I DALIS.

BENDROSIOS NUOSTATOS

2 tema. Šeimos teisės samprata. Šeimos teisės principai

Šeimos teisės samprata.
1.1. Šeimos teisės sąvoka. Šeimos teisės suprantama kaip:
1. Nesavarankiška teisės šaka. Šeimos teisė kaip civilinės teisės dalis. Argumentai:
1) sutampa reguliavimo dalykas,
2) vienodas reguliavimo metodas, pagrįstas santykių dalyvių lygiateisiškumu,
3) daugelyje valstybių šeimos ir civilinius santykius reguliuoja tas pats CK.
2. Savarankiška teisės šaka. Argumentai:
1) Reguliavimo dalykas sutampa, bet tik pavadinimu, o faktiškai š.t. dominuoja asmeniniai santykiai, o c.t. –
turtiniai,
2) Turtiniams santykiams šeimoje nėra būdingas atlygintinumas,
3) Skiriasi santykių atsiradimo pagrindas – juridiniai faktai. Šeimos teisėje – santuoka kaip juridinis faktas,
4) Skiriasi santykių subjektai,
5) Skiriasi reguliavimo metodas – šeimos teisės normoms būdingas dispozitiviškumas, specifinės gynimo
formos,
6) Šeimos santykius reguliuoja atskiras šeimos kodeksas.
Šeimos teisė – sistema teisės normų, nustatančių bendruosius šeiminių santykių teisinio reguliavimo pricipus ir
reguliuojančius santuokos sudarymo, galiojimo ir nutraukimo pagrindus ir tvarką, sutuoktinių turtines ir asmenines
neturtines teise, vaikų kilmės nustatymą, vaikų ir tėvų bei kitų šeimos narių tarpusavio teises ir pareigas, įvaikinimo,
globos ir rūpybos, civilinės būklės aktų registravimo tvarką.
1.2. Šeimos teisės reguliavimo dalykas. – t.t. visuomeniniai santykiai.
Šeimos teisės santykių grupės:
1. Vidiniai – santykiai tarp sutuoktinių ir pan., susiklostantys šeimos viduje.
2. Išoriniai – tarp šeimos nario ir trečiojo asmens iš šalis.
Vidiniai ir išoriniai santykiai skirstomi į :
1. Asmeninius neturtinius, kurie ir sudaro šeimos teisės dalyką. Jie ne visi dali būti sureguliuoti. Tai priklauso ir nuo
politinės sistemos.
2. Turtiniai santykiai šeimoje:
1) dėl nuosavybės,
2) dėl prievolės tretiesiems asmenims,
3) alimentiniai santykiai.
Šeimos santykiams būdinga:
1. Šeiminiai santykiai yra tęstiniai, pagrįsti tokiais visuomeniniais reiškiniais, kaip santuoka, giminystė, įvaikinimas,
globa ir pan.
2. Įstatymas apibrėžia teisinių santykių dalyvių ratą.Jų dalyviais gali būti tik fiziniai asmenys, nustato, kurie
asmenys gali sudaryti santuoką, vaikų kilmės nustatymą, tarpusavio alimentines pareigas, pagr. pareigą – rūpintis
vaikais.
3. Šeimos santykiai atsiranda tik iš specifinių įstatymų apibrėžtų juridinių faktų ir yra asmeninio pobūdžio.
Asmeninį pobūdį sąlygoja tai, kad jų dalyviai negali atsisakyti savo teisių ir pareigų ar jas perduoti tretiems
asmenims.
4. ŠT reguliuojamų turtinių santykių pobūdis yra neekvivalentinis ir neatlygintinio pobūdžio.
Šeimos teisė kaip Lietuvos teisės sistemos sudėtinė dalis. Šeimos teisės ir civilinės teisės santykio problema.
Šeimos teisės funkcijos.
Teisės funkcija – teisės poveikis, vaidmuo, paskirtis įtvirtinant, organizuojant, vystant teisinius santykius.
Teisės funkcijos:
1. Reguliavimo. Šeimos teisėje dominuoja pozityvus reguliavimas, daugiau reguliatyvinės normos. Šios funkcijos
poreikis – taip teisiškai veikti susiklosčiusius santykius, kad jie funkcionuotų remiantis visuomenės vystymosi
dėsningumais.
2. Apsaugos. Yra ir apsauginių teisės normų – gynimo normos, būdai.
1. šeimos ir jos reikšmės visuomenėje stiprinimas,
2. šeimos narių atsakomybės už šeimos išsaugojimą ir vaikų auklėjimą stiprinimas,
3. galimybės visiems šeimos nariams nevaržomai įgyvendinti savo teises užtikrinimas.
4. nepilnamečių asmenų apsauga nuo netinkamų šeimos narių veiksmų.

1
Šeimos santykių teisinio reglamentavimo principai: 1) monogamijos; 2) santuokos laisvanoriškumo; 3)
sutuoktinių lygiateisiškumo; 4) prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos gynimo; 5) vaikų auklėjimo
šeimoje; 6) motinystės visokeriopos apsaugos; 7) kiti reglamentavimo principai.
Monogamijos principas. Jis reiškia poligamijos, t.y. daugiapatystės ar daugiavyrystės priešybę t.y. santuokos negali
sudaryti jau susituokę asmenys, ši taisyklė galioja tik registruotai partnerystei: asmuo, įregistravęs partnerystę su
vienu asmeniu, negali sudaryti santuokos su kitu asmeniu, o susituokęs asmuo negali įregistruoti partnerystės su kitu
asmeniu. Šis principas yra absoliutus tuo pažiūriu, kad nėra numatyta ar leidžiama jokių jo išimčių.
Santuokos laisvanoriškumo principas. Reiškia, kad santuoka yra laisvas, savanoriškas vyro ir moters susitarimas. Tai
konstitucinis principas. Tik pats asmuo turi teisę spręsti, su kuo ir kada sudaryti santuoką. Galiojantys įstatymai
nenumato jokių sutikimų ar leidimų sudaryti santuoką, išskyrus atvejus, kai ją nori sudaryti nepilnametis.
Sutuoktinių lygiateisiškumo principas. Konstitucijoje nurodyta, kad sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Šis principas
reiškia, kad sutuoktiniai turi lygias turtines ir asmenines neturtines teises, draudžiama diskriminuoti dėl lyties. Tačiau
šis principas nėra absoliutus. Įstatymo numatytais atvejais, siekiant apginti visos šeimos, vaikų ar vieno sutuoktinio
teises ir teisėtus interesus, kito sutuoktinio teisės gali būti ribojamos.
Prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynybos principas. Jis reiškia, kad spręsdami visus šeimos klausimus,
susijusius su vaikais, tiek tėvai, tiek teismas, tiek kiti asmenys privalo pirmiausiai atsižvelgti į vaiko interesus ir jais
vadovautis.
Vaikų auklėjimo šeimoje principas. Jis reiškia, kad labiausia vaiko interesus atitinka jo augimas, gyvenimas kartu su
abiem tėvais, t.y. normalioje šeimoje. Todėl į šį principą būtina atsižvelgti sprendžiant dėl vaikų tėvų santuokos
pripažinimo negaliojančia, santuokos nutraukimo ar reparacijos, taip pat tėvystės pripažinimo, nuginčijamo ar
nustatymo klausimus. Jeigu vaikas neturi tėvų, pirmenybę būtina teikti toms jo globos formoms, kurios geriausiai
užtikrina šeimos aplinkos sukūrimą. Sprendžiant įvaikinimo klausimus, pirmenybę privalu teikti tam įvaikinimo
variantui, kuris užtikrins vaiko ugdymą šeimoje. Visais atvejais būtina siekti, kad nenutrūktų vaiko santykiai su kitais
artimaisiais giminaičiais. Vaiko teisė gyventi normalioje šeimoje įtvirtinta Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijoje.
Motinystės (tėvystės) visokeriopos apsaugos principas. Reiškia, kad įstatymuose yra įtvirtinamos tam tikros lengvatos
nėščioms moterims, taip pat tėvams, auginantiems vaikus, sudarant jiems sąlygas auginti ir auklėti juos šeimoje. Šis
principas taip pat reiškia, kad sprendžiant šeimos ginčus, pvz., ginčus dėl vaikų, pirmenybė teikiama vaiko biologinių
tėvų teisėms, jeigu tai nepažeidžia vaiko interesų ir teisių.
Šeimos teisėje taip pat taikomi teisingumo, sąžiningumo, protingumo, nuosavybės neliečiamumo, nesikišimo į
privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise,
visokeriopos teisių teisminės gynybos principai.

Šeimos teisės reglamentuojamų asmeninių neturtinių ir turtinių santykių samprata.

Šeimos santykių teisinio reguliavimo metodas.

Būdingas civ. reg. metodas:
1. Teisinė santykių dalyvių lygybė,
2. Santykių dalyvių iniciatyva formuojant santykius,
3. Dispozitiviškumas įgyvendinant subjektų teises,
Specifika: 4. Ginami silpnesniojo subjekto interesai, įgauna imperatyviškumo.

Šeimos teisės šaltiniai.

1. Šeimos santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, pvz. 22 str. 4d. garantuojanti
šeimos gyvenimo, kaip privataus asmens gyvenimo sudedamosios dalies, apsaugą. 26 str. 5 d., garantuojanti tėvų teisę
nevaržomai rūpintis savo vaikų religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus; 32 str. 1 d., įtvirtinanti
asmens teisę laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą; 38 str. , įtvirtinantis pagrindinius šeimos santykių teisinio
reglamentavimo principus (motinystės, tėvystės ir vaikų apsaugą, sutuoktinių lygiateisiškumo, bažnytinės santuokos
pripažinimas, tėvų teisių ir pareigų vienovė ir t.t.)
2. Civilinis kodeksas ir kiti įstatymai, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, pvz. LR
dvišalės sutartys dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių baudžiamosiose, civilinėse ir šeimos bylose, Jungtinių Tautų
vaiko teisių konvencija, 1993 Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo
srityje ir t.t.
3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar kitos valstybės institucijos gali priimti teisės aktus šeimos teisės
klausimais tik CK ar kitų įstatymų nustatytais atvejais ir apimtimi, pvz., Vyriausybei pavesta nustatyti išlaikymo,
teikiamo periodinėms išmokoms, kasmetinio indeksavimo tvarką, vaiko gimimo pažymėjimo išdavimo tvarką,
valstybės teikiamo nepilnamečių vaikų išlaikymo dydį, tvarką ir sąlygas, valstybinės įvaikinimo institucijos nuostatus,
vaikų laikinosios globos nuostatus ir t.t.
4. 3. Papročiai šeimos santykiams taikomi tik įstatymų numatytais atvejais. Jeigu yra prieštaravimas tarp
įstatymo ir papročio, taikomas įstatymas.
2
Įstatymų ir teisės analogija šeimos teisėje.
1. Jeigu šeimos santykiai nereglamentuoti šios knygos ar kitų Civilinio kodekso knygų normų, jiems taikomos kitų
civilinių įstatymų, reglamentuojančių panašius teisinius santykius, normos. Draudžiama pagal analogiją taikyti
specialias teisės normas, numatančias išimtis iš bendrųjų taisyklių. Įstatymo analogiją šeimos santykiams būtina
taikyti atsižvelgiant į specifiką, šeimos teisės principus ir šeimos įstatymų tikslus.
2. Kai nėra galimybės taikyti įstatymo analogijos, taip pat tais atvejais, kai klausimo sprendimas paliktas teismo
nuožiūrai, šeimos santykių subjektų teisės ir pareigos nustatomos remiantis teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir
kitais bendraisiais teisės principais.
3. Jei nėra imperatyvių teisės normų, taip pat šio kodekso ar kitų įstatymų numatytais atvejais, šeimos santykių
subjektai savo teises ir pareigas gali nustatyti tarpusavio susitarimu. Pavyzdžiui, sutuoktiniai gali sudaryti sutartį dėl
santuokos nutraukimo padarinių, vedybų sutartį, asmenys, gyvenantys bendrai nesudarę santuokos, gali sudaryti
partnerystės sutartį ir t.t. tačiau valstybės kišimasis į šiuos santykius ir jų kontrolė siekiant apsaugoti viešąjį interesą,
vaikų interesus, sutuoktinių lygiateisiškumą yra didesnis nei esant kitiems santykiams. Todėl ir šalių susitarimo
galimybės susitarimo ribos ŠT yra siauresnės, nes joje yra daugiau imperatyvių normų, o jų šalys negali pakeisti
tarpusavio susitarimu. Sudarydamos tokius susitarimus, šalys privalo vadovautis ŠT principais.

Šeimos subjektinių teisių įgyvendinimas ir gynimas.

1. Asmenys savo nuožiūra įgyvendina šeimos teises ir nevaržomi jomis naudojasi, taip pat ir teise į šeimos teisių
gynybą. Atsisakymas nuo šeimos teisės ar jos įgyvendinimo nepanaikina šios teisės, išskyrus įstatymų numatytus
atvejus. Čia yra įtvirtintas dispozityvumo principas, reiškiantis, kad tik pats subjektinės teisės turėtojas gali spręsti,
kaip ir kada įgyvendinti savo teisę. Dispozityvi šeimos teisės norma leidžia teisės subjektui pasirinkti konkretų,
individualų veikimo variantą. Daugeliu atvejų pats asmuo sprendžia, įgyvendinti jam savo teisę ar ne, pavyzdžiui,
nutraukti santuoką ar ne, reikalauti išlaikymo ar ne. Asmuo įgyvendindamas savo subjektines teises negali elgtis
absurdiškai, o privalo vadovautis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais. Kai kurių šeimos teisių
įgyvendinimas yra ribojamas ar kontroliuojamas, pvz., kaip tėvai įgyvendina su vaikais susijusias savo teises,
kontroliuoja valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija. Tačiau asmens galimybę laisvai įgyvendinti savo teises riboja
šeimos santykių specifika: 1.Pažymėtina, kad daugelis šeimos teisių yra neatskiriamos nuo pareigų. 2. Šeimos narių
teisės ir pareigos yra labai susijusios, todėl teisės įgyvendinimas neprotingu būdu ar priemonėmis gali pažeisti kito
šeimos nario teises. Įstatyme taip pat yra ribojama asmens teisės atsisakyti šeimos teisės ar jos įgyvendinimo, pvz.,
negalima iš anksto atsisakyti tų šeimos teisų, kurios dar nėra įgytos, sakykime iš anksto atsisakyti teisės į išlaikymą.
2. Įgyvendindami šeimos teises ir vykdydami šeimos pareigas, asmenys privalo laikytis įstatymų, gerbti bendro
gyvenimo taisykles, geros moralės principus ir veikti sąžiningai. Šeimos teisų įgyvendinimas pažeidžiant šiuos
principus gali reikšti piktnaudžiavimą teise. Tokiais atvejais ŠT neginamos, o jas netinkamai įgyvendinusiam
asmeniui gali būti taikoma teisinė atsakomybė.
3. Draudžiama piktnaudžiauti šeimos teisėmis, t. y. draudžiama jas įgyvendinti tokiu būdu ir priemonėmis, kurios
pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims. Jeigu asmuo
piktnaudžiauja šeimos teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. Piktnaudžiavimo teise pavyzdžių šeimos teisėje galima
rasti daug, pvz., tėvai neleidžia vaiko seneliams bendrauti su vaiku, vaikai baudžiami fizinėmis bausmėmis, vaiko
motina ar tėvas, gyvenantis su vaiku, neleidžia matytis su vaiku skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai ir t.t.
4. Šeimos teises gina teismas, globos ir rūpybos bei kitos valstybės ar visuomeninės institucijos CK numatytais
būdais. Teismas ir kitos institucijos turi siekti, kad šalys išspręstų ginčą taikiai - tarpusavio susitarimu, ir visokeriopai
padėti šalims pasiekti tokį susitarimą. Čia išvardintos šeimos teisių gynybos formos. Teismas nagrinėdamas šeimos
bylas, turi būti aktyvesnis, jis turi daugiau galimybių veikti savo nuožiūra, siekdamas priimti labiausiai vaikų interesus
atitinkantį sprendimą, taikyti specifines laikinąsias apsaugos priemones. Šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus lemia ir
specifinis teismo uždavinys – pareiga siekti, kad šeimos ginčas būtų išspręstas taikiai, įstatymų nepažeidžiančių
abipusių kompromisų būdu. Taikus šeimos ginčo išsprendimas leidžia išsaugoti šeimą, šeimos santykių stabilumą,
apsaugoti vaikų teise. Tokioms byloms būdingi ir kiti procesiniai ypatumai, pvz., atleidimas nuo žyminio mokesčio.
Įvertinant šeimos svarbą, vaikų interesų apsaugos prioritetus ir būtinumą turėti kuo veiksmingesnę vaikų teisių
apsaugos sistemą, šeimos teisėje yra numatyta, kad šeimos teises gina ne tik teismas, bet ir kitos institucijos, pvz.,
globos ir rūpybos įstaigos, valstybinė vaikų teisių apsaugos institucija ir t.t Šios institucijos, gindamos šeimos teises ir
spręsdamos konfliktines situacijas, taip pat turi siekti taikaus sprendimo ir padėti šalims šitai padaryti.

Ieškinio senatis šeimos teisėje.

1. Reikalavimams, kylantiems iš šeimos teisinių santykių, taikoma ieškinio senatis, išskyrus CK nustatytas išimtis,
pvz., CK nustatė ieškinio senatį reikalavimams dėl santuokos nutraukimo pareikšti, išskyrus kai kurias išimtis.
2. Ieškinio senaties terminų skaičiavimo, sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo tvarką nustato CK pirmosios knygos
normos, tačiau yra išimčių šeimos teisėje: 1. Sutuoktinis, kuris sudarė santuoką neturėdamas aštuoniolikos metų, gali
reikalauti pripažinti santuoką negaliojančia per vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo
pilnametystės dienos. 2. Reikalauti pripažinti negaliojančia santuoką, sudarytą neišreiškus tikrosios valios, galima per
vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo aplinkybių, sudarančių pagrindą santuoką pripažinti
3
negaliojančia, išnykimo arba paaiškėjimo dienos. Pvz., jei ieškinį reiškia sutuoktinis, prieš kurį vartota prievarta, 1 m.
terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai nustota ją vartoti, t.y. kai sutuoktinis galėjo laisvai, savarankiškai
išreikšti savo valią ir ją įgyvendinti. 3. Reikalauti pripažinti fiktyvią santuoką negaliojančia galima per vienerius
metus nuo tokios santuokos sudarymo dienos. Šio kodekso 3.39 straipsnio nustatytu pagrindu prokuroras ieškinį dėl
santuokos pripažinimo negaliojančia gali pareikšti per penkerius metus nuo santuokos sudarymo. 4. Reikalavimams
pripažinti santuoką negaliojančia kitais pagrindais ieškinio senatis netaikoma. Reikalavimams pripažinti santuoką
negaliojančia dėl to, kad ją sudarė tos pačios lyties asmenys, buvo pažeistas monogamijos principas, santuoką sudarė
neveiksnus žmogus, artimieji giminaičiai, ieškinio senatis netaikomas, nes sudarius santuoką esant šioms kliūtims iš
esmės pažeidžiamas tiek privatus, tiek viešasis interesas , todėl taikyti ieškinio senatį būtų nepateisinama.

3 tema. Šeimos teisiniai santykiai

Socialinė ir teisinė šeimos samprata. Šeimos teisinių santykių samprata.

Šeima – tam tikras socialinis reiškinys, visuomenėje užimantis ypatingą vietą.
Teisinis apibrėžimas. Įstatymai neapibrėžia, kas yra šeima. Galiojančiame SŠK šeimos sąvokos nėra. Apsiribojama
vaikų auklėjimu, alimentiniais mokėjimais, įvaikinimu ir kt. Dažnai šeimos sąvoką nustato atskiros teisės šakos,
siejamos su specialiais santykiais, kuriuose dalyvauja šeima. CK yra šeimos apibrėžimas, kurio paskirtis – nustatyti
teisinius santykius gyvenamojo ploto nuomos srityje ( CK 329 strp.). Greta bendro šeimos apibrėžimo, šio straipsnio 3
d. aiškinami globėjo ir globotinio santykiai. Tai yra daroma nustatant tų asmenų statusą gyvenamojo ploto nuomos
sutartyje. Panašių tikslų turi ir kitos teisės šakos (soc. aprūpinimo srityje, žalos atlyginimo srityje ir kt.).
Teisės mokslo šeimos apibūdinimas – tai santuoka, giminyste, įvaikinimu pagrįstas junginys asmenų, kuriuos sieja
dvasinis ir materialinis bendrumas ir kurie turi asmenines ir turtines teises ir pareigas vienas kito atžvilgiu.
Šeimos požymiai:
1) bendras gyvenimas – tai pagrindas,
2) šeimos narių abipusių teisių ir pareigų buvimas.
Šeimos teisiniai santykiai – tai teisės normomis sureguliuoti asmeniniai ir turtiniai santykiai susiklostantys šeimoje.
Šeima vykdo 2 pagrindines funkcijas:
1.demografinę,
2.socialinę (asmenybės kūrimo, žmogaus ugdymo ir pan.).

Šių teisinių santykių struktūra: subjektai (šalys)-fiziniai asmenys; objektai-asmeninės nematerialinės vertybės,
veiksmai, daiktai (turtas); turinys-veiksmai, įgyvendinant subjektines teises ir pareigas.
I. Subjektai.
1. pagal tarybinę teisę galėjo būti tik fiziniai asmenys. Pagrindiniai subjektai: tėvai ir vaikai. Tačiau gali būti ir
įtėviai, įvaikiai, asmenys, kuriuos sieja giminystės ir svainystės ryšiai su sutuoktiniais ir jų vaikais. Su tuo susijęs
reiškinys – bendro ūkio vedimas.
2. dabar gali būti ir juridiniai asmenys, pvz.: šeimyna, kai globojama grupė vaikų nuo 6 iki 12 metų.
Šeimyninis teisnumas – galėjimas turėti teises ir pareigas, atsiranda nuo gimimo. Teisnumas gali būti apribotas tik
įstatymu, pvz.: santuoka tarp artimų giminaičių negalima.
Šeimyninis veiksnumas – galėjimas sava veiksmais susikurti teises ir pareigas, atsiranda sulaukus pilnametystės, bet
galin atsirasti ir anksčiau, pvz.: įvaikinant vaiką nuo 10 metų reikia gauti jo sutikimą raštu.
II. Objektai. – daiktai, veiksmai (vaikų auklėjimas), jų rezultatai, asmeninės neturtinės vertybės (vardas, pavardė).
III. Turinys – subjekto teisės ir pareigos.

Šeimos teisinių santykių atribojimo nuo kitų teisės šakų reglamentuojamų teisinių santykių kriterijai.
Šeimos teisinių santykių atsiradimo, pakeitimo ir pabaigos pagrindai.
Juridinių faktų samprata ir specifika šeimos teisėje. Terminai šeimos teisėje.

4 tema. Santuokos sudarymas

Santuokos samprata ir socialinė reikšmė.
1. Santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius
santykius. Žmogaus teisę sudaryti santuoką garantuoja LR Konstitucija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencija. Santuoką apibūdina keli požymiai: 1. santuoka yra savanoriškai pasiektas dviejų veiksnių
asmenų susitarimas, t.y. jų valios sutapimas. Bet kokie šalių valios trūkumai, leidžiantys abejoti susitarimo
savanoriškumu, yra pagrindas pripažinti santuoką negaliojančia. 2) Susitarimo šalys turi atitikti įstatymo nustatytus
kriterijus: galima tik vyro ir moters, sulaukusių įstatymo nustatyto amžiaus, nesudariusių kitos santuokos ar
neįregistravusių partnerystės ir nesančių artimųjų giminaičių, kuriems įstatymas draudžia tuoktis tarpusavyje,
tarpusavio santuoka. Susitarimas, pažeidžiantis šiuos reikalavimus, negali būti laikomas santuoka. 3) turi būti
specialus susitarimo tikslas, šalių ketinimas: santuoka laikoma tik toks vyro ir moters susitarimas, kuriuo siekiama
sukurti teisinius padarinius – šeimos teisinius santykius, t.y. šeimą. Jeigu tokio tikslo šalys neturėjo ir neturi, tai šalių
4
susitarimas yra ne kas kita, kaip imitacija, fiktyvi santuoka galinti būti pripažinta negaliojančia. 4. Būtina speciali
susitarimo forma. Santuoka pripažįstamas tik susitarimas, sudarytas civilinės metrikacijos įstaigoje arba bažnyčios
nustatyta tvarka. Šalių susitarimas sukurti šeimos santykius, sudarytas nesilaikant tvarkos, nėra laikomas santuoka.
2. Vyras ir moteris, įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką, yra sutuoktiniai. Jie tampa sutuoktiniais ir įgyja
turtines ir asmenines neturtines teises ir pareigas, kurias gali turėti tik sutuoktiniai. Asmenys, gyvenantys bendrai
neįregistravę santuokos –sugyventiniai (partneriai), nėra laikomi sutuoktiniais, todėl jų teisinis statusas šiek tiek
skiriasi nuo sutuoktinių teisinio statuso.

Sužadėtuvių samprata (susitarimas tuoktis). Jų paskelbimas.

1. Susitarimas tuoktis neįpareigoja ir negali būti įgyvendintas prievarta, tačiau gali sukelti nustatytas teisines
pasekmes. Remiantis santuokos savanoriškumo principu, asmens negalima priversti įvykdyti duoto pažado tuoktis
taigi toks susitarimas gali likti neįgyvendintas, jeigu viena ar abi jo šalys pakeičia nuomonę ir atsisako sudaryti
santuoką. Tačiau asmenys, tardamiesi dėl santuokos, gali sudaryti tam tikrus susitarimus, pavyzdžiui, ikivedybinę
sutartį, padovanoti vienas kitam tam tikrą turtą ar atlikti kitus veiksmus, sukeliančius civilinius teisinius padarinius.
Tokiu atveju kyla klausimų, ar galima reikalauti grąžinti dovanas, kas turi atlyginti išlaidas susijusias su apsirengimu
vestuvėms ir kt.
2. Susitarimas tuoktis gali būti išreikštas žodžiu arba raštu. Šalys. Be abejo gali sudaryti tokį susitarimą ir notarine
tvarka. Notarinę formą toks susitarimas įgys savaime, kai bus sudaroma ikivedybinė sutartis.
3. Paduotas nustatytos formos prašymas civilinės metrikacijos įstaigai įregistruoti santuoką laikomas viešu susitarimu
tuoktis. Viešu susitarimu tuoktis taip pat reikia pripažinti viešą paskelbimą apie numatomą bažnytinę santuoką kanonų
teisės nustatyta tvarka. Viešu susitarimu tuoktis nelaikomi ketinančių tuoktis asmenų, jų tėvų vieši pareiškimai dėl
numatomos santuokos ir pan.

Sužadėtuvių teisinės pasekmės

Vienas iš viešo susitarimo tuoktis neįvykdymo teisinių padarinių – abipusis dovanų grąžinimas. Kiekviena šalis
nesudarius santuokos turi teisę reikalauti grąžinti kitai šaliai dėl būsimos santuokos padovanotus daiktus. Toks
grąžinimas galimas tik viešo susitarimo tuoktis atvejais, todėl, kad tik toks susitarimas yra akivaizdus rimtas šalių
ketinimas sudaryti santuoką. Šiuo atveju priežastys, dėl kurių santuoka nebuvo sudaryta, neturi reikšmės – tiek
pagrįstai, tiek nepagrįstai atsisakius sudaryti santuoką, atsiranda teisė reikalauti grąžinti dovanas. Tačiau dovanojimo
tikslas šiuo atveju svarbu – galima reikalauti grąžinti tik tokią dovaną, kuri dovanota dėl būsimos santuokos.
Tačiau yra dvi išimtys, kai teisės reikalauti grąžinti dovanos neatsiranda: 1) negalima reikalauti grąžinti dovanos,
kurios vertė neviršija 1000 lt.; 2) negalima reikalauti grąžinti dovanos, kurios gavėjas mirė nesudaręs santuokos, ir ši
nebuvo sudaryta būtent dėl jo mirties.
Daiktus būsimiems sutuoktiniams gali dovanoti ir jų tėvai, kiti giminaičiai. Jeigu dovanota dėl būsimos santuokos, o
ši nesudaroma, tėvai ar kiti asmenys, taip pat turi teisę reikalauti grąžinti dovanas.
Be pagrindo įgyto turto grąžinimas, Kadangi būsimieji sutuoktiniai daiktus dovanoja vienas kitam dėl savo būsimos
santuokos, tai vienam iš jų arba abiem atsisakius sudaryti santuoką, išnyksta aplinkybė, buvusi dovanojimo pagrindas,
t.y. turto įgijimo priežastis.
Ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl dovanos grąžinimo pareikšti – 1 m. termino eiga prasideda nuo
atsisakymo sudaryti santuoką dienos, t.y. tos dienos, kai ieškovas sužinojo ar turėjo sužinoti, kad kita susitarimo
tuoktis šalis atsisako sudaryti santuoką.
Dar vienas susitarimo tuoktis neįvykdymo teisinis padarinys – nuostolių atlyginimas. Teisė į nuostolių atlyginimą
pripažįstama neatsižvelgiant į tai, kokia forma sudarytas susitarimas tuoktis – raštu, žodžiu, jis buvo viešas ar ne t.t.
teisė į nuostolių atlyginimą atsiranda esant šioms sąlygoms: 1. Turi būti įrodytas susitarimo tuoktis faktas, jį galima
įrodinėti bet kokiomis įrodinėjimo priemonėmis. 2) Atsisakymas sudaryti santuoką turi būti nepagrįstas ,t y. šaliai,
atsisakius sudaryti santuoką, nebuvo pakankamo pagrindo šitai daryti. 3) Turi būti priežastinis nepagrįsto atsisakymo
sudaryti santuoką ir nuostolių ryšys, t.y. atsiradę nuostoliai yra pasirengimo sudaryti santuoką išlaidos ir jos patirtos
būtent dėl to, kad nepagrįstai atsisakyta sudaryti santuoką.
Tačiau nuostolius gali patirti ir kiti asmenys, pvz., tėvai, giminaičiai, kurie finansuoja pasirengimą būsimai santuokai
todėl jų patirtos tiesioginės išlaidos gali būti atlyginamos pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles.
Ieškinio senaties terminas – 1m. , termino eiga prasideda nuo atsisakymo sudaryti santuoką dienos
Trečias susitarimo tuoktis neįvykdymo teisinis padarinys – neturtinės žalos atlyginimo galimybė. Tokią teisę turi tik
susitarimo tuoktis šalys. Neturtinė žala susitarimo tuoktis šaliai gali būti atlyginama tik esant visoms šioms sąlygoms:
1) susitarimas tuoktis buvo viešas; 2) atsakovas atsisakė sudaryti santuoką be pakankamo pagrindo; 3) dėl atsakovo
atsisakymo sudaryti santuoką nėra ieškovo kaltės; 4) ieškovas įrodė neturtinės žalos faktą ir priežastinį atsakovo
nepagrįsto atsisakymo sudaryti santuoką ir atsiradusios neturtinės žalos ryšį.
Ieškinio senaties terminas – 1m., pradedamas skaičiuoti nuo atsisakymo sudaryti santuoką dienos.

Nuostolių ir neturtinės žalos atlyginimas

Nuostolių atlyginimas. 1. Susitarimo tuoktis šalis, be pakankamo pagrindo atsisakiusi sudaryti santuoką, turi atlyginti
kitai šaliai nuostolius, patirtus dėl susitarimo tuoktis neįvykdymo. Teisė į nuostolių atlyginimą pripažįstama
5
neatsižvelgiant į tai, kokia forma sudarytas susitarimas tuoktis – raštu, žodžiu, jis buvo viešas ar ne t.t. teisė į
nuostolių atlyginimą atsiranda esant šioms sąlygoms: 1. Turi būti įrodytas susitarimo tuoktis faktas, jį galima įrodinėti
bet kokiomis įrodinėjimo priemonėmis. 2) Atsisakymas sudaryti santuoką turi būti nepagrįstas ,t y. šaliai, atsisakius
sudaryti santuoką, nebuvo pakankamo pagrindo šitai daryti. 3) Turi būti priežastinis nepagrįsto atsisakymo sudaryti
santuoką ir nuostolių ryšys, t.y. atsiradę nuostoliai yra pasirengimo sudaryti santuoką išlaidos ir jos patirtos būtent dėl
to, kad nepagrįstai atsisakyta sudaryti santuoką. Tačiau nuostolius gali patirti ir kiti asmenys, pvz., tėvai, giminaičiai,
kurie finansuoja pasirengimą būsimai santuokai todėl jų patirtos tiesioginės išlaidos gali būti atlyginamos pagal
bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles.
2. Nuostolių dydį sudaro šalies turėtos faktinės išlaidos ruošiantis sudaryti santuoką, taip pat prievolių, susijusių su
būsima santuoka, įvykdymo faktinės išlaidos. Taigi gali išieškoti tik tiesioginius nuostolius, o ne negautas pajamas.
Tokius nuostolius gali sudaryti tik faktinės išlaidos, tiesiogiai susijusios su pasirengimu sudaryti santuoką, pvz.,
suknelės nuoma arba pirkimas, patalpų vestuvių pokyliui nuoma ir pan. teismas, vertindamas priteistinų tiesioginių
nuostolių dydį, turi vadovautis protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, taip pat bendrosiomis civilinės
atsakomybės taisyklėmis.
3. Jeigu šalis atsisakė tuoktis dėl svarbios priežasties, kuri atsirado dėl kitos šalies kaltės, tai kaltoji šalis turi atlyginti
nuostolius. Čia yra numatyta galimybė pareikšti priešinį ieškinį. Atsakovo, kuris įrodo, kad atsisako sudaryti santuoką
dėl pakankamo pagrindo ir šis yra atsiradęs dėl kitos šalies kaltės, pareigos atlyginti ieškovo patirtus tiesioginius
nuostolius neatsiranda. Atvirkščiai, tokiu atveju atlyginti nuostolius gali reikalauti atsakovo, įrodęs, kad santuoka
nebuvo sudaryta dėl ieškovo kaltės.
4. Reikalavimams dėl nuostolių atlyginimo taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo
atsisakymo sudaryti santuoką dienos.
Žalos atlyginimas. 1. Jeigu susitarimas tuoktis buvo viešas, tai šalis, turinti teisę į nuostolių atlyginimą taip pat gali
reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Tokią teisę turi tik susitarimo tuoktis šalys. Neturtinė žala susitarimo tuoktis
šaliai gali būti atlyginama tik esant visoms šioms sąlygoms: 1) susitarimas tuoktis buvo viešas; 2) atsakovas atsisakė
sudaryti santuoką be pakankamo pagrindo; 3) dėl atsakovo atsisakymo sudaryti santuoką nėra ieškovo kaltės; 4)
ieškovas įrodė neturtinės žalos faktą ir priežastinį atsakovo nepagrįsto atsisakymo sudaryti santuoką ir atsiradusios
neturtinės žalos ryšį. Neturtinės žalos sampratai, jos dydžio skaičiavimui taikoma bendroji CK norma.
2. Ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti pareikštas per vienerių metų ieškinio senaties terminą,
skaičiuojamą nuo atsisakymo sudaryti santuoką dienos.

Santuokos sudarymo sąlygos.

Santuoka leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu. Tai yra ne tik santuokos sudarymo, bet ir registruotos
partnerystės sąlyga. Šis principas grindžiamas moralinėmis, tradicinėmis pažiūromis į šeimą, kurios viena iš
pagrindinių funkcijų yra reprodukcinė funkcija.
Santuoka sudaroma laisva vyro ir moters valia. Žmogus laisva valia sprendžia, su kuo ir kokius susitarimus jam
sudaryti, įskaitant ir santuokos sudarymą. Tam, kad santuoka galiotų ją gali sudaryti tik veiksnus žmogus. Santuokos
savanoriškumas grindžiamas žmogaus teisių apsaugos būtinumu, todėl jis yra viešosios tvarkos elementas. CK
normos siekia užtikrinti, kad santuoka tikrai būtų sudaryta savanoriškai, pvz., asmeniškas prašymų padavimas
sudaryti santuoką ir t.t.Bet koks grasinimas, prievarta, apgaulė ar kitokie valios trūkumai yra pagrindas santuoką
pripažinti negaliojančia. Tokie atvejai gali būti dviejų rūšių; 1) santuokos savanoriškumas gali būti pažeidžiamas dėl
objektyvių išorinių priežasčių, t.y. kai asmuo, visiškai suvokiantis tikrąją savo veiksmų prasmę yra priverčiamas
sudaryti santuoką dėl išorinių jėgų poveikio, pvz., grasinimas ir t.t. 2) santuokos savanoriškumo principas gali būti
pažeidžiamas dėl santuoką sudariusio asmens subjektyvaus gebėjimo suvokti tikrąją savo veiksmų prasmę ar dėl jo
suklydimo, pvz., santuoką sudarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir t.t.
Santuokinis amžius. Santuokinis amžius yra nuo 18 m., nes sulaukęs tokio amžiaus asmuo įgyja visišką civilinį
veiksnumą. Norėdamas sudaryti santuoką iki 18 m. asmuo kreipiasi į teismą., kad sumažintų sutuoktinį amžių, bet ne
daugiau kaip trejais metais. Išimtinais atvejais galima sudaryti santuoką sulaukusiam 15 m. Neštumo atveju teismas
gali leisti sudaryti santuoką ir asmeniui, nesulaukusiam 15 m. amžiaus, taip pat ši norma galioja asmenims, kuris
nesulaukęs 15 m. pagimdė arba gimė jam vaikas. Teismas negali leisti sudaryti santuokos asmeniui, nesulaukusiam
15 m., dėl kitos priežasties.
Veiksnumas. Asmuo, įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas neveiksniu, negali išreikšti savo valios, todėl jo
sudaryta santuoka prieštarautų santuokos savanoriškumo principui. Toks teismo sprendimas turi būti priimtas ir
įsiteisėjęs prieš įregistruojant santuoką. Asmens pripažinimas neveiksniu sudarius santuoką nedaro santuokos
negaliojančios, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad asmuo sudarydamas santuoką negalėjo suprasti savo veiksmų
prasmės ir jų valdyti.
Sudarę santuoką ir jos įstatymų tvarka nenutraukę asmenys negali sudaryti kitos santuokos. Šis draudimas taip pat
taikomas asmenims, įregistravusiems partnerystę. Ankstesnės santuokos ar partnerystės pasibaigimą gali patvirtinti
kito sutuoktinio (partnerio) mirties liudijimas ar teismo sprendimas paskelbti jį mirusiu, teismo sprendimas nutraukti
santuoką (ištuokos liudijimas), pripažinti ją negaliojančia, taip pat numatyti dokumentai, patvirtinantys partnerystės
išregistravimą.

6
Draudžiama tuoktis artimiesiems giminaičiams. Draudžiama tuoktis tėvams su vaikais, įtėviams su įvaikiais,
seneliams su vaikaičiais, tikriems ir netikriems broliams su seserimis, pusbroliams su pusseserėmis, dėdėms su
dukterėčiomis, tetoms su sūnėnais. Taip nustatyta vadovaujantis tiek moraliniais, tiek medicininiais kriterijais.

Santuokos sudarymo tvarka

Santuokos sudarymo procedūra susideda iš kelių etapų: 1) prašymo padavimas civilinės metrikacijos įstaigai. Toks
prašymas paduodamas vieno iš norinčiųjų tuoktis arba jų tėvų gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigai.
Kartu su prašymu būtina pateikti tam tikrus dokumentus. Šio prašymo tikslas – patvirtinti asmenų ketinimą sudaryti
santuoką, taip pat šį jų ketinimą paskelbti viešai, kad visi suinteresuoti asmenys, žinantys esant kliūčių sudaryti tiems
asmenims santuoką, galėtų šitai pareikšti. Prašymas įregistruoti santuoką yra viešas susitarimas tuoktis.
Paduotas prašymas viešai skelbiamas civilinės metrikacijos įstaigoje ne vėliau kaip 2 savaitės iki santuokos
registravimo dienos, nurodant pavardes, vardus, gimimo metus būsimos santuokos registravimo datą.
Norinčių tuoktis asmenų pareiga raštu patvirtinti, kad nėra kliūčių įregistruoti jų santuoką, o metrikacijos įstaigos
pareigūnų pareiga prieš įregistruojant santuoką patikrinti ir įsitikinti, kad jokių kliūčių nėra ją įregistruoti.
Norinčiųjų tuoktis asmenų sveikatos būklė nėra materialioji santuokos sudarymo sąlyga. Todėl nei fizinė, nei dvasinė
norinčių tuoktis asmenų būklė nėra kliūtis įregistruoti santuoką. Išskyrus tam tikrus atvejus, pvz, asmuo yra
pripažintas neveiksniu. Kadangi sveikatos patikrinimas yra savanoriškas, todėl nepasitikrinus sveikatos, arba
nepristačius metrikacijos įstaigai dokumento apie sveikatos būklę nėra kliūtis įregistruoti santuoką. Vieno iš norinčių
tuoktis asmenų nepranešimas kitam apie tai, kad jis serga venerine liga arba AIDS, yra pagrindas santuoką pripažinti
negaliojančia
Civilinės metrikacijos įstaiga, įregistravusi santuoką išduoda oficialų dokumentą – santuokos liudijimą. Santuoka
laikoma sudaryta nuo to momento, kai santuokos sudarymo aktą pasirašo sutuoktiniai ir santuoką registruojantis
civilinės metrikacijos įtaigos pareigūnas. Santuokos įrašas ir juo remiantis išduotas santuokos liudijimas yra
vieninteliai santuokos sudarymo įrodymai.

Santuokos sudarymas bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka.

1. Bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka santuoka sudaroma pagal atitinkamos religijos vidaus (kanonų) teisės
nustatytą procedūrą.
2. Santuokos sudarymas bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sukelia tokias pat teisines pasekmes kaip ir santuokos
sudarymas civilinės metrikacijos įstaigoje, jeigu: 1) nebuvo pažeistos CK nustatytos santuokos sudarymo sąlygos;
Šios sąlygos yra privalomos visoms Lietuvoje veikiančioms religinėms bendruomenėms, nes jos yra viešosios tvarkos
elementas.
2) santuoka buvo sudaryta pagal LR įregistruotų ir valstybės pripažintų religinių organizacijų kanonų nustatytą
procedūrą; Santuokos, kurią registruojant buvo pažeistos procedūrinės kanonų teisės normos, reglamentuojančios
santuokos sudarymo tvarką, atitinkama religinė konfesija nepripažins.
3) santuokos sudarymas bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka buvo įtrauktas į apskaitą civilinės metrikacijos
įstaigoje CK nustatyta tvarka.

Santuokos sudarymo su užsienio valstybės piliečiu ir asmeniu be pilietybės, neturinčiu nuolatinės gyvenamosios
vietos Lietuvos Respublikoje, ypatumai.

Santuokos sudarymo teisinės pasekmės

Sudarę santuoką, sutuoktiniai įgyja šioje knygoje numatytas teises ir pareigas. Asmens, sudariusio santuoką, teisinio
statuso pokyčiai: 1) santuokos sudarymas suteikia asmeniui naujų teisių, kurių neturi santuokos nesudaręs asmuo; 2)
sudaręs santuoką, asmuo įgyja tam tikras pareigas, kurių neturi nesusituokęs asmuo; 3) sudaręs santuoką, asmuo
praranda tam tikras teises ar nustatomi tam tikri jo teisių ribojimai.
Sutuoktiniai turi lygias teises ir vienodą civilinę atsakomybę vienas kitam bei vaikams santuokos sudarymo, jos
trukmės ir jos nutraukimo klausimais.
Sutuoktiniai susitarimu negali atsisakyti teisių ar panaikinti pareigų, kurios pagal įstatymus atsiranda kaip santuokos
pasekmė.
Sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir,
atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo.
Jeigu vienas sutuoktinis dėl objektyvių priežasčių negali pakankamai prisidėti prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo,
tą pagal savo galimybes turi daryti kitas sutuoktinis.
Sudarę santuoką sutuoktiniai sukuria šeimos santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą.
Santuoka neapriboja sutuoktinių teisnumo ir veiksnumo, tačiau sutuoktinių galėjimas įgyvendinti tam tikras teises gali
būti ribojamas vedybų sutarties bei imperatyvių CK normų.
Sutuoktiniai privalo išlaikyti ir auklėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų švietimu, sveikata, užtikrinti vaiko teisę
į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę, vaiko turtines, socialines ir kitokias teises, numatytas vidaus ir
tarptautinės teisės.
7
Sutuoktinių subjektinės asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos. Sutuoktinių subjektinių teisių ir pareigų
įgyvendinimas.
Vienas sutuoktinis gali įgalioti kitą sutuoktinį veikti jo vardu ir jam atstovauti. Jeigu tam tikriems veiksmams atlikti
reikalingas kito sutuoktinio sutikimas, tačiau tokio sutikimo dėl objektyvių priežasčių šis negali duoti, tai
suinteresuoto sutuoktinio prašymu leidimą tiems veiksmams atlikti gali duoti teismas. Teismas, prieš duodamas tokį
leidimą, privalo įsitikinti, kad kito sutuoktinio sutikimo gauti tikrai neįmanoma ir kad tokio leidimo davimas atitinka
šeimos interesus. Teismo duotas leidimas galioja tik teismo nutartyje nurodytam veiksmui atlikti per nutartyje
nurodytą terminą. Teismas, nustatęs, kad sutuoktinis veikia priešingai šeimos ar nepilnamečių vaikų interesams,
valstybinės vaikų teisių apsaugos institucijos ar prokuroro pareiškimu gali savo duotą leidimą pakeisti ar panaikinti.
Toks pakeitimas ar panaikinimas galioja tik ateičiai. Tokia teismo nutartis jos priėmimo dieną turi būti nusiųsta
Notarų rūmams, o jei leidimas susijęs su disponavimu nekilnojamuoju daiktu, - viešam registrui. Jeigu vienas
sutuoktinis veikė kito sutuoktinio vardu be įgaliojimo ar teismo leidimo, tai tokiems veiksmams ir jų pasekmėms
taikomos šio kodekso šeštosios knygos normos, reglamentuojančios kito asmens reikalų tvarkymą be pavedimo.
Sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo neturi teisės perleisti, įkeisti, išnuomoti ar kitokiu būdu suvaržyti teisę į
kilnojamąjį daiktą, naudojamą šeimos namų ūkyje. Kilnojamuoju daiktu, naudojamu šeimos namų ūkyje, pripažįstami
namų apyvokos daiktai, baldai, išskyrus meno kūrinius, kolekcijas ir namų bibliotekas. Sutuoktinis, be kurio sutikimo
buvo sudarytas toks sandoris, turi teisę reikalauti pripažinti sandorį negaliojančiu, jeigu jis sandorio nepatvirtino po jo
sudarymo, išskyrus atvejus, kai sandoris buvo atlygintinis, o trečioji šalis buvo sąžininga.
Jeigu sutuoktiniai gyvena gyvenamojoje patalpoje pagal nuomos sutartį, tai sutuoktinis, sudaręs nuomos sutartį, be
kito sutuoktinio rašytinio sutikimo neturi teisės nutraukti nuomos sutarties prieš terminą, subnuomoti gyvenamosios
patalpos arba perleisti teises pagal nuomos sutartį. Sutuoktinis, nedavęs sutikimo sudaryti tokį sandorį ar vėliau jo
nepatvirtinęs, turi teisę reikalauti pripažinti jį negaliojančiu. Sutuoktinis, kuriam šeimos gyvenamoji patalpa
nuosavybės teise priklauso jam vienam, neturi teisės be kito sutuoktinio rašytinio sutikimo šios gyvenamosios
patalpos perleisti, įkeisti ar išnuomoti. Sutuoktinis, nedavęs sutikimo sudaryti tokį sandorį ar vėliau jo nepatvirtinęs,
turi teisę reikalauti pripažinti sandorį negaliojančiu, jeigu viešame registre ginčijama gyvenamoji patalpa buvo
nurodyta kaip šeimos turtas. Šios numatytos taisyklės taikomos ir uzufrukto (t. y. teisės naudoti svetimą daiktą ir gauti
iš jo pajamas, produkciją ir vaisius) bei panaudos atvejais.

Ginčai dėl šių teisių įgyvendinimo ir jų sprendimo tvarka

Jeigu sutuoktiniai negali susitarti dėl savo pareigų vykdymo ar teisių įgyvendinimo, bet kuris sutuoktinis turi teisę
kreiptis į teismą, kad teismas išspręstų jų ginčą. Visais atvejais bylinėjimasis yra kraštutinė priemonė, nes teismas gali
išspręsti tik teisines, o ne vidines, psichologines ir kitokias šeimos problemas. Todėl nesutariantys sutuoktiniai, prieš
kreipdamiesi į teismą, turėtų mėginti išspręsti kilusį konfliktą psichologo, kitokio tarpininko, advokato padedami,
kreipdamiesi į šeimos centrą ir t.t. taip pat teismas geli išspręsti ne kiekvieną sutuoktinių konfliktą. Atsižvelgiant į
šeimos santykių specifiką, kai kurie sutuoktinių ginčai, būdami privataus pobūdžio, neįeina į teismo kompetenciją, nes
teismo įsikišimas pažeistų sutuoktinių ar vieno iš jų teisę į privatų gyvenimą.
Teismas, spręsdamas sutuoktinių ginčą, privalo imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti. Taip pat sprendžiant visus
sutuoktinių ginčus būtina atsižvelgti į nepilnamečių vaikų interesus. Jeigu sutuoktinių taikinimas prieštarautų jų
nepilnamečių vaikų interesams, teismas turi teikti pirmumą vaikų interesams.
Sprendimą dėl sutuoktinių ginčo teismas privalo priimti atsižvelgdamas į sutuoktinių nepilnamečių vaikų ir visos
šeimos interesus. Teismas turi ieškoti tokio varianto, kuris būtų mažiausiai skausmingas nepilnamečiams vaikams.
Vaikų interesai taip pat yra svarbūs sprendžiant santuokos galiojimo, nutraukimo, separacijos, sutuoktinių tarpusavio
išlaikymo, sutuoktinių pavardės nutraukus santuoką ir kitus klausimus. Tuo tarpu sutuoktinių ginčą, susijusį su jų
teisėmis ir pareigomis vaikams, teismas privalo spręsti vadovaudamasis tik vaikų interesais ir išklausęs bei
atsižvelgdamas į vaikų nuomonę. Atsižvelgdamas į visos šeimos interesus teismas turi vadovautis ne vieno, bet
bendrais abiejų sutuoktinių interesais, jų nepilnamečių vaikų interesais ir remdamasis teisingumo, protingumo,
sąžiningumo kriterijais, ieškoti tokio ginčo sprendimo varianto, kuris leistų išsaugoti šeimą.

5 tema. Santuokos negaliojimas

Santuokos pripažinimo negaliojančia samprata.
Įstatymo nustatyta tvarka įregistruota santuoka laikoma galiojančia tol, kol teismo tvarka bus pripažinta negaliojančia.
Civilinėje teisėje taikoma santuokos galiojimo prezumpcija, grindžiama civilinės būklės aktų įrašymų tikrumo
prezumpcija. Todėl ši prezumpcija gali būti paneigta tik įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Negaliojančių
sandorių klasifikavimo požiūriu vienais atvejais santuoka laikytina nuginčijama, o kitais – niekine, atsižvelgiant į jos
negaliojimo pagrindą.
Pripažinus santuoką negaliojančia, buvę sutuoktiniai įgyja teisę sudaryti naują santuoką ar įregistruoti partnerystę
bendraisiais pagrindais.
Tačiau negaliojančią santuoką reikia skirti nuo nesudarytos, t.y. nesamos santuokos. Tokia santuoka esti tada, aki
nesilaikyta įstatyme nustatytos santuokos įforminimo tvarkos, būtinos jos sudarymo procedūros. Tokios santuokos
nereikia pripažinti negaliojančia, nes jos papraščiausiai nebuvo.
8
Santuoka yra nesudaryta ir tada, kai civilinės metrikacijos įstaigoje santuokos įrašas padarytas nedalyvaujant kitam
sutuoktiniui arba dalyvaujant jo atstovui. Tokiais atvejais santuokos taip pat nereikia pripažinti negaliojančia – teismo
tvarka turi būti anuliuotas jos įrašas.

Santuokos pripažinimo negaliojančia pagrindai.

Santuokos negaliojimo pagrindus galima skirstyti į 3 grupes. 1) Santuoka negalioja, jeigu buvo pažeistos
materialiosios jos sudarymo sąlygos: a) sudaryta tos pačios lyties asmenų santuoka; b) santuoka sudaryta abiem
sutuoktiniams ar vienam iš jų neišreiškus tikrosios savo valios; c) santuoka sudaryta su nepilnamečiu, kuriam įstatymo
nustatyta tvarka nebuvo sumažintas santuokinis amžius; d) santuoka sudaryta su neveiksnius asmeniu; e) asmuo,
sudaręs santuoką, nebuvo nutraukęs ankstesnės santuokos ar registruotos partnerystės; f) sudaryta artimųjų giminaičių
santuoka.
2) Santuoka gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu viena sutuoktinis nepranešė kitam sutuoktiniui sergąs venerine
liga arba AIDS. Jeigu asmuo nežinojo ir negalėjo žinoti, kad serga tokia liga, santuokos negalima pripažinti
negaliojančia.
3) gali būti pripažinta negaliojančia fiktyvi santuoka t.y. tik sudaryta dėl akių, neturint tikslo sukurti šeimos teisinius
santykius.
Santuoką gali pripažinti tik teismas.
Santuokos pripažinimo negaliojančia teisinius padarinius sukelia ne nuo įsiteisėjimo momento, o nuo santuokos
sudarymo, t.y. įregistravimo momento.

Asmenys, kurie turi teisę pareikšti ieškinį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia.
Santuoka, sudaryta pažeidžiant CK nustatytas santuokos sudarymo sąlygas (monogamijos principo santuoka), gali
būti pripažinta negaliojančia pagal sutuoktinio, nežinojusio apie kliūtis santuokai sudaryti, prokuroro arba bet kurio
kito asmens, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti santuoka, ieškinį. Čia yra išvardyti asmenys, kurie turi teisę
pareikšti ieškinį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, kai pažeistas monogamijos principas arba sudaryta artimųjų
giminaičių santuoka.
Santuoka, sudaryta pažeidžiant CK nustatytą santuokos sudarymo sąlygą (nepilnamečio sudaryta santuoka), gali būti
pripažinta negaliojančia pagal nepilnamečio sutuoktinio, jo tėvų, globėjų ar rūpintojų, valstybinės vaiko teisių
apsaugos institucijos arba prokuroro ieškinį. Kai nepilnamečiam sutuoktiniui sukanka aštuoniolika metų, ieškinį dėl
santuokos pripažinimo negaliojančia gali pareikšti tik pats sutuoktinis.
Santuoka, sudaryta pažeidžiant CK nustatytą santuokos sudarymo sąlygą (neveiksnaus asmens santuoka), gali būti
pripažinta negaliojančia pagal neveiksnaus sutuoktinio globėjo, prokuroro arba bet kurio kito asmens, kurio teisės ar
teisėti interesai buvo pažeisti santuoka, ieškinį. Tokį ieškinį taip pat gali pareikšti kitas sąžiningas sutuoktinis, t.y. tas,
kuris nežinojo ir negalėjo žinoti kitą sutuoktinį neesant neveiksnų, taip pat sudarydamas santuoką buvęs neveiksnus
sutuoktinis, kuris sudaręs santuoką teismo sprendimu pripažintas neveiksniu.
4. Santuoka, sudaryta pažeidžiant CK nustatytą santuokos sudarymo sąlygą (pažeidžiant santuokos savanoriškumo
principą), gali būti pripažinta negaliojančia pagal sutuoktinio, neišreiškusio savo tikrosios valios, arba prokuroro
ieškinį. Jeigu sutuoktinis, neišreiškęs savo tikrosios valios, yra nepilnametis, ieškinį gali pareikšti jo tėvai, globėjai,
rūpintojai arba valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija. Šiuo pagrindu teisės ginčyti santuoką neturi nesąžiningas
sutuoktinis, t.y. tas, kuris vartojo prievartą, apgaudinėjo, grasino ar apie šiuos faktus žinojo.
5. Reikalauti pripažinti santuoką negaliojančia CK numatytu pagrindu (venerine liga AIDS sergantis) turi teisę
sutuoktinis tik sąžiningas, kuriam iki santuokos sudarymo nebuvo praneštas ligos faktas.

Ieškinio senatis šios kategorijos bylose.

Sutuoktinis, kuris sudarė santuoką neturėdamas aštuoniolikos metų, gali reikalauti pripažinti santuoką negaliojančia
per vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo pilnametystės dienos. Kiti asmenys, kadangi teisė
reikalauti pripažinti santuoką negaliojančia šiuo pagrindu išnyksta nepilnamečiui sutuoktiniui sulaukus 18 m., turi
teisę reikšti tokius reikalavimus tik kol nepilnametis sulauks pilnametystės.
Reikalauti pripažinti negaliojančia santuoką, sudarytą neišreiškus tikrosios valios, galima per vienerių metų ieškinio
senaties terminą, skaičiuojamą nuo aplinkybių, sudarančių pagrindą santuoką pripažinti negaliojančia, išnykimo arba
paaiškėjamo dienos.
Reikalauti pripažinti fiktyvią santuoką negaliojančia galima per vienerius metus nuo tokios santuokos sudarymo
dienos. Tačiau įvertinat viešojo intereso apsaugos užtikrinimo galimybes sudėtingiau išaiškinti fiktyvia santuoka
suponuojamo viešojo intereso pažeidimą, tam reikia daugiau laiko, tad prokuroras turi teisę pareikšti tokį ieškinį per 5
m. ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo santuokos sudarymo dienos.
Reikalavimams pripažinti santuoką negaliojančia dėl to, kad ją sudarė tos pačios lyties asmenys, buvo pažeistas
monogamijos principas, santuoką sudarė neveiksnus asmuo, artimieji giminaičiai, ieškinio senatis netaikoma, nes
sudarius santuoką esant šioms kliūtims iš esmės pažeidžiamas tiek privatus, tiek viešasis interesas, todėl taikyti
ieškinio senatį būtų nepateisinama.

Teisės pareikšti ieškinį išnykimas

9
Teisė pareikšti ieškinį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia negali būti perduodama asmeniui paveldėjimo ar
kitokiu būdu. Tad mirus asmeniui, turėjusiam teisę reikalauti pripažinti santuoką negaliojančia, ši teisė išnyksta.
Kai vienas sutuoktinis miršta, prokuroras netenka teisės pareikšti ieškinį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia.
Tokiu atveju pripažįstama, kad santuokos pasibaigimas reiškia ir viešojo intereso pripažinti santuoką negaliojančia
gali likti ir jei pasibaigus. Todėl kiti asmenys, įstatymo suteiktą teisę ginčyti santuoką išsaugo ir sutuoktiniui mirus.

Santuokos pripažinimo negaliojančia teisinės pasekmės, kai vienas arba abu sutuoktiniai buvo nesąžiningi.
Kai sąžiningas buvo tik vienas sutuoktinis, negaliojanti santuoka suteikia jam tas teises, kurios pripažįstamos
sutuoktiniui. Tokiu atveju santuokos pripažinimo negaliojančia teisiniai padariniai sutuoktiniams yra skirtingi:
sąžiningam sutuoktiniui pripažįstamos teisės, kurias įstatymas ar vedybų sutartis pripažįsta sutuoktiniui. Sąžiningas
sutuoktinis taip pat turi teisę reikalauti, kad nesąžiningas sutuoktinis jam grąžintų dovanotus daiktus. Nesąžiningas
sutuoktinis tokiu atveju šių ir kitų teisių, kurias sutuoktiniam suteikia įstatymas ar vedybų sutartis neturi.
Jeigu abu sutuoktiniai buvo nesąžiningi, tai negaliojanti santuoka jiems nesukuria sutuoktinių teisių ir pareigų.
Kiekvienas jų turi teisę atsiimti savo turtą, taip pat ir padovanotą kitam sutuoktiniui. Kadangi santuoka pripažįstama
negaliojančia, abiejų sutuoktinių nesąžiningumo atveju negaliojančia turi būti pripažinta ir jų sudaryta vedybų sutartis,
nes pripažinus santuoką negaliojančia, išnyksta tokios sutarties teisinis pagrindas.

Sąžiningo sutuoktinio teisės.

Sąžiningas ir išlaikymo reikalingas sutuoktinis turi teisę reikalauti priteisti iš nesąžiningo sutuoktinio išlaikymą, bet
ne ilgiau kaip trejiems metams. Jokių šios taisyklės išimčių įstatymas nenumato. Tačiau sąžiningas sutuoktinis,
kuriam dėl santuokos negaliojimo padaroma žalos turi teisę į žalos atlyginimą bendraisiais pagrindais. Sąžiningas
sutuoktinis taip pat turi teisę į turėtų bylinėjimosi išlaidų, susijusių su santuokos pripažinimo negaliojančia byla,
atlyginimą.
Išlaikymo dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į abiejų sutuoktinių turtinę padėtį. Nustatant išlaikymo dydį reikia
vadovautis principu „pagal poreikius ir galimybes“. Išlaikymas priteisiamas periodinėmis išmokomis, mokamomis
kas mėnesį, arba nustatyto dydžio vienkartine pinigų suma. Nors ši norma nenumato, kad kaip išlaikymas gali būti
priteistas tam tikras turtas, tačiau, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, gali būti numatytas toks išlaikymo
būdas. Jeigu pasikeičia vieno sutuoktinio turtinė padėtis, suinteresuotas sutuoktinis gali kreiptis į teismą dėl išlaikymo
padidinimo, sumažinimo arba jo išieškojimo nutraukimo.
3Išlaikymo mokėjimas sąžiningam sutuoktiniui savaime nutrūksta, jei jis sudaro naują santuoką arba pasibaigus trejų
metų terminui, per kurį išlaikymas buvo mokamas. Tas pats nutinka, jeigu teismas buvo priteisęs mokėti išlaikymą
trumpiau kaip trejus metus ir sueina sprendime nurodytas terminas. Tokiu atveju teismo antstolis privalo nutraukti
teismo sprendimo vykdymą.

Globos (rūpybos) institucijų dalyvavimas, nagrinėjant šios kategorijos bylas.

Kai nagrinėjamos bylos dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, globos (rūpybos) institucijos arba valstybinė vaiko
teisių apsaugos institucija, jeigu vienas ar abu sutuoktiniai yra nepilnamečiai arba teismo sprendimu pripažinti
neveiksniais, privalo dalyvauti nagrinėjant tokias bylas ir pateikti išvadą, ar santuokos pripažinimas negaliojančia
nepažeis šių asmenų ir jų vaikų teisių ir interesų. Tokiais atvejais teismas turi šias institucijas informuoti apie iškeltą
santuokos pripažinimo negaliojančia bylą ir įtraukti jas į bylą. Šių institucijų išvada teismui nėra privaloma ir
vertinama kaip oficialus rašytinis įrodymas. Tačiau teismas, nesutikdamas su išvada išsprendęs bylą priešingai,
sprendime turi nurodyti nesutikimo motyvus.

6 tema. Santuokos pabaiga

Santuokos pabaigos samprata.
Santuoka yra tradicinis šeimos pagrindas, tad jos iširimas dažniausiai reiškia ir šeimos iširimą. Todėl pripažįstama
tiek viešasis, tiek privatus interesas išsaugoti santuoką, kiek šitai įmanoma.
Santuoka baigiasi, kai vienas sutuoktinis miršta arba santuoka nutraukiama įstatymų nustatyta tvarka.
Santuoka gali būti nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, vieno sutuoktinio prašymu arba dėl sutuoktinių
kaltės. „kalta“ arba „nekalta“ ištuoka esant vieno ar abiejų sutuoktinių kaltei dėl santuokos iširimo ir ištuoka esant
tokios kaltės, ir atitinkamai nustatomi skirtingi santuokos nutraukimo padariniai, atsižvelgiant į tai, buvo ar ne
sutuoktinio kaltė dėl santuokos nutraukimo. Taip CK nurodoma, kad visais atvejais santuoka nutraukiama teismo
tvarka. Tokia nuostata pasirinkta todėl, jog santuokos nutraukimas sukelia sunkių teisinių padarinių tiek
sutuoktiniams, tiek tretiesiems asmenims, tad jį turi kontroliuoti teismas, nes pagal Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencija reglamentuoja, kad kiekvienas žmogus turi teisę, kad jo civilinių teisių ir
pareigų klausimą spręstų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Remiantis civiliniu kodeksu, teisinių padarinių sukelia
tik pagal įstatymą įformintas santuokos nutraukimas. Todėl faktinis santuokinių santykių nutrūkimas, neįforminus
santuokos nutraukimo teismo tvarka, teisinių padarinių nesukelia. Tačiau tam tikrais atvejais į faktinį santuokinių
santykių nutrūkimo momentą gali būti atsižvelgiama.

10
Santuokos pabaigos pagrindai: sutuoktinio mirtis; paskelbimas mirusiu kaip santuokos pabaigos pagrindas.
Santuokos atnaujinimas.
Santuoka baigiasi, kai vienas sutuoktinis miršta arba teismas sprendimu paskelbia jį mirusiu. Santuoka dėl
sutuoktinio mirties ar jo paskelbimo mirusiu baigiasi be jokios specialios procedūros. Pateikus civilinės metrikacijos
įstaigai sutuoktinio mirties liudijimą ar įsiteisėjusį teismo sprendimą paskelbti jį mirusiu, santuokos įraše padaromas
atitinkamas įrašas
Paskelbus sutuoktinį mirusiu, santuoka laikoma pasibaigusia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba nuo
teismo sprendime nurodytos asmens mirties datos.
Jeigu sutuoktinis, kurį teismas sprendimu paskelbė mirusiu, atsiranda, tai, panaikinus teismo sprendimą, abiejų
sutuoktinių bendru prašymu, paduotu santuokos pabaigą įregistravusiai civilinės metrikacijos įstaigai, santuoka gali
būti atnaujinta.
Santuoka negali būti atnaujinta, jeigu kitas sutuoktinis sudarė naują santuoką arba yra kliūčių, pvz., viena sutuoktinis
teismo sprendimu pripažintas neveiksniu.

Santuokos nutraukimo sąlygos ir tvarka

Sutuoktinių bendru sutikimu santuoka gali būti nutraukta, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) nuo santuokos sudarymo yra
praėję daugiau nei vieneri metai; 2) abu sutuoktiniai yra sudarę sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (turto
padalijimo, vaikų išlaikymo ir pan.); 3) abu sutuoktiniai yra visiškai veiksnūs. Santuoka šio straipsnio numatytais
atvejais nutraukiama supaprastinto proceso tvarka. . Teismas priima sprendimą santuoką nutraukti, jeigu įsitikina, kad
santuoka faktiškai iširo. Santuoka laikoma iširusia, jeigu sutuoktiniai kartu bendrai nebegyvena ir negalima tikėtis,
kad jie vėl pradės gyventi kartu. 2. Preziumuojama, kad santuoka faktiškai iširo, jeigu daugiau nei metus sutuoktiniai
netvarko bendro ūkio ir negyvena santuokinio gyvenimo. 3. Teismas, savo sprendimu nutraukdamas santuoką,
patvirtina ir sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje sutuoktiniai turi aptarti savo
nepilnamečių vaikų ir vienas kito išlaikymo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir dalyvavimo juos auklėjant
klausimus bei kitas savo turtines teises ir pareigas. Sutarties turinys įtraukiamas į teismo sprendimą. Iš esmės
pasikeitus aplinkybėms (vieno buvusio sutuoktinio liga, nedarbingumas ir kt.), buvę sutuoktiniai arba vienas iš jų gali
kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo. 4. Jeigu sutartis dėl santuokos
nutraukimo pasekmių prieštarauja viešajai tvarkai ar iš esmės pažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno
sutuoktinio teises ir teisėtus interesus, teismas sutarties netvirtina, o bylą dėl santuokos nutraukimo sustabdo, kol
sutuoktiniai sudarys naują sutartį. Jeigu per šešis mėnesius nuo bylos sustabdymo dienos sutuoktiniai neįvykdo teismo
nurodymų dėl sutarties turinio, teismas prašymą palieka nenagrinėtą.
Santuoka vieno sutuoktinio prašymu, kuris paduodamas pareiškėjo gyvenamosios vietos apylinkės teismui, gali būti
nutraukta esant bent vienai iš šių sąlygų: 1) sutuoktiniai gyvena skyrium (separacija) daugiau nei vienerius metus; 2)
vienas sutuoktinis pripažintas teismo sprendimu neveiksniu po santuokos sudarymo; 3) vienas sutuoktinis teismo
sprendimu pripažintas nežinia kur esančiu; 4) vienas sutuoktinis atlieka laisvės atėmimo bausmę ilgiau nei vienerius
metus už netyčinį nusikaltimą. Neveiksnaus sutuoktinio interesais prašymą dėl santuokos nutraukimo gali paduoti jo
globėjas, prokuroras arba globos ir rūpybos institucija.

Santuokos nutraukimas abiejų ar vieno sutuoktinio prašymu.

Bendras sutuoktinių prašymas nutraukti santuoką paduodamas vieno iš sutuoktinių gyvenamosios vietos apylinkės
teismui. Jeigu sutuoktiniai neturi bendrosios gyvenamosios vietos, šios bylos priklauso nagrinėti vieno iš sutuoktinių
gyvenamosios vietos apylinkės teismui abiejų sutuoktinių pasirinkimu.
Kartu su prašymu dėl santuokos nutraukimo sutuoktiniai turi pateikti sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių.
Prašyme turi būti nurodyta sutuoktinių vardai, pavardės, adresai, santuokos sudarymo data, priežastys ir aplinkybės,
patvirtinančios, kad santuoka iširo ir t.t. prie jų turi būti pridėta santuokos liudijimas. Tokie prašymai nėra
apmokestinami žyminiu mokesčiu. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas skatina sutuoktinius santuokos nutraukimo ir
visus su tuo susijusius klausimus spręsti taikiai, sudarant sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių. Jeigu tokia
sutartis nepateikiama, teisėjas turi nustatyti sutuoktiniams terminą pareiškimo trūkumams pašalinti.
Prašyme turi būti nustatytos priežastys, dėl kurių, sutuoktinių manymu, jų santuoka iširo, ir nėra tikimybės, jog
šeimos santykiai bus atnaujinti. Tokios priežastys gali būti įvairios: faktinis šeimos santykių nutraukimas dėl
sutuoktinių charakterių skirtumo, sutuoktinių nesutarimai dėl bendrų lėšų naudojimo, savitarpio pareigų ir teisių,
šeimos planavimo, kito partnerio susiradimo ir t.t.

Prašymo turinys ir jo nagrinėjimas.

Prašyme turi būti nurodytas vienas iš šio kodekso CK numatytų santuokos nutraukimo pagrindų.
Prašyme taip pat privalo būti nurodyta, kaip pareiškėjas įvykdys savo pareigas kitam sutuoktiniui ir nepilnamečiams
vaikams. Jeigu sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų, prašyme turi būti nurodyta, kur šie gyvens, kas juos išlaikys. Kai
kitas sutuoktinis yra neveiksnus, pareiškėjas turi nurodyti, kaip bus užtikrintas tokio sutuoktinio išlaikymas. Jeigu yra
bendro sutuoktinių turto, turi būti nurodyti pareiškėjo reikalavimai dėl bendro turto padalijimo. Sutuoktinių vedybų
sutartis, kur išspręsti jų tarpusavio turtiniai kausimai taip pat turi būti pateikta kartu su pašymu.
Prašyme taip pat turi būti nurodyti Civilinio proceso kodekse numatyti duomenys.
11
Sutuoktinio prašymas dėl santuokos nutraukimo nagrinėjamas supaprastinto proceso tvarka.
Jeigu byla nagrinėjama dėl santuokos nutraukimo pagal vieno sutuoktinio prašymą numatyto CK taikinimo priemonės
netaikomos. Tai reiškia, kad teismas neturi teisės iki 6 mėn. terminą sutuoktiniams susitaikyti ir šiam laikotarpiui
sustabdyti bylos nagrinėjimą. Tokia išimtis yra padaryta dėl 2 priežasčių: 1) tam tikrais atvejais objektyviai
neįmanoma taikyti sutaikinimo procedūros; 2) kai kada sutaikinimo procedūra yra netikslinga dėl gana ilgo
sutuoktinių gyvenimo skyrium.
Teismas, atsižvelgdamas į vieno sutuoktinio amžių, santuokos trukmę, sutuoktinių nepilnamečių vaikų interesus, gali
atsisakyti nutraukti santuoką, jeigu santuokos nutraukimas padarytų esminės turtinės ar neturtinės žalos vienam
sutuoktiniui ar jų nepilnamečiams vaikams. Šių kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Nagrinėjant konkrečią bylą, teismas
gali atsižvelgti ir į kitas svarbias aplinkybes.
4. Kitas sutuoktinis arba jo globėjas turi teisę pareikšti, kad santuoka iširo dėl prašymą padavusio sutuoktinio kaltės,
ir reikalauti, kad teismas santuoką nutrauktų dėl pareiškėjo kaltės. Jeigu tokį prašymą teismas pripažįsta pagrįstu,
santuoka nutraukiama konstatuojant, kad ji iširo dėl santuokos nutraukimą inicijavusio sutuoktinio kaltės. Tačiau
teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, taip pat gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų
sutuoktinių kaltės.

Santuokos nutraukimas dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės. Kaltės nustatymo kriterijai. Kaltės prezumpcija.
CK yra įtvirtintas ištuokos, kaip sankcijos institutas. Santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės instituto
įteisinimas aiškinamas keliomis priežastimis: 1) santuoka yra sutartis, todėl kaip ir bet kuri kita sutartis, santuoka gali
baigtis arba šalims susitarus arba, kitai šaliai iš esmės pažeidus savo pareigas; 2) kai viena sutuoktinis iš esmės
pažeidžia savo santuokines pareigas, teisingumas reikalauja suteikti kitam – nukentėjusiajam sutuoktiniui tam tikrą
satisfakciją; 3) iš esmės pažeidusiam savo santuokines pareigas sutuoktiniui turi atsirasti atsakomybė; 4) kaltės
principo įvedimas į šeimos teisę turi prevencinę ir auklėjamąją reikšmę.
Sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką CK nustatytais pagrindais, jeigu ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio
kaltės.
2. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas,
numatytas CK, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Čia apibrėžta kaltės samprata, kuri šeimos
teisėje yra savita. Sutuoktinio pareigos: tai lojalumo, savitarpio pagarbos ir moralinės bei materialiosios paramos,
visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima kitos pareigos. Šių pareigų pažeidimas iš esmės yra jų nevykdymas; tai
elgesys, visiškai nepriimtinas atsižvelgiant į šeimos tikslu ir paskirtį visuomenėje. Sutuoktinio kaltės nebūtų, jeigu
šios pareigos būtų pažeistos ne iš esmės. Kaltės nebus ir kai nesutampa sutuoktinių požiūris į šeimos lėšų
panaudojimą, vaikų auklėjimą, tarpusavio lytinį gyvenimą ir pan. kaltės nėra ir kai sutuoktinis negali vykdyti
santuokinių pareigų dėl objektyvių priežasčių. Esminiu santuokinių pareigų pažeidimu taip pat laikytinas elgesys,
nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu: žiaurus elgesys su sutuoktiniu ar kitais šeimos nariais, seksualinis vaikų
išnaudojimas, naudojimas fizinės ir psichinės prievartos prieš artimus asmenins, santuokinė neištikimybė,
alkoholizmas, narkomanija, religinis fanatizmas ir pan.
3. Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba
yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius
metus visiškai ja nesirūpina. Visais šiais keturiais atvejais ieškovui pakanka įrodyti tik patį faktą, su kuriuo siejama
atsakovo kaltės prezumpcija. Įrodžius tokį faktą, pripažįstama, kad atsakovas yra kaltas dėl santuokos iširimo Tačiau
šios prezumpcijos yra nuginčijamos. Todėl atsakovas turi teisę įrodinėti, kad ieškovo nurodytų faktų iš tikrųjų nebuvo
arba, nors ir buvo, yra kitokių aplinkybių, kurios atsakovo kaltę arba apskritai paneigia, arba rodo esant ir ieškovo
kaltę.

Santuokos nutraukimo teisinės pasekmės kaltam sutuoktiniui.

Jeigu santuoka nutraukta dėl vieno sutuoktinio kaltės, tai santuokinis kaltas dėl santuokos nutraukimo, praranda tas
teises, kurias įstatymai ar vedybų sutartis suteikia, išsituokusiam asmeniui, įskaitant teisę į išlaikymą.
Kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlikti turtinę žalą, susijusią su
santuokos nutraukimu, taip pat ir neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo. Ši nuostata netaikoma, jeigu
santuoka nutraukiat dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Šį klausimą teismas sprendžia tik sutuoktinio reikalavimu, bet ne
savo iniciatyva. Taigi sutuoktinis gali ir neįgyvendinti turimo teisės į žalos atlyginimą ir nereikalauti iš kalto
sutuoktinio atlyginti žalą. Turtinę žalą sudaro sutuoktinio nutraukimo patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su
bendro turto apsauga nuo neteisėtų kito sutuoktinio veiksmų, taip pat bendro turto vertės nustatymu ir panašios
išlaidos. Neturtinę žalą sudaro dvasiniai sutuoktinio išgyvenimai, jo patirtas fizinis ar emocinis skausmas dėl neteisėtų
ar amoralių kito sutuoktinio veiksmų, kuriais pasireiškė jo kaltė ir pan.
Kaltas dėl santuokos nutraukimo sutuoktinis, kai yra kito sutuoktinio reikalavimas, privalo grąžinti iš jo gautas
dovanas, išskyrus vestuvinį žeidą, jeigu vedybų sutartyje nenumatyta kas kita. Ši sankcija taikoma tik sutuoktinio
reikalavimu. Jeigu dovanoti daiktai perleisti sąžiningiems tretiesiems asmenims, sutuoktinis turi teisę reikalauti
priteisti iš kalto sutuoktinio dovanų vertę pinigais. Kai sutuoktiniai yra sudarę vedybų sutartį ir joje aptarti turtiniai
santuokos nutraukimo padariniai, įskaitant dovanų grąžinimą, taikos vedybų sutarties nuostatos.

12
Sutuoktinių taikinimas ir laikinosios apsaugos priemonės.
Taikinimas. Teismas privalo imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti. Tačiau sutuoktinių sutaikymo galimybės šiuo
atveju gali būti ribotos – šitai priklauso nuo to, kuo pasireiškia atsakovo kaltė, todėl tam tikrais atvejais sutaikinimo
priemonių gali ir nebūti imamasi.
2. Teismas privalo pasiūlyti sutuoktiniams taikiai išspręsti jų abiejų turtinius, vaikų išlaikymo ir auklėjimo klausimus,
taip pat kitas santuokos nutraukimo pasekmes sudarant sutartį. Jeigu sutuoktiniai pareiškia sutinką sudaryti tokią
sutartį, teismas turi atidėti bylos nagrinėjimą ir nurodyti, per kiek laiko būtina pateikti sutartį teismui. Teismas
patvirtina gautą sutartį ir perkelia jos turinį į tesimo sprendimą. Tokiu atveju pripažįstama, kad santuoka nutraukta
bendru abiejų sutuoktinių sutarimu.
Teismas taiko šio kodekso 3.54 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas priemones, išskyrus atvejus, kai jų taikymas gali
pakenkti reikalaujančio nutraukti santuoką sutuoktinio arba sutuoktinių nepilnamečių vaikų interesams.
Laikinosios apsaugos priemonės – tai dar prieš iškeliant civilinę bylą teismo taikomos prevencinės priemonės, kurių
tikslas yra apsaugoti turtinius ir neturtinius asmens interesus ir užkirsti kelią žalai šiems interesams. Kai taikomos jau
iškėlus civilinę bylą, apsaugos priemonės vadinamos ieškinio užtikrinimo priemonėmis.
Teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos
priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas.
2. Teismas gali taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones: 1) įpareigoti, esant galimybei, vieną sutuoktinį gyventi
skyrium; 2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; 3) įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti
kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu; 4) priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams
ar kitam sutuoktiniui; 5) areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui
klausimas, taip pat siekiant užtikrinti išlaikymo mokėjimą; 6) areštuoti vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų galima
užtikrinti teismo išlaidų atlyginimą kitam sutuoktiniui; 7) uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais
vaikais ar lankytis tam tikrose vietose.

Santuokos nutraukimo teisinės pasekmės.

Santuoka laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo ją nutraukti įsiteisėjimo dienos. Teismas per tris darbo
dienas po teismo sprendimo nutraukti santuoką įsiteisėjimo dienos privalo išsiųsti sprendimo kopiją teismo buvimo
vietos civilinės metrikacijos įstaigai, kuri įregistruoja santuokos nutraukimo faktą.
Santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo
bylos iškėlimo. Sutuoktinis, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, gali prašyti, kad teismas
nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie
faktiškai nustojo kartu gyventi.

Sandoriai, susiję su sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, kuriuos sudarė vienas sutuoktinis po bylos dėl
santuokos nutraukimo iškėlimo dienos, gali būti pripažinti negaliojančiais pagal kito sutuoktinio ieškinį, jeigu tas
sutuoktinis įrodo, kad sandoris buvo sudarytas turint tikslą pažeisti jo turtines teises, o trečiasis asmuo buvo
nesąžiningas.
Jeigu santuoka nutraukta dėl vieno sutuoktinio kaltės, tai sutuoktinis, kaltas dėl santuokos nutraukimo,
praranda tas teises, kurias įstatymai ar vedybų sutartis suteikia išsituokusiam asmeniui, įskaitant teisę į išlaikymą.
Kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę žalą, susijusią su
santuokos nutraukimu, taip pat ir neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo. Ši nuostata netaikoma, jeigu
santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Kaltas dėl santuokos nutraukimo sutuoktinis, kai yra kito sutuoktinio
reikalavimas, privalo grąžinti iš jo gautas dovanas, išskyrus vestuvinį žiedą, jeigu vedybų sutartyje nenumatyta kas
kita.. Jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, abu sutuoktiniai turi teisę reikalauti grąžinti vienas kitam
dovanotus nekilnojamuosius daiktus, jeigu nuo dovanojimo sutarties sudarymo nėra praėję daugiau kaip dešimt metų
ir nekilnojamasis daiktas nėra perleistas tretiesiems asmenims.
Sutuoktinis po santuokos nutraukimo gali pasilikti savo santuokinę arba iki santuokos turėtą pavardę. Jeigu
santuoka buvo nutraukta dėl vieno sutuoktinio kaltės, tai kito sutuoktinio reikalavimu teismas gali uždrausti kaltam
dėl santuokos iširimo sutuoktiniui pasilikti santuokinę pavardę, išskyrus atvejus, kai sutuoktiniai turi bendrų vaikų.
Jeigu gyvenamoji patalpa yra vieno sutuoktinio nuosavybė, teismas savo sprendimu gali nustatyti uzufruktą ir
palikti joje gyventi kitą sutuoktinį, jeigu su juo po santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai.
Uzufruktas nustatomas, kol vaikas (vaikai) sulaukia pilnametystės.
Jeigu šeimos gyvenamoji patalpa buvo nuomojama, teismas gali perkelti nuomininko teises sutuoktiniui, su
kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai arba kuris yra nedarbingas, o kitą sutuoktinį iškeldinti, jeigu jis yra
įpareigotas gyventi skyrium.

Buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymas

1. Teismas, priimdamas sprendimą dėl santuokos nutraukimo, priteisia išlaikymą to reikalingam buvusiam
sutuoktiniui, jeigu išlaikymo klausimai nenustatyti sutuoktinių sudarytoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo
pasekmių. Sutuoktinis neturi teisės į išlaikymą, jeigu jo turimas turtas ar gaunamos pajamos yra pakankami visiškai
save išlaikyti. 2. Preziumuojama, kad sutuoktiniui reikalingas išlaikymas, jeigu jis augina bendrą savo ir buvusio
13
sutuoktinio nepilnametį vaiką, yra nedarbingas dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės. 3. Sutuoktinis, kuris dėl
santuokos sudarymo ir bendrų šeimos interesų ar vaikų priežiūros negalėjo įgyti kvalifikacijos (baigti studijų), turi
teisę reikalauti iš buvusio sutuoktinio atlyginti mokymosi baigimo ar savo perkvalifikavimo išlaidas. 4. Sutuoktinis,
dėl kurio kaltės nutraukta santuoka, neturi teisės į išlaikymą. 5. Teismas, spręsdamas išlaikymo priteisimo ir jo dydžio
klausimus, privalo atsižvelgti į santuokos trukmę, išlaikymo reikalingumą, abiejų buvusių sutuoktinių turtinę padėtį,
jų sveikatos būklę, amžių, taip pat į jų darbingumą, nedirbančio sutuoktinio įsidarbinimo galimybes bei kitas svarbias
aplinkybes. 6. Išlaikymo dydis mažinamas ar priteisiamas tik laikinas išlaikymas arba atsisakoma priteisti išlaikymą,
jeigu yra bent viena iš šių aplinkybių: 1) santuokos trukmė buvo ne ilgesnė kaip vieneri metai; 2) sutuoktinis, turintis
teisę gauti išlaikymą, yra padaręs nusikaltimą kitam sutuoktiniui ar jo artimiesiems giminaičiams; 3) sutuoktinis,
turintis teisę gauti išlaikymą, savo sunkią materialinę padėtį sukūrė pats savo kaltais veiksmais; 4) išlaikymo
reikalaujantis sutuoktinis santuokos metu neprisidėjo prie bendro turto gausinimo ar tyčia kenkė kito sutuoktinio ar
šeimos interesams. 7. Teismas gali pareikalauti iš buvusio sutuoktinio, privalančio teikti išlaikymą kitam sutuoktiniui,
pateikti adekvatų šios prievolės įvykdymo užtikrinimą. 8. Išlaikymas priteisiamas nustatyto dydžio vienkartine pinigų
suma arba periodinėmis išmokomis (renta), mokamomis kas mėnesį, arba priteisiamas tam tikras turtas. 9. Kai
santuoka nutraukta pagal vieno sutuoktinio prašymą dėl kito sutuoktinio neveiksnumo, sutuoktinis, kurio iniciatyva
buvo nutraukta santuoka, privalo atlyginti neveiksnaus buvusio sutuoktinio gydymo ir priežiūros išlaidas, jeigu jos
nėra padengiamos iš valstybinio socialinio draudimo lėšų. 10. Teismo sprendimas priteisti išlaikymą yra pagrindas
steigti atsakovo turtui priverstinį įkeitimą (hipoteką). Jeigu buvęs sutuoktinis nemoka priteisto išlaikymo, išieškoma iš
jo turto įstatymų nustatyta tvarka. 11. Jeigu išlaikymas buvo priteistas periodinėmis išmokomis, tai, iš esmės
pasikeitus šio straipsnio 5 dalyje numatytoms aplinkybėms, bet kuris iš buvusių sutuoktinių gali reikalauti padidinti ar
sumažinti išlaikymo dydį ar apskritai nutraukti išlaikymo mokėjimą. Periodinės išmokos mokamos iki kreditoriaus
gyvos galvos ir kasmet indeksuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. 12. Kai buvęs
sutuoktinis, iš kurio priteistas išlaikymas, miršta, pareiga mokėti išlaikymą pereina jo įpėdiniams, kiek leidžia
paveldimas turtas, neatsižvelgiant į palikimo priėmimo būdą. 13. Kai buvęs sutuoktinis, kuriam priteistas išlaikymas,
miršta arba sudaroma nauja santuoka, išlaikymo mokėjimas nutraukiamas. Mirties atveju teisė reikalauti įsiskolinimo
ar dar nesumokėto išlaikymo pereina mirusiojo įpėdiniams. Nutraukus naują santuoką, įgyjama teisė reikalauti
atnaujinti išlaikymo mokėjimą, jeigu išlaikymo reikalingas sutuoktinis augina vaiką iš ankstesnės santuokos arba
prižiūri invalidą vaiką iš ankstesnės santuokos. Visais kitais atvejais sutuoktinio iš vėlesnės santuokos pareiga
išlaikyti kitą sutuoktinį atsiranda pirmiau nei tokia sutuoktinio iš ankstesnės santuokos pareiga.

7 tema. Sutuoktinių gyvenimas skyrium (separacija)

Sutuoktinių gyvenimo skyrium samprata.
Lietuvos šeimos teisės institutas – separacija. Tai tam tikra šeimos reorganizavimo forma, kai vieni sutuoktinių
terpusio šeimos teisiniai santykiai baigiasi, o kiti – išlieka. Reparacija laikoma pirmuoju žingsniu į ištuoką.
Pagrindinis separacijos ir ištuokos skirtumas, kad ištuokos atveju baigiasi visi sutuoktinių tarpusavio šeimos teisiniai
santykiai. Nutraukus santuoką bet kuris buvęs sutuoktinis gali sudaryti naują santuoką, įregistruoti partnerystę.
Separacijos atveju negalima sudaryti naujos santuokos ar įregistruoti partnerystės, nes santuokiniai tarpusavio
santykiai bent formaliai išlieka. Todėl net ir separacijos atveju asmuo laikomas susituokusiu. Kartu yra daug ištuokos
ir separacijos pranašumų: abiem atvejais baigiasi įstatyme ar sutartyje nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas,
nustoja galioti vedybų sutartis, sutuoktiniai privalo išspręsti turto padalijimo, tarpusavio išlaikymo, vaikų auklėjimo,
jų gyvenamosios vietos ir išlaikymo klausimus. Taigi separacijos atveju baigiasi bendras sutuoktinių gyvenimas kaip
šeimos gyvavimo pagrindas, t.y. jie nebetvarko bendro ūkio, nebeprisiima bendrų prievolių, baigiasi sutuoktinių
pareigos, kurios būdingos tik jiems gyvenant kartu: lojalumo pareiga, moralinės paramos pareiga, pergyvenęs
sutuoktinis netenka paveldėjimo teisės kitam sutuoktiniui mirus. Separacijai patvirtinti nėra būtina, kad sutuoktiniai
gyventų skyrium fiziniu požiūriu, t.y. skirtinguose butuose ar namuose. Ir patvirtinus separaciją sutuoktiniai gali likti
gyventi tame pačiame bute ar name. Tačiau tokiu atveju jie gyvena ne bendrai kaip šeima, o kiekvienas atskirai, t.y.
netvarko bendro ūkio ir negyvena santuokinio gyvenimo. Taigi separacija visada reiškia teisinį, bet ne visada – fizinį
sutuoktinių gyvenimą skyrium. Separacija patvirtinama dėl kelių priežasčių: 1) ji leidžia išsaugoti santuoką, o kartu –
ateityje galbūt ir šeimą. Separacija, skirtingai nuo ištuokos, nėra negrįžtamas dalykas. Sutuoktiniai, pagyvenę tam
tikrą laiką skyrium, gali atnaujinti bendrą gyvenimą ir šitaip išsaugoti šeimą. Todėl dažnai ji vadinama šeimos
reorganizavimo forma. Taigi separacijos institutas yra socialiai reikšmingas.
2) separacijos institutas leidžia nutraukti santuoką supaprastinta tvarka. Sutuoktiniai išgyvenę skyrium daugiau nei
vienus metus, turi teisę vienašališkai nutraukti santuoką supaprastinta tvarka.
3) Separacijos institutas leidžia išspręsti šeimos krizę teims sutuoktiniams, kurie dėl religinių priežasčių negali
nutraukti santuokos. Šitaip išsaugoma santuoka, tačiau sutuoktiniai gyvena skyrium, nes bendras jų gyvenimas dėl
vienokių ar kitokių priežasčių neįmanomas.

Prašymo dėl gyvenimo skyrium turinys.

Vienas sutuoktinis gali kreiptis su prašymu į teismą dėl gyvenimo skyrium patvirtinimo, jeigu dėl tam tikrų
aplinkybių, nors ir nepriklausančių nuo kito sutuoktinio, bendras jų gyvenimas tapo netoleruotinas (neįmanomas) arba

14
gali iš esmės pakenkti jų nepilnamečių vaikų interesams, arba sutuoktiniai nesuinteresuoti tęsti bendrą gyvenimą.
Gyvenimas skyriumi gali būti patvirtintas tiek dėl vieno, tiek dėl abiejų sutuoktinių kaltės, tiek neesant jų kaltės
Abu sutuoktiniai gali kreiptis su bendru prašymu į teismą dėl gyvenimo skyrium patvirtinimo, jeigu dėl gyvenimo
skyrium pasekmių jie yra sudarę sutartį, kurioje numato nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, jų išlaikymo ir
auklėjimo, taip pat sutuoktinių turto padalijimo ir tarpusavio išlaikymo klausimus.

Priešiniai reikalavimai.
1. Sutuoktinis, prieš kurį paduotas prašymas dėl gyvenimo skyrium, turi teisę paduoti priešinį reikalavimą dėl
santuokos nutraukimo. Tokia teise atsakovas gali pasinaudoti, kai sutuoktiniai nesutaria dėl separacijos, o atsakovas
nesuinteresuotas išsaugoti santuokos ir nori ją nutraukti. Tokiais atvejais atsakovas gali prašyti nutraukti santuoką ir
nurodyti esant abiejų sutuoktinių kaltę, kad santuoka iširusi arba prašyti ją nutraukti dėl to, jog ieškovas yra kaltas dėl
santuokos išrimo.
2. Sutuoktinis, kuriam yra iškelta byla dėl santuokos nutraukimo, turi teisę pareikšti priešinį reikalavimą dėl gyvenimo
skyrium. Tokia teise sutuoktinis gali pasinaudoti, kai yra suinteresuotas išsaugoti santuoką ir nenori jos nutraukti.
3. Jeigu vienas sutuoktinis reikalauja santuoką nutraukti, o kitas sutuoktinis reikalauja patvirtinti gyvenimą skyrium,
teismas gali santuoką nutraukti pripažindamas, kad ji nutrūko dėl abiejų ar vieno sutuoktinio kaltės, arba nustatyti
sutuoktinių gyvenimą skyrium. Reikalavimas patvirtinti gyvenimą skyrium tenkinamas, kai teismas padaro išvadą
esant tikimybę, kad sutuoktiniai ateityje atnaujins bendrą gyvenimą ir santuoka bus išsaugota. Teismas, manydamas,
kad santuokos neišsaugos net gyvenimo skyrium patvirtinimas, gali atmesti reikalavimą patvirtinti separaciją ir
patenkinti kito sutuoktinio reikalavimą nutraukti santuoką. Tokiu atveju, atsižvelgiant į reikalavimo nutraukti
santuoką turinį, santuoka nutraukiama konstatavus arba vieno sutuoktinio, arba abiejų sutuoktinių kaltę.

Šios kategorijos bylų nagrinėjimas ir išspęstini klausimai.

1. Byla dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium nagrinėjama ieškinio teisenos tvarka. Tačiau jeigu abu sutuoktiniai sutaria
dėl separacijos ir sudaro sutartį dėl gyvenimo skyrium padarinių, jų bendras prašymas patvirtinti separaciją turėtų
būti nagrinėjamas ypatingąja teisena.2. Teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių nepilnamečių vaikų, taip pat į vieno
sutuoktinio interesus, privalo imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti. 3. Teismas prireikus gali taikyti šio kodekso
3.65 straipsnyje nurodytas laikinąsias apsaugos priemones.
1. Teismas, priimdamas sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium, privalo nustatyti, su kuriuo iš jų lieka gyventi
jų nepilnamečiai vaikai, taip pat išspręsti vaikų išlaikymo ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimo auklėjant
vaikus klausimus. Sutuoktinių sudarytą sutartį dėl gyvenimo skyrium padarinių teismas patvirtina ir jos sąlygas įrašo į
teismo sprendimą.
2. Jeigu yra svarbių priežasčių, teismas gali laikinai nustatyti vaikų gyvenamąją vietą pas kitus asmenis ar vaikų
globos (rūpybos) institucijoje. Tokia priemonė gali būti taikoma teik teismo iniciatyva, tiek vieno sutuoktinio
prašymu. Taip pat tokia priemonė gali būti taikoma, kai sutuoktinių gyvenimas skyriumi patvirtinamas dėl priežasčių,
keliančių grėsmę nepilnamečių vaikų sveikatai, darniai dvasinei ir psichologinei jų raidai. Ši laikinoji apsaugos
priemonė taip pat gali būti taikoma siekiant apsaugoti vaikus nuo tarp jų tėvų esančios emocinės, psichologinės
įtampos separacijos bylos nagrinėjimo laikotarpiu. Tokia laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikoma, kol teismas
nusprendžia dėl vaikų gyvenamosios vietos.
3. Sprendžiant klausimą, kuriam iš sutuoktinių tikslinga palikti teisę gyventi šeimos gyvenamojoje patalpoje,
pirmenybė turi būti teikiama tam sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai ar kuris yra nedarbingas.
Tačiau nedarbingam sutuoktiniui, dėl kurio netinkamo elgesio patvirtinamas gyvenimas skyrium, negalima suteikti
pirmumo teisės likti gyventi šeimos genamojoje patalpoje, nepriklausančioje jam nuosavybės teise.
4. Kai sutuoktiniai yra sudarę sutartį dėl gyvenimo skyrium pasekmių, teismas šią sutartį patvirtina, jeigu sutartis
neprieštarauja viešajai tvarkai ar iš esmės nepažeidžia nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teisių ir teisėtų
interesų. Patvirtinęs sutartį, teismas jos turinį įrašo į sprendimą.
5. Jeigu po teismo sprendimo įsiteisėjimo iš esmės pasikeičia aplinkybės, reikšmingos sprendžiant sutuoktinių
gyvenimo skyrium klausimus, bet kuris sutuoktinis turi teisę reikalauti, kad teismas apsvarstytų ankstesnį sprendimą
ir, atsižvelgdamas į iš esmės pasikeitusias aplinkybes, išspręstų kitaip išvardytus klausimus: sutuoktinių tarpusavio
išlaikymo, vaikų išlaikymo, vaikų gyvenamosios vietos. Tai gali būti vieno sutuoktinio liga, nedarbingumas,
nepilnamečių vaikų liga ir kitos svarbios aplinkybės, lemiančios teisę į išlaikymą, jo dydį, vaikų gyvenamosios vietos
nustatymą.

Gyvenimo skyrium teisinės pasekmės.

1. Kai teismas priima sprendimą dėl gyvenimo skyrium, baigiasi sutuoktinių bendras gyvenimas, tačiau kitos
sutuoktinių teisės ir pareigos išlieka, išskyrus šio kodekso numatytas išimtis.
2. Gyvenimas skyrium neturi įtakos sutuoktinių teisėms ir pareigoms jų nepilnamečiams vaikams, tačiau kai kurios su
vaikais susijusios tėvų teisės gali baigtis ar būti modifikuotos. Nepilnamečiai vaikai gali būti atskirti nuo sutuoktinio,
dėl kurio netinkamo elgesio patvirtinta separacija, jam gali būti uždrausta su jais matytis ir pan.

15
3. Priimdamas sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium, visais atvejais teismas privalo išspręsti sutuoktinių
bendro turto padalijimo klausimus, jeigu šie klausimai nenustatyti sutuoktinių vedybų sutartyje. Toks reikalavimas
privalo būti nurodytas prašyme patvirtinti gyvenimą skyrium, išskyrus atvejus, kai sutuoktiniai neturi bendro turto.
4. Gyvenimas skyrium sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo bylos iškėlimo. Tačiau
sutuoktinis, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl gyvenimo skyrium, gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog
gyvenimas skyrium sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo
kartu gyventi.
5. Jeigu po teismo sprendimo dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium vienas jų miršta, tai pergyvenęs sutuoktinis išsaugo
visas teises, kurias įstatymai suteikia pergyvenusiam sutuoktiniui, išskyrus atvejus, kai pergyvenęs sutuoktinis teismo
sprendimu yra pripažintas kaltu dėl gyvenimo skyrium. Ta pati taisyklė taikoma ir kai sprendimą dėl gyvenimo
skyrium priima teismas pagal bendrą abiejų sutuoktinių prašymą, jeigu sutuoktinių sutartyje nenumatyta ko kita.
Tačiau pergyvenęs sutuoktinis negali paveldėti mirusio sutuoktinio turto.

Gyvenimo skyrium pabaiga.

1. Gyvenimas skyrium baigiasi, jeigu sutuoktiniai vėl pradeda kartu gyventi ir bendras gyvenimas patvirtina jų
ketinimą kartu gyventi nuolat. Gyvenimas skyrium baigiasi, kai teismas priima sprendimą, kuriuo patenkinamas
bendras sutuoktinių prašymas dėl gyvenimo skyrium pabaigos ir kuriuo panaikinamas ankstesnis teismo sprendimas
dėl gyvenimo skyrium. Prašymas tenkinamas, jeigu sutuoktiniai pateikia teismui įrodymus, patvirtinančius, kad jie
atnaujino bendrą gyvenimą ir ketina toliau gyventi kaip šeima. Tokiu atveju teismas panaikindamas ankstesnį
sprendimą dėl gyvenimo skyrium kartu priima sprendimą panaikinti separaciją. Įsiteisėjus tokiam teismo sprendimui
sutuoktiniams atsiranda svarbių teisinių padarinių.
2. Sutuoktiniams atnaujinus bendrą gyvenimą, jų turtas lieka atskirtas tol, kol jie sudaro naują vedybų sutartį ir
pasirenka naują turto teisinį režimą. Sutuoktinių, kuria panaikinus separaciją nesudaro naujos vedybų sutarties, turtui
taikomas sutuoktinių turto teisinis režimas.
3. Gyvenimo skyrium pabaiga tretiesiems asmenims sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jeigu sutuoktiniai sudaro
naują vedybų sutartį ir ją įregistruoja. Ši norma taikytina tik jeigu sutuoktiniai iki separacijos buvo sudarę vedybų
sutartį. Patvirtinus gyvenimą skyrium bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės baigiasi.
4. Jeigu sutuoktinių gyvenimas skyrium tęsiasi daugiau kaip vienerius metus po teismo sprendimo įsiteisėjimo, bet
kuris sutuoktinis gali reikalauti santuoką nutraukti. Tačiau tai yra sutuoktinių teisė, o ne pareiga. Ir separacijai
trunkant ilgiau nei vienus metus galimi kitokie jos transformavimosi variantai.

8 tema. Bendrosios nuostatos (sutuoktinių turtinės teisės ir pareigos)

Sutuoktinių turto teisinio režimo rūšys: įstatyminis ir sutartinis.
Sudarę santuoką, vyras ir moteris įgyja specifinį teisinį statusą t.y. tampa sutuoktiniais, kart – asmenines neturtines ir
turtines teises ir pareigas. Turtinės sutuoktinių teisės ir pareigos yra gana išsamiai išdėstytos CK. Turtinių sutuoktinių
santykių reglamentavimas CK gerokai išsiplėtė. Didesnę teisinio reglamentavimo apimtį lėmė teik pati turtinių
santykių esmė, tiek didesnio šios srities teisinio apibrėžtumo poreikis siekiant užtikrinti pačių sutuoktinių ir trečiųjų
asmenų teisėtus interesus. CK reguliuojami turtiniai santykiai gali būti kelių kategorijų: a) sutuoktinių santykiai dėl jų
turimo turto; b) sutuoktinių civilinės atsakomybės pagal turtines prievoles santykiai; c) sutuoktinių tarpusavio
materialiojo išlaikymo (alimentiniai) santykiai.
Viena didžiausių CK naujovių yra tai, kad sutuoktiniai įgijo teisę sutartimi reguliuoti tarpusavio turtinius santykius.
Pastarąjį sutuoktiniai gali pasirinkti sudarydami vedybų sutartį.
Ties įstatymuose, tiek sutartyse nustatytam sutuoktinių turto teisinio režimo reglamentavimui yra skirti atskiri CK
skirsniai.
Jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, jų turtui taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis rėžimas. Tokius
pat padarinius sukels ir vedybų sutarties pripažinimas negaliojančia ar nutraukimas.
Sutuoktiniai, sudarydami vedybų sutartį, turi teisę savo nuožiūra nustatyti savo turto teisinį rėžimą. Vedybų sutarties
sąlygos, prieštaraujančios imperatyvioms įstatymų normoms, gerai moralei arba viešajai tvarkai, yra niekinės ir
negalioja. Šie trys sutarties negaliojimo pagrindai, kaip vieni iš bendrųjų sandorio negaliojimo pagrindų, numatyti
kituose CK str.

Šeimos turto samprata. Turtas, sudarantis šeimos turtą. Šeimos turto registras.
Pagrindinis šeimos turto instituto tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų ir silpnesniojo sutuoktinio teises ir teisėtus
interesus. Šeimos turtas turi būti naudojamas tik bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Jeigu vienas ar abu
sutuoktiniai naudoja šeimos turtą nesilaikydami šio reikalavimo, tai asmuo, krio interesai pažeidžiami, turi teisę
ginčyti pažeidėjo veiksmus ir reikalauti pripažinti atitinkamus sandorius negaliojančiais.
Šeimos turtas yra šis turtas, nuosavybės teise priklausantis vienam arba abiem sutuoktiniams:
a) šeimos gyvenamoji patalpa, reikia laikyti tokią patalpą, kurioje šeima iš tikrųjų gyvena. Kitaip tariant,
gyvenamosios patalpos sąvoka yra ne teisinė, bet faktinė ir apima visas patalpas, kuriose gyvenama, įskaitant
namus, butus, sodo namelius, gyvenamuosius vagonėlius ir pan. pažymėtina, kad šeimos turtu pripažįstama ik
ta gyvenamoji patalpa, kurioje šeima gyvena. Šeimos turtu vienintelė šeimos gyvenamoji patalpa
16
 pripažįstama. Nesvarbu koks jos faktinis statusas. Kilus ginčui, kokią patalpą pripažinti šeimos gyvenamąja
patalpa ir atitinkamai šeimos turtu, būtina vadovautis ir sutuoktinių nepilnamečių vaikų interesais.
b) kilnojamieji daiktai, skirti šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti, įskaitant baldus, išskyrus meno kūrinius,
kolekcijas ir namų bibliotekas.
Be turto, priklausančio nuosavybės teise vienam ar abiem sutuoktiniams prie šeimos turto priskiriama ir teisė naudotis
šeimos gyvenamąja patalpa. Tokia teisė gali atsirasti nuomos, panaudos ar uzufrukto pagrindu.
Šeimos turtas įgyja šeimos turto teisinį statusą nuo santuokos įregistravimo dienos. Vis dėl to panaudoti šį faktą prieš
sąžiningus trečiuosius asmenis sutuoktiniai gali tik jeigu nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešame registre kaip
šeimos turtas. Tai reiškia, kad neatsižvelgiant į įregistravimo viešame registre faktą, kiekvienas sutuoktinis turi teisę
reikalauti, kad kitas sutuoktinis įgyvendintų savo nuosavybės teises į šeimos gyvenamąją patalpą, laikydamasis tam
tikrų ribojimų. Sandoriai u sąžiningais trečiaisiais asmenimis dėl teisių į šeimos gyvenamąją patalpą varžymo gali būti
nuginčyti ar šeimos gyvenamosios patalpos priskyrimo prie šeimos turto faktas gali būti kitaip panaudotas prieš
sąžiningus trečiuosius asmenis tik jeigu šeimos gyvenamoji patalpa viešame registre buvo nurodyta kaip šeimos
turtas. Jeigu šitai nebuvo padaryta, trečiasis asmuo, kol nėra įrodyta kitaip, bus laikomas sąžiningu, t.y. nežinojusiu ir
neturėjusiu žinoti apie gyvenamosios patalpos priskyrimą prie šeimos turto, todėl šio fakto prieš tokį asmenį
sutuoktiniai negalės panaudoti. Tik įrodžius, kad trečiasis asmuo buvo nesąžiningas, t.y. žinojo arba turėjo žinoti, kad
gyvenamoji patalpa yra šeimos turtas, nors viešame registre šitai ir nebuvo nurodyta, sandoris galės būti pripažintas
negaliojančiu ar gyvenamosios patalpos priskyrimo prie šeimos turto faktas panaudotas prieš trečiąjį asmenį.
Pažymėtina, kad vienintelė šeimos gyvenamoji patalpa viešame registre gali būti įregistruota tiek abiejų sutuoktinių
bendru, tiek vieno iš jų prašymu. Viešam registrui atsisakius padaryti tokį įrašą, galima kreiptis į teismą dėl registro
įpareigojimo atlikti tokią registraciją.

Šeimos turto teisinis režimas: asmeninės sutuoktinio nuosavybės, nekilnojamojo turto, kreditorių reikalavimų
nukreipimas į šeimos turtą. Sandoriams dėl nekilnojamo daikto, kuris yra šeimos turtas, sudaryti reikalingas
teismo leidimas.
Šeimos turto teisinis režimas atsiranda tik sudarius santuoką ir turtiniams sutuoktinių tarpusavio santykiams galioja,
kol ši baigiasi, pripažįstama negaliojančia ar patvirtinama separacija. Š.t.t.r. netaikomas sugyventinių bendrai įgytam
ir naudojamam turtui, bendram turtui asmenų, kurie kartu gyvena neįregistravę partnerystės. Sugyventinių,
įregistravusių partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, teises saugo specialiosios normos, ribojančios teisę disponuoti
bendrai naudojamu turtu. Jeigu santuoka nutraukiama, bet sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų š.t.t.r. lieka galioti
nepilnamečiams vaikams. Ta pati taisyklė taikytina ir kai nepilnametis vaikas gyvena tik su vienu iš tėvų. Toks
aiškinimas grindžiamas šeimos turto instituto tikslais ir įstatymų leidėjo ketinimais.
Šeimos turto teisinio režimo esmė: toks turtas gali būti naudojamas, valdomas ar juo disponuojama CK Šeimos teisės
knygos nustatyta tvarka. Kadangi šeimos gyvenamoji patalpa yra esminė materialioji šeimos gyvavimo prielaida,
įstatymų leidėjas griežčiausiai riboja nuosavybės teisės į gyvenamąją patalpą įgyvendinimas. Visų pirma sutuoktinis
savo nekilnojamojo daikto, priskiriamo prie šeimos turto nuosavybės teisę gali perleisti, įkeisti ar kitaip varžyti teises į
jį tik gavęs kito sutuoktinio rašytinį sutikimą. Be to, jeigu sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų nekilnojamojo daikto,
kuris yra šeimos turtas, sandoriams sudaryti būtinas teismo leidimas. Šis reikalavimas taikomas ir kai vienintelėje
šeimos gyvenamojoje patalpoje nepilnametis gyvena su savo išsituokusia motina (tėvu) ar su vienu iš tėvų, nesudarius
santuokos. Tiek sutuoktinio rašytinis sutikimas, tiek teismo leidimas sudaryti konkretų sandorį turi būti gautas prieš jį
sudarant.
Sutuoktinis turi teisę ginčyti be jo rašytinio sutikimo sudarytą sandorį. Sandorį sudarytą be teismo leidimo, turi teisę
ginčyti vaikas, tas iš vaiko tėvų, kuris nesudarė sandorio, arba vaiko ar jo tėvų įpėdiniai. Nepilnamečio interesais
ieškinį ginčydami be teismo leidimo sudarytą sandorį taip pat gali pareikšti valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija
ar prokuroras. Atkreiptinas dėmesys, kad sutuoktinio teisę ginčyti tokį sandorį riboja norma, numatanti sutuoktinių
galimybę panaudoti faktą esant šeimos turtą prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik jeigu nekilnojamasis daiktas
įregistruotas viešajame registre kaip šeimos turtas. Kita vertus, vaikų ir jų interesais ieškinį pareiškiančių asmenų teisė
ginčyti sandorį, net jeigu šeimos gyvenamoji patalpa nebuvo įregistruota viešame registre kaip šeimos turtas.
Numatyta papildoma garantija sauganti šeimos turtą nuo kreditorių išieškojimų, o būtent: pagal kreditorių
reikalavimus iš šeimos turto negali būti išieškoma, jeigu šie žinojo ar turėjo žinoti, kad sandorio sudarymas nesusijęs
su šeimos poreikių tenkinimu i prieštarauja šeimos interesams.
Visų pirma kreditoriui pateikus ieškinį dėl išieškojimo dėl šeimos gyvenamosios patalpos, būtina nustatyti, ar
sutuoktiniai šeimos turto faktą apskritai gali panaudoti prieš kreditorius. Pažymėtina, kad tokią teisę sutuoktiniai įgyja
tik jeigu gyvenamoji patalpa buvo įregistruota viešame registre kaip šeimos turtas arba, neesant tokios registracijos,
jeigu kreditorius yra nesąžiningas. Sąžiningai veikusio kreditoriaus galimybė išieškoti iš gyvenamosios patalpos, kuri
nebuvo įregistruota viešame registre kaip šeimos turtas ir pripažįstamas šeimos turtu.
Kreditoriaus galimybė išieškoti iš šeimos turto priklauso nuo to ir turi būti įrodyta, kad kreditorius žinojo ar turėjo
žinoti, jog: a) sudaromas sandoris nesusijęs su šeimos poreikių tenkinimu; b) prieštarauja šeimos interesams.
Kreditoriaus šių aplinkybių žinojimas ar turėjimas žinoti turi egzistuoti sudarant sandorį.
Sandoris susijęs su šeimos poreikių tenkinimu ar ne, reikia spręsti atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes.

17
Siekdamas užtikrinti veiksmingą šeimos turto teisinio rėžimo įgyvendinimą, įstatymų leidėjas nustatė draudimą
sutuoktiniams sutartyje keisti šeimos turto teisinį rėžimą ar jo sudėtį, nes normos, reglamentuojančios šeimos turto
teisinį statusą yra imperatyvios.

Šeimos turto teisinio režimo pabaigos pagrindai. Nepilnamečių vaikų teisių apsauga, naudojant šeimos turtą.
Turtiniams sutuoktinių santykiams taikytina teisė.
CK įvardyti trys šeimos turto teisinio režimo, taikomo turtiniams sutuoktinių tarpusavio santykiams, pabaigos
pagrindai: santuokos nutraukimas, jos pripažinimas negaliojančia ir separacija. Be to , turtiniams sutuoktinių
tarpusavio santykiams taikomas šeimos turto teisinis režimas taip pat baigiasi, kaip vienas sutuoktinis miršta arba
teismo sprendimu paskelbiamas mirusiu. Tačiau šeimos turto teisinis režimas net ir šiais atvejais lieka galioti
nepilnamečiams vaikams. Todėl, esant nepilnamečių vaikų, sandoriams susijusiems su nekilnojamuoju daiktu,
priskirtu prie šeimos turto, reikia teismo leidimo.
Net jeigu šeimos turto teisinis režimas baigiasi nurodytais pagrindais, numatytos gyvenamojo būsto garantijos
vaikams iki pilnametystės, o būtent: sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, teismo sprendimu gali
būti suteikta teisė naudotis šeimos turtu ar jo dalimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad nurodyta teismo teisė, bet ne pareiga nustatyti uzufruktą. Priimdamas atitinkamą
sprendimą, teismas privalo atsižvelgti, ar uzufrukto nustatymas atitinka nepilnamečio vaiko interesus, taip pat ar
vaiko interesų nebūtų galima apsaugoti kitokiu būdu.
Jeigu sutuoktiniai gyvenamąją patalpą nuomojasi yra numatyta galimybė, nustatyti uzufruktą nebus įmanoma
pasinaudoti, nes uzufruktą galima nustatyti tik daiktams, bet ne naudojimosi teisėms. Tokiu atveju CK teismui
suteikiama papildoma galimybė, pasibaigus šeimos turto teisiniam režimui, apsaugoti nepilnamečių vaikų teisę į
gyvenamąjį būstą: teismas sprendimu galės perkelti nuomininko teises sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi
nepilnamečiai vaikai. Tokios pačios garantijos numatomos ir nedarbingam sutuoktiniui. Nors kalbama tik apie
nuomininko teisių perkėlimą, tačiau pagal analogiją gali būti taikoma ir perkeliant teises naudotis gyvenamąja patalpa,
atsirandančia kitokiais pagrindais.
Teismui leidžiama priteisti sutuoktiniui, kuris lieka gyventi šeimos gyvenamojoje patalpoje, kartu su nepilnamečiais
vaikais, namų apyvokos daiktus, skirtus šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti.

9 tema. Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas

Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės samprata.
Turtas sutuoktinių sudarytas sudarius santuoką, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Įstatymų nustatytas sutuoktinių
turto teisinis režimas taikomas, jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties. Sutuoktiniams bendrosios jungtinės
nuosavybės teise gali priklausyti bet koks turtas, galintis būti civilinių teisių objektu, išskyrus tą, kuris išimtas iš
civilinės apyvartos ar kurio civilinė apyvarta yra ribota.
Turtas tampa bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe sudarius santuoką. Bendrąja jungtine nuosavybe netampa kartu
gyvenančių, bet nesusituokusių asmenų įgytas turtas. Sugyventinių, įregistravusių partnerystę įstatyme nustatyta
tvarka, bendrai įgytas ir naudojamas turtas taip pat nelaikomas bendrąja jungtine nuosavybe.
Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė reiškia, kad sutuoktinių turto dalys nėra nustatytos. Konkrečios
sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto dalys nustatomos tik padalijus nuosavybę.
Nuosavybės bendrumas reiškia, kad kiekvienas sutuoktinis turi lygias teises bendrą turtą valdyti, naudoti ir juo
disponuoti CK nustatyta tvarka.
Esant susituokus įgytas turtas tampa bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nesvarbu, kieno vardu jis įgytas. Ginčo
atveju nė vienas sutuoktinis neprivalo įrodyti susituokus įgyto turto bendrumo, nes galioja prezumpcija, kad turtas yra
bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, jog jis yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė.
Sutuoktinių turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė
nėra pasibaigusi kitokiu būdu.

Turtas, kuris pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe

Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama:
a) turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu;
b) pajamos ir vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto;
c) pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas,
būtinas sutuoktinio profesinei veiklai;
d) įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po
santuokos sudarymo. Jeigu iki santuokos sudarymo įmonė nuosavybės teise priklausė vienam sutuoktiniui, tai
bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė po santuokos sudarymo yra iš įmonės veiklos ar kitokio verslo gautos
pajamos ir įmonės vertės padidėjimas.
e) pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip
pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos
sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama ir kt.)

18
Yra įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodytos, jog jis yra
asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė. Ši prezumpcija labai svarbi, kai sutuoktiniai nesutaria dėl konkretaus turto
priskyrimo prie bendrosios ar asmeninės nuosavybės kategorijos. Siekdamas teisinio apibrėžtumo ir atsižvelgdamas į
šeimos gyvenimo bendrumą, įstatymų leidėjas tokiu atveju ginčijamą turtą priskiria prie bendrosios jungtinės
nuosavybės ir šitaip sudaro galimybę jį dalijant atsižvelgiant į abiejų sutuoktinių interesus. Be abejo, kiekvienas
sutuoktinis gali, pateikęs atitinkamų įrodymų, ginčyti nurodytą prezumpciją. Bendrumo prezumpciją galima paneigti
ir įrodyti asmeninės nuosavybės teisę tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatyme leidžiami liudytojų
parodymai arba turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, jog jis yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė.
Turtas, registruojamas viešuose registruose, priskiriamas prie bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės. Viešu
laikytinas toks registras, kuriame padaryti įrašai teisės aktų yra pripažįstami patvirtinančiais nuosavybės teisę į
konkrečios rūšies turtą. Reikalavimas registruoti turtą viešuose registruose paprastai nustatomas esant viešajam
interesui kontroliuoti jo civilinę apyvartą, siekiant apsaugoti tiek savininkų, tiek trečiųjų asmenų interesus ir užtikrinti
teisinį apibrėžtumą.
Įstatymų leidėjas numato, kad kaip turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame
registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Net įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, turtas pripažįstamas bendrąja
jungtine nuosavybe, jeigu registre šitaip ir nurodyta. Bent vienas iš minėtų įrašų yra būtina sąlyga, kad viešame
registre registruojamam turtui būtų galima taikyti turto bendrumo prezumpciją. Turtas, viešame registre įregistruotas
tik vieno sutuoktinio vardu, bus laikomas asmenine jo nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Sutuoktinis, kuris nėra
viešame registre nurodytas kaip turto savininkas, turi teisę kreiptis į atitinkamą registrą dėl duomenų pakeitimo, o
šiam atsisakius tai padaryti – į teismą.
Jeigu turtas viešame registre įregistruotas abiejų sutuoktinių vardu arba kaip bendroji jungtinė nuosavybė, tretieji
asmenys nebegali pagrįstai teigti nežinoję ar negalėję žinoti jį esant bendrąją jungtinę nuosavybę ir su tuo susijusių
ribojimų.

Asmeninė sutuoktinių nuosavybė. Turtas, kuris sudaro šią nuosavybę.

Asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas: 1) abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo;
2) sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra
nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn; 3) sutuoktinių asmeninio naudojimo
daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai); 4) intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisės, išskyrus
pajamas, gaunamas iš intelektinės veiklos; 5) lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, išskyrus lėšas
ir daiktus, skirtus verslui, kuriuo verčiasi abu sutuoktiniai bendrai; 6) lėšos, vieno sutuoktinio gautos kaip žalos
atlyginimas ar kitokia kompensacija už žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo, ir neturtinę žalą, tikslinė materialinė
parama ir kitokios išmokos, išimtinai susijusios tik su jas gavusio sutuoktinio asmeniu, teisės, kurių negalima perleisti
kitiems asmenims; 7) sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe
esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. 2.
Faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais
įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime
įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. 3. Asmeninis turtas, kurį vienas sutuoktinis laikinai
perduoda kitam sutuoktiniui pastarojo asmeniniams poreikiams tenkinti, išlieka turtą perdavusio sutuoktinio asmeninė
nuosavybė.

Jo pripažinimas bendrąja jungtine nuosavybe

Teismui leidžiama pripažinti asmeninį sutuoktinio turtą bendrąja jungtine nuosavybe. Kai turtas priklausęs vienam
sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise, susituokus buvo iš esmės pagerintas bendromis sutuoktinių lėšomis arba kito
sutuoktinio lėšomis arba darbu. Sutuoktinis, siekiantis pripažinti asmeninį kito sutuoktinio turtą bendrąja jungtine
nuosavybe, turės įrodyti kelias aplinkybes. 1. Įstatyme reikalaujama nustatyti, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo
pagerintas iš esmės. T.y. vertinamasis kriterijus, kuris įstatyme detaliau neapibūdinamas ir paliekamas teismo
nuožiūrai. Spręsdamas dėl esminio pagerinimo, teismas turės atsižvelgti į tikrosios asmeninio turto vertės prieš
pagerinant ir pagerinus santykį. Kadangi turto vertę veikia ne tik jo techninė būklė ir parametrai, bet ir paklausa bei
pasiūla rinkoje, teismas turėtų atsižvelgti tik į tą turto vertės padidėjimą, kuris atsirado pagerinus.
2. Turi būti įrodyta, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas susituokus. Jeigu ši aplinkybė atsirado dar iki santuokos,
lėšų davęs sutuoktinis tiktai galės reikalauti pripažinti asmenį kito sutuoktinio turtą bendrąja daline nuosavybe
nustatant dalis proporcingai jų įnašų vertei.
3. Sutuoktinis, reikalaujantis pripažinti asmeninį kito sutuoktinio turtą bendrąja jungtine nuosavybe, turės įrodyti, kad
iš esmės turtas pagarėjo jo arba bendromis lėšomis, arba darbu nustatyti atliktų darbų vertę pagal juos atliekant
buvusias rinkos kainas.
Asmenine sutuoktinio nuosavybe bus pripažįstamas turtas, skirtas asmeniniams vieno sutuoktinio poreikiams tenkinti,
o būtent: sutuoktinio asmeninio naudojimo daiktai, daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, ir turtas įgytas
už asmenines sutuoktinio lėšas.
Bendrąją jungtine nuosavybe gali būti pripažintas išvardytas asmeniniams poreikiams tenkinti skirtas turtas, kuriam
įgyti, be asmeninių, panaudotos ir lėšos, esančios bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Šitai pripažinti
19
reikalaujantis sutuoktinis turės įrodyti, kad bendros lėšos, panaudotos turtui įsigyti, viršijo asmenines kito sutuoktinio
lėšas. Žinoma, dauguma sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktų priskiriami prie asmeninės nuosavybės atsižvelgiant
į jų paskirtį, ir teismas neturėtų pripažinti jų bendrąja jungtine nuosavybe, nors jiems įsigyti, kad būtų tenkinami
įprasti poreikiai, panaudotos vien bendros lėšos. Net jeigu asmeninio naudojimo daiktų įsigijimas peržengia protingas
įprastų poreikių ribas, teismas, užuot pripažinęs tokius daiktus bendrąja jungtine nuosavybe, verčiau priteistų
kompensaciją dėl bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimo. Kita vertus, vieno sutuoktinio už bendras lėšas
įsigytus daiktus, reikalingus asmeniniam verslui, kitas sutuoktinis galės visiškai pagrįstai reikalauti pripažinti bendrąja
jungtine nuosavybe, jeigu tam panaudotos bendros lėšos viršijo panaudotas asmenines lėšas. Jeigu ši sąlyga nėra
tenkinama, sutuoktinis galės reikalauti kompensacijos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimo.

Bendrosios jungtinės nuosavybės valdymo, naudojimo, disponavimo ja tvarka.

Turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu. 2.
Kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas, kai: 1) priimamas palikimas ar atsisakoma jį priimti; 2) atsisakoma sudaryti
sutartį; 3) imamasi neatidėliotinų priemonių bendram turtui apsaugoti; 4) pareiškiamas ieškinys dėl bendrosios
jungtinės sutuoktinių nuosavybės gynimo; 5) pareiškiamas ieškinys dėl savo teisių, susijusių su bendru turtu, gynimo
arba savo asmeninių teisių, nesusijusių su šeimos interesais, gynimo. 3. Preziumuojama, kad sutuoktinis sandorius
sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio
sutikimas. Išimtiniais atvejais, kai delsimas padarytų esminės žalos šeimos interesams, o kitas sutuoktinis negali
išreikšti savo sutikimo dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių, sandorį sutuoktinis gali sudaryti be kito sutuoktinio
sutikimo šio kodekso 3.32 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka. 4. Sandorius, susijusius su bendrąja jungtine
sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų suvaržymu, taip pat
sandorius dėl bendros įmonės perleidimo ar teisių į ją suvaržymo bei vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė
sutuoktinių nuosavybė, perleidimo ar teisių į juos suvaržymo gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus,
kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti. 5. Kiekvienas sutuoktinis turi
teisę be kito sutuoktinio sutikimo atidaryti banko depozitinę sąskaitą savo vardu ir laisvai disponuoti joje esančiomis
lėšomis, jeigu tos piniginės lėšos nebuvo perduotos bendrojon jungtinėn nuosavybėn. 6. Jeigu sandoris yra sudarytas
be kito sutuoktinio sutikimo, tai sutikimo sudaryti sandorį nedavęs sutuoktinis gali tokį sandorį patvirtinti per vieną
mėnesį nuo tos dienos, kai sužinojo apie sandorį. Iki sandorio patvirtinimo momento kita šalis gali sandorio atsisakyti.
Jeigu per vieną mėnesį sutuoktinis sandorio nepatvirtina, pripažįstama, kad sandoris yra sudarytas be kito sutuoktinio
sutikimo. Jeigu kita sandorio šalis žinojo, kad asmuo, su kuriuo jis sudaro sandorį, yra sudaręs santuoką, tai sandorio
ji gali atsisakyti tik tuo atveju, jeigu sutuoktinis melagingai pareiškė, kad kito sutuoktinio sutikimas sudaryti sandorį
yra.

Leidimas sudaryti sandorius ir įgaliojimas tvarkyti turtą.

1. Jeigu vienas sutuoktinis kitam neduoda sutikimo sudaryti sandorį, kuriam reikalingas sutuoktinio sutikimas, tai
suinteresuotas sutuoktinis gali kreiptis į teismą prašydamas teismo leidimo tokį sandorį sudaryti. Šiuo atveju
atsisakančio duoti sutikimą sutuoktinio motyvai gali būti įvairūs: jis gali manyti, kad norimas sudaryti sandoris gali
būti nenaudingas, arba tiesiog nenorėti jo sudaryti. Be abejo, sutikimo negavęs sutuoktinis vis tiek galės sudaryti
sandorį, nes kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus išimtinius atvejus, yra preziumuojamas ir kitai sandoriai šaliai
nebūtina juo domėtis. Vis dėlto jeigu kita sandorio šalis sužinotų apie sutuoktinių nesutarimus dėl sandorio sudarymo,
tai sudarius sandorį, kiltų jo nuginčijamo grėsmė: sutikimo nedavęs sutuoktinis, įrodęs kitos sandorio šalies
nesąžiningumą, galėtų reikalauti pripažinti sandorį negaliojančiu.
2. Teismas duoda leidimą sudaryti sandorį tik tuo atveju, jeigu suinteresuotas sutuoktinis įrodo, kad sandoris yra
būtinas šeimos arba bendro sutuoktinių verslo poreikiams tenkinti. Atkreiptinas dėmesys, kad ekonominė sandorio
nauda nėra pakankamas pagrindas teismui duoti leidimą, nes būtina įrodyti sandorio sudarymo būtinumą, t.y. kad jo
nesudarius būtų pažeisti šeimos ar bendro sutuoktinių verslo interesai.

Sandorių dėl bendrosios jungtinės nuosavybės nuginčijimas.

1. Sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo ir vėliau jo nepatvirtinti, gali būti nuginčyti pagal sutikimo
nedavusio sutuoktinio ieškinį per vienerius metus nuo tos dienos, kai jis sužinojo apie tokį sandorį, jeigu įrodoma, kad
kita sandorio šalis buvo nesąžininga.
2. Sandoriai, kuriems sudaryti buvo būtinas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas arba kurie galėjo būti sudaryti tik
abiejų sutuoktinių, gali būti pripažinti negaliojančiais, nesvarbu, ar kita sandorio šalis yra sąžininga ar nesąžininga,
išskyrus atvejus, kai vienas arba abu sutuoktiniai sudarydami sandorį panaudojo apgaulę arba kai jie valstybės
registrus tvarkančioms ar kitoms institucijoms ar pareigūnams suteikė neteisingų duomenų. Tokiais atvejais sandoris
gali būti pripažintas negaliojančiu tik tada, jei kita sandorio šalis yra nesąžininga.

Sutuoktinių dovanų teisinis režimas.

Sutuoktiniai turi teisę dovanoti vienas kitam turtą pagal CK normas, reglamentuojančias dovanojimo sutartį.
Sutuoktinis gali dovanoti turtą, kuris yra asmeninė jo nuosavybė arba priklauso jam ir kitam sutuoktiniui bendrosios
jungtinės nuosavybės teise. Vieno sutuoktinio dovanotas kitam sutuoktiniui asmeninis turtas taps asmenine
20
apdovanotojo nuosavybe, nebent dovanojimo sutartyje būtų nurodyta, kad turtas perduotas bendrojon jungtinėn
nuosavybėn. Taip pat gali dovanoti turtą, priklausantį jiems abiem b.j.n. teise. Tokiu atveju turtas gali pereiti tik
asmeninė apdovanotojo nuosavybėn.
Dovanotojo kreditoriams nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis sukelia teisines pasekmes tik įregistravus šią
sutartį viešame registre. Vis dėlto net ir neįregistravus sutarties viešajame registre nekilnojamojo daikto dovanojimas
sukels teisinius padarinius dovanotojo kreditoriams, jeigu bus įrodytas šių nesąžiningumas.
Apdovanotasis sutuoktinis atsako dovanotojo kreditoriams už dovanotojo prievoles, egzistavusias dovanojimo
sutarties sudarymo momentu, tačiau tik dovanoto turto verte. Jeigu dovanotas turtas žuvo ne dėl apdovanotojo
sutuoktinio kaltės, jo pareiga įvykdyti dovanotojo prievoles pasibaigia. Ši taisyklė turėtų būti taikoma ir natūralaus
daikto nusidėvėjimo atveju.

Bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigos pagrindai.

Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia šiais pagrindais:
1) mirus vienam iš sutuoktinių. Tokiu atveju kito sutuoktinio įgytas turtas bus laikomas asmenine jo nuosavybe.
2) vieną sutuoktinį paskelbus mirusiu ar pripažinus nežinia kur esančiu. Pirmuoju atveju paskelbto mirusiu
sutuoktinio dalis, įeinanti į b.j.n., paveldima kaip ir sutuoktiniui mirus. Antruoju atveju pripažinus vieną sutuoktinį
nežinia kur esančiu, kito sutuoktinio įgytas turtas bus laikomas asmenine nuosavybe, tačiau iki tol įgytas turtas liks
bendroji jungtinė nuosavybė. Be to tokiam turtui bus taikomas numatytos nežinia kur esančio fizinio asmens turto
apsaugos priemonės.
3) pripažinus santuoką negaliojančia. B.j.n. bus laikoma egzistavusia iki santuokos pripažinimo negaliojančia, o
paskui – pasibaigusia. Tokiu atveju b.j.n. bus dalijama pagal CK nustatytas taisykles, jeigu sutuoktiniai nebuvo sudarę
vedybų sutarties, arba pagal vedybų sutartį, jeigu ši buvo sudaryta.
4) nutraukus santuoką. Buvusių sutuoktinių įgytas turtas nebepriklausys b.j.n. teise. Susituokus įgytą turtą privalu
pasidalyti nutraukiant santuoką.
5) sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium (separacija). Turimo bendro turto padalijimo klausimą sutuoktiniai privalo
išspręsti sutartyje dėl gyvenimo skyrium teisinių padarinių arba turtą turi padalyti teismas.
6) teismo sprendimu padalijus bendrą turtą, nors santuoka išlieka ir separacija nepatvirtinama. Bet kuris sutuoktinis ar
jų kreditoriai gali kreiptis į teismą reikalaudami padalyti bendrą turtą. Teismo sprendimas taikomas tik konkrečiam
turtui ir baigiasi tik to turto b.j.n. teisė. Visas toliau gyvenant susituokus įgytas turtas bus laikomas b.j.n.
7) sutuoktinių susitarimu pakeitus įstatymų nustatytą turto teisinį režimą. Baigsis b.j.n. teisė tik to turto, kurį
sutuoktinai nurodė vedybų sutartyje. Sutuoktiniai savo susitarimu gali pakeisti tiek viso, tiek dalies turto teisinį
rėžimą.
8) kitais įstatymų nustatytais atvejais.

10 tema. Pagal sutartį nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas

Vedybų sutarties samprata. Jos sudarymo tvarka, forma ir turinys.
Vedybų sutartis yra sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po
santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium (separacija).
Vedybų sutartis gali būti sudaryta iki santuokos įregistravimo (ikivedybinė sutartis) arba bet kuriuo metu po
santuokos įregistravimo (povedybinė sutartis). Vedybų sutartis, sudaryta iki santuokos įregistravimo, įsigalioja nuo
santuokos įregistravimo dienos. Povedybinė sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo, jei sutartyje nenustatyta kitaip.
Nepilnametis gali sudaryti vedybų sutartį tik po santuokos įregistravimo. Sutuoktinis, kuris teismo sprendimu
pripažintas ribotai veiksniu, gali sudaryti vedybų sutartį tik tada, kai yra rašytinis jo rūpintojo sutikimas. Jeigu
rūpintojas sutikimo neduoda, sutuoktinio prašymu leidimą sudaryti vedybų sutartį gali duoti teismas.
Vedybų sutartis turi būti sudaryta notarine forma. Vedybų sutartis, taip pat jos pakeitimai turi būti įregistruoti vedybų
sutarčių registre, kurį tvarko hipotekos įstaigos, šio registro nuostatų nustatyta tvarka. Keisti vedybų sutartį galima tik
teismo leidimu. Vedybų sutarties pakeitimai neturi grįžtamosios galios. Vedybų sutartis ir jos pakeitimai prieš
trečiuosius asmenis gali būti panaudoti tik tada, jeigu sutartis ir jos pakeitimai buvo įregistruoti vedybų sutarčių
registre. Ši taisyklė netaikoma, jeigu sandorio sudarymo metu tretieji asmenys žinojo apie vedybų sutartį ar jos
pakeitimus
Sutuoktiniai turi teisę vedybų sutartyje numatyti, kad: 1) turtas, įgytas tiek iki santuokos, tiek gyvenant susituokus, yra
kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė; 2) turtas, kiekvieno sutuoktinio įgytas iki santuokos ir esantis jų asmeninė
nuosavybė, po santuokos įregistravimo tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe; 3) turtas, įgytas susituokus, yra
bendroji dalinė sutuoktinių nuosavybė. Sutuoktiniai vedybų sutartyje gali nustatyti, kad viena iš šio straipsnio 1 dalyje
numatytų turto teisinio režimo rūšių bus taikoma visam turtui arba tik tam tikrai jo daliai ar tik konkretiems daiktams.
Sutuoktiniai vedybų sutartyje gali nustatyti tiek esamo, tiek būsimo turto teisinį režimą. Sutuoktiniai vedybų sutartyje
gali nustatyti teises ir pareigas, susijusias su turto tvarkymu, tarpusavio išlaikymu, dalyvavimu tenkinant šeimos
reikmes ir darant išlaidas, taip pat turto padalijimo būdą ir tvarką, jei santuoka nutraukiama, bei kitus klausimus,
susijusius su sutuoktinių tarpusavio turtiniais santykiais. Vedybų sutartyje numatytas sutuoktinių teises ir pareigas gali
riboti tam tikras terminas, arba pareigų ir teisių atsiradimas ar pabaiga gali būti siejami su sutartyje numatytos sąlygos
įvykdymu ar neįvykdymu.
21
Negaliojančios vedybų sutarties sąlygos.
Negalioja vedybų sutarties sąlygos, kurios: 1) prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, gerai moralei arba
viešajai tvarkai; 2) keičia turto, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė arba jų bendroji jungtinė nuosavybė, teisinį
režimą jeigu sutuoktiniai yra pasirinkę turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą; 3) pažeidžia CK
įtvirtintą sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės lygių dalių principą; Ši norma taikoma tik jeigu sutuoktiniai
vedybų sutartyje pasirenka b.j.n. teisinį rėžimą.4) riboja sutuoktinių teisnumą ar veiksnumą; 5) reglamentuoja
sutuoktinių asmeninius neturtinius santykius; 6) nustato ar keičia sutuoktinių asmenines teises ir pareigas jų vaikams;
7) riboja ar atima iš sutuoktinio (sutuoktinių) teisę į išlaikymą; 8) riboja ar atima iš sutuoktinio (sutuoktinių) teisę
kreiptis į teismą; 9) keičia turto paveldėjimo tvarką ar sąlygas

Vedybų sutarties pakeitimas, nutraukimas ir pabaiga.

Vedybų sutartis gali būti pakeista ar nutraukta bendru sutuoktinių susitarimu bet kuriuo metu tokia pačia forma, kokia
yra nustatyta jai sudaryti. Toks susitarimas turi būti įformintas raštu ir patvirtintas notaro
Vedybų sutarties pakeitimas ar nutraukimas prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudotas tik tada, jeigu vedybų
sutarties pakeitimas ar nutraukimas yra įregistruotas vedybų sutarčių registre. Ši taisyklė netaikoma, jeigu sandorio
sudarymo metu tretieji asmenys žinojo apie vedybų sutarties pakeitimą ar nutraukimą.
Vieno sutuoktinio reikalavimu vedybų sutartis gali būti pakeista ar nutraukta teismo sprendimu, kai CK numatyti
sutarties pakeitimo ar nutraukimo pagrindai. 4. Vieno ar abiejų sutuoktinių kreditoriai, kurių teises pažeidė vedybų
sutarties pakeitimas ar nutraukimas, turi teisę per vienerius metus nuo tos dienos, kai sužinojo apie vedybų sutarties
pakeitimą ar nutraukimą, ginčyti tokį pakeitimą ar nutraukimą teismo tvarka ir reikalauti pažeistų teisių atkūrimo.
Vedybų sutartis baigiasi nutraukus santuoką ar sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium, išskyrus tas prievoles, kurios
pagal vedybų sutartį išlieka ir po santuokos nutraukimo ar sutuoktiniams gyvenant skyrium. Vedybų sutarties pabaiga
registruojama vedybų sutarčių registre. Su šio fakto įregistravimu siejama galimybė panaudoti vedybų sutarties
nutraukimą prieš sąžiningus trečiuosius asmenis.

Šios sutarties pripažinimas negaliojančia.

Kadangi vedybų sutartis yra viena iš civilinių sutarčių rūšių jei taikomi ne tik specialūs negaliojimo pagrindai, bet ir
bendrieji sandorių negaliojimo pagrindai. Tai reiškia, kad visos vedybų sutarties ar jos dalies negaliojimas gali būti
grindžiamas aplinkybėmis numatytomis CK pirmoje dalyje. Sutuoktinio reikalavimu teismas vedybų sutartį gali
pripažinti visiškai ar iš dalies negaliojančia, jeigu sutartis iš esmės pažeidžia sutuoktinių lygiateisiškumo principą ir
vienam iš sutuoktinių yra labai nepalanki. Pažymėtina, kad šis negaliojimo pagrindas sutuoktiniui yra palankesnis, nes
numato švelnesnę įrodinėjimo pareigą, o būtent: sutuoktinis tiesiog privalės įrodyti, jog sutartis pažeidžia sutuoktinių
lygiateisiškumo principą ir jam yra labai nepalanki, tačiau jam nereikės įrodyti, kad jis vedybų sutartį sudarė dėl
susiklosčiusių aplinkybių.
Taip pat siekiama užtikrinti sutuoktinių kreditorių teises ir šiems suteikiama galimybė ginčyti vedybų sutartį dėl jos
fiktyvumo, t.y. kai sutuoktiniai ją sudarė ne siekdami įprastų tokioms sutartims teisinių padarinių, o tik norėdami
apgauti savo kreditorius ar pabloginti jų galimybes patenkinti savo reikalavimus.

11 tema. Civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles

Sutuoktinių civilinės atsakomybės pagal turtines prievoles samprata. Prievolės, vykdomos iš bendro
sutuoktinių turto.
Tokios prievolės gali atsirasti sudarius įvairius sandorius, padarius žalos ar įgijus turto arba sutaupius be pagrindo.
Atsižvelgiant į prievolės pobūdį, atsiradimo laiką ir kitus veiksnius, atsakomybė pagal prievoles gali tekti tiek abiem
sutuoktiniams, tiek vienam iš jų. Be to, prievolės gali būti vykdomos tiek iš bendro, tiek iš asmeninio sutuoktinių
turto. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros. Asmeninėmis laikomos prievolės, kurias sutuoktinis
įgyja savarankiškai. Bendrosios prievolės yra tokios, kurias įgyja abu sutuoktiniai dažniausiai šeimos interesais.
Iš bendro sutuoktinių turto vykdomos šios prievolės: 1) prievolės, susijusios su turto, įsigyto sutuoktinių bendrojon
nuosavybėn, suvaržymais, buvusiais iki šio turto įsigijimo momento arba atsiradusias po jo įsigijimo; 2) prievolės,
susijusios su bendro turto tvarkymo išlaidomis; 3) prievolės, susijusios su šeimos namų ūkio išlaikymu; 4) prievolės,
susijusios su teismo išlaidų atlyginimu, jeigu byla buvo susijusi su sutuoktinių bendru turtu arba šeimos interesais; 5)
prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio
vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo,
jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais; 6) solidariosios sutuoktinių prievolės. Kiekvienas sutuoktinis turi teisę
sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą. Pagal prievoles,
kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas, išskyrus atvejus, kai
sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga. Solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas
sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems
šeimos poreikiams tenkinti. Sutuoktiniai, prisiimdami ir vykdydami prievoles, susijusias su šeimos poreikių
tenkinimu, privalo elgtis lygiai taip pat apdairiai ir rūpestingai, kaip ir priimdami ir vykdydami savo asmenines
prievoles
22
Atsakomybė pagal vieno iš sutuoktinių prievolę.
Išieškoti pagal vieno sutuoktinio prievoles, atsiradusias iš sandorių, sudarytų po santuokos įregistravimo be kito
sutuoktinio sutikimo, galima iš bendro turto sutuoktinio dalies, jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka
turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė.
Teismo išlaidos atlyginamos iš asmeninio sutuoktinių turto, jeigu byla nebuvo susijusi su bendru sutuoktinių turtu ar
šeimos interesais. Šeimos interesai konkrečiai neapibrėžiami, tačiau juos turėtų nustatyti teismas, atsižvelgdamas į
konkrečios bylos aplinkybes. Be to, orientacinis šeimos interesus atitinkančių sandorių sąrašas pateikiamas CK,
nurodant, kad kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus šeimos namų ūkiui išlaikyti ir vaikų
auklėjimui bei švietimui užtikrinti.

Sutuoktinių atsakomybės atribojimas.

Jeigu sutuoktiniai vedybų sutartyje numatė, kad turtas, įgytas tiek iki santuokos įregistravimo, tiek ir susituokus, yra
vieno ir kito asmeninė nuosavybė, jie pagal savo prievoles atsako tik savo asmeniniu turtu. Pagal bendras prievoles ir
prievoles šeimos interesais sutuoktiniai tokiais atvejais atsako solidariai t.y. kreditorius turi teisę reikalauti, kad
prievolę įvykdytų teik abu sutuoktiniai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.
Sutuoktiniai nėra laikomi vienas kito garantais ar laiduotojais pagal prievoles, kurios atsiranda valdant, naudojant
turtą, kuris yra vieno ir kito asmeninė nuosavybė, ar disponuojant tokiu turtu. Kita vertu, sutuoktiniams nedraudžiama
tapti vienas kito laiduotojais ar garantais bendrąja CK nustatyta tvarka.

Teisė į kompensaciją.
Jeigu iš bendro sutuoktinių turto buvo sumokėtos baudos už vieno sutuoktinio padarytus teisės pažeidimus, taip pat
atlyginta žala, padaryta vieno sutuoktinio veiksmais, tai kaltas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės
nuosavybės sumažėjimą. Jį sudarys iš bendro turto sumokėtos baudos ar atlygintos žalos dydis. Tokiems
reikalavimams bus taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.
Jeigu sandoris buvo sudarytas tik vieno sutuoktinio asmeniniams poreikiams tenkinti ir įvykdytas pasinaudojant turtu,
kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tai tas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės
nuosavybės sumažėjimą.

23
 Šeimos teisė
I DALIS. BENDROSIOS NUOSTATOS
1 TEMA. Santuokos ir šeimos istorinės raidos doktrinos šeimos teisės moksle
2 TEMA. Šeimos teisės samprata. Šeimos teisės principai
3 TEMA. Šeimos teisiniai santykiai
I DALIES Praktinės užduotys (1-3 TEMOS)
II DALIS. SANTUOKA
4 TEMA. Santuokos sudarymas
5 TEMA. Santuokos negaliojimas
6 TEMA. Santuokos pabaiga
7 TEMA. Sutuoktinių gyvenimas skyrium (separacija)
II DALIES Praktinės užduotys (4-7 TEMOS)
III DALIS. SUTUOKTINIŲ TURTINĖS TEISĖS IR PAREIGOS
8 TEMA. Bendrosios nuostatos
9 TEMA. Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas
10 TEMA. Pagal sutartį nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas
11 TEMA. Civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles
12 TEMA. Turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, padalijimas
III DALIES Praktinės užduotys (8-12 TEMOS)
IV DALIS. VAIKŲ IR TĖVŲ TARPUSAVIO TEISĖS IR PAREIGOS
13 TEMA. Giminystė ir svainystė
14 TEMA. Vaiko kilmės nustatymas (legitimacija)
15 TEMA. Tėvų valdžios įgyvendinimas
16 TEMA. Tėvų teisės ir pareigos, susijusios su jų vaikams priklausančiu turtu
17 TEMA. Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos
IV DALIES Praktinės užduotys (13-17 TEMOS)
V DALIS. ĮVAIKINIMAS
18 TEMA. Įvaikinimo sąlygos ir tvarka
V DALIES Praktinės užduotys (18 TEMA)
VI DALIS. KITŲ ŠEIMOS NARIŲ TEISĖS IR PAREIGOS
19 TEMA. Bendro gyvenimo neįregistravus santuokos teisinis reglamentavimas
20 TEMA. Kitų šeimos narių tarpusavio išlaikymo pareigos
IV DALIES Praktinės užduotys (19-20 TEMOS)
VII DALIS. GLOBA IR RŪPYBA
21 TEMA. Bendrosios nuostatos
22 TEMA. Nepilnamečių globa ir rūpyba
23 TEMA. Pilnamečių globa ir rūpyba
VII DALIES Praktinės užduotys (21-23 TEMOS)
VIII DALIS. CIVILINĖS BŪKLĖS AKTŲ REGISTRAVIMAS
24 TEMA. Civilinės būklės ir civilinės būklės akto samprata
25 TEMA. Gimimo registravimas
26 TEMA. Tėvystės pripažinimo ir tėvystės nustatymo registravimas
27 TEMA. Įvaikinimo registravimas
28 TEMA. Santuokos registravimas
29 TEMA. Santuokos nutraukimo registravimas
30 TEMA. Vardo, pavardės, tautybės pakeitimo registravimas
31 TEMA. Mirties registravimas
32 TEMA. Civilinės būklės aktų atkūrimas, papildymas ir ištaisymas
33 TEMA. Civilinės būklės aktų įrašų ir jų keitimo dokumentų saugojimas
VIII DALIES Praktinės užduotys (24-33 TEMOS)

I DALIS. BENDROSIOS NUOSTATOS

1 TEMA. Santuokos ir šeimos istorinės raidos doktrinos šeimos teisės moksle

1
2 TEMA. Šeimos teisės samprata. Šeimos teisės principai
3 TEMA. Šeimos teisiniai santykiai
I DALIES Praktinės užduotys (1-3 TEMOS)

1 TEMA. Santuokos ir šeimos istorinės raidos doktrinos šeimos teisės moksle

Įvadas

Kiekvieno instituto analizė negali būti visapusiška neapžvelgus jo ištakų. Šeimos institutas, egzistavęs
visais žmonijos raidos etapais, taip pat negali būti išnagrinėtas ir pakankamai pažintas be jo istorinės
kilmės, raidos analizės. Šeima, kaip viena iš pagrindinių visuomenės būties organizavimo formų, gana
sunkiai bus suprantama nesusipažinus su santuokos ir šeimos formų raida. Keičiantis gamybos būdams,
kintant visuomenės santvarkoms, keitėsi ir žmonių bei bendruomenių santykiai, dviejų lyčių sugyvenimo
formos, moters statusas šeimoje ir visuomenėje, sutuoktuvių ir ištuokos formos. Tai kas vienu laikotarpiu
buvo laikoma priimtina ir dora, tas pats kitu laikotarpiu buvo neleistina. Žymūs mokslininkai ir tyrinėtojai
(Bachovenas, Morganas, Kunovas ir kt.)[1] įrodė, kad šeimos ne visuomet būta tokios, taip vadinamos
standartinės (branduolinės), kuri susidėtų iš tėvo, motinos ir vaikų; būta taip, kada tėvas nebuvo laikomas
šeimos nariu, ir kad santykiai tarp žmonos ir vyro, vaikų ir tėvų, seserų ir brolių, keitėsi besikeičiant
ekonominėms ir visuomeninėms gyvenimo sąlygoms.Tai yra šeimos istorinis pobūdis reiškiasi tuo, kad
santuokos ir šeimos formos vystėsi ir kito priklausomai nuo materialinių gėrybių gamybos būdo kitimo.
Analizuojant šią temą siekiama supažindinti studentą su egzistavusiomis šeimos ir santuokos formomis,
apžvelgiant kiekvienos jų ypatumus bei išryškinant skirtumus, tokiu būdu sukuriant prielaidas
savarankiškai studento interpretacijai dabartiniu metu egzistuojančių šeimos kūrimo formų ir
darinių.

Taigi santuokos ir šeimos istorines formas galima nagrinėti pagal tam tikras doktrinas: nesureguliuoti
santuokiniai lytiniai santykiai; kraujo giminystės šeima; punalualinė šeima; porinė šeima; monogaminė
šeima. Schema

2
Nesureguliuoti lytiniai santykiai

L.Morganas ištyrė raudonodžių Irokėzų giminystės sistema ir priėjo išvadą, o taip pat ir kt. tyrėjai
(F.Engelsas) kad kai žmogus pradėjo atsiskirti nuo gamtos, t.y. nuo to laiko, kai jis dar jokių produktų
negamino, o tik sugebėjo pasisavinti tai, ką pati gamta jam davė, žmonės galėjo gyventi tiktai didelėmis
grupėmis, tokiu būdu apsisaugodami nuo bado, žvėrių. Ir tam tikros tautelės viduje kiekvienas vyras
galėjo gyventi su kiekviena moterimi ir kiekviena moteris su kiekvienu vyru. Šiam žmonių gyvenimo
laikotarpiui buvo būdingi palaidi, nesureguliuoti santuokiniai lytiniai tarpusavio santykiai, neišskiriant
tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, t.y. kraujomaišoje. Tuo metu dar nebuvo nei santuokos, nei šeimos, buvo
gentis, kaip vienintelė ir nedaloma pirmykštės žmonių visuomenės ląstelė;ir jokių taisyklių, kurios
reguliuotų ar ribotų dviejų lyčių santykius nebuvo. Iš šios pirmykštės žmonijos būklės istorijos eigoje
išsivystė pirminės santuokos ir šeimos formos, t.y. iš nesureguliuotų santykių išsivystė grupinė santuokos
ir šeimos forma, kuriai būdinga – kraujo giminystės šeima ir punaluajinė šeima. Grupinė sšf – tai
pirmutinis lytinių santykių apribojimas, santykių suvaržymas, kuris pasireiškė draudimu įvairių kartų
giminėms lytiškai santykiauti - tokiu būdu įvyko pasidalinimas į dvi kartas.

Kraujo giminystės šeima

Tai pirminė, pati žemiausia šeimos forma. Jos esmę sudarė tai, kad santuokiniai santykiai susidarydavo
pagal kartas: visi seneliai ir senelės šeimos ribose buvo vienas kitam vyrai ir žmonos, o jų vaikai
tarpusavyje buvo vienas kitam vyrai ir žmonos. Pastarųjų vaikai sudarydavo jau trečią sutuoktinių ratą ir
t.t. Pagal šią šeimos formą broliai ir seserys, pirmojo, antrojo ir tolesniųjų laipsnių pusbroliai ir puseserės
tarpusavyje buvo broliai ir seserys ir kaip tik todėl visi vienas kitam vyrai ir žmonos, o jų vaikai – bendri
visų brolių ir seserų vaikai. Todėl vaikas vadindavo motinos vardu ne tik savo tikrąją motiną, bet ir visas
3
jos seseris, kurios tuo pačiu metu buvo taip pat ir jo motinos vyrų-brolių žmonomis. O tėvu- visus savo
motinos ir motinos seserų vyrus-brolius. Kai kurie mokslininkai (Kautskis, Kunovas) tvirtina, kad tuo
metu žodžiai „tėvas, motina, sesuo, duktė...“ reiškė ne tai, kaip dabar;tuomet minėti žodžiai tenurodę tai,
kad žmonės tautelės viduje buvo padalinti į amžiaus klases, ir reiškė tik įvairių kartų narius. Vaikai tuomet
priklausę ne motinai ir ne tėvui, bet visai tautelei. Tokiu būdu tautelės nariai buvo dalinami nežiūrint jų
priklausymo tam tikram tėvui/motinai, bet kuriai kartai (generacijai) priklausė. Taigi, čia santuokiniai
santykiai leidžiami tarp brolių ir seserų, bet draudžiami tarp tėvų ir vaikų. Ši aplinkybė ir skiria kraujo
giminystės šeimą nuo nesureguliuotų santuokinių santykių.

Punalualinė šeima

Antroji šeimos forma, pagal L.Morganą, tai šeima „Punalua“. Ši šeimos forma buvo surasta Havajų
salų tautelėse ir terminas reiškia „intymus“, „širdingas/artimas draugas“. Šios šeimos esmę sudaro tai, kad
grupė seserų yra grupės vyrų žmonos, bet iš šių vyrų tarpo išskiriami tikrieji broliai, gyvenantys vienoje
šeimoje su seserimis, t.y. tam tikras brolių ar pusbrolių skaičius turėjo tam tikrą skaičių bendrų žmonų ir
pastarieji vienas kitą vadino „Punalua“. Kaip minėjau, kraujo giminystės šeimos formos pažangus
pobūdis, palyginti su nesureguliuotais lytiniais santykiais, reiškėsi tuo, kad čia buvo panaikintas tėvų ir
vaikų lytinis gyvenimas. Punaluajinės šeimos pažangų pobūdį, palyginti su kraujo giminystės šeimos
forma, sudarė tai, kad šioje šeimoje buvo panaikintas brolių ir seserų lytinis gyvenimas. Lytinis
santykiavimas tarp tikrųjų brolių ir seserų (iš motinos pusės) panaikinamas palaipsniui ir tai tampa
taisykle, ko pasekoje uždraudžiami santuokiniai santykiai net šalutinėse giminystės linijose. Tai apriboja
kraujomaišą, kuri savo ruožtu pagreitino žmonių giminės vystymąsi.
Taigi eilės arba kelios eilės seserų tapdavo vienos bendruomenės branduoliu, o jų tikrieji broliai –
kitos bendruomenės moterų vyrais. Tarp tokių moterų ir vyrų nesusidarydavo tvirtų šeiminių bei ūkinių
santykių, nes vyrai ateidavo iš vienos šeimos į kitą tiktai dėl lytinių santykių, o gyveno ir dirbo savo
motinos šeimoje, kaip ir jų žmonų broliai gyveno savo šeimoje, bet lytinius santykius palaikė su kt. šeimos
moterimis. Tokie vyrai jokių pretenzijų į turtą šeimos, kurioje gyveno jų žmonos bei vaikai, neturėjo.
Esant tokiems santykiams tarp žmonų ir vyrų, nebuvo įmanoma nustatyti, kas yra vaiko tėvas(nes buvo
žinoma tiktai motina). Todėl šioje šeimoje vaikų kilmė, jų giminystė nustatoma ne pagal tėvą, bet pagal
motiną. Vaikai žinojo tiktai savo motinas. Mirus motinai, jos turtas likdavo jos vaikams, motinai, broliams
ir seserims. Visa ši grupė asmenų sudarė motinos giminę, kuri buvo atitinkamos genties dalis. Taip
susiformavo matriarchato epocha.
Matriarchatas – (lot.mater+ gr.arche – valdžia) viena pirmykštės visuomenės organizacijos formų;
svarbiausi požymiai: visuomenėje vyrauja moterys; turtas ir pareigos paveldima motinos linija; santuoka
matrilokalinė.

Porinė šeima

Vystantis visuomenei, keičiantis gamybos būdui, kito ir punaluajinė šeima: vis labiau siaurėjo ratas
asmenų, su kurias buvo galima palaikyti santuokinius santykius, nes tokie pusbrolių ir pusseserių, dėdžių
bei giminaičių ir t.t. tarpusavio santykiai palaipsniui buvo draudžiami. Dėl šios aplinkybės grupinė
santuoka darosi vis labiau negalima. Taigi be vis dar egzistuojančios grupinės santuokos, susidaro kitus
asmenis išskiriantys santykiai, atskirų porų susijungimas ilgesniam laikui, o kartu ir daugpatystė. Grupinė
santuoka ima nykti, vis daugiau įsigali, formuojasi nauja šeimos forma – porinė šeima.
Porinėje šeimoje vyras gyvena su viena žmona, daugpatystė bei atsitiktinė neištikimybė lieka vyrų
teisė, o iš moterų reikalaujama visam bendro gyvenimo laikui griežčiausios ištikimybės. Bet išsiskirti
kiekvienu momentu gali ne tik vyras, bet ir žmona. Išsiskyrusiųjų vaikai lieka prie motinos, t.y. išlieka
matriarchatas, nors paminėtina, kad atsiradus porinei santuokai, be tikrosios motinos atsiranda ir
abejotinas, bet tikrasis tėvas, kuris rūpinasi maistu šeimai, reikalingais darbo įrankiais ir įgyja teisę į šiuos
daiktus, jei tekdavo išsiskirti. Taigi šiai šeimos formai būdinga tai, kad santuokiniai ryšiai dar nėra griežtai
nusistovėję, bet kurio iš sutuoktinių reikalavimu jie lengvai nutraukiami.
Porinė šeima ima stiprėti, nes tobulėja gamybos įrankiai, kinta darbo pasidalijimas, atsiranda turto
kaupimas, kinta pats gyvenimo būdas, t.y. išsivysto gyvulininkystė, metalų apdirbimas, audimas,
kaupiams turtas priklauso giminei, bet be giminės turto atsiranda dar ir privatinė bandų nuosavybė, kuri
priklauso tam tikriems giminės asmenims, atskiroms šeimoms. Todėl atskiros šeimos tampa ne tik porine
šeima, bet ir ūkiniu vienetu giminės viduje. Taip porinė santuoka iš vidaus pradeda ardyti motinos gimine
4
pagrįstą visuomenę, kur kaip minėta, kilmė buvo vedama tik pagal moteriškąją liniją ir vyravo motininė
teisė, o turtas po tėvo mirties pereidavo ne jo vaikams, bet jo broliams, seserims, pastarųjų ar motinos
palikuonims. Jo paties vaikai buvo nušalinti nuo jo turto paveldėjimo, nes paveldima pagal motininę teisę.
Tokia padėtis prieštaravo porinės šeimos ir vyro interesams, bet kol kilmė vedama pagal motinos liniją, tol
visi turtai, sukaupti vyro rankose ir pakeitę vyro faktinę padėtį šeimoje, nepereina jo vaikams. Dėl šių
priežasčių ir buvo panaikinta motininė teisė, kuriai žlugus pereinama prie monogaminės šeimos formos.
Paminėtina, kad pereinamoji stadija iš porinės šeimos į monogamiją – patriarchatas – gr.patriarchas-
protėvis, gimininėje visuomenėje-giminės pradininkas, galva; pirmykštės visuomenės ekonominių,
socialinių ir teisinių santykių visuma, kur svarbiausias bruožas – vyrų viešpatavimas gamyboje,
visuomenėje, šeimoje.
Tačiau šiuo laikotarpiu vyravo poligamija („poli“-gausuma; „gamos“ gr. vedybos; daugpatystė),
kurios formos yra poliginija bei poliandrija.
Poliandrija - grupinės santuokos forma - vienos moters santuoka su keliais vyrais (dažnai su
broliais) vienu metu; kaip išimtis buvo žinoma Indijoje, Tibete. Abi šios santuokos formos nebuvo
visuotinai vyraujančios, nes jos abi kurioje nors šalyje kartu neegzistavo.
Poliginija paplitusi musulmonų šalyje kur laikomasi Korano. Korane leidžiamų vienu metu turėti
žmonų skaičius apribojamas keturiomis. Tačiau toje pačioje eilutėje yra keliama sąlyga: vyras, norintis
vesti antrą, trečią ar ketvirtą žmoną, turi būti garantuotas, kad galės išlaikyti ją, su ja susilauktus vaikus ir
jau turimą (turimas) žmoną (žmonas) bei vaikus. Esminė vedybų sąlyga išlieka ekonominė: turtingesnis
vyras gali turėti ir daugiau žmonų. Musulmonų teisininkai pridėjo dar vieną formalią sąlygą: „jau esanti
(esančios) žmona (žmonos) turi duoti savo sutikimą dėl naujos santuokos.“ Tačiau poliginija, nors legali,
islamo istorijoje nebuvo paplitusi, išskyrus atskirus periodus ir kraštus. Praktikuojama ji buvo daugiausia
valdovų bei politinio ir religinio elito.

Monogaminė šeima

Monogamija arba vienpatystė (vienas vyras ir viena žmona) - tai moderniosios visuomenės
gyvenimo forma ir vienas labiausiai paplitusių santuokos ir šeimos santykius reguliuojančių principų. Šiuo
metu absoliuti dauguma valstybių yra įtvirtinusios vienpatystę. Iki monogamijos žmonija vystėsi daugelį
amžių, o visos kitos žmonijos istorijoje egzistavusios šeimos formos buvo tik trumpalaikiai reiškiniai. Nuo
bendruomeninės, grupinės santuokos žmonių ratas siaurėjo, kol liko tik pora. Pasak J.Jačkonienės
vienpatystė „...laikoma ne tik santuokinių ir šeimos santykių pažanga, bet ir tam tikra socialinės higienos
priemone siekiant apsaugoti sutuoktinių ir jų palikuonių sveikatą, skatinti gerąsias žmogaus savybes,
pavyzdžiui, atsakomybę, savitarpio supratimą ir pagalbą".
Ji yra pagrįsta vyro viešpatavimu su aiškiai išreikštu tikslu – gimdyti vaikus, kurių kilmė iš tėvo
neabejotina, ir šis kilmės neabejotinumas yra reikalingas tam, kad vaikai galėtų paveldėti tėvo turtą.. Ji
atsiranda dėl naujų socialinių bei ekonominių sąlygų:
1) visuomeninė gamyba pasiekia tokį lygį, kad pagaminama daugiau nei suvartojama, ir susidariusį
likutį giminėje pradeda savintis atskiros porinės giminės šeimos;
2) porinė šeima, pasisavindama likutį, tampa tam tikru ūkiniu vienetu giminėje ir tuo pačiu save
priešpastato giminei;
3) vyras šeimoje užima viešpataujančią padėtį, nes dėl darbo pasidalijimo jis pradeda užsiiminėti
gyvulininkyste, žemdirbyste, amatais, o tai duoda daug įvairių materialinių gėrybių, o žmona lieka namų
ūkyje;
4) porinė šeima, dėl šių aplinkybių buvusi tiktai santuokine ląstele, gimininėje santvarkoje, tampa
savarankiška ūkine ląstele, užima nepriklausomą padėtį giminės atžvilgiu ir suskaldo/suardo pačią
gimininę santvarką;
5) gentis, giminė užleidžia vietą šeimai, kuri iš esmės skiriasi nuo porinės šeimos giminėje.
Kalbant apie Lietuvos šeimos teisės raidą, reikia paminėti, kad jau Lietuvos Statutuose buvo
nustatyti monogaminės, bažnytine santuoka pagrįstos šeimos pagrindai. Pagal Trečiąjį Lietuvos Statutą
„vyras, susituokęs antrąkart ir žinojęs, jog yra gyva pirmoji žmona, buvo laikomas nusikaltėliu ir
baudžiamas mirties bausme.“ Tokia bausmė buvo taikoma tik už bažnytinėje santuokoje buvusio vyro
daugpatystę. Jau galiojant statutams, šalia bažnytinės santuokos egzistavo ir faktinė arba neįteisinta
santuoka.
Šiuolaikinėse teisės sistemose deklaruojama sutuoktinių teisinė lygybė. Sociologijos moksle dar
išskiriama egalitarinė šeimos forma. Tačiau skirtingai nei teisiniame reguliavime, faktinis vyro ar moters
5
vaidmuo dažniausiai sąlygojamas visuomenės kultūros ir papročių. Atsižvelgiant į tai, moderniose
valstybėse vyro ir moters vaidmuo yra panašus, o griežtas pareigų pasiskirstymas yra retas reiškinys.

Kontroliniai klausimai:

1. Kokie yra skirtumai tarp kraujo giminystės ir punalualinės šeimos formų?

2. Kokie yra matriarchato požymiai?
3. Kokia šeimos forma būdinga XXI a. ir kokie jos ypatumai?
4. Kaip galėtumėte apibūdinti sąvokas: poliginija, poliandrija, endogamija, egzogamija.5. Ar galėjo
vyrauti poliandrija ir poliginija toje pačioje vietovėje vienu metu?

__________________________________________________________

[1] Purėnienė L. Jungtuvės ir išsiskyrimai. Kaunas, 1932

2 TEMA. Šeimos teisės samprata. Šeimos teisės principai

Įvadas

Šios temos potemės: šeimos teisės sąvoka, šeimos teisė kaip Lietuvos teisės sistemos sudėtinė dalis.
Šeimos teisės ir civilinės teisės santykio problema. Šeimos teisės funkcijos. Šeimos teisės
reglamentuojamų asmeninių neturtinių ir turtinių santykių samprata. Šeimos santykių teisinio reguliavimo
metodas. Šeimos teisės šaltiniai. Įstatymų ir teisės analogija šeimos teisėje. Šeimos subjektinių teisių
įgyvendinimas ir gynimas. Ieškinio senatis šeimos teisėje.
Šeimos santykių teisinio reglamentavimo principai: 1) monogamijos; 2) santuokos savanoriškumo; 3)
sutuoktinių lygiateisiškumo; 4) prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos gynimo; 5) vaikų auklėjimo
šeimoje; 6) motinystės visokeriopos apsaugos; 7) kiti reglamentavimo principai.
Atskirų potemių analizės tikslas – suteikti žinių nagrinėjamais klausimais, sudarant studentui
galimybę vėliau jas pritaikyti sprendžiant praktines užduotis bei analizuojant konkrečias situacijas,
reikalaujančias alternatyvių sprendimų konstravimo.

Prieš formuluojant šeimos teisės sąvoką, svarbu nustatyti, jos dalyką, kadangi tiek šeimos teisę,
tiek ir kitas teisės šakas charakterizuoja teisinio reguliavimo dalykas bei metodas.
Teisės teorijoje teisinio reguliavimo dalykas suprantamas kaip visuma giminingų visuomeninių
santykių, reglamentuojamų teisės normomis. Konkretinti teisinio reguliavimo sritį – tai klausti, kokie
socialiniai santykiai ir kokiu mastu patenka į teisinio reguliavimo sritį, t.y. reguliuojami vienos ar kitos
teisės šakos. Teisės normomis pirmiausia reguliuojami tie žmonių santykiai, kurie turi pirmaeilės reikšmės
apsaugoti arba įgyvendinti žmogaus teises. Atsižvelgiant į tai, teisinio reguliavimo dalyko (šiuo atveju –
šeimos teisės dalyko) analizė apima 1) visuomeninių santykių, sudarančių visumą pastarojo dalyko, esmės
ir specifinių požymių atskleidimą/išryškinimą, ir 2) šių santykių dalyvių bendrą charakteristiką.
Pažymėtina, kad šeimos teisės reguliavimo dalyku yra ne pati šeima (kurios sampratas
nagrinėsime kitoje temoje), o santykiai susiklostantys tarp šeimos narių. Tačiau ne visi šeimoje
egzistuojantys santykiai yra reguliuojami teisės normomis (pvz. meilė, pagarba, dvasiniai ryšiai tarp
sutuoktinių bei kt.šeimos narių), pastarieji yra grindžiami doroviniais įsitikinimais, moralės normomis ir
dėl savo specifiškumo daugelis jų nepatenka į šeimos teisės reguliavimo sritį. Taigi Šeimos teisė išskiria iš
šeimoje egzistuojančių santykių visumos tam tikrus santykius, kurie ir sudaro šeimos teisės dalyką.
Teisiniu požiūriu šeimos santykiai gali būti asmeniniai neturtiniai ir turtiniai. Tai yra, šeimos
santykiai klasifikuotini į dvi grupes: santykiai, susiklostantys tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų, kitų šeimos
narių, t.y. vidiniai šeimos santykiai, ir santykiai, susiklostantys tarp šeimos (jos narių) ir trečiųjų (fizinių ar
juridinių) asmenų, - išoriniai šeimos santykiai. Vidiniai ir išoriniai šeimos santykiai yra nevienodos
prigimties: šeimos narius sieja tiek turtiniai, tiek ir asmeniniai neturtiniai santykiai.

Asmeniniai neturtiniai santykiai

Tai tokie visuomeniniai santykiai, kurie susidaro tarp sutuoktinių, sutuoktinių ir jų vaikų bei kitų
šeimos narių. Jie neturi ekonominės vertės, t.y. negali būti išreikšti pinigine forma. Pastarieji santykiai tarp
6
sutuoktinių susiformuoja jiems įgyvendinant savo teises bei laisves – nepriklausomumą renkantis pavardę
sudarant santuoką bei ją nutraukiant, sprendžiant tėvystės bei motinystės, vaikų auklėjimo bei kt. šeimos
gyvenimo klausimus, taip pat santykiai, atsirandantys realizuojant vaiko teisę gyventi ir būti auklėjamam
šeimoje, bendrauti su kt. šeimos nariais. Asmeniniai neturtiniai šeimos santykiai užima pagrindinę vietą,
jie turi lemiamą pobūdį šeimos gyvenime, kuriame susipina biologiniai ir socialiniai, materialiniai ir
dvasiniai, doroviniai ir psichologiniai procesai. Todėl šeimos santykiai yra specifinis teisinio reguliavimo
dalykas, į kurį nukreipta ne tik teisės, bet ir moralės, ideologijos, religijos jėga ir įtaka. Toks didelis šių
santykių vaidmuo šeimos gyvenime aiškinamas tuo, kad jie susiję su meile, pagarba, pasitikėjimu,
moraline tarpusavio parama, žmonių giminės pratęsimu, vaikų auklėjimu, t.y. per šiuos santykius reiškiasi
intymiosios žmogiškojo gyvenimo pusės, nematerialinės vertybės ir interesai. Iš sutuoktinių, tėvų ir vaikų,
kt.šeimos narių asmeninių neturtinių tarpusavio santykių atsiranda turtiniai santykiai, kurie neatsikriamai
susiję su šeimos nariais, yra priklausomi nuo šių santykių.↓

Turtiniai santykiai

Tai tokie visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų, kitų šeimos narių
iš asmeninių neturtinių santykių dėl materialinių vertybių valdymo, naudojimo ir disponavimo jomis, taip
pat dėl materialinės paramos/išlaikymo teikimo. Turtiniai santykiai, sudarantys šeimos teisės dalyką, savo
ruožtu gali būti suskirstyti į:1) turtiniai santykiai dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių
nuosavybė, valdymo, naudojimo ir disponavimo juo/turtiniai santykiai dėl turto, kuris yra sugyventinių
bendrai įgytas ir naudojamas; 2) turtiniai santykiai dėl materialinės paramos teikimo vienas kitam tiek
esant santuokoje, tiek ją nutraukus įstatymo numatytais atvejais; 3) turtiniai tėvų ir vaikų, kitų šeimos
narių santykiai dėl materialinės paramos teikimo įstatymo numatytais pagrindais ir sąlygomis. Daugelis
autorių laikosi nuomonės, kad asmeniniai neturtiniai santykiai turi prioritetą prieš turtinius, kadangi
pastarieji yra glaudžiai susiję su jais ir jų atsiradimo pagrindas būtent asneninių neturtinių santykių
buvimas.
Taigi šeimos teisės dalyką sudaro asmeniniai neturtiniai ir turtiniai santykiai, sureguliuoti šeimos
teisės normomis.
CK 3.1str. detaliai įvardija tuos santykius, kurie patenka į teisinio reguliavimo sritį, kaip pagrindiniai
šeimos gyvenimo momentai, susiję su šeimos narių svarbiausių teisių ir pareigų, reikalaujančių tikslios
teisinės reglamentacijos, atsiradimu, realizavimu/įgyvendinimu ir pasibaigimu. Schema
Taigi šeimos teisės dalykas – tai šeimos santykiai, sureguliuoti šeimos teisės normomis.

Minėtus santykius galima būtų sugrupuoti į:

1) santykiai, atsirandantys iš santuokos sudarymo, jos nutraukimo bei pripažinimo negaliojančia fakto,
taip vadinami santuokiniai santykiai. Turint omenyje, kad santuoka yra šeimos pagrindas, šeimos
įstatymai nustato tam tikrus jos sudarymo, galiojimo, pasibaigimo pagrindus bei tvarką.
2) apima sutuoktinių asmeninius neturtinius ir turtinius santykius. Kaip pavyzdys, santykiai tarp
sutuoktinių dėl profesijos, gyvenamosios vietos pasirinkimo, dėl turto, esančio bjn valdymo, naudojimo,
disponavimo ir pan.;
3) turtinio bei asmeninio neturtinio pobūdžio santykiai (teisės ir pareigos) tarp vaikų ir tėvų bei kitų
šeimos narių, pavyzdžiui, vaikų teisė bendrauti su artimais giminaičiais-seneliais, broliais; senelių
pareiga išlaikyti vaikaičius ir t.t., vaikų kilmės nustatymas-tėvystės pripažinimas; turtiniai santykiai tarp
sugyventinių;
4) santykiai, atsirandantys dėl atitinkamos priežiūros formos parinkimo vaikams, laikinai arba visam
laikui netekusiems savo šeimos aplinkos, t.y. tėvams mirus, pripažinus neveiksniu, apribojus tėvų valdžią
ir pan.;(įvaikinimas, globos ir rūpybos nustatymo pagrindai ir tvarka).
5) civilinės būklės aktų registravimo tvarka.

Galima išskirti specifinius bruožus santykių, reguliuojamų šeimos teisės normomis:

1) specifinis subjektų ratas (fiziniai asmenys);
2) šie santykiai(tiek asmeniniai, tiek turtiniai) atsiranda savitų juridinių faktų pagrindu-santuoka,
įvaikinimas, tėvystė ir pan., tuo tarpu civilinei teisei būdingi tokie juridiniai faktai kaip sutartys ir kiti
sandoriai (kiekviena sutartis yra sandoris, bet ne kiekvienas sandoris-sutartis),teismų sprendimai,
administraciniai aktai ir pan.(1.136 str.), kitaip tariant ŠT labiau nei kitoms šakoms būdingas juridinis
faktas – padėtis/būsena, nors šeiminės teisės ir pareigos gali kilti ir tokio juridinio fakto, kaip
7
sutartis(vedybų sutartis);
3) šeimos santykių tęstinis pobūdis, ir jais siejami asmenys neatsitiktinai (priešingai nei CT), bet ŠT
santykių dalyviai artimi asmenys, kurie susieti santuoka, giminyste ,t.t., tai yra sutuoktinia, tėvai ir vaikai,
broliai, seneliai ir t.t.;
4) šeimos santykių asmeninis pobūdis/individualizacija, būtent jų dalyviai negali atsisakyti savo teisių
ir pareigų ar perduoti tretiesiems asmenims, taip pat jų negalima šalių susitarimu padovanoti, paveldėti,
parduoti ir pan., priešingai CT santykiams;
5) savo turiniu šeimos santykiai pirmiausia yra asmeninio pobūdžio ir tik po to turtinio, t.y. pastarieji
glaudžiai susieti ir atsiranda jų pagrindu (CT prioritetas turtiniams), be to, turtiniai šeimos santykiai
pasižymi neekvivalentiniu bei neatlygintiniu pobūdžiu.
Teisės teorijoje kiekviena teisės šaka yra atribojama pagal keletą kriterijų, materialusis kriterijus,
atsakantis į klausimą „ką/kokius“ visuomeninius santykius reguliuoja teisės šaka - tai reguliavimo dalykas,
kurį mes įvardijome bei kitas kriterijus, atsakantis į klausimą „kaip/kokiu būdu“ ir kuris sąlygotas teisinio
reguliavimo dalyko, - tai teisinio reguliavimo metodas - suprantamas kaip visuma teisinių būdų ir
priemonių, kuriais yra reguliuojami visuomeniniai santykiai, sudarantys šeimos teisės reguliavimo
dalyką.

Kodėl teisinio reguliavimo dalykas negali būti vieninteliu kriterijumi priskiriant teisės normas tam
tikrai teisės šakai?
1) panašūs visuomeniniai teisiniai santykiai kartais reguliuojami skirtingais būdais;
2) vienos rūšies visuomeniniai teisiniai santykiai gali būti įvairūs nors išoriškai ir panašūs vieni į
kitus.
Tarkim išlaikymas (tėvų savo vaikų) siejamas ir su turtiniais santykiais – teisės normas, susijusias su
išlaikymu(pvz. išlaikymas iki gyvos galvos) randame ir civilinėje teisėje; jei piktybiškai vengia išlaikyti
savo vaikus – tai galima ir baudžiamoji atsakomybė. Matome, kad teisinis santykis reglamentuojamas
keletos normų, tačiau esančių skirtingose teisės šakose.

Teisinio reguliavimo metodą kaip teisės normų sisteminimo pagrindą apibūdina tam tikri požymiai:
1) kokių teisinių faktų pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta reguliuojami santykiai;
2) teisinio santykio dalyvių teisinė padėtis vienas kito atžvilgiu;
3) valstybės prievartos priemonių (sankcijų) už teisės normų pažeidimus taikymas, to taikymo
tvarka ir sankcijų pobūdis.

Veikiant šeimos santykius tam tikrais būdais bei priemonėmis, šeimos teisė paverčia juos
atitinkamomis taisyklėmis, siekiant sutvirtinti šeimą, ir suteikia galimybę realizuoti šeimos nariams savo
teises ir teisėtus interesus, o taip pat atlikti savo pareigas.
Šeimos teisės teorijoje nėra vieningos nuomonės dėl šeimos santykių teisinio reguliavimo metodo.
Yra keletas pozicijų, pvz. V.F Jakovlevas nurodo, kad pagal veikimo turinį šeimos santykiams-
dispozityvus, o pagal paliepimo/išraiškos formą – imperatyvus. Būtent tai yra metodo specifika. Šeimos
teisinio reguliavimo metodo dispozityviškumas pasireiškia tuo, kad šeimos teisė aprūpina asmenis
teisinėmis priemonėmis, skirtomis poreikių ir interesų patenkinimui šeiminių santykių sferoje. Joms
priskirtina: šeiminis teisnumas ir konkrečios sutuoktinių, tėvų, vaikų ir kitų šeimos narių teisės. ŠT yra ne
tik įgalinančių, bet ir įpareigojančių bei draudžiančiųjų normų. Tačiau šeiminių santykių subjektų pareigos
nėra savitikslės, jos išvedamos iš subjektinių teisių, kurių realizacija ir užtikrinama pareigomis. Priešingai
nei galiojęs SŠK, ŠT suteikė daugiau erdvės šeimos santykių subjektų laisvei, jų tarpusavio susitarimui;
taip nuo smulkmeniško ir detalaus šeimos santykių valstybinio reguliavimo pereinama į kitą – asmeninių
santykių lygmenį. M.V. Antakolskaja teigia, kad kiek tai įmanoma, šeiminiai santykiai reguliuojami
dispozityviomis normomis, suteikiančiomis šeimos santykių subjektams galimybę patiems
apibrėžti/nustatyti šeiminių santykių turinį, pvz. vedybų sutartimi. Kita vertus, negalime pamiršti ir
imperatyvių normų, kurių reikia laikytis sudarant susitarimus ir ne tik – imperatyvų užima svarbią vietą,
pvz. santuokos sudarymas, jos nutraukimas, pripažinimas jos negaliojančia, asmeniniai sutuoktinių
santykiai, asmeniniai santykiai tarp tėvų ir vaikų, įvaikinimo santykiai ir pan. Todėl ŠT teisinio
reguliavimo metodui būdingas tiek dispozityviškumas(šalių lygybė, jų iniciatyva formuojant santykius),
tiek imperatyvus pobūdis. Apskritai reguliuojant žmonių santykius teisės priemonėmis, neturi būti
absoliutinama nei imperatyviojo, nei dispozityviojo metodo kompetencija, nes tai lems vienpusiškumą.

8
Pasak T.Hobso, „Piliečiai sustabarėja, jeigu nedaro nieko be tiesioginio įstatymų paliepimo, ir išsibėgioja į
visas puses, jeigu įstatymas viską palieka jų nuožiūrai.“

Galima išskirti keletą šeimos santykių teisinio reguliavimo metodo požymių:

Šeimos santykių dalyvių susitarimo reikšmė kur kas mažesnė nei civilinio susitarimo. Pagal ŠT iš
susitarimo apskritai negali atsirasti asmeninės neturtinės teisės ir tik retais atvejais – turtinės teisės ir
pareigos. Įstatymas nedraudžia sutuoktiniams sudaryti įvairius sandorius, tačiau iš jų atsiranadančios
teisės ir pareigos yra civilinio, o ne šeiminio pobūdžio. Santuokos sudarymas yra susituokiančiųjų
sąjunga, liečianti jų asmeninį gyvenimą. Susitarimas tuoktis dar nesukuria santuokinių santykių, nes tokia
sąjunga turi būti įregistruota įstatymų nustatyta tvarka. (P. Rasimavičius „Tarybinės šeimos teisė“ – psl.
18-20)

Taigi apibūdinus pagrindines charakteristikas, galime apibrėžti jos sampratą. Šeimos teisę sudaro
sistema teisės normų, objektyviai tarpusavy susijusių ir sudarančių atskirus jos institutus. Šeimos teisės
moksle nėra nusistovėjusio vieningo šeimos teisės apibrėžimo. Todėl šeimos teisę galima apibrėžti kaip
teisės šaką, kurią sudaro sistema teisės normų, reguliuojančių šeiminius santykius, tai yra asmeninius
neturtinius ir turtinius santykius, atsirandančius iš santuokos, giminystės, įvaikinimo, globos ir rūpybos.

3.3 str.2d. nustato Šeimos teisės uždavinius/tikslus.

Įvardijus tikslus, išryškėja funkcijos. Teisės funkcija- tai teisės poveikio žmonių elgesiui kryptys ar
būdai. ŠT paskirtis įgyvendinama teisės funkcijomis. TT yra išskiriamos– reguliacinė ir apsauginė, nors
pvz. A.Vaišvilos manymu, apsauginės f-jos terminas nėra tikslus, „nes ši f-ja susitapatina su socialine
teisės paskirtimi apskritai. Saugoti žmogaus teises yra ne tik apsauginės, bet visų teisės f-jų, taip pat ir
reguliavimo f-jos paskirtis, nes reguliuoti žmonių elgesį – tai saugoti jų teises.“ Kt. teoretikų nuomone,
9
apsauginė f-ja –tai reguliacinės garantas.
Yra išskiriamos ir kt. ŠT funkcijos (auklėjamoji- skatina apmąstyti galimas pasekmes, kurios atsiras
nepaklusus teisės imperatyvams, taip pat tą naudą, kurią garantuoja teisėtas elgesys).
Panašias f-jas išskiria ir K.Standley -reguliuojamoji, apsauginė, remiančioji. O ŠT aplinka/veikimo
sfera išimtinai liečia „branduolinę“ šeimą, o apsauginė f-ja ypatingai svarbi, kai kalbama apie vaikus.

Šeimos teisės ir civilinės teisės santykio problema

Siekiant suvokti šeimos teisės vietą teisės sistemoje, vertėtų prisiminti, kad „bet kurios valstybės
nacionalinės teisės sistema yra vieningas junginys”.[1] Kiekvienos šalies teisė turi savitą vidinę struktūrą,
kuri pirmiausiai pasireiškia teisės dalijimu į viešąją ir privačiąją. Šis teisės skirstymas atėjo iš romėnų
laikų. Šeimos santykiai (dažniausiai reguliuojami tik moralės ir etikos normų) valstybės turi būti
reglamentuojami ypač atsargiai ir korektiškai, t.y. valstybės intervencija yra minimali. Mokslininkai
paprastai linkę priskirti šeimos teisę prie privatinės teisės šakų, netgi nurodydami, kad tai civilinės teisės
sudėtinė dalis.
Oponuojant galima teigti, kad egzistuoja visa eilė ypatybių, suteikiančių šeimos teisei viešąjį pobūdį.
Vienas žymiausių rusų teisininkų L.Petražickis[2] teigia, kad šeimos teisėje reiktų išskirti du skirtingus
elementus, kuriuos jis sąlygiškai pavadino:
1) vidinė šeimos teisė – tai asmeniniai šeiminiai santykiai, neįgyvendinami teisės pagalba;
2) išorinė šeimos teisė – tai dažniausiai turtiniai santykiai ir nedidelė neturtinių asmeninių
santykių dalis, kurie reguliuojami teisės.
Norint išsiaiškinti šeimos teisės ir civilinės teisės santykį, reikia atlikti šias teisės šakas jungiančių ir
skiriančių požymių analizę. Tačiau derėtų turėti galvoje, kad daugelio sferų palyginti negalima ir dėl
civilinės teisės reguliavimo platumo, ir dėl šeimos teisės reguliavimo dalyko specifikos. Tiesiog
bandysime išsiaiškinti, ar šeimos teisę derėtų laikyti savarankiška teisės šaka ar tik civilinės teisės dalimi.
Diskusija šiuo klausimu vyksta jau seniai. Yra keletas nuomonių: 1) šeimos teisė - tai savarankiška teisės
šaka (D.I.Mejer, O.A.Krasavčikovas, V.A.Dozorcevas) ir 2) šeimos teisė nesudaro atskiros teisės šakos, o
yra civilinės teisės sudedamoji dalis (G.F.Šeršenevičius), ilgą laiką buvusi CT institutu, vėliau – pošakiu.
Mokslinėje literatūroje yra teigiama, kad šeimos teisės esmė – fizinės prigimties poreikių
patenkinimas ir moralinė asmens realizacija.[3] Tai šeimos teisės specifika, nepasiduodanti teisiniam
reguliavimui. Reiktų analizuoti objektyvius šeimos santykių požymius, kurie atsispindi teisiname
reguliavime. Kita vertus, šeimos santykių specifika ir yra ne tik objektyvūs, bet ir subjektyvūs, neturtiniai
šeiminiai santykiai, kurie gali nulemti teisinę šeiminių santykių baigtį, pavyzdžiui, santuokos nutraukimas
abiejų sutuoktinių sutarimu (LR CK 3.51 str.). Tad asmeninių santykių tarp šeimos narių egzistavimas yra
labai svarbus šeiminių teisinių santykių bruožas, kurio ignoruoti negalima. Analizuojant šeimos teisės ir
civilinės teisės požymius, derėtų prisiminti apie šeimos teisės santykių specifinį dalijimąsi į asmeninius ir
turinius santykius, gal kiek didesnį dėmesį skiriant turinių santykių palyginimui, nes specialių subjektų
(šeimos narių) asmeninių santykių prigimtis neleis surasti analogų civilinėje teisėje. Bet juk šio darbo
uždavinys nėra šeimos teisės paneigimas. Tiesiog reikia išsiaiškinti jos vietą teisinių santykių reguliavimo
sferoje, tai suteiktų šeiminiams santykiams tam tikro stabilumo ir aiškumo.

Lyginant šeimos ir civilinius teisinius santykius derėtų pastebėti, kad:

§ civiliniai teisiniai santykiai atsiranda kaip šalių valios išraiška, o šeiminiai teisiniai santykiai kyla
iš ypatingų faktų (giminystė, santuoka, motinystė ir kt.). Nors sutartys, kaip šalių valios išraiška, įgauna
vis didesnės reikšmės ir šeimos santykiuose (pvz., vedybų sutartys).

§ vienu dažniausiai nurodomų skiriamųjų požymių yra lyginamųjų teisinių santykių trukmė.
Šeiminiai santykiai nesudaromi tam tikram apibrėžtam laikui. Negalima numatyti, kad, pavyzdžiui,
santuoka truks dešimt metų. Civiliniai teisiniai santykiai dažniausiai tęsiasi tam tikrą konkretų laiką, pvz.,
kol bus įvykdyta prievolė. Tačiau egzistuoja santykių, kurie gali tęstis ilgesnį laiką nei šeimos santykiai.
Kaip pavyzdį galime nurodyti nuosavybės teisinius santykius, kurie vystosi ir toliau po savininko mirties,
nes pereina įpėdiniams.

§ Šeimos santykių esmė yra fiziologinių ir emocinių poreikių tenkinimas, o civilinės teisės - ūkinės
veiklos reguliavimas. Nors šalia asmeninių santykių šeimoje susiklosto ir turtiniai, labiausiai
pasiduodantys teisiniam reguliavimui.
10
 § Civiliniai teisiniai santykiai gali kilti tarp bet kokių teisės subjektų (fizinių, juridinių asmenų ar
valstybės), šeimos teisiniai santykiai gali susidaryti tik tarp fizinių asmenų. Šeimos teisinių santykių
subjektai turi ypatingą statusą (sutuoktiniai, tėvai – vaikai) nepanašų į civilinių santykių dalyvių
(savininkas, skolininkas – kreditorius).

§ Civiliniai teisiniai santykiai priklausomai nuo rūšies gali būti atlygintiniai (pvz., nuoma, paskola)
ir neatlygintiniai (pvz., panauda, dovanojimas). Šeiminiai santykiai neatlygintinai ir neekvivalentiški.
Kitaip tariant, šeimos teisės ir pareigos vykdomos negaunant jokio atlyginimo, t.y. šeimos teisinių
santykių išraiška sudėtingesnė nei civiliniuose teisiniuose santykiuose.

§ Šeimos teisinių santykių subjektai negali atsisakyti šeimos teisių ir pareigų, perleisti jas ar
paveldėti.

§ Civiliniai teisiniai santykiai reguliuojami dispozityvųjį pobūdį turinčiomis normomis, o

šeiminiai santykiai kai kuriais atvejais ir absoliutų pobūdį turinčiais paliepimais - imperatyvais. Šalys savo
valia negali nustatyti kitokių šeimos teisių ar pareigų nei numatyta įstatyme.

Savarankiškos teisės šakos atsiradimo sąlygos yra:

1) visuomeninių santykių savitumo laipsnis;
2) jų socialinė svarba;
3) nebuvimas galimybės tuos santykius sureguliuoti jau turimų teisės šakų normomis;
4) būtinybė taikyti šiai santykių grupei specialų teisinio reguliavimo metodą.

Visų pirma teisinio reguliavimo dalykas – CT taip pat reguliuoja turtinius ir asmeninius neturtinius
santykius. Skirtumai - ŠT asmeniniai neturtiniai santykiai užima centrinę poziciją, o turtiniai santykiai
atsiranda tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų, kitų šeimos narių būtent iš asmeninių neturtinių santykių dėl
materialinių vertybių valdymo, naudojimo ir disponavimo jomis, taip pat dėl materialinės
paramos/išlaikymo teikimo. Antra – tai metodo specifiškumas.
Rusų teoretikų (priėmus 1995 m.. Rusijos Federacijos Šeimos kodeksą) nuomonės įvairios
(A.M.Nečiajeva, M.V.Antokolskaja), tačiau vis dėlto pozicija, kad ŠT-tai savarankiška teisės šaka, nors ir
ypatingai susijusi su CT, priimtinesnė, nors ir pastebimas šeimos santykių ir civilinių teisinių santykių
supanašėjimas tam tikrais atvejais (vedybų sutarties sudarymas, kuri gali būti pripažinta negaliojančia,
remiantis bendrais sandorių negaliojimo pagrindais, viešo susitarimo tuoktis atveju, šalis gali reikalauti
neturtinės žalos atlyginimo, jei kita šalis atsisakė sudaryti santuoką be pakankamo pagrindo ir pan.).
M.V.Antokolskaja laikosi nuomonės, kad ŠT nepasižymi kokybiškais materialiais kriterijais, kurie leistų
atriboti šeimos santykius, o ŠT metodas – tai metodas, kuriuo operuoja CT, – taigi ŠT - CT pošakis. Pagal
A.Vaišvilą teisės pošakis – tai santykiškai savarankiška teisės šakos dalis.
Teisės teorijoje subordinacijos pagrindu atitinkamos teisės normos suorganizuojamos į tam tikrus
institutus, pošakius, šakas, o koreliacijos metodas – suvienija teisės šakas pagal jų atliekamas funkcijas,
kur teisės šakos viena kitą papildo, garantuoja funkcionalumą. Taigi siekiant šio tikslo, teisės šakos yra
skirstomos į materialiąsias ir proceso. ŠT – tai materialioji teisės šaka. Jei skirstysime teises šakas pagal
teisinį profilį – tai bus civilinio profilio; jei pagal svarbą – tai išvestinė, kuri susiformavo fundamentalių
teisės šakų bazėje ir kuri savarankiška savo egzistencijoje.

CK struktūra ir Šeimos teisės kaip Lietuvos teisės sistemos sudėtinė dalis

Darbo grupė, kuriai buvo patikėta parengti CK projektą, jau nuo pirmųjų savo veiklos žingsnių
nuosekliai gynė vientiso CK idėją, pagal kurią šeimos santykiai sudaro sudėtinę privatinės teisės
reguliavimo dalyko dalį. Laikantis tokios nuomonės, šeima, šeimos vidiniai ir išoriniai santykiai
objektyviai negali būti eleminuojami iš CK taikymo srities.
Kita vertus:
a) reikia atsižvelgti į tai, kad šeima yra ypatinga žmonių bendrumo forma, savotiškas kolektyvinis
subjektas, kuriame susipina dvasiniai, ekonominiai, socialiniai elementai, į šeimos viduje ir jos išorėje
galinčių susiformuoti ir susiformuojančių turtinių bei neturtinių santykių specifiką, nes visiškai
suprantama, kad pvz., turtiniai santykiai tarp fizinių asmenų, kurių nesieja šeimos santykiai, arba tarp
juridinių asmenų negali būti reguliuojami lygiai taip pat, kaip turtiniai santykiai tarp sutuoktinių. Taigi
11
šeimos klausimų reguliavimas II CK knygoje „Asmenys“ nebūtų priimtinas. Todėl šeimos santykius
reguliuojančios normos buvo išskirtos į atskirą 3 CK knygą.
b) 3 knygos struktūra atitinkamai buvo modeliuojama ir atsižvelgiant į šeimos santykių
dvilypumą(asmeniniai neturtiniai ir turtiniai santykiai), kurie minimi ir CK 1 knygos 1.1str., kuriame
apibrėžtas teisinio reguliavimo dalykas.
c) ŠT buvimas sudėtine CK dalimi lėmė ir tai, kad kai kurie klausimai, bendri visai CT ar
atitinkamiems jos institutams, 3 knygoje jau nebekartojami. Tą visad reikės atminti taikant ir sisteminiu
metodu aiškinant 3 kn., kaip kodifikuoto teisės akto dalies, normas.Pvz., bendrieji CT principai, įtvirtinti
CK I kn. 1.2 str., kartu yra ir ŠT principai, tačiau taikomi įvertinus šių santykių specifiką.(sutarties laisvės
principo ribos siauresnės ŠT, civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo pr. Transfuormuojasi į
sutuoktinių lygiateisiškumą).
d) Santuokos ir šeimos santykius reguliuojančių normų inkorporavimas į CK 3 knygą dar reiškia,
kad šiems santykiams bus taikomos ir kitos CK knygų normos. Tai nustatyta ir 3.1 str.2d. (pvz.
tarptautinės privatinės teisės klausimus, susijusius su šeimos santykiais, reguliuoja CK I kn. 1.24-1.36 str.
arba vedybų sutarčiai atitinkamai taikomos ir 6 knygos „Prievolių teisė“ normos.).
Apibendrinant, galima teigti, kad šeimos teisės reguliuojami visuomeniniai santykiai pasižymi
savitumu, išskiriančiu juos iš kitų civilinių santykių - tai asmeniniai neturtiniai santykiai. Nematerialūs
šeimos santykiai yra materialinių šeimos santykių pagrindas. Pastarieji reguliuojami kitaip nei civiliniai
turtiniai santykiai. Tačiau iš esmės šeimos teisiniai santykiai yra įgyvendinami civilinės teisės
mechanizmų pagalba. Šiuo metu šeimos teisė beveik visose Europos šalyse puikiai tarpsta civilinės teisės
rėmuose.

Šeimos santykių teisinio reglamentavimo PRINCIPAI

Lot.principium – pradžia, pagrindas, pirminis šaltinis. Tai svarbiausi teisės reiškimosi būdai arba
pagrindinės teisinės idėjos, vertybinės orientacijos, kurios nurodo, kaip konkrečiomis teisės normomis turi
būti reguliuojami žmonių santykiai.
ŠT principai svarbūs, nes jais remiantis aiškinamos šeimos teisės normos, nustatomos
pageidaujamo, o iš kitos pusės neleistimo elgesio ribos, tokiu būdu suformuojant teigiamos elgsenos
šeimoje modelį.

3.3str. įvardija pagrindinius ŠT principus:

12
1. Monogamijos
Gr.kl. mono-vienas, vienintelis, gamos-santuoka. Esmė – neleidžiama sudaryti santuokos tarp vyro
ir moters, iš kurių bent vienas jau yra kitoje santuokoje. 3.16 str. – viena iš santuokos sudarymo sąlygų –
draudimas pažeisti monogamijos principą.

2.Santuokos savanoriškumo
Šis principas yra konstitucinis, t.y. LRK 38 str.3d. nustato, kad santuoka yra sudaroma laisvu vyro
ir moters sutarimu. Toks sutarimas, pagal 3.7 str. 1d., yra įstatymo nustatyta tvarka įformintas
savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Taigi šis principas įtvirtina
kiekvienos moters ir kiekvieno vyro teisę savo nuožiūra išsirinkti žmoną/vyrą be pašalinio įsikišimo ar
prievartos. Šis principas laikytinas ir viena iš santuokos sudarymo sąlygų, įvardytų 3.13 str. –santuoka
sudaroma laisva vyro ir moters valia ir bet koks grasinimas, prievarta, apgaulė ar kitokie valios
tūkumai(veiksnumas) yra pagrindas santuoką pripažinti negaliojančia. Nagrinėjamas principas numato ir
santuokos nutraukimo galimybę - ištuokos laisvę. Atkreiptinas dėmesys, kad kalbant apie santuokos
savanoriškumą, turima skirtingų lyčių santuoka, nes Lietuvoje gėjų, lesbiečių, transeksualų santuokos nėra
pripažįstamos.

3.Sutuoktinių lygiateisiškumo
Konstitucinis principas – 38 str.5d.LRK –sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Šio principo esmė –
sudarius santuoką sutuoktiniai turi lygias teises (pasirinkti pavardę, užsiėmimą, naudotis turtu) ir vienodą
civilinę atsakomybę tarpusavio santykiuose bei vaikų atžvilgiu (auklėti, išlaikyti, rūpintis jų švietimu,
sveikata), santuokos sudarymo, jos trukmės ir nutraukimo klausimais. 3.27 str.1d. nustatytos sutuoktinių
lojalumo ir pagarbos vienas kitam, savitarpio moralinės ir materialinės paramos pareigos. ŠT numatyta
galimybė teismine tvarka šeimos interesais apriboti vieno iš sutuoktinių turtines teises (pvz., draudimas be
kito sutuoktinio disponuoti bendru turtu). Svarbus sutuoktinių lygių teisių šeimoje komponentas yra naujai
įtvirtintas institutas – šeimos turtas.
Atkreiptinas dėmesys, kad lygiateisiškumo principas pačiu bendriausiu požiūriu yra įtvirtintas CK
1.2str.1d.. Lygiateisiškumas reiškia diskriminavimo draudimą ir reikalavimą, kad vienodos situacijos būtų
vertinamos vienodai, nebent dėl labai svarbių ir objektyvių priežasčių būtų pakankamo pagrindo vertinti
jas skirtingai. Pastarasis principas yra konkretinamas – 3.3 str., 3.26 str.2d., 3.117 str.1d. (sutuoktinių
13
bendro turto lygių dalių pr.), 3.123 str. - atvejai, kai nuo šio principo galima nukrypti, 3.156str.1d. –
lygios motinos ir tėvo teisės ir pareigos savo vaikams.

4. Prioretinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo

Sveikos ir visavertės asmenybės, atsakingo ir iniciatyvaus piliečio susiformavimas neatsiejamas nuo
vaiko teisių ir laisvių apsaugos garantijų. Pirmoji nepilnamečio interesus pradėjo ginti darbo teisė. ŠT
normos ypatingai orientuotos į vaikų interesus, o vaiko interesų viršenybės principas – tai pamatinis vaikų
teisių apsaugos principas, kuris įtvirtintas svarbiausiame tarptautiniame vaiko teises ginančiame teisės
akte – JTO Vaiko teisių konvencijoje, taip pat LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, kaip matome
šis principas dominuoja ir CK 3.3 str.1d., 3.174 str. numato vaiko interesų prioritetą teismui sprendžiant
gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, kai tėvai gyvena skyrium; 3.188 str. ginami vaiko turtiniai
interesai, nustatant reikalavimą gauti teismo leidimą, kad sandoriai, kuriuos nori sudaryti vaiko
tėvai/kt.teisėti vaiko atstovai, disponuodami vaikui nuosavybės teise priklausančiu turtu, neprieštarauja
vaiko interesams. Tačiau tokios turto disponavimo tvarkos kontrolė efektyviai gali būti vykdoma tik
privalomai registruotam turtui, be to, teismai, išduodami minėtą leidimą, negali užtikrinti, kad gauta
nauda bus panaudota išimtinai vaiko interesams tenkinti. 3.177 str.-teismo pareiga išklausyti vaiką,
sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus, kai nagrinėjamas ginčas dėl vaikų. (išlaikymo
priteisimas turtu, nesantuokinių vaikų teisės,pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įst 13str.-vaikas,
netekęs tėvų ir atiduotas į globos įstaigą, nepriklausomai nuo to, ar įsteigta globa, išsaugo teisę į
gyv.būstą, kuriame jis gyveno anksčiau, arba jam įst.nustat.tv. suteikiamas kt. ne.blogesnis būstas, o
našlaitis, neturintis gyv.b., juo aprūpinamas įst.n.tv..)
Vaiko interesai – tai pirmiausia įstatymuose numatytos vailo teisės ir galimybės šias teises
įgyvendinti konkrečioje situacijoje. (LATS 1999 12 31 nutarimas Nr.24, Teismų praktika 1999 Nr.12)

5. Vaikų auklėjimo šeimoje

Pastarasis principas išplaukia iš Vaikų teisių konvencijos, kurios jau preambulėje pažymėta, kad
vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir
supratimą. Ypatingą šeimos vietą visuomenėje ir net valstybėje pabrėžia LRK 38str., numatantis, kad
šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o valstybės saugo ir globoja šeimą. Vaiko teisės šeimoje
atsiranda iš šeimos teisinių santykių, kylančių tarp šeimos narių. Išskirtinos: teisė bendrauti su abiem
tėvais, kai tėvai gyvena skyrium, taip pat si kt.giminaičiais;teisė turėti atskirą turtą nuo šeimos narių;teisė
reikalauti iš abiejų tėvų sudaryti tinkamas sąlygas vystytis, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyv.būstu;teisė į
nuomonės pareiškimą vaiką liečiančiais klausimais ir į tai, kad į šią nuomonę būtų atsižvelgta. Tėvams
tenka pagrindinė atsakomybė už vaiko auklėjimą, ugdymą ir išlaikymą ir jie negali atsisakyti savo teisių ar
panaikinti pareigų savo noru. 3.161 str.3 d. –tėvas/motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti
vaikui bendrauti su antruoju iš tėvų. Ši teisė atsiranda iš konstitucinių tėvystės bei motinystės teisių,
užtikrinančių abiems tėvams galimybę realizuoti savo pareigą auklėti vaikus, pagaliau tokia teisė ypač
gina vaiko interesus, tarp kurių yra ir poreikis būti auklėjamam abiejų tėvų. Tokia teisė gali būti apribota,
jei tai kenkia vaiko interesams – 3.180str. (tėvų valdžios apribojimas).

6. Motinystės visokeriopos apsaugos.

Konstitucinis principas – motinystės sauga ir globa – vienas prioritetinių valstybės uždavinių.
Motinystė – moters gebėjimas atlikti išskirtinę biologinę ir socialinę funkciją – gimdyti vaikus, pratęsti
žmonijos egzistenciją. Lietuvos valstybės cocialinė politika motinystės saugos srityje neprieštarauja
saugios motinystės koncepcijai, kuri suformuluota daugelyje Pasaulio sveikatos organizacijos rezoliucijų.
Šiuose dokumentuose pabrėžiama, kad saugi motinystė – tai visuma socialinių, ekonominių, teisinių ir
medicinos priemonių, kurios leidžia moterims išvengti nepageidaujamo nėštumo arba padeda gimdant
vaikus, kai palankiausias tam amžius, kai moteris to nori, ir be neigiamo poveikio jos organizmui, padeda
išsaugoti gimdyvių sveikatą, sudaro sąlygas auklėti vaikus, leidžia suderinti motinystę, buities
reikalavimus ir darbinę veiklą. Šis principas realizuojamas ir atskiruose įstatymuose/darbo teisėje –
draudimas darbdavio valia ir iniciatyva nutraukti DS su nėščia moterimi, nėštumo ir gimdymo atostogų
suteikimas, pašalpų skyrimas ir t.t.

7. Kiti civilinių santykių teisinio reglamentavimo pr.

CK 1.2 str. nuosavybės neliečiamumas (3.84-3.85str.); sutarties laisvės- ribos siauresnės ŠT,
(sutarties laisvės principas pasireiškia tuo, kad šalys laisvos sudaryti/atsisakyti sudaryti sutartį, nustatyti
14
sutarties turinį. Kita vertus, absoliuti sutarties laisvė negalima ir laisvę nustatyti sutarties turinį riboja ne
tik imperatyvios teisės normos, bet ir visuomenės moralės principai.) Konsensualizmo principas (priešybė
formalizmo principui, t.y. pastarojo prioritetas teikiamas ne šalių valiai, o valios išorinės išraiškos
formai. Tuo tarpu konsensualizmo esmė – svarbus ne tik sutarties formos, bet ir kiti aspektai, pavyzdžiui,
aiškinant sutartį, konsensualizmo principas reikalauja atskleisti tikruosius šalių ketinimus, o ne vien
analizuoti kalbinę rašytinės sutarties teksto reikšmę.) Sąžiningumo ir teisingumo principas (bendrojo
pobūdžio reikalavimas, kuris leidžia ne tik pripažinti negaliojančiomis sutartis, sudarytas apgaule,
grasinant ar pasinaudojant susiklosčiusiomis aplinkybėmis, bet ir kontroliuoti jau sudarytos sutarties
sąlygas); nesikišimo į privačius santykius( šeimos gyvenimą); visokeriopos civilinių teisių teisminės
gynybos (3.176 str.3d.); draudimas riboti civilines teises kitaip nei įst. Numatyta tvarka ar pagrindais (šis
principas reiškia, kad nė viena civilinė teisė nėra absoliuti, įstatyme siekiant apsaugoti tam tikras teisės
ginamas vertybes gali būti nustatyti tam tikrų teisių ribojimai – 3.85 str., 3.92 str.)

Šeimos teisės šaltiniai

Teisės šaltiniai –tai teisės normų objektyvizavimo, išreiškimo būdai; teisės normos išraiškos
priemonė. 3.2str. reglamentuoja ŠT šaltinius.
Konstitucija, būdama teisinės sistemos pagrindas, yra visų teisės šakų, taip pat ir ŠT, šaltinis. ŠT
svarbios nuostatos išdėstytos 38str.(šeima yra visuomenės ir v-bės pagrindas;v-bė saugo ir globoja šeimą,
motinystę, tėvystę ir vaikystę;santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu;sutuoktinių teisės šeimoje
lygios ir pan.),39str.(nepilnamečius vaikus gina įstatymas ir t.t.). Taigi apskritai CK detalizuoja daugelį
Konstitucijoje įtvirtintų teisių, nustato jų gynimo teisinius būdus.
Civilinis kodeksas – šiuo požiūriu svarbi 3.1str.2d. norma, nustatanti, kad šeimos santykiams
taikomos taip pat ir kt. CK knygų normos, kiek šių santykių nereguliuoja Trečioji knyga. Aptariamoji
nuostata leidžia užtikrinti viso CK integralumą ir kartu nustato, kad Trečiosios knygos normos kt. CK
knygų atžvilgiu turi būti laikomos specialiomis. Todėl nesant spec. Normos, t.y. jeigu atitinkamo klausimo
nereguliuotų 3kn. normos, turi būti taikomos bendrosios normos.
Kiti įstatymai – šeimos teisės kodifikavimas Civilinio kodekso knygos forma nereiškia, kad joje
yra absoliučiai visos šeimos teisės normos. Todėl yra numatyta galimybė tam tikrus šeimos santykius
reguliuoti atskirais LR įstatymais, kurie dažniausiai detalizuoja CK normas. Pvz. įstatymas,
reglamentuojantis dirbtinio apvaisinimo sąlygas ir tvarką, detalizuos 3.154 str., partnerystės įregistravimo
tvarką reglamentuojantis įstatymas – 3.229 str.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kitų institucijų priimti teisės aktai – 3.2 str.2d. numato, kad
šeimos teisės šaltinis gali būti ir Vyriausybės nutarimai ir kt.institucijų(pvz. ministerijų) teisės aktai.
Tačiau LRV ir institucijų galios reglamentuoti šeimos santykius yra ribojamos, t.y. jos gali priimti teisės
aktus šeimos teisės klausimais tik CK ir kt. įstatymų numatytais atvejais. Be to, reglamentuoti šeimos
santykius – tik įstatymų numatyta apimtimi. Tokie teisės aktai: LR Socialinės apsaugos ir darbo
ministerijos įsakymas, patvirtintas „Šeimynų bendruosius nuostatus“; LR Teisingumo ministro įsakymas
„Dėl pranešimo apie bažnyčios(konfesijų) nustatyta tvarka įregistruotą santuoką tvarka“ ir kt.
Tarptautinės sutartys– jų reikšmė labai padidėjo, nes dėl tarptautinio privatinės teisės vienodinimo
ir derinimo daugelį sričių reglamentuoja tarpt.sutart. Pagal CK 1.13str. Tarpt. sutartys – pvz., daugiašalės
(konvencijos) - JTO vaiko teisių konvencija; 1975m. Europos konvencija dėl nesantuokinių vaikų teisinio
statuso; 1993m. Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje;
- dvišalės – dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose su
Baltarusija, Estija, Latvija, Lenkija ir t.t.
Teisinis paprotys - teisės normų egzistavimo forma, kuri atsiranda kompetetingai v-bės institucijai
sankcionavus (patvirtinus) elgesio taisyklę, susiformavusią pačioje visuomenėje dėl ilgalaikio ir
daugkartinio kartojimosi. Papročiai šeimos santykiams taikomi tik įstatymų numatytais atvejais. Įstatymas
turi prioritetą papročio atžvilgiu, t.y. jei yra prieštaravimas tarp įstatymų ir papročio, taikomas
įstatymas.
Bendrieji teisės principai – 1.2 str. , 1.5 str . bendroji norma, joje įtvirtinti principai taikomi
visuose CT pošakiuose ir institutuose: daiktinėje, taip pat ir šeimos, paveldėjimo teisėje. Pvz. 3.4 str.2d.,
3.45 str., 3.3 str.

Įstatymo ir teisės analogija ŠT

15
 Nors kodifikuotoje teisės sistemoje dauguma santykių reglamentuoja teisės normos, tačiau įstatymų
leidėjas negali numatyti visų gyvenimo situacijų. Todėl galimi atvejai, kai vieno ar kito faktinio santykio
ar jų grupės konkreti teisės norma nereglamentuoja. Tuomet yra teisės spraga. Vienas iš teisės spragų
užpildymo būdų yra įstatymo ar teisės analogija. 3.4str. Atkreiptinas dėmesys, kad draudžiama taikyti
pagal analogiją specialias teisės normas, numatančias išimtis iš bendrųjų taisyklių. Sąvoką „speciali teisės
norma“ reikia suprasti kaip individualią gyvenimo situaciją reglamentuojančią taisyklę.

Šeimos subjektinių teisių įgyvendinimas ir gynimas

3.5str. numato, kad asmenys savo nuožiūra įgyvendina šeimos teises ir nevaržomi jomis naudojasi,
taip pat ir teise į šeimos teisių gynybą. 2d. nustato, kad įgyvendindami šeimos teises ir vykdydami šeimos
pareigas, asmenys privalo laikytis įstatymų, gerbti geros moralės principus ir veikti
sąžiningai...analogiškos ribos įtvirtintos LRK (28str.)-įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo
laisvėmis, žmogus privalo laikytis LRK ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. ŠT nuostatos
įtvirtindamos eilę konkrečių teisių, pvz.sutuoktinių teisę sudaryti vedybų sutartį, numato ir jų
įgyvendinimo ribas, t.y. minėtas pvz. sutuoktiniai sudarydami vedybų sutartį ir apibrėždami joje turtines
teises ir pareigas, turi nepažeisti imperatyvių įstatymo normų, geros moralės ir pan. Jei asmenys
piktnaudžiauja šeimos teise, teismas gali atsisakyti ja ginti. 3d. būtent konkretizuoja draudimą,
piktnaudžiauti šeimos teisėmis (pvz.3.170str.3d.-tėvas/motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės
kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant;3.186str.)
Asmenų laisvė šeiminiuose santykiuose užtikrinama tuo, kad daugelio teisių, numatytų įstatyme,
realizacija/įgyvendinimas priklauso nuo jų pačių valios, pvz. sutuoktinis, turintis teisę gauti išlaikymą iš
kito sutuoktinio (3.72 str.), dažnai ja nepasinaudoja. Kita vertus, naudojimasis savo nuožiūra šeimos
teisėmis gali būti apribotas įstatymu. Tai sąlygoja visuomeniniai interesai, būtinybė apsaugoti
nepilnamečių bei nedarbingų šeimos narių teises. Dėl šios priežasties daugelis šeimos narių teisių tuo pat
metu pasireiškia ir kaip pareiga(ypač asmenininiuose neturtiniuose santykiuose), pavyzdžiui tėvai ne tik
turi teisę , bet kartu ir privalo rūpintis savo nepilnamečiais vaikais – 3.155 str. Šeimos teisių
įgyvendinimas (taip pat ir teisė į gynybą) turi savo specifiką, kai kalbame apie neveiksnius ir
nepilnamečius(neveiksnių asmenų teises įgyvendina globėjai/rūpintojai, tuo tarpu nepilnamečiai daugelį
šeimos teisių gali įgyvendinti patys(teisė išreikšti savo nuomonę(pvz. 3.164 str.1d., 3.177 str.), teisė
bendrauti su abiem tėvais, su giminaičiais (3.161 str.), jei vaikas mano, kad tėvai pažeidinėja jo teises, tai
teisę kreiptis gynybos (3.164 str.2d.) ir kt. Tėvai, kaip įstatyminiai atstovai, privalo užtikrinti vaikų teisių
įgyvendinimą. „Atsisakymas nuo šeimos teisės ar jos įgyvendinimo nepanaikina šios teisės, išskyrus
įstatymų numatytus atvejus“.
- Šeimines subjektyvinės teisės ir pareigos gali būti asmeninio ir turtinio pobūdžio.
- Šeimos subjektinės teisės ir pareigos negali būti perduotos tretiesiems asmenims.
- Šeimos subjektinės teisės ir pareigos savo teisine prigimtimi yra santykinės, pvz. tėvai savo
subjektyvines teises auklėti vaikus gali įgyvendinti tiktai tada, kai jie jų turi, analogiškai jei nėra vaikų, tai
neįgyvendins pareigos teikti išlaikymą. Tačiau tėvų subjektyvinė teisė vaikų atžvilgiu yra santykinė, bet
gali būti pažeista neapibrėžto asmenų skaičiaus, todėl šios teisės gynimo požiūriu, t.y. santykyje su
trečiaisiais asmenimis dėl vaikų, yra absoliutinio pobūdžio-3.168 str.3d., nes 3.165 str.1d.
„Subjektinių šeimos teisių gynybos būdai – tai įstatyme įtvirtintos materialinės-teisinės priverstinio
pobūdžio priemonės, kurių pagalba yra atstatoma(pripažįstama) pažeista(ginčijama) teisė ir daromas
poveikis teisės pažeidėjui‘. ŠT nepateikia šeimos teisių gynybos būdų sąrašo, jie nustatomi atskirioms
teisinių santykių rūšims konkrečiose ŠT normose. Todėl pažeistos šeimos teisės turėtojas gali pasinaudoti
ne bet kuriuo, o konkrečiu būdu(-ais), įtvirtintu šeimos teisės normose. Jį apibrėžia/nulemia ginamos
teisės specifika ir pažeidimo pobūdis. Pvz., toks būdas kaip nuostolių atlyginimas (3.10str.), priverstinis
pareigos įvykdymas (3.193str.3d.) taikomas pažeidus turtines teises. O asmeninių neturtinių teisių gynimui
taikomi pvz. tėvų valdžios apribojimas (3.180str.)

Ieškinio senatis ŠT

Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali
apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senatis nėra laikas, per kurį asmuo gali kreiptis
į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Net ir pasibaigus įstatymo nustatytam terminui asmuo gali kreiptis į
teismą dėl teisminės gynybos, kadangi teisė į gynybą ir teisė kreiptis į teismą yra savarankiškos, viena nuo
16
kitos nepriklausomos teisės. 1.126 str.-reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti, nors
ieškinio senaties terminas pasibaigęs.(Komentaras 1.124str.)
Atsižvelgiant į šeimos santykių specifiką (dėmesys į asmeninius neturtinius santykius, kurie
glaudžiai susiję su asmens statusu, todėl turi būti ginami nepriklausomai nuo jų pažeidimo momento), jų
tęstinį pobūdį (turi būti ginami tol kol egzistuoja, t.y. kol jų nenutraukia įstatyme nurodyti juridiniai faktai,
pvz. sutuoktinio mirtis), 3.6 str . įtvirtina bendrą taisyklę, pagal kurią reikalavimams, kylantiems iš šeimos
teisinių santykių, ieškinio senatis taikoma tik įstatymo nustatytais atvejais. Tais atvejais, kai ŠT normos
numato ieškinio senaties taikymo galimybę, kartu yra nustatomi ir konkretūs(dažniausiai-sutrumpinti)
ieškinio senaties terminai. Pvz. 3.10 str.4d. nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties
terminas pareikšti reikalavimus atlyginti nuostolius(turtinę žalą, išreikštą pinigais), atsiradusią neįvykdžius
be pakankamo pagrindo susitarimo tuoktis. 3.11 str.2d.- sutrumpintas 1m.ieškinio senaties terminas
pareikšti reikalavimus atlyginti ir neturtinę žalą. 3.129 str.- reikalavimams dėl turto, esančio BJSN,
išskyrus nekilnojamuosius daiktus, padalijimo taikomas 5m. ieškinio senaties terminas. Dėl nekilnojamų
daiktų –ieškinio senaties terminas netaikomas. (Galiojusiame SŠK – 3m. visam turtui). Kita vertus,
ieškinio senatis yra netaikoma pareikšti reikalavimą dėl santuokos nutraukimo, tėvystės pripažinimui ir
pan.
Kitas aspektas – tai momentas nuo kurio turi būti pradedama skaičiuoti ieškinio senaties termino
eiga. 3.6 str.2 d. kalbama, kad ieškinio senaties terminų skaičiavimo, sustabdymo, nutraukimo ir
atnaujinimo tvarką nustato I knygos nuostatos, jeigu ŠT normos nenustato kt. taisyklių. Pagal 1.127 str.1d.
ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo
tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės į ieškinį atsiradimas,
kartu ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu(teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu
(kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoto pažeidus jo teises), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali
įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią
dieną, kai ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t.y. asmuo gali apie tai sužinoti vėliau.
Tačiau siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, ar asmuo apie pažeistą teisę
vėlai sužinojo ne dėl savo nerūpestingumo ir aplaidaus elgesio, t.y. svarbu išsiaiškinti, kurią dieną
rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista.
Taigi ieškinio senaties termino eigos pradžia gali būti skaičiuojama: 1) nuo to momento, kai asmuo
sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; 2) nuo to momento, kuris nurodytas konkrečiame
straipsnyje ŠT normų, pvz. 3.129 str.- reikalavimams dėl turto, esančio BJSN, išskyrus nekilnojamuosius
daiktus, padalijimo taikomas 5m. ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo to momento, kai
sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium; 3.152 str.- dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo nustatomas 1m.
ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuojamas nuo tos dienos, kai asmuo,kuris kreipiasi į teismą, sužinojo
apie ginčijamus duomenis, įrašytus vaiko gimimo įraše, arba paaiškėjo aplinkybių, duodančių pagrindą
teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės.

Kontroliniai klausimai:

1. Koks yra šeimos teisės statusas Lietuvos teisės sistemoje?

2. Kokie yra šeiminių asmeninių neturtinių santykių ypatumai? Kokie neturtinio pobūdžio šeimos teisiniai
santykiai yra reglamentuojami III CK knygoje?
3. Kaip galėtumėte apibūdinti šeimos teisės reguliavimo metodą?
4. Kokius galėtumėte įvardyti šeimos teisės šaltinius, kurių normos reglamentuotų vaikų teises?
5. Koks vaidmuo prokuroro, auklėjimo, gydymo, globos (rūpybos) įstaigų, vaiko teisių apsaugos
institucijos, policijos, mokymo įstaigų įgyvendinant ir ginant šeimos teises?
6. Kaip galėtumėte apibūdinti santuokos savanoriškumo principą? Kokį principą suponuoja minėtas
principas?
7. Kokios konkrečios vaiko teisės yra pagrįstos vaikų auklėjimo šeimoje principu?
8. Kokia yra ieškinio senaties šeimos teisėje specifika?
9. Ar kitose teisės šakose yra normų, ginančių iš šeimos teisės kylančius santykius? Jei taip, tai pateikite
pavyzdžių.

_________________________________________________________
17
[1] Алексеев С.С. Право. Азбука теории философии. Москва: Статут, 1999. C.41.
[2] Петражитский Л.И. Теория право и государство в связи с теорей нравствености. Москва, 1910.
C.112.
[3] Косова О.Ю. Семеиное право и семейное законодателъство // Государство и право, 2000, Nr.7.
С.76.

3 TEMA. Šeimos teisiniai santykiai

Įvadas

Nagrinėjant šią temą studentas turės galimybę analizuoti šeimos sampratas (socialine, teisine
prasme), susipažinti su šeimos teisinių santykių struktūra bei atribojimo nuo kitų teisės šakų
reglamentuojamų teisinių santykių kriterijais; taip pat apibrėšime juridinių faktų šeimos teisėje specifiką
bei terminų ypatumus.

Socialinė ir teisinė šeimos samprata. Šeimos funkcijos.

Šeima, kaip socialinis reiškinys/institutas, užima ypatingą vietą visuomeniniame žmonių gyvenime;
tai svarbiausia asmeninės buities organizavimo forma, santuokos sąjunga ir giminyste besiremiantis
kolektyvinis subjektas. Šeima biosocialine prasme – tai terpė, kurioje reprodukuojama visuomenė,
užtikrinamas žmonių giminės tęstinumas, naujosios kartos auklėjimas ir ugdymas. Ir kaip jau minėta LRK
38 str.- šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Panašią nuostatą numato ir pvz. Italijos konstitucija,
kur šeima suprantama kaip natūrali sąjunga, pagrįsta santuoka; Graikijos- kaip tautos išsaugojimo ir
vystymo pagrindas. Dabartinė (tipinė) šeima yra daugiaamžio istorinio įvairių santykių, susijusių su
santuoka ir šeima, vystymosi rezultatas. Kita vertus, tebevyksta šeimos formos transformacija, t.y.
tradicines šeimas, pagrįstas santuoka, keičia gyvenimas kartu be santuokos registracijos. Nei galiojęs SŠK,
nei ŠT normos neapibrėžia šeimos sąvokos, nors pvz.1996 m. buvo pateiktas SŠK projektas, kurio 3 str.
šeima apibrėžta kaip „santuoka pagrįsta vyro ir moters sąjunga, kurią sudaro sutuoktiniai, kartu su jais
gyvenantys vaikai ir kt. asmenys, susiję savitarpyje kraujo ryšiais, šeimos teisėmis ir pareigomis.“ Šeimos
vertybinis įvertinimas yra suformuluotas jau minėtame Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1
dalyje nurodant, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Šeima kaip pagrindinė socialinė
bendrija visuomenėje yra vyraujanti ir atlieka funkcijas, kurios svarbios ne tik šeimos nariams, bet ir
visuomenei. Manytina, kad svarbiausia šeimos funkcija yra biologinė – giminės pratęsimas, itin
reikšminga yra ir auklėjamoji bei ūkinė-ekonominė šeimos veikla, kuri yra visos šeimos, ypač vaikų,
tinkamo išlaikymo ir raidos materialinis pagrindas.[1] Pažymėtina, kad biologinė ir vaikų auklėjamoji
šeimos funkcijos traktuojamos kaip pagrindiniai santuokos tikslai.[2]
Šeimos reikšmę visuomenei, jos funkcijas ir raidos tendencijas yra plačiai nagrinėję sociologai,
kurių vertinimų analizė suteikia didesnę galimybę suformuluoti tikslesnę šeimos sampratą. Plačiąja
prasme šeima (angl. family, vok. Familie, pranc.famille) visada bus suvokiama kaip socialinė grupė, turinti
tam tikrą išskirtinę padėtį civilizuotoje visuomenėje[3]. Visi autoriai, nagrinėjantys šeimos institutą, iš
esmės sutinka, kad vienas žmogus - dar ne šeima. Šeima galime vadinti tik žmonių grupę. Visuomenėje
susiformavusių grupių analizė – socialinių mokslų objektas. Filosofija šeimą supranta kaip visuomenės
ląstelę, svarbiausią asmens buities organizavimo formą, pagrįstą santuoka ir giminyste.[4] Sociologija
bene aktyviausiai nagrinėja šeimos, kaip visuomenės dalies, problemas. Antai jau L. Diugi teigė, kad
asmenys sudaro santuoką, bet patys sau nebepriklauso, jie atlieka tam tikrą „socialinę funkciją.”[5]
Tradicine sociologine prasme šeima suprantama, kaip asmenų sąjunga, susidedanti iš drauge gyvenančių
tėvų ir vaikų, kartais - ir kitų giminaičių, pagrįsta santuoka arba kraujo ryšiais; šeimos nariai tvarko bendrą
ūkį, tarpusavio santykius grindžia dorovine atsakomybe, savitarpio supratimu ir pagalba.[6] Siaurąja
prasme, šeimą sudaro tėvai ir vaikai[7]. Tai tipinis šeimos suvokimas, labiausiai paplitęs visuomenėje.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nepateikia šeimos sąvokos. Daugelyje užsienio valstybių
(pavyzdžiui, Vokietijos[8], Olandijos ir kt.) civiliniuose kodeksuose taip nėra šeimos apibrėžimo.
P.S.Vitkevičiaus nuomone, šeima yra tam tikras asmenų susivienijimas, ir kartais jį gali sudaryti tik du
asmenys, tačiau paprastai šeimos yra didesnės.[9] Kartais neaišku, ar tam tikri santykiai priklauso
šeiminiams teisiniams santykiams, ar jie ginami teisės normų nustatyta tvarka. Šeima socialine prasme
nesutampa su šeima teisine prasme. Šeimai iširus ir pasibaigus faktiniams šeimos santykiams, teisiniai
šeimos santykiai nesibaigia – net ir nutraukus santuoką išlieka tam tikros sutuoktinių pareigos vienas
18
kitam ir vaikams. Remiantis teismų praktika derėtų pažymėti, kad vienais atvejais teismai sprendime
konstatuoja, jog iširo tik santuoka,[10] o kitais – kad iširo ir šeima.[11] Manytina, kad šeima negali
visiškai išnykti, todėl, jei vaikas lieka gyventi su vienu iš tėvų, tai jiedu ir sudaro šeimą.[12]
A.Žvinklienės nuomone, šeima, kaip socialinė bendrija, yra asmenybės ir visuomenės
jungiamasis ryšys. Ji geriausiai kokybiškai ir kiekybiškai atspindi visuomenę. Šeima atitinka
visuomeninius, asmeninius ir grupinius poreikius, ji yra visuomenės tikslas ir priemonė. Industrinėje
visuomenėje reprodukcija, socializacija ir meilė yra esminės šeimos funkcijos. Šeima atlieka ir kitas
funkcijas: ekonominę, globos-rūpybos, stratifikacinę, rekreacinę ir pan.
R.Žibaitis atskleidžia šeimos funkcijas vykstant socialiniams pokyčiams bei jos svarbą
asmenybės ugdymui ir nurodo, kad šeima sudaro kiekvienos tautos, visuomenės istorinės ir kasdienės
gyvensenos pagrindą, yra seniausia ir pastoviausia žmonių socialinio ir asmeninio gyvenimo forma. Ji
išlaikė tūkstantmečių istorinių, ekonominių, politinių pokyčių, revoliucijų, karų išbandymų naštą. Šeima
visuomet, ir dabartiniu laiku, atlieka nepamainomą vaikų auginimo, ugdymo ir kartų raidos funkciją. Šia
prasme tautos ir kultūros istorinis tęstinumas bei ateitis priklauso nuo šeimos stabilumo, kūrybinių galių ir
gebėjimo prisitaikyti prie naujų ekonominių, sociokultūrinių gyvenimo sąlygų[13].
R.Žibaičio nuomone, šeimos sąvoka turi bent jau dvi pagrindines reikšmes: konkrečią -
aprašomąją ir abstrakčią - teorinę. Pirmuoju atveju, žodis šeima nurodo, kokią nors konkrečią šeimą, o
antruoju – žodžiu šeima mėginama aprėpti visas esamas šeimų formas, modelius, kintančią šeimos
kompoziciją. Autoriaus teigimu, pateikti šeimos apibrėžimą nėra paprasta ne tik todėl, kad esama įvairių
šeimos tipų. Šeima yra gyvas, dinamiškas procesas: ji susikuria, plečiasi, gana dažnai išyra, laikui bėgant
kinta jos kompozicija, t.y. šeimą palieka suaugę vaikai, išsiskyrę šeimos nariai vėl sukuria naują šeimą,
sutuoktinis miršta, neretai žūva per nelaimingus atsitikimus, ir pan.[14]
Kuriant apibendrintus šeimos apibūdinimus mėginama atsižvelgti į šeimos - kaip kultūros
subjekto, savitos socialinės grupės - svarbiausius požymius. Juos atspindi šeimų struktūra, funkcijos,
šeimų kasdienės gyvensenos ypatingos sąlygos, šeimos narių tarpusavio santykių juridinis
reglamentavimas, savitas dorovinis, emocinis pobūdis. Šiuo atveju persipina įvairūs požymiai, kuriuos
suderinti ir glaustai, vienareikšmiškai susieti, nėra paprasta. Vieni šeimotyros specialistai labiau
akcentuoja šeimos sandarą, kiti – funkcijas ar kurį nors kitą požymį. Tačiau visi apibendrinti šeimos
apibrėžimai būna abstraktūs ir sunkokai suprantami, o šeimos problemų tyrėjai neturi vieningos, visuotinai
pripažįstamos šeimos definicijos. Kadangi dabartinėse išsivysčiusiose šalyse susidarė ir realiai
funkcionuoja įvairūs šeimos tipai ir modeliai, vyksta aštrūs ginčai ir diskusijos, ką laikyti ar nelaikyti
šeima, kokiai žmonių grupei, jų gyvensenai, gali būti suteikiamas šeimos statusas ir kam jis nesuteikiamas
(pavyzdžiui, tos pačios lyties asmenų grupei ir jos bendrai gyvensenai). Teigiama, kad „šeima, kuri atsiras
ir išliks XXI amžiuje, bus apibūdinama ne tradiciškai ar pasirinkimu, bet sutarimu, iškylančiu kiekvienoje
smulkmenoje, kai žmogiškasis intymumas ir įsipareigojimas yra iš tikrųjų vertinamas“.[15]
Manytina, kad labiau išplėtota bei pagrįsta nuklearinės šeimos struktūra ir funkcijomis yra ši
šeimos definicija: „Šeima – grupė asmenų, susijusių santuokos, kilmės ar įvaikinimo ryšiais, turinti atskirą
namų (šeimyninį) ūkį, kurios nariai sąveikauja vienas su kitu pagal savo užimamą socialinę padėtį
šeimoje, - vyro ir žmonos, motinos ir tėvo, sūnaus ir dukters, brolio ir sesers[16].“
Išanalizavus šeimos teisės problemas nagrinėjančius darbus paaiškėjo, kad juose nėra teisinės
šeimos, kuri būtų apibrėžta tik pagal du galimus teisinius požymius: teisiniais pagrindais ir teisiniais
šeimos ryšiais, sąvokos. Todėl bandymai pateikti teisinę šeimos sąvoką buvo nerezultatyvūs, kadangi
šeima visada buvo sutapatinama su šeimos teisinių santykių subjektais.
Šeimą galima suvokti atsižvelgiant į V.Riasencevo pateiktą šeimos teisės, kaip teisės šakos,
sampratą: šeimos teisė yra teisės šaka, reguliuojanti neturtinius ir su jais susijusius turtinius santykius,
atsiradusius iš santuokos, giminystės, įvaikinimo, priėmimo vaikus auklėti[17]. Panašiai šeimą galima
suvokti ir susipažinus su P.V.Rasimavičiaus pateikta šeimos teisės sąvoka, nors joje nenurodytas vienas iš
šeimos atsiradimo pagrindų – vaikų paėmimas auklėti[18].
Kiti mokslininkai šeimos apibrėžimą pateikia remdamiesi išimtinai jos pagrindu – santuoka,[19]
arba į šeimos sąvoką stengiasi sutalpinti visus šeimos požymius – tiek teisinius, tiek neteisinius, ir pateikia
universalią šeimos sąvoką: šeima – tai pagrįsta santuoka ir giminyste sąjunga asmenų, susijusių
savitarpyje asmeninėmis ir turtinėmis teisėmis bei pareigomis, moraliniu, materialiniu bendrumu ir
parama, bendro ūkio tvarkymu ir vaikų auklėjimu[20].
Išanalizavus pateiktas šeimos sąvokas galima prieiti prie išvados, kad šeimos sąvoka priskirtina
prie neišspręstų arba ginčytinų problemų. Prie jų priskirtinas ir plačiai paplitęs tvirtinimas (tai patvirtina ir
atskirų teisės šakų aktai), kad kiekvienoje teisės šakoje yra sava šeimos ir ją atitinkanti šeimos nario
19
samprata.
R.Manankova, prilyginusi šeimos sąvoką tokioms plačioms sąvokoms kaip valstybė, žmogus, ir
remdamasi keturiais esminiai šeimos požymiais (šeima – asmenų susivienijimas, asmenų bendrumas,
mažas kolektyvas, maža socialinė grupė; įstatyme nurodytos aplinkybės, lemiančios šeimos santykių
atsiradimą; santuoka, giminystė, įvaikinimas ir kt; šeimos narių savitarpio teisinė jungtis: teisės ir
pareigos; materialinis bendrumas), pateikia visoms mokslo sritims bendrą šeimos sąvoką: šeima – tai
maža socialinė grupė, pagrįsta santuoka, giminyste, įvaikinimu ir kitomis formomis vaikų paėmimu
auklėti, susijusi bendru gyvenimu, o taip pat šeimos teisėmis ir pareigomis[21]. Autorės pateikta šeimos
sąvoka galbūt ir galėtų būti bendra visoms mokslo sritims, tačiau kaip ji galėtų būti privaloma visoms
teisės šakoms jos nelegalizavus?
P.S. Vitkevičiaus nuomone, Civilinio kodekso knygos „Šeimos teisė“ normos formuluoja gana
skurdžią šeimos sampratą. Normose nurodoma, kad šeima yra fizinių asmenų susivienijimas, atsirandantis
iš santuokos, giminystės bei įvaikinimo; tie asmenys tarpusavyje susiję subjektinėmis teisėmis ir
pareigomis, numatytomis šeimos ir kai kurių įstatymų normose. Autorius teigia, kad jeigu įvaikina ir
nesusituokęs asmuo, tai jis su įvaikiu faktiškai sudaro šeimą, vadinasi, įstatymas įteisina nesantuokines
šeimas, negalinčias vykdyti visų tradicinei šeimai būdingų funkcijų.[22]
I.Kudinavčiūtė-Michailovienė siūlo Kodekse pateikti tokią šeimos sąvoką: „Šeima yra vyro ir
moters santuoka sukurta sąjunga ir jų vaikai“. Visi kiti su jais gyvenantys asmenys turėtų būti laikomi
namų ūkio nariais. Skiriami tokie namų ūkio tipai: 1) vieno asmens namų ūkis – namų ūkį sudaro tik
vienas atskirai gyvenantis individas; 2) branduolinės šeimos namų ūkis – namų ūkio nariai susiję kraujo,
santuokos, partnerystės ryšiais ir sudaro vieną branduolinę šeimą; 3) viename namų ūkyje gyvena drauge
branduolinė(-ės) šeima(-os) su giminaičiais, arba kartu gyvena keli giminės, kurie nesudaro branduolinės
šeimos; dviejų ir trijų branduolinių šeimų namų ūkiai taip pat vadinami išplėstinės šeimos namų ūkiais; 4)
sudėtinis namų ūkis – toks namų ūkis, kuriame dalis narių tarpusavyje susiję giminystės ryšiais ir bent
vienas narių giminystės ryšiais nesusijęs su pagrindine šeima. Jos manymu legalizavus šeimos ir namų
ūkio nario sąvokas šeimos santykius reguliuojančiame specialiajame teisės akte, jos turėtų būti privalomos
visoms teisės šakoms.
Socialiniu požiūriu šeimai būdingas bendras ūkio tvarkymas, bendri interesai, moralinė ir
materialinė parama, o tarp šeimos narių susidaro sudėtingi savo prigimtimi ir labai įvairūs moraliniai,
psichologiniai, fiziologiniai, ūkiniai bei buitiniai santykiai. Kaip tik tuo ji skiriasi nuo kt. socialinių
žmonių susivienijimų. Vienas teoretikų O.Jofė pažymi, kad šeimą sudaro 3 grupės tarpusavy susijusių
socialinių santykių: santuoka, kaip jos pagrindas, santuokiniai santykiai, kaip santuokos rezultatas, tėvų ir
vaikų tarpusavio santykiai, kaip santuokinių santykių padarinys
Tipinė šeima – tai tėvai ir vaikai, bet socialiniu požiūriu reikia laikyti šeima ir sutuoktinius,
neturinčius vaikų, arba asmenis, kurių santykiai pagrįsti giminyste, svainyste ir išlaikymo santykiais, jei
jie kartu gyvena, tvarko bendrą ūkį, teikia vieni kitiems moralinę ir materialinę paramą. Yra nuomonių
(Šeršenevičius), kad fizinė ir dorovinė šeimos struktūra susidaro be teisės. Juridinis momentas šeimoje
būtinas ir tikslingas tiktai šeimos narių turtinių santykių sferoje, t.y. šeimos narių turtiniai santykiai yra
svarbiausi šeimoje, o asmeniniai neturtiniai – antraeiliai, tačiau ši pozicija buvo kritikuota.
Iki šiol teisinėje literatūroje nėra vieningo šeimos apibrėžimo, vienų autorių nuomone
(Nečiajava), šeima - visuma kartu gyvenančių asmenų, susijusių teisėmis ir pareigomis, numatytomis
šeimos įstatymais/normomis; Seduginas dar išplečia- įtraukdamas tokius komponentus kaip asmenų grupė
pagrįsta santuoka, giminyste...bendras gyvenimas ir ūkio vedimas, natūrali terpė, kurioje užtikrinama
šeimos gerovė, vaikų auklėjimas, giminės tęstinumas. Kai kurie autoriai (Seduginas) mano, kad būtina
apibrėžti/įtvirtinti šeimos sąvoką, tačiau kiti (I.M.Kuznecova)-šeimos sampratos nebuvimas nėra
atsitiktinumas- šeimos sąvoka socialinė, o ne teisinė kategorija/pobūdis. Teisės aktuose šeimos sąvoka
susijusi su šeimos narių, sudarančių jos sudėtį, rato nustatymu/konkretizavimu, ir jis apibrėžiamas įvairiai,
priklausomai nuo teisinio reguliavimo tikslų atskirose šakose. Todėl šeimos sąvokos įtvirtinimas ŠT ir
pateikimas baigtinio asmenų, laikytinų šeimos nariais, sąrašo gali pažeisti jų teises arba nepagrįstai išplėsti
šeimos narių ratą. Viena teisinių šeimos sampratų – tai dėl santuokos, giminystės susidariusi asmenų
sąjunga, kurios narių asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos, moraliniai ir materialiniai interesai yra
bendri, o jų bendras gyvenimas ir vaikų auklėjimas pagrįstas moralės ir šeimos teisės principais. Galima
išskirti tipinius šeimos požymius:1) asmenų grupė; 2) pagrįsta santuoka ar giminyste; 3)abipusis moralinis
bei materialinis bendrumas ir parama; 4) vaikų gimdymas ir auklėjimas; 5) siejami asmeninėmis ir
turtinėmis teisėmis ir pareigomis; 6) bendras gyvenimas ir ūkio vedimas (separacija jau be bendro
gyvenimo). ŠT normose dažnai sutinkamos sąvokos ne tik „šeima“, bet ir „šeimos nariai“. Paminėtina,
20
kad „šeimos nario“ sąvoka ne visada siejama su egzistuojančia šeima, t.y. asmenys gali būti kilę iš vienos
šeimos arba tarp jų yra kraujo giminystės ryšys, tačiau vienos šeimos jie niekad nesudarė. Pagal
R.Manenkovą, šeimos narys yra asmuo, susijęs su tam tikra šeima santuoka, giminyste, įvaikinimu ar kita
forma priėmus vaikus auklėti, bendru gyvenimu, o taip pat šeimos teisėmis ir pareigomis. Panašiai
apibūdina ir kt. autoriai (I.M.Kuznecova), nes „šeimos nario“ sąvoka kildinama iš „šeimos“ sąvokos.
Šeimos sąvoka socialine ir juridine prasme skiriasi tuo, kad, šeimai iširus socialine prasme, faktiniai
santuokiniai šeimos santykiai pasibaigia, bet juridine prasme teisiniai šeimos santykiai, t.y. tam tikros
sutuoktinių, tėvų ir vaikų bei senelių ir vaikaičių teisės ir pareigos, išlieka. Todėl teisinių santykių tarp
sutuoktinių, tėvų ir vaikų buvimas ne visada rodo, kad šie asmenys sudaro vieną šeimą, pvz. sutuoktiniai,
kurie gyvena skyrium (separacija).

Šeimos teisinių santykių samprata ir jų struktūra.

P.Rasimavičius – teisiniai šeimos santykiai – tai asmenų, tarp kurių yra visuomeniniai šeimos
santykiai, elgesys (veiksmai), sureguliuoti šeimos teisės normomis.
Tai visuomeniniai santykiai, sureguliuoti šeimos teisės normomis, atsirandantys dėl santuokos,
giminystės, įvaikinimo ar kita forma priėmus vaikus, likusius be savo šeimos aplinkos, auklėti.
Žmonių, kaip šeimos narių, tarpusavio santykiai neribojami šeimos teisniais santykiais, nes jie
labai dažnai egzistuoja toliau, nežiūrint to, kad šeimos santykiai pasibaigia, pvz. šeimos iširimas ištuoka
ne visada nutraukia jos narių teisinius santykius, kadangi lieka buvusių sutuoktinių teisė, esant tam
tikroms aplinkybėms, gauti vienam iš kito materialinį išlaikymą. Taigi kartais šeimos teisiniai santykiai
išlieka ir tada, kai jų subjektai jau nėra vienos šeimos nariai.
Iš teisės teorijos – teisinio santykio struktūra subjektas, objektas, teis. santykio turinys. Taigi
šeimos teisinių santykių elementai – subjektai, objektai, turinys.
Šeimos teisinių santykių subjektais gali būti tiktai fiziniai asmenys, kurie turi teisinį subjektiškumą,
kurį sudaro du struktūriniai elementai - šeiminį teisnumą ir veiksnumą. Teisnumas suprantamas kaip
galėjimas turėti šeimines teises ir pareigas. Šis teisnumas atsiranda nuo gimimo( galėjimas gauti
išlaikymą, auklėjimą iš tėvų) arba sulaukus tam tikro amžiaus (santuokinis teisnumas-nuo 18m., sumažinti

21
3m., nėštumo atveju-nesulaukus 15m.). Veiksnumas – tai galėjimas/gebėjimas savo veiksmais sukurti
šeimines teises ir pareigas. CK 2.5str.- paprastai tai nuo pilnametystės, tačiau kai kurias teises gali įgyti ir
anksčiau, pvz. 3.215str. numato, kad kai įvaikinamas 10m. sulaukęs vaikas, tai būtinas jo rašytinis
sutikimas, kitaip įvaikinti negalima. Neveiksnūs piliečiai negali sukurti šeiminių teisių ir pareigų, nes
jiems neleidžiama sudaryti santuokos – 3.15str.,tačiau anot Pčelincevos - neveiksnūs asmenys gali
dalyvauti šeiminiuose teisniuose santykiuose - alimentiniai įsipareigojimai.
Teisės teorijoje teisinio santykio objektas – tai tos vertybės, į kurias nukreiptos tokio santykio
dalyvių teisės ir pareigos, dėl ko asmenys sueina į tam tikrą teisinį santykį. ŠT objektai – jais galime
laikyti tam tikras vertybes, į kurias nukreiptos šeimos santykių dalyvių teisės ir pareigos. Dėl šių vertybių
kyla šeimos teisiniai santykiai. Konkretizuojant šeimos teisinių santykių objektus, derėtų pažymėti, kad tai
vertybės, kuriomis pasinaudodami šeimos teisinių santykių dalyviai siekia įgyvendinti savo teises. Tai gali
būti: asmeninės nematerialinės vertybės (pavardė, vardas, kt.) ir materialinės vertybės (turtas, turtinės
teisės), dėl kurių kyla dauguma šeimos teisinių santykių, t.y. daiktai – yra šeimos teisinio santykio objektai
tuomet, kai dėl jų atsiranda sutuoktinių, tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai, tai gali būti butas, baldai,
pinigų sumos. Taip pat veiksmai, kaip šeimos teisinių santykių objektai, sudaro absoliučią šių santykių
daugumą, →pozityvūs ir negatyvūs; gali reikštis kaip vieno iš santykio dalyvių (materialinio išlaikymo
mokėjimas/nemokėjimas) ir kaip dviejų šeimos santykio dalyvių veiksmai (sutuoktinių veiksmai auklėjant
vaikus). Šeimos teisinio santykio objektas negali būti žmogus. Pavyzdžiui, nutrūkus santuokai ir kilus
ginčui, kuriam iš tėvų atiteks teisė gyventi su vaiku, yra teigiama, kad vaikas yra šio santykio ne objektas,
o subjektas, o normalus vaiko auklėjimas tampa susiformavusių šeimos santykių objektu. Vaikas negali
būti priemone, nes jis irgi yra šių santykių subjektas. Būtent jo, o ne trečiųjų asmenų interesai turi būti
užtikrinami teisės normų pagalba.
Turinys – tai teisinio santykio dalyvių (subjektų) subjektinės teisės ir pareigos. Asmenų teisnumas
ir veiksnumas – tai sąlygos, tik kurioms esant gali atsirasti subjektyvinės šeiminės teisės ir pareigos.
Subjektyvinės šeiminės teisės gali būti įgyvendinamos, atliekant tam tikrus veiksmus arba susilaikant nuo
jų. – įgyvendinimas ir gynimas kaip ir CT 3.5str. Taigi asmens šeiminis teisnumas ir veiksnumas yra
būtinos sąlygos subjektyvioms šeiminėms teisėms ir pareigoms atsirasti, kurios įgyvendinamos šeiminių
teisinių santykių forma.
Subjektinės teisės struktūra: 1) leidimas pačiam elgtis kaip nustatyta teises akte;2) leidimas
reikalauti, kad kt. asmenys teiės turėtojo atžvilgiu susilaikytų nuo tam tikrų veiksmų arba vykdytų jo
naudai pozityvią pareigą;3) leidimas kreiptis į kompetetingą valstybės instituciją, kad ši, panaudodama
valstybės prievartą, priverstų antrąją santykio šalį įvykdyti pareigą, kurią ši privalo atlikti subjektinės
teisės turėtojui pagal įstatymą ar sutartį. Taigi tam tikrais atvejais šeimos teisės turi būti realizuotos
privalomai, pvz. 3.243 str., arba be aktyvių/sistemingų veiksmų neįmanoma auklėti vaikų, teikti išlaikymą
Subjek. šeiminių teisių ir pareigų vykdymas užtikrinamas įvairiai – skiriant pašalpas, priteisiant
išlaikymą, taikant baudžiamąją atsakomybę ir t.t. Subjek.šeiminių teisių ir pareigų nevykdymas yra teisei
priešingi veiksmai, už kuriuos galima šeiminė teisinė atsakomybė, kuri atsiranda pažeidus ŠT. Šeimos
teisinių santykių dalyviai, esant šeimos teisės pažeidimui (kurį sudaro: a) teisei priešingas
veikimas/neveikimas;b) teisei priešingo veikimo/neveikimo subjekto kaltė; c) priežastinis ryšys tarp teisei
priešingo veikimo/neveikimo ir žalos atsiradimo; d) žala. Šie šeimos teisės pažeidimo elementai priklauso
nuo pažeidžiamų santykių pobūdžio, t.y. ne visais atvejais jie yra būtini.),į gyja teisę į gynybą. Šeiminės
teisės ginamos teismine ir administracine tvarka. 3.5str.4d. gina- teismas, globos ir rūpybos institucijos ir
t.t.
Už šeimos teisės pažeidimus gali atsirasti šie teisiniai padariniai:
1) šeimos teisniai santykiai panaikinami nuo jų atsiradimo dienos arba ateičiai (pvz.3.246str.);
2) šeimos teisiniai santykiai išlieka tarp subjektų, bet jie netenka abipusiai privalomo pobūdžio,
t.y. vienai šaliai lieka teisės, o kitai-pareigos (3.195str.);
3) šeimos teisinio santykio dalyviams gali būti sumažinta teisių apimtis arba jos nutrauktos
(pvz.3.72str.buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymas);
4) vieno iš šeimos teisinio santykio dalyvių teisių apimtis padidėja;
5) šeimos teisinio santykio dalyviai praranda savo teises arba laikinai jų netenka (3.227str.)

Šeimos santykių atribojimo nuo kitų teisės šakų reglamentuojamų teisinių santykių kriterijai.

22
 Šeimos teisinių santykių atsiradimo, pakeitimo ir pabaigos pagrindai. Juridinių faktų samprata ir
specifika šeimos teisėje.

Šeiminiai teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ir pasibaigia ne iš įprastų juridinių faktų, bet
ypatingų šeimos teisinių santykių pagrindų (pvz., giminystės). Kita vertus yra ir civilinėje teisėje įprastų
pagrindų, tokių, kaip pvz., sutartys. Jų dėka taip pat kyla šeiminės teisės ir pareigos. Tad galima teigti jog
teisės normų aktai šeimos santykių atsiradimą, pasikeitimą ir pasibaigimą sieja su įvairiomis
aplinkybėmis. Kitaip tariant, juridiniais faktais, kuriuos galima grupuoti į :

* veiksmus :
- pozityvūs (turi atlikti tam tikrus veiksmus, pvz., santuoka, įvaikinimas);
- negatyvūs (reikia susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, pvz., tėvai naudoja fizinę prievartą vaikų
auklėjime).
* Įvykius (vaiko gimimas)
* Būsenas (giminystė, pilnametystė)
* Sutartis (vedybų, dėl išlaikymo mokėjimo)

Juridiniai faktai – realios tikrovės reiškiniai/konkrečios gyvenimiškos aplinkybės, su kuriais

šeimos teisės normos sieja šeiminių santykių atsiradimą, pasikeitimą, pasibaigimą.
Savo socialine prigimtimi jais gali būti įvykiai, veiksmai. Savo poveikio visuomeniniams šeimos
santykiams padariniais ir terminais juridiniai faktai gali būti klasifikuojami į:
1) teises sukeliantys (pvz., gimimas, įvaikinimas, globos paskyrimas);
2) teises pakeičiantys (pvz., santuokos sudarymas, pavardės pakeitimas sudarant santuoką);
3) teises panaikinantys (pvz., šeimos teisinio santykio dalyvio - vyro, vaiko mirtis);
4) teises ir pareigas atstatantys (pvz., tėvų valdžios apribojimo panaikinimas).

Be įvykių ir veiksmų yra juridinių faktų sudėtis, t.y. jų visuma, kuri sukelia teisinius šeimos
santykius (pvz., tėvystės teisiniai santykiai atsiranda dėl vaiko gimimo - įvykis ir vaiko įregistravimo
23
CMS -veiksmas).
Be to, šeimos teisėje labai dažnai jurid.faktu laikoma tam tikra padėtis-tai esantys visuomeniniai
žmonių tarpusavio santykiai, dėl kurių atsiranda tam tikri teisiniai padariniai. Ji nesudaro atskiros
jurid.faktų rūšies, nes tai atskira įvykio rūšis. Padėtis skiriasi nuo įvykio tuo, kad ji yra tęstinio pobūdžio,
pvz., giminystė. Šalys jos negali pakeisti, nes ji nuo jų valios nepriklauso, bet dėl jos atsiranda teisiniai
padariniai. Kartais nutraukus padėtį, atsiranda šeiminės teisės ir pareigos, pvz. nutraukus santuoką, kai yra
įstatymu numatytos sąlygos, buvusiems sutuoktiniams atsiranda teisės ir pareigos: teisė gauti išlaikymą ir
pareiga jį teikti.
Veiksmai, kaip juridiniai faktai, turi tą ypatumą, kad daugeliu atvejų vieno arba abiejų šeimos
teisinio santykio dalyvių veiksmai neturi įtakos šeimos santykiams: tėvo atsisakymas mokėti išlaikymą
arba abiejų tėvų atsisakymas teikti materialinį išlaikymą nepanaikina teisės jį gauti. Ši teisė pasibaigia tik
įstatymu numatytais atvejais, pvz. pilnametystė, įvaikinimas. Kitais atvejais žmogaus valingi veiksmai yra
būtinas faktinės sudėties elementas (pvz. sutikimas sudaryti santuoką, noras ją nutraukti). Kadangi teisinių
šeimos santykių dalyvių veiksmais gali būti pažeistos trečiųjų asmenų teisės, tai dažnai, kad šeimos
teisiniai santykiai atsirastų, pasikeistų ar pasibaigtų, neužtenka jų dalyvių valingų veiksmų, o reikia juos
įforminti įstatymo nustatyta tvarka (pvz. nutraukti santuoką).

Terminai šeimos teisėje

Terminas – tai laiko tarpas, su kuriuo šeimos įstatymai sieja tam tikrus šeiminius teisinius
padarinius, t.y., ŠT, kaip ir kt., su terminu siejamas šeimos teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas,
pasibaigimas (tai jurid. faktas). Terminų pradžia ŠT nustatoma pagal bendras taisykles- CK 1.117-1.123
str. Terminai skaičiuojami metais, mėnesiais, savaitėmis, dienomis, valandomis. Be to, terminas gali būti
apibrėžiamas nurodant įvykį, aplinkybę, veiksmą (pvz. santuokos nutraukimas/sudarymas). Pagal CK
1.117 str.- terminai gali būti atnaujinamieji, įgyjamieji, naikinamieji. ŠT terminai dažnai turi naikinamųjų
terminų pobūdį. Tai reiškia, kad tam tikra subjektyvinė teisė ar pareiga galioja tik to termino ribose, jam
pasibaigus ji išnyks (pvz. 3.192 str. numato, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius
vaikus, t.y. nuo gimimo iki pilnametystės ar kt. įstatymo numatytų atvejų (emancipacija). Su kai kurių
terminų pradžia ar pabaiga siejamas subjektyvinių šeiminių teisių atsiradimas ar pasibaigimas.

Kontroliniai klausimai:

1. Kokie požymiai yra būdingi šeimai?

2. Ar galima laikyti šeima vyrą ir moterį gyvenančius kartu be santuokos registracijos ir neturinčius
vaikų? ....tos pačios lyties asmenis gyvenančius kartu ir vedančius bendrą ūkį? ......vienišą mamą su vaiku?
3. Kokia šeima (kokiu pagrindu sukurta) ginama pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str.?
4. Ar šeima yra teisinė kategorija?
5. Kokie juridiniai faktai Jums žinomi šeimos teisėje? Pateikite juridinių faktų sudėties pavyzdžių šeimos
teisėje.

___________________________________________________________________________

[1] Vitkevičius P.S. Šeimos narių turtiniai teisiniai santykiai. – Vilnius: Justitia, 2006. P.34
[2] Harry D. Krause, Elrod L.D. Family Law. Cases, Comments and Questions. American casebook
series. 5 th Edition. Thomson West St. Paul, 2003. P.3-5
[3] Black‘s law dictionary. London: Paul St. Minn, 1990, Р.604.
[4] Filosofijos žodynas. Vilnius: Mintis, 1976. P.17.
[5] Нерсесянц В.С. Философия права. - Москва: Норма, 1998. C. 298.
[6] Leonavičius J. Sociologijos žodynas. Vilnius: Academia, 1993. P. 249 .
[7] Beck‘sches Rechtslexikon. Munchen, 2001. S.203.
[8] Vokiečių teisininkai skiria mažąją šeimą (die Kleinfamilie), kurią sudaro tėvai(sutuoktiniai) ir vaikai, ir
didžiąją šeimą (die Grossfamilie) - kaip visumą asmenų, susijusių santuoka, giminyste ir įvaikinimu,
tačiau šeimos požymių nekomentuoja.// Dieter H.Familienrecht. Vierte, neubearbeitete Auflage. – Berlin;
New York: Walter Gruyter, 1991. P.9
[9] Vitkevičius P.S. Šeimos narių turtiniai teisiniai santykiai. – Vilnius: Justitia, 2006. P.37
[10] Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-3876-(4)
24
[11] Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2003 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-3983
[12] Vitkevičius P.S. Šeimos narių turtiniai teisiniai santykiai. – Vilnius: Justitia, 2006. P.35
[13] Žibaitis R. Šeima ir asmenybės ugdymas. - Vilnius, 1995. P.4
[14]Žr.ten pat. P.5
[15] Harry D. Krause, David D.Meyer. What family for the 21st Century?// 50 American Journal of
Comparative Law.101, 120 (2002)
[16]Žr. Ten pat. P.6
[17] Рясенцев В. А. Семейное право. - Москва, 1971. С.8
[18] Rasimavičius P. V. Tarybinė šeimos teisė. - Vilnius, 1981. P.16
[19] Dičius P. Santuoka ir šeima Tarybų Lietuvoje. - Vilnius, 1974
[20] Матвеев Т.М. Cоветское cемейное право. - Москва, 1978. С.42
[21] Манaнкова Р. Р. Правовые проблемы членства в семье. – Тoмск , 1985. C. 4,5,7,24
[22] Vitkevičius P.S. Šeimos narių turtiniai teisiniai santykiai. – Vilnius: Justitia, 2006. P. 36, 38

I DALIES Praktinės užduotys (1-3 TEMOS)

Savitikros užduotys

I DALIES (1-3 TEMOS) Savitikros užduotys

Egalitarinė šeima pagrįsta:
Vyro valdžios viešpatavimu šeimoje;
Moters valdžios dominavimu šeimoje;
Lygiateisiškumo principu (vyro ir moters);
Vyro giminės narių tiesioginiu dalyvavimu šeimoje.

Monogamija tai:
vieno vyro santuoka su keliomis moterimis;
vieno vyro su viena moterimi santuoka;
vienos moters santuoka su keliais vyrais;
santuoka tarp artimųjų giminaičių.

Santuokos savanoriškumo principas suponuoja:

ištuokos laisvės principą;
vyro (sutuoktinio) dominavimą kuriant šeiminius santykius;
galimybę sudaryti santuoką nepaisant jokių sąlygų (amžiaus, lyties ir kiti kriterijai);
galimybę kurti šeimos santykius ir be santuokos registracijos

Šeimos teisė reguliuoja:

išimtinai tik turtinius santykius;
tiek turtinius, tiek asmeninius neturtinius santykius;
tik turtinius santykius tarp sutuoktinių;
tik asmeninius neturtinius santykius.

Šeimos teisinių santykių subjektai yra:

fiziniai asmenys;

25
 juridiniai asmenys;
tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys.

1. D.Šiaudienė kreipėsi teisinės konsultacijos ir paaiškino, kad ji su vyru susituokė prieš dvejus metus. Jų
šeiminiai santykiai buvo nepriekaištingi, tačiau prieš keletą mėnesių vyro elgesys radikaliai pasikeitė, t.y.
jis nuolat ją įžeidinėja, žemina, tapo jai visiškai abejingas. Ji pasigenda jo dėmesio, bendravimo, pagarbos
bei lojalumo. Ji teigia, kad sutuoktinis pažeidžia CK 3.27 str.1d., todėl klausia, ar galima teisinių
priemonių pagalba pakeisti jų santykius? Nutraukti santuokos ar pradėti gyvent1i skyrium ji nenori. Kokią
konsultaciją suteiktumėte D.Šiaudienei? Ar visi ir kokie šeimos santykiai yra reguliuojami šeimos teisės
normomis?

2. M.Dapkienė kreipėsi į teismą prašydama nutraukti santuoką su K.Dapkumi. Santuokoje jie išgyveno
dešimt metų, tačiau paskutinius dvejus metus K.Dapkus nuolat piktnaudžiauja alkoholiu, todėl ji mano,
kad tolesnis jų bendras gyvenimas yra negalimas. Santuokoje gimė du sūnus, kurie yra nepilnamečiai.
K.Dapkus santuokos nutraukti nenori ir teigia, kad pasitaisys. Teismas skyrė dvejų mėnesių susitaikymo
terminą, kuriam praėjus ieškovė ir toliau reikalavo nutraukti santuoką.
Kokiais šeimos santykių teisinio reglamentavimo principais teismas remtųsi sprendžiant šią bylą?
Ar gali teismas atsisakyti nutraukti santuoką?

3. Sutuoktiniai Regina ir Petras nutarė nutraukti santuoką, tačiau nesutaria (ginčas) su kuriuo iš jų liks
gyventi nepilnametis sūnus. Įvardykite, kas yra šio santykio subjektai ir objektas.

4. B.Kuklutė nėra susituokusi, tačiau bendrai gyveno ir vedė ūkį su R.Šimėnu. Ji turi dukrą, kuri yra
nepilnametė. R.Šimėnas jos savo dukra nelaiko. Prieš metus jis išvažiavo į Airiją. B.Kuklutė kreipėsi į
teismą dėl to, kad R.Šimėnas paliko šeimą ir neteikia nei jai, nei vaikui materialinio išlaikymo. Ar
R.Šimėnas pažeidė šeimos santykių teisinio reglamentavimo principus? Jei taip, tai kokius? Kokie
juridiniai faktai yra svarbūs šioje situacijoje?

5. Jonas sudarė santuoką su Barboryte 2002 m. Santuokoje augina du nepilnamečius vaikus. Nepasitaręs
su savo sutuoktine Jonas pardavė automobilį, kuris buvo įgytas po santuokos sudarymo, kaimynui Petrui.
Barborytė apie tokį sandorį nieko nežinojo ir jam prieštarauja. Ar buvo pažeisti šeimos santykių teisinio
reglamentavimo principai?

Literatūra:

Pagrindinė:

1) Lietuvos Respublikos Konstitucija

2) Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas
3) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos Vilnius,
2001
4) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Trečioji knyga. Šeimos teisė. Vilnius, 2002
5) Vitkevičius P.S. Šeimos narių turtiniai teisiniai santykiai. Vilnius: Justitia, 2006
6) Kudinavičiūtė-Michailovienė I. Šeimos santykių kūrimo teisinis reglamentavimas Lietuvoje.
Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01S). Vilnius, 2006
7) Lipeika K. Santuokos ir šeimos kodekso projektas: naujovės ir principinės nuostatos// Teisės
problemos 1996 Nr.1
8) Jačkonienė J. Ar šeimos sąvoka privalo būti legalizuota?// Justitia. 1996, Nr.4

Papildoma:

9) Purėnienė L. Jungtuvės ir išsiskyrimai. Kaunas, 1932

10) Rasimavičius P.V. Tarybinė šeimos teisė. Vilnius, 1981
26
11) Standley K. Family Law. 3rd edition, 1993
12) Пчелинцева Л. М. Семейное право России. Mocква, 2001
13) Антокольская М.В. Семейное право. Москва:Юристъ, 2001

II DALIS. SANTUOKA

„Santuoka – tai, kas liko atminčiai iš meilės“

H.Roulend (1875-1950)

4 TEMA. Santuokos sudarymas

5 TEMA. Santuokos negaliojimas
6 TEMA. Santuokos pabaiga
7 TEMA. Sutuoktinių gyvenimas skyrium (separacija)
II DALIES Praktinės užduotys (4-7 TEMOS)

4 TEMA. Santuokos sudarymas

Įvadas

Šios temos analizė susideda iš: studentui suteikiama žinių apie susitarimo tuoktis (sužadėtuvės)
institutą, nagrinėjamos atskiros santuokos sudarymo sąlygos ir draudimai (materialinės ir procedūrinės
sąlygos), siekiama išryškinti bažnytine (konfesine) tvarka sudaromų santuokų ypatumus, analizuojamos
teisinės santuokos sudarymo pasekmės bei sutuoktinių subjektinės asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos
bei jų įgyvendinimas.

Susitarimas tuoktis (sužadėtuvės)

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečiosios knygos „Šeimos teisė“ II dalies II skyriaus
pirmasis skirsnis įteisina susitarimo tuoktis (sužadėtuvės) institutą. Susitarimo tuoktis ir jo teisinių
pasekmių skirsnio straipsniai – 3.9, 3.10, 3.11 yra skirti turtiniams santykiams, atsiradusiems susitarus
tuoktis, arba, tiksliau, juose nustatomi ne šeimos, o civilinės teisės santykiai: Civilinio kodekso 3.9
straipsnio 2 dalyje dovanų davimas ryšium su būsima santuoka nepagrįstai prilyginamas be teisinio
pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo turto įgijimu, kurio jis negalėjo ar
neturėjo gauti, arba be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjusiam kito asmens sąskaita. Vyro ir moters
susitarimo tuoktis pagrindinis tikslas – sukurti šeimą, o ne nepagrįstai praturtėti ar gauti turtą, todėl
skirsnyje turėtų būti reglamentuojami tik iš susitarimo tuoktis kilę santykiai. Civilinės teisės normos turėtų
būti taikomos tik tada, jeigu būtų nustatyta, kad susitarimas tuoktis sudarytas turint vieną tikslą –
nepagrįstai praturtėti arba gauti turtą, o ne kiekvieną kartą esant viešam susitarimui tuoktis.
Tokios išvados buvo padarytos išanalizavus tik minėtas susitarimo tuoktis instituto straipsnių
nuostatas. Vertinant patį susitarimo tuoktis institutą, tikslinga paminėti jo ištakas romėnų teisėje, taip pat
panagrinėti sutartuvių institutą, nustatytą Vokietijos imperijos civiliniame kodekse,[1] kuris 1924-1939
metais galiojo Klaipėdos krašte ir iš kurio manytina perimtas, modifikuotas ir perkeltas į Civilinį kodeksą,
o taip pat katalikų sužadėtuves, kai jie ketindavo sudaryti santuoką pagal bažnyčios (kanonų) teisę, kai
kurių užsienio valstybių nuostatas dėl sužadėtuvių bei susitarimo tuoktis komentarus.
Dar iki santuokos romėnų šeimos teisė žinojo sužieduotuvių institutą (sponsalia). Seniausiu
laikotarpiu alieni iuris asmenis sužieduodavo jų pater familias, būsimiems sutuoktiniams net
nedalyvaujant. Vėliau jaunuoliai susižieduodavo gavę savo pater familias sutikimą. Sponsalia pažeidimas
sukeldavo tam tikrų teisinių padarinių: suteikdavo kitai šaliai reikalauti atlyginti nuostolius, šalis, be
svarbių priežasčių pažeidusi sponsalia, prarasdavo teisę reikalauti grąžinti sužieduotuvių proga duotas
kitai šaliai dovanas ir privalėjo grąžinti gautąsias.[2]
Vokietijos imperijos civilinio kodekso sutartuvės buvo reglamentuojamos 1207-1302
paragrafuose. Pagal sutartuves vyras ir moteris, sulaukę pilnametystės (21 m.), galėjo pasižadėti sutartu
laiku įregistruoti santuoką. Per sutartuves jie ne tik susitardavo dėl santuokos registravimo laiko, bet ir
aptardavo pasiruošimo vestuvėms materialines sąlygas. Buvo galima susitarti žodžiu ar konkliudentiniais
veiksmais. Sutartuvių įrodymu galėjo būti pasikeitimas žiedais, dovanomis arba sutartuvių įregistruoti
27
santuoką viešas pareiškimas. Remiantis sutartuvėmis nebuvo galima pareikšti ieškinio, reikalaujant, kad
santuoka būtų įregistruota ir neturėjo galios pasižadėjimas sumokėti baudą, jei santuoka nebūdavo
įregistruota.
Jeigu vyras ar moteris atsisakydavo sutartuvių, jis ar ji turėjo atlyginti antrajai šaliai ir jos tėvams,
o taip pat asmenims, atstovaujantiems tėvus, visus nuostolius, kuriuos sudarė išlaidos rengiantis būsimai
santuokai. Asmuo, atsisakęs sutartuvių, taip pat turėjo atlyginti antrajai šaliai nuostolius, kurie
susidarydavo dėl numatomos santuokos atlikus veiksmus, pakeitusius jo (jos) materialinę padėtį ir darbo
užmokestį. Nebuvo reikalaujama atlyginti nuostolius, jeigu atsisakymas registruoti santuoką būdavo dėl
svarbios priežasties. Moteris ar vyras, būdami kalti dėl atsiradusios svarbios priežasties, kuriai esant
antroji šalis atsisakė registruoti santuoką, privalėjo atlyginti antrajai šaliai nuostolius tokia pačia tvarka,
kuri buvo nustatyta atsisakiusiems sutartuvių.
Vyras ir moteris, susitarę dėl santuokos registravimo, bet jos neįregistravę, taip pat galėjo
pareikalauti iš antrosios šalies visko, kas buvo dovanota ar perduota sutartuvėms pažymėti. Tai buvo
vertinama kaip grąžinimas neteisėto pelno, kurio nebuvo galima reikalauti, jeigu sutartuvės neįvykdavo
dėl vyro arba moters mirties.
Vokietijos imperijos civiliniame kodekse taip pat buvo nuostatos dėl moralinės žalos atlyginimo.
Pagal jas moralinės žalos atlyginimo galėjo reikalauti moteris, turėjusi lytinius santykius tik su sutartuvių
vyru, atsisakiusiu nuo sutartuvių arba buvusiu kaltu dėl svarbios priežasties atsiradimo atsisakyti
sutartuvių. Reikalavimas atlyginti moralinę žalą negalėjo būti perduodamas arba paveldimas, išskyrus
atvejus, kai tokia galimybė buvo numatyta sutartyje arba jau buvo pareikštas ieškinys dėl žalos
išieškojimo.
Reikalavimams, kilusiems dėl sutartuvių neįvykdymo, vienai šaliai jų atsisakius, esant kaltei dėl
svarbios priežasties atsiradimo jų atsisakyti, o taip pat dėl nekaltos(skaisčios) moters lytinių santykių su
sutartuvių vyru, buvo nustatytas dviejų metų senaties terminas, skaičiuojamas nuo sutartuvių pažeidimo
momento.
Sutartuves, reglamentuojamas Vokietijos imperijos civiliniame kodekse, nagrinėjo Juozas
Sideravičius[3]. Jas jis vadino priešsantuokine sutartimi ir pagrįstai kritikavo G.Rutenbergą, vadinusį šį
institutą susižiedavimu, nurodydamas, kad toks pavadinimas yra nepakankamai tikslus, nes atspindi tik
vieną priešsantuokinės sutarties požymį – susitariančiųjų tuoktis pasikeitimą žiedais, tačiau galėjo nebūti
pasikeitimo žiedais, o sutartis buvo laikoma sudaryta. Manytume, kad J.Sideravičiaus, pateiktas sutartuvių
pavadinimas atskleidžia jų turinį bei padeda geriau suprati įstatymų leidėjo tikslą – apsaugoti nekaltos
sutartuvių šalies turtinius interesus.
J.Sideravičius savo straipsnyje taip pat vertino Vokietijos imperijos civilinio kodekso 1300
paragrafą, nustatantį, kad teisę reikalauti piniginės kompensacijos už moteriškos garbės suteršimą turi tik
susitarusi dėl santuokos registravimo nekalta (skaisti) moteris. Bet kuri kita vyro suvedžiota moteris turi
teisę reikalauti iš jo atlyginimo už padarytą žalą tik tuo atveju, jei ji gudrumu, grasinimu ar
piktnaudžiaujant jos priklausoma padėtimi buvo priversta lytiškai santykiauti su vyru. Jis pagrįstai
tvirtino, kad sutartuvių institutas yra nepakankamai tiksliai sureguliuotas, nes nuostatos dėl kitų moterų,
priverstų santykiauti su vyru, žalos atlyginimas buvo sureguliuotas ne santuokos ir šeimos teisės, bet
prievolinės teisės dalyje, ir kad tai yra moterų teisių į žalos atlyginimą maskavimas[4].
Vokietijos imperijos civiliniame kodekse aiškiai nustatyta, kad sutartuvės yra priešsantuokinė
sutartis, kurią prieš santuoką vyras ir moteris galėjo sudaryti ar nesudaryti, ir kuri neturėjo jokios įtakos,
sprendžiant klausimą dėl jos teisėtumo.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.8 straipsnio, reglamentuojančio susitarimą
tuoktis(sužadėtuves), 2 ir 3 dalys yra komentuojamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentare
„Trečioji knyga. Šeimos teisė“[5]. Civilinio kodekso 3.8 straipsnio 2 dalies, nustatančios, jog susitarimas
tuoktis gali būti išreikštas žodžiu ir raštu, komentare pagrįstai teigiama, kad jis gali būti sudarytas ir
notarine tvarka, tačiau diskutuotina, ar pagrįstai tokiam susitarimui prilyginama ikivedybinė sutartis.
Vertinant 3.8 str. 2d., galima būtų kalbėti apie tokio susitarimo formą, jo turinį, pavyzdžiui, kad
jis galėtų būti parašytas laisvu stiliumi ar sutarties forma, kad jame turėtų būti nurodoma, kada vyras ir
moteris ketina susituokti, kurioje civilinės metrikacijos įstaigoje, santuokos sudarymo išlaidų
pasiskirstymas, išvardijamos dovanos, kuriomis susitarimo tuoktis šalys apdovanoja viena kitą ir panašiai.
Diskutuotina ir komentaro interpretacija, kad viešu susitarimu tuoktis „reikia pripažinti viešą
paskelbimą apie numatomą bažnytinę (konfesinę) santuoką kanonų teisės nustatyta tvarka“, nes Civilinio
kodekso 3.8 str. 3d. nustato, kad tik paduotas nustatytos formos prašymas civilinės metrikacijos įstaigai
įregistruoti santuoką laikomas viešu susitarimu tuoktis. Jokie kiti atvejai nei pagal Civilinio kodekso 3.8
28
str. 3d. nei pagal kitas jo nuostatas nėra laikomi viešu susitarimu tuoktis.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.9 str. 1d. nustato, kad“...abi viešo susitarimo šalys turi
teisę reikalauti viena iš kitos grąžinti viską, ką viena yra gavusi iš kitos kaip dovaną ryšium su būsima
santuoka...“, tačiau šios normos komentaras minėtame leidinyje nepagrįstai išplečia subjektų, galinčių
reikalauti grąžinti dovanas, ratą, tai yra ši teisė suteikiama ir dovanas jiems įteikusiems tėvams bei jų
giminaičiams.
Bendrosios teisės valstybėse (JAV, Anglija) sužadėtuvių institutas, susitarimo tuoktis
pažeidimas/sulaužymas žinomas jau virš 300 metų[6]. Anglijoje, skirtingai nei Lietuvoje, XIX-XX a.pr.
buvo paplitusios slaptos sužadėtuvės, kurios reiškė, kad tam tikros apeigos buvo sakralizuojamos, o po jų
vyras ir moteris jautėsi vienas kitam įsipareigoję ir net juridiškai atsakingi anksčiau ar vėliau sukurti
šeimą.
Kai kurių užsienio valstybių teisės aktų normos, reglamentuojančios santuokos institutą, taip pat
numato sužadėtuves. Pavyzdžiui, Latvijos Respublikos civilinio įstatymo[7] 26 str. įvardija sužadėtuves
„abipusiu pasižadėjimu sudaryti santuoką“. Italijos civilinis kodeksas[8] nepateikia susitarimo tuoktis
sąvokos, tačiau beveik kaip ir Latvijos Respublikos teisės normos, numato, kad sužadėtuvės nesuteikia
teisės teismine tvarka reikalauti sudaryti santuoką ir susitarimas dėl netesybų, numatytų kurios nors šalių
atsisakymo sudaryti santuoką atveju, yra negaliojantis (Italijos civilinio kodekso 79str.).
Vokietijos civilinio kodekso nuostatos (§1297-1299, §1301-1302) nepateikia susitarimo tuoktis
sąvokos, tačiau kodekse ji numatyta kaip teisinė kategorija. Teisinėje vokiečių literatūroje laikomasi
požiūrio, kad susitarimas tuoktis yra sutartis, kuria remiantis vyras ir moteris tarpusavyje pasižada sudaryti
santuoką. Šios sutarties sudarymui nėra numatyta speciali forma, tačiau yra būtinas viešas paskelbimas
apie būsimą santuokos sudarymą.[9]
Tiek Italijos civilinio kodekso 80-81str., tiek Latvijos Respublikos teisės akto normos (27-28 str.)
reglamentuoja susitarimo tuoktis(sužadėtuvių) neįvykdymo teisines pasekmes, tai yra teisę reikalauti
gražinti dovanas bei atlyginti nuostolius. Latvijos Respublikos civilinio įstatymo 27str. konkrečiai nustato,
kad „...abu sužadėtiniai privalo grąžinti visą turtą, padovanotą vienas kitam, jų tėvų ar kito asmens ryšium
su būsima santuoka“. Tad pagal užsienio valstybių teisės aktų normas sužadėtuvės yra vyro ir moters
abipusis pasižadėjimas ateityje sudaryti santuoką, o tokio susitarimo nevykdymo pasekmė – dovanų
grąžinimas ir nuostolių atlyginimas.

Santuokos samprata, teisinė prigimtis ir socialinė reikšmė

Galiojęs SŠK nepateikė santuokos sąvokos, priešingai nei dabartinis CK, kurio 3.7 str. įvardija
santuoką – kaip įstatymų nustatyta tvarka įformintą savanorišką vyro ir moters susitarimą sukurti šeimos
teisinius santykius.
Egzistuoja keletas teisinių teorijų, aiškinančių teisinę santuokos prigimtį:
1) santuoka kaip sutartis;
2) santuoka kaip sakramentas;
3) santuoka kaip savotiškas/specialus institutas (sui generis).
Santuokos kaip sutarties teorijos ištakos žinomos Senovės Romoje. Klasikinio periodo Romėnų
teisėje visoms santuokos sudarymo formoms buvo būdingas paprasto civilinio sandorio bruožas/požymis.
Toks suvokimas sietinas su tuo, kad Romoje buvo teisiškai reguliuojama tik tam tikra/apibrėžta
santuokinių santykių sritis, o jų moraliniai/doroviniai bei sakraliniai (prijungimas šeimos kultui) aspektai
liko už teisės ribų.
Vėliau kanonų normos suteikia santuokos institutui mistinės paslapties, pabrėždamos jos dvasinę
pusę. Klasikine kanonine santuokos sąvoka įvardijama kaip „visapusiškas (fizinis, moralinis, ekonominis,
teisinis, religinis) vyro ir žmonos bendravimas“. Tokiu būdu, į teisės sritį patenka ne tik teisiniai, bet ir
etiniai, religiniai ir tam tikra prasme fiziniai santuokos elementai. Laikotarpiu, kuomet šeiminiai santykiai
buvo reguliuojami bažnytinėmis normomis/taisyklėmis, toks santuokos suvokimas buvo priimtinas.
Santuokoje sąlyginai galima išskirti atskiras santykių rūšis: dvasinius, fizinius ir materialinius.
Dvasiniai bei materialiniai elementai nėra sureguliuoti teisės normomis – tokia daugelio šiuolaikinių ir ne
tik teoretikų nuomonė. Tačiau toks santykių, sudarančių santuokinę sąjungą, išskyrimas, ne iškart buvo
pripažintas.
Istorinis santuokos suvokimo vystymasis vyko taip, kad religinius požiūrius į santuoką keitė
etiniai požiūriai, t.y. santuokos sąvoka, remiantis šia koncepcija, išvedama ne iš /arba ne tik iš religinių
pozicijų, bet iš santuokinės sąjungos suderinamumo žmogaus dorovinei prigimčiai. Tokiu būdu santuoka
29
analizuojama jau ne tik kaip sakramentas, bet ir ne kaip sutartis, o kaip specialios prigimties institutas.
Taigi santuoka(visa santykių įvairovės apimtimi) patenka į teisės veikimo sferą.
I.Kanto požiūriu – tai tokia jungtis, kur abu asmenys valdo vienas kitą, išsaugo jų moralinę
laisvę ir orumą. I.Kantas laikėsi požiūrio, kad sutarties koncepcija netaikoma santuokai. Sutartis, jo
nuomone, negali sukurti santuokos, kadangi sutartis savo esme – tai kažkas laikino, turint tam tikrą tikslą,
kurį pasiekus, ji išsibaigia/pasibaigia, o santuoka apima visa žmogaus gyvenimą ir baigiasi ne pasiekus
tam tikrą tikslą, o tik mirus asmenims, esantiems santuokiniuose santykiuose.
Šios teorijos trūkumas – tai etinių vertybių suvokimo apie santuoką įjungimas į teisės sritį.
Aišku, teisė turi būti kuriama remiantis atitinkamai ir savo laikmečio etikos supratimu, bet teisė negali
pilna apimtimi talpinti savyje etikos normas. Be to, santuokiniai santykiai tiek glaudžiai susiję su žmogaus
egzistavimo pradais, kad mažiausias bandymas teisei įsibrauti į intymius ar dvasinius sutuoktinių
santykius gali tapti pasikėsinimu į asmenybę ir jos pagrindines teises.
Šiuolaikinėje pliuralistinėje visuomenėje neįmanomas primetimas jos nariams vieningo suvokimo
apie santuoką. Todėl teisė, remdamasi moralės normomis, turi apimti tik tą santuokinių santykių sritį, kuri
galima teisiniam reguliavimui ir kuriai reikia tokio reguliavimo. Palaipsniui tokios būtinybės išskirti
suvokimas, turi įtakos santuokos kaip sutarties koncepcijos interesui kilti.
D.Kavielin –„santuoka savo dvasine prigimtimi yra sakramentas ir kaip toks priklauso bažnyčios
tvarkymui, bet kaip pasaulietinė institucija, atsirandanti iš kontrakto ir juo pagrįsta, santuoka yra civilinis
institutas.“
Pateiktas apibrėžimas, Antakolskajos nuomone, atitinka ir dabartinę situaciją. Ta apimtimi, kuria
santuokiniai santykiai reguliuojami teisės normomis, - tai civiliniai-teisiniai santykiai. O ta dalimi, kuri
apima religinę-etinę/etinę sritį, santuoka gali būti nagrinėjama kaip sakramentas, kaip mistinė sąjunga,
kaip sąjunga, išreiškianti visapusišką bendravimą ar kaip tam tikros naudos siekimo priemonė – visa tai
lieka už teisės ribų.
Etinis įvertinimas savo santuokos – tai itin asmeninis kiekvienos sutuoktinių poros reikalas, jis
priklauso nuo religinių, filosofinių ir etinių požiūrių. Primetimas tam tikrų požiūrių – pasikėsinimas į
asmenybės/individo pasaulėžiūros laisvę. Kataliko požiūriu, jo santuoka nenutrūkstama, ir net išsiskyręs
pasaulietinėje įstaigoje, gali atmesti naujos santuokos sudarymo galimybę.
Sutuoktiniai, sudarę santuoką dėl materialinių paskatų, gali laikyti, kad visos jų teisės ir pareigos
išplaukia iš jų sudaryto sandorio, ir valstybė pripažįsta tokią santuoką galiojančia, kadangi santuokos
sudarymo motyvai neturi teisinės reikšmės. Visa tai svarbu religijai ir moralei, bet tiek viena, tiek kita,
gali būti skirtinga atskiriems žmonėms, ir tokio fakto pripažinimas yra vienas pagrindinių žmogiškosios
laisvės garantų.
Santuokos kaip savotiškos prigimties instituto koncepcija buvo gana populiari ir praeityje. Jos
šalininkai pripažįsta vienų ar kitų sutartinių elementų buvimą santuokiniame santykyje, tačiau atsisako jį
nagrinėti kaip sutartinį. I.A.Zagorovskis – nors santuoka „savo kilme turi sutartinio susitarimo elementų,
bet dėl savo turinio ir pasibaigimo, gana tolima nuo sutarties prigimties; tiek santuokos turinys, tiek ir jos
nutraukimas nepriklauso nuo sutuoktinių savivalės. Todėl santuokos institutas labiau priskirtinas ne
sutarčių teisės sričiai, o savotiškos kilmės/prigimties institutų kategorijai(sui generis).
G.F.Šeršenevičius manė, kad ir santuokos, ir civilinės prievolės atsiradimo pagrindas yra
sutartis, bet santuokinis santykis nėra civilinė prievolė. Skirtumas(kaip ir Kanto nuomone) – „kada
sutartis nukreipta vieno ar kelių veiksmų atlikimui, tai jos pasekmė bus prievolinis santykis. Santuokinis
gyvenimas nereiškia tam tikrų veiksmų, bet reiškia bendravimą visam gyvenimui, moralinio, o ne
ekonominio turinio“.
Tokiu būdu, G.F.Šeršenevičius pripažino sutartį, kaip juridinį faktą, kurio pagrindu atsiranda
santuokinis teisinis santykis, kurį priskyrė savotiškos kilmės institutams.
Praktiškai visi rusų teoretikai atsisako pripažinti susitarimą dėl santuokos sudarymo civiline
sutartimi. Pagrindiniai motyvai: 1) santuokos sudarymo tikslas ne tik santuokinio santykio sukūrimas, bet
ir sąjungos, pagrįstos meile, pagarba ir pan. sukūrimas; 2) sudarydami santuoką, būsimieji sutuoktiniai
negali apibrėžti/nustatyti sau santuokinio santykio turinį, jų teises ir pareigas nustato imperatyvios
įstatymų normos, kas nebūdinga sutartiniams santykiams.
Pavyzdžiui, O.S.Jofė pažymi, kad santuoka atsiranda juridinio akto, siekiant sukurti teisines
pasekmes, pagrindu. Čia pasireiškia santuokos ir civilinio sandorio panašumas. Tačiau santuokos
socialinis turinys ir teisiniai ypatumai išskyrė santuokos kvalifikavimą kaip vieną civilinių-teisinių
sandorių. Sandorio juridinis tikslas – sukūrimas jo šalims konkrečių teisių ir pareigų. Santuoka, pagrįsta
meile, o ne savanaudiškais turtiniais interesais, tokio juridinio tikslo neturi. Santuokos tikslu, jis laikė,
30
norą gauti valstybinį sukurtos sąjungos, pripažinimą; sąjungos, kurios pagrindas – abipusė meilė ir
pagarba- neįeina į teisinį turinį. Todėl santuoka gali baigtis bet kuriuo momentu, kada šitas pagrindas bus
suardytas, kas neįmanoma civiliniuose sandoriuose.
Iš tikrųjų asmenų, sudarančių santuoką, valia nukreipta pasiekimui eilės įvairių pasekmių, tiek
teisinių, tiek ir neteisinių. Visų pirma jie siekia įgyti visuomeninį ir teisinį teisėtų sutuoktinių statusą.
Buvimo santuokoje statuso pagrindu įgyjama sutuoktinių teisės ir pareigos.
Ar atsiranda jos dėl įstatymo ir nepriklausomai nuo sutuoktinių valios? Manoma, kad ne. Visų
pirma, jei asmenys kategoriškai prieš jų atsiradimą, jie gali neregistruoti santuokos. Sudarydami santuoką,
jie sutinka sukūrimui tokių santykių, kurių dauguma imperatyviai apibrėžta įstatymu.
Ar galima remiantis tuo pagrindu daryti išvada, kad santuoka skiriasi nuo sutarties tuo, kad
sutartimi šalys pačios nustato teisinių santykių turinį, o visos teisės ir pareigos, išplaukiančios iš
santuokos, jau įtvirtintos teisės normose? Intensyvėjant dispozityviam reguliavimui ir vedybų sutarčių
(alimentinių susitarimų-RF) atsiradimui šitos galimybės žymiai išsiplėtė[10] - per paskutinį 10 Vakarų
šalyse atsirado teorijos, pagrįstos pliuralistiniu santuokos modeliu. Jų autoriai mano, kad dabartiniu metu
kiekvienoje teisinėje sistemoje egzistavimas vieno santuokos modelio neatitinka šiuolaikinės visuomenės
interesų. Santuoka paprastai apibrėžiama kaip vieno vyro ir vienos moters sąjunga, kaip taisyklė, visam
gyvenimui ir suponuojanti abipusę ištikimybės pareigą vienas kitam. Tačiau dabar galimas atsiradimas
santuokinių sąjungų, sudarytų tam tikram laikui ar be abipusės ištikimybės pasižadėjimo. Todėl tuo
remiantis ir išsakomi samprotavimai, kad ateityje asmenys, sudarantys santuokas, turės teisę sutarties
pagalba sukurti sau tokį santuokos modelį, kuris labiausiai atitiks jų interesus, o valstybė tik vykdys jų
pasirinkimo registraciją.
Pats santuokos sudarymas kaip juridinis faktas nėra skirtas sutuoktinių teisių ir pareigų
konkretizacijai. Iš to fakto seka tik tai, kad du asmenys tampa vyru ir žmona, įgydami naują` teisinį
statusą. Vedybų sutarties pagalba sutuoktiniai gali pakeisti savo turtinius santykius. O jeigu vedybų
sutartis nebuvo sudaryta, tai ši galimybė išlieka.
Kuomet kalbame, kad santuoka – ypač pilnutinis sutuoktinių bendravimas: materialinis, dvasinis,
fizinis, tai turime omenyje, kad tarp sutuoktinių atsiranda daugybė asmeninių santykių, kurių turinį jie
patys nustato. Dauguma šių santykių nėra reguliuojami tesiės normomis, o tai reiškia, kad ir susitarimai,
nustatantys jų turinį, yra neteisinėje sferoje. Todėl negalima teigti, kad santykiai, atsirandantys santuokos
pagrindu, tiek savo juridine, tiek ir nejuridine apimtimi, išlanksto apibrėžti įstatymu, tuo tarpu, kai
santykiai, atsirandantys civilinės sutarties pagrindu, yra nustatomi šita sutartimi. Priešingai, santuokinių
susitarimų turinys gali varijuoti labiau nei turinys kitų sutartinių santykių, bet teisių ir pareigų keitimas
atliekamas ne santuokos sudarymo aktu, o specialių juridinių aktų pagalba: vedybų sutartimis ir kitais
susitarimais tarp sutuoktinių.
Antakolskajos nuomone, visa apibendrinant, galima daryti išvadą, kad susitarimas dėl santuokos
sudarymo teisiniu požiūriu/prigimtimi nesiskiria nuo civilinės sutarties ta dalimi, kurią reguliuoja teisė ir
sukelia teisines pasekmes, ji laikytina sutartimi.

Santuokos požymiai:

1. Valstybės ginama sąjunga 2. Vyro ir moters sąjunga, grindžiama monogamija 3. Savanoriška sąjunga 4.
Lygiateisė 5. Sudaroma laikantis tam tikrų valstybės nustatytų taisyklių 6. Tikslas – sukurti šeimą 7.
Sudaroma neapibrėžtam laikui 8. Sudaroma ne per atstovus.

Metai 2001 2002 2003 2004 2005 2006

Santuokos sudarymo įrašai 3259 3400 3664 4193 4341 4480
Įtraukta į apskaitą bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudarytų 287 471 617 729 871 941
santuokų

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos[11] 12 straipsnis nustato, kad vyrai ir
moterys, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą pagal šią teisę reguliuojančius
valstybės vidaus įstatymus. Tad mūsų valstybėje santuoka turi būti sudaroma ir šeima kuriama pagal
Lietuvos Respublikos teisės aktus. Lietuvoje šeima, kaip valstybės ir visuomenės pagrindas, kuriama
sudarant valstybinę arba bažnytinę santuoką – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. nustatoma, kad
31
valstybė registruoja santuoką, o taip pat pripažįsta bažnytinės santuokos registraciją. Civilinio kodekso
3.24 str. nustatyta, kad bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka santuoka sudaroma pagal atitinkamos
religijos vidaus (kanonų) teisės nustatytą procedūrą ir kad tokia santuoka sukelia tokias pat teisines
pasekmes, kaip ir santuoka, sudaryta civilinės metrikacijos įstaigoje, jeigu:
1) santuoka buvo sudaryta su skirtingos lyties asmeniu (3.12 str.); laisva vyro ir moters valia (3.13
str.); nustatyto santuokinio amžiaus (3.14 str.); veiksnaus asmens (3.15 str.); nepažeidus monogamijos
principo (3.16 str.); nesusituokus su artimaisiais giminaičiais(tėvams su vaikais, įtėviams su įvaikiais,
seneliams su vaikaičiais, tikriems ir netikriems broliams ir seserims, pusbroliams su pusseserėmis, dėdėms
su dukterėčiomis, tetoms su sūnėnais (3.17 str.), tai yra nepažeidus santuokos sudarymo sąlygų, nustatytų
valstybinei santuokos registracijai;
2) santuoka buvo sudaryta pagal Lietuvos Respublikos įregistruotų ir valstybės pripažintų
religinių organizacijų kanonų nustatytą procedūrą.
Lietuvoje įregistruotas religines bendruomenes, bendrijas ir kitas religines organizacijas galima
suskirstyti į 32 religines kryptis,[12]tačiau mūsų valstybė pripažįsta dešimt istorinio, dvasinio bei
socialinio palikimo dalį sudarančias tradicines Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir
bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, ortodoksų(stačiatikių), sentikių, judėjų,
musulmonų sunitų, karaimų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų[13] ir evangelikų baptistų.[14].
3) Santuoka įtraukta į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje.
Šio straipsnio nuostatų analizė leidžia prieiti išvadą, kad bažnytinė santuokos registracija sukelia
tokias pačias teisines pasekmes tik tokiu atveju, jeigu ji sudaryta laikantis valstybinės santuokos sudarymo
sąlygų Svarstant bažnytinės santuokos teisines pasekmes ir jos apskaitą, būtų tikslinga išnagrinėti Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 04 21 nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos
kodekso 6 straipsnio antrosios dalies, 11 straipsnio ir 12 straipsnio antrosios dalies atitikimo Lietuvos
Respublikos Konstitucijai“, nes tai padės geriau išsiaiškinti įstatymų leidėjo poziciją dėl bažnytinės
santuokos ir šeimos kūrimo.
Nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 6 straipsnio antrosios dalies
atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“[15] Konstitucinis Teismas 1994 04 21 konstatavo, kad
Konstitucijos 38 straipsnio ketvirtosios dalies nuostata, kad „Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos
registraciją“ įsigaliojo kartu su Konstitucija po 1992 11 02 ir pagal tuo metu taikytą laikiną bažnytinių
santuokų oficialios apskaitos tvarką. Ši tvarka buvo sureguliuota Lietuvos Respublikos teisingumo
ministro 1999 03 26 įsakymu Nr.65 patvirtintose Civilinės būklės aktų registravimo laikinosiose
taisyklėse[16]. Šių taisyklių 58, 59, 61 punktuose buvo nustatyta, kad bažnytinė santuoka po 1992 11 02
(Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo) civilinės metrikacijos įstaigoje apskaitoma tik tokiu
atveju: 1) jeigu to pageidauja susituokusieji ir 2) jeigu ji sudaryta laikantis Lietuvos Respublikos
santuokos ir šeimos kodekso reikalavimų, o taip pat 3) jeigu vienas iš sutuoktinių nėra miręs. Tokį
bažnytinės santuokos perregistravimą civilinės metrikacijos skyriuje Konstitucinis Teismas vertino kaip
laikiną bažnytinės santuokos apskaitą, nes ne visos bažnytinės santuokos buvo apskaitomos, o, kaip
minėta, tik trimis atvejais, nustatytais Civilinės būklės aktų registravimo laikinosiose taisyklėse. Tais
atvejais civilinės metrikacijos skyriuje buvo įrašomas santuokos įrašas, išduodamas santuokos liudijimas,
apie tai pažymint sutuoktinių pasuose. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nuo bažnytinės santuokos
registracijos dienos atsiranda sutuoktinių teisės ir pareigos ir, kad valstybė įstatymu turėtų nustatyti aiškią
ir nuolatinę bažnytinės santuokos registracijos apskaitą, šios santuokos pagrindu atsiradusių teisinių
pasekmių realizavimo ir ginčų dėl jų sprendimo tvarką.
Analizuojant Aukščiausiojo Teismo praktiką, žemesnių instancijų teismų praktiką galima teigti,
kad bažnytinę santuoką reglamentuojančios teisės normos nėra interpretuojamos vienareikšmiškai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje A.S. v. R.J. Nr.3K-3-
107/2005 dėl bažnytinės santuokos sudarymo teisinių pasekmių pažymėjo, kad bažnytinės santuokos
registracijos pripažinimas nėra absoliutus. Tam, kad bažnytinės santuokos registracija būtų pripažinta,
būtinos tam tikros sąlygos, t.y. valstybė gali pripažinti ne bet kurios bažnyčios ar religinės organizacijos
registruotą santuoką, o tiktai – valstybės pripažįstamos ir oficialiai veikiančios bažnyčios ar religinės
organizacijos nustatyta tvarka ir nepažeidžiant įstatymuose nustatytų reikalavimų bei draudimų (santuokos
savanoriškumo, santuokinio amžiaus reikalavimai, draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims,
draudimas pažeisti monogamijos principą ir kt.) registruotą santuoką. Valstybė, įgyvendindama
Konstitucijos 38 straipsnio 4 dalies nuostatą, pripažįsta bažnyčių (konfesijų) registruotas santuokas,
įtraukdama jas į oficialius ir viešus registrus. Tokiu būdu užtikrinamas viešasis interesas, kad bažnytinės
santuokos registracija atitiktų Konstitucijos ir įstatymų reikalavimus, taip pat apsaugomos pačių
32
sutuoktinių teisės. Bažnytinės santuokos įtraukimo į apskaitą tvarkos teisinis reglamentavimas yra
valstybės prerogatyva. Nagrinėtoje civilinėje byloje nustatyta, kad ieškovas ir J.J. 1995 m. rugsėjo 9 d.
registravo santuoką Kaltanėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, bet šios santuokos registravimo liudijimas
nebuvo pateiktas civilinės metrikacijos skyriui ir iki atsakovės mirties santuokos įregistravimas nebuvo
įtrauktas į oficialių ir viešą registrą. Ir nors teisės aktai imperatyviai nenustatė pareigos įtraukti bažnytinės
santuokos įregistravimą į civilinės metrikacijos įstaigos apskaitą, tačiau į valstybės apskaitą neįtraukta
bažnytinė ieškovo ir J.J. santuokos registracija nesukėlė teisinių pasekmių, todėl nėra teisinio pagrindo
svarstyti ir pripažinti, kad ieškovas ir J.J. sukūrė bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę bei, kad
ieškovas yra įstatyminis J.J. įpėdinis. [17]
Lietuvoje nėra valstybinės religijos,[18]todėl santykiai tarp valstybės ir religinių organizacijų
turėtų būti sprendžiami sutartimis ar kitais atitinkamais teisės aktais, nors ir kai kurie esantys teisės aktai
tarp valstybės ir bažnyčios ne visada atitinka Civilinio kodekso nuostatas, reguliuojančias santuokos
registravimą. Tokio teisės akto pavyzdžiu galėtų būti Vyriausybės ir Lietuvos Vyskupų konferencijos
susitarimas „Dėl Katalikų bažnyčios nustatyta tvarka sudarytų santuokų įtraukimo į valstybinę
apskaitą“[19]. Jo nuostatos numato pareigą patiems sutuoktiniams pranešti apie bažnytinę santuoką, nors
tai neatitinka Civilinio kodekso 3.304 straipsnio 1 daliai, įpareigojančiai religinės organizacijos įgaliotą
asmenį per dešimt dienų po santuokos sudarymo pranešti civilinės metrikacijos įstaigai apie santuokos
įregistravimą bažnyčioje. Pareigą pranešti apie bažnyčios nustatyta tvarka sudarytą santuoką patiems
sutuoktiniams numato ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 06 30 įsakymas Nr.193,[20]
nustatydamas, kad Lotynų apeigų katalikų bendruomenėje susituokę asmenys per dešimt dienų po
santuokos sudarymo pateikia santuokos sudarymo vietos civilinės metrikacijos įstaigai Lietuvos vyskupų
konferencijos 1999 m. rugpjūčio 25 d. patvirtintos formos santuokos liudijimą. Esant tokioms nuostatoms,
galimi atvejai, kai apie bažnytinę santuoką nepraneš nė vienas įpareigotas asmuo. Tokių atvejų galimybė
yra didelė, nes už nustatytos pareigos nevykdymą nenumatyta atsakomybė.
Daugelyje užsienio valstybių (Italijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Portugalijoje, Latvijoje Čekijoje,
Lenkijoje ir kt.), kuriose pripažįstama tiek civilinė, tiek religinė santuokos sudarymo forma, šis klausimas
sprendžiamas skirtingai. Pavyzdžiui, Latvijos Respublikos civilinio įstatymo[21] 58 str. nustato, kad
bažnyčios atstovai per keturiolika dienų privalo pateikti būtinus santuokos įregistravimui duomenis apie
kiekvieną sudarytą santuoką civilinės būklės aktus registruojančiam skyriui, kurio teritorijoje buvo
sudaryta santuoka. Už šios pareigos neįvykdymą bažnyčios atstovas gali būti patrauktas administracinėn
atsakomybėn.

33
 Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse santuokos sudarymo sąlygos reglamentuojamos
Trečiosios knygos antrajame ir trečiajame skirsnyje. Antrajame skirsnyje, kuris ir vadinamas „Santuokos
sudarymo sąlygos“, reglamentuojamos materialios santuokos sudarymo sąlygos. Trečiasis skirsnis
vadinamas „santuokos sudarymas“, bet jo normas galima traktuoti kaip procedūrines santuokos sudarymo
sąlygas. Pačios santuokos sudarymo sąlygų sąvokos kodekse nėra. L. M. Pčelincevos nuomone:
“Santuokos sudarymo sąlygos – tai aplinkybės, būtinos tam, kad santuoka būtų valstybės registruojama ir
pripažįstama galiojančia, t.y. turinčia juridinę galią.“[22] Teisės literatūroje yra ir kitokių santuokos
sudarymo sąlygų apibrėžimų, bet juos vienija tam tikri įstatymų numatyti reikalavimai, kurių turi laikytis
norintys susituokti asmenys. Jeigu jų nesilaikoma, tai santuoka bus neregistruojama arba įregistruota
santuoka pripažįstama negaliojančia.
Teisės literatūroje greta sąvokos „Santuokos sudarymo sąlygos“ vartojamos ir kitokios sąvokos:
„Draudimai sudaryti santuoką“, „Kliūtys santuokai“. Santuokos sudarymo sąlygomis paprastai laikomos
sąlygos, kurios būtinos, kad santuoka būtų užregistruota ir galiotų. O kliūtimis arba draudimais santuokai
laikomos aplinkybės, kurioms esant negali būti sudaroma santuoka. Tačiau Lietuvos Respublikos
civiliniame kodekse visi santuokos sudarymo reikalavimai vadinami „Santuokos sudarymo sąlygos“
Santuokos sudarymo sąlygos, kaip tam tikri reikalavimai sudarant santuoką, nustatyti ir
seniausiuose teisės šaltiniuose. Tačiau kokios santuokos sudarymo sąlygos buvo reglamentuotos įvairių
valstybių įstatymuose ir laikytos teisėtomis priklausė nuo žmogaus teisių apsaugos lygio. Pavyzdžiui,
romėnų teisė santuokos sudarymo sąlyga laikė draudimą tuoktis skirtingų visuomenės sluoksnių
asmenims,[23] pavyzdžiui, laisvai gimusiems ir blogo elgesio atleistiniams, senatoriams ir libertinams,
šiems asmenims ir aktorėms, nes aktorės laikytos netinkamomis žmonomis tokio aukšto rango asmenims.
Kliūtimi sudaryti santuoką buvo ir tiesioginės giminystė ryšys, nesvarbu kokio laipsnio.
Romėnų teisė numatė ir reikalavimą santuokos sudarymui - turėjimą affectio maritalis, kuris
reiškė pareiškimą noro sutuoktiniams gyventi santuokoje ir auginti bendrus vaikus. Dabar taip pat
reikalaujama sutuoktinių sutikimo sudaryti santuoką, bet anksčiau affectio maritalis galėjo pareikšti
šeimos galva, t.y. nebuvo būtina valią išreikšti patiems sutuoktiniams.[24] Santuokos sudarymo sąlygomis
34
romėnų teisėje taip pat buvo: santuokinis amžius, pater familias sutikimas. Draudimas tuoktis skirtingų
luomų asmenims ir artimųjų sutikimas, nustatytas romėnų teisėje, būdingas ir vėlesniems laikams iki tol,
kol buvo įstatymais panaikinta luominė nelygybė ir įteisinta daugelis asmeninių teisių.
Nors Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reikalavimus santuokos sudarymui apibendrintai
vadina santuokos sudarymo sąlygomis, tačiau vieni iš šių reikalavimų įtvirtinti kaip pozityvios santuokos
sudarymo sąlygos, kiti - kaip negatyvios. Teisės literatūroje santuokos sudarymo sąlygos dar skirstomos į
materialias, reiškiančias galėjimą sudaryti santuoką, ir procedūrines, reglamentuojančias santuokos
sudarymo tvarką ir formą. Nors Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas neįvardija santuokos sudarymo
sąlygų kaip materialių ar procedūrinių, tačiau Trečiosios knygos antrąjį skirsnį vadina „Santuokos
sudarymo sąlygos“, o trečiąjį - „Santuokos sudarymas“, kur antrajame skirsnyje nustato materialinius, o
trečiajame procedūrinius reikalavimus santuokai sudaryti.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.13 straipsnis reglamentuoja santuokos savanoriškumą.
Jo pirmojoje dalyje nustatyta, kad santuoka sudaroma laisva vyro ir moters valia. Ši nuostata atitinka:
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio trečiąją dalį, nustatančią, kad „Santuoka sudaroma laisvu
vyro ir moters sutarimu“;[25] Konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims
(Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota 1995-09-20) 16 straipsnio 1 dalies 6 punktą, pripažįstantį vyrų ir
moterų lygybę ir nustatantį „vienodą teisę laisvai pasirinkti sutuoktinį ir tuoktis tik laisvai ir visiškai
sutikus“ ir šio straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad vaiko sužadėtuvės ir santuoka neturi juridinės galios,[26]
Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 16 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad „Santuoka gali būti sudaryta
tik tada, kai susituokiantieji duoda laisvą ir visišką sutikimą“,[27] Konvencijos dėl sutikimo tuoktis,
minimalaus santuokinio amžiaus ir santuokų registravimo 1 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad „Juridiškai
neturi būti sudaroma nė viena santuoka be visiško ir laisvo abiejų šalių sutikimo; tokį sutikimą jie turi
duoti patys, įstatymo nustatyta tvarka, po atitinkamo paskelbimo, dalyvaujant valdžios atstovui, turinčiam
teisę įforminti santuoką, ir liudininkams.[28] Siekiant visapusiško teisės į santuoką realizavimo, šios
Konvencijos 1 straipsnio 2 dalis kartu numato išimtį, nustatydama, kad sudarant santuoką, viena iš šalių
gali nedalyvauti, jei kompetentingas valdžios atstovas įsitikina, kad aplinkybės yra išimtinės ir kad ta šalis
kokio nors kompetentingo valdžios atstovo akivaizdoje yra davusi sutikimą ir jo neatšaukė.
Civilinio kodekso 3.13 straipsnio 1 dalyje santuokos sudarymas apibrėžiamas laisva vyro ir
moters valia, o šio straipsnio 2 dalyje nustatomi valios trūkumai: grasinimas, prievarta, apgaulė ir kiti
valios trūkumai. Šiame straipsnyje minima laisva valia turėtų būti suprantama tiek kaip pati valia, tiek
kaip jos išreiškimas. Nustatytas santuokos sudarymo savanoriškumas yra detalizuojamas procedūriniuose
reikalavimuose. Sutuoktiniai turi paduoti prašymą asmeniškai. Santuoka sudaroma tik asmeniškai
dalyvaujant sutuoktiniams ir dviem liudytojams, o tai reiškia, kad atstovavimo institutas santuokos
sudarymui netaikomas. Jis netaikomas net jei yra svarbių priežasčių, galinčių pateisinti neatvykimą
registruoti santuoką. Tokiu atveju galima prašyti perkelti santuokos registravimo datą, bet registruoti
santuoką be vieno ar abiejų sutuoktinių neleidžiama. (CK 3.15, 3.299, 3.303 str.). Civilinio kodekso 3.21
straipsnis nustato, kad santuoka sudaroma viešai ir kiekvienas suinteresuotas asmuo gali pareikšti, kad yra
kliūčių ją sudaryti.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.14 str. nustato santuokinį amžių kaip santuokos
sudarymo sąlygą. Šis straipsnis turi būti vertinamas sistemiškai ir interpretuojamas kartu su 2.5 str.
(fizinių asmenų civilinis veiksnumas) bei 2.9 str. (nepilnamečių pripažinimas veiksniais (emancipacija).
Pagal Civilinis kodeksas 3.14 str. santuoką leidžiama sudaryti asmenims, kurie santuokos sudarymo dieną
yra aštuoniolikos metų. Dėl svarbių priežasčių teismo tvarka santuokinis amžius gali būti sumažinamas,
bet ne daugiau kaip trejais metais, t.y. gali būti leidžiama sudaryti santuoką asmeniui, sulaukusiam 15
metų. Bet tik nėštumas ar kūdikio gimimas yra pagrindas teismui leisti sudaryti santuoką asmeniui,
nesulaukusiam 15 metų amžiaus. Vertinant šią normą galima teigti, kad minimalus santuokinis amžius
nėra nustatytas. Manytina, kad tokia nuostata prieštarauja ne tik santuokinio amžiaus nustatymo tikslams
ir uždaviniams – santuokinis amžius turi atitikti asmens fizinę ir psichinę brandą, garantuoti palikuonių
sveikatą, o taip pat neprieštarauti vaikų teisių apsaugos nuostatoms, esančioms Lietuvos Respublikos
Konstitucijoje:[29] 38 str.6d., nustatančiai, kad tėvų teisė ir pareiga vaikus išlaikyti iki pilnametystės;
38str.2d. – kad valstybė saugo ir globoja vaikystę; 39 str.3d. – kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas;
Vaikų teisių konvencijos[30] 1str., įtvirtinančiam, kad vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18
metų, jei jo pilnametystė nepripažinta anksčiau.[31] Pritartina ir G.Sagačio nuomonei, kad nepilnamečio
vaiko teisę sukurti šeimą sudarant santuoką, skirtingai nei suaugusiam individui, negarantuoja nei
tarptautinė nei atskirų valstybių nacionalinė teisė. Atvirkščiai, šios teisės įgyvendinimą stengiamasi riboti
įvairiomis priemonėmis, įskaitant įvairaus lygio tarptautinius susitarimus, tarptautinių organizacijų
35
rekomendacijas valstybėms ir kt.[32]
Šeimos teisėje esantys draudimai pagal jų formą klasifikuojami į tiesioginius ir netiesioginius,
savarankiškus ir susijusius su pareigomis. Tiesioginiu draudimu suprantamas atvirai išreikštas draudimas,
t.y. teisės normoje aiškiai išreikšta įstatymų leidėjo valia žodžiu „draudžiama“. Tiesioginiams
besąlyginiams draudimams – vykdomiems esant bet kokiomis sąlygomis yra priskiriami: draudimas
sudaryti kitą santuoką asmeniui, kuris šeimos teisės normų nustatyta tvarka yra nenutraukęs esamos
santuokos; draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims, draudimas tuoktis artimiesiems giminaičiams.
Draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso 3.12 straipsnyje, 3.7 straipsnyje, kuris apibrėžia santuokos sąvoką, ir Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 38 straipsnyje, kuriame reglamentuojama, kad „Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters
susitarimu“. Darytina išvada, kad draudimą tuoktis tos pačios lyties asmenims, įstatymų leidėjas laiko
labai svarbiu ir suteikia jam konstitucinį lygmenį. Nors bažnytinė ir daugumos pasaulio valstybių teisė
draudžia tuoktis tos pačios lyties asmenims, tačiau yra ir išimčių, nors bendros praktikos adaptuoti teisę
prie pasikeitusių socialinių realijų nėra:1998 m. Olandijoje, 2003 m. Belgijoje ir 2005 m. Ispanijoje
(Katalonija) priimti įstatymai, pagal kuriuos homoseksualų sąjungos visiškai įgyja civilinį šeimos statusą.
Kitose Europos valstybėse (daugiausia Skandinavijos) gėjų ir lesbiečių “bendro gyvenimo kontraktai” taip
pat įteisinti su vienokiomis ar kitokiomis socialinėmis bei mokestinėmis lengvatomis, nors absoliutus
sutuoktinių statusas nepripažįstamas. Homoseksualų porų registracija yra galima Vermonte ir keletoje kitų
JAV valstijų (Kalifornijoje, Oregono).[33]

Tos pačios lyties asmenų santykių legalizavimo laipsnį galima būtų suskirstyti į:
1) santuoka, kur tos pačios lyties asmenys turi teisę tuoktis ir įgyja tokias pat teises ir pareigas
kaip ir heteroseksualios poros (1998 m. Olandijoje, 2003 m. Belgijoje ir 2005 m. Ispanijoje (Katalonija);
2) registruota partnerystė arba registruota kohabitacija, kur konkrečios ir teisės akte nustatytos
teises bei pareigos atsiranda tik įregistravus partnerystę. Paprastai nustatytos teisės ir pareigos yra
identiškos arba panašios priešingos lyties sutuoktinių teisėms ir pareigoms, todėl dažnai šios partnerystės
registravimo sistema yra galima ir nesusituokusiom heteroseksualiom porom (Skandinavijos v-bės);
3) neregistruotas sugyvenimas (kohabitacija) – teisės ir pareigos atsiranda „automatiškai“
išgyvenus bendrai tam tikrą laiko tarpą (ši sistema beveik visuomet galima heteroseksualiom porom).
Draudimas pažeisti monogamijos principą. G.F.Šeršenevičiaus nuomone sudaryti santuoką gali
tik viengungis, našlys arba išsituokęs asmuo[34]. Taigi šiuo draudimu yra saugomas ir ginamas vienas iš
pagrindinių šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų – monogamija. Bet kokia galimybė sudaryti
santuoką, esant šeimos teisės normų nustatyta tvarka nenutrauktai ar nepasibaigusiai santuokai, pažeistų
Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, pagal kurią pripažįstama tik registruota santuoka ir
monogamijos principą joje išreikštą formuluote: „Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“[35]
(38str.). Asmenys, norintys sudaryti bažnytinę santuoką, taip pat privalo laikytis monogamijos
reikalavimo, įtvirtinto tiek Civiliniame kodekse, tiek ir Kanonų teisės kodekse[36]. 1085 kanonas nustato,
kad asmuo, kurį siejo ankstesnės santuokos ryšiai, net jei ji nebuvo panaudota(nebuvo lytinio akto),
negaliojančiai veikia santuoką. Net jei ankstesnė santuoka yra negaliojanti ar panaikinta dėl tam tikros
priežasties, tai nesudaro galimybės sudaryti kitą santuoką, t.y., ankstesnės santuokos anuliavimas turi būti
juridiškai ir aiškiai įformintas. Bažnytinės teisės požiūris į monogamiją yra žymiai griežtesnis nei civilinės
teisės. Jei civilinė teisė numato ištuoką kaip vieną iš galimybių sudaryti kitą santuoką, tai bažnytinė teisė,
nors santuoką anuliuoti ir leidžia, bet ją numato tik kaip ypatingą išimtį.
Draudimas tuoktis neveiksniems asmenims. Draudimas sudaryti santuoką neveiksniems asmenims
atsiranda iš santuokos sudarymo laisvės ir savanoriškumo principo bei turi tikslą apsaugoti vaikų sveikatą,
nes pvz., psichinės ligos ir silpnaprotystė – ligos, dažnai paveldimos. Civilinio kodekso 3.15 str. nustatyta,
kad asmuo įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas neveiksniu, negali sudaryti santuokos. Lietuvos
Respublikos civilinis kodeksas fizinio asmens veiksnumą, jo pripažinimą neveiksniu ar ribotai veiksniu
nustato 2.5-2.11 straipsniuose. Fizinio asmens veiksnumo sąvoka pateikta Civilinio kodekso 2.5 str. 1d.
Joje nustatyta, kad fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines
pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t.y. kai jam sueina
aštuoniolika metų. Atvejis, kai fizinis asmuo, nesulaukęs aštuoniolikos metų, įgyja visišką civilinį
veiksnumą, reglamentuotas Civilinio kodekso 2.5 str. 2d.: kai įstatymai leidžia fiziniam asmeniui sudaryti
santuoką anksčiau, nei jam sueis aštuoniolika metų. Tokiu atveju jis įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo
santuokos sudarymo momento, ir jo nenustoja, jei santuoka nutraukiama ar pripažįstama negaliojančia dėl
priežasčių, nesusijusių su santuokiniu amžiumi.
36
 Draudimas tuoktis artimiesiems giminaičiams . Draudimas tuoktis artimiesiems giminaičiams
yra susijęs tiek su biologija/genetika (paveldėjimas), tiek su morale (globa, rūpyba), tiek su teisės fikcija
(įvaikinimas). Sudaryti santuoką tėvams su vaikais, seneliams su vaikaičiais, tikriesiems (tėvas ir motina
tie patys) ir netikriesiems (arba tėvas arba motina skirtingi) broliams ir seserims, pusbroliams ir
pusseserėms, dėdėms su dukterėčiomis ir tetoms su sūnėnais (CK 3.17 str.) draudžiama remiantis
biologiniais kriterijais, kadangi esant tokioms santuokoms, yra didelė tikimybė sulaukti gimusių su
anomalijomis palikuonių. Draudimas tuoktis įtėviams su įvaikiais yra susijęs su morale ir su teisės fikcija,
nes pagal Civilinio kodekso 3.227 str.2d. įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą, o pagal 3.17 str.
draudžiama tuoktis tėvams su vaikais. Daugelyje užsienio valstybių taip pat draudžiama santuoka tarp
aukštutinės ir žemutinės linijos giminaičių, o taip pat tarp brolių ir seserų. Kitais atvejais draudimai yra
skirtingi, tačiau jie nustatyti siekiant išvengti inbrydingo (artimos giminystės individų poravimasis) ir
užkirsti kelią incestui, t.y. visi jie pagrįsti medicinos praktika, biologija ir etika.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 3.18 – 3.25, 3.298-3.304 straipsniuose nustato
santuokos sudarymo tvarką, t.y. procedūrines santuokos sudarymo sąlygas, kurios yra įstatymo leidėjo
privalomi reikalavimai, pareiškusiems norą sudaryti santuoką. Procedūrinės santuokos sudarymo sąlygos
atlieka daugiau pagalbinį vaidmenį siekiant užtikrinti materialinių sąlygų realizavimą. Procedūrines
santuokos sudarymo sąlygas sudaro: 1) prašymo įregistruoti santuoką padavimo tvarka, 2) tokio prašymo
įregistruoti santuoką padavimo fakto viešas paskelbimas, 3) santuokos registracijos laikas (terminai), 4)
santuokos registracijos vieta.
Santuokos sudarymo teisinės pasekmės (CK 3.26-3.36 str.)
Santuoka kaip juridinis faktas sukelia asmeninio ir turtinio pobūdžio teisines pasekmes.

Analizuojant sutuoktinių pavardės, kaip santuokos sudarymo neturtinio pobūdžio pasekmę,

pasirinkimą, numatytą CK 3.31 str. teigtina, kad abu sutuoktiniai turi teisę:
1) Pasilikti iki santuokos turėtą pavardę,
2) Pasirinkti kito sutuoktinio pavardę kaip bendrą pavardę (Civilinė byla Nr.3K-7-20/2006:
Kasacinis teismas konstatavo, kad pagal CK 1.11 straipsnio 1 dalį, pasirenkant pavardę, įregistravus
santuoką užsienyje, kai pavardės pakeitimo procedūra užsienyje nėra užbaigta, Lietuvos Respublikoje
taikytini Lietuvos Respublikos civiliniai įstatymai. Tokiu atveju pagal Lietuvos Respublikos CK 3.282
straipsnio, Valstybinės kalbos įstatymo 2, 15 ir 19 straipsnių, Civilinės metrikacijos taisyklių 7 ir 57
punktų nuostatas Lietuvoje civilinės būklės aktų įrašai įrašomi lietuvių kalba. Vardas ir pavardė rašomi
pagal lietuvių kalbos taisykles.)
3) Pasirinkti dvigubą pavardę, kai prie savo pavardės prijungiama sutuoktinio pavardė.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. 5 d. nustato, kad sutuoktinių teisės šeimoje lygios.
37
Šis konstitucinis principas konkretizuotas Civilinio kodekso 3.3 straipsnyje, 3.26 straipsnyje. Sutuoktinių
lygiateisiškumas pasireiškia sutuoktiniams įgyvendinant tiek asmenines neturtines, tiek turtines teises ir
pareigas. Sutuoktinių lygiateisiškumo principas nėra absoliutus, galimos išimtys, kurios priklauso nuo
sutuoktinio elgesio įgyvendinant asmenines neturtines ir turtines ir teises bei pareigas šeimoje.
Turtinės sutuoktinių teisės ir pareigos pasireiškia:
1. Dėl turto valdymo, naudojimo, disponavimo (asmeninė sutuoktinių nuosavybė, bendroji
jungtinė sutuoktinių nuosavybė, šeimos turto teisinis režimas, sutartinis turto teisinis režimas);
2. Išlaikymo prievolės (sutuoktinių, tėvų ir vaikų, kitų šeimos narių);
3. Civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles.
CK 3.32 str. reglamentuoja sutuoktinių atstovavimo institutą. Galima būti išskirti keletą
atstovavimo šeiminiuose santykiuose rūšių: nepilnamečių vaikų įstatyminis atstovavimas; sutuoktinių
tarpusavio atstovavimas pagal įgaliojimą: įgaliojimas atlikti veiksmus, susijusius su bendrąja jungtine
nuosavybe ir įgaliojimas atlikti veiksmus, susijusius su asmenine vieno sutuoktinių nuosavybe.

Kontroliniai klausimai:

1. Kokia forma gali būti išreikštas susitarimas tuoktis (sužadėtuvės) ?

2. Kaip gali būti suprantamas viešas susitarimas tuoktis?
3. Kas yra susitarimo tuoktis šalys?
4. Kas yra santuoka ir kokie jos požymiai?
5. Ar pripažįstama Lietuvoje bažnytinė santuoka, t.y., ar ji sukelia teisines pasekmes?
6. Kas turi pranešti CMĮ apie santuoką sudarytą bažnytine tvarka?
7.Kaip gali pasireikšti santuokos savanoriškumo sąlygos pažeidimas? Pateikite pavyzdžių
8. Kodėl valstybės neleidžia sudaryti santuokos tos pačios lyties asmenims, jei daugelio valstybių
konstitucijose, taip pat tarptautiniuose dokumentuose vis plačiau įtvirtinamas draudimas diskriminuoti
asmenis lyties bei seksualinės orientacijos pagrindu t.y. ar draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims
nėra jų diskriminavimas lyties ir seksualinės orientacijos pagrindu?
9. Ar gali Lietuvoje sudaryti santuoką transeksualas (asmuo chirurginiu būdu pakeitęs lytį)?
10. Koks minimalus santuokinis amžius yra nustatytas Civilinio kodekso normomis?
11. Ar gali sudaryti santuoką įvaikis su savo įtėvio dukra?
12. Ar privalo norintys sudaryti santuoką pasitikrinti sveikatą?
13. Ar gali vyras pasirinkti savo sutuoktinės pavardę? Ar gali moteris pasirinkti savo sutuoktinio pavardę
su identiška galūne (pvz., Aldona Butautas)? Išvardykite (pateikiant pavyzdžių), kiek alternatyvų
pasirenkant pavardę (sudarant santuoką) turi moteris?
14. Ar gali sutuoktiniai susitarimu atsisakyti teisių ar panaikinti pareigas, kurios pagal įstatymus atsiranda
kaip santuokos pasekmė?
15. Pateikite pavyzdžių teisės normų, įtvirtinančių sutuoktinių turtinio pobūdžio teises ir pareigas.

_________________________________________________________________________________

[1] Vokiečių imperijos civilinis kodeksas. – Kaunas, 1927.

[2] Nekrošius I., Nekrošius V., Vėlyvis S. Romėnų teisė. – Vilnius: Justitia, 1999, P.162
[3] Sideravičius J. Teisinis santuokos reguliavimas buržuazinėje Lietuvoje (1. Klaipėdos krašte 1924-1939
m.) // Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A serija. 1977. T.4 (61)
[4] Sideravičius J. Teisinis santuokos reguliavimas buržuazinėje Lietuvoje (1. Klaipėdos krašte 1924-1939
m.) // Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A serija. 1977. T.4 (61), P.56
[5] Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Trečioji knyga. Šeimos teisė. - Vilnius: Justitia.
2002. P.42-43
[6] John De witt Gregory, Peter N.Swisher, Sheryl L.Wolf. Understanding Family Law. 2nd edition, 2001.
P.94
[7] Нормативные акты Латвийской Республики. Гражданский кодекс. Ч 1.// Семейное право. Акты
гражданского состояния. Рига, 1994
[8] The Italian Civil Code and complementary Legislation Table of Contents foreword introduction. New
revised and updated edition by Maris Beltramo. Oceana publication, INC Dobbs Ferry, N.Y., 1993
[9] Гражданское уложение Германии. Книга 1. – Москва: Волтерс Клувер, 2004. C.334
[10] M.Shults „Contactual Ordering of Marriage:New Model for State policy.Californian Law
38
Revues,1982,p.251
[11] Žmogaus teisės. Europos Tarybos ir Europos Sąjungos dokumentai. Lietuvos žmogaus teisių centras.
2000
[12] http://www.tm.lt/min/default.asp?load=re_rel_kryptys.htm, prisijungimo laikas 2005-07-11
[13] Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas// Valstybės žinios. 1995. Nr.89-
1985, 5 str
[14] Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas 2001 07 12 Nr.IX-464 Dėl Valstybės pripažinimo suteikimo
Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungai// Valstybės žinios. 2001. Nr.62-2249
[15] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai. – V., 1994
[16] Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymas 1999 03 26 Nr.65 Civilinės būklės aktų
registravimo laikinosios taisyklės// Valstybės žinios. 1999. Nr.29.
[17] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d.
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A.S. v. R.J. Nr. 3K-3-107/2005 m. kategorija 75.2
[18]Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimo leidykla. 1996, 43str.7d
[19] 2001 07 11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Vyskupų konferencijos laikinas
susitarimas „Dėl Katalikų bažnyčios nustatytų tvarka sudarytų santuokų įtraukimo į valstybinę apskaitą“
[20]Dėl Teisingumo ministro 2001 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 124 „ Dėl pranešimo apie
bažnyčios(konfesijų) nustatyta tvarka įregistruotą santuoką formos ir pranešimo tvarkos patvirtinimo
pakeitimo“(Valstybės žinios, 2001, Nr. 57-2062) patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro
2003 06 30 įsakymu Nr.193// Valstybės žinios, 2003. Nr.68-30
[21] Нормативные акты Латвийской Республики. Гражданский кодекс. Ч 1.// Семейное право. Акты
гражданского состаяния. - Рига, 1994
[22] Пчелинцева Л. М. Семейноe право России. Москва: Норма, 2003.C. 86.
[23] Nekrošius I., Nekrošius V., Vėlyvis S. Romėnų teisė. – Vilnius: Justitia, 1999, P.163-165
[24] Пухан. И. Поленак-Акимовская М. Римское право.-Москва: Зерцало, 1999. C.103-104.
[25] Lietuvos Respublikos Konstitucija. Lietuvos Respublikos Seimo leidykla, 1993. P.25
[26] Konvencija „Dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims“// Valstybės žinios. 1995, Nr. 76-
1764
[27] 1948 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Vilnius: Lietuvos žmogaus teisių centras, 2000
[28] Žmogaus teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys. – Vilnius: „Mintis“, 1991. P.262
[29] Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimo leidykla, 1993. P.25
[30] Vaiko teisių konvencija.// Valstybės žinios. 1995. Nr.60-1501
[31] Kudinavičiūtė-Michailovienė I. Šeimos santykių kūrimo teisinis reglamentavimas Lietuvoje. Daktaro
disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01S). Vilnius, 2006
[32] Sagatys G. Vaiko teisė į šeimos ryšius Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijoje ir Lietuvos teisėje. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01S). Vilnius, 2004. P.7
[33] Vermonto civilinės sąjungos sistema nors ir yra savarankiška, tačiau nelygiavertė santuokai,
santuokos registracija tarp tos pačios lyties asmenų įteisinta tik Masačiusetso valstijoje//
http://www.marriageequality.org prisijungimo laikas 2005-10-15
[34] Шершеневич Г.Ф. Учебник русского гражданского права (по изд. 1907 г.) М.б 1995. С.413
[35] Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimo leidykla. 1996
[36] Code of Canon Law. http://www.vatican.va/archive/ENG1104/__P3V.HTM, prisijungimo laikas
2005-01-10

5 TEMA. Santuokos negaliojimas

Įvadas

Šia tema siekiama suteikti žinių bei suformuoti praktinius įgūdžius analizuojant santuokos
pripažinimą negaliojančia įstatymo nustatytais pagrindais. Nagrinėjant šią temą bus analizuojama:
santuokos pripažinimo negaliojančia sąvoka bei negaliojimo pagrindai; įvardijami asmenys, kurie turi
teisę pareikšti ieškinį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, ieškinio senaties šios kategorijos bylose
specifika, aplinkybės naikinančios santuokos negaliojimą bei teisinės pasekmės priklausomai nuo
sąžiningumo kriterijaus.

39
 Santuokos pripažinimą negaliojančia reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečios
knygos „Šeimos teisė“ antros dalies trečio skyriaus normos (3.37 – 3.47 str.).
Analizuojant santuokos negaliojimo institutą, atkreiptinas dėmesys į jo ypatumus:
1) Santuoką negaliojančia pripažįsta tik teismas;
2) Santuoka negaliojančia pripažįstama nuo jos sudarymo momento;
3) Specialus subjektų (galinčių pareikšti ieškinį) ratas (priklausomai nuo negaliojimo pagrindų);
4) Ieškinio senaties specifika;
5) Sąžiningumo kriterijaus įtaka teisinėms pasekmėms.

Teisinėje literatūroje apibūdinant santuokos negaliojimą, daugelis autorių nurodo, kad santuokos
negaliojimas yra teisinė santuokos sudarymo sąlygų pažeidimo pasekmė bei , kad santuokos pripažinimas
negaliojančia yra vienas iš šeimyninės – teisinės atsakomybės rūšių.
E. A. Posse ir T. A. Fadejeva mano, kad konkretus sankcijų taikymas, kaip atsakomybės ar
neigiamų pasekmių rūšis, priklauso nuo to, kokiu pagrindu santuoka pripažįstama negaliojančia. Jie mano,
kad santuokos pripažinimas negaliojančia dažniausiai yra sankcija, neužtraukianti atsakomybės asmenims,
esantiems negaliojančioje santuokoje, t.y. neturi neigiamų pasekmių.
Santuokos negaliojimas – tai valstybės atsisakymo forma, pripažinti sudarytą santuoką kaip
juridinį aktą, išreikštą teismo sprendimu, už įstatymo numatytų sąlygų pažeidimą dėl santuokos
sudarymo.[1]
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas neapibrėžia santuokos pripažinimo negaliojančia
sąvokos, o tik nurodo teisinius pagrindus, kurių pažeidimas veda prie santuokos pripažinimo
negaliojančia. Viena iš formuluotinų sąvokų gali būti, pavyzdžiui, santuokos negaliojimas - tai
panaikinimas teismine tvarka subjektyvinių šeiminių teisių ir pareigų tarp asmenų, kurių santuoka
pripažinta negaliojančia kaip sudaryta nesilaikant įstatymais nustatytų jos sudarymo sąlygų ir tvarkos.
Santuokos negaliojimo pagrindus galime suskirstyti į tokias grupes:
1) santuoka pripažįstama negaliojančia, jei buvo pažeistos materialiosios santuokos sudarymo
sąlygos:
Ø kai santuoka sudaryta tarp tos pačios lyties asmenų ( LR CK 3.12 str. );
Ø kai santuoka sudaryta pažeidžiant santuokos savanoriškumą ( LR CK 3.13 str.);
Ø kai santuoka sudaryta su nepilnamečiu, kuriam nesumažintas santuokinis amžius įstatymų
nustatyta tvarka ( LR CK 3.14 str. );
Ø kai santuoka sudaryta su neveiksniu asmeniu ( LR CK 3.15 str. );
Ø kai asmuo sudaro santuoką, nenutraukęs ankstesnės santuokos ar registruotos partnerystės (
LR CK 3.16 str. );
Ø kai santuoka sudaryta su artimu giminaičiu ( LR CK 3.17 str. ).
2) santuoka pripažįstama negaliojančia, jei vienas iš sutuoktinių nepranešė kitam sutuoktiniui,
kad serga venerine liga ar AIDS ( LR CK 3.21 str. 3 d. );
3) santuokos pripažinimas negaliojančia, kai vienas iš sutuoktinių ar abu sutuoktiniai neišreiškė
tikrosios savo valios ( LR CK 3.40 str.);
4) santuoka pripažįstama negaliojančia, jei santuoka sudaroma tik dėl akių – fiktyvi santuoka (
LR CK 3.24 str. ).
Santuokos pripažinimo negaliojančia pagrindų sąrašas yra baigtinis ir jis negali būti aiškinamas
plečiant, ir jokiais kitais pagrindais santuoka negali būti pripažinta negaliojančia. Santuoka negali būti
pripažinta negaliojančia esant procedūrų pažeidimams, nesilaikant santuokos įforminimo tvarkos,
pavyzdžiui, santuokos įrašas buvo padarytas nedalyvaujant vienam iš sutuoktinių.
Paminėtina, kad teisinė reglamentacija dėl santuokos pripažinimo negaliojančia pažeidus
materialines santuokos sudarymo sąlygas, o taip pat fiktyvi santuoka buvo ir galiojusiame Santuokos ir
šeimos kodekse. Tuo tarpu galimybė pripažinti santuoką negaliojančia dėl esminės klaidos ar dėl
nepranešimo kitam sutuoktiniui apie tai, kad serga venerine liga arba AIDS atsirado tik įsigaliojus CK.
CK 3.40 straipsnio turinį tikslingą analizuoti remiantis 3.13 str., nes reikalauti santuoką
pripažinti negaliojančia gali sutuoktinis, jei jis santuoką sudarė paveiktas grasinimo, prievartos ar
apgaulės, taip pat jei jis santuokos sudarymo momentu negalėjo suprasti savo veiksmų prasmės ir jų
valdyti. Santuoka gali būti pripažinta negaliojančia, jei asmuo suklydo dėl tokių su kitu sutuoktiniu
susijusių aplinkybių, kurias žinodamas nebūtų sutikęs sudaryti santuokos (3.40 str. 3d.). Klaida kaip
santuokos negaliojimo pagrindas – tai klaidinga prielaida dėl esminių santuokos sudarymo aplinkybių,
reikšmingų susiformuoti tikrajai asmens valiai sudaryti santuoką.[2] Asmens sutikimas sudaryti santuoką
40
gali būti išreikštas asmeniškai suklydus, kai sutuoktiniui susidarė klaidingos situacijos supratimas, kurioje
vyksta santuoka. Tačiau asmens suklydimas turi būti esminis. Klaidos esmė suprantama kaip asmens
suklydimas dėl tokių su kito sutuoktinio asmeniu susijusių faktų, kuriuos žinodamas asmuo nebūtų
sudaręs santuokos. Pavyzdžiui; paaiškėja, kad sutuoktinis narkomanas; suklysta dėl sutuoktinės nėštumo
(mergina vaikinui melagingai praneša, kad laukiasi jo vaiko). Taip pat gali būti suklysta ir dėl paties
veiksmo esmės, pavyzdžiui, kurčnebylis nesuvokia, kad sudaro santuoką. Tačiau suklydimas turi liesti ne
santuokos sudarymo motyvus, pavyzdžiui, manyta, kad būsimasis sutuoktinis myli, o paaiškėja priešingai.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato dvi esminės klaidos prezumpcijas, kurias įrodžius,
nebereikia įrodinėti, kad tie faktai yra esminiai, kurie būtų galėję nulemti asmens apsisprendimą sudaryti
santuoką. Preziumuojama, kad klaida yra esminė, jeigu buvo suklysta dėl:
1. kito sutuoktinio sveikatos būklės ar lytinės anomalijos, dėl kurių normalus šeimos
gyvenimas neįmanomas;
2. to, kad kitas sutuoktinis padarė sunkų nusikaltimą.
Tačiau, kad suklydimas yra esminis dėl kito sutuoktinio sveikatos būklės ar lytinės anomalijos,
dėl kurių normalus šeimos gyvenimas neįmanomas, nėra absoliutus, nes ne bet kokios sutuoktinio ligos
nežinojimas laikytinas esmine klaida. Šiuo atveju esmine klaida laikomas tik toks sutuoktinio sveikatos
sutrikimas ar lytinė anomalija, dėl kurių sutuoktiniai negali gyventi normalaus šeimos gyvenimo,
pavyzdžiui, sutuoktiniai negali susilaukti vaikų, lytinis nepajėgumas, paveldima liga, psichiniai
sutuoktinio negalavimai, kurių progresyvumas ypač ryškus mūsų visuomenėje ir pan. Tačiau teismas
kiekvienu konkrečiu atveju turi atsižvelgti į tai, ar šiuolaikinė medicina gali išgydyti tam tikrą ligą ar
anomaliją, ar sutuoktiniai prieš sudarydami santuoką domėjosi vienas kito sveikata, ar ją tikrinosi.
Pateiksime pavyzdį pagal nagrinėtiną normą: ieškovė N. B. kreipėsi į Vilniaus 3-iąjį apylinkės teismą su
ieškiniu, kuriame nurodė, kad su atsakovu A. N. 2004 m. rugpjūčio 7 d. sudarė bažnytinę santuoką, kurią
2004 m. rugsėjo 9 d. įregistravo civilinės metrikacijos įstaigoje. Ieškovė N. B. teigia, kad atsakovas A. N.,
sudarydamas santuoką, neįspėjo jos apie tai, kad nuo 2002 metų reguliariai vartojo narkotikus. Nurodė,
kad žinodama šią aplinkybę, nebūtų su atsakovu A. N. sudariusi santuokos. Narkotikų vartojimo faktas
paaiškėjo 2005 vasario 15 dieną. Prašė pripažinti santuoką negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso 3.40 straipsnio 3 dalies pagrindu. Teismas konstatavo, kad atsakovo A. N. nepateikimas ieškovei
N. B. informacijos apie savo polinkį vartoti narkotikus vertinamas kaip esminis ieškovės suklaidinimas,
kuris įtakojo ieškovės N. B. apsisprendimą sudaryti santuoką. Ieškovei pagrįstai nurodžius, kad žinodama
nuslėptus duomenis apie atsakovo polinkį vartoti narkotikus, konstatuojama, kad santuoka sudaryta nesant
ieškovės tikrosios valios išreiškimo dėl jos esminės klaidos, todėl santuoka pripažįstama negaliojančia.[3]
Tačiau reikia pastebėti, kad teismas gali atmesti ieškinį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, jeigu
nagrinėjant bylą išnyko aplinkybės, dėl kurių reikalauta pripažinti santuoką negaliojančia. Taigi, Lietuvos
Respublikos civilinio kodekso 3.41 straipsnio 5 dalyje numatyta kokiais atvejais santuoka, sudaryta tarp
sutuoktinių, kurių vienas iš jų neišreiškė savo tikrosios valios, negali būti pripažinta negaliojančia.
Remiantis šio straipsnio dalimi būtų galima išskirti kelias aplinkybes, naikinančias santuokos negaliojimą.
Santuoka negali būti pripažinta negaliojančia, kai:
- sutuoktiniai bendrai gyveno daugiau nei vienerius metus kartu;
- sutuoktiniams gimė bendras vaikas;
- sutuoktiniai laukiasi bendro vaiko.

Santuoka tarp vyro ir moters kartais gali turėti tik išorišką santuokos vaizdą, iš esmės sudarant
santuoką, turint tikslą, ne sukurti šeimos santykių, o turėti kažkokių materialinių interesų, naudos.
Sudarius fiktyvią santuoką atsiranda prieštaravimas tarp santuokos formos ir turinio. Išorinė asmenų
sudarančių santuoką, valios išraiška, neatitinka, jos vidinio turinio, tikrųjų šių asmenų ketinimų. Tokia
santuoka laikoma fiktyvia, jos imitavimu, fikcija. Taigi pagrindiniu fiktyvios santuokos požymiu laikoma
ta aplinkybė, kad santuoka sudaroma be ketinimo sukurti šeimą, gyventi kartu šeimyninį gyvenimą.
Fiktyvi santuoka neišreiškia tikrosios šalių valios sukurti šeimą, o turi tikslą gauti, įgyti kokių
nors teisių ir privilegijų, susidarančių iš paties santuokos įregistravimo fakto, t.y. teisės į gyvenamąjį plotą,
teisės į pensiją, pašalpą, po sutuoktinio mirties gauti palikimą ar užvaldyti turtą jam dar esant gyvam,
užsieniečiui gauti leidimą laikinai ar nuolat gyventi Lietuvoje, įgyti pilietybę, legaliai imigruoti, išvykti į
kitą šalį ir panašiai.
2005 m. spalio 17 dieną Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas išnagrinėjo bylą, pagal ieškovo,
Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams L. K., A.
N., tretiesiems asmenims Kalvarijos savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriui,
41
Kalvarijos Švenčiausiosios Mergelės Marijos vardo bažnyčiai dėl santuokos pripažinimo negaliojančia.
Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašo pripažinti A. N. ir L.
K. santuoką negaliojančia, nes santuoka sudaryta neketinant sukurti šeimos. Kadangi L. K. buvo laimėjusi
„Žaliosios kortos loterijoje“, tai atsakovai nutarė skubiai susituokti, kad A. N. gautų leidimą išvykti į JAV.
Civilinės santuokos įregistravimo reikėjo laukti apie mėnesį, todėl atsakovai susituokė Kalvarijos Švč. M.
Marijos v. parapijoje, neatskleisdami kunigui tikrųjų savo ketinimų. Ieškovas prašo atsakovų santuoką,
sudarytą tik dėl akių, neturint tikslo sukurti šeimos teisinius santykius, pripažinti negaliojančia.
Santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas
sukurti šeimos teisinius santykius ( LR CK 3.7 str. 1 d.). Savanorišku vyro ir moters susitarimu turi būti
siekiama sukurti šeimą. Jeigu tokio tikslo šalys neturėjo ir neturi, tai šalių susitarimas yra ne kas kita, kaip
imitacija, fiktyvi santuoka, galinti būti pripažinta negaliojančia.[4]
Kaip matyti iš bylos aplinkybių atsakovai L. K., A. N., abu nusprendė dalyvauti „Žaliosios
kortos loterijoje“ ir susitarė, kad jei vienas laimės, tai pasiims su savimi ir kitą. Gavusi pranešimą, kad
laimėjo loterijoje, L. K. nutarė kartu į JAV pasiimti ir A. N., kurio pusbrolis jau gyveno JAV ir galėjo
jiems suteikti būstą bei padėti susirasti darbą. Abu atsakovai, turėdami savanaudiškus tikslus, iš
išskaičiavimo skubiai sudarė santuoką. L. K. apie santuokos sudarymą nepranešė net artimiesiems
giminėms – tėvams, seseriai, nekeitė pavardės, nenešiojo vestuvinio žiedo. Atsakovai bendrai jokio turto
neįgijo, bendrai ūkio netvarkė, nusivylę gyvenimo sąlygomis JAV, kiekvienas atskirai, skirtingu laiku
sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno kiekvienas pas savo tėvus, laiką leidžia atskirai, bendrų tikslų ar ateities
planų neturi.
Teismas konstatuoja, jog abu atsakovai neketino sukurti šeimos santykių, jų tikslas buvo
imigruoti ir susikurti asmeniškai sau gyvenimo sąlygas JAV, todėl santuoka pripažintina negaliojančia,
remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.39 straipsniu.
Fiktyvi santuoka teismo pripažįstama negaliojančia nuo jos registracijos momento. Asmenų,
kurie gali reikalauti fiktyvios santuokos pripažinimo negaliojančia, ratas siauras. Šią teisę turi prokuroras,
arba tas iš sutuoktinių, kuris nežinojo, kad su juo susituokęs asmuo turėjo, neturėjo tikslo sukurti šeimą.
Kitas gi sutuoktinis, kuris neturėjo tikslo sukurti šeimą, pats neturi teisės reikalauti pripažinimo, kad
santuoka negaliojanti.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.41 straipsnio 3 dalis imperatyviai nurodo atvejus, kai
teismas negali fiktyvios santuokos pripažinti negaliojančia, kai sutuoktiniai bendrai gyveno ilgiau nei
metus, kai sutuoktiniai laukiasi bendro vaiko, kai sutuoktiniams gimė bendras vaikas ar kai prieš iškeliant
santuokos pripažinimo negaliojančia bylą sutuoktiniai sukūrė šeimos santykius, pavyzdžiui, pradėjo
gyventi kartu kaip vyras ir žmona. Civilinio kodekso 3.42 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad fiktyvią
santuoką galima reikalauti pripažinti negaliojančia per vienerių metų laikotarpį nuo santuokos sudarymo
dienos. Tačiau prisimenant, kad fiktyvi santuoka gali pažeisti ir viešąjį interesą (pavyzdžiui, panaudojama
nelegaliai imigruoti, pilietybei neteisėtai įgyti), kurio vertinimui ir aiškinimui reikia daugiau laiko,
prokuroras turi teisę pareikšti tokį ieškinį per penkerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo
santuokos sudarymo dienos.

Atkreiptinas dėmesys, kad priklausomai nuo santuokos negaliojimo pagrindų yra

konkretizuotas asmenų, galinčių pareikšti ieškinį dėl santuokos negaliojimo:

42
 Santuokos pripažinimo negaliojančia teisinės pasekmės iš esmės skiriasi nuo santuokos
nutraukimo teisinių pasekmių. Santuoką nutraukus, ji nustoja galioti į ateitį nuo jos nutraukimo momento.
Santuoką pripažinus negaliojančia, ji nustoja galiojusi ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento, o
nuo santuokos sudarymo momento, tai yra, turi grįžtamąją galią.[5]
Santuokos pripažinimo negaliojančia teisinės pasekmės nustatomos atsižvelgiant į tai, ar
sutuoktiniai arba vienas iš jų buvo sąžiningi ar ne, tai yra žinojo ar turėjo žinoti esant kliūčių sudaryti
santuoką ar ne. Sąžiningumo turinys nusakomas pagal protingumo ir teisingumo principų reikalavimus.
Tai reiškia, kad sąžiningas yra tas asmuo, kuris veikia rūpestingai, teisingai, t.y. taip, kaip tokioje pačioje
situacijoje elgtųsi bonus pater familias. [6]
Taigi santuokos pripažinimo negaliojančia teisinės pasekmės priklausys nuo:
Ø Kai sąžiningi abu sutuoktiniai (CK 3.45 str.)
Ø Kai sąžiningas tik vienas sutuoktinis (CK 3.46 str. 1 d.)
Ø Kai nesąžiningi abu sutuoktiniai (CK 3.46 str. 2 d.)
Kai buvo sąžiningas tik vienas sutuoktinis, negaliojanti santuoka suteikia jam tas teises, kurios
pripažįstamos sutuoktiniui. Ši nuostata turi būti interpretuojama plečiamai, t.y. ne vien tik vadovaujantis
3.47 str. numatančiu sąžiningo sutuoktinio teises, iš kurių yra įvardyta tik viena – teisė į išlaikymą.
3.46 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama kita situacija, t.y. kai nesąžiningi buvo abu
sutuoktiniai, kurie žinojo arba turėjo žinoti esant kliūčių sudaryti santuoką. Nesąžiningu elgesiu laikytinas
atidumo, apdairumo, rūpestingumo reikalavimų neatitinkantis veikimas ir teisės aktų neatitinkantis elgesys
(smurtas, apgaulė, prievarta, sukčiavimas), taip pat asmens neveikimas, pasireiškiantis pareigos išsiaiškinti
tam tikras aplinkybes nevykdymu.[7] Jeigu abu sutuoktiniai buvo nesąžiningi, tai negaliojanti santuoka
jiems nesukuria sutuoktinių teisių ir pareigų.[8] Taigi šiuo atveju santuoką pripažįstant negaliojančia,
nesąžiningi sutuoktiniai neįgyja jokių teisių, kurias įstatymas ar vedybų sutartis pripažįsta sutuoktiniams.
Santuoka pripažįstama negaliojančia ab initio, t.y. nuo santuokos sudarymo momento. Nesąžiningų
asmenų sudaryta santuoka bus laikoma apskritai niekada neegzistavusia. Santuokos pripažinimas
negaliojančia reiškia santuokos šalių sugrąžinimą į ankstesnę teisinę padėtį, todėl nesąžiningiems
asmenims, esantiems tokioje santuokoje, pripažintoje negaliojančia, jokių teisių ir pareigų nekyla.

Kontroliniai klausimai:

1. Kokie yra santuokos pripažinimo negaliojančia pagrindai?

2. A gali būti santuoka pripažinta negaliojančia pagal CK 3.40 str. 3d.1p. (dėl lytines anomalijos, dėl
kurios normalus šeimos gyvenimas neįmanomas), jei asmuo jaučia potraukį tos pačios lyties asmenims?
3. kaip suprantate sąvoką „fiktyvi santuoka“?
43
4. Koks yra vaikų statusas, jei jie gimę santuokoje, kuri vėliau buvo pripažinta negaliojančia?
5. Išvardykite, kokias teises turi sąžiningas sutuoktinis, jei santuoka pripažinta negaliojančia?

_____________________________________________________________________________

[1] Муратова С. А. Русское юридическое образавание. Семейное право. Учебник. Москва. 2004. C.
97-98.
[2] Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Trečioji knyga. Šeimos teisė. Justitia. Vilnius,
2002. P. 93.
[3] Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 30 d. sprendimas Civilinė byla Nr. 2-1372-
585/2005.
[4] Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 17 d. sprendimas Civilinė byla Nr. 2-07862-
127/2005.
[5] Adomavičius V. Vedybų sutartis. Mūsų saulužė, 2002. P. 22.
[6] Norkūnas A. Sąžiningumo principo įgyvendinimas. Jurisprudencija, 2003, t. 42(34). P. 5.
[7] Norkūnas A. Sąžiningumo principo įgyvendinimas. Jurisprudencija, 2003, t. 42 (34). P. 10.
[8] Lietuvos teisės pagrindai. Justitia. Vilnius. 2004. P. 265.

6 TEMA. Santuokos pabaiga

„Santuokos saitai nematomi, bet visi girdi, kai jie trūksta“

L.Rinzer

Įvadas

Šios temos analizė susideda iš sekančių potemių nagrinėjimo: santuokos pabaigos sampratos bei
atskirų santuokos nutraukimo būdų analizės, atskleidžiant kiekvieno jų specifiką; didesnis dėmesys
skiriamas santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės būdo nagrinėjimui bei kaltės
nustatymo kriterijams, kartu analizuojant kaltės prezumpcijas; sutuoktinių taikinimas ir laikinosios
apsaugos priemonės; santuokos nutraukimo teisinės pasekmės, buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymo
ypatumai.

Teisinėje literatūroje santuokos pasibaigimas įvardijamas kaip nutraukimas tarp sutuoktinių

šeimos santykių dėl tam tikrų juridinių faktų atsiradimo, su kuriais įstatymas sieja santuokos pasibaigimą.
Yra numatomi du santuokos pasibaigimo pagrindai – 1) vieno iš sutuoktinių mirtis; 2) santuokos
nutraukimas. Konkretizuojant šiuos pagrindus galima įvardyti tokius juridinius pagrindus kaip: a) vieno iš
sutuoktinių mirtis; b) vieno iš sutuoktinių paskelbimas mirusiu teismine tvarka; c) jų ištuoka vieno arba
abiejų prašymu, arba dėl vieno iš jų kaltės.
Vieno iš sutuoktinių mirtis, kai mirties faktas, įregistruojamas CMĮ, automatiškai nutraukia šeimos
teisnius santykius ir kaip nors specialiai įforminti santuokos pasibaigimą nereikia. Pergyvenęs sutuoktinis
turi teisę sudaryti kitą santuoką bendrais pagrindais.
Paskelbus sutuoktinį mirusiu, santuoka laikoma pasibaigusia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo
dienos arba teismo sprendime nurodytos asmens mirties datos.
Mirtis visada besąlygiškai nutraukia šeiminius sutuoktinių santykius, tačiau teismo sprendimu
paskelbus sutuoktinį mirusiu, pastarojo mirtis tik spėjama, o tai reiškia, kad toks asmuo gali ir atsirasti.
Jam atsiradus, iškyla santuokos pasibaigimo klausimas. Taigi CK nustato, kad atsiradus sutuoktiniui
(teismo sprendimu paskelbtam mirusiu), teismas panaikina tokį sprendimą, o santuoka gali būti atnaujinta
abiejų sutuoktinių bendru prašymu, paduotu santuokos pabaigą įregistravusiai CMĮ. Santuoka negali būti
atnaujinta, jei kitas sutuoktinis sudarė naują santuoką arba yra kliūčių, numatytų 3.12-3.17str. Santuoka
atstatoma nuo teismo sprendimo, kuriuo panaikintas sprendimas dėl sutuoktinio paskelbimo mirusius CMĮ
įregistravimo dienos.
Santuokos pasibaigimas, vienam iš sutuoktinių mirus arba paskelbus mirusius, jeigu jis
neatsiranda, nutraukia visus asmeninio ir turtinio pobūdžio teisinius sutuoktinių tarpusavio santykius,
atsiradusius iš santuokos, priešingai nei santuokos pasibaigimas nutraukimo pagrindu (gali reikalauti teikti
išlaikymą).
Kitas santuokos pasibaigimo atvejis- santuokos nutraukimas. Pagrindinės naujovės lyginant su
44
galiojusiu SŠK – 1) santuoka nutraukiama tik teismine tvarka (pagal ankstesnes normas-galima ir
administracine, t.y. CMĮ); iš to seka, kad santuoka pasibaigia nuo teismo sprendimo ją nutraukti
įsiteisėjimo momento( pagal SŠK –kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą CMĮ)
2) įtvirtinami trys savarankiški santuokos nutraukimo būdai (abiejų sutuoktinių bendru sutikimu; vieno
sutuoktinio prašymu; dėl sutuoktinio-ės kaltės)
Minėti būdai nėra tapatūs ir gali būti taikomi tik esant tam tikroms sąlygoms.

Santuokos nutraukimas abiejų sutuoktinių bendru sutikimu

Šis būdas galimas esant tik visoms CK 3.51str. nurodytoms sąlygoms, t.y.:

Nutraukiant santuoką šiuo būdu, visus santuokos nutraukimo padarinius sutuoktiniai privalo
sureguliuoti sutartimi (apskritai, sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių galima laikyti tam tikra
naujove, nes ne tik konstatuojamas santuokos nutraukimo faktas, bet susitariama ir dėl nutraukimo
padarinių, t.y., sutuoktiniai turi susitarti dėl: vaikų gyvenamosios vietos, vaikų išlaikymo, dalyvavimo juos
auklėjant ir bendravimo tvarkos su jais, turto padalinimo, tarpusavio išlaikymo, pavardės (jei buvo keista)
klausimo, kitų turtinių teisių ir pareigų (pvz. kreditoriai).
Santuoka nagrinėjama supaprastinto proceso tvarka, teismas šiuo atveju vykdo tik kontrolės ir
sutuoktinių taikinimo funkcijas.
Prašymas paduodamas vieno iš sutuoktinių gyv. vietos apylin. teismui. Taip pat pateikiama
sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Teismas priima sprendimą, jei įsitikina, kad santuoka
faktiškai iširo. CK numato, kad santuoka laikoma iširusia, jei sutuoktiniai kartu bendrai nebegyvena ir
nėra tikimybės, kad vėl pradės gyventi kartu. Yra laikomasi prezumpcijos, kad faktinis iširimas- kai
sutuoktiniai daugiau kaip 1m. netvarko bendro ūkio ir negyvena santuokinio gyvenimo.
Sutuoktinių sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių neturi prieštarauti viešajai
tvarkai, nepažeisti nepilnamečių vaikų/sutuoktinio interesų, priešingai teismas sutarties netvirtina, o byla
sustabdoma, kol bus pateikta nauja sutartis. Jeigu per 6 mėn. nuo bylos sustabdymo sutuoktiniai jos
nepateikia, teismas prašymą palieka nenagrinėtą.“ Teismas, ne tik formaliai turi patikrinti, ar sutartyje dėl
santuokos nutraukimo pasekmių šalys aptarė visus klausimus, kurie joje turi būti aptarti pagal CK 3.53
str.3d., tačiau privalo įsitikinti, kad joje nustatytos sąlygos atitinka CK 3.53 str. 4 d.” (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2005)
“...būtina įvertinti, kokių padarinių, patvirtinus sutartį, atsiranda ar gali atsirasti ne tik
sutuoktiniams, jų nepilnamečiams vaikams, bet ir atskiriems asmenims, pvz., sutuoktinių kreditoriui.”
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 22d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2006)
“...vaikų interesas turi prioritetą jų tėvų kreditorių intereso atžvilgiu.” Tačiau, jei nagrinėjant
santuokos nutraukimo bylą reikalavimus pareiškia sutuoktinių ar vieno iš jų kreditoriai, santuokos
nutraukimo byla sustabdoma, kol bus išspręsti kreditorių reikalavimai CPK 540 str. (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 1002/2002).
Įsiteisėjus sprendimui, šalys negali iš naujo kelti klausimo dėl sprendimu patvirtintos santuokos
pasekmių sutarties sąlygų, išskyrus išimtį pagal CK 3.53 str.3 d.
Teismas privalo imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti, t.y. gali nustatyti ne ilgesnį kaip 6 mėn.
terminą (tiek vieno sutuoktinio, tiek teismo iniciatyva). Taikinimo terminas nenustatomas, kai
1)sutuoktiniai daugiau kaip 1m.kartu negyvena; 2) tai preištarautų sutuoktinio/vaikų interesams; 3) kai
sutuoktiniai reikalauja bylą nagrinėti iš esmės. Jeigu per 1m. nuo susitaikymo termino nustatymo nė
vienas iš sutuoktinių nereikalauja nutraukti santuoką, tai prašymas dėl santuokos nutraukimo paliekamas
nenagrinėtas. Tokiu būdu nutraukiant santuoką, yra atleidžiama nuo žyminio mokesčio mokėjimo
paduodant pareiškimą.

45
Santuokos nutraukimas vieno sutuoktinio prašymu

CK 3.55 str. įvardija keturis atvejus, kai santuoka gali būti nutraukta
vieno sutuoktinio prašymu

Šis santuokos nutraukimo būdas galimas esant bent vienai iš šių sąlygų, t.y.:

Taikinimo priemonės netaikomos, nes jos nebūtų efektyvios.

Galima transformacija į santuokos nutraukimą dėl vieno kaltės, o būtent dėl santuokos nutraukimą
inicijavusio sutuoktinio (CK 3.57 str. 4d.). Nevienareikšmiškai gali būti vertinama CK 3.57 str. 3d.
suteikianti teismui diskrecijos teisę nenutraukti santuokos esant tam tikroms aplinkybėms. Šiuo atveju
atsiranda konkurencija tarp asmens teisės į ištuoką realizacijos ir kito sutuoktinio ar vaikų interesų.

Santuokos nutraukimas vieno iš sutuoktinių prašymu dėl kito sutuoktinio kaltės

Siekiant apginti sąžiningo sutuoktinio teises ir teisėtus interesu, santuokos nutraukimo institute
įteisinamas kaltės principas. Apskritai kaltė - asmens psichinis santykis su padaryta veika, kuri yra
priešinga teisei, t.y. pažeidžiant kito asmens prigimtines teises ir laisves. Manytume orientuojamasi į
tyčinę kaltės formą. Yra numatyta keletas prezumpcijų, kai sutuoktinio kaltė dėl santuokos ir šeimos
iširimo būtų reziumuojama (CK 3.60str.3d.).
Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jei jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio
pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas.
Komentuojamas norma nurodo keturis atvejus, kai sutuoktinio kaltė dėl šeimos iširimo yra
preziumuojama, t.y.:

Šiais atvejais ieškovui pakanka įrodyti tik patį faktą, su kuriuo siejama atsakovo kaltės
prezumpcija, pavyzdžiui, santuokinę neištikimybę. Tačiau šios prezumpcijos yra nuginčijamos (pvz.
vyras, kaltinamas santuokine neištikimybe, gali gintis įrodinėdamas, kad neištikima ir žmona). Tokiu
atveju, teismas, nustatęs, kad santuoka iširusi tiek dėl vieno, tiek dėl kito sutuoktinio kaltės, turi teisę
priimti sprendimą, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61str.)
Santuoka nutraukiama ieškinio teisenos tvarka, gali būti nagrinėjama uždarame teismo posėdyje.

46
Teismas privalo taikyti priemones sutuoktiniams sutaikyti, nebent tai preištrautų reikalaujančio nutraukti
santuoką sutuoktinio ar vaikų interesams.

Santuokos nutraukimo teisinės pasekmės CK 3.66-3.72str.

Sutuoktinis turi teisę iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio reikalauti:
* atlyginti turtinę žalą (pvz., bylinėjimosi išlaidos - žyminis mokestis, advokatui skirtos lėšos, ir
kt.);
* atlyginti neturtinę žalą (pvz., dvasiniai išgyvenimai, fizinis, emocinis skausmas, patirtas dėl
amoralių kito sutuoktinio veiksmų ir pan.);
* grąžinti jo padovanotus daiktus (kilnojamuosius ir nekilnojamuosius), išskyrus vestuvinį
žiedą;
* (jei dovanoti daiktai perleisti sąžiningiems tretiesiems asmenims, sutuoktinis turi teisę
reikalauti priteisti iš kalto sutuoktinio dovanų vertę pinigais);
* Buvusių sutuoktinių pavardės klausimas (CK 3.69 str. 2d.)

Jei santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, tai nė vienas sutuoktinių neturi teisės į
neturtinės žalos atlyginimą. Be to, abu sutuoktiniai turi teisę reikalauti grąžinti esant susituokus vienas
kitam padovanotus tik nekilnojamuosius daiktus (pastatus, žemę ir pan.), jeigu:
- nuo dovanojimo sutarties sudarymo dienos nėra praėję daugiau kaip dešimt metų;
- nekilnojamasis daiktas nėra perleistas tretiesiems asmenims.

3.71 str.- teisės naudotis gyvenamąja patalpa išlikimas, t.y. nustatantis nepilnamečių vaikų ir
vieno iš buvusių sutuoktinių teisės į gyv.patalpą garantijas. Sutuoktinis, su kuriuo lieka gyventi
nepilnamečiai vaikai, įgyja teisę naudotis uzufrukto teisėmis gyv.patalpa net ir tuo atveju, kai ji yra kito
sutuoktinio nuosavybė.
CK 3.72 str. reglamentuoja buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymą.
Sutuoktiniai tarpusavio išlaikymo klausimus gali sureguliuoti:
- vedybų sutartyje (CK 3.104str.4d.);
- sutartyje dėl santuokos nutraukimo padarinių (CK 3.53str.3d.);
- esant ginčui – turi teisę teismo tvarka prašyti priteisti išlaikymą (CK 3.72 str.)
Teisė reikalauti išlaikymo ir pareiga teikti išlaikymą egzistuoja ne tik esant santuokoje, bet ir
santuokos nutraukimo, jos pripažinimo negaliojančia momentu ar nustatant gyvenimą skyrium
(separaciją).
Teisės į išlaikymą atsiradimui būtina nustatyti tokio išlaikymo reikalingumą:
* sutuoktinio teisė į išlaikymą siejama su jo turtine padėtimi, t.y. teisę į išlaikymą turi
sutuoktinis, kurio turtas ar gaunamos pajamos yra nepakankamos save išlaikyti
* 3.72 str. 2d. įtvirtinta prezumpcija, kokioms aplinkybėms esant sutuoktiniui reikalingas
išlaikymas:
a) yra nedarbingas dėl amžiaus (senatvės pensininkas);
b) nedarbingas dėl sveikatos būklės (turi invalidumą);
c) augina bendrą savo ir buvusio sutuoktinio nepilnametį vaiką
“Esant beveik lygioms šalių pajamoms, nustatoma, kurio iš sutuoktinių būtinos išlaidos yra
didesnės.” (Lietuvos Respublikos AukščiausiojoTeismo 2003 m. balandžio 9d. sprendimas civilinėje
byloje Nr.3K-3-500/2003)
šlaikymas gali būti priteisiamas:
a) periodinėmis išmokomis (paprastai mokama kas mėnesį ar ketvirtį);
b) konkrečia vienkartine suma;
c) tam tikru turtu (tiek kilnojamąjį daiktą– pvz., automobilį, žemės ūkio techniką ir pan., tiek
nekilnojamąjį – žemės sklypą, butą ir pan., kuriuos realizavus ar naudojant (pvz., išnuomojus) gautos lėšos
būtų naudojamos gyventi.)
Kokiu būdu bus priteistas išlaikymas, pirmiausiai priklauso nuo paties ieškovo reikalavimo
* Išlaikymas gali būti priteistas: 1) tam tikram terminui arba 2) iki išlaikymą gaunančio
sutuoktinio gyvos galvos.
* 3.72 str.5d. nustato kriterijus (sąrašas nėra baigtinis), kuriais privalo vadovautis teismas
spręsdamas dėl išlaikymo priteisimo ir jo dydžio.
47
 Sutuoktinis, kuris dėl santuokos sudarymo ir bendrų šeimos interesų ar vaikų priežiūros
negalėjo įgyti kvalifikacijos (baigti studijų), turi teisę reikalauti iš buvusio sutuoktinio atlyginti mokymosi
baigimo ar savo perkvalifikavimo išlaidas (Jei studijos nebuvo baigtos ar kvalifikacija nebuvo įgyta ar
buvo prarasta ne dėl santuokos, o dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, sutuoktinis pašalintas iš aukštosios
mokyklos už nepažangų mokymąsi ar pats atsisakė tęsti studijas dėl nepatikusios specialybės), tai
aptariama nuostata netaikoma. Laikytina, kad mokymosi baigimo ar perkvalifikavimo išlaidas sudaro
tiesioginės (faktinės) išlaidos – studijų mokestis, mokomųjų priemonių, vadovėlių įsigijimo ir pan.
išlaidos).
Sutuoktinis, teismo sprendimu pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, neturi teisės į
išlaikymą . Jei santuoka nutraukiama dėl abiejų sutuoktinių kaltės, tai jų tarpusavio išlaikymo klausimai
sprendžiami bendrąja tvarka, t.y. jų teisinė padėtis lygiavertė.
Kai buvęs sutuoktinis, iš kurio priteistas išlaikymas, miršta, pareiga mokėti išlaikymą pereina jo
įpėdiniams, kiek leidžia paveldimas turtas, neatsižvelgiant į palikimo priėmimo būdą. Jeigu miręs
skolininkas jokio turto neturėjo, išlaikymo prievolė baigiasi.

Išlaikymo mokėjimas nutraukiamas:

1) kai buvęs sutuoktinis, kuriam priteistas išlaikymas, miršta; (Atkreiptinas dėmesys, kad mirusio
kreditoriaus įpėdiniai turi teisę reikalauti priteisti išlaikymo įsiskolinimą, kuris turėjo būti, tačiau iki
kreditoriaus mirties nebuvo sumokėtas);
2) kai sutuoktinis kuriam priteistas išlaikymas, sudaro naują santuoką (t.y. asmeniui, kuriam
priteistas išlaikymas, sudarius naują santuoką, pareiga materialiai juo rūpintis atsiranda naujam
sutuoktiniui).
Tačiau nutraukus naują santuoką, įgyjama teisė reikalauti atnaujinti išlaikymo mokėjimą, jeigu:
a) išlaikymo reikalingas sutuoktinis augina vaiką iš ankstesnės santuokos;
b) išlaikymo reikalingas sutuoktinis prižiūri invalidą vaiką iš ankstesnės santuokos.

Laikinosios apsaugos priemonės, taikomos kol bus priimtas sprendimas. CK 3.65 str.(gali
būti taikomos keleta laikinųjų apsaugos priemonių vienu metu).

48
Kontroliniai klausimai:

1. Kuo skiriasi santuokos nutraukimas nuo santuokos pripažinimo negaliojančia?

2. Nuo kokio momento santuoka laikoma nutraukta?
3. Ar gali būti nutraukta bažnytinė santuoka, jei ji buvo įtraukta į apskaitą CMĮ?
4. Ar gali būti santuoka nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutarimu, jei nuo jos sudarymo praėjo 9
mėnesiai?
5. Ar taikinimo priemonių sutuoktiniams taikymas yra teismo pareiga ar teisė?
6. Kokios sąlygos turi būti aptartos sutartyje dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių? Ar ši sutartis
tvirtinama notariškai?
7. Ar gali būti keičiamos sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sąlygos? Jei taip, tai
kokios?
8. Kada taikinimo priemonės apskritai netaikomos?
49
9. Ar teismas, nutraukdamas santuoką bendru sutuoktinių sutikimu, prieš patvirtindamas sutartį dėl
santuokos nutraukimo pasekmių, privalo išsiaiškinti dėl viso santuokoje įgyto turto kiekio ir vertės, taip
pat dėl kreditorių buvimo ar nebuvimo, ar yra pripažįstama, kad yra tik toks dalytinas turtas ir tik tie
kreditoriai, kuriuos nurodė sutuoktiniai savo sutartyje.?
10. Suformuluokite santuokinės neištikimybės sąvoką. Kokie aspektai svarbūs įrodinėjant neištikimybę
(t.y., ar svarbu su kokios lyties asmeniu sutuoktinis(-ė) buvo neištikimas, prieš kiek laiko tai įvyko,
periodiškumas ir pan.)?
11. Ar galima nutraukti santuoką dėl kaltės sutuoktinio, kuris pats teigia esąs kaltas ir pats inicijuoja
santuokos nutraukimo bylą?
12. Kaip suprantate formuluotę „Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jei jis iš esmės
pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas“? Ar galima nutraukti santuoką dėl sutuoktinės kaltės, jei ji dėl
subjektyvių priežasčių (pvz., karjera) negimdo vaikų, nors santuokoje gyvena 5 metus?
13. Kaip suprantate formuluotę „turimas turtas ar gaunamos pajamos yra pakankami visiškai save
išlaikyti“? (CK 3.72 str. 1 d.)
14. Ar galima priteisti išlaikymą esant santuokoje? ....po santuokos nutraukimo?
15. Kokias būdais gali būti priteistas išlaikymas buvusiam sutuoktiniui?

7 TEMA. Sutuoktinių gyvenimas skyrium (separacija)

Įvadas

Šia tema siekiama supažindinti studentą su viena iš šeimos teisės novelų – gyvenimo skyrium
(separacijos) institutu, kuris nėra būdingas bei dažnas Lietuvos žmonių gyvenime bei teismų praktikoje.
Analizuojant šį institutą reglamentuojančia teises normas, atkreiptinas dėmesys į separacijos nustatymo
priežastis, priešinių reikalavimų pateikimo galimybę, teisines pasekmes bei separacijos pasibaigimo
momentą.

Separacijos institutas reglamentuojamas Civilinio kodekso 3.73 str. - 3.80 str. Gyvenimas skyrium
turi panašumų su santuokos nutraukimu, tačiau esminis skirtumas – nutraukus santuoką bet kuris buvęs
sutuoktinis gali sudaryti naują santuoką, o separacijos atveju nauja santuoka negalima.

* Separacija gali būti patvirtinta, jeigu:

- dėl tam tikrų aplinkybių, nors ir nepriklausančių nuo kito sutuoktinio, bendras jų
gyvenimas tapo netoleruotinas(neįmanomas), pvz., kito sutuoktinio ligos;
- gali iš esmės pakenkti jų nepilnamečių vaikų interesams, pvz., vartoja smurtą prieš vaikus;
- sutuoktiniai nesuinteresuoti tęsti bendrą gyvenimą, pvz., jie nuolat pykstasi, nesutampa
charakteriai ir pan.

50
 * Separacija gali būti nustatoma tik teismine tvarka. Faktinis sutuoktinių gyvenimas skyrium,
neįformintas teismo tvarka nėra prilyginamas separacijai.
* Separacija gali būti patvirtinta tiek dėl vieno, tiek dėl abiejų sutuoktinių kaltės, tiek nesant jų
kaltės.
* Teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių nepilnamečių vaikų, į vieno sutuoktinio interesus, gali
nustatyti terminą sutuoktiniams susitaikyti.

* Gyvenimo skyrium teisinės pasekmės – visi klausimai kaip ir santuokos nutraukimo atveju
(išskyrus pavardę) (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 17 d.
nutartis civilinėje byloje S.A. v. A.A., bylos Nr. 3K-3-499/2003 )
Taigi teismas, priimdamas sprendimą dėl separacijos, privalo:
a) nustatyti su kuriuo iš sutuoktinių lieka gyventi nepilnamečiai vaikai bei dalyvavimo juos
auklėjant klausimus;
b) išspręsti vaikų išlaikymo klausimą;
c) išspręsti bendro turto padalijimo klausimus;
d) sutuoktinių tarpusavio išlaikymo klausimą ir pan.
Jei dėl gyvenimo skyrium patvirtinimo į teismą kreipiasi abu sutuoktiniai, tai jie turi pateikti bendrą
prašymą ir sutartį dėl gyvenimo skyrium padarinių, kurioje susitarta dėl išvardytų klausimų.(CK
3.73str.2d.)

* Kai teismas priima sprendimą dėl separacijos, baigiasi sutuoktinių bendras gyvenimas.
(pripažįstama, jog sutuoktiniai nebegyvena santuokinio gyvenimo ir nebetvarko bendro ūkio, tačiau
santuoka nėra nutraukiama).
* Sutuoktinių turtas, įgytas patvirtinus separaciją, nelaikomas bendrąja jungtine nuosavybe.

* Jei vienas sutuoktinis kreipėsi į teismą su prašymu nutraukti santuoką, tai kitas turi teisę
pareikšti priešinį reikalavimą dėl gyvenimo skyrium, ir atvirkščiai:

Teismas esant tokiam atvejui, t.y. esant pateiktiems priešiniams reikalavimams, įvertinęs
aplinkybes gali: a) patvirtinti gyvenimą skyrium; b) nutraukti santuoką dėl vieno sutuoktinio kaltės; c)
nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

* Separacija patvirtinama neapibrėžtam terminui.

* Jei separacija trunka ilgiau nei vienerius metus, tai sutuoktiniai įgyja teisę nutraukti
santuoką supaprastinta tvarka, t.y. pagal CK 3.55str.1d.1p.
* Sutuoktiniai, nusprendę atnaujinti bendrą gyvenimą, privalo paduoti teismui bendrą
prašymą panaikinti separaciją (toks prašymas turi būti paduotas teismui, priėmusiam sprendimą dėl
separacijos patvirtinimo. Sutuoktiniai turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad jie atnaujino bendrą
gyvenimą ir ketina toliau gyventi kaip šeima).

51
 Separacija suteikia sutuoktiniams galimybę ramiai apmąstyti savo santuokos ateitį, išspręsti
konfliktinę situaciją kartu pabandant išsaugoti šeimą, tuo tarpu santuokos nutraukimas laikytinas
kraštutine priemone ir grįžtamojo ryšio nelieka.

Kontroliniai klausimai:

1. Apibrėžkite gyvenimo skyrium (separacijos) sąvoką.

2. Ar gali separacija būti nustatyta abiejų sutuoktinių reikalavimu?
3. Kokiam terminui nustatoma separacija?
4. Jei sutuoktiniai gyvendami teismo patvirtintoje separacijoje įgyja turto, tai kokia tai bus nuosavybė?
5. Koks momentas laikytinas gyvenimo skyrium (separacijos) pabaiga?

II DALIES Praktinės užduotys (4-7 TEMOS)

Savitikros užduotys

II DALIES (4-7 TEMOS) Savitikros užduotys

Susitarimas tuoktis (sužadėtuvės) gali būti išreikštas:
žodžiu;
žodžiu arba raštu;
raštu;
raštu, patvirtinus notariškai.

Norintys susituokti asmenys:

privalo pasitikrinti sveikatą ir iki santuokos įregistravimo dienos
turi pateikti Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytos formos
sveikatos dokumentą CMS;
gali pasitikrinti sveikatą, tačiau neprivalo pateikti sveikatos
dokumento;
privalo pasitikrinti sveikatą, nes vieno iš besituokiančių asmenų
nepranešimas kitam apie tai, kad jis serga venerine liga/AIDS,
yra pagrindas santuoką pripažinti negaliojančia.

Santuoką negaliojančia pripažįsta:

Civilinės metrikacijos skyrius pagal vieno iš sutuoktinių
gyvenamąją vietą;
teismas;
teismas, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija;
civilinės metrikacijos įstaiga, teismas.

Santuoka laikoma nutraukta :

kai ją įregistruoja CMS vienas iš sutuoktinių;
nuo teismo sprendimo priėmimo;
nuo sutuoktinių susitarimo nutraukti santuoką pasirašymo;
nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

52
Apie bažnyčios(konfesijų) nustatyta tvarka sudarytą santuoką CMĮ praneša:
atitinkamos religinės organizacijos įgaliotas asmuo;
sutuoktiniai, teismas;
sutuoktiniai, atitinkamos religinės organizacijos įgaliotas asmuo.
teismas.

Ar sutartyje dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių turi būti aptartas vaikų pavardės klausimas?
taip
ne;
tai sprendžia teismas;
tai priklauso nuo vaiko motinos apsisprendimo.

Kokiam terminui yra nustatoma separacija?

6 mėnesiams;
1 metams;
neterminuotai;
tai priklauso nuo sutuoktinio, reikalavusio patvirtinti separaciją.

Kai sąžiningas buvo tik vienas sutuoktinis, negaliojanti santuoka suteikia jam:
teisę pasilikti santuokinę pavardę, bendrai įgytą turtą dalyti
taikant jo atžvilgiu nuostatas, reglamentuojančias sutuoktinių
bendrąją jungtinę nuosavybę, teisę į išlaikymą ir kt.;
tik teisę į išlaikymą;
teisę į išlaikymą bei tam tikrais atvejais teisę į neturtinės žalos
atlyginimą;
santuokos pripažinimas negaliojančia nesuteikia jokių teisių,
nepriklausomai nuo sąžiningumo kriterijaus.

Taikinimo priemonės apskritai netaikomos, kai:

santuoka nutraukiama dėl sutuoktinio kaltės;
santuoka nutraukiama abiejų sutuoktinių bendru sutikimu;
santuoka nutraukiama vieno sutuoktinio prašymu;
nustatant sutuoktinių gyvenimą skyrium (separaciją).

Santuokinis amžius maksimaliai gali būti sumažintas:

6 mėnesiais;
2 metais;
3 metais;
nenustatyta;

53
1. Reda ir Matas nutarė sudaryti santuoką. Jie kartu nuėjo į Šv. Mikalojaus bažnyčią ir susitarė su kunigu
dėl preliminarios santuokos sudarymo datos. Taip pat pas notarą sudarė ikivedybinę sutartį, kurioje
numatė, kad turtas įgytas tiek iki santuokos, tiek po jos sudarymo bus kiekvieno asmeninė nuosavybė.
Mato mama padovanojo jiems kelionę į Egiptą, į kurią dėl objektyvių priežasčių išvyko būsimoji marti ir
jos sesuo. Be to, Mato mama išsinuomavo suknelę būsimoms vestuvėms ir pranešė apie būsimą santuoką
giminaičiams ir 7sūnaus draugams. Po keleto dienų Matas pranešė mamai, kad vestuvių nebus, bet
priežasčių nekonkretizavo. Mato mama mano, kad ji patyrė moralinę žalą, be to, ji nori ,kad jai būtų
atlyginti nuostoliai. Įvertinkite teisiniu požiūriu šią situaciją. Kokias teises turi Mato mama? Atsakymus
argumentuokite.

2. Danutė ir George nutarė sudaryti santuoką. George yra Australijos pilietis, tačiau būdamas 2 metukų
kartu su tėvais išvažiavo ir gyveno Didžiojoje Britanijoje. Kokius dokumentus turėtų pateikti George
norint, kad CMS įregistruotų jų santuoką? Ar būtų kliūtis santuokai registruoti, jei Danutė 2002 m. buvo
sudariusi bažnytinę santuoką pagal Zen budizmo religijos apeigas? Atsakymą argumentuokite.

3. Teismas Š.Kielaitę (17 metų) pripažino visiškai veiksnia (emancipavo). Ji ir B.Vitkus(21m.) nutarė
sudaryti santuoką, tačiau CMĮ buvo atsisakyta patenkinti jų prašymą, motyvuojant tuo, kad Š.Kielaitė
nepilnametė (nėra suėję 18m.). Ar teisingai pasielgė CMĮ? Ar emancipuotam nepilnamečiui reikia kreiptis
į teismą dėl santuokinio amžiaus sumažinimo? Ar turi įtakos asmens veiksnumui ir teisnumui santuokos
sudarymas?

4. V.Petraitis ir D.Janulytė nutarė sudaryti santuoką. 2002 rugpjūtį 10d. jie padavė prašymą D.Janulytės
tėvų gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos skyriui, kur jiems nustatė santuokos registravimo laiką-
2002 rugsėjo 10d., tačiau praėjus savaitei po prašymo padavimo sužadėtiniai kreipėsi i CMĮ prašydami
santuokos registracijos laiką pakeisti į 2002 rugpjūčio 20d., nes D.Janulytė planuoja vykti metams į JAV
dirbti aukle. CMĮ atsisakyta patenkinti jų prašymą.
Kaip vertinate šią situaciją? Koks terminas yra nustatytas santuokos registravimui? Kokios
priežastys yra laikytinos svarbiomis nustatant santuokos įregistravimo datą?

5. S.Patapas ir O. Petrova sudarė santuoką Šv.Petro ir Povilo bažnyčioje. Po keleto mėnesių santuokinio
gyvenimo, S.Patapas išnuomavo butą, kuriame jie gyveno, savo pusbroliui, ir nutarė gyventi su
O.Petrovos tėvais, kuriems priklauso dviejų aukštų namas. O.Petrova nieko nežinojo apie tokį S.Patapo
ketinimą ir leidimo išnuomoti vienintelę gyvenamąją patalpą nedavė. Butas yra asmeninė S.Patapo
nuosavybė. Pateikite teisinę situacijos analizę. Ką patartumėte O.Petrovai?

6. Jurga ir Dainius sudarė santuoką. Jurga nori, kad jos pavardė būtų analogiška jos sutuoktinio pavardei,
tai yra Karvelis. Sutuoktiniai planuoja vykti gyventi į Airiją. CMĮ atsisakė tenkinti tokį sutuoktinių
reikalavimą. Ar teisingai pasielgė CMĮ? Atsakymą pagrįskite

7. L. ir M. kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį. Po penkių metų bendro gyvenimo L. kreipėsi į CMĮ
norėdama pasikeisti savo pavardę į vyro. Ji motyvavo, kad jų santykiai yra stabilūs ir ilgalaikiai, be to, jie
turi du sūnus, kuriems suteikta tėvo pavardė. Ar tenkintinas L. reikalavimas? Atsakymą pagrįskite.

8. D.Petraitis kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos pripažinimo negaliojančia. Jis nurodė, kad 2006
m. liepos 20 d. jo motina A.Petraitienė, gydydamasi ligoninėje, sudarė bažnytinę santuoką su J.Gudu.
2006 m. rugpjūčio 19 d. ji mirė. D.Petraitis mano, kad ši santuoka sudaryta be tikslo sukurti šeimą, tai yra
tik dėl akių, nes J.Gudas jau artimai bendrauja su jo mamos drauge Nijole. Ieškovas prašo pripažinti
santuoką negaliojančia dėl jos fiktyvumo. Koks turėtų būti teismo sprendimas? Atsakymą motyvuokite.

9. S.Kontrimas (72m.) ir N.Leršaite (38m.) sudarydami santuoką susitarė, kad N.Leršaitė

rūpinsis(slaugys) S.Kontrimą iki jo mirties, o pastarasis už tai paliks jai savo turtą, sukauptą iki santuokos
sudarymo, ji galės deklaruoti gyv.vietą jo bute. Tačiau praėjus metams po santuokos sudarymo, N.Leršaitė
ne tik, kad nustojo rūpintis savo sutuoktiniu, bet apskritai pradėjo gyventi pas savo draugę. S.Kontrimas
kreipėsi į teismą dėl santuokos pripažinimo negaliojančia dėl jos fiktyvumo. Pateikite teisinę šios
situacijos analizę. Ar tenkintinas S.Kontrimo reikalavimas?

54
 10. Sutuoktiniai A. ir J.Vaišnorai nuo 2001 08 10 iki 2002 10 22 gyveno skyrium ir bendro ūkio nevedė.
A.Vaišnorienė 2002 11 04 kreipėsi į teismą prašydama nutraukti santuoką, remiantis CK
3.55str.1d.1p.(sutuoktiniai gyvena skyrium(separacija) daugiau nei vienerius metus). J.Vaišnoras savo
ruožtu kreipėsi į teismą prašydamas nutraukti santuoką dėl sutuoktinės kaltės, nes ji jam yra neištikima, ir
tas faktas buvo jų gyvenimo skyrium priežastis.
Pateikite teisinę šios situacijos analizę. Koks santuokos nutraukimo būdas būtų taikomas šiuo
atveju?

11. K.Jonaitis 2002 sausio mėn. sudarė santuoką Šv.Mikalojaus bažnyčioje su D.Rimkute, kurią po 2
dienų įregistravo Vilniaus m. CMS. 2002 lapkritį jie abu nutarė nutraukti santuoką, kadangi nesutampa
charakteriai. Sutuoktiniai vaikų neturi ir bendro turto neįgijo. Kokios institucijos turi teisę nutraukti šią
santuoką? Koks taikytinas santuokos nutraukimo būdas?

12. Ieškovas A.Kutrys kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo. Jis nurodė, jog su atsakove
susituokė 1990 m. rugpjūčio 24d. Santuokoje gimė duktė Greta. Ieškovo teigimu, dėl žmonos
nesugyvenamo charakterio toliau gyventi kartu nebegali, ji neruošia jam valgyti, netvarko buities, todėl jie
jau metus laiko gyvena atskirai. A.Kutrys prašo santuoką su atsakove nutraukti. Klaipėdos m. apylinkės
teismas savo sprendimu ieškinį tenkino ir šalių santuoką nutraukė. Atsakovė padavė apeliacinį skundą
teigdama, kad teismas pažeidė materialinės teisės normas, t.y. nevykdė savo pareigos imtis priemonių
sutuoktiniams sutaikyti.
Ar pagrįstas A.Kutrienės skundas? Atsakymą pagrįskite. Ar taikinimo priemonių taikymas
sutuoktiniams yra teismo pareiga ar teisė?

13. Teismas nutraukė S. ir V.Daunorų santuoką dėl abiejų kaltės. S.Daunorienė yra I gr. invalidė,
(nedarbinga dėl sveikatos būklės), o V.Daunoras yra nedarbingas dėl savo amžiaus (pensininkas).
S.Daunorienė reikalavo priteisti iš V.Daunoro materialinį išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis
išmokomis, t.y. po 125 Lt. V.Daunoras teigė, kad jis nedirba dėl senyvo amžiaus, todėl negalįs teikti
išlaikymo. Į ką turėtų atsižvelgti teismas priimdamas sprendimą? Ar tenkintinas S.Daunorienės
reikalavimas? Atsakymus argumentuokite.

14. L.Kunovas kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo. Jis turi kitą moterį, su kuria nori nugyventi
savo likusį gyvenimą. Jo žmona Agata nesutinka nutraukti santuokos, nes mano, kad tai tik laikinas jos
sutuoktinio susižavėjimas kita moterimi. Kokiu būdu L.Kunovas galėtų nutraukti santuoką? Ar gali
teismas atsisakyti nutraukti santuoką? Atsakymus pagrįskite.

15. D. ir F. Sadauskai kreipėsi į teismą dėl gyvenimo skyrium (separacijos) nustatymo. Teismas 2002
sausį patvirtino sutuoktinių gyvenimą skyrium. 2003 vasarį sutuoktiniai atnaujino bendrą gyvenimą.
D.Sadauskas gyvendamas skyrium įsigijo naują automobilį, o F.Sadauskienė – žemės sklypą. Kadangi
F.Sadauskienė neturi automobilio, tai pradėjus vėl kartu gyventi D.Sadauskas nupirko ir jai automobilį.
Kaip spręsti sutuoktinių turto nuosavybės klausimus – turto, kuris buvo įgytas iki separacijos nustatymo,
turto, kuris buvo įgytas sutuoktinių gyvenimo skyrium metu, turto įgyto, atnaujinus bendrą gyvenimą.
Atsakymus argumentuokite.

16. Danutė ir Petras nutarė nutraukti santuoką bendru sutikimu. Jie sudarė sutartį dėl santuokos
nutraukimo pasekmių, kurioje numatė, kad nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, išlaikymo klausimus,
turto padalinimą bei tarpusavio išlaikymą. Sutartyje dėl buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymo jie
numatė, kad vienas iš kito išlaikymo nereikalauja, nes gaunamos pajamos bei esamas turtas yra pakankami
save išlaikyti. Teismas patvirtino sutartį ir santuoką nutraukė. Praėjus 3 mėnesiam po ištuokos, iš esmės
pasikeitė Danutės turtinė padėtis (jos ĮĮ bankrutavo), todėl ji pareiškė reikalavimą, kad būtų priteistas
laikinas išlaikymas iš Petro 200 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų. Savo reikalavimą Danutė
grindžia CK 3.53 str. 3d. bei 3.72 str. Ar gali būti pakeistos sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių
pasekmių sąlygos ir patenkintas pareikštas reikalavimai? Atsakymus argumentuokite.

Literatūra:

Pagrindinė:
55
1) Lietuvos Respublikos Konstitucija
2) Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas// Valstybės žinios. 2000. Nr.74-2262
3) Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas// Valstybės žinios. 2002. Nr.36-1340
4) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Trečioji knyga. Šeimos teisė. Vilnius, 2002
5) Civilinės metrikacijos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 05 19
įsakymu Nr.1R-160// Valstybės žinios. 2006. Nr.65-2415
6) Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartis dėl santykių tarp Katalikų bažnyčios ir Valstybės
teisinių aspektų// Valstybės žinios. 2000. Nr.67-2022
7) 2001 07 11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Vyskupų konferencijos laikinas
susitarimas „Dėl Katalikų bažnyčios nustatytų tvarka sudarytų santuokų įtraukimo į valstybinę apskaitą“
8) Pranešimo apie bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka įregistruotą santuoką tvarka patvirtinta
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 06 30 įsakymu Nr.193// Valstybės žinios. 2003. Nr.68-
3096
9) Lietuvos Konstitucinio Teismo 1994 04 21 nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos santuokos ir
šeimos kodekso 6 straipsnio 2 dalies, 11 straipsnio ir 12 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos
Konstitucijai“// Valstybės žinios 1994. Nr.31-562
10) Council Directive 2003/86/EC of 22 September 2003 on the right to family reunification Official
Journal L 251, 03/10/2003 P.0012–0018// http://europa.eu.int/eur-
lex/pri/en/oj/dat/2003/l_251/l_25120031003en00120018.pdf
11) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys: 2001 06 19 civilinėje byloje Nr.3K-7-430;2005 m. vasario
28 d. nutartis Nr. 3K-3-107/2005; Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2005 m. balandžio 26 d.
sprendimas byloje H.J. v. Pravieniškių 1-ieji pataisos namai Nr. A 10- 483-05
12) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys: 2000 04 19 Nr.3K-3-462; 2002 07 01 Nr.3K-3-1040; 2002
05 06 Nr.3K-3-676; 2002 02 06 Nr.3K-3-253; 2002 12 18 Nr.3K-3-1579; 2003 03 17 Nr.3K-3-499; 2003
04 09 Nr.3K-3-500; 2004-06-06 Nr.3K-3-419/2004; 2004-05-26 Nr.3K-3-331/2004; 2004-09-13 Nr.3K-3-
435/2004; 2004-10-27 Nr.3K-3-580/2004; 2005 06 27 Nr. 3K-3-351/2005; 2005 02 23 Nr. 3K-3-
111/2005; 2006 -05- 22d Nr. 3K-3-354/2006; 2006-09-18 B.M. v. A.M. Nr. 3K-3-474/2006
13) Kudinavičiūtė-Michailovienė I. Šeimos santykių kūrimo teisinis reglamentavimas Lietuvoje. Daktaro
disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01S). Vilnius, 2006
14) Kudinavičiūtė-Michailovienė I. Ištuokos reglamentavimas: nuostatos, integraciniai procesai ir
principai// Jurisprudencija: MRU mokslo darbai. 2007. T.3(93)
15) Europos žmogaus teisių teismo sprendimai bylose Rees v.UK(1986., Nr.9532/81); Johnston and
others v.Irland(1986m., Nr.9697/82); Cossey v.UK(1990m., Nr.10843/84); Goodwin v. UK(2002); F v.
Switzerland// Appl. No. 11329/85

Papildoma:

16) Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija// Valstybės žinios. 1995 Nr.40-
987
17) Kudinavičiūtė I. “Viešas susitarimas įregistruoti santuoką (sužadėtuvės), jo turtinės ir neturtinės
pasekmės”.//Jurisprudencija. Vilnius: LTU, 2003, Nr.46(38).
18) Kudinavičiūtė I. Civilinio kodekso normų, susijusių su šeimos narių teisių apsauga, įgyvendinimo
problemos// Jurisprudencija: LTU mokslo darbai. 2002. T. 28(20)
19) Kudinavičiūtė I. Bažnytinių santuokų teisinis reglamentavimas ir apskaita// Jurisprudencija: LTU
mokslo darbai. 2003. T.37(29).
20) Kudinavičiūtė I. Sugyventinių institutas: sena ar nauja šeimos teisės problema// Justitia 2001 Nr.3, 4-
5
21) K.Boele-Woelki, F.Ferrand and others. Principles of European family Law Regarding Divorce and
Maintenance Between Former Spouses. Antwerp-Oxford: Intersentia, 2004
22) Convention relating to the settlement of the conflict of laws as regards divorce and separation (1902)
23) Carolyn Hamilton, Alison Perry. Family Law in Europe. 2nd ed. LexisNexis Butterworths,2002
24) Marry Ann Glendon. The Transformation of Family Law. State Law and Family in the United State
and Western Europe. The University of Chicago Press. – Chicago and London, 1989
25) Jonathan Herring. Family Law. Oxford, 2001
26) UN Convention on Consent to Marriage, Minimum Age for Marriage and Registration of
Marriages(1962)
56
27) Hague Convention on Celebration and Recognition of the Validity of Marriages(1978)
28) Standley K. Family Law. 4th edition, 2004
29) Homer H., Clark Jr. The Law of Domestic Relations in the United State. West publishing co., 1988
30) Пчелинцева Л. М. Семейное право России. Mocква, 2001
31) Антокольская М.В. Семейное право. Москва:Юристъ, 2001

III DALIS. SUTUOKTINIŲ TURTINĖS TEISĖS IR PAREIGOS

8 TEMA. Bendrosios nuostatos.

9 TEMA. Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas.
10 TEMA. Pagal sutartį nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas.
11 TEMA. Civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles.
12 TEMA. Turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, padalijimas.
III DALIES Praktinės užduotys (8-12 TEMOS)

8 TEMA. Bendrosios nuostatos

Įvadas

Bendrųjų nuostatų, reglamentuojančių sutuoktinių turtines teises ir pareigas, analizė skirta turtinio
pobūdžio šeiminių santykių nagrinėjimui, įvardijant sutuoktiniams taikomų turto teisinių režimų įvairovę
(įstatyminis (šeimos turtas ir bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė) ir sutartinis turto teisiniai režimai)
bei apibūdinant kiekvieno jų specifiką.

Turtiniai sutuoktinių santykiai yra žymiai plačiau teisiškai sureglamentuoti nei asmeniniai
neturtiniai. Turtinės teisės ir pareigos beveik visada gali būti realizuojamos priverstinai, t.y. už jų
nevykdymą galima taikyti tam tikras sankcijas. Be to, turtiniuose santykiuose svarbus apibrėžtumas - tuo
suinteresuoti tiek patys sutuoktiniai, tiek ir tretieji asmenys: turto paveldėtojai (įpėdiniai), kreditoriai ir t.t.
Sutuoktinių turtinės teisės ir pareigos atsiranda dėl turto, kuris gali būti jų bendroji jungtinė nuosavybė,
dėl valdymo, disponavimo juo, dėl kiekvieno sutuoktinio asmenine nuosavybės teise priklausančio turto,
dėl savitarpio materialinio išlaikymo, dėl turto, kuriam pasirinktinai taikoma sutartinio teisinio režimo
rūšis ir pan. Šeimos santykių sistemoje sutuoktinių turtinės teisės ir pareigos užima svarbią vietą, nes
turtas sudaro ekonominį šeimos funkcionavimo pagrindą ir kartu turi įtakos visai šeimos gerovei.
Sutuoktinių turto teisinio režimo rūšys: įstatyminis ir sutartinis.
Galiojęs LR SŠK nustatė tik vieną sutuoktinių turto teisinį režimą, t.y. sutuoktinių turtiniai
santykiai buvo sureguliuoti tik įstatymu. Bet kokie susitarimai dėl bendrojo turto valdymo ir naudojimo
prieštaravo įstatymui ir buvo negaliojantys. Įstatyminis turto teisinis režimas išskyrė bendrąją jungtinę
sutuoktinių nuosavybę ir asmeninę kiekvieno sutuoktinio nuosavybę. Šio turto teisinio režimo esmė –
turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra pripažįstamas jų bendrąją jungtine nuosavybe. Šią
nuostatą įtvirtina ir dabartinis (CK 3.87 str.) bei detaliai įvardija kas yra laikytina asmenine
nuosavybe ir kas bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Tai reiškia, kad sutuoktiniams įregistravus santuoką
jų turto atžvilgiu automatiškai pradėdavo veikti įstatyminis turto teisinis režimas. Pastarasis režimas
atitiko daugumos šeimų interesus, tačiau sparčiai besivystant privatinei nuosavybei, bręstant rinkos
santykių aplinkai, kintant šeimos ekonominio funkcionavimo pagrindams, o tuo pačiu ir šeimos gyvenimo
lygiui, atsiranda poreikis naujų įstatyminių nuostatų atsiradimui.
Nuo 2001 įsigaliojęs CK, priešingai nei LR SŠK, nustato iš esmės naują sutuoktinių turto teisinį
režimą, kuris suteikia galimybę patiems sutuoktiniams nuspręsti turto likimą, t.y. Šeimos teisės nuostatos
įtvirtina sutartinį sutuoktinių turto teisinį režimą, kurio pagrindas – vedybų sutartis. Sutartinis sutuoktinių
turto teisinis režimas pakankamai senai yra žinomas ir taikomas daugelyje užsienio valstybių, be to, gana
detaliai yra reglamentuota vedybų sutarčių sudarymo tvarka, jų subjektų teisinė padėtis ir pan., plačiau -
skirta atskira tema.
Bendras principas, įtvirtintas CK 3.81 - 3.82 str. reiškia, kad sutuoktinių turtui yra taikomas
įstatyminis turto teisinis režimas, jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties. Iš to seka, kad tik
sudarius vedybų sutartį galima išvengti įstatyminio turto teisinio režimo.

Šeimos turtas
57
 Tai dar vienas naujas institutas, kurio pagrindinis tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų ir
silpnesniojo (visų pirma ekonomine prasme) sutuoktinio teises ir teisėtus interesus.
Šeimos turtu pripažįstamas turtas, nuosavybės teise priklausantis vienam arba abiems
sutuoktiniams, naudojamas išskirtinai tik bendriems šeimos poreikiams tenkinti, o būtent CK 84str.
nustato, kas sudaro šeimos turtą, t.y. jo sudėtį :

Šeimos turtas yra:

Kaip matome kilnojamieji daiktai, skirti šeimos ūkio poreikiams tenkinti, nėra konkretizuoti.
CK 4.2 str. nustato, kad kilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra daiktai, kurie iš vienos vietos į kitą
gali būti perkelti nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės.
CK 4.8 str. išskiria namų apyvokos daiktus, kurie laikomi visi namų ūkyje naudojami kilnojamieji
daiktai, baldai ir dekoracijos, išskyrus knygų rinkinius(bibliotekas), meno kūrinius ir kitas vertingas
kolekcijas, taip pat mokslinės ar istorinės reikšmės daiktus.
Pagal 3.35 str. kilnojamuoju daiktu, naudojamu šeimos namų ūkyje, pripažįstami namų apyvokos
daiktai, baldai, išskyrus meno kūrinius, kolekcijas ir namų bibliotekas. Taip pat galimi ir tokie
kilnojamieji daiktai kaip pavyzdžiui kompiuteris, automobilis ir pan.
Minėtas turtas įgyja šeimos turto teisinį statusą nuo santuokos įregistravimo dienos. Sutuoktiniai
gali panaudoti šį faktą (tai, kad turtas yra šeimos turtas) prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, jeigu
nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešame registre kaip šeimos turtas.
Turtas gali būti pripažintas šeimos turtu nepriklausomai nuo to, kad vieno iš sutuoktinių buvo įgytas
dar iki santuokos ir yra jį iki santuokos įgijusiojo, o ne bendroji sutuoktinių nuosavybė. Be to, turtas
(priskirtas šeimos turtui), kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti naudojamas,
valdomas ar juo gali būti disponuojama tik tam tikra tvarka, o būtent – sutuoktinis, kuris yra
nekilnojamojo daikto, priskirtas šeimos turtui (konkrečiai-gyvenamosios patalpos) savininkas, gali
perleisti nuosavybės teise į jį, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į jį (pvz. išnuomoti) tik gavęs kito
sutuoktinio rašytinį sutikimą. Sutuoktinis, nedavęs sutikimo sudaryti tokį sandorį ar vėliau jo
nepatvirtinęs, turi teisę reikalauti pripažinti sandorį negaliojančiu, jeigu viešame registre ginčijama gyv.
patalpa buvo nurodyta kaip šeimos turtas. Analogiška padėtis yra ir tuomet, kai sutuoktiniai gyvena
gyvenamojoje patalpoje pagal nuomos sutartį – tai sutuoktinis, sudaręs nuomos sutartį be kito sutuoktinio
rašytinio sutikimo neturi teisės nutraukti nuomos sutartį prieš terminą, sunuomoti gyv. patalpos arba
perleisti teises pagal nuomos sutartį. Sutuoktinis, nedavęs sutikimo sudaryti tokį sandorį ar vėliau jo
nepatvirtinęs, turi teisę reikalauti pripažinti jį negaliojančiu.(3.36str.-sutuoktinių teisės ir pareigos į gyv.
patalpą, esančią šeimos turtu). Kita vertus, jei sutuoktiniai turi dar ir nepilnamečių vaikų, tai
nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, t.y. gyv.patalpos sandoriams sudaryti būtinas teismo
sprendimas. Kaip matome, atsiskleidžia šeimos turto teisinio režimo specifika, nes bendra nuostata, pvz.
CK 3.97 str. nustato, kad turtu, kuris yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė, šis sutuoktinis naudojasi,
jį valdo bei juo disponuoja savo nuožiūra, ir iškart daroma išlyga, kad būtent šeimos turtui jau yra taikomi
tam tikri apribojimai.
3.35 str. apibrėžia sutuoktinių teises ir pareigas namų ūkyje, t.y. būtent jame yra numatytas
draudimas be kito sutuoktinio sutikimo perleisti, išnuomoti ar kitokiu būdu suvaržyti teisę į kilnojamąjį
daiktą, naudojamą šeimos namų ūkyje. Jeigu toks sandoris buvo sudarytas, tai sutuoktinis (be kurio
sutikimo), turi teisę reikalauti pripažinti sandorį negaliojančiu, jeigu jis sandorio nepatvirtino po jo
sudarymo, išskyrus atvejus, kai sandoris buvo atlygintinis, o trečioji šalis buvo sąžininga.
Ieškinys gali būti pareikštas per 1m. ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo tos dienos, kai
sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie tokį sandorį.
58
 Kitas aspektas – iš šeimos turto negali būti išieškoma pagal kreditorių reikalavimus, jeigu
kreditoriai žinojo arba turėjo žinoti, kad sandorio sudarymas nesusijęs su šeimos poreikių tenkinimu ir
prieštarauja šeimos interesams.

Šeimos turto teisinio režimo pabaiga.

Pastarasis režimas nebūtinai turi būti tęstinio pobūdžio, t.y. yra numatyti jo pasibaigimo atvejai:
1) nutraukus santuoką;
2) ją pripažinus negaliojančia;
3) sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium(separacija).
Yra numatytos tam tikros šio režimo pasibaigimo pasekmės, t.y. sutuoktiniui su kuriuo lieka
gyventi nepilnamečiai vaikai, teismo sprendimu gali būti suteikiama teisė naudotis šeimos turtu ar jo
dalimi (uzufruktas). CK 4.141str. reglamentuoja, kas yra uzufruktas – „asmens gyvenimo trukmei ar
apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė(uzufruktoriaus
teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas. Jo objektu gali būti kiekvienas
nesunaudojamas ir kilnojamasis, ir nekilnojamasis daiktas, kuris yra nuosavybės teisės objektas.“
Nagrinėjamuoju atveju uzufruktas nustatomas tol, kol vaikai sulaukia pilnametystės.
Jeigu sutuoktiniai šeimos gyvenamąją patalpą nuomojosi, teismas gali perkelti nuomininko teise
sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai ar kuris yra nedarbingas.
Teismas gali priteisti sutuoktiniui, kuris lieka gyventi šeimos gyv.patalpoje kartu su nepilnamečiais
vaikais, namų apyvokos daiktus, skirtus šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti.
Šeimos turto teisinio režimo ar jo sudėties sutuoktiniai negali pakeisti sutartimi.

Kontroliniai klausimai:

1. Kokius sutuoktinių turto teisinius režimus reglamentuoja Civilinio kodekso trečiosios knygos Šeimos
teisė nuostatos?
2. Kokia yra šeimos turto sudėtis?
3. Ar gali būti taikomas šeimos turto teisinis režimas: a) automobiliui; b) kompiuteriui?
4. Kokie reikalavimai keliami sudarant sandorius su turtu, kuris yra pripažįstamas šeimos turtu?
5. Ar nutraukus santuoką lieka galioti šeimos turto teisinis režimas?
6. Ar gali kreditoriai nukreipti išieškojimą į turtą (pvz. gyvenamąją patalpą), kuris viešame registre
nenurodytas kaip šeimos turtas?
7. Ar gali būti nustatomas uzufruktas gyvenamajai patalpai (t.y. taikoma CK 3.86 str. 2d.), jei ji
nuosavybės teise priklauso tretiesiems asmenims?

9 TEMA. Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas

Įvadas

Ši tema skirta išanalizuoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės bei asmeninės nuosavybės
esmę, turto, sudarančio šias nuosavybes, sudėtį, valdymo, naudojimo, disponavimo tvarką, sandorių dėl
bendrosios jungtinės nuosavybės nuginčijimo ypatumus,bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigos
pagrindus.

Įstatyminiu sutuoktinių turto teisiniu režimu vadinamas sutuoktinių turto režimas, nustatytas
dispozityvinėmis (leidžiamomis pasirinkti) šeimos teisės normomis. Įstatymu nustatytu sutuoktinių turto
teisiniu režimu yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės režimas, kurį reglamentuoja CK 3.87-
3.100 str. Be to, sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisė minima ir CK 4.92 str. Šis režimas yra
taikomas, jei sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties.(3.82 str.). Nuostatos dėl bendrosios jungtinės
sutuoktinių nuosavybės buvo ir galiojusiame SŠK. Dabartinės Šeimos teisės nuostatos šiek tiek plačiau
reglamentuoja šį turto teisinį režimą. Kadangi pagal Konstituciją nuosavybė yra neliečiama, tai nustatyti
teisingus sutuoktinių bendrosios nuosavybės atsiradimo kriterijus bei jos valdymo, naudojimo ir
disponavimo tvarką nelengva.
Taigi, įstatymu nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo esmė – tai, kad turtas, įgytas po
santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė ir jis laikomas šia nuosavybe, kol nėra padalytas
59
arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. (CK 3.87 str.)
CK 3.88 str. detalizuoja, koks turtas ja yra laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o
3.89 str. – koks turtas priskiriamas asmeninei sutuoktinių nuosavybei.

Yra laikomasi prezumpcijos, kad turtas yra sutuoktinių BJN, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno
sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Iš šios prezumpcijos darytina keletas išvadų: 1) asmuo, reikalaujantis
priskirti turtą, įgytą santuokos metu, bendrosios jungtinės nuosavybės kategorijai, neprivalo tai įrodinėti.
Priešingai, asmuo, reikalaujantis pripažinti(išskirti) tokį turtą iš BJN, privalo pateikti įrodymus; 2) turtas,
įgytas santuokos metu, yra laikytinas bendru, nepriklausomai nuo to, ar tam tikra turto rūšis yra nurodyta
CK 3.88 str.
Turto, kuris yra BJSN, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kita vertus,
turtas gali būti įregistruotas ir vieno sutuoktinio vardu, tačiau jis bus pripažįstamas kaip bendroji jungtinė
nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė.
Jeigu privatus pensijų fondas yra sukauptas iš bendrų lėšų, ištuokos atveju kitas sutuoktinis turi
teisę reikalauti, kad jam būtų pripažinta teisė į pusę šio pensijos fondo.
Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė reiškia, kad sutuoktinių turto dalys nėra nustatytos.
(Konkrečios dalys nustatomos tik padalijus nuosavybę.) Nuosavybės bendrumas reiškia, kad kiekvienas
sutuoktinis turi lygias teises bendrą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti.
3.27 str. nustato, kad sutuoktiniai, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, privalo prisidėti prie
bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. Jeigu vienas sutuoktinis dėl objektyvių priežasčių
negali pakankamai prisidėti prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo, tą pagal savo galimybes turi daryti
kitas sutuoktinis. Taigi, teisę į BJSN turi abu sutuoktiniai ir ši teisė nesumažinama ir tuo atveju, jei kitas
asmuo nedalyvavo prisidedant prie BJSN pagerinimo/padidėjimo dėl tam tikrų pateisinamų objektyvių

60
priežasčių.
Analizuojant koks turtas laikytinas bendrąja jungtine ar asmenine sutuoktinių nuosavybe, galima
remtis keliais kriterijais: a) turto įsigijimo laikas; b) turto įsigijimo pagrindas; c) turto pobūdis.
Santuokos sudarymo momentas tam tikrais atvejais yra vienas pagrindinių kriterijų, apibrėžiančių
įgyto turto priskyrimą bendram ar asmeninam sutuoktinių turtui (pvz. 3.89 str. 1d.1p.). Šiuo atveju
lemiamą įtaką turi turto įsigijimo laikas, nes abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo
turtas bus laikomas jų asmenine nuosavybe. CK 3.88 str. 2 d. įtvirtina sutuoktinių turto bendrumo
prezumpciją – jeigu turtas yra įsigytas santuokoje, preziumuojama jį esant bendrąja jungtine sutuoktinių
nuosavybe. Ši prezumpcija gali būti nuginčyta leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodžius, kad turtas
yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Vertinant turto įsigijimo laiką, reikėtų pažymėti, kad asmenys
iki santuokos įregistravimo gali ilgą laiką gyventi kartu ir dėl to jau bendrai, o ne atskirai, įsigyti
nekilnojamojo turto. Šis turtas dėl to savaime netampa jų bendrąja nuosavybe. Šiuo atveju reikia kalbėti
apie kiekvieno šių asmenų dalių nustatymą minėtame turte. Dalių nustatymas turte, kai yra keli jo
savininkai, yra pagrindas dalinei nuosavybei atsirasti.
Analizuojant bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sudėtį (CK 3.88 str.1d.1-5 p.)
atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų leidėjas daugeliu atveju kalba apie pajamas. Pajamų ar kitų piniginių
lėšų gavimo momentas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės aspektu gali būti laikomas
diskusijų objektu. Teisinėje literatūroje yra išsakomos trys nuomonės: uždarbis (kitos pajamos)
priskiriamas bendram sutuoktinių turtui nuo a) priskaičiavimo momento (teisės į pajamas atsiradimo
momento); b) pinigų perdavimo į šeimos biudžetą; c) faktiško pajamų gavimo momento.[1] Šie trys
momentai yra išties svarbūs, nes asmens teisė į pajamas atsiranda anksčiau, nei faktiškai yra gaunamos
tokios pajamos.
CK yra išskiriama ir sutuoktinių asmeninė nuosavybė, kuri suprantama kaip turtas, priklausantis
tiktai vienam sutuoktiniui, kuriuo jis gali naudotis, savarankiškai jį valdyti ir juo disponuoti.
Kalbant apie sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktus (CK 3.89 str.1d.3p.), pažymėtina, kad būtina
sąlyga pripažįstant tokį turtą kiekvieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe yra naudojimasis asmeniškai
tokiu turtu/daiktais, t.y. daiktai, kurie pagal savo paskirtį tenkina vieno sutuoktinio poreikius (pvz.
vyriškas kostiumas, moteriška avalynė ir pan.)
Galiojęs SŠK, taip pat ir dabartinis RF ŠK individualaus naudojimo daiktais nelaiko brangenybių
ir kitų prabangos daiktų, pvz. brangių gaminių iš kailių ir pan., t.y. „prabangus turtas“. Mūsų Šeimos teisės
nuostatos tokios išimties nedaro. Paminėtina, kad praktikoje gana sudėtinga yra nustatyti, ką tam tikra
šeima įvardija prabanga. Visų pirma, tai priklauso nuo konkrečios sutuoktinių poros gaunamų pajamų
dydžio, t.y. vienu atveju kailiniai gali būti vienu iš įprastiniu garderobo daiktų, o kitu atveju – prabangos
daiktu.
Kaip pavyzdys yra minimi ir profesinės veiklos įrankiai. Pagal galiojusias SŠK nuostatas, buvo
keletas nuomonių dėl tokio pobūdžio turto, t.y. vieni autoriai teigė, kad, nepaisant to, kad pastarieji daiktai
įgyti santuokos metu iš bendrųjų lėšų, yra laikytini to sutuoktinio asmenine nuosavybe, o kiti –BJSN.
Dabartinis CK profesinės veiklos įrankius priskiria išimtinai asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei. Bet
paminėtina, kad 3.90 str.2d. numato, jei sutuoktinis, įsigydamas turtą savo asmeniniams poreikiams
tenkinti, naudoja ir lėšas, kurios yra BJSN, teismas, įsigytą turtą gali pripažinti BJSN, jeigu tokiam turtui
įsigyti panaudotos lėšos, kurios yra BJSN, viršijo panaudotas lėšas, kurios yra asmeninė sutuoktinio
nuosavybė.
Atkreiptinas dėmesys į 3.89 str.1d.7p.- asmenine sutuoktinio nuosavybe pripažįstamas turtas
sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba, lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą,
jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreiškia sutuoktinio valią įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn..
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas(byloje Kučiauskienė v. Kučiauskas, 2001) išaiškino, kad sutuoktinio
turtas priklauso vienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise, nors ir įgytas santuokos metu, bet už to
sutuoktinio asmenines lėšas, turėtas iki santuokos sudarymo, jeigu turto įgijimo metu nebuvo išreikšta
kitokia sutuoktinių valia (susitarimas). Tuo atveju, jei turtas laikomas įgytu bendrojon jungtinėn
nuosavybėn, asmeninės lėšos, panaudotos sukuriant bendrąją jungtinę nuosavybę, šiai nuosavybės formai
pasibaigus, kompensuojamos. Sutuoktinių valia dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo dažniausiai
įrodinėjama, teigiant, kad šiam turtui įgyti panaudotos vieno iš sutuoktinių asmeninės lėšos. Kolegija
pažymi, kad net sutuoktiniui panaudojus turtui įgyti vien asmenines lėšas, kai jis įgytas santuokos metu,
šis turtas negali būti pripažintas tik to sutuoktinio asmenine nuosavybe, jeigu kitas sutuoktinis įrodo, kad
turto įgijimo metu buvo susitarta kitaip. Minėtoje byloje ieškovė dar iki susituokdama turėjo butą,
gyvendama santuokoje jį pardavė bei panaudojo gautus pinigus namui įsigyti. Namas buvo įregistruotas
61
atsakovo vardu. Kadangi, pasak ieškovės, namas įgytas už jos asmenines lėšas, t.y. už lėšas, gautas
realizavus jai asmenine nuosavybe priklausantį turtą, tai nepaisant to, kad jis įgytas santuokos metu, yra
laikytinas jos asmenine nuosavybe. Tačiau, atkreiptinas dėmesys į tam tikrus aspektus, kurie paneigia
ieškovės pozicijos teisingumą. 1) turtas, įgytas atsakovo vardu pagal notarinę pirkimo-pardavimo sutartį,
todėl šis faktas vertinamas kaip išreikštos šalių valios sukurti BJN įrodymas; 2) atsižvelgtina į gautą sumą
už parduotą butą ir atitinkamai pirkto namo kainą – ieškovė turi įrodyti, kad būstas pirktas vien tik iš jos
asmeninių lėšų, t.y., jei sumos neadekvačios, tai galbūti buvo skolintasi , pvz., rankpinigiams duoti. Taigi,
teismų praktika pažymi, kad nustatant, kokia nuosavybės forma įgytas turtas santuokos metu,
orientuojama atsižvelgti ne tik į lėšų priklausymą sutuoktiniams, bet ir į turto įgijimo metu išreikštą
sutuoktinių valią.
Faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmen. vieno sutuoktinio nuosavybei, įrodinėjamas
rašytiniais įrodymais, kurie suprantami, kaip aktai, dokumentai, susirašinėjimas, kuriuose yra žinių apie
tokias aplinkybes, o taip pat, kai įstatymas leidžia ir liudytojų parodymais arba to turto prigimtis ir
pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.
Asmeninis turtas, kurį vienas sutuoktinis laikinai perduoda kitam sutuoktiniui pastarojo
asmeniniams poreikiams tenkinti, išlieka turtą perdavusio sutuoktinio asmenine nuosavybe.
Pažymėtina, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmen.nuosav., gali būti teismo pripažintas
BJSN, jeigu nustatoma, kad 1) santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis
lėšomis arba 2) kito sutuoktinio lėšomis ar darbu, t.y. buvo atliktas kapitalinis remontas, rekonstrukcija,
pertvarkymas ir pan.(3.90str.). Pavyzdžiui, sutuoktinei santuokos metu buvo padovanotas rekreacijai
skirtas turtas – sodyba, kuri nebuvo tinkamas naudojimui. Sutuoktinis turėdamas statybininko profesiją,
panaudojo savo atostogas ir atliko kapitalinį minėtos sodybos remontą, po ko joje galima buvo gyventi ir
žiemos metu. Taigi, šiuo atveju, minėtas turtas pareiškus reikalavimą gali būti pripažintas BJSN, nes jis
buvo pagerintas kito sutuoktinio darbu.
Kita vertus, pagerinus vieno iš sutuoktinio asmenine nuosavybe priklausantį turtą, kito sutuoktinio
lėšomis ar darbu, sutuoktiniai gali susitarti dėl tokio pagerinimo teisinių pasekmių. Pavyzdžiui, kad toks
turtas netampa jų BJN, bet sutuoktinis įgyja teisę į piniginę kompensaciją, adekvačią jo turėtoms
išlaidoms.
Sutuoktiniai turtu, kuris yra BJN, naudojasi, valdo ir disponuoja bendru susitarimu, t.y.
įgyvendindami subjektyvines teises ir vykdydami pareigas dėl jiems priklausančio turto, esančio bendrąja
jungtine bei asmeninė nuosavybė, jie gali sudaryti įvairius sandorius su trečiaisiais asmenimis bei
tarpusavyje. Preziumuojama, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas. Tai
reiškia, kad sutuoktinis, sudarantis sandorį, neprivalo pateikti įrodymus, patvirtinančius kito sutuoktinio
sutikimą tokiam sandoriui sudaryti. Tokia nuostata grindžiama tuo, kad būtinumas kiekvieną kartą
įrodinėti kito sutuoktinio sutikimą apsunkintų civilinėje apyvartoje egzistuojančius santykius, t.y. tarkim,
perkant prekę parduotuvėje, sutuoktiniai privalėtų pateikti dokumentą, patvirtinantį kito sutuoktinio
sutikimą tokio pirkinio įsigyjimui. Bet čia turima omenyje smulkius buitinius sandorius – produktų,
įprastinių buityje naudojamų daiktų pirkimą, t.y. sandoriai, sudaromi ir ateityje. Yra numatyti atvejai, kai
kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas, tai:
1) priimamas palikimas ar atsisakoma jį priimti;
2) atsisakoma sudaryti sutartį;
3) imamasi neatidėliotinų priemonių bendram turtui apsaugoti;
4) pareiškiamas ieškinys dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės gynimo;
5) pareiškiamas ieškinys dėl savo teisių, susijusių su bendru turtu, gynimo arba savo asmeninių
teisių, nesusijusių su šeimos interesais, gynimo. Tai baigtinis sąrašas.
Tačiau tai nereiškia, kad kito sutikimas apskritai nereikalaujamas. Yra tam tikros išimtys, o
būtent, kai kalbame apie sandorius, kurie turi tam tikrą specifinę reikšmę šeimos interesams, tuomet, kai
sutuoktinio, nedalyvaujančio sandorio sudaryme, interesai reikalauja papildomos apsaugos, tuomet
įstatymas nustato, kad sandoriams sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas, t.y. sandoriai
sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškas tvirtinimas ar registracija atitinkamuose
organuose, perleidimo arba įkeitimo. (CK 1.73-1.76 str.) Pažymėtina, kad sandorius, susijusius su BJSN
esančio 1) nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų suvaržymu, taip pat 2) sandorius
dėl bendros įmonės perleidimo ar teisių į ją suvaržymo bei 3) vertybinių popierių, kurie yra BJSN,
perleidimo ar teisių į juos suvaržymo gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš
sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti.
Išimtinais atvejais, kai delsimas padarytų esminės žalos šeimos interesams, o kitas sutuoktinis
62
negali išreikšti savo sutikimo dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių, sandorį sutuoktinis gali sudaryti be
kito sutuoktinio sutikimo (3.32 str. 2d.), kad tokį leidimą sandoriui sudaryti gali duoti teismas, prieš tai
įsitikinęs, kad 1) kito sutuoktinio sutikimo gauti tikrai neįmanoma bei 2) tokio leidimo išdavimas atitinka
šeimos interesus. Teismo išduotas leidimas galioja tik teismo nutartyje nurodytam veiksmui atlikti per
nutartyje nurodytą terminą. Tačiau teismas, nustatęs, kad sutuoktinis veikia priešingai šeimos interesams
ar nepilnamečių vaikų interesams, gali savo duotą leidimą pakeisti ar panaikinti, pagal valstybinės vaikų
teisių apsaugos institucijos (toliau – VVTAI) ar prokuroro pareiškimą.Teismas gali išduoti leidimą
sudaryti sandorį ir tuo atveju, kai tokio sutikimo sutuoktinis neduoda, o suinteresuotas sutuoktinis įrodo,
kad sandoris yra būtinas šeimos arba bendro sutuoktinių verslo poreikiams tenkinti.

Įgaliojimas tvarkyti turtą

Vienas sutuoktinis gali įgalioti kitą sutuoktinį savo nuožiūra valdyti, naudoti turtą, kuris yra jų
bendroji jungtinė nuosavybė, ar disponuoti tokiu turtu. 2. Jeigu vienas sutuoktinis yra išvykęs arba dėl kitų
svarbių priežasčių negali kartu tvarkyti bendro turto, kitas sutuoktinis gali kreiptis į teismą,prašydamas
teismo leidimo vienam tvarkyti tokį turtą. 3. Jeigu sutuoktinis, kuris vienas tvarko turtą, kuris yra bendroji
jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tą daro aplaidžiai ar neprotingai ir nerūpestingai, tai jis privalo
kompensuoti iš savo asmeninio turto nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės. Turto tvarkymui yra taikomos
asmens turto administravimo nuostatos(4.236-4.252str.).
Jau minėta, kad BJN sutuoktiniai turi teise naudotis, valdyti ir disponuoti vienodai. Tačiau, jeigu
vienas iš jų bendrą turtą tvarko aplaidžiai/nuostolingai, kitas gali teismo prašyti nušalinti jį nuo turto
tvarkymo. Išnykus aplinkybėms, dėl kurių sutuoktinis buvo nušalintas, jis gali kreiptis į teismą dėl turto
tvarkymo leidimo suteikimo. Kita vertus, 3.34 str. numato laikiną sutuoktinio turtinių teisių
apribojimą, kuris reiškia draudimą be kito sutuoktinio sutikimo disponuoti bendru sutuoktinių turtu, ir
kuris negali būti ilgesnis nei 2 metai.
Pažymėtina tai, kad, jei vienas sutuoktinis veikė kito sutuoktinio vardu be įgaliojimo ar teismo
leidimo, tai tokiems veiksmams ir jų pasekmėms taikomos normos, reglamentuojančios kitos asmens
reikalų tvarkymą be pavedimo, t.y. CK 6.229-6.236str.

Sandorių dėl BJN nuginčijimas.

Vieno iš sutuoktinių sudaryti sandoriai, susiję su BJN, sukelia tam tikras teisines pasekmes. Visų
pirma, yra atsižvelgiama į prezumpciją, kad sutuoktinis veikia su kito sutuoktinio sutikimu, nesant tokio
sutikimo, sandoris yra ginčijamasis ir teismo gali būti pripažintas negaliojančiu.
1) Jeigu sandoris yra sudarytas be kito sutuoktinio sutikimo, tai sutikimo sudaryti sandorį
nedavęs sutuoktinis gali tokį sandorį patvirtinti per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai sužinojo apie sandorį.
Iki sandorio patvirtinimo momento kita šalis gali sandorio atsisakyti.
2) Jeigu per vieną mėnesį sutuoktinis sandorio nepatvirtina, pripažįstama, kad sandoris yra
sudarytas be kito sutuoktinio sutikimo.
3) Jeigu kita sandorio šalis žinojo, kad asmuo, su kuriuo jis sudaro sandorį, yra sudaręs
santuoką, tai sandorio ji gali atsisakyti tik tuo atveju, jeigu sutuoktinis melagingai pareiškė, kad kito
sutuoktinio sutikimas sudaryti sandorį yra.
4) Sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo ir vėliau jo nepatvirtinti, gali būti nuginčyti
pagal sutikimo nedavusio sutuoktinio ieškinį per vienerius metus nuo tos dienos, kai jis sužinojo apie
tokį sandorį , jeigu įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga. (pvz. žinojo, apie sutikimo
nedavimą). Šia norma siekiama užtikrinti civilinės apyvartos stabilumą. Pastaruoju atveju kalbame apie
kontrahento ir sutuoktinio interesus. Jei prerogatyvą teiksime sutuoktinio interesams, tai įtakos apyvartos
stabilumą, kadangi kiekvienas sudarantis sandorį su asmeniu esančiu santuokoje, būkštaus, kad toks
sandoris bus pripažintas negaliojančiu. Be to, tai gali tapti sutuoktinių piktnaudžiavimo priežastimi, tuo
atveju,kai pastariesiems toks sandoris tapo nenaudingu. Todėl, sutuoktinio interesams pirmenybė teikiama
tik tuo atveju, jei kita sandorio šalis/trečiasis asmuo veikė nesąžiningai, t.y. žinodamas, kad kitas
sutuoktinis nesutinka/nepritaria sandorio sudarymui. Tačiau ši nuostata netaikoma, kai↓
5) Sandoriai, kuriems sudaryti buvo būtinas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas arba kurie
galėjo būti sudaryti tik abiejų sutuoktinių (šio kodekso 3.92 straipsnio 4 dalis), gali būti pripažinti
negaliojančiais, nesvarbu , ar kita sandorio šalis yra sąžininga ar nesąžininga, išskyrus atvejus , kai vienas
arba abu sutuoktiniai sudarydami sandorį panaudojo apgaulę arba kai jie valstybės registrus tvarkančioms
63
ar kitoms institucijoms ar pareigūnams suteikė neteisingų duomenų. Tokiais atvejais sandoris gali būti
pripažintas negaliojančiu tik tada, jei kita sandorio šalis yra nesąžininga.

Sutuoktinių dovanos

1. Sutuoktiniai turi teisę dovanoti vienas kitam turtą pagal CK 6 knygos normas
reglamentuojančias dovanojimo sutartį. 6.465-6.476str.
2. Dovanotojo kreditoriams nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis sukelia teisines pasekmes
tik įregistravus šią sutartį viešame registre.
3. Apdovanotasis sutuoktinis atsako dovanotojo kreditoriams už dovanotojo prievoles,
egzistavusias dovanojimo sutarties sudarymo momentu, tačiau tik dovanoto turto verte. Jeigu dovanotas
turtas žuvo ne dėl apdovanotojo sutuoktinio kaltės, jo pareiga įvykdyti dovanotojo prievoles pasibaigia.
Bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigos pagrindus apibrėžia CK 3.100 str. Atkreiptinas
dėmesys, kad skirtingai nei galiojusiame SŠK, santuokos nutraukimas kartu reiškia ir BJSN pabaigą, nes
kaip jau buvo minėta temoje apie santuokos pabaigą, teismas nutraukdamas santuoką kartu išsprendžia ir
turto padalijimo klausimą.

Kontroliniai klausimai:

1. Kokia yra įstatymų nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo esmė?

2. Kuo skiriasi bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė nuo bendrosios dalinės nuosavybės?
3. Nuo kokio momento pajamos (įvardytos CK 3.88 str. 1d. 2-5 p.) tampa bendrąja jungtine sutuoktinių
nuosavybe? Ar gali sutuoktinis pateikęs santuokos liudijimą gauti kito sutuoktinio dalį darbo užmokesčio?
4. Ar gali būti žūklės priemonės (meškerės, valai ir pan.) priskirti sutuoktinio asmeninio naudojimo
daiktams pagal CK 3.89 str. 1d.3p.)?
5. Ar visais atvejais, turtas, įgytas santuokoje už vieno sutuoktinio asmenines lėšas arba lėšas, gautas,
realizavus jo asmeninėje nuosavybėje esantį turtą, laikytinas jo asmenine nuosavybe?
6. Kam tenka onus probandi norint priskirti tam tikrą turtą asmeninėn nuosavybėn?
7. Kokią reikšmę turi turto registracija viešame registre, jei turtas registruojamas vieno sutuoktinio vardu?
8. Jei asmuo nori sudaryti automobilio, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, panaudos sutartį, ar būtinas
jo žmonos rašytinis sutikimas disponuoti šiuo turtu?
9. Kokiais kriterijais remiantis galime priskirti turtą asmeninei arba bendrajai jungtinei nuosavybei?
10. Ar reikės kito sutuoktinio rašytinio sutikimo disponuoti depozitinėje sąskaitoje esančiomis lėšomis,
kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė?

_______________________________________________________________________

[1] Пчелинцева Л.М. Семейное право России. – Москва: Инфра 2000.С.185

10 TEMA. Pagal sutartį nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas

Įvadas

Šios temos analizė skirta vedybų sutarties institutui: analizuosime jos sampratą, sudarymo bei
formos ypatumus, turinio kompleksiškumą, negaliojančias sąlygas, pakeitimą, nutraukimą bei pabaigą.
Kai kurių teisininkų nuomone, pagal naująjį Civilinį kodeksą sutuoktinių turtiniai santykiai tampa
pernelyg sudėtingi, o sutuoktiniai - ne tiek šeimos nariai, kiek sutarties šalimis. Atsižvelgiant į tai, kad jau
XIX a. nuostata dar iki vedybų rimtai apsvarstyti būsimos šeimos materialines sąlygas buvo vienas
esminių požymių renkantis partnerį, tikslinga paminėti, kad apie vedybų sutarties egzistavimą (ar jos
užuomazgas) galima kalbėti jau nuo statutų laikų.
Paminėtina, kad jau 1588 m. Lietuvos Statute nemažai vietos buvo skirta šeimos teisiniams
santykiams. Iš jų itin išsamiai aptarta sutuoktinių turtinė padėtis, kai žmona atsineša į vyro namus kraitį, o
vyras žmonai užrašo įkraičio (вено) sutartimi 1/3 savo turto. Šiuo sutartiniu užrašu buvo įtvirtinamas
sutuoktinių turto atskirumas, kuris likdavo ir vienam iš jų mirus. Kitaip tariant, įkraičio sutartis įtvirtino
64
šeimoje žmonos turtinę nepriklausomybę. Nors vyras ir liko šeimos turto valdytojas, tačiau žmonos
kraičiu ir jai užrašytu įkraičiu savarankiškai disponuoti negalėjo. Nes vyras, užrašęs žmonai įkraitį,
įšaldydavo savo turto trečdalį ir įteisindavo dirbtiniį ūkio padalijimą. Be žmonos sutikimo šio turto
negalėjo nei įkeisti, nei parduoti. Įkraičio teisinis institutas specialiai nebuvo tyrinėtas. L. Veržbavičius
savo straipsnyje šį institutą palietė kiek plačiau, tačiau jį be jokio pagrindo sutapatino su turto įkeitimo
sutartimi. Įkraitinimo institutas Lietuvoje prieštaravo pamažu besivystantiems kapitalistiniams ūkiniams
santykiams, kurie neišvengiamai diktavo būtiną sąlygą – sutuoktinių turtą koncentruoti vienose rankose, o
įkraičio sutartimi buvo ribojama žymios sutuoktinių turto dalies apyvarta.
Nuo 1919 m. sutuoktinių turtinius santykius reglamentavo keletas teisinių šaltinių: galiojo Rusijos
imperijos civiliniai įstatymai (Įstatymų sąvadas), Pabaltijo gubernijų civilinių įstatymų sąvadas ir 1836 m.
santuokos nuostatai, Vokietijos imperijos civilinis kodeksas, kuris numatė, kad sutuoktiniai gali apibrėžti
savo turto santykius sutartimi (santuokinė sutartis) ir atmainyti arba pakeisti savo turto santykius po
sutuoktuvių. Santuokos sutartis turėjo būti sudaroma teisme arba pas notarą, dalyvaujant abiems šalims. Ja
galėjo būti nustatomas arba pakeičiamas visiškas turtų bendrumas. Ji negalėjo būti sudaryta per teisėtą
atstovą. Taip pat Lenkijos Karalystės civiliniai įstatymai, kurie galiojo Suvalkijoje. Įstatymai taip pat
numato sutuoktinių turtinių santykių reguliavimą sutartimis. Minėtos sutartys galėjo būti sudarytos
sutuoktinių prieš santuokos sudarymą. Be to, priešvedybinė sutartis turėjo būti patvirtinta notariškai.
Galiojęs SŠK nenumatė vedybų sutarties instituto, t.y. iki CK įsigaliojimo vedybų sutarties instituto
nebuvo ir galiojo tik sutuoktinių turto teisinis režimas pagal įstatymą, todėl sutuoktiniai neturėjo teisės
susitarti dėl dar neįgyto turto teisinio statuso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 3 d.
nutartis civilinėje byloje E. A. v. V. A., Nr. 3K-3-1230/2001; 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje
byloje N. Z. V. Z., Nr. 3K-3-1008). Tačiau egzistuoja ir priešinga praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-7/2006).
Analizuojant vedybų sutarties institutą tikslinga jį nagrinėti šiais aspektais:
* SUBJEKTAI
* OBJEKTAS
* KOMPLEKSINIS POBŪDIS
* RŪŠYS
* SUDARYMO FORMA
* VIETA SUTARČIŲ SISTEMOJE
* SPECIFINĖS NEGALIOJIMO SĄLYGOS

Pirmiausia reikėtų išanalizuoti vedybų sutarties sąvoką, kuri pateikta “Šeimos teisės” 3.101
straipsnyje.
Taigi, “vedybų sutartis yra sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas
santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium (separacija)”. Iš to seka, kad
vedybų sutartis – tai visų pirma susitarimas, kuris turi būti sudarytas tik laisvanoriškumo pagrindu,
išreiškiant bendrą susitariančiųjų valią. Toks susitarimas grindžiamas šalių lygybe ir suteikia partnerio
pasirinkimo laisvę jį sudarant. Antra, šiai sutarčiai būdingas ypatingas subjektų ratas – tai sutuoktiniai.
Tačiau reikia pastebėti, kad vedybų sutartis gali būti sudaryta ne tik esant santuokoje, bet ir iki jos
įregistravimo (ikivedybinė sutartis); iš to seka, kad ją gali sudaryti ir besiruošiantys tuoktis asmenys, apie
kuriuos vedybų sutartyje neužsimenama. Šiuo požiūriu Rusijos Federacijos šeimos kodekso 8 skyriuje,
reglamentuojančiame “Sutartinį sutuoktinių turto režimą” 40 str. pateikta vedybų sutarties sąvoka
tikslesnė, t. y. “vedybų sutartimi pripažįstamas asmenų, besiruošiančių tuoktis, arba sutuoktinių
susitarimas, nustatantis turtines teises ir pareigas esant santuokoje ir (arba) jos nutraukimo atveju”.
Kitas vedybų sutarties požymis – tai sutarties objektas. Iš pateiktos sąvokos, tai - turtas, dėl jo
atsirandančios ir su juo susijusios teisės ir pareigos. Tai reiškia, kad sutarties šalys gali apibrėžti įgyto iki
santuokos ir jos metu, santuokos nutraukimo atveju ar pradėjus gyventi skyrium, turto likimą. Susitarimai
dėl asmeninio pobūdžio santykių (pvz., kas vedžios šunį pasivaikščioti, kas gamins valgį, įpareigojimas
mylėti vienas kitą ir pan.),dėl kitų asmenų turtinių santykių, taip pat dėl asmeninių santykių, susijusių su
savo vaikais (pvz., kas duos vaikui vardą, kokią mokyklą lankys ir pan.) bus laikomi negaliojančiais (CK
3.105 str.).
Analizuojant vedybų sutartį kitų sutarčių kontekste, galėtume išskirti tam tikrus panašumus bei
skirtumus.Manytume, kad pastarajai sutarčiai yra taikomi bendrieji sutarčių sudarymo principai, o būtent:
sutarties laisvės; sąžiningumo ir teisingumo; konsensualizmo, sutarties privalomumo principai. Sutarties
laisvės principas pasireiškia tuo, kad šalys laisvos sudaryti/atsisakyti sudaryti sutartį, nustatyti sutarties
65
turinį. Kita vertus, absoliuti sutarties laisvė negalima ir laisvę nustatyti sutarties turinį riboja ne tik
imperatyvios teisės normos, bet ir visuomenės moralės principai.
Vedybų sutarčiai yra taikomi ir bendrieji sutarčių nutraukimo bei pakeitimo pagrindai, t.y.
Civilinio kodekso šeštosios knygos „Prievolių teisė“ 6.217 (Sutarties nutraukimas) ir 6.223 (Sutarties
pakeitimas) straipsniai. Be to, pastarajai sutarčiai yra taikomi ir pirmojoje knygoje „Bendrosios nuostatos“
numatyti sandorių negaliojimo pagrindai.
Be minėtų bendrųjų požymių vedybų sutarčiai būdingas tam tikras savitumas. Visų pirma, ši
sutartis įtvirtinta trečiojoje Civilinio kodekso knygoje „Šeimos teisė“, o ne šeštojoje „Prievolių teisė“. Iš to
seka, kad ji skirta reguliuoti šeimos santykius, kuriems kitų Civilinio kodekso knygų ir kitų civilinių
įstatymų normos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja Šeimos teisės normos. Paminėtinas ir specifinis ją
galinčių sudaryti subjektų ratas, t.y. besiruošiantys tuoktis asmenys ir sutuoktiniai. Be bendrųjų sandorių
negaliojimo pagrindų jai būdingos ir tam tikros negaliojančios sąlygos, kurių sąrašas yra išbaigtas. Kartu
sutarties laisvės principo ribos, atsižvelgiant į šeimos santykių specifiką, socialiai labiausiai pažeidžiamų
šių santykių subjektų teises ir teisėtus interesus, yra apibrėžtos siauriau nei kituose civiliniuose
santykiuose.
Užsienio valstybėse (Prancūzija, Vokietija, JAV. Anglija ir t.t.) vedybų sutarties institutas,
priešingai nei Lietuvoje, turi ilgesnę gyvavimo istoriją bei tam tikrą susiformavusią praktiką. Bendrosios
teisės valstybėse – JAV, Anglijoje – vedybų sutartys vadinamos vedybų kontraktais. Pirmoji teisėjų
reakcija į pastaruosius kontraktus buvo neigiama. Buvo manoma, kad tokie kontraktai išprovokuoja
santuokos nutraukimą ir pastūmėja būsimuosius sutuoktinius skyrybų link dar iki santuokos sudarymo.
Maždaug apie 1990 metus šis požiūris pasikeitė, t.y. praktika parodė, kad minėti kontraktai taupo laiką,
pinigus ir nervus, nes tai vienas iš būdų, padedančių išvengti daugelio problemų, kylančių santuokos
nutraukimo atveju. Oficialios statistikos apie JAV vedybų kontraktų skaičių nėra. Anglijoje vedybų
kontrakto instituto atsiradimą sąlygojo būtinybė išsaugoti besiruošiančios tuoktis moters ir jos giminaičių
teisę į ikisantuokinio turto valdymą ir naudojimąsi pastarojo turto pajamomis. Anglijoje iki 1882 m.
sutuoktinių turtas pagal „bendrąją teisę“ (common law) priklausė vyrui. Ištekėjusi moteris buvo vyro
šešėlyje ir ji kaip savarankiška asmenybė negalėjo išreikšti savo valios turto atžvilgiu. Tai reiškia, kad
ištekėjusi moteris praktiškai neturėjo turtinio savarankiškumo, ji negalėjo turėti turto ir juo labiau
disponuoti juo savo nuožiūra. Turtas, kuris jai priklausė iki santuokos sudarymo, pereidavo vyro
nuosavybėn. Sutuoktinių turto kaip tokio nebuvo. XVII a. vystantis kapitalizmui, „bendrosios teisės“
normos neatitiko pasiturinčių klasių interesus. Be to, atsižvelgiant į ištekėjusios moters giminaičių teisių
apsaugą bei šeimos turto išsaugojimą, prireikė sukurti žmonos atskiros nuosavybės institutą. Šiuo tikslu
„teisingumo teismai“(equity) pradėjo pripažinti vedybų kontraktus, pagal kuriuos dalis žmonos turto
netapdavo vyro nuosavybe.[1]

Vedybų sutarčiai yra būdingos savitos jos sudarymo sąlygos. Ji gali būti sudaryta iki santuokos
įregistravimo (ikivedybinė sutartis) arba bet kuriuo metu po santuokos įregistravimo (povedybinė sutartis).
Tai reiškia, kad pastaroji sutartis galės būti sudaryta nepriklausomai nuo šeimyninio gyvenimo stažo.
Tačiau reikėtų pabrėžti, kada būtent sudaryta sutartis įsigalioja, t. y. sukelia teises ir pareigas. Taigi, jei ji
yra sudaryta iki santuokos įregistravimo, tai įsigalioja nuo santuokos įregistravimo dienos. O tai reiškia,
kad jei santuoka nebus sudaryta, tai pastaroji sutartis neturės juridinės galios ir nesukels jokių teisinių
pasekmių. Tai dar kartą įrodo, kad “vedybų sutarčiai būdingas specialus subjektų ratas, iš ko seka, kad jei
vedybos neįvyko, tai įstatymo reikalavimas dėl specialios subjektų sudėties nebus įgyvendintas.”[2]
Šeimos teisės 3.102 str. 2 d. nustato, kad povedybinė sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo, jei
sutartyje nenustatyta kitaip. Pavyzdžiui, jei sutartyje numatyta, kad ji įsigalios nuo 2002 m. spalio 1 d. ir
kiekvieno sutuoktinio gaunamos pajamos taps jo nuosavybe, tai būtent nuo šios datos kiekvienas iš jų ir
tampa savininkais to, ką uždirbo, nepaisant to, kad iki 2002 m. spalio 1 d. sutuoktinių pajamoms buvo
taikomas bendrosios jungtinės nuosavybės režimas. Galimybė sudaryti vedybų sutartį glaudžiai susijusi su
gebėjimu sudaryti santuoką, todėl vedybų sutartis gali būti sudaryta tik tarp veiksnių asmenų, sulaukusių
santuokinio amžiaus. Pagal 3.102 str. 3 d. nepilnametis turi teisę sudaryti vedybų sutartį tik po santuokos
įregistravimo, tai reiškia, kad asmuo, neturintis santuokinio amžiaus, negali sudaryti vedybų sutarties be
tėvų ar globėjų sutikimo iki santuokos įregistravimo momento. Tačiau po santuokos įregistravimo
nepilnametis sutuoktinis įgyja veiksnumą pilna apimtimi ir turi teisę sudaryti pastarąjį sutartį
savarankiškai.
Vedybų sutartis, kaip ir bet kokia kita, yra laikoma juridiniu dokumentu, pasirašytu abiejų šalių.
Tačiau paprastą sutartį gali pasirašyti ir šalių atstovai, kurie turi tam įgaliojimą. Kyla klausimas: ar gali
66
vedybų sutartį pasirašyti šalių atstovai. Šeimos teisę reglamentuojančios nuostatos vienareikšmio
atsakymo nepateikia, tačiau nuostata, įtvirtinta pirmos knygos II dalies “Sandoriai” 1.70 straipsnyje,
nustato, kad “neleidžiama sudaryti sandorio per atstovą, jeigu to pobūdžio sandorį kaip to sandorio šalis
gali sudaryti tik asmeniškai pats fizinis asmuo…”. Taigi, ar galima priskirti prie tokio pobūdžio sutarčių
vedybų sutartį? Kai kurie autoriai (A. Ignatenko, E. A. Čefranova) teigia, kad vedybų sutartis yra
priskirtina tokio pobūdžio sutartims ir yra glaudžiai susieta su jos dalyvių asmenybėmis, todėl ji negali
būti sudaryta per įstatyminį atstovą ar turint įgaliojimą, išduotą vienos iš šalių. S. N. Bondovo manymu,
vedybų sutarties sudarymas per atstovą esant tinkamai įformintam įgaliojimui, kuriame nurodytos
pagrindinės vedybų sutarties sąlygos, yra visiškai priimtinas, nes sandoris yra turtinio pobūdžio.
Manytume, kad pastaroji sutartis neturėtų būti sudaroma per atstovus, kadangi šiai sutarčiai būdingas
specialus subjektų ratas, kur šalis sieja ne tik turtinio pobūdžio, bet ir asmeniniai šeiminiai santykiai.
Kaip ir kiekviena sutartis, taip ir vedybų, turi tam tikrą formą. Tai rašytinis dokumentas, kuris
turi būti patvirtintas notariškai. Notaro pareiga yra išaiškinti vedybų sutarties esmę ir reikšmę, o taip pat ir
galutinius teisinius padarinius tam, kad teisinės savišvietos trūkumas vėliau netaptų ginčų priežastimi.
Notarinės formos nesilaikymas daro minėtą sutartį negaliojančia. Be to, vedybų sutartis, taip pat ir jos
pakeitimai turės būti įregistruoti vedybų sutarčių registre ir tik tada juos bus galima panaudoti prieš
trečiuosius asmenis. Tuo siekiama apsaugoti sąžiningų trečiųjų asmenų interesus, kad šie, prieš įgydami
turtą, galėtų įsitikinti, koks yra to turto teisinis statusas. Ši taisyklė netaikoma, jeigu sandorio sudarymo
metu tretieji asmenys žinojo apie vedybų sutartį ir jos pakeitimus. Su vedybų sutarčių registru Lietuvos
Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas net sieja sutuoktinių
turto pagal sutartį nustatyto teisinio režimo taikymą. Šio įstatymo 24 straipsnyje ir yra nustatyta, kad
sutuoktinių turto pagal sutartį teisinis režimas bus taikomas nuo vedybų sutarčių registro veiklos pradžios,
o tuo pačiu ir nuo patvirtintų registro nuostatų. Paminėtina, kad pastarieji nuostatai įsigalios tik nuo
2002m. liepos 1 dienos. Minėti reikalavimai, keliami formai, yra susieti su ypatinga vedybų sutarties
svarba tiek sutuoktiniams, tiek ir tretiesiems asmenims, kadangi pastaroji sutartis dažnai sudaroma gana
ilgam laikui, tuo apibrėždama turtines teises ir pareigas ateičiai. Todėl įtvirtinant šias teises yra būtinas
tikslumas ir apibrėžtumas, kuris ir pasiekiamas patvirtinant sutartį notariškai. Italijoje, Latvijoje tokie pat
reikalavimai keliami vedybų sutarties formai.

67
Turinys

Tik sudarę vedybų sutartį, sutuoktiniai turi galimybę išvengti bendrosios jungtinės nuosavybės
teisinio režimo ir gali pasirinkti jiems priimtiniausią sutartinio režimo rūšį, kurių yra net trys. Be to,
vedybų sutartimi sutuoktiniai gali sureguliuoti ir kitus tarpusavio turtinius santykius. CK 3.104 str.

68
 Paminėtina, kad sutuoktiniai vedybų sutartyje galės nustatyti vieną minėtų turto teisinio režimo
rūšių visam turtui arba tik tam tikrai jo daliai, ar tik konkretiems daiktams. CK 3.104 str.2d.
Pateiksime pavyzdžių pasirenkant turto teisini režimą:
- kiekvienas iš sutuoktinių iki santuokos turėjo po automobilį. Susituokus bendru susitarimu
sutuoktiniai pardavė žmonos automobilį ir naudojosi vyro. Pinigai, gauti pardavus žmonos automobilį,
buvo panaudoti šeimos reikmėms. Santuokai iširus, dalijant turtą automobilis, kuriuo naudojosi abu
sutuoktiniai, pagal įstatymą buvo priskirtas vyro nuosavybei kaip turtas, priklausęs jam iki santuokos.
Padarinys: žmonos interesai liko neapginti. Minėtu atveju yra tikslinga pasinaudoti vedybų sutarties
sudarymo galimybe, nustatant, kad turtas, įgytas kiekvieno sutuoktinio iki santuokos ir esantis jų asmenine
nuosavybe, po santuokos įregistravimo tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe tiek esant santuokoje, tiek ir
jos nutraukimo atveju.
- sutuoktiniai būdami santuokoje įsigijo gyvenamąjį namą, buitinę techniką ir automobilį.
Vedybų sutartyje jie numatė, kad gyvenamasis namas priklauso jiems dalinės nuosavybės teise,
automobilis priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o buitinė technika yra žmonos nuosavybė.
Iš pastarojo pavyzdžio matyti, kad yra suderinti 3 rūšių režimai: dalinės, bendrosios jungtinės bei
asmeninės nuosavybės. Taigi, galima numatyti įvairius režimus vienoje vedybų sutartyje, t. y. kilnojamam
turtui – bendros jungtinės nuosavybės režimą, nekilnojamam – dalinės ir pan. Todėl numatyti visus
vedybų sutarties variantus neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju sutartis priklausys nuo tam tikros
poros interesų ir poreikių.
CK 3.104 str. 3 d. numato, kad sutuoktiniai vedybų sutartyje galės numatyti tiek esamo, tiek
būsimo turto teisinį režimą.
Vedybų sutarties savitumas – tai jos kompleksinis charakteris, kuris pasižymi tuo, kad ne tik
leidžia pasirinkti turto teisinį režimą, bet ir sureguliuoti teises ir pareigas, susijusias su turto tvarkymu,
tarpusavio išlaikymu, dalyvavimu tenkinant šeimos reikmes ir darant išlaidas, taip pat turto padalijimo
būdą ir tvarką, jei santuoka nutraukiama, bei kitus klausimus, susijusius su sutuoktinių tarpusavio
turtiniais santykiais. Taigi vedybų sutartyje sutuoktiniai gali numatyti, kokio dydžio pinigų sumą
kiekvienas iš sutuoktinių galės skirti šeimos reikmėms tenkinti: buto apmokėjimui, maistui, turto
pagerinimui (pvz., automobilio), atostogoms, vaikų mokymuisi, gydymo išlaidoms ir pan. Minėti įnašai
gali būti tiek lygūs, tiek proporcingi kiekvieno iš sutuoktinių gaunamoms pajamoms. Pateikti išbaigtą
šeimos reikmių ir su jomis susijusių išlaidų sąrašą yra neįmanoma, kadangi jos gali būti labai įvairios,

69
todėl paminėjome tik tipinius poreikius, būdingus beveik kiekvienai šeimai. Į vedybų sutartį sutuoktiniai
gali įtraukti sąlygas, numatančias tarpusavio išlaikymą.
Vienas iš aktualiausių klausimų, nutraukiant santuoką, yra turto padalijimas. Vedybų sutartyje
sutuoktiniai gali aptarti turto padalijimo būdą ir tvarką. Pavyzdžiui, jie gali aptarti, kokie daiktai ar kokios
namo patalpos ir ūkiniai pastatai priklausys kiekvienam iš jų; galimas ir konkretaus nedalomo daikto
(automobilio, jachtos, kompiuterio ir pan.) atidavimas kito nuosavybėn išmokant atiduodančiajam tam
tikrą pinigų kompensaciją. Manytume, kad įmanoma ir tokia sąlyga, numatanti, kad dalijant turtą,
vasarnamis priklausys vyrui, tačiau buvusi sutuoktinė turės teisę naudotis juo tam tikrą laiką ir t. t. Panašių
sąlygų įtraukimas į vedybų sutartį yra tikslingas tuo atveju, kai vienas iš sutuoktinių santuokos metu
neturėjo savarankiško pajamų šaltinio, nes užsiėmė namų ruoša bei prižiūrėjo vaikus ir skyrybų atveju gali
atsidurti sunkioje materialinėje padėtyje.
Vedybų sutartis nebūtinai turi pasibaigti tik nutraukus santuoką, t. y. joje numatytas teises ir
pareigas gali riboti tam tikras terminas. Pavyzdžiui, sutuoktiniai gali susitarti, kad vedybų sutartis įsigalios
nuo 2004 m. sausio 1 d. ir baigsis 2008 m. sausio 1 d. Be to, pareigų ir teisių atsiradimas ar pabaiga gali
būti siejama su sutartyje numatytos sąlygos įvykdymu ar neįvykdymu. Tokios sąlygos gali būti tam tikri
juridiniai faktai (veiksmai ar įvykiai). Pavyzdžiui, gimus vaikui automobilis, priklausantis vyrui, tampa
bendrąja jungtine nuosavybe arba vienas sutuoktinis mokės nuomą už butą bei komunalinius
patarnavimus, kol antrasis baigs mokslus ir t. t. Kiekvienu atveju prieš užrašant tam tikrą sąlygą, svarbu
aiškiai ir nedviprasmiškai ją suformuluoti, nes jos įvykdymas ar neįvykdymas turės įtakos tam tikrų teisių
ir pareigų atsiradimui.
Užsienio valstybių, pavyzdžiui, Prancūzijos civilinis kodeksas siūlo keletą sutartinių turto teisinių
režimo modelių: sutuoktinių nuosavybės atskirumo, dalyvavimo pajamose, viso turto bendrumo režimus.
Rusijos Federacijos šeimos kodekso nuostatos, apibrėžiančios vedybų sutarties turinį, yra artimos Lietuvos
šeimos teisės nuostatoms. Sutuoktiniai vedybų sutartimi gali nustatyti bendros, dalinės ar atskiros
nuosavybės režimą. Dalinės nuosavybės režimo esmė ta, kad kiekvienas sutuoktinis iš anksto turės
nuosavybės teisę į tam tikrą dalį bendrame turte.
Taigi vedybų sutartis gali būti tiek iš dvidešimties punktų, tiek ir iš vieno, pavyzdžiui,
numatančio, kad visam turtui, įgytam santuokoje, bus taikomas dalinės nuosavybės režimas. Kita vertus,
reikia laikytis nuostatos, kad vedybų sutarties sąlygos neturi prieštarauti imperatyvioms įstatymų
normoms, gerai moralei ir pan.
Įstatymų leidėjas 3.105 straipsnyje konkrečiai išvardina devynias sąlygas, kurios, nors ir būdamos
įrašytos vedybų sutartyje, laikomos negaliojančiomis:
1) Prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms/Gerai moralei /Viešajai tvarkai
2) Keičia turto, esančio vieno sutuoktinio asmeninė/jų bendroji jungtinė nuosavybė, teisinį
režimą, jeigu pasirinktas BJN teisinis režimas
3) Pažeidžia sutuoktinių BJN lygių dalių principą
4) Riboja sutuoktinių teisnumą ar veiksnumą
5) Reglamentuoja sutuoktinių asmeninius neturtinius santykius
6) Nustato ar keičia sutuoktinių asmenines teises ir pareigas jų vaikams
7) Riboja/atima iš sutuoktinio/-ių teisę į išlaikymą
8) Riboja/atima iš sutuoktinio/-ių teisę kreiptis į teismą
9) Keičia turto paveldėjimo tvarką ar sąlygas

Vedybų sutartis gali būti pakeista ar nutraukta bendru sutuoktinių susitarimu arba vieno
sutuoktinio reikalavimu- teismo sprendimu. Toks vedybų sutarties pakeitimas ar nutraukimas turi būti
įformintas raštu ir patvirtintas notaro.
Vedybų sutartis baigiasi nutraukus santuoką ar sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium
(separacija). Net ir pasibaigus vedybų sutarčiai, tam tikri turtiniai įsipareigojimai lieka galioti, pvz.,
tarpusavio išlaikymas.
Teismas gali pripažinti vedybų sutartį tiek visiškai, tiek ir iš dalies negaliojančia. Sutarties dalies
negaliojimas nedaro negaliojančiomis kitų jos dalių. Darytina išvada, kad vedybų sutartis, nepaisant jos
specifikos, gali būti pakeista, nutraukta bei pripažinta negaliojančia, kaip ir kitos sutartys.

Kontroliniai klausimai:
70
1. Kas gali sudaryti vedybų sutartį?
2. Kokios yra vedybų sutarties rūšys?
3. Ar gali sudaryti vedybų sutartį emancipuotas nepilnametis?
4. Ar galima vedybų sutartyje numatyti sąlygą, kad automobilis, esantis vyro asmeninė nuosavybė, po jo
mirties tampa vaiko asmenine nuosavybe?
5. Kaip suprantate sąvoką vedybų sutarties „kompleksinis pobūdis“?
6. Ar galios vedybų sutartis, jei ji nebus įregistruota Vedybų sutarčių registre?
7. Ką reiškia „visiško atskirumo turto teisinis režimas“? Ar CK 3.104 str. yra reglamentuota ši režimo
rūšis?
8. Kokia tvarka keičiama vedybų sutartis?
9. Kiek ikivedybinių sutarčių galima sudaryti? Kaip greitai po ikivedybinės sutarties sudarymo reikia
įregistruoti santuoką?
10. Ar galios vedybų sutarties sąlyga, nustatanti, kad sutuoktinis mokės už gyvenamosios patalpos nuomą,
kol sutuoktinė baigs mokslus MRU?

___________________________________________________________

[1] Plačiau žr. Бондов С. Н. Брачный договор. Учебное пособие для вузов. - М.: Юнити – Дана,
2000; Игнатенко А. А. Скрыпников Н. Н. Брачный договор: законный режим имущества супругов.
- М.: Филинь, 1997
[2] Антокольская М. В. Семейное право. - М.: Юристь, 2000

11 TEMA. Civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles

Įvadas

Ši tema skirta sutuoktinių civilinės atsakomybės pagal turtines prievoles sampratos analizei,
prievolių, vykdomų iš bendro sutuoktinių turto, nagrinėjimui, taip pat atsakomybės pagal vieno iš
sutuoktinių prievolę identifikavimui, sutuoktinių atsakomybės atribojimui bei normų, reglamentuojančių
teisės į kompensaciją, aiškinimui ir suvokimui.

Privatinės teisės požiūriu prievolė yra įstatyme numatytais pagrindais atsirandantis dviejų ar
daugiau asmenų civilinis teisinis santykis, kai šie vienas kitam turi tam tikras teises ir pareigas, o jų
įgyvendinimas užtikrintas galimybe taikyti teisines sankcijas. Pagal CK 6.1str. prievolė - tai teisinis
santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą
arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų
savo pareigą. CK 6.245str. – civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę
reikalauti atlyginti nuostolius (žalą)/sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti
padarytus nuostolius (žalą)/sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Prievolių klasifikacija įvairi –
vienos iš jų turtinės. Turtine laikoma tokia prievolė, kurios šalių teisės ir pareigos turi tam tikrą
ekonominę išraišką ir gali būti įvertintos pinigais. Turtinės prievolės atveju kreditoriaus reikalavimo teisė
sudaro kredotoriaus turto (aktyvų) sudedamąją dalį. Atitinkamai skolininko pareiga sudaro jo skolų
(pasyvų) sudedamąją dalį. CK 6.2str. prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie
pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius.
Apart aktyvo, sutuoktinių nuosavybė talpina savyje ir pasyvą – reikalavimai, kylantys iš prievolių,
kur sutuoktiniai yra skolininkai. Prievolės gali būti vieno sutuoktinio asmeninės arba abiejų bendros.
Atsakomybė už asmenines prievoles tenka tam, kuris ir yra tos prievolės subjektas. Jo kreditoriai, visų
pirma, pateikia išieškojimą į jam asmenine nuosavybe priklausantį turtą. Jei tokio turto nepakanka, tai jie
turi teisę reikalauti sutuoktinio-skolininko turto dalies, esančios bendrąja jungtine nuosavybe. Dėl tokios
dalies sutuoktiniai gali susitarti ir ne teismo būdu. Tačiau, jei ir tokiu atveju turto nepakaks, tai kreditoriai
gali teismine tvarka ginčyti tokios dalies dydžio nustatymą, jei kils abejonių dėl sutuoktinių sąžiningumo
nustatant tokią dalį bendrame turte. CK 3.112 str. Bendromis laikytinos tokios prievolės, kur abu
sutuoktiniai yra skolininkų vaidmenyje. 3.109 str. nustato, kokios prievolės vykdomos iš bendro
sutuoktinių turto. 3.115 str. nustato nesąžiningo sutuoktinio atsakomybę kitam sutuoktiniui, jeigu dėl
nesąžiningų sutuoktinio veiksmų sumažėjo BJSN (numatyta teisė į kompensaciją).
Kreditorinės prievolės atsiradimo pagrindas yra esminis nustatant prievolės subjektus, jos dydį. Tik
71
nustačius prievolės pobūdį ir jos atsiradimo pagrindą yra galima nustatyti, kas yra atsakomybės subjektai
pagal prievolę – tik vienas sutuoktinis ar abu sutuoktiniai, kas atitinkamai nulemtų išieškojimo nukreipimą
į skirtingo teisinio režimo turtą - į asmeninį vieno iš sutuoktinių turtą, o esant poreikiui ir į jo dalį
bendrame sutuoktinių turte, jei atsakomybė pagal prievolę atsiranda tik vienam iš sutuoktinių, ar į bendrą
abiejų sutuoktinių turtą, jei atsakomybė pagal prievolę atsiranda abiem sutuoktiniams. (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. G. v. J. G.; bylos Nr. 3K-3-93/2005).
Remiantis CK 3.92 straipsnio 3 dalimi, galioja prezumpcija, kad sutuoktinis sudaro sandorius kito
sutuoktinio sutikimu, išskyrus atvejus, kai sandoriui reikia rašytinio kito sutuoktinio sutikimo. Kasacinis
teismas pažymėjo, kad, kol ši prezumpcija nebus paneigta, vieno sutuoktinio iniciatyva įgyta prievolė bus
laikoma bendra sutuoktinių prievole. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ v.
antstolė L. U., A. Z. ir J. Z., bylos Nr. 3K-3-35;Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje; D. P. v. antstolis M. A.; bylos
Nr. 3K-3-314/2006).

Taigi, sutuoktinių prievolės (skolos) gali būti asmeninės arba bendros. Todėl, sprendžiant
sutuoktinių civilinės atsakomybės pagal jų prievoles bylas, pirmiausiai reikia nustatyti prievolės prigimtį –
ar ji yra asmeninė sutuoktinio prievolė, ar bendra sutuoktinių prievolė. Pagal CK trečiosios knygos
septintojo skyriaus nuostatas, reglamentuojančias sutuoktinių civilinę atsakomybę pagal turtines prievoles,
yra galimos įvairios modifikacijos sutuoktinių civilinės atsakomybės pagal turtines prievoles klausimais.
Priklausomai nuo prievolės atsiradimo pagrindo prievolės gali būti vykdomos iš bendro sutuoktinių turto
(CK 3.109 straipsnis), iš asmeninio sutuoktinio turto, o jo nepakankant iš bendro turto sutuoktinio dalies
(CK 3.112 straipsnis), iš asmeninio sutuoktinių turto, kada abu sutuoktiniai yra solidariniai skolininkai, o
bendro sutuoktinių turto nepakanka kreditoriaus reikalavimams visiškai patenkinti (CK 3.113 straipsnis).
Taigi kreditorinės prievolės atsiradimo pagrindas yra esminis, nustatant, kaip minėta, prievolės subjektus,
jos dydį.
Asmeninėmis sutuoktinių prievolėmis reikėtų pripažinti prievoles, kurios glaudžiai susijusios tik
su vieno iš sutuoktinių asmeniu, pavyzdžiui, prievolės, atsirandančios dėl vieno iš sutuoktinių neteisėtais
veiksmais padarytos žalos atlyginimo; išlaikymo prievolės, kai vienas iš sutuoktinių privalo mokėti
išlaikymą kitiems asmenims; prievolės, kylančios iš vienos sutuoktinio sudarytos darbo sutarties; vieno iš
sutuoktinių prievolės, atsiradusios iki santuokos sudarymo; prievolės, atsirandančios dėl išimtinai vieno iš
sutuoktinių asmeninių poreikių tenkinimo ir kt. Asmeninės prievolės yra vykdomos sutuoktinio-
skolininko asmeninio turto sąskaita. Tokiu atveju sutuoktinio skolininko kreditoriai ar pats skolininkas
gali inicijuoti turto, esančio bendrąją jungtine nuosavybe padalijimą, kad būti nustatyta sutuoktinio
skolininko dalis bendrame turte, nes asmeninės prievolės negali būti tenkinamos bendro turto ar kito
sutuoktinio turto sąskaita be kito sutuoktinio sutikimo (CK 3.110, 3.112, 3.115 str.).

Bendromis abiejų sutuoktinių prievolėmis yra prievolės, kai skolininkais yra abu sutuoktiniai ir
prievolė nėra susijusi išimtinai tik su vieno iš sutuoktinių asmeniu. Šios prievolės gali įvairiai pagrindais:
- sutuoktiniams kartu sudarius sutartį su kreditoriumi (-iais);
- kai sutartį sudaro tik vienas iš sutuoktinių, tačiau iš sutarties atsiradusi prievolė skirta abiejų
sutuoktinių (šeimos) poreikių tenkinimui (pvz., vartojimo paskolos sutartis, kurią sudaro vienas iš
sutuoktinių ir perka šaldytuvą, televizorių ar kitokius namų apyvokos daiktus, skirtus visos šeimos
poreikių tenkinimui);
- kai sutuoktiniai bendrais veiksmais padaro žalos kitam asmeniui;
- kai prievolė yra solidari (pasyvus solidarumas);
- kai sutuoktinai privalo atlyginti jų nepilnamečių vaikų padarytą žalą;
- kiti atvejai, numatyti CK 3.109 straipsnyje.

Kontroliniai klausimai:

1. Kokios gali būti sutuoktinių prievolės?

2. Kurie kreditoriai turi pirmenybę tenkinant savo reikalavimus iš bendro sutuoktinių turto- bendri abiejų
sutuoktinių ar vieno sutuoktinio kreditorius?
3. Ar gali iš bendro sutuoktinių turto būti tenkinamos sutuoktinių prievolės, kurios atsirado iki santuokos
72
įregistravimo?
4. Ar pats santuokos sudarymo faktas reiškia, kad sutuoktiniai automatiškai tampa vienas kito garantais ar
laiduotojais pagal prievoles?
5. Kokie kriterijai turi įtakos nustatant prievolės pobūdį?
6. Pateikite pavyzdžių prievolių, kurios būtų vykdomos iš asmeninio sutuoktinio turto.
7. Pateikite pavyzdžių prievolių, kurios būtų vykdomos iš bendro sutuoktinių turto.

12 TEMA. Turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, padalijimas

Įvadas

Ši tema skirta aptarti, kokia yra sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo esmė; supažindinti su
turto balanso sudarymu ir vertės nustatymu, išskiriant, koks yra nedalytinas turtas ir dalijamas turtas;
išanalizuoti nukrypimo nuo lygių dalių principo sąlygas, sutuoktinių kreditorių garantijas, o taip pat
sutuoktinių tarpusavio pareigas padalijus turtą, nenutraukiant santuokos bei išnagrinėti ieškinio senaties
specifiką šios kategorijos bylose.

Sutuoktinių bendro turto padalijimas reiškia bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės režimo
pasibaigimą turtui, įgytam santuokos metu, ir kartu tai yra kiekvieno iš sutuoktinių turto padalijimo teisės į
minėtą turtą realizavimas – CK 3.116 str.- 3.129str.Vienas iš šeimos santykių teisinio reglamentavimo
principų – sutuoktinių lygiateisiškumas, kurį įvardija ir 3.3str. Vadovaujantis šiuo ir kt. principais, yra
preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys lygios, t.y. dalijant turtą, įgytą santuokos metu,
nesvarbu kiekvieno sutuoktinio gaunamos pajamos/atlyginimo dydis, užsiėmimo pobūdis (pvz., vienas
sutuoktinis dirbo įstaigoje, o kitas tvarkė namų ūkį, prižiūrėjo vaikus ar mokėsi ir dėl to neturėjo
savarankiško pajamų šaltinio.). Taigi CK 3.117 str. nustato prezumpciją, kad sutuoktinių bendro turto
dalys yra lygios.

Sutuoktiniai turtą, jiems priklausantį bendrosios jungtinės nuosavybės teise, dažniausiai dalijasi
nutraukdami santuoką, tačiau pastarasis turtas gali būti padalytas ir gyvenant santuokoje (bet kuriuo
santuokos metu) ar pradėjus gyventi skyrium. Minėtas turtas gali būti padalytas sutuoktinių savitarpio
susitarimu, o kilus ginčui tarp sutuoktinių dėl BJN padalijimo – teismine tvarka, t.y. teismo sprendimu.
Turtas gali būti padalintas vieno sutuoktinio iniciatyva, taip pat ir kreditorių reikalavimu, kurie pateikia
išieškojimą į vieno sutuoktinio dalį bendrame turte. Schema

73
 Nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik įstatyme numatytais
atvejais, tai yra 3.123 str. Schema

74
 Atkreiptinas dėmesys, kad vieno sutuoktinio aplaidumas, nuslėpimas turto (pajamų) ir
naudojimas asmeniniams poreikiams, pvz. alkoholiniams gėrimams/narkotikams, azartiniams žaidimams
dėl ko šeima negavo tam tikros sumos pajamų, gali būti pagrindas mažinti vieno sutuoktinio dalį
bendrame turte. Galimi atvejai ir ne tik neigiamiems tikslams, t.y. kuomet pinigai naudojami hobiui, tam
tikros sporto rūšies kultyvavimui ir pan. Esminis požymis - ne tai, kad daromos išlaidos/švaistomas turtas,
bet, kad toks išlaidavimas turi įtakos/tiesiogiai veikia, t.y. daro žalą materialinei šeimos padėčiai, jos
gerovei CK 3.123 str. 4d.
Nelaikome nukrypimu nuo lygių dalių principo, kuomet kalbame apie tam tikrą turtą, kuris
įvardijamas „Nedalytinu turtu“. 3.120 str.

Kalbant apie dalijamą turtą (3.127 str.) turimas omeny turtas, įgytas kaip BJSN iki bylos
iškėlimo/arba teismo sprendimo priėmimo dienos. Kita vertus, ir turtas, įgytas iki gyvenimo skyrium
pradžios. Paprastai bendro turto susideda iš įvairių daiktų, kurių vertė bei paskirtis skirtinga. Kitaip tariant,
gyvenime nedažnai pasitaiko atvejų, kai sutuoktinių turtą sudaro du beveik analogiški daiktai, pvz.: du
butai, du automobiliai, dvi sodybos ir t.t. Todėl tiek sutuoktiniai, tiek teismas susiduria ne tiek su
problema nustatant tam tikro dydžio dalį, bet realiai dalinant konkretų turtą, t.y. priskiriant atskirus daiktus
vienam ar kitam sutuoktiniui. Pvz. sutuoktinei gali būti priskirtas butas su jame esančiais visais namų
apyvokos daiktais, o sutuoktiniui – automobilis bei sodo sklypas. Paminėtina, kad yra nustatomos
idealiosios turto dalys ir kiekvienas iš sutuoktinių turi teisę į buto/namo valdymą, naudojimą sutinkamai
su jam priteista dalimi, be to, sutuoktinių prašymu yra atliekamas taip vadinamas natūralus turto
padalinimas ir nustatomi, kokie konkretūs daiktai priskirtini. Jei kyla ginčas, tai teismas sprendžia, kuriam
iš sutuoktinių vienas ar kitas daiktas yra reikalingesnis, pvz. užsiimant tam tikra veikla, auklėjant vaikus,
sveikatos požiūriu.

Turto balanso sudarymas ir vertės nustatymas – 3.118 str.-3.119 str.

1) pirmiausia atribojamas sutuoktinių bendras ir asmeninis turtas;
2) nustačius bendrą turtą, iš jo atimamos skolos, kurios turi būti apmokamos bendro turto
sąskaita;
3) išsprendžiamas klausimas, kuris iš sutuoktinių savo asmeninio turto sąskaita privalo
kompensuoti bendro turto sumažėjimą ir atvirkščiai;
4) išsprendus kompensavimo klausimą, paaiškėtų dalytinas, t.y. „švarus“ turtas, esantis BJSN.

Taigi turtas teismo sprendimu gali būti padalijamas 1) natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų
sutuoktinių bendro turto dalis arba 2) natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui ir kartu jį įpareigojant
kompensuoti antrajam jo dalį pinigais. Čia svarbus niuansas dėl kompensacijos išmokėjimo termino, t.y.
3.117 str.3d.

75
 Kai dalintinas bendras turtas natūroje yra nedalus, pavyzdžiui, vieno kambario butas, tai
teismas šį turtą turėtų priteisti tam sutuoktiniui, kuriam jis yra labiau reikalingas atsižvelgiant į
nepilnamečių vaikų interesus, sutuoktinių socialinę ir turtinę padėtį, sveikatos būklę, jų elgesį kitų šeimos
narių atžvilgiu, į tai, kuris iš sutuoktinių faktiškai turtu naudojasi ir kitas svarbias aplinkybes, o kitam
sutuoktiniui priteisti kompensaciją. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 22 d. nutartis
civilinėje byloje N. B. v. A. B., Nr. 3K-3-460/2004).
Kai turtas dalijamas natūra, būtina siekti tokio padalijimo varianto, kad priteisiamos turto dalys
būtų izoliuotos, nebūtų bendro naudojimo patalpų. Taip pat būtina atsižvelgti į patalpų išdėstymą, bendras
komunikacijas ir realias galimybes jas atriboti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gegužės 26 d.
nutartis civilinėje byloje J. U. v. M. U., Nr. 3K-3-331/2004)

Turto padalijimas nenutraukus santuokos – 3.124 str., 3.128 str. Jei sutuoktiniai pasidalija turtą
nenutraukę santuokos ir toliau bendrai gyvena, naujai įgytas turtas yra jų BJN ir jam taikomas BJN teisinis
režimas (nebent sutuoktiniai sudaro vedybų sutartį). Tai skirtumas nuo vedybų sutarties, nes yra dalijamas
realiai esantis turtas, tuo tarpu vedybų sutartimi galima nuspręsti ir būsimo turto, t.y. įgyto ateityje, likimą.
Reikalavimams dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, išskyrus
nekilnojamuosius daiktus, padalijimo taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas
nuo to momento, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium. (CK 3.129 str.)
Civilinio kodekso 3.126 str. nustato sutuoktinių pareigą kreditoriams pranešti apie planuojamą
turto padalinimą ir bylos iškėlimą, tokiu būdu suteikiant kreditoriams teisę įstoti į bylą dėl turto, kuris yra
bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo kaip tretiesiems asmenims, pareiškiantiems
savarankiškus reikalavimus.

Kontroliniai klausimai:

1. Kokie yra turto, esančio bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo būdai?
2. Kokios yra sutuoktinių bendro turto dalys? Ar galima teigti, kad kiekvienam iš sutuoktinių priklauso po
½ turto, įgyto santuokoje?
3. Kokiai turto padalijimo formai teikiamas prioritetas pagal juridinę techniką CK 3.127 str.?
76
4. Kokia yra ieškinio senatis dėl nekilnojamųjų daiktų padalinimo?
5. Ar gali sutuoktiniai pasidalinti turtą nenutraukdami santuokos? Jei taip, tai kas atliks jų turto
padalinimą?
6. Į ką gali atsižvelgti teismas nukrypdamas nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo? Ar yra
numatytas baigtinis aplinkybių (priežasčių) sąrašas?
7. Nuo kokio momento santuokos nutraukimas sukelia teisines pasekmes sutuoktinių turtinėms teisėms –
nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo ar – nuo teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo
įsiteisėjimo momento?
8. Koks turtas bus laikytinas, įgytas po jau esamo turto pasidalinimo – dalinė ar bendroji jungtinė
nuosavybė?9. Kokia ieškinio senatis taikoma reikalavimas dėl kilnojamųjų daiktų padalinimo?

III DALIES Praktinės užduotys (8-12 TEMOS)

Savitikros užduotys

III DALIES (8-12 TEMOS) Savitikros užduotys

Šeimos turto teisinis režimas atsiranda:
sudarius vedybų sutartį;
įregistravus santuoką;
teismo leidimo pagrindu;
sutuoktinių susitarimo pagrindu.

Ar galima vedybų sutartyje numatyti sąlygą, kad automobilis, esantis vyro asmeninė nuosavybė, po jo
mirties tampa vaiko asmenine nuosavybe?
taip, nes vedybų sutartis skirta reguliuoti turtinius santykius;
ne, nes aptariamas turtas turi priklausyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise;
ne, nes tokia sąlyga bus negaliojanti;
taip, tačiau tik ikivedybinėje sutartyje;

Ar gali iš bendro sutuoktinių turto būti tenkinamos sutuoktinių prievolės, kurios atsirado iki santuokos
įregistravimo?
gali;
gali, jei sutuoktiniai neturi nepilnamečių vaikų;
negali, nebent išieškoma iš bendro turto sutuoktinio dalis;
gali, jei po santuokos sudarymo yra praėję ne mažiau kaip 1 metai ir sutuoktiniai yra sudarę vedybų
sutartį

Reikalavimams, dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, išskyrus kilnojamuosius
daiktus, padalijimo taikomas
3 metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo to momento, kai santuoka nutraukta;
5 metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo to momento, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi
skyrium;
10 metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo to momento, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi
skyrium;
ieškinio senaties terminas apskritai netaikomas

77
Ikivedybinės sutartis sukelia teisines pasekmes:
nuo jos surašymo momento;
nuo jos patvirtinimo teisme;
nuo santuokos įregistravimo dienos;
nuo jos patvirtinimo notariškai;

Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė gali būti padalinta

bendru sutuoktinių sutarimu nenutraukiant santuokos;
vieno sutuoktinio iniciatyva nutraukiant santuoka;
kreditorių reikalavimu
visi išvardyti atvejai.

Turtas, įgytas santuokoje už vieno sutuoktinio asmenines lėšas arba lėšas, gautas, realizavus jo asmeninėje
nuosavybėje esantį turtą, laikytinas:
bendrąja jungtine nuosavybe, nes jis įgytas santuokos metu;
visais atvejais tik asmenine nuosavybe, nes tai rodo lėšų priklausymas;
asmenine nuosavybe, jei turto įgijimo momentu buvo aiškiai išreikšta valia įgyti turtą asmeninėn
nuosavybėn;
daline nuosavybe.

Teismo leidimas sudaryti nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, sandoriams, būtinas, jei:
vienas iš sutuoktinių yra nedarbingas dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės;
sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų;
sutuoktiniai turi pilnametį, tačiau nedarbingą vaiką;
nekilnojamojo turto vertė turi būti ne mažesnė kaip 100 000 Lt.

Ar yra galimybė vedybų sutartyje susitarti, kad santuokos nutraukimo atveju vaikas lieka gyventi su
motina:
ne;
taip;
taip, tačiau tik ikivedybinėje sutartyje;
taip, tačiau tik povedybinėje sutartyje.

Ar sutuoktinis, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, gali reikalauti nustatyti uzufruktą
nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje:
taip;
ne;
tam tikrais atvejais;
taip, jei santuoka truko ne mažiau kaip vienerius metus.

78
1. V. ir B. Jurkai nutarė parduoti nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą), kuris buvo įgytas iki santuokos
sudarymo. Sutuoktiniai turi 2 nepilnamečius vaikus. Ar tokiam turtui taikomas šeimos turto teisinis
režimas? Ar tokiam sandoriui sudaryti reikalingas abiejų sutuoktinių sutikimas? Ar reikalingas teismo
leidimas sudarant šį sandorį? Atsakymus pagrįskite.

2. L. ir D.Verkeliai parduoda butą. Kartu su jais gyvena 2-os gr. invalidumą turintis pilnametis jų vaikas.
Ar šiam sandoriui sudaryti reikalingas teismo leidimas?

3. Vieniša mama gyvena kartu su nepilnamečiu sūnumi jai nuosavybės teise priklausančiame bute. Ji nori
parduoti šį butą ir nusipirkti mažesnį. Ar jai bus reikalingas teismo leidimas sudarant šį sandorį?
Atsakymą pagrįskite.

4. J.Laukaitė susituokė su K.Petraičiu 2002 m. Santuokoje gimė sūnus. Sutuoktiniai nutarė nutraukti
santuoką, tačiau nesutaria dėl bendrai įgyto turto. Santuokos metu jie įgijo dviejų kambarių butą.
J.Laukaitė nori, kad butas po santuokos nutraukimo atitektų jai, nes ji mano, kad vyras nesugebės jo
išlaikyti, kadangi yra bedarbis ir azartinių žaidimų mėgėjas. Sūnus išreiškė norą gyventi su mama, nes su
tėvu jis nuolat konfliktuoja. Kaip galėtų būti spręstinas šis ginčas? Kada turtas, esantis bendrąja jungtine
nuosavybe, dalinamas natūra? Atsakymus pagrįskite.

5. Sutuoktiniai 2000 m. liepą nutraukė santuoką. Nekilnojamojo turto nepasidalijo nei teisme, nei notarine
tvarka. Koks ieškinio senaties terminas taikomas jų turto dalyboms ar visai netaikomas ir ar jie buvusios
santuokos metu įgytu turtu gali disponuoti be kito sutuoktinio įgaliojimo?
Išanalizuokite situaciją ir atsakymą pagrįskite.

6. Ar gali sutuoktiniai V. ir D. Kaminskai pasidalinti santuokoje įgytą turtą nenutraukdami santuokos ir

nelygiomis dalimis, o turtui įgytam po padalinimo nustatyti bendrąją dalinę nuosavybę? Atsakymą
pagrįskite.

7. Reda nori parduoti įgytą iki santuokos, tačiau santuokos metu kapitališkai suremontuotą namą, kuris
nėra šeimos turtas. Ar reikalingas jos vyro sutikimas (rašytinis , žodinis)? Atsakymą argumentuokite.

8. L.Milienė su vyru susituokė 1994 m. 1996 m. jie pradėjo statyti gyvenamąjį namą, kuris, jį pastačius
registre buvo įregistruotas vyro vardu. Nors santuoka nenutraukta, vyras jau dvejus metus (nuo 2002 m.)
gyvena su kita moterimi. Kokia namo dalis priklauso (ar apskritai priklauso) L.Milienei? Ar gali vyras šį
namą padovanoti moteriai, su kuria gyvena? Išanalizuokite pateiktą situaciją, atsakymus argumentuokite.

9. Ar gali būti tenkinamos iš bendro sutuoktinių turto prievolės, kilusios iš asmeninės nuosavybės teise
priklausančio turto, pvz. sutuoktinis paveldėjo turtą, kurio palikėjas turėjo daug skolų, kurias pagal CK
5.52 str. turti grąžinti palikimą priėmęs sutuoktinis, tačiau asmeninio turto pastarasis sutuoktinis neturi?

10. Sutuoktiniai Adolfas ir Birutė sudarė santuoką 1999 m. Praėjus metams bendro gyvenimo, Adolfas iš
savo asmeninių lėšų nupirko trijų kambarių butą, kurį viešame registre įregistravo savo vardu. 2003 m.
sutuoktiniai įsigijo žemės sklypą Molėtuose, kuris viešame registre buvo įregistruotas Birutės vardu. 2004
m. Birutė padavė ieškinį dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei, nes Adolfas piktnaudžiauja
alkoholiu bei naudoja smurtą prieš ją. Ji nori, kad butas būtų dalinamas priteisiant 2/3 jai ir ½ Adolfui,
tačiau jos dalį išmokant pinigais. O žemės sklypas jos teigimu nedalintinas, nes įregistruotas jos vardu ir
yra jos asmeninė nuosavybė. Adolfas nesutinka su tokiu reikalavimu ir teigia, kad butas yra jo asmeninė
nuosavybė, nes pirktas iš jo iki santuokos sudarymo sukauptų asmeninių lėšų, o kadangi su sutuoktine
vaikų nesusilaukė, tai jis buto nedalins. Žemės sklypas Adolfo manymu turi būti dalintinas, nes įgytas
santuokoje, nepaisant to, kad registruotas tik Birutės vardu.
Kaip spręstinas šis ginčas? Atsakymus argumentuokite.

79
11. Pas notarą atėjo dvi sutuoktinių poros ir išreiškė pageidavimą sudaryti povedybines sutartis.
a) Pirmoji sutuoktinių pora nori, kad povedybinėje sutartyje būtų nustatyta: „Iki santuokos įgytam
namui, kuris priklauso asmenines nuosavybės teise sutuoktiniui, taikomas visiško bendrumo režimas pagal
CK 3.104 str. 1d. 3p.“
b) Antroji sutuoktinių pora nori, kad povedybinėje sutartyje būtų nustatyta: „Visiško bendrumo
režimas (pagal CK 3.104 str. 1d. 3p.) būtų taikomas sodybai, kuri asmeninės nuosavybės teise priklauso
sutuoktiniui, nes įgyta santuokoje priėmus palikimą“.
Ar tenkintini abiejų sutuoktinių porų reikalavimai? Atsakymą pagrįskite.

Literatūra:

Pagrindinė:

1) Lietuvos Respublikos Konstitucija

2) Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas// Valstybės žinios. 2000. Nr.74-2262
3) Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas// Valstybės žinios. 2002. Nr.36-1340
4) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Trečioji knyga. Šeimos teisė. Vilnius, 2002
5) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos Vilnius,
2001
6) Vedybų sutarčių registro nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 08 13
nutarimu Nr.1284// Valstybės žinios. 2002. Nr.82-3523
7) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys: 2001-01-07 Nr. 3K-3-246/2001; 2003-01-14 Nr. 3K-3-
97/2003; 2003 06 16 Nr.3K-3-705; 2003 04 02 Nr.3K-3-449; 2002 07 01 Nr.3K-3-1040; 2002 12 18
Nr.3K-3-1579; 2001 11 19 Nr.3K-3-1147; 2002 05 20 Nr.3K-3-744; 2002 06 19 Nr.3K-3-879; 2002 05 02
Nr.3K-7-311; 2001 12 10 Nr.3K-3-1288; 2001 09 05 Nr.3K-3-753; 2000 05 10 Nr.3K-3-526; 2003 02 17
Nr.3K-3-236; Nr. 3K-3-355/2003; 2004-02-11 Nr.3K-3-108/2004; 2005-03-14 d. Nr. 3K-3-90/2005;
2005-11-09 Nr. 3K-3-426/2005; 2005-04-04 Nr. 3K-3-226/2005; 2005-09-26 d. Nr. 3K-3-193/2005;
2005-02-14 Nr. 3K-3-93/2005; 2005-10-12 Nr. 3K-3-479/2005;
8) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus konsultacija „Dėl kai kurių Lietuvos
Respublikos civilinio kodekso bei Civilinio proceso kodekso normų taikymo“ A3-48
9) Vitkevičius P.S. Šeimos narių turtiniai teisiniai santykiai. Vilnius: Justitia, 2006
10) Cvelich M. Vedybų sutarties vieta sutarčių sistemoje// Jurisprudencija: LTU mokslo darbai. 2002. T.
28(20)
11) Kudinavičiūtė I. Sutuoktinių, sugyventinių ir gyvenant skyrium turto teisinis režimas pagal vedybų
sutartį// Justitia, 2001 Nr.6, 2002 Nr.1-2

Papildoma:

12) Hamilton C., Perry A. Family Law in Europe. 2nd ed. LexisNexis Butterworths,2002
13) Bradley D. Family Law and Political Culture. Scandinavian Laws in Comparative Perspective.
Modern Legal Studies.- London.: Sweet and Maxwell, 1996
14) Glendon M.A. The Transformation of Family Law. State Law and Family in the United State and
Western Europe. The University of Chicago Press// Chicago and London, 1989
15) Standley K. Family Law. 4th edition, 2004
16) Антокольская М.В. Семейное право. Москва: Юристъ, 2001
17) Бондов С. Н. Брачный договор. Учебное пособие для вузов. - М.: Юнити – Дана, 2000
18) Пчелинцева Л. М. Семейное право России. Mocква, 2001

IV DALIS. VAIKŲ IR TĖVŲ TARPUSAVIO TEISĖS IR PAREIGOS

13 TEMA. Giminystė ir svainystė.

14 TEMA. Vaiko kilmės nustatymas (legitimacija).
15 TEMA. Tėvų valdžios įgyvendinimas.
16 TEMA. Tėvų teisės ir pareigos, susijusios su jų vaikams priklausančiu turtu.
17 TEMA. Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos.
IV DALIES Praktinės užduotys (13-17 TEMOS)
80
13 TEMA. Giminystė ir svainystė

Įvadas

Šioje temoje bus analizuojamos giminystėsbei svainystėssampratos, giminystės linijos: tiesioji ir

šoninė, giminystės laipsniai bei giminystės ir svainystės teisinė reikšmė.

Giminystė, kaip juridinis faktas, užima savarankišką vietą kitų šeimos teisės juridinių faktų
sistemoje. Jos esmė – tai kraujo ryšys tarp asmenų, kilusių vienas iš kito arba iš bendro protėvio. Jei tokio
ryšio nėra, nėra ir giminystės. Žmonės, kilę vieni iš kitų, laikomi moteriškosios ir vyriškosios lyties
protėviais bei jų palikuonimis, pvz., prosenelė, senelė, motina, duktė, vaikaitė ir t.t., o žmonės kilę iš
bendro protėvio yra tikrieji broliai ir seserys, pusbroliai ir pusseserės, dėdės ir tetos, dukterėčios ir
sūnėnai. Taigi giminystė – asmens kilmė vienas iš kito arba iš bendro protėvio. Visų asmenų giminystės
ryšys patvirtinamas vienodai ir nepriklauso nuo to, vaikas gimęs susituokusiems ar nesusutuokusiems
tėvams. Jei įstatymo numatyta tvarka nustatyta, kas yra vaiko tėvai, giminytės teisiniai padariniai visiems
asmenims taikomi vienodai. Sutuoktiniai kraujo bendrumo neturi ir prie giminaičių, kuriuos sieja kraujo
ryšys, nepriskiriami.
Giminystė sukelia teisinių padarinių tik įstatymų numatytais atvejais, t.y. iš giminystės fakto
atsiranda šeiminės teisės ir pareigos, o kartais ji yra kliūtis joms atsirasti (pvz., esant tam tikro laipsnio
giminystei neleidžiamas santuokos sudarymas). Giminystės ryšiai, paprastai grindžiami biologine kilme,
gali būti praplėsti įvaikinant vaikus. Tada įvaikinto vaiko ir jo palikuonių santykiai su įtėviais ir jų
giminaičiais prilyginami giminystės santykiams.[1] Giminystė reikšminga ir kitų teisės šakų atžvilgiu, t.y.
be šeimos teisės nustatytų padarinių, giminystė gali sukleti ir kitų teisės sričių nustatytų padarinių (pvz.,
dėl giminaičių įdarbinimo valstybės institucijose (DK 97 str.).
Žmonių tarpusavio artumas nusakomas linijomis (eilėmis) ir laipsniais (kartomis). Pagal
giminystės eilę ir laipsnį nustatomas turto paveldėjimo pirmumas, sprendžiama dėl leidimo sudaryti
santuoką ir pan. Pagal CK 3.132-133 str. yra skiriamos tiesioji ir šoninė giminystės linijos. Be to,
atsižvelgiant į tai, kuris asmuo bus laikomas tiesios giminystės linijos atskaitos tašku, galima nustatyti
aukštutinę ir žemutinę giminystės linijas. Tiesiąją giminystės liniją sudaro asmenys, kilę vienas iš kito
(pvz., prosenelis – seneli - motina – duktė – vaikaitis – provaikaitė ir t.t.) Aukštutinė giminystės linija
eina nuo palikuonio senolių link: vaikas – tėvas – senelis – prosenelis – proprosenolis ir t.t. Tuo tarpu
žemutinė giminystės linija eina nuo palikuonio vaikaičių link: tėvas – vaikas – vaikaitis – provaikaitis –
proprovaikaitis. Tiek aukštutinė, tiek žemutinė giminystės linijos nustatomos atsižvelgiant į tai, nuo kurio
asmens skaičiuojamas giminystės laipsnis. Tas pats asmuo vienu atveju gali priklausyti tiek aukštutinei,
tiek žemutinei giminystės linijoms.
Prie šoninės giminystės linijos priklauso asmenys, gimę iš bendro protėvio. Tai broliai ir
seserys, kurių bendri protėviai yra tėvas ir motina. Bendri pusbrolių ir pusseserių protėviai yra senelis ir
senelė. Šoninė giminystės linija kaskart pradedama nuo palikuonio per bendrą protėvį, pavyzdžiui:
palikuonis – jo motina – palikuonio motinos motina – palikuonio motinos sesuo – palikuonio motinos
sesers duktė ir pan.

81
 Nagrinėjant šia giminystės liniją svarbu atkreipti dėmesį į CK 3.17 str. esančias sąvokas tikrieji ir
netikrieji broliai ir seserys. Pastarieji skiriasi tuok, kad turi vieną iš dviejų bendrą protėvį, pvz., tik bendrą
motiną ar tik bendrą tėvą. Teisinių pasekmių požiūriu tiek tikrieji, tiek netikrieji broliai ir seserys (pvz.,
paveldėjimo atveju - CK 5.11 str.) turi tokias pat teises ir pareigas kaip ir tikrieji. Kiekvienu atveju
nustatant šoninę giminystės liniją būtina sekti biologinį kraujo ryšį, susiejantį vieną asmenį su kitu
gimstant, nes praleidus bent vieną asmenį, bus nutrūkusi linija.
Giminystės laipsnis (CK 3.134 str.) – tai skaičius gimimų ,kurie sieja giminaičius, išskyrus bendro
protėvio (protėvių) gimimą. Atkreiptinas dėmesys, kad giminystė atsižvelgiant į laipsnį sukelia nevienodų
teisinių padarinių. Artimesnė giminystė sukuria daugiau teisių ir pareigų, nustatytų įstatymuose, nei
tolimesnė, pvz., vaikų ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos yra gerokai platesnės negu vaikaičių ir senelių.
CK 3.135 str. įtvirtina artimųjų giminaičių sąvoką – jais laikomi tiesiosios linijos giminaičiai iki
antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai
(broliai ir seserys).
Analizuojant svainytės santykius, atkreiptinas dėmesys, kad svainystė paprastai nesukelia teisinių
padarinių, ir tai yra skirtumas nuo giminystės. Svainystė suprantama kaip santykis tarp vieno sutuoktinio
ir antro sutuoktinio giminaičių (posūnio, podukros, patėvio, pamotės, uošvės, uošvio, žento, marčios ir t.t.)
bei tarp abiejų sutuoktinių giminaičių (vyro brolio ar sesers ir žmonos brolio ar sesers, vyro tėvo ar
motinos ir žmonos tėvo ar motinos ir t.t.). Taigi svainystės santykiai nesant kraujo ryšio laikomi šalutiniais
giminės santykiais, kylančiais iš santuokos.

82
 Kontroliniai klausimai:

1. Kaip yra suprantama giminystė?

2. Kokios yra giminystės linijos?
3. Kas yra giminystės laipsnis ir kokia jo reikšmė?
4. Kaip skirstoma tiesioji giminystės linija?
5. Kokiu pagrindu atsiranda svainystės santykiai?
6. Ar yra skirtumas tarp giminystės ir svainystės santykių?
7. Ar sutuoktiniai yra laikomi giminaičiais?

______________________________________________________________

[1] Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeimos teisė. – Vilnius: Justitia, p.253

14 TEMA. Vaiko kilmės nustatymas (legitimacija)

Įvadas

Ši tema skirta vaiko kilmės nustatymo instituto nagrinėjimui, todėl joje analizuosime vaiko kilmės
iš motinos ir vaiko kilmės iš tėvo nustatymo tvarką, didesnį dėmesį skiriant tėvystės nustatymo
pagrindams, taip pat tėvystės pripažinimo sąlygoms bei tvarkai. Analizuosime tėvystės (motinystės)
nuginčijimo sąlygas ir pagrindus, ieškinio senaties specifiką šios kategorijos bylose.
Aptarsime dirbtinio apvaisinimo teisinio reglamentavimo problematiką.

Vaiko interesų ir gerovės prioritetas visose visuomenės ir valstybės gyvenimo srityse įtvirtintas
1989 m. Vaiko teisių konvencijoje (Lietuva ratifikavo 1995 07 03), jis pripažintas Visuotinėje žmogaus
teisių deklaracijoje, taip pat ir daugelyje specializuotų įstaigų bei tarptautinių organizacijų, kurios rūpinasi
vaikų gerove, įstatuose ir atitinkamuose dokumentuose. Galima kalbėti apie daugelį jų, pvz., Vaiko teisių
apsaugos pagrindų įstatymas, Europos konvencija dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso ir t.t., CK 3.3
str. įtvirtinantis eilę principų, svarbus Vaiko teisių konvencijos 7str., nustatantis, kad „vaikas, kiek tai
įmanoma, turi teisę žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas“, ši nuostata perkelta ir į CK 3.161 str.
Vaiku, remiantis Vaiko teisių konvencijos 1 straipsniu, laikomas kiekvienas žmogus iki 18 metų,
jeigu pagal nacionalinį įstatymą jo pilnametystė nepripažįstama anksčiau. Specialią, išskirtinę globą ir
paramą, kurią vaikams teikia valstybė ir šeima, lemia tai, kad vaikui, atsižvelgiant į jo fizinį ir
psichologinį nebrandumą, reikia ypatingos apsaugos ir priežiūros, taip pat atitinkamos teisinės apsaugos,
tiek iki gimimo, tiek ir po jo.
Taigi išskirtinė vaikų padėtis lemia būtinybę aiškiai nustatyti vaikų teisių turinį, užtikrinti, kad
pozityviojoje teisėje būtų įtvirtintas pakankamas šių teisių turinys bei sukurtos tokios teisinės procedūros,
kurios užtikrintų galimybę kiekvienam vaikui įgyvendinti savo teises.

Vaikų kilmės nustatymo samprata ir reikšmė

Dauguma vaikų kilmės nustatymo klausimų buvo analogiškai sureguliuoti ir galiojusiame SŠK,
tačiau yra ir tam tikrų naujovių, kaip pvz. galimybė pripažinti tėvystę dar iki vaikui gimstant. Taigi vaiko
kilmė yra patvirtinama 3.138 - 3.140 str. nustatyta tvarka.
Juridinis tėvų ir vaikų teisinių šeimos santykių atsiradimo pagrindas yra vaikų kilmės iš tų tėvų
patvirtinimas įstatymo nustatyta tvarka. Vaikų kilmė iš konkrečių asmenų tampa juridiniu faktu,
sukeliančiu šiems asmenims Šeimos teisės nuostatomis numatytas teise ir pareigas, tik tada, kai kilmės
faktas patvirtinamas kompetetingų institucijų, t.y. CMĮ, kuri gimimo įrašo pagrindu išduoda gimimo
liudijimą - tai yra dokumentą, patvirtinantį vaiko kilmę iš jame nurodytų tėvų. Taigi vaiko ir tėvų
tarpusavio teisės ir pareigos yra grindžiamos vaiko kilme, kuri patvirtinama nuo vaiko gimimo dienos ir
nuo tos dienos sukuria su ja susijusias, įstatymų nustatytas teises ir pareigas. (Gimimo registravimas
3.289- 3.292str.)
Paminėtina, kad įstatymas numato įvairias vaikų kilmės iš konkretaus vyro ir moters nustatymo
83
procedūras priklausomai nuo tam tikrų aplinkybių: a) vaiko tėvai yra susituokę; b) vaiko tėvai nėra
sutuoktiniai, tačiau tėvas savanoriškai pripažino tėvystę; c) vaiko tėvai nėra santuokoje ir tėvas
savanoriškai nepripažino tėvystės.
Nustatant vaiko kilmę iš motinos, dažniausiai problemų nekyla.3.139str., nes motinystės faktas
dažniausiai patvirtina med.įstaigos išvada, kurioje vaikas gimė, o jei jis gimė ne gydymo įstaigoje –
sveikatos būklę (vaiko ir motinos) tikrinę medikai, jei tikrinimo nebuvo – gydytojų konsultacinė komisija.
Jei moteris gimdė ne med.įstaigoje, tai motinystė gali būti patvirtinta ir liudytojų parodymais, asmens
dalyvavusio gimdyme pareiškimu, pateiktu CMĮ. Pagal 3.139 str. 4d. motinystę galima nustatyti teismine
tvarka, tačiau tik esant tam tikroms sąlygoms. Teisiniai vaiko ir motinos tarpusavio santykiai atsiranda iš
kraujo giminystės, t.y. jo gimimo iš šios motinos fakto, kuriam įstatymas suteikia juridinę reikšmę.
Motinystės nustatymui neturi reikšmės tai, ar vaiko motina gyveno įregistravus santuoką ar ne.
Tėvystės nustatymas yra sudėtingesnis reikalas.
Vaiko kilmės iš tėvo nustatymo tvarka priklauso nuo moters šeiminės padėties, t.y. ar ji yra
santuokoje ar ne. Kaip žinome, sutuoktinių teisės ir pareigos atsiranda nuo santuokos įregistravimo
momento, o tai kartu turi įtakos ne tik pačių sutuoktinių, bet taip pat ir jų vaikų teisių bei teisėtų interesų
įgyvendinimui ir apsaugai. Todėl būtent santuokos įregistravimo fakto pagrindu yra laikomasi
prezumpcijos – kad vaiko tėvas yra jo motinos vyras, kol įstatymo nustatyta tvarka neįrodyta priešingai.
Todėl vaiko kilmė iš tėvo, esančio registruotoje santuokoje su vaiko motina, patvirtinama santuokos įrašu
ar jo pagrindu išduotu santuokos liudijimu (3.140 str. 1d.). Vieno iš sutuoktinių prieštaravimas (tėvo, kad
ne jis yra vaiko tėvas, arba motinos, kad ne jos vyras vaiko tėvas) juridinės reikšmės neturi, ir CMĮ privalo
vaiko kilmę, bent vieno sutuoktinio reikalavimu, įregistruoti pagal jų santuokos liudijimą. Savo ruožtu
tėvas/motina turi teisę ginčyti tėvystės/motinystės įrašą (CK 3.152 str.).

* Tokia pat tvarka ir kai vaikas gimsta praėjus ne daugiau kaip 300 dienų:

Kiekvienu konkrečiu atveju pateikiami tam tikri dokumentai, pvz. ištuokos liudijimas.
Atkreiptinas dėmesys į novelą 3.140 str. 5d. - bendras pareiškimas (vaiko motinos+jos buvusio
sutuoktinio+vyro, pripažįstančio save vaiko tėvu).
Vaiko kilmė iš tėvų, nesančių tarpusavyje santuokoje, gali būti nustatyta: a) šių tėvų bendru
pareiškimu-3.142 str.1d.; b) nesant pareiškimo, teismine tvarka – 3.146 str.
Vaikų kilimas iš tėvų, nesančių tarpusavyje santuokoje, gali būti nustatomas bendru jų
prašymu. Teisinėje literatūroje toks tėvystės nustatymas vadinamas „savanorišku tėvystės pripažinimu“,
t.y. kuomet nėra ginčų – vyras (vaiko tėvas) išreiškia savo valią pripažinti vaiką savo dukra/sūnumi, o
vaiko motina sutinka. Savanoriškas tėvystės pripažinimas – tai vienašalis valinis juridinis aktas (vaiko
tėvo), kuris, įformintas CMĮ, sukelia šeimines teises ir pareigas.
Savanoriškai negali pripažinti tėvystės neveiksnūs asmenys dėl psichinės ligos ar
silpnaprotystės, nes tokių asmenų veiksmai nesukelia teisinių padarinių. Jei veiksnumas apribotas (dėl
piktnaudžiavimo alkoholiu, narkot.pr.), tai tėvystę pripažinti gali, nes dažniausiai tas apribojimas yra
turtinių santykių sferoje, tačiau tokiems asmenims, kol nepanaikintas apribojimas, negali būti patikėtas
vaikų auklėjimas.
Kalbant apie nepilnamečius tėvus 3.142 str.3d. - yra nuomonių, kad ši nuostata yra pažeidžianti
tėvo teisę, nes tėvystės teisė, kaip viena iš esminių konstitucinių asmens prigimtinių teisių, yra visiškai
susijusi su paduodančiu pareiškimą asmeniu ir ji negali būti siejama su kitų asmenų valia, šiuo atveju – su
tėvų, globėjų/rūpintojų rašytiniu sutikimu ar nesutikimu. Jei tokio sutikimo jie neduoda, tai gali duoti
teismas, o pastarieji asmenys galėtų nuginčyti tokią tėvystę. (3.151 str.). Pavyzdžiui, Rusijos Federacijoje
nėra jokių apribojimų nepilnamečiams tėvams pripažinti tėvystę.
Atkreiptinas dėmesys į CK 3.142 str.2 d. bei 3.144 str. 3d., kuriose nustatytas amžiaus kriterijus,
t.y. , jei vaikas yra sulaukęs 10 metų, tai pareiškimas dėl jo tėvystės pripažinimo CMĮ gali būti priimamas
tik tuo atveju, kai yra vaiko rašytinis sutikimas, be to, jei vaikas yra sulaukes pilnametystės, tai jo tėvystės
pripažinimas gali būti registruojamas tik tuo atveju, jei jis pats sutinka. Šiomis nuostatoms siekiama
84
išvengti tokių netoleruotinų atvejų, kuomet vaiko tėvas tiek delsė ir tuo pačiu neteikė jokios materialinės
paramos, o paskui sugalvojo pripažinti tėvystę siekdamas ateityje materialinio išlaikymo.

Tėvystės pripažinimui bei nustatymui, skirtingai nei tėvystės (motinystės) nuginčijimui, senaties
terminai netaikomi.
Atkreiptinas dėmesys į tėvystės nustatymo pagrindus.
§ CK 3.148 straipsnio 1 dalyje kaip tėvystės nustatymo pagrindas numatyti moksliniai
įrodymai (DNR ekspertizės išvados), o 2 dalyje – galimybė, atsakovui (spėjamam vaiko tėvui) atsisakius
ekspertizės, atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir kitus įrodymus, atsisakymą įvertinti kaip tėvystės įrodymą.
§ atsisakymas ekspertizės, teismo, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, gali būti įvertintas kaip
tėvystės atsisakymas – taikytinas tik atsakovui spėjamam vaiko tėvui. Tuo atveju, kai ekspertizės tėvystei
nustatyti atsisako spėjamo vaiko tėvo artimieji giminaičiai: tėvai, vaikai, broliai, seserys (CK 3.135
straipsnis), CK 3.148 straipsnio 2 dalis netaikoma.
(Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 21 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje I. Babelienė v. A. Ruzgys; bylos Nr. 3K-7-607/2004)

* Tėvystės nustatymo bylose leistinos visos įstatyme numatytos įrodinėjimo priemonės, tačiau
eksperto išvada turi prioritetinę reikšmę.
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje G. Kulnytė v. V. Kvedaras,
Nr. 3K-3-428/2002; 2002 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje G. Račkauskaitė v. A. Butkus, Nr.3K-
3-860/2002)
* Teismo sprendimas dėl tėvystės nustatymo turi retroaktyvų efektą, t.y. teisinis tėvystės
santykis vaiką ir atsakovą sieja nuo vaiko gimimo, tačiau išlaikymo įsiskolinimo priteisimas pagal CK
3.200 straipsnį galimas ne daugiau kaip už trejus metus
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje L. M. v. S. V., Nr. 3K-3-
847/2002; 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje A.Č. v. V.G.K., Nr. 3K-3-23/2004)

Tėvystės nuginčijimas

- Duomenis gimimo įraše apie vaiko tėvą leidžiama nuginčyti tik teismo tvarka.
- Nuginčyti tėvystę, kai a) vaikas gimė susituokusiems tėvams arba b) nepraėjus daugiau
kaip 300 dienų po santuokos pabaigos, galima tik įrodžius, kad asmuo negali būti vaiko tėvas (pvz.,
ekspertizės išvados, asmuo, įrašytas vaiko tėvu, iki vaikas buvo pradėtas, išvyko į tolimą ilgalaikę kelionę
ir pan.).
- Nuginčyti tėvystę, pripažintą pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo, galima tik įrodžius, kad
vaiko tėvas nėra biologinis tėvas (šiuo atveju patikimiausi įrodymai – ekspertizių, paneigiančių giminystę,
išvados).
- Ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo gali pareikšti: a) asmuo, vaiko gimimo akto įraše įrašytas
kaip vaiko tėvas, b) asmuo, vaiko gimimo įraše neįrašytas kaip tėvas, bet juo laikantis save , c)
nepilnamečio vyro, vaiko gimimo įraše įrašyto kaip tėvas, tėvai, globėjai/rūpintojai, d) vaikas, sulaukęs
pilnametystės, e) nepilnametis, įgijęs visišką veiksnumą(sudaręs santuoką, emancipuotas).
- Kreiptis į teismą dėl tėvystės nuginčijimo nustatomas 1 metų ieškinio senaties terminas,
skaičiuojamas nuo tos dienos, kada asmuo, kuris kreipėsi į teismą, a) sužinojo apie ginčijamus duomenis,
įrašytus vaiko gimimo įraše, arba b) paaiškėjo aplinkybių, duodančių pagrindą teigti, kad duomenys
neatitinka tikrovės.

* Subjektinė tėvystės (motinystės) teisė atsiranda nuo vaiko gimimo ir baigiasi jo mirtimi.
Šios subjektinės teisės apsaugai reikšminga, kad vienerių metų senaties termino tėvystei (motinystei)
nuginčyti pradžia skaičiuojama nuo to momento, kai paaiškėja aplinkybės, kurios yra pagrindas teigti, kad
duomenys apie tėvystę (motinystę) neatitinka tikrovės, t. y. kad asmuo, įrašytas tėvu, motina, tokie nėra ar
negali būti (CK 3.150 straipsnis).
* tėvystės nuginčijimo atveju vertinant sužinojimą apie ginčijamus duomenis, sužinojimo
samprata negali būti susiaurinama iki civilinės būklės akto įrašo kopijos įteikimo fakto. Tokiais atvejais
reikšmingos visos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios sužinojimą apie ginčijamus duomenis
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 20 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje H. K. S. v. L. S.; bylos Nr. 3K-3-348/2005).
85
 Paminėtina ir 2007 m. sausio 31 d. LAT nutartis J.R. v R.R. civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2007,
kurioje ieškovas ginčijo tėvystę bei prašė panaikinti išlaikymą vaikui. Šioje byloje Teismas pasisakė, kad
„Tėvystė yra teisinistėvo ryšys su vaiku, kuris reiškia socialinį ir teisinį vaiko ir tėvo ryšio pripažinimą,
todėl nagrinėjant klausimą dėl tėvystės nuginčijimo kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, kokie yra
susiklostę santykiai tarp vaiko ir tėvo....be to, šio klausimo sprendimas negali būti būti redukuojamas iki
biologinės tikrovės konstatavimo, t.y. egzistuoja ar ne kraujo ryšys tarp tėvo ir vaiko.“Nagrinėjamoje
byloje buvo keliamas klausimas dėl biologinės ir faktinės tėvystės santykio problemos, prioritetą teikiant
ne vaiko teisei žinoti savo tėvus įgyvendinimui, bet vaiko interesui išsaugoti ilgametį ryšį su tėvu. Priimta
teisėjų kolegijos nutartis aiškiai parodo, kad (priešingai nei iki šio atvejo Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso bei teismų suformuota praktika – remtis biologinės (genetinės) tiesos principo vaiko kilmės
nustatymo institute dominavimu)[1], iškilus vadinamosios faktinės (socialinės) ir biologinės tėvystės
kolizijai, pirmenybė buvo suteikta faktinei tėvystei.

Dirbtinio apvaisinimo teisinio reglamentavimo problema

Dirbtinis apvaisinimas yra pripažintas medicinos metodas, kurio pagalba ne savo noru vaikų
neturinčioms poroms galima padėti turėti vaikų.
Pastebėtina, kad platus šiuolaikinių medicinos technologijų taikymas numato galimybę sieti vaiko
kilmę, kuriai suteikiama juridinė reikšmė, ne tik su biologine kilme (kraujo ryšiu), bet ir su socialine
kilme. Atsiranda socialinė tėvystės ir motinystės koncepcija, t.y. biologinei vaiko kilmei iš donoro
nesuteikiama teisinė reikšmė, o socialinė tėvystė vaiko motinos vyro, davusio sutikimą jos apvaisinimui
donoro lytinėmis ląstelėmis, yra pripažįstama ir saugoma įstatymu.
Atsižvelgiant į šiuolaikinės medicinos pasiekimus, poreikio turėti vaikų bei nevaisingumo
statistiką, kategoriškas uždraudimas dirbtinio apvaisinimo būtų neprotingas. Kita vertus,
nekontroliuojamas, komerciniais pagrindais grindžiamas dirbtinio apvaisinimo operacijų atlikimas gali
sukelti ne tik teisinių, bet ir rimtų etinių problemų, susijusių su žmogaus prigimties ir būties klausimais.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.154 str. nustato, kad dirbtinio apvaisinimo sąlygas,
būdus, tvarką, taip pat vaiko, gimusio dirbtinio apvaisinimo būdu , motinystės ir tėvystės klausimus
reglamentuoja kiti įstatymai.
Buvo paruošti ketvertas Dirbtinio įstatymo projektų, paskutinieji projektai Nr. IXP-1966 (2) ir Nr.
IXP-1966 (2)A. Minėti projektai numato dirbtinį apvaisinimą in vitro (ne moters kūne) ir in vivo (moters
kūne). Daug diskusijų sukelia nuostatos dėl embrionų apsaugos. Projektuose numatytas ir surogacijos
(„pakaitinė motinystė“) draudimas. Pasak V.Mikelėno, surogacija apskritai draudžiama, t.y. bet kokia
pakaitinės motinystės forma yra nepriimtina. Nors pavyzdžiui, Rusijos Federacijos įstatymai numato
išimtinę galimybę iš senos taisyklės, kad “Motina-ta, kuri pagimdė vaiką. Vienas požymių surogatinės
motinystės yra susitarimo iki vaiko pradėjimo sudarymas dėl vaiko išnešiojimo su tikslu vėliau nustatyti
tėviškus santykius tarp vaiko ir asmenų, sudariusių susitarimą su surogatine motina. Susitarimo sudarymas
iki vaiko pradėjimo leidžia atskirti surogatinės motinystės susitarimą nuo susitarimo apie perdavimą jau
pradėto ar gimusios vaiko. Pastarasis susitarimas prieštarauja moralei ir yra niekinis.

Kontroliniai klausimai:

1. Kaip suprantate sąvokas; „vaikas“, „vaiko kilmė“?

2. Kuo skiriasi tėvystės pripažinimas nuo tėvystės nustatymo?
3. Koks yra ieškinio senaties terminas: a) tėvystės pripažinimui? b) tėvystės nuginčijimui? c) tėvystės
nustatymui?
4. Kokie yra tėvystės nustatymo pagrindai?
5. Kaip suprantate „faktinę (socialinę) tėvystę“?
6. Jei asmuo atsisako ekspertizės tėvystės nustatymui, ar galima ją atlikti prieš jo valią?
7. Kokios gali būti atsisakymo nuo ekspertizės (DNR) teisinės pasekmės?
8. Ar galima pripažinti tėvystę dar negimusiam vaikui?
9. Ar galima nuginčijus tėvystę, kuri buvo nustatyta pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo, vėl naujai
pripažinti tėvystę pareiškimu?
10. Ar galima atlikti dirbtinį apvaisinimą Lietuvoje?

_________________________________________________________________________
86
[1] Sagatys G. Biologinės ir faktinės tėvystės santykio problema ir vaiko teisės// Jurisprudencija. 2003. T.
37(29)

15 TEMA. Tėvų valdžios įgyvendinimas

Įvadas

Ši tema skirta tėvų valdžios sampratos ir turinio analizei, kartu nagrinėjant tėvų valdžios lygybės ir
privalomumo principus, aptariant nepilnamečių tėvų valdžios įgyvendinimo specifiką bei tėvų valdžios
pabaigos pagrindus.
Taip pat šioje temoje analizuosime tėvų valdžios apribojimo sąlygas, būdus ir teisines pasekmes.,
išskirsime laikino ir neterminuoto tėvų valdžios apribojimo skirtumus, koncentruojant dėmesį į šių būdų
sąlygas, panaikinimą bei būdo pakeitimo pagrindus.
Temoje nagrinėsime vaikų teisių ir pareigų sampratą ir turinį, vaikų teisių įgyvendinimo
užtikrinimą; asmeninių tėvų teisių ir pareigų sampratą ir turinį. Detaliau analizuosime tokias asmeninės
tėvų teisės: vardo ir pavardės suteikimas; gyvenamosios vietos vaikui nustatymas, tėvų teisės bendrauti su
vaiku, jiems gyvenant skyrium; giminaičių bendravimas su vaiku. Aptarsime dėl minėtų teisių
įgyvendinimo kilančius ginčus bei vaiko teisės reikšti savo nuomonę, nagrinėjant teisme šiuos ginčus,
realizavimą.

LRK 38 str. 6d. norma, nustatanti tėvų teises ir pareigas vaikų atžvilgiu, iš esmės atitinka Vaiko
teisių konvencijos 27 str. 2d. nuostatą, kuri skelbia, kad „tėvams...tenka didžiausia atsakomybė už
gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes. Lietuvos
nacionaliniai įstatymai - CK Šeimos teisė, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas ir kt. detalizuoja ir
plėtoja tiek Konstitucijos nuostatas, tiek ir Vaiko teisių konvencijos (kuri yra sudėtinė LR teisinės
sistemos dalis) nuostatas, įtvirtinančias tėvų teises ir pareigas.
Teisinė terminija papildoma nauja sąvoka „tėvų valdžia“, kuri iš esmės reiškia visumą tėvų teisių ir
pareigų savo nepilnamečiams vaikams.
Tėvų valdžios turinys 3.155 str. 2d. - tai imperatyvus reikalavimas - tėvo ar motinos atsisakymas
teisių ir pareigų savo vaikams negalioja. Įstatymas nenumato jokių išimčių, kuriomis remiantis tėvai
galėtų atsisakyti šių teisių ir pareigų, motyvuodami, pavyzdžiui, tuo, kad vaikai yra neįgalūs, apsigimę,
neveiksnūs.
Sutuoktiniai turi lygias teise ir vienodą civilinę atsakomybę vienas kitam bei savo vaikam
s(3.26str.)
3.156 str.-tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios: nesvarbu: ar vaikas gimė
susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams; jiems nutraukus santuoką, teismui pripažinus negaliojančia
ar tėvams gyvenant skyrium. (CK 3.156 str.). Už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir
vienodai. (CK 3.159 str.2 d.)
Už tėvų valdžios nepanaudojimą taikoma teisinė atsakomybė, numatyta įstatymuose. (CK 3.159
str. 4d.) Tėvai yra savo neveiksnių nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymus... (CK 3.157 str.)

Vaiko interesai (viršenybės principas dar įtvirtintas ir LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme,
ir CK 3.3str. numatytas jo dominavimas reglamentuojant šeimos teisinius santykius). Taigi vaiko interesų
turinys - tai ne paties vaiko subjektyvus požiūris į tai, kas jam svarbu, reikšminga ar naudinga, bet tai visų
pirma, kas lemia teigiamą vaiko vystymąsi, atsižvelgiant į jo dvasinius, psichologinius, kultūrinius,
moralinius, tautinius bei materialinius poreikius. Pažymėtina ir tai, kad vaikui augant keičiasi ir jo
interesai, tačiau pagrindiniai iš jų nekinta (pvz., poreikis bendrauti su tėvais, broliais, bendraamžiais, turėti
geras sąlygas mokytis, ugdyti talentus...)Tiksliai apibrėžti samprata yra sunku, nes kiekvienu konkrečiu
atveju ji gali kisti, priklausomai nuo charakterio savybių, pomėgių, supančios aplinkos. LAT senatas 1999
12 31d.nutarime Nr.24 „Įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant įvaikinimo bylas“, pažymėjo, kad
vaiko interesai-tai pirmiausia įstatymuose numatytos vaiko teisės ir galimybės šias teise įgyvendinti
konkrečioje situacijoje.

Vaiko teisių konvencija (ratifikuota LR 1995) įpareigoje užtikrinti vaikams joje numatytas
socialines, ekonomines, politines ir kt.vaikų teise. Pagrindinės vaiko teisės įtvirtintos ir Vaiko teisių
apsaugos pagrindų įstatymo II skyriuje - teisė gyventi ir augti;teisė būti sveikam; teisė į individualybę ir
87
jos išsaugojimą;teisė į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę; teisė į gyvenimo sąlygas,
būtinas jo fiziniam, protiniam,dvasiniam, doroviniam vystymuisi; turtinės teisės(teisė į nuosavybę, teisė
sudarinėti sandorius..), teisė į gyv.būstą; socialinės teisės (teisė į mokslą, teisė įgyti specialybę, pasirinkti
darbą, sąžinės, religijos, žodžio laisvė); teisė į valstybės paramą ir išlaikymą; teisė į poilsį ir laisvalaikį.
Schema

Asmeninės tėvų teisės ir pareigo (schema) turi būdingų bruožų, kurie jas išskiria iš kitų asmeninių
teisių, t.y.: a)tėvų teisės yra terminuoto pobūdžio, nes, vaikams sulaukus pilnametystės/pripažinus
veiksniu, jos pasibaigia; b)tėvų teisės ir pareigos haroningai derinasi su tėvų ir vaikų interesais; c) šios
teisės ir pareigos tėvui ir motinai suteikiamos, remiantis abiejų lygiateisiškumu; d) jų įgyvendinimą
garantuoja valstybė bei jos turi būti įgyvendinamos derinant asmeninius ir visuomeninius interesus vaikų
labui.

88
 Tėvų valdžios pabaiga

▪ Kai vaikas sulaukia pilnametystės

▪ Kai vaikas emancipuojamas
▪ Kai sudaro santuoką
▪ Tam tikrais atvejais apribojus tėvų valdžią laikinai/neterminuotai arba atskyrus vaiką nuo tėvų.

Atkreiptinas dėmesys:

Emancipacija – nepilnamečių pripažinimas veiksniais; emancipatio – paleidimas iš tėvi valdžios

CK 2.9 str.

TVARKA – teisminė, pareiškimas (nepilnamečio/ jo tėvų/ rūpintojų/ globos (rūpybos) institucijų

SĄLYGOS: Nepilnametis, sulaukęs 16 metų; nepilnamečio sutikimas; įrodymai, patvirtinantys jo

savarankiškumą.

Ginčas dėl vaikų – tai ginčas dėl teisės, ar tam tikras asmuo turi teisę auklėti vaikus ar jos neturi, ar
vaikų interesais jis šią teisę įgyvendina, arba ginčas dėl to, su kuriuo iš tėvų turi vaikai gyventi. Tokio
ginčo dalyviai dažniausiai yra tėvai, vienas iš jų. Kaip minėta tėvų teisės ir pareigos yra vienodos, nė
vienas neturi lengvatų, todėl pirmiausia vėlgi atsižvelgiama į vaikų interesus.

89
 Vieni dažniausių ginčų – dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų

“...sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje
vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra
būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos:
laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą;
būsto sąlygos; vaiko poreikių tenkinimas; bendravimo ryšių susiformavimas; susiformavęs pastovus
emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu; ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu
gyvenančiais asmenimis; kitos aplinkybės, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje
konkrečioje byloje.” (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. D. I., bylos Nr. 3K-3-320/2006.)

• Vieno iš tėvų labai geros materialiosios sąlygos nėra pagrindinis ir lemiamas kriterijus nustatant
vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, kadangi antrasis iš tėvų taip pat privalo materialiai remti
vaiką, ir gali būti, kad abiejų tėvų teikiamos materialiosios paramos vaikui pakanka gyvenant su
tėvu ar motina, kurio materialiosios sąlygos menkesnės už antrojo.
• Sprendžiant dėl naujagimio ar mažamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo turi būti
atsižvelgiama ir tai, kad vaikui gimus tam tikrą laiką išlieka stiprus biologinis vaiko ir motinos
tarpusavio ryšys.
• Vaiko nuomonė gali būti išklausoma tik kai jis geba suformuluoti savo pažiūras, t.y. kai kalbantis
su juo galima sužinoti jo požiūrį sprendžiamu klausimu sulaukiant tiesioginio atsakymo ar
išsiaiškinant aplinkybes, kurios padeda atskleisti padėtį ir vaiko reakciją į galimus sprendimus.
• Kiekvienu konkrečiu atveju, kai vaikas yra ne naujagimis, moka kalbėti, bet nėra sulaukęs
dešimties metų, išvadą dėl to, ar jis gali būti išklausytas, turėtų pateikti specialistas (paprastai
vaiko teisių tarnybos pareigūnas, socialinis darbuotojas, psichologas). Dažnai įstatymo normos
atskirai nustato, nuo kokio amžiaus ar kokiais atvejais ir kokiu būdu vaikas turi būti išklausomas.
Jo nuomonė gali būti išklausoma padedant tėvams ar globėjams, kurie yra vaiko atstovai pagal
įstatymą, taip pat kitiems artimiesiems. Tačiau jei tėvai yra ginčo šalys, t.y. siekia palankaus
sprendimo ne tik vaikui, bet ir sau asmeniškai, išklausyti vaiko nuomonę turėtų padėti tam tikri
vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojai, pedagogai ir pan.
• Nagrinėjant tokio pobūdžio ginčą, turi būti pateikta rajono, miesto vaikų teisių apsaugos tarnybos
išvada, kurioje įvertintos šeimos aplinkos sąlygos ir tėvų pasirengimas prižiūrėti ir auklėti vaiką.

90
 • Vaiko lytis sprendžiant ginčą dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo nėra laikytinas lemiamu
kriterijumi.

Atsižvelgiant į JT Vaiko teisių konvencijos nuostatas (pvz., pamatinį vaiko teisių apsaugos
principą-vaiko interesų viršenybės principą), galiojusį tėvystės teisių atėmimo institutą keičia tėvų
valdžios apribojimo institutas. Jis reglamentuoja vaiko atskyrimą nuo tėvų ir laikiną ar neterminuotą tėvų
(tėvo ar motinos) valdžios apribojimą. Taigi 2 tėvų valdžios apribojimo rūšys, sprendžia teismas. Schema
Vaiko atskyrimas nuo tėvų laikomas vaiko teisių ir interesų apsaugos priemone, kuri teismo
sprendimu gali būti taikoma nesant tėvų kaltės, pvz., kai tėvai negyvena kartu su vaikais dėl ligos ar kt.
susiklosčiusių objektyvių apl. Tai dažniausiai laikina apsaugos priemonė.
Ir priešingai, laikinas ar neterminuotas tėvų valdžios apribojimas teismo gali būti taikomas esant
tėvų kaltei – jei jie vengia vykdyti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja savo valdžia, žiauriai
elgiasi ir t.t. Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas taikomas, kai tėvai/vienas iš jų daro ypatingą žalą
vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina ir nėra tikimybės, kad padėtis pasikeis. Toks apribojimas
sukelia rimtesnes teisines pasekmes. Schema Sustabdomos tiek asmeninės, tiek turtinės teisės, pagrįstos
giminyste ir nustatytos įstatymu, išskyrus teise matytis su vaiku, bet ir tai su išlyga, kad tai neprieštarauja
vaiko interesams.

91
 ▪ Tėvų valdžios apribojimo institutas atlieka ne tik nubaudimo, bet ir auklėjamąją, prevencinę
funkciją, todėl laikinas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas kaip prevencinė priemonė
tėvams, kad jie pakeistų savo elgesį ir gyvenimo būdą, taip pat kaip būdas apsaugoti vaiką nuo
būsimos žalos, nelaukiant, kol ši jam bus padaryta.

(Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Kauno miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. G. N.; bylos Nr. 3K-3-492/2005).

Paminėtina, kad galimas tėvų valdžios apribojimo panaikinimas ar tėvų valdžios apribojimo būdo
pakeitimas kitu. Schema

----------------------------------------------------------------------------------

92
Kontroliniai klausimai:

1. Kaip suprantate sąvokas:„tėvų valdžia“, „vaiko interesai“?

2. Kokios yra asmeninio pobūdžio tėvų teisės ir pareigos savo vaikams ir kokie jų ypatumai?
3. Kokius galite išvardyti ginčus dėl vaikų?
4. Kokie yra tėvų valdžios pabaigos pagrindai?
5. Kas yra emancipacija?
6. Nuo kokio amžiaus yra išklausomas vaikas, nagrinėjant su jo teisėmis ir pareigomis susijusius ginčus?
7. Kokiais kriterijais remiantis yra nustatoma vaiko gyvenmoji vieta su vienu iš tėvų?
8. Kokie yra tėvų valdžios apribojimo būdai?
9. Kuo skiriasi vaiko atskyrimas nuo laikino tėvų valdžios apribojimo?
10. Kokios yra teisines pasekmės taikant neterminuotą tėvų valdžios apribojimą?
11. Ar galima panaikinti tėvų valdžios apribojimą ir kada?
12. Ar lygios teisės vaikų, gimusių nesantuokoje ir vaikų, gimusių santuokoje?
13. Kokie teisės aktai reglamentuoja vaiko teises?

16 TEMA. Tėvų teisės ir pareigos, susijusios su jų vaikams priklausančiu turtu

Įvadas

Šioje temoje apžvelgsime, kokios yra tėvų pareigos tvarkant nepilnamečių vaikų turtą,
nepilnamečių vaikų turto, kuriam uzufruktas netaikomas, sudėtį; tėvų sudaromų sandorių dėl nepilnamečio
vaiko turto specifiką, turto tvarkymo ir uzufrukto teisės pabaigos pagrindus.

Įsigaliojęs CK bei formuojama teismų praktika iš esmės pakeitė vaiko teisių sampratą ir suteikė
vaikui autonomiškas teises, t.y. vaiko turtinės teisės buvo atskirtos nuo tėvų turtinių teisių ir kartu

93
nustatyti tam tikri reikalavimai tvarkant vaikui priklausantį turtą bei sudarant sandorius. Vaiko, kaip
savarankiško teisės subjekto, statuso implikacijos akivaizdžios civilinio kodekso 3.185 straipsnyje,
numatančiame, kad tėvai, ar vienas iš jų vaiko turto atžvilgiu turi tik tvarkymo teisę (uzufruktas). Ši teisės
norma įtvirtina bendrąjį principą, kad vaikų ir tėvų turtas yra atskiras – vaikai neturi nuosavybės teisės į
savo tėvų turtą, o tėvai neturi nuosavybės teisės į savo vaikų turtą.
Turtą, kuris yra nepilnamečių vaikų nuosavybė, tvarko jų tėvai uzufrukto (uzufruktas - teisė
naudotis svetimu turtu ir gauti iš jo naudą) teisėmis. Tėvai privalo tvarkyti savo nepilnamečių vaikų turtą
išimtinai vaikų interesais. Tėvų uzufrukto teisė negali būti įkeista, parduota ar kitokiu būdu perleista ar
suvaržyta, iš jos taip pat negali būti išieškoma.
Tėvai savo nepilnamečiam vaikui priklausantį turtą tvarko bendru sutarimu. Tarp tėvų kilus
ginčui dėl turto tvarkymo, bet kuris iš jų turi teisę kreiptis į teismą su prašymu nustatyti turto tvarkymo
tvarką. Jeigu tėvai ar vienas iš jų netinkamai tvarko savo nepilnamečiam vaikui priklausantį turtą,
darydami žalą nepilnamečio turtiniams interesams, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija arba
prokuroras turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti nušalinti tėvus nuo nepilnamečiui priklausančio turto
tvarkymo.

Ištuokos ar gyvenimo skyrium atveju turto tvarkymo teisė priklauso tam iš tėvų, su kuriuo lieka
gyventi vaikas.

Jei nepilnamečio vaiko tėvas (motina) sudaro naują santuoką, jis (ji) išsaugo uzufrukto teisę į
nepilnamečio vaiko turtą, tačiau privalo pervesti į vaiko sąskaitą visas turto duodamas pajamas ir atskirai
sutvarkyti vaisių apskaitą, kurie viršija išlaidas vaiko ugdymui (auklėjimui, lavinimui, materialiniam
aprūpinimui). Jeigu naujas vaiko tėvo (motinos) sutuoktinis vaiką įvaikina, tai jis taip pat įgyja turto
tvarkymo teisę. Jei yra pagrindas, teismas nušalina tėvus nuo jų nepilnamečio vaiko turto tvarkymo,
panaikina tėvų uzufrukto teisę į vaiko turtą bei skiria kitą asmenį nepilnamečiui priklausančio turto
administratoriumi. Kai išnyksta nušalinimo pagrindai, teismas gali leisti tėvams toliau tvarkyti jų
nepilnamečių vaikų turtą uzufrukto teisėmis. Pajamas ir vaisius, gaunamus iš nepilnamečiam vaikui
priklausančio turto, tėvai gali naudoti šeimos reikmėms, atsižvelgdami į vaiko interesus.

Tėvai neturi teisės tvarkyti uzufrukto teisėmis savo nepilnamečių vaikų turto, kuris yra:
1. įgytas vaiko už savo paties uždirbtas lėšas;
2. skirtas vaiko lavinimo, jo pomėgių tenkinimo ar laisvalaikio organizavimo tikslams;
3. vaikui dovanotas ar jo paveldėtas su sąlyga, kad tam turtui nebus nustatomas uzufruktas.

Tėvai netenka teisės tvarkyti uzufrukto teise savo nepilnamečių vaikų turtą, kai:
1. įstatymų nustatyta tvarka nepilnametis emancipuojamas;
2. statymų nustatyta tvarka nepilnametis sudaro santuoką;
3. vaikas sulaukia pilnametystės;
4. teismas nušalina tėvus nuo turto tvarkymo;
5. teismas atskiria vaikus nuo tėvų ar apriboja tėvų valdžią.

Jeigu pasibaigus uzufrukto teisei vaiko tėvai (ar vienas iš jų, su kuriuo gyvena vaikas) ir toliau
naudojasi vaiko turtu, jie privalo grąžinti vaikui turtą ir visas iš vaiko turto gautas pajamas ir vaisius nuo
to momento, kai to pareikalavo vaikas ar jo atstovas.

Sandoriai, susiję su nepilnamečio vaiko turtu

Be išankstinio teismo leidimo tėvai neturi teisės:
1. perleisti, įkeisti savo nepilnamečių vaikų turtą ar kitaip suvaržyti teises į jį;
2. savo nepilnamečių vaikų vardu priimti ar atsisakyti priimti palikimą;
3. sudaryti nepilnamečių vaikų turto nuomos sutartį ilgesniam nei penkerių metų terminui;
4. nepilnamečių vaikų vardu sudaryti arbitražinį susitarimą;
5. nepilnamečių vaikų vardu sudaryti paskolos sutartį, jeigu sutarties suma viršija keturių
minimalių algų dydį;
6. investuoti nepilnamečių vaikų pinigines lėšas, jeigu jų suma viršija dešimties minimalių
mėnesinių algų dydį.

94
 Nepilnamečio vaiko turtą tvarkantys tėvai neturi teisės tiesiogiai ar per tarpininkus įsigyti savo
nuosavybėn šio turto ar teisių į jį. Ši nuostata taip pat taikoma parduodant nepilnamečio turtą ar teises į jį
varžytynėse. Ieškinį dėl tokių sandorių pripažinimo negaliojančiais gali pareikšti vaikas ar jo įpėdiniai.
Nepilnamečių vaikų tėvams, tvarkantiems savo vaikų turtą uzufrukto teise, draudžiama perleisti, įkeisti ar
kitokiu būdu suvaržyti uzufrukto teisę. Pagal nepilnamečių vaikų tėvų kreditorių reikalavimus negali būti
išieškoma iš nepilnamečių vaikų turto ar iš jų tėvų uzufrukto teisės.
Jeigu sudarant sandorį kyla interesų konfliktas tarp tų pačių tėvų nepilnamečių vaikų arba tarp
nepilnamečio vaiko ir jo tėvų, bet kurio iš tėvų prašymu teismas tam sandoriui sudaryti skiria globėją.
Jeigu kyla interesų konfliktas tarp nepilnamečio vaiko ir vieno iš jo tėvų, vaiko interesams
atstovauja ir sandorius sudaro tas iš tėvų, tarp kurio ir vaiko nėra interesų konflikto.

Kontroliniai klausimai:

1. Kokia teise tėvai tvarko nepilnamečių vaikų turtą?

2. Ar tėvai gali priimti savo nepilnamečių vardu palikimą?
3. Ar gali tėvai įgyti savo nuosavybėn vaikui priklausantį turtą?
4. Kokiais atvejais tėvai netenka teisės tvarkyti uzufrukto teise savo nepilnamečių vaikų turtą?
5. Kas turi teisę kreiptis į teismą dėl tėvų (vieno iš jų) nušalinimo nuo vaikui priklausančio turto
tvarkymo?

17 TEMA. Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos

Įvadas

Ši tema skirta tėvų pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikus analizei, t.y. nagrinėsime
teikiamo materialinio išlaikymo dydžio, formos ir tvarkos nustatymo kriterijus, išlaikymo teikimo teisinius
pagrindus, išlaikymo priteisimo dviem ir daugiau vaikų ypatumus, materialinio išlaikymo būdus, priteisto
išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindus. Taip pat aptarsime pilnamečių vaikų pareigos išlaikyti savo
nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus, atsiradimo ir atsisakymo pagrindus.

Viena pagrindinių pareigų, kurią įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38str. - tėvų
pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.
Pažymėtina, jog vaiko išlaikymo prievolė yra specifinė civilinių prievolių rūšis. Teisinėje
literatūroje ji suvokiama kaip šeimos teisinis santykis, kuriame vieni šeimos nariai (tėvai) privalo teikti
išlaikymą kitiems šeimos nariams (vaikams) o pastarieji turi teisę reikalauti išlaikymo[1] [2, p. 362]. Tai
absoliuti turtinė asmeninė prievolė, kuriame kreditoriaus reikalavimo teisė ginama ne tik įprastais civilinių
teisių gynimo būdais, bet ir baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis[2]. Vaiko pripažinimas
savarankišku teisės subjektu nulemia, kad jis gali ir turi būti laikomas savarankiška vaiko išlaikymo
prievolės šalimi – kreditoriumi. Tuo tarpu motina ar tėvas, reikalaujantis priteisti vaikui išlaikymą, yra ne
vaiko išlaikymo prievolės subjektas, o teisėtas nepilnamečio vaiko atstovas. Taigi išlaikymas turi būti
priteisiamas ne tėvo (motinos), atstovaujančio vaiką, bet paties vaiko naudai.[3]
Civilinio kodekso 3.192str.2d. įtvirtina principą „pagal poreikius ir galimybes“, kuriuo
grindžiamos tėvų ir jų nepilnamečių vaikų išlaikymo prievolės. Taigi

Vaiko poreikius lemia: a) jo gabumai, polinkiai (pvz., vaikas papildomai mokosi muzikos); b)
sveikatos būklė (pvz., silpnos sveikatos vaikui reikalingi tam tikri medikamentai); c) amžius (pvz.,
dešimties metų vaiko poreikiai didesni nei dviejų m.).
Tėvų turtinė padėtis: jei vaiko tėvo (motinos) turtinė padėtis sunki, išlaikymo dydis gali būti
mažinamas (tačiau tai nėra pagrindas juos visiškai atleisti nuo išlaikymo pareigos); be to, būtina
atsižvelgti, dėl kokių priežasčių turtinė padėtis sunki (pvz., jei tėvai girtauja ar specialiai vengia dirbti, tai
95
neturi teisės prašyti sumažinti iš jų priteisiamo išlaikymo dydį); tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus yra lygi,
tačiau abu tėvai išlaikymą privalo teikti proporcingai savo turtinei padėčiai (pvz., didesnes pajamas
gaunantis tėvas (motina) turi prisiimti ir didesnę dalį išlaidų, reikalingų vaikui išlaikyti).

Išlaikymas gali būti teikiamas šiais būdais:

1) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis;
2) konkrečia pinigų suma(vienkartinė išmoka);
3) priteisiant vaikui tam tikrą turtą (pvz., kai tėvas (motina) neturi reguliaraus pajamų
šaltinio, bet turi turto, pvz., butą ar tam tikrus kilnojamus daiktus, kuriuos naudojant ar realizavus būtų
gaunamos pajamos).

• Nepilnamečių vaikų išlaikymas gali būti išieškomas iš: darbo užmokesčio, tarnybinio
(pareiginio) atlygio, autorinio atlyginimo, pensijos, stipendijos, visų rūšių premijų, pajamų,
gaunamų iš verslo, dividendų, palūkanų ir pan., o taip pat nekilnojamojo ar kilnojamojo turto.
• Išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo
įsiskolinimas negalima priteisti daugiau nei už paskutinius 3 metus skaičiuojant nuo dienos, kai
pareikštas reikalavimas priteisti išlaikymą. Išlaikymo prievolės atsiradimo momentą įstatymas
sieja su vaiko gimimu, o ne su teisinio ryšio tarp tėvo (motinos) ir vaiko atsiradimu.
• Priteisto išlaikymo dydis gali būti sumažintas arba padidintas, jei po teismo sprendimo, kuriuo
buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Taip pat gali būti
pakeista ir išlaikymo forma (pagrindas reikalauti keisti priteisto išlaikymo dydį yra svarbios
aplinkybės, patvirtinančios turtinės padėties pablogėjimą ar pagerėjimą ar vaiko poreikių
pasikeitimą, pvz., vienas buvusių sutuoktinių sudaro naują santuoką ir jam gimsta vaikas, kurį jis
taip pat privalo išlaikyti, todėl jo teiktas išlaikymas vaikui iš pirmos santuokos atitinkamai gali
būti sumažintas, tačiau šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad visi skolininko vaikai yra
lygiateisiai).
• Priteisto išlaikymo išieškojimas nutraukiamas, jei:
1) nepilnametis emancipuojamas (t.y., nors ir neturintis 18 m. teismo sprendimu
pripažįstamas visiškai veiksniu);
2) vaikas sulaukė pilnametystės, t.y. 18 metų (išskyrus atvejus, kai vaikas yra nedarbingas
dėl invalidumo, kuris jam nustatytas. Tokiu atveju išlaikymo pareiga egzistuoja arba iki vaiko
gyvos galvos, arba iki jis taps visiškai darbingas.)
3) nepilnametis įstatymų nustatyta tvarka sudaro santuoką;
4) vaikas įvaikinamas;
5) vaikas miršta.

Išlaikymą teismas priteisia, kol vaikas sulaukia pilnametystės, išskyrus atvejus, kai vaikas yra
nedarbingas dėl invalidumo, kuris jam nepilnamečiui nustatytas, arba kai vaikui būtina parama, jis mokosi
vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų. CK
3.194 str. 3d. ( 2004 m. lapkričio 11 d. pakeitimas). Dėl šios nuostatos yra pasisakęs Konstitucinis
Teismas 2007 -06 -07 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies
(2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.[4] Jame konstatuojama,
kad „...tėvų ir vaikų, net sulaukusių pilnametystės, santykiai daugeliu atžvilgių yra ypatingi, jų ryšiai yra
konstituciškai vertingi. Tačiau tai savaime nereiškia, jog galima nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad
pilnametystės sulaukusių vaikų savarankiškai priimtų sprendimų įgyvendinimo našta būtų besąlygiškai
perkeliama tėvams, kurie tuos sprendimus priimantiems pilnamečiams vaikams jau neturi (pagal CK) ir
negali turėti (pagal Konstituciją) jokios valdžios (tėvų valdžios). Paminėtina ir tai, kad pagal Konstituciją
būtų netoleruotinas toks teisinis reguliavimas, kai teismas galėtų priteisti tėvų išlaikymą ne pirmo aukštojo
išsilavinimo siekiančiam pilnamečiam asmeniui, tegul ir reikalingam paramos, taip pat toks teisinis
reguliavimas, kad teismas galėtų priteisti tėvų išlaikymą tokiam išsilavinimo (inter alia aukštojo)
siekiančiam pilnamečiam asmeniui, kuris mokosi nesąžiningai ir nepažangiai, piktnaudžiauja šeimos
teisėmis. „Atsižvelgiant į daugelį argumentų, išdėstytų minėtame nutarime, Konstitucinis Teismas nutarė:
„pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 11 d.
redakcija; Žin., 2004, Nr. 171-6319) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teismas visais atvejais privalo
priteisti tėvų (ar vieno iš jų) išlaikymą paramos reikalingam, vidurinį išsilavinimą jau įgijusiam,
aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje besimokančiam ir ne vyresniam negu 24 metų
96
pilnamečiam asmeniui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai,
konstituciniam teisinės valstybės principui.“

Valstybės išlaikomi vaikai (CK 3.204 str.)

Valstybė išlaiko nepilnamečius vaikus, ilgiau kaip mėnesį negaunančius išlaikymo iš tėvo
(motinos) ar iš kitų pilnamečių artimųjų giminaičių, turinčių galimybę juos išlaikyti.
Vaikų išlaikymo fondo įstatymas (nuo 2007 m. liepos 1 d.

Pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis.
Išlaikymas mokamas vaikų ir tėvų tarpusavio susitarimu arba pagal tėvų ieškinį teismo sprendimu
priteisus išlaikymą iš vaikų. Išlaikymas mokamas (priteisiamas) nustatyta pinigų suma, mokama kas
mėnesį.
Išlaikymo dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į vaikų ir tėvų šeiminę bei turtinę padėtį, taip pat
kitas bylai svarbias aplinkybes. Teismas, nustatydamas išlaikymo dydį, turi atsižvelgti į visų pilnamečių
to tėvo (motinos) vaikų pareigą išlaikyti tėvus, neatsižvelgiant į tai, ar ieškinys dėl išlaikymo priteisimo
pareikštas visiems vaikams ar tik vienam iš jų.
Teismas gali atleisti pilnamečius vaikus nuo pareigos išlaikyti savo nedarbingus tėvus, jeigu
nustato, kad tėvai vengė atlikti savo pareigas nepilnamečiams vaikams. Jeigu vaikai buvo atskirti nuo savo
tėvų nuolatinai dėl pačių tėvų kaltės, tokie tėvai neturi teisės į išlaikymą.
Jeigu pilnamečiai vaikai nesirūpina savo nedarbingais tėvais, teismas pagal tėvų ieškinį gali iš
vaikų priteisti papildomas išlaidas, tėvų turėtas dėl sunkios jų ligos, sužalojimo ar jiems būtinos
priežiūros, kurią atlygintinai atliko pašaliniai asmenys.

Kontroliniai klausimai:

1. Kuo remiantis yra nustatomas vaikui teiktino išlaikymo dydis, t.y., Civilinis kodeksas nustato min ir
max dydžio?
2. Kokios yra išlaikymo formos (būdai)?
3. Kokios aplinkybės turi reikšmės keičiant priteisto nepilnamečiui vaikui išlaikymo formą, pavyzdžiui
vietoj periodinių mokėjimų į tam tikro turto priteisimą?
4. Ar galima vaikui priteisti išlaikymą kilnojamuoju turtu?
5. Ar gali sutuoktinis atsisakyti reikalauti išlaikymo vaikui, jei jo gaunamos pajamos yra ženkliai didesnės
nei sutuoktinio, kuris turėtų teikti vaikui išlaikymą?
6. Ar dviems vaikams gali būti priteistas skirtingo dydžio išlaikymas?
7. Iki kokio amžiaus tėvai privalo išlaikyti vaikus?
8. Nuo kokio momento atsiranda pareiga teikti išlaikymą vaikui?
9. Kokia forma (būdu) yra priteisiamas išlaikymas iš pilnamečių asmenų jų tėvams?
10. Ar išlaikymo pareiga pereina asmens, kuris turėjo teikti išlaikymą, įpėdiniams?

_________________________________________________________________________________

[1] Пчелинцева Л. М. Семейное право России. – Москва, Норма. 2000. P. 362

[2] Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 164 straipsnis numato atsakomybę už vengimą pareigos
pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą
vaikui
[3] Sagatys G. Aktualūs vaiko išlaikymo dydžio nustatymo klausimai. Jurisprudencija, 2005. T. 71(63)
[4] 2007 m. birželio 7 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos
Konstitucijai“// Valstybės žinios.2007 Nr. 65-2529

IV DALIES Praktinės užduotys (13-17 TEMOS)

Savitikros užduotys

IV DALIES (13-17 TEMOS) Savitikros užduotys

Artimieji giminaičiai tai:
97
 tik tėvai ir vaikai;
tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai, broliai ir seserys;
tik tėvai ir vaikai, broliai ir seserys;
tėvai ir vaikai, broliai ir seserys, dėdės ir dukterėčios, tetos ir sūnėnai, pusbroliai ir pusseserės,
seneliai ir vaikaičiai.

Ar sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutuoktinis, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai,
gali atsisakyti reikalauti iš kito sutuoktinio vaikams išlaikymo, kadangi pats gauna žymiai didesnį darbo
užmokestį?
taip;
ne;
tam tikrais atvejais;
taip, jei vaikai yra sulaukę 10 metų.

Senaties terminai netaikomi:

tėvystės (motinystės) nuginčijimui;
tėvystės pripažinimui;
santuokos pripažinimui negaliojančia;
reikalavimams dėl nuostolių atlyginimo dėl susitarimo tuoktis neįvykdymo.

Vyras ir žmona gyvena bute su mažamečiais vaikais. Butas nuosavybės teise priklauso vienam iš vaikų.
Sutuoktiniai nori parduoti šį butą ir pirkti didesnį. Ar tokiam sandoriui sudaryti reikalingas teismo
leidimas?
taip, nes šis butas priklauso vaikui;
ne, nes šeimos turto teisinis režimas nepakinta;
taip, jei buto vertė viršija 150 000 Lt;
ne, nes tėvai yra įstatyminiai savo vaikų atstovai ir jų vaikams priklausantį turtą tvarko savo
nuožiūra.

Tėvystė gali būti nuginčyta:

tik teismo tvarka;
sudarius notarinę sutartį;
pateikus prašymą vaiko teisių tarnybai;
pateikus prašymą civilinės metrikacijos įstaigai, įregistravusiai vaiko gimimą.

Išlaikymas vaikui priteisiamas:

nuo ieškinio dėl išlaikymo padavimo dienos;
nuo DNR ekspertizės, patvirtinančios tėvystę, atlikimo dienos;
nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos;
nuo ieškinyje nurodytos datos, tačiau ne daugiau kaip už penkis metus iki ieškinio pareiškimo
dienos.

98
Tėvų pareiga išlaikyti vaikus:
išlieka ir atskyrus vaiką nuo tėvų, tačiau tik vienerius metus po atskyrimo;
išlieka apribojus tėvų valdžią laikinai, tačiau ne ilgiau kaip puse metų po apribojimo;
išlieka apribojus tėvų valdžią neterminuotai, tačiau iki vaikas įvaikinamas;
baigiasi, kai vaikas atskiriamas nuo tėvų arba jiems apribojus tėvų valdžią (tiek laikinai, tiek
neterminuotai)

Teismas nagrinėdamas ginčus dėl vaikų:

privalo išklausyti vaiką, tik jei jis yra sulaukęs 10 metų, ir išsiaiškinti jo norus;
privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti jo norus;
neprivalo išklausyti vaiko, nes jo vardu veikia tėvai kaip įstatyminiai atstovai, kurie ir išsako, kas
vaikui yra geriausia;
privalo išklausyti vaiką tik sprendžiant turto padalinimo klausimus.

Vaikų, gimusių susituokusiems tėvams, ir vaikų, gimusių nesantuokoje teisės:

lygios, išskyrus paveldėjimo teisę;
visos teisės lygios;
skiriasi tik materialinio išlaikymo teikimas;
lygios, išskyrus materialinio išlaikymo teikimą ir paveldėjimo klausimus.

Vaikų atskyrimas nuo tėvų yra taikomas:

kai yra subjektyvios priežastys – tėvų kaltė (nesirūpinimas, smurtavimas)
kai yra objektyvios priežastys, pvz. tėvų liga;
priežastys nėra svarbios, vienintelis kriterijus – vaikų amžius;
kai, tėvai nesusitaria, su kuriuo iš jų liks gyventi vaikas po santuokos nutraukimo.

1. A.Udrys nutarė sudaryti santuoką su N.Malciūte. A.Udrio tėvas bendrai gyveno su N.Malciūtės motina
neįregistravę santuokos, tačiau gimus N.Malciūtei, A.Udrio tėvas tėvystę pripažino. Ar bus tenkintinas jo
prašymas?

2. Ieškovė A.Valiūtė kreipėsi į teismą ir nurodė, kad ji 2002 m. pradžioje ėmė draugauti su atsakovu
L.Želviu, pradėjo lytinius santykius. Jie lankydavosi vienas pas kitą namuose ir pasilikdavo kartu nakvoti.
Ji su niekuo kitu lytinių santykių neturėjo. 2003 m. sausį pasijuto nėščia ir apie tai pranešė atsakovui, kuris
po to nutraukė su ja santykius. 2003 10 01 gimus dukrai, atsakovas teiravosi draugų apie ją, tačiau dukros
materialiai neišlaiko, oficialiai tėvystės nepripažįsta. Ieškovė prašė teismo nustatyti, kad atsakovas
L.Želvys yra jos dukros tėvas ir priteisti iš jo išlaikymą, skaičiuojant nuo dukros gimimo iki jos
pilnametystės.
Teismas paskyrė ekspertizę (DNR), kurioje atsakovas atsisakė dalyvauti, motyvuojant baime
užsikrėsti AIDS. Be to, jis teigė, kad ieškovė artimai bendravo ir su kitais vyriškiais. Be to, jis pateikė
ekspertizės vaisingumui nustatyti aktą, kuriame akcentuojama, kad L.Želvio vaisingumas 2002 m. buvo
sumažėjęs.
Įvertinkite šalių motyvus. Kokį sprendimą turėtų priimti teismas? Atsakymą argumentuokite.

3. Ieškovas V.Šeškus 2006 08 19 kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovus J.Legvelį ir

Z.Lengvelienę perduoti jo dukrą Renatą Šeškaitę, gim.1998 08 21, jo auklėjimui. Ieškovas paaiškino, kad
jo žmona, R.Šeškaitės motina-N.Šeškienė mirė 1998 10 07. Be dukros Renatos ieškovas turi dar du sūnus,
99
gim. 1994 m. ir 1996 m. Žmonos brolis J.Lengvelis su žmona Z.Lengveliene pasisiūlė suteikti pagalbą,
paėmę Renatą auginti ir prižiūrėti pas save į Kauną. Ieškovas lankydavo dukrą Kaune, atveždavo
reikalingų daiktų, pinigų. Ieškovas yra vedęs, abu su žmona dirba ir pageidauja pats auginti dukrą, tačiau
tam prieštarauja atsakovai.
Teismas ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1p.
numato, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus. Vaiko teises
pirmiausia privalo užtikrinti tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai. R.Šeškaitė nuo 3 mėnesių amžiaus užaugo
atsakovų šeimoje ir vadina juos tėvais, ir išreiškė norą gyventi su jais, todėl tai atitinka vaiko interesus.
V.Šeškus padavė apeliacinį skundą.
Įvertinkite priimtą teismo sprendimą. Ar tenkintinas V.Šeškaus skundas? Atsakymą pagrįskite.

4. Vidas ir Ugnė sudarė santuoką 2002 m. ir po 2 metų jiems gimė dukra. Šeima gyvena Vidui asmeninės
nuosavybės teise priklausančiame 3 kambarių bute. Vieną kambarį Vidas nuomoja savo pusseserei. 2007
m. sausio m. Ugnė kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo, nes nuolat konfliktuoja su Vidu ir teigia,
kad jis jai neištikimas su pusseserės drauge. Teismas nutraukė santuoką dėl Vido kaltės; nepilnametis
dukros gyv. vietą nustatė su Ugne, ir nepilnametei dukrai priteisė išlaikymą natūra – 1 kambarį Vidui
priklausančiame bute, nes Vidas kol kas neturi darbo. Ugnė nesutinka su tokiu teismo sprendimu, nes
reikalavo priteisti dukrai išlaikymą periodinėmis išmokomis. Savo ruožtu teismas motyvavo priimtą
sprendimą tuo, kad Ugnė neturi kitos gyvenamosios patalpos, todėl ši materialinio išlaikymo forma vaikui
yra tinkama. Ar teisingą sprendimą priėmė teismas? Atsakymą pagrįskite.

5. Ieškovė R. Čeplinskienė kreipėsi į teismą ir nurodė, kad 2000 m. kovo 31 d. mirė jos dukra Edita
Kavaliauskienė ir pas ieškovę liko augti anūkė Monika Kavaliauskaitė, gimusi 1999 m. sausio 25 d.
Ieškovės teigimu, ji mergaitę augina, auklėja ir išlaiko, tuo tarpu anūkės tėvas visiškai nesirūpina savo
dukra, nepadeda jos išlaikyti, be to, vengia atlikti savo pareigą auklėti dukrą. Ieškovė, remdamasi CK
3.180, 3.182, 3.183 straipsniais, prašė teismą laikinai apriboti Sigito Kavaliausko tėvo valdžią dukters
Monikos Kavaliauskaitės atžvilgiu, nustatyti Monikos Kavaliauskaitės gyvenamąją vietą kartu su ieškove
perduoti mergaitę jai auklėti ir prižiūrėti bei paskirti globą.
Atsakovas teigia, kad pastaruoju metu gyvena atskirai nuo savo dukters, jis neturi nuosavo būsto,
tad prižiūrėti ir auklėti mažametę dukrą negali dėl objektyvių priežasčių. Be to, jis po žmonos mirties gera
valia pavedė ieškovei tvarkyti jam priklausančią šeimos pašalpą bei maitintojo netekimo pensiją, taigi nėra
pagrindo teigti, jog jis neteikia jokios paramos. Be to, S.Kavaliauskas mano, kad ieškovė ne tik turi teisę
bendrauti su anūke bei ją prižiūrėti, bet ir privalo teikti jai išlaikymą, jeigu mergaitė negali gauti reikiamo
išlaikymo iš savo tėvų (CK 3.237 str. 2 d.) Kita vertus, atsakovas teigia, kad jis su dukra žiauriai nesielgia,
nedaro žalingos įtakos, todėl nėra pagrindo apriboto jo kaip tėvo valdžią. Išanalizuokite situaciją. Koks
galėtų būti teismo sprendimas? Atsakymus pagrįskite.

6. Sutuoktiniai A. ir G. Naudžiai padovanojo savo nepilnamečiui vaikui nekilnojamąjį turtą (butą). Po

dovanojimo nuosavybės teise šis butas priklauso nepilnamečiui. Po metų ir dviejų mėnesių A. ir G.
Naudžių santuoka buvo nutraukta. Nepilnametis liko gyventi su mama G. Ji nori parduoti minėtą butą ir
pirkt mažesnį. Išanalizuokite situaciją, atsakydami į klausimus: ar turi būti gautas sutikimas vaiko tėvo A?
Ar reikalingas teismo leidimas dėl buto pardavimo?

7. Marytė ir Petriukas draugavo ir ilgainiui jų santykių pasekmė – vaikas. Marytei (20 m.), o Petriukui (17
m.). Petriukas nori pripažinti tėvystę, tačiau tam prieštarauja jo tėvai. Marytė nori, kad Petriukas teiktų
išlaikymą gimusiai dukai po 400 Lt per mėnesį mokamų periodinių išmokų. Atsakykite į klausimus: a) ar
norint Petriukui pripažinti tėvystę būtinas jo tėvų sutikimas? b) ar privalo Petriukas teikti išlaikymą
pripažinęs tėvystę ?

Literatūra:

Pagrindinė:

100
1) Lietuvos Respublikos Konstitucija
2) Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas// Valstybės žinios. 2000. Nr.74-2262
3) Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas// Valstybės žinios. 2002. Nr.36-1340
4) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Trečioji knyga. Šeimos teisė. Vilnius, 2002
5) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys: Nr.3K-3-879/2002; Nr.3K-3-1225/2002; Nr.3K-3-
1285/2002; Nr.3K-3-1423/2002; Nr.3K-3-847/2002; Nr.3K-3-735/2002; Nr.3K-3-1579/2002; Nr.3K-3-
1177/2001; Nr.3K-3-105/2001; Nr.3K-3-112/2002; Nr.3K-3-207/2003; Nr.3K-3-1296/2002; Nr.3K-3-
1344/2002; Nr.3K-3-1027/2002; Nr. 3K-3-96/2003; Nr. 3K-3-288/2003; Nr. 3K-3-5/2004; 2004-01-07
Nr.3K-3-6/2004; 2004-03-22 Nr.3K-3-205/2004; 2004-04-26 Nr.3K-3-259/2004; 2004-11-22 Nr.3K-3-
618/2004; 2005- 01-12 Nr. 3K-3-30/2005; 2005-10-19 d. Nr. 3K-3-492/2005; 2005-03-30 Nr. 3K-3-
176/2005
6) Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas.// Valstybės žinios.1996. Nr. 33-807(aktuali redakcija nuo
2002 09 24)
7) Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija// Valstybės žinios. 1995 Nr.40-
987
8) 1961 m. Hagos konvencija dėl valdžios institucijų įgaliojimų ir taikytinos teisės nepilnamečių
apsaugos srityje
9) 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų
10) 1996 m. Hagos konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir
bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje
11) 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB)Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo
sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą
(EB) Nr.1347/2000
12) JTO Vaiko teisių konvencija.// Valstybės žinios. 1995. Nr.60-1501
13) 1975 m. Europos konvencija dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso// Valstybės žinios. 1997. Nr.60-
1404
14) Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymas// Valstybės žinios. 2002. Nr.50-
1432
15) Įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant
skyrium, apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 20206 21 nutarimu Nr.35// Teismų
praktika. 2002. Nr.17
16) LAT senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. 54 „Dėl įstatymų, reglamentuojančių tėvų pareigą
materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, taikymo teismų praktikoje“// Teismų praktika, 2005 m.
Nr. 23
17) Sagatys G. Vaiko teisė į šeimos ryšius. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos įgyvendinimas Lietuvoje. Vilnius: TĮC, 2006
18) Sagatys G. Tėvų pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus: aktualūs subjektų klausimai//
Jurisprudencija. 2005. T. 67(59)
19) Sagatys G. Aktualūs vaiko išlaikymo dydžio nustatymo klausimai. Jurisprudencija, 2005. T. 71(63)

Papildoma:

20) Vitkevičius P.S. Šeimos narių turtiniai teisiniai santykiai. Vilnius: Justitia, 2006
21) Kudinavičiūtė I. Nepilnamečių emancipacija: nuolatinis ar eksperimentinis statusas// Jurisprudencija:
LTU mokslo darbai. 2002. T. 31(23)
22) Kudinavičiūtė I. Civilinio kodekso normų, susijusių su šeimos narių teisių apsauga, įgyvendinimo
problemos// Jurisprudencija: LTU mokslo darbai. 2002. T. 28(20)
23) Šimonis M., Januškienė J. Vaikų teisės Lietuvos Respublikos teisės sistemoje// Teisės problemos.
2001. Nr.4
24) LRS nutarimas 2003 05 20 Nr.IX-1569 „Dėl vaiko gerovės valstybės politikos koncepcijos
patvirtinimo“// Valstybės žinios. 2003, Nr.52-2316
25) Homer H., Clark Jr. The Law of Domestic Relations in the United State. West publishing co., 1988
26) Антокольская М.В. Семейное право. Москва: Юристъ, 2001
27) Пчелинцева Л. М. Семейное право России. Mocква, 2001
28) http:// vaikams.lrs.lt/teisesaktai.htm

101
V DALIS. ĮVAIKINIMAS

18 TEMA. Įvaikinimo sąlygos ir tvarka.

V DALIES Praktinės užduotys (18 TEMA)

18 TEMA. Įvaikinimo sąlygos ir tvarka

Įvadas

Ši tema skirta įvaikinimo kaip alternatyvaus vaiko priežiūros būdo analizei. Todėl joje aptarsime
įvaikinimo sampratą ir socialinę reikšmę, sąlygas, kurioms esant leidžiama įvaikinti, asmenims, turintiems
teisę įvaikinti keliamus reikalavimus, sutikimų (įvaikio, jo tėvų, globėjų) reikšmę, įvaikinimo užsienio
valstybės piliečiui sąlygas ir tvarką, įvaikinimo teisinės pasekmes.

Vaikų teisių konvencijos 20 p. numato, kad vaikas, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs
savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti, turi teisę į ypatingą valstybės
teikiamą apsaugą ir paramą. Valstybės, vadovaudamosios savo įstatymais, pasirūpina tokio vaiko
priežiūros pakeitimu. Tokios priežiūros būdai yra įvaikinimas, globa (rūpyba), institucinė priežiūra.
Parenkant vieną ar kitą būdą pirmiausia atsižvelgiama į vaiko interesus. Tai numato ir CK 3.209str.-
įvaikinimas galimas tik vaiko interesais.
Apskritai įvaikinimo institutas įvairiais visuomenės vystymosi (istorinė jo raida) etapais buvo
skirtingai vertinamas ir panaudojamas auklėjant vaikus. Pvz. 1918 m. RTFSR civilinės būklės aktų,
santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodeksas panaikino įvaikinimo institutą, tuo siekiant išvengti
našlaičių išnaudojimo, kuris įmanomas prisidengiant įvaikinimu. Vėliau 1926 m. kodeksas buvo
papildytas ir įvaikinimas leistas ie nustatyta jo tvarka bei teisiniai padariniai. Pagrindai ir sąjunginių
respublikų santuokos ir šeimos kodeksai taip sureguliavo įvaikinimo visuomeninius asmeninius ir turtinius
santykis, jog įtėvių ir įvaikių tarpusavio ir jų palikuonių santykiai prilyginami santykiams, kylantiems iš
kraujo giminystės. Teisinis įvaikinimo reguliavimas dabartiniame kodekse yra šiek tiek keičiamas ir
galima būtų akcentuoti kelis naujus įvaikinimo aspektus.
Bet visų pirma, kas tai yra įvaikinimas?
Įvaikinimas – tai šeimos teisės institutas, kurį sudaro sistema normų, reguliuojančių įvaikinimo
sąlygas, tvarką, teisinius padarinius.
Įvaikinimas –tai valinis juridinis aktas, įstatymo nustatyta tvarka išreikštas ir įregistruotas civilinės
metrikacijos įstaigoje, dėl ko įvaikis savo įtėvio ir jo giminių atžvilgiu įgyje teises ir pareigas, nustatytas
įstatymu tėvams ir vaikams, ir praranda teises ir pareigas savo tėvų ir giminių atžvilgiu pagal kilmę.
Įvaikinimas – tai kartu ir svarbi teisinė vaikų perėjimo į šeimą forma, nes ir LRK proklamuojama
vaiko teisė augti šeimoje („šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“), nes būtent joje turi būti
užtikrinamas visapusiškas ir harmoningas vaiko vystymasis, o atsižvelgiant į fizinį ir psichinį vaiko
nebrandumą, turi būti garantuojama ypatinga apsauga ir priežiūra tiek iki gimimo, tiek ir po jo.
Įvaikinimas vykdomas tik savanoriškumo pagrindu, įtėviams paduodant prašymą.
Socialinė reikšmė – 1) įvaikiai auklėjami šeimoje, kurios neteko dėl nuo jų nepriklausančių
priežasčių; 2) įtėviai patenkina savo motinystės ir tėvystės jausmus, kurių kitaip negali patenkinti
dažniausiai dėl objektyvių priežasčių. Atkreiptinas dėmesys, kad įvaikinimo pagrindu kilę santykiai yra
tęstinio pobūdžio, pvz., jeigu įvaikinę vaiką sutuoktiniai santuoką nutraukia ar ji pripažįstama negaliojanti,
teisės ir pareigos, atsiradusios iš įvaikinimo nepasibaigia, t.y. lieka tos pačios, kaip ir vaikų pagal kilmę
atžvilgiu. Įvaikinimo instituto tikslas – apsaugoti vaiko interesus.

Sąlygos, kurioms esant leidžiama įvaikinti.

Pagal P.V. Rasimavičių - Įvaikinimo sąlygomis reikia suprasti asmenų valią, išreikštą įstatymo
nustatyta forma, arba įvykius, kurie turi juridinio fakto reikšmę įvaikinimo santykiams atsirasti, pvz.
piliečio noras įvaikinti vaiką, tėvo/motinos mirtis. Galima priskirti reikalavimus keliamus
įvaikinamiesiems bei įvaikintojams. Sutikimai – tėvų, įvaikio, kito sutuoktinio, taip pat išvados
Valstybinės įvaikinimo institucijos. Taigi
Įvaikinimo sąlygas galima sugrupuoti:

102
 • Įvykiai, turintys juridinio fakto reikšmę įvaikinimo santykiams atsirasti (pvz., tėvų mirtis, tėvai
nežinomi);
• Asmenų valia, išreikšta įstatymo nustatyta forma;
• Reikalavimai asmenims, norintiems įvaikinti (įvaikintojams)
• Reikalavimai vaikams, kuriuos norima įvaikinti (įvaikinamiesiems)

Pagal Vaiko teisių konvencijos nuostatas įvaikinamasis yra vaikas, kuris laikinai arba visam laikui
yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje. Nustatant, koks vaikas
yra laikomas netekusius savo šeimos aplinkos, galima žvilgterėti į Vaiko globos įstatymą (nors ir
negaliojantis, tačiau aiškiai apibrėžiantis), pagal kurį vaikas laikomas likusiu be tėvų globos, kai yra:1)
našlaitis; 2) kurio tėvai arba turėtas vienas iš jų yra miręs; 3) kai tėvai nežinomi, bet ieškomi; 4) kai vaikas
įstatymų nustatyta tvarka paimtas iš tėvų; 5) kai tėvai paskelbti mirusiais, pripažinti nežinia kur esančiais
ar neveiksniais; 6) kai tėvai negali rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kt. savrbių
priežasčių; 7) kai tėvai vaiku nesirūpina, jo neprižiūri, neauklėja, daro jam neigiamą įtaką ar kai jo
fiziniam bei psihiniam saugumui iškyla pavojus. Vaikas šiais atvejais netekęs savo šeimos aplinkos ir, kai
tai būtina, gavus išankstinį tėvų sutikimą, tampa įvaikinamuoju ir įrašomas į galimų įvaikinti vaikų
sąrašą.

3.209 str. įvardija, kokius vaikus leidžiama įvaikinti, t.y. nustatyti reikalavimai įvaikinamiems
vaikams.
Visų pirma yra leidžiama įvaikinti tik tuos vaikus, kurie įrašyti į įvaikinamų vaikų apskaitą
(sąrašą), išskyrus atvejus, kai a) įvaikinamas sutuoktinio vaikas arba b) įvaikinamas vaikas, gyvenantis
įvaikintojo šeimoje.
Keliamas reikalavimas įvaikinamo vaiko amžiui, t.y. nustatyta, kad įvaikinti leidžiama ne
jaunesnius kaip 3 mėn. nepilnamečius vaikus. Ši nuostata yra tapusi diskusijų objektu - diskutuojama, ar
minimalus trijų mėnesių įvaikinamo vaiko amžiaus cenzas nėra pagrįstai didelis. Žvilgterėjus iš norinčių
įsivaikinti asmenų pozicijų, suprantama, kad įtėviai nori įsivaikinti kuo mažesnio amžiaus vaiką, nes tai
leistų išvengti kai kurių problemų, kurių gali kilti norint nuslėpti nuo aplinkinių, kad kūdikis nėra
biologinis įtėvių vaikas. Nepaneigiama tai, kad įsivaikindami žmonės dažnai slepia šį faktą nuo
visuomenės ir pristato kūdikį kaip gimusį jiems patiems. Tai daroma paties vaiko interesais, nes siekiama
apsaugoti nuo galimų patyčių, nepripažinimo ir nepageidaujamo įvaikinimo fakto atskleidimo. Asmenims,
pasiryžusiems priimti svetimą biologiškai ir genetiškai vaiką į savo šeimą ir suteikti jam visateisio šeimos
nario statusą, galima būtų ir reikėtų suteikti teisę į visišką saugumą ir konfidencialumą, o tai tiesiogiai
siejasi priežastiniu ryšiu su galimybe įsivaikinti kuo mažesnį kūdikį.
Jei vertinsime minėtą nuostatą ne vien tik iš būsimų tėvų pozicijų, tai laikytina, kad tokia nuostata
buvo sąlygota pagrindinio įvaikinimo principo, bylojančio, kad įvaikinimas galimas tik vaiko interesais.
Taigi tikimasi, kad per pirmuosius mėnesius tikrieji tėvai dar gali atsiimti kūdikį, pareikšti norą jį auginti,
ir preziumuojama, kad trijų mėn. laikotarpis yra pakankamas tėvams apsispręsti. Tokio pobūdžio norma
egzistavo ir galiojusiame SŠK, kaip ir nuostatos – kad „įvaikinti neleidžiama savo vaikų,brolių,
seserų,“(3.209str.4d., 5d.,o taip pat, kad įvaikinti išskiriant seseris ir brolius leidžiama tik išimtinais
atvejais-SŠK 108str.2d). Ši nuostata konkretizuota 3.209str.6d.
Taigi apibendrinant:
1) CK sustiprinamas teismo vaidmuo sprendžiant įvaikinimo klausimus – tėvų rašytinį sutikimą
įvaikinti tvirtina teismas, taip pat sprendžia ir tokio sutikimo atšaukimo klausimą;
2) griežtinamos kai kurios įvaikinimo sąlygos – speciali, detali pasiruošimo įvaikinti patikrinimo
procedūra;
3) nustatoma daugiau vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugos garantijų – didinama vaiko
nuomonės svarba.
4) naujas institutas – bandomasis laikotarpis iki įvaikinimo – 3.222str.; Vaiko perkėlimas į
šeimą iki įvaikinimo. Būsimiems įtėviams valstybinės įvaikinimo institucijos prašymu ar savo iniciatyva
teismas iki įvaikinimo gali nustatyti nuo 6 iki 12 mėnesių bandomąjį laiką ir perkelti vaiką gyventi, auklėti
ir išlaikyti į būsimųjų įtėvių šeimą. Tokiu atveju įvaikinimo byla sustabdoma. Bandomasis laikas gali būti
skiriamas atsižvelgiant į būsimų įtėvių ir vaiko psichologinį pasirengimą įvaikinti, būsimų įtėvių ir įvaikio
bendravimo trukmę iki prašymo įvaikinti ir kt. aplinkybes, dėl kurių gali kilti abejonių, ar vaikas pritaps
įvaikintojų šeimoje.

103
 5) nustatomos liberalesnės taisyklės, reguliuojančios įvaikinimo konfidencialumą – 3.221str.,
t.y. vaiko teisė žinoti savo tėvus.

Taigi galite pretenduoti tapti įvaikintojais, jei:

• esate pilnamečiai, bet ne vyresni nei penkiasdešimt metų;

Išimtys. Jei vyresni nei 50m., tai galėtų būti leista įvaikinti, jeigu vienas iš sutuoktinių viršija
įstatymo nustatytą ribą ar norite įvaikinti vyresnius nei šešerių metų amžiaus vaikus.
• esate susituokę;
Išimtys. Jei nesusituokęs, tai galėtų būti leista įvaikinti, jeigu socialinis darbuotojas teigiamai
įvertintų jūsų pasirengimą vienam auginti įvaikintą vaiką arba vaiką, kurį norite įvaikinti, ilgą
laiką globojote .
• nebuvote teismo pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais;
• jums nėra ir nebuvo apribota tėvų valdžia;
• jei jūs buvote vaiko globėjais(rūpintojais), globa nebuvo panaikinta dėl jūsų kaltės;
• esate tvirtai apsisprendę įvaikinti vaiką;
• nesergate tam tikromis ligomis(pvz., lėtinis alkoholizmas, epilepsija ir kt. – medicininių
kontraindikacijų, kurioms esat asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašas patvirtintas sveikatos
apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2001 07 24 įsakymu Nr.404/96)

Įvaikintojais negali būti:

1. asmenys, teismo pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais;

2. asmenys, kuriems yra ar buvo apribota tėvų valdžia;
3. vaiko globėjai (rūpintojai), jei globa (rūpyba) panaikinta dėl jų kaltės.

Jeigu įvaikinti tą patį vaiką nori keli įvaikintojai, pirmenybė teikiama:

1. giminaičiams;
2. sutuoktiniams;
3. asmenims, įvaikinantiems seseris ir brolius kartu;
4. Lietuvos Respublikos piliečiams;
5. asmenims, įvaikinantiems savo sutuoktinio vaikus ir įvaikius;
6. asmenims, kurių šeimoje auklėjamas ir išlaikomas vaikas, kurį norima įvaikinti.

Įvaikinimo tvarka:

1) Įvaikinimo sąlygų išsiaiškinimas (kreiptis į vaiko teisių apsaugos tarnybą (VTAT) pagal gyvenamąją
vietą)
2) Dokumentų pateikimas (prašymas, sveikatos pažymėjimas ir kt.)
3) Pasirengimo įvaikinti patikrinimas (pokalbiai apie gyvenimo būdą, požiūrį į vaikus ir pan. VTAT
parengia išvadą apie pasirengimą įvaikinti)
4) Įtraukimas į norinčių įvaikinti apskaitą (Esant teigiamai VTAT išvadai)
5) Vaiko pasiūlymas
6) Pareiškimo įvaikinti teismui padavimas (paduodamas pareiškėjo arba įvaikinamo vaiko
gyvenamosios vietos apylinkės teismui)

Įvaikinimo panaikinti negalima. Jei įtėviai piktnaudžiauja tėvų valdžia, nesirūpina, žiauriai elgiasi
su vaiku ir pan., jiems yra taikomas tėvų valdžios apribojimo nuostatos (CK 3.179-3.184 str.)

Įvaikinimo konfidencialumas. Įvaikinimo bylą teismas nagrinėja uždarame teismo posėdyje. Be

įtėvių sutikimo, kol vaikas sulaukia pilnametystės, negali būti atskleisti duomenys apie įvaikinimą. Vaikui
nuo 14 metų, taip pat buvusiems vaiko artimiesiems giminaičiams pagal kilmę, ar kitiems asmenims
teismo, nagrinėjusio įvaikinimo bylą, leidimu gali būti suteikta informacija apie įvaikinimą, jei ši
informacija reikalinga dėl vaiko, jo artimojo giminaičio ar kitų asmenų sveikatos ar kitų svarbių
priežasčių.
104
Tarptautinis įvaikinimas

(3.224str) Vaikų poreikis augti šeimoje, kad vaikas būtų saugus, pripažįstamas daugelyje pasaulio
šalių ir tai leidžia įvaikinimo santykiams vystytis tarptautiniu mastu. 1993 05 29 Hagos konvencija dėl
vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje, pripažįsta, kad tarptautinio įvaikinimo
pranašumas yra tuomet, kai vaiko negalima perduoti globai ar įvaikinti toje šalyje, iš kurios vaikas kilęs,
šeima jam randama kitoje valstybėje. Tarptautinio įvaikinimo aktualumą suponuoja tarptautinę reikšmę
turinčių dokumentų gausa ir privalomasis ar rekomendacinis jų poveikis didžiajai daugumai pasaulio
valstybių. Tarptautiniai dokumentai įpareigoja sukurti atitinkamą teisinę bazę ir teisines institucijas
kiekvienoje valstybėje tarp.įvaikinimo santykiams reguliuoti. Šie santykiai pagal jų pobūdį yra
pripažįstami šeimos teisės sudedamąja dalimi. Taigi ir JT vaiko teisių konvencijos 21str. numato, kad:
a) valstybės rūpinasi, kad vaikai būtų įvaikinami tik leidus kompetetingiems valdžios organams,
kurie, vadovaudamiesi įstatymais, nustatyta tvarka, taip pat visa reikalinga ir patikima informacija,
nustato, kad įvaikinimas leistinas dėl vaiko statuso tėvų, giminaičių ir teisėtų globėjų atžvilgiu ir kad tuo
atveju, kai reikia, suinteresuoti asmenys, atitinkamai pasikonsultavę, duotų savo sąmoningą sutikimą
įvaikinti;
b) pripažįsta, kad įvaikinimą kitoje šalyje galima laikyti alternatyviu vaiko priežiūros būdu, jei
vaiko negalima perduoti šeimai, kuri galėtų jį auklėti/įvaikinti, ir jei neįmanoma suteikti tinkamos
priežiūros toje šalyje, iš kurios vaikas kilęs;
c) užtikrina, kad vaiką įvaikinant kt. šalyje būtų suteikiamos tokios pat garantijos ir laiomasi tokių
pat normų, kaip ir įvaikinimo šalies viduje;
d)imasi visų reikiamų priemonių, kad įvaikinimas kitoje šalyje neleistų su tuo susijusiems asmenims gauti
nepateisinamą finansinę naudą; 3.224 str.4d.
e) minėti tikslai gali būti siekiami sudarant atitinkamus dvišalius/daugiašalius susitarimus...
Užsienio valstybių piliečių prašymus įvaikinti Lietuvos Respublikos pilietį, gyvenantį Lietuvos
Respublikoje arba užsienio valstybėje, nagrinėja Vilniaus apygardos teismas.

Įvaikinimo teisinės pasekmės. Įvaikinimu panaikinamos tėvų ir vaikų bei jų giminaičių pagal
kilmę tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos ir sukuriamos įtėviams bei jų giminaičiams ir
įvaikiams bei jų palikuonims tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos kaip giminaičiams pagal
kilmę.
Teismo sprendimu įvaikintam vaikui suteikiama įtėvių pavardė ir gali būti pakeičiamas vaiko
vardas, jeigu vardą pakeisti sutinka vaikas, galintis išreikšti savo nuomonę.

Kontroliniai klausimai:

1. Ką talpina samprata „įvaikinimo sąlygos“?

2. Nuo kokio amžiaus vaikus galima įvaikinti?
3. Ar galima įvakinant išskirti brolius ir seseris?
4. Kokia forma turi būti išreikštas tėvų sutikimas dėl jų vaiko įvaikinimo?
5. Ar gali būti panaikintas įvaikinimas?
6. Kada vaikas įtraukiamas į galimų įvaikinti vaikų apskaitą?
7. Kaip suprantate „įvaikinimo konfidencialumą“?
8. Kokia gali būti vaiko bandomajojo periodo trukmė perkeliant jį šeima?
9. Kokios yra įvaikinimo teisinės pasekmės?
10. Kada gali įvaikinti užsienio valstybės piliečiai (kokios aplinkybės)?

V DALIES Praktinės užduotys (18 TEMA)

Savitikros užduotys

V DALIES (18 TEMA) Savitikros užduotys

Ar gali būti panaikinamas įvaikinimas?
ne;
taip;
105
 taip, tačiau tik tuo atveju, jei yra objektyvios aplinkybės (pvz. įtėvių liga);
taip, tačiau tik tuo atveju, jei įtėviai nesirūpina įvaikiu.

Nuo kokio amžiaus galima įvaikinti vaikus?

ne jaunesnius kaip 1 mėn.;
ne jaunesnius kaip 3 mėn;
Civilinis kodeksas tai nereglamentuoja;
amžiaus kriterijus priklauso nuo norinčių įvaikinti asmenų valios

Įvaikinant būtinas rašytinis vaiko sutikimas, jei jis:

yra sulaukęs 5 metų;
jei jis yra sulaukęs 10 metų;
Civilinis kodeksas nenustato tokio reikalavimo;
tik tuo atveju, jei jis jau yra sulaukęs pilnametystės.

Tėvų sutikimas įvaikinti turi būti:

rašytinės formos;
notarinės formos;
rašytinės formos, patvirtintas teismo;
tiek rašytinės, tiek žodinės formos.

Ar gali įvaikintiną patį vaiką nesusituokę asmenys (sugyventiniai):

taip;
ne;
taip, tačiau tik tuo atveju, jei jie kartu globojo vaiką ne mažiau kaip 1 metus;
taip, tačiau tik tuo atveju, jei amžiaus skirtumas tarp sugyventinių ir vaiko yra ne mažesnis kaip 18
metų.

1. Marytė (38 m.) ir Petras (51 m.) gyvena kartu ir veda bendra ūkį 8 metus. Abu yra darbingi, turi jiems
nuosavybės teise priklausantį namą. Kadangi Marytė dėl objektyvių priežasčių negali susilaukti vaikų, tai
jie nutarė įsivaikinti 2 metų berniuką. Jie kreipėsi į Vaiko teisių tarnybą, kur jų prašymas buvo atmestas.
Ar teisingai pasielgė vaiko teisių tarnyba? Atsakymą argumentuokite.

2. Birutė 2 metus globojo berniuką Tomą, kurį nutarė įsivaikinti, nes jos vienintelė dukra jau pilnametė ir
sukūrusi savo šeimą. Birutė yra ištekėjusi, tačiau kartu su vyru nebegyvena, nes teismas yra patvirtinęs
separaciją. Ar reikalingas Birutės dukros sutikimas, kad būtų įvaikintas Tomas? Ar reikalingas Birutės
sutuoktinio sutikimas norint įvakinti Tomą? Atsakymus argumentuokite.

3. Alfonsas ir Bronė turi 4 vaikus. Dviejų vaikų (8 ir 10 metų) atžvilgiu jiems yra laikinai apribota tėvų
valdžia, nes jie girtuokliauja ir neprižiūri vaikų. Praėjus 1,5 metų nuo laikino tėvų valdžios apribojimo, į
Alfonsą kreipėsi jo brolis Kazys, kuris nori įvaikinti berniukus, kurių atžvilgiu tėvų valdžia apribota. Ar
galimas šiuo atveju įvaikinimas? Ar tėvai gali duoti sutikimą įvaikinti savo vaikus konkrečiam
įvaikintojui? Atsakymys argumentuokite.
106
Literatūra:

Pagrindinė:

1) Lietuvos Respublikos Konstitucija

2) Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas// Valstybės žinios. 2000. Nr.74-2262
3) Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas// Valstybės žinios. 2002. Nr.36-1340
4) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Trečioji knyga. Šeimos teisė. Vilnius, 2002
5) Civilinės metrikacijos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 05 19
įsakymu Nr.1R-160// Valstybės žinios. 2006. Nr.65-2415
6) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1999 m. gruodžio 31 d. nutarimas Nr. 24 “Dėl įstatymų
taikymo teismų praktikoje nagrinėjant įvaikinimo bylas” // Teismų praktika. 2000, Nr. 12.
7) Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. vasario 1 d. įsakymo Nr.
A1-32 „Dėl galimų įvaikinti vaikų su specialiais poreikiais įvaikinimo ikiteisminės procedūros aprašo
patvirtinimo“ Įsigaliojo nuo 2007-02-11/Valstybės žinios, 2007-02-10, Nr. 18-688.
8) Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas.// Valstybės žinios.1996. Nr. 33-807(aktuali redakcija nuo
2002 09 24)
9) JTO Vaiko teisių konvencija.// Valstybės žinios. 1995. Nr.60-1501
10) 1993m. Hagos Konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje//
Valstybės žinios. 1997, Nr.101-2550
11) Dėl medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašo
patvirtinimo// Valstybės žinios. 2001, Nr.66-2427
12) Įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatai// Valstybės žinios. 2002,
Nr.104-4632
13) Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarka// Valstybės žinios. 2002, Nr.90-3856

Papildoma:

14) G.Sagatys Vaiko teisė į šeimos ryšius. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos įgyvendinimas Lietuvoje. Vilnius: TĮC, 2006
15) Jerremy Rosenbatt. International adoption. London: Sweet Maxwell, 1995
16) Пчелинцева Л. М. Коментарий к Семейному кодексу Российской Федерации. - Москва: Норма,
2002
http://www.ivaikinimas.lt/

VI DALIS. KITŲ ŠEIMOS NARIŲ TEISĖS IR PAREIGOS

19 TEMA. Bendro gyvenimo neįregistravus santuokos teisinis reglamentavimas

20 TEMA. Kitų šeimos narių tarpusavio išlaikymo pareigos
IV DALIES Praktinės užduotys (19-20 TEMOS)

19 TEMA. Bendro gyvenimo neįregistravus santuokos teisinis reglamentavimas

Įvadas

Ši tema skirta instituto, kuris savo esme interpretuojamas labai nevienareikšmiškai, nagrinėjimui.
Analizuosime bendro gyvenimo neįregistravus santuokos sampratą, kuri buvo tobulinama iki pat 2007
metų, tokio gyvenimo įregistravimo teisinę reikšmę ir sąlygas. Nagrinėsime bendrai gyvenančių vyro ir
moters įgyto turto teisinio režimo specifiką, t.y. disponavimą šiuo turtu, šio turto padalijimo tvarką

Lietuvos Respublikoje per pastarąjį dešimtmetį tradicinė šeima pradėjo kisti. Nors Lietuvoje vyrauja
tradicinės šeimos, pagrįstos registruota santuoka, modelis, tačiau, vykstant spartiems socialiniams ir
ekonominiams pokyčiams, jaunesniojo amžiaus moterys ir vyrai pradėjo gyventi faktiniuose
santuokiniuose santykiuose (sugyventiniai), t.y. kurti šeimas neįregistravę santuokos. Gyventojų ir būsto
107
2001 metų visuotinio surašymo[1] duomenimis Lietuvoje buvo 55,2 tūkstančio tokių porų. Mieste buvo
surašyta 33,6 tūkstančiai, kaime – 21,6 tūkstančiai sugyventinių porų. Daugiau kaip trečdalio (37 proc.)
sugyventinių šeimose buvo vaikų iki 18 metų. Demografai nurodo, kad tokia šeimos formavimo strategija
didina šeimų nestabilumą, - šeimos egzistuoja trumpiau, jos daug dažniau, nei šeimos, sukurtos santuokos
būdu, išyra.[2] O labiau išsivysčiusiose valstybėse šeimos kūrimas neįregistravus santuokos jau laikomas
praėjusiu ir nepasisekusiu eksperimentu ir vis dažniau grįžtama prie tradicinių šeimos kūrimo pagrindų[3].
Istoriniu aspektu faktinius santuokinius santykius nagrinėjo Petras Algirdas Miškinis, nurodydamas, kad
dar XV a. šeimos kūrėsi tik vyro ir moters susitarimo pagrindu.[4] Faktinių santuokinių santykių arba dar
vadinamos faktinės santuokos teisinį reglamentavimą šeimos teisės raidos aspektu analizuoja ir
I.Kudinavičiūtė-Michailovienė, pateikdama iki CK galiojusių teisės aktų nuostatas,[5] o taip pat
nagrinėdama įvairių užsienio valstybių praktiką dėl sugyventinių instituto reglamentavimo:[6] užsienio
valstybėse požiūris į gyvenimą neįregistravus santuokos skiriasi: vienose- toks gyvenimo būdas
toleruojamas (ypatingai Skandinaviškas modelis: įstatymų leidėjas siekia pabrėžti lygybės interesą-
susiedamas kiek tai įmanoma registruotos partnerystės institutą su santuoka); kitose- palaipsniui liberalėja
- neregistruota santuoka tampa parankia alternatyva registruotai (tarkim, Prancūzijoje nepaisant to, kad
PACS (kartu su kohabitacija) rado savo „nišą“ I knygoje Civilinio kodekso, vis dėlto šis institutas
traktuojamas kaip specifinė „sutartis), o dar kitose (Rusija, Latvija) – teisinio statuso neįgyja (įstatymų
leidėjas pabrėžia santuokos instituto svarbą, apskritai nereglamentuodamas tokių santykių, arba
nustatydamas tik dalinę jų reglamentaciją - pavyzdžiui, Belgijoje tokio pobūdžio nuostatos įtvirtintos
Civilinio kodekso knygoje, reglamentuojančioje nuosavybės santykius), nors pastebimas šeimos
transformacija: greta santuokos egzistuoja ir sugyventinių (tiek tos ir tos pačios lyties asmenų) poros.
Siekiant Europos šeimos teisės komisijos užsibrėžtų tikslų – unifikuoti ir harmonizuoti atskirų valstybių
šeimos teisę sukuriant tam tikrus bendrus standartus (principus), šio instituto reglamentavimo reikalavimai
turėtų būti nedviprasmiški. Manytina, kad yra akivaizdus prieštaravimas tarp poreikio apsaugoti silpnesnę
šalį ir kitos šalies privačios autonomijos, todėl šių santykių teisinio režimo reguliavimo lygis negali būti
aukštas, tačiau svarbus apibrėžtumas, t.y. jei sutartis ar teisinė registracija yra kriterijai, tai momentas,
kada galima taikyti teises normas, yra lengvai suvokiamas,[7] priešingai nei tokia reglamentacija kaip
„ilgalaikis gyvenimas poroje“ ar „ne mažiau kaip vieneri metai“ ir pan.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą sugyventiniais yra laikomi asmenys, įregistravę savo
partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, t.y. turi būti priimtas specialusis įstatymas, kuris reglamentuotų
sugyventinių partnerystės įregistravimo tvarką. Vidaus reikalų ministerija 2004-02-24 parengė
Partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) įstatymo projektą,[8] kurio daugelis nuostatų
buvo nepakankamai pagrįstos ir išbaigtos[9]: Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo dėl partnerystės (bendro
gyvenimo neįregistravus santuokos) projektas buvo grąžintas jo iniciatoriams (Vidaus reikalų ministerijai)
patobulinti[10], teisminės bei notarinės praktikos dėl partnerystės įregistravimo nėra susiformavusi. Kita
vertus, galima paminėti teisminę bylą, išnagrinėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegijos 2005 m. balandžio 26d. pagal pareiškėjo H.J. skundą atsakovams Pravieniškių 1-ųjų pataisos
namų administracijai, Kalėjimų departamentui prie teisingumo ministerijos dėl aktų panaikinimo,[11]
kurioje buvo pritaikytos CK normos (nors ir neįsigaliojusios) dėl partnerystės, t.y. “ Iš LR CK 3.229 str.
dispozicijos galima daryti išvadą, kad partnerystės įregistravimas įstatymų numatyta tvarka labiau
sietinas su sugyventinių turtinių santykių reguliavimu. Todėl partnerystės neįregistravimas įstatymų
nustatyta tvarka, neturėtų būti kliūtimi sprendžiant sugyventinių asmeninius neturtinius santykius”.
“Kaip matyti iš pareiškėjo pateiktos 2002-09-13 sudarytos Partnerystės sutarties, H.J. Ir K.G.
Visiškai atitinka sugyventinių statusui įstatymo nustatytus reikalavimus.”

CK šeštosios dalies penkioliktojo skyriaus normos nustato sugyventinių bendrai įgyto ir bendrai
naudojamo turto teisinį režimą. Pagal šio skyriaus 3.230 str. sugyventinių bendrai naudojamu turtu
pripažįstama: bendrai įgytas gyvenamasis namas ar butas, kurį sugyventiniai naudoja bendram gyvenimui;
vieno iš sugyventinių nuomojamas ar teisėtai naudojamas gyvenamasis namas ar butas, kuris naudojamas
bendram gyvenimui; sugyventinių bendrai įgytas ir bendrai naudojamas nekilnojamasis turtas, baldai ir
kiti namų apyvokos daiktai, išskyrus daiktus, kurie skirti individualiam vieno iš sugyventinių naudojimui,
o taip pat turtas, kurį sugyventiniai naudoja rekreacijos tikslams (sodas, vasarnamis ir pan.). Teismas,
atsižvelgdamas į bendro gyvenimo trukmę, sugyventinių nepilnamečių vaikų interesus, sugyventinių
amžių, sveikatą, turtinę padėtį bei kitas svarbias aplinkybes, turi teisę palikti naudotis nuomojama
gyvenamąja patalpa tam sugyventiniui, kuriam ta gyvenamoji patalpa reikalingesnė. Teismas,
atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali įpareigoti sugyventinį, kuriam palikta teisė naudotis nuomojama
108
gyvenamąja patalpa, išmokėti kitam sugyventiniui piniginę kompensaciją, susijusią su kitos gyvenamosios
patalpos ieškojimo ir persikėlimo išlaidomis.
Sugyventiniams taip pat yra numatoma galimybė sudaryti notarinę sutartį dėl bendrai įgyto ir
naudojamo turto padalinimo, pasibaigus jų bendram gyvenimui (3.231 str.). Pastarajai sutarčiai yra
taikomos vedybų sutarties sudarymo nuostatos. Be to, sugyventinis be kito sugyventinio sutikimo neturės
teisės parduoti, dovanoti ar kitaip apsunkinti jų bendrai įgytą ar naudojamą turtą (3.233 str.). Tokį
sutikimą galės duoti ir teismas, jei sugyventinis bus neveiksnus ar tokio sutikimo neįmanoma bus gauti dėl
kitokių svarbių priežasčių. Jei minėti sandoriai bus sudaryti be sutikimo, jie galės būti pripažinti
negaliojančiais, išskyrus atvejus, kai turtas bus perleistas sąžiningam įgijėjui (3.233 str. 3d.)
Bendrai įgytas ir bendrai naudojamas turtas bus padalijamas sugyventiniams lygiomis dalimis.
Nelygiomis dalimis jis galės būti padalijamas tik atsižvelgus į nepilnamečių vaikų interesus, sugyventinių
bendro gyvenimo trukmę, jų amžių, sveikatą, turtinę padėtį, jų asmeninį indėlį, į turto sukaupimą bei kitas
svarbias aplinkybes. O gyvenamasis namas ar butas galės būti paliktas sugyventiniui, kuriam jis
reikalingesnis. Vienam iš sugyventinių nuosavybės teise priklausantis namas ar butas, įgytas iki
sugyventiniams pradėjus gyventi bendrai, galės būti paliktas iki gyvos galvos naudotis kitam
sugyventiniui, turinčiam nepilnamečių vaikų, sutrikusios sveikatos ar dėl kitų svarbių priežasčių
neturinčiam savo gyvenamosios patalpos. Tik kitas turtas bus dalijamas pagal bendrosios dalinės
nuosavybės taisykles (3.234 str.), nors dabar neįregistravusių santuokos asmenų visas turtas laikomas
bendrąja daline nuosavybe ir atidalijamas iš bendro turto, remiantis CK ketvirtosios knygos nuostatomis.
Sugyventinių turtinėms teisėms (kol nėra įsigaliojusios CK normos, reglamentuojančios partnerystę) į
bendrai įgytą turtą apsaugoti taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, nustatančios bendrąją nuosavybės
teisę bendraturčiams: “Sugyventinių turtui nėra taikomos teisės normos, reglamentuojančios sutuoktinių
turto statusą. CK trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ reglamentuojami teisiniai santykiai atsiranda
santuokos, giminystės, kitokiais įstatyme įtvirtintais pagrindais. Tam, kad atsirastų šie teisiniai santykiai,
būtinas atitinkamas juridinis faktas, pavyzdžiui, santuokos sudarymas, gimimo įregistravimas ir pan.
Nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės
prezumpcija, ir dėl to sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali
įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu.
Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas
bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir
jų naudojamas. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nurodytas vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo
būdų – kompensacija pinigais. “ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje
byloje D.Z. v. R.A.I., Nr. 3K-7-332/2006).

Kontroliniai klausimai:

1. Kokie kriterijai svarbūs siekiant apibrėžti (įvardyti) vyrą ir moterį kaip sugyventinių porą?
2. Kokie sugyventinių santykiai yra reglamentuojami CK normomis?
3. Ar sugyventiniai turi teisę sudaryti sutartį dėl jiems priklausančio turto padalijimo?
4. Koks turto teisnis režimas yra taikomas sugyventinių turtui?
5. Ar taikomas sugyventiniams šeimos turto teisinis režimas?

_______________________________________________________________________

[1] Demografijos metraštis. – Vilnius: Statistikos departamentas, 2004.

[2] Maslauskaitė A. Lietuvos šeima: tarp rinkos ir politikos. – Vilnius: Justitia, 2005. P. 24-36
[3] Gimstamumas ir šeima: biografinis požiūris – Vilnius. 1999. P.31-33; Wilkins R.G. International Law,
Social Change and the Family// http:// www.ngowatch.org/wilkins.pdf; prisijungimo laikas 2007-03-20
[4] Miškinis P.A. Sugyventinių teisių reglamentavimo problemos// Jurisprudencija, 2003. T.37(29). P.67
[5] Kudinavičiūtė I. Sugyventinių institutas: sena ar nauja šeimos teisės problema// Justitia 2001 Nr.3, 4-5
[6] Kudinavičiūtė-Michailovienė I. Šeimos santykių kūrimo teisinis reglamentavimas Lietuvoje. Daktaro
disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01S). Vilnius, 2006
[7]Scherpe J. The legal status of cohabitants - requirements for legal
recognition//http://www2.law.uu.nl/priv/cefl/Con2004/CONHome2004.html, prisijungimo laikas 2006-
09-12
[8] Partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) įstatymo projektas// http://www.lrs.lt ,
109
prisijungimo laikas 2004-03-24
[9] 2004-07-14 Lietuvos Respublikos Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto išvada Dėl partnerystės
(bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) įstatymo projekto (IXP-3272) http://www.lrs.lt, prisijungimo
laikas 2004-07-29
[10] 2004-07-14 Lietuvos Respublikos Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto išvada Dėl partnerystės
(bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) įstatymo projekto (IXP-3272)// http://www.lrs.lt,
prisijungimo laikas 2004-08-10
[11] Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2005 m. balandžio 26 d. sprendimas, priimtas byloje
H.J. v. Pravieniškių 1-ieji pataisos namai Nr. A 10- 483-05

20 TEMA. Kitų šeimos narių tarpusavio išlaikymo pareigos

Ši tema skirta išlaikymo prievolės artimiesiems giminaičiams realizacijos analizei, t.y.

nagrinėsime pilnamečio brolio (sesers) pareigos išlaikyti nepilnametį brolį (seserį) sampratą ir atsiradimo
sąlygas, pilnamečio vaikaičio pareigos išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus senelius sąlygas,
o taip pat senelių pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikaičius sąlygas.
Paminėtina, kad šios temos nagrinėjimui tikslinga pasitelkti ir 17 temos mokomąją medžiagą.

Brolių ir seserų tarpusavio išlaikymo pareiga.

Pilnametis brolis (sesuo), turintis galimybę, privalo išlaikyti paramos reikalingą nepilnametį brolį
(seserį), neturintį tėvų arba negalintį gauti jų išlaikymo (CK 3.236 str.) Brolių ir seserų išlaikymo prievolė
yra subsidiarioji, t.y. atsiranda tik jeigu nepilnametis neturi tėvų arba iš tėvų negalima išieškoti išlaikymo.
Be šios sąlygos komentuojama nuostata numato dar dvi papildomas sąlygas, kurioms esant atsiranda ši
prievolė. Pirma, nepilnamečiui broliui/seseriai turi būti reikalingas išlaikymas, todėl šios prievolės
neatsiranda, jeigu nepilnametis turi pajamų ar turto, kurio sąskaita gali pats save išlaikyti. Antra,
pilnametis brolis/sesuo turi turėti realią galimybę teikti išlaikymą.[1] Išlaikymo tvarkai atitinkamai
taikomi CK 3.192-3.203 str., t.y. išlaikymas gali būti teikiamas savanoriškai arba priteisiant teismo tvarka,
išlaikymo būdai numatyti CK 3.196 str.

Vaikaičių ir senelių tarpusavio išlaikymas (CK 3.237 str.)

Pilnamečiai vaikaičiai, turinys galimybę, privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos

reikalingus senelius. Šios prievolės atsiradimas siejamas su keliomis sąlygomis; 1) vaikaitis turi būti
pilnametis; 2) jis turi turėti realią galimybę teikti išlaikymą. Visais atvejais vaikaičių pareiga yra
subsidiarioji, t.y. ji atsiranda, jeigu nėra vaikų, iš kurių nedarbingi tėvai galėtų prisiteisti išlaikymą ir
išlaikymo senelis ar senelė negali prisiteisti iš kito sutuoktinio arba šie neturi galimybės jį teikti.
Seneliai, turintys galimybę, privalo išlaikyti paramos reikalingus savo nepilnamečius vaikaičius,
neturinčius tėvų arba negalinčius gauti jų išlaikymo. Ši nuostata taip pat yra pagrįsta tam tikrų sąlygų
buvimu, t.y. 1) nepilnamečiui yra reikalingas išlaikymas, 2) seneliai turi realią galimybę jį teikti.
Senelių ir vaikaičių tarpusavio išlaikymo prievolei atitinkamai taikomi CK 3.192-3.208 str.

Kontroliniai klausimai:

1. Kokioms sąlygoms esant pilnametis brolis (sesuo) privalo teikti išlaikymą nepilnamečiui broliui
(seseriai)?
2. Ar emancipuotas arba sudaręs santuoką brolis privalo išlaikyti savo nepilnametį brolį?
3. Iki kokio momento pilnametis brolis esant reikalingam išlaikymo nepilnamečiui broliui privalo jį teikti?
4. Kokios aplinkybės turės reikšmės reikalaujant, kad pilnamečiai vaikaičiai teiktų išlaikymą savo senelei?
5. Kokias būdais gali būti teikiamas išlaikymas seneliams?

________________________________________________________________

[1] Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeimos teisė. – Vilnius: Justitia, 2002, p. 455-456

110
VI DALIES Praktinės užduotys (19-20 TEMOS)

Savitikros užduotys

IV DALIES (19-20 TEMOS) Savitikros užduotys

S. ir B. kartu gyveno 10 metų. Gyvendami jie įgijo turto (kilnojamieji bei nekilnojamieji daiktai). Kokios
nuostatos dėl turto teisinio režimo jiems bus taikomos jų bendro gyvenimo pabaigos atveju?
šeimos turto teisinio režimo;
bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės;
bendrosios dalinės nuosavybės;
pagal sutartį nustatyto turto teisinio režimo.

Ar gali sugyventiniai (CK 3.229-3.235 str.) sudaryti sutartį dėl bendrai įgyto ir naudojamo turto
padalinimo:
taip;
ne;
taip, tačiau tik tuo atveju, jei jie kartu gyvena ne mažiau kaip 5 metus;
ne, nes ši teisė yra suteikta tik sutuoktiniams.

Ar sudaręs santuoką (16 metų) vaikaitis privalo išlaikyti savo senelį:

taip;
taip, tačiau tik tuo atveju, jei senelis negauna senatvės pensijos;
ne;
taip, tačiau tik tuo atveju, jei vaikaitis turi pajamas.

Ar privalo sugyventinis teikti materialinį išlaikymą savo sugyventinei pasibaugus jų bendram gyvenimui:
taip;
ne;
taip, tačiau tik tuo atveju jei jų bendras gyvenimas truko ne mažiau kaip vienerius metus;
taip, tačiau tik tuo atveju, jei jie turi bendrų nepilnamečių vaikų.

Ar privalo išlaikyti pilnametė sesuo savo nepilnametį brolį, jei jų tėvams yra apribota tėvų valdžia:
taip;
ne;
taip, tačiau tik tuo atveju, jei yra neterminuotas tėvų valdžios apribojimas;
tačiau išlaikymo teikimas gali būti ne ilgesnis kaip 1 metai.

1. Jeigu įregistravus partnerystę, bendrą gyvenimą gyvendami sugyventiniai įgytų butą už vieno jų lėšas ir
jį bendrai naudotų, taip pat automobilį už vieno lėšas, o panaudojus po lygiai jų lėšas įgytų baldus, valtį,
vasarnamį. Butas ir mašina būtų įregistruoti to sugyventinio, už kurio lėšas pirktas daiktas, vardu. Po to jie

111
nutrauktų bendrą gyvenimą ir išregistruotų partnerystę. Kaip turėtų būti sprendžiami turto padalinimo
klausimai? Kas tapo minėtų daiktų savininku po jų įsigijimo ir kokia teise minėti daiktai įgyti?

2. Rita ir Vitas nori sudaryti sutartį dėl bendrai įgyto ir naudojamo turto padalinimo. Ar gali jie minėtoje
sutartyje nustatyti sąlygas dėl tarpusavio išlaikymo bei vaikų gyvenamosios vietos nustatymo pasibaigus
jų bendram gyvenimui? Atsakymą argumentuokite.

Literatūra:

Pagrindinė:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija

2. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas// Valstybės žinios. 2000. Nr.74-2262
3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Trečioji knyga. Šeimos teisė. Vilnius, 2002
4. Council Directive 2003/86/EC of 22 September 2003 on the right to family reunification Official
Journal L 251, 03/10/2003 P.0012–0018// http://europa.eu.int/eur-
lex/pri/en/oj/dat/2003/l_251/l_25120031003en00120018.pdf
5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys: 2001 06 19 civilinėje byloje Nr.3K-7-430;2005 m. vasario 28
d. nutartis Nr. 3K-3-107/2005; Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2005 m. balandžio 26 d.
sprendimas byloje H.Jankovskis v. Pravieniškių 1-ieji pataisos namai Nr. A 10- 483-05
6. Kudinavičiūtė-Michailovienė I. Šeimos santykių kūrimo teisinis reglamentavimas Lietuvoje. Daktaro
disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01S). Vilnius, 2006
7. LAT senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. 54 „Dėl įstatymų, reglamentuojančių tėvų pareigą
materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, taikymo teismų praktikoje“// Teismų praktika, 2005 m.
Nr. 23
8. Sagatys G. Vaiko teisė į šeimos ryšius. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos įgyvendinimas Lietuvoje. Vilnius: TĮC, 2006
9. Sagatys G. Tėvų pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus: aktualūs subjektų klausimai// Jurisprudencija.
2005. T. 67(59)
10. Sagatys G. Aktualūs vaiko išlaikymo dydžio nustatymo klausimai. Jurisprudencija, 2005. T. 71(63)
11. JTO Vaiko teisių konvencija.// Valstybės žinios. 1995. Nr.60-1501

Papildoma:

12. Kudinavičiūtė I. Sugyventinių institutas: sena ar nauja šeimos teisės problema// Justitia 2001 Nr.3, 4-5
13. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija// Valstybės žinios. 1995 Nr.40-987
14. Lietuvos Respublikos partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) įstatymas (projektas)
15. Vitkevičius P.S. Šeimos narių turtiniai teisiniai santykiai. Vilnius: Justitia, 200616. Šimonis M.,
Januškienė J. Vaikų teisės Lietuvos Respublikos teisės sistemoje// Teisės problemos. 2001. Nr.4
16. Jonathan Herring. Family Law. Oxford, 2001
17. Standley K. Family Law. 4th edition, 2004
18. Homer H., Clark Jr. The Law of Domestic Relations in the United State. West publishing co., 1988
19. Пчелинцева Л. М. Семейное право России. Mocква, 2001
20. Антокольская М.В. Семейное право. Москва:Юристъ, 2001

VII DALIS. GLOBA IR RŪPYBA

21 TEMA. Bendrosios nuostatos

22 TEMA. Nepilnamečių globa ir rūpyba
23 TEMA. Pilnamečių globa ir rūpyba
VII DALIES Praktinės užduotys (21-23 TEMOS)

21 TEMA. Bendrosios nuostatos

Įvadas

112
 Ši tema yra tarsi preliudija analizuojant nepilnamečių ir pilnamečių asmenų globą bei rūpybą, todėl
ji skirta susipažinti ir aptarti globos ir ir rūpybos sampratą ir socialinę reikšmę, globėjo ir rūpintojo teisinę
padėtį, jų paskyrimo tvarką bei pareigų įgyvendinimą, o taip pat atleidimo nuo pareigų atlikimo pagrindus
ir apskritai globos ir rūpybos pabaigos pagrindus.

Vaikų teisių konvencijos 20 p. numato, kad vaikas, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs savo
šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti, turi teisę į ypatingą valstybės
teikiamą apsaugą ir paramą. Valstybės, vadovaudamosios savo įstatymais, pasirūpina tokio vaiko
priežiūros pakeitimu. Tokios priežiūros būdai yra įvaikinimas, globa (rūpyba), institucinė priežiūra.
VII CK dalis reguliuoja tiek nepilnamečių, tiek pilnamečių asmenų globą ir rūpybą. Globa ir rūpyba
yra viena iš teisinių formų, kuri padeda valstybei rūpintis nepilnamečiais vaikais, užtikrinti jų auklėjimą,
ginti ir įgyvendinti jų asmenines ir turtines teises. Be to, šis institutas panaudojamas ginti ir įgyvendinti
neveiksniu, ribotai veiksnių pilnamečių, bei visiškai veiksnių asmenų, kurie dėl savo sveikatos būklės
negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių ir pareigų.
Globa ir rūpyba suprantama plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja – apima valstybės institucijų
vykdomas funkcijas, užtikrinant nepilnamečių tinkamą auklėjimą, jų teisių ir interesų gynimą, taip pat kai
kurių suaugusių asmenų aprūpinimą bei teisių ir interesų gynimą ir įstatymų numatytais atvejais-
rūpinimąsi turtu. Siaurąja prasme – viena iš valstybės rūpinimosi piliečiais, kuriems reikalingos specialios
teisinio gynimo priemonės, formų. Globą ir rūpybą šia, siaurąja prasme, apima valstybės institucijų
funkcijas, vykdomas, rūpinantis: nepilnamečiais vaikais, kurie liko be tėvų globos; pilnamečiais, kurie dėl
psichinės ligos/silpnaprotystės pripažinti neveiksniais; pilnamečiais, kurių veiksnumas apribotas dėl
piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais/narkotinėmis, toksinėmis medžiagomis; veiksniais pilnamečiais
asmenimis, kurie dėl savo fizinės būklės (senatvės, ligos, invalidumo) negali savarankiškai ginti savo
teisių ir vykdyti pareigų. Be to, globa ir rūpyba vadinama globėjų ir rūpintojų veikla, susijusi su
neveiksnių, dalinai veiksnių, ribotai veiksnių ar veiksnių pagalbos reikalingų asmenų priežiūra ir jų teisių
gynimu.
Tiek asmens globa, tiek ir rūpyba apima ir turto globą/rūpybą, tačiau prireikus turtui valdyti ir
tvarkyti gali būti paskirtas turto administratorius pagal IV knygos normas (4.236 - 4.252str.).
Nepilnamečiams iki 14 m. steigiama globa, o sulaukusiems 14 m. - nustatoma rūpyba. Pilnamečiam
asmeniui, kuris teismo pripažintas neveiksniu (2.10 str.) skiriama globa, o kuris pripažintas ribotai
veiksniu (2.11str.) – rūpyba. Pilnamečiui veiksniam asmeniui, bet dėl sveikatos būklės negalinčiam
savarankiškai įgyvendinti savo teisių ir pareigų, nustatoma rūpyba. Globa ir rūpyba tiesiogiai susijusi su
piliečių veiksnumo būkle.
Skirtumai tarp globos ir rūpybos – subjektai, t.y. asmenys, kuriems steigiama globa/rūpyba, tai
sąlygoja ir globėjų/rūpintojų skirtingą teisių pobūdį ir apimtį.
Asmenims, kuriems paskirta globa/rūpyba teises bei interesus gina atitinkamai globėjas / rūpintojas,
kurie laikomi atstovais pagal įstatymą ir gina minėtų asmenų teise ir interesus be specialaus pavedimo. Tai
yra globėjas turi teisę sudaryti atstovaujamojo neveiksnaus asmens vardu ir interesais būtinus sandorius, o
rūpintojas duoda sutikimą ribotai veiksniam asmeniui sudaryti sandorį, kurio šis negali sudaryti
savarankiškai bei padeda įgyvendinti kt. teise ar įvykdyti pareigas bei saugo teise ir teisėtus interesus nuo
trečiųjų asmenų piktnaudžiavimo.

3.242 str. globėjo/rūpintojo paskyrimas. (Veiksnaus fizinio asmens atveju, rūpintojas skiriamas
teismo nutartimi pagal jo prašymą ar globos/rūpybos institucijos pareiškimą, ir tik esant rūpintojo
rašytiniam sutikimui – 3.279str.)
3.243 str. globėjo/rūpintojo pareigų atlikimas.
Galima pabrėžti, kad CK Šeimos teisės nuostatos dėl globos ir rūpybos nustato papildomas
globėjo/rūpintojo veiklos kontrolės formas bei papildomus būdus, kuriais siekiama apsaugoti globojamų
asmenų turtines teises, 3.244 - 3.245str. Didinamas teismo vaidmuo globos ir rūpybos santykiuose, pvz.
skiriant globėją/rūpintoją, kontroliuojant jų veiklą.

Teisiniai globėjo/rūpintojo santykiai pasibaigia atsiradus tam tikriems juridiniams faktams, kurie
savo juridine prigimtimi yra nevienodi ir nevienodai veikia globos ir rūpybos teisinius santykius. Šie
faktai gali būti suskirstyti į dvi grupes: a) juridiniai faktai, kuriems atsiradus globos ir rūpybos teisiniai
santykiai pasibaigia be teismo įsikišimo, pvz. rūpintiniui sulaukus 18m., b) juridiniai faktai, kuriems
atsiradus teisiniai globos ir rūpybos santykiai pasibaigia esant teismo nutarčiai, pvz.globėjas/rūpintojas
113
netinkmai atlieka savo pareigas, pats prašosi atleidžiamas iš globėjo/rūpintojo pareigų.
Reikia skirti globėjo/rūpintojo atleidimą iš pareigų ir nušalinimą. Atleidimas sąlygotas tokių
juridinių faktų, dėl kurių nutraukiami globos ir rūpybos santykiai, jeigu jie atsirado be globėjo/rūpintojo
kaltės, pvz. globotinio įvaikinimas, grąžinimas auklėti tėvams ir pan. Tuo tarpu nušalinimas siejamas su
globėjo/rūpintojo kalte, pvz. kai jis naudojasi savo teisėmis (vykdo globą) savanaudiškais tikslais,
neužtikrina globotinio/rūpintinio interesų apsaugos.
3.247str. reglamentuoja globos ir rūpybos pasibaigimą, t.y. globa ir rūpyba pasibaigia įsiteisėjus
teismo sprendimui pripažinti asmenį veiksniu ar panaikinti jo veiksnumo apribojimą. Nepilnamečiui
sulaukus keturiolikos metų, jo globa pasibaigia, jo globėjas tampa nepilnamečio rūpintoju be papildomo
sprendimo. Rūpyba taip pat pasibaigia nepilnamečiui sulaukus aštuoniolikos metų arba kai jis įgyja
visišką veiksnumą iki aštuoniolikos metų kitais įstatymų nustatytais atvejais.

Kontroliniai klausimai:

1. Kokie yra globos ir rūpybos panašumai ir skirtumai?

2. Kokie kriterijai yra nustatyti CK normomis norint tapti globėju ar rūpintoju?
3. Išvardykite globos ir rūpybos institucijas.
4. Kuo skiriasi globėjo atleidimas nuo nušalinimo jam paskirtųpareigų?
5. Jei neveiksnus asmuo turi nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą su sodyba), kas bus atsakingas už šio turto
priežiūrą?

22 TEMA. Nepilnamečių globa ir rūpyba

Įvadas

Gyvenimo praktika rodo, kad mūsų šalyje gana aktuali socialinė problema yra tėvų globos netekę
vaikai, t.y. nuo 2000 m. vaikų netekuisų savo šeimos globos skaičius tik didėja, pvz.: per 2000 metus tėvų
globos neteko 2597 vaikai, iš jų 897 – iki septynių metų. Tokių vaikų dalis bendrame vaikų skaičiuje
didėja, o viena pagrindinių priežasčių, dėl kurios vaikas netenka tėvų globos, yra nedarni šeima. Ši tema
bus skirta nepilnamečių globos ir rūpybos instituto analizei, t.y. nagrinėsime šios globos ir rūpybos tikslų,
uždavinių bei principų sampratą bei reikšmę, nustatymo tvarką, rūšis ir formas, globojamo vaiko ir
globėjo (rūpintojo) turtinių santykių specifiką.

Nepilnamečių globą ir rūpybą reglamentuojantis CK skyrius didžiąja dalimi atkartoja 1998 03 24d.
priimtą Vaiko globos įstatymą.
Globa (rūpyba) – likusio be tėvų globos vaiko, įstatymų nustatyta tvarka patikėto fiziniam arba
juridiniam asmeniui, priežiūra, auklėjimas ir ugdymas, kitų jam tinkamų dvasiškai ir fiziškai augti sąlygų
sudarymas ir palaikymas, jo asmeninių, turtinių teisių bei teisėtų interesų gynimas ir atstovavimas jiems.

114
 Vaiko laikinoji globa – laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas šeimoje,
šeimynoje ar institucijoje, atstovavimas jo teisėms ir teisėtiems interesams bei jų gynimas mokymo,
gydymo, teisėsaugos ir kitose įstaigose. Laikinosios globos tikslas – grąžinti vaiką į biologinę šeimą.
Laikinoji globa nustatoma savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu.
Nuolatinė globa nustatoma be tėvų globos likusiems vaikams, kurie esamomis sąlygomis negali
grįžti į savo biologinę šeimą, ir jų priežiūra, auklėjimas, atstovavimas teisėms bei teisėtiems interesams ir
jų gynimas pavedamas kitai šeimai, šeimynai ar vaikų globos institucijai.
Nuolatinė globa nustatoma teismo nutartimi.

Globėjas – asmuo, kuriam yra paskirta vaiko laikinoji ar nuolatinė globa.

Globėjo pareigos. Vaiko globėjas (rūpintojas) privalo:

• Užtikrinti vaiko fizinį ir psichinį saugumą.

• Rūpintis vaiko sveikata ir mokymusi.
• Auklėti vaiką.
• Sprendžiant klausimus, susijusius su vaiko interesais, bendradarbiauti su suinteresuotomis
valstybės ir vietos savivaldos institucijomis.
• Netrukdyti vaikui bendrauti su tėvais, jei tai nekenkia vaiko interesams.
• Palaikyti ryšius su vaiko tėvais, informuoti vaiko tėvus ar artimuosius giminaičius, jeigu jie to
pageidauja, apie vaiko vystymąsi, sveikatą, mokymąsi ir kitais svarbiais klausimais.
• Rūpintis vaiko laisvalaikiu, atsižvelgiant į jo amžių, sveikatą, išsivystymą bei polinkius.
• Rengti vaiką savarankiškam gyvenimui ir darbui šeimoje, pilietinėje visuomenėje ir valstybėje.

Kas gali tapti globėjais:

Vaiko globėju gali tapti asmuo, sulaukęs 21 metų. Jeigu vaiką globoti pageidauja artimas
giminaitis, jis globėju gali tapti sulaukęs 18 metų. Asmuo, norintis tapti globėju, turi būti įvertintas ir
patvirtintas tinkamu globoti vaiką. Asmenų, norinčių tapti vaikų globėjais, atranką ir mokymus
organizuoja rajono (miesto) vaiko teisių apsaugos tarnyba ar jos socialiniai partneriai.

Asmenys, kurie negali būti skiriami globėjais:

• Asmuo, neturintis 21 metų, išskyrus atvejus, kai globoti pageidauja vaiko artimas giminaitis.
• Asmuo, kuris pripažintas neveiksniu dėl psichikos ligos, silpnaprotystės arba ribotai veiksniu dėl
piktnaudžiavimo narkotinėmis, toksinėmis medžiagomis, alkoholiu.
• Asmuo, kuris buvo atskirtas nuo savo vaiko.
• Asmuo, anksčiau buvęs globėju, ir nušalintas nuo globėjo pareigų.
• Asmuo, teistas už tyčinius nusikaltimus.
• Asmuo, sulaukęs 65 metų arba vyresnis, negali būti jaunesnio kaip 10 metų vaiko globėju.

Jei norima tapti globėjais, reikia:

- Kreiptis į savo gyvenamosios vietos vaiko teisių apsaugos tarnybą ar į jos socialinius partnerius.
- Iš vaiko teisių apsaugos tarnybos ar jos socialinių partnerių Jūs gausite pirminę informaciją apie
vaikų globą ir atrankos procesą.
- Vaiko teisių apsaugos tarnyba ar jos socialiniai partneriai surinks informaciją apie Jūsų teistumą ir
prašys Jūsų pristatyti reikiamus dokumentus dėl tinkamumo tapti globėjais.

Vaiko teisių apsaugos tarnybai arba jos socialiniam partneriui pateikiami šie dokumentai:

- Prašymas, kuriame nurodoma pageidaujamų globoti ir auklėti vaikų skaičius, jų amžius ir lytis.
- Sveikatos pažymėjimas.
- Kartu gyvenančių vyresnių kaip 16 metų asmenų rašytinis sutikimas.
- Gyvenimo aprašymas (vardas, pavardė, gimimo data ir vieta, gyvenamoji vieta, adresas, šeimyninė
padėtis, išsilavinimas, darbo patirtis).
- Pažyma apie šeimos sudėtį.
115
- Santuokos liudijimo kopija, jeigu asmuo susituokęs.
- Santuokos nutraukimo arba ištuokos liudijimo kopija, jeigu asmuo išsituokęs.
- Teismo sprendimo dėl santuokos pripažinimo negaliojančia kopija, jeigu teismas santuoką pripažino
negaliojančia.
- Teismo sprendimo dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium kopija, jeigu yra teismo sprendimas dėl
sutuoktinių gyvenimo skyrium.
- Sutuoktinio mirties liudijimo kopija, jeigu asmuo yra našlys (našlė).
- Kartu su juo gyvenančių kitų asmenų sąrašas.
- Dokumentai apie asmens, norinčio tapti vaiko globėju (rūpintoju), ir kitų jo šeimos narių gaunamas
pajamas.
- Dokumentai apie asmens, norinčio tapti vaiko globėju (rūpintoju), ir jo šeimos gyvenamąsias patalpas.
- Dokumentai, įrodantys artimo giminaičio, norinčio tapti vaiko globėju (rūpintoju), giminystę su vaiku.

Vaiko teisių apsaugos tarnyba arba jos socialinis partneris per 30 kalendorinių dienų:

1) Išnagrinėja asmens pateiktus dokumentus ir įvertina, ar jie atitinka keliamus reikalavimus.

2) Ištiria asmens, norinčio tapti vaiko globėju (rūpintoju) buities ir gyvenimo sąlygas ir surašo
buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą (kiekvienam asmeniui, išskyrus vaiko artimuosius
giminaičius, turi tekti ne mažiau kaip 14 kv. metrų bendro naudingo ploto, o kai norima globoti (rūpintis)
skirtingų lyčių vaikus, nustatant jiems nuolatinę globą (rūpybą), turi būti sudarytos sąlygos gyventi
atskiruose kambariuose).
3) Priima pirminės atrankos sprendimą dėl asmens tinkamumo būti globėju.

Jei sprendimas teigiamas, per 6 mėn. organizuojamas (išskyrus artimus giminaičius) pasirengimas
globoti ir parengiama išvada apie vaiko būsimo globėjo pasirengimą globoti (globėjo kompetencijos
įvertinimas).
Asmuo, patvirtintas tinkamu globoti vaiką, yra supažindinamas su galimais globoti vaikais.
Vaikui, globojamam šeimoje, jo globos laikotarpiu skiriama 4 MGL dydžio išmoka per mėnesį.
Vaiko palikimas sukelia jam nerimą, išsiskyrimą, baimę, pyktį, nepasitikėjimą savimi ir kitais
žmonėmis, todėl prieš žengdami šį atsakingą žingsnį, turime būti tikri, kad mes galime padėti vaikui
statyti tvirtus gyvenimo pamatus ir kurti aplinką, kurioje jis jaustųsi saugiai ir galėtų, padedamas mūsų,
suaugęs savarankiškai pradėti kurti savo gyvenimą.
Globa trunka iki vaiko pilnametystės, santuokos, emancipacijos, jei vaikas nėra grąžinimas į
biologinę šeimą, įvaikintas.

Globėjas gali būti atleistas nuo pareigų:

Jeigu jis negali tinkamai atlikti pareigų dėl savo ar artimųjų giminaičių ligos, savo turtinės padėties
pablogėjimo ar dėl kitų svarbių priežasčių.

Globėjas gali būti nušalintas nuo pareigų:

Jei jis netinkamai atlieka pareigas, neužtikrina vaiko teisių ir interesų apsaugos, naudojasi savo
teisėmis savanaudiškais tikslais.

Paminėtina : Savanoriška globa Lietuvoje egzistuoja jau ne vieneri metai. Vaikų globos
institucijose augantys vaikai praleidžia savaitgalius, švenčių ir atostogų dienas gerų žmonių namuose.
Savanoriška globa – tai pastovūs trumpalaikiai susitikimai su vaikų globos institucijoje augančiu
vaiku.

Kontroliniai klausimai:

1. Kada nepilnamečiui asmeniui yra skiriama globa, o kada – rūpyba?

2. Kokios yra vaiko globos rūšys?
3. Kokios yra vaiko globos formos?
4. Kas skiria vaiko globėją (rūpintoją), jei nustatoma laikinoji globa (rūpyba)?
116
5. Kas skiria vaiko globėją (rūpintoją), jei nustatoma nuolatinė globa (rūpyba)?
6. Koks yra laikinosios globos tikslas?
7. Ar globojamas vaikas įgyja tam tikrų turtinių teisių į savo globėjo turtą?

23 TEMA. Pilnamečių globa ir rūpyba

Įvadas

Ši tema skirta globos ir rūpybos pilnamečiams asmenims nustatymo pagrindų, tvarkos

nagrinėjimui, globotinio (rūpintinio) turto administravimo aptarimui, veiksnaus asmens rūpybos
sampratos, reikšmės ir rūpintojo skyrimo tvarkos analizei. Nagrinėjant šią temą, tikslinga pasitelkti 21
temos mokamąją medžiagą.

Pilnamečių globos ir rūpybos reglamentacijai skirta CK 3.277 - 3.279 str. Globa teismo
sprendimu skiriama pilnamečiam asmeniui, kuris teismo pripažintas neveiksniu. Rūpyba skiriama
pilnamečiam asmeniui, kuris teismo sprendimu pripažintas ribotai veiksniu, t.y. tokio asmens veiksnumas
teismo tvarka gali būti apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis ar toksinėmis
medžiagomis (CK 2.11 str.). Globos ir rūpybos institucijos privalo kontroliuoti, ar globėjas (rūpintojas)
tinkamai atlieka savo pareigas. Globėjo (rūpintojo) pareigas, susijusias su globotinio (rūpintinio) turto
administravimu, nustato šio kodekso ketvirtosios knygos normos, reglamentuojančios turto
administravimą.
Veiksnaus fizinio asmens, kuris dėl savo sveikatos būklės negali savarankiškai įgyvendinti savo
teisių ar atlikti pareigų, prašymu jam gali būti nustatyta rūpyba. Šios nuostatos tikslas užtikrinti nors ir
veiksnaus, tačiau nesugebančio savarankiškai įgyvendinti savo teisių pilnamečio asmens interesus.
Veiksnaus asmens rūpintojas skiriamas teismo nutartimi pagal veiksnaus asmens prašymą arba globos
(rūpybos) institucijos pareiškimą, kuriame turi būti nurodyti motyvai, kodėl reikalinga rūpyba. Rūpintojas
gali būti paskirtas tik tuo atveju, kai yra rašytinis jo sutikimas. Skiriant asmenį rūpintoju būtina atsižvelgti
į jo moralines ir kitas savybes, galimybę įgyvendinti rūpintojo funkcijas, santykius su asmeniu, kuriam
steigiama rūpyba, būsimojo rūpintojo pageidavimą ir kitas reikšmingas aplinkybes. Veiksnus asmuo ir
rūpintojas sudaro pavedimo arba turto perdavimo valdyti patikėjimo teise sutartį, kurioje nustatomos
rūpintojo teisės ir pareigos, susijusios su veiksnaus asmens turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo.
Rūpyba panaikinama teismo nutartimi pagal veiksnaus asmens pareiškimą.

Kontroliniai klausimai:

1. Kaip suprantate normos formuluotę „...kuris dėl savo sveikatos būklės negali savarankiškai įgyvendinti
savo teisių ar atlikti pareigų“?
2. Kokios institucijos yra kompetentingos skirti pilnamečių asmenų globą ir rūpybą?
3. Kokių sutarčių pagrindu rūpintojas įgyja teises, susijusias su veiksnaus asmens turto valdymu,
naudojimu ar disponavimu juo?

VII DALIES Praktinės užduotys (21-23 TEMOS)

Savitikros užduotys

VII DALIES (21-23 TEMOS) Savitikros užduotys

Rūpyba nustatoma vaikams:
sulaukusiems 10 metų;
sulaukusiems 14 metų;
emancipuotiems;
sudariusiems santuoką nesulaukus pilnametystės.

Vaiko globos rūšys yra:

117
 laikinoji ir nuolatinė;
terminuota ir pastovioji;
šeimoje ir vaikų globos institucijose;
neterminuota

Globėju ir rūpintoju gali būti skiriamas:

veiksnus asmuo ir tik esant jo rašytiniam sutikimui;
tik fizinis asmuo, kurį skiria teismas;
veiksnus asmuo, kurį nurodo (pasirenka) ribotai veiknus asmuo;
tik atitinkama gydymo, auklėjimo ar globos (rūpybos) institucija.

Vaiko laikinosios globos tikslas:

grąžinti vaiką į šeimą;
nubausti tėvus, kurie nesirūpina vaiku;
iniciavimas įvaikinimo procedūros;
vaiko, kuris yra linkęs (padaręs) nusikalstamas veikas, reabilitacija.

Vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma:

teismo sprendimu;
vaiko prašymu;
savivaldybės valdybos (mero) sprendimu (potvarkiu);
tėvų, kuriems neterminuotai apribota tėvų valdžia, prašymu.

1. Emancipuotas nepilnametis (17 m.) nori tapti savo brolio (12 m.) globėju. Ar gali jis būti skiriamas
globėju? Atsakymą argumentuokite.

2. Petras yra savo sesers Adelės globėjas. Jis nori parduoti Adelei priklausantį žemės sklypą, nes Adelės
priežiūrai trūksta pinigų, be to, jam atsibodo be jokio atlygio ja rūpintis, todėl jis nori, kad 30 proc. gautų
pajamų pardavus šį turtą būtų priskirta jam už teikiamą priežiūrą. Ar turi teisę Petras parduoti Adelei
priklausantį turtą ir gauti atlygį už priežiūrą? Atsakymą pagrįskite.

3. Ritai (16 m.) yra paskirta laikinoji rūpyba (mama atlieka laisvės atėmimo bausmę), o jos rūpintoja
paskirta senelė. Būdama nepilnametė Rita sudarė santuoką su Tadu (30 m.). Senelė ir toliau nori rūpintis
vaikaite, nes teigia, kad ji dar nepilnametė. Ar tenkintinas senelės prašymas? Atsakymą argumentuokite.

4. Janinai (78 m.) dėl progresuojančios galūnių ligos reikalinga priežiūra. Ji yra netekėjusi, artimų
giminaičių neturi. Ji bendrauja su kaimyne Joana, kuri yra 5 metais už ją jaunesnė. Janina, atsižvelgiant į
palaipsniui progresuojančią ligą, nori, kad Joana būtų paskirta jos rūpintoja. Tačiau Joana sutinka
prižiūrėti pagal savo galimybes Janiną, bet nenori, kad tai būtų teisiškai įforminta. Joanos teigimu, ji jau
yra Janinos rūpintoja, nes ją slaugo ir prižiūri beveik 8 metai. Ar gali Joana būti pripažįstama rūpintoja
pagal CK nuostatas ir, ar gali ji būti paskirta rūpintoja tik pagal Janinos prašymą? Atsakymus
argumentuokite.

Literatūra:
118
Pagrindinė:

1) Lietuvos Respublikos Konstitucija

2) Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas// Valstybės žinios. 2000. Nr.74-2262
3) Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas// Valstybės žinios. 2002. Nr.36-1340
4) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Trečioji knyga. Šeimos teisė. Vilnius, 2002
5) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys: Nr. 3K-3-683/2000; Nr.3K-3-1321/2003; Nr. 3K-3-
965/2003; Nr. 3-3K-104/2004; 2005 06 06 Nr. 3K-3-198/2005.
6) Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas.// Valstybės žinios.1996. Nr. 33-807(aktuali redakcija nuo
2002 09 24)
7) JTO Vaiko teisių konvencija.// Valstybės žinios. 1995. Nr.60-1501
8) 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų
9) 1996 m. Hagos konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir
bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje
10) 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB)Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo
sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą
(EB) Nr.1347/2000
11) LRV nutarimas 2002 12 17 Nr.1983 „Dėl Bendrųjų vaiko teisių apsaugos tarnybų nuostatų
patvirtinimo“// Valstybės žinios. 2002, Nr.120-5415
12) Dėl savivaldybių bendruomenių vaiko teisių apsaugos tarybų pavyzdinių nuostatų patvirtinimo//
Valstybės žinios. 2003, Nr.4-135
13) LRV nutarimas 2002 03 27 Nr.405 „Dėl Vaiko globos organizavimo nuostatų patvirtinimo“//
Valstybės žinios. 2002, Nr.35-1275

Papildoma:

14)1961 m. Hagos konvencija dėl valdžios institucijų įgaliojimų ir taikytinos teisės nepilnamečių
apsaugos srityje
15) Dėl ligų, kuriomis sergantis asmuo negali būti skiriamas vaiko globėju (rūpintoju), sąrašo
patvirtinimo Sveikatos apsaugos ministro 2001 m. liepos 17 d. įsakymas Nr. 386. Įsigaliojo nuo 2001-07-
26/Valstybės žinios, 2001-07-25, Nr. 64-2373.
16) LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas 2002 04 18 Nr.56 „Dėl Vaiko laikinosios
globos(rūpybos) nuostatų patvirtinimo“
17) Dėl bendrųjų valstybės ir savivaldybių vaikų globos namų nuostatų patvirtinimo Socialinės apsaugos
ir darbo ministro 2005 m. kovo 3 d. įsakymas Nr. A1-68. Įsigaliojo nuo 2005-03-11. Nuostatų 33 punktas
įsigaliojo nuo 2006-01-01. Valstybės žinios, 2005-03-10, Nr. 33-1079.
18) Socialinių paslaugų įstatymas// Valstybės žinios, 2006 02 11, Nr. 17-589
19) Dėl Senelių globos namų bendrųjų nuostatų ir Nevalstybinių vaikų globos namų bendrųjų nuostatų
patvirtinimo//Valstybės žinios, 1995 03 22, Nr. 25-567
20) Valstybinių pašalpų, auginančioms vaikus, įstatymas.//Valstybės žinios,2004, Nr. 88-3208
21) Išmokų vaikams įstatymas. Nauja įstatymo redakcija nuo 2006 m. birželio 1 d.
22) G.Sagatys Vaiko teisė į šeimos ryšius. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos įgyvendinimas Lietuvoje. Vilnius: TĮC, 2006

VIII DALIS. CIVILINĖS BŪKLĖS AKTŲ REGISTRAVIMAS

24 TEMA. Civilinės būklės ir civilinės būklės akto samprata

25 TEMA. Gimimo registravimas
26 TEMA. Tėvystės pripažinimo ir tėvystės nustatymo registravimas
27 TEMA. Įvaikinimo registravimas
28 TEMA. Santuokos registravimas
29 TEMA. Santuokos nutraukimo registravimas
30 TEMA. Vardo, pavardės, tautybės pakeitimo registravimas
31 TEMA. Mirties registravimas
32 TEMA. Civilinės būklės aktų atkūrimas, papildymas ir ištaisymas
33 TEMA. Civilinės būklės aktų įrašų ir jų keitimo dokumentų saugojimas
119
VIII DALIES Praktinės užduotys (24-33 TEMOS)

24 TEMA. Civilinės būklės ir civilinės būklės akto samprata

Įvadas

Ši tema yra preliudija vėliau nagrinėjant atskirų civilinės būklės aktų registravimo ypatumus,
todėl joje aptarsime civilinės būklės sampratą, civilinės būklės aktus registruojančias įstaigas bei jų
kompetenciją, civilinės būklės aktų registravimo taisykles, civilinės būklės aktų įrašų įrašymo tvarką, o
taip pat šių įrašų nuginčijimą ir anuliavimą.

Civilinė būklė – tai asmens kaip teisės subjekto teisinis statusas.

2.18 str. išvardyti svarbiausi žmogaus gyvenimo įvykiai ir veiksmai, lemiantys asmens civilinį
teisinį statusą, todėl juos priimta vadinti civilinės būklės aktais. Šioje normoje pateiktas privalomai
registruojamų cba sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiant.
Šie juridiniai faktai sukuria, pakeičia ar nutraukia civilinius teisinius santykius, pvz. gimus
vaikui, jo tėvams atsiranda asmeninių ir turtinių teisių ir pareigų vaiko atžvilgiu, tarkim pareiga auklėti ir
išlaikyti vaiką; mirus asmeniui, atsiranda paveldėjimo santykiai ir pan. Todėl siekiant apsaugoti tiek
viešąjį, tiek privatų interesą įstatyme nustatyta privaloma šių juridinių faktų registracija.
LRK 38str.4d. nurodyta, kad valstybė registruoja santuoką, gimimą, mirtį. Taigi civilinės būklės
aktų registracija yra valstybės prerogatyva ir niekas kitas šios funkcijos neturi teisės vykdyti. Registracijos
tikslas – patvirtinti, kad šie juridiniai faktai 1) įvyko ir 2) kada įvyko. CBA registracijos įrašai – visų
pirma įrodymas. CBA registracijos reikšmė- užregistruoto fakto oficialus įrodymas; įstatymas nustato
civilinės būklės aktų registracijos įrašų tikrumo prezumpciją – įrašai laikomi tikrais, t.y. juose nurodyti
cba laikomi įvykusiais, iki bus nuginčyti (anuliuoti ar pakeisti) teismo tvarka (CK 3.286 str.).
Dažniausiai civilinės būklės aktų registracija turi tik įrodomąją reikšmę, t.y. tik patvirtina, kad
tam tikras juridinis faktas įvyko, tačiau teisinių padarinių sukelia ne registracija, o pats civilinės būklės
aktas, pvz., CK 2.2 str.1d., asmuo įgyja teisnumą gimdamas, o ne tada, kai registruojamas jo gimimas, ir
teisnumas išnyksta asmeniui mirus, o ne kai registruojama jo mirtis. Todėl net neįregistravus vaiko
gimimo pripažįstama, kad jis įgijo civilinį teisnumą. Išimtis – santuoka ir partnerystė – šie civilinės būklės
aktai sukelia teisinių padarinių tik įregistruoti, t.y. registracija šiuo atveju turi ne tik įrodomąją reikšmę,
bet ir teises sukuriančią reikšmę (CK 3.7 str.1d., 3.229 str).
2.19 str. Daugumą civilinės būklės aktų registruoja civilinės metrikacijos įstaigos (3.280 str.):
Miestų ir rajonų civilinės metrikacijos įstaigos registruoja gimimą, tėvystės pripažinimą, tėvystės
nustatymą, santuokos sudarymą, santuokos nutraukimą, įvaikinimą, vardo, pavardės, tautybės pakeitimą ir
mirtį. Miestų, kuriuose nėra civilinės metrikacijos įstaigų, seniūnijų (išskyrus savivaldybių centrų
seniūnijas) seniūnai turi teisę registruoti mirtį. Lietuvos Respublikos konsulinės įstaigos turi teisę
registruoti Lietuvos Respublikos piliečių gimimą, santuoką ir mirtį. Civilinės būklės aktai registruojami,
atkuriami, keičiami, papildomi ir ištaisomi, laikantis Civilinės metrikacijos taisyklių, kurias tvirtina
teisingumo ministras. Civilinės būklės aktų įrašai įrašomi lietuvių kalba. Vardas, pavardė ir vietovardžiai
rašomi pagal lietuvių kalbos taisykles. Kiekvienas įrašomas civilinės būklės akto įrašas turi būti
perskaitomas pareiškėjams, jų ir aktą surašančio pareigūno pasirašomas ir patvirtinamas civilinės būklės
aktus registruojančios įstaigos antspaudu. Jeigu asmuo nesupranta lietuvių kalbos, jis turi pasikviesti
diplomuotą vertėją, už kurio paslaugas sumoka pats. Asmeniui negalint dėl ligos ar kitų priežasčių
pasirašyti, už jį pasirašo kitas asmuo, dalyvaujant civilinės metrikacijos įstaigos darbuotojui, įrašančiam
įrašą. Jeigu registruojantis civilinės būklės aktą kurčiasis, nebylys arba kurčnebylis yra raštingas, tai pats
perskaito akto įrašą ir jį pasirašo, o jeigu neraštingas – turi dalyvauti asmuo, sugebantis paaiškinti ir
patvirtinti savo parašu, kad įrašo turinys atitinka kurčiojo, nebylio ar kurčnebylio valią. Įrašant civilinės
būklės akto įrašą aklajam, civilinės metrikacijos įstaigos tarnautojas perskaito įrašo turinį ir apie tai
atitinkamai pažymi. Jeigu aklasis raštingas, jis pats įraše pasirašo, o jeigu neraštingas, jo pavedimu už jį
pasirašo kitas asmuo.[1] Draudžiama įrašyti civilinės būklės aktų įrašus sau, savo sutuoktiniui, tėvams,
vaikams, broliams ir seserims.(CK 3.283 str.) Įrašant civilinės būklės aktų įrašus, turi būti pateikiami
dokumentai, patvirtinantys pareiškėjų asmens tapatybę ir aktus, registruotinus civilinės metrikacijos
įstaigose. Apie gimimo, santuokos sudarymo, santuokos nutraukimo, pavardės, vardo, tautybės pakeitimo
ir mirties įrašų įrašymą pareiškėjams išduodami atitinkami liudijimai. Civilinės būklės aktų įrašai gali būti
nuginčyti tik teismo tvarka. Atkurtieji civilinės būklės aktų įrašai, kai surandami pirminiai įrašai,

120
anuliuojami civilinės metrikacijos įstaigos vadovo sprendimu. Civilinės metrikacijos įstaigose
registruojant civilinės būklės aktus, taip pat ištaisant ir keičiant aktų įrašus, valstybės rinkliava imama
įstatymų nustatyta tvarka. Už užsienio valstybėse įregistruotų civilinės būklės aktų įtraukimą į apskaitą bei
pakartotinų liudijimų išdavimą per konsulines įstaigas imamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės
nustatyto dydžio konsulinis mokestis Lietuvos Respublikos konsulinio mokesčio įstatymo nustatyta tvarka
(CMT 21 punktas).

Kontroliniai klausimai:

1. Kaip suprantate sąvokas „civilinė būklė“ ir „civilinės būklės aktas“?

2. Ar registruojama kaip civilinės būklės aktas pilnametystė ?
3. Kokios įstaigos yra kompetentingos registruoti civilinės būklės aktus?
4. Kokia tvarka gali būti nuginčyti civilinės būklės aktų įrašai?
5. Dėl kokių civilinės būklės aktų įrašų išduodami atitinkami liudijimai?

___________________________________________________________________________

[1]Civilinės metrikacijos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 05 19

įsakymu Nr.1R-160// Valstybės žinios. 2006. Nr.65-2415, 12-15 punktai
121
25 TEMA. Gimimo registravimas

Įvadas

Ši tema skirta gimimo registravimo tvarkos nagrinėjimui: dokumentai, kuriais remiantis

registruojamas gimimas, terminai, gimimo įrašo duomenys, vaiko, kurio tėvai nežinomi, gimimo
registravimo tvarkos specifika, gimimo liudijimas.

Civilinio kodekso 3.289 – 3.292 str. skirti gimimo registravimui. Gimimas registruojamas
vaiko gimimo vietos arba tėvų ar vieno iš jų gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigoje. Vaiko
tėvų pageidavimu civilinės metrikacijos įstaiga sukuria iškilmingą gimimo registravimo aplinką. Apie
gimimą žodžiu arba raštu pareiškia tėvai ar vienas iš jų, o jeigu tėvai serga, yra mirę ar dėl kitų priežasčių
negali to atlikti, pareiškia giminaičiai, kaimynai, medicinos įstaigos, kurioje motina pagimdė vaiką,
administracija, taip pat valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija. Rasto vaiko gimimas įregistruojamas jį
radusio asmens arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos pareiškimu.
Apie vaiko gimimą turi būti pareikšta ir vaiko gimimas turi būti įregistruotas per tris mėnesius
nuo jo gimimo dienos, o jeigu vaikas gimė negyvas, – per tris paras nuo gimimo laiko. Pareiškimas dėl
rasto vaiko gimimo įregistravimo turi būti paduotas per tris paras nuo vaiko radimo laiko. Gimimo įraše
vaiko vardas, pavardė ir tautybė, taip pat duomenys apie jo tėvus įrašomi laikantis CK 3.139, 3.140, 3.166
ir 3.167 straipsniuose nustatytų taisyklių. Jeigu vaiko tėvystė nenustatyta, duomenys apie tėvą neįrašomi.
Vaiko, kurio tėvai nežinomi, vardas ir pavardė įrašomi valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos
nurodymu. Vaiko tautybė šiuo atveju neįrašoma.

Registruojant gimimą, turi būti pateikiami šie dokumentai:

1. sveikatos priežiūros įstaigos arba gydytojų konsultacinės komisijos išduotas pažymėjimas,
kuriuo patvirtintas vaiko gimimo faktas ir laikas. Jeigu vaikas gimė negyvas arba mirė per pirmąsias šešias
gyvenimo dienas, – medicininis perinatalinės mirties liudijimas. Jeigu vaikas gimė laive – laivo kapitono
surašytas ir antspaudu patvirtintas laisvos formos aktas, kuriame nurodoma vaiko gimimo laikas ir lytis,
motinos vardas, pavardė, asmens kodas ar gimimo data; esant galimybei, nurodomi duomenys ir apie
vaiko motinos sutuoktinį;
2. kartu pateikiami abiejų tėvų asmens tapatybės dokumentai ir santuokos liudijimas ar
motinos asmens tapatybės dokumentas (kai motina nėra susituokusi su vaiko tėvu). Užsienio valstybės
pilietis pateikia asmens tapatybės dokumentą, o asmuo be pilietybės – leidimą gyventi Lietuvos
Respublikoje arba leidimą gyventi užsienio valstybėje.
Kai negalima pateikti antrojo iš tėvų asmens tapatybės dokumento dėl to, kad jis yra išvykęs,
duomenys apie jį įrašomi remiantis Gyventojų registro centrinės duomenų bazės duomenimis arba vaiko
tėvų santuokos liudijimu.
Registruojant rasto vaiko gimimą, pateikiamas rašytinis vaiko teisių apsaugos institucijos
pareiškimas, policijos įstaigos protokolas apie vaiko radimo aplinkybes, vietą ir laiką bei gydytojų
konsultacinės komisijos išduotas pažymėjimas apie vaiko gimimą.
Kai vaiko tėvai nesusituokę, pateikiamas motinos asmens tapatybės dokumentas ir nustatytąja
tvarka patvirtintas vaiko tėvo pareiškimas dėl tėvystės pripažinimo bei vaiko tėvo asmens tapatybės
dokumentas.
Vaiko gimimas registruojamas įrašant gimimo įrašą ir išduodant gimimo liudijimą. Duomenys
į gimimo įrašą įrašomi tokia tvarka, pavyzdžiui, jei vaiko tėvai susituokę ir jų pavardės bei tautybė
vienodos, vaikui suteikiama tėvų pavardė, atsižvelgiant į jo lytį, ir tautybė. Vardas (du vardai) suteikiamas
tėvų susitarimu. Tėvams nesusitarus dėl vaiko vardo arba pavardės (kai tėvų pavardės skirtingos), vaiko
gimimo registravimas atidedamas tol, kol tėvai nepateiks teismo nutarties suteikti vaikui vardą (pavardę).
Tėvams nesusitarus dėl vaiko tautybės, gimimo įrašo skiltyje „Vaiko tautybė“ įrašomas žodis
„nenurodyta“. Duomenys apie tėvus įrašomi remiantis jų asmens tapatybės dokumentais, civilinės būklės
aktų įrašais ir liudijimais, taip pat Gyventojų registro centrinės duomenų bazės duomenimis. Jei
pareiškimas įregistruoti gimimą gautas praleidus įstatymo nustatytą gimimo registravimo terminą,
gimimas registruojamas bendra tvarka. Jei gimęs vaikas mirė pirmąją gyvenimo savaitę ir jo gimimas
nebuvo įregistruotas, įrašomi gimimo ir mirties įrašai, tačiau išduodamas tik mirties liudijimas ir
pažymėjimai gimimo bei mirties pašalpoms gauti. Registruojant dvynių ir daugiau pagimdytų vaikų
gimimą, kiekvienam iš jų įrašomas gimimo įrašas ir išduodamas gimimo liudijimas.
122
 Vaiko, kurio vienas iš tėvų yra užsienio valstybės pilietis, o kitas – Lietuvos Respublikoje
nuolat gyvenantis asmuo be pilietybės, gimimas registruojamas bendra tvarka. Vaiko gimimo įrašo
nuorašas siunčiamas asmens be pilietybės deklaruotos gyvenamosios vietos policijos įstaigai.
Vaiko, kurio tėvai yra užsienio valstybės (valstybių) piliečiai, gimimas registruojamas bendra
tvarka. Vaiko gimimo įrašo nuorašas siunčiamas šių piliečių deklaruotos gyvenamosios vietos Lietuvos
Respublikoje policijos įstaigai.
Įregistravus vaiko gimimą ir išdavus gimimo liudijimą, vaiko tėvams, turintiems teisę į
pašalpą, išduodamas pažymėjimas gimdymo pašalpai gauti.

Kontroliniai klausimai:

1. Per kiek laiko turi būti įregistruotas vaiko gimimas?

2. Koks dokumentas išduodamas įregistravus vaiko gimimą?
3. Kokie dokumentai turi būti pateikti registruojant vaiko gimimą, kai vyras savanoriškai pripažįsta esąs
vaiko tėvu?
4. Ar išduodamas gimimo liudijimas, jei gimęs vaikas mirė pirmąją gyvenimo savaitę, o gimimas nebuvo
įregistruotas?
5. Ar yra numatyta atsakomybė tėvams, jei jie praleido terminą vaiko gimimui įregistruoti ir kokia tvarka
tuomet vaikas registruojamas?

26 TEMA. Tėvystės pripažinimo ir tėvystės nustatymo registravimas

Įvadas

Šioje temoje nagrinėsime tėvystės pripažinimo registravimo tvarką: pateiktinus dokumentus

tokiam registravimui atlikti, tėvystės nustatymo registravimo tvarką, duomenų apie tėvą įrašymą.

Pagal CK 3.293 str. tėvystės pripažinimas registruojamas vaiko motinos gyvenamosios vietos
civilinės metrikacijos įstaigoje remiantis motinos ir tėvo prašymais dėl tėvystės pripažinimo. Jeigu tėvystė
pripažįstama po to, kai vaiko gimimas buvo įregistruotas, tėvystės pripažinimas registruojamas vaiko
gimimą įregistravusioje civilinės metrikacijos įstaigoje. Jei Lietuvos Respublikoje ar užsienio valstybėje
gimusio vaiko tėvas yra Lietuvos Respublikos gyventojas, o vaiko motina yra užsienio valstybės
gyventoja, tėvystės pripažinimas registruojamas vaiko tėvo deklaruotos gyvenamosios vietos civilinės
metrikacijos įstaigoje.
Jei tėvystė yra nustatoma teismine tvarka (CK 3.140 str. 5d. ir 3.144 str.), tai tėvystės
pripažinimas registruojamas pateikus teismo patvirtintą prašymą dėl tėvystės pripažinimo. Civilinės
metrikacijos įstaiga, remdamasi prašymu dėl tėvystės pripažinimo arba teismo sprendimu nustatyti
tėvystę, įrašo į vaiko gimimo įrašą duomenis apie tėvą ir išduoda naują gimimo liudijimą. Jei teismo
sprendimu nuginčyta tėvystė, įrašomas civilinės būklės akto įrašo pakeitimo, papildymo įrašas, kuriuo iš
vaiko gimimo įrašo išbraukiami duomenys apie tėvą, ir išduodamas naujas vaiko gimimo liudijimas. Jei
paduodamas notaro patvirtintas bendras pareiškimas pripažinti tėvystę, kol gims vaikas, turi būti
pateikiama medicinos įstaigos išduota pažyma apie moters nėštumą. Registruoti tėvystės pripažinimą
remiantis civilinės metrikacijos taisyklių nustatyta tvarka negyvam gimusiam ar mirusiam vaikui
neleidžiama.

Kontroliniai klausimai:

1. Kokie dokumentai turi būti pateikti civilinės metrikacijos skyriui, jei norima įregistruoti dar negimusio
vaiko tėvystės pripažinimą?
2. Kur būtų registruojamas tėvystės pripažinimas, jei vaiko motina gyvena Prancūzijoje, vaikas gimė
Prancūzijoje, o vaiko tėvas yra Lietuvos Respublikos pilietis?
3. Kokioje įstaigoje turi būti registruojamas tėvystės pripažinimas, jei vaiko gimimas jau įregistruotas?

123
27 TEMA. Įvaikinimo registravimas

Įvadas

Ši tema skirta įvaikinimo registravimui aptarti: įvaikinimo registravimo vietai, duomenų įrašymo
įvaikio gimimo įraše tvarkai.

Pagal CK 3.296 str. įvaikinimas registruojamas civilinės metrikacijos įstaigoje, įregistravusioje

vaiko gimimą, remiantis teismo sprendimu įvaikinti. Jeigu teismo sprendimu įvaikiui suteiktas kitas
vardas ar įtėvių pavardė, šie duomenys jo gimimo įraše atitinkamai pakeičiami. Įvaikio gimimo įraše jo
tėvų duomenys pakeičiami duomenimis apie įtėvius. Jeigu vaiką įvaikino vienas vyras arba viena moteris,
antrojo iš vaiko tėvų duomenys išbraukiami ir nauji duomenys neįrašomi. Pakeitus įvaikio gimimo įraše
duomenis, išduodamas naujas jo gimimo liudijimas. Jeigu Lietuvos Respublikos piliečio vaikas įvaikintas
užsienio valstybės teismo sprendimu, civilinės metrikacijos įstaigai, registruojančiai įvaikinimą, turi būti
pateiktas Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo ir
leidimo vykdyti. Registruojant įvaikinimą, įtėviai (įtėvis, įmotė) arba jų atstovas civilinės metrikacijos
įstaigai privalo pateikti vaiko gimimo liudijimą ir teismo sprendimą įvaikinti bei savo asmens tapatybės
dokumentus (dokumentą). Kai įregistruoti įvaikinimą prašo įtėvių įgaliotas asmuo, be išvardytų
dokumentų, jis privalo pateikti nustatytąja tvarka patvirtintą įgaliojimą.
Draudžiama be įtėvių sutikimo, o jiems mirus – be vaiko teisių apsaugos institucijos leidimo,
išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, pranešti civilinės metrikacijos įstaigoje esančius duomenis, iš kurių
būtų galima nustatyti, kad įtėviai nėra įvaikio tėvai. Įvaikis duomenis apie savo įvaikinimą turi teisę gauti
sulaukęs pilnametystės.

Kontroliniai klausimai:

1. Kur turi būti registruojamas įvaikinimas?

2. Ar išduodamas naujas gimimo liudijimas pakeitus duomenis įvaikio gimimo įraše?
3. Kokie dokumentai turi būti pateikti registruojant įvaikinimą?

28 TEMA. Santuokos registravimas

Šioje temoje aptarsime: santuokos registravimo vietą, prašymo registruoti santuoką turinį ir
formą, būtinus pateikti dokumentus, prašymo registruoti santuoką viešo skelbimo ypatumus, santuokos
registravimo tvarką bei bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka, sudarytų santuokų apskaitą. Šios temos
analizei tikslinga remtis 4 temos (santuokos sudarymas) mokomąja medžiaga.

Santuokos registravimo tvarkai yra skirti Civilinio kodekso 3.298 -3.304 str. Santuokos
registravimo tvarką, t.y. procedūrines santuokos sudarymo sąlygas yra analizavusi I.Kudinavičiūtė-
Michailovienė.[1] Santuoka registruojama vieno iš susituokiančiųjų arba jų tėvų gyvenamosios vietos
civilinės metrikacijos įstaigose, taip pat Lietuvos Respublikos konsulinėse įstaigose. Jei vienas iš
susituokiančiųjų negali atvykti į civilinės metrikacijos įstaigą įregistruoti santuokos dėl sunkios ligos,
santuoka gali būti registruojama, gydančiajam gydytojui sutikus raštu, sergančiojo namuose arba
ligoninėje. Santuoką su asmeniu, esančiu tardymo izoliatoriuje arba atliekančiu bausmę pataisos darbų
įstaigoje, registruoja šių įstaigų buvimo vietos civilinės metrikacijos įstaigos. [2] Norintys susituokti
asmeniškai paduoda nustatytos formos prašymą vieno iš jų arba jų tėvų gyvenamosios vietos civilinės
metrikacijos įstaigai savo pasirinkimu. Prašyme jie turi patvirtinti, kad yra įvykdytos visos šio kodekso
3.12–3.17 straipsniuose numatytos santuokos sudarymo sąlygos, taip pat nurodyti, kelintą kartą kiekvienas
iš jų tuokiasi ir kiek turi vaikų. Prašymas įregistruoti santuoką netenka galios, jeigu bent vienas asmenų,
padavusių prašymą, nustatytu laiku neatvyksta įregistruoti santuokos arba prašymas atsiimamas.
Norintys susituokti kartu su prašymu įregistruoti santuoką pateikia savo gimimo liudijimą ir
pasą arba jį atstojantį dokumentą. Ištuoktas asmuo pateikia taip pat ištuokos liudijimą. Užsienio valstybių
piliečiai, paduodami prašymus įregistruoti santuoką, privalo pateikti taip pat savo valstybės
kompetentingos įstaigos išduotą dokumentą, patvirtinantį, kad santuokai nėra kliūčių.
124
 Santuoka registruojama praėjus ne mažiau kaip vienam mėnesiui nuo prašymo įregistruoti
santuoką padavimo dienos. Civilinės metrikacijos įstaigos vadovas norinčių susituokti prašymu ir tuo
atveju, kai yra svarbių priežasčių, turi teisę leisti registruoti santuoką nepraėjus vienam mėnesiui nuo
prašymo padavimo dienos.
Prašymo įregistruoti santuoką padavimo faktas skelbiamas viešai civilinės metrikacijos įstaigoje
ne vėliau kaip dvi savaitės iki santuokos registravimo dienos. Civilinės metrikacijos įstaigos vadovas,
norinčiųjų susituokti prašymu ir esant svarbioms priežastims (nėštumas, sunki liga, vaiko gimimas,
jūreivio išplaukimas į jūrą ar kario išvykimas į oficialią karinę misiją užsienyje ilgesniam kaip 3 mėnesių
laikui, asmens išvykimas į diplomatinę tarnybą), turi teisę registruoti santuoką nepraėjus vienam mėnesiui,
tačiau ne anksčiau kaip po dviejų savaičių nuo prašymo padavimo dienos. Tokiu atveju susituokti
pageidaujantys asmenys turi pateikti atitinkamos institucijos išduotą dokumentą, patvirtinantį nurodytą
svarbią priežastį. Skelbime nurodoma ketinančių susituokti asmenų vardai, pavardės, gimimo data ir
būsimos santuokos registravimo data. Santuoka registruojama, kai dalyvauja ketinantys susituokti
asmenys ir du liudytojai. Civilinės metrikacijos įstaigos pareigūnas, prieš įregistruodamas santuoką,
privalo dar kartą patikrinti, ar yra įvykdytos visos šio kodekso 3.12–3.17 straipsniuose numatytos
santuokos sudarymo sąlygos. Įrašius santuokos sudarymo įrašą, sutuoktiniams išduodamas santuokos
liudijimas.
Pagal CK 3.304 str. atitinkamos religinės organizacijos įgaliotas asmuo privalo per dešimt
dienų po santuokos sudarymo bažnyčios nustatyta tvarka pateikti santuokos sudarymo vietos civilinės
metrikacijos įstaigai Teisingumo ministerijos nustatytos formos pranešimą apie santuokos įregistravimą
bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka. Civilinės metrikacijos įstaiga, gavusi pranešimą apie santuokos
sudarymą bažnyčios nustatyta tvarka, įrašo santuokos įrašą ir išduoda santuokos liudijimą pagal šio
kodekso 3.303 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatytas taisykles tuo atveju, jeigu yra laikytasi šio kodekso
3.12–3.17 straipsnių reikalavimų. Tokiu atveju santuoka laikoma sudaryta nuo jos įregistravimo bažnyčios
nustatyta tvarka dienos. Jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pranešimas apie santuokos
įregistravimą bažnyčios nustatyta tvarka civilinės metrikacijos įstaigai nepateikiamas, santuoka laikoma
sudaryta nuo tos dienos, kai ji buvo įtraukta į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje. Jei bažnyčios
(konfesijų) nustatyta tvarka santuoka sudaryta laikotarpiu nuo 1992 m. lapkričio 2 d. iki 2001 m. birželio
30 d., santuokos pradžia laikoma bažnyčios pranešime (bažnytiniame santuokos liudijime) nurodyta data.
Jeigu santuokos įtraukimo metu vienas iš sutuoktinių jau yra miręs, civilinės metrikacijos įstaiga įrašo
atkurtąjį santuokos įrašą (CMT 72 punktas). Kai vienas iš sutuoktinių, sudariusių po 2001 m. liepos 1 d.
bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka santuoką, yra miręs, tokia santuoka civilinės metrikacijos įstaigoje į
apskaitą neįtraukiama. Nuostatos dėl bažnytinės santuokos įtraukimo į apskaitą („perregistravimo“) kai
kurių autorių[3] vertintinos neigiamai, kaip nesuderintos su kitų teisės aktų normomis[4] bei
pažeidžiančios asmenų teises.

Kontroliniai klausimai:

1. Ar gali būti santuoka registruojama ne civilinės metrikacijos įstaigoje ir ne bažnyčioje?

2. Per kiek laiko registruojama santuoka?
3. Ar galima santuoką įregistruoti per atstovą (pvz. įgaliojus artimą giminaitį)?
4. Per kiek laiko registruojama santuoka esant svarbioms priežastims?
5. Kokios priežastys laikytinos svarbiomis sutrumpinant santuokos registravimo terminą?
6. Kas turi pranešti civilinės metrikacijos įstaigai apie santuoką, sudarytą bažnytine tvarka? Per kiek laiko
turi būti pateiktas toks pranešimas ir kokios jo nepateikimo teisines pasekmės?
7. Ar yra įtraukiama į apskaita santuoka sudaryta bažnyčios (konfesijų) tvarka 2002 metais, jei vienas iš
sutuoktinių jau yra miręs?
8. Kokie dokumentai turi būti pateikiami civilinės metrikacijos įstaigai, jei santuoką sudaro Lietuvos
Respublikos pilietė su užsienio valstybės piliečiu?

___________________________________________________________________

[1] Kudinavičiūtė-Michailovienė I. Šeimos santykių kūrimo teisinis reglamentavimas Lietuvoje. Daktaro

disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01S). Vilnius, 2006
[2] Civilinės metrikacijos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 05 19
įsakymu Nr.1R-160// Valstybės žinios. 2006. Nr.65-2415, 55-56 punktai
125
[3] Kudinavičiūtė I., Papirtis V. Bažnytinių santuokų teisinis reglamentavimas ir apskaita//
Jurisprudencija: LTU mokslo darbai. 2003. T.37(29).
[4] 2001 07 11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Vyskupų konferencijos laikinas susitarimas
„Dėl Katalikų bažnyčios nustatytų tvarka sudarytų santuokų įtraukimo į valstybinę apskaitą“; Pranešimo
apie bažnyčios(konfesijų) nustatyta tvarka įregistruotą santuoką tvarka patvirtinta Lietuvos Respublikos
teisingumo ministro 2003 06 30 įsakymu Nr.193// Valstybės žinios. 2003. Nr.68-3096

29 TEMA. Santuokos nutraukimo registravimas

Įvadas

Ši tema skirta santuokos nutraukimo registravimo vietos, tvarkos ir reikšmės nagrinėjimui bei
dokumentų apie santuokos nutraukimą aptarimui.

Santuokos nutraukimas registruojamas teismo, priėmusio sprendimą nutraukti santuoką, buvimo

vietos civilinės metrikacijos įstaigoje. Civilinės metrikacijos įstaiga, gavusi teismo sprendimą nutraukti
santuoką, įrašo santuokos nutraukimo įrašą, abiem buvusiems sutuoktiniams išduoda ištuokos liudijimus ir
pažymi apie ištuoką jų pasuose ar kituose jų asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose. Civilinės
metrikacijos įstaiga, įregistravusi santuokos nutraukimą, išsiunčia civilinės metrikacijos įstaigai,
įregistravusiai santuoką, nustatytos formos pranešimą, o pastaroji padaro pakeitimą santuokos sudarymo
akto įraše. Paminėtina, kad santuokos nutraukimo momentą detalizuoja CK 3.66 straipsnis.

Kontroliniai klausimai:

1. Ar buvusieji sutuoktiniai privalo pranešti apie santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos įstaigai?
2. Nuo kokio momento santuoka laikoma nutraukta?
3. Koks dokumentas išduodamas įrašius santuokos nutraukimo įrašą?

30 TEMA. Vardo, pavardės, tautybės pakeitimo registravimas

Įvadas

Supažindinsime su vardo, pavardės, tautybės pakeitimo tvarka ir reikšme bei naujų dokumentų
išdavimo pagrindais bei tvarka.

CK 3.307 str. nustato, kad vardo, pavardės, tautybės pakeitimas registruojamas pareiškėjo
gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigoje Teisingumo ministerijos leidimu. Jeigu Teisingumo
ministerija leido pakeisti vardą, pavardę, tautybę, civilinės metrikacijos įstaiga padaro atitinkamus
pakeitimus gimimo, santuokos sudarymo, santuokos nutraukimo įrašuose ir išduoda vardo, pavardės,
tautybės pakeitimo liudijimą bei naujus gimimo, santuokos, ištuokos liudijimus.
Asmens vardas, pavardė, tautybė jo civilinės būklės aktų įrašuose keičiama tada, kai nėra teisinio
pagrindo šiuos asmens duomenis ištaisyti.
Lietuvos Respublikos piliečiai ir Lietuvoje nuolat gyvenantys asmenys be pilietybės pakeisti savo
vardą (vardus), pavardę (pavardes) turi teisę šiais atvejais:

• kai pasirenka kitą vardą, pavardę vietoj jo turėtų dėl to, kad jo vardas, pavardė negražiai skamba
arba juos sunku ištarti;
• kai nori turėti vienodą su savo sutuoktiniu pavardę arba susigrąžinti ikisantuokinę pavardę, jeigu
apie tai nebuvo pareikšta nutraukiant santuoką;
• kai nori dvigubą vardą ar pavardę pakeisti į vieną iš jų arba atvirkščiai;
• kai nori, kad vardas, pavardė būtų rašomi pagal tarimą ir nesugramatinti (be lietuviškų galūnių)
arba pagal tarimą ir gramatinami (su lietuviškomis galūnėmis);
• kai pavardė keičiama siekiant išsaugoti senolių pavardę;
• kai dalyvauja liudytojų apsaugos programoje.[1]

126
 Pakeisti savo tautybę turi teisę asmuo, kuris pasirenka kitą, tačiau vieno iš tėvų ar senolių, tautybę.
Pakeisti vardą, pavardę, tautybę leidžiama asmeniui sulaukus 18 metų amžiaus. Pakeisti vardą, pavardę
neleidžiama, kai pareiškėjui yra iškelta baudžiamoji byla, kol jis atlieka bausmę arba neišnykęs jo
teistumas.
Prašymas pakeisti vardą, pavardę, tautybę turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo
prašymo padavimo. Prireikus atkurti prarastą atitinkamą civilinės būklės akto įrašą, Teisingumo
ministerija šį terminą gali pratęsti iki 6 mėnesių.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai atsisakius pakeisti asmens vardą, pavardę, tautybę
(jei teismas nenusprendė kitaip), pakartotinis jo prašymas šiuo atveju gali būti išnagrinėtas tik praėjus
vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti pakeisti vardą, pavardę, tautybę priėmimo.

Kontroliniai klausimai:

1. Kokias atvejais galima pakeisti savo vardą (pavardę)?

2. Kokia institucija išduoda leidimą pakeisti vardą (pavardę)?
3. Ar gali pakeisti pavardę emancipuotas nepilnametis?
4. Kokie dokumentai išduodami pakeitus vardą (pavardę)?
5. Kaip suprantate formuluotę „pakeisti vardą (pavardę) galima, kai ji negražiai skamba“?

____________________________________________________________________________

[1] Dėl Asmens vardo, pavardės, tautybės pakeitimo taisyklių patvirtinimo// Valstybės žinios. 2001 06 30
Nr.56-2007

31 TEMA. Mirties registravimas

Įvadas

Šioje temoje nagrinėsime mirties registravimo tvarką, terminus mirčiai įregistruoti ir reikšmė,
įvardysime asmenis, kurie praneša apie mirtį.

Pagal CK 3.309 str. mirtis registruojama mirusiojo gyvenamosios vietos arba mirimo vietos
vienoje iš įstaigų, nurodytų šio kodekso 3.280 straipsnyje, remiantis medicininiu mirties liudijimu. Mirtis,
remiantis teismo sprendimu paskelbti asmenį mirusiu ar nustačius asmens mirties faktą, registruojama
sprendimą priėmusio teismo buvimo vietos civilinės metrikacijos įstaigoje.
Mirtis registruojama mirusiojo giminaičių, jo kaimynų, gyvenamosios patalpos savininko
pareiškimu, taip pat medicinos įstaigos, kurioje šis asmuo mirė, administracijos ar policijos komisariato
pranešimu. Asmens mirties faktą nustato: 1) asmens sveikatos priežiūros specialybių gydytojai; 2)
gydytojas patologas; 3) gydytojas teisės medicinos ekspertas; 4) gydytojų konsiliumas; 5) skubios
nestacionarinės medicinos pagalbos įstaigų slaugos specialistai; 6) slaugos specialistas, tiesiogiai atlikęs
mirusio asmens sveikatos priežiūrą nesant gydytojo.[1]
Apie mirtį turi būti pareikšta ir mirtis turi būti įregistruota ne vėliau kaip per tris paras nuo
mirimo arba mirusiojo suradimo laiko. Registruojant mirtį, įrašomas mirties įrašas ir išduodamas mirties
liudijimą. Medicininį mirties liudijimą išduoda: 1) mirčiai įvykus ne stacionarinėje asmens sveikatos
priežiūros įstaigoje, – ambulatorinę medicinos pagalbą teikiantis gydytojas; 2) lavono teisės medicinos
ekspertizę atlikęs gydytojas teisės medicinos ekspertas; 3) lavono patologoanatominį tyrimą atlikęs
gydytojas patologas;4) įstatymų nustatytais atvejais – stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos
gydytojas, nustatęs asmens mirties faktą. Gali būti išduodamas laikinas arba galutinis medicininis mirties
liudijimas. Laikinas medicininis mirties liudijimas išduodamas: 1) kai medicininio mirties liudijimo
išrašymo metu nežinoma mirties priežastis; 2) kai reikia atlikti papildomą lavono arba jo audinių tyrimą
mirties priežasčiai nustatyti arba patikslinti. Laikinas medicininis mirties liudijimas ne vėliau kaip per
vieną mėnesį turi būti pakeistas galutiniu.

Asmenų, mirusių laisvės atėmimo vietoje, mirtį registruoja vietovės, kurioje yra atėmimo vieta,
civilinės metrikacijos įstaiga, remdamasi laisvės atėmimo vietos administracijos pranešimu ir medicininiu
mirties liudijimu. Mirtis, remiantis teismo sprendimu paskelbti asmenį mirusiu ar nustačius asmens mirties
127
faktą, registruojama sprendimą priėmusio teismo buvimo vietos civilinės metrikacijos įstaiga. Kartu su
pareiškimu įregistruoti mirtį ją registruojančiai įstaigai turi būti pateiktas medicininis mirties liudijimas
arba įsiteisėjęs teismo sprendimas paskelbti asmenį mirusiu. Jei mirtis įregistruota remiantis laikinu
medicininiu mirties liudijimu, jis ne vėliau kaip per vieną mėnesį turi būti pakeistas galutiniu.
Registruojant rasto asmens mirtį, kai medicininiame mirties liudijime mirties data nenurodyta, ja įrašoma
lavono radimo diena. Registruojant mirtį remiantis įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kai sprendime mirties
data nenurodyta, ja įrašoma šio sprendimo įsiteisėjimo diena.

Kontroliniai klausimai:

1. Per kiek laiko uri būti įregistruojamas mirties faktas?

2. Koks dokumentas išduodamas įregistravus asmens mirtį?
3. Kokie yra teisiniai pagrindai registruoti mirtį?
4. Kokia forma gali pranešti apie mirtį fizinis asmuo?
5. Kokios įstaigos turi teisę registruoti mirtį?

________________________________________________________________

[1] Žmogaus mirties registravimo ir kritinių būklių įstatymo pakeitimo įstatymas// Valstybės žinios 2002
04 26, Nr. 43-1601

32 TEMA. Civilinės būklės aktų atkūrimas, papildymas ir ištaisymas

Įvadas

Ši tema skirta civilinės būklės aktų atkūrimo, papildymo ir ištaisymo sampratos, pagrindų ir
tvarkos analizei, ginčų dėl civilinės būklės aktų atkūrimo, papildymo, ištaisymo nagrinėjimo teismine
tvarka aptarimui.

Remiantis CK 3.313 str. civilinės būklės aktų įrašus atkuria, papildo ir ištaiso, jeigu dėl to yra
pakankamas pagrindas ir nėra suinteresuotų asmenų ginčo, civilinės metrikacijos įstaigos. Jei tarp
suinteresuotų asmenų iškyla ginčas, civilinės būklės aktų įrašai atkuriami, papildomi ir ištaisomi teismo
sprendimu.
Prašymą papildyti, ištaisyti ar pakeisti civilinės būklės akto įrašą turi teisę paduoti asmuo, kuriam
įrašytas šis įrašas, ar jo atstovas.
Mirusių asmenų civilinės būklės aktų įrašus civilinės metrikacijos įstaigos minėtų asmenų
įstatyminių ir testamentinių įpėdinių prašymu turi teisę papildyti, ištaisyti ir pakeisti tik tais atvejais, kai
klaidas ir kitus netikslumus liudija kiti mirusiųjų civilinės būklės aktų įrašai arba mirusiojo artimųjų
giminaičių civilinės būklės aktų įrašų, arba jų atžvilgiu priimti teismo sprendimai.
Jei civilinės būklės akto įrašas yra dingęs, jį papildyti, ištaisyti ar pakeisti leidžiama tik po to, kai
jis nustatytąja tvarka yra atkurtas.

Papildyti civilinės būklės aktų įrašus leidžiama, jei:

1. paaiškėja duomenys apie asmenį, kurio mirtis buvo įregistruota kaip nežinomo;
2. asmens gimimo datą būtina papildyti mėnesiu ir diena arba diena;
3. tėvai pageidauja vaiko iki 7 metų amžiaus gimimo įrašą papildyti antruoju vardu;
4. civilinės būklės akto įrašą būtina papildyti kitais duomenimis apie asmenį, jo tėvus ar
sutuoktinį.

Ištaisyti civilinės būklės aktų įrašus leidžiama:

1. jei asmens gimimo įraše įrašytas sutrumpintas, mažybinis ar maloninis vardas ar iškraipyta
pavardė;
2. kai asmens vardą, pavardę jo civilinės būklės aktų įrašuose norima suvienodinti su vardu,
pavarde, įrašytais jo asmens tapatybės dokumente;
3. teismo sprendimu nustačius klaidą įraše;
4. gyventojų registro tarnybai ar civilinės metrikacijos įstaigai nustačius klaidą jos ar kitos
128
civilinės metrikacijos įstaigos įrašytame įraše;
5. kitais atvejais, jei pareiškėjas įrodė įrašo neteisingumą.

Pakeisti civilinės būklės aktų įrašus leidžiama:

1. Teisingumo ministerijos leidimu pakeitus asmens vardą, pavardę ar tautybę;
2. jei reikia pakeisti asmens lytį, vardą ir pavardę dėl lyties pasikeitimo (hermafroditui) ar
pakeitimo;
3. pakeitus vaiko pavardę ir kitus duomenis dėl jo įvaikinimo;
4. pakeitus vaiko pavardę, kai jo tėvai pakeitė savo pavardes;
5. pripažinus ar nustačius tėvystę vaikui, kurio gimimas jau įregistruotas;
6. panaikinus teismo sprendimą nustatyti tėvystę;
7. panaikinus teismo sprendimą įvaikinti;
8. pripažinus santuoką negaliojančia;
9. teismo sprendimu išbraukus iš gimimo įrašo duomenis apie vaiko tėvą ar motiną.

Civilinės būklės akto įrašo papildymo, pakeitimo įrašas įrašomas remiantis:

1. teismo sprendimu;
2. Teisingumo ministerijos patvirtinta civilinės metrikacijos įstaigos vadovo išvada pakeisti
asmens vardą, pavardę ar tautybę;
3. civilinės metrikacijos įstaigos vadovo patvirtinta išvada ištaisyti, papildyti ar pakeisti civilinės
būklės akto įrašą;
4. Gyventojų registro tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos surašytu civilinės būklės akto
įrašo klaidų protokolu;
5. medicinos įstaigos išduotu medicininiu mirties liudijimu su duomenimis apie asmenį, kurio
mirtis buvo įregistruota kaip nežinomo;
6. tėvystės pripažinimo pareiškimu.

Asmens ar jo atstovo prašymą papildyti, ištaisyti ar pakeisti civilinės būklės akto įrašą civilinės
metrikacijos įstaiga privalo išnagrinėti per vieną mėnesį nuo prašymo gavimo dienos. Civilinės
metrikacijos įstaiga, papildžiusi ar pakeitusi civilinės būklės akto įrašą, pareiškėjui ar jo atstovui išduoda
naujus civilinės būklės aktų įrašų liudijimus. Senieji liudijimai paimami ir sunaikinami nustatytąja tvarka.
Civilinės būklės aktų įrašai atkuriami asmens, kurio įrašas neišliko, ar jo atstovo prašymu, taip pat
vykdant teismo sprendimą. Civilinės būklės aktų įrašų neišlikimo faktą patvirtina archyvų pažymos, kitų
civilinės metrikacijos įstaigų atsakymai apie civilinės būklės akto įrašo nebuvimą.
Civilinės būklės akto įrašas anuliuojamas (panaikinamas) civilinės metrikacijos įstaigos iniciatyva,
asmens prašymu, teismo sprendimu.
Atkurtasis civilinės būklės akto įrašas anuliuojamas, kai atrandamas pirminis įrašas. Civilinės
būklės akto įrašas anuliuojamas, kada: 1) paaiškėja, kad tam pačiam asmeniui įrašyti du vienodi įrašai; 2)
paaiškėja, kad santuokos nutraukimas įregistruotas po vieno iš sutuoktinių mirties; 3) yra teismo
sprendimas dėl įrašo neteisingumo, santuokos pripažinimo negaliojančia, žemesnės instancijos teismo
sprendimo dėl įvaikinimo panaikinimo, pripažinimo mirusiu.
Civilinės metrikacijos įstaiga, remdamasi civilinės būklės aktų įrašais, esančiais civilinės būklės
aktų registravimo knygose arba metrikų knygose, išduoda asmenims jų prašymu pakartotinius civilinės
būklės aktų įregistravimo liudijimus.[1]

Kontroliniai klausimai:

1. Kokiais atvejais leidžiama papildyti civilinės būklės aktų įrašus?

2. Kokiais atvejais leidžiama ištaisyti civilinės būklės aktų įrašus?
3. Kokiais atvejais leidžiama pakeisti civilinės būklės aktų įrašus?
4. Kokiais atvejais anuliuojamas civilinės būklės aktų įrašas?
5. Ar papildžius (pakeitus) civilinės būklės aktų įrašą išduodami nauji civilinės būklės aktų įrašų
liudijimai?

____________________________________________________________

129
[1] Civilinės metrikacijos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 05 19
įsakymu Nr.1R-160// Valstybės žinios. 2006. Nr.65-2415

33 TEMA. Civilinės būklės aktų įrašų ir jų keitimo dokumentų saugojimas

Įvadas

Aptarsime, kokia yra civilinės būklės aktų įrašų reikšmė bei ų saugojimo tvarka.

CK 3.314 str. nustato, kad civilinės būklės aktų įrašų ir jų keitimo dokumentų saugojimo tvarką
nustato Teisingumo ministerija kartu su Lietuvos archyvų departamentu. Civilinės būklės aktų įrašų ir jų
keitimo dokumentų saugojimo terminus bei Civilinės būklės aktų įrašų ir jų keitimo dokumentų saugojimo
tvarka nustato poįstatyminiai teisės aktai.[1]
Civilinės būklės aktų įrašai saugomi miestų ir rajonų civilinės metrikacijos įstaigose Lietuvos
Respublikos archyvų įstatymo nustatytą laiką. Miestų, kuriuose nėra civilinės metrikacijos įstaigų, ir
kaimiškųjų seniūnijų seniūnų įregistruoti mirties įrašai per 15 dienų perduodami saugoti civilinės
metrikacijos įstaigai. Lietuvos Respublikos konsulinių įstaigų įregistruoti gimimo, santuokos ir mirties
įrašai per 30 dienų perduodami saugoti Vilniaus miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriui.
Civilinės būklės aktus registruojančių įstaigų vienas civilinės būklės akto įrašo egzempliorius, pateiktas
Gyventojų registro tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, saugomas šioje
įstaigoje nustatytą laiką. Civilinės būklės aktų įrašų keitimo dokumentai saugomi miestų ir rajonų civilinės
metrikacijos įstaigose nustatytą laiką. Civilinės būklės aktų įrašai ir jų keitimo dokumentai, pasibaigus jų
saugojimo terminui, nustatyta tvarka sunaikinami. Įstaigos, saugančios dokumentus, kuriems nustatytas
nuolatinio saugojimo terminas, perduoda juos į valstybinį archyvą.

Kontroliniai klausimai:

1. Kokie civilinės būklės aktų įrašai saugomi nuolat?

2. kokios įstaigose saugomi civilinės būklės aktų įrašai ir jų keitimo dokumentai?

__________________________________________________________

[1] Dėl civilinės būklės aktų įrašų ir jų keitimo dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo//
Valstybės žinios, 2002 01 18, Nr. 5-209Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos archyvų
departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. birželio 28 d.
įsakymu Nr. 126/44 patvirtinta Civilinės būklės aktų įrašų ir jų keitimo dokumentų saugojimo tvarka//
Valstybės žinios. 2001, Nr.57-2063

VIII DALIES Praktinės užduotys (24-33 TEMOS)

Savitikros užduotys

VIII DALIES (24-33 TEMOS) Savitikros užduotys

Vaiko gimimas turi būti įregistruotas CMĮ per:
1 mėn. nuo jo gimimo dienos;
3 mėn. nuo jo gimimo dienos;
6 mėn. nuo jo gimimo dienos;
Civilinis kodeksas nereglamentuoja termino.

A. ir D. bendrai gyvenoir vedė bendrą ūkį. Kartu turi 2 sūnus. A. nori pasikeisti savo pavardę į vyro,
motyvuodama tuo, kad jų santykiai stabilūs ir ilgalaikiai, sūnūs turi tėvo pavardę. Ar tenkintinas jos
prašymas?

130
 taip;
ne;
taip, tačiau tik tuo atveju, jei vyras neprieštarauja;
taip, tačiau tik tuo atveju, jei jų bendro gyvenimo trukmė ne mažesnė kaip 5 metai.

Civilinės metrikacijos įstaiga, esant svarbioms priežastims, registruoja santuoką:

prašymo dėl santuokos registracijos pateikimo diena;
praėjus savaitei po prašymo pateikimo;
praėjus dviem savaitėms po prašymo pateikimo;
praėjus ne mažiau kaip 1 mėn. po prašymo pateikimo

Esant ginčui tarp suinteresuotų asmenų civilinės būklės aktų įrašai atkuriami, papildomi ir ištaisomi:
notarine tvarka;
teismo sprendimu;
civilinės metrikacijos įstaigos vadovo sprendimu;
Teisingumo ministerijos sprendimu.

Miestų ir rajonų civilinės metrikacijos įstaigos neregistruoja:

tėvystės pripažinimo ir tėvystės nustatymo;
partnerystės;
vardo, pavardės, tautybės pakeitimo;
santuokos sudarymo ir santuokos nutraukimo.

1. D.Bigutis ir V.Lisiūtė (abu pilnamečiai) sudarė santuoką pagal karaimų religijos apeigas. Po 4 dienų
D.Bigutis mirė. Nuvykus į CMĮ pagal gyvenamąją V.Lisiūtės vietą buvo atsisakyta įtraukti santuoką į
apskaitą. Kodėl? Atsakymą pagrįskite.

2. L. ir M. kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį. Po penkių metų bendro gyvenimo L. kreipėsi į CMĮ norėdama
pasikeisti savo pavardę į vyro. Ji motyvavo, kad jų santykiai yra stabilūs ir ilgalaikiai, be to, jie turi du
sūnus, kuriems suteikta tėvo pavardė. Ar tenkintinas L. reikalavimas? Atsakymą pagrįskite.

3. Irano pilietis ir Lietuvos Respublikos pilietė pateikė prašymą Vilniaus m. CMS dėl santuokos
įregistravimo. Tikrinant jų dokumentus, paaiškėjo, kad iranietis savo valstybėje jau yra teisėtai sudaręs
santuoką su kita moterimi. Tačiau jis paaiškino, kad Irane, kuriame sutuoktiniai rengiasi nuolat gyventi,
poligamija yra leidžiama, todėl CMS gali įregistruoti jo antrąją santuoką. Įvertinkite situaciją.

4. Petras ir Onutė kreipėsi į CMĮ norėdami įregistruoti vaiko gimimą ir tėvystės pripažinimą. Petras teigia,
kad su Onute 5 metus gyvena ir veda bendrą ūkį ir gimęs vaikas yra jo. Civilinės metrikacijos įstaigos
pareigūnas atsisakė įrašyti į vaiko gimimo liudijimą Petrą kaip vaiko tėvą, nes nepakanka tik jo žodinio
patvirtinimo, kad jis mano esąs vaiko, kurio gimimas registruojamas, tėvas. Ar teisingai pasielgė CMĮ?
Atsakymą pagrįskite.

5. Į CMĮ kreipėsi Alfonsas Čkriekikas ir pareiškė reikalavimą, kad jis norėtų pasikeisti savo pavardę, nes
ji sunkiai tariama ir dėl to kartais klaidingai įrašoma įvairių įstaigų darbuotojų išduodant tam tikrus
131
dokumentus. Jis norėtų pasikeisti savo pavardę į prezidento pavardę -Adamkus, nes tai suteiktų jam
garbės ir visi manytų, kad jis esąs giminaitis. Ar tenkintinas Alfonso reikalavimas? Atsakymą pagrįskite.

6. Aldona ir Antanas kreipėsi į CMĮ su prašymu, kad būtų papildyti jų dukros duomenys gimimo
liudijime, t.y. jie nori, kad dukra turėtų du vardus: Greta Goda. Dabartiniame gimimo liudijime yra
įrašytas tik vienas vardas – Greta. Jų dukra (10 metų) taip pat sutinka su tokiu papildymu. Ar tenkintinas
tėvų prašymas? Atsakymą argumentuokite.

Literatūra:

Pagrindinė:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija

2. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas// Valstybės žinios. 2000. Nr.74-2262
3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Trečioji knyga. Šeimos teisė. Vilnius, 2002
4. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Asmenys. Vilnius, 2002
5. Civilinės metrikacijos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 05 19
įsakymu Nr.1R-160// Valstybės žinios. 2006. Nr.65-2415
6. Pranešimo apie bažnyčios(konfesijų) nustatyta tvarka įregistruotą santuoką tvarka patvirtinta Lietuvos
Respublikos teisingumo ministro 2003 06 30 įsakymu Nr.193// Valstybės žinios. 2003. Nr.68-3096
7. Dėl Asmens vardo, pavardės, tautybės pakeitimo taisyklių patvirtinimo// Valstybės žinios. 2001 06 30
Nr.56-2007

Papildoma:

8. Žmogaus mirties registravimo ir kritinių būklių įstatymo pakeitimo įstatymas// Valstybės žinios 2002
04 26, Nr. 43-1601
9. Dėl civilinės būklės aktų įrašų ir jų keitimo dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo//
Valstybės žinios, 2002 01 18, Nr. 5-209
10. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos
Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 126/44 patvirtinta
Civilinės būklės aktų įrašų ir jų keitimo dokumentų saugojimo tvarka// Valstybės žinios. 2001, Nr.57-
2063
11. Kudinavičiūtė I. Bažnytinių santuokų teisinis reglamentavimas ir apskaita// Jurisprudencija: LTU
mokslo darbai. 2003. T.37(29).

132
 Šeimos teisė/ Doc. V.Staskonis

Klausimai įskaitai (susipažinimui, kaip gali būti formuluojami klausimai) :

1. Šeimos teisės sąvoka

2. Šeimos teisė civilinės teisės sistemoje
3. Šeimos teisės šaltiniai
4. Šeiminių teisinių santykių sąvoka, rūšys
5. Šeiminių teisinių santykių atsiradimas – pasibaigimas
6. Giminystė ir svainystė. Sąvokų teisinė reikšmė.
7. Santuokos sąvoka. Jos sudarymo teisinė forma.
8. Santuokos sudarymo sąlygos.
9. Santuokos negaliojimas.
10. Santuokos negaliojimo turtinės pasekmės.
11. Santuokos negaliojimo asmeninės pasekmės.
12. Šeiminiai santykiai, neįregistravus santuokos.
13. Sutuoktinių asmeninės teisės ir pareigos.
14. Sutuoktinių turtinės teisės ir pareigos.
15. Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
16. Bendrosios jungtinės nuosavybės padalinimas.
17. Sutuoktinių tarpusavio asmeninės pareigos.
18. Santuokos pasibaigimas. Pasibaigimo skirtumas nuo santuokos nutraukimo.
19. Santuokos nutraukimo pagrindai.
20. Santuokos nutraukimas teisine tvarka.
21. Santuokos nutraukimas civilinės metrikacijos institucijoje.
22. Santuokos nutraukimas vieno sutuoktinio iniciatyva.
23. Santuokos nutraukimas abiejų sutuoktinių iniciatyva.
24. Tėvystės, motinystės teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai.
25. Vaikų kilmės nustatymas.
26. Tėvystės/motinystės nagrinėjimas.
27. Tėvystės/motinystės nustatymas teismine tvarka.
28. Vaiko pavardės, vardo nustatymas. Pavardės pakeitimas.
29. Sutuoktinių atsakomybė pagal prievoles.
30. Tėvų asmeninės pareigos.
31. Vaiko pareigos išlaikyti tėvus.
32. Tėvų alimentinės pareigos vaikams.
33. Kitų šeimos narių alimentinės teisės ir pareigos.
34. Alimentinių prievolių pakeitimas, panaikinimas.
35. Vaikų įvaikinimas.
36. Globos sąvoka, jos teisinė reikšmė.
37. Rūpybos sąvoka, jos teisinė reikšmė.

Šeimos teisės samprata ir sąvoka

1 tema. ŠEIMOS TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA

1.1. Šeimos teisės sąvoka. Šeimos teisės suprantama kaip:
1. Nesavarankiška teisės šaka. Šeimos teisė kaip civilinės teisės dalis. Argumentai:
1) sutampa reguliavimo dalykas,
2) vienodas reguliavimo metodas, pagrįstas santykių dalyvių lygiateisiškumu,
3) daugelyje valstybių šeimos ir civilinius santykius reguliuoja tas pats CK.
2. Savarankiška teisės šaka. Argumentai:
1) Reguliavimo dalykas sutampa, bet tik pavadinimu, o faktiškai š.t. dominuoja asmeniniai santykiai, o c.t. –
turtiniai,
 2) Turtiniams santykiams šeimoje nėra būdingas atlygintinumas,
3) Skiriasi santykių atsiradimo pagrindas – juridiniai faktai. Šeimos teisėje – santuoka kaip juridinis faktas,
4) Skiriasi santykių subjektai,
5) Skiriasi reguliavimo metodas – šeimos teisės normoms būdingas dispozitiviškumas, specifinės gynimo formos,
6) Šeimos santykius reguliuoja atskiras šeimos kodeksas.
Šeimos teisė – sistema teisės normų, nustatančių bendruosius šeiminių santykių teisinio reguliavimo pricipus ir
reguliuojančius santuokos sudarymo, galiojimo ir nutraukimo pagrindus ir tvarką, sutuoktinių turtines ir asmenines
neturtines teise, vaikų kilmės nustatymą, vaikų ir tėvų bei kitų šeimos narių tarpusavio teises ir pareigas, įvaikinimo,
globos ir rupybos, civilinės būklės aktų registravimo tvarką.
Įstatymas ŠT neapibrėžia.
1.2. Šeimos teisės reguliavimo dalykas. – t.t. visuomeniniai santykiai.
Šeimos teisės santykių grupės:
1. Vidiniai – santykiai tarp sutuoktinių ir pan., susiklostantys šeimos viduje.
2. Išoriniai – tarp šeimos nario ir trečiojo asmens iš šalies.
Vidiniai ir išoriniai santykiai skirstomi į :
1. Asmeninius neturtinius, kurie ir sudaro šeimos teisės dalyką. Jie ne visi gali būti sureguliuoti. Tai priklauso ir nuo
politinės sistemos.
2. Turtiniai santykiai šeimoje:
1) dėl nuosavybės,
2) dėl prievolės tretiesiems asmenims,
3) alimentiniai santykiai.
Šeimos santykiams būdinga:
1. Šeiminiai santykiai yra tęstiniai, pagrįsti tokiais visuomeniniais reiškiniais, kaip santuoka, giminystė, įvaikinimas,
globa ir pan.
2. Įstatymas apibrėžia teisinių santykių dalyvių ratą.Jų dalyviais gali būti tik fiziniai asmenys, nustato, kurie asmenys
gali sudaryti santuoką, vaikų kilmės nustatymą, tarpusavio alimentines pareigas, pagr. pareigą – rūpintis vaikais.
3. Šeimos santykiai atsiranda tik iš specifinių įstatymų apibrėžtų juridinių faktų ir yra asmeninio pobūdžio. Asmeninį
pobūdį sąlygoja tai, kad jų dalyviai negali atsisakyti savo teisių ir pareigų ar jas perduoti tretiems asmenims.
4. ŠT reguliuojamų turtinių santykių pobūdis yra neekvivalentinis ir neatlygintinio pobūdžio.

1.3. Šeimos santykių teisinio reguliavimo metodas. Būdingas civ. reg. metodas:
1. Teisinė santykių dalyvių lygybė,
2. Santykių dalyvių iniciatyva formuojant santykius,
3. Dispozitiviškumas įgyvendinant subjektų teises,
Specifika: 4. Ginami silpnesniojo subjekto interesai, įgauna imperatyviškumo.

1.4. Šeimos teisės funkcijos ir uždaviniai, principai.

Teisės funkcija – teisės poveikis, vaidmuo, paskirtis įtvirtinant, organizuojant, vystant teisinius santykius.
Teisės funkcijos:
1. Reguliavimo. Šeimos teisėje dominuoja pozityvus reguliavimas, daugiau reguliatyvinės normos. Šios funkcijos
poreikis – taip teisiškai veikti susiklosčiusius santykius, kad jie funkcionuotų remiantis visuomenės vystymosi
dėsningumais.
2. Apsaugos. Yra ir apsauginių teisės normų – gynimo normos, būdai.
T. t. funkcijomis pasiekti tam tikrus uždavinius (SŠK 1str.) projekto 3 str.::
1. šeimos ir jos reikšmės visuomenėje stiprinimas,
2. šeimos narių atsakomybės už šeimos išsaugojimą ir vaikų auklėjimą stiprinimas,
3. galimybės visiems šeimos nariams nevaržomai įgyvendinti savo teises užtikrinimas.
4. nepilnamečių asmenų apsauga nuo netinkamų šeimos narių veiksmų.
(Programoje nėra.) Šeiminių santykių teisinio reguliavimo principai (pagal projektą):
1. Monogamijos principas. Jo esmė – santuoka gali būti sudaroma tarp skirtingų lyčių asmenų ir ją gali sudaryti
asmenys, nesantys kitoje santuokoje.
2. Santuokos laisvės principas. Numato ir CKp. Santuoka negali būti sudaroma esant fizinei ar psichinei prievartai. Taip
sudaryta santuoka negalioja. Laisvė nutraukti santuoką. Santuoka gali pasibaigti:
1) vieno iš sutuoktinių mirtimi,
2) santuoka nutraukiama – ištuoka:
3) teismine tvarka – teismas priimdamas sprendimą,
 4) administracine tvarka – civilinės metrikacijos įstaiga, esant įstatyme nurodytoms sąlygoms. CKprojekte to
nėra.
3. Vyro ir žmonos lygiateisiškumo principas.
4. Prioriterinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principas. JT Vaikų teisių apsaugos deklaracija, konvencija.
LR Vaiko teisių gynimo įstatymas.
5. Vaikų auklėjimo šeimoje principas. Nustato motinos ir tėvo pareigas (turtinio ir neturtinio pobūdžio).
6. Motinystės apsaugos principas.
1.5. Šeimos teisės atribojimas nuo civilinės teisės.
………………
1.6. Šeimos teisė teisės sistemoje iki 1998m.
1.6.1. Nepriklausomoje Lietuvoje nuo 1918m. iki 1940m.
1918 – 19940 m. Pagal LRK 1918m. galiojo 1914m. įstatymai. Pagrindinis civilinės teisės šaltinis – Rusijos įstatymų
sąvadas 10 tomo 1 dalis.
Užnemunėje (prijunkta prie Lenkijos karalystės) galiojo Prancūzijos civilinis kodeksas. 1936m. santuokos įstatymas.
1.6.2. Tarybinės okupacijos laikotarpyje nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d.
1940 –1990m. tendencija teisės sistemą skirstyti į smulkesnes dalis. susiklostė nuomonė – šeimos teisė atskira teisės šaka.
1940m. gruodžio 1d. įsigaliojo 1926m. RTSRS santuokos ir globos kodeksas, galiojo iki 1968m.
1968m. priimti Sąjungos ir respublikų santuokos ir šeimos kodekso pagrindai.
1970m. Santuokos ir šeimos kodeksas.
1.6.3. Atstačius Lietuvos Nepriklausomybę nuo 1990 m. kovo 11 d.
1990m. Ekonom. santykiai pasikeitė, ir šeimos santykiai – daugiau turtinių santykių reguliavimas. Vyksta civilinės teisės
kodifikacija, jungimosi procesas Europoje.
1998m. nutarimas rengti vientisą kodeksą – C K III knyga – šeimos teisės normos.
Tendencija – nuomonė , kad šeimos teisė yra civilinės teisės dalis.
1.7. Šeimos teisės vystymo problemos.
…………..
2 tema. ŠEIMOS TEISĖS ŠALTINIAI.
2.1. Šeimos teisės šaltinių sąvoka. Termino prasmė:
1. visuomeniniai santykiai,
2. tautos valia,
3. vadovėliai, seni įstatymai,
4. teisės normos išorinė išraiškos forma – pagrindinis šaltinis.
2.2. Šeimos teisės šaltinių formos:
I. Konstitucija – šeimos teisės atramos taškas ir jokie įstatymai negali jai prieštarauti. Ji įtvirtina bendruosius
principus. LRK 38 ir 39 str.
II. Įstatymai: 1. Santuokos ir šeimos kodeksas.
• Įstatymas dėl LRK įsigaliojimo tvarkos. 2str.
• 1992m. gruodžio 23d. įstatymas “Dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojančių įstatymų.” ( SŠK galioja
iki 2000m. sausio 1d.
• 1993m. įstatymas, kuriuo pakeistas SŠK 14skirsnis.
• 1995m. 14 str. SŠK pakeitimas.
• 1995m. kovo - ?turto registravimo,?įvaikinimo.
SŠ kodekso struktūra (skirstymas pagrįstas institutais):
1. bendrieji nuostatai (1o straipsnių – principai, uždaviniai),
2. santuoka,
3. šeima,
4. globa ir rūpyba,
5. civilinės būklės aktai,
6. tarybinių….taikymas – pasenęs.
Nėra įtvirtintas prioritetas prieš kitus įstatymus. Kolizijos sprendžiamos – vėlesnis keičia ankstesnį, specialusis –
paprastą.
2. Kiti įstatymai:
1) vaiko apsaugos,
2) vaiko globos.
III. Tarptautinės sutartys:
Konstitucinis teismas nustatė, kad::
1) Tik ratifikuotos sutartys turi įstatymų galią ir yra viršesni už kitus Lietuvos Respublikos įstatymus.
2) Neratifikuotos sutartys prilygsta pagal teisinę galią Vyriausybės nutarimams.
Tarptautinės sutartys:
1. daugiašalės – tai konvencijos (regioninės, universalios)
2. dvišalės.
Šeimos teisės tarptautinės sutartys:
1. 1979m. gruodžio 18d. JT konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims.(ratifikuota 1995 09 10)
2. dvišalės dėl teisinės pagalbos su Ukraina, Moldova, Lenkija ir t.t.
3. tarptautinės deklaracijos – nėra įpareigojančios. 1949m. Visuotinė žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, jos pagrindu
pasirašytos sutartys. Šios normos tapo paprotinėmis ir visuotinai privalomos.
IV. Poįstatyminiai aktai
Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar kitos valstybės institucijos gali priimti teisės aktus šeimos teisės klausimais tik SŠK
ir kitų įstatymų nustatyta apimtimi.
1. 1999 03 26 Civilinės būklės aktų registravimo laikinosios taisyklės, patvirtintos Teisingumo ministerijos įsakymu.
2. 1998 09 08 C. b. aktų įrašų papildymo ir pakeitimo taisyklės, patvirtintos Teisingumo ministerijos įsakymu.
V. Teismo precedentas – teismo sprendimas priimtas konkrečioje byloje, kuris privalomas žemesniems teismams
tokio pobūdžio bylose.
Precedentinė teisė paplitusi bendrosios teisė sistemos šalyse, bet plečiasi į kontinentinę teisės sistemą. Aukščiausiasis
teismas formuoja bendrą teismų praktiką.
VI. Konstitucinio teismo nutarimai.
Teisės normos nesukuriamos, bet panaikinamos.
VII. Papročiai – dabartinis kodeksas nenumato teisės normų kaip šaltinių. Papročiai tampa normomis, kai
sankcionuojami įstatymo. Viršesni yra įstatymas.
2.3. Tarptautinės deklaracijos ir jų reikšmė šeimos teisei. Tarptautinės deklaracijos – nėra įpareigojančios. 1949m.
Visuotinė žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, jos pagrindu pasirašytos sutartys. Šios normos tapo paprotinėmis ir
visuotinai privalomos.
2.4. Šeimos teisės sistema.
Normos, institutai, pošakiai,…………

(tokio klausimo programoje nėra) ŠT šaltinių istorija. LR ŠT šaltiniai buvo labai įvairūs. 1918 –1940 Lietuvoje šeimos
santykius reguliavo civiliniai institutai ir jie buvo suformuoti kitos valstybės teisės aktuose. Galima išskirti 4 sistemas,
reguliavusias šeimos santykius:
1.Didesnėje dalyje Lietuvos – Rusijos įstatymai,
2.Užnemunėje – Lenkijos karalystės įstatymai (Napoleono kodeksas) – siaurai reguliavo šeimos santykius
3.Klaipėdos krašte – Vokietijos CK – labai siaurai reguliavo šeimos santykius
4.Pabaltijo gubernijoje (ir Zarasų apskrityje) – visai nereguliuoti šeimos santykiai.
1940 7 mėn. priimtas santuokos įstatymas pagal tarybinį modelį. 1940 12 30 d. įsakas dėl RSFSR santuokos,
šeimos ir globos kodekso.

3 tema. ŠEIMOS TEISINIAI SANTYKIAI

3.1. Šeimos teisinių santykių sąvoka.
Šeima – tam tikras socialinis reiškinys, visuomenėje užimantis ypatingą vietą.
Teisinis apibrėžimas. Įstatymai neapibrėžia, kas yra šeima. Galiojančiame SŠK šeimos sąvokos nėra. Apsiribojama vaikų
auklėjimu, alimentiniais mokėjimais, įvaikinimu ir kt. Dažnai šeimos sąvoką nustato atskiros teisės šakos, siejamos su
specialiais santykiais, kuriuose dalyvauja šeima. CK yra šeimos apibrėžimas, kurio paskirtis – nustatyti teisinius
santykius gyvenamojo ploto nuomos srityje ( CK 329 strp.). Greta bendro šeimos apibrėžimo, šio straipsnio 3 d.
aiškinami globėjo ir globotinio santykiai. Tai yra daroma nustatant tų asmenų statusą gyvenamojo ploto nuomos sutartyje.
Panašių tikslų turi ir kitos teisės šakos (soc. aprūpinimo srityje, žalos atlyginimo srityje ir kt.).
Pirmajame Ckprojekte ’’šeima – santuoka, pagrįsta vyro ir moters sąjunga, kurią sudaro sutuoktiniai, kartu su jais
gyvenantys vaikai ir kiti asmenys, susiję kraujo ryšiais, šeimos teisėmis ir pareigomis’’. Toks apibrėžimas kritikuojamas
– netiksli sąvoka – ‘’sąjunga’’; šeimą gali sudaryti ir ne kartu gyvenantys asmenys ir nebūtinai susiję kraujo ryšiais.
Antrame projekte atsisakyta apibūdinti šeimos sąvoką. Naujajame kodekse vietoje ‘’sąjungos’’ vartojamas
‘’susitarimas’’. Dabartiniame projekte šeimos sąvokos taip pat nėra.
Teisės mokslo šeimos apibūdinimas – tai santuoka, giminyste, įvaikinimu pagrįstas junginys asmenų, kuriuos sieja
dvasinis ir materialinis bendrumas ir kurie turi asmenines ir turtines teises ir pareigas vienas kito atžvilgiu.
Šeimos požymiai:
1) bendras gyvenimas – tai pagrindas,
2) šeimos narių abipusių teisių ir pareigų buvimas.
Separacija – sutuoktiniai negyvena, bet yra santuokoje.
Šeimos teisiniai santykiai – tai teisės normomis sureguliuoti asmeniniai ir turtiniai santykiai susiklostantys šeimoje.
Šeimos teisinių santykių (ŠTS) grupės (rūšys???):
1.santuoka (ŠTS pagrindas)
2.santuokiniai santykiai (santuokos rezultatas)
3.tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai.
Šeima vykdo 2 pagrindines funkcijas:
1.demografinę,
2.socialinę (asmenybės kūrimo, žmogaus ugdymo ir pan.).
3.2. Šeimos teisinių santykių subjektai, objektai, turinys.
Santykių elementai:
1. subjektai,
2. objektai,
3. turinys.
I. Subjektai.
1. pagal tarybinę teisę galėjo būti tik fiziniai asmenys. Pagrindiniai subjektai: tėvai ir vaikai. Tačiau gali būti ir įtėviai,
įvaikiai, asmenys, kuriuos sieja giminystės ir svainystės ryšiai su sutuoktiniais ir jų vaikais. Su tuo susijęs reiškinys –
bendro ūkio vedimas.
2. dabar gali būti ir juridiniai asmenys, pvz.: šeimyna, kai globojama grupė vaikų nuo 6 iki 12 metų.
Šeimyninis teisnumas – galėjimas turėti teises ir pareigas, atsiranda nuo gimimo. Teisnumas gali būti apribotas tik
įstatymu, pvz.: santuoka tarp artimų giminaičių negalima.
Šeimyninis veiksnumas – galėjimas savo veiksmais susikurti teises ir pareigas, atsiranda sulaukus pilnametystės, bet gali
atsirasti ir anksčiau, pvz.: įvaikinant vaiką nuo 10 metų reikia gauti jo sutikimą raštu.
II. Objektai. – daiktai, veiksmai (vaikų auklėjimas), jų rezultatai, asmeninės neturtinės vertybės (vardas, pavardė).
III. Turinys – subjekto teisės ir pareigos.
3.3. Juridiniai faktai ir jų rūšys bei specifika.
Juridiniai faktai – realios tikrovės reiškiniai, su kuriais šeimos teisės normos sieja šeimyninių teisinių santykių atsiradimą,
pasikeitimą pasibaigimą.
• Juridiniai faktai skirstomi pagal žmogaus valios kriterijų
Veiksmai (valingi veiksmai sukuriantys teises ir pareigas) Įvykiai (tokie reiškiniai, kurių
atsiradimas nepriklauso nuo žmogaus
valios)
Teisėti (neprieštarauja š.t.n.) Neteisėti Trumpalaikiai Ilgalaikiai –
(prieštarauja š.t.n.) (vaiko gimimas) juridinės būsenos
(giminystė,santuok
a, globa)
Teisiniai aktai Teisiniai poelgiai
(siekiama pakeisti, (specialiai nesiekia
sukurti, nutraukti sukurti pareigų, bet
sant.) įstatymas numato)
• Pagal poveikį visuomeniniams santykiams:
1. sukuriančius,
2. pakeičiančius,
3. panaikinančius,
4. j.faktus, kurie trukdo atsirasti teisei (pvz.: žmonos nėštumas – sutuoktinis negali kelti santuokos nutraukimo
bylos)
Juridinių faktų sudėtis – pvz.: sutuoktinis paskelbiamas mirusiu + nauja santuoka – tai juridinių faktų sudėtis – jeigu
atsiranda buvęs sutuoktinis, tai nėra galimybės atstatyti santuoką. Jeigu trūktų nors vieno elemento nebūtų juridinių faktų
sudėties.
3.4. Civilinės būklės akto sąvoka, jo reikšmė ir registracijos tvarka.
Civilinės būklės aktas parodo asmens teisinį statusą.
Civilinės būklės aktai – tai patys svarbiausi žm gyvenime aktai, turintys jam reikšmės. Pvz.: gimimas, tėvystės
pripažinimas, santuokos nutraukimas. Sudarymas, įvaikinimas, vardo, pavardės, tautybės pakeitimas, mirtis.
C.b.a. registravimas – daromas valstybės tikslais, siekiant apsaugoti žm interesus.
C.b.a. registravimo institucijos:
1. Miestų ir rajonų savivaldybių civilinės metrikacijos įstaigos.
2. Seniūnijos, išskyrus savivaldybių centrų seniūnijos tik – gimimą ir mirtį.
3. Lietuvos Respublikos konsulinės įstaigos (Lietuvos Respublikos piliečių esančių užsienyje gim, sant, mirtį).
C.b.a. registravimo tvarka:
1. daromi įrašai ir išduodamas įrašo liudijimas.
2. įrašai daromi tik lietuvių kalba.
3. įrašas turi būti perskaitomas pareiškėjui, pareigūno pasirašomas, patvirtinamas herbiniu antspaudu.
4. įrašai gali būti nuginčijami tik teismine tvarka.
5. C.b.a. reg. Įstaigos atsisakymas įregistruoti gali būti ginčijamas teismine tvarka.
Yra C.b.a. registravimo taisyklės, patvirtintos Teisingumo ministerijos įsakymu 1999 03.
3.5. Šeimos teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas ir pasibaigimas.

3.6. Giminystė ir svainystė. Jų teisinė reikšmė.

Giminystė – tai kraujo ryšys tarp asmenų kurie kilę vienas kilęs iš kito arba iš bendro protėvio. Santykiai tarp įvaikių ir jų
palikuonių ir įtėvių ir jų palikuonių prilyginami giminystei.
Giminystė klasifikuojama pagal giminystės liniją:
1. Tiesioji - tarp protėvio ir palikuonio, tėvas, vaikas, seneli):
1. Aukštutinė (eina iš palikuonio į protėvį – Vaikas → Prosenelis).
2. Žemutinė (eina nuo protėvio į palikuonį – Prosenelis → Vaikas)
2. Šoninė - tarp asmenų gimusių iš bendro protėvio, tarp brolių seserų.
Tikrieji broliai seserys – gimę iš abiejų tėvų Netikrieji broliai seserys – turi tik vieną bendrą
tėvą.
Giminystės laipsnis – skaičius gimimų siejančius giminyste asmenis, išskyrus bendro protėvio gimimą. Pvz.: mama-
sūnus- 1 laipsnio; senolis – sūnus – 2 laipsnio (senolis-mama-sūnus); brolis – sesuo – šoninė giminystė antro laipsnio.
Apie artimuosius giminaičius: SŠK 47 ir 162 str.
47 straipsnis. Santuokos pripažinimas negaliojančia dėl jos sudarymo tarp artimų giminaičių, taip pat tarp įtėvio
ir įvaikio
Reikalauti pripažinti santuoką negaliojančia dėl to, kad ji sudaryta tarp tiesiosios aukštutinės ir žemutinės linijos
giminaičių, taip pat tarp tikrųjų ir netikrųjų brolių bei seserų, turi teisę kiekvienas iš sutuoktinių ir prokuroras.
Reikalauti pripažinti santuoką negaliojančia dėl to, kad ji sudaryta tarp įtėvio ir įvaikio, turi teisę įvaikis ir
prokuroras.
162 straipsnis. Sandoriai, kurių neturi teisės sudaryti globėjas ir rūpintojas, jų sutuoktiniai ir artimieji giminaičiai
Globėjas ir rūpintojas, jų sutuoktiniai, tėvai, vaikai, broliai bei seserys ir senoliai neturi teisės sudaryti sandorių su
globotiniu (rūpintiniu) ir atstovauti jam teisminėse bylose tarp globotinio (rūpintinio), iš vienos pusės, ir globėjo arba
rūpintojo sutuoktinio, tėvų, vaikų, brolių bei seserų ar senolių, iš antrosios pusės.
Sudaryti globotinio (rūpintinio) vardu dovanojimo sutartį neleidžiama.
Projekto 3.135 str. – tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai ( tėvai ir vaikai, senoliai ir vaikaičiai) ir
šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys)
Svainystė – santykiai tarp vieno sutuoktinio ir antrojo sutuoktinio giminaičių, bei tarp abiejų sutuoktinių giminaičių.
Svainystė teisines pasekmes sukelia tik įstatymo numatytais atvejais. (jis minėjo SŠK 95-96str.)
95 straipsnis. Patėvių pareiga išlaikyti povaikius
Patėviai (patėvis, pamotė) privalo išlaikyti savo nepilnamečius ir nedarbingus paramos reikalingus pilnamečius
povaikius (posūnius ir podukras), jeigu šie buvo jų auklėjami ar išlaikomi ir neturi tėvų, vaikų ir sutuoktinio, pagal
įstatymą privalančių juos išlaikyti, arba negali gauti iš jų reikiamo išlaikymo.
96 straipsnis. Povaikių pareiga išlaikyti patėvius
Pilnamečiai povaikiai privalo išlaikyti savo nedarbingus paramos reikalingus patėvius, jeigu šie auklėjo ar išlaikė
juos ne mažiau kaip penkerius metus ir neturi sutuoktinio ir vaikų, pagal įstatymą privalančių juos išlaikyti, arba
negali gauti iš jų reikiamo išlaikymo.
Teismas turi teisę atleisti povaikius nuo pareigos išlaikyti patėvius, jeigu šie nevykdė reikiamai savo pareigų juos
auklėti ar išlaikyti.
3.7. Šeimos teisių ir pareigų įgyvendinimas ir gynimas.
Subjektinę teisę sudaro 3 rūšių galimybės (visdalės):
1. galimybė teisė\ę turinčiam asmeniui pasirinkti elgesio variantą,
2. galimybė reikalauti t.t. elgesio iš kitų asmenų,
3. galimybė imtis teisėsaugos priemonių.
Savo teises gali įgyvendinti taip: kas neprieštarauja įstatymams, vadovaujantis principais:
1. LRK 28str. – privalo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, nevaržyti kitų teisių ir laisvių.
2. 38str. sutuoktinių lygybė.
3. 38str. tėvų ir vaikų abipusė pareiga.
4. C K 5str. – gerbti bendro gyvenimo taisykles ir moralės normas, veikti sąžiningai.
5. Draudimas piktnaudžiauti – įgyvendinti teises tokiomis priemonėmis, kurios varžytų kitų žmonių teises.
6. C K projektas – atsisakymas nuo teisės ar jos įgyvendinimo nepanaikina tos teisės, tai gali tik teismas.
Šeimos teisių gynimas – galimybė panaudoti gynimo priemones.
C K 5str. - civilines teises saugo įstatymai, išskyrus tuos atvejus, kai jos įgyvendinamos priešingai jų paskirčiai, žm
interesams, geriems papročiams.
LRK 28 str.- motinystė.
LRK – nepilnamečiai.
Projekto 5str. 1-4 dalys.
1) Savigyna – dabar nėra aiškiai numatyta.
2) Kreipimasis į kompetetingas institucijas.
3) Šeimyninių santykių panaikinimas.
4) Subjektinės šeimyninės teisės panaikinimas, pvz.: teismas turi teisę atleisti povaikius nuo pareigos išlaikyti įtėvius,
jeigu jie neišlaikė povaikių.
5) Subjektinės šeimyninės teisės apribojimas, pvz.: teisės matytis su vaikais apribojimas.

4 tema . SANTUOKA.
4.1. Santuokos sąvoka jos socialinė ir teisinė reikšmė.
Šeimai atsirasti pagrindiniu teisiniu faktu yra santuoka.
ŠSK santuokos apibrėžimo nėra. Ckproj 3 kn. II skyriuje pateikiama santuokos samprata ‘’Santuoka – įstatymų nustatyta
tvarka įformintas laisvanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeiminius teisinius santykius’’. Įregistravę santuoką
nustatyta tvarka yra sutuoktiniai. Išreiškiamas teisinis santuokos pagrindas:
1. Santuoka – susitarimas (ne sąjunga).
2. Kitas momentas – tarp vyro ir moters.
3. Akcentuojamas ir santuokos laisvanoriškumas (tai akcentuojama ir kituose straipsniuose (santuoka tarp tos
pačios lyties asmenų draudžiama, santuoka sudaroma laisva vyro ir moters valia, bet koks grasinimas
prievarta apgaule ar kitokie valios defektai yra pagrindas santuoką pripažinti negaliojančia.
Santuokos požymiai:
1. Savanoriškumas.
2. Siekimas sukurti šeimą.
3. Sutuoktiniai tik skirtingos lyties asmenys.
Dabar galiojantis SŠK pripažįsta tik tą santuoką, kuri yra įregistruota civilinės metrikacijos įstaigoje. Faktinė santuoka
neturi teisinio pagrindo. SŠK 11-17 str. reguliuoja santuokos sudarymą. Lyginant SŠK ir CKproj., CKproj. numatoma
detaliau reguliuoti santuokos sudarymą - tam skirta 18 straipsnių.
4.2. Santuokos formos.

4.3. Santuokos registravimo tvarka, teisinė reikšmė.

Šeimos pagrindą sudaro santuoka, kuri yra įregistruota civilinės metrikacijos įstaigoje. Iš jos atsiranda ir asmeniniai, ir
turtiniai santykiai – santykiai, kuriuos reguliuoja ŠT.
Tvarka. Paprastai santuoka yra įregistruojama civilinės metrikacijos įstaigoje. SŠK 38 str. numato, kad pripažįstamas ir
bažnytinės santuokos įregistravimas, bet įstatymai dar detaliai nereguliuoja bažnytinės santuokos įregistravimo proceso.
ŠT projekteas detaliau numato santuokos įregistracijos tvarką. pagal kanonų teisę. Priėmus CK III knygą, nebereikės
vadovautis civilinės metrikacijos instrukcijomis.
Civilinės metrikacijos įstaigoje santuokos įregistravimas atliekamas pagal:
1) SŠK normas: 11-17 str., o t.p. 193-197 str. ir
2) dar taikoma civilinės metrikacijos instrukcija, patvirtinta 1982 IV 2.
Santuokai įregistruoti įstatymai numato 2 stadijas:
1. Pareiškimo dėl santuokos įregistravimo pateikimas.
2. Pačios santuokos (sudarymas) įregistravimas.
1. Pareiškimo dėl santuokos įregistravimo pateikimas.
SŠK 193 str. numato, kad norintys registruoti santuoką gali pasirinkti iš 2-jų galimų civilinės metrikacijos įstaigų:
1) vieno iš sutuoktinių gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigoje;
2) vieno iš tėvų gyvenamosios civilinės metrikacijos įstaigoje.
Santuokai sudaryti norintys susituokti asmenys privalo:
1) pateikti civilinės metrikacijos įstaigai nustatytos formos pareiškimą asmeniškai ir
2) patvirtinti, kad įvykdytos visos santuokos sudarymo sąlygos ir
3) pateikti reikalingus dokumentus.
• Pateikdami pareiškimą dėl santuokos registravimo, norintys sudaryti santuoką asmenys privalo nurodyti:
1) kelintą kartą tuokiasi;
2) kiek turi vaikų;
3) kokią pavardę nori turėti (gali vyro, gali ikisantuokinę, gali abi ir abu).
4)
• Dokumentai. Pateikiant pareiškimą, reikia pateikti asmens dokumentą (pasą). Jei sudaroma nebe pirma santuoka –
buvusio sutuoktinio mirties liudijimą arba teismo sprendimą dėl pripažinimo mirusiu, o jei anksčiau sudaryta
santuoka pripažinta negaliojančia ar nutraukiama – teismo ar atitinkamos CM įstaigos pažymėjimas dėl santuokos
nutraukimo. Jei yra vaikų, pateikiamas vaiko gimimo liudijimas ir sprendžiams klausimas, ar tie vaikai bus laikomi
abiejų sutuoktinių vaikais.
Civilinės metrikacijos įstaigos darbuotojas privalo paaiškinti (pateikiant pareiškimą):
1) kokios yra įstatymo nustatytos sąlygos santuokai sudaryti.
2) privalo atkreipti dėmesį į norinčių susituokti asmenų sveikatą – pasiūlyti pasitikrinti sveikatą ir gauti atitinkamą
gydymmo įstaigos išvadą. Šis pasiūlymas nėra privalomas.
Terminai santuokos įregistravimui. Pateikiant pareiškimą, santuoka dar nėra registruojama. SŠK 13 str. nustato, kad
santuoka yra registruojama praėjus 1 mėn. po to, kai norintieji tuoktis paduoda pareiškimą CM įstaigoje. Paduodant
pareiškimą, yra nustatoma ir santuokos registravimo data (terminas ne mažiau 1 mėn.). Ypatingais atvejais anksčiau.
2. Pačios santuokos įregistravimas
Dabar galiojantis SŠK pripažįsta tik tą santuoką, kuri yra įregistruota civilinės metrikacijos įstaigoje. Faktinė santuoka
neturi teisinio pagrindo. Santuokos registravimo data yra teisiškai reikšminga tuo, kad tą dieną yra įregistruojama
santuoka – įvyksta teisinis faktas ir atsiranda santuokiniai santykiai. Santuokos kaip teisinio fakto buvimas nulemia ir
asmeninių ir turtinių santykių tarp šeimos narių atsiradimą.
Nesilaikymas ketinimo (neatvykimas į registraciją) traktuojamas kaip atsisakymas sudaryti santuoką ir nesukelia jokių
neigiamų teisinių pasekmių. Tačiau ŠT projektas numato dvejopas teisines pasekmes, kai yra atsisakoma sudaryti
santuoką: 1) dovanų grąžinimo ir kt. nuostolių atlyginimo pareiga; 2) moralinė (neturtinė) atsakomybė.
Įregistravimas yra atliekamas iškilmingoj aplinkoj (bet ta norma yra fakultatyvinė – įstatymas numato gaalimybę
santuoką įregistruoti ir kai sutuoktiniai negali atvykti į CM įstaigą, namuose ligoninėje). Išimtinai atvejais g.b.
sutrumpintas ir 1 mėn. laikotarpis, esant svarbioms priežastims, kurių įstatymas nedetalizuoja. Praktikoje svarbios
priežastys – nėštumas, komandiruotė, išvykimas į karinę tarnybą ir pan.
Registracija asmenims t.b. paskirta t.t. valandą. Jei negali iškilmingai, tai gydytojui sutikus, santuoka g.b. registruojama
namie ar ligoninėje. Norintys susituokti privalo nustatytą registracijai dieną atvykti į CM įstaigą patys asmeniškai
santuokai įregistruoti. Atstovavimo institutas šiuo atveju netaikomas.
Atvykę įregistruoti santuoką sutuoktiniai privalo vėl pateikti asmens dok., žodžiu ir raštu pareikšti norą sudaryti santuoką.
Dar kartą CM darbuotojas pareiškia apie sąlygas santuokai sudaryti (SŠK 15-17 str.). Registruojant santuoką, gali
dalyvauti ir kt. asmenys. Registracijos procese sutuoktiniai dar kartą patvirtina savo ketinimą. Pareigūnas perskaito iš
knygos įrašą, po juo sutuoktiniai pasirašo. Keičiamasi žiedais. Pasuose daromas įrašas, patvirtinantis sudarytą santuoką
(dabar jau yra pasiūlymas, kad nebūtų). Santuoką įregistravus, įteikiams liudijimas; jei nori geria šampaną.
CM įstaigai, priėmus pareiškimą, prieš 2 savaites iki santuokos įregistravimo datos, CM viešai paskelbia, kad bus
sudaroma santuoka tarp konkrečių asmenų; kad ir kt. 3-ieji asmenys galėtų nurodyti, kad yra pažeistos sąlygos santuokai
sudaryti. Jei toks pareiškimas yra pateikiamas CM įstaigai nurodant, kokia ar kokios sąlygos santuokai sudaryti yra
pažeistos; sustabdomas santuokos įregistarvimo procesas. Supažindinami ir patys norintieji tuoktis, ar jie patvirtina
esančias kliūtis. Jei patvirtina – santuoka neregistruojama, jei nepatvirtina – iš asmens, padavusio pareiškimą,
reikalaujama pateikti įrodymus. Įrodymus turi pateikti per 1 mėn. Jei nepateikia – santuoka registruojama. CK projekte
numatyta kitokia tvarka tiems pažeidimams patikrinti (dabar pakanka to, kad neįrodo ir patys sutuoktiniai neigia, projekte
– kitaip.).
Projektas. Santuokos sudarymo forma, 1 mėn. terminas, esant svarbioms priežastims gali ir anksčiau registruoti,
skelbimo, sveikatos tikrinimo tvarka projekte liko tokia pati. NAUJOVĖS:
1. Numatoma vedybų sutartis. Paprastai vedybinė sutartis nėra santuokos registracijos elementu, bet, sudarant santuoką,
g.b. sudaroma. Ji g.b. sudaryta iki santuokos įregistravimo (ikivedybinė sutartis) arba po santuokos įregistravimo
(povedybinė sutartis).
2. Straipsnis dėl pranešimo apie kliūtis santuokai sudaryti. Bet kuris suinteresuotas asmuo turi teisę raštu pranešti CM
įstaigai, kad egzistuoja kliūtys santuokai sudaryti. Pasekmės: CM pareigūnas, gavęs pareiškimą, sustabdo santuokos
registravimą ir išaiškina norintiems tuoktis jų teises kreiptis į teismą dėl tokio pareiškimo paneigimo. Pateikęs pareiškimą
asmuo per 3d. nuo pareiškimo padavimo turi pateikti įrodymus. Tuokiamasi tik pateikus įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl
paneigimo. Asmenys per 1 m. turi teisę (po teismo) reikalauti nuostolių atlyginimo, padarytų tokiu pareiškimu, išskyrus,
jei tai pareiškė sutuoktinių tėvai ar prokuroras.
3. Detalesnis santuokos sudarymo bažnytine tvarka reguliavimas. Bažnytine tvarka santuoka sudaroma pagal atitinkamos
religijos kanonų teisę. Toks santuokos sudarymas sukelia t.p. teisines pasekmes (kaip ir įregistravus CM), jeigu nebuvo
pažeistos įstatymų numatytos santuokos sudarymo sąlygos, jeigu buvo sudaryta pagal oficialiai valstybės pripažintas
religijos bendruomenės procedūrą, jeigu buvo ta santuoka įregistruota CM įstaigoje. T.y. asmuo per 10 d. po santuokos
sudarymo bažnyčioje turi pateikti CM įstaigai pranešimą apie santuokos įregistravimą bažnyčioje. CM padaro atžymą
(arba sutikimą). Tokiu atveju santuoka laikoma sudaryta nuo jos įregistravimo bažnytine tvarka dienos. Jei pažeidžia 10
d. terminą ir pranešima CM skyriui nesiunčia santuoka laikoma sudaryta tik nuo tos dienos, kada buvo įregistruota CM
įstaigoje.
Registracijos teisinė reikšmė. Santuokos registravimo data yra teisiškai reikšminga tuo, kad tą dieną yra įregistruojama
santuoka – įvyksta teisinis faktas ir atsiranda santuokiniai santykiai. Santuokos kaip teisinio fakto buvimas nulemia ir
asmeninių ir turtinių santykių tarp šeimos narių atsiradimą.
1. apsaugo sutuoktinių ir vaikų asmenines ir turtines teises,
2. nustato tarpusavio šeimos narių teises ir pareigas.
3. santykiams suteikiamas oficialus pobūdis.
4. registracija – santuokos sudarymo įrodymas ir vienintelis jos sudarymo būdas. (neregistruoti faktiniai
santuokiniai santykiai neturi teisinės reikšmės, išskyrus išimtį, kad kilę iš faktinės santuokos vaikai yra įstatymų
saugomi t.p., kaip ir kilę iš įregistruotų santuokų. Bet turi būti pripažinta tėvystė.)
Socialinė reikšmė.
1. Poros gyvena šeimoje.
2. Vaikai gyvena šeimoje.
3. Vaikas yra tėvo, kuris su motina yra santuokoje
12 straipsnis. Teisinė santuokos registravimo reikšmė
** (LR Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21d. nutarimu (Žin., 1994, Nr. 31-562) pripažinta, kad šio straipsnio
antrosios dalies norma, jog sutuoktinių teises ir pareigas sukuria tik santuoka, sudaryta valstybiniuose civilinės
metrikacijos organuose, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. 4d). **
Santuokos registravimas nustatomas tiek valstybiniais ir visuomeniniais interesais, tiek siekiant apsaugoti sutuoktinių
ir vaikų asmenines bei turtines teises ir interesus.
** Sutuoktinių teises ir pareigas sukuria tik santuoka, sudaryta valstybiniuose civilinės metrikacijos organuose. Šios
teisės ir pareigos atsiranda nuo santuokos įregistravimo civilinės metrikacijos organuose laiko.
Santuokos įregistravimas civilinės metrikacijos organuose yra neginčijamas santuokos buvimo patvirtinimas ir gali
būti nuginčijamas tik teismine tvarka.
4.4. Bažnytinės santuokos registracijos valstybės pripažinimas.
6 straipsnis. Valstybės vykdomas teisinis santuokos ir šeimos santykių reguliavimas
**(Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d. nutarimu (Žin., 1994, Nr. 31-562) pripažinta, kad
šio straipsnio antroji dalis prieštarauja LR Konstitucijos 38 str. 4d.).**
Lietuvos Respublikoje santuokos ir šeimos santykius teisiškai reguliuoja tiktai valstybė.
** Pripažįstama tiktai santuoka, sudaryta valstybiniuose civilinės metrikacijos organuose. Religinės santuokos apeigos,
kaip ir kitos religinės apeigos, neturi teisinės reikšmės.
Ši taisyklė netaikoma gimimo, santuokos sudarymo, santuokos nutraukimo ir mirties religinėms apeigoms,
atliktoms iki tarybinių civilinės metrikacijos organų įsteigimo arba atkūrimo, ir joms patvirtinti gautiems dokumentams.
4.5. Santuokos sudarymo sąlygos. Santuokos sudarymo sąlygos SŠK 15, 16, 17 strp:
1. Abiejų sutuoktinių sutikimas – prievarta negalima, valia turi būti išreikšta tiesiogiai, negalimas atstovavimas,
sutikimas su išlygomis negalimas.
2. Sutuoktinių amžius – abiejų vienodi 18 metų (dabar – minimalus 15m) SŠK 16 strp. rajono, miesto savivaldos gali
leisti tuoktis asmenims nesulaukusiems santuokinio amžiaus. (Ckproj : asmenims prašant, teismas turi teisę sumažinti
asmens santuokinį amžių, bet ne daugiau 3 metus. Nėštumo atveju teismas gali leisti tuoktis ir asmenims
neturintiems 15 metų.) Procesinis ypatumas dėl tvarkos, kurios teismas turi laikytis spręsdamas tokius ginčus:
teismas turi teismo procese išklausyti nepilnamečių tėvų, globėjų ar rūpintojo nuomonę, atsižvelgti į jo psichinę,
psichologinę, turtinę padėtį ir atsižvelgti į priežastis, dėl kurių norima sumažinti sutuoktinių amžių. Svarbi priežastis
– nėštumas. Turi būti Vaikų teisių apsaugos tarnybos išvada.
3. Negali būti 17str. SŠK nurodytų kliučių:
1) Santuokoje esantis asmuo negali sudaryti kitos santuokos. Jei buvo – turi pateikti dokumentus, kad santuoka
yra pasibaigusi (mirus, nutraukus, pripažinus negaliojančia).
 2) draudimas tuoktis artimiems giminaičiams. SŠK 17 strp. – tarp tiesiosios aukštutinės ir žemutinės eilės
giminaičių, tarp įvaikių ir įtėvių, tarp tikrų ir netikrų brolių ir seserų. CKproj – kaip dabar + pusbrolių ir
pusseserių, dėdžių ir dukterėčių, tetų ir sūnėnų.
3) sutuoktinių veiksnumas. Jis minimas ir SŠK. CKproj – detaliau. Asmuo, įsiteisėjusiu teismo sprendimu
pripažintas neveiksniu dėl silpnaprotystės, negali sudaryti santuokos. Nuoroda, kad yra iškelta byla dėl
pripažinimo neveiksniu – santuoka turi būti atidėta iki sprendimo priėmimo.
Susitarimas tuoktis. Pats susitarimas pagal projektą gali būti išreiškiamas žodžiu arba raštu. Toks normos atsiradimas
susijęs su tuo, kad Konstitucijos 38 strp. ‘’valstybė registruoja santuoką, bet pripažįsta ir bažnytinę santuoką’’.
Bažnyčioje – žodžiu. CKproj. pabrėžiama, kad sudarant santuoką civilinės metrikacijos įstaigoje, turi būti pateikiamas
nustatytos formos prašymas įregistruoti santuoką ir jis laikomas viešu susitarimu tuoktis.
Reikia iš anksto pateikti nustatytos formos prašymą įregistruoti santuoką civilinės metrikacijos įstaigai. Pagal įstatymus,
santuoka įregistruojama ne anksčiau kaip po 1 mėnesio po prašymo pateikimo dienos. Šito tikslas – kad dar gerai
pagalvotų.
Galiojantis SŠK nenumatė teisinių pasekmių atsisakius įregistruoti santuoką – dažnai kildavo bylos dėl moralinės žalos
atlyginimo. Ckproj. numatytos teisinės pasekmės pareiškus prašymą įregistruoti santuoką, o po to santuokos nesudarant
dėl moralinės ir materialinės žalos atlyginimo. Santuoka (dabar tokio dalyko nėra, tik – projekte) kaip preliminari sutartis
gali sukelti teisines pasekmes:
1. dovanų grąžinimą.
2. nuostolių atlyginimas –faktinės išlaidos.
3. neturtinės žalos atlyginimas.
1. Dovanų gražinimas– reikalavimo teisė. Jei santuoka nesudaroma, galima reikalauti gražinti visas dovanas, gautas
ryšium su santuoka (ne visas, o tik susijusias su santuokos sudarymu – pvz. žiedai) Numatomos ir išimtys – kai šalis,
gavusi dovaną, mirė iki santuokos įregistravimo ir dėl to buvo nesudaryta santuoka. Įstatymas nesieja dovanų gražinimo
klausimo su kaltės klausimu. CKproj. ŠT 2 dalyje pabrėžiamas teisinis pagrindas, dėl ko tokia norma nustatoma –
nepagrįstas praturtėjimas. Nustatytas ir sutrumpintas – 1 mėn. ieškininės senaties terminas nuo atsisakymo sudaryti
santuoką dienos.
2. Nuostolių atlyginimas – šalis, be pakankamo pagrindo atsisakiusi sudaryti santuoką, privalo atlyginti nuostolius dėl
santuokos neįvykimo. Normoje yra išlyga - be pakankamo pagrindo atsisakoma sudaryti santuoką. Siejama su kalte.
Nuostolių dydis yra nustatomas remiantis faktinėmis išlaidomis, susidariusiomis ryšium su santuokos sudarymu ir bei iš
prievolinių santykių atsiradusiomis išlaidomis. 3 dalyje minimos svarbios priežastys: jei dėl svarbios priežasties
atsiradusios, dėl kitos šalies kaltės, kita šalis privalo atlyginti nuostolius. Nuostoliams atlyginti nustatytas sutrumpintas
ieškininės senaties terminas – 1 metai.
3. Neturtinės (moralinės) žalos atlyginimas. Neturtinė žala atlyginama, jei nurodoma įstatyme (Ckproj.). Žalos dydis ir jo
nustatymas nereglamentuojamas – paliekama spręsti teismui. Žalai atlyginti nustatomas sutrumpintas 1 m. senaties
terminas nuo atsisakymo sudaryti santuoką dienos.

4.6. Šeimos santykių, neįregistravus santuokos teisinė reikšmė.

4.7. Santuokos negaliojimas

Santuokos negaliojimas - subjektyvių šeimyninių teisių ir pareigų tarp asmenų, kurių santuoka pripažinta negaliojančia
kaip sudaryta nesilaikant įstatymų nustatytų jos sudarymo sąlygų ir tvarkos, panaikinimas teisine tvarka.
Paprastai santuoka laikoma galiojančia, kuri sudaryta CM institucijoje, ji galioja tol, kol ji yra teisine tvarka neįrodyta,
kad sudaryta, pažeidus sąlygas, numatytas SŠK 15-17 str.
Dabartiniu metu pagal K 38 str. pripažįstamas santuokos sudarymas ir bažnytine tvarka, įregistravus ją CMB. SŠK nėra
nustatyta, koks santykis tarp bažnytinės registracijos ir CM.
Projekto 3 knygoje yra numatyti, kaip papildomai turi būti registuojama santuoka). SŠK santuokos galiojimo prezumpcija
siejama su registracija CM institucijose. Pats SŠK numato, kad ši prezumpcija gali būti paneigta tik teisine tvarka.
Galiojantys įstatymai neapibrėžia santuokos negaliojimo sąvokos.
4.8. Santuokos pripažinimo negaliojančia pagrindai, tvarka ir teisinės pasekmės.
4.8.1. Santuokos pripažinimo negaliojančia pagrindai.
• SŠK 42 str. santuokos pripažinimo negaliojančia pagrindų sąrašas:
pažeistas susituokiančių laisva valia sudaryti santuoką principas (15 str.)
pažeidžiamas susituokiančių santuokinis amžius (17 str.)
pažeistas monogamijos principas,
pažeistas giminystės principas,
santuoka sudaryta su asmeniu, kuris santuokos sudarymo metu buvo pripažintas neveiksniu (17 str.), dėl psichinės ligos,
jei santuoka sudaryta, neketinant sukurti šeimą (fiktyvi) (42 str.).
Jokie kiti pažeidimai negali būti pagrindu pripažinti santuoką negaliojančia.
Šie pagrindai yra objektyvaus pobūdžio. Kiekvienas jų atskirai yra pagrindas santuokai nutraukti.
Pagal SŠK 48 str. 2 dalį santuokai pripažinti negaliojančia nereikia, kad abu sutuoktiniai pažeistų tam tikrus pagrindus.
Ckprojekte:
1) negalėjo suprasti ir valdyti savo veiksmų,
2) prievarta,
3) esminės klaidos. Esminė klaida – jei suklysta dėl aplinkybių, dėl kurių sutuoktinis nebūtų sutikęs sudaryti santuokos.
4.8.2. Santuokos pripažinimo negaliojančia tvarka:
1. Tik teismine tvarka.
2. Kol nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo, santuoka galioja.
SŠK 49 str. numato ieškininės senaties santuokai pripažinti negaliojančią terminą.
49 straipsnis. Laikas, nuo kurio santuoka laikoma negaliojančia
Pripažinta negaliojančia santuoka laikoma negaliojančia nuo jos sudarymo laiko.
Santuoką pripažti negalaliojančią turi teisę teisę reikalauti įstatymo numatyti asmenys – 44-48 str. Tokią teisę turi:
- jei santuoką sudarė asmuo, kuriam nesuėjo rek amžius - tėvai, globėjai, rūpintojai,
- kai vienas iš sutuoktinių pripažįstamas neveiksniu dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės 46 str. – kiekvienas iš
sutuoktinių, neveiksnaus globėjas, globos ar rūpybos organizacijos, prokuroras. Projekte nebus leista kreiptis
veiksniam sutuoktiniui.
- kai santuoka tarp artimų giminaičių – kiekv sutuoktiniui, prokurorui.
- dėl monogaminio principo pažeidimo – sutuoktinis, kuris santuokos sudarymo metu nebuvo kitoje santuokoje,
asmenys, kurių teisės pažeistos (45 str.) ir prokuroras (SŠK 44 str.). Projekte – sutuoktinis, kuris nežinojo,
- kai tarp įtėvių ir įvaikių – įvaikis, prokuroras.
- fiktyvi santuoka – sutuoktinis, prokuroras.
SŠK nesuteikia pirmenybės reikalavimo pripažinti santuoką negaliojančia sutuoktinį, kuris sudarydamas santuoką žinojo
apie sąlygų santuokai sudaryti pažeidimą.
4.8.3. Santuokos pripažinimo negaliojančia teisinės pasekmės. Kadangi santuoka pripažinta negaliojančia, panaikintos
visos šeimyninės teisės ir pareigos. Subjektyviu požiūriu santuokos pripažinimas negaliojančia – tam tikra sankcija už ŠT
normų pažeidimą. Ši sankcija taikoma tik teismine tvarka. (SŠK 8 skirsnis 40-51 str. skirti santuokos negaliojimui).
Pripažinimas negaliojančia ir santuokos nutraukimas skiriasi:
Santuoka pripažįstama nealiojančia – laikoma, kad visai nesudaryta. Veikia atgaline tvarka: taiko ir praeičiai. Tik teismas
priima tokį sprendimą.
Santuokos nutraukimas – ateičiai nutraukia šeim. santuoką. Santuoka laikoma nutraukta nuo to momento, kai vienas
sutuoktiniš įregistruoja teismo sprendimą.
Santuokos pripažintos negaliojančia teisinės pasekmės
1. Laikas. SŠK 49str. – negaliojanti nuo jos sudarymo momento.
SŠK 50str. – atima visas asmeninio ir turtinio pobūdžio teises, atsirandančias santuokoje:
2. Turtines teisės. Nuo santokos sudarymo iki pripažinimo negaliojančia – turtas priklauso pagal civilinio kodekso
bendros dalinės nuosavybės taisykles. SŠK 50 str. 3 d.
3. Asmenines teisės.
-jei buvo pakeista pavardė, gali pavardė likti, jei sutuoktinis nereikalauja ją pakeisti.
-jei kilę vaikai, pagal SŠK 51str. 2d., jie turi teisę vadintis tėvo pavarde, tėvavardžiu, turi teisę gauti alimentus bendrais
pagrindais.
4. Vaikų teisių nepaliečia.
Santuokos negaliojimo pasekmės priklauso nuo abiejų sutuoktinių sąžiningumo:
1) jei abu nesažiningi – santuoka nutraukiama,
2) jei vienas nesąžiningas – jis netenka gynimo,
3) jeigu abu nesąžingi - santuoka pripažįstama nealiojančia – laikoma, kad visai nesudaryta.
PRIEDAS
11 straipsnis. Organai, kuriuose sudaroma santuoka
Santuoka sudaroma valstybiniuose civilinės metrikacijos organuose.
13 straipsnis Terminas, kuriam praėjus, registruojama santuoka
Santuoka sudaroma, praėjus vienam mėnesiui po to, kai norintieji tuoktis paduoda valstybiniam civilinės
metrikacijos organui pareiškimą.
Atskirais atvejais, susituokiančiųjų prašymu, esant svarbioms priežastims, rajono, miesto, miesto rajono (kur
yra civilinės metrikacijos skyrius) Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas,
arba jiems pavedus ir civilinės metrikacijos skyriaus vedėjas gali šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatytą terminą
sutrumpinti.
 14 straipsnis. Santuokos sudarymo iškilmingumas
Santuoka sudaroma iškilmingai. Civilinės metrikacijos organai pasirūpina, kad būtų iškilminga santuokos
registravimo aplinka, jeigu su tuo sutinka susituokiantieji asmenys.
15 straipsnis. Santuokos sudarymo sąlygos
Santuokai sudaryti būtina, kad su tuo sutiktų abu susituokiantieji asmenys ir kad jiems būtų suėjęs
santuokinis amžius.
Santuoka negali būti sudaroma, jeigu yra šio kodekso 17 straipsnyje nurodytų kliūčių.
16 straipsnis. Santuokinis amžius
Santuokinis amžius nustatomas 18 metų. Išimtiniais atvejais rajono, miesto, miesto rajono (kur yra civilinės
metrikacijos skyrius) Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu gali būti leidžiama tuoktis
asmenims, nesulaukusiems santuokinio amžiaus.
17 straipsnis. Kliūtys santuokai sudaryti
Neleidžiama sudaryti santuokos:
1) tarp asmenų, iš kurių bent vienas jau yra kitoje santuokoje;
2) tarp tiesiosios aukštutinės ir žemutinės linijos giminaičių,
tarp tikrųjų ir netikrųjų brolių bei seserų, taip pat tarp įtėvių ir įvaikių;
3) tarp asmenų, iš kurių bent vienas yra teismo pripažintas neveiksniu dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės.

5 tema. SUTUOKTINIŲ ASMENINĖS TEISĖS IR PAREIGOS

Teisinės pasekmės sudarius santuoką: Įregistravus santuoką, sutuoktiniai įgyja t.t. teises ir pareigas, kurių pobūdis yra
nevienodas. Todėl jos skirstomos į:
1. Asmeninės teisės ir pareigos užtikrina sutuoktinių savarankiškumą, iniciatyvą ir kt. nematerialinius interesus.
2. Turtinės teisės ir pareigos nustatomos atsižvelgiant į sutuoktinių ir vaikų interesus.
Daugelis asmeninių santykių yra intymaus pobūdžio, todėl valstybė nesiima jų visų reguliuoti (projekte-detaliau
sureguliuota).
Asmeninės teisės ir pareigos.
5.1. Sutuoktinių lygiateisiškumo šeimos teisėje principas.
Sutuoktinių lygiateisiškumo principas – jie įgyja lygias teises ir prisiima lygias pareigas. (Projekte akcentuojamas)
3 straipsnis. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1980m. lapkričio 24d. įsako Nr. X-688
redakcija. Moters ir vyro lygiateisiškumas šeimos santykiuose.
Sutinkamai su TSRS Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtinta moters ir vyro teisių Lietuvos
Respublikoje lygybe jie šeimos santykiuose turi lygias asmenines ir turtines.
4 straipsnis. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1980m. lapkričio 24d. įsako Nr. X-688
redakcija. Piliečių lygiateisiškumas šeimos santykiuose.
Visi piliečiai šeimos santykiuose turi lygias teises.
Neleidžiamas joks tiesioginis ar netiesioginis teisių apribojimas, tiesioginių ar netiesioginių pirmenybių teikimas
sudarant santuoką ir šeimos santykiuose priklausomai nuo kilmės, socialinės ir turtinės padėties, rasinio ir nacionalinio
priklausomumo, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir
kitų aplinkybių.
19 straipsnis. Vaikų auklėjimo ir kitų šeimos gyvenimo klausimų sprendimas
Sutuoktiniai šeimoje turi lygias teises.
Vaikų auklėjimo ir kitus šeimos gyvenimo klausimus sutuoktiniai sprendžia kartu.
Teisių ir pareigų imperatyvinis pobūdis – sutuoktiniai negali atsisakyti teisių ar panaikinti pareigų, kurios atsiranda kaip
santuokos pasekmė pagal įstatymą, (projekte akcentuojama)
1) sutuoktinių pareiga būti vienas kitam lojalūs ir vienas kt. gerbti (Projekte akcentuojama).
2) vienas kitą remti moraliai ir materialiai, ir atsižvelgti į kiekvieno galimybes prisidėti prie poreikių tenkinimo.
3) sutuoktinių pareiga (įst. numatoma) sudarius santuoką, sukurti šeiminius santykis.
4) santuoka neturi įtakos teisnumui ir veiksnumui, tačiau sutuoktinių galėjimas įgyvendinti t.t. teises g.b. ribojamas
vedybų sutartimi bei imperatyviom kodekso normom.
5.2. Sutuoktinių teisių ir pareigų lygiateisiškumas, pasirenkant pavardę, gyvenamąją vietą, profesiją bei darbą.
Šeimos gyvenamąją vietą sutuoktiniai pasirenka abipusiu susitarimu. Nesant susitarimo – ta vieta, kur šeimos nariai
vykdo savo pagrindinę ūkinę veiklą
SŠK 20 str. – sutuoktinių teisė pasirinkti užsiėmimą profesiją ir gyvenamąją vietą. Nė vienas negali primesti kitam
profesijos, užsiėmimo, gyvenamosios vietos.
Teisė pasirinkti pavardę. Įstatymas suteikia galimybę pavardę pasirinkti: 1)sudarant santuoką, 2)nutraukiant santuoką,
gali: atstatyti buvusią iki santuokos pavardę; pasilikti pavardę. SŠK 18str. Pavardžių nustatymo tvarka nekeičiama ir ŠT
projekte.
Ketvirtasis skirsnis
ASMENINĖS SUTUOKTINIŲ TEISĖS
18 straipsnis. Susituokiančiųjų teisė pasirinkti pavardę
Asmuo, sudarydamas santuoką, turi teisę pasilikti savo pavardę, priimti su juo susituokiančiojo pavardę arba prie
savo pavardės prijungti su juo susituokiančiojo pavardę.
Susituokiantieji neturi teisės sujungti pavardžių, jeigu iki santuokos nors vieno jų pavardė yra dviguba.
20 straipsnis. Sutuoktinių teisė pasirinkti užsiėmimą, profesiją ir gyvenamąją vietą
Kiekvienas iš sutuoktinių gali laisvai pasirinkti užsiėmimą, profesiją ir gyvenamąją vietą.
39 straipsnis. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1980m. lapkričio 24d. įsako Nr. X-688
redakcija. Sutuoktinio pavardės išsaugojimas arba pakeitimas nutraukiant santuoką.
Sutuoktinis, kuris tuokdamasis pakeitė savo pavardę į kitą, turi teisę ir nutraukus santuoką vadintis šia pavarde, arba
jo reikalavimu civilinės metrikacijos organams registruojant santuokos nutraukimą jam suteikiama ikisantuokinė
pavardė.

5.3. Sutuoktinių teisės ir pareigos auklėjant nepilnamečius, pilnamečius nedarbingus vaikus bei sprendžiant kitus
šeimyninio gyvenimo klausimus.

19 straipsnis. Vaikų auklėjimo ir kitų šeimos gyvenimo klausimų sprendimas

Sutuoktiniai šeimoje turi lygias teises.
Vaikų auklėjimo ir kitus šeimos gyvenimo klausimus sutuoktiniai sprendžia kartu.
Devintasis skirsnis
TĖVŲ TEISĖS IR PAREIGOS VAIKŲ AUKLĖJIMO SRITYJE
64 straipsnis. Tėvų teisių ir pareigų savo vaikų atžvilgiu lygybė.
Tėvas ir motina savo vaikų atžvilgiu turi lygias teises ir pareigas. Tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikų
atžvilgiu ir tais atvejais, kai santuoka tarp jų nutraukta.
65 straipsnis. Asmeninės tėvų teisės ir pareigos.
Tėvai privalo auklėti savo vaikus, rūpintis jų fiziniu vystymusi ir mokymu, ruošti visuomenei naudingam darbui,
auginti garbingais socialistinės visuomenės nariais.
Nepilnamečių vaikų teises ir interesus privalo ginti jų tėvai. Jie yra nepilnamečių savo vaikų globėjai arba rūpintojai
be specialaus paskyrimo.
Tėvystės teisės negali būti vykdomos priešingai vaikų interesams.
66 straipsnis. Vaikų auklėjimas tėvų tarpusavio susitarimu
Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu. Jeigu tėvai nesusitaria,
ginčijamą klausimą sprendžia globos ir rūpybos organas, dalyvaujant tėvams.
68 straipsnis. Skyrium gyvenančio tėvo (motinos) teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime
Tėvas (motina), iš kurio neatimtos tėvystės teisės, gyvenantis skyrium nuo nepilnamečio vaiko, turi teisę dalyvauti
vaiko auklėjime ir bendrauti su juo. Motina (tėvas), pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų
bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime.
70 straipsnis. Tėvų teisė reikalauti grąžinti nepilnamečius jų vaikus iš bet kurio asmens
Tėvai turi teisę reikalauti grąžinti jiems nepilnamečius jų vaikus iš bet kurio asmens, laikančio juos pas save ne
pagal įstatymą ar teismo sprendimą. Teismas gali atmesti tokį reikalavimą, jeigu prieina išvadą, kad vaiko perdavimas
tėvams prieštarauja jo interesams.
75 straipsnis. Tėvo (motinos), iš kurio atimtos tėvystės teisės, teisė matytis su vaiku.
Globos ir rūpybos organai turi teisę leisti tėvui (motinai), iš kurio atimtos tėvystės teisės, matytis su vaiku, jeigu jo
bendravimas su vaiku nedaro vaikui žalingos įtakos ir jeigu vaikas nėra įvaikintas.
Dešimtasis skirsnis
ALIMENTINĖS TĖVŲ PAREIGOS
80 straipsnis. Tėvų pareiga išlaikyti vaikus
Tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir paramos reikalingus nedarbingus pilnamečius vaikus.
81 straipsnis. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1986m. gruodžio 22d. įsako Nr. XI-1313,
Lietuvos Respublikos 1991m. balandžio 23d. statymo Nr. I-1245 ir 1997 m. spalio 23 d. įstatymo Nr. VIII-479 (Žin., 1997,
Nr. 99-2507) redakcija. Išieškomų iš tėvų nepilnamečiams vaikams alimentų dydis
Alimentai nepilnamečiams vaikams iš jų tėvų išieškomi tokio dydžio: vienam vaikui - vienas ketvirtadalis, dviem
vaikams - vienas trečdalis, trims ir daugiau vaikų - pusė tėvų uždarbio (pajamų), bet ne mažiau negu vienas minimalus
gyvenimo lygis (MGL) kiekvienam vaikui.
Šių dalių dydis ir minimalus dydis gali būti teismo sumažintas, jeigu tėvas (motina), privalantis mokėti alimentus,
turi kitų nepilnamečių vaikų, kurie, išieškojus šiame straipsnyje nustatyto dydžio alimentus, liktų materialiai mažiau
aprūpinti, negu alimentus gaunantys vaikai, taip pat tais atvejais, kai tėvas (motina), iš kurio išieškomi alimentai,
yra pirmosios ar antrosios grupės invalidas, arba jeigu vaikai dirba ir turi pakankamą uždarbį, arba dėl kitų
svarbių priežasčių.
Teismas turi teisę sumažinti alimentus arba atleisti nuo jų mokėjimo, jeigu vaikai yra valstybės arba visuomeninės
organizacijos pilnutinai išlaikomi.
84 straipsnis. Alimentų nepilnamečiams vaikams dydžio nustatymas tvirta pinigų suma
Tais atvejais, kai tėvas (motina), privalantis mokėti alimentus nepilnamečiams vaikams, turi nereguliarų, kintantį
uždarbį ar pajamas arba kai šis tėvas (motina) dalį uždarbio ar pajamų gauna natūra, taip pat kitais atvejais, kai
išieškoti alimentus tėvo (motinos) uždarbio (pajamų) dalimi yra negalima arba sunku, asmens, reikalaujančio
mokėti lėšas nepilnamečiams vaikams išlaikyti, prašymu alimentai gali būti nustatomi tvirta pinigų suma, mokama kas
mėnuo.
Šios sumos dydis nustatomas, vadovaujantis spėjamu tėvo (motinos) uždarbiu (pajamomis), sutinkamai su
šio kodekso 81 straipsnio nustatytomis taisyklėmis.
Jeigu vaikų lieka pas abu tėvus, alimentų priteisiamų iš vieno tėvų kito, mažiau aprūpinto naudai, dydis nustatomas
tvirta pinigų suma, mokama kas mėnuo, kurią nustato teismas, vadovaudamasis materialine ir šeimine tėvų
padėtimi, sutinkamai su šio kodekso 81 straipsnio nustatytomis taisyklėmis.
88 straipsnis. Alimentų nedarbingiems pilnamečiams vaikams dydis
Alimentų, išieškomų iš tėvų pilnamečiams nedarbingiems paramos reikalingiems vaikams, dydį nustato teismas
tvirta kas mėnuo mokama pinigų suma, vadovaudamasis materialine ir šeimine tėvų ir reikalaujančių mokėti alimentus
vaikų padėtimi.
Kartu teismas turi atsižvelgti į asmens, reikalaujančio mokėti alimentus, galimybę gauti išlaikymui lėšų iš savo
sutuoktinio ir vaikų, pagal įstatymą privalančių jį išlaikyti.
iekvienas gali savarankiškai spręsti šeimos klausimus.
Sutuoktiniai privalo išlaikyti ir auklėti nepilnamečius vaikus ir rūpinti jų švietimu (dabar – iki pensijinio amžiaus, SŠK).

6 tema SUTUOKTINIŲ TURTINĖS TEISĖS IR PAREIGOS.

Santuoka, kaip teisinis faktas, sukuria sutuoktiniams asmeninio ir turtinio pobūdžio teises ir pareigas. Jos susiję su
sutuoktinių tarpusavio santykiais ir su santykiais su vaikais ir giminėmis. Dabar SŠK jos reguliuojamos gana glaustai. IV
skirsnis turi tik 3 straipsniai, o V skirsnyje – 11 straipsniai. Projekte žymiai platesnis jų reguliavimas. Sutuoktinių turtinės
teisės ir pareigos atsiranda dėl turto, kuris yra bendra jungtinė nuosavybėn, dėl valdymo, naudojimo ir disponavimo juo,
dėl savitarpio materialinio išlaikymo ir dėl kiekvieno sutuoktinio pagal asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto.
Turtinių santykių objektas – viskas, kas gali būti nuosavybe.
Turtinių santykių spacifika, bruožai:
1) turtinės teisės ir pareigos gali būti atskirtos nuo jų turėtojų,
2) t. ir p. turi piniginį įvertinimą.

6.1. Sutuoktinių turto sąvoka.

6.2. Sutuoktinių turtinių teisių ir pareigų lygiateisiškumas.

6.3. Privatinė sutuoktinių nuosavybė.

6.4. Sutuoktinių nuosavybė iki santuokos sudarymo.

Asmeninė nuosavybė iki santuokos įgytas turtas. Šios nuosavybės subjektas gali disponuoti savo nuožiūra. Gyv. patalpos
ir vaikų teisių gynimo pagrindai numato t.t. apribojimus. Asmeninį turtą gali įgyti sutuoktiniai ir santuokos metu.
Asmeninis turtas – santuokos metu paveldėtas ir remiantis dovanojimo sutartimi SŠK 22 str. Greta šio turto 22 str. 2d. žr.
SŠK. ŠSK 22str. asmeninė kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybė:
1) turtas priklausantis sutuoktiniui iki santuokos sudarymo,
2) turtas gautas santuokos metu kaip dovana arba kaip palikimas,
3)sutuoktinio individualaus naudojimo daiktai, išskyrus brangenybes ir prebangos daiktus.
22 straipsnis. Asmeninė kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybė
Turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba
paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė.
Sutuoktinių individualaus naudojimo daiktai (drabužiai, avalynė ir pan.), išskyrus brangenybes ir kitus prabangos
daiktus, nors jie ir įgyti santuokos metu iš sutuoktinių bendrų lėšų, yra asmeninė kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybė.
Kiekvieno iš sutuoktinių turtas gali būti pripažintas bendrąja jungtine jų nuosavybe, jeigu bus nustatyta, kad
santuokos metu buvo įdėtos lėšos, žymiai padidinusios šio turto vertę.
Projekte numatyta išplėsti sutuoktinio asmeninę nuosavybę (žr. Projekte apie 7 punktus)
6.5. Bendroji jungtinė sutuoktinių privatinė nuosavybė.
6.5.1. Bendroji jungtinė nuosavybė – santuokos metu įgytas turtas priklauso abiems sutuoktiniams ir nėra numatyta
dalių ir laikomas priklausančiu abiems sutuoktiniams nors įformintas vieno vardu. Tai turto įstatyminis režimas.
Turto valdymas, naudojimas ir disponavimas. Sutuoktiniai turi lygias teises v.n.d. turtu. Bet koks sutuoktinio susitarimas
dėl turto v.n.d. bekito žinio yra negaliojantis. Pjojekte numatoma, kad vienas sutuoktinis gali įgalioti kitą vienasmeniškai
v.n.d. turtu.
Prezumpcija – vienas sutuoktinis veikia su kito sutikimu. Sandoris sudarytas su sutuokinio žinia, bet bet prieš jo valią –
negali būti pripažintas negaliojančiu. Sandoriams dėl b.j.n. sudaryti būtinas raštiškas notaro patvirtintas sutuoktinio
sutikimas ŠSK 27str.
6.5.2. Bendrosios jungtinė nuosavybės atsiradimo teisinis pagrindas.
Pagrindu atsirasti bendrajai jungtinei nuosavybei (b.j.n.) yra santuokos sudarymas.
6.5.3. Sutuoktinių dalys bendrojoje jungtinėje nuosavybėje.
B.j.nnuosavybe pirmiausiai priklauso bendro naudojimo, namų apyvokos daiktai, t.p. piniginės santaupos, kreditan įsigyti
daiktai, loterijos bilietai, daiktiniai ir piniginiai lamėjimai, obligacijos. Neturi reikšmės kieno vardu tos pajamos ar daiktai
įforminti, gaunant juos atitinkamomis sutartimis. Indėliai paprastai laikomi vieno sutuoktinio vardu, bet jie yra bendras
sutuoktinių turtas. Nekilnojamas turtas įgytas iki santuokos – išlieka asmeninė nuosavybė, o santuokoje - b.j.n. Jei įdėtos
lėšos – 22 str. 3 d. – b.j.n. pvz.; kapitalinis remontas. Gali atsirasti indėlis ir kt. būdu: iki santuokos turtą, daiktą pardavė,
jie irgi asmeninė nuosavybė. Forma nekeičia juridinės esmės.
21 straipsnis. Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė
Turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Sutuoktiniai turi lygias teises šį turtą
valdyti, juo naudotis ir disponuoti.
Sutuoktiniai turi lygias teises į turtą ir tuo atveju, kai vienas iš jų tvarkė namų ūkį, prižiūrėjo vaikus arba dėl
kitų svarbių priežasčių neturėjo savarankiško uždarbio.
Turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu.
Sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškas tvirtinimas ar registracija
atitinkamuose organuose, perleidimo arba įkeitimo, kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas
raštu.
Bendros jungtinės nuosavybės padalijimas. B.j.n. turtas gali būti dalijamas:
1. Santuokos metu sutuoktiniu bendru sutikimu sudarant tokią sutartį pas notarą. Tai kas padalinta tampa
sutuoktinių asmenine nuosavybę. Bet tai, ką jie vėl santuokoje įsigys bus jų b.j.n.
2. Santuokos nutraukimo momentu.
3. Po santuokos nutraukimo (ieškininė senatis 3 metai)
23 straipsnis. Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimas
Padalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jų dalys laikomos lygiomis.
Atsižvelgdamas į vieno iš sutuoktinių sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali
priteisti vienam iš sutuoktinių didesnę bendro turto dalį. Dalijant sutuoktinių, turinčių nepilnamečių vaikų, turtą, visais
atvejais turi būti atsižvelgta į šių vaikų turtinius interesus.
Turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalijamas tiek jiems išsituokiant, tiek ir
santuokos metu, kiekvieno iš sutuoktinų reikalavimu.
Reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, nustatomas trejų metų
ieškininės senaties terminas.
B.j.n. padalinimas galimas 2 būdais:
1. sutuoktinių susitarimu (jį tvirtina notaras),
2. teismine tvarka (jei kyla ginčas dėl turto – santuokos nutraukimas galimas tik teismine tvarka).
Ne viską galima lygiai padalinti. Yra specialus būdas, kaip turi būti dalinama b.j.n. žr. SŠK 24 straipsnis. Bendrosios
jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo būdai
Jeigu sutuoktiniai nesusitaria dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, tai pagal vieno iš sutuoktinių
ieškinį padalijama šitaip:
1) turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir kiekvieno sutuoktinio dalį bendrame turte, jeigu
galima taip padalyti;
2) turtas natūra perduodamas vienam iš sutuoktinių, kartu jį įpareigojant kompensuoti antrajam sutuoktiniui jo dalį
pinigais.
Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į turtinę sutuoktinių padėtį, vaikų
interesus ir kitus dėmesio vertus sutuoktinių interesus.
6.5.4. Bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimas.
Pagrindu išnykti b.j.n. yra santuokos pasibaigimas.
PROJEKTO NAUJOVĖS.
Šeimos turto sąvoka. Europoje vadinama – matrimonia property. (CKprojekto 84-86 str.)
Tikslas apginti silpnesio (turto ar galimybių prasme) sutuoktino ar nepilnamečio interesus.
Šeimo turtu pripažįstamas toks turtas, kuris nepriklausomai nuo to kurio sutuoktinio buvo iki santuokos ar po santuokos
sudarymo. Tai yra:
1. Šeimos gyvenamoji patalpa,
2. Kilnojamieji daiktai, skirti šeimos nariams ūkio poreikiams tenkinti,
3. Teisė naudotis šeimo gyvenamąją patalpa.
Šis turtas tampa šeimos turtu nuo santuokos įregistravimo dienos. Prieš trečiuosius asmenis sutuoktiniai gali tai
panaudoti, tik kai šis turtas registruotas kaip šeimos turtas.
Šeimos turto teisinis režimas:
- sutuoktinis, esantis nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, savininkas gali perleisti nuosavybės teisę ar įkeisti ar
kitaip apsunkinti tik gavęs kito sutuoktinio raštišką sutikimą. Jeigu turi nepilnamečių vaikų, tai reikia gauti teismo
leidimą.
- į šeimos turtą negali būti nukreiptas išieškojimas pagal kreditorių reikalavimus, jeigu kreditoriai žinijo ar galėjo žinoti,
kad sandoris nesusijęs su šeimos poreikių tenkinimu.
- sutuoktiniai savo sutartimi negali pakeisti šeimos turtinio režimo.
Šeimo turto teisinio režimo pasibaigimas:
1. nutraukus santuoką,
2. pripažinus santuoką negaliojančia,
3. kai sutuoktiniai pradeda gyventi skyrium.
Sutuoktiniui su kuriuo lieka nepilnamečiai vaikai, teismo sprendimu paliekama teisė naudotis šeimos turtu ar dalimi iki
vaikai taps pilnamečiai. Tai vadinama uzufruktu.
Vedybų sutartis ( CKprojektas)
Vedybų sutartis – sutuoktinių susitarimas nustatantis jų turtines teises ir pereigas santuokoje, po santuokos ar gyvenant
skyrium.
Projekte taikomas toks bendras principas – turtui bus taikomas įstatyminis režimas, jeigu sutuoktiniai nebus sudarę
vedybų sutarties.
Vedybų sutarties bruožai:
1. tai civilinė sutartis, todėl taikomoe bendros sutarčių taisyklės,
2. sutarties šalys gali būti tik ketinantys susituokti ar susituokę asmenys,
3. nustatomos sutuoktinių tik turtinės teisės ir pareigos,
4. kai abu turi turto, kai vienas užsiima rizikingu verslu.
Paprastai vedybinė sutartis nėra santuokos registracijos elementu, bet, sudarant santuoką, g.b. sudaroma ir vedybinė sut.
Vedybinė sutartis gali būti sudaryta:
- iki santuokos įregistravimo - ikivedybinė sutartis. Ikivedybinė sutartis įsigalioja įregistravus santuoką (tada įgauna
teisinę galią). arba
- po santuokos įregistravimo - povedybinė sutartis. Povedybinė sutartis įsigalioja nuo sudarymo momento,
- jei yra leista nepilnamečiui sudaryti santuoką, tai tuomet vedybinė sutartis g.b. sudaroma tik po santuokos
įregistravimo.
Vedybų sutarties forma
1) notarinė,
2) vedybinė sutartis ir pakeitimai turi būti įregistruoti Vedybinių sutarčių registre, kurį tvarko hipotekos įstaigos – tik
tuomet sut galios prieš trečiuosius asmenis.
Numatytas vedybų sutarties turinys. Sutuoktiniai turi teisę numatyti šias sąlygas (susijusias tik su turtiniais santykiais):
1) turtas, įgytas iki santuokos, tiek ir po santuokos yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (š.m. tik iki
santuokos);
2) turtas, įgytas iki santuokos ir esantis jų asmenine nuosavybe, po santuokos tampa bendrąja daline sutuoktinių
nuosavybe;
3) turtas, įgytas santuokoje yra bendroji dalinė sutuoktinių nuosavybė;
Taip pat galima nustatyti:
- kokiomis dalimis, kokioms turto rūšims bus taikoma, visam turtui ar tik t.t. jo daliai, ar tik konkretiems daiktams.
Galimas rezultatas vienai turto daliai vienoks teisini režimas, kitai – kitoks.
- t.t. įstatyminis turto teisinis režimas;
- tiek esamo turto, tiek būsimo turto teisinis režimą;
- sutuoktinių teises ir pareigas, susijusios su turto administravimu, turto padalijimas ir tvarka nutraukus santuoką,
tarpusavio išlaikymu, ir t.t.
Vedybų sutarties nustatytos teisės ir pareigos gali būti ribojamos t.t. terminu arba jų atsiradimas ir pasibaigimas gali būti
siejamas su sutarties nustatytų sąlygų įvykdymu ar neįvykdymu.
Projektas numato vedybų sutarties sąlygas, kurios yra negaliojančios:
1) sąlygos, prieštaraujančios imperatyvioms įstatymo normoms, gerai moralei,
2) sąlyga, kuri keičia turto, kuris yra sutuoktinių asm. n. ar b.d.n. turto režimą, jeigu sutuoktiniai pasirinko b.j.n. teisinį
režimą,
3) sąlyga, kuri pažeidžia lybių dalių b.j.n. principą,
4) sąlygos, kurios keičia vaikų asmenines teises ir pareigas vaikų atžvilgiu,
5) riboja ar atima iš sutuoktinio teisę į išlaikymą,
6) riboja sut. teisę kreiptis į teismą,
7) riboja turto paveldėjimo sąlygas ir panašiai,
8) riboja sut. teisnumą ir veiksnumą.
Pripažinti vedybinę sutartį negaliojančia gali reikalauti:
1. vieno sutuoktinio ar abiejų kreditoriai dėl sutarties fiktyvumo,
2. sutuoktiniui reikalaujant, jeigu pažeidžia lygiateisiškumo principą ir vienam iš sutuoktinių yra labai neparanki.
Įstatymas numato sutuoktiniams galimybę po santuokos sudarymo keisti ir nutraukti vedybų sutartį. Bendru sut.
susitarimu, tokia pat forma, kokia buvo sudaryta (t.y. notarinė). Numatoma suteikti ir kreditoriui teisę, kurio teisės yra
pažeistos vedybų sut. pakeitimu ar nutraukimu. Toks kreditorius turi teisę kreiptis į teismą ir ginčyti tokias vedybinės
sutarties sąlygas. Vedybų sutarties pakeitimas galios prieš trečiuosius asmenis, jeigu bus įregistruotas vedybų sutarčių
registre.
Būdinga norma dėl vedybinės sutarties pasibaigimo:
1) nutraukus santuoką;
2) sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium
3) po pripažinimo negaliojančia.

6.6. Piniginių pajamų padalijimas žemės ūkio bendrovėse, kooperatinėse, akcinėse bendrovėse dividentų, įnašų
visuomeninėse organizacijose ir kt.

6.7. Ūkininko šeimos narių – sutuoktinių, vaikų, įvaikių, augintinių turtinės teisės ir pareigos.

6.8. Sutuoktinių atsakomybė pagal prievolę.

Sutuoktinių nuosavybės teisė susijusi su įvairiomis prievolėmis, atsirandančiomis iš įvairių sandorių, žalos padarymo, ar
turto sutaupymo neteisiniu pagrindu. Tai gali būti susiję su asmenine nuosavybe arba su b.j.n. Todėl prievolės gali būti
skirstomos:
1. Asmeninės prievolės - prievolės , kurios atsirado iki santuokos sudarymo, o taip pat prievolės dėl asmeninio turto
disponavimo, žalos padarymo, t.y. prievolės nesusijusios su šeimos poreikių tenkinimu.
SŠK 25 str. (1 d.) vieno sutuoktinio asm prievolės sukelia išieškojimą tik į jo asmeninį turtą. Bet ne visada to turto
pakanka arba jo visai nėra, tuomet išieškojimas nukreipiamas į to asmens turto dalį b.j.n.
SŠK 25 str. (3 d.) vienam sutuoktiniui padarius nusikaltimą, turtas gali būti išieškomas iš asm n. turto arba turtas, kuris
b.j.n., jeigu teismas baudž byloje nustatė, kad turtas, esantis b.j.n. įgytas nusikalstamu būdu. Šiuo atveju Ckproj
nustatoma atsakomybė nesąžiningam sutuoktiniui, nesąžiningas privalo sumokėti kompensaciją už b.j.n. sumažėjimą.
Ckproj solidarinė sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuok ima be kito sutuok sutikimo paskolą, jeigu tai nėra
būtina šeimos poreikiams tenkinti.
2. Bendrosios prievolės – prievolės, kurios atsiranda gyvenant santuokoje dėl b.j.n. turto disponavimo, žalos padarymo ar
nepagrįsto sutaupymo visos šeimos reikalais.
Tėvų atsakomybė už nepilnamečių veiksmais padarytą žalą, išieškojimas gali būti nukreiptas į asm. turtą tiek į b.j.n. turtą.
Bendros skolos yra tokios, kurios padarytos santuokos metu ir skirtos abiem sutuoktiniams ar visai šeimai.
Bendros skolos atsiranda:
1) sudarius bendrus sandorius (namo pirkimo-pardavimo sutartis, automobilį perkant, baldai, namų apyvokos daiktai).
2) bendrai padarius žalą tretiesiems asmenims. Kai yra įgyjamas didesnio pavojaus šaltinis (automobilis) už žalą
atsakingi abu sutuoktiniai. Teisminė praktika kartais daro išimtį, nustatydama asmeninę nuosavybę, jei pvz.,
automobilis naudojamas ne šeimos interesams, o vienam, nesiderinančiai su šeimos interesais, tada atsako vienas iš
sutuoktinių.
Sutuoktinių atsakomybė į bendras prievoles yra solidarinė. Bendros prievolės:
1. pr susijusios su turto, įgyto sutuoktinių kaip b.j.n., apsunkinimu,
2. pr susijusios su namų ūkio išlaikymu,
3. pr susijusios su teismo išlaidų atlyginimu, jeigu susiję su šeimos interesais,
4. pr atsiradusios iš sandorių, atsiradusių su kito sutuoktinio sutikimu ar sandorių, kur nereikia rašytinio sutuoktinio
sutikimo,pr namų ūkiui išlaikyti, vaikų gerovei užtikrinti.
25 straipsnis. Išieškojimo nukreipimas į sutuoktinių turtą pagal jų prievoles
Pagal vieno iš sutuoktinių prievoles išieškojimas nukreipiamas tik į asmeninį jo turtą ir į jo dalį bendrojoje jungtinėje
sutuoktinių nuosavybėje.
Pagal vieno iš sutuoktinių prisiimtą prievolę jie atsako turtu, kuris yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, jeigu teismas
nustato, kad tai, kas gauta pagal šią prievolę, yra sunaudota šeimos interesais.
Išieškojimas atlyginti žalai, padarytai nusikaltimu, gali būti nukreipiamas taip pat į turtą, kuris yra bendroji jungtinė
sutuoktinių nuosavybė, jeigu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatyta, kad šis turtas įgytas nusikalstamu
būdu gautomis lėšomis.
6.9. Alimentinės sutuoktinių savitarpio teisės ir pareigos.
Alimentai – prievolė, kuri atsiranda tarp asmenų iš santuokos ir pagal kurią vienas asmuo privalo sistemingai teikti kitam
asmeniui(kreditoriui) materialinę pagalbą. (SŠK 27-28 str.)
27 straipsnis. Sutuoktinių savitarpio išlaikymo pareigos
Sutuoktiniai privalo materialiai remti vienas antrą. Jeigu atsisakoma teikti tokią paramą, materialinės paramos
reikalingas nedarbingas sutuoktinis, taip pat žmona nėštumo laikotarpiu ir trejus metus po vaiko gimimo turi teisę
teismine tvarka gauti išlaikymą (alimentus) iš antrojo sutuoktinio, jeigu šis išsigali jį teikti. Ši teisė išlieka ir santuoką
nutraukus.
28 straipsnis. Sutuoktinio teisė į išlaikymą, nutraukus santuoką.
Ištuoktas paramos reikalingas nedarbingas sutuoktinis taip pat turi teisę gauti iš antrojo sutuoktinio išlaikymą,
jeigu jis tapo nedarbingas per vienerius metus po santuokos nutraukimo.
Jeigu sutuoktiniai ilgą laiką buvo santuokoje, teismas turi teisę priteisti alimentus ištuokto sutuoktinio naudai ir
tuo atveju, kai šiam sutuoktiniui suėjo pensinis amžius ne vėliau kaip per penkerius metus nuo santuokos nutraukimo
laiko.
Pagal SŠK 27 str., sutuoktiniai privalo materialiai remti vienas kitą, kai yra santuokoje. Tokia pareiga atsiranda tik
sudarius santuoką. Tai savanoriška prievolė, bet kartais ji reikalinga nustatyti teismine tvarka.
Sąlygos gauti alimentus (santykiai tarp sutuoktinių):
1. Nedarbingas sutuoktinis
2. Žmona nėštumo laikotarpyje ir 3 metus po vaiko gimimo turi teisę gauti išlaikymą iš antro sutuoktinio, jeigu šis
išgali jį teikti. Ši teisė lieka ir nutraukus santuoką.
Sąlygos teismine tvarka nustatomiems alimentams gauti esant santuokoje:
1) nedarbingumas (1 ir 2 gr. invalidai, sutuoktiniai sulaukę tokio amžiaus, kai turi teisę gauti senatvės pensiją (dabar
diferencijuojama iki 65 m.).
2) paramos reikalingumas. (sprendžiant išlaikymo klausimus atsižvelgiama į atskirai sutuoktinio turimą turtą, pajamas.
Jei turi gyvenamą namą, gali gauti pajamas pagal nuomos sutartis, jei turi santaupų banke ir pan. Nėra tada pagrindo
reikalauti, kad sutuoktinis materialiai remtų).
3) sutuoktinio galėjimas teikti materialinę paramą.
Visos trys aplinkybės turi būti patenkintos. Aplinkybė, kad vaikas mirė įtakos neturi, žmona vis tiek turi teisę 3 metus
gauti išlaikymą.
Sutuoktiniui pareigą teikti sutuoktiniui išlaikymą ir nutraukus santuoką:
1) nėštumo laikotarpiu bei 1 metus po vaiko gimimo,
2) sutuoktinis tapo nedarbingu per vienerius metus nuo santuokos nutraukimo, privalo teikti po santuokos nutraukimo
materialinę paramą. Sąlyga – nedarbingumas atsiranda per 1 metus.SŠK28st.1d.
3) tapus nedarbingu, jei sutuoktiniai ilgą laiką buvo santuokoje, turi teisę priteisti alimentus ištuokto sutuoktinio
naudai…Sąlyga – jei ilgą laiką buvo santuokoje. Laikas nenurodytas, praktikoje – 10 metų. SŠK28st.2d.
6.10. Sutuoktinio atleidimas nuo pareigos arba jos apribojimas teikti materialinę paramą sutuoktiniui arba
buvusiam sutuoktiniui.
Atskirais atvejais teismas turi teisę atleisti sutuoktinį nuo pareigos išlaikyti ar ją apriboti tam tikru terminu (SŠK 31
str).Toks atleidimas ar apribojimas gali būti tais atvejais, kai alimentai išieškomi esant dar santuokoje ir kai atitinkamas
sutuoktinis gali reikalauti alimentų ir nutraukus santuoką:
31 straipsnis. Sutuoktinio atleidimas nuo pareigos išlaikyti antrąjį sutuoktinį arba šios pareigos apribojimas terminu
Teismas gali atleisti sutuoktinį nuo pareigos išlaikyti antrąjį paramos reikalingą nedarbingą sutuoktinį arba
apriboti šią pareigą tam tikru terminu tiek santuokos metu, tiek ir ją nutraukus:
1) jeigu paramos reikalingas sutuoktinis tapo nedarbingas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis
medžiagomis arba dėl tyčinio nusikaltimo padarymo;
 2) jeigu sutuoktiniai neilgai tebuvo santuokoje;
3) jeigu reikalaujantis mokėti alimentus sutuoktinis netinkamai elgias
Aplinkybių sąrašas yra baigtinis
Sutuoktinis netenka teisės į išlaikymą:
32 straipsnis. Sutuoktinio netekimas teisės į išlaikymą
Sutuoktinis netenka teisės gauti iš antrojo sutuoktinio išlaikymą:
1) jeigu išnyko sąlygos, kurios pagal šio kodekso 27 ir 28 straipsnius yra pagrindas išlaikymui gauti;
2) jeigu paramos reikalingas nedarbingas sutuoktinis sudarė naują santuoką.
Ckproje 72str. Sutuoktinis, dėl kurio kaltės nutraukta santuoka, neturi teisės į išlaikymą.
Alimentinės preivolės užtikrinimo būdai:
1. teismas gali paprašyti pateikti adekvatų prievolės užtikrinimą (pvz.: laidavimą),
2. steigti hipoteką į jo turtą.
30 straipsnis. Alimentų sutuoktiniui išlaikyti mokėjimo ir išieškojimo tvarka
Alimentų sutuoktiniui išlaikyti mokėjimui ir išieškojimui taikomos šio kodekso tryliktajame skirsnyje nustatytos
taisyklės.
Alimentai.
Alimentai nustatomi tvirta suma SŠK 29 str. 29 straipsnis. Alimentų dydis
Paramos reikalingam nedarbingam sutuoktiniui alimentai priteisiami kas mėnuo mokama tvirta pinigų suma, kurią
teismas nustato, vadovaudamasis materialine ir šeimine abiejų sutuoktinių padėtimi. Be to, atsižvelgiama į paramos
reikalingo negarbingo sutuoktinio galimybę gauti išlaikymą iš vaikų, pagal įstatymą privalančių jį išlaikyti.
Pasikeitus materialinei ar šeiminei vieno iš sutuoktinių padėčiai arba galimybei gauti išlaikymą iš vaikų, kiekvienas iš
sutuoktinių turi teisę reikalauti teismine tvarka pakeisti alimentų dydį.
Kai vaikams – procentinis kriterijus nuo pajamų.
Vadovaujamasi materialine ir šeimynine padėtimi. Alimentų dydis nustatomas teismine tvarka, laiko požiūris nėra
absoliutus. Gali keistis sąlygos. Alimentų dydis gali būti pakeistas, atsižvelgiant į pasikeitusią materialinę padėtį. Teismas
peržiūri savo sprendimą ir gali sumažinti arba padidinti alimentų dydį. Alimentai mokami periodiškai. Paprastai
nustatomi mėnesio laikotarpiui. Mokėjimo būdai – įvairūs: savo noru (perduodami tiesiogiai arba per kredito įstaigą),
išieškoma prievarta (pateikiamas vykdomasis raštas per antstolį darbovietėje). Alimentus periodiškai išieško darbovietė.
Skirtumas tarp SŠK ir Projekto:
1. mėnesiniai mokėjimai – dabar ir proj.
2. vienkartinė pinigų suma – tik proj.
3. t.t. turtas – tik proj.

6.11. Sutuoktinių pareigos, užtikrinant vaikų, įvaikių turtines teises.

7 tema SANTUOKOS PASIBAIGIMAS.

7.1. Santuokos pasibaigimas vienam iš sutuoktinių mirus arba paskelbus mirusiu.
33 straipsnis. Santuokos pasibaigimas, sutuoktiniui mirus
Santuoka pasibaigia, vienam iš sutuoktinių mirus arba teismine tvarka paskelbus jį mirusiu.
41 straipsnis. Santuokos klausimas, atsiradus sutuoktiniui, kuris buvo paskelbtas mirusiu arba pripažintas nežinia
kur esančiu
Jeigu atsiranda sutuoktinis, įstatymo nustatyta tvarka paskelbtas mirusiu, ir panaikinamas teismo sprendimas
paskelbti jį mirusiu, tai santuoka laikoma atstatyta, jeigu antrasis sutuoktinis nėra sudaręs naujos santuokos.
Tuo atveju, kai atsiranda sutuoktinis, įstatymo nustatyta tvarka pripažintas nežinia kur esančiu, jeigu, tuo remiantis,
santuoką su juo yra nutraukęs civilinės metrikacijos organas arba teismas, ir kai panaikinamas teismo sprendimas
pripažinti jį nežinia kur esančiu, santuoką gali atstatyti civilinės metrikacijos organas bendru sutuoktinių
pareiškimu, o tais atvejais, kai santuoka buvo nutraukta teismine tvarka, teismas panaikina sprendimą nutraukti
santuoką.
Santuoka negali būti atstatyta, jeigu pripažinto nežinia kur esančiu asmens sutuoktinis sudarė naują santuoką.
7.2. Santuokos nutraukimo pagrindai ir tvarka.
Pagrindai. 34 straipsnis. Santuokos pasibaigimas, sutuoktiniams esant gyviems.
Sutuoktiniams esant gyviems, santuoka gali būti nutraukta, juos ištuokiant vieno arba abiejų sutuoktinių pareiškimu.
Vyras neturi teisės be žmonos sutikimo kelti santuokos nutraukimo bylos, žmonai esant nėščiai ir vienerius metus po
vaiko gimimo.
Tvarka. 35 straipsnis. Santuokos nutraukimo tvarka.
 Santuoka nutraukiama teismine tvarka, o šio kodekso 37 ir 38 straipsniuose numatytais atvejais - civilinės
metrikacijos organuose.
7.3. Santuokos nutraukimas teismine tvarka.
36 straipsnis. Santuokos nutraukimas teismine tvarka.
Teismas imasi priemonių sutuoktiniams sutaikyti ir turi teisę atidėti bylos išnagrinėjimą, paskirdamas sutuoktiniams
terminą susitaikyti iki šešių mėnesių.
Santuoka nutraukiama, jeigu teismas nustato, kad sutuoktiniams toliau bendrai gyventi ir išsaugoti šeimą
nebeįmanoma.
Priimdamas sprendimą nutraukti santuoką, teismas reikiamais atvejais imasi priemonių apsaugoti nepilnamečių vaikų
ir nedarbingo sutuoktinio interesams.
Taip pat žiūrėti 37 str. 3 dalį ir 38 str. 2 dalį.
7.4. Santuokos nutraukimo civilinės metrikacijos organuose sąlygos ir tvarka.
37 straipsnis. Santuokos nutraukimas civilinės metrikacijos organuose, abiem sutuoktiniams sutinkant
Jeigu nutraukti santuoką sutinka abu sutuoktiniai, neturintys nepilnamečių vaikų, santuoka nutraukiama
civilinės metrikacijos organuose.
Šiais atvejais ištuoka įforminama ir sutuoktiniams ištuokos liudijimas išduodamas, praėjus trims mėnesiams nuo
tos dienos, kurią sutuoktiniai padavė pareiškimą dėl ištuokos. Jeigu, praėjus trims mėnesiams nuo pareiškimo dėl
ištuokos padavimo dienos, sutuoktiniai per sekančius tris mėnesius neatvyksta į civilinės metrikacijos organą ištuokos
įforminti, tai pareiškimas dėl ištuokos laikomas nepaduotu.
Jeigu tarp sutuoktinių yra ginčas dėl išlaikymo mokėjimo paramos reikalingam nedarbingam sutuoktiniui arba ginčas
dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, padalijimo, sutuoktiniai arba vienas iš jų turi teisę kreiptis su
ieškiniu dėl santuokos nutraukimo į teismą.
38 straipsnis. Santuokos nutraukimas civilinės metrikacijos organuose, pripažinus vieną iš sutuoktinių nežinia
kur esančiu ar neveiksniu arba nuteisus laisvės atėmimu
Civilinės metrikacijos organuose santuoka nutraukiama su asmenimis:
1) kurie įstatymo nustatyta tvarka pripažinti nežinia kur esančiais;
2) kurie įstatymo nustatyta tvarka pripažinti neveiksniais dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės;
3) kurie už nusikaltimo padarymą nuteisti laisvės atėmimu ne mažiau kaip trejiems metams.
Esant ginčui dėl vaikų, dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, pasidalijimo arba dėl lėšų
paramos reikalingam nedarbingam sutuoktiniui išlaikyti mokėjimo, santuoka nutraukiama teismine tvarka.
7.5. Santuokos pasibaigimo terminas.
40 straipsnis. Santuokos pasibaigimo laikas ištuokos atveju
Santuoka laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą
civilinės metrikacijos organuose.
7.6. Santuokos nutraukimo teisinės pasekmės.

8 tema. TĖVŲ IR VAIKŲ ASMENINĖS TEISĖS IR PAREIGOS

8.1. Tėvystės (motinystės) teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai.
SŠK 52 str. Tėvų ir vaikų savitarpio teisės ir pareigos grindžiamos vaikų kilme, patvirtinta įstatymo nustatyta tvarka.
Juridiniu pagrindu tėvų ir vaikų teisės ir pareigos – vaikų kilmės dokumentas.
Kraujo ryšys pats savaime teisinių pasekmių nesukelia – tik patvirtina. CMĮ tvirtina vaiko kilmę remdamasi tėvų
sutuoktuvių liudijimu arba vaiko tėvo ir motinos bendru pareiškimu.
Pagrindas:
1. kraujo ryšys
2. jo valstybinis pripažinimas.
8.2. Vaikų kilmės nustatymas
Vaiko kilme yra grindžiamos vaiko ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos. Vaiko iš tėvų kilmė patvirtinama nuo vaiko
gimimo dienos ir nuo tos dienos sukuria su ja susijusias, įstatymo nustatytas teises ir pareigas.
I. Motinos vyras įrašomas jos vaiko tėvu kai:
1. vaikas pradėtas iki santuokos bet gimė santuokoje
vaikas pradėtas santuokoje iki vyro mirties , o gimė po vyro mirties su sąlyga, kad nuo vyro mirties iki vaiko gimimo
praėję ne daugiau kaip 10 mėn.(SŠK 185str. Tėvo, mirusio iki vaiko gimimo, įrašymas.)
2. kai vaikas pradėtas santuokoje, bet gimė santuoką nutraukus, ar ją pripažinus negaliojančia, jei nuo santuokos
nutraukimo ar pripažinimo negaliojančia dienos iki vaiko gimimo praėjo ne daugiau kaip 10 mėn. (SŠK 186str.
Vaikų, gimusių, santuoką nutraukus ar ją pripažinus negaliojančia, gimimo įregistravimas.)
Jei praeina (2), (3) ilgesnis laikotarpis motinos vyro tėvystė ne prezumuojama bet gali būti nustatyta SŠK tvarka.
II. Vaiko kilmė iš tėvo, kuris nėra santuokoje ne jo motina – vaiko kilmė gali būti nustatyta:
1. tėvų bendru pareiškimu CMĮ (administracine tvarka)
2. teismine tvarka
3. mirus asmeniui, kuris išlaikė vaikąs ir pripažino esąs jo tėvu – teismine tvarka.
SŠK 53 str. - vaiko kilimas iš tėvų, esančių tarpusavyje santuokoje, patvirtinamas tėvų santuokos įrašu.
SŠK 54 str. -vaiko kilimas iš tėvų, nesančių tarpusavyje santuokoje, nustatomas, paduodant CM organui bendrą
vaiko tėvo ir motinos pareiškimą.
SŠK 57 str. - vaikai, gimę iš nesančių tarpusavyje santuokoje tėvų, nustačius
jų tėvystę, turi tėvų ir jų giminaičių atžvilgiu tas pačias teises ir pareigas, kaip ir vaikai, gimę iš esančių tarpusavyje
santuokoje tėvų.
8.3. Tėvystės (motinystės) nuginčijimas
SŠK 59 str. Asmuo, įrašytas vaiko tėvu arba motina, turi teisę ginčyti įrašą per 1 metus nuo to laiko, kai jis sužinojo
arba turėjo sužinoti apie įrašą. Jeigu tuo metu asmuo, įrašytas tėvu arba motina, buvo nepilnametis, vienerių metų
terminas skaičiuojamas nuo to laiko, kai jam suėjo 18 metų.
Projekte numatoma tokių ginčijančių asmenų ratą išplėsti:
- Neįrodęs asmuo, bet laikantis save tėvu,
- nepilnamečio tėvai ar globėjai,
- vaikai, sulaukę pilnametystės.
Ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės
pažeidimą (SŠK 10 str.). Ieškininės senaties terminas – jam pasibaigus pati teisė išlieka, bet ji neginama teismine tvarka.
CK pr. ši formuluotė pataisyta, kad atitiktų teisės teoriją. Terminas 1 m., bet bus skaičiuojamas nuo dienos, kai asmuo
sužinojo apie ginčitinus duomenis vaiko gimimo įraše arba per 1 m. nuo tada, kai paaiškėjo aplinkybės, kurios sukėlė
abejonių (tai įrodymų dalykas).
8.4. Tėvystės (motinystės) nustatymas CMĮ (pagal SŠK)
1. 53 straipsnis. Vaikų kilimo iš tėvų, esančių tarpusavyje santuokoje, patvirtinimas
Vaiko kilimas iš tėvų, esančių tarpusavyje santuokoje, patvirtinamas tėvų santuokos įrašų.
58 straipsnis. Įrašas apie esančius tarpusavyje santuokoje tėvus
Tėvas ir motina, esantys tarpusavyje santuokoje, įrašomi gimimų įrašų knygoje vaiko tėvais bet kurio iš jų pareiškimu.
2. 54 straipsnis. Vaiko kilimo iš tėvų, nesančių tarpusavyje santuokoje, nustatymas bendru jų pareiškimu.
Vaiko kilimas iš tėvų, nesančių tarpusavyje santuokoje, nustatomas, paduodant valstybiniam civilinės metrikacijos
organui bendrą vaiko tėvo ir motinos pareiškimą.
Toks bendru pareiškimu tėvystės nustatymas – vadinamas tėvystės pripažinimu. Savanoriškas tėvystės pripažinimas –
vienašalis valinis juridinis faktas, kuris įformintas CMĮ sukelia šeiminius tėvo ir vaiko santykius. Teisės ir pareigos
atsiranda tarp tėvo, jo giminaičių ir vaiko. Tarp tėvo ir vaiko motinos santuokos santykis neatsiranda.
60 straipsnis. Įrašas apie nesančius tarpusavyje santuokoje tėvus
3. Jeigu tėvai nėra tarpusavyje santuokoje, vaiko motina įrašoma
motinos pareiškimu, o vaiko tėvas įrašomas bendru vaiko tėvo ir
motinos pareiškimu arba pagal teismo sprendimą.
4. Jeigu motina yra mirusi, pripažinta neveiksnia, iš jos atimtos
tėvystės teisės, taip pat jeigu negalima nustatyti jos gyvenamosios
vietos, vaiko tėvas įrašomas tėvo pareiškimu.
8.5. Tėvystės nustatymas teismine tvarka
55 straipsnis. 1999 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. VIII-1106 (nuo 1999 m. balandžio 14 d.) redakcija. Vaiko kilmės
nustatymas, kai nėra bendro tėvų, nesančių tarpusavyje santuokoje, pareiškimo.
Jeigu vaikas gimė iš tėvų, nesančių tarpusavyje santuokoje, ir nėra bendro tėvų pareiškimo, tėvystė gali būti
nustatoma teismine tvarka vieno iš vaiko tėvų arba globėjo (rūpintojo), taip pat paties vaiko, jam pasiekus pilnametystę,
pareiškimu.
Pagrindas tėvystei nustatyti yra ekspertizės išvada giminystės ryšiui įrodyti, taip pat kiti įrodymai, patvirtinantys
tėvystę.
Teismas, priėmęs sprendimą nustatyti tėvystę, privalo įsiteisėjus sprendimui nusiųsti sprendimo nuorašą ieškovo
gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigai (organui) tėvystės nustatymui įregistruoti.
56 straipsnis. Tėvystės nustatymas, mirus spėjamam vaiko tėvui
Jeigu miršta spėjamas vaiko, gimusio iš nesančių tarpusavyje santuokoje asmenų, tėvas, tėvystė gali būti nustatoma
teismine tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso dvidešimt šeštasis skirsnis) sutinkamai su šio kodekso
55 straipsnio antrąja dalimi. Jeigu kyla ginčas dėl teisės, taikomos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso
271 straipsnio trečiosios dalies nustatytos taisyklės.
8.6. Tėvystės (motinystės) pripažinimo fakto ir tėvystės (motinystės) fakto nustatymas
Jei vienas iš tėvų ar abu yra registruotoje santuokoje su kitais asmenimis – tai nėra kliūtis bendru pareiškimu pripažinti
tėvystę. Jei vaiko motinos vyras nėra įrašytas vaiko tėvu arba jis neprieštarauja (kitaip teismine tvarka).
Savanoriškas tėvystės pripažinimas pilnamečių vaikų atžvilgiu – SŠK reikalauja tokio pilnamečio vaiko sutikimo.
Projekte siekiama padidinti vaiko vaidmenį – jei vaikui 10 metų, tai teisės pripažinimas CMĮ gali būti priimtas tik vaikui
raštiškai sutikus.
Š.m. nesureguliuotas savanoriškas tėvystės pripažinimas, kai jie yra nepilnamečiai.
8.7. Vaiko pavardė, vardas, tėvavardis. Vaiko pavardės pakeitimas
Pilietybė, tautybė, vaikų gyvenamoji vieta
Kai tėvai susituokę – ir jų pavardė ir tautybė vienodos – vaikui – tėvų pavardė ir tautybė. Vardas – tėvų susitarimu. Jei
tėvų pavardės skirtingos – tėvų susitarimu ar vieno iš jų pareiškimu. Jei nesusitaria dėl vardo ir pavardės – registravimas
atidedamas.Jei tėvai nesutaria dėl tautybės – tai toje įrašo skiltyse įrašoma - vaiko tautybė nenurodyta. Kai motina
nesusituokusi ir tėvystė nenustatyta – motinos pavardė, vardas, tautybė. Rasto vaiko – pavardė, vardas, tautybė – vaiko
teisių apsaugos nurodymu. Dėl pilietybės: PĮ
Vaiko gimimo registravimas
181 str. LR gimimas registruojamas vaiko gimimo vietos arba tėvų ar vieno iš jų gyvenamosios vietos CMĮ . Vaikai,
gimę LR, t.b. registruojami CMĮ visais
atvejais, neatsižvelgiant į tėvų pilietybę, jeigu tarptautinės sutartys nenumato kitaip.
Apie gimimą žodžiu, raštu pareiškia tėvai (giminaičiai, kaimynai, med. įstaigos, vaiko teisių apsaugos tarnyba).Rasto
vaiko gimimas registruojamas vaiko teisių apsaugos tarnybos pareiškimu.
Nustatomi terminai:
1. pareikšta ir įregistruota ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo gimimo dienos, o jeigu vaikas gimė negyvas, ne vėliau
kaip per 3 paras nuo gimimo. .
2. pareiškimas apie rastą vaiką registruojami ne vėliau kaip per 3 paras nuo vaiko radimo.
8.8. Tėvų konstitucinė teisė ir pareiga auklėti, išlaikyti ir ruošti naudingam darbui bei visuomeninei veiklai
K.38 str. Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos
išlaikyti.
SŠK 64 str. Tėvas ir motina savo vaikų atžvilgiu turi lygias teises ir pareigas. Tėvai turi lygias teises ir lygias
pareigas savo vaikų atžvilgiu ir tais atvejais, kai santuoka tarp jų nutraukta.
CK pr. - Tėvų valdžia – visuma teisių ir pareigų jų nepilnamečių vaikų atžvilgiu. Vaikai iki pilnametystės ar
emancipacijos yra tėvų priežiūoje.
8.9. Tėvystės (motinystės) teisių ir pareigų įgyvendinimas ir gynimas.
Esminė tėvystės teisių ir pareigų taisyklė - tėvystės teisės ir pareigos įgyvendinamos atsižvelgiant į vaiko interesus. Kas
yra vaiko interesai – sprendžia tėvai (t.b. atsižvelgiama į vaiko nuomonę).
8.10. Tėvų teisės ir pareigos, ginant vaikų teises ir interesus. Jų atstovavimas.
Ginčai dėl vaikų
Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu. Jeigu tėvai nesusitaria,
ginčijamą klausimą sprendžia globos ir rūpybos organas, dalyvaujant tėvams.
1. Ginčai dėl vaikų gyvenamosios vietos - tėvams gyvenant skyrium, jų nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos
klausimas sprendžiamas tėvų susitarimu. Jeigu tėvai tarpusavyje nesusitaria, ginčą sprendžia teismas,
vadovaudamasis vaiko interesais; teismas išklauso vaiką, kuriam yra suėję 10 metų, arba jaunesnį vaiką, gebantį
išreikšti savo nuomonę, ir atsižvelgia į jo pageidavimus, su kuriuo iš tėvų jis norėtų kartu gyventi. Pasikeitus
aplinkybėms ar kai vienas iš tėvų, su kuriuo gyventi vaikui buvo nustatyta, atiduoda vaiką auginti ir gyventi kartu su
kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (SŠK 67 str.).
2. Ginčai dėl dalyvavimo vaikų auklėjime
Tėvas (motina), iš kurio neatimtos tėvystės teisės, gyvenantis skyrium nuo nepilnamečio vaiko, turi teisę dalyvauti
vaiko auklėjime ir bendrauti su juo. Motina (tėvas), pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų
bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime (SŠK 68 str.)
Tuo atveju, kai tėvai negali susitarti dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimo vaiko auklėjime ir
bendravimo su juo, ginčijamus klausimus sprendžia globos ir rūpybos organas, dalyvaujant tėvams. Jeigu vienas iš tėvų
nevykdo globos ir rūpybos organo sprendimo, antrasis iš tėvų arba globos ir rūpybos organas (LR CPK 5 straipsnis) turi
teisę kreiptis į teismą, kad šis išspręstų ginčą (SŠK 69 str.).
3. Ginčai dėl vaiko grąžinimo iš trečiųjų asmenų
Tėvai turi teisę reikalauti grąžinti jiems nepilnamečius jų vaikus iš bet kurio asmens, laikančio juos pas save ne pagal
įstatymą ar teismo sprendimą. Teismas gali atmesti tokį reikalavimą, jeigu prieina išvadą, kad vaiko perdavimas
tėvams prieštarauja jo interesams (SŠK 70 str.)
8.11. Tėvų atsakomybė už vaikų auklėjimą.
8.12. Tėvystės teisių atėmimo tvarka ir pagrindai.
(SŠK 71 str.). Iš tėvų ar iš vieno jų gali būti atimamos tėvystės teisės, jeigu nustatoma, kad jie vengia vykdyti savo
pareigą auklėti vaikus arba piktnaudžiauja savo tėvystės teisėmis, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką
vaikams savo amoraliu, antivisuomenišku elgesiu, taip pat jeigu tėvai yra chroniški alkoholikai arba narkomanai.
Tėvystės teisės atimamos teismine tvarka
Tėvystės teisių atėmimas – griežčiausia sankcija už auklėjimo nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Tėvystės teisės gali
būti atimtos tik iš tų tėvų, kurie gimimo liudijime įrašyti kaip tikrieji tėvai. Negalima tėvystės teisių atimti iš įtėvių ar
įmotės, nes jų teisės tik prilygintos tėvų teisėms. Jei netinkamai jos vykdomos, įvaikinimas gali būti panaikinamas
teismine tvarka. Tėvystės teisės gali būti atimtos ne visų vaikų atžvilgiu, o tik 1 iš jų ar keleto.
CK pr. numatoma tėvystės teisių atėmimo instituą keisti “Tėvų valdžios apribojimo institutu”. CK pr. numatomos dvi
“Tėvų valdžios apribojimo” rūšys:
1. Vaiko atskyrimas nuo tėvų (nėra kaltės)
2. Laikinas arba neterminuotas tėvų valdžios apribojimas.
(SŠK 72 str.). Tėvystės teisių atėmimo byla nagrinėjama valstybinių arba visuomeninių organizacijų, vieno iš
vaiko tėvų arba globėjo (rūpintojo) pareiškimu, taip pat prokuroro ieškiniu. Tėvystės teisių atėmimo byloje būtinas
prokuroro dalyvavimas
8.13. Tėvystės teisių grąžinimas.
Grąžinti tėvystės teises leidžiama, jeigu to reikalauja vaikų interesai ir jeigu vaikai nėra įvaikinti. Šiuo atveju
teismas vadovaujasi tuo, kad tėvo (motinos), iš kurio atimtos tėvystės teisės, elgesys bei jo gyvenimo būdas
pasikeitė ir jis gali auklėti vaiką. Jeigu vaikui yra suėję dešimt metų amžiaus, teismas, spręsdamas tėvystės teisių
grąžinimo klausimą, turi taip pat atsižvelgti į vaiko norą (SŠK 76 str.)
Tėvystės teisės grąžinamos tik teismine tvarka pagal asmens, iš kurio atimtos tėvystės teisės, ieškinį tam asmeniui,
kuris yra įstatyminis vaiko atstovas, o tuo atveju, kai vaikas auklėjamas vaikų įstaigoje, - globos ir rūpybos organui.
Tėvystės teisių grąžinimo byloje būtinas prokuroro dalyvavimas (SŠK 77 str.)
8.14. Vaikų atėmimas iš tėvų, neatimant tėvystės teisių.
Vaiko paėmimas neatimant tėvystės teisių
Teismas gali priimti sprendimą paimti vaiką ir perduoti jį globos ir rūpybos organų rūpybai nepriklausomai nuo
tėvystės teisių atėmimo, jeigu palikti vaiką pas asmenis, pas kuriuos jis yra, jam pavojinga. Išnykus priežastims, dėl
kurių buvo paimtas vaikas, teismas tėvų pareiškimu priima sprendimą grąžinti jį tėvams, jeigu tai neprieštarauja
vaiko interesams (SŠK 78 str.).
Šis straipsnis naudojamas, kai siekiama apsaugoti vaiko interesus, vaikas paimamas iš tėvų, bet tai nėra susiję su tėvų
kalte (pvz. tėvai serga psichine liga, kt. nepalankios aplinkybės).
CK pr. – tai vaiko atskyrimas nuo tėvų (kai nėra tėvų kaltės dėl blogos tėvų priežiūros).
Tėvai turi teisę matytis, pareiga išlaikyti. Jei priežastys išnyksta – tėvų pareiškimu, jei tai neprieštarauja vaiko interesams,
grąžinamas teismo sprendimu.
8.15. Tėvystės (motinystės) teisių atėmimo ir grąžinimo teisinės pasekmės.
Tėvai, iš kurių atimtos tėvystės teisės, netenka visų asmeninių ir turtinių teisių, pagrįstų giminyste su vaiku, kurio
atžvilgiu iš jų atimtos tėvystės teisės.
Tėvystės teisių atėmimas neatleidžia tėvų nuo pareigos išlaikyti vaikus (SŠK 73 str.).
Jeigu tėvystės teisės atimamos iš vieno tėvų, vaikas paprastai lieka pas antrąjį tėvų. Tėvystės teises atėmus iš abiejų
tėvų, vaikas perduodamas globos ir rūpybos organų rūpybai (SŠK 74 str.).
Globos ir rūpybos organai turi teisę leisti tėvui (motinai), iš kurio atimtos tėvystės teisės, matytis su vaiku, jeigu jo
bendravimas su vaiku nedaro vaikui žalingos įtakos ir jeigu vaikas nėra įvaikintas (SŠK 75 str.)
Jei tėvystės teisės grąžinamos – visos teisės ir pareigos grįžta (liekamųjų pasekmių nelieka) pilna apimtimi. Pagal CK pr.
pasekmės priklauso nuo apribojimo – sustabdomos turtinės teisės, išlieka teisė matytis, o jei valdžia apribota
neterminuotai – vaikas gali būti įvaikinamas be atskiro sutikimo.

9 tema. ALIMENTINĖS TĖVŲ IR VAIKŲ TEISĖS IR PAREIGOS.

Tėvų ir vaikų turtiniai santykiai (iš konspektų)
Turtiniai santykiai tarp tėvų ir vaikų reguliuojami 2-jopai:
- bendromis CT normomis – santykiai dėl įvairių sandorių tarp tėvų ir vaikų
- specialiomis ŠT normomis – alimentiniai santykiai, tie, kurie atsiranda tarp tėvų ir vaikų giminystės ir įvaikinimo
pagrindu.
Turtiniai santykiai apima tiek alimentinius, tiek ir civilinius bendruosius santykius.
Tėvų ir vaikų santykiai dėl vaikams priklausančio turto
Vaikų teisių apsaugos įst. 12 str. – vaikai turi teisę į nuosavybę, kurią saugo ir gina K., kt. įst. Tėvų ir vaikų turtas šeimoje
jų atskira asmeninė nuosavybė. Vaikai nėra BJN subjektu. Gali būti asmeninė arba BDN. Turtas g.b. asmeninis; iš
bendrų santaupų. Vaikai turtą gali įgyti įvairiais pagrindais:
- paveldėti;
- asmenine nuosavybe (dovanota);
- 15-18 m. gali disponuoti uždarbiu ir gali įgyti t.t. turtą.
Santykiai dėl vaikams priklausančio turto priklauso nuo to, kokio amžiaus yra vaiakai. Vaikų iki 15 m. tėvai yra
įstatyminiai globėjai ir turi teisę disponuoti NT vaikams priklausančiu turtu, o nuosavybės subjektas vaikas todėl, kad
ribotas veiksnumas).
VTAP įst. 12 str. numato t.t. tėvų teisės disponuoti turtu apribojimus – vaikui NT priklausančiu turtu tėvai ir kt. teisėti
vaiko atstovai gali disponuoti tik turėdami vaiko teisių apsaugos institucijų išvadą, kad tokie sandoriai neprieštarauja
vaiko interesams.
Praktikoje tai tik įkeičiant reikalaujama išvada, kad nepažeidžiami vaiko interesai. SŠK 161 str. analogiškas reikalavimas
sandoriams dėl nekilnojamo turto.
Nepilnamečiai iki 15 m. – sandorius sudarinėja tėvai, o nuo 15-18 m. sudaro sandorius patys, bet turi turėti tėvų, įtėvių
sutikimą. Nepilnamečiai turi teisę savarankiškai disponuoti savo uždarbiu, stipendija, įgyvendinti autorines teises,
sudarinėti smulkius buitinius sandorius.
Kai bendras gyvenimas – tėvai turi išlaikyti vaikus, suteikia teisę naudotis tuoturtu, kuris yra jų. Vaikai yra šio turto
valdytojai, tėvai yra teisėti vaikų turto valdytojai.
VTAP įst. 13 str. numato vaiko papildomą garantiją dėl būsto – išsaugo teisę į gyvenamą būstą, kuriame gyveno anksčiau
arba jam suteikiamas kt., ne blogesnis; našlaitis, likęs be globos rūpybos vaikas negali būti iškeldintas nesuteikus kt., ne
blogesnio ploto. Dabartinis SŠK tokių santykių nereguliuoja ir klausimai sprendžiami remiantis CK bendromis
taisyklėmis.
CK pr. bandoma sureguliuoti šeiminius turtinius santykius. Turtinių teisių ir pareigų reguliavimas 3.193 str. - turtą, esantį
nepilnamečių vaikų nuosavybe, tvarko jų tėvai uzufrukto teisėmis, t.y. šiems santykiams taikomos CK 4 sk. normos, tik
šiuo atveju tėvų uzufrukto teisė specifinė:
1) negali būti įkeista, parduota ar kt būdu perleista ar apsunkinta, į ją taip pat negali būti nukreipiamas išieškojimas;
2) vaikui priklausantį turtą tėvai turi tvarkyti taip, kad tai atitiktų vaiko interesams;
3) tėvai gaudami pajamas ir vaisius iš vaiko NT priklausančio daikto gali naudoti šeimos interesams, atsižvelgiant į
vaiko interesus.
4) numatoma stiprinti kontrolę, kaip tėvai tvarko vaikų turtą – t.t. sandorius tėvai galės sudaryti tik gavę teismo
sutikimą, teismas galės nušalina tėvus nuo nepilnamečio vaiko turto administravimo.

9.1.Tėvų teisės ir pareigos išlaikyti savo nepilnamečius ir nedarbingus pilnamečius vaikus.

Tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir paramos reikalingus nedarbingus pilnamečius vaikus (SŠK 80
str.).
Alimentinės prievolės subjektai:
1. Tėvai
2. Nepilnamečiai vaikai.Besąlyginė tėvų alimentinė prievolė – nepilnamečiams
vaikams iki 18 metų, nepriklausomai nuo tėvų, vaiko materialios padėties, nuo tėvų nedarbingumo. Šios sąlygos prievolės
nepašalina (g.b. tik pagrindas alimentams sumažinti).
3. Pilnamečiai vaikai. Jų prievolė apibrėžta tam tikromis sąlygomis (turi būti abi sąlygos):
a) nedarbingumas,
b) paramos reikalingumas.
Atsakomybė už vengimą išlaikyti savo vaikus numatyta BK 125 str.
CKpr. numatyti atvejai, kai nėra galimybės išieškoti alimentų iš tėvų, tada nepilnamečių išlaikymo pareiga atitenka
broliams ir seserims, o jei šie neišgali – nepilnamečių vaikų senoliams.
9.2. Alimentų dydis.
Alimentai gali būti išieškomi trejopai:
1. kaip tam tikra atsakovo uždarbio dalis,
2. kaip kas mėnesį išieškoma tvirta pinigų suma,
3. mišrus būdas.
Alimentai nepilnamečiams vaikams iš jų tėvų išieškomi tokio dydžio: 1 vaikui – 1/4, 2 vaikams – 1/3, 3 ir daugiau -
1/2 tėvų uždarbio (pajamų), bet ne mažiau negu 1 MGL kiekvienam vaikui. (SŠK 81 str. 1 d.).
Tais atvejais, kai tėvas (motina), privalantis mokėti alimentus nepilnamečiams vaikams, turi nereguliarų, kintantį
uždarbį ar pajamas arba kai šis tėvas (motina) dalį uždarbio ar pajamų gauna natūra, taip pat kitais atvejais, kai
išieškoti alimentus tėvo (motinos) uždarbio (pajamų) dalimi yra negalima arba sunku, asmens, reikalaujančio
mokėti lėšas nepilnamečiams vaikams išlaikyti, prašymu alimentai gali būti nustatomi tvirta pinigų suma, mokama kas
mėnuo. Šios sumos dydis nustatomas, vadovaujantis spėjamu tėvo (motinos) uždarbiu (pajamomis), sutinkamai
su šio kodekso 81 straipsnio nustatytomis taisyklėmis. Jeigu vaikų lieka pas abu tėvus, alimentų priteisiamų iš vieno
tėvų kito, mažiau aprūpinto naudai, dydis nustatomas tvirta pinigų suma, mokama kas mėnuo, kurią nustato
teismas, vadovaudamasis materialine ir šeimine tėvų padėtimi, sutinkamai su šio kodekso 81 straipsnio nustatytomis
taisyklėmis (SŠK 84 str.).
CKpr. numatoma įtvirtinti principą – išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų
turtinėms galimybėms (t.y. atsisakoma nuo minimalaus išlaikymo dydžio ir nuo išlaikymo dydžio nuo tėvų pajamų).
Projekte numatyta tik pareiga išlaikyti vaikus, išlaikymo forma tvarka tėvų susitarimu, o jei tėvai nesusitaria – teismas.
Kita naujovė – vienkartinė didelė išmoka (nebus periodinių mokėjimų).
Alimentų, išieškomų iš tėvų pilnamečiams nedarbingiems paramos reikalingiems vaikams, dydį nustato teismas tvirta
kas mėnuo mokama pinigų suma, vadovaudamasis materialine ir šeimine tėvų ir reikalaujančių mokėti alimentus
vaikų padėtimi. Kartu teismas turi atsižvelgti į asmens, reikalaujančio mokėti alimentus, galimybę gauti išlaikymui lėšų
iš savo sutuoktinio ir vaikų, pagal įstatymą privalančių jį išlaikyti (SŠK 88 str).
9.3. Uždarbio (pajamų) rūšys iš kurių turi būti išskaičiuojami alimentai.
Nepilnamečiams vaikams priteistas išlaikymas išieškomas iš privalančio jį mokėti tėvo (motinos) darbo užmokesčio, taip
pat visų kitų jų pajamų rūšių.
9.4. Alimentų vaikų išlaikymui sumažinimui ir atleidimui nuo jų mokėjimo pagrindai.
Šių dalių dydis ir minimalus dydis gali būti teismo sumažintas, esant tokioms aplinkybėms:
1. tėvas (motina), privalantis mokėti alimentus, turi kitų nepilnamečių vaikų, kurie, išieškojus nustatyto dydžio
alimentus, liktų materialiai mažiau aprūpinti, negu alimentus gaunantys vaikai,
2. tėvas (motina), iš kurio išieškomi alimentai, yra I ar II grupės invalidas,
3. jeigu vaikai dirba ir turi pakankamą uždarbį,
4. kitos svarbios priežastys.
5. Teismas turi teisę sumažinti alimentus arba atleisti nuo jų mokėjimo, jeigu vaikai yra valstybės arba visuomeninės
organizacijos pilnutinai išlaikomi (SŠK 81 str.)
Esant šioms aplinkybėms, tėvas (motina), mokantis alimentus nepilnamečiams vaikams, turi teisę reikalauti
sumažinti nustatytą teismo sprendimu arba nutarimu alimentų dydį. Toms aplinkybėms išnykus, asmuo, gaunantis
alimentus nepilnamečiams vaikams, turi teisę reikalauti alimentų šio kodekso 81 str. nustatyta tėvo (motinos),
privalančio mokėti alimentus, uždarbio (pajamų) dalimi arba atitinkamai tvirta pinigų suma.
Jeigu iš vieno tėvo keliais teismų sprendimais priteisti skirtingų motinų vaikams alimentai, bendrai sudėjus, viršija
šio kodekso 81 str. 1 d. numatytą alimentų dydį, tai alimentus mokantis tėvas gali pareikšti ieškinį kiekvienam
asmeniui, kurio naudai teismas priėmė sprendimą išieškoti alimentus, dėl atitinkamo alimentų pagal tą teismo
sprendimą sumažinimo.
9.5. Tėvų dalyvavimas padengiant papildomas išlaidas, kurios susidaro dėl vaikų išlaikymo.
Tėvai, kurie moka alimentus nepilnamečiams vaikams, gali būti įpareigojami padengti dalį papildomų išlaidų, kurių
prireikė dėl nepaprastų aplinkybių (sunki vaiko liga, suluošinimas ir pan.). Dalyvavimo šiose išlaidose dydį nustato
teismas, atsižvelgdamas į materialinę ir šeiminę tėvų padėtį (SŠK 85 str.).
Gali būti priteista tiek vienkartinė suma, tiek periodiniai mokėjimai tam tikrą laiką. Išnykus aplinkybėms, asmuo, iš kurio
buvo priteista, turi teisę kreiptis į teismą.
9.6. Alimentų išieškojimas iki ginčo dėl jų išieškojimo iš esmės.
Alimentų nepilnamečiams vaikams išieškojimo bylose tais atvejais, kai atsakovas civilinės metrikacijos knygoje
įrašytas vaiko tėvu, teisėjas, priimdamas pareiškimą dėl alimentų išieškojimo, turi teisę priimti nutartį, kokio dydžio
išlaidas vaikams išlaikyti atsakovas privalo padengti laikinai, kol bus išspręstas ginčas. Jeigu tokios nutarties
nepriėmė teisėjas, priimdamas ieškininį pareiškimą, ją gali priimti teismas tais atvejais, kai bylos nagrinėjimas
atidedamas. Šios sumos dydis gali būti nustatomas atsakovo uždarbio (pajamų) dalimi arba tvirta pinigų suma (SŠK
87 str.).
Tokios nutarties priimti negalima tose bylose, kur prašoma išieškoti alimentus ir nustatyti tėvystę.
Sumos, išieškotos pagal teismo nutartį, negrąžinamos, iš jų neatskaitoma, jei teismas priteisia mažesnius alimentus (jei
didesnius – trūkumas grąžinamas).
9.7. Vaikų pareiga išlaikyti tėvus, jų atleidimo nuo šios pareigos pagrindai.
Vaikai privalo rūpintis tėvais ir teikti jiems paramą. Išlaikyti nedarbingus, paramos reikalingus tėvus yra jų
pilnamečių vaikų pareiga (SŠK 91 str.).
Nuo tokios pareigos neatleidžiami net ir pilnamečiai nedarbingi vaikai arba pilnamečiai darbingi, kurie išlaikomi savo
sutuoktinių.
Sąlygos:
a) tėvų nedarbingumas,
b) paramos reikalingumas.
Vaikai gali būti atleidžiami nuo pareigos išlaikyti savo tėvus, jeigu teismas nustato, kad tėvai vengė vykdyti tėvystės
pareigas. Tėvai, iš kurių atimtos tėvystės teisės, neturi teisės reikalauti išlaikymo iš savo vaikų, kurių atžvilgiu iš
jų atimtos
tėvystės teisės (SŠK 92 str.).
9.8. Alimentų mokėjimo ir išieškojimo tvarka.
Alimentai nedarbingiems paramos reikalingiems tėvams priteisiami iš vaikų tvirta kas mėnuo mokama pinigų suma,
vadovaujantis materialine ir šeimine tėvų ir vaikų padėtimi, atsižvelgiant į tėvo (motinos) galimybę gauti išlaikymą iš
sutuoktinio, pagal įstatymą privalančio jį išlaikyti. Jeigu ieškinys pareikštas ne visiems vaikams, teismas,
nustatydamas alimentų dydį, turi atsižvelgti ir į kitų vaikų pareigą išlaikyti savo tėvus (SŠK 93 str.).
Jeigu, teismui nustačius išieškotinos iš vaikų nedarbingiems paramos reikalingiems jų tėvams išlaikyti sumos dydį,
pasikeičia vaikų, privalančių teikti savo tėvams išlaikymą, arba tėvų, gaunančių iš vaikų alimentus, materialinė ar
šeiminė padėtis, bet kuris iš jų turi teisę reikalauti pakeisti ankščiau nustatytą alimentų dydį arba nutraukti jų
išieškojimą (SŠK 94 str.).
Vengimas išlaikyti savo tėvus – pagal BK 126 str.
Alimentų mokėjimo būdai:
a) savanoriškas.
Alimentus savo noru moka pats asmuo, privalantis juos mokėti, arba jie mokami per jo darbavietės arba pensijos,
stipendijos gavimo vietos administraciją. Savanoriška alimentų mokėjimo tvarka neatima iš alimentų išieškotojo
teisės bet kuriuo metu kreiptis su pareiškimu dėl alimentų išieškojimo į teismą (SŠK 102 str.).
b) priverstinis – teisminis išieškojimas.
Remdamasi rašytiniu alimentų mokėtojo pareiškimu arba vykdomuoju
raštu, įmonės, įstaigos, organizacijos administracija privalo kas mėnuo išskaityti iš alimentų mokėtojo darbo
užmokesčio (pensijos, pašalpos, stipendijos ir kt.) alimentus ir išmokėti arba pervesti juos ne vėliau kaip per tris
dienas nuo darbo užmokesčio (pensijos, pašalpos, stipendijos ir kt.) išmokėjimo dienos atitinkamai pareiškime ar
vykdomajame rašte nurodytam asmeniui (SŠK 103 str.).
Alimentai, remiantis asmens, pareiškusio norą savanoriškai mokėti alimentus, pareiškimu gali būti išskaitomi ir tais
atvejais, jeigu bendra suma, kuri turi būti išskaitoma, remiantis pareiškimu ir vykdomaisiais dokumentais, viršija
penkiasdešimt procentų skolininkui priklausančio darbo užmokesčio ir prilygintų jam išmokų bei davimų, taip pat jeigu
iš skolininko išieškomi pagal teismo sprendimą arba nutarimą alimentai kitos motinos vaikams (SŠK 104 str.).
Asmuo, turintis teisę gauti alimentus, gali kreiptis su pareiškimu dėl alimentų išieškojimo į teismą nepriklausomai
nuo to, kiek praėjo laiko nuo teisės gauti išlaikymą atsiradimo. Alimentai priteisiami nuo kreipimosi su pareiškimu į
teismą dienos. Už praėjusį laiką alimentai gali būti priteisiami ne daugiau kaip už trejus metus, jeigu teismas nustato,
kad iki kreipimosi į teismą buvo imtasi priemonių alimentams gauti, bet jie nebuvo gaunami dėl to, kad privalantis
mokėti alimentus asmuo vengė juos mokėti. Alimentus iš tėvų nepilnamečiams vaikams galima priteisti
nepriklausomai nuo to, kad jie pasiekė pilnametystę (SŠK 105 str.).
Alimentai pagal vykdomąjį raštą už praėjusį laiką gali būti išieškomi ne daugiau kaip už trejus metus, praėjusius iki
vykdomojo rašto pateikimo išieškoti. Tais atvejais, kai pagal pateiktą išieškoti vykdomąjį raštą alimentai nebuvo
išskaitomi ryšium su skolininko paieška, alimentai turi būti išieškomi už visą praėjusį laiką
nepriklausomai nuo šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyto senaties termino. Alimentų įsiskolinimas nustatomas,
vadovaujantis faktišku uždarbiu (pajamomis), skolininko gautu už tą laiką, per kurį alimentai nebuvo išieškomi.
Jeigu skolininkas per šį laiką nedirbo arba nepateikiami jo uždarbį (pajamas) patvirtinantys dokumentai,
įsiskolinimas nustatomas, vadovaujantis jo uždarbiu (pajamomis), gaunamu įsiskolinimo išieškojimo metu.
Nesutikdamas su teismo vykdytojo nustatytu alimentų įsiskolinimo dydžiu, išieškotojas arba skolininkas turi teisę
apskųsti teismo vykdytojo veiksmus LR CPK 472 str. nustatyta tvarka (SŠK 106 str.).
Nuo alimentų įsiskolinimo sumokėjimo atleidžia arba tą įsiskolinimą sumažina tik teismas. Alimentus mokantis
asmuo turi teisę reikalauti pilnutinai ar iš dalies atleisti jį nuo susidariusio alimentų įsiskolinimo sumokėjimo, jeigu
alimentai buvo nesumokėti dėl šio asmens ligos ar dėl kitų svarbių priežasčių ir materialinė bei šeiminė jo padėtis
nesudaro galimybės padengti susidariusį įsiskolinimą (SŠK 107 str.).
Išmokėtinos alimentų sumos negali būti įskaitomos pagal skolininko priešpriešinį reikalavimą. Išmokėtos
alimentinių įmokų sumos negali būti išreikalautos atgal, išskyrus tuos atvejus, kai panaikintasis teismo sprendimas
arba liaudies teisėjo nutarimas buvo pagrįstas pareiškėjo suteiktomis melagingomis žiniomis arba jo pateiktais
suklastotais dokumentais (SŠK 107-1str).
9.9. Dorovinės ir etinės tėvų ir vaikų savitarpio teisės ir pareigos. Jų įgyvendinimo ir gynimo būdai.
10 tema. ALIMENTINĖS TEISĖS IR PAREIGOS KITŲ ŠEIMOS NARIŲ (SŠK 12 skirsnis)

10.1. Kitų šeimos narių alimentinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindas ir sąlygos.
Patėviai (patėvis, pamotė) privalo išlaikyti savo nepilnamečius ir nedarbingus paramos reikalingus pilnamečius povaikius
(posūnius ir podukras), jeigu šie buvo jų auklėjami ar išlaikomi ir neturi tėvų, vaikų ir sutuoktinio, pagal įstatymą
privalančių juos išlaikyti, arba negali gauti iš jų reikiamo išlaikymo (SŠK 95 str.).
Pilnamečiai povaikiai privalo išlaikyti savo nedarbingus paramos reikalingus patėvius, jeigu šie auklėjo ar išlaikė juos
ne mažiau kaip penkerius metus ir neturi sutuoktinio ir vaikų, pagal įstatymą privalančių juos išlaikyti, arba negali
gauti iš jų reikiamo išlaikymo. Teismas turi teisę atleisti povaikius nuo pareigos išlaikyti patėvius, jeigu šie nevykdė
reikiamai savo pareigų juos auklėti ar Išlaikyti (SŠK 96 str.).
Pilnamečiai broliai ir seserys, turintys pakankamai lėšų, privalo išlaikyti savo nepilnamečius, taip pat
nedarbingus pilnamečius paramos reikalingus brolius ir seseris, jeigu šie neturi tėvų, sutuoktinių ir vaikų, pagal
įstatymą privalančių juos išlaikyti, arba negali gauti iš jų reikiamo išlaikymo (SŠK 97 str.).
Pilnamečiai vaikaičiai, turintys pakankamai lėšų, privalo išlaikyti nedarbingus paramos reikalingus savo senolius,
jeigu šie neturi vaikų ir sutuoktinių, pagal įstatymą privalančių juos išlaikyti, arba negali gauti iš jų reikiamo
išlaikymo (SŠK 98 str.) .
Senoliai, turintys pakankamai lėšų, privalo išlaikyti savo nepilnamečius, taip pat nedarbingus paramos reikalingus
pilnamečius vaikaičius, jeigu šie neturi tėvų, sutuoktinių, brolių ir seserų, pagal įstatymą privalančių juos išlaikyti,
arba negali gauti iš jų reikiamo išlaikymo (SŠK 99 str.).
10.2. Alimentų dydžio nustatymo kriterijai.
Šiame skirsnyje išvardytiems asmenims alimentų dydį kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas tvirta kas mėnuo
mokama pinigų suma, vadovaudamasis asmens, iš kurio išieškomi alimentai, ir juos gaunančio asmens materialine
ir šeimine padėtimi. Jeigu tam tikrą asmenį išlaikyti privalo kartu keli asmenys, tai teismas šiuo atveju turi atsižvelgti į jo
galimybę gauti išlaikymą iš jų visų, nepriklausomai nuo to, ar reikalavimas pareikštas visiems šiems asmenims, ar tik
vienam arba keliems iš jų (SŠK 100 str.).
10.3. Jų išieškojimo, padidinimo ar sumažinimo pagrindai ir tvarka
Jeigu, teismui nustačius sumą, išieškotiną šiame skirsnyje išvardytiems asmenims išlaikyti, pasikeičia asmens,
privalančio teikti išlaikymą, arba alimentus gaunančio asmens materialinė ar šeiminė padėtis, bet kuris iš jų turi
teisę reikalauti pakeisti ankščiau nustatytą alimentų dydį arba nutraukti jų išieškojimą (SŠK 101 str.)

11 tema. VAIKŲ ĮVAIKIMIMAS PRIĖMIMAS AUKLĖTI.

11. 1. Įvaikinimo sąvoka ir socialinė reikšmė.

Įvaikinimas suprantamas:
1) kaip svarbus ŠT institutas (Instituto paskirtis tame, kad tam tikram vaikui sudaryti sąlygas pereiti į kitą šeimą, dėl to, kad tėvai
mirę ar tėvams atimtos tėvystės teisės ar dėl kitų priežasčių, kai vaikas netenka šeimyninio auklėjimo).
2) kaip tam tikras teisės aktas - valinis aktas, juridinis faktas, išreikštas ir įregistruotas civilinės metrikacijos įstaigoje ir dėl tokio
juridinio fakto tarp įtėvio jo giminių ir įvaikio atsiranda šeimyniniai teisiniai santykiai, kurių dalyviai turi tokias pačias teises ir
pareigas kaip įstatymas nustato tėvams ir vaikams ir kartu pasibaigia teisiniai santykiai tarp įvaikintojo ir jo jo tėvų pagal kilmę.
Pagal SŠK 120 str. - įvaikinamiems vaikams atsiranda savitarpio šeimyninės teisės ir pareigos:
1. Tarp įvaikių ir įtėvių.
2. Tarp įvaikių ir įtėvių giminių;
3. Tarp įvaikio palikuonių ir įtėvių.
Atsiranda nauji giminystės teisiniai santykiai jau nesusiję su kraujo kilme. Šie teisių ir pareigų teisiniu pagrindu yra
įvaikio kilmės registracija.
Socialinė reikšmė - teisinė forma įgyvendina socialinę funkciją:
1. Įvaikinami vaikai įgyja šeimyninio auklėjimo aplinką.
2. Tėvai - įtėviai taip pat įgyja galimybę išreikšti savo tėvystės/motinystės jausmus tokiems vaikams.
Teisinė reikšmė - teisinio akto - įvaikinimo:
1. Nustato įvaikio teisinę padėtį įtėvių/io šeimoje.
2. Nutraukia įvaikio teisėtus santykius su savo tėvais ir giminėmis pagal kilmę.
3. Pagal vaiko konvenciją vaikas turi teisę į valstybės globą, viena iš formų – įvaikinimas.
Įvaikinimo instituto teisės šaltiniai:
1. Vaikų teisių deklaracija 1959 11 2? . Joje nustatyti įvaikinimo principai - 21 str.
2. Vaikų teisių konvencija.
3. Jomis remiantis priimtas LR 1995 07 03 įstatymas dėl JT Vaikų teisių konvencijos ratifikavimo.
Tarptautinis įvaikinimas: Konvencija vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo įvaikinimo srityje.
Lietuvoje: JT Vaikų teisių konvencija, Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymas bei SŠK. Kodekse - 14 skirsnis - “Įvaikinimas” -
108 - 135 str.
Įvaikinimo principai:

Sprendimą dėl įvaikinimo priima teismas sprendimu, o paskui teismo sprendimas registruojamas CM skyriuje.

11.2. Įvaikinimo sąlygos, tvarka ir teisinės pasekmės.

Įvaikinimo sąlygos.
SŠK 108. Vaikai, kuriuos leidžiama įvaikinti.
Įvaikinti leidžiama ne jaunesnius kaip trijų mėnesių nepilnamečius vaikus ir tik jų interesais. Trijų mėnesių
terminas netaikomas, jei vaiko tėvai teismo posėdyje patvirtina savo sutikimo įvaikinti savanoriškumą.
Įvaikinti išskiriant seseris ir brolius leidžiama tik išimtiniais atvejais.
Įvaikinti neleidžiama savo vaikų, seserų ir brolių.
Įvaikintą vaiką leidžiama įvaikinti tik įtėvio (įmotės) sutuoktiniui.
109 straipsnis. Asmenys, turintys teisę būti įvaikintojai
Įvaikintojai gali būti pilnamečiai abiejų lyčių piliečiai.
Įvaikintojai gali būti sutuoktiniai (sutuoktinis), o nesantys santuokoje asmenys negali įvaikinti to paties vaiko
kartu.
(iš dėst. Konsp. papildomai:
Iki 50 metų amžiaus;
asmenys norintys įvaikinti vaiką turi būti įtraukti į tokių asmenų apskaitą, (o pjojekte – tik tokiems);
apribojimai asmenims kurie nėra sutuoktiniai;
tik sutuoktiniams,( o projekte tik sutuoktiniai, tik išimtinais atvejais – vienas)
Įvaikintojai negali būti:
1) asmenys, teismo pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais;
2) sutuoktiniai, iš kurių vienas pripažintas neveiksniu arba ribotai veiksniu;
3) asmenys, kuriems atimtos tėvystės teisės;
4) įtėviai, jeigu įvaikinimas panaikintas dėl jų kaltės.
Jeigu įvaikinti tą patį vaiką nori keli įvaikintojai, pirmenybė teikiama:
1) giminaičiams;
2) sutuoktiniams;
3) asmenims, įvaikinantiems seseris ir brolius kartu;
4) Lietuvos Respublikos piliečiams;
5) asmenims, įvaikinantiems savo sutuoktinio vaikus ir
įvaikius;
6) asmenims, kurių šeimoje auklėjamas ir išlaikomas vaikas.
110 straipsnis. Amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamojo
Amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo, nesančio santuokoje, ir įvaikinamojo turi būti ne mažesnis kaip 15 metų.
Įvaikinant savo sutuoktinio vaikus arba įvaikius, amžiaus skirtumas, nustatytas šio straipsnio pirmojoje
dalyje, nereikalaujamas.
Nustačius priežastis, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, leidžiama įvaikinti esant mažesniam įvaikintojo ir
įvaikinamojo amžiaus skirtumui negu numatyta šio straipsnio pirmojoje dalyje.
111 straipsnis. Įvaikintojo ir įvaikinamojo sveikatos būklės pažyma
Įvaikinant būtina įvaikintojo ir įvaikinamojo sveikatos būklės pažyma, išduota Lietuvos Respublikos sveikatos
apsaugos ministerijos nustatyta tvarka.
112 straipsnis. Tėvų sutikimas įvaikinti vaiką
Įvaikinti būtinas vaiko tėvų rašytinis sutikimas.
Įvaikinti būtinas vaiko nesusituokusių nepilnamečių tėvų ir jų įstatyminių atstovų rašytinis sutikimas.
Tėvai turi teisę atšaukti duotą savo sutikimą įvaikinti iki teismo sprendimo įvaikinti priėmimo. (proje – iki bylos
pradžios)
Tėvai sutikimą įvaikinti gali duoti konkrečiam įvaikintojui tik tuo atveju, jei jis yra giminaitis. Kitais įvaikinimo
atvejais sutikimas įvaikinti duodamas nenurodant konkretaus įvaikintojo. Jeigu sutikimas buvo duotas nenurodžius
konkretaus įvaikintojo, tėvams turi būti pranešta apie ketinimą įvaikinti jų vaiką.
Tėvams, duodantiems sutikimą įvaikinti, pasirašytinai išaiškinamos jų teisės, nustatytos šio straipsnio trečiojoje
ir ketvirtojoje dalyse, ir įvaikinimo pasekmės, numatytos šio Kodekso 120 straipsnyje.
113 straipsnis. Įvaikinimas be tėvų sutikimo
 Tėvų sutikimo įvaikinti nereikalaujama:
1) jeigu tėvai yra nežinomi;
2) jeigu iš tėvų atimtos tėvystės teisės;
3) jeigu tėvai pripažinti neveiksniais, ribotai veiksniais arba paskelbti nežinia kur esantys;
4) jeigu tėvai dėl priežasčių, teismo pripažintų nesvarbiomis, daugiau kaip vienerius metus negyvena kartu su vaiku
ir vengia jį auklėti bei išlaikyti;
5) jeigu tėvai yra davę išankstinį sutikimą vaiką įvaikinti,
nenurodydami konkretaus įvaikintojo.
115 straipsnis. Įvaikinamojo sutikimas įvaikinti
Įvaikinant vaiką, sulaukusį 10 metų, būtinas jo rašytinis sutikimas. Sutikimą vaikas duoda teismui, be šio sutikimo
įvaikinimas negalimas.
Įvaikinamas vaikas iki 10 metų, jei jis geba išreikšti savo nuomonę, turi būti išklausomas teisme. Priimdamas
sprendimą, teismas turi atsižvelgti į vaiko norą, jei jis neprieštarauja paties vaiko interesams.
Įvaikinamojo sutikimo įvaikinti nereikalaujama, jeigu paduodant pareiškimą įvaikinti ir įvaikintojui prašant
pripažinti jį įvaikinamojo tėvais vaikas gyvena įvaikintojo šeimoje ir įvaikintoją laiko savo motina (tėvu).
Įvaikinamojo sutikimą įvaikinti, nurodytą šio straipsnio pirmojoje dalyje, išaiškina teismas.
114 straipsnis. Šeimynų, globėjų (rūpintojų) bei valstybinių, visuomeninių ir kitų vaikų auklėjimo įstaigų
sutikimas įvaikinti
Įvaikinant vaikus, kurie yra auklėjami ir išlaikomi šeimynose, būtinas šeimynos tėvų rašytinis sutikimas.
Įvaikinant vaikus, kuriems yra skirta globa (rūpyba) ir kurių tėvai nežinomi, būtinas globėjo (rūpintojo)
rašytinis sutikimas.
Globėjui (rūpintojui) atsisakius duoti sutikimą įvaikinti, sutikimą įvaikinti gali duoti globos ir rūpybos institucija.
Įvaikinant vaikus, kurie yra valstybinėse, visuomeninėse ir kitose vaikų auklėjimo įstaigose, jeigu vaiko tėvai
nežinomi, būtinas vaikų auklėjimo įstaigos vadovo rašytinis sutikimas įvaikinti.
Teismas turi teisę vaiko interesais priimti sprendimą įvaikinti be šeimynos tėvų, globėjo (rūpintojo), vaikų
auklėjimo įstaigos vadovo arba globos ir rūpybos institucijos sutikimo.
116 straipsnis. Įvaikintojo sutuoktinio sutikimas įvaikinti
Jeigu vaiką įvaikina vienas iš sutuoktinių, būtinas kito sutuoktinio rašytinis sutikimas įvaikinti.
Kito sutuoktinio sutikimo įvaikinti nereikalaujama, jeigu jis ne mažiau kaip vienerius metus negyveno šeimyninio
gyvenimo dėl priežasčių, kurias teismas pripažino nesvarbiomis, arba yra paskelbtas nežinia kur esantis.
132 straipsnis. Vaikų - Lietuvos Respublikos piliečių ir gyvenančių Lietuvos Respublikoje arba užsienio
valstybėje - įvaikinimas, kai įvaikina užsienio valstybės piliečiai
Vaikai - Lietuvos Respublikos piliečiai ir gyvenantys Lietuvos Respublikoje arba užsienio valstybėje -
užsienio valstybės piliečių įvaikinami Vilniaus apygardos teismo sprendimu.
Užsienio valstybės piliečiui neleidžiama įvaikinti vaiko, jeigu yra gautas Lietuvoje gyvenančios šeimos ar
šeimynos prašymas perduoti joms vaiką auklėti ir išlaikyti.
Vaikui, kurį įvaikino užsienio valstybės pilietis, turi būti taikomos tokios pat garantijos ir normos, kokios
taikomos įvaikiui įtėvio valstybėje.
Lietuvos Respublikos piliečiui, gyvenančiam užsienio valstybėje, pripažįstamas įvaikinimas, atliktas tos
valstybės nustatyta tvarka, jeigu tarp Lietuvos Respublikos ir atitinkamos užsienio valstybės yra sutartis arba
susitarimas dėl tokio įvaikinimo pripažinimo.
133 straipsnis Vaikų - užsienio valstybės piliečių ir gyvenančių Lietuvos Respublikoje - įvaikinimas, kai
įvaikina Lietuvos Respublikos piliečiai
Vaikai - užsienio valstybės piliečiai ir gyvenantys Lietuvos Respublikoje - Lietuvos Respublikos piliečių įvaikinami
Vilniaus apygardos teismo sprendimu, jeigu tarptautine sutartimi arba susitarimu su atitinkama užsienio valstybe ir
Lietuvos Respublika nėra nustatyta kitokia jų įvaikinimo tvarka.
Įvaikinimo tvarka.
117 straipsnis. Prašymo įvaikinti padavimas
Lietuvos Respublikos pilietis prašymą įvaikinti paduoda apylinkės teismui pagal savo gyvenamąją vietą arba
pagal įvaikinamojo gyvenamąją vietą.
Užsienio valstybės pilietis prašymą įvaikinti Lietuvos Respublikos pilietį, gyvenantį Lietuvos Respublikoje arba
užsienio valstybėje, paduoda Vilniaus apygardos teismui.
Prašymą įvaikinti teismas nagrinėja ypatingosios teisenos tvarka.
Iš dėst konspektų:
Prašymas nagrinėjamas ypatingos teisenos tvarka. Jeigu teismas priima sprendimą, tai tas faktas turi būti įregistruotas CMB.
Jeigu įvaikiui suteikiama įtėvio pavardė, tai CMB remdamiesi teismo sprendimu daro įrašus vaiko dokumentuose ir išduodamas
naujas gimimo liudijimas.
Projekto naujovė: Bandomasis laikotarpis. Teismas galėtų perduoti vaiką 6-12 mėn. Įtėviams kartu gyventi, pasibaigus terminuo
klausimas išsprendžiamas galutinai.
126 straipsnis. Įvaikinimo registracija
Įvaikinimas turi būti registruojamas civilinės būklės aktų įrašų įstaigoje.
Įtėviai privalo per mėnesį įregistruoti teismo sprendimą įvaikinti sprendimo priėmimo vietos civilinės būklės aktų
įrašų įstaigoje.
Jeigu įvaikiui suteikta įtėvio pavardė ir pakeistas vardas arba įtėviai pripažinti įvaikio tėvais, civilinės būklės aktų
įrašų įstaiga, remdamasi teismo sprendimu įvaikinti, padaro atitinkamus pakeitimus įvaikio gimimo įraše ir išduoda
naują gimimo liudijimą.
134 straipsnis. Įvaikinimo paslapties išsaugojimas
Pareigūnai, priėmę sprendimą įvaikinti arba įregistravę įvaikinimą, taip pat asmenys, žinantys apie įvaikinimą,
kai įtėviai pripažinti įvaikio tėvais, privalo saugoti įvaikinimo paslaptį.
Pareigūnai ir asmenys, paskelbę įvaikinimo paslaptį prieš įtėvių valią, gali būti patraukti atsakomybėn įstatymo
nustatyta tvarka.
Duomenys apie įvaikinimą išduodami įstatymo nustatyta tvarka.
Įvaikinimo teisinės pasekmės.
1. Įvaikinimas vienus santykius nutraukia – teisinius šeimos santykius tarp vaikų ir tėvų pagal kilmę.
2. Įvaikinimas sukuria – įvaikintojas ir jo įtėviai įgyja teises ir pareigas, kurias turi giminės pagal kilmę.
125 straipsnis. Įvaikinimo atsiradimo laikas
Įvaikinimas atsiranda įsiteisėjus teismo sprendimui įvaikinti.
(Kaičiasi statusas:vieni tampa įtėviais,kiti – įvaikiai.)
118 straipsnis. Įvaikintojų pripažinimas įtėviais arba tėvais
Įvaikintojai teismo sprendimu įvaikinti pripažįstami įtėviais.
Jeigu įvaikintojai prašo, teismo sprendimu įvaikinti jie gali būti pripažinti vaiko tėvais.
Kad įvaikintojai būtų pripažinti vaiko, kuriam yra suėję penkiolika metų, tėvais, būtinas rašytinis vaiko sutikimas,
išskyrus atvejį, numatytą šio kodekso 115 straipsnio 3 dalyje.
119 straipsnis. Įvaikinamųjų pripažinimas įvaikiais arba vaikais
Įvaikinamieji teismo sprendimu įvaikinti pripažįstami įvaikiais.
Įvaikinamieji įvaikintojų prašymu teismo sprendimu įvaikinti gali būti pripažinti įvaikintojų vaikais.
Įvaikinamasis, kuriam yra suėję penkiolika metų, gali būti pripažintas įvaikintojo vaiku tik esant įvaikinamojo
rašytiniam sutikimui, išskyrus atvejį, numatytą šio kodekso 115 straipsnio trečiojoje dalyje.
120 straipsnis. Tėvų, įvaikių, įtėvių ir jų giminaičių teisės ir pareigos
Teismo sprendimas įvaikinti panaikina tėvų ir vaikų tarpusavio asmenines ir turtines teises bei pareigas.
Teismo sprendimu įvaikinti įtėviams bei jų giminaičiams ir įvaikiams bei jų palikuonims suteikiamos tarpusavio
asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos, kaip giminaičiams pagal kilmę.
121 straipsnis. Teisių ir pareigų išsaugojimas su vienu iš tėvų ir jo giminaičiais bei senoliais
Jeigu vaiko įvaikintojas yra vyras, tai esant jo sutikimui ir vaiko motinos prašymui, gali būti išsaugotos vaiko
motinos ir jos giminaičių bei vaiko tarpusavio teisės ir pareigos.
Jeigu vaiko įvaikintoja yra moteris, tai esant jos sutikimui ir vaiko tėvo prašymui, gali būti išsaugotos vaiko tėvo ir
jo giminaičių bei vaiko tarpusavio teisės ir pareigos.
Jeigu vienas iš vaiko tėvų yra miręs, tai įvaikintojo sutikimu ir mirusiojo tėvo (motinos) tėvų (senolių) prašymu
gali būti išsaugotos senolių ir vaiko tarpusavio teisės bei pareigos.
Teisių ir pareigų išsaugojimas su vienu iš tėvų ir giminaičiais bei senoliais turi būti nurodytas teismo
sprendime įvaikinti.
122 straipsnis. Įvaikio vardas ir pavardė
Įvaikiui paliekamas jo vardas ir pavardė.
Įtėvių prašymu įvaikiui suteikiama įtėvių pavardė ir jų nurodytas vardas. Jei įtėvių pavardės skirtingos, įvaikiui
suteikiama, įtėviams susitarus, vieno iš jų pavardė.
Jei vaiką įvaikina nesanti santuokoje moteris (vyras), įvaikio tėvo (motinos) pavardė nustatoma pagal įmotės
(įtėvio) pavardę, o įvaikio tėvo (motinos) vardas įrašomas jos nurodymu.
Įvaikio, kuriam yra suėję penkiolika metų, vardas ir pavardė gali būti pakeičiami tik esant rašytiniam jo sutikimui.
123 straipsnis. Garantijos ir normos, taikomos moteriai, įvaikinusiai naujagimį
Moteriai, įvaikinusiai naujagimį, taikomos tokios pat garantijos ir normos, kokios taikomos moteriai,
pagimdžiusiai vaiką.
124 straipsnis. Įvaikio teisės į pensiją ir pašalpą išsaugojimas
Vaikams, turintiems teisę į pensiją, valstybinę ar visuomeninę pašalpą, ši teisė išsaugoma ir juos įvaikinus.
11.3. Vaikų priėmimo auklėti tvarka ir sąlygos.

11.4.1. Įvaikinimo pripažinimo negaliojančiu pagrindai, tvarka, teisinės pasekmės.

11.4.2. Įvaikinimo panaikinimo pagrindai, tvarka, teisinės pasekmės.

128 straipsnis. Įvaikinimo panaikinimo pagrindai
Įvaikinimas gali būti panaikintas, jeigu įtėviai:
1) nevykdo savo pareigų;
2) piktnaudžiauja savo teisėmis;
3) savo elgesiu daro žalingą poveikį įvaikiui;
4) piktnaudžiauja alkoholinėmis, narkotinėmis ir kitomis kenksmingomis medžiagomis.
Teismas, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir esant svarbioms priežastims, turi teisę įvaikinimą panaikinti ir kitais
pagrindais, nenustatytais šio straipsnio pirmojoje dalyje.
Įvaikinimo panaikinti neleidžiama, jeigu įvaikis yra pilnametis.
Įvaikinimo panaikinimo tvarka.
129 straipsnis. Asmenys, turintys teisę prašyti įvaikinimą panaikinti
Prašyti įvaikinimą panaikinti turi teisę tėvai, įtėviai bei globos ir rūpybos institucija.
127 straipsnis. Įvaikinimo panaikinimas
Įvaikinimo panaikinimas leidžiamas tik teismine tvarka.
Ieškinys įvaikinimą panaikinti nagrinėjamas dalyvaujant globos ir rūpybos institucijos atstovui.
Įvaikinimas panaikinamas nuo teismo sprendimo įvaikinimą panaikinti įsiteisėjimo dienos.
131 straipsnis. Teismo sprendimo panaikinti įvaikinimą nuorašo siuntimas
Teismas, priėmęs sprendimą įvaikinimą panaikinti, privalo pasiųsti įsiteisėjusio teismo sprendimo nuorašą civilinės
būklės aktų įrašų institucijai, įregistravusiai įvaikinimą.
Civilinės būklės aktų įrašų institucija, remdamasi teismo sprendimu įvaikinimą panaikinti, privalo padaryti
atitinkamus pakeitimus vaiko gimimo akto įraše.
130 straipsnis. Įvaikinimo panaikinimo pasekmės
Panaikinus įvaikinimą, įvaikio ir jo palikuonių bei įtėvio ir jo giminaičių tarpusavio teisės ir pareigos teismo
sprendimu nutraukiamos nuo teismo sprendimo panaikinti įvaikinimą įsiteisėjimo dienos.
Panaikinus įvaikinimą, teismo sprendimu atkuriamos vaiko ir jo palikuonių bei tėvų ir jų giminaičių pagal kilmę
tarpusavio teisės ir pareigos.
Panaikinus įvaikinimą, teismas priima sprendimą grąžinti vaiką tėvams. Jeigu vaiko grąžinimas tėvams
prieštarauja jo interesams, vaikas perduodamas globos ir rūpybos institucijai.
Panaikinus įvaikinimą, teismas priima sprendimą palikti vaikui vardą ir pavardę, kurie jam buvo suteikti įvaikinant,
arba grąžinti vaiko vardą ir pavardę, kuriuos jis turėjo iki įvaikinimo.
11.5. Vaikų priėmimo auklėti panaikinimo tvarka, pagrindai ir teisinės pasekmės.

12 tema. GOBABA IR RŪPYBA

Globa yra viena iš teisinių formų kaip valstybė rūpinasi vaikais, kurie yra netekę šeimų ar pan., saugoti nepilnamečių
turtinius ir asmeninius interesus.
Vaiko globos įstatymas 1998 03 24. (labai daug prieštaravimų su CK ir SŠK)
12.1. Globos ir rūpybos socialinė reikšmė ir juridinė reikšmė.
136 straipsnis. Globos ir rūpybos uždaviniai
Globa (rūpyba) steigiama auklėti nepilnamečiams vaikams, kurie dėl tėvų mirties, tėvystės teisių atėmimo iš tėvų,
tėvų ligos ar kitų priežasčių liko be tėvų globos (rūpybos), taip pat ginti asmeninėms ir turtinėms šių vaikų teisėms bei
interesams. Steigiant nepilnamečiams vaikams globą (rūpybą), turi būti siekiama sudaryti sąlygas jiems gyventi kartu su
broliais ir seserimis.
Globa ir rūpyba steigiama taip pat ginti asmeninėms bei turtinėms teisėms ir interesams pilnamečių asmenų,
kurie dėl sveikatos būklės negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių bei vykdyti savo pareigų.
12.2.1. Globos ir rūpybos sąvoka.
Skirtumas tarp globėjų ir rūpintojų.
Globėjai – teisėti globotinio atstovai sudaro sandorius globotinio interesais.
Rūpintojai – padeda įgyvendinti savo teises ir pareigas, o sandorius sudaro patys rūpintinai.
VGĮ 5 straipsnis. Vaiko globos rūšys ir formos
1. Vaiko globos rūšys:
1) laikinoji globa;
2) nuolatinė globa.
2. Vaiko globos formos:
1) globa šeimoje;
2) globa šeimynoje;
3) globa institucijoje.
6 straipsnis. Vaiko laikinosios globos samprata
Vaiko laikinoji globa - laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas, jo teisių bei teisėtų interesų
atstovavimas ir gynimas šeimoje, šeimynoje ar institucijoje. Vaiko laikinosios globos tikslas yra grąžinti vaiką į šeimą.
9 straipsnis. Vaiko nuolatinės globos samprata
Vaiko nuolatinė globa - be tėvų globos likusio vaiko, kuris esamomis sąlygomis negali grįžti į šeimą, priežiūra ir
auklėjimas, jo teisių bei teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas šeimoje, šeimynoje ar institucijoje.
12 straipsnis. Vaiko globa šeimoje
1. Vaiko globa šeimoje - ne daugiau kaip 5 vaikų globa (bendras vaikų skaičius šeimoje su savais vaikais ne daugiau kaip
5 vaikai) natūralioje šeimos aplinkoje.
2. Bendras vaikų skaičius gali būti didesnis, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, kai neišskiriami broliai ir seserys.
3. Skiriant vaiko globėją, pirmumas teikiamas vaiko artimiesiems giminaičiams, jeigu šie turi tinkamas buities sąlygas ir
nėra asmenys ar asmenų grupė, išvardyti šio įstatymo 23 straipsnyje.
13 straipsnis. Vaiko globa šeimynoje
1. Vaiko globa šeimynoje – tai globos forma, kai juridinis asmuo (šeimyna) globoja 6 ir daugiau vaikų (bendras vaikų
skaičius šeimynoje su savais vaikais ne daugiau kaip 12 vaikų) šeimos aplinkoje.
2. Bendras vaikų skaičius gali būti didesnis, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, kai neišskiriami broliai ir seserys.
3. Vaiko globą šeimynoje nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtinti
Šeimynų nuostatai, kiti teisės aktai.
4. Vaiko globėjo, įsteigusio šeimyną, darbo užmokestis bei kitos darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos vadovaujantis
Lietuvos Respublikos įstatymais, Vyriausybės nutarimais bei kitais teisės aktais.
14 straipsnis. Vaiko globa valstybinėse ir nevyriausybinėse globos institucijose
1. Likęs be tėvų globos vaikas apgyvendinamas valstybinėje arba nevyriausybinėje vaikų globos institucijoje, kai nėra
galimybės jo globoti šeimoje arba šeimynoje.
2. Vaiko globą institucijose nustato Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai.
12.2.2. Globos ir rūpybos steigimo sąlygos.

12.2.3. Globos ir rūpybos steigimo tvarka.

VGĮ 4 straipsnis. Vaiko globos steigimo principai
1. Vaiko globos steigimo principai:
1) vaiko interesų pirmumas;
2) pirmumo teisę tapti globėjais turi vaiko artimieji giminaičiai, jeigu tai atitinka vaiko interesus;
3) vaiko globa šeimoje;
4) brolių ir seserų neišskyrimas, išskyrus tuos atvejus, kai tai pažeidžia vaiko interesus.
2. Steigiant ir naikinant vaiko globą, skiriant globėją vaikui, galinčiam pareikšti savo nuomonę, suteikiama galimybė būti
išklausytam ir jo nuomonė yra svarbi priimant sprendimus.
22 straipsnis. Vaiko globėjo parinkimo tvarka
1. Vaiko globėjas parenkamas, atsižvelgiant į jo asmenines savybes, sugebėjimą būti globėju, jo santykius su netekusiu
tėvų globos vaiku bei jo interesus.
2. Asmuo, norintis tapti vaiko globėju, rajono (miesto) savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybai pateikia tokius
dokumentus:
1) prašymą, kuriame nurodoma pageidaujamų globoti ir auklėti vaikų skaičius, jų amžius, globos rūšis;
2) Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytos formos sveikatos pažymėjimą;
1) kartu gyvenančių vyresnių kaip 15 metų asmenų raštišką sutikimą.
15 straipsnis. Vaiko laikinosios globos steigimas
1. Vaiko laikinoji globa steigiama nuo prašymo įregistravimo dienos rajono (miesto) savivaldybėje jos valdybos (mero)
sprendimu (potvarkiu) pagal to rajono (miesto) savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos teikimą. Prašymus vaiko
laikinajai globai steigti rajono (miesto) savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybai gali pateikti valstybinės bei
nevyriausybinės organizacijos, susijusios su vaiko teisių apsauga, taip pat kiti fiziniai ir juridiniai asmenys.
2. Ne vėliau kaip per 15 dienų nuo vaiko laikinosios globos įsteigimo, sudaromas vaiko laikinosios globos ir jo grąžinimo
į šeimą planas, kurį pasirašo rajono (miesto) savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba, vaiko tėvai, vaiko laikinieji
globėjai ir nevyriausybinė organizacija (jeigu pageidauja). Jeigu vaiko tėvai negali dalyvauti ir pritarti vaiko laikinosios
globos planui, tai jį pasirašo rajono (miesto) savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba, vaiko laikinieji globėjai ir
nevyriausybinė organizacija (jeigu pageidauja).
16 straipsnis. Vaiko nuolatinės globos steigimas
Vaiko nuolatinė globa steigiama teismo sprendimu rajono (miesto) savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos
pareiškimu. Prašymus vaiko nuolatinei globai steigti rajono (miesto) savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybai gali
pateikti valstybinės ir nevyriausybinės organizacijos, susijusios su vaiko teisių apsauga, taip pat kiti fiziniai ir juridiniai
asmenys.
17 straipsnis. Vaiko globėjo skyrimas
1. Jeigu steigiama vaiko laikinoji globa, vaiko globėjas skiriamas rajono (miesto) savivaldybės valdybos (mero)
sprendimu (potvarkiu) pagal to rajono (miesto) savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos teikimą. Rekomendacijas dėl
globėjo skyrimo Vaiko teisių apsaugos tarnybai gali pateikti valstybinės ir nevyriausybinės organizacijos, susijusios su
vaiko teisių apsauga.
2. Rajono (miesto) savivaldybės valdybos (mero) sprendime (potvarkyje) dėl vaiko globėjo skyrimo nurodoma:
institucijos, priėmusios sprendimą (potvarkį), pavadinimas, sprendimo (potvarkio) priėmimo laikas, vaiko globos rūšis,
vaiko globėjas, globojamas vaikas, vaiko globos vieta, institucija, atsakinga už globojamam vaikui nuosavybės teise
priklausančio turto apsaugą, kitos svarbios aplinkybės, turinčios reikšmės vaiko globai ir jos steigimui.
3. Jeigu steigiama vaiko nuolatinė globa, vaiko globėjas skiriamas teismo sprendimu rajono (miesto) savivaldybės Vaiko
teisių apsaugos tarnybos pareiškimu.
4. Kai steigiama vaiko globa, atsižvelgiama į mirusių vaiko tėvų (įtėvių) testamente išreikštą valią dėl vaiko globėjo
skyrimo, jeigu tai neprieštarauja šio įstatymo 23 straipsniui.

12.2.4. Globos ir rūpybos steigimo juridinės pasekmės.

12.3. Globos ir rūpybos organai.

140 straipsnis. Globos ir rūpybos organai
Globos ir rūpybos organai yra rajonų, miestų, miestų rajonų, gyvenviečių ir apylinkių Liaudies deputatų tarybų
vykdomieji komitetai.
Vykdyti globos ir rūpybos funkcijas nepilnamečių asmenų atžvilgiu pavedama liaudies švietimo skyriams,
teismo pripažintų neveiksniais arba ribotai veiksniais asmenų atžvilgiu - sveikatos apsaugos skyriams arba jų
funkcijas vykdantiems organams, ir veiksnių asmenų, kuriems reikalinga rūpyba dėl sveikatos būklės, atžvilgiu -
socialinio aprūpinimo skyriams.
12.4. Asmenys, kuriems gali būti steigiama globa ir rūpyba.
137 straipsnis. Asmenys, kuriems steigiama globa
Globa steigiama vaikams, kuriems nėra suėję penkiolikos metų amžiaus, taip pat asmenims, kuriuos teismas
yra pripažinęs neveiksniais dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 15
straipsnis).
138 straipsnis. Asmenys, kuriems steigiama rūpyba
Rūpyba steigiama nepilnamečiams, kuriems yra suėję penkiolika metų amžiaus.
Rūpyba steigiama taip pat pilnamečiams asmenims, kurių veiksnumą teismas yra apribojęs dėl jų piktnaudžiavimo
alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis medžiagomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 16 straipsnis), ir
veiksniems asmenims, kurie dėl savo sveikatos būklės negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių bei vykdyti savo
pareigų.
Globa gali būti steigiama ne tik asmenims: 139 straipsnis. Mirusių ir nežinia kur esančių asmenų turto globa. Mirusių
ir nežinia kur esančių asmenų turto globa steigiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso numatytais atvejais ir
tvarka.
12.5. Asmenys, kurie negali būti skiriami globėjais ir rūpintojais.
VGĮ 23 straipsnis. Asmuo, kuris negali būti skiriamas vaiko globėju
Vaiko globėju negali būti skiriamas asmuo:
1) neturintis 21 metų, išskyrus atvejus, kai globoti pageidauja artimasis giminaitis;
2) pripažintas neveiksniu arba ribotai veiksniu;
3) iš kurio buvo paimtas vaikas, neatimant tėvystės (motinystės) teisių;
4) buvęs įtėviu (įmote), jeigu įvaikinimas buvo panaikintas dėl to, kad įtėvis (įmotė) netinkamai atliko savo pareigas;
5) jeigu anksčiau jo, kaip vaiko globėjo, įgaliojimai buvo nutraukti pagal šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalį;
6) teistas už tyčinius nusikaltimus;
7) sulaukęs 50 metų, išskyrus artimąjį giminaitį, jei jis nori nuolat globoti jaunesnį kaip 10 metų vaiką;
8) sulaukęs 65 metų arba vyresnis, išskyrus artimąjį giminaitį, jei jis nori laikinai globoti jaunesnį kaip 10 metų vaiką.
SŠK 150 straipsnis. Asmenys, kurie negali būti skiriami globėjais ir rūpintojais
Globėjais ir rūpintojais negali būti skiriami:
1) asmenys, kuriems nėra suėję aštuoniolikos metų amžiaus;
2) asmenys, teismo pripažinti neveiksniais arba ribotai
veiksniais;
3) asmenys, iš kurių teismas yra atėmęs tėvystės teises;
4) asmenys, nuteisti už vengimą mokėti alimentus nepilnamečiams
vaikams;
5) asmenys, buvę įtėviais, jeigu įvaikinimas buvo panaikintas
dėl to, kad įtėvis (įmotė) netinkamai ėjo savo pareigas;
6) asmenys, pašalinti iš globėjo ar rūpintojo pareigų už
netinkamą jiems pavestų pareigų ėjimą.
12.6. Globėjų ir rūpintojų teisės ir pareigos.
160 straipsnis. Globėjų ir rūpintojų civilinės teisės pareigos
Globėjai yra teisėti savo globotinių atstovai ir jų vardu bei jų interesais sudaro visus reikiamus sandorius.
Rūpintojai padeda rūpintiniams įgyvendinti jų teises ir vykdyti jų pareigas, taip pat saugo juos nuo trečiųjų asmenų
piktnaudžiavimų.
Nepilnamečių nuo penkiolikos iki aštuoniolikos metų amžiaus rūpintojai duoda jiems sutikimą sudaryti tuos
sandorius, kurių pagal įstatymą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 14 straipsnis) nepilnamečiai neturi teisės
savarankiškai sudarinėti.
Ribotai veiksnių pilnamečių asmenų rūpintojai duoda sutikimą šiems asmenims paimti jiems priklausančias
išmokas ir disponuoti gautomis pinigų sumomis bei kitu rūpintinio turtu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
16 straipsnis).
PAREIGOS
VGĮ 25 straipsnis. Vaiko globėjo pareigos
Vaiko globėjas privalo:
1) užtikrinti vaiko fizinį ir psichinį saugumą;
2) rūpintis vaiko sveikata ir mokymusi;
3) auklėti vaiką;
4) spręsdamas klausimus, susijusius su vaiko interesais, bendradarbiauti su suinteresuotomis valstybės ir savivaldos
institucijomis;
5) netrukdyti vaikui bendrauti su tėvais, jei tai nekenkia vaiko interesams;
6) informuoti vaiko tėvus ar artimuosius giminaičius, jeigu jie to pageidauja, apie vaiko vystymąsi, sveikatą, mokymąsi ir
kitais svarbiais klausimais;
7) rūpintis vaiko laisvalaikiu, atsižvelgiant į jo amžių, sveikatą, išsivystymą bei polinkius;
8) rengti vaiką savarankiškam gyvenimui ir darbui šeimoje, pilietinėje visuomenėje ir valstybėje.
26 straipsnis. Vaiko globėjo pareiga gyventi su globojamu vaiku
1. Vaiko globėjas (kai vaiko globėjas yra fizinis asmuo ar šeimyna) privalo gyventi kartu su globojamu vaiku.
2. Tam tikrais atvejais vaiko globėjas gali gyventi atskirai, jei tai nepažeidžia vaiko interesų. Leidimą vaiko globėjui
gyventi atskirai išduoda miesto (rajono) savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba.
28 straipsnis. Vaiko globėjo atsakomybė
1. Vaiko globėjas už vaiko padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka.
2. Vaiko globėjas už savo pareigų neatlikimą ar netinkamą jų atlikimą atsako įstatymų nustatyta tvarka.
SŠK 153 straipsnis. Globėjų ir rūpintojų pareigų neatlygintinumas
Globėjai ir rūpintojai šias pareigas eina neatlygintinai.
154 straipsnis. Nebuvimas globėjų ir rūpintojų pareigos išlaikyti globotinius (rūpintinius) savo sąskaita
Globėjai ir rūpintojai nėra įpareigoti išlaikyti globotinius (rūpintinius) savo sąskaita.
155 straipsnis. Globėjų ir rūpintojų pareigos auklėti nepilnamečius globotinius (rūpintinius) ir ginti jų teises bei
interesus
Nepilnamečių globėjai ir rūpintojai privalo auklėti globotinius (rūpintinius), rūpintis jų fiziniu vystymusi ir
mokymu, ruošti visuomenei naudingam darbui, auginti garbingais socialistinės visuomenės nariais, ginti jų teises
bei interesus.
 156 straipsnis. Globėjų ir rūpintojų pareiga saugoti pilnamečių globotinių (rūpintinių) asmenybę bei sveikatą ir
ginti jų teises bei interesus
Pilnamečių globėjai ir rūpintojai privalo rūpintis globotinių (rūpintinių) išlaikymu, reikiamu buitinių sąlygų jiems
sudarymu, jų priežiūra ir gydymu, taip pat jų teises bei interesus.
Psichinių ligonių ar silpnapročių globėjai privalo, be to, sekti, kad globotiniai būtų nuolatos mediciniškai stebimi.
Ribotai veiksnių pilnamečių asmenų rūpintojų pareigos nustatomos sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso 16 straipsnio antrąja dalimi.
157 straipsnis. Globėjo ir rūpintojo pareiga gyventi drauge su globotiniu
Globėjas arba rūpintojas privalo gyventi drauge su savo globotiniu (rūpintiniu).
Perduoti nepilnametį globotinį laikinai auklėti arba psichinį ligonį laikinai išlaikyti ir prižiūrėti kitiems asmenims
globėjas gali tik globos ir rūpybos organo leidimu. Tai neliečia tų atvejų, kai globotinis prireikus atiduodamas į
medicinos įstaigą.
Atskirais atvejais globos ir rūpybos organas gali leisti rūpintojui gyventi skyrium nuo rūpintinio, kuriam yra suėję
šešiolika metų amžiaus, jeigu prieina išvadą, kad jų gyvenimas skyrium neatsilieps neigiamai rūpintinio auklėjimui
ir jo teisių bei interesų apsaugai.
Apie bet kokį savo gyvenamosios vietos pakeitimą globėjas ir rūpintojas privalo pranešti globos ir rūpybos
organams.
Šio straipsnio pirmojoje dalyje numatyta pareiga netaikoma pilnamečių veiksnių ir ribotai veiksnių piliečių
rūpintojams.
159 straipsnis. Psichinio ligonio globėjo pareiga, globotiniui pasveikus, prašyti panaikinti globą
Psichinio ligonio globėjas, globotiniui pasveikus, privalo kreiptis į teismą, prašydamas pripažinti jo globotinį
veiksniu ir panaikinti jam globą.
TEISĖS
GRĮ 27 straipsnis. Vaiko globėjo teisės
1. Vaiko globėjas yra teisėtas vaiko atstovas ir gina jo teises bei teisėtus interesus.
2. Vaiko globėjas turi teisę teismine tvarka reikalauti grąžinti jam vaiką iš bet kurių asmenų, laikančių jį pas save
neteisėtai.
SŠK 158 straipsnis. Globėjo ir rūpintojo teisė reikalauti grąžinti globotinius (rūpintinius) iš neteisėtai juos
laikančių asmenų
Globėjas ir rūpintojas turi teisę reikalauti teismine tvarka grąžinti jiems globotinį (rūpintinį) iš bet kurių asmenų,
laikančių jį pas save be teisėto pagrindo.

SANDORIAI, KURIEMS REIKALINGAS VAIKO TEISIŲ APSAUGOS TARNYBOS SUTIKIMAS

VGĮ 33 straipsnis. Sandoriai, kuriems reikalingas Vaiko teisių apsaugos tarnybos sutikimas.
1. Vaiko globėjas yra teisėtas globojamo vaiko atstovas ir jo vardu bei interesais sudaro reikiamus sandorius.
2. Globojamam vaikui nuosavybės teise priklausančiu turtu vaiko globėjas gali disponuoti tik turėdamas rajono (miesto)
savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadą, kad tokie sandoriai neprieštarauja globojamo vaiko interesams.
SŠK 161 straipsnis. Sandoriai, kuriems sudaryti reikalingas išankstinis globos ir rūpybos organų leidimas
Globėjas neturi teisės be išankstinio globos ir rūpybos organo leidimo sudaryti sandorius, o rūpintojas - duoti
sutikimą sudaryti sandorius, kurie nėra buitiniai.
Skyrium imant, reikalingas išankstinis globos ir rūpybos organų leidimas sudaryti notariškai tvirtinamoms
sutartims, atsisakyti globotiniui (rūpintiniui) priklausančių teisių, turtui savanoriškai pasidalyti, gyvenamosioms
patalpoms savanoriškai pasidalyti ir jomis apsikeisti, globotinio (rūpintinio) turtui, kurio vertė didesnė kaip 100 rublių,
perleisti.
162 straipsnis. Sandoriai, kurių neturi teisės sudaryti globėjas ir rūpintojas, jų sutuoktiniai ir artimieji
giminaičiai
Globėjas ir rūpintojas, jų sutuoktiniai, tėvai, vaikai, broliai bei seserys ir senoliai neturi teisės sudaryti sandorių su
globotiniu (rūpintiniu) ir atstovauti jam teisminėse bylose tarp globotinio (rūpintinio), iš vienos pusės, ir globėjo arba
rūpintojo sutuoktinio, tėvų, vaikų, brolių bei seserų ar senolių, iš antrosios pusės.
Sudaryti globotinio (rūpintinio) vardu dovanojimo sutartį neleidžiama.
163 straipsnis. Disponavimas globotinio (rūpintinio) einamosiomis pajamomis (įplaukomis)
Pinigų sumos, kurios priklauso globotiniui (rūpintiniui) kaip pensija, pašalpa, alimentai, ir kitos einamosios
įplaukos pavedamos globėjui arba rūpintojui disponuoti ir jos naudojamos globotiniui (rūpintiniui) išlaikyti.
Sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 14 straipsniu nepilnametis rūpintinis nuo penkiolikos iki
aštuoniolikos metų amžiaus turi teisę savarankiškai disponuoti savo uždarbiu ar stipendija, įgyvendinti autorines teises
į savo kūrinius, atradimus, išradimus ir racionalizacinius pasiūlymus, taip pat sudarinėti smulkius buitinius
sandorius. Esant pakankamam pagrindui, globos ir rūpybos organas gali savo iniciatyva arba visuomeninių organizacijų
ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu apriboti jo teisę savarankiškai disponuoti savo uždarbiu ar stipendija arba visiškai
atimti iš jo šią teisę.
Pinigų sumas, priklausančias pilnamečiams veiksniems asmenims, kuriems rūpyba įsteigta dėl jų sveikatos būklės,
rūpintojas gali naudoti tik rūpintinio sutikimu.
167 straipsnis. Globėjo ir rūpintojo veiksmų apskundimas
Globėjo ar rūpintojo veiksmus gali apskųsti globotinio (rūpintinio) gyvenamosios vietos globos ir rūpybos
organui bet kuris pilietis, jų tarpe ir globotinis (rūpintinis), taip pat valstybinės ir visuomeninės organizacijos.
12.7. Globos ir rūpybos pasibaigimo pagrindai, tvarka ir teisinės pasekmės.
171 straipsnis. Globos pasibaigimas.
Kai nepilnamečiui globotiniui sueina penkiolika metų amžiaus, jo globa pasibaigia, o asmuo, ėjęs globėjo
pareigas, be atskiro paskyrimo tampa nepilnamečio rūpintoju.
Globos ir rūpybos organo sprendimu globa pasibaigia:
1) nepilnamečio, kuriam nėra suėję penkiolikos metų amžiaus, - kai jis grąžinamas auklėti tėvui (motinai) arba
įvaikinamas;
2) psichinio ligonio, - kai teismas pripažįsta jį veiksniu.
172 straipsnis. Rūpybos pasibaigimas.
Kai nepilnamečiui rūpintiniui sueina aštuoniolika metų amžiaus, jo rūpyba pasibaigia be atskiro globos ir rūpybos
organo sprendimo.
Globos ir rūpybos organo sprendimu rūpyba pasibaigia:
1) nepilnamečio, kuriam nėra suėję aštuoniolikos metų amžiaus, - kai jis auklėti grąžinamas tėvui (motinai) arba
įvaikinamas, taip pat kai jis, rajono, miesto, miesto rajono (kuriame yra civilinės metrikacijos skyrius) Liaudies
deputatų tarybos vykdomajam komitetui leidus, sudaro santuoką;
2) asmens, kurio veiksnumas apribotas dėl jo piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis
medžiagomis, - kai teismas panaikina jo veiksnumo apribojimą;
3) veiksnaus pilnamečio asmens, - kai išnyksta priežastis, dėl kurios buvo įsteigta rūpyba.
8 straipsnis. Vaiko laikinosios globos pasibaigimas.
Vaiko laikinoji globa baigiasi, kai vaikas:
1) grąžinamas tėvams;
2) sulaukia pilnametystės;
3) steigiama nuolatinė globa;
4) įvaikinamas;
5) susituokia.
11 straipsnis. Vaiko nuolatinės globos pasibaigimas.
Vaiko nuolatinė globa baigiasi, kai vaikas:
1) sulaukia pilnametystės;
2) grąžinamas tėvams;
3) įvaikinamas;
4) susituokia.

13 tema. KITOS VAIKŲ GLOBOJIMO FORMOS.

13.1. Patronato sąvoka, socialinė ir juridinė reikšmė.

13.2. Vaikų globojimo valstybinės ir visuomeninės formos, jų panaudojimo sfera.

Kategorija „Šeimos teisė“
Kaip indeksuojamos periodinės išmokos?
DUK, Šeimos teisė2023 05 25
Indeksavimas – tai periodinių išmokų (pavyzdžiui, vaiko išlaikymo, žalos atlyginimo) nustatytų fiksuotu
dydžiu (pinigais), perskaičiavimas siekiant visiškai ar iš dalies kompensuoti dėl vartotojų kainų
padidėjimo prarastas pajamas.
Indeksavimas nėra lygus priteistų išmokų didinimui. Nors išmokų suma po indeksavimo aritmetiškai
padidėja, už šią sumą nuperkamų prekių ir paslaugų krepšelis lieka toks pat. Taigi šio mechanizmo
tikslas – esant infliacijai, krepšelį išlaikyti tokį patį.
Skolininkas, mokantis periodines išmokas savo noru, privalo jas indeksuoti pats. Jeigu teismo
sprendimą dėl išlaikymo ar žalos atlyginimo periodinėmis išmokomis vykdo antstolis, tai periodines
išmokas indeksuoja antstolis. Kai priteistas išlaikymas ar atlyginama žala išieškoma darant išskaitas iš
skolininko darbo užmokesčio ar kitų jam prilygintų pajamų, indeksavimą privalo atlikti išskaitas darantis
asmuo.
Periodinės išmokos indeksuojamos kartą per metus einamųjų metų vasario mėnesį.
Periodinės išmokos indeksuojamos atsižvelgiant į praėjusių metų gruodžio mėnesio, palyginti su
ankstesnių metų gruodžio mėnesiu, vartotojų kainų indeksą (VKI), kurį apskaičiuoja ir skelbia Lietuvos
statistikos departamentas (https://osp.stat.gov.lt/kainu-indeksai-pokyciai-ir-kainos). Indeksavimas
taikomas, kai vartotojų kainų indeksas lygus 101 arba didesnis. Periodinė išmoka dauginama iš
vartotojų kainų indekso ir dalijama iš 100, gautas dydis apvalinamas vieno euro tikslumu: 49 ir mažiau
centų atmetama, o 50 ir daugiau centų apvalinama iki euro.
Po pirmojo periodinės išmokos indeksavimo vėliau indeksuojamos perskaičiuotos periodinės išmokos.
Neindeksuojamos tos periodinės išmokos, kurios įsiteisėjusiu teismo sprendimu paskirtos arba
pakeistos per paskutinius 6 mėnesius iki vasario 1 dienos.

Ar galima reikalauti, kad sutuoktinis po skyrybų pasikeistų pavardę?

DUK, Šeimos teisė2022 04 13
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.69 straipsniu, sutuoktinis po
santuokos nutraukimo gali pasilikti savo santuokinę arba iki santuokos turėtą pavardę. Jeigu santuoka
buvo nutraukta dėl vieno sutuoktinio kaltės, tai kito sutuoktinio reikalavimu teismas gali uždrausti po
santuokos nutraukimo pasilikti santuokinę pavardę. Tačiau svarbu žinoti, jog jeigu sutuoktiniai turėjo
bendrų vaikų – uždrausti pasilikti santuokinę pavardę negalima.
Kaltės prezumpcija nustatoma CK 3.60 straipsnio 3 dalyje:
Sutuoktinio kaltė preziumuojama (t.y. laikoma pagrįsta, kol neįrodoma kitaip), jei:
1) Sutuoktinis nuteistas už tyčinį nusikaltimą;
2) Sutuoktinis yra neištikimas;
3) Sutuoktinis žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu arba šeimos nariais;
4) Sutuoktinis paliko šeimą ir daugiau kaip 1 metus visiškai ja nesirūpina.
Sutuoktinio kaltė gali pasireikšti ir kitais pagrindais: konfliktišku charakteriu, pinigų švaistymu, bendrų
sutuoktinio pareigų nesilaikymu, girtavimu, nepagarbos sutuoktiniui demonstravimo ir pan. Taip pat
sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, vienas kitą remti moraliai bei
materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio
poreikių tenkinimo. CK 3.30 straipsnyje išdėstytos sutuoktinių pareigos išlaikyti ir auklėti savo
nepilnamečius vaikus.
Sutuoktiniui, kuris teigia, jog santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, tenka įrodinėti, kad kito
sutuoktinio kaltė lėmė santuokos iširimą. Jeigu kitas sutuoktinis nesutinka, kad santuoka iširo dėl jo
kaltės, jis turi teisę prieštarauti ir įrodinėti, jog ir kito sutuoktinio veiksmai turėjo įtakos santuokos
iširimui (CK 3.61 straipsnis). Teismas, įvertinęs abiejų šalių argumentus, gali pripažinti, jog abu
sutuoktiniai kalti dėl santuokos iširimo. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą,
atsižvelgiama į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių
elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Ar gali būti priteistas išlaikymas pilnamečiam vaikui?

DUK, Šeimos teisė2021 10 01
Vaiko tėvai turi pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, tačiau tam tikrais atvejais ši pareiga išlieka
net ir po to kai vaikui sukanka 18 metų.
Sulaukęs 18 metų jaunuolis vis dar nėra finansiškai pajėgus pats save išlaikyti. Dauguma tokiame
amžiuje tebesimoko mokykloje, tad gebėti dirbti ir užsidirbti pragyvenimui nėra realu. Todėl
pilnametystės sulaukęs vaikas turi teisę gauti finansinę paramą iš savo tėvų. Svarbūs kriterijai, kurie turi
būti atitikti nustatant pilnamečio asmens išlaikymą:
• Vaikas mokosi mokykloje ar studijuoja aukštojoje ar profesinėje mokykloje (nuolatinėse
studijose);
• Jam nėra suėję 24 metai;
• Vaikas neturi pakankamai turto ir pajamų, kad pajėgtų pats save išlaikyti ir išlaikymas yra
būtinas;
• Vaikas sąžiningai vykdo pareigą mokytis;
• Tėvai turi finansines galimybes teikti išlaikymą.
Išlaikymo dydis turi būti proporcingas pilnamečio vaiko poreikiams ir užtikrinti galimybę įgyti
išsilavinimą, atsižvelgiant į tėvų turtinę padėtį. Taigi, kiekvienu atveju yra vertinami vaiko poreikiai (ar jis
moka už mokslą, ar dirba, kiek moka už nuomą, maistą, vaistus ir kitus būtinus pirkinius), ar vaikas
išnaudoja visas protingas galimybes gauti pajamų ir ar tėvai bus pajėgūs finansiškai remti pilnametį
vaiką.
Jei vaiko tėvai nesutinka pilnamečio vaiko, kuriam reikalingas išlaikymas, remti savo noru, vaikas dėl
išlaikymo priteisimo gali kreiptis į teismą. Prieš teismo procesą taikoma privalomosios mediacija. Dėl
privalomosios mediacijos rašomas prašymas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai.
Prašymo formą galima rasti čia: https://vgtpt.lrv.lt/lt/nuorodos/prasymu-formos

Vedybinė sutartis: sudarymas ir sudarymo padariniai

DUK, Šeimos teisė2021 10 01
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato galimybę sudaryti tiek vedybinę, tiek ikivedybinę
sutartis: vedybų sutartis gali būti sudaryta iki santuokos įregistravimo (ikivedybinė sutartis) arba bet
kuriuo metu po santuokos įregistravimo (povedybinė sutartis). Ši sutartis ne tik palengvina turto
dalybas skyrybų atveju, bet ir padeda apsaugoti turtą (jo dalį) nuo ateityje galinčių atsirasti sutuoktinio
skolų, t.y. esant išieškojimo procedūrai į šią turto dalį antstolis negali nukreipti išieškojimo. Vedybinėje
sutartyje galima numatyti, kad:
1) turtas, įgytas tiek iki santuokos, tiek gyvenant susituokus, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė
nuosavybė;
2) turtas, kiekvieno sutuoktinio įgytas iki santuokos ir esantis jų asmeninė nuosavybė, po santuokos
įregistravimo tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe;
3) turtas, įgytas susituokus, yra bendroji dalinė sutuoktinių nuosavybė.
Galima susitarti tiek dėl viso turto režimo, tiek dėl jo dalies, taip pat dėl esamo ir būsimo turto. Vedybų
sutartyje galima nustatyti ir kitas teises ir pareigas: tarpusavio išlaikymą, turto padalijimo tvarką ir kt.
Vedybinė sutartis privalo būti sudaryta raštu ir patvirtinta notaro, nesilaikant nustatytos formos sutartis
bus laikoma negaliojančia. Sudaryta ir notaro patvirtinta sutartis privalo būti įregistruota vedybų
sutarčių registre, tik sutartį įregistravus ji gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis.

Ar galima reikalauti priteisti išlaikymą nepilnamečiui vaikui, nenutraukus santuokos?

Šeimos teisė2021 02 02
Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnio 1 dalyje nustatyta tėvų pareiga
materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Ji egzistuoja iki tol, kol vaikas sulaukia pilnametystės, o
tam tikrais atvejais ir jos sulaukus. Remiantis CK 3.156 straipsnio 2 dalimi, tėvai turi lygias pareigas
savo vaikams, nesvarbu, ar santuoka buvo nutraukta. Tai reiškia, kad tėvai privalo vykdyti įstatyme
nustatytą pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus bendrai ir vienodai, nepaisant to, ar
santuoka buvo nutraukta.
Pagal CK 3.194 straipsnio 1 dalį, jeigu nepilnamečio vaiko tėvas nevykdo pareigos materialiai išlaikyti
savo nepilnamečius vaikus, teismas išlaikymą priteisia pagal kito tėvo ieškinį. Kokio išlaikymo dydžio
galima reikalauti ir į kokias aplinkybes atsižvelgia teismas, nustatydamas išlaikymo dydį, galite rasti
paspaudę šią nuorodą: https://teisesklinika.lt/islaikymo-dydis-kokio-dydzio-islaikymo-vaikui-galima-
reikalauti/
Jeigu teismo sprendimu yra priteisiamas išlaikymas nepilnamečiui vaikui, tačiau jo viso ar dalies
neįmanoma išieškoti antstolio pagalba, tai CK 3.204 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė išlaiko
nepilnamečius vaikus, ilgiau kaip mėnesį negaunančius išlaikymo iš tėvo, iš kurio teismas yra jį
priteisęs. Prašymą dėl vaiko išlaikymo valstybės lėšomis reikia teikti „Sodrai“. Kokios yra sąlygos ir
reikalavimai, norint gauti vaiko išlaikymo išmoką, galite rasti paspaudę šią
nuorodą: https://www.sodra.lt/lt/situacijos/noriu-gauti-vaiku-islaikymo-ismoka
Kas yra mediacija? Ar ji privaloma?
Šeimos teisė2020 05 02
Nuo 2020 m. sausio 1 d. visuose šeimos ginčuose (santuokos nutraukimas, išlaikymo reikalavimas ir
kiti, išskyrus tokius, kurių negalima išspręsti taikos sutartimi, pavyzdžiui, dėl tėvų valdžios apribojimo)
taikoma privalomoji mediacija. Mediacija yra taikus ginčų sprendimo būdas siekiant šalis tenkinančio
susitarimo. Privalomoji mediacija reiškia, kad pasinaudojimas ja yra būtina sąlyga kreiptis į teismą dėl
ginčo sprendimo. Nepasinaudojus privalomąją mediacija šeimos bylose teismas atsisako priimti
ieškinį.
Prieš kreipiantis į teismą dėl šeimos ginčo sprendimo būtina inicijuoti mediacijos procesą – abiem
šalims arba vienai iš šalių pateikti nustatytos formos prašymą Valstybės garantuojamos teisinės
pagalbos tarnybai. Jei privalomąją mediaciją inicijuoja viena šalis, o kita nesutinka dalyvauti
mediacijoje arba neatsako į pranešimą dėl mediacijos vykdymo per 15 d. d., privalomąją mediaciją
iniciavusi šalis turi teisę kreiptis į teismą.
Kai mediatorių iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo privalomajai mediacijai skiria Valstybės
garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, jo iki 4 valandų trukmės paslaugos apmokamos iš valstybės
biudžeto lėšų. Jei per šį laiką šalys nepasiekia taikaus susitarimo, tačiau nori tęsti mediacijos procesą
– tai gali būti daroma šalių lėšomis.
Pasinaudojimo privalomąja mediacija faktą patvirtina Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos
tarnybos išduota pažyma dėl įstatymuose nustatyto reikalavimo pasinaudoti privalomąją mediacija
įvykdymo arba mediatoriaus pažyma dėl mediacijos įvykdymo. Šie dokumentai pridedami prie ieškinio
kreipiantis į teismą.

Išlaikymo dydis: kokio dydžio alimentų vaikui galima reikalauti?

Šeimos teisė2019 10 18
Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis materialinį išlaikymą savo
nepilnamečiams vaikams, be išimties, privalo teikti abu tėvai proporcingai vaiko poreikiams ir savo
turtinei padėčiai. Pažymėtina, jog tėvų turtinės padėties bei realių vaiko poreikių aspektas yra
reikšmingas sprendžiant nepilnamečio vaiko išlaikymo dydį, tačiau ne fakto klausimą, kas reiškia, jog
priteisiant išlaikymą nepilnamečiui vaikui yra numatoma besąlyginė pareiga mokėti išlaikymą
nepriklausomai nuo tėvų turtinės padėties.
Išlaikymo dydis nustatomas atsižvelgiant vaiko poreikių turinį ir apimtį. Pagrindiniai išlaikymo dydžio
nustatymo kriterijai yra šie:
• vaiko amžius (ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų poreikiai skirtingi, todėl atitinkamai
ir išlaikymo dydis turėtų būti diferencijuotas);
• vaiko sveikatos būklė (sergančio vaiko didesnį išlaikymo dydį lemia medikamentų, geresnio
maitinimo poreikis);
• vaiko gabumai ir polinkiai (vaiko, kuris mokosi muzikos ar dailės poreikiai yra didesni, todėl ir
išlaikymo dydis turi būti didesnis).
Išlaikymo dydį taip pat lemia ir tėvų turtinė padėtis. Išlaikymo dydis negali būti didesnis nei objektyviai
leidžia tėvų materialinės galimybės. Tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis
sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio sprendžiama kiekvienu atveju individualiai
įvertinant reikšmingas aplinkybes. Jei vieno iš tėvų turinė padėtis leidžia, vaikui galima priteisti gerokai
didesnį išlaikymą ir atvirkščiai, jei vaiko tėvo ar motinos turtinė padėtis sunki, išlaikymo dydis gali būti
mažinamas. Tėvų turtinė padėtis nustatoma atsižvelgiant į gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir
nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį siekiant gauti pajamas
vaikams išlaikyti. Turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad vaikas lieka su vienu iš tėvų ir šiam
neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu
aprūpinimo užtikrinimu.
Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, nepilnamečio vaiko vieno mėnesio išlaikymo orientacinis
dydis (iš abiejų tėvų bendrai) yra viena minimali mėnesio alga „į rankas“ (nuo 2021 m. sausio 1 d. –
468,00 Eur). Minėtasis išlaikymo dydis siejamas su būtiniausių vaiko poreikių tenkinimu, tačiau teismų
praktikoje akcentuojama, kad sprendžiant dėl nepilnamečio poreikių, prioritetas taikytinas ne tik
būtiniausių, bet ir jo specialiųjų poreikių tenkinimui.
Apskaičiuojant vaikui reikalingą išlaikymo dydį patartina įvertinti šias išlaidas:
• dalis buto nuomos mokesčio (teismui pateikiama buto nuomos sutartis);
• dalis komunalinių mokesčių išlaidų (teismui pateikiama paskutinių mėnesių sąskaitų už
šildymą, namo administravimą, vandenį, elektrą, atliekų tvarkymą ir kt. sąskaitos);
• išlaidos sveikatos priežiūrai (teismui pateikiama pažymos iš gydymo įstaigos apie vaiko
sveikatos būklę, kvitai kiek išleidžiama vaistams);
• išlaidos mokymosi reikmėms;
• išlaidos maistui (maisto produktams parduotuvėje, pietums mokykloje, kavinėje);
• drabužiams ir avalynei;
• higienos priemonėms;
• buitinėms prekėms;
• visuomeniniam transportui ar kurui;
• internetui;
• telefonui (teismui pateikiami pinigų mokėjimo kvitai, apmokėtos sąskaitos faktūros ar
mokėjimo pavedimai);
• Išlaidas kultūriniam lavinimui ir laisvalaikiui (teismui pateikiami bilietai į renginius, kino
teatrą, lankytinas vietas, mokėjimo kvitai ar sąskaitos už papildomus vaiko užsiėmimus,
būrelius, sporto klubą).
Jei prašoma priteisti suma neviršija pusės minimalios mėnesinės algos (nuo 2021 m. sausio 1 d. – 234
Eur) – papildomų išlaidų vaiko poreikiams tenkinti įrodinėti nereikia. Tuo atveju, jei reikalaujamo
išlaikymo dydis viršija pusę minimalios mėnesinės algos, prašoma suma turi būti įrodoma pateikiant
atitinkamus dokumentus. Atkreiptinas dėmesys, jog mažesnis nei reikalingas būtiniems vaiko
poreikiams patenkinti išlaikymas gali būti teikiamas tik išimtiniais atvejais, kai tėvai, nepaisant jų
sąžiningų pastangų, neturi materialinių galimybių jo teikti didesnio.
Atsižvelgiant į tai, jog per tam tikrą laikotarpį tiek tėvų galimybės teikti išlaikymą, tiek vaikų poreikiai gali
pakisti, įstatyme įtvirtinta galimybė pakeisti teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydį – teismas,
spręsdamas, ar yra pagrindas pakeisti priteistą išlaikymo dydį turi nustatyti ir įvertinti aplinkybes,
susijusias su esminiu tėvų turtinės padėties pasikeitimu (pavyzdžiui vienas iš tėvų pakeitė darbą ir
gauna gerokai didesnes pajamas ar priešingai, prarado darbą ir dėl to sumažėjo nuolatinės pajamos)
arba su vaiko poreikių pasikeitimu – padidėjimu (dėl vaiko ligos atsirado papildomų sveikatos
priežiūros išlaidų ar didesnių išlaidų reikia vaiko mokymui, gebėjimų ugdymui, laisvalaikio pramogoms).
Įrodžius, jog bent viena iš paminėtų sąlygų egzistuoja, išlaikymo dydis (forma) gali būti didinamas arba
mažinamas, nepriklausomai nuo to, ar teismas pats nustatė priteistino išlaikymo dydį, ar patvirtino tėvų
susitarimą dėl išlaikymo dydžio.

Kaip dalinamas sugyventinių turtas?

Civilinė teisė, Šeimos teisė2019 09 13
Atsakant trumpai, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus sugyventinių turtiniai santykiai nėra prilyginami
sutuoktinių turtiniams santykiams. Tačiau sugyventinė(-is) turi galimybę kreiptis į teismą ir įrodinėti, jog
prisidėjo arba finansiškai, arba savo darbu įsigyjant ar pagerinant konkretų turtą arba prisidėjo prie
bendros sugyventinių buities gerinimo (rūpinosi vaikais, namų butinimi), mokesčių mokėjimo, kartu
tvarkė ūkį (pagrindiniai įrodymai būtų parduotuvių čekiai, bankiniai pavedimai, kvitai už apmokėtas
komunalines sąskaitas, liudytojai, patvirtinantys, kad sugyventiniai nuolat gyveno kartu ir pan.). Tokiu
atveju teismas gali pripažinti, jog bendro gyvenimo metu įgytas turtas yra bendroji dalinė nuosavybė ir
priklauso abiems sugyventiniams po ½ dalį.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu,
bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas
pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją
dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu
gyventi ir vesti bendrą ūkį.
Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas
asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais.
Reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus
klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo
principų (CK 1.5 straipsnis) bei kasacinio teismo praktikos, jog nerašytinis susitarimas dėl jungtinės
veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę,
įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka
ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis
ir (ar) savo darbu ir kt.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad bendroji nuosavybė kuriama ne tik
dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis,
dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos
sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant
(rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą
ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Sutarties dalyvių įnašai yra
laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip.
Bylose dėl sugyventinių bendrai įgyto turto padalijimo paprastai nustatinėjamos tokios aplinkybės: (i.)
ar asmenys gyveno kartu ir turėjo tarpusavio santykius, artimus šeiminiams (t. y. vedė bendrą ūkį),
susilaukė vaikų, gerino gyvenimo sąlygas (remontavo būstą), rūpinosi bendra buitimi ir poilsiu, turto
išlaikymu. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą apie tai, kad šalys buvo sutarusios dėl jungtinės veiklos.
(ii.) Prie sugyventinių materialinės gerovės kiekvienas prisideda finansiškai pagal išgales ir savo darbu.
Tokiu atveju yra sukuriama bendroji dalinė nuosavybė. Minėta, kad dalyvavimas savo darbu jungtinės
veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant
(rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą
ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (pvz., vienas sugyventinis
gaudavo darbo užmokestį, o kitas augino vaikus, rūpinosi namų buitimi).
Koks yra minimalus išlaikymo (alimentų) dydis?
Šeimos teisė2019 05 15
Minimalus išlaikymo (alimentų) dydis Lietuvos teisės aktuose nėra įvardytas.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato, kad teikiamo išlaikymo dydis turi būti proporcingas
tėvų turtinei padėčiai ir vaiko poreikiams. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama atsižvelgiant į tėvų
gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, sveikatą, išlaikomų asmenų skaičių, taip
pat į tėvų elgesį siekiant uždirbti, gauti pajamų vaikams išlaikyti ir kt.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad rekomenduotinas minimalus išlaikymo (alimentų)
dydis vienam vaikui iš abiejų tėvų turėtų būti ne mažesnis kaip minimali mėnesinė alga (nuo 2021 m.
sausio 1 d. – 468 Eur, t. y. po 234 Eur iš kiekvieno tėvo). Jeigu vaikas neturi poreikių, dėl kurių jo
būtinosios išlaidos būtų didesnės nei 468 Eur per mėnesį, tikėtina, kad jo išlaikymui ir bus priteista 234
Eur per mėnesį suma. Tiesa, ne visada vaiko išlaikymui bus priteista pusės MMA dydžio suma.
Didesnes pajamas gaunančiam tėvui gali būti nustatoma didesnė suma išlaikymui. Taip pat didesnė
suma gali būti priteisiama, kai ji būtina vaiko poreikiams patenkinti (vaikui reikalingi vaistai, specialus
gydymas, būreliai, kiti laisvalaikio užsiėmimai ir pan.). Taigi, gali susiklostyti ir tokia situacija, kai
materialiai didesnė vaiko išlaikymo našta teks vaiko tėvui, su kuriuo gyvena vaikas, o priteisiama iš kito
tėvo išlaikymo suma sieks ne 234 eurų, o, pavyzdžiui, 100 eurų ar net mažiau.

Kaip apsaugoti asmeninį turtą nuo sutuoktinio skolų?

Šeimos teisė2019 03 09
Apsaugoti asmeninį turtą nuo sutuoktinio skolų galima pasirašius vedybų sutartį. Civiliniame kodekse
yra numatyta sutuoktinių teisė dar iki santuokos sudarymo arba jau sudarius santuoką susitarti dėl
vedybų sutarties. Vedybų sutartimi sutuoktiniai gali nustatyti koks teisinis režimas bus taikomas jų
turtui nuo vedybų sutarties įsigaliojimo (o tais atvejais, kai vedybų sutartis sudaroma dar iki santuokos
sudarymo – nuo santuokos sudarymo momento). Vedybų sutartis įgyja teisinę galią tik ją užregistravus
vedybų sutarčių registre.
Vedybų sutartimi sutuoktiniai gali sulygti dėl visiško turto atskirumo teisinio režimo. Tai reiškia, jog
visas turtas, kurį sutuoktiniai įgis santuokos metu, bus laikomas asmenine kiekvieno iš sutuoktinių
nuosavybe.
Svarbu pažymėti, kad net ir sutuoktiniams vedybų sutartimi nustačius visiško turto atskirumo teisinį
režimą, egzistuoja tam tikros išimtys. Neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio nuosavybė iki santuokos
sudarymo buvo ar po jos sudarymo yra, šeimos gyvenamoji patalpa ir būtiniausiems šeimos poreikiams
tenkinti reikalingi kilnojamieji daiktai (pavyzdžiui, baldai, vienintelis šeimos automobilis) bus
pripažįstami šeimos turtu. Šeimos turtą perleisti ar kitaip suvaržyti teises į jį vienas sutuoktinis gali tik
gavęs kito sutuoktinio rašytinį sutikimą, o kai sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų ir yra siekiama
sudaryti sandorį dėl nekilnojamojo daikto, būtinas teismo leidimas. Iš šeimos turto taip pat negalimas
išieškojimas pagal kreditorių reikalavimus, jeigu kreditoriai žinojo arba turėjo žinoti, jog sandoris nėra
susijęs su šeimos poreikių tenkinimu ar prieštarauja šeimos interesams.

Kam priklauso santuokoje įgytas turtas? Kokios yra išimtys?

Šeimos teisė2019 03 09
Jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, po santuokos sudarymo jų įgytas turtas ir gautos
pajamos (įskaitant darbo užmokestį) yra laikomi bendrąja jungtine nuosavybe. Tai reiškia, kad šiuo
turtu jie disponuoja bendru sutarimu, negali jo suvaržyti be kito sutuoktinio sutikimo ar, įstatymų
nustatytais atvejais, teismo leidimo. Pavyzdžiui, jeigu žmona uždirba 1000 eurų per mėnesį, o vyras
nedirba, tačiau turi skolų, tos skolos gali būti išieškomos iš dalies žmonos darbo užmokesčio (500
eurų).
Civilinis kodeksas taip pat numato išimtis, kada turtas, net jeigu jis ir buvo įgytas santuokos metu, nėra
laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o lieka vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe. Tai
yra:
1. vienam sutuoktiniui dovanotas turtas (jeigu dovanojant nėra aiškiai išreiškiama, kad jis yra
dovanojamas abiem sutuoktiniams);
2. sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai);
3. lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam vieno iš sutuoktinių verslui (jeigu šiuo verslu abu
sutuoktiniai nesiverčia bendrai);
4. intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisės (išskyrus pajamas, gaunamas iš intelektinės
veiklos);
5. lėšos, vieno sutuoktinio gautos kaip žalos atlyginimas ar kitokia kompensacija už žalą,
padarytą dėl sveikatos sužalojimo;
6. kitokios išmokos išimtinai susijusios su jas gavusio sutuoktinio asmeniu (pavyzdžiui,
mokslo stipendija);
7. kitas sutuoktinio įgytas turtas už asmenine nuosavybe esančias lėšas ar realizavus
asmenine nuosavybę esantį turtą.
Ar vienas iš tėvų, su kuriuo gyvena nepilnametis vaikas, turi teisę išvykti nuolatiniam
gyvenimui į užsienį kartu su vaiku?
Šeimos teisė2019 03 08
Tėvo ar motinos, negyvenančio kartu su nepilnamečiu vaiku, leidimas išsivežti vaiką gyventi į užsienį
yra privalomas nepriklausomai nuo to, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu ar motina, kuris
nori išvykti nuolatiniam gyvenimui į užsienį.
Vienas iš tėvų, kuris negyvena su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku, dalyvauti jo auklėjime, o
galimybę susitikti su vaiku privalo užtikrinti vienas iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikas.
Tuo atveju, jei skyrium gyvenantis tėvas ar motina nepagrįstai nesutinka duoti leidimo išvykti
nuolatiniam gyvenimui į užsienį ir nepavyksta taikiai susitarti dėl bendravimo su vaiku tvarkos šiam
gyvenant užsienyje, galima kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos su Lietuvoje gyventi liekančiu tėvu
ar motina nustatymo. Iš esmės išvykimas be tėvo ar motinos leidimo yra laikomas ydingu ir
prieštaraujančiu teisėtiems vaiko interesams, tačiau tuo atveju, kai tėvas ar motina vaiku nesirūpina,
nesidomi, neprisideda prie jo auklėjimo, auginimo, išlaikymo, tačiau vis tiek nesutinka duoti leidimo
išvykti, teismas, įvertinęs šias aplinkybes, turėtų pripažinti, jog tėvo ar motinos nesutikimas išsivežti
gyventi vaiką į užsienį yra nepagrįstas ir būtent toks nesutikimas prieštarauja vaiko interesams.
Tėvui ar motinai, siekiančiam išsivežti nepilnametį vaiką nuolatiniam gyvenimui užsienyje, teismo
proceso metu tenka pareiga įrodinėti, kad vaiko išsivežimas neprieštarauja jo teisėtiems interesams ir
gerovei, taip pat neprieštarauja skyrium gyvenančio vaiko tėvo ar motinos teisėms (reikėtų įrodyti, kad
tėvui ar motinai vaikas nėra svarbus ir leidimo išsivežti jis / ji neduoda tik dėl to, kad, pavyzdžiui, pats /
pati sau siekia naudos ar taip bando atkeršyti).

Ar vienas iš tėvų turi teisę laikinai išvykti į užsienį kartu su vaiku, kai vaiko tėvai nutraukę
santuoką ar gyvena skyrium?
Šeimos teisė2019 03 08
Vienas iš tėvų turi teisę laikinai išvykti į užsienį kartu su vaiku, kai vaiko tėvai nutraukę santuoką ar
gyvena skyrium, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į nustatytas išimtis.
Laikinu vaiko išvykimu į užsienį pripažįstami tokie atvejai, kai vaikas į užsienio valstybę išvyksta ne
ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui ir į užsienio valstybę keliaujama turistiniais ar gydymosi tikslais,
norint aplankyti užsienyje gyvenančius giminaičius, vaiko mokyklos atostogų metu ir pan.
Jei laikinai išvykti į užsienį kartu su nepilnamečiu vaiku nori tėvas ar motina, su kuriuo nustatyta vaiko
gyvenamoji vieta, gyvenančio skyrium tėvo ar motinos sutikimo nereikia, tačiau jei yra nustatyta
gyvenančio skyrium tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarka, jos privalu laikytis planuojant kelionę į
užsienį.
Jei laikinai išvykti į užsienį kartu su nepilnamečiu nori skyrium gyvenantis tėvas ar motina, svarbu žinoti,
kad jei kelionės į užsienį trukmė ar sąlygos bus kitokios, nei nustatyta bendravimo su vaiku tvarkoje,
skyrium gyvenantis tėvas ar motina turi gauti kito tėvo ar motinos, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji
vieta, sutikimą (geriausia rašytinės formos, nes tai svarus įrodymas, kad sutikimas gautas. Tačiau
įstatymas privalomos rašytinės sutikimo formos nenumato).

Ką daryti, jei vienas iš tėvų, kuris privalo mokėti išlaikymą vaikui, slepiasi, dirba ar gauna
pajamas užsienyje?
Šeimos teisė2019 03 08

Esant situacijai, kai vienas iš tėvų nemoka priteisto išlaikymo vaikui ir slapstosi, dirba ir / ar gauna
pajamų užsienyje, reikia kreiptis į bet kurį „Sodros“ skyrių, kuris suteiks pagalbą išieškoti išlaikymą
užsienyje, taip pat padės surasti skolininko turtą ir pajamas bei užtikrins, organizuos priverstinį
prievolės mokėti išlaikymą vaikui vykdymą.

Išlaikymo išieškojimas: ką daryti, jei vaiko tėvas/motina nemoka priteisto išlaikymo?

Šeimos teisė2019 03 08
Esant situacijai, kai vienas iš tėvų nemoka teismo priteisto išlaikymo vaikui, kartu su vaiku gyvenantis
tėvas ar motina turi teisę kreiptis į teismą, priėmusį sprendimą dėl išlaikymo vaikui priteisimo, su
prašymu dėl vykdomojo rašto išdavimo, kurio pagrindu gali būti pradėtas priteisto, tačiau nesumokėto
išlaikymo išieškojimas. Norint pradėti priverstinį teismo sprendimo vykdymą, gautą vykdomąjį raštą
reikia pateikti antstoliui, veikiančiam toje teritorijoje, kurioje yra skolininko gyvenamoji, darbo ar turto
buvimo vieta.
Išieškotojas, kreipdamasis į antstolį, privalo pateikti šiuos dokumentus:
1) teismo išduotą vykdomąjį dokumentą;
2) prašymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, kuriame aptariamas vykdymo išlaidų apmokėjimas;
3) detalią informaciją apie susidariusį išlaikymo įsiskolinimą (nurodant tikslią įsiskolinimo sumą ar
gautas įmokas, kurios galimai padengia ne visą įsiskolinimą);
4) asmens dokumento kopiją.
Išieškotina suma šiuo atveju laikoma išlaikymo įsiskolinimo suma vykdomojo dokumento pateikimo
vykdyti dieną.
Tuo atveju, jei antstoliui nepavyksta skolos išieškoti priverstine tvarka (t.y. jei sutuoktinis, nemokantis
priteistų alimentų, neturi jokių piniginių lėšų, negauna darbo užmokesčio, taip pat neturi jokio turto, kurį
realizavus būtų galima padengti skolą), vaikas, negaunantis išlaikymo, įgyja teisę gauti Vaikų išlaikymo
fondo išmokas. Ši išmoka negali būti didesnė nei 1,5 bazinės socialinės išmokos (nuo 2020 sausio 1
dienos tai sudaro 58,5 Eur). Nuo 2018 m. sausio 1 d. vaiko išlaikymo išmokas skiria, išmoka ir iš
skolininkų išieško „Sodra“. Daugiau informacijos galite rasti
čia: http://sodra.lt/lt/situacijos/informacija-gyventojams/noriu-gauti-motinystes-arba-tevystes-
ismoka/noriu-gauti-vaiku-islaikymo-ismoka. Pasinaudojus šia galimybe, neišmokėta alimentų dalis iš
skolininko toliau bus išieškoma kaip jo skola vaikams, o Vaikų išlaikymo fondo sumokėtos išmokos
pavirs alimentų nemokančio vieno iš tėvų skola valstybei. Pažymėtina, kad išmokos skiriamos ir
mokamos tik nuo prašymo pateikimo, t.y. išlaikymas nemokamas už iki prašymo pateikimo laikotarpį,
per kurį vienas iš tėvų nevykdė pareigos mokėti išlaikymą.
Taip pat informuojame, kad Baudžiamojo kodekso 164 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę
vengiantiems pareigos išlaikyti vaiką pagal teismo sprendimą. Todėl kartu su vaiku gyvenantis vienas iš
tėvų, susidūręs su tokiu vaiko tėvo ar motinos elgesiu, turi teisę kreiptis į policiją dėl ikiteisminio tyrimo
pradėjimo.
Ar galima reikalauti pakeisti išlaikymo vaikui dydį?
Šeimos teisė2019 03 08
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.201 straipsniu, teismo sprendimu priteisto ar
šalių taikos sutartimi (patvirtintos teismo) nustatyto išlaikymo dydis teismo gali būti mažinamas arba
didinamas, jeigu iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis.
Atsižvelgiant į tai, jog per tam tikrą laikotarpį tiek tėvų galimybės teikti išlaikymą, tiek vaikų poreikiai gali
pakisti, įstatyme įtvirtinta galimybė pakeisti teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydį – teismas,
spręsdamas, ar yra pagrindas pakeisti priteistą išlaikymo dydį turi nustatyti ir įvertinti aplinkybes,
susijusias su esminiu tėvų turtinės padėties pasikeitimu (pavyzdžiui vienas iš tėvų pakeitė darbą ir
gauna gerokai didesnes pajamas ar priešingai, prarado darbą ir dėl to sumažėjo nuolatinės pajamos)
arba su vaiko poreikių pasikeitimu. Išlaikymo dydis gali būti didinamas atsiradus papildomoms vaiko
priežiūros išlaidoms (liga, sužalojimas, slaugymas, nuolatinė priežiūra), taip pat – jei valstybėje ženkliai
išaugo pragyvenimo lygis, dėl ko išaugo ir suma, reikalinga vaiko būtiniems poreikiams patenkinti (pvz.,
jei nuo teismo sprendimo, kuriuo priteistas išlaikymas, jau yra praėję 10 metų, per kuriuos pragyvenimo
lygis valstybėje kito, todėl priteisto išlaikymo dydžio nebepakanka net minimaliems vaiko poreikiams
patenkinti).
Įrodžius, jog bent viena iš paminėtų sąlygų egzistuoja, išlaikymo dydis (forma) gali būti didinamas arba
mažinamas, nepriklausomai nuo to, ar teismas pats nustatė priteistino išlaikymo dydį, ar patvirtino tėvų
susitarimą dėl išlaikymo dydžio.

Už kokį laikotarpį teismas priteisia išlaikymą nepilnamečiam vaikui?

Šeimos teisė2019 03 08

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.200 straipsniu, išlaikymas priteisiamas nuo
teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip
už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Išlaikymą tėvai privalo mokėti nuo vaiko gimimo dienos,
tačiau tais atvejais, kai dėl išlaikymo priteisimo į teismą kreipiamasi vėliau (pavyzdžiui, vaikui sulaukus
10 metų), įsiskolinimas gali būti išieškomas tik už paskutinius 3 metus iki ieškinio dėl išlaikymo
priteisimo pareiškimo dienos, t.y. jei dėl išlaikymo priteisimo į teismą kreipiamasi kai vaikui jau yra
sukakę 10 metų, tai teismas įsiskolinimą priteistų tik už 3 paskutinius metus, o ne už visus 10 metų.

Kaip prisiteisti alimentus (išlaikymą) vaikui?

Šeimos teisė2019 03 08
Prisiteisti alimentus (išlaikymą) vaikui galima kreipiantis į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo
išdavimo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 431 straipsnio 1 dalis) arba ieškiniu dėl
išlaikymo priteisimo.
Šios kategorijos bylose ieškovai nuo žyminio mokesčio yra atleidžiami.
Kartu su ieškiniu teismui turi būti pateikti šie dokumentai:
1) Ieškovo tapatybę patvirtinantis dokumentas (pasas arba asmens tapatybės kortelė);
2) Vaiko gimimo liudijimas;
3) Pažyma apie vaiko ir vieno iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, deklaruotą
gyvenamąją vietą;
4) Pažyma iš mokyklos ar darželio, kurį lanko vaikas (jei lanko);
5) Pažymos iš būrelių, kuriuos lanko vaikas (jei lanko);
6) Kiti duomenys, informacija, kurie įrodo, kodėl reikalaujama priteisti tam tikrą išlaikymo sumą, jei ši
viršija minimalų išlaikymo dydį, t. y. pusę minimalios mėnesinės algos (nuo 2021 m. sausio 1 d.
minimalus išlaikymo dydis yra apie 234 Eur);
7) Pažymos apie vieno iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, nuosavybės teise turimą
kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, transporto priemones, priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei
kitas išmokas;
8) Pažymos apie vieno iš tėvų, iš kurio prašoma priteisti išlaikymą, nuosavybės teise turimą kilnojamąjį
ir nekilnojamąjį turtą, transporto priemones, priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas
išmokas (jei šios informacijos ieškovas neturi galimybės pateikti, ieškinyje pažymima, jog prašoma
teismo įpareigoti atsakovą pateikti duomenis apie jo turimą turtą bei gaunamas pajamas).
Prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo jokie įrodymai nepridedami, tačiau skolininkui pateikus
prieštaravimus dėl pareiškimo ar jo dalies, norint toliau tęsti civilinį procesą dėl išlaikymo priteisimo,
reikės pareikšti ieškinį.

Ar turiu pareigą išlaikyti savo nepilnametį ar pilnametį vaiką?

Šeimos teisė2019 03 08
Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.192 ir 3.192(1) straipsniais, tėvai turi pareigą
išlaikyti:
1) Nepilnamečius vaikus.
2) Pilnamečius vaikus, kurie yra nedarbingi dėl neįgalumo, kuris nustatytas vaikui dar būnant
nepilnamečiui.
3) Pilnamečius vaikus (bet ne vyresnius kaip 24 metų), kurie mokosi pagal vidurinio ugdymo programą
ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje
mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir kuriems būtina materialinė programa. Šiuo
atveju atsižvelgiama į: (i) pilnamečio vaiko turtinę padėtį, gaunamas pajamas bei galimybę pačiam
gauti pajamų (darbo užmokestį, stipendijas ir kt.); (ii) ar siekiama pirmojo aukštojo ar profesinio
išsilavinimo (jei ne pirmojo, tėvai pareigos išlaikyti pilnametį vaiką neturi); (iii) ar reikia mokėti už
mokslą; (iv) ar pilnametis vaikais tinkamai, sąžiningai vykdo pareigą mokytis; (v) ar tėvai turi galimybę,
nepablogindami savo ir kitų šeimos narių padėties, skirti išlaikymą, ar patiems tėvams nėra reikalinga
parama, globa ir kt.
Prie vaiko išlaikymo privalo prisidėti abu tėvai, nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš jų vaikas gyvena.
Daugiau apie pareigą išlaikyti pilnamečius vaikus galite rasti čia: https://teisesklinika.lt/ar-privalau-
islaikyti-pilnameti-vaika/.
Kaip nutraukti santuoką, kai nežinoma vieno iš sutuoktinių buvimo vieta?
Šeimos teisė2019 03 08
Norint nutraukti santuoką, kai nežinoma vieno iš sutuoktinių buvimo vieta, visų pirma reikėtų kreiptis į
teismą su prašymu pripažinti kitą sutuoktinį nežinia kur esančiu. Tam, kad teismas pripažintų asmenį
nežinia kur esančiu, turi būti šios sąlygos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.14
straipsnis):
1) Mažiausiai vienerius metus asmens nuolat nėra jo paskutinėje gyvenamojoje vietoje. Vienerių metų
terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai paskutinį kartą asmuo matytas ar gauta žinių apie jį arba jo
buvimo vietą. Praėjus metams nuo šios dienos, asmenį galima pripažinti nežinia kur esančiu, jeigu apie
jį daugiau negauta jokių žinių. Tačiau jeigu tokios dienos nustatyti neįmanoma, taikoma prezumpcija –
pripažįstama, kad asmuo dingo ateinančių metų, einančių po metų, kai apie jį gauta žinių, sausio 1 d. ir
vienerių metų terminas pradedamas skaičiuoti nuo šios dienos.
2) Nėra jokios informacijos, kur asmuo yra.
Pripažinus asmenį nežinia kur esančiu, santuoka gali būti nutraukta supaprastinto proceso tvarka pagal
vieno iš sutuoktinių prašymą (CK 3.55 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Santuokos nutraukimas dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės.
Šeimos teisė2019 03 08
Santuokos nutraukimas dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės galimas Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso (toliau – CK) nustatytais pagrindais ir tvarka.
CK 3.60 straipsnyje nustatyta, kad vienas iš sutuoktinių gali reikalauti teismo nutraukti santuoką, jei ši
faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės.
Remiantis CK 3.60 straipsniu, sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo tuo atveju, jei iš
esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo
nebegalimas.

Kaltės prezumpcija
Sutuoktinio kaltė preziumuojama (t. y. laikoma pagrįsta, kol neįrodoma kitaip), jei:
1) Sutuoktinis nuteistas už tyčinį nusikaltimą;
2) Sutuoktinis yra neištikimas;
3) Sutuoktinis žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu arba šeimos nariais;
4) Sutuoktinis paliko šeimą ir daugiau kaip 1 metus visiškai ja nesirūpina (nesirūpinimas gali pasireikšti
tiek finansiškai, tiek morališkai, tiek abiem aspektais, tačiau svarbu, kad nesirūpinama visiškai).
Sutuoktinio kaltė gali pasireikšti ir kitais pagrindais: konfliktišku charakteriu, pinigų švaistymu, bendrų
sutuoktinio pareigų nesilaikymu ir pan.
Šaliai, kuri teigia, jog santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, tenka įrodinėjimo pareigą, t. y. ši šalis turi
pateikti įrodymus, patvirtinančius kito sutuoktinio kaltę, lėmusią santuokos iširimą.
Sutuoktinis, kuris nesutinka, jog santuoka iširo dėl jo kaltės, turi teisę prieštarauti ir įrodinėti, jog
santuokos iširimui įtakos turėjo ir ieškovo veiksmai (kaltė) (CK 3.61 straipsnis). Teismas, įvertinęs
abiejų šalių argumentus, gali pripažinti, jog sutuoktiniai abu kalti dėl santuokos iširimo. Šiuo atveju
nenustatinėjama, kurio iš sutuoktinių kaltė yra didesnė.
Koks procesinis dokumentas teikiamas teismui?
Ieškinys.
Žyminis mokestis
1) Už reikalavimą nutraukti santuoką – 100 Eur (jeigu ieškinys teikiamas per elektroninių ryšių
priemones, t. y. per e.teismas.lt, – 75 Eur).
2) Už reikalavimą padalinti turtą – apskaičiuojama nuo bendros dalintino turto vertės.
3) Už reikalavimą atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (jei reikalaujama) – apskaičiuojama kaip už turtinį
reikalavimą.

Kada galimas santuokos nutraukimas vieno iš sutuoktinių prašymu?

Šeimos teisė2019 03 08
Lietuvos Respublikos civiliniame kodekso (toliau – CK) 3.55 straipsnyje nustatyta, kad santuokos
nutraukimas vieno iš sutuoktinių prašymu galimas esant bent vienai iš toliau nurodytų sąlygų:
1) Sutuoktiniai gyvena skyrium (separacija) daugiau nei 1 metus (pastaba: separacija nėra tik faktinis
sutuoktinių gyvenimas atskirai; privalo būti teismo sprendimas dėl separacijos).
2) Vienas sutuoktinis po santuokos sudarymo teismo sprendimu pripažintas neveiksniu šioje srityje ar
ribotai veiksniu šioje srityje.
3) Vienas sutuoktinis teismo sprendimu pripažintas nežinia kur esančiu.
4) Vienas sutuoktinis atlieka laisvės atėmimo bausmę ilgiau nei 1 metus už netyčinį nusikaltimą.
Koks procesinis dokumentas teikiamas teismui? Prašymas (CK 3.56 straipsnis).
Ką reikia aptarti prašyme?
Prašymas nutraukti santuoką vieno iš sutuoktinių prašymu aprašomas CK 3.56 straipsnyje.
Šis prašymas savo turiniu yra panašus į sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių ir prašymą
nutraukti santuoką bendru sutarimu, t. y. prašyme nutraukti santuoką vieno iš sutuoktinių prašymu
pažymima, dėl kokių priežasčių norima nutraukti santuoką, kaip pasidalijamas turtas, skolos, su kuo
nustatoma nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta ir kt.
Prašyme privalu nurodyti bent viena iš keturių sąlygų, kuria (kuriomis) remiantis kreipiamasi į teismą dėl
santuokos nutraukimo (CK 3.55 straipsnis).
Žyminis mokestis
Kreipiantis į teismą dėl santuokos nutraukimo vieno iš sutuoktinių prašymu, ieškovas nuo žyminio
mokesčio yra atleidžiamas.

Noriu skirtis, bet vyras / žmona nesutinka. Ką turėčiau daryti?

Šeimos teisė2019 03 08
Tokiu atveju aktualus institutas – santuokos nutraukimas vieno iš sutuoktinių prašymu. Lietuvos
Respublikos civiliniame kodekso (toliau – CK) 3.55 straipsnyje nustatyta, kad santuoka vieno iš
sutuoktinių prašymu gali būti nutraukta esant bent vienai iš toliau nurodytų sąlygų:
1) Sutuoktiniai gyvena skyrium (separacija) daugiau nei 1 metus (pastaba: separacija nėra tik faktinis
sutuoktinių gyvenimas atskirai; privalo būti teismo sprendimas dėl separacijos).
2) Vienas sutuoktinis po santuokos sudarymo teismo sprendimu pripažintas neveiksniu šioje srityje ar
ribotai veiksniu šioje srityje.
3) Vienas sutuoktinis teismo sprendimu pripažintas nežinia kur esančiu.
4) Vienas sutuoktinis atlieka laisvės atėmimo bausmę ilgiau nei 1 metus už netyčinį nusikaltimą.
Koks procesinis dokumentas teikiamas teismui? Prašymas (CK 3.56 straipsnis).
Ką reikia aptarti prašyme?
Prašymas nutraukti santuoką vieno iš sutuoktinių prašymu aprašomas CK 3.56 straipsnyje.
Šis prašymas savo turiniu yra panašus į sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių ir prašymą
nutraukti santuoką bendru sutarimu, t. y. prašyme nutraukti santuoką vieno iš sutuoktinių prašymu
pažymima, dėl kokių priežasčių norima nutraukti santuoką, kaip pasidalijamas turtas, skolos, su kuo
nustatoma nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta ir kt.
Prašyme privalu nurodyti bent viena iš keturių sąlygų, kuria (kuriomis) remiantis kreipiamasi į teismą dėl
santuokos nutraukimo (CK 3.55 straipsnis).
Žyminis mokestis
Kreipiantis į teismą dėl santuokos nutraukimo vieno iš sutuoktinių prašymu, ieškovas nuo žyminio
mokesčio yra atleidžiamas.

Kaip nutraukti santuoką bendru sutarimu?

Šeimos teisė2019 03 08
Nutraukti santuoką bendru sutarimu yra greičiausias ir mažiausiai išlaidų reikalaujantis santuokos
nutraukimo būdas, sudarantis galimybę sutuoktiniams išsaugoti taikius santykius ir leidžiantis jiems
apsaugoti save ir vaikus nuo neigiamų emocinių išgyvenimų.

Sąlygos
Norint nutraukti santuoką bendru sutarimu, privalo būti visos trys Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso (toliau – CK) 3.51 straipsnyje išvardytos sąlygos:
1) Nuo santuokos sudarymo yra praėję daugiau nei 1 metai (jei nuo santuokos sudarymo nepraėjo 1
metai, santuoką vis tiek galima nutraukti, tačiau tokiu atveju į teismą reikės kreiptis bendra ginčo
teisenos tvarka su prašymu nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, t. y. nėra suteikiama
galimybė kreiptis į teismą supaprastintos procedūros tvarka).
2) Abu sutuoktiniai yra sudarę sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (turto padalijimo, vaikų
išlaikymo ir pan.).
3) Abu sutuoktiniai yra visiškai veiksnūs šioje srityje.
Kokie procesiniai dokumentai teikiami teismui? (CK 3.52 str.)
Prašymas dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutarimuParsisiųsti

Sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmiųParsisiųsti

Sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių privalo būti nurodyti (aptarti) šie aspektai:
1) Santuokos nutraukimo priežastys.
2) Turto pasidalijimas: (i) kiek registruoto ir neregistruoto turto sutuoktiniai turi; (ii) kam kokia
nuosavybės teise (asmenine ar bendrąja jungtine) turtas priklauso; (iii) kiek ir kokio turto kiekvienas iš
sutuoktinių gauna po santuokos nutraukimo. Paprastai tam sutuoktiniui, kuriam po santuokos
nutraukimo lieka turtas (automobilis, butas), lieka ir įsipareigojimai kreditoriui. Norint vieną iš
sutuoktinių atleisti nuo skolos, būtinas kredito įstaigos (banko) sutikimas.
3) Skolų pasidalijimas: (i) nurodomos tiek asmeninės, tiek bendros skolos; (ii) aptariama, kiek ir kokių
skolų lieka kiekvienam sutuoktiniui; (iii) bet kuris iš sutuoktinių gali savo vardu priimti bet kurias skolas
(tiek asmenines, tiek bendras), tačiau būtinas kreditoriaus sutikimas, nes be jo teismas sutarties
nepatvirtins.
4) Nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, gyvenimo sąlygos: su kuriuo iš tėvų ir kur lieka gyventi
nepilnamečiai vaikai.
5) Nepilnamečių vaikų išlaikymas: numatoma konkreti išlaikymo suma, kurią privalo mokėti vienas iš
tėvų, su kuriuo negyvena vaikas (atsižvelgiant į Lietuvos teismų praktiką, rekomenduotinas minimalus
išlaikymo (alimentų) dydis vienam vaikui iš abiejų tėvų turėtų būti ne mažesnis kaip minimali mėnesinė
alga);
6) Bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka: detaliai aptariama, kaip, kada vienas iš tėvų,
gyvenantis skyrium, bendraus, susitiks su vaikais.
7) Sutuoktinių tarpusavio išlaikymas: ar po santuokos nutraukimo vienam iš buvusių sutuoktinių kitas
mokės išlaikymą, jei taip – kokio dydžio.
8) Sutuoktinių pavardės: ar po santuokos nutraukimo paliekama sutuoktinio pavardė, ar norima
susigrąžinti ikisantuokinę (mergautinę) pavardę.
Prie prašymo ir sutarties turi būti pridėti šie dokumentai:
1) Sutuoktinių tapatybę patvirtinantys dokumentai (pasas arba asmens tapatybės kortelė).
2) Santuokos liudijimas.
3) Nepilnamečių vaikų (jei tokių yra) gimimo liudijimai.
4) Pažymos apie sutuoktinių turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą tiek asmeninės, tiek bendrosios
jungtinės nuosavybės teise (jei tokio turto nėra, pažyma vis tiek reikalinga).
5) Pažymos apie nuosavybės teise turimas transporto priemones (jei tokių nėra, pažyma vis tiek
reikalinga).
6) Informacija apie kreditorius, skolas (tiek asmenines, tiek bendras).
Žyminis mokestis
Kreipdamiesi į teismą dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu pareiškėjai nuo žyminio mokesčio yra
atleidžiami.

Kaip priimti palikimą?

Paveldėjimo teisė, Šeimos teisė2019 03 03

Palikimo priėmimo būdai (Civilinio kodekso 5.50, 5.51, 5.53 str.) yra tokie:
1) Kreipiantis į notarą dėl palikimo priėmimo. Įpėdiniai į notarą dėl palikimo priėmimo turi kreiptis per 3
mėn. nuo palikimo atsiradimo dienos. Į kurį notarą reikia kreiptis, priklauso nuo to, kur yra palikimo
atsiradimo vieta, t. y. paskutinė palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta. Notarų veiklos teritorijos ir
biurai: https://notarurumai.lt/;
2) Paveldėjimas pagal turto apyrašą. Antstoliui sudarius apyrašą, įpėdinis už palikėjo skolas atsako tik
paveldėto turto apimtimi (pvz., jei palikimo vertė 10 000 Eur, o palikėjo skolos – 12 000 Eur, įpėdinis,
priėmęs palikimą pagal turto apyrašą, palikėjo kreditoriams turės sumokėti 10 000 Eur, o ne visus 12
000 Eur). Tai – geriausias būdas įpėdiniui apsisaugoti nuo netikėtos pareigos atsiskaityti su palikėjo
kreditoriais iš savo asmeninio turto;
3) Faktiškai pradėjus valdyti turtą (pvz., apmokant komunalinių paslaugų sąskaitas, remontuojant
nekilnojamąjį turtą, mokant žemės mokestį).
Gaunu minimalų atlyginimą, senatvės pensiją ar kitas minimalias pajamas. Ar iš manęs
gali priteisti išlaikymą vaikui?
Civilinė teisė, Šeimos teisė2019 03 01
Net jei gaunate minimalų atlyginimą, senatvės pensiją ar kitas minimalias pajamas, iš Jūsų gali priteisti
išlaikymą vaikui. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsniu, sunki
vaiko tėvų turtinė padėtis nėra pagrindas juos visiškai atleisti nuo išlaikymo prievolės.
Kadangi nepilnametis yra nedarbingas, tėvų teikiamas išlaikymas gali būti vienintelis jo pragyvenimo
šaltinis, todėl išlaikymas gali būti priteisiamas ir iš tėvų, kurie gauna minimalią mėnesinę algą, senatvės
pensiją ar kitokias minimalias pajamas (CK 3.199 straipsnis). Taigi, sunki tėvų turtinė padėtis turi
reikšmės tik išlaikymo dydžiui, o ne pačios išlaikymo prievolės egzistavimui.
Kita vertus, tokiais atvejais būtina atsižvelgti į tai, dėl kokių priežasčių tėvo (motinos) turtinė padėtis yra
sunki. Jeigu savo sunkią turtinę padėtį jie sukūrė patys savo netinkamu elgesiu (girtaudami, vartodami
narkotikus, švaistydami pinigus azartiniams lošimams ir pan.), tai „sunki materialinė padėtis“ negalėtų
būti argumentas prašant sumažinti išlaikymo dydį.

Ar vienam iš sutuoktinių dovanotas turtas bus laikomas bendra jungtine nuosavybe?

Civilinė teisė, Šeimos teisė2019 03 01
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.89 straipsnio 1 dalyje yra išvardytas turtas, kuris
pripažįstamas asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe. Į šį sąrašą patenka ir vienam iš sutuoktinių po
santuokos sudarymo padovanotas turtas (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tačiau tokiu atveju
svarbu, kad dovanojimo sutartyje būtų aiškiai išreikšta, jog turtas dovanojamas asmeninėn nuosavybėn,
o ne sutuoktiniams bendrai.
Sutuoktinis turi teisę savo nuožiūra (t. y. nepriklausomai nuo kito sutuoktinio valios) disponuoti (įkeisti,
parduoti, perleisti, dovanoti ir pan.) savo asmeniniu turtu, išskyrus atvejus, kai tas turtas yra pripažintas
šeimos turtu (CK 3.84 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 3.84 straipsnį šeimos turtas – tai turtas, kuris
skirtas bendriems šeimos poreikiams tenkinti, nepriklausomai nuo to, ar priklauso sutuoktiniams
bendrai, ar yra vieno iš jų asmeninė nuosavybė:
1) šeimos gyvenamoji patalpa (gyvenamoji patalpa bus pripažinta šeimos turtu tik jei šeima ten
faktiškai gyvena, pvz., jei šeima gyvenimui nuomojasi butą Vilniuje, tačiau turi namą Klaipėdoje, šeimos
turtu bus pripažintas butas Vilniuje, nes ten šeima faktiškai gyvena);
2) kilnojamieji daiktai, skirti šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti, įskaitant baldus (pvz., automobilis,
jei jis tenkina šeimos poreikius (juo vežami vaikai į mokyklą ar pan.)).
Ar antstolis turi teisę asmenines vieno sutuoktinio skolas išieškoti iš kito sutuoktinio
darbo užmokesčio?
Civilinė teisė, Šeimos teisė2019 03 01
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.89 straipsnio 1 dalyje yra išvardytas turtas, kuris
pripažįstamas asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe. Į šį sąrašą patenka ir vienam iš sutuoktinių po
santuokos sudarymo padovanotas turtas (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tačiau tokiu atveju
svarbu, kad dovanojimo sutartyje būtų aiškiai išreikšta, jog turtas dovanojamas asmeninėn nuosavybėn,
o ne sutuoktiniams bendrai.
Sutuoktinis turi teisę savo nuožiūra (t. y. nepriklausomai nuo kito sutuoktinio valios) disponuoti (įkeisti,
parduoti, perleisti, dovanoti ir pan.) savo asmeniniu turtu, išskyrus atvejus, kai tas turtas yra pripažintas
šeimos turtu (CK 3.84 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 3.84 straipsnį šeimos turtas – tai turtas, kuris
skirtas bendriems šeimos poreikiams tenkinti, nepriklausomai nuo to, ar priklauso sutuoktiniams
bendrai, ar yra vieno iš jų asmeninė nuosavybė:
1) šeimos gyvenamoji patalpa (gyvenamoji patalpa bus pripažinta šeimos turtu tik jei šeima ten
faktiškai gyvena, pvz., jei šeima gyvenimui nuomojasi butą Vilniuje, tačiau turi namą Klaipėdoje, šeimos
turtu bus pripažintas butas Vilniuje, nes ten šeima faktiškai gyvena);
2) kilnojamieji daiktai, skirti šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti, įskaitant baldus (pvz., automobilis,
jei jis tenkina šeimos poreikius (juo vežami vaikai į mokyklą ar pan.)).