Kodėl žmogus ieško būties prasmės?

Žmonės ieško būties prasmės tam, kad būtų laimingi. Per visą savo gyvenimą mes dažnai
keičiame savo sprendimus ir užsibrėžiame vis kitus tikslus, bet jeigu tie tikslai būtu skirti gerų
darbų darymui, žmogus galėtų pajusti kodėl jis yra gyvas šiame pasaulyje. Apie tai rašė XIX a.
pab. – XX pr. rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“.
Pagrindinė veikėja mamatė - jausminga, patriotė, giliai religinga, jaučianti meną ir gamtos
grožį moteris. Mamatė trokšta didesnės prasmės, negu gali duoti kasdienis gyvenimas, kurio
paviršius jai baugus ir neįdomus. Jai būties prasmę suteikia muzika, poezija, nes taip ji gali
svajoti, atsiriboti nuo kasdienybės. Taip pat ji buvo gera psichologė, leisdavo žmonėms
patiems pasirinkti savo sprendimus, aiškindavo, kad darydami gerus darbus Dievas atneš
malonę, rūpindavosi sergančiais, vargšais ir tai jai suteikė laimės, tačiau tenka to atsisakyti,
nes vyras Liudvikas nesupranta jos sielos gelmės ir skausmo. Ji suprasdama, jog yra daug
svarbesnių dalykų už malonumus ir norus, paaukoja savo asmeninę laimę dėl šeimos.
Mamatė savo vaikus moko būti dorais, teisingai elgtis su visais žmonėmis, nepriklausomai
nuo jų padėties, supažindina ir su meno pasaulio grožiu: leidžia vaikams pasiklausyti
mamatės grojamų kūrinių, klausosi pasakų. Taigi, žmonės ieško būties prasmės, kad
pasijustų laimingais, galėtų pajusti malonę darydami gerus darbus, svajoti, bet kartais turime
šių dalykų atsisakyti ir paaukoti savo laimę dėl kitų laimės.

218 žodžiai