Jonas Aistis

Gegutėlė

Ir atskrido, atplasnojo gegutėlė

Vyšnių sodan -

O tada toks baltas vyšnių sniegas krito…

Užkukavo, užraudojo gegutėlė

Aukso godą,

Ir jos balsas nuaidėjo, nusirito…

Tai kukavo, tai raudojo gegutėlė -

Šaukė soduos,

O jos balsas sidabrinis tvino, tvino…

Susivartė sniego pūga, pasikėlė,

O man rodės,

Kad gegutė graudžiais žodžiais pavadino.

Pavadino vyšnių sodan, kur šakelės

Sniegą kėlė,

Kur vėjelis toks lengvutis siautė, šėlo.

Pavadino vyšnių sodan, kur gegutei

Širdį gėlė,

Kur gegutė savo skausmo nepakėl

Salomėja Nėris

DRAUGYSTĖ

Tekeikia prakeiksmu pasaulį

Išsekę lūpos pranašų! —

Draugystę mano tau — kaip saulę,

Kaip šviesų ilgesį nešu.

Ak, ilgos naktys, juodos delčios,—

Padangės pilnos debesų.

O vis dėlto — sakyk, kodėl čia,

Kodėl taip žemėje šviesu?

Jei tu manai, kad saulė,— klysti!

Ne saulė teka mums kasryt.—

Tai mūsų didelė draugystė,

Mūs kraujo muzika skaidri!

Dėl jos ir žemėje gyvenam,

Dainuojame dainas dėl jos.—

Dėl jos ir nemunai srovena,

Ir ošia girios žaliosios.