20AF - Kate.atkinson. .Anapus - fotografiju.1999.LT

KATE
ATKINSON
Behind the Scenes
at the Museum
KATE
ATKINSON
ANAPUS
FOTOGRAFIJU
ROMANAS
Išangių kalbos vertė

NIDA NORKŪNIENĖ
abu
K littera
Vilnius 1999
UDK 820-3
A t-19
Venta iš: Kate Atkinson

BEHIND THE SCENES
AT THE MUSEUM
Black Swan. I99S
ISBN 9986-02-646-6
© Kate Atkinson 199 5

© Vertimas į lietuvių kalbų, NiJaNorkūnienė. 1999
Evai ir Helenai
Mano draugei Ronai Robertson —su padėka

už pagalbą
DVI DEŠI MTO AMŽI AUS AUKSO FONDAS 7
Firmas skyrius
1951
Pradėjimas
Ašesu! Pradėta su vidurnakčio varpų dūžiais —mušant laikro

džiui, stovinčiam ant židinio kitapus prieškambario. Laikrodis ka
daise priklausė mano prosenelei (Alisai), ir jo pavargę dūžiai pa
šaukė mane į pasaulį. Esu pradėta su pirmuoju dūžiu ir baigta su
paskutiniuoju, kai mano tėtis nusirita nuo mano mamos ir nu
grimzta į besapnį miegą, priveiktas penkių Džono Smito „Ge
riausio karčiojo“ alaus pintų, išgertų „Punšo taurėje“ su savo drau
gais —Valteriu ir Bernardu Belingu. Tą akimirką, kai aš nirau iš
nebūties į būtį, mano motina dėjosi mieganti —kaip dažnai dary
davo tokiais atvejais. Tačiau mano tėvas buvo sukurtas iš gyvulio
pasturgalio ir nesileisdavo, kad tai jį sustabdytų.
Mano tėvas —vardu Džordžas ir gerais dešimčia metų vyresnis už
mano motiną, kuri dabar knarkia įsikniaubusi į gretimą pagalvę.
Mano motinos vardas —Berenikė, bet visi ją visada vadina Banti.
„Banti“ man visai nepanašu į suaugusios moters vardą, —gal
geriau būtų gimti iš mamos kitokiu vardu? Aiškiu —Džeinė, mo
tinišku —Marija? Ar šiek tiek romantišku, —tokiu, kuris neskam
bėtų taip klouniškai, —Aurora, Kamilė? Bet dabar jau per vėlu.
Žinoma, kol kas, bent kelerius metus, Banti vardas bus „mamy
tė“, bet greitai nebeliks nė vieno motiniško daiktavardžio (ma
mytė, mam, ma, mama, mom, mami), kuris atrodytų tinkamas,
ir galop visai nustosiu ją kaip nors vadinti. Vargšelė Banti.
Mes gyvename vietoje, vadinamoje „Virš Krautuvės“. Tai nėra

labai tikslus apibūdinimas, nes tiek virtuvė, tiek valgomasis yra
tame pačiame lygyje, kaip ir pati Krautuvė, be to, topografiškai į
8 KATE A T K I N S O N
ją patenka dar ir tokia satelitinė sritis kaip Užpakalinis kiemas.

Krautuvė (kambarinių gyvūnėlių) yra vienoje seniausių gatvių, su
sigūžusių po grėsmingai dunksančiu Jorkminsteriu. Šioje gatvėje
gyveno pirmieji spaustuvininkai ir vitražo meistrai, kurie užpildė
miesto langus įvairiaspalve šviesa. Šiaurę nukariavęs Devintasis
Ispanijos legionas, didžio forto via praetoria, yra pražygiavęs ten ir
atgal mūsų gatve, prieš dingdamas miglose. Čia yra gimęs Gajus
Faukas, už kelių gatvių buvo pakartas Dikas Tarpinas, Robinzonas
Kruzas, kitas didis herojus, irgi šio miesto sūnus. Kas pasakys,
kuris iš jų realus, o kuris pramanytas?
Šios gatvės alsuoja istorija; namas, kuriame įsikūrusi mūsų Krau
tuvėlė, yra kelių šimtmečių senumo, —jo sienos sukrypusios, o grin
dys nuožulnios kaip viduramžių beprotnamiuose. Šioje vietoje na
mas stovi nuo pat romėnų laikų, tad nereikia nė sakyti, kad jame
glaudžiasi ganėtinai lengvi kaip oras okupantai, kurie sukiojasi visur
viduje ir liūdnai palinksta mums už nugarų. Ypač dažni mūsų vai
duokliai ant laiptų, kurių čia apstu. Jie turi apie ką pasišnekučiuoti.
Jei gerai įsiklausysi, galėsi juos išgirsti —vandens teškenimą nuo
vikingų irklų, Harogeito keturkinkę karietą, dardančią grindiniu,
senovinių batelių trepsenimą ir piruetus šokių salėje per pokylį, ir
didžiai gerbiamo Sterno plunksnos krebždenimą. „Virš Krautuvės“
yra ne vien geografinė vieta, bet ir savarankiška virte verdanti kara
lystė su savo primityviomis taisyklėmis ir dviem konkurentais, besi
varžančiais dėl karūnos, —Džordžu ir Banti.
Po pradėjimo Banti jautėsi susierzinusi, —labai įprasta jai emo
cija, —ir tik po ilgo blaškymosi ir vartymosi ji nugrimzdo į nera
mų, sapnų varginamą miegą. Galėdama laisvai pasirinkti iš sapnų
karalystės pasiūlyto katalogo, pirmąją naktį, kai tapo mano ma
ma, Banti sapnavo šiukšlių dėžes. Šiukšliadėžės sapne ji galuojasi
stumdama dvi sunkias šiukšlių dėžes aplink Užpakalinį kiemą. Ret
karčiais nirtaus vėjo gūsis priplaka jos plaukus prie akių ir lūpų. Ji
darosi vis atsargesnė, ypač su viena iš dėžių, įtaria, kad ši pradeda
reikšti savo charakterį, šiurpiai panašų į Džordžo.
Vargais negalais keldama vieną dėžę, ji staiga praranda pusiau
svyrą, ir dėžė krinta su cinkuoto metalo trenksmu —TRINKT
BRINKT! —išspjaudama savo turinį ant kiemo betono. Visur pa

byra šiukšlės, —daugiausia iš Krautuvės, —tušti maišeliai nuo Vil-
sono sausainių mišinio, plokšti Trill paketai, Kit-e-Kat ir Chappie
skardinės, prikimštos bulvių lupenų ir kiaušinių lukštų, jau ne
kalbant apie paslaptingus laikraščių ryšulius, kurie atrodo taip,
lyg juose būtų įvyniotos nukirstos vaikų galūnės. Nepaisant mai
šaties, sapnuojančią Banti užplūsta malonumo banga, pamačius,
kaip tvarkingai atrodo jos šiukšlės. Pasilenkusi ir pradėjusi jas vi
sas rankioti, ji susivokia, jog kažkas už jos juda. O ne! Nė neatsi-
gręžusi žino, kad tai Džordžo šiukšliadėžė, išaugusi į milžinišką
dardantį griozdą ir dabar iškylanti virš jos, tykanti įsiurbti ją į savo
purvinas metalines gelmes...
Kažkodėl negaliu įveikti jausmo, kad šis sapnas nelemia man
ateityje nieko gero. Aš noriu mamos, kuri sapnuotų visai kitokius
sapnus. Debesis kaip ledus, vaivorykštes kaip kristalinio cukraus
saldainius, saulę kaip auksaspalvį šilkinį vežimą, traukiamą per
dangų... Vis dėlto, šiaip ar taip, tai nauja era. Tai gegužės trečioji,
ir vėliau šią dieną karalius atidarys Britanijos festivalį, o už lango
saulėtekio choras jau skelbia mano atėjimą.
Į šias sodo paukščių fanfaras greitai įsilieja spigus papūgos riks
mas apačioje, Gyvūnėlių krautuvėje, o paskui —DZZZZZZZ-
ZZZZINNN!!! Šalia lovos sučirškia žadintuvas, ir Banti šūktelė
jusi prabunda, nuspaudžia laikrodžio knipsiuką. Kokią akimirką
dar tylutėliai paguli, įsiklausydama į namą. Atradimų kupole ne
trukus nuaidės linksmų, žvelgiančių į ateitį anglų šūksniai, bet
mūsų namuose tylu, tik kartkartėmis suulba ar sucypsi koks paukš
tis. Netgi mūsų vaiduokliai miega, susirangę kertėse ir tysodami
išilgai užuolaidų karnizų.
Tylą sutrikdo per miegus prunkštelėjęs Džordžas. Prunkštelė-
jimas pažadina primityviąją jo smegenų dalį, jis bloškia ranką, pri
spausdamas Banti prie lovos, ir pradeda tyrinėti, ant kokio mėsos
gabalo pataikė (ar veikiau neįkvepiančios diafragmos dalies, bet
joje įkurdintas mano pačios, mano asmeninis Atradimų kupolas).
Banti pavyksta išsisukti iš po Džordžo rankos —jai jau kartą per
pastarąsias dvylika valandų teko ištverti seksą (mane!) —daugiau
kaip kartą per dieną būtų nenatūralu. Ji eina į vonią, kur akį rė
žianti šviesa virš galvos atšoka rikošetu nuo juodų ir baltų plytelių
ir chrominės santechnikos ir atsimuša į rytmetinę Banti odą veid
rodyje, mesdama vaiduokliškus šešėlius ir šviesos klanus. Akimir
ką ji atrodo kaip kaukolė, paskui —kaip jos motina. Ji negali nu
spręsti, kas blogiau. Energingai valosi dantis, kad užtrenktų taba
ko prisigėrusių Džordžo ūsų skonį, ir išvaizdai palaikyti (jai svarbi
sąvoka, nors Banti pati nežino, prieš ką ji stengiasi pasirodyti)
piešia ryškiai raudoną šypseną ir šiepiasi veidrodžiui įtraukdama
lūpas, kad lūpdažis neištepliotų dantų. Jos veidrodinis „aš“ šlykš
čiai viepiasi jai atgal, bet Banti savo trisdešimt penkerių metų
svajonėse virsta Vivjen Li, besisukiojančia priešais didžiulį rėmu
slankiojantį veidrodį.
Dabar ji pasirengusi sutikti pirmąją dieną kaip mano mama.
Girgždantis laiptelis po laiptelio lipa žemyn (savo svajonėse —di
džiuliais lenktais plantacijos laiptais. Banti, imu perprasti, pralei
džia daugybę laiko visai kitame —savo svajonių pasaulyje). Ji juda
labai tyliai, nes nenori, kad dar kas nors pabustų —ypač Džiliana.
Džiliana labai reikli. Ji —mano sesuo. Jai greit treji metukai, ir ji
baisiausiai nustebs, sužinojusi apie mane. Virtuvėje Krautuvės ga
le Banti užsipliko puoduką arbatos, mėgaudamasi keliomis aki
mirkomis rytinės vienumos. Netrukus ji nuneš puoduką kavos
Džordžui į lovą —ne iš altruizmo, bet kad išlaikytų jį nors trum
pam kuo toliau nuo savęs. Mano vargšė mama labai nusivylusi
vedybomis, jos neįstengė pakeisti mamos gyvenimo, nebent jį pa
blogino. Jeigu aš įsiklausyčiau į jos skleidžiamas eteriu bangas,
išgirsčiau begalinį monologą apie sunkią namų ūkio naštą: Kodėl
man niekas nepasakė, kaip viskas bus? Kepimas! Virimas! Plovimas! Plu
šėjimas! Norėčiau, kad ji liautųsi ir vėl pradėtų svajoti, bet ji tęsia
ir tęsia: Ovaikai, taip... sutrikdytos naktys, amžinos peštynės —gimdymo
kančios! Ji kreipiasi tiesiai į priekinį dešinį viryklės degiklį, kin
kuodama galvą į šalis, visai kaip Papūga apačioje, Krautuvėje. Bent
jau su tuo viskas baigta... (Staigmena!)*
Sušvilpia virdulys, ji įpila į mažutį rudą arbatinuką verdančio
vandens ir tingiai atsišlieja į viryklę laukdama, kol pritrauks ar
batžoles. Truputį suraukti antakiai suraukšlėja jos kaktą, besisten

giant prisiminti, kodėl, po galais, ji ištekėjo už Džordžo.
Džordžas ir Banti susipažino 1944-aisiais. Jis nebuvo jos pir
masis, išrinktasis. Pirmasis buvo Bakas, amerikietis seržantas
(mano močiutė panašiai nėrėsi iš kailio, kad ištekėtų per karą),
bet Bakas neteko kojos, kvailiodamas su fugasu („tiems jankiams
iš visko juokas“, —su antipatija drėbtelėjo Banti brolis Klifor-
das), ir buvo parplukdytas laivu namo į Kanzasą. Banti gana il
gai laukė, kol Bakas parašys ir pakvies ją kartu gyventi Kanzase,
bet daugiau iš jo nebesulaukė jokios žinutės. Taip Džordžas ga
vo moterį. Galop Banti nusprendė, kad gal ir geriau Džordžas
su dviem kojom nei Bakas su viena, nors dabar nebėra tokia
tikra. (Bakas ir Banti! Kaip nuostabiai skambanti pora būtų bu
vusi —rodos, beveik juos regiu.)
Jei Bakas būtų pasiėmęs Banti į Kanzasą, įsivaizduokite, kaip
skirtųsi mūsų gyvenimas nuo dabartinio! Ypač mano. 1945 me
tais Džordžo tėvas žuvo po tramvajaus ratais, išvykęs dienai į Lyd-
są, ir Džordžas perėmė šeimos verslą —Gyvūnėlių krautuvę. Jis
vedė Banti, tikėdamasis iš jos didelės pagalbos krautuvėje (nes
vienoje ji kadaise buvo jau dirbusi) ir nesuprasdamas, kad Banti
neketina ištekėjusi dirbti. Šis konfliktas tebesitęsia.
Arbata užplikyta. Banti pamaišo šaukšteliu mažą rudą arbati
nuką ir įsipila puodelį sau. Mano pirmasis arbatos puodelis. Ji
sėdasi už virtuvės stalo ir vėl įsisvajoja, pakildama aukščiau savo
nusivylimo dėl Kanzaso ir prastos vestuvių su Džordžu puotos,
ten, kur vasaros vėjas plaiksto lengvą šydą, o po juo —Banti, gau
biama plonyčio balto šilko, su aštuoniolikos colių juosmeniu ir
visai kitokia nosimi. Vyriškis šalia jos —neįtikėtinai gražus, kaip
Haris Kuperis, o pati Banti nepaprastai panaši į Celiją Džonson.
Kai jie apsikabina ir aistringai bučiuojasi, juos apgaubia didžiulis
apelsininių žiedų debesis, —tuomet ūmai į svajones įsibrauna ne
laukta realybės gaida, kažkoks padaras tempia Banti chalatą ir vi
sai nemaloniai zurzia.
Štai ji! Štai mano sesė! Lipanti ant Banti, vien rankos, putlios
kojukės ir lovos kvapai, besiropščianti aukštyn pūkine Banti kūno
antklode ir glaudžianti savo mieguistą veidelį prie šalto, nedrau

giško Banti kaklo. Banti atgniaužia mažus kumštelius, kurie jau
suskubo įsikibti į jos plaukus, ir nukelia Džilianą vėl ant grindų.
—Nulipk, —taria Banti negailestingai. —Mamytė galvoja.
(Nors iš tikrųjų mamytė svarsto, kas būtų, jei visa jos šeima
būtų nušluota nuo žemės paviršiaus ir ji galėtų viską pradėti iš
naujo.) Vargšelė Džiliana!
Džiliana nesileidžia, kad jos ilgai būtų nepaisoma, —ji ne toks
vaikas, —ir mes, vos spėję gurkštelėti pirmą gurkšnelį arbatos, tuoj
turime pasirūpinti Džilianos poreikiais. Pusryčiams Banti verda ko
šę, kiaušinius ir kepina skrebučius. Džordžas nepakenčia košės ir
mėgsta kumpį, dešrą bei pakepintą duoną, tačiau Banti pilvas šįryt
truputį aikštijasi (man ne paslaptis jokia vidinė informacija).
—Taigi jei jis to nori, tegu pats pasiima, —murma ji, dėdama
gumuliukais sušokusią (labai kauburiuotą) košę Džilianai. Paskui
įsideda į antrą lėkštę sau, mano prarysianti truputėlį košės, ir
paskui —trečią dubenėlį. Kam galėtų būti šis? Auksakuodžiui vėd
rynui? Juk tikriausiai ne man? Ne, tikrai ne, —nes štai staigme
na —pasirodo, aš beturinti dar vieną sesę! Tai gera naujiena, nors
šioji sesė atrodo ganėtinai melancholiška. Ji jau nusipraususi ir
apsivilkusi mokykline uniforma, ir net plaukai —tiesi, nepritin
kanti uodega —sušukuoti. Jai dar tik penkeri, ir jos vardas —Patri
cija. Kai ji nužvelgia košę savo dubenėlyje, mažas giedras veidelis
kažkodėl apsiblausia. Tai todėl, kad ji nepakenčia košės. Džiliana
savąją ryja lyg godusis ančiukas Ladybird išleistoje knygutėje „Go-
dusis ančiukas“.
—Man nepatinka košė, —išdrįso pasakyti Patricija Banti.
Tai pirmas kartas, kai ji pamėgina tiesiai pareikšti nuomonę
apie košę, paprastai tik maišo ir kneboja šaukšteliu, kol jau būna
per vėlu ją suvalgyti.
—Atsiprašau? —taria Banti, sviesdama žodžius it varveklius
ant virtuvės grindų linoleumo (mūsų mama tikrai nėra rytmeti
nis žmogus).
—Man nepatinka košė, —sako Patricija, dabar ji atrodo jau
nebe tokia ryžtinga.
DVI Dl i ŠI MTO AMŽI AUS AUKSO FONDAS 13
Banti greitai kaip gyvatė sušnypščia:

—Gerai, o man nepatinka vaikai, tai tau pernelyg blogai, tie
sa? —Aišku, ji juokauja. Juk taip?
Ir kodėl toks keistas jausmas, lyg mano šešėlis būtų prismeig
tas prie nugaros, lyg be manęs čia viduje būtų dar kažkas? Mane
persekioja mano pačios embrioniškas vaiduoklis?
—Pasirūpink krautuve, Bant! (Bant? Tai dar blogiau.)

Ir jis dingsta. Štai taip! Banti pati sau viena širsta —Jis galėjo bent
paklausti: ftAr tu nieko prieš, Banti, pasirūpinti vietoj manęs krautuve?“
Ir, žinoma, aš sutikčiau, netgi mielai. 0 dabar aš tiesiog priversta tai
padalyti, kurgi ne. „Pasirūpink“, —kodėl tai vadinama „rūpinimusi“?
Kokio čia reikia rūpinimosi stovėti už krautuvės prekystalio?
Banti nepatinka bendravimo iš už prekystalio nenatūralumas.
Ji jaučiasi taip, lyg iš tikrųjų pardavinėtų ne šunų ir kačių, kar
tais—australiškųjų papūgėlių lesalą, bet pati save. Kai dirbo po
nui Saimonui („Modeliai —kokybiški fasonai damoms“), mąsto
ji, }ie bent pardavinėjo suprantamus dalykus —sukneles, korsetus
ir skrybėles. O kas gi suprantama yra australiškojoje papūgėlėje?
Ir, dar svarbiau, būti mandagiai su kiekvienu visą laiką irgi nėra
normalu. (Kita vertus, Džordžas yra tam gimęs, su kiekvienu plep-
telės, tarstelės žodelytį apie orą, dvidešimt kartų tą pat rytą, čežė
damas, brazdėdamas, įtaikaudamas ir, vos tik nueis į užkulisius,
bemat nusiplėšdamas savo kaukę. Krautuvininkų vaikai —kaip aš
ir Čechovas —yra paženklinti gėdos dėme, nes nuolat mato, kaip
jų tėvai šitaip kankinamai žeminasi.)
Banti nusprendžia, kad ji privalo šį bei tą pasakyti Džordžui,
išaiškinti, kad yra žmona ir motina, o ne pardavėja. Ir dar —kur
jis visąlaik eina? Jis visuomet „išslysta“, teisindamasis neaiškiais
reikalais. Turėtų kas nors pasikeisti, jei tik Banti pasieks savo. Ji
sėdi už prekystalio, tarškindama virbalais, lyg būtų Džordžo giljo
tinos drabužio mezgėja, kai turėtų megzti mano ateitį —plonus
mažus daikčiukus, nėriniuotas skaras, šalikus ir rytmetinius švar
kelius, suvarstytus raudonais kaspinais. Stebuklingus raudonus
megztus vaikiškus batelius, kad būtų matyti, kur aš ropinėju. Krau
tuvės katė - nusipenėjusi dryžuota raina katė, dienų dienas pik

tdžiugiškai tupinti ant prekystalio —užšoka Banti ant kelių, ir ši
greitai nutrenkia ją žemėn. Kartais Banti jaučiasi taip, lyg visas
pasaulis bandytų ant jos užlipti.
—Krautuvė! —sugrįžta Džordžas. Australiškosios papūgėlės pra
bunda ir suplasnoja savo narveliuose.
Krautuvė! Kodėl „Krautuvė!“? Džordžas ir Banti visuomet tai
ištaria, įėję pro Krautuvės duris, —galėtum tikėtis, kad taip sakytų
pirkėjai, o ne krautuvės savininkas. Ar jie kreipiasi į krautuvę šauks
mininku („O krautuve!“), ar įvardija ją vardininku? Patikina ją,
kad ji egzistuoja? Patikina save, kad ji egzistuoja? Dedasi esą klien
tai? Bet kam apsimesti, kad esi tas, ko nekenti? „Krautuvė!“ Bi
jau, kad šis šūksnis, kaip ir daiktas, kurį jis reiškia, liks amžina
egzistencinė paslaptis.
Bet dabar mes esame išlaisvintos iš vergavimo prekystaliui (Banti
ką tik pardavė Krautuvės katę, tačiau Džordžui apie tai neužsimi
nė. Vargšė katė) ir galime eiti ir atrasti pasaulį už Krautuvės. Pir
miausia turime adikti Džilianos aprengimo ritualą, kad ji pajėgtų
išgyventi svetimoje atmosferoje anapus Krautuvės. Gegužės mė
nuo Banti atrodo nepatikimas, tad laisva Džilianos liemenėlė sau
giai suveržta dirželiu, kad priglustų prie vis dar cherubiniškai skais
čios odos. Paskui —apatinis sijonėlis, storas raudonas vilnonis
nertinis, numegztas niekuomet nenuilstančių Banti pirštų, kara
liškųjų Stiuartų škotiškas sijonas ir baltos medvilninės kojinaitės,
padalijančios jos mažas rubuiles kojukes pusiau. Galop ji apsivel
ka blankų pudros pūkučio mėlynumo paltuką su balta velvetine
apykakle ir užsideda mažą baltą vilnonę moterišką skrybėlaitę,
surištą raišteliais, įsirėžiančiais į jos dvigubą pasmakrę. O aš tebe
su laisvai plūduriuojanti, nuogutėlaitė ir nepasipuošusi. Kol kas
man nereikia jokių pirštinaičių nei skrybėlaičių, vien šiltų, pa
slaugių įsčių nesąmoningo Banti kūno, kuris dar nežino, kokį bran
gų nešulį nešioja.
Patricija be jokios košės prieš porą valandų Džordžo buvo iš
skubinta į mokyklą ir dabar stovi žaidimų aikštelėje, gerdama sa
vo mažą pieno buteliuką ir kartodama mintyse daugybos iš ketu
rių lentelę (ji labai aštraus proto) bei stebėdamasi, kodėl niekas
niekada nekviečia jos į būrį kartu pašokinėti. Tik penkerių —ir
jau atstumtoji! Trys penktadaliai šeimos dabar eina Bleiko gatve
Muziejaus sodų link ar veikiau Banti eina, aš plaukiu, o Džiliana
važiuoja savo naujutėlaičiu trikampiu triratuku, kurio ji išsireika
lavo. Banti jaučia, kad parkai yra kažkoks pataikavimas, tuščias
laiko leidimas —egzistencijos skylės, užpildytos vien oru, šviesa ir
paukščiais. Tikriausiai tai erdvė, kuri turėtų būti užimta kuo nors
naudingu, pavyzdžiui, namų ruoša?
Namų ruoša privalo būti adikta. Antra vertus, vaikai privalo
žaisti parkuose, —Banti perskaitė vaikų priežiūros skyrelį iš savo
knygos „Viskas apie namus“ („Vaiko auginimas“), kuriame taip
teigiama. Taigi šiek tiek laiko esi priverstas skirti grynam orui,
todėl ji sumoka brangius šešis pensus prie Muziejaus sodų vartų
ir užtikrina, kad mūsų grynas oras bus išskirtinis.
Mano pirmoji diena! Visi Muziejaus sodų medžiai išskleidę la
pus ir dangus aukštai virš Banti galvos ryškiai mėlynas; jeigu ji
ištiestų ranką (kurios neišties), galėtų jį pasiekti. Balti pūkiniai
debesys kaip avelės baksnojasi į kits kitą. Mes esame kvatročento
danguje. Žemyn neriantys paukščiai čirena ir jaudinamai plasnoja
virš mūsų galvų, jų maži skrydžio raumenėliai įsitempę, kiek gali.
Miniatiūriniai Apreiškimo angelai, skraidantys Gabrieliai, atėję
paskelbti mano atvykimo! Aleliuja!
Banti to nepastebi. Ji nenuleidžia akių nuo Džilianos, kuri ap
važiuoja kiekvieną kelio vingį ir posūkį, sekdama kažkokia magiš
ka savo tantra. Man neramu, kad Džiliana nepakliūtų į spąstus
tarp gėlių lysvių. Už parko turėklų blykčioja plati rami upė, o
v
priešais mus plyti blyškiai ornamentuoti Svč. Marijos vienuolyno
griuvėsiai. Povas suklinka ir nusileidžia nuo savo laktos —Užtvaro
sienos —tiesiai į žolę prie mūsų kojų. Drąsus naujas pasaulis, ku
riame gyvena tokios esybės!
Du vyriškiai, kuriuos pavadinsime Bertu ir Alfu, pjauna parko
žolę. Išvydę Džilianą, jie liaujasi triušę ir, akimirką parimę ant
savo didžiulės šienapjovės, su tyru malonumu žvelgia, kaip ji va
žiuoja. Bertas ir Alfas per karą kovėsi tame pačiame pulke, šoko
pagal Al Bouli muziką tuose pačiuose šokiuose, kartu rėžė sparną

apie moteris (labai panašias į Banti) ir dabar kartu pjauna žolę.
Galbūt jie jaučia skriaudą, kad taip susiklostė jų gyvenimas, bet
kažkodėl Džilianos vaizdas sutaiko juos su šia skriauda. Sveikai
graži ir šneki, gera ir linksma, nes gimusi sekmadienį, Džiliana ir
1951 metais dar tebeturėjo šių bruožų. Gaila, kad greitai juos
prarado. Švarutėlaitė ir nauja kaip sagė ar ką tik išvyniotas muilo
gabalėlis, ji atstovavo viskam, dėl ko jie kovėsi per karą, —mūsų
Džiliana, ateities laidas. (Ne tiek daug tos ateities, kaip paaiškėjo,
kai ją suvažinėjo melsvas Hillman Husky 1959-aisiais, bet iš kur
mes galėjom tai žinoti? Kaip šeima mes genetiškai iš anksto linkę
į tragiškus atsitikimus —suvažinėjimus ar susprogimus, —šiedu
pasitaiko dažniausiai.)
Banti (mūsų mamą, angliško moteriškumo žiedą) Berto ir Alfo
dėmesys suerzina. (Ar ji kada išgyvena kokią kitą emociją?) Kodėl
jie tiesiog nepjauna, ir viskas, tos prakeiktos žolės, galvoja ji, savo mintis
maskuodama ryškia dirbtine šypsena.
Laikas eiti! Banti jau gana viso šito dykinėjimo, mums reikia
eiti apsipirkti į kitų žmonių krautuves. Ji pasirengia scenai su Dži
liana, nes scena su Džiliana tikrai bus. Jai pavyko išpainioti dukrą
iš gėlių lysvių ir išvairuoti ją į tiesų gyvenimo kelią, bet Džiliana,
kuri nesupranta, kad tuščiai švaisto brangų laiką, toliau lėtai tebe-
mina pedalus, stabtelėdama pasigrožėti gėlėmis, paspirti akme
nuko, ko nors paklausinėti. Banti kiek galėdama išsaugo mado-
nišką ramybės ir tylos išraišką, kol jos nekantrumas staiga prasi
veržia ir ji skubindama trūkteli triratuko vairalazdę. Tai baigiasi
pražūtingai —Džiliana apvirsta ant žemės, nusileidžia į tvarkingą
mažą mėlynai baltą gėlyną, gaudydama orą ir šaukdama. Aš išsi
gąstu —negi ir man reikės išmokti taip daryti?
Banti pastato Džilianą ant kojų, dėdamasi nepastebinti, kad
jos švelnūs delniukai ir keliai subraižyti. (Banti į skausmą ar išvis į
bet kokią emociją žiūri taip, lyg jie kiltų iš kaprizų.) Bet pernelyg
gerai žinodama, jog mus stebi Bertas ir Alfas, Banti nusišypso „tik
nereikia nervintis“ šypsena ir sušnibžda Džilianai į ausį, kad nu
stojusi žliumbti gaus kelis saldainius. Džiliana akimoju įsibruka
kumštelį į burną. Ar ji bus gera sesutė? Ar čia gera mama?
DVI DLŠI MTO AMŽI AUS AUKSO FONDAS 17
Banti išeina iš parko aukštai iškelta galva, viena ranka tempda

ma Džilianą, kita —triratuką. Bertas ir Alfas patylom sugrįžta prie
savo šienapjovės. Lengvas vėjelis šiurena ką tik išsiskleidusius me
džių lapus ir atranda ant suoliuko numestą nebereikalingą rytinį
laikraštį. Pirmame puslapyje plaikstosi Skilono bokšto fotografi
ja - lyg ateities miestas, mokslinės fantastikos Ozas. Tai manęs
per daug nedomina —aš nepatogiai raitausi, plaunama taršių che
mikalų, ką tik išskirtų Banti, staiga įniršusios dėl triratuko.
—O, brangioji, kuo galėčiau jums pasitarnauti? —mėsininko

balsas užkriokia per visą krautuvę. —Gražų gabaliuką rausvos mė
sytės, a? —Jis gašliai mirkteli mano mamai, kuri apsimeta esanti
kurčia, bet visi kiti krautuvėje sukikena. Valterio pirkėjai jį mėgs
ta, jis elgiasi, kaip elgtųsi mėsininkas Ilingo komedijoje, gerašir
diška savęs paties parodija su dėmėta žydrai balta prijuoste ir kie
ta šiaudine skrybėle. Jis yra koknis, ir jau vien tai reiškia kažką
pavojinga ir nepažįstama tiems iš mūsų, kurie gyvena dvasinėje
Jorkšyro širdyje. Banti asmeniniu leksikonu (visi vyrai —gyvuliai)
jis yra kiaulė glotnia persišviečiančia oda, glaudžiai aptempiančia
liumpsintį pilną maisto atsargų kūną. Banti, pirmoji eilėje, pačiu
neutraliausiu balso tonu paprašo gabaliuko mėsos kepsniui ir inks
tų, bet mėsininkas vis vien šiurkščiai nusikvatoja, lyg ji būtų pasa
kiusi ką nors labai dviprasmiška.
—Ko nors uždegančio draugužį, a? —Banti pasilenkia pažaisti
tarp pirštų Džilianos batų raišteliu, tad niekas nepamato, kaip jos
skruostuose plyksteli sumišimas. - Jums, prašmatnioji, viskas pui
kiai tiks, —Valteris gudriai pašnairavo į ją ir paskui staiga, pakirs-
damas jėgas, iš kažkur ištraukia milžinišką peilį ir pradeda jį ga
ląsti, nenuleisdamas akių nuo Banti. Ji lieka palinkusi prie Džilia
nos tiek ilgai, kiek tik įmanoma, dėdamasi šnekučiuojanti su mažę,
sypsodamasi ir linkčiodama, lyg tai, ką Džiliana turėtų atsakyti,
būtų kas nors nepaprastai įdomaus. (O iš tiesų ji niekuomet ne
kreipdavo nė menkiausio dėmesio į tai, ką mes sakome, —nebent
tai būdavo nemandagu.)
Mėsininkas pradeda labai gardai švilpiniuoti Toreadoro melo-
diją iš Karmen ir ištaiso tikrą spektaklį, sverdamas sunkų slidų inkstą

savo rankoje.
—Reikėtų tau būti scenoje, Valteri, —pareiškė kažkoks balsas
krautuvės gale, ir visi Valterio klientai pritariamai sumurmėjo.
Banti, dabar jau vėl tiesi, sutrikusi pagalvojo: inkstas, dabar le
kiantis iš vienos Valterio rankos į kitą, keistai panašus į porą sėk
lidžių. (Ne todėl, kad „sėklidės“ būtų jai gerai pažįstamas žodis.
Ji priklauso tai moterų kartai, kuri nebuvo nuodugniai supažin
dinta su taisyklingu anatominiu žodynu.)
Valteris tėškė inkstą žemyn ant plokštės ir, stulbinamai vikriai
valdydamas peilį, perpjovė jį. Susižavėjusi publika sutartinai atsi
duso.
Jeigu būtų jos valia, Banti vaikščiotų apsipirkti pas kitą mėsinin
ką, bet Valterio krautuvė arti mūsiškės ir todėl jis ne tik kaimynas
krautuvininkas, bet ir Džordžo draugas, nors Banti jis tik truputį
daugiau nei pažįstamas. Jai patinka žodis „pažįstamas“. Jis puikiai
skamba ir neturi visą laiką praryjančių draugystės pasekmių. Pažįs
tamas ar ne, Valteris sunkiai nulaikomas per rankos atstumą, kaip
porą kartų Banti patyrė savo kailiu, kai jis užspaudė ją į kampą
krautuvės gale, už dešrelių gaminimo mašinos. Džordžas ir Valteris
daro vienas kitam „malones“ —vieną jų Valteris daro dabar, visos
krautuvės akivaizdoje, demonstruodamas rankų miklumą su keps
nio mėsa, kurios duos Banti daug daugiau, negu jai priklausytų
pagal taloną. Valteris turi ir mergišiaus reputaciją, tad Banti nė
kiek nesidžiaugia Džordžo bičiuliavimusi su juo. Džordžas sako,
kad tai pasibjaurėtina, bet Banti įtaria, jog jis taip visai nemano. Ji
mieliau rinktųsi kitą Džordžo kolegą —krautuvininką Bernardą Be-
lingą, kuris verčiasi santechnikos prekyba ir —ne taip kaip Valte
ris —nesmaigsto jos šmeižikiškomis užuominomis visų akyse.
Banti paima į minkštą popierių suvyniotą mėsą, vengdama Val
terio žvilgsnio, medine šypsena šypsodamasi negyvos avies vidinei
ertmei už Valterio kairiojo peties. Ji išeina netarusi nė žodžio, bet
viduje tylioji Skarletė tiesiog verda, oriai atmesdama galvą ir švys
telėdama sijonu, lyg, išpuldama iš mėsininko krautuvės, pasiųstų
jį po velnių.
DVI DHŠ1MTO AMŽI AUS AUKSO FONDAS 19
Po Valterio mes einame pas kepėją Ričardsoną ir perkame di

džiulį kvepiantį baltos duonos kepalą, bet jokių pyragaičių, nes
Banti įsitikinusi, jog krautuvėje pirkti pyragaičiai rodo, kad namų
šeimininkė apsileidusi. Paskui einame pas Hanoną obuolių, pa
vasarinių kopūstų ir bulvių, toliau —pas Bordersus kavos, sūrio ir
sviesto, kurį vyriškis už prekystalio kabina iš statinaitės ir plekš
noja, suteikdamas formą. Mes visos jau trupučiuką nuvargusios,
ir Banti turi uiti Džilianą, kad mintų pedalus į Džiligeitą ir Kla-
renso gatve mūsų galutinio reikalingo taško link. Džiliana pasida
rė juokingai raudona kaip vėžys ir atrodo taip, lyg trokštų, jog
būtų niekuomet neprašiusi imti kartu triratuko. Ji turi siaubingai
minti, kad neatsiliktų nuo Banti, kuri vis labiau erzinasi (aš tai
galiu pasakyti).
Pagaliau mes pasiekiame Louterio gatvę ir ankštai įsispraudusį

namą su dideliu balkonu, kur gyvena Nelė. Nelė yra mano senelė,
Banti mama, Alisos duktė. Visas jos gyvenimas apibūdinamas ry
šiais su kitais žmonėmis.
Mama: Klifordo, Bebsės, Banti, Betd, Tedo.
Dukra: Alisos.
Podukra: Rachelės.
Sesuo: Ados (mirusi), Lorenso (manoma, miręs), Tomo, Al
berto (miręs), Lilianos (tas pat kaip mirusi).
Žmona: Frenko (miręs).
Senelė: Adriano, Deizi, Rozos, Patricijos, Džilianos, Evano,
Houpės, Timo ir dabar... MANO!
Banti pilvas griaudžia man į ausį kaip griaustinis —artėja prieš
piečių metas, bet ji negali net pagalvoti apie valgį. Mano naujoji
senelė duoda Džilianai stiklinę šviesių apelsininių Kia-ora, o
mums —pyragaičių, keptų iš aroruto šaknų miltų, ir Camp kavos,
užvirintos su sterilizuotu pienu prikaistuvyje. Banti jaučia, kad ją
pykina. Rodos, ant savo odos iš mėsinės parsinešė dulkių ir pū
vančios mėsos kvapą.
—Viskas gerai, mama? —klausia Banti nelaukdama atsakymo.
Nelė yra smulkutė ir tartum plokščia. Pažįstamiems ir giminėms
ji neatrodo labai įspūdinga.
Banti pastebi musę, ropojančią link aroruto pyragaičių. Vog

čiomis pakelia tauškutį, kurį mano senelė visuomet turi po ranka,
ir mikliai išmuša musę iš egzistencijos. Ką tiktai ši musė buvo
gyva, ir štai dabar - po viskam. Vakar manęs nebuvo, o šiandien
esu. Argi gyvenimas ne stebuklas?
Banti veikia Nelės nervus, ir ji be paliovos keičia pozą savo
giliame krėsle, nesulaukdama, kada gi mes išeisime ir ji galės ra
miai pasiklausyti radijo. Banti dėl mano netikėto atėjimo jaučia
šleikštulio bangą, Džiliana išgeria savo Kia-ora ir šitaip atkeršija
visam pasauliui. Žaisdama su savo senelės sagų dėžute, ji išsirenka
rausvo stiklo sagą, kaip gėlytę [žr. Išnašą (i)], ir rūpestingai bei
sąmoningai ją nuryja. Tai daiktas, panašiausias į tuos saldainius,
kuriuos mūsų užuomarša mama pažadėjo Muziejaus soduose.
—Prakeikta Papūga! —Džordžas apžiūrinėja įgnybtą pirštą. Banti

abejingai paaikčioja. (Kaip sakiau, žaizda, skriauda jos nedomi
na.) Ji iki alkūnių pasinėrusi į gyvulio inkstų taukus ir miltus, ir
jos pilvas vėl verčia ją vemti. Ji su pasidygėjimu nužvelgia Džor
džą, kai šis paima vieną pasakišką pyragaitį, kurį mes gaminome
pusę dienos, ir nė nežvilgtelėjęs į jį vienu kąsniu praryja. Popietė
truputį nuvylė. Mes vėl išėjome apsipirkti, bet tik kažkokios pilkšvai
rusvos vilnos iš krautuvės, laikomos senos baikščios moteriškės,
kuri privertė mane įvertinti teatrališką Valterio prekiavimo meto
dą. Vyliausi, gal užsuksime pas gėlininkę ir atšvęsime mano atvy
kimą su gėlėmis, kokia girlianda ar dviem, puokšte rožių ir džiaugs
mo, bet ne. Visąlaik pamirštu, kad niekas apie mane nežino.
Mes nuėjome paimti iš mokyklos Patricijos, bet tai irgi nebuvo
labai įdomu, ir jos diena atrodė gana nuobodi:
—Ką šiandien veikei?
—Nieko. (Atsakė gūžtelėdama pečiais.)
—Ką valgei pietums?
—Neprisimenu. (Vėl gūžt.)
—Ar žaidei šiandien su kokiais draugais?
-N e.
—Negūžčiok šitaip visą laiką, Patricija!
Banti pjausto krauju aptekusį inkstą, galvoje vis sukasi mintis

apie sėklides. Ji nekenčia kepimo ir virimo, tai pernelyg panašu,
kaip būti maloniai su žmonėmis. Štai ir vėl ji įsivaro: Visągyvenimą
tik gaminu irgaminu maistą, as tikra namų ruošos vergė —prikaustyta
prie viryklės... visi tie valgiai, diena po dienos, ir kas iš to? Juos bemat
praryja, šit kaip, ir nė dėkui! Kartais, kai Banti stovi prie viryklės, jai
pradeda daužytis širdis, ir ji jaučia, kad tuoj nulėks viršugalvis, iš
smegenų pakils ciklonas ir nusiaubs viską aplinkui. (Gerai, kad ji
nenuvyko į Kanzasą.) Ji nesupranta, kodėl taip jaučiasi [Eik ir
paklausk Alisos —vėl žr. Išnašą (i)], bet tai jau prasideda, šit kodėl,
Džordžui atsliūkinus į virtuvę, paėmus kitą pasakišką pyragaitį ir
pareiškus, kad jam reikia išeiti „pasimatyti su vienu vyriškiu dėl
šuns“ (monotoniškai tapšnojant nosį, kaip jam įprasta, —vis la
biau ir labiau imu nujausti, kad mes visi čia esame įsukti į kažkokį
kraupų juodą baltą filmą), Banti atsigręžia į jį perkreiptu žmogžu
dišku veidu ir pakelia peilį, lyg nusprendusi jį nudurti. Ar prie
didžio Atlantos miesto prikišamas deglas?
—Turiu šiokį tokį sandėrį, —skubiai sako Džordžas, ir Banti
nuomonė šiek tiek pasitaiso, vietoj jo ji persmeigia kepsnio mėsą.
—O dangau, kas tau darosi, ką, tu manai, aš veikiu - pasimaty
mas su kita moterimi siautulingai nakčiai ant grindinio? (Žino
ma, gudrus klausimas, nes kaip tik tai mano vienos dienos tėvas ir
ketina daryti.) Ar virtuvėje įsiliepsnos Pilietinis karas? Užsidegs
Atlanta?
Laukiu užgniaužusi kvapą.
Ne, tai pataupoma kitai dienai. Fu, kaip pasakytų Banti brolis
Tedas, jeigu būtų čia, bet jo nėra, jis tarnauja Prekybos laivyne ir
dabar supamas Pietų Kinijos jūroje. Banti nebeteko ūpo kivirčy
tis ir vėl įknibo į savąjį mėsos ir inkstų paštetą.
Taigi, dėkui Dievui, mano pirmoji diena greit baigsis. Kai kam
iš mūsų tai buvo labai varginanti diena, man ir ypač Banti. Džor
džo dar nėra namie, bet Banti, Džiliana ir Patricija greitai užmie
ga. Banti ir vėl savo svajonių šalyje, sapnuoja Valterį, kuris atsegi-
nėja jos sagas kiaulienos rankomis ir grabinėja jos kūną pirštais,
kurie atrodo kaip dešrelės. Džiliana šnarpščia per miegus vidury

sizifiško košmaro, kur ji privalo be paliovos minti triratuko peda
lus į kalvą. Patricija kietai įmigusi, blyškus veidelis perkreiptas,
meškiukas panda priglaustas prie krūtinės. Vaiduokliškos šmėk
los klajoja kaip joms patinka, stengdamosi padaryti namuose ne
tvarką —sugižina pieną ir pribarsto dulkių ant lentynų.
Aš irgi visai atsibudusi, vaitausi kūliais ir plaukioju Banti van
denyne. Triskart taukšteliu savo mažais nuogais kulniukais ir gal
voju: visur gera, bet namie geriausia.
Kitą rytą Džordžas nepaprastai geros nuotaikos (naktis ant grin
dinio - su Valteriu - numalšino jo nepasitenkinimą). Jis pabakši-
no miegančią mano mamą, kad pabustų.
—Kaip tau patiktų pusryčiai lovoje, Banti? —Banti suniurna. —
Gal trupučiuką dešros? Tamsaus pašteto? —Banti sudejuoja, Džor
džui tai reiškia „taip“, ir jis lipa žemyn į virtuvę, tuo tarpu Banti
smunka į vonią. Akimirką ji pamano, kad mato Skarletę, besišyp
sančią veidrodyje it spalvotame filme, bet vaizdas išnyksta, nes ji
ima vemti. Atsišliejusiai karšta peršinčia kakta į šaltas plyteles,
Banti dingteli siaubinga mintis —ji nėščia! (Vargšelė Banti —ve
mianti kiekvieną mielą rytą per kiekvieną nėštumą. Nėra ko ste
bėtis, kad ji visuomet mums sako, jog mes jai įgrisom iki gyvo
kaulo.) Ji staiga prisėda ant tualeto, ir burna prasižioja tyliu Mun-
ko paveikslų riksmu —to negali būti (taip, taip, taip, Banti turės
kūdikį! Mane!). Ji paleidžia pirmą pasitaikiusį daiktą (raudoną
batą) į veidrodį, ir šis subyra į milijoną dužių skeveldrėlių.
Aš kabau kaip rausvo stiklo sagutė ant siūlo. Padėkite. Kur
mano sesės? (Miega.) Mano tėvas? (Taiso pusryčius.) Kur mano
mama?
Vis dėlto nieko —saulė šviečia aukštai danguje, ir diena vėl bus
graži. Būriai žmonių plauks į Parodų sales ir Atradimų rūmus,
tiesdami kaklus į Skiloną ir žybsintį smaragdinį rytdienos miestą.
Ateitis yra tarsi spintelė, pilna šviesos, ir visa, ko reikia, —tai su
rasti raktą, atrakinantį jos duris. Mėlyni paukščiai skrenda virš
galvų giedodami. Koks nuostabus pasaulis!
Išnaša (i) — Kaimo idilė
Nuotrauka yra sidabriniame rėmelyje, išklotame raudonu akso

mu, su stikliniu ovalu vidury, iš už kurio mįslingai žvelgia į pasaulį
mano prosenelė.
Ji stovi labai tiesi, viena sutuoktuviniu žiedu paženklinta ranka
ilsisi ant chaise-longue atkaltės. Fone —tipiškas tų laikų studijos
ekranas, kuriame miglotas Viduržemio jūros kalvų kraštovaizdis
driekiasi tolyn nuo trompe-Voeil baliustradinių laiptų pirmajame
plane. Mano prosenelės plaukai perskirti tiesiu sklastymu, o galvą
juosia kasų karūna. Jos adasinė suknelė aukštu kaklu turi lieme
nėlę, kuri atrodo tokia apsiuvinėta ir prikimšta kaip pagalvėlė.
Ant pat kaklo aukštai kabo mažutis medalionas, ir lūpos praver
tos, tarsi ji lauktų, kad kažkas nutiks. Galva šiek tiek adošta, bet ji
pati žiūri tiesiai į kamerą (ar fotografą). Nuotraukoje jos akys at
rodo tamsios ir jų išraiška neperprantama. Atrodo, lygji tuoj kaž
ką pasakys, nors neįsivaizduoju —ką.
Anksčiau niekuomet šios nuotraukos nesu mačiusi. Vieną die
ną Banti stebuklingai ją ištraukė. Jos dėdė Tomas ką tik mirė slau
gos namuose, ir ji surinko kelis jo daiktelius, kurie visi sutilpo į
kartoninę dėžę. Iš tos dėžės ji išėmė šią nuotrauką, ir kai aš pa
klausiau, kas čia, ji atsakė, jog tai jos senelė, mano prosenelė.
—Ji labai pasikeitė, ar ne? —tariau braukdama pirštu savo pro
senelės veido bruožus ant stiklo. —Toje nuotraukoje, kurią turė
jai, ji bjauri ir stora, nufotografuota Louterio gatvės užpakalinia
me kieme su šeima.
Tai buvo nuotrauka, kurios kitoje pusėje mėlynu vandeniniu
rašalu užrašyta „1914, Louterio gatvė“, joje —mano prosenelė su
visa aplink ją susibūrusią savo šeima. Ji sėdi, stora ir kvadratinė,

medinio suolo vidury, šalia jos iš vienos pusės sėdi Nelė (Banti
motina), iš kitos —Liliana (Nelės sesuo). Už jų stovi Tomas, o ant
žemės prie Rachelės kojų atsitūpęs jaunesnysis brolis Albertas.
Šviečia saulė, ant sienos už jų auga gėlės.
—O ne, —pasakė Banti atlaidžiai. —Moteris Louterio gatvės
nuotraukoje yra Rachelė - jų pamotė, ne tikroji mama. Ji buvo
pusseserė ar panašiai.
Moteris aptrauktame rėmelyje —tikroji mama, tikroji nuota
ka —paslaptingai žvelgia iš praeities.
—Kuo ji vardu?
Banti turėjo kiek pagalvoti.
—Alisa, —pareiškė galų gale, —Alisa Barker.
Pasirodo, mano naujai atrastoji prosenelė mirė pagimdžiusi Ne
lę, netrukus bejėgis prosenelis vedė Rachelę (netikra mama, ap
gaulinga nuotaka). Banti išsaugojo miglotą, palikuonims perduo
tą prisiminimą, kad Rachelė atėjo prižiūrėti vaikų ir elgėsi kaip
prastai apmokama namų tarnaitė.
—Šeši vaikai be motinos, —paaiškino Banti priešmirtiniu Bem-
bio motinos balsu. —Turėjo gi jis ką nors vesti.
—Kodėl tu man niekuomet anksčiau to nepasakojai?
—Pamiršau, —tarė Banti atžariai.
Pamirštoji Alisa žiūrėjo tiesiai į priekį. Atsargiai išėmiau nuo
trauką iš rėmelio, ir atsiskleidė dar daugiau dirbtinio sepijos dažų
pasaulio —didžiulė svetainės palmė žalvario vazone ir stora užuo
laida, krintanti ant dekoracijos kampo. Kitoje nuotraukos pusėje
kaligrafiška rašysena įspausta: J. V. Armandas. Keliaujantisfotografas.
Ir išblukusiu pieštuku apačioje data: 1888, birželio 20.
—Tūkstantis aštuoni šimtai aštuoniasdešimt aštuntų metų bir
želio 20 diena, —tariau aš Banti, kuri išplėšė nuotrauką man iš
rankų ir įdėmiai ją tyrinėjo.
—Tu niekuomet nebūtum pastebėjusi, ar ne? Kaip ji stovi už
tos ją slepiančios kušetės.
—Ko? Ko nepastebėjusi? Ką slepia?
—Mano mama gimė 1888 liepos trisdešimtąją. Alisa šioje nuo
traukoje yra aštuoni mėnesiai nėščia. Nešioja mano mamą Nelę.
Ar tai ir reiškia tas neperprantamas žvilgsnis? Ar gali būti, kad

ji jaučia artėjančią savo mirtį, šlamančią aplink sepijos spalvos
sijonus, braukiančią perjos sepijos spalvos plaukus? Banti vis dar
tyrinėjo nuotrauką.
—Ji atrodo visai kaip tu, —pasakė ji kaltinančiu tonu, lyg pra
rastoji Alisa ir aš būtume artimos sąmokslininkės, ketinančios su
kelti rūpesčių.
Aš noriu išgelbėti šią moterį nuo to, kas jai nutiks (laikas). Nerti
į fotografiją, ištraukti ją...
Fotografijos užkulisiai
Prieš šimtą metų. Kaimo namuko durys labai karštą vasaros
dieną atlapos. Kieme už jų du maži berniūkščiai spardosi ir gru
miasi dulkėse, o graži kokių devynerių metų mergaitė, vyresnė už
berniukus, sėdi ant kėdės prie užpakalinių durų, aiškiai užmiršusi
triukšmą, kurį kelia jos broliai. Tai Ada. Ilgi šviesiai auksiniai jos
plaukai pūpso kupeta garbanų, perjuosti nuo karščio prilipusiu
kaspinu, kad nekristų ant veido. Jai apie kojas cimpinėja keli viš
čiukai. Ji niūniuoja lėlei, gulinčiai glėbyje it lopšyje, ir jos veide
motiniško pamaldumo išraiška, retai kada regima ne per Kalėdas.
Sodybos šuva miega per kiemą nutįsusiame daržinės šešėlyje, o
juoda katė, svilinama pragariško karščio, tupi ant medinio plūgo
ir kartkartėmis tingiai prausiasi. Už tvoros driekiasi laukai, vienur
ganosi karvės, kitur avys. Kai kur visai tuščia. Pietinėje namuko
pusėje, nieko gero nežadančioje kalkėtoje dirvoje, sukastas sodas
ir matyti ežios menkų kopūstų ir morkyčių, geibstančių sausoje
žemėje. Šalia namuko durų balinančioje, akinamai spindinčioje
saulėje skursta medetkos ir rugiagėlės.
Susidaro įspūdis, lyg kas būtų nufotografavęs idilišką kaimo sce
nelę ir šiek tiek nesklandžiai viską nustatęs: saulė per kaitri, šviesa
per ryški, laukai pernelyg sausringi, gyvuliai per liesi. Namukas,
nors savo išore žaviai kaimiškas, įtartinai dvelkia imbieriniais me
duoliais ir karamelinėm lazdelėm. Kas žino, kaip yra viduje?
Staiga, visai nepakeitusi savo madoniškos išraiškos, mergaitė
paima akmenuką ir paleidžia į brolius. Pataiko maželiui Tomui į
galvą. Jie metasi į šalis apstulbę ir nudumia klykdami į laukus,
suvienyti bendro pasipiktinimo sesers elgesiu. Ada, ramių ramiau

sia, vėl sužiūra į lėlę. Saulė pasiekė zenitą, balta ir karšta iš pykčio.
Namuko virtuvėje moteris kepa duoną, drebia ant medinio stalo
tešlą, pakelia ir vėl drebia žemyn. Po stalu sėdi kol kas nenustato
mos lyties vaikelis, mediniu plaktukėliu daužydamas lenteles. (Tik
riausiai tai berniukas.) Jo tokios pat angeliškos garbanos kaip vy
resniosios sesers.
Moteris, įraudusi nuo karščio, tvoskiančio iš viryklės, kart
kartėm stabteli, atsitiesia ir persibraukia ranka kaktą. Kumš
čiais truputį pamasažuoja nugarą. Jai skauda dantį. Pilvas, iš
pūstas ateinančio vaiko, kol kepama duona, priverstas būti ne
patogioje padėtyje.
v v v
Si moteris yra Alisa. Si moteris —mano prosenelė. Si mote
ris —pradingusi laike. Ši moteris turi gražius tiesius plaukus,
suglostytus ir susmeigtus į mielą kuoduką. Šiai moteriai jau ga
na. Ji ketina nepastebimai išnykti iš savo gyvenimo. Vienas tų
keistų genetinių šnabždesių, persmelkiančių laiką, skatins mus
visas (Nelę, Banti, mano sesutes, mane) streso akimirkomis per
sibraukti ranka kaktą lygiai taip, kaip ką tik padarė Alisa. Miltų
dulkelės nupudruoja jai nosį.
Alisa yra trisdešimt vienerių metų ir nešioja septintą vaiką (vieną
ji jau prarado —Viljamą, Ados dvynį, mirusį trijų mėnesių nuo
kažkokios neaiškios karštinės). Alisa kilusi iš Jorko. Jos motina
Sofija buvo ištekėjusi už daug vyresnio vyriškio, ir Sofijos tėvas
džiaugėsi tokia gera partija, juolab kad vyresnioji jos sesuo, Hana,
sukėlė gėdingą skandalą pabėgdama su vyru, kuris karo teismo
nuosprendžiu buvo išmestas iš laivyno. Tuo metu jo dukterų liki
mai nebegalėjo būti skirtingesni: viena gyveno apsupta prabangos
ir išlepinta privilegijų, kita kentė gėdą ir skurdą. Sofijos vyrui pi
nigai plaukė iš geležinkelio žemių perpardavinėjimo, pelną jis gau
davo greitai ir, kaip paaiškėjo (prieš jam pasikariant), apgavikiš
kai. Tad nors Alisa gimė grakščiame name Miklgeite, kur buvo
saulėtas vaikų kambarys ir tarnų daugiau negu reikia, kai jai suka
ko keturiolika, likimas nusigręžė nuo šeimos, ir jos reputacija žlugo.
Alisa buvo vienturtis beprotiškai mamos mylimas vaikas, bet So-
fija po gėdingos vyro mirties jau nebeatsigavo, jos protas pakriko,
ir ji baigė gyvenimą išgėrusi tiek daug opijaus tinktūros, kad nety

čia nusinuodijo.
Vargšė Alisa, auklėta skambinti pianinu ir gražiai atrodyti, aš
tuoniolikos metų liko našlaitė ir —dar blogiau —mokyklos moky
toja, kuri, be savo pavardės ir vardo, neturėjo nieko daugiau, vien
motinos laikrodį ir sidabrinį medalioną, senelio padovanotą jai
vos gimusiai.
Būdama dvidešimt vienerių, susipažino su savo vyru. Jau be
veik metus gyveno Rouzdeilo kaimelyje, dirbdama čionykštės mo
kyklos direktore. Tai buvo maža kaimo mokyklėlė su keletu mo
kytojų ir didžiule malkomis kūrenama krosnimi. Vaikai susirink
davo iš aplinkinių sodybų, daugumos jų tėvai buvo samdiniai, ir
vaikai retai kada ateidavo, nes turėdavo dirbti žemę. Alisa neken
tė mokytojavimo ir ilgėjosi miestietiško Jorko žavesio, tokio skir
tingo nuo žalių slėnių. Jau buvo bepasiduodanti melancholiškam
liūdesiui, kai vieną gegužės sekmadienio popietę likimas atsivijo
ją iš paskos!
Mano prosenelė išėjo pasivaikščioti po kaimo slėnius. Iš ryto
diena buvo graži, žydėjo slėnius juosiančios laukinės alyvos ir gu
dobelės, viskas kvepėjo gaivumą ir atsinaujinimu, —o tai tik dar
labiau gramzdino ją į melancholiją. Tuomet, tartum prisiderinda
ma prie jos nuotaikos, nei iš šio, nei iš to pakilo audra, ir mano
prosenelė, be jokio skėčio, tik tvirtais batais, pasijuto apgailėtinai
bejėgė prieš lietų. Alisa jau buvo kone kiaurai permirkusi, kai su
savo šunų kinkiniu atskubėjo Frederikas Barkeris ir pasisiūlė ją
parvežti į mokyklą.
Netoliese jis turėjo mažutę fermą, lygų derlingą žemumos ruo
želį viename Rouzdeilo slėnio gale, gražų medaus spalvos namelį,
Devonšyro rudųjų bandą ir sodą, kur jo tėvas Viljamas arčiau vie
nos sienos abipus tako buvo prisodinęs kriaušių, nors jų vaisiai
likdavo kieti ir rūgštūs. Kvailutė mano prosenelė liko sužavėta,
nors mes niekuomet negalėsime žinoti kuo —gal jo lengvu gera
širdišku juokavimu ar solidžiai atrodančia ferma, o gal jo kriaušių
medžiais. Jis buvo dvylika metų vyresnis už ją ir atkakliai jai mei
linosi ištisus metus, pradedant varškės sūriu ir kriaušių džemu ir
baigiant malkomis mokyklos kambarėlio krosniai. Kitų metų pava
sarį atėjo toks momentas, kai ji daugiau nebegalėjo atidėlioti ap
sisprendimo —eiti mokytojauti (to ji nepakentė) ar priimti Fre

deriko pasiūlymą tuoktis. Ji pasirinko pastarąjį ir po metų pagim
dė dvynukus —Adą ir Viljamą.
Rėždamas sparną apie Alisą, Frederikas stengėsi pasirodyti vien
iš gerosios pusės, bet kai pasiekė savo, atsipalaidavo ir atskleidė
nebe tokius malonius charakterio bruožus. Tuo metu, kai Vilja
mą nešė mažame karste lyg lopšyje į kapinaites, Alisa jau žinojo
tai, ką metų metais Rouzdeile žinojo visi (bet niekuomet nematė
reikalo jai pasakyti): kad jos vyras yra visiškas girtuoklis, užvaldy
tas nepasotinamos aistros lošti ne tik arklių lenktynėse, bet ir šu
nų bei gaidžių kautynėse, iš to, kiek triušių jis gali nušauti per
minutę, kiek varnų nupyškins laukuose, iš to, kur nutūps kamba
ryje musė. Iš visko.
Galų gale jis neišvengiamai prarado fermą, jo šeimai du šimtus
metų priklausiusią žemę, ir persikėlė su Alisa ir vaikais —Ada,
Lorensu ir ką tik gimusiu Tomu —į Sveildeilą, kur gavo eigulio
darbą. Paskui gimė dar du vaikai ir vienas buvo pakeliui. Ne viena
diena prabėgo, kol Alisa nebegalėjo įsivaizduoti, koks būtų buvęs
jos gyvenimas, jei ji nebūtų ištekėjusi už Frederiko Barkerio.
Alisa suskirsto tešlą į gabalus, suvolioja, sudeda į skardas, už
dengia jas drėgnu audeklu ir pastato ant viryklės, kad išbrinktų.
Tokiu oru tai ilgai netruks. Po balta prijuoste ji vilki storą tamsiai
pilką vilnonį sijoną ir nuskalbtą rausvą palaidinukę su rausvomis
stiklinėmis gėlės formos sagomis. Ramunių. Ji jaučia po palaidi
nuke žliaugiant prakaitą. Po akimis tamsiai mėlyni ratilai, o galvo
je nuolat ūžia.
Ji nusiriša prijuostę, vėl patrina nugarą ir it sapnuodama eina
link atvirų durų. Atsišliejusi staktos, ištiesia ranką į dukterį Adą ir
švelniai perbraukia jos plaukus. Ada papurto galvą, lyg ant jos bū
tų nutūpusi musė, —ji nepakenčia būti liečiama, —ir toliau mo
notoniškai niūniuoja lėlytei, tuo tarpu tikrasis kūdikis, Nelė, pra
deda dusliai smūgiuoti Alisą iš vidaus. Alisos akys išsiblaškiusios
nuklysta į medetkas, augančias prie galinių durų. Ir tuomet —tai
tikrai įdomi mano prosenelės istorijos dalis —Alisai ima darytis
kažin kas keista. Ji jau bežengianti į savą stebuklų šalį, nes staiga
pasijunta greitai traukiama tiesiai link medetkų; tai vyksta savai-
me ir nepasiduoda jos valiai, ji neturi kada nė pagalvoti, kai įsiur

biama į svaiginančią kelionę link gėlės šerdies, kuri atrodo kaip
saulė. Jai vis greičiau artėjant prie gėlės, išryškėja kiekviena jos
detalė —poilgio ovalo vainiklapiai, kaštoninis centrinių kuokelių
pagalvėlis, šiurkšti plaukuota stiebelių žaluma. Gėlė visu greičiu
lekia į ją ir paskui praryja ją taip, kad ji jaučia stulbinamai akso
minį vainiklapių audinį ant savo odos ir užuodžia rūgštų augalų
sulčių kvapą.
Bet tuomet, kai tiktai visas pasaulis pradeda šnypšti ir ūžti, kel
damas nerimą, gėlių košmaras baigiasi. Alisa veidu pajunta vėsią
oro bangą ir kai įstengia atmerkti akis, susivokia skriejanti neuž
mirštuolių mėlynumo dangumi, apie trisdešimt pėdų virš namuko.
Keisčiausias dalykas yra tyla —ji mato Lorensą ir Tomą šau
kiančius vienas kitam iš priešingų lauko galų, bet jos nepasiekia
joks triukšmas. Ji mato Adą, dainuojančią lėlei, bet iš Ados bur
nos nesklinda jokia melodija, ir, užvis ypatingiausia, ji mato save
pačią —vis dar prie namuko durų —kalbančią su Ada, bet nors jos
burna aiškiai taria žodžius, iš jos neišeina nė garso. Paukščiai —
kregždės ir čiurliai, vieversiai ir du laukiniai karveliai, ir paukštva
nagis —lygiai tokie pat bežadžiai. Karvės apačioje nebylios, kaip ir
avys, pabirusios po laukus. Oras regimai virpa nuo visokiausių
vabzdžių, bet jų sparneliai juda be garso.
Ką pasaulis prarado per garsą, tą įgavo per audinį, ir Alisa plau
kia per žibantį, vibruojantį kraštovaizdį, kur spalvos, anksčiau iš
blukintos saulės, dabar buvo atgavusios gyvą, beveik nenatūralų
sodrumą. Laukai apačioje atrodo pliušiniai, daigstyti smaragdu,
auksu, juos skiriančios gyvatvorių eilės išskleidusios erškėtrožių,
paprastųjų kraujažolių, dilgėlių, sausmedžių pumpurus. Jų kvapai
maišosi ir kyla, kol svaiginantis aromatas pasiekia Alisą ir įvynioja
ją, plaukdamas link upės, kuri teka kaip sidabras tarp tamsiai ža
lių medžių.
Alisa džiaugiasi savimi, plūkaudama vėjyje lyg usnies pūkelis,
dvelktelintis tai į vieną, tai į kitą vietą —čia apgaubiamas dūmų iš
savo pačios namuko, čia sklandantis virš sodybos ir besistebintis
bronzinėmis, rudomis kaip riešutas gaidžio plunksnomis. Kur tik
ji pažiūri, pasaulis atsiveria ir skleidžiasi. Alisa išgyvena nepapras
tą širdies pilnatvę. Žiūrint į kūniškąją Alisą, kurią ji paliko apačio

je, jai kyla mintis: „Kodėl, - mąsto plūduriuojanti mano prose
nelė, - aš gyvenau klaidingą gyvenimą!“
Sulig šiais magiškais žodžiais ji vėl įgavo pagreitį, tolyn nuo že
mės, aukštyn į retą skaidrų orą, ten, kur jis patamsėja iki indigo
spalvos.
Tuomet staiga garsai sugrįžta į pasaulį. Triukšmas pagauna Ali

sos sąmonę. Šaižus kvyk kvyk sustabdžius seną dviratį vežimą ir
lėtas arklių kanopų bilsnojimas į sausą kelią. Po kelių sekundžių
šio triukšmo šaltinis tampa regimas, ir arklys, ir vežimas, prikrau
tas paslaptingų formų daiktų, lėtai juda fantastiško Alisos krašto
vaizdžio pakraščiu. Vežimas meta keistą, įkypą šešėlį atkalnėje, ir
Alisa susierzinusi seka šio girgždančio dviejų išmatavimų karava
no judėjimą. Vežimaitis toliau brėžia ryškią liniją keliu ant kalvos,
ta kryptimi, kuri neišvengiamai atves jį į namuką.
Gana aiškiai jis nudarda kalvos kyšuliu toliau ir stumiasi pir
myn jų taku. Spalvos ima blukti. Alisos vaikai jau pamatė arklį su
vežimu ir ramiai stovi stebėdami, kaip jis negailestingai artėja prie
namo. Vyras, vadelėjantis vežimą, pravažiuodamas pro berniukus
laukuose kilsteli skrybėlę, bet jie tik rūsčiai sužiūra į jį. Vežimaitis
pravažiuoja atvirus penkių sijų vartus ir įsuka į kiemą. Ada atsi
stoja, pusiau iš baimės, pusiau iš susijaudinimo, ir lėlė nemačiom
šlumšteli ant žemės.
Pamačiusi tai, Alisa suvokia grėsmę. Ji jaučia, kad ją traukia
atgal, ir mėgina pasipriešinti, prisimerkdama ir susikaupdama į
tylą, kai po virtuvės stalu vaikas (kurį mes buvome visai pamiršę)
nutaiko kaip tik šią akimirką mediniu plaktuku taukštelėti sau
per pirštą (taip, tai iš tiesų berniukas) ir taip baisiai suklykia, kad
numirėlį prikeltų iš kapų, priversdamas vienintelę mamą sugrįžti
atgal iš bekūnės savo patirties.
Jo broliai spiegdami atkuria pažiūrėti, ar bėga kraujas, kieme
atsibunda šuo ir pradeda skalyti it pakvaišęs, o virtuvės kampe
lopšyje vaikas, kurio mes net nepastebėjome, pažadintas krūpteli
ir savo klyksmu įsilieja į chaosą.
Vargšė hipomaniška Alisa pasijunta traukiama atgal į savo gyve
nimą per skaisčiai mėlyną dangų ir auksines medetkas, kol atsi
duria vėl prie virtuvės durų staktos. Taukšt! Nematomas kūdikis

Nelė spirteli iš užuojautos kaukiančiam po stalu vaikui, kuris, Ali
sos paimtas nuraminti, įsivelia pirščiukais mamai į plaukus ir iš
lupa iš jos palaidinės tris rausvo stiklo sagas.
Galiausiai, kaip šios kakofonijos kulminacija, į sodybos kiemą
atkanka arklys ir vežimas, isteriškai lodydami šunį. Lieknas kum
panosis užsienietiškos išvaizdos vyras, dvelkiantis Edgaro Alano
Po cigarais, senamadišku surdutu, melancholiškom rankom, nu
lipa nuo sėdynės ir artėja prie atdarų durų. Teatrališku mostu jis
nukelia skrybėlę ir žemai nusilenkia.
„Madam, —pareiškia atsitiesdamas, —Žanas Polis Armandas,
jūsų paslaugoms“.
Jis buvo, žinoma, magas, paslaptingi pavidalai jo vežimaityje
buvo jo keista butaforija —išardomas ekranas su Viduržemio jū
ros vaizdu fonui, dailus žalvarinis augalų vazonas su palme stan
džiais medžiaginiais lapais, aksominiai apmušalai, keistas fotoapa
ratas —vien tik chaise-longue buvo parūpintas ne jo, bet atvilktas
Ados su Lorensu iš galinio kiemo. „Čia geresnė šviesa“, —paaiš
kino jis.
„Mokėti nieko nereikia, kol sugrįšiu su nuotraukomis“, —taip
jis įviliojo į pinkles Alisą, kuri, pagauta jai nebūdingo optimizmo,
tikėjo, kad per tą laiką iš tikrųjų kaip nors sukrapštys pinigų. Tad
vaikai buvo nušveisti ir sušukuoti, negalėjai jų atpažinti. Alberto
(vaiko po stalu) ašaros buvo nudžiovintos pono Armando mieži
nio cukraus pynute —jis visuomet turėjo jų pilnas kišenes, kad
nuramintų savo mažus priešgyniaujančius sėdėtojus. Jis nufotog
rafavo Alisos vaikus, vis kitaip perstatęs: Adą su Albertu ant kelių;
Albertą, Tomą ir Lorensą kartu; Adą, vietoj savo lėlės laikančią
tikrą kūdikį Lilianą (apleistas vaikas lopšyje), ir taip toliau. Liliana
dar nebuvo atšventusi savo pirmojo gimtadienio, o vos spėjo jo
sulaukti, kai mama amžiams dingo iš jos gyvenimo.
Alisa dėl pono Armando įspraudė savo išsipūtusią figūrą į ge

riausią suknelę, susišukavo ir susegė kasas ant viršugalvio. Oras
tai suknelei buvo per karštas, ir Alisa turėjo ilgai stovėti kepina
ma, kol Armandas kuitėsi po juodu uždangalu, kuris Alisai primi
nė vabalo šarvą. Galbūt jos tokia mįslinga išraiška vien dėl karš
čio, laukimo, spardymosi. Ponui Armandui ji atrodo graži, ne

lauktai užtikta kaimo Madona. Kai sugrįš su nuotraukomis, jis
paprašys jos bėgti kartu su juo (jis yra ekscentrikas).
Plykst! Chemikalų sprogimas, ir mano prosenelė išsaugota am
žinybei. „Puiku!“ —sako ponas Armandas amžina fotografų kal
bėsena.
Tolesnis trijų stiklinių sagų likimas buvo toks...

Pirmąją iš jų tą patį vakarą surado Ada ir įsikišo į savo prijuos
tės kišenaitę. Prieš skalbiant prijuostę, ji perdėjo sagą į brangeny
bių ir dailių mažmožių dėžutę (raudonas kaspinas, galiukas auk
saspalvės vielos, rastas pakeliui į mokyklą). Kai Alisa galiausiai
dingo amžiams, Ada ištraukė tą sagą iš mažmožių dėžutės, pervė
rė šilkiniu siūlu ir nešiojo pasikabinusi ant kaklo. Po mėnesio pik
toji pamotė Rachelė nuplėšė užgaulią sagą nuo Ados kaklo, įsiu
tinta ignoruojančio, užverkto jos veido išraiškos. Kad ir kaip Ada
stengėsi, tos sagos niekaip nebegalėjo rasti ir tą naktį taip raudo
jo, lyg būtų praradusi mamą antrą kartą.
Antrąją sagą aptiko Tomas ir visą savaitę prasinešiojo kišenėje
kartu su sraigės kiaukutu bei žaidimo rutuliuku, ketindamas grą
žinti ją mamai, bet kažkur pametė ir tuomet visai ją pamiršo.
Trečiąją sagą surado Rachelė per didįjį tvarkymąsi iškart persi
kėlusi į sodybą. Ji išgriebė sagą iš plyšio tarp dviejų grindų ply
telių, kur ši buvo įkritusi, ir įsidėjo į sagų dėžutę; iš ten, prabėgus
daugybei metų, ji buvo perdėta į mano senelės sagų dėžutę, skar
dinę nuo Rowntree šokoladukų ir, aišku, iš čia pakliuvo į Džilianos
pilvą, o iš jo —kas gali žinoti kur?
Kalbant apie vaikų likimą —Lorensas paliko namus keturioli
kos, ir daugiau niekas niekuomet jo nebematė. Tomas vedė mer
giną, vardu Mabelė, ir tapo advokatūros tarnautoju, o Albertas
mirė per Pirmąjį pasaulinį karą. Vargšė Ada mirė dvylikos metų
nuo difterito. Liliana nugyveno ilgą, labai keistą gyvenimą. Nelė,
kuri šią karštą dieną dar negimusi ir visas gyvenimas jai dar prieš
akis, —vieną dieną taps mano močiute, ir jos gyvenimas jau bus
prabėgęs nesuvokiant, kaip tai nutiko (dar viena moteris, pradin
gusi laike).
DVI DEŠI MTO AMŽI AUS AUKSO 1-ONDAS 33
Antras skyrius
I 9S2
Gimimas
JVlan tai nepatinka. Nė trupučio nepatinka. Greičiau ištraukite

mane iš čia! Mano mažyčiai trapūs kauleliai traška kaip graikiškas
plono kevalo riešutas. Mano švelnią odą, dar nepalytėtą žemės
atmosferos, skaudžiai erzina šis dešrų gaminimo procesas. (Tik
riausiai jis negali būti natūralus?) Bet kokie šlovės debesys, kurie
galėjo vilktis paskui mane, buvo užgniaužti šioje dvokiančioje krau
juotoje vietoje.
—Pasistenk, moterie! —dundėjo piktas balsas kaip prislopinta
rūko sirena. —Aš turiu eiti į kviestinius pietus!
Banti atsakymas neaiškus ir neartikuliuotas, bet, manyčiau, vi
sa jo esmė ta, kad ji lygiai taip trokšta kuo greičiau visa tai užbaig
ti, kaip ir mūsų draugiškasis ginekologas. Rodos, tai daktaras Tork-
vemada? Akušerė angelas, atsiųsta vadovauti mano gimimui, gurgž
da nuo krakmolo. Ji įsakmiai išrėkia:
- STUMK! DABAR STUMK!
—Aš stumiu, po galais, —rėkia Banti jai atgal. Ji prakaituoja ir
niurna, visą laiką griebdamasi už kažko, kas atrodo panašu į mažą
susiraukšlėjusį žinduolio gabaliuką, kailiu pamuštą medalioną ap
link jos kaklą [žr. Išnašą (ii)]. Tai laimę nešanti triušio koja. Žino
ma, nelabai atnešusi laimę tam triušiui, bet talismano galią mano
mamai. Iš tiesų aš privalau ištrūkti iš jos. Iš Banti, ne iš triušio
kojos. Devynis mėnesius iškalėti jos pilve nebuvo pati džiugiausia
mano patirtis. Ir pastaruoju metu ten visai stigo vietos. Man ne
svarbu, kas ten lauke, vis vien bus geriau negu šičia.
- STUMK, MOTERIE! DABAR STUMK!
Banti įtikinamai suklykia, ir tuomet staiga viskas baigiasi, aš
Nelė praskalavo arbatinuką karštu vandeniu iš virdulio, pasu

kiojo jį ir išpylė į kriauklę. Džekas Kyčas nusileido petnešas ir
atsiraitojo baltų savo marškinių rankoves, tad ji matė, kaip pjau
nant medį juda jo raumenys nuo alkūnės iki riešo. Jo rankų oda
buvo poliruoto riešutmedžio spalvos, nugairinta darbo lauke. Al
bertas atrodė kaip nuo jo nesitraukiantis angelas sargas, ir Nelė
stebėjo juos abu, prispaudusi arbatinuką prie krūtinės ir trokšda
ma, kad ši akimirka truktų kuo ilgiau.
Kai ji vėl išėjo, nešina padėklu su arbata ir sviestainiais, Džekas
žymėjo pieštuku medienos ilgį, ir Nelė milžiniškomis pastango
mis droviai išspaudė:
„Labai malonu iš jūsų pusės, kad pataisysite šį suolelį“.
Jis pažvelgė aukštyn į ją, nusišypsojo ir tarė:
„Viskas gerai, Nele. —Paskui trumpam atsitiesė ir trindamas
juosmenį ties nugara tarė: —Kokį gražų kiemą jūs čia turite“, —
kad Nelė su Albertu abudu net apsidairė nustebę, nes nė vienam
iš jų niekuomet nešovė tokia mintis, jog jų galinis kiemas Loute-
rio gatvėje „gražus“. Bet dabar, kai Džekas taip pasakė, matei,
koks kiemas saulėtas, ir Nelė stebėjosi, kaip jie galėjo čia pragy
venti penkerius metus ir niekuomet nepastebėti dulkėto rausvo
vijoklio, lipančio siena virš galinių durų.
„Džekas yra pagiriotas“, —tarė Albertas susižavėjęs (nors Al
bertas buvo traukinio mašinistas, o tai Nelei ir Lilianai atrodė
nuostabu). Džekas vėl atsiklaupė ir pradėjo kalti vinį, ir Nelei
atrodė įžūlu šitaip stovėti ir spoksoti į jį beveik visą minutę. Apie
nieką daugiau negalėjo ji galvoti, tik apie aukštus atsikišusius jo
skruostikaulius, lyg aštrius moliuskų kiaukutus.
Džekas nesustojo ir išgėrė arbatą, kai ji buvo jau ataušusį. Nelė
pasisiūlė užplikyti naują arbatinuką, bet Albertas pareiškė labiau
mėgstąs alų ir pasiūlė eiti į „Auksinę vilną“. Džekas liūdnai nusi
šypsojo Nelei ir pasakė: „Galbūt kitą kartą“, ir ji pajuto plykste
lint raudonį ir kylant aukštyn krūtine iki skruostų, tad turėjo nu
sigręžti į šalį, kol Albertas padėjo Džekui susikrauti įrankius.
Kai Rachelė sugrįžo iš blaivybės susirinkimo bažnyčioje, Nelė
liko su ja viena. Rachelės nuotaika buvo bjauri, nes niekas nebuvo
užstatęs arbatos, ir jos baigė valgyti duoną su sviestu tylomis. Li

liana negrįžo iki vėlumos ir pasiaiškino dirbusi vėlyvąją pamainą
(ji dirbo Rowntree), bet Nelė žinojo, kad tai netiesa. Albertas par
sirado po vidurnakčio; jinai girdėjo, kaip jis stabteli ir atsisėda
laiptų apačioje nusiauti batų, kad nieko nepažadintų, o paskui
nusėlina į savo kambarį.
Dar kartą Nelė pamatė Džeką prabėgus keliems sekmadieniams,
kai jis užėjo su Frenku pasiimti Alberto į kasmetinę futbolo ko
mandos išvyką už miesto. Frenkas buvo su tvido kepure ir nešėsi
meškerę (jie vyko į Skarborą). Frenkas dirbo manufaktūros pir
klio pagalbininku, bet nei Albertas, nei Džekas niekuomet jam
neparodė maną, jog būti pirklio pagalbininku —nekoks darbas,
ypač kad matė, jog jis ir pats tai supranta, nereikia nė sakyti.
Džekas atsišliejo į galinio kiemo sieną ir šypsojosi tingia šypse

na konkrečiai niekam. Jis buvo su kieta šiaudine skrybėle, ir Al
bertas nusijuokęs pasakė:
„Jis atrodo kaip tikras dabita, tiesa, Nele?“ —ir mirktelėjo jai.
Ji neturėjo kur akių dėti. Po skrybėle jo juodi plaukai buvo su
braukti aukštyn, ir jis atrodė toks švariai nusiskutęs, kad Nelei
knietėjo ištiesti ranką ir paliesti jo odą kaip tik virš tos vietos, kur
ji susiliečia su apykaklės baltumu. Žinoma, ji to nepadarė, ji vos
prisivertė pakelti akis į jį, kai jie stovėjo kieme, laukdami Alberto.
„Jei jis nepasiskubins, mes nespėsime į traukinį“, —tarė Fren
kas, o Liliana sušuko: „Štai, jis ateina! —nes jos išgirdo savo bro
lio batus kaukšint laiptais, ir tuomet Liliana nusišypsojo Džekui
savo katiniškomis žaliomis migdolo akimis ir vogčia kumštelėjo
Nelei į nugarą sušnibždėdama: —Nagi, Nele, pasakyk ką nors“, —
nes žinojo, kaip jos sesė įsimylėjusi Džeką.
Bet tuomet išėjo Albertas ir pasakė: „Eime, mes pavėluosim“.
Visi trys apsisuko ir jau buvo nuėję pusę kelio skersgatviu palei
namo užnugarį, kai Nelė su Liliana prisiminė priešpiečius, ku
riuos jiems sutaisė. Liliana taip garsiai sušuko: „Palaukit!“, kad
kitapus kelio trankiai atsilapojo langas barškančiu rėmu ir ponia
Harding išlindo pažiūrėti, kas čia per sąmyšis. Nelė parlėkė į vir
tuvę, čiupo nuo stalo seną Tomo kelioninį krepšelį ir vėl išbėgo į
skersgatvį.
Suvynioti priešpiečiai buvo davę dingstį didelėms Lilianos ir
Nelės diskusijoms, nes iš pradžių jos ketino įdėti tik Albertui, bet
paskui joms toptelėjo mintis, kad Frenkas neturi jokios šeimos ir
tikriausiai neįsidės gerų priešpiečių —jei išvis ko įsidės, —o vėliau
jos pagalvojo apie Džeką ir nusprendė, kad būtų neteisinga jį iš
skirti, tad galop Liliana nusijuokė ir pasakė: jei laiku nesustos, jos
baigs tuo, kad sutaisys priešpiečius visai futbolo komandai. Šiaip
ar taip, į Tomo krepšį jos įdėjo tuziną sumuštinių su kumpiu,
įvyniotų į švarią staltiesėlę, šešis kietai virtus kiaušinius su lukš
tais, didžiulį gabalą Vensleideilo, avižinių miltų meduolį, dėžutę
karamelinių saldainių, tris obuolius ir tris butelius imbierinio alaus
(nors ir žinojo, kad su vaikinais keliauja dėžės alaus). Supranta
ma, Rachelė apie šį dosnumą nieko nežinojo.
Džekas atsiskyrė nuo kitų dviejų, sugrįžo prie Nelės ir paėmęs
iš jos kelionmaišį tarė:
„Dėkui, Nele, tai labai gražu iš jūsų pusės, mes galvosime apie
jus, kai sėdėsim ant kranto ir dorosim šitą gausybę. —Paskui nu
sišypsojo jai įžūlia berniokiška šypsena ir pasakė: —Galbūt kitą
savaitę kurį vakarą norėtum su manimi pasivaikščioti?“ Nelė link
telėjo, nusišypsojo, ir kadangi iš viso to, ką ji kada nors yra jam
pasakiusi, jam turbūt susidarė įspūdis, kad ji kurčnebylė, ji dro
viai šyptelėdama pasistengė išlementi: „Tai būtų puiku“.
Ji pasileido kone tekina prie vartų, ir jos abi stovėjo įrėmintos
raudono vijoklio, lydėdamos tris vyrus, einančius į grįsto skers
gatvio galą, kur jie atsigręžė ir pamojavo. Saulė švietė jiems į nu
garą, tad negalėjai įžiūrėti veidų, bet Liliana įsivaizdavo jų šypse
nas ir turėjo prisidėti ranką prie burnos ir pamirksėti, kad išnyk
tų susitvenkusios ašaros, nes ji pagalvojo, kokie jie puikūs jauni
vyrai ir kaip jai dėl jų baugu, nors tepasakė: „Viliuosi, jie bus at
sargūs, jei irstysis valtimi“.
Nelė nieko neatsakė, ji mąstė, kaip liūdna būtų Persio Sivivrai-
to motinai, jeigu dabar ji stovėtų čia, matytų šiuos tris draugus
vykstant į Skarborą ir žinotų, jog Persis negali eiti kartu su jais.
Nelė nebežinojo, ar ji niekad pakankamai nemylėjo Persio, ar

tiesiog neįstengė prisiminti, ką reiškia mylėti Persį, bet, šiaip ar
taip, tai, ką ji dabar jautė Džekui, atrodė nepanašu į nieką, ką ligi
šiol buvo patyrusi. Vien nuo minties apie jį ją išpildavo karštis, ji
visa užvirdavo, ir meldėsi kasnakt, kad įstengtų atsispirti jam iki
jų vestuvių nakties.
Ji ir toliau tebelankė Persio motiną, nors dabar pirmadieniais,
nes penktadienio vakarais matydavosi su Džeku. Persio motinai ji
nepasakė, kad yra įsimylėjusi kitą, nes dar nebuvo sukakę metai
nuo Persio mirties, ir jos toliau šnekėdavo ir šnekėdavo apie jį
prie puodelio arbatos —tik dabar jis buvo labiau kaip išgalvotas
asmuo tarp jų nei realus vyras su kūnu ir krauju. Jeigu ji pažvelg
davo į futbolo komandos nuotrauką, tai graužiama kaltės jausmo,
nes jos akys praslysdavo negyvu Persio veidu ir sustodavo prie
įžūlios Džeko šypsenos.
Albertas įstojo į kariuomenę pirmas. Pasakė seserims, kad tai
bus „šiokia tokia išdaiga“ ir proga bent kiek pamatyti pasaulio.
„Truputį Belgijos ir panašiai“, - sarkastiškai pridūrė Džekas, bet
niekas neįstengė Alberto atkalbėti, ir jos vos spėjo deramai su juo
atsisveikinti, prieš jam išvykstant į Fulfordą stoti į I-ąjį Rytų Jork
šyro pulką ir iš garvežio mašinisto tapti artileristu. Jie visi nusifo
tografavo, nors tai buvo Tomo idėja. „Visa šeima drauge“, —pasakė
jis, turbūt nujausdamas, kad kito tokio karto nebebus. Tomas tu
rėjo draugą —poną Metoką, įgudusį fotografą, šis atėjo vieną sau
lėtą popietę ir surikiavo juos visus Louterio gatvės galiniame kie
me; Rachelė, Nelė ir Liliana sėdėjo ant atnaujinto suoliuko, To
mas stovėjo už jų, o Albertas tupėjo vidury prie Rachelės kojų,
visai kaip Džekas komandos nuotraukoje. Tomas pasakė: kokia gė
da, kad su jais nėra Lorenso, o Rachelė atsakė: „Kiek mums žino
ma, jo gali nebebūti gyvo“. Jeigu įsižiūrėsite į nuotrauką iš labai
arti, pamatysite palei sieną viršuje augantį it girlianda vijoklį.
Frenkas įstojo į kariuomenę tą dieną, kai Albertas kirto Sąsiau
rį, —Frenkas žinojo esąs bailys ir smarkiai būgštavo, kad to neper-
prastų ir kiti, tad nusprendė stoti į kariuomenę kuo greičiau, kol
niekas to nepastebėjo. Jis buvo taip išsigandęs, kad pasirašinėjant
popierius visąlaik drebėjo rankos, ir įgaliotasis seržantas nusijuokęs

ištarė: „Viliuosi, kad prireikus šaudyti vokiečius tavo ranka bus tvir
tesnė, vaikine“. Džekas stovėjo iškart už Frenko. Mažiausiai jis troško
kariauti. Pats sau manė, kad visa tai gryna nesąmonė, bet rodėsi
negerai leisti Frenkui tiesiog šitaip išeiti, tad Džekas nuėjo kartu su
juo ir pasirašė savo pavardę įmantriai užraitydamas.
„Gerai padaryta, vaikine“, —pasakė seržantas.
Liliana ir Nelė nuėjo į stotį jiems pamojuoti, bet ant vėliavo
mis papuoštų platformų grūdosi tiek daug žmonių, kad jos tik
paskutinę akimirką pamatė Frenką, mojuojantį pro vagono langą
iš esmės niekam, kai traukinys pravažiavo skliautuotas kaip ka
tedroje stoties arkas. Nelė vos neverkė iš nusivylimo, kad tarp tų
plevėsuojančių vėliavėlių, kuprinių ir daiktmaišių sąvartos nepa
matė Džeko, ir tik džiaugėsi, kad išvakarėse, kai jie pasakė norį
atsisveikinti, buvo įdavusi jam tą sėkmę nešančią triušio koją. Ji,
įsikniaubusi jam į petį, pradėjo verkti, o Rachelė pasipiktinusi
sušuko: „Liaukitės triukšmauti! —įkišo triušio letenėlę jai į ranką
ir pridūrė: —Tai atneš jam sėkmę“. Džekas trankiai nusikvatojo ir
pasakė: „Jie gamina jas standartines, ar ne?“ —ir įsibruko į švarko
kišenę.
Jos gaudavo laiškus, —dar niekuomet gyvenime nebuvo gavu

sios šitiek laiškų, —laiškus nuo Alberto, linksmus laiškus apie tai,
kokie puikūs vaikinai ir kokie visi užimti.
„Jis rašo, kad pasiilgo naminio valgio ir jo kalba virsta žargo
nu“, —perskaitė Liliana Rachelei pamaloninti, nes jai Albertas
nė karto neatsiuntė laiško, nors ji visur vaikščiojo pasakodama
kiekvienam, kad „jos sūnus“ vienas iš pirmųjų Grove įstojo į
kariuomenę, nustebindama tuo Lilianą ir Nelę, mat nors Ra
chelė nemėgo visų savo podukrų ir posūnių, Alberto ji nemėgo
labiausiai.
Nelė gaudavo laiškų nuo Džeko, aišku, ne tokių džiugių ir ne
tokių ilgų kaip Alberto. Iš tiesų Džekas visai nebuvo laiškų rašyto
jas ir niekuomet neparašydavo savo tiesiu braižu ko nors daugiau
nei: „Aš galvoju apie tave ir dėkoju už tavo laiškus“. Jos gaudavo
laiškų net nuo Frenko, kadangi „aišku, jis neturi kam rašyti“, sakė
Nelė. Jo laiškai buvo patys geriausi, nes papasakodavo joms viso
kiausių kvailų smulkmenų apie kareivius ir kasdienę rutiną, tad
jos dažnai balsu kvatodavosi, skaitydamos jo keverzonę.
Keista, nė vienas jų —Frenkas, Džekas ar Albertas —niekuomet
nerašė daug apie karą ir mūšius, rodės, susišaudymai mažai juos
tepaliečia. „Ipro mūšis jau baigtas, —paslaptingai rašė Albertas, —
ir mes visi labai tuo džiaugiamės“.
Nelė ir Liliana sugaišdavo nemaža laiko atsakinėdamos į tuos
laiškus. Kasnakt jos sėdėdavo po karoliukais papuošta lempa prie
svetainės stalo, megzdamos antklodes Belgijos pabėgėliams ar ra
šydamos laiškus ant specialaus alyvinės spalvos popieriaus, kurio
buvo nusipirkusios. Liliana išsiugdė sau nebūdingą silpnybę sen
timentaliems atvirukams ir nusipirko visą rinkinį tokių kaip „At
sisveikinimo bučinys“, kuriuos be atrankos išsiuntinėjo visiems
trims vyrams, tad nė vienas iš jų negavo pilno rinkinio. Paskui
siuntė siuntinius su metinėm pastilėm, megztas vilnones piršti
nes ir šalikus, menkavertes antiseptinės kojų pudros skardines po
dešimt pensų iš Koverdeilo Parlamento gatvėje. Sekmadieniais
jos dažnai eidavo visą kelią į Lymanroudą pažiūrėti svetimšaliams
pastatytos koncentracijos stovyklos, ir Iiliana pasiimdavo obuo
lių permesti jiems per vielas, nes jai būdavo jų gaila.
„Juk jie tokie pat žmonės, kaip ir mes“, - tarė ji liūdnai, ir
kadangi vienas jų buvo Maksas Brechneris, jų mėsininkas Fleks-
bairoude, Nelė manė, kad Liliana teisi, tik rodėsi keista nešti vai
sius savo priešams, kurie stengėsi nužudyti jų brolį, —nors Mak
sas Brechneris, kuriam nei daugiau, nei mažiau kaip šešiasdešimt
ir kuris paėjęs kelis jardus uždūsta, vargu ar panašus į priešą.
Pirmasis jų pažįstamas žmogus, kuris sugrįžo namo atostogų,

buvo Bilis Monrou iš Smaragdo gatvės, paskui jį —vaikinas iš Park
Grouvo gatvės ir vienas iš Eldono terasos. Tai atrodė neteisinga,
nes Albertas išėjo į kariuomenę anksčiau už juos visus. Vieną die
ną kilo triukšmas, nes Bilis Monrou nebegrįžo atgal, kai turėjo
sugrįžti, ir jie atsiuntė karo policiją jo pargabenti.
Bilio motina užrėmė lauko duris šluotos kotu, ir karo polici

ninkai turėjo motiną patraukti iš kelio, vienas už vienos alkūnės,
kitas už kitos, o Nelė, kuri kaip tik tuo metu ėjo iš darbo namo
Smaragdo gatve, prisiminė Persio laidotuves.
Nelė dar kartą buvo sukrėsta, kai iš kažkur išdygo paprastas,
civilis policininkas, ir akimirką ji pamanė, kad tai Persis. Vieną
absurdišką akimirką pamanė, kad jis sugrįžo jos paklausti, kodėl
jai ant piršto perlo ir granato žiedas vietoj jo dovanoto safyro ma
žų akmenėlių žiedo, kuris dabar buvo suvyniotas į ploną audeklą
ir padėtas į jos stalčiaus dugną.
Bilis Monrou buvo galutinai ištemptas, ir Nelė gatvėje nebe-
delsė. Ji jautėsi sutrikusi dėl jo, nes matė siaubo kupiną jo veidą ir
pagalvojo, kaip turbūt baisu būti tokiu bailiu —ir kaip nepatrio
tiška, —tad stebėjosi, kiek daug moterų atėjo pas ponią Monrou,
besiplūstančią, šaukiančią ir verkiančią ant laiptukų prie savo du
rų, ir kalbėjo jai, kad ji pasielgė teisingai.
Frenkas pasirodė po antrojo Ipro mūšio, jis pagulėjo Sautpor-

to ligoninėje su užkrėsta koja ir prieš sugrįždamas į frontą gavo
kelias dienas atostogų. Keista, prieš karą jos jį vos pažinojo, o
dabar jis atrodė kaip senas draugas. Kai pabeldė į galines duris,
abidvi apsikabino jį ir privertė likti arbatos. Nelė išbėgo nupirkti
silkių, o Liliana paraikė duonos ir ištraukė uogienę, net Rachelė
paklausė, kaip jam sekasi. Bet kai jie, jau sėdėdami už stalo, gėrė
arbatą iš paties gražiausio servizo, to paauksuotais krašteliais ir su
mažutėm žydrom neužmirštuolėm, Frenkas staiga pasijuto lyg su
pančiotu liežuviu. Jis manė, kad kare yra daugybė dalykų, kuriuos
jis norėtų joms papasakoti, bet nustėro suvokęs, kad maži duo
nos trikampėliai ir džemas, smulkių žydrų neužmirštuolių grožis
kažkodėl neleidžia jam kalbėti apie tranšėjoje sužeistą koją ir žiur
kes, apie daugybę skirtingų mirties būdų, kuriuos jis regėjo. Mir
ties kvapas aiškiai nerado vietos Louterio gatvės svetainėje su sniego
baltumo staltiese, stiklo karoliukais puošta lempa ir dviem sesu
tėm tokiais mielais švelniais plaukais, kad Frenkas geidė panar
dinti į juos veidą. Jis galvojo apie visa tai kramtydamas duoną ir
desperatiškai sukdamas aplink, kad palaikytų pokalbį, kol, ner

vingai gurkštelėjęs iš neužmirštuolių žydrumo puodelio paauk
suotais kraštais, tarė: „Koks nuostabus puodukas, jums reikėtų
paragauti tos arbatos, kurią gaudavom mes“, —ir papasakojo joms
apie chloruotą vandenį tranšėjose. Išvydęs jų veiduose pasibaisė
jimą, jis susigėdo, jog kažkada norėjo kalbėti apie mirtį.
Jos savo ruožtu papasakojo Frenkui apie Bilį Monrou, ir jis
užjausdamas deramose vietose paaikčiojo, nors slapta troško tu
rėti tokią mamą, kuri kažkaip —kaip nors —apsaugotų jį nuo
būtinybės sugrįžti į frontą, nes Frenkas žinojo, kad jeigu vėl sugrįš
į karą, gyvas neišliks. Jis mandagiai klausėsi, kol jos pasakojo jam,
ką čia nuveikusios, —parodė jam savo mezginius. Mezgė jau nebe
belgams, o kojines kareiviams, ir Nelė pasakė jam apie savo naują
darbą: dabar ji siuva uniformas ir tapo vyresniąja, nes turi patir
ties su skrybėlėmis, o Liliana dirba tramvajaus konduktore. Fren
kas kilstelėdamas antakius tarė: „Negali būti!“, nes negalėjo įsi
vaizduoti moters konduktorės, ir Liliana sukikeno. Abi seserys
buvo tokios kupinos gyvybės, kad galų gale apie karą taip ir liko
nepakalbėta, išskyrus, žinoma, tai, kad Džekas laikosi gerai ir siun
čia savo meilę ir kad Frenkas visai nematė Alberto, bet šiam daug
saugiau už didžiulių artilerijos pabūklų, negu būtų tranšėjose.
Ir Rachelė, ta rupūžė kampe, netikėtai tarė: „Turėjo būti siau
binga tose tranšėjose“, o Frenkas gūžtelėjo, nusišypsojo ir pasa
kė: „Ak, iš tikrųjų ne taip jau blogai, ponia Barker“, —ir vėl sriūb
telėjo iš savo neužmirštuolių puodelio.
Didžiumą atostogų Frenkas praleido su viena ar kita mergina.

Jis nusivedė Nelę į miuzikholą „Imperijoje“, o Liliana nusivedė jį
į Šviečiamąjį susirinkimą, bet tai buvo ne jo galvai. Ten susirinko
vien kvakeriai ir asmenys, atsisakę karinės tarnybos dėl religinių
ar kitokių įsitikinimų, ir socialistai, jie kalbėjo apie tai, kad reikia
vesti derybas ir baigti karą. Frenkas pamanė, kad jie —dykūnų
šutvė, ir buvo patenkintas esąs su uniforma. „Ar tu manai, kad
gali maišytis tarp tokių žmonių kaip šitie?“ —paklausė jis Lilia-
nos, lydėdamas ją namo, o ji tik pažvelgė į jį, ištarė: „Frenkai!“ ir
nusijuokė. Daug maloniau buvo, kai jie visi trys nuėjo pasižiūrėti
„Džeinės kranto“ naujajame kino teatre Koni gatvėje, kuris ką tik
atsidarė ir atrodė tikrai didingai su savo tūkstančiu atverčiamų
kėdžių.
Kai reikėjo sugrįžti į frontą, jis pasijuto blogiau nei išvykda
mas į jį pirmąkart, ir vos galėjo pakelti išsiskyrimą su Nele ir
Liliana.
Frenkui sugrįžus į frontą, Liliana ir Nelė buvo darbais apsiver-
tusios. Jos ilgai dirbdavo ir dar turėdavo įtikti Rachelei, nors net
ir ši nebuvo tokia bloga kaip ta „cepelinų“ baimė. Jos nusipirko iš
Liko ir Torpo tamsiai mėlynos drobės langams ir buvo kaip ap
sėstos dėl užtemdymo, ypač kai vargšelė Minė Hevis, gyvenanti
greta, turėjo stoti prieš valdininkų teismą dėl to, kad paliko ma
tomą šviesą. Jas reguliariai aplankydavo Tomas, nors retai kada
atsivesdavo savo naująją žmoną Mabelę. Liliana pasakė, kad Ma-
belė —šlapia višta, nors Nelei ji visai patiko. Kažkas paklausė, ar
jų brolis ne dykūnas, kam vengia karinės tarnybos, ir jos įsiuto,
bet slapta Nelė manė, jog nedidelis didvyriškumas šitaip gauti
atleidimą. Liliana pasakė: argi negana, kad vienas jų brolis išėjo į
mirtį? —ir Nelė sviedė į ją pagalvę, kadangi niekuomet, niekuo
met negalvojo, jog Albertas eina į mirtį, ir rodėsi: šitaip kalbėti —
tai užtraukti nelaimę. Tomas padėjo joms prie langų pritaisyti dro
bines užuolaidas ir kvatojosi iš minties apie „cepelinų“ ataką. Jis
patikėjo tik tuomet, kai jam nutraukė ranką. Jos nuėjo į ligoninę
jo aplankyti, ir pagaliau niekas nebegalėjo Tomo smerkti, kad iš
sisukinėja nuo karinės tarnybos, —tik ne su šitokia ranka. Nelė
jau ketino parašyti laišką Albertui ir papasakoti apie šį jaudinantį
įvykį, kai jis nustebino jas išdygdamas ant laiptukų prie durų —
sugrįžęs atostogų. Rachelė tepasakė: „Daugiau valgančių burnų“,
bet juk ji niekuomet nemėgo Alberto.
Joms atrodė, kad Albertas užaugo; nė viena neprisiminė, kad
jis būtų buvęs toks aukštas. Apie akis jam juodavo ratilai, ir jis
būtų pramiegojęs visą laiką, kol buvo namie, jeigu tik jos būtų
jam leidusios. Kai jos klausinėdavo jį apie karą, jis viską nuleisda
vo juokais ir nieko joms neatsakydavo. Jos buvo išsiilgusios Al
berto, rodės, nė minutės nuo jo nesitrauktų, žiūrėtų ir žiūrėtų į jį,

tokios laimingos jautėsi, kad jis namie. Albertas visuomet jomis
rūpindavosi, ir dabar jos norėjo pasirūpinti juo, apsikabindavo
jam kaklą ir braukdavo per plaukus, lyg jis būtų jų kūdikis, o ne
brolis su antpečiais.
Išlydėdamos jį, jos mojavo jam stotyje, ir vis dar tebestovėjo
kokias dešimt minučių, žiūrėdamos į tuščius bėgius, kai jis jau
buvo nuvažiavęs. Ten šitaip tyloje stovėdamos jos jautė, tarsi būtų
nepaleidusios jo išvykti, ir turėjo plėšte atplėšti save, kad grįžtų
atgal namo, kur Rachelė burbtelėjo: „Taigi, jis išvyko, jūsų gyveni
mo šviesa, ar ne?“
Frenkas manė, kad tikriausiai triukšmas bus pagaliau priveikęs

Džeką. Nes tris dienas ir tris naktis nesiliovė užtveriamoji ugnis, ir
kuo labiau garsėjo šūvių papliūpos, tuo Džekas darėsi tylesnis ir
tylesnis. Nors jis neišprotėjo, kaip kai kurie vaikinai, vis dėlto pasi
darė pernelyg ramus ir tylus. Gana juokinga, bet triukšmas taip
labai Frenko nebevargino, jis manė jau pripratęs prie nuolatinių
haubicų griaudėjimo, nors iš tikrųjų dešine ausimi buvo apkurtęs.
Šiaip ar taip, ne triukšmas Frenkui įkyrėjo, o mirtis, veikiau —
nerimas dėl to, kaip jis mirs. Galų gale greitai jau dveji metai, kai
jis čia, ir dabar susidarė daug šansų mirti. Frenkas per karą pra
dėjo melstis savaip. Jis daugiau nebesimeldė, kad nemirtų, tik
prašė, kad pamatytų ateinančią mirtį. Bijojo mirties, ištinkančios
be jokio įspėjimo, ir meldė, kad galėtų bent pamatyti į jį artėjan
čią mortyrą ir turėtų laiko pasirengti. Arba kokiu nors stebuklin
gu būdu nujausti snaiperio kulką, įsmingančią jam į smegenis,
nespėjus jo kūnui to nė suvokti. Ir prašau, Dieve, meldė jis, ne
leisk man būti apnuodytam dujomis. Vos prieš kokią savaitę be
veik visas batalionas gretimoje tranšėjoje, Paiso batalionas iš No-
tingamo fabriko, buvo apnuodytas pažeme sklindančiomis dujo
mis, kurios ramiai ritosi artyn ir apgaubė juos, nespėjusius nė
suvokti, kas nutiko. Dabar jie visi vienoje karo lauko ligoninėje
tylutėliai grimzta į mirtį.
Naktį prieš puolimą niekas akių nesudėjo. Ketvirtą ryto, jau
prašvitus, Frenkas ir Džekas atsisėdo atsilošę į tranšėjos sieną,

apdėtą smėlio maišais, Frenkas susuko po suktinę jiems ir vieną
Alfui Simondsui, kuris tūptelėjo ant šaudymo laiptelio virš jų,
eidamas sargybą. Tuomet Džekas įtraukė savo ploną ilgą suktinę
ir nežiūrėdamas į Frenką tarė: „Aš neisiu“, —o Frenkas paklausė:
„Kur neisi?“ —Džekas nusijuokęs parodė į Niekieno žemės pusę
ir atsakė: „Žinoma, ten, —aš ten neisiu“.
Alfas Simondsas irgi nusijuokė ir tarė: „Nesmerkiu tavęs, vai
kine“, —nes manė, jog tai tik pokštas, bet Frenkui pasidarė silpna
supratus, kad ne.
Prieš ateinant įsakymui buvo tylu. Šaudyti liovėsi, ir niekas
nei pokštavo, nei juokavo, vien tylėjo ir laukė. Frenkas žiūrėjo į
mėlynu dangumi virš galvos slenkančius debesis, mažus baltus
pūkučius, kurie plaukė virš Niekieno žemės, lyg tai būtų koks
paprasčiausias krašto kampelis, o ne vieta, kur jis pasirengęs
netrukus mirti. Naujasis leitenantas atrodė žalias kaip žolė, kuri
čia daugiau nebeaugo, jo kaktą pylė prakaitas it lietaus lašai.
Dar niekuomet jie nebuvo turėję tokio nervingo leitenanto kaip
šis. Ar tokio menkystos. Frenkas įtarė, kad neilgai trukus jo lau
kia snaiperio kulka, ir nebūtinai iš priešų pusės. Vyrai vis dar
ilgėjosi Malkolmo Insvordo, kuris pragyveno su jais šešis mėne
sius, o paskui žuvo peršautas per akį. Į jį pataikė snaiperis, kai
pagelbėjo vilkti sužeistąjį iš Niekieno žemės. Jam padėjęs eilinis
irgi buvo nušautas, o sužeistasis vis vien mirė nuo dujų gangre
nos, taigi viskas buvo veltui.
Džekas gerai sutarė su Malkolmu Insvordu, jie daug valandų
praleido jo karininko blindaže, kalbėdamiesi apie politiką ir gy
venimą, ir Džekas ypač sunkiai pakėlė jo mirtį. Insvordas ir triukš
mas, štai kas priveikė Džeką, nusprendė Frenkas.
Kai atėjo įsakymas perlipti per apkaso viršų, jie pajuto greičiau
palengvėjimą nei ką kita, visi ropštėsi kopėčiomis ir korėsi per
brustverą, kol liko trise —Frenkas, Džekas ir naujasis leitenantas.
Frenkas pats nesuprato, kodėl jis nė nekrusteli, iš tiesų tai buvo
tik akimirka delsimo —jis norėjo įsitikinti, jog Džekas lipa kartu
su juo. Bet tuomet naujasis leitenantas pašėlo ant jų šaukti ir mo
DVI D I£ŠI MTO AMŽI AUS AUKSO FONDAS 53
suoti savo šautuvu, grasindamas nušauti, jei jie nelips aukštyn, tad
ir Džekas visai ramiai pasakė: „Tiesą sakant, karininkai veda iš
fronto, pone“. Frenkui nespėjus susivokti, kas nutiko, jis jau spok
sojo žemyn į naujojo leitenanto Lee-Enfield vamzdį. Tuomet Dže
kas pasakė: „Jums nereikia to daryti, pone, mes einame“, —ir
beveik ištraukė Frenką viršun. Jiems dar nespėjus perlipti brust
vero, Džekas suriko: „Bėk!“, o Frenkas taip ir padarė, nes dabar
labiau bijojo būti naujojo leitenanto nušautas į nugarą negu su
sprogdintas priešo.
Frenkas buvo nusprendęs nepamesti iš akių Džeko, kažkodėl
įsikalė, kad jei išsilaikys kartu su Džeku, jo šansai išlikti bus
didesni. Jis įsmeigė akis į pulko ženklą ant Džeko švarko nuga
ros ir į skiautelę medžiagos, rišančios taip tvarkingai kaip mer
ginos plaukų kaspinas jo šovinių dėklą, bet po sekundės Džekas
pradingo ir Frenkas pasijuto lekiąs vienas lyg pro rūko sieną, o
iš tikrųjų —pro kulkosvaidžių, kurie vėl pradėjo šaudyti, dū
mus. Rūkas, rodės, tęsėsi ir tęsėsi amžinybę, bet Frenkas ėjo vis
toliau, nors neužtiko nei Džeko, nei kokio kito kareivio —gyvo
ar mirusio.
Tik prabėgus gerokam laiko tarpui jis suprato, kas įvyko. Jis
buvo miręs. Tai turbūt nutiko tada, kai pirmąkart iš akių pametė
Džeką, tikriausiai pataikė snaiperio kulka, ir dabar jis žengė nebe
per Niekieno žemę, bet per Pragarą, ir štai, pasirodo, kas bus
Frenkui Pragaras —amžinai klampoti per Niekieno žemę į priešo
tranšėjas.
Vos Frenkas pabandė apmąstyti šią naują idėją, jo koja slystelė
jo, ir jis pusiau krito, pusiau nuslydo žemyn purvino kraterio šlai
tu, laikydamas savo šautuvą virš galvos ir visu balsu rėkdamas, nes
tai buvo viena iš pragaro duobių, kuri, rodės, bus bedugnė.
Bet tuomet jis nustojo kritęs ir slydęs, ir šaukęs ir suprato esąs
maždaug per du trečdalius kelio žemyn šlaitu į milžinišką bom
bos išraustą duobę. Apačioje slūgsojo drumstas purvinai rudas
vanduo, o vandenyje veidu žemyn plūduriavo kūnas. Aplinkui jį
plaukiojo žiurkė, rėždama lėtus tingius ratus, ir Frenkas staiga
prisiminė, kaip jis su Albertu vieną karštą tvankią dieną išmoko
plaukti. Tai buvo prieš daugel metų, nors dabar galėjo lygiai taip
būti kitame gyvenime.
Jie buvo Klifton Ingse ir Uzas atrodė tokios pat drumstos spal
vos, kaip ir vanduo artilerijos sviedinio duobėje. Džekas tuo metu
sirgo tymais, tad buvo tik juodu. Frenkas užsimerkė, įsispaudė į
minkštą duobės šlaito purvą ir nusprendė, kad saugiausia vieta
būti yra praeitis.
Jis labai susikaupė, kol pajuto savo lygia devynerių metų pečių
oda vaikystės saulės karštį ir arklinių petražolių bei gudobelių kvapą
Uzo pakrantėse. Dabar jis pajuto, koks vanduo, kai pirmąkart į jį
įbrendi: supurto šaltis ir keistai suvoki kojų pirštus nyrant į kran
to purvynę. Ir pajuto graužiančią kanapių virvę, kurią jie buvo
pasiėmę apsirišti —vienas taškydavosi upėje, o kitas tuo tarpu
stovėjo saugodamas, pasirengęs ištraukti, jei anas imtų skęsti. Ir
tas gluosnis išsiskleidusiais sidabriškai žaliais lapais, kurie driekė
si vandenyje kaip merginos plaukai.
Frenkas prakiūtojo toje duobėje keletą valandų, atkurdamas
pirmąsias savo ir Alberto plaukimo pamokas, kol dienai baigian
tis jie abu jau galėjo perplaukti beveik pusę upės. Išvargę, bet
triumfuodami, atsigulė ant kietos, sausos žemės po gluosniu, kol
išgaravo nuo odos vanduo, ir Frenkas prisiminė švarko kišenėje
turįs pyrago (jo mama dar nebuvo mirusi). Jie atsisėdo ir valgė
braškių džemu apteptas duonos riekeles. Kai baigė, Albertas at
gręžė uogiene išteptą savo veidą į Frenką ir pasakė: „Buvo tikrai
gera diena, ar ne, Frenkai?“
Jis pamanė, kad, matyt, bus užmigęs, nes staiga pažvelgė aukš
tyn ir išvydo, jog dūmų rūkas prasisklaidė ir dangus skaisčiai mė
lynas. Virš jo ant duobės krašto sovėjo Albertas, juokdamasis ir
šypsodamasis, ir pirmoji Frenko mintis buvo, kad Albertas atro
do visai kaip angelas, nors ir apsirengęs chaki, o jo garbanoti plaukai
sukišti po kepure. Išilgai auksinio jo skruosto ėjo plonas kraujo ir
tepalo brūkšnys, o akys buvo mėlynos kaip dangus virš galvos, dar
mėlynesnės negu tos neužmirštuolės ant arbatos servizo Louterio
gatvės svetainėje.
Frenkas mėgino Albertui kažką pasakyti, bet negalėjo išstenėti

nė žodžio. Būti mirusiam tai tikrai kaip būti įviliotam į sapną.
Tuomet Albertas pakėlė ranką, lyg modamas sudie, nusigręžė ir
dingo, leisdamasis horizonte už duobės krašto. Albertui dingus iš
akių, Frenkas pajuto siaubingą neviltį, lyg iš jo būtų kažkas išplėš
ta, ir jį pradėjo krėsti šaltis. Po kiek laiko jis nusprendė, kad ge
riausia bus pamėginti surasti Albertą, ir taip išsivilko iš duobės ir
pasuko į tą pusę, kur dingo Albertas. Kai šiek tiek vėliau jis įsvir-
duliavo į perrišimo punktą ir pareiškė slaugei, kad buvo miręs,
slaugė teatsakė: „Tuomet eikite ir sėskite tame kampe su anuo
leitenantu“. Frenkas nuėjo prie smėlio maišais apdėtos sienos, į
kurią buvo atsišliejęs jaunesnysis karininkas su ramentais, viena
akim žiūrėdamas į nieką —kita buvo perrišta. Frenkas siektelėjo
kišenėn ir nustebęs apsižiūrėjo vis dar tebeturįs tabako, tad susu
ko dvi cigaretes ir vieną padavė leitenantui. Kai padėjo jam prisi
degti (jaunesniajam karininkui buvo itin blogai su viena akim),
abu vyrai stovėjo tyloje, su svaiginančiu malonumu traukdami sa
vo cigaretes blėstant pirmosios Somos mūšio dienos šviesai.
Liliana pardavinėjo bilietus tramvajuje Žydėjimo gatvės vidury,

kai staiga pajuto kūnu perbėgant ledinį drebulį, nors buvo karšta
vasaros diena. Nė nepasvarsčiusi nusitraukė per galvą savo bilietų
aparatą ir paliko ant sėdynės, timptelėjo varpelį ir, visų keleivių
nuostabai, išlipo iš tramvajaus. Ji nužingsniavo Žydėjimo gatve ir
žemyn Miklgeitu. Pradėjusi bėgti dar iki Ūzo tilto, ji lėkė taip, lyg
ant kulnų jai liptų numirėlis, kol galų gale pribėgo Louterio gatvę
ir pamatė jos laukiančią Nelę, sėdinčią ant laiptukų prie durų.
Lilianos plaukai buvo išbarstę visus savo segtukus, o palaidinukė
permerkta prakaito. Ji pakibo ant mažų medinių paradinių varte
lių, laikydamasi už besikilnojančių šonų ir gaudydama orą, o Nelė
tiesiog sėdėjo ten nejudėdama, atsišliejusi į durų staktą, atsukusi
veidą į saulę. Ji nebėgo namo, ji paliko dulkėtą pusrūsį, kur kiaurą
dieną buvo dygsniuojamos uniformos, ir lėtai nusliūkino Monk-
geitu, tarytum būtų išėjusi sekmadienį pasivaikščioti. Durys bu
vo užrakintos, nes Rachelė išėjo apsipirkti, o nė viena iš jų nie
kuomet neprisimindavo pasiimti rakto, ir kurį laiką jos tik žiūrėjo

viena į kitą, priblokštos šeimos instinktų stiprumo.
Liliana pirmoji sutrikdė tylą: „Jis mirė, taip?“ —ištarė dusda

ma, užverdama vartelius paskui save ir lėtai eidama aukštyn take
liu, kol susmuko šalia Nelės ant laiptuko. Po ilgo laiko, kai saulė
persirito per stogą ir pakrypo į kitą gatvę, ji pasakė: „Dabar jis
bus danguje“. Nelė pažvelgė aukštyn į vaiskų spindintį orą, lyg
Albertas galėtų pasirodyti tarp šmėsčiojančių angelų, bet ten nie
ko nebuvo, netgi —nei debesėlio, nei kregždės, sklandančios blės
tančioje šilumoje.
Kai jos atplėšė telegramą, kurią Liliana garsiai perskaitė Ra
chelei: „Apgailestaujame turėdami jums pranešti, kad Albertas
Barkeris žuvo mūšyje 1916 metų liepos 1 dieną. Kariuomenės
taryba reiškia užuojautą“, Nelė ir Liliana jau gedėjo visą savaitę.
Mortyra aptiko Alberto ginklo vietą; bomba nukrito tiesiai ant
sunkios haubicos viršaus, nublokšdama artileristų kūnus į visas
puses, ir jie liko gulėti žvaigždės forma aplinkui savo ginklo liku
čius. Vienintelė žymė Alberto kūne buvo kraujo ir tepalo brūkš
nys ant saulėje įdegusio skruosto, jo veide švietė palaiminga šyp
sena, lyg vaiko, kuris ką tik pamatė minioje savo mamą, ir galė
tum stebėtis, nuo ko gi jis mirė, kol nepakėlei jo aukštyn ir
nepamatei, kad nėra viso pakaušio.
Frenkui buvo labai keista, jog Albertas atrodo visiškai sveikas,
bet yra miręs, o Džekas, taip pasruvęs krauju nuo galvos iki kojų,
kad atrodo kaip vienas iš ankstyvosios Bažnyčios kankinių, yra
gyvas. Kad visi trys jie turės susitikti toje pačioje perrišimo stoty
je tą pačią dieną, tuo metu Frenkui atrodė visiškai natūralu, —šis
sutapimas buvo nė kiek ne keistesnis už faktą, jog vienintelis tą
dieną jo matytas lavonas (be kareivio purvinos duobės dugne, kur
jis išbuvo kelias dienas) buvo Alberto. Džekas nekalbėjo su Fren
ku; iš tiesų Džekas praėjo pro mirusį Frenką jo net nepamatęs,
kraujas vis dar tekėjo jo veidu.
Kai Frenkas įkrito į tą duobę, Džekas tebuvo per kelis jardus
į priekį nuo jo. Džekas vis dar ėjo toliau; perėjo visą Niekieno
žemę, mortyros šaudė aplink jį, automatų kulkos lėkė pro jo

galvą, kol —didžiausiai savo nuostabai —jis susivokė esąs tiesiai
priešais spygliuotą vokiečių tranšėjų vielą. Net ir tuomet jis ne
sustojo, o tik ėjo tiesiai pro vielą, lyg būtų nuskausmintas, ir
taip tol, kol priėjo kitą spygliuotą vielą. Išvydęs šią vielą, jis visai
nenustebo, nors jie ir laidė ištisas dienas artilerijos sviedinius,
kad ją sunaikintų. Staiga netikėtai Džekas atsidūrė vokiečių tran
šėjoje ir ėjo išilgai jos, kol priėjo švarią mažą slėptuvę ir pagal
vojo, kad ši daug geresnės konstrukcijos negu Malkolmo Ins-
vordo slėptuvė. Džekas visai pamiršo, kad Insvordas miręs, ir
beveik tikėjosi pasukęs už kampo jį pamatyti. Bet vietoj jo rado
slėptuvę ir susigrūdusius tris vokiečių eilinius, jaunus vaikinus.
Vienas buvo labai blondinas, antras —labai aukštas ir trečias —
labai storas, tad Džekas nusijuokė, nes jie priminė jam miuzik
holo spektaklį, matytą prieš karą Empire, kai trys jauni vyrukai,
atrodę lygiai kaip šie vokiečių eiliniai, šoko ir dainavo dainą,
kurios Džekas dabar neįstengė prisiminti. Jie atliko įprastą nu
merį, perduodavo aukštą skrybėlę nuo vienos galvos ant kitos,
ir publika juos mėgo. Kokia tai buvo daina? Džekas troško pri
siminti. Jis stovėjo ten juokdamasis, beveik tikėdamasis, kad vie
nas iš jų išsitrauks aukštą skrybėlę, bet nė vienas nesujudėjo,
tad galiausiai Džekas pakėlė savo Lee-Enfield ir iššovė į uolą. At
sakydamas kiekvienas eilinis atlošė galvą ir nuslydo smėlio mai
šais apdėta slėptuvės siena, paskutiniojo veide buvo tokia nuo
staba, kad Džekas vėl nusikvatojo ir pamanė, jog tai irgi neblo
gas numeris. Jis nusisuko ir nuėjo tolyn nuo jų, žinodamas, kad
dabar jau niekuomet nebeprisimins tos dainos.
Po Somos mūšio Džekas gavo atostogų, tai buvo pirmas kartas

per dvejus metus, kai jis parvyko namo. Jo žaizdos beveik užgijo,
tai buvo stulbinamai paviršutiniškos plėštinės žaizdos, ir dabar jo
rankos ir veidas buvo nusėti smulkiom dėmelėm, kurios vertė
Nelę didžiuotis, nes jos aiškiai buvo ne bailio žymės. Džekas gavo
medalį už drąsą nušaunant tuos tris vokiečius, ir Nelė labai nusi
vylė, kad jis neįsisega jo išeidamas kartu su ja pasivaikščioti. Ji
keliskart paniurnėjo dėl to, kol jis atsigręžė ir pervėrė ją tokiu

ypatingu žvilgsniu, kad ji tiesiog išsigando.
Visą tą laiką, kol jis turėjo atostogų, su juo buvo sunku. Kas
dien vis ateidavo į namą Louterio gatvėje, bet vargu ar ką nors
kada pasakydavo, tik sėdėdavo už stalo, niūrus ir užsidaręs, kad
Nelė tiesiog neteko kantrybės, jog jis toks neatidus jai. Nors jis
kalbėdavo su Liliana. Liliana įstojo į vietinę Jungtinės nusiginkla
vimo sąjungos atsaką ir vaikščiodavo į visokiausias paskaitas. Ra
chelė pasakė Džekui, kad ji —svetimšalių meilužė, tokių kaip Ar
noldas Rountris, bet Džekas tik nusijuokė. Džekas ir Liliana, ro
dės, sutaria dėl daugelio dalykų. Džekas netgi pasakė manąs, kad
atsisakiusieji karinės tarnybos dėl įsitikinimų yra drąsūs, ir Nelė
vos neišmetė savo puodelio iš rankų. Ją erzino jųdviejų vaizdas:
abudu suglaudę galvas ir nežinia apie ką šneka. Pirmąkart gyveni
me Nelė pajuto, kad nemėgsta sesers.
Nelė ir Džekas per šias atostogas vos nesusituokė; jie aptarinė
jo, kaip gauti specialią licenciją. Džekas buvo namie tik savaitę,
bet kažkodėl dienos lėkė greičiau, nei jie tikėjosi. Džekas delsė —
ne todėl, kad jos nemylėjo, bet kad nenorėjo palikti našle. Vargu
ar Nelė galėjo pasakyti, kad jai geriau būti našle negu antrąkart
netekusia sužadėtinio, taigi ji nesiginčijo.
Prieš pat Džekui sugrįžtant į frontą jie nuėjo pažiūrėti „Somos
mūšio“ Elektrik kino teatre Fosgeite. Nelė ieškojo Alberto, įsitiki
nusi, kad šypsantis jo veidas išnirs ekrane, nors, jei taip būtų įvy
kę, jai būtų tekę išgyventi siaubingą patyrimą. Visi kareiviai šyp
sojosi ir juokėsi, lyg karas būtų buvęs didelis pokštas. „Išdaiga“,
štai kaip sakęs Albertas. Žinoma, jie juokėsi kamerai, beveik galė
jai girdėti, kaip filmuotojas sako: „Nusišypsokite, vaikinai!“, ko
lonoms einant pro jį pakeliui į frontą. Jie visi mojavo ir šypsojosi,
lyg Soma būtų ne daugiau kaip vienos dienos ekskursija. Filmas
parodė daugybę pasirengimų —einančius karinius dalinius, šau
tuvų užtveriamąją ugnį. Matei šaudančius šautuvus ir tolumoje it
debesėlius —mažučius dūmų pūkelius. Kadangi nebuvo nė garso,
Soma atrodė labai taikingas, ramus mūšis. Nelė stebėjo, kaip vien
marškiniai vyrai su petnešomis užtaiso kulkosvaidžius, ir jos ger
DVI DLŠI MTO AMŽI AUS AUKSO FONDAS 59
kle pakilo mažutis gumulas, nes prisiminė dieną, kai Džekas taisė
kieme suoliuką.
Paskui rodė daugybę vokiečių belaisvių, kuriems britų kareiviai
siūlo cigaretes, ir abiejų pusių sužeistųjų, šlubčiojančių per tran
šėjas, bet tarp šių kadrų tikro mūšio nedaug tebuvo. Viename
kadre matei, kad vyrams duotas įsakymas lipti į viršų ir jie išlipa,
išskyrus vieną vyrą, kuris užsikeberioja ant pylimo, o paskui švel
niai nuslysta atgal. Rodė kritusius arklius ir užrašas ekrane bylojo,
kad du nebylūs draugai atidavė paskutinę auką, bet per visą So
mos mūšį neatrodo, kad būtų buvę daug žuvusiųjų, ir lieki nuste
bęs, kurgi jie. (Tai tam tikra prasme atspindėjo Frenko Somos
mūšio išgyvenimą.)
Net ir Nelė pajuto, kad tai nepatenkinama dokumentika, ir
kai, užsidegus šviesoms, žmonės pradėjo slinkti iš savo vietų, Ne
lė su Džeku pasėdėjo ilgėliau, ir Džekas palinkęs labai ramiu bal
su pasakė: „Buvo ne taip, Nele“, o Nelė atsakė: „Aš manau, kad
buvo ne taip“.
Paskui Džekas išvyko, bet ne į frontą, o į Šuberinesą. Frenkas
liko apgautas - kažkaip Džekas pritapo prie naujos šunų trenira
vimo mokyklos tiesiog čia ir rengėsi tapti Šunų pasiuntinių tarny
bos prižiūrėtoju.
Džekas daugiau nebegirdėjo šaudymo. Jie vis dar šaudė, tik jis
jų nebegirdėjo. Naktį jis gulėdavo lovoje su Betsi prie kojų ir pa
tyrė, kad ritmiškas šuns kvėpavimas padeda jam lengviau užmigti.
Miegoti su šunimis taisyklės griežtai draudė, šunys nakčiai turėjo
būti užrakinti būdose, bet Džekas patyrė, kad kuo jis abejingesnis
taisyklėms, tuo lengviau jas sulaužyti. Betsi buvo jo favoritė, atsi
davusi maža Velso terjere, kuri dėl jo būtų perėjusi pragaro lieps
nas. Jis mylėjo ir kitus du, bet ne taip kaip Betsi. Bruno buvo
vokiečių aviganis, didelis flegmatiškas šuo. Džekas ir Bruno abu
du suprato, kad jie žino esą pasirengę mirti, ir dėl to išlaikė abi
pusį pagarbų atstumą. Kartais, ne tokiomis šviesiomis akimirko
mis, Džekas susivokdavo tikįs, kad Malkolmo Insvordo siela su
grįžo į Bruno. Kartais naktį jis sėdėdavo ant žemės palei būdas su
Bruno lygiai taip, kaip sėdėdavo su Insvordu, ir turėdavo tvardy

tis, kad nesusuktų cigaretės ir nepaduotų jos dideliam manda
giam šuniui.
Trečias jo šuo buvo Pepas, mažasis Džekas Raselas, kuris buvo
greičiausias ir geriausias žinučių nešiotojas iš visų šunų. Pepui pa
tikdavo lakstyti; karas jam buvo žaidimas; jis praskuosdavo su raš
teliu mažoje skardinėje po kaklu: „Reikia daugiau karinių atsargų
tokioje ir tokioje tranšėjoje“ ar dar kokiu nors, ir šuoliuodavo,
sukiodavosi, savo mažomis kojytėmis vos liesdamas žemę, aplėk
damas bombų išraustas duobes, peršokdamas kliūtis, dažnai at
likdamas tikrą salto ir susiriesdamas bei išsitiesdamas ant savo
mažų kojyčių, puldamas Džekui tiesiai į glėbį ir pašokdamas iki
peties. Pepas buvo kažkieno numylėtinis. Džekas matė laišką, at
kakusį kartu su juo: „Mes išleidome tėtį kovoti su kaizeriu, dabar
siunčiame Pepą atlikti savo užduoties, su meile, Flora“. Daugybė
šunų yra buvę numylėtiniai. Džekas matė juos atvykstančius fiir-
gonėliu į Šuberinesą. Kai kurie jų atkeliaudavo iš šunyno, kuris
buvo perpildytas nenorimų šunų dėl maisto produktų normavi
mo. Bet kiti —tiesiog iš šeimų. Džekui buvo įdomu, ką tos šeimos
galvotų pamačiusios, kaip šunys atrenkami treniravimui. Jam ir
pačiam tai buvo pakankamai sunku pakelti. Sūnys būdavo šeriami
tik kartą per dieną —jie visi matydavo, kaip jiems padedama ėde
sio, bet prieš pat išleidžiant juos iš būdų prižiūrėtojai turėdavo
sviesti granatas į šalia esančią duobę. Aišku, granatos skleisdavo
gąsdinantį triukšmą, ir iš pradžių nė vienas šuo neišdrįsdavo išlįsti
ėdesio. Trečią ar ketvirtą dieną šunys būdavo išbadėję ir akiplėšiš
ki, tie, kurie netrukus eis į frontą, išsėlindavo per savo Niekieno
žemės versiją prie indų ir kuo greičiau prarydavo ėdesį prieš spruk
dami atgal į būdą. Ir keista, kad prabėgus kelioms dienoms šie
šunys įtempdavo pasaitėlius ir stengdavosi ištrūkti, vos tik būdavo
sviedžiama pirma granata.
Netinkami šunys kartais būdavo nusiunčiami atgal, laimingie
ji —į šunyną ar į savo šeimininkų namus, bet daug dažniau jie
būdavo tiesiog nušaunami. Džekas praleido nemaža bemiegių nak
tų galvodamas apie kai kuriuos iš tų šunų —vienas mažas šunytis
DVI D liŠ I MTO AMŽI AUS AUKSO FONDAS 61
vis dar jam neduoda ramybės —švelnus kaštonų spalvos spanielis,

vardu Dženi: mirtinai išsigandęs granatų, jis suakmenėdavo ir ga
liausiai buvo nušautas už pratybų aikštelės. Net ir dabar, fronto
užnugaryje, Džekas matydavo didžiules švelnias mažojo šunelio
akis, atsuktas į jį netikint, kas su juo nutiko. Kai jis prisimindavo
Dženi, siektelėdavo žemyn ir pajusdavo Betsi kailio šilumą; at
leisdama jam ji persiversdavo ir įkišdavo savo drėgną nosį jam į
ranką.
Džekas žinojo, kad Frenkas jaučiasi išduotas. Sūnys buvo vieni
juokai, būdos —pakankamai toli nuo fronto linijų, kad jaustu
meisi saugus, bent jau daug saugesnis negu šaudymo tranšėjose,
tokią nuomonę dažnai ir rėksmingai Frenkas išdėstydavo kiekvie
nam, kas tik klausydavosi. Frenkas dažnai galvodavo, kaip Džekas
išsisuko, kol pats Džekas jam papasakojo, kad tai Insvordo brolis
parūpino jam šį darbą. „Esi lipnus tipas“, —pasakė Frenkas, kartą
susidūręs su Džekų. Frenkas buvo pagalbinėje tranšėjoje, bet nu
sekė paskui Džeką į šaudymo tranšėją, kur Džekas vedėsi Bruno,
kad šis padėtų nutiesti telefono liniją. Šuo turėjo diržu prie nuga
ros pritaisytą laido ritę ir risnojo pastatęs ausis, mosuodamas uo
dega, tartum būtų išsiruošęs į kasdienį pasilakstymą po parką.
Dalis linijos driekėsi per Niekieno žemės kampą, ir Džekas atsi
gulė pilvu ant pylimo, švilpavimu padrąsindamas Bruno, visą tą
laiką nepaisydamas Frenko, kuris neužsičiaupė. „Aš mirsiu“, —
vis kartojo jam Frenkas. Frenkas buvo sugrįžęs iš numirusių ir
nerimavo, kad vėl turės mirti. Jo tikėjimas mirties neišvengiamy
be dabar buvo nepajudinamas: „Mane susprogdins, o tu ir tie
tavo prakeikti šunys klestėsite. Paskui tu sugrįši namo ir vesi Ne
lę, ir viskas tau klostysis kuo puikiausiai, o iš manęs liks šaltas
dumblas žemėje, ir žinai kodėl? Nes tu esi laimingas pašlemėkas,
o as nea .
v
Džekas buvo sutelkęs dėmesį į didžiulį šunį, lekiantį paskuti

nius kelis jardus link šeimininko.
„Tu labiau jaudintumeisi, jei snaiperis nušautų šį prakeiktą šu
nį negu kad mane“, —įgėlė Frenkas, kai sunkus šuo peršoko pyli
mą, ir Džekas, stipriai jį apkabinęs, pasakė: „Šaunuolis, Bruno“
ir davė jam iš kišenės kąsnelį. Džekas nieko neatsakė, nes neturė

jo ką atsakyti, kadangi tai buvo teisybė. Bruno jam reiškė daugiau
nei Frenkas.
Frenkas karingai slimpino šalia, laukdamas, kol Džekas ką nors
atsakys, kas padėtų jam geriau pasijusti. Bet vienintelis dalykas,
kuris padėtų Frenkui geriau pasijusti, tai žinojimas, kad jis neina
mirti, ir Džekas ne kažin ką galėjo dėl to padaryti. Jis nuėmė
laido ritę nuo Bruno nugaros ir įsidėjo į savo kuprinę. Paskui
pakėlė savo švarko kišenės antsiuvą, išėmė mažą keistos formos
daikčiuką ir įdėjo Frenkui į ranką. Akimirką Frenkas pamanė, kad
tai šuns letena, kol pažvelgęs į ją suprato, kad ji per maža, jog
būtų šuns. „Triušio koja, —paaiškino Džekas, —kad atneštų sėk
mę“, —o paskui apsisuko ant kulno ir šūktelėjo: „Bruno!“ Šuo su
žmogumi išlipo iš tranšėjos ir pasuko reikiama kryptimi Frenkui
nespėjus nė sumesti, ką čia pasakius.
Džekas daug galvojo apie tai, ką sakė Frenkas; kažkurį jo dalis
jautė gėdą, kad daugiau jam niekas neberūpi, o kita dalis jautėsi
išlaisvinta iš mirties grėsmės. Mintis sugrįžti atgal namo, vesti Nelę,
tapti tėvu, pasenti buvo tokia absurdiška, tokia neįtikėtina, kad
privertė jį nusikvatoti. Jis galėjo tai suprasti —sugrįžti namo po
darbo, matyti aplinkui zujančią Nelę su prijuoste, dedančią ant
stalo arbatą, knaisiotis žemės sklypelyje vasaros vakarais, nusives
ti sūnus į futbolo varžybas —jis galėjo suprasti, kad tai gerai, bet
tai —ne jam. Šiaip ar taip, su Nele nebūtų gyvenimo. Iš pradžių ji
jam patiko, nes buvo tokia švelni —švelni ir tyli, ir maloni, —bet
dabar tas švelnumas atrodo kaip kvailumas. Jeigu jis dabar galvo
tų apie moterį, tai būtų Liliana. Liliana skleidė truputį daugiau
gyvumo —savo įkypomis lyg katės akimis, ir jautei, kad slapčia ji iš
visko juokiasi, lyg žinotų, kokia nesąmonė yra šis pasaulis. Jis mąstė
ir apie kitus žmones, gulinčius atvirom akim tamsoje. Mąstė apie
Malkolmą Insvordą ir apie mažytę kalaitę Dženę, apie beviltišką
žvilgsnį patikliose akyse. Bet daugiausia galvojo apie Albertą.
Galvojo apie Albertą karštą dieną prieš daugel metų, kai jie
maudėsi Uze. Albertas šleptelėjo ant pilvo pakrantėje, žvilgėda
mas nuo vandens kaip žuvis, ir pasakė: „Mudu su Frenku čia mo
kėme vienas kitą plaukti, kaip tik šitoje vietoje“, ir Džekas atsisė
do, nužvelgė Alberto nugaros odą, kuri buvo gražesnė nei bet ku
rios moters. Albertas nusijuokė prislopintu juoku, nes buvo įsi
kniaubęs veidu į rankas. Džekas, pažvelgęs į Alberto pečius, kre
tančius nuo juoko, paklausė: „Kas čia juokinga?“ Galėjai lengvai
įsivaizduoti, kad bet kurią akimirką maži sparnų galiukai išsišaus
pro atlasinę odą virš jo pečių, ir Džekas vos nepalinko virš jo ir
neperbraukė per šonkaulius, kur turėtų išsišauti sparnai. Tad jis
vėl paklausė: „Kas gi čia juokinga?“
Bet Albertas pašoko ir nėrė atgal į upę, ir Džekas niekuomet
nesužinojo, kas privertė Albertą juoktis. Galbūt tai buvo vien lai
mingumas. Albertas turėjo nepaprastą sugebėjimą būti laimingas.
Kai jie išsiskyrė —Albertas pasuko aukštyn Park Grouvo gatve, o
Džekas ėjo toliau Hantingtonroudu, —Albertas jam pavymui su
šuko: „Tikrai buvo nuostabi diena, ar ne?“ Ir pagaliau, po Alberto
mirties, Džekas suprato, kad Albertas kolekcionavo geras dienas,
lygiai kaip kiti žmonės monetas ar atvirukų rinkinius.
Frenkas visai nenustebo sužinojęs, kad Džekas mirė. Jis išgir

do visą istoriją iš draugo, kuris matė, kaip tai atsitiko. Pepas,
mažytis Džekas Raselas, buvo pasiųstas iš fronto linijos tranšė
jos su žinute, kad Lewis šautuvams reikia daugiau šaudmenų. Jis
lėkė savo įprastais šuoliais, liuoksinčiais ir šokuojančiais žings
neliais, taip vizgindamas mažą striuką uodegytę, kad vingiavo
visas kūnas, ir buvo pašautas tiesiog šuolio viršuje. Krito ant
žemės, —užpakalinė kojytė buvo suskaldyta šrapnelio, —klaikiai
cypdamas ir vis mėgindamas vėl atsistoti ant kojų ir toliau bėgti.
Džekas šaukė ir klykė Pepui, kad pasistengtų parsigauti atgal,
bet vargšas mažas šunytis buvo per smarkiai sužeistas. Kaip visi
sakė, virš galvų švilpė tikra kulkų kruša, bet Džekas pradėjo
šliaužti prie šuns, vis dar šaukdamas ir drąsindamas jį. Galbūt
jis galvojo apie mažąją Florą, kuri atsiuntė savo numylėtinį at
likti savosios užduoties. Dar nepasiekus Pepo, šalia Džeko nu
krito rankinė granata ir suplėšė jį į gabalėlius, siaubingai kau
kiant šuniui. Vienas britų snaiperis gailestingai pribaigė Pepą.
Šis snaiperis buvo Džordžas Masonas. Jis ir papasakojo Frenkui

visą istoriją, ir dar pridūrė, kad jei šis šuo būtų dar bent minutę
kaukęs, jis būtų paleidęs kulką sau į kaktą.
Frenkas nežinojo, kas nutiko Bruno, tačiau Betsi buvo liūdnas
atvejis. Ji netarnavo jokiam kitam prižiūrėtojui ir kurį laiką vis
bėgdavo į fronto liniją ir atgal į būdas, ieškodama Džeko. Paskui,
po kiek laiko, ji tik slankiodavo aplinkui ar nusiminusi gulėdavo
ant žemės, o visi už jos kliūdavo ir ją keikdavo. Galų gale leitenan
tas ją išsivedė ir nušovė, nes niekas ilgiau nebegalėjo žiūrėti į jos
liūdnas akis.
Frenkas gyveno užburtą gyvenimą, nes turėjo triušio koją, ir iki
pat 1942-ųjų nebepatyrė rūpesčių su mirtimi.
Po paliaubų jis sugrįžo namo ir vedė Nelę, kuri jau buvo nusi
movusi savo mažytį perlo ir granato žiedelį, padėjusi jį šalia Persio
safyro akmenėlių ir niekuomet daugiau į juos nebepažvelgdavo,
kol po trisdešimties metų išsiėmė juos, kad padovanotų dvynu
kėms Deizei ir Rozai kaip krikšto dovanas.
Sutuoktuvės įvyko mažoje bažnytėlėje. Nelė vilkėjo alyvų spal

va, o Liliana —pilka, ir Frenkas, pamatęs jas su perlinėm sagom
papuoštomis rankovėmis ir didžiulėmis skrybėlėmis su plazde
nančiais vualiais, prisiminė blyškius plazdančius drugelius. Jis mie
lai būtų vedęs jas abi, ne todėl, kad mylėtų Lilianą (ji buvo per
daug protinga, per daug ironiška), bet tiesiog kad galėtų apsaugo
ti ir ją. Atrodė svarbu pamėginti apsaugoti kiekvieną, kuris išliko.
Kai juodu su Nele išsilenkė per traukinio, pūškuojančio ir vežan
čio juos į medaus mėnesio kelionę, vagono langą (jie keliavo į
Ežerus, kažkodėl nė vienas negalėjo matyti Skarboro), Frenkas
pažvelgė į negausų vestuvininkų būrelį, stovintį ant platformos ir
mojantį jiems (Rachelė, Liliana, Tomas, Mabelė ir Persio Siviv-
raito motina), ir pamanė, kad išvydo savo seną draugą mirtį, pa
kibusią tolumoje. Kažkodėl pagalvojo, kad ji atėjo Lilianos. Vė
liau, aišku, suprato, kad Rachelės, kuri krito negyva, vos trauki
nys pasuko už vingio.
Frenkui atrodė, kad jam puikiai pavyko nustumti Didįjį karą

į praeitį. Jis buvo pasiryžęs gyventi patį nedramatiškiausią ir pa
prasčiausią gyvenimą, kokį tik įmanoma, kur vienintelė proble
ma būtų vaikų dantys ar sausiai ant žydinčių rožių, kurias jis
mėgo auginti prie Louterio gatvės paradinių durų. Karo prisi
minimams šioje namų harmonijoje nebuvo vietos. Nors pasi
taikė kartą, netrukus po Barbaros, pirmosios jo dukters gimi
mo, kad Nelė pasiuntė jį ieškoti smeigtuko ir, rausdamasis sta
liuko stalčiuje, jis rado futbolo komandos nuotrauką. Jis pajuto
drebulį, lyg nugara nutekėtų ledinis vanduo, nes pažvelgęs į kiek
vieną komandos narį suvokė, jog iš jų visų gyvas liko tik vienas —
jis. Pažvelgė į Persį ir vos nenusikvatojo —kai mirė Persis, atro
dė taip tragiška, o dabar mirtis rodėsi toks kasdienis dalykas.
Frenkas išmetė fotografiją, suplėšęs į mažus skutelius, nes žino
jo: kaskart pažiūrėjęs į Alberto ir Džeko veidus prisimins, kad
jie turėtų būti gyvi, o ne jis. Kai vėl nusileido laiptais žemyn ir
Nelė suprato, kad jis visai pamiršo smeigtuką, ji susierzino, bet
stengėsi to neparodyti. Susirasti ir išsaugoti vyrą buvo nelengva,
ir ji nebenorėjo to išgyventi iš naujo.
Frenkas ir Nelė susilaukė penkių vaikų —Klifordo, Bebsės,
Banti, Beti ir Tedo. Kai gimė Klifordas, jis jau turėjo pusbrolį.
Lilianos sūnus Edmundas gimė 1917 metų pavasarį. Liliana ne
pasakė, kas jo tėvas, net kai Rachelė nesėkmingai mėgino išva
ryti ją iš namų. Kurį laiką Nelė bijojo, kad kūdikis gims tankiais
juodais plaukais ir skruostikauliais kaip skustuvo ašmenimis. Tai
būtų buvę gana blogai, bet kažkodėl pasirodė daug blogiau, kai
paaiškėjo, kad jo garbanos auksinės kaip angelo, o akys —neuž
mirštuolių spalvos.
Trečias skyrius
1 9 53
Karūnacija
S u savo pūsta balta suknele Karalienė atrodė kaip balionas, ku

ris tuoj pakils iki Vestminsterio abatijos stogo ir kabos aukštai
tarp paauksuotų arkų ir reljefinių stogų papuošimų. Kad to iš
vengtų, žmonės apsunkino ją apsiaustais ir mantijomis, rutuliais
ir skeptrais, kol ji pasidarė tokia sunki, kad vyskupai ir arkivysku
pai turėjo padėti jai stumtis į priekį. Ji priminė man prisukamą
kinų lėlę, kurią dėdė Tomas parvežė Patricijai iš Honkongo, —
abidvi slydo kilimu neparodydamos kojų, o jų veido mina buvo
oriai griežta. Jos skyrėsi tuo, kad prisukama lėlė išvis neturėjo
kojų, tik mažučius ratukus, o, reikia manyti, naujosios Karalienės
kojos tikrai padeda jai judėti per gilų tamsiai raudonos spalvos
kilimo pūką. Karūnacijos kilimo spalva yra taip pat, aišku, numa
noma, kadangi Karūnacija miniatiūriškai vyksta įvairių atspalvių
pilkos spalvos fone mažame Fergiusono televizoriuje, stovinčia
me Virš Krautuvės gyvenamojo kambario kampe.
Televizorius yra Džordžo dovana Banti, paguoda už tai, kad tenka
auginti šeimą Virš Krautuvės, o ne normaliuose namuose. Mes
negalime pareikšti pirmieji šioje gatvėje turį televizorių, ši garbė
tenka panelei Portelo iš Haplando, vaikų drabužių krautuvė. Bet
mes esame antrieji varžybų nugalėtojai ir, dar svarbiau, pirmieji
giminėje, nes niekas nei iš Džordžo, nei iš Banti pusės dar neįsi
gijo šio geidžiamiausio daikto.
Banti draskoma pusiau —ji aiškiai didžiuojasi televizoriumi ir
privalo jį pademonstruoti, o ar rasi geresnę progą už Karūnaciją?
Kartu ji negali pakęsti visų tų žmonių savo namuose. Sumuštiniai!
Arbatinukai! Ar tai kada nors baigsis? Ji tepa sviestu sklindžius,
prikraudama jų krūvą lyg grindinio akmenų. Ji ištisas savaites tau

pė sviesto atsargas Karūnacijos kepiniams, laikydama jį šaldytuve
kartu su tuo, ką jai pavyko gauti iš savo motinos Nelės ir brolie
nės —tetos Gladisės. Ji prikepė egzotišką kalną skanėstų, nes „ge
ra kepėja žino, kad niekas taip puikiai neadygins jai už jos sugebė
jimus kaip gardūs pyragaičiai, ar jie būtų riešutų rudumo, ištraukti
iš orkaitės, ar gražiai papuošti“, —tai iš Banti Biblijos Tobulas kepi
mas, „Parkinsono dujų viryklės kepimo knyga“.
Kaip ir sklindžių, ji pridarė lėkštes sumuštinių su kumpiu (kum
pis —Valterio, to flirtuojančio mėsininko, malonė), „Madlenos
kokosų“, „Lamingtonsų“ ir „Mažųjų karamelinių pyragaičių“ (labai
ypatingi!), jau nekalbant apie „Negriukus“ (iš Australijos) ir „Da-
go pyragaičius“ —pastarieji dveji turbūt mūsų mažųjų Australijos
draugų garbei. Jie visi turėjo karstelėjusio sviesto prieskonį, ma
tyt, Banti per ilgai jį laikė savo naujutėlaičiame šaldiklyje (Nerasite
nieko mažesnio, kuris būtų kartu ir pakankamai didelis!) —kitas paguo
dos prizas iš Džordžo. Ji jau iškepė bandeles su dešrelėmis, teta
Gladisė atnešė milžinišką pyragą su kiaulienos įdaru, o teta Be-
bsė —du vaisinius pyragus: didžiulius vežimo ratus, vieną užlietą
konservuotomis kriaušėmis ir maraskino likeryje mirkytomis vyš
niomis, kitą —konservuotomis Bardeto kriaušėmis ir vynuogė
mis. Tai sukėlė susižavėjimo ir pavydo pliūpsnį. Banti pamanė,
kad jos sesuo, matyt, neturi ką veikti, jei gali leisti laiką tokiems
tobuliems, be jokio trūkumėlio, skrituliams. Pamėgintų ji turėti
šitiek vaikų kaip Banti, mąstė Banti, dėdama į krūvą dar vieną,
paskutinį sklindį. Banti turėjo tiek daug vaikų, kad tiesiog nebeži
nojo, ką daryti.
—Čia, viršuje, lyg juodoji Kalkutos skylė, —pasakė ji Džordžui,
einančiam per virtuvę ir ieškančiam daugiau rudojo alaus. —Ir čia
pernelyg daug vaikų, —pridūrė ji, lyg tokiems įvykiams būtų nu
statyta norma.
Mūsų yra daugybė. Aš esu viena iš jų, svyrinėjanti ant savo
augančių kojyčių pirmyn atgal, lyg šuo per judrumo išbandymą.
Tai aš čia, tai visur, pati nežinau, kaip aš taip greitai judu, —
vieną akimirką stoviu prie televizoriaus, kitą —jau trepsiu ko
ridoriumi į virtuvę. Jeigu jūs pamirksėtumėte, pamanytumėte,

jog manęs yra dvi. Galbūt aš esu ant ratukų, kaip kiniška lėlė, -
bet tuomet pagal savo amžių esu labai didelė. Žmonės visuomet
abejodami nužvelgia mane ir sako Banti: „Pagal savo amžių ji
labai pažengusi į priekį, ar ne?“ - „Pernelyg protinga, štai kas“, -
patvirtindavo .Banti.
Mūsiškis Karūnacijos svečių sąrašas nėra toks ilgas kaip Karalie
nės. Pradžioje mes neturėjome ką pakviesti iš Valstybės draugų, nors
teta Eliza, manoma, bičiuliaujasi su pora iš Jamaikos —vienu iš ta
bu, Džordžo įtrauktų į atskirą sąrašą (teta Eliza yra Džordžo brolie
nė, ištekėjusi už jo brolio Bilio). Mums taip pat uždrausta kalbėtis
apie tetos Mabelės operaciją, dėdės Tomo ranką ir Adriano liesu
mą. Dėdė Tomas nėra mūsų dėdė, jis Banti ir tetos Bebsės dėdė ir
šiandien buvo čia pakviestas, nes daugiau neturėjo kur nueiti —teta
Mabelė guli ligoninėje ir patiria tą draudžiamą minėti operaciją.
(Dėdės Tomo ranka yra medinė vietoj kadaise nutrauktosios.) Ad
rianas yra mūsų pusbrolis —dėdės Klifordo ir tetos Gladisės vien
turtis sūnus, ir mes nežinome, ar jis liesas, ar ne, nes nepažįstame
kitų dešimtmečių berniukų, su kuriais galėtume jį palyginti. Jis at
sivedė savo šunį —bokserį Dendį, ir aš manau, kad Dendžio aukštai
susigrupavusių sėklidžių, kyšančių pro užpakalines kojas, didumas
irgi draudžiama tema. Dendis yra kaip tik tokio aukštumo, kad gali
mane partrenkti, tą jis nuolat ir daro, suteikdamas daug džiaugsmo
Džilianai ir Liusi Vidai.
Liusi Vida yra mūsų pusseserė, tetos Elizos ir dėdės Bilio duk
tė (Banti būtų labai norėjusi, kad šitos pusės giminių nereikėtų
kviesti). Teta Bebsė atsivedė ir savo vyrą, dėdę Sidnį, romų, links
mą žmogutį, kurį mes retai kada matydavome.
Karūnacijos žiūrovai nuolatos susigrupuoja ir persigrupuoja į
skirtingas partijas ir frakcijas, iš kurių pagrindinė yra toji senyvų
favoritų —vyrų ir moterų. Kiekvienas kaip nors susijęs (nelaimė!)
vienas su kitu, išskyrus šunį Dendį ir ponią Hevis, Nelės kaimy
nę, kuri neturėjo savo šeimos (įsivaizduokite tiktai!).
Džiliana yra savo stichijoje —prieš ją svetainėje įspūdžių ištroš
kusi pagavi auditorija. Vienintelis jos varžovas yra televizorius, tad
ji sugaišo nemaža laiko stengdamasi jį nustelbti —šokdama prie
šais jį ir demonstruodama savo kniksus, balta suknele su liemene,

visa —vien vaikiški sijonėliai ir apsiuvai, —atkeliavusi tiesiai iš
Haplando vitrinos. Mūsų pusseserė Liusi Vida, tiesiais plaukais ir
ilgom it pagaikščiai kojom, elgiasi su Džiliana lyg su savo numylė
tu gyvūnėliu, ir kai ši pernelyg įgrysta suaugusiems, sako savo ryškiu
Donkasterio akcentu maždaug taip: „Eikše, mūsų ožkiuk“. Liusi
Vida yra Džilianos herojė, nes lanko šokių klasę. Ji turi stebuklin
gas kojas, kurios tiesiog negali liautis trepsėjusios, tad jos buvimas
nuolatos skleidžia signalus lyg mažos aklos mergaitės bilsnojimas.
Dauguma svetainės žiūrovų, kai Džiliana įsibrauna į „Gerąjį
laivą Lolipop“, nepatenkinti atsidūsta (tik ne dėdė Tomas, kuris
mėgsta mažas mergaites, ypač kai jos demonstruoja kniksiukus.
Sunku patikėti, bet tai teisybė. Džiliana suteikia naują reikšmę
žodžiui „žavi“). Ji yra vienintelė iš mano kartos, paveldėjusi che-
rubiniškus genus, kaip Ada ir Albertas, —jos galvą supa auksinės
garbanos. Ji dar nežino, kad šio nežemiško grožio kaina bus belai
kė mirtis. Vargšelė Džiliana.
Liusi Vidai buvo adyginta karameliniu saldainiu, kad išsivedė
Džilianą ir pamokė ją penkių pagrindinių baleto pozicijų tiesiog
hole. Tuo tarpu televizijos ekrane Karalienei „prisegamas kardas“,
ir Patricija ateina į pagalbą papildydama pagarbų Ričardo Dim-
blbai komentarą fragmentais iš leidinio „Kasdienė iliustruota Ka
rūnacijos knyga berniukams ir mergaitėms“. Mes sužinome, kad
tai „reiškia gražų simbolinį veiksmą, Valstybės valdžia atiduoda
ma Dievo tarnystei“. Jos cypiantis balselis užsikerta tariant žodį
„simbolinis“ —juk jai tik septyneri metai, o ji jau skaitymo klasės
pažiba, ir apskritai laikoma ne pagal savo metus išprususia, —bet
ji skaito toliau ir papasakoja mums, kad „brangakmeniais nusags
tytas kardas“ buvo nukaldintas Jurgio IV karūnacijai, taip pasku
bindama vienos suaugusiųjų frakcijos argumentus apie Jurgio IV
poziciją chronologinėje karalių eilėje. Aišku, jis atėjo po Jurgio I,
II ir III, bet ar prieš jį dar kas buvo įsiterpęs? Kai kas mano, jog
karalienė Ana buvo kaip buferis tarp Jurgio III ir IV, bet tuomet
įsižiebia naujas ginčas, koks iš tikrųjų buvo Jurgis IV, „kai jis būda
vo namie“. Dėdė Bilis pareiškia, kad jis buvo „platūs vartai“, ku
rie pastatė Braitoną, tuo tarpu dėdė Klifordas atkakliai laikosi
nuomonės, kad jis buvo tas, kuris prarado Ameriką. (Jie turėtų
pasiklausti namo vaiduoklių, kuriems tai tas pat kaip vakar.)
Patricija jau apsisprendusi —bijau, kad tai nelengva našta jos
metų vaikui, —ir yra karšta rojaliste. Ji jau išmoko atmintinai
pusę viso karališkosios šeimos medžio, pradedant Egbertu (827—
839). Gaila, ji priėjo tik iki Eduardo II ir negali padėti susigaudyti
paslaptingojo Jurgio reikaluose.
Kiti vakarėlio dalyviai (Nelė, ponia Hevis ir teta Gladisė) jau
ėmėsi likusių Jurgių (V ir VI), ir visus apėmė nostalgija, pamačius
Banti knygą „Jurgis V —septyneri šlovingi metai“ ir atradus, kad
Patricijos „Kasdienė iliustruota knyga“, išleista prieš pat šiandie
ninę Karūnaciją, ta proga iš tiesų pilna Jurgio VI, „Senojo Kara
liaus“, kaip visi mėgdavo jį vadinti, Karūnacijos paveikslėlių, ka
dangi Anglija yra didelė pasakų šalis, pilna naivių merginų ir išle
pintų karalienių bei „senų karalių“, kurie traukia pypkes ir dėvi
šlepetes, išsiuvinėtas auksinėmis karūnėlėmis.
Jurgių, nuo I iki iy kontingentas yra taip pat ir Rudojo alaus
kontingentas —vyrų sąmokslas, kurio dalyviai —dėdė Sidnis,
dėdė Klifordas, dėdė Bilis ir Džordžas, ir apsigimęs viengungis
dėdė Tedas.
Dabar Karūnacijos garbei pasipila daiktai iš kiekvieno kampo
ir plyšio: mano tėvo ąsotis, skirtas Eduardo VIII karūnacijai, —
vienas daiktų, pažyminčių įvykį, kuris niekuomet nevyko, ir taip
įgaunantis keistą filosofinę prasmę, jau nekalbant apie Enos Tetli
Jurgio VI karūnacijos arbatinį šaukštelį, dabar priklausantį Banti,
kuris, aišku, kalbant specialiais terminais, yra vogta nuosavybė
[žr. Išnašą (iii)].
Patricija, kaip mokyklinio amžiaus vaikas, turi didžiausią ir ge
riausią grobį ir ištempiama į vidurį, kad susigėdusi, bet didžiuo
damasi parodytų savo: 1) Karūnacijos taurę, 2) Karūnacijos mo
netas plastmasiniame fudiare, 3) Karūnacijos medalį (identišką
tam, kurį vėliau tą pačią dieną naujoji karalienė prismeigs prie
princo Čarlzo mažos krūtinės), 4) Karūnacijos saldainius nuosta
bioje rausvoje sidabrinėje dėžutėje, 5) minėtąją „Kasdienę iliust
ruotą Karūnacijos knygą berniukams ir mergaitėms“ ir paskuti
nę, bet jokiu būdu ne mažiausią 6) Anglijos vėliavą. Iš patriotiz
mo ji apsivilkusi mokykline uniforma —rudai ir geltonai languota

suknele, rudu trumpu sportiniu švarkeliu ir ruda berete. Kaip ir
Džiliana, kuri Karūnacijos proga aprengta baltai, aš irgi esu pačia
geriausia suknute —citrininė tafta su Piterio Peno apykakle ir trum
pom pūstom rankovytėm. Liusi Vida pasipuošusi vienu iš paslap
tingų tetos Elizos namų darbo kūrinių. Kada tik atvyksta iš Pietų
Jorkšyro tyrlaukių, Liusi Vida atrodo taip, lyg būtų pakeliui į kar
navalą. Tetos Elizos skriejanti adata prisiuva jai, vienintelei ir ne
pakartojamai, devynias galybes drabužių iš tinklelio, tiulio, žabo,
klosčių ir volanų, kad Liusi Vida ant savo kojų stiebelių atrodo
kaip egzotiška gėlė, išpūsta iš lysvės.
Mes visi žinome faktą, kad teta Eliza yra „vulgari“, vulgarumo
viršūnė, pasak Banti. Mums žinoma, jog tai kažkaip siejasi su tuo,
kad jos geltoni plaukai turi anglies juodumo šaknis ir ji nešioja
dideliausius netikrų briliantų auskarus. Kyla įtarimas, kad tai sie
jasi ir su tuo, jog —net ir Karūnacijos dieną —ji nemūvi kojinėmis
ir jos kojos gumburiuotos, taškuotos ir begėdiškai mėlynomis ve
nomis. (Jau nekalbant apie tai, kad ji džiugiai laukiama Jurgio I—
IV frakcijoje, kur jos gergždžiantis juokas užlieja vyrus ir sutaikina
juos su moterų egzistavimu.) Tetos Elizos rankos atrodo amžinai
užimtos gėrimais ir cigaretėmis, ir jeigu kartais kuri nors viena
būna laisva, tai ši paprastai sugriebia bet kurį prabėgantį vaiką,
kad teta galėtų įspausti į jo skruostą drėgną jausmingą bučinį, —
švelniai tariant, mūsų šeimoje toks elgesys neįprastas.
Teta Eliza visoms mažoms mergytėms atnešė po dovanėlę —iš
krepo ir popieriaus namie darytas gėlyčių diademas, lygiai tokias,
kokias nešioja karalienės freilinos. Ji netgi vadovauja mažutėlei
mūsų pačių karūnavimo ceremonijai. Kai visos išsirikiuojame ant
laiptų, ji pritvirtina diademas mums prie galvučių labai nepato
giai veržiančiais smeigtukais. Mane keistai sujaudina šis įvykis, ir
skausmą dėl kiaušą dreskiančių smeigtukų sušvelnina tetos Elizos
priedas prie iškilmių —lipnaus popieriaus maišelis, pilnas Barke-
rio ir Dobsono vaisinių karamelių. Vargšelis Adrianas liūdnai žiū
ri į mus, išsipūtusiu žandu nuo vaisinės karamelės, nelaimingas,
kad buvo ištremtas iš mūsų popierinių gėlių karalystės dėl savo
lyties. „Nieko baisaus, vaikeli, —taria oriai Liusi Vida. —Aš iš
mokysiu tave padaryti špagatą, jei tik norėsi“, —ir Adrianas aiš
kiai pralinksmėja.
Tiesą sakant, mums labai patinka teta Eliza —net protingoji
Patricija sėdės ant tetos Elizos kelių ir patikės jai kelias ne itin
svarbias savo paslaptis (kokia jos mėgstamiausia pamoka mokyk
loje, mėgstamiausi pietūs, kuo užaugusi ji norėtų būti; atsakymai:
matematika, jokie, veterinare).
Deizė ir Roza žaidžia kažkokią mažutę šventę —mažos ir tobu
los, jos yra atskiras pasaulis. Visiškai vienodai aprengtos, jos už-
baiginėdavo viena kitos sakinius (kai malonėdavo kalbėti, nes jos
turėjo savo asmeninę slaptą kalbą) ir žiūrėdavo į tave iš padilbų
šaltu žvilgsniu, kuris darė jas truputį panašias į „Įsibrovėlius iš
Marso“. Adrianas dar per jaunas Rudojo alaus grupei, bet nelabai
laukiamas ir moteriškame, dievinančiame „senąjį karalių“, būre
lyje, prie kurio dabar prisijungė teta Bebsė ir kuris energingai
ėmėsi garbinti Karalienę Motiną („senąją karalienę“, tarkime, bet
niekas jos šitaip nevadina). „Karalienė Motina“ —juk įdomi fra
zė, ar ne? Motinų Karalienė, visų Karalienių Motina. Banti patik
tų būti Karaliene Motina. „Karalienė Banti, Karalienė Motina“.
Tuomet aš būčiau princesė Rubi, tai labai miela, ar ne? Tikrai
daug geriau negu princesė Džiliana ar princesė Liusi Vida.
Motinų Karalienė geria šerio, alaus ir sirupo mikstūrą, lyg nuo
mirtino kosulio. Teta Bebsė vieną stiklą nunešė į apačią Banti,
kur ši vilgė pienu ištisą padėklą bandelių su dešrelėmis.
—O, maniau, jau esu pamiršta, —suktai tarė Banti, paimdama
šerį ir delikačiai jo sriūbtelėdama.
—Tii praleidai Karūnaciją, —pasakė jai teta Bebsė, ir Banti pa
žiūrėjo į ją vienu pačių geriausių savo žvilgsnių, tuo, kuris bylojo:
„Kas gi kitas varginsis, užsikraudamas visą šį darbą?“, nereikėjo
nė lūpų pakrutinti.
—Dabar patepimas šventintu aliejumi! —sucypia susijaudinu
sios Patricijos balselis nuo laiptų viršaus, ir tetai Bebsei pavyksta
įkalbėti Banti palikti bandeles su dešrelėmis nebaigtas vilgyti ir
lipti viršun žiūrėti, „Kasdienės iliustruotos knygos“ žodžiais ta
riant, „tikrai pačios iškilmingiausios ir svarbiausios ceremonijos
dalies“. Tokios didingos ir svarbios, kad Karalienė pradingsta tarp
susigrūdusių vyskupų, ir jos patepimas Virš Krautuvės lieka ne

matomas.
—Koks mielas televizorius, —supratingai sako teta Gladisė, kai
Bebsės nugara dingsta gretimame kambaryje, ir Banti nušvitusi
tarsteli:
—Ačiū jums, —lygji ankstesniame gyvenime būtų buvusi Lodži
Baird kambarinė.
—Puikus buvo graikiškų riešutų įdaras, —taria dėdė Tomas, ir
visi pritariamai suniurna.
—Tavo nuostabi suknelė, Banti, —netikėtai prabyla Bilis, ir
Banti nusipurto, nes nemėgsta Bilio (antipatija pagrįsta vien tuo,
kad jis —Džordžo brolis), ir jeigu jau suknelė „nuostabi“ svainiui,
žmogui, visiškai neturinčiam skonio (tikriausia teisybė), tuomet,
Banti manymu, suknelė visai niekam tikusi. Ji iš tiesų šiurpus kū
rinys —primargintas daikčiukas, išmegztas rudomis ir geltonomis
juostomis iš šiek tiek blizgančių siūlų gijų, tad Banti atrodo kaip
vakarėlyje dalyvaujanti vapsva.
—Dabar ateina akimirka, kurios laukė visi Britanijos, Australi
jos ir Imperijos žmonės, —perskaito Patricija.
—Kulminacijos momentas, —patikslina dėdė Tedas, dėbtelėjęs
jai per petį. Viena jo ranka lengvai uždėta ant jos mokyklinio švar
kiuko nugaros lyg ir dėdiškai, lyg ir ne. Šiaip ar taip, pasirinkda
mas jis prašovė pro šalį, nes Patricija negali pakęsti, kad ją kas
liestų, ir jai labai greitai pavyksta nuo jo išsilaisvinti.
Tuo tarpu Džiliana pasišokinėdama sugrįžta atgal į kambarį,
žūtbūtinai trokšdama pademonstruoti visiems savo piruetus, ir
švysčioja priešais Fergiusoną kaip tik tuomet, kai ant Karalienės
galvos tupdoma karūna, tad nuskardena garsėjantys šauksmai „Die
ve, laimink Karalienę!“ ir „Pasitrauk iš akių, po galais, Džiliana!“
Ji patempia lūpą ir ima drebėti, jos angeliškos garbanos kreta iš
pasipiktinimo, tuomet Liusi Vida motiniškai ištiesia ranką ir ta
ria: „Eime, brangute, —eime su manim“, ir jos abidvi staigiai
pradingsta —įninka į svarbius žaidimus su savo lėlėmis. Mudvi su
Patricija nė viena neturime lėlės. Patricija jokios nenori, nors ji
dažnai pasiskolina iš Džilianos pažaisti mokyklą. Patricija daug
žaidžia mokyklą, ir, patikėkite manimi, ji labai griežta mokytoja —

aš tai žinau, nes kartais turiu stovėti ten vietoj lėlės.
Turiu pripažinti, man visai patikdavo lėlės, nors jos visos, regis,
turi sunkius, prilipdytus netikrus plaukus ir nemalonią veido iš
raišką. Džilianos lėlių vardai —tokie kaip „Džemima“ ir „Arabe-
la“. Patricija turi savo pandą („Panda“, ir tiek —jokios sufanta-
zuotos terminijos mūsų Patricijai nereikia), prie kurios ji labai
prisirišusi, o aš turiu savo pliušinį meškiuką (Pliušį), kuris man
artimesnis už giminaitį. Mano jau stulbinamai brandus žodynas iš
dešimties žodžių —mano žodžių sąraše, be Pliušio, dar yra: mam,
tė, Paš (Patricija), Džag (Džiliana), sen (senelė Nelė), bai bai,
tuvė (krautuvė), doti (žodis, kuris atstoja visus kitus visiems tiks
lams) ir —užvis svarbiausias žodis —Mobo.
Intuityviai aš žinau, kur Mobo dabar —galiniame kieme. Band
vėl virtuvėje, kiša bandeles su dešrelėmis į orkaitę, ir kai mudu su
Pliušiu tapename prie galinių durų, ji maloniai mus praleidžia. Aš
giliai įkvepiu ir —štai jis! Mano pasaulio šviesa! Mobo arkliukas
tikriausiai yra pats gražiausias kada nors sukurtas žmogaus kūri
nys. Penkių su puse plaštakos aukščio prie kūbrio, padarytas iš
skardos, išmargintos pilkais ir baltais taškeliais, su besiraitančiais
karčiais, papuoštas pliumažu. Jo akys draugiškos, sprandas tvir
tas, jis turi raudoną balną, raudonas vadeles ir raudonus pedalus
(irgi iš skardos). Galinio kiemo saulėkaitoje (čia mums oras daug
geresnis nei vargšelei Karalienei) jis atrodo nuostabus, beveik ma
tai, kaip šnopuoja jo šnervės, o kanopa kasa žemę. Patricija iš
savo gerumo ir Karūnacijos įkarščio papuošė jį languotos vilno
nės medžiagos kaspinais, ir jis atrodo toks didingas, kaip ir bet
kuris kitas žirgas, tądien risnojęs Alėja.
Jis buvo pirktas Džilianai (kaip paguoda jai, kad turi taikstytis
su manimi), bet dabar Džiliana jam per didelė ir oficialus jojikas
esu aš. Deja, Džilianai tas nė kiek nesvarbu, jinai piktai jį saugo ir
niekuomet neprileidžia manęs nė artyn, nebent būna priversta.
Bet dabar Džiliana yra viduje su Liusi Vida, o štai jis, mano žirgas,
žvengiantis galiniame kieme, nesaugomas, nesupančiotas ir trum
pam erdvėje ir laike —visas mano!
Nepaliaujamai dainuodama „Dotidotidotidotidotidoti-

dotiMOBO!“ aš priverčiu Banti pagelbėti man pabalnoti mano
širdies troškimą ir sėkmingai apjoju ristele aplink galinį kiemą.
Taip, švelniai tariant, būtent ristele. Mobo judėjimo priemonė —
pedalai. Kai sėdi ant jo, smarkiai spaudi kojomis, ir jis juda pir
myn nerangiai kratydamas. Aš varau ir minu pedalus, palinkstu ir
bent dešimtį minučių apsimetu, kad traukiu auksinę karietą, kol
pasirodo Nemezidė.
Netikėtai pūsteli šaltas vėjūkštis, dramatiškai atsiplėšia virtu
vės durys ir skersai kiemo nudryksta tamsus šešėlis. Tas Šešėlis ne
vien tamsus, jis prisigėręs gyvuliškos juodų juodžiausios neapy
kantos, pavydo ir žmogžudiškos aistros —taip, tai mūsų Džiliana!
Ji kerta kiemą lyg švilpianti torpeda, apdairiai paleista į taikinį, vis
greitėdama, tad kai pagaliau pasiekusi Mobo nebegali sustoti —
partrenkia jį ir mane, persiversdama per jo nugarą ir nusileisda
ma niekučiais papuoštu ir klosčių prirauktu savo užpakaliu ant
kietų grindinio plytelių. Mobo nubilda per galinį kiemą, gilūs ne
gražūs brėžiai paženklina jo metalinius šonus. Jis guli šniokštuo
damas ant šono, o aš guliu vis dar tebežiūrėdama į birželio dangų
ir galvodama, ar tik nesu mirusi. Ant mano pakaušio —tvinkčio-
janti mėlynė, bet aš pernelyg priblokšta, kad verkčiau.
Visai kitaip elgiasi Džiliana. Ji klykia lyg skerdžiama, galėtų pri
kelti iš numirusių, ir priverčia Banti išlįsti pažiūrėti, kas gi nuti
ko. Sielvartingas Džilianos šauksmas beveik sužadina Banti užuo
jautą.
—Turėtum būti atsargesnė, —sako Džilianai Banti. Gal tai ir
neskamba labai gailestingai, bet tai daugiausia, ką ji gali. Liusi
Vida šmirinėja aplinkui, atlikdama gedulingą tap tap tap TAĘ tap
tap TAP, ji padeda Džilianai atsistoti ant kojų, visą laiką apgailes
taudama dėl to, kokia jos suknelė, - Karūnacijos raudonumo krau
jo dėmės iš tiesų buvo sutepusios pirmykštį Džilianos baltumą ir
nudrėksta, skutais pavirtusi jos diadema karojo apie kaklą kaip
spalvota kilpa.
—Ak, vargšas vaikas, —Liusi Vida lieja užuojautą savo sodrio
mis intonacijomis. —Eime su manim, nusiprausime, —ir jos nueina
už parankės, tuo tarpu Mobo ir aš paliekami Dendžio priežiūrai.
Jis mus laižo ir valo kaip tik įstengdamas savo karštu seilėtu šuniš
ku kvapu, kuris atsiduoda nudžiautom bandelėm su dešrele.
Likusi dienos dalis truputį išskydusi —įtariu, jog būsiu gavusi

sutrenkimą. Tikrai prisimenu, kad aš, parklydusi atgal į svetainę,
susidūriau su kilmingo girtavimo scena. Rudojo alaus grupuotė
buvo girtutėlaitė ir kambario kampe žaidė pokerį. Virš jų galvų
Patricijos pakabinta Anglijos vėliava persikėlė prie paveikslo rė
mo, iš kur krito per mūsų įrėmintą Polifoto, trisdešimt šešias ma
žytes juodai baltas nuotraukas —trisdešimt šešias Patricijos, tris
dešimt šešias Džilianos ir kažkodėl septyniasdešimt dvi mano. Taigi
atrodo, kad Banti iš tikrųjų turi pernelyg daug vaikų, šimtus mažų
mergyčių, piktdžiugiškai ją graibstančių.
Prie Karalienės Motinos klikos buvo prisidėjęs dėdė Tomas. Jie
visi turėjo ant galvų popierines skrybėles, dievaižin iš kur ištrauk
tas, ir minėjo Pergalės Europoje dieną ir gatvės partijas, ir tetą Beti,
kuri iškeliavusi taip toli už Atlanto ir primena mums apie savo eg
zistenciją, vis dar siuntinėdama maisto paketus. Karalienės Moti
nos klika yra taip pat gerai susipažinusi su šerio buteliu, o šeiminin
kės pareigos priverčia Banti užsidėti pirato skrybėlę ir orkestruoti
žaidimą „Pastebiu“, kurio dalyvius pagavusi isterija. Adrianas ir Den-
dis galiniame kieme žaidžia „Mesk ir atnešk“, nors ne visuomet
aišku, kuris iš jų ką daro. Dėdė Tedas laiptų viršuje su Liusi Vida ir
Džiliana žaidžia žaidimą, vadinamą „Staigmena!“ Alkoholio lygis
Virš Krautuvės pasiekęs kritinį tašką, ir man gerokai palengvėja, kai
Banti pažvelgia į mane, užsidengia ranka burną ir pasibaisėjusi ta
ria: „Jie dar ne lovoje!“ Bet, bijau, mūsų mama bus išgėrusi per
daug šerio, kad su mumis susitvarkytų, jos piratiška skrybėlė jau
dabitiškai užsmukusi ant vienos akies ir jai reikia pasinaudoti atra
ma —plačia tetos Gladisės nugara, kad pati nenuslystų nuo sofos.
Teta Eliza kudakuoja kaip suaugęs Liusi Vidos variantas ir, pali
kusi „Aš pastebiu“ („Aš pastebiu savo maža akim kažką, kas pra
sideda „T. A.“, atsakymas —jūs jau įspėjote —televizijos apara
tas“), surenka vaikus kaip aviganis šuo ir gena juos aukštyn laip
tais į lovas. Tetos Elizos guldymo į lovą ritualas daug aplaidesnis
negu Banti. Su Banti mes turime išsirikiuoti it karo pulkas vonios
kambaryje ir šveistis, grandytis, šukuotis, brūžuotis, kol beveik

kiaurai prasitrina oda. O teta Eliza, prieš suguldydama mus švie
siuose vasariškuose miegamuosiuose, apsiriboja tuo, kad greitai
nusišluostome flanele purviniausias vietas. Liusi Vida ir Džiliana
miega vienoje lovoje valetais kaip sardinės. Dvynukės pataiko į
Džordžo ir Banti lovą —dievaižin ką pagalvos Banti apie tai, kai
paliks savo piratiško laivo denį ir nušliumpsės į lovą. Adrianas
paguldytas apačioje kažkur šuns būdoje kartu su Dendžiu. Atro
do, visas pasaulis ketina šiąnakt pasilikti ir miegoti Krautuvėje.
Niekas nepanoro nakvoti Patricijos miegamajame —nors ir sep
tynmetės, jos vienumos troškimas buvo neapsakomas ir neatsi
kratomas. Galbūt ji miega aukštyn kojomis kaip šikšnosparnis,
pasispaudusi po sparnu savo pandą.
Prabėgus kelioms valandoms aš netikėtai prabundu, atsisėdu
tiesi kaip srėlė lovoje ir prisimenu, kad Pliušis guli apačioje, kaž
kur galiniame kieme, nerūpestingai paliktas naktį budėti prie varg
šelio nelaimingo arklio.
Mano miegamasis žvelgia į galinį kiemą, tad einu prie lango
pasižiūrėti, ar jo nematyti. Dangus magiškos tamsiai mėlynos spal
vos, nusėtas žvaigždžių, kurios atrodo kaip tetos Elizos auskarai,
ir (turint omeny, kaip jau vėlu) kiemas yra stulbinamai pilnas gy
venimo. Mobo tebeguli ant šono, galbūt užmigo —viliuosi, nors
Patricijos diadema ant jo galvos atrodo įtartinai panaši į vainiką.
Pliušis guli medetkų lysvėje, kuri driekiasi palei vieną sieną, jo
rankytės ir kojytės atmestos į šalis lyg negyvo kareivio. Šalia jo
stovi sargyboje Dendis, kurio juodos akys žėri tamsumoje. Nepa
togiai atsišliejęs į galinius vartus, stovi Džordžas, surakintas patik
liam glėby su neįžiūrima moterimi, jo kelnės nepadoriai nusmu
kusios maskatuoja apie kulkšnis. Viena plika, be kojinės koja iš
lindusi iš už jo, ir arkliškai žvengiantis balsas sako: „Pirmyn,
branguti, štai kelias“. Manau, teks palikti Pliušį šioje abejotinoje
kompanijoje ir išgelbėti jo aprasojusį kūnelį ryte.
Iš Džilianos miegamojo sklinda taukšt taukšt taukšėjimas. Gal
Liusi Vida miega —taukši.
Patricija sėdi savo mažoje siauroje lovelėje ir skaito prie savo
Bembio naktinės lempelės šviesos. Ji jau pradėjo „Kasdienės
iliustruotos Karūnacijos knygos berniukams ir mergaitėms“ pas

kutinį, VII skyrių, pavadintą „Naujoji Elžbietos epocha“. Sis sky
rius nurodo, kokios yra visų berniukų ir mergaičių, kurie „užaugę
bus naujos Elžbietos eros piliečiai“, pareigos šalyje, kuri „vis dar
tebėra Vakarų civilizacijos lyderė“. Šio skyriaus paraginimai krinta
ne ant akmens. Patricija įstos į skautes ir stengsis laimėti kiekvieną
įmanomą ženklelį, kol baigs mokyklą ir gaus mergaitės-gidės laips
nį; ji eis į sekmadieninę mokyklą; ji uoliai veiks mokykloje (keista,
nepaisant šios nuolatinės grupinės veiklos, ji neturės draugų). Ir
galop bus apgauta savo principų. Vis dėlto kasdienės iliustruotos
knygos planas ateičiai negali padėti Patricijai įveikti dviejų seklu
mų —susvetimėjimo ir nusiminimo, kurį lemia jos asmeninė DNR,
bet knygos tekstas jaudinantis, jos paraginimai kilnūs...
„Tu turėsi suaugti ir, kai vaikystėjau bus likusi praeity, turėsi elgtis kaip
atsakingas vyras ar moteris. Gal tai skamba kiek gąsdinamai, bet tu, lygiai
kaip iras, žinai: nors mes, kaip tauta, kartais padalydavome klaidų, mums
niekuomet nestigo drąsos“.
Kokie mes visi šiandieną išdidūs! Mes žvelgiame į savo magišką
kelionę ateitin kaip drąsaus naujo pasaulio piliečiai. Patricija už
miega, karališkasis palaiminimas ant jos lūpų. „Dieve, laimink
Karalienę, —niurna ji, —ir, Dieve, laimink visus Jungtinės Kara
lystės žmones“. Vakaro ore nuvilnija namų vaiduoklių niurnesys.
Jie švenčia savo vaiduoklišku būdu, prie aprūkusių liepsnojančių
deglų ir taukuotų kandeliabrų šviesos. Jie šoka vaiduokliškus me
nuetus ir gavotus —„Jorko užgaida“, „Ponios Kartrait džiaugs
mas“, išmoktus turbūt iš pono Rocheforto, šokių mokytojo, kam
bariuose virš platano medžio. Tarp šių senovinių miesto sienų jie
matė daugelį įvykių, apsiaustis, lėktuvų antskrydžius, gaisrus ir
žudynes, imperijų kilimą ir žlugimą. Jie buvo Romos imperato
riaus Konstantino karūnacijos liudininkai, nuvertus kokį akmenį
į šalį, ir didžiojo geležinkelio karaliaus Džordžo Hudsono nuos
mukio stebėtojai. Jie regėjo vargšelio Ričardo Jorkiečio galvą, pa
smeigtą ant miesto vartų, ir buvo apspitę narsius rojalistus. Bet
vis dėlto jie sukaupė jėgas ir prisidėjo prie Patricijos vienu pasku
tiniu neišbaigtu, bet drąsiu pritarimo šūksniu —stikleliai pakelti
tostui, aidi ragas ir didysis Devintojo legiono erelis iškeliamas aukš
tyn. Telaimina Dievas mus visus!
Išnaša (iii) — Reikalai kaip paprastai
Antrasis pasaulinis karas Banti buvo susijęs ne tiek su vyro gavi

mu, kiek su savo pačios asmenybės atradimu. Karui įsiliepsno
jant Banti dirbo krautuvėje „Modeliai —kokybiški fasonai da
moms“. Pradėjo čia dirbti vos baigusi mokyklą prieš dvejus me
tus ir visai mėgo kasdienybės vienodumą, nors pašėlusiai svajojo
apie visus jaudinamus dalykus, kurie nutiks jai ateityje, —žavingą,
neabejotinai gražų vyrą, kuris pasirodys nežinia iš kur, pagrobs ją
ir nusiveš į kokteilių, kruizų ir kailinių pasaulį.
Modelių savininkas buvo ponas Saimonas, bet viską tvarkė po
nia Karter. Ponas Saimonas vadino ponią Karter savo „menedže-
re“, ir Banti tėvas sakė, kad niekuomet nėra girdėjęs tai šitaip
vadinant. Banti nebuvo visiškai tikra, ką jis nori tuo pasakyti, nors,
be jokios abejonės, jos darbdaviai turėjo šiokio tokio pikantišku
mo. Ponas Saimonas iš pradžių buvo užsienietis, netgi vengras,
nors kai prasidėjo karas, jis ėmė labai garsinti savo britišką tauty
bę. Jis buvo žemaūgis ir turėjo šviečiančią plikę, visuomet neprie
kaištingai švariai apsirengęs, nešiojo didelį auksinį kišeninį laik
rodį su kilpele prie liemenės. „Juk šis berniukas —žydas, ar ne?“ —
paklausė Klifordas, Banti brolis, kai Banti pirmąkart gavo darbą,
ir Frenkas linktelėjęs patrynė nykščiu pirštus.
Banti negalėjo pakęsti Klifordo ar jo nuomonės. Jis buvo per
nelyg savimi pasitikintis mažvaikis ir taip toliau, sutarė Banti ir
Beti jam už nugaros. „Berniukas žydas“ keistai skambėjo ir visiš
kai netiko ponui Saimonui —jis niekuomet nesielgė niekšiškai,
nebuvo menkysta ir tikrai nebuvo berniukas. Jei jau reikia su kuo
nors lyginti, tai jis priminė Banti gerai apsirengusį ruonį.
Jis dievino ponią Karter, arba Doli, kaip vadindavo ją, kai krau
tuvėje nebūdavo lankytojų, ir begaliniai rankos pabučiavimai bei
susižvalgymai kartais versdavo Banti jaustis gana nepatogiai. Ji ne
galėjo prisiminti, jog būtų kada mačiusi savo mamą ir tėtį darant ką
daugiau nei pakštelint vienas kitam į skruostą. Klifordas sakė, kad
ponas Saimonas turi žmoną, „uždarytą beprotnamyje“, ir todėl ne
veda ponios Karter, nors ponios Karter bute virš krautuvės (pasak
Klifordo) buvo labiau panašu į „kaip gyvena tavo tėtis?“ negu į gre
timus kaimynus, kur buvo girdėti, kaip jaunavedžiai Morisas ir Ena
Tedi treniruoja lovos spyruokles už Banti ir Beti miegamojo sienos.
Banti ir Beti dažnai ligi vėlumos šnibždėdavosi aptarinėdamos, ką
gi Morisas galėtų daryti su Ena, kad sukelia tokį triukšmą.
Banti patiko ir ponas Saimonas, ir ponia Karter, ypač ponia
Karter, kuri buvo stambi moteris, maždaug tokio pat amžiaus kaip
Banti motina, tik neturėjo to pilkai gelsvo juodumo, kurį Nelė
įgavo per daugelį metų. Ponia Karter buvo blondinė —labai šviesi,
ir geltoni jos plaukai buvo susukti stambiom garbanom, o makia-
žas padarytas su „mentele“, pasak Frenko. Ji turėjo milžinišką
krūtinę, kuri, rodės, tuoj išvirstų, jei nebūtų susegta sage. Banti ji
buvo tikra mama perekšlė, kudakuojanti jai iš paskos: „Na, kaip
mūsų mažoji Banti laikosi šiandien?“ ir davinėjanti jai diskretiškų
pastabų dėl jos išvaizdos. Taigi Banti daugiau nebedėvėjo kojinių
iki kulkšnių, plokščių batų ir nebenešiojo uodegos, kurią rišdavo
nuo penkerių iki penkiolikos metų, o savo kulniukais, kojinėmis
ir netgi lūpdažiu pasidarė visai šiuolaikinė. „Mūsų jaunoji pane
lė“, —pasakė pritariamai ponas Saimonas, kai ponia Karter liepė
Banti pasisukioti prieš jį su savo pirmąja moteriška suknele.
Nelė nebuvo linkusi į komplimentus, ji nemėgo žmonių, besi
stengiančių iššokti aukščiau bambos. Nelė laikėsi filosofijos, kad,
apskritai kalbant, viskas greičiau blogėja negu gerėja. Šis pesimis
tinis požiūris buvo jai svarbi paguoda —pagaliau nelaimingumu
gali pasikliauti, ko niekuomet nepasakysi apie laimingumą. Nelė
mėgo šeimos kraštutinumus —vyriausiąjį ir jauniausiąjį, Klifordą
ir Tedą, ypač Tedą, ir tai buvo keista, manė Banti ir Beti, nes jis
buvo bjauriausias žebenkščiukas, koks tik kada yra gyvenęs žemė
je. Bebsei pavyko įgyti šeimoje šiokį tokį prestižą, mat buvo iš
mergaičių vyriausia, nekrėtė jokių nesąmonių, praktiška, o Beti
rado savo vietą kaip Frenko vaikas, tačiau vargšė Banti kyšojo tie
siai per vidurį, niekuo ypatingu neišsiskirdama.
„Kurgi mūsų mažoji Banti?“

„Aš čia, gale, pone Saimonai, plikau arbatą. Gal puodelį ir
jums?“
„Taip, prašau, brangute!“
Banti šiuo metu mėgino išgryninti savo individualybę, pamėg
džiodama Diną Durbin, kuri buvo miela ir gera, bet kartu ir narsi
asmenybė. Tai buvo puikiai įvertinta ponios Karter ir pono Sai-
mono, bet visiškai nepastebėta namie.
„Aš turiu čia cukraus, Banti!“ —kai ponia Karter mėgindavo
šaukti, ledi tonas įgaudavo šaižumo, virsdavo prastuolišku, jork-
„Puiku!“ —suriko jai Banti.

Krautuvė buvo tuščia. Buvo sekmadienis, ir Banti pasisiūlė at
eisianti padėti inventorizuoti prekes. Jie susėdo aplink radiją su
savo puodeliais ir lėkštelėm ant kelių, klausydamiesi programos
„Kaip pagaminti didžiumą konservuoto maisto“ ir laukdami Mi
nistro Pirmininko „valstybinės reikšmės pranešimo“. Kai ponas
Čemberlenas pareiškė: „Turiu jums pranešti, kad jokių susitari
mų nepasiekta, vadinasi, šalis stoja į karą su Vokietija“, Banti kak
lu ir nugara perbėgo virpulys. Ponia Karter triukšmingai nusi
šnypštė; ji buvo netekusi vyro Didžiajame kare ir jos sūnus Dikas
buvo kaip tik tokio amžiaus, kad būtų nužudytas šiame.
„Taigi, —tarė ponas Saimonas, pakeldamas savo puodelį ir
krenkštelėdamas, —manau, turėtume pasakyti tostą“.
„Tostą?“ —atkartojo ponia Karter dvejodama.
„Taip —už kovingų buldogų dvasią. Britai niekuomet nebus
Adolfo Hitlerio vergai ir nelinkės jam laimingos kelionės!“
„Taip, taip! —sušuko choru ponia Karter ir Banti, —Banti kiek
entuziastingiau, —pakeldamos savo arbatos puodelius. —Viešpa
tauk, Britanija!“ —pridūrė Banti labai narsiai.
Banti dėjo į karą dideles viltis; tai buvo patrauklu, nes dabar
gyvenime nebeliko tikrumo, ir karas žadėjo naujų progų. Beti sa
kė, tai nelyginant sviesti monetas į orą ir laukti, kuria puse jos
nukris, —ir darėsi dar panašiau į tai, jog Banti nutiks kažin kas
jaudinama, nesvarbu, ar tai bus neįtikėtinai gražus vyras, ar bom
ba —vis tiek tai reiks vienokį ar kitokį pasikeitimą.
Klifordą pašaukė į karą, ir Frenkas vaikščiojo po namus svei
kindamas jį ir vadindamas „kavalerijos eiliniu virėju“. Regis, pats
visai buvo pamiršęs, koks nemalonus gali būti karas. Klifordas
buvo labai dėl to pasipūtęs. Sidnis, Bebsės jaunikis, gavo savo šau
kimo dokumentus tuo pat metu kaip ir Klifordas, ir vestuvės bu
vo surengtos su nederama skuba.
Kai jaunavedžių pora išėjo iš bažnyčios, ponia Karter ir ponas
Saimonas stovėjo ant laiptukų linkėdami visa ko geriausio, o po
nia Karter įteikė Bebsei mažutį balto viržio daigelį, kurį ši priėmė
šiek tiek neprielankiai. Banti išgirdo Klifordą sakant: „Ką ši begė
diška šliurė čia veikia?“ Ją nutvilkė karštis, paskui šaltis, ji pažvel
gė į poną Saimoną, ar šis išgirdo, bet šis ir toliau visiems švelniai
šypsojosi, o pastebėjęs Banti, jai pamojavo.
Svečių priėmimas vyko toje pačioje bažnyčios salėje, kurią
ponia Sivivrait buvo pasirinkusi Persio šermenų vakarienei. Be
veik visi vyrai gerokai įkaušo nuo stipraus pieniško sirupo, kuris
buvo traukiamas iš po kažkieno pastalės, bet, rodės, niekas ne
žino, iš kieno. „Apie tai niekam nė šnipšt“, —sakė šiaip jau
ramus ir rimtas Sidnis, vienu mauku išlenkdamas pintą, padrą
sinamai klykiant vestuvių svečiams. Bebsė buvo įsiutusi. „Turi
mums atleisti“, —juokėsi Frenkas, visu svoriu remdamasis į Sidnį,
kad išsilaikytų, nors Sidnis buvo girtutėlaitis, stebuklas, kaip dar
pastovėjo ant kojų.
„Kodėl?“ —atšovė Bebsė savo geriausia garbingai moteriai de
rama maniera. Bebsė buvo tik aštuoniolikos, bet turėjo tokių ma
nierų kaip suaugėlė. „Kadangi, —niūriai atsakė Frenkas, - mes
visi einame mirti“. —„7ii neini, senas kvaily“, —įgėlė jam Bebsė,
ir Banti pagalvojo: jeigu ji būtų šitaip pasakiusi savo tėvui, jis būtų
pliaukštelėjęs jai per veidą. Sendis Hevisas, gyvenantis gretimai,
atėjo ir pabandė įsukti Bebsę į šokį, bet jinai išdidžiai žingtelėjo į

šalį, tardama: „Pašok verčiau su Banti, aš turiu nuveikti ką geres
nio“, —ir nuėjo prie Klifordo, bergždžiai stengdamasi priversti jį
suteikti susibūrimui rimtumo.
„Ką tu į tai pasakysi, Banti?“ —Banti patiko Sendis Hevisas;
kai ji buvo mažytė, jis dažnai stumdydavo ją vaikišku vežimėliu ir
buvo toks linksmas ir atviraširdis, kad negalėjai jo nemylėti. Jis
visai neatrodė gražus, priešingai —jo mėlynos akys buvo išsprogu
sios, o ant galvos kiurksojo juokinga gelsvai rusvų plaukų kupe
ta —iš čia ir pravardė Sendis*. Tikrasis jo vardas buvo Erikas. Jis
leidosi su Banti šokti energingu dvigubu žingsneliu —grojo senas
leisgyvis gramofonas ir plokštelės, atrinktos iš Sidnio eklektiškos
plokštelių kolekcijos. Sendis visuomet primindavo Banti gražų šu
nį —klusnų, ištikimą ir mielai trokštantį įtikti, tad kiek trikdė tai,
jog ją gaubė klampus jo alaus kvapas ir jis mėgino gnaibyti įvairias
jos kūno vietas —ir dar skriejant grindimis maždaug šešiasdešim
ties mylių per valandą greičiu.
Kai plokštelė baigėsi, Banti buvo visa šlapia ir norėjo išvesti

Sendį iš šokių aikštelės, kol vėl neužgrojo muzika. Klaidingai su
pratęs jos niuksinimą ir tempimą, jis viena ranka labai glaudžiai
apkabino jos liemenį, o kita pasileido pirštais aukštyn žemyn jos
šonkauliais, lyg ji būtų pianinas. Kai jai pavyko išstumti jį į kori
dorių, prisišliejusį prie vienos salės pusės, Banti jį beveik nešte
išnešė, vis dar grojantį šonkauliais ir vis klausiantį: „Ar gali atpa
žinti šią melodiją, Banti? Ką? Ką?“
„Ne, Sendi, negaliu“, —tarė tvirtai Banti, stengdamasi išsisukti
iš jo lakstančių pirštų. Jis buvo pasiutusiai stiprus, Banti prisimi
nė, kad Sendis mokykloje buvo plaukimo čempionas. „Nagi, įspėk,
pirmyn“, —ragino jis.
„Apsimesk Ricu“? „Žydrasis Dunojus“? „Geltonų plytų ke
lias“? Banti rizikavo kaip pakliuvo. „Taip! Taip! Taip!“ —šaukė
Sendis. Sendis buvo išleistas atostogų iš prekybos laivyno ir, nė
* Sandy —gelsvai raudonas, sm ėlinis (angį.).

nenutuokiant Banti, pasižadėjęs sau, kad, prieš rytoj grįždamas į

laivą, jis turės moterį, taigi laiko jam liko nebedaug.
„Tai mano sesers vestuvės, - tarė Banti pasipiktinusi, kai Sen-
dis įkišo liežuvį jai į ausį. —Juk čia bažnyčios salė“, —mėgino
aiškinti ji, kai jis pradėjo tyrinėti jos kirkšnis. Galiausiai ji įkando
jam į ranką, taip smarkiai, kad jis apstulbęs atšoko ir purtydamas
ranką, lygvėsindamas, pažvelgė į ją susižavėjęs: „Na ir tigrė!“ Banti
puolė atgal į prikaitusią priėmimo salę, bet jo žodžiai įstrigo at
minty. Jai visai patiko būti „tigriška“. Net pamėgino pati sau tyliai
suurgzti. Jos individualybė pasislinko aukštyn per kelias pakopas
nuo Dinos Durbin iki Skarletės O’Haros.
Kiek vėliau vestuvių puotos likučiai persikėlė į Louterio gat
vės namus. Banti slapčia buvo jau išgėrusi tris puspintes trauk
tinės, stengdamasi ta proga prisijungti prie aplinkinių, ir nuste
bo atsidūrusi —lyg per stebuklą —virtuvėje raikyti duonos. Stai
ga dvi raumeningos rankos apsivijo jos liemenį. Banti (pagal savo
naują tigrišką charakterį) buvo nusiteikusi mikliai sprukti, kai
tik jis vėl pamėgins lįsti, bet kai Sendis tarė: „Sveika, Ban, mano
mažyte kremine Ban“ ir bakstelėjo jai į nugarą, jeigu ji kartais
nesuprastų juoko, ji ėmė kikenti, ir Sendis tarė: „Dieve, Ban
ti, —tu įkaušusi“, o tai ją dar labiau prajuokino, ir netrukus jis
prikalbino ją išeiti į lauką ir stūmė prie užpakalinės namo sie
nos. Tai buvo panašu, lyg atsidūrus šimtakojo čiuptuvuose, jo
rankos buvo visur, ir Banti vis silpnai tebekartojo: „Taip daryti
nedera“, kol Sendis, apimtas kažkokios desperacijos, pasakė:
„Aš myliu tave, Banti, visuomet tave mylėjau —per kitas mano
atostogas mudu susituoksime“, ir Banti, akimoju nuginkluota
minties, kad tai tikrai meilė (taip būna visuomet), leido jam
ištvirkėliškai elgtis, guosdamasi tuo, kad tai gal jos paskutinė
dovana jam prieš mirtį, ir nusikratydama bet kokių minčių, o
vien žvelgdama į kone nuvytusį vijoklį kitoje kiemo pusėje. „Ko
kia moteris!“ —tarė Sendis, pasiekęs greitą ir labai negarbingą
kulminacijos tašką. Banti jautė absoliutų pasišlykštėjimą visu pro
cesu, ypač kai jis iš to susijaudinimo trinktelėjo jos galvą į van
dens latako vamzdį, bet dabar ji suprato, ką Morisas Tetlis darė
lovos spyruoklėms. („Negali būti!“ —pasakė Beti išvertusi akis,

kai Banti jai papasakojo.)
Per karą daugiausia įvykių Banti patyrė 1942-aisiais. Tuomet

išėjo iš „Modelių“ —ponia Karter ir ponas Saimonas labai jaus
mingai su ja atsisveikino ir pasakė nežiną, ką darys be savo mažo
sios Banti. Ponia Karter padovanojo jai porą kojinių ir levandų
odekolono, o ponas Saimonas davė penkis svarus ir stipriai ją
apkabino, net ji visa paraudo. Jų pačių padėtis nebuvo labai ge
ra —produktų normavimas reiškė verslo nuosmukį, o apie po
nios Karter sūnų buvo gauta oficiali žinia, kad jis dingo.
Kaip Bebsė, kuri kamšė sprogstamąsias medžiagas į sviedinių
ir šovinių tūbeles ant Rowntree grindų, kur anksčiau buvo gamina
mos nepamirštamos vaisinės gumos, taip ir Banti turėjo pereiti į
karinę gamybą. Jos naujasis darbas buvo techninės įrangos fabri
ke; prieš karą čia buvo gaminami tokie daiktai kaip mikroskopai,
bet dabar —šautuvų, pabūklų, patrankų taikiniai. Banti reikėjo
patikrinti fokusą, kai viskas jau surinkta, ir iš pradžių ji mėgdavo
dėtis šaudanti vokiečius, pykšt pykšt pykšt, bet netrukus naujovė
nusibodo ir jai teko pasistengti, kad į dienos pabaigą nežvairuotų.
1942 metų pradžioje karas Banti buvo smarkiai įgrisęs. Jai da
rėsi bloga nuo morkų ir bulvių, nuo siuvimo ir siuvimo. Būtų
viską atidavusi už didžiulę dėžę šokolado ir naują žieminį paltą,
taigi jei būtų susipažinusi gatvėje su kokiu švaistūnu viršininku,
būtų asmeniškai pasirengusi apvedžioti jį po visas Jorko krautu
ves. Ji visai nebuvo nusiteikusi tam, kas vyko.
Ore irgi nedvelkė jokia romantika. Sendis Hevisas grįžo na
mo atostogų vasarį. Banti liko ištikima jų pažadui susituokti vien
todėl, kad daugiau čia nebuvo nė vieno, kuris ja domėtųsi. Jinai
pamatė jį, pareinantį namo su kelionmaišiu per petį, labai ne
rūpestingai švilpaujantį, kai darė Hevisų duris iš galinio kiemo,
ir turėjo pritūpti po miegamojo palange, kad jis jos nepastebė
tų. Jis atrodė dar bjauriau nei paskutinį sykį, kai jį matė, ir jos
kūnas net pašiurpo pagalvojus, ką ji leido jam daryti per Bebsės
vestuves.
Sendis, kuris skrodė didįjį pilkąjį Atlantą laivų vilkstinėje, buvo

labai suerzintas, kad Banti taip šaltai jį atstūmė. Kaip ir Frenkas,
Sendis buvo įsitikinęs, kad jo šansai išlikti labai menki. Skirtingai
nei Frenkas, jis buvo teisus, ir prabėgus trims savaitėms po grįži
mo į tarnybą jo laivas nuskendo su visais žmonėmis ir amerikie
tiškų konservų kroviniu. Savaime suprantama, ponia Hevis ėjo iš
proto, Banti irgi jautėsi nei šiaip, nei taip. Išgirdusi tą naujieną,
Beti puolė į ašaras, nes jis buvo „toks šaunus vaikinas“, o Nelė
pasakė: „Visi jie šaunūs“. Namas Louterio gatvėje buvo įterptas
tarp dviejų širdgėlos versmių, nes vos prabėgo savaitė po žinios
apie Sendį, kai kitoje namo pusėje savo vyro Moriso neteko Ena
Tetli. Tuomet ji jau turėjo kūdikį, šešių mėnesių Spenserį. Po Mo
riso mirties Ena pasidarė labai keista. Frenkas sakė, kad ji pami
šo, ir jos vengė, bet Nelė jautė pareigą kasdien ją aplankyti, kaip ir
Minę Hevis.
Ena nė akimirką neišleisdavo berniuko iš akių, jai tikrai pasi
darė taip blogai, kad ji net neguldydavo vaiko į vežimėlį ar vaikiš
ką lovytę ir niekam neleisdavo prie jo prisiliesti, tik nešiodavo jį
visą dieną kaip lėlę ir naktį pasiguldydavo į savo lovą. Ji prabūdavo
daug laiko galiniame kieme, žvelgdama į dangų, laukdama Spen-
serio tėvo sugrįžtant namo (Morisas buvo šturmanas Velingtone).
Toks vaizdas nieko gero nežadėjo dieną, o naktį tiesiog gąsdino,
kai ji vis tebesėdėjo ten tamsoje, kūdikis verkė ir kosėjo šaltame
pavasario ore, ir kažkas turėjo vaikštinėti aplinkui ir įkalbinėti ją
eiti vidun. Net gedinti ponia Hevis pajuto akstiną paaiškinti, kad
reikia bent kiek tvardyti liūdesį dėl artimųjų netekties.
Nelė, nebegalėdama ilgiau to ištverti, perdavė viską Banti (Be-
bsė gyveno su savo uošviais Berton Leine), tad ši kiekvieną rytą
prieš eidama į darbą turėdavo užsukti pas Eną, išvirti jai puodelį
arbatos ir įpilti į Spenserio buteliuką pieno iš miltelių. Spenseris
buvo pats nepatraukliausias kūdikis, amžinai bliaunantis iš pykčio
ir visas išbertas. Jo burnytė buvo aptekusi raudonom opelėm, o
nosis užsikimšusi tirštais geltonais snargliais. Jis bjauriai dvokė, ir
jo vystyklai buvo šlykštūs. Nelė liepė Banti juos pakeisti, kai jis
bus šlapias, bet jis visuomet būdavo šlapias, ir Banti pykino vien
nuo tos minties, tad ji nepaisė motinos nurodymų. Banti prisiekė

sau niekuomet kaip gyva taip nesielgti, jei kada turės vaikų. Tai buvo
varginanti dienos pradžia, sėdėti su drėgnaake Ena ir klykiančiu
Spenseriu. Kartais darbe Banti įsivaizduodavo juos pro taikiklį,
pykšt pykšt.
Jau ištisus mėnesius ji nebuvo mačiusi ponios Karter, tad nu
sprendė ją aplankyti, be kita ko, paklausti patarimo ir dėl Enos,
tačiau krautuvė buvo tuščia ir užuolaidos mažame ponios Karter
butelyje virš krautuvės užtrauktos. Banti skambino ir skambino,
bet niekas neatsiliepė, ir jai nusileidus vėl į apačią, kirpėjas iš ki
tos gatvės pusės sušuko: „Turbūt ji išvykusi, žinote, jos sūnus žu
vo“, ir Banti staiga nukrėtė šaltis, nes kadaise ji pažinojo Diką
Karterį, jis buvo gražios išvaizdos jaunuolis akinančia šypsena, kuri
vertė penkiolikmetę Banti visą paraudonuoti. Tad niekuo čia ne
pagelbėsi, tvyrant artimųjų netekties liūdesiui.
Buvo balandžio vidurys. Balandžio gale, antradienį, Banti nuė
jo su savo drauge Vi Linvud į Kliftono kino teatrą pasižiūrėti filmo
„Taip baigiasi mūsų naktis“ su Frederiku Marču. Abidvi sutiko,
kad filmas menkos vertės, ir joms buvo daug smagiau Elektrike,
kur rodė „Hellzapoppin“. Lydimos šviesaus šalto mėnulio, jos
ėjo namo per Butamo parką. „Bombonešių mėnulis“, —tarė Vi,
o Banti sudrebėjo ir pasakė: „Nekalbėk taip, Vi“.
Sirena ištraukė Beti iš lovos kaip nuplikytą katę. Beveik tuo pat
metu terasą supurtė keistas gūdus dundesys, Banti pramerkė akis
ir pamatė spindinčią baltą šviesą. Iš karto ji pamanė, jog tai mė
nulis, o paskui suprato —visur aplinkui krinta signalinės raketos.
Jie bemat atsidūrė Morisono slėptuvėje, Tedas nešė rusvai gelsvą
jų katę Toti, o ponia Hevis, apsimovusi plaukų tinklelį, nėrė že
myn, kad prisidėtų prie jų su savo škotišku šuniu Reksu, kurio
visi nekentė, nes jis buvo kulkšnių kandžiotojas. „Bedekerio ant
skrydis“, —tarė Tedas, ir visi sušnypštė: „Raminkis“, lyg bombo
nešiai virš galvų galėtų juos išgirsti. „Fricai“, —tarė Tedas, ir Nelė
sudraudė: „Tedai!u—„Tikriausiai pora junkerių nukrypo nuo fron
to. Skraidantys pieštukai“, —įgėlė jam Beti. „Kažkas turėtų nueiti
atvesti Enos“, —pasakė Nelė, bet tuomet bombos pašėlo iš tiesų
bumbsėti žemyn, ir jie turėjo susiimti, kad nekuoktelėtų visi ši

taip susigrūdę toje Morisono slėptuvėje. Driokstelėjo siaubingas
SMŪGIS, kuris, vėliau paaiškėjo, numušė duris nuo vyrių, paskui
dar garsesnis, kuris, paaiškėjo, nusinešė paskutinę Enos ir Spen-
serio auką.
Jie išėjo auštant, nuaidėjus oro pavojaus atšaukimo signalui, ir
Frenkas tarė: „Taip, dar niekad gyvenime aš nesijaučiau toks dė
kingas, ką nors išgirdęs“. Šv. Martyno katedra sugriauta, senosios
Rotušės stogas virtęs pelenais. Prekių sandėliai palei upę, Evening
Press įstaiga, Meno galerija, Aklųjų mokykla —viskas skendi lieps
nose. Geležinkelio stoties stogo arkų nebelikę nė vieno stiklo.
Vagonetės sudaužytos, traukiniai sumaigyti, mokyklos ir namai
apgadinti —prie vienuolyno mokyklos užmuštos penkios vienuo
lės, avarinė lavoninė Kento gatvėje pilnutėlaitė.
Banti ėjo į darbą Butamu, tuo pačiu keliu, kuriuo praėjusią
naktį ėjo į kino teatrą. Nė viename iš didelių Jurgio epochos na
mų nebuvo likę sveiko lango, ir vienintelis garsas —klaikus šluoja
mų stiklų traškesys. Tačiau Butamo gale užtvara stovėjo nepalies
ta, už jos stūksojo iškilus Minsterio pastatas, nenukentėjęs nuo
nacių, ir Banti širdis, apimta išdidumo ir karo laikų dvasios, su
spurdėjo, jos individualybė išgyveno kitą metamorfozę, tapdama
labai panaši į Gryr Garson iš „Ponios Miniver“. Dėl bombos iš
raustos duobės kelias buvo uždarytas, Banti padarė lankstą gatve,
kur buvo „Modeliai“, ir pakraupo išvydusi mažutę krautuvėlę —ir
butą virš jos —kiaurą kaip lėlės namelį, be jokio fasado. Ji matė
dujų viryklę virtuvėje ir lentynas su ponios Karter Vusterio lėkš
tėmis. Žemai, krautuvėje, siuvėjo manekenas, likęs be galvos ir be
kojų, tik torsas, ir pora ant kartelės kabančių suknelių, lengvai
siūruojančių vėjyje. „Namas buvo tuščias, jų ten nebuvo“, —tarė
kirpėjas, uoliai šluodamas stiklus nuo šaligatvio. Raudonom ir bal
tom juostom dažyta iškaba virš jo durų buvo susiraičiusi ir išlenk
ta, o languose be stiklų kabojo ženklas, bylojantis: „Darbas vyksta
kaip visuomet. Mes bombarduoti, bet nesumušti“.
Ena ir Spenseris buvo rasti Enos lovoje, įkritusioje tiesiai per
grindis į svetainę apačioje. Gelbėtojai sakė, jog buvo tragiška matyti
tą mažą kūdikį, susirietusį motinos glėbyje, taip taikiai atrodantį

(nors kartą). Ponia Hevis, Banti, Beti, Tedas, Nelė ir Frenkas nete
ko žado nužvelgę sugriautą gretimą namą, ausyse tebeaidint oro
pavojaus atšaukimo sirenai. „Fu“, —tarė Tedas išraiškingai.
Nelė pakėlė nuo žemės sidabrinį arbatinį šaukštelį, gulėjusį ga
liniame kieme tarp plytų ir dulkių. „Enos Jurgio Šeštojo karūna
cijos šaukštelis, —aikčiojo ji, —net nesulenktas“. Banti pasijuto
gana nejaukiai prisiminusi, kad tik praėjusį rytą ji šituo pačiu šaukš
teliu vangiai maišė cukrų Enos arbatos puodelyje.
Pilki, dulkėti Enos ir Spenserio kūnai, išnešami pro gretimas
duris, teikė išblaivinančią patirtį, ir tą naktį, sėdėdami aplink
arbatos staliuką, jie visi pritarė Frenkui, pasakiusiam, jog karas
sykiais pareikalauja kraštutinių aukų. Jie valgė bulvių ir kopūstų
troškinį iš daržovių, užaugintų Frenko žemės sklypelyje futbolo
aikštės gale, ir Banti žaidė su kopūstu, kol Frenkas šaižiai pasa
kė: „Ar tau nepatinka tas kopūstas, Banti?“, Banti papurtė galvą
ir prisivertė suvalgyti pilna burna slidžią košę. Ji nemėgo Fren
ko daržovių, nes prie lapų visuomet būdavo kas nors prilipę —
negyvas žnyplys ar mažutis šliužas, pražiopsotas plaunant. Šįva
kar ji pati plovė kopūstą, ir tikrai ten buvo glitus šliužo kūnelis,
besiraitantis vandeny kriauklėje, tuomet Banti kažkodėl pagal
vojo apie Sendį Hevisą, mirtinai uždususį alyvuotam vandeny
Atlante, desperatiškai mėginusį išplaukti ir išsigelbėti, o paskui
nugarmėjusį žemyn į užsivėrus} vandens kapą. Ką tu galvojai
skęsdamas? (Sendis nespėjo pagalvoti nieko, nes jam krintant į
vandenį galvon pataikė amerikietiškų konservų dėžė.) Taip bai
giasi naktis, pagalvojo Banti.
„Vargšelė Ena“, —tarė Beti, jos akys buvo pilnos ašarų. „Pra
keikti fricai“, —tarė Tedas, ir Frenkas kumštelėjo jį už tokius žo
džius. (Vargšas Jorkas, kurio prieš devyniasdešimt minučių neap
saugojo priešlėktuvinės aerostatų užtvaros, zenitinės artilerijos šau
dymas ir artimiausi lėktuvai naikintuvai, nors Čerčilis, pagal kurį
buvo duotas vardas Spenseriui, Blečlėjaus kodų šifruotojų dėka
jau seniai žinojo, kad vokiečių bombonešiai tą naktį skris virš Jor-
ko, vedami nuostabaus, šviesaus mėnulio. Trinkt trinkt.)
Netrukus po didžiojo lėktuvų antskrydžio Louterio gatvėje ap

silankė netikėtas svečias. Jie visi ramiai sėdėjo aplink radiją klau
sydami laidos „Ekspertai“, kai pasigirdo beldimas į duris, ir Banti
buvo pasiųsta jų atidaryti.
Ten stovėjo jaunas aukštas vyriškis karininko uniforma, Kara
liškojo oro laivyno kepurė buvo kasdieniškai atsmaukta, ir galėjai
matyti, kokie banguoti geltoni jo plaukai. Jis nusišypsojo Banti ir
pasakė: „Sveika“ labai neangliška maniera.
„Sveiki“, —tarė Banti su gera doze tautinio santūrumo ir lau
kė, kol jis paaiškins, ko atėjęs. Jis tikrai buvo gana gražus, akys
žydros, plaukai žavingi —kaip vyrui net per daug (nė vienas Nelės
vaikas nebuvo paveldėjęs cherubiniškų garbanų, nors tiek Bebsė,
tiek Banti stengėsi nušviesinti savuosius nuolatiniais losjonais ir
peroksidu).
„Žiūrėk tu man, —nusišypsojo jis. —Turbūt būsi tetos Nelės
duktė?“ —„Tetos Nelės?“ —atkartojo Banti, stengdamasi atsekti
šią giminystę. Vyriškis padavė jai ranką: „Esu jūsų pusbrolis Ed
mundas“.
„Kas ten?“ —sušuko Frenkas iš svetainės kartu su moters, oro
pavojaus sargybinės, riksmu iš gatvės: „Užtrenk tas prakeiktas du
ris!“ Banti truktelėjo jaunuolį į koridorių ir sušuko: „Tai mūsų
pusbrolis Edmundas!“ Iš svetainės atskubėjo Nelė ir, pamačiusi
svečią, sustojo kaip įbesta. Jis ištiesė rankas ir priėjo prie jos. „Te
ta Nele?“ —ir Nelė susmuko nualpusį.
„Kas, po paraliais, ten darosi, fricai nutūpė, ar ką?“ —eidamas
koridoriumi griaudėjo Frenkas. Jaunuolis žingtelėjo vėl, ištiesė
savo ranką ir pakratė Frenko ranką. „Dėdė Frenkas? Aš —Lilianos
sūnus“.
„Edmundas?“ —sušnibždėjo Frenkas, jo veide pasirodė toks
nustebimas, lyg būtų išvydęs stebuklą. Edmundas energingai kra
tė jo ranką, kol jie atkreipė dėmesį į Nelę, vis dar tebegulinčią
pasliką. Banti ir Beti padėjo ją pasodinti, o jų pusbrolis Edmun
das atsitūpė šalia. „Teta Nele? —tarė jis šypsodamasis nuostabia
šypsena. —Liliana siunčia savo meilę“.
Jų pusbrolis Edmundas užėmė neblogą postą —gražus, drąsus
bombų taikytojas, apsistojęs Krofte ir besidžiaugiąs proga pama

tyti savo pusseseres angles. Pusbrolis Edmundas, sakė Frenkas,
yra „tikras Nelės brolio Alberto atvaizdas“, Frenkas juokėsi ir sa
kė, kad jį išvydęs pamanė, jog pro duris įžengė vaiduoklis. Nelė
nebuvo girdėjusi apie seserį Libaną kokius dvidešimt metų, pas
kutinį kartą buvo gavusi paslaptingą atviruką iš Vankuverio: „Vis
kas gerai, dėl manęs nesijaudinkite“, kuris, aišku, sukėlė Nelei
nerimo, nes ji nežinojo, dėl ko reikėtų nesijaudinti. Nebuvo jokio
atgalinio adreso, ir daugiau iš Lilianos ji negavo jokių žinių, tad
jaudinosi dar labiau. Tiesą sakant, buvo nusprendusi, kad jos se
suo mirusi, ir dabar, kai sužinojo ją esant gyvą, įsiuto, jog ji nepa
laikė ryšio. „Ji žada parašyti“, —pasakė Edmundas. Pasirodo, Li
liana ištekėjo už Pito Donerio ir gyveno sodyboje prerijose, o
Edmundas turėjo mažesnį brolį Nataną.
„Nataną? —paklausė įtariai Frenkas. —Ar tai ne žydiškas var
das?“ Edmundas nusijuokė ir atsakė: „Nežinau, pone“. Dešimtą
jis atsistojo išeiti, tardamas: „Reikia nepražiopsoti keltuvo atgal į
bazę, a?“ Tas „a?“, jie visi pastebėjo, buvo labiau kanadietiškas
negu jorkšyriškas. Iš tikrųjų tą naktį jis neketino grįžti atgal į savo
bazę, o ketino eiti į Beti barą, kur turėjo pasimatyti su gražia ma
žute slauge aire, bet nenorėjo to sakyti savo giminaičiams anglams.
Jis pažadėjo sugrįžti ir aplankyti juos vėl, kai tik jį išleis, ir vis
juokėsi, bet nepasakė jiems, kad juokiasi todėl, jog mano žūsiąs
anksčiau nei sulauksiąs kito išleidimo, numatydamas tai įvyksiant
per kitą užduotį.
Tą naktį Banti ir Beti ilgai šnibždėjosi apie Edmundą. Beti pa
reiškė ketinanti už jo ištekėti, tačiau Banti nebuvo dėl Edmundo
tokia tikra —jis žiūrėjo į tave savo žydromis besijuokiančiomis
akimis tarsi žinodamas, kad kiaurai tave permato, kad tenai viduje
ne per daugiausia ko yra. Jis vertė Banti galvoti apie liūtą —didin
gą geltono aksomo liūtą. „Kaip tau atrodo, kokios spalvos jo
akys? —paklausė Beti. —Dangaus žydrumo? Jūros mėlio?“
„Neužmirštuolių mėlynumo“, —atsakė Banti, galvodama apie
dubenėlį su blyškiomis neužmirštuolėmis ir įbrėžtu auksiniu kraš
teliu, į kurį tačiau dedamas ėdalas. Jiedvi užmigo galvodamos apie
Edmundą ir dėkingos, kad turi kuo pakurstyti savo romantiškus

jausmus.
Deja, Edmundas niekuomet nebesugrįžo, buvo pašautas per
artimiausią skrydį. „Velniškas galas“, —pasakė Tedas, ir visi buvo
pernelyg nusiminę, kad jį apibartų.
Ne toks velniškas galas kaip Frenko. Gruodį Frenkas ėjo namo

ir norėjo sutrumpinti kelią pasukęs ilgu siauru skersgatviu, su
spaustu tarp aukštų akmeninių sienų iš abiejų pusių. Vos įžengė į
skersgatvį, sukaukė sirena, tad jis paspartino žingsnį, bet ėmė dusti,
nes, nors jis to nesakė Nelei, truputį ėmė šlubuoti širdis. Tuomet
jį apėmė keistas jausmas, ir eidamas skersgatviu jis sugrįžo į tuos
laikus, kai pirmąją Somos mūšio dieną ėjo per Niekieno žemę, ir
nespėjus susivokti jį suėmė tos senos baimės. Jis susigriebė už
širdies —rengėsi mirti —ir garsiai prabilo: „Brangusis Dieve, leisk
man regėti ją ateinančią“, —lygiai kaip prieš tai visą laiką meldė
tranšėjose. Troško, kad būtų neatidavęs laimę nešančios triušio
kojos Klifordui.
Jau buvo pasiekęs skersgatvio vidurį, kai išgirdo inkščiantį pa
vargusio variklio blerbimą, visai žemai virš galvos. Tuomet netikė
tai pasirodė jis —stulbinamai žemai, varikliui leidžiant juodus aly
vuotus dūmus siaurame dangaus ruoželyje virš skersgatvio, bet
lėktuvas jau buvo numetęs bombą, ir ji vienu paskutiniu šviesos
tvyksniu prarijo Frenką. Nelaimingas likimas, nes, aišku, bomba
visai nebuvo taikyta į Frenką. Fricų komanda prašovė savo taikinį
(geležinkelio kiemus) ir nusprendė, prieš mėgindama su trenks
mu nutūpti, verčiau išmesti savo bombas. Juos pašovė dar nespė
jusius to padaryti, ir gana nesumaitoti jų kūnai buvo palaidoti
kapinėse. Frenkas irgi buvo ten palaidotas, nors grabdirbys turėjo
pavargti, kol jo gabalėlius sudėliojo į daiktą.
Banti iš tikrųjų karo buvo jau gana. Viskas dar labiau pablogėjo
atsikrausčius Bebsei, išbombarduotai iš Berton Stoun Leino ir
įpratusiai tvarkytis savaip, bet kur kas pagerėjo Banti susipažinus
su amerikiečiu Baku, kurio stovykla buvo Grimsbyje. Jie susipaži
no šokiuose —Banti ir jos draugė Vi dabar sukosi socialinės su
maišties verpete; jos ištisai eidavo į šokių vakarus Pilkojoje ir Klif-

tono pobūvių salėje ir nuolat lankėsi Beti bare (kuris, žinoma, ne
turi nieko bendra su jos seserimi Beti, juokaudavo Banti; tai buvo
vienintelis vykęs Banti juokelis). Ten buvo įprasta, kad visi karei
viai užrašytų savo vardus ant didžiulio veidrodžio, ir Banti gailėjo
Edmundo, nespėjusio pabūti Jorke, išgerti Beti bare ir užrašyti
savo vardą ant veidrodžio (deja, ji klydo).
Vis dėlto reikalai taisėsi —Banti mergino Bakas, šaunus, di
džiulis kaip meška seržantas iš Kanzaso, o Vi pasičiupo kanadie
tį radijo operatorių. Apie Beti, kuriai buvo tik septyniolika, irgi
sukosi kanadietis, ir ji praleisdavo daug laiko dėdės Tomo ir
tetos Mabelės kotedže Elvingtone, nes jos kanadietis (Vilis) bu
vo apsistojęs Elvingtono oro uoste. Bakas neatrodė Banti svajo
nių įsikūnijimas, nors —skirtingai nei Sendis —jis buvo gana
gražus, bet ne beprotiškai. Kai tik tarp jų reikalai imdavo klos
tytis energingiau, jis sakydavo: „O siaube, velnias“ ir atrodyda
vo sumišęs. Paaiškėjo, kad jis gana rimtas baptistas ir buvo už
augintas našlaujančios motinos, kuri įdiegė jam geras manieras
ir pagarbą moterims. Galų gale, po daugybės mikčiojimų ir my
kimų, jis paprašė Banti tekėti už jo ir aprišo apie jos pirštą siū
lelį sakydamas: „Kai aš parvešiu tave namo, pas mamą, nupirk
siu tau tikrą brangų žiedą“, ir jie visi turėjo atšvęsti tai prie ar
batos Louterio gatvėje.
Netrukus po to per kvailą nelaimingą atsitikimą jis neteko ko
jos. „Viską tie jankiai daro dėl juoko“, —pasakė Klifordas. Beti
užkando žadą, o Banti jam taip trenkė, kad net pačiai suskaudo.
Klifordas buvo parvykęs namo atostogų, bet čia nebebuvo jo na
mai, kadangi jis buvo vedęs merginą, vardu Gladisė, kuri dabar
adiko aktyvią tarnybą ir buvo nėščia, laukėsi jų vienturčio. Bakas
buvo įlaipintas į laivą, plaukiantį atgal į Valstijas, pas savo „Ma“,
pažadėjęs, kad išsikvies savo mažąją Banti, bet taip niekuomet ir
neišsikvietė.
1944 metų pabaigoje Banti susipažino su Džordžu. Jis buvo
visuomeninio maitinimo korpuso kapralas, apsistojęs Katerike.
Jie susipažino gan atsitiktinai ir susižadėjo prieš pat baigiantis ka
rui. Ji nebuvo visiškai tikra dėl savo apsisprendimo, bet kuo la
biau karas artėjo prie pabaigos, tuo mažėjo galimybių, ir visos tos
monetos, išmestos į orą, žvangėdamos krito atgal ant žemės kvai
la ir nenuspėjama puse.
Bet ne Beti —ji pareiškė vykstanti į Vankuverį. Beti ir Banti
ieškojo po atlasą Kanados žemėlapio, norėdamos pažiūrėti, kur
Beti apsigyvens. Bet abidvi žinojo, kad iš tikrųjų Beti išvyksta ne
į Kanadą, ji išvyksta į savo naują gyvenimą. „Kaip ir tu, Ban
ti“, —sakė Beti, tapšnodama Banti sužadėtuvių žiedą, tačiau Banti
taip nemanė.
Klifordas buvo demobilizuotas sveikutėlis —triušio kojos dė
ka —ir veikiamas Gladisės tapo šiek tiek gražesniu žmogumi.
Savo triušio koją jis įteikė Banti jos vestuvių dieną. Jis sumetė,
kad jai reikės daug sėkmės gyvenant su tokiu žmogumi kaip Džor
džas. Bebsė ir Sidnis palaukė 1948-ųjų, kol gims dvynukės Dei-
zė ir Roza.
Beti, karo metų nuotaka, išsiskyrė su vyru po dvidešimties me
tų, bet pasiliko Vankuveryje ir tik kartą 1975-aisiais buvo parvy-
kusi pasisvečiuoti į Angliją. Kaip ji pareiškė savo dukteriai Hou-
pei, to karto pakako, nors Banti buvo malonu pamatyti.
Neprabėgo nė metai po karo, kai Banti sužinojo, kas nutiko
poniai Karter ir ponui Saimonui. Subombardavus krautuvę ir bu
tą (kirpėjas apsiriko —jie buvo viduje), jie išsikėlė į Lydsą gyventi
su ponios Karter seserimi ir niekuomet nebegrįžo į Jorką. Baugi
nančią 1947 metų žiemą, kol ponios Karter sesuo dykinėjo Niū-
kaslyje, aplankiusi savo dukrą, juodu nusinuodijo dujomis jos ma
žoje virtuvėlėje. Ponas Saimonas (kuris per karą labai kentėjo dėl
savo akcento) prarado Dachau savo sūnų, —tai Banti labai nuste
bino, nes jis niekuomet jo neminėdavo, - ir ponia Karter jau
buvo netekusi savo sūnaus, tad Banti suprato, kodėl jie taip pasi
elgė, bet troško, kad taip nebūtų atsitikę.
Jos leidosi į Liverpulį išlydėti Beti kelionėn per Atlantą. Beveik

kaip ir visi, stovintys ant molo, didžiuliam laivui atsiskiriant nuo
kranto Banti verkė. Beti buvo nerūpestinga ir linksma, ji visuo-
DVI DHŠI MTO AMŽI AUS AUKSO FONDAS 95
met stengėsi žiūrėti į viską iš šviesiosios pusės, ir Banti nesuprato,

kaip labai ji jos ilgėsis, kol nepamatė mojančios nuo denio.
Galiausiai karas Banti atnešė vien nusivylimą. Kare ji kažką pra

rado, bet nesuvokė ką, kol jau buvo per vėlu, kad galėtum dar kuo
nors tapti.
Kažkur Banti svajonių užkulisiuose visuomet vykdavo dar kitas
karas —karas, kuriame ji nustatinėjo prožektorius ir užtaisinėjo
zenitinius pabūklus, karas, kuriame ji buvo graži ir išradinga, jau
nekalbant apie tai, kad narsi, ir kur Pilkojoje salėje nuolatos groja
„Perlų vėrinį“, o eilė neįtikėtinai gražių karininkų skrieja su Banti
į naują gyvenimą.
Prieš Banti ištekant už Džordžo, Nelė padovanojo jai sidabrinį
savo motinos medalioną. Jinai norėjo palikti jį po mirties vyriau
siajai —Bebsei, tačiau Banti buvo taip puolusi į neviltį, galvodama
apie savo ištekėjimą, kad Nelė verčiau atidavė papuošalą jai.
Į savo santuoką Banti pasiėmė iš namų Louterio gatvėje dar
vieną daiktą —Nelė ant židinio atbrailos kaip keistą tylų memen
to mori laikė Enos arbatinį šaukštelį. Jai nepasirodė keista, kai
naktį prieš jungtuves su Džordžu Banti ją paprašė, ar negalėtų
to šaukštelio pasiimti į naują gyvenimą. Banti visuomet regulia
riai šveisdavo Enos šaukštelį ir laikė jį tokį švarų ir blizgantį kaip
nauja moneta.
Ketvirtas skyrius
1 9 56
Daiktų įvardijimas
N emanau, kad tai Kanzasas, Pliuši. Bet kur, po galais, mes esa
me? Kas čia, kaip tu sakai, Pliuši? Diusberis? O mano Dieve,
leisk jam suklysti. Bet jis neklysta —tai Diusberis, šlamštiška šiau
rės sostinė.
Bet kodėl? Kodėl mes esame Diusberyje —ir dar blogiau, ne
tik Diusberyje, bet mansardiniame miegamajame Dvyliktame Nu
meryje Metroidroude, —urvas, migis, dvynukių iš pragaro —Dei-
zės ir Rozos —kokonas!
Jos žvelgia į mane savo mažom išdidžiom akutėm, nutūpusios
ant dvigulės lovos, kurioje abidvi miegodavo, kraštelio, tuo tarpu
aš įtaisyta kampe palei langą, ant senos sudedamosios lovelės, su
konstruotos iš žalios drobės ir rūdijančio metalo vamzdelių. Ap
dengta tamsiai pilka antklode, kuri dvokia naftalino rutuliukais.
Svečių lova.
Bet kaip aš čia atsidūriau ar kodėl aš čia, —paslaptis, nes apie
kelionę nieko neprisimenu. Tiesą sakant, gerai pagalvojus, —o tai
nelengva padaryti, kai į mane spokso dvynukės, —aš išvis beveik
nieko negaliu prisiminti. Vis stiprėjant panikos jausmui, patvirti
nu pati sau savo egzistenciją —mano vardas Rubi Lenoks, aš turiu
tėvą, motiną, seserų. Šitos dvi ne mano seserys. Galbūt Deizė ir
Roza tikrai yra svetima gyvybės forma ir jos įtraukė mane į savo
erdvėlaivį, kol aš nekaltai žaidžiau galiniame kieme, o dabar keti
na atlikti su manimi daugybę savo barbariškų eksperimentų. Dvy
nukės pradėjo švytėti keistu žalsvu atspalviu...
—Rubi! Ar viskas gerai? —į miegamąjį įkiša galvą teta Bebsė, —
aišku, kad svečių lova užima daug reikalingos vietos, —ir žiūri į
mane įtariai. Matau, kad vienintelis būdas viešniai elgtis šiomis

aplinkybėmis —būti labai mandagiai.
—Taip, dėkui jums, teta Bebse, —atsakau aiškiu tvirtu balsu.
—Mergaitės, kodėl nežaidžiat su Rubi? —klausia teta Bebsė,
žiūrėdama į savo atžalas. Aš pasitraukiu truputį toliau į kampą,
visai nemanau, kad norėčiau įsitraukti į jų žaidimus. Teta Bebsė
vėl atsigręžia į mane su giedra dirbtine šypsena, kurią aš atpažįstu,
nes tai Banti šypsena. Įdomu, iš kur jos ją paėmė? [Žr. Išnašą (iv)]
—Ar jau gali jas atskirti, Rubi? —klausia ji. Turbūt jos yra kaip
tie Džilianos Beano pokštai, kur matai du „identiškus“ paveiks
lėlius ir —Pastebėk skirtumą! Galbūt viena dvynukė su šešiais pirš
tais, be ausies ir kaspino plaukuose. —Pažvelk į lubas, - liepia
teta Bebsė vienai jų ir parodo apgamėlį po smakru. Ar tai vis
kas? Pastebėk skirtumą? Vargu ar toks yra. —Štai ši Roza. —
Roza abejingai spokso į lubas, kol teta Bebsė pasako: —Užteks,
Roza, gali nuleisti galvą. —Roza spokso į mane taip abejingai
kaip į lubas. Jų veidai labai neišraiškingi. Aš jau pradedu ilgėtis
stulbinančios emocijų įvairovės, kuri nuvilnija Džilianos veidu,
ar bent niūrios, bet subtilios jausmų paletės, kuria patraukia
Patricija.
—Žaidimą? Žaislą? —pasufleruoja teta Bebsė mano mažosioms
šeimininkėms. Deizė nenoromis nučiuožia nuo lovos ir ištraukia
dėžutę Pūkuoti veltiniai. Jeigu aš greitai pažaisiu su jomis Pūkuotus
veltinius, ar mane paleis namo? Kažkodėl nesitikiu.
Turiu čia mažą lagaminėlį, kuriame yra pusvilnonė pižama, dantų
šepetukas, flanelinis kostiumas, pora rubino raudonumo šliurių,
penkios poros plačių prie kelių susegamų kelnių, apatiniai marš
kiniai, laisva liemenėlė, dvi palaidinukės, sijonėlis, velvetinė suk
nelė, languotos vilnonės medžiagos kelnės, pora rankomis megz
tų megztinių (vienas baltas, kitas —su šviesia sala), nertinis (bute
lio žalumos, apvaliu kaklu, reglano rankovėmis), vaikiškas apatinis
sijonėlis ir keturios poros kojinių. Plius, aišku, tai, ką vilkėjau
atvykdama, —apatiniai marškiniai, liemenėlė, languotos vilnonės
kelnės, apatinis sijonėlis, batai, žydras vilnonis sijonas su petne
šom, geltonas džemperis, žieminis paltas, pirštinės, šalikas, vilno
nė kepuraitė (škotiškos beretės stiliaus). Jeigu mūsų šeimoje bu

vo kas gero, tai laukui tinkamas apsirengimas.
Peržvelgus tokią krūvą drabužių atrodė, kad būsiu čia palikta
gana ilgam. Kita vertus, nesusipratimas turėti tik vieną pižamą. Ar
tiek aprangos prikrauta vien tam, kad padarytų įspūdį tetai Be-
bsei, o pižama išduoda tikrąją padėtį? Kas žino? Tik ne aš. Ir
kurių galų aš čia? Ar tai atostogos? Nepanašu. Aš turiu Pliušį ir
Džilianos Ladybird knygą „Šuniukai ir katiniukai“, kurią ji turbūt
atidavė man pagauta keisto ir beprecedentinio dosnumo.
Prabuvau čia beveik savaitę. Nemanau, kad dvynukės naktį mie

gotų. Tikriausiai jos tik labai labai tyliai guli. Aš negaliu ramiai
miegoti manydama, kad jos budi, ir jei nugrimztu į miegą, visuo
met atsibundu apimta siaubo. Stipriai suspaudžiu Pliušį po ap
klotu. Jo mažas karštas kūnelis man didelė paguoda, jaučiu jo
kailinę krūtinytę kylant ir leidžiantis, kai jis kvėpuoja. Dygsniuota
pūkinė antklodė, dengianti Deizę ir Rozą, nesikiloja visai, ir tai
patvirtina, kad jos neturi normalių žmogaus plaučių. Mačiau, kaip
jos žiūri į Pliušį, ir nemanau, kad jų intencijos geros.
Tamsoje baldai įgauna naujo neprielankumo. Miegamasis per
krautas baldų - griozdiškų daiktų, kurie visai nepritaikyti vaikų
miegamajam: ne tik jų dvigulė lova - tikra Arktikos platybė, bet ir
milžiniška dvivėrių durų spinta bei priderintas tualetinis staliu
kas, kuris toks didelis, kad ant jo tilptų lavonas. Nakties tamsu
moje baldų pavidalai įgauna gilaus juodumo, kuris yra užuomina
į antimateriją.
Kampe šalia dvynukių - jų lėlių namelis, didžiulis, keturių aukš
tų, Viktorijos laikų. Jame yra pašto ženkliuko didumo paveikslų ir
padų pašto ženkliukų it taškeliai; paauksuoti krėslai, tinkami fėjų
karalienei, sietynai kaip krištoliniai auskarai, virtuvės stalas, de
juojantis nuo gipsinio kumpio ir gipsinio pieniško želė svorio.
Šito lėlių namelio labai trokšta Džiliana, kuri dažnai mėginda
vo įkalbėti dvynukes parašyti testamentą ir palikti jį jai. Labai abe
joju, kad jos būtų taip padariusios. Jeigu paliktų jį man (o tai dar
neįtikimiau), aš atsisakydau jį priimti. Jis daro klaikų įspūdį - tas
jo mikroskopinis klozetas, vandentiekio vamzdžiai (smulkučiai va

riniai čiaupai!) ir mažutėlaitės oda įrištos knygos („Didieji lūkes
čiai“!). Aš bijočiau —ir bijau, —kad mane ten įvilios, pagaus ir aš
tapsiu viena iš tų smulkučių garbanotų mažų mergyčių aukštai
vaikų kambaryje, kurios dėvi prijuostėles ir turi kiaurą dieną žais
ti su lėlytėm. Ar dar blogiau —vargše tarnaite indų plovėja, am
žiams prikaustyta prie apsiveliančios virtuvės viryklės.
Tikriausiai dvynukės savo galaktinėm galiom naktį pavers ma
ne miniatiūrine, ir vieną rytą teta Bebsė, atėjusi į šį kambarį, ras
svečių lovą tuščią, o lėlių namelio svečių lova (daug gražesnė nei
sudedama lovelė) bus pilna lėlyčių Rubi Lenoks, spaudžiančių pliu
šinį amebos didumo meškiuką.
Blogiausia yra laiptai —tiek lėlių namelyje, tiek Metroidroude.
Tetos Bebsės ir dėdės Sidnio namas primena man Virš Krautuvės.
Tokios pat aukštos pustuštės erdvės ir visur laiptai, laiptai —nors
Metroidroude yra tik po vieną kambarį kiekviename aukšte ir,
norėdamas patekti į mansardos miegamąjį, turi be galo kopti aukš
tyn tamsiais siaurais laiptais, pilnais posūkių ir išlinkimų, netikė
tų kampų, kur slepiasi Nepažįstamas Siaubas. Vietoj mielų, drau
giškų vaiduoklių, įsikūrusių Virš Krautuvės, čia pikti, trakšintys.
Pirmutinė nuvaroma į lovą aš ir šią klastingą kelionę turiu įveikti
savo jėgomis. Aš ėmiausi tam tikros strategijos, kuri padėtų mums
adaikyti sunkų išmėginimą. Pavyzdžiui, svarbu, kad visą laiką lip
dama laiptais laikyčiausi ranka už turėklo (kita apglėbusi Pliušį).
Tuomet niekas negalės netikėtai numesti mūsų nuo laiptų, ūmai
stuktelėjęs, skriedamas į Išorinę tamsą. Ir mums niekuomet ne
valia atsigręžti atgal. Niekuomet, net jei už nugaros jaustume karštą
vilkų alsavimą į kaklą, net jei girdėtume jų ilgus, nenukirptus na
gus braižant medį prie laiptų kilimo kraštų, ir urzgimą giliai jų
gerklėse. Kai mes imame kopti, man prieš akis iškyla siaubingi
apokalipsiniai vaizdai —Pliušis, sudraskytas į skutelius, nutrauky
tomis kojomis ir rankomis, vilkai jas tąso kiekvienas į save, o nuo
jų žabtų drimba seilių purslai. Galų gale jo mažutį kūnelį sugniau
žia dvokianti letena susivėlusiais šeriais ir ištraukia jo kamšalą. Jis
atgręžia savo maldaujančias gintarines akis į mane...
„Kas čia?“ —Šį klausimą išgergždžia šiurkštus kimus balsas —

esame laiptų aikštelėje šalia „senolio“ miegamojo. Ne mano se
nelio (jie abu jau patyrė savo genetinį likimą —vienas suvažinėtas,
kitas susprogdintas), bet dvynukių senelio —Sidnio tėvo, kuris
gyvena kambaryje po mumis. „Tai tik Rubi!“ —šaukiu aš jam, —
nors nemanau, kad jis turėtų nors menkiausią supratimą, kas ta
„tik Rubi“, —ir kopiu laiptais toliau. Dabar prieš mus jau tikrai
klastingas galvosūkis, kaip įsigauti lovon.
Šiek tiek padelsiame prie miegamojo slenksčio —slenksčiai
yra saugūs, bet, deja, nestovėsi gi ant jų amžinai. Be to, vilkai,
gyvenantys ant laiptų, negali per slenksčius peržengti (kitaip vilkai
būtų visame name), tas gerai, tik lova kitoje kambario pusėje, o
tas blogai. Esama padarų, kurie gyvena po sudedamąja lovele.
Ten yra nedidukas būrelis krokodilų ir mažutis drakonėlis, bet
daugiausia tai bevardžiai daiktai, kurių neįmanoma aiškiai api
būdinti ir susisteminti. Bet viena nekelia abejonių —visi, kas
gyvena po lova, bevardžiai ar suvardžiai, turi dantis. Dantis, ku
rie sugriebia neapsaugotas mažutes kulkšnis, kai jos mėgina ropš
tis į lovą.
Vienintelė strateginė gudrybė čia yra greitumas. Pirmyn! Lai
bos slidinėjančios kojos tapena per linoleumą, mažytės širdutės
dunksi tuk tuk tuk, kai mes artėjame prie pavojingos zonos, ir
mudu metamės į sudedamąją lovelę, kuri vos nesugriūva, bet da
bar jau esame saugūs. Saugūs —kol naktį luptelėsim iš jos. Pasi
bruku Pliušį po pižama, dėl viso pikto.
v
Aš noriu namo! Noriu Patricijos. Noriu Žiūrėk kartu su mama!
Čia vis dar namai be televizoriaus, ir kiekvieną popietę pajuntu
maudžiančią netekties tuštumą, supratusi, kad tie mano drau
gai —didžiausias pasaulyje dėmėtas šuo, Mažoji piktžolė, Skutelis,
Nukartuodegis ir Pakirptauodegis —žaidžia savo žaidimus be ma
nęs. Laikas vykti namo! Laikas vykti namo! Rubi ir Fliušis mojuoja: su
die! Sudie! O, kad!..
Nusprendžiu, kad panaudosiu kaip išsigelbėjimo planą savo „Su
niukus ir katiniukus“. Aš išmoksiu skaityti! Jau seniai mėginu skai
tyti, po vasaros turiu pradėti mokytis mokykloje, ir norėčiau pra
DVI DEŠI MTO AMŽI AUS AUKSO FONDAS \Q\
dėti puikiai —kaip pakilimo starte. Iš visų jėgų stengiausi, kai

padėdavau Patricijai žaisti mokyklą (tiesą sakant, nemanau, kad ji
gera mokytoja, kaip mano ji pati), bet nors ir pažįstu abėcėlę kaip
nuluptą, iš pradžios į galą ir iš galo į pradžią, vis tiek tai neturi
jokios prasmės.
Jeigu išmokčiau skaityti ir rašyti, —nes žinau, jog viena veda į
kita, —tuomet galėčiau parašyti laišką išoriniam pasauliui, Patri
cijai, ji atskubėtų ir išvaduotų mane iš Metroidroudo. Netikėta
mano sąjungininkė —teta Bebsė, nes ji duoda man pažaisti senas
Deizės ir Rozos abėcėlės korteles —aš esu „po jos padu“ ištisą
dieną (ne taip labai, kaip būčiau, jeigu susitraukčiau sulig lėlių
nameliu). Dvynukės būna mokykloje, ir tetai Bebsei akivaizdžiai
apmaudu staiga pasijusti namie su vaiku, ypač kad jai ir taip jau
tenka prižiūrėti „senolį“. Tai dar vienas įrodymas, kad buvau čio
nai atsiųsta veikiau siaubingai bausmei nei atostogoms; jeigu atos
togaučiau, ji pasivargintų, kad aš tikrai puikiai praleisčiau laiką.
Taigi —veikiausiai ne.
Viskas tetos Bebsės namuose vyksta kaip laikrodžio mechaniz
me. Pavyzdžiui, nustatyta griežta tvarka rytą naudotis vonios kam
bariu: pirmiausia eina teta Bebsė, paskui dėdė Sidnis, tuomet dvy
nukės (abi kartu) ir po jų —aš. Vakare tvarka atvirkščia. Nėra to
amžino niurzgėjimo, kuriuo Džordžas, Banti ir Džiliana sugadina
visą rytą. Nepasakyčiau, kad Patricija rytais būtų labai žvali, vei
kiau flegmatiška ir rezignuojanti, bet tai daug geriau, palyginti su
Džiliana, kuri rytą net nekalba ir dažniausiai bendrauja per savo
Suodžių ir Kaminkrėtį —lėles, pritaisytas prie pirštinių. Kamin
krėtys gali būti prie pusryčių stalo ypač nemalonus.
Teta Bebsė irgi yra namų ūkio vergė, žinau, nes ji pati man taip
sako. Dažnai. Pirmadieniais ji skalbia žlugtą. Turi pasenusį van
dens baką, kurį reikia užkaitinti (jos buitiniai prietaisai dar pri
mityvesni nei jaunesniosios sesers), ir visas namas virsta muilina
putota turkiška pirtim, kol ji baigia. Ji verčia mane žaisti prie gąs
dinančio bako, nes aš labai kosčiu, ir sako man, esą „turėčiau
laikyti save laimės kūdikiu, kad tik tiek tesusigriebiau“. Teta Be
bsė, jūs matote, bendrauja lygiai taip paslaptingai kaip Banti. Jei
gu vokiečiai būtų panaudoję Banti ir Bebsę vietoj įsakymų koda

vimo mašinos, jie tikriausiai būtų laimėję karą. Antradienį teta
Bebsė lygina visus drabužius, kuriuos pirmadienį išskalbė. Tre
čiadienį ji šluosto dulkes apačioje, ketvirtadienį —viršuje. Penk
tadienį valo paveikslus ir plauna grindis, ir siurbia kilimą savo
komplektiniu siurbliu. Šeštadienį eina apsipirkti. Tai beveik lygiai
tokia pat namų ruošos tvarka kaip jos draugės, namų ūkio ver
gės —Banti!
Valgiai įprastiniai ir sveiki; dėdei Sidniui, kai pareina naktį na
mo, niekuomet netenka laukti savo arbatos ilgiau nei dvi minu
tes. Teta Bebsė didžiuojasi, kad yra gera virėja, ir jos nekamuoja
jokia strindbergiška niūrumą, kuri taisant valgį apsėda Banti. (O
galbūt ibseniška —gal Banti irgi įkliuvo į lėlių namus? Taikli min
tis.) Dėdė Sidnis yra didis paskatinimas tetos Bebsės kulinari
niams talentams. Jis kalba apie „Bebsės Jorkšyro pudingą“ ir „Be
bsės svogūnų padažą“, tartum jie būtų šeimos nariai —„Sveiki,
sveiki, atkeliauja Bebsės piemenų paštetas“, —aš stebiuosi, kad jis
baigęs valgyti dar nepaklausia, ar tas paštetas pats sau patinka.
Teta Bebsė yra pudingų karalienė: kiekvieną naktį vis naujas —
sirupe trintas pudingas, pudingas su uogiene (kurį Patricija vadi
na „miręs kūdikis“, bet aš manau, geriau to prie tetos Bebsės
stalo neminėti), citrinos morengų pyragas, rabarbarų piurė, ryžių
pudingas —įdomu, ką mes valgysime sekmadienį? Ką mes veiksime
sekmadienį? Mūsų namuose tai diena, kurią nedirbami jokie ūkio
darbai, tad manyčiau, kad ir čia bus taip pat.
—Ar tu pasirengusi eiti į bažnyčią, Rubi?

Bažnyčia —tai naujiena: dauguma mes pagonys, nors Patricija
kiekvieną savaitę eina į sekmadieninę mokyklą ir tikriausiai būtų
tapusi vienuole, jeigu nebūtų taip visų atstumta. Aš žinau, kas yra
bažnyčios, nes teta Gladisė buvo nusivedusi mane į savąją (angli
konų bažnyčia, tiesiai, žemyn, iki vidurio), ir ši mintis man visai
patinka. Si iškyla vien moterų —„senolis“ vargu ar kada iškiša
nosį iš savo kambario, o dėdė Sidnis sekmadienį prasmenga sve
tainėje ir visą popietę klauso Gilberto ir Salivano įrašų.
Tai labai nepanašu į tetos Gladisės bažnyčią. Pirmučiausia ši

yra pusrūsyje, ir reikia leistis žemyn akmeniniais spiraliniais laip
tais ir koridoriumi, išilgai kurio išdėstyti karšti radiatoriai, o pas
kui prieini duris. Nedidukė lentelė virš jų skelbia: „Dvasios baž
nyčia“. Pusrūsyje labai karšta ir tvyro keistas šleikščiai saldus kva
pas, lyg „Parmos žibutės“ būtų sumaišytos su „Detoliu“. Čia jau
daug žmonių, besišnekučiuojančių, lyg čia būtų teatras, jiems rei
kia daug laiko susėsti, bet staiga užgroja mažyčiai vargonėliai ir
mes užgiedame himną; kadangi aš negaliu perskaityti žodžių iš
giesmių knygos, turiu visaip žiopčioti tikėdamasi, kad tai bus man
dagus giedojimo imitavimas.
Tuomet moteris, prisistačiusi kaip Rita, pakvietė vyriškį, poną
Vidževudą, aukščiau ant pakylos. Teta Bebsė pasilenkė prie ma
nęs pasakyti, jog ponas Vidževudas yra Dvasios pasaulio mediu
mas ir kalbėsis su jais iš mūsų pusės.
—Su mirusiaisiais, —sako Roza (matau jos apgamą —ji labai
pamaldžiai pakėlusi smakrą). Roza įdėmiai mane stebi iš padilbų,
žiūri, kaip reaguosiu į šią žinią. Ji negali manęs įbauginti. Gerai,
gali, bet aš neketinu leisti jai tą suprasti. Aš tik kilsteliu antakius
su tylia, bet iškalbinga nuostaba. Įdomu, ar mirusieji turės ką
man pasakyti, bet Deizė —kuri, pradedu manyti, skaito mano
mintis, —sako:
—Mirusieji nekalba tau, juk žinai, jeigu tu jų nepažįsti. —Pagal
šią etiketo taisyklę, manyčiau, jie man nieko nepasakys, nes aš
nepažįstu nė vieno, kas būtų miręs (kaip aš klystu).
Tuomet ponas Vidževudas ima prašyti Dvasią ateiti ir pasi
kalbėti su mumis, tai ženklas nutikti visokiems keistiems daly
kams, —mirusieji zuja po visą patalpą. Vienos moters vyras, mi
ręs prieš dvidešimt metų, pasako jai, kad tunelio gale yra šviesa.
Paskui kitos moters tėvas, kuris „perėjo į Dvasią“ pernai, pra
neša jai, kad pasiilgsta kino. Kažkieno mama sugrįžta atgal vien
tam, kad pasakytų, „kaip atsikratyti tų prirašinėjimų ant kavos
stalelio“ (sėmenų aliejumi), o prieš vienos moters krėslą mate
rializavosi visa šešių asmenų šeima (bent jau pono Vidževudo
akimis), kurie, pasirodo, buvo artimi kaimynai, sudegę per na
mo gaisrą prieš trisdešimtį metų. Aišku, nuo mirusiųjų niekur

nepabėgsi. Jie siunčia žinią savo buvusiai kaimynei, turbūt ra
gindami „prasimušti“ į tunelio galą. Dvasių pasaulis man atro
dė ganėtinai žemiška vieta, kaip gydytojo laukiamasis, prisikim
šęs žmonių, besistengiančių viena banalia fraze pranokti kitą ba
nalią frazę. Pernelyg šiltoje patalpoje mane kaip tik pradeda
marinti miegas, kai susivokiu, kad ponas Vidževudas stovi mūsų
navos gale ir žiūri į mane. Aš sunkiai nuryju seiles ir pažvelgiu
sau į kojas, gal jis žino, kad aš tik apsimečiau giedanti himną.
Bet jis švelniai man šypsosi ir taria: Tavo sesuo sako nesijaudinti dėl
jos, ir teta Bebsė kiek atsidūsėja, bet, nespėjus man to kaip nors
išsiaiškinti, mažieji vargonėliai užgroja kitą himną, lygiai tokį
patį kaip anas (visi himnai Dvasios bažnyčioje absoliučiai vieno
di, —įdomu, kad to niekas, regis, nepastebi).
Likusią dienos dalį sukau galvą dėl to, ką patyriau bažnyčioje,
net Bebsės Kepta jautiena ir Bebsės Obuolių pyragas —mūsų sve
čiai Sekmadienio pietums —neįstengė apmalšinti mano baimės,
kad Patricija arba Džiliana numirė. Stengiausi aptarti šią temą su
teta Bebse —aidint „Gluosni, sužeistas gluosni, sužeistas gluos
ni“, bet ji tik sumurmėjo: „Nesistenk būti protinga, Rubi, —tai
tau netinka“ (aš manau, kad tai man netgi labai tinka, tikrai), ir
daugiau nesileido į jokias kalbas šia tema.
Prabėgo dar savaitė. Dar savaitė namų ruošos darbų tvarkaraš

čio. Dar savaitė stropaus abėcėlės kortelių ir Ladybird tekstų stu
dijavimo —aš stengiuosi nukopijuoti žodžius iš knygos, dėlioda
ma abėcėlės korteles ant valgomojo stalo kaip ateitį išburiančias
kortas, bet kadangi vienai raidei tėra viena kortelė, sakiniai neiš
vengiamai susitraukia. „Čia yra šuniukas“ virsta „Či yr šunkas“ ir
„Čia yra katiniukas“ virsta „Č yr katnius“.
Aš įsiliejau į Metroidroudo tvarką, tuojau tapsiu vienu iš jų.
Teta Bebsė jau rengia mane jų išmestais drabužiais ir šukuoja pa
našiai kaip jas. Greitai niekas neįstengs pasakyti, kuo mes skiria
mės, ir jos bus pasiekusios savo tikslą užgrobti žemišką kūną. Jei
gu aš išmokčiau rašyti paraidžiui, parašyčiau kreida ant šaligatvio
prie namo: GELBĖKIT. Ko jos, po galais, iš manęs nori? Mano

žemiškų galių? Ar mano Pliušio?
Užvis blogiausia —tie košmarai, baisūs sapnai, kad skęstu, krintu,
pakliūvu į spąstus, skrendu. Skridimo sapnai patys blogiausi —
mes lekiame galva žemyn nuo laiptų viršaus į svaiginantį nesu
stabdomą skrydį, kurio negalime suvaldyti. Skriejame vis greičiau
ir greičiau, kol pasiekiame koridorių apačioje, tuoj trenksimės į
paradinių durų vitražo panelius —ir tada atsibundame.
Tie sapnai ganėtinai blogi, kai veiksmas vyksta ant laiptų Met-
roidroude, bet dar blogesni, kai viskas vyksta lėlių namelyje. Jo
laiptukai pernelyg siauri, kad žmoniškai juos įveiktum, ir po nak
ties lėlių namelyje mudu su Pliušiu pabundame nubraižytom al
kūnėm ir apdaužytomis kulkšnimis. Kad ir ant kokių laiptų mes
būtume, vis vien turime išsisukti nuo Neįvardijamo Siaubo, ty
kančio laiptų aikštelėse, ar dar blogiau —senolis šaukia ant mūsų
kaip pakvaišusi laikrodžio gegutė: „Kas ten?“ —ir aš pabundu
verkdama: „Tai tik Rubi“, bet dabar jau ir aš nebegalėčiau tikrai
pasakyti, kas ta „tik Rubi“ yra.
Ir tuomet nutinka tikrai labai baisus dalykas —aš pradedu vaikš
čioti per miegus. Dabar jau ne tiktai sapnuoju laiptus —kartais
papurtoma tetos Bebsės, kad pabusčiau, bet ir matau, jog iš tiesų
esu ten! Tik Rubi —vienutelaitė, išskyrus bevardį Siaubą. Kartą aš
pabundu ir pamatau, kad tamsoje esu visai viena, jokios tetos Be
bsės —gal pati save papurčiau, kad pabusčiau? Stoviu priešais lė
lių namelį, ir blausi gatvės šviesa, besiskverbianti pro mansardos
užuolaidas, atskleidžia visišką sumaištį mažučiuose kambarėliuo-
se —lyg koks mažas padarėlis, desperatiškai stengdamasis kažką
surasti, būtų apvertęs viską aukštyn kojom. Siaubas!
Aš guodžiu Pliušį pasakodama jam istorijas, pasakas, kuriose

veikia daug išvaduotojų —Rapunzelis, Snieguolė, Miegančioji Gra
žuolė, išsamius epizodus iš Robino Hudo, kur aš būnu tarnaitė
Mariana, Pliušis —Alanas a Deilas, o teta Bebsė —Notingamo
šerifas. Arba kartais aš būnu Vienišas Reindžeris, o Pliušis paken
čiamai mėgdžioja Džėjų Sidabrinę Pasagą. Kai kada mes būname
belaisviai piratų laive, jau svyruojantys ant prietilčio, kai akiratyje

išnyra Sindbado laivas; tarpais patenkame į keblią padėtį rąstų
trobelėse ir šaudome į lauke esančius indėnus, žinodami, jog ka
valerija su Patricija priešaky, —jos plaukai plaikstosi už nugaros, —
išgelbės mus pačią paskutinę sekundės dalelytę. Žinoma, dabar
aš suprantu, kad mes buvome ne toje pusėje —jeigu būtume per
bėgę pas piratus ar indėnus, tikriausiai jaustumės gana saugūs.
Kartais mes sėdime ant kilimėlio prie ugnies, —šiuolaikinis
daiktas su juodos, raudonos ir pilkos spalvos geometriniu raštu, —
ir vaizduojamės, kad čia stebuklingas kilimas, kuris mus išskrai
dins iš Metroidroudo ir nuneš namo, —bet kad ir kaip mudu to
trokštame, negalime priversti jo pakilti daugiau kaip per porą co
lių nuo grindų, kur jis neryžtingai plevena kelias sekundes, o pas
kui šlepteli atgal ant žemės.
Ateina kitas sekmadienis. Mes iškeliaujame į bažnyčią. Šią sa
vaitę Rita pristato mediumę Mirą, kuri atrodo panašiai kaip Alma
Kogan, tik be vienuolės drabužio, ir Mira mums truputį papasa
koja apie „Gyvūnus Dvasios pasaulyje“. Mira skelbia, kad gyvū
nai, lygiai kaip ir žmonės, pereina į Dvasią, iškeldama daugybę
neatsakytų klausimų, iš kurių ne paskutinis —kaip ten gali užtekti
visiems vietos. Jeigu visos gyvos būtybės gyvena po mirties, tuo
met turi būti milijonų milijonai planktono, amebų, bakterijų, kiek
vieną dieną lekiančių į astralinę sritį. O jei ne, tai kur tuomet ta
riba? Vien naminiai gyvūnėliai? Ne mažesni kaip Jorkšyro terje
ras? Širšė? Ir ar jie grupuojami —ar šunys plūduriuoja su šunimis,
žirafos su žirafomis? O šunkas ir katnius? Ar viščiukai plūduriuo
ja su viščiukais? Mėlynieji paukšteliai skraido su kitais tokiais pat
(pagal plunksnas)? Ar visi skraidantys paukščiai vienoje vietoje?
O kaip pliušiniai meškiukai —ar yra ten skyrius, kur uždaroma
visų pliušinių meškiukų dvasia, ar jiems leidžiama gyventi su savo
vaikučiais? Klausimai, klausimai...
Aš atsidėjau savo abėcėlei. Mudu su Pliušiu sėdime dienų die
nas ant stebuklingojo kilimaičio priešais ugnį ir studijuojame pa
slaptingas žinias —„A yra Autobusas“, „B yra Batas“, „K yra Ka
tė“, „Š yra Šuo“. Aš gerai suprantu reikšmę, bet nepavyksta pa
gauti formos. Kortelėse nupiešti paveikslėliai —Autobusai, Batai,

Katės, Šunys, Drambliai, Žuvys, Ožkos —uždari simboliai, kurie
varo mane į neviltį. „I“ yra Indėnas, ir naktį priešiškos gentys
susiburia laiptų aikštelėse, jų akys ir karoliai šviečia tamsoje,
plunksniniai jų papuošimai ant galvų sudaro barikadą, už kurios
slepiasi bevardis Siaubas. Padarai, gyvenantys po lova, išsirango iš
po jos ir prisijungia prie jų, žybčioja trumpi kardai. Mes pra-
skrendame pro juos savo nesustabdomuose, it vilnis besiritan
čiuose nuo kalno sapnuose.
Tikriausiai gėlės* dvynukės, dviejų kabala, mane užkeikė —ap-
kleidė skridimo burtais, kurie skatina mane, besparnę, skristi kiek
vieną naktį. O galbūt jos nulipdė vaškinę lėlę —mano kopiją, ne
pastebimai įkišo į lėlių namelio vaikų kambarį ir naktį praktikuo
ja su ja telekinezę, paleisdamos ją žemyn siauručiais mažutėlaičiais
laipteliais, o pačios guli sau lovose lyg niekuo dėtos. Kai pabundu
rytais, jos abi ten guli į mane žiūrėdamos, jų akys —tamsos smeig
tuko smaigaliai, įvaryti į mano kiaušą, kai jos mėgina ištirti mano
smegenis. Aš neleisiu joms skaityti mano minčių. Aš joms pasi
priešinsiu.
Yra tiek daug dalykų, kurių noriu paklausti, ir nėra kas man
atsakytų. Kažkuri dvynukė, nuleidusi smakrą, kad jos neatpažin-
čiau, parodo man vieną savo mokyklinę knygą (keista, kad jos
vargsta su kalba, kai jų telepatija taip ištobulinta); joje Džaneta
padeda mamytei kepti pyragą, tuo tarpu Džonas su tėčiu kuria
laužą. O aš maniau, kad „Dž“ yra Džemas!
Vieną popietę teta Bebsė įžengia į kambarį ir randa mane ir
Pliušį sėdinčius ant stebuklingo kilimėlio su ašaromis akyse; prie
šais mus —spiritizmo seansų planšetė raidžių, įvardijančių pa
slaptingą žodį PERLAS. Tetos Bebsės veidas taip persikreipia iš
siaubo, kad ji primena Pikaso paveikslą. Ji paima raides ir įmeta į
ugnį. Kokie mes buvome kvaili - „P“ yra „Pienas“, o ne „Perlas“.
Taigi dienos bėga alchemiškai užsiėmus skaitymu, o naktys pra
lekia skraidant, ir visą laiką aš stengiuosi rasti mįslingą raidžių
* D aisy — saulutė, R ose — rožė (angį).

išdėstymo seką, kuri ištrauktų mus iš paslaptingos tremties ir su

grąžintų namo. Kiek laiko mes jau įkalinti Metroidroude? Me
tus? Penkerius? Iš tikrųjų —pustrečios savaitės, bet atrodo, lyg
būtų šimtas metų. Kaip mano šeima įstengs mane atpažinti, kai
sugrįšiu? Aš neturiu jokio patogaus apgamo, kuris mane pažen
klintų kaip Rubi Lenoks, taip seniai juos palikusią. Galbūt jie su
šuks: „Apsišaukėlė!“ —ir atsisakys mane priimti atgal.
Ir štai staiga —mes laisvi! Aš įeinu į virtuvę, o ten sėdi teta

Gladisė ir kalbasi pusbalsiu su teta Bebse. Ši tepa sviestu duoną
Duonos ir Sviesto pudingui, su kuriuo aš niekuomet nebesusipa-
žinsiu, nes teta Gladisė, mane pamačiusi, sako: „Aš atvykau par
vežti tavęs namo, Rubi“. Abi tetos atsargiai nužvelgia mane pro
duoną ir sviestą, lyg aš būčiau blogai pagarsėjęs nenuspėjamas
gyvūnas („T“ yra Tigras).
Namai! Mielieji namai! Visur Gera, Bet Namie Geriausia. De
ga Namų Ugnis. Ten Yra Mano Širdis. Pagaliau mano kankynė
baigėsi. Patricija —džiugiai sutinkanti globėja —stovi koridoriuje
sveikindamasi.
—Sveika, Rubi, —sako ji, veide —švelni atlaidi šypsena.
Virtuvėje Band pasiūlo man pieno su pyragu. Jos akių krašteliai
raudoni, nuo jos sklinda kažkoks pamišimas. Žiūri į mane ar vei
kiau į tašką kiek kairiau nuo manęs ir aiškiai prisiversdama sako:
—Taigi, Rubi, —mes nusprendėme, kad visi pasistengsime ir
gyvensime toliau palikę nelaimingą atsitikimą praeityje.
Gerai, mano galva, puiku, nes aš neturiu jokio supratimo, apie
kokį „atsitikimą“ ji kalba. Ir, be to, nė vienas neatrodo sužeistas
ar sužalotas, išskyrus Pliušį, kuris truputį įsipjovė koją, vilkai iš
pešė jo kamšalo, ir Patricija dabar labai kruopščiai jį užsiuvo šil
kiniu siūlu. Vieną gražią dieną ji taps labai gera veterinare.
Prieš eidama tąnakt į lovą, nedaviau ramybės Patricijai, kad
padėtų man išversti „Šuniukus ir katiniukus“. Gailėjausi, jog ka
daise suabejojau jos pedagoginiais talentais, nes dabar ji taip viską
išaiškino, kad staiga viskam suteikė prasmę, ir aš lyg per stebuklą
įstengiau perprasti paslaptis —„Čia yra šuniukas, čia yra katiniu-
kas, čia yra šuniukai ir katiniukai“. Aš esu galinga! Turiu raktą į

Pažinimo šventovę, ir niekas manęs nesulaikys —mes išsitraukė
me spalvotus pieštukus ir darėme raides. Daugiau nebereikia jo
kių šunkas ir katnius, dabar pakaks raidžių sudėlioti visiems šu
niukams ir katiniukams, kokių tik norime, pakaks raidžių sudė
lioti viskam. Raudonu pieštuku lėtai išvedžiojau savo pačios
hieroglifus —R-U-B-I, tariu Rubi! Aš vardu Rubi. Aš esu vertin
gas brangakmenis. Esu lašelis kraujo. Esu Rubi Lenoks.
Einu miegoti į savo lovą pirmąkart per visą tą, regis, ilgą laiką.
Keista būti vienai savo miegamajame, ir aš išgyvenu keistą jaus
mą, tarsi kažko —ar ko nors —trūktų. Kambaryje yra erdvės,
kurios anksčiau nebuvo, ne vakuumo, bet neregimo liūdesio de
besies, kuris plūduriuoja aplinkui, atsitrenkdamas į baldus ir ilgai
užtrukdamas prie mano lovos kojų, lyg prie naminių vaiduoklių
būtų prisidėję neapmokyti naujokai. Pliušio kaklo gaurai pasisto
ja, jis susijaudinęs urzgia.
Mano naktinis šmėklinėjimas nesiliauja ir namie, dažnai Banti
pažadina mane iš tos pavojingos būsenos, kad išgirsčiau, kaip jai
įgriso tie nuolatiniai nubudinėjimai nuo mano vaiduokliškų odi
sėjų. Bet kaip būna tuomet, kai ji manęs nepažadina? Kodėl aš
miegu tokiu neramiu miegu?
Virš Krautuvės kažkas yra pasikeitę. Sakykim, Patricija ryžtin
gai pasikeitė į blogąją pusę, jos akyse —susirūpinimas ir sąmyšis, į
kurį kančia žiūrėti. Pirmąją sugrįžimo naktį, kai aš skubėjau baig
ti „Šuniukus ir katiniukus“ („Šuniukai ir katiniukai miega“), ma
čiau, kad ji mėgina kažką pasakyti. Ji prikanda lūpą ir žiūri į mie
gančių šuniukų ir katiniukų paveikslėlį. Paskui skubiai sušnibžda:
„Ar tai Džiliana, Rubi? Tai Džilianos kaltė?“ - bet aš tik žiūriu į ją
sumišusi, nes neturiu nė menkiausios nuovokos, apie ką ji kalba.
Kai dėl pačios Džilianos —Džiliana man labai maloni! Ji pasa
ko, kad galiu pasilaikyti jos „Šuniukus ir katiniukus“ ir kiek tik
noriu joti Mobo (nieko gero, nes aš jau iš jo išaugau, tuoj jis iške
liaus pas kailialupį. Išaugti Mobo yra savotiškas apeiginis virsmas
iš vienos būklės į kitą, ir dabar aš suprantu, kaip jautėsi Džiliana,
kai tai atsitiko jai). Be to, aš galiu pasiskolinti Suodžių ir Kamin
krėtį —man netgi leidžiama laisvai pasirinkti, ir aš pasirenku Ka

minkrėtį, nes jis turi balsą. Įvairių moduliacijų. Trumpą malonų
tarpelį Suodžius ir Kaminkrėtys draugiškai sutaria, kol prigimti
nis Džilianos priešiškumas vėl sukyla, su vienu paskutiniu „Trin
iam brinkini, kuo nors užsiimkim“ ji sulaužo Suodžiaus rykštelę į
Kaminkrėčio galvą ir atsiima šį atgal, išplėšdama jį man iš rankų.
Tiesą sakant, man vis tiek —aš dar turiu Pliušį, o ir aleksandrietiš-
kos bibliotekos knygos Jorko miesto bibliotekos vaikų skyriuje
laukia mūsų, kad būtų iššifruotos.
Sapnuose mudu su Pliušiu skriejame stebuklingu kilimėliu že

myn mūsų namo laiptais —mes visiškai jį valdome ir sumaniai
manevruojame laiptų aikštelėse, apstatydami vilkus, kurie lengvai
ir greitai lekia Išorinėje tamsumoje, ir vikriai išvengdami bevar
džio Siaubo (kurio kolektyvinis vardas yra Baimė) ir Sijų bei Apa
čių indėnų karių, kurie pakišę kojas bergždžiai stengiasi mus par
griauti. Mūsų priešakyje joja Patricija, žalia Linkolno uniforma,
ant žirgo Sidabro. Hi-ho! Su kiekvienu posūkiu mes įgauname
greitį, zoom, zoom, zoooooom, zooooooooooom —mes galingi.
Pasiekiame paskutinę bauginančią laiptų eilę, bet triumfuodami
neriame žemyn ir grakščiai nusklendžiame koridoriumi lyg garso
greičiu skriejančios pelėdos. Paradinės durys atdaros, mums pri
artėjant jos virsta vaivorykštės arka ir —mes laisvi! Esame lauke,
jau nebe gatvėje, bet atviroje erdvėje po begaline žvaigždžių jūra.
Pliušis juokiasi netverdamas džiaugsmu, o mūsų priešakyje lyg
auksinė vėliava driekiasi Patricijos plaukai.
DVI DLŠI MTO AMŽI AUS AUKSO FONDAS UI
Išnaša (iv) — Gražūs paukščiai
Frederikas, įėjęs į virtuvę, nusijuokė: „Čia tikri nepabaigiamų darbų

namai, mieloji“, —pritariamai žiūrėdamas į didžiulę Rachelės sė
dynę, atsuktą jo pusėn, kai ji klūpom plovė akmenines grindis.
Rachelė paraudo kaip burokas, bet neatsigręžė iš savo apmąsty
mų, brūžuodama šepečiu pirmyn atgal per akmenines grindų ply
teles, pirmyn atgal, pirmyn atgal, jos galingų rankų raumenys ju
dėjo dirbant, stengiantis apvalyti namą nuo čia užsibuvusios Ali
sos Barker dvasios.
„Matyt, ne tokia jau čia bloga vietelė, ką?“ —tarė Frederikas. Jis
nešė už ausų porą negyvų triušių ir padėjo juos ant vandens nuotė
kio lentos, palikdamas ploną kraujo vėžę ant naujai nugrandyto ir
nuplauto medžio. „Stengiuosi kiek galėdama, pone Barkeri“, —at
sakė Rachelė, jausdama, kaip karštis nejaukiai sklinda jos kūnu. Po
nas Barkeris, „šeimininkas“, tai Alisos Barker vyras. Alisa Barker —
žmona. „Tai didžiulis darbas“, —sako jis, ir ji girdi jo balse lengvą
tylų kikenimą. Rachelė šypso, neatitraukdama akių nuo plytelių.
Gana greitai jis bus jos. Ji užims Alisos vietą —bus antroji žmona
arba netoli nuo to. Ji turės savo vyrą, namų ūkį, kurio šeimininkė
bus, gatavą šeimą. Jiems reikia jos, nes jie buvo silpni, o ji —stipri.
„Aš einu pasižiūrėti spąstų į Pendžilo uolas“, - tarė jis.
Rachelė atsisėdo ant kulnų ir atgalia ranka nusibraukė nuo vei
do prakaitą. Ji linktelėjo stalo pusėn: „Padariau tau užkąsti“. Fre
derikas paėmė duoną ir sūrį, suvyniotus į skepetaitę. „Tu puiki
mergina, Rachele“.
Taip, aš esu tokia, mąstė Rachelė. Puiki mergina, kuri deramai
sutvarkys šį žemės lopinėlį. Ir jie bus jai dėkingi, nori jie to ar ne.
Ji yra visa, kas jiems galiausiai liko, kai ta jų dykūne apkvaitusi

mama dingo. Ir jų vienintelė giminaitė, nes Rachelė ne samdyta
tarnaitė, o Alisos Barker pusseserė. Jų giminės medis buvo per
skilęs per vidurį, dvišakis kamienas —Alisos mama Sofija ir Ra
chelės mama Hana buvo seserys, tačiau Sofija ištekėjo pakildama
visuomenės laiptais aukštyn, o Hana —nusmukdama žemyn, ir
tėvas jos išsižadėjo. Tad Rachelė dešimties būdama išėjo tarnauti
indų plovėja, o mažoji Alisa vis dar šukavosi savo geltonas garba
nas ir skambino pianinu. Ir kur svajonių sparnai ją nunešė? J pur
viną miestą, šit kur, galvojo Rachelė, stabtelėdama ir apžvelgdama
virtuvę. Ar ji niekuomet nesitepdavo savo gražių baltų mokyklos
mokytojos pirščiukų čia? Ne, sprendžiant iš purvo virtuvėje, juo
dų lempos suodžių ant sienų, nevalytų dulkių ant grindų, neužlo
pytų, neužadytų baltinių. Dabar „šeimininkas“ buvo priverstas
pasiųsti Rachelės iš Vitbio, nes labai nerūpestingai prarado savo
gražiąją žmonelę.
O jos vaikai! Jie buvo atkarūs, nesuvaldomi ir užsidarę, paniu
rę, nepažįstantys savo Biblijos, jų drabužių kraštai atspurę, nosi
naitės —purvinos, —jeigu tik išvis jie jas turėdavo, šit kaip. Mer
gaitės, Ados, plaukai buvo tokie susivėlę, kad pirmiausias darbas,
kurį Rachelei teko padaryti, —tai pusę jų nukirpti. Ši žviegė it
skerdžiama kiaulė, pamačiusi savo garbanas krintant po kojų. Ji
buvo tokia panaši į savo motiną, tiesiog antgamtiškai.
Tie vaikiščiai galėjo dabar ja piktintis, bet prabėgs keli mėne
siai, ir jie bus jai dėkingi už tvarką, kurią ji įnešė į jų gyvenimą, už
tai, ko niekuomet neįstengė padaryti silpna Alisa.
Nuo laiptų viršaus atsklido silpnas vaiko verkšlenimas, lydimas
labai artikuliuoto vyresnėlio vaiko verksmo. Rachelė nepaisė abiejų,
jie turės priprasti —jinai čia ne tam, kad šokinėtų apie juos visą
laiką. Pirmiausia ji turi iššveisti grindis. Kažkas žybtelėjo blausio
je lapkričio saulėje, ir Rachelė išgriebė iš plyšio tarp plytelių, —
saga. Raudono stiklo, graži kaip gėlė —be abejo, Alisos. Rachelė
įsikišo ją į kišenę, ji keliaus į skardinę jos sagų dėžutę. Alisa Bar
ker savo sagų dėžutėje teturėjo seną Jurgio IV monetą ir žibuok-
linę pastilę. Štai kokia ji buvo moteris.
DVI DEŠI MTO AMŽI AUS AUKSO FONDAS H3
Mažutis švininis kareivėlis nuslydo per plyteles, ir Albertas su

plojęs rankutėmis nusijuokė. Jis sekiojo ją akimis iš koridoriaus,
kur žaidė su savo kareivėliais ir formelėmis, pririštas vadelėmis
prie laiptų stulpo. „Liaukis vaipytis“, —tarė Rachelė, lygiai taip
įsikišdama kišenėn kareivėlį. Iš jų visų Albertas ją labiausiai erzi
no, visuomet mėgindamas prisigerinti, apsivydamas rankutėmis
jos kaklą ir bučiuodamas ją. Jis buvo it maža mergaitė, savo sesers
ir motinos veidrodinis atspindys.
Rachelė šliūkštelėjo purvino vandens kibirą į kiemą ir paliko
praviras duris, kad plytelės išdžiūtų, tačiau saulė jau palengva blė
so už kalvos. Sugrįžo prie kriauklės, paėmė minkštą triušį ir jau
ketino nulupti kailį ir išmėsinėti, tik ūmai stabtelėjo, atsinešė kir
vį, kabojusį prie viryklės, ir nukirto leteną. Tai buvo sėkmė, laimę
nešanti triušio koja, visi tai žino, ir šiąnakt, šviečiant jaunam mė
nuliui, ji pasuks sidabrinį tripensį. Tai turėtų pagloboti ateitį, prašau
tave, Dieve. Garsus medpadžių kaukšėjimas į kiemo grindinį ap
skelbė, kad iš mokyklos sugrįžo vyresnieji. Regis, vos spėjo rytą
išeiti iš namų, o jau vėl čia.
Visi trys sustojo įrėminti durų, lyg sentimentali fotografija, ir
tuomet Ada, patempusi lūpą, pasakė: „Tavo vaikai rėkia, ar tu jų
negirdi?“ ir, nuspyrusi savo medpadžius, išėjo iš durų rėmo ir
nužingsniavo per drėgnas grindis. Pastebėjusi Albertą, pririštą prie
laiptų, paraudo ir suriko ant Rachelės: „Tu pririšai vargšą vaiką lyg
šunį, tave pačią reikėtų taip pririšti!“ Ir kol atrišinėjo jį, nuolat
kartojo: „Vargšeli mažyti Berti, vargšeli mažyti Berti, Ada čia“, o
kai Rachelė liepė palikti jį, Ada atsigręžė ir pasakė: „Tu ne mama,
tu negali man nieko liepti“, ir nusišypsojo ta dirbtine šypsena,
kuri beveik perskėlė jos veidą kaip didžiulis mėnulio pjautuvas, o
Rachelė pakėlė numestą klumpę ir taip sviedė ją iš peties, kad ši
užkliudė pakirptus Ados plaukus. Net ir tai Ados nesustabdė, ji
stovėjo ten, laikydama sunkų Albertą ant rankų, kraujo dėmelė,
ne didesnė už sagą, persigėrė per jos plaukus, o veidas buvo baltas
nuo sukrėtimo, ir ji isteriškai šaukė: „Tu ne mama!“ —šaukė ir
šaukė, kol netikėtai virtuvę aptemdė Frederiko šešėlis, jis pasi
lenkė: „Valdykis tu, neišauklėtas vaike!“ ir tuomet kiekvieną ir
visus, išskyrus kūdikį Nelę, aprėkė. „Tavo vaikams reikia moti

nos, —tarė Rachelė, kai jis baigė. —Taigi, štai kaip jie elgiasi, pone
Barkeri“, —pripažino ji, stengdamasi atrodyti tokia ori ir teisi,
kokia tik įstengė, kad jis įvertintų kontrastą tarp jos ir pusseserės.
Šilta rugsėjo saulė lyg medumi tepė kotedžą. Rachelė buvo vir
tuvėje, sūdė pupas: slėgė jas, dėliodama sluoksniais su druska di
džiuliame akmeniniame ąsotyje. Ji pati užaugino apvalias pupas ir
šliaužiančiuosius augalus, rausvomis gėlytėmis žydintį vijoklį ant
stogo kraigo pietiniame daržinės gale, ir tai buvo panašu į pasaką.
Jai pavyko įrodyti Frederikui, kad nešvarybės, išvežamos naktį iš
išviečių, tinka vietoj mėšlo, ir dabar ji turi tikrą daržą, kuriame
auga bulvės, rudieji svogūnai, rabarbarai ir morkos, ir tamsiai žali
raukšlėti garbanoti kopūstai. Ji niekuomet nebūtų patikėjusi, kad
jos viduje slypi tokia kaimietė.
Dabar tai buvo jos virtuvė, jos namai, jos gyvenimas. Praeiviai,
atsikliuvę šalia kotedžo (retas įvykis), niekuomet nebūtų sužinoję
apie Alisą, nors būtų galėję paklausti, kokiu stebuklu toks šlapias
tešlos luitas kaip Rachelė galėjo pagimdyti tokių gražių jauniklių.
Ji išdėliojo vaikų nuotraukas ant židinio abipus laikrodžio,
kurį —kaip ir vaikus —kvaila žmona paliko. Šios fotografijos
buvo keistas dalykas. Frederikas niekuomet taip ir nesuprato, iš
kur jos atsirado.
„Prancūzas atėjo ir nufotografavo“, —pasakė Ada paniurusi,
tačiau nesiteikė nuodugniau paaiškinti. Dvi fotografijos jau buvo
įrėmintos, tikriausiai „Prancūzo“, ir kaip tik jas Rachelė padėjo
ant židinio atbrailos. Vienoje buvo trys berniukai, o kitoje —Lo-
rensas, Tomas ir Liliana. Likusios, neįrėmintos, buvo nugrūstos
giliai į stalčių. Nė vienas iš vaikų niekuomet nepažvelgdavo į tas
nuotraukas ant židinio, jie pernelyg gyvai prisiminė, kad jos atsi
rado paskutinę dieną, kai jie matė savo mamą. „Norėčiau, kad čia
būtų mamos nuotrauka“, —tarė Ada liūdnai vieną dieną, o Lo-
rensas pasakė: „Jeigu ji būtų, Rachelė įmestų ją į ugnį“, bet vėliau
Tomas nusivedė juodu laiptais aukštyn ir parodė lobį, kurį pasi
grobė nuo virtuvės stalo tą rytą, kai mirė jo mama, ir gerą pusva
DVI DEŠI MTO AMŽI AUS AUKSO FONDAS H5
landį trys vyresnieji vaikai aikčiojo ties Alisos nuotrauka —graži

(nors mįslinga) jų dingusios mamos veido išraiška ir pliušinė si
dabrinio ir raudono aksomo rėmelio ekstravagancija.
Vaikai buvo bent kiek aptvarkyti, —jei ne jų temperamentas,
tai bent išvaizda —sušukuoti, aplopyti ir nuprausti, ir turėjo sau
paskirtas užduotis. Jie skaitė Bibliją ir kalbėjo maldas, visa šeima
eidavo sekmadienį į bažnyčią, Frederikas su savo madingu apve
džiotais kraštais švarku ir katiliuku ant galvos.
Durys į lauką buvo plačiai atvertos, ir Rachelė matė Albertą,
žaidžiantį su tuo kvailu mažu šunyčiu pėdsekiu, kurį jam padova
nojo Frederikas, —jis buvo ištižęs kaip kiaulės taukai, kad leido
jam turėti šitą šunį. Ada sėdėjo patvory ant žolės, pasakodama
Lilianai ir Nelei istorijas, ji įmantriai mosikavo, ir Rachelė puikiai
žinojo, kokios tos istorijos. Prisūdžiusi ąsotį pupų, padėjo jį ant
apatinės sandėliuko lentynos. Sandėliukas, vėsus ir tamsus, dabar
buvo Rachelės naujo gyvenimo širdis —lentynos lūžo nuo jos su
manios šeimininkystės: džemai ir rauginti, marinuoti agurkai, di
džiuliai stiklainiai aviečių ir agrastų uogienių, riebaus kumpio tri
kampis, dubuo rudų kiaušinių, plokšti rabarbarų vyno buteliai,
saldūs ir sūrūs pudingai, įvynioti į audeklus.
Patenkinta Rachelė apžvelgė savo saugyklą, nesąmoningai su
kiodama auksinį žiedą ant piršto ir mėgindama jį pralaisvinti. Kai
jis užmovė tą žiedą Rachelei ant piršto, ji žinojo: tai Alisos žie
das —su gabalėliu, įterptu pritaikant prie jos storo piršto, —bet ji
nepasakė nieko, galų gale sutuoktuvinis žiedas yra sutuoktuvinis
žiedas, nesvarbu, kaip tu jo pasiekei. „Kad taptum garbinga“, —
pasakė Frederikas, užmaudamas šį žiedą, lyg to pakaktų. Dabar
jau Rachelė laukė savo pačios vaisiaus, garbingo ar ne, ji buvo taip
išpūsta šito vaiko, kad jis turbūt bus boksininkas profesionalas.
Regis, bus stiprus kaip jautis, ne toks kaip šitie silpni ištįsę vaikai,
amžinai kosintys, varvančiomis nosimis.
Lorensas ir Tomas davėsi po kiemą, Albertas sekiojo jiems iš
paskos su savo šunimi. Nė vienas jų nedarė nieko naudingo. „Lo-
rensai, tučtuojau sugrįžk! —suriko ji, nes, pamatę ją stovint tarp
duryje, jie apsuko ratu kaip paukščių pulkas ir nėrė į laukus. —
Reikia nudirbti darbus, šeštadienis nėra vien laigymui —reikia

išvalyti išvietes“. Lorensas atsigręžė į ją, išmokęs uždarumo iš Ados.
„Dabar?“ Bėda Lorensui, kad jo lūpų kampučiai nusviro žemyn
tarsi tyčiojantis; tai įsiutino Rachelę dar labiau negu dirbtinė Ados
šypsena. „Taip, dabar, Lorensai, arba gausi kibirą srutų ant savo
bjaurios makaulės!“ Rachelė siektelėjo odinio bizūno, kuris ka
bojo ant kablio prie durų, ir pasvėrė ranka jo sunkumą. „Ar dary
si, ką sakau? Ar aš turėsiu tave priversti?“ Ji žengė artyn, kiti vai
kai pasklido į šalis it viščiukai, visi, išskyrus Lorensą, kuris tik
stovėjo ir žiūrėjo į ją.
Jis laikėsi savo, nors žinojo, ką tai reiškia, ir šaukė ant jos: „Pati
pasidaryk, tu beširde“.
Nesurojo pasprukti nuo jos, pirmas bizūno kirtis išvertė jį iš
kojų ir jis tegalėjo gulėti klykdamas, rankomis užsidengęs galvą.
Jei Ada nebūtų pasiuntusi Tomo bėgti prie siurblio ir, pripum
pavus ir atnešus kibirą vandens, užpilti ant jų pamotės, ši tik
riausiai būtų nesiliovusi, kol jis prarastų sąmonę, o gal ir išleistų
paskutinį kvapą. Ją sustabdė ne tik vanduo. Kaip tik tada, kai ji
pakėlusi ranką užsimojo smarkiam kirčiui, netikėtai iš skausmo
susirietė ir stvėrėsi rankomis už pilvo šnypšdama: „Kūdikis, kū
dikis ateina“.
Frederikas užrakino Lorensą su Tomu viename priestate ir iš
laikė dieną ir naktį be vandens ir maisto, kad būtų pamokyti, ir jie
praleido naujo broliuko gimimą. „Tikriausiai tavo vaikiščias ne
nori būti pagimdytas, —sakė ponia Mei, kuri atėjo iš kaimo pa
gelbėti gimdant, —bet neįmanoma sugrįžti atgal į pilvą, kai gim
dymas jau prasidėjęs“, —pridūrė atsidūsėjusi. Ji ne per labiausiai
mėgo šitą Rachelę. Sakykite ką norite apie Alisą Barker, jai išėjus
visko buvo prišnekėta, bet Alisa visuomet rasdavo malonų žodį ir
jos gimdymai buvo lengvi, o poniai Mei tai daug reiškė. Išėjusi iš
kambario ji vos nepargriuvo užkliuvusi už Alberto, žaidžiančio su
savo kareivėliais prie durų. „Ar tu užaugęs būsi kareivis, Alber
tai?“ —paklausė ji, ir mažasis berniukėlis nusišypsojo.
„Taigi, Albertai, matyt, turėsi naują broliuką“, —pasakė jam
ponia Mei, kai iš ano kambario nuskardėjo aukštas klyksmas, ir
DVI DEŠI MTO AMŽI AUS AUKSO FONDAS 1 17
ponia Mei staiga prisiminė, kaip paduoda ką tik gimusį Albertą

Alisai Barker. Ji matė Alisą aiškiai kaip dieną, tiesiančią rankas į
Albertą ir sakančią: „Sveikas atvykęs, mano gražusis paukšteli“, ir
ponia Mei nusijuokė, nes tai buvo garsi daina apie kūdikį, kurio
vargingiems namams buvo per daug.
„Sveikas atvykęs, mano gražusis paukšteli, Bet neturėjai ateiti
kaip tik tuomet, kai atėjai“, —ir Alisa Barker nusišypsojo, nes jis
buvo vienas pačių gražiausių kūdikių, kokį kas kada yra matęs,
tarsi mažytis cherubinas jos rankose.
„Tas padaras geltonas kaip sviestas“, —pasakė Frederikas, pir

mąkart pamatęs savo naująjį sūnų. „Jis, —pasakė Rachelė. —Jis, ir
jo vardas —Samuelis“. Ponia Mei buvo atnešusi vaikams saldai
nių, tad vėliau, kai Albertas pabudo ir jau nebeužmigo, Ada davė
jam marmeladinį saldainį ir aukso spalvos karamelę, ir jis laimin
gas sėdėjo jai ant kelių, o ji tuo tarpu pasakojo jam apie Snieguolę
ir piktą jos pamotę ir dar daug kitų pasakų, kuriose naujoji pa
motė, užėmusi motinos vietą, turėjo amžinai šokti su įkaitusio
mis iki raudonumo geležinėmis klumpėmis. „Ir tuomet jų mama
sugrįžo, ir visi laimingai gyveno“.
„Mamytė sugrįžo“, —laimingas pakartojo Albertas, ir Ada pa
juto mažytį sidabrinį mamos medalioną, slepiamą prijuostės ki
šenėje, kur galėdavo paliesti jį it talismaną, nes ji netikėjo, kad jų
mama būtų galėjusi amžinai juos palikti.
Rachelė sėdėjo koja supdama didžiulį medinį lopšį, pirmyn

atgal. Jie laikė kūdikį virtuvėje prie viryklės lyg duonos kepalą,
bet tai buvo kepalas, kuris niekuomet neketino iškilti. Ponia Mei
reguliariai ateidinėdavo net žiemą, kartu atsivesdama vis kitą mo
terį iš kaimo, jos turėdavo kiekviena savo nuomonę apie tai, ką
daryti su tokiu sergančiu vaiku kaip Samuelis, kuris buvo toks
mažytis it sena Ados lėlė ir beveik be gyvybės ženklų.
Saitais vienintelės Samuelio žiemos vakarais jie visi sėdėdavo
virtuvėje, Rachelė vienoje pusėje su lopšiu, vaikai kitoje, susi
spaudę krūvoj ant didžiulio ąžuolinio suolo, ir tarp tų dviejų
frakcijų lempa skleidė geltonos šviesos telkinį, kuris, rodos, da

rė tamsą dar juodesnę.
Frederikas daugiausia vakarais vėl būdavo išėjęs, gerdavo kai
me. Kartais Ada laikydavo Nelę ant rankų kaip kūdikį, ir abi su
pamote nužvelgdavo viena kitą skersai virtuvę kaip varžovės ka
ralienės. Šįvakar Ada buvo priversta, po tikrų muštynių, pada
ryti kažką naudinga ir adė kojines. Tačiau dažnai pakeldavo akis
ir pažvelgdavo į Rachelę taip, lyg žiūrėtų į tuščią virtuvės erdvę.
„Į ką tu žiūri?“ —staiga tėškė Rachelė, ir Ada, nusišypsojusi ta
savo dirbtine šypsena, kurią pamačiusi Rachelė netverdavo no
ru jai trenkti, atsakė: „Į nieką“, o kai Rachelė neatlyžo, pikt
džiugiškai išdrožė: „Į nieką, tik į didelį nevykusį pūką“, ir Ra
chelė jau pakankamai suprato jų kvailą dialektą, kad žinotų, jog
ji yra bjauri asilė.
Kitais metais, mąstė Rachelė, jie išgrūs mergaitę tarnauti, ir
tuomet bus šitam galas. Ir tuomet bus atkurta šiokia tokia teisy
bė, kai Alisos Barker duktė turės nešioti paplavas ir šveisti grin
dis. Rachelė pradėjo vis labiau nekęsti šios vietos. Ji jautėsi užda
ryta, šiame žaliame krašte jai trūko jūros sūrumo. Ji ilgėjosi kirų
krykavimo ir rūkomų žuvų bei verdamų banginio taukų kvapo, ir
jei ne Samuelis, turbūt būtų susikrovusi daiktus ir išvykusi namo.
Ji nebežinojo, ko nemėgsta labiau —vyro ar vaikų.
„Laikas jau visiems būti lovose“, —tarė ji, nepažvelgdama nė į
vieną iš jų.
„Ar galima palaukti tėtušio, kol sugrįš iš tos „Lapės ir vynuo
gės?“ —paklausė Lorensas, jo balsas perėjo į inkštimą, o tai Ra
chelę įsiutino.
„Jeigu aš sakau —metas gulti, vadinasi, metas gulti“, —iškošė
Rachelė sunkiai, pabrėždama kiekvieną žodį pro sukąstus dantis.
Protingesnis už Lorensą berniukas būtų galėjęs pajusti, kad jai
niežti nagai jį prilupti.
„Kodėl ne?“
Rachelė patraukė koją nuo lopšio lingės ir čiupo Lorensą už
plaukų, atsukdama į lempos šviesą, bet vos pažvelgusi paleido, lyg
jo plaukai būtų nusvilinę jai odą, ir sušvokštė pasibaisėjusi. Jie visi
smalsiai susispietė aplink Lorensą —jo veidas buvo išbertas mažo

mis raudonomis dėmelėmis. „Ar tai maras?“ —paklausė Tomas,
žiūrėdamas į Rachelę, kuri pasibjaurėjusi papurtė galvą ir tarė:
„Ne, tu kelme, tai vėjaraupiai“.
Už židinio grotelių buvo gerai prikrauta malkų, ir ugnis vis dar

raudonai žėrėjo iki dviejų nakties. Ada (klausėsi?) valandų ir pus
valandžių, kuriuos mušė raudonmedžiu aptaisytas židinio laikro
dis, priklausęs jų mamai dar tada, kai nebuvo ištekėjusi už Frede
riko. Jos mama labai mėgo šį laikrodį. Ada sunkiai nuslinko prie
durų ir atšovė skląstį, sulaikiusi kvapą, kad tik jis nesubraškėtų ar
nesucyptų. Truktelėjusi adapojo duris, net ledinio oro gūsis kils
telėjo kraštą vąšeliu nunerto takelio, patiesto ant židinio atbrai
los, ir nupūtė mėlyną cukraus popierėlio skiautelę nuo stalo. Oras
lauke buvo tylus ir traškantis nuo speigo. Ada vis dar buvo raudo
na ir karšta nuo vėjaraupių, ir šaltas oras maloniai gaivino jos odą.
Didžiulis šaltas mėnuo kybojo virš laukų, užliedamas pasaulį
mėlyna šviesa. Šerkšnas ant medžių žibėjo lyg kristalinis cukrus.
Baltoje mėnesienoje Ada troško vienintelio dalyko, kurio troško
jie visi, —kad Rachelė numirtų ir jos storas kūnas supūtų ir išnyk
tų po žeme. Ji buvo lyg vienas iš didelių žvėrių laukuose, nors šis
palyginimas ne visai teisingas, nes žvėrys laukuose nedaro žalos ir
yra Dievo kūriniai, o Rachelė tikrai buvo velnio kūrinys.
Ada išsitraukė iš kišenės sidabrinį medalioną ir mėnesienoje jį
atidarė. Jame saugomi plaukai šioje šviesoje atrodė bespalviai. Ma
ma pradingo naktyje. Kaip paprastai pabučiavo kiekvieną iš jų,
miegančius lovose, ir rytą jos nebebuvo, vietoj jos liko tik mažutis
sidabrinis medalionas, naktį pakištas po Ados pagalve mamos
šmėklos. Kitą rytą Frederikas juos susikvietė aplink virtuvės stalą
ir pasakė, kad jų mama mirusi. Ada liko virti avižinės košės, o
Frederikas nuėjo į kaimą ieškoti žindyvės Nelei keikdamasis: „Ji
galėjo pasiimti tą prakeiktą vaikiščią kartu su savimi!“ Ada nesu
prato, kaip jos mama galėjo būti mirusi, kad nepaliko po savęs
lavono, —bet jeigu ne, tai kurgi ji galėtų būti?
Ada uždarė duris taip tyliai, kaip ir buvo atidariusi, ir nutipeno
prie lopšio: „Na, Samueli, ar tau tai patiko? Truputis šalto oro,
kad nuskubėtum pas Sutvėrėją“. Vaikis kiek šnirpštelėjo. „Esi kvai
las gegužiukas, nes visi tave popina, ką?“ Paskui Ada tyčia lėtai
pakrapštė vienos savo vėjaraupių dėmelės storą plutą, ši nusilupo,
ir mergaitė iš skausmo treptelėjo koja. Ji giliai atsikvėpė ir patry
nė pirštu pūlius po plutele, paskui ištiesė ranką į lopšį ir patrynė
jais kūdikio veidelį, lyg kunigas, teikdamas palaiminimą.
„Ką tu čia veiki?“ —Rachelė plaukė per plyteles su savo pla
čiais naktiniais marškiniais lyg karo laivas, kuris iškėlęs visas bu
res sparčiai artėja prie nelaimingos aukos.
Ada atšoko ir automatiškai užkišo prasikaltusią ranką už nu
garos.
„Nieko“, —atsakė, nutaisiusi plačią šypseną.
„Mažoji melagiūkšte! Nevaidink man nekaltosios —nešdinkis
nuo lopšio!“ —Rachelės balsas visą laiką kilo, pažįstama preliudi
ja į jos pasiutimą. „Jeigu tu nors piršteliu palietei tą kūdikį, aš tau
rankas kojas išsukiosiu, supranti?“
Samuelis truputį suknirpė iš lopšio gilumos, ir Rachelė sugrie
bė Ados ranką, atitraukdama mergaitę toliau nuo lopšio, o kartu
norėdama pažiūrėti, ką ji slepia. „Ten nieko nėra! —šaukė Ada. —
Nieko, tik mano ranka —aš jam nieko nepadariau —man pasiro
dė, kad girdžiu jį rėkiant“.
„Lyg tau tai rūpėtų“, —pasakė Rachelė, sukiodama ją į vieną ir
į kitą pusę, ieškodama jos kišenių. Ūmai Ada prisiminė medalio
ną ir paklaikusi stengėsi atsitraukti kuo toliau nuo naršančių Ra
chelės rankų.
„O kas čia, madam? —Rachelė triumfuodama laikė iškėlusi
medalioną. —Gerai, gerai, aš žinau, kas tau jį davė“.
„Mano mama man jį davė, tai ne tavo reikalas!“
„Aha, bet vis dėlto mano!“ —tarė Rachelė kvatodamasi, kai
Ada kabinosi aukštyn siekdama medaliono. Rachelė taip stūmė
Adą skersai virtuvės, kad ši atsitrenkė į suolą. Rachelė apgraibo
mis ieškojo medaliono spaustuko, kuris staiga spragtelėjo, ji iš
traukė geltonų plaukų sruogą, kruopščiai susuktą po stiklu, ir svie
dė ją ant žarijų, kur ši sušnypštė ir išnyko. Ada spjaudėsi kaip
kačiukas ir jau kibo į Rachelę nagais, bet čia tarpdury pasirodė

Frederikas, jo veidas buvo tamsiai raudonas nuo gėrimo, ir Ra
chelė nukreipė savo pyktį į jį: „Pasižiūrėk į save! Tu tikra Dievo
bausmė, ištižėli, netikša girtuokli. Suprantu, kodėl ji tave pame
tė...“ —bet likusi sakinio dalis buvo sutriuškinta Frederiko rau
dono didžiulio kumščio.
Kūdikis buvo miręs tik prieš valandą, bet atrodė jau susitrau
kęs ir supliuškęs. Tačiau Rachelė prižiūrėjo savo kūdikio lavo
nėlį, lyg jis būtų gyvas. „Gal aš nubėgsiu atvesti kunigo?“ —pa
sisiūlė Lorensas, kai jie jau ištisą amžinybę prasėdėjo neramio
je, kaltės prisisunkusioje tyloje. Niekas neišdrįso net pliauskos
įmesti į ugnį.
„Aš nueisiu“, —greitai pasisiūlė Ada ir čiūžtelėjo savo klumpė
mis per ledinį kiemą, nukaukšėjo takeliu į kaimą, melsdama visą
kelią atleidimo, kadangi nors jis mirė nuo apopleksijos, be jokios
regimos vėjaraupių dėmelės, Ada neabejojo, kad Samuelį nužudė
jos troškimai.
Difterija. Ji išgirdo tą žodį pašnabždėtą anapus durų. Tai buvo

gražus žodis —difterija, —lyg mergaitės vardas. Rachelė iškvietė
senąjį daktarą Simpsoną, kuris nusišypsojo Adai iš po muštos avie
nos ūsų, pažiūrėjo įjos gerklę ir pasakė: „Aha, matau, aha“, užuo
dęs baisų jos alsavimo dvoką ir pamatęs gerklę aptraukusias apna
šas, kurios atrodė lyg kalnų ožkos oda. Paskui daktaras Simpsonas
palaikė jos ranką ir pasakė: „Taigi, greitai vėl lakstysi, Ada“, ir
galvojo, koks gražus tas vaikas, visai kaip jos mama.
Kai jis išėjo iš kambario, Ada nugirdo jo pokalbio su Rachele
nuotrupas: „Laikykite kitus vaikus atokiau nuo jos... ūmus pablo
gėjimas... tokiais atvejais kaip šis... viskas baigta“. Paskui Rachelė
kažką pasakė veriamu balsu, bet Ada negalėjo išgirsti žodžių, tuo
met laiptais žemyn nutrepsėjo žingsniai, ir tylą tetrikdė vien jos
mamos laikrodžio tiksėjimas ant židinio; ji buvo prašiusi atnešti jį
į jos kambarį, ir Rachelė, mirties akivaizdoje priblokšta ir atgai
laujanti, neprieštaravo. Po minutės kitos Ada išgirdo kieme dak-
taro Simpsono didžiulio bėrio kanopas. Jodamas j žėrinčią žie

mos šviesą, daktaras užsigalvojo apie Alisos Barker garbanas, ši
mintis padarė jį laimingą, kol, jojant pro sodybą, bėris, pasibai
dęs kiškio, taip metėsi į šalį, kad daktaras vos neiškrito iš balno.
Ada klausėsi, kaip kanopos kaukši vis silpniau ir silpniau, ir tuo
met ėmė snigti.
Ada girdėjo savo gerklėje gargimą, kuris galėjo būti jos mirties
gargimas, nes ji žinojo, kad kai jį girdi, tai reiškia, jog tau nepage
rės. Mokyklos draugės sesuo mirė nuo difterijos aną žiemą, tad
Ada žinojo, kaip būna. Mirtis neatrodo toks baisus dalykas, kai
prie jos priartėji. Bažnyčios varpai skambėjo ir gaudė, tarsi žino
dami, kad ji ateina, nors iš tiesų jie skambino čionykščiam žem
valdžiui, mirusiam prieš kelias dienas ir šiandien laidojamam.
Kalėdos atėjo ir praėjo, ligonei apie tai nieko net nežinant.
Šaltas oras, padėjęs nuvaryti į kapus kūdikį Samuelį, dar labiau
atvėso, žemė buvo kieta kaip geležis ir šalta kaip švinas. Jie iškasė
jam kapo duobę, bet, kad pradaužtų žemę Adai, turės naudotis
kirtikliais.
Kilo pūga. „Per daug balta“, —sakė Rachelė, stengdamasi su
girdyti jai miežių vandens, bet jai pernelyg skaudėjo gerklę ir ne
galėjo nuryti. Šviesa, sklindanti pro langą, akino atspindima snie
go ir atrodė virpanti ir banguojanti kaip vanduo. Albertas, Liliana
ir Nelė žaidė kieme, ir jų ploni balsiukai trikdė gilią tylą, kurią
skleidė sniegas.
Ėmė snigti vėl, iš pradžių lengvai, bet pamažėle snaigės darėsi
vis didesnės, kol tapo panašios į banguotas švelnių paukščių krū
tinėlių ar angelų sparnų plunksnas. Ada stovėjo lauke, basomis
kojomis ant traškaus cukrinio sniego, vienmarškinė, bet jai nebu
vo šalta. Ji dairėsi aplinkui norėdama pamatyti, kurgi tie mažyliai,
bet jų nebuvo nė kvapo. Kai ji pažvelgė į medžius, pamatė, kad
nuo sniego apsunkusios šakos pilnos baltų paukščių, ir kai tik ji į
juos sužiuro, jie visi iškart pakilo į orą; smarkiai plazdėdami spar
nais, barstydami plunksnas, kurios sklandė virsdamos didelėmis
tingiomis snaigėmis. Ada stebėjo jas ore, snaigės tirpo ant aukš
tyn pakelto jos veido skruostų.
Snieguotas pulkas sukosi aplink ir skrido atgal virš galvos, Ada

girdėjo jų sparnų plakimą ore ir kažkur iš toli —dusliai gaudžiančius
varpus, o arčiau —motinos laikrodžio tik-takšėjimą ir bilsnojimą
didžiulio daktaro Simpsono bėrio, žingsniuojančio per kiemą.
Paskui paukščiai pradėjo sukti didžiulius ratus ore, leisdamiesi
prie jos, ir tučtuojau, jai net nesuvokiant, kaip tai atsitiko, ji jau
skrido kartu su jais į šviesią Arktikos saulę, ir čia vidury jos mama
išskėstomis rankomis džiugiai ją pasitiko...
Lorensas pradingo po dvejų metų, išslinko vieną vasaros rytą ir

leidosi jūros link. Tomas puolė į isteriją, įsitikinęs, kad jo brolį
išnešė kažkokia antgamtinė jėga. „Tu kvaištelėjęs nenaudėlis“, —
pasakė Frederikas, trenkdamas jam kumščiu į galvą. Bet Tomas
tebetikėjo, kad Lorensas pagrobtas ir dingęs be pėdsakų, ir už
krėtė ta mintimi jaunesniuosius vaikus. Tad paskui visąlaik, kai jie
prisimindavo Lorensą, prisimindavo jį kaip paslaptį, nes daugiau
niekuomet apie jį nieko nebegirdėjo. Jis bandė parašyti, bet šei
ma jau buvo išsikėlusi gyventi kitur. Lorensas atsidūrė Hale, visiš
kai suplyšusiais batais ir susitraukusiu pilvu, stovėjo vidury Žalio
jo Imbiero krašto, galvodamas, kas čia per vieta, kad šitaip pava
dintos gatvės, ir vienam senam jūreiviui jo pagailo, —jis paėmė
vaikiščią į savo garinį krovinių laivą. Dvejus metus Lorensas plau
kiojo pirmyn atgal palei rytinę pakrantę ir skersai Šiaurės jūrą į
Olandiją ir Vokietiją, kol įsitaisė kūriku laive, priklausančiame Pietų
Amerikai. Jis išbuvo šiame tolimame žemyne kokius penkiolika
metų, kol namų ilgesys patraukė jį atgal į Angliją. Kai Lorensas
pasiekė gimtojo krašto vandenis, prasidėjo Didysis karas. Taigi
pačių namų jis niekuomet nebepamatė, nes Siaurės jūroje juos
susprogdino vokiečių mina kaip tik tada, kai horizonte pasirodė
Anglijos krantas.
Po metų, vieną žvarbią vasario naktį, Frederikas mirė nuo hi-
potermijos palei savo paties namų laukujės duris —pernelyg gir
tas, kad pasiektų durų skląstį ir įgriūtų vidun. Po šito Rachelė
nusprendė, kad jai šio krašto jau gana, ir sugrįžo atgal į miesto
civilizaciją. Verčiau ji būtų sugrįžusi atgal į pakrantę, bet vikaro
brolienė pasiūlė jai virėjos vietą Jorke, ir ji pamanė, kad būtų

kvaila to atsisakyti. Iš pradžių jie nuomojosi kambarius Valmgeito
lūšnynuose, bet kai vėl prakuto, įsigijo prideramą namą Grouve.
Vaikai ėjo į bažnyčią, turėjo švarias nosinaites, atsikratė savo tar
miškos šnekos ir beveik visai pamiršo kaimą.
Kai Nelė sugrįžo iš savo medaus mėnesio Ežerų rajone ir suži

nojo, kad Rachelė mirusi ir palaidota („Nenorėjau gadinti tau
medaus mėnesio tai pranešdama“, —nuovokiai pareiškė Liliana),
Liliana jau buvo išmėčiusi daugybę jos daiktų. Tik ne sidabrinį
medalioną, kuris, ji žinojo, priklausė jų mamai, nes vienintelėje
mamos nuotraukoje, kurią turėjo jų brolis Tomas, buvo aiškiai
matyti šis medalionas. Liliana atidavė medalioną Nelei, nes, pa
sakė ji: „Tu buvai dar kūdikis, ji niekuomet tavęs net nepaturė
jo“, —ir jos abi pravirko ties tuščiu medalionu ir kitais daiktais.
Jos, aišku, nežinojo, kad joms sėdint svetainėje Louterio gatvėje
ir verkiant ties medalionu, jų mama šaukdama paleido vazą per
miegamąjį Vitbyje, vazą, kuri nelaimingai užgavo pono Žano Po
lio Armando smilkinį, ir reikėjo siųsti kambarinę atnešti karšto
vandens bei šaltų kompresų didelei mėlynei, išdygusiai kaip gėlė
ant jo galvos.
Penktas skyrius
19 58
In terliudija
B anti ir Papūga dingo tą pačią naktį, ir tik vėliau, kai jos abi
saugiai sugrįžo, mes supratome, kad tai grynas atsitiktinumas ir
kad Banti nepabėgo kartu su Papūga. Arba: Papūga nepabėgo kar
tu su mūsų mama. Ta mintis buvo tvirtai įstrigusi mano galvoje,
nes Patricija man neseniai skaitė „Tūkstantį ir vieną naktį“, ir aš
įsivaizdavau papūgą skrendant dangumi kartu su Banti —lyg Sind-
badu —liūdnai kabančią ant vienos žvynuotos ropliškos jos kojos.
Visiškai neįtikėtina, kad papūga būtų vienintelis dalykas, kurį Banti
išsirinktų pasiimti kartu su savimi bėgdama iš namų, —tokia min
tis kažkodėl neatėjo mums į vaikiškas galveles.
Turėjo prabėgti kiek laiko, kol mes suvokėme, kad Banti din
gusi. Ji —visuomet mūsų gyvasis žadintuvas, ir kai ji nebepažadi-
na, mes visi paprasčiausiai miegame toliau. Mes tikrai nepabun-
dame iki penkiolikos po devynių, kai klientas, norintis Serlio tre
niruoklių, garsiai pabeldžia į Krautuvės duris apačioje,
pažadindamas visus namų gyvūnėlius, kurie taip pat pramiegojo,
ir įsiutusią Patriciją, kuri nepakentė kur nors vėluoti (Patricija yra
iš tų mergaičių, kurios ateina į mokyklą anksčiau už prižiūrėtoją).
Informacija nuteka žemyn: Patricija pažadina Džilianą, Džiliana —
mane, šokdama ant manęs ir rėkdama, kad aš nugvelbiau jos gra
žuolę —lėlę Denisę (Denisė užėmė jos širdyje nuliūdusių Suo-
džiaus ir Kaminkrėčio vietą), o aš pažadinu Džordžą, įpuldama į
tėvų miegamąjį isteriškai apsipylusi ašaromis, rodydama greitai
didėjančią mėlynę ant skruosto, kur pataikė Džilianos koja. Viso
šito Džordžui buvo per daug, jis išsvirduliavo iš lovos apstulbęs,
pakėlė šalimais stovintį laikrodį, sužiuro į jį nieko nesuvokdamas,
sužiuro į tuščią erdvę kitoje dvigulės lovos pusėje, kur turėjo būti
Banti, ir tuomet griuvo atgal į lovą suniurnėdamas:
—Eik ir susirask savo mamą.
Kaip mums paaiškėjo, ne tokia jau lengva užduotis. Mes visos
trys kokią pusę valandos žaidėme „Surask mamą“, prieš sugrįž
damos pas Džordžą prisipažinti, kad esame visiškai netikusios žai
dėjos.
—Ką jūs tuo norite pasakyti, ar kad negalite jos surasti? - Jis
jau buvo atsikėlęs ir skutosi elektrine mašinėle, kartu prižiūrėda
mas krosnelę skrebučiams kepti. Kartkartėm sutilindžiuodavo
Krautuvės varpelis, ir jam tekdavo eiti aptarnauti. Nors jis buvo
su kelnėmis, bet vis dar su apatiniais marškiniais ir pižamos švar
ku, tad mes girdėjome įprastinį Krautuvės humorą:
—Tai pramiegojote, pone Lenoksai? Cha, cha, cha.
—Taip, taip, Džordžai, taigi yra kas laiko lovoje? Cha, cha, cha. —
Pastarasis tikrai nešvankus juokelis —Rytų londoniškas —yra Val
terio, perkančio savo motinai sepiją. Net toks pirkinys paverčia
mas proga gašliems juokeliams, bet Džordžui, pasirodo, tai visai
nejuokinga.
—Kaip Doriana? —klausia Valteris, darydamas tam tikrą jude
sį, lyg keltų aukštyn didžiulę neregimą krūtinę.
Džordžas rūškanai suniurna kažką apie Banti.
—Praradai žmoną? —netikėdamas pakartoja Valteris. —Tu —
lipšnus nevidonas, drauguži!
Džordžo veido išraiška visai nerodo jo lipšnumo, kai jis per
meta žvilgsniu Krautuvę —apsižiūrėdamas, kad nėra Papūgos ir
kad yra Rubi.
—Eik, kuo nors apsirenk! —iškart taria Džordžas, lyg aš rody
čiau striptizą, o ne stovėčiau su naktiniais marškiniais ir šlepetė
mis apleista, laikydama gabaliuką apanglėjusio skrebučio.
—Ir sienos turi ausis... —sako Valteris, pirštais pasitrindamas
vieną ausį.
—Kas yra sienų ausys? —klausiu aš Patricijos, kuri vėl virtuvėje
kepina skrebutį po skrebučio.
—Iš kur, trauk jas galas, aš galiu žinoti? —sako ji piktai ir atmetusi
plaukus suklinka, kad taip nesiseka su skrebučiais. Džiliana iš spin

telės atneša dėžutę kukurūzų traškučių ir pilasi sau į dubenėlį.
—Bembis, —sako ji, berdamasi į savo kukurūzus du kaupinus
šaukštelius cukraus, —„Snieguolė“, „Pelenė“ —štai jų paveikslėliai.
Krautuvės varpelis skelbia, kad Valteris išėjo, ir Džordžas vėl
įsiveržia į virtuvę:
—Kur, po paraliais, ji pasidėjo? —klausia jis įniršęs, žiūrėdamas
į kiekvieną iš mūsų.
—Gal ji paliko laiškelį? —sako Patricija, rūpestingai taikydama
vieną juodesnį skrebutį į plačią vazą.
—Laiškelį? —pakartojo Džordžas. Jis atrodo suglumęs. Mintis,
kad Band mus paliko, visai priešinga tai, kad ji kažkur čia, apie
namus, nebuvo šovusi jam į galvą.
—Taip, laiškelį, —sako Patricija, taikliai mesdama skrebutį iš
aukštai į dėžę (ji yra nepakeičiama puolėja Karalienės Anos gra
matinės mokyklos jaunučių tinklinio komandoje). —Tu juk žinai,
laiškelį.
—Aš žinau, kas yra tas prakeiktas laiškelis, —sako piktai Džor
džas ir vėl sunkiu žingsniu išmaklina iš virtuvės.
Aš atsidustu ir paimu kukurūzų dėžutę. Kukurūzai pažyra į vi
sas puses, kol šiek tiek jų pagaliau patenka į dubenėlį. Patricija
tepasi sviestu rusenančio skrebučio gabalėlį ir atsikanda jo su tam
tikru negailestingu pasimėgavimu. Mes valgome stovėdamos, at
sišliejusios į bet kurią pasiekiamą bufeto vietą. Šis išsilaisvinimas
iš valgomojo teikia slapto malonumo, ir galiausiai mes visai ne
blogai papusryčiaujame, skonėdamosi ne vien pakepintais skre
bučiais ir persaldintais kukurūzais, bet ir rizikingais su kiaušiniu
keptais piršteliais, kuriuos pagamino mūsų jungtinės pajėgos, su-
sispietusios aplink keptuvę. Ši bendradarbiavimo dvasia pašlyja
besirengiant į mokyklą. Kai mes jau tingiai subaigusios savo pus
ryčius, Patricija susideda kuprinę ir sako:
—Gerai, tuomet aš einu.
—O kaip aš? —dejuoja Džiliana, vikriai kišdama paskutinį kiau-
šininio skrebučio gabalėlį į burną. (Banti paprastai lydi Džilianą
ir mane mūsų ilgame kelyje į pradinę mokyklą.)
—Kaip tu? —perklausia Patricija tiesiog nuvertinančiu tonu,

kuris garantuotai varo Džilianą iš proto.
—Kaip as nukeliausiu į mokyklą? —šaukia Džiliana pasišokinė
dama (pastebiu, kad nebelieka „mes“).
Patricija gūžteli pečiais:
—Aš nežinau, —sako ji kandžiai. —Kuo aš čia dėta, —šiaip ar
taip, tau beveik dešimt metų, tikrai gali savarankiškai nueiti į mo
kyklą, —sulig ta užuomina į Džilianos brandumą ji užsimeta kup
rinę ant pečių ir dingsta. Džiliana ima putoti iš pasipiktinimo, bet
sugrįžta atgal prie tylaus kunkuliavimo, kai netikėtai Patricija vėl
išdygsta.
—Tuoj čiumpu savo kuprinę, —sako skubiai Džiliana.
—Nesivargink, aš pargrįžau ne dėl tavęs, —sako Patricija adai-
džiai. —Užmiršau parašyti raštelį, štai ir viskas.
Patricija irgi rašo raštelį?
—Ar ir tu pabėgi, Patricija? —klausiu aš pasibaisėjusi.
—Ne, kvailele, —atšauna ji, —raštelį todėl, kad aš vėluoju. —Ji
išplėšia lapą iš savo prancūziškos užrašų knygelės ir rašo, tobulai
suklastodama Banti rašyseną: Brangioji panele Ivirard, atleiskite, kad
Patricija šįryt vėluoja į mokyklą, bijau, kad mūsų šuo suvažinėtas. Nuošir
džiai Jūsų —ponia Lenoks.
—Koks šuo? —klausia Džiliana. Mes abidvi, persisvėrusios per
Patricijos petį, žiūrime, kaip ji rašo. - Mes neturime šuns.
—Taip, turim, turim pulkus šunų, —sako Patricija, kruopščiai
sulankstydama raštelį kvadratėliu.
—Na, bet jie yra kambariniai gyvulėliai, —sako suglumusi Dži
liana. —Ir nė vienas nesuvažinėtas. Argi ne taip?
—Džiliana, —sako Patricija, žiūrėdama į Džilianą nepatikliai. —
Tu meluoji visą laiką, tad nesuprantu, iš kur dabar daraisi tokia
pažangi. —Džiliana darosi pažangi, jos skruostus išpila tas juokin
gai taškuotas raudonumas —truputį kaip upėtakio, —kai ją pa
gauna staigus įniršis.
—Man jau pats laikas eiti, —sako Patricija, nebepaisydama jos,
paskui pasisuka į mane ir maloniai taria: —Pasimatysim vakare,
Rubi, —tad aš atsidėkoju už šią meilę palydėdama ją iki galinio
kiemo vartelių, kad pamojuočiau atsisveikindama, —to niekuo

met nedaro Banti. Už nugaros girdžiu klyksmą, lyg oro pavojaus
sirenos: „Aš noriu mamytės!“
Taigi „aš noriu nereiškia aš gaunu“, kaip nuolat kartoja mums
„mamytė“. Mes nebeiname į mokyklą, bet puikiai leidžiame laiką
toliau nuo Džordžo, daugiausia Džilianos miegamajame, kur ji
savarankiškai imasi kurti kitonišką mokyklą: visos jos lėlės sėdi
ant grindų, o ji ant savo lovos. Aš priversta susigrūsti į vieną suolą
su Denise. Regis, pagrindinės Džilianos pareigos —skirstyti baus
mes, ir kai išdrįstu pasiskųsti, kad Patricijai žaidžiant mokyklą
mums būdavo pamokos, esu pastatoma daugiau kaip valandai į
kampą ir išleidžiama tik paieškoti ko nors valgomo. Net ir tuo
met man nepasiseka tapti mokytojos numylėtine, kadangi tegaliu
rasti kelis krekerius su kremu ir pusę Sorino salyklo kepaliuko.
Kartkartėm Džordžas šūkteli į viršų ir klausia, ar viskas gerai, o
mes rėkiame jam į apačią choru „Taip!“ —nes neįsivaizduojame,
ką jis su mumis darytų, jeigu nebūtų viskas gerai.
—Ar jūs čia prakiurksojote visą dieną? —stebisi Patricija, sugrį

žusi iš mokyklos.
—Taip.
—Ir mamytės nė ženklo? (Motiniškas daiktavardis Patricijos
žodyne balansuoja ties išnykimo riba —bet yra išgelbėtas šiam
kritiniam atvejui.)
—Ne.
Ji dingo be pėdsako, neliko nei plaukelio, nei nagelio. Galbūt
numirė. Gal prisijungė prie naminių vaiduoklių, pereidama kiau
rai sienas ir grakščiai sklęsdama laiptais žemyn. Jei čia būtų ponas
Vidževudas ar Mira iš tetos Bebsės bažnyčios, galbūt jie sugebėtų
paklausti mūsų vaiduoklių, ar nebūtų šie tokie malonūs ir neapsi-
žvalgytų aplinkui, gal ji čia kur nors yra. Tai tikrai galėtų pasitar
nauti Devintajam legionui —jis turėtų kuo užimti savo laiką.
Džordžas išėjo ir parnešė žuvies bei bulvių traškučių prie arba
tos. Jis atrodė labai sunerimęs.
—Žinot, nelemtoji Papūga irgi IŠGARAVO, —sako jis, purty
damas galvą ir viską apgaubdamas paslaptimi. —Ar nemanote,

kad reikėtų iškviesti policiją? —paklausė, ir mes visos trys sužiu
rome tiesiai į jį, nes anksčiau jis niekuomet nėra klausęs mūsų
nuomonės apie ką nors.
—Taigi, —atsargiai taria Patricija, —ar tu tikrai paieškojai
raštelio?
—Bene aš turėjau kada ieškoti raštelio? —klausia jis labai įsižei
dęs, ir vėl įsižiebia paieškos. Džiliana pasiūlo Patricijai, kad ši pa
dirbtų raštelį.
—Ką gero tai duotų? —suraukia antakius Patricija.
—Jis būtų laimingas, —ragina Džiliana Patriciją, ir ši galvodama
prisimerkia.
—Tu manai, jis neužsiustų ant mūsų?
Aš entuziastingai pritariu šiam planui, nors jaučiu šiokią tokią
gėdą, kad mums visiems labiau rūpi mūsų pačių likimas negu ma
mos. Šiaip ar taip, šis planas žlunga, nes nė viena iš mūsų neįstengia
sugalvoti, ką Banti galėtų parašyti, kad Džordžas būtų laimingas.
Mes apieškome Banti tualetinio stalelio stalčių, kuris labai tvar
kingas ir ankštas, bet jame nėra jokio Banti raštelio Džordžui.
Tačiau jame yra mažytis sidabrinis medalionas.
—Kas čia? —klausiu aš Patricijos, o ji gūžteli. —O, tai aš! —
sakau pradžiugusi, nes atvožusi medalioną randu dvi mažytes savo
nuotraukytes, kiekvienoje medaliono puselėje po vieną. Jos atro
do, lyg būtų iškirptos iš Polyphotos, kurį Banti yra pasikabinusi ant
bendrojo kambario sienos. Džiliana atsisėda ant lovos ir žiūri į
medalioną man per petį. —Mama turi mano nuotrauką šalia savo
lovos, —pabrėžtinai sakau aš benuotraukei Džilianai.
—O taip, —atšauna ji sarkastiškai. —Ji laiko ją šalia todėl, kad
čia yra nuotrauka P.. —ir Patricija kumšteli Džilianai į pašonę
taip, kad ši suspinga.
Mūsų dėmesį atitraukia Patricijos atradimas, kurį mes palai
kome tikruoju rašteliu, Džordžo tualetinio stalelio stalčiuje kartu
su aguonos raudonumo paketėliu Craven A, keliomis poromis be
simėtančių apatinių baltinių ir gvazdiko raudonumo Durex pake
tėliu. Mes kiek pasvarstome ties Džordžo brangenybių stalčiumi,
bandydamos sukaupti drąsą ir atplėšti voką, ant kurio nuožmiai

pakeverzota „Džordžui“.
Džiliana pataria jį pagarinti, kad atsiluptų, bet eiti žemyn į vir
tuvę rodosi kiek rizikinga. Pagaliau Patricijai dingteli puiki mintis
pasinaudoti arbatos kaistuvu, stovinčiu Banti lovos pusėje, ir pri
pilti vandens į indą vonioje. Arbatos kaistuvas nebuvo surinktas ir
paruoštas —nei vandens metaliniame arbatinyje, nei arbatžolių
arbatinuke, o tai, sako Patricija, įrodymas, kad Banti ketino išeiti
ir nebuvo vidurnaktį pagrobta jokios antgamtinės jėgos. Tai gali
būti tiesa —nuo tada, kai ji turi arbatos kaistuvą, Banti pasidarė
taip rituališkai atsidavusi savo rytinei arbatos gėrimo ceremonijai
tarsi kokia geiša, bet aš vis dar negaliu patikėti, kad ji pati savo
noru būtų palikusi savo vaikus.
Pasirodo, aš klystu. Mums pavyksta adipdyti voką, bet pirma
Patricija nusipliko pati, vokas susilamdo ir permirksta —galų gale
mes tiesiog jį atplėštame.
—Perskaityk jį, Patricija! —desperatiškai meldžia Džiliana, nes
Patricija skaito pati sau, akmeniniu veidu. —Ką ten rašo?
Patricija garsiai perskaito, antgamtiškai panašiai kaip Banti, nors
patys žodžiai keistai pompastiški, tartum Banti būtų juos paėmu
si iš knygos —ar veikiau kokio filmo: Brangusis Džordžai, mano kan-
trybė baigėsi irjaučiu, kad daugiau nebegaliu gyventi kaip anksčiau. Ma
nau, kad bus geriau, jei pabūsiu kiek laiko atskirai nuojūsų visų. Nors tu
žinai, kaip labai as myliu vaikus. Tu sakai, kad nelakstai paskui kurią
nors kitą, ir as turėčiau tavim tikėti, nes tu mano vyras, bet, kaip žinai,
gyvenimas man nebėra toks pat po P... — Patricija ties šiuo žodžiu
užsikerta ir keistu žvilgsniu dėbteli į Džilianą, o paskui stoja trumpa
nejauki pauzė, prieš Patricijai baigiant. —Taigi, šiaip ar taip, as tru
putėlį pasitraukiu, nes iš tiesų man jau gana (tai skamba daug pana
šiau į Banti). Nesijaudink dėl manęs. Bet tau ir nerūpi.
Banti.
Kurį laiką mes tai virškiname tylomis —ypač tą dalį, kur ji rašo,
kaip labai myli savo vaikus, —kol Patricija prunkšteli ir sako:
—Kokios nesąmonės, —ir tai mane nustebina, nes maniau, jog
visa tai labai jaudinama.
—Gal nereikia jam jo atiduoti? —viltingai klausia Džiliana, bet

Patricija, etiška iki galo, sako, kad reikia, ir suklastoja kitą voką.
—Jūs nebuvote jo atplėšusios, ar ne? —klausia Džordžas, įtariai
pakėlęs akis nuo laiškelio.
—Žinoma, ne, —sako Patricija ir atrodo labai įsižeidusi. - Vo
kas juk užantspauduotas, argi ne?
—Hm hm, —sako Džordžas, išlošdamas laiko įdėmiu žiūrėji
mu į raštelį dar ilgai po to, kai jau buvo akivaizdu, kad baigė jį
skaityti. —Taip, —sako jis galiausiai. —Taigi. Jūsų mama turėjo
netikėtai išvažiuoti paslaugyti tetos Bebsės, nes ji prastai jaučiasi.
Teta Bebsė. Teta Bebsė prastai jaučiasi, ne jūsų mama.
Mes visos murmame, užjausdamos tetą Bebsę ir sproginda-
mos akis viena į kitą, sunkiai įstengdamos nuslėpti, kad žinome
tiesą. Kiek vėliau, kai mūsų isterija atslūgsta, Patricija primena
Džordžui apie artėjančias atostogas —buvome visai pamiršę, kad
ketinome vykti į Vitbį Sekminių atostogų. Džordžas trinkteli gal
vą į duris.
—Ne, —sako jis. —Ne, negaliu tuo patikėti. Kaip galėjau tai
pamiršti? —klausia atsigręžęs į mus visa savo nustebusio veido
pantomima. Mes visos trys pabrėžtinai gališkai gūžtelime pečiais
netikėdamos —išplėstom akim, aukštyn atsuktais delnais. Kaip
gali dėtis tokie dalykai? Kaip čia yra: kai aplink nesisukinėja Ban-
ti, kuri viską mums primena, mes nebegalime atlikti net tokių
paprasčiausių veiksmų kaip atsibusti, pavalgyti, prisiminti, kad
vykstame atostogų?
—Aš uždarysiu Krautuvę, —sako jis galiausiai, apskambinęs
visus, kas galėtų perimti ją savaitei, ir neradęs nė vieno norinčio
ar galinčio. Anksčiau, didžiausiai bėdai prispyrus, Krautuvės pri
žiūrėti ateidavo senelė Nelė, bet dabar dėdė Tedas ją savaitei išsi
vežęs prie Ežerų [žr. Išnašą (v)]. Žinoma, Džordžas privalėjo pasi
rūpinti pamaina sau jau seniai —Banti keletą kartų mums buvo
sakiusi, jog Džordžas „kažką surado“, tad mes galime „kaip ir
dera, visa šeima paatostogauti“. Mes vis dar tebeprisimename per
nykštes atostogas, kai Džordžui pavyko išsisukti nuo lietingos sa
vaitės kartu su mumis Bridlingtone (bet keista, kai Banti skam
bindavo, jo niekuomet nebuvo įmanoma rasti namie. Didžiumą

atostogų ji praleido telefono būdelėje, ir jis tikrai užmokėjo už
tuos skambučius, jai sugrįžus).
—Kas nutiks kambariniams gyvūnėliams, jeigu tu savaitei už
darysi Krautuvę? —klausia jautrioji Patricija. Dar vienas taukšte
lėjimas į duris. Džiliana pradeda labai negražiai verkti:
—Mes negalime netekti savo atostogų!
—Aš nežinau, —sako Džordžas, regis, vis labiau išvargintas. Jis
pamosuoja ranka ore. —Galbūt jūs visos galėtumėte važiuoti pas
Bebsę, ar ką.
—Ne, —švelniai primena jam Patricija, —teta Bebsė serga, argi
pamiršai?
Jis pažvelgia į ją kaip beprotis.
—O kaip bus su Liusi Vida? —klausia Džiliana, jos verkimas
virsta sopranu.
—Liusi Vida? Liusi Vida? Kuo čia dėta Liusi Vida? —atšauna jai
Džordžas.
—Ji turėtų vykti su mumis, —primena Patricija. (Teta Eliza
gulasi į ligoninę siaurinti savo Stiltono sūrio venų.) —Šįryt ji
bus čia.
Džordžas susmunka ant kelių ir trinkteli galva į kilimą. Šito
jam jau per daug, jam „jau gana“ —žmona ir papūga pradingo,
prižiūrėk keturias mažas mergaites, be to, dar Krautuvę, suorga
nizuok linksmas atostogas... Staiga jis pakelia galvą. Jo veidą lyg
saulės blyksnis nušviečia mintis.
—Cha! —sako jis, bet nuodugniau nepaaiškina.
Patricija sėdi priekyje, o Liusi Vida, Džiliana ir aš sėdime mūsų

smarkiai apdaužyto „48 Ford Anglija“ gale. Vis dėlto vykstame į
Vitbį praleisti pusės semestro atostogų viešbučio kambaryje su
pačių apsitarnavimu, kaip buvo sutarta anksčiau. Bet, užuot pa
sukę į Pikeringą, mes padarome keistą lankstą. Pramauname pro
ženklą „Lydsas, Mirfildas, Diusberis“, ir aš iš siaubo susiriečiu
kaip ežys. Patricija skvarbiai žvilgteli į jį iš šono:
—Maniau, kad mes važiuosime ne pas tetą Bebsę.

—Ne, —sako Džordžas, patenkintas savimi.
—Vit* atostogos Vitbyje —koks keistas dalykas, ar ne? —palai
kau pokalbį. —Ką tuomet galima veikti Žąsyčiuose? Vaikščioti
žąsele?
—Įdomu, ar Deizė ir Roza vyksta šiais metais atostogų, —sako
Liusi Vida nežinia kam.
—Abejoju, —atsako niūriai Patricija. —Nepamiršk, kad teta
Bebsė prastai jaučiasi. —Šis faktas per pastarąsias dvidešimt ketu
rias valandas jau tiek sykių kartotas, kad mes pradedame įtikėti,
jog taip ir yra. Liusi Vida, kuriai, savaime suprantama, mes viską
papasakojome, net ir apie Durex paketų spalvą (nors niekas man
nepaaiškino, kam jie reikalingi), vis pamiršta, kur privalo būti Band,
ir jai tenka vis priminti.
—O taip, žinoma, —atsako ji teatrališkai, kad Džordžas net ne
jaukiai dėbteli per automobilio veidrodėlį.
Galų gale, prabėgus, regis, ištisai amžinybei, mes užvažiuojame
ant kalvos priešais mažutį gelsvai rusvą namuką su terasa Čapel-
taune.
—Ilgai neužtruksiu, —sako Džordžas, šokdamas iš automobilio
ir visu svoriu užguldamas elektrinį durų skambutį. Duris atidaro
neregima ranka, ir Džordžas dingsta viduje. Jis mums jau apskel
bė, kad yra „kažkas, kas mus prižiūrės“, ir nuvilnija svarstymai,
kas per žmogus tas „kažkas“ galėtų būti. Visos turime savo numy
lėtinių: Liusi Vida norėtų Margo Fontein, aš —Nanos, šuns iš
„Piterio Peno“, o Patricija —Merės Popins (moters, kurios mes
ilgimės, kad perimtų apleistą mūsų auklėjimą). Džiliana, kaip jai
būdinga, trokšta, kad jos prižiūrėti ateitų Fėja krikštamotė, o mus
visas atiduotų į našlaičių prieglaudą. Tačiau mūsų troškimai neiš
sipildo. Mums tenka teta Doriana.
—Patricija, į galinę sėdynę! —sukomanduoja Džordžas jai lyg
* Žodžių žaismas: Whit arba Whitsunday (angį.) — krikščionių šventė

septintą sekm adienį po Velykų — Šventosios D vasios atėjim o per
Sekm ines m inėjim as, ir Whitby — m iestelio pavadinimas.
šuniui. Patricija nenorom pereina į perkimštą galą, ir mes ne

mandagiai sužiūrame į priekinės sėdynės užgrobikę.
—Mergaitės, —sako Džordžas. —Tai ponia Koljė, galite vadinti
ją teta Doriana.
Teta Doriana atsisuka nuo savo sėdynės ir mums nusišypso.
Tai minkšta, apvalaina, saulėje įdegusi moteris, vyresnė už mū
sų motiną, bet užsitepusi mažiau kosmetikos ir ne tokiais dažy
tais plaukais. Ji paduoda mažutę putlutę ranką išsigandusiai Pa
tricijai.
—Dabar žinau, kad tu turbūt Patricija, —ištaria pačiu keisčiau
siu akcentu, kokį tik esame girdėję, —nes esi aukščiausia.
Eksperimentuodama Patricija pakrato ranką.
—Ar nebūtum tokia gera, mieloji, ir nesupažindintum manęs
su kitomis mažomis mergaitėmis? —Teta Doriana oriai ir oficia
liai paspaudžia rankas mums visoms, kiekvieną atskirai pasveikin
dama. Džordžas stebi savo pulką mašinos veidrodėlyje kaip voras,
tykodamas nors menkiausio blogų manierų ženklo. Kai susipaži
nimas baigiasi, Džordžas sako:
—Teta Doriana mielai sutiko savaitėlę jus prižiūrėti, kad galė
tumėte paatostogauti. Ką apie tai pasakysite?
—Dėkui jums, teta Doriana, —pareigingai choru atsakome.
Visos, išskyrus Patriciją, kuri kilsteli antakius, sužiūra į mane ir
murma: „Kas čia dabar? „Namelis prerijose“?“ Šios knygos ji ypač
nemėgsta. Patricijos maišto Džordžas nebepastebi, mat jis jau ata
kuoja pavarų dėžę, stengdamasis rasti visuomet baikštų ir drovų
atgalinį „Anglijos“ bėgį. Tetos Dorianos akivaizdoje keiksmai, pa
prastai skiriami uždelstam atbuliniam bėgiui, nutylimi.
—Puiku, —sako ji, kai Džordžui galop pavyksta apsukti auto
mobilį ir įjungti pirmąjį bėgį. Jos rankos sterblėje, pasirengusios
puikiai praleisti laiką. (Kaip keista.)
Kai mes jau atvirame vieškelyje, teta Doriana išsiima pakelį
cigarečių ir klausia Džordžo, ar ir jis nenorėtų.
—Nieko prieš užsitraukti, —sako jis rafinuotai, lyg ji būtų pa
siūliusi geriausią Havanos cigarą, ir ji uždega dvi, vieną paduoda
Džordžui. Dėmesį prikaustantis šio veiksmo intymumas nelieka
nepastebėtas galinėje sėdynėje, ir dabar mes abu juos stebime su

nauju susidomėjimu. Gal teta Doriana Džordžo giminaitė?
Kelionė į Vitbį neįprastai laisva —retenybė bet kuriai išvykai
„Anglija“, kai visuomet kas nors pervažiuojamas, net jeigu tai vien
žolės pakraštys. Teta Doriana ir Džordžas, regis, puikiai pažįsta
Vitbį ir lekia šlaitu žemyn tiesiai į miestuką, rodydami vienas ki
tam įvairius orientyrus, ir teta Doriana kikendama sako:
—Ar tu prisimeni tas rūkytas žuvis? —o Džordžas atlošia galvą
ir juokiasi, ir mažiausiai dvidešimčia metų atjaunėja.
Vitbis tikrai atrodo magiška vieta —nuo niūrių paslaptingų griu
vėsių ant uolos viršūnės iki padrikai išmėtytų žvejų namelių, —
ypač džiaugiasi Patricija, nes, anot jos, tai vieta, kur Demetrijas,
išplaukęs iš Varnos, baigė savo kelionę.
—Demetrijas? —teiraujasi teta Doriana.
—Taip, —sako Patricija, —Drakulos laivas, patekęs į siaubingą
nepaprastą audrą su visa mirusia įgula —ir šitos uolos, —rodo ji
išmaningai, —turbūt čia jis užbėgo aukštyn, pasibjaurėjęs juodu
šunimi. Pragaro skaliku, —priduria pasiskonėdama, ir aš sudrebu
prisiminusi tetos Bebsės laiptus.
—Galbūt, —sako ji, varstydama akimis Liusi Vidą, kuri suspausta
tarp jos ir Džilianos (aš —gale, įremta į nepatikimas automobilio
dureles, ir tikriausiai iškrisčiau, jeigu darytume staigų posūkį), —
gal teta Eliza pavadino tave pagal Liusi Harker? Ji tapo vampyre,
tu žinai, —priduria pasimėgaudama.
—Gali būti, —flegmatiškai sako Liusi Vida. Ji pernelyg seniai
pažįsta Patriciją, kad išsigąstų.
—Vaje, vaje, —sako teta Doriana be šešėlio sarkazmo. Ji pasuka
galvą, kad matytų Patriciją. —Kokia laki tavo vaizduotė, Patrici
ja, —ir Patricija stengiasi atrodyti nelabai pamaloninta, bet aš,
šalia jos sėdėdama, galiu pasakyti, kad tikrai tokia jaučiasi, matau,
kaip visa kaiste nukaista.
Mes ryžtingai pasukame į Karališkąjį Pusmėnulį, ir Džordžas,
trim šuoliais užnešęs laiptais mūsų daiktus į mūsų kambarius, pa
silieka gana ilgai puodeliui arbatos (visus arbatos reikmenis mes
atsivežėme kartoninėje dėžėje), kol galiausiai taria:
—Gerai, verčiau jau grįšiu atgal į Krautuvę, —staiga palikdamas

mus visiškos nepažįstamosios globai.
—Taigi, —sako teta Doriana, viename žodyje sutalpindama dau
giau balsių, nei mes žinojome esant, —gal vertėtų išsipakuoti daik
tus, mergaitės.
Patricijos smalsumas įveikia jos įprastinį socialinį uždarumą:
—Iš kur jūs kilusi, teta Doriana? —ir teta Doriana apdovanoja
mus savo staigiai krintančiu dusliu juoku, ir sako:
—O ką? Iš Belfasto, Patricija, iš Belfasto. —Patricija dingsta su
arbatos reikmenimis, o mudvi su Liusi Vida sužiūrame į Džilianą
geografinės savišvietos tikslais.
—Tai Velso sostinė, —autoritetingai sako Džiliana.
Mums visoms labai patinka šis butas. Jame nėra jokio įprasto
naminio šlamšto, bet visko pakanka —paklodžių, antklodžių, puo
dukų, peilių, pridedant vieną kitą simbolinę puošmeną. Sienų ap
mušalai švarūs, gėlėti, juose neįsispaudusios šeimos dramos, o
rudens lapų kilimas ir oranžinės poilsio kambario užuolaidos by
loja vien apie gerą atostogų nuotaiką. Yra čia šioks toks trūkumė
lis —tik du miegamieji, ir vienas jų atitenka tetai Dorianai, o mums,
keturioms mergikėms, lieka kitas, su dviem dvigulėmis lovomis.
Ramiausia bus Patricijai turėti vieną lovą, o mums trims susi
spausti kitoje. Kompensuodami šį susigrūdimą (į kurį dar paten
ka Panda, Tedis, Denisė ir Liusi Vidos —jokiai rūšiai nepriskirti
nas —„Mandi Sju“, kuris atrodo lyg juodai balta katė, nukentėjusi
neišmanėlio iškamšininko rankose), mūsų miegamojo langai iš
eina į stulbinamai gražų vaizdą: apačioje Pusmėnulio sodai, sker
sai —Promenada, prie jos —Paviljonas, o toliau vien bekraštė ban
guojanti Siaurės jūra, mums pažįstamo pasaulio kraštas.
Tetai Dorianai prireikė poros dienų, kad palenktų savo pusėn

Patriciją. Iš tiesų pradžioje Patricija buvo tiesiog priešiškai nusi
stačiusi ir netgi keletui valandų pabėgusi, kol galop ją surado ant
kranto padedančią asilų varovui vedžioti asiliukus ten ir atgal. Asilų
varovas, visai patenkintas, kad įgijo nemokamą pagalbininkę, ne
suvokia, jog jinai užliūliuoja jo budrumą tam, kad įgyvendintų
savo didį planą —išvaduotų visus asilėlius. Ją parveda namo ver

kiančią, ir niekaip neįmanoma jos nuraminti, nors teta Doriana
nesigriebia fizinių bausmių, kuriomis mus sutramdydavo Banti.
Kitą dieną, kai mes vaikštinėjame Promenada, Patricija nuo jos
nusirita, ir nors tai sumaniai slepiama kaip nelaimingas atsitiki
mas, žvelgdama dabar atgalios manau, kad tai tikrai buvo sponta
niška pastanga nusižudyti.
Jai nieko nenutiko, tik pasitempė riešo sausgysles. Teta Doria
na parvedė ją namo, vikriai sutvarstė ir parišo ranką per petį.
—Per karą buvau seselė, —šypsosi ji, kai paginame jos tvarsty-
mą. Tai ją gerokai kilsteli mūsų akyse —mes visos manome, kad
būti sesele yra puiku, nors nė viena neplanuoja užaugusi tapti ja
pati. Patricija vis dar tebejaučia neprilygstamą troškimą tapti ve
terinare ir išgelbėti viso pasaulio gyvulius nuo mirties; Liusi Vida
svajoja tapti kordebaleto šokėja —ji gali adikti savo ilgom kojom
kvapą gniaužiančius aukštus šuolius ir špagatus, kurie atskleidžia
purvinus apatinius, kad net Banti ir tetą Bebsę apima pasibaisėji
mas. Aš užaugusi ketinu būti aktore („Tu jau ja esi, Rubi“, —sako
Banti), o Džiliana paprasčiausiai nori būti garsi, ir jai nesvarbu —
kaip. Skirtingai nei Banti, teta Doriana klauso šių mergaitiškų troš
kimų tikrai susidomėjusi.
Patricija kapituliuoja, paveikta švelnaus ir išmoningo dėmesio,
kurį parodo jos susižalojimui teta Doriana: Ar neskauda, kai taip
rišu, Patricija? Ak, atleisk... Tu drąsi mergaitė, Patricija, taip... Kontras
tas su Banti neišvengiamas. Esama dar daugybės sričių, kur paly
ginimas su Banti veikia vien tetos Dorianos naudai. Pavyzdžiui,
maisto gaminimas —visiškai nesinervindama dėl menkniekių, kad
ir kas būtų, ji taiso gausius sočius valgius, pradedant troškiniu ir
baigiant tešloje keptais obuoliais: „Sunkus maistas, kad jus svertų
prie žemės, Patricija, ir jūs nepabėgtumėte“, —juokiasi ji —ir,
stebuklas, Patricija juokiasi kartu! Jos nepykina nei nuo pudingo,
nei nuo obuolių su rabarbarais pyrago iš Botamo ar lipnių kiauši
nio ir pieno mišinio griežinėlių —visko, ką mes išsirenkame kas
dien lankydamosi krautuvėlėse. (Tetulytė Bebsė, tetulytė Gladisė
ir Banti —šis neregimas graikų choras mūsų galvose —apimtos
siaubo pakelia rankas ir sušunka: „Pirkti krautuvėse!“, bet argi

mums rūpi? Nė truputėlio.) Maža to, mes valgome žuvį ir bulvių
traškučius pietums vos ne kiekvieną mielą dienelį, dažnai keliaujame
į Kietų saldainių krautuvėlę ir saldumynų upelio bei gausybės le
dų vafliniuose puodeliuose kioskelius, nes, kaip sako teta Doria-
na, pasitaisydama didelę pasišokinėjančią krūtinę: „Galų gale
mums atostogos, taigi“.
Negalima sakyti, kad apskritai ji būtų apsileidusi ar nevalyva.
Kaip tik priešingai, visame, ką ji daro, yra tvarka ir harmonija, o ji
pati tokia rami ir nepajudinama kaip uosto siena, į kurią atsimuša
Džilianos emocijų potvynis. Ji turi keistą talentą įtikinti mus, kad
pasaulietinės apsirūpinimo užduotys —puodelių plovimas, lovų
klojimas —yra dar viena proga gerų manierų linksmumui ir žaidi
mams, kad net Džiliana tik ir taiko pasičiupti į rankas kilimų siur
blį, pralenkdama bet kurią kitą.
—Oho, mūsų Džiliana, —stebisi Liusi Vida, —aš ir nežinojau,
kad tavo viduje slypi tokie sugebėjimai, vaikeli. —Mes turime dau
gel savybių, apie kurias net nenutuokiame, ir, vadovaujant tetai
Dorianai, jos grumiasi, kad išvystų dienos šviesą. Budriai rūpi
nantis naktį tetai Dorianai, net mano vaikščiojimas miegant laiki
nai išnyksta. („Tai todėl, kad ji tavęs nepažadina ir tu visai apie tai
nežinai“, —sako Džiliana paniekinamai. Dėkui tau, Džiliana.)
Teta Doriana suderina žaidimus paplūdimyje, iš kurio nė
viena neišeina susierzinusi ar įpykusi, ji sumano mažutes eks
pedicijas pėsčiomis —iki 199 laiptelio į vienuolyną, išilgai pa
krante į Slenkančio smėlio kavinukę, kur mes dainuojame to
kias dainas kaip „Dešimt žalių butelių“ ir „Vienas vyras išėjo
šienauti“. Mes statome iš smėlio pilį po pilies, jų mažučiuose
bokšteliuose išdidžiai iškeldamos popierines Anglijos vėliavas
ir škotiškus raudonus liūtus, stovinčius ant užpakalinių kojų,
ir kai smėlio ir jūros mums jau gana, dykinėjame po įstabias
Vitbio gatveles, žavėdamosi juokingais jų pavadinimais, tokiais
pat komiškais kaip Jorko gatvių: „Užpakalinio įėjimo kiemas“,
„Sūraus ežero laipteliai“, „Kivirčų kiemas“ (čia turėtų gyventi
Džordžas ir Banti).
Teta Doriana moka daugiau kortų žaidimų, nei aš žinojau esant

pasaulyje (Patricija netveria džiaugsmu pamačiusi, kad yra tokia
daugybė pasjanso variantų), ir lietingom popietėm, kurių kelios
pasitaiko, jai tikrai patinka žaisti su mumis, sėdint tarp mūsų ant
kilimo ir siunčiant ratu šokoladą ir apelsino skilteles. Jai net pa
vyksta įtikinti Džilianą nesukčiauti, —šito niekas kitas niekuomet
neįstengė padaryti, —nors Džiliana ima šaukti, kai pralošia. Patri
cija dažniausiai tuomet ją tik kumšteli, bet teta Doriana išveda
Džilianą į miegamąjį ir užtrenkia duris, tardama: „Leiskime varg
šui vaikui atvėsti“.
Pasimokiusios savaitę Bridlingtone, mes parsivežėme daugybę
žaidimų, tarp jų ir visur paplitusius kortų lošimus, dar žaidžiame
šaškėmis, „Ludo“, „Gyvačių ir kopėčių“ ir be galo žavinčius „Pi
ratų“ žaidimus, kur ant žydros lentos nupiešta kompaso rodyklė
ir brangenybių žemėlapiai, mūsų mažučiai mediniai piratų laive
liai skrodžia bangas atviroje jūroje, jie prikrauti romo statinaičių,
smulkių aukso luitelių, rubinų(!) ir perlų kaip paukščių lesalo.
Mums daug labiau sekasi žaisti „Piratus“ negu „Surask mamą“.
Bet mėgstamiausias mūsų žaidimas yra „Astronautas“, šiurpinan
tis žaidimas, kur mūsų maži erdvėlaiviai juda celiulioidiniu valdy
mo tinkleliu, išriestu išorinėje erdvėje. Mūsų erdvėlaiviai turi iš
vengti pavojų —meteoritų liūties, asteroidų zonos, išdykėlių ko
metų ir taip toliau —ir, prieš pasiekdami tikslą (Saulės šerdį),
privalo įveikti paskutinę baisią kliūtį —milžiniškus dujinius Satur
no žiedus. Saturno žiedai yra mirtini, mes žinome, nes taip para
šyta „Astronauto“ lentoje, ir jie visuomet įtraukia tetos Dorianos
erdvėlaivį. „Och, ir vėl aš pakliuvau“, —šūkteli ji, susprogdama ir
virsdama kosminių dulkių debesimi. Man regis, Patricija kartais
žaidžia „Astronautą“ miegodama, nes esu girdėjusi ją šaukiant:
„Saugokis Saturno žiedų, Rubi —jie mirtini!“
Pirmąkart gyvenime prieš eidamos gulti mes kalbame savo

maldeles. „Nors trumpai, —sako teta Doriana, —vien tam, kad
Dievas žinotų, jog esate čia“, ir gale ji priverčia mus pridurti
post scriptum, prašant Dievo pagloboti mamą ir tėtį. Teta Doria-
na, kadangi Džordžas, matyt, niekuomet nėra labai išsamiai iš

aiškinęs jai šeimos sudėties (jis pats gali būti labai išsiblaškęs),
yra įsitikinusi, jog Liusi Vida —mūsų sesuo. Nė viena nesivargi
na jai pasakyti, kad iš tiesų tai mūsų pusseserė, lyg tai būtų ne
svarbu; šiaip ar taip, mums visai patinka turėti ketvirtą seserį.
„Mes vėl keturios“, —murma Patricija —labai liūdnai —vieną
rytą dengdama pusryčių stalą. Ji turi atsivežusi atostogoms kny
gą „Mažoji moteris“ (ir „Ką padarė Keti“ bei „Juodoji gražuo
lė“, iš kurios garsiai paskaito barbariškesnių ištraukų, kad mes
visos verkiam, išskyrus Džilianą), ir kartais žaidžiame, kad mes —
Marčo šeima, Patricija, aišku, yra Džo, Džiliana —Emi (kas gi
dar), Liusi Vida yra Megė (nelabai geras pasirinkimas), o aš prieš
savo norą priversta būti nuolanki ir švelni Beti. Tačiau teta Do-
riana puikiai suvaidina „Mamytę“.
Teta Doriana ganėtinai dažnai mini Banti. Sako: „Neabejoju,
tavo mamytė norėtų, kad tu tai padarytum, Džiliana“, ir „Ti
kiuosi, mama pasiilgo jūsų, Patricija“, nors kai mes paklausia
me, ar ji pažįsta Banti, ji juokiasi ir spragsi savo cigaretę: „Kel
mai rautų, ne!“
Liusi Vida paklausia tetą Dorianą, ar ji turi savo vaikų. Tetos
Dorianos veidas pasidaro labai liūdnas, ir ji sako: „Ne, brangio
ji, —aš turėjau mergytę, bet netekau jos“, ir kai Patricija švelniai
klausia: „Kuo ji buvo vardu, teta Doriana?“, teta ją nužvelgia pa-
tamsėjusiom akim ir papurto galvą: „Nežinau“. Kaip keista neži
noti, kuo vardu tavo paties vaikas! O gal ir ne, nes Banti turi sakyti
visų mūsų vardus, kol prieina reikiamą. Aš visuomet būnu sąrašo
gale —Patricija, Džiliana, P.., Rubi, ar kaip tu ten? Galbūt jei Banti
nesugrįš, mes turėsime naują mamą, tetą Dorianą, mamą, kuri
prisimins mano vardą.
Penktadienio vakarą atvažiuoja Džordžas ir sako, kad rytoj rytą

keliaujame namo. Vakarienei valgome žuvį ir bulvių traškučius —
jau valgėme juos per pietus, tiesiai prieplaukoje, ir kai teta Doria
na pasako: „Taigi, nežinau kaip jūs, vaikai, bet aš būsiu visai lai
minga, kurį laiką nematydama šitų traškučių“, —mes visos nuo
širdžiai su ja sutinkame. Paskui visi žaidžiame kortomis „Dvide

šimt vieną“, kol jau vėlu ir metas eiti gulti.
—Kur tu ketini miegoti, tėti? —klausia Patricija, dėdama kortas
į futliarą.
—Och, —sako Džordžas, akimirkai pasiskolinęs Banti šypse
ną, —permiegosiu tiesiog čia, ant minkštasuolio, Patricija. —Tad
viskas gerai.
Pabundu anksti rytą nuo klykiančių kirų, nupėdinu į poilsio
kambarį ir užlendu už oranžinės užuolaidos prie vieno iš didžiulių
langų paskutinį kartą pažiūrėti į jūrą —tokią mėlyną ir žvilgančią
it safyras. Tai nuostabiausias rytas, ir negaliu patikėti, kad šian
dien mes neisime vėl apačion ir nežaisime švariai jūros potvynio
nuplautoje spindinčioje smėlio juostoje. Visai buvau pamiršusi,
kad čia yra Džordžas, ant minkštasuolio jo nė kvapo, nei antklo
dės ar pagalvės, kurios man jį primintų, —ir tik kai išgirstu artė
jant jo krenkšėjimą atkosint dūmų skreplius, aš jį prisimenu. Pra
skleidžiu slėptuvės-užuolaidos kraštelį ir pamatau jį saldainine dry
žuota pižama, besikasantį kaklą ir žengiantį į kambarį. Iš paskos
įeina teta Doriana nailoniniais kiaukutų rausvumo marškiniais,
galinga neprilaikoma krūtinė siūbuoja po jais kaip blamanžė, ji
apsiveja iš už nugaros masyviomis mėsingomis rankomis Džordžo
juosmenį, jos rankos susitinka kažkur po jo pižama, ir jis išleme
na juokingą dejonę. Teta Doriana juokiasi ir sako: „Ššš.. . o Džor
džas: „Dieve, Doriana“, —ir purto galvą beviltiškai, netgi liūdnai.
Bet tada teta Doriana sako: „Eime, Džordži Pordži, reikia žadinti
vaikus ir paduoti pusryčius“, ir Džordžas vėl atsidūsta, ir leidžiasi
išvedamas už pižamos virvelės, lyg pasmerktas vyras į uždarą dvi
ratį vežimą.
Mes išmėtėme tetą Dorianą Lydse pasiglėbesčiavę, atsisveikinę

ir atsilinkėję. Net P^tricijos akys buvo drėgnos. Tetos Dorianos
dvasia liko su mumis ir toliau, nes choru dainavome „Vienas vyras
išėjo šienauti“ ir ratu kartojamą „Dešimt žalių butelių“ variantą,
o netrukus pažįstamas Jorko Katedros bokštas jau mojo mums
sparčiai artėjančiame horizonte.
—Kas prižiūri Krautuvę? —klausia Patricija (Džordžas praleido

beveik visą šeštadieninį darbo laiką), ir Džordžas atsako:
—Aš uždariau ją visai dienai, —o mes džiaugiamės, kad šeima
jam svarbiau už Mamoną.
Atsitrenkiame su lagaminėliais į Krautuvę.
—Krautuvė! —šaukia Džiliana, nesitikėdama jokio atsakymo,
bet taip ir lieka stovėti prasižiojusi, ištikta šoko, kai pamato iš
galo pasirodant Banti.
—Mamytė, —mes visos suvapame nustebusios, nes, regis, ištisi
metai prabėgo nuo tada, kai mes bent kartą apie ją pagalvojome.
—Banti, —sako Džordžas ir priduria kažkaip bereikalingai: —
Tu sugrįžai. —Stoja siaubinga tyla, kuri turėtų būti užpildyta mūsų
visų bėgimo prie jos ir bučiavimosi, o gal (geresnė versija) Banti
bėgimo prie mūsų, —bet mes liekame it įkastos prie Krautuvės
durų, kol galiausiai Džordžas prataria:
—Taigi, aš užkaisiu arbatinį, gerai? —bet Banti atsako:
—Viskas gerai, aš tai padarysiu, —ir greitai nužingsniuoja į vir-
tuvę, lyg būtų ką tik grįžusi iš kirpėjos, o ne pabėgusi nuo mūsų
daugiau kaip savaitei.
Šypsena Džordžo veide staiga išblėsta pamačius, kad Banti su
grįžo, ir kai ji visai dingsta iš akių, jis atsisuka į mus desperatiška
veido išraiška, lyg girdėtų galandamus giljotinos ašmenis.
—Klausykit, —skubiai sako jis, —jūs nebuvot atostogų su Do-
riana —supratote?
Mes linktelėjome, nors iš tiesų ničnieko nesupratome.
—O su kuo mes buvom atostogų? —klausia Patricija suintriguo
ta. Džordžas žiūri į ją, jo veide —sustingusi beprotybės išraiška,
tikrai regi, kaip smegenų darbas išgraviruotas jo tinklainėje. —Su
kuo? —atkakliai ragina Patricija, palydima nervinančio giljotinos
pakėlimo garso: —Su kuo, tėti? Su kuo?
Iš virtuvės atsklinda duslus Banti balsas:
—Beje, kas visą savaitę prižiūrėjo Krautuvę? Sugrįžusi radau ją
uždarytą.
—Kuriuo laiku tai buvo? —šaukia Džordžas priverstinai nerū
pestingai.
—Maždaug prieš pusvalandį.

Džordžas įkvepia ir lengviau atsidūsta, tuomet sušunka:
—Valterio motina —liepiau jai anksčiau išeiti, ji po pietų tru
putį pavargsta.
—Valterio motina? —Nenuostabu, kad Banti neatrodo labai įti
kinta. Valterio motina beveik tokia pat kvaištelėjusi, kaip ir Nelė.
Be abejo, Valterį kiek pakalbinus (Valteris Džordžui skolingas
už paslaugą), jo motiną galima įtikinti, kad ji tikrai visą savaitę
prižiūrėjo Krautuvę.
Džordžas pasilenkia taip, kad atsiduria viename akių lygyje su
mumis visomis, išskyrus Patriciją.
—Aš buvau su jumis Vitbyje. Aš jus prižiūrėjau visą savaitę,
gerai?
—Gerai, —sumurmame mes viena paskui kitą. Banti eina prie
mūsų ir sako, kad arbata užplikyta.
—Nepamirškite, —primena mums Džordžas, —jokios Doria-
nos. —Jis patapšnoja pirštu nosį.
—Mamos žodis. —Visiškai netinkama frazė, turint omenyje
aplinkybes.
—Pasivaišinkime prie arbatos, —pasiūlo Banti, kai susėdame
lyg medinės viršuje ir geriame arbatą.
—Būtų šaunu, —pritaria Džiliana. —O kuo?
—Žinoma, žuvimi ir bulvių traškučiais, —sako Banti, švytėda
ma iš džiaugsmo.
Atsibundu naktį, tamsu, nors į akį durk, kažkas skrebena į lan

gą. Guliu it negyva savo lovoje, visai išsibudinu įsivaizduodama
siaubingai plėšrų vampyrą, mėginantį įsigauti vidun. Kiek dar lai
ko liko iki aušros? Labai daug, suprantu, ir guliu klausydamasi
garsų, kurių nakčia pilnas senas namas —senoviniai rąstai smen
ga, besilupantis tinkas traška, pakalti vinimis plačiom galvutėm
legionierių sandalai žygiuoja laiptais aukštyn, trept činkt. Tai —ne
kenksmingi garsai, palyginti su tuo, kuris stengiasi įsigauti pro
mano langą. Kai pakankamai išaušta ir pradeda čiulbėti paukš
čiai, įsidrąsinu dirstelėti už užuolaidos. Tai visai ne vampyras, o
Papūga, tupinti ant palangės, labai sulysusi ir susipurvinusi. Jos

snape —tokia pat pralaimėjimo išraiška, kaip ir Džordžo veide,
lyg ji visą savaitę būtų ieškojusi ir neradusi Pietų Amerikos.
Viskas bemat grįžo į savo vėžes —visiems, net ir Papūgai. Vos

tik Džordžas ir Banti susipyksta, Liusi Vida lyg per stebuklą prisi
mena, jog iš teisybės nėra mūsų sesuo, ir grįžta atgal pas tetą Elizą
ir dėdę Bilį. Atostogos greitai virsta mitu —tolsta ir kankina ne
įgyvendinamomis negrįžtamomis viltimis, lyg visa tai būtų buvę
ne mums, o vaikams iš kokio romano.
Mes pernelyg puikiai praleidome laiką, kad norėtume tai pri
siminti. Iš pradžių tarpusavy pasišnekėdavome apie tetą Dorianą,
bet po truputėlį ji darėsi tokia pat nereali kaip Merė Popins. Po
kelių mėnesių Džiliana jau ėmė tikėti, kad mes regėjome ją skren
dančią, sklendžiančią palei Vakarų prieplauką ir sukančią ratu ap
link raudonas ir žalias uosto šviesas. Šis prisiminimas tamsuolei
mūsų sesutei atrodė toks mielas, kad širdis mums neleido išsklai
dyti jos iliuzijų.
Išnaša (v) — Lietus
1958: Tedas padėjo savo mamos lagaminą ant grindų jos kamba
ryje pensione ir kiek palūkėjo barbendamas į židinio atbrailą ir
kažką pusbalsiu niūniuodamas. Nelė negalėjo sulaukti, kol Tedas
išeis, troško nusiimti korsetą, nusimauti kojines ir atsigulti lovon.
„Gerai, aš einu išsikraustyti daiktų, mama, susitiksim apačioje
prie arbatos?“ —tarė Tedas tarpdury, ir Nelė dirstelėjo į jį išsi
blaškiusi. Kojis konkrečiai norėjo? Jauniausiam Nelės vaikui greitai
trisdešimt, tačiau kada tiktai į jį pažiūrėtų, mato vien mažą ber
niuką. Tedas buvo jos numylėtinis, bet dabar jis ją trikdė, siutino,
atrodė, lyg kažko iš jos norėtų, bet jai neatėjo į galvą jokia mintis,
kas tai galėtų būti. Jinai vijo jį mosuodama abiem rankom: „Ge
rai, gerai, prie arbatos, Tedai“.
Tedas po dvylikos metų tarnybos buvo ką tik palikęs Prekybos
laivyną, ir ši savaitė Kindeilo pensione turėjo padėti jam pajusti
žemę po kojomis. Nelė nenorėjo čia važiuoti. Ji nemėgo palikti
namų ir niekuomet nėra jų ilgam palikusi.
Tedas tyliai užvėrė jos kambario duris, lyg ji būtų buvusi invali
dė, ir Nelė galvojo, kiek dar jai liko iki mirties. Mirtis ją baugino,
ir vis dėlto kaskart dažniau Nelė sugaudavo save galvojant, jog ji
bus patenkinta, kai viskas baigsis.
Miegamajame buvo šilta, nors orlaidė pravira, ir tinklinė užuo
laida banguoja, pučiama švelnaus vėjelio. Čia stovėjo kieta siaura
lova, tualetinis stalelis, drabužių spinta, staliukas šalia lovos ir laik
rodis ant siauros kietos židinio atbrailos. Laikrodis rodė dešimt
po trijų, bet Nelė nežinojo, ar tiksliai.
„Esu buvusi prie Ežerų ir anksčiau“, —staiga tarė ji, kai juodu
jau buvo atvažiavę į Kindeilą, ir Tedas iš nustebimo sudžeržgino
perjungdamas bėgį, nes niekuomet nemanė, kad jo motina yra

buvusi kur nors toliau nei lorko turguje penktadienio rytą.
„Tikrai? Kada?“
„Per medaus mėnesį“.
„Medaus mėnesį?“ —kol Tedas bandė įsivaizduoti motiną, ši
taip nuolaidžiaujančią savo silpnybėms, kad leidosi net į medaus
mėnesio kelionę, Nelė mąstė, koks keistas posakis —medaus mė
nuo, toks švelnus ir saldus tarsi violetinė grietinėlė ir rožių van
duo, ir tas Valentino dienos atvirukas, kurį Persis Sivivraitas jai ka
daise padovanojo, nėrinių imitacija išpuoštais kraštais. Viduryje jis
buvo parašęs dideliu apvaliu policininko braižu: Esu amžinai tavo —ir
keista, tai buvo tiesa, nes kas gi daugiau jo dabar benorėtų?
1919: Nelė pamanė, kad turbūt sapnuoja, nes ji buvo nebe

Kindeilo pensiono kambaryje, kurį Tedas pripildė tokio dirglu
mo. Dabar ji buvo savo medaus mėnesio lovoje tame niūriame
viešbutuke, į kurį ją atsivežė Frenkas, viešbutuke, žvelgiančiame
iš viršaus į ežerą. Buvo karšta tvanki naktis, paskutinė iš kelių
tokių. Visą dieną Nelė jautė, lyg sunkus oras būtų fizinė jėga, triuš
kinanti jos viršugalvį. „Šiąnakt bus audra su perkūnija, Nele“, —
pasakė jai Frenkas, lyg tai būtų asmeninis pažadas ją pradžiuginti.
Bet kaip ji galėjo džiaugtis, kai jis gulėjo ant jos lyg švino svoris,
slėgdamas ją labiau nei oras? Ar jis darys tai kiekvieną jų vedybi
nio gyvenimo naktį? Nejaugi niekuomet nebus išsivadavimo iš jo
storos medvilninės pižamos ir mažų dygių ūsiukų, ir tos kitos jo
anatomijos dalies, nuo kurios ji turėjo nusukti akis į šalį, nes ši
buvo tokia gluminanti.
Pasigirdo keistas zirzimas, ir prabėgo gerokai laiko, kol Nelė
suprato, kad tas triukšmas kambary, o ne jos galvoj. Ji truputį
papurtė Frenką, kad pabustų, nes jis jau švelniai šnopavo šalia.
Nelė neįstengė suprasti, kaip žmogus gali taip greitai užmigti. Li
liana buvo lygiai tokia pat, kiekvieną naktį ji tik apsiversdavo lyg
mažytis gyvūnėlis, mėgindama patogiau įsitaisyti, ir nugrimzdavo
į miegą, tokį saldų it kūdikio, tuo tarpu Nelė dažniausiai gulėdavo
šalimais, žiūrėdama į lubas ir žinodama, jog prireiks ištisų valan
dų, kol ateis miegas. Ji beveik džiaugėsi, kad po Alberto mirties
Liliana išėjo iš jų kambario. Nieko nepaaiškinusi ir neatsisveiki
nusi, ji susirinko visus daiktus ir persikėlė į jo kambarį, ir vienin

telė pastaba, kurią Liliana pareiškė dėl šio apsisprendimo, tai kitą
rytą pusryčiaujant: „Ak, Nele, norėčiau, kad nebūtume pakeitę
jo paklodžių, kai jis grįžo atgal į frontą“. Rachelė paleido į Lilianą
arbatinį šaukštelį ir pasakė, kad ji pasibjaurėtina, bet Nelė supra
to —Liliana norėjo pasakyti: o, kad mes galėtume bent prisiliesti
dar kartą prie to, kas buvo jo, užuosti jo kvapą kaip šunys, ieškan
tys kažin ko dingusio.
Ji įžnybo Frenkui į ranką, bet jis atitraukė ją, lyg vabzdys būtų
ji, o ne tas piktas mažas zirzeklis palei langą. Nelė pagraibė degtu
kų ant lovos staliuko ir bandė uždegti žvakę, kad pamatytų, kas gi
ten per padaras.
Išvydusi vabzdį, priblokšta suspigo ir smarkiai kumštelėjo Fren
ką, nes per kambarį —tiesiai į jų medaus mėnesio lovą —skrido
milžiniška pabaisa vapsva, didelė juodai geltona mutante, zvimb
dama kaip dirižablis. Frenkas po kelių sekundžių prasiblaivė, ta
čiau prasiblaivęs vien tarė: „Prakeikimas, juk tai širšė!“
Nelė pasilenkė, paėmė nuo grindų šlepetę ir plekšėjo ja sau
aplink galvą. Širšė nuzvimbė ir apsuko ratą apie dujinę lempą,
kabančią vidury kambario. „Užmušk ją! Užmušk ją!“ —spiegė
Nelė Frenkui, jis atsargiai pasislinko į savąją lovos pusę, siekda
mas šlepetės, nusėlino link širšės, kuri vis dar įsiutusi suko aplink
dujinę lempą, ir bandė priploti ją savo šlepete. Širšė padarė ap
gaulingą manevrą, šaudama į Frenką, ir šis staigiai palenkė galvą,
pasisuko ir griebėsi saugoti plaukus, o Nelė, jų abiejų nustebinta,
pratrūko garsiu juoku. „Tai visai nejuokinga, Nele!“ —pasakė jis
piktai, nenuleisdamas akių nuo širšės, kuri tarsi liftas prie lango
skraidinėjo aukštyn žemyn.
Nelė palindo po antklode ir užsitraukė ją ant galvos. Jis teisus,
tai visai nejuokinga. Ta širšė tikrai jam pridarė vargo, jis šokčiojo
po kambarį kaip tikras sentimentalus rašytojas, niekuomet nepa
manytum, kad vyras gali išgyventi visą Didįjį karą ir vis dar likti
bailys. Persis būtų susidorojęs su širše be jokio vargo —tvirtai kaip
policininkas. O Albertas —Albertas pamėgintų ją išleisti į laisvę;
jinai regėjo jį, lyg jis būtų buvęs čia, atsisukęs į ją ir plačiai šypso
damasis. Ji prisiminė, kaip jis kartą savo rieškučiomis buvo paga
vęs bitę, didelę kamanę, ir atsigręžęs į ją su savo miela šypsena
pasakė: „Tai didelis doras draugužis, Nele, ar norėtum pamaty

ti?“ Tuomet pravėrė rieškučias ir leido kamanei išskristi.
Pro antklodę ji girdėjo Frenką bambant: „Tu turėjai pagalvo
ti —ji apsižiūrės, kad tas prakeiktas langas atviras“. Bet ji jo
nepaisė. O Džekas, ką būtų daręs su vabzdžiu Džekas, svarstė ji.
Nelė nemanė, jog kada nors jį tikrai pažinojo. Kartais pagalvo
davo: gerai, kad jis miręs, —nes negalėjo įsivaizduoti, kokia bū
tų jų santuoka. Jis greitai pavargtų nuo jos. Matė, kaip jis į ją
žiūrėjo išvykdamas po Somos: abejodamas, tarsi negalėdamas
patikėti, kokia ji šlapia mazgotė.
Kartais medaus mėnesio lovoje, kai Frenkas nuvilkdavo kaspi
nais papuoštus jos naktinius marškinius ir paliesdavo pečius, ir
sudejuodavo, lyg būtų susigėdęs to, ką ketina jai daryti, Nelė gal
vodavo apie Džeką ir jo gražią lyg lakuotas graikiškas riešutas odą —
odą, kuri dabar visa supuvusi. Greitai bebus likę vieni kauleliai, ir
su Džeku Kyču bus baigta. Neatrodė teisinga, kad žmogus galėtų
šitaip išnykti. Kaip Persis, kaip Albertas. Kaip jų mama.
Frenko balsas buvo triumfuojantis: „Aš užmušiau nevidonę,
Nele! Nele? Kodėl tu verki, kas nutiko? Viskas dabar gerai, mie
loji, —aš ją užmušiau“. Frenkas apkabino ją ir patapšnojo per
pečius; jis neturėjo jokio supratimo, ką daryti, kai žmonės verkia,
ir tikrai nežinojo, ko griebtis, kai Nelė siaubingai dusdama ėmė
šaukti: „Aš noriu mamos!“ Tolumoje pradėjo dundėti griaustinis.
1958: „Mama! Mama? Ar su tavim viskas gerai? —Tedas stovė

jo tarpduryje, belsdamas į durų staktą ir nepatikliai žvelgdamas į
ją. —Ar tu nelipsi žemyn? Jie jau patiekė sriubą —„Rudąjį Vin-
dzorą“. Tau tikriausiai patiks“, —pridūrė neryžtingai, kadangi Nelė
visai neatrodė kaip moteris, galvojanti apie sriubą.
Jo motina atsiduso ir atsisėdo lovoje. „Tuoj lipu žemyn, gerai?“
Tedui išėjus, Nelė nerangiai atsikėlė iš lovos ir vėl apsitempė kor
setu. Stovėjo priešais veidrodį šukuodamasi plaukus, pudruoda-
masi nosį ir stengdamasi prisiminti Džeko Kyčo odos kvapą ir jo
plaukų prisilietimą, bet tai buvo taip seniai, kad ji neįstengė prisi
minti net kaip jis atrodė. Pradėjo lyti, lengva vasariška dulksna, ir
nuo lietaus sukvipusi švelni birželio žolė netikėtai privertė Nelę
pasijusti apgailėtina.
Šeštas skyrius
19 59
Sniego plunksnos
Paskutinė Džilianos diena. Kaip tik Kūčių vakaras, kai Džiliana

sumoka už visas tas auksines geltonas garbanas, taigi nebus kaip
pamiršti jos mirties metines. Tai sugadina šių Kalėdų nuotaiką, ir,
manau, ne vienų būsimų Kalėdų irgi. Mes einame į pantomimos
spektaklį būtent šį Kūčių vakarą. Norėčiau, kad tai būtų tam tikra
kompensacija Džilianai („Bent jau prieš mirtį ji gerai praleido
laiką“ —maždaug taip), bet iš tikrųjų kaip tik tai, kad mes einame
į pantomimą, ją ir pražudo.
—Rubi! —Tai Džordžas šaukia nuo laiptų viršaus, rungdamasis
su lietumi, teškančiu į langą.
-RUBI!!
Iš tiesų jis nieko konkrečiai nenori. Pažįstu tą jo balso intona
ciją. Jis nuėjo virtuvėn ir rado Banti, sudarančią įspūdį, kad ji —
Žmona kankinė (ji turėtų tai vaidinti jau profesionaliai), ir taip
susierzino dėl to, kad ieško artimiausio asmens, ant kurio galėtų
tą susierzinimą išlieti. Manęs.
Nors miegamajame šalta, —nė vienas mūsų miegamasis nešil
domas, —aš sukaitusi, nes ką tik pabaigiau gimnastikos pratimų
seansą gana ankštame tarpelyje tarp lovų. Laiminga tūnau susi
rangiusi ant rausvo lovos užtiesalo, spalva kaip žvakės dagčio, su
sena Džilianos Džudi. Mano lovos užtiesalas lygiai toks pat kaip
Džilianos kitoje kambario pusėje, tik josios —persiko spalvos, nes
ji gavo teisę pirmoji pasirinkti. Dabar turiu gyventi Džilianos mie
gamajame, kadangi Nelė paliko namus Louterio gatvėje ir persi
kėlė pas mus. Tai todėl, pasak Džordžo, jog jai „ne visi namie“,
šios frazės aš iki galo nesuprantu, nors tereikia praleisti jos drau
gijoje porą valandų, kad pamatytum: ji išgyvena tam tikrą meta

morfozę. Greitai sutrinka (kaip ir aš, bet ne dėl to, koks dabar
šimtmetis), ne tiek, kad būtų „izoliuota“ (o to norėtų Džordžas,
kai ateina eilė jo norų išsipildymui, nuplėšiant vištos krūtinkaulį į
savo pusę), bet pakankamai rimtai, kad visą laiką veiktų Banti
nervus. Bet kas tų Banti nervų neveikia?
Galite įsivaizduoti, Džiliana niršta dėl tokio naujo pertvarky
mo, ir, norėdama ją nuteikti savo naudai, aš turiu vaikščioti pirštų
galais, apsimesdama, kad manęs čia nėra. Aš praleidžiu daug laiko
ramindama Džilianą, o Patricija (dabar jau paauglė!) šiai užduo
čiai neskiria nė minutės. Bet Patricija tikrai daugiau nebėra tame
pačiame erdvės išmatavime kaip visi mes (jei tokia yra paauglystė,
tuomet aš jos nenoriu).
- KUBU!
Jis nesirengia manęs pamiršti, ar ne? Kaltai išlyginu lovos už
tiesalą. Gulėti ant lovų, kai jos jau paklotos, visiškai prieštarauja
Banti namų taisyklėms. Manau, gyvenimas būtų jai mielesnis, jei
gu mes visai nemiegotume jose. Ji vos gali sulaukti, kol mes rytą
iš jų išsikuisime, atitraukdama užuolaidas ir išgnaibydama mus iš
po antklodžių, kad galėtų kuo greičiau išnaikinti mūsų šiltus pavi
dalus, įsispaudusius jose, —koks keistas žiaurumo vaikams pasi
reiškimas.
Mūsų miegamajame (Džiliana niekuomet nevartoja šios dau
giskaitos. „Mano miegamasis“, —sako ji pabrėžtinai. Lyg aš ga
lėčiau tai pamiršti) yra kilimas ir rausvos sienų apmušalų gėly
tės, augančios ant pinučių, ir siaura ąžuolinė spinta, kuri kvepia
kaip senų lagaminų vidus. Pats svarbiausias baldas —inksto pa
vidalo tualetinis staliukas, jo staltiesė krinta klostėmis, kurios
dera prie užuolaidų. Džilianos įsitikinimu, tai irgi jos, nors tai
buvo nupirkta „mums“ kartu su žvakės dagčio spalvos lovų už
tiesalais, kai aš persikrausčiau į šį miegamąjį. Viena iš daugybės
priežasčių, dėl ko Džiliana nepakenčia būti su manimi viename
kambaryje, —kad aš vis dar tebevaikštau per miegus, ji bijo, kad
jai užmigus ir negalint apsiginti aš padarysiu ką nors bloga. Cha!
O, kad taip būtų!
Aš tyrinėju savo veidą tualetinio staliuko veidrodėlyje, ieško

dama kaltės ženklų, ne tik dėl lovos užtiesalo —kas žino, ką dar
blogo aš galėjau padaryti? Šito niekuomet negali pasakyti, bent
jau gyvendama su Džordžu ir Banti, kurie turi visokiausių nerašy
tų taisyklių; kartais aš manau, kad jie veikia pagal slaptos draugi
jos masoniškas taisykles, nors ne visuomet sutartinai —vien tam,
kad vargšams jų vaikams būtų dar sunkiau. Kai kurios taisyklės
yra gerai žinomos, kitos —menkiau, tad aš nuolatos įkliūvu, neži
nodama kurių nors slaptesnių. Šios atskleidžiamos atsitiktinai —
vieną vakarą sužinojau, kad mergaitėms nedera sėdėti sukryžia
vus kojų (tai iš Džordžo) ir kad Darbo partija pavojingesnė už
Katalikų Bažnyčią (iš Banti).
—Rubi! Nulipk žemyn ir padėk mamai! —Spėju, kad tai pasku
čiausias dalykas, kurio norėtų Banti. Lipu laiptais žemyn labai ne
noriai, ypač paskutinę eilę link virtuvės, kur patys žiauriausi vai
duokliai braižo planus ir rezga sąmokslą grįžti į valdžią. Girdėti,
kaip tyliai inkščia šuniukai ir šnarpščia katiniukai Krautuvėje, o
po visu tuo —visai kitas klodas ramaus triukšmo, kadangi vai
duokliai rengiasi savo šventei. Tai paskutinės gyvenimo Virš Krau
tuvės dienos —Banti jau turi nužiūrėjusi „gražų mažutį namuką“
atkampesniame Akambo miesto pakraštyje, ir mūsų persikėlimą
ten aiškiai pagreitina Džilianos mirtis, kuri yra pirmutinė Didžio
jo (ir tikrai baisaus) kambarinių gyvūnėlių Krautuvės gaisro prie
žastis. Taigi Džilianos mirtis kažkiek Banti išėjo į gera. Ir man,
beje, nes aš pasisavinsiu visą inksto pavidalo tualetinį staliuką (šiek
tiek apgadintą dūmų).
Pastoviu prie virtuvės durų ir pasiklausau prieš įeidama vidun.
Atrodo, gana taiku. Man svarbu, kad visi būtų gerai nusiteikę —
dėl pantomimos. Esu buvusi iškylose su Džordžu ir Banti anks
čiau, kai jie riedavosi, ir tai nėra malonu, patikėkite manimi. Jau
vien tai, kad mes apskritai išeiname Kūčių vakarą, kelia sąmyšį ir
netvarką. Paprastai mes neišeiname iki sausio, bet tikriausiai Banti
įsikalė į savo galvelę, kad stilingiau išeiti premjeros vakarą —Kū
čių vakarą. Tad iš tikrųjų jai tenka atsakomybė už Džilianos mirtį.
Atsargiai praveriu duris. Virtuvėje šilta, bet tai manęs neap-
mulkina. Šerkšnas žiba visur: ant naujos angliškos elektrinės skal

bimo mašinos, ant zirziančio šaldytuvo ir Kenwood Chefmikserio.
Tiesiog matyti atmosfera ten kaip tiršti šalti dūmai, virstantys iš
Džordžo ir Banti, ledinės suverenios figūros savo Karalystėje Virš
Krautuvės.
—Tavo mamai reikia pagalbos, —Džordžas aiškiai demonst
ruoja savo galią: jis nevalioja įveikti Banti, tad valdo pačius bejė-
giškiausius šeimos narius —mane. Nuo tada, kai grįžau iš savo
paslaptingos tremties Diusberyje, aš esu šiuose namuose atpirki
mo ožys. Iš Banti veido išraiškos visai akivaizdu, kad ji puikiausiai
apsieina be jokios pagalbos, ačiū jai. Ji stovi prie kriauklės ir skuta
bulves pilna demoniško įniršio, kiekvienas jos kūno kaulelis ir
išlinkimas pareigingai įtemptas. [Kartais aš stengiuosi įsivaizduoti
Banti kaip vaiką, bet dėl tam tikrų priežasčių tai suteikia man
nepakeliamą liūdesį —žr. Išnašą (vi)]. Požeminių jausmų srovės
burbuliuoja ir prasiveržia į jos odos paviršių. Kartėlio žiežirbos
laksto nuo jos vaikiškų gelsvų plaukų galiukų. Tai, kas vyksta tarp
jų abiejų, labai baisu ir, įtariame mes, susiję su Ta Mergše.
Džordžas sėdi prie mažo virtuvinio stalelio, lyg šuo purtyda
mas ledinį lietų nuo savo ūsų. Man įdomu, kodėl jis buvo išėjęs.
Tokiu dienos metu jam privalu būti Krautuvėje. Galbūt jis pirko
mums paskutinę akimirką kalėdines dovanėles. Gal turėjo slaptą
pasimatymą su Ta Mergše. Mergšė yra naujas priedas prie mūsų
šeimos gyvenimo. Vien Banti taip apie ją kalba. Džordžas niekuo
met jos nemini iš viso, o elgiasi taip, lyg Banti būtų ją išgalvojusi
savo perkaitusia vaizduote. Pavyzdžiui, tipiškas pokalbis apie Tą
Mergšę vyksta taip:
BANTI (Džordžui): Ar tu žinai, kiek dabar laiko? Kur tu bu
vai? (Tyla.) Įtariu, su savo Mergše?
DŽORDŽAS (piktai): Nebūk juokinga. Išgėriau pintą punšo
„Taurėje“ su Valteriu.
BANTI: Negaliu įsivaizduoti, kas ją traukia —tik
ne tavo išvaizda ir ne tavo pinigai. Ką
tu darai —moki jai?
DŽORDŽAS (romiai): Ar nematei, kur The Evening Tress?
Mes, naivuolės, nesusigaudome, ką is tiesų reiškia Mergšė, nors

žinome, kad ji bloga. Patricija sako, kad ji yra Jezabelė, tačiau, dėl
Dievo, taip vadinama kaimyninės krautuvės katė.
Džordžo veidas šaltas ir šlapias kaip virtuvės langas, ir jis vaidi
na spektaklį: aunasi šlepetes, degasi cigaretę, kad atrodytų esąs
labai užsiėmęs. Džordžas užima daug kambario. Banti visuomet
sako, kad Virš Krautuvės trūksta vietos, paprastai tame pačiame
sakinyje, kuriame mini tą „mažutį gražutį namuką“, bet aš ma
nau, kad būtent Džordžas užima visą kambarį. Teisybė, Virš Krau
tuvės atrodo labai ankšta, bet, manau, tai iliuzija. Sakykim, Patri
cija dabar vargiai kada iškiša nosį iš savo miegamojo, o Nelė už
ima mažiau vietos negu vaiduoklis.
Banti būtų geriau, kad Džordžas kiurksotų visąlaik Krautuvė
je —ji galėtų įstumti jam valgį iš koridoriaus, o jis galėtų atstumti
nešvarius indus atgal.
—Ar nebūtų progos išgerti arbatos, Banti?
Džordžas stengiasi pamėgdžioti stilių, kuriuo, jo manymu, šne
kasi vienas su kitu laimingi sutuoktiniai. Jis dažnai taip daro, kai
Banti blogos nuotaikos (ar bent blogesnės nei paprastai), ir tai
taip nenatūralu, kad dar labiau ją suerzina. Jeigu mes visos tai
suprantame, kodėl jis nejaučia? Banti liaujasi skutusi bulves, nu
sišluosto rankas ir garsiai atsidūsta. Kad užkaistų arbatinuką, ji
uždega dujas tokiu veidu, kokiu Mergelė Marija stovi prie kry
žiaus Katalikų Bažnyčios paveiksluose, mano nauja draugė Kedi-
na Gorman neseniai mane ten nusivedė. (Niekas, net Patricija,
nežino, kad aš ten buvau.) Man ten nepatiko, ten pilna varvančių
širdžių ir paveikslų su žmonėmis, darančiais vienas kitam baisius
dalykus. Jeigu Banti būtų pasitaikiusi tokia proga, jai Katalikų Baž
nyčia būtų patikusi.
—Tą gali padaryti vaikas, —sako Džordžas, rodydamas į palik
tas kriauklėje bulves.
—Ne, ji negali, —atšauna Banti, „vaiko“ palengvėjimui. Banti
atrodo taip, lyg norėtų apginti savo bulvių skuteklį iki pat pasku
tiniojo karaliaus Eduardo. Ji nubraukia plaukus atgal nuo kaktos
senu kaip šimtmečiai genetišku kančios gestu. Moters gyvenimas
sunkus, ir ji bus prakeikta, jei kas nors iš jos išplėš josios šventu
mą. Virtuvėje vyksta smarki valių kova, kurioje aš akivaizdžiai esu
nelaimingas įkaitas. Džordžas bando nustatyti, kokį laipsnį pasie
kė jų atsimušinėjimas, o paskui atsitraukia, nes tikrai nenori rizi
kuoti užsitraukti ginčo pasekmių. Jis yra Banti nemalonėje nuo
tada, kai mes atvėrėme pirmąsias advento kalendoriaus dureles
(ar veikiau Džiliana atvėrė, kadangi ji tai darydavo kone kasdien.
Patricija to išvengė, pasidarydama savo asmeninį advento kalen
dorių iš kukurūzų traškučių dėžės). Aš su niekuo nebuvau apta
rusi šios naujos mūsų tėvų Šaltojo karo fazės (po teisybei, veikiau
Ledynmečio), bet mudvi su Džiliana retai ką „aptarinėdavome“ —
ji šaukia, o aš jos nepaisau. O Patricija, nuo tada, kai tapo paaug
le, užsisklendė savo vienatvėje. Aš niekaip nerandu tikslių žodžių —
neturėsiu prideramo žodyno kelerius metus.
Džordžas užgesina savo nuorūką, atsikrenkščia ir atsisėda vėl į
savo krėslą žiūrėti, kaip Banti pila jam puodelį arbatos (taigiyra
1959). Jis dar krenkšteli ir išspjauna į nosinę kaip tik tuomet, kai
Banti akmenine veido išraiška deda priešais jį puoduką su lėkštu
te. Tokia išraiška ji visuomet paima Džordžo kojines ir apatines
kelnes (mūvėdama gumines pirštines) ir meta jas į kubilą „Deto-
lio“ pamirkyti, prieš paleisdama kartu su kitais menkai suteptais
mūsų skalbiniais į anglišką elektrinę mašiną.
Banti vėl čiumpa savo bulvių skuteklį, tuo tarpu aš lieku kark-
soti tarpduryje, nežinodama, ar dar esu reikalinga čia kaip įkaitas.
Regis, jie pamiršo, kad šiandien Kūčios, ir, nepaisant kalno pyra
gų su vaisių įdaru ant spintelės, virtuvė negali pasigirti šventine
dvasia. Kalėdų pyragas, pastebiu, padėtas ant šaldytuvo neapglais-
tytas cukrumi, plika migdolinė tešla. Tai blogas ženklas. Pyragas
yra artimas giminaitis Kalėdų antrosios dienos dovanėlei —saldu
mynui, abudu Banti laikomi su pagarba, kurią Ketlinos motina
teikia Kristaus giminei.
—Mes einame šįvakar į pantomimą, tiesa? —klausiu gan nerū
pestingai.
—Argi kitaip aš čia ardyčiausi lyg pamišusi? —atsisuka Banti,
bulvių skuteklis juda lyg durklas oru, rodydamas pyrago su vaisių
įdaru, Kalėdų pyrago, bulvių, Džordžo panoramą.
—Bet man pritrūko laiko pudingui. —Jos akys susiaurėja iki

plyšelių bežvelgiant į Džordžą, ir ji grasinamai priduria: —Turės
būti konservuoti vaisiai. —Ji žingteli prie persikų skardinės, ati
daro ją konservų atidarikliu ir pila į didelę stiklinę vazą, kur jie
plaukia kaip auksinės žuvelės. Džordžas išskleidžia vakarinį laik
raštį ir pradeda švilpiniuoti Džingl Bels, švelniai prislopinęs kvėpa
vimą.
—Tu neturi ką veikti, Rubi? —šiurkščiai klausia Banti.
Neturiu. Nemaniau, kad Kūčių vakarą reikia kažką veikti.
—Kur mūsų Džiliana? —staiga klausia Džordžas. Visuomet Banti
numylėtinė, žinoma, Džiliana neseniai įsigudrino prisiplakti ir prie
Džordžo. Manau, kad jei tu pakankamai dėl ko nors stengiesi,
galų gale tau pavyksta.
—Pianino pamokos, —atsako Banti, uždegdama dujas po bul
vių keptuve.
—Kūčių vakarą? —klausia Džordžas, jo balse nuostaba. Mat
kaip? Aš privalau „kažką daryti“, bet „mūsų Džiliana“ —ne. Re
gis, esu paleista, tad lipu aukštyn į bendrą kambarį ir įjungiu tele
vizorių. „Žirgas —Stebuklingas Nugalėtojas“ ką tik prasidėjęs, ir
nors mano širdis nejučiomis virpa jaudinančios muzikos taktu,
turiu prisipažinti: esu kiek nusivylusi, kad nėra nieko, labiau ati
tinkančio šią dieną. Nejaugi televizijos darbuotojai irgi nežino,
kad šiandien Kūčios? Vis dėlto Kalėdų eglutė labai graži, lempe
lės žiba, kabo nauji žaisliukai —dideli sidabriniai stiklo bumbulai
su priklijuotomis sidabrinėmis žvilgančiomis snaigėmis —Kalėdų
dovana nuo kambarinių gyvūnėlių maisto komivojažieriaus. Ir an
glių ugnis bendrame kambaryje kaip tik įsidegė, kambarys atro
do pilnas viltingų kvapų, tokių kaip anglių dulkės ir pušų spygliai,
taigi aš pradedu džiaugtis. Nelė užsnūdusi krėsle su ranktūriais
šalia ugnies, ant jos piršto paslaptingai užvyniota folijos juostelė.
Galbūt tai kažką jai primena? Gal jos asmenį?
Į kambarį įpuola Džiliana, blokšdama savo muzikos aplanką ir
išsidrėbdama krėsle, net pasimato jūrinukės mėlynumo apatinės
kelnaitės. Ji niūriai atsidūsta ir susitvarko, sukryžiuodama kojas ir
įsistebeilydama į dėmę per du colius virš mano galvos.
D VI D Ii ŠI MTO AMŽI AUS AUKSO FONDAS 157
—Tau negalima sukryžiuoti kojų, —primenu aš jai. Netarusi nė

žodžio, ji lėtai jas atkeičia ir sukryžiuoja į kitą pusę. Įdomu, jeigu
būčiau pasakiusi: „Klausyk, Džiliana, tai tavo paskutinė diena šio
je žemėje, dėl Dievo meilės, pragiedrėk“, —ar ji būtų paisiusi?
Tikriausiai ne.
Pro bendro kambario durų plyšį įkiša galvą Džordžas.
—Arbata laukia, —skelbia jis, dėbsodamas į vidutinės distanci
jos Čempiono balno kilpas ir pavaržas. Vienu vikriu judesiu Dži
liana iškiša man liežuvį, atkryžiuoja kojas, atsigręžia ir išsišiepia
Džordžui iki ausų.
—Sveikas, tėti, —džiugiai suspindi jam. O, kad būtų išmokiusi
mane, kaip tai padaryti, prieš iškeliaudama!
Valgomasis. Labai mažytis, šalia virtuvės. Čia telpa tik stalas,

kėdės ir žmonės. Džordžas, Džiliana, Nelė ir aš sėdime prie stalo,
tuo tarpu Banti trankosi virtuvėje, kad kartais mes jos nepamirš-
tume. Patricija atklysta ir ilgai studijuoja kėdę prieš atsisėsdama
ant jos. Žaviuosi, kas šiomis dienomis dedasi jos galvoje. Ji išsiaiš
kina kelias paslaptis. Galiausiai atsisėda. Džordžas dėbteli į ją ir
taria: „Tu nesiskubini“. Ji susiraukia, palenkia galvą į vieną pusę
(keista Papūgos personifikacija) ir, regis, rimtai apgalvoja prieš
maloniai atsakydama: „Taip, taip, ilgokai ėjau, ar ne?“ Nesvarbu,
kaip sužalota paauglystės aš būsiu ateityje, tik žinau, kad niekuo
met nebūsiu tokia drąsi kaip Patricija. Džordžas žiūri taip, lyg
norėtų jai pliaukštelėti. Bet negali —ne todėl, kad Kūčių vakaras,
o kad Patricija atsitiktinai buvo sutikusi Tą Mergšę ir gali šį susi
dūrimą atskleisti Sniego Karalienei virtuvėje. Todėl Džordžas el
giasi su vyresnėle kaip su tiksinčia bomba, kuri gali sprogti bet
kurią akimirką. Patricija dabar įgijo naują įtakingą galią.
Nelė stengėsi supjaustyti neregimą valgį ant staltiesės. Banti
baidėsi virtuvėje, tarškindama puodus ir keptuves, trankydama
dureles, lyg būtų apsėsta. Suprantu, ji bando Džordžui kažką pa
sakyti, tad kodėl tiesiog neima ir nepasako, dievaži?
Bet ne, taip paprastai mūsų Virtuvės Karalienė negali, ji apsi
meta kraunanti kiaulienos žlėgtainius į dubenį, sluoksniuojanti
bulves ir morkas, o iš tiesų iškiša iš savo pirštų galų plieninius

įtampos laidus. Užkliudę miegamųjų sienas, svetainę, Krautuvės
fasadą, kartais kokį kambarinį gyvūnėlį, jie zvimbteli. Zvimbt!
Zvimbt! Zvimbt! Kol visi namai kryžmiškai apraizgomi metaliniu
Banti minčių voratinkliu.
Ji įeina į valgomąjį dainuodama aukštu balsu, visai netinkančiu
Doris Dei dainai („Juodosios Dakotos kalvos“), kuri rodo, kad ji
dedasi nepaisanti, kas vyksta tarp jos ir Džordžo. Pagaliau yra ypa
tinga proga —pantomima, Kalėdos, jau nekalbant apie Džilianos
mirtį. Banti apeina pietų stalą, aukštai laikydama lėkštes, lyg būtų
barmenė amerikoniškame filme. Juokingai atrodo.
—Kiauliena truputį kieta, —sako Džordžas. Kodėl jis negali
tiesiog kramtyti ir ryti be komentarų, kaip visi kiti? Aš nekenčiu
to. Nekenčiu tokių žmonių prie stalo. Matau, kad Džiliana daro
tą patį, ką ir aš, atkartodama pritarimo man ir išsigandimo dėl
Džordžo išraiškas, kad tik Džordžas nebetęstų to priekabių ieš
kojimo. Tačiau Banti nėra nusiteikusi įtaikauti.
—Tikrai? —sako, nustumdama aisbergus liežuviu. —Tikrai? —
sako ji, drąsindama jį tęsti. Jos antakiai pakyla taip aukštai, jog,
regis, išlinks virš galvos. —Tikrai?
Džordžas, paveiktas Kalėdų, nutyla.
—Kokia šlapia naktis, kai reikia išeiti! —netikėtai tarsteli Banti,
visai kitu tonu, savo draugingu balsu. Tai jos būdas parodyti, kad
ji labai gerai išauklėta, puikių manierų persona, ne taip kaip stor
žievis drimba kitame stalo gale, kuris, deja, yra jos vyras.
Niekas neatsako. Visi pernelyg užsiėmę kramtymu —Džordžas
teisus, mėsa kieta, maži apdegę žlėgtainiai, kurie buvo kaitinami
Banti temperamento liepsnoje. Kokia gėda Džilianai, jos paskuti
nė vakarienė, ir apdegusi auka. Jei būtume žinoję, būtume galėję
valgyti Kalėdų pietus diena anksčiau vien dėl jos.
Nelės peilis nulekia ant grindų. Džordžas ir Banti susižvalgo jai
virš galvos, kai ji bergždžiai mėgina pasilenkti ir pasiekti peilį. Ga
lop Džordžas atsidūsta ir pakelia jį, mesdamas atgal ant staltiesės.
—Ar galiu sėdėti pantomimoje šalia tavęs, tėti? —klausia Dži
liana, atgręždama į Džordžą visą savo šypsenos fakelo šviesą.
—Žinoma, brangioji, —šypsosi jis. Tai šlykštu. Bet Džordžas

paguostas, tad, manau, nori nenori, Džiliana verta pasigėrėjimo.
Aš sėdžiu šalia Nelės, pareigingai kramtydama ir tylėdama, bet
tai manęs neapsaugo. Banti ūmai atsigręžia į mane kaip kobra:
—Jeigu nepasiskubinsi, Rubi, tu vis dar sėdėsi čia, kai mes
visi jau būsime pantomimoje. —Jos tonas toks, tarsi džiaugtųsi
pasakiusi kažką protinga. Ar taijra mano tikroji mama? Kodėl ji
taip elgiasi? Kokį pasitenkinimą ji patiria iš tokių tuščių grasini
mų? Viena vertus, mes turime marias laiko. O antra —jie nega
lėtų iš tikrųjų palikti manęs čia, o patys išeiti į pantomimą. Ar
galėtų?
—Taip, —nelauktai taria Džordžas. —Liaukis drebėti, Rubi, tu
negali amžinai visur vėluoti, juk žinai. —Jis palaiko Banti pusę, tik
neaišku, ar tam, kad ją nuramintų, ar kad suerzintų, sunku pasa
kyti. Pradedu valgyti kiek galėdama greičiau, bet stabteliu išsižio
jusi iš nuostabos, kai Nelė, išsprūsdama iš miglų, staiga atsisuka į
mane ir sako (pastebiu, svetima kalba):
—Ak, būk tvirto stuburo pati, mergaite! —Sekundės dalelytę
visa šeima, regis, sužiūra į mane tokiais žvilgsniais, kokiais žvir
bliai žiūri į savo vargšus kvaišelius gegužiukus.
Banti, vis dar tebekramtydama, pradeda skubiai nurinkinėti
lėkštes, nepaisydama protestuojančios Nelės, kuriai nepavyko dar
nė pradėti. Manau, Banti džiaugtųsi galėdama susiplauti lėkštes
mums dar nepavalgius. Valso žingsniu ji sugrįžta su stikline vaza
konservuotų persikų skiltelių, kurios panašios į plačias šypsenas —
tokias kaip ta nenormali maniakiška šypsena, sustingusi pačios
Banti veide. [Kraštutinis variantas, apie šypseną žr. Išnašą (iv).] Ji
išdėlioja persikus į lėkšteles, ir kai Patricija protestuodama pa
reiškia nevalgysianti, pasako, kad tai labai blogai, nes vaza jai rei
kalinga Kalėdų antrosios dienos saldėsiui. Banti yra vienintelis
žmogus Jorke, kuris moka deramai pagaminti šerį Kalėdų antrajai
dienai, ir kad šis sakralinis turtas nenukentėtų, Patricija paima
savąją persikų skiltelių lėkštę, tačiau pasilenkia prie Džordžo ir
konfidencialiai kaip sąmokslininkė šnabžda: „Sakoma, atsargu
mas yra geriausia narsumo dalis, ar ne?“ Džordžas atrodo ganėti
nai suglumęs; jis nėmaž nenutuokia, ką turi omeny Patricija, ta

čiau įsitikinęs, jog tai susiję su Ta Mergše.
Džordžas šaukšteliu pergnybia persiko skiltelę, užsideda ant
jos grietinėlės ir delikačiai pakelia prie lūpų.
—Kremas nešviežias, —pareiškia vos paragavęs. Jo šaukštelis
sustingsta besileisdamas žemyn nuo rusvų ūsų, kurių spalva pana
ši į persikų. Jis žiūri į Banti, provokuodamas ją prieštarauti, visos
mintys apie šventinį geravališkumą išsisklaido.
Kitoje stalo pusėje prieš mane sėdi Patricija ir valgo šaukšteliu
grietinėlę, persikus ir kamšalą. Ji linkteli man ir burna be garso
ištaria: „Nešviežias“. Nelė, išsigandusi, kad teks badauti, savo jau
buvo suvalgiusi.
Banti apsilaižo lūpas įnoringai kaip katė.
—O man skonis geras, —taria ji ramiai. Kartais ji būna labai
drąsi, visai kaip Debora Ker filme „Karalius ir aš“.
Džordžas nustumia savo lėkštelę į šalį.
—Tuomet tu ir valgyk, po paraliais, —sako, palikdamas Džilia-
ną prikimštais pakartusios grietinėlės ir slidžių persikų skruostu-
kais, apimtą dilemos, kurį iš tėvų palaikyti. Savo dilemą ji gali
išspjauti atgal į dubenėlį, kai Banti ir Džordžo dėmesį patraukia
garsus Nelės šnopavimas. Ji taip garsiai užmigo kaip pelė snauda
lė, padėjusi galvą ant savo tuščio indo.
—Ji ten, už tavęs! Ji ten, už tavęs! —šaukia Džiliana nesivaržy

dama. (Ji turi galvoje piktą raganą, bet aš bijau, kad tai jos sal
džioji mirtis šmėsčioja visatoje savo gazinio audinio grožybe.)
—Tss, —šnibžda Banti, jos rožinės lūpytės manieringai papūs
tos. —Ne taip garsiai, kas nors tave išgirs.
Šio sakinio absurdiškumas nelieka Džilianos nepastebėtas. Ji
mato, kad visas teatras susijaudinęs ūžia, kai ragana, elfas, pan
da, karvė ir narsus kaimo jaunimas laksto po sceną, o Joniukas
ir Grytutė pasislepia po lapų krūva. (Kam čia panda? Galbūt
tam, kad padarytų Patriciją laimingą, —ji kumščiuoja mane ir
sako: „Žiūrėk! Panda!“ su reta laimės gaidele balse.) Nesutram
doma Džiliana tebešaukia visu balsu. Tiek, kiek įstengia Džilia
na, pasakyčiau aš.
Kai pakviečia, kas iš žiūrovų norėtų užlipti ant scenos, aš visa

susitraukiu savo kėdėje, ir Patricija dedasi visiškai nematoma, bet
Džilianos niekas negali sulaikyti, ir nespėjus ištarti: „O, štai ji“, ji
jau kiloja savo baltus vaikiškus kulniukus ir šmėsčioja apatinių
sijonų palankom ant scenos, žavėdama pandą ir dainuodama iš
visos širdies.
—Taip, tikrai, —sako Banti sumišusi greta sėdinčiai moteriai
(aš suspausta Lenoksų sumuštinio viduryje —viename gale Džor
džas, paskui Džiliana, aš, Patricija ir kitame gale —Banti. Nelė
palikta namie). „Tikrai jiyra viena išyų, mūsų Džiliana“.
Nelabai ilgam.
Kai Džiliana sugrįžta į savo vietą, atrodo paraudusi ir susierzi
nusi (tikra mamos dukra), kad reikėjo nulipti nuo šviesos rato.
—Visa, kas gera, turi savo pabaigą, —sako Banti šaltai, nenu
leisdama akių nuo scenos.
Jeigu Joniukas ir Grytutė būtų pasiklydę miške visam laikui,
mes būtume likę su jais spąstuose ir pamiršę apie Tą Mergšę,
sugižusią grietinėlę ir neapglaistytą Kalėdų pyragą. Ir Džiliana ne
būtų mirusi. Tačiau siužetas nesustabdomas —ragana virsta krūva
apanglėjusių skutų ir pelenų, piktajai pamotei adeidžiama, vaikai
sugrąžinami atgal. Joniukas ir Grytutė atranda raganos brangeny
bių dėžę, kupiną smaragdų, deimantų, opalų, rubinų(!), safyrų,
žėrinčių kaip virtų karamelių krepšelis, kuriuo mes su Džiliana
dalijomės. Geroji fėja, mostelėjusi savo burtų lazdele, atsiunčia
žėrintį lietų, tokį tirštą, kad ištiesusi ranką galiu jį paliesti.
—Taigi viskas baigta iki kitų metų. —Džordžas pakyla iš savo
vietos dar nespėjus įsižiebti šviesoms, ir kol mes plojame, jis jau
stovi fojė, degdamasis cigaretę. Banti elgiasi kaip paklaikusi grau
žike, puldinėdama eilės gale, ragindama mus paskubėti, tuo tarpu
mes desperatiškai grabinėjame skrybėlaites, pirštines, šalikus, pro
gramėles. Kodėl ji taip elgiasi? Kodėl kelia paniką, proporcingą
žemės drebėjimui, kai akivaizdu, jog mes turėsime stovėti eilėje
ištisą amžinybę, kol publika šiek tiek išsiskirstys. Džiliana, pri
kaustyta tuščios scenos vaizdo, staiga apsipila ašaromis. Banti brau
nasi išilgai eilės, manieringai šypsodamasi žmonėms, susigrūdu-
siems aplink mus, ir šnekėdama: „labai pavargę“, „pernelyg susi

jaudinę“, „vaikai, jūs gi suprantate“, tuo tarpu vogčia piktai trūk
teli Džilianą už rankos, sušvokšdama: „Kada tu suaugsi, Džiliana!“
Vargšė Banti, —tai jos paskutiniai žodžiai Džilianai. Tai tėra
vien bergždžias paraginimas —aišku, kad Džiliana tikrai „nesu
augs“, - ir ne per gražiausia gaida pabaigai. Bet tai jau Banti, ne
mano problema. Mano paskutiniai žodžiai Džilianai —kai siūlau
jai saldainį lyg brangakmenį: „Ar tu nori paskutinio raudono, ar
aš galiu jį suvalgyti?“ Visai neutralu tomis aplinkybėmis, ir, laimė,
ji paima paskutinį raudoną (nepamirškite, kad tai Džiliana), tad
man vėliau nereikės jaustis kaltai.
Šalia Karališkojo teatro šokčioja Džordžas, mėgindamas pa

gauti taksi (važiuodami į teatrą, apsižiūrėjome, kad mūsų auto
mobilio nuleista padanga, —dar vienas sutapimas slaptame suta
pimų sąmoksle, kuris nužudė Džilianą). Lietus virsta krušos ada
tėlėmis. Patricija slepiasi po teatro kiemelį puošiančiomis
arkomis —išsigandusi, kad koks pažįstamas nepamatytų jos išėju
sios su visa šeima (ar galime ją kaltinti?). Kai mes stovime drebė
damos ant šaligatvio, Banti laiko mane už rankos. Ji daro didelę
klaidą, nes pasirinko ne tą vaiką. Džiliana stengiasi atrodyti rafi
nuota (sprendžiu iš to, kaip ji siūbuoja savo baltą kailinę movą).
Štai ji pamato kitoje kelio pusėje būrelį mokyklos draugų —ji ką
tik baigė pirmą semestrą Karalienės Anos mokykloje. Visi jie šau
kia ir mojuoja jai kaip pulkas idiotų.
Nepamatau, kas nutinka toliau, nes Banti pradeda nerimauti,
jog negalime pagauti taksi, bet, manau, Džiliana neapsidairiusi
išbėga tarp stovinčių automobilių, nes staiga pasigirsta trinktelė
jimas ir šviesiai melsvas Hillman Husky furgonėlis švelniai stumteli
ją prieš taksi, kurį Džordžui pavyko prisišaukti.
Aš stengiuosi ištrūkti iš Banti, bet negaliu atgniaužti nuo savo
rankos jos pirštų. Pamačiusi Džilianą, skriejančią oru, ji virto
negyva išdroža. Žmonės susispiečia aplinkui, keldami triukšmą,
bet po kiek laiko erdvė ištuštėja ir mes matome Džordžą, sė
dintį ant šaligatvio krašto, viena jo kelnių klešnė, kažkodėl užsi
rietusi, atidengia nedažytos vilnos kojinę. Jam bloga. Tuomet

Banti ima šaukti, pirma garsiai, o paskui riksmas, regis, eina
silpnyn ir aukštyn, kol pakyla aukštai lyg šikšnosparnis, atsimuš
damas į gatvės žibintus, gotikines skulptūras, spjaudančias van
denį, skulptūras virš teatro vandens vamzdžių, į mėlyną šviesą,
žybsinčią arčiau ir arčiau.
Kalėdų rytą aš atsibundu šalia Patricijos kitais kartais tuščioje

Džordžo ir Banti lovoje. Tarp mūsų kiūto išsimėtę Pliušis ir Pan
da. Keista būti viename kambaryje su Patricija, juo labiau vienoje
lovoje. Matyt, ji, kaip ir aš, bijo būti viena, kai kerštinga Džilianos
dvasia tikriausiai vogčiomis sėlina Virš Krautuvės, pavydžiai sau
godama inksto pavidalo tualetinį stalelį, advento kalendorių ir tūks
tantį ir vieną kitų daiktų, apgaubtų jos gyvybinių galių. Vienuolik
tą valandą Kūčių vakarą Džordžas ir Banti paskambino iš ligoni
nės ir pasakė, kad Džiliana mirė, o paskui, regis, tiesiog išnyko
ore. Nelė buvo priblokšta minties, kad jai reikia susitvarkyti vie
nai. „Aš negaliu“, —dejavo ji Banti į telefono ragelį, bet šiai tas
nerūpėjo.
Manau, iš tiesų ji puikiausiai susitvarko, ypač su kojine.
Viena stora, raukšlėta, už šešiasdešimt denjė, guli skersai Džor
džo ir Banti pūkinės antklodės, atrodo kiek nepadoriai blausioje
žiemos prieblandoje ir tikrai nepalytėta jokio Šiaurės ašigalio elfo
rankos. Žinau, Kalėdų Senelis jos čia nepadėjo, nes jis neegzis
tuoja, Džiliana pernai man atvėrė akis, kartu demaskuodama ap
gavystę ir dėl Dantų fėjos. Kokia ji buvo nusistovėjusių tradicijų
ardytoja.
Lova skleidžia neaiškų kvapą —Banti šleikščiai saldžios veido
pudros, sumišusios su Džordžo tabako ir žuvies dvoku. Aš kumš
teliu Patricijai ir sakau:
—Čia —Kalėdų kojinė.
—Žinau, —atšauna ji kategoriškai, ir aš suprantu, kad veikiau ji
negu Nelė vaidino Santa Klausą. Geroji mieloji Patricija. Turbūt
jai buvo dvigubai sunkiau perimti šį vaidmenį, mat nors jai trylika
ir ji suaugiausias šeimos narys, Patricija labiau nei kas kitas liūdi,
kad stebuklai pasitraukė iš mūsų pasaulio. Jokio Kalėdų Senelio,

jokios Dantų fėjos, jokios Fėjos krikštamotės —jokių fėjų iš viso.
Mūsų vaikystė baigėsi, o mes vis dar tebelaukiame jos praside
dant. Aš praėjusią naktį gulėjau šalia mažo tvirto Patricijos kūne
lio ir žinau, kaip desperatiškai ji klausėsi, ar neišgirs ant stogo
nekaustytų kanopų kaukšėjimo ir artėjančių rogių žvangučių
skimbčiojimo.
Mano 1959 metų Kalėdų kojinėje buvo (atvirkštine tvarka, nuo
kojų pirštų į viršų): pusė šilingo, graikiškas riešutas, apelsinas,
„Laimingos šeimos“ žaidimo kortos, plytelė sausos mėtinės grie
tinėlės ir pigi, labai raudona lėlė, aptempta megzta liemenėle ir
apatinukėmis. Esu turėjusi geresnę.
Mes vėl atsilošiame ant tėvų pagalvių ir valgome abidvi šokola
dą, žaisdamos labai padriką „Laimingų šeimų“ žaidimą. Mūsų iro
nija neblėsta, kadangi išsaugome pono Bandelių kepėjo ir pono
Piksos žuvų pardavėjo šeimas gerokai pilnesnes negu pono Le-
nokso —Kambarinių gyvūnėlių krautuvės savininko šeimą.
Paskui užlipame į Nelės kambarį ir pakštelime ją į kietą skruostą.
Iš jos paklodžių eina silpnas šlapimo smarsas. Paskendusi milži
niškuose blyškiai rausvuose naktiniuose marškiniuose, ji atrodo
kaip nykštukas. Rankos, išlendančios iš rankogalių, rausvomis iš
sišovusiomis venomis lyg laidais. Ji alsiai žvelgia gleivėtomis aki
mis į mus abi.
—Džiaugsmingų Kalėdų, senele.
—Džiaugsmingų Kalėdų, Patricija.
—Džiaugsmingų Kalėdų, senele.
—Džiaugsmingų Kalėdų, Rubi.
—Džiaugsmingų Kalėdų —šių ir visų! - skambūs šūksniai aidi
namuose lyg stiklo varpeliai, kai namų vaiduokliai tykiai linksmai
dainuoja ir puotauja, ir kelia taures už Kalėdas.
Mes stengiamės. Aš įžiebiu Kalėdų eglutės lempeles, Nelė už-
siriša prijuostę. Patricija deda narsias pastangas išvalyti židinį ir
užkurti naujas malkas. Bet kai ji prikiša prie jų degtuką, prakuros
sudega, ir ugnis iškart užgęsta. Ji atitempia elektrinį židinį iš Ne
lės kambario, ir mes susispiečiame aplink jį, skleidžiantį stiprų
nemalonų plaukų svilėsių kvapą. Uždegame angelų varpelių žva

kes, tad pagaliau turime šiokios tokios šventinės ugnies.
Visos trys nepatikliai žiūrime į krūvą dovanėlių po eglute.
—Gal išvyniokime jas, —galų gale sako Patricija, gūžtelėdama
pečiais —dėdamasi, jog jai tas visai nerūpi, nors, žinoma, labai
rūpi. Viskas.
Aš gaunu kelias dovanas. Džordžas ir Banti padovanojo man
„Mergaitės“ metraštį, baltą kailinę movą (naują, ne Džilianos),
ratukines pačiūžas, „Terio“ šokoladą su apelsinų įdaru ir kelis ne
tikrus juvelyrinius dirbinius. Manau, tai stulbinamai geros dova
nos. Nuo Nelės gavau Yardley Freesia pudros, o nuo Patricijos —
naujutėlaitį „Geležinkelio vaikų“ egzempliorių, pirktą už savo ki
šenpinigius. Tuo tarpu iš anapus karsto Džiliana atsiuntė man ru
dą nailoninį šunį su rausvu kaspinu aplink storą kaklą, tarp lete
nėlių jis laiko žalios ir raudonos spalvos „Balandžio žibuoklių“
odekolono buteliuką. „Tai bjauru“, —sako Patricija, neatsižvelg
dama į Džilianos mirtį, bet nors mes tikėjome, kad ji mirė pra
ėjusią naktį, visai gali būti ir taip, kad ji mirė šįryt. „Bjauru“, —
sutikau aš ir įsibrukau plytelę šokolado į burną.
Patricija ir Nelė išvynioja savo dovanas, bet kitos lieka nelies
tos po eglute kaip atnašos mirusiajai. Manau, mudvi su Patricija
turėtume pasidalyti Džilianos dovanas, bet to nepasakau, nes ži
nau, jog toks požiūris neteisingas.
Po kiek laiko mudvi su Patricija einame ieškoti Nelės ir ran
dame ją virtuvėje mėginančią padaryti keistus dalykus neiškep
tam kalakutui. Patricija paima iš jos prijuostę ir autoritetingai
apsiriša ją sau aplink juosmenį, liepdama man išsivesti Nelę iš
čia ir su ja pažaisti.
Suprantama, Patricija nebando kepti kalakuto, bet pasistengia
patiekti bulvių košę, keptas pupas ir sūdytą mėsą, nors mes visos
trys įsipjauname atidarinėdamos sūdytos mėsos konservus. Paskui
valgome pyragą su džiovintų vaisių įdaru ir gardžiai kvepiantį ryžių
pudingą su grietinėle. Valgome pasidėjusios lėkštes ant kelių prie
šais televizorių ir džiaugiamės savo Kalėdomis labiau, nei, regis, de
rėtų netekus tokios artimos giminaitės. Nelė beprotiškai drąsiai iš
lenkia porą taurelių romo, ir tuomet mudvi su Patricija išsitraukia

me visą dėžutę krekerių ir pasidedame tarp savęs, kol mūsų senelė
miega krėsle, ir aš pasinaudoju proga perteikti Patricijai kelis faktus
apie Dvasios pasaulį, kuriuos kruopščiai surinkau ištremta į Dius-
berį. Patricija nepaprastai susižavi mintimi apie gyvūnų pomirtinį
gyvenimą, bet daug mažiau —mintimi apie Džilianos amžiną klajo
jimą tenai ir tuo, kaip panaikinti kavos stalelio įbrėžimus.
Kalėdų antrąją dieną mes įsisukame į tokį ratą: televizorius,
miegas, vaisinis pyragas. Patricija netgi išmoko užkurti neprastą
lauželį židinyje. Mes dėkingos Banti, kad taip puikiai prikimšo
savo spintelę konservuoto maisto atsargų. Reikalai labai pagerėja,
kai atrandame Kalėdų antrosios dienos saldėsį, užkištą šaldytuve,
nors Patricija truputį nerami dėl jo, nes sako aiškiai prisimenanti,
kad Banti net nepradėjo jo gaminti, kai mes išėjome į pantomi
mą. Kas pagamino tą saldėsį? Vaiduokliai kepėjai, išmokę plakti
grietinėlę su cukrumi ir saldžią kvietinę košę, virtą piene? Nagin
gi elfai? Kas žino. Mes nuvejame šalin savo dvejones ir bemat
sušlemščiame saldėsį, o paskui visą naktį norime vemti.
Nedelsdamos atsikratome tvarkingos ankstesnio gyvenimo ru

tinos ir gerų įpročių, ir, manau, visos trys būtume greitai sugrįžu-
sios į pirmykščio žmogaus būvį, jeigu Naujųjų metų išvakarėse
kartu su snaigių gūsiu nebūtų staiga pasirodę Banti ir Džordžas.
Jie turėjo padorumo paskambinti paradinių durų varpeliu ir at
rodo truputį susigėdę, jog kažkodėl apleido tėviškas pareigas. Dži
lianos su jais, aišku, nebuvo.
Kur jie buvo pradingę? Mudvi su Patricija gana daug apie tai
kalbėjomės. Šiaip ar taip, mūsų supratimu, pakankamai daug. Kiek
galėjome spręsti, regis, jie buvo pas dėdę Klifordą ir tetą Gladisę
(šitaip, be abejonės, sugadindami Kalėdas Adrianui). Dievaižin
kodėl, gal (mažiau tikėtina) norėjo apsaugoti mus nuo tragedijos
pasekmių. Jie palaidojo ją ir viską sutvarkė be mūsų, ir nors nei
Patricija, nei aš nesigailėjome praleidę šią itin visuomeninę pro
gą, tai paliko mums ilgam —galbūt net visam laikui —jausmą, kad
Džiliana jei ne visai gyva, tai ir ne visai mirusi.
Tikriausiai jie turėjo atverti ištisą naują sritį dvasiniame pasau

lyje, vien dėl Džilianos. Kelias savaites po to mudvi su Patricija
planavome kelionę į Dvasios bažnyčią Diusberyje, vildamosi gau
ti iš Džilianos paguodžiančią žinutę. Tavo sesuo sako dėljos nesijau
dinti, maždaug šitaip. Jei kas pažinojo Džilianą, žino: ji būtų pra
tylėjusi vien tam, kad mus paerzintų (įsiutusi, kad praleido Kalė
das). Šie planai staiga išgaravo po Didžiojo Kambarinių gyvūnėlių
krautuvės gaisro, kai Dvasios pasaulis pasipildė tokiu didžiuliu
nauju būriu, kad lengviau buvo išmesti jį iš galvos, negu ilgiau
apsistoti prie visų tų gyvūnėlių dvasių, klajojančių astraliniame
plane, miaukiančių ir kaukiančių.
Banti kurį laiką jautėsi nesava. Tiesiog keista, kaip smarkiai ją
paveikė Džilianos mirtis. Dažnai matydavau ją pro atviras miega
mojo duris gulinčią aukštielninką ant lovos, gniaužiančią pūkinę
antklodę ir tyliai inkščiančią. Kartais ji suvaitodavo: „Mano vaike
lio, mano vaikelio nebėra“, —lyg būtų turėjusi tik vieną vaiką,
kuris, reikia pasakyti, nebuvo labai geras man ir Patricijai. Kitais
kartais ji pradėdavo klykti it škotų šmėkla, kurios riksmas reiškia
mirtį: „Džiliaaaaaaaana“, —to turėtų pakakti iškviesti Džilianai iš
pomirtinio pasaulio, bet deja. Kai kada galėdavai girdėti Banti
nakčia šaukiant: „Džiliana mano, perle mano“. Tai man rodėsi
labai keista, mat niekuomet nesu girdėjusi jos taip vadinant gy
vos. Ir, šiaip ar taip, juk šeimos brangenybė esu aš?
Po kiek laiko Banti pasidarė geriau. Kaip ir kambariniams gy
vūnėliams. Mudvi su Patricija buvome juos porą dienų pamiršu-
sios, ir tik tuomet, kai šunys pašėlo kaukti vidurnaktį, supratome,
kad jie liko nepašerti. Dėkui Dievui, nė vienas nepadvėsę iš bado,
nors, nereikia nė sakyti, savo apsileidimo suvokimas prislėgė mū
sų sąžinę, ypač Patricijos. Sunku žiūrėti į badaujančių šuniukų ir
katiniukų akis, kai žinai, jog tai tavo kaltė, ir nesijausti amžiams
paženklinta. Papūgėlė per tą trumpą laiką, kiek jai dar liko, mums
šito niekuomet nedovanojo. Didysis Kambarinių gyvūnėlių krau
tuvės gaisras sunaikino daugybę dalykų (nors daugiausia —gyvū
nėlių), bet ne kaltę.
Naujo dešimtmečio išvakarės, paskutinė 1959-ųjų diena. Ką

tik sugrįžę mūsų tėvai greit užmiega savo kambary apačioje, ir
manasis Snieguolės žadintuvas rodo trečią valandą ryto. Įslenku į
svetainę, ne per miegus, bet pabudusi. Verčiau nebūsiu savo mie
gamajame —tuščios Džilianos lovos vaizdas veikia mano nervus.
Mirusi ar ne, ji vis dar čia —jeigu aš gana ilgai žiūriu į jos lovą,
galiu įžvelgti persikinę žvakės dagčio antklodę kylant ir leidžiantis
kartu su neregimu jos kvėpavimu.
Židinio laikrodis, visuomet vėluojantis, muša viens du trys. Užuo
laidos svetainėje liko neužtrauktos, ir matau lauke tyliai sningant.
Didžiulės snieguolės, kaip žąsies plunksnos, ir mažutės, susirai-
čiusios lyg gulbių plunksnos, ir smarkūs jų gūsiai, tartum plunks
nas nusipurtytų pulkas audrapaukščių. Taip man bežiūrint, dan
gus priplūsta debesų iš sniego plunksnų—visokiausių rūšių paukš
čių, kurie kada nors yra gyvenę ar egzistavę vien vaizduotėje, kaip
mėlynosios paukštės, kurios pakyla aukščiau už vaivorykštę. Dau
guma Kalėdų eglutės spyglių nubirę, bet aš vis vien uždegu jos
lempeles. Paskui pradedu sukti ant jos kabančius stiklinius bum
bulus. Jei pasistengiu, galiu padaryti, kad jie visi suktųsi vienu
metu. Kartais jie susidaužia ir pažeria žėručio, kuris it pasakiškų
žiedadulkių dulksna krinta ant manęs.
Išnaša (vi) — Sekmadieninė mokyklos iškyla
Sekmadieninė mokyklos iškyla į Skarborą turėjo būti puikus nuo

tykis. Ponia Mildreda Ryvs, kuri vadovavo Sv. Deniso sekmadieni
nei mokyklai ir jos kasmetinėms iškyloms, išrikiavo savo pagalbi
ninkus geležinkelio stotyje kur kas anksčiau, nei reikia. Jos padė
jėja mokytoja panelė Adina Teri jau lūkuriavo prie bilietų kasos su
Loli Paton, drauge, kurią ji šiandien atsivedė. Uolų naują pasto
riaus padėjėją poną Dobsą lydėjo jo sužadėtinė panelė Fenšeiv, ir
jie kartu stovėjo sargyboje prie didžiulės dangčiu užvožtos karklų
pintinės su vaikų priešpiečiais. Beveik visi tėvai prisidėjo prie pik
niko, nors, bėda, beveik visi prikrovė vien saldumynų, tad poniai
Ryvs ir panelei Fenšeiv nuo pat ankstaus ryto teko tepti sumušti
nius (žuvies paštetas ir kiaušiniai).
„Kokia puiki diena!“ —sušuko panelės Teri draugė Loli Paton,
plačiai atmesdama rankas ir taip juokdamasi, kad pastoriaus pa
dėjėjas nuraudo, o ponia Ryvs nepritariamai suspaudė lūpas. Bet
Loli Paton buvo teisi, diena pasitaikė puiki, paskutinis karštas lie
pos šeštadienis, net dabar, pusę dešimtos ryto, nekilo abejonių,
kad didi mėlyna arka už stoties sijų ir stiklo baldakimo bus tokia
iki pat vakaro. Ne tik oras išliks „puikus“, priešingai nei per anks
tesnių trejų metų iškylas pajūrin, bet nors kartą potvynis ir ato
slūgis bus savo vietoje —vanduo bus atslūgęs, kiek tik įmanoma, ir
vaikai galės vaišintis pikniko valgiais, strapinėti vandenyje ir žaisti
savo žaidimus be baimės būti nušluoti jūros.
Ponia Ryvs savo rankinėje turėjo lapelį popieriaus —sąrašą dai
nų, kurias galima dainuoti traukinyje, ir sąrašą žaidimų, kuriuos
galima žaisti ant kranto: trikojės varžybos, komandų raundai, kro
D VI D HŠ I MT O AMŽI AUS AUKSO FONDAS 179
gyventi slaptą gyvenimą, atlikinėti namų ruošą naktį, vaikščioda

ma per miegus. Somnambulė.
Mes išėjome negavusios jokių vaistų ir jokio rekomenduoto
gydymo, išskyrus „lengviau atsikvėpti, ramiau į viską žiūrėti“. Banti
į tai paniekinamai prunkštelėjo, bet nieko nepasakė. Daktaras Ha-
dou geraširdiškai pasiūlė jai kitą raminamųjų receptą. „Jūs irgi
turėtumėte nesijaudinti“, —pasakė jis pasirašydamas po recep
tu —palikdamas neiššifruojamo šviesiai mėlyno rašalo pėdsaką,
atrodantį kaip „Arabijos naktų“ rankraštis. „Laikas viską išgydys, —
taria jis, linktelėdamas ir šypsodamasis (jis turi galvoje Džilianos
mirtį, ne mano kelį). —Žinau, Dievas jums buvo žiaurus, mano
brangioji, bet viskas turi savo prasmę“. Jis nusiima akinius ir kaip
mažas berniukas pasitrina šviesiai mėlyno rašalo spalvos akis, pas
kui sėdi žiūrėdamas į Banti. Banti pastarosiomis dienomis taip
visa persiėmusi sielvartu ir raminamaisiais, kad jos atsakymo daž
niausiai reikia palaukti. Nors ji abejingai žiūri į daktarą, žinau —
bet kada gali pratrūkti, pasidaryti bjauri ir pikta, nes ji negali pa
kęsti tokių šnekų: Dievas, nesijaudinkite, žiūrėkite į viską šalčiau,
ramiau et cetera —tad aš greitai atsistoju, sakau: „Dėkui jums“ ir
trukteliu Banti už rankos. Ji seka įkandin kaip maža avelė.
Mes ilgai ir sunkiai velkamės namo, praeiname Klifton Griną
ir einame Butamu. Pasaulis vis dar surakintas žiemos, ant medžių
Klifton Grine —nė ženklo lapų ar pumpurų, jie atrodo lyg juodo
rašalo keverzonės blyškiame danguje, kuris panašus į pilką cuk
raus pakuotės popierių. Pradeda kristi šlapdriba, aš užsidedu vil
nonio bajaus kapišoną ir nudūrusi galvą pėdinu paskui Banti Bu
tamu kaip mažas šlubčiojantis eskimukas. Tokia keista gyvenimo
taisyklė, kad nesvarbu, kaip greitai aš einu, niekuomet negaliu
pataikyti kartu su Banti —lėtai ar greitai, ji visuomet bent trimis
pėdomis pirma manęs, lyg tarp mūsų būtų kokia nematoma bam
bagyslė, kuri gali išsitempti, bet niekuomet nesusitraukia. Banti
ir Patricijos neriša jokia elastinė bambagyslė. Mano sesuo laisvai
sau žingsniuoja gerokai priekyje, paniurusi atsilieka nuo mūsų ar
net kartais pavojingai šauna į šalį kokia šalutine gatvele.
Mano keliai peršti ir dega, nors šlapdriba ir žvarbi. Meldžiu
Jėzaus parūpinti stebuklingą kilimą, kuris parneštų mane namo,

deja, neskirta tokia laimė, ir kaip visada mano maldos, regis, išga
ruoja tykiame ore virš Jorko slėnio. Kai pargrįžtame į Krautuvę,
mūsų skruostuose žydi sušalusios rožės, o širdis stingdo ledo šu
kės. Banti drožia tiesiai pro Krautuvės duris, gąsdinamai klankte-
lėdama varpeliu, lyg Krautuvę kas kėsintųsi užgrobti, bet neras
dama žodžių pasisveikinti, tad aš šūkteliu už ją: „Krautuvė!“, ir
Džordžas pasižiūri mano pusėn labai dviprasmišku žvilgsniu. Pa
kelia rusvus antakius Banti pusėn:
—Na ir?
—Kambarinės keliai, —taria ji vartydama akis ir nutaisydama
mažutę moue*, lyg sakytų: „Manęs neklausk“.
Jisai vis vien klausia:
—Kambarinės keliai?
—Bursitis, —papildau aš pagelbėdama, bet juodu manęs nepai
so. Krautuvėje ledinis šaltis; paukščiai narveliuose susitaršiusio
mis plunksnomis, o jų akys hipotermiškai blizga, lyg jie kolekty
viai fantazuotų apie tropikų klimatą. Kodėl taip šalta?
—Kodėl neįjungėte šildytuvų? —klausia Banti, dėbtelėdama į
artimiausią parafino šildytuvą. —Čia tikras speigas.
—Išsibaigė parafinas, štai kodėl, —atšauna Džordžas, jau spraus-
damasis į paltą ir maudamasis didžiules odines pirštines. —Lau
kiau, kol jūs sugrįšite.
Jie visuomet laukia vienas kito sugrįžtant, tai kaip mafijos kara
liaus pasikeitimas Krautuvėje. Tarsi jie abu negalėtų egzistuoti tuo
pačiu metu toje pačioje erdvėje, X = ne Y (ar, kitaip tariant, Y =
ne X). Tarsi būtų kaip tie mažučiai vyrukai ir moterytės, gyvenan
tys meteorologų nameliuose ir niekuomet nepasirodantys kartu
tuo pačiu metu, ar lytų, ar šviestų saulė.
Džordžas pasiima iš kasos stalčiaus pinigų.
—Ilgai neužtruksiu, —sako eidamas prie durų.
—Labai tikėtina, —murma Banti, staiga pasijusdama vėl keb
lioje padėtyje už prekystalio. —Aš turiu Krūvas lyginimo! —su-
* N epasitenkinim o grimasa (pranc.).

sunka ji, kai durys trinkteli užsidarydamos Džordžui už nugaros.

„Krūvos“ —tai kolektyvinis lyginimo daiktavardis, —kitaip mūsų
mama to nevadina.
Aš uždedu ranką ant šalto dėmėto emaliuoto šildytuvo, steng
damasi įžiebti jį gyvenimui. Man patinka parafino radiatorių kva
pas, toks šiltas ir pavojingas.
—Būk atsargi, —perspėja automatiškai Banti. Aname gyvenime
Banti buvo kažkaip susijusi su Žana d’Ark, nuolat pasirengusia lipti
ant laužo. Galbūt ji buvo Žana d’Ark. Galiu tiesiog ją įsivaizduoti
vadovaujančią valstiečių kareivių batalionui, jos skruostai raudoni
iš įtūžio, kai ji išrėkia jiems įsakymus, o jie išsisukinėja ir žiūri sau
į kojas. Ir girdžiu ją pabaigoje, kai jie prikiša degantį fakelą prie
sukrautų aplink ją žabų: Atsargiai, kurjūs kišate šį degantįjakelą!
Parafino radiatoriai dar pavojingesni už raganų mirtį ant laužo;
raganų niekuomet neištinka bausmė be įspėjimo.
Nė viena iš mūsų —nei Patricija, nei aš, nei Džiliana —pačiame
savo žydėjime negalėjo būti arčiau kaip per penkias pėdas nuo
Krautuvės radiatorių, antraip grėsė didelis gaisras. Ne kitaip buvo
ir su kambaryje besikūrenančiomis anglimis: jų saugomasi dieną
ir naktį (degančių ar ne); degtukai irgi, aišku, mirtinai pavojingi;
dujinės viryklės degikliai yra gyvi ir stengiasi pagriebti tave beei
nančią pro šalį; cigaretės taip ir taiko nukristi ir rusenti, lyg tyčia
tam padarytos, kad savaime užsidegtų. Taigi jos tiesiog laukia, kad
taip atsitiktų.
—Ar galiu lipti į viršų? —klausiu.
—Ne, tik ne pati viena, —sako Banti, išsiblaškiusi žiūrėdama
Bobo Martino pasirodymą. Tai taip nelogiška, net neverta dėl to
kautis —man devyneri metai, aš eidavau viršun pati viena nuo
tada, kai išmokau vaikščioti. Po Džilianos mirties Banti pasidarė
itin opi mus supantiems pavojams —o, kad vien tik ugnis mums
grėstų! - mes nuolat jaučiame jos motinišką rūpestį iš to perspė
jimų srauto, kuris liejasi iš jos lūpų: Būk atsargi su tuo peiliu! Su tuo
pieštuku tu išsidursi akį! Laikykis turėklo! Atsargiai, skėtis! Pasaulis ima
atrodyti pilnas daiktų, tykojančių mus užpulti. Aš negaliu net ra
miai išsimaudyti vonioje, nes Banti vis įlekia ir išlekia, tikrinda
ma, ar aš nepaslydau ir nenuskendau (Žiūrėk muilo!). Kitaip yra su

Patricija, kuri užsirakina, užsisklendžia, užsibarikaduoja vonioje
nuo Banti. Vargšė mūsų mama —negali ištverti, kai mūsų nemato,
negali ištverti ir kai mus mato.
Staiga į Krautuvę įbilda Patricija, labai agresyviai riktelėdama:
„Krautuvė!“ ir taip priversdama Papūgą suspigti skelbiant pavojų.
Patricija žengia prie jos, darydama kovos judesius ore, kad Papū
ga net traukiasi atgal ant savo karties. Metams bėgant Papūga įro
dė savo nepaperkamumą, tad pamažu ji virto Krautuvės Papūga —
dalimi įrengimų ir prietaisų. Ji ryžtingai atsisako kalbėti ir puola
kiekvieną, kas prieina arti prie jos. Ji niekuomet nenusipelnė net
vardo. Netgi Poli. Niekas nesielgia su ja kaip su vienu iš mažutėlių
Dievo kūrinių, net Patricija. Papūga, kaip ir aš, tapo lyg ir atpirki
mo ožiu. Atpirkimo papūga.
—Saugokis to parafininio radiatoriaus! —sušunka Banti Patri
cijai, kai šios paltas šmėsteli per dvi pėdas nuo radiatoriaus. Pa
tricija netikėdama atsigręžia į Banti.
—Jis neuždegtas, —taria ji lėtai ir itin pabrėžtinai.
—Tai visai nesvarbu, —atsako tvirtai Banti ir įninka narplioti
šunų pavadėlių raizginį, nežiūrėdama nė į vieną iš mūsų, nes ir
pati žino, kokia ji juokinga. Patricija jai už nugaros nutaiso pasi
piktinusį veidą ir pasisuka lipti laiptais aukštyn.
—Ar galiu ir aš lipti viršun kartu su Patricija? —paklausiu aš
skubiai, pamačiusi būdą išsprukti.
—Ne! —sušunka abidvi unisonu.
Banti veržlumas atslūgsta, kai ji pasirausia savo rankinės dugne
ir pergalingai išsitraukia savo buteliuką raminamųjų. Mažučiai Ban
ti pagelbstukai netrukus ryškiai pakeičia jos būseną, ir kurį laiką
ji plaikstosi po Krautuvę kaip automatas su sijonu ir palaidinuke,
ištraukdama kačiukus, žiurkėnus ir peliukus, apžiūrinėdama ir
triukšmingai mėtydama į kasos stalčių gyvulėlių kainas, kol staiga
per patį pardavinėjimo vidurį dramatiškai susiima už galvos ir pa
reiškia, kad „jai jau gana“, ji turinti eiti atsigulti, ir puola į Krau
tuvės galą, ilgokai stabtelėdama vien tam, kad praeidama įspraus
tų didžiulį Belgijos triušį man į rankas.
—Ar tavo mama sveika? —klausia nustebęs pirkėjas, išvaduo

damas mane nuo lygiai taip pat nustebusio triušio.
—O taip, ji tik prisiminė, kad paliko ant viryklės keptuvę su
kepančiom bulvėmis, —melavau aš artistiškai. Labai artistiškai, iš
tiesų, nes palikti bulvių keptuvę be priežiūros Banti galėtų nė kiek
ne daugiau, kaip kad sumaišyti baltus ir spalvotus drabužius skal
bimo dieną.
Turėjau triūsių rytą ir daug pardaviau —du kačiukus (vieną

rusvą, kitą —vėžlio kiauto spalvos), labai meilų linksmą šuniu
ką, dvi gerbilas, žiurkėno ratą, tris krepšelius pjuvenų, šešis sva
rus sausainių mišinio, pintinę šuniui, vieną brangakmeniais (ne
tikrais deimantais) papuoštą katės antkaklį ir jau minėtąjį Bel
gijos triušį, kurį laikau savo parduotu, nes pinigus į kasos stalčių
įmečiau aš, o ne Banti. Manau, turiu ryškų talentą tam ir labai
išdidžiai pareiškiu tai Džordžui, kai jis galiausiai pargrįžta namo
(pastebiu, be parafino), bet jis tik dėbteli drumstomis akimis į
mane. Kartais jam, rodos, neįmanomai sunku atpažinti savo pa
ties šeimos narius.
Nors aš nelieku visiškai nepagerbta, kadangi po penkių minu
čių jis ištraukia iš savo kišenės Milky Way ir paduoda man, o paskui
leidžia išimti iš narvelių visus triušius (po vieną, žinoma, nes die-
vaižin koks triušių chaosas prasidėtų). Aš braukiu per ilgas akso
mines jų ausis ir panardinu veidą į pūkuotą kailiuką, klausydama
si jų greito, triušiško širdies dunksėjimo. Manau, jei Jėzus būtų
buvęs gyvulėlis, jis būtų ne avinėlis, o triušis, didžiulis kailiniuotas
trinto šokolado spalvos triušis.
—Kur tavo mama? —po kiek laiko klausia Džordžas. Jeigu jis
ketina susidurti su „mano mama“, verčiau prisimintų parafiną.
—Ar tu parnešei parafino? —klausiu aš nekaltai. Jis pažiūri į
mane dar kartą miglotu žvilgsniu. Aš jam ne tik pasirodau svetim
šalė, bet ir šneku nesuprantama kalba. Po dešimties minučių jis
pakelia akis nuo kasos stalčiaus, kur ką tik skaičiavo svarų ban
knotus, ir nustebęs sako:
—Visai pamiršau tą prakeiktą parafiną!
Aš užjaučiamai sumurmu.
Jis abejodamas sužiūra į Krautuvės duris, ar gali palikti audrų
plėšomą namą be žmonių.
—Kaip aš gabu eiti parnešti parafino, jei tavo mamos čia nėra?
—Aš galiu pasirūpinti.
—Ne, tu negali.
Kas, jo nuomone, paėmė visus tuos pinigus, kuriuos jis skai
čiuoja? Neverta ginčytis, jis gali būti toks priešgyna, prisieks, jog
juoda buvo balta, kad tik pasiginčytų. Banti nueitų dar toliau,
pareikšdama, kad tai išvis ne spalva, o koks baldas ar bananas.
—Eik ir atsivesk Patriciją, —sako jis. —Ji gali pagloboti Krautu
vę. —Širdis apmiršta išgirdus: „Atsivesk Patriciją“. Tai nuolatinis
mano darbas ir nedėkinga užduotis. Vos jai pasakau: „Tėtis (arba
mama) nori, kad nuliptum žemyn“, aplink jos galvą susitvenkia
niūrumos debesis tarsi kenksmingų garų tumulas, ir ji nerangiai
velkasi pas ją šaukiančius, kaltindama mane, kam įsiveržiau į jos
atsiskyrėlišką kiautą.
Lipu laiptais lėtai ir nenoromis, mano netikę keliai be paliovos
maudžia. Praeinu pro Banti miegamąjį, matau ją sėdinčią prie
tualetinio stalelio, žiūrinčią į veidrodį ir atliekančią švelnesnį va
riantą ritualo „Mano Džibana, mano perle“, tarsi ji galėtų ištraukti
Džibaną atgal iš veidrodžio gelmių. Ji pagauna mano vaizdo at
spindį, kai einu pro šalį, ir sujuda, tarsi būtų pamačiusi vaiduoklį.
Bet atsisukusi pasižiūrėti sako:
—O, tai tik tu, —išsilyginusiu balsu.
—Tai tik aš! Tik Rubi! —uždainuoju kvailai džiugiu balsu, jau
pabeldusi į Patricijos duris.
—Eik šalin! —sušunka ji, tad aš atveriu duris.
—Tėtis tave šaukia.
Ji išsitiesia savo lovoje, rankos sudėtos ant augančios krūtinės,
ir žiūri į lubas kaip susimąstęs lavonas.
—Eik šalin, —pakartoja nežiūrėdama į mane. Aš kurį laiką kan
triai palaukiu ir vėl kartoju savo. Prabėgus ilgam tylos tarpui, ji
galop kiek pasuka galvą į mano pusę ir abejingai taria:
—Pasakyk jam, kad aš sergu.
—Ką man sakyti, kas tau yra? —Žinau, Džordžas paklaus, tad
verčiau turėti atsakymą, negu vėl rioglintis visą kelią atgal laiptais
aukštyn.
Patricija vėl įsistebeilija į lubas ir nelinksmai nusijuokia:
—Mano siela serga, —pareiškia ji dusliu gotišku tonu, užmerk
dama akis ir nutaisydama tam tikrą prakilnaus nuobodulio išraiš
ką, kurios prerafaelitai visuomet reikalauja iš savo modelių.
—Ar taip turėsiu tėčiui pasakyti? —įsivaizduoju, kokia bus jo
reakcija, jei pasakysiu: „Patricija negali nulipti žemyn, jos siela
serga“. Ji juokiasi savuoju Madlenos Ušer juoku ir pamosuoja ore
plona blyškia ranka.
—Pasakyk jam, kad man atėjo mano periodas, —tai užčiaups
jam burną.
Ji teisi, tikrai užčiaups.
—Tipiška, —sako jis sušvokšdamas, tartum menstruacijų ciklas
būtų specialiai skirtas jam suerzinti.
—Gerai, aš vis vien išeinu, —sako jis, apsukdamas ant durų
ženklą, kuris išoriniam pasauliui skelbia: „Atleiskite, uždaryta (netgi
veterinarui)
Kai įsitikinu, kad jis jau išėjęs, atsuku ženklą atgal taip, kad
kiekvienas galėtų matyti, jog „Atidaryta“, ir praleidžiu porą malo
nių valandų prekiaudama ir žaisdama su gyvulėliais. Žaidžiu „Pa
gauk ir atnešk“ su ypatingos išvaizdos terjeru (Patricijos pavadin
tu Skuteliu), kurio niekas niekad nenori pirkti, nors Džordžas
laiko jį pririšęs lange su didžiuliu raudonu kaklaraiščiu aplink kaklą.
Mudvi su Patricija desperatiškai trokštame, kad kas nors Skutelį
nupirktų, nes Džordžas vis grasina jį „užmigdyti“ —eufemizmu,
jeigu toks tuomet buvo. (Ar Džiliana tik suvaidino mirtį? Ar ji iš
tikrųjų tik užmigo ir pasirodė labai sunku ją pažadinti? Jai nie
kuomet nepavykdavo rytais lengvai atsikelti.) Skutelis rimtai iški
lo mano maldose. Brangusis Jėzau, Dievo Avinėli, atleisk man mano
nuodėmes ir duok mums kasdienės mūsų duonos. Padalyk Džilianą lai
mingą ir suteik Skuteliui gerus namus, ir aš daugiau, kol gyva, niekuomet
nebebūsiu bloga. Su meile, Rubi, teateinie Tavo karalystė. Amen.
Maždaug taip.
Džiaugiuosi galėdama pasakyti, kad tos lemtingos dienos po

pietę visi gyvūnėliai susilaukė iš manęs nemaža dėmesio: katiniu-
kams sušiaušti pūkai; žiurkėnai paleisti lakstyti išilgai prekystalio;
aš net pasistengiau užmegzti pokalbį su Papūga, —staiga man pa
aiškėjo mano paskirtis —aš prekiausiu gyvūnėliais, kaip ir mano
tėtis. Po keleto metų ženklas virš durų bus nebe „Dž. Lenoks“,
bet „R. Lenoks“ —štai kur mano pašaukimas! Daugiau nebebus
svarbu, kad mums neleidžiama turėti savo gyvūnėlių (asmeninių,
ne pelną teikiančių), nes visi gyvūnėliai vieną dieną bus mano.
Svajok toliau, Rubi.
Pro Krautuvės duris įsiveržia Džordžas, kiekvienoje rankoje lai
kydamas po milžinišką parafino skardinę, jis trinkteli jas purvinas
šalia statinaitės pjuvenų Krautuvės kampe. Tikėkimės, kad jo ci
garetė čia nenukris!
—Atsargiai! —perspėja Banti, kai aš įeinu į virtuvę. Ji ruošia
dešrą, kiaušinius ir bulves prie arbatos —Sveiko ir saugaus maisto
košmaras tokiai chemiškai solidaus amžiaus moteriai. Visas jos
dėmesys sutelktas į bulvių keptuvę, nuskriaudžiant dešreles, ku
rios gražiai smilksta kiaulės taukų dūmų pirtyje, jau nekalbant
apie kiaušinius, kurių baltymų pakraščiai apsitraukė juodais ap
vadais. Aš blaškausi palei virtuvės sienas, kad nusigaučiau į šaldy
tuvą stiklinės pieno, laikydamasi atokiai nuo pavojingos keptuvės.
—Arbata paruošta, —sako Banti, atsargiai krestelėdama bulvių
krūvą. (Ji būtų daug laimingesnė, jei rankoje turėtų gesintuvą.) —
Pašauk Patriciją.
—Ji nesveikuoja, —sakau aš Banti. Ji kilsteli antakį. —Jos sie
la, —paaiškinu aš.
—Tiesiog pašauk ją, Rubi, nebūk tokia gudragalvė. —Jie iš tiesų
nenori, kad būčiau gudragalvė, ar ne?
Likusi vakaro dalis prabėga ramiai kažkuo užsiėmus. Džordžas
kaip paprastai išeina. Patricija lieka savo kambaryje, irgi kaip pa
prastai. Ji jau priskaitė trečią tomą bibliotekos leidinio A la recher
che du temps perdu, kuris, kaip aš suprantu, yra apie „metafizinį
realybės mįslingumą, laiką ir mirtį, ir jausmų galią susigrąžinti
prisiminimus, ir pasukti laiką atgal“. Jaudinanti medžiaga —bet
DVI DHŠI MTO AMŽI AUS AUKSO FONDAS 187
kaip laikas gali būti atsuktas atgal, kai jis šuoliuoja į priekį, bėga
skuba, ir niekas niekuomet atgal negrįžta. Argi ne?
Aš irgi esu savo kambaryje, žaidžiu pati viena „Naršymą“, o
Pliušis liūdnai žiūri, nebegalėdamas prisidėti, nes jis jau visiems
tiems kvailiojimams per senas. Senelė Nelė guli lovoje, pastaro
siomis dienomis ji ten praleidžia daugiausia laiko. Banti yra apa
čioje, virtuvėje, vien su savo Lyginimo krūvų draugija.
Kai jau sužaidžiu „Naršymą“ mažiausiai tris kartus, kuo ma
žiau sukčiaudama, pamanau, kad metas gulti. Podžilianinėje (PDž)
eroje nebeliko jokių mažučių paguodos ritualų. Niekas nebepa-
tikrina, ar aš išsivaliau dantis, ar nusiprausiau rankas ir veidą, nie
kas nebepatikrina net ir to, ar išvis atsiguliau į lovą, bet aš tai
darau, laikydamasi Priešdžilianinės eros (PrDž) tvarkos ir ritualų.
Kalbu savąsias maldeles klūpėdama ant pagalvės šalia savo lovos.
Karštai meldžiu, jog Džiliana būtų laiminga Danguje ir neliūdėtų,
kad yra mirusi. Paskutinės advento žvakės sudegusios iki kieto
raudono galiuko, bet aš jas vis vien uždegu ir žiūriu, kaip auksiniai
angelai dailiai kala į varpus ir skimbteli, ting-a-ling, ting-a-ling.
Tuo tarpu apačioje, virtuvėje, vargšelė Banti priversta ūmai pa
mesti lyginimą, kai krūvoje atranda užkuistą lyg ir Džilianos raus
vai violetinę palaidinukę (nors iš tiesų tai tik senelės Nelės di
džiulės apatinės kelnaitės). Ji spaudžia kaktą visą kelią lipdama
laiptais aukštyn, nuryja dvigubą dozę migdomųjų ir krinta į už
marštį ant savo lovos. Girdžiu, kaip daug vėliau grįžta Džordžas,
trepsėdamas ir keikdamasis lipa laiptais į viršų. Paskui nuleidžia
tualete vandenį ir išjungia šviesą, ir aš nunešama pasroviui į naktį
ant plausto maldų ir kelių džiugių priedainių „Kiek kainuoja tas
šuo vitrinoje?“, švelniai niūniuojamų po antklode.
Sapnuoju pasaulio galą, įprastas sapnas, įgaunantis daugybę pa

vidalų. Šiąnakt tas sapnas apie didžiulius debesis, kurie užvirė dan
guje ir pavirto triušiais. Didingi triušiški debesys kabo danguje it
dirižabliai [žr. Išnašą (vii)] ir kažkas, stovintis man už nugaros, sa
ko: „Tai pasaulio galas, tu juk žinai“.
Tai vyksta ne vien sapne. Apačioje paliktas užmirštas lygintuvas
demonstruoja lyginimo lentai savo trūkumus. Aišku, Banti nega

lėjo žinoti, kad termostatas neveikia kaip reikiant, ir kol ji šno
puoja it ledi savo lovoje, lygintuvas vis labiau kaista ir kaista, gruz
dindamas linksmai languotą audeklą ant lyginimo lentos. Degėsis
palengva taip pajuoduoja kaip mūsų užmirštos pasenusios dešre
lės, kol lenta apačioje pradeda šnypšti ir užsiliepsnoja. Tuomet
ugnis lyžteli lyginimo lentos medinį rėmą ir yra ilgam laiminga ir
patenkinta, bet paskui staiga lankstus laidas tirpdamas nukrinta
ant grindų ir randa linoleumą, vienas ypač energingas ugnies
pliūpsnis tvoksteli ūūssss! ir nusidriekia, pasiekia margas užuolai
das, priderintas prie languoto kimšto balnelio, ir tuomet jau jos
nebesustabdysi, ji godžiai ryja visa, kas pasitaiko kelyje —net vir
tuvės sienų apmušalus su jų ugninio raudonumo pomidorais ir
šokančiom druskinėm ir pipirinėm.
Bet galų gale ir to negana, ugnis palieka virtuvę, iškiša galvą pro
duris ir, perkirtusi koridorių, siūbteli į Krautuvę, kur yra nuosta
bių žaidimų —parafino, pjuvenų ir inkščiančio, šnarančio iš bai
mės triukšmo.
—Rubi! Rubi!
Aš greitai atsimerkiu, bet nepanašu, kad būčiau pabudusi. Kam
baryje nieko negali įžiūrėti, ir Patricija atrodo kaip mažutė senu
čiukė, apgaubta dūmų. Kvapas lyg sudegusių dešrelių. Mus prari
jo didelis pilkas triušis —debesis.
—Pasaulio galas, —murmu aš Patricijai.
—Kelkis, Rubi, —skubina ji. —Lipk iš lovos! —Ji nutraukia ant
klodes ir tempia mane iš lovos, bet aš nesusigaudau, kol ji susirie
čia dvilinka kosėdama ir spjaudydamasi: —Gaisras, Rubi, gaisras!
Gerokai svyruodamos einame prie miegamojo durų, ir Patricija
šnabžda: „Kažin, ar pro ten išeisim“, tartum nenorėtų, kad nugirs
tų ugnis, bet ji nešnabžda —tai dūmai erzina jai gerklę ir balsas
užkimšta, —suprantu, kai pati pabandau kalbėti. Mes labai atsar
giai praveriame duris, lyg už jų būtų visa Pragaro ugnis, bet ten
vien dūmai, ir ne tokie jau tiršti, kad aptemdytų Nelės miegamojo
duris priešais mus. Tačiau, pamėginusios išeiti iš mano miegamo
jo, iškart pradedame dusti ir turime trauktis atgal į vidų, žiopčio-

damos ir žiaukčiodamos, pakibusios viena ant kitos. Mes esame
žmogiški dūmtraukiai, ir gali būti tik blogiau, nes Raudonasis Apo
kalipsės raitelis jau atšuoliuoja aukštyn Krautuvės laiptais.
Patricija skuba traukti nuo lovų užtiesalus ir kemša juos po
durimis; paskui šveičia viską lauk iš mano stalčių, kol randa dvi
mokyklines palaidinukes ir jomis apvynioja mums veidus, tad mes
atrodome kaip Vienišas Reindžeris. Kitomis aplinkybėmis tai ga
lėtų būti juokinga.
—Padėk man, —krankia ji iš po savo plėšikiško kamšalo, ban
dydama pastumti pakeliamą langą, bet jis beviltiškai užstrigęs.
Mane apima isterija, puolu ant kelių, smigteli skausmas, ir pra
dedu nuoširdžiai melstis kūdikėliui Jėzui, kad išgelbėtų mus nuo
virtimo pelenais. Patricija, daug praktiškesnė, čiumpa Bembio
naktinę lempelę —kadaise jos, o dabar mano —ir trenkia ją į
langą, dar ir dar kartą, kol iškulia visą stiklą. Paskui paima kili
mėlį, patiestą prie lovos, ir uždengia stiklo šukes ant palangės
(Patricija tikrai įdėmiai perskaitė „Mergaičių vadovą“, dėkui Die
vui), mes abi išsisveriame per langą, traukdamos į plaučius šaltą
nakties orą. Manau, tik tada aš suprantu, kaip toli iš tiesų yra
galinis kiemas.
Patricija atsigręžia pažiūrėti į mane ir sako:
—Viskas gerai, greit čia bus gaisrininkų komanda, —žinodama,
kad nė viena iš mūsų tuo netiki. Nes —kas gi juos iškvietė? Jokio
sirenos kauksmo, jokio gyvybės ženklo gatvėje, ir likusieji mūsų
šeimos nariai tikriausiai dabar virtę švytinčiais pelenais. Patricijos
bruožai staiga konvulsyviai persikreipia iš skausmo. Ji nuleidžia
savo uždangalą ir sudejuoja: —Gyvūnėliai. Kas nors turėtų jiems
padėti. —Mudvi abidvi žinome, kas yra tas „kas nors“ (mums net
nešauna į galvą, kad turėtume gelbėti savo šeimą).
—Štai, —sako Patricija, brukdama kažką man į rankas, kas, iš
arčiau patyrinėjus, pasirodo besanti Panda. Nepastebėtas Pliušis
šokinėja ant komodos, paklaikusiai stengdamasis atkreipti mūsų
dėmesį. Patricija apsisuka ant palangės ir iškiša kojas ant nuteka
mojo vamzdžio kaip Robinas Hudas, stabtelėdama vien pasaky
ti:—Lik čia, nejudėk! —maniera, paveldėta iš Banti. Ji atlieka
tikrai herojišką figūrą lipdama žemyn vien su savo balta lėline

pižama ir dviem dideliais rausvais plaušiniais bigudi, apsuktais
ant kirpčiukų. Pusiaukelėje stabteli, ir aš drąsinamai jai pamo-
ju. —Lik ten, Rubi, čia tuoj atskubės pagalba! Aš iškviesiu gais
rininkus. —Tikiu ja, Patricija galėjai pasitikėti, lygiai kaip nie
kuomet negalėjai pasitikėti Džiliana; jeigu tuo vandens nuteka
muoju vamzdžiu būtų nusileidusi žemyn Džiliana, ji būtų
pamiršusi mane tą pat akimirką, kai kojomis pasiektų žemę.
Kai Patricijos kojos galop apčiuopia tolimą galinio kiemo beto
ną, ji pakelia ranką, pusiau sveikindama, pusiau mojuodama, ir
aš atsakau perdėtai pakeldama nykščius.
Po kelių minučių galinis kiemas iš tuščios mirties arenos virsta
saugia vieta. Visur pasipila gaisrininkai, protingi kaip skruzdėlės —
išvynioja žarnas, kelia kopėčias, šaukdami ramina. Kresnas draugiš
kas gaisrininkas bemat užsirepečkoja kopėčiomis, pasirodo priešais
mano miegamojo langą kaip australiškoji papūgėlė ir sako: „Sveika,
širdele, —ištrauksim tave iš ten, gerai?“, užsiverčia mane aukštyn
kojom per petį, ir mudu leidžiamės kopėčiomis žemyn. Turiu labai
susikaupti, kad neišmesčiau Pliušio (negi jis tikrai pamanė, kad ga
lėčiau jį pamiršti?) ir Patricijos Pandos, taigi neturiu net kada mels
tis už mūsų išsigelbėjimą. Iš savo nuostabaus paukščio skrydžio ga
liu matyti, kad galinis kiemas dabar kirbėte kirba. Patricija drąsina
mai šūkauja; Banti rėkia, nesuprasi ką, jos burna daro tobulus
apskritimus, iš kurių plūsta upė garsų garselių, tuo tarpu Džordžas,
stovintis šalia jos, kažką jai'šaukia (turbūt „užsičiaupk“).
Įspūdingiausiai iš visų atrodo Nelė, kuri klaikinėja ten aplin
kui, užsidėjusi jūrinę šiaudinę skrybėlę kaip Gelbėjimo armijos
vyrišką škotišką kepurę be kaspinų (Kraujas ir Ugnis!) ir nešioda-
masi savo odinį krautuvinį krepšį, tarsi būtų ką tik išsirengusi į
Pitegeito žūklės rajonus ir stengtųsi išsiaiškinti, ko kiekvienas no
ri. (Mes esame sumažėję nuo „vienas kart šeši“ šeimos iki „vienas
kart penki“ šeimos. 1966 metais mūsų neįtikėtinai mažėjanti šei
ma bus tiesiog „vienas kart du“. Plius, aišku, likučiai.)
Suprantu, truputį virpėdama iš susijaudinimo, kad jeigu jie visi
ten, apačioje, vadinasi, aš buvau likusi viena degančiame name!
Kokią istoriją galėsiu pasakoti vėliau gyvenime! Kai mes leidžia
mės link Banti, šį susijaudinimą nustelbia kaltės jausmas —gal aš

kokiu nors nesuvokiamu, neaiškiu būdu sukėliau gaisrą (staiga
prisiminiau neužgesintas advento žvakes)? Ar vaikštanti per mie
gus Rubi netyčia sukėlė gaisrą? Laukiu, kad Banti pasakys: Ašjuk
liepiau tau būti atsargesnei/, bet, mano nuostabai, ji išvis nieko ne
sako, o prisitraukia mane į glėbį, apgaubdama savo mantija, ir
pirmąkart neregima virvė tarp mūsų susitraukia ir išnyksta, ir įvei
kiame mus skyrusią trijų pėdų bedugnę. Tuo tarpu Patriciją gais
rininkas apsupa pilka antklode, tad ji atrodo kaip indėnų karys
prie labai didelio stovyklos laužo. Ji isteriškai, nesuvaldomai rau
da ir kelia baisų triukšmą, iš dalies dėl dūmų inhaliacijos, iš dalies
dėl to, kad matė rūkstantį suanglėjusį Krautuvės vidų ir užuodė
nepamirštamą skrudinto kailio ir plunksnų kvapą (nebereikės jo
kių maistingų nuovirų ateinančiais metais, tik stebina, kaip galėjo
mus pasiekti keptų dešrelių kvapas).
Bet tuomet įvyksta stebuklas —mažas juodas šunytis įbėga į
kiemą, kvailai viauksėdamas, sudegęs gležnas dirželis karo nuo
kaklo, ir Patricija, ištrūkusi iš antklodės, lekia prie šuns. „Skute
li, —kūkčioja ji paklaikusi. —O, Skuteli“, —ir prispaudžia juodą
nuo dūmų suglebusį jo kūną prie savo suodinos pižamos. Namų
vaiduokliai žiūri į savo apdegusias nuolaužas —ištirpusias vitražo
plokštes, pajuodusius centurionų šalmus, sučirškintus garbano
tus perukus —ir visi kartu kantriai atsidūsta. Jorką gaisras naikino
ir valė daugybę kartų, ir ne toks jau jiems didelis netikėtumas
patirti dar vieną kitą.
Kaip Didysis Londono gaisras padėjo apsivalyti nuo Didžiojo

Maro, taip Didysis gyvūnėlių krautuvės gaisras padėjo apsivalyti
nuo Džilianos mirties. Ugnis buvo išskaistinanti, apvalanti, išban
dymas, kurį mes ištvėrėme ir kuris leido šį tą pakeisti ir atnaujin
ti. Kažkodėl Džiliana daugiau nebeslėgė taip sunkiai mūsų sąži
nės. („Jeigu ji būtų buvusi gyva, —svarstė Patricija sukta logika, —
būtų galėjusi žūti per gaisrą ir vis vien būtų mirusi. Tiesa?“)
Mūsų gyvenimo Virš Krautuvės dienos baigėsi, nors iš tiesų
nukentėjo tik pirmasis aukštas, o kita namų dalis vien aplipo suo
džiais. Vis vien Džordžui buvo iškeltas ultimatumas, ir jis rytojaus
dieną nuvyko į Lydsą, Holbeko pastatų bendriją, pasirūpindamas

užstatu mažučiam gražučiam namukui. Prabėgus kelioms savai
tėms mes apžiūrinėsime naujai tinkuotą, šviežiai dažytą Krautu
vės vidų, stebėsime pristatomus prekystalius ir vitrinų stendus, o
Valteris klausinės Džordžo apie naują verslo kryptį.
—Medicinos ir chirurgijos reikmenų pasiūla? —pasišaipo jis.
Džordžas trykšta antreprenerio entuziazmu.
—Tvarsčiai, krėslai su ratukais, klausos aparatai, elastinės koji
nės, lazdos pasiramsčiuoti —tam nėra galo, Valteri. Bus medžiagų
pagal gydytojų receptus, žmones atsiųs čia iš ligoninės, užeis žmo
nių iš gatvės —elastinio pleistro ir Durex.
—Durex? —sako Valteris svarstydamas. —Iš to bus pinigėlių. Už
savikainą —draugams, ką? —ir jie abu, vyriškai kvatodamiesi, net
susirietė dvilinki.
—Ką reiškia Durex? —kuždu aš Patricijai.
—Paskui paaiškinsiu, —sukuždėjo ji man, bet taip niekuomet ir
nepaaiškino.
Tačiau visa tai —ateityje. O dabar pavasario saulėlydis skverbia

si pro užuolaidas, ir mudvi su Patricija gulime valetais juokingoje
kauburiuotoje tetos Gladisės atsarginėje lovoje. (Atrodo, kad po
kiekvienos tragedijos mes turime miegoti kartu.) Kažkur susirie
tę tarp mūsų guli miegantys laimingi šunėkas, Panda ir Pliušis.
Neįtikėtinai —o gal įtikėtinai —Džordžas ir Banti sutinka, kad
mes pasilaikytume Skutelį kaip savo šunį, nebe kaip pavojuje atsi
dūrus į kambarinį gyvulėlį, bet kaip savo šeimos numylėtinį.
Per dangaus skliautą eina raudoni dryžiai tarsi gyvūnėlių krau
jo srovelės. Pulkai papūgėlių virtę angelais su Technicolor sparnais
ir sukasi ratu danguje. Galbūt Dvasios pasaulyje ar Danguje, ar
kur ten jie visi išėjo, galbūt tenai Papūgai bus sugrąžinta kalbos
dovana ir ji bus mylima. Aš meldžiuosi, kad krauju pasruvęs, dū
mų persmelktas Avinėlis Danguje kiekvieną padarytų laimingą.
Daug kas gyvenime lieka neaišku, bet dėl vieno galime tikrai ne
abejoti —šį rytą Jėzaus glėbys yra pilnas.
Išnaša (vii) — Dirižablis!
Nelė su Liliana stovėjo prie paradinių durų ir atsisveikindamos

mojavo Tomui. Rachelė nepasikeltų iš savo kėdės pasakyti sudie
net pačiam Jėzui Kristui. Tomas džiaugėsi, kad jam nebereikia
gyventi su ja, džiaugėsi, kad dabar turi žmoną ir savo namus. Jis
jautėsi laimingas, turėdamas Mabelę, ji buvo tyli ir atsidavusi, tru
putį panaši į Nelę. Liliana neturėjo Mabelei itin daug laiko, štai
kodėl jis pats dažniausiai ateidavo aplankyti savo seserų. Prie Lou-
terio gatvės kampo jis atsigręžė ir vis dar matė jas ten stovinčias;
jos atrodė iškilniai šitaip atsisveikindamos, ir jis mosavo ranko
mis dideliais pusračiais, lyg būtų signalizavęs vėliava, tad jos galė
jo jį įžiūrėti.
Jos nerimavo dėl dirižablių antskrydžio, bet Tomas nemanė,
kad kas nors pultų Jorką. Jis gana bravūriškai įtikinėjo jas, žinovo
tonu kalbėdamas apie fricus, kad jie nebeturi jėgų kovai, kad ka
ras greitai bus baigtas. Jis padėjo joms pritaisyti aptemdančias
uždangas, nes jos jaudinosi dėl prasiskverbiančios šviesos pluoš
telių, vargšelė mažutė Minė Hevis buvo iškviesta į teismą, kad
neužtamsino šviesos, ir taip susigėdo, kad nedrįso akių pakelti.
Atrodė tokia gėda, ypač kai jos jaunėlis buvo išėjęs į frontą.
Nelė ir Liliana pavaišino Tomą arbata, kepenėlėm ir bulvių ko
še, parodė atviruką nuo Alberto —šiurkštus prieškarinio Ipro at
virukas. „Jis rašo, —tarė Liliana garsiai skaitydama, —kad ten
puikus oras“, —ir Tomas nusijuokė, nes kaip tik panašu, kad jo
jaunesnysis brolis šitaip pasakytų. Kartais jis pagaudavo Nelę žiū
rint į jį, lyg sakytų, kad jinai laiko jį bailiu, palyginti su Albertu,
bet jos abidvi visuomet labiausiai mėgo Albertą. Albertas buvo
visų numylėtinis (išskyrus, žinoma, Rachelę), ir kartais Tomas jaus

davo pavydą, bet tai niekuomet ilgai netrukdavo. Negalėdavai jausti
Albertui nieko blogo, net kai mėgindavai. Tačiau nebuvo toks tik
ras dėl Džeko Kyčo —vaikinas truputį per daug protingas, jis ne
pora Nelei, pernelyg pašaipus, iš tiesų labiau Lilianos tipas.
Bet pats Tomas buvo bailys, tai jau tikrai. Vakar gatvėje prie jo
priėjo moteris ir pavadino jį „dykūnu“, net jis visas paraudo iš
sumišimo. Paskui priėjo kita moteris, girtutėlė, ir pasakė: „Tai
tiesa, vaikine, jūs išvengėte prakeiktos uniformos“, ir jis paraudo
dar labiau. Tomas žinojo, kad pirmutinė moteris teisi, jis buvo
dykūnas. Jis buvo dykūnas, nes mintis apie karą jį gąsdino iki pa
mišimo. Kai pagalvodavo apie karą, jį apimdavo keistas jausmas,
lyg vidurius paleistų. Ir jis nenorėjo palikti vargšelės mažosios Ma-
belės, neįsivaizdavo, ką ji be jo darytų. Tomo darbdavys buvo Bi
čiulių draugijos narys ir stojo prieš Tarybą, ir jam pavyko gauti
Tomui išimtinį atleidimą —pasakė, kad visi kiti jo tarnautojai iš
ėjo į frontą ir jis negalės išsiversti, jei išeis ir šis vienintelis likęs.
Taryba davė Tomui adeidimą šešiems mėnesiams, bet Tomas ži
nojo, kad nedaug šansų, jog jinai jį pratęs. Galbūt jis galėtų atsi
stoti prieš juos ir pasakyti, kad atsisako karinės tarnybos dėl savo
įsitikinimų, bet tam irgi neturėjo drąsos, visi Grouve žinojo, kas
nutiko Endriu Britenui, mokyklos mokytojui iš Park Grouvo, ku
ris buvo kaip tik toks.
Tomas ėjo namo ilgesniu keliu, nes buvo toks gražus vakaras.
Gegužė —jo mėgstamiausias mėnuo, jis skatina mąstyti apie vi
sas tas žydinčias gudobeles kaimuose. Tomas ir Mabelė dažnai
išvažiuodavo dviračiais į užmiestį, ir Tomas pasakojo savo jau
najai žmonai apie tai, kaip buvo mažas berniūkštis Deilse, ir
apie savo mamą; jis netgi pasisakė Mabelei, kaip baisiai jautėsi,
kai mama mirė, —o apie tai niekuomet nekalbėdavo su niekuo.
Tomas turėjo mamos atvaizdą —ji buvo nufotografuota keliau
jančio fotografo prancūzo prieš pat mirtį. Jis rado tą nuotrauką
kartu su visom kitom tą rytą, kai tėtis jiems pasakė, kad jų ma
ma mirė. Nuotraukos tiesiog gulėjo ant virtuvės stalo; tėtis bu
vo tokios būsenos, kad jų net nepastebėjo. Viena, Alisos, buvo
gražiai įrėminta, visa aptaisyta sidabriniu rėmeliu ir pamušta rau

donu aksomu, ir Tomas ją pasiėmė, paslėpė po savo čiužiniu,
nes norėjo turėti šią ypatingą dovaną sau. Bet vėliau, kai jie visi
susibūrė į vieningą sielvarto frontą prieš gąsdinančią jų pamotę,
Tomas parodė Lorensui ir Adai tą nuotrauką, ir nors jie prašė,
maldavo ir verkė, jis jos neatidavė. Dabar ji išdidžiai stovėjo
centre ant ąžuolinio bufetėlio jo paradinėje svetainėje, Mabelė
kasdien šluostydavo nuo jos dulkes ir dažnai ištardavo: „Vargšė
moteris“, o nuo to, jei kartais nugirsdavo, Tomui imdavo keis
tai veržti gerklę.
Dangus virš Šv. Išganytojo vartų buvo tamsios indigo spalvos.
Tomas ėjo atlošęs galvą, žvelgdamas aukštyn, ir staiga pasirodė,
lyg lopinėlis dangaus —tamsėlesnis —atsiskyrė ir ėmė judėti virš
galvos. Jis žiūrėjo suglumęs ir tuomet pastebėjo sąmyšį, pamatė
žmones žvelgiant į viršų kaip ir jis, ir kažkas kimiu išsigandusiu
balsu ištarė: „Tai cepelinas!“, o dar kitas pridūrė: „Prakeikimas!“
Pora moterų sukliko ir nubėgo vidun, bet keletas žmonių stovėjo
ir apžavėti žiūrėjo į vokiečių lėktuvą. Sis pakibo čia taip paslaptin
gai, kad, regis, nė vienas nepagalvojo, jog numes kokią bombą, —
bet tuomet pasigirdo smarkus UUH, Tomas pajuto vibracijas vi
same kūne, didžiulis šviesos pliūpsnis nušvietė gatvę, ir Tomas
prisiminė Nelę su Liliana ir jų užtamsinančias uždangas. Akimir
ką stojo visiška tyla, ir niekas nesujudėjo, tik dūmai vilnijo it de
besys. Paskui žmonės ėmė klykti ir dejuoti, Tomas pamatė vyriškį
su nunešta puse galvos ir koją, gulinčią ant kelio, kuri būtų tikusi
prie to vyriškio kojos galo. Ant metodistų bažnyčios laiptų gūžėsi
mergina, viaukčiodama kaip sužeistas gyvulys, ir Tomas, nuėjęs
prie jos, stengėsi pasakyti ką nors paguodžiamo. Kai jis pasilenkė
ir paklausė: „Ar jūs sveika, panele?“ —ji pažvelgė į jo ranką ir
suspigo, metėsi į šalį nuo jo, ir kai pats Tomas pažvelgė į savo
ranką, suprato kodėl —rankos ten nebuvo, vien mėlynai pilkas
šviečiantis kaulo galas ir kelios kremzlių atplaišos. Kareivis su uni
forma pribėgo prie jo, pasakė: „Viskas gerai, vaikine, eime“ ir
kažkokiu furgonėliu nuvežė jį į ligoninę.
Kareivis davė jam kažko išgerti iš savo plokščio buteliuko ir vis
neramiai žvilgčiojo į jį. Jis buvo matęs daugybę sužeistų vyrų, bet
niekuomet nebuvo sutikęs tokio, kuris dėl to atsilošęs kvatotųsi.
Tomui ranką nežmoniškai skaudėjo, lyg ji būtų įmerkta į ly
dytą metalą, bet jis to nepaisė. Dabar jo niekuomet nebeišsiųs į
frontą, jis galės likti su savo mylima maža žmonele, jis galės
pamojuoti savo strampgaliu prieš akis kiekvienam, kuris išdrįs
tų pavadinti jį dykūnu.
Liliana ir Nelė sėdėjo ant jo lovos ligoninėje, iš abiejų pusių, ir

Nelė nubraukė plaukų sruogą jam nuo veido. Jis buvo nugaben
tas į ligoninę Heksbairoude —Rovmtree valgyklos bloke, kuris bu
vo paverstas ligonine iš fronto parvežtiems žmonėms, —ir jo se
serys elgėsi taip, lyg jis iš tiesų būtų sužeistas kareivis. Jiedvi jam
šypsojosi, o Liliana pasilenkė virš jo ir pabučiavo. „Vargšelis To
mas“, —tarė ji švelniai, o Nelė nusišypsojo ir pasakė: „Mūsų drą
susis brolelis, —palauk, kol aš parašysiu ir papasakosiu Albertui“.
Aštuntas skyrius
19 63
Saturno žiedai
Likusios Lenoksų moteriškaitės siūbuoja tarp dviejų pasaulių:

nekaltybės ir patyrimo. Man tai simbolizuoja Vienuolika Plius eg
zaminas, kurį turiu išlaikyti ir kuris amžiams nulems mano liki
mą. Nelei tai perėjimas iš gyvenimo į mirtį, o Banti galbūt, o gal ir
ne, pasiduos neištikimybės kerams. O Patricija... Patricija sausį
ateina į mano miegamąjį išdidžiai pareikšti, kad ji ketinanti „pra
rasti savo nekaltybę“.
—Ar nori, kad padėčiau tau ją surasti? —klausiu aš išsiblaškiu
si, nes ne visai suprantu, ką ji sako.
—Nebūk tokia protinga, —atšauna ji ir trenkia paskui save du
ris. Kaip ir pridera, tą pačią dieną nepasiseka aritmetikos rašo
masis tame klastingame Vienuolika Plius, ši žinia žiauriai paveikia
namus, ir aš ilgai stebeiliju į įžeistas miegamojo duris svarstyda
ma, kokiais įmanomais keliais gali nuvingiuoti mano gyvenimas.
Ar aš paseksiu savo seserimis —numirsiu ar kitaip —į Karalienės
Anos mergaičių mokyklą, ar būsiu paskirta kaip netinkama į Bek-
fild Leino vidurinę šiuolaikinę mokyklą? Miegamojo durys valdo
ne tik mano ateitį, bet ir mano naująjį kalendorių „Tavo senoji
Anglija“, padovanotą per Kalėdas tetos Gladisės. Ši tavo senoji
Anglija nėra kraštas, kurį mūsų šeimoje visi labai gerai pažįsta, —
puslapis po puslapio, mėnuo po mėnesio šiaudais dengtos trobe
lės, tolimos viršukalnės, šieno vežimai ir pienininkės. Ten sukaupta
ir naudinga sensacinga informacija —kaip kitaip aš žinočiau, kad
yra „Dominijos diena“? Arba Hastingso mūšio metinės? Jeigu tik
visa tai padėtų Vienuolikai Plius.
Aš apatiškai šaunu per pirmadienio Žiūrėk ir mokykis, nerasda
ma nieko, į ką norėčiau žiūrėti ar bent ko išmokti. Nors šviesia

me ir erdviame, žvirgždu aptaškytame namelyje, kuris pakeitė tam
sius šešėlius Virš Krautuvės, mes turime centrinį šildymą, Banti
nesutinka įjungti miegamuosiuose radiatorių, nes mano, jog šil
tuose miegamuosiuose miegoti nesveika. Patricija įsiterpia, kad
per žema kūno temperatūra —hipotermija —irgi nesveika, bet
jeigu Banti jau ką įsikando, tai kaip terjeras. Mano miegamajame
taip šalta, kad matau, kaip iš pradžių parausta, o paskui pamėly
nuoja mano pirštų galai, ir jeigu žiūrėčiau į juos ilgiau, turbūt
pasidarytų purpuriniai ir nukristų. Neturiu progos stebėti šio įdo
maus reiškinio, nes Patricija vėl įeina į kambarį ir sako:
—Ar galiu pasikalbėti su tavimi, ar tu vis dar būsi bukaprotė?
Vargšelė Patricija —jai taip desperatiškai reikia patikėtinės, kad
ji turi tenkintis manimi. Kelias savaites ją mergino Hovardas —
uolus akiniuotas liesas vaikinas iš Šv. Petro, prabangios viešosios
mokyklos, kurios žaidimų aikštelės išeina į Karalienės Anos mo
kyklos ledo ritulio aikštelę. Jis vojeuristiškai stebėjo Patriciją, kai
ji it pamišusi atakavo dešinįjį sparną, o jis tuo metu turėjo virinti
medžiagas retortose, ir galų gale prieš pat Kalėdas jis ėmė ir pri
kalbino ją išeiti kartu su juo.
—Aš nusprendžiau padaryti tai su juo, —sako ji, versdama „tai“
skambėti taip, lyg čia būtų danties ištraukimas, ir man, praleidu
siai pokalbio pradžią, vis dar nėra aišku, kas galėtų būti „tai“.
Iš bevaiduoklių laiptų apačios Banti ima šaukti Patriciją, bet
Patricija nekreipia dėmesio. Banti tebešaukia, o Patricija tebeig-
noruoja ją. Kuri pirmoji pavargs?
Banti.
—Ateinantį savaitgalį Hovardo tėvai išvažiuoja, —sako Patrici
ja, —tuomet tai ir padarysime. —Ji sėdi ant mano lovos krašto
neįprastai linksma, ir aš surizikuoju paklausti, ar ji myli Hovardą.
Patricija garsiai atšauna:
—Liaukis, Rubi! Romantiška meilė yra pasenę buržuaziniai prie
tarai! (Jie apie tai nekalba mums Žiūrėk ir mokykis.) —Bet, —pridu
ria ji nenorom, —puiku turėti ką nors, kas tavęs nori, supranti?
Aš užjaučiamai linkteliu suprasdama, tai turėtų būti labai pui
ku. Mes atšvenčiame šį retą artumo momentą uždedamos mano

paskutinę EP, pirktą su Kalėdų plokštelės ženkleliu, „Įvairių šokių
vakarėlis“, ir iškilmingai kurį laiką treniruojamės šokti tvistą, šo
kį, kurio gerai nemokam, —Patricija pernelyg sustingusi ir sutri
kusi, o aš tiesiog krintu, —kol išsekusios griūvame šonas prie šo
no ant lovos ir kontempliuojame naujutėlaites mano lubų me
džio drožles, tokias apgalvotai besiskiriančias nuo {trūkinėjusio
tinko ir kalkių Virš Krautuvės. Patricija pasuka galvą ir sako:
—Turbūt nori, kad nusivesčiau tave rytoj į kiną? —Patricija
klausia taip, lyg darytų man milžinišką paslaugą, tuo tarpu aš ži
nau, kad ji, kaip ir aš, nori eiti ir pasižiūrėti Kid Galahad, nes vie
nas iš mus siejančių dalykų yra mūsų atsidavimas Elviui Presliui.
Be to, rytoj, sausio 8, Elvio gimtadienis, jubiliejus, pažymėtas „Tavo
senoji Anglija“ kalendoriuje mažų raudonų, rankomis išpieštų šir
dučių žvaigždynu. Tai mane Patricija kviečia į Odeoną, ne Hovar
dą, nes žino, kad Hovardas išsityčiotų iš mūsų švelniaširdžio mė
lynais zomšiniais batais avinčio herojaus.
Ji pasitinka mane po pamokų, kur aš ką tik susikirtau per dar
vieną klastingą aritmetikos egzaminą, ir paguodžia pyragėliais su
mėsa iš Ričardsono ir informacija, kad kai kurie didieji pasaulio
žmonės —Gandis, Sveiceris, Kytsas, Buda, Elvis —niekuomet ne
buvo išlaikę Vienuolika Plius, tačiau, kaip aš niūriai priminiau jai,
jie niekuomet per jį nebuvo ir susikirtę. Patricija pati šiais metais
turės laikyti B lyg, bet šito nesuprastum iš to laiko, kurį ji skiria
mokyklos užduotims (jokio).
Kid Galahad kažkodėl man pataisė nuotaiką, kaip ir pyragėliai
su mėsa, ir milžiniška dėžė traškučių, kuriuos valgėme tamsoje
atsigriebdamos už tai, kad nebus ką valgyti parėjus namo. Banti
pastarosiomis dienomis išglebusi, gula į lovą pavojingai dažnai be
jokios akivaizdžios priežasties, vien dėl to, kad „nesijaučia gerai“.
Ji pradėjo keistai nemoteriškai kalbėti, tai pašiurpindavo tetą Gla-
disę. Pavyzdžiui, kartą aptikau ją vonios kambaryje kelia
klupsčiomis įnirtingai, iš visų jėgų, šveičiančią klozetą ir buvau
liudininkė, kaip ji nutraukė šią meditaciją, atsiraitojo rankoves ir
piktai tarė: „Nesuprantu, kodėl namui reikia žmonos —tai man
reikia žmonos!“ Kas toliau? Reikalavimas balsuoti?
Kadangi aš turiu išlaikyti pirmąją savo Vienuolika Plius dalį

ateinantį antradienį, ji puola gaminti Sekmadienio pietus (prieš
piečiai šiaurės dar nepasiekė), paskutinę vakarienę iš kepto avinė
lio, pupelių su sviestu, skrudintų bulvių, mėtinio vaisių kompoto ir šaldytų
kriaušių. Kokia gėda, niekas nesusiprotėjo iškepti kriaušių! Tai Pa-
tricijos juokelis, kai ji paklausia Banti, kas bus pietums, ir Banti
išvardija minėtąjį meniu. Aš siautulingai juokiuosi iš to, nes, kaip
galite įsivaizduoti, Patricija juokus krečia nelabai dažnai. Iš tiesų
visai nekrečia, ir aš dar labiau kvatojuosi tarsi Besijuokiantis poli
cininkas, nes būtų baisi gėda, jeigu, Patricijai pirmąkart pajuoka
vus, niekas nesijuoktų.
Tiek Patricija, tiek Banti sužiūra į mane. Tas Patricijos humoro
protrūkis nesveikas, nes ji nėra tokia, kaip iš gerų tėvystės kny
gų —įžengianti rytmetį su pienu. Tikriausiai praėjusią naktį ji da
rė „tai“ su Hovardu. Banti surengia jai kryžminę apklausą dėl
neseniai įvykusių išgertuvių, tačiau, bent mano akimis žiūrint, Pa
tricija šiandien atrodo lygiai taip, kaip atrodė vakar.
—Jei aš nors akimirką pagalvočiau, —sako Banti, piktai maišy
dama padažą keptuvėje, —kad tu buvai...
—Puikiai praleidau laiką? —sako Patricija, jos veide —pasipūti
mas, tiesiog prašantis antausio. Bet joks smūgis nepliaukšteli. Vietoj
to, mūsų panikai, Banti pradeda virpėti kaip pusiau sustingusi
želė, net standžios garbanos ant jos galvos dreba lyg apgaulingai
blizganti aureolė ant kabančio apdaro. Ji tebemaišo padažą, apsi
mesdama, kad nėra jokio emocinio puolimo. Labai nustebinta
Patricija atleido vadžias ir neryžtingai klausia:
—Ar tau bloga, mamyte? —Šis netikėtas užuojautos pareiški
mas („Mamyte“!) paskatina Banti pratrūkti, ir ji teškia:
—Bloga? Tik tu —vienintelis dalykas, nuo kurio man bloga, —
tuomet įtūžusi, baltomis lūpomis, Patricija išrėkia jai į veidą:
—Kokia tu prakeikta karvė! —ir išlekia iš virtuvės.
Banti toliau drebėdama tebemaišo padažą, lyg niekur nieko, ir
nežiūrėdama į mane taria:
—Išsijudink, Rubi, daryk ką nors naudinga, atnešk lėkštes. —
Tik tada, kai ji išdeda į lėkštes sviestuotas pupas, kurios atrodo
kaip maži blyškūs gemaliukai, susirangę ant „Derliaus“ pietų
lėkščių, ji galiausiai pravirksta, didžiulės ašaros ritasi jos skruos

tais lyg skaidrūs perlų lašeliai, kuriuos aš nesėkmingai stengiuo
si nuvalyti su Kleenex. Kol mums reikėjo valgyti sekmadienio pie
tus, padažas sutirštėjo, ataušo, o kriaušės vėl beveik suledėjo.
Kaip, po galais, aš galiu išlaikyti savo „Žodinio svarstymo“ egza
miną antradienį, kai tiek mažai jo tematau savo kasdieniame
gyvenime?
Pirmoji Vienuolika Plius dalis atrodė įtartinai lengva. Dingęs
yra prie D.... kaip čiayra Tr..... Ir rašinys visai malonus: Parašykite
vieną iš temų:
(A) Triukšmingos gatvės vaizdelis
(B) Apsilankymas baseine-saunoje
(C) Ką tu dalytum, jei nors vieną dieną turėtum Aladino lempą.
Aš pasirinkau turėti Aladino lempą, sena mėgstama svajonė, ir
mane užliūliuoja mintys, kad viskas bus gerai. Prabėgus dviem
savaitėms laikau aritmetikos rašomąjį ir svirduliuodama išeinu iš
panašių į kalėjimą Fišergeito mokyklos užkaborių, kur mes buvo
me pervestos laikyti erudicijos egzamino. Mano smegenų ląstelės
jaučiasi taip, lyg visą rytą būtų buvusios kankinimo suole, kamuo
jamos tokiais klausimais: Kiek 1/2 colio x 3/4 colio didumo ženkliukų
prireiks padengti lapui popieriaus, kurio didumas 6x8 coliai? ir Kondi
teris sumaišė 4 svarus arbatos; 1 svaras —po 3 šilingus 60 centų. Pardavė
mišinį po 5 šilingus už 1 svarą. Koks jo pelnas? Kas aš tokia, kad
žinočiau atsakymą į tokius klausimus?
—Kaip sekėsi? —klausia Patricija, pasitikdama mane Fišergeito
mokyklos laiptelių apačioje, bet aš per daug sukrėsta, kad galė
čiau kalbėti. Mes einame palei Uzą; taip šalta, kad upė jau visą
savaitę stingsta ir didelės ledo lytys dabar plaukia pasroviui.
—Tai šalčiausia žiema nuo 1947-ųjų, —sako Patricija svajin
gai. —Niekuomet nesu mačiusi upės šitaip užšalusios. Senesniais
laikais ji užšaldavo beveik kiekvieną žiemą, ar tu tai žinojai? —
Aišku, aš to nežinojau —nežinau nieko.
— Kodėl senesniais? —klausiu aš, nusprendusi žengti pirmą
žingsnį į savo žinių patobulinimą. —Kodėl ne tiesiog seniau? Arba
praeityje?
—Kvailystė, —sako ji gūžtelėjusi pečiais, ir tuomet, mums taip

stovint ir žiūrint į užšąlančią upę, kontempliuojant senesnius lai
kus, mano viduje kyla keistas jausmas, jausmas, kad esu kažką
seniai pamiršusi. Tai buvo susiję su šalčiu ir ledu, ir netgi vande
niu. Stengiuosi sukaupti visą dėmesį į tą jausmą, iškelti jį į šviesą,
bet vos tik pasistengiu tai padaryti, jis išnyksta. Panašiai kartais
jaučiu, kai mane pažadina vaikštančią per miegus ir aš žinau, kad
praradau kažką neįtikėtinai svarbaus, ko ieškojau ir kas buvo iš
manęs išplėšta, paliekant viduje tuščią ertmę —ir tas kažkas kan
kino mane, neįmanomas pasiekti, tarsi būtų buvęs čia pat už kam
po, anapus durų ar kažkur spintelėje. Paskui aš galutinai išsibudi
nu ir neturiu nė menkiausio supratimo, ko gi aš ten ieškojau.
—Ar viskas gerai, Rubi? —klausia Patricija, bet mus atitraukia
pora pasirodžiusių gulbių, balansuojančių vienumoje ant savo as
meninio ledkalnio. Girdime, kaip upė trūkinėja ir traška, ir stebi
me, kaip mūsų iškvėptas karštas garas sklaidosi ore.
—Vis dėlto ką tu čia veiki? —klausiu aš po kiek laiko.
—Pabėgau iš pamokų. Kaip manai, ar šitoms gulbėms gerai?
—Taip, kartais aš pasikeisčiau su jomis vietom, —atsakau niū
riai. —Jų gyvenimas bent jau nepriklauso nuo to, ar jos gali min
tinai skaičiuoti.
—Ir jei jos nori, gali išskristi, —linkteli liūdnai Patricija.
—Ir jos turi viena kitą, —priduriu aš, kai gulbės slysta paskui
mus ant savo ledinio plausto, jų didingi sparnai pašiaušti, kad
apsaugotų jas nuo stingdančio šalčio. Mane nuo galvos iki kojų
perveria drebulys. —Vanduo atrodo toks šaltas.
-- Taip ir yra, - atsako jautriai Patricija, paskui keistai įstrižai į
mane pasižiūri ir sako: —Rubi?
—Mhm?
—Ar tu prisimeni... —bet papurto galvą ir taria: —Nieko, ne
svarbu, eime toliau, aš palauksiu kartu su tavimi prie autobuso
stotelės, jei nori, —ir pasistato apykaklę nuo vėjo.
Švenčiamas mano gimtadienis. Banti nenorom iškelia pobūvį,

kad paguostų mane dėl prislėgusio aritmetikos egzamino. Vaka
rėlis nėra besąlygiškai nusisekęs —tokia Vanesa, persivalgiusi su

muštinių su sardinėmis, smarkiai sublogavo, be to, kažkas per
tvistą trinktelėjo į stalinę lempą. Gimtadienio pyragas buvo di
džiai vykęs —sulaužius nusistovėjusias normas, pirktas krautuvė
je, —šiaip Banti gimtadieniams visuomet kepa pati mums pyragus,
užglaistydama jų defektus sviestiniu kremu ir į juos lyg nukankin
tus ežius pribedžiodama žvakelių, bet šiemet ji sumaištavo. Skir
tingai nei Banti pyragai, šis iš „Terio“ konditerijos yra rinktinis —
traškus, su gulbės baltumo glajumi, suformuotas ritinėliais ir ban
gomis, ir sniego pusnimis, o paskui papuoštas dailiomis rausvo
mis cukrinėmis rožėmis. Bet ar jis buvo vertas to, kad Džordžas
pultų šeštadienį paskutinę akimirką jo pirkti, šnabždėdamas to
kias frazes, kurios net Patriciją privertė sudrebėti? Ar jis buvo
vertas to, kad Banti pasijustų „nelabai gerai“ ir vėl rėktų ant Pa-
tricijos: „Tu ne mano vaikas!“, o Patricija į tai atsakytų: „Ačiū
Dievui“ ir išeitų iš namų tiesiog tuomet, kai ji turėjo suorgani
zuoti man ir mano vakarėlio svečiams pirmąjį Šaradų žaidimą. Tą
naktį išgirstu, kaip ji pareina daug vėliau, trepsi laiptais aukštyn,
pralodo Skutelį ir priverčia Nelę šaukti per miegus. Aš palieku
Patricijai gabalėlį gimtadienio pyrago ant jos pagalvės, priešingai
griežtiems Banti nurodymams, kad ji daugiau niekuomet nebe
gaus valgyti.
Manau, jei viskas būtų palikta Banti valiai, nė vienas mūsų dau
giau niekuomet nebevalgytume. „Aš jau prisikepiau“, —pareiškė
ji nusikamavusi, grumdamasi su Fray Bentos mėsos ir pupelių paš
teto skardine. Tolesnis jos būklės posūkis pasireiškia išglebimu
lyg Elizabet Baret ant svetainės pliušinio minkštasuolio. Ji sako,
kad jai „gana“, bet nepasako ko. Turbūt Džordžo. Šią depresiją
atsveria neįprastas Patricijos energingumas, kaip ji man sako, ky
lantis iš bohemiškų sekso džiaugsmų, kuriuos ji atrado drauge su
Hovardu. Per šį naują hobį ji užmiršta pasirengti savo B lygiui ir
liūdnai sužlunga.
Banti šiek tiek atsigauna Užgavėnių antradienį pagal „Tavo se
noji Anglija“ kalendorių, dieną, kuri skirta „šventei ir džiaugs
mui“. Tik ne mūsų namuose, bent jau ne tada, kai Banti teškia
penktą sklindį į virtuvės sieną, užuot gražiai apvertusi jį keptuvė

je. Kelioms sekundėms jis prilimpa prie sienos ir paskui lėtai šlep
teli ant grindų apsivoliodamas dažais, tarsi būtų statistas fantasti
niame filme (Sklindžių žudikas!). Tai atrodo klaikiai simboliška, ypač
kad šis sklindis buvo Džordžo sklindis.
—Taigi, —sako Patricija, o Banti šypsena sustingsta veide, —
šiaip ar taip, aš jau soti, o tu, Rubi?
—Daugmaž, —suniurnu, ir mudvi žaibu neriame iš virtuvės,
nespėjus keptuvei nušvilpti oru Džordžo galvos link.
Pelenų trečiadienį ore sklando derama atgailos atmosfera, bet
mes žinome, ilgai tai netruks. Su gavėnia pablogėja Nelės sveika
ta, po sklindžių fiasko ji atgula visam laikui į lovą ir negali atsikelti
netgi Velykų pirmadienį. Maždaug apie viso to vidurį, Motinystės
sekmadienį, Banti pademonstruoja akivaizdžią motiniškumo sto
ką užrakindama namą ir palikdama Patriciją lauke, kad ji negalėtų
įsėlinti kaip paprastai į vidų trečią valandą ryto. Patricija, nenorė
dama nusileisti, atsistoja apačioje ir drebina tykų priemiesčio nak
ties orą šauksmais: „Prakeiktos buržuazinės kiaulės —ateis revo
liucija, tu būsi pirmoji pastatyta prie sienos, Banti Lenoks!“ Ne
nuostabu, kad tai sukelia pagyvėjimą kaimynystėje. Manau, Patricija
patiria malonumą ir atrodo beveik apmaudžiai, kai numetu savo
paradinių durų raktą jai žemyn.
Aš pati išgyvenu traumuojantį apsilankymą pas poną Džefrį,
dantistą, dieną prieš Didįjį Ketvirtadienį. Šis vizitas pasibaigia
tuo, kad prarandu net tris pieninius dantis, kuriuos išlaikiau
klibančius tiek ilgai, kiek tik įmanoma. Tikriausiai aš nenoriu
išaugti iš vaikystės. (Antra vertus, galbūt ir noriu.) Patricija la
bai mielai išmaino tuos dantis į tris pusšilingius ir pasiima ma
ne susipažinti su Hovardu Akropolio kavinėje. Sunku patikėti,
kad šis dilba, išbertas paaugliškais spuogais, yra kaltininkas bak-
chanališkų aukštumų, apie kurias Patricija man praneša daugu
mą sekmadienio rytų, kai guliu savo nekaltoje lovoje, klausyda
masi „Lengvo ritmo“.
Velykų sekmadienį užplūsta pulkas šeimos svečių atsisveikinti
su Nele, kuriai jau „gana“ gyvenimo. Šis per ankstyvas gedėjimas
prie velionės atneša ir krūvą Velykų margučių. Ateina ir teta Gla-

disė, dėdė Klifordas ir Adrianas, kartu ir teta Bebsė (ačiū Dievui,
pati viena), ir dėdė Tedas. Adrianas jau visai suaugęs (dvidešim
ties), bet vis dar gyvena namuose. Jis kaip tik pradėjo mokytis
kirpėjo amato ir labai puikiai tvarkosi po namus —padengia stalą
arbatai, atneša arbatinuką ir sako: „Gal galiu pabūti mama?“ Banti
priblokšta, nes dar niekas nebuvo pasisiūlęs jai atlikti šį vaidmenį
(galite suprasti, kaip ji tuo susigundė). Dėdė Tedas, stovėdamas
Adrianui už nugaros, mirkteli Džordžui, uždeda ranką sau ant šlau
nies ir žingteli kelis mažus žingsnelius. Džordžas pratrūksta kva
totis, bet kai dėdė Klifordas paklausia: „Kas per juokai?“, jis be
jėgiškai purto galvą. Adrianas atsivedė ir savo šunį —baikštų šiurkš-
čiavilnį terjerą, kurį Skutelis stengiasi išbrukti iš šeimos narių.
Dėdė Tedas pareiškia draugijai, kad jis galop susižadėjo su sena
drauge —tokia Sandra. Džordžas taria: „Greitosiomis pataisyti rei
kalą?“, o visos moterys sušunka: „Džordžai!“, nepritardamos jam.
Banti, pagavusi esmines realijas, klausia, kas bus pamergės, tuo tar
pu teta Bebsė atrodo pasipūtusi, nes pamergėmis visuomet labai
tinka dvynės. Net aš turėčiau pripažinti, kad jos tikriausiai papuoš
tų vestuves labiau negu aš ir Patricija: mes tokios nevikrios, netak
tiškos, pakumpusios mergiotės, palyginti su Deize ir Roza. Jos per
daug užsiėmusios, ruošdamosi Blygio egzaminams, kad ateitų atsi
sveikinti su savo senele. Joms penkiolika, eina šešiolikti, ir aš jau
kadai nesu jų mačiusi. Patricijai šešiolika, eina septyniolikti, ir keli
jos mėgstamiausi dalykai yra Hovardas, Branduolinio nusiginklavi
mo kampanija ir The Beatles, kurie mūsų permaininguose prisiriši
muose bemat nurungia Elvį. (Visos apsmilkusios jo šešių colių ilgio
ir pločio juodai baltos fotografijos nukabintos nuo sienų ir pakeis
tos linksmomis keturių vyrukų šypsenomis. Vargšelis Elvis.) Patri
cija per penkiolika minučių susipyksta su visais —su dviem tetuly
tėm, dviem dėdėm, pusbroliu ir net šunimi (kiek prisimenu, tai
susiję su jos pasiūlymu stoti į komunistų partiją), ir aš {gyju tris
papildomus velykinius margučius, nes visi taip pasibjaurėję, kad jai
skirtus margučius atiduoda man. Bet kokia nauda mergaitei, jei ji
įgyja tris Velykų margučius ir praranda savo seserį?
Džordžas, dėdė Tedas ir Klifordas susėda aplink virtuvės stalą

su buteliu viskio, kurį atsinešė Tedas, ir įsitraukia į gyvą trišalę
diskusiją tokiomis temomis: a) turėtų Džordžas įrengti grįstą kie
mą ar ne; b) kaip atrodo mūsų nauja kaimynė, ponia Roper, žin
danti savo kūdikį oranžerijoje, —tai sukelia šūksmus „prakeiki
mas!“, pusiau iš susižavėjimo, pusiau iš pasibjaurėjimo, ir c) ge
riausias kelias į Škotiją.
Aš skubu laiptais aukštyn ieškoti prieglobsčio nuo šitų suaugu
siųjų šnekų, bet viršuje, Nelės miegamajame, manęs laukia dar
blogesnė scena. Banti, teta Gladisė ir belaisvė Nelė žiūri nesveiką
vienų moterų striptizą, o teta Bebsė —pagrindinis atrakcionas. Ji
kaip statula juda ant sukamos pakylos ir, atsisukusi į auditoriją,
atsiplėšia jūreiviškai mėlyną susegamą megztinį ir baltą palaidinę
ir atskleidžia vienoje pusėje nukarusią matronišką krūtį, o kito
je —nieko, vien odos raukšlę ir randuotą audinį. Banti ir teta
Gladisė įtraukia oro, žiopčiodamos it sužeistos žuvys, o Nelė ty
liai suvaitoja. Aš mikliai dingstu iš kambario. Dar net neturiu krūtų,
nesukite man galvos dėl to, kaip jas prarasti.
Sėdžiu ant laiptų, kišdama šokolado sagutes iš savo velykinio
kiaušinio į tuščią savo burnos ertmę, kol staiga nuobodis pastū
mėja mane eiti ir susirasti Patriciją ir slapčia atiduoti jai velyki
nius kiaušinius, kurie teisėtai yra jos.
Mūsų nauji kaimynai yra ponas Roperis, ponia Roper ir jų vai

kai: Kristina, Kenetas ir kūdikis Deividas. Ponas Klaivas Roperis
yra buvęs Karališkojo oro laivyno eskadrono vadas, dabar dirban
tis administracinį darbą britų geležinkelyje, —lygiai toks vyriškis,
apie kokį svajoja mano mama. Ir tikrai, prabėgus kelioms savai
tėms po Naujųjų metų, kada Roperiai atsikraustė, Banti, apimta
apatijos, pažeria krušą įvairiai išsakomų tokio stiliaus pastabų: „Ko
dėl tu negalėtum būti panašesnis į Klaivą Roperį?“ Šios pastabos
liaujasi kartu su Banti būsenos permaina maždaug apie Sekmi
nes, kai jai jau nebereikia, kad Džordžas būtų panašesnis į poną
Roperį, nes ji flirtuoja su modelio originalu.
Mano draugystė su Kristina Roper remiasi vien artima kai
mynyste —nėra kaip nuo jos pabėgti. Ji metais vyresnė už mane ir

labai iškili mergina, kai kuo panašesnė į Džilianą nei pati Džilia-
na, tik labai negraži, o Džiliana buvo graži (nors tik dabar, kai ji
mirusi, galiu tai pasakyti). Kenetas (pora metų už mane jaunes
nis) —tarsi visų mažų berniukų, kurie kada yra gyvenę, distiliaci
ja, savotiškas parodomasis modelis —nuo apsmukusių kojinių iki
pusiau nučiulpto burnos kaiščio kišenėje. Jis erzinantis, bet ne
kenksmingas. Ne toks kūdikis Deividas, kuriam varva iš kiekvie
nos skylutės ir kuris visuomet raudonu veidu —ar kad rėkia, ar
kad daro savo „didelius darbus“, kalbant ponios Roper neelegan
tiška frazeologija. Ponia Roper (Harieta) iš tiesų nėra mano ma
mos tipo. Ji panašesnė į eskadrono vadą nei jos vyras —didelė
prakauli moteriškė, tokia dvelkianti pasitikėjimu, labai triukšminga
ir labai angliška. Visai tikėtina, kad ji knisasi po savo pasibaisėti
nai nešvarius ir netvarkingus namus ir išsitraukia žolės riedulio
lazdą ar raitelio botagą mieliau negu, nesuvaldydama kūdikio Dei
vido ar jo reikmenų, didžiulę išbrinkusią krūtį mėlynomis veno
mis lyg 3-delta žemėlapyje.
Aš lygiai pasišlykštėjusi, lygiai sužavėta šio reginio. Iki ponios
Roper nesu mačiusi žindant (mes tokia šeima). Be to, tai liūdnas
kontrastas tetos Bebsės krūtinei, dabar visiškai nupjautai, kai ji
guli baltesnė už paklodę Šv. Jokūbo ligoninėje Lydse, kur mudvi
su Banti nueiname vieną šeštadienį, o Patricija lieka namie pas
ninkauti už Indiją.
Netrukus po to aš pirmąkart pamačiau, kaip Banti ir ponas
Roperis susitiko. Mudvi su Banti buvome kooperatinėje kilnoja
moje krautuvėje, klaidžiojome tarp konservuoto pieno pudingų
ir mėginome nuspręsti, kurį išsirinkti —ryžių ar manų kruopų,
kai ponas Roperis sparčiai žengė prie lentynos, ieškodamas skal
bimo miltelių, —naujo tipo vyras, pralenkęs savo laiką. „Štai kaip,
sveikutės!“ —tarė jis mano mamai. Buvo gražiai apsirengęs, kava
leristo pike kelnėmis, šunų dantų išbandymo sportine striuke, su
kaklaraiščiu. Banti perdavė man savo piniginę, kad galėčiau už
mokėti už mūsų pirkinius, o ji —likti pono Roperio įviliota į pin
kles vagonėlio gale. Kol aš monotoniškai kartojau vairuotojui mūsų
pajaus skaičių, mačiau atsispindint priekiniame stikle vaizdą, kaip
ponas Roperis dovanoja puošniai užraitytą raudoną plastmasinę

tulpę iš tų, kurios būdavo dalijamos su kiekvienu Daz paketu. Aš
buvau ten, ir, patikėkite manimi, moteris, paėmusi tą tulpę iš
pono Roperio, buvo ne mano mama; ta moteris buvo kikenantis
mergiškumo saldainiukas —žavi, žaisminga, įkvėpta, savotiška Debi
Reinolds, kol Edis Fišeris nebuvo jos palikęs.
Išsigąstu dėl savo mamos. Ji įžengia į tamsią, žemėlapyje nepa
žymėtą erdvę, kur meteoritai netikėtai krinta žemyn ir Saturno
žiedai, kaip žinome, yra mirtini.
Po kiek laiko, birželio gale, įvyksta stebuklas —Džordžas ir Band
gauna laišką, pranešantį jiems, kad aš eisiu į Karalienės Anos mo
kyklą. Fu, kaip pasakytų dėdė Tedas. Patricija, priešingai, gavo
kelis bjaurius savo 0 lygio egzaminų rezultatus. Tai todėl, kad anks
čiau iš daugumos disciplinų išeidavo, ({siutusios Banti paklaus
ta —kodėl, ji tik gūžteli pečiais ir burbteli: „Nesąmonė“.)
Vietoj vasaros atostogų, kurių šiemet nėra dėl artėjančios Ne

lės mirties, Patricija mane su Ketlina nusiveda į filmą. Patricija
nėra Klifo Ričardo gerbėja, neseniai ji parėjo namo, laikydama
iškeltą oranžinę ir baltą juostuotą mažytę plokštelę. „Roling Sto
nes!“—sako ji, jos akyse —laukinis blizgesys. Reikėjo griebtis gud
rybės, kad Kristina nesužinotų apie šį įvykį. Ji stengiasi įsisprausti
kaip gyvas pleištas tarp manęs ir Ketlinos, ir aš vis tebesitikiu, kad
ji kyšos tarp mūsų ir viską gadins. Bet tai padaro Hovardas, links
mai prunkšdamas iš Klifo, Unos ir Melvino, ir gaujos. „Prastas!“ —
labai garsiai paaiškina jis ir tuomet įninka išdarinėti su Patricija
kažkokius keistus biologinius triukus, tuo tarpu mes nelaimingos
čepsime sau dėžutę mėtinių ledų. Kaip tik dėl jų turime sėdėti
galinėje eilėje ir nelabai gerai matome ekraną.
Netrukus Nelė užgęsta. Paskutiniai jos žodžiai man buvo: „Pri
žiūrėk savo batus, Lili!“ [žr. Išnašą (viii)], juos ištarė tysodama sa
vo lovoje it šešėlis. Apskritai paskutiniai jos žodžiai (perduoti Pa-
tricijos, kuri atsitiktinai buvo vienintelė jos kambaryje, kai ji mi
rė) irgi stokojo aiškumo: „Gal aš pagelbėčiau dabar suruošti Veršio
arbatėlę, ponia Sivivrait?“ Mes einame aplankyti Nelės, pašarvotos
laidojimo menėje. Apgailėtina kompanija. Laidojimo menė ne to
kia, kokios aš tikėjausi. Vyliausi kažko baugesnio, paslaptinges

nio, kaip Šv. Vilfrido bažnyčia —kad bus tamsa, smilkalai, vargonų
muzika, o ne gerai apšviesta lentelė priešais citrinos spalvos sie
nas, kaštonines užuolaidas ir dėžutes su plastmasinėmis gėlėmis,
kurios atrodė taip, lyg galėtum jas išmesti kartu su Ketlina ant
patyčių, nes ji įtartinai viską nužvelgė. „Jokių žvakių?“ —sušnibž
dėjo apstulbusi. Kas nušvies vargšelės Nelės kelionę į tamsą?
Patriciją krečia šaltis, jos akys raudonos, bet nemanau, kad dėl
to, jog apverkė Nelę. Mūsų senelė atrodo beveik tokia pat mirusi,
kaip atrodė paskutinėmis savo gyvenimo savaitėmis, gal tik oda
šiek tiek geltonesnė ir neįprastai panaši į Kristinos Roper vėžlio.
Man labai gaila senelės, bet jaučiuosi ir kalta, kad nesu sunykusi iš
sielvarto taip kaip tuomet, kai žuvo gyvūnėliai.
Žiūrėjimas yra tingus reikalas, priekinė eilė, jokių mėtinių le
dų. „Gal pakaks?“ —klausia Banti po kurio laiko, ir mes pritaria
me. Mums išeinant, Banti atsigręžia dar pažiūrėti ir kiek palūkė
jusi sako: „Tai buvo mano mama“, ir man ant pakaušio plaukai
stojasi piestu, visai kaip Džunės Elison „Gleno Milerio istorijoje“
per TV praėjusio sekmadienio popietę, nes neklystančia nuojauta
suvokiu, kad vieną dieną ištarsiu lygiai tą patį.
Vasara tebesitęsia, tuščias platus vandenynas iš nieko, visos die

nos —vien žaidimas su Kristina. Ponia Roper visuomet prašo mū
sų prižiūrėti Deividą, ir mes praleidžiame didžiumą laiko steng
damosi jį paslėpti. Labiausiai mėgstame žaisti su juo slėpynes, kai
mes jį kur nors paslepiame, sode po gyvatvore ar Roperių atsargų
sandėliuke, ir tuomet išeiname ieškoti ko nors kito —Skutelio ar
galbūt vėžlio. Vieną įsimintiną kartą (mano kalendoriuje pažymė
tą kaip „Trafalgaro diena“) mes absoliučiai pamirštame, kur jį pa
likome. Jeigu ne Skutelis, ko gero, kūdikis Deividas tebebūtų ven
tiliacijos spintutėje po šiai dienai.
Karštą apatišką rugpjūčio vidurio dieną aš užklystu į garažą kažin
ko ieškodama —šuns, kamuolio, kūdikėlio Deivido, —kas žino, ko?
Vietoj jų randu Banti ir poną Roperį, ir vėl kartu. Tą dieną garaže aš
tikrai kažko prisižiūriu ir išmokstu —pavyzdžiui, koks keistas apatinių
baltinių kratinys, kurį Banti slepia nuo paprasto žvilgsnio. Karštoje
vasaros prietemoje įžiūriu garaže kažką bjauraus, kyšančio iš pono

Roperio kavaleristo kelnių. Galbūt Banti galiausiai rado savo kanki
nystės įrankį? Tikrai taip galėjai pamanyti iš jos veido išraiškos. Po
nas Roperis —dabar stengdamasis iš visų jėgų —staiga akies krašte
liu pastebi mane, ir beprotiška jo veido išraiška pasikeičia į nepa
tiklią. „Taigi, svei-iute“, —prašvokščia jis uždusęs. Aš nė necypteliu
ir pasitraukiu iš nusikaltimo vietos.
Turbūt Džordžas miglotai suvokia, kad užleidžia savo žmoną
kitam vyriškiui, ir todėl nusprendžia susigrąžinti ją atgal egzotiška
iškyla į tolimą vietą —Kinų restoraną Gudramgeite. Tai jo pirmoji
klaida, nes Banti nemėgsta svetimšalių maisto. Po teisybei ji dar
nėra ragavusi jokio užsienietiško maisto, bet vis vien žino, kad jo
nemėgsta. Antroji jo klaida buvo pakviesti mane ir Patriciją.
—Taigi, —taria Banti sėsdamasi už stalo ir žiūrėdama į raudoną
staltiesę, —tai kitoniška. —Švytintys raudono popieriaus žibintai
su auksiniais kutais, kabantys ten, kur tikėtumeis normalios švie
sos. Aš parodau žibintus Patricijai, ir ji adaidžiai man nusišypso.
Aukštų tonų styginių muzika pratisai skamba kaip fonas. —Si vie
ta išpuošta kaip tu-žinai-ką, —sako Banti, įtariai kramsnodama
krekerį. Ji sužvejoja gėlytę savo mažame porcelianiniame jazminų
arbatos puodelyje ir kritiškai ją tyrinėja blausioje tamsiai raudo
noje šviesoje. Džordžas užsako trijų patiekalų valgį keturiems —kre
večių mišrainę, jautienos žlėgtainį, saldžiarūgštę kiaulieną, viščiu
ko čou-mein, konservuotų nefelijaus vaisių ir kavos.
—Tu čia jau ir anksčiau esi buvęs! —kaltinamai taria Banti, o
Džordžas nusijuokia ir atsako:
—Nekvailiok. —Bet jis, aišku, čia yra buvęs, nes padavėjas jam
paslaptingai mirkteli.
Džordžas traukia ant savo krautuvininko kurpalio šnekas apie
šį bei tą, kad Banti pralinksmėtų („Taigi, kaip tau patinka toks
orelis, ką? Mes užmokėsime už šią saulėkaitą, ar ne?“), bet Banti
nesugundoma.
—Kiek laiko dar reikės laukti? —nekantriai klausia ji po dešim
ties sekundžių. Atkeliauja krevečių mišrainė, daugiau salotų nei kre
večių; tiesą sakant, sunku išvis rasti kokią krevetę lapų krūvoje.
—Vieną radau! —triumfuodama tariu aš. —Radau krevetę! —ir
Džordžas sako:
—Nebūk tokia protinga, Rubi.

Patricija skaičiuoja savo krevetes, dėdama jas ant lėkštės kraš
to, kur jos guli kaip plokšti rausvi kableliai.
—Tai neūžaugos, o ne krevetės, —sako ji, baksnodama jas dan
tų krapštuku kaip uolus marinistas biologas.
—Ak, dėl Dievo meilės! —sako Džordžas. - Neūžaugos, kreve
tės —bene tai svarbu?
—Svarbu, jei esi neūžauga, norinti daugintis, —sako romiai
Patricija, ir Banti greitai prataria:
—Mes nekalbėsime tokiomis temomis, dėkui tau, Patricija, —
šito iš tavęs ir galima buvo tikėtis, ar ne?
Atkeliauja kitas patiekalas.
—Pagaliukai žlėgtainiui! —sakau aš susijaudinusi, sukiodama
juos prieš Patriciją, o ji ginasi nuo manęs nosinaite.
—Tu nemanai, kad aš valgysiu su šitais, tiesa? —sako Banti,
žiūrėdama nustebusi į Džordžą.
—Kodėl gi ne? Milijonai kinų taip daro, —sako jis, ne vietoje
kirptelėdamas savaisiais žlėgtainį. Kas galėjo žinoti, kad jis toks
kosmopolitas? Banti pakelia gležną ploną pupos daigą nuo savo
lėkštės:
—Kas čia?
—Kodėl mes negalime tiesiog valgyti? —klausia Patricija. Rodos,
ji nesmagiai jaučiasi, dar baltesnė nei visuomet ir labai dygi, lyg
negalėtų nusėdėti savo kėdėje. Jos odos baltumas pradeda drama
tiškai keistis, virsdamas krevetės rausvumu, ir —kaip tik tada, kai
Banti laiko pakėlusi gabaliuką kiaulienos ir sako: „Koks šunienos
skonis, kaip jūs manote? Ar toks?“ —Patricija ima drebėti ir iš ro
žinės atvirsta į sniego baltumo spalvą, prieš nudribdama nuo kėdės.
—Taip, dabar bent jau tu žinai, kad esi alergiška krevetėms, -
guodžiu aš ją, kai ji guli susirangiusi aukštoje baltoje ligoninės
lovoje.
—Neūžaugoms, —primena ji man ir pasiūlo vaisinės gumos.
Paskui ateina siaubinga uniformų pirkimo savaitė, kai Banti

supranta, kad mane reikia nuo galvos iki kojų aprengti ir apipirkti
prieš pradedant naują semestrą. Mes turime uniformos sąrašą iš
Karalienės Anos, gana gąsdinantį, ne tik dėl begalinio skaičiaus
drabužių, kurių, pasirodo, reikia, kad galėčiau lankyti mokyklą,

bet ir dėl uniformos sąrašo griežto tono. Didžiosios raidės ir iš
skirtinis šriftas —perspėti apsileidusiems tėvams. Pavyzdžiui, mė
lynasjūreiviškas sijonas, klostytas ar gofruotas, NE TIESUS, su kišenė
mis arbajūreiviško mėlynumo tunika su kišenėmis, nors nepaaiškinta,
kodėl taip moraliai įsakmu vengti tiesių sijonų. Batų išvardijimas
irgi labai specifinis —kambariniai bateliai, pavyzdžiui, pageidauti
na, kad būtų žemu kulnu ir guminiu padu. (Batų su dirželiais ar
sandalų atvirais galais avėti Negalima.) Labai patartini Klarko san
dalai. Gana keista, kad uniformos sąrašas mažai ką turi bendra su
tuo, ką vilki Patricija, —ji dažniausiai išeina iš namų uždraustu
tiesiu sijonu ir batais su dirželiais, šitaip, be abejo, patvirtindama
savo nusikaltimą moralei. Bet tokie drabužiai —ne man, ir mudvi
su Banti apeiname nuo Izaoko Valtono iki pono Matersono ir iki
Sautkoto, be galo ieškodamos jūreiviško mėlynumo klostytų gim
nastikos šortų su etikete: žaidimams.
Nežinia kodėl —gal dėl naujai atrasto žaismingumo, lengvabū

diškumo, —bet tai vienos iš pačių geriausių dienų, kurias mes su
Banti kada nors esame praleidusios kartu. Įsigydamos daugybę
uniforminių drabužių, darome pertraukėles ir ilsimės kavinukėse
su savo dideliais popieriniais krepšiais. Banti nuspiria savo bate
lius po Beti kavinukės stalu, suryja didžiulę braškių ir morengų
pintinę ir atrodo visai laiminga.
Aš nėriau į klasikinę mokyklą kaip antis į vandenį —penkiasde
šimt minučių trunkančių pamokų griežtumas, pietų eilės, naujų
draugysčių surikiavimas ir per rikiavimas —didis palengvėjimas po
nuolatinės namų gyvenimo melodramos. Vienintelis erzinantis da
lykas —kai kaskart perskaitęs iš sąrašo mano pavardę mokytojas
pakelia akis, kiek sutrikęs, ir sako: „Patricijos sesuo?u—tarsi nie
kuomet nebūtų įsivaizdavęs, jog Patricija turėtų šeimą. Laimė,
niekas, regis, neprisimena Džilianos.
Patricija, nors ir prastai išlaikė egzaminą, dabar lanko pagrin
dinės mokyklos bendro lavinimo šeštą klasę, ir aš ją retai sutinku
minkšto ąžuolo koridoriuose. Kai taip atsitinka, ji visiškai mane
ignoruoja, o tai gana įžūlu, juolab kad vyresnės mergaitės mokyk
loję rūpinasi naujokėmis sesutėmis ir rodo jas savo draugėms lyg

kokius kambarinius gyvūnėlius.
Laikas skuba, muša, lekia j semestro galą, ir aš smarkiai plušu
sudarinėdama kontūrinius žemėlapius ir romėnų centrinio šildy
mo sistemos diagramas, rašydama prancūziškus sakinius —kita
kalba! Prancūzų mokytoja sako, kad esu iš prigimties lingviste, ir
aš kiekviena proga mielai mokausi šiuolaikinės prancūzų kalbos.
Je m’appelle Rubi. Je suis une piene predeuse. Kartais Patriciją įkalbi
nu pasišnekėti su manimi, bet tai varo iš proto Banti, nes ji mano,
kad mes kalbamės apie ją. „Notre mere, —pasako mielai Patricija, —
ėst une vache, nest-ce pas?“
Kai išgirstu žinią, kad nušautas Kenedis, esu vienintelis asmuo,

likęs sėdėti prie valgomojo kambario stalo ir klausytis žinių per
radiją, kad atitrukčiau nuo to fakto, jog Patricija, Banti ir paskui
Džordžas išvardijimo tvarka pasitraukė nuo stalo dėl ginčo, kuris
įgavo tokį mastą, jog nutikimas Vienišos žvaigždės valstijoje (Tek
sase) atrodė palyginti menkniekis. Incidentas įsižiebė dėl paketo
Featherlight, kuris buvo rastas Patricijos trumpo sportinio švarke
lio kišenėje neapsaugotas, kaip paprastai, Sfinkso herbu, įspaustu
ant Karalienės Anos mokyklos ženklelio su padrąsinančiu moto:
Quod potui perfeci.
Paskui aš daug laiko praleidžiu tobulindama savo tvistą semestro

pabaigos vakarėliui, kurį šeštokai tradiciškai mesteli pirmokams.
Patricija per daug į vakarėlius nevaikšto, bet man garbė, kad esu
pakviesta programos vedėjos, išsirinkusios mane kartu pradėti
„Linksmuosius Gordonus“. Po sumuštinių ir želė mes žaidžiame
žaidimus, taip pat ir muzikinius keliukus (tokį žaidimą, kurį gerai
žaistų ponas Roperis ir mano mama). Paskui šokame pagal pop
plokšteles, bet, deja, jokio tvisto. Žmonės šoka vien beformius,
padrikus šokius: kojos chaotiškai kilnojasi, rankos graibo neregi
mas virves.
Iš tiesų nesvarbu —aš gaunu puikią semestro pabaigos atestaci
ją: Kubi dirba rimtai, malonują turėti klasėje. Ja aš pirmiausia pamo
savau Banti, paskui Džordžui ir galiausiai —Patricijai, bet nė vie-
nas jų neparodė jokio susidomėjimo, net kai aš prismeigiau ją

prie savo miegamojo durų iš koridoriaus pusės.
Metų pabaiga virto Prieblandos zona, vos tik atvykus į Naujųjų
metų vakarą našlaitėms Deizei ir Rozai. Dabar jos miega tuščioje
Nelės lovoje, ir niekuomet nematyti, kad verktų. Teta Bebsė, vil
tingai vėl susieta su trūkstamomis savo dalimis, tikriausiai atsiun
tė joms raštelį iš Dvasios pasaulio, bet jei taip, jos niekuomet to
neatskleidžia. Banti nesiliauja pirštu prikišamai rodžiusi, kokios
gerai išauklėtos yra dvynės, bet, mano manymu, ji turi omenyje
tai, kad jos niekuomet nekalba.
Aš atsigulu ir užmiegu gerokai prieš varpus, bet Patricija vidur
naktį mane pažadina, girta, bet trokštanti priminti praeinančius
metus. Ji turi beveik tuščią Bristolio kreminio šerio butelį, iš ku
rio kartkartėmis siurbteli. Aš atsisakau. Ji ketino sutikti Naujuo
sius Knavesmire, ant Hovardo senojo „Zefyro“ galinės sėdynės,
bet juodu susipyko.
—Jis nusprendė būti buhalteriu, —sako ji, žodžiai alkoholiškai
susilieja. Ji stengiasi užsidegti cigaretę, o jos veide —pasibjaurėji
mo grimasa.
—O kas tu būsi, Patricija? —klausiu aš atsargiai. Ji rimtai išpu
čia dūmą ir visur pribarsto pelenų.
—Nesąmonė, —sako ji galiausiai, o paskui kiek patylėjusi: —
Manau, tiesiog norėčiau būti laiminga.
Iš visų Patricijos siekimų šis kažkodėl atrodo pats begėdiš
kiausias.
—Gerai, —sakau aš jai, kai artimiausios bažnyčios varpai pra
deda sveikinti 1964-uosius, —jeigu aš nors vieną dieną turėčiau
Aladino lempą, tu tikrai tokia būtum. - Bet pažvelgusi iš arčiau
pamatau, kad ji užmigo, tad išimu degančią cigaretę jai iš rankos
ir atsargiai užgesinu į paskutinį „Tavo senoji Anglija“ puslapį —
gražų medinį šiaudiniu stogu kotedžą su rožėmis palei duris ir
dūmais, vingiuojančiais iš kamino.
Išnaša (viii) — Nauji batai
Anglų ir vokiečių karo pabaiga! Ištisą dieną gatvės buvo užtvindy

tos žmonių, švenčiančių naujieną. Laimingo sutapimo dėka Šv.
Jurgio laukus aplankė šauni keliaujanti mugė, ir Liliana su Nele
tikėjosi nueiti prie dujom apšviestų prekystalių ir patirti virpulį,
atsidūrus minioje tokia patriotiška proga. Albertas buvo išsibel-
dęs žvejoti su draugužiu Frenku, o Tomas jau beveik išėjęs iš na-
mų —gyveno Monkgeite, nuomojosi butą. Lilianai sukako pen
kiolika, Nelei —keturiolika, ir abi dirbo. Liliana dirbo Rowntree
pakavimo skyriuje. Kai ji išėjo iš mokyklos, Rachelė vertė ją eiti
dirbti tarnaite, bet vieną rytą Liliana tiesiog atsistojo virtuvėje,
sunertom rankom, pakeltu smakru, ir pasakė, kad neketinanti
niekam būti tarnaitė. Nelė meldėsi kiekvieną naktį, kad jos sesuo
greit gautų kitą darbą, nes joms tiesiog verkiant reikėjo naujų ba
tų, o Rachelė pasakė, girdi, negaus nieko, kol Liliana vėl nepar-
neš algos. Jų senieji batai buvo taip nudrengti, kad per kojinę
padu galėjo jausti šaligatvį.
Nelė vargiai ką uždirbdavo; ji buvo priimta pas moteriškų skry
bėlių dirbėją Koni gatvėje, ir abi mergaitės turėdavo savo algą ligi
penso atiduoti kas savaitė Rachelei, o ši nenorom joms numesda
vo kelias varines monetas. Bet jos gavo naujus batus anksčiau,
mat Liliana buvo taip pasibjaurėjusi savo senais batais, kad vieną
dieną išėjo basa, ir Rachelė, iš įtūžio įraudusiu veidu, galiausiai
sumišusi davė joms pinigų naujiems batams.
„Ar mes galime išgėrusios arbatos eiti į mugę?“ —aišku, to
paklausė Liliana. Nelė buvo tokia baikšti, kad viską gaudavo saky
ti Liliana, jei tik galėdavo. Rachelė žvelgė tiesiai pro Lilianą ir
visiškai ją ignoravo. „Reikia sakyti prašau“, —sušnibždėjo seseriai

į ausį Nelė. Liliana susiraukė: „Prašau jūsų, ar mes negalėtume
eiti po arbatos į mugę?“
„Ne“.
„Kodėl ne?“
„Todėl, kad aš pasakiau ne“, —atkirto Rachelė, žiūrėdama čia į
vieną, čia į kitą, lyg jos abidvi būtų idiotės. Paskui sugriebė šūsnį
skalbinių ir išėjo iš virtuvės. Liliana paėmė nuo virtuvės stalo me
dinį šaukštą ir sviedė Rachelei iš paskos, o Rachelė, kad joms
atsimokėtų, palaukė, kol abidvi sueis į savo kambarį, ir pasuko
raktą duryse.
Jos sėdėjo ant savo miegamojo grindų ir varstėsi naujuosius

batus. Jie buvo minkštos odos, patys brangiausi batai, kokius jos
kada yra turėjusios. „Ji sužinos“, —tarė Nelė, žiūrėdama į vis dar
nenusitrynusius savo batų galus. „Nesirūpink“, —atsakė Liliana,
pašokdama aukštyn ir pakeldama pakeliamojo lango rėmą. Jie vis
dar gyveno Valmgeite, ankštame viršutinio aukšto butuke lindy
nių kvartalo kieme. Kiemas po jų miegamojo langu buvo drėgnas
ir atsidavė srutomis bei dumblinomis kerpėmis, dengiančiomis
šaligatvio plyteles. Bet viduryje, pro didžiulį plyšį tarp akmenų,
prieš daugel metų buvo įleidęs šaknis alyvmedis, jo sėkla atklydo
čia iš kažkokio malonaus miestietiško sodelio, augančio palei tamsų
Valmgeitą. Jo žievė buvo šiurkšti ir grublėta, lyg kas ją būtų nua-
kėjęs didžiulės šakės nagais ir perbraukęs ja per kamieną, bet žie
dais buvo nubertas tirštai ir vešliai kaip bet kuris kitas medis,
augantis daug didingesnėje vietoje. Pernai Liliana buvo išlindusi
pro jų miegamojo langą, nulaužusi didelę šaką ir pamerkusi į ąso
tį jų kambaryje. Ištisas savaites jas džiugino svaiginantis alyvų kva
pas. Nelė sušukavo Lilianos plaukus ir surišo juos kaspinu, paskui
Liliana tą patį padarė Nelei. „Manau, šakos mūsų svorio neadai-
kys“, —sušnibždėjo Nelė, kai Liliana pastatė koją ant palangės.
„Nesijaudink, Nele“, —sušnibždėjo jai Liliana, viena ranka jau
griebdamasi už šakos. Liliana pakibo ore ir supdamasi įsitvėrė
kamieno. „Saugok savo batus, Lili!“ —sukuždėjo Nelė, kai Liliana
medžiu leidosi žemyn. Ji sustojo apačioje ir pasakė: „Tai lengva,

Nele. Leiskis čia“. Nelė jau sėdėjo ant palangės, išsisvėrusi lau
kan, bet paskui atsitraukė. Ji niekuomet nepakentė aukščio, ir
pažvelgus žemyn jai pasidarė bloga —nors ne tiek aukštis ją su
stabdė, kiek baimė dėl Rachelės įtūžio, kas bus, jeigu ši apsižiū
rės, kad jos išspruko laukan, nors ji buvo uždraudusi. Nelė apgai
lėtinai papurtė galvą. „Aš nesileisiu, Lili“. Liliana įkalbinėjo ir
maldavo Nelę, bet viskas perniek, tad galiausiai piktai tarė: „Ko
kia tu, Nele, bailė! Gerai, aš einu, net jei tu neini!“ - ir pradingo
iš kiemo ir Nelės akiračio nė neatsigręžusi. Nelė ilgai stovėjo prie
atviro lango. Karo pabaigą švenčiančių žmonių šurmulys atsklis
davo švelniu gegužės vakaro oru į kiemą. Nelės ašaros išdžiūvo,
dangus tamsiai pamėlo ir įsižiebė pirmoji žvaigždė. Liliana sugrį
žo, jos kaspinai buvo nusmukę, naujieji batai numindžioti, o vei
de švietė triumfo šypsena.
Nelė atvėrė jai langą ir padėjo įlipti per palangę į kambarį. Li
liana iš kišenės ištraukė popierinį maišelį saldainių ir pasidalijo su
Nele. „Buvo tikrai nuostabu, Nele“, —pasakė ji, o jos akys žibėjo.
Naktį pakilo vėjas ir pradėjo lyti. Nelė pabudo nuo alyvmedžio
šakų bilsnojimo į miegamojo langą. Gulėjo plačiai atmerktomis
akimis tamsoje, klausydamasi ramaus Lilianos alsavimo. Ji troško
būti panašesnė į Lilianą. Lietus ir bilsnojimas darėsi vis garsesni,
vėjas vis stipresnis, ir Nelė nebemanė, kad dar galės užmigti.
Devintas skyrius
1 9 64
At ostogos!
—JVXes išvykstame! Ne pažiūrėti burtininko, bet atostogauti.

Mes išvykstame! —entuziastingai sakau aš Patricijai.
—Užsičiaupk, Rubi!
Užsičiaupkrubi, užsičiaupkrubi. Tiesą sakant, galima pagalvo
ti, kad toks mano vardas Pasaulyje Pagal Patriciją. Ji įnikusi piešia
nepadorias anatomijos diagramas automobilyje ant aprasojusio
vidinio lango. Šalta ir drėgna tiek automobilio viduje, tiek lauke —
oras, rodos, nežada gerų atostogų. Metai, kai patys per atostogas
pasirūpindavome maistu (Bridlingtonas, Vitbis), pasibaigė, ir prieš
mus atsiveria egzotiškas Šiaurės Velsas, pradedant nuo turbūt pa
čios svetimiausios vietovės —Škotijos!
Be to, mes keliaujame konvojumi ar bent tandemu —ten, dviejų
kupranugarių karavano priešakyje, važiuoja mūsų draugų ir kai
mynų Roperių mėlynas Ford Consul Classic. Banti galėjai nors žars
tekliu deginti, sprendžiant iš jos nieko nesakančio veido, kai Džor
džas pasiūlė šią idėją, kiek „šnektelėjęs“ su ponu Roperiu prie
dantytos gyvatvorės tarp mūsų priemiestinių tvirtovių. Mudvi su
Banti tuo metu kišome į krosnelę duonai kepinti įvairiausias duo
nos krautuvės gėrybes —minkštas bandeles, spurgas, arbatinius
pyragėlius ir taip toliau, kai įvėžlina iš sodo Džordžas, pritapno-
damas visur purvo, ir sako:
—Aš ką tik šnektelėjau su Klaivu —ką tu manytum apie atosto
gas kartu su Roperiais šią vasarą?
Banti akimoju nutaiso savo šypseną ir pasitikrina:
—Su Roperiais? —Tuo metu arbatinis pyragėlis lepteli iš kros
nelės.
—Roperiais? —atkartoju aš apimta siaubo, puldama gaudyti

arbatinio pyragėlio.
—Na, o kodėl gi ne? —atsako ji linksmai, tepdama arbatinį
pyragėlį sviestu ir duodama jį Džordžui. Jis atsisako ir nužings
niuoja per virtuvę plautis rankų. Banti akivaizdžiai priblokšta, nes
ji net neprikišo, kam jis paliko purvinų pėdsakų taką ant jos rau
donų ir baltų vinilinių plytelių, lyg kas nors iš Artūro Murėjaus
rankraščio. Ar kojaraščio. Akylesnis žmogus būtų iškart supratęs,
kad jis —žmonos apgautas vyras.
Kartkartėm Kenetas kyšteli snukutį pro atgalinį Roperio auto

mobilio langą, kaip nelaimę nešantis talismanas, ir išdarinėja vi
sokiausias grimasas —žvairuoja, rodo liežuvį, užsikemša pirštais
ausis, —bet Lenoksų moterys stojiškai jį ignoruoja. Banti laimin
ga, kad niekuomet pati neturėjo mažo berniuko, ir sutrikusi dėl
Keneto elgesio, bet Džordžas nesigėdija paskelbti nuosprendį:
„Prakeiktas kvailas mažas šunsnukis“.
Džordžas neturi kada piktintis Keneto pasismaginimais —jam
reikia sutelkti visą dėmesį, kad neatsiliktų nuo Roperių. Mes bi
jome pamesti iš akių eskadrono vadą, nes jis vienintelis žino, kaip
nusigauti į Škotiją, ir labai dažnai Banti ištinka panikos priepuo
liai, tada ji šaukia Džordžui: Jis kažką lenkia! Greit, greit —įjunk savo
lenkimo švieselę! Vargas tam ratuotam, kuris atsiduria tarp mūsų ir
Roperio, jis patiria tiesioginį ardomąjį Banti spinduliuojamų min
čių poveikį.
Vis dėlto, šitaip aklai vergiškai sekant paskui Roperius, be galo
pageidautina paklusti Banti navigacijai, kuri arba pataiko, arba
prašauna -B 125, B 126, —bene tai svarbu? arba yra gynybinė —Iš
kur aš galiu žinoti, ką tas ženklas reiškia. Juk vairuotojas tu! Jeigu ji
turėtų AAvyrą ant vieno peties ir dvasinį vadovą ant kito, vis vien
mus paklaidintų, nors ir ponas Roperis neatrodė darantis daug
geresnį darbą, vedžiodamas mus spirale aplink Karlailio priemies
čius lyg lėktuvas, darantis mirties kilpą [žr. Išnašą (ix)].
—Ką, po galais, jis ten išdarinėja? —greitai ir neaiškiai sumur
ma Džordžas, kai mes sukamės karusele apie tą vietą, kur jau
mažiausiai dukart važiavome.
—Vėl ta pati žuvies ir bulvių traškučių krautuvė! —sako Banti.

—Ir tas pats garažas —ką jis sau mano? —purto galvą Džor
džas. —Žinau, kad turėtume būti prie Niūkaslio, —sako jis su
nenumatytu kartėliu.
—Na gerai, gudrusis ančiuk, jeigu taip manai, turėtum jam ką
nors pasakyti, ar ne? —Kažin, ar labai išmintinga mamai viešai
ginti savo meilužį. Žvilgteliu įkypai į Patriciją, ką gi ji mano, bet ji
užsiėmusi kitkuo —perkelia „Kama Sutrą“ ant apgaravusio lango.
Gana vaikiškas elgesys, mano nuomone (kuri, žinoma, nieko ne
verta —aš neturiu jokių iliuzijų), tačiau ne toks vaikiškas kaip Banti.
Ji reikalauja, kad Džordžas sustabdytų automobilį ir ją išleistų.
Tiesiog stulbina, kaip gali įsiliepsnoti ginčas, kai nors sekundei
nuleidi akis.
—Ak, ir ką tu žadi daryti... —rėžia Džordžas, —eiti namo pės
čiomis iš Karlailio? —Bet nesulaukia atsakymo, nes pono Rope-
rio signalinė lemputė netikėtai ima žybčioti, ir Banti turi atkreipti
į tai Džordžo dėmesį.yis lėtina!Jis stoja! —rėkia ji, ir Džordžas taip
staigiai spusteli stabdį, kad mano smegenys vos nenutrūksta nuo
savo raiščių.
—Dėl Dievo, —sako piktai Patricija neaišku kam.
Kartais man norisi verkti. Užsimerkiu. Kodėl mes nesame taip
sukurti, kad galėtume lygiai taip suskliausti ausis? (Turbūt todėl,
kad tada jų niekuomet nebeatskliaustume.) Ar yra koks būdas
paspartinti evoliuciją ir užsiauginti ausų vožtuvus?
Džordžas ir ponas Roperis iššoka ant šaligatvio pasikonsultuoti
ir šiaip, ir taip sukiodami žemėlapį, kol galiausiai kažką sutaria.
Banti nervinasi savo sėdynėje, vienodai smerkdama ir vyro, ir mei
lužio kvailumą. Kristina iškiša galvą pro šoninį langą ir pamojuo
ja. Dvi savaitės —be jokios pertraukėlės —gero elgesio Kristinos
Roper draugijoje neteikia perspektyvos pailsėti. Ji elgiasi su ma
nimi kaip su verge —jei mes būtume senovės Egipte, aš statyčiau
plikomis rankomis jai piramidę. Klusniai pamojuoju atgal. Kūdi
kio Deivido nė ženklo —turbūt jis supakuotas į bagažo regztį.
Mes išvykstame! Vėl.
—Kur mes valgysim? —klausiu aš liūdnai.
—Valgysim? —klausia Banti netikėdama savo ausimis.
—Taip, valgysim, —sako sarkastiškai Patricija. —Žinote —val

gis, maistas, gal esate kada apie tai girdėję?
—Nekalbėk taip su savo motina! —šaukia Džordžas į atgalinį
automobilio veidrodėlį, ir Patricija taip prasmenga savo kėdėje,
kad jos nematyti, bet bamba:
—Nekalbėk taip su savo motina, —ir dar pakartoja, ir dar. Da
bar Patricija šukuoja plaukus, nuleisdama dvi tankias uždangas
abipus veido, —ji jau atrado Džoaną Baez, dešimtuko viršūnę, —
aš tai laikau labai avant garde, —ir dažnai mini tokius žodžius kaip
„neteisybė“, „rasiniai prietarai“ (aišku, Amerikoje; Patricijos nu
sivylimui, Jorke nėra spalvotųjų. Kiekvienas veidas, kas rytą pasi
rodantis Karalienės Anos mokykloje, yra baltas. Panašiausia, ką
turime, tai Siuzana Hesė, labai protinga vokietuke, esanti čia mai
nais vieneriems metams. Patricija nuolat, įspraudusi ją į kampą,
kamantinėja, ar ji nesijaučia diskriminuojama). Suprantama, aš
visiškai palaikau Patriciją jos kampanijoje prieš neteisingumą, bet
Džordžas sako, kad ji turėtų daugiau dėmesio skirti savo A ly
giams. Ji ką tik „metė“ Hovardą, kuris gali kaltinti anksčiau nepa
stebėtą nuotaikos nepastovumą, nors tai gali būti tolesnis jos cha
rakterio ekscentriškumas.
Kurį laiką mes žaidžiame „Pastebėk...“ Pastebėk raudonus au
tomobilius —pastebėk telefonus automatus —pastebėk iš tiesų
bet ką. Kažkur į pietus nuo Glasgo išsukame iš pagrindinio kelio
ir stabtelime viešbutuke priešpiečių. Paprastai, išlipę iš automo
bilio, paskubom suruošiame valgį ant žolės ir valgome važiuoda
mi toliau, tad čia tikrai apgalvotas nukrypimas nuo normos. Ban-
ti prieš išlipdama iš automobilio pasigražina; juk ji ketina valgyti
priešpiečius viešbutuke su savo meilužiu, o tai gana romantiška,
net ir trukdant antrosioms pusėms ir penkiems vaikams. Lukte-
lėkit trupučiuką —kažko iš mūsų inventoriaus trūksta. Atsigręžiu
sutrikusi į Patriciją:
—Kur mes dėjome Skutelį?
—Skutelį?
Mudvi abi pažvelgiame į mamos pakaušį. Ji spokso į savo ma
žutę pudrinę, tad matyti ne tik jos pakaušis, bet ir kraštelis veido,
judančio mažame veidrodėlyje.
—Kur tu padėjai Skutelį? —klausiame choru.

—Šunį? —Ji be ceremonijų pakelia balsą, o tai visuomet pavo
jaus signalas. —Nesijaudinkit dėl jo —juo pasirūpinta.
Patricija staiga suklūsta:
—Ką tu nori tuo pasakyti —pasirūpinta? Kaip Hitleris pasirū
pino žydais?
—Nebūk kvaila, —sako Banti savo „tik nereikia nervintis“ to
nu. Ir dažosi akinančią palaidos moters šypseną.
Šį pokalbį fatališkai nutraukia Džordžas, pabelsdamas į auto
mobilio langą ir liepdamas mums paskubėti, nes neturime visos
dienos.
—Ak, bet juk turime, —sako Patricija. —Šiandien turime visą
dieną, o paskui visą dieną rytoj ir taip toliau iki paskutinio teismo
dienos, patikėkite manimi.
—Dėl Dievo meilės, Patricija, —sako Banti, užvoždama savo
mažutę pudrinę, —ar negali tiesiog judintis?
Apie priešpiečius verčiau patylėsiu. Pakaks pasakyti, kad „na

minė pomidorų sriuba“ kvepėjo pikantiškais Heinz prieskoniais
ir kad Banti su ponu Roperiu pasikeitė plačia flirtuojančių žvilgs
nių skale —nuo perdėtai mandagių iki tiesiog geidulingų, —aišku,
niekam, išskyrus mane, to nepastebint. Mudvi su Banti niekuo
met apie tai nepasikalbėjome, kad esu užklupusi ją garaže, nusi
kaltimo vietoje su ponu Roperiu. Man tai atrodo visai suprantama —
ką gi ji galėtų pasakyti. Nekalbėjau apie tai nė su Patricija, su ja
nebegali apie nieką pasikalbėti, vargu ar ji žino apie mūsų mamos
svetimavimą.
Mes įsiropščiame atgal į savo senuką Wolseley ir vėl važiuojame!
Truputį klaidinga pradžia, nes beveik iškart reikia sustoti (kodėljis
rodo signalą? Stok! Stok!). Kenetas turi šalikelėje išsivemti nepa
traukliai rausvu melange, kuriame daug pomidorų sriubos, bet pas
kui mes vėl leidžiamės į kelią.
Deja, vis dar mėginame ištverti priešpiečius, kai kertame iš
orinį Glasgo ratą, po kurio pakrikai važiuojame vidinio rato link,
pragariška kelionė, kurioje nebelieka nei vilties, nei gerų ma
nierų.
—Aš maniau, kad jis buvo Karališkojo oro laivyno pilotas, —

sušnypštė Džordžas su panieka, kai Roperio kairioji lempelė vėl
įsijungė —ir vėl užgeso, —o paskui tas pat nutiko su dešiniąja, —
kol mes suskatome beprotiškai mojuoti Sočiholo gatvėje, lyg su
harpūnais vytumės Mobį Diką, o ne 1963-iųjų Consul Classic.
—Kaip jis rado Drezdeną? Jis nesugebėjo rasti kelio aplink pra
keiktą Vulvortą.
—Kaip ir tu, —taria Banti, jos lūpos juda kaip žirklės. Tikra
krizė ištinka, kai mus atskiria šviesoforo šviesa Sočiholo gatvės
viršuje, ir Banti desperatiškai suvaitoja: Mes pamėtėmejuos iš akių,
dabarjau viskas! Tą akimirką nusprendžiu vaidinti mirusią. Patri
ciją, matau, jau ištiko koma.
Reikalai truputį pasitaiso kitoje Dambartono pusėje, prieš mus
plyti rami autostrada iki Krajenlaricho. Patricija linksmina mus
garsiai skaitydama „Tristramą Šendį“. Banti nejaukiai bruzda sa
vo priekinėje sėdynėje, nes aštuoniolikto amžiaus proza jai atro
do nešvanki, ir ji nežino, ar tikėti, kad ši knyga priklauso Patrici-
jos A lygio skaitinių sąrašui. Pernelyg dažnai ji žvilgčioja atgal pa
sitikrinti, ar tik mes nekikename iš ko nors nepadoraus —visai
nepastebėdama akmens amžiaus genitalijų, kuriomis Patricija pa
puošė mūsų galinį langą. Patricija, regis, visai apsėsta žmogiško
sios biologijos.
Krajenlarichą pravažiavome dulkiant lietui ir tik po keleto my
lių aukštyn keliu suvokėme, kad pasukome į dešinę, kai reikėjo
sukti į kairę: Ką gi jis daro?Jis suka, suka!
Kur yra Škotija? Kas yra Škotija? Ar tai lietus, sutirštėjęs ir
sustingęs namukų ir kalvų pavidalais? Ar tai migla, įslinkusi į to
kias pakelės kavinukes kaip Krtjterio virtuvė? (Neduok to vaikui, Kris
tina, jis apsivems. Na, štai —ką ašjums sakiau?) Kas žino? Mes vyks
tame į vietovę, kuri skamba taip, kaip pavadinta „Och-na-kok-a-
liki“. Roperius ir mūsų tėvus suviliojo viena brošiūra, gundomai
pavadinta „Atostogos škotų sodyboje“, ir jų smegenys prikimštos
dryžuotų paplotėlių, varvančių sūdytu saulės geltonumo sviestu,
ir tirštos košės su šiltu, ką tik iš karvės, grietinėlės tvenkiniu.
Aš vos spėju panirti į deramą dozę miego ant nepatogaus, kaulė
to Patricijos peties, kai vėl nuaidi riksmas: „Dėl kojis stoja dabar?“
—Sustojimas prie duobės! —sušunka ponas Roperis, skėsčio

damas rankomis bejėgiškus atsiprašinėjimo gestus, o Harieta truk
teli Deividą iš mašinos ir palaiko jį virš žolės krašto. Čiurkšlė skysčio
it silpna arbata nučiurškia iš apatinės jo dalies.
—Nesuprantu, kodėl ji demonstruoja viešai tokius dalykus, —
sako Banti pasibjaurėjusi. —Ji (t. y. ponia Roper) galėtų turėti
rafinuotą akcentą, jau nekalbant apie mokyklos-pensiono baigi
mą. („Nusiųskite ten mane, - šnibžda Patricija. —Prašau“.) O iš
tikrųjų yra. tik nevala.
Nevala! Koks nuostabus naujas žodis. „Nevala“, —įvertindama
murmu aš Patricijai.
—Taip, nevala, —tvirtai sako Banti. —Štai kas ji.
—Tuomet ne tokia kalė kaip tu? —tylomis klausia Patricija.
Pakankamai garsiai, kad būtų išgirsta, bet pernelyg tyliai, kad tuo
patikėtum. Kurį laiką tvyro formali tyla, o paskui, netoli Dalma-
lio, Patricija sutrikdo ją, išsitraukusi „Patricijos Lenoks dainų są
siuvinį“, kuris pilnas dainų apie mylinčias mergaites, mirusius
karininkus, neištikimus meilužius ir daugybę žmonių, nukabinu
sių nosis, verkiančių, aimanuojančių ir apskritai turinčių didelį
„rūpestį“, ir mes šauniai išdykėliškai uždainuojame. Vos pasie
kiame dejuojantį kreščendo („ve-je-je-je-el“), Banti nervai neiš
laiko (argi mes nepastebėjome, kad jos apie svetimavimą?). Ji su
rinka: „Užsičiaupkite abidvi!“ ir duoda mums sūrio su svogūnais
traškučių, kad daugiau nebedainuotume.
Kelias darosi siauresnis. Oras —drėgnesnis. Pritemsta, nors ar
dėl vakaro, ar dėl lietaus —sunku pasakyti. Mes stumiamės lėtai
per prieblandą, lyg tai būtų reali jėga, pamažu gramzdinanti mus
žemyn. Nemaloniai krestelime dar kartą sustodami (Negaliu tuo
patikėti!) ir atsidustame, kai Kenetas nurisnoja į prožirnių guotą,
pakeliui sagstydamasis pilkų flanelinių šortų sagas.
—Kodėl jis nenuėjo, kai buvome sustoję anksčiau? Ar ji turi
bent kiek sveiko proto? —Banti iškvepia orą iš burnos kaip sun
kusis arklys. Kristina irgi išlipa iš automobilio ir nuseka paskui
brolį į krūmus, tuo tarpu ponia Roper vėl palaiko Deividą-ar-
batinuką.
—Jie juk ėjo viešbutyje, argi ne? —klausia Banti, nepatikliai
purkštaudama dėl Roperių atžalų pašlijusios būklės. (Mūsiškiai

organizmai, išmuštruoti Banti, tapo it geležiniai.)
—Tai ne likimas, šit kas svarbu, —sako Patricija svajingai, —
tai kelionė. (Ji dabar skaito „Kelyje“, kaip ir „Tristramą Šendį“,
tad nenuostabu, kad darosi kiek zenbudistiška.) Bet galop mes
ir vėl važiuojame! geltonų plytų keliu ar veikiau abejotinu vie-
nakrypčiu taku.
—Ar šis kelias turi numerį? —klausia Džordžas, spausdamasis
prie vairo, kad geriau matytų. —Norėčiau, kad jis įžiebtų savo
prakeiktas lempas! —priduria piktai plieksdamas savo priekiniais
žibintais. Paskui iškyla dar vienas pavojus be pavadinimo ir nu
merio —tai avys!
—Po paraliais, jų čia gyvas galas! —šaukia Džordžas paklaikęs.
Banti turi budriai stebėti avis (Štai viena! Saugokis tos! Ana kirs kelią!
Dirstelėk į tą kairėje!).
Pavargusios nuo „Tristramo Šendžio“, mes su Patricija vėl žai
džiame „Pastebėk...“, bet, tiesą sakant, nėra ką pastebėti, išsky
rus avis.
Tuomet ištinka bėda —ne iš avių slalomo, kaip tikėtasi, bet
Consul Classic nuleidžia padangą.
—Matai! —sako Džordžas triumfuodamas, nes Banti ištisas sa
vaites išūžė jam ausis, koks gražus Roperių automobilis, palyginti
su jų kledaru. Tačiau Banti tik atmeta galvą ir prataria:
—Padangą nuleisti gali bet kam.
—Tau tai gyvenimo kelias, —sako Patricija, o jos veide šviečia
Budos šypsnys.
Džordžas nenorom rioglinasi iš automobilio ir padeda ponui
Roperiui pakeisti padangą, ar veikiau ponas Roperis ją keičia, o
Džordžas padavinėja jam, ko reikia, tarsi operacijai asistuojanti
seselė. Banti irgi išlipa ir stovi šalia, stebėdama Džordžo nesusi
gaudymą tarp veržlėrakčių ir veržlių ir pono Roperio vyrišką grakš
tumą. („Gerai adikta, Klaivai!“) Visą tą laiką Kenetas zirzia, laks
tydamas aplinkui išskėstomis rankomis, vaizduodamas lėktuvą ar
vabzdį sustingusiais sparnais, o gal abu.
—Dėkui Dievui, kad man gimė mergaitės, —atsidūsta Banti
lipdama atgal į savo automobilį (vienintelis sakinys, kurį ji kada

yra ištarusi, išreikšdama dėkingumą, kad mes egzistuojame). Kai
Džordžas šniokštuodamas grįžta ant vairuotojo sėdynės, mes va
žiuojame! vėl.
Artėjame prie savo Mekos, dėl to nėra jokių abejonių, prava
žiuojame kelis „Och-na-kokna“ kaimelius ir galop atvykstame į
reikiamą. Pasukame į kairę, dukart tiek atgal, paskui į dešinę, du
kart tiek atgal ir vėl į kairę.
—O, tu sušikta skylė! —sako nusibaigęs Džordžas, adikdamas
dar tris pasisukimus, ir Band pasipiktinusi pliaukšteli delnais. Bet
tuomet mes pagaliau išsijudiname paskutinį kartą, taškydamiesi
ir trankydamiesi purvinu taku, kol įsliuogiame į dumbliną kiemą
tarp pulko piktų viščiukų. Vienoje pusėje stovi ilgas žemas prie
statas, kitoje aptriušusi pašiūrė, o trečioje didžiulis kvadratinis
pilko akmens namas —mūsų ieškota sodyba. Triuškinančios atos
togos sušiktoj skylėj prasideda!
Fermos gyventojai, mūsų šeimininkai būsimas dvi savaites, yra

fon Leibnicai, o tai man neatrodo panašu į škotišką pavardę. Ar
nebūtume geriau padarę pasirinkdami iš brošiūros sodybą, ku
rioje ūkininkautų Makalisteriai, Makbetai, Makkormakai, Mak-
deidai, Makevanai, Makfadenai —net ir Makleibnicai —galų gale
bet kas, kieno pavardė verčiau prasideda „Mak“ negu „fon“? Po
nas fon Leibnicas („Heinrichas“), kaip vėliau atskleidėme, buvo
vokietis karo belaisvis, atsiųstas dirbti į fermą, ir vedė fermerio
našlę ponią fon Leibnic, arba Eiliną Makdonald, kaip ji vadinosi,
kol vyras dar nebuvo miręs Siaurės Afrikoje ir jo vietos neužėmė
priešas. Tai, dar pridėjus tą faktą, kad ponia fon Leibnic kilusi iš
Aberdyno, daro juos pora prašalaičių Och-na-kok-a-liki, turbūt
dėl jų kieto charakterio. „Tai čia buvo senojo Makdonaldo sody
ba?“ —pajuokauja Džordžas, išgirdęs šią istoriją, bet atsimuša į
akmeninius fon Leibnicų veidus. Jie neturi jokio humoro jaus
mo —net Banti jį turi, palyginti su mūsų šeimininkais. Jų prūsiš
kas niūrumas buvo susijungęs su presbiterišku griežtumu į kaž
kokį baisų derinį. Santūrūs, taupūs, augaloti, adašūs ir iškilnūs,
DVI DEŠI MTO AMŽI AUS AUKSO PO N D AS 227
jie aiškiai laiko atostogautojus tuščiais niekam tikusiais padarais.

Galbūt jie ir teisūs.
Daug bruzdesio kyla dėl miegamųjų. Prisiminkite klasifikaci
jos dilemą Dvasios pasaulyje. Kaip mes būsime suskirstyti? Ber
niukai su berniukais, mergaitės su mergaitėmis? Roperiai su Ro-
periais, Lenoksai su Lenoksais? O kaip suaugusieji —vyras su žmo
na? Ar ne?
Kol Banti keičiasi ilgesingais žvilgsniais su ponu Roperiu, po
nia Roper mus puikiai paskirsto.
—Gal galėčiau jums panešti, Banti? —klausia jis jausmingai, ir,
jam siekiant lagamino, jų pirštai skausmingai ilgam susiliečia, kol
juos realiai kūniškai atskiria Patricija, pralįsdama tarp jų lipti laip
tais į viršų ir pakeliui pagriebdama lagaminą.
Ponia Roper visas mergaites sugrūda į mansardos miegamąjį,
atsiduodantį pelėsiais, ir Patricija užima viengulę lovą, palikdama
mane dvigulėje su Kristina, kuri pusę nakties visuomet liepia man
trauktis, nors aš jau ir taip miegu ant paties kraštelio, o kitą pusę
—griežia dantimis ir per miegus niurna.
Pirmiesiems pusryčiams prie ilgo tamsaus ąžuolinio stalo ny
kioje šaltoje svetainėje mums patiekiamos lėkštės drungnos sū
rios košės (Patricijos liūdesiui), be jokio pieno ar cukraus, pas
kui —po rėželį bekonienos kiekvienam ir menkutė krūvelė šaltų
keptų pupų. Tai kalėjimo, o ne atostogų valgis.
—Šaltos keptos pupos? —sutrinka Banti.
—Galbūt taip jas valgo škotai, —pamano ponas Roperis, —arba
vokiečiai, —priduria kiek pagalvojęs. Regis, kaip tik tuomet Patri
cija pakyla nuo stalo, pareikšdama, kad ji tuoj apsivems, ir iš tiesų
padaro kaip sakiusi —dar nepriėjusi durų („Heinrichai, atnešk
skudurą —mergaitė apsivėmė!“). O ji pusryčių dar nė neparaga
vo! Nespėjome paatostogauti nė dvidešimt keturių valandų, o jau
apsivėmė trys žmonės. Kiek dar sykių tai pasikartos? (Daug.)
Ir nuo tada visą laiką pakalnėn. Čia nėra ką veikti. Gali žiūrėti į
penkias karves, kurių pienas keliauja tiesiai į pieninę, o ne į mūsų
košę, gali paerzinti keturias vištas, kurių kiaušiniai keliauja tiesiai
į degutuotą statinaitę, gali apžiūrinėti drėgnus, lietaus suplaktus

miežių laukus, bet daugiau nieko ir nebelieka, nebent avys, išsi-
barsčiusios kaip mažutės klinčių atodangos banguojančiose, kup
rotose kalvose, apaugusiose rudai žalia žole ir paparčiais.
Toliau už tų kalvų, prie fon Leibnicų nuosavybės ribų turėtų
būti tikrų škotų (kaip tik ruošdamasi šiai kelionei buvau perskai
čiusi „Rob Rojų“, „Veiverli“ ir „Midlotiano širdį“). Rausvai alyvi
nė juosta kilo aukštyn horizonte ir tirpo danguje, vienoj pusėj
nugrimzdama į pasišiaušusių butelio žalumo medžių mišką. Po
nas fon Leibnicas, būdamas geresnio ūpo nei paprastai, tarsteli:
„Ti dalis senuovinio Kaleduonijos mieško“, ir mano širdis su
spurda, nes tai atrodo panašiau į Skoto Škotiją. („Juokinga, ar ne,
kad jis vadinamas Skotu, kai iš tikrųjų ir buvo škotas“, —surizi
kuoju pasakyti poniai Leibnic, palikta jos globai Juodąjį antradie
nį, —gaila, kad vieną vėlesniųjų, —bet ji tik atsako: „Tu esi linksma
ypatinga mergikė, tiesa?“, kadangi, be „Žmonijos draugo“, nieko
daugiau nebuvo skaičiusi.)
Mes labai nustembame apsižiūrėję, kad nesame arti jūros, ir
kyla nepabaigiami ginčai, kas dėl to kaltas. Pono Roperio orienta
ciniai sugebėjimai buvo ne kartą Džordžo nuvainikuoti (ir jo žmo
nos Band apginti). Planuojama kelių dienų kelionė aplankyti ne
tik jūros, bet ir kitų „istorinių ir architektūrinių įžymybių“. Ponia
Roper atsivežusi knygą-vadovą, ir mūsų pirmoji išvyka yra į Fort
Viljamą per garsųjį Glenką.
—Kodėl jis garsus? —klausiu aš ponios Roper, kuri vienoje
rankoje laiko vadovą, įdūrusi akis į jį, kita mosuoja nešvariu Dei
vido naktiniu vystyklu.
—Skerdynės, —sako ji miglotai.
—Skerdynės, —persakau aš Patricijai.
—Na ir gerai, —atsako ji su palengvėjimu.
—Ne, ne, —skubiai aiškinu aš, —istorinės, —bet iš jos akių
matyti, kad ji galvoja ne apie Kembelus ir Makdonaldus, o apie
Roperius ir Lenoksus. Gal tik Lenoksus.
Juodas debesis, tiek metaforiškai, tiek realiai, susitelkia virš mū
sų galvų, kai įvažiuojame į Glenką. („Taip, —patvirtina vėliau po
nia fon Leibnic, —tas Glenkas —šiurpi slėpininga vieta“.) Abipus

niūkso kalvos, grėsmingos ir niūrios, bet mes sėkmingai atvyksta
me, be skerdynių, ir išmėginame Fort Viljamo džiaugsmus lietin
gą dieną. Iškart pasiimame stalo reikmenis kitoje virtuvėje, šiuo
kart „Škotijos šiaurės“, kuri pilna žmonių ir pakeliamų kėdžių,
šlapių lietpalčių ir varvančių skėčių, geltonsnapių agresyviai šne
kančių frantų. Suaugusieji, kaip jie komiškai patys sau užsisakė,
geria kavą iš stiklinių puodelių su lėkštelėm. Banti šypsosi ponui
Roperiui skersai raudonos folijos peleninę ir klausia: „Cukraus,
Klaivai?“ —paduodama nerūdijančio plieno indelį, lyg jame būtų
auksiniai Afroditės obuoliai, o ne rudo cukraus kristalai. „Ačiū,
Banti“, —sako jis, atsakydamas šypsena į jos šypseną, tuo tarpu
mes kiti įbedę akis į šaukštelį kaip užhipnotizuoti, o jis maišo
apsukui ir apsukui, ir apsukui, ir apsukui, ir apsukui, kol ponia
Roper staiga sako: „Tu nepaėmei cukraus, Klaivai!“ —ir mes atsi-
bundame.
Patricija vos sriūbteli vandens iš stiklinės, aš gaunu puoduką
arbatos, Kristina —pieno, Kenetas —„Fantos“, o kūdikis Deivi
das —sukratyto bananinio pieno, kurį ponia Roper įpila į jo ma
žytį puoduką. Bananinis pienas yra šleikščiai geltonos spalvos, kuri
atrodo labai menkai tesusijusi su tų skanių vaisių keke, ir aš visai
nenustembu, kai po kelių minučių jis didžiumą išvemia atgal. Pa
tricija žaibu smunka už durų, pažymėtų WC, bet visiems kitiems,
džiaugiuosi galėdama taip pasakyti, pavyksta nustumti savo skys
čius žemyn.
Mes apsižiūrime, kad Och-na-kok-a-liki palikome savo kny-
gą-vadovą ir beviltiškai klydinėjame gatvėmis, ieškodami ko nors
v
architektūriškai ir istoriškai įdomaus, galų gale apsistojame Ško
tiškų dovanėlių ir mažmožių krautuvėje, kur prisiperkame aibę
visiškai nereikalingų daiktų, išgražintų Škotijos emblemos da
giais ir viržiais, beje, aš pati tai džiaugiuosi savo „Iliustruotu
kišeniniu vadovu apie Škotijos pledus“, nors pusė jų nuotraukų
blankios juodai baltos. Kvailai prisiperkame kalną saldėsių —„Vis
kio saldainiai“, „Rūgščios slyvos“ (škotų delikatesas, sako mums
moteris krautuvėje), „Edinburgo uola“ ir ilgas virves šviesaus
saldymedžio. Staigi, šaiži rugpjūčio audra su kruša paskatina vi

sus apsispręsti palikti Fortą ir mes tekini dumiame kiek įkabin
dami atgal į automobilių stovėjimo aikštelę, o paskui išvažiuo
jame atgal į sodybą.
Grįždami atgal puolame naikinti ką tik pirktus saldumynus vietoj
priešpiečių, ir netrukus Roperių automobilis pasuka prie kelkraš
čio (Jis stoja!), nes kūdikis Deividas turėjo išlieti savo bananų gel
tonumo likučius ant žolės. Po kelių minučių pajudame iš naujo, o
paskui mūsų eilė, nes „mergikė“ vėl žiaukčioja. Net šiaip sveika
tingas ponas Roperis turi įkvėpti gryno oro po apniukusiu Glen-
ko dangumi. „Vargšė Harieta“, —sako Džordžas, ir Banti iš nuste
bimo netenka žado, nes niekad gyvenime jis nėra pasakęs „vargšė
Banti“. Bet jai neteko artikuliuotai išreikšti šios nuostabos, nes
Patricija tyliai sudejuoja, ir mes turime vėl sustoti!
Aš ją užjaučiu:
—Niekas nežino, kokį vargą tu užsitraukei, Patricija.
—Užsičiaupkrubi.
Nenuostabu, kad prabėga kelios dienos, kol mes išsirengiame į

kitą kelionę, bet tuo tarpu turime ir daugiau pramogų —keliskart
žiūrime, kaip melžia karves, ir Patricija visai susidraugauja su vie
nu viščiuku. O dar būna vakarai, kuriuos praleidžiame senama
diškai. Čia yra kotedžo pianinas, labai išderintas, ir Kristina links
mina mus savo įmantriomis variacijomis „Mano gražuolė guli van
denyno pakrantėje“ ir „Namai, mieli namai“ —daina, kurios
populiarumo mudvi su Patricija niekuomet nesupratome. Skai
tymo laiką užpildo trumpi romanai iš Reader's Digest ir didžiulė
juoda odiniu viršeliu Biblija, pakankamai didelė, kad nuskandin
tų laivą. Aišku, žaidžiame savo įprastinį kortų žaidimą „Taukšt“, o
ponia Roper mus visus išmoko lošti kortomis „Piketą“. Ankstes
ni atostogautojai buvo palikę „Kluedo“, tad mes dažnai žaisdavo
me jį, bet, užuot slopinęs žmogžudiškus impulsus, jis juos tik stip
rino. Iš to galima suprasti, kodėl fon Leibnicai neturėjo televizo
riaus, taip suteikdami mums laisvę iki galo įvertinti gyvenimo
šeimoje su dvilypiu branduoliu džiaugsmus.
Kelias palyginti ramias dienas praleidžiame prie Bedugnio ežero.

„Bedugnio?“ —pasiteirauja ponas Roperis. „Taip, Bedugnio“, —pa
tvirtina ponas fon Leibnicas. Iš tiesų tai lyg ir tvenkinys, įsiterpęs
tarp kalvose pabirusių avių tarsi saldymedžio luitas. Ponas fon Leib
nicas paskolina atostogų iškylai kelias meškeres, ir ponia Roper,
ponas Roperis bei Džordžas stovi prie ežero krašto traukdami vir
pančius meškerykočius, bet nieko nepagauna. Turbūt visos žuvys
buvo suplaukusios į Australiją. Tuo tarpu kūdikis Deividas svyrinėja
ir griuvinėja aplinkui kaip didžiulis erzinantis vabzdys. Patricija sėdi
susirietusi ant žolės ir skaito „Hemfrį Klinkerį“, nužiūrėdama kū
dikį Deividą pikta akimi, kai tik jis prie jos priartėja.
Banti skrajoja aplink ežerą, mėtydama reikšmingus žvilgsnius
lyg mažas lengvas plunksnas. Jos romantiką rimtai trikdo ponios
Roper buvimas, bet, nepaisant to, jos klaidžiojimas paežere atne
ša ir atneša ją prie pono Roperio. Tiesiog keista, kaip dažnai kas
dien jie susiduria, susiliečia pirštais siekdami puodelių, atsimuša
į kits kitą eidami pro duris, lyg ponas Roperis būtų magnetas, o
Banti —geležies drožlių krūva.
Kristina stengiasi įtraukti mane į savo išgalvotų žaidimų srautą.
Visi jie pagrįsti prielaida, kad mes esame arkliai. Sunku tų arkliš
kų žaidimų išvengti ir geriausia, kas man pavyksta, tai šuoliuoti iš
visų jėgų prie artimiausios kalvos ir tikėtis, kad ji neatseks įkan
din. Kartais sėkmingai pasprunku, ypač jei ji pasidaro išsiblaškiu
si (0 Dieve, kurgi kūdikis?) ar susigundo padėti Kenetui ištirti be-
dugniškumo teoriją (Kenetai, tučtuojau lįsk is vandens!). Man rodos,
lengviausias būdas ištirti šią teoriją būtų tiesiog įmesti Kenetą į
ežerą.
Aš stengiuosi būti nuo ežero kiek galima toliau. Jis sukelia man
nejaukų jausmą, ir jei prieinu arčiau krašto, rodos, ims ir įtrauks
mane į savo begalinę juodumą. Tai man kažką primena. Bet ką?
Kelias dienas iš eilės buvo puikus oras („Tai negali ilgai truk
ti“,—liūdnai sako ponas fon Leibnicas, purtydamas galvą, o po
nia fon Leibnic pritaria: „Aha, kitą savaitę už tai atkentėsime“), ir
nepasakyčiau, kad pasiūlymas žingsniuoti per kalvą bei slėnį prie
ežero nepatrauklus. Vieną popietę, kaitrią ir šviesią, aš risnoju,
bėgdama nuo Kristinos, aplink ežerą į aukščiausios kalvos viršų.

Pūtuodama it lenktyninis žirgas krintu ant žolės, kuri šiurkščiai
kutena kaip šiaudų čiužinys. Vanduo apačioje žėri, neišmatuoja
mas ir neįžvelgiamas, o žmonės be tikslo bimbinėja aplinkui. To
lumoje platus viržių horizontas susitinka su dideliu blyškiu dan
gumi, kuris kaip iššluotas, švarutėlis nuo visko, jame tik suopis,
kybantis lyg pranašiškas ženklas, ir aš išgyvenu skaidraus pakilu
mo akimirką tarsi netikėtą dovaną, ir ertmė mano viduje —iš kur
kažkas buvo atimta —gyja ir traukiasi. Si ekstazė trumpa, mane
pašaukia žemyn valgyti priešpiečių (ponia fon Leibnic įdėjo mums
valgio priešpiečiams ant žolės, visuomet to paties: konservuotos
mėsos sumuštinių, pernokusių bananų, bulvių traškučių ir mėti
nių „Yo-Yo“), ir kai mes einame atgal namo, viskas yra vėl kaip
visada, ir bedugnis mano vienišumo ežeras sugrįžta į savo vietą.
Patriciją veik ištisai pykina, bet visi kiti atrodo atgavę pusiausvy
rą, tad pirmadienį planuojamas kitas žygis, šįkart į Obaną; ką gi,
nebus blogiau nei kelionė į Fort Viljamą, juokiasi ponas Roperis.
Vėl kyla šeimyninių problemų —mes turime važiuoti tarp įspū
dingų avių, beveik mylią darydami zigzagus paskui vieną ypač abe
jingą (Tiesiog važiuok per tą prakeiktą padarą!), ir Patricija vemia į
viržius.
—Kas tau darosi, Patricija? —nužvelgia ją Banti.
—Ar tai tavo siela serga, Patricija? —klausiu užjaučiamai.
„Užsičiaupkrūbi “.
Leidžiantis žemyn į Obaną, atsiveria vaizdas —jūra it pasaulio
kraštas ir dangus viršum jos, peršviečiamas it vanduo. Mes prava
žiuojame pro dūdininką, stovintį kažkodėl šalia kelio su visomis
regalijomis (Andersono sijonėliu, pastebiu aš), jis atlydi mus ge
dulingomis, virpančiomis variacijomis į Obaną. Šios atostogos man
gal ir patiktų, jeigu jie mane paleistų nuo pavadžio, bet ne, jau
girdžiu: „Truputį paplaukiosime valtimi, ar, tiksliau, surengsime
mažytę kelionę valtimi —cha cha —po priešpiečių“, —kikena po
nas Roperis, atsitiktinai trindamasis į Banti, kai einame į viešbu
čio restoraną, kur patiestas škotiško pledo kilimas (Makgregoro).
Visi valgome žuvį ir bulvių traškučius, išskyrus Patriciją, kuri pra

ryja vieną traškutį ir pažaliuoja labiau nei vanduo uoste.
Kyšulio keltas nupūškuoja kaip grande dame, o mes grūdamės
savo pačių laivelio —„Gražuolės mėlynosios paukštės“ denyje. Ta
„paukštė“ aukšta ir mažutė, panašesnė į žvejų luotelį nei į jūrinę
valtį. Mes radome ją apačioje po ženklu, skelbiančiu „Pasiplau
kiojimas apie įlanką“, o žemiau: „Savininkas —ponas A. Stiuar
tas“. Džordžas taria: „Donaldai, kur tavo kelnės, pašvilpk man“,
ir ponas Stiuartas nužvelgia jį su gailesčiu ir panieka.
Ko čia gali būti baisu, sakau sau, sėsdamasi šalia Patricijos
ant jūros nuskalautos lentos; oras dabar juk neblogas, įlankėlė
gana nedidelė. Tuomet motoras ima burgzti brum brum brum,
ir mes išplaukiame! Banti niekuomet nebūtų kėlusi kojos į šią
valtį, jeigu nebūtų apakinta meilės, ir ji greitai supranta savo
klaidą, nes, vos mums išplaukus iš uosto, jos oda pasidaro be
spalvė, ir ji šnabžda: „O, ne“.
—Kas, Banti? —ponas Roperis palinksta prie jos, ir jo balsas
kupinas didžiausio susirūpinimo. Tiek ponia Roper, tiek Džor
džas greit pakelia akis, išgirdę jo balso intymumą, bet ponią Ro
per iškart atitraukia kūdikis Deividas, užsimanęs vėl pabūti arba
tinuku. Tik ne Džordžą, kuris nuo šios akimirkos tampa budrus,
stebėdamas meilužių porą lyg vanagas.
Vos mes išpukšime iš uosto, jūra, lygi it stiklas, regis, pasikei
čia —pasišiaušia bangų keteromis ir netrukus kyla pavojingas ban
gavimas. Neužmirštuolių mėlynumo jūra patamsėja ir virsta bor-
dine, ir mūsų nerimas stiprėja. Vėjo šuorai ima sukioti ir blaškyti
mažutę valtelę ir jos žavius jūreivius. „Vargšelė Banti“, —sako po
nas Roperis, kai ji viaukteli savo žuvį ir traškučius per bortą. Galiu
suprasti, kaip ji jaučiasi, nes mano pačios pilvas diriguoja Skotų
šokį. Patricija susileidžia savo sėdynėje, o aš prislenku arčiau jos.
Paimu ją už rankos, ji atsako nedelsdama: smarkiai suspaudžia
manąją, ir mudvi, siaubo apimtos, prisišliejame viena prie kitos.
—Čia tik menkutis škvalas, —šaukia ponas Stiuartas, bet tai
nepaguodžia nė vieno, o ypač pono Roperio, kuris perrėkia vėją:
—Menkutis ar ne, bet nemanau, kad ši valtis pritaikyta škvalams.
Nežinau, ar čia kaltas angliškasis pono Roperio tono imperia

lizmas, ar tai, kad mūsų kapitonas yra iš tos rūšies, su ausų vožtu
vais, bet jis nieko nepaiso ir plaukia tiesiai į audrą.
Ponia Roper visiškai užsiėmusi Deividu, kuris visą laiką šlapias
ir bliauna, Kristina, kuri dejuoja ir graibstosi už pilvo, ir Kenetu,
kuris išsivemia per valties kraštą, aiškiai mėgindamas išmatuoti
jūros gylį savo kūnu. Ponas Roperis nė kiek nepadeda žmonai,
bet yra perėjęs į tą valties pusę, kur sėdi Banti, tad dabar mes
pavojingai pasvyrame, įkliuvę tarp Džordžo pavydo Scilės ir Oba-
no įlankos Charibdės.
Ir tuomet —kaip klaiku —staiga pradedu šaukti aš, baimės ku
pinas desperatiškas klyksmas, kylantis iš bedugnio ežero giliai mano
viduje, vietos be vardo, skaičiaus ir pabaigos. „Vanduo, —verkiu
įkniubusi Patricijai į kaklą, —vanduo!“ —ir ji daro, ką gali šiomis
aplinkybėmis, kad mane nuramintų. „Žinau, Rubi...“ —šaukia ji,
bet vėjas nuneša jos tolesnius žodžius.
Ką jau paveikė šis paklydusio vaiko klyksmas, tai, regis, poną
Stiuartą, kuris galop vargais negalais apsuko valtį ir nuvairavo į
uosto prieglobstį.
Bet mes dar nesaugūs nuo audros. Tą vakarą ponia Roper lieka
viršuje su Kristina, nes nors visi atsigavo pajutę žemę po kojom,
Kristina —ne. Ponas Roperis paguldo kūdikį Deividą į lovą ir prisi
deda prie mūsų apačioje žaisti „Kluedo“, sėdėdamas šalia Banti ir
prisitraukdamas savo kėdę labai arti josios. Daug kikenimo ir atsi
tiktinių rankų prisilytėjimų, kol lemiamu žaidimo momentu Džor
džas nebegali ilgiau ištverti. Panelė (Banti) Skarlet ir didžiai gerbia
mas (Klaivas) Grinas pernelyg jau dažnai susiduria koridoriuose,
priversdami Džordžą mesti savo ėjimą ir išeiti iš kambario.
—Tikrai jau, —taria Banti, —na ir yra žmonių.
Netrukus po to nutinka keli dramatiški įvykiai, nemalonaus far
so seka. Panelė Skarlet ir didžiai gerbiamas Grinas po skubaus Džor
džo išėjimo nutraukia žaidimą ir abudu susitinka valgomajame. Ten,
nepajėgdamas ilgiau susivaldyti, ponas Roperis ima mylėtis su mū
sų mama ant tamsaus ąžuolinio pietų stalo. Mane ten patraukia
D VI D t ŠI MT O AMŽI AUS AUKSO FONDAS 235
karingas Džordžo riksmas: „Pasileidėlė!“, kuris visai natūraliai į nu

sikaltimo sceną atvilioja ir poną su ponia Leibnicus. Tuo metu įžeista
pora jau vertikali ir abu atrodo kuklūs ir padorūs, bet mes visi ma
tome liepsnojančią „A“ raidę, gėdos dėmę skersai Banti rusvai gels
vą megztinį aukštu kaklu. Džordžas nesmarkiai kumščiuoja ore po
no Roperio linkui, o šis stovi išraudęs ir piktas, tuo tarpu Banti
stengiasi atrodyti taip, lyg jos čia iš viso nebūtų.
—Turite problemų? —klausia ponas fon Leibnicas, žengdamas
į priekį. Ponas Roperis atsigręžia pažiūrėti į jį ir suurzgia:
—Tii čia nesikišk, naci, —o tai, kaip galite įsivaizduoti, nebuvo
fon Leibnicams labai malonu. Aš pasidairau Patricijos, ar ji neke
tina mestis į kovą su neteisybe, ir nustembu, pamačiusi ją atsišlie
jusią į durų staktą su labai gudria šypsena veide. Ieškodama atpir
kimo papūgos, Banti atsisuka į ją ir irzliai sako:
—Stovėk tiesiai, Patricija! —lyg čia problema būtų Patricijos
laikysena. Patricija vienu didingiausių savo non sequitur nusišypso,
gūžteli pečiais ir paskui keistai tęsdama žodžius taria:
—Iš tiesų, mama, aš tik nulipau žemyn pasakyti tau, jog esu
nėščia.
Ar kas nors galėtų tai pranokti? Taip, ponia Roper. Ji šauna į
valgomąjį it arbatinis pyragėlis iš skrudintuvo, šaukdama:
—Padėkite! Padėkite! Kas nors pakvieskite greitąją!
Taigi, tebuvo tik apendicitas, ne tokia jau didelė bėda, nors ma
no senelė visuomet sakydavo, kad nuo jo mirė pirmasis jos sužadė
tinis. Vis dėlto, mirštanti ar ne, Kristina nuvežama greitąja į Obaną,
ir ten tuojau skaudamą organą išoperuoja. Kitą dieną mes persi
grupuojame į naujus derinius: ponia Roper, Džordžas ir Kenetas -
Obane su paguldyta į ligoninę Kristina, o mano mama, ponas Ro
peris ir kūdikis Deividas laipioja po kalvas ieškodami Patricijos. At
sitiktinai randa ją prie Bedugnio ežero, liūdnai dykinėjančią, tru
putį kaip panelė Zizel, tarp nendrių ir viksvų. Aš paliekama drauge
su ponia fon Leibnic, ir mes abi kepame bulvinius sklindžius, o
paskui šiltus juos valgome virtuvėje prie dainuojančio ant ugnies
virdulio ir aptarinėjame škotų literatūrą. „Ar tu neturi čia kur ap
linkui giminaičių?“ —klausia ji, ir aš atsakau: taip, jie netoliese,

klajoja po kalvas, o ji sako: ne, ji turi galvoje ką kita —kitus Lenok-
sus. Mat Lenoksai, paaiškina ji man, yra škotiška pavardė. Aš surau
kiu nosį ir atsakau: nemanau, nes Džordžas ir Banti niekuomet ne
siliauja tvirtinti, kad jie gimę ir augę Jorkšyre. Nors mano „Iliust
ruotame kišeniniame vadove apie škotiškus pledus“ yra ir Lenoksų
klano pledas, bet karta po kartos tai išdilo. Et cetera.
Trečiadienį mes sutrumpiname savo atostogas ir iškeliaujame
namo, palikdami Roperius tvarkytis, kaip jiems patinka. Kelionė
namo yra gana sklandus riedėjimas. Banti labai rimtai susikaupia
į žemėlapį ir kelio ženklus, stengdamasi apraminti Džordžą —ji
jau suprato savo paklydimą. Įtariu, jog, prabuvus visą dieną kūdi
kėlio Deivido draugijoje, perspektyva turėti tokį posūnį buvo pa
kankama, kad atbaidytų ją nuo neištikimybės, nereikėjo nė pono
Roperio atsiprašinėjimų („Klausyk, Banti... vargšei Harietai rei
kia manęs, tu supranti...“). O dar ir perspektyva tapti senele.
Mudvi su Patricija didžiumą kelionės laiko pramiegam, nors
atsibundam visai puikiam valgiui restorane prie Glasgo kelio, ir
to valgio nė vienas neišvemia. Automobilyje tvyro priblokštumo
ir tylos atmosfera, o taip būna po didelių nelaimių. Mes palie
kame Och-na-kok-a-liki labai ankstų rytą, praleisdami košę ir
keptas pupas, nes Džordžas nori būti kelyje anksčiau už avis ir
kamščius. Tolstame nuo sodybos pro tirštą ankstyvo ryto rūką,
kuris gaubia ir veda aklavietėn normalų pasaulį. Privažiavus ke
lią be vardo ir skaičiaus, sodybos tako gale, aš mieguistai dėbte
liu pro automobilio langą, paskutinį kartą norėdama pažvelgti į
mūsų škotišką fermą, ir apstulbstu —iš miglos išnyra heraldiško
žvėries galva ir pečiai, tarsi trofėjus ant sienos. Jis tik per kelias
pėdas nuo automobilio, bet žvelgia į mane su karališku abejin
gumu. Tai elnias, didingas monarchas, didžiule šakotų ragų ka
rūna vainikuota galva, lyg mitinė būtybė. Aš net nesivarginu
kumštelėti Patriciją ir pasakyti apie jį, nes turbūt sapnuoju. Kaž
kur anapus tos miglos lieka mūsų tikrosios škotiškos atosto
gos —ir veikiausiai lygiai taip pat visos kitos atostogos, kurių
irgi niekuomet neturėjome.
Patricija, ko gero, mąstė apie tą patį, nes vėliau, kai tik išsi
sklaido rūkas ir mes nustembame atsidūrę pusiaukelėje į įspū
dingą kalną, ji pasilenkia prie manęs ir sušnibžda: „Ar tu prisime
ni tetulytę Dorianą?“, ir žiūri su palengvėjimu, kai aš linkteliu ir
v
tariu: „Žinoma, prisimenu“.
Patricija tais metais turėjo antras atostogas, gyveno Klaktone,

Metodistų motinos ir kūdikio namuose. Kai ji sugrįžo —motina
be jokio kūdikio, buvo visai kitas žmogus.
Roperiai tada jau buvo išsikėlę, vietoj jų gyveno našlė ponia Ket-
lborou. Banti ir Džordžas buvo apsisprendę likti sutuoktiniais ir
elgėsi taip, lyg nieko nebūtų nutikę, o tą jie puikiausiai sugebėdavo.
Patricija niekuomet nebesugrįžo į mokyklą, niekuomet nebelaikė
savo A lygių ir buvo tokia sklidina tamsos, kad kažkokiu siaubingu
būdu užplūdo tikras palengvėjimas, kai vieną šviesų gegužės rytą ji
išėjo iš namų ir daugiau niekuomet į juos nebesugrįžo.
O Skutelį Banti buvo atidavusi į RSPCA Sv. Jurgio laukuose, ir,

mums sugrįžus iš atostogų, jis tebebuvo vis dar ten, nepageidauti
nas ir bekeliaujantis į elektros kambarį. Patricija jį išpirko už savo
kišenpinigius, paskutiniai jos žodžiai, pasakyti tą rytą paliekant
namus, buvo: „Tu juk pasirūpinsi Skuteliu, ar ne, Rubi?“, ir aš
rūpinausi, patikėkite manimi, rūpinausi.
Išnaša (ix) — Oro ir angelų srityje
Edmundas, gražusis Band pusbrolis kanadietis, buvo bombarduo-

tojas dalinyje D (Durys). Kita jo užduotis buvo padėti keturių
variklių „Halifaksui“ pakilti į orą, bet, pagelbėjęs Džončiui Peter
sonui sutvarkyti vožtuvus ir uždaryti droselius, jis atsitraukė į sa
vo atvirą lizdą lėktuvo priekyje ir stebėjo, kaip tamsūs „Flambo-
ro-Hedo“ kraštai persilieja į jūrą, šviečiančią it blizgantis juodasis
gintaras mėnesienoje.
Paprastai jis ilgai čia nesivargina, o verčiau paasistuoja naviga
toriui seržantui Voliui Vaitonui prie jo GEE dėžės ar paerzina links
mą jų radijo operatorių Leną Toftą, bet šįvakar Edmundas buvo
keistos nuotaikos.
Ne jis vienas. Jų komandą D (Durys) slėgė bloga nuojauta dėl
šio skrydžio. Vakar vienas iš ginklininkų padarė nerūpestingą klaidą,
ir bombų vagonėlis pakilimo ir nusileidimo take išsprogdino duo
bę, kartu patraukdamas „Halifaksą“ ir pusę jo komandos. Ir da
bar Tafis Džonsas, skridimo inžinierius, paliko suterštą, įlenktą
Šv. Kristoforą, kurį jie visuomet pritvirtindavo ant kupolo organi
nio stiklo, ir visi jį keikė išsijuosę, kodėl gi paliko. Volis Vaitonas
liepė jiems užsičiaupti ir išrėžė, jog jie yra krūva prakeiktų užsie
niečių, nes, be Tafio, velsiečio, suprantama, D (Durims) priklau
sė Džokas —Makas Makendrikas, užpakalinės dalies ginklininkas,
ir kanadietis —Edmundas, bombarduotojas. „Atsitrauk, Birmin-
gamo dygly“, —tarė Lenas Toftas draugiškai, ir Džontis Peterso
nas, jų dvidešimt dvejų metų pilotas, sudrebėjo. Tai buvo tik ant
ras Petersono, kaip D (Durys) piloto, skrydis —ankstesniam jų
pilotui buvo sužalotas kaklas leidžiantis su įtrauktais ratais. Taigi
jis nejaukiai jaučiasi su įgudusia komanda, kurioje yra tokių kaip
Tafis Džonsas, puikiai išmanantis antrą specialybę ir turbūt galin

tis skristi lėktuvu geriau nei jis. Jis niekuomet nesuprasdavo, kada
jie juokauja, ir jautė keistą gėdą dėl savo valstybinės mokyklos
išsilavinimo ir ryškių balsių. Tik gero būdo bombarduotojas el
gėsi su juo taip, kaip ir su bet kuriuo kitu.
Slapčiomis jo komanda daug labiau jaudinosi dėl savo naujojo
piloto gebėjimų skraidyti negu dėl jo socialinės kilmės. Kad jis
buvo „visiškai bejėgis debesyse“, kaip glaustai išsitarė Volis Vaito-
nas, jie patyrė virš Olandijos, pirmąkart skrisdami kartu su juo, —
kai jie ėmė siūbuoti ir šoktelėjo per didelį tumulą kamuolinių
debesų, valdymą turėjo perimti Tafis, priversdamas vargšelį pilo
tą, kuris dar skusdavosi tik kas savaitė, paraudonuoti iš gėdos.
Kai Volis Vaitonas drėbtelėjo šią linksmą ksenofobišką pastabą,
niekas nepridūrė, kad jie buvo dar labiau užsieniečiai iki praėju
sios savaitės, kai iš Bf-109 buvo susprogdintas australas seržantas
Rėjus Smitas, vidutinio aukščio patrankos bokštelio kulkosvaidi
ninkas, tylus ciniškas vaikinas. Naujasis jų kulkosvaidininkas Mo
risas Daitis, furgonėlio vairuotojas iš Kiglio, buvo nervingas it
kačiukas. Jie jautė, kaip jo trūkčiojimas tupdo žemyn, plečiasi per
fiuzelažą tartum šalta ir drėgna varlė.
„Taigi, sėkmė nuo mūsų nusigręžė“, —tarė Makas liūdnai, kai
jie ištraukė skeveldrų sudraskytą seržantą Smitą iš savo patrankė-
lės, nes Makas ir Edmundas, ir australas buvo užsirašę vienuolika
skrydžių atlikti kartu, ir tai viena iš priežasčių, kodėl Edmundas
buvo atsisakęs palikti šią mišrią grupę ir pereiti į Karališkąjį Ka
nados oro laivyną.
„Mes dabar gyvename skolintu laiku, Edai“, —sumurmėjo Ma
kas jam už nugaros, kai jie patikrino jo lėktuvą prieš skrydį, ir
Edmundas linksmai pasiuntė jį po velnių. „Kaip ta seselė, Edai?“ —
netikėtai paklausė Tafis per vidaus telefoną, o Volis Vaitonas smar
kiai nusikeikė: „Traukis nuo vidaus telefono ryšio“, ir Edmundas
nusišypsojo pats sau virš stiklinės mėnulio nušviestos jūros, nes
„ta seselė“ buvo puiki, —Doriana O’Doherti, saldi kaip klevo
sula, didelėmis rudomis akimis, kurios vertė Edmundą nejučia
galvoti apie karvę, rudais banguotais plaukais ir keistu airišku ak
centu. Pusę laiko jis negalėjo suprasti nė žodžio, ką ji sako, bet ji
buvo švelni, lengvai sukalbama, išėjo kartu su juo iš Beti baro ir
leidosi žemyn prie juoduojančios upės, juodesnės nei Šiaurės jū

ra, kur ji kvepėjo kaip marcipanai ir tirpo kaip karamelė, šnibž
dėdama: 0, Edi, tu nuostabus, koks tu...
„Spirale suk į dešinę, pirmyn, pirmyn, pirmyn!“ —šaukė per
vidaus telefoną Mako balsas, ir sunkus „Halifaksas“ tamsoje iš
kart nukrito tris šimtus pėdų, apsisuko ir vėl krito, paskui įgavo
greitį aukštyn į kairę, ir Edmundas iš savo paukščio skrydžio re
gėjo trykštantį raudoną ugnies pėdsaką, smengantį tolyn į nebūtį.
Prabėgo kelios sekundės, kol vienas jų prabilo. Mako balsas ra
miai tarė: „Manau, mes jį pamėtėme“, o Morisas Daitis pradėjo
nesuvokiamai vapėti, kol jie liepė jam „užsikimšti“.
Po jais apačioje praplaukė tirštas masyvus Olandijos krantas, ir
po susidūrimo su „Meseršmitu“ jiems nebuvo kada nė atsikvėpti,
nes dabar privalėjo būti budrūs kaip katės dėl pakrantės apsaugos.
Aplinkui buvo tamsu ir tylu, tik didžiulis keturių variklių lėktuvas
nuzvimbė pirmyn kaip groteskiškai sunkus vabzdys. Nors šioje ak
cijoje dar keturi šimtai lėktuvų buvo pasiųsti subombarduoti Kru
po prie Eseno, D (Durys) atrodė esąs vienintelis lėktuvas žvaigždė
tame danguje. Ir tuomet juos staiga apakino balta šviesa —it milži
niškas spindulys, nežinia iš kur išnyrantis ir juos pagriebiantis.
Apakintas Edmundas išlipo iš lėktuvo nosies, susverdėjo ir pa
kibo ant Tafio ir Džončio Petersono. Jei galėjai jaustis dar nesau
gesnis varstomas to šmirinėjančio šviesos spindulio, tai gulėda
mas kniūbsčias galva į tą spindulį. Prie spindulio pluošto prisi
jungė kiti —aukštai savo patrankėlėje Makas paklaikęs juos
tebeskaičiavo kaip tvarkaraštį: „Trisdešimt, trisdešimt penki, tris
dešimt devyni, Jėzau, keturiasdešimt du, dar penki, Jėėėėzau!“, ir
paprastai malonus, draugiškas Lenas Toftas suriko: „Smik žemyn,
Jėzau, smik žemiau jų, tu parše!“ Pasigirdo kitas, silpnesnis triukš
mas, lyg kas būtų apsivėmęs po veido kauke. Edmundas buvo tik
ras, kad tai Morisas Daitis. Atsigręžęs pažvelgė ir nenatūraliai bal
toje prožektoriaus šviesoje pamatė Leno Tofto ir Volio Vaitono
veidus, sustingusius lyg mažų aukai pasmerktų gyvulėlių. Džontis
Petersonas staiga atsigavo, prisimerkė priešais šviesą ir ėmėsi chres
tomatinės išsisukinėjimo taktikos —vairą pasukti į dešinę kylant
aukštyn, į kairę, sminga, sminga, sminga, kyla —daugiau kritimo
nei kilimo, kad išlaikytum greitį desperatiškai stengdamasis išsi
gauti į tą dangaus dalį, kur zenitinės artilerijos komanda negalėtų

jų rasti, —nors visą laiką zenitinė artilerija siekė aukščiau; krump
vūūūs, krump vūūūš, ir kartkartėmis dangų sudrebindavo griaus
mingas trenksmas priešais fiuzeliažą, o paskui netikėtai, stebuk
lingai jie išnėrė iš mirtį nešančios šviesos ir vėl pasislėpė po nak
ties skraiste.
Žvilgtelėjęs į Džontį Petersoną, Edmundas pamatė jį stebeilijant
pro priekinį stiklą, jo krumpliai buvo pabalę, taip stipriai jis gniau
žė valdymo svirtis, prakaito lašai it perlai blizgėjo ant išblyškusio
veido. „Puikiai adiktas šuolis“, —tarė balsas per vidaus telefoną, iš
to atsipalaidavimo pernelyg aukštas, kad galėtum atpažinti.
Kai Edmundas įslinko į fiuzeliažo galą, Volis Vaitonas atitrau
kė užuolaidą. „Duok mums kavos, Edi“, —tarė jis išvargęs. Ed
mundas įpylė jiedviem kavos, ir kol Volis gėrė Benzedrine, Ed
mundas valgė jautienos sumuštinį ir sugrįžo į savo poziciją pirm-
galyje. Jis norėjo galvoti apie namus, apie sodybą Saskatčevane.
Kai Toronte gavo anglų kalbos diplomą, manė likti dideliame
mieste, galbūt mokytojauti ar pasiieškoti žurnalisto darbo, bet
prasidėjo karas, ir dabar jis galvojo, jog tai buvo juokinga, nes
jis mielu noru sudarytų bet kokią faustišką sutartį, kad tik galė
tų vėl grįžti namo, vėl keliauti namo ir gyventi sau ramiai, plu
šėti sodyboje kartu su broliu Natų, vesti, auginti vaikus. Jeigu jis
kada turėtų žmoną, norėtų, kad ji būtų kaip jo mama, stipri ir
drąsi, ir graži —nepanašu, kad jis galėtų turėti žmoną; nė kiek
neabejojo, kad Makas teisus: sėkmė nuo jų nusigręžė. Edmun
das mėgino įsivaizduoti parsivesiąs namo tokią merginą kaip Do-
riana O’Doherti —o galbūt vieną iš savo pusseserių anglių. Ko
kia būtų Banti, jei jis būtų ją pasiėmęs į Kanadą, į prerijas, ku
rios vilnijo platesnės nei Siaurės jūra?
Edmundas nusitaikė savo bombardavimo taikiklį. „Taikinys da
bar artėja“, —sako jam į ausį Volio Vaitono balsas. Zenitinės arti
lerijos prožektorius naršė orą raudonais, oranžiniais, geltonais švie
sos pluoštais, jūros pakrantės šviesomis. Prožektoriai laižė dangų,
ir Edmundas įžiūrėjo lyg ir „Stirlingą“, pagautą vieno iš prožekto
rių. „Stirlingas“ negalėjo išsisukti iš savo kankintojo ir po kelių
sekundžių netikėtai sprogo, virsdamas skaisčiai raudonu ugnies
kamuoliu, persiliejusiu į rausvą, o galiausiai —į nieką.
Pasipylė zenitinių pabūklų ugnies jūra, paskui pro D (Duris)

prazvimbė trasuojantis sviedinys, ir Tafis Džonsas tarė: „Tau rei
kia kilti aukščiau, šuolininke“, nors niekas nebūtų išplėšęs jų iš
sunkiosios zenitinės artilerijos, jei ji pradėtų taikyti aukštyn.
Edmundas matė liepsnojantį apačioje Tako ieškotoją ir kelias
padegamąsias bombas, bet daugumą taikinių slėpė dūmai. „Deši
nėn, dešinėn, tiesiai, —truputį dešinėn, tiesiai, kairėn, kairėn—
tiesiai...“ Atrodė, kad jie turės vėl sukti ratu. „Prakeikimas“, —
tarė kažkas tyliai per vidaus telefoną, ir tuomet jie vėl atsidūrė
sunkiųjų zenitinės artilerijos pabūklų ugnyje. Trinkt, bampt! Neto
li jų sprogo artilerijos sviedinys, ir visas lėktuvas siūbtelėjo į kairę,
lyg kas būtų jį pastūmęs per dangų. Edmundas paspaudė bombų
paleidimo svirtį ir tarė: „Bombos lekia žemyn“, nors jie buvo vi
siškai pametę iš akių taikinį. Anksčiau jis niekuomet taip nedary
davo. Girdėjo, kaip dešinėje žiauriai vibruoja variklis, ir didžiulis
„Halifaksas“ pradėjo buksuoti ore. „Taigi, tiek daug triukšmo —ir
vien dėl nuotraukos“, —sarkastiškai pasišaipė Volis Vaitonas, ir
tuomet lėktuvą sudrebino dar vienas milžiniškas driokstelėjimas.
„Kas gi čia, po galais?“ —sušuko Lenas Toftas, kai prieš lėktuvo
nosį pralėkusio sviedinio skeveldros užkliudė juos ir per colį nuo
Edmundo susmeigė šukes į skridimo inžinieriaus Tafio Džonso
sterblę.
Netoli D (Durų) sprogo kitas sviedinys, mestelėdamas lėktuvą
ir nublokšdamas Edmundą į lėktuvo priekį, kur veržėsi stingdan
tis šaltas oras. Staiga jis neaiškiai išvydo pro skylę lėktuvo kraštą ir
stvėrėsi, kad įtrauktų save atgal į lakūno kabiną. Visur tvyrojo be
dūmio parako —kordito kvapas, ir lėktuvas buvo smūgiuojamas iš
visų pusių kaip žaisliukas. „Kristau“, —tarė jis tyliai, pamatęs Tafj
Džonsą, visą drebantį, bet žiūrintį į priekinį stiklą, rausvi burbulai
putojo per jo veido kaukę; paskui lėktuvas pasileido kristi žemyn,
kaip tik tada, kai kažkieno balsas ištarė „Padėk man“. Akimirką
Edmundas pamanė, kad tai Tafio balsas, bet paskui suprato, kad
Džončio Petersono: pusė jo veido buvo nudrėksta sviedinio ske
veldrų, tad jis kalbėjo burnos krašteliu kaip vargšas pilvakalbis.
„Ištrauksiu morfijaus“, —tarė Edmundas, bet Džontis Petersonas
sumurmėjo: „Ne, ne man, padėk ją pakelti“. Reikėjo jų abiejų
jėgų, kad patrauktų valdymo svirtį atgal ir nebeleistų lėktuvui kristi.
D V’I D Ii ŠI MT O AMŽI AUS AUKSO FONDAS 243
Iki šiol D (Durys) vibravo išilgai visą plotį, purtėsi ir šokčiojo

kaip Tafis Džonsas. Dabar pažvelgęs Edmundas pamatė jį staigiai
susmunkantį, stiklinėmis akimis.
Per vidaus telefoną Edmundas išgirdo Morisą Daitį šaukiant:
„Šokam su parašiutais!“ ir kartu Leno Tofto balsą: „Seržantas Vai-
tonas žuvo —čia, gale, žioji didelė prakeikta skylė, pro kurią jis
iškrito“. Dešinysis variklis piktdžiugiškai urzgė, ir Džontis sveiką
ja veido puse sumurmėjo: „Išjunk jį“. Edmundas bandė susisiekti
su Maku korpuse, bet nebuvo jokio atsako. Prieš jį išdygo Lenas
Toftas. „Kristau“, —tarė išvydęs Džončio Petersono veidą, ir vėl:
„Kristau“, kai pažiūrėjo į Tafį Džonsą. „Turbūt jis negyvas, —tarė
Edmundas. —Gal galėtume jį iš čia ištraukti?“
„Po paraliais, šokim su parašiutais“, —tarė Lenas Toftas, ir Ed
mundas pamatė, kad jis jau prisitaisęs parašiutą. Kairysis variklis
dabar šiurkščiai spengė, ir visas lėktuvas, rodės, subyrės į gabalė
lius. Staiga vidaus telefonu atsklido Mako balsas: „Kas, po velnių,
čia darosi?“
„Kur tu buvai?“ —paklausė Edmundas. „Telefono ryšys nie
kam tikęs“. —„Leidžiamės parašiutais“, - tarė Džontis Peterso
nas. Jis laikėsi už centrinės kolonos ir žiūrėjo tiesiai į priekį; jo
veidas su apgenėta puse atrodė šlykščiai. Krauju buvo apteku
sios net jo kojos, ir staiga Edmundas susivokė, kad vaikinas mirš
ta, bet kai jis ištiesė ranką norėdamas jį paliesti, Džontis Peter
sonas tik sumurmėjo: „Leidžiamės parašiutais“. Vidaus telefo
nu atsklido siurrealistiškai ramus Mako balsas: „Aš negaliu leistis,
mano parašiutas sudraskytas į skutus“. —„Eikš į priekį, Makai!“
—sušuko Edmundas, kai lėktuvas pradėjo smigti žemyn. Džon
tis Petersonas galynėjosi su valdymo svirtimis, bet Edmundas
atsigręžęs pamatė fiuzeliaže išmuštą skylę. „Aš šoku“, —tarė Le
nas Toftas, bandydamas nusigauti iki avarinio išėjimo. Makas
atsargiai ėjo į lėktuvo priekį. „Kairysis variklis dega, ir ten tokia
skylė, kad joje sutilptų visas Velsas, —tarė jis, o paskui: —Pra
keikimas, šokliuk, kas gi tau nutiko?“ —kai pamatė nudrėkstą
piloto veidą. „Leidžiamės“, —vėl pasakė Džontis Petersonas.
„O kaip tu, šokliuk?“ —paklausė Edmundas, prisitaisydamas
parašiutą. „Aš negaliu pajudinti kojų —jūs leiskitės, ir tiek, ge
rai?“ —Džontis Petersonas sumurmėjo ir pirmąkart staiga pa
sirodė labai suaugęs.
„Mes tavęs nepaliksim“. Dabar Edmundas turėjo šaukti, kad būtų

išgirstas per lėktuvo riaumojimą. „Eime, —pasakė Makas, judėda
mas avarinio išėjimo link. —Jis gali gauti pomirtinį medalį; o mes
galime nusileisti vienu parašiutu, taip jau daryta ir anksčiau“.
Dabar lėktuvas krito palengva, ir geltonos liepsnos laižė fiuze
liažo vidų. Jie turėjo nugalėti išcentrinę jėgą, kuri stengėsi juos
prilipdyti prie D (Durys). Išsisvėrė iki pusės pro angą ir buvo
iškart vėjo užtrenkti, kad negalėjo net kvėpuoti. Edmundas ne
manė, kad jie įstengtų išlipti, o net jei ir pavyktų, tikriausiai neva
lios laisvai atsiplėšti nuo lėktuvo. Jei vėjas būtų leidęs jiems pa
žvelgti į lėktuvo uodegą, visa jų drąsa būtų išgaravusi —ten Lenas
Toftas, arba tai, kas iš jo liko, buvo įsipainiojęs savo parašiute,
apsivyniojusiame apie korpuso dalį. Jie net nepastebėjo, kad da
bar lėktuvas dega per visą sparnų plotį, nepamatė dešiniųjų ele-
ronų, kabančių it skutai. Bet viską suprato, kai dešinysis variklis
staiga atsiplėšė nuo sparno, nes žūstantis lėktuvas pasviro ir išme
tė Edmundą ir Maką Makendriką pro angą.
Jie krito, prisispaudę vienas prie kito veidas veidan kaip Siamo
dvyniai, ir jiems krintant degantis kairysis sparnas metaliniu smai
galiu užgavo Edmundą, nukirsdamas jam ranką. Žemė neįtikėti
nu greičiu artėjo pasitikdama juos. Baltas sniegas ant laukų ir švie
sus mėnulis viską nušvietė aiškiai kaip dieną. Panikos apimtas Ed
mundas sveikąja ranka truktelėjo atpalaidavimo virvę, bet tai
reiškė, kad jis nebelaiko Mako apkabinęs ir prisispaudęs prie jo,
ir kai parašiuto kupolas trūktelėjo, Mako rankos atsikabino nuo
Edmundo kaklo ir jis be garso nukrito žemėn, rankom ir kojom į
šalis ore kaip jūros žvaigždė. Edmundas sklendė žemyn, jausda
masis kiek apsvaigęs, beveik euforiškas, ir pastebėjo, kad dekla
muoja pats sau eiles:
Atlygink man dabar, nes greit artėja mano pabaiga,
Lekiu į mirtį, ir mirtis mane ištikimai sutinka.
Užšalę laukai apačioje žėri mėlynai, nužerti mėnesienos. Edmun
das turi tik akimirką pagalvoti, koks gražus pasaulis, ir traškėdamas
pro apsnigtų medžių viršūnes giraitėje smenga į gilią šaltą pusnį.
Jis jautėsi, lyg būtų ištisas valandas miegojęs po šalta balta vatine
antklode, nors iš tiesų buvo netekęs sąmonės tik kelias sekundes.
Pramerkęs akis pamatė jį apstojusius du jaunus vaikinukus ir seną

vyriškį. Senis turėjo šautuvą ir buvo nusitaikęs Edmundui į galvą, o
abu vaikinukai laikė rankose lazdas. Edmundas užsimerkė ir laukė
šūvio, bet paskui suprato, kad jį neša, suvynioję it kokoną į parašiu
to šilką. Senis visąlaik kalbėjo vokiškai, ir Edmundas norėjo supras
ti, ką jis sako. Nejautė skausmo; didžiuma kraujo buvo ištekėję per
jo rankos žaizdą, ir jis tegalėjo galvoti, kaip ramiai jaučiasi, ir stebė
tis, kodėl negirdi jokio triukšmo iš degančio lėktuvo, skrendančio
virš jo galvos it milžiniškas paukštis. D (Durys) trenkėsi į žemę už
dviejų laukų, sunkiai bumbtelėjo ir sudžeržgė, bet Edmundas to
negirdėjo, jis žvelgė į nakties dangų, išsiskleidusį virš galvos it astro
nominis žemėlapis. Ir tuomet juodumos banga lėtai nuslinko dan
gumi, lyg kas būtų suvyniojęs žemėlapį.
Doriana O’Doherti sužinojo apie seržanto Edžio Donerio mirtį

tik po šešių savaičių, kai mėgino per jo stovyklos viršininką perduo
ti jam laiškelį. Tą naktį ji verkė, kol užmigo. Viršininkas buvo labai
malonus, telefonu kalbėdamas su ja, pasakė, kad komanda žuvo
(nors iš tiesų Morisas Daitis buvo paimtas į nelaisvę ir iki karo pa
baigos prabuvo belaisvių stovykloje, o dabar išėjęs į atsargą triūsia
savo žemės sklypelyje). Akimirką ji norėjo jam viską iškloti, bet jis
ne ką tegalėtų pagelbėti. Doriana matėsi su Edmundu dukart ir
vargiai galėtų prisiminti, kaip jis iš viso atrodė, išskyrus tai, ką prisi
minė visi —geltonas garbanas ir mėlynas akis. Tačiau ji prisiminė,
kaip jis jaudinosi, kai laikė ją, ir kaip kvepėjo švelni jo oda, —keistas
karbolio, tabako ir žolės kvapas, —ir atrodė taip baisu, kad kažkas,
buvęs toks gyvas, dabar turėtų būti miręs, ir dar baisiau, kad ji tur
būt nešioja jo vaiką, ir ji verkė dar labiau, nes pagailo pačiai savęs.
Kai vaikas gimė, Doriana O’Doherti atidavė jį įvaikinti ir persikėlė
į Lydsą. Ten ištekėjo už miesto darbininko Redžo Koljė ir sužinojo,
kad daugiau nebegali turėti vaikų.
Kai moteris iš įvaikinimo agentūros atėjo į Jorko motinystės
namus paimti Dorianos vaikelio, Doriana guodėsi, kad šitaip
vaikui bus geriausia, kad ji pati turės kada nors daugiau vaikų,
kurie užpildys jos viduje tuštumą, atsivėrusią po išsiskyrimo su
savo smulkute dukryte. Moteris iš įvaikinimo agentūros, paim
dama kūdikį iš Dorianos, nusišypsojo ir pasakė: „Koks mažas
angeliukas“.
Dešimtas skyrius
1 966
Vestuvių varpai
„iSj-autuvė!“ Banti buvo virtusi krepšelių ponia. Ji neša pilną

glėbį mažų popierinių krepšelių ir per juos nemato, kur eina, tad
beveik įgriūva pro Krautuvės duris, išvartydama dalį tvarkingai
išdėstytų klausos aparatų, ir lengviau atsidususi susmenga į arti
miausią ratukinį krėslą ir nuspiria batus.
—Čia įvyks žmogžudystė, —apskelbia ji mums. Įvyks žmogžu
dystė, kai Džordžas sužinos, kiek daug pinigų ji išleido.
—Kurių velnių čia pripirkai? —klausia jis, kai ji sužvejoja skry
bėlę ir užsivožia ją ant galvos. Skrybėlė satino, kriaušės žalumo, ir
atrodo kaip būgnas. Džordžas priblokštas spokso į būgną-skry-
bėlę. —Kodėl tu ją nusipirkai?
—Tau ji nepatinka? —sako ji, kraipydama galvą, kaip daro Papū
ga. Jos tonas rodo, kad jai nei šilta, nei šalta, ar Džordžui skrybėlė
patinka, ar ne. Iš kažkur ji ištraukia porą batelių. —Mieli, ar ne? —
Jie įtartinai siauri, aukštais stileto kulniukais, tokio pat žalsvo at
spalvio kaip skrybėlė. Vien dirstelėjęs į juos žinai, kad jais bus ap
siauta viso labo vieną kartą ir daugiau niekuomet. Ji įspraudžia koją
į vieną naująjį savo batelį su visu bjauriosios sesers ryžtu.
—Galėtum nusikirpti kojų pirštus, —pasiūliau aš, skubindama-
si į pagalbą.
Krūva dar neiškraustytų maišelių prie Banti kojų leidžia numa
nyti, kad ji turbūt bus prisipirkusi daikčiukų, kuriuos įterpinės
tarp dviejų kraštutinumų —skrybėlės ir batų. Ji galuojasi su ypač
didžiuliu krepšiu Leak and Thorp.
—Ir... —sako Banti kaip mago padėjėja, —tara! —ir ištraukia
priderintos spalvos suknelę, kiek tamsesnio atspalvio kriaušės ža
lumo —sunkaus dirbtinio, atspalvius kaitaliojančio šilko.
—Kam? —klausia Džordžas skausminga veido išraiška.

—Žinoma, vestuvėms, —Banti prisideda prie savęs suknelę,
sėdėdama kaip invalidė. Atsigręžia į mane: —Ką tu manai?
Aš pavydžiai ir ilgesingai papurtau galvą ir atsidustu:
—Tai miela. (Ištraukos iš Rubi Lenoks mokyklinio raporto, va
saros semestras, 1966 —Rubi turi tikrą talentą vaidinti... Rubi buvo
mokyklos spektakliuko žvaigždė.)
—Vestuvėms? —Dabar Džordžas beviltiškoje aklavietėje. —Kieno
vestuvėms?
—Aišku, Tedo; Tedo ir Sandros.
—Tedo?
—Taip, Tedo. Mano brolio, —priduria ji paslaugiai, kai Džor
džas nieko nesusivokdamas spokso į ją. - Tedo ir Sandros. Jų
vestuvės šeštadienį —tik nesakyk man, kad tu pamiršai.
—Šį šeštadienį? —regis, Džordžą ištiks lengva apopleksija. —
Bet... —jis spragsi pirštais ir abejoja: —Jie negali tuoktis šį šešta
dienį —juk Pasaulio taurės finalas!
—Na ir kas? —sako Banti, persunkdama kiekvieną skiemenį
panieka, abejingumu ir sąmoningu nesupratimu, jau nekalbant
apie dvidešimtį metų vedybinės antipatijos. Net kiną, kalbantį
mandariniškai, apstulbintų Banti intonacijos subtilybės.
Džordžas nustėręs.
—Na ir kas? —pakartoja jis, žiūrėdamas į ją taip, lyg jai tuoj
išaugs antra galva. —Na ir kas?
Tai galėjo tęstis be galo. Aš mandagiai kosteliu:
—Hm hm.
—Ar tu pasigavai kosulį? —kaltinamai klausia Banti.
—Ne, tik man reikia grįžti atgal į mokyklą... —Dabar —pirma
dienio priešpiečių laikas, ir Dženisė Poter įkalbino mane pasipra
šyti išeiti kartu su ja (iš mokyklos galima išeiti tik poromis, turi
prisiklijuoti prie kits kito kaip glaistas, kad nebūtum pagrobta,
apiplėšta ar nepasiklystum), tad ji gali eiti į Muziejaus sodus rū
kyti, bučiuotis ir glaustytis su savo vaikinu. Paleista pasroviui prie
vartų, aš atplaukiau iki Krautuvės.
Staiga Banti meta savo krepšius, šoka iŠ krėslo su ratukais it
Lurdo stebuklas ir sako man:
—Prižiūrėk Krautuvę! —o bejėgį Džordžą kutrina lauk padėti

jai „išrinkti“ (tai yra užmokėti už) vestuvių dovaną Tedui ir
Sandrai.
Palikta prižiūrėti Krautuvės, aš čia kartais jaučiuosi kaip Banti,
mane apninka sąmyšį keliančios mintys. „Ar aš būsiu tokia kaip
mama? Ar būsiu graži? Ar turtinga? Esu keturiolikos, bet man jau
gana“. Banti buvo beveik dukart už mane vyresnė, kai pradėjo
taip šnekėti. Esu dabar vienintelis vaikas su visais pranašumais
(pinigais, rūbais, plokštelėm) ir trūkumais (vienišumu, izoliacija,
sielvartu). Aš esu visa, kas jiems liko, rubinas atsiskyrėlis, tam
tikra cheminė redukcija iš visų jų vaikų. Banti vis dar turi perbėgti
visų mūsų vardus, kol prieina manąjį —„Patricija, Džiliana, P..
Rubi, kaip tu ten?“ Laimė, dabar aš žinau, kad taip daro visos
mamos, vos tik sulaukia daugiau nei vieno vaiko —ponia Gor
man, Ketlinos mama, turi išvardyti stulbinančią vaikų litaniją: Bi
ll, Maikai, Doriana, Patrikai, Fransai, Džo, kol prieina „Ketlina-ar-
kuo-tu-ten-vardu“.
Pirmadienį apyvarta menka, taigi imuosi vienos pirmiausių Ban
ti pareigų —įvynioti Durex. Stoju į savo pozicijas prie didžiulio
ritinio rudo popieriaus, kurio rulonas kabo ant sienos už prekys
talio, ir kantriai traukiu ir plėšiu, traukiu ir plėšiu, kol sukaupiu
gerą atsargą didelių kvadratinių popierėlių. Tuomet paimu „Sese
lių chirurgines žirkles —geriausios kokybės“, kurios grandinėle
pritvirtintos prie prekystalio, ir pradedu karpyti kvadratinius po
pierėlius į mažesnius kvadračiukus, kaip perdėm kvailame Mėly
nojo Peterio demonstravime. Padariusi tai, ištraukiu naują dėžę ne
peršlampamos medžiagos iš sandėliuko (kuris kadaise buvo val
gomasis) ir dėlioju paketėlius po tris, kiekvieną glaudžiai
suvyniodama ir sulankstydama į mažus rudus popierinius voke
lius. Dabar Durex galima įteikti kaip dovanas („Čia yra viena, ku
rią paruošiau anksčiau“), greitai ir diskretiškai, mūsų vertingiems
klientams.
Žinoma, tik ne per mane. Man dar nėra pavykę parduoti nė
vieno paketėlio, kai buvau palikta saugoti Krautuvės; niekas, re
gis, netrokšta pirkti sau guminių naujienėlių („Planinga šeima yra
laiminga šeima“) iš keturiolikmečio vaiko, ir kai jie įpuola į Krau

tuvę, išsikeitę grynais, ir pamato mane, jų akys iškart nukrypsta į
artimiausią daiktą ir jie muistosi nepatenkinti, pirkdami pleistrą
ar žirklutes nagams karpyti, taigi tikriausiai man tenka asmeninė
atsakomybė už daugybę neplaningų šeimų.
Privynioju Durex visą dėžę, o jie vis dar negrįžta. Kiek reikia
laiko dovanai išrinkti? Turbūt jie pabėgo iš namų. Netekusi vilties
susmunku į krėslą su elektrine važiuokle, stumteliu valdymo ran
kenėlę „Lėtai —pirmyn“ ir ridinėju po Krautuvę, dėdamasi Dale-
ku: Aš esu Dalekas, aš esu Dalekas. Kaip Daleko šautuvą panaudoju
atskirą manekeno koją, kuri demonstruoja elastinę į abi puses
tempiamą kojinę, ir nukaunu vyriškų naktinių puodų stendą, vai
kiškų flanelių lentyną ir du miniatiūrinius bakelitinius torsus, vieną
vyrišką, kitą moterišką, kurie žiūri į kits kitą per Krautuvę —grai
kiški ir nebyliai tragiški, demonstruojantys vienas kitam mažyčius
chirurginius korsetus.
Sugrąžindama vyriškus šlapimpuodžius į jų ankstesnes vietas —
išbalansuodama vieną ant kito kaip cirke ant lyno („O dabar —
fantastiški, mirtį ignoruojantys, vieninteliai —Vyriški šlapimpuo-
džiai!“), galvoju, kaip ilgiuosi kambarinių gyvūnėlių. Viena ver
tus, jie buvo mažiausiai trikdanti prekė, kai reikia ją parsinešti.
Kikenti galima iš visko, ką mes pardavinėjame, —ne vien iš kon
traceptinių priemonių Durex, paslaptingų želė ir putų, olandiškų
kepuraičių. Stiklinis prekystalis pilnas sportinių suspensorijų ir
kamšalų nuo šlapimo nesulaikymo pasekmių; viena lentyna pilna
krūtų protezų kaip mažų kūgio formos smėlio maišelių, kita —
tvarsčių, vyturų, kurie panašesni į kažką, tinkamą arkliui, pas
kui —maišelių, o šį mėnesį speciali pasiūla guminių paklodžių,
storos raudonos medžiagos, kurią Džordžas kerpa nuo sunkaus
ritinio, kvepiančio kaip automobilio padangos. Jie galėjo pagal
voti, kokį poveikį tai padarys mano socialiniam gyvenimui. („Ką
gi tavo tėvai pardavinėja, Rubi?“)
Aš ilgiuosi net Papūgos. Sunku patikėti, kad tai tokia pati Krau
tuvė, kokia buvo prieš gaisrą. Dažnai lipu laiptais aukštyn į tuščius
kambarius, kuriuose mes kadaise gyvenome, ir bandau prisišauk-
250 KATE A T K I N SOM
ti praeitį. Virš Krautuvės staigiai pradėjo irti —po gaisro ten nie
kuomet nebuvo kaip reikiant atstatyta. Dėmėtom lubom kamba
rys, kur kadaise miegojo Patricija, ir miegamasis, kuriame būda
vome mes su Džiliana, turi keistą irimo kvapą, lyg po paneliais
tūnotų nustipusi žiurkė. Rodės, Virš Krautuvės tebuvo tik apgau
lė iš lentjuosčių, tinko ir šviesos —ir vis dėlto kartais, jei stoviu ant
laiptų užsimerkusi, girdžiu namų vaiduoklių balsus, plazdenan
čius su oro srove šen ir ten. Man įdomu, ar jie mūsų pasiilgsta.
Kartais man atrodo, kad girdžiu Papūgą, šmėklišką jos čirški
mą, aidintį po Krautuvę. Kai kada, regis, girdžiu jį kitame telefo
no laido gale, toli Akambe. Mums skambina telefonu ne vien spal
vingos papūgos, skambina ir išvis niekas, nebylus vaiduoklis, ku
ris pasireiškia vienodu traškesiu ragelyje. Kai Džordžas atsiliepia į
šiuos tylius skambučius, kelias sekundes žiūri į ragelį taip, lyg rei
kėtų jį iškeikti, o paskui meta atgal ir pasikoktėjęs nueina. Banti
ištveria kiek ilgiau, stengiasi išgauti atsakymą kartodama savo įpras
tą telefoninį pasisveikinimą: „Sveiki, čia Lenoksų rezidencija, kalba
Banti Lenoks, kuo galėčiau jums padėti?“ —to pakaktų, kad pasi
duotų bet kas, tačiau mūsų ryžtingiausias skambintojas ir vargšas
vaiduoklis labai tvirtas. „Vėl ponas Niekas“, —sako Banti, lyg jis
būtų jos asmeninis draugas.
Bet kai atsiliepiu aš, laikau ragelį kuo ilgiausiai, laukdama ir
vildamasi žinutės. Esu tikra, kad kitame telefono laido gale yra
Patricija, —nieko apie ją negirdėjome jau daugiau kaip metai, ir
tikriausiai ji tuojau susisieks su mumis. „Patricija? Patricija?“ —
šnibždu karštai į ragelį, bet jeigu tai ji, ji neatsiliepia. Tavo sesuo
sako nesijaudinti [žr. Išnašą (x)]. Banti turbūt vis dar tikisi, kad
Patricija sugrįš namo, nes paliko jos kambarį nepaliestą, o kadan
gi Patricija nepasižymėjo švarumu ir tvarkingumu ir jos kambarys
visuomet būdavo prišnerkštas, pilnas purvinų drabužių ir maisto
trupinių, tai dabar jis įgavo panelės Hevišem trūnėsių kvapą ir
tikriausiai greitai virs pirmapradžiu dumblu.
Galbūt tai visai ne Patricija, o mūsų Džiliana, klajojanti praga
ro prieangyje ir mėginanti paskambinti namo. Bet ar gali dvasios
skambinti telefonu? Ar anapus uždangos yra telefonų automatų?
Ar reikia monetos, ar ji gali užrašyti skolon? Ar tai visai kas nors

kitas? Gal galėsiu Deizę ir Rozą per vestuves įsprausti į kampą ir
gauti į šiuos klausimus nors kokį patenkinamą atsakymą.
—Krautuvė! —sako Džordžas atsainiai.
—Štai ir mes! —sako Banti, labai patenkinta savimi, traukdama
iš dėžės kinišką skulptūrėlę —moterį su krinolinais. —Ji vadinasi
Krinolinų dama, —aiškina Banti, visaip ją sukiodama, kad ištyri
nėtų porcelianinius raukinukus su apvadais.
Džordžas teškia:
—Ji atrodo kaip tualetinio ritinėlio laikiklis.
—Kaip tik tokios pastabos iš tavęs ir tikėjausi, —taria Banti,
dėdama įžeistą Krinolinų damą į jos dėžutę. —Ir tau reikia naujo
kaklaraiščio šioms vestuvėms, tiesą sakant, gali eiti su manimi da
bar pat ir išsirinkti.
—Ne! —suvaitoju aš, lįsdama atgal į striukę ir dėdamasi bere
tę. —Man reikia sugrįžti į mokyklą. —Jau bus nuskambėjęs prieš
piečių skambutis (Rubi, ir vėl tu vėluoji?).
Džordžas žiūri į mane.
—Ar tu eisi į šias vestuves? —netikėtai klausia jis.
—Aky dėl Dievo meilės! —sušunka Banti, jos antakiai pakyla iš
susierzinimo. —Ji juk pamergė!
—Tu? —klausia Džordžas, netikėdamas savo ausimis.
—Aš, —patvirtinu bejėgiškai gūžtelėdama pečiais. Šis netikėji
mas manęs neskaudina: aš pati nustebinta dar labiau negu jis.
Ir ne paprasta pamergė, bet vyriausioji pamergė, vadovaujanti

nesuvaldomai gagenančioms mažutėms pamergėlėms. Jos visos —
iš Sandros šeimos, tačiau vestuvių etiketas reikalauja, kad būtų
atstovė ir iš Tedo šeimos. Bet kai atėjo eilė rinkti iš jaunikio pu
sės, Sandrą apėmė abejonės —visos galimos pamergės iš jaunikio
pusės arba mirusios, arba pabėgusios, arba spiritistės, nė viena
jų, teisingai nusprendžia Sandra, netinka rožių žiedlapiams bars
tyti jai po kojom (nors, deja, jokio barstymo ir nebuvo). Tikrai,
jeigu atsidurčiau jos kailyje (su baltais šešto numerio baliniais,
lakuotais), labai nejaukiai jausčiausi turėdama už savo nugaros
Deizę ir Rozą.
Esu nevykęs pasirinkimas: ji turėtų paieškoti anapus kraujo ry

šio giminaičių ir pažvejoti Banti vyro pusėje —pavyzdžiui, visai
puiki pamergė būtų Liusi Vida. Mūsų pusseserė iš bjauriojo an
čiuko virto keista minisijonuota gulbe, su Twiggy makiažu ir Sandie
Shaw plaukais. Baltos kojinės aptempė jos laibas kaulėtas kojas,
kiek per ilgas kietam metodistų klauptui, į kurį jos vargiai įsprau
džiamos. Gan dažnai nepatogumas ją verčia jas praskėsti ir išties
ti, o kai ji jas perkryžiuoja, apsukdama vieną apie kitą lyg dviejų
gijų vilnonį siūlą, dvasininkas užsikerta tardamas sutuoktuvių ce
remonijos žodžius ir jo akys sublizga.
Metodistų koplyčia Šv. Išganytojo vartuose yra didžiulė ir turi
šoninių navų, kaip kryžius tarp masonų šventyklos ir miesto ba
seino su pirtim. Matyt, Sandros pusėje visi yra metodistai, o „mū
sų“ pusėje sklando nemalonūs gandai (čia jau beveik karo padė
tis), esą šįkart bus „blaivybės pobūvis“. Jungtuvių apeigos, regis,
truks be galo, ir jei ne katakombų šaltis koplyčioje ir mano jau
nosios kaimenės blogas elgesys, visai galėčiau nusnūsti stačiomis
iki gėlių puokštės metimo, ypač kad vietoj pusryčių nurijau dvi
Banti raminamųjų tabletes. Mažutės pamergėlės gagena ir nenu
stygsta vietoje, pešasi, pameta savo gėles, žiovauja ir dūsauja, bet
kai tik aš atsigręžiu pažiūrėti, jos sustingsta lyg įbestos, tokios jau
gerutės. Tai lyg žaidimas statulomis, ir aš tik laukiu, kol kuri nors
mane taip stumtelės, kad aš instinktyviai trenksiu joms sunkia
bekvape nuotakos rožių puokšte, kurią jai laikau. Esu per daug
surūgusi, apnikta juodo paauglystės irzlumo, kad galėčiau atsaky
ti už mažus vaikus, ir jei būčiau žinojusi, jog tai įeis į mano parei
gas (juk čia man pirmos vestuvės), būčiau atsisakinėjusi daug karš
čiau, kai Banti meldė mane sutikti.
Jaunikis ir nuotaka iš nugarų atrodo labai panašūs į mažutes
figūrėles ant vestuvinio pyrago. Nuotaka visa balta ir, Tedo tikini
mu, jam atitekusi kaip nekalta mergelė. Iš tikrųjų tik mano dėdės
galutinis seksualinis žlugimas galiausiai atvedė jį į šią vedybinę
aklavietę. Jis atidėliojo vedybas kuo ilgiau. Nuo pirmosios „Ode-
ono“ datos iki šio galutinio susitikimo su Sandra prie altoriaus
prabėgo aštuoneri metai. Galiausiai, priremtas prie sienos jaudi
namai romantiško Sandros ultimatumo nustatyti datą („Jei tu ne-

paskirsi dienos, jie tau taip padarys, kad galėsi susirinkti savo kau
lelius Koni gatvėje“), Tedas nukėlė datą taip toli į ateitį, kaip tik
įmanė. Iš kur jis galėjo tuomet žinoti, kad 1966 liepos 30-ąją bus
ne tik Pasaulio taurės finalas, bet dar ir žais Anglija, ir žais prieš
mūsų šeimos amžinus priešus —vokiečius!
Pamergės vilki blyškiomis persiko spalvos sintetinio satino suk
nelėmis, ir mūsų suknelės, kaip ir nuotakos, plačios, apvalios, pūs
tos, plačiomis, apvaliomis, pūstomis rankovėmis, daro mus pa
našias į Krinolino damas. Mūsų medžiaginių satino batelių spalva
priderinta prie suknučių kaip ir gvazdikų puokštelės, o ant gal
vų—Alisos lankelis, nusagstytas dirbtiniais persiko spalvos rožių
pumpurėliais.
Mane pjauna žiovulys, vos spėju sulaikyti vieną po kito. Deja,
tai ne žiovulys, o gilus gurgesys, kurį protarpiais leidžia mano pil
vas, nustelbdamas pamergėlių gagenimą ir papūgišką čirškesį.
Dvasininkas paklausia, ar kas turi priežastį prieštarauti vedy
boms, ir visi sužiūra į Tedą, nes jis būtų panašiausias asmuo, ga
lintis prieštarauti, bet jis vyriškai susitvardo, ir apeigos vyksta to
liau, vienintelį kartą dvasininkas trumpam užsikerta, kai Liusi Vi
da bando truktelėti savo sijonuką žemyn, kad pridengtų tarpušakį.
Mano pirmosios vestuvės mane labai nuvilia. Kai aš tekėsiu,
nebus persikinės sintetikos. Bažnyčia, kurioje tuoksiuosi, bus la
bai sena, —žinoma, Jorke jos mažulytės, —galbūt Visų Šventųjų,
kur toks mielas žibinto bokštelis, ar Šv. Elenos —sava krautuvi
ninkų bažnyčia! Bažnytėlė kvepės senais priplėkusiais rąstais, o
akmenų mūrinys bus kaip Belgijos nėriniai, ir langai bus sudėlioti
pastilių spalvų rombeliais. Bažnyčia iš kraštų bus apšviesta aukš
tomis baltomis žvakėmis, visi klauptai ir šalutinės koplytėlės iš
puoštos gardenijomis ir besivejančiomis tamsiai žaliomis gebenė
mis, ir baltomis blizgančiomis lelijomis tarsi angelų trimitai. Ma
no suknelė iš senovinių nėrinių kris sniego klostėmis ir bus
nusagstyta girliandomis rožių pumpurėlių, lyg mažų paukštelių,
kurie padėjo Pelenei apsirengti pokyliui ir kurie suktų ir suktų
aplink mane, globstydami, klostydami ir narstydami. Visą laiką
gaus varpai, ir aš būsiu apšviesta tik vienintelio dulkėto saulės

šviesos tvyksnio. Visi žmonės bus nubarstyti rožių žiedlapiais ir
apsivilkę elegantiškais drabužiais (Tedas tokia proga net nenusi
pirko naujo kostiumo). Ir nebus jokių pamergių.
Viena mažutė sintetinė pamergėlė savo satinine koja zulinasi į
mano bato galą, kita krapštosi nosį ir lipdo pilką snargliuką prie
savo suknelės. Aš sušnypščiu joms liautis, bet jos daro man gri
masas. Ar bus kada tam galas?
Galų gale jaunųjų pora dingsta zakristijoje ir kažkas užgroja
Bachą, labai prastai, išklerusiais vargonais, o susigrupavusi publi
ka —jo ir jos —atvirai kuždasi, ką apie tai mano. Po viskam perga
lingai nugriaudi „Vestuvių maršas“, ir mes išdidžiai žengiame taku
tarp eilių, o visi šypsosi kaip idiotai, ne tiek iš džiaugsmo, kiek iš
palengvėjimo. „Velniai griebtų, ta pūslė mane pribaigs“, —sako
teta Eliza, kai aš einu pro ją, tuo tarpu antgamtiška dvynukių pora
sukiojasi it robotai savo klaupte taip, kad akimis galėtų sekti pas
kui nuotaką, kuri jas atstūmė, ir teta Gladisė dėkingai atsidūsta:
„Gerai, bent jau niekas nenualpo“.
Fotografavimas prie bažnyčios vartų, regis, užtrunka dar ilgiau
nei apeigos, ir tik kai atvyksta kiti vestuvininkai ir abi svečių gru
puotės susispiečia aplink bažnyčią ir susimaišo, pamergėlėms lei
džiama sukristi į didelį juodą Austin Princess, perrištą baltais kaspi
nais, stovintį žemiau gatvelėje. Aš nemaloniai apsiblausiu auto
mobilio gale —sugrūsta tarp mažių, jaučiuosi kaip Alisa, kai ji
milžiniškai išstypo. Iškart nusmengu į nelygų, neramų snaudulį,
kol privažiuojame prie viešbučio ir esame iškratomos iš automo
bilio. Pokylis visai ne blaivybės, ir Fulfordo viešbučio baras greitai
užsėdamas, lyg mes būtume ką tik pervažiavę Sacharą, o ne Jorko
miesto centrą.
Mano mažutė kaimenė išsisklaido į visas keturias puses, glė
besčiuojama ir sveikinama jų garbių tėvelių —ak, kokios jos gra
žios, ak, kokios žavios, linksmos, protingos ir taip toliau. Niekur
nematau Džordžo ir Banti, bet ūmai pastebiu Džordžą kitame
kambario gale, kalbantį su apvalaina moteriškaite, apsirengusia
akį rėžiančiu karališko mėlynumo dviejų dalių apatiniu drabužiu
ir užsidėjusią raudonai baltą šiaudinį sombrero. Įsižiūrėjus iš ar

čiau paaiškėja, kad tai teta Eliza, vienoje jos rankoje dažais ištepta
stiklinė, kitoje —neįteikta vestuvių dovana. Ji prisitraukia mane
prie krūtinės, įspaudžia po drėgną bučinį į abu skruostus ir sako,
kaip gražiai aš atrodau. Jau buvau besveikinanti ją, kad pagerbė
tokią nacionalinės svarbos dieną tokiomis patriotinėmis spalvo
mis, bet ji įbruka dovaną man į rankas ir liepia eiti „padėti į krū
vą —tai tik staltiesė“, ir atnešti jai lėkštę ko nors iš bufeto, „ka
dangi aš esu prie jo“.
Bufetas, užimantis dvi ilgas, staltiesėm uždengtas estakadas prie
gretimo kambario sienų, neabejotinai yra nukrypimas nuo įprasti
nės sėdėjimo tradicijos Sandros šeimoje. Žinau tai, nes moteriško
sios linijos šeimos svečiai —dažniausiai išsipuošę pasteliniais krem-
plenais —zuja pirmyn atgal palei stalus ir aptarinėja bufetą ir jo
naują reikšmę. Jos leidžia keistus garsus kaip kukurūzų laukas vėjy
je, tsk tsk, su šu,jujii, ir laiko savo rankines aukštai prie krūtinės kaip
damos iš pantomimos. „Nė žvakės prie sėdimo stalo“, —sako kaž
kurį iš moterų, o kuždantis choras pritaria. „Prisiminkite mūsų Lin-
dos pokylį. Pirmiausia —skrudintas kepsnys ir garnyrai?“ —„Ir jau
čių uodegėlių sriuba“, —primena jai kita, ir jos vaikštinėja palei kitą
stalą rodydamos, kokie ištežę kumpio griežinėliai („Galėjo bent jau
gauti žmoniško Jorko kumpio“) ir anemiški kiaušinių sumuštiniai
(„Daugiau majonezo negu kiaušinio“), ir įtartinai nužvelgdamos dvi
padavėjas, plušėjusias, kad patiektų šias vaišes. Jos pastebi mane,
vis dar tebelaikančią rankoje dovaną, ir padrąsinamai nusišypso.
„Dovanų krūva ten, meilute“, —sako viena, rodydama į kitą stalą,
nukrautą skrudinimo krosnelių kopijomis ir net po tris Pyrex eg
zempliorius, bet, laimė, nė ženklo kitos staltiesės.
Prikraunu nuo bufeto lėkštę tetai Elizai; ji yra mažiausiai ner
vingas žmogus, kokį aš pažįstu, ypač dėl valgio, tad kraunu, kas
pakliūva —viską, išskyrus saldėsį, tokį nekaltą ir neliestą kaip pati
nuotaka po šimtais ir tūkstančiais glaistų, kurie jau ištirpę ir išsi
lieję į vaivorykštinę dėmę.
Kai sugrįžtu prie tetos Elizos ir savo tėčio, jie jau išmaukę po
tris dvigubus džino, ir vis dar nė ženklo garbių antrųjų pusių —
dėdės Bilio ir Band. Kaip tetai Elizai pavyks susitvarkyti su lėkšte,

stikline, cigarete ir mano tėvu, sunku pasakyti, tad elgiuosi kaip
jos nebylus vyresnysis liokajus, laikydama jai lėkštę, kurią ji puola
su žaviu įkarščiu.
—Jie keistuoliai, tie Sandros giminės, —sako ji linktelėdama į
artimiausią kremplenuotą viešnią ir atsikąsdama pyragėlio su grybų
įdaru, kuris iškart visas subyra. —Jie visi atrodo taip, lyg būtų gavę
žarstekliu per sėdynes, —linksmai priduria ji, nežinodama, kad
nuotakos motina, didžiulė moteriškė, vardu Beatričė, šiek tiek
tragikomiška, šiek tiek imtynininke, pakankamai arti, kad nugirs
tų. Džordžas pastebi jos žingsniuojančius įspūdingus gabaritus ir
akivaizdžiai stengiasi susiimti.
—Ei, —sako jis, griebdamasis diplomatijos, bet apgailėtinai ne
vykusiai, —štai Tedo anyta.
Iš šios situacijos Džordžą ištraukia Tedas, kuris uoliai jam mo
juoja nuo durų. Aš pakeliu nuo grindų išplerusį apvalų pyragėlį su
grybais, atsiprašau ir nueinu. Mano pilvas kelia aliarmą, tad suku
atgal prie bufeto. Tik įdomu, kur dingo visi vyriškieji vakarėlio
dalyviai —akiratyje vargiai pastebėsi šmėsčiojant kokį vyrą, juk
per tą laiką neįvyko dar vienas pasaulinis karas, —tik staiga už
klumpu apsiašarojusią Liusi Vidą, didžiuma jos juodų blakstienų
dažų nuvarvėję skruostais. Ji garsiai šmurkščioja ir šluostosi veidą
rausvų plunksnų boa, kurį turi apsivyniojusi apie kaklą.
—Olialia, —atsidūsta ji tragiškai.
—Gal geriau nusivalytum veidą Kleenex ut —pasiūlau aš, vesda
ma ją iš žmoningo kambario vidurio prie ilgų plonų kėdžių eilės
už stalo, ant kurio stovi vestuvinis pyragas. Stalas tebėra papuoš
tas nuotakos puokšte, pamergių puokštelėmis ir sėkmę nešančių
juodų kačių, sidabrinių arklio pasagų ir baltų gudobelių puokšte
lių asortimentu. Sandros vestuvinis pyragas —tik dviejų aukštų
kalnelis, aš verčiau norėčiau penkių aukštų Monblano, aplieto ir
papuošto sniego dribsniais ir rožėmis iš „Terio“.
Mes sėdime lyggėlės ant sienos Asamblėjos rūmų pobūvyje, ste
bėdamos svečių paradą ir nuo jo išsisukdamos, kol išsišnabždame
savo paslaptis. Liusi Vidos paslaptis, švelniai tariant, sukrečianti.
—Aš tik be galo pavargusi, vaikeli, —sulemena ji, drumstai spok

sodama į vestuvių pyragą, kuris išauga mano akyse ne didumu, bet
simboline reikšme, nes kai ji tęsia savo istoriją, darosi aišku, kad
Liusi Vidai nebus karališkojo glaisto ir migdolinio kremo. —Jis bu
vo vedęs, štai kaip, —sako ji, jos apsiblaususiose akyse vis dar
regėti aistra ir išdavystė. Ji sunkiai atsidūsta ir giliau susmenga į
nepatogų krėslą. Visa perbalusi, lūpos bekraujės kaip alkano vam
pyro. Bene tikrai bus gavusi vardą nuo Liusi Harker, nors gal to
kia blyški atrodo tik dėl makiažo. Arba dėl savo padėties. Ji žiūri į
savo pilvą ir netikėdama purto galvą. —Ir dabar turiu savo orkai
tėje nelemtą bandelę! —Po kelių sekundžių tylaus apmąstymo ji
priduria: —Tėtis užmuš mane.
—Nesijaudink, —stengiuosi ją paguosti. —Galėtų būti ir blo
giau, —bet nors mes ir raukiame antakius, ir akėjame smegenis,
negalime sugalvoti nieko blogesnio už tai. —Tu juk nevyksi į Klak-
toną, ar ne? —klausiu aš, pernelyg gerai prisimindama, kas nutiko
Patricijai.
Liusi Vida pažvelgia į mane abejodama:
—Klaktoną?
—Į motinos ir vaiko namus, kad paliktum savo kūdikį įvaikinti
kaip Patricija.
Gindamasi ji suspaudžia pilvą ir piktai taria:
—Nieko panašaus! —ir pajuntu, kaip mane nusmelkia pavydas
negimusiai Liusi Vidos atžalai. Nors tai galėjo būti alkis. Iš tiesų
jaučiuosi iš alkio visai apsvaigusi, ypač kai per greitai atsistoju ir
pasisiūlau Liusi Vidai ko nors atnešti iš bufeto. Ji pabąla vien nuo
tos minties, ir aš išsvirduliuoju, norėdama bandelės, bet vos apei
nu aplink vestuvių pyragą, kai man ant tako išdygsta grėsminga
pora gėlių dvynukių.
—Tai ką, Rubi? —taria šaltai viena. Šis itin mįslingas klausimas
pakimba ore tarp mūsų, įgaudamas svorį, tuo tarpu aš stengiuosi
galvoti apie tinkamą atsakymą.
—Taigi, —tyliai išlemenu kiek patylėjusi. Viena iš jų kilsteli
galvą, parodydama dėmelę po smakru. Šis atpažinimas suteikia
man pasitikėjimo, tad aš pasiskolinu Banti šypseną (kur^ru mano
mama?) ir smagiai tariu: —Sveika, Roza, kaip gyvuoji?
Ji nusišypso, akyse pergalingas blyksnis:

—Iš tiesų aš esu Deizė, Rubi.
—Tu turi dėmelę, —ryžtingai atsakau. —Aš ją mačiau.
Antroji dvynukė žingteli artyn ir pakelia smakrą, rodydama to
kią pat dėmelę. Siaubas! Knieti pakelti pirštą ir nagu ją pakrapšty
ti, kad įsitikinčiau, ar ji tikra, bet esu pernelyg baili. Žiūriu tai į
vieną, tai į kitą rimtai sutrikusi; jaučiuosi taip, lyg būčiau ką tik
perėjusi per veidrodį ir negalinti rasti židinio, ant kurio jis kabo.
—Ar tau patinka būti pamerge, Rubi? —klausia viena —ta, kuri
kairėje. Klausimas atrodo apgaulingas, bet neperprantu, kur čia
šuo pakastas.
—Žinoma, —sako kita, glotniai kaip smauglys, —žmonės jaučia
tau gailestį. Manau, todėl jie tave pasirenka.
—Man gailestį? —pakartoju vos girdimai, mirkčiodama dėl to
kios pažiūros naujoviškumo.
—Praradusiai tiek daug sesučių, —sako dešinioji, dramatiškai
mostelėdama ranka.
—Prarasti vieną, —sako kita, —ir tai jau galėtų pasirodyti
aplaidu...
—...bet netekti trijų, —nenutrūkstamai pratęsia kita, —gerokai
įtartina, ar ne, Rubi?
—Gerai, Rubi, —sako kita, įsimesdama į burną aptirpusią cit
rininę karamelę, —ką, po galais, tu joms visoms padarei?
—Dvi seserys, —atsakau aš tyliai. - Turiu tik dvi seseris, ir
Patricija neprarasta, ji sugrįš.
—Nebūk taip įsitikinusi, —sako jos abi kaip viena, bet aš jau
traukiuosi į kitą kambario galą ir einu tolyn, ieškodama prie
globsčio. Koridoriuje išgirstu blerbiant televizorių: Ir štai ka
muolys prie kampo... pakyla... ir proga įvarčiui —o paskui baisus
staugimas tiek iš TV, tiek iš kušetės prieš TV, ir Karališkojoje
ložėje visi šypsosi. Atidarau duris ir įkišu galvą, tarp tabako dū
mų ir alkoholio tvaiko randu didžiumą vestuvių pokylio vyriš
kių, šokančių genties karo šokį ir ūkaujančių Martino Peterso
vardą. Likčiau čia ir žiūrėčiau, bet akies krašteliu pastebiu dvy
nes ir maunu į moterų tualetą.
Čia, savo didžiai nuostabai, randu mamą, kažkodėl visai susi-

baigusią: jos būgnas-skrybėlė supliuškusi, kojos be batelių, ji gir-
tutėlaitė.
—Tu girta, —sakau jai. Ji pažvelgia į mane apsiblaususiomis
akimis ir pradeda kažką vapalioti, bet ją užpuola žagsulys.
—Įkvėpk! —įsakmiai sukomanduoja balsas iš vienos kabinos,
palydimas nuleidžiamo vandens šniokštesio. Aš susidomėjusi lau
kiu, norėdama pamatyti, kas iš ten išlįs. Tai teta Gladisė. —
Įkvėpk! —primena ji vėl Banti, ši klusniai įtraukia didelį gurkšnį
oro ir tuo pat metu jai pavyksta žagtelėti. - Tai padės, —sako teta
Gladisė, paguodžiamai plekšnodama jai per nugarą. Bet nepade
da, ir žagsulys vėl ima tąsyti Banti su nauju įkarščiu. Aš siūlausi ją
pagąsdinti, bet ji vangiai mosteli ranka, lyg būtų jau patyrusi gąs
dinimų iki kaklo. Viešbučio moterų tualeto dekoras rausvas ir
fluorescencinis, trys jo sienos nemaloniai veidrodinės. Banti, krei
vai sėdėdama ant mažutės buduarinės kėdutės, panašios į šungry
bį, atsispindi veidrodžiuose iki begalybės —trikdantis motinos,
kuri atrodo amžinai tolstanti, vaizdas.
—Kur tavo batai? —klausiu aš, nusprendusi būti praktiška, su
sidūrusi su visom tom įkaušusiom emocijom, bet vietoj atsaky
mo išgirstu tik garsų žagtelėjimą. Teta Gladisė rausiasi savo tal
pioje rankinėje ir ištraukia mažą butelaitį „Makintošo“ uostomo
sios druskos, pakiša jį Banti po nosimi, priversdama ją nutilti ir
pavojingai palinkti ant kėdės.
—Viskas gerai, —patikindama sako teta Gladisė vienam iš ma
no veidrodinių atspindžių. —Ji truputį padaugino, tavo mama
niekuomet nebuvo girtuoklė.
Aš noriu eiti atnešti stiklinę vandens ir išeidama iš moterų tu
aleto girdžiu, kaip mano mama niurna kažkokius garsus, panašius
į „Man jau gana“.
Barmenas, labai puikus ir gražus, įdeda griežinėlį citrinos, du
ledo gabalėlius ir mažytį skėčiuką į stiklą vandens, kai jam pasa
kau, kad mano mamai negera, o man duoda savo nuožiūra koka
kolos. Mano grįžimas atgal į moterų tualetą klostosi keistai. Pir
miausia susiduriu su Adrianu, ir šis pasisako turįs naują šunį, Jor-
kį, visai padoriai.
260 KATE A T K I K S O N
—Būtų juokinga, ar ne, —sakau, —jei žmonės Elzase laikytų elza-

siečius, Labradore —labrus, Velse —Velso terjerus, o Škotijoje —tik
škotiškus aviganius, bet tuomet kas laikytų pudelius? Ir kokią veislę
laikytų žmonės Fidžyje... —kol Adrianas taria:
—Užsičiaupk, Rubi, tai geras šunėkas, - tada pakelia sruogą ma
no angliškų lygių riebaluotų plaukų ir taria: —Kas taip kerpa, Ru
bi? —Papurto galvą suglumęs. —Vis dėlto, —paguodžia jis, —ne taip
blogai kaip Sandros.
Sandros plaukai pasibaisėtini, pūpsantis milžiniškas konditeri
nio gaminio bokštas, kuris atrodytų pritinkantis Karaliaus Saulės
rūmuose. Turbūt jame suka lizdus paukščiai.
Nespėju nueiti nuo Adriano, kai staiga mane apipuola Sandros
tetos ir suskanta iš panagių klausinėti apie Tedo šeimos kilmę.
Krempleno inkvizicija jaučiasi labai nelaiminga dėl susiklosčiusių
reikalų svetainėje, kur jau trečia valanda nė ženklo jokio tosto ar
pyrago raikymo. Vargais negalais ištrūkusi iš šio priekabaus ka
mantinėjimo, beveik iškart atsitrenkiu į vieną mažutę pamergėlę
ir sušvokščiu keiksmažodį, nuo kurio oras pasidaro toks karališ
kai mėlynas kaip tetos Elizos drabužis. Pasigirsta keli aštrūs aikte
lėjimai ir oro gaudymas iš metodistų sparno, bet aš keliauju to
liau moterų tualeto link. Ir laisvas spyris Vakarų vokiečiams. Viena mi
nutė, tik sesiasdesimt sekundžių —visi anglai atsitraukia, visi vokiečiai
veržiasi pirmyn. Iš TV kambario sklinda tiesiog regima įtampa, lyg
šūvio dūmai. Kažkur iš gilios kolektyvinės tautinės pasąmonės ky
la siaubingas dejavimas. Džekas Carltonas griūva, rankomis susiima už
galvos. Visi anglai ant TV kušetės irgi griūva, ir aš skubu toliau —
vien tam, kad susidurčiau su kunkuliuojančia jaunąja.
—Ar tu nematei Tedo? —klausia ji labai audringai.
—Tedo?
—Taip, Tedo —mano nelemto vadinamojo vyro! —Sandra apsi
suka aplink, perverdama akimis viešbučio koridorius kaip auką
griebiantis krokodilas. —Kur jie visi? —klausia ji, jos veidas atro
do suglumęs.
—Visi kas?
—Visi vyrai.
Susidomėjusi stebiu, kaip Sandros veidas lėtai nušvinta. Ji su
šunka ir trepteli satinine koja.
—Prakeikta Pasaulio taurė! Aš jį užmušiu, tikrai, aš jį užmu

šiu, —taip tarusi, ji eina, pasikėlusi savo ilgą baltą suknelę ir pūš
kuodama, pasitelkdama įkandin savo mamą. Aš dairausi Liusi Vi
dos, nes ką tik sugalvojau, kas yra baisiau, negu būti nėščiai ir
neištekėjusiai (tai būti Tedu), bet jos niekur nė kvapo, tad žings
niuoju toliau į moterų tualetą, niekieno nebekliudoma.
Moterų tualete dvi kabinos iš trijų užimtos. Aš pasilenkiu, ieš
kodama Banti kojų, apautų ar basų, ir patiriu panikos šuorą, išvy
dusi, jog abi kabinas užėmusios identiškos poros kojų. Pora balsų
atsiliepia:
—Kas čia?
—Tik Rubi! —šaukiu aš, skubiai atsitraukdama.
Grąžinu vandens stiklinę į barą ar, tikriau, puikiajam barme

nui, bet atėjusi ten randu Adrianą ir barmeną smarkiai įsitrauku
sius į šneką, ir nors aš strikteliu vikriai kaip papūgėlė ant baro
kėdės šalia Adriano, greitai suprantu, kad juodu nieko daugiau
nemato. Jausdamasi kaip trečias nereikalingas, aš nueinu, liūdnai
sukiodama mažutį popierinį skėčiuką.
Staiga pasigirsta bruzdesys —tai vyrai, kurie buvo dingę, visu
pulku netikėtai atgenami Sandros ir jos motinos atgal į svečių
priimamąjį. Beatričė lieka prie durų stovėti „TV kambario sargy-
v
boję“, sako ji garsiai aiškindamasi vestuvių svečiams. „Štai kur jie
visi buvo —žiūrėjo futbolą!“ Pro atviras duris atplaukia komenta
ras: Štai kamuolys kvailai rieda sau, štai Harstas —arjis gali tai padalyti?
Vyrai stovi, pavirtę vientisa dėme, ištiesę kaklus, kad girdėtų: Jam
pavyko! —taip —ne, —jų veidai persikreipia, apimti agonijos —Ne,
teisėjas sako, kad ne! „Po velnių tą teisėją!“ —šaukia dėdė Bilis, ir
krempleniniai giminaičiai siaubingai kriokia, lyg jie dūstu. Tai įvar
tis! Tai įvartis! Ak, tie vokiečiai teisėjai išprotėjo! Vyrai įtūžo ant Sandros.
Ji neįveikiama.
—Prakeikta Pasaulio taurė, —sako Sandra, jos akys sminga kaip
strėlės, kai ji pasipiktinusi atsigręžia į Tedą. —Kaip tau ne gėda,
negi tavo vedybų diena nėra svarbesnė už Pasaulio taurę?
Tedas kažkodėl negali apsiginti. Iki Šios akimirkos jo gyvenime
melas birdavo nuo lūpų kaip lietus, bet Šia proga, šia vieša svarbia
proga mes pasibaisėję žiūrim, kaip Tedas krinta lyg parašiutinin

kas be parašiuto ant Kietos stačios uolos.
—Žinoma, ne, —sako jis. —Tai tik nelemtas finalas! —Pliaukšt!
Sandra skelia jam antausį. —Nekvailiok! —sako Tedas, kai ji siekia
artimiausio po ranka pasitaikiusio svaidomojo ginklo, kuris pasi
rodo esąs nuotakos puokštė ant vestuvinio pyrago stalo. —San
dra, —inkščia jis, stengdamasis ją numaldyti, bet Sandra įkaitusi
iki baltumo ir visos sidabrinės arklio pasagos pasaulyje Tedui da
bar nepagelbėtų.
—Dar nebuvo jokių prakalbų, —šaukia ji jam, —jokių tostų,
dar neraikėm to prakeikto vestuvinio pyrago! Kaip tu pavadintum
tokias vestuves?
Manau, viskas baigta, —ne, taiyra...
—Tu tiesiog visuomenės padugnės! —sugriaudi Beatričės bal
sas, ji jau spraudžiasi alkūnėmis prie savo žento, o rankinukas
laikomas kovinėje parengtyje. Supanikavęs Tedas mėgina trauk
tis, bet vos neužlipa ant mažos pamergėlės ir nesumindžioja (jos
yra kaip parazitai). Stengdamasis jos nesutraiškyti, jis netenka
pusiausvyros ir įsiremia į stalą, ant kurio —vestuvinis pyragas.
Viskas atrodo kaip sulėtintame filme, Tedas kepėstuoja ir svirdu
liuoja, maldamas rankomis kaip malūnas, desperatiškai stengda
masis išlaikyti pusiausvyrą ir išvengti neatremiamo, neišvengia
mo nelaimingo atsitikimo, kurį mes jau regime prieš akis. Mažy
tė jaunavedžių porelė ant pyrago viršaus pasvyra ir griūva, lyg
stovėtų ant ugnikalnio viršūnės. Kai kasjau ketina išeiti, mano, kad
viskas baigta, —Tedas suvaitoja, jo kojos sulinksta, ir vienu krau
piu farso judesiu jis drimba, pirmiausia veidu, į vestuvinį pyragą.
Ir štai dabar! Keistas atodūsis nuvilnija per žiūrovus, lyg dabar jie
galėtų atsipalaiduoti, nes bent jau žino, kad blogiausia įmanoma
katastrofa jau įvykusi ir nieko blogesnio nebegali atsitikti. (Aš ne
tokia optimistė.)
Mus apgaubusią keistą tylą, trikdomą vien TV komentatoriaus,
be perstojo kažką šnekančio, perskrodžia virš vestuvių pokylio nu
aidėję šauksmai. Beatričės sviestos „visuomenės padugnės“ kaip
tik pataiko į taikinį, ir jau galima laukti, kad tuoj užvirs mūšis.
—Padugnės? —tarsteli dėdė Klifordas. —Padugnės? Ką tu vadini
padugnėmis? —Tai taikoma Beatričei, kuri suloja atgal:
DVI DEŠI MTO AMŽI AUS AUKSO I-'ONDAS 263
—Tu, tu ir visa tavo giminė - štai kas yra padugnės! Kas norėtų
paprieštarauti?
—Aš norėčiau! —taria Klifordas ir apsidairo ieškodamas para
mos. Jo akys, savaime suprantama, stabteli prie vienintelio savo
sūnaus, kuris, nesujaudintas karo padėties, įsivyravusios visame
kambaryje, vis dar tebesišneka su barmenu. Dėdės Klifordo ant
akiai suraukia klostę. —Keista, —sako jis įtariai, bet toliau šio
sprendimo nespėja išplėtoti, nes Beatričė taip užvožia jam ranki
ne, kad net jo akiniai nulekia. Bemat kyla sąmyšis, visi tvatija vie
nas kitą kur pakliuvo. Pastebiu, kad Džordžas ir Banti —du žmo
nės, kurie galėtų juos pamokyti visokių metodų ir subtilybių, dings
ta iš peštynių lauko. Nejaučiu ypatingo atsidavimo nė vienai iš
kariaujančių pusių: nei kraujo giminei, nei priešingai, ir stengiuo
si nemačiom pasprukti. Veikiau rinkčiausi bufeto kambarį, nes
jau pasiekiau bado būseną, bet jį visiškai atkirtusios vestuvininkų
peštynės —Tedas ir jo geriausi vyrai gina savo kampą nuo Sandros
ir visų mažųjų pamergėlių.
—Rubi! —šaukia mane pamačiusi Sandra. —Eikš čia, tavo vieta
čia, su manimi!
—Ne, po paraliais, visai ne! —klykia jai Tedas. —Ji mano seserėčia!
—Ji mano vyriausioji pamergė! —įsiutusi atkerta Sandra, ir užver
da naujas mūšis dėl to, kieno pusę aš turėčiau palaikyti. Aš sten
giuosi prasibrauti į TV poilsio kambarį, pakeliui pametu plaukų
raištelį ir batą. Įlekiu į gana ramų TV kambarį. Akimirką nesusivo
kiu, į ką žiūriu, bet kaipmat išaiškėja, kad susipynusi besigrumianti
balta krūva ant grindų, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg epileptiš-
kas pingvinas, iš tikro yra dar labiau sukrečiantis padaras—Džor
džas su viena iš padavėjų seksualiniame kongrese. „O, padūkėle No
ra!“ —šaukia mano tėvas ekstazės agonijoje ir išsekęs sudrimba kaip
prisisotinusi krūva ant jos. Padavėja po juo atrodo it sugautas vabz
dys, bejėgiškai mostaguojantis rankom ir kojom. Staiga ji pastebi
mane, ir jos veidą iškreipia neapsakomas siaubas. Ji desperatiškai
stengiasi išsivaduoti iš mano tėvo, bet negyvas jo svoris laiko ją pri
slėgęs. Dar niekuomet nebuvau mačiusi orgazmo, bet netgi ir nie
ko nenutuokdama jaučiu, kad dabar mano tėvas turėtų bent užsi
degti cigaretę ir atsidusti iš pasitenkinimo, užuot gulėjęs čia be ža
do. Smarkiai kilstelėjusi, padavėja įstengia išsigauti iš po Džordžo,
ir šis nusirita aukštielninkas, prasižiojęs, be jokių gyvybės ženklų. Jo

paskutiniai žodžiai, regis, pakimba dvokiančiame TV kambario ore.
Kyla noras paklausti padavėjos, ar kartais jos vardas iš tiesų nėra
Nora, bet persigalvoju. Vargu ar dabar tinkamas laikas ir vieta pa
žintims. Tuo tarpu ji stengiasi susitvarkyti savo uniformą, nenuleis
dama akių nuo Džordžo, ir jos veide ima ryškėti siaubingas suvoki
mas. Mes abi suklumpame abipus Džordžo ir žiūrime viena į kitą su
nebyliu pasibaisėjimu —dabar mums abiem gana aišku, kad Džor
džas nėra apimtas pasitenkinimo stuporo, o miręs. Nepaisant to,
Kenetas Volstenholmas toliau komentuoja. Tai didis momentas sporto
istorijoje, kai Bobis Mūras eina pasiimti taurės...
Padavėja palinksta prie jo krūtinės ir klausosi. „Ar tu žinai, kas
jis toks?“ —šnibžda ji, ir kai aš atsakau: „Jis mano tėvas“, - aikteli
pasibaisėjusi naujomis atšakomis, kuriomis pasipildo scenarijus.
„Paprastai aš taip nedarau“, —sako ji bejėgiškai, bet ar ji turi
galvoje eilinį seksą su vestuvininkais, ar netyčinį jų nužudymą ak
to metu, lieka neaišku ir nėra kaip išsiaiškinti, nes staiga tarpdury
pasirodo Banti, ir mes abi sudrebame, išvydusios ją dar labiau
apgirtusią nei anksčiau. Ji žvelgia su nebylia nuostaba priešais sa
ve. Vargšelis Džordžas palikęs negarbingai kūną, išsidrėbusį ant
nugaros su žiojėjančiu klynu, —bet užtraukti užtrauktuką tikrai
neatrodo tinkamas paskutinis ritualas.
—Mes manome, jį ištiko širdies smūgis, —sakau aš garsiai Ban
ti, stengdamasi prasiskverbti pro ją supančio alkoholio tvaiką. —
Ar gali iškviesti greitąją?
—Jau per vėlu, —kategoriškai sako padavėja, ir Banti įkvepia ir
pasvyra virš jo. —Ar jūs jį pažinojote? —klausia švelniai padavėja,
jos tonas jau prisitaikęs prie įvykio.
—Jis yra mano vyras, —atsako Banti, puldama ant kelių šalia
mūsų, ir padavėjai tenka užgniaužti dar vieną aiktelėjimą.
—Aš iškviesiu greitąją, —sako ji skubiai ir kiek galėdama grei
čiau traukiasi iš TV kambario.
—Mes turime kažką daryti, —ragina Banti ir giliai įkvėpusi pasi
lenkia, daro Džordžui dirbtinį kvėpavimą. Kur ji to išmoko? Turbūt
iš daktaro Kildaro. Keista matyti ją stengiantis duoti jam gyvenimo
bučinį —kol jis buvo gyvas, niekuomet neregėjau jos jį bučiuojant,
ir štai dabar, kai jis numirė, jinai bučiuoja jį su visa jaunamartės

aistra. Jokios naudos. Galiausiai ji atsisėda ant kulnų ir apsiblaususi
spokso į TV ekraną, kuriame dabar —pergalingų anglų minia.
dauguma tų pačių svečių, beveik tokie pat valgiai, bet, dėkui Die
vui, kita bažnyčia ir viešbutis. Paviršutiniškai adiekamos pamaldos.
Vikaras krematoriume kalba mums, koks „iškilus bendruomenės
narys“, koks „mylintis vyras ir atsidavęs tėvas“ buvo Džordžas. Banti,
dabar laisvai galinti perkurti praeitį, linkčioja pritardama šiai epita
fijai. Aš, iki galo bloga duktė, žiūriu sausomis akimis ir sustingusi,
kaip karstas išnyksta už užuolaidų ir Džordžas pradingsta amžinai.
Staiga man nemaloniai išdžiūsta burna ir vaizdas subyra į tūkstan
čius šokančių dalelyčių. Širdis ima mušti kaip poliakalė, ir aš sukau
piu visas jėgas, kad nuslopinčiau adrenaliną gaminančios baimės
protrūkį —galų gale tai mano tėvo diena, ir savo pačios drama aš ją
sugadinčiau. Bet nieko iš to gero, neapsakomos baimės banga ne
gailestingai mane užlieja ir, nespėjus nueiti iki kėdžių eilės galo,
atslūgsta. Dienomis po laidotuvių išgyvenu tai kaskart iš naujo. Ma
ne vis persekioja vaizdas, kaip karstas išnyksta už durų tarsi laivas,
išplaukiantis niekur. Noriu bėgti paskui jį, partraukti jį atgal. Noriu
pakelti dangtį ir pareikalauti iš tėvo visų atsakymų į klausimus, ku
rių net neįstengiu suformuluoti.
Džordžo laidotuvių naktį mes su Banti ilgai negulam. Ji virtu

vėje verdasi „Ovaltine“. Suskamba telefonas, ir aš sakau:
—Pakelsiu.
Banti taria:
—Jau po vidurnakčio, tikiuosi, tai ponas Niekas, —bet kai pa
keliu koridoriuje ragelį, suprantu, jog čia bus Džordžas. Atsisėdu
ant laiptų su telefono rageliu, laukdama, kol jis pasakys viską, ko
niekuomet nėra pasakęs. Laukiu labai ilgai.
—Kas ten? —paklausia Banti, išjungdama virtuvėje šviesą ir
paduodama man puoduką „Ovaltine“.
Bejėgiškai papurtau galvą ir padedu ragelį.
—Vėl tik ponas Niekas.
Išnaša (x) — Liliana
Po karo Liliana sugrįžo į Rowntree. Norėdama pateisinti Edmundo

atsiradimą, ji pasivadino karo našle ir sakėsi, kad jos santuokinė
pavardė Valentam. „Valentam?“ —susiraukė Nelė, tuo priminda
ma Rachelę. „Taigi, —sakė Liliana, —pamaniau, jeigu jau turiu
duoti pati sau pavardę, tai galėtų būti graži pavardė“.
„Lili Valentain, —tarė Frenkas nepatenkintas. —Tai skamba it
miuzikholo programos numeris“.
„Ką gi, man gaila, jei jūs nepritariate, Frenkai“, —atsakė sar
kastiškai Lili, ir Frenkas pagalvojo, kaip jo išdidžioji moša sumąs
tė, kad ši pavardė jai tinka, bet jo pyktį numaldė Edmundas, kry
puojantis ant Lilianos šlaunų. Jis sukrykštė ir taip ištiesė pirštuką,
kad Frenkas negalėjo nenusišypsoti ir to pirščiuko nepaimti.
„Nesuprantu, kas nuo to keičiasi, —pasakė Nelė irzlia mina. —
Visi Grouve žino, kad tu niekuomet nebuvai ištekėjusi. Ką žmo
nės pamanys? Nesuprantu, kaip tu gali eiti gatve iškelta galva“.
„Tu norėtum, kad aš išvis neišeičiau, ar ne? Tai ką man daryti —
slėpti Edmundą kaip bjaurią paslaptį?“
„Vaikas niekuo nekaltas“, —užtarė Frenkas, mėgindamas jas
sutaikyti.
„Gal būtų neblogai, kad tu žinotum, kas jo tėvas“, —pasakė
Nelė diržingai, ir Frenko nuotaika subjuro. Kodėl ji negalėjo tie
siog neliesti šios temos?
„Aš puikiai žinau, kas jo tėvas“, —pasakė Liliana, ir būtų bu
vę kur kas geriau, jeigu ji po tų žodžių būtų iškart apsisukusi ant
kulno ir išėjusi iš kambario, o ne laukusi nejaukiai ilgai, žiūrė
dama į Nelę.
Kai galiausiai Liliana su Edmundu užlipo laiptais į viršų, Nelė,
niūriai bambėdama, tarškino virtuvėje lėkštes, ir Frenkas atsidu

so: teisybė, kas sakoma apie dvi moteris namuose. Jis niekuomet
nebuvo regėjęs jų kivirčijantis, kol juodu su Nele nebuvo susituo
kę, o dabar jos ištisai nervina viena kitą. Jis jautėsi lyg tarp dviejų
ugnių. Pirma, jis nenorėjo žinoti, kas mažojo Edmundo tėvas.
Niekuomet netikėjo, kad tai Džekas, nebuvo jokio panašumo —
Džekas atrodė toks ryškus, gražus vyras, sūnus turėtų būti jo at
vaizdas. Kad ir kas būtų Edmundo tėvas, jo „tai neliečia“. Taip
pasakė Rachelė, kai vaikas gimė ir jai teko susitaikyti su tuo faktu,
kad gyvena po vienu stogu su puolusia moterimi. Ji nuėjo net taip
toli, kad išsitraukė dar niekad jų nematytą nuotrauką: Albertas
sėdi Adai ant kelių. Liliana ir Nelė įsižiūrėjo į nuotrauką, pakišu-
sios ją tiesiai po lempa, ir pareiškė, jog jaunylis Albertas nepa
prastai panašus į kūdikį Edmundą. Bet labiausiai jas sujaudino
seniai mirusios jų sesės atvaizdas, nes buvo jau pamiršusios Adą ir
patyrė baisų sukrėtimą staiga ją išvydusios, gražią, persirišusią plau
kus juosta, besišypsančią fotografui. Galbūt ji žinojo, kad jis keti
na pavogti jų mamą. Liliana drėgnomis nuo ašarų akimis nusisu
ko nuo lempos šviesos ir kaltinamai pažvelgė į Rachelę, girgždi
nančią kampe savo supamąjį krėslą. „Gal turi paslėpusi ir daugiau
nuotraukų?“ Rachelė netikėtai gudriai pažvelgė, dirbtinai nusi
juokė ir atsakė: “Nebūk kvaila“, - taigi Nelė ir Liliana suprato,
jog ši turi daugiau. Bet kitų nuotraukų jos nerado tol, kol Rachelė
nenumirė. Kai Nelė ir Frenkas buvo išvykę praleisti medaus mė
nesio, Liliana perrausė visus Rachelės daiktus ir surado pono Ža
no Polio Armando darytas neįrėmintas nuotraukas. Dabar jos tu
rėjo visą rinkinį, kartu ir tą mamos nuotrauką, kuri priklausė To
mui, —taigi šeima buvo vėl suvienyta. Vėliau, prieš pat gimstant
Klifordui, Liliana prabangiai jas įrėmino.
Visą dieną Liliana praverkė ties ta nuotrauka, žiūrėdama į savo
pačios kūdikį Ados glėbyje (atrodė tarsi maža mergaitė su lėle).
Išeidama iš namų Louterio gatvėje Liliana pasiėmė kaip tik šią
nuotrauką, nes iš jų visų ši žadino švelniausius jos jausmus.
Kartais Frenkas sugaudavo save galvojant, ar Albertas galėjo būti
Lilianos vaiko tėvas. Jis pernelyg aiškiai prisiminė, kaip abi sese
rys apsikabindavo Albertą ir juokaudavo, kad jis „vienintelis vyras
268 KATE A T K I MS O N
jų gyvenime“. Tačiau mintis apie brolį ir seserį kartu buvo tokia

pasibjaurėtina, kad Frenkas manė, jog jam protas pasimaišė.
Liliana paguldė Edmundą į jo mažą lovytę. Jo akys buvo pri
merktos, ilgos šviesios blakstienos nusileidusios ant skruostų. Kol
ji būdavo darbe, palikdavo jį Vidžingtonroude su ponia Hedž, ku
ri taip beprotiškai jį dievino, kad visą laiką žaidė su juo ir niekuo
met neleisdavo jam dieną pamiegoti. Ji buvo našlė, turėjo tris
sūnus, puikius stiprius vaikinus, kuriuos iš jos atėmė karas, ir da
bar sukosi savo dideliame name su galine terasa kaip vienišas žir
nis ankštyje. Edmundas, sakė ji liūdnai šypsodamasi, leido jai vėl
kažką susigrąžinti.
Liliana niekuomet neprašydavo Nelės jį prižiūrėti. Ji nenorėjo
jaustis dėkinga. Nekas būti namie su ta pora. Niekuomet nepa
manytum, kad šis namas kiek Nelės, tiek ir jos. Vos Nelė ištekėjo,
ėmė elgtis taip, lyg juodu su Frenku būtų teisėti savininkai. Da
bar, kai Nelė nėščia, dar blogiau. Kiekvieną savaitę didėjant jos
pilvui, ji vis labiau siunta, įsižeidusi ant Lilianos, o ši darosi vis
labiau užsispyrusi.
„Jis gražus kostiumininkas, tas mūsų Frenkas“, —tarė Liliana,

nupjaudama Edmundui per pusryčius kiaušinio viršų. Jie matė Fren
ką vidiniame kiemelyje pučiantį dviračio padangą prieš važiuojant į
darbą. Dabar jis dirbo džentelmenų drabužių krautuvėje ir visuo
met rengėsi labai puošniai. Lilianos pastangos jį pagirti atsimušė į
akmenį. Nelė šlavė nuo stalo trupinius elektriniu šepetėliu su kau
šeliu, kuriuos kaimynė Minė Hevis buvo jai padovanojusi per ves
tuves. Ji šluostė aplink Edmundo lėkštelę, braukdama šiurkščiai ir
priekabiai, lyg norėtų nušluoti ir jį. „Kodėl tu nesiliauji, Nele? —
romiai tarė Liliana. —Aš sutvarkysiu, kai Edis pavalgys“.
„Nes pusryčiai baigti“, - pasakė Nelė, vengdama Lilianos akių
žvilgsnio. „Bet juk pusryčiai nebaigti, —atsakė Liliana, stengda
masi išlaikyti nuosaikų toną, nors ir jautėsi įgelianti seseriai. —
Edmundas dar tik pradėjo, ir aš dar išgersiu puodelį arbatos. Gal
ir tu norėtum puoduko?“
„Ne, ačiū, —atsakė Nelė, jausdamasi teisi. —Sa\v pusryčius aš
jau suvalgiau“.
„Nežinojau, kad teturime vieną kėdę kaip pigiame viešbutu

ke“, —atkirto Liliana.
„Man neteko susidurti su viešbučiais —pigiais ar kitokiais“, —
tarė Nelė kiek šyptelėjusi, nes nedažnai pavykdavo kam sumaniai
atsikirsti.
Lilianai trūko kantrybė, ir ji nemaloniai tėškė: „Nesistenk būti
gudri, Nele, —tai tau netinka“, —ir pikta Nelė taip mostelėjo
arklio plaukų šepetėliu, kad jis netyčia nušlavė nuo stalo vieną
puodelį su neužmirštuolėm. Tada, pamačiusi jį sudužus, sukliko
ir sviedė šepetėlį per kambarį. Tai pravirkdė Klifordą viršuje, ir
Nelė susiėmė rankomis už galvos, kad jo negirdėtų, nes Klifordas
buvo toks vaikas, kuris liaujasi žliumbęs vien tam, kad pavalgytų,
ir varo ją iš proto. Tačiau Liliana jį vis vien išgirdo: „Tavo vaikas
bliauna, ar jis kada nustos?“
Klifordas buvo bjaurus vaikas, ypač kai matydavai jį šalia Ed
mundo. Edmundas buvo toks taikus, kokio tik motina galėtų trokš
ti. Nelei kartais darydavosi bloga, kai ji išvysdavo Libaną burkuo
jant ir dainuojant Edmundui, lyg jis būtų žaisliukas. „Tas vaikas
bjauriai išlepintas, —tarė ji Frenkui. —Dievaižin koks jis bus už
augęs“.
„Jis bus puikus vaikinas“, —išdrįso pasakyti Frenkas, nes ma
nė, jog Edmundas šaunus vaikis.
„Vieną gražią dieną jinai uždusins jį savo bučiniais, jei nori ži
noti, —tarė Nelė. —Ir be to...“ —tačiau kad ir ką ji dar norėjo
pasakyti, iš to nieko neišėjo, nes ji netyčia užkliudė vystyklų smeig
tuku Klifordą vienu tų retų jo ramybės momentų, ir jis visas iš
raudo, ėmė rėkti ir rėkė tol, kol Nelė užsupo jį, prieš tai pati
apsipylusi ašaromis ir sušukusi Frenkui: “Aš nežinojau, kad viskas
bus šitaip“.
Vieną gražų liepos rytą Liliana išėjo iš Louterio gatvės namų ir

nužingsniavo keliu Rowntree didžiulio raudonų plytų žemės laivo
link. Prieš pasukdama prie ponios Hedž vartelių ji jau nusprendė,
ką darys. Patraukė ponios Hedž varpelio virvutę. Ant rankų lai
komas Edmundas rodė aukštyn į vasaros mėlynę, kur skraidė čiur
lys. „Taip, tai paukščiukas“, —nusišypsojo Liliana ir priglaudė jį
arčiau, užuodė malonų pieno, muilo ir miego kvapą. Ji nebegalė

jo ištverti nė minutės tame name. Ta pora tokie siaurapročiai,
smulkmeniški ir nenuoširdūs, štai kokie jie, ir jei Liliana liktų su
jais, ji susitrauktų, susispaustų, ir Edmundas užaugtų užtroškęs,
pridusintas, girdėdamas vakarais mažutėje svetainėje Frenko ir
Nelės plepalus apie troškinio mėsos kainas ir morkų auginimą
Frenko sklype, ir kokie siaubingi tie bolševikai. Ne, šitaip nebus.
Šitaip tikrai nebus. „Oho, štai ir mano gražutis mažutis berniukė-
lis“, —pasakė ponia Hedž, atidarydama duris, kai jie atėjo trum
pu takučiu. Edmundas išskėtė rankytes ir apkabino ponios Hedž
kaklą, jinai pabučiavo jį į apvalų minkštą skruostuką, o Liliana
pasakė: „Aš ketinu emigruoti“, —ir visą rytą ponia Hedž, vos
pažiūrėjusi į Edmundą, pravirkdavo.
Liliana jautė beprotišką norą savo ateitį visiškai patikėti atsi

tiktinumui, todėl ji suplėšė popieriaus lapelį į skiauteles ir su
rašė visas galimybes, kokias tik valiojo sugalvoti: Naujoji Zelandi
ja, Australija, Pietų Afrika, Rodezija, Kanada —ir sudėjo į savo ge
riausią skrybėlę, tamsiai mėlyną šiaudinę skrybėlaitę be atbrailų
su baltom šilkinėm kamelijom. Paskui ji užsimerkė ir ištraukė
savo ateitį. Taigi ji vieną vėsią rudens dieną išvyko iš Liverpulio
į Monrealį Minnedosa, Kanados Ramiojo vandenyno tarnybos lai
vu. Liliana, su pačia geriausia savo skrybėlaite ant galvos, kilste
lėjo Edmundą, kad atsisveikintų su gimtuoju kraštu. Prieplau
koje Frenkas su Nele atsisveikindami plačiai mojavo, kad Lilia
na galėtų juos matyti, —Frenkas viena ranka, nes laikė aukštai
Klifordą, kad šis galėtų atsimojuoti su savo pusbroliu. Edmun
das raitėsi ir kraipėsi iš susižavėjimo spalvotais vimpelais ir gro
jančiu varinių pučiamųjų orkestrėliu, apimtas visa nustelbian
čio jausmo, jog kažkas nutiko. Nelė sugadino viską savo ašaro
mis, Liliana nuo žemesniojo denio gana aiškiai matė ją siaubingai
raudant. Lilianai skaudėjo širdį matant seserį tokią, ir ji galvojo,
kad geriau būtų išvykusi slapčia, tiesiog išslinkusi naktį; galbūt
jei Nelė nebūtų buvusi tokia atšiauri, ji niekuomet nebūtų išvy
kusi. Kai laivas atsiskyrė nuo kranto ir ėmė tolti, Liliana įkniau
bė drėgną veidą į minkštą Edmundo kakliuką.
Dvejus metus ji gyveno Monrealyje, prancūzų rajone, viename

kambaryje virš bakalėjos krautuvės, kur dirbo švelniam apkūniam
vyrukui, vardu Antuanas, nuo pat pirmos savaitės prašiusiam te
kėti už jo. Lilianai patiko kaimynų draugiškumas, patiko girdėti
Edmundą tauškiant su kiemo draugais tarsi tikrą prancūzą, ji mė
go kepančios duonos kvapą, pažadinantį rytais, jis kildavo iš or
kaičių apačioje, kur prakaitavo Antuanas. Bet galų gale pasirodė
gaila iš taip toli atvykti tik tam, kad liktum viename kambariuke,
o kepėjo piršimasis darėsi įkyrus, ir ji bijojo, kad gali sutikti. Kar
tą viską palikus, lengva buvo palikti ir vėl, tad vieną dieną Liliana
susikrovė mažutį lagaminėlį ir nusipirko bilietus į traukinį. Kai
tarnautojas paklausė: „Ar toli vykstate, mem?“, ji nežinojo, ką
atsakyti, nes dar nebuvo nusprendusi, tad gūžtelėjo ir tarė: „Pra
šom iki galo“.
Ontarijas tęsėsi ir tęsėsi palei traukinio bėgius, mylia po my

lios vandens ir medžių, ir atrodė, jog visas didžiulis žemynas susi
deda vien tik iš to, paskui, vos Liliana tarė Edmundui: „Aš neži
nojau, kad visame pasaulyje tiek daug medžių“, medžiai ėmė re
tėti, vanduo seklėti ir iškart prasidėjo prerijos, o milžiniška kviečių
laukų jūra driekėsi dar toliau nei medžiai ir Ontarijo vanduo. Trau
kiniui važiuojant naktį pro Saskačevaną Albertos link, Liliana at
sisėdo, kad būtų patogu stebėti, ir regėjo virš begalinių prerijų
kybantį mėnulį tarsi milžinišką geltoną žibintą, ir mąstė apie na
mus Louterio gatvėje. Visą tą laiką, kol gyveno Monrealyje, Lilia
na jautė, lyg ją kas trauktų į Angliją, bet dabar, kai jie riedėjo vis
tolyn ir tolyn nuo rytinio kranto, ji suprato, jog niekuomet nebe
grįš, nei į Monrealį, nei į Angliją ir, aišku, nei į Louterio gatvę. Ir
pasijuto tokia kalta, kad nusprendė iškart rytą parašyti Nelei, nes
visą šį laiką nebuvo nieko rašiusi. Bet kažkodėl jai neišėjo nieko
daugiau, tik: Brangioji Nele, kaip tu gyveni? Galop, važiuodama pro
Kalgarį, ji liovėsi stengtis. Staiga vagono lango rėmuose pasirodė
putota žalia ledinio vandens juosta tarsi spalvotas atvirukas. Ir
tuomet prasidėjo kalnai.
Jie turėjo išlipti iš traukinio Banfe, nes Liliana nebegalėjo il
giau iškęsti vien tik žiūrėti į Uolinius kalnus, jais nepakvėpuoda
ma ir nepasimėgaudama. Ir tiesiog čia, Banfo stoties platformoje,

ji išskėtė rankas ir juokdamasi ėmė suktis, net Edmundas išsigan
do, kad ji nepargriūtų.
Jie išbuvo Banfe visą savaitę pigiame mažučiame pensione ir
keliaudavo pėsčiomis į Sieros kalnus, ir užmokėjo vyriškiui, kad
nuvežtų juos šunų kinkiniu į Leik Luisą, kur žiūrėdavo į ledą ir
vaikštinėdavo aplink žalią ežerą. Liliana būtų galėjusi čia ir likti,
bet jie ir vėl įlipo į traukinį, nes kelio gale galėjo būti dar geriau.
Vankuveryje Liliana gavo darbą pašte, ir šimtų laiškų, kasdien
pereinančių per jos rankas, vaizdas vertė ją pasijusti kalta, tad ji
vėl pradėjo rašyti Nelei laišką. Kartą netgi tiek įsismagino, kad
paklausė, ar Klifordas dar neturi broliuko ar sesutės, paskui su
plėšė laišką ir įmetė į ugnį, nes kam tuščiai gadinti popierių, kai
bet kurią dieną ji gali vėl nenustygti ir išvykti. Tuomet Nelės atsa
kymas apkeliautų visą žemyną ir jos nerastų, o Liliana buvo per
nelyg sąmoninga darbuotoja, kad skatintų laiškus, nerandančius
adresato. Taigi ji vėl liovėsi rašinėjusi. Liliana galvojo, gal ji per
karą parašė tiek daug laiškų, kad viduje nieko nebeliko. Galop
pasiuntė telegramą: Viskasgerai. Dėl manęs nesijaudinkite, kuri vargu
ar tiko, bet buvo geriausia, kokią ji galėjo išspausti.
Jau išsiuntusi telegramą, staiga prisiminė kitą telegramą, pra
nešusią joms apie Alberto mirtį, ir sunerimo, kad tik Nelė, išvy
dusi dar vieną telegramą, negautų priepuolio, bet jau buvo per
vėlu, o ir jos mintys jau nuplaukė kitur. Ji jau buvo sutikusi tekėti
už Saskačevano fermerio, gražaus našlio, atkeliavusio Vankuverin
į draugo vestuves ir užėjusio į paštą ženklelio ant atviruko, kurį
ketino pasiųsti savo motinai į fermą. „Ji niekuomet nėra gavusi
paštu jokio laiško, —paaiškino jis susidrovėjęs. —Niekas iš jos
pažįstamų niekur toliau nevažiuoja. O ir pati nėra iškėlusi kojos iš
Saskatuno“. Tuomet Liliana perklausė: „Saskatuno?“ —ir taip už
simezgė šneka, kaip ir visos šnekos, kol atėjo Lilianos viršininkas
ir tarė: „Ponia Valentam, gal galėčiau jums priminti, kad jums
mokama ne už šnekas“. Taigi Liliana turėjo įtraukti skruostus,
kad liautųsi juoktis, o gražusis fermeris kilstelėjo skrybėlę, nusi
šypsojo ir pasitraukė iš eilės, kuri susidarė prie staliuko.
Kai Liliana pavakare išėjo po darbo, buvo slidu, gatvės žvilgėjo
nuo lietaus, lempos skleidė geltoną šviesą, žadindamos melan
choliją, kuri visuomet lydi lietų ir tamsą. Vos išsitraukė skėtį, iš

šešėlio išniro Saskačevano fermeris ir vėl labai mandagiai kilste
lėjo skrybėlę, klausdamas, ar negalėtų palydėti jos namo. Ji įsiki
bo smulkute ranka į jo plačią parankę ir laikė skėtį virš jų abiejų
galvų (jis buvo labai aukštas), ir jis ėjo su ja visą kelią iki nuomo
jamo namo, kur šeimininkė, ponia Reikvic, prižiūrėdavo Edmundą
po pamokų. Liliana jau žinojo fermerio pavardę, taigi tarė: „Ed
mundai, čia ponas Doneris“, ir Pitas Doneris iškart pritūpė ir
pasisveikino: „Sveikas, Edmundai, gali vadinti mane Pitu“. Nors
vaikas taip nevadino, pasirinko geriau „tėti“ nuo pat tos dienos,
kai mama už jo ištekėjo.
Pitas Doneris nustebo, kaip greitai jo naujoji žmona pamėgo
gyvenimą sodyboje; net ta pirmoji rūsti žiema jos neišgąsdino, o
vasarą ji keldavosi su saule, lesino jų viščiukus ir melžė karvę, ir
niūniuodavo taisydama pusryčius Pitui ir jo pagalbininkams Džo
zefui ir Klausui, kurie gyveno erdvioje trobelėje už daržovių skly
po. Tiesiai pro Donerio nuosavybę ėjo geležinkelis, ir kartą ar du
ateinančią vasarą jis rado ją stovint šalia kelio ir žiūrint į vieną
didžiausių kviečiais pakrautų traukinių, riedančių per prerijas, re
gis, niekuomet nesibaigiančia prekinių vagonų grandine. Slapčia
jis nuogąstavo, kad ji gali tiesiog atsikelti vieną rytą ir vėl išvažiuo
ti. Kai žiūrėdavo į pralekiančius traukinius, jos veide švietė tokia
svajinga išraiška. Tos pačios vasaros vakarais jie sėdėdavo didžiu
lės sodybos verandoje po vasaros mėnuliu, panašiu į storą moliū
gą, jo mamos auginamą darže, ir Liliana pasakojo jam apie Ra
chelę ir Nelę, apie Edmundo tėvą, kodėl jį nuslėpė. Tuomet Pitas
Doneris dar labiau išsigando, nes jo žmona pasirodė besanti tokia
stipri, ir nors niekas, ką ji papasakojo jam apie Angliją, nerodė,
kad ji norėtų ten sugrįžti, vis dėlto jis neištvėrė nepaklausęs, o ji
juokdamasi sušuko: „Nekvailiok“. Kitą žiemą, būdama trisdešimt
šešerių, ji pagimdė jam sūnų, kurį jie pavadino Natanu —Pito
Donerio tėvo vardu.
Natanas buvo visai nepanašus į savo netikrą brolį. Vienintelis jų
bendras bruožas buvo viršutinė lūpa, papūsta kaip mergaitės, pana
ši į Ados, o prieš tai į Ados mamos. Abu berniukai jautėsi artimi, ir
kai Edmundas buvo jaunesnis, juodu šnekėdavosi neužsičiaupda
mi, kaip vieną dieną abudu dirbs kartu fermoje, bet kai Edmundas
išvažiavo į Toronto universitetą studijuoti anglų kalbos ir literatū

ros, Natanas sunerimo, kad brolis gali nebesugrįžti. Kai jie gavo
žinutę, kad jis dingo per karą, Natanas kelias savaites kraustėsi iš
proto, nes negalėjo įsivaizduoti savo ateities be Edmundo.
Tačiau ateitis vis vien atėjo, ir ilgainiui Natanas vedė ir susilaukė
dviejų vaikų. Vyresnioji, Elison, tapo teisininke ir persikėlė į Otavą
dirbti vyriausybėje. Vos jai baigus universitetą, Natanas žuvo per
nelaimingą atsitikimą fermoje. Pitas Doneris jau buvo miręs, pen
kiasdešimties metų, nuo plaučių vėžio. Elison visuomet juokdavosi
ir sakydavo, kad ji niekad netekės ir negyvens fermoje, bet jos jau
nesnysis brolis Endis padarė abudu dalykus —prižiūrėjo ūkį po tėvo
mirties ir vedė merginą iš Vinipego, vardu Tina.
Tai buvo 1965 metais, tada Liliana jau buvo išsikėlusi į Klauso
ir Džozefo trobelę, kurią Endis jai įrengė. Ji šnekėjo, kad rengiasi
mirčiai, bet prabėgo dar daug laiko, kita dešimtis metų, kol artri
tas surietė ją į ragą.
Endžio žmona Tina dažnai ateidavo vakarais pasėdėti su Liliana.

Ji jau turėjo tris mažus berniukėlius, pabirusius vienas po kito, —
Edis, vyresnėlis, pavadintas Edmundo garbei, paskui dvynukai Na
tas ir Šernas, o dabar laukėsi ketvirtojo. Ji juokaudavo, kad ateina
pas Lilianą vien norėdama pasprukti nuo savo mažųjų triukšmada
rių, nors abidvi žinojo, jog tai netiesa. Liliana mėgo Tiną labiausiai
iš visų —ji buvo gražaus stoto moteris aiškiomis skaidriomis akimis
ir geltonais plaukais, kuriuos dažniausiai surišdavo į ponio uodegą,
tad matydavai, kokie stiprūs jos skruostikauliai. Vasarą Tina būdavo
visa šlakuota, lyg nubarstyta auksiniais dažais, o žiemą jos oda tap
davo balta kaip pienas. Ji turėjo tiek daug energijos, kad kartais
rodės, jog ši trykšta ir lieka jai už nugaros, kai Tina jau grįžta į
sodybą. Lilianai atrodė, jog, panašiai kaip Albertas, Tina viduje tu
rėjo daugiau šviesos nei dauguma žmonių.
Vieną pavasario rytą, kai Tina sunkiai nešiojo ketvirtąjį, pasku
tinį kūdikį, ji žvilgtelėjo pro virtuvės langą ir pamatė iš Lilianos
trobelės kylant dūmus. Ji šūktelėjo Endžio mamai, gyvenančiai
kartu su jais, prižiūrėti berniukus ir išlėkė per lietų į trobelę, bet
ten kieme rado Libaną, lašančią popierius į žarijų puodą iš karto

ninės dėžės. Apskrudusio popieriaus skiautės kilo aukštyn, sklan
dė ore ir leidosi Tinai po kojomis. Ji pakėlė ir perskaitė: As norėjau
parašyti, bet toliau buvo nusvilę.
„Prieš mirtį apsivalau“, —linksmai šūktelėjo jai Liliana.
„Viliuosi, kad neketinate iškeliauti, kol gims vaikutis“, —nepri
tariamai tarė Tina, o Liliana tik nusijuokė ir pasakė: „Nesilažink
iš to“. Paskui prigrūdo žarijų puodą pilną popierių, nusišypsojo
prieš skaisčią pavasario saulės šviesą ir tarė: „Aš gyvenu jau per
ilgai, ir kai numirsiu, būsiu kartu su savo vaikais, o tai vienintelė
vieta, kur motina iš tikrųjų nori būti“. Tina nusijuokė ir atsakė:
„Ne visuomet“.
Kai Liliana baigė, jos įėjo į trobelės vidų, ir Tina abiem išvirė
karšto šokolado. Liliana pasakė: „Noriu tau šį tą atiduoti“, išėmė
nuotrauką gražiais sidabriniais rėmeliais, kuri visuomet stovėda
vo ant spintutės, ir įdėjo Tinai Doner į rankas. Tiną dažnai jau
dindavo ši nuotrauka —mirę artimieji, jos pačios brolis vaikystėje
žuvo per nelaimingą atsitikimą, ir ji vos sulaikė ašaras, kai Liliana
padavė nuotrauką. Ne vien todėl, kad ją liūdino mirę vaikai, bet
kad suprato: Liliana nepokštauja sakydama, jog rengiasi mirti.
Pakilusi eiti, Tina paplekšnojo sau per pilvą ir tarė: „Aš tiesiog
žinau, kad tai vėl bus berniukas. Man neskirta turėti dukterų. Ko
kį duoti jam vardą?“ Liliana kiek pamąstė ir atsakė: „O kodėl gi jo
nepavadinus Edmundo tėčio vardu?“
Per laidotuvių apeigas Tina Doner išverkė akis, ir žmonės kal

bėjo: kaip gražu, jog tokia jauna moteris jaučiasi tokia artima se
najai poniai, —nors taip daugiausia kalbėjo senos moterys. „Aš ją
labai mylėjau“, —pasakė Tina, purtydama galvą. Endis Doneris
apkabino žmoną ir tarė: „Žinau, mieloji“. Jie surengė savo sody
boje gausias vaišes, ir visi šnekėjo, jog dar nėra matę, kad susi
rinktų tiek daug žmonių, net per vestuves. Šermenų vaišės buvo
džiugios, nes vis dėlto Liliana buvo labai sena ir, palyginti su kitais
žmonėmis, nugyveno gana gražų ir gerą gyvenimą. Ir dar Donerių
šeima šventė naujo vaikiuko gimimą. Endis Doneris paskelbė tostą
už savo senelę, o jo sesuo Elison —už naujai gimusį Džeką.
Vienuoliktas skyrius
1 968
Iš m intis
A^ano laidotuvės yra labai jaudinanti proga. Mano karstas ilsisi

Gudramgeite, gražios senos Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios šo
ninėje navoje, pilnoje dėžės formos klauptų, su stogeliu, panašiu
į balną. Esu apsupta liūdinčių gedėtojų. Pro atviras duris atsklin
da paukščio giesmė, pro jas regėti nuostabus Anglijos žalių kalnų
ir miškų vaizdas, besidriekiantis taip toli, kiek tik akys užmato, ir
dar truputėlį toliau. Atviras karstas nuklotas stipriai kvepiančio
mis alyvomis ir sniego baltumo gudobelių šakelėmis ir atrodo kaip
Gegužės karalienės. Žmonės eina prie manęs pirštų galais ir pa
garbiai žvelgia į mano alebastrinę odą, į labai juodus plaukus —
plaukus, kuriuos mirtis paslaptingai nutamsino ir sutaurino. Žė
rinčio agato bangos nusidriekusios per šviesiai violetinę karsto
pagalvėlę. „Ji buvo tokia graži“, —sumurma kažkuris gedėtojas,
purtydamas galvą ir stebėdamasis. „Ir tokia nesuprasta“, —sako
kitas. „Jeigu mes būtume supratę, kokia ji neįtikėtinai ypatinga“.
„Ir kokia talentinga“, —pridūrė dar vienas balsas, o žmonės, sto
vintys aplink karstą, linkčioja kits kitam pritardami ir apgailes
taudami.
Bažnyčia pilna ne tik draugų ir giminaičių, bet ir žmonių, kurių
aš niekuomet nepažinojau, —pavyzdžiui, atėjo žavusis Leonardas
Kohenas ir širdingasis Terensas Štampas. Girdėti Marija Kalas,
dainuojanti J'ai perdu mon Eurydice. Banti sėdi navos gale, purty
dama galvą ir atgailaudama. „Galbūt jeigu ji nebūtų buvusi su
keista, kai gimė, taip niekuomet nebūtų nutikę“, —sako ji švelniai
ponui Belingui, sėdinčiam šalia...
—Rubi! —sušunka ponas Belingas, mirtinai mane išgąsdinda
DVI DEŠI MT O AMŽI AUS AUKSO FONDAS 277
mas, kad aš vos neiškrintu iš lovos. —Mudu su tavo mama sumanė

me nuvykti į Hovardo tvirtovę. Juk tu nenori keliauti kartu su mu
mis, tiesa? —Jis paplekšena per savo mažą storą pilvuką, pilną Banti
sekmadieninio viščiuko, ir neramiai žiūri į mane, jei aš kartais pa
šokčiau, trokšdama apžiūrėti Vanbrugo arkas ir pabūklų žiedus.
Tingiai ir atlaidžiai mosteliu ranka:
—Ne, keliaukite, aš pasiliksiu, —nes jau iš patirties žinau, kad
tokiais atvejais trys yra minia. Pradžioje, kai ponui Belingui aš bu
vau naujiena („Miela šešiolikmetė“), jis ketino dėl manęs pasistengti.
Dabar jis nebelaiko manęs miela, o tik nelemtu Banti priedu, su
kuriuo yra priverstas skaitytis. Praėjusią savaitę keliavau su jais į
Knaresborą aplankyti lašančio Senosios Šiptono Motinos šaltinio ir
pasijutau visai nereikalinga. Jie čiauškėjo ir tapšnojo vienas kitą, o
aš niūriai apžiūrinėjau ekscentriškai išdėstytus objektus, paliktus
po lašančiu vamzdžiu prie žynių šaltinio. Kiekvienas objektas nuo
vandens suakmenėdavo —pliušiniai meškiukai, batai, skėtis, staltie
sėlė. Paskui mes atsisėdome kavinės, pavadintos „Pasaulio galas“,
kieme ir virš puskvortės alaus ir sumuštinio su sūriu bei svogūnu
ponas Belingas rūškanai pažvelgė į mane ir paklausė: „Kiek čia be
liko, kol tu paliksi namus, Rubi? Ką?“
Sugrįžau prie savo lavono apmąstymų, žiūrėdama į lubas. (Kokia
tapau panaši į Patriciją!) Repetuoju Miliais Ofeliją, kai Foso upė at
sigaus po savo nesezoniškai žemo lygio. Aš jau išbandžiau jos gylį ir
liūdnai nustačiau, kad jis nepakankamas —lengvai perbrendamas
dumblinas kanalas, vargu ar siekiantis mano mini suknelės kraštą.
Trūksta akmenukų, jau nekalbant apie sagstomo megztinio kišenes,
į kurias juos galėtum susikrauti. Turėčiau ko nors griebtis —su
spausti plytą, susirastą tarp medžio šaknų palei krantą. Ar galėtų
žmogus nusiskandinti tokiame sekliame vandenyje? Optimistiškai
nusiteikusi, stengiuosi atsisėsti ant dumblino upės dugno ir prisi
versti nusiskandinti, bet —tai turėtų būti tikra laimė —triukšmin
gas, energingas spanielis sužlugdo šiuos ketinimus. Daug lengviau
būtų nuskęsti Uze, bet tai plati ruda upė, anaiptol ne tokia roman
tiška kaip Fosas, —ypač drėgna praplatėjusi vaga už dujų stoties, kur
vanduo pažaliavęs ir užterštas meldais, nendrėmis ir kūdros žolė
mis bei trumpais geltonais nuleipusiais irisais.
Girdžiu, kaip pono Belingo Roveris garsiai suburzgia ir paskui

su trenksmu nudarda palikęs žvyro čiurkšlę. Tikriausiai jis kur
nors nupirks Banti priešpiečiams arbatos ir paskui parveš ją na
mo. Ji įžengs juokdamasi ir tars: „Na, na, Bernardai, aš esu gar
binga našlė, tu juk žinai“, o jis įgnybs jai į sėdynę ir tars: „Jau
nebeilgai, Banti“. Manau, turėčiau būti dėkinga, kad jos nemer
gina Valteris. Jis labai stengėsi tai daryti, gundydamas ją kepenų
gabalais, avienos šlaunimis ir net vieną kartą nuogutėliu rausvu
triušiu, kuris priminė kai ką iš pornografinio žurnalo. (Vieną esu
mačiusi —taip pat išsiaiškinau, kas yra Durex. Ir po viso mano ne
kaltumo.) Nereikia nė sakyti, kad mes to triušio nevalgėme, ir
Valteris buvo nugalėtas narsuolio princo —Bernardo Belingo, ku
ris turėjo vandentiekio reikmenų verslą Bėk Svaingeito rajone. Jo
krautuvė tarsi katedra, skirta santechnikos reikmenims. Joje —kom
paktiškos eilės klozetų dangčių, žėrinčių prieblandoje it pasaulie
tiški indai švęstam vandeniui, stirtos nukankintų kriauklių be čiau
pų, jų amputuota apačia apvyniota standžių rudu popieriumi.
Ponas Belingas yra beveik praplikęs ir vilki drabužius, kuriuos
jis vadina „laisvais“, apvainikuotus Vai Doonican megztiniais. Jis
nuolat man kartoja, kokį gailesčio vertą gyvenimą nugyveno ma
no „vargšė mama“. Banti dabar tvarko krautuvę, padedama me-
tusios mokyklą abiturientės Eleinos.
—Nuostabu, —sako Banti, —Eleina tavo vienmetė, o jau turi
pastovų vaikiną ir taupo į komodos stalčių, kur laikomas nuota
kos kraitis.
Dar daugiau nerimo sukelia Ketlina, kuri neseniai susižadėjo
su tokiu Kolinu, iš Arkivyskupo Holgeito vidurinės klasikinės mo
kyklos, kuris tikriausiai perims tėvo verslą —geležies dirbinių krau
tuvėlę. Ketlina nešioja savo deimantinį sužadėtuvių žiedą po kak
lu, ant grandinėlės, paslėptos po mokykline palaidinuke. Mudvi
su Kedina aptariame jos kraitį. Ką ji turi? Keturias linines airiškas
arbatos staltiesėles, pintą lempos gaubtą ir rinkinį nerūdijančio
plieno šakučių tortui. Ar to pakanka vedybų pradžiai? Kraičiui
papildyti nuperku jai pjaustymo lentelę.
—Ji labai nuovoki mergaitė, —sako Banti.
—Tu nenori, kad aš įstočiau į universitetą? —klausiu jos.
—Žinoma, noriu, —atsako ji sumišusi. —Tavo išsilavinimas,
aišku, labai svarbu. - Bet iš teisybės ji verčiau norėtų matyti mane

tiesiog ištekant ir priklausant kam nors kitam.
—Koks kraičio skrynios tikslas? —klausiu Ketlinos.
—Išsaugoti daiktus ateičiai, —sako ji gana greitai.
Ką aš dėčiau į savo kraičio skrynią, jeigu ją turėčiau?
Mane sukaustęs sekmadienio popietės letargas, guliu ant lovos,

vardydama vis iš naujo Pusiasalio karo mūšius —Vimeiro, Corunna,
Oporto, Talavera de la Renna, Ciuidad Roderigo, Badajoz, Salamanca —
tarsi magišką burtažodį, be jokios naudos, kadangi po penkių mi
nučių negaliu prisiminti nė vieno, o gaila, nes ateinančią savaitę
prasideda mano B lygio egzaminai. Įdomu, ar mano rezultatai bus
tokie prasti kaip Patricijos. Kur dabar Patricija? Kodėl ji neateina ir
neišvaduoja manęs iš šio žmogų apjuokiančio gyvenimo?
Liaujuosi kalusi ir lipu laiptais žemyn į virtuvę, ten apsitepu
skrebutį ir suvalgau jį gulėdama ant svetainės kilimo, kur kepina
saulė, spindinti pro vidinio kiemelio duris. Kurį laiką pasišildau
saulutėje kaip koks driežiukas, gerdamas šilumėlę, paskui užmie
gu ir kai vėl prabundu, jaučiuosi visiškai išsimušusi iš vėžių. Sten
giuosi deklamuoti pasirinktą temą prancūziškai, bet negaliu pri
siminti nė žodžio, tiktai‘Paris —une ville tres belle et interessante*. Kai
dėl vokiečių ir lotynų, sėkmingai besimokanti kalbų Rubi negali
suregzti nė vieno sakinio. Net anglų, mano gimtoji kalba, kartais
sekdavosi daug geriau, ir kai bandau klasėje šnekėti, pajuntu, kad
mano sintaksė sujaukta, sakiniai ilgi, išpūsti ir nesuprantami. Pro
langą į vidinį kiemelį matau sode kaimynų katę, vogčia sėlinančią
prie strazdo, kuris rauna iš petunijų lysvės kirminą, visai nenu
tuokdamas apie artėjančią nelaimę. Aš nušliaužiu prie vidinio kie
melio durų ir pabeldžiu į jas, kad nubaidyčiau strazdą. Katė stab
teli ant takelio, strazdas čiumpa kirminą ir nuskrenda. Ir tuomet
nutinka keistas dalykas: aš toliau trankau per stiklą, labai smar
kiai, nes noriu —jaučiu staigų nenumaldomą troškimą —sukulti
stiklą ir brūžinti savo riešą į styrančią šukę, pirmyn atgal, pirmyn
atgal, kaip Lokvudas padarė vargšei Keti šmėklai —kol ištekės
kraujas, suteršdamas skaidrų vidinio kiemelio ir siaurų gėlių lys
vių vaizdą apačioje. Stiklas yra dvigubas ir neskils, bet aš vis vien
daužau, —nors ne taip kaip Keti: noriu būti išleista, o ne įleista.
Kodėl niekas nepastebi, kokia aš nelaiminga? Kodėl niekam ne

rūpi išsiaiškinti mano keistą elgesį —pasikartojantį vaikščiojimą
per miegus, kartkartėm vėl užeinantį. Aš klaidžioju po namus,
tikrai labai panaši į mažutį vaiduokliuką, tą, kuris ieško kažko,
likusio anapus kūniškojo pasaulio. (Žaislo? Žaidimų draugo? Ar
tai širdies troškimas?) Paskui sukausto apatija, valandų valandas
tysau lyg negyva ant savo lovos nieko negalvodama. (Banti mano,
kad paaugliui tai normalu.) Užvis blogiausia išgąstis —nuo savo
pirmojo priepuolio per Džordžo laidotuves jau pamečiau skaičių,
kiek kartų turėjau išbėgti iš kino teatrų, teatrų, bibliotekų, auto
busų, pietų eilės, universalinių parduotuvių. Tie simptomai gąs
dinantys —mano širdis jaučia, lyg tuoj sprogs, oda pabąla ir tam
pa šalta, drėgna, o kraujas suteka į batus. Gana natūraliai man tai
kelia artėjančios mirties baimę. Jei kas nors parengtų apie mane
televizijos programą ir parodytų tuo metu, kai Banti žiūri, —vie
toj Tai yra tavo gyvenimas, —ji purtytų galvą ir aikčiotų tardama:
„Šiam vaikui reikia pagalbos“, bet kadangi aš esu jai po nosimi,
po akim ir po kojom, regis, ji nieko nepastebi.
Galbūt tai brendimo periodas, kankinantis pereinamasis lai
kotarpis, tamsus jaunystės šešėlių slėnis, apgailėtinas hormonų
kataklizmas, sielvartų paauglystė...
—Rubi! —pono Belingo veidas —tikras nuostabos paveikslėlis,
kai jis, atėjęs iš namo galo, pastebi mane besistengiančią išgrūsti
stiklą. Jis trukteli, atidarydamas vidinio kiemelio duris. —Ką, po
galais, čia darai, Rubi? —klausia, stengdamasis atrodyti kiek įma
noma tėviškas ir griežtas.
—Bandau išsivaduoti, —atsakau niūriai.
—Nekreipk į ją dėmesio, Bernardai! —sako Banti, įlėkdama
pro atviras duris. —Ji per daug protinga savo pačios labui —seka
savo sesers pėdomis.
—Kuria iš tavo daugybės prarastų vaikų? —klausiu sarkastiškai,
ir man atsakoma Bernardo antausiu, kuris priverčia smarkiai įsi
kąsti viršutinę lūpą.
—Dėkui tau, Bernardai, —sako Banti jam, o paskui man: —
Seniai prabėgo tie laikai, kai kas nors pastatydavo tave į vietą, mi
ledi! —ir atsigręžia į Bernardą šypsodamasi: —Gal atsidarykim
lašišos konservų? —ir jie išeina į virtuvę, palikdami mane perne

lyg išblyškusią ir sukrėstą, kad galėčiau kalbėti. Susiriečiu į mažytį
nelaimingą kamuoliuką ant kilimo ir žiūriu, kaip vietoj ašarų vie
nintelis kraujo lašas kapteli nuo mano lūpos ant storo gauruoto
smėlinio kilimo ir patamsėja iki tokios spalvos, kurios normalia
me spektre negalėtum rasti. Vienintelę užuojautą patiriu iš Sku
telio, kuris įkiša šaltą drėgną nosį į mano saują.
Ką aš įsidėčiau į savo kraičio skrynią? Vien tik aštrius daiktus,
skaidrias sukulto stiklo šukes, plieninius skutimosi peiliukus, siaurą
duonriekio peilio geležtę pjūklo dantimis ir raminančius ašme
nis. Pasveriu rankose peilius tarsi keistus guodėjus. Turbūt Banti
netrukus aptiks mane naktį klaidžiojant su didžiuliu peiliu, nuo
kurio varva kraujas ant mano marškinių. (Ką ji pasakytų? Tik
riausiai: „Grįžk atgal į lovą“.)
Užlipęs į Minsterio bokštą, pasijunti beveik kaip angelų buvei

nėje, taip aukštai, kad apačioje plytintis miestas atrodo tarsi gat
vių žemėlapis, pamažu ištįstantis pakraščiuose į Jorko slėnį, o už
jo, šiaurėje, tingiai kyla į hovardietiškas kalvas, ir į rytus lyg mira
žas —Voldas. Tokią dieną kaip ši, kai dangus vaiskiai žydras ir
vienintelis debesėlis —tolumoje plūkaujantis šifono kuokštas, leng
va mylėti pasaulį.
Ką aš įsidėčiau į savo kraičio skrynią? Horizontą ir kelias paukš

čių treles, gėlės žiedą it sniegas Brangenybių rūmų sode ir baltas
apgriuvusias Svč. Marijos vienuolyno arkas —tarsi suakmenėju
sius nėrinius.
Kas būtų, jei krisčiau? Nerčiau žemyn, žemyn, žemyn, plump
telėčiau tarsi akmuo į mažutę Dekano parko jūrą, apsuptą sausu
mos apačioje, tėkščiausi į žalią žolę tarsi sužeistas paukštis. Jeigu
pakankamai išsilenktumėte per turėklą, taip toli kaip vandens nu
tekamasis vamzdis, galėtumėte pajusti gravitacijos jėgą, traukian
čią, kviečiančią išmėginti orą...
—Rubi! —sunerimęs Kedinos veidukas išdygsta tarp bokšto
kuorų. —Eime. Mes galime nespėti į popiečio skambutį!
Svaiginančiu greičiu nušuoliuojame spiraliniais akmeniniais laip
tais ir lekiame visą kelią išilgai Butamo atgal į mokyklą, ir puola-
me į suolus kaip tik laiku —„Atsiverskime ir pradėkime“ mūsų

lotynų negirdėtąją...
Theoxena pataria savo vaikams verčiau nusižudyti, negu mirti nuo ka
raliaus rankos —‘Mors, —inquit, —nobis saluti erit. Viae ad mortem hae
sunt...’ Kažkur tolumoje girdėti kriketo varžybų triukšmas iš Sv.
Petro stadiono, pro atvirus langus dvelkteli šviežiai nupjautos žo
lės kvapas. Cum iam hostes adessent, liberi alii alia morte ceciderunt.
Kaip gali gyvenimas būti toks saldus ir toks liūdnas —viskas kartu?
Iš kriketo aikštės ataidi džiūgavimo šūksniai. Džudit Kuper už-
ploja širšei savo egzaminų lapu. Supratimas egzistuoja, tik man
nepasiekiamas. Kažkur, tik man nepasiekiamas, —paslėptas ant
viršutinės lentynos, po grindų lentom —ten yra raktas. Ir ką jis
atrakins? Aišku, pamestų daiktų spintutę.
Gyvenimo kaip Pamestų daiktų spintutės teorija yra palyginti
nesenas mano filosofinių supratimo ieškojimų etapas. Jis atėjo
staiga, be abejo, nes visus šiuos metus mudvi su Kedina turėjome
varginančią pareigą —būti Pamestų daiktų spintutės seniūnėmis
ir kiekvieną ketvirtadienį popiet ketvirtą valandą atrakinti Pames
tų daiktų spintutę, stovinčią koridoriuje, naujame pastate, kur
glaudėsi ir namų ūkio mokslai, ir ne tokie naminiai —fizika, che
mija ir biologija. Mokyklos taisyklės byloja, kad ketvirta valanda
ketvirtadienį yra vienintelis laikas, kai leidžiama atidaryti spintutę,
ir prašymą tą valandą pratęsti tiek aš, tiek mano draugė seniūnė
sutinkame su profesionaliu abejingumu. Tą valandą žmonės (tai
yra mokiniai, nes nė karto joks mokytojas, mūsų žiniomis, nieko
nėra pametęs) gali raustis po spintutę, ieškodami savo daiktų.
Jeigu randa, —dažniausiai būna pamesta pieštukai, po vieną pirš
tinę ir ledo ritulio batą, —jie turi parašyti pavardę ant lapo, kurį
jiems pakišame, ir tuomet paklydęs daiktas jiems sugrąžinamas, o
jie būna atgavę savo daiktus.
Baisios pasekmės laukia tų, kurie nereikalauja atgal savo nuo
savybės, —savininką lengva atsekti, kadangi privalu turėti juoste
les su išaustu savo vardu, įsiūtas į visus mūsų daiktus, tarp jų ir
mūsų pinigus, o batų, batelių ir sportbačių viduje turi būti vardas,
pažymėtas nenusitrinančiu markeriu. Nuolat daromi staigūs pa
tikrinimai, ar mes deramai žymime savo daiktus. (Įdomu, ar kas
kada drįso pažvelgti žemyn į Patricijos palaidinukę už nugaros?)
Bent jau jeigu susirgčiau amnezija, jie žinotų, kaip mane vadinti.
Nereikalaujamos susigrąžinti nuosavybės savininkai surašomi į kitą
lapą, kurį perskaito susirinkime paskutinį kiekvieno mėnesio penk
tadienį panelė Vaiteiker, direktorė, ir bausmė už tokį nusikaltimą
ta, kad jie turi stovėti per susirinkimą, kai visi mes sėdime. Sis
viešas pažeminimas mažai teatbaido žmones, ir Pamestų daiktų
spintutė nuolat pilnutėlaitė. Kartais ji tokia pilna, kad atrakinus
viskas iškrinta mums ant galvų, ir tai pastūmėja atiduoti daiktus
žmonėms slapčia, kad tik atsikratytume nelemto šlamšto. Tik
riausiai tuoj mes turėsime organizuoti slaptus spintutės atidary
mus vidurnaktį ir tikėtis, kad lig šiol delsiančius vaikus patrauks
apsiausto ir durklo operacija.
v
Štai mano Pamestų daiktų spintutės pomirtinio gyvenimo te
orija: kai mes mirsime, būsime paimti į didžią Pamestų Daiktų
Spintą, kur visa, ką esame kada nors praradę, mums bus išsaugo
ta —kiekvienas plaukų segtukas, kiekviena saga ir pieštukas, kiek
vienas dantis, kiekvienas auskaras ir raktas, kiekvienas smeigtukas
(pagalvokite, kiek ten visko turi būti!). Visos bibliotekos knygos,
visos katės, kurios niekuomet neparėjo, visos monetos, visi laik
rodžiai (kurie vis dar saugo mums laiką). Ir turbūt kiti mažiau
apčiuopiami dalykai —kantrybė ir susivaldymas (tikriausiai ten
bus ir Patricijos mergystė), religija (Ketlina prarado savąją), pras
mė, nekaltumas (mano) ir marios laiko, —ponas Belingas ir Banti
savo spintoje atras daugybę laiko. Ponas Belingas visuomet sėdi
prie Roverio vairo šalikelėje, žiūrėdamas į laikrodį ir nervindama-
sis: „Ar tu žinai, kiek mes sugaišome tavęs belaukdami, Rubi?“
Žemesnėje lentynoje bus mūsų sapnai, kuriuos užmiršome pabu
dę, įsikūrę tarp dienų, kurias praradome nugrimzdę į melancho
liškas mintis (jeigu už jas mokėtų dividendus, Patricija būtų tur
tinga). Ir pačiame spintos dugne, tarp nuosėdų, pūkų ir plunks
nų, pieštuko drožlių ir plaukų, sušluotų nuo kirpėjo grindų, —štai
kur rasite dingusius prisiminimus. Deinde ipsa, virum suum comple-
xa, in mare se deiecit. Ir galbūt mes galėsime užrašyti savo vardus ir
pasiimti visa tai kartu namo.
Tarp manęs ir pono Belingo įvyko baisi scena. Jis atkako antra
dienį vakare nusivežti Banti pasižiūrėti gastroliuojančio Showboat
Karališkajame teatre, bet Banti vis dar tebesikuitė, kokią gi čia
suknelę jai apsivilkus, tad aš nuvedžiau jį į poilsio kambarį. Jis

atsisėdo ir sako: „Kodėl nepasiūlai man truputį išgerti, Rubi?“ Aš
atsakiau: „Kodėl pats nepasiimate?“, o jis —„Kokia tu šiurkšti
panelytė“. Aš tariau: „Aš jūsų taip pat nemėgstu“. Tuomet jis:
„Vieną dieną ateis tai, kas artėja, Rubi Lenoks“. Atsakiau: „O taip,
kas gi tai bus —meilė ir prisirišimas?“, o jis: „Tavo vargšė mama
davė tau viską, bet tu esi tik nedėkinga kalė!“ Tuomet aš suklikau:
„Nieko tu nežinai!“, o jis prikišo savo veidą per du colius nuo
manojo ir pasiuto ant manęs rėkti...
—Rubi! Rubi Lenoks! Kur tu eini? —panelės Raven balsas at
sklido nuo stebėjimo stalo. Pliūpsnis plojimų iš kriketo varžybų.
—Rubi, —šnibžda Ketlina man einant pro ją, —Rubi, kas nutiko?
—Kur eini, Rubi? —šaukia panelė Vaiteiker, kai aš išdidžiai žings
niuoju po ąžuolinėm lentelėm, sukabinėtom aplink senąją salę,
kur paauksuotomis raidėmis įrašytos pirmaujančių mergaičių ar
stipendijos laimėtojų pavardės. —Rubi, tu privalai būti lotynų
kalboje! - Ji išbando regbišką puolimą, bet aš metuosi į šalį, išsi
suku, išskrieju į šiltą, švelnaus vėjelio gaivinamą orą ir pėdinu Klif-
ton Grynu. Ir turbūt Pamestų daiktų spintutėje, mąstau sau ke
liaudama namo, aš rasiu tikruosius namus, tokius, kur visuomet
spragsi ugnelė ir kabo žalvarinės ilgos šakės, parengtos duonai
kepti, ir dainuoja katiliukas ant kablio židinyje, ir seni krėslai su
traukti jaukiu ratu, ir mano tikrosios motinos adata blykčioja ug
nies šviesoje pirmyn atgal, pirmyn atgal siuvant, ir ji pradeda savo
istoriją, istoriją apie tai, kaip jos tikrasis vaikas, kraujo raudonu
mo brangakmenis, buvo padėtas į lopšį vietoj pagrobto...
—Ak tu kvaiša, idiote! Kodėl nežiūri, kur eini? —Piktas rau
donveidis bjaurus vyriškis laiko ranką ant automobilio signalo, jo
veidas tvoskia neapykanta, tuo tarpu už jo susidarė pypsinančių
kiek išgali mašinų kamštis. Aš parodau jam du pirštus aukštyn ir,
saugiai atsidūrusi ant šaligatvio, nužingsniuoju toliau, už Nauja
kurių sodybų ir per naują tiltą, jungiantį seklaus ir neromantiško
Uzo krantus.
Namas vėsus ir tylus. Band viską perdekoravo, už Džordžo drau
dimo pinigus nupirko naujus baldus, tad dabar vargu ar bėra kas
likę iš praeities, iš kitų žmonių gyvenimo. Nieko —iš Patricijos.
Banti nusprendė, kad ji nebegrįš, ir išdalijo visus jos daiktus, vie

nintelis, ką man pavyko išgelbėti, buvo jos Panda, ir kartais aš svajo
davau, kokia laiminga ji bus, kai aš ją sugrąžinsiu, —kaip tik tuomet,
kai ji manys, kad viskas dingę amžinai. Keista, kaip lengvai Banti
pašalino Džordžą —nei puskojinės, nei cigaretės nuorūkos nebeli
kę. Įsivaizduoju —kai aš mirsiu, ji gerokai paverks, o paskui panai
kins bet kokią likusią užuominą ir užsiplikys arbatos puodelį.
Laikrodis, mano senelės laikrodis, nelygiai išmuša tris dūžius.
Nėra buvę nieko panašaus nuo pat gaisro, ir aš stebėdavausi, kad
Banti jo dar neatsikratė atiduodama į sendaikčius, bet juk Banti
minčių veikimas man toks pat paslaptingas, kaip ir šio laikrodžio
ar paties laiko.
Kopiu laiptais aukštyn ir pasidarau spintutės su ventiliacija dug
ne mažutį lizdelį iš švarių rankšluosčių, kurie kvepia grynu oru ir
skalbimo milteliais, ir tarsi mažutis žinduolis sukuosi ir sukuosi
ratu savo mažoje oloje, kol patogiai įsitaisau, tuomet vien tik atsi
tiktinai sugurgus dėl kompanijos radiatoriui atsuku tablečių bu
teliuko dangtelį ir ryju kaip godusis ančiukas, kad kartais neuž
migčiau pirma laiko, nespėjusi pakankamai jų prisiryti.
Žemyn, žemyn, žemyn. Skrieju žemyn per erdvę, laiką, tamsą.

Kartais įgaunu pagreitį ir jaučiu, kaip išcentrinė jėga bloškia orga
nus į vidines mano kūno sieneles. Žemyn ir žemyn link žvaigž
džių, kurios mirksi pasaulio krašte, ir aš praskrieju balsą, tariantį:
„Visada bedugnis“, tačiau žodžius nustelbia stiprus atūžiantis ir
riaumojantis triukšmas mano galvoje, tarsi būtų sutekėję viso pa
saulio vandenynai. Paskui, laimė, sulėtėju ir pradedu plūduriuoti,
lyg pritvirtinta prie neregimo parašiuto. Dabar, kai sulėtėjau, imu
išskirti tamsoje keistus pavidalus, suakmenėjusius daiktus, lėles ir
šaukštelius, ir kai pamatau kažką panašaus į arkliuką Mobo, išrai
žytą marmure, nudžiugusi lengviau atsikvepiu, nes jį buvau visiš
kai pamiršusi. Bekūnė elnio galva išnyra iš tamsos ir išsižioja sa
kyti —kaip arklio galva „Namudėje“ —„taigi, svei-ki atvykę“, ir
vėl pradingsta.
Žemyn ir žemyn, sklęsdama tarsi usnies pūkelis pro Patricijos
Pandą ir Džilianos Kaminkrėtį, ir senelės Nelės seną Ekco radiją,
su džiugiu virpuliu suprantu, kad turiu būti Pamestų Daiktų Spin

toje —ne mokyklinėje, bet didžiojoje metafizinėje. Greitai pa
sieksiu dugną ir atrasiu savo dingusius prisiminimus, ir tuomet
viskas bus gerai.
Kažkas įkiša į mano delną draugišką letenėlę, aš pasisuku ir
išvystu Pliušį, liūdnai man besišypsantį. „Tai pasaulio galas, juk tu
žinai“, —sako jis, ir netverdama džiaugsmu aš tariu: „O, Pliuši, tu
moki kalbėti!“ ir jis atsako: „Pamestų Daiktų Spintoje visi gyvu
liai moka kalbėti“, —ir aš tokia laiminga dėl jo... Staiga jo snuku
tis apsiniaukia, ir jis sako: „Saugokis Saturno žiedų, Rubi! Nepa
miršk, kad jie yra...“, jo letenėlė išslysta iš manosios rankos, jam
nebespėjus daugiau nieko pasakyti, ir tuomet aš pradedu vėl lėkti
vis greičiau —taip siaubingai, kad jaučiu: mano smegenys tarsi
išsitempia it traukiamos iš kiaušo elastinėm gijom, ir siaubingas
skausmas perveria visus rankų nervus. Abiejose mano pusėse
sprogsta daugybė spalvotų saulių, ir kuo greičiau aš lekiu link žvaigž
džių pasaulio gale, tuo labiau jos mažėja. Vis stiprėja baimė, kad
ši kelionė truks amžinai, ir aš suku galvą, ką gi tokio baisaus galė
jau padaryti, kad užsitraukčiau šitokią bausmę.
Tuomet iš tamsos, lyg iš pasivažinėjimo Vaiduoklių traukiniu
Skarbore, išnyra piktas pono Belingo veidas. Belingas įninka šaukti
ant manęs, bet aš negirdžiu jokių žodžių, kol staiga, labai garsiai,
tiesiai man į ausį, jo balsas sugriaudi: „Vargšė tavo mama davė tau
viską, o tu —nedėkinga kalė!“ Aš atkišu rankas į priekį, gindamasi
nuo šio reginio, bet jisai vis kalba: „Tu bjauri, bjauri mergiščia“, —
ir aš bandau sušukti „Ne!“, kadangi žinau, ką jis pasakys toliau,
bet negaliu prakalbėti, staiga negaliu net kvėpuoti, ir baisūs garsai
pradeda sklisti man iš burnos, skęstančiojo gargaliavimas, užtrokš-
tančiojo dusimas, o pono Belingo šmėkla švilpia žemyn laiko šu
liniu kartu su manimi, net turiu užsiimti rankom ausis, kad negir
dėčiau, ką jis pasakys, tačiau negaliu negirdėti jo balso, nuolat
kartojančio ir kartojančio: „Tu nužudei savo seserį, Rubi! Tu nu
žudei savo seserį!“
—Aš klausiu tavęs —kokia mergaitė galėtų šitaip padaryti? —

šaukė jis, iš pykčio jo lūpų kamputyje pasirodė seilių puta.
Nuo laiptų viršaus Banti balsas uždainavo:
—Ar tu pasirengęs, Bernardai? Pusę astuonių pakyla uždanga!

—Aš viską apie tave žinau, Rubi, —sušnypštė ponas Belingas. —
Tavo mama man viską apie tave papasakojo!
—Aš nenužudžiau savo sesers! —švokščiu jam atgal. —Ją suvaži
nėjo.
Bet jis tik piktai pašnairavo ir tarė:
—Aš kalbu ne apie šitą, kvaiša mergiote, kalbu apie tavo seserį
dvynę! —sulig šiais keistais žodžiais apsisuko ant kulno ir išėjo iš
kambario. Paskui išgirdau Banti šaukiant iš koridoriaus:
—Mes važiuojame į teatrą, iki, Rubi!
Trinktelėjo paradinės durys, ir Roveris nuvažiavo.
Mano dvynė? Mano dvynė? Ką, po galais, jis čia paisto? Dėjosi
keisti dalykai. Nors dalis manęs buvo visiškai sutriuškinta šio tei
ginio, kita dalis girdėjo pavojaus signalą ir visa mano oda jautė,
tarsi ja ropotų šimtakojis. Užlėkiau viršun į Banti miegamąjį ir
suskatau knistis viršutinėje pergrūstos jos drabužių spintos lenty
noje tarp batų dėžių —ten ji laikė didžiulę kolekciją nebedėvimų
batų, —kol galiausiai radau, ko ieškojau: batų dėžę be jokių batų,
kurioje ji laikė popierius, įteisinančius mūsų gyvenimą, ir retus
daikčiukus, kurie niekur kitur nerado vietos, bet kažkodėl negali
ma buvo jų išmesti. Išėmiau medicinines korteles, mašinos for
muliarą, draudimo sertifikatus, sulūžusį auskarą, seną normuoja
mų maisto produktų knygą, sidabrinę apyrankę [žr. Išnašą (xi)],
užstatymo dokumentus, iš pažiūros apipelėjusią leteną, seną spek
taklio programėlę, plastmasinį žiedą nuo fejerverko. Po kiek lai
ko prisiknisau prie Džordžo testamento ir mirties liudijimo, Pa-
tricijos 0 lygio sertifikatų (dabar Banti turės dvi moksluose susi-
kirtusias dukras), prie Banti ir Džordžo santuokos liudijimo,
Džilianos mirties liudijimo ir paskui —visų gimimo liudijimų, su
veržtų gumine juostele: Berenikė Eilyna, Džordžas Artūras, Patricija
Vivjen, Džiliana Berenikė, Rubi Eleonora. Ir Perle.
Tai aš turėjau ją —Perlę. PerleAda Lenoks. Gimusi Fulfordo moti
nystės ligoninėje —neįtikėtina —tą pačią dieną, tą patį mėnesį, tais
pačiais metais kaip ir aš. 1952 vasario 8. Skaičiau ir skaičiau Perles
gimimo liudijimą, paskui lyginau su savo —vedžiodama akimis be
galo nuo vieno prie kito, lyg jie patys save staiga galėtų paaiškinti.
Bet tebuvo vienintelis paaiškinimas: aš tikrai turėjau dvynę seserį —
Perlę Adą Lenoks. Jaučiau, kaip baisiai muša mano pulsas, tvinksi
pilve, tačiau visai neprisiminiau šitos sesers, neįstengiau prisišaukti
jokio jos paveikslo. Užplūdo banga keistų atsiminimų, tarsi užfik
suotų momentinės fotografijos, —abėcėliniai atvirukai —kiaulė,
dramblys, obuolys, triušis, citrina, bet daugiau nieko.
Gal, kaip ir Elvio dvynys, Perle mirė iškart gimusi —gal mes
buvome Siamo dvynės ir jai teko numirti, kad aš gyvenčiau. Tur
būt tai ir turėjo omeny Belingas. Bet kažkodėl aš taip nemaniau.
Rausiausi po dokumentus, kol galiausiai pačiame dugne radau
dar vieną liudijimą, 1956 sausio 2.
Mirties priežastis: nuskendo. Tai sukėlė man minčių apie Aud
rą —jo akys buvo perlai —ar perlų žvejį, neriantį austrių į Pietų
Kinijos jūrą, bet neprisiminiau nieko, ką vadintų Perle, juolab
savo dvynės sesers.
Ar aš nuskandinau savo seserį? Ar tai įmanoma? Juk aš net pati
negalėjau nusiskandinti. Atidariau sidabrinį medalioną ir čia vėl
radau du savo mažos atvaizdėlius, kuriuos kadaise buvau aptikusi
tualetinio stalelio stalčiuje šalia Banti lovos. Ilgai ir rimtai tyrinė
jau dvynukių nuotraukyčių diptichą, kad suvokčiau, jog viena jų
buvau visai ne aš, o mano sesuo. Žiūrėjau ir žiūrėjau, kol paskau
do akys besistengiant atskirti, kuri jų —aš, o kuri ne. Bet jeigu
viena jų buvo netikra Rubi ir tikra Perle, tai aš niekaip negalėčiau
pasakyti —kuri.
Sudėjau dokumentus atgal į batų dėžę ir uždariau spintos du
ris. Kol ponas Belingas parvežė Banti namo, aš jau gulėjau lovoje
ir dėjausi mieganti, kai Banti dirstelėjo į mane, kaip pastarosiom
dienom visuomet darydavo —turbūt tikrindama, ar aš kvėpuoju.
Bet tada kažkas privertė mane apsigalvoti, ir aš įžūliai atsisėdau
lovoje, kad ji net sukliko, tarsi būčiau atgijusi ir staiga pakilusi iš
kapo numirėlė. Uždegiau naktinę lempelę šalia lovos ir pamoja
vau jai sidabriniu medalionu.
—Kodėl mes niekuomet apie tai nekalbėjome?
Banti tyla buvo gąsdinanti, nežinojau, ką ji reiškia. Pagaliau iš
girdau, kaip ji nervingai nuryja seiles ir sako:
—Tu pamiršai.
—Aš pamiršau? Ką turi galvoje sakydama, kad aš pamiršau?
—Tau iškrito iš atminties. Amnezija, —trumpai tarė Banti. Ji

vis dar įstengė atrodyti tik šiek tiek susierzinusi, kalbėdama man
tokius sukrečiančius dalykus. —Daktaras Hadou sakė, kad galbūt
taip ir geriausia —po to, kas atsitiko. —Ji buvo jau pusiau už durų,
bet kažkas ją sulaikė. —Galų gale niekas neturėjo noro priminti
to, kas nutiko.
—Bet tu negali tiesiog imti ir šitaip visko išbraukti! —surikau aš
jai. —Negali tiesiog apsimesti, kad kas nors niekuomet neegzista
vo, nekalbėti apie ją, nežiūrėti į nuotraukas...
Banti išslydo dar toliau už durų, beliko vien jos ranka ir balsas.
—Yra nuotraukos, —pasakė ji. —Ir, žinoma, mes kalbėdavome
apie ją; tai tu ją išbraukei, o ne mes.
—Visuomet mano kaltė, ar ne? —šaukiu aš, ir tuomet tarp mū
sų nusidriekia tyla, išauga ir tampa keista kaip vanduo, lyg pagau
dama mus į spąstus, kol aš į tą tylos tvenkinį teškiu klausimą,
kurio nebeįmanoma buvo išvengti, ir pajuntu nuvilnijant į šalis
raibuliukus. —Kaip aš nužudžiau savo seserį?
Raibuliukai pasiekė Banti, ir ji atsiduso.
—Tu įstūmei ją į vandenį, —tarė ji dusliai. —Tai buvo nelaimin
gas atsitikimas, tu nežinojai, kad taip nutiks, buvai tik ketverių
metų.
—Nelaimingas atsitikimas? —atkartojau aš. —Bernardas Belin-
gas kalbėjo taip, lyg aš būčiau šaltakraujė žudikė.
Mano motina atrodė nusiminusi:
—Taip, jam nederėjo šitaip su tavimi kalbėti. —Ji dvejojo. —
Tada aš kaltinau tave, bet, žinoma, tai buvo nelaimingas atsitiki
mas... —Jos balsas nutolo, ir galiausiai ji nusikamavusi tarė: —Tai
buvo labai seniai, nėra prasmės vėl visa tai atgaivinti. —Ir galop jai
pavyko dingti už miegamojo durų.
Bet po kelių minučių ji sugrįžo ir atsisėdo ant mano lovos.
Paėmė iš manęs medalioną, atidarė jį ir ilgai sėdėjo netardama nė
v J v*
žodžio.
—Kuri gi? —paklausiau aš galop. —Kuri Perle?
Ji parodė kairiąją nuotraukytę, tarė:
—Mano Perle, —ir pravirko.
O ne, šit ir vėl mes lekiame —žemyn, žemyn, žemyn —atgal į

tamsą ir laiko bedugnę. Ar tai kada nors baigsis? Išnyra Kaminkrė
tys, iškeistas į Denisę, paskui jį —Deizės ir Rozos lėlių namelis, ir,
manau aš sau, Rubi ir Perle, Rubi ir Perle, Rubi ir Perle, dvynukių
brangakmeniai, ir iškart regiu raganos brangenybių skrynutę iš
Joniuko ir Grytutės, kupiną anties kiaušinio didumo opalų, rubinų
it širdutės, deimantų tarsi ledo gabaliukai, smaragdų tarsi žėrin
tys ežerėliai, safyrų tarsi vasaros dangaus skiautelės ir perlų —mil
žiniškų, kaitaliojančių spalvas perlų rutuliukų, suvertų į didelius
vėrinius, karančius per brangenybių skrynutės kraštus. Ištiesiu ran
ką ir bandau sugriebti perlų vėrinį, bet pirštai nusprūsta sliduma,
ir aš neriu toliau per smeigtukų krušą ir sagų tarsi meteorų dušą,
pro neregimą Eamoną Endriu, sakantį: „Rubi Lenoks —Tai yra
Tavo Gyvenimas!“
Tuomet sučirškia Papūga, tiesiai man į ausį, ir, atgavusi Spintu
tėje kalbos dovaną, surinka: „Užsičiaupkrubiužsičiaupkrubi“.
Paskui vien juoduma, gili, kurčia, nebyli —akla tamsa, kuri trun
ka be galo, be krašto, amžinai, kai aš neriu tarsi perlų žvejas perlų,
kol —plykst! Šviesa prieš akis, ir aš galvoju: Pasaulio Šviesa, ir žinau,
kad turbūt artėju prie Spintutės dugno. Šviesos rate —maža figū
rėlė, ir kuo labiau prie jos artėju, tuo ji darosi šviesesnė, aiškesnė,
stovinti tarsi Botičelio Venera didžiulėje žėrinčioje geldelėje, ir
dabar aš beveik galiu paliesti tą figūrėlę —tą, kuri yra mano dvynė,
mano antrininkė, mano veidrodis, iškreipiantis šypseną. Ji kažką
sako, tiesia į mane mažutes rankeles, laukia manęs, bet aš negaliu
ničnieko girdėti, vien savo galvoje mušantį laikrodį keturi, penki,
šeši ir garsą, lyg kas skrebentų ir inkštų apie duris, paskui užplūsta
dar didesnė juoduma, juoduma it vilnonės įkapės, juoduma, kuri
bando įsigauti vidun, kimšdamasi į mano burną, nosį, ausis lyg
tanki juoda vilna, ir aš suprantu, kad esu laidojama gyva, žemė
byra ant mano karsto ir patenka vidun pro siauručius mažučius
plyšelius. Šviesos plyšelius...
—Rubi? —Viename šviesos plyšelyje lūpos ir kiek pageltę dan
tys, dantų akis, žybtelint! auksu, ir burna, kažką vis sakanti ir sa
kanti, ir aš didžiausiomis pastangomis susikaupiu į tą pavidalą,
kurį sudaro lūpos, kol nustebusi suvokiu, kad jos taria mano var
dą. „Rubi“.
—Rubi? Kaip tu dabar jautiesi, Rubi? —burna šypsosi ir atsi
traukia, matau keistos išvaizdos moterį, senyvą, apie ausis kasų
ringės tarsi ausinės, akiniai paauksuotais rėmeliais kabo po kaklu.
Aš negaliu kalbėti, gerklė tarsi žvyru aplipus, galva tvinkčioja.
Prisimerkiu prieš šviesą, kuri sklinda pro ligoninės langą ir iš
silieja ant žalio linoleumo į didelį geometrinį tvenkinį.
—Sveika, Rubi, aš daktarė Hercmark, norėčiau tau pagelbėti,
gerai?
Daktarės Hercmark kambarys visuomet karštas ir tvankus.

Manau, jinai laiko jį tokį tam, kad jausčiausi mieguista. Stalčiu
ke turi pyragaičių, keistų cinamoninių pyragaičių ir citrinų si
rupo bandelių, įpila karčios kavos, aš ją išgeriu, kad būčiau žva
li. Arba sučiulpiu rudą cukraus kubelį, tarsi blyškų suslėgtą smėlį,
kurį ji visuomet laiko taurėje ant stalo. Paskui keistu vokišku
akcentu sako:
—Ar nenorėtum atsigulti, Rubi? —Ji niekuomet man neliepia,
vien tik prašo, tada užkloja antklode —tamsiai mėlyna su rausvais
dygsniais arklio gūnia —ir sako: —Taigi, Rubi, noriu, kad įsivaiz
duotum, jog esi įvyniota į vieną vaivorykštės spalvą ir pradėtum
skaičiuoti nuo dešimt atgal... —Aš visąlaik stengiuosi pasirinkti
kitą spalvą, kad pažiūrėčiau, kaip ją jaučiu, ir galiu pasakyti, jog
raudona, aišku, yra rubinų spalva, oranžinė verčia tave jaustis, lyg
būtum pilnas šviesos. Nuo geltonos, rodos, putoji, lyg būtum pri
sikvėpavusi citrinų šerbeto, o žalia yra tarsi žolės kvapas po vasa
ros lietaus (melancholiška spalva). Indigo —magiška spalva, o vio
letinė —gėlių lomos. Raudona, oranžinė, geltona, žalia, mėlyna,
indigo, violetinė. Jorko Rowntree teikiageriausią kokybę. Pro daktarės
Hercmark langą užuodžiu fabriką ir braškių kvapą, nes tokiu me
tų laiku jie gamina braškių džemą. „Man labiau patinka kakavos
kvapas“, —murmu aš. O daktarė Hercmark atsako: „Mmm!“ —
labai ekspresyviai ir neįprastai.
O kaip mėlyna? Mėlyna yra atminties spalva. Visos gražiausios
gėlės —mėlynieji varpeliai, hiacintai ir smulkutės vaiskios žvaigž
dėtos neužmirštuolės dėdės Tomo laukuose, bet ne šiandien, nes

dabar viduržiemis ir viskas užklota sniego. Šiandien —1956 sau
sio antroji, pirmas kartas, kai kantriajai daktarei Hercmark pavy
ko sugrąžinti mane atgal į šią lemtingą dieną, ir štai aš netikėtai
čia, sėdžiu prie dėdės Tomo valgomojo stalo jo užmiesčio name
lyje Elvingtone, šeimai pareigingai svečiuojantis per Naujuosius
metus. Jo žmona, teta Mabelė, sako Banti: „Malonu jus matyti, —
o atsisukusi į Džilianą ir Patriciją klausia: —Ar jūs laukiate, kada
sugrįšite į mokyklą po Kalėdų atostogų?“ Patricija atsako: „Taip“,
o Džiliana: „Ne“. Dėdė Tomas atsigręžia į Džordžą: „Maniau, kad
kelias gali būti užpustytas, —aną naktį taip vertė sniegą“, o Džor
džas: „Žinau. Buvo rizikingas žygis čia atsikapstyti“.
Teta Mabelė ne pagal sezoną pietums paruošusi salotų, ir jau
vien apvalių salotų lapų ir blyškiai žalių agurko griežinėlių vaizdas
mane supurto. Daktarei Hercmark tariu: „Mes valgėme liežuvio
salotas“. Nusijuokiu ir papasakoju jai apie Džilianą, kemšančią
storą griežinį šalto liežuvio, kurio teta Mabelė ką tik papjaustė, —
jaučio liežuvio, laikyto specialiai mūsų viešnagei. Džiliana atsi
kanda didelį kąsnį ir greitai nurydama (manau, praėjusiame gy
venime ji mirė iš bado) sako Banti: „Kodėl mes niekuomet to
negaminame? Man patinka“, o paskui, žiūrėdama, kaip teta Ma
belė pjauna kitą gabalėlį, priduria: „O kas čia yra?“ Teta Mabelė
nusišypso: „Liežuvis, Džiliana“.
Džiliana suraukia kaktą, virškindama šią naujieną —tiek tiesio
giai, tiek kitaip —ji vis kartoja sau: „Liežuvis“, ir vėl „Liežuvis“,
jausdama tą žodį ant savo liežuvio, kai šis liečia jos gomurį, —
šįkart ne taip tvirtai, —paskui padeda peilį ir šakutę ir žiūri į pu
selę pomidoro savo lėkštutėje. Patricija žiauriai juokiasi iš sumi-
šusios Džilianos minos, prisideda ir Perle, nors ji nežino, iš ko
Patricija juokiasi. Perle mėgsta juoktis, ji yra šviesa ir saulė mano
niūriai mąstysenai. „Užteks, —sako Banti, nes juokas kelia jai
nerimą, aitrina gilias neužgijusias sielos žaizdas. —Galite popiet
pažaisti su sniegu. Mes įsidėjome jūsų aulinius batus, užeinančius
ant kelių“. —„Ir nulipdyti didžiulį sniego besmegenį?“ —klausia
Perle susijaudinusi, o dėdė Tomas nusijuokia ir taria: „Galite pa
imti angliukų iš dėžės jo akims“.
—Užteks, —netikėtai sakau daktarei Hercmark. Nes jaučiu,

kaip drasko širdį, matant Perlę taip aiškiai ir žinant, kad ji galuti
nai nepasiekiama.
Daktarė Hercmark sako:
—Kitą dieną, Rubi, —ir pasiūlo man gabaliuką saldainio, atlū-
žusio nuo plokštės. Kai aš laikau jį prieš šviesą, saulė peršviečia
tarsi gintarą, ir braškių kvapas lydi mane visą kelią iki namų.
Banti ir teta Mabelė užsegioja mūsų vilnonius paltukus, užriša

mums šalikus, užmauna pirštines. Mudvi su Perle turime mažutes
vilnones kepuraites —mano raudona, jos mėlyna su baltais bum
bulais viršugalvyje. Perle tokia sužavėta sniego, kad nekantriai trypia
kojytėmis ir vos gali ištverti, kol ją apaus aulinukais. „Stovėk ra
miai, Perle!“ —sako Banti, maudama jai batą. Galop Banti nu
sprendžia, kad užtektinai mus aptūlojo, ir teta Mabelė atidaro
galines duris. Mes veržiamės į lauką, mūsų balsiukai tilindžiuoja it
varpeliai gryname ore. „Žiūrėkite, neikite arti ančių tvenkinio!“ —
sušunka mums pavymui teta Mabelė, kai mes pasklindame tyra
me lauke, o jos žodžiai nuaidi per baltumą.
—Užteks.
—Tuomet kitą dieną, —šypsosi daktarė. - Ar matei tankus Pra
hoje per žinias?
—Siaubinga, —sutinku aš, kramsnodama rusišką karamelę. Nu
aidi Rowntree sirena, ir mes abi krūptelim, bet daktarė sako:
—Tai tik gaisro rikiuotės pratybos.
Teta Mabelė galėjo lygiai taip pasakyti: „Drožkite tiesiai prie an
čių tvenkinio“, nes, vos atsidūrusios lauke, mes nuskuodžiame prie
didžiulio tvenkinio, kur spietėsi tetos Mabelės antys ir žąsys. Mes
buvome laikiusios pavasarį mažus kiaušinio trynio geltonumo paukš
čiukus ir pasiimdavome namo didelių mėlynų anties kiaušinių, to
kių gražių pažiūrėti ir tokio baisaus skonio, bet dar niekuomet ne
buvome mačiusios ančių tvenkinio žiemą, tad akimirką visos stab
telime ir sužiūrame apstulbusios, nes tai magiška vieta, užšalęs ledas
žėri baltai ir medžiai vidury salelės apkloti sniegu, rodos, ims ir
suskambės papurtyti —kaip medžiai pasakose. Ančių tvenkinys žie
mą toks pilnutėlis vandens, kad net išsiliejęs ant kranto, kai kur gali
žiūrėti pro stiklinį kraštą ir matyti po ledu žalią žolę.
Kelios žąsys krypuoja tvenkinio pakraščiu, viena kita antis plau
kioja tingiais ratais, judindama ledo kristalėlius apsukui, kad van
duo neužšaltų, bet dauguma paukščių ledo suvaryti į mažą salelę
viduryje ir, pamatę mus artėjant, suskanta gagenti ir kvaksėti. „Ak,
reikėjo atsinešti duonos!“ —suinkščia Patricija. Džiliana surinka
iš džiaugsmo, radusi tvirtą ledo plutą tolimesnėje tvenkinėlio pu
sėje, patrinksi koja į jį kaip pakvaišęs Disnėjaus triušis. „Būk at
sargi, Džiliana“, —perspėja Patricija ir kepėstuoja paskui porą
ančių aplink tvenkinį. Perle puola įkandin Džilianos pasišokinė
dama, kai pamato, jog mūsų sesė atlieka ėjimo vandeniu stebuk
lą. Džiliana beveik pasiekia salelę, kai ledas išgąstingai trekst! ir
truputį sujuda, net pasimato jo kraštai, kur jis vėl nyksta ir virsta
vandeniu, neadaikęs maratoniškų ančių pastangų plaukyti. Perle
jau abiem kojom ant ledo, o Džiliana juokiasi ir šaukia jai: „Eikš
čia! Eikš čia, nebūk bailė! Bailė težlė Perle!“, —nes žino, kad tai
vienintelis būdas priversti Perlę daryti tai, ko nori ji. Aš rėkiu
Perlei grįžti, o Džiliana siunta ant manęs ir plyšoja: „Užsičiaupk,
Rubi, tu tik didelis kūdikis!“ Paklaikusi dairausi Patricijos, bet ją
užstoja guotelis apšalusių medžių, ir jos nematyti. Perle buvo nuė
jusi beveik pusę kelio tolyn ledu, dabar pamatau, kaip ledas lengvai
sūpuojasi it lenta, ir pradedu verkti. Džiliana visą tą laiką nesiliauja
šaukusi: „Eikš čia, eikš čia, Perle!“, tik staiga visas ledo luitas, ant
kurio stovi Perle, pakyla, ir pakraupusi regiu, kaip ji tiesiog nučiuo
žia, lyg būtų nupjauta nuo parašiuto, ir įsmunka į vandenį, ganėti
nai lėtai, kojomis į priekį. Krisdama ji pasisuka į mane veidu, ir
paskutinis dalykas, kurį matau, tai siaubo perkreiptas jos veidas, ir
paskutiniai žodžiai, prieš juodam vandeniui ją praryjant, pakimba
stingdančiame ore lediniais garso kristalėliais ir dar ilgai laikosi, kai
jos kepuraitės mažas baltas bumbuliukas jau būna dingęs.
Negaliu nieko, tik stovėti ten plačiai praverta burna, iš kurios
sklinda ilgas pratisas isteriškas klyksmas, ir nors suvokiu baisų klyks
mą, einantį iš mano vidaus, nors suvokiu, kad Džiliana saloje šaukia
Patriciją, o ir pati Patricija lekia aplink tvenkinį mūsų link, —nepai
sant visos šios kakofonijos, prie kurios prisideda dar žąsys, visa, ką
girdžiu, tai tik Perles žodžiai, įsmigę mano kaukolės viduje, ataidin
tys siaubingu rikošetu: Rubi, gelbėk mane! Rubi, gelbėk mane!
Patricija neria į vandenį ir beveik tuojau pat iškyla, žiaukčioda
ma iš šalčio, jos plaukai prilimpa prie galvos, bet ji sumirkčioja
kaip keista amfibija ir prisiverčia vėl lįsti į vandenį. Sambrūzdis
jau pasiekė ne tik dėdės Tomo namuką, bet ir gretimą fermą,
rodės, žmonės lekia iš visų pusių, suplakdami lygų baltą sniegą.
Kažkas ištraukia drebančią mėlyną Patriciją iš vandens, {vynioja į
šiurkščią purviną skrandutę ir nuneša, vienas iš fermos darbinin
kų narsiai neria į vandenį, bet turi beveik tuoj pat plaukti atgal
žiopčiodamas iš netikėtumo, nes ančių kūdra netikėtai pilna.
Tačiau Perle paniro kažkur po ledu, ji atsisakė būti surasta.
Tik po kelių valandų, kai vyrai atsineša kablius ir ilgas lazdas
Perlei žvejoti, ji sutinka išnerti iš slėptuvės. Vienas vyras, di
džiulis, raupuota oda ir masyviais žandikauliais, neša ją rankose
taip, lyg ji būtų kažkas neapsakomai trapaus ir svarbaus, —tokia
ji, žinoma, ir buvo, —ir visą kelią, minant sniegą, jis dreba nuo
slopinamos raudos.
Ir mano širdis dūžta, dūžta į stambias ledines skeveldras. Gar
siai įkvepiu oro, nes aš dūstu, ir jeigu būčiau galėjusi užburti lai
ką —sustabdyti jį amžinai, kad mano plaukus apaugtų voratinkliai
ir antys sustotų vidury savo rato, ir plunksnos ramios pleventų
ore palaikomos sustojusio laiko, —tuomet būčiau tai padariusi.
Mažas Perles kūnelis paguldytas ant virtuvės stalo, bet teta varo
mus koridoriumi į svetainę. Patricija jau išvežta į ligoninę. Džilia-
na sėdi krėsle ir žiūri į savo kojas. Svetainė kvepia kamparu ir
senu medžiu. Vienintelis garsas —laikrodžio tiksėjimas ir kas pen
kiolika minučių —varpelių melodija. Aš nepajėgiu sėdėti krėsle ir
susirangau į mažutį kamuolėlį už sofos, guliu ten visai nebyli, gir
dinti ne Perles baisius žodžius, bet —Džilianos.
Kai Patriciją ištraukė iš tvenkinio rėkiančią ir besispardančią,
desperatiškai bandančią vėl pulti į vandenį ir surasti Perlę, Dži-
liana liko saloje (jie atsinešė guminę valtį jai iš ten išgabenti).
Vyrams ėmus ieškoti Perles, Džiliana šokinėjo it laukinis žmo
gus pasakų knygoje, baigdama savo pačios genties šokį. IŠsigan
dusi, kad bus apkaltinta dėl to, kas nutiko, ji parodė į mane ir iš
visų plaučių suriko: „Tai ji, tai ji, tai ji! Rubi ją įstūmė, ji įstūmė
Perlę į vandenį. Aš mačiau! Mačiau!“ Aš tik stovėjau ten, pri
blokšta ir netekusi kalbos dovanos, žiūrėdama į sustingusią žolę
po ledu, kur viena ilga balta tetos Mabelės žąsies plunksna rado
sau šaltą lizdą.
—Viskas gerai? —klausia daktarė Hercmark, laikydama mane

kaip kūdikį ir sūpuodama. Po kiek laiko aš nurimau, ir mes sėdė
jome keistai draugiškai, klausydamos dviračio ratų sukimosi, kai
Rowntree dieninė pamaina važiuoja namo, paskui daktarė paduo
da man iš spintutės Liono šokoladinį pyragiuką, ir aš nulupu tvir
tai suklostytą sidabrinį popierėlį.
—Mano motina tikrai kaltino mane. Ji išsiuntė mane pas savo
seserį į Diusberį, nes negalėjo į mane žiūrėti.
—Todėl, kad tu priminei jai Perlę, o ne todėl, kad nekentė
tavęs, —paaiškino daktarė Hercmark.
Gūžtelėjau pečiais.
—Manau, ir dėl vieno, ir dėl kito. Vargšė Banti —neteko dviejų
vaikų. Ir vargšė Patricija: mes tikėjomės, kad ji ką nors padarys,
išgelbės Perlę. O ji neįstengė. Ir Džiliana vargšė, —pridūriau kiek
nustebusi. —Jei kas kaltas, tai ji. Bet ji mirusi. Ir vargšė Perle, nes
ji irgi mirusi.
—Ir taip toliau, —sako šypsodamasi daktarė Hercmark. —Im
kime vardyti kiekvieną pasaulio žmogų, mirusį ar gyvą, ir sakyki
me „vargšelis todėl ir todėl“ ir vėl „vargšelis todėl ir todėl“, ir
mes kada nors prieisime prie „vargšelė Rubi“?
Aš stengiuosi ištarti tuos žodžius —„vargšelė Rubi“, bet, ne
spėjus jiems susiformuoti mano burnoje, pradedu taip verkti, kad
beveik skęstu savo ašarų klane.
Aš pabuvojau pasaulio gale ir sugrįžau, ir dabar žinau, ką įsidė

čiau į savo kraičio skrynią. Savo seseris.
Išnaša (xi) — Klaidingas gyvenimas
Alisa, glostoma rugsėjo saulės, sėdėjo savo supamojoje kėdėje už

miesčio namelio virtuvėje ir supo ką tik pakrikštytą Eleonorą. Kū
dikėlis Nelė buvo ką tik užmigusi prie krūtinės, ir pati Alisa išse
kusi snūduriavo, nebegalėdama žiūrėti į neskalbtus drabužius, ne
pavalgydintus vaikus ir nepatenkintą vyrą, kurie buvo didžiuma
jos gyvenimo.
Ji tarsi atitrūkusi mieguistai klausėsi vežimo girgždėjimo ir gir
dėjo lojant išgąsdintą šunį. Žinojo, kad tai kažką reiškia, bet nors
užmušk negalėjo prisiminti ką, ir tuomet išgirdo ypatingą balsą,
sakantį kažkuriam iš vaikų Bonzjoor, —kad sutrikusi vos neišmetė
miegančio kūdikio besagstydama priekines suknelės sagas. Žanas
Polis Armandas! Jis didingai užtemdė duris ir tuomet leido sau
prisėsti prie virtuvės stalo, paberdamas virtinę ekstravagantiškų
sentimentalių žodelyčių apie mažą tylų kūdikį, beveik prasmegusį
didžiulio medinio lopšio gilumoje, „‘minga burnytė!“ —tarė jis
egzotišku akcentu. „Kaip gaila, kad šis mažutėlis liko nenufotog
rafuotas!“ Paminėjus nuotraukas, Alisos protas sukruto veikti -
ar ji pasirašė po sutartimi? Įsipareigodama sumokėti pinigus, ku
rių ji nevaliojo sukrapštyti? (Visas jos materialinis turtas —šeši
sidabriniai pusšilingiai arbatos skardinėje ant židinio.) Argi ji ga
lėjo žinoti atsakymą į šiuos klausimus, kai jos protas buvo nuola
tinis motiniškos amnezijos rėtis?
Ponas Armandas iš didžiulio juodo odinio Gladstone ištraukė
savo triūso vaisius. Buvo įrėminęs tris pavyzdžius, kad pademonst
ruotų savo klientei, kiek jai reikės mokėti papildomai, kad išdės
tytų savo palikuonis kuo pranašiau. Viena įrėminta nuotrauka (rei
kia pasakyti, daug brangesniu rėmeliu nei kitos dvi) buvo paties
pono Armando mėgstamiausia, ir ji visai ne Alisos palikuonių, o

jos pačios, paslėpusios savo didžiulius gabaritus už chaise-longue ir
mįslingai žiūrinčios į fotografą.
Belle, sumurmėjo jis kaip žinovas, stumdamas sepijos spalvos
portretą per pušinį stalą. Alisa abejingai jį nužvelgė, bet ištiesė
ranką paimti vaikų nuotraukų - kažkodėl sustingę, nejudriomis
pozomis, jie atrodė daug žavingesni, jos akys kiek sudrėko į juos
bežiūrint, ir ji tyliai pašniurkščiojo. Ponas Armandas iš vienos sa
vo magiškų kišenių išsitraukė milžinišką švarią šilkinę nosinę ir
padavė ją prašmatniai pavinguriuodamas, tad Alisa galėjo visai ne
kaip ledi išsipūsti nosį. Paskui ji staiga pakilo nuo stalo, paėmė
nuo židinio santaupų banką —arbatos skardinę, nudengė ir dra
matiškai išpylė visą turinį ant stalo, pažerdama monetas virš savo
vaikų atvaizdų. „Štai, —pareiškė tragiškai. —Tai visas mano žemiš
kasis turtas. Priklausau nuo jūsų malonės“, —pridūrė ji ir iškart
apsipylė ašaromis.
Ponas Armandas akimirką sutriko —jam dažnai pasitaikydavo
nemokių klientų, tiesą sakant, jis jau buvo prie to įpratęs, bet nė
vienas jų neatrodė toks artistiškas, toks emocionalus, toks —na,
užsienietiškas, —dėl šito ir užtruko keletą sekundžių, kol susivokė
ir pasiekė per šiurkštų stalą jos laibą mažą rankutę. „Brangioji
ponia, —tarė jis. —Brangioji ponia, jums nereikia nusiminti, aš
neimsiu iš jūsų pinigų“. Alisa buvo apstulbinta. Negalėjo prisi
minti nė vieno žmogaus, kuris jai kada būtų taip pasakęs; apskri
tai vienintelis dalykas, kurį žmonės visuomet darė, tai ėmė pinigus
iš jos piniginės, ir ji įtariai nužvelgė poną Armandą: „Tuomet ką
jūs paimsite?“ —paklausė ji, aukštai pakėlusi smakrą, lyg pasiren
gusi gintis, jei jis kartais derėtųsi dėl jos doros. „Nieko, brangioji
ponia, aš nieko daugiau nenoriu, kad tik jūs laiminga būsite“. Jos
viduje slypinti mokyklos mokytoja sukruto taisyti jo gramatiką,
bet buvo nuginkluota netikėto jo gerumo, kuris sukėlė tokį ašarų
lietų ir raudojimą, kad ponas Armandas pradėjo vis labiau neri
mauti dėl jos sveikatos.
Visa tai nepraėjo nepastebėta, ir dabar nebe fotografijos, o tik
ri Alisos vaikai buvo tyliai susispietę ant slenksčio. „Mama, —iš
drįso pratarti Ada, —a viskas gerai?“, ir Alisa dar garsiau pravirko,
kad jos vyriausio ir geriausio vaiko toks kaimietiškas akcentas,

ypač palyginti su pono Armando balsių rokoko egzotika.
Galų gale emocijos nuslūgo, vaikai išsisklaidė ir ponas Arman-
das vėl lipo į savo girgždantį kovos vežimą. „Jaučiu, —tarė jis,
patapšnodamas kairę krūtinės pusę, —jaučiu savo širdimi, bran
gioji ponia, jūsų nelaimingumą, jūsų sielvartą. Jūs... —čia jis mos
telėjo ranka aplink, rodydamas tiek sodybą, tiek visą Jorkšyro kraš
tą, —jūs skirta ne tokiam nykiam gyvenimui!“ Alisa vis dar parau
dusiomis nuo verkimo akimis linktelėjo galvą tylom pritardama,
kai jis tiesiog balsu ištarė jos mintis. Jo senutėlis ponis, įkliuvęs į
spąstus tarp tokio pat seno vežimaičio ienų, rietė sprandą ir
prunkštė, ir, pridengtas savo nenustygstančio transporto, ponas
Armandas pasilenkė taip, kad jo plonos lūpos atsidūrė tik per colį
nuo mano prosenelės ausies, o ūsai palietė jos skruostą. Kas įvy
ko tarp jų šią intymią akimirką? Pagunda, žadanti nelaimę, netek
tį, plaukus raunantį sielvartą, tiesioginis griovimas, kurį paika mano
prosenelė klaidingai suprato kaip progą išsiskleisti jos tikrajai pri
gimčiai —tokiai užsmaugtai ir uždusintai sunkaus nuobodaus dar
bo ir nepriteklių, progą pabėgti ir laisvai skristi. „Aš laukiu, —tarė
ponas Armandas, —kelio gale vidurnaktį. Laukiu visą naktį, kol
jūs pas mane ateisite ir mes pabėgsime į geresnį kraštą“.
„Lauksiu, —Alisa suskato taisyti jo veiksmažodžių laikų derini
mą. Ar gal šiuo atveju —lauksime“.
„Kad ir kas būtų“.
Vėlyvą tos dienos popietę, jei būtumėte stebėję, būtumėte matę

Alisą aukštai, ant šieno šalinės, viršuje durų kiaurymė įrėmino jos
figūrą tarsi išskleistais erelio sparnais, stovinčią lyg pitagorietiška
moteris ir kontempliuojančią, kas būtų, jei kristų iš tokio aukš
čio. Tokia proga ji buvo apsirengusi, kaip ir pridera, juodai, seno
vinio pusiau šilkinio rumbuoto audinio suknele su rausvom dė
melėm ant žabo. Žvelgė žemyn su tam tikru blogu džiaugsmu,
kuris nepasireikš mūsų giminėje iki Patricijos atėjimo.
Tačiau net ir tokio pasimaišiusio proto moteris kaip Alisa įstengė
sumoti, kad iš tokio kritimo —nei ilgo, nei sunkaus —nebūtų
nieko daugiau, tik lūžusios galūnės. Toks susižalojimas dar labiau
pablogintų jos gyvenimą, o ne iš jo išvaduotų, tad jos tikrai neiš

gąsdino tai, kad apačioje pasirodė Ada. Graži papūsta Ados bur
nytė išsižiojo iš nustebimo. „Ką tu darai, mama?“ —šaukė ji, ir jos
mama, niaurus angelas, vien atsiduso, gūžtelėjo pečiais, lyg saky
dama ir pati neturinti nė menkiausio supratimo, ką čia veikianti.
Daug vėliau, kai jie pavalgė vakarienei apetito nekeliančio bul
vių ir kopūstų troškinio ir susikivirčijo dėl menkniekių, tampė,
gnaibė ir pešiojo Alisą, kol ištampė jai nervus ir pavertė ją skar
malų krūva, vaikai nenorom buvo nuvaryti į viršų ir Alisa priveik
ta užmigo savo krėsle šalia tuščio židinio. Tada įgriuvo Frederikas,
toks girtutėlaitis, kad tamsioje virtuvėje išsigando savo žmonos
vaizdo supamajame krėsle ir paklausė: „Kas čia?“ Atrodė, kad
tuoj ją puls, kol ji uždegė žvakę ir pasakė: „Tai aš, kvaily“, o jis
atsakė: „Ak taip“ ir sudribo ant suolo.
Alisa pašnairavo mirksinčioje žvakės šviesoje į drėgną raudoną
lopą ant jo rankos. „Vėl mušeisi?“ —paklausė beveik abejingai, ir
Frederikas kelias sekundes žiūrėjo į kraują, stengdamasis prisi
minti, iš kur jis atsirado, paskui šniurkštelėjo ir pasakė: „Kažkoks
kvailas prasčiokas stovi su vežimu gale kelio —užkliuvau“.
Jo žmona neištarė nė žodžio užuojautos, pernelyg buvo pri
trenkta, kad visai pamiršo poną Žaną Polį Armandą: bulvių ir ko
pūstų troškinys, bandymas žudytis, vaikų reikalavimai —visa tai
užgožė ir išstūmė jį iš jos išvėdintų minčių. Frederikas užkerėpli-
no laiptais į viršų ir smigo —jai nereikėjo nė žiūrėti —į kietą,
slogų, alkoholiu atmieštą miegą.
Alisa liko laiptų apačioje, ginčydamasi pati su savimi dėl atei
ties, nušviesta melancholiškos lajinės žvakės šviesos. Iš ko jai liko
rinktis? Žinoma, ji galėtų nusižudyti —ši išeitis vis dar labai trau
kė, nepaisant šiandien atmestų pastangų. Bet kuo tai baigtųsi?
Argi jos vaikų gyvenimo neprislėgtų tuomet siaubas, apkalbos,
kaltė? Argi nebūtų jiems geriau vieną rytą atsibudus sužinoti, kad
jų mama paprasčiausiai dingo naktyje, negu rytą pamatyti jos kū
ną ištiškusį kieme ar putotom lūpom nuo musgaudžio nuodų?
„Geresnis kraštas“, pasiūlytas pono Armando, aišku, būtų išeitis,
nuolat kelianti problemų ir netikėtumų, bet tikrai geresnė nei
mirtis nuo savo pačios rankos.
Priėjus šią išvadą, prireikė tik kelių minučių susikrauti mažam

lagaminėliui ir paskutinį sykį apkabinti vargšelę mažę Nelę. Pas
kui ji pabučiavo švelnias, drėgnas Ados, Alberto ir Lilianos kak
tas, ilgiau užsibūdama, kad perbrauktų Alberto auksinį minkštą
skruostą ir užgniaužtų raudą, nusiimtų sidabrinį mamos meda
lioną nuo savo kaklo ir pakištų po Ados pagalve. Ada per miegus
sudejavo ir nubraukė atgalia ranka savo mamos atsisveikinimo bu
činį. Bet su vargšu Lorensu ir Tomu Alisa neatsisveikino, nes jie
miegojo aukštai palėpėje, kur visos lentos labai girgžda, o Loren-
sas taip jautriai miegodavo, kad Alisa nusprendė nerizikuoti. Ji
pragyveno gailėdamasi šio savo nemotiniško poelgio, bet gyveno
pakankamai ilgai, kad daugmaž apgailėtų viską. Pats paskutinis jos
veiksmas buvo nusiimti sutuoktuvių žiedą ir padėti jį ant pagalvės
šalia šnopuojančio girto vyro galvos. Kai šis pabudęs išvydo jį čia
kitąryt vietoj savo žmonos, su jam nebūdinga įžvalga suprato, kad
ji dingo visam laikui.
Alisa rado poną Armandą kantriai laukiantį kelio gale. Jis vi
sai nenustebo, kai ji užsiropštė šalia jo ir pasakė: „Iškart važiuo
jam“ —tai kažkodėl neatrodė įkvepiantys žodžiai naujo gyveni
mo pradžiai.
Ponas Armandas, nerimaudamas, kad jų nepersekiotų piktas

vyras, pasuko tiesiai į šiaurę, ir pora apsistojo ar bandė apsistoti
kuriam laikui Glasge. Bet nors ponui Armandui pavyko kiek su
taupyti kaip keliaujančiam fotografui, neatrodė, kad tokia pat sėk
mė jį lydėtų nuolatinėje studijoje. Ir tikrai Glasgas tais laikais bu
vo pilnas fotostudijų ir galėjo puikiausiai išsiversti be pono Ar
mando talentų. Šiam žygiui nenusisekus, nė metų neišbuvę jie
leidosi toliau. Tuo metu Alisos širdy ėmė kirbėti tam tikrų abejo
nių, bet vis vien ji norėjo palikti šį kraštą ir keliauti į Marselį,
pono Armando gimtąjį miestą, manydama, kad tai bus trumputė
viešnagė, po kurios jie sugrįš atgal į Jorkšyrą ir... Ji gerai nežinojo,
kas bus po šito „ir“, bet vienaip ar kitaip ji stengsis atgauti vaikus.
Aišku, ji turėjo nuotraukas, nes ponas Armandas tebebuvo išsau
gojęs negatyvus, ir jinai įkalbėjo jį padaryti Glasge ištisą naują
komplektą, privertė aptaisyti brangiais kelioniniais odos rėme
liais, kurie apsaugojo Alisai nepasiekiamus apkabinti vaikus, už

fiksuotus amžiams laike, vežiojamus ten ir atgal po žemyną.
Viskas klostėsi ne taip, kaip buvo planuota, ir laikina viešnagė
ištįso į metų metus. Beveik iškart atvažiavus į Marselį ponas Ar-
mandas padarė nelemtą klaidą: visus turimus pinigus sudėjo į ri
zikingą, pavojingą sumanymą. Kaip parodė studijėlė Glasge, jis
buvo žmogus, visai nesusigaudantis verslo reikaluose, ir jei Alisa
būtų žinojusi, ką jis daro, ji būtų treptelėjusi koja ir išgelbėjusi jį
nuo to, kas laukė —pono Armando nuteisimo už bankrotą. Jis
buvo net trumpam pasodintas į kalėjimą ir jo vargšė žmona palik
ta be jokių lėšų. (Jie baugiai lengvai sudarė bigamišką santuoką —
nors tada Frederikas buvo jau miręs, tad Alisa buvo našlė.) Kurį
laiką Alisa net šveitė, mazgojo barus, užkandines Marselio buržua
rajone ir karčiai klausdavo nesantį Dievą, nejau jis jai skyrė tokį
gyvenimą.
Kai poną Armandą paleido iš kalėjimo, vis dar nenustojusį
gero ūpo, juos ištiko kita nelaimė —Alisa susirgo plaučių užde
gimu, po šios ligos nusilpo ir ištisus mėnesius negalėjo atsigau
ti. Slaugydamas žmoną, ponas Armandas mažai teįstengė už
dirbti iš keliaujančios fotografijos (belsti į duris buvo vieninte
lis darbas, kuris jam sekėsi) ir galop išsivežė ją į kaimą sustiprėti.
Alisa verčiau būtų norėjusi likti tarp Marselio miesto purvo ir
skurdo, negu būti vėl palaidota pastoralinėje idilėje, bet šįkart
ponas Armandas atkakliai laikėsi savo. Pinigai vėl išsibaigė, tad,
kaip Alisa ir nuogąstavo, jie įstrigo kaime ilgam. Kai sugrįžo į
miestą, buvo dar keletas tokių nesklandumų, kurių Alisa ir tikė
josi. Taip viskas ir tęsėsi.
Keturiasdešimt septintojo savo gimtadienio rytą Alisa išlipo iš
lovos, atidarė miegamojo langines, kad įleistų skaidraus saulėto
oro, ir, žiūrėdama labiau pro langą negu į inertišką gališką figūrą
po antklode, pareiškė ponui Armandui, kad jai absoliučiai ir ka
tegoriškai jau gana ir jie tučtuojau turį grįžti į Angliją atgauti jos
vaikų, net jeigu jai prireiktų eiti į gatvę parsidavinėti, kad sutau
pytų bilietams. Ponas Armandas sumurmėjo, kad ji galėtų parsi
davinėti tik užsiūtomis lūpomis, priversdamas ją paleisti ąsotį ir
praustuvę į lovą.
DVI DEŠI MTO AMŽI AUS AUKSO FONDAS 3Q3
Deja, tai buvo tas pats vasaros rytas, kai erchercogas princas
Ferdinandas su žmona išsirengė pasivažinėti po Sarajevo gatves,
taip išjudindami įvykių grandinę, kuri įkalino poną Armandą ir jo
žmoną Prancūzijoje dar ketveriems metams.
Per karą Alisa išgyveno keistą patirtį, tokią, kurią kiti žmonės
galėtų palaikyti protinio sutrikimo įrodymu, bet ji jau taip įpra
to jaustis sutrikdyta, kad šitaip visai nepagalvojo ir priėjo dar
neįprastesnę išvadą, jog tai įrodo Dievo egzistavimą. Sis perkei
čiantis išgyvenimas įvyko 1916 liepos 1 naktį, kai Alisa staiga
pabudo iš labai kieto miego. Ji atsimerkė ir išvydo lovos gale
figūrą —angelą ar bent vaiduoklį, patvirtinantį jos įsivaizdavimą,
kaip turėtų atrodyti angelas, —baltas platus gazinis drabužis,
sniego sparnai, šviesus nimbas, auksinės garbanos, neužmirš
tuolių mėlynumo akys, ir ji laukė, kol jis prabils, bet jis, —nes
tai buvo aiškiai vyriška figūra, —nekalbėjo, tiesiog nusišypsojo
ir pakėlė ranką į dangų tokiu judesiu, kuris labai panašus į pigių
plastmasinių šventųjų Dievo Motinos ir Kristaus statulų, užtvin
džiusių Prancūziją. Paskui jis pradingo. Kitą rytą Alisa apieško
jo kiekvieną kambario kertelę, ar neliko kokių angeliškų pėdsa
kų, bet nieko nerado, nė plunksnelės. Tačiau to trumpo aki
mirksnio užteko atversti Alisai į katalikybę. Ji tapo tokia uoli
kaip visi tikri konvertitai.
Rožinio kalbėjimas ir žvakių degiojimas nenustelbė Alisos no
ro ieškoti savo pamestų vaikų, ir kai Europa sudarė antras paliau
bas, ji pakrovė poną Armandą į Kalė traukinį. Pradėjo vaikų ieš
koti logiškoje vietoje —mažame užmiesčio namelyje, kurį skubiai
paliko prieš trisdešimt metų, rodės, vien tam, kad dabar sužino
tų, jog vaikų ten nebėra. Po Rachelės tame name buvo gyvenusios
kelios šeimos, ir dabartinė nieko nežinojo apie jokius kadaise čia
gyvenusius Barkerius. Apačioje, kaimelyje, kur jos pasirodymas
sukėlė sąmyšį, senesnieji gyventojai gana aiškiai prisiminė tą šei
mą —Ados mirtį, Frederiko mirtį, Rachelės kūdikio mirtį, Lo-
renso dingimą, —šie įvykiai šaltakraujiškai buvo papasakoti Alisai.
Pagaliau juk tai buvo labai seniai, nors, deja, ne Alisai, kuri siel
vartingai priėmė šiuos smūgius. Bet kur jie išsikraustė? Čia visi
sutartinai purtė galvas. Nors užmušk, niekas neprisiminė.
Ponas Armandas ir jo žmona artimiausioje geležinkelio stotyje

sėdo į Vitbio traukinį, nes Alisa spėjo, kad Rachelė galėjo pasielg
ti kaip naminis žvirblis, ir visą kelionę ji šėlo dėl Rachelės, kuri
atėjo į jos vietą, verkė mirusios Ados, sielojosi dėl dingusio Lo-
renso, kol ponas Armandas ėmė trokšti, kad verčiau niekuomet
nebūtų sutikęs savo žmonos. Nuskurdusi, perprasta ir nutukusi,
ji varė poną Armandą į per ankstyvą, jo paties nuomone, kapą.
Nei jos charakteris, nei nuotaika nepagerėjo atvykus į Vitbį, kur
Alisa praleido kelias alinančias pakrikas savaites, vaikštinėdama
po siauras gatveles tarsi pamišėlė, klausinėdama kiekvieno praei
vio, ar nėra girdėjęs apie Rachelę Barker ar Rachelę Storm (mer
gautine pavarde). Ji apvaikščiojo kiekvieną kiemą, šaukdama din
gusius vaikus —Tomą, Albertą, Lilianą, Nelę, bet jie neatsiliepė.
Vakarais galėdavai ją rasti stovinčią ant Vakarų Uolos viršūnės ir
niūriai žvelgiančią į jūrą, tarsi ji būtų nuskendusio jūreivio moti
na. Paskui ji grįždavo atgal į pigius nuomojamus kambarius keikti
Žano Polio Armando ir tos dienos, kai jį sutiko. Po vienos tokios
tirados, kai ji pataikė vaza jam į galvą, jis persivilko pižama, atsi
gulė ant siauro, nutrinto jų dvigulės lovos čiužinio ir atsidusęs
užmerkė akis amžinai.
Dukart tapusi našle, Alisa tebeieškojo toliau, kur tik įmanyda

ma —Skarbore, Hale, Lydse, Bredforde, Midlsbore; net pamėgi
no savo gimtinėje —Jorke, paskutinėje vietoje, kurią, jos many
mu, galėjo pasirinkti Rachelė. Visi Alisos giminaičiai jau buvo mi
rę, ir ji nepažinojo Jorke nė vieno žmogaus, tad apsistojo tik porai
savaičių, o paskui ieškojo toliau, taip niekuomet ir nesužinojusi,
kad pravažiavo pro Nelę, Klifordą, Bebsę ir Banti Deivigeite, jų
net nepastebėjusi. Galiausiai ji sustojo Šefilde visai be skatiko,
gyveno lūšnynuose, ne plaudama grindis, bet prižiūrėdama kitų
vaikus, —likimo ironija.
Mano prosenelė, sena ponia, mirė tarp savo nuotraukų ir plast
masinių šventųjų kolekcijos 1940 metais per vieną didžiausių ka
ro antskrydžių Šefilde. Kitą rytą ją ištraukė iš po griuvėsių polici
ninkas ir oro pavojaus sargybinis. Prie jos kūno jie rado senama
diškas penkių vaikų nuotraukas. Jų stiklas buvo sutrupėjęs.
Policininkas švelniai jas paėmė iš jos mirusių rankų ir tarė: „Taigi,

jie nulius išgirdę, kaip mirė jų senutė mama“. (Jis buvo senti
mentalus vyras, pernelyg sentimentalus tokiam darbui, kurį tą
naktį turėjo dirbti.)
Atsitiktinai Šefildo subombardavimo liudytoju tapo vyriausias
iš nuotraukos —Tomas, žmogus, kuris manė, kad jo motina mi
rusi prieš penkiasdešimt penkerius metus, ir kuris lankėsi pas
draugą Donkasteryje. Grįždami iš neartimos kavinės, juodu įlipo
į kalvą pažiūrėti antskrydžio, aiškiai regimo tolumoje. Jo draugas
tarė: „Tai dega Šeflldas, —o paskui pridūrė: —Vargšai žmonės, —ir
kiek patylėjęs: —Išgama Hideris!“ Tomas tik papurtė liūdnai gal
vą ir jautėsi dėkingas, kad tą naktį nebuvo Sefilde.
Dvyliktas skyrius
1910
Netaisyklinga anglų kalba
i\.etlina pamėgino atsigulti į geležinę lovą pasmerktųjų celėje.

—Kaip ji?
—Gana nepatogi. Pasmerktiesiems jie turėtų duoti čiužinį ar
ką panašaus. —Mes esame celėje, kur Dikas Turpinas praleido
savo paskutinę naktį, be čiužinio. Atsigulu šalia Ketlinos ant sun
kios juodos geležinės plokštės. —Bečiužinė —tu manai, kad yra
toks žodis?
—Nesąmonė, —gūžteli Ketlina, nelengva tai padaryti geležinėje
lovoje. Mes ką tik užbaigėme savo A lygio egzaminus ir turime lais
vo laiko elgtis kaip turistės, praleisdamos rytą Tvirtovės muziejuje
tarp arklių iškamšų ir ugnies kibirų, muškietų ir istorinių epochų
krautuvėlių, kurios atkuria praeitį. Kartą aš sapnavau šį muziejų:
buvo vidurnaktis, ir muziejuje aš buvau vienintelis žmogus. Kol ap-
žiūrinėjau, viskas atgijo —Viktorijos laikų židiniuose įsiplieskė ug
nis, pradėjo skambinti aštuoniolikto amžiaus klavesinai, vieni pa
tys, ir keturkinkis vežimas nubildėjo akmenimis grįsta gatvele. Slaptas
muziejus naktį buvo kur kas įdomesnis nei dieną, kai į Diko Tirpi
no celę visąlaik eina lankytojai ir trikdo ramybę.
—Man pakaks, —sako Ketlina, staiga atsikeldama iš pasmerk
tojo lovos. —Eime pirkti ledų.
Išėjusios iš muziejaus, mes be tikslo klajojame aplink žolėtą
kalvą, ant kurios stūkso Klifordo bokštas, valgydamos savo „99“
ledus ir kvėpdamos ką tik nupjautos žolės kvapą. Mano galvoje vis
dar zvimbia Rasinas ir Šileris, ir sukti klausimai iš Europos istori
jos rašomojo, bet Kedinos galvoje visai kas kita.
—Kodėl mums vasarą nepadirbėjus viešbutyje?
—Viešbutyje?
—Taip. Manau, būtų pravartu įgyti patirties prieš įsitraukiant į

likusį mūsų gyvenimą. (Tik kai Ketlina tai sakė, skambėjo: Į Liku
sį Mūsų Gyvenimą.)
—Kokios konkrečiai patirties?
Ketlina atrodė sutrikusi.
—Taigi... na, bet kokios.
Ji nestoja į universitetą, eina į civilinę tarnybą. Man pasiūlyta
vieta universitete siekti šiuolaikinių kalbų diplomo, ir aš pasirin
kau tolimiausią žemėlapyje (Ekseterį). Jeigu būtų buvęs universi
tetas Sili salose, būčiau prašiusis tenai. Kai daktarė Hercmark man
sugrąžino praeitį, padėdama atsikratyti neaiškių baimių, viskas su
grįžo į pirmykštes vėžes: aš laikiau savo B lygius antrą kartą, ir
kurį laiką Banti elgėsi su manimi, lyg būčiau trapus porcelianas,
bet jau seniai mes sugrįžome daugmaž į ankstesnį stilių, tik tiek,
kad dingo Bernardas Belingas, skubiai pasitraukęs iš mūsų gyve
nimų po mano flirto su dvasių pasauliu. Negalėjau pati savimi
atsistebėti, kokia pasidariau pareiginga, bet juk dabar atstoju ma
mai visas jos dukteris, o tai įpareigoja. Per varginančias Kalėdas ir
kankinančius gimtadienius keikdavau Patriciją, kad taip sėkmin
gai išsisuko iš savo pareigų.
Dabar, kai aš vykstu į universitetą, Banti pradėjo labiau domė
tis mano akademine pažanga ir kalba apie mane šleikščiai, kaip ir
kitos mamos: Ar jūs žinote, kad mano duktė gavo vietą universitete?
Lygiai taip, kaip daro ponia Gorman, Kedinos mama: Arjūs žino
te, kad mano duktė išteka už labai šaunaus vaikino?
Mes kopiame laiptukais į Klifordo bokštą ir apeiname apie baltas
keturlapes sienas. Staiga ištrūkus iš visko, kas anksčiau mus įka
lindavo (mokykla), mus apima keistas apatiškas užsimiršimas. Žiū
rime žemyn į kiemą. Dvyliktame amžiuje čia buvo užsirakinę šimtai
žydų ir verčiau susidegino, nei susidūrė su minia, reikalaujančia
jų kraujo. Dabar šios dobilo formos sienos atviros mėlynam dan
gui, bet oras vis dar persmelktas aukojimo kvapo, ir man nejauku.
Jorke pernelyg daug istorijos, praeitis taip perkrauta, kad sykiais
jautiesi taip, lyg nebeliktų vietos gyventi.
Bastydamosi nuklystame per Sv. Jurgio lauką, paskui žemyn prie
upės. Čia kadaise vikingai susikrovė turtą iš savo amato, bet jau
nebėra upės amato ir dideli seni prekių sandėliai stovi tušti.
Mano artima ateitis (Ekseteris), pasirodo, labiau priklauso nuo
A lygio rezultatų nei Ketlinos, nes Likęs Jos Gyvenimas bus pa
skirtas vedyboms su Kolinu. Nesu visai tikra, kad ponia Gorman
teisi išsirinkusi Koliną —jis visai neatrodo man „labai šaunus vai
kinas“ ir, manau, Ketlina daro didelę klaidą. Šiomis aplinkybėmis
padėti jai įgyti šiek tiek „patirties“ atrodo ne pro šalį, taigi aš
atsakau: „Kodėl gi ne?“ taip nerūpestingai kaip žmonės, nesu
vokdami, jog daro lemtingus akimirkos sprendimus.
Maniau, Kedina kalba apie viešbutį Jorke ar Londone, kur kar

tą esam buvę su mokyklos ekskursija, —tiek Kedina, tiek aš pui
kiai suprantame, kokios mes beviltiškos provincialės, tad lieku
priblokšta, kai ji praneša radusi mums kambarinių darbą Karališ
kajame Šiaurės Škotijos viešbutyje Edinburge.
—Edinburge?
—Taip, Edinburge, juk tu žinai —istorija, kultūra, Tvirtovė,
Festivalis —bet kas, kažkas...
Taip aš atvykau į Škotiją antrą kartą ir jeigu būčiau žinojusi,

kaip ilgai čia liksiu (visam laikui), tikriausiai būčiau elgusis ki
taip —pavyzdžiui, įsidėjusi daugiau drabužių. Bet aš nieko neži
nau. Mano ateitis —atvira perspektyva, vedanti į nepažįstamą kraš
tą —Likusį Mano Gyvenimą.
Pirmiausia, kas mane nustebina: kad mes atvykome į Edinbur
gą ne per Forto tiltą. Aš vis dar laukiau jo pasirodant po mūsų
ratais, kai traukinys jau riedėjo palei platformą Veiverlyje. Kedina
susirūpinusi nukelia lagaminus nuo bagažo lentynų ir vis jaudina
si, kad neliktume traukinyje, bet aš tebesėdžiu suglumusi, kad
dingo Forto tiltas. Nesijaudinu dėl išlipimo: būčiau visai laiminga
likdama traukinyje, sužinočiau, kur jis važiuoja (Heimarketas, /n-
verkeitingas, Kerkoldis, Markintas, Leidibankas, Kūparas, Leucharsas, Dan-
dis, Arbrotas, Stonheivenas, Aberdynas).
Antra, nustembu, kad, pasirodo, Edinburgas —vienos kalvos.
Jorkas yra plokščias nuobodus miestukas, kur oras ramiai kybo ir

saulė leidžiasi už namų, o ne už horizonto.
Mes neryžtingai įslenkame į Karališkojo Siaurės Škotijos viešbu
čio fojė, kuris kvepia kepsniais ir ryžių pudingu. Iš tikro šis viešbu
tis —sujungti keli namai svaiginančioje Naujamiesčio kryžkelėje.
Tai padaryta sucementuotus akmenis apdengiant fanera ir pasle
piant elektros įrengimus tarsi pokštininko dėžutę. Nežinia iš kur
išdygsta figūra ir prabyla svetimu, bet man pažįstamu akcentu:
—Sveikos, mergužės, aš esu Mardžorė Morison, savininkė, ti
kiuosi, ateityje vaikščiosite pro užpakalines duris.
Mardžorė Morison —plona ir tiesi kaip pieštukas. Jos akys —
našlės, plaukai —juodi, supinti, ji panaši į artimą ponios Denvers
giminaitę. Kai mums parodo mūsų kambarėlį mansardoje, Ketli-
na pradeda metodiškai išsikrovinėti daiktus, o aš užlipu ant kė
dės, iškišu galvą į vakaro saulutę pro mažutį stoglangį ir giliai įkve
piu. Mansardos langelis geriau negu tamsi kamera Karališkojoje
Mylioje, nors Edinburgo panorama, apačioje mirganti sidabrinė
mis vandeninėmis spalvomis, nusidriekusi tolyn iki Selisberio sta
čių uolų ir Pentlando kalvų.
Paaiškėja, kad būti kambarine - tai, prisidengus kitu pavadini

mu, atlikti tą pačią namų ruošą, dauguma kurios man atrodo visai
nebūtina. Galiu niekuomet neblizginti savo veidrodžių, kaip daro
Ketlina, ar nevalyti savo vonios nešvarių nuosėdų. Mano kykas
susiploja, paklodės susiraukšlėja, apsiaustų kabliukai pasimeta —
aiškiai nesu paveldėjusi namų šeimininkės genų iš tetos Bebsės ir
Banti. Daug laiko praleidžiu snausdama nepaklotose lovose tuš
čiuose kambariuose, žiūrėdama į nelygų smėlio spalvos tinką ant
viešbučio sienų ir klausydamasi, ar nesiartina aštrūs Mardžorės
Morison kulniukai. Jeigu tai „patirtis“, verčiau aš ją praleisčiau ir
toliau gyvenčiau Likusį Savo Gyvenimą.
Kai išlendu į gatves, Edinburgas pasirodo egzotiškas ir kartu
draugiškas, bet turiu tyrinėti jo žavesį viena, nes —stulbinamai
netikėtai praradau Kediną. Vos spėjome atvykti, ji, rodos, visai
pamiršo Likusį Savo Gyvenimą su Kolinu ir susidraugavo su stu
dentu Martinu, dirbusiu vasarą tame pačiame viešbutuke dūri-
ninku. Martinas nešioja akinius vieliniais rėmeliais, rausvą se

nuko liemenę ir ploną ponio uodegytę, kurią Mardžorė Mori-
son reikalauja nusikirpti, grasindama jam sidabrinėm žirklėm,
kabančiom ant grandinėlės jai prie juosmens. Martinas studi
juoja elektroninę inžineriją ir yra įpratęs į narkotikus ir Maršalą
Makluhaną. Ir jeigu jūs išieškotumėte skersai išilgai visą kraštą,
neįstengtumėte rasti nieko blogesnio už geležies dirbinių pirklį
Koliną. Aš susidraugauju su dviem mergaitėm airėm, dirban-
čiom vasarą padavėjomis. Niamha ir Siobhana irgi laukia prasi
dedant Likusio Savo Gyvenimo, bet jos tėra apgailėtinas Ketli-
nos pakaitalas.
O mano ateitis vis dar daug žadanti kaip geležinkelio bėgiai.
Nežinau, kad esu pasmerkta Džanetos Šerif, mūsų istorijos mo
kytojos, kuri prasidedant mūsų A lygio istorijos kursui įsimylėjo
ir pamiršo mums išdėstyti ištisus Europos istorijos programos
skyrius. Tiktai tuomet, kai jau laikėme egzaminą, suvokėme, kad
būta baisių mūšių ir kruvinų revoliucijų, apie kurias mes nieko
nežinome.
Vakarais Niamha, Siobhana ir aš sėdime Benedetti, itališkoje ka
vinėje Leito alėjoje. Kavinė atrodo šilta ir traukianti savo raudo
nųjų skruzdėlių spalvos staltiesėmis ir garuojančiais chrominiais
aparatais. Patys Benedečiai —gyva opera, užsigalvojusi melancho
liška italų šeimynėlė, kurios giminystė neiššifruojama: begalinė
virtinė senelių ir seserų, pusseserių, keičiančių viena kitą už pre
kystalio, viena kitai mėtančių paslaptingus žodžius tartum gėles.
Kartais už prekystalio pasirodo gražus žaliaakis vaikinas juodais
blizgančiais plaukais, užpakaly surištais juostele, kad matyti išsi
šovę skruostikauliai, aštrūs kaip peilio ašmenys. Jo riešuto rudu
mo oda atrodo kvepianti alyvomis ir citrinomis. Tai Džianas Kar
las Benedetis, ir pažvelgę į jį niekuomet nepasakytumėte, kad jis
pasirodys esąs toks, koks pasirodė.
Ant kavinės sienų kabo Pizos, Lukos ir Bargos plakatai, plaka
tai su didelių kvatročento bokštų ir mėlyno Toskanos dangaus
vaizdais. Kartais, kai dirba senasis ponas Benedetis ir tingiai lauk
damas kliento stovi ir žiūri į tuos plakatus atitolusiu žvilgsniu, aš
žinau, kad jis galvoja apie namus [žr. Išnašą (xii)]. Vėliau, kai mes
DVI DEŠI MTO AMŽI AUS AUKSO FONDAS 3H
turėsime bulvių traškučių krautuvėlę, irgi būsime pasikabinę ant

sienos vieną tokių plakatų, ir kartais, kai Džianas Karlas Benede-
tis lauks, kol taukai reikiamai įkais, aš pagausiu jį žiūrintį į tą pla
katą ta pačia išsiblaškiusia veido išraiška. Bet tada jau žinosiu, kad
jis išvis nieko negalvoja, ir šauksiu ant jo itališkai, žodžiais, kurie
skamba taip, lyg būtų išsiuvinėti krauju.
Mudvi su Kedina paskambiname į Karalienės Anos mokyklą

dėl egzaminų rezultatų ir sužinome, jog abi neišlaikėme istorijos
A lygio. Plačiai atsivėrusi mano ateities perspektyva užsiveria —aš
neturiu jokio supratimo, kas tuoj su manimi nutiks. Que sera se
ra, —sako Kedina šypsodamasi ir gūžtelėdama pečiais. Ji nesuka
sau galvos —ji myli Martiną.
Bet taip neturi būti. Kolinas, ko gero, pajunta, kad Kedina per
tvarko Likusį Savo Gyvenimą, nes audringai adekia į Edinburgą,
mygdamas skambutį ir užsitraukdamas Mardžorės Morison pyktį
ant savo galvos. Jis užsidaro su Kedina baltinių spintoje, kol įkal
ba ją, ir po kelių valandų juodu jau sėdi traukinyje į Angliją. Išly
džiu juos Veiverlyje ir, žiūrėdama į dingstančias tamsoje jų trauki
nio švieseles, linkiu Kedinai laimingos ateities, —deja, žinau, kad
tam prireiks daugiau nei linkėjimų.
Vėliau jos pagieža ant Džanetos Šerif, mūsų istorijos mokyto
jos, bus didesnė nei mano —juk panelės Serif amneziškos meilės
gyvenimas tiesiogiai atsakingas už mūsų istorijos A lygio sužlug
dymą ir Kedinos įstojimą į civilinę tarnybą klerikalinio, o ne ad
ministracinio laipsnio gauti, o tai savo ruožtu ištuštino jos kraičio
skrynią iki skolų. Todėl ji buvo priversta tekėti už Kolino, o Koli
nas ėmė gerti, neteko šeimos verslo, dar nesulaukęs keturiasde
šimties subankrutavo ir nušovė šeimos šunį. Taigi aš buvau lai
minga, kad man nutiko tik tiek, jog ištekėjau už Džiano Karlo
Benedečio ir prižiūrėjau traškučių krautuvėlę Forfare.
Martinas sudužusia širdimi paliko Edinburgą kitą rytą. Arti
miausius kelerius metus mes kartkartėm susižinodavome. Marti
nas išmoko dirbti kompiuteriais, išvyko į Kaliforniją, ir, manau,
dabar galiu sakyti, kad vargšė Kedina padarė lemtingą klaidą.
Po savaitės ar vėliau aš tuščiai spoksau pro 21-ojo kambario

langą, kai įlekia Mardžorė Morison ir žiūri į dvynukes lovas, ku
rias ką tik paklojau.
—Tavo pagalvės atrodo taip, lyg būtų pabuvojusios Vienos mū
šyje! —pareiškia ji. Tačiau šis sakinys man sukelia ne pasipriešini
mą, o bejėgiško raudojimo audrą. Susmunku ant vienos netiku
siai paklotos lovos ir tarp kūkčiojimų apgailėtinai išlemenu, jog
niekuomet nesu girdėjusi apie jokį Vienos mūšį. Galbūt pajutusi,
kad mano sielvarto priežastis gilesnė nei vien karo istorijos neži
nojimas, Mardžorė Morison sulenkia savo sustingusią figūrą, atsi
sėda šalia manęs ant lovos, išskečia rankas kaip nerangus kam
puotas vabzdys ir pakiliai apkabina mano trūkčiojantį kūną. —Le-
noks, —sako ji netrukus, —tu turbūt turi škotiško kraujo,
brangute. —Virš jos kaulėto pasenusio peties pirmąkart pastebiu
ant sienos kabančią Forto tilto akvarelę, kruvinai rudos sijos pa-
tamsėjusios žydro dangaus fone.
—Ne, —sakau verkdama ir purtydama galvą. —Ne, aš taip ne
manau.
Airės merginos kraunasi daiktus ir važiuos skinti vynuogių į

Prancūziją —jos kviečia vykti kartu ir mane, bet aš atsisakau. Sten
giuosi atsikratyti apatijos kopdama į Artūro Sostą. Vakaras švel
nus, tylus, tad užlipusi į viršūnę regiu tiltus, vandenis ir kalvas, o
virš mano galvos sklendžia pulkas žvilgančio juodumo paukščių,
raižančių danguje pranašiškus ženklus, ir kai įžengiu į Benedetti,
gražus vaikinas, kuris tikrai kvepės alyvomis ir citrinomis, pakelia
akis nuo šluojamų grindų, plačiai nusišypso man ir sako: Ciao,
come sta? Ir tą patį vėlų vakarą, kai kavinė jau uždaryta, jis pasiper
ša man prie garuojančio cappuccino pasibaisėtinai netaisyklinga an
glų kalba. Aš tučtuojau klaidingai išsiaiškinu visus ženklus ir pati
kiu, kad pagaliau likimas man maloningas, o nežinau paprasčiau
sio dalyko: jis peršasi todėl, kad yra tikrai ne pirmos eilės
Benedečio pusbrolis ir gali būti deportuotas, —ši tolima giminys
tė lemia, kodėl mes negalime turėti kavinės Kiriemuire ar ledai
nės Dandyje, o privalome laikyti žuvies ir bulvių traškučių krau
tuvėlę Forfare.
Grįždama atgal į viešbutį, paskambinu Banti iš telefono auto

mato šalia Princo gatvės sodų, apsuptų vidunakčio linksmuolių iš
Festivalio. Ji atsiliepia išvargusi, ir aš tiesiog regiu jos mėlynus
suktukus ir rausvą plaukų tinklelį.
—Tai tik Rubi! —šaukiu jai į telefono ragelį. —Atspėk, kas nu
tiko, —aš išteku! —Šią naujieną sutinka nustėrusi tyla, kuri trun
ka amžinybę, —bent jau tol, kol išsibaigia mano pinigai. —Aš
radau žmogų, kuris pagaliau manęs nori! —rėkiu į telefoną, bet
šis jau atsako p/pjpypypjpjp ir mano žodžiai smenga į tuštumą.
—Tai sveikinu, —sako vyriškis man išėjus iš telefono būdelės. —
Tikiuosi, būsite labai laiminga, —ir aš turiu pasitenkinti drums
tom nuo viskio jo akim.
Vienintelis žmogus, kurį pakvietėm į savo skubiai užregistruo
tą santuoką, —tai Mardžorė Morison, ir dar teko skolintis vieną
liudytoją iš anksčiau vykusios santuokos. Banti atsisakė metus su
manimi kalbėtis, ir aš išsigandau suvokusi, kad man jos trūksta.
Taigi ištekėjau už Džiano Karlo Benedečio ir pagaliau suradau
Forto geležinkelio tiltą. Pravažiavom Fortą, paskui Tei, ir aš išsi
aiškinau, kas būtų buvę, jei būčiau likusi traukinyje (Heimarketas,
Inverkeitingas, Kerkoldis, Markintas, Leidibankas, Kūparas, Leucharsas,
Dandis), ir taip keikiau save tais tikrai blogais metais, per kuriuos
Džiano Karlo Benedečio kerai ištirpo kartu su aštriais skruosti
kauliais ir spindinčia šypsena. Ne vien tai. Jis negražiai išstorėjo
nuo visų tų traškučių riebalų ir taip pamėgo grappa, jog kartais
pagalvoju, gal mesti į jį degtuką ir pažiūrėti, ar jis neužsidegs kaip
gerai užgesinamas Kalėdų pudingas.
Kartą per klaidą įsėdau į Kardendeno traukinį. Vykau į Forfarą

(jau artėjo skyrybos su Džianu Karlu Benedečiu), o ir traukinys
stovėjo ne savo vietoje, šalia 17-os platformos Veiverlyje, kur tu
rėjo būti Dandžio traukinys, ir budėtojas jau trenkė duris ir kėlė
prie lūpų švilpuką, kai aš šokau į vagoną, laikydama po kiekviena
pažastimi riešuto rudumo vaiką, jų juodos garbanėlės šokčiojo
man bėgant ir įšokant į traukinį. Traukinys dundėjo iki pusės pen
kių, kol aš supratau, kad mes važiuojame ne ten (mano proto
būsena tuo metu buvo ne per geriausia). Kai pasiekėme Karden-
deną, išlipome ir laukėme kito traukinio, grįžtančio į Edinburgą.

Jaučiausi labai pavargusi, ir jei Kardendenas būtų atrodęs daugiau
žadantis, manau, būčiau tiesiog ten pasilikusi. Jei esate kada ten
buvę, suprasite, kaip blogai turėjau jaustis.
Iškart po to man kažkas paskambino ir apstulbino.
—Čia telefonas —tavo! —sušuko Džianas Karlas Benedetis (jo
anglų kalba labai menkai tepatobulėjo, nors ir kiek spaudžiau jį ir
mokiau), bet kai pakėliau ragelį, mane pasitiko pažįstama tyla —
tai buvo ponas Niekas.
—Taigi, ilgokai nebeskambinai, —papriekaištavau jam, bet ne
sulaukiau jokio atsakymo, nei žodelyčio, nei sunkaus kvėpavimo,
apskritai jokio kvėpavimo išvis. Ausis ištempusi klausiausi tylos,
jei kartais pati tyla būtų žinutė, ir pajutau, kad tyla ramina, tarsi
klausytumeisi jūros, ošiančios geldelėje, pilnoje neregimų ritmų
ir bangų. Galėjau taip sėdėti ir klausytis tos tylos be galo, bet
tuomet mano skambintojas nuo vandenyno staiga prabilo —ne
ryžtingai:
—Sveika! —ir paslaptingas dvasinio eterio triukšmas virto jam
priešinga tyla, kai balsas pakartojo: —Sveika! Sveika! Rubi? —Tai
buvo ne ponas Niekas, ne kokia tolima undinė, bet Patricija.
—Kur tu esi, Patricija?
Pasigirdo keistas, nenatūralus triukšmas, lyg kas mokytųsi
juoktis.
—Australijoje! —šaukia ji. —Aš esu Australijoje, Rubi! (Forfa-
ras —niekis, palyginti su tomis tolybėmis, kurias nukeliavo Patri
cija, kad išsiveržtų iš suardyto šeimos rato.)
—Toliau tu nebegalėjai nusigauti, ar ne, Patricija? —patraukiau
ją per dantį, bet ji tik vėl išleido tą patį keistą garsą.
Netrukus po šio skambučio, kai kroviau bulves į visuomet išsi
žiojusius lupimo mašinėlės nasrus, išgyvenau asmeninę Trijų Ka
ralių šventę: pakėlusi akis nuo lupamos krūvos nelaimingų bulvių
„Karalius Eduardas“, išvydau stulbinamą mėlynos šviesos blyks
telėjimą, ir akimirką plaukai atsistojo piestu. Bulvių lupimo ma
šinėlė pati susisprogdino, ir tą elektros tvyksnio akimirką aš viską
labai aiškiai suvokiau —gyvenu klaidingą gyvenimą! Tai buvo ne
mano gyvenimas —kažkieno kito, ir kuo greičiau surasiu teisingą
jį, tuo geriau, sprendžiant pagal žmogžudišką Džiano Karlo Bene-

dečio miną, kai pasakiau jam apie lupimo mašiną.
—Tu gavai ne tokią žmoną, —sumurmėjau jam virš krūvos bul
vių, kurias teko nulupti rankomis. Pamojavau jam bulvių skutek-
liu. —Be menkiausios abejonės žinau, kad tikrai nesu skirta tam,
ką dabar darau. —Aš esu naivi mergina, esu tikra jaunamartė, vis
dar Rubi Lenoks.
Kitą rytą išvykau, anksti, gerokai prieš atsibundant Džianui Kar
lui. Neišsivežiau nieko, tik dvi riešuto rudumo mergaites, kiek
galėdama atsiribojau nuo to, kieno gyvenimą klaidingai pasisavi
nau. Mes greitai tapome tvarkaraščių žinovėmis —Britų geležin
kelio, tarpmiestinių Bluebird autobusų ir pagaliau didžiulio pa
krantės kelto, kuris išplukdė mus tolyn į kraštutinę šiaurę, ir pir
mąją mūsų vasarą nesibaigiančiomis Sedendo salų naktimis aš
stovėdavau sargyboje, žiūrėdama į jūrą, kad įsitikinčiau, jog iš bangų
kyšančios juodos galvos yra ruonių, o ne kerštingų Benedečių.
Kai Patricija, Band ir aš tapome trimis toli išsikišusio šeimos

trikampio taškais, mūsų santykiai pasidarė šiltesni. Mes nuvyko
me į Australiją —Banti, aš ir du riešuto rudumo vaikai, kurių
vardai buvo (ir dabar tebėra) Alisa ir Perle. Banti visą skrydį pra-
sinervino, kad mūsų lėktuvą gali pašauti Argentinos žvalgyba, —
buvo 1982 metai, Folklendo karo vidurys, ir Alisa didžiumą skry
džio turėjo ją laikyti už rankos. Nusileidome sveikos Australijos
žemėje, ir Patricija įvedė mus į savo naują gyvenimą —namelis
baltas, statinės šulo sienomis, su dideliu sodo figmedžiu klestin
čiame Melburno priemiestyje. Ji buvo ištekėjusi už romaus švel
naus žydo dantisto, keleriais metais vyresnio už ją, ir jie turėjo du
sūnus —Beną ir Naomį. Mums atvykus, ji buvo ką tik baigusi
veterinarijos mokyklą.
—Tai tavo svajonės išsipildė, Patricija, —tariau jai, bet ji atsakė
neprisimenanti, kad būtų turėjusi kokių svajonių. Manau, ji pa
miršo praeitį.
Patricija buvo tapusi budiste ir kiekvieną rytą tekant saulei me
dituodavo po figmedžiu. Mes beveik negalėjome patikėti, kad ši
persona, žaižaruojanti saule ir energija, galėtų būti Patricija. Bet
buvo. Po blyškiu pietų pusrutulio dangumi Banti irgi visai kitas

žmogus: ji net leidžia Luisui atsargiai ištyrinėti jos plombas ir su
tvarkyti dirbtinį tiltelį. Saulėje, apsuptai savo keturių pusiau an
glų anūkų, jai patiko šis netikėtas Lenoksų matriarchės vaidmuo,
ir man buvo gaila, kai teko ją sugrąžinti į jos namelį Akombe ir
palikti tenai. („Ji galėtų atvykti ir gyventi su tavimi, Patricija“, —
linksmai sakau savo seseriai, kai laukiame Qantas skrydžio, ir to
kios Patricijos minos, kokią pamačiau, buvo verta laukti penkioli
ka metų.)
Taip bus ateityje, Likusiame Mano Gyvenime, —bet tai kita

istorija (Rubi 2, Tęsinys; Ką Rubi veikė toliau!). Tad kai Džianas Kar
las Benedetis savo darkyta anglų kalba sako: „Rubi, aš vesiu tave,
gerai?“ —linkteliu ir, negalėdama sugalvoti jokio kito atsakymo,
tariu: „Kodėl gi ne?“ Ir septynerius metus, tris mėnesius ir aštuo
niolika dienų esu keisčiausiai vadinamas žmogus, Rubi Benedeti,
kol per Edinburgo teismą ir dar keisčiau vadinamą poną pareigū
ną atgaunu savo tikrąjį aš ir vėl esu Rubi Lenoks.
Išnaša (xii) — 1914 Namo
Kai pasirodė medinė prieplauka, Lorensas truktelėjo švilpuko vir

velę, truputį pasireklamuodamas. Laivo kapitonas, pražilęs gera
širdis vyriškis, vardu Robertas Dženkinsonas, prieplaukoje šaukė
savo žargoniška portugalų kalba vienam Misijos bažnyčios broliu
kų, ir Lorensas juokėsi. Senas vyriškis didžiumą savo gyvenimo
buvo praplaukiojęs šiuo Amazonės intaku, bet vis dar nemokėjo
jų kalbos. Lorensas mokėjo, jis džiaugėsi išdainuodamas balso mo
duliacijas šia keista portugalų kalba. „Tu turi tam dovaną, Loren-
sai“, —pasakė tėvas Domingas, ir Lorensas pasijuto juokingai iš
didus.
Prišvartavę laivą, jie pradėjo iškrovinėti —miltus, kavą, parafi
ną, žvakes, žvejojimo kabliukus, rašalą, cukrų, sunkius storus kar
tūno rietimus ir pustuzinį viandočių veislės vištų. Už prieplaukos,
plačioje medžių proskynoje, kilo nauja Misijų bažnyčia, balta ir
tiesi. Bet ji nebuvo tokia viliojanti kaip čiabuvių lūšnelės —ilgos,
siauros, atviros platformos, uždengtos palmių lapų ar nendrių sto
gu. Lorensas šįvakar mielai liktų vienoje iš jų, draugiški veidai,
vakarienė iš žuvies ir ryžių,farinha, ir naktis, praleista nekariau
jant su upės moskitais.
Atvilkęs brolių vežimaičiu paskutinį maišą, jis sustojo pailsėti.
Atsisėdo prieplaukoje, nugara atsirėmė į atramą ir susisuko ciga
retę.
Buvo vėlyva popietė, saulė kepino dar smarkiau nei vidudienį,
žėrėdama it auksas tarp įvairių vešlių upės kranto augalų. Upės
vanduo mirguliavo, žvilgėjo juoduma tarsi anglis. Lorensas giliai
įtraukė cigaretės dūmą ir įkvėpė upės —žuvų, pūvančių augalų ir
dumblių kvapą.
Lorensas mąstė apie namus. Pastarosiomis dienomis daug gal

vodavo apie namus —šaltus, šiaurietiškus savo vaikystės namus.
Lygūs laukai ir plikos grynos kalvos, kur augalai ir gyvūnai turi
kovoti, kad išliktų, kur derlingumas, vaisingumas pasiekiamas tik
sunkiu triūsu, o ne taip kaip šičia, kur viskas savaime tarpsta karš
tyje ir garuose. Lorensas vėdavo savo medvilninius marškinius,
mėgindamas atsivėsinti. Jis ilgai buvo čia laimingas, bet netikėtai
užvaldė troškimas grįžti namo —bent paviešėti, jei ne daugiau.
. Jis galvojo apie seseris: Lili ir Nelę, įdomu, kokios jos dabar,
užaugusios. Galvojo apie brolius —Tomą ir Albertą, apie piktąją
Rachelę, apie gražią mirusią sesę Adą. Daugiausia —apie mamą,
kurią matė pabėgant, šmėklą tarp nakties šešėlių. Tą naktį jam
prireikė į tualetą lauke —nuo to baisaus bulvių ir kopūstų troški
nio, kurio patiekė mama prie arbatos, —ir jau buvo belekiąs per
kiemą atgal, kai pamatė išslenkant pro duris Alisą, apsivilkusią
savo juoda nėriniuota suknele, trumpu kelioniniu apsiaustu su
gobtuvu ir moteriška skrybėlaite. Rankoje laikė mažutį Gladstoną.
Kam jo mamai portfelis ir skrybėlaitė trečią ryto? Lorensas ban
dė ją pasekti ir išsiaiškinti, bet buvo basas, o takelis pilnas aštrių
akmenukų. Jo mama, apsiavusi juodais mažais batukais, žingsnia
vo spėriai, lengvai, ir Lorensui susidarė keistas įspūdis, kad ji skrieja
pakilusi per du colius virš tako. Ji dingo už kalvos krašto, ir kol
Lorensas užsikorė ant viršaus, tespėjo pamatyti juodą vežimaitį,
juodesnį nei pati naktis, nuriedantį su skrybėlėtu jo mamos silu
etu, sėdinčiu aukštai šalia to Prancūzo.
Rytą pabudęs manė, jog turbūt prisisapnavo, nes tėtis pasakė,
kad mama mirusi. „Aš mačiau ją“, —vėliau pasakė jis Adai (išba
lusiai, mėlynais paakiais, iš sielvarto išverkusiai visą širdį).
„Matei ją?“
„Prancūzo vežimaityje“.
„Turbūt matei jos šmėklą, Lorensai. Mama mūsų nepaliktų“, —
atsakė jo sesė, ir Lorensas pamanė: ne, ji taip nepasielgtų.
Lorensas sviedė nuorūką į juodą vandenį, ši sušnypštė, ir jam
staiga pasidarė labai karšta. Nusišluostė nosine prakaituotą kaklą.
Kartais vis dar regėdavo mamą sapnuose —mielas geltonas garba
nas, mažus baltus dantukus, smailius kaip katės. Susapnavęs mo
tiną, visuomet atsibusdavo laimingas —tarsi į venas būtų įleista

šilto cukraus, paskui prisimindavo, kad jos nebėra, ir norėdavo
verkti, o kartais ir verkdavo, nevyriškai, gailiai raudodavo, ir dėl
to jausdavosi susigėdęs.
„Norėčiau keliauti namo“, - tarė jis Robertui Dženkinsonui,
artėjančiam prieplauka prie jo su buteliu viskio rankoje. Kapito
nas atsisėdo šalia Lorenso, padavė jam butelį ir nusijuokė. „Na
mo, cha! Tu nenori ten, drauguži, ten vyksta karas“.
Lorensas išsiėmė iš kišenės sidabrinę monetą ir metė ją kiek
galėdamas aukščiau. Džiunglėse suklykė paukštis, spalvota plunks
na nusklendė tarp vijoklių ir vynmedžių, ir Lorensas staiga suvo
kė, kaip labai trokšta pamatyti kylančią pempę ar vieversį, čire
nantį ir skrendantį virš tėviškės kalvų.
Sidabrinė moneta krito oru, vartydamasi ir vartydamasi, su
žioruodama saulėje. Lorensas ištiesė ranką, pagavo monetą ir plojo
ant kitos rankos alkūnės. Davė Robertui Dženkinsonui patikrinti.
„Namo, —tarė Lorensas. —Vykstu namo“.
Tiyliktas skyrius
1 992
Sugrįžimas
Pargrįžau atgal sutvarkyti mamos likučių, užduotį dar labiau ap

sunkino tai, kad ji nėra mirusi.
—Ji neteko savo asmenybės, —sušnabžda Adrianas, atidaręs
paradines duris. —Nebeliko nieko iš jos ankstesnio aš.
—Taigi tikriausiai bet kokia permaina išeis tik į gera? Adrianas
pastarąsias kelias dienas, kol aš keliavau į Jorką, atlaikė vienas.
Grįžau namo, nors tai jau nebe mano namai.
—Jokio žodelio nuo Pat? —klausia linksmai Adrianas, plakda
mas dubenyje kiaušinius. Banti virtuvėje jis kaip namie, tuo tarpu
Banti dabar ištremta iš savo pačios karalystės. Ji sėdi prie stalo,
dėliodama ir perdėliodama peilius ir šakutes, bet kažkodėl negali
sudėti jų taip, kaip nori. Pamačiusi mane atrodo nustebusi ir la
bai mandagiai klausia: „Kas jūs?“ (Kai atvykau, ji pasitiko mane
išskėstomis rankomis ir sodriais bučiniais —iš to supratau, kad tai
jau tikrai nebe mano mama.) Aš linksmai patikinamai nusišypsau
(jos šypsena) ir atsakau: „Tai tik Rubi“.
—Patricijai viskas gerai —aš jai nieko apie tai nesakiau, —
paaiškinu miglotai mostelėjusi ranka, kol Banti žiūri į mane,
veide —susidomėjimo šypsena, lyg aš būčiau mažas vaikas, at
liekantis vakarėlio programos numerį. Adrianas pasisiūlo likti
kelioms dienoms, ir aš jam dėkinga. Dabar jis turi privatų salo
ną ir gyvena su architektu Brajanu. Jie laiko chihuahua veislės
kalaitę Doloresą, kurią Adrianas atsivežė kartu. Tokiomis aplin
kybėmis Adrianas seseriai geriausias pagalbininkas —jis visai lai
mingas, kartu su manimi ieškodamas slaugos namų, kaišioda
mas nosį į jų tualetus ir lovų spinteles, jis plasnoja po namus su
antrarūše Banti prijuoste, atlikdamas namų ruošos darbus taip
lengvai, vos prisilytėdamas, kad nustebintų mano mamą, jeigu

ji tebebūtų savimi. Bet nėra.
Pasak jaunesniojo daktaro Hadou, kuris yra ne toks gabus savo
tėvo variantas, Banti prognozė tokia: ji vis labiau nukvėš, bet tik
riausiai gyvens ilgai, nes jos organizmas gana stiprus.
Tuomet viskas gerai.
—Nukvėš? —atkartoja Banti truputį susiraukusi iš suglumimo,
o mudu su daktaru Hadou narsiai nusišypsome ir dedamės jos
neišgirdę. —Kas buvo šis vyras? —klausia Banti jam išėjus. Labiau
siai jos sutrikimas pasireiškia atpažįstant žmones, lyg ji staiga bū
tų tapusi skeptiška empirike. Kartais ji pažįsta, kas aš, o kartais —
ne, ir kadangi mane tai žavi, aš nuolat jos klausinėju: „Ar tu žinai,
kas aš esu?“ Vieną dieną man taip elgiantis Adrianas su dulkių
siurbliu vienoje rankoje ir chihuahua kitoje nuveria žvilgsniu ir
sako: „Ar tu pati žinai, kas tu esi, Rubi?“ (Aš žinau, aš esu Rubi
Lenoks.)
Mūsų dienos skuba praeitin, jas suėda namų ruoša, krautuvė,
virimas, kepimas, pasivaikščiojimai po parką. Mudvi su Banti vaikš
tinėjame aplink žalumynų lysves, sėdinėjame ant suoliukų, ilge
singai žiūrime į mažus vaikus, supamus sūpuoklėse, ir jai visai
patiktų likti čia visą dieną, bet kai aš tariu: „Eime, laikas namo“,
ji klusniai atsistoja ir tipena šalia manęs.
Vakarus leidžiame draugiškai namuose, aptardami, kur geriau
sia būtų apgyvendinti Banti, perversdami šūsnis slaugos namų bro
šiūrų. Visi namai atrodo turintys kambarius su šiuolaikiniais patogu
mais ir maloniais vaizdais.
Pasikeitusi Banti asmenybė yra daug mielesnė nei ankstesnioji.
Jos prarastasis aš, nesugebantis džiaugtis, būtų nepateisinęs to
kios daugybės kasdien mūsų švaistomo laiko. Keturiasdešimt metų
laukiau, kol galėsiu pažaisti su savo mama, ir dabar pagaliau mes
ilgas saulėtas popietes praleidžiame nepabaigiamoje fantazuotojo
būsenoje Alzeimerio planetoje. Taip pakrikusi, Banti vėl turi visą
savo šeimą šalia, ir, būdama vienintelis prieinamas kūniškas vai
kas, aš privalau atstoti juos visus, pasirengusi atsakyti už Perlę, Dzi-
lianą, Patriciją (kartais net Rubi). Kiek pastebiu, Džiliana vis dar
tebėra Banti numylėtinė. (Gal pagaminsiu tavo mėgstamo pudingo
prie arbatos, Džiliana? Ar nenorėtum eiti kartu su mama apsipirkti, Dži-

liana? ir taip toliau.) Labai keista būti apsuptai neregimų seserų,
ir kartais, įėjusi j kambarį, nustembu, kad jis toks tuščias.
Vieną popietę kelioms minutėms palieku Banti svetainėje be
priežiūros ir sugrįžusi randu ją vidury banguojančio pilkų dulkių
debesies, ištuštinus ant kilimo siurblio maišelį.
—Ką, po galais, tu čia darai? —klausiu jos, bet ji tik žiūri į mane
atšiauriai šypsodama ir sako:
—Aišku, kad barstau tavo tėvo pelenus.
—Ar jis norėjo būti išbarstytas bendrame kambaryje? —klausiu
jos energingai eidama kilimu (nors užmušk, neprisimenu, kur mes
dėjome po kremacijos jo pelenus). Jaučiu, kažkas limpa prie pa
dų, ir galvoju, ar čia ne mano tėvo dalelytės. Vėliau, kai susiurbiu
Džordžą atgal, Banti suglumusiu veidu kreipiasi į mane:
—Ar tu nematei mano mamos? Niekur jos nerandu.
—Manau, tai galėtų būti vienas iš jų, —šnibždu Adrianui, kai

privažiuojame įspūdingą didžiulį neogotikinį pastatą.
—Vienas kas? —klausia reikliai Banti —ji išsiugdė šikšnosparnio
klausą, lyg taip kompensuotų ląstelių nykimą savo smegenyse.
—Kaip jums patiktų nedidukės atostogos čia, tetulyte Banti? —
klausia Adrianas, šypsodamasis jai automobilio veidrodėlyje. Banti
nieko neatsako; galbūt žino, kad tai pinklės, bet kai aš ryžtuosi
atsisukti ir pažvelgiu į ją, ji laiminga pati sau šypsosi. Jokio dezin
fekcijos ar virtų kopūstų dvoko aplink didžiulį raudonmedžio ko
ridorių - vien levandų lako ir šiltų bandelių kvapas.
—Miela čia, tiesa? —entuziastingai sakau Banti, ir ji pritariamai
linkteli.
—Miela —ar ilgam mes čia užsisakę?
Apžiūrinėjame miegamuosius, vienviečius ir bendrus, jų čiuži
nių spyruokles ir užuolaidas, gerus kilimus ir poilsio kampelius,
kur išdėlioti laikraščiai ir žaidimai ant lentų, virtuves, kur valgis
atrodo skanus, ir tikrai pamanytum, jog čia visai neprastas vieš
butis (dviejų ar trijų žvaigždučių), jei nesusidurtum su nuolati
niais gyventojais —kaip tos dvi mažos senučiukės, susispaudusios
šlaunimis ir nešinos krautuviniais krepšiais, kurios labai uoliu to
nu pasakojo globėjai, kad niekur negali rasti čiužinio užvalkalų, ir

aš jau ketinau pasiimti jas į krautuves paieškoti, ko reikia, bet
Adrianas sulaikydamas uždėjo delną man ant rankos.
Kai jau metas išvažiuoti, Banti delsia, bet Adrianas pažada, kad
atvyksime vėl, ir ji galės pabūti ilgiau. Ūkvedė šiltai paspaudžia
mums rankas, bet kai Banti ima leistis laiptais, sušnibžda:
—Prašom nepamiršti, —sako ji, —Silverlisas priima tik tokius
žmones, kurių nereikia prižiūrėti, tad jei jūsų mama pasiligos,
mes nebegalėsime jos čia laikyti.
—Viskas gerai, —sakau jai, —mano mamos stiprus organizmas.
—Mes jus nuvešime ten švarią ir sutvarkytą, —šypsosi Adrianas,

trindamas jos galvą rankšluosčiu. Išsitraukia iš kelnių kišenės žir
kles ir įspūdingai džerkšteli jomis apie drėgną Banti galvą. Paste
biu, kokie ploni dabar jos plaukai. Jos rankos išmėtytos rudom
dėmėm, o vienos akies kamputyje —keista raudona žymė, lyg ją
būtų grybštelėjusi katės letenėlė. Man staiga pasidaro jos gaila, ir
už tai jos nepakenčiu.
Kai priartėjame prie Silverliso perduoti jos galutinai, Banti, re
gis, nebe taip patinka ši mintis. Jai jau buvo vos ne isterijos prie
puolis mums sukinėjantis po nuolat užsikimšusias Jorko gatveles,
ji pamanė, esą beviltiškai vėluojame į traukinį, ir kai pravažiavo
me stotį, Banti ėmė nenumaldomai verkti.
Reikėjo ištempti ją iš mašinos, ir kuo labiau artėjome prie di
delių baroniškų paradinių durų, tuo lėtesni darėsi jos žingsniai.
Pradėjus lipti laiptais, ji staiga sugniaužė mano ranką, ir pirmą
kart suvokiau, kad ji mažesnė už mane. Vis dar prisimenu, kai ji
buvo dukart aukštesnė; dabar ji liko kaip lėlė. Kaip ji taip greit
susitraukė? Mano žingsnis užsikerta. Nebesu tikra, kad galiu taip
pasielgti. Galbūt galėčiau šią naują lėlę —mamą pasiimti pas save
ir ją prižiūrėti, bent kurį laiką?
„Nė negalvok apie tai“, —murma tyliai Adrianas, bet, šiaip ar
taip, ūkvedė jau laiko Banti už parankės ir veda ją koridoriumi į
jos kambarį su šiuolaikiniais patogumais ir maloniu vaizdu. Prieš
nueidama ji atsigręžia ir liūdnai pamojuoja, tarsi vaikas pirmąją
dieną mokykloje.
—Tai buvo mano mama, —sakau aš atsidusdama, o Adrianas

niūriai nusijuokia ir taria:
—Ji vis dar tebėra tavo mama, Rubi, tebėra.
Bet kai aplankome Banti kitą dieną, ji atrodo labiau patenkinta
ir pasakoja mums, kad kambarių aptarnavimas nuostabus.
—Kaip jūs manote, kiek arbatpinigių aš turėčiau palikti? —klau
sia ji, nerimas iškreipia jos bruožus.
Mes išsivedame ją pasivaikščioti aplinkui, Doloresa trainiojasi
mums apie kulkšnis. Silverlisas įsikūręs parko sklype tarp gražių
medžių —gluosnių svyruoklių ir ispaniškų kaštonų, blizgančių bu
gienių krūmų ir grupės leidžiančių atžalas kukmedžių. Čia užuo
vėja, visur skleidžiasi pavasario gėlės. Kiek tik akys užmato, visur
žolė, sodri ir gaivi, ir man šauna į galvą, jog tai puiki vieta žaisti
arklius, beveik gaila, kad čia nėra Kristinos Roper, nes manau,
kad tokį žaidimą dabar mielai sužaisčiau. Mes stabtelime ir prisė
dame ant vieno iš daugybės kietų suoliukų, kuriuos pastatė dė
kingi žmonės. Mūsų suoliukas —Fredo Kirklando 1902—1981 at
minimui, ir mes visi trys susėdame ant Fredo suoliuko, —atsilo
šę, rankos ant kelių, —ir žiūrime į mažą plotelį gėlių, banguojančių
švelniame vėjyje lyg laumių sijonai.
—Ar norėtumėt čia pasilikti? —klausia Adrianas, ir Banti visa
krūpteli kaip nugąsdintas triušis.
—Pasilikti? —atkartoja ji tyliai. —Visam laikui?
—Taip, —aš paabejoju, —gal ne visam...
—Kodėl aš negaliu važiuoti namo? —išsigandusi klausia Banti,
greitai žvilgčiodama tai į vieną, tai į kitą, kad net imu trokšti, jog
būčiau bet kur, tik ne čia.
Mudu su Adrianu valgome sumuštinius priešais TY pasidėję ant

kelių Banti televizinius lengvo užkandžio padėklus. Žiūrime „Anti
kines gastroles“ susidomėję, kaip žmonės, kurie neturi daugiau ką
veikti. Rytoj turėsime pradėti krautis į dėžes ir viską parduoti. Keis
ta visko atsikratyti, kai Banti dar nėra mirusi, bet čia jau nebėra
nieko, kuo ji pasinaudotų. Tuomet suskamba telefonas.
Tikriausiai ponas Niekas. Ne, Silverliso ūkvedė: pasako man,
kad Banti ištiko apopleksija.
DVI DEŠI MTO AMŽI AUS AUKSO Į ONDAS 325
—Kaip ji šitaip smarkiai susitraukė? —Patricija priblokšta Ban-

ti permainos. Visi trys —Patricija, aš ir Adrianas (keturi, jei pri
skaičiuosime ir Doloresą, kuri užkišta už Adriano švarko) —sėdi
me aplink Banti lovą ligoninėje ir kuždamės. Patricija, vos tik iš
girdusi apie ūmią Banti ligą, atskrido artimiausiu reisu.
Banti lova stovi naujos rajono ligoninės šoniniame kambarėly
je, čionai ją perkėlė po apopleksijos iš Silverliso (vis dėlto ji nepa
liko arbatpinigių). Kraujo išsiliejimas į smegenis, ne toks smar
kus, kad ją pribaigtų, bet pakankamas, kad sutrikdytų apytaką.
Jos arbatą atnešė ir išnešė neliestą, likučiai atiteko Doloresai.
Pro durų plyšį įkiša galvą naktinės pamainos seselė, sesuo Bleik,
ir klausia, ar mums nieko nereikia. Seselės Bleik balso tonas, iš
kilmingas ir palaikantis, ir tai, kaip mes buvome perkelti į šaluti
nę palatą, nuteikia, kad nesitikima, jog Banti ilgiau išgyvens. Se
selei išėjus, mes aptariame, ar turėtume šiąnakt grįžti namo, ar
ne. Užtraukiu lango užuolaidas, ant kurių —didelės spalvotos fi
gūros, lyg mes būtume vaikų palatoje. Banti kambario langai išei
na į Skarboro liniją, ir pravažiuodamas apačioje suūkia trumpas
dyzelinis traukinys. Mudvi su Patricija nusprendžiame eiti ir pa
klausti seselės Bleik, ar ji nežino smulkiau apie Banti galinės sto
ties laiką. Dabar po devynių, ir paskutiniai lankytojai jau išėję,
lempelės blausios. Randame seselę Bleik ir slaugę praktikantę vie
noje šešiavietėje palatoje. Jos ramina išdžiūvusį seną vyriškį, kuris
pilnas nenumaldomo ryžto išsiversti iš lovos. Seselė Bleik ir slau
gė grumiasi iš abiejų lovos pusių, tuo tarpu senasis vyriškis, ne
didesnis už mokinuką, pila ant jų srautą žiaurių keiksmažodžių.
—Manau, ji užimta, —sako nesiryždama Patricija. —Eime pasi
vaikščioti, —ir mes išslenkame paklaidžioti laiptų ir koridorių la
birintu už parankės, kaip vaikštantys sužeistieji, kuriuos matome
slampinėjančius su chalatais dienos metu. Dabar jie visi saugiai
apkamšyti savo vietose, kaip ir maži elektriniai traukinukai, kurie
ūžia išilgai su valgio vagonėlių grandine. Vaikštome koridoriais su
lygaus stiklo sienomis, pro kurias matyti antys, tipenančios aplink
betonuotą tvenkinį, apšviestą mažų prožektoriukų. Ore švelniai
vibruoja motoro zvimbimas, tarsi ligoninė būtų milžiniškas lai
vas, skrodžiantis bangas slapta per tamsą. Mes kurį laiką pasėdi-
me priimamajame dideliuose viniliniuose krėsluose ir žiūrime į

besisukančias duris, paskui išeiname į lauką ir apeiname tuščią
lankytojų automobilių aikštelę, išklotą kaip didžiulis vaikų žaidi
mas „Klasės“. Esame tik per kelis šimtus jardų nuo ten, kur Banti
gimė. O dabar ji miršta. Toliau, kitoje kelio pusėje, matome žė
rinčias Rovmtree fabriko švieseles —tai kitas didžiulis vandenyną
skrodžiantis keleivinis garlaivis.
Kai sugrįžtame prie Banti lovos, randame seselę Bleik, laikan
čią vieną Banti ranką, o Adrianą —kitą. Adrianas žiūri į mus susi
rūpinęs, o seselė Bleik švelniai sako:
—Manau, jai pablogėjo.
Budime šalia lovos visą naktį. Kai lauki mirties, ji nepribloškia
(kaip paprastai mūsų šeimoje), gali tekti jos ilgai ilgai palaukti.
Seselei Bleik (Tezai) per keturiasdešimt, ji turi du suaugusius sū
nus: Neilą ir Endriu. Neilas vedęs ir turi dukrytę, dar kūdikį,
vardu Džemą. Tiek (ir dar daug ką) mes sužinome apie seselę
Bleik, nes pasakojamės savo istorijas šalia Banti gyvo lavono. Pa
vargusiomis mėlynomis akimis ir blankiais geltonais plaukais se
selė Bleik atrodo kaip apkūnus ir nukamuotas angelas.
—Aš niekuomet nepažinojau savo tikrosios motinos, —sako ji
dusliu balsu. —Buvau įdukrinta. Nepažinti savo tikrosios moti
nos —tai nuolat jausti savotišką graužatį, suprantate?
Patricija sudreba ir klausia:
—Ar bandėte jos ieškoti?
Ir sesuo Bleik atsako:
—O taip, bet ji jau buvo mirusi. Viskas, ką aš apie ją žinau, —
kad kilusi iš Belfasto ir taip pat buvo slaugė, juokinga, ar ne? Aš
buvau karo kūdikis.
—Visi mes —karo kūdikiai, —mįslingai atsako Patricija.
—Ji kabo ant plauko, —šnibžda seselė Bleik, ir mes visi sužiūra
me į Banti veidą keistai įsitempę. Turbūt niekada nesu tiek žiūrė
jusi į savo motiną kiek šią naktį, ir dabar, ėmusi ją tyrinėti, jaučiu,
kad visai nežinau, kas ji yra. Patricija stebi šią nepažįstamąją, gu
linčią lovoje keista baisia veido išraiška, ir akimirką aš prisimenu
ankstesniąją Patriciją.
DV1DLŠI MTO AMŽI AUS AUKSO FONDAS 327
Mano viduje —bukas jausmas, kuris visąlaik stiprėja. Iš Banti

išėjimo ritualo tikėjausi kažko visai kito —kažkokių prasmingų
paskutinių žodžių, išminties perlų, išpažinties mirties patale („Aš
nesu tikroji jūsų motina“), bet dabar suvokiu nuviliančią tiesą —ji
nieko nepasakys, netgi „sudie“.
—Turbūt ji jau išėjo, —ramiai sako seselė Bleik, ir kaip gerai,
kad ji kartu su mumis, nes niekas iš mūsų niekuomet nebūtų
supratęs, kad Banti mirė, taip tyliai ji išslinko anapus uždangos.
Norėčiau būti tokia duktė, kuri persiplėštų drabužius ir rautųsi
plaukus, bet nesu, nė Patricija nėra tokia, ji sėdi šalia lovos ir
atrodo priblokšta, lyg mirtis būtų toks dalykas, kurio ji mažiausiai
tikėjosi iš mirties patalo. Adrianas verkia, ir vienintelė, kuri susi
pranta, kaip elgtis tokiais atvejais, yra seselė Bleik. Ji švelniai išly
gina paklodes ir paliečia Banti kaktą, lyg ramintų mažą vaiką, išsi
gandusį tamsos. Mane apima visiškai nederamas noras išpurtyti
Banti atgal į gyvenimą ir priversti ją vėl iš naujo būti mūsų moti
na —bet šįkart atlikti tai geriau.
—Taigi, viskas baigta, —sako Patricija, kai mes vėl sėdime taksi
ir važiuojame iš ligoninės. Mirgančiuose taksi langų rėmuose šmės
čioja Jorkas.
—Zinai, Rubi, mes ją tikrai mylėjome.
—Argi? Aš nepavadinčiau to meile.
—Galbūt ir ne, bet vis vien tai meilė.
Patyrinėju Patricijos veidą, kad įsitikinčiau, jog taip sakydama
ji neatrodo patenkinta savimi ar sentimentali, bet ji nepanaši į
tokią: žiūri gana susirūpinusi, tad aš susivaldau ir jai nebepriešta-
rauju. Galbūt ji teisi. Galbūt mano meilės samprata —plati kaip
dangus —nepakankama, kad apimtų ir autišką Banti motinystę.
Mudvi su Patricija abipus karsto laikome plačius juodus kaspi

nus ir dedamės leidžiančios juos į kapą. Kiti kaspinų nešėjai šia
me simboliniame veiksme yra dėdė Tedas, dėdė Klifordas, Adria
nas ir Liusi Vida. Sausos žemės sauja, dunkstelinti į karsto dangtį,
verčia mane nerviškai trūkčioti. Kažkokia tamsa ir primityvumas —
laidoti žmogų žemėje. Beveik tikiuosi, kad Banti susierzinusi nu
stums dangtį, atsisės ir tars mums: „Turėtumėte elgtis atsargiau,
šitaip galite palaidoti ką nors gyvą!“ Bet ji to nepadaro. Mudvi su

Patricija karštokai aptarinėjome, ar Banti reikėtų kremuoti, ar
laidoti, ir galop, galbūt todėl, kad vis dar prisimename Krautuvės
gaisrą, nusprendžiame laidoti. Dabar nebesu tokia tikra. Iš tiesų
nemanau, kad jai čia patiktų. O, kad čia būtų pora angelų, kurie
virš jos ištiestų savo trumpą sportinį švarkelį —sparnus.
Apeigos kapuose buvo paviršutiniškos, kaip ir visos laidojimo
apeigos. Kai baigė Šv. Deniso sekmadieninę mokyklą, vargu ar
Banti dar kada buvo bažnyčioje, tad vietinės bažnyčios vikaras per
nelyg nedėjo širdies. Kad ir kiek mes jam sakėme, jis atkakliai ją
vadino Berenise, tad aš jaučiausi gana nejaukiai, lyg būtume pa
laidoję ne tą žmogų.
Paskui sugrįžome namo. Adrianas visą rytą tepė sumuštinius, kepė
vaisių pyragą, ir ką tik išsiskyrusi Ketlina sukiojosi po namus su
valgio padėklais tartum padavėja, akių dažai buvo nuvarvėję, nes ji
niekaip nesiliovė verkusi. Aišku, verkė ji dėl savo skyrybų su Koli-
nu, ne dėl mano mamos, bet to nežinodami keletas žmonių ją klai
dingai palaikė gedinčia dukra. Tikrosios dukros, net nepatogu, lie
ka sausom akim. Banti laidotuvių šerdyje —keista tuštuma, tarsi
būtum vakarėlyje be šurmulio ir nebelauktum, kad kažkas nutiks,
nes jau nutiko. Asmuo, kuris yra dėmesio centre, —išėjęs.
Anksčiau maniau, kad Banti mirus jausiuosi taip, lyg akmuo
būtų nusiritęs nuo pečių, atsikelsiu ir būsiu nuo jos laisva, bet
dabar suprantu, kad ji visuomet bus čia, mano viduje, ir turbūt
kai mažiausiai to tikėsiuosi, pažvelgsiu į veidrodį ir pamatysiu jos
veido išraišką ar atversiu burną ir prabilsiu jos žodžiais.
—Taigi tu žinai, Rubi, —sako Patricija, pasmeigdama savo lėkš
tėje gabalėlį brokolio, —žmogui duodama tokia mama, kokios
reikia šiam konkrečiam įsikūnijimui. —Bet paskui bejėgiškai gūž
teli, nes nė viena negalime sugalvoti, kodėl mums reikėjo Banti.
—Ar tu tiki tomis nesąmonėmis? Karma ir visu tuo? —klausia
Liusi Vida. Mes sėdime ant laiptukų, gerdamos su Liusi Vida bu
telį vyno, kartais pasisukdamos į šoną, kad praleistume žmones,
lipančius į vonios kambarį.
—Patricija yra budiste, —atsakau aš jai.
—Aš sugrįšiu į šią žemę kaip katė, —sako Liusi Vida, ištiesdama
savo juokingai ilgą kačių šeimos koją, net skylė jos juodose koji
nėse, palaikomose kojinių segtukų, išsižioja, staiga praplatėja ir
paleidžia akis aukštyn po sijonu. Ji dabar turi keturis vaikus, bet
šiandien su ja tik vyriausiasis. Veinas, maitindamasis Jorko kum
piais, sulaukė dvidešimt penkerių, ir dabar išdidžiai dėvi savo ka
rinę uniformą. Tai tas pats Veinas, kurio Liusi Vida laukėsi San
dros vestuvėse ir kuris yra nemalonus kontrastas dviem liesiems
Sandros berniukams —Dinui ir Todui. Sandra per tuos metus
priaugo daug svorio ir ketina jį mesti.
—Gumbuota karvė, —nepiktai burbteli Liusi Vida, kai Sandra
pasilenkia ties dėde Tedu.
Dėdė Bilis miręs, bet teta Eliza, kuri laukia klubo operacijos,
kibilkščiuoja aplinkui su dviem ramentais, Veinas nešioja jos stik
linę ir prideginėja jai cigaretes.
—Sužalota sena paukštė, —sako Adrianas, išdėdamas į indą
troškinį.
Liūdna, kad į laidotuves neatvyko Deizė ir Roza. Jau kuris lai
kas niekas nematė nė vienos iš jų - nė viena neištekėjo, abi gyve
na kartu Lydse aukštame blokiniame name, ir teta Gladisė sako,
kad jos niekuomet neišeina iš namų.
—Jos turi kartkartėm išeiti, - sako adaidžiai Sandra, —argi bus
nevalgiusios? (Bet Deizei ir Rozai tikriausiai nereikia valgyti.)
Veinas paaiškina:
—Pernai mama kartą pasiuntė mane jų pažiūrėti: jos pamanė,
kad svetimšalis kalba joms per televizorių. —Jis pasukiojo pirštą
prie smilkinio. —Visiškai nukvakusios!
Ir Liusi Vida pliaukšteli jam tardama:
—Kaip tu kalbi, Veinai!
Virtuvėje Brajanas, Adriano meilužis, užsimovęs rausvas gumi
nes Banti pirštines, kiek galėdamas geriau plauna indus. Dėdė
Klifordas, visiškai be dantų, sėdi prie stalo žiautarodamas kiaulie
nos paštetą ir kalba apie „juodukų“ išvežimą atgal į Afriką. Braja
nas linkčioja ir šypsosi tolerantiškai, kaip žmogus, kuris žino, kad
gali eiti namo kada panorėjęs ir jam daugiau niekuomet neberei
kės tavęs matyti.
330 KATE A T K I N S O K
—Taigi, —pasakė teta Gladisė išeidama, —geros buvo išlydėtu-

vės, jūsų mamai būtų patikusios.
—Ne, nebūtų, —tarė Patricija, uždariusi paradines duris po
paskutinio svečio. —Ji nekentė tokių dalykų.
Po laidotuvių kelias dienas buvau užsiėmusi visokiais reikalais,

padaviau skelbimą parduoti namą, išsiunčiau draudimo polisus,
sukroviau drabužius padėvėtų drabužių krautuvei. Peržiūrėjome
brangenybes ir nuotraukas, jas pasidalijome. Gavau prosenelės
nuotrauką, kurią kadaise turėjo Tomas, ir sidabrinį medalioną;
Patricija pasiėmė laikrodį ir, kiek padvejojusi, triušio koją, kurią
ketina užkasti sode.
Jos išvažiavimo išvakarėse mes einame pasivaikščioti po Jorko
širdį, Minsteris žvelgia į mus visur, kur tik einame. Daugiau nebe
bus kas mus sugrąžintų vėl į Jorką —tikriausiai niekuomet čia
nebeatvažiuosime. Jis atrodo lyg netikras miestas —daugybė butų
ir dekoracijų, baltų kartoninių dantytų sienų, viduramžiškų pu
siau medinių namų statinaičių, kurios buvo nupjautos ir suklijuo
tos kartu. Gatvės pilnos svetimšalių —prabangių marketų rengė
jų, mokyklinių komandų, trenerių grupelių ir įvairiausių užsie
niečių.
Mes einame po ilga medine iškaba Ye Olde Starre Inn, kuri drie
kiasi nuo vienos gatvės pusės iki kitos. Romėnų via praetoria. Visa
vieta paversta prabangia marketo parduotuvių alėja; nebėra Ri-
čardsono ir Hanono, Valterio ir Bernardo, jokių kirpėjų, kepėjų
ir vitražistų —tai lyg viena didelė, neįtikėtinai prabangi suvenyrų
parduotuvė.
Lėtai ir neišvengiamai sukame Krautuvės link. Jau dešimt me
tų, kai Banti ją pardavė, ir dabar patalpos virtusios prabangių vy
riškų drabužių parduotuve. Ten, kur kadaise stovėjo triušių nar
veliai, kabo Harris vilnonės medžiagos kostiumai, Papūgos vietą
užėmusi šilkinių kaklaraiščių karuselė. Nebeliko nė vieno atpa
žįstamo rąsto ar grindų lentos, lango stiklo, jokio atomo ar mole
kulės. Viršuje, Virš Krautuvės, dabar yra kavinė-arbatinė, ir mud
vi su Patricija ilgokai diskutuojame, eiti mums ten ar ne. Galiau
siai užeiname, atsisėdame už nėriniais dengto staliuko ir geriame
fantastiškai brangią arbatą lygiai toje vietoje, kur stovėdavo mūsų

televizorius.
—Vaiduokliška, ar ne? —klausia Patricija nusipurtydama.
Kitame aukšte daugiau staliukų, ir išeidamos mes užgaištame
laiptų papėdėje ilgėliau, bet nė viena neįstengiame bent pirštą
uždėti ant turėklo. Šaukštelių cinksėjimas į lėkšteles ir mandagus
užsienietiškas amerikiečių, vokiečių, japonų balsų murmesys sklin
da laiptais žemyn. Užsimerkiu. Jei susikaupiu, galiu tiesiog girdė
ti senesnį murmesį, lygiai taip užsienietišką, bet ne tokį manda
gų: lotynų, saksų, normandų-prancūzų. Jie visi dar čia, pliaukšin-
tys ir dusliai žvangantys. Ir tuomet nutinka pats keisčiausias
dalykas —pastatas ima judėti, lyg Jorko slėnyje vyktų mažas že
mės drebėjimas. Gatvės vibruoja, visi delikatus puodeliai ir lėkš
telės barška ir trinksi ant arbatinės stalų. Pro vieną naujom švel
niom nėrinių užuolaidom užtrauktą langą matau žiaurią sceną apa
čioje, gatvėje —trepsi tūkstančiai tvarkingai žygiuojančių kojų, tai
romėnų kariuomenė žygiuoja nuo upės, pro porta praetoria ir išil
gai gatve. Paukščio plunksnų sultonai ant centurionų šalmų virpa,
vėliavnešiai laiko aukštai iškėlę savo vėliavas. Priekyje —mirgantys
ir žėrintys saulėje didžiojo Devintojo ispaniškojo legiono žalvari
niai ereliai. Galbūt gerai įsižiūrėjusi pamatyčiau, kur jie pradingo,
bet tuomet padavėja išmeta ąsotį su pienu ir Devintasis legionas
sumažėja iki blėstančio žingsnių aido.
—Rubi, Rubi! —purto mane Patricija. - Rubi, į ką tu žiūri?
Eime, laikas eiti.
Išėjusios į gatvę mes susiimame.
—Buvo siaubinga, —sako Patricija, perrėkdama alfresco stygi
nių kvartetą ant šaligatvio.
—Dėl Dievo meilės, arbatinė, ir tiek.
Styginis kvartetas pasiekia gražų crescendo, ir žmonės meta pini
gus į tuščią smuiko dėklą. Bet ne mes, mes skubame tolyn, už Sv.
Elenos, krautuvininkų bažnyčios, išilgai Bleiko gatve Muziejaus
sodų link, visą kelią persekiojamos žiauraus pajuokiančio namų
vaiduoklių kalenimo dantimis.
Muziejaus soduose, dabar visiškai laisvai prieinamuose visuome
nei, —nereikia nė pusŠilingio, —mes pasirenkame taką pro povus ir
voveres, pro turistus, kurie prišiukšlina žolę, leidžiamės žemyn upės

link ir nueiname visą kelią nuo Lendalio tilto iki Karalienės Anos
mokyklos ir atgal. Stabtelime Merigeito papėdėje ir žiūrime j trau
kinius, važiuojančius Skarboro tiltu. Šiuo metų laiku vanduo Uze
labai nusekęs, matyti įvairūs geologiniai sluoksniai ir purvas aplink
juos. Kiekvienas čia yra kažką palikęs, —bevardės gentys, keltai,
romėnai, vikingai, saksai, normandai ir tie, kurie atėjo vėliau, visi
jie paliko savo pamestus daiktus —sagas ir vėduokles, žiedus ir vėri
nius, bullae irJibulae. Upės krantas akimirką sumirga tūkstančiais,
milijonais segtukų. Šviesos triukas. Praeitis yra šviesos pilna spinte
lė, ir jums tereikia rasti raktą jai atrakinti.
Ir galiausiai paskutinis mūsų atsisveikinimas —kapinės. Nu

perimame nuo stalelio Niūgeito turguje keletą puokščių pavasario
gėlių ir pakeičiame nuvytusius vainikus geltonaisiais narcizais ant
vis dar nepažymėto Banti kapo. Paliekame didelių geltonų tulpių
Džilianai, per kelias eiles į šoną, o Perlei atnešame baltų kaip snie
gas lelijų. Perles kapas įsiterpęs tarp daugybės kitų vaikų kapų,
siauri jų akmenys kyšo kaip vaikiški dantukai viename kapinių
kampe. Kaip ir Džiliana, Perle yra „Saugi Jėzaus glėbyje“. Mudvi
su Patricija sutinkame, kad tai kažkodėl labai nepanašu, mums
mielesnė mintis, kad Perle dabar įsikūnijusi kitame gyvenime —
galbūt ta liepsnelė, kuri skraidžioja nuo antkapio prie antkapio,
kai einame prie vartų, dažnokai stabtelėdamos ir palaukdamos,
kad ji mus pavytų. Nors tai, kaip ji sukioja galvutę, primena mums
Papūgą. Vėjelis šiurena kapinių žolę ir neša debesis vis greičiau
per ištiestą dangaus drobę virš galvos. Patricija pakelia veidą į blyš
kią saulę ir akimirką atrodo beveik graži.
—Aš nemanau, kad mirusieji yra amžinai prarasti, o tu, Rubi?
—Niekas nėra amžinai prarasta, Patricija, visa tai kažkur šičia.
Kiekvienas mažiausias segtukas.
—Segtukas?
—Patikėk manimi, Patricija, aš buvau pasaulio gale. Žinau, kas
nutinka. —Vėjas staiga pasidaro žvarbus, mes pasistatome paltų
apykakles ir susiimame už rankų, eidamos pro miegančius miru
siuosius.
Išsiskiriame Jorko stotyje, dramatiškai žaibuojant ir griaudžiant.

Patricija negrįžta tiesiai į Australiją, jos šeima ir veterinarijos prak
tika turės palaukti, nes ji ieško savo pamesto vaiko, su kuriuo
išsiskyrė seniai Klaktone. Mes suskaičiavome metus: „Tik pama
nyk, Patricija, galėtum būti močiutė ir nieko apie tai net nežino
ti“, ir Patricija vėl išleidžia tą keistą garsą, kuris, dabar jau žinau,
yra juokas. Ji nešasi mūsų prosenelės laikrodį (jos pagaliau atgau
ta Panda —jam padėklas) senoviškame odiniame pirkinių krepšy
je, stengdamasi jo nesukratyti, bet kol pargrįš į Melburną, jis bus
galutinai sustojęs.
Patricija apkabina mane ant stoties platformos.
—Praeitis yra tai, ką paliekame gyvenime už nugaros, Rubi, —
sako ji šypsodamasi kaip persikūnijęs lama.
—Ne, Patricija, —sakau jai lipdama į traukinį. —Praeitis yra tai,
ką tu pasiimi kartu su savimi.
Aš ketinu grįžti tuo pat keliu atvirkštine tvarka: traukinys, lėk

tuvas, dvi valtys, kurie mane adakino į Jorką. Turiu sugrįžimui visą
gyvenimą. Gana ilgai buvau nutolusi. Ketinu grįžti į Šedendo sa
las, už kurių nebėra nieko, vien jūra, iki šiaurinių ledo kepurių.
Priklausau pagal kraują šiam svetimam kraštui. Žinau tai, nes Pa
tricija (vienintelė iš mūsų visų) kažkam sumokėjo, kad nupieštų
mūsų šeimos medį —didžiulį, chaotišką medelyną, kuris atsklei
dė tikrąjį Lenoksų škotiškumą. Patricija tenkino šį genealoginį
troškulį toliau: rašė tolimoms atšakoms —susirašinėjo su tetos
Beti dukra Houpe Vankuveryje ir Tina Doner —antros eilės pus
brolio žmona Saskačevane. Tina Doner atvyko manęs aplankyti,
kartu atsivežė Lilianos duotos Alberto ir Ados nuotraukos kopiją,
tos pačios, kurią Liliana pasiėmė prieš daugel metų lipdama \Min-
nedosa laivą, skrodžiantį Adantą. Si kopija stori įrėminta ant mano
stalo. Man patinka žiūrėti į ją ir galvoti apie tų žmonių ryšius.
Pono Armando nuotraukos dabar išsibarsčiusios po pasaulį —pas
Houpę, Tiną, Patriciją. Adrianas turi vieną Lorenso su Tomu ir
mažule Liliana, o aŠ —Alisos, kvailos mamos, prarastos žmonos,
dingusios laike.
Tos mažos riešuto rudumo mergaičiukės, mano Alisa ir Perle,
dabar užaugusios. Abi universitete, viena Glasge, kita Aberdyne,

ir aš g y v e n u savarankiškai, saloje, kur paukščių daugiau nei žmo
nių. Kur aš gyvenu, galite rasti raudongurklių narų ir ančių gagų,
žiurkių ir sėjikų. Čia yra audrapaukščių ir juodųjų kirų, kranklių
ir karvelių, sukančių lizdus vasarą ant uolų, o virš šilokais apaugu
sios dykvietės kyla startsakaliai ir didžiuliai paukščiai plėšikai.
Ir čia esu aš. Kuo aš tapau? Pragyvenimui užsidirbu versdama
anglų technines knygas į italų kalbą, tad mano vedybos su Džianu
Karlu Benedečiu nenuėjo visai perniek. Man patinka šis darbas,
metodiškas ir kartu paslaptingas. Galima vadinti mane ir poete —
apie pirmąjį mano eilėraščių tomelį, išleistą Edinburge nedideliu
tiražu, pasirodė geros recenzijos, ir kurią dieną ketinu imtis savo
didžiojo sumanymo —parašyti eilėraščių ciklą apie šeimos medį.
Ten bus vietos visiems —Adai ir Albertui, Alisai ir Rachelei, Tinai
Doner ir Tezai Bleik, netgi nenumatytiems pono Žano Polio Ar
mando ir Enos Titlėj, Minės Hevis, ponios Sivivrait gyvenimams,
nes jie visi siejasi su mūsų atšakomis, ir kas gali dabar pasakyti,
kurie jų išgalvoti, o kurie —tikri? Galų gale tai mano tikėjimas —
žodžiai yra vieninteliai, kurie gali kurti pasaulį, turintį prasmę.
Įsėdu į lėtą traukinį, kuris visur stoja —Darlingtone, Durhei-

me, Niūkaslyje, važiuoja Nortumberlendo pakrante į Berviką. Pra
važiavus Tvidą oras pragiedrėja, dangus išsiblaivo ir mūsų trauki
nį pasitinka blyški tarsi vandens ženklas vaivorykštės juosta. Esu
kitame krašte, gimtajame, namuose. Esu gyva. Brangakmenis. La
šelis kraujo. Esu Rubi Lenoks.
Šioje serijoje numatoma išleisti:
PETER ACROYD Daktaro Di namai
HERBJ0RG WASSMO Karnos kraitis
HELMUT KRAUSSER Tanatas
HERMANN HESSE Stiklo karoliukų žaidimas
v
Šioje serijoje jau išleista:
SALMAN RUSHDIE Paskutinis Mauro atodūsis
ARUNDHATI ROY Mažmožių dievas
LAWRENCE DURRELL Aleksandrijos kvartetas
SIGRID UNDSET Ulavas, Auduno sūnus
CARSON McCULLERS Vestuvininke
WALTER WANGERIN Dievo knyga
J. R. R. TOLKIEN Dvi tvirtovės
DONNA TARTT Slapta istorija
RAY BRADBURY Akies mirksniu.
BEN OKRI Pavojinga meilė
THOMAS BERNHARD Grimzde j as

Atkinson, Kate
At 1 9 Anapus fotografijų: romanas /Kate Atkinson; iš anglų kalbos vertė Nida
Norkūnienė. - Vilnius: Alma littcra, 1999. -337 p. —(XX a. aukso fondas)
ISBN 9986-02-646-6
Romane kaitaliojant dabartį ir praeitį pasakojama Lenoksų giminės istorija vaiko, vėliau -
paauglės Rubi akimis, —išmintingiau nei suaugusiojo. Iragizmas, komizmas ir sąmojis susilieja į
vieną lydinį, perteikiantį žmogiško gyvenimo trapumą.
UDK 820-3
KATE ATKINSON
ANAPUS FOTOGRAFIJŲ
Romanas
Ii anytų kalbos vertė

NIIU NORKŪNIENĖ
Redaktorė TERESĖ GUŽAUSKIENĖ

Serijos dailininkas JOKŪBAS JACOVSKIS
Techninė redaktorė BIRUTĖ TOLVAIŠIENĖ
Korektorė AUKSĖ ŽIŪKIENĖ
Kompiuteriu maketavo ZITA PIKTURNIENĖ
Si 412. Užsakymas 280

Iileido leidykla mAlma liltera“, Šermukšnių y. 3, 2600 Vilnius
Puslapis Internete: http://mnr.aira.lt./AlmaLittera
Spausdino SPAB spaustuvė „Spindulys“, Gedimino y. 10, 3000 Kaunas
Gražiai parašytas, nuoširdus, juokingas ir liūdnas,
randantis atgarsį kiekviename mūsų... Kate Atkinson
išlaiko puikią pusiausvyrą tarp tragiškumo, komiškumo
ir juokingumo“.
Sunday Express
Daugiasluoksnis vienos šeimos gyvenimo pasako

jimas, parašytas su nepaprasta aistra... Atkinson proza
turtinga, džiuginanti ir pasitikinti savimi, bet niekuomet
neperkrauta ir visuomet nustebinanti. Kerinčios galios
vaizdai daro šią knygą pribloškiančią... Tai romanas ne
tiek apie prarastas galimybes, kiek apie niekada nereali
zuotas... Atkinson taip ypatingai elgiasi su žodžiais, kad
prie jų grįžti ir grįžti, nes jos proza yra tikra poezija.
Autorei nuostabiai pavyksta tikras žygdarbis —prabilti
nuo pasaulio pavargusio suaugusiojo balsu ir kartu paža
dinti smalsaus vaiko reakcijas, suteikiant skaitytojui tam
tikrą nuolatinį stulbinantį dvilypį regėjimą.
Be abejonės, tai vienas puikiausių romanų, skaitytų
pastaruoju metu, sklandžiausias ir išradingiausias tarp
naujų rašytojų knygų“.
Mary Loudon, The Times

20AF - Kate.atkinson. .Anapus - fotografiju.1999.LT

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

20AF - Kate.atkinson. .Anapus - fotografiju.1999.LT

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

KATE

Išangių kalbos vertė

Venta iš: Kate Atkinson

© Kate Atkinson 199 5

Mano draugei Ronai Robertson —su padėka

Ašesu! Pradėta su vidurnakčio varpų dūžiais —mušant laikro­

Mes gyvename vietoje, vadinamoje „Virš Krautuvės“. Tai nėra

ją patenka dar ir tokia satelitinė sritis kaip Užpakalinis kiemas.

BRINKT! —išspjaudama savo turinį ant kiemo betono. Visur pa­

batžoles. Truputį suraukti antakiai suraukšlėja jos kaktą, besisten­

antklode ir glaudžianti savo mieguistą veidelį prie šalto, nedrau­

Banti greitai kaip gyvatė sušnypščia:

—Pasirūpink krautuve, Bant! (Bant? Tai dar blogiau.)

tuvės katė - nusipenėjusi dryžuota raina katė, dienų dienas pik­

pagal Al Bouli muziką tuose pačiuose šokiuose, kartu rėžė sparną

Banti išeina iš parko aukštai iškelta galva, viena ranka tempda­

—O, brangioji, kuo galėčiau jums pasitarnauti? —mėsininko

diją iš Karmen ir ištaiso tikrą spektaklį, sverdamas sunkų slidų inkstą

Po Valterio mes einame pas kepėją Ričardsoną ir perkame di­

Pagaliau mes pasiekiame Louterio gatvę ir ankštai įsispraudusį

Banti pastebi musę, ropojančią link aroruto pyragaičių. Vog­

—Prakeikta Papūga! —Džordžas apžiūrinėja įgnybtą pirštą. Banti

Banti pjausto krauju aptekusį inkstą, galvoje vis sukasi mintis

kurie atrodo kaip dešrelės. Džiliana šnarpščia per miegus vidury

Išnaša (i) — Kaimo idilė

Nuotrauka yra sidabriniame rėmelyje, išklotame raudonu akso­

visa aplink ją susibūrusią savo šeima. Ji sėdi, stora ir kvadratinė,

Ar tai ir reiškia tas neperprantamas žvilgsnis? Ar gali būti, kad

suvienyti bendro pasipiktinimo sesers elgesiu. Ada, ramių ramiau­

ir ji baigė gyvenimą išgėrusi tiek daug opijaus tinktūros, kad nety­

sisprendimo —eiti mokytojauti (to ji nepakentė) ar priimti Fre­

me ir nepasiduoda jos valiai, ji neturi kada nė pagalvoti, kai įsiur­

tą širdies pilnatvę. Žiūrint į kūniškąją Alisą, kurią ji paliko apačio­

Tuomet staiga garsai sugrįžta į pasaulį. Triukšmas pagauna Ali­

duria vėl prie virtuvės durų staktos. Taukšt! Nematomas kūdikis

Alisa dėl pono Armando įspraudė savo išsipūtusią figūrą į ge­

čio, laukimo, spardymosi. Ponui Armandui ji atrodo graži, ne­

Tolesnis trijų stiklinių sagų likimas buvo toks...

JVlan tai nepatinka. Nė trupučio nepatinka. Greičiau ištraukite

Nelė praskalavo arbatinuką karštu vandeniu iš virdulio, pasu­

užstatęs arbatos, ir jos baigė valgyti duoną su sviestu tylomis. Li­

Džekas atsišliejo į galinio kiemo sieną ir šypsojosi tingia šypse­

Nelė nebežinojo, ar ji niekad pakankamai nemylėjo Persio, ar

popierius visąlaik drebėjo rankos, ir įgaliotasis seržantas nusijuokęs

Jos gaudavo laiškus, —dar niekuomet gyvenime nebuvo gavu­

Pirmasis jų pažįstamas žmogus, kuris sugrįžo namo atostogų,

Bilio motina užrėmė lauko duris šluotos kotu, ir karo polici­

Frenkas pasirodė po antrojo Ipro mūšio, jis pagulėjo Sautpor-

desperatiškai sukdamas aplink, kad palaikytų pokalbį, kol, ner­

Didžiumą atostogų Frenkas praleido su viena ar kita mergina.

berto, rodės, nė minutės nuo jo nesitrauktų, žiūrėtų ir žiūrėtų į jį,

Frenkas manė, kad tikriausiai triukšmas bus pagaliau priveikęs

prašvitus, Frenkas ir Džekas atsisėdo atsilošę į tranšėjos sieną,

Frenkas mėgino Albertui kažką pasakyti, bet negalėjo išstenėti

Liliana pardavinėjo bilietus tramvajuje Žydėjimo gatvės vidury,

kuomet neprisimindavo pasiimti rakto, ir kurį laiką jos tik žiūrėjo

Liliana pirmoji sutrikdė tylą: „Jis mirė, taip?“ —ištarė dusda­

žemę, mortyros šaudė aplink jį, automatų kulkos lėkė pro jo

Po Somos mūšio Džekas gavo atostogų, tai buvo pirmas kartas

keliskart paniurnėjo dėl to, kol jis atsigręžė ir pervėrė ją tokiu

Bruno lygiai taip, kaip sėdėdavo su Insvordu, ir turėdavo tvardy­

vis dar jam neduoda ramybės —švelnus kaštonų spalvos spanielis,

Džekas buvo sutelkęs dėmesį į didžiulį šunį, lekiantį paskuti­

Ašesu! Pradėta su vidurnakčio varpų dūžiais —mušant laikro

BRINKT! —išspjaudama savo turinį ant kiemo betono. Visur pa

batžoles. Truputį suraukti antakiai suraukšlėja jos kaktą, besisten

antklode ir glaudžianti savo mieguistą veidelį prie šalto, nedrau

tuvės katė - nusipenėjusi dryžuota raina katė, dienų dienas pik

Banti išeina iš parko aukštai iškelta galva, viena ranka tempda

Po Valterio mes einame pas kepėją Ričardsoną ir perkame di

Banti pastebi musę, ropojančią link aroruto pyragaičių. Vog

Nuotrauka yra sidabriniame rėmelyje, išklotame raudonu akso

suvienyti bendro pasipiktinimo sesers elgesiu. Ada, ramių ramiau

ir ji baigė gyvenimą išgėrusi tiek daug opijaus tinktūros, kad nety

sisprendimo —eiti mokytojauti (to ji nepakentė) ar priimti Fre

me ir nepasiduoda jos valiai, ji neturi kada nė pagalvoti, kai įsiur

tą širdies pilnatvę. Žiūrint į kūniškąją Alisą, kurią ji paliko apačio

Tuomet staiga garsai sugrįžta į pasaulį. Triukšmas pagauna Ali

Alisa dėl pono Armando įspraudė savo išsipūtusią figūrą į ge

čio, laukimo, spardymosi. Ponui Armandui ji atrodo graži, ne

Nelė praskalavo arbatinuką karštu vandeniu iš virdulio, pasu

užstatęs arbatos, ir jos baigė valgyti duoną su sviestu tylomis. Li

Džekas atsišliejo į galinio kiemo sieną ir šypsojosi tingia šypse

Jos gaudavo laiškus, —dar niekuomet gyvenime nebuvo gavu

Bilio motina užrėmė lauko duris šluotos kotu, ir karo polici

desperatiškai sukdamas aplink, kad palaikytų pokalbį, kol, ner

Liliana pirmoji sutrikdė tylą: „Jis mirė, taip?“ —ištarė dusda

Bruno lygiai taip, kaip sėdėdavo su Insvordu, ir turėdavo tvardy

Džekas buvo sutelkęs dėmesį į didžiulį šunį, lekiantį paskuti

ir davė jam iš kišenės kąsnelį. Džekas nieko neatsakė, nes neturė

Frenkas visai nenustebo sužinojęs, kad Džekas mirė. Jis išgir

Sutuoktuvės įvyko mažoje bažnytėlėje. Nelė vilkėjo alyvų spal

S u savo pūsta balta suknele Karalienė atrodė kaip balionas, ku

prikraudama jų krūvą lyg grindinio akmenų. Ji ištisas savaites tau

susigrūdusių vyskupų, ir jos patepimas Virš Krautuvės lieka ne

iliustruotos Karūnacijos knygos berniukams ir mergaitėms“ pas

Antrasis pasaulinis karas Banti buvo susijęs ne tiek su vyro gavi

bumbsėti žemyn, ir jie turėjo susiimti, kad nekuoktelėtų visi ši

Netrukus po didžiojo lėktuvų antskrydžio Louterio gatvėje ap

bombų taikytojas, apsistojęs Krofte ir besidžiaugiąs proga pama

Galiausiai karas Banti atnešė vien nusivylimą. Kare ji kažką pra

nė kepuraitė (škotiškos beretės stiliaus). Jeigu mūsų šeimoje bu

Prabuvau čia beveik savaitę. Nemanau, kad dvynukės naktį mie

jo mikroskopinis klozetas, vandentiekio vamzdžiai (smulkučiai va

gu vokiečiai būtų panaudoję Banti ir Bebsę vietoj įsakymų koda

Prabėgo dar savaitė. Dar savaitė namų ruošos darbų tvarkaraš

išdėstymo seką, kuri ištrauktų mus iš paslaptingos tremties ir su

krėtį —man netgi leidžiama laisvai pasirinkti, ir aš pasirenku Ka

Sapnuose mudu su Pliušiu skriejame stebuklingu kilimėliu že

Mažutis švininis kareivėlis nuslydo per plyteles, ir Albertas su

visus, išskyrus kūdikį Nelę, aprėkė. „Tavo vaikams reikia moti

„Tas padaras geltonas kaip sviestas“, —pasakė Frederikas, pir

frakcijų lempa skleidė geltonos šviesos telkinį, kuris, rodos, da