Ar tiesa, kad apie žmogų reikia spręsti iš jo darbų, o ne iš žodžių?

Žmonės jau nuo seno užsiima įvairiais darbais ir taip pat nuo seno kalba, bet dažnai žmonių darbai ar
veiksmai neatitinka jų žodžių. Pasakyti galima bet ką, kalbėti yra lengva ir paprasta. Žodžiais galime išreikšti
savo visas mintis, galime pasakyti savo svajones, tikslus ir panašiai, bet žodžiais galime ir meluoti, įžeisti,
įskaudinti.
Žmonių liežuvis visais laikais dirbdavo daugiau už jų rankas ir širdį. Kito žmogaus akyse galima būti
avineliu kuris gražiai kalba, galima pasakyti gražiausius žodžius, o už akių būti vilku kuris šmeižia, meluoja ir
bando sužlugdyti. Iš tikrųjų žodžiai yra niekas kol tie žodžiai nėra pagrindžiami darbais. Pasakyti yra lengva,
o padaryti kažką dėl kitų yra žymiai sunkiau, nes kartais dėl to turime ir paaukoti save. Romane ,,Lygiosios
trunka akimirką‘‘ pagrindinis veikėjas Izaokas mums atskleidė koks turi būti žmogus kuris ne tik kalba, bet
kuris ir aukojasi dėl kitų, kad kitiems būtų geriau. Jis buvo žydas, gyveno Vilniaus žydų gete, o žydų
gyvenimas ten buvo beprotiškai sunkus. Izaokas žaidė šachmatų partiją su to geto apsauginiu Šogeriu.
Šogeris beširdis ir tai galima matyti iš jo veiksmų. Jis kankina, skriaudžia žydus, net ir mažus vaikus. Tai
parodo jog jis šiame romane yra blogis. Taigi jie žaidė šachmatais, bet ne paprastą partiją. Jie žaidė iš
gyvybių. Jei Izaokas pralaimi jis gyvena, o geto vaikai išvežami ir nužudomi, jei laimi – jis miršta, bet vaikai
lieka išgelbėti. Jis laimėjo ir paaukojo savo gyvybę dėl kitų. Šioje situacijoje jo veiksmai apie jį pasakė daug
daugiau nei būtų pasakę bet kokie žodžiai. Jo veiksmai pasakė jog jis yra geras, drąsus ir begalo
pasiaukojantis žmogus.
Apibendrindama norečiau pasakyti, kad visada reikia stengtis netuščiažodiauti kitiems, bet parodyti savo
vidų kitiems per savo veiksmus, o girtis tik sau pačiam. Žodžiai greit miršta, jie greičiau užmirštami nei
veiksmai, o veiksmai palieka antspaudą ilgam.