ROBERTAS

BLOKAS
PSICHAS
Romanas

Iš anglų kalbos vertė

Nijolė Adomėnaitė

EUROPA
KAUNAS
19 9 4
UDK 820(73)-3 Versta iŠ leidinio:
Bl-85 Robert Bloch
PSYCH
New York, 1959

"Bestselerių" serija
pradėta leisti 1993 m.

© N. Adomėnaitė, vertėja, 1994

ISBN 9986-436-65-6 © A. Snarskis, dailininkas, 1994
 Normanui Bcitsui pasigirdo kažkoks triukšmas, ir jį persmelkė šiur­
pas.
Atrodė lyg kas barbentų į lango stiklą.
Jis ūmai pakėlė galvą, kilstelėjo pats, knyga išslydo iš rankų ir šlep­
telėjo ant tuklių kelių. Pamanė, jog šurmulį kelia lietus. Vėlyvos popie­
tės lietus dunksėtojo į lango stiklą.
Normanas nepastebėjo artėjant nei lietaus, nei sutemų. Bet svetai­
nėje jau tvyrojo prieblanda, ir prieš vėl palinkdamas prie knygos, jis
ištiesė ranką ir užžiebė lempą.
Tai buvo senamadiška stalinė lempa su ornamentuotu gaubtu ir
skaidriu apvadėliu. Kiek jis atminė, Motina ją visada turėjo ir nieku gy­
vu nenorėjo su ja skirtis. Normanas, tiesą sakant, nieko prieš ir neturėjo
- išgyvenus šiuose namuose keturiasdešimt metų, pažįstamų daiktų ap­
suptyje jam buvo malonu ir ramu. Čia, viduje, viskas turi savo vietą ir
paskirtį, o štai ten, už sienos, gali kilti visokiausių netikėtumų. Ir daž­
niausiai jie kupini grėsmės. O ką, jei po pietų, tarkim, jis būtų išėjęs
pasivaikščioti? Lengvai galėjo atsidurti kokiame nuošaliame šunkelyje
ar net pačiose pelkėse, o kai p tada? Būtų kiaurai permirkęs ir šli umpsėtų
sau namo patamsiais. Taip žmogus gali ir mirtinai persišaldyti. O ir kam
patiktų styroti lauke sutemus? Su gera knyga prie lempos svetainėje kur
kas maloniau.
Šviesa krito ant aptukusio veido, žaižaravo berėmiuose akiniuose,
glamonėjo rožinį kiaušą po retėjančiais rusvais plaukais, o galva vėl pa­
linko prie statinio.
Tai bent gniaužianti kvapą knyga - visai nenuostabu, kad jis nepas­
tebėjo kaip greitai lekia laikas. Normanas skaitė Viktoro V. Fon Hageno
“Inkų karalystę”, ir niekad anksčiau jam neteko susidurti su tokia gau-
6 ---------------------------------------------------------------------- ,------------
sybe keisčiausios informacijos. Kad ir šis cachua, pergalės Šokio, apra­
šymas, kur kariai sukasi dideliu, judriu, gyvate besirangančiu ratu. Štai:

Buvo naudojamasi tuo, ko kadaise būta priešų: odą

nudirdavo, pilvą ištempdavo lyg būgną, o visas likęs kūnas
tapdavo rezonatoriumi; garso pulsacijos sklisdavo iš atvi- -
ros burnos - groteskiška, bet vis dėlto efektinga.*

Normanas šyptelėjo, jj persmelkė malonus virpulys. Groteskiška,

bet vis dėlto efektinga - tai jau taip! Tik pamanykit - žmogui gal net
gyvam diria odą, o po to dar ištempia pilvą tartum būgną! Ir kaip jie
įsigudrindavo taip paruošti ir išlaikyti lavoną, kad jis nesugestų? Ir, be­
je, koks turėjo būti protas to, kas visa tai sugalvojo?
Panaši fantazija kėlė ne itin didelį apetitą, tačiau vos primerkęs
akis, Normanas beveik išvydo visą tą sceną: galybė išsidažiusių nuogų
karių raivosi, siūbuoja unisonu po negailestingai kaitriu dangumi, o prie­
šais juos tūpčiojanti senė muša nepaliaujantį ritmą ant sutinusio, išpam­
pusio negyvėlio pilvo. Iškreipta lavono bumą pražiodinta ir - galbūt -
žiovulio grimasoj sutvirtinta kaulinėmis apkabomįs, ir išjos sklinda gar­
sas. Išmuštas iš pilvo, jis kyla susitraukusiomis vidaus ertmėmis, veržte
veržiasi perdžiūvusiu kvėpavimo taku ir galų gale pilna jėga galingai
prapliumpa iš negyvos gerklės.
Dar akimirka, ir Normanas būtų jį išgirdęs, tik prisiminė, jog lietus
irgi turi savo ritmą, o taip pat ir žingsniai...
Tiesą sakant, žingsnius jis juto net jų negirdėdamas - senu įprati­
mu pojūčiai reagavo vos tik Motinai įėjus į kambarį. Net nežvilgtelėjęs
žinojo, kad ji jau čia.
Jis iš tiesų nepažvelgė, net atvirkščiai - apsimetė, jog tebeskaito.
Motina miegojo savo kambaryje, ir jis žinojo, kokia priekabi ji būna vos
pakirdusi. Taigi, geriau tylėti ir viltis, kad ji ne pačios blogiausios nuo­
taikos.
- Normanai, žinai, kiek dabar laiko?
Jis atsiduso ir užvertė knygą. Jau aišku, kas jo laukia: pats klausi­
mas skambėjo tarytum iššūkis. Kad atsidurtų čia, Motina turėjo praeiti
pro senelio laikrodį prieškambaryje, tad puikiai matė, kiek dabar laiko.
Vis dėlto nėra jokio reikalo dėl to ginčytis. Normanas žvilgtelėjo į
rankinį laikrodį ir nusišypsojo.
’ Cituojama autoriui leidus (aut pastaba).
------------------------------------------------------------------------------------7
• Pradžia šeštos, - atsakė jis. - Visai nepastebėjau, kad jau taip vėlu.
Skaičiau...
• Ar tau kartais neatrodo, kad akis aš turiu? Ir matau, kuo tu užsi-
įminėjai, - dabar ji atsidūrė prie lango ir žiūrėjo į lietų. - Ir dar aš matau,
kuo tu neužsiėmei. Kodėl sutemus neuždegei reklamos? Ir kodėl tu ne
ofise, kur tau priklauso būti?
- Na, ėmė taip smarkiai lyti, nepanašu, jog kas važiuotų tokiu oru.
- Kokie niekai! Pats tas metas, kai gali atsirasti daibo. Galybė žmo­
nių važinėj a ir neima lietaus j galvą.
- Tik vargu, ar kas važiuos šituo keliu. Visi važiuoja naująja au­
tostrada, • Normanas išgirdo, kaip j jo balsą prasismelkė kartėlis, pajuto,
kaip jis kyla gerkle, pajuto net jo skonį ir pabandė nuryti. Tik per vėlu -
teks visa tai išspjauti: - Aš tau sakiau, kad taip bus, dar tada, kai mums
pašnibždėjo, jog plentą planuojama pakreipti. Tada buvo galima par­
duoti motelį, dar prieš viešai paskelbiant apie naująjį kelią. Galėjom
pusvelčiui prisipirkti visokiausios žemės, netgi dar arčiau Ferveilo. Bū­
tume turėję naują motelį, naują namą, būtume užsidirbę pinigų. Tik tu
manęs neklausei. Tu juk niekuomet manęs neklausai, tiesa? Visada bū­
na tik kaip tu nori ir kaip tau atrodo. Mane vemt nuo tavęs verčia!
- Iš tiesų, mažiau? - Motinos balsas apgauliai švelnus, tilj Normano
neapmausi. Ypač kai vadina jį mažiumi. Jam keturiasdešimt metų, o ji -
“mažiau”! Ir kas blogiausia, ji taip su juo ir elgiasi. Jeigu jis galėtų ne­
paklusti! Tačiau negali, jis žinojo, kad turės, visuomet turėsjai paklusti.
- Iš tiesų, mažiau? - pakartojo ji dar švelniau. - Tave vemt nuo ma­
nęs verčia, a? Na, nemanau. Ne, mažiau, ne nuo manęs tave verčia vem­
ti. Tave verčia vemti nuo savęs. Štai kodėl tu tebesėdi šiapus kelio, tiesa,
Normanai? Nes reikalas tas, jog tu nesumanus. Visada buvai nesuma-
nūs, tiesa, mažiau? Niekuomet neužteko sumanumo išeiti iŠ namų. Nie­
kuomet neužteko sumanumo išeiti ir susirasti darbą arba išeiti į armiją,
ar bent susirasti merginą...
- Tu nebūtum leidus!
• Teisingai, Normanai. Aš nebūčiau leidus. Bet jeį būtum nors kiek
vyras, pasielgtum savaip.
Normanas norėjo riktelėt, kad ji neteisi, tačiau nepajėgė. Nes kar­
tojo jos žodžius pats sau kiekvieną savo pragyventą dieną. Tai tiesa.
Motina visada jį valdė, tačiau tai nereiškia, ka<į jis visada privalėjo jai
paklusti. Motinos mėgsta būti pernelyg savininkiškos, jik ne visi vaikai
leidžiasi valdomi. Juk yra ir daugiau našlių, dąųgiau vienintelių sūnų,
8 ___________________________________________
tik jau ne visi nusivažiuoja iki tokių santykių. Jis pats kaltas, lygiai su
ja. Nes jam trūksta sumanumo.
- Juk tu galėjai mane priversti, - tęsė ji, - galėjai rasti mums naują
vietą, galėjai parduoti namą iš varžytinių. Tačiau tu tik įjunkai į vyną. Ir
man aišku, kodėl. Tau niekad nepavyks manęs apmulkinti, nė sekundei.
Nes iš tiesų tu niekada ir nenorėjai persikelti į naują vietą. Tu niekada
nenorėjai palikti šiuos namus ir niekada nepaliksi. Tu nesugebi jų palik­
ti, tiesa? Kaip nesugebi užaugti.
Jis nepajėgė į ją žiūrėti. Ypač kai ji kalbėjo tokius dalykus, niekaip
nepajėgė. O daugiau žiūrėti nebuvo kur. Lempa su karoliukais, seni, sun­
kūs, ašutais kimšti baldai, visi pažįstami daiktai kambaryje staiga tapo
nebepakenčiami, nes buvo pernelyg pažįstami - tarytum kalėjimo kame­
ros apstatymas. Jis spoksojo į langą, tik ten taip pat nieko gero nebuvo -
tik vėjas, lietus ir tamsa. Žinojo, kad iš čia jam neištrūkt. Niekur neišt-
rūkt nuo pulsuojančio balso, nuo balso, tvinkčiojančio ausyse lyg tas, iš
inkų lavono, tas, iš knygos - negyvėlio būgnas.
Jis įsikibo į knygą ir pabandė įsigilinti. Galbūt, jei nekreips dėme­
sio ir apsimes ramiu...
Ne, tai nepadėjo.
• Pasižiūrėk į save! - nesiliovė ji (būgnas bum-bum-bum, ir aidi
balsas iš perkreiptos burnos). - Man aišku, kodėl tu nepasirūpinai už­
degti reklamą. Aišku, kodėl nenuėjai ir neatidarei šiąnakt ofiso. Tu neuž­
miršai. Tu tiesiog nenori, kad kas nors atvažiuotų, tu viliesi, jog niekas
neatvažiuos.
- Gerai! - burbtelėjo jis. - Sakysim. Pakęst negaliu motelio, niekno-
piet negalėj au pakęst. ,
- Ne vien tai, mažiau. - (Štai ir vėl, “Ma-žiau, ma-žiau, m4-žiau!” -
tvinkčioja iš mirties nasrų.) - Tu negali pakęsti žmonių. Nes iš tiesų tujų
bijai, juk taip? Visada bijojai, dar kai buvai visai snarglius. Bevelijai
susirangyti kėdėje prie lempos ir skaityti. Kaip prieš trisdešimt metų,
taip ir dabar. Dangstaisi knygos viršeliais.
- Aš galėjau daryti ir ką blogiau. Pati taip visada sakydavai. Bent
jau neprisidirbau nemalonumų iš čia išėjęs. Ar nėra geriau užsiimti pro­
to lavinimu?
- Proto lavinimu? Cha! - pajuto, jog dabar ji stovi už nugaros ir
stebeilijasi į jį. - Ir šitai tu vadini lavinimu? Manęs neapmulkinsi, ma­
žiau, nė sekundei. Niekuomet tau nepavyko mane apmulkinti. Tu gi ne
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------— ------------ - 9
Šventą Raštą skaitai, net ir mokslo nebandai imtis. Žinau, ką skaitai tu.
Šlamštą. Ir net blogiau negu šlamštą!
- Netyčia tai tik inkų civilizacijos istorija...
- Taip ir maniau. Ir dar manau, kad ji prikimšta šlykštynių apie tuos
nešvankius laukinius, kaip ir ana, apie Pietų jūras. O, tu nesitikėjai, kad
aš žinau apie tą knygelę, tiesa? Vis slėpei savo kambaryje, kaip ir visas
kitas blevyzgas...
- Psichologija ne blevyzgos, Motin!
- Psichologija! Daug tu žinai apie psichologiją! Niekad neužmir­
šiu, kokių nešvankybių man tada prišnekėjai, niekad. Kur matyta, kad
sūnus drįstų motinai ištarti tokius dalykus!
- Aš tik bandžiau šį tą išsiaiškinti. Tai vadinasi Edipo kompleksu,
ir aš maniau, jei mes abu apsvarstysim savo keblumus ir pabandysime
išsiaiškinti, gal viskas ir susitvarkys.
- Susitvarkys, mažiau? Niekas niekada nebesusitvarkys. Gali pers­
kaityti visas pasaulio knygas ir vis tiek liksi toks pat. Man nereikia klau­
sytis visokių gėdingų, iškrypėliškų tauškalų, aš ir taip žinau, kas tu toks.
Cha, tai aišku net aštuonmečiui vaikui. BUVO aišku jiems visiems, vi­
siems tavo žaidimų draugams, jau tada. Tu - Mamytės Sūnelis. Va, kaip
jie tave vadino, ir kas tu toks esi. Buvai, esi ir visuomet liksi. Didelis,
storas, peraugęs Mamytės Sūnelis!
Jis kurto nuo jos žodžių gausmo ir nuo gausmo krūtinėj. Springo
šleikštuliu burnoje. Tuoj pravirks. Normanas papurtė galvą. Tik pama­
nykit, ji net dabar leidžia sau šitaip su juo elgtis! Tačiau ji taip elgiasi,
taip elgėsi ir .taip elgsis, vėl ir vėl, nebent...
-Iffibent - ką?
Viefcatre, negi ji skaito jo mintis?
- Aš asi^ i apie ką tu galvoji, Normanai. Aš viską apie tave žinau,
mažiau. Daugiau nei tu norėtum. Bet aš taip pat žinau, ko tu pageidau­
tum. Tu manai, kad būtų gera mane užmušti, tiesa, Normanai? Tačiau tu
negali. Nes tau trūksta sumanumo. Tai aš esu stipri. Visada buvau stipri.
Už abudu. Štai kodėl tu niekada manęs neatsikratysi, net jeigu iš tikrųjų
norėtum. Širdies gelmėse tu, be abejo, to nenori. Aš tau reikalinga, ma­
žiau. Štai kokie reikalai, tiesa?
Normanas lėtai pakilo. Jis nedrįso į ją atsigręžti, ne, dar ne. Iš pra­
džių reikia prisiversti nusiraminti. Visai visai nusiraminti. Negalvok apie
tai, ką ji šneka. Pasistenk su tuo susitaikyti, pasistenk atsiminti: ji sena
moteris ir jai ne visi namie. Jeigu taip atidžiai jos klausysies, tau taip
10 -----------------------------------------------
pat pasidarys ne visi namie. Liepkjai eiti į savo kambarį ir prigulti. Štai
ką j i privalo padaryti.
Ir geriaujai išeiti kuo greičiau, nes antraip šį kartą tu ją pasmaugsi
jos pačios sidabriniu diržu...
Jis ėmė gręžtis, jo bumą stengėsi sudėstyti žodžius, bet tuo metu
pasigirdo zumerio zirzimas.
Tai buvo signalas, tai reiškė, jog kažkas atvažiavo į motelį ir kvie­
čia tarnautojus.
Normanas neatsigręždamas išėjo į prieškambarį, nusikabino nuo
kabyklos lietpaltį ir žengė į tamsą.

2
Lietus jau pliaupte pliaupė, kai Meri susigriebė ir įjungė langų va­
liklius. Ir gabaritus - gan staiga sutemo, ir kelias priešakyje tapo išsky­
dusia dėme tarp tvyrančių medžių.
Medžiai? Ji neatminė, kad praeitą kartą čia botų buvę medžių. Tie­
sa, tai buvo pernai vasarą, ji atvažiavo į Ferveilą vidury baltos dienos,
buvo pailsėjusi ir kupina jėgų. Šį kartąją nukamavo aštuoniolika va­
landų už vairo, bet tik jau ne tiek, kad nieko nebeprisimintų, jog kažkas
ne taip.
Prisiminti - štai svarbiausias žodis. Ji miglotai prisiminė savo abe­
jonę, kai maždaug prieš pusvalandį privažiavo kryžkelę. Štai kas - ji ne
ten pasuko. Ir dabar vienas Dievas težino kur ji, ir pliaupia lietus, ir
aklinai tamsu...
Na, na, valdykis. Neturi jokios teisės panikuoti. Blogiausia ja u
praeityje.
Tai tiesa, įtikinėjo ji save. Blogiausia jau praeityje. Blogiausia nu­
tiko vakar po pietų, kai ji pavogė pinigus.
Ji stovėjo misterio Lauerio ofise, kai senasis Tomis Kesidis išsit­
raukė tų žalių banknotų pluoštą ir padėjo ant stalo. Trisdešimt šešis Fe­
deralinio rezervinio fondo bilietus su atvaizdu storulio, panašaus į did­
meninį bakalėjininką, ir dar aštuonis su veidu žmogaus, panašaus į grab-
dirbį. Tik bakalėjininkas buvo Groveris Klyvlendas, o grabdirbys - Vii-
------------------------------------------------------------------------------- — n
jamas Makkinlis. O trisdešimt šešios tūkstantinės ir aštuonios penkias-
dešimtinės - tai keturiasdešimt tūkstančių dolerių.
Tomis Kesidis juos va taip ir padėjo - nerūpestingai paskleisdamas
vėduokle, ir pareiškė, jog sandėris sudarytas - jis perka tą namą dukrai
vestuvių proga.
Misteris Laueris taipogi apsimetė, jog nieko tokio neįvyko, ir pasi­
rašė baigiamuosius dokumentus. Tačiau kai senasis Tomis Kesidis išė­
jo, paaiškėjo, jog misteris Laueris vis dėlto truputėlį jaudinasi. Jis sužė­
rė pinigus, sukišo į didelį rudą minkštą voką ir užklijavo. Meri pastebė­
jo, kaip dreba jo rankos.
• Štai, - tarė jis, ištiesdamas jai pinigus, - nuneškit į banką. Jau
beveik keturios, bet Gilberis, manau, sutiks juos deponuoti. • Jis nutilo
ir įdėmiai pažiūrėjo į ją. - Kas nutiko, mis Krein, prastai jaučiatės?
Gal jis pastebėjo, kaip dreba los rankos, laikydamos voką. Tačiau
tai nesvarbu. Ji žinojo, ką atsakys, nors ir nustebo, išgirdusi savo pačios
žodžius.
- Vėl tie mano galvos skausmai, misteri Laueri. Atvirai šnekant, aš
norėjau jūsų atsiprašyti likusiai popietei. Dėl pašto mes vis tiek iki pir­
madienio likusių anketų neužpildysim.
Misteris Laueris nusišypsojo. Jis buvo geros nuotaikos • ir kodėl gi
ne? Penki procentai nuo keturiasdešimties tūkstančių yra du tūkstančiai
dolerių. Jis galėjo sau leisti būti kilniaširdžiu.
• Be abejo, mis Krein. Deponuokit pinigus ir bėkit namo. Gal jus
pavėžėti?
- Ne, ačiū, aš pati. Tereikia truputį pailsėti...
• Būtent. Tai iki pirmadienio. Aš visada sakau, svarbiausia • neper­
sidirbti.
Tarp mūsų šnekant, jis taip tik sako: Laueris gali iš kailio išsinerti
dėl vieno vienintelio dolerio ir kuo gražiausiai prismaugtų bet kurį savo
pavaldinį už penkiasdešimt centų.
Bet Meri Krein jam meiliai nusišypsojo ir išėjo iš jo ofiso ir iš jo
gyvenimo. Priglaudus keturiasdešimt tūkstančių dolerių.
Ne kasdien pasitaiko panaši proga. Gerai pagalvojus, juk kai kam
apskritai nepasitaiko jokių progų.
Savosios progos Meri Krein laukė daugiau nei dvidešimt septyne­
rius metus.
Proga lankyti koledžą prapuolė, kai jai buvo septyniolika ir tėtį
12 ------------------------------------------------------------------------
parmušė mašina. Meri metus praleido biznio mokykloj ir nuėjo dirbti,
norėdama paremti motiną ir jaunėlę seserį Lailą.
Proga ištekėti išgaravo, kai jai sukako dvidešimt dveji ir Deilas
Belteris išėjo į armiją. Netrukus jį pervedė į Havajus, ir po kiek laiko jis
ėmė laiškuose minėti tą paną, o paskui laiškai liovėsi išvis ėję. Kai ji
galų gale gavo vedybų pranešimą, jai jau buvo nusispjaut
O ir mama tada jau buvo labai ligota. Jos merdėjimas tęsėsi trejus
metus, o Laila bodavo mokykloj. Meri ją privertė lankyti koledžą - kaip
bus, taip, nors visa našta ir užgulė jos pečius. Išdirbus kiaurą dieną Laue-
rio Agentūroj ir iki išnaktų prabudėjus prie mamos, niekam kitam laiko
nebelikdavo.
Nebuvo laiko net pastebėti, kaip tas laikas bėga. Tiktai kai mamą
ištiko paskutinis priepuolis, kai praėjo laidotuvės, kai Laila grįžo iš ko­
ledžo ir ieškojo darbo, tiktai tada Meri Krein pasižiūrėjo į didįjį veidro­
dį ir pamatė į ją spoksančią susikaupusią perkreiptą fizionomiją. Ji kaž­
kuo tvojo į tą veidrodį, ir jis sudužo į šimtus skeveldrų, o jai buvo aišku,
kad tai dar ne viskas, kad į šimtus skeveldrų dūžta ;t pati.
Laila laikėsi šauniai, o misteris Laueris net padėjo skubiai parduoti
namą. Kai nuosavybės klausimai buvo išspręsti, joms liko apie du tūks­
tančius grynais. Laila gavo darbą plokštelių parduotuvėje miesto centre,
ir juodvi persikraustė į nedidelį butuką.
- Pats laikas tau gauti atostogų, - pareiškė Laila. - Tikrų atostogų.
Ne, nesiginčyk! Tu visus aštuonerius metus išlaikei šeimą ir metas pail­
sėti. Aš noriu, kad kur nors išvažiuotum. Pavyzdžiui, į kruizą.
Taip Meri sėdo į “Kaledonijos” garlaivį, ir po savaitės Karibų jū ­
rose susisukusi ir persikreipusi fizionomija dingo išjos kajutės veidro­
džio. Ji vėl tapo jauna panele (na, niekaip ne daugiau dvidešimt dvejų,
nusprendė ji) ir, kas dar svarbiau, tapo jauna įsimylėjusia panele.
Tai nebuvo laukinė, beatodairiška aistra kaip su Deilu Belteriu. Tai
netgi nebuvo koks “mėnesienos ant vandens” romanas, įprastas krui­
zuose po tropikus.
Šernas Lumisas buvo gera dešimčia metų vyresnis už Deilą Belterį
ir visiškas tylenis, bet jis jai patiko. Buvo panašu į pirmą tikrą progą, kol
Šernas kai ko nepapasakojo.
- Šitam kruize aš, galima sakyti, per nesusipratimą, - pareiškė jis. -
Matai, ta metalo dirbinių krautuvė...
Ir taip ji sužinojo jo istoriją.
Į šiaurę nuo Techaso, nedideliame Ferveilo miestelyje, yra metalo
------------------------------------------------------------------------- 13
dirbinių krautuvė. Sernas dirbo pas tėvą, ir buvo aišku, kad jis paveldės
verslą. Prieš metus tėvas mirė, ir buhalterija pranešė liūdnas žinias.
Taip, verslą Šėmas paveldėjo - kartu su dvidešimties tūkstančių
skola. Pastatas buvo įkeistas, prekės • irgi įkeistos ir netgi draudimas
buvo įkeistas. Tėvas niekada Šernui n em in to savo kuklių pašalinių in­
vesticijų - į arklių lenktynes. Va, tokie reikaliukai. Tebuvo, dvi galimy­
bės: bankrutuoti arba pabandyti išsimokėti skolas.
Šernas Lumisas pasirinko pastarąją.
- Tai neblogas verslas, - aiškino jis. - Turtų nesusikrausi, bet suma­
niai verčiantis, aštuoni ar dešimt tūkstančių į metus garantuoti. O jeigu
pavyktų gauti padorią partiją žemės ūkio mašinų, gal ir daugiau. Jau
išmokėjau keturis tūkstančius^Dar kokia pora metų, ir bus tvarka.
• Bet aš nesuprantu • kaip galima sau leisti tokią kelionę, turint
šitiek skolų?
Šernas šyptelėjo.
- Aš ją išlošiau. Rimtai sakau - prekybininkų konkurse, jį finansa­
vo viena žemės ūkio mašinų kompanija. Man ta kelionė buvo nė motais,
aš sukausi kaip išmanydamas, kad atsikratyčiau kreditorių. Bet mano
pastangos buvo įvertintos, aš sugriebiau pirmą vietą savo srityje. Ban­
džiau paimti gTynais, bet nepavyko. Arba kelionė, arba nieko. Na, šis
mėnuo gana dykas, o aš turiu patikimą tarnautoją. Tai ir nusprendžiau
išeiti nemokamų atostogų. Ir taip aš Čia. Ir čia tu, - jis šyptelėjo ir atsidu­
so. - Jei tai galėtų būti mūsų medaus mėnuo.
- Šernai, o kodėl ne? Aš turiu omeny...
Tačiau jis vėl atsidūsėjo ir papurtė galvą.
• Teks palaukti. Dar kokie dveji treji metai, ir išsimokėsiu.
- Aš nenoriu laukti! Man nusispjauti į pinigus. Aš galiu mesti tar­
nybą ir dirbti tavo krautuvėj...
- Ir taip pat joje miegoti, kaip ir aš? • jis vėl pabandė šyptelėti,
tačiau išėjo panašiau į atodūsį. - Taip taip. Aš įsikūriau galinėje patalpo­
je. Ir paprastai maitinuosi troškintomis pupomis. Žmonės sako - aš šykš­
tesnes už miesto bankininką.
- Bet kodėl? - paklausė Meri. - Juk normaliai gyvenant, skolų iš­
mokėjimas truktų gal tik kokiais metais ilgiau. O tuo tarpu...
- Tuo tarpu man reikia gyventi Ferveile. Tai mielas miestelis, tik
visiškai mažas. Visi viską žino apie viens kitą. Kol aš'neriuosi iš kailio,
mane gerbia. Daro lanką į mano parduotuvę - visi žino, kokia mano pa­
dėtis, ir vertina pastangas. Nepaisant to, kaip viskas baigėsi, tėtis buvo
14 ------------------------------------------------------------------------
geros reputacijos. Ir aš noriu ją išlaikyti - savo ir verslo labui. Ir mudvie­
jų labui ateityje. Štai kas dabar visų svarbiausia. Aišku?
• Ateityje, • atsiduso Meri. - Sakai, dveji treji metai.
• Dovanok. Tačiau kai mes susituoksim, aš norėčiau turėti pado­
rius namus ir dailius daiktus. O tai kainuoja. Bent jau reikia gauti kredi­
tą. Tuo tarpu aš skirstau savo išmokas visiems tiekėjams po lygiai - jie
mane kenčia tol, kol supranta, jog aš stengiuosi su jais atsiskaityti iš
visų jėgų. Tai nei lengva, nei malonu. Bet aš žinau, ko noriu, ir negaliu
tenkintis mažmožiais. Taip kad teks pakentėti, brangioji.
Ir j i kentėjo. Kai tik suprato, kad jokiais argumentais - nei žodi­
niais, nei kūniškais - jo neperkalbėsi.
Štai tokia buvo padėtis besibaigiant kruizui. Ir dar metus. Pereitą
vasarą Meri nuvažiavo jį aplankyti, susipažino su miesteliu, su krautu­
ve, su šviežiais skaičiais kontoros knygoje, skelbiančiais, jog Šernas iš­
mokėjo dar penkis tūkstančius dolerių.
• Teliko vienuolika tūkstančių, - išdidžiai pranešė j is,- dar porą metų,
gal net mažiau.
Porą metą. Po poros metų jai bus dvidešimt devyneri. Jai nebepa­
vyks užsimaskuoti ir apsimesti jauna pana Šerno parankėj. Tačiau ji taip
pat žinojo, kad jos gyvenime jau vargiai bepasitaikys kiti Šernai Lumi-
sai. Ir ji nusišypsojo, linktelėjo ir grįžo į Lauerio Agentūrą.
Ji sugrįžo į Lauerio Agentūrą ir stebėjo, kaip senis Laueris rinko
savo tvirtus penkis procentus nuo kiekvieno sandėrio. Stebėjo, kaip jis
supirkinėjo abejotinus ir nebegaliojančius vekselius, kaip mikliai, gud­
riai ir negailestingai siūlė grynus pasimetusiems pardavėjams, kaip ap­
sisukęs lengvai, greitai ir pelningai tuos vekselius perpardavinėjo. Žmo­
nės visada perka ir visada parduoda. Visa, ką tedarė Laueris, • sėdėjo
centre ir rinko procentus ir iš pirkėjų, ir iš pardavėjų vien tik už jų suve­
dimą. Jokios kitos veiklos savo egzistavimui pateisinti jis nesiėmė. Ir
buvo turtingas. Jam nereikėtų prakaituoti dvejus metus, kad išmokėtų
vienuolikos tūkstančių skolą. Kartais jis tiek uždirba per porą mėnesių.
Meri jo nekentė, kaip nekentė ir daugelio kitų pirkėjų ir pardavėjų,
su kuriais jis bendradarbiavo, nes jie taip pat buvo turtingi. Tas Tomis
Kesidis buvo vienas bjauriausių - stambus sukčius, pritvinkęs pinigais
abejotinų machinacijų dėka. Jam nebuvo reikalo ir piršto pajudinti, kad
maudytųsi nekilnojamam turte, jis uoste uodė žmonių baimes ir geis­
mus, pigiai pirko, brangiai pardavinėjo, pirma pasitaikiusia proga buvo
pasiryžęs melžte išmelžti kiekvieną papildomą dolerį.
------------------------------------------------------------------------- 15
Jam nieko nereiškė pakloti keturiasdešimt tūkstančių grynais už
namą dukrai vestuvių proga.
Kaip nieko nereiškė vieną popietę maždaug prieš pusmetį padėti
šimto dolerių banknotą ant Meri Krein stalo ir pasiūlyti “pasivažinėti”
su juo į Dalasą savaitgaliui.
Tai atsitiko taip staiga ir jis siūlė nutaisęs tokią buką ir kasdienišką
šypseną, kad ji net nespėjo užpykti. Įėjo misteris Laueris, ir tuo viskas
baigėsi. Ji taip ir neatstūmė Kesidžo nei viešai, nei konfidencialiai, o jis
savo pasiūlymo nebepakartojo. Tačiau ji neužmiršo. Ji negalėjo užmirš­
ti tos seilėtos šypsenos riebiame seniokiškame veide.
Ir dar ji negalėjo užmiršti, jog šis pasaulis priklauso Tomiams Ke-
sidžams. Jie valdo turtą, jie nustatinėja kainas. Keturiasdešimt tūkstan­
čių dukrai vestuvių proga, šimtas abejingai švystelėtų ant stalo dolerių
už Meri Krein kūno nuomą trim dienom.
Ir taip ašpasiglem žiau tuos keturiasdešimt tūkstančių dolerių...
Štai kaip ta apgavystė įvyko, nors tai ir jokia apgavystė. Ji paėmė
pinigus, o pasąmonėj tikriausiai jau seniai svajojo apie panašią galimy­
bę. Atrodė, lyg viskas būtų sugulę į savo vietas kaip gerai sugalvotas
planas.
Buvo penktadienio popietė, rytoj bankai nedirbs, vadinasi, Laue-
riui jos veikla paaiškės tik pirmadienį, kai ji nepasirodys ofise.
O dar svarbiau - Laila anksti ryte išvažiavo į Dalasą pirkti parduo­
tuvei plokštelių. Ji irgi negrįš iki pirmadienio.
Meri nuvažiavo tiesiai namo ir susikrovė daiktus - ne visus, tik
lagaminą geriausių rūbų ir krepšį su tualetiniais reikmenimis. Tuščiame
indelyje nuo koldkremo juodvi su Laila turėjo pasidėjusios tris. šimtus
šešiasdešimt dolerių, bet ji jų nė nepalietė. Jų reikės Lailai užmokėti už
butą. Meri norėjo palikti seseriai kokį laiškelį, tačiau nesiryžo. Lailai
bus sunku, bet nieko nepadarysi. Gal vėliau pavyks ką nors sugalvoti.
Meri išėjo iš namų apie septynias. Po valandos stabtelėjo miesto
pakraštyje ir pavakarieniavo, po to užsuko į aikštelę “SUPERKAM
NAUDOTUS AUTOMOBILIUS” ir pakeitė savo sedaną į dvivietę ma­
šiną. Tai buvo prastas biznis, o kitą rytą, kai ji pakartojo operaciją mies­
te už keturių šimtų mylių į šiaurę, dar prastesnis. Apie vidudienį ji dar
kartą pakeitė mašiną. Jai liko trisdešimt dolerių grynais ir aplamdytas
laužas įlenktu kairiu priekiniu sparnu, bet tai jai buvo nė motais. Svar­
biausia kelis kartus mikliai pamainyti mašinas, sumėtyti pėdas ir galų
gale kokia nors skardine nuriedėti iki Ferveilo. Po to galima pavažiuoti
16 -------------------------------- ;------------------ ---------------------
dar šiauriau, gal iki kokio Springfildo, ir parduoti paskutinę mašiną jau
savo vardu: kokiu būdu valdžia atseks kažkokios misis Sem Lumis, gy­
venančios už šimto mylių, pėdsakus?
Mat ji planavo tapti misis Sem Lumis - ir kuo greičiau. Ji atsiras
pas Semą ir paseks pasaką apie paveldėjimą. Ne keturiasdešimties tūks­
tančių dolerių, tiek būtų daugoka ir tektų ilgai aiškintis, bet gal kokio
penkiolikos. Pasakys, kad Laila gavo tiek pat, iš karto metė darbą ir
išvažiavo i Europą. Štai kodėl nėra prasmės kviesti ją į vestuves.
Gal Šernas spyriosis ir pinigų neims? Tikriausiai teks atsakinėti į
galybę keisčiausių klausimų, bet ji su tuo susidoros. Teks. Jie iš karto
susituoks, tai svarbiausia. Ji paims jo vardą ir taps misis Sem Lumis,
metalo dirbinių krautuvės savininko žmona mieste už aštuonių šimtų
mylių nuo Lauerio Agentūros.
Lauerio Agentūra žalio supratimo neturėjo apie Šerno egzistavi­
mą. Jie, be abejo, kreipsis į Lailą, o ta, žinoma, viską iš karto atspės. Tik
Laila nieko nepasakys, bent jau kol nepasimatys su Meri.
Tuo tarpu Meri reiks ruoštis suvaldyti seserį, priversti neprasitarti
ir valdžiai. Tai neturėtų būti sunku - Laila jai tiek skolinga už visus tuos
metus, kai Meri leido ją į koledžą. Ji tikriausiai net atiduos dalį likusių
dvidešimt penkių tūkstančių. Gal sesuo neims. Bet kokį nors sprendimą
suras, Meri taip toli neplanavo - bus laikas pamąstys.
Dabar jai reikia daryti viską nuosekliai, o visų pirma - pasiekti Fer-
veilą. Žemėlapyje iki jo tik keturi coliai. Menka raudona keturių colių
linija nuo vieno taško iki kito. O užtruko aštuoniolika valandų, kol juos
nuvažiavo, aštuoniolika valandų teko kratytis, aštuoniolika valandų rei­
kėjo.spoksoti į gabaritų šviesas ir markstytis nuo saulės blyksnių, aš­
tuoniolika valandų susirietus, kariaujant su keliu ir ratais, ir nuobodu­
liu, įnirtingai kovoti su savo pačios nuovargiu.
O dabar ji ne ten pasuko ir pylė lietus, ir artėjo naktis, ir ji pasikly­
do nepažįstamam kely.
Meri žvilgtelėjo į veidrodį ir pamatė savo blyškų atspindį. Tamsūs
plaukai ir taisyklingi bruožai tebebuvo pažįstami, tik išnyko šypsena ir
putlios lūpos išsitempė siaura juostele. Kur jai matytas šitas susisukęs,
persikreipęs veidas?
Veidrodyje, kai numirė mama, kai tu sudaužei į šimtus skeveldrų...
N ava, o ji vis manė esanti rami, esanti šaltakraujė, esanti blaivi.
Nejuto nei baimės, nei gailesčio, nei kaltės. Tačiau veidrodis nemelavo.
Jis bylojo šventą tiesą.
----------------------------------------------- --------------------------17
Jis nebylom liepė sustoti. Nevalia griūti į Semo glėbį va taip, išnir­
ti naktį, kai ir veidas, ir rūbai išduoda skubotą bėgimą. Žinoma, sakys
norėjusi pradžiuginti geromis žiniomis, tik būtų neblogai ir atrodyti lyg
visas tavo nekantrumas - iŠ laimės.
Reikia kur nors pernakvoti, normaliai pailsėti ir ryt rytą atvažiuoti
į Ferveilą guviai ir kupinai jėgų.
Jei apsisuks ir grįš atgal iki kryžkelės, vėl atsidurs autostradoj. Ir
ten susiras motelį.
Meri linktelėjo savo pačios mintims ir, kovodama su pagunda už­
simerkti, išsitempė ir pro lietaus ir tamsos sieną pabandė apžvelgti šali­
kelę.
Štai tuomet ji pastebėjo ženklą, rodantį į nediduką pastatą pakelė­
je-
“MOTELIS - YRA LAISVŲ KAMBARIŲ”. Ženklas nedegė, bet
gal jį užmiršo įjungti, kaip ir ji užmiršo gabaritus staiga sutemus.
Meri pasuko link įvažiavimo ir pastebėjo, kad tamsa ne tik visame
motelyje, bet ir stikliniame priestate, kur tikriausiai buvo ofisas. Gal jie
nedirba? Ji pristabdė, pabandė geriau įsižiūrėti ir pajuto, kaip padangos
užriedėjo ant signalinio elektros kabelio. Dabar tapo matyti ir namas
įkalnėje už motelio: priekiniai langai švietė, savininkas greičiausiai ten.
Tuoj ateis.
Ji išjungė motorą ir ėmė laukti. Ir tuoj pat išgirdo duslų lietaus
barbėjimą ir vėjo gaudesį. Garsas jai pasirodė pažįstamas, lygiai taip pat
lijo per mamos laidotuves, tada, kai ją nuleido į mažą tamsų keturkampį.
O dabar tamsa supo Meri. Ji buvo viena tamsoje. Pinigai jai nebepadės,
ir Šernas jai nebepadės, nes ji pasuko ne į tą pusę ir atsidūrė nepažįsta­
mam kely. Nieko nepadarysi - ji pati išsikasė sau duobę ir teks į ją atsi­
gulti.
Iš kur tokios mintys? Tai ne duobė, tai lova.
Ji vis dar tai svarstė, kai didelis tamsus šešėlis atvėrė mašinos du­
reles.
18

- Ieškote kambario?
Meri apsisprendė iš karto, vos pamačiusi aptukusį akiniuotą veidą
ir išgirdusi švelnų neryžtingą balsą. Čia bus saugu.
Ji linktelėjo, išlipo iš mašinos ir, paskui jį eidama į ofisą, pajuto
skaudant blauzdas. Jis atrakino ofisą, įėjo į priestatą ir uždegė šviesą.
• Dovanokit, kad taip ilgai užtrukau. Buvau namie • Motina prastai
jaučiasi.
Ofise nieko ypatingo, užtat šilta, sausa ir šviesu. Meri persmelkė
malonus virpulys, ir ji nusišypsojo storuliui. Jis palinko prie registraci­
jos žurnalo ant barjero.
- Mūsų vienviečiai kambariai kainuoja spetynis dolerius. Norėtu­
mėt iš pradžių pasižiūrėti?
- Ne, nėra reikalo, - ji skubotai atsegė rankinuką, ištraukė penkių
dolerių banknotą, dar du po vieną ir padėjo ant barjero. Jis pastūmėjo
registracijos žurnalą ir padavė plunksną.
Padvejojus ji įrašė. “Džeinė Vilson ", ir adresą: “San Antonijas,
Techasas ". Techaso numerių ant mašinos juk nepakeisi.
- Atnešiu jūsų daiktus, - tarė jis ir išėjo iš už barjero. Ji nusekė
atgal į lauką. Pinigai buvo pirštinių skyriuj, tame pačiame dideliame
voke, suveržtame storu guminiu raiščiu. Turbūt geriausia juos ten ir pa­
likti, j i užrakins mašiną ir niekas jų nepalies.
Jis nunešė daiktus prie kambario greta ofiso. Tai buyo artimiausias
kambarys, ir ji neturėjo nieko prieš - svarbiausia nestovėti po lietum.
- Bjaurus oras, - tarė jis, praleisdamas ją į vidų. - Ilgai važiavot?
- Kiaurą dieną.
Jis nuspaudė jungiklį, ir lempa prie lovos pražydo geltonais švie­
sos žiedlapiais. Kambarys buvo apstatytas kukliai, bet visai ganėtinai.
Vonios kambario gilumoje ji pastebėjo dušo stovą - bevelytų vonią, bet
tiek to.
- Viskas gerai?
Ji skubotai linktelėjo ir dar kai ką atsiminė.
- Ar čia kur nors galima gauti užkąsti?
- Duokit pagalvoti. Kadaise būta užeigos trys mylios nuo šičia, jie
---------------------------------■-------------------------------------------------- - 19
prekiavo hamburgeriais if runkelių alumi, bet ko gero jie užsidarė, kai
nutiesė naująjį plentą. Ne, geriausia bus Ferveile.
-Tai toli?
• Septyniolika aštuoniolika, mylių. Reikia važiuoti tiesiai iki gra­
fystės magistralės, pasukt į dešinę ir vėl atsirasit pagrindinėj autostra­
doj. Keista, kad taip ir nevažiavot, tai ir yra kelias į šiaurę.
• Pasiklydau.
Storulis linktelėjo ir atsiduso:
• Taip ir maniau. Po to, kai nutiesė tą naują plentą, didelio judėjimo
čia nebūna.
Ji vangiai šypsojosi. Jis stovėjo tarpduryje kietai sučiaupęs lūpas.
Kai jų žvilgsniai susitiko, jis nudūrė akis ir lyg atsiprašinėdamas krenkš­
telėjo.
- E-e... mis., aš tiesiog pagalvojau. Gal jūs nenorite kratytis iki Fer-
veilio ir atgal per tokį lietų. Noriu pasakyti, kad aš ir pats planavau kiek
užkąsti ten, namuose. Galėtumėte palaikyti man komp'niją.
- Oi, ne, ką jūs.
- Kodėl ne? Nieko čia tokio. Motina jau atsigulė, ji vis tiek nieko
negamins... galiu pasiūlyti Jaltos mėsos su kava. Jei jūs nieko prieš.
-Na...
- Klausykit, aš tuoj bėgu ir viską paruošiu...
- Labai ačiū, misteri...
- Beitsas. Normanas Bcitsas, - jis pasitraukė atatupstas ir atsitrenkė
pečiu į staktą. • Klausykit, piš paliksiu jums žibintą, lengviau rasit kelią.
Jūs pirma turbūt norėsit nusimesti tuos šlapius rūbus.
Jis nusisuko, bet ji spėjo pastebėti jį paraustam. Še tau, jis kuo
tikriausiai sumišo.
Pirmą kartą per beveik dvidešimt valandų Meri Krein veidą nuš­
vietė šypsena. Ji palaukė, kol užsivėrė durys, ir nusimetė striukę. Pasi­
dėjo krepšį ant lovos, atsegė ir išsitraukė kartūninę suknelę. Pakabino
vildamasi, kad dalis raukšlių išsilygins, kol ji bus vonioj. Pats laikas
kiek atsigaivinti, o kai grįš • stiprus ir karštas dušas. Štai kojai labiausia
dabar reikia - palįsti po dušu ir išsimiegoti. O visų pirma - mažumėlę
užkrimsti. Nava, pažiūrėsim... kosmetika rankinuke ir galima apsivilkti
mėlynuoju lietpalčiu iš didžiojo lagamino...
Po penkiolikos minučių ji beldėsi į didelį karkasinį namą įkalnėje.
Vienintelė lempa švietė pro svetainės langą, o dar skaistesnis ats­
pindys sklido iš viršaus.. Ten, matyt, jo serganti motina.
20
Meri stovėjo ir laukė, kol kas atsilieps, bet buvo tylu. Gal jis irgi
viršuj? Ji pasibeldė dar kartą.
O tuo tarpu žvilgtelėjo pro svetainės langą. Iš pradžių ji net nepati­
kėjo savo akimis - j galvą negalėjo ateiti, jog šiais laikais dar pasitaiko
tokių vietų.
Net pačiam seniausiam name paprastai būna kokių pakitimų ar
vidaus patobulinimų. Tačiau svetainės, į kurią ji žiūrėjo, niekas niekada
net nebandė “modernizuoti”: gėlėti apmušalai, tamsus, sunkus, su įmant­
riomis voliutomis raudonmedis, ryškiai raudonas kilimas, aukštomis at­
kaltėmis, ašutais kimšti baldai ir apmuštas paneliais židinys atkeliavo
tiesiai iš Linksmųjų Devyniasdešimtųjų. Nebuvo net televizoriaus, bjau-
rojančio tokį nešiuolaikinį reginį, tik anapus stalo ji pastebėjo seną pri­
sukamą gramofoną. Pasigirdo tylus šnabždesys, iš pradžių atrodė lyg jis
sklistų iš gramofono varpo formos rago, bet paskui ji nustatė garso šal­
tinį. Šnabždesys sklido iš viršaus, iš apšviesto kambario.
Meri pabeldė dar kartą - antru žibinto galu. Atrodo, šį kartą ją iš­
girdo, nes garsas staiga nutilo ir pasigirdo duslus šlepsėjimas. Netrukus
ji pamatė laiptais nusileidžiantį misterį Beitsą. Jis atvėrė duris ir gestu
pakvietė užeiti. - Dovanokit, - tarė jis, - kamšiau Motiną antklode. Kar­
tais su ja sunkoka.
- Jūs minėjot, ji serga. Nenorėčiau jos trikdyti.
- O, jokio trukdymo. Ji miegos kaip kūdikėlis, - misteris Beitsas
žvilgtelėjo per petį laiptų link ir ėmė kalbėti tyliau. - Atvirai šnekant, ji
ne tiek ir serga, tai yra, serga ne fiziškai, va koks reikalas. Kartais ją
ištinka priepuoliai... - jis ūmai linktelėjo ir šyptelėjo. • Leiskit, pakabin­
siu jūsų lietpaltį. Štai. Na, prašom čionai...
Ji nusekė paskui erdviu, net po laiptais nuvedančiu prieškambariu.
-Tikiuosi, jūs nieko prieš, jei valgysim virtuvėj, - sumurmėjo jis. -
Viskas paruošta. Sėskitės, aš įpilsiu kavos.
Virtuvė niekuo nesiskyrė nuo svetainės: visos sienos iki pat lubų
aptaisytos įstiklintom indaujom, o senamadiška kriauklė pajungta prie
rankinio siurblio. Kampe kūpsojo didelė malkom kųrenama plyta. Nuo
jos sklido maloni šiluma. Viliojo ant ilgo medinio stalo, dengto baltai
raudona languota staltiese, padėta dešra, sūris i r naminiai pikuliai stikli­
niuose indeliuose. Tokios keistenybės nekėlė Meri jokio juoko, ir net
rankomis siuvinėtas moto ant sienos atrodė besąs savo vietoj.
Dieve, Palaimink Mūsų Namus.
------ ------------------------ :-----------------------------------------21
Amen. Čia žymiai smagiau, nei sėdėti vienai kokioj įtartinoj mies­
telio kavinį.
Misteris Beitsas prikrovė j ai lėkštę.
- Valgykit, manęs nelaukit! Jūs tikriausiai alkana.
Ji buvo alkana ir taip susikaupus kibo į maistą, kad vargiai bepas-
tebėjo, kaip mažai valgė jis. Ir sumišo, galų gale tai pamačius.
- O jūs pats taip nieko ir nepalietėte! Ko gero, jau vakarieniavot?
- Ne, nevakarieniavau. Tiesiog aš nelabai alkanas, - jis papildė jos
kavos puodelį. - Matot, Motina kartais išmuša mane iš vėžių, - jis pritilo
ir vėl kalbėjo tarsi atsiprašinėdamas: - Pats turbūt ir kaltas. Prastai ją
prižiūriu.
- Jūs gyvenat vienu du?
- Taip. Daugiau nieko niekad ir nebuvo. Niekad.
- Turėtų būti sunkoka.
- Nesiskundžiu. Supraskit teisingai, - jis pačiupinėjo berėmius aki­
nius, - Tėvas išėjo, kai aš buvau dar visai kūdikis. Motina auklėjo manė
viena. Kiek suprantu, jos šeima turėjo pakankamai pinigų ir rėmė mus
kol aš užaugau. Po to Motina užstatė namą, pardavė fermą ir pastatė šitą
motelį. Mes jį'laikėm kartu ir viskas buvo neblogai, kol mūsų nesužlug­
dė tas naujasis plentas. Atvirai šnekant, silpti ji pradėjo gerokai anks­
čiau. Ir atėjo mano eilė ja rūpintis. Tik kartais tai nėra lengva.
- Kitų giminių neturit?
-N e.
- Ir niekad nebuvot vedęs?
Jis.paraudo ir įsistebeilijo į languotąją staltiesę.
Meri prikando lūpą.
- Dovanokit. Visai nenorėjau liesti intymių klausimų.
- Ne, nieko, - vos girdimai pratarė jis. - Ne, aš niekados nebuvau
vedęs. Motina... na... žiūrėjo į tai savotiškai. Aš... aš net niekada nesėdė­
jau su mergina va taip prie stalo.
- Bet...
• Keistai skamba, ar ne, ypač šiais laikais? Žinau. Bet taip reikia.
Aš įtikinėju save, kad ji be manęs prapuls, o iš tiesų tai a i prapulsiu be
jos.
Meri išgėrė kavą, sužvejojo rankinuke cigaretes ir pratiesė pakelį
misteriui Beitsui.
- Ne, ačiū. Aš nerūkau.
- Nieko prieš, jei užrūkysiu?
22
- Prašom. Rūkykit, - jis patylėjo. - Pasiūlyčiau išgerti, bet., ma­
tot... Motina nenori, kad namuose būtų alkoholio.
Meri atsilošė ir giliai įkvėpė. Staiga ji pasijuto visiškai nepriklau­
soma. Juokinga, kiek nedaug gali truputėlis šilumos, truputėlis poilsio,
truputėlis maisto. Prieš valandą ji jautėsi vieniša, apgailėtina ir mirtinai
nepasitikinti savimi. O dabar viskas atvirkščiai. Gal j os nuotaiką pakei­
tė tai, ką ji išgirdo iš misterio Beitso? Va ils tai iš tiesų vienišas, apgailė­
tinas, įbaugintas. O ji priešingai, ji jautėsi esanti septynių pėdų aukščio.
Ir tas jausmas akino ją prabilti.
- Jums nevalia rūkyti. Jums nevalia gerti. Jums nevalia bendrauti
su merginomis. Ką gi jūs darot, išskyrus motelio ir motinos priežiūrą?
Jis, matyt, jos tono nepajuto:
• O, aš tiesą sakant, daug ką darau. Daug skaitau. Ir kitų pomėgių
turiu.
Jis žvilgtelėjo į lentyną, o ji pasekėjo žvilgsnį. Į juos stebeilijosi
voverės iškamša.
- Medžiojat?
- O, ne. Tik gaminu iškamšas. Šitą voverę man davė iškimšti Džir-
džas Blauntas. Tai jis ją nušovė. Motinanenori, kad čiupinėčiau ginklus.
- Misteri Beitsai, dovanokit, kad taip sakau, bet kiek gali šitaip
tęstis? Jūs suaugęs žmogus. Turit gi suprasti, jog nėra reikalo visą gyve­
nimą elgtis lyg būtumėt mažas vaikas. Nenoriu jūsų įžeisti, bet..
• Aš suprantu. Aš orientuojuosi situacijoj. Kaip jau minėjau, šį bei
tą skaičiau. Žinau ir psichologų nuomonę. Bet aš turiu priedermių Moti­
nai.
- Gal tinkamiau atliktumėt savo priedermę jai, o taip pat ir sau, jei
pasirūpintumėt paguldyti ją į... įstaigą?
- Ji ne beproti!
Balsas prarado švelnumą ir atsiprašinėjantį toną, tapo aukštas ir
šaižus. Storuliukas stryktelėjo, nusviesdamas ranka nuo stalo puodelį.
Puodelis terkštelėjo ant grindų, bet Meri į jį nė nepažvelgė, ji negalėjo
atitraukti akių nuo perkreipto veido.
- Ji ne beprotė, • pakartojo jis, - ką jūs irvisi kiti begalvotumėt. Ką
betvirtintų knygos, ką bekalbėtų daktarai klinikoj. AŠ visa tai žinau. Ją
mikliai pripažins ligone ir uždarys, man tereikia tik žodį tarti. Tik aš jo
netarsiu, nes aš žinau. Aišku jums? Aš žinau, o jie nežino. Jie nežino,
kaip ji manim rūpinosi, šitiek metų, kai visiems kitiems buvo nė motais,
kiek ji darbavosi mano labui ir iškentėjo dėl manęs, kiek pasiaukojo.
_______________________________________________________23
Jeigu ji dabar kiek ir keistoka, tai mano kaltė, aš už tai atsakau. Kai ji
tada man pasakė, jog ruošiasi ištekėti vėl, tai aš jai sukliudžiau. Taip, aš
jai sukliudžiau, mane kaltinkit! Nekalbėkit man apie pavyduliavimą, apie
savininkiškumą - aš buvau žymiai bjauresnis už ją. Šimtus kartų dides­
nis beprotis, jei taip patinka tas žodis. Mane reiktų uždaryti, jei tik kas
žinotų, ką aš kalbėjau ir dariau, ką aš krėčiau. Na, aš galų gale save
nugalėjau. O ji ne. Bet kas jūs tokia, kad leidžiat sau šnekėt, reikia ar
nereikia žmogų uždaryti? Man rodos, visi mes kartais šiek tiek išeinam
iš proto.
Jis nutilo - ne žodžių pritrūkęs, kvapo. Veidas smarkiai paraudo,
lūpos, nervingai virpėjo.
Meri atsistojo.
- Aš... aš... atleiskit, - švelniai tarė ji, • man taip gaila. Noriu atsip­
rašyti. Neturėjau jokios teisės taip kalbėti.
- Taip. Žinoma. Bet tai nesvarbu. Aš tiesiog nepratęs kalbėtis apie
tokius dalykus. Kai gyveni vienas, viską laikai savyje. Kaip ta voverė, -
jis atsipūtė ir pabandė šyptelėti. - Miela mažylė, tiesa? Man kartais nori­
si, kad jos čia gyventų, tada aš kokią prisijaukinčiau.
Meri pasiėmė rankinuką.
- Aš jau bėgsiu. Vėlu.
- Neišeikit, būkit gera. Dovanokit tą mano išpuolį.
- Aš ne dėlto. Aš iš tiesų labai pavargau.
- O aš maniau, mes pasišnekėsim. Papasakočiau apie savo hobi.
Turiu savotišką dirbtuvę rūsyje...
- Ne, man labai įdomu, bet tiesiog reikia truputį pailsėti.
- Ką gi* Eisiu su jumis. Reikia uždaryti ofisą. Vargu ar šiąnakt be­
bus darbo.
Jiedu išėjo į prieškambarį, ir jis padėjo jai apsivilkti lietpalčiu. Jis
buvo toks negrabus, kad ji buvo besupykstanti, bet sumetė, kas jam da­
rosi, ir nutylėjo. Jis vengė ją paliesti. Štai kas. Vargšelis iš tiesų bijojo
prisiartinti prie moters!
Jis švietė žibintu, o ji sekė paskui takeliu žemyn iki pat žvyruoto
keliuko aplink motelį. Lyti nustojo, tačiau naktis tebebuvo tamsi ir bež­
vaigždė. Prieš pasukdama už kampo, ji atsigręžė į namą. Viršuje tebede­
gė Šviesa, ir Meri pagalvojo - gal senė nemiega, gal ir klausėsi jų pokal­
bio hr girdėjo tą paskutinį protrūkį?
Misteris Beitsas stabtelėjo priešais jos kambarį, palaukė, kol ji įkiš
raktą į spyną ir atrakins duris.
24 ------------------------------------------------------------------------
- Labos nakties, - palinkėjo, - saldžių sapnų.
- Ačiū. Ir dėkui už vaišes.
Jis žioptelėjo ir nusisuko. Trečią kartą per vakarą ji matė jį raus­
tant
Ji užvėrė ir užrakino duris. Buvo girdėti tolstantys žingsniai. Po to
išdavikiškai trekštelėjo spyna jam įėjus į ofisą už sienos.
Jo išeinant ji neišgirdo - dėmesys iš karto nukrypo į daiktus. Išsit­
raukė pižamą, šlepetes, indelį su kremu, dantų šepetuką ir dantų pastą.
Po to pasirausė didžiuliame lagamine, ieškodama suknelės rytdienai, su­
sitikimui su Šernu. Ją reikia ištraukti dabar, kitaip neišsikabės raukšlės.
Rytoj viskas turi būti kaip reikiant.
Viskas turi būti kaip reikiant...
Ir iš karto prarado savo septynpėdį ūgį. O gal viskas ne taip jau
staiga ir pasikeitė? Gal viskas ėmė keistis ten, name, kai misteris Beit-
sas pakėlė isteriką? Ką jis tokio pasakė, kad ji ėmė ir siubliuško?
Man rodos, visi mes kartais šiek tiek išeinam iš proto.
Meri Krein padarė ant lovos vietos ir prisėdo.
Taip. Tai tiesa. Visi mes kartais šiek tiek išeinam iš proto. Lygiai
kaip ji išsikraustė iš proto vakar po pietų, kai pamatė ant stalo tuos pini­
gus.
Ir ji beprotė, turi būti beprotė, jei mano, kad įvykdys tą savo planą.
Tarsi būtų išsipildęs sapnas, o juk taip ir yra. Sapnas. Beprotiškas sap­
nas. Dabar ji žino.
Pasprukt nuo policijos jai galbūt ir pavyks. Tačiau Šernas nesiliaus
klausinėjęs. Kas tas giminaitis, kurio pinigus ji paveldėjo? Kur gyveno?
Kodėl niekada jo neminėjo? Kodėl ji atsivežė pinigus grynais? Argi mis­
teris Laueris neprieštaravo, kai j i taip staiga metė darbą?
O po to Laila. Sakykim, ji elgsis būtent taip, kaip tikisi Meri - atva­
žiuos pas ją ir nenueis į policiją, netgi sutiks iš pareigos jausmo tylėti
visą gyvenimą. Tačiau ji žinos. Ir kils keblumų.
Anksčiau ar vėliau Šernas panūs ją aplankyti ar pasikviesti į sve­
čius. O tai bus neįmanoma. Ji daugiau nebegalės palaikyti ryšių su sese­
rim, niekuomet negalės paaiškinti Šernui, kodėl tie ryšiai neįmanomi,
kodėl ji negali nuvažiuoti į Techasąnet pasisvečiuoti.
Ne, visa tai beprotybė.
Ir jau per vėlu ką pakeisti.
O kodėl per vėlu?
O ką, jeigu ji dabar truputėlį pamiegotų, kokias dešimt valandų?
 25
------------------------------------------------------------------------------------------------- r—
Rytoj sekmadienis, jei išvažiuotų apie devynias ir važiuotų nesustoda­
ma, parsirastų į miestą pirmadienį anksti ryte. Prieš Lailai grįžtant iš
Dalaso, prieš atsidarant bankui. Ji galėtų deponuoti pinigus ir eiti tiesiai
į darbą.
Tiesa, ji būtų mirtinai pervargus. Tik nuo to nemirštama, o svar­
biausia - niekas nieko nesužinotų.
Dar, beje, lieka mašina. Reikėtų kaip nors pasiaiškinti • Lailos la­
bui. Gal pasakytų, kad buvo išvažiavusi savaitgaliui į Ferveilą, norėjusi
padaryti Šernui siurprizą. Mašina sugedusi, tekę tempti buksyru, me­
chanikas pasakęs, kad:teks keisti motorą, tai ji nusprendusi ją palikti,
paėmusi vietoj anos šitą laužą ir grįžusi namo.
Taip, skamba panašiai į tiesą.
Tarp kitko, viską paskaičiavus, kelionė atsieis apie septynis šmtus
dolerių. Tokia mašinos kaina.
Tačiau ją verta užmokėti. Septyni šimtai dolerių nėra daug už šva­
rią sąžinę. Už saugumą, už ateitį.
Meri atsistojo.
Ji taip ir padarys.
Ir vėl tapo septynių pėdų aukščio. Štai kaip paprasta.
Jei butų religinga, imtų melstis. Ją persekiojo keista nuojauta, jog
visa tai - kaipgi tas žodis? - apvaizda. Lyg viskam, kas nutiko, kažkaip
buvo lemta nutikti. Tai,kad ji pasuko ne tuo keliu, atvažiavo čia, susiti­
ko tą graudų žmogų, išklausė jo išpažinties, išgirdo paskutinį sakinį,
atvedusį ją į ptotą.
Ji buvo pasišovus eiti ir jį išbučiuoti, ir sukikeno pagalvojus, kaip
jis reaguos į tokį gestą. Vargšas seneliukas tikriausia nualptų!
Ji vėl sukikeno. Žavinga, žinoma, būti septynių pėdų, tik kaip ji
tilps po dušu - štai klausimas. O būtent to ji dabar ir imsis, palįs ilgam
po maloniu karštu dušu. Apsišvarins išorę ir apsišvarins vidų. Tapk Sva­
ri, Meri. Tapk švari lyg sniegas.
Ji pasuko į vonią, išsispyrė iš batelių, pasilenkė nusitraukti koji­
nes. Pakėlė rankas, nusivilko per galvą suknelę, švystelėjo į kambarį.
Ant lovos nepataikė, bet tiek to. Atsisegė liemenėlę, pakabino ant lem­
pos, tegu supasi. Dabar kelnaitės...
Pastovėjusi priešais veidrodį ant durų, kritiškai nužvelgė save. Gal
veidas ir dvidešimt septynerių metų, tačiau kūnas - grakštus, baltas, ne
daugiau dvidešimt vienerių. Gera jos figūrą. Velniškai gera figūra. Se­
niui patiks. Gaila, kad jis dabar negali ja pasigrožėti. Pragariškai sunku
26
laukti dar dvejus metus. Bet ji atsiims savo už visą prarastą laiką. Sako,
moteris sekso atžvilgiu galutinai subręsta tik trisdešimties metų. Pažiū­
rėsim.
Meri vėl pakikeno, pasiūbavo klubais, pasiuntė bučinį savo atvaiz­
dui. Po to žengė po dušu. Vanduo buvo per karštas, ji pabandė atmiežti
šaltu. Galų gale atsuko abu kranus iki galo ir ją užplūdo šiluma.
Kurtinančiai riaumojo vanduo, kambarin ėmė plūsti garai.
Štai kodėl ji neišgirdo nei atsiveriančių durų, nei žingsnių. Ir iš
pradžių, prasiskleidus dušo užuolaidai garai pridengė veidą.
Paskui ji pamatė - vien tik veidą, žiūrintį pro užuolaidas, kabantį
ore tarytum kaukė. Skara dengė plaukus, o stiklinės akys dėbsojo kaip
ne žmogaus, bet tai ne kaukė, negali būti kauke. Odą dengė mirtinai
balta pudra, o ant skruostikaulių žydėjo dvi tuberkuliozinio raudonio
dėmės. Tai ne kaukė. Tai išprotėjusios senės veidas.
Meri sukliko, tada užuolaida prasiskleidė labiau ir išniro ranka su
mėsininko peiliu. Po akimirkos tas peilis ir nurėžė jos klyksmą.
Ir galvą.

Vos Normanas peržengė ofiso slenkstį, jį ėmė krėsti drebulys. Tai

bent reakcija. Šitiek tu man atsitik per tokį trumpą laiką. Tuoj sprogs
lyg perrūgęs vyno butelys.
Butelys. Štai ko jam reikia - išgerti. Jis, aišku, mergiotei sumelavo.
Tai tiesa, Motina draudė laikyti namuose alkoholį, bet jis vis tiek išger-
dinėja. Turi butelį Čia, ofise. Kartais tiesiog būtina išgerti, net jei skran­
dis ir nepriima alkoholio, net jei nuo poros gurkšnių svaigsta galva ir
netenki nuovokos. Kartais tiesiog norisi netekti nuovokos.
Normanas nuleido žaliuzes ir išjungė gatvės reklamą. Štai ir tvar­
ka. Užsidarėm nakčiai. Niekas nepastebės blausios stalinės lempos švje-
sos ir nuleistų žaliuzių. Niekas nežvilgtels vidun ir nepamatys, kaip jis
atrakina stalo stalčių ir išsitraukia butelį, kaip dreba lyg mažiukui ran­
kos, Mažiukui reikia butelio.
Jis užsivertė puslitrį ir gurkštelėjo. Viskis nudegino, ir gerai, kąd
----------------------------------------------------------------------------------- 27
nudegino. Tegul išdegina kartėlį. Karštis nutekėjo gerkle žemyn ir sk­
randis užkunkuliavo. Dar kitas gurkšnis išdegins baimės skonį.
Tai buvo klaida • pakviesti mergiotę į namus. Normanas tai supra­
to vos išsižiojęs, bet ji buvo tokia graži ir tokia pavargus, tokia pasime­
tus. Jis žinojo ką tai reiškia - būti nuvargusiu ir pasimetusiu, kai .ni>*9
kam pasiguosti, kai nėra kas tave supranta. Jis tenorėjo su ja pasikalbėti,
daugiau juk nieko ir neįvyko. Be to, tai įo namai, gal ne? Jie priklauso
jam lygiai kaip ir Motinai. Ji neturi jokios teisės jį terorizuoti.
Ir vis dėlto tai buvo klaida. Tiesą sakant, jis niekad nebūtų išdrįsęs,
jei jie nebūtų susipykę su Motina. Norėjo pademonstruoti, koks yra sa­
varankiškas. Tai negerai.
Tačiau po to, kai pakvietė mergiotę, jis padarė šį tą dar blogiau.
Grįžo namo ir pasakė Motinai, jog turės svečių. Nužygiavo tiesiai į mie­
gamąjį ir pranešė, pareikšdamas nei daugiau nei mažiau: “Tik pabandyk
kaip nors įsikišti!”
Tai neteisinga. Ji ir taip buvo smarkiai užsiplieskus, o kai jis pasa­
kė, kad ta mergina ateis vakarienės, ją faktiškai ištiko isterija. Tai buvo
isterija • kaip ji elgėsi ir ką kalbėjo. “Jei atvesi ją čia, aš ją užmušiu! Aš
užmušiu tą kalę!”
Kalė. Motina niekuomet taip nešnekėdavo. O išsireiškė būtent taip.
Ji serga, sunkiai serga. Gal mergiotė ir teisi. Gal Motiną ir reiktų užda­
ryti. Pats vienas jis jos nebesuvaldo. Jis net pats nebesivaldo. Ką ten
Motina sakydavo apie nesivaldymą? Nuodėmė. Degsi pragare.
Viskis degino. Trečias gurkšnis, bet jam taip jo reikia. Jam daug ko
reikia. Čia mergiotė irgi teisi. Negalima taip gyventi. Taip jis ilgai neiš­
temps.
Vien tik valgio klausimą išspręsti buvo tikra kančia. Jis bij oj o, kad
Motina iškels sceną. Užrakinęs jos kambarį vis laukė, kada ji ims klykti
ir baladotis. Tačiau ji sėdėjo tyliai, o ko gero net perdaug tyliai, lyg
klausytųsi. Tikriausiai ji ir klausėsi. Motiną galima užrakinti, bet šnipi­
nėti jai neuždrausi.
Normanas vylėsi, kad ji jau užmigo. Gal rytoj bus viską užmiršus.
Taip dažnai yra buvę. Nors kartais, kai jis manydavo, kad ji galutinai
užmiršo tą ar kitą incidentą, ji net po kelių mėnesių galėdavo braukšte-
lėti juo lyg perkūnas iš giedro dangaus.
Giedras dangus. Išsireiškimas jį prajuokino. Giedro dangaus ne­
būna. Vien debesys ir tamsa - kaip šiąnakt.
Pasigirdo kažkoks garsas ir jis skubiai pasisuko su visa kėde. Negi
28 ------------------- :-----------------------------------------------------
ateina Motina? Ne, negali būti, juk tu ją užrakinai, pameni? Tai tikriau*
šiai ta mergiotė gretimame kambary. Taip, dabar jis ją girdi - ji, matyt,
atrakino lagaminą ir išsiiminėja daiktus, ruošiasi nakčiai.
Normanas gurkštelėjo dar kartą. Vien tik nervams nuraminti. Ir šį
s>lq tai pavyko. Rankos nustojo virpėjusios. Baimė nebeėmė. Bent jau
galvojant apie mergiotę.
Keista, kai ją pamatė, kilo tas baisus jausmas * na, kaip tas žodis?
Im... Impozantiškai. Ne, ne taip. Su moterimis jis niekada nesijautė esąs
impozantiškas. Jis pajuto * impulsą? Irgi ne. Jis žinojo tą žodį, nors ir
negalėjo niekaip prisiminti, šimtus kartų skaitė jį knygose, tose, kurias
Motina net neįtarė jį turint
Na, tiek to. Kai jis buvo su ta mergiote, taip ir jautėsi, o dabar ne­
besijaučia. Dabar jis pajėgus viskam.
Tiek daug dalykų norėtų su tokia mergiote padaryti. Su jauna, gra­
žia. Ir protinga. Kvaila buvo jai prieštarauti, kai ji šnekėjo apie Motiną,
dabar jam aišku, jog ji teisi. Ji žino, ji supranta. Gaila, kad ji nepasiliko
pasikalbėti ilgėliau.
Ką gi, jis tikriausiai daugiau jos nebepamatys. Rytoj jos nebebus.
Nebebus suvisam. Džeinč Vilson iš San Antonijo, iš Techaso. Įdomu,
kas ji tokia, kur važiuoja, kas per žmogus ji yra, kas jos viduje. Tokią
merginą galėtų įsimylėti. Taip, galėtų, netgi pamatęsją vienui vieną kartą.
Nieko juokingo. Nors ji tikriausiai juoktųsi. Tokios tos mergiotės • visa­
da juokiasi. Nes yra kalės.
Motina teisi. Jos kalės. Tik neįmanoma susivaldyti, kai kalė tokia
žavi kaip šita, ir kai žinai, jog daugiau niekad jos nebepamatysi. Tiesiog
būtina pamatyti ją dar kartą. Jei būtum vyras, taip jai būtum ir pasakęs,
kol buvai jos kambaryje. Atsineštum butelį ir pasiūlytum išgerti, pats
išgertum kartu, po to nuneštum į lovą ir...
Ne, nieko panašaus. Tik jau ne tu. Nes esi impotentas.
Štai tas žodis, kurio niekaip negalėjai prisiminti, tiesa?
Impotentas. Žodis, kurį vartoja knygos, žodis, kurį vartoja Motina,
žodis, reiškiantis, jog tujos niekada nebepamatysi, nes iš to nieko gero
neišeitų. Žodis, kurį žino kalės, negali nežinoti. Štai kodėl jos visuomet
juokiasi.
Normanas vėl išgėrė, nurijo vieną gurkšnelį. Pajuto kaip smakru
nutekėjo srovelė. Jis tikriausiai girtas. Tai ir gerai, girtas, koks skirtu­
mas? Motina juk nežino. Mergiotė juk nežino. Tai bus jo didžioji pas­
___________________________________________ 29
laptis. Jis impotentas, taip? Ką gi, tai dar visai nereiškia, kad negali jos
pamatyti dar kartą.
Jis pamatys j ą dabar p a t
Palenkęs galvą ir beveik glausdamasis prie sienos, Normanas per­
sisvėrė per stalą. Ir išgirdo įvairių garsų. Ilgos patirties dėka žinojo, kaip
juos interpretuoti. Mergiotė išsispyrė iš batelių. Dabar eina į vonią.
Jis ištiesė ranką. Ji vėl virpėjo, tik ne iš baimės. Iš nekantrumo. Jis
žinojo, ką padarys. Pakreips į šoną kabantį ant sienos rėmelį su licenzija
ir žiūrės sau pro skylutę, senų seniausiai jo paties pragręžtą. Niekas ne­
žino apie tą skylutę, net Motina. Motina tai tikrų tikriausiai ne. Tai jo
paslaptis.
Skylutė - tai viįso labo plyšelis tinke iš anos pusės, bet pro jį matyt.
Matyti apšviesta vonia. Kartais pavyksta pamatyti ir žmogų, jei jis stovi
tiesiai priešais. Kartus pavyksta pamatyti atspindį durų veidrodyje. Šiaip
ar taip, jis mato. Jis daug ką mato. Tegu juokiasi iš jo kalės... Jis žino
apie jas daugiau, negu jos mano.
Normanui buvo sunku sukoncentruoti žvilgsnį. Buvo karšta ir svai­
go galva, karšta ir sukasi galva. Ir nuo gėrimo, ir iš susijaudinimo. Bet
labiausiai nuo jos.
Ji buvo tuo metu vonioje, stovėjo veidu į sieną. Bet plyšio ji nepas­
tebėjo. Jos niekad jo nepastebi. Ji šypsojosi ir taršė plaukus. Dabar pasi­
lenkė, nubraukė žemyn kojines. Ir kai išsitiesė, taip, ji taip ir padarė -
suknelė nukrito per galvą, jis pamatė liemenėlę ir kelnaites - negi ji da­
bar nustos, negi ji nusisuks?
Tačiau ji nusisuko, ir Normanas vos neriktelėjo: “Nagi, atgal, ka­
le!”. Betgi laiku atsipeikėjo, o po to pamatė, kad ji atsiseginėja liemenė­
lę priešais durų veidrodį, ir jam viskas matyti. Tik veidrodis bangavo ir
blyksčiojo, ir nuo to svaigo galva, ir buvo sunku ką įžiūrėti, kol ji ne­
žengtelėjo truputį į šoną. Dabar jis matė, kaip ji...
Dabar ji jas nusimaus, ji jas maunasi, ir jis mato - ji stovi priešais
veidrodį ir - tikra tiesa - daro judesiusl
Negi j i žino? Negi visą laiką žinojo, žinojo apie skylę sienoje, ži­
nojo,kad jis ją stebi? Negi ji norėjo, kad jis žiūrėtų, negi ta kalė visa tai
darė specialiai jam? Ji siūbavo pirmyn atgal, pirmyn atgal, ir veidrodis
vėl subangavo, ir j i subangavo, ir jam trūko kantrybė, jam norėjosi bels­
ti į sieną, norėjosi šaukti, kad ji nustotų, nes tai buvo bloga, tai ištvirki­
mas, ką ji daro, ir ji privalo nustoti, antraip jis irgi taps blogu ir ištvirku-
3 0 ------------------------------------------------------------------------
siu. Štai ką tos kalės su tavim daro, jos tvirkina, ir ji kalė, visos jos kalės,
Motina buvo...
Staiga ji išnyko, teliko riaumojimas. Jis ūžtelėjo sudrebindamas
sieną, nuskandindamas žodžius ir mintis. Riaumojimas sklido iš jo gal­
vos, ir jis griuvo atgal į kėdę. Aš girtas, tarė sau, aš tuoj atsijungsiu.
Tačiau atsitiko ne visai taip. Riaumojimas tęsės:!, o kažkur gilumo­
je jis išgirdo kitą garsą. Ofiso durys atsidarė. Kaip tai gali būti? Juk jis
jas užrakino, tiesa? Ir raktą tebeturi. Jei tik atsimerktų, tuoj pat jį rastų.
Bet atsimerkti jis negalėjo. Nedrįso. Nes dabar jis žinojo.
Motina taip pat turėjo raktą.
Ji turėjo raktą nuo savo kambario. Ji turėjo niimų raktą. Ji turėjo
raktą nuo ofiso.
Ir dabar stovėjo čia ir žiūrėjo į jį. Jis vylėsi - ji pamanys, kad jis
paprasčiausiai užsnūdo. Ir vis dėlto - ką ji čia veiki a? Gal girdėjo, kaip
jis išėjo kartu su ta mergina ir atėjo pašnipinėti?
Normanas susigūžė nedrįsdamas pajudėti, nenorėdamas pajudėti.
Sulig kiekviena akimirka judėti darėsi vis sunkiau ir sunkiau* net jeigu
ir norėtųsi. Riaumojimas tapo nebepakeliamas, ir vi bracija jį užliūliavo.
Tai malonu. Malonu būti užliūliuotam, kai Motina stovi greta...
Paskui ji dingo. Nieko netarus ji apsisuko ir išėjo. Nėra ko bijoti. Ji
buvo atėjus apginti jį nuo kalių. Štai kas. Ji buvo a tėjus jį apsaugoti. Kai
tik reikalinga, Motina iš karto atsiranda greta... O dabar galima pamie­
goti. Nieko čia sudėtingo. Tiesiog neri į riaumojimą, o po to pro riau­
mojimą. Po to tyla. Miegas, gilus miegas.
Normanas krūptelėjo ir, loštelėjęs galvą atgal, pabudo. Jėzau, ją
skauda! Jis atsijungė sėdėdamas kėdėj, tikrų tikriausiai atsijungė. Nieko
nuostabaus, kad aplinkui viskas trūkčioja ir riaumoja. Riaumoja. Šitą
garsą jis girdėjo ir anksčiau. Kada anksčiau - prieš valandą, dvi valandas?
Jis atpažino tą garsą. Gretimam kambary liejasi dušas. Štai kas.
Mergina nuėjo į dušą. Bet tai buvo taip seniai. Negi ji ten iki šiol?
Jis palinko į priekį, atitraukė licenzijos rėmelį. Pažvairavo ir su­
koncentravo žvilgsnį į skaisčiai apšviestą vonią anapus sienos. Ji buvo
tuščia. Dušo kabina buvo šone, ir jis jos nematė.
Gal ji užmiršo dušą ir nuėjo miegoti jo neužsukus? Gan keista,
kaip galima miegoti, kai vanduo liejasi pilna srove, bet juk jis pats ką tik
miegojo. Gal nuovargis svaigina lygiai kaip alkoholis?
Šiaip artaip, viskas lyg ir tvarkoj. Vonia tvarkoj. Normanas ją apž­
velgė dar kartą ir pastebėjo grindis.
________________________________________________________31
Dušo vanduo tiško ant plytelių. Visai nedaug, tik truputėlį, tik tiek,
kad jis pastebėtų. Siaurutė vandens srovelė tekėjo baltų plytelių grindi­
mis.
Vandens? Vanduo nebūna rožinis. Vandenyje nebūna plonyčių rau­
donų siūlelių, plonyčių raudonų siūlelių, panašių į gysleles.
Ji tikriausiai paslydo, j i tikriausiai nugriuvo ir susižeidė, nuspren­
dė Normanas. Paširdžius kuteno panika, bet jis žinojo, ką daryti. Pasi­
čiupo nuo stalo raktus ir išdūmė iš ofiso. Mikliai surado gretimo kamba­
rio raktą ir atvėrė duris. Miegamajame buvo tuščia, tik atviras lagaminas
tebegulėjo ant lovos. Ji neišvažiavo. Jo nuojauta teisinga: duše įvyko
nelaimingas atsitikimas. Jam reikia eiti ten.
Vos įžengęs į vonią prisiminė dar kai ką, tik buvo per vėlu. Jį galu­
tinai apėmė panika, tik tai negelbėjo. Jis tebeatsiminė.
Motina turėjo raktus ir nuo motelio.
Ir kai vienu mostu atskleidė dušo užuolaidas ir įsistebeilijo į tą
suraižytą išdribusią masę, tysančią kabinoje ant grindų, suprato, jog Mo­
tina savo raktais pasinaudojo.

S
Normanas užkakino duris ir pasuko namų link. Drabužiai buvo su­
niokoti galutinai. Kurgi ne, juk jie ir kruvini, ir šlapi, o jis, be kita ko, ir
apsiyėmė tiesiai ant vonios grindi}.
Nors tai jau nebesvarbų. Visų pirma reikia sutvarkyti ką kita.
Šį kartą jis ką nors padarys, kartą visam laikui. Uždarys Motiną
ten, kur jai ir <)era būti. Teks.
Visa ta panika, visa ta baimė, visas tas siaubas ir šleikštulys, ir
pasibjaurėjimas privertė jį priimti tokį lemtingą sprendimą. Tai, kas at­
sitiko, t tragiška, siaubinga, kalbų nėra, bet tai niekada nebepasikartos.
Jis jautėsi nauju žmogumi - savarankišku žmogumi.
Bormanas užbėgo laipteliais ir stumtelėjo paradines duris. Jos bu­
vo nąužrakintos. šviesos svetainėje tebedegė, bet kambaryje buvo tuš­
čia. J|s paskubomis metė į svetainę žvilgsnį ir užkopė viršun.
Motinos kambario <jurys puvo atviros, lempos šviesa sklido į priean-
32 ___________________________________________
gį. Jis žengi vidun n i nemanydamas belstis. Žaidimų laikai baigėsi. Ji
nuo jo nepaspruks.
Ji nepaspruks...
Tačiau ji paspruko.
Miegamasis buvo tuščias.
Jis matė sujauktą įdubimą, kur jos gulėta, matė antklodes numes­
tas, ant didelis, su baldakimu, lovos, suuodė tebetvyrojantį kambaryje
lengvą švinktelėjusį kvapą. Supamoji kėdė tebestovėjo kampe, papuo­
šalai tebegulėjo ant tualetinio staliuko - kaip visuomet. Motinos kamba­
ryje niekas nepasikeitė, niekada niekas nesikeičia. Tik nebuvo Motinos.
Jis žengė link spintos, panaršė kabančią ant ilgos karties virtinę
petelių su drabužiais. Spintoje dvoksmas buvo dar aitresnis, toks aitrus,
kad jis vos nepaspringo, tačiau pajuto dar ir kitą kvapą. Paslydęs žvilg­
telėjo žemyn ir iš karto suprato, iš kur tas kvapas sklinda. Skara ir viena
suknelė gulėjo gniužulu ant grindų. Jis pasilenkė pakelti ir pasipurtė iš
pasibjaurėjimo, pamatęs tamsiai rudas sukrešusio kraujo dėmes.
Vadinas, ji buvo grįžus. Grįžo, persirengė ir vėl išėjo.
Jis negalėjo paskambinti į policiją.
' Štai ką jis privalo atsiminti - kas benutiktų. Jam nevalia skambinti
į policiją. Net dabar, kai žino, ką ji padarė. Nes ji už save neatsako. Ji
ligonis.
Šaltakraujiška žmogžudystė - viena, o liga - kas kita. Tie, kurių
nesveika galva jokie ne žmogžudžiai. Visi tai žino. Tik teismai kartais
būna kitos nuomonės. Jis skaitė. Net jeigu pripažintųjų ligoniu, vis tiek
uždarytų. Ne į poilsio namus, o į vieną tų baisių skylių. Į valstybinę
ligoninę.
Normanas spoksojo į tvarkingą, senamadišką kambarį su vijokli­
nėmis rožėmis ant apmušalų. Jis negali atskirti Motiną nuo viso šito ir
ramiai žiūrėti, kaip ją užrakina kameroj su plikom sienom. Šiuo metu jis
jautėsi saugiai - policija žinot nežino apie Motiną. Ji gyvena čia, šituose
namuose, o ničniekas nežino. Nieko baisaus, kad jis prasitarė tai mer­
giotei, nes jie niekad vėl nebūtų susitikę. Tačiau policijai nėra jokio rei­
kalo nei žinoti apie pačią Motiną, nei kaip ji atrodo. Jie uždarytų ją pūti.
Kad ir ką ji būtų padariusi, šito ji nenusipelnė.
Ir ji viso to išvengs, nes niekas nežino, ką ji padarė.
Dabar jis buvo visiškai tikras, jog niekas nesužinos. Jam tereikia
viską apgalvoti, visus vakaro įvykius, viską atidžiai pergalvoti.
Mergina atvažiavo viena, pasakė, jog visą dieną praleido kelyje.
_______________________________________________________33
Vadinasi, jog pakeliui ji niekur nesilankė. Ir panašu, jog nežinojo, kur
yra Ferveilas, neminėjo jokių kitų gretimų miestų, taip kad yra šansų,
jog ji neplanavo stabtelėti kur nors kaimynystėje. Kad ir kas jos lauktų -
jei kas nors apskritai jos laukia - turėtų gyventi šiek tiek šiauriau.
Visa tai, be abejo, tik prielaidos, bet skamba gana logiškai. Ir belie­
ka tikėtis, jog taip ir yra.
Ji, tiesa, pasirašė registracijos žurnale, tačiau tai dar nieko nereiš­
kia. Jei kas domėsis, pasakys, kad ji pernakvojo ir išvažiavo.
Reikia viso labo atsikratyti kūnu su mašina ir patikrinti, kad viskas
būtų gerai išvalyta.
Tai lengva.* Jis žinojo, kaip tai padaryti. Malonumas menkas, nors
nieko sunkaus.
Ir jis išvengs žygio į policiją. Ir išgelbės Motiną.
O, jis tebeplanavo su ja susitvarkyti, čia jis nė nemanė trauktis, šį
kartą jau ne, bet tai galima ir atidėti.
Dabar svarbiausia panaikinti įrodymus. Panaikinti corpus delicti.
Motinos suknelę su skara teks sudeginti, taip pat ir drabužius, ku­
riais apsivilkęs jis pats. Antra vertus, gal geriau bus visa tai sunaikinti
po to, kai atsikratys kūno.
Normanas susuko apdarus į mutulį ir nusinešė žemyn. Sugriebė
senus marškinius ir kombinezoną nuo kablio galiniame prieangyje, po
to persirengė virtuvėj. Nėra reikalo gaišti laiką plovimui - tai galima ir
atidėti iki susitvarkys su likusia bjaurastim.
Motina, beje, nusiprausti sugrįžus neužmiršo. Virtuvės kriauklėje
jis įžiūrėjo rožinių dėmių ir išdavikiškas raudonio ir pudros žymes.
Jis įsidėmėjo, kad grįžus reiks viską atidžiai iššveisti, paskui pritū­
pęs ištuštino pasmerktųjų drabužių kišenes ir ką radęs prikrovė į kombi­
nezoną. Gaila išmesti tokius gerus rūbus, bet nieko nepadarysi, Kai rei­
kia gelbėti Motiną.
Normanas nusileido į rūsį ir atidarė seno vaisių podėlio duris. Ra­
do, ko ieškojo - pintinę seniems drabužiams sutrūkusiu dangčiu. Ji pa­
kankamai didelė ir tiks kuo puikiausiai.
Kuo puikiausiai - Viešpatie, kaip galima taip galvoti apie tai, ką
ruošiesi daryti?
Jis pasipurtė nuo tos minties ir giliai įkvėpė. Savigraužai ir savikri­
tikai laiko nėra. Reikia būti praktišku. Labai praktišku, labai atsargiu,
labai ramiu.
Jis ramiai sugrūdo drabužius į pintinę. Ramiai paėmė nuo stalo greta
34 -------------------------------------------------------------------------
podėlio laiptų seną klijuotę. Ramiai pakilo laiptais aukštyn, įjungė švie­
są virtuvėj, išjungė šviesą prieangyje ir patamsiais išėjo iš namųnešiiias
pintine ir klijuotę.
Patamsyje sunkiau likti ramiu. Sunkiau negalvoti apie tūkstantį ir
vieną dalyką, kuris gali nenusisekti.
Motina iškeliavo - kur? Gal ji ant plento, ir bet kas, važiuojantis
pro šalį, ją pavėžės? Gal ji pergyvena isterišką reakciją ir, sukrėsta to, ką
padarė, išpyškins visą teisybę pirmam pasitaikiusiam? Ji iš tiesų pabėgo
ar tiesiog vaikšto pati nesava? Gal nuėjo anapus namo, žemyn per mišką
siaum dešimties akrų rėžiu, vedančiu į pelkę? Gal geriau pirma paieško­
ti jos?
Normanas atsiduso ir papurtė galvą. Rizikuoti nevalia. Kol ten, mo­
telyje, dušo kabinoje tebedrybso tas dalykas. Palikti jį ten dar rizikin­
giau.
Jam pakako nuovokos išjungti šviesą prieš išeinant - ir ofise, ir jos
kambaryje. Bet vistiek niekad negali žinoti, kada atsiras kokia pelėda ir,
ieškodama pastogės įkiš nosį. Nedažnai, .bet vis dėlto retkarčiais pasi-
taikydavo,kad signalas šuzvimbdavo, kartais net pirmą antrą nakties. Ir
bent kartą per naktį pravažiuoja Valstybinių Kelių Patrulio mašina. Be­
veik niekada nesustoja, bet ką gali žinoti.
Jis ėjo klupinėdamas aklinoj, be mėnulio, vidunakčio tamsoj. Ta­
kas grįstas ir purvo nebuvo, bet lietus bus pažliuginęs žemę anapus na­
mo. Liks pėdos. Štai apie ką dar reikia pagalvoti. Jis gali palikti pėdsa­
kus ir pats to nepastebėti. Jei tik nebūtų taip tamsu! Tai iš karto tapo
pačiu svarbiausiu daiktu - ištrūkti iš tamsos.
Normanas lengviau atsiduso, kai galų gale atidarė merginos kam­
bario duris, įbrozdino ir pastatė pintinę, kai įjungė šviesą. Švelnus spin­
desys akimirkai nuramino, tik jis prisiminė, ką atskleis jam šviesa vo­
nioje.
Jis stovėjo viduryje miegamojo ir jį krėtė drebulys.
Ne, aš to nepakelsiu. A š nepakelsiu į ją žiūrėti. A š neįeisiu. Ne!
Privalai. Kitos išeities nėra. Ir nustok kalbėtis pats su savim i!
Štai kas svarbiausia. Jis privalo nustoti kalbėtis pats su savimi. Jis
turi atgauti ramybės jausmą. Nuo realybės nepabėgsi.
O kas yra realybė?
Mirusi mergina. Mergina, kurią užmušėjo motina. Ne pats malo­
niausias reginys ir ne pats maloniausias žinojimas, bet nieko nepakeisi.
Išsisukinėjimai negrąžins merginai gyvybės. Jei perduosi Motiną
_______________________________________________________ 35
policijai, tai irgi nepagelbės. Geriausia, ką šitoj situacijoj galima pada-
ryti, vienintelis dalykas, ką galima padaryti - atsikratyti jos. Kaltės jaus­
mas neturi prasmės.
Tačiau neįmanoma suvaldyti pykinimo, galvos svaigulio ir sauso,
konvulsiško žagčiojimo, kai vis dėlto teko įžengti į dušo kabiną ir atlikti
tai, ką reikėjo atlikti. Mėsininko peilį jis rado beveik iš karto. Jis buvo
po liemeniu. Nedelsdamas įmetė į pintinę. Kombinezono kišenėse buvo
pora senų pirštinių, teko jas apsimauti, kitaip neįstengė prisiversti visa
tai paliesti. Sunkiausia buvo su galva. Niekas daugiau nebuvo atidalyta,
tik suraižyta, ir teko sulankstyti sąnarius, kad galėtų suvynioti kūną į
klijuotę ir sugrūsti pintinėn ant drabužių. Na va, tvarka, ir uždarė dangtį.
Dar liko vonia ir pati dušo kabina, bet jas išliuobs sugrįžęs.
Dabar reikia išvilkti ir pastatyti pintinę atgal į miegamąjį, surasti
merginos rankinuką. Suieškot jame mašinos raktus. Jis atsargiai pravėrė
duris, apžvelgė kelią • ar nematyti kur pravažiuojančių mašinų šviesų.
Tuščia - šiuę keliu valandų valandas gali niekas nepravažiuoti. Telieka
viltis ir melstis, jog niekas nepravažiuos dabar.
Jis visas suprakaitavo, kol šiaip taip atidarė bagažinę ir įgrūdo į ją
pintinę. Suprakaitavo ne nuo pastangų - iš baimės. Bet jis visa nuveikė
ir grįžo atgal į kambarį, surinko drabužius, sukišo į krepšį ir į didįjį laga­
miną ant lovos. Surado batelius, kojines, liemenėlę, kelnaites. Jeigu jo
skrandyje nors kas būtų likę, būtų pliūptelėję laukan. Tik skrandis per­
džiūvo iš baimės, lygiai kaip iš baimės žliaugte žliaugė prakaitu oda.
Kas dar? Servetėlės, plaukų segtukai, visos tos smulkmenos, ku­
rias moteris pelieka, išbarsčiusi po visą kambarį. A, taip, rankinukas.
Jame buvo pinigų, bet jis nė nežvilgtelėjo. Pinigai jam nereikalingi. Jis
tenorėjo kuo greičiau viso to atsikratyti, kol jo neapleido sėkmė.
Sukrovė krepšius į mašiną ant priekinės sėdynės. Užtrenkė ir užra­
kino salono duris. Dar kartą apžvelgė kelią abiem kryptim. Tylu.
Normanas užvedė motorą ir įjungė šviesas. Tai pavojinga - švie­
sos. Tačiau be jų neišsivertė, ypač laukuose. Jis lėtai nuvažiavo žvyro
takeliu įkalnėn nuo motelio link įvažiavimo ir namo. Kitas žvyro takas
vedė anapus namo iki pat pašiūrės, Normano paverstos garažu ševrole-
tui.
Jis perjungė bėgį ir nurideno ant žolės. Dabar kratėsi laukais. Kaž­
kur buvo traktorių išmaltas pravažiavimas, ir jis jį surado. Kas keletą
mėnesių Normanas šiuo keliu važiuoja savo nuosava mašina, prisikabi­
nęs priekabą keliauja į miškus, greta pelkės pasirinkti malkų virtuvei.
36 ------------------------------------------------------------------------
Štai ką reikia padaryti rytoj, nusprendė jis. Pirmų pirmiausia jis
atvažiuos čia savo mažina su priekaba. Ir jo padangų žymės padengs
šitas. Ir jei purve liks jo mašinos pėdsakų, tuo ir pasiaiškins.
Tai yra, jeigu jam teks aiškintis. Bet gal sėkmė jo neapleis.
Pasiekti pelkės pakraštį ir nuveikti kas reikia truko gana ilgai. Nu­
sigavęs iki vietos, išjungė gabaritus bei užpakalines šviesas ir darbavosi
patamsy. Nebuvo lengva ir ilgai truko, bet jis susidorojo. Užvedė moto­
rą ir įjungė atbulinį bėgį, iššoko iš mašinos ir leido jai nuriedėti skardžiu
žemyn į drumzliną liūną. Padangų žymės liks ir ant skardžio, reikia neuž­
miršti jas sunaikinti. Tik šiuo metu tai ne taip svarbu. Kad tik mašina
nugrimztų. Jis matė, kaip burbuliuoja purvas ir semia ratus. Viešpatie, ji
turi nuskęsti, jei ji nenuskęs, jam niekada neištraukti jos atgal. Ji privalo
nuskęsti! Sparnai vis grimzdo, lėtai, labai lėtai. Kiek laiko jis jau čia
stovi? Rodės, lyg būtų praėję valandų valandos, o mašina vis tebebuvo
paviršiuj. Tačiau maurai jau pasiekė durų rankenas, pakilo ligi šoninio
veidrodžio ir stiklo valytuvų. Negirdėt nė garso. Mašina vis grimzdo,
tykiai, colis po colio. Teliko vien stogas. Staiga pasigirdo kažkoks siurb­
čiojantis garsas, šlykštus ir šaižus šlioptl Ir mašina dingo.
Normanas nežinojo, kokio gylio pelkė šitoj vietoj. Jis tegalėjo vil­
tis, jog mašina grims dar giliau. Gilyn, kuo giliausiai, kur niekas nieka­
da jos nesuras.
Jis nusivaipč ir nusisuko. Ką gi, šita dalis baigta. Mašina pelkėj. O
pintinė bagažinėj. O kūnas pintinėj. Persikreipęs liemuo ir kruvina gal­
va...
Tik jis negali galvoti apie tai. Nevalia. Turi nudirbti likusius dar­
bus.
Jis juos nudirbo, nudirbo beveik automatiškai. Ofise buvo muilo ir
dezinfekcijos priemonių, šepetys ir dubuo. Colis po colio prašiūravo vo­
nią, o po to dušo kabiną. Kol dėmesys buvo nukreiptas į plovimą, jautė­
si visai pakenčiamai, net je i kvapas ir pykino.
Paskui dar kartą patikrino miegamąjį. Sėkmė vis dar jo neapleido -
tiesiai po lova rado auskarą. Nebuvo pastebėjęs, kad tą vakarą ji būtų
buvus su auskarais, bet tikriausiai buvo. Gal išslydo, kai ji taršė plau­
kus. Jei ne, tai antrasis turėtų būti kažkur greta. Normanas buvo nuvar­
gęs ir lipo akys, bet vis dėlto ėmėsi ieškoti. Kambaryje auskaro nebuvo,
vadinasi, jis arba bagaže, arba tebekaba ausyje. Šiaip ar taip, nesvarbu.
Tuo labiau, kad jis atsikratys šito. Išmes rytoj į pelkę.
Dabar beliko užsiimti namais. Iššveis virtuvės kriauklę.
------------------------------------------------------------------------- 37
Kai parėjo, senelio laikrodis prieangyje rodė beveik antrą nakties.
Plaudamas dėmes kriauklėj, vargiai bepajėgė pramerkti akis. Po to išsis-
pyrė iš dumblinų batų, iš kombinezono, išsinėrė iš marškinių ir kojinių
ir nusiprausė. Vanduo buvo ledinis, bet vis tiek jo neatgaivino. Kūnas
buvo bejausmis.
Ryt lytą jis grįš į pelkę savo mašina ir vilkės tais pačiais rūbais,
todėl neturi reikšmės, kad jie dumblini ir purvini. Kadangi kraujo nie­
kur nėra. Nėra kraujo ant jo drabužių, nėra kraujo ant jo rankų.
Štai. Dabar jis švarus. Jis gali pajudinti sustirusias kojas, pakelti
sustirusį kūną laiptais į miegamąjį, nugrimzti į lovą ir užmigti. Švario­
mis rankomis.
Kol neatsirado miegamajame, kol neapsivilko pižama, jis taip ir
neprisiminė, kas dar nesutvarkyta.
Motina negrįžo.
Ji tebeblūdinėja Dievas žino kur viduryje nakties. Jam reikia apsi­
rengti ir eiti, jis privalo ją surasti.
Privalo?
Šliaužte įšliaužė mintis, šliaužte įšliaužė atbukimas, tykiai, švel­
niai nugramzdindamas visus pojūčius į šilkinę tylumą.
Kodėl jam turi rūpėti Motina po to,ką ji pridarė? Gal ji sėdo į kieno
nors mašiną • ar sės? Gal netgi išpliurpė, ką yra padirbusi? Tik kas pati­
kės? Jokių įrodymų, daugiau jokių. Jam tereikia viską neigti. Gal net nė
to nereiks • kas bepamatytų Motiną, kas beišgirstų jos pašėlusį pasako­
jimą, supras, kad ji pasimaišius. Ir tada ją užrakins, užrakins tokioj vie­
toj, kur ji neturės rakto ir nebegalės pasprukti, ir tuo viskas baigsis.
Šįvakar painašių jausmų jam kilę nebuvo, tiek tai jis atsiminė. Ta­
čiau tai buvo prieš jam įžengiant į tą vonią, prieš įžengiant į dušo kabiną
ir pamatant tuos... dalykus.
Motina šitaip jam padarė. Šitaip padarė tai vargšei bejėgei mergai­
tei. Paėmė mėsininko peilį ir išraižė, ir išvarpė - tik maniakas galėjo
atlikti tokią klaikybę. Faktą tenka pripažinti. Ji yra maniakė. Ją dera
uždaryti, reikia uždaryti jos pačios ir kitų žmonių saugumo labui.
Jeigu ją kas nors įsisodino į mašiną, jis sužinos, kuo tai baigėsi.
Tik visai gali būti, kad prie plento ji nenuėjo. Panašu, kad paliko
arti namų ar net kieme. Gal net nusekė jį į pelkę, gal visą tą laiką jį
stebėjo. Jeigu jai iš tiesų ne visi namie, galėjo, be abejo, atsitikti bet kas.
Jeigu nuėjo į pelkę, galėjo paslysti. Visai galimas daiktas, juk tamsu. Jis
prisiminė, kaip nuskendo, kaip pranyko liūne mašina.
38 ---------------------------------------------------- --------------------
Normanas suprato, kad blaiviai galvoti nebesugeba. Jis vargiai te­
suvoki, kad guli šiuo metu lovoje, jau seniai guli lovoje. Tiesą sakant,
jis net nesvarstė, ką jam daryti, negalvojo apie Motiną ir kur ji galėtų
būti. Jis ją stebėjo. Jis ją matė, nors tuo pat metu juto ir buką slėgimą
akių obuoliuose, ir žinojo, jog guli užsimerkęs.
Jis matė Motiną, ir ji buvo pelkėje. Štai kur ji • pelkėje, patamsiais,
apgraibomis j i nusibrozdino krantu žemyn ir nebepajėgė išsikapstyti at­
gal. Dumblas žliugsėjo ja i apie kelius, ji bandė nusigriebti šakos ar ko
kieto ir išlipti, tačiau veltui. Jos liemuo slydo vis gilyn, suknelė tampriai
apglaudė raide V priekinius dalykus. Motinos klubai buvo purvini. Žiū­
rėti nevalia
Tačiau jis norėjo žiūrėti, norėjo matyti, kaip ji grimzta gilyn, gi­
lyn, į švelnią, šlapią, gličią tamsą. Ji to nusipelnė, ji nusipelnė nuskęsti
kartu su ta vargše nekalta mergaite. Taip tau ir reikia! Netrukus jis išsi­
vaduos nuo jų abiejų • nuo aukos ir nuo budelio, nuo Motinos ir nuo
kalės, nuo kalės - Motinos ten, tose purvinose gleivėse, šlykščiose apna­
šose...
Tuo tarpu ji nugrimzdo iki krūtų, jam nesmagu buvo galvoti apie
tokius dalykus, jis niekada nėra galvojęs apie Motinos krūtis, tai nepa­
doru, ir gerai, kad jos dingsta, grimzta amžiams, ir niekad nebegalvos
apie tokius dalykus. Bet kai pamatė, kaip ji žiopčioja gaudydama orą,
ėmė žiopčioti pats, jam rodės lyg jis pats springtų kartu su ja, ir tada (tai
sapnas, tai privalo būti sapnasl) staiga paaiškėjo, jo Motina stovi ant
kietos žemės pelkės pakrašty, o skęsta jis pats. Tai jis buvo sulig kaklu
nešvarumuose, ir nebuvo kas jj išgelbsti, kas padeda, nebuvo už ko už­
kibti, nebent Motina ištiestų ranką. Vien ji tegalėjo jį išgelbėti, viena
vienintelė! Jis nenorėjo skęsti, nenorėjo dusti ir gargaliuoti gleivėse, ne­
norėjo grimzti gilyn kaip ta kalė - mergiotė. Jis atsiminė, kodėl ta mer­
giotė dugne - ji nugalabyta, o nugalabyta, nes blogio įsikūnijimas. Ji
išsidirbinėjo priešais jį, ji tyčia gundė savo paleistuvišku nuogumu. Net
jam pačiam norėjosi ją užmušti, kai ji taip darė, nes Motina yra jį išmo­
kius, kas yra blogis ir kokios būna jo išraiškos, ir nevalia pakęsti, kad
kalės gyventų.
Todėl tai, ką padarė Motina, buvo padaryta jo labui, ir negalima
leisti jai numirti, nes ji buvo teisi. Jam reikėjo jos, ir jis pats buvo reika­
lingas jai, ir netgi būdama nepilno proto ji vis tiek neleistų jam pražūti.
Negalėtą.
Dumblini nešvarumai žliugsėjo ties jo gerkle, laižė lūpas, ir jei at-
------------------------------------------------------------------------- 39
vertų bumą, prisieitųjų gurkštelėti, ir vis dėlto reikia išsižioti, kad galė­
tų riktelėti, ir jis sukliko: “Mama, Mama - gelbėk mane ".
Paskui pelkė dingo, ir jis vėl atsidūrė - kaip ir turi būti lovoje, o
šlapias buvo viso labo nuo prakaito. Dar prieš išgirsdamas jos balsą gre­
ta lovos, jau suprato, kad visa tai jam tik prisisapnavo.
- Viskas gerai, sūnau, Aš čia. Viskas gerai, - jis juto ranką ant kak­
tos, ir ji buvo vėsi lyg džiūstantis prakaitas. Norėjo atsimerkti, bet ji
tarė: - Nesijaudink, sūnau. Miegok.
- Aš turiu tau pasakyti...
• Žinau. Aš stebėjau tave. Negi manai, kad aš galėčiau išeiti tave
pametus? Tu pasielgei teisingai, Normanai. Ir dabar viskas gerai.
Taip. Taip ir turi būti. Ji yra tam, kad jį apgintų. Jis yra tam, kad
apgintąją. Prieš pat nugrimzdamas atgal į sapną, Normanas apsispren­
dė. Šios nakties nutikimo jiedu neminės - nei dabar, nei kada vėliau. O
jis nebeplanuos ja atsikratyti. Kad ir ką ji būtų padariusi, jos vieta čia,
šalia jo. Gal ji ir nepilno proto, ir žmogžudė, bet ji yra viskas, ką jis turi.
Viskas, k o jis nori. Viskas, ko jam tereikia. Vien tik žinoti, jog ji čia,
šalia jo, kol jis miega.
Normanas pasimuistė, apsivertė ant kito šono ir nuskendo tamsoje,
dar gilesnėje ir klampesnėje nei pelkė.

6
Lygiai šeštą valandą kito penktadienio vakare įvyko stebuklas.
Otorinas Respigis užsuko į galinę kamarą vienintelėje Ferveilo me­
talo dirbinių krautuvėje sugroti savo “Braziliškas impresijas”.
Otorinas Respigis buvo miręs prięš daugelį metų ir simfoniniam
orkestrui - “l ’Orchestre dės Concereies Colonne" - dirigavo kadaise ir
už daugelio tūkstančių mylių.
Bet kai Šernas Luminas ištiesė ranką ir įjungė mažutį ilgų bangų
radiją, srautu ūžtelėjo muzika, paversdama niekais ir erdvę, ir laiką, ir
net pačią mirtį.
Vyko, kaip j am atrodė, būties stebuklas.
Akimirkai Šernas pasigailėjo esąs vienas. Stebuklais reikia dalin­
40 ------------------------- -----------------------------------------------
tis. Muzika reikia dalintis. Tačiau Ferveile nebuvo anei vieno sugeban­
čio jausti muziką ar jos sklidimo stebuklą. Ferveile žmonės bevelijo žiū­
rėti į viską iš praktinės pusės. Muzika yra tai, ką gauni įmetęs grašį į
muzikos automatą ar įjungęs televizorių. Dažniausiai tai rokenrolas, nors
retkarčiais pasitaiko ir kas nors inteligentiško, tarkim, ištrauka iš “Vil­
helmo Telio”, jeigu ji buvo panaudota kokiame nors vesterne. Kuo gi
taip keri tas Otorinas?
Šėmas Lumisas gūžtelėjo ir šyptelėjo. Savo padėtimi jis nesiskun­
dė. Gal miestelio žmonės ir nieko nenutuokia apie tokią muziką, bet jie
nekliudo ja žavėtis. Kol jis nesikėsina lavinti jų pačių skonį. Doras san­
dėris.
Šernas išsitraukė savo didžiąją kontoros knygą ir nusinešė ant vir­
tuvinio stalo. Kokią valandą stalui teks eiti antraeiles pareigas. Ir Šernui
teks eiti antraeiles - savo paties sąskaitininko - pareigas.
Tai ir buvo vienas iš gyvenimo vieninteliame kambarėlyje krautu­
vės gale trūkumų. Trūko erdvės, tad visus daiktus teko naudoti keliomis
paskirtimis. Nors padėtis visai pakenčiama. Ji tęsis neilgai, ypač turint
omeny, kaip viskas klostosi pastaruojumetu. Mestas į skaičius žvilgsnis
tik sustiprino optimizmą. Reikės dar viską inventorizuoti, bet labai pa­
našu, jog šį mėnesį pavyks išmokėti papildomą tūkstantį. Viso jau bus
trys tūkstančiai per pusę metų. O dar net ne sezonas. Rudenį darbo bus
žymiai daugiau.
Savo grubius paskaičiavimus Šernas pakeverzojo ant švitrinio po­
pieriaus skiautės. Taip, ko gero, jam tai pavyks. Jis pralinksmėjo. Meri
taip pat turėtų pralinksmėti.
Pastaruoju metu Meri ne itin džiugi. Bent jau iš laiškų atrodė - lyg
būtų prislėgta. Tai yra, kai apskritai rašė. Gerai pagalvojus, tai ji skolin­
ga jau keletą laiškų. Pereitą penktadienį jis parašė vėl, ir vėl jokio atsa­
kymo. Gal serga. Ne, tokiu atveju būtų gavęs žinią iš jaunėlės sesers,
Lailos, ar kaip ji ten. Greičiausiai Meri yra beprarandanti viltį ir todėl
sukiužusios nuotaikos. Ką gi, jis jos nekaltina. Ji ilgai triūsė iš paskuti­
niųjų.
Žinoma, jai nieko kito ir neliko. Nelengva taip gyventi. Tik nėra
kitos išeities. Ji suprato, ji sutiko palaukti.
Gal kitą savaitę pasiimti laisvų dienų, palikti čia Samerfildą ir nu­
keliauti jos aplankyti? Tiesiog išdygti netikėtai - padaryti jai siurprizą ir
tuo pradžiuginti? Kodėl ne? Šiuo metu didelio krūvio nėra, ir Bobas
puikiausiai susitvarkys vienas.
------------------------------------------------------------------------- 41
Sernas atsiduso. Muzika jau slūgo, suskambo minorine gaida. Tik­
riausiai tai gyvačių sodo tema. Taip, jis ją atpažino, atpažino šiugždan­
čius styginius, raginius medinius pučiamųjų garsus, besiraivančius virš
vangaus kontraboso. Gyvatės... Meri nemėgsta gyvačių. Ko g e ro ji ne­
mėgsta ir tokios muzikos.
Kartais jam beveik atrodė, kad jie suklydo, planuodami bendrą ateitį.
Galų gale, ką jie vienas apie kitą žino? Kruizas ir tos kelios dienos per­
nai, kai Meri lankėsi čia, tiek jie ir tesimatė. Tiesa, dar buvo laiškai, bet
gal dėl jų tik blogiau. Nes laiškuose Šernas susidūrė su kita Meri - leng­
vai pasiduodančia nuotaikoms, irzloka, priklausančia nuo “patinka” -
“nepatinka” taip stipriai, jog tai tampa vos ne išankstiniu nusistatymu.
Jis gūžtelėjo. Kas čia jam užėjo? A rtai kilo dėl niūrios muzikos? Ir
iš karto pajuto, kaip įsitempę sprando raumenys. Jis įdėmiai įsiklausė,
bandydamas išskirti tą instrumentą, nustatyti tą frazę, kuri sukėlėjo reak­
ciją. Kažkas buvo ne taip, jis kažką juto, kažką beveik girdėjo.
Šernas atstūmė kėdę ir atsistojo.
Dabar išgirdo. Iš priekinės pusės sklido duslus barškesys. Kaip tik
tai jį taip sudirgino. Kažkas sukiojo priekinių durų skambutį.
Krautuvė buvo uždaryta nakčiai, langinės nuleistos, bet gal pasi­
taikė koks turistas. Tikriausiai taip ir bus, miestelio gyventojai žinojo,
kad jis gyvena galinėje kamaroje. Jei ko prireiktų įiedarbo valandomis,
jie pirma paskambintų.
Na, darbas yra darbas, koks klientas bepasitaikytų. Šernas apsisu­
ko ir blausiu koridorėliu nuskubėjo j krautuvę. Ant priekinių durų buvo
nuleista uždanga, bet dabar jis aiškiai girdėjo nervingą barbenimą - net
žvangėjo puodai ir keptuvės ant lentynos.
Tikriausiai kas nors skubaus, gal prireikė naujos lemputės vaikiš­
kam žibintuvėliui su Miki Mausu.
Šernas pasirausė kišenėse, išsitraukė raktų ryšulėlį.
• Einu, einu, • šūktelėjo, - tuoj atrakinsiu. - Ir mikliai atidarė, atvėrė
duris net neištraukęs rakto iš durų.
Ji stovėjo tarpduryje - vien tik siluetas gatvės žibintų šviesoj. Jis
atpažino ir akimirkai sustingo iš netikėtumo, po to žengtelėjo pirmyn, ir
rankos pačios ją apkabino.
- Meri! - sušnabždėjo. Burna dėkingai, godžiai surado jos bumą. O
po toji įsitempė, ji stūmė jį nuo savęs, jos rankos pavirto apvaliais kumš-
tukais ir ėmė tvatinti jam krūtinę. Kas atsitiko? ‘
- Aš ne Meri! - dusliai pratarė ji. - Aš Laila.
42
- Laila? - jis žengtelėjo atatupstas. - Mažylė... tai yra, Meri sesuo?
Ji linktelėjo. Ir tuomet jis pamatė profilį. Žibintų šviesa žėravo plau­
kuose. Jie buvo rausvi, žymiai šviesesni nei Meri. Dabar jis įžiūrėjo ki­
tokią riestos nosies formą, labiau išsišovusius plačius skruostikaulius.
Ir j i buvo truputį žemesnė, o klubai ir pečiai atrodė gležnesni.
- Dovanok, - sumurmėjo jis, • tai dėl šviesos.
- Nieko tokio, - jos balsas irgi buvo kitoks, minkštesnis ir žemesnis.
- Užeisi vidun?
- Na... - ji sudvejojo, dirstelėjo žemyn, ir Šėmas pastebėjo nedidu­
ką lagaminą ant šaligatvio.
• Aš panešiu, - griebėsi lagamino. Sekdamas paskui ją užžiebė šviesą
namo gale. - Mano kambarys galinėj daly, - paaiškino jai, • eik paskui
mane.
Ji tyliai sekė paskui. Visiškai tylu nebuvo, nes Respigio garsų poe­
ma tebesiliejo iš radijo. Kai įžengė į palaikę Šerno būstinę, jis pasisuko
jį išjungti. Laila kilstelėjo ranką.
- Tegu, - tarė ji, - aš bandau atspėti, - linktelėjo. - Vila-Lobos?
- Respigis. Vadinasi “Braziliškos imperijos”. Rodos, “Uranija” yra
išleidusi.
- A-a. Mes jom neprekiaujam.
Jis tik dabar prisiminė, jog Laila dirba plokštelių parduotuvėje.
- Nori klausyti ar nori kalbėtis?
- Išjunk. Geriau pasikalbėkim.
Jis linktelėjo, pasilenkė per aparatą išjungti, po to pasisuko į ją.
- Sėsk, - pakvietė. • Nusivilk paltą.
- Ačiū. Aš neilgam. Reikia susirasti kambarį.
- Atvažiavai paviešėt?
- Tik nakčiai. Ryte tikriausiai išvažiuosiu. Irtai ne kokia viešnagė.
Aš ieškau Meri.
- Ieškai... - Šėmas įsistebeilijo į ją. - Bet ką ji čia galėtų veikti?
- Tikiuoksi, kad tu man kaip tik tai ir pasakysi.
- Bet kaip? Meri čia nėra.
- O ji buvo? Aš turiu omeny, šią savaitę?
- Žinoma,ne. Aš jos nemačiaunuo pereitos vasaros, - Šernas prisė­
do ant sofos. • Kas atsitiko, Laila? Ką visa tai reiškia?.
- Jei aš žinočiau.
Ji vengė jo žvilgsnio, nuleido blakstienas ir įsistebeilijo į rankas.
Jos narstėsi ant kelių, narstėsi lyg žalčiai. Ryškioje šviesoje Šernas pas­
------------------------------------------------------------------------- 43
tebėjo, kad jos plaukai beveik Šviesūs. Dabar ji visiškai nebepriminė
Meri. Visai kitokia mergina. Nervinga, nelaiminga mergaitė.
• Prašau, - tarė jis, - pasakyk man.
Laila staiga pakėlė galvą, išplėstos-kaštoninės akys ieškojo jo akių.
- Tu nesumelavai atsakydamas, jog Meri čia nebuvo?
- Ne, tai tiesa. Netgi keletą savaičių neturėjau iš jos jokių žinių.
Beveik pradėjau jaudintis. Paskui įsiveržei tu ir... - jo balsas trūktelėjo. -
Sakyk!
• Gerai. Tikiu tavim. Tik nėr ką daug sakyti, - ji giliai įkvėpė ir vėl
ėmė kalbėti, o rankos be perstojo gniaužė sijoną. - Vakar suėjo savaitė,
kai mačiau Meri paskutinį kartą, tai buvo pas mus, namuose. Tą vakarą
išvažiavau į Dalasą susitikti su tiekėjais... aš parinkinėjau prekes par­
duotuvei. Na, žodžiu, savaitgalį praleidau ten ir sėdau į traukinį sekma­
dienį vėlai vakare. Grįžau pirmadienį anksti ryte. Meri namie nebuvo. Iš
pradžių neėmiau į galvą, pamaniau, gal anksti išėjo į darbą. Tik papras­
taij i man paskambina, ir kai skambučio nebuvo iki pat vidurdienio, nusp­
rendžiau paskambinti jai į ofisą. Ragelį pakėlė misteris Laueris. Pasakė,
jog ruošėsi skambinti man pats, norėjo sužinoti, kas atsitiko. Meri tą
rytą nepasirodė. Jis nematė jos nuo penktadienio popietės.
- Palauk, • lėtai tarė Šernas, - ar aš teisingai supratau? Tu bandai
man pasakyti, kad jau visa savaitė, kaip Meri yra dingusi?
- Taip.
-Tai kodėl man niekas nieko iki šiol nepranešė? - jis atsistojo ir vėl
pajuto, kaip įsitempę sprando raumenys, gerklė ir balsas. - Kodėl su ma­
nim nesusisiekei, nepaskambinai? O ką policija?
- Šernai, aš...
- Užuot ką darius, tiek laiko delsei, o dabar atvažiavai paklausti, ar
aš jos nemačiau. Kokia nesąmonė!
- Viskas nesąmonė. Matai, policija apie tai nežino. O misteris Laue­
ris nežino apie tave. Kai jis man viską papasakojo, aš sutikau į policiją
neskambinti. Bet aš taip jaudinausi, taip bijojau, jog privalėjau žinoti. Ir
todėl šiandien nusprendžiau atvažiuoti čia ir viską išsiaiškinti. Pama­
niau, gal judu abu visa tai suplanavote?
- Ką suplanavom? - riktelėjo Šernas.
• Aš irgi norėčiau šitą žinoti, - žodžiai nuskambėjo švelniai, tik
nieko švelnaus nebuvo veide žmogaus, stovinčio tarpduryje. Jis buvo
aukštas, liesas ir stipriai įdegęs. Pilka Stetsono firmos skrybėlė dengė
kaktą, nors akių nesiekė. Akys buvo žydros ir šaltos kaip ledas.
44
- Kas jūs? - sušuko Šernas. - Kaip čia patekot?
- Priekinis durys buvo atviros, tai aš tiesiog įijau. Atvykau gauti
šiokios tokios informacijos, bet matau, jog mis Krein mane aplenki ir
jau uždavė pagrindinį klausimą. Gal dabar atsakysit mums abiems?
- Atsakysiu?
- Taip, - aukštasis vyriškis linktelėjo į priekį, viena ranka kyštelėjo
į pilką švarko kišenę. Šertas kilstelėjo ranką ir vėl nuleido, kai ana ran*
ka ištrauki piniginę. Aukštasis vyriškis atsegi ją lengvu spragtelėjimu.
• Aš esu Arbogastas. Miltonas Arbogastas. Turiu detektyvo licenziją,
atstovauju Savitarpio Lygybę. Mes esame apdraudę Lauerio Agentūrą,
kurioje dirbo jūsų draugė. Štai kodėl aš čia. Noriu žinoti, kur judu dėjote
keturiasdešimt tūkstančių dolerių.

Pilkoji skrybėlė gulėjo ant stalo, o pilkasis švarkas kabojo ant vie*
nos iš dviejų Šerno kėdžių atkaltės. Arbogastas peleninėje sumaigė tre­
čią cigaretę ir tuoj pat prisidegė naują.
- Gerai, • tarė jis, • praeitą savaitę niekur nebuvai išvažiavęs iš Fer-
veilo. Patikėsim, Lumisai. Turėtų pakakti smegenų sakyti teisybę. Per*
nelyg lengva patikrinti, • detektyvas giliai įkvėpė. - Tik tai dar neįrodo,
kad Meri Krein nebuvo pas tave apsilankiusi. Juk galėjo kokį vakarą
šmurkštelėt vidun, kaip šiąnakt jos sesuo.
Šernas atsiduso.'
• Tačiau nešmurkštelėjo. Klausykit, jūs girdėjot, ką sakiau Laitai.
Jau kelios savaitės iš Meri nebegaunu jokių žinių. Praeitą penktadienį
parašiau jai laišką, tą pačią dieną, nuo kurios ji laikoma prapuolusią.
Kurių galų tai daryti, jei žinau, kad ji važiuoja pas mane?
- Užsimaskavimui, be abejo. Labai sumanu, - grubiai drėbtelėjo
Arbogastas.
Šernas patrynė sprandą.
• Aš ne toks sumanus. Visai nesumanus. Aš nieko nežinojau apie
tuos pinigus. Pasak jūsų, net misteris Laueris nežinojo, kad jam atneš
------------------------------------------------------------------------- 45
keturiasdešimt tūkstančių grynais penktadienio popietę. Meri nežinojo
taip p a t Kaip mes galėjom viską suplanuoti?
• Ji galėjo paskambinti iš stoties penktadienio vakare, jau paėmusi
pinigus, ir paprašyti, kad jai parašytum.
- Patikrinkit telefonų kompanijoj, - nuvargusiu balsu atsakė Še­
rnas. - Paaiškės, kad visą mėnesį aš nekalbėjau tarpmiestiniu telefonu.
Arbogastas linktelėjo.
• Vadinasi, neskambino. Atvažiavo tiesiai, papasakojo, kas atsiti­
ko ir judu sutarėt susitikti vėliau, kai viskas nurims.
Laila prikando lūpą.
- Mano sesuo ne nusikaltėlė. Neturit jokios teisės taip apie ją šne­
kėti. Nėra jokių įrodymų, kad ji paėmė tuos pinigus. Gal misteris Laue-
ris pats juos paėmė. Gal jis sugalvojo visą šitą istoriją užsimaskavimui...
- Dovanokit, - burbtelėjo Arbogastas, • suprantu jūsų jausmus, ta­
čiau ant jo kaltės nesuversi; Kol vagis nerastas, neištardytas ir jo kaltė
neįrodyta, mūsų kompanija kompensacijos nemoka - tokiu atveju Laue-
ris netenka keturiasdešimt gabalų. Jam nebūtų iš to jokios naudos. Be
to, jūs ignoruojat akivaizdžius faktus. Meri Krein dingo. Ji dingo tą pa­
čią popietę, kai gavo pinigus. Ji nenunešė jų į banką. Nepaslėpė jų bute.
O jų nėra. Ir jos mašinos nėra. Ir jos pačios nėra, - ir vėl baigėsi cigaretė,
ir vėl nuorūką sumaigė peleninėj. - Viskas krūvoj.
Laila ėmė tyliai raudoti.
- Ne, ne viskas! Reikėjo paklausyti manęs, kai norėjau skambinti į
policiją. O tuo tarpu leidausi jūsų su misteriu Laueriu atkalbama. Nes
jūs pasakėt, kad nenorit triukšmo, kiek palaukus gal Meri nuspręs grą­
žinti pinigus. Jūs manim netikėjot, bet dabar aš žinau, kad buvau teisi.
Meri neėmė tų pinigų. Kas nors ją pagrobė. Kas nors, kas žinojo...
Arbogastas gūžtelėj o, po to tingiai pakilo ir priėjo prie merginos.
Patapšnojo jai per petį.
- Klausykit, mis Krein, mes visa tai jau narpliojom, pamenat? Nie­
kas daugiau nežinojo apie pinigus. Jūsų sesers niekas nepagrobė. Ji pa­
rėjo namo ir susidėjo daiktus, išvažiavo nuosava mašina ir buvo viena.
Argi jūsų šeimininkė nematė, kaip ji išvažiavo? Turėkit proto.
• Aš turiu proto! Tai jūs niekus tauškiat! Atsekėt mane iki misterio
Lumiso...
Detektyvas papurtė galvą.
- Kodėl jūs manot, kad aš jus sekiau? - tyliai paklausė jis.
- O kaip kitaip šiąnakt Čia būtumėt atsiradęs? Jūs gi nežinojot, kad
46 -------------------------------------------------------------------------
Meri ir Sernas Lumisas susižadėję. Išskyrus mane, niekas nežinojo. Jūs
net nežinojot, kad Šėmas Lumisas iš viso egzistuoja.
Arbogastas vėl pakratė galvą.
- Žinojau. Atsimenat, bute aš apžiūrinėjau jūsų sesers stalą? Ten
užtikau štai šitą voką, - pamosavo jis voku.
• Ei, jis adresuotas man, - suburbėjo Šernas ir pakilęs siektelėjo
voko.
Arbogastas atitraukė ranką.
- Jums jis nereikalingas, - tarė jis, - laiško jame nėra, tik vokas. O
man labai reikalingas, nes užrašytas jos ranka, - jis kiek patylėjo. - Tiesą
sakant, aš fau naudojausi juo nuo pat trečiadienio ryto, nuo tada, kai
išvažiavau j čia.
• Jūs išvažiavot • trečiadienį? - Laila baksnojo akis nosine.
• Aha. Aš jūsų nesekiau. Aš buvau gerokai priekyje. Kryptį nurodė
adresas ant voko. Adresas plius Lumiso nuotrauka rėmelyje virš jūsų
sesers lovos “Su meile - Šernas ". Nesunku nustatyti ryšį. Nusprendžiau
įsivaizduoti save jūsų sesers vietoje. Aš tik ką nušvilpiau keturiasde­
šimt tūkstančių dolerių grynais. Reikia vanot iš miesto ir kuo skubiau­
siai. Kur? Į Kanadą, Meksiką, Vest Indiją? Per daug rizikinga. Be to,
neturiu laiko tolimiems planams. Natūraliausia važiuoti tiesiai pas savo
bičą, čionai.
Šėmas tvojo per virtuvės stalą taip stipriai, jog nuorūkos šoktelėjo
iš peleninės.
- Jau ganai • pareiškė jis. • Neturit jokios oficialios teisės pana­
šiems kaltinimams. Kol kas dar neišgirdau nė vieno įrodymo.
Arbogastas ištraukė nežinia jau kelintą cigaretę.
• Norit įrodymų? Kaip jums atrodo, ką aš veikiau kelyje nuo pat
trečiadienio ryto? Nes kaip tik tada radau mašiną.
- Jūs radot mano sesers mašiną? - šoktelėjo Laila.
• Žinoma. Man kilo keistas jausmas, kad visų pirma ji turėtų atsik­
ratyti mašinos. Apskambinau miestą • visus prekiautojus, visas senų ma­
šinų muges, daviau aprašymą ir numerį. Ir viskas pasiteisino. Radau.
Parodžiau bičui pažymėjimą, ir jis prašneko. Labai greitai kalbėjo - tik­
riausiai pagalvojo, kad mašina svyla. AŠ ypatingai ir nesiginčijau. Pa­
aiškėjo, kad Meri Krein penktadienio vakare sudarė su juo skubotą san­
dėrį - prieš pat jam uždarant savo kromelį. Ir gerokai iš to prakišo. Iš-
melžiau iš jo visus duomenis ir tikslų to laužo, kuriuo ji išvažiavo, apra­
šymą. O išvažiavo ji į šiaurę. Tai ir aš patraukiau į šiaurę. Tik negalėjau
------------------------------------------------------------------------- 47
labai greitai važiuoti. Tikrinau dar vieną nuj autimą - kad ji pasuko greit­
keliu, nes važiavo į čia. Gal pirmą naktį važiavo nesustodama. Na, aš
irgi važiavau nesustodamas aštuonias valandas. Po to praleidau galybę
laiko ties Oklahomos Sičiu, tikrinau motelius ir naudotų mašinų aikšte­
les palei greitkelį. Pagalvojau, kad ji vėl gali pamainyti mašiną - saugu­
mo dčlei. Bet už nieko neužkibau. Ketvirtadienį nusigavau iki Tulsos.
Ta pati istorija, tie patys rezultatai. Tik šį kartą adata šieno kupetoj atsi­
rado. Dar vienas turgelis, dar vienas prekijas, truputėlį į šiaurę nuo čia.
Dar vieną biznį ji padarė praeitą šeštadienį anksti ryte - iškišo aną maši­
ną ir paėmė mėlyną 1953 metų Plimutą su netikusiais langų valikliais.
Jis išsitraukė iš kišenės užrašų knygelę.
- Viskas čia,'juodu ant balto, - pareiškė, - parametrai, variklio nu­
meris, viskas. Abu prekiautojai daro fotorobotus ir atsiųs man į ofisą.
Bet tai nebesvarbu. O svarbu tai, kad Meri Krein važiavo į Šiaurę pa­
grindiniu plentu nuo Tulsos pereito šeštadienio rytą ir du kartus per še­
šiolika valandų pakeitė mašiną. Kiek suprantu, ji keliavo į čia. Ir turėjo
atsirasti čia šeštadienio vakare. Nebent būtų atsitikę kas netikėto - ne­
bent būtų sugedusi mašina ar įvykus avarija.
- Bet neatsirado, - pasakė Šernas. - Aš jos nemačiau. Klausykit, aš
turiu įrodymų, jeigu jau taip reikia. Pereito šeštadienio vakarą praleidau
Legiono Rūmuose - lošiau kortomis. Galybė liudininkų. Sekmadienio
ryte buvau bažnyčioj. Sekmadienį apie pusiaudienį pietavau...
Arbogastas tingiai mostelėjo ranka.
- O’kei, supratau. Tujos nebematei. Vadinasi, kažkas atsitiko. Teks
tikrint iš naujo.
- O kaip policija? - paklausė Laila. - Aš vis dėlto manau, kad reikia
pranešti policijai, - ji aplaižė lūpas. - Tarkim, avarija įvyko - neįmanoma
aplankyti kiekvieną ligoninę nuo čia iki Tulsos. Ir ką mes žinom, gal
Meri šiuo metu guli kur nors be sąmonės. Net gali būti...
Šį kartą Šernas patapšnojo ją per petį.
- Niekai, - tarė jis, - jei kas nors panašaus būtų atsitikę, tau jau būtų
pranešę. Meri sveika, - nors jis vis dėlto metė žvilgsnį per Lailos petį į
detektyvą. - Tik neįmanoma viską perkratyti vienam, - tarė jis. - Laila
teisi. Kodėl nepakvietus policijos? Praneškit, kad Meri dingo, gal jie ją
suras?
Arbogastas pasiėmė savo pilkąją skrybėlę.
- Mes einam sunkiausiu keliu. Sutinku. Nes jei pavyktąją atkaps-
tyti be valdžios pagalbos, apsaugotume klientą ir kompaniją nuo galy-
48 _________ :--------------------------------- ---------------------
b6s nepageidautino triukšmo. Tarp kitko, apsaugotume nuo šiokio tokio
vargo ir Meri Krein, jei tik atsektume ją patys ir atgautume pinigus. Gal
nebūtų net jokių sankcijų. Sutikit, pabandyti verta.
• Bet jei jūs teisus, ir Meri nuvažiavo taip toli, kodėl ji neužsuko
pas mane? Štai ką aš norėčiau žinoti, lygiai kaip ir jūs, - tarė Šėmas. • Ir
aš nesiruošiu sėdėti per amžių amžius ir laukti, kol man kas tai paaiškins.
- O dvidešimt keturias valandas palauktumėt? - paklausė Arbogas-
tas.
- Ką jūs manot daryti?
• Jau sakiau, dar kai ką patikrinti, • rankos mostu jis nutraukė Semo
prieštaravimus. - Ne iki pat Tulsos - sutinku, tai neįmanoma. Bet apylin­
kėse truputį pašniukštinėsiu. Užsuksiu į pakelės restoranus, benzino ko­
lonėles, pas prekiautojus mašinom, į motelius. Gal ką kas matė. Ji pla­
navo atvažiuoti čia. Gal apsigalvojo jau atvažiavus ir pabraukė tolyn.
Bet aš noriu įsitikinti.
- O jei per dvidešimt keturias valandas nieko nepavyks rasti?..
- Tada pakelsiu rankas, nueisiu į policiją, atliksiu visus formalu­
mus ryšium su dingusiais asmenimis. 6 ’kei?
Šernas žvilgtelėjo į Lailą.
- Kaip manai? - paklausė.
- Nežinau. Aš taip jaudinuosi, kad galvoti nesugebu, - atsiduso ji. -
Spręsk tu, Šernai.
Jis linktelėjo Arbogastui.
- Gerai. Sutarta. Tik įspėju iš anksto. Jei rytoj nieko nepaaiškės, o
jūs nepranešit policijai, tai pranešiu aš.
Arbogastas apsivilko švarką.
- Manau, gausiu kambarį viešbutyje. Kokie jūsų planai, mis Krein?
Laila metė žvilgsnį į Šerną.
- Aš ją palydėsiu kiek vėliau, - pasakė Šernas, - mes norėjom pirma
kiek užvalgyti. Aš pasirūpinsiu, kad ji gautų kambarį. O rytoj mes abu
būsim čia. Ir lauksim.
Pirmą kartą per visą vakarą Arbogastas nusišypsojo. Vargu, ar jo
šypsena galėtų rungtis su Monos Lizos, bet vis dėlto tai buvo šypsena.
- Tikiu, • tarė jis. - Dovanokit, kad taip žiauriai rėmiau prie sienos,
bet aš privalėjau įsitikinti, - jis linktelėjo Lailai: - Rasim jūsų seserį.
Nesijaudinkit.
Ir išėjo. Dar gerokai prieš trinktelint durims Laila jau raudojo ant
Semo peties. Jos balsas tapo kūkčiojančia dejone.
-------------------------------------------------------------------------49
• Šėmai, man baisu, - kažkas atsitiko Meri, aš žinau!
• Viskas bus gerai, - kalbėjo jis stebėdamasis, kodėl niekad neatsi­
randa geresnių žodžių nuraminti baimei, sielvartui ir vienatvei. • Viskas
bus gerai, tikėk manim.
Staiga Laila atsitraukė, žengtelėjo atatupsta ir paplūdusios ašaro­
mis akys išsiplėtė. Ji prabilo, o balsas buvo žemas ir tvirtas:
- Kodėl aš turėčiau tavim tikėti, Šėmai? - tyliai paklausė ji. - Dėl
ko? Dėl ko ęors, ko tu nepasakei tam inspektoriui? Šėmai, Meri buvo
pas tave apsilankiusi? Tu apie tai žinojai, apie tuos pinigus?
Jis papurtė galvą.
- Ne, nežinojau. Teks tau pasitenkinti mano žodžiu. Kaip ir man
tavo.
Ji nusigręžė į sieną.
- Ko gero, tu teisus, - pasakė ji. • Šią savaitę Meri galėjo atsirasti
pas bet kurį iš mūsų, tiesa? Bet neatsirado. Aš tikiu tavim, Šernai. Tik
taip sunku tikėti dar kuo nors, kai tavo tikroji sesuo pasirodo esanti...
- Nusiramink, - nutraukė ją Šernas. - Pirmiausia reikia mažumėlę
užvalgyti ir gerokai pailsėti. Rytoj viskas nebeatrodys taip juodai.
- Tu tikrai taip manai, Šernai?
- Taip, tikrai.
Jis pirmą kartą sumelavo moteriai.

8
Rytojus tapo šiandiena, šeštadieniu, ir Šernui atėjo laukimo metas.
Apie dešimtą iš krautuvės jis paskambino Lailai - ta jau buvo atsi­
kėlusi ir papusryčiavusi. Arbogasto nebuvo - matyt, iškeliavo anksti.
Tačiau apačioje jis paliko raštelį Lailai, žadėdamas dieną paskambinti.
- Kodėl tau neatėjus čia ir nepalaikius man kompanijos? - pasiūlė
Šernas telefonu. - Jokios prasmės sėdėti kambaryje. Galėtume kartu pa­
pietauti, paskui šokteltume į viešbutį ir patikrintume, ar neskambino Ar-
bogastas. Arba dar geriau - aš paprašysiu telefonistę visus skambučius į
viešbutį perjungti į krautuvę.
Laila sutiko, ir Šernas pasijuto geriau. Jis nenorėjo šiandien palik­
50 -------------------------------------------------- ----------------------
ti ją vieną. Taip paprasta imti kliedėti Meri. Dievai žino, kiek jis pats
prakliedėjo - kiaurą naktį.
Jis iš visų jėgų bandė atsikratyti minties, jog Arbogasto teorija turi
pagrindo. Paėmus pinigus, Meri tikriausiai ketino atvažiuoti čia. Tai yra,
jeigu juos paėmė.
Tai ir buvo sunkiausia: pripažinti Meri esant vagimi. Į Meri tai bu­
vo nepanašu, visa, ką apie ją žinojo, tokiam variantui prieštaravo.
O vis dėlto, ką jis iš tiesų žino apie Meri? Tik vakar vąkare pats sau
prisipažino, kaip mažai tepažįsta savo sužadėtinę. Taip mažai, kad prieb­
landoje supainiojo su kita mergina.
Juokinga, kalbėjo sau Šernas, kodėl mums atrodo savaime supran­
tama, kad viską žinom apie kitą asmenį vien tik todėl, jog dažnai matom
ar vien dėl stiprių emocinių ryšių. Nagi vien čia pat, Ferveile, galybė
įrodymų tam, ką jis turi omeny. Kad ir senasis Tomkinsas, kuris metų
metais dirbo mokyklų direktorium ir buvo stambus paukštis Roterio klu­
be, - pabėgo nuo žmonos ir šeimos su šešiolikmete mergiščia. Kas būtų
galėjęs pamanyti, kad jis gebėtų krėsti panašius fokusus? Taip pat, kaip
niekam negalėjo nė į galvą ateiti, kad Maikas Fišeris, pats didžiausias
grafystės šlapjurgis ir lošikas, numirs ir paliks visus savo pinigus Pres-
biterijonų našlaičių prieglaudai. Bobas Samerfildas, Šerno padėjėjas krau­
tuvėj, išdirbo čia ištisus metus, ir tik tada Šernas sužinojo, kad jis buvo
išvytas iš armijos už nederamą elgesį - be kita ko, dar ir už bandymą
išmušti smegenis iš kapeliono kiaušo pistoleto rankena. Dabar, žinoma,
Bobas kaip reikiant, geresnio ir tykesnio vaikino nerastum šimtą metų.
Tačiau jis ir armijoj buvo geras ir tykus, Vol dėl kažko nepratrūko. Ir
niekas nieko tokio nepastebėjo. Mielos pagyvenusios damos gali nuga­
labyti savo vyrus po dvidešimties metų laimingos santuokos, romūs ban­
ko tarnautojai gali staiga pasiglemžti visą kapitalą - niekad negali žino­
ti, kas nutiks.
Tai gal y Meri pavogė tuos pinigus? Gal pavargo laukti, kol jis
išmokės skolas, ir netikėta pagunda perpildė taurę? Gal manė atvežti
juos čia, sukurti kokią pasaką, priversti juos paimti? Gal manė, kad jie
pabėgs kartu? Tenka pripažinti • tokia tikimybė, netgi galimybė, panaši
į tiesą.
Ir jeigu jis pripažino jau šitiek, teks atsakyti ir į kitą klausimą. Ko­
dėl ji neatvažiavo? Kur dar ji galėjo patraukti, palikusi Tulsos priemies­
čius?
Jei jau taip svarstai, jei jau pripažįsti, kad, atvirai šnekant, nežinai,
------------------------------------------------------------------------- 51
kaip sutvarkyti kito žmogaus smegenys, tai teks prieiti ir prie galutinės
išvados - viskas įmanoma. Noras paūžti Las Vegase, staigus sprendimas
dingti iš akių visam laikui ir pradėti gyvenimą nauju vardu, amneziją
sukėlęs traumuojantis kaltės jausmo priepuolis...
Iš visko darai valstybinio masto įvykį, suniekino save Šernas. Ar
klinikinį atvejį. Jei ir toliau darysi tokias toli vedančias prielaidas, teks
pripažinti dar tūkstantį ir vieną galimybę. Kad ji pateko į avariją, kaip
nuogąstavo Laila, ar paėmė kokį keliautoją autostopu, kuris...
Ir vėl Šernas uždraudė sau tęsti mintį. Neturėjo jėgų vystyti ją to*
liau. Ir vienam ją sunku pakelti, o kaip dar neišsiduoti prieš Lailą? Tuo
tarpu šiandien jo priedermė • palaikyti jos gerą nuotaiką. Tebelieka juk
nežymus šansas, kad Arbogastas atseks jos pėdsakus. Jei ne, jis kreipsis
į valdžią. Tada ir tik tada leis sau pagalvoti blogiausia.
Ką čia šnekėti apie kitų žmonių nepažinimą • nagi, rimtai pasvars­
čius, juk nepažįsti net pats savęs! Jis niekad neįtarė, kad galėtų taip stai­
ga suabejoti Meri dora ir taip ją išduoti. Ir vis dėlto • kaip lengvai jis iki
to nusirito! Kaip nesąžininga iš jo pusės. Mažiausia, ką jis gali padaryti
šiokiai tokiai atgailai • nuslėpti savo abejones nuo jos sesers.
Aišku, jei tik ji negalvoja to paties...
Nors Laila šį rytą atrodė pakiliau. Ji persirengė lengvu kostiumėliu
ir energinga eisena įžengė į krautuvę.
Šernas supažindino ją su Bobų Samerfildu, ir jiedu išėjo pietauti. Ir
ji, žinoma, ėmė svarstyti apie Meri ir ką šiandien galėtų veikti Arbogas­
tas. Šerno atsakymai buvo trumpi, jis stengėsi, kad jo žodžiai ir intona­
cija skambėtų nerūpestingai. Pavalgę jie stabtelėjo viešbutyje ir pasirū­
pino, kad visi skambučiai Lailai šią popietę būtų perjungti į krautuvę.
Paskui jie grįžo atgal. Kaip šeštadienis tai buvo lengva diena, ir
laiko didumą Šernas galėjo sėdėti galiniame kambaryje plepėdamas su
mergina. Samerfildas aptarnavo klientus, tad Šernui tik retkarčiais tek­
davo atsiprašyti ir imtis darbo.
Laila atrodė rami ir atsipalaidavusi. Įsijungė radiją, susirado sim­
foninės muzikos programą vidutinėmis bangomis ir atrodė, lyg įdėmiai
klausosi. Taip Šėmas ir rado ją besėdint, kai eilinį kartą grįžo iš prieki­
nių patalpų.
- Bartoko “Koncertas orkestrui”, tiesa? - paklausė jis.
Ji šypsodama pakėlė galvą.
- Teisingai. Keista, kad tu tiek daug išmanai apie muziką.
- Kas čia keisto? Juk mes gyvenam garso technikos amžiuje, ar ne?
52 ------------------------------------------------------------------------
Vien tai, kad žmogus gyveni mažame miestelyje, nereiškia, jog nesido­
mi muzika, knygomis, menu. Tuo tarpu aš turiu daug laisvo laiko.
L aih pataisė marškinėlių apykaklę.
- Na, gal aš neteisingai išsireiškiau. Gal keista yra tai, jog tu do­
miesi tokiais dalykais ir tuo pat metu prekiauji metalo dirbiniais. Sun­
kiai sugretinami daiktai.
- Nematau nieko bloga prekiauti metalo dirbiniais.
• Aš ne tai turiu omeny. Bet tai skamba - na, taip, banaliai.
Šernas prisėdo už stalo. Staiga pasilenkė ir pakėlė kažką nuo grin­
dų. Kažką mažutį, aštrų ir blizgantį.
- Banalu, - aidu atsiliepė jis. - Galbūt. Vėlgi, kaip pažiūrėsi. Štai,
pavyzdžiui, kas guli mano delne?
- Vinis?
-Teisingai. Viso labo vinis. Aš pardavinėjujas svarais. Šimtus svarų
per metus. Ir tėtis jomis prekiavo. Ko gero, nuo krautuvės atidarymo
esame pardavę kokią dešimt tonų. Visokio ilgio, visokių dydžių - pačių
paprasčiausių vinių. Tik gerai pagalvojus, nei viena iš jų nėra banali.
Nes kiekviena vinis turi paskirtį. Svarbią, ilgalaikę paskirtį. Žinai ką?
Gal pusė Ferveilo karkasinių namų yra sukalti vinimis iš šitos krautu­
vės. Tikriausiai tai kvaila, bet kartais, kai vaikštau gatvėmis, man kyla
jausmas, jog aš padėjau jį pastatyti. Mano parduoti įrankiai tašė ir oblia­
vo lentas. Aš patiekiau dažus, kurie dabar dengia namus, teptukus, ku­
riais juos dažė, lauko duris ir tinklelius nuo vabzdžių, stiklą langams... -
jis nutilo ir droviai šypsojosi. - Didžiojo Statytojo kliedesiai, tiesa? Ne,
rimtai. Viskas turi prasmę, nes turi konkrečią paskirtį, tarnauja gyvybiš­
kiems poreikiams. Net vienut vienutėlė vinis, kad ir šita, atlieka savo
funkciją. Įkalk ją į kokią ypatingą vietą, ir gali būti, kad teks nuo jos
priklausyti - ne tik tam, kad attiktum kokį konkretų darbą, o net ir šim­
tus metų. Gerokai po to, kai mudu abu būsim numirę ir sudūlėję.
Jis iš karto pasigailėjo tai ištaręs. Tik buvo per vėlu. Šypsena išny­
ko nuo Lailos lūpų - lyg kine.
- Šernai, man neramu. Jau beveik keturios, o Arbogastas neskam­
bina...
- Paskambins. Turėk kantrybės, jam reikia laiko.
- Negaliu! Sakei, dvidešimt keturios valandos ir eini į policiją.
- Taip ir bus. Tik dvidešimt keturios valandos sukaks aštuntą. Be
to, aš tikiuosi, kad į policiją eiti gal neteks. Gal Arbogastas teisus.
- Gal! Šernai, aš noriu žinoti! - ji paglostė marškinius, o antakiai
-------------------------------------------------------------------- -----
53
liko suraukti, t Manęs neapmausi tais savo paistalais apie vinis. Pats
nerviniesi lygiai kaip aš, sakysi, ne?
- Taip. Turbūt, - plačiai skėstelėjęs rankomis, jis atsistojo. - Aš
nežinau, kodėl Arbogastas iki šiol nepaskambino. Čia ne tiek daug yra
ką tirti, nebent nusprendė sustoti prie kiekvienps būdelės, prekiaujan­
čios hamburgeriais, ir kiekvienam motelyje visoj valstijoj! Jei jis nesu­
sisieks su mumis iki vakarienės, aš pats nueisiu pas Džudą Čembersą.
-Pas ką?
- Pas Džudą Čembersą. Pas šerifą. Ferveilas yra grafystės centras.
- Šernai, aš...
Krautuvėje sučirškė telefonas. Šernas dingo nelaukdamas, kol ji
užbaigs sakinį. Bobas Samerflldas jau nukėlė ragelį.
• Jums, - šūktelėjo.
Šernas pagriebė ragelį ir, metęs per petį žvilgsnį, pastebėjo, kad
Laila atsekė paskui.
- Alio, Šėmas Lumisas klauso.
• Arbogastas. Pagalvojau, gal jaudinatės.
- Jaudinamės. Mudu su Laila sėdėjom ir laukėm skambučio. Kas
nors paaiškėjo?
Pakibo trumpa, veik nežymi pauzė. Ir:
- Kol kas nieko.
- Kol kas? Kurgi tamsta buvot visą dieną?
- Kur tik aš nebuvau! Išmaliau visą grafystę nuo krašto iki krašto.
Šiuo metu esu Parnasuose.
- Tai juk pietuose, pačiam grafystės pakrašty! O kas gero autostra­
doje?
- Aš ja pravažiavau. Bet, kiek suprantu, grįžti galima ir kitu keliu,
atsarginiu.
- Galima. Tai senasis plentas, jis dabar grafystės vieškelis. Tik ten
absoliučiai nieko nėra. Net benzino kolonėlių.
- Čia restorane man sakė - ten kažkur užsilikęs motelis.
- A, taip, ko gero. Senasis Beitso motelis. Nežinojau, kad jis dar
veikia. Kažin ar ten ką rasit.
- Ką gi, jis mano sąraše paskutinis. Šiaip ar taip grįžtu atgal, tai
galiu ir stabtelt. Kaip laikotės?
-Gerai.
- O mergiotė?
Šernas nuleido balsą.
54 -------------------------------------------------------------------------
- Ji nori, kad aš nedelsdamas kreipčiausi į valdžią. Jr man regis, ji
teisi.
- Gal palauksit, kol parsirasiu?
-K iek tai truks?
- Kokią valandą. .Nebent užtikčiau ką įdomaus tame motelyje, •
Aibogastas patylčjo. • Klausykit, sutariam taip. Aš nenoriu pasiduoti.
Teprašau palaukti, kol grįšiu į miestą. Eisim į policiją kartu. Su manim
bus žymiai lengviau gauti jų pagalbos. Žinot, kokie tie mažų miestelių
teisininkai. Prašai organizuoti tarptautinį pokalbį, o jie įjungia aliarmo
sireną.
- Mes duodam jums valandą, • tart Šėmas. • Rasit mus krautuvėj.
Padėjo ragelį ir atsisuko.
- Ką jis pasakė? - paklausė Laila. - Nieko nerado, tiesa?
• Nieko, bet jis dar nebaigė. Yra dar viena vieta, nori ten stabtelė­
ti...'
- Tik viena?
• Nekalbėk taip. Gal ten ką atseks. Jei ne, privalo po valandos grįž­
ti. Eisim pas šerifą. Pati girdėjai, ką jam atsakiau.
- Gerai. Palauksim. Tu pasakei • vieną valandą.
Ta valanda nebuvo iš maloniųjų. Šėmas pasijuto veik dėkingas včl
šeštadienio popietę užplūdusiai miniai - pagaliau galėjo sprukti į preky­
bos salę jų aptarnauti. Jis nebepajčge apsimetinėti, kad viskas gerai, ne-
bepajčge plepėti. Nebepajėgė nei jai, nei sau pačiam.
Nes dabar jis pajuto.
Kažkas atsitiko.
Kažkas atsitiko Meri.
Kažkas...
• Šernai!
Aptarnavęs pirkėją, jis nusigręžė nuo kasos ir pamate Laitą. Ji atė­
jo iš galinio kambario ir baksnojo į rankinį laikrodį.
- Šernai, valanda jau praėjo!
- Žinau Duokim jam dar keletą minučių, gerai? Šiaip ar taip, man
pirma reikia uždaryti krautuvę.
- Gerai. Bet tik kelias minutes. Praiaul Jei tu žinotum, kaip aš jau­
čiuosi...
• Žinau, - jis spustelėjo jai ranką ir prisivertė nusišypsoti. - Nesi­
jaudink, netrukus jis bus čia.
Bet jo nebuvo.
------------------------------------------------------------------------- 55
Pusę šešių Sernas su Samerfildu iškrapštė paskutinį užklydėlį. Še­
rnas patikrino kasą, o Samerfildas užklojo nakčiai apsauginius uždanga­
lus.
Arbogastas vis nesirodė.
Samerfildas išjungė šviesą, susiruošė išeiti. Šėmas pasiruošė užra­
kinti duris.
Arbogasto nebuvo.
- Ką gi, - tarė Laila, • eime. Jei neini, aš...
- Klausyk! - šūktelėjo Šernas. - Telefonas.
Ir po sekundės:
-Alio?
- Arbogastas.
- Kur jūs? Žadėjot...
- Neturi reikšmės, ką žadėjau, - detektyvo balsas buvo duslus, jis
skubiai bėrė žodžius. - Aš motelyje ir turiu viso labo minutę. Noriu, kad
žinotumėt, kodėl manęs nėra. Klausykit, aš užkibau. Jūsų pana čia buvo,
rimtai. Pereito šeštadienio naktį.
- Meri? Tikrai?
- Tikrų tikriausiai. Patikrinau registracijos žurnalą, ir rašysena su­
tapo. Ji, aišku, pasirašė kitu vardu, Džeinė Vilson, ir paliko netikrą adre­
są. Teks gauti teismo orderį padaryti įrašo fotokopiją, jei prireiks įrody-
mų.
- Kas dar paaiškėjo?
- Na, sutampa ir mašinos, ir mergiotės aprašymai. Savininkas ma­
ne apšvietė.
- Kaip pavyko gauti informaciją?
- Parodžiau pažymėjimą ir pripliurpiau apie pavogtą mašiną. Jis
labai susijaudino. Toks keistuolis. Vardu Normanas Beitsas. Gal pažįs­
tat?
- Ne, nemanau.
- Jis sako, kad mergiotė atvažiavo šeštadienio vakare apie šešias.
Sumokėjo iš anksto. Buvo bjaurus vakaras, lijo, ir ji buvo vienintelė
klientė. Tvirtina, kad išvažiavo anksti ryte, prieš jam ateinant atidaryti
ofisą. Jis gyvena name už motelio kartu su motina.
- Kaip atrodo, ar sako tiesą?
- Dar nežinau.
- Kaip tai suprasti?
- Na, aš jį kiek pakutenau dėl tos mašinos ir šiaip. Jam išsprūdo,
56 ------------------------------------------------ -------------------------
kad jis pasikvietė tą merginą į namus vakarienės. Sako, nieko tokio dau­
giau nebuvo, jo motina gali patvirtinti.
- Su ja kalbėjotės?
• Ne, bet ruošiuosi. Ji namuose, savo kambaryje. Jis bandė man
įteigti, kad ji ligota pokalbiams, bet aš pastebėjau ją prie miegamojo
lango, ji stebėjo mane atvažiuojant Tai aš jam ir pareiškiau, kad noriu
paplepėti su senąja ledi ir man nerūpi, patinka jam tai ar ne.
• Tačiau jūs neturit teisės...
- Klausykit, jūs norit sužinoti apie savo paną ar ne? Nepanašu, kad
jis būtų girdėjęs apie kratos orderius. Dabar jis nukiūtino į namus pasa­
kyti motinai, kad ta apsirengtų. Pagalvojau, reikia patyliukais paskam­
binti, kol jo nėra. Taigi sėdėkit ir laukit, kol aš nepabaigsiu čia. O-lia-
lia, jis grįžta. Kol kas.
Ragelis spragtelėjo ir ryšys nutrūko. Šėmas pakabino ragelį. Pasi­
suko į Lailą ir perpasakojo pokalbį.
- Ar geriau jautiesi?
- Taip. Tik noriu žinoti...
- Netrukus sužinosim. Dabar belieka laukti.

9
Šeštadienio popietę Normanas skutosi. Jis skusdavosi tiktai kartą
savaitėje ir visuomet šeštadieniais.
Normanas nemėgo skustis dėl veidrodžio. Jame buvo tos banguo­
tos linijos. Ko gero, visuose veidrodžiuose būna banguotų linijų, nuo
kurių jam skauda akis.
Gal dėl to, kad akys niekam tikę. Taip, turbūt, nes jis atsimena,
kaip mažas mėgdavo žiūrėti į veidrodį. Mėgo stovėti priešais stiklą visai
be rūbų. Kartą M otinąjį užtiko ir sudavė per galvą didžiuoju plaukų
šepečiu sidabriniu kotu. Sudavė stipriai ir skaudžiai. Motina pasakė, kad
tai bjauru - šitaip į save žiūrėti.
Jis iki šiol atsimena, kaip tada sopėjo ir kokie kildavo galvos skaus­
mai. Nuo to sykio, kai tik pažiūrėdavo į veidrodį, vos ne visuomet sus­
kausdavo galvą. Galų gale Motina nuvedė jį pas daktarą, ir tas prirešė
------------------------------------------------------------------------- 57
akinius. Akiniai gelbėjo, bet veidrodyje vis tiek vargiai tematė. Todėl
vėliau visai liovėsi į jį žiūrėti, nebent iš didelio būtinumo. O Motina
buvo teisi. Bjauru į save žiopsoti, į tokį nuogą, niekuo nepridengtą, žiop­
soti į apdribusius riebalus, į trumpas beplaukęs rankas, į didžiulį pilvą it
žemiau pilvo...
Tada panūsti būti kuo kitu. Kuo nors aukštu ir lieknu, ir gražiu •
kaip dėdė Džo Konsidainas.
- Ar esi matęs kada dailesnį vyrą? - mėgdavo sakyti Motina.
Ne, niekad, Normanui teko tai pripažinti. Bet jis vis tiek nekentė
dėdės Džo Konsidaino, nors tas ir buvo gražus. Ir buvo nemalonu, kad
Motina verčia vadinti jį “dėde Džo”. Nes iš tiesų jis joks giminė - tie­
siog draugas, lankantis Motiną. Tai juk jis įkalbėjo pastatyti motelį, kai
ji pardavė fermą.
Keista. Motina visuomet buvo nusistačiusi prieš vyrus ir prieš Ta-
vo-tėvą-kuris-pabėgo-ir-mane-paliko, o dėdei Džo Konsidainui vis dėl­
to pavyko ją apnarplioti. Darė su Motina ką norėjo. Gera būtų tapti pa­
našiu į dėdę Džo Konsidainą.
O, ne, ne gera! Nes dėdė Džo miręs.
Skusdamasis Normanas mirktelėjo savo atspindžiui. Juokinga, kaip
jis galėjo tai pamiršti. Jau beveik dvidešimt metų. Be abejo, laikas -
reliatyvi sąvoka. Taip tvirtina Einšteinas, o jis ne vienintelis - dar seno­
vėje tai žinojo, ir kai kurie šiuolaikiniai mistikai tai žino, pavyzdžiui,
Aleisteris Kraulis ir Uspenskis. Normanas visus juos skaitė, nes pats
turėjo keletą knygų. Motinai jos nepatiko, ji tvirtino, esą jos prieštarauja
tikėjimui, bet iš tiesų visai ne dėl to. O todėl, kad ėmęs skaityti knygas,
jis nustojo buvęs jos mažu vaikeliu. Tapo suaugusiu vyru, studijuojančiu
laiką ir erdvę, vyru, kuriam pavaldžios išmatavimų ir būties paslaptys.
Tarytum jis būtų vienas dviejuose asmenyse - kartais vaikas, ir suau­
gęs vyras. Kai galvoja apie Motiną, vėl tampa vaiku, su vaikišku žody­
nu, kriterijais ir emocinėmis reakcijomis. Tačiau kai lieka pats vienas,
kai nugrimzta į knygą - tampa subrendusiu individu. Pakankamai sub­
rendusiu, jog suprastų, kad serga lengva šizofrenijos forma, greičiausiai
kažkuo tarpiniu tarp neurozės ir šizofrenijos.
Savaime suprantama, tokia situacija - ne pati geriausia pasaulyje.
Būnant mažu Motinos vaikeliu kyla savų bėdų. Kita vertus, kol jis pajė­
gia suvokti grėsmę, gali balansuoti tarp jos ir Motinos. Tiesiog laimė,
kad jis žino, kada tapti vyru, kad jis iš tiesų žino kai ką iš psichologijos
ir parapsichologijos.
58 ------------------------------------------------------------------------
Tikra laimė buvo tas jo žinojimas, kai mirė dėdė Džo Konsidainas,
o ir praeitą savaitę, kai pasipainiojo ta mergiotė. Jei nebūtų pasielgęs
kaip suaugęs, Motina būtų įkliuvus rimton bėdon.
Normanas pačiupinėjo skustuvą. Aštrus, labai aštrus. Atsargiau,
žiūrėk, neįsipjauk. Beje, neužmiršk nusiskutęs jį paslėpti, užrakinti, kad
nepasipainiotų Motinai. Motinai nevalia patikėti aštrių daiktų. Vien dėl
to jis dažniausiai pats ir valgį gamina, ir indus plauna. O Motina mėgsta
tvarkyti namus, jos kambarys visuomet idealiai švarus, tačiau virtuvę
prižiūri Normanas. Ne, tiesiai jis nėra jai nė žodžio pasakęs, kur ten,
paprasčiausiai perėmė iniciatyvą.
Savo ruožtu ji niekuomet neuždavinėjo jokių klausimų, ir tai jam
buvo paranku. Praėjo jau visa savaitė nuo praeito šeštadienio, nuo tos
merginos apsilankymo, o jie apie tą reikalą taip ir nesišnekėjo. Būtų
keblu ir nejauku abiems, Motina tikriausiai tai juto, nes atrodė, lyg vengtų
jo sąmoningai - galybę laiko tiesiog sėdėjo savo kambaryje lyg neturė­
dama apie ką šnekėti. Gal nedavė ramybės sąžinė.
Taip ir turi būti. Žmogžudystė - baisus dalykas. Net jei su galva ne
visai tvarkoje, tiek tai bet kam aišku. Motina, ko gero, smarkiai kan­
kinasi.
Gal jai padėtų katarsis, tačiau Normanas džiaugėsi, kad ji buvo
tokia nekalbi. Nes kentėjo ir jis pats. Jį graužė ne sąžinė - jį graužė bai­
mė.
Visą savaitę laukė atsitiksiant ką bloga. Kiekvieną kartą, kai mote­
lio keliuku įvairuodavo koks automobilis, širdis nusirisdavo į užkul­
nius. Jis nervinosi net kai mašinos viso labo važiuodavo senuoju plentu
pro šalį.
Praeitą šeštadienį jis, aišku, ten, pelkės pakrašty, viską galutinai
sutvarkė. Nuvažiavo savo mašina, prikrovė priekabą malkų, ir galų gale
nebeliko nieko įtartino. Mergiotės auskaras irgi prasmego pelkėje. O
antrasis taip ir neatsirado. Ir jis turėjo pagrindo jaustis saugiai.
Tačiau ketvirtadienio vakare, kai Valstybinio Kelių Patrulio maši­
na pasuko į keliuką, jis vos nenualpo. Policininkui tereikėjo pasinaudoti
telefonu. Normanas vėliau pats iš savęs pasišaipė, bet tuo metu juokai
buvo menki.
Motina sėdėjo miegamajame prie lango, gerai, kad policininkas jos
nepamatė. Praeitą savaitę Motina dažnai žvalgėsi pro langą. Gal irgi ner­
vinosi dėl lankytojų. Normanas norėjo liepti jai nesipainioti akyse, bet
negalėjo prisiversti paaiškinti kodėl. Lygiai kaip negalėjo paaiškinti, ko­
------------------------------------------------------------------------- 59
dėl nevalia eiti j motelį jam pagelbėti. Jis tiesiog pasirūpino, kad ji ten
nevaikščiotų. Privalo likti namuose • Motinai nevalia susitikti su ne­
pažįstamais, niekaip nevalia. Ir kuo mažiau apie ją žinos, tuo geriau. Be
reikalo jis pasakė tai mergiotei...
Normanas baigė skustis ir dar kartą nusiplovė rankas. Pastebėjo
savy tokį poreikį, ypač praeitą savaitę. Kaltės jausmas. Paprasčiausia
ledi M akbet Šekspyras nutuokė psichologijoj. Normanui parūpo ar anas
nutuokė ir apie ką kita. Tarkim, apie Hamleto tėvo dvasią.
Nėr kada apie tai svarstyti. Reikia eiti ir atidaryti motelį.
Praeitą savaitę buvo šiek tiek darbo, tiesa, nedaug. Niekada nepa­
sitaiko išnuomoti daugiau trijų keturių kambarių per naktį, ir tai gerai.
Tai reiškia, kad Šešto Numerio neprireiks. Šeštas Numeris - mergiotės
kambarys.
Jis vylėsi, kad niekada nebeteks jo nuomoti. Baigta su visom tom
išmonėm • su žvalgymus! pro plyšį, su tuo vojerizmu. Štai iš kur visos
bėdos. Jei nebūtų užsižiopsojęs, jei nebūtų gėręs...
Kas buvo, tas pražuvo, nieko nepadarysi. Kad ir kas būtų pražuvęs.
Normanas, vengdamas žiūrėti į veidrodį, nusišluostė rankas. Už­
miršk praeitį, tegu mirusieji laidoja savo mirusius. Viskas klostosi kuo
puikiausiai, ir tik viena būtina atsiminti. Motina elgiasi gerai, jis pats
elgiasi gerai, jiedu yra kartu • kaip visada. Visa savaitė praėjo be jokių
rūpesčių, ir jokių rūpesčių daugiau nebebus. Ypač jei tvirtai laikysis pa­
siryžimo elgtis kaip suaugęs, o ne kaip mažas vaikas, ne kaip Mamytės
Sūnelis. O šiuo atžvilgiu jis jau apsisprendė.
Jis pasirišo kaklaraištį ir išėjo iš vonios. Motina buvo savo kamba ­
ryje, vėl žvalgėsi pro langą. Normanas pagalvojo, gal jai ką pasakyti.
Ne, geriau nereikia. Gali kilti ginčas, o jis dar ne visai pasiruošęs susi­
tikti su ja akis į akį. Tegu žiūri, jei patinka. Vargšė ligota senukė, prira­
kinta prie namų. Tegu žiūri į pasaulį.
Vaikų kalba, žinoma. Tačiau jis panūdo padaryti sau tokią nuolai­
dą, tuo labiau, kad elgiasi kaip dera sąmoningam vyrui. Tuo labiau, kad
išeidamas užrakino apatines duris.
Dėl to durų rakinėjimo visą savaitę jam ir kilo tas naujas saugumo
jausmas. Ir raktus išjo s atėmė - raktus nuo namų ir raktus nuo motelio.
Kol jo nėra, jai niekaip iš namų neišeit. Ji buvo saugi namuose, o jis
saugus motelyje. Tai, kas atsitiko praeitą savaitę, nebepasikartos, jam
tereikia būti atsargiam. Galų gale tai jo s pačios labui. Geriau namuose,
nei beprotnamyje.
60
Normanas nusileido taku ir pasuko už kampo link ofiso būtent tuo
metu, kai privažiavo rankšluosčių tarnybos sunkvežimis, atvykstąs kar­
tą per savaitę. Viskas buvo paruošta. Gavo šviežius ir perdavė vairuoto­
jui senus, murzinus skalbinius. Rankšluosčių tarnyba skalbė ir paklodes
m užvalkalais. Labai paranku. Tiesą sakant, šiais laikais laikyti motelį
nėra sudėtinga.
Kai sunkvežimis nuvažiavo, Normanas įėjo vidun ir sutvarkė Ket­
virtą Numerį - ryte buvo užvažiavęs kažkoks komivojažierius iš Ilino-
j aus. įprastinė netvarka. Nuorūkos ant kriauklės krašto, žurnalas ant grin­
dų šalia unitazo. Kažkas iš mokslinės fantastikos. Normanas pakėlė žur­
nalą ir prunkštelėjo. Mokslinė fantastika! Jei tik jie žinotų t
Tik jie nežinojo. Jie niekada nesužinos, neturi sužinoti. Kol jis rū­
pinasi Motina, jokios rizikos nėra. Jis privalo saugoti ją ir privalo sau­
goti visus kitus. Tai, kas nutiko praeitą savaitę, tą įrodo. Nuo šiol jis bus
itin atsargus, visuomet. Visų labui.
Normanas grįžo į ofisą ir padėjo rankšluosčius. Švieži skalbiniai
jau buvo pakloti visuose kambariuose. Šios dienos darbui jis pasiruošęs
-je i koks pasitaikytų.
Beveik iki pat keturių neatsitiko nieko. Jis sėdėjo ir stebėjo kelią,
buvo nuobodu ir neramu. Vos nesusigundė išgerti, tik prisiminė, ką yra
pasižadėjęs. Daugiau jokio gėrimo! Bė^la nutiko ir dėl to. Gerti nevalia,
nė lašo. Gėrimas užmušė dėdę Džo Konsidainą. Nors ir netiesiogiai, gė­
rimas privedė prie tos merginos žuvimo. Todėl nuo šiol jis taps blaivi­
ninku. Ir vis dėlto taip gera būtų išgerti. Tik vieną gurkšnelį...
Jis vis tebedvejojo, kai įvažiavo mašina. Alabamos numeriai. Iš
mašinos išlipo pagyvenusi pora ir įėjo į ofisą. Vyras buvo plikas, su
akiniais sunkiais tamsiais rėmais. Moteris pasiskundė, kad tvanku, kal­
bėjo aukštu, verkšlenančiu balsu, lėtai tęsdama žodžius, paskui, kai Nor­
manas įjungė ventiliatorių, lyg ir nusiramino. Vyras atnešė krepšius ir
pasirašė registracijos žurnale. M isteris ir misis Herman Pritsleriai iš
Birmingemo, Alabamos valstija. Viso labo turistai, su jais keblumų nebus.
Normanas vėl prisėdo, pavartė rastą mokslinės fantastikos žurnalą.
Šviesa buvo blausi, ko gero, jau kokios penkios valandos. Jis įjungė
lempą.
Dar viena mašina įriedėjo keliuku. Už vairo vienišas vyriškis. Tik­
riausiai dar vienas prekiautojas. Žalias bjuikas, Techaso numeriai.
Techaso numeriait Ta mergiotė, ta Džeinė Vil son, buvo iŠ Techa­
so!
-------- .----------------------------------------------------------------61
Normanas atsistojo ir žengi už barjero. Matė, kaip vyriškis išlipo
iš mašinos, girdėjo, kaip grikši žvyras po kojom, artėjantys žingsniai
mušė vienu ritmu su dusliais Normano širdies dūžiais.
J Tai tiksutapim as, įtikinėjo jis save. Kiekvieną dieną kas nors atva­
žiuoja iš Techaso. Juk Alabama dar toliau.
Vyriškis įėjo. Jis buvo aukštas ir liesas, dėvėjo pilką Stetsono fir­
mos skrybėlę, platūs kraštai dengė viršutinę veido dalį. Įdegęs smakras
po tankiais šeriais.
- Labas vakaras, - nedelsdamas prabilo.
• Labas vakaras, • neramiai mindžikavo Normanas anapus barjero.
- Jūs šeimininkas?
- Taip. Ieškote kambario?
- Ne visai. Ieškau šiokios tokios informacijos.
• Padėsiu kuo galiu. Ką norite sužinoti?
- Aš ieškau merginos.
Normano rankos virptelėjo. Jis jų nejuto, nes jos pastėro. Jis visas
pastėro. Širdis nebesidaužė • rodės, lyg visai būtų nustojus plakti. Ap­
linkui buvo tylu. Siaubas, jeigu jis ims klykti. -
- Jos pavardė Krein, - tarė vyriškis. - Meri Krein. Iš Fortvorto, iš
Techaso. Norėjau sužinoti, gal buvo čia apsistojusi?
Klykti Normanas nebenorėjo. Jis norėjo juoktis. Pajuto, kaip širdis
grįžo prie įprastinės veiklos. Koks lengvas atsakymas.
- Ne, - atsakė, • šiuo vardu čia nieko nebuvo.
- Gerai atsimenate?
- Puikiausiai. Šiais laikais darbo nedaug. Gerai prisimenu savo klien­
tus.
- Ta mergina galėjo čia apsistoti maždaug prieš savaitę. Greičiau­
siai praeito šeštadienio naktį ar sekmadienį.
• Praeitą savaitgalį aš neturėjau klientų. Mūsų kraštuose buvo bjau­
rus oras.
- IŠ tikrųjų? Ta mergina - tiksliau, moteris • maždaug dvidešimt
septynerių metų, tamsiaplaukė, žydraakė. Vairuoja 1953 metų sedaną
“Pliumut”, mėlyną “Tiudorą” su deformuotu dešiniu priekiniu sparnu.
Numeris...
Normanas nebesiklausė. Kodėl jis pasakė, kad čia nieko nebuvo?
Vyriškis kuo puikiausiai tą mergiotę aprašinėja, žino apie ją viską. Na,
tik jis negali įrodyti, kad mergina buvo atvažiavusi, jei Normanas tai
neigs. Telieka neigti ir toliau.
62 ----------------- -------------------------------------------------------
- Vargu ar galiu kuo padėti.
- Negi aprašymas nesutampa su kokia praeitos savaitės lankytoja?
Ji galėjo užsiregistruoti svetimu vardu. Gal galėčiau žvilgtelėti j žurna­
lą...
Normanas padėjo ranką ant registracijos žurnalo ir papurtė galvą.
- Dovanokit, misteri, - tarė jis, - negaliu jums to leisti.
- Gal šitai pakeis jūsų nuomonę?
Vyriškis įkišo ranką į vidinę Švarko kišenę, ir tą akimirką Norma­
nui pasirodė, kad anas pasiūlys jam pinigų. Išniro piniginė, bet vyriškis
jokių banknotų neištraukė. Jis atvertė ją ir padėjo ant barjero, kad Nor­
manas galėtų perskaityti.
• Miltonas Arbogastas, - tarė vyriškis. - Savitarpio Lygybės ins­
pektorius.
- Jūs detektyvas?
Šis linktelėjo:
- Aš čia tarnybos reikalais, misteri...
• Normanas Beitsas.
• Misteri Beitsai. Mano kompanija norėtų surasti tą merginą, ir aš
būčiau dėkingas už pagalbą. Na, o je i drausit patikrinti registracijos žur­
nalą, man teks susisiekti su vietos valdžia. Manau, jūs tai žinot
Normanas to nežinojo, tačiau jis žinojo ką kita. Čia neturi landžioti
jokia vietinė valdžia. Jis dar truputį padelsė, tebelaikydamas ranką ant
žurnalo.
• Kas atsitiko? - paklausė jis. - Ką ta mergina padarė?
- Pavogė mašiną, - atsakė misteris Arbogastas.
• Šit kaip, - Normanui palengvėjo dar labiau.
Vienu tarpu jis buvo išsigandęs, kad viskas rimčiau, kad jos ieško
kaip dingusios be žinios ar dėl kokio stambesnio nusikaltimo.Tokiu at­
veju būtų rimtas tardymas. Bet dėl mašinos, ypač dėl tokio sumalto lau­
žo...
• Gerai, • tarė jis. • Prašom. Aš viso labo norėjau įsitikinti, jog turit
teisinio pagrindo, - jis atitraukė ranką.
• Pagrindas kuo teisiškiausias.
Bet misteris Arbogastas Žurnalo nesigriebė. Visų pirma jis išsit­
raukė iŠ kišenės voką ir pasidėjo ant baijero. Po to paėmė žurnalą, pasu­
ko į save ir nykščiu pervedė parašus.
Normanas stebėjo, kaip juda bukas nykštys, pamatė, kaip staiga
ryžtingai sustojo.
------------------------------------------------------------------------------------ 63
- Man regis, j ūs minėjot, kad praeitą šeštadienį ir sekmadienį netu­
rėjot jokių lankytojų?
• Na, aš nieko tokio neatsimenu. Tai yra gal vienas kitas ir buvo,
bet nieko ypatingo.
- O šita? Šita Džeinė Vilson iš San Antonijo? Ji užsiregistravo šeš­
tadienio vakare.
- O, jūs, ko gero, teisus, - bildesys Normano krūtinėj vėl atgijo,
tapo aišku, kad jis suklydo apsimesdamas, lyg aprašymas jam nieko ne­
sako, tik jau per vėlu. Kaip čia pasiaiškinus ir nesukėlus detektyvo įtari­
mo? Ką pasakys detektyvas?
O tuo tarpu detektyvas nesakė nieko. Jis paėmė voką, padėjo jį ant
žurnalo puslapio ir lygino rašysenas. Štai kodėl jis išsitraukė tą voką,
ten buvo jos rašysena! Dabar jis sužinos. Jis jau žino!
Normanui tai paaiškėjo, kai tik detektyvas pakėlė galvą ir įsiste­
beilijo į jį. Štai, visai arti, jis matė jas po skrybėlės kraštų šešėliu. Jis
matė tas šaltas akis, akis, kurios žino.
- Tai ta pati mergina. Rašysena sutampa.
- Tikrai? Jūs tikras?
- Toks tikras, kad padarysiu fotokopij ą, net jei tam prireiktų teismo
sankcijos. Ir tai toli gražu ne viskas, ką padarysiu, jei neprašneksit ir
nesakysit teisybės. Kodėl melavot, kad nematėt merginos?
- Aš nemelavau. Aš tiesiog užmiršau...
- Minėjot turįs gerą atmintį.
- Na, taip, apskritai, tai taip. Tik...
- Įrodykit, - misteris Arbogastas prisidegė cigaretę. - Gal kartais
nežinot - automobilio vagystės yra valstybinis nusikaltimas. Norit įsi­
velti kaip bendrininkas?
- Įsivelti? Kaip aš galiu įsivelti? Atvažiuoja mergina, išsinuomoja
kambarį, pemakvoja ir vėl išvažiuoja. Kaipgi aš galiu įsivelti?
- Nuslėpdamas informaciją, - misteris Arbogastas giliai įkvėpė. -
Na, pirmyn, pradedam iš pradžių. Jūs matėt merginą. Kaip ji atrodė?
- Manau, kaip jūs irnupasakojot. Kai ji atvažiavo, smarkiai lijo. Aš
buvau užsiėmęs. Tiesą sakant, gerai nė nepažiūrėjau. Daviau jai pasira­
šyti, padaviau raktą ir viskas.
- Ji ką nors pasakė? Apie ką jūs kalbėjotės?
- Manau, apie orą. Nepamenu.
- Neatrodė lyg ji būtų ne savo kailyje? Gal kas nors jos elgesyje
kėlė įtarimą?
 64 -------------------------------------- -----------------------------------
- Ne. Visiškai niekas. Ji man pasirodė panaši į turistę.
- Neblogai, - misteris Arbogastas peleninėje sumaigė nuorūką. -
Vadinasi, nepaliko jokio įspūdžio? Viena, jos elgesys įtarimo nesukėlė.
Kita vertus, ji taipgi nesužadino jūsų simpatijų. Tai yra, tos merginos
atžvilgiu jums nekilo jokių emocijų?
- Žinoma, ne.
Misteris Arbogastas palinko į priekį.
• Tai kodėl jūs bandėt ją pridengti apsimesdamas, kad jos neatsi­
menat?
- Aš nebandžiau! Tiesiog užmiršau, sakau jums, - Normanas sup­
rato, jog pakliuvo į spąstus, bet galutinai įkliūti nesiruošė. • Ką jūs man
bandot primesti - negi manot, kad aš jai padėjau pavogti tą mašiną?
- Niekas jūsų niekuo nekaltina, misteri Beitsai. Man tiesiog reika­
lingi visi faktai, kokius tik įmanoma surinkti. Sakot, ji atvažiavo viena?
- Atvažiavo viena, išsinuomojo kambarį, kitą rytą išvažiavo. Gal
( dabar ji už tūkstančio mylių...
- Gal, - misteris Arbogastas nusišypsojo. - Tik neskubėkim, gerai?
Gal dar ką prisiminsit? Ji išvažiavo viena, tiesa? Apie kurią, sakot, va­
landą?
- Nežinau. Sekmadienio ryte aš buvau namuose ir miegojau.
- Vadinasi, iš tiesų jūs nežinot, ar ji išvažiavo viena?
- Aš negaliu to įrodyti, jeigu jūs tai turit omeny.
- O vakare? Ji neturėjo lankytojų?
-Ne.
- Jūs tikras?
- Visiškai tikras.
- Dar kas nors ją matė tą vakarą?
- Ji buvo vienintelė klientė.
- Ir jūs budėjot vienas?
- Vienas.
- Ji buvo savo kambaryje?
- Taip.
- Visą vakarą? Net niekam neskambino?
- Žinoma, ne.
- O senoji ledi - ji jos nematė?
- Kokia senoji ledi?
- Ten, namuose, už motelio.
------------------------------------------------------------------------------------ 65
Normanas vėl pajuto plakimą, atrodė, lyg širdis buvo beišsprūs-
tanti iš krūtinės.
- Čia nėra jokios senos ledi, - pradėjo jis, bet Arbogastas tęsė to­
liau:
- Atvažiuodamas pastebėjau ją žiūrint pro langą. Kas ji tokia?
- Tai mano motina, - jam teko prisipažinti, kitos išeities nebuvo.
Nėr išeities. Galima paaiškinti: - Ji labai silpna, čia jau nebeateina.
- Tai ji nematė merginos?
- Ne. Ji serga. Ji buvo savo kambaryje, kai mes vakarien...
Išsprūdo, ėmė ir išsprūdo. Nes misteris Arbogastas pernelyg grei­
tai bėrė klausimus, specialiai, kad jį supainiotų, ir kai paminėjo Motiną,
išmušė Normaną iš vėžių. Jis tegalvojo, kaip apsaugoti ją, o dabar...
Misteris Arbogastas susidomėjo.
- Jūs vakarieniavot su Meri Krein, savo namuose?
- Užvalgėm sumuštinių su kava. Man... man atrodė, aš jau sakiau.
Nieko tokio nebuvo. Matot, j i paklausė, kur galima pavalgyti, ir aš pasa­
kiau • Ferveile, bet iki jo dvidešimt mylių, ir lijo, tai pasikviečiau ją j
namus. Tiek ir tebuvo.
- Apie ką jūs kalbėjotės?
- Apie nieką nesikalbėjom. Jau sakiau - Motina serga, ir aš nenorė­
jau jos nervinti. Visa savaitė kaip serga. Man dėl to neramu ir tikriausiai
todėl tapau toks užuomarša. Štai, užmiršau ir merginą, ir vakarienę. Tie­
siog iš galvos iškrito.
- Gal kas nors dar iškrito? Gal, pavyzdžiui, judu su ta mergina grį-
žot čia ir truputį paišdykavot...
• Ne! Nieko panąšaus! Kaip galit taip šnekėti, kokią turit teisę taip
šnekėti? Aš... aš net nekalbėsiu daugiau su jumis. Pasakiau viską, ką
norėjot žinoti. O dabar nešdinkitės iš čia!
- Gerai, - misteris Arbogastas truktelėjo žemyn skrybėlės kraštą. -
Aš eisiu. Tik pirma man norėtųsi šnektelti su jūsų motina. Gal ji paste­
bėjo ką nors, ką užmiršot jūs.
- Sakau jums, ji net nematė tos merginos! - Normanas išėjo iš už
baijero. - Be to, jum s nevalia su ja kalbėtis. Ji sunkiai serga, • širdies
dūžiai jį kurtino, stengėsi juos perrėkti. - AŠ draudžiu su ja matytis.
- Tuomet teks grįžti su kratos orderiu.
Jis blefavo, Normanas žinojo, kad jis blefuoja.
- Tiesiog juokinga! Niekas jums jo neduos. Kas patikės, kad aš
pavogiau seną mašiną?
66 ___________________________________________
Misteris Arbogastas prisidegė naują cigaretę ir numetė degtuką j
peleninę.
- Ko gero, jūs ne visai suprantat, - tarė jis beveik švelniai. - Matot,
čia svarbiausia visai ne mašina. Pasakysiu jums visą tiesą. Ta mergina -
Meri Krein - pavogė keturiasdešimt tūkstančių dolerių grynais iš nekil­
nojamo turto firmos Fortvorte.
- Keturiasdešimt tūkstančių...
- Būtent Paspruko iš miesto su visais pinigais. Pats matot - reika­
las rimtas. Štai kodėl svarbi kiekviena smulkmena. Štai kodėl būtina
pasikalbėti su jūsų motina. Sutinkate jūs ar ne.
- Bet jau sakiau - ji nieko nežino, ji negaluoja, stipriai negaluoja.
• Duodu žodį, kad aš niekuo jos nesudirginsiu, - misteris Arbogas­
tas patylėjo. - Be abejo, jei norit, kad grįžčiau su šerifu ię orderiu...
- Ne, - Normanas skubotai papurtė galvą. • Nereikia.
Jis dar dvejojo, nors dvejoti nebebuvo ko. Keturiasdešimt tūkstan­
čių dolerių. Nieko nuostabaus, kad jis pažėrė šitiek klausimų. Jis, be
abejo, orderį gaus, spyriotis nėra prasmės. Ir dar ta porelė iš Alaba-
mos. Jokios išeities, visaijokios.
- Gerai, • tarė Normanas. - Galit su ja pasikalbėti. Tik pirma aš
nueisiu namo ir įspėsiu. Negerai, jei įgriūsitbe jokių paaiškinimų, ji gali
pernelyg susijaudinti, - jis pasuko link durų. • Pabūkit čia, jei kartais kas
atvažiuotų.
- O’kei, - linktelėjo Arbogastas.ir Normanas išėjo.
Ne toks jau didelis tas šlaitas, tačiau atrodė, kad neįveiks jo nieka­
da. Širdis daužėsi lygiai kaip aną naktį, ir viskas buvo kaip aną naktį,
niekas nepasikeitė. Niekaip nepaspruksi, ką bedarytum. Ar stengtumei-
si būti geru berniuku, ar stengtumeisi būti suaugusiu, niekaip. Niekas
nepadeda, nes jis yra tas, kas yra, o to negana. Negana išsigelbėti pa­
čiam, negana išgelbėti Motiną. Jei dabar apskritai kas ir galėtų pagelbė­
ti, tai tik ji.
Paskui jis atrakino paradines duris ir užkopė laiptais, įėjo įjo s kam­
barį ir ketino labai rimtai su ja pasikalbėti, bet kai pamatė ją va taip
sėdinčią prie lango, susivaldyti nebepajėgė. Jis ėmė visas tirtėti, ir rauda
prasiveržė iš krūtinės, graudi rauda, ir jis padėjo jai galvą ant sijono ir
pasakė viską.
- Gerai, - tarė Motina. Atrodė, lyg ji iš viso nebūtų nustebus. - Mes
tuo pasirūpinsim. Palik tai man.
------------------------------------------------------------------------ 67
• Mama... jei tu tiesiog šnektelėsi su juo kokią minutę ir pasakysi,
kad nieko nežinai, jis išeis.
- Tačiau sugrįš. Keturiasdešimt tūkstančių dolerių - galybė pinigų.
Kodėl man nepasakei?
- Aš nežinojau. Prisiekiu, nežinojau!
• Tikiu. Tik jis nepatikės. Nepatikės tavint ir nepatikės manim. Tik­
riausiai mano, kad mes visi bendrininkai. Arba kad padarėm ką nors tai
merginai dėl pinigų. Negi neaišku?
- Mama... - jis užsimerkė, negalėjo į ją žiūrėti. • Ką ketini daryti?
- Aš ketinu apsirengti. Reikia pasiruošti priimti tavo svečią, ar ne?
Tiesiog nunešiu šį tą į vonią. Eik ir pasakyk misteriui Arbogastui - tegu
užeina.
• Ne, negaliu. Aš jo čia neatvesiu, jei tu ruošiesi...
Jis nebegalėjo, visiškai nebegalėjo pasijudinti. Norėjo apalpti, ta­
čiau juk nesustabdysi to, kas turi įvykti.
Po poros minučių misteriui Arbogastui nusibos laukti. Jis ateis į
namus pats, pasibels į duris, atidarys ir įeis. Ir kai įeis...
- Mama, prašau, paklausyk manęs!
Bet ji neklausė, ji dažėsi, ji ruošėsi. Ruošėsi.
Ir iš karto plaukte išplaukė, apsirėdžiusi gražiąja suknele su rauki-
nukais. Veidas buvo šviežiai papudruotas ir padažytas, ji atrodė kaip
paveiksliukas ir šypsodama ėmė leistis laiptais.
Beldimas pasigirdo, kai ji buvo pusiaukelėj.
Tai įvyks dabar, misteris Arbogastas atėjo, norėjo riktelti ir įspėti,
bet kažkas užstrigo gerklėj. Jis išgirdo, kaip Motina linksmai šūktelėjo:
• Ateinu! Ateinu! Vieną sekundę!
Ir tai if tiesų truko vieną sekundę.
Motina atidarė duris, ir misteris Arbogastas įėjo. Jis pažiūrėjo į ją
ir išsižiojo kažką pasakyti. Pakėlė galvą, o Motina tik to ir laukė. Ji mos­
telėjo ranka, ir kažkas akinančiai žvilgantis žybtelėjo pirmyn atgal, pir­
myn atgal...
Normanui suskaudo akys ir žiūrėti nebenorėjo. O ir reikalo jokio
nebuvo, nes jis žinojo ir taip.
Motina rado jo skustuvą...
68

Normanas nusišypsojo pagyvenusiam vyriškiui ir tarė:

- Štai raktas. Malonėkit dešimt dolerių už abu.
Pagyvenusio vyriškio žmona atsegė piniginę.
- Aš turiu pinigų, Homerai, - ji padėjo banknotą ant baijero ir pa­
linkčiojo Normanui. Kai liovėsi linkčioti, jos vyzdžiai susitraukė. - Kas
nutiko, blogai jaučiatės?
• Aš... aš turbūt tiesiog pavargau. Nieko tokio. Netrukus baigsiu
darbą.
- Taip anksti? Aš maniau, kad moteliai dirba iki pat išnaktų. Ypač
šeštadienio vakarais.
• Šiose apylinkėse rimto biznio nebūna. Be to, jau arti dešimtos.
Arti dešimtos. Beveik keturios valandos. O, Viešpatie.
- Štai kaip. Na, labos nakties.
- Labos nakties.
Jie jau eina lauk, ir galima išlįsti iš už baijero, galima išjungti rek­
lamą ir užrakinti ofisą. Tik visų pirma jis išgers, stipriai išgers, nes jam
labai to reikia. Ir neturi reikšmės, geria jis ar ne, niekąs nebeturi reikš­
mės, viskas baigta. Viskas baigta, nors gal tik prasideda.
Normanas jau keletą kartų gurkštelėjo. Kai tik grįžo atgal į motelį,
apie šešias, ir nuo to laiko vis gurkšnojo kas valandą. Jei negerta;, nie­
kaip neištvertų, niekaip nepajėgtų čia stovėti ir žinoti, kas guli ten, na­
muose, po prieškambario kilimu. Jis viską taip ir paliko, nė nebandė
pajudinti, tiesiog atvertė kilimo kraštus ir užmetė ant viršaus pridengda­
mas. Kraujo nemažai, tačiau persisunkti neturėtų. Be to, jis daugiau nie­
ko ir negalėjo padaryti, bent jau tuomet Bent jau ne vidury baltos die­
nos.
Dabar, žinoma, reikia grįžti atgal. Jis kuo griežčiausiai prisakė Mo­
tinai nieko neliesti ir žinojo, kad ji paklus. Juokinga, vos tik visa tai
atsitiko, ji vėl iš karto sugriuvo. Buvo panašu, lyg ji būtų pasiryžusi bet
kam - maniakinė fazė, rodos, taip tai vadinasi? - bet vos tik viskas baigė­
si, ji tiesiog susmuko, ir jam teko perimti iniciatyvą. Jis liepėjai grįžti į
kambarį ir nesirodyti prie lango, liepė atsigulti ir gulėti, kol jis sugrįš. Ir
užrakino duris.
 69
Bet dabar teks jas atrakinti.
Normanas uždarė ofisą ir išėjo laukan. Tas bjuikas, misterio Ar-
bogasto bjuikas, tebestovėjo kur stovėjęs.
Kaip būtų puiku, jei galėtų tiesiog sėsti j tą mašiną ir išvažiuoti.
Išvažiuoti iš čia kuo toliausiai ir niekad nebegrįžti. Išvažiuoti nuo mote*
lio, nuo Motinos, nuo to dalyko, gulinčio po kilimu prieškambaryje.
Kokią akimirką apėmė pagunda, bet tik akimirką, po to viskas nus­
lūgo, ir Normanas gūžtelėjo. Nepavyks, tiek tai aišku. Niekad nepabėg­
si taip toli, kad būtum saugus. O ir tas dalykas jau laukia. Laukia jo...
Jis dirstelėjo į plentą, metė žvilgsnį, ar užtrauktos Pirmo ir Trečio
Numerių užuolaidos, po to sėdo į misterio Arbogasto mašiną - raktus
rado misterio Arbogasto kišenėje. Ir pasuko link namo, labai labai lėtai.
Jokios šviesos nedegė. Motina miegojo savo kambaryje, o gal tik
apsimetė mieganti • Normanui buvo vis tiek. Kad tik nepasipainiotų po
kojom, kol jis terliosis. Motina pašonėj jamnereikalinga, greta jos jaustųsi
mažu berniuku. O jam reikia atlikti vyrišką darbą. Suaugusio vyro dar­
bą.
Suaugusiam vyrui tereikėjo suvynioti kilimą mutuliu ir pakelti su
visu turiniu. Jis nutempė mutulį laipteliais žemyn ir įgrūdo ant galinės
automobilio sėdynės. Ir neapsiriko - neprasisunkė nė lašo. Tie senieji
gauruotieji kilimai sugeria kuo puikiausiai.
Nusigavus per laukus iki pelkės ir dar gerokai pavažiavus pakraš­
čiu tolyn, kol neprivažiavo atviros laukymės. Skandinti mašiną ten pat,
kur aną kartą, nė bandyti nevalia. Naujoji vieta atrodė priimtina, ir jis
veikė tuo pačiu išbandytu būdu. Tam tikra prasme tai visiškai nesudė­
tinga. Pakartojimas - mokslų motina.
Tik nėr ko šaipytis, bent jau sėdint ant kelmo ir laukiant, kol nu­
grims mašina. Buvo dar prasčiau nei praeitą kartą - manytum, kad bjui­
kas, būdamas sunkesnis,ir nuskęs greičiau. Tačiau tai truko visą amži­
nybę. Kol pagaliau - bulbulbull
Štai. Pradingo amžiams. Kaip ta mergiotė ir keturiasdešimt tūks­
tančių dolerių. Kur jie buvo? Ne piniginėj ir ne lagamine, tai jau tikrai.
Gal krepšy su tualetiniais reikmenimis ar kur mašinoj. Reikėjo pažiūrė­
ti, štai ką reikėjo padaryti. Tik buvo visai nenusiteikęs paieškoms, net
jei ir būtų žinojęs apie pinigus. O jei būtų juos radęs, sunku net nuspėti,
kas galėjo atsitikti. Greičiausia būtų išsidavęs, kai pasirodė tas detekty­
vas. Visada išsiduodi, jei sąžinė negryna. Tai jau tikrai verta dėkoti Die­
vui, kad šia prasme jis nekaltas. O, jis puikiai žino, ką reiškia būti įtaria­
70 _________________________ _____ __________ _
muoju; kita vertus, reikia saugoti Motiną. Tuo*pačiu apsisaugos ir pats,
nors didžiausias rūpestis - Motina.
Normanas neskubėdamas laukais parėjo namo. Rytoj teks grįžti su
mašina ir priekaba - imtis vėl to paties. Bet tai toli gražu ne taip svarbu,
kaip kitas keblumas.
Tai vėlgi liečia Motinos priežiūrą.
Jis viską apgalvojo, su faktais tenka skaitytis.
Kas nors atvažiuos ir teirausis apie tą detektyvą.
Tai, galų gale, logiška. Kompanija, kažkokia ten Lygybė, pro pirš­
tus į jo dingimą nepažiūrės. Visai galimas daiktas, kad jie palaikė su juo
ryšius ar savaitės bėgyje turėjo iš jo žinių. O ir nekilnojamo turto firma
suinteresuota. Suinteresuoti visi, kai kalba eina apie keturiasdešimt tūks­
tančių dolerių.
Taigi, anksčiau ar vėliau kils klausimų, į kuriuos teks atsakyti. Po
kelių dienų ar po savaitės, kaip dėl tos mergiotės. Jis žinojo, kad taip
bus. Ir šį kartą bus pasiruošęs.
Jis viską apskaičiavo. Kas beatvažiuotų, pasakojimas turi būti ab­
soliučiai aiškus. Jis išmoks mintinai, surepetuos, kad nė žodis netyčio­
mis neišsprūstų kaip šįvakar. Niekas neprivers jaudintis ir nesukels su­
mišimo, tuo labiau, kad žino iš anksto, ko reikia tikėtis. Dabar jis tepla-
navo, ką pasakys, kai ateis laikas.
Taip, mergina buvo apsistojusi motelyje. Jis patvirtins tai iš karto,
tik, aišku, jis nieko neįtarė jai čia būnant - kol po savaitės neatvažiavęs
misteris Arbogastas. Mergina pernakvojo ir išvažiavo. Jokių šnekų apie
pokalbius ir kuo griežčiausiai nė žodžio apie bendrą valgymą namuose.
Ką jis vis dėlto pasakys, tai kad viską jau pasakojo misteriui Arbo-
gastui, ir vienintelis dalykas, kuris j į lyg ir sudomino - kad mergina klau­
susi, ar toli nuo čia iki Čikagos ir ar galėtų pasiekti ją per dieną.
Būtent tai sudomino misterį Aibogastą. Jis padėkojo, sėdo į maši­
ną ir išvažiavo. Taškas. Ne, jis neturi jokio supratimo, kur anas išvažia­
vo. Misteris Arbogastas to neminėjo. Jis tiesiog išvažiavo. Dovanokit,
misteri, tai viskas, ką aš žinau.
Normanas buvo tikras, jog sugebės taip nupasakoti, šį kartą jis pa­
sakos ramiai ir lengvai, nes jam neteks jaudintis dėl Motinos.
Ji nežiūrės pro langą. Jos, tiesą sakant, net nebus namuose. Net jei
ateis su kratos orderiu, Motinos neras.
Tai bus pati patikimiausia apsauga. Greičiau jos pačios nei jo la-
 n
bui. Jis apsisprendė ir pasistengs, jog viskas pavyktų. Net nėra prasmės
laukti rytdienos.
Keista, dabar, kai jau viskas galutinai baigta, jis jautėsi absoliučiai
pasitikįs savimi. Visai priešingai nei praeitą kartą, kai jis pasiibetė ir
troško žinoti, jog Motina niekur nedingo. Dabar jis norėjo būti tikras,
kad Motina dingo. Ir šį kartą jam pakaks drąsos jai tai pasakyti.
Jis patamsiais užžygiavo laiptais ir įėjo tiesiai įjos kambarį. Užde­
gė šviesą. Ji, žinoma, gulėjo lovoj, bet nemiegojo, net nebuvo užmigus,
tik apsimetinėjo.
• Normanai, kur tave velnias nešioja? Aš taip jaudinausi...
- Tu žinai, kur aš buvau, mama. Nevaidink.
- Viskas tvarkoj?
- Žinoma, - jis giliai įkvėpė. - Mama, man teks tave paprašyti išsik­
raustyti kokiai savaitei iš savo kambario.
- Ką pasakei?
• Aš sakau, jog turiu tavęs prašyti nemiegoti čia kokią savaitę.
- Ar turi proto? Tai mano kambarys.
- Žinau. Aš neprašau išsikraustyti visam laikui. Tik kol kas.
- Bet kurių galų...
- Mama, prašau, paklausyk ir pasistenk suprasti. Šiandien mes tu­
rėjom svečią.
• Apie tai būtina kalbėti?
• Šiuo metu būtina. Nes anksčiau ar vėliau kas nors atvyks apie jį
pasiteirauti. Ir aš pasakysiu, kad jis čia buvo ir išvažiavo.
- Be abejo, tu taip ir pasakysi, sūnau. Ir tuo viskas baigsis.
- G albūt Tikėkimės, kad taip. Bet rizikuoti nevalia. Gal jie užsi­
manys padaryti namuose kratą.
- Tegu. Jo čia nebus.
- Ir tavęs taip pat, - jis giliai įkvėpė ir skubiai tęsė: - Rimtai, mama.
Tavo pačios saugumo dėlei. Nevalia, kad kas nors tave pamatytų, kaip
Šiandien tas detektyvas. Nenoriu, kad kas nors imtų tave tardyti, o ko­
dėl, pati žinai ne prasčiau už mane. Tai tiesiog neįmanoma. Mums abiems
bus saugiau, jei tavęs čia nebus.
- Ir ką tu planuoji daryti? Palaidoti mane pelkėje?
- Mama...
Ji pasileido juoktis. Tai greičiau buvo kvaksėjimas, ir jis žinojo,
jog vieną kartą įsijuokus, ji niekaip negali liautis. Vienintelis būdas sus­
tabdyti - riktelti ant jos. Dar prieš savaitę Normanas to niekad nebūtų
72 ___________________________________________
išdrįsęs. Bet prieš savaitę, o ne dabar, kai viskas visai kitaip. Tai dabar,
ir tenka susitaikyti su tokia tiesa, kokia ji yra. Motina blogiau nei ligo­
nis. Ji psichopate ir itin pavojinga. Jis privalo ją suvaldyti ir suvaldys.
- Nutilk! - pasakė jis, ir kvaksėjimas nutilo. - Atleisk, - tarėjau
švelniai, - bet tau teks paklusti. Aš viską apskaičiavau. Nugabensiu tave
į vaisių podėlį.
- Į vaisių podėlį? Betgi aš negaliu...
- Gali. Ir ten būsi. Privalai. Aš viskuo pasirūpinsiu, ten yra šviesa,
galiu pastatyti kušetę ir...
- Aš neisiuĮ
- Aš tavęs neprašau, mama. Aš tau liepiu. Sėdėsi vaisių podėlyje,
kol aš nuspręsiu, kad yra pakankamai saugu, ir tada galėsi grįžti atgal. Ir
pakabinsiu ant sienos tą seną indėnišką antklodę, pridengsiu ja duris.
Niekas nieko nepastebės, net jei kam ir toptelės į galvą nusileisti į rūsį.
Tai vienintelis būdas tave apsaugoti.
• Normanai, aš atsisakau netgi diskutuoti šia tema. Net nepajudė­
siu iš šito kambario!
- Tuomet man teks tave nunešti.
-Normanai, nedrįsk..
Bet jis išdrįso. Galų gale taip ir padarė. Pakėlė tiesiai iš lovos ir
nunešė; palyginus su misteriu Arbogastu, ji buvo lengva tarytum plunks­
nelė, ir nuo jos dvelkė kvepalais, o ne troškiu tabako tvaiku. Ji taip nus­
tebo, kad nė nesipriešino, tik truputėlį pazirzė. Normaną tiesiog pritren­
kė, kaip viskas tapo lengva, vos tik jis apsisprendė. Ką gi, juk ji tėra
ligota sena moteriškė, tik silpna, gležna būtybė! Jam nereikia jos bijoti,
tikrai kad ne. Dabar ji bijo jo. Taip, tikriausiai. Nes visą tą laiką nė karto
nepavadino jo sūnumi.
- Paruošiu tau kušetę, - pasakė jai. - Ir puodas čia yra...
- Normanai, ar taip kalbėti būtina? - akimirksnį ji plykstelėjo kaip
kadaise ir vėl sugniužo. Jis sukosi kaip voverė, atnešė antklodes, užtaisė
nediduką langą užuolaidomis, palikdamas pakankamai ventiliacijos. Ji
vėl ėmė zirzti, ne tiek zirzti, kiek burbėti sau panosėj.
- Kaip kalėjimo kameroj, štai kas, tu nori mane paversti kaline. Tu
manęs nebemyli, Normanai, tu nemyli manęs, nes antraip nesielgtum
taip su manim.
- Jeigu aš tavęs nemylėčiau, žinai, kur dabar būtum? - jis nenorėjo
tai ištarti, bet buvo būtina. - Valstybinėj ligoninėj silpnapročiams nusi­
kaltėliams. Štai kur tu būtum.
------------------------------------------------------------------------ 73
Jis spragtelėjo šviesos jungiklį, svarstydamas, ar ji išgirdo, o jei
išgirdo, ar žodžiai pasiekė sąmonę.
Matyt, ji vis dėlto suprato. Nes vos tik jis uždarė duris, atsakė. Tam­
soje balsas buvo apgauliai švelnus, bet kažkokiu būdu žodžiai į jį įsirė­
žė, įsirėžė giliau, nei skustuvas į misterio Arbogasto gerklę.
- Taip, Noimanai, manau, jog tu teisus. Tikriausiai aš būčiau bū­
tent ten. Tik būčiau ne viena.
Normanas užtrenkė duris, užrakino ir nusisuko. Gal jam ir pasivai­
deno, tik kol jis bėgo rūsio laiptais aukštyn, ausyse vis girdėjo jos tylų
kikenimą tamsoje.

11•
*
Šėmas ir Laila sėdėjo galiniame krautuvės kambaryje ir laukė Ar­
bogasto. Už sienos sklido šeštadienio vakaro garsai.
• Tokiame miestelyje galima atspėti, kad tai šeštadienio vakaras, •
komentavo Šernas. • Triukšmas visai kitoks. Pavyzdžiui, judėjimas. Jis
didesnis, ir mašinos važinėja greičiau. Nes būtent šeštadienio vakarais
paaugliai gauna mašinas. Visas tas barškesys ir žviegimas - iš stovėjimo
aikštelės. Fermeriai su šeimomis vąfciuoja savo senom tarataikom pa­
žiūrėti šou. Samdiniai skuba į tavernas. Girdi žingsnius? Jie taip pat
skiriasi. O tas lakstymas? Vaikai palikti savo valiai. Šeštadienio vaka­
rais jie gula vėlai. Nėra namų darbų, - jis gūžtelėjo. - Fortvortas, žino­
ma, žymiai triukšmingesnis net darbo dienų vakarais.
- Tikriausiai, - tarė Laila. Ir: - Šernai, kodėl jo nėra? Jau beveik
devynios.
- Turbūt išalkai.
- Aš ne dėl to. Kodėl jis negrįžta?
- Gal jam kas sukliudė, gal rado ką svarbaus.
- Galėtų bent paskambinti. Žino, kaip mes jaudinamės.
- Pakentėk dar truputį.
- Man bloga darosi nuo to laukimo! - Laila atstūmė kėdę ir atsisto­
jo. Ji ėmė blaškytis po ankštą kambarį. - Visų pirma, nereikėjo laukti.
Turėjome eiti tiesiai į policiją. Palauk, palauk, palauk - tiek ir tegirdžiu
7 4 ------------------------------------------------------------------------
visą savaitę! IS pradžių taip sakė misteris Laueris,paskui Arbogastas, o
dabar tu. Nes jūs visi galvojat apie pinigus, o ne apie mano seserį. Nie­
kam, iSskyrus mane, nerūpi, kas atsitiko Meri, niekam!.
- Tai netiesa. Žinai, ką aS jai jaučiu.
-Tai kaip tu gali visa tai pakęsti? Kodėl nieko nedarai? Kas tu per
vyras, jei tokiu metu gali sėdėti ir pliurpti niekus?
Ji sugriebė rankinuką ir smuko pro jį.
- Kur eini? - paklausė Šėmas.
- Pas tą tavo Šerifą, dabar p a t
-Paprasčiau būtų paskambinus. Mes juk turime būti čia, kai pasi­
rodys Arbogastas.
• Jeigu pasirodys. Gal jo ir pėdos ataušo, jei ką rado. Jam nėra jo­
kio reikalo grįžti atgal, - Lailos balsas skambėjo kone isteriškai.
Šėmas paėmė ją už rankos.
- Sėsk, - tarė, - aš paskambinsiu šerifui.
Ji nė nemanė sekti paskui į krautuvę. Jis nuėjo prie prekystalio,
sustojo greta kasos aparato ir nukėlė ragelį.
- Būkit maloni, vienas šeši du. Alio, šerifo ofisas? Tai Šėmas Lu-
misas iš metalo dirbinių krautuvės. Norėčiau pasikalbėti su šerifu Čem-
bersu... Ką jis veikia? Ne, nieko apie tai negirdėjau. Kur, sakot - Falto-
ne? Kada galėtų grįžti? Aišku. Ne, nieko tokio. Tiesiog n o ria u su juo
pakalbėti. Klausykit jei jis grįžtų iki vidurnakčio, gal paprašytumėt pas­
kambinti į krautuvę? Aš čia kiaurą naktį. Taip. Ačiū, būsiu labai dėkin­
gas.
Šernas padėjo ragelį ir grįžo į galinį kambarį.
• Ką jis sakė?
- Jo nėra, • Šėmas, stebėdamas jos veidą, perpasakojo pokalbį. •
Panašu, kad šįvakar Faltone buvo apiplėštas bankas. Čembersas ir visas
Valstybinis Kelių Patrulis organizuoja užkardas. Galybė triukšmo. Kal­
bėjau su senuoju Petersonu, jis vienintelis ir liko šerifo ofise. Mieste
patruliuoja dar du policininkai, bet iš jų mums jokios naudos.
- Tai ką dabar daryti?
-N a, laukti, žinoma. Galimas daiktas, kad pasikalbėti su šerifu pa­
vyks tik ryt ryte.
• Tačiau negi tau nesvarbu, kas atsitiks...
- Be abejo, svarbu, - sąmoningai grubiai nutraukė Šėmas. - Tau
palengvės, jei paskambinsiu į motelį ir sužinosiu, kas sutrukdė Arbo-
gastą?
 75
Ji linktelėjo.
Ir vėl jis grįžo į krautuvę. Šį kartą ji nusekė kartu ir laukė, kol jis
pasikalbės su telefoniste. Galų gale pavyko nustatyti vardą - Normanas
Beitsas - ir rasti numerį. Po kiek laiko Šerną sujungė.
• Keista, - tarė jis, padėdamas ragelį, - niekas neatsako.
- Tada aš ten važiuoju.
-N e, nevažiuoji, - jis uždėjo ranką jai ant peties. - Važiuoju aš. Tu
lauk čia, jei kartais parsirastų Arbogastas.
- Šernai, kaip tu manai, kas atsitiko?
- Pasakysiu, kai grįšiu. O dabar nusiramink. Neturėčiau užtrukti
ilgiau nei tris ketvirčius valandos.
Ir neužtruko, nes važiavo greitai. Lygiai po keturiasdešimt dviejų
minučių Šernas atrakino priekines duris ir grįžo į krautuvę. Laila jo lau­
kė.
-N a?-paklausė ji.
- Keista. Ten uždaryta. Ofise jokių šviesų. Jokių šviesų, name už
motelio. Nuėjau iki pat jo ir daužiau duris geras penkias minutes, tačiau
nė garso. Garažas greta namo atviras ir tuščias, Panašu, lyg tas Beitsas
būtų šįvakar išvažiavęs.
- O misteris Arbogastas?
- Jo mašinos ten nėra. Dvi stovi prie motelio - aš pažiūrėjau (nume­
rius. Alabama ir Ilinojus.
- Bet kur jis galėtų...
- Kiek suprantu, - tarė Šernas, - Arbogastas kažką sužinojo. Gal jie
su Beitsu išvažiavo kartu. Ir todėl mes neturime jokių žinių.
- Šernai, aš daugiau negaliu tverti. Aš privalau žinoti!
- O dar privalai pavalgyti, - jis atidarė išsipūtusį popierinį paketą. -
Grįždamas stabtelėjau pakelėj ir nupirkau hamburgerių su kava. Neša­
mės į galinį kambarį.
Kai pavalgė, buvo jau po vienuoliktos.
- Klausyk, - tarė Šernas, - kodėl tau nesugrįžus į viešbutį ir nenus-
nūdus? Jei kas paskambins ar užeis, duosiu žinią. Jokios prasmės sėdėti
čia dviese.
- Bet...
- Pirmyn. Nerimavimas nieko nepagelbės. Vilties yra, aš viską su­
mečiau teisingai. Arbogastas nustatė, kur yra Meri, ryte turėsim žinių.
Gerų žinių.
Tačiau sekmadienio ryte gerų žinių nebuvo.
76
Devintą valandą Laila jau barbeno į paradines metalo dirbinių krau­
tuvės duris.
• Ką nors sužinojai? - paklausė ji. Ir kai Šėmas papurtė galvą, ji
paniuro. • Na, o aš kai ką sužinojau: Arbogastas išsiregistravo iš viešbu­
čio vakar ryte - prieš paieškas.
Šernas nieko neatsakė. Jis pasiėmė skrybėlę ir jiedu išėjo iš krautu­
vės.
Sekmadienio ryte Ferveilio gatvės buvo tuščios. Teismo rūmai sto­
vėjo Centrinės gatvės aikštėje, iš visų keturių pusių juos supo veja. Iš
vienos pusės stūksojo Pilietinio karo veterano statula - dar aštuoniasde­
šimtaisiais panašių šimtais buvo pastatyta visoje šalyje - pagyvinti vejai
prieš teismo rūmus. Kitose trijose pusėse - apkasų mortyra nuo Ispani-
jos-Amerikos karo laikų, Pirmojo pasaulinio karo patranka ir granito
stulpas su keturiolikos Ferveilo gyventojų, žuvusių Antrajame pasauli­
niame kare, vardais. Palei takelius visoj aikštėj stovėjo suolai, bet šiuo
metu jie buvo tušti.
Patys teismo rūmai buvo uždaryti, tačiau šerifo ofisas'buvo pries­
tate - Ferveilo gyventojai jį tebevadino “naujuoju”, nors pastatytas dar
1946 metais. Šoninės durys atviros. Jiedu įėjo, užkopė laiptais, praėjo
koridoriumi iki ofiso.
Senasis Petersonas vienui vienas budėjo koridoriuj prie stalo.
- Labas rytas, Šernai.
- Labas rytas, misteri Petersonai. Šerifas čia?
- Ne-e. Girdėjai apie tuos banko plėšikus? Prasiveržė per visas už­
kardas ties Pamasu. Dabar juos gainiojasi FTB. Aliarmas...
- Kur jis?
• Matai, jis vakar parsirado labai vėlai, greičiau, šiandien ryte.
- Perdavėt, ką prašiau?
Senukas sudvejojo.
- Aš... aš, ko gero, būsiu užmiršęs. Tiek to triukšmo, • jis nusiš­
luostė lūpas. - Maniau perduot šiandien, kai ateis.
- Kada jis ateis?
• Tikriausiai tuoj po pietų. Sekmadienio rytais jis vaikšto į bažny­
čią.
- Į kurią?
- Į Pirmą baptistų.
- Dėkui.
- Negi ruošiesi ištraukti jį iš...
-------------------------------------- -- ------------------------------- 77
Sernas neatsakė ir nusigręžė. Aukšti Lailos kulniukai aidžiai stuk­
sėjo koridorium greta jo.
- Na, kas tai per miestpalaikis? - burbėjo ji. - Apiplėšė banką, o
Šerifas bažnyčioj. Ką jis ten daro? Meldžiasi, kad jam kas nors pagautų
banditus?
Šernas neatsakė. Gatvėje ji vėl pasisuko į jį:
- Kur mes dabar einam?
- Į Pirmą baptistų bažnyčią, kur daugiau.
Tačiau paaiškėjo, kad šerifo Čemberso maldų nutraukti neteks. Kai
pasuko į šoninę gatvelę, pasirodė, jog apeigos tik ką baigėsi - žmonės
jau ėjo iš pastato su špiliais.
• Štai jis, • sušnabždėjo Šėmas, - eime.
Jis privedė ją prie poros, stovinčios greta važiuojamos gatvės da­
lies. Moteris buvo žemo ūgio, žila ir neišvaizdi būtybė kartūnine sukne­
le, vyriškis • aukštas, plačiapetis, su išsikišusiu pilvu. Jis vilkėjo mėly­
nu vilnoniu kostiumu, o raudonas raukšlėtas kaklas įsitempė bekovoda­
mas su baltos iškrakmolintos apykaklės varžtais. Žilstelėję plaukai gar­
biniavosi, juodi antakiai taip pat.
- Luktelėkit minutę, Šerife, - tarė Šernas. - Norėčiau su jumis pasi­
kalbėti.
- Šernas Lumisas. Kaip laikotės? - šerifas Čembersas ištiesė didelę
raudoną ranką. - Mamule, tu juk pažįsti Šerną?
- Susipažinkit, Laila Krein. Mis Krein atvažiavo iš. Fortvorto.
- Malonu. Tai apie jus šitas bičas nesiliauja šnekėjęs? Nė neįtariau,
kad jūs tokia simpatinga...
- Jūs turit omeny mano seserį, - pasakė Laila. - Tai apie ją mes
norim pasikalbėti.
• Gal galėtume minutei užsukti į jūsų ofisą? - nutraukė Šernas. -
Paaiškintume situaciją.
- Kodėl gi ne? - Džudas Čembersas pasisuko į žmoną. - Mamule,
imk mašiną ir važiuok namo. Aš bemat būsiu, va tik su žmonėm susit­
varkysiu.
Tik bemat nepavyko. Kai jie įsitaisė šerifo Čemberso ofise, Šernas
išklojo visą istoriją. Net be pertraukinėjimų ji būtų trukusi geras dvide­
šimt minučių. O šerifas pertraukinėjo dažnai.
- Nagi išsiaiškinam tiesiai, - galiausiai tarė jis, - tas bičas, kur pas
jus atėjo, tas Arbogastas. Kodėl jis nesusisiekė su manim?
- Jau sakiau. Jis nenorėjo, kad kištųsi valdžia. Norėjo pats paban­
78 __________________ -_____________ __________
dyt surasti mis Krein, atsiimt pinigus ir tuo būdu Lauerio Agentūra iš­
vengtų keblumų.
- Sakai, jis parodė licenziją?
- Taip, - linktelėjo Laila, - jis turi draudimo kompanijos inspekto­
riaus licenziją. Ir jam pavyko atsekt mano sesers pėdsakus iki pat šičia,
iki to motelio. Štai kodėl mes dabar taip jaudinamės. Jis taip ir negrįžo,
nors buvo žadėjęs.
- Bet motelyje jo nebuvo, kai ten nuvažiavai? - klausimas buvo
adresuotas Šernui, ir tas atsakė:
- Ten apskritai nieko nebuvo, šerife.
- Keista. Velniškai keista. Aš tą bičą Beitsą pažįstu, na, tą savinin­
ką. Jis visada ten. Retai kada net į miestą kokiai valandai užsuka, š į rytą
bandėt prisiskambinti? Gal paskambinam dabar? Gali paaiškėt, kad jis
tiesiog knarkė sau, kai atvažiavai vakar naktį.
Didžiulė raudona ranka nukėlė ragelį.
- Nesakykit jam apie pinigus, • tarė Šėmas, - tik paklauskit apie
Aibogastą, pažiūrėkit, ką atsakys.
Šerifas Čembersas linktelėjo.
- Pasikliauk manim, • burbtelėjo, - pats žinau, kaip elgtis.
Jis užsakė pokalbį ir luktelėjo.
- Alio... Beitsas? Tai jūs? Šerifas Čembersas. Teisingai. Man reikia
šiokios tokios informacijos. Čia mieste publika bando surast bičą vardu
Arbogastas. Miltonas Aibogastas, iš Fortvorto. Jis inspektorius ypatin­
giems reikalams ar kas panašaus iš firmos “Savitarpio Lygybė”. Jis ką?
O, rimtai? Kada? Aišku. Ką jis pasakė? Gerai, sakyk. Aš jau viską ži­
nau. Aha... Kaip kaip? Aha. Aha. Ir išvažiavo? Nepasakė, kur važiuoja?
A, jūs taip manot? Žinoma. Ne, tik tiek... Ne, jokių problemų. Tiesiog
pamaniau, gal užsuks čia. Klausyk, tarp kitko, ar jis negalėjo užsukti dar
kartą vėliau vakare? Kada paprastai eini miegot? A, aišku. Na tai, ko
gero, ir viskas. Ačiū už informaciją, Beitsai.
Jis padėjo ragelį ir su visa kėde pasisuko į juos.
- Panašu, kad jūsų vyrukas iškeliavo į Čikagą, - tarė jis.
- Į Čikagą?
Šerifas Čembersas linktelėjo.
- Žinoma. Mergina pasakė, kad važiuoja ten. Jūsų draugas Arbo­
gastas atrodo besąs apsukrus vyrukas.
- Ką tai reiškia? Ką tas Beitsas jums pasakė? - Laila palinko į prie­
kį.
____________ _______________________________ 79
- Tą patį, ką vakar vakare juros pasakojo Arbogastas, kai iš ten
paskambino. Praeitą šeštadienį jūsų sesuo buvo apsistojusi motelyje, ta­
čiau užsiregistravo svetimu vardu. Pasivadino Džeine Vilson, pasisakė
esanti iš San Antonijo. Jai išsprūdo, kad keliauja į Čikagą.
- Tuomet tai ne Meri. Čikagoj ji nieko nepažįsta, ji ten kaip gyva
nėra buvus!
- Pasak Beitso, Arbogastas buvo tikras, kad tai ta pati mergina. Net
sulygino rašysenas. Viskas sutapo, jo s pačios aprašymas, mašina, vis­
kas. Dar daugiau, kaip sako Beitsas, vos išgirdo apie Čikagą, movė taip,
kad tik padai sušvytravo.
- Tai tiesiog juokinga! Ji aplenkė jį visa savaite - tai yra, jeigu aps­
kritai ruošėsi ten važiuoti. Jis niekad nerastų jos Čikagoj.
- Gal žino kur ieškot? Gal jis judviem pasakė ne viską, ką sužinojo
apie jūsų seserį ir jos planus?
- Ką jis tokio galėjo sužinoti, ko nežinom mes?
- Niekad nieko negali žinoti su tais apsukriais vymkais. Gal ką
sumetė apie jūsų sesers planus. Jei ją suras ir gaus tuos pinigus, gal jam
praeis noras ir toliau palaikyti ryšius su savo kompanija.
- Jūs norit pasakyti, kad misteris Arbogastas sukčius?
- Aš tik noriu pasakyti, kad keturiasdešimt tūkstančių grynais yra
galybė pinigų. Ir jei Arbogastas čia nebepasirodė, vadinasi, jis kažką
išsiaiškino, - šerifas linktelėjo. - Gal vystė mintį šita kryptim nuo pat
pradžių, bent jau man taip atrodo. Antraip kodėl čia nė nestabtelėjo ir
nepaprašė pagalbos? Patys sakot, jis vakar net iš viešbučio išsiregistra-
vo.
- Luktelėkit, šerife, - tarė Šėmas, - neskubėkit su išvadom. Jūs re­
miatės tiktai tuo, ką telefonu va dabar pasakė tas Beitsas. O jeigu jis
meluoja?
- Kam jam meluot? Jis viską labai rišliai nupasakojo. Patvirtino,
kad mergina buvo, patvirtino, kad Arbogastas buvo.
- O kur buvo jis pats praeitą naktį, kai aš atvažiavau?
- Knarkė sau lovoj kaip ir maniau, - atsakė šerifas. • Klausykit, aš
tą Beitsą pažįstu. Jis kiek savotiškas, ne itin galvotas, bent jau man taip
visad atrodė. Bet jis tikrai ne iš tų, kurie sugebėtų apmauti apsukrius
vyrukus. Kodėl man juo netikėt? Tuo labiau kai žinau, kad jūsų draugas
Arbogastas meluoja. '
- Meluoja? Ką taip?
- Jūs pasakojot, ką jis kalbėjo vakar telefonu iš motelio. Na, tai
80
buvo viso labo priedanga. Jis tikriaiisiai jau žinojo apie Čikagą ir norė­
jo, kad sėdėtumėt ramūs pakankamai'ilgai ir jis spėtų pasivaryti į priekį.
- Šerife, aš nesuprantu. Ką gi jis tokio sumelavo?
- Na, kai pasakė, jog eina aplankyti Normano Beitso motinos. Nor­
manas Beitsas motinos neturi.
Neturi?
- Bent jau paskutinius dvidešimt metų. Ji mirus, - šerifas Čember-
sas linktelėjo. - Grafystėj buvo nemažas skandalas - keista, kad pats neat­
simeni, nors tada, tiesa, buvai dar visai vaikas. Ji pastatė tą motelį kartu
su biču Konsidainu, Džo Konsidafhu. Supranti, ji buvo našlė, ir ėjo kal­
bos, kad ji su Konsidainu... - Šerifas žvilgtelėjo į Lailą ir užbaigė mintį
neapibrėžtu rankos mostu. - Kad ir kaip ten būtų, jie taip ir neapsivedė.
Kažkas nesusiklostė, gal ji nenorėjo šeimos, gal Konsidainas turėjo žmo­
ną ten, iš kur atvažiavo. Tik vieną vakarą jie abu išgėrė strichnino dozę.
Tiesiog klasikinis savižudybės faktas. Jos sūnus, tas Normanas Beitsas,
juos abu ir rado. Reikia manyt, jį ištiko nemažas šokas. Kiek pamenu,
jis po to porą mėnesių praleido ligoninį. Net laidotuvėse nebuvo. Bet
aš buvau. Štai kodėl esu tikras, kad jo motina mirusi. Šimts pypkių, aš
pats karstą nešiau!

Šernas su Laila vakarieniavo viešbutyje.

Nei vienas, nei kitas valgio skonio nejuto.
- Aš vis negaliu patikėt, kad misteris Arbogastas būtų išvažiavęs ir
nė žodžio mums nepasakęs, - tarė Laila, atstumdama kavos puodelį. • O
taip pat netikiu, kad Meri važiuotų į Čikagą.
- Na, šerifas Čembersas tuo tiki, - atsiduso Šernas. - Ir vis dėlto
tenka pripažinti, kad Arbogastas sumelavo apie Beitso motiną.
- Taip, žinoma. Tai neturi jokios prasmės. Kita vertus, prasmės nė­
ra ir istorijoj su Čikaga. Misteris Arbogastas tiek ir težinojo apie Meri,
kiek mes patys jam pasakėm.
Šernas padėjo desertinį šaukštelį šalia puodelio su šerbetu.
• Man darosi įdomu, ką bet kuris iš mūsų iš tiesų žino apie Meri, -
--------------------------- ---------------------------------------------- 81
tarė jis. - Ji mano sužadėtinė. Tu su ja gyvenai. Nei tu, nei aš negalim
patikėti, kad ji galėtų paimti tuos pinigus. O kitos prielaidos nėra. Ji
juos paėmė.
- Taip, - tyliai nuskambėjo Lailos balsas, - dabar aš tikiu. Ji paėmė
pinigus. Tik ji negalėjo to padaryti savo labui. Gal manė pagelbėti tau,
gal norėjo atvežti ir išmokėti tavo skolas.
• Tada kodėl ji pas mane neatvažiavo? Aš iš jos nieko nebūčiau
ėmęs net ir nežinodamas, kad pinigai vogti. Bet jei tikėjosi, kad paim­
siu, kodėl neatvažiavo?
• Ji atvažiavo. Bent jau iki to motelio, - Laila glamžė servetėlę,
tvirtai sugniaužė saujoj. - Būtent tai aš ir bandžiau pasakyti šerifui. Mes
žinom, kad ji atvažiavo iki motelio. Ir vien tai, kad Arbogastas sumela­
vo, dar nereiškia, jog tas Beitsas negali meluoti taip pat. Kodėl šerifas
bent jau nenuvažiavo pats ir nepasižvalgė, užuot šnekėjęs telefonu?
- Dėl to aš šerifo Čemberso nekaltinu, • pasakė Šernas. - Ką jis gali
padaryti? Kokiu pagrindu, kur įrodymai? Ko jam ten ieškot? Negalima
be jokios priežasties laužtis pas žmones. Be to, mažuose miesteliuose
jie dirba kitaip. Visi vienas kitą pažįsta ir niekas nenori užsitraukti ne­
malonumų ar sukelti blogą įspūdį. Girdėjai, ką jis sakė. Nėra priežasčių
įtarinėti Beitsą. Jis jį pažįsta visą gyvenimą.
- Taip, aš irgi pažįstu Meri visą gyvenimą. Bet ir aš kai kojos atž­
vilgiu neįtariau. Jis minėjo - tas žmogus truputėlį keistas.
- Jis turėjo omenyje ką kita. Jis sakė, kad Beitsas šalinasi žmonių.
Pagalvojus, kokį sukrėtimą patyrė motinai mirus, jį galima suprasti.
- Jo motina, - Laila paniuro, - štai kas man netelpa galvon. Jei Ar­
bogastas norėjo sumeluoti, kodėl jis melavo būtent taip?
- Nežinau. Gal tai pirma, kas...
- Tiksliau, jeigu jis planavo pasprukti, kodėl mums paskambino?
Negi ne paprasčiau tiesiog imti ir išvažiuoti, kad mes nė žinot nežinotu­
me apie tą motelį? - ji paleido iš saujos servetėlę ir įsistebeilijo į Šerną.
- Aš... aš pradedu suprasti.
-K ą?
- Šernai, ką tiksliai pasakė Arbogastas, kai paskambino? Apie tai,
kad matė Beitso motiną?
- Jis pasakė, kad įvažiuodamas pastebėjo ją sėdint prie lango.
- Gal jis nemelavo.
- Matyt, melavo. Misis Beits mirus, girdėjai, ką sakė šerifas.
- Gal melavo Beitsas. Tikriausiai Arbogastas tik manė, kad ta mo-
82 _____________ _________________ ____________
tens Beitso motina, o kai ėmė apie tai kalbėti, Beitsas patvirtino. Paša*
kė, kad ji serga ir niekam nevalia jos lankyti, bet Arbogastas laikėsi
savo. Jis taip tau sakė?
- Taip. Bet aš vis tiek nematau...
- Žinoma, nematai. O Arbogastas matė. Reikalas tas, kad jis priva­
žiuodamas matė kažką sėdint prie lango. Ir gal tas kažkas - Meri?
- Laila, tu juk nemanai, kad...
- Aš nebežinau, ką manyti. O kodėl ne? Pėdsakai baigiasi motely­
je. Du žmonės dingo. Argi to negana? Argi negana, kad aš, Meri sesuo,
nueičiau pas šerifą ir pareikalaučiau kruopštaus tardymo?
- Eime, - tarė Šernas. - Pirmyn.
Jie rado šerifą Čembersą namuose bebaigiantį pietauti. Jis klausėsi
Lailos pasakojimo ir žiaumojo dantų krapštuką.
• Nu, nežinau, - tarė jis. - Reiks pasirašyt pareiškimą...
- Aš pasirašysiu bet ką. Tik nuvažiuokit ir viską apžiūrėkit
- Gal tai gali pakentėt iki ryt ryto? Mat aš laukiu žinių apie tuos
banko plėšikus ir apskritai...
- Luktelkit, - tarė Šėmas, - tai rimtas reikalas, šerife. Šitos mergi­
nos sesuo yra dingusi jau apie savaitę. Tai nebe vien pinigų klausimas.
Kaip mums atrodo, jos gyvybė gali būti pavojuje. Ji net gali būti...
- Gerai! Nereikia man aiškint mano priedermių, Šernai. Eime, užei­
nam į ofisą, ir ji pasirašys. Bet jei norit žinot mano nuomonę, tai tuščias
laiko eikvojimas. Normanas Beitsas ne žudikas.
Žodis nuskambėjo kaip ir bet kuris kitas žodis. Bet jo aidas liko
tvyroti. Šėmas jį išgirdo, ir Laila jį išgirdo. Jis lydėjo juos važiuojant su
šerifu Čembersu į teismo rūmų priestatą. Jis lydėjo juos ir po to, kai
šerifas išvažiavo į motelį. Šerifas atsisakė paimti kartu nors vieną jų,
liepė laukti. Tai jie ir laukė ofise, viertu du. Jie vienu du ir - žodis.
Jau buvo vėli popietė, kai šerifas sugrįžo. Jis įėjo vienas ir metė į
juos žvilgsnį, kuriame lygiomis dalimis atsispindėjo panieka ir paleng­
vėjimas.
- Kaip ir sakiau, - tarė jis, - tuščia panika.
-K ą jūs...
- Neskubėkit, mis. Duokit man prisėst ir aš viską papasakosiu. Nu­
važiavau tiesiai ten ir neradau nieko įtartino. Beitsas buvo miške už na­
mo, rinkosi pakurų. Man nė orderio nereikėjo rodyt - jis buvo tiesiog
Šilkinis. Liepė man pačiam viską apžiūrėti, net davė raktus nuo motelio.
- Ir jūs apžiūrėjot?
------------------------------------------------------------- ------------ 83
- Žinoma, apžiūrėjau. Užėjau j kiekvieną motelio numerį ir aplan­
džiojau namą nuo viršaus iki apačios. Nė gyvos dvasios. Nieko neradau.
Nes ten nieko nėra. Nieko ir nebuvo, išskyrus Beitsą. Jis visus tuos me­
tus gyveno vienas.
- O miegamasis?
- Ten iš tiesų antrame aukšte, priekinėje pusėje, yra miegamasis,
jis priklausė jo motinai, kol ta buvo gyva. Čia viskas aišku. Jis net išlai­
kė jį be jokių pakeitimų. Sako, jam jis nereikalingas, ir taip vienas visa­
me name. Jis gan keistas, tas Beitsas, bet kaip nebūsi keistas, šitiek metų
gyvendamas vienui vienas?
- Jūs klausinėjot jį apie tai, ką sakė Arbogastas? - pralemeno Še­
rnas. - Kad privažiuodamas matė jo motiną ir taip toliau?
- Aišku, iš karto. Jis sako, tai melas • Arbogastas neminėjo, kad ką
būtų matęs. Iš pat pradžių aš su juo šnektelėjau kiek grubokai, specia­
liai, norėjau patikrint, ar jis ko neslepia, bet jo pasakojimas turi pras­
mės. Ir dar kartą paklausiau apie tą Čikagos reikalą. Ir tebemanau, kad
jis nemeluoja.
- Patikėt negaliu, - tarė Laila. - Kodėl misteriui Arbogastui prireikė
sukurt tą beprasmį pretekstą apie Beitso motiną?
- Pasiklauskit jo paties, kai kitą kartą susitiksit, - atsakė šerifas Čem-
bersas. • Gal matė jos šmėklą prie lango.
- Jūs tikras, kad jo motina mirus?
- Jau sakiau, aš pats buvau laidotuvėse. Mačiau raštelį, kurį ji pali­
ko Beitsui prieš nusižudydama kartu su tuo biču Konsidainu. Ko jūs dar
norit? Gal man ją iškast ir jums parodyt? - Čembersas atsiduso. - Dova­
nokit, mis. Nenorėjau taip jūsų užsipult. Tačiau aš padariau viską, ką
galėjau. Apieškojau namą. Jūsų sesers ten nėra, to Arbogasto ten nėra. Ir
jų mašinų nei žymės. Man regis, atsakymas visiškai aiškus. Šiaip ar taip,
padariau viską, kas mano galioj.
- Ką patartumėt man dabar daryti?
- Na, susisiekit su to bičo Arbogasto ofisu, gal jie ką žino. Gal jie
turi kokį siūlo galą toj Čikagos istorijoj. Nors nemanau, kad iki ryt ryto
pavyktų su kuo nors susisiekt.
- Ko gero, jūs teisus. • Laila atsistojo. - Ačip už rūpestį. Dovanokit
už trukdymą.
- Tam aš čia ir esu. Teisingai, Šernai?
- Teisingai, • atsakė Šernas.
Šerifas Čembersas atsistojo.
84
- Aš suprantu jūsų jausmus, mis, - tari jis. - Gaila, bet nieko dau­
giau negaliu paditi. Man nėra už ko užkibti, kad galėčiau tęsti toliau. Jei
turėtumėt kokių nors rimtų įkalčių, na, tada, galbūt..
- Mes suprantam, - tarė Šernas. - Mes abu dėkingi už pagalbą. - Jis
pasisuko j Lailą - Eime?
- Apsvaistykit tą Čikagos klausimą, - jiems įkandin šūktelėjo šeri­
fas. - Kol kas.
Jie stovėjo šaligatvyje. Vėlyvos popietės saulė metė įkypus šešė­
lius. Taip jiems bestovint Pilietinio karo veterano durtuvo šešėlio smai­
galys palytėjo Lailos gerklę.
- Nori grįžt pas mane? • paklausė Šėmas.
Mergina papurtė galvą.
- Į viešbutį?
-N e.
- Tai kur nori keliauti?
- Nežinau kaip tu, • tarė Laila, - bet aš važiuoju į tą motelį.
Ji su iššūkiu pakėlė galvą, ir aštri šešėlio linija brūkštelėjo perjos
kaklą. Akimirkai pasivaideno, lyg kas būtų nukirtęs Laitai galvą...

Dar prieš pamatydamas įvairuojant automobilį, Normanas-žinojo,

kad jie atvažiuos.
Jis nežinojo, kas jie tokie, kaip atrodys, keliese bus. Tačiau kad
tikrai atvažiuos - Žinojo.
Žinojo nuo pat vakar vakaro, kai gulėjo lovoj ir klausėsi kaip nepa­
žįstamasis daužo duris. Gulėjo visiškai tyliai, net neatsikėlė pažiūrėti
pro antro aukšto langą. Net palindo su visa galva po antklode belaukda­
mas, kol tas nepažįstamasis išsinešdins. Galų gale jis išvažiavo. Kokia
laimė, kad Motina užrakinta vaisių podėlyje. Jo laimė, jos laimė, nepa­
žįstamojo laimė.
Tačiau žinojo, kad tuo nesibaigs. Ir nesibaigė. Šią popietę, kai jis
vėl tvarkėsi pelkėje, atvažiavo šerifas Čembersas.
 ---------------------------------------------------------------------------------- 85
Normanas net krūptelėjo vėl pamatęs Šerifą - po šitiek metų. Jis
puikiai jį atsiminė nuo pat ano košmaro. Būtent taip Normanas visuo­
met galvojo apie dėdę Džo Konsidainą ir nuodus, ir visa kita - tai buvo
ilgas ilgas košmaras, kuris prasidėjo skambučiu šerifui ir baigėsi po ke­
lių mėnesių, kai jį išleido iš ligoninės ir jis sugrįžo atgal į namus.
Iš naujo susitikti šerifą Čembersą buvo tarytum dar kartą pergy­
venti tą patį košmarą, bet juk žmonėms tenka pergyventi tą patį košmarą
vis iš naujo ir iš naujo. Svarbiausia tik nepamiršti, kad aną kartą Norma­
nas šerifą apmulkino, o tada viskas buvo žymiai sudėtingiau. Šįkart tu­
rėtų būti lengviau, jei tik neužsimirš ir nepraras ramybės. Taip privalo
būti ir taip buvo. *
Jis atsakė į visus klausimus, davė šerifui raktus, leido pačiam apieš­
koti namą. Tam tikra prasme'buvo net juokinga • šerifas namuose darė
kratą, o Normanas pasiliko pelkės pakraštyje ir baigė naikinti pėdsakus.
Tiksliau, buvo juokinga, nes Motina sėdėjo tyliai. Jei būtų pamanius,
kad ten, rūsyje • Normanas, jei būtų šūktelėjus ar subrazdėjus, jie būtų
įkliuvę rimton bėdon. Tačiau ji sėdėjo tyliai, nes buvo įspėta, be to, šeri­
fas Motinos ir neieškojo. Jis manė, kad ji mirus ir palaidota.
' Kaip jis aną kartąjį apmulkino! Ir dar kartą apdūmė lygiai taip pat
lengvai, nes šerifas grįžo ničnieko nepastebėjęs. Jis uždavė Normanui
dar kelis klausimus apie tą merginą ir Arbogastą ir apie kelionę į Čika­
gą. Normanui kilo pagunda sugalvoti dar ką nors - gal pasakyti, kad
mergina minėjo apsistosianti kokiame konkrečiame viešbutyje - bet su­
metė, kad tai būtų neišmintinga. Geriausia laikytis to, ką jau yra sukū­
ręs. Šerifas patikėjo. Išvažiavo vos neatsipraŠinėdamas.
Šiam kartui baigta, tačiau Normanas žinojo, kad tai dar ne viskas.
Šerifas Čembersas atvažiavo ne savo iniciatyva. Jis atvyko ne įtarimo
vedamas, kalbų nėr, juk jis nieko nežinojo. Jo vakarykštis skambutis
buvo tartum įspėjimas. Tai reiškia, kad kažkas dar žino apie Arbogastą
ir merginą. Jie paprašė šerifą Čembersą paskambinti. Praeitą naktį jie
atsiuntė pašniukštinėti nepažįstamąjį. Šiandien jie atsiuntė Šerifą. O kitą
kartą atvažiuos patys. Tai neišvengiama. Neišvengiama.
Normanui taip begalvojant vėl ėmė daužytis širdis. Norėjosi pada­
ryti galybę beprotiškų dalykų - pabėgti, nusileisti į rūsį ir padėti galvą
Motinai ant kelių, užlipti aukštyn ir užsikloti galvą antklode. Tik visa
tai nepadės. Jis negali pabėgti ir palikti Motiną, negali rizikuoti paimti
ją kartu - tik jau ne jos būklėj. Negali net kreiptis į ją paguodos ar pata-
 86 _______________________ ________ ________ .___
rimo. Dd pat praeitos savaitės būtų pasielgęs būtent taip, bet daugiau ja
nebepasitikėjo, nebegalėjo pasitikėti po viso to, kas atsitiko. O slapsty­
masis po antklode nepagelbės.
Jeigu jie čia atvažiuos, jam teks su jais susitikti. Tai vienintelis
protingas sprendimas. Susitik su jais, laikykis savo istorijos ir viskas
bus gerai.
O tuo tarpu reikia ką nors daryti su tuo Širdies plakimu.
Jis sėdėjo ofise vienut vienas. Alabama išdardėjo anksti ryte, Ili­
nojus iŠ karto po pietų. Naujų klientų nebuvo. Vėl ėmė niaukstytis, jei
kils audra, darbo šįvakar tikėtis nėr ko. Taip kad vienas gurkšnis nepa­
kenks. Gal nuo jo nurims širdis.
Užkabory po barjeru Normanas susirado butelį. Tai antrasis iš tų
trijų, kuriuos prieš mėnesį čia padėjo. Neblogai - viso labo antras bute­
lis. {visus nemalonumus jis įsivėlė gerdamas pirmąjį, tačiau tai daugiau
.nebepasikartos. Tik. jau ne dabar, kai jis gali nesijaudinti, kad Motina
painiosis po kojom. Kiek vėliau, kai sutems, jis paruoš jai vakarienę.
Gal šiąnakt jie pasikalbės. O tuo tarpu jam reikia gurkštelėti. Tie gurk-
čiojimai. Nuo pirmojo naudos buvo maža, tačiau antrasis savo padarė.
Jis pasijuto visiškai atsipalaidavęs. Visiškai atsipalaidavęs. Galėtų gurkš->
telėti ir trečią kartą, jei norėtų.
O vėliau labai užsinorėjo, nes pamatė įvažiuojant mašiną.
Ji niekuo nesiskyrė nuo visų kitų mašinų, numeriai tos pačios vals­
tijos ir taip toliau, tačiau Normanas iš karto suprato, kad tai jie. Būda­
mas jautrios psichikos, impulsus tiesiog pajunti. Ir junti, kaip daužosi
širdis, todėl nuryji gurkšnį alkoholio ir stebi juos išlipant iš mašinos.
Vyriškis niekuo ypatingai nesiskyrė, ir akimirką Normanas net suabejo­
jo, ar nebus suklydęs. Tačiau pamatė merginą.
Jis pamatė merginą ir užsivertė butelį - nes tai buvo ta pati mergi­
na.
Ji p a rijo atgal iš pelkėst
Ne. Negali būti. Tai netiesa, negali būti tiesa. Pažiūrėk dar kartą.
Štai dabar, šviesoje. Plaukai visai ne tos spalvos, jie rusvi. Ir ji ne tokia
kresna. Tačiau taip panaši į aną, lyg būtų sesuo.
Taip, žinoma. Štai kas ji tokia. Viskas aišku. Ta Džeinė Vilson, ar
kaip ji ten iš tikrųjų, pabėgo su tais pinigais. Ją atsekė detektyvas, o
dabar sesuo. Štai kaip yra.
Jis žinojo, kaip tokiu atveju pasielgtų Motina. Tik, ačiū Dievui,
šitaip rizikuoti jam nebeteks. Tereikia laikytis savo, ir jie išv&žiuos. Tik
--------------------------.------------------------ ----------------------87
neužmiršk, kad niekas nieko neras ir niekas nieko neįrodys. Ir nėra ko
jaudintis, juk žinai, ko reikia tikėtis.
Alkoholis pagelbėjo. Pagelbėjo taip, kad net pavyko ramiai stovėti
už barjero ir laukti, kol jie įeis. Jis matė juos kalbantis priešais ofisą ir
tai jo visai nejaudino. Jis matė kaip apsiniaukė dangus ir saulė prarado
savo švytesį. Saulė prarado savo švytesį - beveik poezija; jis poetas;
Normanas nusišypsojo. Jis yra daug kas. Jei tik jie žinotų...
Bet jie nežinojo ir nesužinos, o kol kas jis tiesiog storas vidutinio
amžiaus motelio savininkas, kuris, vos tik porelė įėjo, sumirksėjo ir tarė:
- Kuo galiu padėti?
Vyriškis priėjo prie barjero. Normanas susikaupė atsakyti į pirmąjį
klausimą ir vėl sumirksėjo, kai vyriškis jo neuždavė. Užuot klausi nėjęs
jis tarė:
- Mums reiktų kambario. "
Nepajėgdamas pratarti nė žodžio, Normanas linktelėjo. Jis apsiri­
ko? Ne, ne, :r ^rgina žengtelėjo į priekį, ir ji yra sesuo, jokios abejonės.
- Prašau. Gal norėtumėt...
- Ne, nėra reikalo. Mes norim tik persirengti.
Tai melas. Jų drabužiai švieži. Bet Normanas nusišypsojo:
- Gerai. Dešimt dolerių už dvivietį. Būkit malonus pasirašyti ir už­
mokėti iš anksto...
Jis pastūmėjo jiems registracijos žurnalą. Akimirką padvejojęs vy­
riškis pakeverzojo. Normanas buvo neblogai išsimiklinęs skaityti var­
dus aukštyn kojomis. M isis ir M isteris Šėmas Raitas. Independensas,
Misūrio valstija.
Tai dar vienas melas. Bjaurūs, kvaili melagiai! Mano esą tokie gud­
ročiai, atvažiavo čia krėsti su juo pokštus. Na, jis jiems parodys.
Mergina įsistebeilijo į žurnalą. Ne į vyriškio užrašytą vardą, į kitą,
puslapio viršuje. Į savo sesers vardą. Į Džeinės Vilson, ar kaip ją ten.
Manė, kad jis nepastebės kaip ji spustelėjo vyriškio alkūnę, tačiau
jis pastebėjo.
- Prašom į Pirmą Numerį, - tarė Normanas.
- Kur tai? • paklausė mergina.
• Koridoriaus gale.
- O kur yra Šeštas Numeris?
Šeštas Numeris. Normanas prisiminė. Jis jį užrašė kaip ir visuomet
- greta parašo. Šeštas Numeris - kambarys, kuriame buvo jos sesuo. Ji
pastebėjo.
88
- Šeštas Numeris yra šiame gale, - tarė jis, - tik jis jums netiks. Ten
neveikia ventiliatorius.
• O, mums neprireiks ventiliatoriaus. Artėja audra, tuoj taps visai
vėsu. - Melagė. - Be to, šeši yra mūsų laimingas skaičius. Mūsų vestu­
vės buvo šio mėnesio šeštą. - Bjauri, nešvanki melagė.
Normanas gūžtelėjo.
-G erai,-tarė jis.
Ir tai buvo gerai. Kai jis dar kartą viską apsvarstė, paaiškėjo, kad
taip net geriau nei gerai. Nes jei tie melagiai mano elgtis būtent taip,
jeigu mošiasi tiesiog šniukštinėti užuot uždavinėję klausimus, tai Šeš­
tas Numeris tiesiog ideali vieta. Nėr ko jaudintis, kad jie ten ką ras. O jis
gali juos stebėti. Taip, jis gali juos stebėti. Puiku!
Jis paėmė raktą ir palydėjo iki gretimų durų, iki Šešto Numerio.
Tik keletas žingsnių, bet jau kilo vėjas 1r prieblandoje tapo gerokai šiur­
pu. Jis atrakino numerį, o vyriškis atnešė iš mašinos krepšį. Vieną juo­
kingai mažą krepšį - ir tai tokioj kelionėj nuo pat Independenso. Koktūs,
šlykštūs melagiail
Jis atvėrė duris ir įleido juos vidun.
• Pageidautumėt darko nors? - paklausė.
- Ne, viskas gerai, ačiū.
Normanas uždarė duris. Grįžo į ofisą ir vėl išgėrė. Iš dėkingumo.
Bus žymiai lengviau, nei galėjo tikėtis. Tiesiog juokų darbas.
Jis pakreipė licenzijos rėmelį ir ėmė žiūrėti pro plyšį į Šešto Nu­
merio vonios kambarį.
Jie, žinoma, buvo miegamajame ir nė nemanė kraustyti daiktus. Jis
girdėjo juos vaikštant, tarptarpiais girdėjo pokalbio nuotrupas. Jiedu kaž­
ko ieškojo. Jis supratimo neturėjo, ko. Sprendžiant iš to, ką girdėjo, jie
ir patys gerai nežinojo.
- ...jei tik žinotume, ko ieškom, - vyriškio balsas.
Ir po to merginos:
-... kas nors atsitiko, jis ką nors praleido. Esu tikra. Kai skaitai apie
kriminalines laboratorijas... visada smulkūs įkalčiai...
Vėl vyro balsas:
- Tačiau mes ne detektyvai. Aš vis dėlto manau... geriau pasikalbė­
ti su juo... priremt prie sienos, pagąsdint, kad jis įveltas...
Normanas šyptelėjo. Jie niekuo jo neišgąsdins. Lygiai kaip nieko
neras. Jis atidžiai aplaftdžiojo visą kambarį, kiekvieną lopinėlį apšliau-
------------------------------------ ------------------------------------ 89
žiojo. Jokių išdavikiškų atsitikimo žymių, nė mažiausios kraujo dėme­
lės, nė plaukelio.
Jos balsas, dabar žymiai arčiau:
•... supranti? Jei tik mums pavyktų rasti už ko užkibti, galėtume jį
išgąsdinti ir priversti prabilti.
Dabar j i pasuko link vonios, jis - iš paskos.
- Šerifas imtųsi veiklos, jei tik atsirastų nors koks įkaltis. Valstybi­
nė policija juk atlieka laboratorinius darbus, tiesa?
Jis stovėjo vonios tarpduryje ir stebėjo kaip j i tyrinėja kriauklę.
- Pažiūrėk kaip viskas švaru! Sakau tau, geriau su juo pasikalbė­
kim. Tai vienintelis mūsų šansas.
Ji dingo iš Normano akiračio. Žiūrėjo į dušo kabiną, jis girdėjo
kaip j i sklaisto užuolaidas. Kokia kalė, lygiai kaip sesuo, būtinai turi
lįsti į dušą. Na, tegu. Tegu, ir eina j i po velniųt
-... nė ženklo...
Normanas norėjo nusikvatoti. Žinoma, kad nė ženklo! Jis laukė,
kada ji išeis iš dušo kabinos, tačiau ji vis nesirodė. Užuot ją pamatęs,
staiga išgirdo duslų krebždesį.
- Ką darai?
Tai vyriškis, o Normanas aidu pakartojo tą patį. Ką ji ten daro?
- Tiesiog bandau pasiekti čia, už kabinos. Niekad negali žinoti...
Šėmai. Žiūrėk! Aš kažką radau!
Ji vėl stovėjo priešais veidrodį ir kažką laikė saujoj. Kas ten, ką ta
kalė rado?
- Šernai, tai auskaras. Meri auskaras!
-T u tikra?
Ne, negali būti, kad tai antrasis auskaras. Negali būti.
- Žinoma, jos.' Aš juk geriau žinau. Pati juos dovanojau gimimo
dienos proga praeitais metais. Dalase yra toks juvelyras, jis turi mažytę
krautuvėlę, na, tokią nišą sienoj, ir priima užsakymus. Gamina kiekvie­
nam individualiai, viskas vienam egzemplioriuj. Aš jam užsakiau šituos
auskarus. Meri mano poelgis pasirodė pernelyg ekstravagantiškas, bet
auskarai jai patiko.
Jai bekalbantjis laikė auskarą prieš šviesą ir tyrinėjo.
- Tikriausiai pametė maudydamasi duše, ir jis nusirito už kabinos.
Nebent būtų... Šernai, kas atsitiko?
- Bijau, kažkas iš tiesų atsitiko, Laila. Štai čia, matai? Panašu į
sukrešusį kraują.
90
- Oi... ne!
- Taip. Laila, tu buvai teisi.
Kalė. Visos jo s kalės. Nagi, klausyk, ką jis ten šneka.
- Šėmai, mums reikia patekti į tą namą. Mums reikia.
- Tai šerifo darbas.
- Jis nepatikės, net jeigu šitai jam parodysim. Pasakys, ji nugriuvo,
susidaužė galvą j dušą, ar ką panašaus.
- Gal taip ir buvo.
- Tu rimtai tuo tiki. Šernai? Tiki?
- Ne, - atsiduso jis, - netikiu. Bet vi stiek tai dar ne įrodymas, kad
Beitsas turi ką bendra su... kad ir kas fiia būtą atsitikę. Šerifo darbas dar
ką nors surasti.
• Bet jis nieko nesiims daryti, aš žinau! Mums reikia turėti ką nors
tokio, kas jį iš tiesų įtikintų, ką nors iš namo. Esu tikra, kad ten galima
ką nors rasti. *
- Ne. Pernelyg pavojinga.
- Tada surandam Beitsą ir parodom jam. Gal tai jį prakalbins.
• O gal ir neprakalbins. Jeigu j is turi ką bendro, nejaugi manai, kad
ims irpalūš, ims ir prisipažins? Protingiausia būtų iš karto važiuoti pas
šerifą.
- O ką, jei Beitsas ką nors įtaria? Jei pamatys mus išvažiuojant, gali
pabėgti.
- Laila, jis mūsų neįtaria. Bet jei tau neramu, galim užsakyti pokal­
bį...
- Telefonas ofise. Jis girdės, - Laila stabtelėjo. • Šernai, klausyk.
Pas šerifą važiuosiu aš. Tu lik Čia ir pasikalbėk su Beitsu.
- Apkaltinti?
- Žinoma, ne! Tiesiog eik ir paplepėk su juo, o aš tuo tarpu išva­
žiuosiu. Pasakyk, aš išvažiavau į miestą, į vaistinę, ką nors pasakyk, kad
jis tiesiog nepanikuotų ir nesumanytų dėti į kojas. Kad būtume tikri.
-Na...
- Duok man auskarą, Šernai.
Balsai nutolo, jie grįžo į aną kambarį. Balsai nutolo, tačiau žodžiai
liko. Vyriškis liks čia, o ji važiuos ir atsiveš šerifą. Štai kaip bus. Ir jis
negali jos sustabdyti. Jei Motina būtų čia, sustabdytų. Ji sustabdytų juos
abu. Bet Motinos nėra. Ji užrakinta vaisių podėlyje.
Taip, o jei ta kalė parodys šerifui kruviną auskarą, jis sugrįš atgal ir
ims ieškoti Motinos. Net jeigu ir neras rūsyje, jam gali Šauti mintis. Vi­
 91
sus dvidešimt metų jam net nesisapnavo tiesa, bet dabar jis gali suprasti.
Gali padaryti tai, ko Normanas visuomet bijojo. Gali suprasti, kas iš
tiesų atsitiko tą vakarą, kai numirė dėdė Džo Konsidainas.
Už gretimų durų vėl pasigirdo garsai. Normanas skubotai stumte**
Įėjo į vietą licenzijos rėmelį, ranka siekė butelio. Tik nebebuvo kada
gurkštelėti dar kartą, nebeliko laiko. Nes išgirdo, kaip trinktelėjo durys.
Jie išėjo iš Šešto Numerio. Ji nuėjo link mašinos, o jis pasuko čionai.
Normanas pasisuko į vyriškį, buvo įdomu, ką tas pasakys.
Bet dar įdomiau, ką darys šerifas. Šerifas nuvažiuos į Ferveilo ka­
pines ir atkas M otinos kapą. Ir kai atims. Imi pamatys tuščią karstą, jis
atskleis didžiąją paslaptį.
Jis sužinos, kad Motina gyva.
Tas bildesys Normano krūtinėj, tas bildesys paskendo pirmajame
griaustinio dardesyje, o tuo tarpu vyriškis atidarė duris ir įėjo vidun.

Iš pradžių Sęmas vylėsi, jog ūmus griaustinis užgoš motoro burz­

gesį. Po to pastebėjo, kad Beitsas stovi barjero gale. Iš tos vietos matyti
ne tik įvažiavimas, bet ir koks ketvirtis mylios plento. Todėl tylėti apie
Lailos išvykimą nėra prasmės.
- Neprieštarausit, jei užeisiu minutei? • paklausė Šernas. - Žmona
nusprendė suvažinėti į miestą. Cigaretės baigėsi.
• Kadaise turėjau automatą, - atsakė Beitsas, • tačiau paklausa bu­
vo nedidelė, tai jį ir išvežė. • Žvilgsnis nukrypo virš Semo peties. Beit­
sas įsitempęs žiūrėjo pro miglą, ir Šernas suprato, kad jis stebi kaip ma­
šina suka į autostradą. - Negerai, kad jai teks važiuoti tokį kelią. Panašu,
po poros minučių ims pliaupte pliaupti.
• Šiose apylinkėse daug būna lietaus? - Šernas prisėdo ant suklypu­
sios sofos atramos.
- Gerokai, • vangiai linktelėjo Beitsas, - čia daug ko būna.
Ką jis tuo norėjo pasakyti? Šernas spoksojo į jį prieblandoje. Akys
už storulio akinių atrodė bereikšmės. Staiga Šernas pajuto išdavikišką
alkoholio dvelkimą ir iš karto pastebėjo ant baijero krašto stovintį bute-
92 ----------------------------------------------------- _----------------
lį. Štai kas - Beitsas mažumėlę apgirtęs. Lygiai tiek, kad sustingtų iš­
raiška, tačiau dar ne tiek, jog prarastų budrumą. Šernas pastebėjo į butelį
įsmeigtą jo žvilgsnį.
- Norit išgerti? - paklausė jis. * Kaip tik ruošiausi išmesti burnelę.
Šernas dvejojo.
-Na...
- Surasiu jums stikliuką. Čia kažkur vienas buvo, - jis pasilenkė po
baijeru ir vėl išniro su stikliuku rankoje. • Pats aš jais paprastai nesinau­
doju. Paprastai budėjimo metu ir negeriu. Bet kai užeina tokia drėgmė,
tai išmetus darosi lengviau, ypač turint tokį reumatizmą kaip aš.
Jis pripylė stiklelį, pastūmėjo priekin ant barjero. Šernas pakilo ir
priėjo.
- O ir lankytojų daugiau jokių nebebus • toks lietus. Žiūrėkit kaip
pliaupia!
Šernas atsigręžė. Lijo smarkiai, pro vandens sieną vargiai bebuvo
galima įžiūrėti daugiau poros jardų. Jau ir sutemo gerokai, tik Beitsas nė
nekrustelėjo užžiebti nors kokios šviesos.
- Nagi imkit stiklą ir sėskit, - tarė Beitsas, - nekreipkit į mane dė­
mesio. Man patinka čia stovėti.
Šernas grįžo ant sofos. Žvilgtelėjo į laikrodį. Jau kokios aštuonios
minutės, kai Laila išvažiavo. Netgi per tokį lietų ji bus Ferveile po ko­
kių dvidešimties minučių, dar dešimt, gal penkiolika, sugraiš ieškoda­
ma šerifo, ir dar dvidešimt grįžimui. Tai daugiau nei trys ketvirčiai va­
landos. Ilgokai teks sargauti. Apie ką čia pakalbėjus?
Šernas kilstelėjo taurelę. Garsiai kliuksėdamas Beitsas siurbtelėjo
iš butelio.
- Čia turbūt kartais gerokai vieniša, - tarė Šernas.
- Būtent, - butelis bumptelėjo atgal ant barjero, - gerokai vieniša.
- Tačiau ir įdomu tam tikra prasme. Kertu lažybų, tokioj vietoj jums
pasitaiko įvairiausių žmonių.
• Atvažiuoja ir išvažiuoja. Aš ir dėmesio nekreipiu. Po kiek laiko
juos ir pastebėt nustoji.
- Seniai čia?
- Motelį laikau virš dvidešimt metų. Aš čia visada gyvenau, visą
gyvenimą..
- Ir visą ūkį prižiūrit pats vienas?
- Vienas, - nešinas buteliu Beitsas išėjo iš už barjero. • Leiskit,
pripilsiu.
 93
- Man, ko gero, užteks.
- Nepakenks. Aš jūsų žmonai nesakysiu, - sukrizeno Beitsas. - Be
to, nemėgstu gerti vienas.
Įpylė ir grįžo atgal UŽ barį ero.
Šernas atsilošė. Dručkio veidas tapo išskydusia dėme tirštėjančio­
se prietemose. Virš galvos vėl nuaidėjo bežaibis griausmas. O čia viduj
viskas atrodė ramu ir taiku.
Bežiūrėdamas į tą žmogų, besiklausydamas jo Šernas truputį susi­
gėdo. Jis atrodė toks... toks velniškai eilinis! Sunku įsivaizduoti, kad jis
būtų į ką nors įsivėlęs.
O į ką jis buvo, tarp kitko, įsivėlęs, jei iŠ vis buvo įsivėlęs? Šernas
nežinojo. Meri pavogė pinigus, Meri čia nakvojo, pametė duše auskarą.
Ji galėjo susidaužti galvą, galėjo įsipjauti ausį tuo pačiu iškritusiu aus­
karu. Taip, ir dar ji galėjo išvažiuoti į Čikagą, kaip, regis, mano Arbo-
gastas su šerifo. Atvirai prisipažinus, jis iš tiesų nedaug težinojo apie
Meri. Kai kuriais atžvilgiais jos sesuo atrodė labiau pažįstama. Maloni
mergina, tačiau pernelyg karštakošė, pernelyg impulsyvi. Nuolat skuba
su išvadom ir sprendimais. Pavyzdžiui, tas jos užgaidas tuoj pat bėgti ir
apieškoti Beitso namus. Gerai, kad ją atkalbėjo. Tegu atveža šerifą. Nors
gal tai irgi klaida. Iš dabartinio Beitso elgesio nepanašu, kad kas gulėtų
ant jo sąžinės.
Šernas prisiminė, kad iš jo buvo tikimasi pokalbio. Nedera tiesiog
taip čia sėdėti.
- Jūs buvot teisus, - pramurmėjo jis, - pliaupia gana smarkiai.
- Man patinka lietaus garsai, - tarė Beitsas, - man patinka, kai lyja
smarkiai. Tai jaudina.
- Niekad negalvojau apie tai šitokia prasme. Tikriausiai čia juras
veik nėra dėl ko jaudintis.
- Nežinau. Mums užtenka.
- Mums? Man rodos, jūs minėjot, kad gyvenat čia vienas.
- Aš sakiau, kad dirbu vienas motelyje. Tačiau priklauso jis mums
abiems. Mano Motinai ir man.
Šėmas vos nepaspringo viskiu. Jis nuleido taurelę, kietai sugniau­
žęs kumštyje.
- Aš nežinojau...
- Žinoma ne, iš kur? Niekas nežino. Nes ji visuomet sėdi namuose.
Jai tenka ten sėdėti. Matot, dauguma žmonių laiko ją mirusia.
94
Balsas buvo ramus. Prietemoje Beitso veido Šernas nebematė, bet
žinojo, kad jis irgi ramus.
• Tiesą sakant pasitaiko, kad čia būna dėl ko jaudintis. Kad ir prieš
dvidešimt metų, kai Motina su dėde Džo Konsidainu išgėrė nuodų. Aš
paskanbinau šerifui, jis atvažiavo ir juos rado. Motina paliko raštelį,
kuriame viską paaiškino. Po to darė kvotą, bet manęs nepakvietė. Aš
susirgau. Sunkiai susirgau. Mane paguldė į ligoninę. Ligoninėj teko pra-
būt ilgai. Vos ne per ilgai, kad išėjęs ką nepadaryčiau. Bet man pavyko.
- Pavyko?
Beitsas neatsakė, Šėmas išgirdo kliuksėjimą, o po to butelio bump-
telėjimą.
- Na, - tarė Beitsas, - duokit, įpilsiu dar.
. Dar turiu.
• Aš reikalauju, - jis išėjo iš už batjero ir milžinišku šešėliu pakibo
viri Šerno. Pratiesė ranką į Šerno stikliuką..
Šėmas jį atitraukė.
• Pirma papasakokit iki galo, • skubiai tarė jis.
Beitsas stabtelėjo.
• A, taip. Parsivežiau Motiną namo. Štai jums ir jaudinančioji dalis
• naktį teko keliauti į kapines ir atkasti kapą. Ji taip ilgai buvo uždaryta
tam karste, jog iš pradžių net pagalvojau, kad ji numirė iš tiesų. Tik ji,
žinoma, nenumirė. Negalėjo. Kitaip nebūtų sugebėjusi bendrauti su ma­
nimi visą tą laiką, kol buvau ligoninėje. Ji tiesiog buvo transo būsenoj,
tai vadinasi gyvenimo pristabdymu. Aš mokėjau ją atgaivinti. Tam, ži­
not, būdų yra, nors kai kas tai vadina magija. Magija - tai, žinot, tiesiog
etiketė. Visiškai beprasmiška. Ne per seniausiai buvo tvirtinama, kad ir
elektra yra magija. O iš tiesų tai energija, energija, kurią galima pažabo­
ti, jei žinai kaip. Gyvybė irgi yra energija. Vitalinė energija. Ir kaip elektrą
ją galima išjungti, galima įjungti, išjungti ir vėl įjungti. Aš ją pats išjun­
giau ir žinojau kaip vėl įjungti. Jūs mane suprantat?
- Taip... tai labai įdomu.
• Taip ir maniau, kad jums gali būti įdomu. Jums ir jaunajai ledi.
Juk ji ne žmona jums, tiesa?
- Bet...
• Matot, aš žinau daugiau, negu jūs manot. Ir daugiau, negu žinot
jūs pats.
• Misteri Beitsai, jūs tikras, kad...? Aš turiu omeny...
• Žinau, ką jūs turit omeny. Manot, aš girtas, tiesa? Bet aš nebuvau
-------------------------------- --------------------------------------------------- 95
girtas, kai jūs čia atvažiavot Aš nebuvau girtas, kai radot tą auskarą ir
liepėt jaunajai ledi važiuoti pas šerifą.
-Al...
- Sėdėk ramiai. Jokios panikos. Aš juk nepanikuoju, tiesa? O aš
panikuočiau, jei kas nors būtų ne taip. Tačiau viskas gerai. Negi manai,
kad visa tai pasakočiau, jei kas nors būtų ne taip? - dručkis stabtelėjo. •
Ne, aš palaukiau, kol pamačiau ją išvažiuojant į plentą. Palaukiau, kol
pamačiau ją sustojant
- Sustojant? - Šernas pabandė surasti tamsoje veidą, tačiau tegirdė­
jo vien balsą.
- Taip. Nežinojai, kad ji sustojo, tiesa? Manei, nuvažiavo pas šerifą
kaip jai liepta. Ji turi savo kėslų. Pameni, ką ji norėjo padaryti? Norėjo
apžiūrėti namą. Ir ji tai padarė. Štai kur ji dabar.
- Leiskit man išeit...
• Prašom, aš gi paties nelaikau. Tiesiog pagalvojau, gal norėtum
išgert, kol baigsiu pasakot apie Motiną. Man pasirodė, tai gali būti įdo­
mu dėl mergiotės. Ji dabar susitiks su Motina.
- Pasitrauk iš kelio!
Šernas staiga atsistojo, ir išskydus stovyla atsitraukė.
- Tai nebenori išgerti? >suirzė Beitso balsas už peties. - Ką gi. Te­
būnie, kaip tau pa...
Sakinio pabaiga nuskendo griaustinyje, o griaustinis nuskendo tam­
soje, kai Šernas pajuto kaip butelis susprogo į jo pakaušį. Po to balsas,
griaustinis, sprogimas ir pats Šernas galutinai prasmego naktyje...

***

Naktis vis dar tebetvyrojo, bet kažkas jį purtė ir purtė, ir purtė iš

nakties į kambarį, kuriame degė šviesa, nuo jos rėžė akis ir buvo neįma­
noma išbūti atsimerkus. Tačiau Šernui vėl grįžo pojūčiai, kažkieno ran­
kos jį apsivijo, kėlė, ir iŠ pradžių atrodė, kad tuoj sprogs galva. Po to
teliko vien tvinkčiojimas ir tvinkčiojimas, ir pavyko atsimerkti ir pažiū­
rėti į šerifą Čembersą.
Šėmas sėdėjo ant grindų šalia sofos, o iš viršaus jį stebėjo Čember-
sas. Šernas išsižiojo.
-Ačiū Dievui, - tarė j is, - vadinasi, j is melavo apieLailą. Ji pas jus
nusigavo.
Šerifas, atrodė, nesiklausė.
96
- Prieš pusvalandį paskambino iš viešbučio. Ieškojo jūsų draugo
Arbogasto. Jis išsiregistravo, bet daiktų nepasiėmė. Šeštadienio ryte pa­
liko apačioj, pasakė, kad grįš ir nebepasirodė. Apgalvojau viską iš naujo
ir pabandžiau susirast jus. Toptelėjo, kad galėjot atvažiuot čia savo ini­
ciatyva - gerai, kad atsekiau paskui.
- Tai Laila jūsų neįspėjo? - Šernas pabandė atsistoti. Galva plyšte
plyšo.
-N a na, ramiau, - šerifas Čembers as stumtelėjo jį atgal. - Ne, aš jos
nemačiau. Palauk
Tačiau šį kartą Šernui pavyko. Svyruodamas jis atsistojo ant kojų.
. - Kas čia atsitiko? • suburbėjo šerifas. - Kur Beitsas?
- Tikriausiai man tvokstelėjęs nuėjo namo, - atsakė Šernas. - Jie
dabar ten, jis ir jo motina.
- Kad ji mirus...-
- Ne, nemirus, - sušnabždėjo Šernas, - ji gyva, ir jie abu namuose
kartu su Laila!
- Eime, - pečiūkas išėjo skruoste skrosdamas lietų. Šernas paskui,
repečkomis slidžiu taku; abu dusdami kopė stačiu skardžiu, vedančiu
link namo.
- Jūs tikras? - šūktelėjo per petį Čembersas. - Čia visur tamsu. -
Tikras, - sušvokštė Šernas. Tik galėjo ir neeikvoti kvapo.
Staiga gergždžia! nuaidėjo griausmas, o tas kitas garsas buvo silp­
nesnis ir žymiai šaižesnis. Tačiau jie abu jį kažkaip išgirdo ir abu atpaži­
no. *
Klykė Laila.

Prieš pat prapliumpant lietui Laila užkopė laipteliais iki gonkų.

Namas buvo senas, artėjančios audros sutemose atrodė pilkas ir
bjaurus. Po kojomis girgždėjo gonkų lentos, ji girdėjo, kaip vėjas viršu­
je barškina suveriamuosius langus.
Įnirtingai pabarbeno į duris, nors ir nesitikėjo, kad kas atsišauks. Ji
apskritai nieko iš nieko nebesitikėjo.
-------------------------------------------------------------------------97
Bėda tai, jog iš tiesų niekas niekam nerūpėjo. Meri nerūpėjo nie­
kam, absoliučiai niekam. Misteris Laueris tenorėjo atgauti pinigus, o
Arbogasto darbas buvo pabandyti juos surasti. O jeigu kalbėti apie šeri­
fą, tai jis viso labo tenorėjo išvengti nemalonumų. Bet labiausiai ją liū­
dino Šerno reakcija.
Laila pasibeldė dar kartą, ir namas atsiliepė gūdžia dejone. Dejonę
sugėrė lietaus garsai, o Laila atidžiai ir nesiklausė.
Na gerai, sakysim taip, ji įpykus - kaip jai nepykt? Ištisą savaitę
vien: nesijaudink, nusiramink, atsipalaiduok, turėk kantrybės. Jei būtų
paklausius, po šiai dienai sėdėtų Fortvorte, net iki čia nebūtų atvažia­
vus. Tačiau Šerno pagalbos ji tikėjosi.
Nederėjo tikėtis. O atrodė toks mielas, net savotiškai patrauklus,
tegu ir lėto, atsargaus būdo ir konservatyvių pažiūrų, tokių tipiškų mažų
miestelių žmonėms. Iš jo su šerifu išeitų nebloga pora. Nerizikuok - tiek
jie ir tegali pasakyti.
Na, tai ne jos būdui. Ypač kai rado auskarą. Kaip Šėmas galėjo
viso labo tik gūžčiot ir nusiųst ją atgal pas šerifą? Kodėl jis paprasčiau­
siai nesugriebė Beitso ir neišmušė jš jo tiesos? Jei būtų vyras, ji pasielg­
tų kaip tik taip. Viena buvo tikra - visame kame ji priklauso nuo žmonių,
kuriems niekas nerūpi, kurie tenori išvengti nemalonumų. Ji nebesitikė­
jo, kad Šernas iškiš galvą iš kiauto, ir jau galutinai nebepasitikėjo šerifu.
Jei nebūtų perpykusi, taip nesielgtų, bet j ai įkyrėjo tas jų apžvalgu-
mas, įkyrėjo jų teorijos. Ateina laikas, kai reikia nustoti analizuoti, kai
reikia klausytis savo jausmų. Vien tik jausmų - tiksliau, nusivylimo -
vedama ji ėmėsi šito beviltiško žygio - naršyti viską paeiliui ir pagaliau
rado tą Meri auskarą. O namuose ras dar ką nors. Turi ten kas nors atsi­
rasti. Ji nekvailios, galvos nepames, tik paims viską į savo rankas. O
paskui, kai ateis laikas, perleis iniciatyvą Šernui su šerifu.
Vos tik pagalvojus apie tą jų pasipūtimą, ji vėl ėmė tarškinti durų
rankeną. Tai beprasmiška. Namuose nėra kas atvertų, tai aišku. O ji nori
pakliūti. Štai kokia problema.
Laila pasirausė rankinuke. Tiek tų nuvalkiotų pokštų apie moters
rankinuko turinį - j uos taip vertina tokie provincialai kaip Šernas ir šeri­
fas. Nagų dildė? Ne, netinka. Ji atsiminė, kad kažkur buvo įsikišusi vis­
raktį. Gal piniginėj, ji niekad juo nesinaudoja. Taip, štai jis. Kažin, ar
tiks.
Įkišo į spyną ir pasuko. Spyna nepasidavė, ir ji pasuko į priešingą
pusę. Raktas beveik tiko, bet kažkas...
98
Ir vėl pagelbėjo pyktis. Ji grubiai pasuko raktą. Jis staiga trakštelė­
jo ir nulūžo ties galvute, tačiau spyna pasidavė. Ji nuspaudė -rankeną,
durys pakluso ir atsivėrė. Kelias laisvas.
Laila stovėjo prieškambaryje. Viduje buvo tamsiau nei gonkose.
Kažkur ant šitos sienos turėtų būti jungiklis.
Surado, nuspaudė. Plika palubės lempa skleidė menką liguistą spin­
desį ir apšvietė apsilupinėjusius, nubrizgusius apmušalus. Kas per orna­
mentas - lyg ir vynuogių kekės, o gal neužmirštuolės? Kokia šlykštynė.
Lyg iš praeito šimtmečio.
Žvilgsnis į svetainę tik patvirtinto jos nuomonę. Laila nė nemanė
eiti vidun. Šio aukšto kambariai palauks. Arbogastas sakė matęs kažką
bespoksant pro viršutinį langą. Štai nuo kur reikia pradėti.
Laiptai skendėjo tamsoje. Laila kopė lėtai, pasilaikydama turėklų.
Kai pasiekė aikštelę, sugriaudė griaustinis. Atrodė, lyg visas namas nuo
jo drebėtų. Laila net krūptelėjo iš netikėtumo, bet iš karto nusiramino.
Tai tikrai iš netikėtumo, tarė sau. Visiškai natūralu. O, tiesą sakant, juk
tokiame tuščiame name apskritai nėra ko gąsdintis. Dabar ji gali uždegti
šviesą viršutinėje laiptų aikštelėje. Aikštelė buvo išklijuota žaliais dry­
žuotais apmušalais, ir jeigu jie jos nenugąsdino, tai jau niekas nebeiš-
gąsdins. Tiesiog šiurpas!
Priešais buvo trejos durys. Pirmosios vedė į vonios kambarį. Pana­
šias patalpas Laila matė tik muziejuj • ne, pataisė pati save, muziejuose
vonių parodų nebūna. O pastaroji parodos verta. Stačiašonė vonia ant
kojelių, atviri vamzdžiai po kriaukle ir unitazu, o šalia unitazo nuo pat
aukštų lubų maskatuoj a metalinė grandinė vandeniui nuleisti. Virš kriauk­
lės nedidelis veidrodis, visas dėmėtas ir sutrūkinėjęs, o už jo - jokios
vaistinėlės. Dar spintelė, prigrūsta rankšluosčių ir lovos skalbinių. Ji
paskubomis panaršė po lentynas - nesužinojo nieko naujo išskyrus tai,
kad skalbinius Beitsas siunčia į skalbyklą. Visos paklodės buvo ideliai
išlygintos ir tvarkingai sulankstytos.
Laila pasuko už antrųjų durų, uždegė šviesą. Dar viena silpna plika
lempa palubėj, nors kambariui apžiūrėti apšvietimo pakako. Tai Beitso
miegamasis • itin mažas, itin užgriozdintas, su žema lovele, greičiau tin­
kama mažam berniukui nei suaugusiam vyrui. Gal jis čia miega nuo pat
vaikystės. Pati lova sujaukta, matyt, joje neseniai gulėta. Kampe šalia
spintos - komoda, toks senovinis siaubūnas su tamsaus ąžuolo apdaila ir
kinivarpų išakytais stalčiais. Rausdamasi po stalčius, Laila nepajuto nė
mažiausio sąžinės graužimo.
------------------------------------------------------------------------ , 99
Viršutiniame gulėjo kaklaraiščiai ir nosinės, dauguma nešvarios.
Kaklaraiščiai buvo platūs, senamadiški. Rado kaklaraiščio segtuką dė­
žutėje, iš kurios jis, matyt, taip nė karto ir nebuvo išimtas, ir dvi poras
sąsagų. Antrame stalčiuje buvo marškiniai, trečiame kojinės ir apatiniai
baltiniai. Apatinis stalčius buvo prigrūstas baltų, beformių aprėdų, ku­
riuose ji galų gale - nelabai tikėdama savo pačios akimis • atpažino nak­
tinius marškinius. Gal jis dėvi ir naktinę kepuraitę? Garbės žodis, visam
namui vieta muziejuj.
Keista, kad nėra nieko tokio - jokių nuotraukų. Bet gal jis visa lai­
ko motelyje, ofiso stale? Taip, labai gali būti.
Laila atkreipė dėmesį į nuotraukas ant sienų. Kabėjo dvi. Vienoje
mažas berniukas jojo poniu, antroje tas pats vaikas stovėjo priešais kai­
mo mokyklą su penkiais kitais vaikais, ir visi penki buvo mergaitės. Tik
po kiek laiko Laila jauniklyje atpažino Beitsą. Jo būta visai liekno vai­
ko.
Teliko drabužių spinta ir kampe dvi didelės knygų lentynos. Su
spinta ji susitvarkė mikliai - joje tebuvo du kostiumai ant pakabų, švar­
kas, paltas, pora purvinų, dažais išterliotų kelnių. Drabužių kišenės bu­
vo tuščios. Inventorių papildė dvi poros batų ir šlepetės ant grindų.
Dabar knygų lentynos.
Laila pasijuto bestovinti apstulbusi iš nuostabos ir smalsiai spok­
santi į neįtikėtiną Normano Beitso biblioteką. “Naujasis Visatos mode­
lis”, “Sąmonės plėtojimas”, “Raganų kultas Vakarų Europoje”, “Išma­
tavimai ir būtis”. Ne visai vaikiškos knygos, bet provincijos motelio
savininko namuose joms taip pat ne vieta. Ji paskubom peržvelgė lenty­
nas. Psichopatologija, okultizmas, teosofija. Vertimai “La Bas ", “Justi­
ne ". O apatinėje lentynoje neįtikėtinas prastai įrištų tomelių be pavadi­
nimų rinkinys. Laila išsitraukė'pirmą pasitaikiusį, atvertė. Iliustracija
buvo kone patalogiškai pornografinė.
Ji skubiai padėjo tomelį į vietą ir atsistojo. Instinktyvus pasibjau­
rėjimo jausmas atslūgo, užleisdamas vietą kitam, stipresniam pojūčiui.
Čia kažkas slypi, privalo slypėti. Tai, ko nepavyko perskaityti nuobo­
džiam, aptukusiam, niekuo neišsiskiriančiam Normano Beitso veide, jo
bibliotekoje atsiskleidė net pernelyg aiškiai.
Paniurus ji grįžo į prieangį. Lietus šaižiai barbeno į stogą, ir kai ji
atvėrė tamsiai apmuštas duris, vedančias į trečiąjį kambarį, nuaidėjo
griaustinis. Kurį laiką ji stovėjo, įsispitrijus į prieblandą, uosdama įsise­
nėjusių kvepalų ir - ko gi dar? - mišinį.
100
Ji nuspaudė jungiklį ir aiktelėjo.
Tai buvo tas pats miegamasis su langais į paradinę pusę, tas pats,
jokios abejonės. Ir šerifas minėjojcad Beitsas išlaikė jį beveik be pasi­
keitimų nuo pat motinos mirties. Tik panašiai tikrovei Laila pasiruošus
nebuvo.
Laila nebuvo pasiruošus fiziškai įžengti į kitą erą. O atsidūrė pa­
saulyje, egzistavusiame gerokai prieš jos gimimą.
Nes kambario apstatymas tapo nebemadingas jau prieš daugelį metų
iki Beitso motinos mirties. Ji buvo tikra, kad panašūs kambariai nustojo
egzistavę prieš kokius penkiasdešimt metų, kambariai iš pasaulio su pa­
auksuotais variniais laikrodžiais, su fajansinėmis figūrėlėmis, su kva­
piais pagalvėliais segtukams, su skaisčiais raudonais kilimais, drapiruo­
tėmis su spurgomis, raštuotų priegalvėlių kalnais ir lovomis su baldaki­
mais; kambariai su supamais krėslais, porceliano katėm, su rankomis
siuvinėtom lovatiesėm ir ašutais kimštorfa kėdėm, užtiestom apdanga­
lais.
Ir šitas kambarys buvo gyvenamas.
Štai kodėl Lailai kilo jausmas, kad ji persikėlė į kitą laikmetį. Apa­
čioje praeities likučius nuniokojo irimas, viršuje viskas buvo idealiai
švaru - nė dulkelės • ir idealiai tvarkinga. Ir nepaisant priplėkusio kva­
po, parodos ar muziejaus įspūdžio nekilo. Kambarys atrodė gyvas kaip
ir bet kuris kitas kambarys, kuriame ilgai gyventa. Apstatytas daugiau
nei prieš penkiasdešimt metų, nenaudotas ir neliestas dvidešimt metų,
nuo pat šeimininkės mirties, jis liko gyvo žmogaus kambariu. Kamba­
riu, kuriame dar vakar sėdėjo moteris ir žiūrėjo pro langą...
Vaiduoklių nebūna, tarė sau Laila ir vėl paniuro, supratus, kad ki­
taip ji neturi teisės sau tvirtinti. Q vis dėlto šiame kambaryje gyvą žmo­
gų tiesiog junti.
Ji pasisuko prie spintos. Paltai ir suknelės kabojo lygia eile, nors
kai kurie rūbai nukaro ir susiraukšlėjo, nes seniai belyginti. Čia buvo
ketvirčio amžiaus senumo sijonai, ant lentynos gulėjo įmantrios srybė-
laitės, galvos raiščiai, keletas šydų, kokius dėvėtų pagyvenusi moteriš­
kė provincijos bendruomenėje. Spintos gilumoje buvo didelis tuščias
įdubimas, tikriausiai lagaminas. Ir nieko daugiau.
Laila apžiūrėjo tualetinį staliuką, stabtelėjo ties lova. Siuvinėta lo­
vatiesė buvo labai daili - ji ištiesė ranką pačiupinėti, bet staiga atitraukė.
Kojūgalyje lovatiesė buvo tampriai užkamšyta ir iš šonų kabojo
lygiai. Tačiau galvūgalyje buvo kreiva. Taip, ją užkamšė, tačiau pasku-
_____________________ ._____________________ 101
bom, neatidžiai, ir kraštelis dvigubos pagalvės liko kyšoti - taip kloja,
kai labai skuba...
Ji nutraukė lovatiesę, atvertė antklodes. Paklodės buvo pilkos nuo
nešvarumų ir padengtos smulkiom rudom dėmelėm. Pačioje lovoje ir
ant pagalvių pasiliko neryški, bet tikra žymė, kad čia neseniai gulėta.
Buvo beveik įmanoma apibrėžti kūno formą pagal susiglamžiusias pak­
lodes ir gilų įdubimą priegalvio centre, kur rudų dėmelių buvo daugiau­
sia.
Vaiduoklių nebūna, vėl pakartojo Laila. Šiuo kambariu naudotasi.
Beitsas čia miegojo - jo paties lovoj yra atitinkamos žymės. Tačiau kaž­
kas miegojo, kažkas žiūrėjo pro langą. Ir je i tai Meri, kur j i dabar?
Ji galėjo apnaršyti likusią namo dalį, išrausti stalčius, apieškoti pir­
mą aukštą. Tačiau dabar tai nebebuvo taip svarbu. Pirmiausia ji turi pa­
daryti kažką kita, jei tik prisimintų ką. Kur dabar yra Meri?
Ir ji prisiminė. '
Ką ten sakė šerifas Čembersas? Kad rado Normaną Beitsą miške
už namo berankiojantį pakuras?
Pakuras krosniai. Taip, štai kas. Korsnis rūsyje...
Laila apsisuko ir skriete nuskriejo laiptais žemyn. Paradinės durys
buvo atviros, ir vėjas vaitodamas sukosi po namus. Ir tas vaitojimas pa­
dėjo jai susivokti, ko ji taip įniršo vos radusi tą auskarą. Ji įniršo, nes
išsigando, o įniršis padėjo nuslėpti išgąstį. Išgąstį to, kas atsitiko Meri,
ką ji žinojo atsitikus Meri ten, rūsyje. Ji dėl Meri išsigando, ne dėl savęs.
Jis laikė ją čia visą savaitę, gal, net kankino, gal padarė su ja tai, ką tas
tipas darė anoj nešvankioj knygoj, jis ją kankino, kol sužinojo apiepini-
gus, ° tada...
Rūsys. Ji privalo surasti rūsį. w v C w'
Laila apgraibomis apatiniu prieangiu nužjo iki virtuvės. Surado švie­
są ir aiktelėjo priešais save pamačiusi nedidukę plaukuotą būtybę, pasi­
rengusią šuoliui. Bet tai tik voverės iškamša su akimis iš sagų, idiotiškai
gyvomis palubės šviesos atšvaituose.
Laiptai į rūsį buvo tiesiai priešais. Ji pagrabinėjo sieną, ir ranka
apčiuopė kitą jungiklį. Apačioje užsižiebė šviesa, toks silpnas blausus
žiburėlis tamsiose gelmėse. Kontrapunktu jos kulniukų taukšėjimui dun­
dėjo griaustinis.
Plika lemputė tabal avo ant laido kaip tik virš krosnies. Krosnis bu­
vo didelė, su masyviomis geležinėmis durimis. Laila stovėjo įsispitriju­
si į jas. Dabar ją krėtė šiurpas, net pati sau tai prisipažino^ dabar ji buvo
1 0 2 ------------------------------------------------------------------------
pasiruošusi pripažinti bet ką. Kvaila buvo eiti čia vienai, kvaila daryti
tai, ką ji darė, kvaila, ką daro dabar. Bet ji privalo .tai padaryti - dėl Meri.
Ji privalo atidaryti krosnies dureles ir pamatyti tai, ką žino ten esant
Viešpatie, o je i ugnis tebedega? Jeigu...
Tačiau durelčs buvo šaltos. Nuo krosnies nesklido jokio karščio,
jokio karščio tamsioje, visiškai tuščioje ertmėje už durelių. Ji žiūrėjo
pasilenkus, nė nemanydama pašiūruoti žarstekliu. Jokių pelenų, jokių
degėsių kvapo, visiškai nieko. Arba ją neseniai išvalė, arba krosnis ne­
kūrenta nuo pat pavasario.
Laila nusisuko. Ji pamatė senoviškas rėčkas, už jų • stalą su kėde
prie sienos. Ant stalo buteliai bei dailidės įrankiai, peilių ir adatų rinki­
nys. Kai kurie peiliai buvo keistai išriesti, o keletas adatų pritvirtintos
prie švirkštų. UŽ jų krūvoje pūpsojo rąstgaliai, storos vielos ir dideli
beformiai gumulai kažkokios medžiagos, kurią ji atpažino ne iš kaito.
Vienas didesnių gumulų priminė gipsą, kurį ji nešiojo vaikystėj, kai su­
silaužė koją. Laila priėjo prie stalo ir suglumusi spoksojo j peilius.
Ir tada ji išgirdo garsą.
Iš pradžių pagalvojo, kad tai griaustinis, bet viršuje pasigirdo girgž­
desys, ir ji suprato.
Kažkas jėjo j namus. Kažkas sėlina prieangiu. Šernas? Jis atėjo jos
ieškoti? Bet kodėl jis nešaukia jos vardu?
Ir kodėljis uždari rūsio duris?
Rūsio durys tik ką užsitrenkė. Ji išgirdo šaižų užrakto trakštelėji­
mą, tolstančius žingsnius prieangiu. Tikriausiai jsibrovėlis kopia laip­
tais j antrą aukštą.
Ją užrakino rūsyje. Išeities nėra. Jokios išeities, niekur nepasislėp­
si. Kai leidiesi laiptais, visas rūsys kaip ant delno. Ir netrukus kas nors
tais laiptais nusileis. Dabar ji suprato.
Jei tik galėtų nors trumpam pasislėpti, tam, kas turi ateiti, tektų
nusileisti laipteliais iki galo. Ir jai atsirastų galimybė užbėgti į viršų.
Geriausia būtų po pačiais laiptais. Jei užsidengtų kokiais senais
popieriais ar skudurais...
Ir Laila pamatė antklodę, prismeigtą ant galinės sienos. Tai buvo
didelė indėniška antklodė, sena ir apdriskus. Ji timptelėjo, ir supuvus
medžiaga nuplyšo nuo vinių, laikiusiųjų ant sienos. Ji nukrito nuo sie­
nos - nuo durų.
Durys. Antklodė jas visiškai dengė, bet tikriausiai ten kita patalpa,
gal senoviškas vaisių podėlis. Būtų ideali vieta pasislėpus laukti.
 103
Ilgai laukti nebeteks. Nes ji išgirdo silpnus, tolimus žingsnius, vėl
artėjančius prieškambariu, aidinčius virtuve.
Laila atidarė vaisių podėlio duris.
Ir tada ji sukliko.
jf sukliko, pamačius gulinčią ten seną moteriškę, sudžiūvusią ži­
laplaukę senę, kurios rudas raukšlėtas veidas pasisveikino su ja begė­
diškai nusiviepdamas.
- Misis Beits! - aiktelėjo Laila.
- Taip.
Tik balsas sklido ne iš įkritusių, oda aptemptų žiočių. Jis sklido iš
užjos, nuo rūsio laiptų viršaus, kur stovėjo figūra.
Laila pasisuko ir išpūtė akis į storą beformę figūrą pusiau prisiden­
gusią ankšta suknele, užvilkta nei šiaip nei taip, slepiančia apačioje ki­
tus rūbus. Ji išpūtė akis į nuleistą šydą ir į baltą, manieringai išdažytą
veidą po juo. Ji išpūtė akis į ryškiai raudonas lūpas, matė, kaip jos išsi­
viepė mėšlungiškoj grimasoj.
- A š esu Norma Beits, - tarė aukštas šaižus balsas. O po to išniro
ranka su peiliu, kojos bildėjo laiptais žemyn, o kitos kojos bėgo paskui,
ir Laila sukliko vėl, peilis švystelėjo - žaibiškai, lyg mirtis. Šernas su­
griebt ir užlaužė ranką su peiliu, laikė užsukęs už nugaros, kol peilis
barkštelėjo į grindis.
Laila užsičiaupė, tačiau klyksmas nenutilo. Tai buvo beprotiškas
isteriškas moters spiegimas, ir jis sklido iš Normano Beitso gerklės.

Praėjo beveik savaitė, kol mašinas su kūnais ištraukė iš pelkės. Gra­

fystės kelių brigadai teko atsigabenti žemsėmę ir keltuvą, tik tada viskas
pavyko. Rado net pinigus pirštinių skyriuje. Keista, bet dumblo ant jų
nebuvo nė dėmelės, nė mažiausios dėmelės.
Maždaug tuo pat metu, kai susitvarkė su pelke, Oklahomoj pagavo
tuos Faltono banko plėšikus. Tačiau apie juos straipsnis Ferveilo savait­
raštyje teužėmė vos pusę skilties. Beveik visas pirmas puslapis atiteko
Beitsui. Jį kaip mat nusigriebė centrinės agentūros, televizija irgi skyrė
1 0 4 ------------------------------------------------------- ----------------
nemaža dėmesio. Kažkas iš rašeivų visa tai ėmė lyginti su prieš keletą
metų šiaurėje nuskambėjusia Džeino byla. Daug buvo pralieta rašalo
apie “siaubo namus” ir iš paskutiniųjų mėginta įtikinti, kad Normanas
Beitsas metų metais žudė motelio lankytojus. Buvo reikalaujama atlikti
nuoseklų tardymą ryšium su kiekvienu dingusiu asmeniu per plskuti-
niuosius du dešimtečius visoje milžiniškoje srityje, buvo raginama nu­
sausinti visą pelkę ir patikrinti, ar nėra joje ir kitų kūnų.
Vėlgi, juk ne laikraštininkai apmoka panašių projektų sąskaitas.
Šerifas Čembersas davė daugybę interviu, keletas net buvo išspaus­
dinti be sutrumpinimų, o du iš jų - su nuotraukomis. Jis pasižadėjo atlik­
ti visapusišką ir nuoseklų tardymą. Vietinis rajono prokuroras reikalavo
kuo skubiausio teismo (pirmas rinkimų turas turėjo įvykti spalio mėne­
sį) ir tiesiogiai niekaip nepaneigė sklidusių rašytinių ir žodinių gandų,
kad Normanas Beitsas kaltinamas kanibalizmu, Šėtono garbinimu, krau­
jomaiša ir nekrofilija.
Tiesą sakant, jis niekada nė nesikalbėjo su Beitsu, kuris laikinai
buvo paguldytas tyrimams į Valstybinę ligoninę.
Nerikalbėjo su juo ir liežuvautojai, tačiau tai jų netrikdė. Nepraė­
jus nė savaitei ėmė aiškėti, kad absoliučiai visi Ferveilo gyventojai, ne­
kalbant jau apie pietinę grafystės dalį, buvo pažįstami su Normanu Beit­
su asmeniškai ir labai artimai. Kai kurie “lankė kartu mokyklą, kai jis
buvo mažas” ir dar tuomet “pastebėjo kažką keisto jo elgesyje”. Dauge­
lis “matė jį prie to jo motelio” ir jie taip pat liudijo, kad visuomet jį
“įtarė”. Dar buvo tokių, kurie atsiminėjo motiną ir Džo Konsidainą ir
bandė įtikinti neva “žinoję, kad kažkas ne taip, kai buvo manoma, jog
tiedu nusižudė tokiu būdu”, tačiau niūriai pikantiškos dvidešimties me­
tų senumo naujienos skambėjo banaliai, palyginus su šviežesnėmis ži­
niomis.
Motelį, žinoma, uždarė - ir tam tikru atžvilgiu be reikalo, nes į jį
beplūstančių liguistų keistenybių mylėtojų miniai nebuvo nei galo nei
krašto. Savaime suprantama, dauguma mielai išsinuomotų jame kamba­
rį, o kiek aukštesnė kaina kompensuotų rankšluosčių, nušvilptų tokio
neįtikėtino įvykio atminimui, trūkumą. Tačiau Valstybinio Kelių Patru­
lio raitieji policininkai saugojo motelį ir visą kitą turtą.
Net Bobas Samerfildas atraportavo,kad biznis metalo dirbinių krau­
tuvėje pastebimai išaugo. Visi, be abejo, norėjo šnektelti su Semu, ta­
čiau dalį kitos savaitės jis praleido Fortvorte su Laila, po to Šoktelėjo į
Valtybinę ligoninę, kur trys psichiatrai tyrinėjo Normaną Beitsą.
------------------------------------------------------------------------- 105
Tik po dešimties dienų daktaras Staineris, oficialiai atsakingas už
medicininius pokalbio rezultatus davė tikslią formuluotę.
Šernas pranešė pokalbio rezultatus Laitai, kai ta atvažiavo iš Fort-
vorto kitam savaitgaliui. Iš pradžių jis aiškiai bandė kažką nutylėti, bet
ji pareikalavo visų smulkmenų.
- Tikriausiai visko mes niekad taip ir nesužinosim, - pasakė Šernas,
- nes daktaras Staineris pats man pareiškė, jog faktiškai telieka daryti
mokslines prielaidas. Iš pradžių jie maitino Beitsą stipriais raminančiais,
bet kai šis atsipeikėjo, niekam taip ir nepavyko priversti jį pasakyti ką
rimto. Staineris sakosi tapęs Beitsui artimesniu už visus kitus, nors pas­
kutinėmis dienomis jo būklė itin pakrikus. Galybė iš to, ką Staineris
prišnekėjo apie fugas, kateksizes ir traumas, yra ne mano protui. Kiek
jam pavyko išsiaiškinti, viskas prasidėjo Beitso vaikystėje, gerokai prieš
motinos mirtį. Jis, aišku, su motina buvo labai artimas ir panašu, kad
dominavo ji. Ar jų santykiuose buvo dar kas nors, daktaras Staineris
nežino. Tačiau įtaria, kad gerokai prieš mirštant misis Beits, Normanas
pasirodė esąs slaptas transvestitas. Žinai, kas yra transvestitas, tiesa?
Laila linktelėjo.
- Tie, kurie rengiasi priešingos lyties drabužiais?
- Na, pasak Stainerio, viskas žymiai sudėtingiau. Transvestitai ne­
būtinai homoseksualistai, tačiau jie visuomet tapatina save su priešin­
gos lyties atstovais. Tam tikra prasme Normanas norėjo būti panašus į
savo motiną ir tam tikra prasme norėjo, kad motina taptų jo dalimi.
Šernas prisidegė cigaretę.
- Aš praleidau istoriją apie mokslo metus ir apie tai kaip jo nepri­
ėmė į armiją. Vėliau, kai jam buvo apie devyniolika, motina matyt, nusp­
rendė, kad savarankiškai į pasaulį Normanas niekada nebeišeis. Gal są­
moningai nedavė jam subręsti - jau nebesužinosim, kiek ji pati atsakin­
ga už tai, kuo jis tapo. Tikriausiai tada jis ėmė domėtis okultizmu ir
panašiai. Ir būtent tada pasirodė tas Džo Konsidainas - net dabar, praė­
jus daugiau nei dvidešimčiai metų, jo neapykanta tokia stipri, kad apie
tą žmogų jis negali kalbėti be įtūžio. Tačiau Staineris kalbėjosi su šerifu
ir atkapstė visus straipsnius senuose laikraščiuose, todėl jam tapo maž­
daug aišku, kas atsitiko. Konsidainui buvo truputį daugiau kaip ketu­
riasdešimt; kai jis susitiko misis Beits, jai buvo trisdešimt devyneri. Kiek
suprantu, ji buvo ne kažin kas - liesa ir be laiko pražilus, bet po to, kai
vyras ją palikęs pabėgo, ji valdė nemažą fermą, kuri buvo užrašyta jos
vardu. Visus tuos metus ji turėjo neblogų pajamų ir net turint omenyje,
1 0 6 --------------------------------------------------- --------------------
kad didžiąją dalį atiduodavo porai, kuri tą žemę dirbo, ji vis tiek buvo
pasiturinti. Konsidainas ėmėjai asistuoti. Tai nebuvo lengva, kiek sup­
rantu, misis Beits nuo tada, kai vyras paliko ją su vaiku, vyrų nepakentė,
ir tai tapo dar viena priežastimi, kodėl ji elgėsi su Normanu taip, kaip
elgėsi, bent jau taip tvirtina daktaras Staineris. Bet aš kalbėjau apie Kon-
sidainą. Galų galėjam pavyko ją palenkti ir gauti sutikimą vedyboms.
Tai buvojo idėja parduoti fermą ir už gautus pinigus pastatyti motelį -
senasis plentas tada ėjo palei jų žemę ir galima buvo varyti neblogą biz­
nį. Normanas, matyt, motelio idėjai neprieštaravo. Planas buvo įvykdy­
tas be jokių nesklandumų, ir pirmus tris mėnesius jiedu su motina kartu
prižiūrėjo motelį. Tada ir tik tada motina pranešė, kad ruošiasi tekėti už
Konsidaino.
- Ir tai išmušė jį iš vėžių? - paklausė Laila.
Šernas sumaigė cigaretę peleninėj. Tai buvo galimybė nusigręžti
prieš atsakant.
• Pasak daktaro Stainerio, ne visai. Panašu, jog tas pranešimas bu­
vo padarytas gana kebliomis aplinkybėmis, kai Normanas užklupo mo­
tiną kartu su Konsidainu viršutiniame miegamajame. Nežinia, gal visą
sukrėtimą jis patyrė iš karto, o gal ir kiek užtruko, kol susiformavo reak­
cija. Tačiau rezultatą mes žinom. Normanas strichninu nunuodijo savo
motiną kartu su Konsidainu. Panaudojo kažkokius žiurknuodžius, pri­
maišė jų į kavą. Matyt, luktelėjo, kol pasitaikys kokia šeimyninė šventė
• kad ir kaip ten bebūtų, ant stalo stovėjo iškilminga vakarienė, o kava
buvo pateikta su brendžiu. Tikriausiai skoniui sušvelninti.
- Siaubas! • nusipurtė Laila.
- Kiek teko girdėti, tai buvo siaubas. Apsinuodijimas strichninu
sukelia konvulsijas, o sąmonė neaptemsta. Aukos paprastai uždūsta sus­
tingus krūtinės raumenims. Daktaras Staineris mano, kad galutinai vis­
kas įvyko jam parašius priešmirtinį raštelį. Žinoma, raštelį jis buvo sup­
lanavęs ir puikiai mokėjo padirbti motinos rašyseną. Net priežastį su­
galvojo • kažką apie nėštumą ir atseit Konsidainas negalįs jos vesti,.nes
turįs žmoną ir šeimą Vakaruose, kur gyveno kitu vardu. Daktaras Staineris
sako - jau pats raštelio žodynas tarsi šnibždėjo, kad kažkas ne taip. Tik
niekas nepastebėjo kaip nepastebėjo ir to, kas atsitiko Normanui, kai jis
parašė raštelį ir paskambino šerifui. Tuo metu buvo manoma, kad nuo
sukrėtimo ir pergyvenimų jį ištiko isterija. Tačiau niekas nežinojo, kad
rašydamas raštelį jis pasikeitė. Matyt, kai viskas jau buvo baigta, jis
nebegalėjo pakelti, kad motinos nebėra. Jis panoro ją susigrąžinti. Ir tol
___________________________________________ 107
rašė jos rašysena rašelį, kuriame kreipėsi į save, jo sąmonė apsivertė
aukštyn kojom. Normanas, tiksliau, jo dalis tapo savo motina. Daktaras
Staineris sako - tokie atvejai pasitaiko dažniau nei botų galima tikėtis,
ypač kai asmuo jau yra be pusiausvyros kaip Normanas. Sielvartas iš­
mušė jį iš vėžių. Jis reagavo taip sunkiai, kad niekam nė į galvą neatėio
suabejoti, kad tai tikrai savižudybė. Kai Normaną išrašė iš ligoninės, ir
Konsidainas, ir motina jau seniai buvo žemėj.
- Ir tada jis ją iškasė? - susiraukė Laila.
- Matyt, bent jau per kelis mėnesius. Toksidermija buvo jo hobi, ir
jis žinojo, ką reikia daryti.
- Nesuprantu. Jei jis manė esąs savo motina, tai...
- Viskas ne taip paprasta: Anot Stainerio, Beitsas tapo daugialype
asmenybe - bent jau trijuose asmenyse. Buvo Normanas - mažas berniu­
kas, jam buvo reikalinga motina ir jis nekentė visų, kurie bandė tarp
jųdviejų įsiterpti. Po to Norma, motina, kuriai negalima leisti numirti.
Trečiąjį asmenį būtų galima pavadinti Normaliu - suaugęs Normanas
Beitsas, kuriam teko gyventi kasdieninį gyvenimą ir slapstyti nuo pa­
saulio anų dviejų asmenų egzistavimą. Žinoma, nei vienas iš to trejeto
nebuvo savarankiška asmenybe ir kiekvienas turėjo kitų dviejų asmenų
elementų. Daktaras Staineris tai vadina “velniškąja trejybe”. Tačiau suau­
gęs Normanas gana neblogai viską kontroliavo, ir jį išrašė iš ligoninės.
Jis grįžo namo, vėl ėmė laikyti motelį ir būtent tuomet pasijuto ne savo
kailyje. Labiausiai jį, suaugusį asmenį, slėgė kaltės jausmas dėl motinos
mirties. Išlaikyti nepaliestą kambarį nepakako. Jis norėjo išlaikyti ir ją
pačią, išlaikyti fiziškai, kad jos gyvenimo iliuzija užgožtų kaltės jaus­
mą. Ir jis parsigabeno ją namo, parsinešė iš kapų tiesiogine prasme ir
suteikėjai antrą gyvenimą. Nakčiai guldydavo ją į lovą, dieną rengdavo
ir nešiodavo po namus. Žinoma, nuo pašaliečių tai slėpė ir slėpė gerai.
Arbogastas tikriausiai pamatė figūrą prie viršutinio lango, tačiau vargu
ar per visus tuos metus ją matė dar kas nors.
- Vadinasi, siaubas siautė ne namuose, - sušnabždėjo Laila, • siau­
bas jo galvoj.
• Staineris sako - santykiai buvo tartum pilvakalbio su nuosavu
pilvu. Motina ir mažytis Normanas tikriausiai nuolat šnekėjosi. O suau­
gęs Normanas Beitsas turbūt sprausdavo tą situaciją į logikos rėmus. Jis
mokėjo apsimesti normaliu, tik kas žino, ką jis iš tiesų žinojo? Domėjo­
si okultizmu ir metafizika. Tikriausiai tikėjo spiritizmu, lygiai kaip tikė­
jo toksidermijos galia pratęsti gyvenimą. Be to, negalėjo atmesti ar su­
108
naikinti tų kitų savo asmens dalių, ndatmetęS ir nesunaikinęs savęs pa­
ties. Jis gyveno tris gyvenimus iš karto. Ir kažkaip tvarkėsi, kol...
Šernas sudvejojo, bet Laila pati užbaigė sakinį:
- Kol nepasipainiojo Meri. Kažkas atsitiko ir jis ją nužudė.
- Motinąją nužudė, - pasakė Šernas. - Tavo seserį užmušė Norma.
Teisybės išsiaiškinti neįmanoma, tačiau daktaras Staineris yra tikras, kad
kritiniais momentais dominuojančiu asmeniu tapdavo Norma. Beitsas
imdavo gerti, po to prarasdavo sąmonę, o tuo tarpu jo vietą užimdavo //.
Būdamas be sąmonės,-jis, žinoma, persirengdavo jos rūbais. Po to slėp­
davo jos atvaizdą, nes jo sąmonėj ji buvo žmogžudė ir ją reikėjo ginti.
- Vadinasi, Staineris tikras, kad jis beprotis?
• Psichopatas - taip jį apibūdina. Jis rekomenduos patalpinti Beitsą
į Valstybinę ligoninę, galbūt net visam gyvenimui.
- Tai teismo nebus?
• Būtent todėl aš tau visa tai ir pasakoju. Ne, teismo nebus, - Šėmas
sunkiai atsiduso. - Dovanok. Įsivaizduoju, ką tu jauti...
- Aš džiaugiuosi, - lėtai tarė Laila.. • Geriau jau taip. Keista, realia­
me gyvenime viskas klostosi ne taip kaip tikiesi. Niekas iš mūsų tiesos
nė neįtarė, mes tiesiog blaškėmės, kol nepasielgėm teisingai, nors ir ve­
dini klaidingų motyvų. O dabar aš net nejaučiu Beitsui neapykantos už
tai, ką jis padarė. Ko gero, jis iškentėjo žymiai daugiau, nei bet kuris iš
mūsų. Tam tikra prasme aš net galiu jį suprasti. Mes visi ne tokio jau
pilno proto, kokiais apsimetam.
Šėmas pakilo, ji palydėjo jį iki durų.
- Kad ir kaip būtų, viskas baigta, ir aš pasistengsiu visa tai užmirš­
ti. Tiesiog užmiršti viską, kas atsitiko.
• Viską? - tyliai paklausė Šėmas. Jis į ją nežiūrėjo.
Ir tai buvo pabaiga.
Ar beveik pabaiga.

Tikroji pabaiga atėjo tyliai.

Ji atėjo mažame grotuotame kambarėlyje, kur taip ilgai šnarėjo ir
vienas su kitu painiojosi balsai - vyro balsas, moters balsas, vaiko.
—!---------------------------------------------------------------------- 109
Balsai tiesiog sprogte sprogsta, jei bandai juos išskaityti, tačiau
dabar įvyko vos ne stebuklas - jie susilydė į vieną.
Ir teliko vienas balsas. Taip ir turi būti, nes kambaryje tėra vienas
asmuo. Visuomet buvo vienas asmuo ir tiktai vienas.
Dabar ji žino.
Ji žino ir tai ją džiugina.
Taip žymiai geriau * suvokti save pilnai ir visapusiškai, suvokti
save tuo, kas esi i i tikrųjų. Būti palaimingai stipria, palaimingai pasiti­
kinčia savimi, palaimingai saugia.
Ji mato praeitį tartum blogą sapną, o juk taip ir buvo: blogas sap­
nas, sužmogintas iliuzijomis.
Blogame sapne buvo blogas berniukas, negeras berniukas, kuris
užmušėjos meilužį ir bandė nunuodyti ją pačią. Kažkur tame sapne bu­
vo dusulys ir švokštimas, ir graibymasis už gerklės, ir mėlstantys vei­
dai. Kažkur tame sapne buvo kapinės naktį ir kasimas, ir sunkus alsavi­
mas, ir skilo į šipulius karsto dangtis, o po to • atradimo akimirka, aki­
mirka žiūrint į tai, kas guli karste. Tačiau tai, kas ten gulėjo, iš tiesų
nebuvo mirę. Nebebuvo mirę. Vietoj jos numirė negerasis berniukas ir
tai teisinga.
Dar negeram sapne buvo negeras vyras, jis taip pat buvo žudikas.
Jis paslapčiom žiūrėjo pro sieną ir gėrė, skaitė nešvankias knygas ir ti­
kėjo visokiais beprotiškais niekais. Bet visų blogiausia, kad jis buvo
kaltas dėl dviejų nekaltų žmonių mirties • dėl mirties jaunos merginos
su gražiomis krūtimis ir dėl mirties vyriškio su pilka plačiabryle skrybė­
le. Ji, aišku, apie tai viską žino ir tik todėl prisimena tokias detales. Nes
tuo metu ji buvo ten irviską stebėjo. Tačiau viso labo tik stebėjo.
Tas negeras vyras pats įvykdė žmogžudystę ir pabandė suversti kaltę
jai.
Motina ju o s maudė. Štai kaip jis šnekėjo, tačiau tai melas.
Kaip ji galėjo juos nužudyti, jei ji vien tik stebėjo, jei negalėjo net
pajudėti, nes reikėjo vaizduoti iškamšą, kuri niekada negali nieko įskau­
dinti ir negali pati būti įskaudinta, o tiesiog egzistuoja per amžių am­
žius?
Ji žinojo, kad niekas tuo nėgėm vyru nepatikės, o dabar jis, be to, ir
miręs. Negerasis vyras ir negerasis berniukas - jie abu mirę arba tebuvo
sapno dalimi. O sapnas, laimei, išsisklaidė.
Teliko ji, o ji reali.
Būti vienut vienutėle ir suvokti save realybe - juk tai ir reiškia būti
110 ----------------------------------------- -------------------------------i -
sveiko proto, tiesa?
Tačiau dėl viso pikto gal geriau apsimesti iškamša. Nejudėti. Nie­
kada nejudėti. Tiesiog sėdėti šitame mažutyje kambarėlyje per amžių
amžius.
Jei sėdės nekrutėdama, jos nenubaus.
Jei sėdės nekrutėdama, bus aišku, kad ji pilno proto, sveiko sveiko
proto.
Ji taip sėdėjo gana ilgai, o po to atzvimbė musė.
Ji nusileido ant jos rankos.
Jei norėtų, galėtų ištiesti ranką ir tą musę Šleptelėti.
Tačiau nešleptelėjo.
Nešleptelėjo ir vylėsi, kad ją stebi, nes tai buvo įrodymas, kas ji iš
tiesų per žmogus.
Ką jūs, ji net musės negali nuskriausti...
Blokas R.
Psichas: Romanas / Iš anglų k. vertė R. Adomėnaitė. - K.:
Europa, 1994. -112 p. (Bestseleris; 20)

ISBN 9986-436-65-6

Sensacingas siaubo romanas. Bene pirmasis juo susidomėjo garsusis kino režisierius
A. HiČkokas, i960 m. sukūrę* filmą “Psichozė”. Ketvirtą deSiintmetį R. Bloko kūrinys - la­
biausiai pasaulyje skaitomų knygų sąraie. Trileryje - toks Siųs krypties detektyvinės literatūros
populiarus pavadinimas - nagrinėjama žmogaus “susi treji n imo” tema. Gyvenimo iliuzija, už­
gožianti kaltės jausmą, realus ir jsi vaizduotas pasaulis, baimė ir žiaurūs nusikaltimai - ar tai tik
blogas sapnas, dirglios vaizduotės padarinys ar reali tikrovė? “Jis mokėjo apsimesti normaliu,
tik kas Žino, kąjis ii tiesų žinojo? Domėjosi okultizmu ir metafizika. Tikriausiai tikėjo spiritiz­
mu lygiai kaip tikėjo toksidcrmijos galia pratęsti gyvenimą...” - autorius pateikia tokią svar­
biausiojo veikėjo charakteristiką. Keiktos, dažnai logiškai sunkiai pateisinamos istorijos, nuke­
lia skaitytoją į nerealų, mistinį, nors psichologiikai ir suvokiamą pasaulį.

UDK 820f73)-3
 Robertas BLOKAS
PSICHAS

Romanas

Vyriausiasis redaktorius Jaroslavas Banevičius

Redaktorius Laimonas Inis
Dailininkas Algimantas Snarskis
Korektorė Elena Laugalytė
Kompiuteriu maketavo Algis Balčius

SL 774. Pasirašyta spaudai 1994 05 10. 7 apsk. kid. 1. Formatas 60x90/16.

Tiražas 12 000 egz. Užsakymo Nr. 2636

Kaina sutartinė

Išleido “Vasario” koncerno “Europos” leidykla. Laisvės ai. 101a, 3000 Kaunas
Rinko ir maketavo “Vasario” techninis centras
Spausdino “Aušros” spaustuvė, Vytauto pr. 25, 3000 Kaunas
 Taip žymiai geriau - suvokti save pilnai
ir visapusiškai.
Ji mato praeitį tartum blogą sapną...
Blogame sapne buvo blogas berniukas,
negeras berniukas, kuris užmušė jos meilužį
ir bandė nunuodyti ją pačią. Kažkur tame
sapne buvo dusulys ir švogždimas, ir
graibymasis už gerklės, ir mėlstantys veidai.
Kažkur tame sapne buvo kapinės naktį ir
kasimas, ir sunkus alsavimas, ir skilo į
šipulius karsto dangtis, o po to - atradimo
akimirka, akimirka žiūrint į tai, kas guli
karste. Tačiau tai, kas ten gulėjo, iš tiesų
nebuvo mirę. Nebuvo mirę. Vietoj jos numirė
negerasis berniukas, ir tai teisinga.
Ž E N G IA M A S P A U D A I
E.^.Gardn^ię
Blondinė pan^ūšta
akimi
‘C l |. B igersas

DTBoic(as
Padangių