorių. Duodamas siganlas glikogeną versti gliukoze.
 Gliukozės kiekis kraujyje susinormalizuoja;

Temperatūros reguliavimas:
 Dalyvauja oda. Odos sandara:
o Epidermis – į epidermio paviršių atsiveria prakaito liaukų latakai, yra plaukai;
o Tikroji oda (derma) – joje yra plaukų šaknys (prasideda plauko svogūnėliu, kuris
yra plauko maišelyje, prie šaknies yra riebalinės liaukos, kurios riebalus išskiria į
odos paviršių ir padaro plaukus elastingus.
 Tikrojoje odoje yra raumennų, pakeliančių plaukus.
 Dermoje dviejų tipų receptoriai – šalčio ir karščio.
 Dermoje yra kraujagyslių – arteriolių, kapiliarų.

Odos temperatūra

pakyla krinta

Šilumos receptoriai Šalčio receptoriai

Hipotalamo Hipotalamo
termoreceptorinis termoreceptorinis
centras centras

Didž. pusrutulių žievė Didž. pusrutulių žievė

 Nervinis impulsas nervinis impulsas

Hipotalamo
hipotalamas
šilumos atidavimo
centras

Nerv impulsas Nerv impulsas

Horm reguliacija Horm reguliacija

Mažiau prakaituojama
Praikaito liaukos suaktyvėja
Odos arteriolės nesitraukia
Odos arteriolės išsiplečia
Drebulys
Lėčiau vyksta medžiagų
Pakeliamas plauko
apykaita
šiaušiamasis raumuo

Antinkščiai išskiria adrenaliną,

skydliaukė tiroksiną, pagreitėja
medžiagų apykaita

Temperatūra sumažėja

Temperatūra kyla