Darbo teisinio santykio sąveika su gretimomis teisės šakomis

Darbo ir jai gretimų teisės šakų teisinių santykių bendri bruožai ir skirtumai
Darbo teisiniai santykiai reguliuoja abiejų darbo sutarties šalių santykius, kylančius darbo procese. Tačiau teisiniai santykiai
darbo teisėje, turint omeny jos reguliavimo dalyko sudėtingumą, nesibaigia vien tik darbo teisiniais santykiais. Darbo
įstatymuose sąveikauja įvairių teisės šakų teisės normos. Taip susidaro tarpusavyje susijusių teisės normų kompleksas.
Kiekvienos teisės šakos normos, atskirai paėmus, reguliuoja skirtingus teisinius santykius, tačiau galima atrasti ir bendrų
bruožų, kurie apima kelių teisės šakų teisinių santykių požymius.
Bendriausias visų teisinių santykių bruožas, kurį turi visi santykiai, sureguliuoti teisės normomis, yra tas, kad teisinis
santykis yra teisės normos realizavimo forma. Bet kurios teisės šakos norma yra realizuojama tik per teisinį santykį, kurį ji
reguliuoja. Šis bruožas yra numatytas teisės teorijoje apskritai, kaip būtinas bet kokio teisinio santykio bruožas. Teisinis
santykis yra teisinis ryšys tarp konkrečių subjektų ar dalyvių.
Kitas bendras požymis yra tas, kad teisinių santykių pagalba yra įgyvendinamos abiejų sutarties šalių teisės ir pareigos.
Bet kokios sutarties turinys yra jos dalyvių teisių ir pareigų nustatymas, priklausomai nuo to, kokios teisės šakos reguliavimo
sferoje šios teisės ir pareigos yra nustatomos.
Teisinio santykio valingumas yra ir darbo teisės ir su ja susijusių gretimų teisės šakų teisinių santykių požymis. Šie
santykiai yra valiniai, nes jie yra valiniai faktiniai visuomeniniai santykiai, tik jau sureguliuoti teisės normų. Savo turiniu jie
skiriasi, taip kaip skiriasi kiekvienos teisės šakos reguliavimo dalykas, tačiau valingumo požymis yra tas pats.
Skirtumai nuo socialinio aprūpinimo teisinių santykių
Socialinio aprūpinimo teisinius santykius bendriausiu būdu galima būtų apibūdinti kaip visuomeninius socialinio aprūpinimo
santykius, sureguliuotus teisės. Socialinio aprūpinimo teisiniai santykiai atsiranda ir egzistuoja tik teisės normų pagrindu.
Būtent, jie atsiranda kreipiantis asmeniui į atitinkamą valstybės arba visuomeninė organą dėl tam tikros rūšies aprūpinimo
paskyrimo. Darbo teisės santykiai skiriasi tuo, kad jie atsiranda arba iš dvišalio teisinio akto, arba iš juridinės sudėties, kurios
būtinas komponentas visada būna įsidarbinančio asmens sutikimas užimti tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą.
Socialinio aprūpinimo teisiniai santykiai skiriasi ir savo subjektais. Darbo teisiniuose santykiuose vienas subjektas yra
darbdavys, o kitas – darbuotojas, o socialinio aprūpinimo teisiniuose santykiuose viena šalis yra socialinio aprūpinimo
organas, o kita – asmuo, kuris turi teisę gauti socialinį aprūpinimą.
Teisinių santykių kiekis skiriasi ir subjektų atžvilgiu. Kaip jau aukščiau yra minėta, darbo teisės subjektas, sudaręs darbo
sutartį, dalyvauja viename sudėtingame darbo teisiniame santykyje, susidedančiame iš įvairių teisių ir pareigų. Socialinio
aprūpinimo teisėje susiklosto mažiausiai tiek santykių, kiek socialinio aprūpinimo rūšių numato galiojantys įstatymai. Todėl
socialinio aprūpinimo teisinius santykius galima klasifikuoti pagal aprūpinimo rūšis.
Skirtumai nuo civilinių teisinių santykių
Pagrindinis darbo teisinių santykių skirtumas nuo civilinių teisinių santykių, reguliuojančių darbo užduočių atlikimą yra tas,
kad darbo teisiniame santykyje esantis darbuotojas turi paklusti kitos šalies (darbdavio) pagal sutartį diktuojamai vidinei
darbo tvarkai. Tokia sąlyga yra aiškinama kaip darbuotojo pareiga atlikti savo darbą pagal tam tikras pareigas, specialybę ar
kvalifikaciją, t.y. atitinkamo pobūdžio darbą, o ne individualiai paskirtą, konkrečią darbo užduotį, kaip tai gali būti
reguliuojama civilinėje teisės sutartyje. Darbuotojas turi atlikti bet kokį jam pavestą darbdavio darbą darbo laiku.
Civiliniuose teisiniuose santykiuose tariamasi tik dėl konkretaus daikto ar paslaugos pagaminimo (atlikimo). Darbo santykis
reguliuoja visą kompleksą darbo teisinių santykių, atsirandančių darbuotojo darbo laiko tarpsnyje, o civiliniai teisiniai
santykiai dažniausiai reguliuoja santykius, kylančius iš tam tikrų turtinių ir asmeninių neturtinių asmenų santykių. Tačiau
tam tikruose specifiniuose darbo teisės institutuose (darbo laiko reguliavimo, darbo drausmės), yra numatytas ir toks darbas,
kuris pasireiškia atskirų darbo funkcijų vykdymu, esant bendrame kolektyve ir laikantis vidaus darbo taisyklių, nustatytų tam
tikros įstaigos, įmonės ar organizacijos.
Įdarbinant žmogų pagal jo profesiją ar specialybę konkrečiose pareigose tam tikroje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje
prasideda darbo, o ne civiliniai teisiniai santykiai. Kai kuriais atvejais jau viena tam tikrų pareigų užėmimas įvairiose
įmonėse ar įstaigose parodo įsidarbinusio žmogaus priklausomumą ir įsiliejimą į tos įmonės ar įstaigos sudėtį (pvz.
viršininkas). Būtent tokie santykiai ir yra reguliuojami darbo teisės normomis ir priklauso darbo teisiniams santykiams.
Galima išskirti du pagrindinius kriterijus, kurie labiausiai išryškina ribą tarp darbo ir civilinių teisinių santykių, kur asmuo,
turintis įsipareigojimus, nėra įtrauktas į vidinę įmonės ar organizacijos struktūrą.
Pirmas kriterijus būtų tas, kad darbuotojas, esantis darbo teisiniame santykyje (t.y. įsidarbinęs), yra įpareigotas vykdyti tam
tikrą konkretų, jam skirtą darbą, kuris numatytas konkrečiomis pareigomis, specialybe ar kvalifikacija. Tokiu atveju,
kiekvieną tokio darbuotojo darbo veiksmą nustato administracija arba jis yra susietas su bendra tos įmonės ar įstaigos,
kurioje jis dirba, veikla. Tuo tarpu civilinėse sutartyse asmenys susitaria tik dėl konkretaus darbo, kuris turi būti atliktas
konkrečiam terminui nespecifikuojant darbo dienos ilgio, darbo sąlygų ar panašiai.
Antras kriterijus – tai kad darbuotojas su darbdaviu darbo teisiniais santykiais yra įpareigotas nustatytą laiko tarpą dirbti
jam priklausančios kategorijos darbą, kuris gali būti išreikštas tam tikro kiekio produkcijos pagaminimu, tam tikru privalomu
dirbti laiko tarpu arba ir vienu ir kitu vienu metu. Civiliniai teisiniai santykiai to nereikalauja, nes jiems svarbiausia, kad
darbuotojas užsakytą darbą atliktu laiku, t.y. pagal sutartus terminus.
Papildomas darbo teisinių santykių požymis, kuris padeda atskirti juos nuo civilinių teisinių santykių yra tas, kad
darbuotojas, dirbantis įmonėje ar įstaigoje, savo nustatytą darbinę veiklą turi derinti su tos įmonės ar įstaigos darbo grafiku.
Tuo tarpu civiliniuose teisiniuose santykiuose tokių nuorodų nėra, nes jie reguliuoja tik turtinius ir su jais susijusius
neturtinius santykius, t.y. santykius, šiuo atveju susijusius su produkcijos pagaminimu.
Civiliniuose teisiniuose santykiuose dažniausiai abi šalys turi tiek teises tiek pareigas.
Darbo teisinių santykių skirtumai nuo administracinių teisinių santykių
Administraciniai teisiniai santykiai – tai administracinės teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai.
Administraciniai teisiniai santykiai atsiranda specifinėje sferoje – valstybiniame valdyme. Viena šalis būtinai turi būti
valstybė ar institucijos, vykdančios valstybės funkcijas ir turinčios valstybei priskirtus įgalinimus. Darbo teisiniuose
santykiuose viena šalis tik gali būti valstybinė įmonė, įstaiga ar organizacija. Tačiau ji gali būti kaip darbdavys, o ne kaip
valstybės įgalintas organas ar institucija, turinti imperatyvinio pobūdžio poveikį savo darbuotojui.
Administracinės teisės santykiai turi išskirtinį požymį – privalomąjį subjektą. Privalomasis subjektas gali būti tik
valstybinio valdymo organas ar kitas teisės subjektas, turintis valstybinius valdingus įgalinimus. Kita šalis gali būti bet koks
teisės subjektas/ darbo teisėje tokio tipo subjektinių reikalavimų nėra. Darbdavys gali būti tiek valstybinė tiek ir nevalstybinė
įmonė, įstaiga ar organizacija.
Administraciniai teisiniai santykiai atsiranda atsiradus aplinkybėms, nurodytoms administracinėse teisės normose.
Aplinkybėmis gali būti teisėti arba neteisėti veiksmai, kuriem įvykus yra taikomos administracinės teisės normos. Darbo
santykiai, kaip jau minėta aukščiau, atsiranda tik pasirašius darbo sutartį, išrinkus arba paskyrus asmenį su jo sutikimu į
renkamas pareigas, kur darbuotojas prisiima tam tikras pareigas.
Administracinėje teisėje pareigos atsiranda pačios, subjektui atlikus tam tikrus teisėtus ar neteisėtus veiksmus. Kaip taisyklė,
administraciniai santykiai atsiranda tik vienos šalies iniciatyva, kai yra pažeista administracinės teisės norma . Tada antrosios
šalies sutikimas ar nesutikimas dėl šių santykių atsiradimo neturi jokios reikšmės.
Pareigas, kylančias iš administracinių teisinių santykių, subjektas privalo vykdyti bet kuriuo atveju, nes jos yra užtikrintos
pačios valstybės prievarta. Tai reiškia, kad tarp administracinių teisinių santykių subjektų nėra lygiateisiškumo. Vienas iš
darbo teisinių santykių principų yra subjektų lygiateisiškumo principas. Šalys turi tiek teises, tiek pareigas ir jomis naudojasi
darbo teisinio santykio metu, darbo teisinis santykis gali kilti iš darbo sutarties, o administracinis teisinis santykis kyla iš
administracinių teisės normų pažeidimo