Riteriai literatūroje

Visi girdėjome apie riterius iš knygų ar filmų. Bet kas yra riteris? Riteris – tai narsus, sumanus,
stiprus ir garbingas viduramžių karys. Riterio vardas nebuvo paveldimas, tik įgyjamas. Riterių sūnūs
nuo septynerių metų būdavo auklėjami senjoro dvare: mokomi jodinėti, valdyti ietį ir kalaviją, šaudyti
iš lanko. Sulaukę dvidešimt vienų, jaunuoliai būdavo įšventinami į riterius. Riteriu galėjo tapti tik
krikščionis.
Riteris privalėjo būti krikščionybės gynėjas, silpnųjų užtarėjas, blogio naikintojas ir gėrio
skleidėjas. Būtinai stiprus, nes jo šarvai sverdavo nuo 60 iki 80 kg. Bet svarbiausia buvo riterio garbė.
Kaltinimas silpnumu, bailumu ir gobšumu būdavo didžiausia gėda. Šlovę pelnydavo ne tiek
pergalėmis, kiek elgesiu mūšio lauke. Garbingas karys negalėjo sau leisti pasinaudoti priešo silpnumu.
Jis negalėjo žudyti beginklį priešą ar smogti į nugarą.
Šios riterio savybės yra aprašomos riterijos literatūroje, kuri yra neatskiriama viduramžio
kultūros dalis. Tobulo riterio paveikslas yra parodytas XII a. prancūzų poemoje Rolando giesmė.
Kūrinyje pasakojama apie frankų žygį į musulmonų arabų užimta Ispaniją. Pagrindiniu veikėju yra
riteris Rolandas. Jo brolis Olivjė, kai pamatė daug didesnę musulmonų armiją, prašo pakviesti
pastiprinimą. Bet Rolandas atsisako. Jis bijojo prarasti gerą vardą daugiau negu mirties. Jis drąsiai
stojo į kovą prieš arabų armiją ir mirė mūšio lauke kaip garbingas riteris.
Rolando giesmėje matome narsaus ir garbingo riterio paveikslą. Dar vienas tikrojo riterio
pavyzdys yra legendoje Tristanas ir Izolda. Šį kartą su išgalvotą pabaisą – slibinu. Tristanas nukauna
slibiną, bet dėl nuodu krenta kaip negyvas. Tada Agingeranas Rudasis, Airijos karalio senešalas,
melagis ir bailys įtikina visus, kad tai jis nukovė pabaisą. Tristaną randa Airijos karalienė, Izoldos
Auksaplaukės motina, kuri rūpinasi ligoniu. Tada ji prisimena, kad jis nužudė jos brolį Morholtą.
Tristanas nebijo priimti už tai didelę atsakomybę net jei grasinamas mirtimi. Vėliau jis stoja į lygią
dvikovą prieš senešalą, su tikslu įrodyti, kad Agingegaras yra melagis. Tas iš karto prisipažįsta, nes yra
bailys ir nenorėjo kautis. Taigi Tristanas yra tikrojo riterio pavyzdys.
Riteris yra visiškai kitaip parodytas viename iš žymiausių romanų Don Kichotas. Jis buvo
išleistas XVII a. pradžioje – viduramžio pabaigoje. Tais laikais riterio romanai vėl išpopuliarėjo. Bet
naujuosiuose romanuose riterystės idealai išsigimę, riteriai pamiršę, dėl ko kovoja, kokia jų žygių
prasmė. Todėl Ispanų rašytojas Migelis de Servantesas Saavedra sudavė stipriausią smūgį jų
populiarumui. Kai 1605 m. pasirodė Don Kichoto I dalis, nebuvo išleista nė vieno naujo riterių
romanų.
Servanteso romanas pasakoja apie Don Kichotą – riterį, nešantį riterio idealus. Bet iš tikrųjų jis
yra tiesiog išprotėjęs bajoras, perskaitęs per daug XVI a. riterio romanų. Jis keliauja į nuotykius, kur
kovos su milžinais ir priešo kariaunomis. Bet tai yra tik jo fantazija, nes milžinai iš tiesu yra
paprasčiausi malūnai, o priešų armija – avių banda. Visi laiko Don Kichotą kvailių ir bepročiu.
Autorius naudojant šį nepaprastą personažą maksimaliai išjuokino riterystės idealų netūrinčius
romanus.
Apibendrinant, riterystė literatūroje yra parodyta skirtingai. XII – XIII a. romanuose yra
aprašomas idealaus riterio paveikslas. O XVI a. nauji romanai prarado svarbias riteriškumo savybes ir
ši problema yra kritikuojama naudojant nepaprastą veikėją, kaip Don Kichotas.