Kai kurie gyvūnai tokie primityvūs, kad jiems kraujotakos nereikia.

Pvz., hidros kūno sandara tokia, kad visas ląsteles skalauja vanduo – gaunamas
O2, visos jos turi priėjimą prie virškinamosios ertmės, kur virškinamas maistas ir
įsiurbiamos maisto medžiagos.
Plokščioji kirmėlė taip pat paprasta – kvėpuoja kūno paviršiumi, yra tokia
plokščia, kad visos ląstelės gali tiesiogiai apsirūpinti O2, virškinamasis traktas taip
pat išsiraizgęs po visą organizmą.

Sudėtingesniems gyvūnams kraujotakos sistema reikalinga, kad visas

kūno ląsteles aprūpintų reikiamomis medžiagomis.

Pagal sudėtingumą kraujotakos sistema gali būti atvira ir uždara.

Pvz., moliusko, žiogo kraujotakos sistemos atviros – kraujas atitekėjęs arterijomis

tiesiog išsilieja į audinį, skalauja ląsteles, vykdo medž.mainus, susirenka į venas ir
grįžta į širdį.

Sudėtingesnių / didesnių gyvūnų kraujotakos sistemos uždaros – nes dideliame

organizme paprasčiausiai neužtektų spaudimo kraujui išsiliejus vėl susirinkti ir
grįžti į širdį. Kraujas teka arterijomis, vėliau – kapiliarais, kurie vykdo medžiagų
apykaitą tarp kraujo ir audinio, ir toliau perduoda kraują venoms.

Pvz., slieko kraujotakos sistema uždara – galbūt dėl to, kad dėl pailgos kūno
formos būtų per sunku visą kraują surinkti atgal į vieną vietą.

Ne visi organizmai turi ir širdį – pvz., slieko kraują varinėja kelios

pulsuojančios kraujagyslės.
 Širdies sandara atspindi gyvūno išsivystymo lygį.
Stuburinių evoliucinė eiga:
Žuvys  varliagyviai  ropliai  paukščiai


žinduoliai

Žuvies širdis turi tik dvi kameras: vieną prieširdį ir vieną skilvelį. Todėl žuvis turi
tik vieną kraujo apytakos ratą (žiaunos  širdis  kūnas  žiaunos).

Varlės širdis šiek tiek sudėtingesnė – trys kameros: du prieširdžiai ir vienas

skilvelis. Varlė turi du kraujo apytakos ratus (plaučiai  širdis  kūnas  širdis
 plaučiai), tačiau arterinis ir veninis kraujas širdyje maišosi, todėl efektyvumas
kiek krenta.

Roplys jau turi keturias kameras: du prieširdžius ir du skilvelius, ir šiokią tokią

pertvarą tarp dviejų širdies pusių – kraujas nebesimaišo. Du kraujo apytakos ratai
(plaučiai  širdis  kūnas  širdis  plaučiai).

Paukščiai (taip pat ir žinduoliai) turi sudėtingiausios struktūros širdis – keturios

kameros: du prieširdžiai ir du skilveliai, pertvara. Du kraujo apytakos ratai
(plaučiai  širdis  kūnas  širdis  plaučiai).
 Širdies sandara

Viršutinė
tuščioji Aorta
vena
K. plaučių
arterijos
D.
plaučių Plaučių venos
arterijos
K. prieširdis
D.
prieširdis Dviburis vožtuvas
Pusmėnuliniai
Triburis
vožtuvai
vožtuvas
D. skilvelis K. skilvelis

Apatinė
tuščioji
vena

Kraujas pirmiausia patenka į prieširdžius (prie širdies), kurie išstumia jį į skilvelius. Skilveliai
išstumia kraują į arterijas.

Skirtingas širdies kameras ir kraujagysles skiria vožtuvai, kad kraujas tekėtų tik viena
kryptimi. Atsiminti reikia tiek: buriniai vožtuvai skiria prieširdžius nuo skilvelių, o
pusmėnuliniai – skilvelius nuo arterijų.

Arterijos – kraujagyslės, kuriomis kraujas teka iš širdies. Nesvarbu, koks, arterinis,

veninis, raudonas, mėlynas ar žalias, jeigu teka iš širdies – arterijos. Į širdį – venos.

Didžiausia arterija – aorta, neša arterinį kraują (prisotintą O2) į organizmą. Plaučių arterija
neša veninį kraują (prisotintą CO2) į plaučius.
Plaučių venomis kraujas grįžta į širdį iš plaučių, tuščiąja vena – iš organizmo („tuščioji“ – nieko
nėra, nes viskas atiduota organizmui).
 Kitos kraujotakos sistemos dalys

Limfagyslė Vena
Arterija

Venulė
Arteriolė

Limfos
Limfmazgis
kapiliarai

Kapiliarų
tinklas
 Vena

Lygieji raumenys Endotelis

(dengiamasis
audinys)

Arterija

Jungiamasis
audinys

Kapiliaras
Skirtingos kraujagyslės atlieka skirtingas f-cijas, todėl ir jų sandara
pritaikyta f-cijai:

Venos:
 Yra labai plačios, todėl jose susidaro mažas spaudimas, kad kraujas, praradęs
spaudimą audiniuose, galėtų sugrįžti į širdį.
 Turi vožtuvus, kad kraujas, tekėdamas itin mažu spaudimu, negrįžtų atgal.
 Yra šalia kūno paviršiaus ir stambių
raumenų (venas labai aiškiai matome
rankose, kojose, arterijų – ne, nes arterijos
slepiasi giliau). Judant ir susitraukinėjant
raumenims kraujas stumiamas link širdies.
Pačios venos susitraukinėti negali (raumeninė
sienelė plona), ir jose toks mažas kraujo
spaudimas, kad kraujui be pagalbos grįžti į
širdį būtų labai sunku. Kai daug sėdime /
stovime, sutinsta kojos, nes kraujas mažai
varinėjamas venomis ir skysčiai kaupiasi
audiniuose, užuot grįžę į širdį.

Arterijos:
 Turi storą raumeninę sienelę, todėl gali susitraukinėti, kad atlaikytų kraujo
spaudimo pokyčius. Kadangi kraujas arterijomis teka iš širdies, joms tenka didelis krūvis,
be to, šį spaudimą reikia išlaikyti, kad kraujas būtų išnešiotas po visą organizmą.

Kapiliarai:
 Sienelė labai plona – ją sudaro tik vienas ląstelių sluoksnis, todėl dujų ir maisto
medžiagų difuzija audiniuose vyksta labai greitai.
 Yra labai smulkūs ir jų labai daug, todėl susidaro labai didelis Spav, per kurį vyksta
dujų mainai, ir aprūpinamos visos ląstelės (kiekviena kūno ląstelė kur nors netoliese turi
kapiliarą).
Didysis kraujo apytakos ratas: kairysis skilvelis  aorta  organizmas  tuščioji vena
 dešinysis prieširdis

Mažasis kraujo apytakos ratas: dešinysis skilvelis  plaučių arterijos  plaučiai 

plaučių venos  kairysis prieširdis
 Didysis ir mažasis kraujo apytakos ratai
Mažasis atsakingas už kraujo prisotinimą O2, taigi neša kraują į plaučius.

Didysis aprūpina visą organizmą O2 ir maisto medžiagomis.

Svarbu žinoti, kuri širdies pusė išstumia kraują į mažajį, kuri – į didijį kr.apyt.ratą.
Mažuoju kraujui reikia nueiti mežesnį kelią, todėl širdis išstumia kraują mažesniu
spaudimu. Didžiuoju – išvaikščioti visą organizmą, todėl kraują reikia išstumti
didesniu spaudimu.

Jei atidžiai įsižiūrėsime į širdį,

pamatysime, kad dešinysis skilvelis
mažesnis už kairyjį, t.y. raumeninė
sienelė daug plonesnė. Vadinasi
dešinysis skilvelis atlieka mažesnį
darbą – išstumia kraują į mažajį kraujo
apytakos ratą. Kairysis skilvelis – didijį
kraujo apytakos ratą

Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad

prieširdžių sienelės labai plonos – taip
yra todėl, kad jiems kraują nustumti
reikia tik iki skilvelių, taigi jiems tenka
labai mažas krūvis.

Širdis visada vaizduojama taip, lyg žmogus, kuriam ji priklauso,

žiūrėtų į jus, kad ir kokia bebūtų schema / iliustracija.
 Širdies ciklas
Prieširdžiai susitraukia
2 (sistolė), išstumia kraują į
skilvelius

Prieširdžiai atsipalaiduoja
Širdis atsipalaidavusi, (diastolė), kadangi juose dabar
kraujas plūsta į prieširdžius mažas slėgis, kraujas nori grįžti
1 atgal, tačiau užsidaro buriniai
vožtuvai, girdime pirmąjį
širdies „tuk“
3

5
Skilveliai atsipalaiduoja
(diastolė), juose pasidaro
mažas slėgis, kraujas nori grįžti
atgal, tačiau užsidaro Skilveliai susitraukia
pusmėnuliniai vožtuvai, (sistolė), išstumia kraują į
girdime antrąjį širdies „tuk“ arterijas
Širdies ciklas susideda iš skirtingų kamerų susitraukimų (sistolė) ir
atsipalaidavimų (diastolė). Abu prieširdžiai susitraukia kartu, tuomet
atsipalaiduoja, tuomet abu skilveliai susitraukia, tuomet atsipalaiduoja,
ir ciklas kartojasi.
Kraujas iš vienos kameros į kitą ir į arterijas juda dėl slėgių skirtumo –
kai kamera atsipalaidavusi, joje mažas slėgis, todėl į ją suteka kraujas
(pvz., iš venų į prieširdžius). Kai kamera susitraukia – išstumia kraują
toliau.

Elektrokardiograma (EKG)
 Pagumburis

Pailgosios
smegenys

Pumpuojamo kraujo Spaudimas iš

Širdies ritmas širdies
tūris
Nuo širdies veiklos priklauso ir kraujo spaudimas – jei širdis
susitraukinėja dažniau, kraujo spaudimas pakyla.

Kraujospūdis taip pat priklauso ir nuo kraujo tūrio, pvz., jei trūksta
vandens, spaudimas krenta, pasipriešinimo kraujagyslėse, pvz., jei
arterijos užsikimšusios (yra aterosklerotinių plokštelių), pasipriešinimas
jose didesnis ir kraujo spaudimas didesnis.
Kaip vyksta medžiagų mainai tarp kraujo ir ląstelių audiniuose:

 Kraujas į audinį atiteka arteriolėmis, kurios šakojasi į daug smulkių kapiliarų. Šie
kapiliarai neatlaiko kraujo spaudimo, ir didelė dalis vandens su ištirpusiomis
medžiagomis plūsta tiesiai į audinį pro kapiliarų sienelėse atsiradusius plyšelius (kadangi
kapiliarus sudaro tik vienas ląstelių sluoksnis, ląstelėms nesunku „prasiskirti“)
(pamėginkite prie krano prispausti kiaurasamtį arba mėsmalės „nosį“ su skylutėm ir
stipriai atsukite kraną – ar vanduo bėgs gražiai pro skylutes, ar trykš per visus galus?).
Šis vanduo su išt.medž. sudaro audinių skystį.
 Audinių skystis skalauja ląsteles, jos neskubėdamos iš jo pasiima maisto medžiagas,
išskiria šalinimo medžiagas.
 O2, kuris liko kapiliaruose prisijungęs prie hemoglobino, tiesiogiai difunduoja iš kraujo į
ląsteles, CO2 – iš ląstelių į kraują. Kapiliaruose tekantis kraujas iš arterinio (raudono)
pamažu tampa veniniu (mėlynu).
 Šalinimo medžiagos difunduoja (arba yra pernešamos) iš audinių skysčio į kraują.
 Kadangi kraujas prarado daug vandens, dabar kapiliaruose yra didelė
medž.koncentracija ir vanduo iš audinių skysčio osmoso būdu grįžta į kapiliarus.
Kapiliarai susirenka į venules, jos – į venas, ir kraujas keliauja atgal į širdį.
 Deja, osmosinio slėgio nepakanka, kad visas prarastas vanduo sugrįžtų į kapiliarus, todėl
susidaro audinių skysčio perteklius. Audinių skysčio perteklius, kartu su stambiomis
medžiagomis, kurios negali tiesiogiai patekti į kapiliarus (pvz., riebalai), subėga į limfos
kapiliarus ir tampa limfa.
Limfos kapiliarai subėga į stambesnes limfagysles, jos praeina pro limfmazgius,
kur limfa nufiltruojama ten esančių limfocitų, kol galiausiai susijungia su tuščiąja
vena ir visos medžiagos grąžinamos kraujotakai. Jei sutrikusi limfinė sistema,
labai tinsta visas kūnas – taip yra todėl, kad skysčių perteklius nebeišgabenamas
iš audinių.
 Kraujas

Plazma Kraujo
ląstelės
Plazmos
baltymai

Hormonai

Šalinimo
medžiagos
Eritrocitai Trombocitai
Maisto medžiagos
(gliukozė)

Leukocitai

Kraujas – jungiamasis audinys, sudarytas iš kraujo plazmos (kurioje ištirpusios

įvairios maisto, šalinimo ir kt. medž.) ir kraujo ląstelių: leukocitų (baltieji kraujo
kūneliai, atsakingi už imuninę f-ciją), eritrocitų (raudonieji kraujo kūneliai,
atsakingi už deguonies pernašą) ir trombocitų (kraujo plokštelės, atsakingos už
kraujo krešėjimą).
 Antikūnas Antikūnas
Limfocitas (visada Y
formos)

Antigenai
Svetimkūnis

Antigenas

Antikūnas
Leukocitų būna kelių tipų: limfocitai atsakingi už specifinį organizmo imunitetą prieš tam
tikras ligas, o makrofagai, fagocitai – už nespecifinę organizmo apsaugą, t.y. jie fagocituoja
bet kokius svetimkūnius, virusus, bakterijas, negyvus svetimkūnius ir t.t.

Limfocitai ypatingi tuo, kad jų pagalba organizmas susidaro „atmintį“ apie jį puolusius ligos
sukelėjus, t.y. įgyja ilgalaikį imunitetą.

 Į organizmą patekus tam tikram ligos sukelėjui limfocitai jį atpažįsta pagal jo specifinius antigenus.
Antigenas – ląstelės „etiketė“, bet koks baltymas, kuris yra unikalus tai ląstelei / organizmui (visos
žmogaus kūno ląstelės taip pat turi specifinius antigenus).
 Tuomet limfocitai pradeda gaminti antikūnus, kurie atitinka svetimkūnio antigeną (t.y. sulimpa su juo;
kadangi antikūnai yra baltymai, jie turi tretinę (erdvinę) struktūrą, taigi tam tikrą formą, kuri atitinka
tam tikrą antigeno formą; vienas antigenas – vienas antikūnas).
 Antikūnai nukenksmina ligos sukelėją ir jis sunaikinamas.
 Atsiranda atminties ląstelių, kurios, į organizmą vėl patekus tam pačiam ligos sukelėjui, jį labai greitai
atpažįsta ir sunaikina greičiau, nei spėjame pajusti ligos simptomus. Tai ir vadinama ilgalaikiu
imunitetu.

Reikia gerai mokėti schemose atpažinti limfocitą, antikūną, svetimkūnį (ligos sukelėją),
antigeną.

Skiepų principas – suleisti nukenksmintų ligos sukelėjų, arba tik jų antigenų, kad imuninė sistema įgytų
„atmintį“ ir ta liga nebesirgtume:
1. Suleidžiama nukenksmintų ligos sukelėjų, arba jų antigenų
2. Limfocitai pradeda gaminti antikūnius prieš specifinį antigeną
3. Antikūniai po kiek laiko sunyksta, tačiau atsiranda atminties ląstelių
4. Susirgus, arba pakartotinai paskiepijus (kai kurie skiepai veikmingiausi po dviejų ar net daugiau
vakcinacijų), imuninė sistema sureaguoja daug greičiau, žaibiškai prisigamina antikūnių

Po skiepų reakcija į ligos sukelėją:

 Vyksta greičiau (antikūnių pasigamina greičiau)
 Vyksta stipriau (antikūnių pasigamina daugiau)
 Trunka ilgiau (antikūnių kraujyje išlieka ilgiau)

Imunitetas gali būti įgimtas (antikūniai gaunami per placentą arba mamos pieną) ir įgytas
(persirgus arba paskiepijus), aktyvus (kai atsiranda ilgalaikis imunitetas) ir pasyvus (kai
gaunama tik antikūnų, pvz., per placentą/pieną, arba suleidus antikūnų serumo (pvz.,
įkandus pasiutusiam žvėriui suleidžia serumo prieš pasiutligę) – pasyvus imunitetas
neišlieka, nes antikūnai greitai suyra).
Trombocitai yra lipnios plokštelės, atsakingos už kraujo krešėjimą:

1. Atsiradus žaizdai trombocitai prilimpa prie jos kraštų ir išskiria medžiagas, kurios
privilioja dar daugiau trombocitų. Žaizda apsitraukia plonyte plėvele.
2. Trombocitai išskiria fermentus (krešėjimo faktorius), kurie tirpius plazmos baltymus
paverčia į netirpius, todėl susidaro baltyminiai siūlai. *Baltymų pavadinimų žinoti
nereikia.]
3. Šiame siūlų ir trombocitų tinkle užstringa ir kitų kraujo ląstelių, susidaro krešulys.

Jei trūksta krešėjimo faktorių sergama hemofilija (ar silpnesne jos atmaina), kraujas nekreša,
kyla pavojus nukraujuoti.