PIKTŽOLĖS

Piktžolės gali būti grupuojamos pagal įvairius požymius.

Išskiriamos keturios klasifikacijos:

• botaninė,
• ekologinė,
• morfologinė,
• biologinė.

Botaninė klasifikacija – tai piktžolių skirstymas pagal lapų, stiebų morfologinius

požymius į skyrius, klases, šeimas, gentis, rūšis.

Ekologinė klasifikacija – piktžolių skirstymas pagal jų augimvietes.

Morfologinė klasifikacija – piktžolių skirstymas pagal jų aukštį, lyginant su javais.

Biologinė klasifikacija – piktžolių skirstymas pagal jų amžių, dauginimosi ir mitybos

būdus. Šią klasifikaciją būtina žinoti parenkant piktžolių naikinimo priemones.
 Piktžolių botaninės klasifikacijos principai

SKYRIUS Asiūklūnai Magnolijūnai (Gaubtasėkliai)

(sporiniai induočiai)
KLASĖ Magnolijainiai Lelijainiai
(dviskilčiai) (vienaskilčiai)
POKLASIS Gvazdikažiedžiai Lelijažiedžiai
ŠEIMA Asiūkliniai Balandiniai Migliniai (varpiniai)
GENTIS Asiūklis Balanda Varputis
RŪŠIS Dirvinis, balinis, Baltoji, gausiasėklė, Paprastasis, šuninis
gegužinis, miškinis ir žydralapė, panaminė,
kt. raudonstiebė ir kt.
 PIKTŽOLĖS

NEPARAZITINĖS PUSIAU PARAZITINĖS PARAZITINĖS

TRUMPAAMŽĖS DAUGIAMETĖS

EFEMERINĖS SĖKLOMIS VEGETATYVIŠKAI IR SĖKLA

PLINTANČIOSIOS PLINTANČIOSIOS
VASARINĖS
LIEMENŠAKNINĖS ŠLIAUŽIANČIOSIOS
ANKSTYVOSIOS
KUOKŠTAŠAKNINĖS ŠAKNIASTIEBINĖS
VĖLYVOSIOS
ŠAKNIAATŽALINĖS
ŽIEMOJANČIOSIOS
STIEBAGUMBINĖS
ŽIEMINĖS
SVOGŪNINĖS
DVIMETĖS
 Neparazitinės piktžolės. Jos pačios ima
maisto medžiagas iš dirvos ir vykdo fotosintezę.

Neparazitinės piktžolės skirstomos į

trumpaamžes ir daugiametes piktžoles.
Pusiau parazitinės
piktžolės

Jų šaknys trumpos (3-5 cm), su

čiulptukais, kuriais iš kitų
augalų čiulpia maisto
medžiagas. Neradusios augalo
maitintojo, šios piktžolės gali
egzistuoti savarankiškai, nes
turi šaknis, lapus, žiedus ir
vykdo fotosintezę.
Pvz., didysis barškutis,
raudonasis skėstukas, stačioji
akišveitė ir kt.
Didysis barškutis
Rhinanthus
angustifolius
Raudonasis
skėstukas
Odontites vulgaris
Stačioji akišveitė
Euphrasia stricta
 Parazitinės
piktžolės

Jos neturi žalių lapų,

nevykdo fotosintezės,
todėl pačios negali
pasigaminti organinių
medžiagų. Neturi ir šaknų.
Tai augalai, turintys tik
stiebą, kuriuo apsivynioja
ant kitų augalų ir
čiulptukais iš jų ima
maisto medžiagas.
Pvz., lininis brantas,
dobilinis brantas ir kt.
 Lininis brantas
Cuscuta epilinum
Dobilinis brantas
Cuscuta trifolii
 PIKTŽOLĖS

NEPARAZITINĖS PUSIAU PARAZITINĖS PARAZITINĖS

TRUMPAAMŽĖS DAUGIAMETĖS

EFEMERINĖS SĖKLOMIS VEGETATYVIŠKAI IR SĖKLA

PLINTANČIOSIOS PLINTANČIOSIOS
VASARINĖS
LIEMENŠAKNINĖS ŠLIAUŽIANČIOSIOS
ANKSTYVOSIOS
KUOKŠTAŠAKNINĖS ŠAKNIASTIEBINĖS
VĖLYVOSIOS
ŠAKNIAATŽALINĖS
ŽIEMOJANČIOSIOS
STIEBAGUMBINĖS
ŽIEMINĖS
SVOGŪNINĖS
DVIMETĖS
 TRUMPAAMŽĖS PIKTŽOLĖS gyvena
1-2 metus, tačiau sėklas subrandina vieną
kartą, po to sunyksta. Jos dauginasi ir
plinta tik sėklomis.
 Efemerinės piktžolės yra tokios, kurios per
vieną vegetacijos periodą gali subrandinti
daugiau kaip vieną sėklų kartą. Tokios piktžolės
yra daržinė žliūgė, vienametė miglė,
smulkiažiedė galinsoga ir kt.
Daržinė žliūgė
Stellaria media
Vienametė miglė
Poa annua
 Paprastoji žilė
Senecio vulgaris
Smulkiažiedė galinsoga
Galinsoga parviflora
 Vasarinės piktžolės - tai vienamečiai augalai, kurie
sudygsta pavasarį ir iki rudens subrandina sėklas,
išbarsto ir sunyksta. Jeigu jos sudygsta vėlai rudenį,
per žiemą iššąla. Vasarinės piktžolės skirstomos į
ankstyvąsias ir vėlyvąsias.

Ankstyvosios piktžolės. Šios piktžolės sudygsta anksti

pavasarį ir sėklas subrandina dažniausiai vasaros
viduryje. Pvz., garstukas, baltoji balanda ir kt.
Dirvinis garstukas
Sinapis arvensis
 Dirvinis ridikas
Raphanus raphanistrum
 Baltoji balanda
Chenopodium album
 Gausiasėklė balanda
Chenopodium polyspermum
Vijoklinis pelėvirkštis
Fallopia convolvulus
Trumpamakštis rūgtis
Persicaria lapathifolia
 Dėmėtasis rūgtis
Persicaria maculosa
Paprastoji takažolė
Persicaria aviculare
 Dirvinė aklė
Galeopsis tetrahit
 Dirvinis kežys
Spergula arvensis
Vienametė klestenė
Scleranthus annuus
 Dirvinė karpažolė
Euphorbia helioscopia
Tuščioji aviža
Avena fatua
Vėlyvosios vasarinės piktžolės. Šios grupės
piktžolės pradeda dygti jau gerokai įšilus žemei
ir sėklas subrandina vasaros pabaigoje. Pvz.,
paprastoji rietmenė, šiurkštusis burnotis,
rusvoji šerytė ir kt.
 Paprastoji rietmenė
Echinochloa crus - galli
Rusvoji šerytė
Setaria pumila
 Šiurkštusis burnotis
Amaranthus retroflexus
Žiemojančiosios piktžolės. Šios piktžolės,
sudygusios antroje vasaros pusėje arba ankstyvą
rudenį, skrotelės fazės peržiemoja, o pavasarį
užaugina stiebus, žiedus, subrandina sėklas. Jeigu
žiemojančiosios piktžolės sudygsta pavasarį, jos iki
rudens gali subrandinti sėklas, nes joms žiemojimas
nebūtinas.
Priklausomai nuo sudygimo sąlygų ir laiko, žiemos
temperatūrų tos pačios rūšies piktžolės gali būti ir
vasarinės ir žiemojančiosios. Pvz., bekvapis
šunramunis, rugiagėlė, dirvinė čiužutė ir kt.
 Dirvinė raugė
Agrostemma githago
 Bekvapis šunramunis
Tripleurospermum perforatum
Paprastoji rugiagėlė
Centaurea cyanus
Dirvinis raguolis
Concolida regalis
 Trikertė žvaginė
Capsella bursa – pastoris
Dirvinė čiužutė
Thlaspi arvense
Kibusis lipikas
Galium aparine
Dirvinė neužmirštuolė
Myosotis arvensis
Dirvinė našlaitė
Viola arvensis
 Smalkinis tvertikas
Erysimum cheiranthoides
Šelmeninė kreisvė
Crepis tectorum
Raudonžiedė notrelė
Lamium purpureum
Rupūžinis vikšris
Juncus bufonius
Žieminės piktžolės. Šios piktžolės sudygsta iš rudens,
pereina visus augimo tarpsnius kaip ir žiemkenčiai, joms
būtina pereiti jarovizacijos tarpsnį, kad galėtų
subrandinti sėklas. Sudygusios pavasarį, jos nepraeina
jarovizacijos tarpsnio, todėl nežydi ir nesubrandina
sėklų. Šios grupės piktžolės dažniausiai paplitusios
žiemkenčių pasėliuose. Pvz., ruginė dirsė, dirvinė
smilguolė, mažoji strugena ir kt.
 Ruginė dirsė
Bromus secalinus
Dirvinė smilguolė
Apera spica – venti
 Mažoji strugena
Myosurus minimus
Dvimetės piktžolės. Tai tokios piktžolės, kurios
pirmais metais išaugina vegetatyvinius organus.
Ypač gerai išsivysto šaknys, kuriose susikaupia
maisto medžiagų. Atėjus žiemai, antžeminė augalo
dalis sunyksta ir peržiemoja tik šaknys. Kitą
pavasarį iš šaknies kaklelio išauga stiebas, žiedai ir
sėklos. Subrandinęs sėklas, augalas sunyksta kartu
su šaknimis. Pvz., paprastoji morka, paprastasis
kmynas, baltažiedis barkūnas, ir kt.
Paprastoji morka
Daucus carota
Paprastasis kmynas
Carum carvi
Paprastoji varnalėša
Arctium tomentosum
Baltažiedis barkūnas
Melilotus albus
 PIKTŽOLĖS

NEPARAZITINĖS PUSIAU PARAZITINĖS PARAZITINĖS

TRUMPAAMŽĖS DAUGIAMETĖS

EFEMERINĖS SĖKLOMIS VEGETATYVIŠKAI IR SĖKLA

PLINTANČIOSIOS PLINTANČIOSIOS
VASARINĖS
LIEMENŠAKNINĖS ŠLIAUŽIANČIOSIOS
ANKSTYVOSIOS
KUOKŠTAŠAKNINĖS ŠAKNIASTIEBINĖS
VĖLYVOSIOS
ŠAKNIAATŽALINĖS
ŽIEMOJANČIOSIOS
STIEBAGUMBINĖS
ŽIEMINĖS
SVOGŪNINĖS
DVIMETĖS
DAUGIAMETĖS PIKTŽOLĖS. Jų Lietuvoje yra apie 30% visų
piktžolių rūšių. Tai tokios piktžolės, kurios toje pačioje vietoje gali
augti ir daugintis nuo kelių iki keliolikos metų. Žiemą jų antžeminės
dalys sunyksta, o pavasarį iš požeminių organų vėl atželia.
Daugiametės piktžolės dauginasi sėklomis ir vegetatyviai. Pagal
dauginimosi būdą skiriamos tokios grupės:

Sėklomis plintančiosios piktžolės. Tai tokios piktžolės, kurių šaknys

lieka žiemoti, o pavasarį iš jų vėl atauga augalai. Jos daugiausia išplinta sėklomis.
Atsižvelgiant į šaknų sistemą, sėklomis plintančiosios piktžolės dar yra skirstomos į
liemenšaknines ir kuokštašaknines.
Liemenšaknės piktžolės

Jos turi pagrindinę gerai

išvystytą šaknį ir į šonus
išsikerojusias mažas
šakneles. Pvz.,
paprastoji kiaulpienė,
rauktalapė rūgštynė.
Paprastoji kiaulpienė
Taraxacum officinale
Rauktalapė rūgštynė
Rumex crispus
Kuokštašaknės
piktžolės

Jų menkai išsivysčiusi
pagrindinė šaknis ir
gerai išvystytos šoninės
šaknys, kurios sudaro
kuokštą.
Pvz., plačialapis
gyslotis, paprastoji
barborytė, aitrusis
vėdrynas ir kt.
Plačialapis gyslotis
Plantago major
Siauralapis gyslotis
Plantago lanceolata
Aitrusis vėdrynas
Ranunculus acris
Paprastoji barborytė
Barbarea vulgaris
 Vegetatyviai ir sėklomis
plintančiosios piktžolės
Jos plinta ir dauginasi ne tik sėklomis, bet ir įvairiais
vegetatyviniais organais (stiebais, šakniastiebiais,
stiebagumbiais, svogūnais ir kt.). Pagal tai, kaip
plinta, jos skirstomos į grupes.
Šliaužiančiosios piktžolės
Šios piktžolės dauginasi
šliaužiančiu stiebu, kuris
ties bambliais įsišaknija, ir
taip susiformuoja naujas
augalas.
Pvz., šliaužiantysis
vėdrynas, žąsinė
sidabražolė, šliaužiančioji
tramažolė.
Šliaužiantysis vėdrynas
Ranunculus repens
Žąsinė sidabražolė
Potentilla anserina
Šliaužiančioji tramažolė
Glechoma hederacea
Šakniastiebinės

Dauginasi požeminiais
stiebais, kurie vadinasi
šakniastiebiai. Ant jų
išauga pumpurai, iš
kurių leidžiamos
šaknys ir formuojasi
nauji augalai. Pvz.,
paprastasis varputis,
dirvinis asiūklis,
ankstyvasis šalpusnis ir
kt.
Paprastasis varputis
Elytrigia repens
 Dirvinis asiūklis
Equisetum arvense
Ankstyvasis šalpusnis
Tussilago farfara
Paprastoji kraujažolė
Achillea millefolium
Šakniaatžalinės piktžolės
Šios piktžolės turi stiprią,
giliai smingančią (1,0-1,5
m) šaknį ir keliais aukštais
išsidėsčiusias
horizontalias šaknis,
turinčias daug pumpurų,
iš kurių išauga naujos
atžalos. Pvz., dirvinė
usnis, dirvinė pienė,
dirvinis vijoklis ir kt.
 Dirvinė usnis
Cirsium arvense
 Dirvinė pienė
Sochus arvensis
 Dirvinis vijoklis
Convolvulus arvensis
Smulkioji rūgštynė
Rumex acetosella
Stiebagumbinės
piktžolės

Pagrindinis jų
dauginimosi organas yra
dirvoje esantis šaknų
sustorėjimas -
stiebagumbis. Dirbant
žemę stiebagumbiai
lengvai trupa į atskirus
narelius, iš kurių išauga
nauji augalai. Pvz.,
dirvinė mėta, pelkinė
notra.
 Dirvinė mėta
Mentha arvensis
 Pelkinė notra
Stachys palustris
Svogūninės
piktžolės

Jų stiebai žemėje
baigiasi
svogūnėliu, kuriais
jie dauginasi. Pvz.,
laukinis česnakas.
Laukinis česnakas
Allium oleraceum