ŠIRDIS IR KRAUJO APYTAKA

1. Širdžiai būdingi funkciniai ypatumai: Širdies automatija: samprata, laidžioji sistema.

Širdies automatija – širdies gebėjimas pačiai sukurti nervinį impulsą.
Šiai funkcijai užtikrinti svarbūs:
 Specifinis raumenynas – jame generuojami nerviniai impulsai:
o Sudaro širdies laidžiąją sistemą.
o Šiose specifinėse raumeninėse ląstelėse savaime susidaręs nervinis impulsas patenka į
darbinį raumenyną ir priverčia jį susitraukti prieširdžius, skilvelius.
 Darbinis raumuo – kuris impulsų poveikyje galės dirbti:
o Jis atlieka mechaninį siurblio darbą;
o Tai specifiniai širdies skersaruožiai raumenys;
o Tarp ląstelių yra plyšinės jungtys – elektrinės sinapsės.
o Ir nors morfologiškai ląstelės yra atskirtos, funkciškai jos veikia kaip vienetas – funkcinis
sincitijas.

Laidžioji sistema.
Laidžiosios sistemos ląstelės išsidėsčiusios ne ištisai, o sudaro mazgus ir pluoštus:
1. Pagrindinis sistemos darinys, širdies vedlys yra sinusinis mazgas – dešiniajame prieširdyje;
2. Atrioventrikulinis mazgas – dešiniojo prieširdžio sienelėje prie triburio vožtuvo;
3. Nuo antrioventrikulinio mazgo prasideda Hiso pluoštas,
4. kuris suskyla į 2 kojytes – dešiniąją ir kairiąją.
5. O tos kojytes šakojasi į Purkinje skaidulas.
Sinusiniame mazge veikimo potencialas VP susidaro 60-80k/min. Sinusinis mazgas – ritmo vedlys, širdis
plaka sinusinio mazgo ritmu.
Antiovertikuliniame mazge 40-60k/min (jei sinusinis mazgas atskirtas).

2. Ilgas refrakterinis periodas: jo trukmė ir fazės, refrakterinio periodo reikšmė.

Širdies refrakterinis (nejaudros) periodas:
 Kai iš sinusinio mazgo veikimo potencialas VP pasiekia širdies raumenį, jis susitraukia (įvyksta
sistolė) ir tuo metu širdies raumuo (prieširdis ar skilvelis) tampa nejaudrus – refrakteriškas;
 Kiek laiko ląstelė sujaudinta – tiek ji refrakteriška;
 Širdies refrakterinio periodo metu ląstelė nesugeba reaguoti į dirgiklius:
o Širdžiai yra būdingas ilgas refrakterinis periodas – 0,3s., nes jai yra būdingas kitoks VP;
o Griaučių skersaruožių raumenų – 0,02-0,03sek.;
o Motorinių nervų – 0,001 sek.

Nejaudros periodo metu refrakteriškumas (nejaudrumas) širdies ciklo nėra vienodas, todėl galima išskirti
refrakterinio periodo fazes:
1. Absoliutus refrakterinis periodas – 0,27 sek.:
 Jo metu širdis neatsako į jokio stiprumo dirgiklį;
 Šis periodas apima visą sistolę ir didžiąją dalį diastolės.
2. Santykinis refrakterinis periodas:
 Širdies raumuo sudirgintas viršslenkstinio dirgiklio gali atsisakyti priešlaikiniu
susitraukimu – ekstrasistole;
  Po ekstrasistolės seka kompensacinė pauzė (tai yra ilgesnė diastolė);
 Kompensacinė pauzė susidaro todėl, kad eilinis impulsas atsklidęs iš sinusinio mazgo
randa širdį absoliutaus refrakteriškumo fazėje.

Ilgo refrakterinio periodo reikšmė:

 Širdis gali atlikti pagrindinę (siurblio) funkciją, nes absoliutus refrakterinis periodas sutampa su
sistole;
 Širdžiai negalima dėl to sukelti tetaninio (ilgalaikio) susitraukimo, nes širdis nereaguoja į impulsų
seriją (tik į pirmąjį impulsą).

3. Ekstrasistolė. Kompensacinė pauzė – jų priežastys.

Refrakterinio periodo fazės:
 Absoliutus refrakterinis periodas – 0,27 sek.:
 Jo metu širdis neatsako į jokio stiprumo dirgiklį;
 Šis periodas apima visą sistolę ir didžiąją dalį diastolės.
 Santykinis refrakterinis periodas;
 Širdies raumuo sudirgintas viršslenkstinio dirgiklio gali atsisakyti priešlaikinių –
ekstrasistole;
 Po jos seka kompensacinė pauzė – ilgesnė diastolė;
 Kompensacinė pauzė susidaro todėl, kad eilinis impulsas atsklidęs iš sinusinio mazgo
randa širdį absoliutaus refrakteriškumo fazėje.

4. Savireguliacijos arba Franko-Starlingo dėsnis: samprata ir jį aiškinantys mechanizmai.

Franko-Starlingo (savireguliacijos) dėsnis:
 Širdis pati (be nervinių ir humoralinių veiksnių) gali keisti savo susitraukimo jėgą priklausomai
nuo į ją priplūstančio kraujo kiekio (kuo daugiau kraujo širdyje per diastolę, tuo stipresnė sistolė).
Tam yra atskiri mechanizmai:
o Heterometrinis;
o Homeometrinis.

5. Dėsnis “viskas” arba “nieko”. Dirgiklių klasifikacija pagal stiprumą. Kaip į juos atsako širdies
raumuo ir griaučių raumenys.
 Jeigu širdis atsako į dirginimą, tai ji atsako visa savo jėga – t.y. maksimaliai. Šis dėsnis galioja ir
atskirai širdies raumens skaidulai, ir visam širdies raumeniui.
 Griaučių skersaruožių raumenų skaidulai taip pat galioja šis dėsnis, o visas raumuo klauso „jėgos“
dėsnio (stiprinant dirgiklį kurį laiką matysime stipresnį susitraukimą).
Dirgiklių klasifikacija pagal stiprumą:
6. Širdis – endokrininių ląstelių turintis organas. Prieširdžių Na uretinis peptidas.
Dėl AKS↑ ar kraujo tūrio↑ tempiamos prieširdžių sieneles ir skatinama kardiomiocitus išskirti PNaUP
(prieširdžio natrio uretinį peptidą). Sveika širdis ir pati gali gintis nuo kraujo tūrio ar AKS padidėjimo.
Per eilę stadijų, dėl gerėjančios kraujotakos yra slopinama renino sintezė ir toliau blokuojama renino
antigiotenzino sistema, mažėja ADH, aldosterono ir todėl su šlapimu išsiskiria daugiau Na+, H2O – didėja
glomerulo filtracijos greitis ir prarandant didesnį skysčių tūrį mažinamas AKS.
Taip pat šis peptidas plečia kraujagysles, slopina širdies veiklą ir todėl širdis bando mažinti padidėjusį
AKS ir kraujo tūrį.

7. Sistolinis ir minutinis širdies tūriai: sampratos, skaitinės vertės ramybės ir fizinio krūvio metu.
Sistolinis tūris (ST) – tai kraujo kiekis, kurį išstumia skilvelis vieno susitraukimo metu. Dešiniojo ir
kairiojo skilvelių ST yra vienodi – STDSk = STKSk = 70 ml.
 1/3–1/5 kraujo lieka skilveliuose (rezervinis tūris): ST/rezervinis tūris = išstūmimo frakcija (tai
svarbus kontraktiliškumo rodiklis);
 ST priklauso nuo to, kiek širdis prisipildo kraujo diastolės metu ir nuo sistolės stiprumo (kurį
lemia širdies raumuo ir jo būklė, jei jis nehipertrofuotas – stipri sistolė).

Minutinis tūris (MT) – kraujo kiekis, kurį išstumia skilvelis per 1 minutę:
 MT = ST * P (susitraukimo dažnis), MT = 70 * 70 = 4900 ml;
 ST ir MT kinta, kai:
o Veikia SNS (aktyvina), PNS (slopina);
o Veikia medžiagų apykaitos produktai (skatins);
o Veikia Starlingo dėsnis;
o Skirtingas žmogaus treniruotumas.
- Fizinio krūvio metu MT didėja;
- Netreniruotų MT = iki 15 l/min;
- Treniruotų MT = iki 30 l/min (max).

8. Širdies medžiagų ir energijos apykaita. Kokias medžiagas širdis naudoja ramybės ir fizinio krūvio
metu.
Širdis sunaudoja:
 10% organizmo PEA;
 10% suvartojamo O2;
 Pro širdį prateka 5% minutinio tūrio (250ml/min).
 Širdies veikla yra cikliška (sistolė ir diastolė) ir kraujotakos intensyvumas priklauso nuo jos.
Sistolės metu, kraujagyslės, kurios maitina širdį, yra truputį užspaudžiamos ir kraujotaka bei jos
intensyvumas šiek tiek priklauso nuo jos. Tačiau diastolės metu esant normaliai kraujotakai širdis
apsirūpina visomis medžiagomis ir fiziologinėmis sąlygomis tiek kraujo, tiek O 2 pakanka, nes širdies
raumenyje yra:
 Mioglobino – į kraujo hemoglobiną panaši medžiaga, nes ji geba prisijungti deguonį. Diastolės
metu, kai yra gera kraujotaka, mioglobinas prisijungia O2 ir sistolės metu, jei būtų blogesnė
kraujotaka, galėtų tą O2 atiduoti;
 Platus kapiliarų tinklas;
 Didelė AVD (arterinė-veninė diferencija) – 10% (vidutiniškai 5-6% kiti organai), širdies raumuo
iš pratekančio kraujo geba pasisavinti daugiau O2 nei kiti organai.

Energijai gauti širdyje oksiduojamos įvairios medžiagos - gaunama energija darbui atlikti.
Aerobiniai oksidacijos procesai (+ O2) (per parą širdis sunaudoja):
 Gliukozę (13 g) 1/3, fizinio krūvio metu 1/7;
 Pieno rūgštis (10 g) 1/3, fizinio krūvio metu 2/3;
 Riebalų rūgštis (18 g) 1/3, fizinio krūvio metu 1/5;
 Pirovynuogių r. (1g).

9. Širdies trinksnis, širdies tonai – sampratos ir nustatymo reikšmė.

Širdies trinksnis – širdies viršūnės atsitrenkimas į krūtinės ląstos sienelę. Geriausiai apčiuopiamas 5-ame
tarpšonkaulyje. Liesų žmonių jis gali būti matomas.
Kiekvieną širdies ciklą lydi tam tikri garsai – tonai, kurie rodo:
 Širdies vožtuvų ir angų buklę;
 Tonai klausomi naudojant fonendoskopą, užrašant;
 Jei vertinant tonus girdimi ūžesiai, galima įtarti susiaurėjusias širdies angas ar vožtuvų
nepakankamumą.

10. Širdies įnervacija: simpatinių (S) ir parasimpatinių (P) nervų poveikis širdies veiklai. S ir P širdį
inervuojančių branduolių lokalizacija.
Širdį įnervuojantys simpatiniai nervų sistemos centrai arba branduoliai yra:
 Nugaros smegenų trijuose viršutiniuose krūtininiuose segmentuose (Th1 – Th3).
 Iki šių branduolių nusileidžia skaidulos iš pailgųjų smegenų, vazomotorinio centro (VC).
Parasimpatinis centras (nervus vagus branduolys) išsidėstęs pailgosiose smegenyse. Iš parasimpatinio
centro išeinančios skaidulos sudaro nervą nervus vagus/klajoklio nervą.
 Simpatiniai nervai širdį veikia:
a) Teigiamai chronotropiškai – didina širdies susitraukimų dažnį;
b) Teigiamai inotropiškai – didėja širdies miokardo susitraukimo jėga;
c) Teigiamai batmotropiškai – mažėja jaudrumo slenkstis (struktūra jaudresnė);
d) Teigiamai dromotropiškai – didėja sujaudinimo plitimo greitis laidžiąja sistema.
Parasimpatiniai nervai širdį veikia:
a) Neigiamai chronotropiškai – mažina širdies susitraukimų dažnį;
b) Neigiamai inotropiškai – mažėja širdies miokardo susitraukimo jėga;
c) Neigiamai batmotropiškai – didėja jaudrumo slenkstis;
d) Neigiamai dromotropiškai – mažėja sujaudinimo plitimo greitis;
Aukštesnieji širdį veikiantys centrai yra: Hipotalame, Limbinėje sistemoje ir žievėje.

11. Širdies veiklos humoralinis reguliavimas – hormonų, elektrolitų poveikis (Ca2+, K+).
Hormonai:
 Tiroksinas (skydliaukės hormonas) – didina širdies ląstelių jautrumą adrenalinui ir ypač didina
širdies susitraukimo jėgą (didina β1 rec. skaičių);
 Gliukokortikoidai (antinksčių ž.), Angiotezinas, Gliukagonas – didina širdies susitraukimo jėgą;
 Adrenalinas – veikdamas per β1 receptorius didina širdies susitraukimo jėgą ir širdies dažnį.

Elektrolitai:
 Ca2+ - skatina širdies susitraukimo jėgą ir dažnį:
o Jeigu Ca2+ kraujyje ↑ gali atsirasti aritmija;
o Jeigu Ca2+ kraujyje ↑↑↑ (hiperkalcemija) – sistolėje gali sustoti širdis;
 K+ – slopina širdies susitraukimo jėgą ir dažnį;
 o Jeigu K+ kraujyje ↑ – atsiranda aritmija;
o Jeigu K+ kraujyje ↑↑↑ (hiperkalemija) – širdis sustoja diastolėje (sinusinis mazgas negali
iniciuoti naujo susitraukimo).

12. Kas sudaro kraujo apytakos sistemą.

Ją sudaro:
1. Širdis;
2. Kraujagyslės;
3. Jomis cirkuliuojantis kraujas;
4. Reguliacinių mechanizmų visuma: humoralinių ir nervinių.
 Sisteminė kraujotaka (didysis KA apytakos ratas);
 Plaučių kraujotaka.
Taip pat galima skirstyti į aukšto ir žemo slėgio sritis.

13. Kraujagyslių struktūros reikšmė hemodinamikai: aorta, arteriolės, kapiliarai, venos.

1. Aorta/arterija – siauriausia vaga. Pati elastingiausia kraujagyslė, nes yra daugiausiai elastinių
skaidulų, nemažai lygiųjų raumenų. Elastingumas jos palengvina širdies darbą. Atremia ir
amortizuoja arterinio kraujospūdžio svyravimus, nes sistolėje didesni svyravimai, diastolėje
mažesni. Dėl aortos elastingumo kraujas teka nenutrūkstamai, nes viena energijos rūšis gali būti
paverčiama kita;
2. Arteriolė – vyrauja lygieji raumenys. Arteriolių lygiųjų raumenų sienelėse lokalizuoti ir susitelkę
daugiausiai receptorių. Taip pat lygieji raumenys svarbūs spindžio kitimui, čia didžiausias
pasipriešinimas. Arteriolių zona yra ta zona, per kurią vyksta sisteminės kraujotakos reguliavimas:
miogenines, nervinės, humoralinės (gali staigiai ir siaurėti ir platėti). Nuo arteriolių priklauso koks
kraujo kiekis pritekės į organus. Netekus elastinių skaidulų, arteriolės turi daug lygiųjų raumenų;
3. Kapiliarai – vaga plačiausia, kraujas teka lėčiausiai. Kapiliarų sienelė plona: yra tik bazinė
membrana ir endotelinių ląstelių sluoksnis. Pusiau pralaidi - labai palankios sąlygos medžiagų
apykaitos procesams – gali vykti mainai tarp kraujo ir audinių;
4. Venos – elastingos, tačiau vyrauja žemas AKS. Bet esant žemam AKS, jos gali deponuoti
atitinkamą kraujo kiekį ir atlikti kraujo saugyklų funkciją. Venų sritis gali deponuoti didesnį kraujo
kiekį.
14. Kraujo tekėjimo priežastys arterijose.
a. Dėl kraujospūdžio skirtumų (aortoje didžiausias 120-140, tuščiosiose venose mažiausias 2-
0mmHg).
b. Dėl elastinių raumeninių skaidulų ypatingai aortoje (nors širdies darbas cikliškas, tačiau kraujas
teka tiek sistolės, tiek diastolės metu.

15. Kraujo tekėjimo priežastys venose.

Kadangi venose AKS yra žemas, todėl veniniam kraujui reikia pagalbos grįžti į širdį:
1) Susitraukus raumenims, venų vožtuvai atsidaro, kraujas prateka ir vožtuvai užsidaro, todėl
veniniam kraujui neleidžia grįžti atgal;
2) Griaučių raumenų veikla – ypatingai svarbu kojų venose, nes ilgai stovint, susidaro didesnis
kraujospūdis, dėl kurio kapiliarų zonoje susidaro daugiau audinių skysčio, todėl esant sėdimam
darbui patinsta kojos.
3) Kvėpavimo judesiai – nes aukščiau arba žemiau diafragmos susidaro slėgių skirtumas, veikiantis
kaip siurbiamojji jėga.
4) Širdies siurbiamasis poveikis – padeda veniniam kraujui tekėti.
5) Šalia venų esančių stambių kraujagyslių pulsavimas padeda kraujui nutekėti.

16. Kraujo tekėjimo greitis: tūrinis ir linijinis: sampratos, nuo ko priklauso, jų skaitinės vertės.
 Tūrinis kraujo tekėjimo greitis (TKTG) – tai kraujo tūris, pratekantis per tam tikrą laiko vienetą tam
tikra kraujo apytakos sistemos vieta. Įvairiose KA sistemos vietose pratekės vienodas kraujo tūris.
Jei laiko tarpas 1 minutė – tai bus minutinis tūris.
Linijinis kraujo tekėjimo tūris – kraujas kraujagyslėse teka tam tikru greičiu ir yra atvirkščiai
praporcingas bendram arba suminiam vagos spindžiui. Kuo vaga platesnė, tuo kraujas bėga silpniau, o
kuo vaga siauresnė, tuo kraujas bėga greičiau. Linijinis tekėjimo greitis venose yra du kartus lėtesnis
negu aortoje.
Aortoje 30-50 cm/s, arteriolėse 0,3 cm/s, kapiliaruose 0,05 cm/s, venose 20-30 cm/s.

17. Kraujospūdis (AKS), jo samprata ir rūšys: arterinis, veninis. Arterinis sistolinis, arterinis
diastolinis, pulsinis spaudimas − sampratos ir skaitinės vertės.
Kraujospūdis – tai jėga, kuria kraujas slegia kraujagyslės sienelę:
 Arterinis:
o Sistolinis (100-139 mmHg) – maksimalus kraujospūdis širdies sístoles metu;
o Diastolinis (70-89 mmHg) – minimalus kraujospūdis širdies diastolės metu;
o Pulsinis spaudimas – tai skirtumas tarp sistolinio ir diastolinio spaudimo (40mmHg);
o Vidutinis AKS – tai vidutinis kraujospūdis širdies ciklo metu. (Vid. AKS = diastolis
kraujospūdis + pulsinis spaudimas / 3).
 Veninis.

Kraujospūdis skirtingose vietose:

 Aortoje 100-1200 mmHg;
 Arteriolėse 40-60;
 Kapiliaruose 20-40;
 Venulėse 10-20;
 Venose 5-10;
 Tuščiosiose venose 0-5;
 Dešiniajame prieširdyje – 0.

18. AKS matavimo būdai, įtakojantys matavimo rezultatus veiksniai.

AKS gali būt matuojamas:
1. Tiesiogiai – matuojama tik stacionare, kai tiesiogiai tam tikros aparatūros pagalba aparato dalis
įvedama į kraujagyslę.
2. Netiesiogiai – apčiuopos būdu, bet galim išmatuoti tik sistolinį AKS. Naudojant fonendoskopą
galime auskultaciniu būdu išmatuoti ir sistolinį, ir diastolinį AKS.

Įtaką darantys veiksniai:

 AKS matuojamas minimum 2 kartus kiekvienoje padėtyje;
 Objektyvūs veiksniai – vazomotorinio centro tonuso kitimai;
 Subjektyvūs veiksniai – aparato vertinimo paklaida, stresas (baltojo chalato sindromas).

19. AKS nustatymo fiziologinė reikšmė.

 Pagal arterinį kraujo spaudimą vertiname širdies ir kraujagyslių funkcinę būklę.
 Dėl kraujo spaudimo skirtumo teka kraujas;
 Kraujo spaudimas užtikriną širdies darbą;
  Dėl kraujo spaudimo kapiliarų (didžiojo rato) srityje vyksta MA tarp kraujo ir audinių.
 Dėl kraujo spaudimo gaminasi šlapimas (jei krinta AKS – šlapimo gamyba sustoja).

20. Kraujospūdį tiesiogiai įtakojantys veiksniai (organizmas juos gali reguliuoti).

 Širdies veikla – didėjant sistoliniam spaudimui, didėja sistolinis arterinis kraujo spaudimas;
 Kraujagyslių tonusas – kuo didesnis kraujagyslių tonusas (ji labiau įtempta), tuo didesnis AKS;
 Kraujagyslių periferinis pasipriešinimas – didėja didėjant kraujo klampumui, kintant
kraujagyslių spindžiui, siaurėjant kraujagyslei didėja pasipriešinimas ir AKS (nutukusio žmogaus
kraujo pasipriešinimas didesnis);
 Cirkuliuojančio kraujo tūris – didėjant kraujo tūriui V didėja AKS.

21. Kraujospūdį netiesiogiai įtakojantys veiksniai.

 Stresas - kuo daugiau streso, tuo didesnis AKS;
 Fizinis krūvis – po fizinio krūvio sistolinis kraujospūdis didesnis;
 Amžius – senėjant didėja;
 Lytis;
 Gyvensena bei mityba (reikia vengti sūraus maisto);
 Genetiniai veiksniai;
 Stiprūs išorinės aplinkos dirgikliai.

22. AKS reguliavimo mechanizmų skirstymas − trumpalaikiai (nerviniai) ir ilgalaikiai (humorainiai).

A. Nerviniai (refleksiniai):
o Trumpalaikius – jie greitai pajunta kraujospūdžio pokyčius, greitai įsijungia, bet poveikį gali
prarasti ir dienos bėgyje, jei AKS nuolat aukštas. Jie tvarko: kraujagyslių spindį ir širdies
susitraukimo dažnį ir spindį.
B. Humoraliniai:
o Ilgalaikius – ypač reguliuoja per cirkuliuojantį kraujo tūrį. Esmine grandis inkstai, nes jų dėka
tvarkomas kraujo tūris.

23. Kraujagyslių inervacijos ypatumai.

Kraujagyslių, kurios dalyvauja kraujospūdžio palaikyme inervacija daugiausiai yra simpatinio pobūdžio.
Fiziologinėmis sąlygomis pailgųjų smegenų vazomotorinis centras nuolat siunčia toninius impulsus į
kraujagysles ir kraujagyslės išlaiko tam tikrą tonusą (jos turi tam tikrą fiziologinį spindį).
Iš simpatinių galūnėlių išsiskyręs noradrenalinas kraujagysles palaiko šiek tiek įtemptas ir kraujagyslės
turi tam tikrą spindį.
Nėra sudėtinga keisti spindį per vieną nervų sistemą. Jei simpatiniai branduoliai aktyvinami – per
simpatinius nervus atsklis daugiau nervinių impulsų, išsiskirs daugiau noradrenalino, o kraujagyslės
siaurės. Suaktyvėjus simpatiniam tonusui, suaktyvėjus simpatinių branduolių veiklai – kraujagyslių
spindis mažėja.
Kai simpatiniai branduoliai yra arba slopinami arba jų impulsacija retesnė (nes juos parasimpatiniai
branduoliai), žymiai mažiau atsklinda nervinių impulsų, mažiau išsiskiria noradrenalino, kraujagyslių
tonusas mažėja, o tekantis kraujas jas šiek tiek išplečia.
24. AKS nervinis reguliavimas: AKS reguliavimo barorefleksas.
Barorefleksas (arba baroreceptorių refleksas) - vienas iš homeostatinių organizmo mechanizmų,
padedantis palaikyti kraujospūdį beveik pastovų.
AKS reguliavimo barorefleksai:
 Kai didėja ST (sistolinis tūris), didėja AKS → dirginami baroreceptoriai, esantys aortos lanke ir
miego antyje;
 Iš receptorių impulsai sklinda į pailgųjų smegenų VC (vazomotorinio centro) parasimpatinius
branduolius, kurie yra aktyvinami, o simpatiniai – slopinami;
 Iš jos nervus vagus (parasimpatiniu nervu) impulsas grįžta į širdį ir ją veikia neigiamai (kraujo
tėkmė praplečia kraujagysles, nes jų tonusas buvo mažesnis);
 Baroreceptoriai adaptuojasi, kai AKS nuolat aukštas → trumpalaikė reguliacija.

Kadangi aktyvuoti parasimpatiniai branduoliai → slopinami simpatiniai → mažiau simpatinių impulsų

siunčiama į kraujagysles → kraujagyslėse didėja spindis → mažėja AKS.
Kai sumažėja AKS → sumažėja ST (iki normalaus lygio) → nedirginami baroreceptoriai → impulsai
nebeaktyvina VC parasimpatinių branduolių, vėl padidėja simpatinių branduolių aktyvumas.
Barorefleksų savybės:
 Trunka tik trumpą laiką (pasportavus, padirbus);
 Jie pripranta prie dirginimo (adaptuojasi). Esant pastoviam AKS padidėjimui - jie nebus aktyvūs;
 Beveik nedirginami, kai sistolinis AKS < 60 mmHg.

25. AKS nervinis reguliavimas: AKS reguliavimo chemorefleksas.

Chemorefleksas - fiziologinis refleksas, kurį sukelia cheminis dirgiklis arba chemoreceptorius.
1. Kai AKS nukrenta žemiau kritinės ribos (< 80mmHg) → blogėja organizmo kraujotaka →
kaupiasi metabolitai (H+, CO2, O2) mažėja slėgis → jie dirgina chemoreceptorius, esančius miego
ir aortos kūneliuose;
2. Iš receptorių impulsai pasiekia VC (vazomotorinio centro) simpatinę dalį → aktyvinami
simpatiniai branduoliai;
3. Impulsai grįžta į širdį simpatiniais nervais → širdies veikla veikiama teigiamai (didesnė
susitraukimo jėga, dažnis, didės ST);
4. Suaktyvėjus simpatiniams branduoliams, daugiau simpatinių impulsų bus siunčiama į
kraujagysles, išsiskirs daugiau noradrenalino → jos siaurės (per alfa receptorius).

Chemorefleksų savybės:
 Svarbūs, kai AKS sumažėja žemiau kritinės ribos (<80mmHg).
 Šis refleksas padeda atstatyti AKS, kai jis labai žemas.

Kitų NS dalių poveikis AKS:

 Nugaros smegenų šoniniai ragai (simpatiniai branduoliai);
 Pailgosios smegenys VC;
 Pogumburis (dalyvauja, bet tiesiogiai nereguliuoja) – priekinėje dalyje parasimpatinė, o
užpakalinėje simpatinė zona. Svarbus KA prisitaikymui įtampos ir ramybės metu;
 Limbinė sistema – greičiausiai pritaiko AKS pokyčius aplinkos poveikiui;
 Smegenų žievė – poveikis susijęs su organizmo laukimo, startinėmis reakcijomis, emocijomis,
elgsena, ir sąlyginiais refleksais.
26. AKS (sistolinio ir diastolinio) kitimai fizinio darbo metu.
 Po fizinio krūvio kaupiasi rūgštūs metabolitai, kurie aktyvina širdies darbą → padidėja sistolinis
AKS;

 Metabolitai vietiškai/lokaliai plečia arterioles/metarterioles, todėl nedidina periferinio

pasipriešinimo. Metabolitai yra hierarchiškai viršesni už nervinį reguliavimą;
 Dėl simpatinės nervų sistemos aktyvinimo iš antinksčių išsiskiria daugiau adrenalino → kuris per
β2 plečia dirbančių raumenų kraujagysles;
 Labai nedidelė dalis kraujagyslių susiaurėja (kurios turi α receptorių- viršk. sistemos, odos).
 Dėl daugelio kraujagyslių praplėtimo periferinis pasipriešinimas nedidėja ir sistolinis spaudimas
padidėja, diastolinis išlieka lygus arba gali sumažėti.

27. AKS humoralinis reguliavimas: Renino-angiotenzino-aldosterono sistema (RAAS).

Svarbiausi ilgalaikiai mechaizmai – reguliuoja kraujo tūrį (RAAS, ADH, PNaUP).
 RAAS aktyvinama, kai sumažėja AKS, cirkuliuojančio kraujo tūris, tada dėl inkstuose sumažėjusio
kraujo tūrio susilpnėja jų kraujotaka ir jukstameduliariniuose nefronuose imamas gaminti reninas
(fermentas proteazė, kuris neaktyvų angiotenzinogeną paverčia angiotenzinu I);
 Angiotenzinogenas pasigamina kepenyse, kuris keliauja į kraują;
 Renino poveikyje angiotenzinogenas virtęs Angiotenzinu I keliauja kraujotaka į plaučius ir ten
kraujagyslių sienelėse yra angiotenziną konvertuojantis fermentas, todėl Angiotenzinas I
paverčiamas į angiotenziną II.

Angiotenzino II-ojo funkcijos:

 Sutraukia kraujagysles, taip prisidėdamas prie kraujospūdžio didinimo;
 Skatina antinksčių žievinėje dalyje pagaminti daugiau aldosterono (skatinama natrio, o kai
sumažėjęs tūris – ir vandens reabsorbciją), didėja cirkuliuojančio kraujo tūris, taip prisideda prie
kraujospūdžio didinimo;
 Pogumburyje skatinama ADH sintezė – inkstuose skatina vandens reabsorbcija iš pirminio šlapimo
į kraują, taip didina kraujo tūrį;
 Skatina troškulio centrą.
Per vandens grąžinimą į kraują didinamas kraujo tūris ir kraujospūdis. Susiaurėjus kraujagyslėms,
padidėja kraujospūdis.

28. AKS humoralinis reguliavimas: ADH.

 Kai padidėja cirkuliuojančio kraujo tūris ir AKS, tempiamos tūrio receptoriai, po ~20min
pradedama blokuoti ADH sekrecija, tuomet išsiskiria daugiau šlapimo ir tai mažina AKS.
 Ir atvirkščiai – kai mažas AKS, aktyviau veikiamas pogumburis, išsiskiria daugiau ADH, iš
pirminio šlapimo grąžinama daugiau vandens, didėja cirkuliuojančio kraujo tūris ir AKS.

29. Pulsas ir jo rūšys. Pulso savybės. Sampratos, skaitinės vertės.

Pulsas - tai kraujagyslių sienelių bangavimas, sukeltas kraujospūdžio kitimo.
Pulsas gali būti arterinis (kai kairysis širdies skilvelis, periodiškai susitraukinėja ir išstumia kraują į
arterinę kraujo sistemą), ir veninis.
Galima matuoti palpacijos (apčiuopos būdu) ties miego, stipinine ir smilkinio arterijomis.
 Pulso savybės:
1. Pulso dažnis – 60/70 tvinksnių per minutę.
a) Bradikardija- pulsas retas;
b) Tachikardija - pulsas dažnas.
c) Pulsas padidėja valgant, sergant.
d) Vaikų pulsas yra dažnesnis, sportininkų – retesnis;
2. Pulso ritmiškumas - tai tarpai tarp pulso bangų. Jei jie vienodi – pulsas ritmiškas, kai jie
nevienodi – pulsas aritmiškas, dar galima respiracinė aritmija – tai pulso padidėjimas įkvėpiant ir
sumažėjimas iškvėpiant;
3. Pulso dydis/spaudimas - tai skirtumas tarp sistolinio ir diastolinio arterinio kraujospūdžio. Pvz
120 – 70 = 50. Priklauso nuo kraujagyslių elastingumo;
4. Pulso kietumas - tai jėga, kurią panaudojus pulsas dingsta. Kai AKS padidėja, kraujagyslės
standžios dėl aterosklerozės - pulsas kietas ir atvirkščiai, kai kraujagyslės elastingos, pulsas
minkštesnis.

30. Kapiliarų fiziologija – bendrybės.

 Kapiliarai – tai mažos, smulkios kraujagyslės (skersmuo – 7-9 μm, ilgis – 750 μm), bendras
vagos spindis 700 k. didesnis nei aortos;
 Kapiliarai pavieniui nefunkcionuoja – funkcionuoja kapiliarų tinklas:
o Fiziologinėmis sąlygomis funkcionuoja 25-35%;
o Fizinio darbo metu – 60%;
o Kadangi kapiliarų tinklas yra labai didelis, jeigu dėl hipertermijos ar kt. priežasčių
atsivertų visas KT, įvyktų kapiliarinis šokas.
 Kapiliarų tankis skiriasi nuo vietos:
o Daug kapiliarų yra širdyje, griaučių raumenyse, liaukose;
o Mažiau – kauluose, kremzlėse, poodiniame riebaliniame sluoksnyje.

31. Kapiliarų funkcionavimo reguliavimas. Suprasti metarterioles, prekapiliarinius raukus, arterines-

venines anatomozės. Bei kas reguliuoja didesnį ar mažesnį funkcionuojančių kapiliarų kiekį.
Negalime reguliuoti kapiliarų spindžių, nes jų sienelėje nėra raumeninių skaidulų.
Struktūros (kurios turi lygiųjų raumenų ir kurios gali susiaurėti arba prasiplėsti), per kurias reguliuojamas
kraujo pratekėjimas į kapiliarus:
 Prekapiliariniai raukai;
 Arteriolės;
 Metarteriolės.
  Metarteriolėse, kuriose yra pavienių raumenų ląstelių. Įeiga į kiekvieną kapiliarą yra užverta
lygiųjų raumenų pluošteliu – prekapiliariniu rauku (sfinkteriu). Kai raukai atsipalaiduoja, ta sritis
gauna daugiau kraujo, kai susitraukia, ta sritis gauna mažiau kraujo.
 Kai kuriuose organuose (plaučiuose, inkstuose, kepenyse, odoje, galūnėse) yra arterinės veninės
anastomozės – tai tiesioginė jungtis tarp arteriolės ir venulės (apylanka). Jos reikalingos, kai yra
staigus kraujo poreikis. Svarbios termoreguliacijai, dažniausiai uždaros.

Kas reguliuoja didesnį ar mažesnį funkcionuojančių kapiliarų kiekį?

 Prekapiliarinė arteriolė. Svarbus jos tonusas/spindis. Jei arteriolė bus išsiplėtusi, kapiliarų zoną
pasieks didesnis kraujo kiekis. Tačiau inkstuose, smegenyse reguliuojamas kraujo tekėjimas –
saugoma nuo skysčių susikaupimo. Pvz.: smegenyse nuo edemų, inkstuose – nuo per didelės
šlapimo gamybos. Kai ↓ AKS, jų tonusas didėja, kapiliarų zona gauna daugiau kraujo ir
atvirkščiai.
 Miogeninė (metabolinė) reguliacija – struktūras, kurios turi lygiųjų raumenų (arteriolės,
metarteriolės) plečia ir prekapiliarinius raukus atpalaiduoja metabolitai – O 2 parcialinio slėgio
sumažėjimas, CO2 parcialinio slėgio padidėjimas ir H+ konc. padidėjiams kraujyje.

32. Hidrostatinis slėgis įvairiuose kapiliaruose.

 Plaučių 6-8mmHg (nėra intersticinio skysčio);
 Didž. rato 30-40mmHg;
 Inkstų 50-60mmHg.

33. Kodėl kapiliarų srityje yra palankiausios sąlygos vykti medžiagų mainams.
Kapiliarų f-jas nulemia jų sandara. Palankios sąlygos MA:
 Didelis paviršiaus plotas (700-1000m2);
 Pusiau laidi plona sienelė;
 Lėtas linijinis kraujo tekėjimo greitis 0,05 cm/s;
 Pakankamas hidrostatinis slėgis (DR) filtracijai (dėl to kraujo plazma gali atsidurti audiniuose).

34. Audinių skysčio ir limfos susidarymas: suprasti kur susidaro ir kokie slėgiai dalyvauja šiame
procese.
Filtraciją skatina↑:
 Kraujospūdis kapiliaruose (hidrostatinis slėgis) verčia skystąją dalį iš kapiliarų patekti į audinius –
35 mmHg;
 Audinių onkotinis slėgis – 5 mmHg, nesipriešina hidrostatiniam slėgiui.

Filtraciją slopina↓:
 Kraujo onkotinis slėgis priešinasi filtracijai (baltymai siekia prisijungti vandenį) – 25 mmHg;
 Audinių skysčių hidrostatinis slėgis – 3 mmHg
 Taigi, arterinėje kapiliaro dalyje filtracinis slėgis lygus (35+5) - (25+3) = 12mmHg
Kraujui tekant link veninės kapiliaro dalies, nemaža kraujo dalis išsifiltruoja ir hidrostatinis slėgis
kapiliare lieka 18mmHg. Taigi, filtracinis slėgis veninėje kapiliaro dalyje lygus (18+5)-(25+3)= -
5mmHg. Neigiamas filtracinis slėgis (arba absorbcinis slėgis) – audinių skystis plūsta į kraują.
Per parą į audinius prasifiltruoja 20l, veninėje kapiliaro dalyje grįžta 18L. 2L patenka į limfinius
kapiliarus ir vėliau – į limfagysles.
Mažojo rato kapiliaruose kraujospūdis ~8mmHg. Todėl mažajame rate šie procesai nevyks.

35. Limfos samprata, kiek jos susidaro per parą.

Išsifiltravusi plazmos dalis susimaišo su audinių skysčiu → dalis jos patenka į akluosius limfinius
kapiliarus, vėliau į limfagysles → praėjus limfinius mazgus prisipildo limfocitais, virsta limfa.
Limfa – tai audinių skysčio mišinys, papildytas limfocitais ir tekantis limfagyslėmis.
Per parą pro kapiliarus prateka ~8000l kraujo:
 Prasifiltruoja apie 20l arterinėje kapiliaro dalyje;
 Reabsorbuojama apie 18l veninėje kapiliaro dalyje;
 2l patenka į limfagysles.

36. Limfos sudėtis, limfos reikšmė, limfos tekėjimo priežastys.

Sudėtis mineralinėmis medžiagomis panaši į kraujo plazmos.
Nuo įvairių audinių ir organų atitekančios limfos sudėtis skiriasi:
 Mažiau baltymų (bet nuo kepenų nutekančioje limfoje daugiau)
 Iš žarnų nutekėjančioje limfoje daugiau riebalų
 Endokrinių liaukų daugiau hormonų

Kraujo kūnelių spektras visiškai kitoks, nei kraujyje:

 Eritrocitų neturėtų būti;
 Limfocitų – 95%;
 Limfa kreša, nes yra trombocitų, fibrinogeno.
 Reikšmė:
 Vandens ir mineralinių medž. apykaita tarp kraujo ir audinių;
 Baltymų apykaitai – prasifiltravę baltymai iš audinių skysčio grįžta į kraujotaką, o į limfą pereina
daugiau vandens;
 Lipidų apykaitai – jie rezorbuojami iš virškinamojo trakto, po to patenka per limfą į kraują;
 Apsauginė f-ja, pernešami Ak;
 Hemopoetinė f-ja – organizmas gamina kraujo ląsteles;
 Užtikrina humoralinius ryšius tarp audinių, organų, limfinės sistemos ir kraujo.

Tekėjimo priežastys:
 Naujai susidariusi limfa verčia tekėti senąją;
 Skersaruožių raumenų susitraukinėjimas;
 Limfagyslių vožtuvai neleidžia limfai tekėti atgal;
 Limfagyslių judesiai;
 Kvėpavimo judesiai, žarnyno peristaltika;
 Šalimais esančių arterijų pulsavimas;
 Širdies darbo fazės;
 Neigiamas spaudimas krūtinės ląstoje.

37. Vietinė (regioninė) kraujotaka ir jos reguliavimo principai: miogeniniai, metaboliniai, endotelio
išskiriami veiksniai.
Organų ir audinių sugebėjimas reguliuoti skirtingų organų aprūpinimą krauju pakitus aktyvumui,
vadinamas vietine autoreguliacija. Ją užtikrinti naudojami veiksniai: miogeniniai veiksniai, metabolitai,
endotelio išskiriami faktoriai.
Organizmo kraujotakos reguliavimo būdai:
 Nervinis;
 Hormoninis;
 Metabolinis;
 Miogeninis;
 Endotelio išskiriamos medžiagos.

Miogeninė autoreguliacija: kraujagyslių arba arteriolių lygiųjų raumenų gebėjimas usistraukti, kai
tempiamos jų sienelės padidėjus AKS, kraujo tūriui ar kiekiui. Ir aatvirkščiai – jos atsipalaiduoja, kai
mažėja AKS.
 Taip smulkiosios arterijos ir arteriolės palaiko nekintamą organo kraujotaką, nors AKS kinta;
 Miogeninė autoreguliacija ypač svarbi gyvybiškai svarbiems organams – smegenims,
inkstams, širdžiai. Jų krauujotaka kinta mažai, kintant sisteminei kraujotakai.

Metabolinė autoreguliacija:
 Daugelyje audinių ir organų kraujotaka gerėja, intensyvėjant to organo energijos apykaitai.
Ypač gerai užtikrinama smegenų ir miokardo kraujotaka;
 Vietiškai arterioles, metarterioles, prekapiliarinius raukus plečia metbolitai – CO 2
padidėjimas, H+ padidėjimas, ADP, AMP, adenozino padidėjimas.
 O2 sumažėjimas skatina iš endotelio išsiskirti plečiančias medžiagas.

Endotelio išskiriami faktoriai:

 Vazodilatoriai:
o Azoto oksidas – kraujo trintis skatina jį išsiskirti, ypač kai siaurėja kraujagyslė, taip
pat ir kiti veiksniai.
o Prostaciklinas;
o Endotelio išskiriamas hiperpoliarizuojantis faktorius.
 Vazokonstriktoriai:
o Endotelinas – 1.