ISSN 1392-7450

Rasa RAČIŪNAITĖ-PAUŽUOLIENĖ
SOTER 2009.29(57)
Vytauto Didžiojo universitetas

Švč. Mergelės Marijos kultas lietuvių šeimos

papročiuose

Straipsnyje nagrinėjamas Švč. Mergelės Marijos kultas ir liaudies pamaldumo formos lietuvių šeimos papročiuose
XIX a. pab. – XXI a. pr. Pagrindinis darbo šaltinis – empiriniai tyrimai, autorės atlikti 1989–2007 m. Lietuvoje,
lietuvių gyvenamose etninėse žemėse Baltarusijoje (Gervėčių apylinkėse) ir Lenkijoje (Punsko krašte). Taip pat
remtasi istoriniais šaltiniais, ankstesnių tyrinėtojų veikalais. Darbe taikomas istorinis lyginamasis metodas. Ma-
rijos kultą lietuvių šeimos papročiuose liudija keletas požymių: 1) Dievo Motinos kulto apraiškos lietuvių šeimos
papročiuose; 2) malonės, patiriamos per Marijos užtarimą; 3) liaudyje paplitęs Dievo Motinos kultas.
ćF
BSUJDMF
BOBMZ[FT
UIF
GPSNT
PG
XPSTIJQQJOH
PG
0VS
-BEZ
JO
-JUIVBOJBO
GBNJMZ
DVTUPNT
ćF
XPSL
JT
CBTFE
PO
UIF

previous sources and field investigation materials gathered by the author in 1989–2007 in Lithuania, Belorussia
and Poland. Some factors testify the forms of veneration of Mary: 1) the popular devotion to Our Lady in Lithu-
anian family customs; 2) the blessings of Blessed Virgin Mary in Šiluva, where people obtain divine graces today;
3) the cult of Our Lady is spread by simple people.

Įvadas

Pastarąjį dešimtmetį pasirodo vis daugiau darbų, tyrinėjančių katalikiškąją kultūrą ir jos
apraiškas Lietuvoje. Viena iš minėtų apraiškų – Marijos kultas, kuris lietuvių mokslinėje
literatūroje teologų, etnologų, literatūrologų, menotyrininkų buvo nagrinėtas įvairiais as-
pektais. Marijos pagerbimo būdai liturginio laiko (liturginių švenčių metu) ir vietos (pi-
ligriminių vietovių) aspektu tyrinėti J. Vaišnoros (Marijos garbinimas Lietuvoje (1958),
Roberto Skrinsko (Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas (1999), Alfonso Mo-
tuzo (Marijos kultas Kalvarijos kryžiaus kalnuose (2002), Katalikų liaudies pamaldumo
praktikos Lietuvoje (2005), Mindaugo Puidoko (Švenčiausios Mergelės Marijos liturginės
šventės ir jų reforma (2000), Virginijos Kvasaitės (Adventinių „Marijos valandų“ maldų bei
giesmių atlikimo tradicijos XIX a. – XX a. pirmojoje pusėje (2005), Veronikos Lileikienės
(Lietuvos lurdai XIX a. pab. – XXI a. pr.: nuo inovacijos iki tradicijos (2006), Aušros Kairai-
tytės (Švč. Mergelės Marijos švenčių savastys (2008), Rimo Skinkaičio (Marijos kulto pro-
blematika Europos krikščioniškoje erdvėje (2008) darbuose1. Švč. Mergelės Marijos ikono-
grafija tradiciniame lietuvių liaudies mene ir profesionaliojoje tapyboje aptarta Skaidrės
Urbonienės (Švč. Mergelė Marija tradicinėje lietuvių liaudies skulptūroje ir papročiuose
(1998), Laimos Šinkūnaitės (Trakų Švč. Mergelės Marijos Lietuvos globėjos paveikslas ir jo
sekiniai (2002), Regimantos Stankevičienės (Šiluvos bazilikos paveikslas „Švč. Mergelė Ma-
rija su Vaikeliu“. Istorinis ir ikonografinis kontekstas (2005), Aušros Vasiliauskienės (Roži-
142 Rasa RAČIŪNAITĖ-PAUŽUOLIENĖ

nio Švč. Mergelės Marijos ikonografija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės baroko dailėje
(2006) straipsniuose2.
Šiluvos legendos literatūrologinės įžvalgos pateiktos V. Butkaus straipsnyje „Šiluvos
legenda ir jos plėtotė Motiejaus Valančiaus apsakyme „Mielaširdinga ponia: „bažnytinio
daiktiškumo“ aspektas“ (2007)3. Autorius ankstyviausią Šiluvos legendos variantą lygina
su vėlesnėmis jo transformacijomis, analizuoja protestantizmo ir katalikybės kovą, iškelia
„lokalios katalikybės“ (Šiluvos atveju) autentiškumą. Aušros Kairaitytės magistro darbe
„Švč. Mergelės Marijos paveikslas lietuvių tautosakoje“4 (2005) ir straipsnyje „Švč. Mer-
gelės Marijos išvaizdos ypatumai folklore“5 (2006) Marijos paveikslas analizuojamas per
skirtingus tautosakos žanrus, kuriuose atsispindi Dievo Motinos išvaizda, apsireiškimo
būdai ir funkcijos. Švč. Mergelės Marija traktuojama kaip paprasta moteris ir kartu kaip
dieviškas asmuo, pasižymintis ypatingomis galiomis. Tyrimo rezultatai rodo, kad Marijos
paveikslas apima tiek biblinius, tiek liaudžiai būdingus bruožus.
Marijos kultas lietuvių šeimos papročiuose iki šiol nebuvo išsamiai nagrinėtas. Atski-
rais šios temos klausimais yra rašę įvairūs autoriai. Reikėtų paminėti J. Vaišnoros darbą
„Marijos garbinimas Lietuvoje“6, išleistą 1958 m. Romoje. Autorius diachroniniu tyrimo
būdu tyrinėja Marijos kulto ištakas ir šio kulto paplitimo istoriją Lietuvoje. Pirmojoje
knygos dalyje analizuojamos bendruomeninės, liturginės Marijos kulto formos, Marijos
garbei skirtos procesijos ir maldingos kelionės, liaudies pamaldumo Marijai būdai, Dievo
motinos ikonografija liaudies mene. Antrojoje dalyje aptariami stebuklingi Marijos pa-
veikslai, Marijos šventovės Lietuvoje ir buvusiose lietuvių etninėse žemėse.
Panašaus pobūdžio darbas – Roberto Gedvydo Skrinsko knyga „Piligrimo vadovas po
stebuklingas Marijos vietas“7. Autorius populiariai supažindina su Švč. Mergelės Marijos
apsireiškimų istorija, liaudies pamėgtais Marijos kulto objektais (paveikslais, šaltinėliais,
mitologiniais akmenimis, lurdais, koplytstulpiais) ir pateikia Lietuvos pasiaukojimų Ma-
rijai istoriją.
Neseniai pasirodęs Rimo Skinkaičio straipsnis „Marijos kulto problematika Europos
krikščioniškoje erdvėje“8 pristato Marijos kulto apraiškas Europoje šiandienos žmogaus
akimis. Autorius svarsto Marijos kulto problemą ne tik krikščioniškosios, bet ir pasaulie-
tinės minties aspektu. Jis išskiria tris Marijos kulto interpretacijas: 1) mitinę, kuri Mari-
jos kultą vertina kaip „senosios pagonybės inkultūracijos pavyzdį“; 2) psichologinę, pagal
kurią šis kultas – tai „moteriškumo ir seksualumo sublimacijos procesas“; 3) sociologinę,
kurios atstovai Marijos kultą traktuoja kaip „tam tikrą ideologinį Katalikų Bažnyčios ins-
trumentą“9. Aptardamas krikščioniškųjų Bažnyčių poziciją, autorius nurodo, kad reforma-
tai ir anglikonai į Dievo Motiną žvelgia su jai deramu dėmesiu ir pagarba, tačiau šiose
Bažnyčiose nėra atskiro, tik Marijai skirto kulto. R. Skinkaitis pažymi, kad šiuolaikinėje
Katalikų Bažnyčioje „Marijos kultas yra inkorporuotas į kristologinį liturginių metų ciklą,
o liaudiškas pamaldumas derinamas su oficialiosios liturgijos ir teologijos nuostatomis“10.
Dar vienas svarbus darbas – Stasio Ylos knyga „Lietuvių šeimos tradicijos“11. Šioje
knygoje užsimenama ir apie Marijos kultą, šeimos kūrimo vyksmai aptariami nuo pasi-
ruošimo vedyboms iki kūdikio gimimo. Autorius gilinasi į liturginio ir liaudiškojo pamal-
dumo Marijai aspektus.
Su tyrinėjama tema susijęs Sauliaus Stumbros darbas „Švč. M. Marijai skirtos maldos
ir giesmės šermenų apeigose Žemaitijoje: tradicija ir dabartis“12.
 ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS KULTAS LIETUVIŲ ŠEIMOS PAPROČIUOSE 143

Apie liaudišką pamaldumą Marijai lietuvių šeimos papročiuose yra rašiusi ir šio
straipsnio autorė atskiruose savo straipsniuose13, užsiminė monografijoje „Moteris tradi-
cinėje lietuvių kultūroje“ (2002).
Mūsų straipsnio tyrimo objektas – Švč. Mergelės Marijos kultas lietuvių šeimos
papročiuose. Straipsnio tikslas – aptarti liaudies pamaldumo Švč. Mergelei Marijai for-
mas lietuvių šeimos papročiuose (XIX a. pab. – XXI a. pr.) Šiam tikslui pasiekti keliami
uždaviniai: 1) išnagrinėti ankstesnių autorių darbus minėta tema; 2) pagal autorės atlik-
tus empirinius tyrimus nustatyti Marijos kulto apraiškas gimtuvių, vestuvių ir laidotuvių
papročiuose; 3) aptarti liaudies pamaldumo Marijai formas šių dienų Lietuvoje.
Pagrindinis darbo šaltinis – empiriniai tyrimai, autorės atlikti 1989–2007 m. Lietuvo-
je, lietuvių gyvenamose etninėse žemėse Baltarusijoje (Gervėčių apylinkėse) ir Lenkijo-
je (Punsko krašte). Taip pat remtasi istoriniais šaltiniais, ankstesnių tyrinėtojų veikalais.
Darbe taikomas istorinis lyginamasis metodas.

Marijos kulto ištakos

Marijos kultas priėmus krikščionybę „atėjo į Lietuvą iš Vakarų Europos jau nusistovėjęs tiek
dogmatiniu, tiek liturginiu atžvilgiu. Įvairios šventės, pamaldumo praktikos Lietuvoj prigijo
<...> tokiu būdu, koks buvo visoje Vakarų Bažnyčioje“14. Laikui bėgant, Marijos kultas įgijo
liaudžiai priimtinas vietinės kultūros formas. Pirmosios Lietuvos bažnyčios, pastatytos di-
dikų, dažniausiai buvo vadinamos Dievo Motinos vardu. „Marijos garbei skambėjo įvairios
giesmės ir himnai ne tik bažnyčiose, bet ir kiekvienoje lietuvio pirkioje ir lūšnelėje. Jos vardą
nešiojo tūkstančiai lietuvių moterų ir mergaičių“. Dievo Motinos šventės buvo tikro dvasios
triumfo apraiškos. J. Vaišnoros teigimu, „Marijos garbinimas Lietuvoje išsivystė nepaprastai
greitai ir įgavo visas krikščioniškame pasaulyje žinomas formas“15.
Nuo XVII a. pradžios Lietuvoje prasidėjo katalikų tikėjimo ir Marijos kulto atgimi-
mas, laikui bėgant išsiplėtojęs įvairiomis formomis. Katalikų tikėjimo atgimimą ir tai, kad
reformacija buvo galutinai nugalėta, lėmė keli veiksniai: Marijos apsireiškimas Šiluvoje,
Kazimiero paskelbimas šventuoju, vienuolinio gyvenimo suklestėjimas Lietuvoje. Vie-
nuolynai tapo židiniais, iš kurių įvairiomis formomis po Lietuvą sklido Marijos kultas.
Kiekviena vienuolija įnešė reikšmingą indėlį į Marijos pagerbimą, ypač plečiant jos kultą
Lietuvoje. Rožinio brolijų susikūrimas Lietuvoje XVI a. patvirtina faktą, kad maždaug tuo
metu jau buvo praktikuojama viena iš Marijai skirtų pamaldumo formų – rožinio malda.
„Išskirtinė teisė platinti rožinį priklausė dominikonams, nes Bažnytinė Tradicija maldos
autorystę priskiria šv. Dominykui Gusmanui (apie 1170–1221)“16. Dominikonai išplatino
rožinio pamaldumą, steigė dvasininkų ir pasauliečių Rožinio brolijas, išgarsino Marijos
kultą per jos paveikslų garbinimą. Pranciškonai Lietuvoje populiarino Marijos Džiaugsmų
ir Skausmų vainikėlį, steigė Šv. Onos, Marijos Apreiškimo ir Nekalto Prasidėjimo brolijas.
Šeštadieniais savo bažnyčiose jie rengdavo Marijos garbei skirtas procesijas, kurių metu
buvo giedama Marijos litanija. Karmelitai rūpinosi Škaplieriaus brolijomis, jos išplatino
Karmelio škaplierius kaip katalikų pamaldumo ženklus. Jėzuitai organizavo Marijos so-
dalicijas, Marijos Nekalto Prasidėjimo valandas, vėliau jos skambėjo daugelyje Lietuvos
bažnyčių. XVIII a. Sūduvoje įsikūrusių marijonų ypatingas tikslas buvo garbinti Nekaltai
144 Rasa RAČIŪNAITĖ-PAUŽUOLIENĖ

Pradėtąją ir jos garbinimą plėsti visuomenėje. Marijonai prie savo bažnyčių steigė Nekalto
Prasidėjimo brolijas, rengė iškilmingas Marijos šventes ir pamaldas, mokė žmones giedoti
iš lenkų kalbos išverstas Marijos giesmes17. Minėtos pamaldumo Marijai formos socializa-
cijos būdu buvo perduodamos pasauliečiams, šie jas perimdavo į savo šeimas.
XVII ir XVIII a. – Dievo Motinos kulto klestėjimo laikotarpis Lietuvoje. Tuo metu
be anksčiau Bažnyčios minimų Marijos Dangun Ėmimo, Įvedybų, Apreiškimo ir Gimi-
mo švenčių, buvo įvestos Nekalto Prasidėjimo, Aplankymo, Škaplierinės, Marijos Vardo,
Belaisvių Išlaisvintojos, Snieginės, Rožinės šventės. Be to, advento sekmadieniais pradėti
laikyti rarotai, įvestos Marijos valandos, imta giedoti „Vainikėlį“ (vadinamąją karunką) ir
„Viešpaties angelą“.18 Šiuo laikotarpiu malonėmis išgarsėjo daugybė Marijos paveikslų ir
šventovių, iš kurių žymiausios – Trakai, Aušros Vartai, Šiluva, Žemaičių Kalvarija19. Minė-
tas Marijos šventoves lankė minios piligrimų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Prūsijos, Lenkijos,
Baltarusijos, Rusijos.
Daugelis pamaldumo Marijai būdų buvo įvesti atskirų vienuolijų iniciatyva, o vėliau
ugdomi, perduodami iš kartos į kartą šeimoje. Liaudies pamaldumas Dievo Motinai atsi-
spindi ir šeimos papročiuose, apimančiuose visą žmogaus gyvenimą – nuo kūdikio pra-
dėjimo iki mirties. Lietuvių šeimos papročiuose pamaldumas Dievo Motinai dažnai įgyja
naujas, savitai transformuotas liaudies pamaldumo formas.

Gimtuvių ir krikštynų papročiai

Šeima yra vienas svarbiausių socializacijos veiksnių. Ji sprendžia tradicijų, papročių ir liau-
dies pamaldumo formų išlikimo, tęstinumo ir kaitos problemas. XIX a. pab. – XX a. vid.
gimtuvių papročiai buvo neatsiejami nuo Lietuvos kaimo visuomeninio gyvenimo, kurį
reglamentavo bendruomeninės ir bažnytinės normos, paremtos dekalogo principu ir pa-
matinėmis krikščioniškomis vertybėmis. Tradicinėje kaimo kultūroje žmogaus gyvybė
suvokta kaip aukščiausia, transcendentinė, t. y. Dievo valioje esanti vertybė, todėl pradėti
kūdikį ruoštasi labai atsakingai. Kūdikio laukimo ir pasiruošimo gimdymui laikotarpiu
praktikuotos įvairios liaudies maldingumo formos, ypač svarbus buvo Marijos kultas.
Tradicinėje Lietuvos kaimo kultūroje giminės pratęsimas – vienas pagrindinių šeimos
kūrimo kriterijų, todėl XIX a. pab. – XX a. jaunamartės, norėdamos susilaukti būsimų
palikuonių, pasitelkdavo įvairius liaudies maldingumo būdus: kreipdavosi į Mariją, da-
rydavo apžadus (rišdavo prie kryžių kaspinus), aukodavo rožinį prie kryžiaus, vykdavo į
piligrimines šventoves – Šiluvą, Aušros Vartus, Krekenavą, Pivašiūnus. Prašydamos sėk-
mingo gimdymo, žemaitės ypač meldėsi Marijai – apžadėdavo parapijos bažnyčioje ar
važiuodavo į atlaidus Žemaičių Kalvarijoje, Šiluvoje, Kretingoje. Neretai moterys kreipda-
vosi į prie bažnyčios gyvenančias dievobaimingas moteris ar tretininkes, kad jos kalbėtų
rožinį už sklandų vaikelio gimimą.
Vyresnieji žmonės jautė pareigą perduoti kūdikio besilaukiančiajai šimtmečiais su-
kauptą žmonių išmintį, patirtį, kad kūdikis gimtų sveikas, o pats gimdymas nebūtų sun-
kus. Gimdymą palengvinti moterys bandė išankstinėmis maldomis. Besilaukiančioji at-
siduodavo Mergelės Marijos globai, meldėsi, ypač per gegužines pamaldas, kad Viešpats
„greičiau atskirtų“, Punsko krašto lietuvės dar negimusį kūdikį pavesdavo Marijos ir Jė-
 ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS KULTAS LIETUVIŲ ŠEIMOS PAPROČIUOSE 145

zaus globai, užsakydavo šventas Mišias, kad vaikas būtų laimingas20. Suvalkijos moterys
už savo būsimąjį kūdikį per devynias savaites kalbėdavo devynias „Sveika, Marija“21.
Savitos liaudies pamaldumo formos Marijai aptinkamos ir įvedybų apeigose. Tradici-
nėje lietuvių kultūroje kūdikio susilaukusios moterys atlikdavo religines įvedybų apeigas,
kurias liaudis apipindavo įvairiais liaudies tikėjimais. XX a. pirmojoje pusėje Punsko kraš-
te tikėta, jog po gimdymo neįsivesdinusiai moteriai niekur negalima eiti. Netgi kaimy-
nai nepageidavo tokios moters, kad po jos apsilankymo namų neapsėstų pelės ar kandys.
Punsko krašto moterys liudijo, kad „pagimdžius dukterį, negalima 60 dienų palytėt švento
daikto, o jei gimė sūnus – 40 dienų...“. Pagal nusistovėjusius papročius Punsko krašte „in-
vaduos motina ėjo su vaiku, o jei būdavo šalta – tai viena“. Po oficialių religinių įvedybų
apeigų motina paaukodavo kūdikį prie Švč. Mergelės Marijos altoriaus. Ta proga į bažny-
čią susirinkdavo kaimo moterys ir kartu su motina melsdavosi.22
Paprastai įvedybų apeigos visoje Lietuvoje vykdavo praėjus šešioms savaitėms po kū-
dikio gimimo. Įvedybų sakramentalija reiškė pirmąjį moters įėjimą bažnyčion pagimdžius
kūdikį, „iškilmingą jos sutikimą, pagerbimą ir jai teikiamą ypatingą Bažnyčios palaimini-
mą“23. Įvedybų apeigas detaliai yra aprašęs kunigas S. Yla knygoje „Lietuvių šeimos tradi-
cijos“. Jis mini, kad atėjusi į bažnyčią gimdyvė atsiklaupdavo šventovės prieangyje, vadina-
majame bobinčiuje, ir laukdavo, kol ją kunigas iškilmingai įves į bažnyčią. Įvedybų apeiga
buvo atliekama tokiu būdu: kunigas paduodavo motinai uždegtą žvakę, pašlakstydavo
švęstu vandeniu, paskaitydavo 23 psalmę apie Viešpaties palaiminimą tiems, kurie yra
nekaltų rankų, nesuteptos širdies, kurių mintys neturi tuštybės ir klastos. Po to kunigas iš-
tiesdavo stulą ir ją laikančią moterį iškilmingai įvesdavo į bažnyčią. Įvesdindamas kunigas
tardavo tokius žodžius: „Įeik į Dievo bažnyčią, garbink palaimintosios Mergelės Marijos
Sūnų, kuris tau davė vaisingumą sulaukti kūdikio“. Prie altoriaus kunigas toliau meldė-
si už gimdyvę, prisimindavo Marijos gimdytojos ryšį su šia jos tarnaite, prašė jai Dievo
maloningumo ir Marijos užtarimo, kad jinai kartu su kūdikiu laimėtų amžinąjį dangaus
džiaugsmą24. Religinių apeigų pabaigoje kunigas Švč. Trejybės vardu moterį palaimindavo
ir dar kartą apšlakstydavo švęstu vandeniu. S. Yla teigia, kad šių apeigų esmė – moters
palaiminimas, o kitos maldos skirtos motinystės grožiui ir vertei iškelti.
Panašus moters įvesdinimo paprotys egzistavo ne tik po gimdymo, bet ir po jungtuvių.
Minėtos įvedybų apeigos, panašios visoje Lietuvoje, išnyko Katalikų Bažnyčios liturgijoje
pokariu, kai po Vatikano II Susirinkimo atsisakyta vietinės kultūros apraiškų. Paskutinis
įvedybų apeigų atvejis autorės užfiksuotas 1965 m. Kaune, Šv. Juozapo parapijos bažny-
čioje (Vilijampolėje).
Apskritai įvedybų apeigos liaudies buvo suvokiamos kaip pamaldumo tradicija, plačiai
paplitusi visoje Lietuvoje. Tą dieną motinos paprastai darydavo įžadus, pavesdavo nauja-
gimį tam tikram pašaukimui, maldaudavo jam ypatingų malonių. Kitos motinos atsivež-
davo į bažnyčią ir patį kūdikį, kurį aukodavo Dievui ar Marijai. Didžiausią dėmesį moti-
nos kreipdavo į Dievo Motiną. Po įvedybų apeigų jos melsdavosi prie Marijos paveikslo ar
altoriaus. Punsko krašte bendra malda prie Švenčiausiosios Motinos buvo populiari ir per
vaiko krikštynas. Tikriausiai ji atsirado vėliau, sunykus įvedybų apeigoms. Kūdikio krikš-
to tėvai ir giminės po krikšto apeigų eidavo pasimelsti prie Marijos. Punskiečiai liudijo,
kad ši pamaldumo tradicija suvokta kaip auka25.
146 Rasa RAČIŪNAITĖ-PAUŽUOLIENĖ

Įdomus liaudies pamaldumo atvejis užfiksuotas pasiturinčio ūkininko šeimoje Dzū-

kijoje. Pateikėjas Petras Česnulevičius, g. 1910 m. Varėnos valsčiuje, Paakmenės kaime,
pasakojo:
Pas stipresnius ūkininkus būdavo vienas kambar ys – alkierius. Ten paveikslai pa-
kabinti, kr yželis stovi. Kai motina pradeda po ligos atsigauti, tai ateina į kambarį,
atsineša vaiką prieš paveikslą. Motina su savo mama, anyta ar vyresne kaimyne
pasimeldžia ir paaukoja vaiką. Visada vaiką paaukodavo. Jei mergaitė – sukalba
poterius ir paveda Marijos globai. Berniuką paveda Kristaus globai. 26

Panašių apeigų būta ir Aukštaitijoje. Tarpukariu Panevėžio krašte kai kurios motinos
neseniai gimusią dukterį nešdavo į bažnyčią paaukoti Marijai. Tikėta, kad tokią mergaitę
Marijos globa lydės visą gyvenimą27. Žemaitijoje kūdikį aukodavo Marijai po krikšto apeigų.
Kūmai jį nunešdavo prie Marijos altoriaus ir paaukodavo prašydami, kad Marija jį užtar-
tų, kad būtų sveikas. Dieveniškių apylinkės Žižmų kaime prie Marijos altoriaus po krikšto
ir motinos įvesdinimo apeigų kūdikis buvo aukojamas Marijai. Po Santuokos sakramento
jaunoji taip pat melsdavosi prie Marijos altoriaus. Neįsivesdinusi moteris liaudies laikyta
nešvaria, todėl ji vengė eiti pas kaimynus, nėjo netgi prie šulinio vandens pasisemti28.
Tiek gimtuvių papročiuose, tiek ir vėlesniuose mergaitės socializacijos etapuose pas-
tebimas ypatingas motinos ir dukters santykis. Vos tik užgimus mergaitei, motina pra-
dėdavo rūpintis dukterimi, kaip būsimąja motina, rengdama ją motinystei29. Mergaites
motinos paprastai žindydavo ilgiau nei berniukus, kad jos būtų stipresnės vaikams gim-
dyti. Neretai už dukters sveikatą, prašant „Dievą vaisių užlaikyti“, duodavo išmaldos el-
getoms, užsakydavo bažnyčioje šv. Mišias, o prieš jos pirmąsias mėnesines nusivesdavo
per Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo šventę į bažnyčią ir, dukrai nežinant, už
ją melsdavosi30. Tikėta, kad motinos poelgis šiuo momentu lemia jos vaiko ateitį. Norė-
damos ištekėti už gero vyro, motinų pamokytos, merginos melsdavosi prie Marijos; pa-
sižadėdavo nueiti į stebuklingą šventovę: aukštaitės – į Krekenavą ar Šiluvą, žemaitės –
daugiausia į Žemaičių Kalvariją. Tikėta, jog malda ir tikėjimas Marijos globa padės sutikti
Dievo lemtąjį gyvenimo draugą.
Apžvelgus gimtuvių papročius galima teigti, kad Marija garbinta įvairiomis liaudies
pamaldumo formomis: apžadais, maldomis, kūdikio aukojimu Marijai, giesmėmis, pili-
griminėmis kelionėmis į Marijos šventoves, religinėmis įvedybų apeigomis. Marijos garbi-
nimo būdai buvo populiarūs visoje Lietuvoje ir lietuvių gyventose etninėse žemėse, tačiau
skyrėsi tam tikrais lokaliniais elementais. Kiekvienas etnografinis regionas praturtino Ma-
rijos kultą savitomis liaudies religingumo apraiškomis.

Vaikų religinis auklėjimas šeimoje

Šeimoje vaikas išmoksta ir perima savos kultūros tradicijas, papročius, liaudies pamal-
dumo formas, religinę pasaulėžiūrą. Kultūros įsisavinimo procesas, perduodamas tiek
verbaliniais, tiek neverbaliniais simboliais, vadinamas įkultūrinimu. Tai mechanizmas,
kiekvienam individui nustatantis priimto elgesio normas, nurodantis sankcijas dėl normų
pažeidimo. Įkultūrinimas prasideda nuo kūdikystės ir pamažu formuoja augančio žmo-
 ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS KULTAS LIETUVIŲ ŠEIMOS PAPROČIUOSE 147

gaus vertybių sistemą. Įkultūrinimo procese svarbų vaidmenį atlieka religinė krikščioniška
liaudies sąmonė, paremta krikščionišku humanizmu. Liaudies religingumo apraiškų gali-
ma pastebėti liaudies pedagogikoje ir vaiko socializacijoje. Vaikų religiniu auklėjimu lie-
tuvių valstiečių šeimoje dažniausiai rūpindavosi motina. Nuo mažų dienų ji mokė vaikus
tikėjimo dalykų, pratino vaikus kartu su visa šeima kalbėti poterius rytą vakarą kambario
gale, kur kabėdavo Jėzaus Širdies ir Mergelės Marijos šventi paveikslai. Nelaimės atveju
visa šeima kreipdavosi į Švč. Mergelę Mariją. 1917 m. gimusi pateikėja iš Pikelių miestelio
Mažeikių rajone taip prisiminė savo vaikystę šeimoje:
Kožnas sau meldės... Mama išmokins poterius, o prie išpažinties mumis kunigs
mokino. Namuose prie lovos liub atsiklaupsim, žegnosimės ir melsimės. Visų rinkų
paveikslų turėjom: Panelė Švenčiausia ir Jėzus. Prie stalo tik persižegnosim prieš
valgį ir po valgio. Visi kartu valgydavom. Kožnam buvo sava veita. Tėvelis sėdėjo
gale. Mama šeiminkaus. Kabėjo šalia kr yžius. Kai kokia bėda, vis šaukdavomės
Mariją. Visa šeima meldės į Mariją. Marijos žemėn mes neprapulsim. 31

Pasakojimas atskleidžia religinio gyvenimo patirtį, pateikėjos įgytą dar ankstyvojoje

vaikystėje tėvų namuose, šeimos aplinkoje. Bendra malda prieš miegą ar atsikėlus, kasdie-
nė šeimos malda prie stalo, namuose kabantys šventi paveikslai ir kryžius buvo svarbios
vaikų religinio auklėjimo priemonės. Taigi pirminis religinio ugdymo etapas prasidėda-
vo šeimoje. Vaikai, stebėdami tėvų elgesį ir bendraudami su jais, pamažu įgydavo žinių,
įgūdžių ir kultūros nuostatų, reikalingų tolesniam gyvenimui. Gegužės vakarais iš viso
kaimo susirinkę į vieną seklyčią kaimynai giedodavo gegužines pamaldas. Per Gegužines
prie Švč. Mergelės Marijos paveikslo, papuošto žolynais, vaikai melsdavosi kartu su tėvais
ir seneliais. Kita vertus, vaikų religinis auklėjimas neapsiribojo vien namų aplinka. Bažny-
čioje giedamos senosios Marijai skirtos giesmės, liturginės apeigos ir šventųjų, tarp jų ir
Dievo Motinos paveikslai, atliko vaikų religinio ir estetinio auklėjimo funkciją. Liaudies
religingumo raiška tiek šeimos, tiek kaimo religinės bendruomenės aplinkoje ugdė vaiką
ir formavo krikščionišką jaunuolio pasaulėžiūrą.
XX a. viduryje kasdienė bendra malda šeimose pradėjo nykti. Nors senoji karta dar
kalbėdavo poterius bendrai, bet jaunimui buvo palikta laisvė. Sovietmečiu išliko tokios
liaudies pamaldumo Marijai formos kaip Gegužinės, Spalinės, kurios suburdavo religinę
kaimo bendruomenę bendruomeninei maldai.
Šiandien urbanizacijos ir modernizacijos paveiktame pasaulyje bendra malda šeimoje
tapo retu reiškiniu, egzistuojančiu tik pavienėse katalikiškose šeimose. Vaikų ir šeimos
pamaldumas įgyja vis naujas formas. Pamaldumą formuoja ir ugdo religinio pobūdžio
renginiai, katalikiško jaunimo dienos, maldos grupės, piligriminės kelionės į Marijos
šventoves, Kryžių kalną.
Per katalikiško jaunimo dienas, rengtas 2007-ųjų metų rugsėjį Šiluvoje, teko užfiksuoti
vaikų ir jaunimo maldos intencijas, atspindinčias šiuolaikinio jauno žmogaus krikščioniš-
kas vertybes. Savo prašymus ir maldos intencijas jaunimas surašė ant popieriaus skiaučių,
savo forma primenančių žuvis, ir sukabino jas ant žvejų tinklo. Pateiksime keletą iš jų:
- Kad tėvai grįžtų iš užsienio.

- Norėčiau, kad mano šeimoje baigtųsi nesutarimai.

148 Rasa RAČIŪNAITĖ-PAUŽUOLIENĖ

- Kad šeima būtų pilna sveikatos.

- Marija, melsk už kunigus ir visus tarnaujančius bažnyčioje.

- Noriu gerai mokytis ir kad tėtis nustotų gerti.

- Viešpatie, meldžiu, kad mano mama pasveiktų iš alkoholizmo.

- Švč. Marija, labai Tavęs prašau, kad nuvytum nuo mamos tą baisią ligą.

- Norėčiau gerai užbaigt mokslus ir būt geru žmogumi.

- Meldžiu, padėk atkakliai siekti ir pasiekti Tavo man skirtos specialybės.

- Padėk susitvarkyti jausmuose.

- Leisk išgirsti Tavo balsą.

Vaikų ir jaunimo maldų intencijos atspindi šiuolaikinės mūsų visuomenės žaizdas:

emigraciją, alkoholizmą, nesutarimus šeimose, sveikatos problemas, taip pat jaunų žmo-
nių viltis ir siekius tapti gerais žmonėmis, baigti mokslus ir įgyti deramą specialybę, atrasti
savo pašaukimą ir melstis už kunigus. Iš šių prašymų ryškėja jaunimo dvasinės vertybės
ir pamaldumo Marijai būdai.

Vestuvių papročiai

Liaudies pamaldumo Marijai apraiškos būdingos ir antrajam gyvenimo ciklo etapui, t. y.

vestuvėms. Vestuvės – vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo tarpsnių, nuo jo prasideda
naujos šeimos kūrimas. Vestuvėse susiduria dviejų skirtingų šeimų ir giminių kultūrinis
bei religinis paveldas. Vestuvių papročiuose išryškėja ir skirtingų etnografinių regionų
Marijos kulto ir liaudies pamaldumo formos.
Savitos Marijos kulto apraiškos pastebėtos jaunavedžių laiminimo apeigose išvykstant
Santuokos sakramento. Pavyzdžiui, Bartininkuose iki XX a. antrojo dešimtmečio jaunieji,
vykdami į bažnyčią, atsiklaupdavo prieš tėvus, pabučiuodavo tėvo laikomą kryželį ir pa-
prašydavo palaiminimo. Tėvų jie laiminti kryžiaus ženklu ir šiais žodžiais: „Kaip mus tėvai
palaimino Dievo vardu, taip ir jus palaimina Dievas ir Motina Švenčiausia. Kaip Motina
Švenčiausia buvo sužieduota su šventu Juozapu, taip ir Jūs gyvenkite Dievo malonėje!“32
Tėvų palaiminimas ir pritarimas santuokai tradicinėje kaimo kultūroje buvo labai svarbus,
nes prilygo sėkmingo gyvenimo garantui. XIX a. pabaigoje be tėvų palaiminimo net kuni-
gas netuokdavo bažnyčioje. Vilnijos krašto atstovas Juozas Maceika, aprašydamas Lazūnų
krašto lietuvių vestuves, pateikė tokias jaunosios atsisveikinimo apeigas: „Išvažiuodama iš
namų [į jungtuves – R. R.], jaunoji atsisveikina su namiškiais, pabučiuoja tėvams rankas
ir kabančius ant sienų šventųjų paveikslus.“33
Įdomios jaunavedžių laiminimo apeigos užfiksuotos šiuolaikinėse Pietryčių Lietuvos
lenkų vestuvėse. Kaip išskirtinį šios teritorijos lenkų vestuvių bruožą etnologai pabrėžė jau-
nosios laiminimą su Aušros Vartų Švč. Mergelės atvaizdu34. Papročio palydėti jaunuosius su
šventais paveikslais, taip pat sodinti po jais, grįžus iš jungtuvių, laikosi ir kitos slavų tautos.
 ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS KULTAS LIETUVIŲ ŠEIMOS PAPROČIUOSE 149

Pamaldumo Marijai apraiškos stebimos ir jaunųjų sutikimo apeigose. Po Santuokos

sakramento į vyro namus atvykusius jaunuosius prie durų pasitikdavo tėvai su duona,
druska ir stikline vandens. Žemaitijoje anyta kartais paprašydavo marčios parodyti iš
namų atsivežtą kryžių, vadinamąją Dievo mūką35, o Dzūkijoje – Marijos paveikslą. Šio
papročio tikslas – užtikrinti marčios, kartu ir būsimos šeimos palikuonių religingumą.
Minėtą paprotį jaunajai į vyro namus atsivežti Dievo Motinos paveikslą turi ir slavai, todėl
tikėtina, kad dzūkai jį tiesiogiai perėmė iš slavų tautų.
Bendra jaunųjų malda prie Marijos paveikslo ar altoriaus, priėmus Santuokos sakra-
mentą, taip pat yra Marijos kulto apraiška. Suvalkijoje ir Aukštaitijoje žinomas paprotys
po Santuokos sakramento jauniesiems eiti pasimelsti prie Marijos altoriaus36, pavesti bū-
simą šeimą Marijos globai. Analogiškas paprotys būdingas ir įvedybų apeigoms, kai moti-
na kartu su kūdikiu meldėsi prie Marijos altoriaus.
Liaudies religingumo apraiškos buvo būdingos XIX–XX a. sandūroje buvusioms tra-
dicinėms marčios dovanų dalijimo apeigoms. Atvykusi į jaunikio namus, svočia marčios
vardu pačioje garbingiausioje trobos vietoje – krikštasuolės kertėje, kur kabėdavo Jėzaus
ir Marijos šventi paveikslai, – pakabindavo rankšluostį. Minėtomis apeigomis jaunamartė
siekė pagerbti tų namų religingumą ir užimti deramą marčios statusą naujoje šeimoje.
Kita vertus, ši dovana turėjo simbolinę prasmę – jaunosios siekį įgyti vyro giminės ir jo
kaimo bendruomenės palankumą.
Vestuvių papročių tyrimo analizė parodė, kad savitos liaudies pamaldumo Marijai for-
mos išryškėjo jaunavedžių palaiminimo ir sutikimo apeigose, jaunųjų maldoje prie Marijos
altoriaus po Santuokos sakramento, marčios dovanų dalijimo apeigose jaunikio namuose.

Laidotuvių papročiai

Kiekvienam svarbus susitikimas su mirtimi. Tai išskirtinis įvykis žmogaus gyvenime, kai
nutraukiami trapūs žemiški ryšiai su artimiausiais šeimos nariais ir išoriniu pasauliu. Ypač
krikščioniui tikėjimas pomirtiniu pasauliu „teikia galios bendrauti per Kristų su mylimais
artimaisiais ir teikia vilties, kad jie jau pasiekė tikrąjį gyvenimą Dievuje. Krikščionio mirtis
gali būti apibrėžta kaip jo dalyvavimas Kristaus kančioje ir prisikėlime“37. Liturginis mirties
šventimas padeda žmogui paskutinėje kelionėje sekti Kristų ir mirties akivaizdoje priimti
mirties kančias kaip dangaus gyvenimo viltį ir prisikėlimą. „Bažnyčia mirštančiųjų liturgija
nuo ankstyvųjų amžių bandė pažadinti troškimą, kad krikščionys mirtyje susijungtų su
Kristumi per jo velykinę paslaptį, jo pergalingą mirtį ir prisikėlimą.“38
Tradicinėje lietuvių kaimo kultūroje egzistuojančios liaudies religingumo formos,
etniniai papročiai taip pat padėjo visuomenės nariams pasiruošti ir priimti mirtį. Tra-
dicinė lietuvių visuomenė vertino mirtį kaip natūralų žmogaus gyvenimo reiškinį, todėl
šermenų ir laidotuvių apeigose stengiamasi mirusiajam patarnauti – suteikti moralinę
pagalbą (jį apraudant, meldžiantis už jo vėlę maldomis ir giesmėmis, atliekant dvasinius
patarnavimus), tarsi kompensuojant jam „dalios“ netektį.
Marija garbinta ir per ligonio marinimo apeigas. Ligonį kaime paprastai marindavo
šeimos nariai. Tik nesant artimųjų prie mirštančiojo budėdavo kas nors iš kaimynų, daž-
niausiai moterys. Kiekvienoje apylinkėje būta ir moterų marintojų. Lazdijų rajone, Veisiejų
150 Rasa RAČIŪNAITĖ-PAUŽUOLIENĖ

apylinkėje, prasidėjus ligonio agonijai ar jam mirus, buvo įprasta kuo skubiausiai pakviesti
kalbėti rožinį (rožančių) dievobaimingas netekėjusias merginas ir ištekėjusias tretininkes.
Ši moterų grupė už mirusiojo vėlę sukalbėdavo šimtą rožinių. Ligoniui užmerkus akis, jos
melsdavosi į Jėzaus penkias žaizdas, sukalbėdavo už mirusiojo sielą penkerius poterius.
Ligoniui mirštant, kaip įprasta, uždegdavo grabnyčią ar Pirmosios Komunijos žvakę,
į rankas įduodavo kryželį arba tą pačią žvakę. Susirinkusieji suklaupę skaitė maldas iš
maldaknygės, drąsesnė marintoja mirštančiajam šaukdavo į ausį maldos žodžius: „Jėzau,
Marija, Šventas Juozapai, pribūkite prie mano dūšios!“ Taigi artėjant mirčiai pirmiausia
kreipdavosi į Jėzų ir Mariją, o į pašarvoto žmogaus rankas paprastai įdėdavo rožinį ir, pri-
klausomai nuo lyties, Jėzaus, Marijos ar mirusiojo vardo globėjo paveikslėlį.
Ypatingą mirusiojo ir jo artimųjų santykį su Švč. Mergele Marija ir Ėmimo į dangų
švente – Žoline – atskleidžia šarvojimo apeigos. Tradiciniame Lietuvos kaime pašarvojus
žmogų buvo įprasta į karstą dėti per Žolinės atlaidus pašventintų gėlių puokštę39, nes ti-
kėta šių žolių apsaugine galia. Per Žolinę pašventintų augalų apotropėjines galias liudija
ir kitas liaudies tikėjimas: „Jei per Žolinę bažnyčioje neturėsi gėlių, tai šventinant žoles
velnias įduos savo uodegą.“
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje šarvojimo apeigos buvo panašios. XX a. pirmojo-
je pusėje Žemaitijoje, Mažeikių apskrityje, Pikelių parapijoje, mirusįjį šarvodavo tokiu
būdu: uždegdavo keturias žvakes, virš mirusiojo galvos pakabindavo kryžių, o iš šonų –
Švč. Mergelės Marijos ir Jėzaus paveikslus. Panašiai mirusysis šarvotas visoje Lietuvoje.
Atvykus į šermenis, pirmiausia prie mirusiojo atsiklaupiama, persižegnojama, sukalba-
mi poteriai, tarp kurių svarbiausios maldos „Viešpaties angelas“ ir „Amžiną atilsį“. Pasimel-
dus pasisveikinama su šermenų dalyviais ir reiškiama užuojauta mirusiojo artimiesiems.
Dar viena liaudies maldingumo Marijai apraiška per šermenis – „Viešpaties angelo“
ir rožinio giedojimas. Visoje Lietuvoje prie mirusiojo giedota „Viešpaties angelo“ giesmė.
XIX a. pab. – XX a. vid. Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir Suvalkijoje prie mirusiojo giedojo roži-
nį, „Vainikėlį“, vadinamąją karunką, o Žemaitijoje – „Kalnus“. Seredžiaus apylinkėse naktį,
o ilgiau trunkančiuose šermenyse ir dieną giedodavo rožinį, prieš ir po vardais paminėda-
mi kiekvieną tos giminės mirusįjį ir už jį sukalbėdami po vienerius poterius40. Kai kuriose
vietovėse iki šiol išlikęs paprotys, sugrįžus iš kapų į gedulingus pietus, prie stalo sėsti tik
sukalbėjus „Viešpaties angelą“.
Šiuolaikinėse laidotuvėse gana populiari lietuviškos profesionaliosios muzikos pradi-
ninko Česlovo Sasnausko sukurta giesmė „Marija, Marija“, giedama tiek per šermenis,
tiek kapinėse, baigus laidojimo apeigas. Kapinėse giedamos ir kitos giesmės, tarp jų –
„Viešpaties angelas“ ir „Amžiną atilsį“.
Apibendrinus laidotuvių papročius galima daryti išvadą, kad Marija garbinta per ma-
rinimo, šarvojimo, giedojimo, šermenų apeigas. Šioms apeigoms būdingi regioniniai liau-
dies religingumo elementai.

Švč. Mergelės Marijos piligriminių šventovių lankymas per atlaidus

Reikėtų paminėti dar vieną labai svarbų Marijos garbinimo reiškinį – Marijos švento-
vių lankymą kartu su šeimomis atlaidų metu. Žemaitijoje populiariausia Marijos švento-
 ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS KULTAS LIETUVIŲ ŠEIMOS PAPROČIUOSE 151

vė – Žemaičių Kalvarija, ją žemaičių šeimos užplūsta liepos mėnesį per Marijos atlaidus.
Kiekvienais metais liepos 2–10 d. rengiami didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai. Būriai
maldininkų po keletą dienų praleidžia atlaiduose, kur, sekdami paskui giesmininkus, lan-
ko Kryžiaus kelio stotis. Originalios žemaičių giesmės ir jų giedojimo maniera, pritariant
būgnų, trimitų, kanklių instrumentinei muzikai, sutraukia į atlaidus būrius piligrimų.
Dzūkijoje piligrimų labiausiai lankoma Marijos šventovė yra Pivašiūnai. Nuo seno
garsūs Pivašiūnų Žolinės atlaidai. Prieš I pasaulinį karą maldininkai į Pivašiūnus eidavo
procesijomis. Nešini bažnytinėmis vėliavomis ir altorėliais, jie keliaudavo keletą dienų,
nakčiai apsistodami pas ūkininkus. Tradicijos gyvos ir šiandien. Per atlaidų šventės aštun-
tadienį (oktavą) šią vietą su maldomis ir giesmėmis aplanko žmonės iš visos Lietuvos ir
užsienio. Dzūkai aplink altorių eina keliais, pagerbia bažnyčią dovanomis.
Aukštaitijoje viena iš labiausiai gerbiamų Marijos šventovių – Krekenavos Švč. Merge-
lės Marijos Dangun Ėmimo parapijos bažnyčia, žymi stebuklingu Dievo Motinos paveiks-
lu. Pirmoji Krekenavos bažnyčia LDK kunigaikščio Vytauto buvo pastatyta dar 1419 m.,
netrukus po Žemaičių krikšto. Nuo seniausių laikų Krekenava garsėjo Žolinės atlaidais,
kai čia suvažiuodavo keliolika tūkstančių žmonių. Kaip liudijo pateikėjai, Panevėžio kraš-
to žmonės XIX a. pab. – XX a. vid. į Krekenavos atlaidus vykdavo pėsčiomis ir kreipdavosi
į Krekenavos Mariją su įvairiausiais prašymais – dažniausiai pasižadėdavo į atlaidus vykti
pėsčiomis41. Iki šiol įsigalėjusi tradicija per Žolinės atlaidus Krekenavoje susitikti gimi-
naičiams ir rengti visos giminės susitikimus. Šiandien Krekenava daugiausia maldininkų
sutraukia iš Šiaurės ir Vidurio Lietuvos.
Šiluva – garsiausia Marijos šventovė Lietuvoje, vienintelė Katalikų Bažnyčios pripa-
žinta kaip Marijos apsireiškimo vieta. Sovietmečiu į šią šventovę per Šilinių atlaidus buvo
rengiamos katalikiškų šeimų ar atskirų aktyvesnių katalikų, Eucharistijos bičiulių, organi-
zuotos piligriminės kelionės42. Šiluva įvairių Lietuvos okupacijų metais atliko labai svar-
bią tautos telkimo ir vienijimo funkciją. Kaip šventovė, ji traukė žmones, skatino religinį
jausmą, taip pat ugdė tautinę savimonę ir lietuvių vienybę. Okupacijos metais tūkstančiai
maldininkų keliais eidavo aplinkui bažnyčią melsdami Dievą laisvės Lietuvai. Sovietmečiu
žmonės į šią vietą vykdavo pėsčiomis, nes paprastai kelionės autobusu per Šilines būdavo
uždraustos dėl „įvairių gyvulių ligų: kiaulių maro, snukio ar nagų ligų“. Nors pamaldumas
Šiluvos Marijai to meto valdžios įvairiais būdais slopintas, siekta jį užgniaužti (iš švietimo
įstaigų šalinti mokytojai ir mokiniai, dalyvavę Šiluvos procesijose, jaunimui būdavo už-
kertamas kelias stoti į aukštąsias mokyklas), tačiau jis išliko savita katalikiškos Lietuvos
visuomenės rezistencinės kovos, lietuvių vienybės apraiška. Minėta pamaldumo Marijai
tradicija nenutrūko per visą sovietmetį ir išliko iki šių dienų. Šiam reiškiniui okupacijos
sąlygomis ištirti reikėtų atskirų religijos psichologijos, etnologijos, psichologinės antropo-
logijos, sociologijos tyrimų, susijusių su traumine žmonių atminties patirtimi.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, maldininkai per Šilinių atlaidus kiekvienais metais
procesijomis eina iš Tytuvėnų ir Raseinių į Šiluvą. Šiandien kiekviena atlaidų diena ski-
riama atskirai temai. Švenčiamos kariuomenės, policijos, medikų, Bažnyčios darbuotojų,
šeimos, vaikų, jaunimo, vienišųjų, ligonių, gyvybės apsaugos dienos. Maldininkų susibū-
rimai vyksta ne tik per Šilinių atlaidus, bet ir kiekvieno mėnesio 13-ąją – Marijos dieną,
kada ypač meldžiamasi už Lietuvą.
152 Rasa RAČIŪNAITĖ-PAUŽUOLIENĖ

Pamąstymus apie Šiluvos šventovę norėčiau baigti kardinolo Vincento Sladkevičiaus

žodžiais, kad „Šiluva yra lietuvių vienybės vieta“43, kuri šiandien yra ypatingas Lietuvos
dvasinis centras.
Gali būti išskirti šie pamaldumo Švč. Mergelei Marijai ženklai: 1) piligriminės ke-
lionės su giesmėmis ir malda į Marijos atlaidus; 2) procesijos aplink Marijos šventovę;
3) dalyvavimas šv. Mišiose per atlaidus; 4) savo rūpesčių patikėjimas Marijai meldžiantis
prie jos paveikslo ar jos apsireiškimo vietoje (Šiluvos koplyčioje); 5) ėjimas keliais aplink
bažnyčios ar koplyčios (Šiluvoje) altorių; 6) atlaiduose giedamos Marijai skirtos giesmės,
Švč. Mergelės Marijos valandos, Marijos litanija ir Marijai skirtos įvairios maldos (pvz.,
rožinis, novena ir kt.).

Išvados

1. Marijos pagerbimo būdai Lietuvoje buvo platinami atskirų vienuolijų iniciatyva, vėliau,
perduodami iš kartos į kartą, prigijo lietuvių šeimose. Tradiciniuose lietuvių šeimos pa-
pročiuose jie įgijo naujas, transformuotas liaudies pamaldumo formas.
2. Apžvelgus gimtuvių papročius galima teigti, kad Marijos garbinimas pasireiškė įvai-
riomis liaudies pamaldumo formomis: apžadais, maldomis prieš kūdikio gimimą, jam
gimus ir po krikšto, kūdikio aukojimu Marijai, giesmėmis, piligriminėmis kelionėmis į
Marijos šventoves, religinėmis įvedybų apeigomis. Marijos garbinimo formos buvo ži-
nomos visoje Lietuvoje, tačiau kiekvienas etnografinis regionas praturtino Marijos kultą
savitomis liaudies religingumo apraiškomis.
3. Vestuvių papročių analizė atskleidė savitas liaudies pamaldumo Marijai formas jau-
navedžių palaiminimo ir sutikimo apeigose, jaunųjų maldoje prie Marijos altoriaus po
Santuokos sakramento, marčios dovanų dalijimo apeigose jaunikio namuose.
4. Marijos garbinimas būdingas laidotuvių papročiams – marinimo, šarvojimo, giedo-
jimo, šermenų apeigoms.
5. Svarbus Marijos kulto reiškinys – Marijos šventovių (Žemaičių Kalvarijos, Pivašiū-
nų, Krekenavos, o ypač Šiluvos) lankymas kartu su šeimomis per atlaidus. Pamaldumas
Šiluvos Marijai okupacijos metais išliko savita katalikiškos lietuvių šeimos, drauge katali-
kiškos visuomenės rezistencinės kovos ir lietuvių vienybės apraiška.
6. Šiandien gali būti išskirti šie Marijos garbinimo ženklai: piligriminės kelionės su
giesmėmis ir malda į Švč. Mergelės Marijos atlaidus, procesijos, dalyvavimas šv. Mišiose,
malda prie Marijos paveikslo ir jos apsireiškimo vietoje Šiluvoje, ėjimas keliais su rožinio
malda aplink Apsireiškimo koplyčios ar bažnyčios altorių Šiluvoje, maldininkų susibūri-
mai Šiluvoje kiekvieno mėnesio 13-ąją dieną.

NUORODOS
1
Vaišnora J. Marijos garbinimas Lietuvoje. Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademijos leidinys. Nr. 5.
1958; Skrinskas R. G.
1JMJHSJNP
WBEPWBT
QP
TUFCVLMJOHBT
.BSJKPT
WJFUBT
,BVOBT
+VEFY

Motuzas A.
.BSJKPT
LVMUBT
,BMWBSJKPT
LSZäJBVT
LBMOVPTF

405&3
,BVOBT
7ZUBVUP
%JEäJPKP
VOJWFSTJUFUP
MFJEZLMB

2002. Nr. 7(35). P. 19–56; Motuzas A. Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje. Kaunas: Vytauto
 ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS KULTAS LIETUVIŲ ŠEIMOS PAPROČIUOSE 153

Didžiojo universiteto leidykla. 2005; Puidokas M. Švenčiausios mergelės Marijos liturginės šventės
JS
Kʸ
SFGPSNB

405&3
,BVOBT
7ZUBVUP
%JEäJPKP
VOJWFSTJUFUP
MFJEZLMB

/S
 

1
o

Kvasaitė V. Adventinių „Marijos valandų“ maldų bei giesmių atlikimo tradicijos XIX a. – XX a. pir-
NPKPKF
QVTʐKF

-,."
TVWBäJBWJNP
EBSCBJ
5
9*9
,O


1
o
Lileikienė V. Lietuvos
lurdai XIX a. pab. – XXI a. pr.: nuo inovacijos iki tradicijos. Daktaro disertacija. Vadovas A. Motuzas.
Kaunas. 2006; Kairaitytė A. Švč. Mergelės Marijos paveikslas lietuvių tautosakoje. Magistro darbas.
Vadovė G. Kazlauskienė. Kaunas. 2005; Kairaitytė A. Švč. Mergelės Marijos išvaizdos ypatumai fol-
LMPSF

-JBVEJFT
LVMUʷSB

/S

1
o
Kairaitytė A.
ÀWʊ
.FSHFMʐT
.BSJKPT
ÝWFOʊJʸ
TBWBTUZT


Laikas ir žodis: studentų mokslo darbai. Nr. 1. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. 2008.
P. 21–33; Skinkaitis R
.BSJKPT
LVMUP
QSPCMFNBUJLB
&VSPQPT
LSJLÝʊJPOJÝLPKF
FSEWʐKF

405&3 Kaunas:
Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. 2008. Nr. 27(55). P. 81–91.
2
Urbonienė S.
ÀWʊ
.FSHFMʐ
.BSJKB
USBEJDJOʐKF
MJFUVWJʸ
MJBVEJFT
TLVMQUʷSPKF
JS
QBQSPʊJVPTF

-JBVEJFT

kultūra. 1998. Nr. 4. P. 25–34; Šinkūnaitė L. Trakų Švč. Mergelės Marijos Lietuvos globėjos paveikslas
JS
KP
TFLJOJBJ

5JQBT
JS
JOEJWJEBT
-JFUVWPT
%JEäJPTJPT
,VOJHBJLÝUZTUʐT
LVMUʷSPKF

1
o

Stankevičienė R. Šiluvos bazilikos paveikslas „Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu“. Istorinis ir ikono-
HSBGJOJT
LPOUFLTUBT

-JFUVWPT
EBJMʐT
NV[JFKBVT
NFUSBÝUJT

/S

1
o
Vasiliauskienė A.
3PäJOJP
ÀWʊ
.FSHFMʐT
.BSJKPT
JLPOPHSBGJKB
-JFUVWPT
%JEäJPTJPT
,VOJHBJLÝUZTUʐT
CBSPLP
EBJMʐKF


Logos. 2006. Nr. 49. P. 161–171.
3
Butkus V. Šiluvos legenda ir jos plėtotė Motiejaus Valančiaus apsakyme „Mielaširdinga ponia“:
vCBäOZUJOJP
EBJLUJÝLVNPi
BTQFLUBT

-JUVBOJTUJLB

5

/S
 

1
o
4
Kairaitytė A. Švč. Mergelės Marijos paveikslas lietuvių tautosakoje. Vytauto Didžiojo universiteto
Etnologijos ir folkloristikos katedros magistro darbas. Vadovė G. Kazlauskienė. Kaunas. 2005.
5
Kairaitytė A.
ÀWʊ
.FSHFMʐT
.BSJKPT
JÝWBJ[EPT
ZQBUVNBJ
GPMLMPSF

-JBVEJFT
LVMUʷSB

/S


P. 10–12.
6
Vaišnora J. Marijos garbinimas Lietuvoje. Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademijos leidinys.
Nr. 5. 1958.
7
Skrinskas R. G.
1JMJHSJNP
WBEPWBT
QP
TUFCVLMJOHBT
.BSJKPT
WJFUBT
,BVOBT
+VEFY


8
Skinkaitis R
.BSJKPT
LVMUP
QSPCMFNBUJLB
&VSPQPT
LSJLÝʊJPOJÝLPKF
FSEWʐKF

405&3 Kaunas: Vytauto
Didžiojo universiteto leidykla. 2008. Nr. 27(55). P. 81–91.
9
Ten pat. P. 82–83, 88.
10
Ten pat. P. 89.
11
Yla S. Lietuvių šeimos tradicijos: šeimos kūrimo vyksmai. Chicago: Amerikos lietuvių bibliotekos
leidykla. 1985.
12
Stumbra S. Švč. M. Marijai skirtos maldos ir giesmės šermenų apeigose Žemaitijoje: tradicija ir
EBCBSUJT

405&3 Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. 2008. Nr. 27(55). P. 165–173.
13
Račiūnaitė R
,SJLÝʊJPOJÝLPTJPT
WFSUZCʐT
MJFUVWJʸ
ÝFJNPT
QBQSPʊJVPTF

405&3. Kaunas: Vytauto
Didžiojo universiteto leidykla. 2004. Nr.13(41). P. 209–226; Račiūnaitė R. Mergaitės ruošimas ir
SVPÝJNBTJT
ÝFJNBJ

-JFUVWPT
ÝFJNB
7JMOJVT
-'4*

1
o
Račiūnaitė-Paužuolienė R.
9*9
B
QBCBJHPT
o
99*
B
QSBEäJPT
HZWFOJNP
DJLMP
QBQSPʊJBJ

1BQJMʐ
-JFUVWPT
WBMTʊJBJ

,O


D. 2–3. P. 164–182.
14
Vaišnora J. Marijos garbinimas Lietuvoje. Ten pat. P. 11.
15
Ten pat. P. 12.
16
Vasiliauskienė A. Rožinio Švč. Mergelės Marijos ikonografija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
CBSPLP
EBJMʐKF

-PHPT

/S

1

17
Vaišnora J. Marijos garbinimas Lietuvoje. Ten pat. P. 31–32.
18
Gidžiūnas V. ,BUBMJLʸ
CBäOZʊJB
-JFUVWPKF

-JFUVWB
-JFUVWJʸ
FODJLMPQFEJKB
5
97
7JMOJVT
-JFUVWPT

enciklopedijų redakcija. 1990. P. 131.
19
Vaišnora J
,BUBMJLJÝLPKJ
LVMUʷSB
JS
WFJLMB
 Lietuva. Lietuvių enciklopedija. T. XV. Vilnius: Lietuvos
enciklopedijų redakcija. 1990. P. 165.
20
Račiūnaitė R. Moteris tradicinėje lietuvių kultūroje: gyvenimo ciklo papročiai (XIX a. pabaiga – XX a.
vidurys). Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. 2002. P. 42.
154 Rasa RAČIŪNAITĖ-PAUŽUOLIENĖ

21
Yla S. Lietuvių šeimos tradicijos: šeimos kūrimo vyksmai. Chicago: Amerikos lietuvių bibliotekos
leidykla. 1985. P. 145.
22
VDU ER F. 1. B. 12. Apr. VII. P. 4–5. Inf. M. Mūrinaitė-Pajaujienė, g. 1908 m. Saivų vls., Punsko
par., Agurkių k. Užr. R. Račiūnaitė ir J. Kubiliūtė Suvalkų aps., Punsko vls., Agurkių k. 1989 m.
23
Yla S. Ten pat. P. 159.
24
Ten pat. P. 159.
25
VDU ER F. 1. B. 12. Apr. VII. P. 18. Inf. J. Drutytė-Zdanienė, g. 1923 m. Krasnavo vls., Suvalkų vaiva-
dijoje, Navininkų k. Užr. R. Račiūnaitė ir J. Kubiliūtė Suvalkų aps., Punsko vls., Burokų k. 1989 m.
26
VDU ER F. 1. B. 12. Apr. II. P. 11. Inf. P. Česnulevičius, g. 1910 m. Alytaus aps., Varėnos vls., Paa-
kmenės k. Užr. R. Račiūnaitė Vilniuje 1989 m.
27
Račiūnaitė R
.FSHBJUʐT
SVPÝJNBT
JS
SVPÝJNBTJT
ÝFJNBJ

-JFUVWPT
ÝFJNB
7JMOJVT
-JFUVWPT
GJMPTPGJKPT

ir sociologijos institutas. 1995. P. 233.
28
VDU ER F. 1. B. 17–2. P. 3. Inf. Dvinelienė-Šilabritienė. Užr. R. Račiūnaitė Šalčininkų r., Dieveniškių
apyl., Žižmų k. 1990 m.
29
Račiūnaitė R. Moteris tradicinėje lietuvių kultūroje: gyvenimo ciklo papročiai (XIX a. pabaiga –
XX a. vidurys). Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. 2002. P. 47.
30
Kriauza A.
7BJLBJ
JS
Kʸ
BVHJOJNBT
,VQJÝLJP
BQZMJOLʐKF

(JNUBTBJ
LSBÝUBT

/S

1

31
VDU ER F. 1. B. 1. P. 36. Inf. J. Taujanytė-Grabienė, g. 1917 m. Mažeikių aps., Pikelių par., Giniuo-
čių k. Užr. R. Račiūnaitė Mažeikių r., Vyžančių k. 1993 m.
32
Yla S. Lietuvių šeimos tradicijos: šeimos kūrimo vyksmai. Chicago: Amerikos lietuvių bibliotekos
leidykla. 1985. P. 71.
33
Maceika J. Lazūnai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 1998. P. 42.
34
Tomaševič A., Mardosa J. Pietryčių Lietuvos lenkų vestuvės XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje:
UBSQLVMUʷSJOJP
UZSJNP
BTQFLUBJ

*TUPSJKB

5

1

35
Račiūnaitė-Paužuolienė R.
9*9
B
QBCBJHPT
o
99*
B
QSBEäJPT
HZWFOJNP
DJLMP
QBQSPʊJBJ

1BQJMʐ

Lietuvos valsčiai. 2006. Kn. 11. D. 2–3. P. 164–182.
36
Yla S. Ten pat. P. 73.
37
Kajackas A. Bažnyčia liturgijoje. Kaunas: LKB TKK leidykla. 1997. P. 290.
38
Ten pat. P. 290.
39
Gutautas S. Lietuvių liaudies kalendorius. Vilnius: Vyturys. 1991. P. 80.
40
Račiūnaitė R. Moteris tradicinėje lietuvių kultūroje: gyvenimo ciklo papročiai (XIX a. pabaiga –
XX a. vidurys). Ten pat. P. 131.
41
VDU ER F. 1. B. 2–1. P. 28. Inf. D. Gritėnaitė, g. 1937 m. Miežiškių k., Panevėžio vls. Užr. R. Ra-
čiūnaitė 2008 m.
42
Labanauskas R. Eucharistijos bičiulių sąjūdžio ištakos ir raida 1969–1973 m. // Genocidas ir rezis-
tencija. 2003. Nr. 1(13). P. 93–113.
43
Ramanauskas D. Kelias į Šiluvą (dokumentinis filmas). Kaunas. 2008.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

1. Butkus V. Šiluvos legenda ir jos plėtotė Motiejaus Valančiaus apsakyme „Mielaširdinga ponia“:
vCBäOZUJOJP
EBJLUJÝLVNPi
BTQFLUBT

-JUVBOJTUJLB

5

/S
 

1
o
2. Gidžiūnas V. ,BUBMJLʸ
CBäOZʊJB
-JFUVWPKF

-JFUVWB
-JFUVWJʸ
FODJLMPQFEJKB
5
97
7JMOJVT
-JFUVWPT

enciklopedijų redakcija. 1990. P. 131–141.
3. Gutautas S. Lietuvių liaudies kalendorius. Vilnius: Vyturys. 1991.
4. Yla S. Lietuvių šeimos tradicijos: šeimos kūrimo vyksmai. Chicago: Amerikos lietuvių bibliotekos
leidykla. 1985.
5. Kairaitytė A.
ÀWʊ
.FSHFMʐT
.BSJKPT
JÝWBJ[EPT
ZQBUVNBJ
GPMLMPSF

-JBVEJFT
LVMUʷSB

/S


P. 10–12.
6. Kairaitytė A. Švč. Mergelės Marijos paveikslas lietuvių tautosakoje. Vytauto Didžiojo universiteto
 ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS KULTAS LIETUVIŲ ŠEIMOS PAPROČIUOSE 155

Etnologijos ir folkloristikos katedros magistro darbas. Vadovė G. Kazlauskienė. Kaunas. 2005.

7. Kairaitytė A.
ÀWʊ
.FSHFMʐT
.BSJKPT
ÝWFOʊJʸ
TBWBTUZT

-BJLBT
JS
äPEJT
TUVEFOUʸ
NPLTMP
EBSCBJ
/S


Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. 2008. P. 21–33.
8. Kajackas A. Bažnyčia liturgijoje. Kaunas: LKB TKK leidykla. 1997.
9. Kriauza A.
7BJLBJ
JS
Kʸ
BVHJOJNBT
,VQJÝLJP
BQZMJOLʐKF

(JNUBTBJ
LSBÝUBT

/S

1
o
10. Kvasaitė V. Adventinių „Marijos valandų“ maldų bei giesmių atlikimo tradicijos XIX a. – XX a.
pirmojoje pusėje. LKMA suvažiavimo darbai. T. XIX. Kn. 2. 2005. P. 673–685.
11. Labanauskas R. Eucharistijos bičiulių sąjūdžio ištakos ir raida 1969–1973 m. // Genocidas ir rezis-
tencija. 2003. Nr.1(13). P. 93–113.
12. Lileikienė V. Lietuvos lurdai XIX a. pab. – XXI a. pr.: nuo inovacijos iki tradicijos. Daktaro disertacija.
Vadovas A. Motuzas. Kaunas. 2006.
13. Maceika J. Lazūnai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 1998.
14. Motuzas A. Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto
leidykla. 2005.
15. Motuzas A.
.BSJKPT
LVMUBT
,BMWBSJKPT
LSZäJBVT
LBMOVPTF

405&3
,BVOBT
7ZUBVUP
%JEäJPKP
VOJ-
versiteto leidykla. 2002. Nr. 7(35). P. 19–56.
16. Puidokas M. Švenčiausios Mergelės Marijos liturginės šventės ir jų reforma 
405&3
,BVOBT

Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. 2000. Nr. 4(32). P. 133–143.
17. Račiūnaitė R
,SJLÝʊJPOJÝLPTJPT
WFSUZCʐT
MJFUVWJʸ
ÝFJNPT
QBQSPʊJVPTF

405&3
,BVOBT
7ZUBVUP

Didžiojo universiteto leidykla. 2004. Nr. 13(41). P. 209–226.
18. Račiūnaitė R
.FSHBJUʐT
SVPÝJNBT
JS
SVPÝJNBTJT
ÝFJNBJ

-JFUVWPT
ÝFJNB
7JMOJVT
-JFUVWPT
GJMPTPGJKPT

ir sociologijos institutas. 1995. P. 232–234.
19. Račiūnaitė R. Moteris tradicinėje lietuvių kultūroje: gyvenimo ciklo papročiai (XIX a. pabaiga – XX a.
vidurys). Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. 2002.
20. Račiūnaitė-Paužuolienė R.
9*9
B
QBCBJHPT
o
99*
B
QSBEäJPT
HZWFOJNP
DJLMP
QBQSPʊJBJ

1BQJMʐ

Lietuvos valsčiai. 2006. Kn. 11. D. 2–3. P. 164–182.
21. Skinkaitis R
.BSJKPT
LVMUP
QSPCMFNBUJLB
&VSPQPT
LSJLÝʊJPOJÝLPKF
FSEWʐKF

405&3 Kaunas: Vytauto
Didžiojo universiteto leidykla. 2008. Nr. 27(55). P. 81–91.
22. Skrinskas R. G.
1JMJHSJNP
WBEPWBT
QP
TUFCVLMJOHBT
.BSJKPT
WJFUBT
,BVOBT
+VEFY

23. Stankevičienė R. Šiluvos bazilikos paveikslas „Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu. Istorinis ir ikonogra-
GJOJT
LPOUFLTUBT

-JFUVWPT
EBJMʐT
NV[JFKBVT
NFUSBÝUJT

/S

1
o
24. Stumbra S. Švč. M. Marijai skirtos maldos ir giesmės šermenų apeigose Žemaitijoje: tradicija ir
EBCBSUJT

405&3 Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. 2008. Nr. 27(55). P. 165–173.
25. Šinkūnaitė L. Trakų ÀWʊ
.FSHFMʐT
.BSJKPT
-JFUVWPT
HMPCʐKPT
QBWFJLTMBT
JS
KP
TFLJOJBJ

5JQBT
JS

individas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūroje. 2002. P. 241–256.
26. Tomaševič A., Mardosa J. Pietryčių Lietuvos lenkų vestuvės XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje:
UBSQLVMUʷSJOJP
UZSJNP
BTQFLUBJ

*TUPSJKB

5

1
o
27. Urbonienė S.
ÀWʊ
.FSHFMʐ
.BSJKB
USBEJDJOʐKF
MJFUVWJʸ
MJBVEJFT
TLVMQUʷSPKF
JS
QBQSPʊJVPTF

-JBVEJFT

kultūra. 1998. Nr. 4. P. 25–34.
28. Vaišnora J
,BUBMJLJÝLPKJ
LVMUʷSB
JS
WFJLMB
 Lietuva. Lietuvių enciklopedija. T. XV. Vilnius: Lietuvos
enciklopedijų redakcija. 1990. P. 158–165.
29. Vaišnora J. Marijos garbinimas Lietuvoje. Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademijos leidinys. Nr. 5.
1958.
30. Vasiliauskienė A. Rožinio Švč. Mergelės Marijos ikonografija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
CBSPLP
EBJMʐKF

-PHPT

/S

1
o
31. VDU ER (Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros rankraštynas) F. 1.
B. 2–1, 12, 17. Užr. R. Račiūnaitė.

Gauta: 2008 10 29
Parengta spaudai: 2009 03 26
156 Rasa RAČIŪNAITĖ-PAUŽUOLIENĖ

Rasa RAČIŪNAITĖ-PAUŽUOLIENĖ
THE CULT OF THE BLESSED VIRGIN MARY IN LITHUANIAN FAMILY CUSTOMS
Summary

ćF
BSUJDMF
BOBMZTFT
UIF
DVMU
PG
UIF
#MFTTFE
7JSHJO
.BSZ
BOE
UIF
GPSNT
PG
QPQVMBS
EFWPUJPOT
JO
-JUIVBOJBO
GBNJ
MZ
DVTUPNT
ćF
XPSL
JT
CBTFE
PO
UIF
QSFWJPVT
TPVSDFT
BOE
UIF
JOWFTUJHBUJPO
NBUFSJBMT
HBUIFSFE
CZ
UIF
BVUIPS

in 1989–2007 in Lithuania, West Byelorussia (Gervėčiai district) and Poland (Punskas region). Some factors
testify the forms of veneration of Mary: 1) the popular devotions to Our Lady in Lithuanian family customs;
2) the blessings of the Blessed Virgin Mary in Šiluva, where people obtain divine graces today; 3) the cult of
Our Lady is spread by simple people.
ćF
GPSNT
PG
WFOFSBUJOH
.BSZ
XFSF
QSPQBHBUFE
CZ
EJČFSFOU
NPOLT
JO
UIF
oth c. c. Later it was estab-
MJTIFE
JO
UIF
-JUIVBOJBO
GBNJMZ
DVTUPNT
ćF
MJUVSHJDBM
GPSNT
PG
WFOFSBUJOH
.BSZ
XFSF
USBOTGPSNFE
JOUP
UIF

new forms of popular devotions in Lithuanian family customs.
The veneration of Our Lady testifies some forms of popular devotion in childbirth customs: the vow of a
mother, prayers before a childbearing and after a childbearing, prayers after the Baptism, offering of a child to
Mary, hymns, pilgrimages, the old rites of churching of women after childbirth.
The veneration of Our Lady testifies some forms of popular devotion in wedding customs: blessing and
SFDFQUJPO
SJUFT
PG
UIF
OFXMZXFET
JO
UIFJS
QBSFOUT
IPNFTUFBET
B
QSBZFS
PG
UIF
OFXMZXFET
CFGPSF
.BSZT
BMUBS

BęFS
UIF
TBDSBNFOU
PG
NBUSJNPOZ
UIF
TIPXFS
SJUFT
PG
EBVHIUFSJOMBX
JO
B
CSJEFHSPPNT
IPNFTUFBE
ćF
QPQVMBS
EFWPUJPO
UP
0VS
-BEZ
XBT
PCTFSWFE
JO
TVDI
GVOFSBM
SJUFT
NPSUJGZJOH
MBZJOH
PVU
BOE
DIBOUJOH

rites.
ćFSF
JT
B
OBUJPOBM
WFOFSBUJPO
PG
UIF
#MFTTFE
.BSZ
VOUJM
OPX
4JHOJĕDBOU
SPMF
CFMPOHT
UP
.BSZT
TISJOFT

TVDI
BT
ÀJMVWB
ćF
QPQVMBS
EFWPUJPO
UP
.BSZ
JO
ÀJMVWB
CFDBNF
B
NBOJGFTUBUJPO
PG
UIF
SFTJTUBODF
NPWFNFOU
PG

Lithuanian Catholics during the Soviet occupation. Šiluva is the national unity place of Lithuanians today.
Some facts testify popular devotion to the Blessed Virgin Mary of Šiluva:
1) pilgrimages on a feast day of the Birth of the Blessed Virgin Mary; 2) participation at the Holy Mass in
Šiluva; 3) prayers in the apparition place of the Blessed Virgin Mary and at the miraculous painting of Mary;
4) going on knees round the altar of Mary’s apparition in the chapel, as well as, around the central Mary’s altar
in the church of Šiluva; 5) gathering of pilgrims every month on the 13th day in Šiluva; 6) praying rosary and
singing hymns to Mary.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: Švč. Mergelė Marija, kultas, liaudies pamaldumas, lietuvių šeimos papročiai.
KEY WORDS: Blessed Virgin Mary, cult, folk devotion, Lithuanian family customs.

Rasa RAČIŪNAITĖ-PAUŽUOLIENĖ – docentė, humanitarinių mokslų daktarė, VDU Etnologijos ir folkloris-

tikos katedra. Mokslinių tyrimų sritys: kultūrinė antropologija, lyčių studijos, gyvenimo ciklo papročiai, liaudies
pamaldumas, kaunistika. Adresas: Vytauto Didžiojo universitetas, K. Donelaičio g. 52, 205 kab., Kaunas. Tel. (8 37)
32 78 32. El. paštas r.raciunaite@hmf.vdu.lt.
Rasa RAČIŪNAITĖ-PAUŽUOLIENĖ – assoc. professor, PhD in Humanities, at Vytautas Magnus University
ćF
%FQBSUNFOU
PG
&UIOPMPHZ
BOE
'PMLMPSF

*OWFTUJHBUJPO
ĕFMET
DVMUVSBM
BOUISPQPMPHZ
HFOEFS
TUVEJFT
UIF
DVT-
toms of life cycle, folk devotion, the studies of Kaunas culture. Address: K. Donelaičio g. 52, 205, Kaunas. Tel. (8 37)
32 78 32. E-mail: r.raciunaite@hmf.vdu.lt.