V. Mykolaitis – Putinas Psichologinis romanas „Altorių šešėly“ V. Mykolaitis – Putinas
Taip pat kaip ir Vasaris Romanas turi autobiografinių elementų. Be to, anot paties autoriaus, Liudą Vasarį kankinę nesipriešina tėvams ir įstoja V. M. P. įkvėptas Maironio ir kitų klausimai taip pat yra autobiografinio pobūdžio. kunigų – žymių kultūros veikėjų, į seminariją. tikėdamasis dirbti tautinės kultūros Šis romanas vadinamas psichologiniu, nes kūrinyje pateikiama psichologinė pagrindinio veikėjo išgyvenimų analizė. Tai pirmas toks brandus psichologinis romanas lietuvių Gamta pažadina Vasario srityje bei paklusdamas tėvų noro stojo literatūroje, nes V. Mykolaitis-Putinas pirmasis taip įtaigiai pavaizdavo jauno jausmus. Gamtovaizdis į kunigų seminariją. žmogaus vidinį dramatizmą, kylantį iš supratimo, jog einama ne tuo gyvenimo keliu. nėra ypatingas. Tai nėra Alpių kalnai. Tikrąjį pašaukimą varžo seminarijos sienos. Jis girdi vis dažiau prabundantį Tačiau ten jam seminarija atrodė poeto balsą, vis sunkiau tampa eiti savo luomo keliu. Grįžęs namo užsilipa ant nuobodi. Pajutęs poeto pašaukimą V. kalnelio, iš kurio mato artimą gamtos peizažą. M. P išgyveno gilių dvejonių dėl Pirmoji dalis „Bandymų dienos“ Gamta padeda jam pasijusti kunigystės: ar kunigas gali būti geras laisvam, padeda ištrūkti iš Įstojimo į seminariją priežastys: poetas? Todėl siekdamas išsivaduoti iš slegiančios seminarijos 1. Tėvų noras. Jis nemėgino priešintis jų valiai, nes buvo tylus, paklusnus situacijos dvilypumo V. M. P vaikas. (Vaikystėje menkas požiūris į vaiką, vertina jį neigiamai, nieko gero aplinkos. nusprendė pasirinkti poeto kelią. iš jo nebus) Tai pastūmėja nesipriešinti, žema savivertė. Supranta, kad negali Ką reiškia ištrūkti? pasidalinti abejonėmis su tėvais. Pažadina jo sielą, jėgas, jis pasijunta savimi. V. M. P. kūrybą laikė vienu 2. Baimė prarasti tikėjimą. Du atsitikimai su draugais sukrėtė Liudą. Vienas draugas norėjo įrodyti, kad Dievo nėra, todėl patyrė aplinkinių pasmerkimą. Seminarija jį varžo, jis nėra svarbiausiu žmonijos pažangos tikslu. savimi. Kitas, susirgęs venerine, nusišovė. Jis teigė, kad per meną mes suvokiame Gamtoj gali atverti savo 3. Jaunuoliškas idealizmas, noras dirbti Lietuvai. laikmečių problemas, žmonių prigimtį, Liudas, prieš stodamas į seminariją tikėjo, kad jam įrodys, jog Dievas yra. sielą. prieštaringumus. Tačiau niekas neįtikinėjo, o panardino į taisyklių pareigų gyvenimą. Jis Save palygina su žmogumi, norėjo pajusti Dievo meilę, nes jos niekada nebuvo patyrės. Tačiau net ir kuris ilgą laiką buvo uždarytas tamsoje ir V. M. P. negalėdamas savyje suderinti uolus mokymasis, nepažadino meilės Dievui Galbūt dėl to Vasariui patiko F.Tiutčevo „Silentium“ (tyla) eilės, nes ten kurčias ir staiga, kai kunigo ir poeto, jis išgyveno didelę atsiduria gamtoje, jis atsispindi žmonių dvilypumą. Seminarija neatsižvelgia į individualius apsisprendimo dramą. Poetas savo išgirsta simfoniją. poreikius, todėl Vasaris turi slopinti savo troškimus, tikslus. kūryboje apmąstė žmogaus galimybes (Ciklas „Viršūnės ir gelmės“), žmogaus Gyvas tikėjimas – motina tiki visa savo esybe, tai daro ne iš pareigos, Mykoliukas ieško sąlyčio su dvilypumą („Altorių šešėly“) nuoširdžiai, atvirai. Supranta, kad teorinis mokymas gyvo tikėjimo nesukuria. gamta, kad patirtų šviesių V. M. P. studijuodamas Peterburgo Įstojęs į kunigų seminariją nori pajusti meilės Dievui pojūtį. Tai, ką mes emocijų. Abiems veikėjams dvasinėje akademijoje gilinosi į darom dėl mylimo, nėra sunku, darome viską su džiaugsmu ir malonumu, bet tai šviesa, atgaiva. seminarijos veikla jį vargina, varžo, jam tai nepriimtina. Melsdamasis filosofinės lyrikos pradininko F. Gamta mano sielos nuklysta mintys. Tikras tikėjimas sutiktų prasmę seminarijos auklėjimui. Tiutčevo kūrybą. Nepatiria asmeniško santykio su Dievu, kokį patiria motina. atspindys. Pastraipa Dievas atrodo kaip savaime suprantamas dalykas. Tapatina Dievą su gamta, Ar sunku būti savimi? supranta, kad be gamtos (be Dievo) negalėtų gyventi, bet jo nemyli. Kiekviename žmoguje, Ar pastebėjote, kad dažnai anot Vinco Mykolaičio – artimieji vieni kitiems linki visose Nejaučia Dievo ir dėl to abejoja savo kelio pasirinkimu. Putino, yra viršūnės ir Kol nesurandam tikro pašaukimo nuolat abejojame, dvejojame. gelmės. situacijoje išlikti savimi? Dauguma tai Mąstymas paverčia mus bailiais – Hamletas. Žmogus dažniai suvokimas kaip daro, nes mano, kad žmogus, turėdamas Vasaris labai ilgai sprendžia, kol pasirenka vieną kelią. duali būtybė. Geriausiai savo nuomonę ir ja vadovaudamasis, žmogaus dvilypumą atskleidžia F. Nyčė, apibūdinęs žmogų kaip bus laimingas. Žinoma, dažniausiai taip Antroji dalis „Eina gyvenimas“ Apolono ir Dioniso pradų jungtį. ir nutinka, nes toks žmogus paiso savo Apoloniškasis pradas norų ir tokiu būdu jaučiasi patenkintas. Ištikimybės įžadai verčia ilgai neatsisakyti kunigystės. simbolizuoja protą, saiką, savęs pažinimą. Dionisiškasis pradas – Visgi dauguma man pritartų, jog tokių chaosą, žemiškus malonumus, Paskiriamas klebonu Kalnynų parapijoje sutvarkė bažnyčią, lanko mišias, žmonių, kurie visada išlieka savimi, tačiau išgyveno, kad patardamas žmonėms, sakydamas pamokslus kalba instinktus. Žmogus turi išmokti slopinti gąsdinančią savo nepaisydami aplinkybių, mažai. netikrai, nenatūraliai, nes pačiam trūksta tvirto tikėjimo. prigimtį. Vertėtų išsiaiškinti, kodėl taip yra. Sokratas teigė, kad žmogus yra kūniškųjų malonumų nelaisvėje, Tikriausiai viena iš pagrindinių Seminarija jį slegia. Jis yra emocingas, lakios vaizduotės, todėl jaučiasi kaip todėl išlikti doram sunku. priežasčių, kodėl žmogus pasirenka tamsoje uždarytas žmogus. Išėjęs būna tikras sau, atbunda jo mintys ir jausmai. Pajunta išsilaisvinimą. nebūti savimi, yra aplinkinių įtaka. Ne Susipažįsta su Baroniene Rainakiene. Gyventi reikia taip, kad būtų malonu. paslaptis, kad kiekvieną žmogų supa jo Kelia puotas, apsodina savo dvarą rožėmis, kad gražu visiems būtų. artimieji. Džiaugiamės, kai šeimos Baronienė jam pataria pažinti ir studijuoti gyvenimą, jei nori būti rašytojas. nariai mus palaiko, padrąsina, tačiau yra Baronienė teigė, kad menas yra platus kaip gyvenimas, o dvasininko pasaulis tokių atvejų, kai dėl jų įtakos žmogus siauras. Gerai pažinojo žmogaus prigimtį, Žinojo, kad kuo žmogus labiau ją nesivadovauja savo širdimi ir bijo būti slopina, tuo didesnis vidinis nepasitenkinimas. Jos patarimai yra gyvenimiški. savimi. Ne išimtis ir XIX a. Lietuvos Ramutis kviečiasi pokalbio, kad pasauliečiui taip rašyti dera, bet kunigui ne. visuomenė, kurioje dėl tam tikrų Nederėtų taip elgtis, nes jis atstovauja visam kunigų luomui. standartų, žmonių likimas galėjo būti išspręstas už juos. Tuo metu viena iš Kunigas Jonas Stripaitis labiausiai gerbiamų profesijų buvo Jam parduotuvės reikalai rūpėjo labiau nei bažnyčios, jis buvo pirmininkas, kunigystė. Tas, kuris tarnavo Dievui, iždininkas. Žmonės piktinosi Stripaičio veikla. Kunigas Stripaitis konflikto metu pastumia jaunuolį, kuris sunkiai suserga ir kliedi. Klebonas Platūnas užtikrindavo visavertį gyvenimą visai rūpinasi ūkiu. Jis tvarkė ūkį, todėl buvo labai nepatenkintas, kai per savo giminei. Dėl šios priežasties to darbymetį paprašydavo krikštyti vaiką, važiuoti pas ligonį. Vasaris jaučia meto vyrai buvo skatinami tėvų stoti į nepasitenkinimą kunigų luomui, mato, kad kunigai veidmainiauja. seminariją. Natūralu, kad tėvų įtaka dažnai skatindavo ar net priversdavo jų Trečia dalis „Išsivadavimas“ vaikus rinktis nenorimą kelią, ir tokiu būdu prislopindavo jų vidinius norus. Nebenori gyventi meluodamas, apsimetinėdamas, jaučia disharmoniją, Panašią situaciją aprašė poetas jis siekia būti tikruoju savimi, tik rašydamas įprasmins gyvenimą. V.Mykolaitis - Putinas romane „Altorių Vos prasidėjus karui Liudas išvyksta iš Lietuvos. Užsienyje lankydavo teatrą, šešėly“. Kūrinio pagrindinis veikėjas nebevilkėjo sutanos, nevykdė kai kurių dvasininko pareigų. Prancūzijoje mokosi kunigų seminarijoje. Praėjus mėgavosi laisve ir labai nusimindavo, kai sutikdavo žmogų, kuris jį pažinojo kuriam laikui Liudas Vasaris pastebi kaip kunigą. Jam grįžus į Lietuvą tėvas nusimena, jog jis nebus parapijos kunigų kyšininkavimą, veidmainystę, kunigas. Liudas supranta, jog turi būti atviras sau, jis nebenori todėl paisyti seminarijos tvarkos tampa veidmainiauti. Nors gerbia kunigų luomo idėją, bet jis nenori dvilypio gyvenimo. Jis nori gyventi taip, kaip mąsto, tiki, jaučia. Todėl meta sunkiau. Be to, jis jaučia svetimumą kunigystę ir pasiryžta eiti poeto keliu. tikėjimui, kurio yra mokomas. Pagrindinis veikėjas nori išstoti iš Meta kunigystę, bet Dievo neišsižada. Jis sako, kad mano dievas nereikalauja kunigų seminarijos ir išbandyti save taisyklių... kuriant. Tai, jis mano, suteiks jam Itin svarbi romane meilės tema. daugiau džiaugsmo. ... Tačiau Vasariui Liucės mirtis galutinai įtikina Vasarį mesti seminariją. Atsisveikinimo laiške trukdo mintis, jog toks pasirinkimas rašo, kad visas jos gyvenimas buvo melas. Ji gyveno su žmogumi, kurio sugriaus tėvų troškimus. Taigi, kai nemylėjo, jautėsi nelaiminga. Tikėjosi tik sūneliui gero gyvenimą. Suvokia, kuriais atvejais išlikti savimi yra labai kad gyvenimas buvo netikras. Nusižudo, nes netekusi sūnaus, netenka sunku. Visgi nevykdant savo vidinių gyvenimo prasmės. Vasaris supranta, kad turi būti tikruoju savimi – poetu. svajonių siela prigęsta ir žmogus negali Kitaip jo gyvenimas būtų beprasmis kaip ir Liucės. jaustis laimingas. Visos moterys – Liucė, baronienė Rainakienė, Auksė – brandina Liudą Vasarį kaip asmenybę, leidžia išvysti savo netobulumą ir keistis. Poetas su moterimis visada išgyvena ypatingą santykį – jos jo mūzos, įkvėpėjos, kūrybos galių skatintojos.
Stiprėjant Liudo ir Auksės santykiams, Vasaris pradėjo justi naujo
gyvenimo viltį, skatinančią nepasiduoti, ieškoti išsivadavimo. Pamildamas Auksę jis ,,stiprėjo savo viduj“, jis tikėjosi, kad ,,dar gyvens natūraliu gyvenimu“. Auksė kritiškai žiūrėjo į Liudo kunigišką gyvenimą : ,,Kunigystė nieko tavy nesuformavo, ir nieko tu nesugriausi, ją atmetęs.“ Liudas jai pritarė. Auksė - mergina, kurios dėka Liudas Vasaris supranta savo gyvenimo esmę. Meilė poezijai ir meilė moteriai padeda Liudui Vasariui apsispręsti ir atsisakyti kunigų luomo.