N O R A R O B E R TS

(Nora Roberts)

Žavus nuomininkas
Rom anas
U D K 820(73)-3 © 1992 , N o r a Roberts,
R o-04 H e r M o t h e r ’s K eeper

Šis le idinys p u b li k u o ja m a s pagal s u ta r tį su

„ H a r l e q u i n E n terpris es II B.V. / s. a. r. 1.“

Visos teisės į šį k ū rin į s a u g o m o s , įs k a ita n t teisę a tk u rti

visą a rb a iš dalies b e t k o k ia fo rm a .

Visi šios kny g o s p ersonaža i yra išgalvoti.

Bet ko ks p a n a š u m a s į tik ru s a sm e n is, gyvus ar
m i ru siu s, yra visiškai atsitik tin is .

IS S N 1 8 2 2 - 6 8 2 5
ISBN 9 7 8 -6 0 9 -4 0 6 -0 0 5 -2
© G i n a L inkvtė , v ertim as
iš an g lų kalbos, 2 0 0 9
© J u d ita G ir n y tė , diz ainas, 2 0 0 9
© S h u tte r s t o c k . c o m , viršelio
nuotrauka
© „S vajon ių k n y g o s 11, 2 0 0 9

. S v a j o n i ų r o m a n a i u yra U A B „ S v a j o n i ų k n y g o s “ p r e k i ų ž e nk la s .
 PIRMAS SKYRIUS

aksi išnėrė iš sausakimšo oro uosto. Ap­

T siausta pulsuojančio Luizianos karščio
Gvenė lėtai atsiduso. Ji pasimuistė, nes dramblio
kaulo spalvos batisto palaidinukė buvo drėgna.
Trumpam palengvėjo. Pašnairavusi pro langą nu­
sprendė, kad per tuos dvejus metus, kol buvo išvy­
kusi, liepos saulė gimtinėje nė trupučio nepasikeitė.
Automobilis išsuko iš Naujojo Orleano centro ir
pakeitęs kryptį nuskriejo į pietus. Iš tikrųjų per tą
laiką, išskyrus ją, čia nedaug kas buvo pasikeitę. Nuo
pakelės medžių tebedrykso ispaniškosios* samanos,
suteikdamos saulės nutviekstai popietei fantastišku­
mo įspūdį. Ore sklandė toks pat šiltas ir sodrus gėlių
aromatas. Toks pat jaudinamas ramus tingulys, apie
kurį gyvendama Manhatane buvo bemaž pamiršusi.
Taip. Gvenė ištempė kaklą, akimis gaudydama tarp
Medžių šmėkščiojančią upės juostą. Pasikeičiau tik
aš. Užaugau.
Juk išvyko iš Luizianos vos dvidešimt viene­
rių, - dar labai romantiška ir naivi. Bet dabar jai

K e d e n i n ė til an d sij a, p a p l it u s i v is oj e A m e r i k o j e , a u ga a n t
M e d ž i ų ša k ų , š a k n y s o r i n ė s ( ve r t .) .
4 | NORA ROBERTS

dvidešimt treji, tad jautėsi subrendusi ir turinti

patirties. Madų žurnalo Style redaktoriaus asistentė
mokėjo ne tik susidoroti su degančiais terminais ar
guosti nepatenkintus modelius, bet ir daug ko atsi­
sakyti dėl karjeros. Ir net daugiau: ji išmoko įveikti
savo vienatvę, išsiversti be pažįstamų veidų ir įprastų
vietų. Pasimiršo skausmingas namų ilgesys, graužęs
pirmuosius mėnesius Niujorke, dingo netikrumo
kančia ir vienatvės baimė. Gvenė Leikroz ne tik
ištvėrė persikėlimą iš magnolijų krašto į betoninį
miestą - ji iškovojo pergalę. Ta mergina iš mažo
pietų valstijos miestelio dabar gali savimi pasirūpinti
pati, - su iššūkiu pamanė ji. Gvenė važiavo namo
ne šiaip jų aplankyti ar vasaroti - ji turi misiją. Ir,
nesąmoningai tarsi patvirtindama savo pasiryžimą,
prie krūtinės prispaudė sukryžiuotas rankas.
Taksi vairuotojas užpakalinio vaizdo veidrodėlyje
retsykiais nužvelgdavo pailgą keleivės veido ovalą,
apgaubtą pečius siekiančių rusvų plaukų kupetos.
Jos veido bruožai buvo dailūs, bet dėl kelių susime­
tusių niūrių raukšlelių atrodė kiek aštroki. Didelės
akys - nukreiptos kažkur į tolį, o stambokos putlios
lūpos nesišypsojo. Vis dėlto, nepaisant rūsčios išvaiz­
dos, taksistas nusprendė, kad būtent tokį veidą turi
nugalėtoja. Gvenė nesijautė stebima - ji tebesėdėjo
suraukusi antakius, paskendusi savo mintyse. Gam­
tovaizdis susiliejo, paskui suvis išnyko iš akių.
 ŽAVUS N U O M I N I N K A S | 5

Kaip gali keturiasdešimt septyneriiį mėty moteris

būti tokia naivi?- stebėjosi Gvenė. Kodėl mama
turėtų taip apsikvailinti? Tiesa, ji visada buvo sva­
joklė ir nepraktiška, bet tiek! Dėl visko kaltas tik
jis, - apmaudžiai nusprendė mergina. Ji prisimerkė
ir pajuto kitą pykčio antplūdį, ūmus raudonis at­
gaivino blyškią jos odą. Lukas Pauersas, - sugriežė
ji dantimis. Tas klestintis romanistas ir scenaristas.
Ir niekšas, - pridūrė nesąmoningai gniauždama ir
sukdama odinę rankinę, šią akimirką pasirodžiusią
įtartinai giminingą padarui, kuriam ketino nusukti
galvą. Trisdešimt penkerių metų niekšelis. Gerai, pone
Pauersaiy dabar ja u baigsis trumpas jūsų ir mano
mamos meilės nuotykis. Visas tas mylias sukoriau tik
tam, kad jus išgrūsčiau. Geruoju ar piktuoju — bet
kuriuo būdu tai padarysiu.
Gvenė atsilošė, nusibraukė nuo akių kirpčiukus
^ apmąstė, kokį malonumą patirs išstumdama Luką
Pauersą iš motinos gyvenimo. Mintimis nuklydo
prie naujos jo knygos. Dabar ponas Pauersas rink­
damas medžiagą savo romanui turės išsiversti be mano
mamos. Ji suraukė antakius. Prisiminė trijų pastarųjų
mėnesių motinos laiškus. Tas rašytojas buvo mini­
mas beveik kiekviename našlaitėmis kvepiančiame
popieriaus lape: jis padėdavo motinai darbuotis
sode, vesdavosi ją į teatrą, kaldavo vinis... Jis buvo
tiesiog nepakeičiamas.
6 | N O R A ROBERTS

Iš pradžių Gvenė, galima sakyti, nekreipė dėme­

sio į nuolatines užuominas apie Luką. Buvo įpratusi
prie tokio motinos žavėjimosi žmonėmis, prie gan
įmantraus ir sentimentalaus jos požiūrio. Gvenė
giliai atsiduso. Tiesą sakant, tuo metu jai labiau
rūpėjo jos gyvenimas, savos problemos. Mintys nu­
skriejo prie Maiklo Palmerio - praktiško, egoistiško,
talentingo, patikimojo Maiklo. Prisiminė apgailėti­
nai žlugusius jųdviejų santykius; nevilties debesėlis
užtemdė jos veidą. Jis nusipelnė daugiau nei galėjau
jam duoti, - liūdnai pamanė ji, ir akyse šmėkštelėjo
nerimas dėl to, kad nesugebėjo dalytis tuo, ko taip
troško Maiklas. Taigi, nenorėdama ar negalėdama
atsiduoti ji išsaugojo ir savo kūną, ir protą. Gvenė
papurtė galvą, nuvijo šalin įkyrias mintis ir sau pri­
minė, kad, nutrūkus draugystei su Maiklu, sėkmė
aplankė jos karjerą.
Daugelis įsivaizduoja, kad mados pasaulis yra
kerintis ir nuostabus, kad jame šurmuliuoja minios
gražių žmonių, traukiančių iš vieno pobūvio į kitą.
Gvenė kone balsu juokdavosi iš tokios absurdiškos
iliuzijos. Ji gerai žinojo, koks iš tikrųjų tas pasaulis:
beprotiškas, baisus, alinantis darbas, kaprizingi me­
nininkai, nervingi modeliai, nuolatos spaudžiantys
terminai. Aš puikiai su viskuo susidoroju, - mintijo
ji nejučia ištiesinusi pečius. Gvenė Leikroz išties
nebijojo sunkaus darbo, nebijojo ir iššūkių.
 ŽAVUS N U O M I N I N K A S |

Jos mintys skubiai grižo prie Luko Pauerso. Per­

nelyg didelis prieraišumas buvo justi motinos žo­
džiuose, ir pernelyg dažnai buvo minimas jo vardas.
Per pastaruosius tris mėnesius Gvenės rūpestis virto
nerimu, kol galiausiai pajuto turinti ką nors daryti.
Taigi ji išėjo neapmokamų atostogų. Nusprendė
tiesiog privalanti apginti savo motiną nuo to mer­
gišiaus Luko Pauerso.
Gvenės jo reputacija nebaugino —nei kaip rašy­
tojo, nei kaip moterų žinovo. Tarkim, net jeigu jis
ir abiejų sričių specialistas, - svarstė ji, - žinau, kaip
pasirūpinti savimi ir mama. Visa bėday kad mama per
daug patikli. Mato tik tai, ką nori matyti. Nepastebi
nė savo klaidų. Gvenės lūpomis slystelėjo šypsena,
ir netikėtai jos veidą nušvietė įkvėpimas. Aš ja pasi­
rūpinsiu. Visada globosiu, - ryžtingai nutarė.
{ vaikystės namus vedė liaunais magnolijų me­
džiais apsodintas takas. Taksi pasukus į kvapią
jų paunksmę, Gvenė pajuto pirmąjį nuoširdaus
džiaugsmo jaudulį. Žydinčių glicinijų aromato
dvelksmas atskriejo anksčiau, nei šmėkštelėjo namo
siluetas. Dailus, trijų aukštų, baltai gruntuotų plytų
namas, su aukštais langais per visą sieną bei ažū­
riniais metaliniais balkonais. Visą priekinę namo
pusę juosė veranda, abiejuose jos kampuose vešė­
jo glicinijos, nevaržomai stiebdamosi grotelėmis
aukštyn. Kaip ir daugelis prieškarinių Luizianos
8 | N O R A ROBERTS

namų, jis nebuvo nei labai senas, nei prašmatnus,

bet turėjo savotiško žavesio ir grakštumo, būdingo
tam laikmečiui. Gvenės manymu, namas tobulai
tiko jos motinai —toks pat trapus, nepraktiškas ir
patrauklus.
Taksi priartėjus prie tako pabaigos, Gvenė žvilg­
telėjo į trečio aukšto langus. Nedideli viršutinio
aukšto kambariai buvo rekonstruoti ir skirti sve­
čiams; taip juos vadindavo motina, o Gvenė buvo
parinkusi tikslesnį pavadinimą - nuomininkai. Šiaip
ar taip, svečių pinigai šeimai padėjo išlaikyti ir re­
montuoti namą. Taigi ji užaugo šalia svečių ir buvo
susitaikiusi su tuo nedideliu nepatogumu, kaip būtų
susitaikęs ir bet kuris kitas. Tačiau dabar, žiūrėdama
į trečiojo aukšto langus, Gvenė paniuro. Kažku­
riuose kambariuose buvo įsikūręs Lukas Pauersas.
Neilgam, - prisiekė ji mintyse ir ryžtingai iškėlusi
smakrą išlipo iš automobilio.
Sumokėjusi vairuotojui ji išsiblaškiusi atsisuko
keisto, monotoniško ir duslaus bumbsėjimo pusėn.
Kiemo pakraštyje, čia pat už vešlių kamelijų, kaž­
koks vyriškis įnikęs kirto seniai nudžiūvusį ąžuolą.
Medkirtys buvo pusnuogis - mūvėjo tik džinsus,
prigludusius prie siaurų klubų, iš po ganėtinai žemo
jų juosmens buvo matyti įdegio ruoželis. Bronzinio
atspalvio nugara ir rankos, tvirti nuo prakaito žvil­
gantys raumenys. Jo plaukai tankūs, sodrios rudos
 ŽAVUS NUOMININKAS | 9

spalvos, persipynę su šviesesnėmis, tikriausiai saulės

išblukintomis sruogomis; kelios drėgnos garbanėlės
prilipusios prie sprando ir kaktos.
Vyriškio povyzoje buvo kažkokio pasitikėjimo ir
profesionalumo: tvirtai žemėn įremtos kojos, lengvi
ir ritmingi rankų mostai. Gvenė nematė jo veido,
bet buvo tikra, kad darbas jam teikia džiaugsmo.
Karštis, prakaitas, iššūkis. Taksi išvažiavo, o ji vis
dar stovėjo ant tako ir žavėjosi primityviu paprastu
vyriškumu, išdidžiais ir įspūdingais judesiais. Kir­
vio ašmenys su aistringu grakštumu smigo tiesiai
į medžio šerdį... Jai netikėtai toptelėjo, kad jau
daugybę mėnesių nematė vyro, kuris mankštintųsi
ne tik bėgiodamas po Centrinį parką. Stebėjo tuos
ritmingus žvilgančio kirvio ir įtemptų raumenų
judesius, gėrėjosi ir pritariamai šypsojosi. Kirvis,
medis, vyras - tobula visuma, gaivališka ir graži.
Jau buvo pamiršusi, kad paprasti dalykai gali būti
tokie nuostabūs.
Senas ąžuolas drebėjo ir aimanavo, paskui trum­
pam pasviręs su švilpesiu trenkėsi žemėn. Gvenė
pajuto kvailą norą aplodismentais vainikuoti šią
akimirką.
-T ik ra i nepavadinsi jo rąstgaliu! - šūktelėjo ji.
Vyriškis kilstelėjo ranką, dilbiu nuo kaktos nu­
sibraukė prakaitą ir atsisuko. Jam už nugaros plies­
kė saulė. Prisimerkusi ji negalėjo gerai įžiūrėti jo
10 | NORA ROBERTS

veido. Šviesos aureolė gaubė jo tvirtą kūną, tankius

garbanotus plaukus. Kaip Dievas, - pamanė Gve­
nė, - pirmykštis Dievas, įkūnijantis vyrišką jėgą. Jai
stebint vyras atrėmė kirvį į kelmą ir žengė jos link.
Atrodė, kad jis buvo pratęs labiau vaikščioti per
smėlį ar žolę nei grindiniu. Galbūt tokia absurdiška
mintis jai kilo dėl sėlinančios eisenos, nes jo veido
bruožų vis dar neįžiūrėjo. Bet kažkodėl tas beveidis
atrodė jaudinantis ir stiprus žmogus. Gvenė ranka
prisidengė akis nuo ryškios saulės.
- Puikus darbas, — nusišypsojo ji, pakerėta
paprasto vyriškumo. Nė neįtarė, kaip buvo pabo­
dę derėti prie trijų dalių kostiumų ir išpuoselėtų
rankų. - Tikiuosi, neprieštaraujate, kad turite žiū­
rovę?
- Ne. Gerai atliktą medkirčio darbą įvertina ne
kiekvienas. - Jo balse nebuvo girdėti tingiai tęsiamų
balsių. Jokio panašumo į Luizianos gyventojams
būdingą tarseną.
Kai pagaliau vyriškio veidas tapo įžiūrimas, Gvenę
netikėtai pribloškė valdingi bruožai: siauras ir prakau­
lus, su nežymiai skeltu smakru. Jis buvo nesiskutęs,
bet nedidelė barzdelė tik pabrėžė vyriškumą. Po veš­
liais antakiais - šviesios melsvai pilkos akys, - ramios
ir stulbinamai protingos. Būtent tas ramus žvilgsnis
skleidė jėgą ir kerėjo, ji iškart suvokė, kad šis vyras
žino savo vertę. Tai intrigavo, tik nuo jo tiesmuko
 ŽAVUS NUOMININKAS | 11

žvilgsnio darėsi nejauku. Buvo kone tikra, kad jis

kiaurai numano jos žodžius ir permato mintis.
- Manau, turite neabejotiną talentą, - pasakė ji.
Jis atrodė abejingas, bet tame abejingume nebuvo
justi šalto nesidomėjimo. Nuoširdus, bet savo nuošir­
dumo nešvaisto, —pamanė Gvenė. - Iš tikrųjų neteko
matyti taip subtiliai nukirsto medžio. - Ji plačiai
nusišypsojo. - Karšta tokią dieną mojuoti kirviu.
- Jūs per šiltai apsirengusi, - paprastai atsakė
vyriškis, nužvelgdamas jos palaidinukę ir sijoną,
taip pat - lieknas kojinėmis apmautas kojas, paskui
vėl įrėmė akis į jos veidą. Jo žvilgsnyje nebuvo nei
įžūlaus vertinimo, nei susižavėjimo - tiesiog nužvel­
gė, ir tiek. Gvenė atvirai žiūrėjo jam į akis, mintyse
melsdama, kad tik neparaustų.
- Iš tikrųjų labiau tinku keliauti lėktuvu, nei
kirsti medžius, - atkirto ji.
Jis vos šyptelėjo, nes Gvenės balse išgirdo irzlias
gaideles. Ji pasilenkė prie lagaminų, čiupo už ran­
kenų ir netikėtai palietė jo rankas. Skubiai atšoko
lyg gavusi stiprią elektros iškrovą, kuri nutvilkiu­
si pirštus metėsi aukštyn ir perėjo per visą kūną.
Apstulbinta tokios reakcijos pažvelgė į jo ramias
akis. Gvenės veide šmėkštelėjo sumišimas, privertęs
ją trumpam suraukti antakius. Kvailė, - tarė sau,
stengdamasi nusiraminti. - Visiška kvailė. Aišku,
jis matė jos apstulbimą, sumaištį ir susierzinimą.
12 | NORA ROBKRTS

Jos akyse tarsi veidrodyje atsispindėjo visos emo­

cijos.
- Ačiū, - atgavusi pusiausvyrą ištarė Gvenė. —
Nenorėčiau jums trukdyti.
- Tai neskubu. - Jis lengvai pakėlė sunkius la­
gaminus ir pasuko akmens plokštėmis grįstu taku;
Gvenė ėjo šalia. Net ir avėdama aukštakulnius vos
siekė jo pečius. Kažkodėl ji kilstelėjo galvą pažiūrėti
į saulės nublukintas jo plaukų sruogas.
- Ar seniai čia? - paklausė ji, kai abu lipo ve­
randos laiptais.
- Keli mėnesiai. - Jis pastatė lagaminus, uždėjo
ranką ant durų rankenos ir kiek padelsęs įdėmiai į
ją pažiūrėjo. Gvenė pajuto, kaip be jokios priežasties
jos lūpos pradėjo šypsotis. - Jūs daug gražesnė nei
nuotraukoje, Gven-ivere —netikėtai pasakė jis. —At­
rodote nuoširdesnė ir labiau įžeidi. - Jis skubiai
pasisuko ir atidaręs duris vėl pakėlė lagaminus.
Gvenė, kiek atsitokėjusi nuo transo, į kurį buvo
panirusi, ištiesė ranką jo pusėn ir nusekė paskui.
- Iš kur žinote mano vardą? - reikliai paklausė
ji. Vis dar jautėsi sutrikusi ir bejėgė. Tas vyriškis
pernelyg nuovokus ir per daug žino.
- Jūsų motina nuolatos apie jus kalba, - paaiš­
kino jis, statydamas lagaminus ant grindų vėsiame
baltame prieškambaryje. - Ji labai jumis didžiuo­
jasi. - Netikėtai, net nespėjus pasipriešinti, jis pirš­
 ŽAVUS NU O M IN IN K A S | 13

tais kilstelėjo Gvenės smakrą. - Jūsų grožis visiškai

kitoks nei motinos. Ji švelnesnė, ne tokia reikli,
kur kas ramesnė. Labai abejoju, ar vyrai jus veikia
raminamai. - Jis vėl įbedė savo hipnotizuojančias
akis į apstulbusią Gvenę, o ji bemaž fiziškai juto
plūstantį jo kūno karštį. —Jai neramu, kad gyvenate
Niujorke viena.
- Niujorke negalima jaustis vienišam, tai prieš­
tarautų logikai. - Gvenės akyse šmėkštelėjo ne­
pritarimo šešėlis. - Mama niekada man apie tai
neprasitarė.
- Žinoma, ne, nes jūs dėl jos nerimavote, —pa­
sišaipė jis.
Vis dėlto Gvenė nusprendė verčiau ignoruoti tą
malonų dilgčiojimą, kurį paliko Luko prisilietimas.
-A trodo, gerai pažįstate mano motiną. - Ji dar
labiau suraukė kaktą. Pašaipus vyriškio balsas kažką
priminė. Toks žavus, kad beveik neįmanoma atsispirti.
Mintis trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. —
Jūs ~ Lukas Pauersas, - pareiškė ji.
- Taip. - Nustebintas jos tono jis kilstelėjo an­
takius ir šiek tiek pakreipė galvą lyg norėtų įžvelgti
dar ką nors. - Jums nepatiko mano paskutinis ro­
manas?
- Man nepatinka dabartinis, - atšovė Gvenė ir
staigiu judesiu išlaisvino smakrą iš jo gniaužtų.
- Tikrai? - pašaipiai pasmalsavo Lukas.
\4 | NORA ROBERTS

- Tas, kurį rašote čia, šiuose namuose, - paaiš­

kino Gvenė.
- Ar turite mano knygai moralinių priekaištų,
Gvenivere?
- Abejoju, ar jūs ką nors išmanote apie mora­
lę, - atšovė ji ir piktai dėbtelėjo. - Ir taip manęs
nevadinkite, nes tik mama mane taip vadina.
- Gaila, vardas labai romantiškas, - atsainiai pa­
sakė jis. - O gal jūs prieštaraujate ir romantikai?
- Savo motinos nuotykį su dešimčia metų už
ją jaunesniu Holivudo Kazanova pavadinčiau ki­
taip. - Įsikarščiavusios Gvenės veidas net paraudo.
Ji buvo nepalenkiama.
Luko veide šypsena išblėso. Jis lėtai susikišo ran­
kas į kišenes.
- Šit kaip. Ar malonėsite pasakyti, kaip jį pava­
dintumėte?
- Nenorėčiau garsinti jūsų elgesio, - atkirto ji ir
nusisukdama pridūrė: - Užteks, jei supratote, kad
neketinu to ilgiau kęsti.
- Neketinate? - jo tonas buvo įspėjamai šal­
tas. - O jūsų motina šiuo klausimu neturi savo
nuomonės?
- Mano mama per daug mandagi ir patikli,
ir per daug naivi, - vėl atsisukusi į Luką Pauersą
Gvenė piktai atmetė jo kaltinimą. - Neleisiu jums
jos apkvailinti.
 ŽAVUS NUOMININKAS | 15

- Mano miela Gvenivere, - ramiai ištarė jis, —jūs

kuo puikiausiai darote kvailę iš savęs.
Gvenė nespėjo jam atsakyti, nes pasigirdo skubus
batelių kaukšėjimas medinėmis koridoriaus grindi­
mis. Iš visų jėgų mėgindama nusiraminti ji nuėjo
pasisveikinti su motina.
- Mama. - Gvenė apkabino alyvomis kvepiančią
apvalainą motinos figūrėlę.
- Gvenivere! - motinos balsas buvo toks pat
tylus ir švelnus, kaip ir vis tokie pat kvepalai. —Ko­
dėl... brangioji, ir ką čia veiki?
- Mama, - pakartojo Gvenė ir mažumėlę at­
sitraukė, kad galėtų įdėmiau apžiūrėti įraudusį ir
mielą jos veidą. Kreminės spalvos veido oda, beveik
visiškai lygi; apvali 'škiai mėlynos akys, kum-
poka nosis, švelnios >vos lūpos ir mielos mažos
duobutės skruostuose. Stebėdama tokį švelnų m o­
tinos grožį Gvenė pamanė, kad jos turėtų pasikeisti
vaidmenimis. - Negavai mano laiško? - ji užkišo
motinai už ausies gelsvų plaukų sruogelę.
- Žinoma, gavau, rašei, kad būsi penktadienį.
Gvenė nusišypsojo ir pakštelėjo ją į skruostą.
- Šiandien - penktadienis, mama.
- Taip, penktadienis, bet aš maniau, tu turėjai
galvoje kitą ir... Ak, brangioji, argi tai svarbu? - Ana-
belė mostelėjo atgalia ranka nuvydama šalin savo su­
mišimą. - Leisk man į tave pažiūrėti, - ji žengtelėjo
16 | NORA ROBKRTS

atatupsta ir kritiškai nužvelgė Gvenę. Dukra buvo

aukšta ir stulbinamai graži. Anabelė miglotai prisi­
minė savo jauną vyrą. Našlavo jau dvidešimt metų ir
retai pagalvodavo apie velionį, nebent matydama jo
ir dukters panašumą. —Tokia plonutė, - sukudakavo
ji ir atsiduso. —Tikriausiai visai nevalgai?
- Retkarčiais. —Gvenė nutilo ir akimirką perme­
tė akimis gan apvalias savo motinos figūros linijas.
Nejaugi ja u greitai ja i bus penkiasdešimt? - Gvenę
apėmė pasididžiavimas ir pagarba. - Atrodai nuos­
tabiai, —sumurmėjo ji, - bet tu visada tokia.
Anabelė linksmai ir jaunatviškai nusijuokė.
-T a i klimato poveikis, - patikino ji tapšnodama
dukrai per skruostą. - Čia nėra nei baisaus smogo,
nei bjauraus sniego. - Gvenė žinojo, kad Niujorke
to gero bus visada. - O, Lukai! - Anabelė tik dabar
pamatė Luką, kuris stovėjo nuošalyje ir stebėjo jų
susitikimą. Jos veidą užliejo šypsena. - Ar susipaži­
nai su mano Gvenivere?
Vyriškis nukreipė žvilgsnį ir, susitikęs su Gvenės
akimis, ramiai patvirtino:
-T aip. —Jo šypsena buvo tokia iššaukiama, kad
Gvenė pasijuto gavusi pirštine per veidą. —Galima
sakyti, mudu su Gvene - seni draugai.
- Tiesa, - pritarė ji šypsodama. - Mudu gana
gerai pažįstame vienas kitą.
- Nuostabu, - nušvito Anabelė. - Labai norė-
 Žj AVL' S N U O M I N I N K A S | 17

clau, kad judu sutartumėte, - ji patenkinta spuste­

lėjo dukros ranką. —Širdele, ar norėtum atsigaivinti,
o gal pirmiau - kavos?
Gvenė kaip įmanydama stengėsi sutramdyti iš
įniršio virpantį balsą, o Lukas įžūliai tebešypsojo.
- Mielai išgersiu puodelį.
- Aš nunešiu lagaminus, - pasisiūlė Lukas.
- Ačiū, mielasis, — suskubo Anabelė, Gvenei
nespėjus atsisakyti jo paslaugų. - Pasistenk nesutikti
panelės Vilkins, kol esi be marškinių. Jai tie raume­
nys tikrai sukels melancholiją. Panelė Vilkins taip
pat čia gyvena, - aiškino Anabelė dukrai, lydėdama
ją koridoriumi. - Miela, maža, nedrąsi būtybė. Ji
lieja akvareles.
Gvenė atsisuko per petį ir kažką numykė. Lukas
vis dar stovėjo ir jas stebėjo. Saulės atšvaitai blykčio­
jo jo plaukuose ir ant bronzinės odos.
- Hm, - dar kartą numykė Gvenė ir nusisuko.

Virtuvė kaip tik tokia ir išliko Gvenės prisimini­

muose: didelė, nutvieksta saulės ir nepriekaištingai
švari. Prie viryklės stovėjo aukšta ir liesa virėja - pik­
čiurna Tilė.
- Sveika, panele Gvene, - neatsisukdama pasi­
sveikino toji. - Kava paruošta.
- Labas, Tile, - Gvenė nuėjo prie viryklės ir pa­
traukė nosimi. - Skaniai kvepia.
18 | NORA ROBKRTS

- Kadžunų džambalaja*.
- Mano mėgstama, - sumurmėjo Gvenė ir pa­
žvelgė j apgailėtinai negražų veidą. - Maniau, be
kito penktadienio nesu laukiama.
- Nebuvai, —sušnirpštė nosimi Tilė ir suraukusi
vešlius antakius nesiliovė maišyti padažo.
Gvenė nusišypsojo ir pasilenkusi pakštelėjo į
šiurkštų skruostą.
- Kaip reikalai, Tile?
- Comme ei, comme ęa**, - subambėjo virėja, bet
iš pasitenkinimo net paraudo. Atsisukusi paskubo­
mis nužvelgė Gvenę. - Sudžiūvusi. —Tokia trumpa
ir nepalanki buvo jos išvada.
- Jau girdėjau, - Gvenė gūžtelėjo pečiais. Tilė
niekada nemeilikaudavo. - Per mėnesį galėsi mane
atpenėti.
-T ile , argi ne nuostabu? —Anabelė ant virtuvės
stalo atsargiai padėjo mėlyną fajanso rinkinuką: cu­
krinę ir indelį grietinėlei. - Gvenė viešės čia visą mė­
nesį. Galbūt mums reiktų surengti vakarėlį! Kaip tik
dabar turime net tris svečius: Lukas, panelė Vilkins
ir ponas Steipltonas. Beje, jis taip pat dailininkas, tik
tapytojas. Ganėtinai talentingas jaunuolis.

„ C a j u n j a m b a l a y a “ - t r o š k in y s , g a m i n a m a s iš d a r ž o v i ų ,
r y ž i ų , k u m p i o , d e š r o s , v i š t i e n o s ar v ė ž i a g y v i ų be i p r i e s k o n i ų
(v er t . ) . ^
Š i a ip sau ( p ra n c. ) .
 Ž AN U S N U O M I N I N K A S | 19

Kalbėdama Anabelė išpilstė kavą, ir Gvenė at­

sisėdo priešais ją.
- Lukas Pauersas taip pat laikomas talentingu
jaunu žmogumi, - išpyškino Gvenė netikėtai galvon
šovusią mintį.
- Lukas labai talentingas, - Anabelė išdidžiai
linktelėjo. - Be abejo, skaitei jo knygas. Ar matei
jo filmus? Pribloškiantys. Jo herojai tokie tikroviški,
tokie gyvybingi! O romantinėse scenose - tiek gro­
žio ir įtampos, kad man net silpna darosi.
- Viename jo filme buvo rodoma nuoga mote­
ris, - sumišusi burbtelėjo Tilė. - Visiškai nuoga.
Anabelė nusijuokė. Jos akys šypsodamosi žiūrėjo
į Gvenę.
- Tilė mano, kad Lukas vienintelis kaltas dėl
moralinio filmų nuosmukio.
- Nuogutėlė, - pridūrė Tilė ir kilstelėjo smakrą.
Nors Gvenė buvo tikra, kad Lukas Pauersas ne­
turi moralės, nusprendė nutylėti.
- Pagal savo amžių jis iš tikrųjų gan daug pasie­
kė, - atsainiai tarė ji. - Serijos perkamiausių knygų,
populiariausi filmai... O jam tik trisdešimt penke­
ri.
- Mano manymu, tai rodo, kad amžius išties
nėra svarbus, - ramiai pareiškė Anabelė. Gvenė vos
susilaikė nekrūptelėjusi. - Be to, sėkmė jo nė kiek
neišlepino, - toliau kalbėjo motina. - Jis - pats mie­
20 | NORA ROBERTS

liausias ir švelniausias vyriškis, kokį kada nors esu

pažinojusi. Jis nešykšti nei savo laiko, nei savęs. —Jos
akys jausmingai suspindėjo. - Negaliu net apsakyti,
koks jis man geras. Jaučiuosi lyg būčiau visai kita
moteris. - Gvenė net užspringo kava. Tilė stipriai
patukseno jai į nugarą. —Ar gerai jautiesi, mielo­
ji? - užjaučiamai sukudakavo Anabelė.
- Taip, taip, gerai. - Triskart giliai įkvėpusi ji
atgavo amą ir, žiūrėdama į tokias tyras mėlynas
motinos akis, nusprendė kuriam laikui pasišalin­
ti. - Ketinu lipti į viršų, išsikrausiu daiktus.
- Aš tau padėsiu, - pašoko Anabelė.
- Ne, ne, nesirūpink, - Gvenė švelniai uždėjo
ranką jai ant peties. - Tai neužims daug laiko. Palįsiu
po dušu, persirengsiu ir po valandos būsiu čia. - T i ­
kėjosi, kad per tą laiką jai pavyks susitvarkyti ir su
savo mintimis. Ji pažvelgė motinai į veidą, - tokį
glotnų ir mielą, ir pasijuto lyg šimtametė. - Myliu
tave, mama, - Gvenė atsiduso, pabučiavo ją į kaktą
ir išėjo.
Žingsniuodama koridoriumi permąstė savo stra­
tegiją. Akivaizdu, kad to, ką pasakė motinai, per
maža, kad sutrukdytų jos ir Luko draugystei. Neiš­
vengiamai reikės imtis paties kaltininko, - nusprendė
Gvenė ir lipdama laiptais į viršų stengėsi sugalvoti
jam atitinkamą pravardę. Bet nieko deramai bjau­
raus nepritaikė.
 ŽAVUS NU O M IN IN K A S | 21

ANTRAS SKYRIUS

venės kambaryje ant grindų liejosi saulės

G spinduliai. Subtiliais gėlėtais tapetais iškli­
juotos sienos, ant langų - kiaušinio lukšto spalvos
užuolaidos ir prie jų priderinta lovatiese užklota
lova su baldakimu. Gvenė priėjo ir plačiai atvėrė
aukštus - nuo grindų iki lubų - langus, - taip visada
darydavo vos įžengusi į savo kambarį. Ją apgaubė
svaigus Anabelės gėlynų aromatas. Anapus pievelės,
apaugęs pilkai žalsvomis kerpėmis, aukštas šakotas
kiparisas saugojo namą, už kurį buvo gerokai senes­
nis. Pro šakų tankmę skverbėsi saulė, voratinklių
raštais margindama jo paunksnės žemę. Paukščių
ulbėjimas liejosi pervien su bičių dūzgesiu. Už sto-
rakamienių ąžuolų paslaptingai blyksėjo upės juosta.
Tarsi niekada ir nebūtų egzistavusios triukšmingos
Niujorko gatvės. Ir nors didmiesčio pasaulį buvo
pasirinkusi kaip tik dėl jo iššūkių, grįžti namo jai
atrodė kaip desertas po sotaus valgio. Iš tikrųjų buvo
pasiilgusi to skonio. Apimta kažkokio nepaaiški­
namo nerūpestingumo ji atsitraukė nuo lango ir
pačiupusi savo baltą kilpinį chalatą nuėjo į vonią.
22 | NORA ROBERTS

Mama vėl idealizuoja, - mintijo ji nuo savęs trin­

dama kelionės nuovargį. Ji visiškai nepažįsta vyrų.
O tu juos pažįsti? Sąžinės balsas nemaloniai priminė
Maiklą. Taip, ašpuikiai juos pažįstu, - ji iššaukiamai
atkišo veidą vandens purslams. Permatau juos kiau­
rai. Ir neleisiu Lukui įskaudinti mamos, - pasižadėjo
Gvenė. Neleisiu jos apkvailinti. Tikriausiai jis įpratęs
naudotis savo sėkme ir patrauklumu, kad pasiektų
savo. Bet būtent su tokiais aš susiduriu kiekvieną die­
ną, todėl gerai išmanau, kaip su jais elgtis. Taigi iš
dušo kabinos ji išlipo atsigavusi ir pasirengusi ko­
voti. Rankšluosčiu sausindama plaukus net pradėjo
tyliai niūniuoti - vėl grįžo pasitikėjimas savimi.
Drėgnos plaukų sruogelės užkrito ant kaktos, kai
susijuosusi chalatą pasuko į miegamąjį.
- Jūs! - Gvenė apstulbusi tvirčiau susijuosė
chalatą. Lukas Pauersas stovėjo prie jos tualetinio
staliuko. - Ką veikiate mano kambaryje?
Jo akys ramiai nužvelgė Gvenę. Trumpokas kelių
nesiekiantis kilpinis chalatas atidengė lieknas kojas.
Taip paprastai apsirengusi ji atrodė berniokiškai
liauna. Akys - be makiažo, didelės, tamsios ir jaudi­
namai smalsios. Lukas įbedė žvilgsnį į netvarkingai
ant viršugalvio susuktus drėgnus plaukus.
- Anabelė mano, kad šitos jums patiks, - pasakė
jis ir nenusukdamas žvilgsnio mostelėjo į geltonas
rožes vazoje ant staliuko. Gvenė susiraukė.
 ŽAVUS NUO M IN IN K A S | 23

- Derėtų belstis, - nemandagiai burbtelėjo ji.

- Beldžiau, - Lukas nė kiek nesutriko. - Neat­
siliepėte. - Gvenės nuostabai, jis priėjo ir kilstelėjo
ranką prie jos skruosto. —Turite neįtikimai nuosta­
bią odą. Kaip lietaus nuprausti rožių žiedlapiai.
- Ne! - Gvenė trūktelėjo galvą ir kiek atsitrau­
kė. - Nelieskit manęs. - Ji nusibraukė nuo veido
plaukus.
Jos tonas privertė Luką mažumėlę susiraukti, bet
balsas liko ramus.
- Visada liečiu tai, kas mane žavi.
- Aš nenoriu, kad manimi žavėtumėtės.
- Gvene, nesakiau, kad žaviuosi jumis. Gėriuosi
jūsų oda, - plačiai šypsodamasis patikino Lukas
Pauersas.
- Tik patraukite savo rankas nuo mano odos, —
atšovė ji, trokšdama nebejausti ant skruosto jo pirštų
šilumos. - Ir šalin rankas nuo mano mamos.
- Ir iš kur tokia mintis, kad prie jos lendu? —pa­
siteiravo Lukas ir paėmęs apžiūrėjo Gvenės kvepalų
buteliuką.
- Tai pakankamai aiškiai atsispindi jos laiškuo­
se. - Gvenė ištraukė iš jo rankų kvepalus ir trinktelė­
jo atgal ant spintelės. - Ištisus mėnesius apie jus tik
ir rašė: kaip ėjote į teatrą ar apsipirkti, kaip taisėte
jos automobilį ir purškėte persikus. O ypač apie
naują gyvenimo prasmę, kurią jai suteikėte. —Su-
24 | NORA ROBERTS

sijaudinusi ji pačiupo šukas ir padėjo. Tiesmukas ir

ramus Luko žvilgsnis ją trikdė.
- Ir iš viso to, - jis nutraukė tylą, - nusprendėte,
kad tarp Anabelės ir manęs užsimezgė romanas.
- Na, savaime aišku. - Jo tonas akimirką išmušė
ją iš vėžių. Ar jis šaiposi? Jo lūpos, slepiančios šyp­
seną, viliojo. Gvenė mažumėlę pyktelėjo ant savęs
ir nuleido smakrą. —Ar paneigsite?
Lukas susikišo rankas į džinsų kišenes ir kiek
paklaidžiojęs po kambarį sustojo prie didelių langų
su vaizdu į sodą.
- Ne, nemanau, kad turėčiau. Tik man atrodo,
kad tai ne jūsų reikalas.
- Ne mano... —Gvenė neaiškiai suniurnėjo ir pra­
trūko: - Ne mano reikalas? Juk ji - mano motina!
- Bet ji ir žmogus, - įsiterpė Lukas ir atsisukęs
smalsiai į ją pažiūrėjo. - O gal jūs to niekada ne­
pastebėjote?
- Nemanau, kad tai...
- Na, aišku, nemanote, - pertraukė ją Lukas. -
Bet elgiatės būtent taip. Abejoju, ar manote, kad
Anabelė turėtų pritarti kiekvienai jūsų pasirinktai
draugystei su vyrais.
Gvenės skruostus išpylė raudonis.
- Tai visiškai skirtingi dalykai, - Gvenė niršo.
Stovėdama priešais Luką jautėsi tiesiog speičiama į
kampą. - Man nereikia pasakų apie mano mamą.
 ŽAVUS NUOMININKAS | 25

Puikuokitės savo meilės ryšiais su aktorėmis ir gar­

senybėmis, su kuo tik norite, bet...
- Ačiū, - ramiai atsakė Lukas. - Džiaugiuosi
gavęs jūsų pritarimą.
- Nepakęsiu tokio jūsų elgesio su mama, —iškošė
ji pro dantis ir krestelėjusi galvą pridūrė: - Turėtu­
mėt gėdytis, suvedžiodamas dešimčia metų vyresnę
moterį.
- Žinoma, būtų visiškai priimtina, jei aš būčiau
dešimčia metų už ją vyresnis, - ramiai mestelėjo
jai Lukas.
- Šito aš nesakiau, - Gvenė suirzusi susiraukė.
- J ū s pernelyg protinga, kad laikytumėtės tokių
pažiūrų. Stebinate mane.
Jo ramus balsas tiesiog siutino.
- Visai ne! - sutrikusi nuo tokios minties ji pa­
pūtė lūpas. Būtent prie jų dabar ir apsistojo Luko
žvilgsnis.
- Labai provokuojama išraiška, - švelniai pasakė
jis. - Pirmą kartą jas pamatęs pamaniau tą patį... ir
tai mane vis dar domina. —Vienas staigus judesys,
*r Gvenė atsidūrė jo glėbyje. Jos nuostabos kupinas
aiktelėjimas jam sukėlė tik šypseną. - Juk sakiau,
kad liečiu viską, kas man teikia pasigėrėjimo.
Gvenė muistėsi, bet vis dėlto pasijuto pernelyg
prispausta ir bejėgė, kai Luko veidas palinko prie
jos.
26 | NORA ROBERTS

Jo lūpos lėtai slinko per Gvenės smakrą. Toks

švelnumas ją nuginklavo. Nors jo krūtinė, prie ku­
rios ji glaudėsi krūtimis, buvo standi ir tvirta, bet
lūpos - neįtikimai švelnios ir malonios. Suspausta
ir nuginkluota ji negalėjo nė pajudėti, o Luko lūpos
klaidžiojo jos veidu. Per ploną chalatėlio audinį juto
kiekvieną jo kūno liniją. Juodu susiliejo tarsi suvesti
lemties. Gvenė juto, kaip kyla karštis - staigus ir de­
ginantis, ir nenugalimas kaip ir jo burna, kurios taip
geidė jos virpančios lūpos. Ji tyliai dejavo, o Lukas
nesiliovė erzinti savo švelniais bučiniais. Jos rankos
slystelėjo tvirta krūtine aukštyn, kad, įsiraususios
į jo plaukus, paskatintų iki galo išpildyti savo tylų
pažadą. Pagaliau! Jos prisilietė, prasivėrė, apgaubė.
Apimta malonumo, užvaldyta beprotiško ir ne­
patirto jausmo Gvenė pasistiebė ant pirštų galiukų,
kad geriau jas pasiektų, ir aistringai atsakė. Bučinys
tapo dar gilesnis, o kai šiurkštūs barzdos šereliai
prisilietė prie odos, Gvenės širdis suspurdėjo triskart
greičiau. Pro atvertus langus vėjelis pleveno užuo­
laidas, bet nė trupučio nevėsino Gvenės kaitulio.
Stipriai glamonėdamos Luko rankos nuslydo jai per
nugarą, stabtelėjo ant klubų ir... atstūmė.
Ji pakėlė savo tamsias apsiblaususias akis. Nieka­
da iki šiol bučinys nebuvo taip jos paveikęs, niekada
nebuvo apimta tokios aistringos ugnies. Jos švelnios
lūpos geidulingai virpėjo. Aišku, ji dar nesuvokė, kur
 ŽAVUS NUOMININKAS |

visa tai gali nuvesti. Lukas pakėlė ranką ir, suėmęs

jos drėgnus plaukus, atlošė galvą, kad padovanotų
dar vieną bučinį: paskutinį, trumpą.
- Skonis visiškai atitinka išvaizdą.
Staiga Gvenė prisiminė, kas ir kur esanti. Aistros
ugnį bemat nuslopino pyktis.
- O! Kaip jūs galėjote? - ji šiurkščiai stumtelėjo
Luką ir šiek tiek atsitraukė.
- Tai nebuvo sunku, - patikino jis.
Gvenė papurtė galvą. Smulkūs vandens lašeliai
sužvilgo saulėje.
- Jūs nepakenčiamas!
- Kodėl? - Lukas išsiviepė. - Kad priverčiau jus
akimirkai užsimiršti? Jūsų dėka aš taip pat užsimir­
šau. - Regis, jam buvo malonu tai pripažinti. - Ar
dėl to jaučiatės niekingai?
-A š ne... Tai jūs... Aš tik... - Gvenė užsikirto - iš
gerklės veržėsi neišreiškiami garsai.
- Pasistenkite būti bent nuosekli, - patarė
Lukas.
- Tada paleiskite mane, - ji grūmėsi stipriai ir
beviltiškai. - Leiskite man eiti!
- Žinoma, - paslaugiai sutiko Lukas ir nubraukė
jai nuo veido susitaršiusius plaukus. - Supraskite,
kad ir jūs kada nors galite atsidurti motinos vie­
toje.
- Och! —Gvenė perbalo iš pykčio. - Jūs šlykštus!
28 | NORA ROBKRTS

Dabar Lukas nusijuokė tik iš vyriško pasiten­

kinimo.
- Gvenivere, juk nekalbu apie išskirtinus fizi­
nius jūsų privalumus, - suskubo ją raminti Lukas
ir papurtė galvą. —Anabelė - vienintelis iš visų man
žinomų žmonių, kuris kiekviename ieško ir mato
vien tik gera. Tai didžiausias jos turtas. - Luko akys
vėl tapo ramios, mąslios. - Kol būsite čia, turėtumė­
te rasti laiko geriau pažinti savo motiną. Ir galbūt
nustebsite.
Gvenė atsitverė ledo siena.
- Jau sakiau - man nereikia jūsų pasakojimų
apie mamą.
- Ne? - jis šypsodamas gūžtelėjo pečiais ir pa­
suko link durų. - Galbūt man reikės jus auklėti,
kad geriau save pažintumėte. Susitiksime per va­
karienę. - Ir nelaukdamas, kol pratrūks jos įtūžis,
uždarė duris.

Svetainėje karaliavo sodo rožių spalvos ir kva­

pai. Visur buvo justi subtilus Anabelės skonis ir
moteriškumas: nedidelės elegantiškos kėdės, ant
jų - tamsiai rausvos pagalvėlės; bauginamai tra­
pūs indai ir šviestuvai; blukių spalvų prancūziški
kilimai... Netgi kai Anabelės čia nebūdavo, visada
galėjai ją jausti.
Gvenė atitraukė blankias rausvas užuolaidas ir
 ŽAVUS NUO M IN IN K A S | 29

įsistebeilijo į saulėlydį. Anabelė čiauškėjo. Pirmieji

vakaro gaisai dar nebuvo nudažę dangaus auksu
liepsnojančiomis spalvomis, kurių gaivališkas pro­
veržis Gvenei buvo kur kas priimtinesnis nei švelni
kambario ramybė. Ji priglaudė delną prie lango
stiklo lyg ketintų paliesti tą gamtos gaivalą. Beje,
ji vis dar jautė bangas, sukeltas sprogimo, kurį vos
prieš kelias valandas patyrė nepažįstamo vyriškio
glėbyje.
Šimtąjį kartą save tikino, kad tai nieko nereiškia.
Praradau budrumą, pervargau, sutrikau... Ir tie mano
jausmai —gryniausia vaizduotė. Pernelyg nervinuosi.
Gvenė liežuvio galiuku persibraukė lūpas - deja,
aromato, kurį vis dar saugojo atmintis, nebepajuto.
Perdedu, - dar kartą patikino save.
- Visą mėnesį nebūsi darbe... iš tikrųjų tavo
atostogos ganėtinai ilgos, —prakalbo Anabelė, per-
ziūrinėdama savo siuvinėjimo kraitelę.
Gvenė gūžtelėjo ir pritariamai sumurmėjo:
- Beveik dvejus metus jų neturėjau, išskyrus kelis
ilgesnius savaitgalius.
- Taip, brangioji, žinau. Tu per daug dirbi.
Nors Gvenei ir tiko žydra suknelė, bet Anabe-
lei atrodė, kad dukra pernelyg liesa. Tiesi ir laiba
kaip šakelė. Paskutinių saulėlydžio spindulių švie­
soje tankios jos garbanos spindėjo rausvai auksi­
nėmis spalvomis. Nejaugi ja i jau dvidešimt treji? —
30 | NORA ROBERTS

stebėjosi Anabelė vėl palinkdama prie siuvinėjimo

siūlų. - Visada buvai darbštuolė. Tikriausiai pa­
veldėjai iš tėvo. Zinai, jo motina augino dvi poras
dvynukų. Tai —maksimalizmas.
Gvenė nusijuokė. Ji priglaudė kaktą prie lango stik­
lo: maloni vėsa suteikė žvalumo - kaip ir motina.
- Ak, mama, myliu tave.
- A š tave taip pat, širdele, - išsiblaškiusi atsiliepė
Anabelė, atidžiai derindama kelis žalių siūlų atspal­
vius. - Nieko neužsimeni apie tą jauną vyriškį, su
kuriuo susitikinėji... advokatas Maiklas, ar ne?
- Susitikinėjau, - ramiai atsakė Gvenė. Švelniai
slopindama šviesą prieblanda pamažu virto keista,
kone pagarbą keliančia tyla. Ji atsiduso. Sutemos -
pats brangiausias ir trumpiausias laikas. Pirmasis
vakaro svirplys netikėtai išsklaidė jos svajas. - Su
Maiklu nebesimatau.
- Ak, mieloji, — Anabelė nusiminusi pakėlė
akis. - Ar jūs nesutarėte?
- Dažnai. Ko gero, nesu ideali kompanionė kor­
poracijos teisininkui. - Gvenė pasivaipė stebėdama
savo atvaizdą lango stikle. - Manyje per daug giliai
įsišaknijusios plebėjiškos vertybės. Paprastai man
patinka, kai sekasi nevykėliams.
- Na... tikiuosi, kad išsiskyrėte draugiškai.
Prisiminusi įnoringą išsiskyrimo sceną Gvenė
užsimerkė slopindama sardonišką juoką.
 ŽAVUS N U O M I N I N K A S | 31

- Esu tikra, kad dar daugelį metų keisimės ka­

lėdiniais atvirukais.
- Kaip miela, - verdama į adatą siūlą sumurmėjo
Anabelė. - Seni draugai - patys brangiausi.
Gvenė atsisuko į motiną, ir žavinga šypsena iš jos
veido bemat išgaravo - tarpduryje stovėjo Lukas. Jų
žvilgsniai susidūrė, ir ji suvirpėjo. Dabar jis vilkėjo
gelsvos ir rudos spalvos kelnes ir rūdžių spalvos
marškinius. Atrodė paprastai ir prabangiai. Šiaip
ar taip, tas švariai nusiskutęs ir įprastai apsirengęs
vyras nedaug kuo skyrėsi nuo šiurkštaus šįryt sutik­
to medkirčio. Drabužiai ir skustuvas nepakeitė jo
vyriškumo esmės.
- Kokia laimė turėti dvi tokias dailias moteris!
- Lukai! - Anabelė pakėlė galvą, jos veidą nu­
tvieskė šypsena. - Kaip malonu girdėti pagyrimus!
Sutinki, Gvene?
- Malonu, - pritarė ji ir pasiuntė Lukui pačią
šalčiausią šypseną.
Lukas nesivaržydamas perėjo per kambarį ir su­
stojęs prie neoklasikinio stiliaus indaujos, kadaise
priklausiusios Gvenės senelei, iškėlė krištolinį gra­
finą.
- Chereso?
-A čiū, mielasis, - Anabelė šypsodama atsisuko į
Gvenę. - Lukas atvežė neparastai skanaus ispaniško
vyno. Atrodo, jis mane išlepino.
32 | NORA ROBERTS

- Neabejoju, - sumurmėjo Gvenė ir piktai blyks­

telėjo akimis. Ji nepastebėjo, ar Anabelė suprato jos
žvilgsnį. Bet Lukas pastebėjo abiejų moterų žvilgs­
nius. Gvenė pradėjo siusti, o jis tik vaipėsi.
- Neturėtume ilgiau dykinėti, - nutraukė tylą
Anabelė, - ji nė nepastebėjo virš savo galvos vyks­
tančios dvikovos. - Tilė ruošia ypatingą vakarienę.
Ji beprotiškai myli Gvenę, nors nė už ką šito ne­
pripažintų. Manau, kad per tuos dvejus metus Tilė
lygiai tiek pat jos pasiilgo kaip ir aš.
- Pasiilgo tik todėl, kad turėtų ką barti, - gailiai
šyptelėjo Gvenė. —Vis dar nešioju tą žymę nuo
dešimties metų: liesa ir nemoteriška.
- Brangioji, jai visada būsi dešimtmetė, - Anabe­
lė atsiduso ir papurtė galvą. - Man ir pačiai sunku
suvokti, kad esi net dukart vyresnė.
Lukas ištiesė Gvenei taurę chereso.
- Ačiū jums, - kiek galėdama maloniau ištarė
Gvenė. Ji siurbtelėjo ir buvo priversta mažumėlę
nusivilti: vynas buvo išties nuostabus. - Ar mane
irgi lepinsite, pone Pauersai?
- Abejoju, Gvenivere. - Jis suėmė Gvenės ran­
ką, nors ji ir priešinosi, mėgindama ją ištraukti. Jo
akys juokdamosi žvelgė į persipynusius jųdviejų
pirštus. - Labai abejoju.
 ŽAVUS NUOMININKAS | 33

TREČIAS SKYRIUS

er vakarienę Gvenė susipažino ir su kirais

P dviem Anabelės svečiais. Nors abu buvo dai­
lininkai, sunku būtų įsivaizduoti labiau skirtingus
žmones. Monika Vilkins - blyški rudaplaukė mote-
rytė. Ji kalbėjo tyliu prikimusiu balsu ir iš paskuti­
niųjų vengė pašnekovo akių. Visada vilkėjo beformes
ir gerokai per dideles palaidines. Meno srityje dau­
giausia reiškėsi iliustruodama botanikos vadovėlius.
Gvenei buvo gailu žiūrėti, kaip Monika Vilkins vis
žvilgčiodavo į Luką savo mažomis it paukščio aku­
tėmis ir bemat susigėdusi jas nudelbdavo.
Kitas įnamis —aukštas ir liesas Bredlis Steiplto-
nas. Jo apranga itin paprasta: apsmukusios kelnės,
nukleipti sportiniai bateliai ir megztinis, visiškai ne­
tinkamas priėjo gunktelėjusios figūros. Dailininko
veidas - linksmas, bet neįsimenamas, o balsas - ste­
bėtinai gražus. Nenumalšinamas smalsumas tyrinėti
sutiktus žmones skatino jo meilę tapybai. Jis troško
išgarsėti, bet tenkinosi tuo, ką turėjo.
Gvenė visapusiškai mėgavosi vakariene - ne tik
puikiai Tilės pagaminta džambalaja, bet ir savotiškai
34 I NORA ROBERTS

įdomia dviejų menininkų draugija. Jai toptelėjo,

kad galbūt atskirai jie atrodytų nuobodūs, bet bū­
dami kartu savo trūkumais tarsi išryškina vienas
kito privalumus.
-T aigi jūs dirbate Style, - dėstė Bredlis, gausiai
antrąkart kabindamas Tilės patiekalo. - Kodėl ne­
sate modelis?
Gvenė papurtė galvą, prisiminė tuos paklaiku­
sius ir nervingus fantasmagoriškai nugrimuotus
veidus.
- Ne, visiškai tam netinku, man geriau sekasi
juos glostyti.
- Glostyti? —susidomėjo Bredlis.
- Būtent toks mano darbas, - Gvenė jam nu­
sišypsojo. Pamanė, kad motina pasielgė teisingai,
pasodindama ją šalia Luko, o ne priešais - būtų
buvę nesmagu ištisai į jį spoksoti. - Raminti, guosti,
bauginti. Kažkas turi jas drausminti, kad nedraskytų
viena kitos lakuotais nagais, ir priminti, kad egzis­
tuoja realus gyvenimas.
- Gvenė nepaprastai praktiška, - įsiterpė Ana­
belė. - Tikrai nežinau, kodėl... Aš niekada tokia
nebuvau. Keista, —pridūrė ji šypsodama savo duk­
rai. - Ji subrendo greičiau negu aš būdama jos
amžiaus.
- Praktiškumas jums visiškai netiktų, Anabe-
le, - meiliai pasakė Lukas.
 ŽAVUS NUO M IN IN K A S | 35

Iš pasitenkinimo Anabelės skruostuose suvirpėjo

duobutės.
- J u k sakiau, jis mane lepina, - kreipėsi ji į duk­
terį.
- Tai ir išlepai. - Gvenė pakėlė taurę vandens ir
atsargiai gurkštelėjo.
- Gvene, būtinai turite man pozuoti, - įsiterpė
Bredlis, tepdamas ant biskvito sviestą.
- Būtinai? - Gvenė suprato, kad tik ignoruo­
dama Luką galės civilizuotai iškęsti šią vakarienę,
todėl visą dėmesį sutelkė į Bredlį.
- Aišku! - Bredlio rankose biskvito riekelė ir
peilis tiesiog sustingo: jis įbedė primerktas akis į
Gvenę. - Nuostabu, Monika, ar ne? Žavinga! - tęsė
jis nelaukdamas kolegės atsakymo. - Tam tikroje
šviesoje plaukai turėtų atrodyti auksiniai kaip nemir­
tingose Ticiano drobėse, o pakeitus apšvietimą - ne
tokie ryškūs, švelnesnio atspalvio... Bet kokios akys,
pažvelk, Monika. Be abejonės, akys. Tokios didelės,
tokios graudžiai rudos. Žinoma, veido struktūra
ideali, ir oda nuostabi, bet labiausiai man patinka
akys. Blakstienos tikros, ar ne, Monika?
- Taip, iš tikrųjų, - patvirtino Monika, meste­
lėjusi įdėmų žvilgsnį į Gvenę ir iškart nudelbė akis
savo lėkštėn. - Visiškai tikros.
- Paveldėjo jas iš tėvo, - paaiškino Anabelė. Ji
pabarstė savo džambalają druska. - Jis buvo labai
36 | NORA ROBERTS

gražus jaunuolis. Gvenė turi nepaprasto panašumo.

Jo akys buvo tokios pat gražios. Manau, kad būtent
dėl jų pirmiausia jį ir pamilau.
- Nepaprastai žavios, - linksėjo dailininkas. -
Dydis, spalva ir forma. Nuostabios. Ar pozuosite
man, Gvene?
Gvenė nuoširdžiai jam nusišypsojo.
- Galbūt.
Maloni vakarienė prabėgo nepastebimai, vakaras
prie stalo ėjo į pabaigą. Abu dailininkai pasitraukė
į savo kambarius, Lukas taip pat užsidarė savajame.
Gvenei atsainiai pasiteiravus apie Luką, Anabelė
atsakė, kad tas visą laiką dirba ir pagalvojo: Keista,
kad tokios romantiškos moters nedomintųy kodėl jos
išsirinktasis nevakaroja drauge.
Anabelė itin smulkiu raštu siuvinėjo naują už­
valkalą pagalvėlei ir šnekėjo išsiblaškiusi. Gvenė
stebėjo savo motiną, kai netikėtai dingtelėjo mintis.
Ar mama atrodo laimingesnė? Energingesnė? Ir jeigu
tai Luko dėkay keikti j į ar dėkoti? Anabelė subtiliai
nuslopino žiovulį, ir Gvenę staiga užliejo stiprus
globėjiškas jausmas. Jai reikalinga mano priežiū­
ra, - nusprendė ji, - būtent tai ir ketinu padaryti.

Vis dėlto savo miegamajame ji niekaip negalėjo

užmigti. Knyga, kurią skaitydama tikėjosi prastumti
laiką, visiškai nedomino. Tokį vėlų metą mintys vis
 /AVUS NUOMININKAS | .r

dar neleido kūnui ilsėtis. Pro atvirą langą pūstelėjo

lengvas vėjas ir supleveno užuolaidas tarsi kviesda­
mas ją į lauką. Gvenė užsimetė ploną chalatėlį ir
išėjo į lauką jo pasitikti.
Šilta naktis, užlieta vasariškai dosnios mėnulio
pilnaties, kvepėjo rožėmis ir glicinijomis. Nepaliau­
jamai čirpė svirpliai. Paskui ausis pasiekė vienišas
nykus pelėdos ūktelėjimas. Medžių lapijoje šiugždė­
jo naktiniai paukščiai ir vabzdžiai; savo švieselėmis
žybčiojo baugštūs jonvabaliai.
Gvenė giliai įkvėpė drėgno kvapų persunkto
oro - iškart užliejo netikėta ramuma. Pasijuto lyg
būtų sutikusi vaikystės draugą. Taigi nedrąsiai pa­
niro į prisiminimus. Iš tikrųjų dvejus metus Gve­
nei rūpėjo tik karjera. Nepriklausomybė ir sėkmė
buvo patys svarbiausi dalykai. Tik todėl taip sunkiai
dirbau. O dabar visa tai turiu, - mintijo ji, skinda­
ma rausvą pumpurą nuo rožių krūmo. - Tai kodėl
nesijaučiu laiminga? Esu laiminga, - paprieštaravo
pati sau ir įtraukė gaivaus gėlės aromato, - bet ne
tokia laiminga, kokia turėčiau būti. Ji suraukė kaktą,
pasukiojo tarp pirštų liauną stiebelį. Pilnatvė. Tas
£odis atplaukė tarsi iš nežinios. Pilnatvės ji nejuto.
Gvenė atsiduso, įsmeigė akis į žvaigždėmis nusėtą
dangų. Staiga nesuvaldomas juokas sukuteno gerklę
n švelniai nualmėjo nakties tyloje.
- Pagauk! - šūktelėjo ji sviesdama žiedą aukštyn
38 | NORA ROBERTS

ir bemat aiktelėjo, nes kažkieno ranka jį pagavo. Vos

per kelis žingsnius nuo jos, nežinia iš kur atsiradęs,
sukiodamas rožės stiebelį palei savo nosį, stovėjo
Lukas.
- Ačiū, - švelniai ištarė jis. - Dar niekas taip
man nemetė rožės.
- Ne jums ją mečiau. - Gvenė prisidengdama
krūtis intuityviai susiautė chalatą.
- Ne? - Lukas aiškiai šaipėsi ir iš jos žodžių, ir
iš nevalingo gesto. - Tai kam gi?
Gvenė nusisuko, jautėsi kvailokai.
- Maniau, vis dar dirbate.
- Dirbau. Bet manoji mūza užsigeidė pertraukos...
taigi pakviečiau ją pasigėrėti naktimi. Mėnesienoje
atsiskleidžia ypatingas sodo grožis, - intymiu balsu
pastebėjo jis ir kiek padelsęs prisiartino prie Gve-
nės. - Visada maniau, kad tai būdinga ir moterims.
Gvenė juto plūstančią šilumą. Galiausiai įsitiki­
nusi, kad įstengs išlaikyti nerūpestingą balsą, atsi­
suko į Luką. O jis, tarsi būtų to laukęs, įkišo rožės
pumpurą jai į plaukus ir kilstelėjo smakrą.
- Jūsų akys nuostabios. Bredlis visiškai teisus.
Nuo Luko prisilietimo pradėjo dilgčioti odą.
Taigi dėl savo saugumo Gvenė pasitraukė per žings­
nelį atatupsta.
- Norėčiau, kad daugiau taip nedarytumėte, - iš­
lemeno ji, o jos balsas nepakenčiamai virpėjo.
 ŽAVUS N U O M I N I N K A S | 39

Lukas netikėtai linksmai nusišypsojo.

- Jūs - keistuolė, Gvenivere. Net nežinau, kaip
galėčiau tai apibūdinti. Mane intriguoja jūsų nai­
vumas.
Gvenė išsitempė, atmetė plaukus ir atkirto:
- Nesuprantu, apie ką kalbate.
Luko šypsena dar labiau paplatėjo. Jo akyse tarsi
pakliuvusi į spąstus atsispindėjo mėnulio šviesa.
- To nepaslepia niujorkietiška jūsų priedanga.
Viskas - akyse. Aišku, Bredlis nenutuokia jų žavesio
priežasties, tačiau aš jam ir nesakysiu. Naivumas
ir viltis. - Susiraukusi Gvenė atpalaidavo pečius.
Lukas kalbėjo toliau: - Siame nuostabiame vei­
de - nesugadintas naivumas ir nuoširdi aistros viltis.
Beje, pusiausvyra vos juntama.
Dėl jo žodžių Gvenė pasijuto nejaukiai. Be to,
neįstengė valdyti kūnu pasklidusios šilumos. Ra­
mybė išnyko. Ore tiesiog pulsavo gyvas, karštas
jaudulys. Ir staiga ji pajuto baimę.
- Nenoriu, kad kalbėtumėte man tokius daly­
kus , - sušnibždėjo ir dar žingsnelį pasitraukė nuo
Luko.
- Ne? - iš linksmo jo balso Gvenė suprato, kad
visiškai pasitraukti neįmanoma. - Ar Maiklas nie­
kada nebandė jūsų gundyti žodžiais? Galbūt todėl
jam ir nepasisekė.
-M aiklas? Ką jūs žinote apie... - staiga ji
40 | NORA ROBHRI S

prisiminė pokalbį su motina prieš pat vakarienę. -

Jūs slapta klausėtės, - pasipiktino Gvenė. - Neturite
teisės klausytis asmeninio pokalbio! Doras žmogus
taip niekada nesielgtų!
- Nesąmonė, - ramiai pasakė Lukas. - Kiekvie­
nas taip elgsis, jei tik pasitaikys galimybė.
- Tikriausiai jums malonu kištis į kitų priva­
tumą?
- Man įdomūs ir žmonės, ir jų jausmai. Dėl savo
domėjimosi neatsiprašinėju.
Gvenė blaškėsi ir tūžo dėl tokios Luko arogan­
cijos, bet kartu žavėjosi jo pasitikėjimu.
- T a i dėl ko jūs atsiprašote, Lukai Pauersai?
- Labai dėl nedaug ko.
Neišturėjusi Gvenė šyptelėjo. Jis iš tikrųjų siau­
bingas.
- Regis, vertėjo laukti, —tebežiūrėdamas jai į vei­
dą sumurmėjo Lukas. - Įdomu, ar Bredlis deramai
tai įvertins. Būkite atsargi, jis gali įsimylėti.
- Ar taip užkariavote Moniką?
- Aš jai įvariau siaubo, - patikslino Lukas ir
tvirčiau įsmeigė gėlės kotelį į jos plaukus.
- Iš tikrųjų esate siaubingas žmonių stebėto­
jas, - prunkštelėjo Gvenė ir ėmėsi knebinėti rožės
pumpurą, mėgindama jį ištraukti. Galiausiai žie­
deliui nukritus ant žemės, kažkodėl abu pasilenkė
jo pakelti. Gvenės plaukai palietė jo skruostą, o kai
 ŽAVUS NUOMININKAS | 41

pakėlė galvą, susidūrė su jo akimis. It nudegusi at­

šoko ir ketino sprukti, bet Lukas suėmė ją už rankos
ir lėtai atsistojo, pakeldamas ir ją.
Apimta nevalingo drebulio mergina nė nesiprie­
šino, kai Lukas trūktelėjo ją arčiau, kol jųdviejų kū­
nai susiglaudė. Vien tik jo žvilgsnis, tik prisilietimas
įžiebė tokią aistrą, kurios net neįtarė turinti. Luko
delnai, nuslydę pro plačias chalato rankoves aukš­
tyn, švelniai glamonėjo jos pečius. Gvenė pasviro,
lengvutė mantija, užuot ją saugojusi, nuslydo, ir ji
priglaudė savo lūpas prie Luko lūpų.
Jo burnos godulys net kvapą gniaužė. O tada
užliejo palaima ir viską tarsi ištirpdė. Pro nuleistas
blakstienas į akis skverbėsi lūžinėjantys šviesos blyks­
niai; lūpos, užvaldytos seno kaip laikas instinkto,
tetroško vieno —duoti ir imti. Po savo delnais Gvenė
jautė tvirtus ir įtemptus Luko nugaros raumenis ir
suvokusi jo jėgos galią bei savo silpnumą ji suvir­
pėjo visu kūnu. Bet tas silpnumas taip pat įgavo
Jėgos - niekada neturėtos, nepatirtos.
Luko rankos klaidžiojo jos kūnu, uždegdamos
liepsnas ir atskleisdamos paslaptis, mokė ją ir pats
Semėsi malonumo. Gvenė buvo itin lanksti ir to­
kių žinių ištroškusi. Lyg narkotikai jis skverbėsi
J°s vidun, temdė protą. Ir kai tebuvo likęs visiškai
len k a s pasipriešinimas didėjančiam norui pasiduo­
tą tarsi iš rūko, labai nenoriai, išplaukė suvokimas.
42 | NORA ROBERTS

Netikėtai, apstulbinta savo pačios elgesio, Gvenė

visgi pasipriešino. Tačiau išsilaisvinusi iškart pasijuto
baisiai vieniša.
- Ne, —Gvenė prie liepsnojančių skruostų pri­
glaudė delnus. Ne, - neryžtingai ištarė, apsisuko ir
nubėgo namo. Lukas tylėdamas nusekė ją akimis.

KETVIRTAS SKYRIUS

ušo ūkanotas ir slegiantis rytas. Tokios

A pat buvo ir Gvenės mintys. Ji stovėjo prie
lango, už kurio nedrąsiai pro pilką neaiškią šviesą
skverbėsi aušra.
Kaip ašgalėjau? - Gvenė dar kartą paklausė savęs.
Užsimerkė ir sudejavusi susmuko ant palangės. Pa­
bučiavau. Aš pabučiavau jį. Įgimtas dorumas neleido
taikstytis su tuo, ką manė esant kalte. Negalėjo
tvirtinti, kad ir šįkart buvo praradusi savitvardą.
Žinojau, kas gali nutikti, o dar blogiau, kad man tai
patiko. M an patiko ir pirmasis bučinys. Ji prisitraukė
kelius prie smakro. Tylus prisipažinimas privertė vėl
užsimerkti. Kaip aš galėjau? Vis dar kamuojama to
paties įkyraus klausimo nusliuogė nuo palangės ir
pradėjo žingsniuoti po kambarį. Skridau tūkstan-
 ŽAVUS NUO M IN IN K A S | 43

cius mylių, kad išvaryčiau Luką Pauersą, o galiausiai

savo motinos sode vidury nakties pati j į pabučiavau.
Ir prisiminusi jo lūpų skonį apgailėtinai pridūrė:
Koks gi aš žmogus? Kokia duktė? Naktį nė kartelio
neprisiminiau mamos. Gerai, šiandien galvosiu tik
apie ją, - pasiryžo ir iš komodos stalčiaus ištraukė
pilkšvai alyvinius šortus. Turiu per mėnesį išgyven­
dinti Luką Pauersą. Būtent tai ir padarysiu.
Ji užsisagstę rusvai žalsvos spalvos berankovę
palaidinukę ir kupina pasitikėjimo linktelėjo savo
atvaizdui veidrodyje. Daugiau jokių mėnesienų sode.
Nenoriu rizikuoti, kad mane vėl apraizgytų vidurva­
sario beprotybė. Juk taip ir atsitiko? Gvenė nervingai
persibraukė ranka plaukus.
Matyt, atsakymui buvo lemta likti anapus veid­
rodžio, nes ji negaišo - baigė rengtis ir išėjo iš kam­
bario.
Tokią ankstyvą valandą virtuvėje nebuvo net Ti-
lės. Tikras malonumas pabūti vienai jaukioje kam­
bario prieblandoje. Pasitikdama pilką aušrą išsivi­
rė pirmąjį puodelį kavos. Ji gurkštelėjo iš sklidino
puodelio, stebėdama, kaip kaupiasi tamsūs debe­
sys. Lietus, - taikiai pagalvojo ji. Lietų pranašavo
dangus, lietaus buvo persunktas oras. Ramus ir
nuobodus rytas tarsi atgijo. Tikriausiai prapliups
griausmais ir žaibais, su šaltu vėju. Kažkodėl
nuo šios minties nuotaika pagerėjo. Linksmai
44 | NORA ROBERTS

niūniuodama ji pradėjo raustis indaujoje. Nerami

naktis pasimiršo.
- Ką čia veiki? —virtuvėn įpuolė Tilė. Ir įsirėmusi
rankomis į siaurus klubus nužvelgė Gvenę.
- Labas rytas, Tile, - Gvenė nuoširdžiai pasitiko
niurzgą virėją.
- Ko tau prireikė mano virtuvėje? - įtariai pa­
klausė ta. - Išsivirei kavos.
-Taip... juk nieko bloga, - tarsi atsiprašydama su­
murmėjo Gvenė, bet jos akys šelmiškai blykstelėjo.
- Kavą verdu aš, - priminė jai Tilė. - Visada
tai darau.
- Per tuos dvejus metus iš tikrųjų pasiilgau tavo
kavos, Tile. Kad ir kiek stengiuosi, niekada neišeina
tokia skani kaip tavoji. - Gvenė paėmė švarų puode­
lį. - Paragauk. Galbūt pasakysi, ką darau ne taip.
Tilė susiraukusi priėmė pasiūlymą.
- Per ilgai ją laikai užplikiusi, - pareiškė virėja
ir kilstelėjusi ranką nuo Gvenės kaktos nubraukė
garbanas. - Ar negali susisegti plaukų, kad nekristų
į akis? Nori nešioti akinius?
- Ne, Tile, — nuolankiai atsakė Gvenė. Tilės
klausimas buvo toks pat senas, kaip švelnus ir mielas
jos gestas. Gvenė nusišypsojo. - Paruošiau mamai
pusryčių. - Nusisukusi ji išdėliojo puodelius ir lėkš­
teles ant padėklo. - Nešu į viršų, jai visada patikdavo
mano staigmenos.
 / . A Y L' S N U O M I N I N K A S | 45

- Neturėtum taip anksti žadinti savo maman... -

buvo bepradedanti Tilė.
- Ak, ne taip jau ir anksti, - mestelėjo Gvenė. Ji
pakėlė padėklą ir nerūpestingai pridūrė: - Rodos,
nelabai prišiukšlinau. Grįžusi viską sutvarkysiu.
Tilė nespėjo net išsižioti, o Gvenė jau išrūko
pro duris.
Greitai užbėgo laiptais ir nuskubėjo koridoriumi
prie motinos kambario. Atsargiai laikydama padėklą
vienoje rankoje, kita pasuko durų rankenos bum bu­
lą. Užrakinta! Gvenė apstulbo, negalėjo tuo patikėti
ir automatiškai pasuko dar kartą. Niekada, kiek tik
prisiminė nuo vaikystės, Anabelė nerakindavo savo
kambario durų.
- Mama? - pabeldė. - Mama, ar esi?
- Kas? - Anabelė atsiliepė aiškiu, bet išsiblaškiu­
siu basu. - Gvene... minutėlę, brangioji.
Už durų buvo girdėti neaiškūs, nesuprantami
garsai.
- Mama, ar tau viskas gerai?
-T a ip , taip, mieloji, aš tuoj. - Girgždėjimas ir
šlepsėjimas liovėsi. Durys atsidarė. - Labas rytas,
Gvene. - Anabelė šypsojosi. Nors buvo užsimetusi
ant naktinių chalatą ir po nakties miego dar nešu­
kuotais plaukais, bet akys - budrios.
- Ką čia turi?
Gvenė atsainiai pažiūrėjo į atsineštą padėklą.
46 | NORA ROBERTS

- Šokoladas ir spurgos. Žinau, kad mėgsti. Ma­

ma, kas tau...
- Brangioji, kaip miela! - neleisdama Gvenei
pasakyti Anabelė įsitraukė ją į kambarį. - Ar tikrai
pati paruošei? Kokios vaišės. Eikš, atsisėskime bal­
kone. Tikiuosi, gerai miegojai?
Gvenė išsisuko.
-A n k sti pabudau... nusprendžiau patikrinti, ar
prisimenu mūsų spurgų receptą. Mama, nepamenu,
kad tu kada nors būtum rakinusi savo kambario
duris.
- Argi? —šyptelėjo Anabelė sėsdama į baltą kals­
tyto metalo kėdę. - Matyt, tai naujas mano įprotis.
Ak, brangioji, ar tik nebus lietaus? Mano rožės tikrai
apsidžiaugs.
Gvenė jautėsi truputėlį pažeminta dėl tų užra­
kintų durų. Juk jai kuo aiškiausiai buvo priminta,
kad Anabelė —ne tik motina, bet ir žmogus. Galbūt
ir gerai padarė, kad prim inė, - pamanė ji, padėjo
padėklą ant apvalaus stiklinio staliuko ir pasilenkė
prie motinos.
-A š iš tikrųjų tavęs pasiilgau, - prisipažino Gve­
nė ir pakštelėjo ją į skruostą. - Tikriausiai šito dar
nespėjau tau pasakyti.
- Gvenivere, - Anabelė šypsodamasi paplekšno­
jo per laibutę dukters ranką. - Kaip gera, kad vėl
esi namuose. Tu man visada suteikdavai tiek daug
džiaugsmo.
 ŽAVUS NUOMININKAS | 47

- Net ir tada, kai pripėduodavau kilimą ir sve­

tainėje paleisdavau varlių? —pasišaipė Gvenė ir at­
sisėdusi į puodelius įpylė karšto šokolado.
Anabelė atsiduso ir papurtė galvą.
- Brangioji, kai kuriuos dalykus verčiau pamiršti.
Niekada nesupratau, kaip galėjau užauginti tokią
padaužą. Ir net tada, kai nebesitikėjau, kad kada
nors būsi dama, vis tiek negalėjau nesižavėti tavo
sielos laisve. Man regis, buvai labai karšto būdo, -
Anabelė paragavo šokolado ir pridūrė: - Bet pikta
ar nesąžininga niekada nebuvai. Net ir baisiausių
kiaulysčių nedarei tyčia ir visada prisipažindavai.
Gvenė juokdamasi atkragino galvą, ir jos garba­
nos linksmai suspurdėjo.
- Vargšele mama, turbūt prikrėčiau daug bai­
singų dalykų.
- Na, gal truputėlį daugiau nei prisipažinai, -
švelniai užsiminė Anabelė. —Bet dabar tu suaugusi,
lr mamai sunkiau susigaudyti. Gvene, o kaip tavo
darbas? Ar teikia džiaugsmo?
Gvenės lūpose įstrigo nevalingas atsakymas.
Džiaugsmo? Norėčiau, kad taip būtų, - pamanė ji.
- Keista, bet nesu tuo tikra, - ji sumišusi šypte­
lėjo. - Bet man jis reikalingas... ne tik dėl pinigų...
man reikia atsakomybės ir veiklos.
-T aip, tau visada to reikėjo... Vaje, tos spurgos
tokios nuostabios!
48 | NORA ROBKRTS

- Iš tikrųjų skanios, - patikino motiną Gvenė ir

pasirėmusi alkūnėmis į stalą delnais parėmė smakrą. —
Prieš siūlydama tau, jaučiau pareigą paragauti.
- Na matai, visada sakiau, kad esi supratinga, -
šypsodamasi pasakė Anabelė ir paragavo savotiškai
susuktos spurgos. - Labai skanu, - patvirtino ji. -
Net ir Tilė neiškepa geresnių, jau verčiau receptas
būtų likęs mudviejų paslaptis.
Vis dėlto nerūpestingas pokalbis seko. Taigi
Gvenė įsipylė antrą puodelį šokolado ir atsargiai
paklausė:
- Mama, ar Lukas Pauersas čia ilgam apsistojo?
Anabelė nustebusi išraiškingai kilstelėjo dailius
antakius.
- Apsistojo? - pakartojo ji, nuo pirštų kratydama
cukraus pudrą. - Na, tiksliai ir nežinau. Sakyčiau,
tai priklausys nuo to, kaip jam seksis rašyti knygą.
Žinau, kad, prieš vykdamas į Kaliforniją, planuoja
baigti pirmąjį variantą.
- Tikriausiai, - Gvenė kalbėjo atsainiai ir puo­
delyje maišė šokoladą, - paskui jam nebus jokios
priežasties čia grįžti.
- O ne, manau, jis grįš, - Anabelė žiūrėjo dukrai
į akis ir šypsojosi. - Lukui labai patinka šis kraštas.
Jei tik galėčiau tau apsakyti, ką man reiškia tai, kad
jis atvyko. - Motina užsisvajojusi įsmeigė akis į ūka­
notą dangų. Gvenė iškart pajuto pavojų. - Jis tiek
 ŽAVUS NUOMININKAS | 49

daug man davė. Brangioji, norėčiau, kad praleistum

su juo šiek tiek laiko ir geriau jį pažintum.
Gvenė skaudžiai įsikando švelnią vidinę lūpų
odelę. Dabar ji iš tikrųjų sutriko. Viduje viskas
tiesiog virte virė, o Anabelė ir toliau stebėjo lietaus
debesis. Niekingas žmogus! Kaip galėjo su ja taip pa­
sielgti? Gvenė žvilgtelėjo į nuosėdas savo puodelio
dugne; pajuto, kad širdį užgulė sunkumas. O su
manim ką padarė? Kad ir kaip ji stengėsi nekreipti
dėmesio, vis dar tebejautė jo lūpų šilumą. Tas jaus­
mas persekiojo, šaipėsi, gundė. Erzino ir jos pačios
keista būsena: negalėjo nei pripažinti, nei paaiškinti
savo ilgesio. Reikia atsikratyti tų minčių. Ji stipriai
papurtė galvą. Problema dėl Luko Pauerso laiki­
na - kol jis bus Luizianoje. Taigi tikslas tapo visiškai
aiškus: grąžinti Luką į šiaurinę pakrantę ir įtikinti,
kad čia daugiau nesirodytų.
- Gvene?
- Hmm? Taip, mama. —Gvenė sumirksėjo, kad
atsikratytų visų vaizdų ir minčių apie Luką.
Anabelė smalsiai stebėjo dukrą.
- Sakau, vakarienei būtų gerai iškepti pyrago su
silauogėmis. Lukas jį labai mėgsta. Pamaniau, gal
norėsi padėti Tilei ir pririnksi uogų?
Akimirką Gvenė įsivaizdavo viliojamą pyrago
gabalėlį su arseno nuodais, bet mintį nunuodyti
Luką visgi atmetė.
50 | NORA ROBERTS

- Mielai, - sumurmėjo ji.

Oras jau buvo pritvinkęs drėgmės, kai pasiė­

musi nemažą kibirą Gvenė patraukė ieškoti šilauo-
gių. Greitomis žvilgtelėjo į apniukusį dangų ir tik
gūžtelėjo pečiais. Vis dėlto rizikuoti dėl artėjančio
lietaus buvo verta: uogaudama turės užtektinai lai­
ko pasvarstyti, kaip išsiųsti Luką vakarų kryptimi.
Mosuodama kibiru ji pasuko per dailiai nupjautą
pievelę į blausią medžių paunksnę, skyrusią namą
nuo pašlaitėje tekančio upelio. Si vieta buvo visiškai
nepanaši į jaukius ir išpuoselėtus motinos namus.
Amžinai paslaptingas, niekada iki galo nesupras­
tas pasaulis buvo Gvenės vaikystės užuovėja - sala,
priklausanti vien tik jai. Ir nors viskas buvo gerai
pažįstama iki smulkmenų, dabar ji stovėjo pakerėta
lyg naujai regėtų jo stulbinamą grožį.
Virš vangios upelio tėkmės suposi migla. Ne­
išvaizdus rudas vilkdalgis kyšojo iš vandens dairy­
damasis pasislėpusios saulės. Kur ne kur paviršiuje
stirksojo kiparisų kelmai. Upelio tėkmė virto siauru
takeliu, paskui rangydamasi suvis pradingo iš akių.
Gvenė prisiminė kiekvieną vinguriuojančio upelio
lanką, kiekvieną jo praplatėjimą. Apsamanoję me­
džių kamienai ir vešli lapija kaip tunelis iš abiejų
pusių saugojo siaurą ir tiesų taką. Vanduo tekėjo
tyliai, bet paukščių balsai ir varlių pliumpsėjimas
 ŽAVUS N U O M IN IN K A S | 51

vandenin buvo nepertraukiamas. Tylu tik pavir­

šiuje. Gvenė tai žinojo. Aistra ir smurtas, laukinis
pulsuojantis gyvenimas slypi gelmėse. Tas pasaulis
ją viliojo. Visada. Pasikliaudama savimi ji ėjo upelio
krantu ten, kur sirpdavo šilauogės. Tyla ir paprastu­
mas veikė raminamai. Laikas tarytum atsisuko atgal:
ji vėl paauglė, mergaitė, savo spalvingoje vaizduo­
tėje visada gyvenusi didžiuliame mieste. Medžių
paunksnėje prie upelio svajodavo apie jaudinantį
paslaptingą miesto gyvenimą, apie savo kelią, kuria­
me nestigo keisčiausių iššūkių. Sunkus darbas, laikas
ir pagavus protas visą laiką ją skubino eiti tuo keliu.
Ir tik paskutiniu metu, kai jau seniai turėjo pelnytą
darbą ir patikimus įdomius draugus, pradėjo graužti
nepasitenkinimo jausmas.
Pervargimas, - nustatė savo būsenos priežastį
Gvenė ir paragavo uogų. Jos buvo sultingos, saldžios
ir kupinos prisiminimų... Žinoma, apie Maiklą. Ji
susiraukusi į kibirą įmetė saują šilauogių. Nors išsi­
skirti buvo mano idėja, betju k vis tiek galėjau labiau
išgyventi dėl pasibaigusio mūsų romano. Be to, ko jis
man prikalbėjo... - ir dar labiau suraukusi kaktą ne­
valingai krimto uogas. Salta, nejautri, nesubrendusi.
Tikriausiai todėl, kadjo nemylėjau. Gvenė atsiduso,
nusiraškė dar uogų ir vieną po kitos susimetė į bur­
ną. Antraip būčiau norėjusi su juo mylėtis.
Aš nesu šalta, - nusprendė ji. - O dėljautrumo...
52 | NORA ROBERTS

Jau vien mano reakcija į Luką! — jos skruostus už­

liejo raudonis. - Visai kitoniška, - patikino ji save,
susiberdama uogas į burną. Skirtumą iškart suvokė,
tik kažkodėl jai atrodė, kad emocijos čia niekuo
dėtos. Fizinė trauka, ir tiek. Tai net buvo pagrįsta
mokslininkų.
Taigi dabar ramiai galėjo pasvarstyti galimybę
suvilioti Luką. Koketuoti, erzinti, išvaryti iš proto,
priversti įsimylėti, o paskui, kai Anabelei nebegrės
joks pavojus, atsikratyti. Gvenei atrodė, kad tai pa­
daryti nebus labai sunku. Juk ne sykį buvo mačiusi,
kaip manekenės tiesiog vynioja vyrus aplink pirštą.
Ji pažvelgė į šilauogių syvais nudažytus pirštelius.
- Atrodo lyg ką tik būtumėte užregistruota
FTB.
Gvenė atsisuko: čia pat, patogiai atsirėmęs į storą
kipariso kamieną, stovėjo Lukas. Apsirengęs tais
pačiais nunešiotais džinsais ir išblukusiais sportiniais
marškinėliais. Jo akys tarsi sugėrė dangaus spalvą:
dabar jos buvo veikiau pilkos nei mėlynos. Gvenei
atrodė, kad įstrigusi gerklėje daužosi jos širdis.
- Nejau privalote nuolatos mane persekioti? -
įgėlė ji. Kadangi suirzo dėl tokio tiesioginio savo
kūno atsako į jo pasirodymą, kalbėjo itin karščiuo-
damasi. - Labiausiai erzinantis jūsų įprotis - būti
ten, kur esate nepageidaujamas.
- Ar žinote, kad taip įniršusi panėšite į gražuolę
 ŽAVUS N U O M IN IN K A S | 53

pietietę? - Lukas nė kiek nesutrikęs šypsojosi. —Ir

balses tariate ganėtinai išraiškingai.
Suirzusi Gvenė atsiduso ir reikliai paklausė:
- Ko jūs norite?
- Padėsiu jums rinkti šilauoges. Man pasirodė,
kad daugiau valgote negu renkate.
Gvenei labai knietėjo atrėžti, kad jo pagalba nei
reikalinga, nei norima, bet staiga prisiminė savo
ketinimą apvynioti jį aplink uogų sultimis nudažytą
pirštą. Nepastebimai dingo tarp antakių įsirėžusios
raukšlelės, o lūpos kerinčiai nusišypsojo.
- Kaip malonu.
Nustebintas tokios permainos Lukas ironiškai
kilstelėjo antakį.
- Aš visada malonus, - santūriai pastebėjo jis. -
Argi nežinojote?
- Nelabai vienas kitą pažįstame, ar ne? - keldama
kibirą Gvenė šypsojosi. —Bent kol kas.
Galiausiai Lukas išėjo iš savo stebėjimo posto,
lėtai priėjo prie Gvenės ir nenuleisdamas akių nuo
jos veido paėmė siūlomą kibirą.
Gvenė liko savo vietoje, stengėsi atrodyti ne­
rūpestinga, nors stovint taip arti buvo sunku net
kvėpuoti.
- Kaip sekasi rašyti? - pasiteiravo ji, vildamasi
nukreipti Luko dėmesį, kad galėtų vėl ramiai kvė­
puoti.
54 | NORA ROBERTS

Mergina pasilenkė prie uogienojų. Lukas ją vis

dar stebėjo.
- Gana gerai.
- Manau, knyga turėtų būti patraukli. - Ji pakėlė
akis tikėdamasi, kad jose atsispindi tokiai situacijai
deramas iššūkis ir jausmingumas. - Gal nelaikysite
manęs nuoboda, jei prisipažinsiu esanti jūsų ger­
bėja. Turiu visas jūsų knygas. - Kadangi pastarieji
Gvenės žodžiai buvo gryna tiesa, ištarė juos kur kas
lengviau.
- Išgirsti teigiamą darbo įvertinimą negali būti
nuobodu.
Paskatinta jo žodžių ji pirštais palietė Luko ran­
ką, laikančią kibirą. Jo akys keistai blykstelėjo, ir
Gvenės drąsa bemat išgaravo. Greitai ištraukusi iš
jo rankų kibirą vėl puolė prie uogų, mintyse keiks­
nodama savo bailumą.
- A r patinka gyventi Niujorke? - paklausė Lukas,
mesdamas uogas į tolydžio pilnėjantį kibirą.
- Niujorke? - Gvenė kaipmat atsitokėjo ir ryž­
tingai grįžo prie savo sumanymo. - Nepaprastai
įdomus miestas, paliečia sielos stygas. Jūs taip ne­
manote? - Gvenė kilstelėjo uogą prie Luko lūpų.
Mintyse apgailestavo, kad neatėjo mintis pasiprakti­
kuoti prieš veidrodį, vylėsi, kad bent išspaudė išties
kerinčią šypseną.
Lukas mielai pasidavė gundomas: jo burna pra­
 ŽAVUS N U O M IN IN K A S | 55

sivėrė, o liežuvis, slystelėjęs per Gvenės pirštų ga­

liukus, privertė juos suvirpėti. Iš tikrųjų jai prireikė
daug valios, kad atitrauktų savo ranką.
- A r jums... ar patinka Niujorkas jums? - kadan­
gi jau vėl buvo pasilenkusi prie uogienojų, balsas
buvo gundomai prikimęs - nereikėjo nė stengtis.
- Kartais, - atsakė Lukas. Jis ištiesė ranką ir
nubraukė nuo jos kaklo plaukus.
Gvenė liežuviu susidrėkino lūpas ir mažumėlę
pakėlė galvą.
- Maniau, gyvenate Luizianoje.
- Ne, ta vietovė netoli Karmelio, pakrantėje.
Jūsų plaukai - nuostabiai švelnūs, - sumurmėjo jis,
leisdamas jiems slysti tarp savo pirštų.
- Pakrantėje, - rydama seiles pakartojo Gve­
nė, - turėtų būti gražu. Aš niekada... nesu mačiusi
Ramiojo vandenyno.
- Kartais jis būna audringas, labai pavojingas, -
švelniai patikino Lukas ir lūpomis brūkštelėjo per
jos palenktą kaklą.
Gvenei išsiveržė slopus atodūsis ir privertė pasi­
traukti tolėliau, kad galėtų garbingai atlaikyti visiš­
kai nenumatytą puolimą.
- Mačiau nuotraukose, žinoma, ir filmuose, bet
manau, kad tai visai kas kita. Esu tikra, tai puiki
vieta rašyti.
- Daug kam - ne tik rašyti. - Jis krimstelėjo
56 | NORA ROBKRTS

Gvenės ausies lezgelį. Ir akimirką, kai jo rankos

nuslydo ant jos klubų, ji neteko pusiausvyros, tad
buvo tiesiog priversta į jį atsiremti. Tačiau bemat
išsitempė, atsitiesė, ir net per kelis colius pasitraukė
nuo Luko.
- Žinote, - Gvenė nusprendė atsisakyti gundy­
mo plano, - jau užteks. - Ji grįžtelėjo į Luką ir visai
netyčia krūtimis lengvai palietė jo krūtinę. Sumišusi
nusisuko, sumikčiojo: - Tilė nenorės kepti daugiau
nei du... du pyragus... jau daug pririnkome. - Gve­
nės akys išsiplėtė, buvo kupinos baimės.
- Tai mums nebereikės gaišti laiko renkant uo­
gas, ar ne? - Luko užuomina buvo visiškai aiški.
- Ne, gerai... - Gvenė traukėsi atatupsta, be­
viltiškai spoksodama jam į akis. - Aš tik atiduosiu
uogas... Tilė laukia.
Lukas lėtai artinosi prie jos. Pamiršusi visą orumą
Gvenė jau taikėsi sprukti, kai netikėtai po kojomis
neteko pagrindo. Spigiai riktelėjusi ji desperatiškai
ištiesė ranką Lukui. Tačiau jis paėmė tik kibirą, o
Gvenė pliumptelėjo upelin.
- J u k nebūtumėt norėjusi išberti uogų, - paaiš­
kino jis, kai Gvenė springdama ir niurnėdama išniro
iš vandens purslų. - Koks vanduo?
- O! - ji piktai plakė vandenį rankomis, steng­
damasi kaip nors atsistoti ant kojų. - Jūs tyčia taip
padarėte! - šūktelėjo Gvenė ir nekantriai nuo akių
nusibraukė šlapius plaukus.
 ŽAVUS NUOMININKAS | v

- Ką padariau? - išsiviepė Lukas patenkintas,

nes šlapi drabužiai puikiai išryškino Gvenės kūno
linijas.
- Įstūmėte! - Gvenė nušlepsėjo link kranto.
- Mano mieloji Gvenivere, - nekaltu tonu ištarė
Lukas, - niekada net ranka jūsų neliečiau.
- Būtent. - Įniršusi Gvenė spyrė į vandenį. -T a i
lygiai tas pat.
- Manyčiau, jūsų atžvilgiu tai tinka, - sutiko
jis. - Šiaip ar taip, būtumėt sušlapusi. Manykite, kad
pasirinkote mažesnę blogybę. Beje, jums lelijos lapas
prilipo prie... - taktiška pastaba visiškai nederėjo
prie linksmų kibirkštėlių jo akyse.
Išraudusi ir sumišusi ji smarkiai brūkštelėjo ran­
ka per sėdynę.
- Jau sakiau, kad neturite jokio padorumo.
Lukas nusikvatojo.
- Panele Gvenivere, m adam , jūsų nuomonė
mane tiesiog pribloškė, - žemai jai lenkdamasis
tetai ir pašaipiai ištarė Lukas.
- Galėtumėte bent padėti man išsiropšti, - di­
dingai sušnarpštė Gvenė.
- Žinoma. - Lukas pastatė kibirą ir su perdė-
tu galantiškumu ištiesė pagalbos ranką. Permirkę
Gvenės bateliai neklusniai slydinėjo, taigi Lukas
lstiesė jai ir kitą savo ranką. Bet vos pasiekė krantą
J1 visu svoriu pasviro atgal, ir jie abu pūkštelėjo į
58 | NORA ROBERTS

upelį. Šįkart išniręs Gvenės veidas buvo perkreiptas

nevaldomo juoko.
Kvatodama ji stebėjo, kaip purtydamas šlapius
plaukus upelyje kapanojasi Lukas. Galiausiai Gve­
nės linksmumas pasklido visur, ir Lukas tylėdamas
įbedė į ją akis.
- Koks vanduo? - atsistojusi pasiteiravo Gve­
nė, ir vėl užėjus juoko priepuoliui, rankomis pri­
sidengė burną. Ji tirtėjo stengdamasi susivaldyti,
o kai pamatė primerktas Luko akis, nebeišturėjo ir
prapliupo kvatoti. Tada Lukas pradėjo kepurnėtis
jos pusėn. Gvenė suskubo trauktis: pamiršusi dera­
mą grakštumą, keldama vandens purslų stulpus ir
klupdama stengėsi pasiekti krantą, bet nesiliaujantis
krizenimas tik labiau painiojo kojas. Galų gale, kai
užsiropštusi šlaitu ruošėsi atsistoti, Lukas čiupo ją
už kelių ir parsivertė po savimi ant žolės.
Net jo prispausta Gvenė negalėjo suvaldyti juo­
ko. Be to, odą kuteno nuo Luko plaukų lašantis
vanduo, ir ji turėjo vis sukioti galvą. Iš viršaus ją
stebėjo linksmos Luko akys.
- Ko gero, turėjau suprasti, - pasiteisino jis, - bet
jūsų veidelis buvo labai nekaltas.
- Nebūtumėt. - Mergina giliai įkvėpė, mėgin­
dama nuslopinti juoko priepuolį. - Jūsiškis netgi
labai kaltas.
- Ačiū jums.
 ŽAVUS NUOMININKAS | 59

Nelauktai prapliupo lietus.

- O! - Gvenė pasimuistė. —Lyja!
- Iš tikrųjų, - sutiko Lukas, nekreipdamas dė­
mesio, kad ji spurda. - Galime ir sušlapti.
Staiga Gvenė suvokė šio kvailo sakinio prasmę.
Akimirką įdėmiai pažiūrėjo jam į akis ir vėl nusi­
kvatojo: jaunatviškai, žavingai, nevaržomai. Užtat
Luko išraiška surimtėjo. Jo akyse įsižiebė toks aiškus
geismas, kad jai net kvapą užėmė. Jau buvo besižio­
janti ką nors sakyti, bet neišsprūdo joks žodis.
- O Dieve, — sumurmėjo Lukas. - Jūs nepa­
prasta.
Jo bučinys buvo šiurkštus ir godus. Ne mažiau
aistringai atsiliepė ir Gvenė - jos kraujas taip pat
kunkuliavo. Šlapi drabužiai jų nevaržė, taigi kūnai
spaudėsi vienas prie kito, trokšdami amžino artumo.
Švelnus Luko šiurkštumas suteikė jai itin rafinuoto
skausmo. Matyt, ne tik jai, nes ir jis taip pat dejavo,
įnirtingai atakuodamas labai jautrią Gvenės kaklo
vietelę: bučiavo, erzino, reikalavo. Būtent tas ne­
kantrus Luko meilumas ir nusviedė ją anapus visų
argumentų - tiesiog į ekstazę.
Jokios baimės - vien tik jaudulys. Regis, geismas
aptiko joje slypėjusią ugnį ir ją įžiebė dar labiau. Ji
nebegirdėjo nei šniokščiančio lietaus, nei ką tik dan­
gumi nusiritusio griaustinio... Juto tik savininkiškai
judančias Luko rankas. Kai per šlapią palaidinės
60 | NORA ROBERTS

audinį jo lūpos apžiojo krūties spenelį, o rankos

nuslydo glotniomis šlaunimis, Gvenė virpėdama
sukuždėjo jo vardą. Dabar geidė Luko kaip nebuvo
geidusi nieko. Niekada.
- Lukai? - ir tai nebuvo tik klausimas. Ji kvietė.
Blykstelėjo žaibas, ryškiai apšvietė upelio krantą,
ir akimirksniu vėl nugramzdino juodu į tamsą.
- Verčiau grįžkime namo, - netikėtai pasakė
Lukas ir atsistojo. —Tavo motina nerimaus.
Perverta ūmaus skausmo Gvenė užsimerkė ir
nekreipdama dėmesio į ištiestą Luko ranką skubiai
pašoko ant kojų. Apsvaigusi nuo užgriuvusių emo­
cijų ji susvirduliavo.
- Gvene, - Lukas žengė prie jos.
- Ne. - Virpančiame balse gęstanti aistra grėsė
pratrūkti ašarų lietumi. Tarsi prikaustytas prie Luko
akių jos žvilgsnis buvo naivus ir kupinas nuosta­
bos. - Tikriausiai netekau proto. Neturėjote tei­
sės, - netvirtai lemeno Gvenė, - jokios teisės.
- Teisės kam? - pareikalavo aiškumo Lukas ir
šiurkščiai sugriebė ją už pečių. - Pradėti mylėtis ar
sustoti? - jo balsas buvo piktas.
- Geriau jau niekada nebūčiau jūsų sutikusi!
Geriau išvis nebūtumėt manęs lietęs!
- O taip. - Įsikarščiavęs Lukas trūktelėjo ją ar­
čiau savęs. - Galiu tik pridurti, kad ir aš trokštu to
paties, bet jau per vėlu, ar ne? - Gvenė dar nebuvo
 ŽAVUS N U O M IN IN K A S | 61

mačiusi tokių piktų jo akių. - Jei nė vienas nesame

patenkintas tuo, kas prasidėjo, galbūt turėtume ir
užbaigti.
Lietus sruvo jų kūnais, plakė medžius, tiško purs­
lais į žemę. Ji akimirksniu suvokė visą siaubą - ži­
nojo, kad net jei būtų pasipriešinusi, nebūtų susi­
laikiusi. Blogiausia buvo tai, kad jam net nereikėjo
jokios ypatingos galios ją turėti. Nuo pat pirmojo
prisilietimo.
Staiga Lukas ją paleido ir atsitraukė.
- Jeigu jūs norite ne to, —tyliai pasakė jis, - tai
geriau eikite iš čia.
Šįkart Gvenė paklausė jo patarimo. Be perstojo
kūkčiodama ji kiek įkabindama bėgo pro apsama­
nojusius medžius saugių namų pusėn. Tenorėjo tik
vieno: greičiau juos pasiekti.

PENKTAS SKYRIUS

o lietaus sodas tarsi atgijo. Net ir praėjus

P dvidešimt keturioms valandoms jis vis dar
virpėjo. Rožės tingiai saulėje džiovino žiedlapius,
apkibusius žvilgančiais vandens lašais. Gvenė be jo­
kio susidomėjimo vaikštinėjo nuo vieno krūmo prie
62 | NORA ROBERTS

kito, rinkdama puokštėn stangrius žiedų pumpurus.

Nuo vakar dienos ji vengė Luko Pauerso. Prispausta
nevilties laikėsi įsikibusi motinos draugijos ir dėl
saugumo, ir dėl to, kad jautėsi nusikaltusi. Kadangi
jau buvo nusprendusi visada likti su Anabele, Lukui
čia negali būti vietos. Taigi jis neturės kitos galimy­
bės jos supainioti ar pažeminti.
Ji priskynė beveik pusę pintinės žiedų, bet jų
spalvos ir aromatas nė kiek nedžiugino. Kažkas man
atsitiko. Ji suvokė tai, jautė, bet negalėjo apibūdinti.
Vis dažniau pagaudavo save, nesvarbu, kad ir ką
veiktų, galvojanti visai apie ką kita. Tarytum jai
nebepriklausė nė savos mintys. Taip svarstydama
Anabelės sodo žirklėmis čerkštelėjo laibą ir dygų
rožės stiebelį.
Nuodugniai apsvarstė savo elgesį per pastarąsias
dvi dienas — ir apstulbo. Juk atvyko sunerimusi
dėl Anabelės ir Luko Pauerso santykių, bet, užuot
perspėjusi motiną, pati pasidavė jo įtakai - niekada
nebuvo taip įklimpusi nei dėl Maiklo, nei dėl jokio
kito vyriškio. Ir apgailestaudama sau prisipažino,
kad niekada ir nebuvo sutikusi tokio vyro kaip
Lukas Pauersas. Vis dėlto, nepaisant išorinio Luko
ramumo, jį gaubė aistros ir geismo aura. Gvenė
jautė, kad po savo išore jis slepia daug daugiau. Kaip
ir įvykis ant to slėpiningo upelio kranto. Tiesiog
buvo priversta pripažinti, kad jokių nuorodų, kaip
 ŽAVUS N U O M IN IN K A S | 63

turėtų elgtis su tokiu vyriškiu, ji neturi. Maža to, jis

pažadino iki šiolei snaudusią jos prigimtį.
Gvenė visada manė, kad jos gyvenimas papras­
tas, be didelių poreikių. Dabar netikėtai jos viduje
ramiai tūnojusios vizijos išplaukė. Kur dingo ta
nuolaidi, susitvardanti moteris, kokia manė esanti?
Visada pavykdavo suvaldyti savo šiek tiek nepastovų
būdą, o dabar, vos per dvi dienas, jautėsi visiškai
paleidusi vadeles.
Pats kaltas, - suniurnėjo mintyse, rūsčiai nu­
žvelgdama blyškiai rausvą bijūną. - Jo neturėtų čia
būti... jis turėtų gyventi savo pakrantėje. Tikriausiai
būtų grūmęsis toje savo Kalifornijoje su žemės drebėji­
mu ar uraganais, o aš ramiai ir įprastai leisčiau laiką
su savo mama. Bet ne, užuot buvęs ten, jis skverbiasi
l mano gyvenimą, verčia mane jaustis kaip... —Gve-
nė prikando lūpą, nes turėjo bent sekundę apie
tai pamąstyti. Paskui atsiduso; jos akys klaidžiojo
po neįtikimai spalvingą sodą. N et nežinau, kaip jis
v?rčia mane jaustis. Jis mane gąsdina. Sis netikėtas
suvokimas atsispindėjo nuostaba jos akyse. Taip, jis
n^ane gąsdina, nors nežinau kodėl. Nemanyčiau, kad
galėtų nuskriaustifiziškai, jis iš tikrųjų ne toks, bet vis
dėto... Purtydama galvą Gvenė pasuko taku žemyn
lr perėjo prie kitos minties. Jis sugeba taip natūraliai
manipuliuoti aplinkybėmis ir žmonėmis, kad tie net
ncspėja susivokti pasidavę jo įtakai.
64 | NORA ROBERTS

Gvenė nesąmoningai pakėlė pirštus ir persibraukė

apatinę lūpą. Ak, kaip aiškiai ji atminė Luko lūpas!
Jų prisilietimas... iš pradžių švelnus, gundantis, ir
paskesnis - toks godus ir reikalaujantis, jai turėjo
tokią pat stiprią galią. Tai buvo tikra... kažkas nepa­
prastai gaivaus tose jų grumtynėse - lyg būtų atsidūrę
audros blaškomo laivo denyje. Vis dėlto, kad ir kiek
ji būtų linkusi rizikuoti, turėjo prisipažinti, kad su
juo kovojant lygiųjų nebūtų. Tačiau tada, kai gulėjo
Luko glėbyje, visiškai nesijuto nugalėta - ta akimirka
priklausė jųdviejų aistroms ir norams. Ko gero, naujo
fakto suvokimas dabar jai kėlė didžiausią nerimą.
Aš nepasiduosiu. Gvenė aukščiau pakėlė smakrą,
ištiesino pečius. Daugiau neleisiu, kad jis mane gąs­
dintų ir valdytų mano mintis. Jos akyse blykstelėjo
iššūkis. Lukas Pauersas manęs nekontroliuos!Jis supras,
kad Gvenė Leikroz puikiai sugeba pasirūpinti savimi
ir savo motina.
- Dar minutėlę. - Bredlis Steipltonas, trumpam
kilstelėjęs pieštuką, vėl ėmėsi paskubomis piešti eski­
zus savo bloknote. Jis sėdėjo viduryje tako, turkiškai
sukryžiavęs kojas, ir atrodė išties vertas dailininko
įvaizdžio - su smėlio spalvos žvejo kepure; nutrintais
sandalais, dažais ištepliotomis darbinėmis kelnėmis.
Pro neužsegtus languotus sportinius marškinėlius
matyti siaura krūtinė. Gvenė nustebo ir susidomė­
jusi atsitokėjo.
 ŽAVUS NUOMININKAS | 65

- Nuostabu! - Bredlis stebėtinai mitriai pašoko

ant kojų ir prisigretino prie Gvenės. Jo akyse švietė
nuoširdus pasitenkinimas. - Žinojau, kad būsite
puiki pozuotoja, bet jūs mane tiesiog stulbinate. Tik
pažvelkite, kokia jausmų paletė! —jis greitai pervertė
kelis savo bloknoto lapus.
Dabar Gvenės linksmumas virto nuostaba. Iš
tikrųjų eskizai buvo nepaprastai geri, bet ją ap­
stulbino ne dailininko talentas, o vaizduojamas
objektas: ta itin liekna moteris garbanotais palaidais
plaukais atrodė labai pažeidžiama. Niekada nebuvo
to pastebėjusi. Kiekviename puslapyje matė save
vis kitokią: svajojančią, pasipūtusią, susimąsčiusią,
rūsčią. Ir sunerimo dėl taip tiksliai perteiktų emo­
cijų, kurias išgyveno vos per pusvalandį. Ji pakėlė
akis.
-Jie pasakiški, - ištarė ji. Šypsena, rodėsi, netilps
dailininko veide. - Bredli, - Gvenė stengėsi surasti
tinkamų žodžių, - ar iš tikrųjų aš... tokia, na... pa­
prasta, kaip čia pavaizdavote? —apimta prieštaringų
Jausmų ji vėl pažvelgė į eskizus. - Turėjau galvoje
savo mintis, jausmus... ar jie tokie aiškūs? Nejaugi
esu tokia permatoma?
- Būtent dėl to ir esate geras modelis, - atsakė
Bredlis. - J ū s ų veidas nepaprastai išraiškingas.
- Bet... - Gvenė nusivylusi ranka persibrau­
kė plaukus. - Ar jie visada matomi? Nejau mano
66 | NORA ROBERTS

išgyvenimus visada galės tyrinėti kiti? Jaučiuosi labai

nesaugi... lyg būčiau nuoga.
Bredlis užjaučiamai nusišypsojo ir ilgais kaulėtais
pirštais paplekšnojo jai per skruostą.
- Gvene, jūsų veidas nuoširdus, bet jeigu jums
tai kelia nerimą, atminkite, kad daugelis, išskyrus
nosį ir akis, daugiau nieko nemato. Dažniausiai
žmonės pernelyg užsiėmę savo mintimis, kad ką
nors pastebėtų.
- Vis dėlto jūs pastebėjote, - paprieštaravo ji,
bet dabar pasijuto daug ramesnė.
- Toks mano amatas.
-T aip, jūs labai geras... - Gvenė šypsodama vėl
pradėjo sklaidyti bloknoto lapus.
Netikėtai atvertusi lapą su Luko eskizu ji neteko
žado.
Piešinys vaizdavo Luką sėdintį ant verandos tu­
rėklų. Kasdieniai drabužiai, sutaršyti plaukai - lyg
ką tik po darbo. Bredlis Luko veide puikiai išreiškė
ne tik jo valią ir intelektą, bet ir jausmingumą.
Gvenei buvo netikėta, kad būtent tai pastebėjo ir
kitas žmogus. Vis dėlto įspūdingiausiai atrodė Luko
akys - jos tarsi prikaustė jos žvilgsnį. Dailininkas
tiksliai pagavo tą keistą ramaus ir valdingo žvilgsnio
jėgą, kurią Gvenė jau buvo patyrusi. Štai ir dabar
jos pulsas patankėjo. Taigi eskizas nenugalimai ją
traukė - kaip ir pats Lukas.
 ŽAVUS NUOMININKAS | 67

- Šitas ganėtinai vykęs, —galiausiai Gvenė išgirdo

jau kelias sekundes kalbančio Bredlio balsą.
- Labai geras, - sumurmėjo Gvenė. - Suprantate
jį. - Tikriausiai ji nė neįtarė, kad balse nuskambėjo
ilgesio ir pavydo gaidelės.
Bredlis susimąstęs žvilgtelėjo į Gvenę. Ji tebesto­
vėjo nuleidusi galvą.
- Iš dalies, manau, taip, - linktelėjo Bredlis. -
Mano supratimu, jis - sudėtingas žmogus. Ir savo­
tiškai panašus į jus.
- Į mane?
- Jūsų jausmų diapazonas - neaprėpiamas. Ne
kiekvienam tai duota, suprantate? Didžiausias atstu­
mas atsiranda tada, kai vieno emocijos tik bunda, o
kito jau būna išreikštos. Ar galėsite man pozuoti?
- Ką? - klausimas išsprūdo tikrai ne dėl poza­
vimo. Stengdamasi vėl susikoncentruoti ji papurtė
galvą, kad atsikratytų neramių minčių, kurias sukėlė
dailininko žodžiai.
-T a i ar pozuosite? - dar sykį paklausė Bredlis. -
Labai norėčiau jus tapyti.
-T aip , žinoma. - Ji gūžtelėjo pečiais ir pati sau
syptelėjo. - Būtų pramoga.
- Taip nemanysite, kai kelias valandas būsite
ienoje pozoje, - nuoširdžiai pažadėjo Bredlis. - Ge-
riau pradėkime, kol dar neapsigalvojote. - Jis paėmė
H už rankos ir nusitempė taku.
68 | NORA ROBERTS

Praėjus kelioms valandoms Gvenė galėjo patvir­

tinti, kad Bredlis sakė tiesą. Pozuoti tokiam tem­
peramentingam dailininkui buvo išties varginantis
ir daug pastangų reikalaujantis darbas. Jis padarė
gal tuziną jos veido eskizų įvairiausiais rakursais, o
Gvenė klusniai stojosi, sėdosi ar sukdavosi taip, kaip
jis geidavo. Beje, dabar ji pajuto daugiau užuojautos
Style modeliams.
Ir netvėrė juoku, kai Bredlis pradėjo raustis jos
spintoje, ieškodamas tinkamo drabužio būsimam
portretui. Jos manymu, tam reikalui visiškai netiko
jo išrinktas plonas balto šilko chalatas, tačiau Bredlis
nekreipė dėmesio į jokius prieštaravimus. Taigi,
savo pačios nuostabai, ji darė taip, kaip nurodydavo
dailininkas.
Dabar, likusi viena, galėjo ramiai išsitiesti lovoje,
atpalaiduoti pavargusius raumenis. Prisiminus švelnų
Bredlio spaudimą Gvenės lūpų kamputyje šmėkšte­
lėjo šypsena. Iš tikrųjų, nors ir visaip tyrinėjama bei
stumdoma iš vienos vietos į kitą, ji labai greitai liovėsi
drovėtis dėl nederamos savo aprangos, nes suprato,
kad dailininkui tiek pat įdomus būtų buvęs medis
ar vaisių pintinė. Jam rūpėjo tik gražiai krintančios
šilko klostės, o ne jomis slepiamas kūnas.
Turėčiau nerimauti ne dėl aistringo užpuolimo, o
dėl sustingusių sąnarių, - pagalvojo ji užsimerkdama
ir giliai atsidususi įsikniaubė į pagalvę.
 ŽAVUS NUOMININKAS | 69

Jos sapnai buvo migloti ir neaiškūs. Sapnavo

klajojanti palei upelio krantą, skynė rožes, rinko
šilauoges... Paskui atsidūrė proskynoje; matė Luką,
kertantį didžiulį storą medį. Kirvio smūgiai aidėjo
lyg griaustinis, o medis be garso nuvirto prie pat jos
kojų. Luko žvilgsnis skverbėsi į ją, ir ji ėjo artyn, kol
ištirpo jo glėbyje. Akimirką pajuto aistringą džiuge­
sį, bet iškart buvo įstumta į šaltą upelio srovę.
Tada pro vandens uždangą pamatė Anabelę, kuri
švelniai šypsodama tiesė ranką Lukui. O ji beviltiš­
kai blaškėsi niekaip negalėdama išplaukti į vandens
Paviršių. Tačiau jau kitą akimirką stovėjo krante, o
prie jos kojų sėdėjo Bredlis ir piešė eskizus. Su kirviu
rankose artinosi Lukas; jos rankos ir kojos buvo
tarsi suakmenėjusios. Lukui artėjant, jo bruožai ir
drabužiai pasikeitė.
Dabar priešais ją stovėjo Maiklas, tik vietoj kir-
Vl° rankoje laikė portfelį. Žiūrėdamas į akmeniu
Vlrtusias Gvenės kojas jis papurtė galvą ir savo aiškiu
balsu priminė, kad ji visada buvo šalta. Ji bandė
Papurtyti galvą, deja, kaklas taip pat virto akmeniu.
^r>kai Maiklas suėmė ją už pečių ir ketino išsinešti,
ls gerklės teišsprūdo menkutė protesto aimana. Iš
kažkur atsklidęs Luko balsas šaukė ją vardu. Tada
Maiklas paleido ją iš rankų, jos akmeninės kojos
Sudužo, - ji pabudo. Ir dabar apstulbusi spoksojo į
Pilkai mėlynas akis.
70 | NORA ROBERTS

- Lukai, - sumurmėjo ji, - aš nesu šalta.

- Ne. - Jis nubraukė nuo jos skruosto plaukus ir
akimirką sulaikė savo delną. - Žinoma, nesi.
- Tai pabučiuok mane dar - nenoriu pavirsti
akmeniu, - nekantriai pareikalavo ji. Pajutusios ma­
lonumo galimybę Luko lūpos šypsodamos palinko
prie josios.
- Žinoma, ne. Kas drįso tau dėl to priekaištauti?
Gvenė tik atsiduso ir apsivijusi rankomis jo kaklą
džiugiai pasitiko šiltą ir švelnų bučinį. Netrukus, kai
rankose ir kojose pasklido šiluma, jos lūpos prasivėrė
maldaudamos daugiau. Bučinys vis gilėjo, ir dabar
vargiai buvo galima atskirti sapną nuo tikrovės. Vis
dėlto aštrus geismas privertė ją palikti užsitęsusių
klejonių krantą. Dusdama pradėjo muistytis, nes
tik taip galėjo išreikšti savo protestą. Lukas iškart ją
paleido, bet lūpas atitraukė labai palengva. Jo vei­
das tebebuvo bauginamai arti, o karščiu alsuojanti
burna —vos per atodūsį.
- Tikriausiai tai - sapnas, - sumurmėjo jis ir
labai intymiai patrynė nosį į Gvenės nosytę. - Ne­
įmanoma atsispirti - miegančios moterys tokios
švelnios ir nuoširdžios.
Pagaliau Gvenė išsilaisvino ir atsisėdo, jos skruos­
tai liepsnojo.
- Koks įžūlumas! —tūžo ji. —Tad štai kokie jūsų
kėslai? Ateiti į mano miegamąjį ir prievartauti?
 ŽAVUS NUOMININKAS | 71

- Spėkite, - pasiūlė jai Lukas plėšriai šypsodama.

Gvenė dar labiau išraudo ir susisiautę chalato iškirp­
tę. - Atsitokėkite, - atsainiai kalbėjo jis, - neketi­
nau nugvelbti jūsų skaistybės. Norėjau tik pakviesti
vakarienės. - Pirštų galiukais jis perbraukė per jos
smakrą. - Visa kita buvo jūsų sumanymas.
Iš pasipiktinimo Gvenės nugara įsitempė, kalba
užsikirto:
-Jū s... jūs... aš miegojau, o jūs tuo pasinaudo­
jote...
-T ikrai, - sutiko Lukas ir prisitraukęs ją arčiau
padovanojo šiurkštų ir stiprų bučinį. —Tos sekun­
dės mums abiem suteikė džiaugsmo. - Jis grakščiai
atsistojo nuo lovos. - Balta spalva jums tinka, - jo
žvilgsnis nuslydo švelniomis chalato klostėmis, - bet
tikriausiai vakarienei derėtų persirengti šiek tiek
santūriau, jei neketinate sukelti Bredliui karštligiš­
kos aistros.
Gvenė taip pat atsistojo ir stipriau susisiautę
chalatą.
- Dėl Bredlio nesijaudinkite, - šaltai atrėžė ji. -
Šitaip vilkinčią jis mane piešė visą popietę.
Luko veidas iškart pasikeitė - Gvenė net sua­
bejojo, ar išvis jis ką tik šypsojosi. Dabar nuožmiai
suspaudęs lūpas artinosi prie jos.
- Ką? - vienintelis žodelis sudrebino orą.
- Kaip girdėjote. Aš sutikau Bredliui pozuoti.
72 | NORA ROBERTS

- Su šituo apdaru? - nužvelgęs Gvenės chalatą

Lukas vėl įbedė akis į veidą.
- Taip, ir kas? - ji krestelėjo galvą ir pasitraukė
nuo Luko. Nuo staigaus judesio šilko klostės nu­
slydo jos liemeniu ir suvilnijo apie kojas. Ji priėjo
prie lango, atsisuko ir atsirėmė į palangę. - O koks
jūsų reikalas?
- Nepulkite žaisti, jei nesate pasiruošusi pralai­
mėti, - švelniai įspėjo Lukas.
- Esate nepakenčiamas. - Jos rudos akys pa­
tamsėjo.
- O jūs - išlepintas vaikas.
-A š ne vaikas, - atšovė Gvenė. - Pati sprendžiu,
kaip elgtis. Jei norėsiu, pozuosiu Bredliui vilkėdama
šiuo chalatu ar šarvais, o gal segėsiu tik deimantus
ausyse - jūsų tai neturėtų dominti.
- Patarčiau, kad būtumėte atsargesnė su tais dei­
mantiniais auskarais, Gvene, - ramiame balse buvo
girdėti vos tramdomas pyktis. - Tik pabandykite, ir
man teks sulaužyti Bredliui visus pirštus.
Toks ramus pažadas susidoroti tik dar labiau
pakurstė jos pyktį.
- Argi tai - ne tipiškas vyrų bukumas! Jeigu tik
kas nors nesuveikia - spirk arba keikis! Maniau, kad
esate protingesnis.
- Manėte? - Luko akyse vėl įsižiebė šelmiškos
kibirkštėlės. Jis sugriebė ją už plaukų ir skaudžiai
timptelėjo. - Apgailestauju, bet jūs klydote.
 ŽAVUS NUOMININKAS | 73

- Vyrai! - protestavo ji, priversta užversti akis ir

pakelti rankas. - Visi jūs - vienodi.
- Be abejo, kalbate remdamasi savo didele as­
menine patirtimi.
Bet Luko sarkazmas Gvenės nesulaikė:
- V i s i jūs - arogantiški, pasipūtėliai, sava­
naudžiai...
- Gyvuliai? - draugiškai pasufleravo Lukas.
-T in k a , - Gvenė linktelėjo.
- Džiaugiuosi padėjęs. - Lukas atsisėdo ant lovos
krašto ir toliau ją stebėjo. Besileidžiančios saulės
spinduliai blykčiojo nušviesdami ir vėl šešėliuose
slėpdami jos veidą.
- Visada dedatės viską žinančiais, manote, kad
moterys tokios kvaišos, kad pačios negali apsispręsti.
O iš tikrųjų sugebate tik įsakinėti, įsakinėti ir dar
kartą įsakinėti, o jeigu ir tai nepavyksta, tada šau­
kiate arba nirštate, ir dar blogiau - puolate globoti.
Nekenčiu, niekinu, bjauriuosi tokia globa! - Gvenė
sugniaužė kumščius, susikišo juos į chalato kiše­
nes. - Man nepatinka, kai man sako, kad esu miela,
0 mano kitaip. Man nepatinka, kai glosto galvą lyg
kokiam šunyčiui, nemokančiam komandos. O tada,
kai jau visiškai nuvertinate mano žinias - įsigeidžia-
te už mane dar ir kvėpuoti. Žinoma, juk turėčiau
būti dėkinga už tokį dėmesį, nes esu tik miela maža
neišmanėlė. - Nebegalėdama susitvardyti Gvenė
74 | NORA ROBERTS

smarkiai trinktelėjo kumščiu į lovos rėmo stulpe­

lį. - Aš nesu, - dusdama pykčiu tęsė ji, - nesu šalta
ir bejausmė, ir nesu nesubrendėlė.
- O Dieve, vaikeli, - sukrėsta Luko balso Gvenė
sumirksėjo. - Koks idiotas galėjo taip kalbėti?
Stingdančioje tyloje ji spoksojo į Luką.
- Tikriausiai jūsų nuomonė apie vyrus pagrįs­
ta vieninteliu šaltiniu, - toliau kalbėjo Lukas. -
Tas Maiklas, regis, labai mokėjo jus įtikinti. -
Sutrikusi Gvenė nusisuko į langą. —Ar jūs jį my­
lėjote?
- Ne, - išsprūdo jai, nes buvo užklupta netikėto
klausimo, —bet maniau, kad mylėjau... Taigi įsivaiz­
duoju, kad tai nedaug kuo skiriasi.
- Truputėlį perlenkėte, ar ne? - jo balsas buvo
neįtikimai švelnus, kaip ir rankos, nusileidusios ant
jos pečių.
- Ak, prašau. - Gvenė greitai pasitraukė, nes
pajuto keistai malonų skausmą. - Nebūkite man
toks malonus, nes tada aš negalėsiu kariauti.
- O būtent tai norite daryti? - dabar Lukas tvir­
tai suėmė jos pečius ir atsuko veidu į save. - Norite
kariauti? - jo akys nuklydo prie Gvenės lūpų. Ją
supurtė virpulys.
- Manau, taip mums būtų geriau, - sulaikiusi
kvapą ištarė Gvenė, - manau, kad kariauti su jumis
mažiau pavojinga.
 ŽAVUS N U O M IN IN K A S | 75

- Mažiau nei kas? - Luko lūpose šmėkštelėjo

šypsena —nepaprastai žavi ir viliojama. Kambarys
jau beveik skendėjo prieblandoje, ir gęstanti diena
apgaubė juodu savo magiška šviesa. - Jūs graži, - su­
murmėjo Lukas. Jo glostanti ranka nuklydo Gvenės
pečiais aukštyn ir palietė kaklą.
Tarsi užhipnotizuota ji spoksojo jam į akis.
- Ne, aš... aš nesu tokia. Mano burna per dide­
lė... smakras smailus.
- Žinoma, - prisitraukdamas ją arčiau sutiko
Lukas. - Dabar jau pastebėjau, esate ganėtinai bjauri
mažylė. Tiesiog apmaudu, kad tokiai nevykėlei teko
aksominės akys ir šilkinė oda.
- Prašau, - Gvenė nusuko galvą į šalį. Luko
lūpos palietė jos skruostą, - nebučiuokite manęs.
Tai mane trikdo... nežinau kaip elgtis.
- Anaiptol, man atrodo, kuo puikiausiai žinote.
- Lukai, prašau. - Ji šiek tiek atgavo kvapą. —
Prašau... kai mane bučiuojate, pamirštu viską ir
^trokštu, kad vėl mane bučiuotumėte.
- Būsiu laimingas, jei galėsiu tai padaryti.
- Ne, nedarykite. - Gvenė pakėlė į jį maldau­
jančias akis. - Mane ima baimė.
Lukas ramiu žvilgsniu ją tyrinėjo. Matė, kaip
Vlrpa jos lūpos, ir ji beviltiškai stengėsi prikąsti jas
^antimis; juto, kaip melsva gyslelė jos kakle neramiai
^ n k č io ja jo delne. Giliai atsidusęs jis atsitraukė
76 | NORA ROBERTS

ir susikišo rankas į kišenes. Dabar jo žvilgsnis buvo

mąslus.
- Įdomu, ar mums pasimylėjus išnyktų ši mal­
daujamo nekaltumo išraiška?
- Aš neketinu su jumis mylėtis, - Gvenė juto,
koks netvirtas ir virpantis jos balsas.
- Gvene, esate pernelyg sąžininga taip kalbėti,
juolab kad ir pati tuo netikite. - Lukas apsisuko ir
nuėjo prie durų. - Pasakysiu Anabelei, kad po kelių
minučių nulipsite žemyn.
Jis uždarė duris, o Gvenė pasiliko viena su savo
mintimis prieblandoje skęstančiamę kambaryje.

ŠEŠTAS SKYRIUS

venė jau beveik valandą kankinosi po­

G zuodama. Dailininko akys atvirame ir
nekaltame veide buvo daug skvarbesnes, nei jai iš
pradžių atrodė. Beje, dabar atsiskleidė ir tylus jo
despotizmas. Gvenei sutikus pozuoti, jis tuojau
pat švelniai, bet labai užtikrintai ėmėsi vadovauti.
Bemat pasodino ją ant baltos kaliojo plieno kėdės
pačiame sodo viduryje.
Rytas buvo slogus ir šiltas, ore, nepaisant pasiro­
 ŽAVUS NUOMININKAS | 77

džiusios saulės, tvyrojo lietaus nuojauta. Prošal pra­

lėkė laumžirgis ir zvimbdamas sukosi virš dešinėje
pusėje augančio rožių krūmo. Sekdama jo skrydį
Gvenė pasuko galvą.
- Nedarykite to! - išraiškingas Bredlio balsas pri­
vertė ją skubiai atsisukti. - Šiandien piešiu tik jūsų
veido eskizą, - priminė dailininkas. Kažką neaiškiai
murmanti Gvenė jam sukėlė šypseną. - Dabar su­
prantu, kodėl dirbate Style užkulisiuose, o ne priešais
fotoaparatą. - Jo pieštukas pakibo ore. - Niekada
nesimokėte ramiai sėdėti!
- Visada jaučiuosi tarsi turėčiau ką nors veik­
ti, - prisipažino Gvenė. - Negi kas gali tai ištverti?
Nemaniau, kad bus taip sunku.
- Kurgi jūsų pietietiškas glebumas? - paklausė
Bredlis, piešdamas nepaklusnias plaukų sruogas.
Mergina sėdėtų daug ramiau, jei palaikyčiau pokal­
bį, - nusprendė jis, nors suprato, kad piešdamas ir
kalbėdamas negalės būti labai atidus.
- Ak, nemanau, kad kada nors tokia buvau, - at­
sakė Gvenė. Norėdama pailsinti koją užkėlė ją ant
kėdės ir aplink kelį sunėrė rankas. Tada mėgaudamasi
giliai įkvėpė svaiginamo sodo aromato. - O gyven­
dama Niujorke - tuo labiau. Nors... - ji kiek padelsė
lr vėl apsižvalgė, bet šįkart prisiminė, kad galima
Judinti tik akis. - Juk iš tikrųjų čia tokia ypatinga
rarnybė. Pradedu suvokti, kaip viso to pasiilgau.
78 | NORA ROBERTS

- Ar jūsų darbas reikalauja daug pastangų? -

pasiteiravo Bredlis, pieštuku dailindamas Gvenės
smakro liniją.
- Hmm. - Gvenė gūžtelėjo pečiais, nors norėjosi
kaip reikiant pasirąžyti. - Visada atsiranda kas nors,
ko neįmanoma atlikti laiku, bet mes spėjame. O
tada būtinai reikia apglostyti menišką modelių ir
fotografų savimeilę...
- Ar sugebate įtikti jų artistiškam ego? - ieško­
damas perspektyvos Bredlis prisimerkė.
- Stebėtina, bet - taip, - Gvenė jam nusišypso­
jo. - Man patinka terminuoto darbo sunkumai.
- Niekada nesugebėjau susidoroti su term i­
nais, - sumurmėjo dailininkas. - Pakelkite šiek tiek
smakrą, - jam mostelėjus piršto galiuku, Gvenė
pakluso.
- Na, kai kurie žmonės negali, bet aš privalau
spėti. Kai leidinys mėnesinis - neturi kito pasirin­
kimo.
Gvenė minutėlę nutilo ir įsiklausė: čia pat, už nu­
garos, azalijų krūme dūzgė bitės. Kažkur netoli namų
netikėtai ir džiaugsmingai pragydo paukštelis. - Bred-
li, iš kur jūs? - pagaliau paklausė Gvenė. Keistas žmo­
gus, ištįsėlis išmintingomis akimis, - pamanė ji.
- Iš Bostono. —Dailininkas trumpam pakėlė į ją
akis, paskui vėl palinko prie piešimo bloknoto. - Pa­
sukite galvą šiek tiek į dešinę... Štai taip, gerai.
 ŽAVUS NUOMININKAS | 79

- Bostonas. Turėjau numanyti. Jūsų balsas la­

bai... malonus. - Bredlis sukrizeno. - Kodėl ryžotės
tapti dailininku?
- Man patinka toks bendravimo būdas. Visa­
da mėgau piešti. Mokykloje piešimo sąsiuvinius iš
manęs mokytojai turėdavo atimti. Be to, dailininko
vardas kai kuriems žmonėms daro įspūdį.
Gvenė nusijuokė.
- Bet pastaroji priežastis nerimta.
- Nebūkite pernelyg tikra, - murmėjo Bredlis,
piešinyje atidžiai išlenkdamas Gvenės skruosto li­
niją. - Man patinka meilikavimas. Ne kiekvienas
taip pasitiki savimi kaip jūs.
Gvenė pamiršo nurodymus ir vėl atsisuko.
- Ar būtent tok: .ine matote?
- Kartais. - Jis . Įėjo antakį, rankos mostu
paprašė Gvenės nusisukti. Dar akimirką patyrinėjo
jos profilį ir vėl pradėjo piešti. - Man visiškai patin­
ka būti dailininku, geru dailininku... netrokštu tapti
labai garsiu. - Jis nusišypsojo, matydamas užsisvajo­
jusios Gvenės veido išraišką. —Jūsų toks pasirinki­
mas visiškai netenkintų. Neturite tam kantrybės.
Gvenė galvojo apie judrią dalykišką Style darbuo­
toją Gvenę Leikroz... Praktišką ir darbščią moterį,
kuri išmanė ir gerai dirbo savo darbą, moterį, kuri
mokėjo valdyti savo komandą ir sutarti su žmonė­
mis, kuri gebėjo tvarkyti duomenis ir skaitmenis.
80 | NORA ROBERTS

Bet vis dėlto... buvo ir kita Gvenė Leikroz - mėgs­

tanti senus kvapius sodus ir sentimentalius filmus,
rodomus per televiziją; Gvenė, kuri pliaupiant lietui
įšokdavo į dviratį ekipažą... Maiklas žavėjosi pir­
mąja, tačiau antroji jį buvo nuvylusi. Ji atsiduso.
Galbūt ji niekada nesuprato tokio savo dvilypumo.
Net nesusimąstydavo apie tai. Bent kol sutiko Luką
Pauersą.
Lukas Pauersas. Tikrai nenorėjo apie jį galvoti.
Šioje srityje reikalai nesiklostė taip, kaip buvo pla­
nuota. Netgi blogiau - visiškai nebuvo tikra, ar kada
nors tai susiklostys.
Gvenė užvertė galvą į dangų. Dailininkas, ketin­
damas protestuoti, pravėrė burną, bet pagavęs naują
kampą vėl įniko piešti. Saulė rausvomis kibirkštė­
lėmis švysčiojo merginos plaukuose. Gvenė paste­
bėjo iš vakarų atslenkančius debesis. Turbūt telkiasi
audra, - pamanė ji. Vis dar tolumoje, lūkuriuoja,
neskuba. Gvenė nujautė, kad audra pratrūks tada,
kai mažiausiai bus galima jos tikėtis. Nors diena
atrodė saulėta ir maloni, ji pajuto giliai bundantį
šėlsmą. Oras tiesiog virpėjo. Ir, nepaisant kaitros,
jai nevalingai pašiurpo oda. Akys prieš jos valią
nukrypo namų pusėn ir pažvelgė aukštyn.
Pro savo kambario langą ją stebėjo Lukas. Dabar
jai knietėjo sužinoti, ar seniai jis žiūri žemyn, savo
ramiu ir atviru žvilgsniu, kokio ji ir tikėtųsi. Luko
 ŽAVUS N U O M IN IN K A S | 81

akys niekada nedvejodavo, kai susidurdavo su jos

akimis.
Jis žiūrėjo nė kiek nejausdamas kaltės, nesivar­
žydamas. Šią akimirką Gvenė kažkodėl prisivertė
atsisukti. Net per juos skiriantį atstumą jautė, kaip
į ją skverbiasi Luko žvilgsnis. Ji apmirė.
Tarsi suvokęs Gvenės reakciją jis lėtai ir aki­
plėšiškai nusišypsojo, nenuleisdamas nuo jos savo
akių. Tose akyse ji įžvelgė iššūkį ir atmetusi galvą
nusisuko.
Stebėdamas staiga paniurusį jos veidą, Bredlis
kilstelėjo antakį.
-A trodo, šiai dienai gana, - švelniai pasakė jis ir
neįtikimai grakščiai pakilo nuo akmens, ant kurio
buvo įsitaisęs. - Rytoj ryte... noriu, kad vilkėtumėt
chalatą. Man šovė gera idėja dėl pozavimo. Eisiu
pas Tilę, gal pavyks ją sužavėti ir iškaulyti gabalėlį
šokoladinio torto. Gal ir jūs norite?
Gvenė šypsodamasi papurtė galvą.
- Ne, man jau per vėlu, —netrukus priešpiečiai.
Manau, padėsiu mamai ir ką nors paravėsiu. - Ji
dėbtelėjo žemyn į petunijų lysvę. - Atrodo, ji ma­
žumėlę apleido gėles.
- Ponia užsiėmusi, - pasakė Bredlis ir, užsikišęs
pieštuką už ausies, nupėdino taku.
Ponia užsiėmusi, - suraukusi antakius mintyse
pakartojo Gvenė. Neatrodo, kad motiną būtų slėgę
82 | NORA ROBKRTS

rūpesčiai... Bet iš tikrųjų, ką ji veikia? Galbūt Ana­

belė subtiliai norėjo parodyti turinti savo gyvenimą,
tokį pat svarbų, kaip ir dukters darbas didmiestyje?
Gvenė perlipo petunijų lysvę ir atsiklaupusi pradėjo
rauti beglobes piktžoles.
Anabelė turėjo įprotį kartkartėmis pradingti,
tai - kažkas nauja. Gvenė neiškentusi žvilgtelėjo į
Luko langą. Jo nebebuvo matyti. Ji susiraukė ir vėl
ėmėsi ravėti.
Jei tik jis išvažiuotų, - mintijo ji, - viskas savaime
susitvarkytų. Kokia visgi švelni ir nuolaidi ta mama,
visais tikinti. Tiesiog neapsigynė nuo tokio vyro kaip
Lukas Pauersas. O tu apsigynei? Gvenė pasišaipė iš
savęs. Keiksnodama ji trūktelėjo ir išrovė nelaimėlę
petuniją.
- O! - taip kvailai nusikaltusi ji spoksojo į
spalvingą žiedą, ir netikėtai užslinkus šešėliui su­
stingo.
- Kas nors nuliūdino? - paklausė Lukas. Jis pri­
tūpė šalia, paėmė iš Gvenės žiedą ir užkišo jai už
ausies. Ji prisiminė rožę ir išraudusi kuo skubiausiai
nusuko veidą.
- Eikite sau. Aš užsiėmusi, - pasakė ji.
- O aš - ne. - Jo balsas buvo nerūpestingai drau­
giškas. - Padėsiu.
- Neturite ką veikti? - ji žybtelėjo pašaipiomis
akimis į Luką ir be gailesčio išrovė kitą piktžolę.
 ŽAVUS NUOMININKAS | 83

- Šiuo metu ne. — Luko balsas buvo švelnus;

regis, jam buvo įprasta ir gėlių draugija. Jo pirštai
buvo stebėtinai mitrūs. - Privačios praktikos priva­
lumas yra tas, kad pats planuoji savo laiką, - bent
jau didžiąją jo dalį.
- Didžiąją jo dalį? - suabejojo Gvenė. Matyt,
smalsumas nugalėjo antipatiją šiam nemaloniam
žmogui.
-T aip jau yra: rašymas prikausto prie rašomosios
mašinėlės.
- Keista, - garsiai mąstė ji, pamiršusi, kad turėtų
nekreipti dėmesio. - Negaliu įsivaizduoti jūsų prie
ko nors prikaustyto. Atrodote toks nepriklausomas.
Bet tikriausiai sunku sudėlioti visokiausius žodžius
popieriuje, įtikinti savo susikurtus personažus vaikš­
čioti, kalbėti ir galvoti. Kodėl tapote rašytoju?
- Todėl, kad jaučiu meilę žodžiams. Ir todėl, kad
tie personažai visada veržiasi ištrūkti. Štai nuošir­
džiai atsakiau į jūsų klausimą. - Lukas į ją atsigręžė,
tarp pirštų jis sukiojo žolės stiebelį. - Dabar mano
eilė klausti. Apie ką galvojote stebėdama dangų?
Gvenė suraukė antakius. Tiesą sakant, nebu­
vo tikra, ar norėjo dalytis savo mintimis su Luku
Pauersu.
- Kad neišvengsime lietaus, - išsisuko ji. - Ti­
kriausiai dėl to jūs mane ir stebėjote?
- Taip.
84 | NORA ROBERTS

- Jūs - bjaurus, - piktai mestelėjo ji.

-Jū s - graži. - Nuo netikėtai skvarbaus jo žvilgs­
nio Gvenei per nugarą perbėgo virpulys. Nespėjo
nė nusisukti, o Lukas suėmė jos smakrą. —Saulės
nutvieksti plaukai ir apsiblaususios akys - buvote
tokia, apie kokią visada svajojau. Geidžiau jūsų. -
Luko lūpos priartėjo prie josios. Jo kvėpavimas
šiurpino odą.
- Ne! - Gvenė puolė trauktis, bet jo pirštai tvirtai
laikė jos smakrą.
- Ne taip stipriai, - švelniai pratarė Lukas.
Bučinys buvo stebėtinai švelnus lyg drugelio
sparnų prisilietimas. Gvenė intuityviai pravėrė lū­
pas, kad galėtų pajusti jo liežuvį. Paskui atsidususi
pasidavė ilgesingai sodo nuotaikai. Jos aistra snūdu­
riavo kaip toji grėsminga audra už minkštų debesų
sluoksnio. Gvenė suvirpėjo nuo geismo, kai Luko
pirštai atsargiai ėmė tyrinėti jos veido kontūrus:
glostė skruostus, smakrą, susitaršiusias garbanėles
palei smilkinius, ir vėl ją pabučiavo. Jo liežuvis vos
liesdamas erzino ir mėgavosi jos burna. Gvenė su­
griebė Luką už marškinių ir išaimanavo jo vardą.
Juto jį visa savo oda. Norėjo jo, jai jo reikėjo. Taigi
apsivijo rankomis Luko kaklą ir prisitraukė prie
savęs. Jos burna buvo godi, reikalaujanti.
Svaiginamą akimirką, vos tik apsikabinus toje
kvapioje ryto kaitroje, juos abu apėmė įsiplieskusi
 ŽAVUS N U O M IN IN K A S | 85

aistra. Paskui Lukas ją atstūmė; Gvenė, stengdamasi

atgauti kvapą, įbedė į jį akis.
- Ne. - Ji papurtė galvą, delnais suspaudė smil­
kinius ir palaukė, kol nurims mintys. - Ne. - Bet,
kai jau susiėmusi ketino sprukti, Liukas čiupo ją
už riešo.
- Kas ne? - jo balsas buvo žemesnis, bet vis dar
ramus.
- Taip neteisinga, - mėgindama rasti paaiškini­
mą sutrikusi ištarė ji. - Paleiskite mane.
-Tuoj. -Tebelaikydamas jos ranką jis žengtelėjo
arčiau. Nuo įdėmaus jo žvilgsnio Gvenė pakraupo,
jos akys išsiplėtė. - Jūs to norite, aš taip pat.
- Ne, ne, aš nenoriu! — nirtingai šoko Gvenė,
trūktelėjo ranką, bet riešas tebebuvo jo gniauž­
tuose.
- Nepamenu, kad būtum ėte labai protesta­
vusi, - švelniai ištarė jis. Gvenė suirzo atpažinusi
linksmas kibirkštėles jo akyse. - Taip, aš puikiai
atsimenu - tai jūs viską užvirėte.
- Gerai, gerai. Jūs laimėjote. - Ji įkvėpė. - Pati
kalta. Užmiršau, ir tiek.
- Ką užmiršote? - Lukas nusišypsojo.
Gvenė prisimerkė. Regis, Luko linksmumas la­
biau kurstė jos įkarštį nei pykdė.
- Pamiršau, kad jūs man nepatinkate, - atšo­
vė ji. - Dabar paleiskite, mano atmintis jau grįžo.
86 | NORA ROBERTS

Lukas nusijuokė džiugiai, vyriškai ir vėl ją apkabi­

no. - Gundote mane tai pakartoti, Gvenivere. - Jis
vėl ją pabučiavo: stipriai ir savininkiškai. Nedaug
trūko, kad viskas prasidėtų iš naujo, bet ji jau buvo
nuslopinusi jausmus. —Ar grįšime prie ravėjimo? -
maloniai pasiteiravo jis paleisdamas Gvenę.
Ji šokte atšoko - pasipiktinusi, įsiutusi.
- Galite eiti...
- Gvene! —švelnus, į sodą užklydusios motinos
balsas nutraukė jos palinkėjimą. - Ak, štai kur jūs!
Kaip gerai.
- Sveika, Anabele. - Lukas jai atvirai nusišyp­
sojo. - Manėme, kad turime prisidėti prie sodo
darbų!
- O! - motina pažiūrėjo į savo gėlės, jos veidas
linksmai nušvito. - Kaip miela, tikrai nesu tokia
stropi, kaip turėčiau būti, bet... - ji nutilo stebėda­
ma kamanę, kuri nusileido prie rožės pumpuro.
- Galbūt vėliau mes visi galėsime čia padirbėti.
Tilė jau pagamino priešpiečius ir reikalauja tuojau
pat juos patiekti. Žinote, popietė jai laisva. - Dabar
ji nusišypsojo Gvenei. - Turėtum geriau nusiplau­
ti rankas, brangioji, —Anabelė neramiai nužvelgė
dukterį, - ir gal kurį laiką nebūk saulėkaitoj, nes
jau truputį įraudai.
Gvenė nežiūrėjo į Luką, bet jautė, kad jis šai­
posi.
 ŽAVUS NUOMININKAS | 87

- Tikriausiai tu teisi, —suvapėjo ji. Bjaurus žmo­

gus! Kodėljam visada pasiseka mane sutrikdyti?
Neįtardama, kad jos mergaitėje šėlsta ugnis,
Anabelė šypsodamas palietė skruostą, tačiau, kad
ir ką ji ketino sakyti, viską išblaškė kamanės zvim­
bimas.
- Vaje, - ištarė ji žiūrėdama, kaip kamanė nusilei­
džia ant azalijos žiedo. - Kokia didžiulė. - Pamiršusi
Tilės nurodymus Anabelė atsisuko į dukrą. - Bran­
gioji, regis, šįryt pozavai Bredliui?
- Taip, - Gvenė nutaisė grimasą. - Beveik dvi
valandas.
- Juk tai įdomu? —Anabelė klausiamai žvilg­
telėjo į Luką, bet, šiam nespėjus atsakyti, kalbėjo
toliau: - Tikro dailininko tapytas portretas! Ne­
kantrauju pamatyti jį užbaigtą! Pamaniau, kodėl
man jo nenupirkti. - Jos žydros akys nušvito. - Gal­
būt pakabinčiau virš židinio svetainėje. Tai... - ma­
tyt, į Anabelės planuojamą pertvarką įsibrovė kita
mintis, ji pažiūrėjo į dukterį. - Nebent norėtum
pasilikti sau ir savo Maiklui.
- Jis nėra mano Maiklas, mama. Sakiau tau. —
Gvenė susibruko rankas į kišenes; troško, kad Lukas
ką nors pasakytų, užuot stebėjęs savo ramiomis
melsvai pilkomis akimis. Kodėl niekada neįmanoma
suprasti, ką jis galvoja? — Šiaip ar taip, jis niekada
nepirktų nežinomo dailininko kūrinio. N ebūtų
88 | NORA ROBERTS

tikras, kad investicija apsimokės, - pridūrė Gvenė,

apgailestaudama dėl balse praslydusios pagiežingos
gaidelės.
Luko akys liko ramios, bet Gvenė pastebėjo,
kaip nežymiai pakilo jo antakis. Jis nieko nepralei­
džia, - perverta apmaudo pamanė ji ir nusisukusi
pradėjo skabyti nužydėjusios rožės žiedlapius.
-A k , tikriausiai, bet jei tas portretas tavo... - pra­
dėjo Anabelė, tačiau stebėdama savo dukters veido
išraišką skubiai pakreipė mintį kita linkme, - jis bus
tiesiog nuostabus, - džiugiai užbaigė ji atsisukdama
į Luką. - Ar ne, Lukai?
- Be abejo, - sutiko Lukas. Tuo metu Gvenė
įnirtingai skabė rožę. — Bredliui teko neapdorota
medžiaga. Štai... —jis kiek padelsė, ir Gvenė ne­
iškentusi grįžtelėjo per petį, kad vėl susitiktų jo
akis. - Kad tik Gvenivere sugebėtų ištverti, kol port­
retas bus baigtas.
Nuo smagaus Luko balso Gvenės nugara įsi­
tempė, vis dėlto jam atsikirsti nespėjo, nes džiugiai
nusijuokusi įsiterpė Anabelė:
- O taip, galiu pareikšti, kad Gvenė tokia pat
nenuorama, kaip ir paauglystėje - tai šen, tai ten.
Turėdavau kone prikalti ją prie kėdės, kad galėčiau
supinti kasas. - Anabelė motiniškai šyptelėjo ir iš­
siblaškiusi pasipureno plaukus. - Dienos pabaigoje,
o dažniausiai ir gerokai anksčiau, atrodydavo lyg
 ŽAVUS N U O M IN IN K A S | 89

nė nebūčiau lietusi jos plaukų! O drabužiai! - ji

pliaukštelėjo liežuviu ir pavartė akis. - Ak, kiek laiko
praleidau lopydama kelius ir perplėštas siūles.
- Mama, - įsiterpė Gvenė, kol motina nepradėjo
kitos šnekos apie jos mergystės dienas. - Esu tikra,
kad mano drabužiai Luko nedomina.
Jis plačiai ir nepagarbiai išsišiepė. Gvenė išraudo
iki pat plaukų šaknų.
- Priešingai, - pasakė jis, o Gvenė dairėsi ap­
linkui nesumodama, kaip užgauliau ir oriau jam
atsikirsti. - Nepaprastai domiuosi. - Kai Lukas
šypsojosi Anabelei, jo akys tapo švelnesnės. - Vis­
kas praverčia, bet tik kaip natūrali žaliava, kurios
reikia rašytojui.
- N a , taip, tikriausiai. - Aišku, motinai tai pasi­
rodė nepaprastai įžvalgu. Anabelė vėl nutilo ir pa­
skendo savo svajose. Virš jos galvos į Gvenę žiūrėjo
išsišiepusio Luko akys.
- Ir visada jaučiau meilę mažoms mergaitėms, -
pasakė jis Gvenei. - Ypač toms, kurių kasytės nesi­
laikydavo supintos ir kurios nuolat nusibrozdindavo
kelius. - Jis žvilgtelėjo žemyn, akimis perverdamas
trumparankovius marškinėlius ir cinamono spalvos
šortus. - Įsivaizduoju, Anabelė per tuos metus ganė­
tinai plušėjo teikdama pirmąją pagalbą. - Luko akys
keliavo aukštyn - taip pat lėtai ir nerūpestingai - kol
susitiko su Gvenės akimis.
90 | NORA ROBERTS

- Aš neįgijau įpročio griuvinėti, - leptelėjo ji ir

pajuto, kad apsijuokė.
- O taip. —Akimirkai iš transo išplaukusi Anabe­
lė nugirdo Luko repliką. - Nepamenu, ar pasitaikė
bent diena, kad nebūčiau tvarsčiusi žaizdos. Vieną
dieną jos rankon įsmigo kabliukas žuvims gaudy­
ti... - ji net nusipurtė. - Kitąsyk - kaktoje gumbas
sulig žąsies kiaušiniu. Visada nutikdavo tai viena,
tai kita.
- Mama, - Gvenė pirštais sutrynė tai, kas dar
buvo likę iš rožės, - pasakoji taip lyg būčiau tikra
nelaimėlė.
- Brangioji, tu buvai tik energinga. - Anabelė
pasiraukė dėl suniokotos rožės, bet nepriekaišta­
vo. - Nors, sutinku, buvo laikas, kai nebuvau tikra,
kad tu kada nors suaugsi. Bet, aišku, užaugai, taigi
man tikriausiai nereikėtų labai nerimauti.
- Mama. - Gvenė netikėtai susijaudino. Kaip
turėjo būti sunku, - pamanė ji, - jaunai svajingai
moteriai vienai pačiai auginti nenuoramą paauglę!
Toji Gvenė turbūt nė nenutuokė, kiek Anabelei teko
aukotis. Peržengusi lysvę Gvenė uždėjo rankas moti­
nai ant apvalainų pečių. - Myliu tave, ir esu baisiai
laiminga, kad esi mano mama.
Anabelė maloniai nustebinta šūktelėjo ir suėmusi
delnais dukters veidą pakštelėjo į abu skruostus.
- Koks malonumas tai girdėti, ir dar iš suau­
 ŽAVUS N U O M IN IN K A S | 91

gusios dukros! — jos apkabinimas buvo guvus ir

kvapus.
Per motinos petį Gvenei buvo matyti, kad Lukas
vis dar jas stebi. Jo tiesmukas žvilgsnis glumino.
Ką iš tikrąją jam jaučiu? —paklausė ji savęs. —Ir
kaip galiu ką nors jausti, ir išvis ar galiu jausti, kada
tarp mudviejų stovi moteris, kurią myliu labiau už
viską pasaulyje? Gvenė pasijuto įviliota į spąstus, ir
jos akyse šmėkštelėjo panikos šešėlis.
Lukas pakreipė galvą.
-Ju m s labai pasisekė, Anabele, - pasakė jis, nors
vis dar nenuleido akių nuo jos dukters. - Meilė —la­
bai brangintina.
- Taip. - Anabelė vėl pakštelėjo jai skruostan ir
įsikibo į ranką. - Mano nuotaika šventinė, - džiu­
giai pareiškė ji abiem. —Manau, kad priešpiečiams
nusipelnėme šiek tiek vyno. - Jos akys išsiplėtė. -
Priešpiečiai! Oi! Tilė bus įsiutusi! Visiškai pamir­
šau. - Anabelė raminamai prisidėjo ranką prie šir­
dies. - Pirmiausia einu ir viską užglaistysiu. Duokit
man minutėlę. - Ji dalykiškai ėmėsi reikalo. - Tada
iš karto ateikite vidun. Ir susivokite aikčioti, kad ir
ką ji būtų pagaminusi. Juk nenorime dar labiau jos
įskaudinti. - Jau eidama taku Anabelė mestelėjo
jiems paskutinius nurodymus ir netrukus dingo
už posūkio.
Gvenė ketino sekti motinai iš paskos, tačiau
92 | NORA ROBERTS

Lukas suėmė ją už rankos neleisdamas pasprukti. -

Geriau leiskite jai iš pradžių griebtis diplomatijos.
Gvenė atsisuko j jį.
- Nenoriu čia likti su jumis.
Lukas kilstelėjo antakį; jo akys linksmai stebėjo
Gvenės veidą.
- Kodėl ne? Neįsivaizduoju labiau viliojamų
aplinkybių. Toks puikus sodas... Nuostabi diena...
Pasakykite man ką nors, - tęsė, neleisdamas jai įsi­
terpti, kad ir ką būtų norėjusi atšauti. Kitos rankos
pirštais atsainiai narpliojo jos plaukus. - Apie ką
galvojote, kai apkabinusi savo motiną žiūrėjote į
mane?
- Ne jūsų reikalas. - Gvenė atmetė galvą, mėgin­
dama išlaisvinti savo plaukus iš jo kibių pirštų.
- Tikrai? - jis paėmė plaukų sruogą ir užkišo
jai už ausies. Kažkur toli vakaruose Gvenė išgir­
do pirmuosius griaustinio dundenimus. - O man
pasirodė, kad ir kas tuo metu dėjosi jūsų galvoje,
buvo netgi labai mano reikalas. - Jis palenkė galvą
ir primygtinai pažiūrėjo jai į akis. - Tai kodėl gi
man taip pasirodė?
- Neturiu nė menkiausio supratimo, - šaltai
atšovė Gvenė. -T u rb ū t bus perkaitusi rašytojo vaiz­
duotė.
Luko veidu lėtai nuslinko šypsena: pasiekė jo
akis, netrukus - lūpas.
 ŽAVUS N U O M IN IN K A S | 93

- Aš taip nemanau, Gvene. Greičiau - rašytojo

intuicija.
- Arba pernelyg išpūstas vyriškas egoizmas, -
atkirto ji ir pakėlė ranką prie plaukų, ketindama
atitraukti tyrinėjančius jo pirštus. - Prašau liau­
tis! - pareikalavo, stengdamasi nekreipti dėmesio į
jautrius dilgčiojimus ant kaklo.
- Arba vyriškio jausmingumas moteriai, - pa­
prieštaravo Lukas, pakeldamas jos ranką prie savo
lūpų. Jis vieną po kito pabučiavo Gvenė pirštus, kol
ji susiprotėjo trūktelėti ir išlaisvinti. Užuot ją palei­
dęs, Lukas tiesiog sunėrė savo pirštus su jos pirštais.
Taip juodu ir stovėjo - kaip moksleiviai nerūpestin­
gai susiėmę už rankų, kol Gvenė suraukė antakius
ir pažiūrėjo į Luką. Vėl pasigirdo griaustinis, jau
arčiau. - Pakankamai jausmingas suprasti, - lėtai
kalbėjo jis, - kad manimi besidominti moteris ne­
nori to pripažinti.
Gvenė prisimerkė.
- Jūs - baisus pasipūtėlis.
- Beviltiškai sąžiningas, - pataisė ją Lukas. - Ar
jums tai įrodyti?
Ji pakėlė smakrą.
- Nėra ko įrodinėti. —Ji suprato, kad jos pa­
stangos ištraukti ranką - beviltiškos. Taigi atsainiai
nukreipė žvilgsnį į dangų. - Atslenka debesys. Ne­
norėčiau, kad mane užkluptų lietus.
94 | NORA ROBERTS

- Dar turime minutėlę, - pasakė Lukas, nė ne­

pažvelgęs į dangų. Jis nusišypsojo. - Manau, kad
jus sunervinau.
- Nebūkite toks patenkintas, - ji metėsi atgal,
bet ramiai tebelaikė savo rankas jo delnuose.
- Jūsų kakle tvinkčioja pulsas. - Jo akys įsmigo
ten, pagreitindamos gyslelės pulsą. - Nepaprastai
masina...
- Visada daužosi, kai esu pikta, - Gvenė vos
išlaikė pusiausvyrą, nes tos akys, hipnotizuojančios
kaklą ir veidą, kėlė grėsmę jos savitvardai.
- Man patinka, kai širstate. Man patinka stebėti
nuotaikų kaitą jūsų veide, tas tamsėjančias akis...
bet... - Lukas nutilo, jo rankos nuslydo ant jos
riešų. - Dabar tikiu, kad tai - nervai.
- Manykite, kas tik patinka. - Tiesiog neįma­
noma užgniaužti įsišėlusio pulso, kol tebejautė jo
pirštus. Taigi ji pamėgino numalšinti kilusį maiš­
tą. - Manęs jūs nė kiek nenervinate.
- Ne? - Luko šypsena pasidarė plėšri. Gvenė
pasiruošė kovoti. - Nuomonių skirtumas, - pareiškė
jis. - Vis dėlto man norisi apsispręsti. - Nenuleisda­
mas akių nuo Gvenės lūpų jis prisitraukė ją arčiau.
Ji atsispyrė, nes suprato, kad Lukas ją gundo. Nieko
nesakė - laukė, kol jis padarys ėjimą.
- Tačiau šiuo metu mirštu iš bado, - išsiviepė
Lukas ir netikėtai pakštelėjo į jos nosį. - Esu per
 ŽAVI'S NUOMININKAS | 95

didelis bailys, kad rizikuočiau supykdyti Tilę. - Jis

paleido vieną Gvenės ranką, o kitą draugiškai tebe­
laikė savojoje. - Eime valgyti, - pasiūlė, nekreipda­
mas dėmesio į piktą jos žvilgsnį.

SEPTINTAS SKYRIUS

venė Anabelės elgesyje pastebėjo kelis

G mažus pasikeitimus. Jos manymu, toji
slaptumo atmosfera nebuvo būdinga jos motinai.
Ji taip dažnai prapuola, - mąstė Gvenė, įsitaisiusi
svetainėje priešais senovišką Steinivay firmos for­
tepijoną. - Kas minutėlę kažkur pradingsta. Be to,
labai daug laiko leidžia su Luku Pauersu. Ir vos tik
juos užklumpu —iškart liaujasi kalbėję. Juodu verčia
mane jaustis lyg būčiau įsibrovėlė. Gvenė be didelio
susidomėjimo rinkosi melodiją. Pro langą pūstelė­
jęs vėjelis švelniai supleveno užuolaidas. Jazminų
aromato dvelksmas užaštrino jausmus. Aš pavydu­
liauju, - netikėtai nustebusi suvokė ji. - Tikėjausi
visiško mamos dėmesio, o jo negavau, - pamanė ji ir
gailiai nusijuokusi pradėjo skambinti Šopeną. —Ar
kada nors buvau gavusi visą Anabelės dėmesį?Ji visada
turėjo savo svečių, savo senienas, savo gėles. Gvenė
96 | NORA ROBERTS

pasinėrė į vaikystės prisiminimus, skambino išsiblaš­

kiusi. Buvo ir pamiršusi, kaip raminamai ją veikdavo
•skambinimas fortepijonu. Neskyriau pakankamai
tam dėmesio, - pagalvojo ji. - Turiu grįžti atgalios,
peržvelgti savo gyvenimo kelią. Turiu išsiaiškinti, ko
man trūksta. Jos pirštai nutildė paskutinę natą: gar­
sas ramiai nuplaukė ir išnyko ore.
- Gražu, - tarė Lukas. - Tikrai gražu.
Užklupta jo balso Gvenė vos susilaikė nepašo­
kusi. Vis dėlto prisivertė pakelti akis ir stengdamasi
nuslopinti į skruostus plūstantį raudonį pažiūrėjo į
jį. Buvo sunku jį susitikti, ypač po to, ką buvo pa­
sakiusi jam praėjusį vakarą. Suvokė, kad jos gynyba
buvo tokia netvirta, o ramybė - sutrikdyta. Dabar
Lukas žinojo daugiau negu ji būtų norėjusi.
- Ačiū, - mandagiai atsakė ji. - Mama visada
sakydavo, kad būsiu jai dėkinga, jog privertė mane
mokytis muzikos.
- Privertė? —Gvenės siaubui, Lukas atsisėdo šalia
jos ant suoliuko.
- T ik ji tai ir gali. - Susidomėjimas kita melodija
kiek sumažino Gvenės įtampą. - Ramiai, su negin­
čytinu atkaklumu.
- Ak taip, - Lukas linktelėjo. - Nenorėjote mo­
kytis groti fortepijonu?
- Ne, aš norėjau išmokti vėžiauti. - Ji apstulbo,
kai Lukas prisitaikęs prie jos pradėjo skambinti
 ŽAVUS NUOM ININKAS | 9”

melodiją iš klausos. - Nežinojau, kad mokate. -

Jos balse nuskambėjęs gilus netikėjimas sukėlė jam
juoką.
- Norite, tikėkite, norite - ne, bet aš irgi turėjau
mamą. - Jis greitomis, kaip sąmokslininkas, šyptelė­
jo Gvenei. - O norėjau išmokti vandens paviršiumi
šokdinti akmenis.
Gvenė, dabar jau visiškai nuginkluota, pasiuntė
jam atsakomąją šypseną. Ir kažkas tarp jųdviejų
prasklendė. Tai buvo taip stipru ir tikra, kaip ir toji
bučinio įžiebta aistra, taip švelnu ir raminama, kaip
klaviatūros skleidžiami garsai.
- Kaip miela. - Tarpduryje jiems šypsojosi švy­
tinti Anabelė. - Duetai - tokie žavingi.
- Mama, - Gvenei net palengvėjo, kad jos balsas
nebevirpa. - Neseniai tavęs ieškojau.
- Ieškojai? - Anabelė nusišypsojo. - Atsiprašau,
brangioji, buvau užsiėmusi... šiuo bei tuo, - neaiš­
kiai pridūrė ji. - Ar šiandien nepozuoji Bredliui?
-J a u ryte atidaviau jam priklausančias dvi valan­
das, - atsakė Gvenė. - Man pasisekė, nes jam reikia
ankstyvos šviesos - kitaip turėčiau sėdėti visą dieną.
Pamaniau, gal norėtum, kad aš ką nors padaryčiau
arba kur nors tave nuvežčiau? Tokia graži diena.
-T aip, iš tikrųjų graži, argi ne? - Anabelės akys
tuojau pat nukrypo į Luką. Staiga jos skruostus
išpylė raudonis, lūpas iškreipė šypsenėlė. - Tiesą
98 | NORA ROBERTS

sakant, brangioji, šį tą galėtum dėl manęs padary­

ti... - ji kiek padelsė ir papurtė galvą. - T i k pernelyg
daug rūpesčių.
-T ikrai taip nemanau, - jau įkliuvusi į vaikystės
pinkles pertraukė ją Gvenė.
- Gerai, jeigu tai tikrai nevargina, - vėl nušvi­
tusi kalbėjo Anabelė. - Ypač noriu siuvinėjimo
siūlų, - labai neįprastų atspalvių, bijau, bus sunku
rasti. Prancūzų turguje yra nedidelė parduotuvė,
ten jų atveža.
- Naujajame Orleane? - Gvenė išpūtė akis.
- Ak, vienas vargas, ar ne? - Anabelė atsidu­
so. - Nėra taip svarbu, brangioji. Visiškai nesvar­
bu, - pridūrė ji.
- Nėra jokio vargo, mama, - pataisė ją Gvenė
šypsodama, nes perprato seną motinos gudrybę. -
Be to, kol svečiuojuosi namuose, mielai apsilankysiu
ir Naujajame Orleane. Dabar galėsiu būti turistė.
- Kokia nuostabi mintis! - susižavėjo Anabe­
lė. -A rgi nebus smagu? Pasibastyti po Vieux Carrė,*
paklaidžioti po parduotuves, pasiklausyti muzikos
Burbonų gatvėje. O vakarieniauti - kokiame nors
nuostabiame galerijos restorane. Taip. - Ji suplojo
delnais ir nuraudo. - Tai bent.
- Skamba puikiai. - Vaikiškas motinos entuziaz-

P r a n c ū z ų k vartalas N a u j a j a m e O r l e a n e ( ver t .) .
 ŽAVUS N U O M I N I N K A S | 99

mas Gvenei sukėlė šypseną. Prisiminė, kad vaikščioti

po parduotuves buvo mėgstama jos laisvalaikio veik­
la. - Negalėčiau sugalvoti geresnio būdo praleisti
dieną.
- Gerai. Tada nutarta. - Maloniai šypsodama
ji atsisuko į Luką. - Ar nenorėtumėte, mielasis,
vykti su Gvene? Tikriausiai jai nederėtų važiuoti
visiškai vienai.
- Vienai? - įsikišo sutrikusi Gvenė. - Mama,
tu ne...
- Tokia ilga kelionė, pernelyg... - suskubo aiš­
kintis Anabelė. - Esu tikra, kad Gvenei draugija
patiks.
- Ne, mama, aš...
- Man taip pat. - Lukas atmetė Gvenės protestą
ir pasiuntė ironišką šypseną. —Nesugalvočiau geres­
nio būdo praleisti dieną.
- Gvene, brangute, aš tokia patenkinta dėl tavo
sumanymo. - Anabelė atsiduso ir paplekšnojo jai
per skruostą.
Gvenę užliejo pažįstamas prieraišumo ir nusivy­
limo jausmas, ji pažvelgė į atviras ir naivias motinos
akis.
- Esu labai protinga, - sumurmėjo ji dirbtinai
šypsodama.
-Taip, tokia ir esi, - sutiko Anabelė ir paskubo­
mis meiliai ją apkabino. —Brangioji, vis dėlto tavim
100 | NORA ROBERTS

dėta aš persirengčiau. Netinka vykti į miestą mūvint

tokius išblukusius džinsus. Argi jų neišmečiau, kai
tau buvo penkiolika? Taip, tikrai buvau išmetusi.
Gerai, važiuokite ir linksminkitės, - paliepė ji, jau
eidama iš kambario. - Net pagalvoti baisu, kiek
turiu nuveikti.
- Mama! - šūktelėjo Gvenė. Prie durų Anabelė
atsisuko ir klausiamai kilstelėjo antakius. - Siūlai?
- Siūlai? - apatiškai pakartojo ji. - Ak, taip,
žinoma. Užrašysiu spalvas ir parduotuvės adresą. -
Anabelė papurtė galvą ir nusišypsojo savikritiška
šypsena. - Vaje, esu tikra užuomarša. Tuojau pat
einu pranešti Tilei, kad per vakarienę jūsų nebus.
Ji labai suirzta, kai aš ką nors pamirštu. Pasikeisk
kelnes, Gvene, —priminė ji išeidama į koridorių.
- Tavim dėtas aš jas verčiau paslėpčiau, - paty­
liukais patarė Lukas. - Labai galimas daiktas, kad
Anabelė jas vėl išmes.
Gvenė atsistojo vildamasi, kad tai daro gan oriai,
ir ištarė:
- Atleiskite.
- Žinoma. - Ir, dar nespėjus pajudėti, Lukas ne­
stipriai, bet savininkiškai sučiupo ją už rankos. - Po
dvidešimties minučių lauksiu priešais namą. Važiuo­
sime mano automobiliu.
Tuzinas replikų, kirbėjusių jai ant liežuvio galiu­
ko, taip ir neišsprūdo.
 /.AVI S N U O M IN IN K A S | 101

- Aišku. Pasistengsiu, kad jums nereikėtų ilgai

laukti. - Gvenė karališka eisena išėjo iš kambario.

Oras keliauti buvo itin puikus: saulėta ir giedra,

pūtė lengvas vėjelis. Gvenė džinsus pakeitė baltutėle
krepo suknele de chine*. Aukšta nėriniuota apykaklė
ir klostuota liemenė, iš po dailaus jos atlanko nuo
juosmens gražiai krito sijonas. Gvenė neužsidėjo
ir neįsisegė jokio papuošalo. Plaukai laisvai krito
ant pečių. Santūriai susidėjusi ant kelių rankas
ji mandagiai, bet su atsainiu šiurkštumu palaikė
Luko užmegztą neįpareigojantį pokalbį. Buvo apsi­
sprendusi: gauti mamai siūlų, simboliškai apžiūrėti
miestą ir kaip įmanoma greičiau važiuoti atgal. Visą
laiką būsiu idealiai mandagi, —pasižadėjo mintyse
Gvenė.
Bet praėjus valandai suprato, kad laikytis savo
atsainiosios sofistikos - gan sunku. Kone buvo pa­
miršusi, kad nepaprastai mėgo Vįeux Carrė. Ne tik
dėl puošnių geležies grotelėmis įrėmintų balkonų ir
gausybės žydinčių augalų, aukštų medinių langinių
ir šimtamečių namų žavesio. Si vieta alsavo išskir­
tinai subtilia magija. Gaivus lyg ką tik išpraustas
oras buvo persmelktas gėlių aromato, sumišusio su
pikantiškai sodriu upės kvapu.

K i n ų ( p ra n c. ) .
102 | NORA ROBERTS

- Pasakiška, ar ne? - paklausė jos Lukas, kai juo­

du stovėjo ant šaligatvio krašto; gatvelė buvo tokia
siaura, kad joje prasilenkti galėjo tik pėstieji. - Kiek
žinau - tai pats stabiliausias miestas.
- Stabiliausias? - pakartojo Gvenė, pakankamai
sudominta, kad į jį atsisuktų.
- Jis nesikeičia, — mostelėjęs ranka paaiškino
Lukas. - Jis tik tęsiasi. - Gvenė nė nespėjo suprasti
jo ketinimų, o jis jau sunėrė savo pirštus su josios ir
pradėjo eiti. Ji suspurdėjo, bet jis to nepaisė.
- Nėra priežasties laikyti mane už rankos, - pa­
brėžtinai oficialiai pasakė ji.
- Tikrai yra, - pataisė ją Lukas draugiškai šyp­
sodamas. - Man patinka tai daryti.
Gvenė nutilo. Luko delnas buvo tvirtas ir vyriš­
kas - delnas žmogaus, pratusio prie fizinio darbo.
Ir staiga ją apėmė toks jaudulys, tarsi jis vėl būtų
paglostęs jos kaklą. Lukas atsiduso, pasisuko ir ryž­
tingai prisitraukė prie savęs - bučinys buvo netikė­
tas, svaigus. Gvenei nebuvo kada pasipriešinti ar ką
nors atšauti, nes bemat buvo vėl atstumta. Gatvelės
spūstyje keliolika žmonių pradėjo jiems ploti.

Gvenė ir Lukas vaikštinėjo gatvės dailininkų

apgultoje Džeksono aikštėje. Trumpam sustodavo
pasigėrėti anglimi pieštais turistų portretais, tapybos
darbuose įamžinto miesto vaizdais ar slėpiningos
 ŽAVU S N U O M IN IN K A S | 103

upės eskizais. Gvenę tiesiog plėšė noras pasidalyti

džiaugsmu, kuris užplūdo ją vėl grįžus į savo vaikys­
tės miestą, ir suvokimas, kad turi ignoruoti itin jai
vadovaujantį vyrą. Taigi rūsčiai sau priminė, kad čia
atvyko ne linksmintis. Turėjo atlikti motinos pavedi­
mą. Būtent apie kelionės tikslą buvo beprasižiojanti
Lukui, kai pamatė iliuzionistą. Jis vilkėjo juodus
drabužius, buvo apsikarstęs blizgučiais, dabitiška
kepure ir turėjo šaunius ūsus.
- Ak, pažiūrėk! - parodė Gvenė. - Argi jis ne
nuostabus? - ji veržėsi į priekį už rankos tempda-
masi ir Luką.
Juodu stebėjo ore plevenančius nežinia iš kur
atsiradusius nuostabiausių spalvų plonyčius šali­
kus, tiesiog iš mago delnų išaugančias didžiules
popierinių gėlių puokštes ir netikėtai žiūrovams iš
ausų pažyrančias monetas. Du jauni klounai baltai
nugrimuotais veidais sukdami žirafos ir pudelio for­
mos balionus linksmino nuo kitų kiek atsilikusius
žmones. Kažkur netoliese praeinantiems turistams
savo dainas traukė gitaristai. Bet Gvenė girdėjo tik
darniai besiliejančius garsus.
Pamiršusi savo griežtą pasiryžimą ji atsisuko, kad
nusišypsotų Lukui. Jis kaip tik įmetė banknotą kar­
tono dėžutėn, kuri iliuzionistui atstojo nešiojamą
pinigų kasos aparatą. Tada ištiesė ranką ir dviem pirš­
tais - nykščiu ir smiliumi - suėmė Gvenės smakrą.
104 | NORA ROBERTS

- Žinau, kad tai nesitęs pernelyg ilgai.

- Kas nesitęs? - ji įprastu judesiu nusibraukė
nuo akių plaukus.
- Tais reginiais taip mėgaujatės, kad ilgiau iš-
liktumėte rami. Nedarykite taip, - paliepė Lukas
braukdamas pirštu susiraukusiai Gvenei per nosį.
Jis nusišypsojo ir lūpomis palietė jos pirštų galiu­
kus. - Ar būsime draugai?
Jos ranka, jau sušilusi Luko rankoje, nuo bučinio
dar labiau sukaito. Gvenė žinojo, kad suveikė jo
žavesys; ta jo šypsena - puikus ginklas. Taigi reikėjo
griebtis budrumo.
- Nežinau, ar to norėčiau, - atsakė Gvenė, tyri­
nėdama jį akimis, kuriose atsispindėjo vos įžvelgia­
mas linksmumas.
- Eime paskui turistus? - pasiūlė Lukas. Jo nykš­
tys švelniai slystelėjo per jos pirštų sąnarius. - N u­
pirksiu jums kaušelį ledų.
Gvenė suprato pralaiminti jo šypsenai ir įtiki­
namam balsui.
- Gerai... - tai neturėjo sujaukti dienos džiaugs­
mo. Niekas nesutrukdys džiaugtis miestu, žavėtis...
gėrėtis šiuo vyriškiu. - Du kaušelius, - pareikalavo
Gvenė ir mainais į jo šypseną padovanojo savąją.
Juodu lėtai vaikštinėjo po parką, mėgavosi pa­
vėsiu ir saule. Iš visų pusių sklido švelnus nenu­
trūkstamas daugybės balandžių burkavimas. Pulkai
 Ž A Y L- S N U O M I N I N K A S | 105

jų spietėsi ant žemės, kartais vaikų persekiojami

paukščiai pasklisdavo į šalis, pakildavo ir nutūp­
davo saulėkaitoje ant Endriu Džeksono statulos ir
jo žirgo pasturgalio. Šen bei ten ant juodų raitytų
suolų sėdėjo ar snaudė žmonės. Paunksnėje jauna
mergaitė tyliai grojo fleita.
Juodu vaikštinėjo kranto pylimu ir žvelgė į tam­
sius Misisipės vandenis. Kalbėjosi apie viską ir apie
nieką, maloniai lydimi tingiai sukamos gatvės var­
gonų melodijos. Šv. Luiso katedros varpai išmušė
valandą. Abu sutartinai nusikvatojo iš mažylio, kuris
pasprukęs nuo savo mamos pliuškenosi vėsiame
fontane.
Juodu ėjo tolyn Burbonų gatve klausydamiesi
pinklios, nė akimirkai nenutylančios muzikos, sklin­
dančios pro atvertas namų duris. Džiazas, kantri ir
rokas liejosi į vieną nepaprastai įdomią garsų kako­
foniją. Paskui jie plojo senam vyriškiui, šokančiam
gatvėje pagal daug pastangų reikalaujančią Tiger
Rag melodiją. Juodu klausėsi gatvės kertėje grojan­
čio saksofonininko; jo vieniša melodija sugraudino
Gvenę.
Jie vakarieniavo virš žmonių užtvindytos siau­
rutės gatvės, galerijų restorano balkone, skanavo
krevečių gumbo*, gėrė šaltą sausą vyną. Gardžiavosi

Gumbo - tr o š k in y s iš d a r ž o v i ų , r ū k y t o s de š r o s ir k r e v e č ių
(ve r t . ) .
106 | NORA ROBERTS

maistu neskubėdami, žiūrėdami į lėtą saulėlydį.

Maloniai apsunkusi Gvenė knebinėjo varškės torto
likučius ir stebėjo danguje įsižiebusias pirmąsias
žvaigždes. Iš apačioje esančios gatvės sklido garsė­
jantis juokas. Gvenė atsisuko. Lukas pro savo taurės
kraštą žiūrėjo į ją.
- Kodėl taip žiūrite? - ji pasirėmė delnu smakrą
ir atsipalaidavusi nusišypsojo.
- Nepaprastai kvailas klausimas, - atsakė Lukas
statydamas taurę. —Kaip manote, kodėl?
- Nežinau. - Ji giliai įkvėpė. Miesto kvapai su­
žadino jos pojūčius. - Niekada niekas į mane ne­
žiūrėjo taip kaip jūs. Jūs pernelyg gerai suprantate
žmones. Tai nesąžininga. Tyrinėjate juos, savinatės
jų mintis. Ne itin jauku.
Lukas nusišypsojo ir palietė jos ranką, - jo pirš­
tai tokie lengvi. Ji kilstelėjo antakį ir strategiškai
patraukė ranką į jam nepasiekiamą vietą.
- Be to, tas jūsų būdas provokuoti žmones. Vakar
aš... - Gvenė dvejodama tarp pirštų sukiojo tau­
rę. - Pasakiau jums dalykų, kurių neturėjau sakyti.
Pasidaro neramu, kai suvoki, kad savo emocijas
atskleidi kitiems. Maiklas visada sakė, jog esu per­
nelyg atvira.
-Jū s ų emocijos - gražios. - Nustebinta švelnaus
jo balso Gvenė pakėlė akis. - Maiklas - kvailys.
Ji skubiai papurtė galvą.
 ŽAVUS N U O M IN IN K A S | 107

- O ne, jis tikrai nepaprastai talentingas ir nieka­

da nesielgia kvailai. Jis turi išlaikyti savo reputaciją.
Gerai, kad susivokiau, jog man peršama padoraus
teisininko žmonos samprata.
- Jis siūlė tekėti? - paklausė Lukas ir įpylė į abi
taures vyno.
- Jis buvo tikras, kad sutiksiu. Ir labai įsiuto,
nes nestraksėjau dėl jo pasiūlymo. - Gvenė atsidu­
so ir neramiai pasimuistė. - Mano vaizduotėje vis
šmėkščiojo tas ilgas, siauras ir labai tiesus tunelis,
be posūkių, be aplinkkelių, be staigmenų. Maniau,
įgysiu klaustrofobiją. —Gvenė suraukė nosį ir susi­
erzinusi šnypštelėjo. - Štai, ir vėl tai padarėte.
- Padariau? - jis šyptelėjo ir atsilošė. Gvenės
plaukus užliejo mėnulio šviesa.
- Pasakoju jums dalykus... dalykus, kuriuos ga­
lėčiau prisipažinti tik sau. Jūs visada išpešate tai,
kas slypi žmonių mintyse, tačiau savąsias laikote
paslėptas.
- Aš jas spausdinu, - pataisė ją Lukas, - kiekvie­
nam norinčiam jas skaityti.
- Taip, - lėtai ištarė Gvenė. - Vis dėlto ar kiek­
vienam aišku, kad tos mintys priklauso jums? Jūsų
knygos įdomios, bet iš kur man žinoti, kas esate iš
tikrųjų?
- Norėtumėte žinoti? - jo balse nuskambėjo vos
girdimas iššūkis.
108 | NORA ROBERTS

Gvenė dvejojo, bet atsakymas pats išsprūdo:

- Taip.
- Bet nesate tikra, - įdėmiai žiūrėdamas jai į akis
pasakė Lukas. - Gal parvežti jus namo?
- Ne, - Gvenė papurtė galvą. - Dar ne. - Ji
slystelėjo savo ranką į priekį, vėl patikėdama ją
Lukui.

Lukas automobilį nuvairavo keliuku žemyn palei

eilute susodintas magnolijas. Švelnus nakties kvapas
sumišo su kvepalais moters, miegančios padėjusi
galvą jam ant peties. Lukas sustabdė automobilį ir
atsisukęs į ją pažiūrėjo. Miegančiosios burna buvo
romi ir pažeidžiama. Akimirką padvejojęs jis suėmė
ją už smakro ir atsitraukė.
- Gvene. - Lukas palengva nykščiu perbraukė
per jos lūpas. Išsprūdo ramus ir kupinas pasitenki­
nimo atodūsis. - Gvene, - pakartojo jis kiek ryžtin­
giau. Ji suplastėjo blakstienomis, atsimerkė. - Mes
namuose. - Jis lengvai pamasažavo jai pečius; nuo
jo rankų prisilietimo Gvenės kūnas įsitempė.
- Užmigau? - jos akys buvo didžiulės ir tamsios;
ji šypsojosi. - Tikrai nenorėjau.
- Vėlu.
- Žinau. - Gvenė mieguista šyptelėjo. - Man
buvo linksma. Ačiū. - Pagauta impulso ji palinko
į priekį ir pakštelėjo į lūpas. Lukas pirštais stipriau
 ŽAYl.'S N U O M I N I N K A S | 109

spustelėjo jos pečius ir staigiai nuo jos atsitraukė. Ji

sutrikusi sumirksėjo. - Lukai?
- Žinau savo ribas, - atsakė jis atžariai. Ir nekant­
riai atsiduso, nes Gvenės veide šmėkštelėjo nuos­
taba. - Vienąkart sakiau, kad miegančios moterys
labai ramios ir šiltos. Jaučiu silpnybę ramiai ir šiltai
moteriai.
- Aš neketinau užmigti, - sumurmėjo ji, kai
Luko rankos slystelėjo ir apglėbė jos kaklą. Jos galva
palengvėjo, bet kojos apsunko.
Per mėnulio diską lėtai praplaukė debesis. Šviesa
apsiblausė ir vėl suspindėjo. Lukas įdėmiai į ją žiūrė­
jo, įsimindamas kiekvieną veido bruožą. Gvenė ant
savo sprando juto jo pirštus. Jie buvo ilgi ir stiprūs,
net ir tada, kai lietė švelniai.
- Ko jūs norite? - sukuždėjo ji.
Lukas lėtai pasilenkė. Jo lūpos žaismingai palietė
jos lūpų kampučius, ir kiek užsilaikiusios skruostų
duobutėse nuslinko aukštyn link užmerktų akių.
Kai Luko rankos lėtai ir kantriai pradėjo glamonėti,
jos aistra, slypėjusi po apgaulingai ramia kūno išore,
prasiveržė. Liežuvio galiuku jis apvedė prasivėrusias
jos lūpas.
- Nuostabu, - sumurmėjo jis, bučiuodamas jau
palei ausį. Jo nykštys prigludo ir stabtelėjo ant spe­
nelio, Gvenę nusmelkė malonus šiurpulys. - Kai
jus liečiu, jaučiu, kaip po mano delnais tirpsta jūsų
110 | NORA ROBERTS

kūnas. - Jis pabučiavo ją ilgu ir švelniu bučiniu. -

Ko gi aš noriu? - pakartojo jis, mėgaudamasis įkai­
tusia jos kaklo oda, ir atsakė: - Šią akimirką labiau
už viską trokštu mylėtis. Noriu paimti jus lėtai, kad
pažinčiau visą.
Gvenė pajuto, kad jos kūnas prisipildo geismo,
ir plūsta iš jos.
- Mylėsitės su manimi? - Gvenė išgirdo savo
klausimą ir toną: greičiau tai buvo prašymas nei
klausimas. Luko lūpos stabtelėjo. Jis tvirčiau su­
gniaužė Gvenės plaukus ir lėtai atlenkė jos galvą, kol
jų akys susitiko. Akimirką, skiriami tiktai Gvenės
balso aido, juodu tarsi pakibo tyloje.
- Ne, - Luko atsakymas buvo ramus ir staigus
kaip antausis. Staigiai atšokusi nuo to negailestin­
go ne ir nuo Luko Gvenė apgraibomis puolė prie
durelių. Kliuvinėdama puolė iš automobilio, bet
nespėjo pasprukti, nes jis tvirtai sugriebė jos ran­
kas. - Palaukite minutėlę.
Gvenė stumdamas! nuo jo papurtė galvą.
- Ne, aš noriu namo. Nesuvokiau, ką šneku. Tai
buvo beprotybė.
- Puikiai suvokėte savo žodžius, - nesutiko Lu­
kas, spausdamas ją savo gniaužtuose.
Gvenė norėjo paneigti, bet suprato, kad bevil­
tiška. Žinojo: geidė jo ir vis tebegeidžia.
- Gerai, aš suvokiau. Ar dabar leisite man eiti?
 ŽAVUS NUOMININKAS | 111

- Neatsiprašinėsiu dėl to, kad liečiau, - pasakė

Lukas.
- Aš nereikalauju atsiprašymo, Lukai, - ramiai
ištarė ji. - Tiesiog prašau laisvės. - Gvenė pasijuto
nejaukiai suvokusi, kad išsilaisvinti turėtų ne iš Luko
rankų, bet iš jo galios, kuri ją jau paveikė. Toji vidinė
kova dabar šmėkštelėjo jos veide.
Niūrus Luko žvilgsnis pagilėjo; jis paleido Gve­
nės rankas.
- Ačiū tau, - ištarė jis.
Daugiau nieko ir nebūtų galėjęs pasakyti, nes ji
paskubomis šmurkštelėjo į namą.

AŠTUNTAS SKYRIUS

eltona peteliškė švelniai plasnojo virš vazo­

G no su baltomis sprigėmis. Gvenė iš veran­
dos stebėjo jos šokį, kol lengva kaip oras peteliškė
pranyko. Prienamyje, baltame supamajame krėsle,
sėdėjo Anabelė. Vilkėjo geltona berankove suknele ir
atrodė trapi lyg toji plaštakė. Gvenė įdėmiai nužvel­
gė švelniai rausvus motinos skruostus, ramias mėly­
nas akis. Ji stropiai lukšteno žirnius savo mažomis
rankomis, bet akys kaip visada buvo užsisvajojusios.
Gvenę užliejo meilės ir bejėgiškumo banga.
112 | NORA ROBERTS

Kas aš esu?Kas aš tokia, kad kam norspatarinėčiau

dėl vyrų? Šią akimirką ji pati beviltiškai troško Ana­
belės patarimo. Tokie chaotiški buvo jos jausmai.
Baugino tai, kad jausmas Lukui priartėjo prie pavo­
jingos ribos. Įsimylėti tokį vyriškį kaip Lukas - tikra
nelaimė. Vis dėlto, kad ir kaip būtų gaila, ji norėjo
žinoti, ar protas tikrai gali kontroliuoti širdies rei­
kalus? Šiuo atveju tikriausiai... nėra pasirinkimo.
Turiu pamiršti vakarykštę naktį. Gvenei nevalingai
išsprūdo atodūsis. Ji prisiminė svarbiausius dalykus.
Akimis nusekė į glicinijų žiedynus smingančią ka­
manę ir giliai atsidususi pasisuko į Anabelę.
- Mama. - Anabelė paslaptingai šypsodama te-
beaižė žirnius. - Mama, - garsiau pakartojo Gvenė
ir uždėjo savo ranką ant josios.
- Taip, brangioji? - Anabelė pažvelgė aukštyn,
atviru laukiančio vaiko žvilgsniu. - Ką nors sakei?
Gvenė sekundę padvejojusi visgi ryžosi pa­
klausti:
- Mama, ar nemanai, kad dvylika metų - bai­
singai didelis laiko tarpas?
- Na, manau, kad gali būti ir didelis, Gvenive-
re, - rimtai pamąsčiusi atsakė ji, - bet, kai tampi
vyresnė, tų dvylikos metų gal nė nepastebi. - T ru m ­
palaikį jos rimtumą nuvijo žvali šypsena. - Tada
atrodo, kad dvylikametė buvai tik vakar. Labai gerai
pamenu, kai iškritai iš to seno kipariso, kuris augo
 ŽAVUS N U O M IN IN K A S | 113

kiemo pakraštyje, ir susilaužei ranką. Tokia buvai

drąsuolė... - Anabelė vėl ėmėsi aižyti žirnius. - Nie­
kada neliedavai ašarų. Užtat aš rėkiau už mus abi.
- Bet, mama, - Gvenė narsiai pamėgino sulai­
kyti klajojančias motinos mintis, - kalbame apie
amžiaus skirtumą... - Anabelė nespėjo suregzti grei­
to atsakymo, tik galvos linktelėjimu parodė, kad
klausosi. - Tarp vyro ir moters, mama, - galiausiai
išpyškino Gvenė. —Argi dvylika metų nėra siaubin­
gai didelis laiko tarpas?
- Beveik dvylikos metų skirtumas yra tarp Selės
Diumon mergaičių, - be perstojo linkčiodama pori­
no Anabelė. - Manau, toks vaikų amžiaus skirtumas
turi trūkumų.
- Ne, mama. - Gvenė abiem rankomis persi­
braukė plaukus.
- Aišku, ir pranašumų, — raminamai pridūrė
motina, nenorėdama kritikuoti senos bičiulės.
- Mama, visiškai ne jas turėjau galvoje. Kalbu
apie vyro ir moters... bendravimą. Romantiškus
santykius.
- O! - Anabelė nustebusi sumirkčiojo ir nusišyp­
sojo. -T a i jau visiškai kitas dalykas, ar ne? - Gvenė
vos ištvėrė negriežusi dantimis, kai motina kurį
laiką tylėdama lukšteno žirnius. - Esu nustebu­
si, - pagaliau prabilo ji, smalsiai žiūrėdama į duk­
terį. - Nustebinai mane, nes, tavo manymu, metai
114 | NORA ROBERTS

gali turėti įtakos meilei? Aš visada maniau, kad

širdis nesensta.
Šie žodžiai privertė Gvenę trumpam suabejoti. Ji
lėtai palinko į priekį ir suėmė mamos rankas.
- Mama, ar tau neatrodo, kad meilė kartais truk­
do žmonėms pastebėti tai, kas būtina? Argi žmonės
ne patys kalti, kad atsiduria juos skaudinančioje
situacijoje?
-Taip, žinoma. - Anabelė papurtė galvą lyg būtų
apstulbinta šio klausimo. - Tai irgi gyvenimo dalis.
Nepatyręs skausmo - nepriimsi ir džiaugsmo. Koks
nykus tada būtų gyvenimas. Tas tavo Maiklas, - su
nežymiu nerimu akyse tęsė Anabelė, - ar jis labai
tave įskaudino?
- Ne. - Gvenė paleido motinos rankas ir nu­
žingsniavo per verandą. - Ne, iš esmės nukentėjo
tik mano išdidumas.
-T aip gali nutikti ir nukritus nuo žirgo, - pareiš­
kė Anabelė ir padėjusi žirnius priėjo prie Gvenės. -
Brangioji, kokia tu jauna. - Ji sustojo priešais ir
nepaprastai dėmesingai pažiūrėjo į dukrą. - Kartais
tiesiog tai pamirštu, nes esi už mane daug praktiškes­
nė ir veiklesnė. Tikriausiai visada leidau tau rūpintis
manimi daugiau nei aš rūpinausi tavimi.
- O ne, mama, - šoko protestuoti Gvenė, bet
mama prispaudė pirštą jai prie lūpų.
- Tai tiesa. Aš visada vengiu gilintis į nemalo­
 ŽAVUS NUOMININKAS | 115

nius dalykus. Apgailestauju, kad visada tai padaryti

tenka tau... Kartais tu labai greitai susivoki, bet
kartais... - Anabelė atsiduso; jos ranka slystelėjo ir
apkabino dukrą per liemenį. - Galimas dalykas, kad
ir aš tau galėsiu padėti.
- Bet, mama, ne apie mane... - nepasidavė
Gvenė.
- Ar žinai, kad kai pirmą kartą pamačiau tavo
tėvą, buvau vos aštuoniolikos? Įsimylėjau jį aki­
mirksniu, beprotiškai. - Švelnios jos akys sulaikė
besprūstančius Gvenės žodžius. - Kas būtų pagal­
vojęs, kad jo gyvenimas bus toks trumpas? Jam
neteko nė pažvelgti į tave. Visada maniau, kad tai
pati didžiausia netektis. Jis būtų labai didžiavęsis
matydamas, kad paveldėjai jo bruožus. - Ji atsidu­
so, paskui nusišypsojo dukrai. - Mudviejų meilė
buvo pirmoji, pašėlusi meilė... bet aš dažnai savęs
klausdavau, ar būtų ji atlaikiusi visus laiko išbandy­
mus? Niekada to nesužinosiu. - Gvenė tebetylėjo,
sužavėta kitaip atsiskleidusios motinos - tokią ją
matė pirmą kartą. - Iš tos trumpalaikės visavertės
santuokos labai daug išmokau. Supratau, kad atė­
jus meilei ją visada reikia priimti, visada atsiliepti,
kai ji to reikalauja. Kitos galimybės gali ir nebūti.
Supratau, kad viso meilės grožio niekada nepajusi,
jei tavo širdis nebus sudaužyta.
Gvenė akimis nulydėjo voverę, kuri nuskuodė
116 | NORA ROBERTS

per pievelę ir liuoktelėjo į medį. Klausytis, kaip

mama pasakoja apie savo meilę, buvo tikrai keistas
jausmas. Gvenei knietėjo žinoti, kodėl jų santykiai
neleido pastebėti Anabelėje moters, jos poreikių,
troškimų. Žiūrėjo žemyn į lygią jaunatvišką motinos
veido odą - moters, kuri buvo pačioje savo grožio
viršūnėje. Jos burnos forma vis dar buvo jaunatviškai
miela, o akys - neįtikimai naivios. Impulso pagauta
Gvenė išpyškino klausimą, kuris metų metus kirbėjo
jos galvoje:
- Mama, kodėl tu niekada daugiau neištekėjai?
- Aš nenorėjau, - akimirksniu atsakė Anabelė
ir šiugždėdama sijonais paėjėjo toliau. - Iš pradžių
labai ilgėjausi tavo tėvo, paskui pernelyg džiaugiau­
si augindama tave. —Ji nudrėskė sudžiūvusį žiedą
nuo pintinėje kabančios fuksijos stiebo ir numetė
jį už verandos turėklų. - Aš gan gerai sutariu su
mažyliais, juk žinai. Paskui tu dareisi vis labiau
nepriklausoma, taigi perėjau į kitą lygmenį. Turė­
jau kelis gerbėjus. - Prisiminusi kažką malonaus ji
šyptelėjo. - Paprasčiausiai niekada nebuvo akstino
už kurio nors tekėti. - Gvenė tylėdama stebėjo Ana­
belę, vaikštinėjančią nuo gėlės prie gėlės. Pirmąsyk
jai toptelėjo mintis, kad per tuos dvidešimt metų
motina tikriausiai mėgavosi ir meilės nuotykiais.
Galiausiai juk ji buvo ne tik svajinga ir švelni mama,
bet graži ir geidžiama moteris - Anabelė Leikroz.
 ŽAVUS N U O M ĮNINKA S | 117

Juokinga, bet tą trumpą suvokimo akimirką Gvenė

pasijuto kaip tikra našlaitė.
Esu kvailė, - atsiremdama galva į verandos stat­
ramstį pripažino Gvenė. - Ji —tas pats žmogus... Kei­
čiuosi tik aš. Užaugau, oją vis dar laikau užrakinusi
savo vaikystės vaizdiniuose. Pats laikas išleisti. Tačiau
negaliu pakęsti, kai ją skaudina; labai bijau, kad Lu­
kas ją įžeis ir paliks. Jis negali mylėti Anabelės... ju k
šitaip mane bučiavo. Ne... Gvenė užsimerkė.//> nori
manęs, bet širdyje man nieko nejaučia. Geidžia manęs,
bet nuo manęs nusigręžia. Dėl ko dar šitaip elgtųsi,
jei ne dėl mamos? Susigėdusi dėl staiga plykstelėjusio
pavydo Gvenė trūksmingai atsiduso ir atsisuko į
įdėmiai ją stebinčią Anabelę.
- Tu nesi laiminga, —paprastai pasakė jos m o­
tina.
- Ne, - Gvenė papurtė galvą.
- Sutrikusi?
- Taip. - Mergina nurijo besiveržiančias ašaras.
- Vyrai labai lengvai mus sutrikdo. - Anabelė
šyptelėjo, tarytum tokia perspektyva jai būtų buvusi
suvis nemaloni. - Brangioji, pasivadovauk vienu retai
mamos duodamų patarimų. Nieko nedaryk. - Ji su­
krizeno ir atmetė atgal neklusnią savo auksinių plau­
kų sruogą. - Žinau, kaip tau sunku, bet pamėgink.
Tiesiog luktelėk, kol viskas susidėlios į savo vietas
savaime. Kartais viską padarai, kai nieko nedarai.
118 | NORA ROBERTS

- Mama. - Gvenė buvo priversta nusišypso­

ti. - Kaip gali kažkokia paika išmonė turėti tiek
daug išminties?
- Lukas sako, kad aš turiu intuityvų supratimą, -
atsakė iš pasididžiavimo nuraudusi Anabelė.
- J i s moka kalbėti, - sumurmėjo Gvenė.
- Toks amatas, —pasakė Lukas, kai jam už nu­
garos siūbuodamos užsitrenkė tinklinės durys. Jo
akys susidūrė su Gvenės akimis. Jo žvilgsnyje buvo
kažkas intymaus ir egoistiško. Gvenė iškart, vos
pajutusi kylantį jaudulį, narsiai kilstelėjo smakrą.
Luko lūpos pašaipiai šyptelėjo. - Ginklai užtaisyti,
Gvenivere?
- Aš - snaiperė, - ramiai atkirto ji.
- Ak, brangioji. - Lėtai perėjusi į kitą verandos
pusę Anabelė pradėjo rinkti žirnius. - Nesakei man,
kad einate medžioklėn. Tikiuosi, Tilė pasirūpino
jūsų priešpiečiais?
Virš palenkto motinos viršugalvio Luko vaipy-
masis buvo toks berniokiškai žavus, kad Gvenė
nepajėgė jam atsispirti. Tas intymus bendras pokštas
sušildė jos žvilgsnį ir sušvelnino šypsnį.
-Tiesą sakant, galvoje turėjau žvejybą, - paprieš­
taravo Lukas tebežiūrėdamas į Gvenę. - Galvojau
nueiti žemyn iki Melono namelio.
- Puiku, - Anabelė išsitiesė ir nusišypsojo. - Me-
lonas vis dar atneša šviežių žuvų, - pasakė ji Gve-
 ŽAVUS NUOMININKAS | 119

nei. - Ir tu bėk kartu, brangioji. Žinai, jis įsižeis,

jei neaplankysi.
-A k , gerai, aš... - matydama smagumu trykštan­
tį Luko veidą Gvenė sklandžiai kalbėjo toliau: - Ap­
lankysiu jį kitą kartą, mama. Pažadėjau Tilei, kad
padėsiu konservuoti.
- Nesąmonė. - Anabelė nuplasnojo prie durų ir
mestelėjo spinduliuojantį žvilgsnį jas atidariusiam
Lukui. - Ačiū, mielasis, - ištarė ji, prieš pažvelgdama
per petį į dukrą. - Tu atostogauji. Nėra kada trepsėti
įkaitusioje virtuvėje prie verdančių pomidorų. Bėk
kartu ir džiaukis. Ji visada mėgo žvejoti, - paaiškino
ji Lukui eidama vidun. — Primink Melonui, kad
dievinu šviežias krevetes.
Anabelė išėjo, durys užsivėrė. Gvenę apėmė
keistas jausmas: ji ką tik buvo švelniai atstumta.
Lukas atsainiai nužvelgė plonus Gvenės džinsus ir
paprastus baltus sportinius marškinėlius.
- Regis, esate pasirengusi žvejoti, - linktelėjęs
galvą pasakė jis. - Eime.
- Neturiu jokio noro kur nors su jumis eiti. -
Gvenė brūkštelėjo per šlaunis, nusišluostė rankas
ir žengė pro Luką. Bet jis šiurkščiai sugriebė ją už
rankos ir sustabdė. Dabar juodu stovėjo šalia. Gvenė
kiek pailsino akis dėbtelėjusi į ją įkalinusią ranką,
paskui lėtai nukreipė jas į Luko akis. Jos žvilgs­
nis buvo kupinas paniekos. - Turėčiau maldauti
120 | NORA ROBKRTS

atleidimo? - šaltai paklausė ji. Deja, teko nusivil­

ti, nes Lukas pratrūko kvatotis. Nuoširdus ir stiprus
jo juokas išbaidė paukštį, kuris it strėlė šovė iš pie­
vos į medžio prieglobstį. - Paleiskite mane, jūs...
jūs...
- Regis, buvau bjaurybė? - paklausė Lukas, pa­
dėdamas jai lipti laipteliais žemyn.
- Jūs - siaubingiausias žmogus. - Gvenė bidze­
no šalia taikydama savo žingsnius, bet nesiliovė
priešintis.
- Ačiū.
Ji kulnais įsispyrė mėgindama įtikinti Luką, kad
sustotų. Spoksodama jam į akis giliai įkvėpė.
- Esate išpuikėlis, įkyruolis, pats didžiausias
savanaudis ir storaodis, kokį man teko kada nors
sutikti.
- Jūs pamiršote neprotingas, despotiškas ir ne­
paprastai patrauklus. Iš tikrųjų, Gvene, jūs mane
stebinate. Maniau, esate lakesnės vaizduotės. Ar tai
geriausios jūsų užgaulės?
- Improvizuotos - taip, - paniekinamai prunkš­
telėjo Gvenė, stengdamasi neatsakyti į jo šelmišką
žvilgsnį. - Jei duosite man šiek tiek laiko, būsiu
iškalbingesnė.
- Nesivarginkit, man ką tik šovė mintis. - Jis
paleido Gvenę, tada kilstelėjo vieną ranką aukštyn,
o kitą ištiesė jai. - Paliaubos?
 ŽAVUS NUOMININKAS | 121

- Paliaubos, - sutiko ji, apsimesdama, kad ne­

sipriešina.
- Iki kada? - paklausė jis švelniai nykščiu brau­
kydamas jai per ranką.
- Kol nuspręsiu vėl ant jūsų supykti. - Gvenė
atmetė garbanas ir gėrėdamasi Luko juoku nusišyp­
sojo. Dar niekada nebuvo girdėjusi tokio malonaus
ir užkrečiamo juoko.
- Gerai, tai ar žvejosite su manimi? - paklau­
sė jis.
- Gal ir taip. - Minutėlę papūtusi lūpas ji svars­
tė. O kai vėl nusišypsojo - šypsena buvo iššaukia­
ma. - Kertam iš dešimties dolerių - gaudau didesnes
žuvis negu jūs.
- Sutarta. - Lukas atsainiai sunėrė pirštus su jos
pirštais. Šįkart Gvenė neprieštaravo.

Gvenė žinojo kiekvieną upės vingį, kiekvieną

pakrantės takelio posūkį. Taigi kaip įpratusi pasuko į
šiaurę - Melono namelio pusėn. Juodu ėjo taku, virš
kurio pro kaskadomis karančias samanas skverbėsi
saulės šviesa.
- Gvenivere, ar išties žinote, kaip konservuoti
pomidorus? - paklausė Lukas pasilenkdamas po
žemai nulinkusia šaka.
- Žinoma, viską, ką surenkame iš daržo. Kai esi
neturtingas, daržas - tikras išganymas alkanam.
122 | NORA ROBERTS

- Man neteko pažinti vargšų, kurių stalą puoštų

karalių Jurgių epochos sidabro įrankiai.
- Relikvijos. - Gvenė atsidususi gūžtelėjo. - Ma­
mos manymu, šeimos relikvijos turi būti šventai
saugomos. O šventų daiktų negalima parduoti.
Galbūt nederėtų jų nei nešioti, nei naudotis jais
valgant, - pridūrė ji kreivai šypsodama. - Mama
myli savo namus - savąjį Kamelotą. Ji tokia moteris,
kuriai reikalingas Kamelotas.
- O Gveniverei jo nereikia? - didelis baltas gar­
nys, išgąsdintas žmonių, išskleidė sparnus ir atsi­
plėšęs nuo vandens pakilo į dangų. Gvenė stebėjo
paukštį, apimta seniai patirto ir gerai pažįstamo
jaudulio.
- Manau, visada norėjau atrasti savąjį. Visų pir­
ma, tos šeimos relikvijos vis dar kam nors priklauso.
Buvau kone pamiršusi, kaip kvepia laukiniai jaz­
minai, - padvelkus švelniam aromatui sumurmėjo
Gvenė.
Iš visų pusių juos supo pasakiška ramuma. Sa­
lia tekėjo upelis, apatiškai keliaudamas į Meksikos
įlanką. Jo vandenyje atsispindėjo ilgomis samanomis
apaugę medžiai. Gvenė švystelėjo nuzulintą akme­
nuką: vandens ratilai pasklido ir pranyko.
- Kai buvau jaunesnė, čia praleisdavau beveik
visą savo laisvalaikį, - prisipažino ji. Čia jaučiausi
geriau negu namuose. Ten niekada nebuvo jokio
 ŽAVUS N U O M IN IN K A S | 123

privatumo; nuolat zujo svetimi žmonės. Anksčiau

niekada nenorėjau dalytis savo karalyste...
Lukas stipriau spustelėjo jos ranką. Ir nepaprastai
supratingu žvilgsniu pažvelgė jai į akis.

DEVINTAS SKYRIUS

elono namelis kybojo virš vandens. Būs­

M tas buvo suręstas iš sutrūkinėjusių rąst­
galių, žemu A formos stogu ir veranda, kuri atstojo
ir prieplauką jo pirogai. Salia namelio kukliame
žolės plotelyje kudakavo ir krypavo koks pustuzinis
vištų. Kažkur toli pelkynų medžiuose triukšmavo
genys. Iš namelio sklido gergždžiantis Šen Šanso
kūrinio įrašas, varžydamasis su genio tuksenimu ir
vištų kudakavimu. Virš vandens, ant siaurų turėklų
išsitempęs visu ilgiu, miegojo rainas katinas.
- Viskas taip pat. - Gvenė nė neįtarė, su kokiu
palengvėjimu nuskambėjo jos balsas ir koks pasi­
tenkinimas nušvito jos veide. Ji nusišypsojo Lukui
ir skubiai nusitempė jį per pievelę, paskui - trimis
laipteliais aukštyn. - Rafaeli! - pašaukė ji snūdu­
riuojantį katiną, kuris tingiai pramerkė vieną akį,
abejingai murktelėjo ir vėl užsimerkė. - Meilus kaip
124 | NORA ROBKRTS

visada, - pasakė Gvenė. - Bijojau, kad bus mane

pamiršęs.
- Rafaelis per senas, kad ką nors pamirštų.
Gvenė greitai atsisuko balso pusėn. Namelio
tarpduryje su grūstuve rankose stovėjo Melonas.
Jis buvo mažo ūgio, vos aukštėlesnis už Gvenę,
bet turėjo stiprias rankas ir tvirtus pečius. Per tuos
metus jis nė kiek nepastambėjo: kūnas išliko plokš­
čias kaip boksininko, kuriuo iš tikrųjų jis kadaise
ir buvo. Jo plaukai buvo balti, tankūs ir garbanoti;
įdegęs raukšlėtas veidas, po tamsiais antakiais -
blankios melsvos akys. Neaišku, kiek jam metų.
Ir niekas nežinojo, ar seniai jis gyvena prie šios
upės atšakos, kurios vandenyse rasdavo tai, ko jam
reikėjo, ir buvo visiškai tuo patenkintas. Upeliui
jis jautė ir romantišką meilę, ir gilią pagarbą. Tuos
jausmus jis įskiepijo jaunai mergaitei, kuri dau­
giau nei prieš penkiolika metų aptiko jo namelį.
Gvenė vos susilaikė nepuolusi senam bičiuliui į
glėbį.
- Sveikas, Melonai. Kaip gyvuoji?
- Comme ciy comme ęa. —Jis nežymiai gūžtelėjo
ir pastatė grūstuvę ant žemės. Linktelėjo Lukui ir
visą savo dėmesį sutelkė į Gvenę. Taip įdėmiai jo
apžiūrinėjama ji tylėdama išstovėjo visą minutę.
Galiausiai Melonas prašneko: - Parodyk man savo
rankas. - Gvenė jas ištiesė. - Švelnios, - prunkštelė­
 ŽAVUS NUOMININKAS | 125

jo jis. - Kokios poniškos, baisios. Kodėl gi Niujorke

neįgijai atitinkamos figūros?
- Išgalėjau tik rankoms. Likusioms dalims - dar
taupau. Matau, Tilė vis tebelygina tavo marškinius.
Kada ketini ją vesti?
- Aš pernelyg jaunas vesti, - atsakė jis. - Dar
nespėjau išsidūkti.
Gvenė nusijuokė ir priglaudė savo skruostą
prie jojo.
- Ak, Melonai, pasiilgau tavęs.
Jis taip pat nusijuokė ir netikėtai stipriai ją spus­
telėjo. Nuo pat pradžių juodu prašneko kadžunų*
tarme —Gvenei nė neatėjo mintis bendrauti kitaip.
Akimirką ji užsimerkė: džiaugėsi spaudžiama tvirtų
Melono rankų, jusdama prakaulų jo skruostą, uodė
specifinį jo odekolono kvapą —medienos dūm ų ir
žolynų aromatą. Ir staiga ji suvokė, kodėl neaplankė
jo anksčiau. Jos gyvenime Melonas buvo vienintelis
jai ištikimas vyriškis. Baiminosi, kad jis galėtų būti
pasikeitęs.
- Viskas taip pat, - sumurmėjo ji.
- T i k ne tu. - Melonas šyptelėjo. Gvenė tai su­
prato iš jo balso.
- Turėjau ateiti anksčiau. - Ir pirmąkart, kiek
pažinojo Meloną, išdrįso pakštelėti jam į skruostą.

Cajun - e t n i n ė g r u p ė , g y v e n a n t i L u i z i a n o j e ( ver t .) .
126 | N O R A ROBERTS

- Atleidžiu, - pasakė jis.

Staiga Gvenė susiprato, kad šalia stovi Lukas.
Ji išraudo.
-Atsiprašau, - ištarė ji, - aš... aš užsimiršau, kad
tauškiam prancūziškai.
Lukas tik šyptelėjo ir išsiblaškęs pakasė Rafaeliui
paausį.
- Nereikia atsiprašinėti... Man buvo malonu
jus stebėti.
Gvenė prisivertė susirikiuoti mintis. Neketino
vėl pasiduoti jo šypsenos kerams.
- Jūs kalbate prancūziškai? - atsainiai pasitei­
ravo ji.
- Ne. Bet vis tiek mėgavausi. - Aišku, Gvenė
pasijuto nejaukiai - Lukas puikiai žinojo, kaip giliai
įsiskverbia jo šypsena. Taigi ji nusuko savo šviesias
ir ramias akis į Meloną. - Anabelė labai norėtų
krevečių.
- Krevetes gaudysiu rytoj, - pritariamai linkte­
lėjęs atsakė Melonas. - Ar gerai einasi knyga?
- Gana gerai.
-T a i pasiėmei laisvą dieną, hein*? Ir ją pasiėmei
žvejoti? - mestelėjo jis, nukreipdamas savo nykštį
Gvenės pusėn.
- Pamaniau, kad galėčiau, - nežiūrėdamas į ją
atsakė Lukas.

A? (P r a n e .)
 ŽAVUS NUOMININKAS | 127

Melonas gūžtelėjo pečiais ir sušnarpštė.

- J i žinodavo, kurį meškerės galą laikyti viršuje,
o kurį merkti į vandenį, bet tai buvo anksčiau, kol
iškilo ten. - Jis atžariai ir paniekinamai krestelėjo
galvą. Melonui įtarimą būtų kėlęs net ir už dvide­
šimties mylių nuo Lafajeto esantis miestas.
- Galbūt dar prisimena, - užsiminė Lukas. - At­
rodo pakankamai protinga.
- Buvo gerai auklėjama, - Melonas mažumėlę
sušvelnėjo. - Jos tėvas buvo geras vaikis. Ji paveldėjo
jo bruožus. Visiškai nepanaši į motiną.
Gvenė ištiesino pečius ir labai nežymiai kilstelėjo
antakius. AŠ prisimenu viską.
- Mano mama jus abu sužvejotų miegodama.
- Oi, oi! - lyg būtų palietęs ką nors karšta Melo­
nas pakratė plaštaką. - T a miesto mergiotė išties varo
man baimę. Pasiimk ją. Aš pernelyg senas kovoti su
prasčiokėmis.
- Dar prieš minutę buvai per jaunas vesti, - pri­
minė jam Gvenė.
-T aip, tai bent geras mano amžius, - patenkin­
tas nusijuokė Melonas. - Allez'*, man reikia gaminti
vaistus. Imkit kartis, valtį ir prigaudykit vakarienei
žuvų. - Netaręs daugiau nė žodžio jis nuėjo į namelį;
jam iš paskos pokštelėjo tinklinės durys.

E i k it e (p ra n c. ).
128 | NORA ROBERTS

- Jis nepasikeitė, - pareiškė apsimestinai pasi­

piktinusi Gvenė.
-Taip, - sutiko Lukas; jis užsimetė ant peties dvi
meškeres. - Vis dar pamišęs dėl tavęs. - Lukas įlipo
į pirogą ir ištiesė jai ranką. Gvenė pasikliaudama
savo patirtimi lengvai įsitaisė Melono kanojoje, į
kurią be garso nuo turėklų nušoko Rafaelis ir bemat
užsnūdo.
- Jis neketina praleisti malonumo, - paaiškino
Gvenė.
Lukas atstūmė kanoją nuo prieplaukos.
- Gvene, kaip jums pavyko taip sklandžiai iš­
mokti kadžunų? Anabelė vos perskaito prancūziš­
ką valgiaraštį. - Plaukiant po medžių lapija, saulės
šviesa mirguliavo jųdviejų plaukuose.
- Mane išmokė Tilė. - Gvenė atkragino galvą,
leisdama saulės spinduliams išdykauti ant veido.
Prisiminė, kad labai seniai Melonas buvo sakęs,
jog jo piroga gali slysti per rasą. - Kiek pamenu,
pakrantės tarme kalbu seniai. Dažniausiai čionykš­
čiai gyventojai atvykėlius laiko nevertais dėmesio;
kadžunai - labai uždara bendruomenė. Bet aš moku
kadžunų... todėl esu saviškė. Beje, man smalsu, ko-
dėl Melonas toks palankus jums. Akivaizdu, turite
lengvatinių sąlygų.
- Kadžunų aš nemoku. - Stovėdamas pirogo-
je Lukas yrėsi upe tarytum jam tai būtų buvę
 ŽAVUS N U O M IN IN K A S | 129

įgimta. - Vis dėlto m udu susišnekame ta pačia

kalba.
Juodu išsuko iš medžių priedangos ir įplaukė į
šešėliuotą kiparisų kelmais užverstą mišką. Valtis
skynėsi kelią tarp plūduriuojančių hiacintų paklo­
tų. Mažas upinis vėžys kabarojosi šaknų raizginyje,
tarp levandos žiedų pasislėpė žvilganti skydasnukė
gyvatė. Vinguriuojančioje upėje knibždėjo gyveni­
mas. Kurį laiką Gvenė stebėjo klampiame krante
žvejojantį pelkių meškėną.
- Kaipgi čia, - balsu svarstė ji, - Pulitzerio pre­
mijos laimėtojas kalba kaip paprasčiausias Luizianos
traiteur?
- Traiteur? —pakartojo Lukas, susidūręs su nuo­
širdžiomis smalsiomis Gvenės akimis.
- Liaudies daktaras. Melonas žvejoja ir prekiauja,
retsykiais kerta medžius, bet pirmiausia jis - vieti­
nis traiteur. Jis gydo nuo gyvačių įkandimų, ligų ir
užkeikimų. Užkerėjimai - jo specialybė.
- Hm. Ar kada nors domėjotės, kodėl jis čia
gyvena - vienišas, su savo katinu, muzika ir knygo­
mis? - Gvenė su pasitenkinimu stebėjo, kaip Lukas
iriasi tarp padrikų rąstgalių, ir nieko neatsakė. —Jis
pabuvojo Romoje, Londone ir Budapešte, bet apsi­
stojo čia. Kadaise jam teko vairuoti tankus, dresuoti
arklius, kautis ringe ir pilotuoti, o dabar žvejoja
ir nuima užkalbėjimus... Jis žino, kaip sutaisyti
130 | NORA ROBERTS

karbiuratorių, moka groti klasikine gitara ir gydo

nuo nuodingų įkandimų. Daro tai, kas jam malonu,
ir nieko daugiau. Jis geriausiai gyvenimą susitvarkęs
mano pažįstamas.
- Kaip tiek daug sužinojote per tokį trumpą
laiką?
- Paklausiau, - atsakė jai Lukas.
- Ne. Ne, tik jau ne taip paprastai. - Suirzusi
Gvenė mostelėjo ranka. - Nežinau, kodėl žmonės
jums išsipasakoja. Ir aš prikalbėjau, nors nebuvo jo­
kio reikalo; išklojau viską, ir tik paskui suvokiau. - Ji
įdėmiai nužvelgė Luko veidą. - O blogiausia, kad
kartais nereikia nė sakyti - jūs ir taip žinote. Kiaurai
permatote žmones.
Lukas jai nusišypsojo.
- Ar tai, kad jus perprantu, verčia jaustis ne­
jaukiai?
Upė praplatėjo. Rūškana Gvenės mina suraukė
ir antakius.
- Taip, manau, kad verčia. Jaučiuosi nesaugi;
lygiai taip pat, kai pirmą kartą pamačiau Bredlio
eskizus.
- Sutrikdytas slaptumas?
- Slaptumas man labai svarbus, - sutiko Gvenė.
- Suprantu, - Lukas užsigulė kartį. - Augdama
turėjote dalytis savo namais ir su svetimais, ir su
Anabele. Pasekmė - slaptumo ir nepriklausomybės
 ŽAVUS NUOMININKAS | 131

troškimas. Atsiprašau, kad įsiveržiau į jūsų teritoriją,

bet galiausiai tai iš dalies ir priklauso prie mano
profesijos.
- Ar jums įdomūs visi personažai? - paklausė
Gvenė ir užkabinusi ant kabliuko jauką užmetė
savo meškerę.
- Ypač kai kurie, - santūriai atsakė jis, taip pat
užmesdamas meškerę, tik kitoje valties ir nuo Gve­
nės pusėje.
Gvenė papurtė galvą.
- Žinote, - pradėjo ji ir patogiai įsitaisiusi sukry­
žiavo kojas, - aš supratau, kad jūsų nemėgti - labai
sunku.
Lukas kitame valties gale atsisėdo lygiai taip pat
kaip ji.
- Esu labai žavus.
- Deja, tai tiesa. - Gvenė su pasitenkinimu at­
siduso ir užsimerkė. - Esate visiškai ne toks, kokį
įsivaizdavau.
- Tikrai?
- Labiau panašus į medkirtį negu į pasaulinio
garso rašytoją.
Lukas išsišiepė.
- O kaip turėtų atrodyti pasaulinio garso rašy­
tojas?
- Manau, šiek tiek kitaip. Intelektualus, nešio­
jantis nedidelius akinius, siaurų pečių. Arba išsi­
skiriantis...
132 | NORA ROBERTS

- Sergėk, Dieve!
- Arba išsiskiriantis, - nekreipdama dėmesio kal­
bėjo Gvenė. -T u ri vilkėti gero kirpimo kostiumą. Su
vos pastebimu pilvuku. Veržlus, galbūt turintis nežy­
mų randą per visą skruostą. Arba baironiškas...
- O Dieve!
- Romantiško, blyškaus veido ir tragiškų akių.
- Kalifornijoje sunku išlaikyti romantišką blyš­
kumą.
- Bėda ta, kad esate tvirto sudėjimo. - Gvenė
mėgavosi ramiu plaukimu ir šiltais saulės spindu­
liais. - Apie ką bus jūsų naujoji knyga?
- Apie vyrą ir moterį.
- J a u anksčiau apie tai rašėte, - pastebėjo Gvenė
ir atsimerkė.
Lukas nusišypsojo. Jo kojos draugiškai susipynė
su Gvenės kojomis.
- Viskas yra buvę anksčiau, vaike. Tiesiog kiek­
vienas tiki, kad jo patirtis - nauja.
Pakreipusi galvą Gvenė laukė paaiškinimo.
Ir Lukas mielai paaiškino:
- Begalė simfonijų sukurta naudojat tuos pa­
čius aštuoniasdešimt aštuonis klavišus. - Lukas
užsimerkė, o Gvenė pasinaudojo palankia proga
jį patyrinėti.
- Duosite man paskaityti? - netikėtai paklausė
ji. - Ar išties esate temperamentingas ir jautrus?
 ŽAVUS NUOMININKAS | 133

- Esu tik temperamentingas, kai man tai pra­

vartu, - tingiai atsakė Lukas, pramerkdamas vieną
akį. - Ar gerai išmanote rašybą?
- Comme ei, comme ęa, - Gvenė išsišiepė.
- Galėtumėte patikrinti juodraštinį variantą, nes
manoji rašyba - pusėtina.
- Kaip kilnu. Jau turiu vieną! - staiga sušuko
ji ir iškart atsisėdo, visą dėmesį sutelkė į užkibusią
žuvį. Nekantriai krestelėjo galvą, atmetė plaukus;
veidas atgijo. Rankos darbavosi meistriškai, o akyse
švytėjo iššūkis. -Tikrai bus aštuoni svarai, —pranešė
ji, tekštelėdama įveiktą žuvį ant denio. —Tai tik
apšilimas. - Patikrinti pirmojo laimikio pakilo ir
Rafaelis, paskui susiraitė Gvenei už nugaros ir vėl
užmigo.
Tarp jųdviejų įsiterpė jauki tyla. Nebuvo jokio
poreikio nei kalbėtis rimtai, nei plepėti. Pro šalį
zvimbdami it strėlės pralėkdavo visomis spalvomis
tviskantys laumžirgiai. Retkarčiais vienas su kitu su­
sišaukdavo paukščiai. Po apsiblaususia saule Gvenė
mieguista drybsojo priešais Luką, ir jai tai atrodė
visai natūralu. Savo kojas (be jokios bičiuliavimosi
potekstės) laikė pasidėjusi skersai virš Luko kojų.
Netrukus nutįso vakaro šešėliai. Juodu dar kiek
užtruko lėtai sukinėdamiesi tarp kadaise aukšto
kipariso rąstgalių.
- Po kelių valandų nusileis saulė, - pasakė Lukas.
134 | NORA ROBERTS

Gvenė pritariamai sumurmėjo. - Turėtume plaukti

atgal. - Jam stojantis, valtis švelniai susiūbavo.
Pro nuauksintus blakstienų galiukus Gvenė ste­
bėjo Luką. Jis pasirąžė, virptelėjo raumenys. Akys
buvo giedros ir šviesios, įspūdingai kontrastingos
įdegusios odos atspalviui. Jis nužvelgė Gvenę, - ji
buvo pernelyg jaukiai įsitaisiusi, kad pajudėtų. Su­
prato, kad ji taip pat jį tyrinėja.
- Esate man skolingas dešimt dolerių, - šypso­
dama priminė Gvenė.
- Maža kaina už pusdienį. - Valtis skrodė gailiai
šniokščiantį vandens paviršių. - Žinote, kad ant
nosies turite penkias auksines strazdanėles?
Gvenė didingai ištiesė rankas virš galvos, pasirąžė
ir nusijuokė.
- Visiškai išprotėjote.
Lukas žiūrėjo į ją —į virpančius blakstienų šešė­
lius ant skruostų, į meiliai šypsančias lūpas.
- Pradedu pats tuo tikėti, - sumurmėjo jis.
Gvenė sukrutėjo, kai tik piroga be garso atsitren­
kė į gimtąją prieplauką. Saulėlydis jau nurausvino
lengvas debesų draiskanas, ir šiek tiek atvėso.
- Mmm. - Užlieta paprasčiausio šios akimirkos
malonumo Gvenė atsiduso. - Koks puikus pasi­
plaukiojimas.
- Kitąkart irkluosite jūs, - pareiškė Lukas. Jis
palaukė, kol išsirąžęs Rafaelis vikriai užšoko ant
 ŽAVUS NUOMININKAS | 135

prieplaukos. Paskui pririšo valtį ir ištiesė Gvenei

ranką.
- Manau, būtų teisinga. - Gvenė tik akimirką
susvyravo ir vikriai kaip katė atsidūrė ant prieplau­
kos. Tada atkragino savo galvą ir ketino nerūpes­
tingai nusišypsoti Lukui, bet jis jau spėjo pavogti
bučinį.
Vieną ranką panėręs į jos plaukus, kitą uždėjęs
ant liauno liemens reikliai prisitraukė ją prie savęs.
Jo burna buvo nepasotinamai godi. Įsitempęs kū­
nas bylojo apie sunkiai valdomą geismą. Būtent
mintis apie tą proveržį ir patankino Gvenės pulsą.
Nebeliko jokio švelnumo nei jo godžiose lūpose,
nei rankose, kurios ją laikė. To ji ir neprašė. Ją buvo
apėmęs laukinis, nevaldomas poreikis išsivaduoti.
Vis labiau atsiduodama jausmui, kurio ilgiau nega­
lėjo sulaikyti, Gvenė tyrinėjo jo rankų tvirtumą, jo
plaukų švelnumą. Ji lietė Luką ir juto, kad niekas
nesustabdys ją užliejančio potvynio. Tas šėlsmas
buvo daug stipresnis už aistros karštį ar trumpalai­
kę geismo bangą. Nežabotas noras jam priklausyti.
Troško keliauti visur, kad ir kur jis kviestų, norėjo
patirti tai, ką galėjo duoti tik jis. Būtent tada ant
savo pečių pajuto Luko rankas. Jos atstūmė.
- Gvene, - nuo aistros prikimusiu balsu pra­
šneko jis.
- Ne, nekalbėk, - sumurmėjo Gvenė ir vėl
136 | NORA ROBERTS

prisitraukė jo lūpas. Vis didėjantį alkį galėjo numal­

šinti tik jų skonis - vien tik jų. Ji buvo išbadėjusi,
ir tik dabar suprato, kad alko visą gyvenimą. Tačiau
per pačią pakilimo ir apakimo akimirką, kai lūpos
ją taip skaudžiai nutvilkė, Lukas nuo jos atsiplėšė.
Jis spaudė jos pečius savo triuškinančiuose gniauž­
tuose, bet, susitikus jųdviejų akims, Gvenė skausmo
nebejuto. Ji tik spoksojo. O veide kuo aiškiausiai
atsispindėjo sutrikimas, noras, ryžtas. Lukas pabėrė
riebių keiksmų tiradą ir nusisuko.
- Taip žiūrėdama į vyriškį turėtum žinoti
daugiau.
Gvenė girdėjo, kaip švokšdami jo plaučiai įtrau­
kia ir išpučia orą. Ji virpančiais pirštais persibraukė
plaukus.
-A š... aš nežinau, kaip žiūrėjau.
- Sukalbamai, - burbtelėjo Lukas. Kurį kiką
jis spoksojo žemyn į vangią upės tėkmę, paskui vėl
atsisuko į Gvenę. —Tokia nuolaidi, geidžianti ir
nežmoniškai naivi. Ar žinote, kaip sunku atsispirti
tam, kas nepaliesta, nepaperkama?
Gvenė beviltiškai papurtė galvą.
- Ne, aš...
- Žinoma, ne, - šiurkščiai nukirto Lukas. Nuo
tokio jo tono Gvenė suvirpėjo. Jis sunkiai atsidu-
so. - Dieve mano, kaip lengva pamiršti, koks vis
dėlto esate vaikas.
 ŽAVUS N U O M IN IN K A S | 137

- A š nesu, aš... - Gvenė nebyliai protestuodama

tik purtė galvą. - Viskas taip greitai įvyko, nema­
niau, kad... Aš tik... Aš tik...
- Vargu ar galėčiau neigti savo kaltę, - jo balsas
atšalo, o abejingumas tapo toks aiškus kaip peilio
ašmenys. - Esate geniali būtybė - pusiau mergelė
smilgelė, pusiau amazonė —ir man nereikėtų prie
jūsų lįsti. Žinojimas, kad galiu jus turėti, manęs
visiškai neskatina susilaikyti.
Kai tik abejingas Luko balsas sudraskė jautrų
Gvenės išdidumą, prabilo jos karštas būdas.
- J ū s - bjaurus!
- Sutinku, - linktelėjo Lukas. - Bet, manau, vis
dar ganėtinai padorus, kad nesuvedžiočiau nekaltos
merginos.
- Aš nesu... - Gvenė susiėmė ir nenurijo to, ką
ketino pasakyti, - nesu nekalta mergelė, aš - suau­
gusi moteris!
- Kaip pageidaujate. Ar vis dar norite, kad pa­
sinaudočiau savo pranašumu? - jau maloniu balsu
paklausė Lukas.
- Ne! - Gvenė nekantriai nusibraukė nuo kaktos
plaukus. - Aš nemanau, kad būtų... Žinoma, ne!
-Tada... - Lukas paėmė ją už rankos ir ryžtingai
nusivedė į Melono namelį.
138 | NORA ROBERTS

DEŠIMTAS SKYRIUS

elstis į Luko kambario duris tikrai nebuvo

pats lengviausias kada nors Gvenės atlik­
tas veiksmas, tačiau tai buvo neišvengiama. Jautė
privalanti pati sau įrodyti, kad daugiau nepasiduos
neseniai aptiktai silpnai savo vietai. Galiausiai ji
suaugusi, gebanti susivaldyti moteris. Juk Lukas
prašė perskaityti rankraštį, ir ji sutiko. Neturėtų
dabar atsitraukti vien dėl to bučinio ar laikino proto
aptemimo. Vis dėlto pakėlusi savo kumštelius prie
medinių durų turėjo kaip reikiant susiimti. Ji sulaikė
kvėpavimą.
- Įeikite, - pasigirdo balsas iš kambario.
Tas paprastas kasdienis žodis sugniaužė Gvenės
širdį. Ji lėtai iškvėpė ir, nutaisiusi nerūpestingą, kone
abejingą išraišką, atidarė duris. Lukas nesiteikė nė
akių pakelti.
Žinynai pūpsojo ant stalo ir buvo išmėtyti ant
grindų. Po visą kambarį pasklidę popieriaus lapai:
mašinraščiai ir ranka rašyti, suglamžyti ir lygūs. Ant
stalo, pačiame chaoso viduryje, puikavosi išklerusi
nešiojama rašomoji mašinėlė. Visos šios sumaišties
 ŽAVUS N U O M IN IN K A S | 139

kūrėjas sėdėjo suraukęs kaktą ir daužė per klavišus.

Vėlyvą rytmečio saulę slėpė vis dar užtrauktos užuo­
laidos, o ant lovos kėpsojo sujauktos paklodės. Ir kur
akys užmato - knygos, popieriaus lapai, aplankai.
- Kokia netvarka, - nevalingai sumurmėjo Gve­
nė. Lukas pakėlė galvą. Iš pradžių tarp jo antakių
įsirėžė suirzimo raukšlė, paskui - nedidelė nuostaba,
kol galiausiai jis atsileido.
- Sveika, - noriai pasilabino jis, bet neatsisto­
jo —tik atsilošė kėdėje, kad geriau ją matytų.
Gvenė perlipo žodynus ir laviruodama tarp po­
pierių nusiyrė į priekį.
- Neįtikima, - rankos mostu ji apvedė kambario
erdvę ir nuleido ranką prie šono. - Kaip galite taip
gyventi?
Lukas apsižvalgė, gūžtelėjo pečiais ir susidūrė su
smalsiomis Gvenės akimis.
- Negyvenu taip - aš taip dirbu. Ir jei atėjote
tvarkyti, tai pasakysiu tą patį, ką ir Anabelės siųstai
merginai: paliesite mano popierius, ir aš kaipmat
išmesiu jus per langą.
Prajuokinta Gvenė įbruko rankas į kišenes ir
kojų pirštais iš kelio stumtelėjo knygą.
- Regis, esate temperamentingas. - Gvenė jautė,
kad šis Luko bruožas jai suprantamas ir priimtinas.
- Jeigu taip norite, - sutiko jis. - Jei ką nors
pamesčiau, galėčiau keikti tik save, o ne nelemtą
140 | NORA ROBERTS

mergiotę ar geranorišką sekretorę. Bjauriuosi gera­

noriškomis sekretorėmis. Kuo galėčiau pasitarnauti?
Gaila, kava jau atšalo.
Formalus tonas aiškiai reiškė, kad čia - Luko
valdos. Taigi Gvenė pasistengė, kad balsas skambėtų
gyvai ir dalykiškai.
- Vakar sakėte, kad duosite man patikrinti savo
rankraštį. Mielai tai padaryčiau. Jei tik galėsite jį
rasti, - pridūrė ji ir apžvelgė kambarį.
Jis padovanojo savo žavią nepriekaištingą šypse­
ną. Gvenė tvirtai atsilaikė.
- Ar esate organizuota būtybė, Gvene? Visada ža­
viuosi organizuotumu, kol jis nesikėsina į mano įpro­
čius. Sėskite, - mostelėjęs ranka pakvietė Lukas.
Gvenė įveikė paskutinę žodynų ir enciklopedijų
kliūtį.
- Ar nieko, jei pirmiau atitrauksiu užuolaidas? —
paklausė ji.
- J e i pageidaujate, - atsakė jis, tiesdamas ranką
prie mašinraščių šūsnies. Tik nesiimkite šeiminin­
kauti.
- Nė minties tokios neturėjau, - akiplėšiškai
patikino ji su malonumu žiūrėdama, kaip į kambarį
plūstelėjus ryškiai saulei, susiraukė Lukas. - Štai, juk
taip geriau? - nutaisiusi vaikų darželio auklėtojos
toną pasakė ji.
- Sėskite.
 ŽAVUS NUOMININKAS 141

Gvenė taip ir padarė, tik pirmiau nukėlė krūvą

žurnalų nuo priešais Luką stovinčios kėdės.
- Susikėlusi plaukus atrodote vyresnė, - švelniai
pastebėjo jis. - Kone šešiolikos.
Gvenė blykstelėjo akimis, bet balsą įstengė iš­
laikyti ramų:
- Ar neprieštarausite, jei pradėsiu?
- Tikrai ne. - Jis įteikė jai mašinėle rašytų pus­
lapių šūsnį. - Kažkur rasite pieštuką ir žodyną. Tai­
sykite kiek tinkama, tik netriuksmaukite.
Gvenė jau žiojosi atkirsti, bet užsičiaupė, ka­
dangi Lukas vėl pradėjo spausdinti. Tarp išmėtytų
žurnalų aptikusi pieštuką atvertė pirmąjį puslapį.
Nieku gyvu negalėjo prisipažinti, kaip tas sumany­
mas ją jaudina, ir kaip troško šio darbo, - juk tai
reiškė, kad galės kažkuo dalytis su Luku. Visgi tas
mintis nustūmė į šalį ir nusprendė skaityti objek­
tyviai profesionaliai. Tačiau netrukus pieštuką teko
pamiršti - ji buvo tiesiog pavergta.
Laikas slinko. Gvenė jau nebegirdėjo rašomo­
sios mašinėlės taukšėjimo. Įkyrioje saulės šviesoje
šoko dulkelės, bet ji taip pat jų nepastebėjo. Tiesiog
kūnu ir krauju suaugo su Luko herojais. Ji su jais
susidraugavo, jais rūpinosi. Ir nė neįtarė, kad aky­
se tvenkiasi ašaros. Jautėsi taip kaip ir Luko aprašo­
ma moteris: beviltiškai įsimylėjusi, sutrikusi, išdi­
di, pažeidžiama. Sugraudinta nuostabių žodžių ir
142 | NORA ROBERTS

herojės nusivylimo Gvenė pravirko. Staiga ji pakėlė

akis.
Lukas buvo liovęsis spausdinti, tik ar seniai - to
ji nežinojo. Sumirksėjo, kad bent kiek geriau galė­
tų matyti. Lukas ją stebėjo. Akys buvo įdėmios ir
tiriančios, lūpos - griežtos. Gvenė beviltiškai nusi­
suko ir davė valią ašaroms. Prasiveržęs silpnumas ją
išgąsdino. Lukas jos nepalietė ir nieko jai nepasakė,
bet Gvenė visu savo kūnu jautė jo artumą. Ji pravėrė
burną, tik neišsprūdo joks žodis. Tada ji papurtė
galvą, tačiau ir dabar Lukas nei pajudėjo, nei pra­
šneko. Supratusi, kad beliko vienintelė išeitis, Gvenė
atsistojo ir išlėkė iš kambario.
Tik pakrantėje ji galėjo rasti prieglobstį. Taigi
palikusi namus ji iškart ten ir nubėgo. Per tą laiką,
kol priartėjo prie Melono namelio, ganėtinai apri­
mo. Giliai kvėpuodama sulėtino žingsnį. Negerai, jei
Melonas pamatytų, kad atskuodė be kvapo, apimta
sielvarto. Įveikusi paskutinį keliuko posūkį ji pamatė
iš savo kanojos ant denio išlipantį Meloną. Bemaž
panoro grįžti atgal.
- Geras laimikis? - paklausė ji nudžiugusi, kad
gali jam šypsotis be jokių pastangų.
- Neblogas, - atsakė tas su jam būdingu santū­
rumu. - Ar atėjai vakarienės?
- Vakarienės? —Gvenė nejučia žvilgtelėjo į sau­
lę. -A rg i taip vėlu? - niekaip negalėjo suvokti, kad
taip greitai prabėgo pusdienis.
 ŽAVUS NUOMININKAS | 143

- J a u ganėtinai vėlu, nes jaučiuosi alkanas, - at­

sakė Melonas. - Išsikepsime krevečių ir pavalgysime,
tada galėsi nunešti mamai jos dalį. Ar vis dar verdi
kavą?
- Žinoma, vis dar verdu, tik nesakykTilei. - Gve­
nė nusekė paskui jį, paskui juos užsitrenkė durys.
Netrukus namelyje pasklido pikantiškas krevečių
gumbo kvapas ir tylūs Šopeno muzikos garsai. Ant
palangės šildėsi Rafaelis, netrukdydamas žmonėms
ruoštis. Gvenė pajuto, kad įtampa nuslūgo. Stebė­
josi savo apetitu, kol suprato, kad nuo pusryčių nė
kąsnelio burnoje neturėjo.
- Vis dar mėgsti mano patiekalus, heiri! —Melo­
nas patenkintas įkrėtė jos lėkštėn daugiau krevečių.
- Tiesiog nenor ves įžeisti, - kramsnodama
pašmaikštavo Gvei ielonas žiūrėjo, kaip ji do-
roja krevetes, ir kikenu. Gvenė patenkinta atsiduso
ir atsilošė. - Jau dvejus metus nebuvau tiek daug
valgiusi.
- Todėl ir esi tokia sudžiūvusi. - Melonas taip
pat atsilošė ir prisidegė stiprią prancūzišką cigaretę.
Gvenė gerai atsiminė ne tik dūmo kvapą, bet ir sko­
nį. Ji buvo dvylikos - tokia smalsi, kad net susirgo...
Tąsyk įtikino Meloną, kad leistų jai parūkyti. Jis
neparodė jai jokio gailesčio ir nepamokslavo. Gvenė
šypsojo visa tai prisiminusi ir stebėjo aukštyn kylantį
cigaretės dūmą.
144 | NORA ROBERTS

- Dabar jautiesi geriau, - pareiškė jis. Gvenė pa­

kėlė akis. Iškart suprato, kad jo užuomina - ne apie
alkį. Ji kilstelėjo pečius ir atsidususi vėl nuleido.
- Šiek tiek. Turėjau čia ateiti... tai padeda. Man
neramu, kad pati savęs nesuprantu, be to, yra... na,
toks vyras.
- Ir privalo būti, —sutiko Melonas, pūsdamas
dūmų žiedus. - Tu - moteris.
-Taip, bet nelabai nuovoki. Ne daug ką išmanau
apie vyrus. Šiaip ar taip, jis visiškai nepanašus į jokį
mano pažįstamą. - Gvenė atsisuko į Meloną. - Bėda
ta... - išsiveržus tyliam nusivylimo atodūsiui, ji nu­
ėjo prie lango. - Bėda ta, kad vis labiau klimpstu,
vis daugiau jaučiuosi emociškai susijusi su tuo... tuo
vyru, daugiau nei sau galėčiau leisti.
- Galėtum leisti? - prunkštelėjo Melonas. - Ką
turi galvoje - galėčiau leistP. Emocijos nieko nekai­
nuoja.
- A k , Melonai. - Kai Gvenė vėl į jį atsigręžė, jos
akys buvo liūdnos. - Kartais emocijos pareikalauja
visko. Pradedu jo pasigesti, jaučiu... prisirišimą,
kuris niekur nenuves.
- Kodėl niekur nenuves?
- Todėl, kad man reikia meilės. - Gvenė ranka
persibraukė plaukus ir perėjo skersai kambario.
- Kaip ir kiekvienam, - pasakė jai Melonas
kruopščiai užspausdamas cigaretę.
 ŽAVUS N U O M IN IN K A S | 145

- Bet jis manęs nemyli, - liūdnu balsu ištarė ji

ir beviltiškai mostelėjo ranka. —Jis manęs nemyli,
o aš negaliu liautis apie jį galvojusi. Būdama su juo
pamirštu viską. Taip neteisinga, nes jis susijęs su dar
kai kuo, ir... Ak, Melonai, viskas taip painu. - Jos
trūkčiojantis balsas visai nuslopo.
- Gyvenimas nėra paprastas, mažute, - pasa­
kė jis, pavadindamas ją kaip ir vaikystėje, - bet
mes gyvename. - Jis atsistojo ir priėjęs prie Gvenės
paplekšnojo jai per skruostą. - Painumas suteikia
prieskonio.
- Dabar geriau būtų prėska, —ji nežymiai šyp­
telėjo.
- Atėjai patarimo ar užuojautos? - Melono
akys - mažos ir skvarbios, o delnas - šiurkštus. Jis
kvepia žuvimi ir tabaku. Gvenė jautė, kad jo pagrin­
das po kojomis yra kur kas tvirtesnis.
- Atėjau pabūti su tavimi, - švelniai pasakė
ji, - nes esi vienintelis mano tėvas. - Gvenė ran­
komis apsivijo jo liemenį ir padėjo galvą ant tvirto
peties. Plačiu savo delnu Melonas brūkštelėjo jai per
plaukus. - Melonai, - sumurmėjo Gvenė, - nenoriu
jo mylėti.
- Tai atėjai nuodų meilei? Ar nori gyvatės odos
jo pagalvėn?
Gvenė užvertė galvą ir nusijuokė.
-N e.
146 | NORA ROBKRTS

- Gerai. Jis man patinka. Blogai jausčiausi, jei

reiktų imtis burtų.
Gvenė suprato, kad jis visą laiką žinojo, jog ji
kalba apie Luką. Ir nors ji Melonui visada būdavo
permatoma kaip stiklas, vis tiek su juo jautėsi daug
jaukiau negu su kuo nors kitu. Dabar stebėdama jį
labai norėjo žinoti, kokias paslaptis slepia jo mažos
melsvos akys.
- Melonai, niekada man nesakei, kad gyvenai
Budapešte.
- Tu niekada neklausei.
Gvenė nusišypsojo, nebesijautė įsitempusi.
- Jei dabar paklausiu, ar atsakysi?
- Papasakosiu, kol plausi indus.

Bredlis suraukęs antakius pažvelgė į eskizus, pas­

kui - į pozuotoją.
- Neparodote man jokios kibirkštėlės, - paprie­
kaištavo dailininkas, dar labiau ant viršugalvio nu­
smaukdamas žvejo kepurę.
Trys neramaus miego naktys gerokai apiblausė
Gvenės įkvėpimą. Ji sėdėjo taip kaip liepė Bredlis, -
ant dviejų U raide nejučia suaugusių seno ąžuolo
šakų. Vilkėjo jo išrinkta suknele, už ausies - mag­
nolijos žiedas. Dailininko nurodymu buvo išsilei­
dusi plaukus ir kukliai pasidažiusi. Taigi paveiksle
dominavo jos akys —dėl savo dydžio ir spalvos. Vis
 ŽAVUS NUOMININKAS | 147

dėlto Bredlis dabar jose neįžvelgė anksčiau pastebė­

tos šviesos. Gvenė sėdėjo apatiškai nuleidusi pečius,
paniurusi.
- Gvene, - su perdėta kantrybe kreipėsi Bred­
lis, - mums nereikia nusivylimo išraiškos.
- Atsiprašau, Bredli, - Gvenė gūžtelėjo pečiais
ir pasiuntė jam varganą šypseną. - Aš nekaip mie­
gojau.
- Šiltas pienas, - nuo savo aukštos trikojės tabu­
retės prabilo Monika Vilkins. Rami ir susikaupusi ji
piešė astrų guotą. - Man visada padeda.
Gvenei vien nuo tos minties norėjosi suraukti
nosį, vis dėlto ji mandagiai atsakė:
- Gal kitą kartą pamėginsiu.
- T i k nevirinkite, - perspėjo Monika, baigdama
piešti vainiklapius.
- Ne, nevirinsiu, - su rimčiausiu orumu patikino
Gvenė.
- Dabar, kai mes tai nustatėme... - Bredlis
prašneko tokiu kankinio balsu, kad Gvenę suėmė
juokas.
- Atleisk, Bredli, apgailestauju, kad esu baisi
pozuotoja.
- Nesąmonė, - pasakė Bredlis. - Jums reikia tik
atsipalaiduoti.
-Vynas, - tarė Monika, neatitraukdama kritiško
žvilgsnio nuo savo astrų.
148 | NORA ROBERTS

-Atsiprašau? —Bredlis suraukęs antakius pasuko

galvą jos pusėn.
-Vynas, - pakartojo Monika, - ją kuo puikiau­
siai atpalaiduotų taurė vyno.
- Taip, manau, kad atpalaiduotų, jei mes jo tu­
rėtume, - Bredlis pasitaisė kepurės kraštą, atidžiai
apžiūrėjo savo teptuką.
- Aš turiu, - plonu balseliu paskelbė Monika.
- Ko turi?
Dabar Gvenės akys nuklydo prie Bredlio.
Pradedu jaustis lyg teniso varžybose, - pagalvojo
Gvenė ir ranka pasitrynė sprandą.
- Vyno, - Monika kruopščiai nuvingiavo gyslelę
ant blyškaus žalio lapo. - Savo krepšyje turiu ter­
mosą baltojo vyno. Maloniai vėsaus.
- Kaip sumanu iš jūsų pusės, - pasakė sužavėtas
Bredlis.
- Ačiū, - nuraudo Monika. - Mielai prašom
vaišintis, jei manote, kad tai padės. - Ji atsargiai
atidarė didžiulį neperšlampamą krepšį ir ištraukė
raudoną termosą.
- Monika, aš - jūsų skolininkas. - Bredlis ga­
lantiškai nusilenkė virš termoso. Labai įtartinai su­
kikenusi Monika vėl grįžo prie savo astrų.
- Bredli, tikrai nemanau, kad būtina, - paprieš­
taravo Gvenė.
- Tik pakelti jūsų nuotaikai, - nesutiko jis at­
 ŽAVUS NUOMININKAS | 149

sukdamas termoso dangtelį ir į plastikinį puodelį

įpylė šviesaus aukso spalvos vyno.
- Bet, Bredli, aš išvis beveik negeriu.
- Miela girdėti. - Jis ištiesė jai puodelį. - Kenkia
sveikatai.
- Bredli, - tebesipriešino Gvenė, stengdamasi
išlaikyti ramų balsą. - Dabar vos dešimta ryto.
- Taip, gerkite iki dugno. Netrukus šviesa pasi­
darys netinkama.
- O Dieve mano! - nugalėta Gvenė pakėlė puo­
delį prie savo lūpų ir gurkštelėjo. Paskui atsidususi
nugėrė dar gurkšnelį. - Tai kvaila, - burbtelėjo ji į
puodelį.
- Ką sakote, Gvene?! —šūktelėjo Monika.
- Sakau, labai puikus, - patikino ji. - Ačiū,
Monika.
- Džiaugiuosi.
Kadangi moterys viena kitai šypsojosi, Bredlis
šliūkštelėjo dar.
- Išgerkite, - paliepė jis tarytum tėvas primyg­
tinai siūlantis vaikui vaistų. - Juk nenorėtume pra­
žiopsoti tinkamos šviesos.
Gvenė klusniai pakėlė puodelį. Paskui grąžinda­
ma jį Bredliui labai giliai atsiduso.
- A r atsipalaidavau? - Gvenė galvoje pajuto ma­
lonų lengvumą. - Še tau, regis, jis ir šildo? - pati sau
šypsodama ji žiūrėjo, kaip Bredlis užsuka termoso
dangtelį.
150 | NORA ROBERTS

-Tikiuosi, nepadauginau, - burbtelėjo jis M o­

nikai.
- Niekada negali žinoti, kokia žmogaus medžia­
gų apykaita, - pareiškė kolegė.
Bredlis kažką neaiškiai suniurnėjo ir vėl piešė
eskizus.
- Dabar taip ir žiūrėkite, mieloji, - paliepė jis
sunerimusiai Gvenei. - Atminkite, man reikia kon­
trasto. Puikiai matau jūsų veido subtilumą, moteriš­
kumą, bet noriu išvysti ir jūsų charakterį. Man reikia
sielos... ne, daugiau... noriu jūsų akyse iššūkio. Drą­
sinkite stebėtoją prisiliesti prie to, kas nepaliesta.
- Nepaliesta, - sumurmėjo Gvenė, ir jos atmin­
tis susidrumstė. - Nesu vaikas, - ištiesinusi pečius
pareiškė ji.
- Ne, - sutiko įdėmiau ją tyrinėdamas Bredlis. -
Taip, taip... tobula! - jis čiupo teptuką ir akies kraš­
teliu užfiksavęs besiartinantį Luką visą savo dėmesį
sutelkė į darbą. - Ak, nuostabi burna, - murmėjo
jis, - kaip tik tai... nei pikta, nei pernelyg patempta.
Nekeiskite lūpų išraiškos, nė trupučio nekeiskite.
Šlovinu jus, Monika!
Dailininkas karštligiškai darbavosi teptuku nė
neįtardamas, kad vynas jo modelį bus paveikęs kur
kas mažiau nei vyriškis, ką tik atsistojęs už jo nuga­
ros. Būtent jo buvimas ir nudažė Gvenės skruostus
raudoniu, įžiebusiu jos akyse iššūkį, sušvelninusiu
 ŽAVUS NUOMININKAS | 151

jos burną, suteikusiu jai reikiamo piktumo ir vilio­

nės. Merginą stebinčio Luko išraiška buvo neper­
prantama. Tačiau rami povyza visgi atrodė ganėtinai
įsitempusi. Dailininkas murmėdamas dirbo toliau.
Tolumoje monotoniškai karksėjo varna.
Gvenės galvoje skubiai pralėkė begalė minčių ir
jausmų. Ilgesys pašėlusiai grūmėsi su išdidumu. Lu­
kas ją siutino ir žavėjo, jis šaipėsi iš jos ir ją atstūmė.
Neįsimylėsiu jo , - patikino ji save. - Neleisiu, kad
taip nutiktų. Daugiau jis manęs neapkvailins.
- Nuostabu, - suniurnėjo Bredlis.
-Taip, - įdėmiai žiūrėdamas į aplanką Lukas su­
sikišo rankas į kišenes. —Jums pavyko ją pagauti.
- Nepaprasta, - vebleno dailininkas, portrete
tobulindamas pozuotojos skruostų šešėlius. - Toji
aura - naivumas ir užuomina apie siautulingą ugnį.
Neįtikimas derinys. Bet kuris vyras pamatęs šį port­
retą jos geis.
Lukas pakėlė akis į Gvenę, jo veide blykstelėjo
įniršis.
-T aip , įsivaizduoju.
- Pavadinsiu jį Mergelė gundytoja. Kaip manote?
Tinka?
-H m .
Bredlis tai suprato kaip pritarimą ir kažką ne­
aiškiai suburbėjęs pasitraukė. Jis atžariai numetė
teptuką ir pradėjo pakuoti savo mantą.
152 | NORA ROBERTS

- Puikiai padirbėjote, - kreipėsi jis į Gve­

nę. - Rytmečio šviesa nublanko. Manau, turėtume
pradėti kiek anksčiau. Reikia dar kokių trijų gerų
pasėdėjimų.
- Bredli, aš einu su jumis, - pakilo ir M oni­
ka. - Padariau čia beveik viską, ką galėjau. - Ji su­
rinko dažus, molbertą, trikoję taburetę ir nusekė
paskui kolegą.
Gvenė sušvytavo baltais šilkais ir nuslydo žemyn
nuo susipynusių medžio šakų sosto. Vos basomis
kojomis palietė žolę, pajuto, kaip nuo išgerto vyno
susisuko galva. Ji instinktyviai ranka atsirėmė į medį.
Lukas stebėjo ją smalsiai pakėlęs vieną antakį. Mer­
gina itin atsargiai išsitiesė, burna buvo neįprastai
perdžiūvusi, ji sunkiai nurijo seiles ir pajudėjo. Ko­
jos atrodė keistai silpnos. Ketino oriai praeiti pro
Luką, bet jis suėmė ją už rankos ir švelniai sulaikė.
- Ar jums gerai?
Nuo saulės vynas tiesiog burbuliavo. Gvenė nu­
rijo seiles ir aiškiai atsakė:
- Žinoma, man visiškai gerai.
Lukas dviem pirštais kilstelėjo jos smakrą, įdė­
miai pažiūrėjo į veidą. Akys šelmiškai blykstelėjo.
- Gvenivere, juk nusitašėte.
Regis, tikslus Luko pastebėjimas tik sutvirtino
jos orumą.
- Neturiu supratimo, ką kalbate. Būčiau labai
 ŽAVUS NUOMININKAS 153

dėkinga, jei malonėtumėte patraukti ranką nuo

mano veido.
- Be abejo. Tik nekaltinkite manęs, jei netekusi
atramos pargriūsite. - Lukas nuleido ranką, ir Gvenė
bemat pavojingai susvirduliavo. Taigi, kad atgautų
tvirtumą, iškart įsikibo į Luko marškinius.
- O dabar atleiskite, - karališkai ištarė ji, bet
nepajudėjo ir rankos neištraukė. Tada giliai atsiduso
ir vėl pakėlusi galvą suraukė antakius. - Laukiu,
kada pasitrauksite.
- Ak. Atsiprašau. Ar galima pasiteirauti, kaip
pavyko pasiekti tokią būseną?
- Atsipalaidavimą, - patikslino Gvenė.
- Atsiprašau?
-T okia mano būsena. Reikėjo rinktis vyną arba
pieną. Monika tuos dalykus išmano. Aš ne itin
mėgstu pieną, o nieko kito bent jau nebuvo.
- Iš tikrųjų, matyt, sunku buvo ką nors tinkama
rasti, - sutiko Lukas ir, merginai netvirtu žingsniu
patraukus per pievą, ranka apkabino jos liemenį.
- Žinote, išgėriau vienintelį sklidiną.
- Tai ir turėjo suveikti.
- Oi, - Gvenė staiga sustojo, - užmyniau bitę. -
Ji klestelėjo ant žemės, ant išsiskleidusių savo balto
drabužio klosčių. - Tikriausiai ta vargšė bitelė nu­
silpo ir mirė. - Gvenė pakėlusi pėdą apžiūrėjo mažą
dūrį kulne.
154 | NORA ROBERTS

- Manyčiau, įgėlimas gan nepavojingas. - Lukas

atsisėdo ir rankomis suėmė jos koją. - Skauda? - iš­
traukęs geluonį paklausė jis.
- Ne, nieko nejaučiu.
- Nieko nuostabaus. Manau, būtų protinga pa­
sakyti Bredliui, kad dešimtą valandą ryto nenorė­
tumėte būti tokia atsijungusi.
- Jo požiūris į meną labai rimtas, - lyg paslaptį
sukuždėjo Gvenė. - Jis mano, kad atrodysiu amo­
rali.
- Jei ir toliau išgėrinėsite rytais - labai galimas
daiktas, - ramiai pritarė Lukas. - Beje, manau, tu­
rėjote galvoje nemari.
- Ar ir jūs taip manote? - Gvenė pakėlė savo
veidą į saulę. - Bredlis ir Monika kvaištelėję.
-K as?
- Pakvaišėliai. - Gvenė išsitiesė žolėje ir užsi­
merkė. - Būtų visai miela, jei juodu vienas kitą
pamiltų, nemanote?
- Nuostabu.
- Esate cinikas tik todėl, kad buvote įsimylėjęs
daug kartų.
- Buvau? - Lukas žiūrėjo į saulės apšviestus Gve­
nės plaukus ir švelniai braukė pirštu jai per kulkš­
nį. - Kodėl taip sakote?
- Jūsų knygos. Žinote moterų mintis, jų jaus­
mus. Vakar skaičiau, ir man suskaudo —pernelyg
 ŽAVUS NUOMININKAS | 155

tikroviška, pernelyg asmeniška. - Jai atsidusus, su­

vilnijo suknelės šilkas. —Manau, kad mylėjotės su
dešimtimis moterų.
- Mylėtis ir mylėti - visiškai skirtingi dalykai.
Gvenė atsimerkė.
- Kartais, - sutiko ji. —Kai kuriems žmonėms.
- Esate romantikė, - gūžtelėjęs pečiais atsakė
Lukas. - Tik romantiška būtybė gali vilkėti lengvai
krintantį baltą šilką, mėtyti gėles į žvaigždes ar tikėti
burtininkų triukais.
- Kaip keista, - nuoširdžiai suglumo Gvenė ir vėl
užsimerkė. - Niekada nemaniau esanti romantikė.
Ar tai blogai?
- Ne, - greitai ir šiek tiek suirzęs atsakė Lukas.
Jis atsistojo ir pažiūrėjo žemyn: jos plaukai buvo
išsidraikę, tviskantys aukso spalvomis. Ir toks vi­
liojamas šešėlis ant jos krūtų nuo įstrižos suknelės
iškirptės. Lukas keiksnodamas atsiduso ir pasilenkęs
suėmė ją savo glėbin.
- Hm m , esate labai stiprus. - Jos galva lengvai
nusvirusi prigludo prie jo peties. - Pastebėjau tai
pirmąją dieną, kai mačiau jus... kai kirtote medį.
Maiklas kiloja svarmenis.
- T u o geriau Maiklui.
- Anaiptol. Tiesą sakant, jis pasitempė nuga­
rą. - Gvenė krizendama giliau įsikniaubė į jo peties
linkį. - Matote, Maiklas nėra stipruolis. Jis lošia
156 | NORA ROBERTS

bridžą. - Ji pakėlė galvą ir šelmiškai nusišypsojo. -

Esu visiškai beviltiška bridžo lošėja. Maiklas sako,
kad man reikia lavinti savo protą.
- Tiesiog turėčiau susitikti su tuo Maiklu.
- Žinote, jis turi penkiasdešimt septynis kakla­
raiščius.
-T aip, įsivaizduoju.
- J o batai visada blizga, - užsisvajojusi pridūrė ji
ir piršto galiuku pervedė jam palei smakrą. - Tikrai
turėčiau būti tvarkingesnė. Jis nuolat man kartoja,
kad žmogui labai svarbu susikurti įvaizdį, o aš vis
pamirštu. Dėl bendro įvaizdžio tikrai nederėtų aikš­
tėje lesinti balandžių.
- Kas gi derėtų?
- Opera, - akimirksniu atsakė ji. - Ypač - vokie­
čių opera, bet mane ten ima miegas. Man patinka
žiūrėti naktį rodomus žmogžudysčių detektyvus
per televiziją.
- Miesčionis, - padarė išvadą Lukas; jo lūpas
iškreipė šypsena.
- Būtent, - sutiko Gvenė; per visas tas savaites
jai nebuvo taip linksma kaip dabar. —Ir jūsų veidas
prakaulesnis negu jo; beje, jis niekada nepamiršta
nusiskusti.
- Jam gerai, - vėl burbtelėjo Lukas lipdamas
verandos laiptais.
- Ir taip jaustis jis manęs neprivertė kaip pri-
 ŽAVUS NUOMININKAS | 157

vertėte jūs. - Išgirdęs tuos žodžius Lukas stabtelėjo

ir pažiūrėjo jai į akis. Paveikta vyno Gvenė švelniai
šypsodama sutiko jo žvilgsnį. - Ką manote... kodėl
taip yra?
- Ar išties esate tokia klastinga? - Luko balsas
nuskambėjo itin šiurkščiai.
Gvenė kiek pasvarstė ir gūžtelėjo pečiais.
- Nežinau. Manau, kad galėčiau. Norite, kad
tokia būčiau?
Luko rankos minutėlę įsitempė, jis stipriau
prispaudė ją prie savęs. Gvenė iškart sureagavo ir
užmerkusi akis atkišo jam savo lūpas. Paskui, paju­
tusi Luko lūpų švelnumą virš antakio, ji atsiduso ir
prisiglaudė stipriau.
- Kartais būnate labai malonus vyriškis, - su­
murmėjo ji.
- Argi? - Lukas į ją pažiūrėjo susiraukęs. - Sa­
kykime, kad kartais aš prisimenu kelias pagrindi­
nes taisykles. Deja, šią akimirką atmintyje nieko
neaptinku.
- Labai mielas vyriškis, - pakartojo Gvenė ir
pakštelėjo jam į pasmakrę. Tada nusižiovavo ir įsi­
taisė patogiau. - Bet jūsų aš neįsimylėsiu.
Lukas nužvelgė ramų auksinėmis garbanomis
apgaubtą Gvenės veidą.
- Išmintingas sprendimas, - švelniai tarė jis ir
įnešė ją į namą.
158 | NORA ROBERTS

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

venė prabudo tamsoje. Kurį laiką be nuo­

G vokos spoksojo į neryškius baldų kontū­
rus, į blyškią sidabrišką mėnesieną. Regis, ją pažadi­
no beldimas į duris, kuris vėl pasikartojo - švelnus
ir įkyrus. Ji nusibraukė nuo veido plaukus, atsisėdo:
kambarys vienąkart apsisuko, paskui liovėsi. Gve­
nė tyliai sudejavo, nurijo seiles ir pakilo atidaryti
durų. Koridoriuje tvieskė šviesa. Ji ranka prisidengė
akis.
- Ak, brangioji, atleisk, prižadinau. - Anabe­
lė užjaučiamai atsiduso. - Žinau, kokie tie galvos
skausmai.
- Galvos skausmai? - pakartojo Gvenė, atsargiai
atidengdama akis.
- Taip, Lukas man pasakė. Ar gėrei aspirino?
- Aspirino? - Gvenė kapstėsi atmintyje. Staiga
jos skruostus užplūdo raudonis. - O!
Anabelė tai suprato kaip teigiamą atsakymą ir
nusišypsojo.
- Ar dabar jautiesi geriau?
- Galvos neskauda, - sumurmėjo Gvenė.
 ŽAVUS NUOMININKAS | 1S9

- Ak, aš taip džiaugiuosi, nes tau skambina, -

Anabelės šypsena paplatėjo, — iš Niujorko, taigi
pamaniau, kad geriausia tave pažadinti. Tavasis
Maiklas. Jo balsas labai mielas.
- Maiklas, - tyliai pakartojo Gvenė. Ji atsidu­
so trokšdama grįžti į jaukią savo kambario tamsą.
Išgirdusi jo vardą pajuto tik nuovargį. Žvilgtelėjo
žemyn: vis dar vilkėjo baltą suknelę. Aiškiai prisimi­
nė pokalbį su Luku; tebejautė ją nešusias jo rankas,
ir tai kėlė didelį nerimą.
- Tikrai neturėtum versti jo laukti, brangio­
ji, - Anabelė švelniu raginimu nutraukė dukters
mintis. - Didelis atstumas.
- Ne, žinoma, ne. - Gvenė nusekė paskui motiną
laipteliais žemyn.
- Aš tik nubėgsiu pasakyti Tilei, kad pašildytų
tau vakarienę. - Anabelė palikusi į telefono ragelį
spoksančią dukrą taktiškai pasitraukė. Gvenė giliai
įkvėpė, išpūtė oro ir pakėlė ragelį.
- Sveikas, Maiklai.
- Gvene... Jau maniau, kad taip ir kybosiu. - Jo
balsas buvo monotoniškas, gerai išlavintas ir irzlus.
-Atsiprašau, - ji iškart pasigailėjo dėl nevalingai
išsprūdusio žodžio. Mintyse tyliai savęs paklau­
sė, kodėl jis visada ją gąsdina. - Buvau užsiėmu­
si, - pridūrė jau tvirtesniu balsu. - Nesitikėjau, kad
skambinsi.
160 | NORA ROBERTS

- Tikiuosi, maloni staigmena, - atsakė Maik­

las. Iš jo tono buvo aišku, kad būtent taip jam
ir atrodo. - Aš ir pats buvau užsiėmęs, - tęsė jis,
nesiteikdamas nė išgirsti jos atsakymo. - Buvau iki
kaklo pasinėręs į tą teismo procesą prieš Delrono
korporaciją. Keblus reikalas. Tiesiog buvau prira­
kintas prie savo stalo.
-Apgailestauju, Maiklai, - pasakė Gvenė. Žvilg­
telėjusi aukštyn pamatė laiptais besileidžiantį Luką.
Na ir puikumėlis, - nusiminė. Apsimetusi nerūpes­
tinga linktelėjo sveikindamasi, tačiau tuojau pat
susiraukė, kai jis sustojo ir atsirėmė į sraigtinių laiptų
koloną. - Jūs nieko prieš? - kandžiai šnipštelėjo ji
Lukui.
- Ne, nė trupučio. - Jis nusišypsojo, bet net
nesiruošė pajudėti. —Pasisveikinkite su manimi.
Gvenės akys virto siaurais piktais plyšeliais.
- J ū s - bjaurus, siaubingai bjaurus.
- Ką? - pasigirdo suglumusio Maiklo balsas. —
Ką sakai?
- Ak, nieko, - nukirto Gvenė.
- Dėl Dievo meilės, Gvene, aš tiesiog mėginu
tau papasakoti apie Delrono reikalą. Ir nėra ko taip
suirzti.
- Aš nesuirzau. Maiklai, kodėl skambini?
- Noriu žinoti, kada grįžti namo, mieloji. Pa­
siilgau tavęs, - jis kalbėjo ramiu įtikinamu balsu.
 ŽAVUS NUOMININKAS | 161

Gvenė atsiduso. Užsimerkė ir minutėlę pridėjo te­

lefono ragelį prie kaktos.
- Ar jis visada verčia jaustis kalta? - užkalbino
ją Lukas.
Gvenė kilstelėjo smakrą ir pervėrė jį žvilgsniu.
- Užsičiaupkit, - paliepė tūždama, kad jis taip
aiškiai ją permato.
- Ką?! - į ragelį sušuko Maiklas, jo pasipiktinęs
balsas privertė Luką guviai nusijuokti. - Turbūt
blogas ryšys.
- Tikriausiai, - sumurmėjo ji. Giliai atsidususi
nusprendė vienąsyk ir visam laikui išsklaidyti tuos
neaiškumus. - Maiklai, aš...
- Manau, daviau tau pakankamai laiko atvės­
ti, - maloniai pertraukė ją Maiklas.
- Atvėsti?
- Kvaila, kad mes taip barėmės, mieloji. Aišku,
žinau, tu visai neturėjai galvoje tų dalykų, kuriuos
išsakei.
- Neturėjau?
- J u k žinai, kad karščiuodamasi esi linkusi kalbė­
ti neapgalvotai, - kantriu ir atlaidžiu tonu priminė
Maiklas. - Žinoma, - kalbėjo jis, - manau, iš dalies
ir aš buvau kaltas.
- Buvai? - Gvenė stengėsi kalbėti ramiai ir su­
pratingai. - Kaip galėjai būti iš dalies kaltas dėl
mano būdo? - žvilgtelėjusi aukštyn matė vis dar ją
stebintį Luką.
162 | NORA ROBERTS

- Gailiuosi, kad tave skubinau. Paprasčiausiai

dar nebuvai pasiruošusi tokiam netikėtam pasiū­
lymui.
- Maiklai, mes beveik metus susitikinėjome, -
priminė jam Gvenė ir iš susierzinimo panėrė pirštus
į plaukus. Tas nevalingas judesys gundomai prasklei­
dė trikampę jos suknios iškirptę.
- Žinoma, mieloji, - raminamai sutiko Maik­
las. - Bet turėjau tave paruošti.
- Mane paruosti? Maiklai, nenoriu būti ruo­
šiama, ar supranti? Noriu būti stebinama. Ir jei
vėl tokiu globėjišku balsu mane pavadinsi mieląja,
imsiu spiegti.
- N a jau, na, Gvene, tik nesiautėk. Esu nusiteikęs
maloniai tau atleisti ir užmiršti.
- O, - Gvenė nurijo įniršį. - Tu toks dosnus,
Maiklai. Nežinau, ką ir sakyti.
- Tik pasakyk, kada grįši, mieloji. Surengsime
šventinę vakarienę ir paskirsime datą. Pas Tijfany
yra gražių žiedų. Galėsi pati išsirinkti.
- Maiklai, - tarė ji, - prašau, išklausyk. Sį kartą
iš tikrųjų išklausyk. Aš nesu ta, kokios tu nori...
Negaliu būti tokia, kokios tu norėtum. Ir jeigu
mėginčiau tokia būti - prapulčiau. Tu man rūpi,
bet neprašyk manęs būti tuo, kuo nesu.
- Gvene, nesuprantu, apie ką tu kalbi, - nekant­
riai įsiterpė Maiklas. - Aš tavęs neprašau...
 ŽAVUS NUOMININKAS | 163

- Maiklai, - nukirto ji, - tiesiog negalėsiu vėl

to iškęsti. Iš tikrųjų tau išsakiau tai, ką galvojau, ir
nenoriu vėl kartoti to paties. Maiklai, aš tau netin­
ku. Susirask tokią, kuri mokėtų paruošti degtinės ir
martinio kokteilius dvidešimčiai žmonių.
- Šneki nesąmones, - ramiu teisininko balsu
pareiškė Maiklas. Gvenė užsimerkė - žinojo: jos visi
argumentai - beprasmiai. — Viską išsiaiškinsime,
kai grįši namo.
- Ne, Maiklai, - pasakė ji žinodama, kad jis jos
neklauso.
- Paskambink man, ir aš tave pasitiksiu. Viso
labo, Gvene.
- Sudie, Maiklai, - dėdama ragelį sumurmėjo ji.
Pajuto, kaip užlieja gailesčio ir kaltės banga. Pakėlusi
akis susidūrė su Luko akimis. Dabar jose nebebu­
vo ankstesnio smagumo - vien supratimas. Tikrai
lengviau būtų atlaikiusi šaipymąsi. - Būčiau labai
dėkinga, - ramiu balsu ištarė ji, - jei dabar nieko
nesakysite. - Ji praėjo pro Luką ir jo stebima užlipo
laiptais į viršų.

Gvenė stovėjo savo balkone po mėnesienos nu­

tviekstu dangumi. Kiparisai dunksojo tarsi vaiduok­
liai, apsitaisę sidabriškų samanų draiskalais. Gvenė
spėliojo, ar tas malonus ir skaidrus balselis - ne
lakštingalos. Dabar buvo kaip tik tinkamas metas
164 | NORA ROBERTS

jų giesmėms. Ji atsiduso - prisiminė, kad Lukas

pavadino ją romantike. Galbūt jis ir teisus. Tačiau
ji stovėjo balkone ne todėl, kad negalėjo užmigti dėl
švelnios nakties ar paukščio giesmės.
Aišku, neužmiegu, - plūdo save Gvenė. - Kaip
gali tikėtis nakties miego, jei miegi visą popietę? Jos
skruostai tirštai nuraudo, vos tik atmintis atgami­
no ramaus pogulio per patį vidurdienį priežastį.
Neabejotinai apsijuokiau kaip didžiausia kvaiša. Ir
kodėljam reikėjo ten būti? Argi negalėjau be žiūrovų
parsvirduliuoti namo? Kodėl šalia jo niekada nebūnu
šaltakraujiška ir ori?
Paskui tas Maiklo skambutis. Gvenė kilstelėjo
ranką prie sprando, mėgindama masažu atsikra­
tyti įtampos. Mintyse dar kartą perkratė pokalbį
telefonu - turėjo rasti kokį nors būdą, galintį la­
biau paaiškinti jos jausmus. Taigi viskas jau buvo
pasakyta anksčiau, bet Maiklas nesiklausė. Jis man
atleidžia. Gvenė tyliai nusijuokė ir prispaudė pirštus
prie akių. Jis atleidžia man, tačiau net nesusimąsto
apie tuos siaubingus dalykus, kurių man prikalbėjo.
Net nemyli manęs. Jis myli tokią moterį, kurią norėtų
manyje matyti.
Gvenė žiūrėjo, kaip sumirgėjo žvaigždė ir aki'
mirksniu, brėždama šviesos lanką, nukrito. Tas
trumpalaikis blyksnis danguje užgniaužė jai kva^
pą. Staiga jos mintys nukrypo prie Luko. Būtent
 ŽAVUS NUOMININKAS | 165

būdama su juo juto tokį akinamą ryškumą, tokį

spindintį karštį. Bet suprato: negalės išlaikyti jo
ilgiau nei naktis įstengia suturėti tviskantį šviesos
pėdsaką. Staiga pajutusi vėsą ji šmurkštelėjo į savo
kambarį. Matyt, vidurnaktis visiškai netinkamas
laikas mąstyti. Būtų kur kas naudingiau nulipti
laiptais žemyn ir Monikos patarimu išgerti labai
nemėgstamo šilto pieno.
Gvenė nesivargino įjungti šviesos, tiesiog nusku­
bėjo koridoriumi. Kelią ji žinojo, žinojo kiekvieną
girgždantį laiptelį, kiekvieną dejuojančią lentą. Jau
buvo atsidūrusi prie pat laiptų, kai netikėtas garsas
privertė ją suklusti.
- Mama! - Gvenė apstulbusi žiūrėjo į savo mo­
tiną, lėtai besileidžiančią laiptais iš trečiojo aukšto.
Anabelė atsisuko į dukterį ir griebė už širdies.
- Gvenivere, tu siaubingai mane išgąsdinai, - iš
susijaudinimo minkšta Anabelės krūtinė net kilojosi.
Jos veidą gaubė žavingai išsidraikę plaukai. Vilkėjo
puošniu chalatu, rausvos spalvos, moterišku. - Ką
gi veiki čia, tamsoje?
- Negaliu užmigti. - Gvenė priėjo arčiau ir už­
uodė pažįstamą alyvų kvapą. - Mama...
- Žinoma, tu tikriausiai išalkai, - užjaučiamai su­
kudakavo Anabelė. - Zinai, negerai likti nevalgius.
- Mama. Ką tu veikei viršuje?
-Viršuje? - Anabelė pakartojo, paskui pažvelgė
166 | N O RA R O B E R T S

per petį. - O... na, aš tik buvau su Luku. - Ji šyp­

sojosi nepastebėdama, kad dukra net perbalo. -
Taip. - Kilstelėjusi ranką ji demonstratyviai pa­
sitaisė plaukus. - Jis toks nuostabus, toks kilnus
žmogus.
Gvenė švelniai paėmė motiną už rankos.
- Mama, - ji prikando lūpą, kad nurimtų bal­
sas, ir giliai įkvėpė. - Ar esi tikra, kad būtent šito
tu nori?
- Būtent ko noriu, širdele?
-Tokio... tokio bendravimo su Luku? - išspaudė
Gvenė, nors žodžiai draskė jai gerklę.
- Ak, Gvene, nebūčiau galėjusi išsiversti be
Luko. - Ji spustelėjo ledinę dukters ranką. - Vieš­
patie, tu sušalai. Geriau grįžk į lovą, brangioji. Ar
galėčiau dėl tavęs ką nors padaryti?
- Ne, - tyliai atsakė Gvenė. - Ne, nieko ne­
reikia. - Ji paskubomis stipriai apkabino Anabe-
lę. - Prašau, eik miegoti, aš susitvarkysiu.
- Gerai, brangioji. - Anabelė pakštelėjo jai į
kaktą, visai kaip vaikystėje. Įsitikinusi, kad tempe­
ratūros nėra, paplekšnojo dukrai per skruostą. - La­
banaktis, brangute.
- Labanakt, mama, - sumurmėjo ji ir nulydėjo
ją akimis.
Palaukusi, kol uždaromų durų aidas atsitrenkė
tyloje, Gvenė trūksmingai atsikvėpė. Atsitokėk, Gve~
 ŽAVUS NUOMININKAS | 167

ne, įsimylėjai savo motinos vyriškį. Minutėlę ji tiesiog

spoksojo į savo rankas, mąstydama, kad reikia ką
nors daryti. Galėčiau taip ir palikti... bet to aš neno­
riu. Nelieka nieko kita, tik išsipainioti, kol dar galiu.
Atėjo laikas akistatai. Taigi iškėlusi smakrą ji pradėjo
kopti laiptais į trečią aukštą.
Nesileisdama į ilgesnius svarstymus pabeldė į
Luko duris.
Jo taip buvo nekantrus ir šiurkštus.
Gvenę apėmė nenumaldomas noras apsisukti ir
bėgti, bet visgi pasukusi rankeną pravėrė duris. Kaip
ir praėjusį kartą, Lukas sėdėjo jį supančioje betvar­
kėje. Jis vikriai staccato ritmu trinksėjo rašomosios
mašinėlės klavišais; akys buvo įnikusios į darbą,
susikaupusios. Ir tik nunešioti apsmukę džinsai by­
lojo apie jų savininko kuklumą. Ore sklandė vos
juntamas alyvų aromatas. Gvenė nusuko akis nuo
sujauktos lovos ir liežuviu sudrėkino lūpas.
Myliu j į , - staiga suvokė ji ir iškart prisiminusi,
kad tai neįmanoma, atrėmė trumpą kančios dūrį. -
Privalau rasti būdą jo nemylėti. Irta i pradėsiu dabar.
Aukštai iškėlusi galvą ji uždarė paskui save duris ir
į jas atsirėmė.
- Lukai?
- Hm? - jis žvilgtelėjo išsiblaškęs, neatitraukda­
mas judančių pirštų nuo klavišų. Bet pamačius Gve-
nę jo išraiška kiek pasikeitė. Rankos nurimo. - Ką
168 | NORA ROBERTS

gi čia veikiate? - Gvenė net prisikando lūpą - toks

kandus ir nekantrus buvo jo balsas.
-Atsiprašau, kad trukdau dirbti. Bet man reikia
su jumis pakalbėti.
- Naktį? - jo tonas buvo malonus ir sykiu skep­
tiškas. - Eikite sau, Gvene, aš užsiėmęs.
Gvenė nurijo savo išdidumą.
- Prašau, Lukai. Tai svarbu.
- Esu sveiko proto, - tokiu pat tonu sumurmėjo
Lukas.
Gvenė ranka persibraukė plaukus. Sveiko proto, —
apimta nevilties pamanė ji, - tikriausiai aš netekau
savojo tada, kai jis padėjo kirvį ir priėjo prie manęs.
- Jūs viską labai apsunkinate.
- Aš? - piktai šoko jis. - Aš apsunkinu? Ar su­
vokiate, kaip į mane žiūrite? Ar žinote, kiek kartų
aptikau jus pusnuogę? - Gvenė instinktyviai sugrie­
bė gilią chalato iškirptę. - Nepaisant visuotinės nuo­
monės, - tęsė jis ir pakilęs nuo kėdės nužingsniavo
per kambarį prie mažo staliuko, - esu mirtingas
žmogus, mano instinktai - normalūs. - Iš grafino,
stovinčio ant staliuko, jis šliūkštelėjo taurėn geroką
šlaką konjako. —Prakeikimas, aš jūsų geidžiu. Argi
nepakankamai aiškiai tai parodžiau?
Jo tonas buvo šiurkštus. Gvenei net užsmaugė
gerklę. Ir kai ji prašneko, jos balsas virpėjo nuo
ašarų:
 ŽAVUS NUOMININKAS | 169

- Atsiprašau, aš nemaniau... - nutilo ji ir iš ne­

vilties gūžtelėjo pečiais.
- Tik neverkite, dėl Dievo meilės, - nekantriai
pasakė Lukas. - Mano nuotaika ne tokia, kad pa­
leisčiau nuraminęs keliais bučiniais. Jei dabar jus
paliesiu, šiąnakt iš čia nebeišeisite. - Jo akys susi­
rado josios akis, ir Gvenė nuvijo bet kokią mintį
apie ašarojimą. - Gvene, dabar nesu nusiteikęs būti
mandagus. Kartą jau sakiau, kad žinau savo galimy­
bių ribas. Regis, jas jau pasiekiau. - Pakėlęs grafiną
įsipylė dar konjako.
Gvenės oda virpėjo nuo pagundos. Jis jos gei­
džia, ir ji bemaž juto jo aistrą. Būtų buvę taip leng­
va padaryti tą mažą žingsnelį... pasigrobti naktį,
akimirką. Ta naktis būtų turtinga ir įdomi. Bet
rytmetys būtų tuščias. Ji nuleido akis, ir dabar grū­
mėsi su savo širdimi. Suprato, kad, išblėsus Luko
aistrai, jos širdis liktų alkana. Meilė susirado dar
vieną kvaišą, —nuolankiai pamanė ji. - Geriausia
viską daryti greitai.
- Man tai nėra lengva, - tyliai pasakė ji. Kad ir
kaip stengėsi likti rami, vis dėlto susidūrusi su Luko
akimis negalėjo nuslėpti tragiško liūdesio, spindin­
čio akyse. - Turiu su jumis pasikalbėti apie mamą.
Lukas apsisukęs nuėjo prie didelių stiklinių durų,
stumtelėjęs jas atidarė ir įsistebeilijo į tamsą.
- Kodėl apie ją?
HO | NORA ROBERTS

- Man nederėjo kištis. - Gvenė stipriai užsimer­

kė, iš visų jėgų stengėsi kalbėti tvirtu balsu. - Ne­
derėjo ateiti čia su mintimi, kad privalau ką nors
pasakyti žmogui, su kuriuo susipainiojusi mano
motina.
Lukas nusikeikė ir atsisuko veidu į ją. Gvenė
matė, kad jis vos tvardosi.
- Esate idiote. Anabelė - nuostabi moteris...
- Prašau, — Gvenė skubiai jį pertraukė, - leis­
kite man baigti. Turiu pasakyti, o tai labai sunku.
Norėčiau viską pasakyti iškart. - Gvenė, dėl visa ko
pasiruošusi sprukti, tebestovėjo nugara į duris. Lukas
gūžtelėjo pečiais, vėl atsisėdo ant kėdės ir linktelėjo
jai, kad kalbėtų. —Ne man spręsti, kas mano motinai
tinka, neturiu teisės kištis. Jūs esate jai geras, negaliu
to paneigti. - Gvenė trumpam nutilo, kad suvaldy­
tų virpantį balsą. - Negaliu neigti ir to, kad jumis
žaviuosi, bet tai menkniekis, kurio įveikti negali tik
nedidelis atstumas. Aš manau... manau, jeigu likusį
mano viešnagės laiką nei jūs, nei aš nesimaišysime
vienas kitam po kojomis, viskas pavyks.
- O, jūs taip manote? - statydamas taurę Lukas
sukikeno. - Koks nuostabus logikos perliukas. - Jis
nykščiu ir smiliumi pasitrynė tarpuakį. Gvenė su-
raukė antakius, kažkodėl jai atrodė, kad toks judesys
jam nebūdingas.
- Išvykstu kitą savaitę. Man nėra jokio reikalo
 ŽAVUS NUOMININKAS | 171

pasilikti, be to, Niujorke turiu kelis nebaigtus dar­

belius. - J i paskubomis nusisuko į duris.
- Gvene, - ją sustabdė Luko balsas, tačiau ji
nebūtų įstengusi atsisukti ir vėl pažiūrėti jam į vei­
dą. - Nešvaistykite savęs dėl Maiklo.
- Ir neketinu, - prislopintu balsu atsakė ji. Kone
apakusi nuo ašarų atidarė duris ir puolė į tamsą.

DVYLIKTAS SKYRIUS

venė kruopščiai apsirengė. Baigdama šį

ritualą lėtai sagstėsi blankios levandų spal-
vos palaidinukę. Po dar vienos bemiegės nakties
suprato, kad viename name su Luku negalės ištverti
nė tų kelių dienų. Matyt, ji neturėjo patirties ir ne­
išmanė meilės filosofijos. Iš sieninės spintos išėmė
lagaminą.
Gvenės manymu, kai dvi moterys myli tą patį vy­
riškį, viena turi jį prarasti. Su bet kuria kita varžove
būtų galėjusi kovoti. Gvenė atidarė lagaminą. Bet ar
gali dukra rungtis su savo motina? Net ir nugalėjusi -
pralaimėčiau. Iš tikrųjų, aš nepralaimiu, - mintijo ji,
traukdama komodos stalčių. —Kad ko nors netektum,
reikia pirmiau turėti. Luko aš niekada neturėjau.
172 | NORA ROBKRTS

Ji tvarkingai dėjo daiktus, kad nukreiptų dėmesį.

Mintis apie tai, ką veiks grįžusi į Niujorką, irgi nu­
stūmė į šalį. Taigi kraudama lagaminą ji neturėjo nei
praeities, nei ateities - tiktai dabartį. Be to, netrukus
jai teks kuopti savo gyvenimo jovalą.
- Gvene, - trumpai pastuksenusi į kambarį kyš­
telėjo galvą Anabelė. - Įdomu, ar nepastebėjai...
O! - pamačiusi puspilnį lagaminą ji atlapojo du­
ris. - Kas čia?
Gvenė sudrėkino lūpas ir pamėgino apsimesti
nerūpestinga.
- Man prireikė grįžti į Niujorką.
-A k , - trumpame žodelyje nuskambėjo nusivy­
limas. - Bet juk tik atvykai. Ar grįžti pas Maiklą?
- Ne, mama, pas Maiklą aš negrįžtu.
- Aišku. - Anabelė kiek patylėjo. - Kokie nors
nemalonumai biure?
Toks idealus pasiteisinimas tiesiog pakibo ant
liežuvio galiuko. Deja, iš jos lūpų melas nebūtų
išsprūdęs.
-N e.
Išgirdusi tokį dukters toną Anabelė pakėlė galvą
ir tyliai paskui save uždarė duris.
- Gvene, juk žinai, aš nemėgstu smalsauti, žinau,
kad esi labai uždara, bet... —Anabelė atsiduso, priėjo
ir atsisėdo ant Gvenės lovos. - Iš tikrųjų manau,
verčiau man viską papasakok.
 ŽAVUS NUOMININKAS | 173

- Ak, mama. - Ji nusisuko ir rankomis atsirėmė

į komodą. - Tokia siaubinga painiava.
- Negali viskas būti taip jau blogai. - Anabelė
sunėrė rankas ir gražiai padėjo jas ant kelių. - Tie­
siog pasakyk man atvirai - taip bus geriausia.
Gvenė kiek sulaikė įkvėpto oro.
- A š myliu Luką, - išpyškino ji su garsu išstum­
dama ir atodūsį.
- Na ir... - paragino ją motina.
Ieškodamos motinos Gvenės akys nukrypo į
veidrodį.
- Mama, ką tik pasakiau, kad myliu Luką.
- Taip, širdele, aš girdėjau. Dabar laukiu kitos
dalies - apie tą siaubingą painiavą.
- Mama. - Gvenė nedrąsiai apsisuko. Anabelė
kantriai šypsojosi. - Tai nėra tik susižavėjimas ar
ūmi aistra - išties jį myliu.
- O taip, gerai, tai puiku.
- Nemanau, kad supratai. - Minutėlę Gvenė
rankomis užsidengė akis, paskui jas atitraukė. —Net
norėjau su juo my... mylėtis.
Anabelė švelniai raustelėjo ir rankomis perbraukė
sijoną.
-T a ip , gerai... esu tikra, kad tai normalu. Ne­
maniau, kad kada nors tu su manimi kalbėsi apie...
ak, tie paukščiukai ir bitelės.
- O Dieve, mama, - nekantriai tarė Gvenė, —
man nereikia paskaitos apie seksą. Viską žinau.
174 | NORA ROBERTS

- Taip? - su motinišku nepritarimu Anabelė

kilstelėjo antakius. - Suprantu.
- Ne, aš nenoriu... - Gvenė sutrikusi nutilo. Ji
nesuvokė, kaip galėjo paleisti šio pokalbio vadeles. -
Mama, prašau, tai gan sudėtinga. Parvykau į namus,
kad iš jų išvaryčiau tą žmogų, ir nespėjau nė susi­
vokti, kaip įklimpau. To aš neplanavau, nenorėjau,
kad taip nutiktų. Niekada, niekada nebūčiau tavęs
įskaudinusi; buvau neteisi, tie metai nieko nereiškia,
ir niekas neturi teisės kitam ką nors išrinkti. Dabar
turiu pasitraukti, nes jus abu taip siaubingai myliu,
argi tu nematai? - beviltiškai užbaigė ji ir suklupo
prie motinos kojų.
Anabelė mąsliai žiūrėjo į liūdną dukters veidą.
- Gal po akimirkos susigaudysiu, - suraukusi
kaktą pasakė ji. - Ne, tikrai nemanau, kad pavyks.
Gal pamėgink dar kartą? Nuo tos vietos, kai tu
atvyksti, kad išvarytum Luką. Manau, kad būtent
čia ir susipainiojau.
Gvenė sušnarpštė ir paėmė Anabelės pasiūlytą
nėriniuotą nosinaitę.
- Ketinau jį priversti išvykti, nes maniau, kad
tau nedera su juo turėti meilės ryšių. Bet tai visiškai
ne mano...
- Ko? - pertraukė ją Anabelė. Jos ranka, ketinusi
paglostyti dukters garbanas, sustingo p u s i a u k e lė '
je. - Meilės ryšiųr - tankiai mirksėdama pakartojo
 Ž A V I ’ S N L' O M Į N I N K Ą S | 175

ji. - Meilės ryšių? Lukas ir aš? - Anabelė atkragi­

no galvą, ir, Gvenės nuostabai, nusikvatojo - jau­
natviškai ir įžūliai. - Kaip žavu! Brangute, širdele,
paglostei mano savimeilę. Se tau. - Anabelė susi­
mąsčiusi šypsojosi, iš pasitenkinimo jos skruostai
nuraudo. - Toks patrauklus jaunas vyras, pernelyg
jaunas. Jis turėtų būti... - ji kiek padelsė ir suplas-
tėjo blakstienomis, - na, metais ar dvejais už mane
jaunesnis. - Ji vėl nusijuokė, ir, kai Gvenė pakėlė
galvą, pliaukštelėjo delnais. Tada pasilenkė ir skam­
biai ją pabučiavo. - Ačiū tau, mieloji, mylimoji
dukrele. Nežinau, ar kada buvau gavusi puikesnę
dovaną.
- Dabar jau ^/nesuprantu. - Gvenė nusibraukė
nuo blakstienų užsilikusią ašarą. - Tai sakai, kad
judu su Luku nesate meilužiai?
- O Dieve. —Anabelė pavartė akis. - Kokia tu
nenuovoki.
- Mama, prašau, nes aš tuoj išprotėsiu. - Gvenė
pirštais spustelėjo akių vokus ir atsistojusi pradėjo
žingsniuoti po kambarį. —Visuose savo laiškuose
nuolat apie jį rašydavai. Sakei, kad jis pakeitė tavo
gyvenimą. Sakei, kad jis pats nuostabiausias tavo
sutiktas vyras. Kad be jo nebūtum išgyvenusi. Ir
dar vakar vidurnaktį išėjai iš jo kambario. Beje,
ir elgeisi keistai. - Gvenė apsisukusi nužingsnia­
vo į kitą pusę. - Negali to paneigti. Užrakini savo
176 | N O R A RO BE RTS

kambario duris ir be jokio pasiteisinimo išgrūdi

mane iš namų.
-A k , brangioji, - Anabelė pliaukštelėjo liežuviu
ir pasikedeno plaukus. - Pagaliau pradedu suprasti.
Tikriausiai buvo kvaila laikyti tai paslaptyje. - Ji
atsistojo, paėmė iš Gvenės lagamino palaidinukę,
papurtė ją ir nuėjo prie spintos. - Taip, matyt, tai
mano klaida. Norėjau tave nustebinti. Vargšele,
nieko nuostabaus, kad jauteisi nelaiminga ir sutri­
kusi. O aš maniau, kad sielojiesi dėl Maiklo, bet,
pasirodo, visai ne dėl jo, ar ne? Esu tikra, Lukas
labiau to vertas. —Anabelė rūpestingai pakabino
dukters palaidinukę. —Dabar, kai viską prisimenu,
suprantu, kodėl galėjai taip manyti. - Ji grįžo prie
lagamino kaip tik tada, kai Gvenė meldė sau kan­
trybės. - Neužmezgiau meilės romano su Luku,
tačiau už tokią mintį, širdele, iš tikrųjų esu tau labai
dėkinga. Tam tikra prasme - mudu bendradarbiau­
jame. Kodėl gi tu nesėdi?
- Manau, kad bemat imsiu spiegti, - atsakė
Gvenė.
- Visada buvai nekantri. - Anabelė atsidu­
so. - Na, man truputėlį nepatogu. Jaučiuosi taip
kvailai. - Ji pridėjo delnus prie įkaitusių skruos­
tų. -A k , viliuosi, nesijuoksi iš manęs. Aš... aš rašau
knygą, - galiausiai iš žodžių kratinio išsprūdo jos
prisipažinimas.
 ŽAVUS NUOMININKAS | 177

- Ką?! - šūktelėjo Gvenė, ir net pridėjo ranką

prie ausies, kad geriau girdėtų.
-Visada norėjau rašyti, bet nemaniau, kad galiu,
kol mane padrąsino Lukas. - Drovus Anabelės bal­
sas dabar skambėjo su jaudulio gaidelėmis. - Nuolat
galvoje nešiojausi tas gražias istorijas, bet niekada
nedrįsau rašyti. Lukas sako... - Anabelė pakėlė smak­
rą ir išdidžiai blykstelėjo akimis, —jis sako, kad turiu
įgimtą talentą.
- Talentą? - aidu atsiliepė Gvenė ir susmuko
ant lovos.
- Juk jis toks malonus! - nesiliovė žavėtis Ana­
belė. Ji papurtė dar vieną sulankstytą suknelę ir
nuskubėjo prie spintos. - Jis tiek daug man padeda,
nešykšti nei laiko, nei padrąsinimų! Jis nepriešta­
rauja net tada, kai įsiveržiu į jo kambarį su savo
idėjomis! Na, kad ir vakar naktį, - jis atsitraukė nuo
savo darbo ir mane išklausė.
Gvenė net užsimerkė prisiminusi savo vaizduotės
sukurtas išvadas.
- O Dieve mano! Kodėl man nepasakei?
- Norėjau tave nustebinti. Ir, jei atvirai, - jau­
čiau, kad palaikysi mane paika. - Anabelė ėmėsi
tvarkingai dėlioti dukters apatinius. - Vaje, kokie
gražūs marškinėliai. Niujorke tiek nuostabiausių
parduotuvių. Kai yra pinigų.
- Pinigų, - pakartojo Gvenė. Ji atsimerkė ir
178 | NORA ROBERTS

narsiai nusekė paskui vingiuojančią motinos minčių

virtinę. - Kokių pinigų?
- Lukas mano, kad parašiusi turėčiau parduoti
rankraštį. Tai... na, truputėlį netaktiška. Kaip ma­
nai?
- Ak, mama. - Gvenė tik įstengė vėl užsimerkti.
-Atleisk, kad tau nepasakiau ir dėl tų užrakintų
durų... Neturėjai užklupti manęs rašančios. Ir kad
vijau tave iš namų, —tik todėl, kad galėčiau baigti.
Ar labai ant manęs pyksti?
- Ne, ne, aš nepykstu. - Gvenė pažvelgė į švytintį
motinos veidą ir įsikniaubusi į delnus nusijuokė. -
Ak, gelbėk! Na, ir apsikvailinau! - ji greitai atsistojo
ir apkabino savo motiną. - Mama, didžiuojuosi
tavimi. Labai didžiuojuosi.
- Tu dar neskaitei, - priminė Anabelė.
- Kad tavimi didžiuočiausi, man nereikia skaityti.
Ir nemanau, kad esi paika, - tu esi nuostabi. - Kiek
atsitraukusi ji įdėmiai pažiūrėjo į Anabelę. - Lukas
teisus, - pasakė ji ir pakštelėjo motinai į abu skruos­
tus. - Esi nuostabi moteris.
- J is taip sakė? - Anabelės skruostuose išryškėjo
duobutės. - Kaip miela. - Ji paplekšnojo dukrai
per petį ir pasuko link durų. - Manau, mudvi vis­
ką puikiai išsiaiškinome. Kai viską iškrausi, nusi­
leisk apačion, duosiu tau perskaityti savo pirmąjį
skyrių.
 ŽAVUS NUOMININKAS | 179

- Mama, - Gvenė papurtė galvą, —aš negaliu

pasilikti...
- O, Lukai, - atidariusi duris nušvito Anabelė. -
Kaip pasisekė. Nepatikėsi, kokią painiavą mudvi ką
tik išnarpliojome.
- Taip? - Lukas per Anabelės galvą pažiūrėjo į
Gvenę, paskui įdėmiai nužvelgė atlapotus lagaminus
ant lovos. - Kur nors išvykstate?
- Taip.
- Ne, - tuo pat metu ištarė Anabelė. - Jau nebe.
Ji ruošėsi vykti į Niujorką, bet mes maloniai viską
išsiaiškinome.
- Mama, - įspėjamai kreipėsi Gvenė ir žengė į
priekį.
- Aš viską prisipažinau, - pasakė ji giedrai šyp­
sodama Lukui. - Gvenė žino viską apie mano slaptą
veiklą. Vargšė mano brangutė manė, kad mudu
esame užmezgę romaną.
- Argi neturime? - Lukas pakėlė jos ranką prie
savo lūpų.
- Ak, koks velniūkštis, —Anabelė, taip didžiai
pamaloninta, paplekšnojo jam per skruostą. - Dabar
jau turiu eiti, bet esu tikra, kad Lukas norės išgirsti
tai, ką man pasakojai apie savo įsimylėjimą.
- Mama!.. - Gvenės priekaištas išsiveržė it gailus
šnabždesys.
- Aš uždaryčiau duris, - patarė ji Lukui. - Gve­
nei patinka privatumas.
180 | NORA ROBERTS

- Taip ir padarysiu, — sutiko Lukas ir vėl pa­

bučiavo jos ranką. Sužavėta, nuraudusi ir apimta
jaudulio Anabelė dingo.
- Iš tikrųjų - nuostabi moteris, - pareiškė Lukas
ir tyliai uždaręs duris pasuko raktą. Akimirką pa­
vartė jį rankoje, pasvarstė ir įsikišo kelnių kišenėn.
Gvenė nusprendė, kad geriau apsimes to nepaste­
bėjusi. -Tikriausiai dabar ir man papasakosite apie
tai, kad esate mane įsimylėjusi.
Gvenė, žiūrėdama jam į ramias akis, suprato,
kad tai padaryti nebus lengva. Pykčiu nepasikliausi,
kai raktas jo rankose. Svarbu išlikti ramiai - tokiai
kaip jis.
- Privalau jūsų atsiprašyti, - Gvenė atsainiai
nuėjo prie spintos. Ji sulankstė ką tik Anabelės pa­
kabintą suknelę ir vėl padėjo ją į lagaminą.
Lukas tebestovėjo prie durų ir stebėjo jos
veiksmus.
- Būtent už ką?
Gvenė skaudžiai prisikando vidinę lūpų pusę ir
vėl grįžo prie spintos.
- Už tai, ko pripaisčiau apie jus ir mamą.
-Atsiprašote už tai, kad įsivaizdavote tarp manęs
ir jos užsimezgusį meilės romaną? - pirmiausia jis
nusišypsojo; nors Gvenė tai pajuto iš jo balso, bet
neatsisuko. - Priimu tai kaip komplimentą.
Gvenė pasiryzoi įžūliai išsisukti ir lėtai atsigręžė.
 ŽAVUS NUOMININKAS | 181

Nusprendė, kad didesnis pažeminimas nei tas, kurį

jau buvo patyrusi, nebeįmanomas.
- Puikiai suprantu, kad pati apsikvailinau. Ži­
nau, nusipelniau visų man dabar mėtomų pašaipų.
Viską permąsčiau ir suvokiau, kad jau pačią pirmą
dieną buvote nusprendęs mane pamokyti. Juk nie­
kada neprisipažinote turįs meilės romaną su mano
mama - tik sakėte, kad tai ne mano reikalas. Tuo
metu jaučiau ką kita. - Gvenė palaukė, kol atgaus
kvapą, o Lukas perėjo kambarį ir patogiai atsirėmė
į lovos atbrailos stulpelį. - Aš klydau, o jūs buvote
teisus. Tai išties ne mano reikalas. Jums pavyko
mane pamokyti, tik leidote pačiai padaryti išvadas.
Beje, čia kiek prisidėjo ir keistas mamos elgesys bei
jos žavėjimasis jumis. Žinoma, galbūt viską paaiš­
kinęs galėjote apsaugoti mane nuo didelio nerimo
ir pažeminimo, tačiau jūs turėjote savo užmačių.
Tikslas pasiektas, pone Pauersai, - vos tvardydamasi
kalbėjo Gvenė. - Mano tikrąją vietą parodė eksper­
tas. O dabar norėčiau, kad išeitumėte ir paliktumėte
mane vieną. Be to, noriu dar vieno dalyko: niekada
daugiau jūsų nesutikti. Galiu tik džiaugtis, kad
gyvename skirtingose žemyno pusėse.
Lukas palaukė, kol ji išplėšė iš spintos porą sijonų
ir sumetė juos į lagaminą.
- Ar galėčiau įsidėti šios kalbos kopiją į savo
aplanką?
182 | NORA ROBERTS

Gvenė atsisuko, jos akys liepsnojo.

- Jūs - bejausmis, pasipūtęs stuobrys! Gana man
keliaklupsčiauti. Ko dar norite?
- Tai buvo keliaklupsčiavimas? - Lukas susido­
mėjęs kilstelėjo antakį. - Žavu. Aš noriu, - kalbė­
jo jis, - kad smulkiau paaiškintumėte tai, apie ką
išeidama iš kambario užsiminė Anabelė. Tai man
pasirodė labai įdomu.
- Norite viso to? - Gvenė užtrenkė lagamino
dangtį. - Gerai, tada paaiškinsiu. Dabar nėra jokio
skirtumo. - Ji atsikvėpė, kad greičiau atsikratytų
žodžių. - Aš myliu jus. Dabar jau žinote, tai ką gi
darysite? - iškėlusi galvą paklausė ji. - Aprašysite
vienoje savo knygų dėl komiškos įvairovės?
Lukas minutėlę svarstė ir gūžtelėjo pečiais.
- Ne. Greičiausiai aš jus vesiu.
Minutėlę bežadėje tyloje Gvenė tik spoksojo
i ji-
- Manau, tai nelabai juokinga.
- Ne, abejoju, kad vedybos - juokų reika­
las. Nors, manau, jog jose visgi yra ir tokių akimir­
kų. Turėsime progos sužinoti. - Jis išsitiesė, priėjo
prie Gvenės ir uždėjo savo rankas jai ant pečių. -
Greitai.
- Nelieskite manęs, - sukuždėjo ji mėgindama
išsilaisvinti.
- O taip, aš liesiu tave. - Jis atsuko Gvenę į
 /.AVIS N U C) M I N I N K A S | 183

save. - Ir ne tik liesiu. Kvaiša, - šiurkščiai ištarė

Lukas pamatęs ašarų sklidinas jos akis. - Ar esi tokia
akla ir nematai, kad mane suvystei? Geidžiau tavęs
nuo pirmos akimirkos, vos tik pamačiau. Tada, kai
stovėjai šypsodama, pasijutau lyg kuoka trinktelėtas.
Tikrai ketinau tave pamokyti, bet nesitikėjau, kad
pats būsiu pamokytas. Nesitikėjau, kad kažkokia
liesa mergaičiukė taip apsuks man galvą, jog ne­
begalėsiu jos pamiršti. - Gvenė jau nebeašarojo
ir pakerėta spoksojo į jį. Lukas prisitraukė ją ar­
čiau. - Myliu tave beprotiškai, —sumurmėjo jis ir
aistringai ją pabučiavo.
Sapnuoju, - galvojo ji, kai Luko lūpos keldamos
šiurpuliukus klaidžiojo jos veidu. - Tikriausiai tai
sapnas. Ji apsivijo jo kaklą ir įsikibo, mintyse mels­
dama, kad niekada nepabustų.
- Lukai, - Gvenė pasinaudojo trumpu atokvė­
piu. —Pasakyk man, kad nejuokauji, - bučiuojama
į kaklą maldavo ji. - Prašau, ar kalbi rimtai?
- Pažvelk į mane, —ranka suimdamas jos smakrą
paliepė Lukas. Gvenė pakluso ir pamatė atsakymą.
Joje sukunkuliavo džiaugsmas, ji pratrūko juoktis.
Lukas įrėmė kaktą į jos kaktą ir juokėsi drauge. -
Manau, kad tave nustebinau.
- Ak, Lukai. - Gvenė veidu įsikniaubė jam į petį
ir laikėsi įsitvėrusi taip lyg ketintų niekada nepa­
leisti. Aš nustebinta, aš kliedžiu. - Išsekinta juoko
184 | NORA ROBERTS

ir apsvaigusi iš meilės Gvenė atsiduso. - Kaipgi tai

atsitiko?
- Neturiu nė menkiausio supratimo. - Jis lū­
pomis perbraukė jai per viršugalvį. - Neplanavau
tavęs įsimylėti.
- Kodėl gi ne? - paklausė Gvenė ir patrynė sa­
vo skruostą į Luko skruostą. - Esu labai mielas
žmogus.
- Esi vaikas, —patikslino Lukas, paskendęs jos
kvapiuose plaukuose. - Ar įsivaizduoji mus tada,
kai buvau tavo amžiaus? - kiek suglumęs jis guviai
nusijuokė. - Rašiau savo antrąjį romaną, o tu spal­
vinai savo piešinius kreidutėmis.
- Dvylika metų - ne dvidešimt, - greitai sume­
tė Gvenė ir, trokšdama pajusti jo nugaros šilumą,
pakišo savo rankas po jo marškiniais. - Vargu ar
dabar galėtum diskutuoti dėl amžiaus skirtumo,
ypač dėl tų dvylikos metų. Po visko, kas įvyko. Juk
tu neveidmainiauji? —ji kilstelėjo antakį.
Lukas šiurkštokai trūktelėjo ją už plaukų.
- Ir ne tik dėl metų. Esi tokia naivi, tokia ne­
sugadinta. Geismas mane varė iš proto, o kai įsi­
mylėjau - pasidarė dar blogiau. - Jis nerūpestingai
pabučiavo Gvenės užausį; iš malonumo ji suvirpė­
jo. - Dar iki vakarykštės nakties buvau pasiryžęs to
nekaltumo nepanaudoti savo tikslais. Ir dalis manęs
vis dar šito nori.
 ŽAVUS NUOMININKAS | 185

-Tikiuosi, kita tavo dalis turi daugiau proto. -

Gvenė užvertė galvą ir pažiūrėjo į jį.
- Kalbu rimtai.
- Aš taip pat. - Jos pirštų galiukai perbėgo per
Luko smakrą. - Jei nori mano atvaizdo, pirk iš Bred-
lio portretą.
- J a u turiu. - Jis nusišypsojo ir sugavęs pabučia­
vo Gvenės pirštus. - Manai, leisčiau, kad jį turėtų
kas nors kitas?
-T urėk ir mane. - Kai Gvenė prisiglaudė, links­
mumas iš Luko veido dingo. - Lukai, aš - moteris,
o ne vaikas ir ne paveikslas. Aš myliu tave, geidžiu
tavęs. - Pasistiebusi ant pirštų galiukų ji pasiekė
jo lūpas. Luko rankos ją susirado ir užvaldė, o ji
apimta jaudulio suvirpėjo. Atrodė, kad jos meilė
išsiskleidė, apgaubė ir niekam kitam neliko vietos.
Gvenė prisispaudė arčiau - ji siūlė jam viską. Bet
jis atsitraukė.
- Gvene, - Lukas lėtai atsiduso ir papurtė gal­
vą. - Labai sunku prisiminti, kad esi Anabelės dukra
ir kad ji manimi pasitiki.
-A š stengiuosi, kad pamirštum, - atkirto Gvenė.
Jos krūtinėn pašėlusiai daužėsi jo širdis; dabar ji
mėgavosi nauju savo galios pojūčiu. - Ar neketinate
manęs tvirkinti?
- Be abejo, ketinu, - atsakė Lukas. Jis suėmė Gve­
nės veidą ir pabučiavo į nosį. - Po mūsų vedybų.^
186 | NORA ROBKRTS

- O, - Gvenė minutėlę patempė lūpas, paskui

patraukė pečiais. - Manau, protinga. Maiklas irgi
buvo protingas.
Lukas prisimerkęs pažvelgė į jos šelmiškas akis.
- Silpnas smūgis, - nukirto jis. - Ar žinai, kad
vakar, kai su juo kalbėjai, nedaug trūko, kad būčiau
paėmęs telefoną ir trenkęs į sieną?
- Būtum? - nuo tos minties Gvenės veidas nu­
švito. - Pavydėjai?
-T aip , pavydėjau.
- Gerai, - stengdamasi nesišypsoti ji apsimetė,
kad svarsto. - Manau, galiu tai suprasti. Kaip sakiau,
jis buvo labai protingas. Viskas gerai, nors esu tikra,
kad nuovokos turi tiek pat, kiek ir Maiklas.
Lukas atidžiai ją tyrinėjo, bet Gvenei pavyko
išlaikyti vos pastebimą šypsenėlę.
- Ar tai raginimas, kad pabučiuočiau šią be­
jausmę?
- O taip, - sutiko ji ir užsimerkė. - Prašau, pa­
bučiuokite.
-Tiesiog negaliu neatsakyti į iššūkį, - ją apglėb­
damas sumurmėjo Lukas.
 — '

D eb b ie M acom ber
G eri siūlai

U ž s u k u s i o s į k r a u tu v ė le „ G eri siū la i“ iš­

k art s u p r a s it e , kad tai įa u k i ir s v e t in g a
vieta . P asiju site kaip n a m ie . Tarp d ra u g ių ,
s e n ų ir n a ujų . K ra utu v ėlė k lesti — p ra žy d o
ir jo s s a v in in k ė Lidija. Iš d a lie s tai B re-
d o n u o p e l n a s , b e t p a siro d žiu s jo b uv u sia i
ž m o n a i ž e m ė ir vėl s u sv y ru o ja Lidijai p o
k o j o m is . Eliza ryžtasi a t n a u jin ti m e z g i m o
į g ū d ž iu s - viliasi a ts tu m ti m in t is a p ie Fi­
n a n s in e s n e s ė k m e s ir k a da ise ž lu g u s ią s a n ­
tu o k ą su p r o f e s io n a liu lošėju . B e ta n ė , k a ip ir Eliza, p o s k y r y b ų su
vyru jaučiasi s u g n iu ž d y ta . T i k G r a n ta s p a lik o ją n e d ėl k o r tų ... O
K o r t n ė — p aau glė, jai g y v e n i m ą k a rtin a a n tsv o ris. M e r g in a i m e z g i m o
būrelis - p u ik i s ie lo s terapija.
K aip ir d a u g y b ė k it ų m o t e r ų , k r a u tu v ė lė je „G eri siūlai" k e tu r io s
b ičiu lės m ėgau jasi jau kia d rau g ija ir g ilin a si į m e z g i m o paslaptis.

Iš a n g l ų k albos v ertė E glė G a iv e n y iė

N o r a R o berts
Pas de d eu x • D v iejų šokis

D a u g m e t ų L in d s ė g y v e n o v ie n š o k iu . Ba­
letas b u v o d id ž io j i ir v i e n i n t e l ė m e r g in o s
aistra - iki to s a k im ir k o s , kai v ie n ą lietin g ą
d ie n ą jo s k elyje p a sir o d ė ž a v u s n e p a ž įs t a ­
m asis.
B esisu k a n t š o k i o r itm u , v e id r o d y j e a ts is p in ­
d ė jo švy sč io ja n tis š if o n in is sijon a s. Ji įsivaiz­
d a v o save m ū v i n č i ą iš k r a k m o ly t ą b a lerin o s
sijonėlį, išp u oštą ju odais n ėrinia is ir ra u d o n u
šilku. Iš u ž au sies k y šo jo rožė, o į p la u k u s
b u v o įs m eig to s isp an išk os š u k o s. L in d sė b u v o D u isin ė ja , p ersism elkusi
isp aniška d vasia, n u s it e ik u si k o v in g a i ir p asiryžu si š o k ti b e perstojo-
S k a m b a n t b a ig ia m ie s ie m s a k o r d a m s , ji ė m ė s u k tis dar g reičiau. A t r o ­
d ė , kad n ie k a d a n ep avargs, it b a lerin a a n t m u z ik o s d ėžu tės.

Iš a n g lų k a lb os v ertė S an d ra L ikaitė
 S h erry l W o o d s
G abalėlis d a n g au s

Išspyrusi iš n a m ų n e iš t ik im ą vyrą, D a n a Sju

visa galva p asinėrė į s a v o verslą. J o s j a u k u s
restoranas S erenityje klesti. „ S u liv a n o " vir­
t u v ė garsėja gard žiais p a t ie k a la is, b e t štai
a s m e n in is g y v e n im a s prisvilęs. D a n o s Sju
n e b e d ž iu g in a n e t p o k a lb ia i su d r a u g ė m is —
P u ik io s io m is M a g n o li j o m is . V is d a ž n ia u ji
g u o d ž i a s a ve k a lo r in g a is s a l d u m y n a i s . O
p aau glė d u k ra E n ė k a ip tik a ts is a k o v a lg y ti
ir vis lab iau nyksta.
B e t v ie n a s s k a u s m in g a s įv y k is p riv e rčia p e r m ą s ty ti g y v e n im ą . Iš­
s ek u si E n ė atsiduria lig o n in ė je , ir D a n a i Sju ten k a v ėl su s itik ti su
b u v u s iu o ju .
Sherryl W o o d s tęsia „P u ik ių jų M a g n o lij ų " ciklą. A n tr o jo je k n y g o j e
a u to r ė toliau g v ild e n a m o t e r ų g y v e n i m o p r o b le m a s , š e im o s ir d r a u ­
g y s tės tem as.

Iš a n g lų kalbos vertė D a iv a S u lm a n ie n ė

S usan iM allery
Kaimynas iš gretimo buto

M a is t a s ir m e i l ė - p u i k u s d e r in y s , t o d ė l
n ie k o keista, kad p o pu liarioji rašytoja S usan
M a ller y im a si p ik a n tiško s k n y g ų serijos apie
B u c h a n a n ų re sto ra n ų im periją.
M Ė L Y N IŲ PY R A G O RECEPTAS
S u d e d a m o s i o s dalys: V o lk eris B u ch a n a n a s ,
E liza ir jo s d u k r e lė , kiaura a u t o m o b i l i o p a ­
d a n g a , š a ld y t o s m ė ly n ė s.
Paruošim as: B u vęs jūrų pėstin in k as V olkeris
B u c h a n a n a s p a d e d a Elizai p akeisti kiaurą
a u t o m o b i lio p adan gą, b et tai ju k t ik pa sla ug a k a im y n ei. O Eliza iškepa
ja m m ė l y n i ų p yragą, n e s k ažk a ip reikia a ts id ėk o ti... K it o k ių p a sk a tų
n ė būti n egali - a b u jau sen iai išsiža d ėję r o m a n t iš k ų sa n ty k ių .
Elizai svarbiausia, kad n ie k a s n e į s k a u d i n t ų d uk relės, t o d ė l yra p a si­
ryžusi atsikratyti s a v o k e is to p o l i n k i o į p a v o j in g u s vy ru s... Ir V o lk eris
šv en tai tiki, kad jau k u s š e im o s ž id i n y s - n e jam . U ž t e n k a p a žv elg ti į
sa v o išp rotėju sią š e im y n ė l e , ir a b e j o n ė s d in g sta .

Iš a n g lų kalbos v ertė Algi n a D z v o n k ie n ė

 Sfiistra
M a u re en C h ild

M eilės reikalai

C a ro lin e C ross

Sugundyk mane

K a th e r in e G arbera

G yvenim o moteris

N o r a R oberts

Žavus nuom ininkas

Romantika Paslaptį1S
Jan H a m b r i g h t

Klysti negalima

R eb ecca W in ter s

K unigaikščio
(Jausmų egzotika

S haron K endrick
Abipusė trauka

LAURAVRIGHT
ANNADE^d.O
 R oberts, N ora
R o-04 Ž a v u s n u o m i n i n k a s : r o m a n a s / N o r a R o b e rts ; [iš a n g lų
kalbos v ertė G i n a L in k y tė ]. - V iln iu s : S v ajo n ių k nygos,
2 0 0 9 . - 186, [1] p. - (S v ajo n ių ro m a n a i, I S S N 1 8 2 2 - 6 8 2 5 .
Aistra)

IS B N 9 7 8 - 6 0 9 - 4 0 6 - 0 0 5 - ^

U D K 820(73)-3

Išleido U A B „S v ajo n ių k n y g o s “
G o š t a u t o g. 4 -1 , 0 1 1 0 6 V iln iu s,
tel. + 3 7 0 5 2 1 2 2 7 9 4
ei. paštas: in fo @ s v ajo n iu k n y g o s.lt
w w w .s v a jo n iu k n y g o s.lt
T iražas 3 0 0 0 egz.

S p a u s d in o U A B „AJS sp au stu v ė",

G irelės g. 2 2 , 5 6 1 6 0 K aišiadorys
 Sunerimusi dėl motihos romano su gerokai
jaunesniu vyru Gvenė vyksta namo - reikia
kuo greičiau išguiti niekingą suvedžiotoją.
/; 1 i ' •
Vaikystės vietos žadina prisiminimus,
ji pamiršta gyvenimą triukšmingame
Niujorke. Tačiau keistas motinos elgesys
ir nepaprastai žavus jos nuomininkas,
rašytojas Lukais Pau e rsa s, visiškai sujaukia
Gvenėsplaifrui.. ir jausmus.
v7v- į) . 'V ;

Sfiistra
Stipru, u g n in g a, netikėta

Aš ^ n d td dtĄ , v irš e lį
w w w ,s v a j o n i u k n y g 'o š . lt