20AF - Elise.title. .Grandinine - reakcija.2000.LT

>
'A^
Afroditė ir Arėjas be galo geidė

vienas kito. Todėl jie sugulė ir tapo
surakinti grandinėmis, kurias nukalė
gudrusis Hefaistas. Meilužiai nepajė
gė nei pakilti, nei pajudinti kojų ir
rankų. Taip jie suvokė beviltiškai
pakliuvę i spąstus.
Iš anglų kalbos vertė
Irena Kupčinskienė
K alnu
littera
Vilnius 2000
UDK 820(73)-3 Versta iš:
Ti-143 Elise Title
CHAIN REACTION
Little, Brown and Company, 1998
ISBN 9986-02-844-2 Copyright © 1998 by Elise Title

First published by Little, Brown and Company
All Rights Reserved.
Published by arrangement with Linda Michaels Limited,
International Literary agents and the Ann-Christine
Danielsson Agency
© Vertimas į lietuvių kalbą, Irena Kupčinskienė, 2000
Romanas apie sekso maniją
Afroditė ir Arėjas be galo geidė vienas kito. Todėl jie sugulė

ir buvo surakinti grandinėmis, kurias nukalė gudrusis Hefais
tas. Meilužiai nepajėgė nei pakiltu nei pajudinti kojų ir rankų.
Taip jie suvokė beviltiškai pakliuvę į spąstus.
Prologas
- Tuojau pasinersiu į malonią karštą masažo vonią, - kalba Nata

li. - Iš kompaktinio disko rauda Madas Deivis... Sklinda sandalo
medžio smilkalai... Uždegu žvakes. Jau tikrai susijaudinu, tik...
- Tik kas? - ragina Stivas.
- Jis sako - ne.
- Jam nepatinka žvakės? - klausia Tina.
- Ne žvakės.
- Tai kas? - įsiterpia Gregas.
- Jis sako, kad nori tiesos, todėl aš viską pakeičiu. Dabar gu
liu ant lovos tik su juodais nėriniuotais apatiniais. Imu vaizduoti
save... Na, tokią moterį, kuri jį sujaudintų.
- Ar jis susijaudina? - klausia Krisas.
- Ne, todėl pasiūlau: duosiu viską, ko nori. Tik pasakyk. Ta
čiau jis atkakliai laikosi savo ir niekaip neužkimba, - skundžiasi
Natali. - Jis mane trikdo.
- Manau, kad tu jo bijai, - sako Stivas.
Natali apglėbia save rankomis:
- Tu teisus.
- Nesąmonė! - įsiterpia Megė. - Tau įdomu. Tu dar labiau su
sijaudini.
Natali nusvilina ją įtūžusiu žvilgsniu. Krisas uždeda ranką
Natali ant peties.
- Išsipasakok, Nata. Kas buvo toliau?
Natali virpa.
- Jis klausia manęs, ar seniai tai darau. Taigi dabar jaučiuo
si visiškai... sutrikusi.
£ I i $e I i H e 8
- Ir demaskuota, - priduria Megė, tačiau Natali apsimeta ne

išgirdusi.
- Aš sakau: klausyk, neketinu to padaryti už tave. Gal verčiau
pasikalbėk su kuria nors kita. Jis prieštarauja: nenoriu kitos, no
riu tavęs. Tikinu, kad jis mane turi.
- Ojis? - gyvai pasidomi Gregas.
Natali dvejoja:
- Jis sako: aš iš tikrųjų tavęs neturiu... Dar neturiu. Per kiek
laiko atvažiuotum j Parkresto viešbutį? Sakau jam, kad jis išpro
tėjo. Aš to nedarau. Arba telefonu, arba nieko. Ojis nusijuokia:
1290 kambarys, laukiu.
- Nuėjai, ar ne? - atsidūsta Krisas.
Natali nudelbusi akis linkteli:
- Pirmą kartą buvau neištikima Bredui.
- Na, ir kaip atrodo tikras seksas su telefoniniu klientu? -
klausia Megė.
Natali nukreipia žvilgsnį į ją:
- Suprantu, kad mėgini mane pagauti. Bet žinai, buvo puiku.
Labai romantiška. Jis buvo nuostabus. Gražus, švelnus, meilus.
Sakė, kad mano oda kaip aksomas. Kad aš graži, geidžiama. Jis
buvo toks... dėmesingas. Niekad to nebuvau patyrusi. Bent jau su
Bredu.
- Ką nori pasakyti? Su Bredu negera lovoje? Nori apkaltinti
vyrą, kad pateisintum save? - susiraukia Stivas.
- Ne, - sako Megė. - Ji tikina save: tik šį kartą, daugiau nie
kada...
- Dar ne viską papasakojau, - nutraukia ją Natali.
Tina palinksta į priekį:
- Jis buvo grubus?
- Ne. Ne... tai, - lemena Natali.
- Nagi, būk atvira, - ragina Gregas.
Natali išrausta.
- Į kambarį įsiveržia moteris. Rankoje pistoletas. Ji klykia:
prakeiktas pasileidėli!
- Kas ji?Jo žmona?
- Nežinau, Gregai. Koks skirtumas? Ji turėjo pistoletą...
- Tik jau nesakyk, kad ji nušovė tą šunsnukį, - susijaudina
Stivas.
9 G randininė reakci ja
- Ne... Nors verčiau būtų nušovusi, - sumurma Natali.

- Kas ten buvo, Nata? Spąstai? Šantažas? - klausia Krisas.
Natali purto galvą ir pravirksta:
- Ne, ne apgavystė. Tik... žaidimas.
- Seksas trise? - spėja Tina.
Natali linkteli, ašaros tyliai ritasi skruostais. Ji nežino, ką pa
sakyti. Kiti taip pat.
Susėdę ant sulankstomų metalinių kėdučių šeši skoningai ap
sirengę, išsilavinę, turintys gerus darbus žmonės žiūri j septintą
jį rato asmenį - moterį, kuri labai atidžiai visų klausėsi, tačiau
kol kas tyli. Jie laukia jos žodžių, jos nuomonės, jos supratimo.
Kiekvienas grupės narys trokšta jos išganymo.
Šiame kambaryje gydytoja Karolina Hofman - Dievas.
- Sustokim čia, - sako gydytoja Hofman ir nuotolinio valdymo

pultu sustabdo vaizdajuostę. - Ar norit ko nors paklausti apie
mano psichoterapijos seansą? Pakomentuoti? - psichiatrė nužvel
gia kolegas. Visi susėdę aplink susirinkimų stalą prestižiniame
Bostono centrinės ligoninės Ypatingųjų problemų institute.
- Natali jaučiasi labai įskaudinta ir susigėdusi dėl to epizodo
viešbutyje, - gydytojas Alanas Rodžersas, vyriausiasis instituto
psichiatras, nusiima akinius ir atsargiai padeda šalia bloknoto. -
Tačiau pastebėjau, kad ji neigia savo kaltę. Esu įsitikinęs, kad,
pajutusi pavojų gyvybei, ji labai išsigando, tačiau manau, Megė
teisi: Natali seksualiai susijaudino.
- Aš pastebėjau įtampą tarp Megės ir Natali, - įsiterpia gydy
toja Siuzana Steinberg. - Tiesa, Megė grupėje tik kelios savaitės,
tačiau kol kas viskam priešinasi, neprisileidžia ne tik Natali, bet
ir kitų narių. Jaučiu, kokia ji įtūžusi.
Ranką pakelia Martinas Besėtas, antramętis psichiatrijos rezi
dentas:
- Galbūt Megė vis dar neapsisprendė.
- Dėl ko? - klausia Karolina Hofman.
- Ar ji tikrai seksualiai iškrypusi. Galbūt Megė norėtų pa
klausti, kur riba tarp gyvo domėjimosi seksu ir... manijos? Gal
tai, ką vieni žmonės laiko iškrypimu, kitiems - įprastas meilės
malonumas? Turiu galvoje, kol niekas nenusikalsta ir nesukelia
pavojaus savo bei partnerio gyvybei.
f I i $c Ti f I c 10
- Atrodo, kad to klausiat jūs, daktare Besėtai.

Rezidentas žaviai šypsosi Karolinai:
- Taip, jūs teisi. Tai kur ta riba, daktare Hofman?
- Priklauso nuo kiekio. Visi ligoniai - narkomanai, alkoholi
kai, seksomanai, pakliūva į spąstus: jiems reikia vis daugiau ir
daugiau, jie pasirengę dar labiau rizikuoti, kol pagaliau suvokia,
kad be to neįstengia gyventi.
- Vadinasi, jie gyvena tik tada, kai santykiauja? - klausia
Martinas Besėtas.
Karolina spusteli įjungimo mygtuką:
- Daktare Besėtai, Megė gali atsakyti į šį klausimą grupinio
psichoterapijos seanso metu. O dabar pabaikim žiūrėti juostą ir
ją aptarkime.
Antradienis
1
- Nereikia, - švelniai įsako ji.

Martinas Besėtas, ketinęs paglostyti Karolinai krūtį, klusniai
suneria rankas už galvos.
- Klausau, kapitone.
Karolina staigiai atsitraukia:
- Tyčiojiesi?
Psichiatras rezidentas atsisėda, atsiremia į drožinėtą ąžuoli
nės lovos galvūgalį ir pasikiša po galva pagalvę.
- Ne, tik žaidžiu.
Karolina užsitraukia antklodę ant nuogų krūtų. Jaučiasi kvai
lai sumišusi.
- Ar buvau nekantrus? - klausia Martinas. - Atleisk.
- Aš šiandien per daug sudirgusi.
- Manau, bėda ta, kad tau atrodo, jog aš tave pamesiu.
- Martinai, juk iš pat pradžių žinojom, kad mūsų santykiai bus...
- Dinamitas, - užbaigia jis.
Karolina šypteli, tačiau tik akimirką.
- Ir laikini.
Neilgai trukus po to, kai prieš keturis mėnesius Karolina ir
Martinas pradėjo draugauti, jis kreipėsi dėl psichiatro vietos pri
vačioje Pitsburgo ligoninėje ir ją gavo.
- Mes abu su tuo sutikom.
- Tu niekada nereikalavai, kad mūsų santykiai taptų kitokie,
negu buvo.
- Tu teisus, - sutinka Karolina. - Nereikalavau.
- O galėjai nors pamėginti.
- Ką tai būtų pakeitę? - jos balse kartėlio gaidelė.
%- . 13 G randininė reakcija
- Dabar jau nebesužinosim, ar ne? - Martinas ironiškai nu

žvelgia Karoliną.
- Pralinksmėk, Martinai. Turi tikėti, kad gyvenimas nuosta
bus. Po kelių savaičių išvažiuosi ir pasinersi j psichiatro darbą.
Neapgaudinėkim savęs - vasarą jau būsi susiradęs kitą, o apie
mane liks tik malonūs prisiminimai.
- Manai, kad man rūpi tik seksas, ar ne?
- Pats pasakyk.
Martinas nejaukiai nusijuokia:
- Žinoma, man beprotiškai patinka su tavim mylėtis, tačiau
dievinu tavo skvarbų protą ne mažiau kaip nuostabų kūną. Jei
būtume turėję daugiau laiko... Ar suvoki, kad per dvi savaites tai
vienintelis vakaras, kai mes kartu? Tu visada aukoji savo asme
ninį gyvenimą, jei jį šitaip galima pavadinti. Tu darboholikė, Ka
rolina. Jei nepriiminėji ligonių - ruoši pranešimus, lankai konfe
rencijas, skaitai paskaitas, rašai...
- Stumdau šalin nesibaigiančias draudimo pretenzijų krūvas, -
pridūrė ji. - Mes, psichiatrai, visi dirbam viršvalandžius. Pats ži
nai. O dar geriau suprasi, kai pradėsi savarankiškai dirbti...
- Taip, - sutinka jis. - Tačiau tu - vienintelė mano pažįstama
psichiatrė, kuri nesiskundžia, o tikrai gardžiuojasi darbu.
Karolina susiraukia:
- Taip, aš myliu savo darbą. Ir tai labai gerai, turint galvoje
visas mano sudėtas aukas, kad tapčiau psichiatre...
- Puiku. Tačiau dabar, kai jau įsitvirtinai, laikas atsipalaiduoti
ir pasimėgauti sunkaus darbo vaisiais. Kartu su manim.
- Todėl liaukimės kalbėję ir mylėkimės? - Karolina išgirsta
geluonį savo balse ir tai jai labai nepatinka. Tačiau ji užsiminė
Martinui, tad jis galėjo bent jau paklausti: ką tu paaukojai? Pa
rodyti nors menkiausią susidomėjimą, tačiau neparodė. Bet antra
vertus, ji pati galėjo šiek tiek pastūmėti...
Po nesmagios tylos Martinas paliečia ilgų tamsių Karolinos
plaukų sruogą.
- Ar pasiilgsi manęs, kai išvažiuosiu?
- Pasiilgsiu, - ir tai tiesa, Karolinai jo trūks. Ir, turi pripažin
ti, trūks sekso su juo.
Martinas pažvalėja:
- Pitsburgas netoli nuo Bostono, Karolina, galėtume dar...
f I i $c l i t l e 14
- Oi, Martinai. Abu žinom, kad nieko neišeis.
- Man? Ar tau?
Karolina pajuto lipnų nuovargį.
- Bent jau ne šiąnakt.
Ji nori atsikelti, tačiau Martino rankos suspaudžia pečius.
- Karolina...
Spustelėjimas persmelkia ją lyg aukštos įtampos srovė. Ji išsi
lenkia:
- Nereikia.
Martinas iš karto ją paleidžia:
- Karolina, nusiramink. Atsiprašau...
- Man nereikėjo pradėti šio romano, - sako ji.
- Na, nesusišluok sau visų laurų.
Karolina apdovanoja jį dar viena šypsena.
- Tave reikia gerai išmasažuoti.
Martinas švelniai paguldo Karoliną ant pilvo ir ima maigyti
jos įtemptus raumenis.
Ji leidžia sau atsipalaiduoti.
Jo pilkšvo tvido sportinė striukė su tamsiai pilkais odiniais lo

pais ant alkūnių nusviesta ant juodai ir baltai languotų grindų.
Šviesiai mėlyni marškiniai atsagstyti, užraitoti kartu su sporti
niais marškinėliais, nuogas plokščias pilvas apaugęs tankiais
juodais garbanotais plaukeliais. Baltos trumpikės ir tamsiai mė
lynos kelnės nusmukusios ant čiurnų.
Ji klūpi. Giliai apžioja jo penį. Jis dar niekad nebuvo toks
kietas, toks susijaudinęs.
Jis dejuoja: O Dieve, o Dieve, o Dieve... Nenori užbaigti. Dar
ne. Jos ranka pakyla ir užspaudžia jam burną.
Jis supranta - gali išgirsti muziejaus sargas. Jis šypsosi
nuolankiai sučiaupdamas lūpas. Piteris Korza nenori visko suga
dinti. Tokie stebuklai nęatsilinka kasdien.
XXX
Piterio Korzos galvoje pašėlusiai gaudžia Haidno „Atsisveikinimo

simfonija“. Tai beprotybė. To negali būti.
Platus plieno žiedas juosia jo kaklą. Stingdantis siaubas. Muzika
nenutyla, joje aidi neviltis. Dieve, neleisk, kad man taip atsitiktų!
15 G randininė reakcija
- Ar tau patiko? Buvo gera? Norėjai dar?

Ką daryti? Linktelėti? Papurtyti galvą? Jis maldauja akimis.
Kūną merkia šaltas prakaitas.
- Ar gailiesi, tu godus pisly?
Tikrai, jis buvo godus. Troško patenkinti pašėlusią aistrą.
Nuo pat tos akimirkos, kai ją išvydo. Juoda elastinė suknelė ap
tempia jos provokuojantį kūną. Tos hipnotizuojančios žalios
akys. Jis jos taip geidžia. Nori visos. Visaip. Negali pasisotinti...
Jis nori paaiškinti, tačiau nepajėgia su kamšalu burnoje. Ne
pajėgia nė pajudėti, nes metalinis žiedas vis labiau veržia kaklą...
Vos tik Karolina pasijuto šiek tiek romantiškiau, miegamajame

sucypė pranešimų gaviklis.
Martinas sudejavo:
- Prakeikimas! Tavo ar mano?
Karolina persisvėrė per jj prie lovos spintelės ir įjungė lemputę.
- Mano.
Karolina įsisupo į antklodę ir pasiėmė telefoną. Martinas, vis dar

nuogas sukryžiavęs kojas atsisėdo lovos galvūgalyje.
- Ar nepalauktumėt iki ryt, Stivai? Galėčiau jus priimti... Mi
nutėlę... - Karolina ranka uždengė ragelį. - Martinai, paieškok
mano registracijos knygutės, - sukuždėjo ji, mostelėdama į me
džiaginį krepšį ant tualetinio staliuko.
Martinas papurtė galvą ir šyptelėjo. Karolina pagrasė jam
pirštu, numetė antklodę ir nuoga nustriksėjo per kambarį. Grįžu
si į lovą, rado Martiną visu ūgiu išsitiesusį ant antklodės. Karoli
na griebė ragelį, atsivertė trečiadienio lapelį knygutėje.
- Dešimtą valandą.
Švelniai tariant, nelabai smagu vartyti registracijos knygutę ir
skirti pasimatymą sudirgusiam pacientui, kai sėdi visiškai nuoga
savo miegamajame.
- Prašau, Karolina. Žinau, kad vėlu, tačiau ar negalėtume su
sitikti dabar? Aš... „Kupoje“. Tai kavinė Hantingtone. Netoli nuo
jūsų buto. Jei leistumėt užeiti...
- Pasikalbėkim telefonu, - pasiūlė Karolina.
Martinas beviltiškai atsiduso už jos nugaros. Ji atsiprašydama
gūžtelėjo pečiais, tačiau nelabai gailėjosi, kad jiems sutrukdė.
£ Iii c I i\Ic 16
- Aš toks... sutrikęs.
- Turbūt jums kas nors negerai, Stivai.
- Puiki išvada, - kimiai nusijuokė jis.
- Kas atsitiko? - paklausė Karolina, nekreipdama dėmesio į jo
sarkazmą.
- Aš kalbu taksofonu. Negi norit, kad kiekvienas girtuoklis
bare išgirstų visas šlykščias smulkmenas. Ar nesupainiojot manęs
su Natali? Aš ne sekso telefonu maniakas.
- Jūs išgėręs?
- Ar mes susitiksim?
- Rytoj dešimtą.
- Na, išgėriau kelias taureles.
- Išsikvieskit taksi, Stivai, ir važiuokit namo.
- Sakau jums, kad aš negirtas.
- Bet {pykęs.
- Jau geriau {pykęs negu abejingas...
- Palaukit, nepadėkit ragelio, - sako Karolina.
Martinas vėl atsidūsta, Karolina akies krašteliu pastebi jj sie
kiant džinsų.
- Pamirškit. Nereikėjo jūsų...
- Susitiksim mano kabinete po penkiolikos minučių.
Martinas garsiai suvaitojo. Karolina persmelkė jj priekaištingu
žvilgsniu ir ranka uždengė ragelį. Kitame laido gale stojo tyla.
- Stivai?
- Ne, nieko. Atsiprašau, kad paskambinau. Jau vėlu. Manau,
kad turit ką veikti.
- Stivai, jūs privalot apsispręsti.
- Aš jau apsisprendžiau.
Telefonas nutilo.
- Velnias! - Karolina padėjo ragelį.
Ji apsivilko pilką elastinę suknelę, kurią vilkėjo dieną, sugrie
bė nuo grindų baltas šilkines kelnaites, skubiai jas užsitraukė ir
įsispyrė į batelius.
- Kur gaisras? - paklausė Martinas.
- „Kupoje“, - atsakė Karolina, stverdama nuo stalo savo juo
dą striukę ir raktus. - Tikiuosi suspėti, kol dar viskas nevirto pe
lenais.
2
- Labas. Tu beveik laiku.

Megė Spolding iš netikėtumo net išmetė raktus. Ji ką tik išėjo
iš lifto dvidešimt pirmame Uosto krantinės daugiabučio namo
aukšte ir pasuko į kairę savo buto link. Rajanas Gelaheris, archi
tektūros firmos, kurioje ji dirbo, braižytojas, buvo įsitaisęs ant
grindų šalia jos durų. Pamatęs ją atsistojo ir žengė artyn.
- Kaip durininkas tave įleido į viršų? - griežtai paklausė Megė.
- Jis jau daug kartų mane matė, - Gelaheris patylėjo. - 0 kad
geriau sektųsi, dar kyštelėjau jam dvidešimtinę, - Rajanas pašai
piai šyptelėjo.
Gelaheris buvo beveik šešių pėdų ūgio, banguotais šiaudų
spalvos plaukais, vaiskiai mėlynomis akimis, atletiškas - nuolati
nių treniruočių sporto salėje rezultatas. Veidas liūdnas, tačiau
daugumai moterų pasirodytų patrauklus.
Megė prisimerkė:
- Ką čia veiki tokiu metu?
- Geras klausimas, - priekaištingai tarė Rajanas, lenkdamasis
Megės raktų. - Turint galvoje, kad dabar jau po dešimtos valandos
vakaro, o mes buvome susitarę susitikti ir pavakarieniauti aštuntą.
Megė susiraukė eidama durų link.
- Ne, nebuvom. Gal susapnavai?
Gelaheris sekė iš paskos.
- Na, gal tai neturėjo būti pasimatymas, tik dalykinė vakarie
nė. Ar šitaip geriau?
Megė pamėgino iš jo atimti raktus, tačiau Rajanas erzinda
mas užkišo ranką už nugaros.
f I i $ c T i 11c 18
- Rajanai, nesuprantu, apie ką tu kalbi. O dabar atiduok rak

tus ir eik namo.
Gelaheris, laikydamas rankas už nugaros, sukryžiavęs kojas,
atsirėmė j duris.
- O kaip jachtų klubo projektas? Pamiršai, kad tu pasiėmei tą
aukso gyslą, o aš - tavo stebuklingasis pieštukas pastato atnauji
nimo brėžiniams.
Didelio medžiaginio krepšio diržas nuslydo Megei nuo peties.
- Maniau, kad dėl to susitiksim rytoj vakare.
- Antradienį, Mege. O šiandien antradienis. Kas tau?
Jos veidu perbėgo šešėlis:
- Nieko. Tik pamiršau nuobodų dalykinį susitikimą. Tai dar
ne pasaulio pabaiga. Pasimatysim rytoj.
- Nevyksti į Niujorką? O kaip Džefersono prekybos centro
projektas?
Akimirką Megė sumišo. Ak, taip. Niujorkas. Skrenda rytoj aš
tuntą valandą. Grįš ketvirtadienį, o gal ir vėliau, jei iškiltų nenu
matytų keblumų.
- Susitiksim penktadienį! Dar turim daug laiko, - nukirto ji ir
ištiesė ranką. - O dabar atiduok raktus, Rajanai. Noriu nusi
prausti po dušu ir griūti į lovą.
- Ar nepriimtum ir manęs į savo lovą?
- Liaukis, Rajanai. Jau iš tiesų nusibodai.
Megė vis dar laikė ištiesusi ranką. Gelaheris padėjo raktus ant
nekantraujančio delno ir atidžiai stebėjo, kol ji rinkosi reikiamą.
- Šįvakar tu atrodai kitaip, Mege.
- Ne, - atšovė ji ir atidarė duris. - Tokia pat visą dieną - tas
pats kostiumėlis, tie patys bateliai, ta pati užrašų knygutė.
- Supratau! Jau žinau, kas kitaip, - spragtelėjo pirštais Gela
heris.
Megė sustojo ir sutrikusi mindžikavo nuo kojos ant kojos.
- Ir kas gi?
- Tavo akys.
Ji pasisuko ir pažvelgė į Gelaherį, lūpų kampučiai trūkčiojo.
- Kas mano akims?
- Jos žalios.
19 Grandininė reakcija
Megė Spolding stipriai atsirėmė delnais j kriauklę ir įsistebeilijo į

savo atspindį veidrodinėse spintelės durelėse. Žvelgė į savo žalią
sias akis.
Kaip ji buvo tokia neapdairi? Jai tai visai nebūdinga. Megė iš
siėmė iš akių vienkartinius žalius kontaktinius lęšius, sviedė juos
į klozetą, nuleido vandenį. Po to vėl atsirėmė rankomis į kriauk
lę. Šįkart, kad atgautų savitvardą. Valdykis. Tai nieko nereiškia.
Nedidelė klaidelė. Visi klysta. Netgi tu.
Ji sumirksėjo, atspindys veidrodyje ėmė lietis. Kontaktiniai lę
šiai tik puošmena. Jos regėjimas puikus: +1/+1. Vaizdą iškreipia
tik besikaupiančios ašaros.
Susierzinusi ji nusigręžė, nusirengė, sviedė į skalbinių krepšį
apatinius drabužius, atsuko karštesnį negu paprastai dušo vande
nį, įnirtingai išsimuilino nauju avižinio muilo gabalėliu.
Nusigremžk negyvą odos sluoksnį. Atsinaujink, atsigaivink,
apsivalyk. Būtent taip liepė gydytoja.
Staiga Megė prisiminė savo psichiatrę. Ne, ši nelieptų švariai nusi
prausti. Gydytoja Karolina Hofman ištyrinėtų kiekvieną purvo dėmelę.
Megė nusprendė, kad jos didžiausia bėda - psichiatrė. Megė jau
tėsi puikiai, kol pradėjo gydytis ir nenoromis įsitraukė į tą siaubin
gą grupę. Dėl visko kalta jos viršininkė Silvija Fylds, kuri taip pat
lankėsi pas gydytoją Hofman ir ją dievino. Silvija pastebėjo, kad
pastaruoju metu Megė susirūpinusi, išsiblaškiusi, tad galiausiai įkal
bėjo pasitikrinti pas tą stebuklingą daktarę Karoliną Hofman.
Megė užsuko čiaupą, išlipo ant kilimėlio ir paskubomis nusi
šluostė. Nekenčia tų užplūdusių minčių. Susitelk tik į apčiuopia
mą bėdą - gydytoją Karoliną Hofman.
Ji nuoga nutapeno į miegamąjį, ant spintelės prie telefono su
sirado pieštuką, popieriaus ir užrašė: Rytoj nutraukti gydymą.
Dabar pasijuto geriau.
Būdama kartu su tais iškrypėliais ji ir pati pradeda mąstyti apie
nepadorius dalykus. Dabar viskas grįš į savo vėžes, Megė vėl susi
tvarkys gyvenimą. Ji apsivilko melsvą šilkinę pižamą, nurijo dar dvi
migdomųjų tabletes ir atsigulė į lovą, pakišo rankas po pižamos
marškinėliais, apglėbė putlias krūtis, palietė plokščią pilvą. Oda tik
rai atrodė švelnesnė, lygesnė, švari. Megė užsimerkė, atleido rau
menis ir švelniai nusišypsojo. Vyriškis sakė savo vardą, bet ji neat
simena nei jo vardo, nei kaip atrodė - lyg nieko nebūtų įvykę.
3
Karolina apsidairė neono šviesa nutviekstoje kavinėje Hantingto-

ne, tačiau Stivo Kramerio nepamatė. Vildamasi, kad jis patraukė
ne į barą, o namo, Karolina priėjo prie padavėjos, mažutės blon
dinės, išsidažiusios ryškiu rožiniu lūpdažiu, ir paklausė, kur tele
fonas.
- Mes neturim taksofono, - atsakė padavėja, brukdama į
plaukus išsipešusį smeigtuką.
- Tačiau vienas vyriškis prieš penkiolika minučių man skam
bino iš čia, - paprieštaravo Karolina.
- Tikrai negalėjo.
Karolina susiraukė. Negi Krameris melavo.
- Artimiausias taksofonas - prie Bulfinčo meno muziejaus.
Antradieniais muziejus atidarytas iki devynių.
Karolina dirstelėjo į laikrodį: penkiolika po devynių.
Nuėjusi pusę kvartalo, Karolina pastebėjo mėlyną mirksintį
policijos švyturėlį priešais muziejų. Pro ją prašvilpė dar vienas
melsvai baltas automobilis mirksinčiu švyturėliu ir kaukiančia si
rena. Sužviegė stabdžiai, kai jis sustojo už pirmojo patrulių auto
mobilio.
Karolina suglumo, jos nuotaika dar labiau pabjuro, kai pro
šalį pralėkė teismo medicinos eksperto furgonas. Karolinos galvo
je šmėkštelėjo pokalbio su Krameriu pabaiga: Stivai, jūs turit ap
sispręsti. Ir jo abejingas atsakymas: Jau apsisprendžiau.
Ji žinojo, kad prieš pradėdamas lankyti psichoterapijos grupę
Krameris jau du kartus mėgino nusižudyti. Praėjusiais metais,
praradęs gydytojo licenciją, jis mėgino nusižudyti migdomaisiais
21 G randininė rea kci i a
vaistais. Vėliau, po dviejų mėnesių, Stivas užsirakino savo kabi

nete ir tris valandas laikė prispaudęs prie smilkinio pistoletą, kol
policija jį perkalbėjo. Prieš pasiduodamas jis iššovė į savo Har
vardo universiteto Medicinos fakulteto diplomą, kabantį ant rau
donmedžiu iškaltos sienos.
Labai greit po to Krameris buvo apkaltintas gašlumu bei tvirki
namaisiais veiksmais, teismas jam paskyrė bandomąjį laikotarpį.
Karoliną, pribėgusią prie muziejaus, sustabdė du policininkai. Ji

išsigandusi stebėjo, kaip nusikaltimo vietos tyrimo grupė iššoko iš
balto furgono ir nuskubėjo muziejaus laiptų link.
Ar Krameris tai padarė prieš uždarant muziejų? Nusižudė?
Karolina pamanė, kad gal ji per daug dramatizuoja, tačiau, šiaip
ar taip, čia kažkas negerai.
- Kas atsitiko? - paklausė ji policininkų. - Apiplėšė muziejų?
Yra sužeistų? Leiskit, aš...
Vienas jų, žemas pavargęs vyriškis su maišeliais po pavande
nijusiomis akimis, šiurkščiai tarė:
- Eikit iš čia, ponia. Keliaukit namo. Viską pamatysit per vie
nuoliktos valandos žinias.
- Leiskit, aš gydytoja. Nerimauju dėl savo paciento.
Policininkas ją nutildė rankos mostu, nusigręžė ir nuėjo prie
privažiuojančio žydro aštuntojo kanalo furgono.
Jo partneris, jaunas, grubaus veido policininkas, kumpa nosimi
ir plačių pečių vyriškis, tinkamas žaisti koledžo futbolo komandos
galinės linijos gynėju, liko vietoje ir įdėmiai nužvelgė Karoliną:
- Ar minėjot savo ligonį?
- Aš psichiatrė. Maždaug prieš dvidešimt minučių man pa
skambino sunerimęs pacientas. Atrodė, kad jis ketina nusižudyti.
- Vyras ar moteris? - paklausė atletiškasis policininkas.
- Vyras.
- Sakė, kad jis muziejuje?
- Ne, „Kupoje“, - Karolina mostelėjo atgal. - Kavinėje netolie
se, bet ten nėra taksofono.
- Na ir kas?
Dabar ji mostelėjo į tolį:
- Gal skambino iš ten? Ar iš muziejaus?
f I i s e Ti f I e 22
- Sakėt, kad atrodė panašus į savižudį?

Karolina nurijo seiles. Peršėjo gerklę.
- Taip.
- Na, tada jums nėra dėl ko jaudintis, - pasakė policininkas.
- Kodėl?
- Tas vyrukas nusižudė ne pats, kažkas jam padėjo.
- Jį nužudė? - Tik jau ne Stiveną Kramerį. Už ką jį žudyti?
- Ar jį atpažino?
Stojo trumpa tyla.
- Kiek metų jūsiškiui berniukui? Kaip jis atrodė?
Karolina susiraukė:
- Jis ne berniukas.
- Klausykit, daktare...
- Na, jam beveik keturiasdešimt, - Karolina pamėgino tiksliai
prisiminti. - Manau, trisdešimt aštuoneri. Ne, trisdešimt devyne-
ri, - pasitaisė, prisiminusi pokalbį grupėje apie artėjantį keturias
dešimtąjį Kramerio gimtadienį.
- Taip, - neteko kantrybės policininkas, - trisdešimt devyneri.
Kas dar?
- Vidutinio ūgio ir svorio. Penkių pėdų devynių ar dešimties
colių. Svoris maždaug šimtas septyniasdešimt svarų. Rusvi, tvar
kingai apkirpti plaukai. Gražus, gerai rengiasi - dažniausiai vilki
brangų kostiumą, ryši kaklaraištį.
- Ypatingos žymės? Randai? Įgimtos žymės? Tarkim, ant deši
nės šlaunies?
- Aš jo psichiatrė. Niekada neapžiūrinėjau paciento šlaunų, -
nukirto Karolina.
Policininkas smiliumi patrynė nosį, o paskui dūrė pirštu į ją.
- Pabūkit netoliese, daktare. Aš tik nueisiu pasitarti su savo
leitenantu.
Karolina užsibruožė vilnonės striukės užtrauktuką, nors ba
landžio naktis buvo pakankamai šilta.
XXX
Džilė Nadžent, energinga aštuntojo kanalo apžvalgininkė, paste

bėjusi Karoliną kalbantis su policininku, puolė artya ir mėgino
ką nors išspausti savo laidai.
- Aš nieko nežinau. Tikrai, - tikino Karolina.

Dar nespėjus atsitraukti į šoną, iš už nugaros prišoko kita
moteris.
- Jūs psichiatrė?
Karolina staigiai atsigręžė. Moteris buvo smulkutė, tamsiap
laukė ir, nepaisant vyriško bluzono bei plataus tamsiai mėlyno si
jono, atrodė labai dailios figūros.
- Taip, - atsakė Karolina.
Apžvalgininkė pripuolė prie jos:
- Detektyve, būk draugė, pasakyk ką nors. Kas čia įvyko? Kas
auka?
- Jokių komentarų! - atrėžė detektyve.
Nadžent vėl šoko prie Karolinos:
- Kuo čia dėta psichiatrė? Kokia jūsų pavardė, daktare? Ar
nujaučiat, kas padarė šią seksualinę žmogžudystę?
- Seksualinę žmogžudystę? - sumirksėjo Karolina.
Prie žurnalistės prisiartino neuniformuota detektyve. Jos vir
šugalvis vos siekė smailą Nadžent nosį.
- Po velnių, dinkit iš čia!
- Mėšlas! - Nadžent nenoriai nusisuko ir nuėjo prie vieno iš
policininkų, stovinčių prie policijos furgono. Detektyve išplėtė
akis ir atsigręžė į Karoliną.
- Aš leitenante Emi De Santo. Žmogžudysčių skyrius. Vienas
mano vaikinų sakė, kad jūs nerandat savo ketinusio nusižudyti
paciento ir įtariat, kad jis gali būti auka.
- Ar atpažinot lavoną? - paklausė Karolina.
Leitenante papurtė galvą:
- O gal jūs žvilgtelėtumėt, ar ten ne jūsiškis psichas.
- Jis ne psichas, - dygiai atrėžė Karolina.
De Santo gūžtelėjo pečiais:
- Jūs geriau žinot.
Karolina lavonų buvo ne tik mačiusi, bet ir skrodusi juos per

anatomijos praktiką. Pirmą kartą ji sublogavo - kvapas buvo
šlykštesnis už vaizdą. Tačiau ji pasiryžo save įveikti ir tapo ge
riausia grupėje. Nieko naujo: pavyzdinga studentė, nenumaldo
mai trokštanti žinių, siekianti pasirodyti, visur pirmauti. Tačiau
Elite Title 24
dabar buvo kitaip. Visiškai nuogas vyriškis gulėjo už pertvaros
ant šaltų marmurinių tuščios galerijos grindų. Keliai sulenkti,
galva kiek pakreipta j dešinę, išvirtusios pilkos akys {smeigtos į
aukštą galerijos kupolą. O gal į dangų? Jei jis ir šaukėsi Dievo
pagalbos, tai tik mintyse, nes burna užkimšta puošniais, šviesiai
mėlynais marškiniais. Tačiau klaikiausiai atrodė veidas - melsvai
violetinis, groteskiškai ištinęs, aplink lūpas ir nosj - dar nesukre
šėjęs kraujas. Nereikia būti gydytojui, kad suvoktum, jog toks
vaizdas atsirado dėl storos metalinės grandinės, kokį galima ras
ti kiekvienoje ūkinių prekių parduotuvėje. Kilpa lyg arkanas juo
sė lavono kaklą, užverždama taip stipriai, kad metalas giliai įsi
rėžė į kūną.
Karolina nukreipė žvilgsnį. Ji niekada nebuvo mačiusi to vy
riškio, tačiau iki skausmo jo pagailo. Akivaizdu, kad prieš pasku
tinį atodūsį jis patyrė klaikią baimę ir pažeminimą. Karolina ge
rai žino, kaip jautiesi, kai tavo likimas kito žmogaus rankose. Ji
liko gyva, tačiau dėl to nuolat reikėjo kovoti. Būdavo dienų, kai
Karolina beveik užsimiršdavo. O dabar šis klaikus ir tragiškas
vaizdas vėl pažadino prisiminimus.
Netoliese, geltona juosta atitvertame plotelyje Karolina pama
tė du detektyvus, abejingai tyrinėjančius šalia lavono sukrautus
drabužius. Ten būriavosi ir nusikaltimo vietos tyrėjų grupė, pus
tuzinis kitų detektyvų, keli uniformuoti policininkai, operatorius
ir fotografas. Šalia stovėjo du sanitarai su neštuvais ant ratukų,
trečiasis laikė maišą lavonui. Jie laukė, kol leis išvežti kūną.
Toks jų kasdienis darbas.
- Jis ne mano pacientas, - pagaliau pratarė Karolina. - Nie
kad gyvenime nesu mačiusi to vargšelio.
Ją supykino.
Emi De Santo įdėmiai įsistebeilijo į psichiatrę:
- Jūs tikra?
- Visiškai, - Karolina išsitiesė ir pažvelgė De Santo į akis.
Šleikštulys aprimo.
- Gerai. Pakalbėkim apie jūsų dingusį pacientą, - nesumišusi
tęsė detektyve. - Gal jis kartais mėgdavo persirengti moterimi?
Na, žinot, kaip tie iškrypėliai? Gal viskas klojosi sklandžiai, kol
tas vargšelis suprato, kad ji - tai jis, ir sutriko?
'f
- Mano pacientas ne gėjus ir nepersirenginėja moterimi, - pa

reiškė Karolina. Tačiau Stivas Krameris mėgdavo stebėti lytinį
aktą. Gal jis buvo muziejuje ir matė sekso sceną? Ar pačią žmog
žudystę? Tai paaiškintų, kodėl skambindamas jai atrodė toks pri
slėgtas.
- Ką nors įtariat, daktare? - paklausė De Santo.
Karolina dvejojo:
- Ne.
- Norėčiau pavardės, - tarė De Santo. - To jūsų paciento.
- Atleiskit, tai paslaptis.
- Tikrai? Supraskit, aš tiriu šlykščią žmogžudystę...
- Ei, leitenante, kai ką radau, - vienas uniformuotas polici
ninkas pribėgo nešinas plastikiniu maišeliu. Jame Karolina pa
matė nuotrauką, paprastai nešiojamą piniginėje. De Santo apsi
movė guminę pirštinę ir paėmė radinį.
- Tai auka, - t. rė policininkas. - Nuotraukoje atrodo kur kas
geriau. Mergiotė taip pat nebloga. Pažiūrėkit kitoje pusėje. Čia
užrašytas jos vardas...
- Kur ją radai? - pertraukė jį De Santo.
- Moterų tualete... Šalia vestibiulio, leitenante. Kabinoje ant
grindų. Mano vaikinai ieško 'irštų atspaudų. Galbūt, porelė iš
pradžių buvo tualete.
- Ar tualetas šalia telefono kabinų? - paklausė De Santo.
- Tikrai taip, leitenante.
Priėjo Džeris Vargasas, gem ralines prokuratūros pareigūnas -
aukštas, liesas vyriškis prilaižytais žilais plaukais. De Santo pa
davė jam nuotrauką. Jis linktelėjo ir nusinešė ją.
- Aš jums trukdau, - tarė Karolina, trokšdama pasitraukti.
Detektyve išsitraukė užrašų knygutę.
- Pasakykit savo pavardę ir adresą, daktare. O gal tai taip
pat slapta informacija?
- Aš gydytoja Karolina Hofman. Kodėl reikia mano adreso?
- Jei norėtume dar ko nors paklausti, - De Santo atrodė tokia
pat ryžtinga ir dar labiau susierzinusi.
- Tavo paslaugoms, Emi. Mes jau turim viską, ko reikia, - įsi
terpė nusikaltimo vietos tyrimo grupės operatorius.
f I i s c Ti H c 26
Karolina išsiėmė vizitinę kortelę, numetė ant leitenantės blok

noto ir nuėjo šalin.
De Santo pažvelgė į kortelę, įsikišo į striukės kišenę ir žvilgs
niu nulydėjo nueinančią Karoliną.
Priėjo leitenantės partneris detektyvas Alfonsas Grynas. Jis
pasekė De Santo žvilgsnį.
- Kas ji?
- Landi kalė, štai kas, - sumurmėjo De Santo.
- Manai, galėtume ją įtarti?
- Niekada nežinosi, - šaltai tarė leitenante. - Slampinėjo ap
link įvykio vietą.
Grynas, jau dvidešimtmetį dirbantis policijoje, bent dvylika
metų ilgiau už De Santo, nužvelgė partnerę, bet nutylėjo.
Po pusvalandžio išėjusi iš muziejaus De Santo pamatė televi
zijos apžvalgininkę, anksčiau mėginusią gauti jos interviu. Leite
nante linktelėjo jai, Nadžent mostelėjo operatoriui ir abu pribėgo
artyn.
- Ką galėtumėt pasakyti, leitenahte?
- Ji gydytoja Karolina Hofman.
- Kaip ji susijusi su žmogžudyste? - skubiai paklausė Na
džent, keverzodama informaciją į bloknotėlį.
- Dar nežinau, Džile. Gal ji tik ne laiku pasipainiojo netinka
moje vietoje, bet mes pradedam tirti.
4
Karolinos butas atrodė per daug tuščias ir tylus. Labiausiai ji

troško, kad Martinas nebūtų išėjęs, kad virstų su ja j lovą, apka
bintų, priglaustų, paguostų.
Karolina jau ketino skambinti jam ir prašyti sugrįžti, tačiau
prisiminė, kad jis turės keltis auštant ir skristi į Pitsburgą. Mar
tinas ruošėsi ieškotis buto. Jis prašė, kad Karolina atvažiuotų pas
jį savaitgaliui, tačiau ji atsisakė - turinti per daug darbo. Taip,
tai tiesa, bet ir puiki priežastis atsisakyti. Martinas nereikalavo.
Ar ji norėjo, kad jis prašytų, kad trokštų būti kartu?
Karolina nusprendė nesikapstyti savyje ir sutelkė dėmesį į
dingusį pacientą. Ji paskambino į Kramerio namus. Įsijungė atsa
kiklis:
Čia gydytojas Stivenas Krameris. Šiuo metu negaliu atsiliep
ti, tačiau jei...
Įdomu, kad jis save dar laiko gydytoju, - klausydama atsakik
lio pamanė Karolina.
Po signalo ji prisistatė ir paprašė Stiveno paskambinti, vos
tik grįšiąs namo. Karolina pabrėžė, kaip svarbu, kad jis dešim
tą iš ryto ateitų į sutartą susitikimą. Daugiau ji nieko negalėjo
padaryti.
Nuvargusi Karolina sudribo ant sofos, nuspyrė juodus bate
lius, basas kojas užkėlė ant kavos staliuko, tvinksinčią galvą at
rėmė į minkštą švelnaus pilko aksomo pagalvėlę ir užsimerkė.
Tačiau atmintyje iš karto išplaukė negyvo vyro muziejuje vaizdas,
o paskui Stivas Krameris. Karolina vėl plačiai atsimerkė.
O gal penktadienį nuskristi į Pitsburgą ir nustebinti Martiną?
£ I i sg I i 11 c 28
- Nurimk, mažiuk. Leisk mergaitei atgauti kvapą.

Džesis Bošas, raumeningas stambių kaulų vyriškis rusvais,
kariškai pakirptais plaukais, mėlynakis, strazdanų nusėtu kūnu,
užsmaukė neatsagstytą Emi De Santo palaidinukę iki pažastų ir
ėmė bučiuoti jos krūtis.
- Ne, mielasis, palūkėk. Elkis švelniai ir neskubėk, - murmė
jo Emi. - Vakaras buvo siaubingas. Nė neketinau pas tave užeiti,
jaučiausi per daug išsunkta, tačiau paskui pagalvojau, kaip bus
nyku grįžti namo į lovą ir klausytis knarkiančio Vincento.
Bošas nenoriai atitraukė galvą nuo stambių Emi krūtų ir pa
žvelgė į gražiąją brunetę.
- Siaubingas vakaras? Papasakok tėveliui viską, - švelniai pa
ragino ir nuvilko palaidinukę.
- Bjaurus atvejis - lavonas Bulfinčo meno muziejuje, apsiren
gęs tik tuo, kuo motina pagimdė, ir metaline grandine, užveržta
ant kaklo. Vaizdas ne per maloniausias.
- Ką nors radai? - Bošas atsegė De Santo liemenėlę, tačiau
jis buvo dar nevisiškai atsipalaidavęs.
De Santo žaismingai paplekšnojo jam per skruostą, tačiau lei
dosi nurenginėjama. Liemenėlės petnešėlės nuslydo nuo pečių.
- Sargas matė tą vyriškį prieš pat uždarant muziejų. Prie jo
priėjo įspūdinga mažylė trumpa aptempta juoda suknele. Sargo
žodžiais, begėdiška, bet labai graži. Sargas palaikė ją prostitute.
- Matyt, aukštos klasės, - nusišaipė Bošas, nusviesdamas lie
menėlę ant kilimo. - Dirba dailės muziejuose. Manai, kad ta
prostitutė jį patvarkė? - Bošas buvo dorovės policininkas, todėl
susidomėjo labiau.
- Nežinau. Gal čia bus įsimaišęs vienas psichas.
- Kodėl taip manai? - Bošas atbruožinėjo vilnonio sijono už
trauktuką.
- Ten pasirodė psichiatrė - ieškojo savo paciento, paskambi
nusio jai iš muziejaus af iš kokios nors esančios netoliese vietos.
Atrodo, kad jis ieškojęs psichiatrės būtent žmogžudystės metu.
- Ką žinai apie tą psichą? - Bošas susiraukė - užtrauktukas
užsikirto.
- Suradom jį, - De Santo nutilo ir padėjo Bošui įveikti už
trauktuką. - Psichiatrė nurodė man slaptos informacijos šaltinį.
Aš dar kai ką patikrinsiu ir pažiūrėsim, kokie bus pirmi įkalčiai.

Paskui aplankysiu ją. Įsivaizduoji, ji dirba klinikoje, vadinamoje
Ypatingųjų problemų institutu. Daktarė Karolina Hofman, - Emi
išsinėrė iš sijono ir palietė pusiau stačią Bošo penį. - Norėtum ir
toliau kalbėtis ar verčiau šiek tiek padirbėti? - paerzino meilužį.
Bošas neklausė, tik žvelgė į Emi veidą, lyg ieškodamas pa
slėptos žinutės.
- Mažyli? - jokio atsakymo. Ji sukuždėjo: - Džesi, kas atsitiko?
- Sakei Karolina Hofman?
- Tu ją pažįsti?
- Galima ir taip pasakyti, - Bošas žvelgė pro De Santo petį.
- Na, ar man papasakosi?
Jis tylėjo.
Emi iš karto pastebėjo, kad meilužio erekcija dingo.
- Ei, mažyli. Ar katė pačiupo ir tavo liežuvį, ir erekciją?
Kai Džesis netgi nenutvilkė jos įtūžusiu žvilgsniu už jo bran
giausiosios vertybės įžeidinėjimą, Emi De Santo suprato, kad gali
traukti namo pas knarkiantį vyrą.
Trečiadienis
5
f
Džesis Bošas pabeldė krumpliais į stiklą, o paskui nelaukdamas

atsakymo įkišo galvą į žmogžudysčių skyriaus viršininko Luiso
Vošburno kabinetą. Buvo šiek tiek po penktos valandos vakaro.
Nenuostabu, kad Vošburnas sėdi po darbo.
Stambusis vyras gardžiavosi „Daktaru Pipiru“. Pakelta prie
šais akis sodos vandens skardinė šefui uždengė lankytoją. Nenu
stodamas gerti Vošburnas pakreipė skardinę į šoną, pažvelgė į
Bošą, o paskui atpažinęs linktelėjo.
- Po velnių, Džesi, ką čia veiki? - griežtai paklausė Voš
burnas.
- Girdėjau apie tą vargšelį Bulfinče, - tarė Bošas. - Sako, kad
ten įsipainiojusi moteris, gal prostitutė. Pamaniau, kad dorovės
policija galėtų padėti.
- Pažįsti kokią nors prostitutę, kuri klientus pasmaugia gran
dine?
- Kol kas neprisimenu nė vienos tokios. Gal jūs dar ką nors
žinot, šefe?
Vošburnas mėsingu kumščiu spustelėjo pilvą ir atsirūgo, po to
iš popierių šūsnies ištraukė savo pranešimą.
- Turiu tik pirmąsias laboratorijos išvadas. Įvykio vietoje ne
rasta jokių pirštų atsp'audų, nusikaltėlis netgi nušluostė to varg
šelio pimpalą ir kiaušus. Laborantai teigia, kad spiritu. Ką apie
tai manai?
- Galim spėti, kad įtariamasis nutuokia apie ribonukleinines
rūgštis.
Šefas nuleido žemyn limonado skardinę.
- Gal. Bet dauguma prostitučių apie genetiką neturi žalio su

pratimo.
- Jei ta paukštytė tikrai prostitutė, - abejingai pasakė Bošas.
- Arba nusikaltėlis buvo labai apdairus, - Vošburnas baigė
gerti, suspaudė skardinę ir sviedė per kambarį. Ji per ištiestos
rankos ilgį praskriejo pro šiukšlių dėžę ir nukrito prie Bošo kojų.
Šis nužvelgė skardinę, svarstydamas, ar įmesti į šiukšliadėžę, bet
taip ir nepajudėjo.
- Laborantai dar tikrina visus plaukelius ir odos atplaišėles,
tačiau kol kas viskas sutampa su nužudytojo, - tarė Vošburnas ir
vėl garsiai atsirūgo, bet neatsiprašė.
- Ar lavonas atpažintas?
- Taip. Piteris Korza. Gyveno Somervilyje. Smuikininkas. At
pažino jo draugė Nora Osvein. Iš pradžių manėm, kad gal ji ir
bus mūsų paukštytė, bet jos kaimynė pateikė alibi.
Vošburnas paėmė prakąstą sumuštinį su rūkyta jautiena, sū
riu ir aštriaisiais pipirais, atsikando didelį gabalą. Iš sumuštinio
trykštelėjo garstyčios ir leptelėjo ant kaklaraiščio. Bošas stengėsi
nežiūrėti į didelę geltoną dėmę.
- Ar girdėjot apie psichiatrę, kuri pasirodė įvykio vietoje, ieš
kodama dingusio paciento, nes manė, kad jis gali būti nužudytas.
- Po velnių, iš kur tiek daug žinai, Bošai? Nors, beje, viskas
aišku, - bumbėjo Vošburnas.
Bošas išsišiepė.
Vošburnas dūrė į jį pirštu:
- De Santo turėtų praleisti mažiau laiko ant tavęs, o daugiau
prie savo popierių, nes antraip ji žlugusi. Taip jai ir pasakyk.
Apie kokią psichiatrę šneki?
- Spėkit.
Šefas piktai nužvelgė Bošą ir nė nemėgino spėlioti.
Džesis suprato, kad elgiasi nelabai protingai, tačiau nepajėgė
atsispirti dar kiek nepakankinęs Vošburno.
- Sena jūsų draugė.
- Turiu daug draugių, Bošai.
- Lina.
- Velnias!
Bošas šypsojosi, kol suprato, kad tai skirta ne Linai, o garsty
čių dėmei ant kaklaraiščio.
CI i $ e T i H c 34
- Šefe, ar prisimenat mano įseserę Karoliną Hofman? Buvot

suėmę ją prieš keturiolika metų. Tada ji išsisuko, o dabar - psi
chiatrė. Įspūdinga, ar ne?
Vošburnas porą sekundžių tylėjo.
- Ji buvo įvykio vietoje?
- Atsirado netrukus po to, kai muziejaus sargas aptiko tą
kekšę, prisikabinusią prie Korzos.
Vošburnas atgalia ranka nusivalė burną.
- Gal ji ir yra ta nusikaltėlė, - tarė Bošas. Nerūpestingas to
nas visai nesiderino su plieniniu akių blizgesiu.
- Tikrai manai, kad tavo sesuo tiek smukusi?
- įseserė, - greit pataisė Bošas.
Vošburnas skeptiškai nužvelgė detektyvą.
- Tai buvo taip seniai. Neįsivaizduoju tavo įseserės, vaidinan
čios kekšę su visiškai svetimu žmogumi...
- Nieko apie tai nenutuokiu, - pasakė Bošas.
- Antra vertus, - tęsė Vošburnas, nekreipdamas dėmesio, kad
jį pertraukė, - yra kelios galimybės. Gal Korza jai nebuvo sveti
mas. Gal Lina su juo nesidulkino, gal užklupo jį dulkinantį kitą.
- - Na, šefe, mes abu žinom, kokia pašėlusi Lina.
Gerdama trečią puodelį kavos prie virtuvės stalo, Karolina pa

žvelgė į laikrodį. Be penkių šešios. Pirmas pacientas ateis tik de
vintą. Gal grįžti į lovą ir numigti? Tačiau jei nepavyko visą nak
tį, nepavyks ir dabar. Ją kankino to žiauriai nužudyto vyriškio
vaizdas, nerimavo dėl savo paciento Stivo Kramerio, apgailesta
vo, kad nebuvo bent kiek meilesnė Martinui. Karolina žvilgtelėjo
į mažą televizorių ant virtuvės spintelės. Turi laiko pasižiūrėti
vietos žinias šeštą valandą. Spragtelėjusi aštuntą kanalą, Karoli
na iš karto atpažino rytinę pranešėją - ta pati šviesiaplaukė žur
nalistė, kamantinėjusi ją prie muziejaus. Žinių pradžioje išgirdu
si savo pavardę Karolina sustingo.
- Gydytoją Karoliną Hofman, trisdešimt dvejų metų psichiat
rę, dirbančią Bostono centrinės ligoninės Ypatingųjų problemų
institute, detektyve Emi De Santo apklausė vakar vakare įvykio
vietoje, kai Hantingtono aveniu muziejaus sargas rado nuogą
Bostono ansamblio smuikininko Piterio Korzos lavoną tuščioje sa-
" %- 35 G randininė reakci ja
Įėję už pertvaros. Korza buvo pasmaugtas metaline grandine. Re

miantis anoniminiu šaltiniu, prieš pasmaugiant vyriškos lyties au
ka galėjo būti išprievartauta. Įdomu tai, kad gydytoja Hofman gy
do lytinius sutrikimus, veda psichoterapijos seansus grupei mote
rų ir vyrų, kamuojamų rimtų seksualinių sutrikimų...
Įtūžusi Karolina spustelėjo jungiklį. Nėra abejonių, kas pasakė
žurnalistei jos pavardę. Ji įsistebeilijo į telefoną, svarstydama, ar
paskambinti į žmogžudysčių skyrių ir išrėžti De Santo, ką apie ją
mananti. Bet staiga suskambėjęs telefonas privertė ją krūptelėti.
- Pažadinau tave? - paklausė Martinas.
- Ne, aš jau atsikėlusi.
- Laksčiau po kambarius kraudamasis paskutinius daiktus,
televizorius įjungtas...
- Spėju, kad matei Džilę Nadžent ir jos ryto žinias.
- Kas čia darosi, Karolina? Ar nužudytasis - tavo pacientas,
kurio vakar bėgai gelbėti?
- Ne. Niekada nebuvau regėjusi to nelaimėlio.
- Tai kodėl pranešėja kalbėjo apie tave? Gal tavo pacientas...
Karolina atsiduso. Ir vėl tardymas. Ne, šitaip nesąžininga.
Martinas ja rūpinasi.
- Jis negali būti ten įpainiotas. Mano pacientas ne homosek
sualas.
- Ar jis tau skambino dar kartą?
- Ne, aš palikau žinutę jo atsakiklyje.
Nuo žaibo iškrovos telefono linija ėmė traškėti.
- Martinai, ar tu dar girdi?
- Velnias. Tikiuosi, audra nurims, kol man reikės vykti į Lo-
ganą. Nepakenčiu trainiotis oro uostuose.
- Tuščiai sugaištas laikas, - pritarė Karolina. - Klausyk, Mar
tinai...
- Man jau metas, - nutraukė jis. - Bus dideli kamščiai Kala-
hano tunelyje. Neįsivelk į bėdą, kol būsiu išvykęs, - dar meiliai
įspėjo.
- Aš galvojau...
- Pasakysi pirmadienį, o dabar tikrai turiu bėgti.
Telefonas nutilo.
f Ii $g T i 11 c 36
Skambutis ištraukė Mėgę iš gilaus miego. Apgraibomis ieškodama
telefono, ji žvilgtelėjo j žadintuvą. Dešimt po šešių ryto.
Kitame laido gale kažkas tyliai raudojo.
- Mama? Tai tu? - kas kitas, jei ne jos motina, galėtų skam
binti tokią valandą?
- Papuoliau j bėdą... Turi... man... padėti.
Aišku, kad čia ne motina. Ašaringas nepažįstamo vyriškio
balsas.
- Kas čia? Klausyk, drauguži, ne ten pataikei.
- Mege? Ar čia ne Megė Spolding?
- Kas kalba?
- Mane uždarė... į kalėjimą, Mege. Aš negaliu... O Dieve, lai-
pioju sienomis. Prašau... Prašau... Aš turiu... iš čia... išsikrapšty
ti. Tu vienintelė gali man... padėti, Mege.
- Po galais, kas tu?
- Stivas, Stivas Krameris. Juk pažįsti. Iš... mūsų grupės. Me
ge, man reikia penkių tūkstančių dolerių.
- Ką?
- Kad mane paleistų. Už užstatą. Ir dar užmokėti savo advo
katui.
- Klausyk, man labai gaila, kad tu kalėjime, bet dabar šešios
ryto. Po dviejų valandų aš išvažiuoju.
- Mege, pasakyk, ar tavo kolegos žino, kaip tu myli meną? O
šeima? Tavo brolis turi galeriją, ar ne? Gal jis norėtų sužinoti,
kad ir sesutė jaučia tokią pat aistrą menui. Tikrai, Mege, tu aist
ringa moteris.
- Nesuprantu, apie ką kalbi.
- Tu tikra supermoteris. Tik persirenginėji ne telefono būde
lėje, o moterų tualete.
- Šunsnukis!
- Tik iš nevilties, Mege. Jei tuoj pat iš čia neišeisiu, nežinau,
ką padarysiu.
Megė įsistebeilijo į pilką lovatiesę. Spalva priminė besitelkian
čius grėsmingus audros debesis.
Truputį po pusės septynių Megė pasirodė prabangiame savo

brolio bute Švyturio gatvėje. Pirmame namo aukšte buvo Spol-
8
- Pažiūrėk į šitą, leitenante.

Bošas pakėlė akis nuo rašomojo stalo. Jauna policininkė Dar-
lena Lovel, kuri vos penkis mėnesius dirbo slapta agente dorovės
policijoje, jteikė jam tvarkingai atspausdintą pranešimą apie nu
sikaltimą. Bošas greit jj peržvelgė, paskui atsigręžė į geidulingą
tamsiaplaukę detektyvę. Jie truputį flirtavo, kol Darlena sužinojo
apie Emi ir pareiškė, kad nors ir nemananti apie Džesį nieko blo
go, bet palaikanti monogamiją. Vis dėlto Bošas išdrįsdavo pamė
ginti laimę ir kartais Darlena neatsispirdavo, nes Džesis turėjo
dvi neįkainojamas vertybes - atkaklumą ir žavesį.
- Aptikau įtariamąjį dešimtą valandą penkiasdešimt dvi minu
tės prie trečiarūšių pornografinių filmų kino teatro Vašingtono
gatvėje. Buvau persirengusi darbui, - pasakojo Darlena. - Jis se
kė man iš paskos gal dvidešimt minučių. Tik stebėjo.
- Ir sunkiai alsavo, - tarė Bošas, įkvėpdamas Darlenos kvepa
lų aromatą, aišku, ne tokį šlamštą, kuriuo ji kvėpindavosi, išsi
ruošusi į slaptąsias užduotis.
Patenkinta komplimentu Darlena draugiškai mirktelėjo.
- Spėk, ko pagaliau įsidrąsinęs paprašė. Pažiūrėti, kaip tą da
rau su kitu. Sandėriui užbaigti įspraudė man šimtinę.
- Blogai, kad manęs ten nebuvo.
- Ar nori sužinoti, kodėl visa tai pasakoju, leitenante?
Bošas kilstelėjo antakius.
- Gerai, detektyve, rėžk.
- Matai, jis vardu Stivenas Krameris.
- Niekada apie jį negirdėjau, - gūžtelėjo pečiais Bošas.
- Krameriui paskirtas bandomasis laikotarpis. Teigė, kad jau

šešis mėnesius lankąsis pas psichiatrę. Tikino, jog ji galinti paliu
dyti, kad jis padaręs didelę pažangą. Dievagojosi, kad tai jo pir
ma klaida nuo to laiko, kai pradėjęs lankyti jos grupę.
Lovel ištiesė dar vieną popieriaus lapą: medicininę paleidimo
iš areštinės pažymą.
- Pažiūrėk, kas Kramerio gydytoja, - ji įspaudė žymę savo la
kuotu nagu. - Daktarė Karolina Hofman. Ta pati psichiatrė iš va
karykštės žmogžudystės muziejuje. Emi De Santo byla. Ši istorija
visą rytą skamba per žinias. Pamaniau, kad tai labai įdomu. Gal
norėtum apie tai pranešti savo draugužei?
- Manot, kad vyrai gali jumis pasinaudoti? Priversti daryti tai, ko

nenorit?
Natali Doič lūpos suvirpėjo, ašaros užtvindė akis. Ji linktelėjo
Karolinai individualaus psichoterapijos seanso metu.
- Seksas telefonu leido jausti, lyg jūs valdytumėt padėtį. Ma
nėt, kad tai saugu.
- Taip. Visiškai saugus seksas. Aš įtikinau save, kad neapgau
dinėju Bredo, - įsitempusi aiškino Natali. - Tačiau dabar jaučiuo
si tokia kalta ir bijau... kad galiu ir vėl tai padaryti.
- Pasveikti nelengva, Natali. Ne taip greitai. Kartais žmogus
turi atsidurti pačiame dugne, kol supranta, kad reikia ką nors
daryti.
- Manot, kad pasiekiau dugną?
- O kaip jūs pati manot?
- Viliuosi. Kai apie tai papasakojau grupės draugams, pama
čiau, kaip nesugebu valdytis. Buvo nelengva dar kartą išgyventi
tą patį. Tačiau, kai esu grupėje, atrodo, kad mes visi toje pačioje
valtyje, todėl nesijaučiu... atstumtoji.
Natali dvejodama nutilo.
- Kas atsitiko? - paklausė Karolina.
Natali panėrė pirštus į trumpus, banguotus pelenų spalvos
plaukus.
- Turiu jums kai ką pasakyti apie Stivą Kramerį.
Karolinos širdis ėmė plakti tankiau.
- Taip?
f I i $c I i H c 52
- Mes kelis kartus kalbėjomės. Po grupės susitikimo, - Natali
atsiprašydama pažvelgė į Karoliną. - Jaučiuosi, lyg pasakočiau
mokyklos paskalas...
Natali laukė, kad psichiatrė jai pritartų, tačiau Karolina nesu
reagavo.
- Stivas prisipažino, kad vieną vakarą nusekė mane iki namų,
pasistatė automobilį kitoje gatvės pusėje ir stebėjo mus su Bredu
miegamajame.
Karolinos nugara nuvilnijo pavojaus bangelės.
- Gyvenu antrame aukšte, langai išeina į Kaštonų gatvę. Kai
užuolaidos neužtrauktos, o šviesa įjungta, viskas puikiai matyti.
Be to, jis turėjo žiūronus... Pasakiau Stivui, kad jis sunkus ligo
nis. - Natali nutilo lyg kovodama su savimi. - Tačiau blogiausia
tai, kad jo pasakojimas mane sujaudino. Vien pagalvojus, kad jis
buvo prie mano namo ir stebėjo mane pro langą... Gal tada mes
su Bredu mylėjomės... - ji visa išraudo.
Karolinos mintys šokinėjo lyg pašėlusios. Ar Stivas sekdavo ir
kitas grupės moteris? 0 savo psichiatrę? Ar kada nors buvo nu
kreipęs žiūroną į jos miegamojo langą?
Gal Stivas kurią nors grupės moterį nusekė į muziejų? Jei
taip, nesunku įspėti kurią.
Tylus vidaus ryšio telefono pyptelėjimas grąžino ją į tikrovę.
Sekretorė vykstant seansui trukdydavo tik labai svarbiu atveju.
Natali žvilgtelėjo į laikroduką ir sušuko:
- Oi, mes jau per ilgai užsisėdėjom. Jūs atrodote sutrikusi,
daktare. Paprastai reikalaujat baigti seansą tiksliai nustatytu laiku.
Karolina pakėlė ragelį ir paspaudė mirksintį mygtuką.
- Taip, Rene.
- Atleiskit, kad trukdau...
- Kas atsitiko?
- Pas jus atėjo... - konspiratorės balsu tarė Renė. - Sakiau
jam, kad jūs pietaujat, tačiau...
- Kas ten? - iš pradžių Karolinai dingtelėjo, kad atėjo ta įky
ri žurnalistė Džilė Nadžent, tačiau Renė pasakė jam.
- Detektyvas iš policijos.
Leitenantas Džesis Bošas stovėjo šalia uždarytų Karolinos kabine

to durų ir įdėmiai tyrinėjo kuklų interjerą.
- Gražiai įsikūrusi, Lina.

Karolina neištarė nė žodžio, nenuleisdama žvilgsnio nuo pa
žįstamo Džesio veido. Per tuos metus jis mažai pasikeitė. Veide ta
pati nekalta bažnyčios choristo veido išraiška, tačiau Karolina jau
seniai, dar nebūdama psichiatre, žinojo, kokia apgaulinga gali
būti išvaizda.
Jis ir rengėsi taip pat: mėlyni džinsai sukišti į juodus kaubo
jiškus batus, nutrinta ruda odinė JAV armijos lakūno striukė -
Vietnamo karo relikvija dar su pavarde kortelėje: Porteris Bošas.
Tėvo palikimas sūnui.
Džesis stebėjo Karoliną šiek tiek pašaipiai šypsodamasis.
- Seniai nesimatėm. O tu gerai atrodai.
Karolina taip pat jį nužvelgė.
- Ką čia veiki, Džesi? Kai paskutinį kartą girdėjau apie tave,
dirbai Niujorke privačiu detektyvu.
Bošas kilstelėjo galvą:
- Kas tau sakė? Mamytė?
Karolina nukreipė žvilgsnį:
- Ne, mes nedaug kalbamės.
Lyg tai būtų paslaptis.
- Taip, ir mes nedaug kalbamės. Paprastai ji per daug girta,
kad galėtum prasmingai pasikalbėti. Po mano tėvo mirties ji tik
rai labai susidraugavo su buteliu, - tyčiodamasis pridūrė.
Karolina jau buvo beveik užmiršusi, kaip lengvai Džesis gali
ją sugauti.
Bošas lėtai nuėjo per kambarį. Akimirką Karolina prisiminė,
kaip jis atrodė, kai ėjo per sporto salę pakviesti jos šokiui ir pri
vertė suspurdėti atbundančią paauglės širdį. Tačiau dabar šypse
na jo strazdanotame, vis dar berniokiškame veide atrodė ne jau
dinanti, o velniška. Karolina paliepė sau nurimti. Džesis Bošas -
ne velnias, jį tik kankina nuoskaudos manija, skirta jai.
Jis priėjo prie vienos iš kėdžių prie jos rašomojo stalo ir išsi
drėbė joje, ištiesęs ir sukryžiavęs ilgas kojas.
- Mano profesinėje veikloje kai kas pasikeitė: dabar dirbu
Bostono policijos departamente. Būčiau užėjęs pas tave anksčiau,
bet... - jis gūžtelėjo pečiais.
- Džesi, aš užimta ir visai nenoriu...
Elite Ti f I e 54
- Tai ne mandagumo vizitas, Lina.
- O kas? Gal neužmokėjau už stovėjimo aikštelę?
- Ne, aš ne dėl baudos, - jis šaltai nusijuokė ir palinko į prie
kį, nenuleisdamas akių nuo jos veido. - Atėjau dėl to vakarykščio
vargšelio iš muziejaus.
Karolinos lūpos įsitempė.
- Atrodai nustebusi, o gal išsigandusi, Lina?
- Maniau, kad juo rūpinasi ta policininkė De Santo.
Bošas pakilo ir atsirėmė delnais į rašomąjį stalą, po to palinko
į priekį tiek, kad ištiesęs ranką galėjo lengvai pasiekti Karoliną.
- Taip, - nutęsė jis. - Bet ir aš tiriu šį įvykį. Sargas matė Kor-
zą visai prieš uždarant muziejų su kažkokia seksualia mažyte,
vilkinčia juodą aptemptą suknelę. Ilgi tamsūs plaukai, aukšta,
stambios krūtys. Tikrai stambios. Panaši į prostitutę.
Džesis šiurkščiai sugriebė tamsiai rudų Karolinos plaukų gar
baną, akys įžūliai nuklydo žemyn, krūtų link, po to vėl pakilo į
viršų. Karolina nusvilino jį įtūžusiu žvilgsniu. Džesis sukelia
šleikštulį ir tai nenuostabu - visas atsigimęs į tėvą. Obuolys nuo
obels netoli nurieda. Psichiatrijos vadovėlis, šimtas pirmas pus
lapis.
- Klausyk, Džesi, aš nesuprantu, kur tu suki.
- Tiriu žmogžudystę, Lina. Štai kur suku.
- Ne, ne žmogžudystę. Ir mes abu tai žinom.
- Ar tikrai? - pašaipiai nusišypsojo jis.
- Nepradėk, Džesi. Man jau ne aštuoniolika...
- Tai papasakok man apie savo draugužį Stiveną Kramerį.
- Ką?
- Tą vyruką, kurį vakar vaikeisi, tą iškrypėlį pacientą.
- Neturiu teisės aptarinėti savo pacientų, - griežtai tarė jam
Karolina.
Bošas įkišo ranką į striukės kišenę, manieringai ištraukė pa
žymą, leidžiančią gydytojui kalbėti apie savo pacientus, ir nusvie
dė ant stalo.
Karolina atidžiai perskaitė.
- Ką tiksliai nori sužinoti? - oficialiai paklausė ji.
- Šitas Krameris mėgsta stebėti kitus, ar ne?
- Jo diagnozė: vojerizmas.
- Tau visad patiko įmantrūs žodeliai, Lina, - nusikvatojo Bošas.

- Ką dar nori sužinoti, Džesi? - nekantriai paklausė ji.
- Na, aš ne psichiatras, bet sakyčiau, kad jei mūsų stebėtojas
vakar buvo muziejuje, tai gali reikšti vieną iš dviejų.
- Tik iš dviejų? - pašaipiai paklausė Karolina.
- Vien tik iš smalsumo, Lina. Kodėl susidomėjai seksualiniais
sutrikimais? - Dar jai nespėjus atsakyti, jis gūžtelėjo pečiais: -
Beje, nesvarbu, man ir taip aišku.
Karolina nesureagavo į užuominą.
- Grįžkim prie mūsų vojeristo, - tarė Džesis. - Kaip sakiau,
matau dvi pagrindines galimybes: arba jis stebėjo Korzą ir jo pa
slaptingąją ledi, arba jam nusibodo ir jis nusprendė prisidėti.
- Kiek žinau, Stivenas Krameris niekada neatskleidė turįs jo
kių sadomazochistinių ar žiaurių polinkių, - Karolina jautė, kaip
vis labiau ima spausti galvą.
- Taip? Pasakyk tai detektyvui su mėlyne po akimi. Tam, ku
ris mėgino jam uždėti antrankius tame uosto name vakar.
- Tikriausiai Krameris puolė į paniką, nes buvo per daug
išgėręs.
- Iš kur žinai, Lina?
- Pastaruoju metu jis pradėjo išgėrinėti.
- Atrodo, tas iškrypėlis tiesiog paskendęs bėdose. Argi ne tu
sakei vienam mano vaikinui prie muziejaus, kad Krameris gali
nusižudyti?
- Maniau, kad buvo tokia galimybė.
- Taigi vakar tu medžiojai Kramerį, - šyptelėjo Bošas.
- Aš jo nemedžiojau.
- Ne? Bet jaudinaisi dėl jo. Kodėl?
- Jau sakiau tau...
- Tu man dar nieko nepasakei, - lediniu balsu nutraukė ją
Bošas. - Bet aš tau pasakysiu, Lina. Nemanau, kad tavo stebėto
jas žmogžudys. Tikriausiai nužudė ta seksuali mažytė, kuri vi
sais įmanomais būdais išdulkino Korzą. Taigi ir vėl klausiame,
ką tavo stebėtojas vakar matė muziejuje. Dar tiksliau, kokį žmo
gų matė.
Karolinos skrandis susitraukė.
- Jei ką nors matė. Jei jis iš viso ten buvo.
f I i $g I i H e 56
Bošas nužvelgė ją ilgu, kaltinančiu žvilgsniu.
- O, jis ten buvo, Linut.
- Turi įrodymų?
- Gausim.
- Ar kalbėjaisi su juo? - Karolinai vis labiau rūpėjo, kaip
Stivenas Krameris jaustųsi kvočiamas Džesio.
- Dar ne. Buvau užėjęs į laboratoriją, kur jis dirba, tačiau
dar nepasirodęs. O tu kalbėjaisi su juo?
- Taip, atėjo į paskirtą seansą dešimtą valandą ryto. Tačiau
nesakė buvęs muziejuje.
- O ką sakė?
- Nieko, kas tau padėtų.
- Nevedžiok manęs už nosies, Lina.
- Aš ir nevedžioju.
- Tikrai? - Bošas žinojo, kad ji kažką slepia. - Girdėjau, kad
tas stebėtojas buvo gydytojas. Matyt, stipriai įsipainiojęs, jei iš
klestinčio gydytojo tapo jaunesniuoju laborantu, viską prarado.
Dėl tų dulkinimosi bėdų susikniso visą gyvenimą.
Karolina susiraukė.
- Ar įžeidžiau tave nepadoriomis kalbomis, ar paliečiau atvi
rą nervą, Lina?
Klausimas nuskambėjo pikta lemiančiai ir paniekinamai. Ka
rolinai vis labiau skaudėjo galvą.
- Džesi, aš tau daugiau nieko negaliu papasakoti apie savo
pacientą. O kadangi tu atėjai dėl to...
Jis dūrė į ją pirštu:
- Žinai, nusprendžiau ir tave apklausti. Kadangi nemažai kal
bėjausi su tuo muziejaus sargu, noriu ir tau šį tą pasakyti, Lina.
Labai atitinki tą prostitutės išvaizdos aprašymą: tas pats ūgis, to
kie pat išlinkimai. Jei apvilktume tave juoda, aptempta suknele,
uždėtume juodą peruką...
- Prieš persekiojimą yra įstatymų, - griežtai pertraukė jį Ka
rolina.
- Gal tu buvai muziejuje prieš pasirodydama su savo istorija
apie nusižudyti ketinantį iškrypėlį, - toliau kalbėjo Džesis. - To
kiai gerai psichiatrei tai atrodo puikus alibi. O gal tau patinka
seksas su botagais ir grandinėmis? Šitaip dabar smaginies, Lina?
x 57 G randininė reakcija
Gal tik norėjai šiurkščiau pažaisti, kad smuikininkui būtų malo

niau? Girdėjau, kad kai kurie didžiausią malonumą patiria smau
giami. Gal ir neketinai mirtinai užsmaugti to vargšelio, bet mes
abu žinom, kaip tu nesivaldai susijaudinusi.
- Tu nenormalus, Džesi, - Karolinos balsas virpėjo, nors ir
stengėsi valdytis.
- Tik jau nepudrink man smegenų, Lina. Aš - ne vienas iš ta
vo seksualinių iškrypėlių. Visiškai nenutuokiu, kas juos uždega.
Tačiau tu žinai. Kaip sako sena patarlė: nepamėginęs nežinosi.
Karolina jau visai neteko kantrybės ir labai išsigando, kad at
ėjęs iš praeities Džesis Bošas ją apkaltins, nusitemps j policijos
nuovadą ir nusvies į girnas.
- Klausyk, Džesi. Aš buvau namie, iki Stivas Krameris pa
skambino apie devintą valandą. Jis nesakė, kad skambina iš mu
ziejaus, tik kad yra tame rajone.
- Taigi iki devynių buvai namie?
- Taip, maždaug dešimt po devynių išėjau ieškoti Kramerio,
nes nerimavau dėl jo. Jis linkęs į savižudybę...
- Ar galėtum kaip nors įrodyti, kad iki to laiko tu tikrai buvai
namie?
Karolina visai nenorėjo pasakoti Džesiui apie savo asmeninį
gyvenimą, nes žinojo, su kokiu džiaugsmu jis pasinaudotų tuo,
kad įskaudintų ar bent jau sutrikdytų. Tai pakenktų ir Martinui -
jie taip stengėsi slėpti savo ryšį.
- Kai Krameris paskambino, pas mane buvo vienas bendra
darbis, - pagaliau prisipažino ji.
Bošas tingiai atstūmė kelis popieriaus lapus ir, gręždamas ją
žvilgsniu, pasirėmė ant rašomojo stalo:
- Bendradarbis.
- Taip, - Karolina prisivertė atlaikyti jo veriantį žvilgsnį.
Bošas išsitraukė tušinuką, atsivertė bloknotėlį.
- Ir kokia to bendradarbio pavardė?
- Džesi, tai absurdiška. Juk nemanai...
- Su malonumu apklausiu ir kitus tavo bendradarbius, Lina.
Jei to nori...
Ji nenori. Ir jis tai žino.
- Martinas Besėtas. Daktaras Martinas Besėtas.
Hite Ti H e 58
Bošo lūpas iškreipė šėtoniška šypsenėlė.
- Jis čia dirba?
- Dar dvi savaites. Rezidentūra baigiasi.
- Tai gal pasikviestume tą Martiną Besetą į tavo kabinetą,
kad patvirtintų tavo teiginį.
- Jis išvykęs. Grįš pirmadienį.
Bošas pasilenkė arčiau. Karolina užuodė kavos kvapą, matė,
kaip įsitempia ir atsipalaiduoja jo veido raumenys. Tačiau jis ty
lėjo, paskui išsitiesė ir nužingsniavo per kambarį.
- Žinai ką, Lina, - sumurkė priėjęs prie durų, - šįkart gali ne
išsisukti. Gal pirmame raunde tau pasisekė tik kaip naujokei.
- Tu vis dar trokšti keršyti man, Džesi? - Karolinos kantrybė
baigėsi. - Didžiausiomis pastangomis įveikiau koledžą ir medici
nos akademiją, o tu nekenti manęs už sėkmę. Tavo tėvas vos ma
nęs neišprievartavo, o tu mane kaltini dėl...
Trinktelėjo durys.
9
- Ją labai nuliūdino mano pastabos apie jos rašomąjį darbą ir

pažymys, kurį parašiau, - pasakojo grupei Gregas Pomerojus. -
Pasiūliau aptarti tai po pamokų.
- Tavo kabinete, - dygiai nutraukė Tina.
Grego veido raumenys įsitempė. Jis jau buvo pasakojęs grupei
apie kelis susidūrimus su studentėmis, tačiau apie šitą užsiminė
pirmąkart. Galbūt todėl, kad šįvakar nėra dviejų grupės narių -
Megės Spolding ir Stivo Kramerio. Jie abu versdavo pasijusti la
bai nepatogiai.
- Mes susitikom tą vakarą, - Grego akys nukrypo į Tiną. -
Mano kabinete.
- Kuo ji ypatinga? - paklausė Krisas. - Išvaizda? Ar visada
gali pasakyti, kurios iš jų...
- Ne visada, - pašaipiai šyptelėjo Gregas.
- Tęsk, - paragino Natali. - Kas atsitiko, kai ji atėjo?
- Pasakė pasirinkusi mano dalyką tik todėl, kad girdėjusi, jog
aš puikus dėstytojas. Apskritai ji viską labai aiškiai parodė. Jei
aš nebūčiau toks... susijaudinęs, tikriausiai būčiau kai ką įtaręs.
Ji vis klausinėjo, ar negalima būtų kaip nors pagerinti pažymių,
ar ji negalėtų ko nors padaryti? Aš patyrinėjau padėtį: švelniai,
draugiškai paglosčiau jos šlaunį. Neatrodė, kad ji prieštarautų,
taigi aš...
- Neatitraukiau rankos, - užbaigė Krisas.
Gregas sukikeno:
- Pasakiau, kad mes abu šiek tiek pasistengę galėtume pa
keisti tą pažymį D į B+ ar netgi į A- .
£ I i sc T i t l e 60
- Ir aiškiai išdėstei, ko iš jos tikiesi, - nusišypsojo Tina.

- Taip, tiesiai, su visomis smulkmenomis. Paprastai to neda
rau. Mėgstu ne kalbėti, o rodyti, - Gregas paraudo. - Tačiau ji
norėjo, kad smulkiai papasakočiau, kaip viskas bus: kaip aš ją
nurengsiu, glamonėsiu visą kūną, mylėsiuosi su ja taip, kaip ji
fantazuodavusi, - jis dar labiau paraudo. - Ir visą laiką ji atrodė
tokia susijaudinusi.
- O tau patiko... Šitas jausmas pats svarbiausias, ar ne, -
spindinčiomis akimis prašneko Natali.
Gregas linktelėjo. Tina ir Krisas taip pat. Šitą jausmą pažįsta
visi - dėl jo jie prarado savigarbą, netgi pardavė savo sielas.
- Kai baigiau pasakoti, - tęsė Gregas, - mergina paklausė, ar
ji bus pirmoji. Atsakiau, kad ne.
Krisas išplėtė akis:
- Šaunu. Pats save apkaltinai.
- Pamaniau, kad ji pasijus drąsiau. Na, suprantat, jei žinai,
kad kitos studentės... darė tą patį, tam neteiki tokios didelės
reikšmės. Mažiau jaudinies, ar ne?
- Žinoma, - sausai pritarė Tina.
Gregas pažvelgė į kitą kambario pusę.
- Aš tikrai maniau, kad niekam nekenkiu. Taip jiems ir pa
sakiau.
- Kam pasakėt? - paklausė Karolina.
- Savo katedros vedėjui, dekanui. Po to, kai jie man davė pa
siklausyti tą kasetę, kurią studentė slapta įrašė mano kabinete.
Gregas Pomerojus žvelgė į tolį rudomis akimis. Nebeatrodė
pasitikintis savimi, dėl to dingo ir visas žavesys, dar labiau krito
į akis retėjantys keturiasdešimt septynerių metų profesoriaus
plaukai, ilga nosis, atsikišę viršutiniai dantys. Jis visas atrodė iš
sekęs, nusiminęs.
- Aš nežinojau, tikrai nežinojau, - Gregas pažvelgė į psichiat
rę sužeisto šuns žvilgsniu.
- Kad įrašinėja jūsų pokalbį?
- Kad ji gyvena viename kambaryje su kita studente, su kuria
buvau gulėjęs tą mėnesį. Tik po to... kai aš be reikalo išsitariau,
kad niekas nenukentėjo, dekanas pasakė man, kad ta kita stu
dentė... Dženiferė... patyrė traumą... - Gregas nutilo, ieškodamas
žodžių. - Ji išgėrė... migdomųjų... Ačiū Dievui, ne tiek, kad tikrai

sau pakenktų...
- Ar norėjot pasakyti, - švelniai paklausė Karolina, - kad nusi
žudytų? Nes kiekvienas seksomanas skirtingai pavojingas kitiems.
Megė viena grįžo į viešbutį truputį po aštuntos valandos vakaro.

Ji vis dar jautėsi sukrėsta rytinio pokalbio su Stivu Krameriu ir
pavargusi nuo dalykinio susitikimo, kuris užtruko visą popietę iki
pat vakarienės. Megė išsitiesė ant lovos, tačiau vos spėjo užmerk
ti akis, kai suskambo telefonas. Ojei čia vėl Stivas? Po penkto
skambučio Megė piktai pakėlė ragelį.
- Mege?
- Nedai! Kaip tik ketinau tau skambinti, - pamelavo ji, sėsda
masi ir nuleisdama kojas ant grindų. - Skrydį atidėjo, susitikimas
užsitęsė...
- Turėjau paguldyti mamą į ligoninę...
- į kokią?
- Bostono centrinę, į psichiatrijos skyrių. Gydytojas mano, jog
ji turėtų pagulėti keletą dienų, kol vėl pasijus normaliai. Sena is
torija.
- Kas atsitiko, Nedai? - mygo Megė. - Kodėl jai pablogėjo?
- O kas žino? Ji atėjo į galeriją, vos tik aš atidariau parduo
tuvę. Ačiū Dievui, nebuvo klientų. Kad būtum ją mačiusi, Mege.
Atrodė visai išprotėjusi: plaukai išsidraikę, suprakaitavusi, susi-
lamdžiusi, šneka nesąmones. Pradėjo nuo nuodėmių ir velnių, vė
liau parklupo ant kelių, ėmė giedoti bažnytinę giesmę. Mėginau
ją pakelti, tik staiga ji apsikabino mane spausdama taip, lyg nuo
to priklausytų gyvens ar mirs, raudodama, kad jie ją persekioja.
- Kas jie?
- Nepasakė. O gal nė nežinojo. Ieškodamas vaistų, pasižiūrė
jau į jos rankinuką, bet nieko neradau. Aptikau tik kažkokio nu
šiurusio Bostono viešbučio Esekso gatvėje sąskaitą.
- Maniau, kad sekmadienio vakarą tu ją nuvežei į Logano oro
uostą ir įsodinai į lėktuvą, skrendantį į Vainjardą.
- Paleidau ją prie terminalo. Matyt, ji vėl grįžo į miestą. Die
vai žino, ką ten veikė.
Megė pajuto, kad jai trūksta oro.
f I i j c Ti 1 1e 62
- Ką dar ji sakė?
Nedas ilgai tylėjo:
- Ji kalbėjo apie paveikslą.
Megė su palengvėjimu palinko į priekį, tačiau klausėsi ne ma
žiau atidžiai.
- Mege, ar girdėjai, ką...
- Taip.
- Pirmą kartą po žmogžudystės. Praėjo dešimt metų, Mege.
- Žinau, - vos pajėgė ištarti ji.
- Pats geriausias... tėvelio darbas, - sumurmėjo Nedas. - No
riu pasakyti... meniniu ir technikos požiūriu. Žinoma, po to visi jį
pamiršo. O galėjom susikrauti turtus, - jis vėl nutilo. - Tačiau ne
sigailiu, kad ji privertė mane sunaikinti paveikslą.
- Ne, - skausmingai sukuždėjo Megė. - Ir aš nesigailiu.
Be penkiolikos devintą valandą į žmogžudysčių skyrių paskambi

no iš oro uosto apsaugos. Naktinis valytojas Čarlzas Terneris,
prieš dvidešimt minučių užėjęs į sandėliuką pasiimti valymo įran
kių, rado lavoną.
Po dvidešimt penkių minučių teismo medicinos ekspertas Her
bas Filmoras, stambus raudonskruostis vyras, vos įsispraudė į
siaurą valytojo sandėliuką nuošaliame Logano oro uosto C termi
nalo koridoriuje. Nusikaltimo vietos tyrimo grupė jau atliko savo
darbą. Jie kalbėjosi su apygardos prokuroro atstovu jo kabinete
koridoriaus gilumoje.
Filmoras, nusitraukęs gumines pirštines, priėjo prie Emi De
Santo ir Alfonso Gryno.
- Negyvas.
- Cha cha. Tu tikras komediantas, Herbai, - tarė De Santo. -
Ar seniai?
- Maždaug dvylika valandų. Nusivežęs į miestą, pasakysiu
tiksliau, - jis mostelėjo netoliese stovintiems sanitarams su neštu
vais ir maišu lavonui, o paskui vėl atsigręžė į detektyvus. - Bet
verčiau jums pasakysiu iš karto, vaikučiai, kad turėsit vargo.
- O ar dabar neturim? - De Santo dirstelėjo į sandėliuką,
nuogą, kiek per dvidešimt metų perkopusio kaukaziečio kūną. Iš
kreiptas liemuo sulinkęs ant šiukšlių kibiro. Kaip ir vakar muzie-
juje, į aukos burną sugrūsti tikriausiai jo paties marškiniai. Į

kaklą giliai įsirėžusi metalinė grandinė. Vaizdas nepavydėtinas.
Kol kas neįmanoma nustatyti aukos tapatybės. Vyro drabu
žiai, išskyrus marškinius, - mėlyni džinsai, tvido striukė, baltos
kojinės, sportinės šilkinės trumpikės ir sportiniai batai - sukrau
ti šalia kūno. |vykio vietos tyrėjai juos jau apieškojo, kaip ir ne
didelį kelioninį krepšį, gulėjusį šalia drabužių. Nerado nei pinigi
nės, nei kitokių atpažinimo ženklų. Pustuzinis policininkų knai
siojosi šiukšliadėžėse, tualetuose ir kitose didelio oro uosto
terminalo vietose, vildamiesi ką nors aptikti. Kitą dieną apklaus
visus, dirbusius rytinėje pamainoje.
- Ar jūsų surūgę snukiai bent kiek pralinksmės, jei aš atpa
žinsiu lavoną? - rimtu balsu paklausė Filmoras. De Santo ir Gry
nas nustebo.
- Pažinojai jį? - paklausė De Santo.
Teismo medicinos ekspertas palaukė, kol sanitarai įkišo lavo
ną į maišą.
- Na? - susierzinusi mygo De Santo.
- Jis daktaras, - tarė Filmoras.
- Velnias, - sumurmėjo Alfonsas Grynas. - Vyliausi, kad dar
vienas muzikas. Tada galėtume bent kiek susiaurinti tyrimo ratą.
Tačiau De Santo atrodė taip, lyg iš galvos būtų iššokusios an
tenos:
- Kokios srities?
Filmoras iš striukės kišenės išsitraukė sulamdytą baltą nosinę
ir nusišluostė nuo kaktos prakaitą.
- Psichiatras.
- Kuo vardu? Ar nežinai. Herbai? - nekantravo De Santo.
Filmoras pakėlė rankas delnais į viršų.
- Ko dar iš manęs norit? Jau ir taip daug pasakiau.
- Iš kur žinai, kad psichiatras?
- Mačiau kelis kartus Bostono centrinėje ligoninėje per psi
chiatrijos seminarus teismo medicinos ekspertams. Vienas tų, ku
rie nuolat kaišioja suktus klausimus, - Filmoro akys išsiplėtė.
- Bet pav,ardės nežinai? - susiraukė De Santo.
- Na, meilute, juk negali tikėtis, kad atliksiu visą tavo darbą.
€Iise IiH e 64
- Tas banginis Filmoras sako man: negali tikėtis, kad atliksiu vi
są tavo darbą. Ir dar šunsnukis pavadino mane „meilute“.
Džesis Bošas apkabino Emi pečius. Jie sėdėjo ant kušetės jo
svetainėje.
- Jie norėtų tave gauti, mažute. Bet tu mano.
- Taip, tavo ir Vincento. Džesi, jei patikėčiau, kad tu kada
nors susitupėsi, šią pat akimirką išsiskirčiau su savo nevykėliu.
Bošo ranka nuslydo Emi petimi ir įlindo į megztinio iškirptę.
- Ar žinai pavardę?
Emi provokuodama nusišypsojo. Bošas suėmė jos krūtį.
- Taip, žinau pavardę, mielasis. Turėjau kiek paprakaituoti,
bet sužinojau. Ką duosi, jei pasakysiu?
Mėlynos Bošo akys sublizgo:
- Gal nori, kad aš tau pasakyčiau?
- Tu?
- Ar tik ne Besėtas? Gydytojas Martinas Besėtas?
Emi išplėtė akis:
- Niekad nesiliauji mane stebinęs, Džesi. Iš kur žinai?
- Paprasčiausiai atspėjau, mažute. Ir viskas, - tarė galvoda
mas: dabar tu man užmokėsi, šiukšle.
10
Kai apie vidurnaktį suskambo lauko durų skambutis, Karolina

užkandžiavo virtuvėje. Išgirdus Džesio Bošo balsą, jos skrandis
susitraukė. Nenuostabu, kad jis vėl pasirodė, tik nesitikėjo, jog
tai įvyks taip greit.
- Ko nori, Džesi? Jau vėlu. Man buvo sunki diena.
- Čia ne mandagumo vizitas, Lina. Įleisk mane arba pati nu
lipk žemyn.
Išėjusi iš namo į Botolfo gatvę, Karolina pamatė Bošą, atsirė
mus} į savo džipą čerokį. Įbrolis buvo ne vienas.
- Lina, ar prisimeni detektyvę De Santo?
Karolina linktelėjo moteriai.
- Kas atsitiko?
- Reikėjo pasiimti apsiaustą, Lina.
- Neketinu ilgai stovėti su jumis.
- O mes ir nežadam čia stovėti, - tarė Bošas. - Visi trys va
žiuosim pasivažinėti.
- Aš niekur nevažiuosiu.
- Jei tu nenori bendradarbiauti... - sakinio pabaiga liko neiš
tarta, tačiau Bošas nenuleido įdėmaus žvilgsnio.
- Kaip bendradarbiauti? - įtariai paklausė Karolina.
Dabar prašneko De Santo:
- Norim, kad atpažintumėt lavoną.
Karolinai suspengė ausyse, sugniaužė skrandį. Ji iš karto pa
galvojo apie Kramerį. Ar jos pacientas nusižudė?
- Kas jis?
CI i s c I i 11e 66
- Tai tu mums pasakysi, Lina, - pašaipiai tarė Bošas. - Tai ar

eini apsiausto? - Nustėrusi Karolina tik papurtė galvą. Bošas
gūžtelėjo pečiais ir atidarė užpakalines dureles.
Karolina virpėdama nenoromis sėdo j automobilį. Visi trys įsi
tempę tylėjo, kol Džesis Bošas važiavo Šv. Botolfo gatve, perkirto
Hantingtoną ir pasuko į pietryčius Masačiusetso prospektu. Rajo
nai darėsi vis vargingesni - seni nušiurę namai, tušti sklypai, len
tomis užkaltos parduotuvių vitrinos, apleisti sandėliai.
Džesis sustojo prie Masačiusetso savivaldybės teismo medici
nos eksperto kontoros Elbanio gatvėje. Karolina nejudėdama sė
dėjo savo vietoje, mintyse karštligiškai šokinėjo įvairios versijos.
Bošas pažvelgė į ją:
- Žinai, Lina, man tavęs beveik gaila.
Jis ir De Santo palydėjo Karoliną į pastatą, nuvedė per vesti
biulį į apžiūros kambarį, kur mažiau nei prieš parą Nora Osvein
atpažino Piterį Korzą. Karolina stovėjo nejudėdama ant naujai
patiesto kilimo į urvą panašaus kambario viduryje. Ji stengėsi
kvėpuoti lygiai, giliai, tačiau tai nepadėjo įveikti didžiulio nerimo.
De Santo stovėjo atokiau, o Bošas nuėjo prie didelio budėtojo
lango ir pasibeldė. Nuobodžiaujantis tarnautojas ožio barzdele
laukė, kol reikės įvežti lavoną. Gavęs leitenanto ženklą, jis atsai
niai atitraukė maišo užtrauktuką tiek, kad būtų matyti viršutinė
kūno dalis.
- Ar atpažįsti šitą vyrą, Lina? - oficialiai paklausė Bošas.
Karolina lėtai, ryžtingai nukreipė žvilgsnį į langą, įtikinėdama
save ištversianti viską, kad ir ką pamatytų. Tačiau išvydusi baltai
plieninį Martino Beseto veidą, suluošintą kaklą, ji garsiai aiktelė
jo, keliai sulinko. Būtų pargriuvusi, jei Džesis nebūtų sugriebęs
jos už liemens ir sulaikęs. Netgi apimta šoko Karolina piktai at
stūmė jį ir įsitvėrė šalia stovėjusios kušetės ranktūrio.
- Niekše! Galėjai bent įspėti mane.
- Sakyk, Lina, juk nemanai, kad šitas daktaras buvo įspėtas.
Čia Martinas Besėtas, ar ne?
Kambarys sukosi. Karolina susmuko ant kušetės, parėmė ran
komis galvą, mėgindama nuslopinti svaigulį, šoką, siaubą.
- Kodėl Martiną? - sielvarto banga užliejo Karoliną, prisimi
nus rytinį pokalbį telefonu. Aš maniau, - pradėjo ji, tačiau jis nu-
traukė: Palaukim iki pirmadienio... Dabar ji jau niekada nepa

sakys.
- Tu mums pasakyk kodėl, Lina, - tarė De Santo, stovinti ki
tame kambario šone.
Karolina nutvilkė detektyvę lediniu žvilgsniu. Jau pakankamai
sunku ištverti Džesio kreipinį „Lina“.
- Prašau Dievo, kad sužinočiau.
Bošas buvo pernelyg arti.
- Kur buvai šįryt tarp šeštos ir dešimtos valandos?
Apimta sielvarto Karolina nesuvokdama pažvelgė į jį.
- Sunkus klausimas, Lina?
Ji girdėjo įbrolio balsą, tačiau vis dar mėgino suvokti, kad
Martinas Besėtas jau tik lavonas, gulintis ant šalto metalinio ve
žimėlio.
- Tarp šeštos ir dešimtos valandos ryto, Lina, - Bošo balse
skambėjo neslepiamas susierzinimas.
- Kodėl klausi?
Jis pasilenkė arčiau. Veido išraiška nežadėjo nieko gero:
- Trumpiau nei per parą turim du lavonus. Nusikaltėlio brai
žas tas pats. Tu atsirandi nusikaltimo vietoje nepraėjus nė pusva
landžiui po smuikininko mirties. Dar po dvylikos valandų randam
tavo draugą - pasmaugtą metalo kilpa ir nuogą įgrūstą į valytojo
sandėliuką. Tai palieka tave be alibi dėl pirmosios žmogžudystės
ir galbūt suteikia motyvą antrai. Todėl aš ir klausiu, Lina.
Karolina uodė priplėkusį Džesio odinės striukės kvapą, nuo
kurio ėmė pykinti. Įbrolio išraiška baugino.
- Džesi, negi manai, kad aš susijusi su... Martino nužudymu?
- O kodėl ne? Viskas logiška.
- O Piteris Korza? Juk sakei, kad tas pats braižas... Nori
pasakyti, kad pasmaugiau ir visiškai svetimą, ir man brangų
žmogų?
- Reikalas išties rimtas, Lina. O dabar atsakyk, kur buvai šį
ryt iki dešimtos valandos.
Karolina sunkiai atsistojo.
- Buvau namie iki be penkiolikos devynios, o po to - institu
te. Visą rytą, nuo devintos valandos, priiminėjau pacientus. 0 da
bar einu namo, Džesi.
£ I i $c I i f I c 68
Ji nusigręžė, tačiau Džesis sugriebė už rankovės.

- Kas atsitiko, Lina? Gal daktaras Martis sužinojo, kad ap
gaudinėji jį su smuikininku? Gal jis per rytines žinias išgirdo,
kad smuikininkas nužudytas, sulygino faktus, atbėgo pas tave ir
užsipuolė? 0 ką tu darei, Lina? Važiavai su juo kartu į Loganą?
Pakeliui gundei, sujaudinai, atvykus į vietą įkalbėjai truputį pa
sismaginti? Užsidarėt jaukiame, mažame, nuošaliame sandėliu
ke ir pradėjot? Daktaras Martis patyrė šiokį tokį malonumą, ar
ne, Lina?
- Džesi, tau stiprus emocinis sutrikimas, tikrai praverstų psi
chiatro pagalba, - beveik automatiškai atsakė Karolina.
- Juokiasi puodas, kad katilas juodas, - sausai pareiškė Emi
De Santo.
Karolinai pašėlusiai svaigo galva. Reikia iš čia išsikapstyti,
kol dar visai neištižo. Ji žengė durų link.
- Einu namo, - ryžtingai pakartojo ji.
- Kažin. Verčiau keliauk su mumis į nuovadą. Mes dar turim
tau klausimų, - pagrasino Bošas.
Karolina staigiai atsigręžė į jį ir įsmeigė pastėrusį žvilgsnį.
- Tu mane suimi?
- Ne. Dar ne. Kaip jau minėjau, turim klausimų. Juk prisime
ni, kokia tvarka.
Karolina užsimerkė. Taip, ji prisimena. Tada jai buvo aštuo
niolika. Bostono valstybinio universiteto pirmakursė sėdi pilkoje
policijos nuovados kamarėlėje, klausosi neono šviestuvų dūzgimo,
įsivaizduoja, kad tai tik klaikus sapnas...
- Tiksliai papasakokit man, kas atsitiko, Karolina. Savais žo
džiais, - policininko balsas švelnus, raminantis. Detektyvo vardas
Luisas Vošburnas, sako, kad ji galinti vadinti jį Lu.
- Jis mane glamonėjo. Maldavau, kad liautųsi. Jis nesiliovė.
Aš nė neprisimenu, kaip pagriebiau žirkles... - Karolina virpa.
Detektyvas pasiūlo puodelį karštos kavos. Ji dėkinga paima.
- Suprantu. Buvot išsigandusi.
- Taip, buvau išsigandusi, - rankos virpa, karštas skystis išsi
lieja iš puodelio.
- Ar į jus kėsinosi anksčiau?
- Maldauju... Aš blogai jaučiuosi...
- Lina... Ar galiu į jus kreiptis „Lina“? Taip jus vadina šeimo

je, ar ne?
Ji linkteli, atsakydama tik į paskutinįjį klausimą. Negali pa
kęsti, kai ją vadina „Lina“.
- Gerai, Lina, - švelniai sako detektyvas. - Pasakysiu jums sa
vo bėdą. Jūsų patėvis, šerifas Bošas, prisiekinėja, kad nėra nė
pirštu jūsų palietęs, kad tai jūs jį provokavot. Taip elgėtės jau ne
pirmą kartą, ir ne tik su juo, bet ir su kitais vyrais. Juk prieš
dvejus metus buvo vienas įvykis? Nedidelis susidūrimas su vienu
iš motinos draugužių, prieš jai ištekant už šerifo.
- Taip... bet.
- Gal jūs su patėviu nesupratot vienas kito? Daug nepilname
čių patiria nuoskaudą, Lina. Galėtume viską užglaistyti, jei papa-
sakotumėt, kaip viskas buvo iš tikrųjų...
Kažkas palietė Karolinai alkūnę. Tai ją sugrąžino į realybę,
tačiau bauginantis prisiminimas dar neišsisklaidė.
- Tu pasiruošus? - kimiai paklausė Bošas.
Karolina patraukė ranką. Prieš keturiolika metų ji buvo naivi
mergaitė. Dabar ji jau nebe tokia.
- Aš daugiau neatsakinėsiu į jokius klausimus, Džesi. Bent
jau kol kas. Kalbėsiu tik dalyvaujant mano advokatui, - balsas
nuskambėjo šaltai, slėpdamas vidinę baimę.
Bošas abejingai gūžtelėjo pečiais:
- Puiku, Lina. Greičiau susirask advokatą. Nes tau jo tikrai
labai reikės.
Ketvirtadienis
11
- Na, tu dar nepraradai žudiko instinkto, - išdrožė Filas Meiso-

nas, eidamas per teniso aikštelę. - Vieną minutę maniau prirė-
męs tave prie sienos.
Benas Teiboras pirmas priėjo prie durų ir ceremoningai jas
atvėrė draugui. Tačiau nepajėgė atsispirti neįgėlęs:
- Argi? Kurią minutę?
Filas šyptelėjo:
- Matau, kad tavo liežuvis toks pat aštrus.
Abu advokatai žaidė tenisą jau beveik dvidešimt metų, nuo
pat universiteto laikų, kai susitiko kaip priešininkai per mokomą
jį teismą. Baltaodis - gaunantis stipendiją kresnas storulis, kilęs
iš žemesniųjų Šiaurės Vermonto visuomenės sluoksnių, ir juoda
odis - išsipustęs, pasitikintis savimi čikagietis aristokratas, kurio
tėvas buvo Aukščiausiojo teismo teisėjas, o motina, neseniai pri
saikdinta ketvirtai kadencijai valstijos kongrese, mirė nuo krūties
vėžio, praėjus vos mėnesiui po to, kai vienintelis sūnus įstojo į
Harvardo universiteto Teisės fakultetą.
Iki mokomojo teismo Benas Teiboras dvejojo, ar teisingai pa
sielgė pasirinkęs teisę, negalėjo apsispręsti, ar sekti giliai įminto
mis tėvo juristo pėdomis. Jei ne tėvų, o ypač motinos, troškimas
matyti sūnų teisininką, gal ir būtų atsisakęs prestižinės vietos
Harvardo universitete.
Tačiau per mokomąjį teismą Benas Teiboras įsimylėjo. įsimy
lėjo kovos azartą, teisės galią ir didybę. Jam didelę įtaką padarė
Filas Meisonas, kuris nė neabejojo tapsiąs advokatu ir niekada
gyvenime netroško nieko kito. Nors iš pradžių Benas šaipėsi iš
nuoširdaus Filo entuziazmo ir idealizmo, tačiau galiausiai ir pats

jais užsikrėtė.
Pasibaigus mokomajam teismui, Benas gimimo dienos proga
padovanojo Filui pirmąją teniso raketę ir pusiau juokais užrašė:
„Pamėgink dabar mane nugalėti tikrame žaidime“.
Filas tikrai stengėsi jį nugalėti, pašėlusiai stengėsi, bet pavyk
davo retai. Benas Teiboras nemėgo pralaimėti. Jis visada į žaidi
mą įdėdavo kažką ypatinga. Filas tai vadino Beno žudiko instink
tu. Benas niekada nemėgino apibūdinti tos savybės, tai buvo ne
atsiejama jo dalis, kaip ir aštrus liežuvis ar juoda oda.
Jie įėjo į elitinio Bostono sveikatos klubo persirengimo kam
barį. Benas išsinėrė iš šlapių kaštoninės spalvos sportinių marš
kinėlių. Tamsi kaulėta krūtinė blizgėjo nuo prakaito.
Filas nužvelgė jį ir susiraukė:
- Viešpatie, tau vis dar krinta svoris, Benai?
- Tu pavydi, kad aš lieknas, žmogų nugalintis robotas.
- Lieknas? Tu nežmoniškai sulysai. Visai nesitaisai. Imsiu vėl
tave perti teisme, - Filas, kurio paaugliški riebalai jau seniai bu
vo virtę raumenimis, draugiškai kumštelėjo Beną.
Jie nuėjo prie savo spintelių ir lyg susitarę pasuko skaičių de-
rinukus užrakto diskeliuose. Filas atidarė duris, išsitraukė baltą
gauruotą frotinį rankšluostį, naują kvapnaus muilo gabaliuką ir
kelioninį šampūno nuo pleiskanų buteliuką.
Benas spoksojo į atidarytą spintelę, bet nieko neėmė, lyg ten
nebūtų reikiamų daiktų.
- Žinai ką manau, Filai?
- Jei žinočiau bent dalelę to, kas vyksta ypač aktyviose tavo
smegenyse, Benai, mesčiau teisę ir tapčiau aiškiaregiu „Psichikos
kanale“.
Mcisonas pasidėjo daiktus ant suoliuko prieš spintelę, užsikė
lė kairę koją ir pradėjo atsirišinėti sportbatį.
Benas atsigręžė ir sukryžiavęs ant krūtinės rankas stebėjo
draugą.
- Manau, kad šįryt tu man pasidavei. Žinoma, neatnešei lai
mėjimo ant sidabro lėkštutės, tačiau ir neprivertei paplušėti, bent
jau ne taip, kaip būdavo anksčiau.
Filas numetė sportbatį, užkėlė ant suoliuko kitą koją, atrišo
raištelius.
Elite Ti 1 1e 74
- Teisingai. Nori ne tik mane nugalėti, bet dar priversti pasi

justi niekam tikusiu, - sudirgęs atkirto jis, bet nepakėlė akių.
- Ir aną savaitę, ir prieš tai, - Benas kalbėjo taip pat nerū
pestingai, tačiau balse nuskambėjo irzli gaidelė. Jis nemėgo nie
ko gauti be kovos, norėjo laimėti savo pastangomis, savo sąlygo
mis. Tėvo sūnus. Patinka ar ne. - Nori man {rodyti, kad aš tokios
pat formos, kaip ir anksčiau, ar ne, Filai?
Meisonas atlošė galvą ir pažvelgė į draugą:
- Ar nepagalvojai, kad gal aš jau nebesu tokios formos kaip
anksčiau?
Atrodė, kad Teiboras rimtai svarsto draugo žodžius, tačiau
tuoj lūpas iškreipė sukta šypsenėlė:
- Ne-e.
Įtampa atslūgo. Draugai nusirengė ir nuėjo į dušą. Benas
žengė pirmas, Filas {dėmiai nužvelgė zigzaginį randą ant dešinio
jo draugo klubo. Žaizda gražiai užgijo. Kaip ir kitos. Tačiau Filas
žinojo, kokios jos gilios.
Kai jie apsirengė, buvo beveik septinta valanda ryto. Filas vil
kėjo mėlyną smulkiai dryžuotą „Brolių Bruksų“ firmos kostiumą,
Benas - išblukusius pilkus marškinius ir nutrintus džinsus. Įme
tęs {kuprinę sportini kostiumą, Benas išsitraukė cigarečių pakelį
ir įsikišo cigaretę į burnos kampą.
- Ar turi laiko užkąsti?
- Neturiu laiko nė nusišlapinti, - Filas ištraukė cigaretę jam
iš burnos. - Geri draugai neleidžia savo bičiuliams rūkyti.
- Geri draugai neleidžia vairuoti išgėrusiems. Tegul tavo tele
vizijos kampanija būna sąžininga.
- Rimtai, Benai. Tau laikas susiimti. Niekas geriau už mane
nežino, kokį smūgį patyrei, bet...
- Pasilik pamokslą sekmadieniui, pastoriau Filai, - Benas už-
bruožė kuprinės užtrauktuką.
- Tau ne bažnyčios reikia, Benai, o darbo. Jei šitaip elgsies
toliau, suirs ir kūnas, ir smegenys.
Benas pažvairavo į jį:
- Taigi, nenaudėli, vis dėlto numetei neužgesintą degtuką...
X f 75 G randininė reakci ja
Paprastai Benas Teiboras pusryčiams išgerdavo kelis puodelius

juodos kavos ir suvalgydavo kelis kąsnius skrudintos duonos, plo
nai apteptos žemės riešutų sviestu. Vienintelis dienos baltymų
šaltinis. Šiandien, ačiū geriausiam draugui, pasišaipiusiam dra
bužinėje iš kaulų vyniotinio, Benas užsisakė tikrą rytinę puotą-
didelę krūvą blynelių su mėlynėmis, plaukiojančių, tiksliau, skęs
tančių svieste ir Vermonto klevų sirupe, keturias dešreles, suri
kiuotas ant kiaušinienės iš trijų kiaušinių, ir didelę stiklinę pieno.
- Ketini visa tai suvalgyti, Benuti, ar tik pasižiūrėti, kad pri
simintum, kaip atrodo?
Abejingas Beno žvilgsnis pakilo nuo Gargantiua pusryčių į pil-
nakrūtę rusvaodę padavėją už baro.
- Klausyk, Vive, kiek kartų per pastaruosius penkiolika metų
prašiau manęs nevadinti Benučiu.
- Keturiolika metų, bet niekas neskaičiuoja, - koketiškai atsa
kė trykštanti sveikata penkiasdešimt trejų metų padavėja, vieno
je rankoje laikydama stiklinį kavinuką, ant kitos rankos smiliaus
užsikabinusi baltą puodelį. - Ar nori kavos?
- Ne, - tačiau Vivjenai dar nespėjus gūžtelėti pečiais persigal
vojo. - Taip. Ir dar. Nunešk šitas nesąmones ir atnešk...
- Skrudintos duonos?
Jis linktelėjo, taip stumtelėdamas nuo savęs kaupiną lėkštę,
kad šiek tiek sirupo išsiliejo ant baro.
- Nekenčiu blynų, nekenčiu kiaušinių, o dešrelės man atrodo
lyg šuns...
- Tik jau neužbaik, Benuti, nes šita kava išsilies ant tavo kelnių.
- Ir nekenčiu to prakeikto vardo „Benutis“.
Vivjena plačiai nusišypsojo:
- Turėtum smarkiai susirūpinti savo sumautu požiūriu, berniuk.
- O kreipinys berniuk nė kiek ne geresnis už Benutį, - niurz
gė jis, kol padavėja pylė kavą.
Ji stumtelėjo artyn cukrinę.
- Įsiberk šiek tiek į tą skystį, gal gyvenimas pasaldės. Prisi
menu, kad prieš keturiolika metų tu pats buvai kaip tas cukrus.
Vivjena ištiesė ranką ir meiliai perbraukė Benui per smakrą -
nedaugelis galėjo išdrįsti su juo elgtis šitaip laisvai - paskui gu
viai išnešė jo nepaliestus ypatinguosius Hemano pusryčius.
CI i $ c T i f I c 76
Benas nustūmė šalin cukrinę ir pasiėmė „Bostono kroniką“,

kurią paliko ant gretimos kėdės sėdėjęs klientas. Benas ketino iš
karto versti sporto skyrių, nes pastaruoju metu nepajėgė skaityti
apie tragedijas ir nelaimes naujienų puslapiuose, bet staiga jo
dėmesį patraukė pavardė pirmajame puslapyje ir jis įsigilino į
straipsnį apie svarbiausią dienos įvykį.
Benas Teiboras važiavo iš kavinės namo lyg įjungęs automatinį

pilotą - prisiminimai lyg rūkas skverbėsi pro priekinį stiklą.
Pirmas įspūdis apie aštuoniolikmetę klientę: ji labai graži ir
be galo įsitempusi.
- Reikės liudininkų, - sako jis, sėdėdamas prieš ją policijos
nuovadoje. - Bet kokių žmonių iš jūsų miesto.
- Ar žinot, ką reiškia užaugti mažame mieste? - reikliai klau
sia ji.
Jį trikdo ir klausimas, ir pati mergina.
- Aš užaugau Čikagoje.
Jos veide nusivylimas, sumišęs su pykčiu.
- Velnias. Jūs nieko neišmanot.
- Papasakokit.
- Mane jau visas miestas pripažino kalta. Netgi motina nesi
kalba su manimi.
- Žinau, kad tikrai blogai jaučiatės, Karolina. Tam turit daug
priežasčių: patėvis mėgino jus išprievartauti.
Jis pastebi, kaip mergina ima virpėti. Pirmą kartą Benas pro
pyktį įžvelgia, kaip giliai ji įskaudinta. Liūdnose akyse slypi patir
tos išdavystės sielvartas. Benas jaučia, kokia Karolina Hofman
pažeidžiama, tačiau reikia ją paruošti dar vienam smūgiui, kai
apygardos prokuroras ims ją tardyti teisme.
- Karolina, privalau iki mažiausių smulkmenų sužinoti viską,
kas tą naktį nutiko jum,s ir šerifui. Netgi jei jūs ir nenorėtumėt
ko nors pasakoti. Jei aš jums atstovausiu...
- Jūs turit man atstovauti, nes jus paskyrė teismas. Negalit
rinktis, ir aš negaliu. Patinka ar nepatinka, tačiau mes susieti.
- Patinka ar nepatinka, bet aš nenorėčiau išgirsti jokių staig
menų teismo salėje.
- Ar jūs tikrai advokatas? Neatrodot pakankamai subrendęs ar...
V 77 G randininė reakci ja
Jis įdėmiai, provokuojančiai pažvelgė į merginą:

- Ar pakankamai baltas?
- Ketinau pasakyti „pakankamai kietas“, - Karolinos lūpose
pasirodė vos pastebima šypsena.
Benas nesusivaldęs taip pat nusišypsojo.
Benas atsitokėjo sustojęs prie raudono šviesoforo Bekono ir Ber

klio gatvių sankryžoje. Iki šios akimirkos visai neprisiminė, kaip
važiavęs. Tai jį išgąsdino. Galėjo pravažiuoti raudoną šviesą, su
kuo nors susidurti, ką nors partrenkti. Velniškai apsidžiaugė,
kad, nors protas ir nedirba, dar gali pasikliauti instinktais. Ta
čiau tik iki tam tikros ribos.
12
Karolinos pacientai lyg pašėlę skambino j darbą. Keli priblokšti

kolegos paskambino į namus. Taip pat jos ieškojo virtinė žurna
listų, stebuklingu būdu gavusių neskelbiamą numerį. Karolina
įjungė atsakiklį - tegul jis priima žinutes. Jautėsi visiškai nusika
mavusi. Ar jai neleis nė minutės atsikvėpti ir pagedėti?
Martinas negyvas. Prieš dvi dienas jie vakarienei virėsi maka
ronus, vos nepasimylėjo... Karolina atsisėdo ant lovos krašto ir
tvirtai apglėbė save rankomis. Ji vis dar vilkėjo tais pačiais dra
bužiais kaip vakar vakare. Grįžusi iš lavoninės, neturėjo jėgų
persirengti. Be to, viskas atrodė beprasmiška - beprasmiška mie
goti, beprasmiška ką nors veikti.
Kambaryje tamsu. Ji tyčia neatitraukė užuolaidų. Gatvė pilna
žurnalistų, smalsuolių ir stebėtojų. Karolina troško kaip nors at
sikratyti to košmariško vaizdo: sustingęs, išniekintas Martino kū
nas ant metalinio vežimėlio.
Naktį prisivertė įsijungti radiją ir išklausyti pranešimą apie
Martino nužudymą, visas smulkmenas, kaip jį rado nuogą su me
taline kilpa ant kaklo valytojo sandėliuke Logane. Pasak versijos,
žudikė nusižiūrėjo jį oro uoste, kaip ir pirmąją auką meno mu
ziejuje antradienio vakare. Karolina kelis kartus išgirdo savo pa
vardę. Ją vadino „paskutiniosios aukos kolege ir asmenine drau
ge“. Neįvardytas šaltinis pranešė, kad gydytoją Karoliną Hofman,
lydimą dviejų detektyvų, nuvežė į lavoninę atpažinti daktaro Mar
tino Beseto kūno... Baigdamas žinias, pranešėjas nervingai suki
keno ir įspėjo „visus vaikinus, ieškančius pigių nuotykių“.
Karolina nuėjo į tualetą ir išsivėmė.
Daktaras Alanas Rodžersas paskambino kelios minutės po

septynių. Karolina ketino palikti jį, kaip ir kitus, atsakikliui, ta
čiau neišmintinga nekreipti dėmesio į savo viršininką. Tu ne to
kia protinga kaip manai, Lina, - pakėlus ragelį mintyse suskam
bo sena įbrolio giesmelė.
Minutę ar dvi pakalbėjęs apie siaubą ir sielvartą, kurį patyrė
išgirdęs apie Martino mirtį, Rodžersas atsikrenkštė ir ėmė dėsty
ti reikalą. Karolina to ir tikėjosi, ir bijojo...
- Žinau, kad ne metas... bet mes turim didelių... sunkumų, -
Rodžersas nutilo. Karolina išgirdo, kaip jis vėl atsikrenkštė. - Ne
gali įsivaizduoti, kiek žurnalistų skambina. Klinikos sekretorės
nespėja atsakinėti. Mes įklimpę iki kaklo.
- Ir man tas pats, - Karolina turėjo būti atsargi, kad neišsi
duotų instituto vadovui, kokia ji sutrikusi. Rodžersas galėtų tuo
pasinaudoti ir pasiūlyti jai laikinai nedirbti, o gal ir visai išeiti iš
darbo. Prieš trejus metus priimdamas ją į institutą Rodžersas,
neatsižvelgdamas į profesinę Karolinos sėkmę, aiškiai pareiškė,
kad žinąs apie jos praeitį ir neketinąs nuleisti nuo jos akių...
Karolina išsigando pamaniusi, kad ją atleis. Darbas buvo jai
visas gyvenimas, teikiantis pagrindą po kojomis ir tikslą. Ne, net
gi daugiau. Tapusi psichiatre, sėkmingai dirbdama visiems įrodė,
ko verta: motinai, Džesiui Bošui, klasės draugams, visam pra
keiktam miestui. Likimo ironija, būtent patėvis Porteris ir paska
tino ją prasiveržti. Dabar Karolina abejojo, ar tai jai iš tikrųjų
pavyko. Sakoma, kad niekada negrįžtama į tuos pačius namus.
„Tačiau, - mąstė Karolina, - ir nepajėgi iš jų pabėgti“.
- ...žiniasklaida nuolat mini ne tik tavo pavardę, bet ir insti
tutą, - kalbėjo Rodžersas.
- Martinas dirbo institute, Alanai. Būtų sunku...
- Ir ne tik dėl spaudos, - nutraukė Rodžersas. - Mes gydome
daug žmonių, kurie užima aukštą padėtį visuomenėje. Aišku, jie
rūpinasi dėl galimo...
- Viešumo?
- Jei norėjai pasakyti dviprasmybę, tai nejuokinga.
- Žinoma, ne, - blaiviai pritarė Karolina.
- Leisk kalbėti atvirai, Karolina. Žiniose minima, kad tu ir
Martinas... na, aš žinau, kad buvot... draugai, retkarčiais susitik-
davot, tačiau...
£ I i $e l i t l e 80
Karolina pajuto, kaip veidą išmušė raudonis.

- Susitikinėti su kolega ne nusikaltimas, Alanai. - Netgi jei jos
įbrolis ir mėgintų tai pateikti kaip nusikaltimą.
- Liaukis. Nėra priežasčių gintis, - atkirto Rodžersas. - Aš ta
vęs nesmerkiu.
- Aš ir nemėginu gintis. Kodėl turėtumėt mane smerkti? - Kai
pakliūni į bėdą, sužinai vieną dalyką - reikės arba pasiduoti, ar
ba kovoti. Karolina jau seniai išmoko kovoti. - Suprantu, ką norit
pasakyti, Alanai. - Ir pacitavo: - „Mes turim... didelių sunkumų“.
Aš suprantu.
Rodžersas sunkiai atsiduso:
- Ir darosi vis sudėtingiau. Šįryt man sukėlė didelį nerimą
vienos tavo pacientės skambutis.
- Mano pacientės?
- Ir Martino. Jis gydė ją individualiai, be to, ji lanko ir ta
vo grupę.
- Tina King? - Tina vienintelė pacientė, kurią gydo abu su
Martinu. Gydo. Karolinos veidą iškreipė sielvartas.
- Taip.
- Suprantu, kad ji ypač nusiminusi. - Karolina niekaip nesu
prato, kodėl Tina skambino instituto direktoriui, o ne jai.
- Ji tau sakė? - paklausė Rodžersas.
- Ką sakė?
- Kad turėjo romaną su Martinu.
Karolina nustėro:
- Ką? Oi, Alanai, aš įsitikinusi, kad tai netiesa. Martinas nie
kad nebūtų...
- Aš neteigiu, kad tai tiesa, Karolina. Tik sakau, jog panelė
King mano, jog tai tiesa. Ar ji anksčiau turėjo iliuzijų?
- Polinkį žudytis - taip, iliuzijų - ne. Manau, kad tai ūmi
transferencijos reakcija, kurią sukėlė trauma dėl... Martino nu
žudymo.
Karolina užsikirto. Neįmanoma nė ištarti Martino nužudymas,
juo labiau suvokti, kad jis taip žiauriai nužudytas. Jai vis dar at
rodė, kad suskambės telefonas. Martinas prašys, kad Karolina
savaitgaliui atvažiuotų pas jį į Pitsburgą.
- Aš neteigiu, kad panelė King kaip nors susijusi su žmogžu

dystėmis, - metaliniu balsu tęsė Rodžersas. - Tačiau puikiai įsi
vaizduoji, kaip viskas gali išsprūsti mums iš rankų. - Po nerimą
keliančios pauzės jis paklausė: - Ar ketini šiandien priiminėti pa
cientus?
- Taip. Be abejonės, - greit atsakė Karolina, nesuteikdama
galimybės Rodžersui pasiūlyti ką nors kita.
- Skaičiau apie tas siaubingas žmogžudystes, - pasakė Silvija

Fylds, - apie smuikininką ir daktarą Besetą. Atsimenu, kaip porą
kartų prasilenkėme koridoriuje. Daktaras Besėtas buvo toks jau
nas ir patrauklus. Prisimenu jo nuostabią šypseną...
Taip, tikrai nuostabią. Karolina negalėjo nukreipti minčių, ją
persmelkė neapsakomas sielvartas. Ar ir žudikei šypsojais, Mar
tinai?
- Tikriausiai jums labai liūdna, - pacientė įdėmiai ją nužvelgė.
Karolina nejaukiai pasimuistė kėdėje:
- Žinoma, visiems klinikoje, - Viešpatie, ji jau ėmė kalbėti
kaip Rodžersas. - Silvija, jei manot, kad aš per daug nusiminusi
jus išklausyti...
- Na... aš nelabai žinau, ką pasakyti. Paprastai mėginu supla
nuoti mūsų... seansus, tačiau šįryt man sunku susitelkti.
Karolina puikiai suprato, kaip tai atrodo.
- Aną kartą jūs minėjot, kad norit pasikalbėti apie Mėgę.
Silvija Fylds išsitiesė kėdėje. Tai buvo tvarkinga, patraukli
maždaug keturiasdešimt penkerių metų moteris. Grimas neįky
rus, skoningas, trumpi rusvi plaukai, drabužių stilius rodo ir
skonį, ir rafinuotumą. Šiandien ji vilki puikiai pasiūtą šviesiai
pilką vilnonį kostiumėlį, persiko spalvos minkšto šilko palaidi
nukę. Iš Silvijos išvaizdos visai nenuspėsi, kokios ji seksualinės
orientacijos.
- Juk žinot, ką jaučiu Megei. Kalbėjau apie ją pasibjaurėjusi.
Nežinau, kokia iš to nauda.
- Praėjusią savaitę minėjot, kad ketinat prisipažinti, ką jai
jaučiate. Ar pasakėt?
- Neišdrįsau, - energingai papurtė galvą Silvija. - Tačiau spė
ju, kad ji numano ir dėl to jaučiasi nesmagiai.
El i t e I i H e 82
- O ką Megė jaučia jums?

- Nervinasi, - atsakė Silvija. - Manau, kad Megei labai sunku
suvokti savo seksualinius polinkius. Per tuos penkerius metus,
kai ją pažįstu, ji nebuvo nė penkiuose pasimatymuose. Braižyto
jas Rajanas Gelaheris, kurį jums minėjau, kraustosi dėl jos iš
proto.
- Iš kur jūs žinot?
- Tai akivaizdu. Be to, jis man sakė. Manau, kad žiūri į ma
ne... kaip į motiną, - Silvijos skruostai išraudo. - Aš nepriešta
rauju. Man labai malonu klausytis, kaip Rajanas apie ją kalba.
- Pavyduliaujat? - švelniai paklausė Karolina.
O kaip jos pačios pavydas? Ar nepavyduliauja kažkokiai pa
mišėlei žudikei, sugundžiusiai jos meilužį?
- Gal ir pavyduliaučiau, jei Megė juo domėtųsi. Rajanas labai
gražus, protingas, iš geros šeimos. Galėčiau suskaičiuoti tuziną
moterų, kurios paaukotų dešinę ranką, kad tik nueitų į pasimaty
mą su juo.
- Tik ne Megė?
Silvija linktelėjo.
- Žinoma, gal Megė nenori susitikinėti su firmos tarnautojais.
Aš tai suprasčiau - nenori painioti darbo su malonumu, nes gali
ma rimtai įklimpti.
Lyg aš nežinočiau.
- Stebiu Mėgę pobūviuose, kuriuos rengiame klientams, - to
liau kalbėjo Silvija. - Vyrai nuolat ją medžioja, bet niekada ne
mačiau, kad ji atsakytų tuo pačiu. Dažniausiai tik šaltai gūžteli
pečiais.
Karolinos išraiška nieko nesakė. Tikriausiai Silvija Fylds nie
ko nežino apie slaptą Megės gyvenimą. Kad ji viešose vietose me
džioja visiškai nepažįstamus vyriškius.
Muziejuose? Oro uostuose?
Po susitikimo su Natali Doič ir Stivenu Krameriu Karolinai di
delį nerimą kėlė prielaida, kad Megė Spolding buvo ir muziejuje,
ir oro uoste. Ji stengėsi ir toliau galvoti, kad Megė - tik viena iš
daugelio moterų, kurios galėjo suvilioti Piterį Korzą ir Martiną.
Karolina žinojo, kad šis seksualinis iškrypimas pasitaiko stulbi
nančiai dažnai. Be to, nepajėgė įsivaizduoti, kad Megė - žudikė
maniakė. O Stivas Krameris? Ar taip pat neįmanoma įsivaizduo

ti, jog tai galėtų būti jis?
- Tikriausiai jūs susirūpinusi, kad Megė nustojo gydytis. Aš
taip pat nerimauju, - pasakė Silvija. - Ketinau paskambinti jos
broliui. Gal jis įkalbėtų seserį susitikti su jumis. Atrodo, kad Ne-
das vienintelis įstengia ją paveikti.
Karolina turėjo įtempti visą valią, kad susitelktų į Silvijos
žodžius.
- Megė sakė jums, kad nutraukia gydymą?
- Taip. Šįryt. Kai paskambinau jai į viešbutį Niujorke...
- Megė Niujorke? Kada ji...
- Manau, kad žinau, kas paskatino Mėgę atsisakyti gydymo, -
vyniojo minčių kamuolį Silvija. - Jos motinai vėl pablogėjo. Tik
riausiai atsivėrė sena žaizda. Būdama vos septyniolikos Megė be
veik matė, kaip motina nužudė tėvą. Po to teismas. Motina pagul
doma į užrakinamą valstybinės psichiatrinės ligoninės palatą. Tai
geriau negu kalėjimo kamera, bet... Vos tik Megė užsiminė apie
motiną, supratau, kad jai labai blogai.
Karolina lėtai linktelėjo. Ji taip pat įsitikinusi, kad Megei
blogai.
13
Viršininkas Vošburnas prakando antrą šį rytą spurgą, paskui išsi

blaškęs nubraukė cinamoną nuo ant stalo gulinčio atversto pra
nešimo, tačiau į dokumentą nė nepažvelgė.
- Kol kas absoliutus nulis, De Santo.
- Visai ne nulis, kad daktarė Hofman gali būti susijusi su
abiem aukom.
- Nematau, kaip ją susieti su Korza.
- Ji buvo ten. Įvykio vietoje.
- Ieškojo jai skambinusio ketinančio nusižudyti paciento. Ar
nemanai, kad turėtum susidomėti tuo pacientu?
De Santo sugrūdo rankas į striukės kišenes.
- Mėginam jį surasti, šefe. Jo nėra namie. Vėliau nueisiu į la
boratoriją, kur jis dirba. Tačiau grįžkime prie psichiatrės...
- Ar sužinojot dar ką nors iš muziejaus sargo? Rodėt jam
Hofman nuotrauką?
De Santo susiraukė:
- Taip, rodžiau nuotrauką. Sako, panašios figūros, tačiau jo ma
tyta moteris buvo su tamsiais akiniais, ryškiai nusigrimavusi, ilgais
juodais plaukais. Pagal laboratorijos išvadas - tai buvo perukas.
Sargas nesugebėjo jos atpažinti, nebent parodytume pačią daktarę.
Vošburnas vėl atsikando spurgos, lėtai sukramtė, mėgauda
masis ir maistu, ir De Santo pasiūlymu.
- Kas jums darosi?
- Man ir Hofman?
- Tau ir Džesiui Bošui. Žinau, kad jis nejaučia didelės meilės
savo seseriai.
%J;,
- Įseserei.
Vošburnas kilstelėjo antakius ir kalbėjo toliau:
- Tačiau neprotinga, kad tai darytų įtaką tavo darbui, De
Santo.
- Nedaro.
- Girdėjau, kad vakar lavoninėje Hofman atpažino Besetą.
De Santo perkėlė svorį ant kitos kojos.
- Taip.
- O kur buvo Grynas? Ką ten su tavim veikė Bošas?
- Gryno sūnus sirgo.
Vošburnas pažvelgė į ją taip išraiškingai, kad nereikėjo nė žo
džių. De Santo suprato, jog turės rimtos bėdos. Viršininkas nuo
pilkos striukės nukrėtė spurgos trupinius.
- Žiauriai nužudyti du puikūs, žymūs žmonės, miestas sukrės
tas, meras labai susirūpinęs. Niekam nepatinka, kai maniakas
siautėja mieste. O faktas, kad tuos šaunius vyrukus doroja seksu
ali mažytė... kelia dar didesnę sensaciją. Nenoriu paskęsti šiose
srutose. Turit rasti už ko užsikabinti, kad pagaliau išplaukčiau ir
jums nereikėtų visko pradėti iš pradžių.
De Santo linktelėjo.
- Aišku, mes netrokštam, kad spauda ir visuomenė mus ap
kaltintų skubotomis išvadomis, ar ne? - pamokslavo Vošburnas. -
Ir dar nenorim, kad tyrimas taptų asmeniniu kerštu. Hofman
garbinga miesto psichiatrė. O tu kol kas tūpčioji vietoje.
- Džesis sakė, kad žaizdą jo tėvo pilve operavo keturias va
landas. Hofman ne tik dūrė žirklėmis, šefe. Jūs pats ją suėmėt,
išklausėt daugybę liudininkų teisme. Taip pat Džesį. Dabar sakot,
kad prisiekusieji priėmė teisingą nuosprendį, - metė iššūkį De
Santo.
Vošburnas prieš atsikirsdamas baigė valgyti spurgą:
- Manai, kad nenoriu kuo greičiau išsrėbti šio jovalo? Tačiau
kol kas mes neturim krūvos įrodymų. įspėju: žiūrėk, kad, kai
pateiksi savo įkalčius, nepasirodytų, jog ta krūva laikosi ant dan
tų krapštuko.
14
- Atleiskit, tačiau Beno Teiboro dabar firmoje nėra, - Bostono

sekretorės balsas nuskambėjo tobulai lyg Kenedžio oro uosto pra
nešėjos.
- Kada grįš? - išsigandusi paklausė Karolina.
Ragelyje įsivyravo tyla.
- Gal sujungti su pono Teiboro bendradarbiais?
- Ne, norėčiau pasikalbėti su pačiu ponu Teiboru.
- Atleiskit...
- Taip, žinau, jo nėra firmoje. Gal duotumėt jo namų telefono
numerį? - Karolina jau žinojo, kad Beno telefonas neskelbiamas.
- Man uždrausta teikti tokią informaciją, - nukirto sekretorė.
- Aš jo buvusi klientė. Atsirado reikalų, kuriuos būtinai turiu
aptarti su juo...
- Sujungsiu jus su Filipu Meisonu. Dabar jis priima pono Tei
boro klientus.
Karolinai nesuspėjus paprieštarauti, ją sujungė su asmenine
pono Meisono sekretore.
- Kuo galiu padėti?
- Čia panelė Simons iš L. L. Byno katalogų skyriaus. Turime
siuntinį ponui Benjaminui Teiborui, tačiau siuntėjas nežinojo jo
biuro numerio...
- Šiuo metu pono Teiboro pas mus nėra. Būtų geriausia siųs
ti jo namų adresu. Sekundėlę...
Karolina sulaikė kvėpavimą.
- 1532 Memorialo gatvė, Kembridžas. Miesto kodas... Palau
kit... Palaukit...
"V 87 G randininė reakci ja
- Nesivarginkit, - tarė Karolina. - Turiu miesto kodus kom

piuteryje.
Karolinos sekretorė ją įspėjo, kad žurnalistų ir operatorių minia

lūkuriuoja prie instituto. Išleidusi paskutinį pacientą, Karolina
užrakino kabinetą, išėjusi pro atsargines duris nuslinko į rūsį ir
pro avarinį išėjimą išsmuko prie savo automobilio. Ji važiavo tie
siai į Kembridžą. Jei atidėlios, gali neišdrįsti.
Memorialo gatvės 1532 numeriu pažymėtą namą sudarė trys
puslankiu sustatyti septynaukščiai pilkų plytų pastatai. Jis buvo
įsispraudęs tarp dviejų šiuolaikinių gelžbetonio ir stiklo namų,
kuriuose gyveno vedę Harvardo studentai. Rajonas pastatytas po
Antrojo pasaulinio karo, architektūros požiūriu bevertis, šiek tiek
apšepęs, tačiau vieta graži - prie Čarlzo upės, netoli prestižinio
Aivos Lygos koledžo, todėl butų nuomos kainos čia buvo aukštos.
Prie Beno Teiboro namo Karolina ėmė dvejoti. Pasiryžusi at
naujinti jų pažintį ji jaudinosi labiau, negu manė iš pradžių. Ke
turiolika metų - ilgas gyvenimo tarpsnis. Visą tą laiką ji stengėsi
nutolti nuo patirto siaubingo košmaro, iš naujo sukurti save. Da
bar visiems patinka ši nauja, tobulesnė Karolina Hofman. Vi
siems, išskyrus ją pačią. Karolina negali pabėgti nuo praeities.
Tiek nedaug reikėjo, kad ji vėl atgytų. Netikėtai pasirodęs Džesis
Bošas sukėlė nemalonius prisiminimus, tačiau savo ruožtu tai da
rė ir Benas Teiboras.
Karolina pažvelgė į laikrodį. Beveik šešta valanda - vakarienės
metas. Nelabai tinkamas laikas įsiveržti pas Beną ir jo žmoną.
Koks jos vardas? Kimberlė? Kim? Jos tik kartą buvo susitikusios.
Iškilmingoje vakarienėje, į kurią Benas ją pakvietė, „Rico Karleto-
no“ viešbutyje. Šventė dvi progas: Karoliną išteisino, o Benas gavo
naują teismo advokato darbą prestižinėje Lamberto ir Doilio aso
ciacijos juridinėje firmoje. Tokios pareigos patikėtos tik trečiam
juodaodžiui, be to, jauniausiam - vos dvidešimt aštuonerių.
Tą vakarą Benas Teiboras buvo labai savimi patenkintas, ta
čiau neslėpė to ir šaipėsi pats iš savęs. Dėl to Karolinai jis pasi
rodė neišdidus ir labai malonus.
Karolina atsimena, kad Beno žmona dalyvavo vakarienėje, ir
nieko daugiau.
f I i $e Ti i I c
Vos tik Karolina lauko durų telefonu pasakė savo pavardę, Benas
ją įleido į namą.
Teiboro butas buvo penktame aukšte, siaurame, blausiai ap
šviestame koridoriuje tvyrojo stiprus, tačiau gana malonus svogū
nų ir keptos mėsos kvapas. Priėjusi prie durų ir dar nespėjusi
pasibelsti, Karolina išgirdo nuimamos grandinėlės garsą. Durims
prasivėrus ji nervingai atsitraukė atgal. Aukštas liesas vyriškis
stovėjo šešėlyje, butas buvo dar menkiau apšviestas negu korido
rius. Aišku, kad gaminamo valgio aromatas sklido ne iš čia - vi
duje atsidavė nevėdintu oru ir cigarečių dūmais.
Akimirką Karolina pamanė supainiojusi butus.
- Benai?
Jis pasitraukė į šoną, judesiai buvo nebūdingai lėti. Jis geria?
Vyras, kurį ji prisiminė, buvo gyvybingas, greitas. Karolina aiš
kiai atsiminė, kaip, jiems einant teismo rūmų koridoriais, ji turė
davo pabėgėti, kad neatsiliktų nuo jo, nors ir pati buvo ilgakojė.
Karolina atsargiai peržengė buto slenkstį.
- Kaip jūs mane radot? - paklausė Benas.
Ją pribloškė, kad advokatas toks nedraugiškas.
- Pasinaudojau senu triuku apie siuntinį.
Benas išsiblaškęs gūžtelėjo pečiais ir mostelėjo svetainės link.
- Norit išgerti? Tikriausiai kur nors rasčiau apdulkėjusį butelį
viskio.
Na, bent jau jis negirtuokliauja, o gal gydėsi nuo alkoholizmo?
- Prisimenu, jūs gerdavot martinį, - tarė Karolina. Iš tikrųjų
ji padarė tokią išvadą tik iš šventinės vakarienės Rico restorane.
Tada Benas išgėrė porą taurių martinio, valgė kraujingą bifštek
są, keptą bulvę su sviestu, be grietinės. Keista, kaip ji prisimena
tokias to vakaro smulkmenas. Ir Beną.
Karolina atsigręžė į vyrą, kuriuo ketino pasitikėti. Velniava.
Buvęs advokatas atrodė prasčiau už ją pačią. Antakius jungė
raukšlė, atsiradusi dėl nuolatinės paniurusios išraiškos, lyg jis vi
siems sakytų „palikit mane ramybėje“. Benas buvo nesiskutęs,
plaukai seniai nekirpti, drabužiai nė nepriminė buvusio dabitos.
Ko Karolina tikėjosi? Apdribusi sportinio kostiumo palaidinė, nu
trinti džinsai, seni žali sportbačiai aukštais aulais, be raištelių.
Benas atrodė visiškai palūžęs.
Kai Karolina susipažino su Benu, jis atrodė taip, kad moterys

nustėrdavo pamačiusios, koks jis gražus ir seksualus - tarsi kino
žvaigždė.
Jos ir dabar nustėrtų, tik būtų atsargios. Kaip ir ji.
Benas ir vėl mostelėjo svetainės pusėn.

- Norit išgerti?
Karolina papurtė galvą.
- Norit išeiti?
- Ne.
- Tada užeikit, sėskit ir nustokit spoksojusi į mane lyg į kokį
išsigimėlį.
- Atsiprašau, - paraudusi tarė ji.
Karolina įėjo į gražiai suplanuotą, bet kukliai apstatytą sve
tainę. Atrodė, kad balzganos sienos susilieja su tos pačios spalvos
kilimine danga. Prie vienos sienos stovėjo balta sofa, prie kitos -
masyvi pilkšva plastikinių plokščių sekcija.
- Iš jūsų rūgščios išraiškos matau, kad jums nepatinka apsta
tymas, - sausai pareiškė Benas.
- Gal dabar nelabai geras laikas...
- Manau, kad būtent todėl jūs čia.
Vienu atžvilgiu Benas nepasikeitė: liko pašaipus ir sugebėjo
pasodinti pašnekovą ant žarijų.
Karolina jau ir pati išmoko šitą manevrą.
- Kas atsitiko, Benai? Jūs sergat?
Jis padvejojo, paskui pastukseno smiliumi dešinę galvos pusę:
- Viskas galvoje.
Jo stambios lūpos pašaipiai šypsojosi, tačiau didžiulės tamsios
akys liko liūdnos. Šis sielvartas akyse kėlė nerimą Karolinai ir
profesiniu požiūriu, ir asmeniniu.
- Ar gydotės, Benai?
- Jūs iš greitosios pagalbos, daktare?
- Labai juokinga.
Benas iš džinsų kišenės išsiėmė sulamdytą cigarečių pakelį, iš
sitraukė cigaretę, įsikišo į burną, nuo kavos staliuko pasiėmė dė
žutę degtukų. Tuščia. Panaršė kišenėse, tyliai nusikeikė neradęs.
- Neturit ugnies?
f I i $c I i H e 90
- Deja, ne.
Neišsiėmęs iš burnos cigaretės, priėjo prie sekcijos ir rausėsi
joje tol, kol viename stalčiuje rado dėžutę degtukų. Liepsna nu
švietė jo aštrius bruožus.
Karolina stebėjo, kaip jis giliai užsitraukė ir išpūtė dūmus.
- Gal norit apie tai pasikalbėti, Benai?
- Jūs turit savų bėdų, Karolina.
Lyg jai reikėtų priminti.
- Ar galiu užsirūkyti? - paklausė ji.
Jis padavė jai savo cigaretę ir prisidegė kitą.
Karolina giliai užsitraukė ir suvirpėjo:
- Mečiau rūkyti prieš trejus metus.
- Manot, kad dabar labai tinkamas metas atgaivinti blogus
įpročius?
Ir tik šią akimirką Karolina prisipažino sau, kaip kvailai ji ro-
mantizavo žmogų, kartą išgelbėjusį jai gyvybę. Benas Teiboras,
visuomeninis gynėjas, riteris spindinčiais šarvais. Atrodo, kad per
tuos metus šarvai bjauriai surūdijo.
Stojo tyla.
- Taigi ar norit apie tai pasikalbėti? - pakartojo Karolinos žo
džius Benas.
Galbūt jis dėl to ir neišvijo jos. Nelaimė mėgsta draugiją? O
gal ypač Karolinos draugiją? Negi ta Karolina, su nuovargio iš
raiška veide, tamsiais ratilais po akimis, spinduliuojanti nervinę
įtampą, vis dar turi kažką ypatinga?
Karolina tūžo ir ant savęs, ir ant jo. Tačiau pro nusivylimą
prasiskverbusi joje tūnanti psichiatrė nepaliovė stebėtis, kodėl
Benas Teiboras taip stengiasi ją išprovokuoti. Tai šiek tiek apmal-
dė jos pyktį.
- Manau, kad skaitėt apie dvi... žmogžudystes. Apie smuiki
ninką ir... daktarą Martiną Besetą. Psichiatrą rezidentą, kuris...
- Buvo jūsų meilužis... - tiesmukai rėžė Benas.
Karolina norėjo atsikirsti, tačiau nepajėgė ištarti nė žodžio.
Benas pasijuto nesmagiai.
- Sėskit, Karolina. Prašau.
Išgirdusi jo balse švelnumą, Karolina nesusivaldė. Ji užsiden
gė veidą rankomis, nes akys jau paplūdo ašaromis, ir kažką ne
rišliai sumurmėjo apie cigaretės dūmus.
Benas paėmė jos cigaretę ir kartu su savąja užgesino peleni

nėje. Po to uždėjo ranką Karolinai ant nugaros ir nuvedė prie
sofos.
- Vis dėlto įpilsiu jums išgerti, - tarė jis, mąstydamas, kad su
krėsta ne tik Karolina. Iki jai ateinant, Benui buvo keturiasde
šimt dveji, o jautėsi lyg šešiasdešimtmetis. Dabar staiga pasijuto,
tarsi jam vėl dvidešimt aštuoneri. Maža to, jis jautėsi taip, kaip
vos susipažinęs su ja, ir, aišku, nenorėjo vėl patirti to paties.
Benas nuėjo į virtuvę, susirado butelį ir palaukė kelias minu
tes, kol nusiramins. Karolina tuo metu taip pat bandė suimti sa
ve į rankas.
Kai Benas grįžo į svetainę, nešdamas neatkimštą škotiško vis
kio butelį ir vieną žemą, iki pusės ledo prikrautą taurę, Karolina
sustingusi sėdėjo ant sofos krašto.
- Jūs negersit? - paklausė ji, kai Benas atsisėdo šalia ir pada
vė jai taurę.
Jis krapštėsi prie kamščio.
- Šiuo metu nepakenčiu alkoholio.
Švelniai pasakyta, nes užtenka vos vienos taurelės, ir atrodo,
lyg milžiniška gorila ketintų nusukti jam galvą.
Benas pradėjo pilti viskį.
- Gana, - tarė Karolina, kai skystis vos apsėmė ledą, tačiau
jis pripylė beveik pilną taurę.
- Aš dar ne taip blogai jaučiuosi, - tarė Karolina, tačiau nu
gėrė didelį gurkšnį. - Man reikia teisininko patarimo, Benai. Ir
galbūt advokato. Policija jau...
- Ar jums pareikštas kaltinimas?
Karolina aiktelėjo, tačiau ne dėl klausimo, o dėl to, kaip at
sainiai buvo pasiteirauta.
- Ne, Viešpatie, ne. Tik policija... Džesis... Ar atsimenat mano
įbrolį Džesį Bošą?
- Taip, atsimenu, - patvirtino Benas.
Kaip galėtų užmiršti Karolinos teismą, kai jos advokatas pa
sodino Džesį ant žarijų ir ten kelias valandas spirgino.
- Dabar jis leitenantas, dirba dorovės policijoje Bostone.
Benas paniekinamai tarė:
- Tai manęs nestebina.
f I i j c T i \1 c 92
- Bet jis kišasi į tų žmogžudysčių tyrimą.

- Ir tai manęs nestebina.
Karolina nusiminė, vėl išgirdusi abejingą gaidelę jo balse.
- Džesis mane spaudžia, grasina. Tiki, kad tai aš nužudžiau.
Beprotybė! Jis beprotis.
- Kodėl beprotis? Policija turi daug priežasčių jus įtarti.
Sprendžiant iš to, ką skaičiau laikraščiuose, - pasirodėt prie mu
ziejaus tą vakarą, kai nužudė muzikantą, buvot susijusi su antrą
ja auka, savo kolega...
Karolina pašoko, viskis išsiliejo ant jos žalio vilnonio sijono ir
ant kilimo.
- Padariau klaidą atėjusi čia, - irzliai tarė ji. - Maniau, kas
jau kas, bet jūs... - ji užsikirto.
Benas atsistojo, paėmė taurę iš virpančios Karolinos rankos.
Jo paties ranka taip pat drebėjo.
- Aš tik pateikiu situaciją jų akimis. Neapgaudinėkit savęs,
Karolina. Jei priežastis būtų tik ta, kad įbrolis kažką rezga prieš
jus, būtų lengva sutvarkyti. Tačiau viskas ne taip. Netgi jei Dže
sis Bošas nepažinotų jūsų nuo Adomo ir Ievos laikų, jus vis tiek
apklaustų.
Taip atvirai nusakyta padėtis pastatė tarp jų sieną, kaip ir į
Karolinos veidą įsmeigtos tamsios Beno akys. Ji pasijuto, lyg bū
tų nuoga pastatyta viešai apžiūrai, o Benas, priešingai, atrodė to
limas, nepasiekiamas.
- Negaliu patikėti, kad viskas vėl kartojasi. Anksčiau ar vė
liau visa mano praeitis sumirgės pirmųjų puslapių antraštėse.
Karolinos reputacija jau ir taip sutepta dėl Nadžent televizijos
laidų. Ojei ją suims? Netgi ir menka galimybė kelia stingdančią
baimę.
Benas žinojo, kad Karolina nenusipelnė, kad su ja šitaip elg
tųsi, tačiau dabar jis •nedirba advokatu. Galbūt jau niekada ne
dirbs. Jis norėtų padėti Karolinai, tik neįstengs, o jai reikia teisi
ninko, kuris duotų šimtaprocentinę garantiją.
Karolina pastebėjo, kaip Beno akyse kažkas blykstelėjo, ir
mėgino spausti toliau. Jei nepavyks įkalbėti jo, tai kas ja patikės?
Jei Benas atsuks nugarą, ji pražuvusi.
- Ar turiu prisiekti, kad aš nekalta? Tiesa, pamiršau, advoka

tai nenori, kad klientai prisipažintų kaltę ar ją neigtų. Tai tik ap
sunkina bylą. Jūsų darbas - pateikti triuškinančius gynybos argu
mentus, bet ne teisti.
- Karolina, jūs...
- Taip, žinau, - pertraukė ji. - Aš ne jūsų klientė.
- Aš dabar neaptarnauju jokių klientų. Aš atostogauju.
- Kodėl?
Benas nepasidavė spaudimui:
- Klausykit, galiu jus rekomenduoti...
- Manau, kad žinau, kas galėtų būti žudikas, Benai.
Tai jį sudomino. Karolina ėmė skubiai kalbėti apie Stivo Kra-
merio skambutį pirmosios žmogžudystės vakarą, paciento polinkį
stebėti lytinį aktą, sekti moteris. Dar pasakojo apie tai, kaip Me-
gė Spolding vilioja vyrus viešose vietose.
Baigusi Karolina maldaujamai pažvelgė į Beną:
- Gal aš klystu, netgi prašau Dievo, kad taip būtų, bet...
- O kaip tas vojeristas? - pertraukė Benas. - Ar gali būti, kad
tai jis nužudė?
- Tvirtinti negaliu.
- Ar dar kam nors minėjot savo įtarimus?
- Tie žmonės - mano pacientai, Benai. Mane saisto profesinė
paslaptis.
- Nebent būtumėt įsitikinusi, kad vienas iš jų žudikas, kuris
vėl pasirengęs smogti.
- Aš neįsitikinusi. Man reikia, tiksliau, aš privalau toliau kli
niškai stebėti šiuos pacientus. Tačiau bijau, jog Džesis įkiš mane
už grotų anksčiau, negu spėsiu ką nors padaryti. Jis manęs ne
kenčia. Tikrai mano, kad aš pabaisa, - Karolina pajuto vėl beuž-
plūstančias ašaras. - Aš bijau, Benai.
Šitą sunku buvo prisipažinti net pačiai sau, juo labiau ki
tiems. Tačiau ji jau anksčiau išsipasakojo Benui Teiborui. Jis -
vienas iš nedaugelio žmonių jos gyvenime, kuriems rizikavo pati
kėti paslaptis.
Kai Benas tik išsiblaškęs linktelėjo, Karolina krito į neviltį.
Aišku, ji jam visai nerūpi. Gal ir niekada nerūpėjo. Pažeminimas
iš karto nudžiovino ašaras.
Hite T i 1 1e 94
- Man nereikėjo čia ateiti. Tik sutrikdžiau jus, Benai.

Benas šyptelėjo:
- Velniava. Aš buvau sutrikęs daug anksčiau, negu jūs atėjot,
Karolina.
Karolina kilstelėjo antakius:
- Viskas prasidėjo prieš tai, kai jus paliko žmona, ar po to?
Beno lūpų kampučiai kilstelėjo, nors jis ir tikino save, kad
nusipelnė šio dūrio:
- Smalsumas pražudė katę, Karolina.
- Smalsumas verčia mus ieškoti atsakymų, Benai.
- Aš neieškau atsakymų. Jūs ieškot, - Benas iš užpakalinės
džinsų kišenės ištraukė piniginę, atsegė, išėmė vizitinę kortelę. -
Štai advokatas, kurio jums reikia. Aš jam paskambinsiu ir apie
viską papasakosiu.
- Jums nė velnio niekas nesvarbu, - liūdnu balsu tarė Karoli
na, ją galutinai užvaldė apmaudas ir nusivylimas.
Benas įdėjo kortelę į jos striukės kišenę.
- Jie nebūna nei protingesni, nei kietesni už mus - tarė jis,
stebėdamas, ar ši pastaba jai primena praeitį, tačiau Karolina at
rodė tik įtūžusi. - Aš netgi jums duosiu nemokamą patarimą, -
pridūrė Benas. - Pirmai pradžiai: su niekuo nekalbėkit - nei su
policininkais, nei su žurnalistais, kolegomis, draugais, meilu
žiais, - kol Filas Meisonas sutiks jums atstovauti.
Karolina pervėrė jį lediniu žvilgsniu:
- Pirmai pradžiai, Benai, aš tikrai gailiuosi, kad kalbėjausi su
jumis.
Likęs vienas savo bute, Benas giliai užsitraukė cigaretę, pakėlė

Karolinos taurę ir piktai pažvelgė į ją, po to į viskio butelį ant sta
liuko. Dar po kelių sekundžių jis jau gėrė dvigubą porciją į savo
sveikatą, tiksliau - nesveikatą. O gal jis kaip tik nori, kad sprogtų
galva, bent jau nuslopins nuodėmingas mintis apie Karoliną.
Užvedusi variklį Karolina sėdėjo prie savo automobilio vairo ir

negalėjo prisiversti įjungti pavarą. Kaip tai simbolizuoja visą jos
gyvenimą - jai reikia kokio nors postūmio veikti. Labiau vylėsi,
nei protu suvokė, kad tuo postūmiu bus Benas Teiboras. Tai pa-
moka jai sunkiu metu nepasikliauti kitais. Argi ne tokią pamoką

jau buvo gavusi anksčiau? Karolina prisiminė save, aštuoniolik
metę Bostono valstybinio universiteto pirmakursę. Studentė kaip
ir kitos, be jokio akivaizdaus praeities bagažo. Ji netgi susirado
draugų, buvo stropesnė už daugelj studentų, pirmą kartą gyveni
me ėjo koridoriais nebijodama, kad kažkas už nugaros rodo į ją
pirštu ir kuždasi: „Ar jūs žinot?.. Ar girdėjot?.. Ar galit patikėti,
kad ji?..“
Pirmaisiais metais koledže ji pradėjo kurti naują savo įvaizdį:
Karolina Hofman - laimingos namų šeimininkės ir mažo miestelio
gerbiamo šerifo dukra. Karolina nepasakojo koledžo draugams
apie savo karingą ir kerštingą įbrolį, neminėjo, kad tas jos nu
pieštas idiliškas šeimyninis gyvenimas truko tik dvejus metus,
nutylėjo apie tolesnius nelaimingus įvykius. Ji naiviai tikėjo, kad
blogi laikai baigėsi.
Vieną speiguotą žiemos naktį Karolina buvo šiurkščiai paža
dinta iš idiliško sapno. Tada ji ruošėsi sociologijos egzaminui.
Draugas Rikas įkišo galvą į kambarį ir pakvietė eiti į barą Ken-
moro aikštėje kartu su keliais kitais studentais. Karolina mėgino
atsisakyti, teigdama neturinti asmens dokumento, todėl jos neįlei-
sią į barą. Tačiau Rikas pasakė pažįstąs durininką ir jokių pro
blemų nebūsią.
Tikrai nebuvo problemų, kol Karolina neatsitrenkė į vyrą, už
stojusį kelią, kai ji ėjo į tualetą. Baro giluma buvo taip blausiai
apšviesta, kad mergina neįžiūrėjo vyro bruožų, tik matė, kad jis
stambus, raumeningas, užuodė viskio ir „Old Špice“ odekolono
kvapą. Tai ją įspėjo saugotis.
- Seniai nesimatėm, Lina. Tikrai nesitikėjau kada nors susi
tikti. Mažas pasaulis, ar ne?
Ji sustingo, pažinusi balsą, ėmė eiti durų link, tačiau vyriškis
sugriebė už rankos.
Karolina pamėgino išsisukti, tačiau jis tik dar labiau ją su
spaudė ir prisitraukė artyn.
- Paleisk mane.
- Kaip laikosi mamytė? Vis dar pyksta ant manęs? O tu, Lina,
dar pyksti, kad dingau? - jis iškvėpė žodžius jai tiesiai į ausį, to
dėl ji negalėjo neišgirsti.
f I i j c Ti \1 e 96
- Sakiau, paleisk mane, Volteri. Įspėju tave...
Jei jis ir išgirdo, tai nekreipė dėmesio.
- Atrodai pritrenkiančiai, Lina. Tikrai pritrenkiančiai. Tokia
suaugusi. Žinai ką, einam išgerti į ramesnę vietelę. Prisiminsim
senus gerus laikus.
Ji stipriai įsirėmė rankomis jam į krūtinę:
- Aš nejuokauju!
Volteris Džeksonas nusikvatojo, spausdamas jos rankas.
- Gerai, gerai, matau, kad esi čia su kitu vaikinu. Aš prieš
kelias minutes su juo maloniai pasišnekėjau prie baro. Taigi tu
mokais koledže. Kada nors, neilgai trukęs, užeisiu pas tave į ben
drabutį.
Tai nebuvo klausimas.
Vos tik Džeksonas ją paleido, Karolina perlėkė barą ir šovė
pro duris, Rikas ją nusivijo. Karolina sutiko, kad jis parvežtų į
bendrabutį, tačiau pakeliui neištarė nė žodžio.
Įėjusi į kambarį ji užsirakino duris, užkabino grandinėlę ir vi
sa virpėdama paskambino žmogui, iš kurio tikėjosi pagalbos, ma
nė juo vieninteliu pasaulyje galinti pasikliauti.
Išgirdusi raminamą patėvio balsą, Karolina pasijuto geriau.
- Dėl nieko nesijaudink, Lina. Aš tuoj atvažiuosiu ir viskuo
pasirūpinsiu.
Porteris Bošas tikrai viskuo pasirūpino. Pasirodė bendrabuty
je vidurnaktį, apkabino ją, tačiau iškreiptai suvokdamas, kaip
reikėtų nuraminti podukrą, vos jos neišprievartavo.
15
Vėlyvos popietės skrydžio į Bostoną metu stiuardesė pasiūlė Me-

gei Spolding paskutinį „Bostono ekspreso“ numerį. Pirmas Megės
pamatytas laikraštis nuo antradienio ryto. IEŠKOMA ŽMOGŽUDĖ,
GRANDINE PASMAUGUSI DVI SEKSO AUKAS. BOSTONO SMAUGI-
KĖ ĮSISIAUTĖJO?
Pradėjusi skaityti straipsnį, Megė visa įsitempė. Priėjusi vietą
apie antrąją auką, daktarą Martiną Besetą, ne tik instituto psi
chiatrą, bet ir artimą kolegės gydytojos Karolinos Hofman drau
gą, Megė garsiai aiktelėjo. Kaip ironiška - joms abiem patinka
toks pat vyrų tipas. Megė skaitė toliau, kol sužinojo apie seksua
lią moterį ilgais juodais plaukais, tikriausiai peruku, aptempta
suknele, aukštakulniais bateliais, juodais akiniais, kuri prieš pat
žmogžudystę muziejuje priėjo prie Piterio Korzos.
Megei ėmė spengti ausyse, atrodė, kad sklindantis iš ventilia
toriaus oras dvokia. Senukas, sėdintis šalia, užėmė per daug vie
tos, stūmė ją lauk, o lėktuvas vis mažėjo ir mažėjo, spausdamas
Mėgę, kol ji pradėjo dusti.
Grįžusi į butą apie šeštą valandą, Megė išklausė atsakiklyje palik

tą Karolinos žinutę. Psichiatrės reikalavimas grįžti į terapijos
grupę ar bent jau individualiai gydytis įsispraudęs tarp kitų pen
kių žinučių: dvi iš Rajano Gelaherio - primena apie penktadienio
susitikimą, po to siūlo papietauti, viena iš visad susirūpinusios
Silvijos - tikisi, kad Megė jaučiasi geriau, viena iš brolio Nedo -
prašo pavakarieniauti su juo šį vakarą „lt Notte“ restorane, jei
grįšianti pakankamai anksti. Paskutinė žinutė iš Stivo Kramerio:
f I i sc I if Ic 98
Tikiuosi, kad tu saugiai ir maloniai sugrįžai, Mege. Aš visą va

karą būsiu namie. Galėsim sudaryti planą.
Megė paspaudė mygtuką ir ištrynė visas žinutes. O, jei galėtų
taip lengvai ištrinti kai kuriuos žinianešius.
Nedas Spoldingas jau buvo įpusėjęs savo užkandį, kai pamatė į

restoraną įeinančią seserį. Beveik visi vyrai, sėdėję triukšmingo
je Čarlzo gatvės užeigoje, ją taip pat pastebėjo. Nesuvokdama,
kokį susidomėjimą sukėlė, Megė nuvinguriavo prie lango, brolio
stalo link, įsispraudė į kėdę priešais Nedą ir įsipylė iš butelio
Šanti vyno.
- Ar buvai ligoninėje? - paklausė Nedas.
Sesuo pakėlė taurę prie lūpų, gurkštelėjo ir vėl pastatė ant
baltai ir raudonai languotos staltiesės.
- Ne.
- Aš buvau užvažiavęs, kai uždariau galeriją. Ji miegojo.
Slaugė prašė nežadinti.
- Negaliu patikėti, kad ji viena kelias dienas klaidžiojo po
miestą, - tarė Megė.
Nedas įdėmiai žvelgė į ją.
- Kas yra? - atsargiai paklausė Megė. Nors ji visada puikiai
mokėjo slėptis, Nedas permatė ją kiaurai.
- Tu atrodai blogiau negu vakar ryte.
Prie stalo žavingai šypsodamasis priėjo jaunas padavėjas.
- Jam neatrodo, kad aš taip blogai atrodau, - provokuojančiai
sumurmėjo Megė.
Nedas susiraukė.
Padavėjas ceremoningai padavė valgiaraštį. Megė atsisakyda
ma sumojavo rankomis:
- Aš nevalgysiu.
- Žinoma, ji valgys. Toni, atnešk jai dubenėlį sriubos ir...
- Tik sriubos, - tarė Megė ir maldaudama pažvelgė į brolį. -
Nedai...
Jis linktelėjo padavėjui. Megė dėkinga nusišypsojo:
- Nueisiu pas mamą rytoj. Po pietų esu susitarusi susitikti dėl
naujo projekto, bet vos tik baigsiu, iš karto į ligoninę.
- Mege, pasikalbėkim. Matau, kad kažkas negerai.
Ji nenorėjo apie tai ne tik kalbėti, bet ir galvoti. Troško, kad

pranyktų tie baisūs dalykai, kurie vyko aplink ją.
Nedas paėmė iš pinto krepšelio traškios itališkos duonos rie
kelę ir užtepė Megei.
- Ar viskas baigėsi gerai? Su tais penkiais tūkstančiais?
- Oi, Nedai, žinau, kad turėjau išsiųsti tau pinigus iš Niujor
ko... - paraudusi teisinosi Megė.
- Aš ne dėl to paklausiau. Juk žinai.
Megė atlaužė gabaliuką duonos ir išsiblaškiusi ėmė kočioti tarp
pirštų. Jei ji parduotų visą savo turtą, akcijas, netgi kompaktinius
diskus, panaudotų visas santaupas, surinktų tik truputį daugiau
nei dvidešimt tūkstančių. Grąžinus broliui penkis, būtent tiek ir
trūktų iki dvidešimt tūkstančių, kurių reikalauja Krameris.
- Nedai, jei tau nelabai reikia, ar galėčiau grąžinti vėliau...
Nedas suspaudė jai ranką:
- Iš viso nereikia grąžinti. Taškas. Dėl Dievo meilės.
Megė dėkinga nusišypsojo.
- Jei man pasakysi, kam to reikia, - pridūrė Nedas.
Ji piktai išplėšė ranką:
- Jei dar keli sąlygas...
- Atleisk. Ne tai turėjau galvoje, tik mėginau pabūti vyres
niuoju broliu.
- Bet taip nėra. Aš - vyresnioji sesuo.
- Žinau, Mcge, - jis atrodė įsižeidęs.
Megėi dar nespėjus atsiprašyti, padavėjas atnešė dubenėlį ga
ruojančios itališkos daržovių sriubos su makaronais ir veršienos
kepsnį Nedui.
Megė nurijo vos du šaukštus ir pastūmė dubenėlį. Nedas tai
pastebėjo, bet nutylėjo.
- Šiandien po pietų skambino tavo viršininkė Silvija. Nerima
vo dėl tavęs. Sakė, kad nutraukei gydymą. Aš maniau, jog jau se
niai žadi nutraukti, jog lankei tik dėl to, kad Silvija liepė.
- Koks skirtumas? O ko Silvija norėjo?
- Kad įkalbėčiau tave vėl lankytis pas psichiatrę. - Nedas įdė
miai pažvelgė ir prašneko rimčiau: - Tau kažkas negerai, ar ne?
Todėl ir lankei tą psichoterapiją? Tu niekada nedarai to, ko ne
nori.
f I i se Ti t l e 100
Megė griežtai pažvelgė į brolį.
- Mege, visad maniau, kad jei turėsi kokių nors emocinių bė
dų, kreipsies į mane.
- Nieko ypatingo, Nedai, tik įtampa darbe.
- Kodėl jai papasakojai apie mamą?
- Savo gydytojai?
- Ne, Silvijai. Pasakei, kad mama vėl ligoninėje.
- Ji mane užtiko...
Jie apsikeitė žvilgsniais. Brolis ir sesuo jau seniai - dar prieš
tėvo mirtį ir prieš motiną paguldant į ligoninę - buvo sudarę su
tartį šeimos reikalus palikti namuose.
Stivas Krameris pasipiktinęs numetė telefono ragelį. Megė neatsi

liepia, atsakiklis neįsijungia. Jis apžvelgė savo mažą, siaurą lyg
urvas virtuvę. Ant spintelių stalviršio stovi lėkštė su saldžiarūgš-
te vištiena, parsinešta iš restorano. Stiklinėje - pora gurkšnių
alaus. Krameris susiraukė, mąstydamas apie dar nesenus laikus,
kai per pietus suvalgydavo sultingą, namie pagamintą kepsnį, iš
gerdavo taurę, dvi ar tris gero raudono Bordo ar balto Šardonė
vyno. Kažin ar Mardžė vyno rūsio atsargas išpardavė kartu su ki
tais jam brangiais daiktais? Stivas atidarė šaldytuvą, išsitraukė
dar vieną butelį alaus. Priėjo prie stalo nešinas rankoje buteliu,
pasiėmė gabaliuką viščiuko ir įsidėjo į burną. Šalia lėkštės gulė
jo pornografijos vaizdajuostė, pažymėta xxx. Jis nusijuokė - bent
valgydamas galės pasižiūrėti. įdėjo kasetę į vaizdo grotuvą, pa
statė lėkštę ant kavos staliuko ir įsitaisė ant sofos.
Tačiau netrukus pašoko išgirdęs, kaip kažkas pasibeldė į du
ris. Krameris sutriko, nes niekas neužeidavo į šį mažą butuką
Votertaune. Buvę draugai nusviedė jį šalin lyg karštą bulvę, o
naujų dar nesusirado.
Pabeldė dar kartą. Šįkart vyriškas balsas pašaukė jį pavarde.
- Kas čia? - nervingai atsiliepė Krameris, nuotolinio valdymo
mygtuku išjungdamas televizoriaus garsą.
- Policija.
Krameris apimtas siaubo sustingo. Mentai. Velnias! O, vel
nias, velnias, velnias!
- Pone Krameri, norėtume su jumis pasikalbėti.
Pone Krameri. Kai jis buvo daktaras Krameris, jautėsi daug

mažiau pažeidžiamas. Trečias, garsesnis beldimas privertė jį atsi
stoti. Jau buvo pusiaukelėje iki durų, kai prisiminė, kad vaizda
juostė vis dar įjungta, tik be garso. Stivas vėl nuskubėjo atgal, iš
ėmė juostą ir įmetė į spintelę, kurioje buvo didelė, kelių tūkstan
čių dolerių vertės pornografijos kolekcija. Jis užrakino spintelę ir
įsikišo raktą į kišenę.
- Krameri!
- Ateinu, - šūktelėjo jis ir kimiai nusijuokė iš dviprasmiškos
situacijos. Tačiau atidarius duris, išsisklaidė paskutinė juodojo
humoro kibirkštėlė. - Ko jūs norit?
- Ramiau, Krameri. Atėjom ne suimti, - Alfonsas Grynas iškė
lė savo ženklelį. - Mes su kolege norim tik pasikalbėti su jumis.
Leitenante Emi De Santo draugiškai nusišypsojo.
- Apie ką? - budriai paklausė Krameris, atsistojęs tarpduryje
ir užstodamas policininkams kelią į butą.
- Nenorėtume, kad visi kaimynai išgirstų, - nužvelgusi korido
rių tarė De Santo.
Krameris nenoriai pasitraukė. De Santo ir Grynas praėjo pro
jį į mažą, kukliai apstatytą svetainę.
- Ketinau išeiti.
- Jūsų ir taip beveik nebūna namie, - tarė De Santo. - Kur
vaikštinėjat, Stivai? Nuo antradienio nepasirodėt darbe, nebūnat
namie. Jau porą kartų buvom užėję.
- Aš labai nusiminęs dėl to... suėmimo prie kino teatro.
- Kur buvot prieš nuspręsdamas pažiūrėti tą pornografinį fil
mą? - lakoniškai paklausė De Santo.
- Niekur.
De Santo nusišypsojo:
- Kur nors turėjot būti.
- Buvau namie.
Šypsena leitenantės veide išnyko.
- Visą vakarą?
Krameris prisimerkė, jautė, kaip išrasojo kakta.
- Kas čia darosi? Jūs mane šantažuojate.
- Niekas jūsų nešantažuoja, - šaltai atkirto De Santo. - Tai
paprastas klausimas.
- O aš paprastai ir atsakiau. Buvau čia. Namie.
- Niekur neišėjot?
- Išėjau apie vienuoliktą. Ir, patikėkit, labai trokštu, kad visai
nebūčiau išėjęs.
- Tačiau pajutot sekso troškulį, todėl išėjot pasivaikščioti ir
paieškoti, kur jį numalšinti, - kalbėjo De Santo, žvalgydamasi po
kambarį. Ji nuėjo prie lango, atitraukė užuolaidą. Ant palangės
gulėjo brangūs septyniasdešimties milimetrų diametro žiūronai.
Krameris tyliai nusikeikė. Širdis ėmė daužytis, stebint, kaip
detektyve tingiai pakėlė žiūronus prie akių ir ėmė žvalgytis į gy
venamojo namo langus kitapus gatvės.
- Ko dar norit? - sutrikęs paklausė Krameris.
Atrodė, kad De Santo mėgaujasi mažąja drama. Ji lėtai atsi
gręžė ir nenuleisdama nuo akių žiūronų nukreipė juos į Kramerį.
- Įdomu, kad jūsų psichiatrė dirba ten pat, kur ir vakar nu
žudytas daktaras. Ar pažinojot gydytoją Martiną Besetą?
- Ne.
De Santo nuleido žiūronus.
- Ar kada nors matėt juos kartu?
- Ką?
- Karoliną Hofman ir Martiną Besetą.
- Ne.
- O Hofman ir Piterį Korzą?
- Ką?
- Smuikininką, kuris baigė gyvenimą grandine užveržtu kak
lu Bulfinčo meno muziejuje, - įsiterpė į apklausą Grynas.
- Ne, - sumurmėjo Krameris, tačiau nusuko akis nuo detckty-
vės veido.
- Matėt Hofman muziejuje? - mygo De Santo.
- Ne... Tai yra aš nebuvau muziejuje, todėl negalėjau...
De Santo pakėlė žiūronus ir apžiūrėjo juos taip, lyg rinkda
masi turguje, po to vėl pažvelgė į Kramerį.
- Hofman ten buvo. Teigia ieškojusi jūsų, Stivai. Sako, kad
skambinot jai, kad buvot muziejuje.
- Ar buvot muziejuje antradienio vakare? - paklausė Grynas.
- Ne.
- Kodėl ji meluotų?
€ 103 G randininė reakci ja
- Gal ji... supainiojo. Gal kas nors kitas skambino?

Krameris susigūžė nuo De Santo žvilgsnio. Atrodė, ji kiaurai
skaito jo mintis.
- Gal neskambinot jai, nes žinojot, kad jos nėra namie, -
tarė ji.
Krameris atrodė sumišęs:
- Ką jūs turit galvoje?
- Nes matėt ją, Stivai. Gal tik iš pradžių neatpažinot.
- Apie ką jūs kalbat? - atrodė, kad Krameris tikrai nesuvokia.
Tačiau De Santo buvo labai įsitikinusi savo teisumu:
- Su tuo peruku ir drabužiais, kai ji medžiojo Korzą. Jūs juos
pasekėt, nes norėjot stebėti, kaip jie mylėsis, ar ne? Juk turit to
kį polinkį, Stivai? Stebėti?
- Ar turit bagažo?
- Ne... Aš... Mano butą remontuoja... ir tie kvapai... Aš gyve
nu... čia netoliese.
- Suprantu jus, - viešbučio budėtojas akinamai nusišypsojo.
Jis buvo jaunas, gal dvidešimt penkerių, kampuoti veido bruo
žai, ereliška nosis, trumpi tamsiai rudi plaukai, žydros akys.
- Karalienės ar karaliaus dydžio lovą? Turim ir dvigulių, ta
čiau dauguma klientų pageidauja didesnių.
- Man... nesvarbu.
Budėtojas ištraukė iš stalčiaus kortelę-raktą, įdėjo į futliarą ir
padavė jai.
- Kambarys 1202. Karališka lova. Jums bus labai patogu.
- Ačiū, - ji paėmė raktą, tačiau tarnautojas ne iš karto jį
paleido.
- Ar jūs gerai jaučiatės? Atrodot išblyškusi. Tie dažų kvapai
tikrai paveikė. Žinot ką, po dvidešimties minučių baigiu darbą.
Galėčiau nueiti vaistų nuo skrandžio. Atneščiau jums...
- Ačiū, ne.
- Man nesunku. Žinau, ko jums reikia.
Karolina abejodama pažvelgė į jį:
- Tikrai?
Nelaukdama atsakymo ji apsisuko ir nuėjo prie lifto.
f I i sc Ti H c 104
Po dvidešimties minučių Karolina nuoga gulėjo ant karališko
sios lovos 1202 kambaryje. Viduje buvo tamsu, ji jau snūduriavo.
Staiga j duris tyliai pasibeldė. Karolina nepajudėjo.
- Kaip žadėjau, atnešiau jums vaistų.
Ji neatsakė.
Vėl pabarbeno.
- Klausykit, galiu atsidaryti savo raktu. Jei jūs neprieštarau-
jat. Tik tarkit žodį.
Ji nieko neatsakė, tik užsimerkė ir klausėsi, kaip kortelė len
da į plyšį. Išgirdusi spynos spragtelėjimą, ji vėl atsimerkė ir lėtai
pasuko galvą į atsidarančias duris. Jos atsivėrė tik colį ar du ir
užstrigo.
- Ei, jūs užkabinot grandinėlę?
Karolina tylėdama žiūrėjo į šviesos plyšį, sklindantį į kamba
rį iš koridoriaus. Šviesos blyksnis tamsoje. Karolina apsivertė ant
šono ir išgirdo, kaip durys užsivėrė.
Ji tvirtai apglėbė save rankomis ir užsimerkė. Iš karto užplū
do palengvėjimo banga ir nunešė ją į miego karalystę.
Penktadienis
16
Į Martino Beseto laidotuvių mišias mažos bažnyčios Boilstono

gatvėje Šv. Luko koplyčioje rinkosi liūdni gedėtojai, daugelio
akyse spindėjo ašaros. Giminės, bendradarbiai, draugai nuo pat
mokyklos laikų. Martinas buvo labai mėgstamas, labai popu
liarus.
Policijos nustumta už medinių užtvarų, žurnalistų ir fotografų
minia fotografavo gedėtojus, šūkaliojo klausimus. Karolina tam
siais akiniais, juodu kostiumėliu, susikišusi plaukus po juoda pla
čiabryle skrybėlaite prasmuko beveik nepastebėta. Tačiau vos pra
dėjusi lipti laipteliais ant peties pajuto ranką.
- Tau visad tiko juoda spalva, Lina.
Tą akimirką, kai Karolina padarė klaidą - atsigręžė j savo
jbrolį, jos veidą iš karto nutvieskė fotografų blykstės. Be abejo
nės, žurnalistai manė, kad skaitytojams bus įdomus kiekvienas
žmogus, prie kurio priėjo policijos detektyvas.
- Dabar netinkamas metas, Džesi, - sukandusi dantis sumur
mėjo Karolina.
Jos įbrolis savo lakūno striukę buvo pakeitęs mėlynu kostiu
mu, baltais marškiniais, dryžuotu kaklaraiščiu. Paskutinį kartą
matė jį vilkintį kostiumą per jų tėvų vestuves. Ne, krūptelėjusi
prisiminė, per jo tėvo laidotuves...
Prisiartino leitenante Emi De Santo. Ji dėvėjo mėlyną kos
tiumėlį.
- Svarstėme, ar tu pasirodysi, - tarė Džesis. - Vakar apie vi
durnaktį buvau sustojęs prie tavo namų. Žinai, ketinau pasišne
kėti apie šeimą ir panašiai. Bet tavęs nebuvo. Dar kiek pastypso-
X,.'-
■ 107 G randininė reakci ja
jau, bet taip ir negrįžai. Mes su leitenante De Santo manėm, gal

pasiėmei atostogas, o gal nakvojai pas draugą.
- Ne tavo sumautas reikalas, kur...
- Gerai, gana. Eikit į vidų.
Nors prabėgo keturiolika metų, per kuriuos juos prakalbinęs
vyriškis prisiaugino trisdešimt svarų, Karolina iš karto pažino de
tektyvą Luisą Vošburną.
Išgirdęs Vošburno įsakymą, Džesis sukando žandikaulius, ta
čiau nutylėjo. De Santo stumtelėjo jį, ir jie ėmė lipti bažnyčios
laiptais. Vošburnas tylėdamas linktelėjo Karolinai. Ar šis judesys
reiškė menkutę užuojautą? Gailestį? Sunku suvokti. Karolina taip
pat linktelėjo ir greit nukreipė žvilgsnį į Tiną King, lipančią iš
taksi.
Pasikeitusi pacientės išvaizda pritrenkė Karoliną. Manekenei
būdingas veidas buvo be jokio grimo, šviesiai rudi plaukai su pa
šviesintomis sruogomis susukti į griežtą mazgą ant sprando. Kai
moterų žvilgsniai susitiko, Tinos veidą iškreipė skausmo grimasa,
po to ji tylėdama praėjo, šluostydamasi ašaras nuo sužeistos el
nės akių.
- Bjaurus reikalas, - tarė Vošburnas.
Karolina visiškai su juo sutiko.
- Jei norėtumėt pasikalbėti, tiesiog paplepėti - apie ką tik no
rit ir kur tik norit, - Vošburnas atsikrenkštė ir ištraukė iš striu-
v 9
kės kišenės vizitinę kortelę. - Čia yra ir mano namų telefonas.
Paimkit. Ką gali žinoti.
Karolina paėmė Vošburno kortelę ir, prieš kišdama į užrašų
knygelę, dirstelėjo į ją. Detektyvas Luisas Vošburnas dabar buvo
žmogžudysčių skyriaus viršininkas.
Vošburnas užlipo laiptais ir atidarė duris Karolinai. Ji dvejojo.
Jau ir taip sunku dalyvauti mišiose už Martiną, o stebimai detek
tyvų minios - dar baisiau. Jei ji nesusitvardys, policininkai tai pa
laikys kaltės įrodymu, jei stojiškai išsėdės - prikabins beširdės, šal
takraujės žudikės etiketę. Žinoma, jei visai nedalyvautų, sukeltų
dar didesnį įtarimą. Tačiau Karolina nepaprastai sielvartavo dėl
Martino mirties, troško paguodos, kurią galbūt pavyktų rasti mišio
se. Ji įžengė į bažnyčią. Vošburnas įėjo iš paskos ir diskretiškai at
sisėdo bažnyčios gale prie Džesio ir Emi De Santo. Stengdamasi
Elite Ti f I e 108
atsidurti kuo toliau nuo policininkų, Karolina nuėjo į patj žmonių

prisirinkusios koplyčios priekį. Jai praeinant, keli kolegos įsikniau
bė į maldaknyges. Karolina neabejojo, kad jie tyčia taip elgėsi. Ig
noravimas jos seniai nestebina: nesantuokinė miestelio kekše lai
komos moters duktė vaikystėje beveik kasdien girdėdavo patyčias.
- Karolina, ateik čia, - sukuždėjo moteriškas balsas.
Pamačius draugę ir kolegę, gydytoją Siuzaną Steinberg, ro
dančią į laisvą vietą šalia savęs, Karolinai nuo širdies nusirito
akmuo. Ji dėkinga nuskubėjo prie draugės ir atsisėdo.
Siuzana buvo neaukšta, stora, trumpais garbanotais tamsiai
rudais plaukais, apvalaus gražaus veiduko. Jai, kaip ir Karolinai,
šiek tiek per trisdešimt. Siuzana pastarąjį pusmetį dirbo institu
te - nuo to laiko, kai persikėlė į Bostoną iš Manheteno po skyry
bų su „tuo niekšu Briusu“, kaip nuolat sakydavo. Nors atvirašir
dė plepi niujorkietė buvo visiška Karolinos priešingybė, ji nuo
pirmosios darbo dienos drauge pasirinko Karoliną. Baigiantis pir
majai darbo savaitei, Karolina jau žinojo visą Siuzanos gyvenimo
istoriją, ypač apie nepavykusią santuoką su „tuo niekšu Briusu“.
Siuzana nuolat erzindavo Karoliną, kad ši vaikščiojanti tobulybė,
nes niekada nieko neapkalba, o ypač savęs.
Ant pakylos stovėjo vienas artimiausių Martino draugų dar iš vi
durinės mokyklos laikų. Jis pradėjo širdingą atsisveikinimo kalbą.
Karolina įsitaisė savo vietoje, o Siuzana pasirausė juodame
odiniame rankinuke, išsitraukė pakelį popierinių nosinaičių, vie
ną pasiėmė sau, kitą ištiesė Karolinai.
- Valdaisi? - sušnabždėjo ji, šluostydamasi ašarotas akis.
Karolina kaltai linktelėjo ir paėmė nosinaitę. Jos ašaros iš
džiūvusios. Taip, jai be galo liūdna dėl Martino mirties. Bėda ta,
kad nepajėgia atskirti sielvarto nuo apmaudžių ir skaudžių min
čių, kad Martino žūtis tiesiogiai siejasi su jo nevaldomu geiduliu,
kad galbūt jos pacientė Megė Spolding atnešė nelaimę Martinui,
o vyriškis, besigydantis nuo vojerizmo, gali sirgti kur kas pavo
jingesne liga.
- Maniau, kad Džesis po mišių vėl puls mane. Būtų pasirinkęs

tinkamą laiką - aš labai sielvartavau. Vis dar negaliu patikėti...
Martinas miręs. Jam buvo tik dvidešimt septyneri... Viskas dar
t ./
buvo prieš akis. Jis buvo toks mielas vaikinas, - Karolina nurijo
ašaras, nepasirodžiusias per mišias. Čia ne vieta palūžti.
Filipas Meisonas per raudonmedžio rašomąjį stalą pastūmė
jai pakelį nosinaičių. Karolina papurtė galvą, tikindama advoka
tą, kad jai viskas gerai.
- Tačiau Džesis nelabai... domėjosi manimi. Tikriausiai to
dėl, kad Vošburnas buvo ten. Žinoma, aš nepasitikiu žmogžu
dysčių skyriaus viršininku taip, kad atiduočiau likimą į jo ran
kas. Vošburnas pavojingesnis už mano įbrolį Džesį, nes gudres
nis, - Karolina kimiai nusijuokė. - Jis lyg patyręs žvejys naudoja
aukščiausios klasės jauką. Tu nepajėgi atsispirti pagundai, bet
vos tik krimsteli, Vošburnas pradeda atsargiai tempti tave,
kol... - Karolina staiga nutilo. - Atsiprašau, kalbu lyg su savo
psichiatru.
- Lankotės pas ką nors?
- Ne. Man reikia ne gydytojo, o advokato. Todėl ir atėjau.
Sėdėdama prieš Meisoną už nublizginto rašomojo stalo, Karo
lina ryžtingai pažvelgė į advokatą lyg sakydama: užteks plepėti.
Kriminalinių nusikaltimų advokato biuras buvo garsioje Lam-
berto ir Doilio juridinėje firmoje, užėmusioje visą aukštą dango
raižyje, stovinčiame prie keltų prieplaukos, už kelių kvartalų nuo
Fanilholo turgavietės.
Tamsiai rudi Meisono plaukai buvo sušukuoti nuo kaktos at
gal, akys pilkos, skvarbios. Gerai pasiūtas mėlynos vilnos kostiu
mas it nulietas gulėjo ant stambaus, tačiau tvirto kūno. Karolinai
jis atrodė kažkur matytas, tačiau kur - negalėjo prisiminti. Mei
sonas taip pat neparodė ją pažįstąs.
- Aš žinau, kad jie manęs nepaleis - Vošburnas, De Santo, o
ypač Džesis. Blogiausia, kad... - Karolina nutilo, pažvelgė į nuo
trauką variniuose rėmeliuose ant rašomojo stalo: Meisonas, gra
ži šviesiaplaukė moteris, du nedideli vaikai, visi laimingai šypso
si. „Šeimos nuotrauka“, - pamanė ji ir pajuto aštrų pavydą.
- Kartais bėdas sunku išreikšti žodžiais.
- Mane mokė, kaip tai padaryti, - liūdnai šyptelėjo Karolina.
- Ir mane, - tarė Meisonas. - Tačiau kitiems patarti daug
lengviau negu sau.
- O Benui Teiborui?
(tise Ti f I e 110
Meisonas sumišo:
- Nemanau, kad tai mano darbas...
- Nereikia būti psichiatru, kad pastebėtum, kaip jis atrodo.
- Iš tiesų jis jau labai pasitaisęs, - Meisonas susiraukė, suvo
kęs, kad prarijo jos jauką.
- Kai Benas buvo mano advokatas, padėjo išsikapstyti iš dide
lės bėdos.
- Taip, žinau.
- Jis pasakojo? - dar Meisonui nespėjus atsakyti, Karolina su
vokė, kur ji galėjo matyti advokatą. - Jūs buvot kelis kartus at
ėjęs, ar ne? Į teismo salę? Benas kalbėdavosi su jumis po...
- Mes su Benu seni draugai.
- Vadinasi, pažinojot jo žmoną?
- Buvau piršlys jo vestuvėse, - Meisonas pažvelgė į nuotrauką
ant stalo. - Ojis - mano. - Nusišypsojo, tačiau šypsena buvo karti.
Neramumai Meisono rojuje? Reikalai ne visada tokie, kaip at
rodo iš pirmo žvilgsnio.
- Kada jie išsiskyrė? - paklausė Karolina.
Meisonas nukreipė žvilgsnį virš jos.
- Benas ir Kim? Jau... senokai.
- Ar tai jam sukėlė depresiją?
Meisonas mąsliai pažvelgė į ją, tapšnodamas pirštais per vir
šutinę lūpą:
- Jis jums nepasakojo?
- Kai paklausiau, kas negerai, atsakė, kad viskas susiję su
galva.
Meisonas liūdnai šyptelėjo:
- Tikriausiai iš dalies kalbėjo apie tą šautinę žaizdą, gautą
prieš septynis mėnesius.
- { Beną šovė? Kodėl?
Meisonas dvejojo. Nenorėjo apkalbėti draugo, tačiau matė,
kad Karolina nuoširdžiai susirūpinusi.
- Tai atsitiko Čikagoje.
- Ką jis ten veikė?
- Benas turėjo pusbrolį Mičą. Jie augo kartu lyg broliai. Gy
veno šalia. Mičo aštuoniolikmetis sūnus narkomanas stipriai pa
žeidė įstatymus. Tas vaikinukas, Džimis, buvo Beno krikštasū
nis, - Meisonas papurtė galvą ir nutilo.
Ill G randininė reakcija
- Ką jis iškrėtė?
Advokatas atsiduso:
- Jj apkaltino nušovus vaistinės darbuotoją apiplėšimo metu.
Vaikinukas visaip prisiekinėjo, kad policininkai jį pakišę. - Meiso-
no lūpų kampučiai išsikreipė. - Juk žinom, kad policininkai ne vi
sada geri.
Karolina susiraukė, Meisonas tai pastebėjo.
- Benas už užstatą ištraukė vaikiną iš kalėjimo, o paskui pats
pradėjo tyrimą. Tačiau kai surinko pakankamai faktų, paaiškėjo,
kad tai nebuvo spąstai.
Karolina palinko į priekį:
- Jo krikštasūnis iš tikrųjų nužudė tą darbuotoją?
- Benas buvo tuo įsitikinęs. Jis ketino nueiti su vaikinu į po
liciją ir pamėginti perkvalifikuoti tai kaip netyčinį nužudyrtią, ta
čiau vaikis pabėgo. Benas ir pusbrolis surado jį narkomanų lan
dynėje. Džimis buvo visiškai apsvaigęs nuo narkotikų, jis turėjo
pistoletą ir ėmė pyškinti į visas puses, - Meisono veidą iškreipė
skausmas. - Nušovė tėvą.
Karolina sudrebėjo:
- O... Beną?
- Viena kulka kliudė šlaunį, laimė, tik lengvai sužeidė. O ki
ta grybštelėjo galvą. Štai čia, - Meisonas parodė tą patį judesį
kaip vakar Benas - smiliumi palietė dešinę galvos pusę, porą
colių virš ausies. - Kraujas išsiliejo į smegenis. Nors Beną iš
karto operavo, bet tik po kelių savaičių gydytojai atstatė pažeis
tas smegenis. Pasakysiu jums, lengviau atsikvėpiau, kai Benas
pagaliau išsikapstė. Dabar jis fiziškai sveikas, tik labai dažnai
skauda galvą.
- Kas atsitiko Džimiui? - paklausė Karolina.
- Nušovęs tėvą, ištaškė sau smegenis. Kai atvyko sanitarai,
Benas buvo be sąmonės. Norėčiau tikėti, kad nematė, kaip krikš
tasūnis... - Meisonas nebaigė sakinio.
Jie abu sėdėjo tylėdami, apmąstydami siaubingą tragediją.
- Benas tikrai perėjo pragarą, - po kiek laiko tarė Meiso
nas. - Jis man to nesakė, nes mes abu nemėgstam kalbėti apie
jausmus, bet žinau, kad iki šiol kankinasi, dėl visko kaltindamas
save. Pasakykit, daktare, kaip atskirti, kas teisinga ir kas ne.
flue Ti H c 112
Karolina labai norėjo žinoti atsakymą. Ji prisiminė paskutinę
konferenciją institute, kai Martinas paklausė, kaip ji nubrėžia ri
bą tarp sveiko susidomėjimo seksu ir iškrypimo. Ji atsakė, kad
viskas priklauso nuo laipsnio, tačiau negalėjo tiksliai nurodyti,
kur ta riba.
- Tačiau, - vėl prakalbo Meisonas, - mes visi privalome susi
taikyti su savo poelgių padariniais. Benas dar to neišmoko.
- Kada jis išėjo atostogų? - paklausė Karolina.
- Gruodžio pabaigoje. Pabuvo darbe mėnesį ir pareiškė, esą
jam reikia laiko kai ką parašyti. Bet abejoju, ar bent eilutę para
šė ir ar iš viso ketina rašyti. Manau, kad jau tris su puse mėne
sio sėdi tame savo bute-mauzoliejuje ir mąsto apie savo bambą.
- Ar psichiatrai konsultavo jį? - reikliai paklausė Karolina.
- Ne. Mėginau įkalbėti, kad pas ką nors nueitų, tačiau jis ti
kino susitvarkysiąs pats, - Meisonas vėl žvilgtelėjo į nuotrauką
ant stalo. - Nenorėčiau konkuruoti su psichiatrais, bet manau,
kad Benui reikia grįžti į darbą, kad nukreiptų mintis nuo savęs.
- O kaip Kim?
Meisonas dvejojo:
- Kas - kaip?
- Kur ji?
- Benas nekalba su manimi apie buvusią žmoną. Vargu ar jie
palaiko ryšius.
- Dėl to, kad jam nerūpi?
Filipo Meisono žvilgsnis vėl sustojo ties laimingos šeimos nuo
trauka.
- Vieni žmonės kaip įmanydami kovoja, kai jie pradeda nebe
rūpėti kitiems, o kiti stengiasi dėl to per daug nesikrimsti.
17
Kai Rajanas Gelaheris įkišo galvą į kabinetą, Megė sėdėjo ant

aukštos taburetės prie braižomosios lentos ir mėgino eskizuoti.
Nepatenkinta, kad jai sutrukdė, pakėlė galvą.
Rajanas nusišypsojo:
- Pamaniau, kad prieš popietinį susitikimą su užsakovais iš
jachtų klubo galėtume peržiūrėti šiuos brėžinius.
Jis mostelėjo į atsineštus susuktus popieriaus lapus ir, Megei
nespėjus paprieštarauti, greit perėjęs kambarį ėmė dėlioti savuo
sius eskizus ant jos bloknoto.
- Kaip sekėsi Niujorke? - paklausė.
Vyniodamas brėžinius Rajanas pasilenkė per stalą ir prisilie
tė prie Megės peties. Megė nevalingai atšoko.
- Puikiai. Prašau neslampinėti aplink mane, Rajanai.
- Neseniai liepei man nusiraminti, Mege. Kodėl pati to nepa
darai?
Ji abejingai pažvelgė į Rajaną:
- Ką nori tuo pasakyti?
- Kad nesu tavo priešas. Tu visad elgiesi taip, lyg norėčiau
tave pulti.
- Ne, aš visad elgiuosi taip, lyg tu norėtum mane įsivilioti į
lovą, - sausai pareiškė ji.
Rajanas papurtė galvą:
- Ne, tu bijai ne to. Mėgsti apsimesti ledo statula, tačiau tokia
nesi, ir mes abu tai žinom.
Megei stuburu perbėgo drebulys, suspengė ausyse.
- Ką tu apie mane žinai?
- Pavakarieniauk su manim, ir aš tau pasakysiu, - jo balsas

buvo žaismingas kaip visuomet. Rajanas nusišypsojo jam būdinga
nuginkluojančia berniokiška šypsena.
Megė nusprendė, kad tai dar vienas iš Rajano triukų. Ji visiš
kai išprotės, jei nesiliaus galvojusi, kad visi pažįstami ją seka, ži
no apie jos slaptą gyvenimą. Pakanka vieno Stivo Kramerio.
- Nagi, Mege, - atsiduso Rajanas, - stengiuosi kiek įmanyda
mas. Mes tik pavakarieniausim. Juk tau reikia pavalgyti, ir man
reikia, taigi pavakarieniausim kartu. Gali tai ištverti.
- Negaliu, - ji susinervino. - Norėjau pasakyti, kad negaliu su
tavim vakarieniauti. Šį vakarą.
- Šįkart nesutinku su jokiu atsisakymu, Mege.
Dar jai nespėjus atsikirsti, Rajanas pradėjo aptarinėti brėži
nius, rodė, ką pakeitęs pagal jos pastabas. Megė leido jam kalbėti
kelias minutes.
- Taigi. Ar viskam pritari? - paklausė baigęs trumpą apžvalgą.
Ji išsiblaškiusi linktelėjo:
- Taip. Viskas gerai.
- Puiku. Vadinasi, susitarėm ir dėl brėžinių, ir dėl šio vaka
ro, - vyniodamas brėžinius jis nužvelgė ją ilgu žvilgsniu. - Žali lę
šiai nuostabūs, Mege. Tačiau tau jų nereikia. Tu ir taip tobula.
Baigusi darbą, Megė iš karto nuvažiavo į ligoninę. Netekusi kan

trybės ji stovėjo prie seselių posto septintame aukšte, laukdama,
kol stambi psichiatrijos skyriaus seselė, vilkinti mėlyna uniforma,
atsiplėš nuo telefono ir pasakys, kur rasti motiną.
- Mege?
Megė krūptelėjo pamačiusi ateinantį senelį. Atsitokėjusi iš
nuostabos, kad jis čia, buvo priblokšta, kaip Vinstonas Spoldingas
paseno nuo jų paskutinio susitikimo.
- Ką čia veikiat? - tiesiai paklausė ji.
- Tavo motina prašė ateiti.
Megė dar labiau nustebo, nes žinojo, kad motina su seneliu
nesikalba jau trejus metus. Megė taip pat. Jos abi turėjo savų
priežasčių.
- Kaip laikaisi, Mege? Atrodai išblyškusi, įsitempusi. Kada su
sirasi gerą vaikiną? - senelis norėjo ją paliesti.
Megė greit atsitraukė. Jo veidą iškreipė skausmas, ištiesia

ranka nusviro.
- Šiandien Nedas užsiėmęs nekilnojamojo turto prekyba, tavo
motina žino, kaip tu neturi laiko, todėl paprašė manęs ją pasiimti.
- Pasiimti?
- Ją išleidžia, - tarė senelis.
Bet juk Nedas sakė, kad be sekmadienio neišleis.
- Šiandien? - paklausė Megė.
- Dabar. Laukiu, kol ji apsirengs. Nuvešiu ją pas Nedą. Jis
nori, kad motina pabūtų pas jį kelias dienas, o gal ir ilgiau. O
paskui, jei Feitė norės, galės kiek pagyventi pas mane.
Megė klausėsi planų dėl motinos ir jautėsi lyg penktas vežimo
ratas. Kaip ir anksčiau. Nedas ir senelis viską žino, viskuo rūpina
si. Megė taip pat dalyvauja, tačiau ji nereikalinga. Kaip visuomet.
- Ar pasiruošusi, mama? - paklausė Megė. - Senelis laukia vesti

biulyje.
Feitė Spolding sėdėjo ant lovos krašto, šalia stovėjo atviras
kelioninis krepšys. Ji neatsakė dukteriai. Mažiau nei prieš savai
tę per paskutinės Nedo galerijos atidarymą Feitė atrodė tokia
jauna, gyvybinga, švytinti. Dabar veidas papilkėjęs, žaliai pilkos
akys kaip stiklinės, lūpų kampučiuose susimetusios raukšlės.
Nors kaštoniniai plaukai ir sušukuoti, bet karo palaidi ant pečių.
Kai Feitė jausdavosi normaliai, paprastai susukdavo plaukus į
elegantišką prancūzišką kuodelį - kaip tą vakarą per galerijos
atidarymą.
- Mama?
- Minutėlę.
- Ar ko nors...
Tildydama dukterį Feitė ištiesė ranką. Megė pasijuto nejau
kiai. Vaikystėje ji dažnai trokšdavo pasikalbėti su motina, išsipa
sakoti. Tačiau dažniausiai Feitė būdavo apimta arba depresijos,
arba manijos. Bet netgi tarp tų abiejų kraštutinumų Megė nedrįs
davo į ją kreiptis, bijodama, kad motinai neprasidėtų naujas prie
puolis.
Bendrauti su tėvu sekėsi neką geriau. Danielui Spoldingui rū
pėjo tik du dalykai: žmona ir menas. Vaikams buvo ir reiklus, ir
f I i $c I if Ic 116
lengvabūdiškas. Gyvenimas su tėvais priminė vaikščiojimą minų

lauke. Tik nepasisaugok, ir tave ištaškys į gabalus.
- Senelis manys, kad kas nors atsitiko, - išdrįso paraginti Me-
gė. Ji norėjo kuo greičiau pabėgti nuo blogų prisiminimų, kuriuos
kėlė ligoninė. Motina linktelėjo, tačiau nepajudėjo iš vietos.
- Jis blogai jaučiasi, - tarė Feitė. - Žinojau, tačiau pamačiusi
vis tiek nustebau.
- Kas jam? - abejingai paklausė Megė.
Feitė pažvelgė į dukterį.
- Vėžys. Kasos. Jis gydėsi. Sako, kad dabar viskas gerai, bet
aš netikiu.
Tai paaiškina, kodėl jie susitaikė, pamanė Megė. Įdomu, ar
mirštantis senelis panorės susitaikyti ir su anūke?
Feitė šyptelėjo:
- Jis įsitikinęs, kad ir aš pasveiksiu. Jis niekada nebuvo rea
listas, - ji užsikišo plaukus už ausų, rankos virpėjo.
- Viskas bus gerai, mama. Tik gerk litį.
- Neradau jų.
- Tablečių?
- Tikriausiai pamečiau.
Feitė pasisuko nugara į langą ir lyg saugodamasi ryškių sau
lės spindulių užsidengė ranka akis. Tačiau saulė jau leidosi.
- Tavo tėvas būtų užpykęs. Denas negalėdavo pakęsti, kai aš
ką nors pamesdavau.
Stojo mirtina tyla. O paskui motina tarė:
- Tavo tėvas kartais būdavo toks žiaurus, - ji niūriai pažvelgė
į Mėgę. - Bet, atrodo, kad žiaurumas mūsų šeimoje paveldimas.
Ar ne taip, Mege?
18
- Iš pradžių, - pasakė Stivas Krameris, - pamaniau, kad viską iš

spręsiu pasisamdęs padorų advokatą, bet esu pakankamai protin
gas ir suprantu, kad nebūtinai laimėsiu. Negaliu šitaip rizikuoti.
Jei reikės sėsti į kalėjimą, mirsiu.
Karolina atidžiai tyrinėja pacientą. Jis nesustodamas kalba
nuo tada, kai tik jėjo į kabinetą - dešimt minučių po šeštos va
landos vakaro, ir pareikalavo jj priimti tuojau pat. Dabar jau be
veik pusė septynių, o jis pila beveik neatsikvėpdamas.
- Stivai, jus suėmė tik įspėdami, - pagaliau įsiterpė psichiat
rė. - Manau, jūsų išgąstis labiau siejasi su...
- Pažeidžiau bandomąjį laikotarpį. Netgi jei šįkart nepaso
dins, laikys jau antru nusižengimu. Ojei dar vienas - man galas,
į tave įspėdami meta knygą. Vaikštai su ja lyg su uždelsto veiki
mo bomba. Manai, kad ji jau nekenksminga, ir staiga išgirsti tik
sėjimą...
Karolina jį puikiai suprato. Jos pačios galvoje jau kelias die
nas girdisi tik, tik, tik... Ir vis garsyn.
- Be to, policija nesiliaus prie manęs kabinėtis. Nebent smog
čiau jiems. Štai čia ir prasideda jūsų vaidmuo.
Kramerio žodžiai nutraukė Karolinos mintis:
- Kokia policija?
Jis gūžtelėjo pečiais, susitelkęs tik į savo žodžius:
- Klausykit, Karolina, mes abu turim bėdų. Jei jūs padėsit
man, aš ne tik susidorosiu su savosiomis, bet ir pagelbėsiu jums.
Skirtingai negu praėjusį kartą, Krameris vėl atrodė kaip
anksčiau - pasitempęs, pilku vilnoniu kostiumu, šviesiai mėlynais
Elne Ti t l e 118
marškiniais, šilkiniu kaklaraiščiu, rusvais zomšiniais pusbačiais,

plaukai tvarkingai sušukuoti, švariai nusiskutęs. Blaivus, {tampą
išdavė tik išsiplėtę vyzdžiai ir nervingai trūkčiojantys lūpų kam
pučiai.
- Aš ir mėginu jums padėti, Stivai, bet manau, kad jūs man
nesakot...
- Aš jums noriu pasakyti, kad man reikia penkiasdešimt tūks
tančių dolerių, Karolina. Aš ketinu išvažiuoti. Turiu draugą Kos
ta Rikoje. Jis sako, kad ten galima karališkai gyventi beveik už
dyką. Gal vėl galėsiu dirbti gydytoju.
- Norit pabėgti? - ramiai pasakė Karolina.
- Tarkim, kad aš noriu pakeisti gyvenimą. Taigi, Karolina,
man iš jūsų reikia ne psichiatrinės pagalbos, o pinigų. Penkiasde
šimt tūkstančių dolerių. Jūs per metus uždirbat dvigubai tiek.
- Puikiai žinot, kad neduosiu jums pinigų, - ji kalbėjo ramiai,
tačiau mintys karštligiškai dirbo. Kodėl Stivas nori bėgti? Todėl,
kad matė žiaurią žmogžudystę? Ar kad nužudė pats? Du žmo
nes? - Pasikalbėkim apie...
- Už penkiasdešimt tūkstančių dolerių, - nutraukė Krameris, -
aš pasakysiu policijai, kad tikrai nemačiau jūsų muziejuje antra
dienio vakarą.
Karolina stengėsi valdytis. Ji ir taip turi pakankamai bėdų, o
čia dar pacientas mėgina šantažuoti.
- Tačiau jūs manęs nematėte muziejuje, Stivai.
- Tie detektyvai iš žmogžudysčių skyriaus mano, kad mačiau.
Dar blogiau, Karolina. Dar blogiau. Jie įsitikinę, kad aš mačiau
jus su tuo smuikininku. Mano, kad jūs jį sugundėt ir nužudėt.
Karolina visa nutirpo.
- Tačiau jūs žinot, kad tai netiesa, Stivai. Jūs ten buvot, ma
tėt moterį...
- Iš kur jūs žinot, ką aš mačiau?
- Stivai, - griežtai tarė ji. - Turit pasakyti policijai tiesą. Aš
eisiu su jumis, padėsiu jums...
- Tiesą? Tiesa ta, Karolina, kad policija mano, jog jūs pa-
smaugėt ir tą savo draugužį. Jie spaudė mane. Ypač ta moteris,
De Santo. Liepė jai paskambinti, jei ką nors prisiminčiau. Keista,
bet tikrai pradedu kai ką prisiminti, - jis atrodė susimąstęs. -
■v 119 G randininė reakci ja
Kada tai buvo? O, taip, trečiadienio vakarą, savaitę prieš nužu

dant Besetą. Kai grupė išsiskirstė. Atsimenat, Karolina? Mes visi
išėjom kartu. Kiti atsiskyrė, bet aš laukiau, kad mane pamėtėtų į
namus. Privažiavo Martinas Besėtas, pasignalizavo jums. Mačiau,
kaip įlipot į jo automobilį. Jis ne iš karto nuvažiavo, kažką jums
pasakė. Nežinau ką, tačiau jūs velniškai įsiutot. Mačiau, kaip jam
smogėt, Karolina.
- Niekas nepatikės tuo melu, Stivai, - atkirto Karolina. Tačiau
suvokė, kad De Santo ir įbrolis bus nepaprastai laimingi, išgirdę
Stivo Kramerio melagystes. Gavę tokį vertingą liudininką, jos pa
cientą, jie galės pateikti kaltinimą Karolinai. Šįkart kaltinimą
žmogžudyste.
Karolina pasijuto pakliuvusi į spąstus. Ji įsistebeilijo į ramų
Kramerio veidą, tačiau nesunkiai įžvelgė psichopatijos požymius -
apgaulę, agresiją, o ypač negailestingumą. Kad ir kas būtų nužu
dęs Piterį Korzą ir Martiną, jam tikrai tiktų šitoks įvaizdis.
Kramerio lūpose žaidė šypsena. Jis atskleidė visas kortas.
- Karolina, nebūkit kvailė. Turit daugiau priežasčių bijoti kalė
jimo negu aš. Mano karjera jau virto pelenais. Jūsų vis dar klesti.
Karolina įsivaizdavo, kaip ir jos karjera, ir visas gyvenimas
virsta pelenais. Dabar jau ji norėjo bėgti.
- Džiaugiuosi, kad taip atidžiai svarstot, Karolina.
Taip, ji tikrai svarstė. Jei leis pacientui priversti ją nusiženg
ti moralės principams ar įbauginti, ji žlugusi. Pacientas taip pat.
Suvaldžiusi išgąstį, Karolina griebėsi naujos taktikos:
- Stivai, mums liko penkiolika minučių. Manau, kad būtų
naudinga panagrinėti jūsų įniršį ir baimę.
Krameris netikėdamas įsispoksojo į ją:
- Jūs nesupratot.
- Tikriausiai jūs labai pykstat ant manęs, - ramiai tęsė ji. -
Mąstot: neseniai aš buvau jos vietoje. Buvau gydytojas. Mane ger
bė, turėjau pinigų...
- Galiu gyventi be pagarbos. Jau kurį laiką išsiverčiu. Man
reikia pinigų. Penkiasdešimt gabalų, Karolina. Tai mane išgydys.
Ir jus.
- Jūsų tėvas taip pat buvo gydytojas, Stivai. Ar ne? Neurochi-
rurgas. Grupėje minėjot, kad buvo griežtas, nuolat bardavosi.
El i t e l i t l e 120
- Tuščiai švaistot laiką, Karolina.
- Manau, kad jūs bijot, Stivai. Atsimenat, kaip grupėje pasa
kojot, kad tėvas mušdavo jus už prišlapintą lovą? Kaip mušimas
paskatino jus masturbuotis?
Stivo akys patamsėjo iš įniršio, tačiau jis tylėjo.
- Mušdamas tėvas kartais jus liesdavo, ar ne? Jūs susijaudin-
davot, sutrikdavot, išsigąsdavot.
- Jūs beprotė. Jis niekad... Jis buvo tironas, bet ne seksuali
nis iškrypėlis.
- Tada jūs pirmą kartą susiėjote skausmą su malonumu. O
baimė įžiebdavo susijaudinimą. Baimė jus ir stingdė, ir jaudino, -
Karolina žinojo einanti per toli. O ką, jei Stivas žudikas? Jei jis
stebėjo, kaip Megė mylisi, o paskui...
Krameris1pasilenkė ir gašliai nusišypsojo:
- Tai jūs dabar bijot. Matau iš akių. Pasakykit, Karolina, ar
jūs susijaudinot seksualiai?
Ji prisivertė ramiai atlaikyti jo žvilgsnį:
- Prisipažinkit man, Stivai, nuo ko iš tikrųjų bėgat?
- Sakiau, aš ne...
- Du nekalti vyrai jau negyvi. Gali būti ir daugiau. Pasakykit,
Stivai, ką jūs matėte muziejuje antradienį vakare? Kokį žmogų
matėt? Kas ten įvyko?
Krameris pašoko, trinktelėjo ranka į stalą:
- Jūs to nenorit žinoti, aišku? Aš grįšiu pirmadienio rytą. Jūs
turėsit penkiasdešimt gabalų grynais. Jei ne, pasisaugokit, dakta
re Hofman.
Krameris triukšmingai išėjo. Karolina užsimerkė, užsidengė
veidą delnais. Jautėsi visiškai išsekusi.
- Tas pacientas buvo tikrai įsiutęs.
Karolina atitraukė nuo veido rankas. į kabinetą įslinko Džilė
Nadžent.
- Pasakykit, daktarė Hofman, ar visi jūsiškiai seksomanai ši
taip išeina?
Džilė Nadžent lėtai, manieringai išdėliojo ant Karolinos stalo se

nų laikraščių iškarpas. Karolina į jas vos žvilgtelėjo, nereikėjo gi
lintis. Ir taip žinojo atmintinai: KOLEDŽO STUDENTĖ KĖSINASI į
PATĖVĮ ŠERIFĄ. BOSTONO VALSTIJOJE SUIMTA STUDENTĖ UŽ

PASIKĖSINIMĄ NUŽUDYTI. JAUNOS MOTERS GEIDULYS AR
MĖGINIMAS IŠPRIEVARTAUTI?
Karolina priešiškai pažvelgė į elegantiškąją žurnalistę:
- Ko jūs norit?
Džilė Nadžent grakščiai Išlydo į kėdę, kurioje ką tik sėdėjo
Stivas Krameris.
- Keliuose straipsniuose minimas jūsų įbrolis Džesis Bošas.
Liudijo prieš jus byloje prieš keturiolika metų.
- Žinau. Aš ten buvau, - atkirto Karolina.
- Liudydamas Bošas jus kartą pavadino „nimfomane“, - toliau
kalbėjo Nadžent.
- Man tikrai nereikia priminti.
- Buvo pakankamai bjauru, ar ne? Visos kortos prieš jus.
Įbrolis nebuvo vienintelis giminaitis, liudijęs prieš jus...
- Pakaks, - kimiai sušnabždėjo Karolina.
Žurnalistė Įdėmiai ją nužvelgė:
- Patikėkit, daktare Hofman, aš jums linkiu gero.
- Ko jūs norit?
- Išskirtinio interviu, - nusišypsojo Nadžent.
- Neturiu ką pasakyti.
- Papasakokit apie savo meilės ryšius su Įbroliu.
Tai įsiutino Karoliną. Būtų supratusi, jei žurnalistė būtų pa
klaususi apie meilės ryšius su Martinu Besetu.
- Nėra jokių meilės ryšių su Džesiu.
Žurnalistė palinko į priekj. Nebesistengė atrodyti pašnekovei
linkinti gero.
- Džesis Bošas liudijo, kad prieš dvejus metus, prieš inciden
tą su patėviu, buvot susipainiojusi su vienu iš mamytės draugu
žių, - Nadžent stumtelėjo laikraščio straipsnį, prie kurio buvo
prilipinusi savo raštelį. - Volteriu Džeksonu, ar ne?
- Prašau išeiti iš mano kabineto! Tučtuojau!
- Gerai, pamėginkim prieiti iš kitos pusės, - atsiduso Na
džent. - Kas tas pacientas, kurio ieškojot muziejuje antradienio
vakarą? Ar tai vienas iš jūsų gydomų seksualinių iškrypėlių? Ži
nau, kad negalit minėti pavardžių. Gydytojo ir ligonių paslaptis ir
panašiai, tačiau man atrodo, kad jei tas pacientas patvirtintų jū
Elite T i 11 c 122
sų pasakojimą, tai paleistų jus nuo kabliuko, ar ne? Tada polici
ja nemanytų, kad jūs žudikė.
- Eikit lauk! - pareikalavo Karolina.
Nadžent nekreipė dėmesio į įsakymą.
- Paklausykit, daktare Hofman. Nuo to, kaip aš viską pateik
siu, galiu tapti jūsų viltimi arba baisiausiu košmaru. Žinau, da
bar manot, kad esu pastarasis, tačiau duodu jums galimybę pa
kreipti situaciją.
Tačiau Karolina suvokė, kad per vėlu. Burtas mestas.
Benas Teiboras prabudo siaubingai skaudančia galva po vakar iš

gerto alkoholio ir slogia nuotaika dėl košmariško sapno. Per pas
taruosius mėnesius sapnuodavo beveik vien tik savo pusbrolį Mi-
čą. Benas žinojo, kad ši tema kankins iki gyvenimo pabaigos. Dėl
to, kas įvyko, jis kaltino tik save.
Tačiau šis sapnas nustebino Beną, nes nebuvo nei apie Mičą,
nei apie Kim, kuri retkarčiais įsiskverbdavo į jo košmarus. Šį
kartą jis sapnavo Karoliną, besivejančią jį per beprotišką veidro
džių labirintą pramogų parke. Veidrodžiuose Benas matė jų iš
kreiptus atspindžius. Jis vilkėjo kostiumą, nešėsi diplomato laga
minėlį. Karolina bėgo nuoga, išskėtusi rankas ir kažką rėkė jam.
Benas bėgo vis greičiau ir greičiau, nesuvokdamas, kodėl bijo,
kad Karolina jo nepavytų, tačiau jautė klaikų siaubą. Po to jis
veidrodžiuose pamatė, kad kažkas vejasi Karoliną. Iš pradžių
įžvelgė tik šešėlį - juodai apsivilkusį vyrą su mėsininko peiliu
rankoje. Pagaliau geriau įsižiūrėjo į vyrą. Ne, jis nevilki juodai,
jo oda tamsiai ruda. Tai jis - Benas. Ir vejasi Karoliną, ir bėga
nuo jos. Persekiojamasis ir persekiotojas.
Nepaisydamas dilgčiojimo galvoje, Benas kreivai šyptelėjo:
psichiatrui būtų kur pasireikšti, interpretuojant sapną. Ypač psi
chiatrei, vardu Karolina Hofman.
- Šiandien po pietų kalbėjausi su Vošburnu iš žmogžudysčių sky

riaus ir Vargasu iš apygardos prokuratūros. Jie dar neketina su
imti Karolinos, tačiau ji teisi - stebi ją, - Filipas Meisonas įsime
tė į lėkštę krevetę su aštriu arbatos padažu ir per stalą pastūmė
salotinę Benui Teiborui.
Jie sėdėjo rausvos plastmasės kabinoje „Čen Va“ kinų restora

no gilumoje Dansterio gatvėje. Pastaraisiais mėnesiais Benas čia
dažnai lankydavosi.
- Ką jie dar stebi? - paklausė Benas, įsidėdamas į lėkštę šiek
tiek maisto. Jis uždėjo ant kiaulienos lomeino*, krevetę su aštriu
raudonu padažu ir apsimetė, kad nesišlykšti tokiu deriniu.
- Bėda ta, - susiraukė Filas, - kad jie daugiau nieko neturi,
tik Karoliną.
- Nori pasakyti, kad Vargasas iš tikrųjų tiki, jog Karolina Hof-
man - nekenčianti vyrų žudikė maniakė? Nesąmonė.
- Ne, jie taip nemano, Benai, tačiau parduodama daug laik
raščių, spausdinančių istoriją apie žudikę maniakę, kyla televi
zijos žinių reitingai. Policininkai prisiekinėja, jog tavo mergina
turėjusi motyvų nužudyti savo draugą psichiatrą, ir labai sten
giasi įrodyti, kad ji susijusi su Korza. Jei jiems pavyks, gausim
per nagus.
- Palauk, Filai. Pirmiausiai Karolina - ne mano mergina. An
tra, iš mūsų neatims darbo, nes ji ne mano, o tavo klientė.
Ką jis nori apgauti? Jei jam nerūpi, tai kodėl taip myga Karo
linos advokatą? Kodėl jam taip spaudžia smilkinius?
- Puiku, - Filas atsikando krevetės.
Benas tik stumdė maistą lėkštėje.
- Vėl skauda galvą?
Benas nė nemėgino to neigti. Filas per daug gerai jį pažįsta.
- Nelabai.
- Meluoji. Vis dar vartoji skausmą malšinančiuosius? Mažiau
siai tau dabar reikia užsikabinti.
- Aš nieko nevartoju. Ir neketinu už nieko užsikabinti. Klau
syk, palik šią temą ramybėje, gerai?
- Aišku. Jokių problemų, Benai.
- Supykai, ar ne?
Filas šyptelėjo:
- Psichiatras tai pavadintų projekcija.
Benas jautė netenkąs kantrybės:
- Man mirtinai nusibodo, kai mane visi analizuoja.
Troškinys su makaronais. (Vert past.)

EIise IiH e 124
Filas išplėtė akis:

- O kodėl tu nepalieki manęs ramybėje? Man buvo sunki die
na, sunki savaitė, daug sunkių savaičių.
Benas pažvelgė į draugą. Jis ir anksčiau buvo pastebėjęs įtam
pą Filo veide. Velnias. Tačiau kurio advokato veide neatsispindi
darbo nuovargis? Dabar Benas Filo veide pastebėjo kažką daugiau.
- Grįžkim prie mano klientės, - šiurkščiai tarė Filas.
Benas suprato: Myliu tave kaip brolį, bet nešniukštinėk. Šią
žinutę draugai retkarčiais siuntinėdavo vienas kitam pastaruosius
dvidešimt metų. Abiem to reikėjo. Meilės laiškelis. Benas nelau
žys sutarties.
- Ar Karolina tau pasakojo apie pacientą vojeristą?
- Ar tą, kuris skambino iš muziejaus Korzos nužudymo vaka
rą? Taip, minėjo, bet neką tepapasakojo.
- Ar sakė, kad galbūt jis matė tą mažytę, kuri užkabino Kor-
zą? Kad tai galėjo būti dar viena jos pacientė?
Filas prisimerkė, veide susimetė susirūpinimo raukšlės.
- Ne, turėjom nutraukti susitikimą, nes jai reikėjo grįžti atgal
į kliniką.
Benas papasakojo, ką Karolina buvo sakiusi apie tą moterį ir
jos seksualinę maniją.
Filas nutilo ir susimąstė.
- įdomu? - paklausė Benas.
- Ar policija žino apie tą moterį?
- Ne. Nežino ir apie stebėtoją. Karolina negali pasakoti. Gydy
tojo ir ligonio paslaptis.
- Taigi ir vėl lieka viena įtariamoji - Karolina, - Filas gurkš
telėjo kiniško alaus. - Ypač turint galvoje jos praeitį.
- Praeitį? Velnias! Filai, Karolina gynėsi, kad patėvis neišprie
vartautų. Prisiekusieji ją išteisino. Po to, nepaisant praeities skan
dalų, ji išdrįso grįžti į Bostono valstybinį universitetą baigti medi
cinos studijų. Dėl Dievo meilės, dabar ji garbinga psichiatrė.
- Psichiatrė, gydanti seksualinius iškrypėlius.
- Tai kas?
- Jei kartais pamiršai, priminsiu, kad tada, kai tik galėdavau,
sėdėdavau teisme per Karolinos bylą. Kaltintojas nepateikė tavo
jaunosios klientės kaip nekaltos mergelės. Netgi jos pačios moti
na liudijo...
- Karolinos motina buvo girtuoklė ir paleistuvė, - dygiai nu

kirto Benas.
- Liudytojo tribūnoje ji buvo blaivutėlė, - ramiai paprieštara
vo Filas. - Ir, pasak kitų liudininkų, Laura Hofman gydėsi nuo to
laiko, kai ėmė draugauti su Porteriu Bošu. Be to, ji buvo toli gra
žu ne vienintelė liudininkė, pasakojusi įvairias istorijas apie nela
bai pavyzdingą Karolinos elgesį.
- Išgaluotas istorijas, - greit pabrėžė Benas. Žinoma, jis ne
užmiršo visų sodrių smulkmenų, kurias tada atskleidė liudinin
kai. Dėl kai kurių Karolina buvo jį įspėjusi, kai kurios pasirodė
tikra staigmena.
- Žinau, kad ji viską neigė, - nepasidavė Filas. - Tačiau ar
tau asmeniškai Karolina neprisipažino gulėjusi su daugeliu?
- Buvau jos advokatas, o ne nuodėmklausys, - atrėžė Benas.
- Kartais skirtumas labai nedidelis, ir tu tai žinai. Be to, Ka
rolina manė, kad tu jai dangaus siųstas. Jei jau ir būtų kam nors
atsivėrusi...
- Ji buvo tik vaikas.
- Vaikas, turintis didelę patirtį, ir žmogžudysčių skyrius tai
gerai žino, - griežtai nukirto Filas.
- Nesvarbu, su kiek vyrų Karolina dulkinosi, - iš šypsenos
draugo veide Benas suprato esąs pagautas. Dėl to dar labiau įpy
ko, o migrena dar labiau sustiprėjo. - Svarbu tai, Filai, kad ji ne
norėjo dulkintis su savo patėviu. Porterio Bošo reputacija Bruk-
heivene nebuvo nepriekaištinga. Jei kartais tu nebuvai tuose po
sėdžiuose ar pamiršai, priminsiu, jog suradau porą jaunų
liudininkių, kurios papasakojo, kaip jas senis šerifas išdulkino -
ir tikrąja, ir perkeltine prasme.
- Viena jų buvo prostitutė, ne kartą sulaikyta už amoralų el
gesį. Aš neteigiu, kad ji nepatikima, bet...
- O kita mergina - padavėja iš respektabilios picerijos, kiekvie
ną sekmadienį lankiusi bažnyčią. Filai, ką tu čia darai? Iš naujo
peržiūri bylą? Juk Karolina buvo išteisinta prieš daugelį metų.
Abu advokatai kelias minutes sėdėjo tylėdami. Pagaliau Benas
paklausė:
- O kaip ji... laikosi?
Filas kilstelėjo antakius:
- Karolina? Kodėl tau nepaskambinus ir pačiam nepasiklausus?
19
- Tu nieko nevalgai, - švelniai papriekaištavo Rajanas Gelaheris.

Megė susiraukė:
- Juk sakiau, kad aš nenusiteikusi.
Ji paskambino Rajanui iš ligoninės ir atšaukė jų susitarimą
pavakarieniauti, tačiau, grįžusi namo po septynių, rado jį belau
kiantį prie buto durų.
- Jei M&homedas neina pas kalną... - tarė jis, kerinčiai šypso
damasis.
Megė pasirėmė alkūnėmis į stalą ir įsižiūrėjo į beveik nepa
liestą maistą lėkštėje.
Riebus, aštrus Berneso padažas jau ėmė stingti. Sugadintas
puikus veršienos patiekalas. Megė nepajėgė valgyti - skrandis lyg
suveržtas.
- Tai dėl motinos?
- Rajanai, tikrai nenorėčiau apie tai kalbėti.
- Kartais išsikalbėjus lengviau...
- Nevaidink psichiatro. Jau ir taip vieną turiu.
Kodėl ji apie tai užsiminė? Iki šiol tik Silvija ir Nedas žinojo,
kad ji lankosi pas psichiatrę. Ir to pakako, o dabar iki pirmadie
nio jau žinos visi bendradarbiai.
Tikriausiai Rajanas skaitė jos mintis:
- Aš puikiai saugau paslaptis, Mege. Gal tu pagaliau įvertinsi,
koks aš patikimas, - Rajanas paėmė butelį raudono vyno, kurį at
sinešė‘kartu su gurmanų patiekalais iš prancūzų restorano, ir
siekė papildyti Megės taurę.
<5.,
Megė uždengė taurę ranka:

- Jau ir taip per daug išgėriau.
Ji manė, kad dvi taurės pernelyg atrišo liežuvį. Rajanas įsipy
lė sau.
- Noriu būti ne tavo psichiatras, o draugas, - jis patylėjo. - Ir
dar meilužis, o vėliau...
Megė staiga atsistojo:
- Tau reikia eiti namo, Rajanai. Ši gundymo scena manęs ne
veikia ir niekada nepaveiks.
Jis tingiai pakėlė prie lūpų taurę, truputį nugėrė:
- O kodėl? Todėl, kad aš tau ne nepažįstamasis?
Megė atšoko lyg įgelta:
- Ką?
Rajanas atsistojo ir priėjo prie jos. Megė įsitvėrė už kėdės at
lošo, kad neparvirstų.
- Persėskim ant sofos, bus patogiau, - švelniai pasiūlė jis. -
Reikia pasikalbėti.
Megei svaigo galva. Ji leidosi nuvedama ant alyvų spalvos Da
masko šilku aptrauktos svetainės sofos.
- Nesijaudink, Mcge, - tarė jis atsisėdęs šalia ir paėmęs ją už
rankos.
Paprastai ji būtų atstūmusi jį, o dabar neturėjo jėgų.
- Šalta kaip ledas, - tarė Rajanas, suimdamas jos ranką.
Megė susiraukė: sniego karalienės rankos.
- Klausyk, Mege. Prieš porą savaičių buvau žaislų parduotu
vėje Fanilhole.
Megės skrandyje staiga surūgo vynas.
- Mačiau tave su tais seksualiais drabužiais, sekančią vieną
vyruką, flirtuojančią su juo.
Rajano žodžiai pakibo tyloje. Megė sėdėjo sustingusi.
- Aš niekam nepasakosiu, Mege, - ramindamas tarė Raja
nas. - Tai tavo vienos reikalas.
Megė lyg iš šono stebėjo, kaip Rajanas pakelia jos ranką, pri
spaudžia karštas lūpas prie jos ledinių pirštų galiukų. Ji nori nu
sigręžti, bet nepajėgia, sėdi lyg užhipnotizuota. Kaip ir įprastoje
transo būsenoje, tačiau yra vienas didelis skirtumas. Ji nepasislė
pusi kokios nors viešos vietos nišoje ar tamsiame sandėliuke. Ne
CI i $e T i 1 1c 128
su nepažįstamu vyriškiu, nesistengia jo sugundyti... Velniava! Juk

ji visai nieko nedaro...
- Ar aš tave prarandu?
Rajanas atsagstė melsvo šilko palaidinukę, nusmaukė ją nuo
pečių, atsegė liemenėlę. Pilkas vilnonis sijonas buvo pasikėlęs į
viršų, apnuogindamas ilgas grakščias kojas, juodo satino kelnai
tes. Rajanas buvo iki pusės nuogas, megztinį ir marškinius nu
sviedė ant sofos.
- Būk su manim, Mege, - kuždėjo Rajanas jai į ausį, slinkda
mas pirštais jos šlaunimi.
Megė nesipriešino gundoma, pusiaugula tysojo ant sofos neju
dėdama ir užsimerkusi, išskėtusi rankas ant pagalvėlių. Atrodė,
kad ji jaučiasi lyg apžiūrima gydytojo ar matuodamasi suknelę
pas siuvėją.
- Atsipalaiduok, leisk man pamėginti, - kalbėdamas Rajanas
glostė jai kojas, pilvą, krūtis.
Megė nereagavo netgi tada, kai glamonės ėmė jaudinti. Ji vis
labiau gūžėsi į save, kol pasijuto saugi, ir jis nebegalėjo pasiekti.
Pagaliau Rajanas atsitraukė.
- Pasiduodu, - atsiduso jis. - Tu laimėjai.
Atsimerkusi Megė matė, kaip Rajanas pasiėmė marškinius,
tačiau nesivilko, tik atsisėdo ant sofos kraštelio ir žiūrėjo į Mėgę
lyg svarstydamas, ką daryti toliau. Ji kovojo su noru vėl užsi
merkti.
- Pyksti? - paklausė ji.
- Nelabai jaudina, kai mėgini įsipiršti jėga. - Rajano akyse
blykstelėjo kažkas pažįstamo Megei.
- Tu tikrai pyksti.
Jis gūžtelėjo pečiais.
Taisydamasi sijoną, Megė mėgino sugalvoti, kaip nuraminti
Rajaną. Jo pyktis galėjo pridaryti rimtų bėdų.
- Rajanai, tu man patinki, - delnai net suprakaitavo nuo me
lo. - Bėda manyje. Ar mes galim pasikalbėti?
Rajanas kilstelėjo ranką, papurtė galvą ir šyptelėjo:
- Nesijaudink. Tai bus mūsų mažytė paslaptis.
Megė įdėmiai pažvelgė į Rajaną. Kai tiek daug paslapčių, ka
žin kurią jis žada išsaugoti?
Rajanui išėjus, Megė nusiprausė po dušu, persirengė. Reikia kur

nors išeiti, išsilieti ir vėl susitelkti. Niršo ant savęs, kad leidosi
įbauginama Rajano užuominų ir gundymo. Šaltumas ją visada
saugojo, uždėdavo šarvą, be kurio nebūtų išlikusi. Tačiau ji nega
lėjo paneigti, kad netikėtai pajuto trauką Rajanui, nors ir labai
stengėsi jos neparodyti. Pavasario audra šėlo Megėje, važiuojant
Andersono tiltu per Čarlzo upę į Kembridžo rajono Harvardo
kvartalą. Ji pasuko į Džono Ficdžeraldo Kenedžio gatvę, nuvažia
vo į aikštelę prie „Blekstono“ viešbučio ir pasistatė automobilį
požeminiame garaže. Megė išėjo iš lifto trečiame aukšte, rūbinė
je atidavė lietpaltį ir nuėjo į populiarų viešbučio džiazo klubą.
Sustojusi prie durų, apžvelgė salę. Klube šurmuliavo jauna, pa
tenkinta po sočios vakarienės minia. Dauguma porų ir nedidelės
mišrios grupelės būriavosi aplink mažus staliukus. Netoli scenos,
už staliuko dviem, sėdėjo vienišas vyriškis. Jis iš karto patraukė
Megės dėmesį. Išvaizda niekuo ypatingu neišsiskyrė iš kitų klubo
lankytojų. Netoli keturiasdešimties, lieknas, išvaizdus, apsivilkęs
puikų juodą kostiumą. Paskendęs savo mintyse, jis į ją nė nepa
žiūrėjo. Netgi nenumanė, kad ji čia. Tačiau jį gaubia nematoma
aura, Megė ją jaučia.
Ji instinktyviai kilstelėjo ranką, patikrino, ar vietoje perukas.
Kaip visada, įsidėjo kontaktinius lęšius, tačiau šįkart violetinio at
spalvio, suknelė taip pat kitokia - violetinė, spausto krepo, tie
saus silueto, aptempta, priderinti aukštakulniai bateliai.
Vos orkestras užgrojo pirmus sudžiazintos rumbos garsus, Me
gė patraukė vyriškio link. Pulsuojantis muzikos ritmas, padūma
vęs, romantiškas apšvietimas, negarsus balsų murmesys gramzdi
no į euforišką transą.
Megė jautėsi visiškai susitvardžiusi, sugebanti valdyti padėtį,
pasitikinti savimi.
- Ko nors laukiat? - paklausė ji. Vyriškis nusišypsojo. Vos
prieš akimirką Megė jam neegzistavo, o dabar iš jo šypsenos su
prato, kad jam neegzistuoja niekas kitas, tik ji.
Megė atsisėdo į tuščią kėdę priešais jį. Jų žvilgsniai susitiko ir
nebeišsiskyrė. Tai tik bandymas.
- Norėtumėt ko nors išgerti?
f I i j e 1i f I e 142
valandį ar net daugiau, kol ten nusigausiu. Jei tuoj išsiverstum iš

lovos, galėtum ten būti už dešimties minučių.
- Ji tavo klientė, Filai.
- Argi aš neigiu? Aš taip pat atvažiuosiu, bet, kaip jau sa
kiau, užtruksiu ilgiau, o tikriausiai būtų geriau, jei ji pamatytų
bent vieną draugišką veidą.
- Mano veidas ne toks ir draugiškas, - suniurnėjo Benas, ta
čiau jau nukorę kojas iš lovos.
Karolina pakilo nuo kietos medinės kėdės ir ėmė neramiai vaikš

tinėti po nedidelį apklausos kambarėlį. Ji buvo sutrikusi ir labai
sunerimusi.
- Sėskit, Karolina. Juk nenorit, kad jie manytų, jog esat susi
rūpinusi.
Karolina suirzusi atsiduso:
- Aš ir esu susirūpinusi, - tačiau atsisėdo šalia jo. - Kodėl jie
taip ilgai delsia? Ką jie ten daro?
- Verčia jus prakaituoti. Ir jiems neblogai sekasi.
- Užtai jūs ramus, - tai nebuvo komplimentas, nors Karolina ir
pripažino, kad džiaugiasi, jog Benas Teiboras atrodo geriau negu
per paskutinį susitikimą. Buvo nusiskutęs, susišukavęs, mūvėjo pa
dorias medvilnines kelnes, vilkėjo ilgarankovius polo marškinius,
avėjo zomšinius pusbačius, netgi kojines. Žinoma, Karolina jaustųsi
geriau, jei jo veido išraiška nebūtų tokia niūri. Vis dėlto ji labai ap
sidžiaugė, kad Benas atėjo jos palaikyti, kol atvyks Filas Meisonas.
- Sakėt, kad Meisonas tuoj pasirodys.
Benas bent jau taip manė.
- Gal įstrigo transporto kamštyje.
- Pirmą valandą nakties?
Benas žvilgtelėjo į Karoliną. Lūpos įtemptos. Suprantama, kad
ji nuliūdusi, tačiau jis didžiavosi ja: puikiai laikėsi per kvotą, aiš
kiai ir išsamiai išdėstė' kaip susijusi su Tinos King mėginimu nu
sižudyti. Jei De Santo mėgindavo išspausti informacijos, kuri per
žengdavo apklausos ribas, Benas santūriai patardavo savo klien
tei neatsakinėti. Karolina jo klausė.
Benas panėrė pirštus į savo drėgnus plaukus - ženklas, kad ir
jam nusibodo laukti.
- Ar lietėt tą peilį, Karolina?

- Jau klausėt, - atkirto ji. - Sakiau, manau, kad ne. Aš gydy
toja. Žinau, kad taip dar labiau pakenkčiau. Tačiau kol mes grū-
mėmės, galėjau ir paliesti. Nežinau.
- Gerai, nusiraminkit.
- Reikėjo paskambinti Tinai vakar ryte. Ji patyrė potrauminį
stresą. Įsikalė sau į galvą, kad Martinas buvo jos meilužis. Jei
būčiau iškart pasikvietusi pasikalbėti, gal to nebūtų įvykę.
- Kaltinat save.
- Ką tai reiškia? - susiraukė Karolina.
- Jūs psichiatrė. Jūs man pasakykit.
- Aš nesakau, kad dėl mano kaltės.
- Ne? - nepasidavė Teiboras. - Ar ne visada galiausiai apkal-
tinat save? - Verčiau jis patylėtų, nes ir pats šia tema gali para
šyti knygą.
- Yra skirtumas, kai kaltini save ir kai atsakai už savo veiks
mus ar nesėkmes.
- Neįmanoma duoti žmonėms viską, ko jie nori, ar visada
juos išgelbėti. Jau pakankamai sunku pačiam išsisukti. - Ir apie
tai jis galėtų parašyti knygą.
Karolina žvilgtelėjo į sieninį laikrodį. De Santo išėjusi jau
daugiau negu dvidešimt minučių.
- O kas bus, jei ant peilio ras mano pirštų atspaudų, Benai?
Jis neatsakė, bet Karolina žinojo atsakymą - tai bus pabaigos
pradžia. Ne, pabaiga prasidėjo antradienio vakare, nuo to bepro
tiško Stivo Kramerio skambučio, kai ji nusprendė surasti pacien
tą. Superpsichiatrė skuba gelbėti ligonio...
Į kambarį įėjo De Santo ir Džesis Bošas. Karolina sunerimusi
nužvelgė porą. Teiboro veidas liko ramus.
- Noriu tau kai ką pasakyti, Lina, - pro sukąstus dantis iškošė
De Santo. - Anksčiau ar vėliau tu suklysi. Žinau, ką išdarinėji, ži
nau viską apie tavo sumautą praeitį, tavo užmokyklinę veiklą...
- Ar jau viskas? - šiurkščiai ją nutraukė Teiboras.
- Kol kas, - De Santo atsakymas nuskambėjo kaip laikinas at
sitraukimas.
Karolina svarstė, kiek tai truks. Žvelgdama į priešišką įbrolio
veidą ji abejojo, ar dar daug laiko jai skirta būti laisvėje.
£ I i $c T i 1 1c 144
- Gal mums reikėtų palaukti Meisono? - paklausė Karolina

Beno, kai jie išėjo iš nuovados į lietaus merkiamą Berklio gatvę.
Benas išskleidė didelį juodą skėtį.
- Jis jau nepasirodys. Ar jus parvežti namo?
- Ne, nereikia. Grįšiu taksi.
Benas suspaudė Karolinos alkūnę ir nekantriai paragino:
- Eime!
Jo žalias lenktyninis poršė buvo pastatytas gatvėje. Automobi
lyje Benas atsigręžė į Karoliną:
- Jums viskas gerai?
Ji linktelėjo.
- Galėtume išgerti kavos ar ko nors kito, - pasiūlė Benas
įjungęs variklį.
Karoliną gerokai nustebino šis pasiūlymas, bet buvo keistai
malonu.
- Ojei išgertume kavos pas mane? Aš gyvenu netoli, Šv. Bo-
tolfo gatvėje.
Benas neatsakęs pajudėjo iš vietos, o paskui paprašė:
- Papasakokit apie Tiną. Ar manot, kad ji tikrai ketino nusi
žudyti, o gal norėjo, kad jūs sutrukdytumėt?
- Gal ir viena, ir kita. Buvo įpykusi ir įskaudinta.
- Iš kur ji žinojo, kad jūs su Martinu meilužiai? - paklausė
Benas.
- Tina nežinojo. Kai pacientai lankosi pas du psichiatrus, la
bai dažnai šitą įsivaizduoja. Tačiau padariau klaidą, pamėginusi
tokiu metodu gydyti Tinos sutrikimą. Kaip vėliau pasirodė, lem
tingą klaidą.
- O koks Tinos sutrikimas?
- Seksas su daugeliu partnerių, - Karolina patylėjo. - Ir... ma
nija - vadinamoji erotinė asfiksacija. Dėl smaugimo į smegenis
sunkiau patenka deguonis, todėl labai sustiprėja erotiniai pojū
čiai, - ji pažvelgė į Beną. - Žinau, ką pagalvojot, tačiau Tina ne
tiekėja, o priėmėja. Tai ji nori, kad ją smaugtų. Tik taip gali pa
tirti orgazmą. Ir puikiai žino, kad tai gali ją pražudyti.
- O gal Tina nusprendė ir partneriui suteikti tokį patį pojū
tį? - niūriai paklausė Benas.
145 Grandininė reakci ja
- Martinas niekada nebuvo Tinos sekso partneris. Niekaip tuo

nepatikėsiu. Jis nebūtų galėjęs... Tik jau ne su pacientėmis, - jos
balse suskambo abejonė. Staiga suvokė, kad visai nepažinojo
Martino Beseto. Kaip ir jis jos.
Benas neskubėjo taip greitai nurašyti Tinos King.
- O iš kur galim žinoti, kad Tina nepasekė Beseto į oro uostą
ir ten su juo nesusidorojo? Atstumtas mylimasis - tinkamiausias
kandidatas. Galbūt Tina privertė jį iš pradžių pasimylėti, grasino
peiliu...
- Tina linkusi žudytis pati, o ne žudyti kitus. Taip pat ir...
- Ta pacientė, kuri medžioja atsitiktinius praeivius? Megė
Spolding taip pat mano įtariamųjų sąraše.
Karolina nustebusi pažvelgė į jį:
- Nežinojau, kad jūs turit sąrašą.
- Ne, tai tik vaizdingas pasakymas, - sumurmėjo jis, keikda
mas save, kad išsidavė.
Tačiau Karolina turėjo kitų rūpesčių, negu gaudyti Beną
Teiborą.
- Ar tame sąraše yra vojeristas, apie kurį pasakojau? Jei ne,
tai įrašykit ir jį. Galima patį pirmąjį. Jam beviltiškai reikia pini
gų pabėgti į užsienį. Tikisi, kad aš jų parūpinsiu.
- Jūs? Kodėl turėtumėt jam duoti pinigų?
Karolina papasakojo apie Kramerio šantažo planą baigdama:
- Pirmadienio rytą ateis į mano kabinetą, tikėdamasis, kad
įteiksiu jam penkiasdešimt tūkstančių dolerių.
Benas vos nenuvažiavo degant raudonam šviesoforo signalui
ties Hantinglono ir Kemberlendo gatvių sankryža, jis nuspaudė
stabdį, net sucypė padangos.
- Nė negalvokit jam paklusti.
- Jei Krameris įvykdys tai, ką grasina, pateiks Džesiui ir De
Santo taip trokštamą trūkstamą dėlionės dalį. Džesį apsėdo mani
ja prikabinti man tas siaubingas žmogžudystes. Tai asmeninis
kerštas.
Benas įvažiavo į aikštelę prie Karolinos namo, išjungė valytu
vus, išjungė variklį ir jau ketino atidaryti dureles, bet Karolina
staiga paklausė:
- Kodėl Meisonas mane išdavė, Benai?
f I i $ c Ti f I c 146
- Tas šunsnukis vaidina piršlį.

Ji krūptelėjo:
- Piršlį?
Benas rūgščiai nusišypsojo:
- Profesine kalba tai reiškia, kad jis mano, jog aš turėčiau
jums atstovauti.
- O kaip atrodo jums?
- Manau, kad jau vėlu ir reikia atsisakyti kavos. Paskui neuž-
migsim, - argumentas buvo apgailėtinai neįtikinamas. Benas pats
tai suprato, tačiau nesumojo taip greit sukurti svaresnio.
Karolina neketino taip lengvai jo paleisti:
- Išvirsiu kavos be kofeino.
- Ne, tikrai ne. Kitą kartą.
Karolinos žvilgsnis užkliuvo už krepšio. Jo dugne gulėjo vaiz
dajuostė, kurią pasiėmė iš savo kabineto kartu su Megės Spol-
ding kortele.
- Gerai, kavos negersim, - tarė ji. - Tačiau vis tiek norėčiau,
kad užeitumėt. Šį tą parodysiu.
Benas žavėjosi Karolinos atkaklumu:
- Savo graviūras?
- Panašiai.
- ...Kai mane apėmė tas jausmas, buvau rytiniame pasitarime,-

pasakoja Megė vaizdajuostėje. - Nemoku apsakyti šito jausmo.
Tik žinau, kad jis toks stiprus, jog mintys ima painiotis, sunku
kvėpuoti. Turėjau iš ten išeiti. Daugiau nieko nesuvokiau. Neži
nau, kaip jiems pasiaiškinau. Leidausi gatve. Be tikslo. Mane vi
sada stumia poreikis. Nuėjau į Fanilholo turgų. Buvo vėlyvas ry
tas. Daugybė pirkėjų, turistų, besisukiojančių aplink prekystalius
lauke ir parduotuvėse. Pasijutau lyg vampyre. Tiek daug pikan
tiškų kąsnelių. Pirmiausiai atkreipiau į jį dėmesį Šiaurinėje halė
je. Jis atrodė gerų manierų, labai skoningai apsirengęs, išvaiz
dus, pasitikintis savimi. Nusekiau jį į žaislų parduotuvę. Pama
čiau ant piršto vestuvinį žiedą. Nusprendžiau, kad ieško dovanos
savo vaikui. Prie manęs priėjo pardavėja. Tai mane išblaškė, jau
norėjau eiti šalin, tačiau pardavėja pasitraukė, mūsų žvilgsniai
susidūrė. Aš visada pasirenku tinkamus - tokius, kurie užkibs.
t:
Vos tik jie pažiūri į mane, suvokiu, kad aš vadovauju. Jie jaučia
mano jėgą, trokšta jos... Jis nusekė įkandin manęs prekių eilėmis
į parduotuvės gilumą, pro sandėlį, į darbuotojų tualetą. Mes įsi-
spraudėm į vidų, aš užrakinau duris ir atsigręžusi į jį šėriau per
veidą. Vieną kartą, kad žinotų.
- Ką žinotų, Mege?
- Kas čia vadovauja. Iš pradžių jis kovoja, stengdamasis susi
telkti. Visas įsitempęs. Nori atsipalaiduoti, tačiau per daug bijo,
kad kas nors neužeitų. Maldauja, kad eitume į nuošalesnę vietą.
Kur saugu. Bet aš žinau, jis jau pralaimi. Kvėpavimas pasikeitė,
tapo nelygus, veidas išraudęs. Ne, jis neužmiršo rizikos, kad jį
gali užtikti, ir visų pasekmių - pažeminimo, gėdos, netgi suėmi
mo, tačiau taip manęs geidžia, kad jau nepajėgia atsisakyti.
- Ojūs ar galit atsisakyti?
- Aš kitaip į tai žiūriu. Nesvarbu, ką aš galiu ir ko ne. Svar
bu, ko aš noriu. Čia visa esmė: daryti tai, ką noriu. Gauti tai, ką
noriu. Aš viršūnėje.
- O rizika jums pačiai? Pavojus, kad jus pagaus? Ar apie tai
negalvojat?
- Tai ir svarbiausia. Tai mane ir sujaudina. Jei iš manęs tai
atimtų, taptų nuobodu.
- Nuobodu?
- Man reikia ne sekso. Tai ir keisčiausia. Reikia visko, kas
būna iki jo. Orgazmas mane mažiausiai domina. Tiesą sakant,
tam tikra mano dalis netgi bijo jo. Ne dėl to, kad tai reiškia pa
baigą, bet...
- Išveda iš transo...
- Taip. Tą akimirką, kai viskas baigiasi, aš pašėlusiai noriu
dingti. Tas vyriškis iš žaislų parduotuvės dar mėgino mane sulai
kyti. Neįstengiau pakankamai greit pabėgti iš tualeto. Jis dar ne
buvo apsirengęs, palikau jį nuogą, maldaujantį daugiau. Ir tas
pats su visais. Kiekvieną kartą, kai viskas baigiasi, sakau sau,
kad nebuvo verta. Jaučiuosi tokia nelaiminga, demaskuota. - Me-
gė staiga nutyla ir priešiškai nužvelgia grupę: - Na, ar patenkin
ti išgirdę vieną iš mano pikantiškų istorijų?
- O kaip jaučiatės papasakojusi mums?
- Nė kiek ne geriau, jei tai norėjot sužinoti. Gal dar blogiau.
El i se T i t l e 148 *^ E E S 3
- Kokia prasme?
- Todėl, kad dabar jūs pažįstat mane visą, mano slaptąją pu
sę. Jaučiuosi išrengta. Bjauri. Atgrasi.
- Ar nesijaučiat ir?..
- Gana. GANA!
Karolina išjungė vaizdo grotuvą. Vaizdas televizoriuje dingo. Ka

rolina ir Benas Teiboras, panirę į savo mintis, dar kelias akimir
kas spoksojo į ekraną.
- Pirmą vyriškį... nužudė po to, kai Megė papasakojo grupei
apie šį nuotykį. Manau, kad tuomet Stivas Krameris ir pradėjo ją
sekti.
- Krameris ar dar kuris nors iš jūsų grupės. Įdomu, kur da
bar tas vyriškis iš žaislų parduotuvės, - tarė Benas.
- Juk nemanot... - suvirpėjo Karolina.
- Jei kas nors būtų jį pribaigęs, tikriausiai jau būtų radę jo
kūną. Jei jis dar sveikas gyvas, labai norėčiau išgirsti ir jo versi
ją apie tai, kas vyko tualete. Ypač ar Megė nemėgino jo sujaudin
ti erotine asfiksacija. - Benas pažvelgė į segtuvą ant Karolinos
kelių: - Turit dar ką nors?
Karolina niūriai linktelėjo, atskleidė Megės Spolding ligos is
toriją, atsivertė pirmo diagnostinio susitikimo aprašymą ir ėmė
skaityti:
- ...Mano tėvas buvo nežmoniškai pavydus, netgi maniakiškai.

Visad įtarinėjo, kad mano motina jį apgaudinėja.
- Ar tai tiesa?
- Kartais motina kelioms dienoms išvažiuodavo. Niekada ne
žinodavom kur.
- Kas prižiūrėdavo jus ir brolį, kai ji išvykdavo?
- Mes abu prižiūrėdavom vienas kitą. Tėvas visą laiką dirbda
vo studijoje.
- Tikriausiai jums būdavo sunku?
- Kartais. Tačiau kartais būdavo sunkiau, kai motina būdavo
namie. Motinai diagnozavo šizofreniją. Jai užeidavo priepuoliai.
Gal ji ir turėjo kitų vyrų. Kartais girdėdavau, kaip tėvai barasi.
- Ar jie barėsi tą naktį, kai tėvas žuvo?
- Tai buvo viena iš motinos blogųjų dienų. Tą vakarą tėvas par

sinešė į namus paveikslą ir, manau, tai galutinai įsiutino motiną.
- Kokį paveikslą?
- Aš neprisimenu.
- Man atrodo, kad tas paveikslas sutrikdė ir jus.
- Aš negalvoju apie jį.
- Norit pasakyti, kad iki šiol trikdo?
- Ne. Nemanau. Jau sakiau - negalvoju apie jį.
- Kur jūs buvot, kai išgirdot šūvį?
- Viršuje, savo kambaryje. Buvo vėlu, jau gulėjau, beveik
miegojau. Išgirdusi šūvį pamaniau, kad tai automobilio išmetimo
vamzdis ar fejerverkas. Aišku, kad nepagalvojau: „O, velnias! Mo
tina ką tik nušovė tėvą“. Žinoma, jos jausmai buvo sutrikę, ta
čiau niekada nemaniau...
- Kad gali griebtis smurto?
- Aš nubėgau žemyn į jų miegamąjį ir pamačiau tėvą, sudri
busį ant grindų prie lovos. Buvo daug kraujo. Jis nejudėjo.
- O motina?
- Klūpojo šalia laikydama pistoletą.
- Kambaryje daugiau nieko nebuvo?
- Ne.
- O brolis? Kur buvo jis?
- Nedas nakvojo senelio namuose.
- O kur buvo tėvo paveikslas?
- Kas?
- Paveikslo nebuvo?
- Ne... Taip... Aš neprisimenu to bjauraus paveikslo. Jo nebė
ra. Nedas jį išvežė prieš kelerius metus...
Karolina padėjo užrašus ir pažvelgė į Beną.

- Čia Megė labai susijaudino ir nutraukė mūsų pokalbį. Po
savaitės susitikom dar vienam diagnostiniam pokalbiui, tačiau ji
atsisakė šnekėti apie šeimos praeitį dar kartą.
- Ar neprisimenat kokio nors įvykio, kuris būtų ją išprovo
kavęs?
- Megės motiną vėl paguldė į ligoninę. Megės viršininkė Silvi
ja papasakojo apie tai per praėjusį susitikimą. Jos nuomone, Me
gė todėl ir nutraukė gydymą - buvo labai nuliūdusi paūmėjus
f I i j c I i 11 c 150
motinos ligai ir nenorėjo apie tai kalbėti... Jei Megė susitapatina

su motina, ypač pradinėje stadijoje...
- Palaukit. Kuo čia dėta Silvija?
- Ji patarė Megei kreiptis j mane. Silvija labai nusiminė, kai
Megė nusprendė nutraukti gydymą.
- Nes tai pakenks Megės darbui?
- Ne, dėl asmeninių priežasčių. Megė traukia Silviją. Ir emo
ciškai, ir fiziškai. Ketvirtadienį, atėjusi į gydymo seansą, Silvija
minėjo tą dieną skambinusi Megei į Niujorką.
- Kada Megė atvyko į Niujorką?
- Aš nesužinojau. Tačiau jei Megė antradienio vakare buvo
Niujorke, Stivas Krameris negalėjo jos matyti muziejuje, ji nega
lėjo būti oro uoste. Tai suteiktų Megei alibi. Bet dar lieka Stivas.
Karolina turi pažvelgti tiesai į akis. Stivas Krameris gali būti
žudikas. Jos pacientas. Jos visiška nesėkmė!
- Nenurašykit taip greitai Megės, Karolina. Ojei į Niujorką ji
išskrido trečiadienį ryte? Tada antradienio vakarą galėjo būti
muziejuje. Ji ir Martinas Besėtas galėjo tuo pačiu metu būti Lo-
gano oro uoste.
Karolina vėl prisiminė, kaip ketino mylėtis ir nepasimylėjo su
Martinu tą vakarą prieš žmogžudystę. Staiga vaizduotė nevalingai
nupiešė ryškų kontrastą: Martinas ir Megė kartu oro uoste kitą
rytą. Valytojo sandėliuke. Seksas skubus, įtemptas. Abu geidžia,
trokšta. Nebėra jokių ribų, juos plukdo akla aistra, jie užmiršo
viską pasaulyje. Megė visai negalvoja apie pasekmes. Martinas
taip pat.
- Nesunku patikrinti, - sako Benas.
Karolina ne iš karto atsikratė skausmingos vizijos.
- Taip, nesunku, - atsakė į Beno pastabą.
- Karolina?
- Viskas gerai, - sumurmėjo ji.
- Ne, negerai.
Karolina nė nesistengė ginčytis. Daug lengviau, kai nereikia
apsimetinėti.
Benas žvilgtelėjo į laikrodį.
- Jums reikia pamiegoti, - tarė pasikeldamas nuo sofos. - Pa
skambinsiu vėliau. Su niekuo nesikalbėkit.
- Turiu pasikalbėti su Mege.
- Negalima, - griežtai nukirto jis.

Karolina nesiklausė.
- Turėjau tai numatyti. Turėjau...
- Nelaikykit to savo profesinių įgūdžių patikrinimu. Jei esat
gydytoja, dar nereiškia, kad negalit klysti.
Karolinos žvilgsnis nuslydo pro Beną.
- Dar mažiau nei prieš savaitę įsivaizdavau esanti pakankamai
gera psichiatrė. Maniau, kad neblogai sekasi gydyti rimtus savo
pacientų sutrikimus. O šiandien - vienas mane šantažuoja, kita
mano akyse vos nenusižudo, trečia gal mylėjosi su mano meilužiu.
Ir dar - vienas iš jų gali būti žudikas. Aš ne tik negabu jiems pa
dėti, bet jaučiuosi visiška... nevykėlė, - jos balsas užsikirto.
Benas uždėjo jai ant pečių rankas ir iškart prisiminė, kaip ją
šitaip liesdavo anksčiau. Ir tada, ir dabar mėgino save įtikinti,
kad nori tik nuraminti, įkvėpti pasitikėjimą savimi.
- Neplakit savęs, Karolina. Jūs puiki psichiatrė. Padedat kuo
galit tai nelaimingų, susipainiojusių žmonių virtinei. Jūs - tik
žmogus, kaip ir mes visi, - jis kalbėjo skubiai, lyg norėdamas iš-'
sklaidyti jį užvaldžiusius jausmus.
Karolina šyptelėjo.
Benas nuleido rankas.
- Kas atsitiko? - susirūpinęs paklausė, bijodamas, kad ji ne
įžvelgtų tikrųjų jo jausmų. Vėl neįžvelgtų.
- Tai viena iš mano maskuotės formų - vaizduoti antžmogę, -
ji patylėjo. - Galbūt todėl, kad taip dažnai sau nepatinku, - Karo
lina nelinksmai šyptelėjo. - Tai vadinama kompensacija.
- Kad paslėptumėt dekompensaciją?
- Būtent.
Po atvirų Karolinos žodžių įsivyravo nejauki tyla.
Benas vėl demonstratyviai pažiūrėjo į laikrodį.
- Na, jau tikrai vėlu. Aš verčiau...
- Benai?
Jis atšiauriai žvilgtelėjo į ją:
- Taip?
- Džiaugiuosi, kad tai jūs atėjot į policijos nuovadą šįvakar.
Benas susiraukė:
- Aš jums nieko nežadu, Karolina. Manau, kad jums būtų ge
riau likti pas Filą Meisoną.
CI i $ c T i t l e 152
- Jis man papasakojo apie jūsų pusbrolį Čikagoje ir jo sūnų

Džimį, jūsų krikštasūnį, - ramiai pasakė ji.
- 0 ką dar Filas pasakojo?
- Ar dar kas nors atsitiko?
- Ne.
Karolina tuo nepatikėjo, tačiau jautė, kad jei mėgins išpešti
likusią istorijos dalį, susijusią su Beno žmona, išgąsdins jį. Todėl
tepasakė:
- Man labai gaila, Benai. Jūs išgyvenot baisią tragediją.
Ji suteikė jam galimybę pasitraukti. Jis galėtų pasakyti „taip“
ir visiems laikams baigti pokalbį, tačiau nepajėgia. Niekada ne
pajėgs.
- Aš per daug įsitraukiau į visą tą liūdną klampynę. Praradau
perspektyvos nuojautą. - Apskritai jis neteko visko, kas anksčiau
buvo svarbu.
- Kai kurie psichiatrai taip pat su tuo susiduria, - užjautė Ka
rolina. - Stengiamės emociškai neįsitraukti į klientų problemas,
išlaikyti profesinį atstumą. Bet ne visada pavyksta.
- Ne, ne visada, - pritarė jis.
Jie vėl nutilo. Jau ir taip daug pasakyta.
- Ar tu nemiegi?
- Dabar jau ne! - suniurzgė Filas Meisonas. - Kiek laiko? Vel
niai rautų, Benai! Trečia valanda.
- Negi neįdomu, kas atsitiko?
- Aš žinau, kas atsitiko. Tu elgiesi teisingai, Benai. Jai reikia
tavęs. Gali inkšti kiek nori, bet ir tau jos reikia.
- Man jos reikia kaip dar vienos skylės galvoje. Ir aš neinkš-
čiu. Gyvenime nesu inkštęs.
- Atpažįstu senąjį Beną Teiborą, kurį myliu.
- Eik velniop, Filai!
- Šią akimirką dar labiau atpažįstu.
Benas suniurzgė ir numetė ragelį. Pikčiausia, kad Filas teisus.
Garas vėl veržiasi iš visų cilindrų, Čikagoje sustoję galvos krum
pliaračiai jau pajudėjo ir ėmė suktis lyg pašėlę. Jis vėl grįžta į žai
dimą. Ir vėl su juo susijusi Karolina. Patinka tau tai ar ne.
Benas išsitiesė ant lovos, ėmė pūsti dūmų ratilus į lubas.
Mintys vėl pradėjo tvarkingai rikiuotis.
Šeštadienis
22
- Džesi, Vošburnas nori tave matyti, - pasakė Bošui De Santo, kai

jis šeštadienio rytą įkišo galvą į žmogžudysčių skyrių pasisveikinti.
- TUČTUOJAU, - piktai pridūrė už savo rašomojo stalo sėdin
tis Grynas. Bošas pažvelgė į De Santo ir mostelėjo į Gryną:
- Jis prastai nusiteikęs?
- Tavim dėtas labiau rūpinčiaus Vošburno nuotaika, o ne ma
no, - kandžiai atkirto Grynas.
- Alfonsai, mes su Lu kartu nuėjome ilgą kelią, man jo nuo
taika nesvarbi.
Prieš eidamas į Vošburno kabinetą Bošas paėmė nuo Emi sta
lo puodelį kavos ir paskubomis gurkštelėjo.
Kai Bošas pasibeldė ir įėjo, Vošburnas dėjo telefono ragelį.
Žmogžudysčių skyriaus viršininkas kelias akimirkas tylėdamas
žvelgė į Bošą, o paskui paklausė:
- Ar žinai, su kuo kalbėjau?
- Galėčiau mėginti spėti, - Bošas stengėsi kalbėti nerūpestingai.
- Vargasu iš apygardos prokuratūros.
- Taip ir maniau.
Vošburnas vėl netardamas nė žodžio rūsčiai jį nužvelgė.
- Klausykit, šefe.
- Vargasas skambino po to, kai Benas Teiboras jam išūžė vi
sas ausis.
- Ką tas neg...
Vošburnas dūrė pirštu į detektyvą:
- Tu peržengei ribą, Bošai. Beje, aš ir pats šiek tiek kaltas.
Po to vakaro, kai buvo nužudytas jos draugas, turėjau tau aiškiai
% 155 G randininė reakcija
pasakyti. Tiesą sakant, maniau, kad ji tik nereikšminga veikėja

toje byloje, o tu šiek tiek nuleisi garą ir grjši į savo vėžes. Bet
dabar visas miestas žino, kad atsitempei čia Hofman ir visą va
landą svilinai.
- Ne aš svilinau. Tai De Santo.
Vošburnas suurzgė.
- Jei tai būtų kas nors kitas, o ne Lina, jūs nieko nesakytu-
mėt, - ginčijosi Bošas, nenorėdamas parodyti, koks jis supykęs ir
nusivylęs.
- Ji ne kas nors kitas, o tavo sesuo. Gerai, gerai, jseserė, -
nukirto Vošburnas, Bošui nespėjus pataisyti. - Tačiau kad ir kaip
vadintum, tu turi asmeninių kėslų. Mano draugas Vargasas į tai
atkreipė mano dėmesį, o Benas Teiboras savo ruožtu įspėjo jį.
- Man taip neatrodo.
- Patikėk, Bošai, man nė velnio nesvarbu, kaip tau atrodo.
Man rūpi, kaip tai atrodo apygardos prokuratūrai ir žinių lai
doms, - pridūrė Vošburnas, nužvelgdamas rytinių laikraščių krū
velę ant rašomojo stalo. - Dorovės policininkas persekioja savo
įseserę, įtariamą dviem žiauriomis žmogžudystėmis ir...
- Klausyk, Lu, tu siunti dėl to, kad spauda rašo ne vien apie
žmogžudysčių skyrių...
- Kristau! - Vošburnas išskėtė rankas. - Jei byla paklius į
teismą, kaip ten atrodys tavo idiotiškas kerštas? Teiboras jau
kartą visiškai sudirbo tave liudininko tribūnoje. Nori suteikti jam
dar vieną progą?
Nepaisydamas įžeidimo, Bošas nusišypsojo:
- Taigi vis dėlto manot, kad prieš ją bus iškelta byla.
- Ko norėjo Vošburnas? Pasakysiu tau, mažyte. Tas šunsnukis

nori, kad pasitraukčiau, - putojo Džesis Bošas, trenkdamas kumš
čiu į vairą.
Jis sėdėjo juodoje „Chevy Nova“ be atpažinimo ženklų polici
jos nuovados automobilių aikštelėje. Emi De Santo sėdėjo Šaulio
vietoje.
Emi pasimuistė sėdynėje, provokuojančiai, kaip pati manė,
nusišypsojo, pakreipė galvą ir sukuždėjo:
- Vošburnas teisus, Džesi. Juk tu nenori trukdyti tyrimui.
f I i i e Ti i I e 156
Džesis bauginančiai abejinga išraiška palaukė kelias sekundes

ir pagaliau tarė:
- Žinai ką manau, Emi?
- Ką, Džesi?
- Tu nenori, kad kiščiausi į tavo veiksmus. Bijai, kad nesusi-
šluočiau tavo šlovės.
Emi net šoktelėjo.
- Atsargiai, Džesi. Arba iš tikrųjų pradėsiu taip galvoti! -
įspėjo ji.
Jis sugriebė vairą ir įsistebeilijo į savo krumplius, lyg ten re
gėtų mįslės įminimą. Po to pakėlė akis ir metė iššūkį:
- Prašau! Pradėk!
- Eik velniop!
- Ne! Aš tikrai noriu žinoti.
Jie tylėdami varstė vienas kitą įtūžusiais žvilgsniais. Emi su
prato, kad dabar būtų protingiausia neprasižioti, tačiau būtų bu
vę dar protingiau visai neatsidurti šioje bjaurioje padėtyje.
- Gerai, pasakysiu tau, ką galvoju, - pagaliau tarė, suvokda
ma, koks plonas ledas po kojomis. - Manau, kad tu įsimylėjęs sa
vo įseserę, kad tai tikrai rimta, - ji susigūžė laukdama Džesio
smūgio.
Tačiau šįkart jis nepateisino jos vilčių. Jis visai neketino
smogti. Priešingai, įtempti veido raumenys atsileido. Bernikiškas
veidas netikėtai įgijo tragišką išraišką.
- Prisipažinsiu, vienu metu tikrai buvau įsimylėjęs Liną. Dar
prieš tai, kai tėvas susidėjo su jos motina, ir kol dar nežinojau,
kokia ji iš tikrųjų. - Džesis kalbėjo taip sielvartingai, kad Emi
tuoj pat užmiršo, kaip jis gali įsiusti, ir netgi nekreipė dėmesio
į smigtelėjusį pavydą. Ji ištiesė ranką ir uždėjo ją ant Džesio
plaštakos.
- Ar tikrai užtikai ją su motinos meilužiu?
Bošas žvelgė pro priekinį stiklą į išrikiuotus policijos automo
bilius be atpažinimo ženklų.
- Nori pasijuokti? Turėjom eiti į pirmąjį pasimatymą. Aš atva
žiavau truputį per anksti. Man niekas neatidarė durų, tačiau jos
buvo neužrakintos ir aš įėjau. Pagalvojau, galbūt Lina neišgirdo
skambučio. Pradėjau lipti laiptais ir staiga išgirdau, kaip kažkas
vaitoja. Velnias, pamaniau, gal Lina susirgo ar kas nors atsitiko.

Užbėgu į viršų pažiūrėti, kas jai, ir kaip manai, ką matau? Mer
gužėlė ant savo lovos dulkinasi kaip patrakusi su motinos meilu
žiu Volteriu.
Džesis viską iškalbėjo vaiduokliškai negyvu balsu.
- Tačiau po dvejų metų ji teisme teigė, jog tas vyras ją išprie
vartavęs. - Džesis sarkastiškai nusijuokė: - Tikrai! Tai kodėl Lina
niekad jam nepareiškė kaltinimo? Todėl, kad mačiau, kaip jai tai
patiko, kol pamatė, kad aš lyg suakmenėjęs stoviu tarpduryje. O
paskui pasirodė ir mamytė. O taip! Kai Linutė suprato, kad yra
žiūrovų, ištaisė tikrą spektaklj - verkė, klykė, kad Volteris ją pri
vertęs. Bet mes su mamyte žinojom, kaip buvo iš tikrųjų. Kaip ži
nojom ir tiesą apie mano tėvą ir ją. Lina neišdulkino jo taip, kaip
norėjo, tačiau pribaigė kitaip ir išlindo sausa. Na, dabar Linos
dulkinimosi dienos jau suskaičiuotos. Jei tai būtų ir paskutinis
darbas mano gyvenime, aš jį vis tiek padaryčiau.
Emi De Santo norėjo paglostyti Džesiui skruostą, tačiau jis at
sitraukė.
- Klausyk, Džesi, aš tik norėjau atsiprašyti.
- Tikrai nori atsiprašyti?
Emi budriai jį nužvelgė:
- Man nepatinka tavo išraiška.
- Ar eini į ligoninę apklausti King?
- Viešpatie, Džesi, ar žinai, ką Vošburnas man padarys?
- Nurimk, Emi. Kas gi jam pasakys? - meilikavo Džesis.
De Santo dvejojo. Jei šefas sužinotų, ji prarastų šitą solidžią
bylą, o tai reikštų, kad gali atsisveikinti su viltimis būti paaukš
tinta, ko taip troško, kad net svaigo. Tačiau dar ji norėjo Džesio
Bošo. Labai labai. Pagalvojusi apie jį taip pat svaigo. O gal dar
labiau.
Tina King gulėjo ligoninės lovoje ir spoksojo į gipsines lubas. Pa

naši į japonų kabukio teatrą palata derėjo prie baltos lyg sniegas
paklodės, užtrauktos iki smakro.
Leitenante Emi De Santo sėdėjo ant žalios plastikinės kėdės
šalia lovos, pasidėjusi ant kelių atverstą bloknotą.
- Tina, tikriausiai prisimenat, kas įvyko šią naktį.
f I i $c 1i H e 158
Ji kiek įmanoma stengėsi, kad balsas neišduotų jos nusivylimo.

Sėdi čia jau dvidešimt minučių - ir nieko. Nors Džesis Bošas ra
miai stovi prie durų, bet atrodo, jog alsuoja tiesiai jai į sprandą.
- Ar atsinešėt peilį į gydytojos Hofman kabinetą, Tina?
- 0 koks skirtumas? - Tinos balsas buvo bespalvis, beveik be
gyvybės žymių.
- Didelis skirtumas, - pabrėžė De Santo.
- Aš norėjau mirti. Ji turėjo...
De Santo palinko į priekį:
- Ką ji turėjo? Geriau nusitaikyti?
Tina lėtai nukreipė žvilgsnį į detektyvę ir didelėmis mėlyno
mis akimis tyrinėjo jos veidą.
- Ar Karolina Hofman jums grasino?
Tina kelis kartus sumirksėjo, bet neatsakė. Išgirdusi žingsnius
už nugaros De Santo įspėjamai pažvelgė į Bošą. Jis nekreipė dė
mesio ir priėjo prie lovos.
- Jūsų psichiatrė teigia, kad jūs labai nestabili moteris, Ti
na, - prabilo Bošas. - Sakė, kad viską prasimanėt.
Tinos veidas pagyvėjo, akyse blykstelėjo pyktis.
- Tai Karolina išsigalvoja. Martinas mylėjo mane, o ji to ne
galėjo pakęsti. Ji tokia valdinga. Jis norėjo nutraukti ryšius su
ja, - balsas užsikirto, skruostais pasipylė ašaros. - Todėl Martinas
žuvo.
- Ar visa tai patvirtinsite teisme, Tina?
- Taip.
Bošas rimtai linktelėjo, tačiau kai atsigręžęs pažvelgė į savo
draugę, jo lūpas iškreipė žiauri pašaipa.
23
Jtūžusi ir nusivylusi Karolina tai sukąsdavo žandikaulius, tai vėl

atleisdavo, tačiau jos kūno kalba pasakojo Benui apie gėdą ir ne
viltį. Stebėdamas ją iš kito kambario galo, Benas pasijuto visiškai
bejėgis. Karolina tūnojo sofos kamputyje, pečiai sulinkę lyg nuo
nepakeliamo svorio. Širdį spaudė šis vaizdas: moteris, užspeista į
kampą.
Karolinai plyšo širdis. Ji tuščiu žvilgsniu žvelgė į pirmąjį ryti
nio laikraščio puslapį ir regėjo, kaip trupa tas saugus pasaulis,
kurį taip rūpestingai kūrė keturiolika metų.
Antraštė klykė: PSICHIATRĖ APKLAUSTA DĖL SEKSO ŽMOG
ŽUDYSČIŲ- ATSKLEISTA NEAIŠKI IR ŽIAURI ISTORIJA.
Po antrašte buvo sena nuotrauka: paniurusi, labai išsigandu
si aštuoniolikmetė Karolina, ant kaklo kabo plokštelė su numeriu.
Karolina neabejojo, kas perdavė šį deimančiuką žiniasklaidai.
- Jūs žinojot, kad visas tas mėšlas vėl iškils, Karolina, - švel
niai tarė Benas.
Taip, ji žinojo, netgi manė esanti tam pasiruošusi. Tačiau kly
do. Kaip galima išlikti ramiai, kai sugriūna visas tavo gyveni
mas? Nors ir labai baisu, tačiau Karolina numanė, kad bus dar
blogiau. Dabar policija medžios ją kaip šių šlykščių žmogžudysčių
įtariamąją. Tardys kolegas, draugus, pacientus, gimines. Atsiras
jos beveik nepažinojusių žmonių, kurie apie ją pasakos neįtiki
miausias istorijas. Bet kokia sensacija, tikra ar išgalvota, iš pra
eities ar dabarties, rėkte rėks iš laikraščių puslapių ir televizijos
ekrano. Netgi jei pagaliau sučiups tikrąjį žudiką, bus neįmanoma
ištaisyti tos baisios neteisybės, kurią ji dabar kenčia. Karolina
E l i t e Ti H e 160
antrą kartą gyvenime pajuto, kaip gyvenimas virto košmaru. Kaip

ir visuose košmaruose, nebuvo jokios logikos, tik kažkokia aukš
tesnė jėga tampė virvutes.
Benas priėjo ir atsisėdo šalia:
- Žinau, kaip jums skaudu, tačiau privalot...
- Ką privalau, Benai? Nepasiduoti? Kovoti?
- Taigi. Kovoti, - piktai tarė jis. Jei tik pajėgs, neleis Karoli
nai palūžti.
- Dėl ko kovoti? Dėl reputacijos? - kimiai nusijuokė ji. - Saky
kit, Benai, ką manys mano kolegos ir pacientai, sužinoję, kad jų
seksopatologės praeitis labai neaiški? Gydytoja, kuri buvo teisia
ma už pasikėsinimą nužudyti patėvį? Psichiatrė, kuri, kaip mano
policija, suviliojo ir pasmaugė ir savo draugą, ir visiškai nepažįs
tamą žmogų? Abejoju, ar bent vienas manim pasitikės. O kaip
jums atrodo? Žinoma, jei mane pripažins kalta, visa tai neturės
prasmės.
Jai net kvapą užgniaužė nuo tokios galimybės.
Benas ją apkabino. Velniop profesinį atstumą! Be to, jam pa
čiam būtina prisiglausti prie jos kaip ir, jis labai norėjo tuo tikė
ti, Karolinai - prie jo.
Benas buvo teisus, tačiau Karolina greit atsitraukė, pajutusi
per daug šilumos ir susirūpinimo. Ji bijojo pasitikėti. Pasitikėti
bet kuo. Ypač dabar, kai ji tokia pažeidžiama. Kai šitaip jautiesi
ir nepajėgi blaiviai mąstyti, labai lengva suklysti. Karolina nuolat
kalbėdavo apie tai savo pacientams.
- Mes jus iš to ištrauksim, - sumišęs tarė Benas, mėgindamas
neparodyti, koks atstumtas jaučiasi.
- Nepavyks, Benai. Viskas baigia. Manęs nebėra.
- Klausykit, Karolina, aš pats puikiai moku save mėsinėti, kai
ir taip skauda. Tai darau jau kelis mėnesius. Bėda ta, kad nepa
deda, tik skausmas kaip vėžys sklinda dar plačiau ir greičiau. Ir
vis stiprėja.
Kitu metu Karolina būtų pasinaudojusi tokia įžanga ir priver
tusi Beną papasakoti apie jo vėžį. Tačiau dabar jautėsi per daug
sužeista pati.
- Jau neištrinsim to, ką padarė žiniasklaida, - atkakliai tvirti
no Benas. - Tačiau negalima leisti, kad jie ir toliau šitaip elgtųsi.
"%: 161 G randininė reakci ja
- Na, ir ką man daryti?

Retorinis klausimas, tačiau Benas tvirtai atsakė:
- Išeisit su manim ir pasakysit kalbą tiems žurnalistams, ku
rie būriuojasi priešais jūsų namą.
- Tikrai, - vangiai pritarė Karolina. - Gal pakartosim jūsų
fantastišką įžanginę kalbą, kurią išrėžėt prieš keturiolika metų
apie jauną nekaltą auką. Tik aš nebe tokia jauna. O kaltintojui
netgi tada neatrodžiau tokia nekalta. Ei, jei jūs užmiršot kai ku
rias pikantiškas smulkmenas apie Karolinos Hofman gyvenimą ir
meiles, tikriausiai prisimenat sensacingus pareigūno Delo Luiso
parodymus. Vis dar regiu jūsų veido išraišką, kai jis stovėjo liu
dytojų tribūnoje ir į skutelius plėšė mano nekaltybę.
- Na, taip. Jei neklystu, Luisas pateikė vieną iš tų staigmenų,
kurioms iš anksto manęs neparuošėt.
- Delo liudijimas buvo šlykštus melas, - tarė Karolina, tokia
pat įpykusi kaip ir tada. - Aš jam nieko nesiūliau. Žinoma, ne
prašiau jo pinigų. Tai jis alėjoje užkabino mane. Ir vienintelė
priežastis, dėl kurios išsigalvojo tą šmeižtą, esą aš prie jo kibau,
buvo ta, kad jo mergina mus pastebėjo. Delas nenorėjo, kad ji
pamanytų, jog jis ketinęs ją apgauti.
- Teismas baigtas, Karolina.
Tačiau niekas nesibaigė. Atmintyje vėl iškilo ir teismas, ir vi
sa kankinanti praeitis. Karolina beviltiškai troško, kad Benas ją
suprastų.
- Tada buvau tokia susipainiojusi. Tebuvo praėję tik du mė
nesiai, kai mano motinos draugas Volteris mane išprievartavo. Po
to visas prakeiktas miestelis mane atstūmė - ačiū Džesiui už pa
skleistą istoriją, esą aš sugundžiusi Volterį. Netgi ėmiau manyti,
gal taip ir buvo, gal aš kažkaip paskatinau Volterį. Be to, buvau
tokia vieniša ir taip troškau, kad kas nors manimi rūpintųsi, no
rėtų būti su manim. Taip kvailai pamaniau, kad aš reikalinga De-
lui, tačiau jis nutempė mane į kalėjimą ir apkaltino prostitucija.
Jei Porteris nebūtų jo privertęs atsiimti kaltinimo...
Staiga pro svetainės langą įlėkė akmuo, išdauždamas stiklą.
Benas pašoko nuo sofos, tikindamas save, kad išsigando to,
kas vyksta gatvėje, o ne kambaryje.
- Aš iškviesiu policiją.
f I i $ c Ti 1 1c 162
Karolina sugriebė jo ranką:
- Policija paragins juos tęsti, gal ir patys mestelės kelis ak
menis.
- Taip, bet jie mėto akmenis ne į tą langą. Turėtų dužti Me-
gės Spolding stiklai, tai jai reikėtų jaudintis.
- Benai, neturim jokių įrodymų, kad Megė...
Benas vėl atsisėdo ant sofos.
- Aš turiu įrodymų.
Karolina sulaikė kvapą:
- Ką?
- Įrodymų, kad Megė išskrido į Niujorką trečiadienio rytą de
vintą valandą trisdešimt penkios minutės, ir įrodymą, kad Marti
no Beseto skrydis septynios penkiasdešimt buvo atidėtas iki de
vintos valandos penkių minučių dėl audros ir oro uoste susikau
pusių lėktuvų. Karolina, abu skrydžiai buvo iš C terminalo,
vadinasi, Megė ir Besėtas buvo terminale vienu metu. - Benas
nutilo, leisdamas Karolinai suvokti, ką jis pasakė. - Aš vis dar
tikrinu, kur Megė buvo antradienio vakarą. Jūsų pacientas Kra-
meris galėtų mums labai padėti. Jei jis sekė Mėgę į muziejų, tai
kitą dieną galėjo pasekti ir į oro uostą. Jei Krameris matė, kaip
ji ir Besėtas nuėjo į... - Karolina susiraukė. Benas suspaudė jai
ranką. Šįkart Karolina neatitraukė savosios.
- Klausykit, nemanau, jog būtų saugu pirmadienį susitikti su
Krameriu jūsų kabinete.
- Manot, kad jis žudikas?
Benas papurtė galvą.
- Ne, veikiau Megė, tačiau aš įsitikinęs, kad Krameris išsigan
dęs sprunka.
- Nematau prasmės. Megė jau seniai turi šį seksualinį sutriki
mą. Kodėl ji staiga pradėtų žudyti vyrus, su kuriais santykiauja?
Girdėjot, ką sakė vaizdajuostėje. Viskam pasibaigus pasirinktieji
meilužiai jos visai nedomina, kodėl turėtų juos pasmaugti? Kodėl
grandine?
- O kodėl ne? - atkirto Benas. - Pakankamai populiarus sado-
mazochistų žaisliukas. Jei Tina grupėje kalbėjo apie erotinę as-
fiksaciją, tai galėjo pakišti Megei mintį...
Karolina papurtė galvą:
- Man labai sunku patikėti, kad tai Megė.

- Paskambinsiu Vošburnui, - tarė Benas, spausdamas jos ran
ką. - Nueisim kartu ir asmeniškai pasikalbėsim, papasakosim,
kaip Krameris jus šantažavo. Gal Vošburnui pavyks išpešti tiesą.
Krameris galėtų būti tas liudininkas, kurio policijai reikia. Jei jis
matė Mėgę...
Karolina žiūrėjo į Beną tamsiomis, pavargusiomis akimis. Jos
veidas buvo iškankintas, išblyškęs, nerodė atkaklaus ryžtingumo.
- Pasistenkit suprasti, Benai. Iš manęs atėmė viską, kas man
brangu. Man liko tik sąžinė. Jei patikėsiu policijai slaptą infor
maciją apie savo pacientus, neteksiu visko. Turiu galvoje ne tik
savo profesijos licenciją. Viską. Ir dar, numesiu vilkams vieną iš
savo sunkiausių ligonių, kuri gali pasirodyti visiškai nekalta.
Benas įsmeigė į Karoliną niūrų, atkaklų žvilgsnį:
- Norit, kad jus pačią numestų vilkams?
Į šį klausimą Karolina nepanoro atsakyti.
- Jei Megė Spolding kalta, manau, galėčiau ją paveikti - įti
kinti, kad reikia prisipažinti.
Griežta Beno veido išraiška nepasikeitė:
- Ojei nepavyks? Jei ji viską pasuks prieš jus?
Benui išėjus, Karolina išklausė daugybę telefono žinučių. Kaip ir

bijojo, viena buvo nuo šefo, Alano Rodžerso.
Aš institute. Būsiu iki pusiaudienio. Paskambink man kiek
galėdama greičiau. Manau, kad reikia imtis skubių priemonių.
Skubių priemonių. Nesunku iššifruoti - šefas ketina ją atleisti
iš darbo. Labai paprasta: tik paskambink ir viską baigsim. Turbūt
būtų lengviau, jei Rodžersas tai praneštų telefonu, geriau, negu
ištverti pažeminimą jo kabinete.
Karolina jau buvo beveik surinkusi numerį, bet ir vėl numetė
ragelį. Ne, ji dar nepasiduos, nes nepadarė nieko blogo. Jei pa
cientai atsisakys lankytis pas ją - tai jų reikalas. Tačiau ji priva
lo kovoti už savo teisę gydyti tuos ligonius, kurie ne tik patys no
ri gydytis pas ją, bet jiems būtinai to reikia. Karolina troško, kad
Megė Spolding liktų pas ją.
Staiga suskambęs telefonas privertė krūptelėti, Karolina auto
matiškai pakėlė ragelį.
EI i s e T i H c 164
- Lina, čia tu?
Motina. Karolinai išdžiūvo gerklė. Jau kelis mėnesius jos ne-
sišnekėjo. Paskutinį kartą skambino, verčiama nemalonios parei
gos, kalbėjosi vos porą minučių.
- Lina, ar girdi mane?
- Taip, girdžiu. Kaip... laikais?
- Geras klausimas. Kaip galėčiau laikytis, kai mane nuolat
persekioja detektyvai ir žurnalistai, klausinėja įvairiausių dalykų
apie dukterį palaidūnę. Visad sakiau, kad kada nors turėsi mokė
ti už savo nuodėmes, Lina.
Karolina pajuto kylantį šleikštulį. Labai pažįstamas jausmas.
- Aš nepadariau jokių nuodėmių...
- Ar dar nepakankamai esi mane įskaudinusi ir pažeminusi?
Žinai, ką visi sakys? Jog aš kalta, kad tu tokia.
- Aš nepadariau nieko blogo.
Kiek kartų per prabėgusius metus Karolina tardavo šiuos žo
džius, atsakydama į nesibaigiančias motinos kaltinimų tiradas?
- Iš pradžių susidėjai su Volteriu, vėliau - su Porteriu. Vos tik
mane kas nors pamildavo, tu tuoj nuviliodavai. Porteris tau buvo
lyg tikras tėvas, Lina. Žinoma, ir jie pasirodė ne geresni už tave,
tačiau tu man nepalikai nė trupinėlio laimės.
- Netiesa, mamyte.
- Kai išdrįsai pasirodyti Porterio laidotuvėse, sakiau tau, jog
kol gyva nevadintum manęs mamyte. Ir liaukis šnekėjusi žmo
nėms, kad aš dvokianti, nieko nesuvokianti girtuoklė. Nes kad ir
kiek išgerčiau, tai nepakeis to, ką apie tave žinau, ką mačiau sa
vo akimis, nors ir maldauju Dievo, kad pakeistų.
- Prašau, paklausyk...
- Ne, tai tu manęs paklausyk. Šiandien pasakiau žurnalis
tams, o vakar Džesiui...
- Vakar mateisi su. Džesiu?
- Jis man skambino. Tačiau žadėjo greit atvažiuoti aplankyti.
Vargšas berniukas. Jis vis dar gedi mirusio tėvo. Kaip ir aš.
Karolina žinojo, kad motina niekada nesupras, jog ir jai gai
la Porterio, nes jis buvo labai svarbus jos gyvenime. Iki tos bai
sios išdavystės.
- Aš visiems aiškiai pasakiau, netgi Džesiui, kad nenoriu j

nieką painiotis, Lina. Neleisiu, kad tu vėl įmurkdytum mane į tą
purvą. Jei tada, kaip patarė motina, būčiau pasidariusi abortą,
aišku, būčiau baigusi mokyklą, įstojusi į koledžą, gal net tapusi
psichiatre. Buvau velniškai gabi. Tu iš manęs paveldėjai protą.
- Žinau, - Karolinos akys sudrėko. - Mokytojai, mokę ir tave,
man visad pasakodavo, kokia tu buvai gabi, kaip jie gailėjosi, kad
tu... metei mokyklą.
- Žinoma. O ką turėjau daryti? Kas būtų prižiūrėjęs tave, jei
būčiau grįžusi į mokyklą. Mano motina? Nebūtų tavęs nė pervys-
čiusi. Tu dar net nešliaužiojai, kai ji vėl ištekėjo ir išvažiavo į
Virdžiniją, palikusi mane vieną. Reikėjo tavęs atsisakyti.
- Tai kodėl to nepadarei? - springdama ašaromis paklausė
Karolina.
Stojo ilga tyla.
- Todėl, kad daugiau nieko neturėjau, tik tave. Štai kodėl, -
spigiai atrėžė Laura.
Nors Karolina ir buvo uždengusi ragelį, bet įtarė, kad motina
girdėjo jos verksmą, nes Lauros tonas tuoj paaštrėjo:
- Tačiau tu visą gyvenimą man nešei tik bėdas. Ar girdi, Li
na? Tu man neberūpi.
- Taip, aš tave girdžiu.
Tačiau motina jau nesiklausė. Skausmo apimta Karolina pri
spaudė prie krūtinės ragelį.
24
Išėjęs iš Karolinos buto, Benas nutarė, kad reikia daugiau suži

noti apie Mėgę Spolding, ir nusprendė pradėti jos brolio galerijo
je. Nedas Spoldingas, aišku, kitaip žiūri į seserį negu Karolina.
Benas apžvelgė didžiulę erdvią galeriją ir jauną vyriškį švie
siai rudomis odinėmis kelnėmis, mėlynais šilkiniais marškiniais,
kreminiu šilkiniu švarku. Tamsiai rudi plaukai surišti į uodegą.
- Jūs savininkas?
- Deja, ne. Aš čia dirbu ne visą darbo dieną. Savininkas Ne
das Spoldingas.
- Matau daug puikių paveikslų. Ar jis pats yra?
- Ne, bet jei norit pirkti ar daugiau sužinoti apie kurį nors
paveikslą, būčiau laimingas galėdamas...
- Tikėjausi susipažinti su ponu Spoldingu.
- Norit ką nors parduoti? Jei taip...
- Ne, ne, aš nieko nepardavinėju. Pažįstu Spoldingo seserį ir
norėjau paklausti...
- Mėgę?
- Taip. Pažįstat ją? Jūsų draugė? - paklausė Benas, stengda
masis neatrodyti per daug susidomėjęs, kad vaikinas ko nors ne
įtartų.
- Nepasakyčiau, kad mes su Mege artimi draugai, tačiau juos
abu seniai pažįstu. Vaikystėje vasaras praleisdavau Vainjarde.
Megė vis būdavo su Nedu, todėl dažnai ją matydavau. Tačiau ne
manyčiau, kad mes draugai.
Teiboras susimąstęs jį tyrinėjo:
- Ar buvot Vainjarde tą vasarą, kai nužudė Danielą Spoldingą?
Šonas Kovenas ėmė maigyti švarko atlapą, veide šmėkštelėjo

įtarimas. Tačiau Benas greit sumojo, kad šis vaikinas mėgsta pa-
liežuvauti, todėl tęsė:
- Vienas mano draugas, daug geriau už mane pažįstantis Mė
gę, pasakojo apie tą baisią jų šeimos tragediją. Viešpatie, net
sunku įsivaizduoti...
- Nedas niekada apie tai nekalba. Tikrai niekada.
- O Megė?
Kovenas papurtė galvą.
- Ne. Tačiau girdėjau įvairių gandų.
- Kokių?
- Nenorėčiau teigti, kad Feitė nenužudė - pati prisipažino, be
to, ant pistoleto jos pirštų atspaudai. Tačiau žmonės kalbėjo, kad
tą vakarą ji buvusi ne viena, kai grįžo vyras, kad vėliau apsime
tusi psichopate...
- Norit pasakyti, kad Feitė dengė savo meilužį?
- Nieko nenoriu pasakyti. Bet aš tą dieną mačiau Feitę Spol-
ding, ji elgėsi visai normaliai.
- Kur ją matėt?
- Paplūdimy. Flirtavo su tenykščiais vaikinais, - gūžtelėjo pe
čiais Kovenas. - Feitė visad su jais žaisdavo. Be to, ji buvo pri
ėjusi paplepėti su mumis - manim, Nedu ir Mege - ir visai neat
rodė pakvaišusi. Feitei nuėjus, Megė kažką ironiškai apie ją pa
sakė, o Nedas supyko. Jis nutylėjo, bet taip pažvelgė į Mėgę, jog
ta kaipmat užsičiaupė.
- Bijojo brolio?
- Bijojo? Gerasis Dieve, ne. Megė dievino Nedą. Ir dabar die
vina. Patikėkit, jis ją taip pat.
Šono žodžiai nuskambėjo taip įtaigiai, jog Benas nesuabejojo.
Kažkas įkyriai skambėjo, ir Megė suvokė, kad garsas sklinda ne

iš jos sapno. Vis dar užsimerkusi apčiuopė telefoną.
- Mege?
Šįkart ji nesunkiai atpažino skambinančiojo balsą.
- Ko dabar nori, Stivai?
- Ar šįryt žiūrėjai žinias?
- Ne, - ji pusiau užsimerkusi dirstelėjo į laikrodį: beveik vie
nuolika. Niekad taip ilgai nemiegodavo.
11 i $c T i t l e 168
- Atrodo, policija įtaria, kad mūsų miela psichiatrė gali būti
ta žudikė maniakė.
Megė sustingo:
- Daktarė Hofman?
- Taip. Vargšė Karolina. Žinoma, galėčiau policiją nukreipti
teisingu keliu, tačiau kur tada atsidurtum tu, Mege?
Megė puikiai žinojo - ten, kur dabar Karolina.
- Aš neturiu pinigų. Dabar neturiu. Ne visi žmonės turi atlie
kamus dvidešimt tūkstančių žalių...
- Pamiršai dar vieną nulį, Mege.
- Ką?
- Penki nuliai, o ne keturi.
- Nesuprantu.
- Architektė ir nemoki skaičiuoti? Nagi, Mege, kiek bus du su
penkiais nuliais?
Megė giliai įkvėpė.
- Gal užeiti ir padėti suskaičiuoti? - pasiūlė Krameris.
Megė suvirpėjo ir užsitraukė antklodę iki smakro.
- Ne, negalima. Tikrai. Aš jau ruošiuosi išeiti.
- Tuoj būsiu - po dešimties-penkiolikos minučių. Tu verčiau
manęs palauk. Tiesa, tau šį tą turiu, Mege. Vakar vaikštinėdama
pamiršai vieną savo daiktą, - Krameris po trumpos pauzės vylin
gai sukuždėjo: - Savo lietpaltį.
Važiuodamas pro autobusų stotelę šalia Pietų geležinkelio stoties

Krameris išgirdo policijos sireną. Pažvelgęs į veidrodėlį, pamatė
už patrulinio automobilio vairo policininką, mojantį sustoti. Stivą
išpylė šaltas prakaitas: kokį velnią jam pripaišys dabar?
Lengviau atsiduso, kai paaiškėjo, jog jis tik nesustojo degant
raudonai šviesai, {prastas eismo taisyklių pažeidimas. Krameris
nuolankiai priėmė baudos kvitą iš policininko. Žinoma, neketina
mokėti - kol ateis laikas, jis jau gulės saulėtame Kosta Rikos pa
plūdimyje. Krameris palaukė, kol policijos automobilis nutolo per
visą kvartalą. Kam tuščiai rizikuoti.
Policininkui pasukus už kampo, Krameris nuvažiavo Atlanto
prospektu. Kai remontuoja kelią, beviltiška pasivyti sugaištą lai
ką. Statybininkai buvo dar tik įpusėję įspūdingą projektą - pakišti
169 Grandininė reakci ja
po žeme intensyvaus eismo magistralę 1-93, kertančią istorinį

miesto rajoną. Krameris įsivaizdavo Kosta Rikos pakrantes, kur
nebus jokio eismo. Jis ištiesė ranką į automobilio telefoną, ketin
damas dar kartą paskambinti Megei ir įsitikinti, kad ji namie, ta
čiau prisiminė, jog baigėsi telefono naudojimo sutartis. Buvę gy
dytojai tokios prabangos negali sau leisti. Labai liūdna.
Krameris įsuko į siaurą šoninį kelią, vedantį prie Megės na
mo. Baiminosi, kad ji bus pasprukusi dar jam nespėjus parodyti,
kaip jiems svarbu pasikalbėti akis į akį, tik staiga pastebėjo mo
terį, skubančią į jos laukiantį taksi. Krameris nusišypsojo, kad
jam vis dėlto sekasi. Taksi pajudėjo iš vietos, Stivas apsigręžė ir
nuvažiavo paskui jį.
Iš visų numanomų objektų Krameris mažiausiai tikėjosi Spe
cialiųjų problemų instituto. Tačiau Megė iššoko iš taksi, prasprū
do pro dvigubas stiklines duris ir nuskubėjo prie registratūros.
Kol Krameris statė automobilį į aikštelę, galvoje knibždėjo daugy
bė klausimų.
Ar Megė paskambino Karolinai po pokalbio su juo ir viską iš
pliurpė? Jei moterys susivienys, jo planai žlugę. Juk negalės
abiem grasinti dėl to paties nusikaltimo. Aikštelėje buvo tik keli
automobiliai, mat dauguma gydytojų šeštadieniais nedirbo. Kra
meris susirado laisvą vietą prie vielinio tinklo tvoros, skiriančios
privačią nuosavybę nuo namo šlaitiniu stogu, atsigręžusiu į Švy
turio gatvę.
Krameris porą minučių pasėdėjo automobilyje ir išjungė va
riklį, svarstydamas, ką daryti toliau. Ojei Karolina įkalbės Mėgę
eiti į policiją? Tai sužlugdytų visas jo viltis pasipelnyti. Ojei jos
apkaltins jį šantažu? Velniava!
Jis trenkė delnu į vairą. O jei policija apkaltins jį talkinus
žmogžudžiui? Viešpatie, gali viską suversti jam ir uždaryti jį į ka
lėjimą...
Kažkas smarkiai pabarbeno į langą, ir Stivas pasijuto, tarsi
jam būtų nudirta oda.
25
Žinodama, kad žurnalistai seks jos automobilį, Karolina tyčia

pravažiavo pro instituto aikštelę ir pasistatė savo šabą alėjoje už
poros gatvių. Įžengusi į instituto vestibiulį pilkšvai žaliomis sieno
mis, apstatytą tradiciniais angliško stiliaus baldais, pamanė gal
būt kada nors parašysianti traktatą „Atstumtųjų kompleksas“. Be
abejonės, ji turės daug laiko apgalvoti visas smulkmenas. Karoli
na patraukė kaštono mediena iškalto lifto link, jos žingsniai aidė
jo, einant išblizgintomis juodo ir pilko marmuro plokščių grindi
mis. Pamačiusi iš moterų tualeto išeinančią Mėgę Spolding, ji
staiga sustojo.
Megė žengė Karolinos link, tačiau pusiaukelėje stabtelėjo ir
nervingai įbruko išsipešusią plaukų sruogą į susitaršiusį kuodelį.
- Aš aklavietėje.
Karolina pagalvojo, kad tai tinkamas posakis. Paprastai tokia
skrupulinga Megė atrodė keistai netvarkinga - ir ne tik šukuose
na, bet visa išvaizda - nepasidažiusi, šilkinė palaidinukė susi
glamžiusi, išsipešusi ant sulamdytų džinsų, rankose gniaužo au
deklinį krepšį ir medvilninį švarką.
- Atėjau anksčiau... Nuėjau į jūsų kabinetą, tačiau jūsų nebu
vo. Žinau, kad kartais dirbat šeštadieniais, todėl atsigėriau kavos,
sugrįžau ir lūkuriavau, gal kartais pasirodysit.
Karolina greit nukreipė žvilgsnį nuo Megės. Aiškiai, vos ne iki
koktumo, prisiminė antradienio vakarą prie Džesio priėjusį polici
ninką, turėjusį muziejaus moterų tualete rastą nuotrauką, kurio
je nužudytasis nusifotografavęs su drauge. Žudikė persirenginėjo
tualete?
Megė prispaudė ranką prie krūtinės:

- Mano širdis daužosi. Jaučiuosi, lyg būčiau bėgusi Bostono
maratoną, - ji vangiai šyptelėjo. - Mačiau laikraščius. Man taip
nesmagu dėl to, kas atsitiko, Karolina.
Karolina stengėsi įvertinti Megės išvaizdą, perdėtą manierin
gumą, balso tembrą, staigų susijaudinimą. Kartu stebėjo savo re
akciją: širdis ėmė plakti smarkiau, delnai suprakaitavo, burna iš
džiūvo, raumenys įsitempė. Ji bijo.
Megė vėl žengė Karolinos link.
- Ar galėtume pasikalbėti? Jūsų kabinete, Karolina? Prašau.
Karolina pasijuto užspeista į kampą. Tačiau ar ne tokios pro
gos ji troško? Ar nenorėjo susitikti su Mege, įvertinti jos psichi
kos būklę? Sužinoti tiesą? Ir netgi, nors labai geidė manyti prie
šingai, jei Megė žudikė, padėti pacientei susivokti ir prisipažinti?
Tačiau galvoje kirbėjo Beno įspėjimas: kas bus, jei ji viską
pasuks prieš jus.
Megė sustojo per kelias pėdas nuo Karolinos.
- Jei jūs turite susitikti su kuo nors kitu, ateisiu vėliau. Tik
rai galiu palaukti, jokių kitų planų neturiu.
Karolina žinojo, kad jei pasimatys su Alanu Rodžersu, taip
pat gali nebeturėti kitų planų. Žinoma, jei Rodžersas ją atleistų,
ji netektų teisės rengti psichoterapijos seansus institute ir Megei,
ir kitiems pacientams. Galbūt tai paskutinė proga pasiūlyti pagal
bą, jau nekalbant apie paskutinę Megės progą prašyti pagalbos.
Megė nervingai užsikėlė koją ant kojos, paskui vėl nuleido, akys
lakstė po kabinetą. Ji Karolinai priminė žvėrį narve.
- Skaičiau rytiniuose laikraščiuose, ką rašo apie jus.
- Na, ir ką jautėt, skaitydama apie mane? - paklausė Karoli
na stengdamasi nuslėpti savuosius jausmus.
Megė susiraukė, sugriebė kaštoninių plaukų sruogą ir stipriai
užvyniojo ant piršto.
- Nežinau. Buvau sutrikusi, išsigandusi, pasibjaurėjusi.
- Kuo pasibjaurėjusi? - paklausė Karolina, šiaip taip suval
džiusi balsą.
Megė palinko į priekį, rankomis apkabino sukryžiuotas kojas,
akis nudelbė į Karolinos kilimą.
11 i s c I i H e 172
- Žmonės taip viską iškreipia, apkaltina ką nors, kas iš tiesų
nieko nepadarė.
Karolina pamatė atsiveriantį plyšelį.
- Ar taip būna jums? Jus kaltina dėl ko nors, ko jūs nepa-
darėt?
Megė įsitempė:
- Ar jis su jumis kalbėjosi?
- Kas?
- Krameris.
Plyšys praplatėjo. Dabar Karolina turi būti atsargi.
- Apie ką, Mege? - padrąsino ji.
Megė nuvėrė Karoliną ilgu, sunkiu žvilgsniu:
- Jūs žinot, ar ne?
- Kaip jums atrodo, ką aš žinau?
Megė toliau tyrinėjo Karoliną:
- Kad Krameris mane seka, matė muziejuje. Ar nemanot, jog
jis tikrai iškrypęs? Nuolat šnipinėja, stebi, šlykščiai šneka apie
mane.
Na štai. Megė prisipažino buvusi su Piteriu Korza. Beveik ne
kyla abejonių, kad Megė - ta pati moteris, trečiadienio rytą oro
uoste suviliojusi Martiną. Nebent Stivas Krameris...
- Ir jums šlykštu, - bejausmiu balsu tarė Megė. - Matau iš akių.
Karolina impulsyviai norėjo nusukti akis, kad Megė neįžvelg
tų per daug, ir apsisaugoti nuo pralaimėjimo. Tačiau praradus
akių kontaktą, Mėgę galima išprovokuoti. Vienintelė viltis - elgtis
kaip gydytojai, o ne kaip sielvartaujančiai meilužei ar išsigandu
siai aukai.
- Papasakokit, kaip viskas buvo muziejuje su Piteriu Korza,
Mege. Ar prisimenat, kas ten įvyko? - prieš Karolinos akis staiga
išniro miręs muzikantas, nepadoriai susirietęs ant galerijos grin
dų, jį pakeitė baisus Martino lavono ant metalo plokštės vaizdas.
- Nemanykit, kad nesuprantu, ko jūs siekiat, Karolina, - šal
tai tarė Megė. - Nesu tokia kvaila. Ne aš atsidūriau dideliame
pavojuje. Viską, ką jums pasakojau, yra slapta, lyg būčiau išpaži
nusi nuodėmes kunigui. Negalit nė žodžio prasitarti policijai.
- Ne visai taip, - Karolina, stengėsi suvaldyti balsą. - Jei pa
sakytumėt man, kad ketinat kenkti sau ar kam nors kitam, turė
čiau apie tai pranešti. Jūs pati galit pasakyti policijai tiesą...
'" 'V 173 G randininė reakci ja
Megė šiurkščiai nusikvatojo:

- Žinoma, tai padėtų jums, tik ne man. Manot, jie patikės tie
sa? Juk matau, kad jūs netikit.
- O kokia yra tiesa, Mege?
- Tiesa? Kad nė vieno iš tų vyrų nenužudžiau. Prisiekiu, Ka
rolina.
- Kodėl šiandien atėjot pas mane, Mege? Vestibiulyje atrodėt
labai įsibaiminusi.
- Aš ir bijau. Negi nematot? Dėl visko kaltas kažkoks manęs
nekenčiantis žmogus. Gal Krameris... - Megės balse suskambo
neviltis.
- Manot, kad Krameris stebėjo jus su tais vyrais, o paskui
juos nužudė? Kodėl jis būtų taip...
- O kodėl dar mane sekiotų, šantažuotų? Jis iškrypęs. Ištvir
kęs. Žinau viena: tikrai neturėjau nei priežasčių, nei noro kenkti
tiems vyrams. Kodėl būčiau turėjusi? Man jie nė trupučio nerūpi.
Tik duodavo kai ką, ko man reikėjo. Kai ką, - pridūrė gašliai
šypsodamasi, - ko ir jiems labai reikėjo.
Karolina pajuto, kaip viduriuose kažkas apsivertė:
- O ko tiksliai jums reikia? Giliai širdyje? Malonumo? Trokš
tat pabėgti? Ko dar?
Megės veide jau išnyko baimė. Ji abejingai pažvelgė Karoli
nai { akis:
- Manau, kad jūs tiksliai žinote, kas tai yra.
- Darlena, ak, Darlena! Tavo užduotis buvo tik sekti. Kaip galėjai
ją pamesti iš akių? - Bošas iš dešinės rankos kairiąja perėmė au
tomobilio telefono ragelį ir pajudėjo iš ligoninės automobilių
aikštelės.
De Santo rankos buvo stipriai sukryžiuotos ant krūtinės, lū
pos kietai sučiauptos. Ji buvo smarkiai įtūžusi ant Bošo. Jis ne
tik įsikišo apklausiant King, bet dar vienai policininkei liepė sek
ti Karoliną Hofman.
- Atsiprašau, leitenante, gatvė pilna žurnalistų ir operatorių.
Neįmanoma prasibrukti. Tačiau šį tą jums turiu.
- Taip? Ir kas gi tai, Darlena?
f Iij c I i\ Ic 174
- Kalbėjausi su ta apžvalgininke Džile Nadžent. Ji vakar me
džiojo Hofman toje sekso klinikoje. Matė, kaip pacientas keikda
masis išlėkė iš psichiatrės kabineto. Pagal Džilės apibūdinimą,
galvą dedu, kad tai mūsiškis spoksotojas Stivas Krameris. Džilei
pasirodė, lyg Krameris būtų grasinęs Hofman.
- Aš patikrinsiu. Dabar važiuoju pas Kramerį.
- Neverta. Kai ieškodama Hofman nuvažiavau prie klinikos,
aikštelėje už pastato aptikau Kramerio automobilį.
- O gal kartais pažiūrėjai, ar ten nėra balto Hofman šabo?
- Kam tas sarkazmas, Džesi. Jos automobilio nėra.
- Ar buvai viduje, Darlena?
- Ne. Nusprendžiau pirmiausia pasitarti su jumis.
- Kur dabar esi?
- Stebiu aikštelę. O ką liepsit daryti?
- Sėdėk vietoje. Mes tuoj atvažiuojam.
Karolina vis labiau jaudinosi dėl besikaitaliojančių Megės nuotai

kų ir jas atitinkančios kūno kalbos. Prasiveržus pykčiui, Megė sė
dėjo įsitempusi, labai tiesi, žandikauliai agresyviai išsišovę, ta
čiau vėliau pečiai nusviro, ji įsispoksojo į grindis, palinkusi į
priekį, lyg norėdama perlūžti pusiau.
- Ar nekenčiat manęs dėl to, kad prisipažinau buvusi su jūsų
draugu?
Dar niekad Karolinai nebuvo taip sunku atriboti savo asme
ninių jausmų nuo paciento gydymo. Ir dar niekad nebuvo taip
svarbu.
- Ne, Mege, aš noriu jums padėti, bet jaučiu, jog kažką sle-
piat. Gali būti, kad visko neprisimenat, o gal užslopinot. Tam tik
ra amnezijos forma...
- Jūs vis dar manot, kad aš tai padariau, Karolina? - Megė
įdėmiai pažvelgė į Karoliną.
- Mege, aš čia ne dėl to, kad jus apkaltinčiau ar išteisinčiau.
Noriu tik padėti.
Karolina taip kalbėjo iš dalies bijodama, kad Megė nužudė Pi
terį Korzą ir Martiną, iš dalies pati jausdamasi kalta. Nors ji ir
nepastūmėjo Megės tapti žudike, tačiau nedaug tepadarė, kad
nuo to apsaugotų. Nors ją draskė jausmų sumaištis, Karolina ei-
gėsi profesionaliai, bet kai Megė staiga palinko į priekį ir stvėrė

jai už rankos, apėmė klaiki baimė. Nors pavyko ją greit paslėpti,
tačiau Megė ironiškai šyptelėjo ir atitraukė ranką.
- Jums nepatinka, kai jus liečia.
- Liesti galima įvairiai, Mege. Manau, kad ir aš paliečiau jus,
siūlydama pagalbą, tačiau dėl to jūs pasijutot nejaukiai, nes jums
sunku patikėti, kad nusipelnėt pagalbos.
- Man jūsų nuoširdžiai gaila, Karolina. Policija jus įtaria, bet
aš negaliu į tai įsivelti. Jei prisipažinsiu, kad buvau su tais vy
rais, policija nė nemirktelėjusi prikabins man tas žmogžudystes.
Karolina bijojo, kad Megė teisi.
- Aš jau mačiau, kaip dėl žmogžudystės teisė mano motiną,
Karolina. Tai buvo nepakenčiama. Negalėčiau ištverti teismo, ka
lėjimo ar dar blogiau - beprotnamio.
- Mege, jei šiandien atėjot pas mane, nors ir būdama labai
įbauginta, manau, kad jums vis dėlto reikia mano pagalbos. No
rit, kad viskas baigtųsi, bet viena negalit to padaryti. Jei žudikas
yra Stivas Krameris ar kas nors kitas, mes turim nuspręsti, kaip
tai sužinoti. Ar turit kokių nors minčių?
- Suprantu, kad jūs mane drąsinat, - nusišaipė Megė. - Bet
aš jus įspėju, Karolina. Nė nemėginkit manęs įkišti, nes labai la
bai pasigailėsit.
Karolina atsilošė. Ojei ji viską pakreips prieš mane?
Karolinos nerimą sutrikdė garsus beldimas į kabineto duris.
Tačiau atokvėpis truko neilgai, nes durys plačiai atsivėrė ir, jos
nuostabai, į vidų įsiveržė įbrolis su detektyve Emi De Santo.
Megė išsigandusi pašoko, tačiau Džesis tik dirstelėjo į ją ir
nukreipė akis į Karoliną, kuri nustėrusi žvelgė į jį.
- Kas šitie... žmonės, Karolina? - sulemeno Megė, žvelgdama
į plačiai atsivėrusias duris.
Emi De Santo kyštelėjo Megei savo ženklą. Megė išbalo.
- Dėl Dievo, sulaikykit ją! - šūktelėjo Karolina, pamačiusi,
kad Megė ruošiasi sprukti.
- Ne! Ne! - suklykė Megė, nesjMrątusi Karolinos paliepimo.
- Nurimkit, panele, - tarė D«i*anto. - Viskas gerai. Niekas
jums nedarys nieko blogo.
Megė neslėpdama neapykantos dėbtelėjo į Karoliną:
f I i se Ti 1I c 176
- Kaip jūs galėjot... šitaip pasielgti?
- Mege, aš niekuo dėta. Viskas ne taip, kaip jūs manot.
Bošo visai nesudomino jų pokalbis.
- Kur Stivas Krameris, Lina?
Megė aiktelėjo.
Staiga Bošas atkreipė dėmesį į Mėgę, atsigręžė ir paklausė:
- Pažįstat Kramerį? Jis buvo pas daktarę prieš jus?
- Liaukis, Džesi! - suriko Karolina. - Šitaip negalima elgtis.
Bošas vėl pažvelgė į ją ir kaltindamas pareiškė:
- Žinom, kad Krameris čia, Lina. Jo automobilis stovi aikšte
lėje jau keturiasdešimt penkias minutes. Gal ir ilgiau.
- Čia vyksta psichoterapijos seansas, - kapodama kiekvieną
žodį tarė Karolina. - Jūs nesuvokiat, kokią nepataisomą žalą...
- Kas čia dedasi? - sugriaudėjo galingas bosas.
Visų akys nukrypo į kabinetan įžengusį Alaną Rodžersą. Dar
niekam nespėjus atsakyti, išsišiepusi iki ausų į vidų įsiveržė poli
cininkė civiliniais drabužiais - Darlena Lovel. Ji vilkėjo aptemptą
angoros megztuką, juodą mini sijonėlį.
- Radau Stivą Kramerį. Ta pati nusikaltimo scena, kaip ir su
kitais berniukais, - paskelbė makabriškai džiūgaudama.
26
Karolina stipriai užsimerkė, kad nematytų skausmingai ryškios

lemputės, apšviečiančios lyg vėmalai žalias dvokiančios kameros
sienų plyteles. Ji vėl pragare. Karolina pasijuto prarandanti ryšį
su naująja savimi - pasitikinčia gydytoja, moterimi, kurią visi
gerbė ir žavėjosi pastaruosius keturiolika metų.
Ji instinktyviai prasimerkė, išgirdusi areštinę apeinančios pri
žiūrėtojos lazdos taukšėjimą. Kaip ir kiekvieną kartą, prižiūrėto
ja išskyrė Karoliną iš margaspalvės prostitučių, kaulėtų pastėru-
siais žvilgsniais narkomanių, alkoholikių ir valkatų minios. Karo
lina nusigręžė ir įsispoksojo į sieną.
Tai toks atpildas už tai, kad laikiausi etikos principų? Kiek
dar laikysiuos? Ojei mane apkaltins žmogžudyste? Teis ir nu
teis? Uždarys iki gyvos galvos?
Karolina atsipeikėjo iš transo ir prie pat savo veido pamatė
blizgučiais apkarstytą kumelės kaklą, o paskui ir visą jo savinin
kę įtūžusiomis akimis.
Karolina instinktyviai atsitraukė, pamėgino nusigręžti. Tačiau
liesa lyg ungurys moteris šiurkščiai sugriebė jai už smakro.
- Tau nepatinka Monika, mergyt? - Monikos vyzdžiai buvo lyg
smeigtuko galvutės. - Tu, brangi šliure, laikai mane mėšlu?
- Aš tik nenoriu kištis į ne savo reikalus, - Karolina pakrei
pė galvą į šoną, išsisukdama iš kaMtaK>s kolegės gniaužtų. Ta
čiau, kai pamėgino atsistoti, pqjjHp1 blondinė sugriebė už
dramblio kaulo spalvos švarko ir stipriai pastūmė atgal ant me
talinio suolo.
Karolinos pakaušis atsitrenkė į plyteles, galvą pervėrė gelian
tis skausmas. Ji sustingo iš siaubo, pamačiusi atlaidžią Monikos
šypseną ir priartėjusią nedidelę grupelę piktdžiugiškų veidų. Šir
dis daužėsi krūtinėje. Oji bijojo kalėjimo iki gyvos galvos. Neiš
tvers čia nė dienos.
- Nusiraminai, kale? Tačiau tu, bičiule, turi stilių. Pažiūrėkim
kad ir tą klasišką švarką...
- Taigi, Monika, kodėl tau jo nepaėmus? - sugaudė stambi
moteris juodais žvilgančiais plaukais.
Smulkutė paauglė sutinusia kaire veido puse ir mėlynėmis
paakiuose pašoko ir sugriebė Karolinos koją.
- Kokie kulniukai... - ji laukė Monikos pritarimo. - Aš gerai
atrodyčiau...
- Tiesiai iš vakarėlio, meilute? - sugergždė Monika, po to per
braukė ranka per Karolinos švarkelio atlapus ir provokuodama
apglėbė krūtį.
Karolina pamėgino atsitraukti prie sienos, tačiau Monika su
griebė už kreminės šilkinės palaidinukės apykaklės.
- Prašau, - suvaitojo Karolina, įsivaizduodama, kaip ją prie
vartauja, muša ir galiausiai nužudo.
- Ei! Mūsų mažoji išgąsdinta katytė sako prašau. Matot, ko
kios puikios manieros. Prašau ko, katyte? - tyčiojosi Monika.
- Kas čia vyksta, damos?
Prižiūrėtoja. Karolinai į akis plūstelėjo palengvėjimo ašaros.
- Jaukus kavos vakarėlis, - linksmai atsakė Monika. Karolina
pajuto, kaip raudoni kankintojos nagai įsmigo į kūną. - Žinoma,
būtų labai gerai, jei turėtume kavos.
Visos moterys skambiai nusikvatojo. Karolinos siaubui, prižiū
rėtoja taip pat.
Jokios pagalbos. Kaip jį galėjo tikėtis?
- Na, mergaitės, linksminkitės, tik nepalikit matomų ženklų
ant mūsų įžymybės, - nueidama linksmai tarė prižiūrėtoja. Moni
ka kilstelėjo plonyčius pieštuku nubrėžtus antakius.
- Įžymybės? - sumunjHKarolinai į ausį.
Karolina nubloškė nt||HpRios Monikos ranką.
- Aš jokia įžymybė. Patikėkit. Aš niekas.
Storoji moteris blizgančiais plaukais priėjo arčiau.
- Palaukit, palaukit! Velnias! Monika, aš žinau, kas ji - psi

chiatrė, kuri grandine pasmaugė tuos bernus. Ar girdėjai? Sekso
žudikė maniakė. Rodė per žinias.
- Be juokų, čia ji, - susimąstė Monika, paleido Karoliną ir at
sitraukė.
Karolina išgirdo pagarbios baimės gaidelę šlykščiosios kame
ros kolegės balse ir pajuto, kaip sušvelnėjo aplink ją tvyrojusi
įtampa.
Koks posūkis nuo nevykėlės gydytojos iki išgąsdintos aukos
ir galiausiai susižavėjimą keliančios žudikės - ir tik per kelias
minutes. Liūdna išvada: kaip greit ir kaip giliai ji įklimpo.
- Pasakykit savo pavardę ir adresą.

- Garis Volenas. V-O-L-E-N-A-S, - jaunuolis nervingai nusišyp
sojo. - Dar niekada to nedariau. Neliudijau policijai.
- Adresas?
- Tuojau. Vyšnių gatvė, numeris trisdešimt keturi, Breintris, -
jis pakėlė popierinį vandens puodelį nuo stalo apklausos kabine
te. - Prisiekiu Dievu, vos nenualpau pamatęs jos nuotrauką ryti
niame laikraštyje ir supratau... Mėšlas. Atsiprašau, kai pagalvoju,
kaip arti buvau prie...
- Neužbėkit man už akių, Gari.
- Atsiprašau.
- Sakot, kad jūs dirbate „Regento“ viešbutyje Koplio centre
Bostone.
- Naktiniu budėtoju. Nuo praėjusio lapkričio. Po dviejų valan
dų mano budėjimas. Manot, kad žurnalistai prašys interviu? Ne
žinau, ką jiems turėčiau pasakyti...
- Kol kas niekam nieko nesakykit, išskyrus mus. Gerai, Ga
ri? - De Santo apdovanojo jį nugalėtojams būdinga šypsena.
- Taip, suprantama. JOKIŲ problemų, detektyve. Jei manot,
kad ketinu parduoti savo pasakojimą tiems šoumenams ar pana
šiai, tai galit būti ramūs, aš moku pasirinkti. Tikrai.
De Santo šypsena išnyko: JnH&h
- Neįsijauskit, Gari. Galbūt juqflpeikes liudyti teisme. Kai
baigsim tą bjaurų reikalą, galėsit visam pasauliui pasakoti savo
istoriją.
EI i s c T i 1 1 c 180
- Teisingai. Supratau jus.
- Gerai, o dabar pradėkim nuo ketvirtadienio vakaro. Kada
tai įvyko?
- Maždaug dvylika minučių po vienuolikos. Laikas užrašytas
registracijos kortelėje.
- Turit kortelę, Gari?
- Taip, tik nesusiprotėjau atsinešti. Ji pasirašė. Viskas kaip
turi būti.
- Pasiųsime jos atnešti. Jokių problemų. Kokia pavarde užsi
registravo?
- Mmm... ne Hofman, bet patikėkit, tai ji. Aš nė trupučio ne
abejoju.
- Kokia pavarde užsiregistravo? - kantriai pakartojo De San
to. Jei Hofman pasinaudojo kita pavarde, tyrimui būtų netgi dar
geriau. Jei jos rašysenos pavyzdys sutaptų su įrašu kortelėje.
- Braun. Kerol Braun. Neturėjo bagažo, tik audeklinį krepšį.
Jame galėjo tilpti kelių metrų ilgio grandinė.
- Kalbėkit toliau, Gari.
- Taip, gerai. Sakė, kad gyvena toje pačioje gatvėje, bet jos
butą remontuoja. Užsiprašė karališko dydžio lovos. Visą laiką
šnekėjo, kad labai skauda galvą, ir varstė mane tomis savo stir
nos akimis. Pasakiau jai, kad biure turiu aspirino ir, jei ji palauk
tų, aš jai atneščiau. Čia visa esmė. Ji sako: luktelkit kelias minu
tes ir atneškit į kambarį. Aš ne mulkis. Viską supratau. Na, pri
sipažinsiu, mane gundė. Ji graži, turi savo stilių. Bet nežinau.
Kažkas atrodė ne taip. Sugavau jos siunčiamus virpesius ir nu
sprendžiau, kad su tokia mažyte geriau nesusidėti.
- Taigi nenuėjot į jos kambarį?
- Ne. Ne, aš... na, pabūgau.
- Jūs tuo tikras?
- Taip, tikras. Teisingai padariau, ar ne? - kad būtų vaizdin
giau, jis juokais lyg smaugdamas uždėjo ant kaklo rankas.
- Taip. Teisingai padarėt.
Vošburno konservų dėžuftyĮĮmdžio kabinetas buvo prisigrūdęs

žmonių. Be šefo, dar buvojPsc'kretore, apygardos prokuroro pa
vaduotojas Džeris Vargasas, Benas Teiboras, detektyve Emi De
Santo ir jos teisėtas, bet ■'isai nedžiūgaujantis kovos su nusikal
%* 181 G randininė reakcija
tėliais partneris Alfonsas Grynas. Šis vis dar niršo, nes jo vadina
moji partnerė jį nuolat išmesdavo iš balno. De Santo taip pat jau
tėsi bjauriai. Viešbučio budėtojo pareiškimas visai nepateisino jos
vilčių.
Benas trenkė delnu į Vošburno stalą:
- Jūs neturit visiškai jokių...
Šefas jam atkirto:
- Mes turim tris lavonus, su dviem iš jų jūsų klientė susijusi.
Gal ir su visais trim. Kol kas nepriėmėm jokio sprendimo, bet tai
dar nieko nereiškia...
- Gerai, - susitvardė Benas. - Pasitaisau: neturit jokių fizinių
įrodymų. Silpni tikimybės argumentai ir visiškai jokių motyvų.
Suėmę ją, visiems pridarėt daugybę darbo. Ir neapsimeskit, kad
neatskiriat savo užpakalio nuo alkūnės.
- O kaip reaguoti į Kramerio ginčą su Hofman? Turim labai
patikimą liudininkę...
- Reaguoti taip, kaip reaguotų kiekvienas protingas žmogus.
Krameris buvo daktarės Hofman pacientas. Pacientai dažnai su
pyksta ant psichiatrų. Psichiatrai tai skatina.
- Ar turit pasakyti ką nors įtikinamesnio, advokate? - paklau
sė Vošburnas.
- Taip, daug, - atkirto Benas. - Šįryt institute buvo ne tik Karo
lina. Be to, kai jūs įsiveržėt į kabinetą, ji kalbėjosi su paciente.
- Na ir kas iš to? - Vošburnas išplėtė akis.
- Ar kas nors apklausė pacientę? Ar bent pasidomėjo jos pa
varde? - Benas pamatė, kaip De Santo nesmagiai sukrutėjo.
- Nagi, De Santo? - reikliai paklausė Vošburnas.
De Santo lūpų kampučiai nusviro:
- Ji atrodė ligonė, šefe. Nėra priežasčių manyti... Kai atrado
dar vieną pasmaugtą, nukreipė mūsų dėmesį...
- Taigi, nesužinojot jos pavardės? - Vošburnas nykščiu patry
nė nosį.
- Aš sužinojau, šefe.
Visų akys nukrypo į detektyvą AUonsą Gryną. Jis išsitraukė
užrašų knygutę ir atsivertė. ® ^
- Megė Spolding. Kai aš atvykau; ji ėjo pro instituto duris.
Maniau, kad ją tikriausiai jau apklausė, tačiau dėl visa ko persi
mečiau su ja keliais žodžiais. Sakė, kad buvo daktarės Hofman
EIisc IiH e 182
terapijos seanse ir kad joms sutrukdė De Santo ir dorovės polici
jos leitenantas Bošas.
De Santo prispaudė kumščius prie šonų. Taip, Alfonsai,
džiaugies, galėdamas man įspirti.
- Na, gerai, aš neapklausiau vieno asmens, bet apklausiau vi
sus kitus. Valytoją, radusį lavoną, daktarą Alaną Rodžersą, insti
tuto direktorių. Dar vieną psichiatrę, - De Santo pažvelgė į užra
šų knygutę, - Siuzaną Steinberg. Tą rytą nė vienas psichiatras
nepriiminėjo ligonių. Steinberg sakė atėjusi sutvarkyti popierių. O
Rodžersas viršuje, savo kabinete, laukė Hofman. Tik ji neatėjo.
- Jos nebuvo susitarusios, - tarė Benas. - Karolina tą aiškiai
pasakė savo parodymuose.
- Teisingai. Sutrukdė kitas susitikimas - su Stivu Krameriu, -
įgėlė De Santo.
įtūžęs Benas atsigręžė į apygardos prokuroro pavaduotoją:
- Vargasai, šie žmonės visai nesivaldo, tai nejuokinga.
- Niekas ir nesijuokia, - atkirto De Santo.
Benas ir toliau žvelgė į Vargasą:
- Kas būtų, jei pasakyčiau, kad gydytoja Hofman turi įrody
mų, kurie galėtų jus nukreipti teisingu keliu?
- Nebent ji žino daugiau, negu mums pasakė, - tarė apygar
dos prokuroro pavaduotojas. - O kol kas nepasakė beveik nieko,
taigi labai patarčiau, kad įkalbėtumėt ją būti atviresnę.
- Tai gydytojo ir ligonio paslaptis.
- Na, jei tas ligonis Stivas Krameris, - sarkastiškai įsiterpė De
Santo, - nemanau, kad jam tai per daug pakenktų.
- Deja, viskas kur kas sudėtingiau, - tarė Benas.
- Maniakų žmogžudystės visada sudėtingos, - Vošburnas ištie
sė ranką į limonado skardinę, kuria buvo prispausti dokumentai.
- Jūs man jau nusibodot, klounai, - tarė Benas. - Noriu susi
tikti su savo kliente.
- Jokių problemų, advokate, - meiliai tarė Vošburnas.
- Ir dar, Teiborai, kai pamatysit savo draugę, - De Santo nu
tilo, kad atrodytų įspūdi ‘ paklauskit jos, kaip patiko kara
liška lova „Regento“ vie
27
Karolina atrodė baisiai. Benas dėl to iš dalies galėjo kaltę suvers

ti neono lempoms belangėje patalpoje. Žinoma, jų šviesa suteikė
Karolinos odai nesveiką gelsvą atspalvi, tačiau visa kita - sugle
busi burna, užpjudyto žvėrelio išraiška, tamsūs ratilai apie akis,
sustingusi poza aplūžusioje kėdėje - neturėjo nieko bendro su
įkyriomis lempomis. Benui suspaudė širdį.
- Kas dabar bus? - bejausmiu balsu paklausė Karolina.
Benas žinojo, kad neverta nė siūlyti, jog jis labai lengvai ga
lėtų ją ištraukti iš areštinės, jei Karolina išduotų gydytojo ir ligo
nio paslaptį, todėl be užuolankų išklojo:
- Nepateikus kaltinimo, jus galima laikyti areštinėje, kol ap
klaus - keturiasdešimt aštuonias valandas.
- Ar man pateiks kaltinimą?
Benui labai nepatiko nuolankumo gaidelė Karolinos balse.
Reikia ją išjudinti.
- Karolina, turim tik vieną pasirinkimą, ir jūs jį žinot. Megė
prisipažino buvusi su Korza ir Besetu. Ji buvo institute, kai nužu
dė Kramerį...
- Ji man prisiekė nenužudžiusi nei Piterio Korzos, nei Marti
no. Ją domino tik... seksas. Megė mano, kad ją seka žmogus, ku
ris jos nekenčia.
- Pavyzdžiui, Krameris? Taip, jis ją sekė. Matot, kas jam atsi
tiko. Nagi, Karolina, žinot, kad tai jL Ji gali būti nepakaltinama
kaip psichinė ligonė. Kaip ir jos m o tin a .
- Aš nevisiškai įsitikinusi, kad Megė kalta ar kad ji psichinė
ligonė, - nepasidavė Karolina. - Mano pirmoji byla daug sudėtin
gesnė, o aš buvau nekalta.
E l i t e Ti 1 1e 184
- Karolina, manau, kad jūs per daug viską lyginat su ana by-
\
la. Tada situacija buvo visai kita. Aš jus pažįstu. Jūs - ne Megė
Spolding, - jis šyptelėjo, tikėdamasis, kad ir ji nusišypsos.
Karolina nenusišypsojo. Benas uždegė dvi cigaretes ir vieną
padavė jai. Karolina nedvejodama ją paėmė, užsitraukė, susirau
kė ir užgesino metalinėje peleninėje.
- Gal mes su Mege ne per labiausiai skiriamės, - tarė ji.
- Ar tai susiję su jumis ir „Regento“ viešbučiu? Šįkart mes
tikrai negalim leisti, kad kas nors mums pakištų koją. Ką jūs nuo
manęs slepiat, Karolina?
- Iš kur žinot apie viešbutį?
- Aš nežinau, bet atrodo, kad Emi De Santo žino.
Karolina nusuko akis. Benas prisitraukė kėdę arčiau. Jis no
rėjo supurtyti Karoliną, apglėbti ją. Pakalbėti apie konfliktines
emocijas.
- Noriu jums padėti, Karolina. Mes abu į tai įtraukti. Patinka
jums tai ar ne, - Benas užgesino savo cigaretę.
- Nieko ypatingo, - lėtai ištarė ji, pažvelgusi jam į akis. - Prie
mano namo buvo tiek žurnalistų, kad nusprendžiau ketvirtadienį
nakvoti viešbutyje. Budėtojas su manim flirtavo, mėgino savo
raktu atsirakinti mano kambarį. Laimė, buvau užkabinusi durų
grandinėlę. Jis suprato, kad manęs nedomina, ir nuėjo. O aš už
migau. Istorijos pabaiga.
- Ir viskas? - neatrodė, kad Benas patikėjo.
Karolina troško, kad nebūtų užgesinusi cigaretės. Bijojo atsi
verti, tačiau žinojo, kad Benas tikriausiai vienintelis žmogus, ku
ris ją supras, vienintelis, kuriuo galima pasitikėti. Ji norėjo papa
sakoti Benui visą liūdną, nemalonią istoriją. Troško taip, kaip jau
seniai nebuvo troškusi.
- Svarbu ne tai, kas įvyko „Regento“ viešbutyje, Benai. O...
kas galėjo įvykti. Kas yra buvę anksčiau...
- Aš klausau.
Karolina neatlaikė jo įdomaus, susirūpinusio žvilgsnio. Ji dar
labiau sumišo, dar labiau susigėdo. Benas švelniai uždėjo delną
ant jos rankos. Prisilietimas, švelni veido išraiška, ryšys, kurį
jautė tarp jų esant visus tuos metus, suteikė drąsos.
- Maniau, kad jau išsilaižiau žaizdas. Juokinga. Mano profesi

ja - gydyti kitus, o dabar pacientai pamatys pavyzdį, kad neįma
noma manijos išgydyti visiškai.
Benui išdžiūvo gerklė.
- Ką jūs norit man pasakyti, Karolina? Kad jūs pati sekso-
manė?
- Noriu pasakyti, kad aš ne tik išklausau pacientų išpažintis
apie jų seksualinius iškrypimus. Jau anksčiau sakėt, kad aš per
daug susitapatinu su Mege. Taikliai pastebėta. Psichiatrui visad
pavojinga taip elgtis. - Karolina nukrėtė nuo stalo įsivaizduoja
mus pelenus. - Ne, aš niekada nepersirenginėdavau išeidama pa
sivaikščioti, seksui nepasirinkdavau rizikingų vietų, tačiau buvo
metas, kai ieškodavau ryšių su visiškai svetimais žmonėmis. Kaip
ir Megė, nenorėdavau nei jų pažinti, nei kad jie mane pažintų.
To nedarau jau šešerius metus, - tęsė Karolina. - Eidama į „Re
gento“ viešbutį buvau pasirengusi nuopuoliui. Ta sumaištis, ku
rioje atsidūriau, vėl atgaivino senuosius nusivylimo, nevilties,
baimės, pykčio jausmus. Anksčiau, pajutusi, kad manyje viskas
skyla, mėgindavau užlipdyti tuštumas seksu.
- Vadinasi, gyvenime turėjote daug partnerių tik vienai nak
čiai, - spėjo Benas. - Velniava, aš taip pat tai patyriau. Galbūt jus
stūmė tie neigiami pojūčiai, kuriuos minėjot, tačiau tikriausiai jūs,
kaip aš ir tūkstančiai kitų, paprasčiausiai buvot labai vieniša.
- Niekad nesijaučiau vienišesnė negu po šitų beprasmių susiti
kimų, - prisipažino Karolina. - Vienišumas, gėda, pasibjaurėjimas.
Po to prisiekdavau sau: daugiau niekada. Tačiau įtampa vėl susi
kaupdavo ir aš vėl koketuodavau su kokiu nors vyriškiu, apsimes
dama, kad jis mane domina, įsivaizduodama, kad aš dominu jį.
Trumputis flirto ritualas, kuris prasidėdavo klube, bare, o baigda
vosi viešbučio kambaryje, - Karolina taip sunėrė rankas, kad net
nutirpo pirštai. - Kreipiausi į psichiatrą po labai bjauraus susidū
rimo su vyriškiu, kurį visiškai neteisingai supratau, - pradėjusi
kalbėti, Karolina negalėjo sustoti. - Jis... mane žiauriai sumušė.
Tada dar mokiausi medicinos akademijoje. Pasiėmiau pusės metų
akademines atostogas ir kreipiausi į psichiatrą. Gydžiausi trejus
metus... ir radau savo pašaukimą. - Karolina nuleido akis. - Taigi
toks tolimas įvykių „Regento“ viešbutyje fonas, advokate.
f I i s c T i 11 e 186
Priešingai negu Karolina, Benas neturėjo ką pasakyti. Jis už
sidegė dar vieną cigaretę, abiem delnais apgaubdamas degtuką.
Ankštame pasikalbėjimų kambaryje įsivyravo slogi tyla, dar la
biau sustiprindama klaustrofobišką įtampos atmosferą.
Šį kartą, kai už Karolinos užsitrenkė metalinės kameros durys, ji

nieko negirdėjo. Viešpatie, kodėl ji papasakojo Benui apie savo sek
so maniją? Ar norėjo jam nesąmoningai sukelti pasibjaurėjimą? At
stumti jį? Ar troško, kad jai atleistų, išteisintų, besąlygiškai mylėtų?
Karolina klestelėjo ant metalinio suolo tolimame sausakimšos
kameros kampe. Monika įsidėjo į burną gabaliuką kramtomosios
gumos, savo aukštakulniais laiveliais atkaukšėjo artyn ir pasiūlė
Karolinai. Ši papurtė galvą. Nuo cigaretės burnoje liko šlykštus
skonis. Karolina jautėsi blogai ir fiziškai, ir psichiškai. Maža to,
jai atrodė, kad to nusipelno.
- Klausyk, - kreipėsi Monika, čiaumodama gumą. - Pažįstu
porą klasiškų advokatų. Jei tau nepatinka taviškis...
- Ne, man jis patinka, - Karolina skausmingai šyptelėjo. - Čia
ir bėda. Tik viena iš jų.
Staiga Karolina ėmė isteriškai kvatotis. Šmėkštelėjo mintis:
gal jai pasiseks ir besijuokdama numirs!
Karolina neišbuvo kameroje nė valandos, kai grįžo prižiūrėtoja. Ji

uždėjo antrankius Karolinai ant riešų ir išvedė iš kameros.
- Ar vėl mano advokatas? - ji vylėsi, kad Benas sugalvojo ko
kį nors netikėtą pretekstą ir ją išvaduos, tačiau gal jis pasibjau
rėjo ja ir grįžo pranešti, kad atsisako būti jos advokatu.
- Ne. Eini į pasimatymą su vyriausiuoju, meilute. - Karolina
įsitempė, tačiau prižiūrėtoja tik rūgščiai šyptelėjo ir įvertindama
nužvelgė Karolinos kašmyro švarką bei puikiai pasiūtas mėlynas
kelnes. - Turėtum jaustis pagerbta. Šefas ne su kiekviena nusi
kaltėle elgiasi kaip su karaliene.
Nusikaltėle. Dar kaltinimas nepareikštas, o jau visiems lai
kams pažymėta karšta geležimi.
- Na, štai ir mes, - paskelbė prižiūrėtoja.
Skirtingai nuo ankšto, tvankaus pasikalbėjimų kambario, kur
susitiko su Benu, patalpa, į kurią ją atvedė, priminė gydytojo lau
s, 187 G randininė reakci ja
kiamąjį. Čia buvo kelios kėdės medžiaginiais užvalkalais, rusvas

kilimas, netgi langas. Besileidžiančios saulės spinduliai skverbėsi
pro pilkas žaliuzes. Karolina sielvartingai mąstė, kad už šių sie
nų žmonės skuba iš darbo namo, gamina vakarienę, vaikai ruo
šia pamokas, teka įprasta gyvenimo kasdienybė.
Karolinai įėjus į kambarį, Luisas Vošburnas pašoko ant kojų,
liepė prižiūrėtojai nuimti antrankius ir mostelėjo jai išeiti.
- Kavos? Sodos vandens? - pasiūlė.
Karolina papurtė galvą.
- Liepsiu jus perkelti į atskirą kamerą.
Karolina kimiai nusijuokė:
- Įkalinimas vienutėje?
Vošburnas gūžtelėjo pečiais:
- Maniau, kad norėtumėt grynesnio oro, lovos išsitiesti...
- Kam skolinga už tokį neįtikėtiną rūpestį?
- Klausykit, jei labiau norit pasilikti ten, kur esat, puiku. Man
tas pat, - jis mostelėjo į kėdę. - Sėskit, Karolina. Dabar, kai mes
išsiaiškinome, kad jūs susierzinusi...
- Susierzinusi? Štai kaip jums atrodo, - ji staiga nutilo, prisi
minusi paskutinę apklausą, kai jis naudojosi jos naivumu, norėda
mas ją supykdyti. Galbūt Vošburnas ir jos įbrolis turi savo nepa
kartojamus apklausos metodus, tačiau šįkart nė vienas jų nepa
sieks trokštamo rezultato. Karolina lediniu žvilgsniu nuvėrė
žmogžudysčių skyriaus vadovą: - Neeikvokim nei jūsų, nei mano
laiko, šefe Vošburnai. Neketinu nė žodžio ištarti be savo advokato.
- Na, ir nereikia. Kalbėsiu aš. Turėsit tik išklausyti. Jūs galit
sėdėti ar stovėti, o aš atsisėsiu. Turiu nuospaudas, o žmona man
ką tik nupirko šiuos batus. Galiu prisiekti, kad jie dar labiau
kenkia mano savijautai. - Vošburnas vėl nuleido savo galingus
sėdmenis ant kėdės. - Ar jūs neprieštarausit, Karolina? - paklau
sė nusiaudamas batus.
- Aš daug kam prieštarausiu, Luisai.
Jis nusišypsojo:
- Taip jau atsitiko, Karolina. įrodymai prieš jus kaupiasi stul
binančiai greit. Ar jų pakanka iškelti jums bylą? Mes dar tiriame
pirmas dvi žmogžudystes, bet dėl Kramerio... - Vošburnas nutilo,
statmenos raukšlės prie antakių dar labiau išsišovė. - Tarkim,
f I i $c I i H e 188
kad mes gerai pradėjom. Turim žurnalistės pareiškimą. Ji matė
jūsų kivirčą su Krameriu. Turim jaunuolio iš „Regento“ viešbučio
liudijimą. Na, šitas įvykis vienas pats dar nieko neįrodo, tačiau
garantuoju, kad kartu su kitais turės poveikį. O kas žino, kokių
liudininkų dar atsiras? Ką jie pasakys? Kad ir jūsų įbrolis, kuris
kiek įmanydamas stengiasi iškapstyti ką nors svarbaus prieš jus.
Aišku, aš jį įspėjau nesikišti į žmogžudysčių skyriaus darbą, ta
čiau pati žinot, koks tas Džesis. Sunku jį įtikinti.
Lyg Karolina nežinotų. Ji neabejoja, kad Džesis tikrai ras ką
nors svaraus, netgi jei reikės tai sukurti.
- Turiu jums pasakyti, Karolina, kad ankstesnė byla jums at
rodys lyg pramoga, palyginti su tuo, kas laukia dabar. Kalbame
apie pirmojo laipsnio žmogžudystę sunkinančiomis aplinkybėmis.
Įkalinimas iki gyvos galvos be jokio pasigailėjimo, mažyte.
Išgąstis atėmė Karolinai žadą. Ji atsisėdo. Jų akys atsidūrė
viename aukštyje, ir Vošburno žvilgsnis įsmigo jai į veidą.
- Taigi atskleidžiau visas savo kortas.
- Tačiau jums visada pavykdavo paslėpti tūzą, - Karolinos
balsas virpėjo nuo susikaupusių jausmų.
Žmogžudysčių skyriaus viršininkas palinko į priekį, pasirėmė
alkūnėmis į kelius, ranka apglėbdamas savo dvigubą pasmakrę.
- Aš neturiu tūzo, tačiau jūsų pačios labui tikiuosi, kad jūs
turit. Ir patikėkit manim, Karolina, jau pats laikas ištraukti jį iš
rankovės.
28
Benas iš kalėjimo nuvažiavo j savo senąją firmą, tikėdamasis,

kad, nors dabar vėlyva šeštadienio popietė, Filas Meisonas vis
dar sėdi kontoroje. Gal pasiūlys kokią nors protingą mintį, kaip
ištraukti jų klientę. Jis neketino pasakoti, ką Karolina sakė kalė
jime. Bent jau ne dabar.
Filo Meisono kabinete nebuvo, tačiau Benas lengviau atsikvė
pė, pamatęs jo švarką, pakabintą ant odinio krėslo atkaltės. Ant
antikvarinio Filo raudonmedžio rašomojo stalo nebuvo jokių do
kumentų, išskyrus vieną aplanką su užrašu SPOLDING. Benas jau
siekė aplanko, bet į kabinetą įėjo Filas.
- Benai! Sveikas, jauskis kaip namie, drauguži, - sausai pasi
sveikino jis.
- Ką čia turi? - Benas pažvelgė per petį ir parodė į aplanką.
Meisonas perėjo kabinetą ir atsisėdo už rašomojo stalo.
- Mano padėjėjas surinko labai įdomių dalykėlių, advokate, -
Filas atsegė aplanką ir stumtelėjo Benui ten buvusias fotokopijas.
Benas prisitraukė kėdę. Nenuleisdamas akių nuo Filo, paėmė
popierius, apsuko į save.
- Ar tau nieko neatsitiko?
- Ką? Žinoma, ne. Kodėl klausi?
- Atrodai pavargęs ir įsitempęs, - tarė Benas.
- Tikrai, drauguži. Gal mudu dvyniai?
Jie nusišypsojo.
Meisonas stumtelėjo lapus arčiau Beno ir paragino:
- Nagi, pažiūrėk.
EI i s e T i H e 190
Benas dar kelias akimirkas žvelgė į Filą, o paskui pradėjo
vartyti laikraščių iškarpų rinkinį. Visi straipsniai spausdinti prieš
dešimt metų, visi apie Danielo Spoldingo žmogžudystę ir vyro nu
žudymu kaltinamos Feitės Spolding teismo procesą. Iškarpos pra
sidėjo liepos penkioliktąją, kai Danielas Spoldingas buvo nušautas
savo kotedže, Martos Vainjarde, ir baigėsi gruodžio dvidešimt
antrąją, kai remdamiesi laikinu proto aptemimu Feitę išteisino ir
neribotam laikotarpiui uždarė į rakinamą palatą Neponseto vals
tybinėje psichiatrijos ligoninėje.
Benas peržvelginėjo pagrindinius straipsnius, kai Filas iš krū
vos apačios ištraukė dar vieną lapą, padėjo ant kįtų iškarpų vir
šaus ir tarė:
- Pažiūrėk į šitą.
Tai buvo spalvota Bostono žurnalo kopija su antrašte: „Spol
dingo paveikslas sukelia sąmyšį“.
Benas dirstelėjo į antraštę, tačiau dėmesį tuoj patraukė pa
veikslo nuotrauka, užimanti pusę puslapio. Jis pratisai švilptelėjo.
- Taigi, - tarė Meisonas. - Maniau, kad susidomėsi.
- Neklydai, - Benas pakėlė nuotrauką, norėdamas geriau įsi
žiūrėti. - Paveikslas, kurį Megės Spolding tėvas parsinešė tą va
karą, kai buvo nužudytas.
Žvelgdamas į paveikslą pajuto, kaip nevalingas drebulys nu
vilnijo stuburu žemyn - Danielas Spoldingas nutapė aistringai ap
sikabinusius vyrą ir moterį, nuogus gulinčius ant persiško kilimo.
Dvi lieknos, grakščios figūros lygia įdegusia oda. Vyro veido ne
matyti. Jis įsikniaubęs į putnias moters krūtis. Tačiau moters vei
das ne tik aiškiai matyti, bet ir pribloškia: moteris stulbinančiai
panaši į Mėgę Spolding. Dailininkui pavyko jos veide pavaizduoti
visą emocijų gamą: geidulį, netikrumą, klastą, žiaurumą, tačiau
labiausiai siaubą, nes meilužiai surakinti metalo grandine, kurios
dalis lyg gyvatė apsivijusi moters kaklą. Paveikslo apačioje rau
donos raidės: Deivė Afroditė. Bent taip atrodė iš pirmo žvilgsnio.
Įsižiūrėjęs atidžiau pro Filo paduotą padidinamąjį stiklą, Benas
pamatė, kad iš tiesų užrašyta Bedievė Afroditė.
- Ką turi galvoje, sakydama, kad tai nė velnio nereiškia? - suriau

mojo Džesis. - Jei viešbučio budėtojas randa Liną besiruošiančią...
Emi De Santo atsargiai apsidairė šeštojo dešimtmečio stiliaus

užkandinėje priešais policijos nuovadą. Vieninteliai lankytojai, du
detektyvai, sėdėjo kitame salės gale, tačiau vis tiek bijojo, kad
kas nors neišgirstų pokalbio.
- Tyliau, Džesi. Vošburnas nevertina tavo pagalbos. Jis sako,
kad viešbučio budėtojas nenuėjo į Hofman kambarį ir išvengė
grandinės apie kaklą, todėl tariamas faktas, kad Lina būtų jį pa
tvarkiusi, nieko nevertas.
Bošas trinktelėjo delnu į stalo paviršių:
- Tai dar vienas rimtas įkaltis...
- Eik tu velniop! Tai tik šapelis. Dėl šito aš palaikau Vošbur-
ną, Džesi. O tu privalai su tuo susitaikyti.
- Lina patvarkė tuos vyrukus, Emi. Tu tai žinai. Ir aš žinau.
Velniai rautų! Vošburnas taip pat žino.
- Vošburnas pats dirba su ja, Džesi. Mums reikia tvirtų įkal
čių. Ji - ne šiaip bukaprotė nusikaltėlė, turinti tešlagalvį advoka
tą. Šefas nenori antrą kartą jos prarasti. Mums reikia nenuginči
jamo įrodymo.
- Rasiu tą įrodymą.
- Aha! Sakydama mums, turėjau galvoje žmogžudysčių skyrių,
o ne dorovės policiją ir ypač ne tave, Džesi Bošai. Privalai į tai
nesikišti. Man ir taip jau užpakalis svyla.
- Taip, tu teisi, - išsiblaškęs tarė jis.
De Santo veidas paraudo iš pykčio:
- Tau į tai nusispjaut,‘Džesi! Atrodo, kad vienintelis užpaka
lis, apie kurį pajėgi galvoti, įseserės.
Džesis išgirdo jos paniekinamą pastabą. Velniop Emi. Taip, jis
tikrai galvoja apie Linos užpakalį. Apie tai, kaip tą gundantį už
pakaliuką įkišti į kalėjimą.
Siuzana Steinberg nekantriai pažvelgė į detektyvą.

- Nematau priežasčių, kodėl turėjote pasirodyti mano namuo
se septintą valandą vakaro, kai aš viską, ką žinau, jau pasakiau
institute jūsų partnerei, detektyvei De Santo. Todėl jūs darote
klaidą...
Džesis Bošas sėdėjo ant mėlynai ir baltai dryžuotos Steinberg
sofos ir laikė atverstą bloknotą.
- Daktare, kartais, kai žmogus duoda parodymus labai... susi
jaudinęs, jis daug ką pamiršta ar neatkreipia dėmesio. Todėl mes
turim būti labai skrupulingi.
Steinberg sėdėjo ant mėlynos banketės šalia sofos.
- Manau, kad jūs nesuprantat, detektyve, kokį blogą poveikį
tai daro daktarės Hofman pacientams. Ir apskritai viso instituto
pacientams, jau nekalbant apie darbuotojus ir mane pačią.
- Tikriausiai mėgstat skaityti, - pertraukė ją Bošas, dairyda
masis po kambarį, keliantį jaukios asmeninės bibliotekos įspūdį -
net prie trijų sienų stovėjo lentynos iki pat lubų.
- Aš įsitikinusi, kad jūsų nedomina mano skaitymo įpročiai,
detektyve.
- Leitenante, - pataisė jis, atsisegdamas savo odinę striukę.
- Tuščiai gaištate laiką, leitenante. Dar kartą pakartosiu, kad
visą rytą praleidau savo kabinete užsidariusi duris, kol išgirdau
visą tą triukšmą, kai jūs įsiveržėte su savo žmonėmis.
Bošas tingiai užmetė ranką ant sofos atlošo. Striukė prasisky
rė, atidengdama juodus sportinius marškinėlius.
- Stebėjau jus vakar gedulingose mišiose. Sėdėjote kartu su
daktare Hofman. Mačiau, kad jūs tikrai liūdėjote.
- Ar norit pasakyti, kad Karolina nebuvo nuliūdusi? Esu tik
ra, jog jūs iš savo profesinės patirties, kaip ir aš iš savosios, ži
not, kad žmonės skirtingai rodo savo jausmus, arba jų nerodo.
Užtikrinu, kad Karolina labai sielvartavo dėl Martino mirties.
- Ji sakė jums apie tai?
Siuzana ėmė kalbėti, tačiau suvokusi, kad vos nepakliuvo į
detektyvo spąstus, nutilo. Iš mikrobangų krosnelės pasigirdo sig
nalas: baigta.
Bošas šyptelėjo:
- Skambutis išvaduotojas.
- Tai mano vakarienė. Leitenante, jei jūs jau baigėt, norėčiau,
kad išeitumėt. Nė nemanau leisti jums pasinaudoti manimi, kad
pakenkčiau draugei.
- O kaip aš tai galėčiau padaryti, Siuzana?
- Daktare, - griežtai pataisė ji. - Jūs galėtumėt tai padaryti,
iškreipdamas mano pastabas, įžvelgdamas tai, ko nepasakiau.
Panaudodamas tai prieš Karoliną. Ji jau ir taip pakliuvo į praga-
"V. 193 G ran d i n i n ė reakcija
rą. Ir iš to, ką perskaičiau laikraščiuose, aišku, kad jau ne pirmą

kartą ją neteisingai apkaltina.
Bošas kilstelėjo antakius:
- Jūs geros draugės, tačiau ji niekad nepasakojo apie bylą dėl
pasikėsinimo nužudyti?
- O kodėl ji turėjo pasakoti? - suabejojo Siuzana. - Mes drau
gės, tačiau dar neseniai pažįstamos, o Karolina neplepi.
- Ji ir mums nieko nepasakoja, daktare, ir visai nepadeda po
licijai. Patikėkit, jei mes suėmėm ne tą žmogų, turime tai išsiaiš
kinti ir sutrukdyti tikram žudikui. Jei jūs tikra Karolinos draugė,
galbūt galit papasakoti ką nors, kas jai padėtų.
- Galiu jums pasakyti kaip psichiatrė: jei Karolina būtų tokia
sutrikusi... tokia ligonė, aš tikrai būčiau pastebėjusi psichopatolo
ginius požymius.
Bošas stengėsi tramdyti savo susierzinimą. Turi priversti ją
kalbėti.
- Ar šįryt matėt Karoliną su Stivu Krameriu?
- Ne.
- O Kramerį ar matėt? Automobilių aikštelėje, pastate?
- Ne, - jos veidas buvo akmeninis.
- Taigi jūs jį pažinojot. Kaipgi būtumėt žinojusi, kad jo ne
matėt?
Siuzana kilstelėjo antakius:
- Būtumėt geras psichiatras.
Bošas šyptelėjo:
- Manau, kad tai komplimentas.
- Manykit, kaip jums patinka. Faktas tas, kad aš jo nemačiau.
- Tačiau jums teko susidurti su Krameriu. Antraip nežinotu
mėt, kaip jis atrodo.
Siuzana atsakė ne iš karto.
- Mačiau jį vaizdajuostėje, - pagaliau prisipažino. - Tikriau
siai ir taip būtumėt sužinojęs. Siuzana filmuoja grupės susitiki
mus. Kartais juos parodo darbuotojų susirinkimuose.
Bošas iš lėto perbraukė ranka plaukus.
- Tikrai? 0 ką jūs manote apie Karoliną ir jos pacientus?
- Jau sakiau kabinete, leitenante, - nukirto ji. - Aš dabar ne
darbe.
11 i $ c T i f I c 194
Bošas nutaisė sielvartingą žvilgsnį:
- Atleiskit, daktare. Supraskit, aš jau iš proto kraustausi dėl
šios bylos. Tik stengiuosi atlikti savo darbą.
- Ar tas darbas - kenkti psichiatrams?
- Ką turit galvoje - Karoliną ar save?
- Nuspręskit pats.
Bošas nenuleido žvilgsnio nuo jos akių.
- Mažiausiai noriu kam nors pakenkti. O ypač jums. Patikėkit,
Karolina Hofman sulaikyta ne dėl užgaidos.
Griežta Siuzanos veido išraiška šiek tiek atlėgo.
- Ar niekad jos nematėt su tuo smuikininku? Gal ji kartais jį
minėjo, bet jūs pamiršot?..
- Ne, - griežtai nukirto Siuzana. - Ji neturėjo jokio ryšio...
- Kalbat taip, lyg tikrai žinotumėt...
- Na ne, bet...
- Ar ji jums būtų prisipažinusi?
Siuzana susiraukė:
- Karolina susitikinėjo su Martinu. Man atrodė, kad tai jos
vienintelis draugas.
- Nežinojot, kad Martinas ketina ją mesti?
Siuzana apstulbusi pažvelgė į Bošą:
- Kas jums sakė?
- Karolina nė šito jums neminėjo?
- Manau, kad tuoj paklausit, ar aš tikra, jog Karolina nesusi
tikinėjo su savo pacientais.
- Ne. Nemanau, kad Karolina susitikinėjo su Stivu Krameriu.
Jis ne jos tipas. Manau, kad jis jai grasino, - Bošas nenuleido
nuo Siuzanos kūdikiškai mėlynų akių. - O gal ji nužudė jį todėl,
kad jis per daug žinojo, kad ketino papasakoti mums?
- Nebenoriu apie tai kalbėti, - Siuzana atrodė priblokšta. Tačiau
Bošas jos gražiame veide įžiūrėjo dar kai ką - abejonės šešėlį.
- Nesat tokia tikra dėl Karolinos, kaip norėtumėt, - Bošas ištie
sė ranką, uždėjo ją Siuzanai ant rankos ir laikė. - Jūs žinot, Siuza
na, kad visi žmonės turi savo tamsiąją pusę. Netgi psichiatrai.
Suskambo Džesio pranešimų gaviklis.
- Prakeikimas! - sumurmėjo jis, nepatenkintas, kad jam su
trukdė. - Turiu paskambinti.
X , 195 Grandininė reakcija
Siuzana nuo ąžuolinio stalo paėmė belaidį telefono ragelį ir

padavė Džesiui. Šis surinko miesto policijos numerį.
- Čia Bošas. Taip, palauksiu.
Siuzana Steinberg priblokšta žiūrėjo į jį.
- Bošas? Džesis Bošas? Karolinos įbrolis? Jūs man nesakėt...
- Ojūs neklausėt. Tačiau tai ne...
Siuzana ištraukė telefono laidą iš lizdo.
- Tu šunsnuki! - suriko ji. - Gaudei mane. Norėjai, kad padė
čiau prismeigti tavo įseserę. Viešpatie, o aš maniau, kad niekšų
karalius yra mano buvęs vyras. Jis galėtų dar daug iš tavęs pa
simokyti!
- Ką jūs pasakėt, daktare? Kad galėtumėt man padėti ją pri
smeigti? - Bošo veidą iškreipė šypsena.
29
- Kodėl tu man apie nieką nepasakoji? Jei nepasitiki manim, tai

kuo gali pasitikėti?
- Aš pasitikiu tavim.
- Tada papasakok, kas čia darosi. Atsiverk man.
- Kur buvai visą dieną? Aš skambinau daugybę kartų, atsilie
pei tik prieš valandą. Vaikščiojai su mama?
- Ne. Ji susitarė su seneliu. Jis žadėjo šįryt ją nuvežti apsi
pirkti, - Nedas susiraukė. - Bet jis nepasirodė iki popietės. Tačiau
viskas baigėsi gerai. Senelis nusivežė ją į dieninį spektaklį, o po
to žadėjo kartu pavakarieniauti. Kvietė ir mus.
Megė pažvairavo į jį:
- Nereikėjo mamos palikti vienos visą rytą.
- Ji gerai laikėsi, Mege. Siuvinėjo, tvarkė butą. Ji atrodo daug
geriau. Jei gydytojai būtų abejoję, nebūtų jos išleidę iš ligoninės.
Man nereikia jos nuolat stebėti. Žinau, kad išgėrė vaistus, pats
padaviau ir vakar, ir iš ryto.
- Tu nežinai, ar ji visą rytą buvo bute. Nieko nežinai, Nedai.
- Mege, - švelniai tarė Nedas. - Man rūpi ne tik mama. Ar
papasakosi man, kas čia darosi?
Megė sėdėjo nusiavusi batelius, parietusi kojas po savimi, ta
čiau dabar nuleido jas ant grindų.
- Mano psichiatrė suimta už tų vyrų nužudymą.
- Tų vyrų? Turi galvoje sekso žmogžudystes?
- Taip.
- Neįtikėtina, tiesiog siaubinga.
Megė pažvelgė į priblokštą brolį ir apsipylė ašaromis.
- Aš bijau, aš taip jos bijau, Nedai, - raudojo spausdama jo

ranką prie savo krūtinės.
Nedas apkabino jos pečius, prisitraukė arčiau. Megė nesiprie
šino švelniam brolio apkabinimui. Nedas vienintelis vyras, su ku
riuo jautėsi saugi. Vienintelis žmogus pasaulyje, kuris ją tikrai
myli.
Nedas glostė sesers nugarą, prisispaudė skruostu prie jos
plaukų, glaudė ją ir ramino:
- Mege, viskas bus gerai. Jei tą beprotę suėmė, ji tau nepa
kenks.
Megė prisiglaudė dar arčiau:
- Ji man gali pakenkti, Nedai... Nes... Nes...
Jis atsitraukė toliau, veido išraiška buvo griežta ir susirū
pinusi:
- Nes kas?
Megės skruostais sruvo ašaros:
- Nes ji gali papasakoti jiems baisių dalykų.
- Baisių dalykų apie tave?
Megė linktelėjo.
- Turi galvoje tai, ką papasakojai gydymo metu?
- Taip.
- Ne, ji negali. Yra taisyklės. Ji negali išduoti jokių paslapčių,
kurias jai patikėjai, Mege. Tai slapta informacija, - Nedas mėgino
dėtis įsitikinusiu, tačiau balse nuskambėjo abejonė. Megė įsi
kniaubė broliui į petį:
- Ojei ji sulaužys taisykles? Manau, kad gali, Nedai. Ojei ji
perduos mano medicininę kortelę? Jei taip padarys, tada...
- Tada kas?
Megė pakėlė galvą ir virpančiomis lūpomis sukuždėjo jam
į ausį:
- Nenoriu, kad imtum manęs nekęsti, Nedai.
- Mege, o Mege, juk žinai, kad negalėčiau tavęs nekęsti. Kad
ir ką padarytum, aš niekad nesiliausiu tavęs mylėjęs.
Jie tylėdami ilgai sėdėjo apsikabinę.
- Ar atsimeni tą naktį, Mege, kai ta sena, apdaužyta greitoji
išvežė tėvo lavoną? Mama sustingusi sėdėjo supamojoje kėdėje
svetainėje. Senelis lakstė po namą lyg gaidys nukirsta galva. Tu
€ I i $e Ti f I e 198
susitraukusi į kamuoliuką sėdėjai ant grindų ir taip verkei, kad
maniau, jog tau plyš širdis. Aš tvirtai laikiau tave apkabinęs ir
kalbėjau, kad viskas bus gerai, žadėjau neleisti, jog kas nors tau
atsitiktų. Nesvarbu kas. Ar atsimeni, Mege?
- Taip, taip, atsimenu.
- Aš niekad nesulaužysiu to pažado. Neleisiu, kad tau kas
nors atsitiktų. Ar tiki manimi, Mege?
Megė atsipalaidavo jo glėbyje, užsimerkė, pasijuto saugesnė.
- Taip, Nedai, tikiu tavim.
Išėjusi iš brolio buto Megė negalėjo susikaupti. Ji be tikslo slin

ko per Viešąjį sodą, paskui vaizdinga Įlankos gatve. Ji krūptelė
jusi suvokė, kad atsidūrė vos už kelių kvartalų nuo Ypatingųjų
problemų instituto. Apėjo visą ratą. Akys patvino ašaromis. Ji
lyg pro rūką nuėjo į „Rico“ viešbutį, perėjo elegantišką vestibiu
lį ir įlindo į drožinėto raudonmedžio telefono kabiną. Virpan
čiais pirštais ėmė sklaidyti telefonų knygą, gulinčią ant poliruo
tos medinės lentynėlės. Buvo tokia susijaudinusi, kad surinko
neteisingą numerį, išsigando neberasianti piniginėje monetos,
karštligiškai išvertė visą krepšio turinį ant atverstos telefonų
knygos. Daiktų krūvoje radusi ketvirtį dolerio kone pakvaišo iš
džiaugsmo.
Jis atsiliepė po antro signalo.
- Sveikas, Rajanai. Ar galėčiau užeiti?
Jis stebėjo, kaip Megė perėjo vestibiulį, išėjo iš viešbučio ir įsėdo

į laukiantį taksi. Vos tik automobilis pajudėjo, jis išlindo iš siau
ros nišos, kurioje slėpėsi, kol ji skambino. Praeidamas pro kabi
ną pastebėjo, kad Megė skubėdama nepakabino ragelio. Jo akys
užkliuvo už kažkokio daikto, gulinčio ant grindų kabinos kampe.
Iš pradžių pasirodė, jog tai mažas tamsus žvėrelis. Pažiūrėjęs iš
arčiau, suprato, kas ten. Perukas. Juodas perukas.
Jis įėjo į kabiną, pasilenkė, pakėlė švelnius šilkinius plaukus,
prispaudė prie krūtinės.
- Mege! O, Mege! - išsiveržė šūksnis. Nedas Spoldingas pats
vos atpažino savo balsą.
v■ 199 G randininė reakcija
- Nenustebai, kad aš tau paskambinau? - paklausė Megė.

Rajanas šyptelėjo:
- Aš per daug laimingas, kad atrodyčiau nustebęs.
- Maniau, kad turi savo planų. Juk šiandien šeštadienio va
karas...
- Planavau sukaupti drąsą, paskambinti tau ir pakviesti pra
leisti vakarą kartu. Vakar buvo per daug įtampos, tu manei,
kad aš supykau. Bijojau pamatyti tave piktą. O dabar atsirado
proga viską išsiaiškinti, - Rajanas paėmė Mėgę už rankos ir įsi
vedė į erdvią svetainę. - Labai skubėjau, mėgindamas susitvar
kyti, - atsiprašydamas tarė jis, kai Megė nuo slenksčio žengtelė
jo atgal.
Megė apžvelgė netvarkingą, tačiau akivaizdžiai menišką erd
vę. Sienos nudažytos ryškia karamelės spalva, tačiau ant jų tiek
daug paveikslų, graviūrų ir architektūros brėžinių, kad matyti la
bai nedaug rudos spalvos. Baldai - pustuzinis įvairiausio dydžio
ir formos stalų, apkrautų kėdžių ir dvi brokatu aptrauktos Vikto
rijos epochos sofos - kambaryje išdėstyti, nesilaikant tradicinių
grupavimo taisyklių, tačiau sudarė įspūdingą visumą, kuri puikiai
iliustravo Rajano dizainerio sugebėjimus.
- Aš visai to nesitikėjau, - nustebusi tarė ji, kai pamatė gra
žiai įrėmintus kelis savo architektūros eskizus.
- Juk žinojai, kaip žaviuosi tavo darbais.
Megė priėjo prie savo piešinio, vaizduojančio prabangų šiauri
nės pakrantės bibliotekos priestatą.
- Maniau, kad šitą išmečiau.
Rajanas priėjo arčiau.
- Išmetei.
Megė pažvelgė per petį, pamatė nedrąsią, bet jaudinančią Ra
jano šypseną.
- Jaučiuosi pagerbta.
- Tikrai? Nes aš jaučiuosi, lyg būtum pagavusi mane vagiantį
sausainius.
Megė nužvelgė jį ilgu žvilgsniu:
- Dabar mes lygūs. Sugavom vienas kitą nutrūkusius nuo pa
vadėlio.
- Man nereikėjo užsiminti, kad tave mačiau.
E I i $c I i H c 200
- Šiandien įvyko dar viena žmogžudystė, - staiga nutraukė jį
Megė, nenusukdama įdėmaus žvilgsnio.
- Taip, girdėjau per žinias.
- Ką tu pagalvojai?
Jis susiraukė:
- Nežinau, ar supratau, ko klausi, Mege.
- Supratai gerai, tik nežinai, ką atsakyti.
Rajanas atrodė sutrikęs.
- Aš pažinojau tą vyrą. Lankėm tą pačią psichoterapijos grupę.
- Viešpatie, tai siaubinga.
- Atrodai suirzęs, Rajanai. Ar tu tikrai susinervinai? Ar vis
dar džiaugiesi, kad aš atėjau?
- Taip, aš vis dar džiaugiuosi, tik galvoju, kaip priversti ir ta
ve džiaugtis, Mege.
- Pasakyk tiesą. Ar manai, kad aš nužudžiau tuos vyrus?
- Po velnių, kodėl turėčiau taip manyti?
- Todėl, kad moteris, kurią matei žaislų parduotuvėje, atitin
ka aprašymą moters, pasirinkusios pirmąją žmogžudystės auką
muziejuje.
- Policija jau suėmė žudikę - tavo psichiatrę. Ar tu todėl bi
jai? Žinoma, galiu suprasti...
- Iš kur žinai, kad ji mano psichiatrė? Aš tau nesakiau jos
pavardės.
- Tu nesakei, Silvija sakė.
- Ak! Ir vėl Silvija. Nežinojau, kad jūs tokie artimi.
- Taip, artimi. Nes tu rūpi mums abiem.
- Ką dar tau Silvija sakė? Ar pasakojo apie mano tragišką
praeitį? Kad mano motina nužudė tėvą?
Rajanas sumišęs pažvelgė į ją:
- Žinojau apie žmogžudystę dar prieš pradėdamas dirbti fir
moje, Mege.
- Ką?
- Tą vasarą po įvykių aš dirbau Vainjarde - lukštenau molius
kus jūros maisto ceche prie kelto...
- Niekada neužsiminei apie tai, - priblokšta išlemeno Megė.
- O kodėl reikėjo? Nemanau, kad tau būtų buvę malonu pri
siminti tą skausmingą laiką. Juk tu nekalta dėl to, kas įvyko.
- Iš kur žinai? - metė iššūkį Megė. - Juk tavęs ten nebuvo.

Nežinai, dėl ko aš kalta ir dėl ko ne. Daugiau nieko nebuvo na
mie, tik mama, tėvas ir aš.
Rajanas nusuko akis.
- Kas atsitiko? - įsakmiai paklausė ji.
- Nieko.
Megė sugriebė jo alkūnę.
- Velniai rautų, pasakyk.
- Žmonės kalbėjo, kad galėjo būti dar kažkas. Su tavo mama.
- Kas?
Rajanas suėmė jos delną:
- Kvailos apkalbos.
Ji įtūžusi nubloškė jo ranką:
- Ką? - suriko. - Ką žmonės kalbėjo? Kas ten buvo, Rajanai?
- Sakė, kad tavo tėvas užtiko motiną su meilužiu ir ji užklup
ta nesusivaldė.
Megės veidas paraudo iš įniršio:
- Su meilužiu? Ar minėjo kokį nors konkretų žmogų?
- Žmonės daug ko prikalba.
Megė stipriai trinktelėjo jam į krūtinę, kiekviena užuomina
didino jos įtūžį.
- Su kuo ji dulkinosi, Rajanai? Su kuo?
Jis sugriebė jos riešus ir prispaudė prie krūtinės:
- Kai kurie sakė... kad su tavo broliu. Na? Patenkinta? Dabar
jau laiminga?
- Šlykštus melas! Paleisk! - suriko ji, stengdamasi išlaisvinti
rankas.
Tačiau Megė negalėjo pamiršti. Ji niekada nepamirš. Nieko.
- Turiu eiti, - Megės mintyse grūmėsi prisiminimai, ir ji,
stengdamasi nežiūrėti į Rajaną, apsidairė savo krepšio.
- Bet tu nenori eiti, - tarė jis taip įsitikinęs, kad Megė net nu
stėro.
- Iš kur žinai, ko aš noriu? Tu manęs visai nepažįsti, Rajanai.
- Žinau, kad aš tave traukiu, kaip ir tu trauki mane.
Ji staiga suirzo:
- Rajanai, negi tu nė trupučio manęs nebijai?
- Norėčiau, kad nustotum to klausinėjusi. Mes jau tai apta
rėm. Suimta tavo psichiatrė.
£ I i $e Ti f I c 202
- Jai nepareikštas kaltinimas. Ją tik... apklausia. Ji man sakė
mananti, jog aš tai padariau. Ji mano, kacfaš nužudžiau tuos vy
rus, nes aš psichopate kaip mano motina.
- Argi ne patogu? Tai, žinoma, paleistų nuo kabliuko ją pa
čią, - paniekinamai tarė Rajanas, tačiau jo bruožai sušvelnėjo. -
Pasakyk man, ką turėčiau padaryti, kad įtikinčiau tave, jog nė
akimirkos nesuabejojau, kad tu nė musės neužmuštum, jau ne
kalbant apie žmogų?
Jie pažvelgė vienas į kitą, veidai beveik lietėsi. Megė netikėtai
pajuto, kaip po visą kūną ima sklisti šiluma.
- Galbūt man tavęs reikia, Rajanai, - sukuždėjo ji sujaudinta,
kad jis nuoširdžiai tiki jos nekaltumu. Ji prigludo prie jo skruos
to, apkabino kaklą, išsigandusi, kad šitaip susijaudino.
Rajanas lėtai ją nurenginėjo, bučiuodamas visą kūną. Paskui
paėmė už rankos ir nusivedė į miegamąjį. Ji leido jam vadovauti.
O, jeigu ją dabar pamatytų tie seksualiniai iškrypėliai iš jų
grupės. Ir daktarė Karolina Hofman. Megė parodytų jiems vi
siems. Kokio geresnio įrodymo dar reikia, kad ji ne seksomanė?
- Nedai, ar čia tu?

Nedas Spoldingas įmetė į kišenę raktus, nervingu judesiu su
lygino savo rausvus plaukus.
- Taip, mama.
Feitė Spolding vilkėjo paprastu, bet elegantišku šampano
spalvos kostiumėliu su kelnėmis, plaukai suimti į prancūzišką
mazgą. Ji stovėjo prie Nedo svetainės lango. Žiūrint į motiną,
sunku įsivaizduoti, kad praėjusias dvi dienas ji praleido psichiat
rijos ligoninės palatoje. Stulbinantis pasikeitimas: kliedinti pami
šėlė, trečiadienio rytą įsiveržusi į jo galeriją, pavargusi, nesi-
orientuojanti melancholiška psichiatrijos palatos ligonė ir dabar
švytinti, elegantiška moteris.
- Kur buvai, mielasis?
- Pasivaikščioti. Ar senelis čia?
Motina papurtė galvą.
- Nelabai seniai užvežė mane persirengti. Lauks mūsų resto
rane Čarlzo gatvėje - „Armande“. Sakė, kad tu žinai.
- Ar spėsiu greit nusiprausti po dušu?
V m G randininė reakci ja
Feitė priėjo prie sūnaus.

- Kas atsitiko, vaikuti? Prastai atrodai.
- Nekaip jaučiuosi. Gal pasigavau gripą ar ką nors panašaus.
- Nemanau, kad turėtum temperatūros, - sumurmėjo motina.
Ji palietė jo kaktą, o paskui skruostą ir neatitraukė rankos.
Nedas išsisuko nuo vėsaus prisilietimo.
- Palįsiu po dušu.
Feitė sulaikė už rankovės:
- Vis dar pyksti ant manęs, vaikuti?
- Niekada nepykau. Juk tai sakiau daugybę kartų.
- Tu toks šaltas su manim, Nedai. Žinau, kad aš blogai el
giaus.
- Nesielgei blogai, mama. Tik tau užėjo priepuolis, todėl, kad
nerūpestingai vartojai vaistus.
- Ne mano kaltė.
- Visad taip sakai, - nesusivaldęs atkirto jis.
- Labai šiurkščiai kalbi, Nedai.
- Atsiprašau, nenorėjau įžeisti. Blogai jaučiuosi. Gal man ne
reikėtų šįvakar eiti vakarieniauti su tavim ir seneliu. Ar negalė
tum nuvažiuoti į restoraną taksi?
Feitė nekreipė dėmesio į sūnaus klausimą.
- Jaudinies dėl senelio? Kad mes susitaikėm?
Nedo lūpų kampučiai virptelėjo:
- Tu tai padarei?
- O, Nedai, - liūdnai atsiduso Feitė.
Nedas kilstelėjo ranką:
- Atsiprašau. Tikrai atsiprašau. Tai tik labai mane nuliūdino.
- Ir Megė nusiminusi, - tarė Feitė. - Mačiau, kai buvo atėjusi
aplankyti manęs ligoninėje. Netgi nemirktelėjo, kai pasakiau, kad
senelis miršta.
- Jis nemiršta. Tvirtina, kad jam pagerėjo. Pamatysi, dar mus
visus pergyvens.
Feitė meiliai nusišypsojo:
- Visad buvai svajotojas, vaikuti. 0 Megė ne. Ji realistė nuo
pat pirmosios gyvenimo dienos. Gyvenimas jai atrodo bjaurus.
Kaip ir senelis. Kiek atmenu, ji ir senelis visad kaip šuo su kate.
Tačiau žinau, kad jis ją dievina.
f Ii $e Title 204
- Mes visi mylim Mėgę, mama.
- Megė atstumia visus, kurie ją myli. Ji gyventų visai kitaip,
jei nustotų...
- Ką nustotų?
Feitė lyg vaikui paglostė jam skruostą:
- Manau, kad galų gale viskas susitvarkys. Mums visiems.
Tikrai tuo tikiu. Turime laikytis drauge. Rūpintis vieni kitais, vie
ni kitus ginti. Visad taip darėme ir visad darysim.
Nedas linktelėjo motinai ir smuko pro šalį, trokšte trokšda
mas pabėgti. Jis nuskubėjo į viršų, įėjo į savo didelį, vėsų, žydro
mis plytelėmis išklotą vonios kambarį, nugara atsirėmė į duris, o
po to pasisuko jų užrakinti.
Nedas iš gilios striukės kišenės išsitraukė juodą peruką, kurį
prieš porą valandų rado taksofono būdelėje. Kodėl neįmetė jo į
šiukšlių dėžę? Nenusviedė į Bostono prieplaukos vandenį? Kodėl
juo neatsikratė?
Iš pradžių jis žvelgė į peruką beveik velniškai susižavėjęs, vė
liau veidą iškreipė skausminga grimasa. Nedas priglaudė prie
skruosto švelnius, šilkinius plaukus, įkvėpė silpną sesers kvepalų
aromatą, įtraukė giliau, jausdamas, kaip jis skverbiasi per visas
odos poras.
Į duris pasibeldė Feitė.
- Nedai, vaikuti, ar tau tikrai viskas gerai?
Jis žiūrėjo į atspindį veidrodyje virš kriauklės - į save su se
sers peruku.
- Viskas puiku, mama.
30
Emi De Santo pildė paskutinį pranešimą, kai į kabinetą įslinko

Grynas, nešinas plastikiniu drabužių maišu.
- Kas čia?
- O į ką panašu? - pašaipiai paklausė Grynas.
- Alfai, nekankink manęs. Jau beveik šešta valanda. Šeštadienio
vakaras. Aš ir taip iki kaklo mėšle. Nori dar ir veidą įmurkdyti?
Alfonsas Grynas atsiduso. Būtent tai ir ketino padaryti, tačiau
suminkštėjo. Ši kariamo šuns išraiška Emi veide visad jį nugin
kluodavo.
- Tai lietpaltis.
- Pati matau, kad lietpaltis.
- Bet antra vertus, tai galėtų būti krištolinė Pelenės kurpaitė.
De Santo kilstelėjo antakius:
- Paaiškink dar kartą.
- Ši krištolo kurpaitė gulėjo ant priekinės Kramerio Linkolno’93
sėdynės. Pasiūtas Berberio firmoje, aštuntas moteriškų drabužių
dydis. Pernelyg mažas Krameriui, netgi jei jis ir mėgsta persiren
ginėti moterimi.
- Mėgaujiesi tuo, Alfonsai, ar ne?
Jis šyptelėjo.
- Turiu pripažinti, kad tai linksmiausias dienos įvykis. Tačiau
kol kas diena nebuvo labai sėkminga, taigi šis džiaugsmas - tik
menkutė kompensacija.
- Alfonsai, tu tikrai moki būti bjaurus.
Grynas susijuokė, bet tik trumpą akimirką. Po to iš striukės
kišenės išsitraukė mažą plastikinį maišelį ir padavė jai.
f I i $c T i 1 1e 206
De Santo paėmė. Viduje buvo raudonas pusės dolerio dydžio

plastikinis skritulys su įspaustu 36 numeriu. Viršuje užrašas
smulkiomis raidėmis. De Santo prisimerkė, nenorėdama išsi
traukti akinių, kurių nemėgo nešioti.
- „Blekstono“ viešbutis.
- Tai rūbinės numerėlis.
- Ir tai matau, Alfai. Tikriausiai neradai kortelės su savinin
ko pavarde?
- Ne. Tačiau priekinėje kairiojoje kišenėje aptikau seną su
glamžytą čekį. Tiesa, jis išblukęs ir susiliejęs.
- Yra pavardė ar bent kredito kortelės numeris?
- Berniukai dar tiria, - Grynas nutilo. - Ar kada nors matei šį
lietpaltį?
Emi papurtė galvą.
- Vadinasi, nematei juo vilkinčios Hofman?
- Na ir kas? Kam svarbu, mačiau aš lietpaltį ar ne?
Grynas šelmiškai pažvelgė į ją.
- Manau, labai svarbu, kad mūsų daktarė Pelenė nedėvėjo
šios krištolo kurpaitės. Apžiūrėjome švarką, kurį vilkėjo Hofman.
Jis yra šešto dydžio. Rankovės gerais dviem coliais trumpesnės
už šio lietpalčio rankoves. Išmatavome ilgį. Hofman ūgis penkios
pėdos ir penki su puse colio, - dalykiškai dėstė Grynas. - Šis liet
paltis jai būtų vos ne iki žemės.
- Taigi tai ne Hofman lietpaltis. Negali būti Hofman lietpaltis.
Man vis tiek neaišku, kur tu suki.
- Nebūk tokia nekantri, mergyt. Mes su vaikinais iš laborato
rijos nustatėm, kad lietpalčio savininkė - moteris, kurios ūgis
penkios pėdos ir aštuoni ar netgi devyni coliai, - tęsė Grynas. - Iš
sagties įspaudų ant diržo sprendžiame, kad ji liekna. Mėgsta
brangius, skoningus drabužius. Lietpaltis kainuoja apie du šimtus
penkiasdešimt arba tris šimtus žalių. Žinoma, jei mūsų žudikė
pirko nukainotą...
De Santo prisimerkė:
- Mūsų žudikė? - balsas užsikirto.
- Gerai, o dabar paklausk manęs, ką dar rado vyrukai iš la
boratorijos, - pasiūlė Grynas.
De Santo įtūžusi pažvelgė į jį, tačiau nusprendė, kad nėra lai

ko ginčytis:
- Tai ką jie dar rado?
- Tokių įdomių plaukelių. Aplink lietpalčio apykaklę. Juodi,
visiškai tokie pat kaip tie, kuriuos radome dviejų ankstesnių nu
sikaltimų vietose.
De Santo sudribo ant kėdės, atlošė galvą ir įsistebeilijo į bal
tas lubas.
- Tu pati papasakosi Vošburnui? - užjaučiamai paklausė Gry
nas. - Ar nori, kad aš jam praneščiau šią linksmą žinią?
Tą vakarą, šiek tiek po devintos valandos, Karolina virpančia

ranka rinko Beno namų numerį.
- O Dieve, Benai! Nežinau, kaip jums atsilyginsiu, kad ištrau
kėt mane iš to pragaro, - iš jos balso spinduliavo dėkingumas ir
palengvėjimas. - Kaip jums pavyko?
Benas buvo toks priblokštas, kad net atitraukė ragelį nuo au
sies ir akimirką spoksojo į jį.
- Kur jūs, Karolina?
- Namie. Pati dar negaliu tuo patikėti. Jaučiuosi lyg rūke.
Vieną minutę Vošburnas mėgina mane įbauginti, o kitą - su ap
sauga palydi į mano butą. Benai, ar jūs Vošburnui ir apygardos
prokurorui neužsiminėt apie Mėgę?
- Aš nieko nesakiau. Taškas. Nė vienam iš jų.
Karolina sėdėjo ant sofos, įsisupusi į dvi antklodes. Kūno
temperatūra tikriausiai pakilusi, bet jai pačiai šalta.
- Nieko nesuprantu, - tarė ji.
- Aš taip pat.
- Manot, kad tai spąstai? Jie tikisi sučiupti mane nusikaltimo
vietoje? Prašau, pasakykit, kad man paranoja.
Tačiau Benas tik paklausė:
- Jums niekas nieko nepaaiškino?
- Prieš dvidešimt minučių atėjo prižiūrėtoja, išvedė mane iš
kameros ir pasakė, kad aš laisva, - Karolina sudrebėjo. - Tačiau
kodėl nesijaučiu laisva? Ir ką man dabar daryti?
- Niekur neikit. Aš tuoj pas jus atvažiuosiu. Turiu sensacingą
laikraščio iškarpą, kurią noriu jums parodyti. Beje, ką žinot apie
Afroditę?
CI i s e T i f I c 208
Karolina net sumirksėjo dėl šios netikėtos pastabos.
- Viešpatie, kuo čia dėta meilės deivė?'
- Jūs nustebsit.
- Jūs tikrai nenorit pieno? O gal kavos? Galėčiau užkaisti...

Benas paėmė iš Karolinos rankų pieno pakelį ir stumtelėjo ją
prie virtuvės kėdės:
- Sėskit ir valgykit. Man nieko nereikia. Tai jūs grįžot iš pra
garo, ne aš.
- Man viskas gerai. Na, ne visai gerai... bet geriau, - ji atsi
sėdo.
Benas įpylė stiklinę pieno, atnešė ant stalo, atsisėdo priešais
Karoliną ir kritiškai ją nužvelgė.
- Iš tikrųjų, - įtikinėjo ji. - Dabar, nusimaudžiusi po dušu ir
persirengusi švariais drabužiais, jaučiuosi daug geriau. Jūsų su
teptas sumuštinis atrodė labai gražiai. Nereikėjo šito...
- Reikėjo, - ramiai tarė jis. - Norėjau ką nors dėl jūsų pada
ryti. Ar gerai?
Buvo daugiau negu gerai. Toks dėmesys ją labai sujaudino.
Karolina atsikando sumuštinio su Čedaro sūriu, sukramtė, užgė
rė pienu ir prisivertė atsikąsti dar kartą. Benas stebėjo, kaip ji
valgo. Drėgnų Karolinos plaukų galiukai sukosi, įrėmindami gai
vų, ką tik nupraustą veidą. Ji vilkėjo sniego baltumo palaidinę ir
kruopščiai išlygintas linines kelnes, ant kurių nebuvo nė dėme
lės - didelis skirtumas, palyginti su išvaizda areštinėje. Jos veide
jau nebebuvo matyti pražūtingų jausmų, ir tai rodė geležinę Ka
rolinos valią, slopinant patirtą siaubą, tačiau Benas matė, kad vi
duje dar sumaištis.
Karolina baigė valgyti sumuštinį, atsigėrė pieno. Benas paste
bėjo, kad jos rankos virpėjo mažiau.
- Na, gerai, - tarė ji. - Nebedelskim. Aš išsimaudžiau, persi
rengiau, pavalgiau. Tai kur ta žurnalo iškarpa, kurią taip norėjot
parodyti? Kas nors apie Afroditę?
Benas linktelėjo, paėmė lagaminėlį, stovėjusį šalia kėdės.
- Teisingai, - tarė jis. - Žiūrėdama į ją, matysite besikanki
nančią Megės Spolding sielą.
- Nesuprantu.
t
- Tuoj suprasit.
Jis atidarė lagaminėlį, išsitraukė padidintą Afroditės paveiks
lo nuotrauką iš žurnalo ir padėjo ją ant virtuvinio stalo priešais
Karoliną.
Karolina nustėrusi įsižiūrėjo į paveikslą, sukėlusį didžiąją tra
gediją Spoldingų šeimoje.
- Panaši į Mėgę, - sukuždėjo Karolina.
- Taip, bet Filo atkapstyti straipsniai tvirtina, kad moteris pa
veiksle - Megės motina Feitė, - tarė Benas. - Spauda ją vadino
Afrodite žudike.
Karolina žiūrėjo į paveikslą, taip nuliūdinusį Mėgę, kad ši net
atsisakė kalbėti apie jį per psichoterapijos seansus. Pamačiusi jį,
Karolina, aišku, suprato, kodėl Megė taip stengėsi jį pamiršti -
paveikslas ne tik erotiškas, bet ir žiaurus, tai ypač pabrėžė gran
dinė aplink Megės motinos kaklą.
- Manyčiau, kad paveikslas ir davė mintį smaugti aukas gran
dine, - tarė Benas.
- Tačiau tai neverčia durti pirštu į Mėgę. Be abejonės, paveiks
las skausmingai paveikė visą Spoldingų šeimą. Bet kuris iš jų...
- Tik atsakykit į vieną klausimą, - nutraukė Benas. - Ar tie
skausmingi įvykiai, kuriuos Megė matė ar kuriuose pati dalyvavo
tą naktį, kai žuvo tėvas, galėjo jai laikinai sutrikdyti protą? O gal
prisiminimai pažadino psichopatinį polinkį žudyti?
- Įmanoma, - sutiko Karolina. - Tačiau būtų sunku nustatyti,
ar Megė, jei tai apskritai ji, kiekvieną kartą žudydama tampa
psichopatiškai aktyvi. O jei pagrindine įtariamąja pripažintume
Feitę Spolding...
Benas mąstė balsu:
- Mūsų hipotezių grandinėje yra viena spraga: akivaizdu, kad
žmogžudystei buvo ruoštasi iš anksto. Laikino proto aptemimo
versija to nepaneigs. Galim lažintis, kad Vargasas ir jo žmonės
stversis už paveikslo, kai tik žiniasklaida suras šias nuotraukas,
jei iki šiol dar neaptiko. Patikėkit, Vargasas pasinaudos Afroditės
paveikslu aiškindamas, kodėl nusikaltėlė deivė Megė smaugia au
kas grandine. Tai jiems pateiks trūkstamą tyrimo grandį, - Benas
kimiai susijuokė. - Nenorėjau žaisti žodžiais.
E ln e Ti H e 210
Emi De Santo susiraukė:
- Aš ramiau reaguočiau į šią nuodų pėrciją.
Bošas persmeigė ją įtūžusiu žvilgsniu ir vėl įsipylė viskio. Jau
trečią kartą.
- Papasakok daugiau apie tą lietpaltį.
- Nėra ko pasakoti, - De Santo atrodė visai nugalėta ir įniršu
si ant savęs, kad ji tokia silpna ir nepajėgia pasitraukti nuo Dže-
sio Bošo. - Jau pasakiau viską, ką žinau.
- Taip, bet labai nedaug, Emi, - Bošas vėl godžiai nugėrė vis
kio. Alkoholis veikė stipriai, tačiau ne taip stipriai kaip žinia, kad
Liną paleido.
- Vis dėlto, kur tu šį vakarą buvai, Džesi? - De Santo atsisto
jo nuo sofos ir priėjo prie jo.
- Juk turiu kartais dirbti dorovės policijoje, Emi. Nori, kad
prieš išvykdamas pagal iškvietimą, praneščiau tau, kad visada ži
notum, kur aš esu?
- Žinai, galėjau tau nieko nesakyti apie lietpaltį. Galėjau ne
ateiti pas tave dešimtą valandą vakaro, o važiuoti tiesiai namo.
- Tai kodėl to nedarai, Emi? Eik namo pas tą savo sumau
tą vyrą.
Bošas apėjo De Santo, sustojo prie lango, pakėlė žaliuzes. Stik
las buvo murzinas, pro jį nedaug galėjai matyti - dviaukščiai ir tri
aukščiai namai, tokie pat kaip ir jo, kitoje siauros gatvės pusėje.
De Santo atrodė įskaudinta ir supykusi:
- Neketinau eiti namo, Džesi. Mano sumautas vyras išvažiavo
pas motiną į Niu Džersį. Tu jau kelis mėnesius maldavai likti pas
tave nakčiai.
Džesis vėl atsigręžė į ją:
- Gulėsi su manim iš gailesčio?
De Santo puolė prie jo ir išmušė iš rankos stiklinę, kuri nu
skriejo per kambarį ir sudužo prie rudo dirbtinės odos fotelio,
viskis išsitaškė ant grindų.
- Siaubas, kartais tu mane taip įsiutini!
Bošas nusikvatojo:
- Matau.
- Kada tu nurimsi, Džesi? Galvok ką tik nori apie savo įsese
rę, tačiau šitų vyrukų ji nepatvarkė, nes niekaip negalėjo vilkėti
to lietpalčio. Ojei lietpaltis netinka...
x
- Velniop tą lietpaltį!
- Velniop tave! Neapykanta Karolinai tave taip apakino, kad
visai susileidai!
Bošas žvelgė pro šalį, tarsi Emi čia nebūtų.
- Velnias! Dabar mano butas dvokia lyg sumautas saliūnas. -
Jis priėjo prie fotelio, pasilenkė prie duženų ir ėmė jas rinkti.
De Santo nė nepakrutėjo.
- Žinai, kaip žmonės sako, Džesi? Tarp neapykantos ir meilės
tik vienas žingsnis.
Jis gižiai nusijuokė:
- Šit kaip? Kokie žmonės?
De Santo žvilgsnis virto durklu:
- Galiu lažintis, kad pirmiausiai tavo įseserė.
Telefonas suskambo po dešimtos vakaro. Emi kaip tik ketino lip

ti į karštą putotą vonią. Susisupusi į rankšluostį, ji nuskubėjo iš
vonios į miegamąjį ir atsiliepė, tikėdamasi, kad tai Džesis - nori
atsiprašyti ir miršta, trokšdamas, kad ji grįžtų pas jį...
Tačiau skambino Grynas.
- Ko nori, Alfonsai? - piktai paklausė ji.
- Maniau, kad tau būtų įdomu sužinoti, kieno tas lietpaltis,
kurį radom negyvo stebėtojo automobilyje.
Rankšluostis nuslydo nuo De Santo kūno.
- Kieno?
- Nenori spėti?
- Ne! - ji nusprendė negaišti laiko.
- Kurį laiką maniau, kad gal Tinos King. Tos mielos jaunos
manekenės, gulinčios Bostono centrinėje ligoninėje. Tos, kurios
aš neapklausiau kartu su tavimi šįryt.
- Tu mane tikrai nervini, Alfonsai.
- Žinoma, jei lietpaltis būtų tos King, - nesutrikęs žaismingai
tęsė Grynas, - būtume susidūrę su baisia dilema. Panelė King tu
ri nesugriaunamą alibi, bent jau dėl šio ryto žmogžudystės, todėl
būtų sunku nuspręsti, kaip ji tuo pačiu metu įstengė ir kalbėtis
su tavim bei tavo draugu, ir smaugti Kramerį.
De Santo, sėdėdama ant lovos krašto, pasilenkė, pakėlė rank
šluostį, užsimetė jį ant kojų.
tine Iltie 212 •
- Gerai, vadinasi, tai ne King lietpaltis, - tarė ji neslėpdama
\
susierzinimo.
Tačiau Gryno nuotaika buvo puiki.
- Teisingai, mergaite, - pagyrė jis, - bet kai parodžiau lietpal
tį King, ji atpažino. Sakė, kad viena pažįstama dėvinti labai pa
našų į tą, kurį laikiau rankose, mačiusi ją tris ar keturis kartus
vilkinčią juo.
De Santo sulaikė kvėpavimą:
- Kas ji?
- Iš pradžių norėčiau paaukoti šiek tiek laiko ir atkreipti ta
vo dėmesį į tai, kaip naudinga, kai partneriai, paskirti dirbti kar
tu, iš tikrųjų kartu ir dirba.
- Liaukis tyčiotis, Alfonsai!
- Tik jei gražiai paprašysi.
- Aš prisiekiu...
- Gerai, manau, tu mane supratai. Ji vardu Megė Spolding.
Ar tau ką nors tai sako?
- Velnias! Ta trenkta pacientė, ryte buvusi pas Hofman.
- Turi galvoje moterį, kuriai judu su Džesiu leidot pasprukti?
Taip, tai ta pacientė, kurios pavardę aš sužinojau institute.
- Kol kas negirdėjau jokio įrodymo.
- Paklausyk atidžiau. Ar atsimeni tą išblukusį kredito korte
lės čekį, kurį radau lietpalčio kišenėje? - Grynas, nelaukdamas
atsakymo, kalbėjo toliau: - Taip, Megės Spolding. Laboratorija
sako, kad parašas ant čekio yra jos. O, beje, - pridūrė Grynas, -
dar turiu puikų, tvarkingą kratos orderį, išrašytą Spolding pa
varde.
De Santo atsistojo nuo lovos, ir, prispaudusi ragelį petimi, ap
simovė kelnaites.
- Kur tu dabar?
- O kaip tu manai? - nusišaipė Grynas.
- Kur Spolding?
- Dar negrįžusi. Tačiau, manau, anksčiau ar vėliau pasirodys.
Tikėkimės, kad anksčiau ir kad visas šios dienos grandinių atsar
gas ji jau išbaigė ryte.
v 213 Grandininė reakci ja
Kai kino teatro salėje įsižiebė šviesos, Rajanas padėjo Megei ap
sivilkti džinsinę striukę. Jie išėjo iš savo vietų. Buvo nedidelė
grūstis, nes visi žiūrovai iš karto pakilo eiti.
- Tikiuosi, nesigaili, kad čia atėjom? - Rajanas švelniai apka
bino Megės pečius. Tai jis pasiūlė pasimylėjus nueiti pavakarie
niauti, o paskui į kiną - kad būtų tikras pasimatymas. Nenorėjo,
kad Megė manytų, jog jo jausmus valdo tik lytinis potraukis.
- Ne, nesigailiu. Geras filmas, - pamelavo ji.
Rajanas šyptelėjo:
- Šlamštas.
Megė nusijuokė, mergiškai, džiaugsmingai:
- Tu teisus, bet man buvo malonu.
- O man buvo malonu stebėti, kad tau patinka, - Rajanas
meiliai glustelėjo ją.
- Visai nesižaviu, kai mane stebi, - atkirto ji.
- Turėjau galvoje, kad malonu matyti tave laimingą. Aš ir to
liau stengsiuos, kad tu būtum laiminga.
Kai Rajanas sukuždėjo į ausį tuos žodžius, Megė beveik pati
kėjo, kad tai įmanoma.
Tuo metu Emi jau visai neteko kantrybės. Jiedu su Alfonsu ir ke
liais policijos laboratorijos darbuotojais visą valandą griozde Me
gės Spolding butą dvidešimt pirmajame Uosto aikštės namo aukš
te ir nieko nerado. Tačiau ją suimti pakaks ir to, ką nustatė labo
ratorijoje, todėl belieka tik slampinėti blizgančio marmuro
dviaukščiame vestibiulyje ir laukti, kol pagrindinė įtariamoji grįš
namo.
Durininkas Džordžas Medisonas, draugiškas vyras kvadratine
krūtine ir lygia kaštonine oda, nusiėmė kepurę su snapeliu ir pa
sikasė plinkantį pakaušį:
- Ir kas būtų patikėjęs: „Raudonosios kojinės“ iškovojo tris
pergales iš eilės tik paskutiniame, devintame, kėlinyje ir atsidūrė
pirmoje vietoje.
Alfonsas sarkastiškai šyptelėjo:
- Lyg tai turėtų kokią nors reikšmę. Mes čia laukiam savo nu
mylėtosios Raudonosios kojinės. Apie beisbolą pasikalbėsim su
tavim rugsėjo mėnesį.
£ I i s e Ti H e 214
- Ketinat čia tiek ilgai sėdėti? - rūgščiai paklausė Medisonas.

Emi išties jautėsi, lyg būtų laukusi mė'nesių mėnesius.
- Dabar mums pertraukėlė po septintojo kėlinio* - pareiškė ji. -
Džordžai, pasikalbėkim apie ką nors, ko nereikia spėlioti. Ar esi
matęs Spolding, apsirengusią lyg prostitutę? Kada nors neseniai?
- Niekad nemačiau. Tiesa, vakar sirgau ir nebudėjau, tačiau
visą likusią savaitę buvau čia. Spolding apskritai nedažnai išeina
vakarais. Nors panorėjusi galėtų priversti kiekvieną Bostono vyrą
pulti jai po kojomis - ji gražuolė.
- O kas ją aplanko?
- Na, dažnai užeina brolis. Paskutinį kartą buvo prieš kelias
savaites. Jie kartu ėjo į klubą. Sakė, kai parvežė ją namo.
- Ar Spolding pasakodavo apie savo pasimatymus? - paklausė
De Santo.
- Kad ji su niekuo nesusitikinėja, tik su broliu. Ir apskritai
niekada nesustoja paplepėti. Bet tą vakarą atrodė apsinešusi, lyg
išgėrusi porą taurių.
- Apsinešusi, - pakartojo De Santo. - Velnias, aš turiu brolį, o
jis man niekad nesukelia tokios būsenos. Niekad niekur manęs
nesiveda.
- Ar jūs tikras, kad tai jos brolis? - paklausė Grynas.
Džordžas linktelėjo:
- Jie panašūs lyg du vandens lašai. Galėtų būti dvyniai, tik
Spolding vadina jį mažuoju broliuku.
- Ar jie dažnai kur nors eina kartu?
- Ne. Jau sakiau. Panelė Spolding retai kada išeina vakarais.
Taškas.
- O šiandien išėjo, - atrėžė De Santo. - Ar neįsivaizduojat kur?
Durininkas papurtė galvą:
- Gal ilgiau dirba.
De Santo ir Grynas apsikeitė baimingais žvilgsniais, mąstyda
mi apie tą patį - gal Megė kur nors dirba su ketvirtąja auka.
- O, be brolio, daugiau niekas neužeina? - nepasidavė De
Santo.
t* Paprastai beisbole žaidžiami septyni kėliniai, tačiau jei laimėtojas nepa

aiškėja po septintojo kėlinio, daroma pertrauka ir žaidžiami dar du kėliniai. (Vert.
't 215 G randininė reakci ja
- Yra vienas. Manau, kad tas vargšelis ją rimtai įsimylėjęs.

- Kas?
- Jaunuolis iš jos architektūros firmos. Atrodo, Gelaheris. Ma
lonus vaikinas. Jis čia buvo pirmadienio... ne, antradienio vaka
rą, - durininkas nutilo, žvilgsnis nukrypo nuo detektyvų į stikli
nes duris už jų. - Vilką minim...
De Santo ir Grynas atsigręžė ir pamatė į vestibiulį įeinančią
už rankų susikibusią laimingą porelę.
Rajanas šiltai nusišypsojo durininkui, nekreipdamas dėmesio į
atsigręžusius policininkus. Bet Megė, atpažinusi De Santo, polici
ninkę iš žmogžudysčių skyriaus, su kuria susidūrė rytą Hofman
kabinete, liovėsi šypsotis. Megės krepšys nuslydo nuo peties ir
nukrito ant grindų. Rajanas negalvodamas pasilenkė jo pakelti.
- Nelieskit! - griežtai įsakė De Santo.
Rajanas susiraukė ir išsitiesdamas griežtai paklausė:
- Ką visa tai reiškia?
De Santo negirdėjo, jos akys, kaip Gryno ir Megės, buvo nu
kreiptos į vieną daiktą, iškritusį iš krepšio - ant spindinčių mar
murinių grindų ryškiai juodavo elastinė suknelė.
Alfonsas Grynas iš striukės kišenės išsitraukė pirštinę ir keti
no pakelti įkaltį, tačiau Emi De Santo stvėrėsi pistoleto, nes nė
kiek neabejojo, kad Megė Spolding ketina sprukti.
Karolina ir Rajanas sėdėjo priešinguose ilgo medinio suolo galuo

se nykiame šviesiai žaliai išdažytame policijos nuovados žmogžu
dysčių skyriaus koridoriuje. Pro šalį nė nepažvelgdami į juos
nuolat skubėjo detektyvai ir uniformuoti policininkai. Karolina
kelis kartus mėgino pašnekinti Rajaną, tačiau kaskart atsitrenk
davo į ledinę tylą.
Karolina, įsitempusi, pavargusi, nusiminusi, atsistojo, nuėjo į
tualetą, atsuko čiaupą ir šaltu vandeniu apsitaškė veidą.
- Jūs laisva lyg paukštė, o Megė suimta už žmogžudystę. Ka
žin kodėl man neatrodo, kad jūs teisingai apsikeitėte vietomis?
Karolina atitraukė rankas nuo šlapio veido ir veidrodyje pa
matė iš už nugaros priėjusį Rajaną Gelaherį pajuodusiomis nuo
įniršio ir pasibjaurėjimo akimis. Žinoma, jis neturėtų pasielgti
kvailai ir pulti ją policijos nuovadoje, tačiau emociškai pervargę
žmonės pridaro daug kvailų dalykų.
E I i s c Title 216
Karolina atsigręžė į jį, svarstydama, kaip išsisukti iš padėties.
- Nelabai protinga, pone Gelaheri... '
- O, jūs ekspertė! Puikiai nustatot, kas protinga, o kas ne,
daktare Hofman? Pasinaudojusi savo protu išsikapstėt iš mėšlo
krūvos, j kurią pati buvot įklimpusi, o vietoj savęs įkišot nekaltą
pacientę.
- Aš policijai nesakiau ir niekad nepasakysiu to, ką Megė
man patikėjo.
- O ką jūs veikiat čia? Suprantu, kodėl Megė paskambino jū
sų advokatui Teiborui prašydama atstovauti jai. Jei jau jis išpai
niojo jus, tai turi būti velnioniškai suktas. Tik nežinojau, kad jūs
su Teiboru neatskiriami.
- Aš atėjau čia, nes Megė mano pacientė.
- Jūs nepažįstat tikrosios Megės ir niekad nepažinsit. Megė -
ne žudikė psichopate. Šį vakarą su manim ji buvo nuostabi - ra
mi, švelni, mes patyrėm nepakartojamas akimirkas. Manau, kad
ji pagaliau nugalėjo save.
Dabar Karolina pamanė įstengsianti viską pakreipti savo nau
dai ir beveik liovėsi bijojusi Rajano.
- Turbūt Megė labai pasitiki ir pasikliauja jumis, tačiau jei
jus suims policijos nuovados moterų tualete, nedaug jai padėsit.
Atrodo, kad Rajanas tik dabar suprato, kur jie, ir labai sutriko.
- Viešpatie! Viešpatie! - pakartojo ir purtydamas galvą atsi
traukė nuo Karolinos.
Ji užjaučiamai pažvelgė į jį.
- Gal nueitume išgerti kavos, Rajanai? Aš išspruksiu pirma ir
apsidairysiu, ar aplink nieko nėra, - ji stengėsi kalbėti nerūpes
tingai ir nepajudėjo iš vietos, kol Rajanas nelinktelėjo galva.
Jie abu nepastebėti išėjo iš moterų tualeto. Karolina paprašė
budinčio seržanto perduoti Benui raštelį ir išėjo į lauką su Raja-
nu. Po kelių minučių jie jau gėrė karštą juodą kavą restoranėly
je netoliese. Karolinai pasidarė ramiau, kad Rajanas suvaldė su
sierzinimą, tačiau jis nepajėgė paslėpti sielvarto.
- Negaliu patikėti, kad tai atsitiko Megei. Tai neteisinga. Ji to
neištvers, supraskit. Vienas Dievas težino, ką ji kalbėjo policijoje.
Liepiau jai neištarti nė žodžio, tačiau Megė buvo pernelyg susi
jaudinusi ir išsigandusi.
Karolina taip pat atrodė sunerimusi.

- Kai tik leis, aš pas ją nueisiu. Jei įtarsiu, kad Megė ketina
nusižudyti ar kad nerviškai sukrėsta, pasirūpinsiu, jog ją perkel
tų j ligoninę stebėti ir gydyti.
Rajanas kelias akimirkas spoksojo į garuojančią kavą, po to
pakėlė akis į Karoliną:
- Ojei aš pateikčiau Megei alibi dėl pirmos žmogžudystės?
Karolina abejodama pažvelgė į Rajaną:
- Kokį?
- Tai įvyko antradienio vakarą, ar ne?
Karolina linktelėjo.
- Na, tą vakarą aš buvau su Mege.
- Rajanai...
- Tai gali patvirtinti jos namo durininkas. Vėdinasi, ji turės ali
bi. Megė negalėjo būti muziejuje, nes tuo metu buvo su manim.
- Tvirtinat, kad visą vakarą praleidot kartu?
Rajanas rūpestingai sulygiavo priešais save sicak nius aeilį
ir šakutę.
- Na... ne visą vakarą.
Jo akyse kažkas blykstelėjo. Ab jone?
- Rajanai, jei ketinat Megei suteikti alibi, verčiau būkit juo
tikras, nes dar labiau jai pakenksit.
Rajanas trenkė kumščiu į stalą:
- Tai neteisinga! Ji gyvenime patyrė didelį sielvartą. Ir ne dėl
savo kaltės. Jei turėtumėt tokią motiną kaip jos... Dieve, jūs ne
žinot.
Tačiau Rajanas klysta, Karolina tikrai žino, kaip emociškai
sutrikusios motinos gali įskaudinti savo vaikus, sužlugdyti jiems
gyvenimą.
Karolinai buvo nelengva įeiti į pasikalbėjimų kambarį, į kurį ją

pačią, surakintą antrankiais, atvedė vos prieš pusdienį. Toks stai
gus įvykių posūkis atrodė nerealus, kol žvilgsnis neužkliuvo už
Megės. Karolina iš karto pajuto šiurkščią savo pacientės padėties
tikrovę, kaip ji fiziškai ir dvasiškai prislėgta. Megė sėdėjo ant
medinės kėdės tiesia atkalte, šiek tiek nusigręžusi nuo apšiurusio
medinio stalo, ir bereikšmiu žvilgsniu spoksojo į tuščią sieną. Jos
11 i j c T i H e 218
kojos buvo pražergtos, rankos nukarusios prie šonų, plaukų sruo
gos išsipešusios iš kuodelio. '
- Tikriausiai jūs labai bijot, - švelniai prašneko Karolina.
Nors ji atėjo kaip gydytoja, tačiau tiek daug iškentusi ji labai
skausmingai suvokė Megės būseną.
Iš pradžių atrodė, kad Megė nė negirdi, tačiau po to ji staigiai
pasuko galvą Karolinos pusėn.
- Štai kaip viskas apsivertė. Ar jūs, Karolina, šiandien čia
taip pat labai bijojot?
- Taip.
Megė nesitikėjo tokio tiesaus atsakymo.
- Jie mane stebi lyg vanagai. Nekenčiu, kai mane stebi.
- Bijo, kad ko nors nepasidarytumėt.
- Žinoma, norėčiau, tik neįsivaizduoju kaip. Iš manęs viską
atėmė, nepaliko netgi paklodės. Pasiūlykit kokią nors išeitį. Gal
atneštumėt tablečių?
- Galiu liepti paguldyti jus į ligoninę.
- Manot, sutiksiu, kad mane laikytų psiche kaip motiną? Su
galvokit ką nors kita, - Megė nenustygo vietoje. - Žinot, ką su
pratau, kai teisė motiną? Jei pareikščiau, kad tuo metu man ap
temo protas ir nesuvokiau ką daranti, jums nereiktų laikytis gy
dytojo ir ligonio paslapties. Galėtumėt viską išpasakoti. Mano
motinos psichiatras taip ir pasielgė, netgi prasimanė istorijų apie
tą šlykštųjį paveikslą.
- Tą, kur jūsų tėvas nutapė motiną, surakintą grandine su
vyriškiu? Aš jį mačiau.
Megė dar labiau susierzino ir įnirtingai pakratė galvą.
- Ne! Jūs negalėjot... negalėjot matyti. Nedas sunaikino tą pa
veikslą. Jis prisiekė...
- Aš*mačiau jo nuotrauką, - ramiai tarė Karolina. - Ir viskas.
Megė nurimo ir vos girdimu balsu sukuždėjo:
- Bedievė Afroditė, -ji ėmė suptis ant kėdės, o paskui dar ty
liau sumurmėjo: - Bet tėtis to neparašė.
Nustėrusi Karolina giliai įkvėpė:
- Tai kas tada parašė, Mege?
Megės lūpos neprasičiaupė.
31
Tą vakarą vienuoliktą valandą keturiasdešimt minučių aštunto

kanalo pokalbių šou nutraukė užrašas: Sensacinga naujiena. Ek
rane pasirodė švytinti, tvarkingai susišukavusi Džilė Nadžent pui
kiai pasiūtu kavos spalvos kostiumėliu, gelsva šilkine palaidinuke,
o ekrano kampe, virš kairiojo komentatorės peties, atsirado ero
tinio Danielo Spoldingo paveikslo nuotrauka.
- ...pavadintas „Bedievė Afroditė“. Prieš dešimt metų šis pa
veikslas buvo pagrindinis įkaltis garsiajame Spoldingo nužudymo
teismo procese. Feitė Spolding, moteris iš paveikslo, kurią žinia-
sklaida pavadino „Afrodite žudike“, buvo išteisinta. Prisiekusieji ją
pripažino nekalta dėl vyro dailininko Danielo Spoldingo mirties,
remdamiesi faktu, kad žmogžudystės metu teisiamajai buvo apte
męs protas. Šis paveikslas, vaizduojantis grandinėmis surakintus
meilužius, gali vėl pasirodyti ypač reikšmingas, tačiau šįkart Feitės
Spolding dukters Megės byloje. Panelė Spolding buvo suimta šį va
karą savo namuose Bostone, Uosto aikštėje. Ar Megė Spolding
nauja, dar baisesnė Afroditė žudikė? Kol kas galiu jums pasakyti,
kad panelė Spolding suimta apklausti dėl smuikininko Piterio Kor-
zos, psichiatro Martino Beseto ir gydytojo Stiveno Kramerio nužu
dymo. Visi vyrai buvo seksualiai išniekinti ir žiauriai pasmaugti.
Mūsų informacijos šaltiniai teigia, kad apygardos prokuroras jau
netrukus priims sprendimą. įtariamoji perkelta į Neponseto valsty
binę ligoninę, kur stebima, kad nenusižudytų...
Iš virpančios Nedo rankos iškrito nuotolinio valdymo pultas. Klai

ki baimė jį laikė sustingdžiusi kelias sekundes, paskui Nedas iš
f I i $c I i f I e 220
jungė televizorių ir puolė j viršų. Atsargiai atidaręs miegamojo
duris pažvelgė į vidų. Viskas gerai. Ji lovdje, miega. Kartais mo
tina iki vėlumos žiūrėdavo televizorių. Ačiū Dievui, ne šj vakarą.
Nedas atsargiai uždarė duris ir vėl tyliai nulipo žemyn, džiaugda
masis, kad išlaikys paslaptį bent jau iki ryto. Paslaptys jo gyveni
me lyg oras, kuriuo kvėpuoja. Nedas įsipylė viskio, nurijo vienu
gurkšniu ir išsitiesė ant sofos svetainėje. Nusišypsojo pamanęs,
kad būtų geras CŽV agentas, ir tuoj susigėdo: kaip jis gali šypso
tis, žinodamas, kad Megė pakliuvo į tokią baisią bėdą. Nedas pri
valo išgelbėti seserį, nepalikti nelaimėje, tik reikia sugalvoti, ką
daryti. Staigi ryški šviesa privertė ranka užsidengti akis.
- Tai tu ką tik buvai miegamajame?
- Prašau išjungti šviesą.
- Tau reikėtų eiti miegoti, - motinos balsas tylus, švelnus, ku
pinas susirūpinimo, tačiau ji neišjungė šviesos - kaip ir visada,
galvoja ne apie jį, o apie save.
- Maniau, kad tu miegi, - tarė Nedas.
Jokio atsakymo. Jis patraukė ranką ir prisimerkęs pažvelgė į
motiną. Ji stovėjo šalia sofos apsivilkusi permatomus avietinius
naktinius marškinius. Nedas apsivertė ant šono, atgręždamas mo
tinai nugarą, ir paprašė:
- Grįžk į lovą. Tau reikia išsimiegoti.
- Tu vis dar pyksti ant manęs, Nedai, bet aš nekalta. Aš labai
stengiuos. Tikrai.
- Žinau, - tarė jis. - Mes visi labai stengiamės, mama.
Vinstonas Spoldingas negalėjo užmigti. Skausmas žarnyne buvo toks

stiprus, kad senukas pasiėmė denmerolo buteliuką ir nurijo dar vie
ną tabletę, po to įjungė televizorių, perjungė kelis kanalus ir susto
jo ties aštuntojo kanalo pokalbių laida, tikėdamasis, kad tokia pro
grama kartu su skausmą malšinančiaisiais vaistais padės greičiau
užsnūsti. Tačiau, vos spėjo užsimerkti, laidą pertraukė ypatingosios
žinios. Netikėtai išgirdęs anūkės vardą Spoldingas plačiai atsimerkė,
vietoj skausmo žarnyne atsirado naujas, daug aštresnis.
Rajanas Gelaheris pamatė Nadžent žinių pradžią apšiurusiame

Stiuarto gatvės bare, netoli nuo policijos nuovados. Įkaušęs vyriš
•v 221 G randininė reakcija
kis, sėdėjęs per kelias kėdes nuo jo ir stebėjęs televizorių, gašliai

nusišypsojo, stvėrėsi viena ranka už kaklo, o kita už tarpkojo ir
riktelėjo:
- Ei, bičiuliai, vėl galim saugiai dulkintis kiek tik norim!
Gelaheris trenkė jam į veidą ir išėjo lauk.
Sekretorės Luizos skambutis prikėlė Silviją Fylds iš gilaus miego.

- Įsijunkit televizorių. Aštuntą kanalą, - tarė Luiza. - Ir pasi
ruoškit išgirsti blogą naujieną.
Mieguista architektė pagraibė nuotolinio pulto. Po kelių se
kundžių ji visiškai išsibudino, tačiau visai nebuvo pasirengusi
tam, ką pamatė.
Stambių kaulų padavėja žydrais blizgančiais vokų šešėliais ir ko

lagenu padidintomis ryškiomis rožinėmis lūpomis televizijos ži
nias pamatė būdama virtuvėje. Sugrįžusi į salę ji keliems klien
tams pašnabždėjo naujieną, ir ši tuoj pasklido po visą klubą, o po
kelių minučių pasiekė porelę, sėdinčią nuošaliame pagrindinės
salės kampe. Tamsiaplaukė gražuolė, vilkinti aptempta juoda
elastine mini suknele ir avinti juodais aukštakulniais bateliais, iš
girdusi žinią, mirtinai išbalo, to nepaslėpė nė išmoningai užteptas
grimas.
- Kas atsitiko, brangioji? - susirūpinęs paklausė jos turtingas
gerbėjas lininiais plaukais.
- Aš ją pažįstu - moterį, kurią suėmė.
- O Viešpatie! Ar ji tikrai tai padarė, Kristina? Iš tikrųjų pa
smaugė tuos vargšelius?
- Iš kur aš žinau? - griežtai atrėžė Krisas Metkalfas, tarsi vil
kėtų teisėjo togą, o ne egzotiškos paukštytės plunksneles.
Tina King stebėjo žinias gulėdama ligoninės lovoje. Žiūrėjo įdė

miai, galvoje spengė. Tina užsimerkė ir prisiminė Martiną. Įsi
vaizdavo gražų jo veidą, kaip jai šypsosi, kaip ištiesia rankas, ją
paliečia... Ji vėl atsimerkė. Televizoriaus ekrane nušvito Megės
Spolding nuotrauka. Tinos veido bruožai sugriežtėjo, stebint be
gėdę, sugriovusią visas jos svajas ir viltis.
f I i j c Ti H e 222
Natali Doič tyliai kalba mobiliuoju telefonu. Televizoriaus garsas
kaip tik nustelbia jos balsą: jei kartais Bfredas pabustų, išgirstų
kalbant ir nusileistų žemyn pažiūrėti, kas atsitiko.
- ...tavo lūpos susiranda mano rubino spalvos spenelius. Aš
juos nurausvinau tau. Ar patinka? - truputį švepluodama kalba
Natali.
- Mmm, taip! - sodrus vyriškas balsas murma kitame laido
gale. - Tu varai mane iš proto, mažyte. Jis toks kietas. O! Ar tu
čia, mažyte? Ar matai? A?
Taip, Natali mato, tik ne išgalvotą sceną išgalvotame veidro
dyje, o šaltą, patrauklią šviesiaplaukę pranešėją labai tikrame te
levizoriaus ekrane.
Gregas Pomerojus vakarieniauja su gražia tamsiaplauke mergina

Kembridžo kavinėje, puikiai suvokdamas, kad flirtas su koledžo
studente jam kenkia taip pat kaip taurelė besigydančiam nuo al
koholizmo. Tačiau jis toks susijaudinęs: seksuali brunetė gaudo
kiekvieną profesoriaus žodį, tamsios pilkai žalsvos akys spindi
Gregui taip pažįstamu ir mielu susižavėjimu.
Pomerojus įsivaizduoja, kaip mylisi su ja visomis Kama Sutros
pozomis, tik staiga išgirsta pokalbį prie kito stalelio, sugriaunan
tį visas fantazijas.
Profesorius išgirdo tik nedidelę pokalbio dalį, tačiau du žo
džiai jį giliai sukrėtė: Afroditė žudikė...
Sekmadienis
32
Karolina nepajėgė užsnūsti. Galvoje lyg pašėlusios sukosi mintys.

Antrą valandą nakties ji suvokė neužmigsianti be vaistų, išsitrau
kė iš stalčiuko buteliuką, akimirką padvejojo, iškratė ant delno
vieną mažą mėlyną tabletę ir sielvartingai prisiminė priežastį,
kodėl prieš kelis mėnesius ji pirmą kartą paskyrė sau migdomų
jų. Tada ją kankino baisi nemiga, sutapusi su aistringo romano
su Martinu Besetu pradžia. Galiausiai, vos atsigulusi miegoti, psi
chiatrė instinktyviai siekdavo vaistų buteliuko.
Karolina atidžiai nužvelgė tabletę. Pastarąsias kelias savaites
ji stengėsi išsiversti be mažųjų tablečių. Ne, ji dar prie jų nepri
prato, tačiau žino, kaip lengva žengti tik vieną lemtingą žingsnį
žemyn slidžiu šlaitu. Nusprendusi eiti į kompromisą, ji perlaužė
tabletę pusiau, nurijo ir vėl griuvo į lovą. Tačiau kai po valandos
vis tiek nepavyko užmigti, pasidavė ir nurijo kitą pusę.
Dabar užteko.
Ji vėl toje šlykščioje kameroje. Monika palinkusi virš jos. Kaulė

ta, kieta prostitutės ranka stipriai spaudžia jai burną. Mažutė,
gyvybinga mergaitė akimis ryja ne batelius, o žibančią auksinę,
ne, sidabrinę grandinėlę ant Karolinos kaklo. Mergaitei reikia
pasipuošti einant į pobūvį. Ji ištiesia ranką į grandinėlę, Karoli
na aikteli. Staiga mergaitė virsta Mege Spolding. Ši įsitveria vė
rinio ant Karolinos kaklo, nepaleidžia ir veržia. Vis stipriau ir
stipriau. Karolinos burna užkimšta, ji negali rėkti...
Tai tik sapnas. Ji ne toje klaikioje areštinėje. Niekas jos ne
smaugia. Reikia tik atsimerkti, ir viskas bus gerai. Tačiau vokai
tokie sunkūs. Ji girdi, kaip kažkas tyliai kužda į ausį įspėjimą:

tylėk, nes...
Martinas? Panašus į Martiną. Bet ką jis veikia kalėjime su ja?
Ne, ne kalėjime. Lavoninėje. Čia tik ji ir Martinas, sukišti į tą bai
sų žalią plastikinį lavono maišą. Martinas ją užgulęs, rankomis
gniaužia jos kaklą. Garsus šnopavimas. Jos? Jo? Ji nesugeba at
skirti savęs nuo kitų. Disasociacinis sutrikimas. Sunki būklė.
Gelbėkit mane! Benai, gelbėk!
Kažkas pasilenkęs virš jos. Tai ne sapnas. Viskas labai tikra. Ka
roliną apima siaubas, ji lyg pašėlusi sumojuoja rankomis.
- Viešpatie, Lina! Ko tu prisirijai? - Džesis Bošas sugriebė ją
už pečių, pakėlė ir pakratė.
- Prašau, liaukis! - tepajėgė išspausti ji.
Keista, bet to pakako. Džesis paleido jos pečius. Karolina vėl
krito ant pagalvės, atsiduso. Daiktai atgavo kontūrus, o ypač
strazdanotas, piktas įbrolio veidas. Ją vėl apėmė baimė.
- Ką čia veiki? Kaip įėjai į butą? - Karolina pažvelgė į laikro
dį prie lovos: be penkių aštuonios ryto. - Kas čia darosi?
- Paklausyk, Lina, atėjau norėdamas nuoširdžiai paplepėti su
tavim. Lauko durys atviros, tavo buto - taip pat. Atrodo, kad kol
tu čia apdujusi tysojai, kažkas įsilaužė į butą.
- Ką? - Karolina atsisėdo, galvoje zvimbė taip, lyg būtų nutū
pęs širšių spiečius - ir dūzgia, ir gelia. Ji nustėrusi, o vėliau pa
klaikusi nužvelgė išverstą kambarį. - O Viešpatie! Tai buvo ne
košmaras! - ji kilstelėjo ranką prie kaklo. Peršėjo odą.
- Akimirką pamaniau, kad jis tave pribaigė.
Karolina pažvelgė į Džesį. Balse tikrai susirūpinimas? Neįma
noma. Tikriausiai galvos skausmas paveikė klausą.
- Užpildysiu pranešimą apie įsilaužimą, tačiau nemanau, kad
rasim tą landų šunsnukį. Tikriausiai ieškojo narkotikų. Ir spren
džiant iš tavo išvaizdos, juos rado. Kokio velnio prisirijai?
- Nieko! - atrėžė ji. - Tik tabletę migdomųjų. Ojis ieškojo ne
narkotikų.
- Tai ko?
Negalvodama, kad vilki tik trumpais medvilniniais naktinu
kais, Karolina nubloškė antklodę, šoko iš lovos, perbėgo kambarį
EI i $e T i t l e 226
prie ąžuolinio rašomojo stalo. Čia raustasi - dokumentai, popie-

S
riai, sąskaitos, laiškai išmėtyti po visą butą. Karolina virpančia
ranka perbraukė susitaršiusius plaukus ir pažvelgė į rakinamą
stalčių, kur laikė pacientų segtuvus. Spynelė išlaužta, dauguma
dokumentų ir ligonių kortelių išversta ant kilimo. Ji.atsiklaupė ir
ėmė raustis krūvoje.
- Dingo.
Džesis priėjo prie Karolinos ir nužvelgė visą vaizdą.
- Kas dingo?
Karolina atsistojo, pagriebė nuo kėdės atkaltės flanelinj cha
latą, užsigobė juo.
- Megės Spolding segtuvas, - Karolina įtariai pažvelgė į įbro
lį. - Iš kur man žinoti, kad ne tu paėmei?
- Manai, kad policininko pavogti popieriai būtų ko nors verti
teisme? - Džesis išplėtė akis. - Pirmiausiai, kodėl tu parsinešei na
mo Megės Spolding segtuvą, Lina? - smerkiamai pažvelgė į ją. —
Gal norėjai šį tą patvarkyti, kad galėtum dar geriau ją apkaltinti?
- Džesi, ar pats suvoki, ką kalbi?
- Matai, Lina, aš ėmiau svarstyti, kaip tu lengvai galėtum pa
kišti Spolding. Be galo reikia, kad ką nors apkaltintų vietoj tavęs.
O tam geriausiai tinka viena iš tų tavo lytinių iškrypėlių, ar ne?
Karolina nusiminusi nukorę rankas. Kaip priversti įbrolį liau
tis svaičiojus?
- Iš pradžių turėjai paruošti dirvą. Lažinuos, kad tai buvo ne
sunku. Tikriausiai juodąją suknelę įkišai į Spolding krepšį vakar,
kai Megė užsimerkusi gulėjo ant kušetės tavo kabinete ir liejo
širdį.
Karolina suvokė tuščiai gaištanti laiką, bet vis tiek pamėgino
paveikti Džesio logiką:
- Džesi, Megė lanko ne psichoanalizę, todėl negulėjo ant ku
šetės, o atsimerkusi sėdėjo ant kėdės. To, ką tu sakei, negalė
jo būti.
- Ir dar tas lietpaltis, kurį radome Kramerio automobilyje.
Man viskas aišku. Tikriausiai Spolding paliko lietpaltį tavo kabi
nete per vieną iš seansų. Gal tu įgrūdai jį į savo spintą, tačiau iki
vakar nesupratai, kaip jis tau pravers. Matai, Lina, aš pakanka
mai logiškas, ar ne?
Ill G randininė reakcija
Karolina ištiesė ranką į telefoną.

- Ketini skambinti savo meilužiui advokatui?
Įtūžusi Karolina dūrė rageliu įbroliui j krūtinę:
- Tu paskambink Luji Vošburnui ir išdėstyk savo nesugriauna
mas išvadas, Šerlokai.
Džesis sugriebė Karolinos ranką, ragelis išslydo ant grindų.
- Paleisk mane, Džesi.
- Ką ketini daryti, Lina? Rėkti, kad tave prievartauja? Vėl?
Staiga kambarį užliejo muzika - melodinga Džeimso Teiloro bala

dė, išgąsdinusi abu, kol suvokė, kad įsijungė radijo žadintuvas.
Karolina netgi savaitgaliais keldavosi aštuntą, nes nemėgo ilgai
voliotis lovoje.
Džesis tvirtai laikė ją už rankos, skambėjo Teiloro daina.
- Pašoksim, Lina? - jo šypsena buvo ir geidulinga, ir piktdžiu
giška.
- Liaukis, Džesi, - Karolina stengėsi kalbėti griežtai, lyg su
nepaklusniu vaiku, tačiau dėl vis didėjančio susirūpinimo negalė
jo to padaryti įtaigiai.
- Ar prisimeni mūsų pirmąjį šokį, Lina? Mokyklos sporto sa
lėje. Tu vilkėjai gundančią rožinio satino suknelę, buvai su aukš
takulniais bateliais...
Karolina gerai atsiminė - tą ankštą suknelę ir batelius perne
lyg aukštais kulnais ji buvo pasiskolinusi iš motinos spintos. Grį
žusi iš vakarėlio gavo nuo motinos pylos, tačiau tada neabejojo,
kad buvo verta, nes apranga atkreipė Džesio dėmesį. Jis pirmą
kartą pakvietė ją šokti - paauglės svajonė išsipildė...
- Nežinai, kiek pastangų man reikėjo, kad išdrįsčiau pakvies
ti tave į pasimatymą, Lina. Per visą šokį mintyse repetavau, o kai
muzika nutilo, šiaip ne taip išpyškinau. Norėjau spirti sau už tai,
kad pakviečiau tave eiti į pasimatymą jau kitą vakarą. Maniau,
kad tai beprotiška, pasirodžiau tau toks nekantrus, bet tu nė aki
mirkos nesudvejojusi sutikai. Tą vakarą skridau namo lyg ant
sparnų. O visą kitą dieną taip nekantravau, taip bijojau pavėluo
ti, kad neteisingai pažiūrėjęs į laikrodį, nuėjau per anksti. Prisi
meni, Lina, kaip aptikau tave ir senąjį Volterį be kelnių? Kaip jis
šokinėjo ant tavęs lyg guminis kamuoliukas, o tu mėgavaisi kiek
viena akimirka?
f Iisc I if Ic 22 8
- Tai šlykštus melas, Džesi. Tu visad viską iškraipai. Ir tada,

ir dabar, - nors balsas skambėjo kaltinamai, Karolina buvo išsi
gandusi. Įbrolis artinosi prie bedugnės, kartu tempdamas ir ją.
- Tu vis dar skleidi tą magišką žavesį, Lina. Netgi viską apie
tave žinodamas, aš tavęs geidžiu, - jis aplaižė sausas lūpas liežu
vio galiuku.
Karolinos mintys karštligiškai sukosi. Jei Džesis pultų ir ją iš
prievartautų, niekas nepatikėtų - nei policija, nei žiniasklaida.
Tikriausiai nė Benas.
Įsiūčio apimta Karolina suprato, kad įmanoma nužudyti žmo
gų, tačiau, laimė, vien nuo minties, jog ji sugebėtų būti tokia
žiauri, atsitokėjo. Šnairuodama į įbrolį, Karolina ištarė tyliu šal
tu balsu:
- Džesi, jei paimsi mane jėga, būsi neką geresnis už Volterį
Džeksoną ir už savo tėvą.
Džesis dėbtelėjo į ją įtūžio kupinu žvilgsniu, tačiau paleido.
- Mano tėvukas niekad nieko nevertė jėga. Aš taip pat, - pa
niekinamai tarė ir užtvėrė jai kelią.
Iš įbrolio išraiškos Karolina nesuprato, kas vyksta jo galvoje.
Ausyse skambėjo tylus, gundantis Porterio Bošo balsas bendrabu
čio kambaryje, kai ji išsisuko iš jo pradžioje tokio nekalto ir ra
minančio apkabinimo: „Juk žinai, kad nori manęs, saldžioji mer
gyte. Jau seniai seniai nori. Todėl ir paskambinai, privertei iš
karto atskubėti. Turėsim mažytę paslaptį, vaikuti. Mums bus la
bai gera...“
- Žinai, kur didžiausia ironija, Lina?
Tylus, įtaigus Džesio balsas buvo toks panašus į jo tėvo, kad
Karolinai pasirodė, jog istorija kartojasi.
- Mokykloje, kol laukiau savo eilės, tu dulkinais su Volteriu ir
dievai žino su kuo dar. O aš, kad ir koks šunsnukis būčiau buvęs,
nė karto nepabučiavau tavęs.
Karolinai nespėjus atšokti, Džesis dešine ranka suėmė jos
smakrą, prisitraukė artyn. Karolina aiktelėjo, kai jis staiga pri
spaudė lūpas prie jos lūpų, kyštelėjo liežuvį ir nepadoriai intymiu
judesiu įsiskverbė gilyn į burną.
- Na. Tai kaip manai, Lina? - tarė dar jai nespėjus sureaguo
ti. - Vertėjo palaukti?
2 29 G randininė reakcija
Karolina prausėsi po garuojančiu karštu dušu, smarkiai trynėsi

kempine, tačiau niekaip neįstengė pasijusti švari. Pagaliau užsu
ko čiaupą, nusišluostė, įlindo į džinsus, rudą vilnonį megztinį. Ji
vis dar negalėjo atsigauti po patirto šoko nuo įsilaužimo į butą, o
dar labiau - nuo susidūrimo su Džesiu. Ji nuėjo į virtuvę, užsipli
kė puodelį kavos, netgi ketino nulipti žemyn nusipirkti cigarečių,
tačiau persigalvojo. Labiausiai troško, kad kuo greičiau atvažiuo
tų policija ir ji galėtų susitvarkyti namus.
Viską sužerti po kilimu?
Dirbdama psichiatre Karolina kartais jautėsi labiau prakeikta
negu palaiminta. Ji nusinešė kavą į svetainę, stengdamasi nesi-
gąsčioti nuo įprastinių buto garsų. Absurdiška manyti, kad įsibro
vėlis vėl pasirodys, tačiau ausyse aidėjo pakuždomis ištartas įspė
jimas:
Tylėk, nes... Ką reiškia - nes?
O kur dar Džesis? Vienas įbrolis atstoja visą griovimo koman
dą, kurios taikinys - Karolina. Reikia pripažinti, kad Džesis - pa
tyręs naikintojas.
Visa virpėdama Karolina per išmėtytus daiktus nuėjo prie ži
dinio, pasidėjo puodelį ant atbrailos - vienos iš nedaugelio įsibro
vėlio nenuniokotų vietų. Ant siauros marmuro plokštės stovėjo
dvi varinės žvakidės, kurias Karolina aną vasarą nusipirko Niu
Hempširo sendaikčių turguje, mielas, ranka tapytas baltai mėly
nas porceliano laikrodis - kalėdinė Martino dovana. Laikrodis ro
dė be penkių devynias, tačiau jau porą mėnesių jis dešimčia mi
nučių atsilieka. Karolina prisiminė, kaip kiekvieną kartą Marti
nas, atėjęs į svečius, vis žadėdavo jį pataisyti. Karolina paglostė
S raidės formos įlinkį, po to pakėlė stebėtinai sunkų laikrodį, ap
gaubė jį delnais ir žiūrėjo tol, kol sugniaužė gerklę, skaičiai cifer
blate ėmė lietis. Ji mąstė apie laiką - prarastą ir laimėtą, taip
pat apie akimirką, kai gyvenimo laikrodis sustoja...
Smarkus beldimas į duris taip ją išgąsdino, kad laikrodis iš
slydo iš rankų ir trenkėsi į židinio plytas. Karolina žvelgė į Mar
tino dovanos šukes, akys paplūdo ašaromis, jos be garso ėmė te
kėti skruostais.
Į duris atkakliai beldė.
- Karolina? Karolina, ar tu namie? Ar viskas gerai? Čia aš,
Siuzana.
f I i $g I i f I c 230
Karolina ranka nusibraukė ašaras, palaukė kelias akimirkas,

susitvardė ir nuėjusi prie durų įleido Siuzaną.
- Kaip įėjai į namą? Juk neskambinai.
Siuzana gūžtelėjo pečiais ir numetė ant stalo didelę užrašų
knygutę.
- Skambinau. O gal paspaudžiau kurį nors kitą mygtuką. Bu
vau be akinių. Šiaip ar taip, mane įleido. Bostone žmonės turėtų
būti atsargesni. Galim lažintis, kad Niujorke šitaip neatsitiktų.
Niekas nieko neįleistų nepamatęs ekrane veido ar bent jau neiš
girdęs balso. Dar priverstų pasakyti socialinio draudimo pažymė
jimo numerį ir motinos mergautinę pavardę, norėdami įsitikinti,
jog čia tas, kuo prisistatė. Na, gal aš kiek perlenkiu, tačiau ne
per labiausiai. Beje, atsiprašau, kad nepaskambinau, bet maniau,
jog tu nenorėsi susitikti. Nusprendžiau leisti tau išsimiegoti, o
paskui išsivežti tave atšvęsti ir sužinoti, kaip suėmė Mėgę Spol-
ding. Patikėk, nors mano galva ir sprogsta, tačiau tu visai išėjusi
iš orbitos. Atrodai blogiau negu aš, radusi tą niekšą Briusą dul
kinantį mano sekretorę mano lovoje.
Pagaliau Siuzana nutilo, atsikvėpė ir pastebėjo netvarką kam
baryje, sudužusį laikrodį prie židinio, išmėtytus ant kilimo kom
paktinius diskus, kasetes, knygas ir laikraščius, suverstus prie
knygų spintos.
Siuzana pažvairavo į Karoliną.
- O kas čia? Pavasarinis tvarkymasis?
Apžvelgęs Karolinos miegamąjį, Benas papurtė galvą. Karolina

paskambino jam ir paprašė ateiti, kol Siuzana Steinberg dar čia.
Nors Karolinai ir palengvėjo, atėjus draugei, tačiau užgriuvusi
klausimų lavina visai ją nukamavo. Pamačiusi Beną Siuzana ne
noriai išėjo, o policija vis dar nesirodė.
- Tai įrodo tik viepa, - tarė Karolina, stebėtinai rami ir susi
kaupusi. - Kad, be Megės, čia dar kažkas įsipainiojęs.
- Gal Nedas? - spėjo Benas.
- Kaip tik tą ketinau pasakyti, - nušvito Karolina.
- Nedarykit skubotų išvadų. Tai tikriausiai rodo, jog jis mėgi
na apsaugoti seserį. Ne dėl to, kad ji nekalta, bet baimindamasis,
jog ji kalta. Arba žino, kad kalta.
- Tai tik prielaida. Būtų gražu, jei pagaliau pasirodę polici

ninkai rastų Nedo pirštų atspaudus, tačiau jis tikriausiai buvo su
pirštinėmis.
- Jis ar kas nors kitas, - pabrėžė Benas. - Nedas tinkamiau
sias kandidatas, tačiau aš palieku vietos kitoms hipotezėms. Ir
jūs palikit.
Benas žinojo, kaip skaudžiai galima suklysti nepastebėjus tik
rojo pavojaus šaltinio, kol būna jau per vėlu.
Karolina žvelgė į Beną ir staiga jos sudrumstą protą perskro
dė viena mintis.
- Palaukit sekundėlę. Gal Nedas nepaliko ryškių pėdsakų čia,
bet galėjo palikti svarbesnėje vietoje.
- Kokioje? - paklausė Benas.
- Ant „Bedievės Afroditės“ paveikslo.
- Jūs visai mane sugluminot. Juk paveikslo nėra, jis sunaikintas.
- Svarbu ne tai. Vakar Megė man pasakė, kad pavadinimą
užrašė ne tėvas, - Karolina sušneko garsiau, bet ir vėl pritildė
balsą. - Deja, ji nepasakys kas, netgi jei žino.
Benas vis tiek nesuprato:
- Kokią tai turi reikšmę?
- Lengva suprasti, kodėl sielvartaujantis vyras pavadino savo
žmoną bedieve Afrodite ir šitaip išreiškė įniršį dėl išdavystės. Bet
pagalvokit, Benai, jei užrašė ne Danielas Spoldingas, tai tikriau
siai tas, ką paveikslas giliai žeidė ir skaudino...
Pagaliau Benas suprato:
- Nedas.
- Psichologiškai tinka. Megė labai panaši į motiną tame pa
veiksle. Galbūt pasąmonėje Nedas vis išgyvena pirmykštę sceną,
žudydamas sesers meilužius, kaip anksčiau tėvą...
- Feitė nužudė savo vyrą, Karolina. Ant pistoleto buvo jos
pirštų atspaudai, ji prisipažino.
- Tačiau aš įsitikinusi, jog Nedas mano, kad ir jis kaltas.
- O Feitė? - svarstė Benas. - Gal ji, nekęsdama pati savęs,
davė pavadinimą paveikslui. Ir senelis turėjo svarią priežastį ne
kęsti moters, nužudžiusios sūnų. O gal jis pats geidė marčios?
Manau, kad bet kuris iš jų šeimos, taigi ir Megė, kaip jūs pasa
kėt, galbūt vėl išgyvena tą pirmykštę sceną.
Elite Ti f I e 232
- Vadinasi, jūs pripažįstat, kad tai būtų svarus įkaltis? Nuo to

ir galėtume pradėti.
- Aš galėčiau pradėti, o ne jūs, - pabrėžė Benas. - Šio įsilau
žimo tikslas - ne tik pagrobti Megės segtuvą ir vaizdajuostę, bet
ir įspėti jus, kad tylėtumėt ir nesikištumėt. Būtent taip ir elgsitės.
- Neketinu nieko sakyti, jei tai pažeistų gydytojo ir ligonio pa
slaptį. Tačiau nesėdėsiu sudėjusi rankų. Pavojus gresia ne tik man,
Benai. Ne aš viena galėčiau pakenkti Megės bylai ar bakstelti pirš
tu į ką nors kitą. Pavogta vaizdajuostė gali atskleisti visų grupės
narių paslaptis. O Silvija Fylds, Rajanas Gelaheris ir kiti, artimai
pažįstantys Mėgę? Visiems gresia pavojus. Niekad sau neatleisiu,
jei jiems kas nors atsitiks, kol aš sėdėsiu sudėjusi rankas.
- Tačiau jei nesėdėsit sudėjusi rankas, Karolina, galit pati žūti.
Ši pastaba išgąsdino abu.
- Klausykit, Karolina, jei, jūsų nuomone, į butą įsilaužė Ne-
das, tai pasakykit policijai. Tegul jie tiria. O aš apie jūsų hipote
zę pasikalbėsiu su Marsija Kiršbaum. Ji savo ruožtu ims tirti įsi
laužimą ir rašyseną ant paveikslo.
- Kas ji?
- Privati detektyve. Aš jau ją pasamdžiau.
- Benai, aš nedarysiu jokių kvailysčių, bet juk galiu pati pasi
kalbėti su Nedu. Dažnai pasikviečiu savo pacientų šeimos narius...
Beno akys nukrypo į Karolinos kaklą. Nors ji žinojo, kad
rausvos dėmės jau išnyko, tačiau Beno žvilgsnis priminė, kokia
bejėgė jautėsi įsibrovėlio rankose.
- Ką ketinate daryti? Suteikti jam galimybę pulti? - bemiegės
nakties ir rūpesčių iškamuotas Benas nepajėgė nė pagalvoti apie
tai, kas galėjo atsitikti Karolinai, kas dar gali atsitikti ir kaip jam
būtų sunku ištverti, jei taip įvyktų.
Karoliną sujaudino susirūpinimas Beno akyse. Nejučia palygi
no su įbrolio veido išraiška ryte ir vėl sunerimo.
- Kada pagaliau pasirodys policija? Gal Džesis nė nepranešė
apie įsilaužimą.
Benas stebėjo pirmyn atgal vaikščiojančią Karoliną ir jai pra
einant antrą kartą paklausė:
- Pasakykit man, kodėl vis dėlto jis atėjo?
Karolina sustojo:
- Jau jums išdėsčiau sumautą Džesio teoriją, kaip aš vietoj
savęs pakišusi Mėgę. Negi reikia pakartoti?
Karolina jautė, kad balsas išduoda, kokia ji įsitempusi, ir su
vokė, kad tai ne dėl Beno klausimų apie įbrolį. Kankino mintis,
jog ji pati kaip nors išprovokavo Džesio seksualinį puolimą. Ta
čiau jei Karolina panašią situaciją nagrinėtų su pacientais, teigtų
jiems, jog pasijutę bejėgiai dažniausiai visi žmonės pradeda kal
tinti save.
- Man atrodo, - tarė Benas, - kad jūs nepapasakojot visko,
kas įvyko jums ir įbroliui.
Karolina negalėjo to nuginčyti ir nė nemėgino.
33
- Kiek dabar laiko? - paklausė Grynas Džerio Vargaso.

- Beveik pusiaudienis, - apygardos prokuroro pavaduotojas
jsimetė į burną paskutinę tabletę, mažinančią skrandžio rūgštin
gumą, ir sumaigė tuščią folijos pakuotę. - Viešpatie, tas skrandis
mane pribaigs. Jei žmona dar kartą privers valgyti žalią žuvį, tą
prakeiktą suši... - jis atsirūgo. - Dėl skrandžio turėsiu praleisti
sekmadienio golfą.
- Žinai, Džeri, gal ne skrandis kaltas. Gal apsinuodijai tokiais
šlykščiais parazitais, - pagąsdino Grynas. - Suši kartais nužudo.
Vargasas sunerimo:
- Gal reikėtų pasitikrinti.
- Dėl Dievo meilės, jūs mane išvarysit iš proto! - riktelėjo De
Santo.
Grynas kilstelėjo antakius:
- Nesijaudink, Emi. Juk tu psichiatrinėje ligoninėje - daktarai
čia pat.
- Vieninteliai daktarai, kuriuos noriu pamatyti, - tai Karolina
Hofman ir Neponseto vyriausiasis gydytojas Džilbertas Fuleris.
Alfonsas Grynas įsibėrė į kavą trečią pakelį cukraus.
- Nurimk, Emi. Ateis ir mūsų eilė.
Susierzinusi De Santo nebeištvėrė sėdėti, perėjo nedidelį kam
barėlį ir sustojo prie grotuoto nešvaraus lango. Švietė saulė. Sek
madienio popietė giedra ir vėjuota. Tokio gero oro Bostonas jau
seniai nematė. Detektyve pažvelgė į gatvę apačioje - pilna ži-
niasklaidos furgonų, žurnalistai ir fotografai lyg alkanų skruzdžių
būrys šurmuliuoja aplink ligoninę.
Vargasas vėl garsiai atsirūgo ir atsistojo:

- Man reikia daugiau rūgštį mažinančių tablečių.
Grynas nusikvatojo.
De Santo išplėtė akis ir nusekė paskui Vargasą. Ji nuėjo prie
pareigingo sargybinio prie Megės Spolding durų.
- Ar Hofman vis dar ten? - paklausė ji.
Sargybinis linktelėjo.
De Santo nužvelgė uždaras duris: daug duotų, jei galėtų pa
virsti muse ant sienos.
- ...noriu tik išsivaduoti iš agonijos. Kodėl negalėčiau visko už

baigti? - Megė vengė Karolinos akių.
- Savižūdybė ne pats geriausias sprendimas, - tarė Karoli
na. - Jei jūs nekalta, Mege...
- Norit pasakyti, kad tikit, jog galėčiau būti kalta? - atšo
vė Megė.
- Ar todėl paklausėt?
- O kaip jums atrodo? - suktai šyptelėjo Megė.
- Manau, kad taip. Norite išmėginti. Žiūrit, ar toli galit nuei
ti, kol aš jus atstumsiu, pamesiu. Tačiau aš to nepadarysiu. Ir tai
sukuria jums dar vieną liūdną problemą, nes jūs nenorit manęs
prisileisti arčiau.
Megė nusuko galvą, lyg patvirtindama Karolinos hipotezę.
- Manau, norėtumėt, kad aš tiesiai prisipažinčiau: mea culpa,
mea culpa*, - ji lengvai padaužė į krūtinę.
- Ar kalbame apie tai, ko aš norėčiau, ar ko jūs norėtumėt? -
Karolina stengėsi šnekėli neutraliu balsu.
- Išpažintis apvalo sielą, ar ne?
- Mane domina jūsų psichika, o išpažinčiai pasikvieskit dva
sininką.
- Aš padariau daug blogų dalykų, bet neketinu stoti prieš
teismą už tai, ko nepadariau, ir sėsti į kalėjimą. Ir dar - nenoriu
praleisti likusio gyvenimo užrakinta šioje bepročių ligoninėje.
-O ko norit?
- Noriu... noriu jaustis reikalinga. Gyventi normaliai. Būdama
su Rajanu akimirką patikėjau, kad turiu šansą...
Esu kalta, esu kalta (lot.).

f I i $c Ti t l e 236
- Jūs dar neišnaudojot visų savo šansų, Mege.

Megė beviltiškai įsispoksojo į lubas.
- Neišnaudojau?
Vargasas vėl atsirūgo.

- Galit dingti iki trečiadienio, - pasakė Benas apygardos pro
kuroro pavaduotojui. - Įstatymas teigia, kad negalit apklausti įta
riamosios, kol daktaras Fuleris jos neišleis iš ligoninės.
- Ar gerai supratau? - tarė De Santo, piktai baltakiuodama
tai į Hofman, tai į Fulerį. - Jūs dar dviem parom įšaldot mūsų
pagrindinę įtariamąją - maniakę, žiauriai nužudžiusią kelias au
kas, nes dabar jos bloga nuotaika?
Karolina piktai nužvelgė detektyvę:
- Megei Spolding ne bloga nuotaika. Ją ištiko ūmi reakcinė
depresija su polinkiu į savižudybę, be to, sutrikęs mąstymas.
- Jos vietoje ir mane apimtų depresija, - nusišaipė Grynas.
Gydytojas Fuleris - aukštas, raumeningas, maždaug šešiasde
šimt penkerių metų vyriškis baltais trumparankoviais marškiniais,
gėlėta varlyte po kaklu ir alyvuogių žalumo kelnėmis, jau daug
kartų susidūręs su panašiais įvykiais, perėmė vairą į savo rankas:
- Panelės Spolding vietoje jums nebūtų nei patogu, nei gera,
detektyve Grynai. Leiskite atkreipti jūsų dėmesį, kad apžiūrėjau
ligonę ir visiškai sutinku su daktarės Hofman nuomone: kol pa
nelės Spolding tokia savijauta, negalima pasikliauti niekuo, ką ji
pasakys.
- Na, o mano profesine nuomone, - tarė De Santo, - aš ir
nepasikliaučiau. Mes susidūrėme su šaltakrauje psichopate, kuri
manipuliuoja jumis abiem. - Ji įsmeigė žvilgsnį į Fulerį: - Maniau,
daktare, kad jūs, būdamas toks patyręs, nesileisk apgaunamas.
- Užteks, Emi, - tarė Grynas. - Mus išmeta iki trečiadienio.
- Ir tai geriausiu atveju, - patikslino Karolina. - Atsižvelgiant
į jos savijautą, Megės stebėjimo laiką galima pratęsti.
De Santo atsigręžė į Karoliną:
- Spolding nusikaltėlė, o jūs ją dengiat. Lina, ką jūs jaučiat,
laikydama ranką, kuri mojuoja grandine?
- Neleiskit tai sumautai detektyvei jūsų įveikti, - Benas draugiš

kai spustelėjo Karolinai petį, kai jie ėjo ligoninės koridoriumi. -
Tai duoda man daugiau laiko. Kas žino, gal aptiksiu ką nors, kas
įrodys, kad Megė nekalta. Matot, koks optimistas stengiuosi būti.
- Malonu girdėti, - tarė Karolina.
- Ką jūs ketinat veikti?
- Dar kiek pabūsiu ligoninėje, gal Megė panorės pasikalbėti.
- Galėtumėt eiti į mano biurą. Aš paskirsiu kelias valandas...
- Žadat saugoti mane lyg mažą vaiką?
Benas žvilgtelėjo į laikrodį. Beveik aštunta valanda.
- Gerai, o jei aš jūsų užvažiuočiau...
- Sakiau, kad nenoriu apsaugos.
- Aš siūlau kartu pavakarieniauti. Kalbu apie... pasimaty
mą, - nervingai nusišypsojo Benas.
Karolina nustebusi pažvelgė į jį:
- Pasimatymą?
- Pavakarieniauti kartu. Na, suprantat, - jis suglumęs pasi
muistė.
- Ne užkandinėje ar kavinėje? Tikrame restorane?
- Viešpatie! Ko jūs dar pageidausit? Žvakių? Arfos? Valgia
raščio auksinėmis raidėmis?
- Ne, - nusišypsojo ji, - galit išbraukti arfą. Užteks smuikų.
- Ar žinot, kad jau seniai nebuvau tokiame pasimatyme?
- Ir aš, - prisipažino Karolina.
- Gal tikrai rūums abiem praverstų šiek tiek atsipalaiduoti...
- Teisingai, - sutiko ji.
- Taigi sutarta. Užvažiuosiu jūsų, tarkim... penktą. Pirmiau
siai galėtume išgerti kokteilio.
Karolina šyptelėjo:
- Bus tikras pasimatymas.
Benui išėjus, Karolina šypsodamasi patraukė į gydytojų poil
sio kambarį išgerti tikros kavos.
Karolina sėdėjo patogiame krėsle, gurkšnojo kavą, vartė žurnalą

„Sveikata šiandien“ ir įsivaizdavo busimąjį pasimatymą su Benu,
bet suskambęs pranešimų gaviklis nutraukė romantiškas svajas.
Karolina paskambino į savo biurą iš gydytojų poilsio kambario.
- Daktare Hofman, mums skambina labai susijaudinusi mote
ris, ji trūks plyš nori su jumis pasikalbėti. Atrodo, tikrai sukrės
ta. Galiu sujungti.
f I i $c Ti } Į c 2 38
- Ačiū. Sujunkit.
Po kelių sekundžių Karolina ragelyje išgirdo tylią raudą. Ver
kė moteris.
Jos pacientė? Tina? Natali? Galbūt netgi tvirtoji Silvija
Fylds?
- Man... reikia... su jumis... pasikalbėti, - pagaliau išlemeno
skambinusioji.
Karolina neatpažino balso. O gal atpažino? Kažkur girdėtas.
- Kas čia? - paklausė ji.
- Feitė Spolding.
- Feite, suprantu, kaip jūs jaudinatės dėl Megės. Mums reikia
pasikalbėti. Kur jūs?
- Namuose - Martos Vainjarde. Kur kitur galėčiau būti?
- Galėtume susitikti institute Bostone rytoj, jei jums patogu.
- Ne. Aš tokia sutrikusi. Kodėl tai jvyko?
- Feite, ar Vainjarde yra gydytojas?
- Norit, kad mane vėl uždarytų? Jūs tokia pat, kaip ir tie
maitvanagiai psichiatrai. Turėjau numanyti...
- Ne, ne, Feite, tikrai nenoriu, kad jus uždarytų. Tik manau,
kad kas nors turėtų pabūti su jumis. Nebūtinai gydytojas, gali
draugė ar kaimynė.
- Aš galėčiau jums kai ką pasakyti. Jūs norit pasirūpinti Me-
ge, padėti jai?
- Taip. Labai.
- Tada atvykit čia. Galit atskristi iš Logano. Sugaišit labai ne
daug laiko. Tik neskambinkit Vainjardo gydytojams. Niekam ne
praneškit. Aš noriu kalbėtis tik prie keturių akių. Suprantat?
- Taip, Feite, suprantu.
Taksistas ketino privežti Karoliną prie pat išvykimų aikštelės, to

dėl dabar skverbėsi pro beprotiškai intensyvų eismą į Iškyšulio
oro uosto A terminalą. Jis smarkiai suktelėjo automobilį į kairę ir
įsispraudė į vienintelį įmanomą plyšį automobilių prisigrūdusia-
me kelkraštyje prieš pat slankiojančias stiklines duris.
Karolina apžvelgė terminalą. Iš visų pasaulio vietų ji mažiau
siai norėjo būti Logano oro uoste. Jis visada siesis su žiauria
Martino mirtimi. Laimė, nereikės čia ilgai užtrukti. Lėktuvas iš
skrenda mažiau nei už dešimties minučių.
V 239 G randininė reakcija
Taksistas išjungė skaitiklį, Karolina sumokėjo, paliko gausius

arbatpinigius ir jau ketino atidaryti dureles, kai už kelių colių
nuo taksi įsispraudė automobilis, jo vairuotojas išleido paauglį,
kuris, spausdamas kuprinę, ėmė per transporto srautą skverbtis
prie terminalo.
Karolina labai skubėjo, todėl, vos automobiliui nuvažiavus,
atidarė dureles.
- Tikiuosi, kad suspėsit į lėktuvą, - pasakė taksistas. - Greit
kelyje tokie transporto kamščiai, jog tikras stebuklas, kad mes iš
viso čia patekom.
Karolina iššoko iš taksi, pamatė properšą automobilių sraute
ir leidosi per kelią.
Vos pajudėjęs iš vietos, taksistas pastebėjo automobilį, lekian
tį tiesiai ant jo įspūdingosios keleivės. Jis įspėdamas spustelėjo
signalą. Karolina jau buvo pusiaukelėje, ji instinktyviai pažvelgė
per petį ir, pamačiusi atšvilpiantį juodą automobilį, puolė atgal,
atsitrenkdama į taksi. Tuo metu maniakas pralėkė pro šalį. Oro
srovė vos neišvertė jos iš kojų, Karolina susvyravusi sunkiai gau
dė kvapą. Iššokęs iš automobilio taksistas pribėgo prie jos.
- Viešpatie, ponia! Ar jūs nesužeista? Susitrenkėt? Reikia gy
dytojo?
Karolina sumišusi žiūrėjo į taksistą. 'Ar jai reikia gydytojo? Ji
pradėjo mintyse save apžiūrinėti ir nusprendė, kad jei dar pajė
gia tai daryti, gydytojo nereikia.
- Velnias! įdomu, kur tūno tie prasmirdę oro uosto policinin
kai, kai jų reikia, - piktinosi taksistas. - Galėčiau prisiekti, kad
tas kalės vaikas medžiojo jus. Ar neturit priešų, važinėjančių juo
dais mersedesais, ponia?
- Žadėjot likti Neponsete. Jau nekalbant apie tai, kad mes susitarėm,
jog jūs nesirausit šeimos paslaptyse. Nei Martos Vainjarde, nei...
Karolina lyg gyvybės siūlelį spaudė oro uosto telefono ragelį.
- Paklausykit manęs minutėlę, Benai. Prieš dvi minutes ma
nęs vos nepervažiavo.
- Ką? Jūs rimtai?
- Patikėkit, dar niekada rimčiau nekalbėjau.
- Jūs sužeista?
- Ne, tik sukrėsta.
EI i s c T i 1 1 c 240
- Karolina, nenoriu, kad kur nors vyktumei. Likite oro uoste, su-
siraskit policininką ir nesitraukit nuo jo. Paskambinkit Vošburnui...
- Taip, taip. Lyg Vošburnas mane išklausytų. Tikriausiai suim
tų už tai, kad ne vietoje ėjau per gatvę. Negaliu įrodyti, kad vai
ruotojas tyčia taikėsi į mane. Kaip ir Megė negali įrodyti...
- Jūs toli peržengiate pareigą rūpintis paciente, Karolina.
- Tai ne vien dėl Megės. Turime rasti, kas nužudė tris vyrus,
iš kurių vienas man buvo brangus, sučiupti niekšą, sugriovusį
mano karjerą, privertusį patirti visuomenės panieką, pažeminimą
kalėjime, o dabar vos neužvažiavusį ant manęs...
- Kalbate apie kerštą, Karolina? Einate įbrolio pėdomis?
Karolina nurijo atsakymą.
- Turite rimtai apsvarstyti dar vieną dalyką. Ojei žudikė yra
Megė ir jūs su ja ketinat atsiteisti?
- Nemanau, kad šitaip atsitiks, - nepasidavė Karolina. - Mes
žinome viena: ne Megė įsilaužė į mano butą ir ne ji vos neperva
žiavo manęs. Dar iš įtariamųjų sąrašo galime išbraukti Feitę, nes
ji vienu metu negali būti dviejose vietose.
- Karolina, jūs matot tik pusę vaizdo.
- Klausykit, turiu eiti, nes pavėluosiu į lėktuvą. Be to, šiame
terminale man trūksta oro. Tačiau liepkit savo detektyvei sužino
ti, kas iš mūsų pažįstamų turi juodus mersedesus. Tegul pradeda
nuo Nedo Spoldingo. Ir dar, noriu atidėti mūsų pasimatymą.
- Ne, to nedarykit. Atskrisiu pas jus kitu lėktuvu.
Nekreipdamas dėmesio į veriantį skausmą žarnyne, Vinstonas

Spoldingas įtūžęs žvelgė į savo anūką.
- Ponas Teiboras buvo pakankamai malonus, priimdamas
mus savo biure sekmadienio popietę. Tu nieko svarbaus nepasa
kei, Nedai. Kodėl tau neišėjus į laukiamąjį, kol mes baigsime po
kalbį? - tai buvo ne prašymas - įsakymas.
- Manau, kad liksiu! - atrėžė Nedas.
Benas nenorėjo tapti jų teisėju, tačiau suprato, kad jei šiedu
ir toliau ginčysis, gali prasitarti ką nors reikšmingo. Be to, iki
skrydžio į Vainjardą jis dar turi daug laiko. Benas pamėgino
kreiptis į abu:
- Aš suprantu, jūs abu sukrėsti, kad Megė kaltinama žmogžu
dyste.
% J-
Nedas sausai nusijuokė:

- Senelis pasakytų, kad jūs labai nuovokus, pone Teiborai. Ar
ne taip, seneli?
- Pasakyčiau, kad tu pasirodei visiškas asilas, Nedai, - šaltai
atsakė Vinstonas Spoldingas.
- Jei kas ir elgiasi kaip asilas, tai tu, - atšovė Nedas.
Vinstono Spoldingo veidą iškreipė skausmas. Benas pamanė,
kad dėl Nedo įžeidimo, tačiau senukas iš švarko kišenės išsitrau
kė buteliuką, virpančiomis rankomis atsuko kamštelį, iškrėtė tab
letę ir ją nurijo, po to nukreipė žvilgsnį į Beną:
- Tuoj viskas bus gerai. Man užeina tokie priepuoliai.
Nedas tylėjo. Benas taip pat.
Po minutės Vinstonas linktelėjęs parodė, kad jam geriau.
- Mano marti manė, kad viso blogio šaknys ne piniguose, o
sekse. Jei imsim pavyzdžiu šią šeimą, ji buvo visiškai teisi.
- Turit galvoje Feitę ar Mėgę? - paklausė Benas.
- Abi. Daug metų žinojau apie Feitės seksualinį iškrypimą, o
paskui sužinojau ir apie Mėgę...
- Nutilk, seneli! - suriko Nedas.
- Nenori išgirsti, išeik! - griežtai tarė Vinstonas. - Jei ponas
Teiboras ketina ginti tavo seserį, jis turi susidaryti teisingą
vaizdą.
Nedas susiraukė, bet liko. Senelis tęsė:
- Maždaug prieš trejus metus, neilgai trukus po to, kai moti
ną išleido iš Neponseto, pamačiau Mėgę krepšinio varžybose, kai
žaidė „Keltų“ komanda, - Vinstono veidą vėl iškleipė skausmas,
tačiau šįkart Benas buvo tikras, kad ne fizinis. - Aš iš pradžių
neatpažinau savo anūkės. Maniau, kad tai... prostitutė. Ji buvo
su vyru... - Gilios Vinstono akys susiaurėjo. - Aš ją užkalbinau.
Mes susikivirčijom ir nesikalbėjom nuo to laiko iki šio penktadie
nio, kai Megė atėjo į ligoninę aplankyti motinos. Aš ir pats pirmą
kartą po daugelio metų pamačiau Feitę.
- Ar su Feite taip pat buvot susipykę? - paklausė Benas.
- Ne visai. Kai ji išėjo iš Neponseto, mūsų požiūris į daugelį
dalykų skyrėsi. Nenorėjau, kad ji grįžtų į Vainjardą. Maniau, kad
turėtų gyventi... Bostone. Norėjau... ja rūpintis.
- Moterimi, nužudžiusią jūsų sūnų?
CI i j c T i H e 242
Senukas sumišo:
- Niekad nekaltinau Feitės dėl Deno mirties. Ji buvo psichinė
ligonė. Nesuvokė ką daranti. Netgi prisiekusieji tuo patikėjo, - jis
atgalia ranka nusišluostė aprasojusią kaktą. - Be to, mano sūnus
Denas... buvo sunkus žmogus.
- Kaip sunkus? - spaudė Benas.
Vinstonas giliai atsiduso:
- Denas buvo labai sukrėstas, nusivylęs menu ir apskritai gy
venimu.
Vinstonas išsitraukė iš kišenės baltą nosinę ir nusišluostė su
prakaitavusią kaktą.
- Taigi jūs pataikėt Feitę, tačiau nesikalbėjot nuo tada, kai ją
išleido iš Neponseto, iki šio penktadienio, kai nuvykot į ligoninę, -
dar pasitikslino Benas.
- Žmonės išsiskiria. Tačiau kai Feitė man paskambino iš Bos
tono centrinės ligoninės, buvau labai laimingas, kol...
- Taip? - paragino Benas.
Senukas gniaužė margą kaklaraištį:
- Ji sakė man, kad labai susirūpinusi dėl Megės. Girdėjusi,
jog Megė daro... baisius dalykus...
- Kas jai sakė? - nutraukė jį Benas.
Vinstonas gūžtelėjo pečiais:
- Klausiau, bet ji sakė nežinanti, kas ten buvo. Neatpažino
balso. Maniau, kad balsas skambėjo jos galvoje. Bet dabar... ne
su tikras. Be to, ji buvo labai nusiminusi ir skundėsi nežinanti,
kur prašyti pagalbos.
- Tai melas, ir tu puikiai žinai. Motina visada pasikliauja ma
nimi. Visada! - piktinosi Nedas. - Tu tik nori vėl įlįsti į...
- Iš kur Feitė sužinojo apie Mėgę? - nutraukė Nedą Benas. -
Ką ji žinojo?
Vinstonas Spoldingas atsiduso:
- Deja, negaliu atsakyti į tuos klausimus, advokate.
Benas įdėmiai nužvelgė senuką:
- Negalit ar nenorit?
34
Mažytis lėktuvėlis, skridęs trisdešimt tris minutes, minkštai nusi

leido Martos Vainjardo saloje. Trisdešimt trys minutės Karolinai
susitvardyti. Išlipus iš lėktuvo ant trapo, kojos linko, širdis dau
žėsi, ir ji pamanė, kad reikėjo daugiau laiko.
Aikštelėje stovėjo du taksi automobiliai. Vaikinas ir mergina,
per visą skrydį laikęsi už rankų, vis dar nepasileisdami nuskubė
jo prie pirmojo. Nuo jūros pūtė žvarbus vėjas. Karolina užsisags
tę vilnonį violetinį megztinį ir pasuko antrojo automobilio link,
nesiliaudama galvoti, kaip būtų gera atskristi į Vainjardą su Be
nu tik romantiškai iškylai.
- Neturit bagažo? - paklausė vairuotojas, kai Karolina atsisė
do ant užpakalinės sėdynės.
- Atvažiavau vienai dienai.
- Mano vardas Bartas, - linksmai prisistatė taksistas, spraus-
damasis už vairo. - Kur važiuojam?
Karolina pasakė Feitės Spolding adresą.
Taksistas, pagyvenęs žilaplaukis vyriškis gyvu veidu, skvarbio
mis akimis, iš karto surimtėjo, atsigręžė ir įdėmiai nužvelgė Ka
roliną. /
- Jūs žurnalistė?
- Ne, Bartai, aš ne žurnalistė, - žiūrėdama jam į akis patiki
no ji. - Ar pažįstat Spoldingus?
Taksistas pagrasė pirštu:
- Jūs - ta psichiatrė, apie kurią rašė laikraščiai, Hofman. Pa
žinau iš nuotraukų. Ypač iš tos, kur jus su antrankiais išveda iš
f I i $c I l t i e 244
instituto tą dieną, kai rado pasmaugtą pacientą. Seku visas nau

jienas ir laikraščiuose, ir per televiziją, ir per radiją. Kai jus pa
leido, tikriausiai lengviau atsikvėpėt. Manot, kad tai ji nužudė?
Megė Spolding?
- Jai dar nepareikštas kaltinimas...
- Mūsų vietinė spauda labai daug rašė apie tai. Spoldingai vėl
mirga pirmuose salos laikraščių puslapiuose.
- Apie ką rašo?
Bartas nusigręžė ir užvedė variklj.
- Trumpai drūtai? Kokia motina, tokia ir duktė.
Prieš pajudėdamas iš vietos jis pažvelgė į šoninį veidrodėlį.
Karolina taip pat. Dėl viso pikto.
- Tie žurnalistai vėl pasipils čia, ims kapstytis sename mėšle.
Automobilis važiavo vakariniu Tisberio plentu, kertančiu pa
grindinę Edgartauno magistralę.
- Nesat buvusi čia vasarą?
- Ne, niekada. Tikriausiai čia labai gražu.
- Labai. Vasarą visame kelyje transporto kamščiai, turistai
užtvindo visas ištaigingas parduotuves, brangius restoranus. Da
bar dauguma uždaryta - ne sezonas. Tačiau kai kurie dirba.
- Ar čia yra gerų restoranų? Mano... draugas atskris pas ma
ne vėliau. Ar negalėtumėt ko nors rekomenduoti?
- „L’Etoile“ - prancūzų restoranas, ir prabangus, ir nepigus.
Sako, kad romantiškas.
Karolina nusišypsojo:
- Tiks.
Automobiliui važiuojant pro pajūrio kaimą, ji žiūrėjo pro lan
gą, mėgaudamasi ramybe, sūriu vandenyno oru, spalvingomis
parduotuvėmis, jaukiais kotedžais.
- Atrodo, kad jūs ketinat suderinti dalykinę išvyką ir malonu
mą, - nusprendė Bartas, pasukdamas šiauriau į pakrantės plentą,
apglėbusį gražų, smėlėtą, beveik tuščią paplūdimį prieš Vainjardo
miestelį.
Karolina neatsakė į vairuotojo pastabą ir toliau žvelgė į ramų
mėlyną vandenyno paviršių.
- Tikriausiai viską žinot apie Spoldingo nužudymą, - tarė
Bartas.
*< 245 G randininė reakcija
Tai atkreipė Karolinos dėmesį.

- Ar jūs tada gyvenot saloje?
- Aš čia jau keturiasdešimt treji metai, - jis nutilo, lyg neke
tindamas daugiau nieko pasakyti, tačiau paskui pridūrė: - Vieti
niai žmonės vis dar turi... savo nuomonę apie tą liūdną įvykį.
- Ojūs?
Bartas pažiūrėjo į veidrodėlį ir įdėmiai nužvelgė Karoliną.
- Ar ponia Spolding jūsų laukia?
- Taip. Ji manęs prašė... - Karolina vos neprasitarė. - Tikrai
norėčiau sužinoti jūsų nuomonę. Bartai.
- Apie tuos laikus? Ar dabartinius? - jis susijuokė. - Velnias,
šiandien jaučiuosi labai dosnus. Ką gi, už tą pačią kainą parduo
siu jums du dalykus, - jis delnu suglostė papurusius žilus plau
kus. - Tos šeimos moterims - ir poniai Spolding, ir jos dukteriai -
savaip sutrikusi psichika. Negaliu to neigti. Tačiau Spoldingų vy
rai joms nenusileidžia. Tai tinka ir praeičiai, ir dabarčiai.
- Taigi jūs manot...
- Jau sakiau, ką manau, - Bartas įsuko į vingiuotą negrįstą
keliuką. - Na, štai ir atvykom.
Taksi pavažiavo puslankiu einančiu keliuku ir sustojo prieš ked

rais apsodintą Feitės Spolding namelį. Karolina išlipo, apžvelgė
mielą senovinį namą, lyg užtupdytą ant mažos kalvelės, nuo ku
rios buvo matyti visas miestelis. Karolina nejučiomis palygino šį
išmoningai suprojektuotą vasarnamį ir apleistą malūną Brukhei-
vene, šalia geležinkelio, kur ji praleido pirmąsias aštuoniolika gy
venimo vasarų ir kas antras atostogas vėliau.
Bartas nuvažiuodamas spustelėjo signalą. Nuo netikėto garso
Karolina krūptelėjo. Ji dar padelsė kelias sekundes, mėgindama
nusiraminti, o paskui nuėjo grįstu takeliu ir pasibeldė į išbluku
sias raudonas Spoldingų namo duris. Niekas neatsiliepė. Dar ke
lis kartus pabeldusi, Karolina apėjo namą iš kitos pusės. Ten bu
vo graži tuščia veranda, o prieš ją mėlynų viržių ir laukinių gė
lių laukas. Nesimatė jokio žmogaus. Žvarbus, prisotintas druskos
vėjas taršė plaukus. Karolina pakėlė galvą, apžvelgė namo viršų,
stačiame stoge šiaurės pusėje pastebėjo didelį langą. Puiki vieta
dailininko studijai. Įdomu, ar joje dar yra Deno Spoldingo darbų?
Gal „Bedievė Afroditė“ tik vienas paveikslas iš serijos. Gal kituo

se Feitės meilužis matyti aiškiau.
Perėjusi verandą, Karolina garsiai pasibeldė į užpakalines du
ris. Vėl tyla. Gal Feitė išėjo pasivaikščioti ar išvažiavo į parduotu
vę. Karolina vėl pasibeldė, paskui paėmė už rankenos. Ši pasisuko,
durys atsivėrė j mažą, senamadišką virtuvę. Jokių gaminamo
valgio kvapų ar ženklų, kad kas nors yra namie. Ji įėjo į vidų. Nei
fajansinėje kriauklėje, nei džiovykloje nebuvo jokių indų. Nieko ant
viryklės ar ant senovinio ąžuolinio stalo virtuvės viduryje. Nė vie
nas iš trijų į vandenyną atsigręžusių langų nepravertas, kad įleis
tų į vidų gaivaus vandenyno oro. Tylu, tik ūžia senas šaldytuvas.
Karolina nervingai šūktelėjo. Tyla. Ji greit perėjo virtuvę, at
sidūrė nedideliame stačiakampiame valgomajame, išklijuotame
išblukusiais gėlėtais tapetais, apžvelgė nutrintą persišką kilimą,
didelį ovalų kaštonmedžio stalą, apstatytą kėdėmis. Šie baldai už
ėmė beveik visą kambario erdvę. Sunkios kreminio brokato užuo
laidos užtrauktos, kambario oras priplėkęs, svetainės taip pat.
Kambariai apstatyti vienas prie kito nederančiais baldais, apleis
ti. Antra vertus, Feitė pastarąją savaitę buvo Bostone, ir jei tik
šiandien grįžo namo tokia sutrikusi... Koridoriaus gale, dešinėje,
šalia laiptų buvo dar vienas kambarys. Jei Karolina gerai atsime
na Megės žodžius, - šeimininkų miegamasis.
...išgirdau šūvį ir nubėgau žemyn į tėvų miegamąjį...
Virpančia ranka Karolina palietė vėsią varinę rankeną ir lė
tai, atsargiai pravėrė duris. Visiškai tuščias, nė vieno baldo, ant
akinamai baltų sienų nerasi nė vinies paveikslui pakabinti, langai
be užuolaidų. Grindys nulakuotos tamsia raudonmedžio spalva.
Ar jos visad buvo tokios? O gal tamsus lakas turėjo paslėpti De-
no Spoldingo kraujo dėmes?
Karoliną apėmė siaubas, įsivaizdavus, kaip prieš dešimt metų
jautėsi Megė: pabunda nuo šūvio trenksmo, neatgaudama kvapo
bėga laiptais žemyn į tėvų miegamąjį, įsiveržia į vidų, mato ant
grindų sukniubusį, krauju paplūdusį tėvą... Paklaikusi motina
klūpo šalia jo, rankoje spaudžia pistoletą...
Name kažkas sudundėjo ir nutraukė jos mintis. Feitė?
Karolina greitai grįžo į koridorių, uždarė miegamojo duris ir
nuskubėjo į namo priekį šaukdama:
%- 247 G randininė reakcija
- Ponia Spolding? Ar čia jūs? Aš Karolina Hofman.

Jokio atsakymo. Karolina nervingai pažvelgė į viršų. Tikriau
siai Feitė antrojo aukšto miegamajame. Tas duslus garsas galėjo
nuskambėti jai griūnant netekus sąmonės. Siaubo apimta Karoli
na ėjo per kambarius. Tik vienas buvo panašus į gyvenamą: ant
staliuko prie dvigulės lovos gulėjo atversta knyga, Levo Tolstojaus
„Ana Karenina“ romanas, kurio tragiška tema sukasi apie mani
ją ir neištikimybę. Šalia knygos Karolina rado baltą popieriaus
lapelį. Tik trumpas produktų sąrašas, tačiau ją sudomino rašyse
na. Jei čia rašo Feitė, tai visai neprimena to užrašo „Bedievė Af
roditė“. Karolina vėl išėjo į antro aukšto koridorių ir leidosi į vie
nintelę likusią vietą, kur dar galėjo būti Feitė Spolding.
Palėpėje buvo tamsu, tik pro didelio, lentomis užkalto stoglangio

plyšius skverbėsi dienos šviesos ruoželiai. Karolina sienoje sura
do jungiklį, tačiau jį paspaudus niekas nepasikeitė.
- Ponia Spolding?
Vėl tyla.
Iš pradžių Karolina beveik nieko neįžiūrėjo, tačiau pamažu
akys pradėjo priprasti prie prieblandos. Šalia dėžių rietuvių, se
novinės skrynios ir seno baldo ji pamatė vieną daiktą, kuriam
negalėjo atsispirti, - dailininko molbertą su užtempta drobe, deja,
atsuktą į sieną, ir per girgždančias pušines grindis pasuko jo
link. Širdis smarkiai plakė nuo laukimo. Karolina troško, kad stu
dijoje būtų šviesu ar bent jau kad virtuvėje būtų pasiieškojusi ži
bintuvėlio.
- Ten tik tuščia drobė.
Karolina pamatė vaiduoklišką figūrą beveik tą pačią akimir
ką, kai išgirdo balsą. Moteris sėdėjo ant aukštos medinės tabure
tės už kelių metrų nuo molberto. Ilgi tamsūs palaidi plaukai bu
vo užkritę ant veido, slėpdami jo bruožus. Tamsus megztinis ir
kelnės susiliejo su prieblanda. Moteris sėdėjo ramiai, lyg pozuo
dama dailininkui - sudėjusi rankas už nugaros, galvą palenkusi
žemyn, vieną petį atkišusi į priekį.
- Tuščia drobė. Tuščios kalbos, tuščios mintys. Tuščias gyve
nimas, - nutęsė dainuojančiu mergaitišku balsu.
- Ponia Spolding? Aš - Karolina Hofman. Ieškau jūsų visame
name.
{lite Title 248
- Mano vardas Feitė. Mano motina svajojo turėti tris mergai
tes. Pirmą Feitę*, paskui Viltį, galiausiai Meilę. Ji mirė kitą die
ną, kai aš gimiau.
- Nemaniau, kad jūs čia, Feite.
- Kad jaustumeisi saugus, protingiausia, kad niekas tavęs ne
matytų ir negirdėtų.
Karolinos skrandis susitraukė. Būtent toks vojeristo šūkis.
- Ojūs labai triukšminga. Tikiuosi, kad esat patenkinta - at-
vykot ir mus abi pastatėt į pavojų, - Feitė kalbėjo susierzinusi,
tačiau neatrodė išsigandusi.
- J kokį pavojų? - tyliai paklausė Karolina, stengdamasi ne
kalbėti nei priekaištingai, nei įsakmiai.
Feitė ir toliau sėdėjo sustingusi.
- Jūs galit būti tikrai pavojinga. Taip man sakė.
- Nusileiskim žemyn, Feite. Išgertume arbatos virtuvėje arba
galėtume išeiti pasivaikščioti.
Karolina mąstė, kad Megės motinai būtų labai naudinga pa
bėgti iš tamsios, tvankios Danielo Spoldingo palėpės. Jai taip pat.
Tačiau Feitė nepajudėjo.
- Taip, girdėjau, kokias nelaimes jūs atnešat.
- Kas nors jums sakė, kad aš atnešu nelaimę, Feite?
- Norėtumėt sužinoti?
- Labai norėčiau.
Feitė kimiai nusijuokė:
- Manot, kad tai balsai mano galvoje, ar ne? Galvojat, kad tie
balsai pasakoja visokias šlykštynes apie Mėgę? Apie tai, ką ji da
ro? Taigi pasakykit man. Daktare proto vagile, ar tikit, kad ma
no mergytė nužudė tuos vyrus?
- Ne. Noriu Megei padėti. Aš jos psichiatrė...
- Mano psichiatras man nepadėjo, prikalbėjo apie mane viso
kiausių baisių dalykų, - Feitė palinko į priekį, bet liko sėdėti vie
toje. - Pravirkdė Nedą ir Mėgę. Teismo salėje.
- Aš jų nevirkdysiu, Feite.
- Manot, neprisimenu, ką jūs sakėt? - suspigo Feitė. - Viską
atsimenu, Daktare smegenų pudrintoja.
Faith - tikėjimas (augi).

2 49 Grandininė reakcija
Aiškiai matyti, kad Feitei Spolding prasidėjo psichozės prie

puolis - blaivų mąstymą akimirksniu užslopino paranoja, nu
kreiptos į Karoliną iliuzijos, haliucinacijos.
Karoliną apėmė siaubas, įspėjęs elgtis atsargiau. Sudirgusius
psichopatus gydantys ir pasijutę neliečiami psichiatrai dažnai pa
tys nukenčia, kai kurie netgi žūsta.
Anksčiau jai visada pavykdavo išsisukti iš pavojingų gyvybei
situacijų, nes įvertindavo riziką ir išlaikydavo blaivų protą. Dabar
tai ypač svarbu, nes Karolina neturi jokios priedangos ir suvokia
susidūrusi su tikrąja Afrodite žudike.
- Čia tikriausiai Deno studija, - tarė Karolina, stengdamasi iš
laikyti abejingą gydytojos toną. - Jums čia patinka būti, Feite?
- Ne, - ilga pauzė. - Bet aš čia visą laiką sėdėdavau.
- Turit galvoje prieš Deno mirtį? Ar prisimenat tą naktį, kai
jis žuvo, Feite? Ar prisimenate...
- Aš daug ką prisimenu, Daktare vampyre, - paniekinamai iš
tarė Feitė.
- Feite, kai šiandien man skambinot, norėjot papasakoti kai
kurias paslaptis, ar ne? Jautėt, kad nors ir sklando įvairios kal
bos, galit manimi pasitikėti?
Feitė papurtė galvą:
- Jūs manęs neapgausit.
- Aš ir neketinu.
Staiga Feitė šoko nuo kėdės ir puolė prie Karolinos:
- Ir jis daugiau neapgaudinės! - isteriškai nusikvatojo, pašėlu
siai mojuodama rankomis. Pasigirdo metalo žvangesys.
Pamačius sidabrinius blyksnius, išgaravo visa profesinė Karo
linos savitvarda. Dešinėje Feitės rankoje siūbavo ilga metalo
grandinė. Feitė sustojo vos per metrą nuo Karolinos, veide žaidė
koketiška šypsena. Feitė jau nelingavo grandinės, laikė tvirtai su
gniaužusi.
- Ar pasakyti paslaptį?
- Taip. Prašau. Pasakykit, - drąsindama linktelėjo Karolina,
stengdamasi atpalaiduoti raumenis. Jei Feitė tikrai mėgins pulti
ją su ta grandine, reikia pasiruošti kovai.
- Tai štai kokia paslaptis, - tyliai, lyg konspiratorė, sukuždė
jo Feitė. - Denas ne visada tapė iš vaizduotės...
{lite Ti } I e 250
Karolina nustėro.
- O, Feite, - švelniai ir liūdnai ištarė ji.
- Aš tai dariau, dariau, dariau! - suspigo Feitė ir ėmė sukti
grandinę lyg norėdama nubaidyti aplink galvą skraidančias piktą
sias dvasias. - Jis turėjo matyti mane nuogą. Surakintą grandinė
mis. Su manuoju Nedu...
Benas įsiveržė pro stiklines Vainjardo prieplaukos ligoninės duris

ir nuskubėjo prie registracijos stalo.
- Kur Karolina Hofman? - reikliai paklausė. Jaunutė savano
rė budėtoja dryžuota uniforma nervingai mostelėjo į pagyvenusią
moterį trumpais rudais plaukais, apvalaus malonaus veido, sė
dinčią ant lankytojų kėdės ir skaitančią vietinį laikraštį. Moteris,
vilkinti languotus flanelinius marškinius ir juodas džinsines kel
nes, lėtai atsistojo ir priėjo:
- Šerife Mardžė Čeipin. Kuo galiu padėti?
- Aš Benas Teiboras, Megės Spolding advokatas. Taksistas oro
uoste sakė, kad Spoldingų namuose kilo sąmyšis ir kad Feitė su
dukters psichiatre ligoninėje.
Benas stengėsi kalbėti ramiai, dalykiškai, tačiau viduje visas
drebėjo.
Šerife iš lėto, įdėmiai nužvelgė jį:
- Taigi norit pamatyti Feitę Spolding?
Šitaip apžiūrinėjamas Benas visad sutrikdavo, nes manydavo,
jog dėl to kalta juoda odos spalva. Beje, dažniausiai būdavo teisus.
- Ne, noriu pamatyti psichiatrę.
- Hofman?
- Taip, Karoliną Hofman. Po velnių, kur ji? - nebeteko savi
tvardos.
Šerife Čeipin nesuglumo:
- Šimtas dvylikta palata. Eikit šiuo koridoriumi, paskutinės
durys dešinėje. Bet nemanau, kad daktaras Figaras jus ten įleis.
- Velniop jį! - Benas nuskubėjo koridoriumi.
Šimtas dvyliktos palatos durys buvo uždarytos. Benas tyliai
pasibeldė. Į koridorių išlindo neaukštas, raumeningas vyriškis re
tėjančiais plaukais, plonais ūsiukais, apsivilkęs baltu, žemiau ke
lių nutįsusiu laboranto chalatu.
- Gydytojas Elgaras?
Vyriškis rimtai linktelėjo.
Beno pyktis išsisklaidė, užleisdamas vietą išgąsčiui.
- Kaip ji?
- Suleidom ativano, kad nusiramintų.
- Karolinai reikėjo vaistų?
- Karolinai?
- Daktarei Hofman.
Elgaras nusišypsojo:
- Daktarė jaučiasi gerai. Ativanas skirtas poniai Spolding.
- Nesuprantu. Šerife sakė, kad čia rasiu daktarę Hofman.
- Ponia Spolding reikalavo, kad daktarė Hofman pasėdėtų su
ja, kol ji užmigs, - gydytojas jau norėjo eiti, bet vėl atsigręžė į
Beną. - Jūs daktarės Hofman draugas?
- Taip.
- Nenoriu mokyti kolegės psichiatrės, nes visi turim savo me
todus, bet tikrai neprotinga eiti vienai pas ponią Spolding, žinant,
kad jai užeina psichozės priepuoliai.
- Visiškai jums pritariu, daktare.
Karolina sėdėjo ant lovos senoviniais baldais apstatytame svečių

kambaryje „Menemšos“ viešbutyje, vos už vieno kvartalo nuo li
goninės. Jau po dešimtos valandos vakaro, nebėra jokių komerci
nių skrydžių ar keltų į Bostoną. Be to, Karolina ryte norėjo dar
kartą apžiūrėti Feitę Spolding.
Benas niekaip nenurimo. Jį visiškai išmušė iš vėžių šios die
nos įvykiai - nuo pat įsilaužimo į Karolinos butą ryte iki pašėlu
sio lėkimo į Vainjardo prieplaukos ligoninę vakare.
- Maniau, kad psichiatrai turi gydyti bepročius, Karolina, o
ne skatinti beprotybės priepuolį!
- Turėjau atvažiuoti ir pamatyti Feitę. Juk viskas baigėsi gerai.
- Viešpatie! Negaliu apsakyti, ką išgyvenau, kai tas taksistas
pasakė, jog tu ligoninėje.
- Niekaip negaliu sušilti, - prisipažino Karolina.
Benas nuo margaspalvės sofos pakėlė persiko spalvos vilnonį
pledą, priėjo prie Karolinos ir apgaubė jos pečius. Po to atsiklau
pė prieš ją ir suėmė šaltas rankas.
CI i $c I i H e 252
- Atsiprašau, kad rėkiau ant jūsų. Pastaruoju metu esu sudir

gęs.
- Atsiprašymas priimtas.
- Norit cigaretės?
- Ne. Metu visus blogus įpročius.
- Kada nusprendėt?
Karolina šyptelėjo:
- Kai žiūrėjau j grandinę Feitės Spolding rankose ir maniau,
kad ji gali apsivyti apie mano kaklą.
Benas žinojo, kaip baisu žvelgti mirčiai j akis. Kai prieš sep
tynis mėnesius Džimis nukreipė pistoletą j jį ir pusbrolį Mičą, jis
taip pat prisiekė atsisakyti visų blogų įpročių.
Benas netgi nesuvokė glostąs Karolinai skruostą, kol ji nepa
lenkė galvos ir neprispaudė skruosto prie jo rankos.
Ji nusišypsojo:
- Džiaugiuosi, kad tu čia, Benai.
- Džiaugiuosi, kad tu čia, - jis taip pat nusišypsojo.
- 0 kas toliau? - tyliai paklausė Karolina.
Benas sulaikė kvėpavimą:
- Manau, leisiu tau pailsėti.
Tačiau nepajėgė atitraukti nuo jos nei rankos, nei akių.
Buvo naktų, kai Karolina migdydavosi įsivaizduodama, kad
Benas būtent taip daro. Trokšdama to...
- Aš... būsiu kitoje koridoriaus pusėje, - sumurmėjo jis. -
Jei... tau manęs reikės...
- Man reikia tavęs.
Benas nebuvo tam pasiruošęs ir išsigando. Ne, bijojo ne sek
so, o švelnumo, kurį jautė jai, baiminosi, kur tai gali nuvesti.
Tikriausiai, kai viskas baigsis, Karolinai jo nebereikės. Benas ati
traukė ranką nuo jos veido:
- Karolina...
Ji sustingo:
- Viskas gerai, Benai, aš suprantu.
- Ne, nesupranti. Žinau, ką galvoji.
- Pamiršk, aš pavargusi, tu pavargęs. Viskas kvaila. Pasakiau
nesąmonę.
Benas suėmė jos pečius:

- Prašau, nereikia. Tai ne dėl tavęs. Dėl manęs.
- Kodėl dėl tavęs?
Benas ją paleido ir atsistojo:
- Kodėl dėl manęs? Nes nenoriu sugadinti mūsų ryšio. Teisin
giau pasakius, nenoriu visko nutraukti, kol dar to ryšio net nėra.
- 0 ar bus?
- Aš nežinau. O ar tu žinai? Po velnių, kas gali žinoti? Po ke
turiolikos metų tu vėl pasirodai mano gyvenime, išnyri iš nebū
ties. Tu subrendusi, kerinčiai graži. Tik viskas atsitiko tokiu, sa
kyčiau, nelabai sėkmingu, mano gyvenimo laikotarpiu, - ne taip
lengva pasirodyti paskutiniu asilu, - Benas prispaudė delnus prie
smilkinių - prasidėjo siaubinga migrena. - Aš eisiu, gerai?
- Ar padarysi man vieną paslaugą?
- Kokią? - tai nuskambėjo taip grubiai, kad Benas atsiprašy
damas iš karto kilstelėjo ranką.
Karolina lėtai priėjo prie jo.
- Apkabink mane vieną minutę, Benai. Daugiau nieko. Tik
minutę. Gali pradėti skaičiuoti.
Netaręs nė žodžio Benas ją apkabino. Jam reikėjo šito taip
pat kaip ir jai.
Dideliam Karolinos nustebimui, vos Benas ją apglėbė, ji pra
virko. Beno akys taip pat sudrėko. Nė pats nežinojo kodėl. Netru
kus jo skruostais ėmė ristis ašaros. Jie stovėjo apsikabinę, kol
abu išsiverkė. Tai truko ilgiau nei minutę, tačiau nė vienas ne
skaičiavo.
Pirmadienis
35
Ankstyvą popietę Marsija Kiršbaum, privati Beno detektyve Me-

gės byloje, jau buvo parengusi pirmąjį pranešimą. Benas ir Karo
lina šnekėjosi su ja telefonu iš gydytojo Elgaro kabineto Vainjar-
do prieplaukos ligoninėje. Kol kas Karolina dar nesikalbėjo su
Feite Spolding. Nelaimingajai rodėsi, kad Karolina - velnias, at
ėjęs į ligoninę vogti kūdikių iš jos įsčių. Feitė buvo perėjusi į ka-
tatoninę fazę.
Po to, kai Benas telefonu per įjungtą selektorių trumpai supa
žindino Karoliną ir Kiršbaum, detektyve tęsė savo pranešimą.
- Na, pirmiausia galit išbraukti iš sąrašo Vinstoną Spoldingą.
Senukas lankėsi holistinės medicinos centre Meino valstijoje, Kene-
bankporte. Gyveno „Velvudo“ viešbutyje, į kurį atvyko antradienį
apie antrą valandą dienos, o išvyko ketvirtadienio vidurdienį. Gali
ma tiksliai nustatyti, kur jis buvo visą laiką. Centras puikiai rūpi
nasi klientais - joga, meditacija, kvėpavimo pratimai, mantros.
- O Feitė Spolding? - paklausė Karolina.
- Tuoj pasakysiu. Ryte kalbėjausi su jos sūnumi Nedu. Jis
kaip nesavas, ir tai nenuostabu - sesuo vienoje ligoninėje, motina
kitoje. Žadėjo atvažiuoti į Vainjardą, kai tik galėsiąs. Ar dar ne
pasirodė?
- Pasirodė, - nekantriai atsakė Benas. - Jis pas motiną, tik
nemanau, kad ji tai suvokia. Ką dar sužinojai?
- Iš Nedo nedaug naudos. Kai paklausiau, kur jo motina bu
vo tą savaitę prieš pakliūdama į Bostono centrinę ligoninę, nieko
aiškaus neatsakė. Bet pagaliau man pavyko sužinoti, kur ji buvo.
Bent jau tam tikrą laiką. Ji savaitei užsisakė kambarį „Makenzio“
viešbutyje. Tai ne per geriausios reputacijos vieta Esekse, išliku

si po didžiojo mūšio prieš prostituciją. Parodžiau savininkui Fei-
tės nuotrauką, jis iš karto atpažino moterį. Tikino, kad ji buvo
apsistojusi viešbutyje nuo antradienio iki penktadienio ryto, nors
iš anksto užmokėjo už visą savaitę. Taip jie reikalauja. Tas šun
snukis išsigando pamanęs, kad aš atėjau atsiimti kompensacijos.
Kaip jums tai patinka?
- Marsija...
- Tu niekad neišmoksi tinkamai bendrauti, Benai. Gaila.
- Ką sužinojai, Marsija?
- Savininkas teigia antradienį apie šeštą valandą vakaro ma
tęs, kaip Feitė nuėjusi į savo kambarį su jaunu eržiliuku, kuris
išėjęs maždaug po valandos. Tačiau, pasak savininko, tą vakarą
pas Feitę buvo dar keli lankytojai. Tikras eržilų paradas. Pasiro
do, ji telefonu užsisakinėjo vaikinus. Vienas liko visai nakčiai.
Slapyvardis Ūmusis. Tikras vardas Harvis Pigotas. Matyt, slapy
vardis jam skamba solidžiau. Aš dar jo ieškau, noriu apklausti.
Tačiau, mano nuomone, mamytė turi pakankamai svarius alibi ir
antradienio vakarui, ir trečiadienio rytui. Dar tikrinu šeštadienį.
Ar nori, kad perduočiau Bostono žmogžudysčių skyriui, ką suži
nojau apie Feitę ir Vinstoną?
- Tik apie Feitę. Jei išteisinsim motiną, Vainjardas apsira
mins, - tarė Benas. - Feitės būklė sunki.
- Ar dar nieko nesužinojai apie Nedą Spoldingą? - paklausė
Karolina.
- Dar ne. Pagal policijoje paliktą pareiškimą, jis buvęs namie
visą antradienio vakarą ir trečiadienio rytą, neturėjęs jokių lan
kytojų, neprisimenąs, ar su kuo nors kalbėjęsis telefonu. Būda
mas toks patrauklus, jis gyvena labai ramiai. Jo galerija atidaro
ma dešimtą valandą ryto. Nedo darbuotojas Kovenas, kuris ne tik
dabitiškai rengiasi, bet ir geras pašnekovas, tvirtina, kad Nedas
ateinąs į galeriją kiekvieną darbo dieną apie devintą valandą ry
to, kartais ir šeštadieniais. Sekmadieniais ir pirmadieniais galeri
ja uždaryta.
- O šį šeštadienį jis ten buvo? - paklausė Benas.
- Ne. Šį šeštadienį Nedas padarė išimtį. Kovenas sakė, kad
savininkas dalyvavęs nekilnojamojo turto pardavime Veilende nuo
Siuzana gūžtelėjo pečiais.

- Nežinau, ar jis man patinka, nežinau, ar galiu juo pasi
kliauti, ar tikiu jo žodžiais.
- Aišku viena: jis tave sudomino, - nusišypsojo Karolina.
- Tu tikrai teisi, - Siuzana kalbėjo labai rimtai. - Sudomino.
Karolina nusižiovavo į kumštį:
- - Man reikia išsimiegoti. O rytoj mes su Benu pirmiausiai va
žiuosim į Neponsetą vėl pasikalbėti su Mege Spolding. Manau,
kad atsirado naujas įtariamasis.
Siuzana išplėtė akis:
- Kas toks?
- Ar atsimeni vaizdajuostę, kurią praėjusią savaitę rodžiau
gydytojų susirinkime? Ten Megė pasakojo, kaip užkalbino vieną
vyriškį...
Karolina pabudo nesuvokdama, kur esanti. Aplink juodžiausia

tamsa. Kiek valandų? Kiek laiko ji miegojo? Manydama gulinti
savo kambaryje, ji ištiesė ranką užsidegti stalinę lemputę, tačiau
ranka pakibo ore.
Kas čia...
Ir tada Karolina prisiminė, kad ji Siuzanos svečių miegamaja
me. Ji pažvelgė į švytintį savo laikrodžio ciferblatą: 11.47. Svaigs
ta galva, norisi šlapintis. Nors ir labai trokšdama apsiversti ant ki
to šono ir vėl užmigti, Karolina nusprendė nueiti į tualetą. Vilkė
dama per didelius Siuzanos naktinukus ji nuėjo per kambarį,
atidarė duris ir išgirdo kalbančią draugę. Sugrįžo Siuzanos paslap
tingasis draugas? Tačiau vyriško balso nesigirdėjo. Vadinasi, Siuza
na šneka telefonu virtuvėje. Karolina norėjo uždaryti duris ir pa
laukti, kol galės nueiti į tualetą, tačiau nugirsta frazė ją sustabdė.
- ...tai gali būti tas vyriškis, su kuriuo Megė Spolding mylėjo
si žaislų parduotuvėje. Nors ji neįsitikinusi, kad jis dar gyvas. Ki
ta hipotezė - Nedas Spoldingas...
Trumpa pauzė.
- Ne, tu neklausai. Aš noriu pasakyti, Džesi, kad juos visus
galima įtarti...
Karolina nusigręžė nuo durų.
EI i s c I i f I c 272
- Patikėk, aš netgi pati nežinau, kodėl tau skambinu, Džesi, -

Siuzana kalbėjo kiek įmanydama tyliau. Ji paėmė iš dėžutės ga
baliuką brokolio ir įsidėjo į burną. - Jaučiuosi lyg mėgindama įsi
painioti ten, kur nenorėčiau.
- Tu jau įsipainiojai, Siuzana, - Džesis taip pat kalbėjo ty
liai. - Aš tuo džiaugiuosi. Kitaip mūsų keliai nebūtų susikirtę...
- Nebegaliu ilgiau kalbėti, turiu grįžti į lovą.
Siuzana padėjo ragelį, pasirėmė alkūnėmis į virtuvės spintelę
ir užsidengė veidą delnais. Ką aš darau? Tai labai liūdna. Ar jau
visai praradau savigarbą?
- Karolina?
- Aš išeinu.
Siuzana prasižiojo, bet šį kartą iškalbioji psichiatrė neišspau-
dė nė žodžio.
Džesis energingai grįžo į miegamąjį, kur paliko nuogą, giliai įmi

gusią Emi. Dabar jie mylėsis antrą kartą šią naktį. Jis įsivaizda
vo, kaip tyliai įslenka į lovą, didelėmis rankomis apgaubia Emi
krūtis, įsikniaubia veidu...
Emi sėdėjo lovoje, iki kaklo užsitraukusi antklodę.
- Kas skambino?
- Maniau, kad miegi, mažyte.
- Dabar jau visiškai išsibudinau.
- Tai tik Konorsas iš dorovės policijos. Norėjo kažką patikslin
ti ir plepėjo niekus, - Džesis atbruožė džinsų užtrauktuką. Po jais
nieko nebuvo.
' - Konorsas pakeitė vardą į Siuzaną?
Džesio erekcija iš karto nuslūgo. Jis pasibjaurėjęs skėstelėjo
rankomis:
- Šnipinėj! mane, Emi? Velniava! Man to nereikia, - jis vėl
užsibruožė džinsų užtrauktuką, užsisegė sagą.
- Kas ta Siuzana?
- Nieko svarbaus.
- 0 tu tą nieko svarbaus dulkini?
Džesis nusikvatojo:
- Taip, tikrai. Aš ją dulkinu, aš jas visas dulkinu.
Emi, apsisupusi paklode, išlipo iš lovos ir atsistojo prieš Dže-

sį. Jos viršugalvis vos siekė Džesio smakrą, todėl ji turėjo užvers
ti galvą, kad galėtų pažiūrėti jam j akis:
- Ir savo seserį? Ir ją dulkini?
- Aš neturiu sesers.
- Ne, dar jos neturi, bet labai nori, ar ne, Džesi? Taip nori,
kad tikriausiai nuleidi susapnavęs...
Emi matė, kaip Džesis suspaudė kumštį, tačiau neišsigando -
jis jos niekad nė pirštu nepalietė. Ji ne tik nepasitraukė, bet net
gi nemirktelėjo.
Pasirinko negerą taktiką - pasirodo, reikia žinoti, kad visada
būna pirmas kartas.
Karolina, apsivilkusi mėlynos flanelės Beno pižamą, gulėjo po

antklode ant išskleidžiamos sofos jo darbo kambaryje. Jau beveik
trečia valanda ryto. Per pastarąsias dvi valandas ji bergždžiai
stengėsi užmigti. Karolina apsivertė ant pilvo, po kelių minučių -
vėl ant nugaros, pamėgino rasti patogią padėtį. Beviltiška. Benas
vis dar vaikšto svetainėje, tikriausiai taip pat negali užmigti. Ka
rolina kaltino save, kad išblaškė jam miegus. Pabėgusi iš Siuza-
nos namų galėjo eiti į viešbutį, tačiau po paskutinės įsimintinos
nakvynės „Regente“ turės praeiti laiko, kol Karolina vėl išdrįs ap
sigyventi viešbutyje viena. Savo bute ji bijojo likti, nes dar ne
įrengta Beno užsakyta apsaugos sistema.
Karolina atsikėlė ir nuėjo į svetainę.
Benas sėdėjo ant sofos ir sklaidė sporto žurnalą. Jis vis dar
vilkėjo tuos pačius drabužius kaip ir dieną - žalsvai rudas kelnes
ir marškinius baltais ir mėlynais ruoželiais.
- Negaliu užmigti.
Benas pakėlė akis nuo žurnalo.
- Tau ko nors atnešti?
- Dvasinės ramybės, jei tokios turi.
- Deja, ne, - nusišypsojo jis.
- Nepaklausei, kodėl aš atsiradau pas tave vidury nakties.
- Atrodei tokia nusikamavusi, kad nusprendžiau palaukti iki
ryto tada paklausti.
- Jau rytas, - pareiškė ji.
€! i s e Ti H c 274
Benas linktelėjo.
- Mano įbrolis panaudojo savo nepakartojamą taktiką su Siu-
zana Steinberg - jie susitikinėja. Tikriausiai neturėjau nustebti.
Bent jau ne dėl Džesio - jis bet kuo pasinaudos, kad tik prieitų
prie manęs. Bet Siuzana... - Karolinos balsas užsikirto. - Buvau
pradėjusi laikyti ją drauge, o aš nelengvai susidraugauju... Nie
kad nesusidraugaudavau...
- Aš tavo draugas, Karolina, - tyliai lyg prisiekdamas pasakė
Benas.
Šis pažadas kažkodėl atėmė Karolinai drąsą.
- Nežinau, ar aš labiau įpykusi, ar įskaudinta. Dėl... Siuza-
nos. Tu manai, kad aš jau turėjau pasimokyti, tačiau išdavystė
man visada pakerta jėgas.
Benas atsistojo ir žengė jos link. Karolina tylėdama sekė jį
akimis. Kai jie buvo vos per plaštaką vienas nuo kito, ji nervingai
uždėjo ranką Benui ant krūtinės, pati nesuvokdama, ar trokšta
paliesti, ar sulaikyti, kad nežengtų dar vieno žingsnio. Tačiau
aišku viena - nenori dar kartą palūžti jo glėbyje. Karolina neati
traukė rankos, laikė Benui ant širdies. Neatitraukė ir tada, kai
Benas apglėbė jos ranką savąja, kai jo lūpos priartėjo.
- Tau reikia pamiegoti. Labanakt, - sumurmėjo jis prie pat
jos lūpų.
Prisilietimas buvo trumpas, bet švelnus. Visiška priešingybė
kerštingam Džesio bučiniui vakar rytą.
Kai Benas ją paleido, Karolina pamanė, kaip ironiška - per
dvi dienas ją pabučiavo du vyrai, apie kuriuos ji slapčia susigė
dusi fantazuodavo skirtingais gyvenimo momentais.
Antradienis
37
- Aš kalbėjausi su Rajanu, - pasakojo Karolinai Silvija Fylds, kai

jos susitiko dešimtą valandą. - Mes abu visiškai palaikom Mėgę.
Turiu galvoje, tikim, kad žudo Megės motina, - susiraukė Silvi
ja. - Bet iš to, ką girdėjau per žinias, supratau, kad policija net
gi neįtaria jos. Dar sakė, kad Feitė Spolding sekmadienį užpuolė
jus savo namuose Vainjarde. Kaip jūs manot, argi galima ją iš
braukti iš įtariamųjų sąrašo?
- Silvija, jūs turėtumėt kalbėti apie savo jausmus, o ne steng
tis sužinoti, ką aš galvoju.
- Jūsų nuomonė tiesiogiai veikia mano jausmus, - atkirto Sil
vija. - Aš jaučiu, kad Megė nekalta...
- Ne, tai ne jausmas, o įsitikinimas.
- O, Karolina, prašau, nebūkit tokia tikra psichiatrė, - pašai
piai tarė Silvija, tačiau paskui veidą vėl iškreipė sielvartas.- Aš
dievinu Mėgę. Ji man visas pasaulis. Kiekvieną kartą, kai praei
nu pro jos tuščią kabinetą, man plyšta širdis. Ar čia jausmai?
- Taip, čia labai stiprūs jausmai, Silvija, - ramiai atsakė Ka
rolina, tuo pat metu mąstydama ir apie Silvijos žodžius, ir apie
juodą pacientės mersedesą, stovintį automobilių aikštelėje.
Megė sėdėjo lovoje, pasidėjusi ant kelių atverstą architektūros

žurnalą. Ji nepakėlė akių, išgirdusi rakinant duris ir į palatą įei
nant Beną. Duris vėl užrakino iš lauko. Benas greit nužvelgė sa
vo klientę. Ji ant naktinių marškinių vilkėjo tą patį mėlynai ir
baltai dryžuotą ligoninės chalatą, atrodė stulbinančiai susikaupu
si. Žavinga. įdėmi.
V
Megė žvilgtelėjo j Beną ir vėl nuleido akis į žurnalą.

- O kur jūsų priekaba? Miega? Jūs jau susiporavot, advokate?
- Kodėl klausiat?
- Į klausimą atsakot klausimu, - nusišypsojo Megė. - Jau ir
kalbat kaip ji.
- Šiandien norėčiau pasikalbėti apie jūsų brolį, Mege.
Megės šypsena pranyko:
- Žinau, ką jūs manot, bet klystat.
- O ką aš manau, Mege?
- Nedas manęs nesekiojo. Mano brolis ne žudikas, - tvirtai
pareiškė ji.
Ar ne per daug tvirtai?
- Jis jums prisipažintų?
- To nė nereikėtų - matyčiau iš akių.
- Tikrai? - Benui visai nepatiko jos geidulingas žvilgsnis.
- Negaiškit laiko su Nedu. Jis nenužudė.
- O kas nužudė?
- Jei aš žinočiau, argi tūnočiau užrakinta šioje dvokiančioje
skylėje?
- Geriau pagalvojusi galbūt nurodytumėt mums kokį nors pėd
saką. Juk beveik baigiasi jūsų dviejų parų stebėjimo laikas, Mege.
Gal Fuleris jį pratęs, o gal ne. Nebeatrodot psichiškai sutrikusi.
- Ar visad tikit tuo, ką matot, Benai?
- Kodėl bandot su manim žaisti, Mege?
- Kaip žaisti?
- Jums liko kelios valandos, kol bus pareikštas oficialus kalti
nimas dėl trijų pirmo laipsnio žmogžudysčių sunkinančiomis ap
linkybėmis, Mege, - griežtai pareiškė Benas.
Jis pataikė į tikslą. Megė liovėsi koketavusi ir pratrūko:
- Noriu, kad patikėtumėt, jog aš nekalta. Aš tik mėginau vie
ninteliu man žinomu būdu jus įtikinti. Laimėti jūsų paramą.
- Manęs nereikia įtikinėti, Mege. Jau kartą sakiau, kad jei
abejojate, jog aš deramai jums neatstovausiu...
- Aš noriu, kad jūs... - ji kiek patylėjo, - patikėtumėt manim.
Benas atsisėdo į oranžinį krėslą šalia lovos.
- Gerai, pasikalbėkim apie vyriškį, kurį pasigavot žaislų par
duotuvėje.
f I i $c I i f Ic 278
Megė sumišo:
- Apie ką?
- Mačiau vaizdajuostę, kur jūs pasakojat apie jį. Taip pat gir
dėjau, kad jis sužinojęs, kur jūs gyvenat. Žinau, kad jis jums
skambino, norėjo dar kartą susitikti.
Žurnalas nuo Megės kelių nuslydo žemėn, ji stebėjo, kaip jis
krenta.
- Ar dar matėt jį, Mege?
Benas manė, kad Megė jo neišgirdo, ir jau ketino pakartoti
klausimą, bet ji vos regimai papurtė galvą.
- Vadinasi, tai nebuvo Piteris Korza?
Ji nesuvokdama pažvelgė į Beną.
- Kas? A, tas vyras iš muziejaus, - ji prikando lūpą. - Ne, aš
niekada nemačiau... Piterio... iki to vakaro.
Benas linktelėjo. Dar vienas taškas Karolinai.
- Kaip manot, ar tas vyras iš žaislų parduotuvės kada nors
matė jus?
Megė susirūpinusi išplėtė akis.
- Manot, kad tai jis mane seka? Stebi? Žudo tuos vyrus? - ji
dar smarkiau prikando lūpą, net įsispaudė dantų žymės. - Gal
būt. Jis buvo ne toks kaip kiti. Kažkas akyse...
- Ramiau, Mege. Pirmiausiai turim jį rasti. Ar žinot jo vardą,
kur gyvena, dirba?
Megė beviltiškai papurtė galvą:
- Jei jis žudikas, tai man galas. Jūs jo niekada nerasit. Aš
nieko apie jį nežinau.
- Žinot, kaip atrodo.
- Jie visi vienodi, - dabar ji jau nekoketavo. - Jie visi šiek
tiek panašūs į jus.
- Jis juodaodis?
- Ne tai turėjau galvoje. Aš neįsidėmiu tų vyrų rasės, amžiaus,
išvaizdos. Jų veidai - tik neryški dėmė, kūnai taip pat, žodžiai pa
kimba ore, įspūdį daro tik akys. Akys viską pasako, Benai.
Benas sustingo, kai Megės ranka grakščiai pakilo prie jo vei
do, pirštai palietė raukšles jo tamsių akių kampučiuose.
Staiga palatoje pasigirdo kažkoks traškesys, kurį nutraukė
šaižus vyriškas balsas:
- Puoli dviem frontais, Teiborai? - sarkastiškai pareiškė Dže-

sis Bošas, Mąstytojo poza sustingęs tarpduryje.
Benas sužinojo, kad Fanilholo turgavietėje daug žaislų parduotu

vių. Turgavietė susidėjo iš trijų per visą šiaurinės dalies kvartalą
nusidriekusių istorinių pastatų granito apdaila, kuriuose prekiavo
spalvingais maisto produktais, įvairiomis ekstravagantiškomis
prekėmis. Netgi pirmadienį trečią valandą po pietų minios vietos
gyventojų ir turistų šurmuliavo saulėtomis pėsčiųjų alėjomis, ku
riose stovėjo daugybė suolelių, prekeiviai iš vežimėlių pardavinė
jo viską - nuo Gvatemalos rankų darbo megztinių iki itališkų le
dų. Prie centrinio pastato vakarinio įėjimo susibūrusi minia ste
bėjo, kaip artistas mimas mėgina išlįsti iš įsivaizduojamos dėžės.
Benas sustojo minutėlę pasižiūrėti pasirodymo, lyg simbolizuojan
čio tą nemalonią padėtį, į kurią jis pats buvo pakliuvęs.
Spektaklis baigėsi, ir Benas nuėjo ieškoti toliau, į didelę dvi
aukštę žaislų parduotuvę šiaurinėje turgavietės pusėje. Jis kelias
minutes vaikščiojo po abu aukštus, kalbindamas pardavėjus.
Dauguma jų atrodė dvidešimties-dvidešimt penkerių metų. Kaip
ir anksčiau, Benas pirmiausiai pradėjo klausinėti vyriškius, nes
manė, kad labiau tikėtina, jog jie bus pastebėję, kaip seksuali
pirkėja suviliojo savo lemtingąjį klientą.
Tačiau vienas pardavėjas buvo pradėjęs dirbti tik prieš savai
tę, kiti nieko neprisiminė. Benas paklausinėjo visas šešias parda
vėjas, bet nieko nesužinojo. Nieko.
Vėl atsidūręs aklavietėje jis jau ketino išeiti iš parduotuvės,
tik staiga pajuto, kaip jį kažkas patraukė už rankovės. Atsigręžęs
pamatė gražią neaukštą blondinę pečius siekiančiais pelenų spal
vos plaukais, ant viršugalvio nusmauktais akiniais plonais vieli
niais rėmeliais. Ji vilkėjo puikiai pasiūtą pilko šilko kostiumėlį.
- Aš - Kėlė Dober, vedėja. Buvau savo kabinete. Viena mano
darbuotoja pasakė, kad klausinėjate visus pardavėjus.
Benas prisistatė, padavė savo vizitinę kortelę.
Kėlė Dober nusmaukė akinius ten, kur jie turi būti, ir įdėmiai
apžiūrėjo ir ją, ir pateikėją, po to pakvietė Beną į savo kabinetą.
Vedėjos kabinetas parduotuvės gilumoje buvo batų dėžutės
dydžio. Jame tilpo tik rašomasis stalas, pora kėdžių ir kelios
f Iise litle 280
spintelės su segtuvais. Ant artimiausios spintelės krašto po nedi

deliu gaubtu stovėjo orchidėja.
- Pasakykit tikrąją savo apsilankymo priežastį.
- Ką turite galvoje? Juk minėjau...
- Ar jūs tikrai tas asmuo, kaip čia parašyta? - vedėja pamo
javo kortele.
- Parodyti vairuotojo pažymėjimą? - suglumintas jos elgesio
pasiūlė Benas.
- Jis taip pat man rodė savo vairuotojo pažymėjimą. Ir viziti
nę kortelę.
- Pažįstat tą žmogų, kurio ieškau?
- Vos neiškviečiau jam policijos.
Benas apstulbęs žiūrėjo į vedėją.
- Sučiupau jį išslenkantį iš sandėlio, - tarė Keli Dober. - Iš
pradžių maniau, kad vagišius, tačiau turiu pripažinti, kad nebu
vo panašus. Vyriškis papasakojo liūdną istoriją, kaip perkant do
vaną vaiko gimtadieniui jam pasidarė bloga ir jis nubėgo į dar
buotojų tualetą. Jis tikrai atrodė ir pažaliavęs, ir suprakaitavęs.
Be to, nusivilko švarką, išvertė kelnių kišenes, rodydamas, kad
nieko nepaėmė.
- Sakėt, kad rodė savo vairuotojo pažymėjimą, - priminė Benas.
- Ir vizitinę kortelę.
- Ar atsimenat jo pavardę?
Moteris papurtė galvą.
- Tačiau jūs greit sužinosit.
- Kodėl taip manot?
Vedėja dar kartą įdėmiai nužvelgė Beną:
- Nes jis taip pat advokatas. Dirba toje pačioje firmoje, kaip
ir jūs.
- Kur jis? - Benas atsikrenkštė, mėgindamas paslėpti balso vir

pėjimą.
- Šiandien jo nėra.
- Ar jis serga? - O taip, jis serga. Velniškai serga.
Filo Meisono sekretorė Džena Volis gūžtelėjo pečiais. Ji buvo
tamsiaodė gražuolė trumpais juodais garbanotais plaukais, mažu
tė, kalbanti maloniu Jamaikos akcentu.
- Nežinau. Šefas neskambino. Mėginau surasti namie, bet nie

kas neatsiliepė. Palikau žinutę. Pastaruoju metu jis patyrė stresą.
Man atrodo, kad kažkas negerai namuose, - sekretorė ranka pri
sidengė burną. - Neturėčiau skleisti paskalų.
- Filas sakė, kad jiems su Pete ne viskas gerai?
- Gal dar viskas susitvarkys, - tarė Džena, sukiodama ant
piršto sužadėtuvių žiedą su deimanto akute.
- Gal, - suabejojo Benas.
- Norit, kad ką nors perduočiau, kai jis pasirodys?
Benas papurtė galvą.
- Palikau dokumentus jo kabinete.
- Norit, kad atneščiau?
- Ne, ne, - tarė Benas. - Aš pats pasiimsiu.
- Gerai.
Sekretorė vėl palinko prie savo popierių. Benas apėjo jos sta
lą ir nenoriai, sunkia širdimi nuėjo į savo kolegos ir geriausio
draugo Filo Meisono kabinetą.
Benas uždarė duris. Čia kokia nors klaida. Turi būti. Jis pri
ėjo prie Filo rašomojo stalo, atsisėdo į odinį krėslą, įjungė kom
piuterį ir susirado jo darbo kalendorių, po to - paskutinę kovo
savaitę. Tikrino kiekvieną dieną, kol priėjo kovo dvidešimt devin
tąją, pirmadienį, ir įsistebeilijo į ekraną.
- Velniava!
Pirmoje dienos darbų eilutėje buvo parašyta: nupirkti žaislą
Džojui! Filo devynerių metų sūnus, dar vienas Beno krikštasūnis.
Benas nuleido galvą ant rašomojo stalo, prispaudė pirštus
prie smilkinių. Atrodė, kad galvoje sproginėja artilerijos sviedinių
papliūpos.
Atsidarė durys. Benas staigiai pakėlė galvą. Filo sekretorė.
- Ar nereikia mano...
- Eikit lauk! - suriko Benas. - Prašau!
Apstulbusi Džena greit uždarė duris. Benas kelis kartus giliai
įkvėpė, vėl atsimerkė. Vėl paslinko žemyn darbo kalendorių iki
balandžio pirmosios, trečiadienio - dar vienas šokas: YPI - 20.00.
Gyd. Steinberg.
YPI - Ypatingųjų problemų institutas. Trečiadienį, aštuntą va
landą vakaro, Filas turėjo susitikti su psichiatre Siuzana Stein
berg. Trečiadieniais, aštuntą valandą vakaro, pas Karoliną renka-
f I i $c I i f I c 282
si seksomanų grupė. Filas bent jau turėjo proto kreiptis į psi

chiatrą. Bet, nuėjęs pagalbos, susidūrė su savo problemos prie
žastimi. Toje pačioje eilutėje buvo ir telefono numeris. Tai ne
instituto telefonas, kurį Benas žinojo, nes buvo skambinęs Ka
rolinai.
Benas surinko numerį ir padėjo ragelį, kai iš atsakiklio pasi
girdo pažįstamas balsas: čia Megė Spolding...
Benas dar kelias minutes pasėdėjo Filo kėdėje, pasirėmęs
rankomis galvą, užsimerkęs. Skausmas varstė galvą, diegė kvė
puojant, plaučiai vietoj oro priplūdo įniršio. Norėjo pulti Filą ir
iškeikti: Apie kokią velniavą tu mąstei, Filai? Ir ką, velniai rau
tų, tu darei?
Benas vėl pagriebė telefoną. Šįkart surinko gerai žinomą Situ-
eito rajono numerį.
. - Labas, Pete. Čia Benas. Kaip laikosi Filas?
- Pribaiginėja mane, - šaltai atsakė Meisono žmona.
- Jo nėra namie?
- Ne, Benai, Filo nėra namie. Jau nuo penktadienio vakaro.
Aš nežinau, kur jis. Ir nemanau, kad greit grįš. Turiu pasiimti
vaikus iš mokyklos, man reikia... eiti.
Prieš išeidamas iš Filo kabineto, Benas paskambino dar į vie
ną vietą.
Kai Karolina įėjo į Siuzanos Steinberg kabinetą institute, draugė

iš karto pašoko iš vietos.
- Karolina! Man labai negera dėl visos tos istorijos. Aš tau iš
karto turėjau papasakoti apie Džesį. Jis buvo užėjęs vakar. Ne
kviestas. Atsinešė kinų maisto. Mes pavalgėm, ir viskas. Nieko
nebuvo. Nieko nėra. Matai, pirmą kartą jis buvo užėjęs šeštadie
nį, kai tave suėmė ir... Tai buvo tik įprasta apklausa...
- Aš ne dėl to atėjau, Siuzana, - šaltai tarė Karolina.
- Bent jau leisk pasiaiškinti. Aš mėginau tau padėti, norėjau
įtikinti Džesį, kad ne tu... - Siuzana paraudo. - Draugės turi pa
sitikėti viena kita, Karolina. Aš maniau, kad mes draugės. Bent
jau kad pradedam susidraugauti.
- Ir aš taip maniau. Tu turėjai būti atvira man, Siuzana. Ir
dar norėčiau tau pasakyti, nes pati nesupratai, kad Džesis iškrai
po tiesą, nes niekaip nesuvokia savo... jausmų man.
X 283 Grandininė reakcija
Siuzana jau neatrodė atgailaujanti.

- Ne visas pasaulis sukasi apie tave, Karolina. Tu darai tik vie
nintelę išvadą, kad Džesis manim naudojasi, kad aš jo visai nedo
minu. Tau atrodo, kad aš niekaip negaliu jo suvilioti, nes esu per
nelyg triukšminga, stora, negraži. Ar ne taip? Kad Džesis niekad
negeis tokios kaip aš. Sutinku, aš ir pati taip pamaniau - kad ir
kokia esu, bet tikrai ne kvaila. Tačiau mes abi galim klysti.
Karolina išgirdo draugės balse sielvartą, vienatvę, neviltį,
priekaištą, neapykantą sau. Visi jausmai puikiai pažįstami Karo
linai. Ji vis dar jautėsi išduota, tačiau pagailo Siuzanos ir atsakė
švelniau:
- Žinoma, tu nekvaila, Siuzana. Džesis gerai atrodo, seksua
lus, moka elgtis, kalbomis pajėgtų užliūliuoti barškuolę gyvatę.
Tačiau mes abi teisios: Džesis tavim naudojasi, ir tai visai nesu
siję nei su tavo išvaizda, nei su asmenybe. Jis tavim pasinaudo
tų, net jei būtum Džulijos Roberts ir princesės Dianos hibridas.
Džesis naudojasi visomis moterimis...
- Tu labai stengiesi įrodyti savo tiesą, Karolina. Aš tai girdė
jau, - Siuzanos balsas darėsi vis šaltesnis. - Aš tikrai dėkinga,
kad rūpiniesi mano asmeniniu gyvenimu...
- Sąžiningai kalbant, - nutraukė ją Karolina, - dabar aš la
biau susirūpinusi savuoju.
- Tą ir ketinau pasakyti. Aš taip pat susirūpinusi dėl tavęs,
nors tu tuo netiki. Todėl suprask mane taip, kaip aš norėčiau. Tu
privalai išsiaiškinti su įbroliu. Tokiuose dalykuose nebūna vieno
kalto.
Karolina įsispitrijo į draugę. Be abejonės, aišku, ką ji turi
galvoje.
Siuzana žvilgtelėjo į laikrodį.
- Po kelių minučių ateis pacientas. Ar dar ko nors norėjai? -
jos balse pasigirdo susierzinimo gaidelė.
- Taip, - Karolina prašneko tyliau. - Prieš dvi savaites pas ta
ve atėjo naujas pacientas. Vyras, vardu Filipas Meisonas.
- Tu rimtai? Tikrai atėjai paklausti apie pacientą?
- Jis advokatas. Maždaug penkiasdešimties metų. Aukštas.
Tamsūs žilstelėję plaukai. Labai įspūdingos išvaizdos. Buvo susita
ręs su tavim balandžio pirmą dieną, trečiadienį, aštuntą vakaro.
C I i $c Ti H e 284
Siuzana tylėdama pažiūrėjo į Karoliną ir atsivertė registraci

jos žurnalą, surado reikiamą dieną.
- Jis neatėjo, - pareiškė ji. - Po to niekada nepasirodė. Ką tai
reiškia, Karolina? Kas tas Meisonas? Kodėl tave domina? Ar jis
susijęs su...
- Tikriausiai turi jo telefoną. Gal ir adresą? - Kai pacientas
užsiregistruodavo institute, paprastai pateikdavo duomenis apie
save.
Siuzana vėl žvilgtelėjo į registracijos žurnalą.
- Tik telefonas, - ji šiurkščiai išvardijo skaičius.
Vos įėjusi į savo kabinetą, Karolina skubiai užsirašė telefono nu

merį. Jautė pagundą paskambinti, bet žinojo, kad Benas nekantriai
laukia jos žinių, todėl paskambino į jo automobilį, laukiantį per
kvartalą nuo instituto. Po penkių minučių Benas atėjo pas ją.
- Čia nei Filo namų, nei biuro telefonas, - pažvelgęs į nume
rį, tarė jis bespalviu balsu, įniršį buvo pakeitusi stingdanti jaus
mus tuštuma.
- Ar nori, kad aš paskambinčiau, Benai? - švelniai paklausė
Karolina.
- Ne, - jis ištiesė ranką į telefoną. Surinko Bostono kodą, nu
merį, išklausė kelis pyptelėjimus - niekas nekelia, atsakiklis ne
įjungtas.
Po to Benas paskambino Marsijai Kiršbaum.
- Marsija, aš turiu telefono numerį. Noriu adreso, - jis išvar
dijo skaičius.
- Atrodai nelabai laimingas, Benai.
- Aš ir nesu laimingas.
- Kieno čia numeris? - paklausė Marsija.
- Filo Meisono, - padvejojęs atsakė Benas.
- Ką? Kaip tavo -draugužis Meisonas susijęs su šia byla?
- Įtariu, kad Filas Meisonas buvo viena iš Megės Spolding
pergalių.
- Negaliu patikėti, - atrodo, kad Marsiją taip pat labai prislė
gė toks naujas, nerimą keliantis įvykių posūkis.
- Dar nėra kuo tikėti. Nedarykim skubotų išvadų.
- Žinoma. Eisim labai atsargiai, Benai.
- Filas buvo geras vaikinas, - šiurkščiai tarė Benas.

- Sutinku, - atsakė Marsija, - tačiau kartais ir geri vaikinai
pridaro blogų dalykų.
- Taip, - sutiko Benas.
Vienintelis klausimas - ar labai blogų?
Turėdama kompaktinį kompiuterio diską su miesto telefonų kny

ga, Marsija Kiršbaum reikiamą adresą rado nepraėjus nė penkio
likai minučių.
Sandraugos prospektas, numeris 374. Visai šalia instituto. Be
nas norėjo eiti vienas, tačiau Karolina, nebeturėjusi pacientų,
reikalavo, kad jie važiuotų kartu.
Pastatas, kuriame tikriausiai apsigyvenęs Filas, buvo baltų
plytų daugiabutis, panašus į daugelį didžiųjų namų abipus me
džiais apsodinto bulvaro. Artinantis prie namo, Benas apžvelgė
gatvę.
- Velnias! Nematau jo... - ir užsikirto.
- Kas atsitiko?
- Jis turi mersedesą. Filas važinėja juodu mersedesu seda
nu, - sielvartingai sumurmėjo Benas.
Jie abu žvelgė vienas į kitą.
- Ar tau viskas gerai? - paklausė Benas ir pamatęs, kad Ka
rolina linktelėjo, sumurmėjo: - Nors vienam iš mūsų gerai.
Jie užlipo laipteliais prie paradinių durų. Užrakintos. Benas
peržiūrėjo pavardes prie butų užrakto mygtukų. Meisono nėra.
- Štai vienas tuščias, - Karolina parodė mygtuką. - Jei Filas
viduje, aš galiu eiti pirma, Benai. Galbūt man jis lengviau ati
darytų.
Benas spustelėjo mygtuką. Niekas neatsiliepė. Pamėginę kelis
kartus, jie paspaudė mygtuką su užrašu „Valdytojas“.
Iš garsiakalbio pasigirdo gergždžiantis moters balsas:
- Kas čia?
- Ieškau Filo Meisono buto, - atsakė Benas.
- Antras A.
- Čia parašyta „Kriugeris“.
- Kriugeris išsikraustė praėjusį mėnesį.
- Ačiū, atleiskit, kad sutrukdžiau, - tarė Benas.
£ I i s c 1i H e 286
Karolina pamėgino antrą A mygtuką. Jis buvo užstrigęs. Be

nas vėl paskambino niurgzlei valdytojai.
- Jūs iš manęs tyčiojatės? Aš tuoj iškviesiu policiją...
- Antro A buto mygtukas užstrigęs.
- Ko jūs iš manęs norit? Aš sergu gripu. Jūs mane prikėlėt iš
miego.
- Klausykit, vyras iš antro A buto, Filas Meisonas, mano
draugas. Jis taip pat blogai jautėsi. Privalau nueiti pasižiūrėti, ar
jam nieko neatsitiko.
Iš garsiakalbio pasigirdo iškalbingas atodūsis, ir moteris pa
galiau juos jleido.
Benas ir Karolina laiptais užlipo į antrą aukštą. Siaurame ko
ridoriuje buvo tik du butai, po vieną kiekviename gale. Antras A
buvo kairėje.
Benas spustelėjo skambutį - jokio atsako. Pasibeldė - nieko.
- Arba jo nėra, arba nenori draugijos, - Benas beldėsi vis
garsiau, šaukė Filą vardu. Laiptais nulipo stambi apie penkiasde-
šimtiesimetų moteris.
- Norit sukviesti visą namą? Gal jūsų draugo nėra namie.
- Mes nenurimsim, kol nepasižiūrėsim viduje. Gal jis mirė, -
kreipėsi į susierzinusią valdytoją Benas.
Moteris dar labiau susiraukė, tačiau iš kišenės išsitraukė di
delį ryšulį raktų, išsirinko vieną.
- įleisiu jus, bet jei čia koks nešvarus reikalas, - įspėjo ji, iš
traukdama iš kišenės mobilųjį telefoną, - nė mirktelti nespėsit,
kai surinksiu devyni vienas vienas.
Kai tik ji atrakino, Benas sugriebė už rankenos.
- Aš eisiu vienas. Pažiūrėsiu, ar jis padoriai atrodo.
Jis plačiai atvėrė duris.
- Filai? Filai, ar tu čia? Tai aš, Benas. Aš tik norėjau pasikal
bėti, pažiūrėti, kaip tu laikaisi.
Tamsiame bute tylu.
Benas spustelėjo jungiklį koridoriuje, tačiau, vos tik jis per
žengė slenkstį, Karolina sugriebė jo ranką.
- Jau šitaip elgeisi Čikagoje, - priminė ji. - Po to labai pasi
gailėjai.
- Kiek matau, gyvenime dėl daug ko tenka gailėtis, - blaiviai

pareiškė Benas ir įėjo.
- Maniau, kad tik aš pesimistė, - tarė valdytoja.
Karolina stebėjo, kaip Benas atsargiai eina koridoriaus kilimu
ir dingsta už kampo. Po minutės ar šiek tiek ilgiau Karolina ner
vingai pažvelgė į valdytoją:
- Gal aš...
- Ne, mes abi, - tvirtai užginčijo valdytoja.
Jos rado Beną stovintį miegamojo viduryje. Karolina aiktelėjo:
visos kambario sienos nukabinėtos Megės nuotraukomis, iškirpto
mis iš laikraščių ir žurnalų, tarp jų ir kelios nesenos padidintos
nuotraukos, fotografuotos teleobjektyvu.
Tačiau tai dar ne viskas - atidarytoje spintoje, ant kaklaraiš
čių kabyklos, karojo keli maždaug metro ilgio grandinių galai,
ant spintelės šalia lovos gulėjo pavogta Megės byla ir vaizda
juostė.
Karolina buvo priblokšta. Filas Meisonas netgi nebuvo jų dė-
lionės fragmentas. Pasirodo, kad tai Filas įsilaužė į jos butą, Fi
las ją smaugė, įspėjo tylėti. Filas ją sekė į oro uostą ir mėgino
suvažinėti savo juodu mersedesu ar bent jau įbauginti, parodyti,
kad tesės savo grasinimus ir jai, ir pacientams...
Viskas tik todėl, kad Filas Meisonas prarado galvą dėl Megės
Spolding ir sunaikino tiek daug vilčių teikusį savo gyvenimą. Kiek
kartų Karolina tai matė? Bet dabar sugriautas ne vieno žmogaus
gyvenimas - žiauriai pasmaugti trys vyrai... Karolina pamėgino
įsivaizduoti Filą Meisoną - negailestingą žudiką, tačiau negalėjo
patikėti, kad turįs pasisekimą, atsidavęs darbui advokatas, vedęs,
auginantis du vaikus, be to, geriausias Beno draugas, elgėsi taip
žiauriai. Nors Karolinai buvo labai sunku, ji ne tik suvokė, bet ir
aiškiai matė, kad Benui ypač blogai. Jo sielvartas draskė Karoli
nai širdį. Pasidarė dar šiurpiau, kai vos pažvelgusi į nepadorų
kambarį, valdytoja ėmė klykti:
- Afroditė žudikė! O Marija, Kristaus Motina! Mano name!
Negaliu patikėti. O Dieve, Dieve! Skambinu policijai.
Tačiau vargšė moteriškė taip drebėjo, kad net išmetė telefoną.
Benas pasilenkęs jį pakėlė ir surinko asmeninį Vošburno nu
merį. Vošburnas atsiliepė po pirmo signalo.
CI i s c T i l t e 288
- Čia Benas Teiboras. Atsiųskit žmones į Sandraugos pros

pektą, trys šimtai septyniasdešimt ketvirtą namą...
- Turbūt tu pats norėsi atvažiuoti į Kembridžą. Radom tavo
kolegą...
- Filą Meisoną? - Kartais ir geri žmonės padaro blogų dalykų.
- Aha. Studentas aptiko Meisono mersedesą prieš Harvardo
Teisės fakulteto biblioteką. Iš pradžių nematė kūno...
Beno veidą iškreipė skausmo grimasa:
- Jis... negyvas?
- Nusižudė. Pakankamai šlykšti scena, Teiborai. Beveik prari
jo trisdešimt aštunto kalibro pistoleto vamzdį, - stojo pauzė. - Jis
pirmiausiai nusirengė, sukrovė drabužius ant užpakalinės sėdy
nės, - dar viena pauzė. - Bagažinėje krūva grandinių.
Benas įsispitrijo tiesiai prieš save į didelę gundančios, žavin
gos, seksualios Megės Spolding nuotrauką. Jį apėmė klaiki neapy
kanta, lyg milžiniškas gaisras kaitinanti kraują.
- Teiborai, ar dar klausaisi?
Jis užsimerkė:
- Taip, klausau.
- Meisonas paliko laišką.
Bijodamas, kad nepajėgs stovėti, Benas priėjo prie lovos ir at
sisėdo ant krašto.
- Kas ten parašyta? - paklausė.
Kai Vošburnas skaitė raštelį, Benas girdėjo ne žemą, sausą
Vošburno, o Filo balsą.
- Brangioji Pete. Atleisk man. Man taip gėda. Patikėk, kad vi
sa širdimi myliu tave, Džojų ir Elison. Man turbūt aptemo protas.
Kitaip negaliu to paaiškinti. Amžinai tavo. Filas.
38
Megė pažiūrėjo į Filo Meisono nuotrauką, kurioje jis nusifotogra

favęs su visa šeima per Kalėdas, ir nedvejodama, nerodydama jo
kių jausmų iš karto atpažino, kad advokatas - tai tas pats vyriš
kis, kurį ji suviliojo žaislų parduotuvėje. Ji patvirtino, kad Meiso-
nas po kelių dienų skambinęs ir prašęs susitikti.
- Policija reikalaus paliudyti raštu, Mege. Ar pajėgsit? - pa
klausė Karolina.
Megė linktelėjo ir toliau žiūrėjo į nuotrauką:
- Jis nepanašus į žudiką, ar ne?
- Nėra jokių daiktinių įrodymų, tiesiogiai susiejančių jį su
žmogžudystėmis. Policija tik pradeda tyrimą, - Benas kalbėjo šal
tu, ištreniruotu advokato balsu. Atrodė, kalba apie svetimą žmo
gų, o ne apie savo geriausią draugą, su kuriuo bičiuliavosi dvide
šimt metų.
Tačiau Karolinos neapgavo Beno savitvarda - jis užsidarė sa
vyje, kad nuslėptų skausmą.
- Jo akys buvo žalios, - pasakė Megė, įdėmiai lyg mokslinin
kė tyrinėdama nuotrauką. - Čia jos atrodo rudos, bet gyvenime
buvo žalios. O čia tikriausiai jo žmona?
- Taip, - sausai patvirtino Benas. - Ir du vaikai.
- Berniuko vardas Džojus, ar ne?
Karolina pastebėjo skausmingą grimasą Beno veide. Jai buvo
neapsakomai jo gaila. Troško, kad galėtų kaip nors sumažinti jo
kančią. Tačiau skausmo nesumažinsi, tik reikia stengtis jį iš
gyventi.
- Taip, berniuko vardas Džojus, - šiaip taip išspaudė Benas.
f I i $e Ti f I c 290
Atrodė, Megė nepastebi Beno jausmų kovos. Jos žvilgsnis te

bebuvo įsmeigtas į nuotrauką:
- Kai aš pastebėjau jį toje žaislų parduotuvėje, jis apžiūrinė
jo žaislus - filmų herojus. Sakėsi ieškąs gimtadienio dovanos sū
nui. Jei ne jo vaiko gimtadienis, mes nebūtume susitikę ir nieko
nebūtų įvykę. Dabar nukentės visa šeima. Tikiuosi, tas berniukas
nepradės kaltinti savęs, - liūdnai kalbėjo Megė. - Tačiau papras
tai vaikams atrodo, kad kalti yra jie.
Be penkiolikos minučių devintą valandą vakaro detektyvai
Grynas ir De Santo baigė spausdinti išsamų Megės Spolding pa
reiškimą ir pridėjo prie garsajuosčių, kurias įrašinėjo nuo vėlyvos
popietės. Jose buvo padrikas, isteriškas Sandraugos gatvės trys
šimtai septyniasdešimt ketvirtojo namo valdytojos pasakojimas, il
gas interviu su Karolina Hofman ir Benu Teiboru, trumpesnis -
su Filo Meisono žmona. Policija turėjo Filo trisdešimt aštunto ka
libro pistoletą su jo pirštų atspaudais, jo pasirašytą atsisveikini
mo laišką, krūvą grandinių, Megės nuotraukas, vaizdajuostę, Ka
rolinos sudarytą Megės ligos istoriją ir dviejų darbo kalendoriaus
puslapių kopijas iš advokato kompiuterio.
- Taigi ką manai? - Grynas paklausė De Santo, einant Nepon-
seto ligoninės vestibiulio durų link.
- Viskas per daug paprasta. Štai ką aš galvoju, - pasakė De
Santo pamaniusi, kad jau ėmė kalbėti kaip Džesis. - Nirštu pagal
vojusi, kad Spolding išlįs sausa.
- Kodėl visos žmogžudystės turi būti painios?
- Žvėries prigimtis, Alfonsai.
Jie išėjo laukan. Bostonas atrodė labai neišvaizdus. Pilkas
dangus, pilkas šaligatvis, aikštelėje eilės tamsių automobilių. Net
gi abu detektyvai pilki - Grynas medžio anglies spalvos striuke,
De Santo plieno spalvos švarku ir kelnėmis. Detektyve visą dieną
nenusiėmė tamsių akinių.
- Akių uždegimas, - paaiškino partneriui. Kai Grynas, jai ne
spėjus sulaikyti, nuėmė akinius ir pamatė mėlynę po akimi, De
Santo pakeitė versiją: atsitrenkusi į duris. Grynas nesiginčijo.
- Klausyk, turėdami atsisveikinimo laišką ir kitą medžiagą,
galime teigti, kad advokatas nužudė juos visus, - įtikinėjo Grynas
eidamas prie savo automobilio. - Spolding sugundo Meisoną, jie
X, 291 Grandininė reakcija
greit pasidulkina, ji dingsta. Jis ją vėl susiranda, tačiau ji atsisa

ko susitikti, Meisonas ima beprotiškai pavydėti, sekioti ją iš pas
kos, ir galiausiai nužudo partnerius, kai ji pasidulkinusi paten
kinta nueina.
- O kur įterpsime Kramerį? Spolding prisipažįsta santykiavu
si su tais kitais dviem vyrais, bet prisiekia nesidulkinusi su Kra-
meriu. Ir aš ja tikiu, - tarė De Santo. - Jis netinka Spolding brai
žui: pažinojo Kramerį iš grupės, o ji dulkinasi tik su visiškai sve
timais vyrais.
- Čia kitoks motyvas. Krameris matė pirmąją žmogžudystę
muziejuje ir pradėjo šantažuoti Spolding. Tačiau stebėtojas sukly
do: Meisonas jau buvo patvarkęs du vyrukus, visiškai nesunku
dar vieną, ypač jei tas galėtų išduoti.
De Santo vis dar abejojo:
- Taip, bet nesuprantu, kodėl šis klestintis advokatas viską
meta...
- Emi, Emi, Emi... mes kalbame apie advokatus, - nutraukė
ją Grynas. - Žinai tą seną anekdotą: Mafiozas paskambina advo
katui ir sako: „Bosas duos jums pusę milijono žalių, bet už tai
mes nužudysim jūsų žmoną, pagrobsim jūsų vaikus, paimsim
įkaitais tėvus“. Advokatas minutėlę pagalvoja ir atsako: „Gerai,
tai kiek aš gausiu grynais?“
Karolina iškepė plaktą kiaušinienę, apdėliojo ją pomidorų grieži

nėliais, apibarstė tarkuotu sūriu, ant Beno virtuvės stalo padėjo
dvi lėkštes ir pakvietė:
- Vakarienė paruošta, Benai.
Šūktelėjusi dar porą kartų nuėjo jo ieškoti. Benas sėdėjo ant
lovos krašto, įsistebeilijęs į tabletę rankoje.
Karolina susirūpinusi prisimerkė:
- Kas čia vyksta? Vakarienė ant stalo. Kai pavalgysi, pasijusi
geriau.
- Ar tą siūlote nuo skausmo, daktare? Nemanot, kad vaistai
paveiktų labiau?
- Jie nenumalšins sielos skausmo.
- O kiaušinienė numalšins?
- Ne, Benai. Tik laikas.
f I i s e Ti f I c 29 2
- Tikrai? Ar tau padėjo? - sarkastiškai paklausė Benas. - 0

dabar veikia? Be to, - jis dūrė pirštu į krūtinę, - šios žaizdos
kiekvieną dieną vis gilėja ir gilėja.
- Manau, kad abu patyrėm negandų.
- Tu neiškentei nė pusės to ką aš.
- Tos pusės, kuri susijusi su tavo santuoka, ar ne?
Benas žvilgtelėjo į Karoliną:
- Atspėjai.
- Papasakok man.
Benas pažvairavo į tolį, tačiau iš tiesų jo žvilgsnis nukrypo j
praeit}.
- Mes kartu užaugome Čikagoje - aš, mano pusbrolis Mičas,
Kim. Nė neatsimenu tokio laiko, kai mes su pusbroliu nebūtume
jos įsimylėję. Mičas pakvietė Kim į savo išleistuvių vakarą, aš - į
savo, - jis vos pastebimai šyptelėjo. - Ji į savo - mus abu. - Šyp
sena pranyko. - Ji negalėjo ištekėti už mūsų abiejų. Pasisekė
man. Tačiau po Čikagos įvykių mano sėkmė baigėsi.
Karolina atsisėdo ant lovos šalia Beno ir švelniai paklausė:
- Kas atsitiko?
Jis palinko į priekį, atsirėmė alkūnėmis į kelius, padėjo smak
rą ant sudėtų delnų.
- Po susišaudymo Kim atskrido ir kiekvieną dieną lankė mane
ligoninėje kaip pareiginga žmona, tačiau ji taip sielvartavo, kad
vien žiūrėti į ją buvo nepakeliamai skaudu. Kai grįžau į namus,
prasiveržė jos pyktis, pasidarė dar blogiau. Vieną dieną mes paga
liau išsiaiškinom, ji pasakė tai, ko labiausiai bijojau: niekada man
neatleisianti, aš kaltas dėl Mičo ir Džimio mirties. Ir ji buvo teisi.
Praeities epizodai plaukė ir sproginėjo Benui prieš akis.
- Tiek teliko iš penkiolikos santuokos metų. Na, mūsų vedybi
nis gyvenimas nebuvo tobulas, visai ne, turėjom daug sunkumų.
Tačiau aš nesupratau, kad Kim taip ir neapsisprendė, kurio iš
mūsų jai reikėjo labiau. Iki pat karčios pabaigos, - jis pažvelgė į
Karoliną. - Galbūt šitaip atsitiko todėl, kad aš nuolat kybojau
tarp laimėjimo ir pralaimėjimo, lyg Kim būtų prizas, kurio mes
su Miču visą gyvenimą vaikėmės. Galiausiai aš laimėjau. Man vi
sad labiau sekėsi... 0 per šiuos pastaruosius mėnesius... aš daug
mąsčiau. Turi būti kažkas svarbiau, negu laimėti didįjį prizą.
- Kur dabar Kim? - paklausė Karolina.

- Paskutinėmis žiniomis, Kalifornijoje. Bent jau ten buvo
prieš tris mėnesius, kai atsiuntė skyrybų dokumentus. Neketinu
vaidinti antžmogio ir teigti, kad man jau neskauda ar kad aš jos
nepasigendu kai kuriomis dienomis... ir naktimis...
Karolina ramindama uždėjo ranką peties:
- Per labai trumpą laiką tu praradai beveik visus, kuriuos
mylėjai: Kim, Mičą, Džimį, o dabar Filą. Aišku, kad skausmas vis
kaupiasi ir kaupiasi.
Jis iš lėto atsigręžė į ją, lyg tam būtų reikėję milžiniškų pa
stangų, ir įsižiūrėjo į gražų moters veidą, susirūpinusį ir nuošir
džiai užjaučiantį. Benas dar niekada nesijautė toks emociškai pa
žeidžiamas.
Karolina paėmė iš jo rankos tabletę ir padėjo ant spintelės
prie lovos.
- O kas toliau? - paklausė jis, pakartodamas Karolinos žo
džius, ištartus viešbutyje Martos Vainjarde. Tik jo lūpose jie nu
skambėjo ne taip tvirtai.
Karolina priglaudė galvą prie jo kaktos.
- Ar tikrai turėčiau tau pasakyti, Benai?
Švelnus balsas apgaubė jį, prasiskverbė gilyn. Atrodė, kad jos
prisilietimas jį išgydė, stebuklingai sustabdė laiką, nutrynė skaus
mą ir liūdesį. Liko tik Karolina, ketinanti atiduoti jam visą save.
Jei tik jis įstengtų patikėti tuo, ką ji siūlo...
- Nenoriu tavo gailesčio...
Karolina prispaudė pirštų galiukus Benui prie burnos, po to
lėtai perbraukė nykščiu per viršutinę jo lūpą.
- Ar tai gailestis, Benai? Įsižiūrėk geriau.
Jie buvo nuogi, drabužiai sumesti į krūvą lovūgalyje. Karolina sė

dėjo apžergusi Beną, glostė jo glotnią krūtinę, paskui jos ranka
praslydo tarp susiglaudusių kūnų, palietė penio galvutę. Benas
suvaitojo. Karolinos ranka nuslinko žemiau, apgaubė sėklides.
Beprotiškai jaudino jų kietumas ir švelnumas. Karolina, palikda
ma šlapią liežuvio pėdsaką, ėmė slysti Beno kūnu žemyn, palietė
lūpomis penio galiuką, kyštelėjo į plyšį liežuvį, ieškodama jaut
riausios vietos. Karolina išsižiojo, norėdama paimti į burną visą
t I i s e Ti t l e 294
penį, tačiau Benas tvirtai sugriebė ją už pečių ir kilstelėjo atgal.

Karolina išsigando, kad ją atstumia:
- Kas atsitiko? Tu nenori, kad aš... - ji pažvelgė į jo rimtą,
įsitempusį veidą, apgaubtą šešėlių nuo atsikišusių skruostikaulių.
- Ar tu ir šokdama vadovauji?
Karolina suglumo:
- Ką? Aš ne... Aš... atsiprašau.
Benas prisitraukė ją arčiau ir kartu apsivertė ant šono.
Karolina mėgino kažką pasakyti, tačiau Benas papurtė galvą.
- Patylėk, Karolina.
Jis paglostė jai skruostą, plaukus ir tvirtai lūpomis prisispau
dė prie jos lūpų.
Karoliną apėmė prieštaringi jausmai - buvo malonu, kad jis
liečia, ir baisu, kad ji niekada neįstengs jo patenkinti. Atrodė,
kad jos saugumas ir visos ateities viltys labai glaudžiai susijusios
su tuo, ar jis pasitenkins.
- Mes to sieksim kartu, Karolina. Tegul nė vienas nevadovau
ja. Pažiūrėsim, kas išeis.'
- Aš nervinuosi.
- Ir aš, - prisipažino Benas.
Jie apsikabino taip tvirtai, kad, atrodė, susiliejo. Baltos Karo
linos krūtys prisispaudė prie tamsios, kaulėtos Beno krūtinės. Bu
činys buvo nekantrus, tačiau ryžtingas.
Jie mylėjosi karštligiškai, nerangiai, tačiau mąstė apie viena:
jei yra riba tarp troškimo ir nevilties, tai ji labai labai neapčiuo
piama.
Trečiadienis
39
Policija nepateikė jokio oficialaus pareiškimo, tačiau j žiniasklai-

dą nutekėjo pakankamai informacijos apie Filo Meisono savižudy
bę. Antraštės jau rėkė apie tikrąją „Afroditę žudikę“. Džesis Bo
šas sviedė laikraštį ant pilkai balto stalo paviršiaus.
- Ir dar kalba apie skubotus sprendimus, - sumurmėjo jis, kai
Emi De Santo vis dar nenusiėmusi tamsių akinių, atsisėdo prie
šais jį medinėje užkandinės nišoje.
- Atėjau čia tik pasakyti, ką galvoju apie mėlynę, kuria tu
mane apdovanojai, ir atiduoti šitą, - ji ryžtingai stumtelėjo per
stalą meilužio buto raktą.
Džesio ranka nepajudėjo. Jis apskritai elgėsi taip, lyg rakto
čia iš viso nebūtų.
- Ar Vošburnas patenkintas? OVargasas? Abu džiūgauja, kad
tai Meisonas?
- O kaip aš? Tau nė velnio nerūpi, ar aš patenkinta...
- Niekas Meisonui nepakišo jokio alibi žmogžudystės įvykdy
mo laiku? Ar bent mėgino ieškoti?
De Santo spragtelėjo pirštais:
- Ar aš čia esu, Džesi?
Jis ją visiškai nuginklavo plačiai nusišypsodamas:
- Pasiimk raktą, mažyte, ir vėl atsirasi. Mes abu susieti la
biau, negu tau atrodo.
- Ko tu nori iš manęs, Džesi? Tyrimas dar nenutrauktas, bet,
atrodo, tuoj nutrauksim.
- Ar žinai, kas iš tikrųjų vyksta, Emi? Kadangi Meisonas ne
gyvas, galima jam viską suversti, ir niekas nebus teisiamas. Jokių
šiukšlių, jokio vargo. Niekas nenukenčia dėl jkalčių, sukrautų ant

dantų krapštuko.
- Tu teisus, Džesi. Ir meras, ir apygardos prokuroras, ir
žmogžudysčių skyrius - visi labai patenkinti, kad žudikas mania
kas surastas, todėl suvers visas žmogžudystes savižudžiui. Ir visai
pagrįstai: krūva grandinių, kambario sienos aplipintos deivės
nuotraukomis, pavogta vaizdajuostė, ligos istorija, atsisveikinimo
laiškas, skambantis lyg prisipažinimas...
- Taip, bet tame laiške Meisonas iš tikrųjų nieko neprisipažįs
ta, ar ne?
- Ne, tačiau niekas nežino, kur Meisonas buvo per žmogžu
dystes, - atrėžė Emi. - Meisono žmona teigia, kad antradienį jis
negrįžęs namo. Sekretorė tvirtina, kad trečiadienio rytą jis pasi
rodęs darbe dešimtą valandą. Tai labai keista, nes, pasak biuro
valdytojo, Meisonas visad ateidavo labai anksti, jau dienai auš
tant sėdėdavo prie rašomojo stalo, - De Santo nutilo, nes padavė
ja atėjo priimti užsakymo.
- Tik kavos.
Padavėja, kuri tikėjosi, kad jie užsakys ką nors daugiau, įpy
lė kavos į tuščią Emi puodelį, papildė Džesio ir nuėjo.
- O tu tuo tiki? - paklausė Džesis.
- Tikiu, - atsakė Emi. - Kol nepasirodys naujas lavonas su Af
roditės parašu.
- Taigi, vadinasi, pasiduodi spaudimui, - sarkastiškai pareiškė
Džesis.
- Klausyk, vaikuti, jei ką ir teistų, tai, be abejonės, Mėgę
Spolding arba, užsimojus plačiau, jos brolį Nedą. Tik jau ne tavo
įseserę. Maldauju, Džesi, kol dar tavęs neuždarė j Neponseto li
goninę, užmiršk Liną. Pats laikas, ar ne? - mėlynė po detektyvės
akimi jau pradėjo blukti, tačiau De Santo žinojo, kad rizikuoja
užsidirbti naują.
Džesis ne tik nepuolė jos, bet netgi linktelėjo galva.
Tikriausiai tai buvo skubotas sprendimas, bet Emi paėmė nuo
stalo Džesio namų raktą ir vėl įsikišo į kišenę.
Rytą, vos pabudę, Benas ir Karolina ėmė kalbėti apie Meisoną.

Abu, eidami skirtingais keliais ir atsižvelgdami į skirtingas aplin
Karolina ketino pulti Nedą iš už nugaros ir atimti pistoletą.

Tačiau staiga Nedas abiem rankomis suspaudė ginklą ir nulenkė
galvą maldaudamas:
- Mege, atleisk... Atleisk už viską. O Dieve! Mege... prašau,
prašau, prašau...
Megė vos atgavo kvapą. Jau neliko ką pulti. Ji spoksojo į su
naikintą paveikslą, iš pradžių nė nesuvokdama padarytos žalos,
paskui iš akių pasipylė ašaros. Karolina stebėjo, kaip Nedas klup
damas nuėjo prie sesers, ištiesė ranką, atsargiai palietė petį. Me
gė iš lėto atsigręžė į jį. Jų akys susitiko, abiejų skruostais sruvo
ašaros. Megė pakėlė ranką, Nedas atšoko lyg norėdamas išvengti
smūgio. Tačiau ji paglostė šlapią jo skruostą, paraudusį ir api
braižytą nuo jos antausių.
Nedas dusdamas vos pajėgė ištarti:
- Aš džiaugiuosi... kad tu tai padarei, Mege. Aš... nepajėgiau,
neišdrįsau... - Jis metė žvilgsnį į paveikslą. - Tai nebuvo... mano
kaltė. Ne mano...
- Viskas bus gerai, Nedai, - sukuždėjo Megė.
- Ne, - raudojo jis, - niekada nebus gerai.
Karolina priėjo arčiau. Ji šyptelėjo, raminamai linktelėjo pa
cientei, po to pasisuko į Nedą.
- Nedai, atiduokit man pistoletą.
Nedas mirktelėjo ašarotomis akimis, kad geriau matytų. Atro
do, kad Megė tik dabar pastebėjo pistoletą brolio rankoje ir pasi
baisėjo:
- Ką tu darei su šituo?
Iš pradžių Nedas susigėdo, tačiau paskui vėl susivaldė ir stip
riau suspaudė pistoletą.
- Tu turi būti ligoninėje, Mege.
- Mane išleido. Argi tu nesidžiaugi?
Jis nužvelgė ją:
- Pasiuntei savo psichiatrę manęs pašnipinėti?
- Nedai, juk žinai, kad aš ne...
- Ir pati atėjai šniukštinėti.
- Nedai, aš įsitikinusi, kad jūsų sesuo atėjo norėdama jums
pirmam pranešti, kad ji laisva, nes jūs taip jaudinotės dėl jos.
Megė nežinojo, kad paveikslas nesunaikintas, nemanė, kad aš
f I i i e Ti f I e 312
čia. Nedai, giliai įkvėpkit kelis kartus ir viską ramiai, protingai

apsvarstykit.
Megė ištiesė ranką, kuri visiškai nedrebėjo.
- Duok man pistoletą, Nedai. Aš jį padėsiu į vietą. Mes abu
šiek tiek pasikarščiavom, bet dabar viskas baigta.
Nedas pažvelgė į ištiestą sesers ranką. Atrodė, tuoj paklus,
tačiau vėl pakėlė akis į sesers veidą.
- Mege, kodėl melavai apie mane? Jei negaliu pasitikėti ta
vim, tai kuo galiu?
- Tu gali manim pasitikėti.
- Ne, tu tokia pat kaip mama. Netgi atrodai taip pat. Ir darai
tą patį, - jo balsas sugriežtėjo. - Tu viską iš manęs imi, bet nie
kada neduodi, ko man reikia.
Nedo kartėlis ir pyktis išgąsdino Karoliną, ji suvokė, kad pa
vojus dar nepraėjo.
- Ko tu nori, Nedai? Pasakyk man, - maldavo Megė.
Karolina nustėrusi stebėjo, kaip Nedas nukreipė pistoletą į se
sers krūtinę. Megė nejudėdama žiūrėjo į brolį. Akys spindėjo
meile ir švelnumu.
- Nagi, išdrįsk. Padaryk mums abiem paslaugą, Nedai. Drą
siau, - ragino Megė. - Paspausk gaiduką.
- Ne, Nedai, - įsakė panikos apimta Karolina. - Megė taip ne
mano. Jums jos reikia. Jūs ją mylit.
Dabar Nedas atrodė labiau suglumęs negu įtūžęs. Jo ranka
drebėjo, pistoletas nukrypdavo tai į Mėgę, tai į Karoliną.
Karolina iš visų jėgų stengėsi kalbėti ramiai:
- Nedai, jūs to nepadarysit.
Jis pažvelgė į ją, o po to keistai nurimo.
- Teisingai.
Karolina dar nespėjo lengviau atsidusti, kai Nedas nukreipė
ginklą į save ir prispaudė vamzdį prie smilkinio.
Megė krito ant kelių prie brolio kojų, įsitvėrė į jo kelnių
klešnę.
- Nedai, liaukis! Prašau, prašau. Man tavęs reikia. Aš taip ta
ve myliu.
Nedas stipriai užsimerkė.
Dabar nė vienas nekalbėjo, nejudėjo, netgi nealsavo.
Staiga Nedas garsiai atsiduso, ranka nusviro žemyn, po se

kundės pistoletas barkštelėjo į grindis. Jis iš lėto lenkėsi, kol kak
ta palietė Megės viršugalvį.
Karolina pastvėrė pistoletą, o Megė apkabino brolio kaklą,
priglaudė jį, sūpavo, glostė kaip kūdikį, kaip mylimąjį.
Tą akimirką, traukdama iš dėklo pistoletą, į Nedo miegamąjį
įsiveržė detektyve Emi De Santo.
- Mesk ginklą! - Karolina ne iš karto suvokė įsakymą ir tik
vėliau, supratusi, kad detektyve kreipiasi į ją, paleido iš rankų
pistoletą, lyg šis būtų staiga užsiliepsnojęs.
- Paspirk jį čia.
Karolina su džiaugsmu pakluso. Megė ir Nedas stebėjo sceną.
Juos, kaip ir Karoliną, pribloškė netikėtas De Santo pasirodymas.
De Santo, nukreipusi į trijulę savo pusiau automatinį ginklą,
atsargiai pasilenkė ir paėmė Nedo pistoletą.
- Gal man paaiškinsit, kas čia vyksta?
Megė atsistojo, bet nepaleido brolio kaklo.
- Kodėl jūs čia? Juk turit žudiką. Koks jūsų reikalas...
- Filo Meisono sekretorė aprūpino jį pomirtiniu alibi. Būtų
geriau, jei ji būtų tai padariusi šiek tiek anksčiau, - De Santo
sardoniškai nusišypsojo. - Kol dar nebuvom paleidę tavęs, Mege.
- Ne, - sukliko Megė, spausdamasi prie brolio.
- Jūs jos neuždarysit dar kartą, - įspėjo jis.
Tačiau De Santo nesuglumo:
- Aš suimu jus visus tris...
- Ne, - tvirtai pareiškė Nedas. - Jums reikia tik manęs.
Megė sumišusi sumurmėjo:
- Ką gi tu kalbi, Nedai?
Jis nenuleido akių nuo De Santo:
- Mano sesuo nekalta. Ji nieko nenužudė.
- Nedai! - pašoko Karolina. - Daugiau nieko nesakykit. Mes vi
si eisim su detektyve į policiją. Aš paskambinsiu Benui Teiborui...
- Ne, Megė jau pakankamai prisikentėjo, - atkakliai pareiškė
Nedas. - Aš tai padariau. Jūs ieškot manęs, - kreipėsi į De San
to. - Aš juos nužudžiau.
De Santo suglumusi prisimerkė:
- Sakot, kad pasiruošęs raštu patvirtinti nužudęs...
f I i j e I i 1 1c 314
- Taip.
- Visus tris vyrus?
- Taip, - nedvejodamas atsakė Nedas.
Megė vis dar glaudėsi prie Nedo, verkė įsikniaubusi į jo petį.
Brolis glostė jai nugarą ir ramino:
- Viskas gerai, Mege. Daugiau nieko nebijok. Aš viskuo pasi
rūpinsiu. Kaip visad.
- Tikiuosi, jums žinoma, - kreipėsi Karolina į detektyvę, - kad
Nedo Spoldingo pasirašytas prisipažinimas dėl jo dabartinės psi
chinės būklės vertas ne daugiau negu popierius, ant kurio jis bus
atspausdintas.
- Galėsit tai teigti iš liudininkės tribūnos, daktare, - nukrei
pusi pistoletą į Nedą De Santo priėjo arčiau. - Pasitrauk! - įsakė
Megei,
Nedas mėgino atplėšti nuo savęs raudančią seserį. Jis nesi
priešindamas ištiesė rankas ir De Santo uždėjo antrankius.
Karolina stebėjo, kaip įetektyvė iš namų išveda rimtą, pa
klusnų Nedą Spoldingą, jam iš paskos seka Megė. Nesvarbu, ar
prisipažinimas galios teisme, ar ne, tačiau pasitvirtino tai, ką Ka
rolina pastaruoju metu įtarė: žmogžudys - Nedas. Tai kodėl ji ne
jaučia keršto saldybės?
Ketvirtadienis
41
Jis pasilenkė, panėrė pirštus į jos plaukus, nubraukė nuo veido,

glostė drėgną nuo ašarų skruostą.
- Man plyšta širdis, kai matau tave kenčiančią.
- Nedas tai padarė dėl manęs, Rajanai.
- Ne, Mege. Jis nepajėgė susivaldyti.
- Kas jam bus? Uždarys į kalėjimą iki gyvos galvos. Ojei...
mirties bausmė? Jei jis mirs, ir aš negyvensiu, - Megės balsas
užsikirto, ji įsikniaubė į pagalvę.
Rajanas atsisėdo ant lovos, pasodino Mėgę ir apglėbė.
- Ne, šitaip nebus. Nedui sutrikusi psichika, brangioji. Jį, kaip
ir tavo motiną, paguldys į psichiatrijos ligoninę.
- Tu teisus. Taip ir bus. O kai jis pasveiks, paleis. Aš jį lanky
siu kiekvieną dieną. Ne taip... kaip anksčiau.
- Aš pats tave nuvešiu pas jį, - pažadėjo Rajanas.
Megė pakėlė akis ir nedrąsiai šyptelėjo.
- Aš dar tau nė nepadėkojau, kad pasiėmei mane iš policijos
nuovados, atsivežei į savo butą, leidai išsimiegoti.
- Nereikia dėkoti, Mege.
- Reikia. Būčiau nė akių nesumerkusi, jei nebūtum šalia. Su
pranti, ką noriu pasakyti?
Rajanas jau buvo apsirengęs ir pasiruošęs eiti į darbą. Jis
švelniai, raminamai pabučiavo jos kaktą ir atsargiai paguldė ant
lovos:
- Dar pamiegok. Tai geriausias vaistas, - jis atsiduso. - Neno
riu visą dieną tavęs palikti vienos, pamėginsiu anksčiau paspruk
ti iš darbo. Pasiliksi pas mane? Palauksi?
H.
Megė linktelėjo. Ant spintelės prie lovos suskambo telefonas.

Rajanas atsisėdo ant lovos krašto ir pakėlė ragelį. Skambino Sil
vija Fylds.
- Rajanai, aš nepaprastai jaudinuosi dėl Megės. Vos tik polici
ja ją paleidžia, pasirodo, kad jos brolis žmogžudys. Aš jai skambi
nau vakar iki pat vėlumos ir šiandien iš ryto. Galiausiai nuvažia
vau į jos namus, tačiau durininkas sakė, kad ji nebuvo grįžusi.
- Taip, jis teisus, Silvija, ji tikrai negrįžo. Megė pas mane.
- O... Suprantu.
Rajanas mirktelėjo Megei. Ši išplėtė akis ir paėmė ragelį.
- Labas, Silvija. Paklausyk, man viskas gerai, tačiau kelias
dienas noriu pailsėti. Pamėginsiu grįžti į darbą kitą antradienį.
- Ilsėkis, kiek nori. Aš taip sielvartauju dėl Nedo.
- Būk gera, Silvija, aš nenoriu...
- Žinau. Suprantu tave. Tikriausiai tu labai sukrėsta. Ar gy-
dysies toliau? Ateisi pas Karoliną?
- Beje, kai šįryt patikrinau atsakiklį, Karolinos sekretorė bu
vo palikusi žinutę. Daktarė perkėlė mūsų seansą iš trečiadienio
vakaro į šį. Aš jai dar nieko neatsakiau, tačiau ketinu sugrįžti į
grupę.
- Manau, kad tau būtų labai naudinga, - entuziastingai prita
rė Silvija. - Man kilo viena mintis. Kaip manai, jei aš po seanso
atvažiuočiau į institutą ir paimčiau tave? Galėtum kelias dienas
pagyventi pas mane...
- Rajanas leidžia pasilikti pas jį.
Stojo trumpa tyla.
- Manai, kad taip bus gerai, Mege? Tu patyrei tiek...
- Rajanas man padeda nusiraminti, Silvija, - nukirto Megė.
- Tikrai?
Megė matė švelnumą mėlynose Rajano akyse ir nusišypsojo.
- Taip, tikrai. Manau, kad pradedu jį įsimylėti.
Rajanas paėmė Megės ranką ir švelniai prispaudė prie lūpų.
- Ar tu dar čia, Silvija?
Jokio atsakymo.
- Silvija?
Ilgas signalas.
- Ką gi, Silvija, ačiū ir už tiek, - Megė padėjo ragelį.
€ I i s c Ti t l e 318
- Ji supyko? - paklausė Rajanas.

- Išgyvens, - nusišypsojo Megė.
- Man jau metas, - Rajanas kilstelėjo iš vietos, bet Megė su
griebė jo ranką ir nuoširdžiai pažvelgė į jį.
- Rajanai, pažadu, nuo šiandien elgsiuos gerai. Pamatysi, -
tačiau suvokusi, ką vos tik pasakė, ji užsidengė burną ranka. -
Ne, atsiimu paskutinius žodžius. Jau nenoriu, kad mane kas nors
stebėtų.
Būk gera. Elkis gražiai. Dėl Nedo. Dėl Rajono.

Megė paklojo lovą, nusimaudė po dušu, apsivilko minkštą bal
tą frotinį Rajano chalatą, švelniai dvelkiantį citrinomis. Kaip gera!
Aš myliu. Esu mylima. Meilė mane išgelbės.
Megė pavaikščiojo po svetainę, apžiūrėjo savo architektūros
eskizus, kuriuos Rajanas buvo pakabinęs ant sienų.
Matai, kaip jis tave myli, gerbia. Ar tai ne geriau, negu... Nė
nemąstyk apie tai!
Megė pasigamino priešpiečius - paskrudino sumuštinį su sū
riu, supjaustė griežinėliais pomidorą, užsiplikė kavos. Triūsdama
mažutėlėje Rajano virtuvėje jautėsi labai šeimyniška. Pavalgiusi
Megė suplovė ir sušluostę indus, nuvalė visas spinteles, išplovė
siaurą plytelėmis išklotą grindų ruožą.
Susirask darbo. Nepradėk galvoti apie tai. Negeisk to, ko ne
galima.
Megė susirangė ant Rajano sofos, įsijungė televizorių, išklaur
sė orų prognozę. Vakare pūs šiaurės rytų vėjas, audra.
Vėjai jau dabar kiaurai smelkia ją.
Megė nuėjo į Rajano miegamąjį, nusimetė drabužius, atsisto
jo prieš didelį veidrodį ir įsižiūrėjo į save nuogą.
Žiūrėk, bet neliesk.
Speneliai iš karto sukietėjo.
Negera mintis.
Megė nusigręžė nuo savo atspindžio ir nuoga nuėjo prie lan
go. Praskleidusi užuolaidas pamatė du jaunuolius, skubančius
skersai Bruklino gatvės. Abu su beisbolo kepuraitėmis, gal eina į
stadioną Fenvėjaus parke. Megė įsivaizdavo, kaip tie vaikinai sė
di tribūnoje, stebi žaidimą, palaiko savo komandą.
<4- 319 Grandininė reakcija
Jie jaudinasi, prakaituoja.

Megė apsirengė. Ji tik pasivaikščios. Gal nueis į kiną, muzie
jų ar apsipirkti. Bet kur...
Bet kur, išskyrus...
- „Ar dažnai taip darai?“ - klausia jis. Aš vylingai šypsausi ir sa

kau: ne, tu pirmas.
Natali nutraukia Mėgę:
- Kad jis pasijustų ypatingas?
- Dar daugiau, - įsiterpia Gregas. - Lyg deivės palaimintasis.
Ar taip, Mege?
- Eik velniop, Gregai!
Dabar įsikiša Krisas. Jis visada stengiasi sumažinti įtampą
grupėje:
- Papasakok, kas atsitiko, Mege. Jūs likot požeminiame garaže?
- Jis norėjo važiuoti į nuošalesnę vietą...
- Tačiau šitaip tau netinka: jokio pavojaus, jokios rizikos. Ne
jaudina, - Natali nesmerkia, neteisia, tik teigia.
- Paklausiau, ko jis bijo, - toliau kalba Megė. - Jis sako: to
paties kaip ir tu - kad mūsų neužtiktų. Klausiu, ar aš atrodau iš
sigandusi. Jis šypsosi, - Megė nutyla, šypteli. - Jis atsako, kad at
rodau ne išsigandusi, o pasiryžusi išpildyti visas jo svajones.
- Tai ar išpildei? - klausia Krisas.
Megei nespėjus atsakyti, įsiterpia Natali:
- O kaip tau, Mege? Ar jis suteikė tą, ko troškai? Numalšino
skausmą, kurį išgyveni, kai brolis...
Megė įtūžusi dėbteli į ją.
- Atleisk, Mege, - skubiai atsiprašo Natali. - Papasakok
mums, kas atsitiko.
Per vėlu. Megė įnirtingai krato galvą:
- Ne, ne, ne, ne! - ji sugniaužia kumščius. - Negaliu pasakoti
toliau. Nenoriu prisiminti tos kvailos scenos. Man... šleikštu. Kai
pamačiau jį lipant į tą sunkvežimuką, aš taip kovojau su savi
mi ... Jūs neįsivaizduojat, kaip stengiausi save įveikti. Kaip mal
davau savęs, kad nusigręžčiau ir nueičiau šalin.
- Tu neteisi, jei manai, kad mes nesuprantam, ką tu išgyveni,
Mege. Ir mes kiek įmanydami kovojam su savim, - ramina Kri-
f I i se Ti f I c 320
sas. Jis atėjo j susitikimą persirengęs moterimi: vešlūs tamsūs

peruko plaukai siekia pečius, aptempta medvilninė rožinė mini
suknelė, juodi lakiniai aukštakulniai bateliai. Atvykęs pareiškė
norįs parodyti savo slaptąją pusę ir įsitikinti, kad grupės draugai
jį priima tokį, koks yra.
- Mege, jūs pasielgėt taip, kaip ir visada, kai būnat labai su
sijaudinusi, - švelniai sako Karolina. - Kai tiek daug skausmingų
įvykių...
Megė pašoka nuo kėdės rato viduryje ir rikteli:
- Sakiau jums atėjusi, kad nenoriu kalbėti apie Nedą!
- Nedas - tik dalis jūsų skausmo, - ramina Karolina. - Papa
sakokit mums, ką jautėt būdama su tuo vyru jo sunkvežimyje.
Megė vėl klesteli į vietą, užsidengia veidą.
- Nepajėgiau susivaldyti. Dar labiau negu anksčiau. Kas bus
toliau... - jos balse visiška neviltis.
***
Lietus pliaupia kaip iš kibiro. Džesis Bošas sėdi savo džipe aikš
telėje prieš institutą įsmeigęs akis į duris ir barbena pirštais vai
rą. Jis rankove nuvalo aprasojusį langą, vėl pažvelgia į laikrodį:
be dvidešimt dešimt.
Džesis jaudinasi, kad Karolina išeis ne per užpakalines, bet
per priekines duris, todėl nusprendžia nerizikuoti ir palaukti ves
tibiulyje. Šitaip jie neapsilenks. Tačiau jis gerai nežino, ką pasa
kys ją pamatęs.
įėjęs į tuščią instituto vestibiulį, Džesis pasijuto sugniuždytas,
sutrikęs, netgi kaltas. Tačiau anksčiau jis nuoširdžiai tikėjo savo
rūpestingai sukurta hipoteze. Tik dabar, kai Nedas Spoldingas
prisipažino nužudęs, Džesis nenoromis sutiko, kad jo teorija buvo
neteisinga.
Jis nusišluostė šlapią nuo lietaus veidą, atsisagstė striukę,
ėmė žingsniuoti marmuro grindimis. Byla nutraukta. Dabar Dže
sis skolingas įseserei... ką? Bent jau turėtų jos atsiprašyti. Ar dėl
to važiavo tokį kelią per liūtį, šitaip skubėjo? Tačiau toks jau jis
yra - visad impulsyvus, jei ką nors sugalvoja, nenustygsta, priva
lo veikti. Be to, jis nemanė, kad po paskutinio įsiveržimo Lina la
bai apsidžiaugtų, jei įbrolis ateitų į jos namus.
Džesis aplaižė lūpas lyg dar jusdamas jos lūpų, jos liežuvio
skonį.
Bučinys buvo toks kvailas, negrabus, o Džesiui atrodo lyg
viena erotiškiausių jo sumauto gyvenimo akimirkų. Ar įmanoma
taip labai nekęsti žmogaus ir kartu taip mylėti? Emi jau sakė -
tarp meilės ir neapykantos - vos apčiuopiama riba. Kartais jos
neįmanoma pamatyti. Sunku nuspręsti, meilė ar neapykanta de
gė jame, stūmė į priekį, vertė kurti tas niekingas ir negailestin
gas fantazijas.
Sugirgždėjusios durys išblaškė jo padrikas mintis. Paskui pa
sigirdo balsas:
- Gal norėtumėt užeiti pas mane?
Džesis Bošas krūptelėjęs žvilgtelėjo į moterų tualeto duris.
Jis dega, liepsna viduje verčia prakaituoti, nušluoja skausmą,

įžeidimus, nusivylimus. Lieka tik skaistus, netramdomas geismas.
To jis ir atėjo.
Tačiau galima ginčytis. Svarbu ne ko, o su kuo. Visą savaitę
jis vaikščiojo dusdamas, geisdamas. Nepasotinamai, nenumaldo
mai. Gal dabar tai išsipildys. Gal pagaliau. Jis giliai suvaitoja iš
malonumo. Džesio akys užmerktos. įsivaizduoja, kad tai Lina ke
lia tokį šėlsmą jo kūne, tai jos švelnios, jaudinančios lūpos ir jud
rus liežuvis jį liečia, bučiuoja, laižo, čiulpia. Ilgi jautrūs Linos
pirštai bėgioja jo kūnu, spaudžia, glamonėja. Jis ir anksčiau įsi
vaizduodavo, kad mylisi su Lina, bet dar niekada partnerė taip
nepriminė jo svajonių moters.
Jos rankos slenka žemyn, paliečia kietas sėklides ir stipriai
paspaudžia, tuo metu ji murma į ausį mielas nešvankybes.
Moterų tualeto kabina varžo judesius, tačiau Džesis Bošas ne
siskundžia...
42
- ...manija padeda jai susitaikyti su tikrove. Neatsitiktinai Megė

Spolding paskutinį kartą mylėjosi likus mažiau nei valandai iki
mūsų seanso. Pacientė mėgino priversti ir grupės draugus, ir ma
ne, savo psichiatrę, padėti jai, taip giliai įklimpusiai. Po vaka
rykščio konflikto, išprovokavusio Nedą prisipažinti nužudžius, po
brolio suėmimo Megė jaučiasi išduota, vieniša, gėdijasi savo elge
sio. Ji nepajėgia suderinti asmenybę naikinančios seksualinės
manijos ir bundančios meilės draugui Rajanui...
Suskambo telefonas. Karolina susiraukė, išjungė diktofoną ir
pakėlė ragelį.
- Ar tu dabar sėdi?
- Benai...
- Man ką tik paskambino...
- Kur tu?
- Važiuoju iš Filo namų Situeite. Paklausyk, man skambino
Marsija Kiršbaum. Ką tik sumokėjo šimtą žalių naktiniam „Ma-
kenzio“ viešbučio budėtojui už suteiktas žinias.
- Kokias?
- Nedas turi tvirtą alibi antradienio vakarui.
- Leisk spėti. Buvo „Makenzio“ viešbutyje? Su motina?
- Beveik atspėjai. Naktinis budėtojas matė jį tūnantį viešbučio
vestibiulyje nuo aštuntos valandos iki pusiaunakčio. Matyt, sekė
motinos klientus...
- O Viešpatie, Benai...
- Taip, suprantu. Ar tavo grupė jau išsiskirstė?
- Taip, visi išėjo.
- Ir tu eik. Po dvidešimties minučių būsiu namie. Atvažiuok

pas mane. Reikia pasikalbėti.
- Gerai, - išsiblaškiusi atsakė ji.
- Karolina?
- Ką?
- Apie ką galvoji?
- Pasakysiu, kai susitiksim.
- Gerai. Iki greito.
- Benai, ar policija jau žino?
- Tikriausiai dabar Marsija kalbasi su jais.
Visa Landstauno gatvės pirmojo požeminių garažų aukšto pietry

čių dalis buvo atitverta geltona policijos juosta. Stovėjo keli pat
ruliniai automobiliai, du juodi sedanai be atpažinimo ženklų ir
teismo medicinos eksperto furgonas. Visi pareigūnai buvo susibū
rę aplink negyvėlį ant priekinės balto 1989 metų laidos fordo pi
kapo sėdynės. Lavonas buvo nuogas, tamsiai mėlyni elastiniai
marškiniai sugrūsti į burną, rankos prispaustos prie šlaunų, ant
kaklo metalinė grandinė. Asmens dokumentų nėra, tačiau nusta
tyta, kad sunkvežimio savininkas - Džeimsas Geidžas, gyvenantis
Kvinsyje, Belo gatvėje, numeris 310.
Grynas ir De Santo atrodė bjauriai, o jautėsi dar bjauriau. Jie
stovėjo šalia Edo Herlėjaus, iškvietusio policiją. Tą vakarą apie
devintą valandą jis pasistatė automobilj šalia pikapo, tačiau neat
kreipė į jį dėmesio, kol nepamatė užrašo „Parduodama“, prilipdy
to prie šoninio lango. Jo brolis ketino pirkti pavažinėtą pikapą,
todėl Herlėjus užlipo ant pakopos ir pažvelgė pro langą, norėda
mas pažiūrėti, kiek kilometrų nuvažiuota.
- Jėzau! Jėzau, Jėzau! - kartojo vyriškis. - Gyvenime nieko
panašaus nemačiau. Tikrai, vos neapsivėmiau. Viešpatie, juk ten
galėjau būti aš. Jei kokia nors seksuali mažytė būtų mane užkal
binusi... Tai toji žudikė maniakė, ar ne? Megė Spolding? Bet juk
vakar jūs jau pasodinot jos brolį. Mačiau per televiziją. Ir vėl su-
klydot?
Karolinai rakinant stalčių su pacientų kortelėmis telefonas vėl

suskambo. Šįkart Emi De Santo norėjo paklausti, ar Karolina ma
čiusi Mėgę Spolding šį vakarą.
f I i s e Ti t l e 324
- Tik nešnekėkit tų nesąmonių apie gydytojo ir ligonio paslap

tį, - išrėžė detektyve. - Radom dar vieną lavoną.
- Garaže? - vos išspaudė Karolina.
- Kur ji?
- Aš nežinau, - Karolina mėgino prisiminti, ar Megė minėjo,
kur ketinanti eiti. - Šįvakar ji buvo grupėje, tačiau baigėm prieš
pusvalandį.
Karoliną, išėjusią į automobilių aikštelę prie instituto, pasitiko

šiaurės rytų vėjo kauksmas ir lietus, plaukai iš karto sušlapo,
čaižė veidą. Ji ėmė skverbtis į tolimą automobiliais užstatytos
aikštelės kampą. Kaimyninio teatro žiūrovai penktadienio vaka
rais čia statydavo savo automobilius.
Karolina nubėgo prie savo automobilio šokinėdama per balas,
taškydamasi ir rausdamasi rankinuke raktų. Dar nepriėjusi pu
siaukelės, kiaurai permirkusi Karolina kairėje pastebėjo džipą če-
rokį, kuris pasirodė pažįstamas, o pamačiusi „Raudonųjų kojinių“
komandos lipduką dešiniajame priekinio buferio kampe, ji staiga
sustojo - Džesio automobilis. Karolina abejojo, ar įbrolis į institu
tą atvažiavo psichiatrų pagalbos. Nors tai jam praverstų, pamanė
ji. Turbūt jis nuėjo pas vieną psichiatrę - daktarę Siuzaną Stein
berg, tačiku ne gydytis.
Karolina žvilgtelėjo į institutą. Visi langai tamsūs. Ar Džesis
su Siuzana kabinete, užsigesinę šviesą?
Priekyje suūžė variklis. Karolina pamatė, kaip juodas sedanas
pajudėjo iš vietos ir leidosi į ją išvažiavimo link. Valytuvai įnirtin
gai braukė nuo stiklo vandens sroves.
Karoliną apakino automobilio žibintai. Ji instinktyviai pasi
traukė į tarpą prie Džesio džipo. Sedanui pravažiuojant, Karolina
pastebėjo keleivį ant priekinės sėdynės - Džesis. Tačiau vairavo
ne Siuzana Steinberg, o Megė Spolding.
Karoliną apėmė baimė. Kad ir kaip nemėgo įbrolio, tvirtai su
vokė viena - nenori pamatyti jo lavono su grandine ant kaklo.
Karolina važiavo paskui baltą hondą per du automobilius nuo

Megės. Jie švilpė lietaus merkiama Storovo gatve, žiediniu keliu,
palei Čarlzo upę. Matomumas buvo toks blogas, kad Karolina vos
nepametė iš akių Megės, kai ji staiga pasuko į dešinę, į išvažia

vimą už Longfelo tilto. Karolina spustelėjo akseleratorių ir, mė
gindama aplenkti hondą, nesuvaldė automobilio ant šlapio asfal
to, šis slystelėjo į kelio vidurj. Ji staigiai pasuko vairą į dešinę,
vargais negalais išlygino šabą, įniršusi sugriežė dantimis, atsiplė
šė nuo hondos ir metėsi prie posūkio į šoninį kelią, nedvejodama
paspaudė stabdžius ir staigiai pasuko į dešinę. Matyt, ne toks pa
tyręs hondos vairuotojas, dar jai nespėjus baigti manevro, tren
kėsi į užpakalinį šabo buferį. Mažesnis sabas metėsi dešinėn,
gergždamas nubrėžė šoną į apsauginę kelio tvorelę, atsistojo
skersai išvažiavimo ir atbulas ėmė grėsmingai suktis aplink savo
ašį. Kai Karolina, drebėdama iš įtampos, pagaliau sustabdė auto
mobilį, jis jau buvo užlėkęs iki pusės betoninio pylimo.
Užpakalinių Megės automobilio žibintų jau nesimatė. Atlėgus
įtampai, Karolina įstengė apsukti šabą, nuvažiavo iki pylimo ga
lo, pasuko į kairę - vienintele įmanoma kryptimi - ir pasiekė
krantinės plentą, ėjusį lygiagrečiai su žalia juosta bei dviratinin
kų ir pėsčiųjų takais palei Čarlzo upę. Tokį vėlų vakarą, siaučiant
audrai, aplink nebuvo nė gyvos dvasios.
Megės automobilio nesimatė. Kelias buvo visai tuščias. Karoli
na sukrėsta ir nusivylusi suvokė, kad turės atsisakyti beprotiškų
lenktynių, susirasti telefoną, paskambinti De Santo ir bent jau pa
sakyti, kuria kryptimi nuvažiavo Megė. Dabar Karolina vairavo lė
tai ir atsargiai, tačiau ją baugino ne vien baisiai slidus kelias, bet
ir tai, kad beveik nieko neįžiūrėjo. Priekyje, dešinėje pusėje išniro
kažkoks paslaptingas statinys. Privažiavusi arčiau ir apšvietusi au
tomobilio žibintais ji suprato, kad tai paupio sporto aikštynai.
Karolina pamanė, kad čia turėtų būti taksofonas, privažiavo
prie nedidelio mūrinio namuko ir, neišjungusi ilgųjų šviesų, iššo
ko iš automobilio ir nubėgo prie pastato, panašaus į bunkerį.
Benas Teiboras įspraudė automobilį į jo vietą aikštelėje prie na

mo ir, nematydamas Karolinos šabo kitoje aikštelės pusėje, skir
toje svečiams, susiraukė. Dar labiau sunerimo pastebėjęs polici
jos automobiliu įsukančią detektyvę De Santo.
- Na ir orelis! - tarė De Santo, įsmukusi į priekinę sėdynę ša
lia jo. Ji buvo kiaurai permirkusi.
f I i $e Ti t l e 326
Suvokęs, kad atsitiko kažkas negero, Benas įsitempė.

- Ar jūsų klientė neskambino?
Benas pažvairavo į detektyvę:
- Kokia klientė?
- Megė Spolding. Ar ji neskambino? Susitinkat su ja čia? Ne-
įsivaizduojat, kur ji galėtų būti?
Benas vos susivaldė negriebęs jos už gerklės.
- Po velnių! Kas čia darosi?
- Turim naują Afroditės auką...
- Kur Karolina? - riktelėjo Benas.
- Aš nežinau.
Staiga suzvimbė De Santo pranešimų gaviklis. Detektyve pa
skambino Beno automobilio telefonu. Atsiliepė Alfonsas Grynas.
- Emi? Mums ką tik pranešė...
43
Karolina apibėgo pastatą. Jokio telefono. Sušalusi j ragą, nusimi

nusi, išsigandusi Karolina, skverbdamasi per tamsą, leidosi atgal
į automobilį. Priėjusi pusiaukelę, tolumoje, ant dviračių tako, pa
stebėjo du žiburėlius ir netrukus suvokė, kad tai automobilio ži
bintai - rūko ar užpakaliniai. Tai tikriausiai Megės automobilis.
Karolina nubėgo į savo šabą, šoko už vairo, pasuko raktelį. Jokio
garso. Velnias! Pamėgino dar kartą. Tyla. Velniava! Ką dabar da
ryti? Įstrigo.
Vis didėjanti baimė ir bejėgiškumas vertė nevalingai virpėti.
Ji pasielgė labai kvailai, viena, siaučiant audrai nusivijusi au
tomobilį į ištuštėjusį rajoną. Karolina persilenkė per sėdynę prie
priešingos pusės lango, delnu nubraukė aprasojusį stiklą, steng
damasi ką nors įžiūrėti. Automobilio šviesų nebesimatė. Kas nors
išjungė ar nuvažiavo tolyn?
Nors ir labai bijodama, Karolina privalėjo ieškoti išeities.
Įjungusi avarinę signalizaciją, ji išlipo iš automobilio ir atsargiai
žengė asfaltuotu dviračių taku.
Automobilis stovėjo maždaug už penkiasdešimties metrų, be
veik ant paties upės kranto. Karolina žemai pasilenkė, atsargiai
prisiartino ir, pamačiusi numerį, aiktelėjo: tamsusis sedanas, ku
rį ji sekė - tai 320SE, juodasis Silvijos Fylds mersedesas.
Kas čia darosi?
Karolina, bijodama pamatyti kraupų vaizdą automobilio vidu
je, vis dėlto prisivertė pažvelgti pro užpakalinį langą. Regis, tuš
čia. Įdėmiai apžiūrėjusi pro šoninį stiklą įsitikino, kad tikrai nė
gyvos dvasios. Tačiau automobilyje yra telefonas. Karolina apibė
C I i $ e T i 1 1c 328
go mersedesą, mėgindama atidaryti kiekvienas dureles. Visos už

rakintos. Žinoma, taip ir turėjo būti. Ji ėmė kelkraštyje graibyti
akmens langui išdaužti ir koja atsitrenkė į kelio ženklo stulpą.
Jei pavyktų jį išrauti iš žemės, galėtų išdaužti stiklą. Karolina
ėmė klibinti stulpą. Staiga vos ne virš galvos sudundėjo griausti
nis. Karolina pašiurpo iš baimės, kad jos nenutrenktų, paleido
stulpą, atšoko ir pamatė užrašą: Istorinės baržos - „Mėnulis“ ir
„Venera“. Romėniškasis Afroditės vardas!
Pagaliau Karolina suprato. Ji čia atsidūrė ne atsitiktinai, o
pagal rūpestingai paruoštą planą, sukurtą aštraus maniako proto.
Kaip viskas tobula. Velniška, tačiau tobula.
Karolina susitvardė, nuėjo arčiau upės kranto ir pamatė blau
sią šviesą, sklindančią iš vienos baržos vairininko būdelės. Lange
šmėkštelėjo kažkoks vaiduokliškas siluetas.
Blaivus protas sakė Karolinai grįžti atgal, išrauti stulpą, įsi
laužti į mersedesą ir paskambinti, tačiau ar yra laiko? Ojei įsi
jungs automobilio signalizacija?
Kiaurai peršlapusi ji nuslinko purvina krantine. Blykstelėjo
žaibas, nudundėjo griaustinis. Karolina nuspyrė permirkusius
aukštakulnius, pasiraitojo šlapias vilnones kelnes, kad tvirčiau
jaustų slidžią žemę, ir žolėtu šlaitu tamsoje nusėlino prie vilkiko.
Dabar Karolina džiaugėsi, kad audra šitaip šėlsta - vėjas ir
lietus slopino žingsnius ir trūkčiojantį alsavimą, kai ji šaltu meta
liniu trapu užlipo ant medinio seno laivo denio.
Nenuleisdama akių nuo vairininko būdelės, Karolina, užkliu
vusi už storo lyno ritinio, paslydo ir atsimušė į milžinišką meta
linį kablį, nukarusį nuo skersinio baržos stiebo. Sukandusi dan
tis, kad neriktelėtų iš skausmo, Karolina atsistojo ir nušlubavo
prie vairininko būdelės. Nekreipdama dėmesio į ledinį vandenį,
varvantį ant pečių nuo stogo krašto, ji pasilenkė, atsargiai pa
žvelgė į vidų ir nustėro: mažo kambarėlio kampe, ant persiško
kilimo, apšviesti ant stalo stovinčios žibalinės lempos, apsikabinę
gulėjo visiškai nuogi vyras ir moteris. Jei ne jų kaklus juosianti
spindinti grandinė, Karolina būtų pamaniusi, kad užtiko geismo
apimtus meilužius. Groteskiškai atgaivintas garsusis Deno Spol-
dingo kūrinys, tik šiame gyvame paveiksle meilužiai buvo Megė
ir Džesis.
Karolina išsigando, kad jie negyvi, tačiau pastebėjo, kaip Dže-

sis krestelėjo galvą, o Megė atsimerkė ir vėl užsimerkė.
- Kaip tau patinka, Karolina? - kažkas sukuždėjo šalia.
Dar nespėjusi atsakyti, ji pajuto, kaip daiktas šaltas ir kietas
apsivijo kaklą. Karolina stvėrė už grandinės, tačiau nepajėgė nu
simesti. Kilpa užveržė gerklę, Karolina sugargaliavo. Kažkas ją
įtempė į vairininko būdelę.
- Reikia pripažinti, kad sukūriau visai padorią „Bedievės Af
roditės“ kopiją, tik su nedideliais pakeitimais. Tačiau antra ver
tus, kiekvienas dailininkas prideda ką nors savo. Aš sumaniau
ypatingą siužeto poslinkį.
Grandinė trūktelėjo, priversdama Karoliną parkristi ant kelių už
pusmetrio nuo nelaimingųjų meilužių. Jų burnos buvo užkimštos.
Rajanas Gelaheris atsiklaupė šalia, nusišypsojo, laisva ranka
sugriebė grandinės, juosiančios Megės ir Džesio kaklus^galą.
- Prisipažink, Karolina, ar kada nors įtarei mane?
- Turėjau suvokti anksčiau, - ji priekaištavo sau, - kai prieš
kelias dienas Benas pasakė, kad pirmiausias kandidatas - atsida
vęs mylimasis. O tu, Rajanai, atrodei toks mylintis, toks susirūpi
nęs, toks normalus. Labai tinkamas kandidatas, idealus pagrindi
nis įtariamasis.
Rajanas šyptelėjo, tačiau jo akys liepsnojo neapykanta.
- Viskas prasidėjo tą dieną, kai žaislų parduotuvėje pastebė
jau Mėgę su tuo bukagalviu advokatu, tačiau dar nebuvau suma
nęs, kaip neleisti Megei sugriauti viską, kuo mes galėtume
džiaugtis kartu - meile, aistra, atjauta. O paskui šovė mintis - pa
rodyti jai bedievės motinos likimą. Tačiau ji manęs nesuprato.
Nesilioviau mėginęs priversti ją suvokti tą baisiąją klaidą, ta
čiau... -jis liūdnai papurtė galvą. - Netgi mentams parūpinau žu
diką, kad ją paleistų.
- Filą Meisoną? Tu jį pakišai? - pasibaisėjo Karolina.
- Buvo nepaprastai lengva, - pasigyrė Rajanas. - Paskambinau
jam, prisipažitiau, kad aš - Afroditė žudikė, pažadėjau pasiduosiąs
policijai, jei jis mane ginsiąs. Mes sutarėm susitikti. Pamaniau,
kad labai tinkama vieta - Harvardo teisės fakultetas. Tas sukčius
ir užkibo, matyt, tikėjosi, kad atitempęs žudiką, išpirks savąsias
nuodėmes su Mege. Žinoma, tas raštelis žmonai, kur jis atsiprašo
f I i $c I i 11 c 33 0
suklydęs ir maldauja atleisti, nebūtų jo išgelbėjęs. Iš pradžių keti

nau išsiųsti jj paštu, tačiau vėliau pamaniau, kad labai tiks vietoj
atsisveikinimo laiško. - Rajanas atlaisvino grandinę ant Karolinos
kaklo ir įsikišo į burną smilių. - Gudriai sugalvota! - jis nusikvato
jo. - Pribaigęs Meisoną, įsmukau į jo slėptuvę ir ją išpuošiau. Tie
są sakant, man labai pavyko tos Megės nuotraukos.
Nors Karolina virpėjo klausydama šaltakraujiškos Rajano ata
skaitos, tačiau stengėsi gyvai reaguoti ir skatinti jį dar labiau di
džiuotis. Jei pasiseks, ji sugebės tuo pasinaudoti.
Karolina sugriebė savo grandinę, greitu judesiu atlaisvino ją
ir sviedė Rajanui į veidą. Tačiau tokios psichinės būklės Rajanas
buvo ypač budrus. Kilstelėjęs ranką sugavo lekiančią grandinę.
Jo veide atsispindėjo tik švelnus pasipiktinimas, kad jam trukdo.
Rajanas išplėšė grandinę iš Karolinos ir skubiai du kartus apvy
niojo jai ^pie kaklą. Karolina vos neužduso.
- Galėčiau jus iš karto nužudyti, - Rajano žodžius palydėjo
griaustinio trenksmas. Rajanas šyptelėjo. - Olimpo kalno dievai
turėtų tam pritarti. Gydytojai laiko save dievais, ar ne, Karolina?
Pasak mito, Afroditės vyras, sukaustęs ją ir jos meilužį, pakvietė
dievus įsitikinti žmonos neištikimybe. Taigi tu būsi baigiamasis
šios graikų tragedijos akordas.
Karolina vėl pamėgino nukreipti Rajano mintis:
- Juk, pasak mito, Afroditės vyras jai atleido...
- Manai, galima atleisti?
- Taip, Rajanai.
Jis susiraukęs pažvelgė į užsimerkusią mylimąją. Karolina vy
lėsi, kad Megė praradusi sąmonę.
- Nežinau, tikrai nežinau, - atsiduso Rajanas. - Kartais pasie
kiam tokią ribą, kai neįmanoma atleisti.
Karolina stengėsi kaip nors nukreipti jo dėmesį:
- O kaip tu paėmei Silvijos mersedesą? - kimiai paklausė ji.
Rajanas kreivai šyptelėjo:
- Pasakiau Silvijai, kad mano automobilis sugedo. Karolina,
pereinant gatvę, reikia apsidairyti į abi puses.
- O ką šiandien pasakei Silvijai?
- Keista, bet šiandien per tą idiotišką audrą, matyt, mano
žvakės sušlapo, ir aš tikrai neužvedžiau variklio. Silvija sakė
Kt. 331 Grandininė reakcija
dirbsianti iki vėlumos. Žinojo, kad aš ketinau po grupės seanso

parsivežti Mėgę namo. Taigi šefė kilniaširdiškai pasiūlė man au
tomobilio raktelius, juo labiau kad aš pažadėjau užvažiuoti pas ją
su Mege. Vargšė Silvija turės išsikviesti taksi...
- Aš susirūpinau, kai jis neatvažiavo manęs paimti. Nežinau ko

dėl, bet pradėjau įtarinėti Rajaną. Staiga jis pradėjo laikyti Mėgę
savo nuosavybe, - pasakojo Silvija Fylds Emi De Santo, Alfonsui
Grynui ir Benui Teiborui žmogžudysčių skyriaus budėtojų kamba
ryje. - Kažkas man nedavė ramybės. Ir staiga prisiminiau pokal
bį su Rajanu prieš dvejus metus, prieš priimant jį į darbą. Gyve
nimo aprašyme jis teigė, kad, mokydamasis vidurinėje mokykloje,
per vasaros atostogas dirbo Martos Vainjardo restorane. Nors jis
nurodė vasarą po Megės tėvo nužudymo, tačiau pamaniau, kad
tyčia įrašė neteisingą datą... *
į duris pasibeldė ir kyštelėjęs galvą policininkas pranešė:
- Išgirdęs mūsų pranešimą skambino sunkvežimio vairuoto
jas. Jis matė baltą šabą su įjungta avarine signalizacija Krantinės
kelio pakraštyje...
Lietus plakė stogą, barbeno į langus, tačiau vairininko būdelės

viduje kaupėsi kur kas pavojingesnė audra.
Rajanas vėl nukreipė dėmesį į Mėgę.
- Tą vasarą Vainjarde tu net nežinojai, kad aš esu. Tavo moti
na manęs labai geidė. Kartą, kai vyro nebuvo namie, parsivedė
mane į savo lovą. Išgirdusi atsiveriant duris, ji pamanė, kad tai
plėšikas, ir iš spintelės stalčiaus išsitraukė pistoletą. Staiga kamba
rys nušvito. Pasirodė, kad nešinas paveikslu grįžo tavo tėvas. Mo
tina sustingo kaip statula. Tikriausiai neprisiminė, kad ir aš esu
ten, nesuvokė, jog tai aš prispaudžiau jos pirštą prie gaiduko...
Sielvartinga dejonė išsiveržė iš užkimštos Megės burnos.
- Iš tikro aš atėjau pamatyti tavęs, brangioji Mege. Maniau,
kad pirmiausiai išdulkinsiu tavo ištvirkusią mamytę, o vėliau nu-
slinksiu pažiūrėti į miegančią tave. Aš taip tave mylėjau, kad
troškau prieiti kuo arčiau. Žinojau, kad tu man vienintelė ir vi
sam gyvenimui. - Rajanas įtūžęs dėbtelėjo į Karoliną. - Tai tu
kalta. Jei būtum išgydžius! Mėgę, nieko nebūtų įvykę.
f I i $c Ti t l e 332
- Dar nevėlu, Rajanai, - griebėsi šios minties Karolina. - Ma

nijos taip greit neišgydysi. Reikia laiko, kaip ir gydant narkoma
ną ar lošėją. Megė nepajėgia atsispirti pagundai.
- Ar tavo įbrolis taip pat seksomanas? Aišku, dabar tai ne
svarbu, nes nelieka laiko gydymui.
Džesis pasuko galvą, ir Karolina jo žvilgsnyje pamatė visą
jausmų paletę - gėdą, kaltę, sielvartą, baimę ir atsivėrusias seną
sias žaizdas, kurios jau niekada neužgis. Tikriausiai įbrolis jos
akyse išskaitė tą patį.
Rajanas gašliai nusišypsojo:
- Matau, ką manai, Karolina - kad aš toks pat ligonis kaip ir
jie. Tu klysti, aš daug pranašesnis, ir žinai kodėl? Aš palaimintas,
nes sugebu jausti ir išreikšti tikrą meilės galią. Šį rytą tikėjau,
kad pagaliau ir Megė taps palaiminta - ji prisipažino mane my
linti. Tačiau jai manęs neužtenka, ji niekada nesiliaus. - Kaire
ranka spausdamas grandinę ant Karolinos kaklo, o dešine - ant
nelaimingųjų meilužių, Rajanas sielvartingai pažvelgė į Mėgę. -
Mano bedieve Afrodite, - jis įtempė grandines, akys patamsėjo. -
Aš tave mylėsiu iki paskutinio atodūsio.
Grandinė dar labiau suspaudė kaklą. Karolina staigiai spyrė,
tačiau nė neužkliudė Rajano. Jis nusijuokė iš bergždžių pastangų
ir dar labiau įtempė grandinę. Tačiau pasirodė, kad pastangos
nebuvo visai tuščios - Karolinos pėda stuktelėjo į stalo koją, žiba
linė lempa susvyravo, nuvirto ant šono, ėmė riedėti žemyn ir su
stojo per kelis colius nuo stalo krašto. Karolinos akyse iškilo Be
no paveikslas. Ji mėgino jį išlaikyti, kad jaustųsi ramesnė, tačiau
vaizdas juodame ekrane suskilo į šimtus taškelių. Karolina kiek
galėdama stengėsi neprarasti sąmonės. Būdelę sukrėtė griausti
nio trenksmas. Rajanas krūptelėjo, atsitrenkė į stalo koją. Gęs
tančia sąmone Karolina viltingai žvelgė, kaip lempa vėl kankina
mai lėtai rieda prie stalo krašto, krenta ir sudūžta prie Rajano
kojų... Žibalas išsiliejo ir užsidegė. Pamatęs, kad užsiliepsnojo jo
lininių kelnių atvartai, Rajanas riktelėjo, smarkiai pastūmė Karo
liną, ėmė pašėlusiai pliaukšėti delnais sau per kojas, nusikeikė,
kai kibirkštys šoktelėjo ant marškinių rankovių.
Karolina griuvo ant grindų prie sienos ir pasibaisėjo pama
čiusi, kad senovinio kilimo kraštai taip pat užsidegė.
Surišti Džesis ir Megė bejėgiškai stebėjo rūkstantį liepsnos

ruožą, slenkantį artyn. Džesis, įtempęs visas jėgas, pamėgino nu
siristi toliau nuo liepsnos.
Karolina greit atpalaidavo grandinę ant savo kaklo ir pribėgo
prie Džesio ir Megės, nekreipdama dėmesio į Rajano šūksnius,
liepsną, dūmus, karštį, netgi stiklo šukes, susmigusias į basas ko
jas. Ji greit ištraukė kamšalus iš jų burnų. Megė ėmė verkti, Dže
sis mėgino kažką pasakyti, bet pašėlusiai užsikosėjo.
Atitraukusi žvilgsnį nuo dūmų, Karolina įtempusi visas jėgas
stengėsi išlaisvinti meilužius. Ji atvyniojo grandinę nuo jų kaklų
ir atrišo Džesio ranką.
- Karolina! - staiga riktelėjo Džesis ir stumtelėjo ją į šoną.
Rūkstanti stalo koja kruvinoje Rajano rankoje įsirėžė į Džesio
šoną. Jis aiktelėjo iš skausmo.
Tą akimirką Karolina nusiplėšė nuo kaklo grandinę. Rajanas
jau ketino dar kartą trenkti Džesiui, kai grandinė apsivijo aplink
jo kaklą. Nustebęs jis riktelėjo ir užsičiaupė, nes Karolina ryžtin
gai iš visų jėgų užveržė grandinę.
Įsiutęs Rajanas įstengė pasisukti ir nusviesti Karoliną šalin. Ji
suklupo ir paleido grandinę. Dusdamas, kosėdamas Rajanas šoko
ant jos. Karolina mėgino jį nublokšti, tačiau jis buvo daug stip
resnis. Ji pajuto, kaip Rajano pirštai lyg grandinė sugniaužė jos
kaklą.
- Rajanai... maldauju! Maldauju... pasigailėk manęs! - virpan
čiu kimiu balsu prabilo Megė.
Karolina pajuto, kad Rajano pirštai šiek tiek atsileido, jis pa
suko galvą į Mėgę.
- Aš tikrai tave myliu, Rajanai.
Kaklą spaudžia mažiau. Karolina įtraukė į plaučius dūmų pri
sotinto oro.
Rajano veide atsispindėjo skausmas ir abejonė:
- Mege, Mege... kaip aš galiu tau atleisti?
- Leisk man dar kartą pamėginti, - maldavo Megė.
Akimirką Karolina pamanė, kad Rajanas paleis ją ir išgelbės
Mėgę iš ugnies. Tačiau neryžtingumo minutė baigėsi.
- Tu visada mane išduosi! - suriko jis. - Aš žinau!
Jo pirštai vėl negailestingai sugniaužė Karolinos kaklą.
€ I i s e Ii H e 334
Staiga driokstelėjo griaustinis... Rajanas sustingo lyg žaibo
pakirstas, paskui vaitodamas iš skausmo pasuko galvą į Mėgę ir
nuvirto prie Karolinos kojų.
Karolina nieko nesuprasdama spoksojo į kraują, žliaugiantį iš
žaizdos Rajano šone. Ji nesuvokė, kas atsitiko, kol nepakėlė akių.
Figūra, pro tirštus dūmus ir liepsnas išnirusi tarpduryje, atrodė
kaip šmėkla. Vėliau Karolinos regėjimas prablaivėjo ir ji atpažino
Beną, laikantį pistoletą.
Paskui jį į vidų įsiveržė kiti - Grynas, De Santo, uniformuoti
policininkai. Žmonės rėkė, tolumoje kaukė sirenos, trankėsi
griaustinis, juodą dangų varstė žaibai. Gelbėtojų sukeltas bruzde
sys pamažu rimo.
Kelias akimirkas Karolinos galvoje sukosi tik viena mintis: ji
nugalėjo, išliko gyva sunkiausiame gyvenimo mūšyje.
Tačiau spausdama Beno ranką Karolina suvokė, kad ji ne tik
išliko gyva, bet pasiekė daug daugiau.
Baigiamasis žodis
Nemirtingieji dievai atėjo pažiūrėti surakintų Afroditės ir

jos meilužio. Apstulbintas įstabaus netgi tokios pažemintos
Afroditės grožio, Apolonas klausia vieną jauną dievą:
- Ar yra toks pavojus, kuris įstengtų numalšinti geismą
Afroditei?
Jaunasis dievas karštai atsako:
- Mano karaliau, nesvarbu, kiek grandinių mus kaustytų ar
kaip pasmerktų nemirtingieji dievai jei tik galėčiau, aš mylė-
čiaus su ja.
Išklausę jį, dievai ima kvatotis ir priverčia apgautąjį kalvį
Hefaistą nenoriai išlaisvinti žmoną ir jos meilužį.
Pasijutusi laisva, Afroditė skrenda į savo šventyklą Patose.
Čia gracijos išmaudo meilės deivę, patepa ambrozijos aliejais,
kurių viliojantis aromatas atsklinda pas nemariuosius dievus...
Homeras, „Odisėja “
Title, Elise
Ti-143 Grandininė reakcija: romanas/Elise Title; iš anglų kalbos
vertė Irena Kupčinskienė. - Vilnius: Alma littera, 2000. -
337p.
ISBN 9986-02-844-2
Psichoseksualinio trilerio „Romeo“ autorės Elizos Taiti naujau
sias romanas lietuvių kalba. Jtempto siužeto trileris, įžvalgi psicho
loginė analizė.
UDK 820(73)-3
Elise Title
GRANDININĖ REAKCIJA
Romanas
Iš anglų kalbos vertė Irena Kupčinskienė
Redaktorė T eresė Gužauskienė
,Dailininkas Agnius T arabilda
Korektorė Auksė Žiūkienė
Techninė redaktorė Birutė T olvaišienė
Kompiuteriu maketavo Arūnas Šlikas
SL 412. Užsakymas 655
Išleido leidykla „Alma littera“, Šermukšnių g. 3, 2600 Vilnius
Puslapis internete: http://www.almali.lt
Spausdino AB spaustuvė „Spindulys“, Gedimino g. 10, 3000 Kaunas
fhse
H ile penkiolika metų dirbo
psichoterapeute, kelerius
metus su kaliniais griežto
režimo kalėjimuose. Psicho-
seksualinio trilerio „Romeo"
autorės naujausias romanas!
Ar yra ryšys tarp paveikslo, vaizduojan
čio grožio, meilės deivę Afroditę ir jos
meilužį, sukaustytus grandinėmis,
ir žmogžudysčių?
Ji susijusi su kiekvienu nužudytuoju,
bet ar ji žudikė?
i*
Policija įtaria kitą psichiatrės Karolinos
pacientę.
Karolina pakliūva į gudriai paspęstas
pinkles ir suvokia, kad pavojus gresia
ne tik jos karjerai, bet ir gyvybei...
Romanas apie sekso maniją

* « A v'
\ T Ę M ?P f O
S I U
» ►
Iff 'J
e T O
T R I L E I S !
_ Į ^L C\
Kaip ir pirmajame Elise Title romane „Ro*neo‘V,pagrindinė veikėja
N
- psichiatrė. Karolina Hofman, gydan^šekšualinlės manijas, buvo
\> ?
netoliese, kai ivyko nusikaltimas. Ypač ži%fus išžudymas, įtarti-
i \
nas psichiatrės pasirodymas nusikaltimo vietoj intriguojanti Ka
rolinos profesija iš karto atkreipia policijos ir žiniasklaidos tįėmesį.

'*• 'V
Įtampa stiprėja - visiškai taip pat nužudomas Karolinos raeiluž* ir
\
vienas iš pacientu. Apkaltinta žmogžudystėmis KarolinVpakfKTna’k
'H
grėsmingą labirintą, kur per karštligiškas dešimt dienų, riž|įuod^- ■
A
ma savo gyvybe ir karjera, ji turi įrodyti, kad yra nekaltajr suėsti \
tikrąjį žudiką.
%
v V r

20AF - Elise.title. .Grandinine - reakcija.2000.LT

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

20AF - Elise.title. .Grandinine - reakcija.2000.LT

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

>

Afroditė ir Arėjas be galo geidė

ISBN 9986-02-844-2 Copyright © 1998 by Elise Title

Afroditė ir Arėjas be galo geidė vienas kito. Todėl jie sugulė

- Tuojau pasinersiu į malonią karštą masažo vonią, - kalba Nata­

- Ir demaskuota, - priduria Megė, tačiau Natali apsimeta ne­

- Ne... Nors verčiau būtų nušovusi, - sumurma Natali.

- Sustokim čia, - sako gydytoja Hofman ir nuotolinio valdymo

- Atrodo, kad to klausiat jūs, daktare Besėtai.

- Nereikia, - švelniai įsako ji.

- Dabar jau nebesužinosim, ar ne? - Martinas ironiškai nu­

Jo pilkšvo tvido sportinė striukė su tamsiai pilkais odiniais lo­

Piterio Korzos galvoje pašėlusiai gaudžia Haidno „Atsisveikinimo

- Ar tau patiko? Buvo gera? Norėjai dar?

Vos tik Karolina pasijuto šiek tiek romantiškiau, miegamajame

Karolina įsisupo į antklodę ir pasiėmė telefoną. Martinas, vis dar

- Labas. Tu beveik laiku.

- Rajanai, nesuprantu, apie ką tu kalbi. O dabar atiduok rak­

Megė Spolding stipriai atsirėmė delnais j kriauklę ir įsistebeilijo į

Karolina apsidairė neono šviesa nutviekstoje kavinėje Hantingto-

vaistais. Vėliau, po dviejų mėnesių, Stivas užsirakino savo kabi­

Karoliną, pribėgusią prie muziejaus, sustabdė du policininkai. Ji

- Sakėt, kad atrodė panašus į savižudį?

Džilė Nadžent, energinga aštuntojo kanalo apžvalgininkė, paste­

- Aš nieko nežinau. Tikrai, - tikino Karolina.

Karolina lavonų buvo ne tik mačiusi, bet ir skrodusi juos per

- Mano pacientas ne gėjus ir nepersirenginėja moterimi, - pa­

Karolina išsiėmė vizitinę kortelę, numetė ant leitenantės blok­

Karolinos butas atrodė per daug tuščias ir tylus. Labiausiai ji

- Nurimk, mažiuk. Leisk mergaitei atgauti kvapą.

Aš dar kai ką patikrinsiu ir pažiūrėsim, kokie bus pirmi įkalčiai.

Džesis Bošas pabeldė krumpliais į stiklą, o paskui nelaukdamas

- Gal. Bet dauguma prostitučių apie genetiką neturi žalio su­

- Šefe, ar prisimenat mano įseserę Karoliną Hofman? Buvot

Gerdama trečią puodelį kavos prie virtuvės stalo, Karolina pa­

Įėję už pertvaros. Korza buvo pasmaugtas metaline grandine. Re­

Truputį po pusės septynių Megė pasirodė prabangiame savo

- Pažiūrėk į šitą, leitenante.

- Krameriui paskirtas bandomasis laikotarpis. Teigė, kad jau

- Manot, kad vyrai gali jumis pasinaudoti? Priversti daryti tai, ko

Leitenantas Džesis Bošas stovėjo šalia uždarytų Karolinos kabine­

- Gražiai įsikūrusi, Lina.

- Tau visad patiko įmantrūs žodeliai, Lina, - nusikvatojo Bošas.

Gal tik norėjai šiurkščiau pažaisti, kad smuikininkui būtų malo­

- Ją labai nuliūdino mano pastabos apie jos rašomąjį darbą ir

- Ir aiškiai išdėstei, ko iš jos tikiesi, - nusišypsojo Tina.

žodžių. - Ji išgėrė... migdomųjų... Ačiū Dievui, ne tiek, kad tikrai

Megė viena grįžo į viešbutį truputį po aštuntos valandos vakaro.

Be penkiolikos devintą valandą į žmogžudysčių skyrių paskambi­

juje, į aukos burną sugrūsti tikriausiai jo paties marškiniai. Į

Kai apie vidurnaktį suskambo lauko durų skambutis, Karolina

- Tai tu mums pasakysi, Lina, - pašaipiai tarė Bošas. - Tai ar

traukė: Palaukim iki pirmadienio... Dabar ji jau niekada nepa­

Ji nusigręžė, tačiau Džesis sugriebė už rankovės.

- Lina... Ar galiu į jus kreiptis „Lina“? Taip jus vadina šeimo­

- Na, tu dar nepraradai žudiko instinkto, - išdrožė Filas Meiso-

nuoširdaus Filo entuziazmo ir idealizmo, tačiau galiausiai ir pats

- Teisingai. Nori ne tik mane nugalėti, bet dar priversti pasi­

Paprastai Benas Teiboras pusryčiams išgerdavo kelis puodelius

Benas nustūmė šalin cukrinę ir pasiėmė „Bostono kroniką“,

Benas Teiboras važiavo iš kavinės namo lyg įjungęs automatinį

Jis įdėmiai, provokuojančiai pažvelgė į merginą:

Benas atsitokėjo sustojęs prie raudono šviesoforo Bekono ir Ber­

- Tuojau pasinersiu į malonią karštą masažo vonią, - kalba Nata

- Ir demaskuota, - priduria Megė, tačiau Natali apsimeta ne

- Dabar jau nebesužinosim, ar ne? - Martinas ironiškai nu

Jo pilkšvo tvido sportinė striukė su tamsiai pilkais odiniais lo

- Rajanai, nesuprantu, apie ką tu kalbi. O dabar atiduok rak

vaistais. Vėliau, po dviejų mėnesių, Stivas užsirakino savo kabi

Džilė Nadžent, energinga aštuntojo kanalo apžvalgininkė, paste

- Mano pacientas ne gėjus ir nepersirenginėja moterimi, - pa

Karolina išsiėmė vizitinę kortelę, numetė ant leitenantės blok

- Gal. Bet dauguma prostitučių apie genetiką neturi žalio su

Gerdama trečią puodelį kavos prie virtuvės stalo, Karolina pa

Įėję už pertvaros. Korza buvo pasmaugtas metaline grandine. Re

Leitenantas Džesis Bošas stovėjo šalia uždarytų Karolinos kabine

Gal tik norėjai šiurkščiau pažaisti, kad smuikininkui būtų malo

Be penkiolikos devintą valandą į žmogžudysčių skyrių paskambi

traukė: Palaukim iki pirmadienio... Dabar ji jau niekada nepa

- Lina... Ar galiu į jus kreiptis „Lina“? Taip jus vadina šeimo

- Teisingai. Nori ne tik mane nugalėti, bet dar priversti pasi

Benas atsitokėjo sustojęs prie raudono šviesoforo Bekono ir Ber

- Aš neteigiu, kad panelė King kaip nors susijusi su žmogžu

maniakė. O Stivas Krameris? Ar taip pat neįmanoma įsivaizduo

Viršininkas Vošburnas prakando antrą šį rytą spurgą, paskui išsi

- Nesivarginkit, - tarė Karolina. - Turiu miesto kodus kom

Benas paėmė jos cigaretę ir kartu su savąja užgesino peleni

- Ar turiu prisiekti, kad aš nekalta? Tiesa, pamiršau, advoka

Grįžusi į butą apie šeštą valandą, Megė išklausė atsakiklyje palik

Tikiuosi, kad tu saugiai ir maloniai sugrįžai, Mege. Aš visą va

Stivas Krameris pasipiktinęs numetė telefono ragelį. Megė neatsi

Baigusi darbą, Megė iš karto nuvažiavo į ligoninę. Netekusi kan

- Ar pasiruošusi, mama? - paklausė Megė. - Senelis laukia vesti

- Iš pradžių, - pasakė Stivas Krameris, - pamaniau, kad viską iš

Kada tai buvo? O, taip, trečiadienio vakarą, savaitę prieš nužu

Džilė Nadžent lėtai, manieringai išdėliojo ant Karolinos stalo se

Benas Teiboras prabudo siaubingai skaudančia galva po vakar iš

- Šiandien po pietų kalbėjausi su Vošburnu iš žmogžudysčių sky

Jie sėdėjo rausvos plastmasės kabinoje „Čen Va“ kinų restora

- Karolinos motina buvo girtuoklė ir paleistuvė, - dygiai nu

Karolina pakilo nuo kietos medinės kėdės ir ėmė neramiai vaikš

Karolina išjungė vaizdo grotuvą. Vaizdas televizoriuje dingo. Ka

- Tai buvo viena iš motinos blogųjų dienų. Tą vakarą tėvas par