Žmogaus prigimties dualizmas lietuvių literatūroje

„Many dvi sielos grumias nuolatos!“ – Sako pagrindinis herojus, vieno žymiausių vokiečių

rašytojų – J. V. Gėtės dramoje „Faustas“. Žmogaus prigimtis paremta

nesibaigiančiaisieškojimais, vertinimais, vidiniais ir išoriniais prieštaravimais. Jausdamas

atsakomybę už savo veiksmus, rinkdamasis tarp norų ir pareigos, stengdamasis patenkinti savo

asmeninius poreikius ir išpildyti kitų žmonių lūkesčius, žmogus atsiduria savo paties sukurtoje

priešpriešoje, kurią bandydamas įveikti dvasiškai tobulėja arba priešingu atveju išgyvena tam

tikrą savidestrukcijos procesą.Toks žmogaus prigimties dualizmasryškiai atsispindilietuvių

literatūroje.Žmogaus prieštaringumą, kaip didžiausią kliūtį gyvenime, kuri trukdo judėti į

priekį,rasti vidinę harmoniją ir būti laimingiems savo kūriniuose vaizdžiai aprašo Vincas Krėvė

– Mickevičius, Vincas Mykolaitis – Putinas ir Justinas Marcinkevičius. Būtent šių trijų rašytojų

kūryboje atsiskleidžiantį žmogaus prigimties dvilypumą ir norėčiau panagrinėti savo kalboje.

Literatūroje žmogaus dualizmas vaizduojamas per tam tikras situacijas, kuriose atsidūręs

individas negeba suderinti asmeninių siekių su išorinės aplinkos veiksniais.

Viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios žmogus susiduria su vidiniais konfliktais, tai pareigos

ir asmeninės laimės nesuderinamumas. Žymus XX amžiaus vidurio lietuvių poetas Justinas

Marcinkevičius dramoje „Mažvydas“rašė apie tai, ką išgyvena žmogus, dėl pareigos Dievuiir

tėvynei paaukojęs asmeninę laimę. Pagrindinis kūrinio veikėjas liuteronų pastorius, lietuviško

rašto tėvas Mažvydas yra priverstas palikti Lietuvą, kadangi čia reformatų judėjimas yra
smerkiamas, o naująjį tikėjimą išpažįstantys žmonės laikomi eretikais. „Geriau prarasti Lietuvą

nei Dievą.“ – teigia Mažvydas, tačiau išvykdamas į Prūsiją jis netenka ir moters, vardu Marija,

kuriai buvo prisiekęs amžiną meilę. Didelių pastangų dėka 1547 m. išleidžiamas „Katekizmas“,

kurio pasirodymas turėjo tapti atsvara ant kitos svarstyklių lėkštės pusės pasilikusiai tėvynei

irmylimajai. Deja, aukojimasis dėl lietuviško žodžio nesuteikė norimo džiaugsmo, o savo darbą

Mažvydas sulygino su beprasmiu Sizifo akmens ridenimu į kalną. Tačiau didžiausią smūgį

Mažvydui suduoda ką tik sutikto sūnaus suėmimas. Jo kančią atspindi šie žodžiai: „ Nes stoviu

vienas ant bedugnės krašto, /Žiūriu į savo sielą ir svaigstu-/ Išdegusi, tuščia, bevaisė žemė.“Taigi

Marcinkevičiaus dramoje „Mažvydas“ matome žmogų, kuris paaukodamas asmeninę laimę,

pasirenka pareigą, tačiau šis sprendimas suteikia daug neigiamų emocijų, palikdamas sieloje

tuštumą.

Jei pažvelgsime į XX amžiaus vidurio rašytojoVinco Mykolaičio – Putino kūrybą, išvysime

žmogų, kuris mėgindamas atrasti balansą tarp asmeninės laimės ir pareigos, patiria vidinę

disharmoniją. Romane „Altorių šešėly“ matome jauną klieriką, abejojantį dėl savo pašaukimo.

Vykdydamas tėvų valią Liudas Vasaris uoliai mokosi seminarijoje, siekdamas tapti Dievui

pasišventusiu kunigu. Tačiau jaunuolio sieloje nubunda poeto talentas. Nenorėdamas nuvilti

tėvų, Vasaris nedrįsta mesti mokslų. Bėgantlaikui jis vis labiau jaučia, kaip sutana varžo jo

kūrybinio potencialo galimybes. „ Tylėk, dangstykis ir paslėpk/ Svajones savo ir jausmus.“ –

Šios Tiutčevo eilutės tampa savotišku Vasario devizu. Čia išryškėja vidinė prieštara, iš kurios

kyla romano protagonisto dualizmas. Esminė priežastis, dėl kurios Vasario kaip kunigo ir poeto

keliai susikerta, yra ta, kad jo įkvėpimo šaltinis, jo mūza yra moteris, o tai dvasininkui visiškas

tabu. Kitaip negu Mažvydas, Vasaris nesirinko konkretaus kelio, jis mėgino asmeninę laisvę ir

pareigą derinti vieną šalia kitos, teigdamas: „ Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne
kunigas.“ Tačiau laikui bėgant pagrindinis veikėjas supranta, kad būties priešybių sujungti

neįmanoma. Nepajėgdamas atsispirti poezijai ir moteriškajai lyčiai, Vasaris nusprendžia palikti

kunigų luomą. Taigi Vinco Mykolaičio – Putino romane „Altorių šešėly“ matome žmogų, kuris

mėgindamas savyje suderinti du, iš prigimties priešiškus asmenis, išgyvena vidinį konfliktą,

kuris paskatina rinktisne pareigą, o asmeninę laimę.

Žmogaus proto ir dvasios priešprieša įžiebia vidinį konfliktą, vedantį dramatiško dualizmo link.

Tokia pasirinkimų kryžkelėje atsidūrusio žmogaus dilema atsiskleidžia vieno žymiausių XX a.

neoromantikųVinco Krėvės Mickevičiaus tragedijoje „Skirgaila“. XIV a. pabaigos Lietuvą

drasko skaudžios priešpriešos tarp Krikščionybės ir Pagonybės. Dramos pasaulyje Senasis baltų

tikėjimas tai žmogų ir gamtą jungiantis ryšys, iš kartos į kartą perduodama tradicija, sauganti

protėvių atminimą, o Krikščionybė svetimųjų invazija, ardanti senojo tikėjimo hierarchiją ir

naikinanti pagoniškosios pasaulėžiūros vertybes. Pagrindinis kūrinio veikėjas – Lietuvos

valdovas Skirgaila yra atsidūręs dviejų epochų sankirtoje, negalėdamas apsispręsti kur yra tiesa

ir kuriuo keliu jis privalo pasukti. Skirgaila supranta, kad senieji dievai Lietuvai nebetinka, laikas

nenumaldomai keičiasi ir reikalauja naujo tikėjimo, kurį išpažįsta visos aplinkinės tautos. Tačiau

ši religija nešama klastingų, agresyvių kaimynų, apsiginklavusių kalavijais ir ugnimi. Norėdamas

išvengti karo, sunaikinsiančio visą Lietuvą, Skirgaila, vadovaudamasis racionaliu mąstymu

priima Krikščionybę,nors tai prieštaraujajoprigimčiaiirpamatinėmsvertybėms.

TaigiVincoKrėvėsMickevičiausdramoje “Skirgaila” matomežmogų, kuris atsidūręs tarp

dviejųpasaulių, yrapriverstasdarytipasirinkimus, prieštaraujančiusasmeniniamsįsitikinimams.

 “Yra keturios prigimčių rūšys: medžiai, gyvūnai, žmonės, dievas,”- rašė Seneka.

Tiesa ta, kad žmogiškoji prigimtis išsiskiria prieštaringumu. Tai aiškiai atsiskleidžia lietuvių

literatūroje per asmeninės laisvės ir pareigos priešpriešą, norą vienu metu patirti tiek kūniškus,

tiek dvasiškus malonumus ir vidinį konfliktą, kuris kyla dėl priimamų sprendimų,

prieštaraujančių asmeniniams įsitikinimams. Veikėjai nuolat pastatomi į sudėtingų pasirinkimų

kryžkeles. Prigimties prieštaringumas reikalauja ne tik stiprybės, bet ir atsakomybės. Priimti

neteisingi sprendimai gali atnešti didelės žalos. Žmogaus prigimties dualizmas tai variklis

nuolatinės, individo viduje vykstančios kovos, kurios vienokia ar kitokia baigtis nulemia

priimamus sprendimus.