MOKSLAS, TEORIJA IR PRAKTIKA

Laboratorinë medicina.
2006, Nr. 4(32), p. 29–36.

Kliniðkai svarbios eritrocitø

antigenø sistemos ir
hemolizinës reakcijos
Santrauka. 1900 m. K. Landðteineris su kolegomis atrado keturias
Valerija Jablonskienë ABO sistemos kraujo grupes. Ðiandien nustatytos 29 genetiðkai nepri-
klausomos kraujo grupiø sistemos, kurios turi daugiau nei 600 eritroci-
tø antigenø. Nors imunohematologijos moksliniø tyrimø rezultatai at-
skleidë daug ðios srities naujoviø, problemos, susijusios su kraujo perpy-
limu, jo parinkimu ir potransfuzinëmis reakcijomis, nëðtumo komplika-
cijomis, tebëra aktualios. Straipsnyje nagrinëjamos kliniðkai reikðmin-
giausios eritrocitø antigenø sistemos – ABO, Rh, Kell, svarbiausi ðiø sis-
temø antigenai ir antikûnai. Pateikiami pagrindiniai veiksniai, lemian-
tys potransfuzines ir nëðtumo komplikacijas – antigenø stiprumas, jø
struktûros ypatumai, paplitimas, susidarymo laikotarpis, antikûnø kla-
sës, poklasiai, reakcijos su antigenais temperatûra, antikûnø polinkis
jungtis su antigenais, antikûnø gebëjimas aktyvinti komplementà, per-
eiti placentà ir kiti veiksniai.
Antikûnø struktûra svarbi ne tik antigenø ir antikûnø sàveikos me-
chanizmams in vitro, bet ir potransfuziniø, nëðtumo komplikacijø eigai.
Pasigaminæ imuniniai antikûnai atakuoja eritrocitus ir sudaro imuni-
nius kompleksus. Imuniniø antikûnø dengiami eritrocitai organizme
daþniausia yra fagocituojami ar hemolizuojami intravaskuliniu bûdu,
nors kartais sensibilizuoti eritrocitai gali iðlikti ir nesunaikinti. Dël se-
rologinio konflikto suirus daug eritrocitø, kraujyje daugëja nekonjuguo-
to bilirubino, kuris, bûdamas tirpus riebaluose, gali pereiti hematoence-
faliná barjerà, todël vystosi bilirubininë encefalopatija, paþeidþiamos
bluþnis ir kepenys, atsiranda anemija ir kitø komplikacijø, kurios gali
sukelti net mirtá.
Straipsnyje nagrinëjama aloimuninë hemolizë. Kliniðkai aloimuni-
në hemolizë pasireiðkia: hemolizine transfuzine reakcija (ûmaus ir lëto
tipo) ir naujagimiø hemolizine liga. Naujagimiø sergamumas ir mirtin-
gumas nuo hemolizines ligos Lietuvoje uþima 4–5 vietà. Daþniausia
prieþastis – Rh(D) antigeno nesuderinamumas, skatinantis nëðèiosios
kraujyje imuniniø anti-Rh(D) antikûnø susidarymà patekus vaisiaus
RhD antigenø (eritrocitø) á jos kraujotakà. Nagrinëjamos prieþastys, ko-
dël ne visais atvejais kyla serologinis konfliktas.
Pagrindiniai þodþiai: eritrocitø antigenai, antikûnai, potransfuzinës
komplikacijos.

ÁVADAS grupæ. 1930 m. K. Landðteineriui uþ ðá

Vilniaus universiteto Medicinos
fakulteto Fiziologijos, biochemijos ir
laboratorinës medicinos katedra
M. K. Èiurlionio g. 21/27,
el. paðtas: valerija.jablonskienë@santa.lt
1900 metais K. Landðteineris atrado
tris dabar ABO sistemai priskiriamas
kraujo grupes: O(a, b), A(b) ir B(a). Po
dvejø metø, 1902-aisiais Decastello ir
Sturli atrado ir ketvirtàjà – AB kraujo
atradimà buvo paskirta Nobelio pre-
mija. Ðiandien, praëjus daugiau nei
ðimtui metø, nustatyta daugiau nei
600 eritrocitø antigenø ir juos jun-
gianèios 29 genetiðkai nepriklauso-
mos krau jo grupiø sistemos. Nors

LABORATORINË MEDICINA Ÿ 2006, Nr. 4(32) 29

 Valerija Jablonskienë

imunologijos, o kartu ir transfuziologi-

jos mokslas paþengë labai toli, proble-
mos, susijusios su kraujo perpylimu, jo
parinkimu ir potransfuzinëmis reakci-
jomis, nëðtumo komplikacijomis, neið-
nyko ir tebëra aktualios. Taip yra to-
dël, kad atsiranda daugybë prieþasèiø,
kurias tik numanome, taèiau niekada
negalime þinoti, kokia bus nëðtumo
komplikacija ar organizmo reakcija
perpylus kraujo. Juk kraujas – tai au-
dinys, tik turintis skystàjà tarplàsteli-
næ terpæ. Todël perpilamo kraujo pa-
rinkimo kriterijai turëtø bûti tokie pa-
tys, kaip ir persodinamø organø. Ta-
èiau net ir pati turtingiausia pasaulio
ðalis dël finansiniø prieþasèiø negali
pasiekti maksimalaus (t. y. identiðko)
donoro ir recipiento kraujo suderina-
mumo, o kraujas parenkamas tik pa-
gal kliniðkai svarbiausias kraujo gru-
pes. Kà jau kalbëti apie nëðtumo kom-
plikacijas, kuriø þmogus negali átako-
ti, pavyzdþiui, dël genetiniø, placentos
pralaidumo, antigenø patekimo ir kitø
veiksniø. Pirmoje lentelëje pateikia-
mos kliniðkai reikðmingiausios eritro-
citø antigenø sistemos, kurios svar-
bios tiek kraujo perpylimui, tiek nëð-
tumo komplikacijoms.
1 lentelë. Kliniðkai svarbiausios eritro-
citø kraujo grupës ir jø antigenai
Kraujo grupës Svarbiausi
antigenai
ABO A, B
Rh D, C, c, E, e
Kell K, k
Duffy Fya, Fyb
Kidd Jka, Jkb
MNS S, s, M, N
P P
Lewis Lea, Leb
Lutheran Lua, Lub
Eritrocitø antigenai – tai eritrocitø
membranø struktûros dalis (beje, yra
IgG
1 pav. Antikûnø prieð eritrocitø antigenus tipai
jyje niekada nebûna antigeno ir prieð
já nukreipto antikûno:
• antigeno A ir antikûno anti-A (b);
• antigeno B ir antikûno anti-B (a);
• antigeno RhD ir antikûnø an-
ti-RhD ir t. t.
Antikûnai (imunoglobulinai) prieð
eritrocitø antigenus – tai glikoprotei-
nai, kuriuos sintetina organizmas at-
sakydamas á eritrocitø antigenø (ku-
riø jis neturi) poveiká. Antikûnø ran-
dama kraujo plazmoje ir kituose orga-
niz mo skysèiuo se. An tikû nai prieð
eritrocitø antigenus yra IgM ir IgG,
reèiau – IgA izotipo (1 pav.).
ANTIKÛNØ TIPAI
Antikûnai klasifikuojami ávairiai: pa-
gal kilmæ, reakcijos su antigenais ypa-
tumus ir kitas savybes [10]. Aiðkinant
potransfuzines reakcijas ypaè svarbûs
imuniniai antikûnai. Taigi pagal anti-
kûnø susidarymo prieþastis, t. y. kil-
mæ, skiriami:
• Natûralûs antikûnai – tai plaz-
moje esantys áprasti tam organizmui
antikûnai, susidarantys ne po kraujo
perpylimo ar nëðtumo, o susiformavæ
evoliu ciðkai. Pavyzdþiui, O gru pës
kraujyje esantys anti-A ir anti-B (t. y.
a ir b) antikûnai, A grupës – anti-B (b)
antikûnai, B grupës – anti-A (a) anti-
kûnai. Paprastai tai IgM izotipo, daþ-
niausia ðaltieji antikûnai: dël didelës
IgA IgM
molekulinës masës jie nepraeina pla-
centos.
• Imuniniai antikûnai – tai an-
tikûnai, susidaræ kaip atsakas á sveti-
mus eritrocitø antigenus perpilant
kraujà, antigenams patekus gimdymo
metu ar nutraukus nëðtumà. Pavyz-
dþiui, antikûnai prieð Rh sistemos an-
tigenus: anti-D, anti-E, anti-C, anti-c,
taip pat anti-K, anti-Jk ir kiti. IgG tipo
antikûnai lengvai pereina placentà.
Tai ne tik aloantikûnai, bet ir autoan-
tikûnai (pvz., susidaræ autoimuninës
hemolizës metu). Pastarieji gali jung-
tis prie makrofagø ar aktyvinti kom-
plemento sistemà klasikiniu keliu.
Imuniniai antikûnai gali bûti IgG ir
IgM izotipo, vieni ið jø gali bûti ðaltieji
(IgM), kiti su antigenais geriau rea-
guoja 37 °C temperatûroje (IgG ir kai
kurie IgM), pavyzdþiui, anti-D ir kiti
Rh sistemos antikûnai.
Neteisingai parinkus kraujà pagal
ABO sistemà, anti-A ar anti-B aktyvi-
na komplemento sistemà – atsiranda
intravaskuliniø hemoliziø grësmë.
IgG ir IgM izotipo antikûnai ski-
riasi ir pagal sàveikos su vienavar-
dþiais antigenais ypatumus in vitro
(laboratorinëmis sàlygomis). Ðie anti-
kûnai dël sàveikos su atitinkamais
eritrocitø antigenais gali sukelti ma-
tomà eritrocitø agliutinacijà NaCl tir-
pale (2 pav.). Ðiame tirpale eritrocitai
áelektrinti neigiamai ir stumia vienas
kità. Todël agliutinacijà lengviau su-
X
X
X

X X X
ir tirpios formos ar ekspresuojami en- X
X
X

X
X

X
doteliniø làsteliø membranose). Pagal X
X
X

X
X

X
X

X
X

X
X

X
cheminæ struktûrà jie gali bûti balty-
X

X X
X

X
X

X
X

X
mai, glikoproteinai ar lipoproteinai.
X
X

Eritrocitø antigenai gali sukelti imu- X

X X X
nines humoralines (skatinti antikûnø
X
X

sintezæ), ar/ir làstelines reakcijas, kai X

X

X
X
X

X
X
X
X

patenka á organizmà, kuris neturi ðio

X

X
X X
antigeno, nes já atpaþásta kaip sveti-
mà. Pasigaminæ antikûnai atakuoja
ðiuos eritrocitus – eritrocitai sensibili-
zuojami.
Sensibilizuotø eritrocitø likimas
organizme esti ávairus – tik retesniais
Serume esantis
atvejais eritrocitai gali iðlikti nesunai- Tiriamieji eritrocitai, Antigenø ir antikûno
pilnasis (IgM)
kinti, taèiau daþniausiai jie yra fagoci- turintys X antigenus reakcija = agliutinacija
antikûnas anti-X
tuojami ar hemolizuojami. Todël su-
prantama, kad natûraliai mûsø krau- 2pav. Agliutinuojanèiøjø antikûnø ir eritrocitø sàveikos mechanizmas

30 LABORATORINË MEDICINA Ÿ 2006, Nr. 4(32)

 Kliniðkai svarbios eritrocitø antigenø sistemos ir hemolizinës reakcijos

• antikûnø paplitimo, dideliø kon-

X
X centracijø,
• plaèios antikûnø ir antigenø sà-

X
X X X X X

X
X

X
X

X
X veikos temperatûros amplitudës,

X
X
X

X
X
X

X
X X X
• stipraus antikûnø polinkio jung-

X
X

X
X X

Serume esantys
Tiriamieji eritrocitai,
nepilnieji (IgG)
turintys X antigenus
antikûnai anti-X
3 pav. Nepilnøjø antikûnø ir eritrocitø sàveikos mechanizmas
kelia didesnës IgM molekulës, kurios
geba suformuoti tiltelius (jungtis) tarp
ðiø eritrocitø, ir tokie antikûnai vadi-
nami agliutinuojanèiaisiais (pilnai-
siais). Taèiau ir IgG antikûnai, kai jø
titras didelis, gali sukelti agliutinacijà
(pavyzdþiui, susidarant anti-Rh ar au-
toantikûnams). Taèiau IgM izotipo
antikûnai, kai jø titras nedidelis, gali
nerodyti agliutinacijos.
Ne ag liu ti nuo jan tie ji (ne pil nie ji)
antikûnai taip pat jungiasi su eritroci-
tø antigenais natrio chlorido tirpale,
taèiau patys nesugeba suformuoti sta-
biliø agliutinatø dël nedidelio moleku-
lës dydþio, koncentracijos, taip pat sil-
pnesnio polinkio jungtis prie antigeno.
Nepilnieji antikûnai paprastai yra ðil-
tieji ir priklauso IgG klasei (3 pav.).
Taigi apie imunoglobulino klasæ
negalima spræsti tik ið agliutinacijos
reakcijos. Juo labiau agliu tinacijos
terminas nevartotinas vienavardþiø
antikûnø ir antigenø sukeltoms po-
transfuzinëms reakcijos aiðkinti. Or-
ganizme sensibilizuotø eritrocitø liki-
mas dvejopas – vyksta ekstravakulinë
arba intravskulinë jø hemolizë.
Klinikinæ eritrocitø antigenø siste-
mø (kraujo grupiø) svarbà lemia:
• an ti ge no imu no ge nið ku mas
(stiprumas), paplitimas;
• aloantikûnø (vienos rûðies indi-
vidø) daþnis, jø koncentracija;
• antikûnø ir antigenø sukeliamø
potransfuziniø, nëðtumo, kitø kompli-
kacijø sunkumas. Nëðtumo komplika-
cijoms daug átakos turi antikûnø klasë
(tipas), poklasiai, reakcijos tempera-
tûra (kliniðkai svarbesni ðiltieji anti-
kûnai, veikiantys organizmo tempera-
tûroje), antikûnø gebëjimas jungtis
prie makrofagø, aktyvinti komple-
mentà, pereiti placentà ir kiti veiks-
niai.
Antigenø stiprumas, taigi ir su-
keliamø reakcijø sunkumas, pri-
klauso nuo:
• antigenø kiekio eritrocito memb-
ranoje: kuo jø daugiau, tuo stipresnis
antigenas;
X
X X
Antigenø ir antikûnø reakci-
ja = agliutinacija neávyko
• jø iðsidëstymo eritrocito memb-
ranoje (jei membranos pavirðiuje – an-
tigenas stipresnis, jeigu jo aktyvios
sri tys es ti gi les niuo se memb ra nos
sluoksniuose – silpnesnis (pavyzdþiui,
RhDVI kategorija), glikoproteino mole-
kulës ðakotumo (bûdingø A ir B anti-
genams) – labiau ðakotos antigeno mo-
lekulës imunogeniðkesnës;
• antigeno dydþio – didesnës mole-
ku li nës ma sës an ti ge nai pa si þy mi
stipresnëmis antigeninëmis savybë-
mis;
• antigeno kiekio, patekusio á or-
ganizmà; daþniausiai nustatoma tie-
sioginë priklausomybë;
• recipiento amþiaus – vaikø imu-
ninis atsakas á svetimus eritrocitø an-
tigenus yra stipresnis nei suaugusiø-
jø;
• antigeno formavimosi laikotar-
pio – jei fetaliniu laikotarpiu susifor-
muoja anksti, nëðtumo komplikacijø
tikimybë didesnë;
• ávairios ligos, vartojami vaistai
(pvz, imunosupresantai ir kt);
• þmogaus imuninës sistemos ir
kitø veiksniø.
ABO antigenø sistema
A ir B (ABO sistemos) antigenai – stip-
riausi imunogenai. Jø yra eritrocitø,
krau ja gys liø en do te li niø làs te liø
membranose, taèiau yra ir iðtirpusiø
kraujo plazmoje. Antikûnai anti-A ir
anti-B paprastai priklauso IgM izoti-
pui, daþniausia ðaltieji, taèiau jø reak-
cijos su antigenais temperatûra gali
siekti ir +37 °C. Paprastai anti-A kon-
centracija yra didesnë nei anti-B. Kar-
tais ðie antikûnai gali bûti ir IgG izoti-
po (tuomet sukelia naujagimiø hemo-
lizinæ ligà). Tiek IgM, tiek IgG ðios sis-
temos antikûnai gali aktyvinti visà
komplemento kaskadà. Daþnai ðiø an-
tikûnø sukeltas konfliktas nekoreliuo-
ja su titru.
Taigi perpilant kraujà ABO antige-
nø sistema svarbi dël:
• antigenø imunogeniðkumo,
X
X
tis su antigenais,
• antikûnø gebëjimo visiðkai akty-
vinti komplementà. Ávykusi intravas-
kulinë eritrocitø hemolizë nepagei-
daujama dël ûmios hemolizinës reak-
cijos, kuri gali progresuoti ir sukelti
ðokà, DIK sindromà.
Rh antigenø sistema
Rh antigenø sistema taip pat svarbi
perpilant kraujà, susidarant nëðtumo
komplikacijoms. Svarbiausi ðios siste-
mos antigenai – D, C, c, E, e. Stipriau-
sias yra D imunogenas. 85% populiaci-
jos turi ði antigenà ir todël asmenys
vadinami RhD teigiamais. Jis 20 kartø
stipresnis nei kiti Rh sistemos antige-
nai. Vieno eritrocito membranoje gali
bûti 10 000–30 000 D molekuliø. RhD
antigeno imunogeniðkumas priklauso
nuo: geno dozës (homozigota ar hetero-
zigota), Rh fenotipo (Rh formulës),
D antigeno molekuliø skaièiaus ir jø
iðsidëstymo ypatumø eritrocitø memb-
ranoje. Jei antigeno molekulës akty-
viosios sritys (epitopai) yra gilesniuose
membranos sluoksniuose, D antigeno
imunogeniðkumas silpnesnis.
Antigenas c – kitas labai imunoge-
niðkas Rh sistemos antigenas. Kom-
plikacijos dël anti-c antikûnø gali bûti
panaðios á sukeliamas anti-D antikû-
nø.
Anti-Rh antikûnai – imuniniai, su-
sidaræ neteisingai parinkus kraujà,
esant nëðtumo komplikacijoms, ypaè
dël RhD netapatumo. Tai IgG antikû-
nai, lengvai pereinantys placentà. Ak-
tyviausi IgG1 ir IgG3 izotipo, ðiltieji.
Anti-Rh antikûnai daþnai veikia su ki-
tais antikûnais, sustiprindami biologi-
ná aktyvumà. Gali jungtis su makrofa-
gais, kai kurie gali aktyvinti komple-
W
mentà. Kartais anti-E ir antiC gali
atsirasti natûraliai, jie gali bûti ir IgM
izotipo.
Sensibilizuoti anti-Rh antikûnais
eritrocitai daþniausia hemolizuojami
ekstravaskuliniu bûdu. Aktyviausias
anti-D, jeigu jis yra IgG1 ir IgG3 izoti-
po. Anti-c – svarbiausias po anti-D, at-
sa kin gas uþ lë to ti po he mo li zi nes
transfuzines reakcijas. Treèias po an-
ti-D ir anti-A, sukeliantis naujagimiø
hemolizinæ ligà. Taèiau svarbu ir tai,
kad po imunizacijos anti-c greitai ið-
nyksta, todël jo koncentracija nebus
tiksliai ávertinta. Jei recipientas jau
turi imuniniø anti-c antikûnø, jam ga-
na sunku parinkti donoro kraujà, nes
c antigeno paplitimas populiacijoje su-
daro 80%.

LABORATORINË MEDICINA Ÿ 2006, Nr. 4(32) 31

 Valerija Jablonskienë

Kell antigenø sistema Fab sritis – (Fragment antigen bin-

Bûtina þinoti stipriausius ðios siste-
mos antigenus bei antikûnus. K – stip-
riausias sistemos antigenas, tik 8 kar-
tus silpnesnis uþ D antigenà. Jei per-
pilsim K antigenà turinèiø eritrocitø
jo neturinèiam, maþiausia 10% asme-
nø kraujyje pasigamins anti-K antikû-
nø. O jei perpilsime eritrocitø, turin-
èiø D antigenø, anti-D antikûnø susi-
darys 80% atvejø. Pranaðumas tik tas,
kad stipriausià K antigenà turi vos
~4–9% baltosios ir apie 2% juodosios
rasës þmoniø. Dël imunogeniðkumo
nerekomenduojama perpilti K antige-
ding): ðia sritimi antikûnas eritrocito
membranoje atpaþásta antigenà ir prie Fc
jo prisijungia (susidaro imuninis kom-
pleksas).
Fc (Fragment crystalizable) sritis
atlieka kitas svarbias funkcijas:
• atpaþásta fagocitai – prijungia
imuniná kompleksà prie Fc fragmento
receptoriø (FcR) fagocitø (t. y. makro-
fagø, neutrofilø) membranose, sukel-
dami to komplekso fagocitozæ, taigi ir
ekstravaskulinæ eritrocitø hemolizæ;
• fiksuoja ir aktyvina komplemen-
Fab Fab
tà (svarbu, ar vyks sensibilizuotø erit- X X
X X
rocitø intravaskulinë ar ekstravakuli-

X
nà turinèiø donorø kraujo:

X
X

X
në hemolizë),

X
X

X
• vaikams, jaunoms moterims; X
X
X

• vykdo transmembraninæ perna-

• esant daþnoms transfuzijoms;
• ájautrintiems, sergantiems onko-
loginëmis, hematologinëmis ligomis
asmenims.
X
ðà (pavyzdþiui, antikûnø per placen-
4 pav. Funkcinës antikûno sritys
tà).
X X
X X
Fagocitozë

X
X
Taèiau geriausia ði problema gali

X
X

X
X

X
X
X X
bûti sprendþiama atsisakant donorø, X X

tu rin èiø stip riau sià Kell sis te mos
K antigenà, kraujo.
Antikûnai prieð Kell sistemos anti-
genus – imuniniai, daþniausia IgG1 ar
IgG3 izotipo. Ávykusios hemolizës stip-
rumas daþnai nekoreliuoja su nustaty-
tu imuniniø antikûnø titru. Imuniza-
cija vyksta jau po vienos antigeno do-
zës. Imuniniø antikûnø sukelta nau-
jagimiø hemolizinë liga (NHL) reta,
bet gali bûti sunkios formos. Antikû-
nai gali aktyvinti komplemento siste-
mà daþniausia iki C3b – vyksta eks-
travaskulinë sensibilizuotø eritrocitø
hemolizë. Kartais anti-Kell antikûnai
slopina eritroidiniø làsteliø augimà,
todël atsiranda ûminë gemalo anemija
ir gemalas þûva.
HEMOLIZINËS REAKCIJOS
Antikûnø struktûra svarbi ne tik anti-
genø ir antikûnø sàveikos mechaniz-
mams aiðkinti in vitro, nuo jos pri-
klau so ir po trans fu ziniø, nëð tu mo
komplikacijø eiga, pavyzdþiui, IgM
nepereina placentos, IgG – pereina,
vieni antikûnai, aktyvina komplemen-
tà, kiti ne, vieni suardomi intravasku-
liariai, kiti – ekstravakuliariai. Tai
svarbu esant komplikacijø.
Kai eritrocitø antigenai susijungia
su vienavardþiais antikûnais, susida-
ro imuninis kompleksas, kuris gali bû-
ti suardytas (nors gali likti ir nesuar-
dytas) keliais bûdais: fagocitozës (eks-
travaskulinës hemolizës) ir hemolizës
(intravaskulinës hemolizës) bûdu. Tai
imuninës hemolizës tipai.
Kad iðsiaiðkintume ðiø reakcijø
mechanizmus, priminsime funkciðkai
svar bias antikû no molekulës sritis
(4 pav).
Kai eritrocitø antigenus atakuoja IgG
izotipo antikûnai ir susidaro imuninis
kompleksas, antikûno Fc sritis jungia-
si su mak ro fa gais (ypaè bluþ nies)
(5 pav.). Vëliau padengti IgG antikû-
nais eritrocitai fagocituojami ir sunai-
kinami làstelës viduje – ávyksta vadi-
namoji ekstravaskulinë eritrocitø
hemolizë. Jei pasigamina daug IgG,
imuniná kompleksà ðalina ir kepenø
makrofagai. Todël gali bûti paþeidþia-
mos bluþnis, kepenys, kuriuose vyksta
eritrocitø fagocitozë.
Komplemento aktyvinimas
Komplemento sistema – kraujyje ir
eritrocitø membranose esantys kom-
plemento baltymai. Kraujo plazmos
bal ty mai va di na mi kom ple men to
komponentais kraujyje yra neakty-
vûs. Kai antikûnas susijungia su erit-
rocitø antigenais, t. y. susidaro imuni-
nis kompleksas, komplemento sistema
aktyvinama klasikiniu ar alternaty-
viu bûdu. Klasikinio aktyvinimo bal-
tymai þymimi C raide.
Klasikinis komplemento aktyvini-
mas:
C1q®C4®C2®C3 (C3a-C3b) ®C5b... ®C9
Jeigu imuninis kompleksas aktyvi-
namas:
• ið dalies – nuo C1q iki C3b –
vyksta sensibilizuotø eritrocitø fagoci-
tozë (ekstravaskulinë hemolizë),
• visiðkai – nuo C1q iki C9 (reèiau
alternatyviu bûdu nuo C3b iki C9) –
vyksta sensibilizuotø eritrocitø intra-
vaskulinë hemolizë. Pasikeièia eritro-
cito membranos pralaidumas, á já pa-
tenka daugiau vandens, jonø – jis ið-
burksta ir sprogsta.
X
X
Fab Fab
Makrofagas
5 pav. Imuninio komplekso suardy-
mas – fagocitozë
Kas gali aktyvinti
komplementà?
Kad imuninis kompleksas, susidaræs
tarp antigeno bei IgG izotipo (ypaè
IgG3 ir IgG1) antikûnø, aktyvintø
komplementà, bûtina, kad maþiausiai
dvi IgG molekulës jungtøsi antigeno pa-
virðiuje viena ðalia kitos (6 pav.). Dviejø
IgG molekuliø Fc fragmentai gali jung-
tis prie komplemento ir tuomet vyksta
jo aktyvinimas (dalinis arba visiðkas)
eritrocitai suardomi arba intravaskuli-
niu arba ekstravaskuliniu bûdu (fagoci-
tozë, pvz., anti-Rh, anti-K antikûnai).
Taigi komplemento aktyvinimas labai
priklauso ir nuo antigenø tankumo
(kiekio) eritrocitø membranoje.
Kai imu ni ná kom plek sà su da ro
IgM izotipo antikûnai, visiðkam kom-
plemento aktyvinimui uþtenka vienos
IgM molekulës – vyksta intravaskuli-
në eritrocitø hemolizë (pavyzdþiui, an-
ti-A, anti-B, taip pat P, M, Lewis, Kidd
sistemø antikûnai).

32 LABORATORINË MEDICINA Ÿ 2006, Nr. 4(32)

 Kliniðkai svarbios eritrocitø antigenø sistemos ir hemolizinës reakcijos

Eritrocitø pavirðiuje gali vykti da-

siaus kraujyje nesikaupia, bet per pla- IMUNINËS HEMOLIZËS RÛÐYS
linis komplemento aktyvinimas iki centà pereina á motinos kraujotakà ir
C3b. Eritrocitai, kuriø membranoje bilirubino apykaita vyksta motinos
yra fiksuotas C3b, jungiasi su C3b re- kepenyse. Imu ni në he mo li zë – tai imu ni niø
ceptoriais (CR1) makrofagø, ypaè ke- Naujagimio kraujyje pradeda dau- veiksniø nulemtas spartesnis eritroci-
penø Kupferio làsteliø, membranoje. gëti netiesioginio bilirubino, nes nesu- tø suardymas. Eritrocitø irimo prie-
Ðiuo atveju taip pat skatinama sensi- brendusios kûdikio kepenys (maþai þastis yra ta, kad dël susidariusio anti-
bilizuotø eritrocitø fagocitozë ir jø in-
aktyvûs fermentai) dar nesugeba kon- geno-antikûno (imuninio) komplekso
traceliulinis ardymas. Taèiau ði eks- juguoti bilirubino. Bûdamas tirpus aktyvinama komplemento sistema ar-
travaskulinë hemolizë nëra labai efek- riebaluose gali pereiti hematoencefali- ba imuninio komplekso prisijungimas
tyvi. Pasirodo, kad jungtis su C3b re- ná barjerà – vystosi bilirubininë ence- prie makrofagø. Pagal patogenezæ ir
ceptoriais yra disocijuojanti. Dël minë-
falopatija (dël hiperbilirubinemijos), antikûnø reaktyvumà skiriamos aloi-
tø prieþasèiø po keleto valandø dau- didëja CNS paþeidimo rizika. Didëja muninë, autoimuninë hemolizë. Pas-
giau nei 50% tokiø eritrocitø gali vël bluþnis ir kepenys, atsiranda anemijos taroji pagal prieþastis skirstoma á su-
gráþti á kraujotakà ir iðgyventi beveikpoþymiø, hipoksemija, poodþio edema, keltas ðalèio ar ðilumos hemolizinø,
tiek pat, kiek ir kiti eritrocitai. Taèiau
pilvaplëvës, pleuros, ðirdplëvës ertmë- sukeltas vaistø ir kitas.
tokiø eritrocitø ðalinimas spartëja, jei-
se gali kauptis skysèio – sutrinka ðir-
gu jie vienu metu jungiasi prie Fc re- dies veikla ir gali iðtikti mirtis. Aloimuninë hemolizë
ceptoriø. Se ro lo gi niø kon flik tø baig èiai
Koks eritrocitø suardymo bûdas svarbu ir imuniniø IgG poklasiai – Aloimuninæ hemolizæ (AIH) lemia alo-
„geresnis“ – fagocitozë ar hemolizë? IgG1, IgG2, IgG3, IgG4. Dauguma antikûnai, kurie, susijungæ su viena-
Galima paþvelgti á fiziologinius evoliu-
IgG – ðiltieji (+37 °C), visi pereina pla- vardþiais eritrocitø antigenais, skati-
ciðkai susidariusius pasenusiø eritro- centà, taèiau jiems bûdingas skirtin- na jø spartesná ardymà. Kliniðkai aloi-
citø irimo bûdus. Dauguma (~85%) pa- gas gebëjimas aktyvinti komplemen- muninë hemolizë pasireiðkia:
senusiø eritrocitø suyra ekstravasku- tà, jungtis su makrofagais – taigi skir- 1. Hemolizine transfuzine reakcija.
linës hemolizës bûdu (t. y. fagocituo- sis ir jø sukeliamø konfliktø sunku- 2. Nau ja gi miø he mo li zi ne li ga
jant bluþnyje, kepenyse), intravasku- mas. Kaip antai IgG1 aktyvina kom- (NHL).
linës hemolizës – 10–15%. Ið intravas- plementà (fiksuoja C1q), jungiasi su
kuliniu bûdu suirusiø eritrocitø atsi- mak ro fa gais, to dël aki vaiz du, kad
Hemolizinë transfuzinë reakcija
palaiduoja hemoglobinas, kurá tuojau eritrocitai, atakuojami ðiø antikûnø, Re ci pien tui, ku riam bu vo per pil ta
pat sujungia kraujo plazmos baltymas bus vienu ar kitu bûdu suardyti. Kon- eritrocitø, su tais antigenais, kuriais
haptoglobinas ir neða á bluþná, kur su-flikto sunkumas turi tiesioginá ryðá su jis jau buvo sensibilizuotas, gali iðsi-
skaidomas á sudedamàsias dalis. To- titru – kuo didesnis IgG1 titras, tuo vystyti hemolizinë transfuzinë reakci-
dël fiziologinëmis aplinkybëmis laisvo blogesnë prognozë. Ðie antikûnai gali ja (major reaction). Pavyzdþiui, reci-
hemoglobino kraujyje nebûna. bûti nustatomi nuo 18–20 nëðtumo sa- pientui, turinèiam imuniniø anti-M
Intravaskulinë hemolizë vyksta vaitës (26 savaitæ gali bûti gemale antikûnø, perpilame eritrocitø, turin-
greièiau ir klinikinë jos eiga blogesnë.
daugiau nei motinos organizme). IgG3 èiø M antigenø.
Ekstravaskulinës hemolizës atveju ðie smarkiai aktyvina komplementà, ge- Ûmi hemolizinë transfuzinë reak-
poþymiai pasireiðkia tik jei eiga ypaè riausiai jungiasi prie makrofagø, taigi cija gali atsirasti (tik reèiau ir jos eiga
sunki. Dël intravaskulinës hemolizës pereina placentà (vëliau – 28–32 sa- kliniðkai lengvesnë) perpilant plaz-
kraujyje kaupiasi laisvas hemoglobi- vaitæ). Taèiau serologinës reakcijos mos komponentus, kurie turi antikû-
nas (hemoglobinemija) ir gali bûti ðali-
sunkumas nekoreliuoja su IgG3 titru nø, nukreiptø prieð recipiento eritroci-
namas su ðlapimu (hemoglobinurija), (ir maþais kiekiais – gali bûti labai ak- tø antigenus (silpnesnës reakcijos –
todël atsiranda daugybë nepageidau- tyvûs). minor reaction). Po alogeniniø hemo-
jamo laisvo hemoglobino poveikiø (blo- IgG2 silpnai aktyvina komplemen- transfuzijø gali atsirasti ne tik aloan-
gai parinkus kraujà, esant nëðtumo tà, maþdaug 70% atvejø silpnai jung- tikûnø, bet ir autoantikûnø, kai reci-
komplikacijø). sis su makrofagais, bet apie 30% atve- pientui perpilamas donoro kraujas,
Jei serologinis konfliktas vyksta jø gali bûti aktyvûs. jau turintis aloantikûnø, nukreiptø
nëðtumo metu ir suardoma daugiau IgG4 apskritai nesugeba aktyvinti prieð specifiná eritrocitø antigenà. Au-
vaisiaus eritrocitø, taip pat susidaro komplemento, nesijungia su makrofa- toantikûnai pasigamina dël sàveikos
daug laisvo hemoglobino, o dël to ir gais. Taigi net perëjæ placentà nesu- tarp recipiento eritrocitø antigeno ir
daug netiesioginio (nekonjuguoto) bili-kels komplikacijø (sensibilizuotø erit- donoro aloantikûno. Autoantikûnø at-
rubino. Netiesioginis bilirubinas vai- rocitø hemolizës). Be to, organizme ga- siradimo daþnis – 8–25% [11]. Ðie anti-
li bûti IgG antikûnø miði- kûnai gali sukelti lëto tipo potransfu-
nys – nuo jø santykio pri- zines reakcijas ir bûti autoimuninës
klausys ir hemolizës sun- hemolizinës anemijos prieþastis. Reci-
X
IgG kumas. pientrams, kuriems nuolat atliekamos
X
Todël pagal nëðèiosios hemotransfuzijos (sergantiems onko-
X

krau jyje nustatytà anti- he ma to lo gi në mis li go mis, inks tø

X

C1q
X

C4 C2 C3b
X

X
X kûnø titrà negalima ver- funkcijos nepakankamumu, po organø
C5
tinti vaisiaus eritro citø persodinimo), aloimunizacijos daþnis,
IgG hemolizës laipsnio, o vi- ávairiø autoriø duomenimis, svyruoja
C9 suomet reikia individua- nuo 1% iki 20% [12–13]. Tokiems reci-
liai apsvarstyti kiekvienà pientams keturis kartus daþniau atsi-
arba:
atvejá, siejant su nëðèio- randa ne tik vienas, o keletas antikû-
IgM + C1q Komplemento akt.
sios, vëliau – naujagimio nø. Jiems daþniau atsiranda ir auto-
6 pav. Imuninio komplekso gebëjimas aktyvinti bûkle, jo hematologiniais antikûnø. Taèiau yra ir kitokiø publi-
komplementà ir kitais rodikliais. kacijø, teigianèiø apie reèiau atsiran-

LABORATORINË MEDICINA Ÿ 2006, Nr. 4(32) 33

 Valerija Jablonskienë
danèius antikûnus sergant onkohema-
tologinëmis ligomis [16]. Reikia visuo-
met turëti galvoje, kad ðie duomenys
gali skirtis ir dël ávairaus donorø ir re-
cipientø kraujo parinkimo, amþiaus,
transfuzijø skaièius ir kitø veiksniø.
Hemolizinë transfuzinë reakcija
gali bûti ûmi arba lëto tipo.
Ûmi hemolizinë transfuzinë
reakcija
Ûmià hemolizinæ reakcijà sukelia he-
moliziðkai aktyvûs aloantikûnai (re-
èiau ir autoantikûnai), kuriø kiekis at-
liekant perpylimà recipiento kraujyje
yra gana didelis. Kadangi ðie antikû-
nai nesunkiai nustatomi, todël greitø-
jø hemoliziniø reakcijø prieþastis yra
organizacinio darbo (ruoðiantis perpil-
ti kraujà) trûkumai. Antikûnai prieð
ABO sistemos antigenus sukelia dau-
giausia mirtinø potransfuziniø kom-
plikacijø, todël turi bûti labai atsakin-
gai atliekami visi ikitransfuziniai ir
trans fu zi niai eta pai. Pa grin di niai
ûmios hemolizinës reakcijos simpto-
mai: karðèiavimas, ðaltkrëtis, hipo-
tenzija, hemoglobinemija, hemoglobi-
nurija, pykinimas, vëmimas; skaus-
mas krûtinës làstoje, dispnëja, inkstø
nepakankamumas, ðokas, DIK sindro-
mas. Ðios reakcijos skatina ûminæ
inkstø kanalëliø nekrozæ, ðokà.
Taigi hemolizinës transfuzinës re-
akcijos stiprumas priklauso nuo:
• sukelianèiø hemolizæ antikûnø
klasës, jø kiekio, gebëjimo aktyvinti
komplementà;
• perpilto kraujo kiekio;
• eritrocitø antigenø stiprumo;
• pa cien to am þiaus, var to ja mø
vaistø (pvz., kortikosteroidø, imuno-
supresantø) ir t. t.
Ar susidarys antikûnai perpylus
kraujo galima tik numatyti su tam tik-
ra matematiðkai apskaièiuojama tiki-
mybe [15].
Antikûnai prieð ABO sistemos an-
tigenus paprastai yra IgM klasës. Jie
aktyvina komplementà ir sukelia erit-
rocitø intravaskulinæ hemolizæ. Re-
akcija prasideda perpylus 10–15 ml
kraujo. Statistika rodo, kad kas treèià
komplikacijà lemia ABO nesuderina-
mumas.
Intravaskulinæ hemolizæ sukelia:
anti-A, anti-B, anti-P, anti-Jk ir kiti
antikûnai. Dël susidariusiø agliutina-
tø gali iðtikti kepenø infarktas, plau-
èiø embolija.
Lëto tipo hemolizinë
transfuzinë reakcija
Daþnis nuo 1 : 11 000 iki 1 : 1500. Jei
recipientui su krauju perpilama ir an-
tigenø, kuriais organizmas dar nebu-
vo imunizuotas, tai gali prasidëti he-
moliziðkai aktyviø aloantikûnø sinte-
34
zë. Kliniðkai reakcija gali pasireikðti
ir po 3–14 dienø (ar valandø, pvz., su-
sidarius anti-Kell antikûnams): bû-
dinga anemija, hipotenzija, tempera-
tûros pakilimas, gelta. Vyksta ekstra-
vaskulinë eritrocitø, kuriuos dengia
IgG antikûnai ir (arba) C3b, hemoli-
zë bluþnyje ir kepenyse. Nors kartais
reakcija gali bûti ir be simptomø, ta-
èiau pasitaiko ir komplikacijø, kurios
baigiasi mirtimi.
Lëtàjà hemolizinæ transfuzinæ re-
akcijà gali sukelti Rh (daugiausia an-
a
ti-c), Kidd (ypaè anti-Jk ), Duffy,
Kell, MNS ir kiti antikûnai. Reakci-
ja prasideda, kai pasigamina pakan-
ka mas an tikû nø kie kis. Kiek vie no
perpylimo metu – nelygu, koks antige-
nas, imunizuojama 0,2–9% þmoniø (ið-
skyrus anti-D), o kai kurie autoriai
nurodo ir didesná kieká. Lemtingø
komplikacijø bûtø galima iðvengti, jei-
gu visi antikûnai, rasti paciento seru-
me, bûtø áraðomi á ligos istorijas. Mo-
terys priklauso didesnës rizikos gru-
pei, nes imunizacija gali vykti dël gim-
dymø.
Trans fu zi nëms kom pli ka ci joms
svarbu ne tik ar susidarë imuniniø an-
tikûnø, o jei susidarë, kokia jø iðsilai-
kymo trukmë. Ávairiø moksliniø tyri-
mø rezultatai labai nevienodi. Kai ku-
riø autoriø duomenimis aloantikûnø
iðsilaikymas recipiento kraujyje svy-
ravo nuo dviejø iki 58 (anti-D) mëne-
siø [14]. Vilniaus universiteto ligoni-
nës 2000–2006 me tø duo me ni mis
trumpiausiai iðsilaikë Lewis, Duffy,
Kidd, Lutheran sistemø antikûnai
(nuo 1 iki 4 mënesiø), o ilgiausia – Kell
(44 mën.), MNS (54 mën.), Rh (dau-
giau nei 51 mën. iðsilaikë anti-D ir an-
ti-C). Antikûnai prieð Rh sistemos an-
tigenus buvo labiausia paplitæ (58%),
prieð Kell (11%) ir kiek maþiau prieð
MNS, Lutheran, Duffy, Kidd, Lewis
(4–7%) antigenus. Ligoniø, serganèiø
hematologinëmis, onkohematologinë-
mis ligomis, aloantikûnø iðsilaikymas
ávairuoja labiau. Tai aiðkinama che-
moterapijos sukeliama imunosupresi-
ja, daþnais kraujo perpylimais, vaistø
poveikiu, ligos sukeltais mechaniz-
mais [15].
Naujagimiø hemolizinë liga (NHL)
Dël serologinio konflikto gali kilti ðios
nëðtumo komplikacijos:
• prieðlaikinis nëðtumo nutrûki-
mas,
• intrauterinë vaisiaus mirtis,
• nau ja gi mio he mo li zi në li ga
(NHL),
• nëðèiøjø hipertenzija ir kt.
Naujagimiø sergamumas ir mir-
tingumas nuo NHL Lietuvoje uþima
4–5 vietà. NHL lemia motinos hemoli-
ziðkai aktyvûs antikûnai, kurie nu-
LABORATORINË MEDICINA Ÿ 2006, Nr. 4(32)
kreipti prieð gemalo eritrocitø antige-
nus ir pereina placentà. Tai daþniau-
siai IgG1 IgG3 izotipo antikûnai, ge-
bantys gana anksti pereiti placentà ir
kauptis gemalo kraujyje. Klinikiniai
simptomai – anemija (su retikulocito-
ze ir eritroblastoze), gelta, gemalo
vandenë. Gelta ypaè iðryðkëja gimus
kûdikiui dël maþo jo kepenø fermentø
aktyvumo. Dël didëjanèio nekonjuguo-
to bilirubino kiekio kraujy je, NHL
daþnai komplikuojasi organiniu nervø
sistemos paþeidimu – bilirubinine en-
cefalopatija. Gemalo vandenei bûdin-
gas vandens kaupimasis dël hipoksijos
ir hipoalbuminemijos. Todël vaisius
gali þûti.
Daþniausiai (92%) NHL prieþas-
tis – Rh(D) nesuderinamumas, skati-
nantis anti-Rh(D) antikûnø susidary-
mà. 8% NHL prieþasèiø yra anti-c, re-
èiau anti-E ar anti-C, anti-A, anti-B,
anti-Fy, anti-K ir kitø imuniniø anti-
kûnø susidarymas.
NHL dël RhD netapatumo
Konflikto prieþastis – vaisiaus Rh(D+)
patekimas á Rh(D–) motinos kraujà.
Tuomet motinos kraujyje susidaro an-
ti-D antikûnai – tai imuniniai IgG izo-
tipo (IgG1, IgG2, IgG3, IgG4), galintys
pereiti per placentà atgal á vaisiaus
kraujà ir sukelti komplikacijas (daþ-
niausiai per antrà nëðtumà).
Kada vaisiaus eritrocitai (ðiuo at-
veju turintys RhD+) gali patekti á mo-
tinos (ðiuo atveju neturinèios D anti-
geno, t. y. RhD–) kraujotakà:
• nëðtumo metu: pirmaisiais nëð-
tumo mënesiais – 6,7% atvejø, ketvir-
tàjá–ðeðtàjá mënesiais – 15,9%, pasku-
tiniais trim mënesiais – 28,9% atvejø
[6];
• daþniausiai motinos organizmas
imunizuojamas vaisiaus eritrocitais
per gimdymà. Todël tikimybë, kad
RhD– moters pirmasis naujagimis
sirgs NHL, nëra didelë (0,6–0,7%);
• gimdy mas, skatintas medika-
mentais;
• savaiminis persileidimas ar nëð-
tumo nutraukimas;
• akuðerinës operacijos;
• ávai rios nëð tu mo pa to lo gi jos
(motinos ligos, nëðtumo hipertonija,
prieð laikà atsidalijusi placenta ir kt.);
• prieð gimdymà Rh(D)– motinai
buvo perpilta Rh(D)+ donoro kraujo ir
kt. (beje, imunizacija perpylimais yra
stipresnë nei imunizacija nëðtumais).
Statistikos duomenimis, Lietuvoje
yra 10–13% san tuo kø, kai vy ras
Rh(D)+, o motina Rh(D)–. Taèiau imu-
nizacija nustatoma tik 0,6–0,7% ðiø
ðeimø (t. y. 6–7 naujagimiai ið 1000 gi-
musiø vaikø). Prieþastys, kodël ne vi-
sais atvejais kyla serologinis konflik-
tas, gali bûti ðios:

• vaisius ne visada paveldi Rh(D)+
antigenà, nes jo tëvas gali bûti hetero-
zigota (RhD+RhD–). Nustatyta, kad
60–65% tëvø yra heterozigotos. Todël
tokioje santuokoje 50% gimusiø vaikø
bus RhD neigiami (Rh(D)–Rh(D)–), o
50% vai kø – Rh D tei gia mi
(Rh(D)+Rh(D)–). Homozigotos
Rh(D)+Rh(D)+ tëvo visi vaikai pavel-
dës RhD+;
• vaisiaus eritrocitø per gimdymà
ar nëðtumà nepateko á motinos kraujo-
takà;
• vaisiaus ir motinos ABO kraujo
grupës nesutampa. Vaisiaus eritroci-
tai, patekæ á motinos kraujotakà, grei-
èiau suardomi anti-A arba anti-B anti-
kûnø, negu pasireiðkia Rh(D) antige-
ninis poveikis. Pavyzdþiui, motina
RhD–, turinti 0 (anti-A, antiB) kraujo
grupæ. Vaisius RhD+, turintis A(an-
ti-B) grupæ. Jeigu vaisiaus eritrocitø
patektø á motinos kraujotakà, juos pir-
miausia suardytø motinos anti-A anti-
kûnai;
• susidaræ imuniniai anti-D anti-
kûnai yra IgG2, o ypaè maþai aktyvûs
IgG4 izotipo;
• vaisiaus eritrocitai turi silpnes-
nes RhD antigeno formas;
• motinos organizmas imunologið-
kai gana tolerantiðkas Rh(D) antige-
nui.
NHL turës átakos ir kiti veiksniai:
• patekusio á motinos kraujotakà
antigeno tipas, kiekis ir stiprumas;
• placentos pralaidumas;
• kraujo perpylimø iki gimdymo
skaièius;
• lytis (berniukai stipriau imuni-
zuojami, mirtys daþnesnës ir iðtinka
ankstyvesniu laikotarpiu) ir kt.
NHL dël ABO kraujo grupiø
nesutapimo
Sunki forma konstatuojama 1 : 2000
(3000–5000) gim dy mø, vi du ti në ir
leng va – ge ro kai daþ nes në. Ko dël
NHL dël ABO nesutapimo pasitaiko
reèiau? Nustatyta, kad vaisiaus eritro-
citai turi maþiau A ir B antigenø, jie
silpnesni (maþiau ðakoti). Be to, endo-
teliniø làsteliø A ir B bei tirpûs A ir B
antigenai pirmieji adsorbuoja anti-A,
anti-B antikûnus. Todël NHL labiau
bûdingas laiku gimusiems ir perneðio-
tiems kûdikiams (nes antigenai stip-
resni). Apie NHL dël ABO maþiau kal-
bama, nes antikûnø sukeltos kompli-
kacijos daþnai neturi ryðio su jø titru,
manoma, kad jie yra tik IgM izotipo ir
nepereina placentos. Ir ið tikrøjø – ðio
konflikto eiga lengvesnë nei dël D: vai-
siaus vandenë pasitaiko retai, odos ir
gleiviniø gelta gali prasidëti baigian-
tis pirmai ar antrai dienai. Keletà sa-
vaièiø bûna geltos simptomø. Kepenys
ir bluþnis gali bûti nepadidëjusios. Ne-
LABORATORINË MEDICINA Ÿ 2006, Nr. 4(32)
Kliniðkai svarbios eritrocitø antigenø sistemos ir hemolizinës reakcijos
bûna ryðkios maþakraujystës – ðiek
tiek padaugëja retikulocitø. Naujagi-
mio bûklë daþniausiai nesu triku si.
Taèiau jei stiprëja hiperbilirubinemi-
ja, kyla ir encefalopatijos pavojus.
Paprastai anti-A ir anti-B antikû-
nai – IgM izotipo stambûs baltymai,
nepereinantys placentos. Taèiau kar-
tais ðie antikûnai gali formuotis kaip
IgG, galintys pereiti placentà. Daþ-
niausiai IgG antikûnai bûdingi O gru-
pës asmenims, ypaè moteriðkosios ly-
ties. Taip pat svarbu antikûnø kiekis.
Todël konfliktas dël ABO nesutapimo
nëðtumo metu daþniausiai kils, kai:
mo ti na O(an ti-AB)* – vai sius
A(anti-B) – 90% ABO konfliktø skai-
èiaus,
O(anti-AB) – B(anti-A) –10%,
O(anti-AB) – kitos ABO grupës –
0,6–0,7%.
*pastaba: nurodytas konfliktø kie-
kis procentais pateiktas nuo bendro
konfliktø dël ABO skaièiaus – 1 : 2000.
Ðie konfliktai bûna pirmo nëðtumo
metu, nes IgG pereina placentà.
Pagal eigà ir simptomus skiriamos
trys NHL formos:
1. Naujagimiø maþakraujystë
(anaemia neonatorum)
2. Sunki gelta (icterus gravis)
3. Bendroji vandenë (hydrops fe-
tus universalis) [7].
Naujagimiø maþakraujystë pri-
klauso lengvai formai. Jai bûdinga
odos ir gleiviniø blyðkumas, padidëju-
sios kepenys ir bluþnis. Kraujo hema-
tologiniai rodikliai: hemoglobino gali
bûti maþiau nei 120 g/l, hematokri-
tas – 0,35–0,45. Yrant eritrocitams
daugëja retikulocitø, nor moblastø,
eritroblastø. Taèiau naujagimio bûklë
nëra sutrikusi.
Jei NHL vidutinio sunkumo, gi-
mus naujagimiui nubëga geltoni vai-
siaus vandenys, naujagimio oda ir
gleivinë gali bûti normalios spalvos ar-
ba pablyðkusios. Taèiau jau pirmosio-
mis valandomis pradeda atsirasti odos
ir gleiviniø gelta. Padidëja kepenys ir
bluþnis. Bûdingi progresuojanèios ma-
þakraujystës (Ht 0,28–0,35) poþymiai.
Kadangi naujagimio kepenys nepajë-
gios konjuguoti bilirubino, jo kraujyje
ima daugëti netiesioginio bilirubino.
Kai netiesioginio bilirubino koncen-
tracija pasiekia apie 400 mmol/l, gali
vysty tis bilirubininë ence falopatija
(dël smegenø intoksikacijos bilirubi-
nu). Rizika didesnë neiðneðiotiems
naujagimiams, jei yra hipoksija, acido-
zë ar kita liga (hematoencefalinis bar-
jeras tampa dar labiau laidus bilirubi-
nui – uþtenka ir maþesnio jo kiekio,
kad pasireikðtø encefalopatija).
Vystantis bilirubininei encefalopa-
tijai naujagimio nervø sistemos bûklë
blogëja: vaikas tampa mieguistas, silp-
nëja refleksai, o jeigu negydomas, atsi-
randa traukuliai, nugaros raumenø
mëðlungis, cerebrinis riksmas, „kau-
kës“ veidas, ver tikalus nistag mas,
„nusileidþianèios saulës simptomas“,
apnëja, iðtinka koma. Vaikui augant
gali iðryðkëti kurtumas, sutrikti psi-
chomotorinë raida, iðtikti cerebrinis
paralyþius ir vaikas taps invalidu [7].
Ágimtai vandenei – sunkiai ligos
formai bûdinga labai bloga naujagi-
mio bûklë: daþnai jis gimsta turintis
sunkià hipoksijà, kartais negyvas. Ne-
trukus po gimimo atsiranda kvëpavi-
mo ir ðirdies veiklos sutrikimo poþy-
miø – dispnëja, dusulys, tachikardija.
Bûdingos iðplitusios edemos, berniu-
kams kapðelio vandenë, padidëjusios
kepenys, bluþnis, ascitas, blyðki oda,
kraujosruvos. Odoje ir gleivinëse gelta,
ryðki anemija – Hb < 90 g/l Ht < 0,27,
daug jaunø eritrocitø, trombocitopeni-
ja, sumaþëjæ albuminø, gliukozës.
Esant naujagimio hemolizinei ligai
kenèia ne tik vaisius, bet ir nëðèioji: ji
daþniau skundþiasi silpnumu, mie-
guistumu, 13–28% imunizuotø nëðèiø-
jø serga maþakraujyste, 30% atvejø
nëð tu mà kom pli kuo ja hi per to ni ja,
ypaè kai vaisius labiau paþeistas. Imu-
nizuotoms nëðèiosioms daþnesni persi-
lei di mai, gim dy da mos jos daþ niau
gausiai kraujuoja. Taèiau imunizacija
kraujo perpylimais yra blogesnis prog-
nozinis poþymis negu imunizacija nëð-
tumais [6].
Antikûnø titras rodo ne antikûnø
koncentracijà, o jø funkciná pajëgumà
in vitro. Manoma, kad antikûnai, nu-
statomi iki 16 nëðtumo savaitës, yra
kaip „atspindþio“ antikûnai, jie rodo
anksèiau buvusià imunizacijà. Anti-
kûnø titras vëlesniu nëðtumo laiko-
tarpiu rodo nëðèiosios imunizacijà,
tam tikra prasme imunizacijos laipsná,
bet tiesiogiai vaisiaus bûklës neat-
spindi. Þinoma, kad pastovus Ak tit-
ras yra geresnis prognozës poþymis, o
didëjantis arba „ðokinëjantis“ antikû-
nø titras – blogesnis. Todël pagal Ak
titrà nëðèiosios kraujyje negalima ver-
tinti vaisiaus hemolizës sunkumo [6].
Serologinio konflikto profilaktika
turi bûti pradëta dar vaikystëje: krau-
jo ar jo preparatø transfuzijos mergai-
tëms ir moterims gali bûti atliekamos,
kai jos ið tiesø bûtinos. Transfuzijai
kraujas turi bûti specialiai parinktas
(imuniniam netapatumui iðvengti). Po
visø operacijø, atliktø nëðtumo metu
(savaiminio persileidimo, nëðtumo nu-
traukimo, negimdinio nëðtumo, am-
niocentezës ir kt.) turi bûti atlikta
imunoprofilaktika RhIgG (Anti D) glo-
bulinu [7]. u
Gauta: 2006 11 16
Priimta spaudai: 2006 12 28
35
 Valerija Jablonskienë
Summary
THE MOST CLINICALLY IMPORTANT ERYTHROCYTE ANTIGENS SYSTEMS AND
TRANSFUSION REACTIONS
Valerija Jablonskienë
In 1900 K. Landsteiner discovered four
blood groups in the ABO system. Today
29 genetically independent blood group
systems have been identified. In these
blood group sys tems more than 600
erythrocyte antigens have been defined.
Despite investigations in immunology,
the problems connected with blood trans-
fusions, various transfusion reactions,
and complications during pregnancy re-
main topical. In this article, the most im-
portant erythrocyte blood groups (ABO,
Rh and Kell) and their most antigens and
antibodies are analysed.
The main factors determining the se-
verity of transfusion reactions and com-
plications in pregnancy are presented:
grade of immunogenicity, chemical struc-
LITERATÛRA
1. Technical manual. Walker RH, ed. 10th
edition. American Association of Blood
banks, 1990. 665 p.
2. Krestschmer V, Sonneborn HH. Clini-
cal laboratory diagnostics. In:
Thomas L, ed. Use and assessment of
clinical laboratory results. Frankfurt/
Main: TH-Books Verlagsgesellschaft
mbH, 1998; p. 877–935.
3. Marks DB, Marks AD, Smith CM. Ba-
sic medical biochemistry. A clinical ap-
proach. William and Wilkins, 1996.
806 p.
4. Janulevièiûtë N. Imunoglobulinai ir
kom ple men to baltymai : mokomoji
priemonë. Vilnius : VU leidykla, 1994.
36 p.
5. Anstee DJ. Blood group antigens de-
fined by amino acid sequences of red
cell surface proteins. Transf Med 1995;
5: 1–13.
36
ture, localisation in cellular membrane,
frequency and development during the fe-
tal period of antigens, classes and sub-
classes, thermal amplitude, hemolytic ac-
tivity, ability to bind to antigens, comple-
ment activation and ability to pass through
placenta of blood group antibodies.
The structure of antibodies is impor-
tant not only for their interaction with anti-
gens in vitro, but also for transfusion reac-
tions and complications in pregnancy. As
soon as immune antibodies are produced,
they attach to erythrocytes and as a result
make immune complexes. All such at-
tached erythrocytes experience intravas-
cular or extravascular hemolysis (the latter
are phagocytized). After the destruction of
large amounts of erythrocytes, unconju-
6. Aliðauskas J, Arlauskienë A, Baliuta-
vièienë D, ir kt. Gimdymo pagalba. Vil-
nius : Avicena, 1996; p. 213–22.
7. Arlauskienë A, Drazdienë N. Rh imuni-
zacija: profilaktika, nëðèiøjø ir naujagi-
miø prieþiûra. Vilnius, 1999. 20 p.
8. Issitt PD, Anstee DJ. Applied blood
group serology. 4th edition. Durham,
North Carolina, USA: Montgomery sci-
entific publications, 1998. 1208 p.
9. Stites DP, Abba J. Medical imunology.
9 t h edi tion. U.S.A.: Appleton and
Lange, 1997; p. 279.
10. Voroneckienë V. Kraujo grupës (pagal
eritrocitø antigenø sistemas). Vilnius,
2001. 100 p.
11. Garraty G. Autoantibodies induced by
blood transfusion. Transfusion 2004;
44(1): 5.
LABORATORINË MEDICINA Ÿ 2006, Nr. 4(32)
gated bilirubin accumulates in blood. As
a result of its fat solubility and ability to
pass the hematoencephalic barrier, it in-
creases the risk of cerebral damage due
to kernicterus. Damage to the spleen and
liver, anemia and sometimes the death of
a newborn may occur.
The most im por tant alloimmune
hemolysis mecha nisms are reviewed.
Clin i cally alloimmune hemolysis ex-
presses itself in the form of hemolytic
transfusion reaction (acute and delayed)
or hemolytic disease of the newborn. In
Lithuania morbidity and mortality due to
hemolytic disease of the newborn varies
between occupies fourth and fifth place
respectively. The most common cause is
RhD incompatibility, which leads (due
the pass of fetus erythrocytes in the ma-
ternal circulation) to the formation of ma-
ternal immune anti-D antibodies that are
directed against the red blood cells of the
fetus. But sometimes the antibodies are
not pathogenic.
Keywords: red blood antigens, antibod-
ies, transfusion reactions.
12. Narvios A. Spontaneous loss or reacti-
vation of atypical RBC alloantibodies
in Cancer patients. Current Issues in
Transfusion Medicine 2002; 10: 3.
13. Schonewille H, Wa ter ing Leo MG,
Brand A. Additional red blood cell allo-
antibodies after blood transfusions in a
nonhematologic alloimmunized cohort:
is it time to take precautionary mea-
sures? Transfusion 2005; August: 1–6.
14. Schonewille H, Haak HL, van Zijl AM.
RBC antibody persistence. Transfusion
2000; 40: 1127–31.
15. Schonewille H, Wa ter ing Leo MG,
Loomans Dominique SE, Brand A. Red
blood cell alloantibodies after transfu-
sion: factors influencing incidence and
specificity. Transfusion 2006;
46(2): 250.