H. K.

ANDERSENO
PREMIJOS
LAUREATAI

Ketrina Paterson

T ilt a s į T e r a b i t i j ą
Ketrina Paterson

Tiltas
į
Terabitiją
Iš anglų kalbos vertė
NIJOLĖ CHIJENIENĖ

i
L ietu S
VILNIUS
UDK 820(73)-93 Versta iš:
Pa36l Katherine Paterson, BRIDGE TO TERABITHIA
HarperCollinsPublishers, Inc., 1977

Parašiau šią knygą

savo sūnui
Deividui Lordui Patersonui,
bet kai jis perskaitė, paprašė,
kad įrašyčiau ir Lizos vardą, tad taip ir darau.
Skiriu Deividui Patersonui ir Lizai Hil
banzai

Iliustravo
DONA DIAMOND

© Katherine Paterson, 1977

© Vertimas j lietuvių kalbą,
Nijolė Chijenienė, 2000
© Serijos apipavidalinimas,
ISBN 9986-431-60-3 leidykla „Lietus”, 2000
 Pirmas skyrius
DŽESAS OLIVERIS ARONSAS
JAUNESNYSIS

Dar, dar, dar, brum, brum, brum —drrrrrrrr... Gerai. Tė­

čio pikapas išvažiavo. Dabar jau galima keltis. Džesas iš­
šoko iš lovos ir nerte įsinėrė į kombinezoną. Marškinių
nesivilko - vos pradedi bėgti, net ir vėsoku oru, prakaitas
žliaugte žliaugia, —batų irgi nereikia, nes kojų padai jau
pasidarę kieti kaip nudėvėtų sportbačių.
- Kur tu eini, Džesai? - mieguistu balsu paklausė Mei
Bele, kilstelėjusi galvą dvigulėje lovoje, kur miegodavo su
Džois Ana.
- Sšš, - tildė jis. Sienos plonos. Mama padūks, jeigu
pažadinsi ją tokiu metu.
Jis paglostė Mei Belei plaukus ir patraukėsujauktą ant­
klodę prie pat smakriuko. _
- Į ganyklą, - sušnibždėjo jis.
Mei Bele šyptelėjo ir susirangė į kamuoliuką po ant­
klode.
- Bėgsi?
- Galbūt.
Žinoma, bėgs. Visą vasarą kasdien keliasi anksčiau ir
bėgioja. Jeigu dar šiek tiek pasitreniruos, —Dieve, kodėl

5
jis to nedarė anksčiau! —tai prasidėjus mokslams bus
geriausias bėgikas penktoje klasėje. Jis turi būti greičiau­
sias —ne vienas greičiausių ir ne antras pagal greitumą, o
pats greičiausias. Geriausias bėgikas.
Jis ištipeno ant pirštų galų. Grindys namie girgždėda­
vo sulig kiekvienu žingsniu, bet Džesas jau patyrė, kad jos
tik sunkiai dejuoja, jeigu eini pirštų galais, ir tada gali išti-
penti pro duris nepabudinęs nei mamos, nei Elės, nei
Brendos ar Džois Anos. Mei Bele —kas kita. Jai beveik
septyneri, jinai dievina jį, ir tas jam kartais visai patinka.
Kai esi vienintelis berniukas tarp keturių seserų ir vyres­
niosios tave niekina nuo to laiko, kai nebesileidi apren­
giamas ir vežiojamas senu surūdijusiu lėlių vežimėliu, o
jaunesnioji paleidžia dūdas, kai tik sužvairuoji akimis, tai
labai smagu, kai kas nors tave dievina. Net jeigu kartais
tai ir trukdo.
Jis pasileido ristele per kiemą. Iš nosies ir burnos ma­
žais kamuoliukais pukšėjo garas - rugpjūčiui kiek per šal­
ta. Kita vertus, dar anksti. Vidurdienį, kai mama pristatys
lauke prie darbo, bus gana karšta.
Besė mieguistu žvilgsniu žiūrėjo, kaip jis perlipo per
krūvą gelžgalių, paskui per tvorą ir atsidūrė ganykloje.
„Mūū”, - sumykė ji, spoksodama į jį didžiulėmis rudo­
mis ir liūdnomis akimis, kurios jam atrodė baisiai pana­
šios į Mei Belės.
—Labas, Bese, —pasisveikino Džesas meiliai. - Miegok
toliau.
Besė nudimbino prie žaliuojančio lopinėlio —beveik
visa žolė lauke buvo sausa ir parudavusi —ir grybštelėjo
gerą kuokštą.

6
 —Gera karvytė, pusryčiauk į sveikatą, nekreipk į mane
dėmesio.
Jis visada pradėdavo nuo ganyklos kampo šiaurės va­
karuose, įsiremdamas rankomis į žemę, kaip buvo matęs
darant bėgikus per pasaulinio sporto kanalą.
—Pykšt! - šūktelėjęs nurūko palei ganyklos tvorą. Besė
atrisnojo į lauko vidurį vis dar liūdnai dėbsodama į jį ir iš
lėto kramtydama žolę. Ji nelabai protinga, bet pasitraukti
Džesui iš kelio galvoj košės užteko.
Geltoni kaip šiaudai Džeso plaukai plaikstėsi apie kak­
tą, rankos ir kojos mataravosi kiekviena sau. Jis niekada
nesimokė taisyklingai bėgti, bet jo kojos, palyginti su kitų
dešimtmečių, ilgos, o jau ištvermės visi būtų galėję pavy­
dėti.
Pradinėje Vieversių upelio mokykloje trūko visko,
ypač sportinio inventoriaus, ir po priešpiečių visi kamuo­
liai per pertraukas atitekdavo aukštesniųjų klasių mo­
kiniams. Net jeigu penktokai pradeda žaidimą su ka­
muoliu, tai, nepraėjus nė pusvalandžiui, jis jau pereina į
7
šeštokų ar septintokų rankas. Vyresnieji žaidimams su
kamuoliu užima aukštutinės aikštelės vidurį, kur sausiau,
o mergaitės - nedidelį plotelį pačiame gale šokinėjimams
per virvutę, „klasėms” ir pasiplepėjimams. Taigi žemes­
niųjų klasių berniukai nusprendė bėgioti. Išsirikiuoja to­
limajame žemutinės aikštelės gale, kur paprastai būna
purvynė arba gilios ir kietos provėžos, ir kai Erlis Vatso­
nas —nekoks bėgikas, bet plačiagerklis —surinka:
„Pykšt!”, visi šauna priekin ir dumia prie koja užbrėžtos
linijos kitame aikštės gale.
Pernai vieną kartą Džesas tapo nugalėtoju. Ne tik po
pirmo bėgimo, o po visų. Bet tik vieną kartą. Tačiau to
pakako, kad pajustų pergalės skonį. Nuo pat pirmos kla­
sės jis buvo „kvailelis, kuris amžinai velkasi iš paskos”. Bet
vieną dieną - tai buvo balandžio dvidešimt antroji, lietin­
gas pirmadienis —jis aplenkė juos visus kliurksinčiais
sportbačiais, pilnais skysto molio, prasisunkusio pro sky­
les paduose.
Visą tą dieną, ir net iki rytojaus priešpiečių, jis, ketvir­
tokas, buvo „greičiausias iš trečiokų, ketvirtokų ir net
penktokų”. Antradienį, kaip visada, vėl laimėjo Veinas Pe-
tisas. Bet šiais metais Veinas Petisas bus šeštoje klasėje.
Dabar jis iki Kalėdų žais futbolą, o iki liepos beisbolą su
kitais dideliais berniukais. Bet kuris gali tapti geriausiu
bėgiku, tačiau šiemet, Besė galės įsitikinti, pirmaus Dže­
sas Oliveris Aronsas Jaunesnysis.
Džesas dar įnirtingiau ėmė mojuoti rankomis ir palen­
kė galvą tarsi ruošdamasis įveikti kliūtį. Jis jau girdi, kaip
iš susižavėjimo spiegia trečiokai. Jie sekios jam iš paskos,
lyg jis būtų kokia kantri muzikos žvaigždė. Ir Mei Bele

8
vaikščios užrietusi nosį. Jos brolis —greičiausias, geriau­
sias bėgikas iš visų. Kiti pirmokėliai irgi turės apie ką pasi­
šnekėti.
Netgi tėtis juo didžiuosis. Džesas pasuko už kampo.
Greitis jau nebe tas, bet kurį laiką dar reikia pabėgėti —
kad atgautų jėgas. Apie pergalę tėčiui papasakos Mei Be­
le, tuomet neatrodys, kad jis, Džesas, pagyrų maišas. Ga­
limas daiktas, tėtis taip didžiuosis, kad net užmirš nuo­
vargį po sunkios darbo dienos ir ilgos kelionės į Vašingto­
ną ir atgal. Jis atsikels nuo sofos ir juodu eis imtynių kaip
kadaise. Tėtis nustebs, kai pamatys, kaip jis sustiprėjo per
porą metų.
Kūnas jau maldavo Džesą sustoti, bet jis nenusileido.
Tegu silpni plaučiai žino, kas čia šeimininkas.
- Džesai! - šūkteli Mei Bele iš anapus gelžgalių krū­
vos. - Mama liepė tau grįžti ir pavalgyti! Karvę galėsi pa­
melžti vėliau.
Pasiutimas. Per ilgai bėgiojo. Dabar visi žinos ir pradės
traukti per dantį.
- Gerai, einu! - Jis apsisuko ir vis dar bėgte pasileido
atgal. Nelėtindamas žingsnio peršoko per tvorą, paskui
per gelžgalius, kumštelėjo Mei Belei į galvą („Oi!”) ir risčia
nulėkė namų link.
- Jūs tik pasižiūrėkit į olimpinį čempioną, - Elė su
trenksmu pastatė puodelius su stipria juoda kava, kad net
stalas aptiško. - Nusivaręs kaip arklys.
Džesas nusibraukė drėgnus plaukus nuo kaktos ir drib­
telėjo ant medinio suolo. Įsibėręs du šaukštelius cukraus,
mažais gurkšniukais ėmė siurbčioti karštą kavą, kad ne-
nusiplikytų gerklės.

9
 —Fu, mama, kaip jis dvokia! —Brenda manieringai
užspaudė nosį mažyliu pirštu. —Pasakyk jam, kad nusi­
praustų.
—Eik prie prausyklės ir nusiprausk, —paliepia mama,
nepakeldama akių nuo viryklės. - Ir paskubėk. Kukurūzų
košė jau svyla.
—Oi, mama! Ir vėl kukurūzų košė, —suinkštė Brenda.
Dieve, kaip jis pavargo. Visus raumenis skauda.
—Ar girdėjai, ką mama sakė? - sucypė Elė jam už nu­
garos.
—Nebegaliu pakęsti, mama! —vėl ėmė zirzti Brenda. —
Pasakyk, kad nebesmardintų oro ir kur nors pasitrauktų.
Džesas pasidėjo galvą skruostu ant stalo.
—Džes-s-sai! —Mama pagaliau atsisuko j jį. - Ir apsi­
vilk marškinius.
—Gerai, mama, —jis nupėdino prie kriauklės. Saitas
vanduo degino veidą ir rankas. Įkaitusi oda šiurpo nuo
ledinių lašų.
Mei Bele stovėjo virtuvės tarpduryje ir žiūrėjo į jį.
—Paduok man marškinėlius, Mei Bele.
Ji buvo besižiojanti sakyti „ne”, tačiau burbtelėjo: „Ne­
reikia mušti manęs per galvą” ir klusniai nuėjo atnešti jam
marškinėlių. Gera ta Mei Bele. Džois Ana iki šiol būtų
klykusi po tokio kepštelėjimo. Keturmečiai —vienas
vargas.
—Šįryt turiu jums daug darbo, —pareiškė mama jiems
baigus valgyti košę su pomidorų padažu. Ji kilusi iš Džor­
džijos ir iki šiol gamina maistą pagal tenykščius receptus.
—Oi, mama! —sucypė Elė ir Brenda vienu balsu. Tos
panelytės mikliai sugeba išsisukti nuo darbo.

10
 - Mama, tu pažadėjai, kad mudvi su Brenda galėsim
važiuoti į Milsburgą nusipirkti ko reikia mokyklai.
- Mokyklos reikmenims nėra pinigų!
- Mama. Mes tik pasidairysim. —Dieve, kada ta Bren­
da liausis zirzusi. —Jėzaumarija, tu visai neleidi mums pra­
mogas.
- Pramogų, —pataisė ją Elė.
- Užsičiaupk.
- Ponia Taimons užsuks mūsų paimti, —neadyžo Elė. —
Pasakiau Lolei Sandei, kad m sutinki. Negi dabar paskam­
binsiu ir pasakysiu, kad apsigalvojai.
- Na gerai, gerai. Tik nesitikėkite gauti iš manęs pi­
nigus!
„Pinigų”, —kažkas sušnabždėjo Džeso galvoje.
- Žinau, mama. Tik paimsime penkis dolerius, kur tė­
tis mums pažadėjo. Daugiau nė cento.
- Kokius penkis dolerius?
- Oi, mama, nejaugi užmiršai? —Elės balsas buvo švel­
nus kaip pieniškas šokoladas. —Aną savaitę tėtis pasakė,
kad mergaitėms reikia... reikia ko nors mokyklai.
- Tiek to, imkit, - piktai tarė motina siekdama pinigi­
nės iš spintelės virš viryklės. Atsegusi sutrūkinėjusią plas­
tikinę piniginę, atskaičiavo penkis suglamžytus bank­
notus.
- Mam, —vėl pradėjo Brenda, —ar negalėtum duoti
dar vieno? Kad abiem būtų po lygiai, ką?
-Ne!
- Mama, už pustrečio nieko nenupirksi. Netgi vienas
sąsiuvinių rinkinys kainuoja...
-Ne!

11
 Elė triukšmingai atsistojo ir pradėjo tvarkyti stalą.
—Tavo eilė plauti indus, Brenda, —pasakė ji garsiai.
—Baik, Ele.
Elė bakstelėjo Brendai šaukštu. Brendos išraiška Dže-
sui buvo gerai pažįstama. Iš jos blizgančių rožiniais dažais
dažytų lūpų nebeišsprūdo jokių verkšlenimų. Nebuvo to­
kia protinga kaip Elė, bet ir ji žinojo, kad nereikia bandyti
mamos kantrybės.
Dabar Džesas kaip visada turės vienas viską padaryti.
Mažylių mama nesiųsdavo pagalbon, bet jis visada įsigud­
rindavo, kad Mei Bele ką nors už jį padarytų. Džesas pa­
dėjo galvą ant stalo. Bėgimas šį rytą atėmė jėgas. Nepri­
spausta prie stalo ausis išgirdo, kaip atburzgė senasis Tai-
monsų biuikas, —išsiilgęs tepalo, pasakytų tėtis, —ir už
tinklinių durų nuskardėjo smagus klegesys. Tai Elė su
Brenda spraudėsi tarp septynių Taimonsiukų.
—Gerai, Džesai, užteks tinginiauti ir knapsoti ant stalo.
Besės tešmuo jau turbūt žeme velkasi. O tau dar reikia
nuskinti pupas.
„Tinginiauti”. Tai jis tinginiauja. Tegu ta nepakelia­
ma galva dar valandėlę paguli ant stalo.
—Džes-s-sai!!!
—Einu, mama, jau einu.

Mei Bele atėjo prie pupų lysvės pranešti, kad į senąjį

Perkinsų namą gretimoje fermoje atsikėlė nauji gyvento­
jai. Džesas nusibraukė plaukus nuo akių ir šyptelėjo. Jis
jau matė. Senas sunkvežimis stovi prie durų. Toks dide­
lis, su priekaba. Zmoneliai, matyt, prisikrovę daug šlamš­
to. Bet čia ilgai neužsibus. Į tokį nušiurusį namą kaip Per-

12
kinsų kaimiečiai įsikelia tik tada, kai neturi nieko geresnio,
ir išsinešdina iš jo kuo greičiau. Vėliau jis prisimins, kad
tądien į kone svarbiausią savo gyvenimo įvykį kažkodėl
taip lengvai numojo ranka.
Musės zyzė aplink prakaitu aprasojusį veidą ir pečius.
Jis subėrė pupas į krepšį ir delnais sulygino paviršių.
—Atnešk marškinėlius, Mei Bele.
Kas tas sunkvežimis, kai musės taip puola.
Mei Bele nustriksėjo iki lysvės galo, pakėlė numestus
ant žemės marškinėlius ir laikydama juos dviem pirštais
nešė atkišusi į priekį.
—Fu, kaip dvokia, - pamėgdžiojo Brendą.
—Užsičiaupk, —griebė marškinėlius Džesas.
 Antras skyrius
LESLĖ BERK

Septyniomis Elė su Brenda dar nebuvo grįžusios. Nuraš­

kęs visas pupas Džesas padėjo mamai jas konservuoti. Ji
niekad nepaiso, kad svilina karštis, o virtuvėje nuo kun­
kuliuojančių puodų pasidaro tikras pragaras. Mamos ner­
vai, kas be ko, visai ištampyti, ji klykė ant Džeso visą die­
ną, dabar nebeturėjo jėgų išvirti vakarienės.
Džesas sutepė sumuštinių su riešutų sviestu sau ir sese­
rims, ir jie išėjo valgyti į lauką, nes virtuvėje vis dar karšta,
o nuo pupų kvapo net pykino.
Sunkvežimis tebestovėjo prie Perkinsų namo. Žmonių
nematyti, vadinasi, jau bus įsikraustę.
—Norėčiau, kad jie turėtų mergaitę —šešerių ar septy-
nerių metų. Neturiu su kuo žaisti.
—T uri Džois Aną.
—Negaliu jos pakęsti. Ji dar visai snarglė.
Džois Ana timptelėjo lūpą. Abu žiūrėjo, kaip ji virpa.
Paskui jos putlus kūnelis sudrebėjo ir ji paleido dūdas.
—Kas erzina mažą vaiką? - užriko mama už tinklinių
durų.
Džesas atsiduso ir sukišo paskutinį savo sumuštinio
kąsnį į išžiotą Džois Anos burną. Jos akys išsiplėtė, ji be­

14
mat sukando žandikaulius, priimdama netikėtą dovaną.
Dabar nors trumpam bus ramu.
Jis įėjo vidun ir tylutėliai uždaręs duris pratykino pro
motiną, kuri sūpuodamasi virtuvės krėsle žiūrėjo televi­
zorių. Įžengęs į kambarį, kuriuo dalijosi su mažylėmis, iš­
traukė iš po čiužinio pieštukus, piešimo bloknotą, atsigulė
ant pilvo ir ėmė piešti.
Džesas piešia, kaip kai kurie žmonės geriaviskį. Padrikas
mintis pamažu ima gaubti ramybė, apimdama visą pavar­
gusį ir įsitempusį kūną. Dieve, kaip smagu piešti. Ypač gy­
vūnus. Ne tokius kasdieniškus kaip karvė Besė ar vištos, o
paklaikusius, atsidūrusius neįprastoje padėtyje - kažkodėl
jam patinka vaizduoti gyvulius neįmanomomis pozomis.
Pavyzdžiui, begemotą, krintantį nuo skardžio žemyn ir be­
sivartaliojantį ore - tą gali suprasti iš įvijos linijos, - o apa­
čioje jūrą, kur išsproginusios iš nuostabos akis šokinėja žu­
vys. Virš begemoto - ten, kur turėjo būti galva, bet iš tikrų­
jų buvo užpakalis, - jis nupiešė balioną ir įrašė tokius
žodžius: „Oi! Man regis, užmiršau akinius”.
Džesas nusišypsojo. Jeigu parodytų piešinį Mei Belei,
turėtų paaiškinti sąmojį, o tada jinai juoktųsi, kaip juo­
kiasi žiūrovai per televiziją.
Jis labai norėtų parodyti piešinius tėčiui, bet nedrįsta.
Kartą pirmoje klasėje pasakė jam, kad užaugęs norėtų bū­
ti dailininkas. Manė, kad tėtis bus patenkintas. Tačiau
apsiriko. „Ko jie moko toje prakeiktoje mokykloje? - pa­
sipiktino jis. —Tos senos bobos nori padaryti iš mano sū­
naus kažkokį...” Jis nebaigė sakinio, bet Džesas suprato.
Tokio dalyko nepamirši net ir po ketverių metų.
Didžiausia velniava, kad nė vienai mokytojai nepatinka
jo piešimas. Kai kuri nors pagauna jį piešiant, tuoj pra-

15
deda čirkšti apie laiko, popieriaus ir gabumų eikvojimą.
Išskyrus panelę Edmands, muzikos mokytoją. Jai vienin­
telei išdrįso kai ką parodyti, nors ji dirba mokykloje vos
metus ir jos pamokos tik penktadieniais.
Mokytoja Edmands - viena iš jo paslapčių. Jis įsimylė­
jęs ją. Ne tokia kvaila meile, apie kurią kikendamos tauš­
kia telefonu Elė su Brenda. Jo meilė tokia tikra ir gili, kad
sunku apie ją kalbėti ir net ilgiau galvoti. Jos ilgi, šilkiniai
juodi plaukai ir mėlynos, mėlynos akys. Ji skambina gita­
ra kaip tikra estrados žvaigždė, o nuo jos švelnaus virpan­
čio balso jam sugniaužia širdį. Dieve, ji nepakartojama.
Jis taip pat jai patinka.
Kartą praėjusią žiemą Džesas parodė jai vieną piešinė­
lį. Priėjo po pamokos, įbruko į ranką ir išbėgo. Kitą penk­
tadienį ji paprašė jo pasilikti po pamokos. Pasakė, kad jis
„nepaprastai talentingas” ir neturi leistis, kad kas nors nuo
to atkalbėtų, priešingai, turi „puoselėti tai”. Jos manymu,
Džesas išskirtinis, taip jis tą suprato. Tas išskirtinumas ne­
buvo svarbus nei mokykloje, nei namie, tačiau jis buvo
tikras. Savo paslaptį slėpė giliai viduje kaip piratas lobį.
Jis turtingas, labai turtingas, bet kol kas niekam nevalia
apie tai žinoti, tik slaptai draugei Džulijai Edmands.
- Lyg būtų kokia hipė, - tarė motina, kai pernai Bren­
da, tada dar septintokė, nupasakojo jai, kokia ta mokyto­
ja panelė Edmands.
Gal ir taip. Džesas dėl to nesiginčytų, nors jam moky­
toja atrodo nelyginant nuostabi laukinė paukštė, laikinai
uždaryta į seną ir purviną mokyklos narvą, greičiausiai per
kokią nors klaidą. Tačiau jis tikisi, meldžia Dievą, kad ji
niekados neištrūktų į laisvę ir neišskristų. Jis pasiryžęs
iškentėti visą nuobodžią mokyklos savaitę dėl to vieno

17
pusvalandžio penktadienį, kai jie susėda ant susidėvėjusio
kilimo mokytojų kambaryje (visame pastate nėra kitos vie­
tos, kur tilptų visos mokytojos Edmands priemonės) ir
dainuoja „Mano nuostabusis balionas”, „Si žemė yra tavo
žemė”, „Mudu būsime tenai laisvi”, „Vėjo gūsiai” ir, direk­
toriaus pono Ternerio pageidavimu, „Dieve, laimink
Ameriką”.
Mokytoja Edmands skambina gitara, o vaikai paeiliui pri­
taria citra, trikampiais, lėkštėmis, tamburinais ir būgneliais.
Siaubas, koks kyla triukšmas! Visi mokytojai nekenčia penk­
tadienių. Daugelis vaikų apsimeta, kad irgi nekenčia.
Bet Džesas žino, kad jie veidmainiauja. Su panieka
prunkščiodami jie šaiposi iš mokytojos Edmands nedažy­
tų lūpų ir džinsų kirpimo, vadina ją „hipe” ir „kovotoja
už taiką”, nors Vietnamo karas pasibaigęs ir mylėti taiką
jau vėl gerai. Beje, per visą pradinės Vieversių upelio mo­
kyklos istoriją ji vienintelė mokytoja, mūvinti kelnes. Va­
šingtone ar prabangiuose jo priemiesčiuose, net Milsbur-
ge tai būtų visai suprantamas dalykas, bet Vieversių upe­
lyje mados atsilikusios. Vietiniai gyventojai negreit perima
tai, ką mato per televiziją ar kur nors kitur.
Taigi penktadieniais Vieversių upelio pradinės mokyk­
los moksleiviai sėdi suoluose kaip ant adatų, ir jų širdys
spurda iš nekantrumo klausant, kaip iš mokytojų kamba­
rio sklinda pašėlęs triukšmas, o paskui, praleidę pusvalan­
dį su mokytoja Edmands, pakerėti jos natūralaus grožio
ir žvalumo, išeina ir apsimetinėja, kad ta hipė aptemptais
džinsais, pasidažiusi tik akis, o lūpų ne, jų neapmulkins.
Džesas tyli. Beprasmiška ginti mokytoją Edmands nuo
jų neteisingų ir veidmainingų išpuolių. Be to, ji tarsi aukš­
čiau tokių niekų. Tos kalbos jos nepasiekia. „Mudu

18
panašūs, —dažnai pagalvoja sau Džesas, —aš ir mokytoja
Edmands. Nuostabioji Džulija”. Sis vardas skiemenimis ai­
di jam galvoje kaip gitaros akordai. „Mudu ne iš Vieversių
upelio, Džulija ir aš”. „Tu kaip tas deimantas šiukšlyne”, —
kartą pasakė jinai jam, bakstelėjusi jo nosies galiuką tarsi
įelektrintu pirštu. Iš tikrųjų tai ji tikrasis deimantas, žaiža­
ruojantis purviname, nykiame pilkšvų plytų fone.
—Dže-e-esai!!!
Džesas pakišo bloknotą ir pieštukus po čiužiniu ir ap­
mirė jausdamas, kaip daužosi širdis po antklode.
—Ar pamelžei karvę? - suskambėjo motinos balsas prie
pat durų.
Džesas pašoko iš lovos.
—Einu.
Jis nėrė pro ją iš kambario ir, pastvėręs prie kriauklės
stovintį kibirą, o prie durų - suoliuką, atsidūrė lauke, ne­
spėjus jai paklausti, ką jis veikė.
Senajame Perkinsų name visuose trijuose aukštuose de­
gė žiburiai. Jau beveik tamsu. Besės tešmuo pūpsojo iš­
brinkęs, ji trypė iš nekantrumo. Jis turėjo čia ateiti jau
prieš kokią por^ valandų. Džesas įsitaisė ant suoliuko ir
pradėjo melžti. Šilto pieno čiurkšlės čaižė kibirą. Pro šalį
pravažiavo sunkvežimis su šviečiančiais žibintais. Netru­
kus grįš tėtis ir tos dvi sukčiuvienės —vis dėlto įsigudrino
gerai praleisti laiką ir palikti visus darbus jam ir mamai.
Įdomu, ko prisipirko už tuos pinigus. Dieve, jis nežinia
ką atiduotų už naują, tikrą piešimo bloknotą ir rinkinį
spalviklių, kurie piešia vos palietus popierių. Ne kaip tos
kietos pastelinės kreidelės mokykloje, jas turi iš visų jėgų
spausti, kol nulūžta, o tada kas nors, žiūrėk, jau skundžia
tave mokytojai.

T 19
 Į kiemą įvažiavo automobilis. Taimonsai. Seserys grį­
žo anksčiau už tėtį. Džesas girdėjo, kaip trinktelėjo dure­
lės ir suskambėjo jų smagūs šūksmai. Mama paduos joms
vakarienę, o kai jis pareis pamelžęs karvę, ras jas visas links­
mai šnekučiuojančias. Mama užmirš, kad buvo pavargusi
ir pikta. Jis vienas turi ištverti visas šitas nesąmones. Kar­
tais jaučiasi toks vienišas tarp jų visų —vienintelis gaidys,
ir tas nugaišo, jie nebeįsigijo kito. O tėtis, kuris dirba nuo
aušros iki sutemos - kas iš jų pagalvoja, ką jis jaučia? Sa­
vaitgaliais ne geriau. Tėtis baisiai nusiplūkia per visą sa­
vaitę, o rūpi namus aptvarkyti, bet jeigu ir nieko nedirba,
tai miega priešais televizorių.
—Ei, Džesai, —nutraukė jo mintis Mei Bele. Kvaila
mergiūkštė, neleidžia net ramiai pamąstyti.
—Ko vėl prireikė?
Jo akyse ji staiga pasidarė perpus mažesnė.
—Noriu tau kai ką pasakyti, - nedrąsiai tarė Mei Bele
ir panarino galvą.
—Tau laikas žygiuoti į lovą, —irzliai atšovė Džesas, nirš­
damas ant savęs, kad užčiaupė jai burną.
—Elė su Brenda jau namiese.
—Namuose. Jau namuose. - „Kodėl jis negali liautis
prie jos kibęs?”
Tačiau Mei Belei taip maga papasakoti, kad negali ištverti.
—Elė nusipirko permatomą palaidinę, o mamą ištiko
smūgis!
Labai gerai, pagalvojo jis ir pasakė:
—Nėra čia ko džiaugtis.
Brum, brum, brum.
—Tėti! —džiaugsmingai šūktelėjo Mei Bele ir išbėgo
į kelią pasitikti. Džesas matė, kaip tėtis sustabdė auto­

20
mobilį ir pasilenkęs atidarė duris, kad Mei Bele galėtų
įlipti. Jis nusisuko. Laimės kūdikis. Gali lakstyti pas­
kui jį, apsikabinti, bučiuoti. Džesui visada dilgteli pa­
širdžius, kai tėvas pačiumpa kurią nors mažę, pakelia
ant rankų arba pasilenkęs apkabina. Jam atrodo, kad
jau nuo pat gimimo jis buvo laikomas per dideliu to­
kiems dalykams.
Kai kibiras prisipildė, jis paplekšnojo Besę per šoną,
kad pasitrauktų. Pasikišęs suoliuką po kaire pažastimi, ne­
šė kibirą taip atsargiai, kad nė lašelis pieno neištikštų.
- Ar ne per vėlai melži, sūnau? —tai vieninteliai žo­
džiai, kuriuos per visą vakarą tėvas pasakė vien jam.

Kitą rytą jis beveik negirdėjo, kaip išvažiavo tėčio

pikapas. Dar gerai neišsibudinęs jautė, koks pavargęs. Pa­
sirėmusi galvą alkūne Mei Bele šypsodamasi pasidomėjo:
- Šiandien nebėgiosi?
- Ne, —jis nubloškė antklodę šalin. —Šiandien skraidysiu.
Kadangi jautėsi pavargęs labiau negu paprastai, prisi­
versti buvo sunkiau. Bandė įsivaizduoti, kad pirma jo bė­
ga Veinas Petisas, o jis turi neatsilikti. Tapnodamas per
grumstus, vis įnirtingiau mosavo rankomis. Tuoj pasivys
Veiną Petisą. „Laikykis, Veinai, —sušvokštė jis. —Aš tave
aplenksiu. Tu manęs nenugalėsi.”
-Jeigu taip bijai karvės, - išgirdo balsą, - kodėl neper­
lipi per tvorą?
Jis sustingo ore tartum sustabdytame filmo kadre ir,
vos nepargriuvęs, atsigręžė pasižiūrėti, kas klausia. Ant tvo­
ros iš Perkinsų namo pusės, mataruodama plikomis rudai
įdegusiomis kojomis, sėdėjo kažkokia žmogysta. Garba­
noti rudi plaukai visai trumpai kirpti, o apsivilkusi mels-

21
vais apatiniais marškinėliais ir išblukusiais virš kelių nu­
kirptais džinsais. Atvirai pasakius, neaišku, ar berniukas,
ar mergaitė.
—Labas, —pasakė jis arba ji ir kryptelėjo galvą Perkinsų
namo link, - mes ką tik atsikraustėm.
Džesas stovėjo kaip įbestas ir spoksojo.
Žmogysta nuslydo nuo tvoros žemėn ir priėjo arčiau.
—Gal mums vertėtų susidraugauti. Daugiau aplink nie­
ko nėra.
Mergiotė, nusprendė jis. Tikrai mergiotė, nors nebūtų
galėjęs paaiškinti, kodėl taip staiga nebeliko jokių abejo­
nių. Ji atrodė maždaug jo ūgio, nors kai priėjo arčiau, pa­
tenkintas pamatė, kad taip nėra.
—Aš Leslė Berk.
Nors tai buvo vienas tų kvailų vardų, iš kurių nieko
negali spręsti, dabar jis buvo tikras, kad neapsiriko.
—Kas atsitiko?
-Ką?
—Ar kas nors atsitiko?
—Taip. Ne, —jis dūrė nykščiu savo namų pusėn ir nu­
sibraukė plaukus nuo akių. - Džesas Aronsas.
Kaip blogai, kad Mei Belės išsvajotoji mergaitė tokio
netinkamo amžiaus. Ką gi.
—Iki, —linktelėjo jis ir pasuko namo. Šįryt daugiau bė­
gioti neverta. Verčiau pamelš Besę, kad paskui nereikėtų.
—Ei! - šūktelėjo Leslė, stovėdama vidury lauko, pakė­
lusi galvą ir įsirėmusi rankomis į šonus. —Kur eini?
—Turiu darbo, —burbtelėjo jis pro petį. Kai po kiek
laiko ėjo su suoleliu ir kibiru, jos nebebuvo.
 Trečias skyrius
GERIAUSIAS PENKTOSIOS KLASĖS
BĖGIKAS

Džesas nebematė Leslės Berk, nebent iš tolo, iki pat kito

antradienio, kai pirmąją mokslo metų dieną ponas Ter-
neris atvedė ją į penktąją Vieversių upelio pradinės mo­
kyklos klasę pas mokytoją Majers.
Leslė tebebuvo tais pačiais išblukusiais džinsais ir mels­
vais marškinėliais. Su sportbačiais, o be kojinių. Nuostaba
išsiveržė iš mokinių burnų tarsi garas iš radiatoriaus.Visi
sėdėjo pasipuošę geriausiais sekmadieniniais drabužiais.
Netgi Džesas mūvėjo velvetines kelnes ir vilkėjo išlygin­
tus marškinius.
Vaikų reakcija jai buvo tarsi nė motais. Kol mokytoja
bėginėjo aplinkui, ieškodama vietos papildomam suolui
pastatyti, ji stovėjo prieš juos, išsižiojusius iš nuostabos,
tartum sakydama: „Na, bičiuliai, štai ir aš”. Klasės kamba­
rys pusrūsyje buvo toks mažas, kad jame vos tilpo ir tos
penkios eilės suolų po šešis kiekvienoje.
—Trisdešimt vienas, —murmėjo mokytoja iš susirūpi­
nimo padvigubėjusių pagurkliu. - Niekur nėra daugiau
kaip dvidešimt devyni.

24
 Pagaliau ji nusprendė pastatyti suolą prie šoninės sie­
nos netoli lango.
—Sėskis štai čia... Lesle, bent kol kas. Nieko geriau ne­
turime... kol kas. Šita klasė perpildyta. - Ji įsmeigė žvilgs­
nį į išeinančio direktoriaus Ternerio nugarą.
Leslė kantriai palaukė, kol suolą atnešęs septintokas
šiaip taip pristūmė jį prie radiatoriaus po pirmuoju langu.
Nieko nesakiusi ji atitraukė suolą per kelis colius nuo ra­
diatoriaus ir atsisėdo. Tada dar sykį atsisuko į klasę.
Trisdešimt porų akių staiga ėmė stebeilyti į išbraižytų
suolų paviršių. Džesas smiliumi apvedžiojo išpjaustinėtą
suole širdį su inicialais BR + SK, spėliodamas, kas jame
anksčiau būtų galėjęs sėdėti. Gal Selė Koch? Penktoje kla­
sėje mergaitės būna didesnės širdžių mėgėjos negu ber­
niukai. BR gali būti Bilis Radis, o pernai pavasarį jam
patiko Mirna Hoiser. Žinoma, tie inicialai čia gali būti
daug senesni, tuomet...
- Džesai Aronsai, Bobi Gregsai. Prašom atnešti aritme­
tikos vadovėlius, - mokytoja nusišypsojo ypatinga pirmo­
sios mokslo metų dienos šypsena. Aukštesniųjų klasių mo­
kiniai sakydavo, kad mokytojos Majers niekas nemato
šypsantis, išskyrus pirmą ir paskutinę mokslo metų dieną.
Džesas atsistojo ir nuėjo į priekį. Jam einant pro šalį,
Leslė šyptelėjo ir pakrutino pirštus - suprask, pamojavo.
Jis atsakydamas linktelėjo. Vis dėlto jam buvo gaila jos.
Turbūt nesmagu sėdėti visų priekyje taip juokingai apsi­
rengus pirmąją mokslo metų dieną. Ir ničnieko nepaži­
noti.
Jis padėjo knygas ten, kur mokytoja parodė. Kai grįžo
prie suolo, Gėris Fulčeris grybštelėjo jį už rankovės.

25
 - Ar bėgsi šiandien?
Džesas linktelėjo. Gėris patenkintas šyptelėjo. „Tas
kvailys mano, kad pralenks mane”, —pagalvojo Džesas,
jausdamas, kaip suspurdėjo širdis. Jis juk tikrai stipresnis
negu praėjus} pavasarį. Kadangi Veinas Petisas šiemet per­
ėjo į šeštą, tai Fulčeris, matyt, tikisi būti pirmas, bet jis,
Džesas, šiandien jam padarys tokią ma-ažą staigmenėlę.
Kad tik greičiau, nes iš vidaus kažkas taip kutena, lyg bū­
tų žiogų prisigurkęs.
Mokytoja Majers dalijo knygas lyg kokia Jungtinių
Valstijų prezidentė, ištęsdama ceremoniją iki begalybės vi­
sokiais parašais ir kitokiomis apeigomis. Džesui toptelėjo,
kad ir ji pati nori kuo toliau nustumti mokyklos kasdie­
nybę. Tuo tarpu, kai vadovėlius nešė kiti, Džesas slapta
išsitraukė sąsiuvinio lapą ir ėmė piešti. Svajojo padaryti iš
piešinių knygą: susigalvoti kokį nors vieną veikėją ir nu­
piešti visą jo istoriją. Jis nupiešė keletą gyvūnėlių ir ėmė
rinkti jiems vardus. Pirmiausia reikia sugalvoti kokį nors
šaunų pavadinimą. „Susirūpinęs begemotas”? Neblogai
skamba. „Susirūpinęs begemotas Herbertas”. Dar geriau.
„Sukčiaus krokodilo istorija”. Visai nieko.
- Ką paišai? - pasilenkęs virš suolo pasidomėjo Gėris
Fulčeris.
Džesas uždengė piešinį ranka.
- Nieko.
- Baik. Parodyk piešinį.
Džesas papurtė galvą.
Gėris ėmė traukti jo ranką nuo popieriaus lapo.
- „Sukčiaus krokodilo...” Baik, Džesai, nieko nesuga­
dinsiu, —ir jis trūktelėjo Džesui už nykščio.

27
 Džesas uždengė piešinį abiem rankom ir kulnu spyrė
Gėriui į kojos nykštį.
-Oi!
—Berniukai! - iš mokytojos veido dingo saldi šypsena.
—Jis užmynė man ant piršto.
—Sėskis į vietą, Geri.
—Bet jis...
—Sėskis!
—Džesai Aronsai. Dar viena pastaba, ir sėdėsi visą per­
trauką klasėje. Perrašinėsi žodyną.
Džeso veidas visas išraudo. Jis paslėpė lapą ir užsikniau­
bė ant suolo. Ir visus metus šitaip. O paskui dar aštuone­
rius. Kažin, ar ištvers.

Vaikai valgė priešpiečius sėdėdami suoluose. Apygar­

dos valdžia jau dvidešimt metų žada Vieversių upelio mo­
kyklai valgyklą, bet vis nesukrapšto reikiamos sumos. Dže­
sas taip bijojo būti neišleistas per pertrauką, kad net su­
muštinį su rūkyta Bolonės dešra kramtė sučiaupęs lūpas
ir įbedęs akis į išpjaustinėtą širdį su inicialais. Klasė ūžė.
Per priešpiečius būdavo draudžiama kalbėtis, bet šiandien
pirmoji diena, netgi Slibingalvė Majers tokią dieną taip
tankiai nesispjaudė ugnimi.
—Jinai valgo rūgpienį, - paleido į darbą liežuvį Merė
Lu Piplz, už dviejų suolų nuo Džeso sėdinti antroji pagal
bjaurumą mergiūkštė iš visų penktokių.
—Jogurtą, kvaiša. Argi nežiūri teliko? - atsiliepė iš vi­
sų bjauriausia Vanda Kei Mur, sėdinti tiesiai priešais
Džesą.
-Fu!

28
 Viešpatie, kodėl jos nepalieka žmonių ramybėje?
Kodėl Leslė Berk negali valgyti to, kas jai, po velnių,
patinka?
Jis užmiršo, jog ketino valgyti atsargiai, ir garsiai šliurp-
telėjo pieno.
Vanda Mur atsisuko nutaisiusi perdėtai mandagų vei­
delį.
—Džesai Aronsai. Bjauru klausytis.
Jis dėbtelėjo į ją ir šliurptelėjo dar kartą.
—Tu šlykštus.
Dzindzilin! Suskambėjo skambutis pertraukai. Šūkau­
dami berniūkščiai susistumdė prie durų.
—Visi berniukai atsisėda. —O Dieve! —O mergaitės
sustoja vorele ir pasiruošia eiti į žaidimų aikštelę. Moterys
visada turi eiti pirmos.
Berniukai sėdėjo kaip ant adatų, verždamiesi kuo grei­
čiau ištrūkti lauk, nelyginant iš kokono besispraudžiantys
drugiai. Ar ji pagaliau leis jiems išeiti?
—Gerai, o dabar, jeigu jūs, berniukai... - tačiau jie ne­
beleido jai apsigalvoti. Nespėjus mokytojai baigti sakinio,
jau buvo aikštelės viduryje.
Pirmieji du ėmė brėžti koja finišo liniją. Nuo liūčių
žemė gruoblėta, o po sausros vasaros pabaigoje taip sukie­
tėjusi, kad sportbačiai jos neįveikė, reikėjo griebtis lazdos.
Penktokai, jausdamiesi esą kur kas svarbesni negu anks­
čiau, nurodinėjo ketvirtokams, ką daryti, o mažesnieji da­
lyviai stengėsi niekam neužkliūti.
—Kas iš jūsų žada bėgti? - reikliu balsu pasiteiravo Gė­
ris Fulčeris.
—Aš... aš... aš! —ėmė šaukti visi.

29
 —Per daug. Pirmokai, antrokai ir trečiokai, gal išsky­
rus pusbrolius Bučerius ir Timj Voną, —nedalyvaus.Visi
kiti sustokite palei taką.
Galvos nulinko, bet mažiukai klusniai pasitraukė.
—Gerai. Vadinasi, lieka dvidešimt šeši, dvidešimt sep­
tyni —stovėt ramiai! —dvidešimt aštuoni. Ir tu suskaičia­
vai dvidešimt aštuonis? —paklausė Fulčeris savo šešėlio
Grego Viljamso.
—Teisingai. Dvidešimt aštuoni.
—Puiku. Dabar taip. Iškritimo iš varžybų tvarka ta pa­
ti kaip visada. Išsiskaičiuojant po keturis. Iš pradžių bėgs
pirmieji, paskui antrieji...
—Žinom. Žinom!
Gėris, kuris žūtbūt norėjo atrodyti kaip šių metų Vei-
nas Petisas, visus erzino.
Džesas buvo ketvirtas ir tuo visai patenkintas. Nors ne­
kantravo bėgti, bet pasižiūrėti, ką kiti nuveikė nuo pava­
sario, taip pat buvo nieko prieš. Fulčeris, kaip iniciato­
rius, žinoma, buvo pirmas. Džesas šypsojosi jam už nuga­
ros ir, laikydamas rankas kišenėse, dešinės smiliumi
knebinėjo skylę pamušale.
Pirmąjį bėgimą Gėris laimėjo gana lengvai ir dar turė­
jo kvapo vadovauti antrajam. Keli berniukai iš mažesnių­
jų nuėjo žaisti kalno karaliaus ant šlaito tarp aukštutinės
ir žemutinės aikštelės. Viena akimi Džesas pamatė kai ką
leidžiantis žemyn iš aukštutinės aikštelės. Jis nusisuko ir
apsimetė besiklausąs ausį rėžiančių Fulčerio komandų.
—Sveikas, —Leslė Berk sustojo šalia jo.
—Aha, —burbtelėjo jis šiek tiek pasislinkdamas į šalį.
—Ar tu nebėgi?

30
 —Vėliau.
Jeigu jis nežiūrės į ją, tai gal ji išsinešdins aukštyn, kur
jai ir dera būti.
Gėris liepė Erliui Votsonui duoti ženklą startui. Dže-
sas žiūrėjo j išsirikiavusius prie linijos berniukus. Iš šito
būrio niekas neturi padoraus greičio, galvojo jis, sekda­
mas akimis palinkusias bėgikų nugaras ir švytruojančius
marškinių skvernus.
Prie finišo kova užvirė tarp Džimio Mitčelo ir Klaido
Dilo. Visi puolė artyn pasižiūrėti. Džesas jautė, kad Leslė
Berk neatsilieka nuo jo, bet stengėsi nežiūrėti jos pusėn.
—Klaidas, —paskelbė savo nuosprendį Gėris Fulčeris. —
Tai buvo Klaidas.
—Lygiosios, Fulčeri, —paprieštaravo vienas ketvirto­
kas. —Aš prie pat stovėjau.
—Klaidas Dilas.
Džimis Mitčelas sukando dantis.
—Aš laimėjau, Fulčeri. Tu iš taip toli negalėjai matyti.
—Laimėjo Dilas, - nekreipė dėmesio j protestą Gėris. —
Mes tik gaištam laiką. Išsirikiuoja tretieji. Greičiau!
Džimis pakėlė kumščius:
—Taip nesąžininga, Fulčeri.
Gėris nusisuko ir nurūko prie starto.
—Klausyk, tegu juodu bėga finale. Niekam tai nesu­
kliudys, —tarė Džesas garsiai.
Gėris stabtelėjo ir atsigręžė. Pirmiausia nužvelgė Dže-
są, tada Leslę Berk.
—Ko gero, - pasakė jis krizendamas, - paskui tau šaus
j galvą leisti kokiai nors mergiotei bėgti.
Džesas visas išraudo ir nepagalvojęs atšovė:

31
 —Žinoma, kodėl gi ne?
Jis tyčia atsisuko j Leslę ir paklausė:
—Nori bėgti?
—Žinoma, - pasišaipė ji. - Kodėl gi ne?
—O gal tu bijai leisti mergiotei rungtyniauti, Fulčeri?
Džesui pasirodė, kad Gėris tuojau trenks jam. Jis visas
įsitempė. Fulčeris neturi įtarti, kad jis bijo gauti kumščiu
į dantis. Tačiau Gėris apsisuko ir nubėgo prie starto ri­
kiuoti bėgimui trečiųjų.
—Galėsi bėgti su ketvirtaisiais, Lesle, —pasakė jis garsiai,
kad Fulčeris girdėtų. „Matai, - pasakė pats sau, —galima
pasipriešinti tokiam gyvatei kaip Fulčeris. Visai lengvai.”
Iš trečiųjų be didelio vargo laimėjo Bobis Mileris. Jis
buvo stipriausias iš visų ketvirtokų, beveik toks pat grei­
tas kaip Fulčeris. „Bet ne toks greitas kaip aš”, - pagalvojo
Džesas. Dabar jis ne juokais pradėjo jaudintis. Tarp ket­
virtųjų rimtų priešininkų nebuvo, vis dėlto geriau būtų
pagąsdinti Fulčerį ir pasirodyti gerai.
Leslė atsistojo jam iš dešinės. Jis vos vos pasitraukė į
dešinę, bet ji, atrodo, nieko nepastebėjo.
Pasigirdus signalui, Džesas šovė į priekį. Bėgo smagiai
ir lengvai - net gurvuolių po kojomis nejautė. Skuto kaip
reikiant. Jis uoste užuodė, kaip Gėris Fulčeris stebisi jo
pažanga. Žiūrovai rėkė labiau negu per kitus bėgimus. Gal
jie visi tą pastebėjo. Jis norėjo atsigręžti, bet atsispyrė pa­
gundai. Pamanys, kad nori pasirodyti. Sutelkė dėmesį į
juostelę priekyje. Ji sparčiai artėjo. „Ak, Bese, jeigu tu da­
bar mane matytum!”
Jis pajuto tą anksčiau negu pamatė. Kažkas lipo jam
ant kulnų. Jis nejučia ėmė lėkti greičiau. Bet štai tas kaž-

32
kas jau bėga greta. Dabar jis jau spaudė iš visų jėgų. Dus­
damas ir apsipylęs prakaitu, kuris žliaugė tiesiai j akis, jis
vis dėlto įžiūrėjo figūrą priekyje. Išblukę nukirpti džinsai
perkirto finišo juostelę per tris pilnas pėdas pirma jo.
Leslė atsisuko į jį —plati šypsena švietė įdegusiame vei­
de. Jis už kažko užkliuvo ir, netaręs nė žodžio, pusiau
žingsniu, pusiau ristele nubidzeno prie starto linijos. Šian­
dien jis turėjo tapti čempionu - geriausiu bėgiku iš visų
ketvirtokų ir penktokų, o net savo bėgimo nelaimėjo. Nė
viename lauko gale neskambėjo džiugūs šūksniai. Visi ber­
niukai atrodė tokie pat apstulbę, kaip ir jis. Tyčiotis ims
vėliau, tuo jis neabejojo, gerai, kad nors dabar tyli.
—Gerai, —pagaliau atsitokėjo Fulčeris. Jis bandė vai­
dinti labai svarbų asmenį. —Gerai, vaikinai. Išsirikiuokite
finalui. —Jis nuėjo prie Leslės. —Gavai, ko norėjai, o da­
bar eik žaisti klasių.
—Bet aš laimėjau bėgimą.
Gėris panarino galvą kaip bulius.
—Mergaitės nežaidžia žemutinėje aikštelėje. Verčiau
kopk aukštyn, kol kokia nors mokytoja tavęs nepamatė.
—Aš noriu bėgti, —ramiai atsakė ji.
—Tu jau bėgai.
—Kas tau, Fulčeri? —pratrūko Džesas. Jis nebegalėjo
sutramdyti pykčio. —Kas? Bijai su ja varžytis?
Fulčeris iškėlė kumštį. Tačiau Džesas išsisuko nuo smū­
gio. Dabar jis tikrai turės leisti jai bėgti. Ir Fulčeris leido —
nenoriai ir įpykęs.
Jinai aplenkė jį. Atbėgo pirma ir atsisukusi žiūrėjo di­
delėmis spindinčiomis akimis į prakaituotų mulkių šut­
vę. Suskambėjo skambutis. Džesas pasileido skersai aikš­

3. 10S4 33
telę susikišęs rankas giliai į kišenes. Ji pasivijo jį. Jis ištrau­
kė rankas iš kišenių ir pasuko šlaito pusėn. Pakaks nema­
lonumų. Ji paspartino žingsnį —nesileido atstumiama.
—Ačiū, - pasakė ji.
—Ką? - paklausė jis ir pagalvojo: „Už ką?”
—Šitoje sumautoje mokykloje tu esi vienintelis, su ku­
riuo verta varžytis.
Jam pasirodė, kad jos balsas virpa. Kad jis dar kada
nors jos gailėtųsi!
—Tai ir varžykis, —burbtelėjo jis.
Po pietų autobuse jis pasielgė taip, kaip nemanė pasi­
elgsiąs, - atsisėdo šalia Mei Belės. Tik šitaip galėjo būti
tikras, kad Leslė neklestelės ant sėdynės šalia jo. Dieve, ta
mergiotė visai nenutuokia, kas įvyko ir ko jau nebeįvyks.
Jis žvelgė pro langą, tačiau žinojo, kad ji sėdi čia pat už
tarpo tarp sėdynių.
Girdėjo, kaip ji pašaukė jį vardu, bet apsimetė, kad per
triukšmą neišgirdo. Kai autobusas sustojo, jis čiupo Mei
Belę už rankos ir nusitempė paskui save, jausdamas, kad
Leslė seka jiedviem pridurmu. Tačiau ji nebemėgino jo
kalbinti ir daugiau nėjo paskui, o pasileido bėgte į senąjį
Perkinsų namą. Jis neatsispyrė pagundai ir atsisuko. Ji bė-
go taip, lyg bėgti jai būtų buvę tas pats, kas vaikščioti. Jos
bėgimas priminė jam rudenį išskrendančias į pietus lau­
kines antis. Toks pat lygus ir darnus. „Gražu”, toptelėjo
jam, bet jis nuvijo tą žodį šalin ir nuskubėjo namo.
 Ketvirtas skyrius
TERABITIJOS VALDOVAI

Mokslo metai prasidėjo pirmąjį rugsėjo antradienį po

Darbo dienos, taigi savaitė buvo trumpa. Ir labai gerai,
nes kiekviena nauja diena buvo blogesnė už vakarykštę.
Leslė ir toliau per pertraukas prisidėdavo prie berniukų ir
kiekvieną kartą laimėdavo. Iki penktadienio dalis ketvir­
tokų ir penktokų perėjo į šlaitą tarp dviejų aikštelių žaisti
kalno karaliaus. Likusiai saujelei nebebuvo ūpo rungty­
niauti. Bėgti pasidarė visai nebeįdomu. O dėl visko buvo
kalta Leslė.
Džesas dabar žinojo, kad niekada nebebus ketvirtosios
ir penktosios klasių čempionas. Vienintelė paguoda, kad
ir Gėris Fulčeris nebus. Penktadienį jie dar formaliai su­
rengė varžybas, o kai Leslė vėl laimėjo, visi žinojo, kad tai
paskutinis kartas.
Gerai dar, kad buvo penktadienis ir po atostogų sugrį­
žo mokytoja Edmands. Penktokams muzikos pamoka tu­
rėjo prasidėti tuojau po pertraukos. Tądien Džesas jau bu­
vo sutikęs mokytoją Edmands koridoriuje. Ji sustabdė jį
ir pradėjo klausinėti:
—Ar piešei per vasarą?

3* 35
 —Taip, tamsta mokytoja.
—Gal galėčiau pamatyti tavo piešinius, ar niekam jų
nerodai?
Džesas nusibraukė plaukus nuo įraudusios kaktos ir pa­
sakė:
-Jums parodysiu.
Ji žavingai nusišypsojo, parodė eilę lygutėlių dantų, gal­
vos krestelėjimu nupurtė nuo pečių juodus blizgančius
plaukus ir tarė:
—Puiku! Iki pasimatymo.
Jis linktelėjo ir nusišypsojo jai. Jautė, kaip kaista ir dilg­
čioja kojų pirštai.
Dabar, kai jis sėdėjo ant kilimo mokytojų kambaryje,
vėl visas nukaito išgirdęs jos balsą. Net kai ji paprasčiau­
siai kalbėjo, sodrus ir melodingas balsas tartum almėjo iš
jos vidaus.
Valandėlę ji derino gitarą, visą laiką kalbėdama priver-
žinėjo stygas ir skimbčiodama apyrankėmis brązgino akor­
dus. Kaip visada su džinsais, sėdėjo sukryžiavusi kojas prieš
juos, lyg mokytojams tai būtų įprasta. Kelių vaikų paklau­
sė, kaip jie laikosi ir kaip praleido vasarą. Tie kažką nu­
mykė. Su Džesu asmeniškai nekalbėjo, tik žvilgtelėjo mė­
lynomis akimis taip, kad jis visas suzvimbė kaip priveržta
jos gitaros styga.
Ji pastebėjo Leslę ir paprašė, kad kas nors jiedvi supa­
žindintų. Viena iŠ mergaičių manieringai pristatė naujo­
kę. Tuomet ji nusišypsojo Leslei, o Leslė nusišypsojo jai -
tai buvo pirmas kartas, kai Leslė nusišypsojo po to antra­
dienio, kai laimėjo varžybas.
—Ką norėtum padainuoti, Lesle?

36
 —Bet ką.
Mokytoja Edmands parinko keletą akordų ir pradėjo
dainuoti vieną dainą, tik daug tyliau nei paprastai ją dai­
nuodavo:
Matau aššalį laisvą, šviesią,
Ir kelią ten matau nutiestą,
Gyvensimejoje abu
Už rankų susiėmę aš ir tu...
—

Vaikai pritarė, iš pradžių tyliai, prisiderindami prie jos,

bet į pabaigą, dainai įsisiūbuojant, jie traukė vis smarkiau,
o galiausiai, kai priėjo paskutinę eilutę: „Mudu būsime
tenai laisvi”, visa mokykla juos girdėjo. Pagautas tyro
džiaugsmo, kuris apėmė dainuojant, Džesas atsisuko ir
susidūrė su Leslės žvilgsniu. Jis nusišypsojo jai. Na ir kas?
Kodėl neturėtų to daryti? Ko jis pagaliau bijo? Viešpatie.
Kartais jis elgiasi kaip paskutinis bailys. Džesas linktelėjo
jai ir vėl nusišypsojo. Ji nusišypsojo jam. Sėdėdamas mo­
kytojų kambaryje ant kilimo, staiga pajuto, jog nuo šios
akimirkos jo gyvenime prasideda naujas tarpsnis ir jis pats
nori, kad taip būtų.
Leslei nereikėjo sakyti, kad jo nuomonė apie ją pasi­
keitė. Jau žinojo. Autobuse įsitaisė ant sėdynės greta ir
prisispaudė prie pat, kad liktų vietos Mei Belei. Ji pasako­
jo apie Arlingtoną, didelę priemiesčio mokyklą, kurią lan­
kė, apie didžiulę muzikos klasę ir mokytojas, tarp kurių
nebuvo nė vienos tokios gražios ir nuostabios kaip panelė
Edmands.
—Ten buvo gimnastikos salė?
—Taip. Kaip ir visose mokyklose. Bent jau daugumo­
37
je. Kaip gaila, kad čia nėra, - atsiduso ji. —Man sekdavosi
gimnastika. ./
—Įsivaizduoju, kaip tau čia nyku.
—Aha.
Kurį laiką Leslė susimąsčiusi tylėjo, Džesas nusprendė,
kad ji galvoja apie savo buvusią mokyklą, kurią jis įsivaiz­
davo šviesią ir naują, su tviskančia gimnastikos sale - di­
desne negu apygardos vidurinėje mokykloje.
—Turbūt ir draugų daug turėjai?
—Taip.
—Kodėl čia atvykai?
—Mano tėvai pervertina savo vertybių sistemą.
-Ką?
-Jie nusprendė, kad buvo per daug prisirišę prie pini­
gų ir sėkmės, todėl nusipirko šitą fermą. Dabar žada ūki­
ninkauti ir galvoti apie tai, kas iš tiesų svarbu.
Džesas spoksojo į ją išsižiojęs iš nuostabos. Jis jautė tai,
bet nieko negalėjo padaryti. Tai buvo juokingiausias da­
lykas, kokį jam kada nors buvo tekę girdėti.
—O tu dėl to turi kentėti.
—Taip.
—Kodėl jie nepagalvojo apie tave?
—Mes viską aptarėm, —kantriai paaiškino ji. —Ir aš no­
rėjau čia atvažiuoti. —Ji nukreipė žvilgsnį į langą. - Iš anks­
to negali žinoti, kaip iš tikrųjų bus.
Autobusas sustojo. Leslė paėmė Mei Belę už rankos ir
padėjo išlipti. Džesas išlipo joms iš paskos, vis dar negalė­
damas suvokti, kodėl du suaugę žmonės ir tokia protinga
mergaitė kaip Leslė sumanė iškeisti patogų gyvenimą prie­
miestyje į šitokią vietą.

38
 Autobusas nuburzgė tolyn.
—Šiais laikais iš ūkio nepragyvensi, —pagaliau prabilo
jis. —Mano tėvas turi važinėti j Vašingtoną, kitaip neišsi-
verstume...
—Pinigai nesvarbu.
—Tas ir yra, kad svarbu.
—Turiu galvoje mūsų šeimą, —griežtai atsakė Leslė.
Džesas ne iš karto susigaudę. Jis nepažinojo žmonių,
kuriems pinigai nerūpėtų.
—A! - tepasakė jis ir nusprendė ateityje daugiau nekal­
bėti su ja apie pinigus.
Tačiau Vieversių upelio mokykloje Leslė susidūrė su
sunkumais, kurie sukėlė daugiau rūpesčių negu pinigų
trūkumas. Nesusipratimas kilo dėl televizoriaus.
Viskas prasidėjo tą dieną, kai mokytoja Majers garsiai
perskaitė Leslės rašinėlį apie laisvalaikio pomėgius. Vi­
siems reikėjo parašyti, ką labiausiai mėgsta veikti. Džesas
parašė apie futbolą, kurio iš tikrųjų nemėgo, bet jam pa­
kako proto suprasti, kad būtų išjuoktas, jeigu parašytų apie
piešimą. Dauguma berniukų prisiekinėjo, kad labiausiai
mėgsta žiūrėti televizijos laidą apie Vašingtono raudono­
džius. Mergaitės pasidalijo į dvi grupes: tos, kurios per
daug nepaisė mokytojos Majers nuomonės, parašė, kad
mėgsta žiūrėti televizijos žaidimus, o tokios kaip Vanda
Kei Mur, besitaikanti į pirmūnes, parašė, kad mėgsta skai­
tyti geras knygas. Tačiau mokytoja garsiai perskaitė tiktai
Leslės rašinį.
—Noriu visiems perskaityti šį rašinį. Dėl dviejų prie­
žasčių. Pirma, jis nuostabiai parašytas. Antra, jame kalba­
ma apie labai neįprastą mergaitei laisvalaikio pomėgį, —

39
mokytoja nusišypsojo Leslei pirmosios mokslo metų die­
nos šypsena. Leslė sėdėjo nudūrusi akis. Mokytojos Ma-
jers numylėtiniams Vieversių upelio mokykloje gyveni­
mas buvo užnuodytas. - Taigi Leslės Berk rašinys „Nar­
dymas su akvalangu”.
Šaižus mokytojos balsas kapojo sakinius į trumputes
juokingas frazes, vis dėlto Leslės žodžiai pagavo ir
nusinešė Džesą į tamsią povandeninę gelmę. Staiga jis
pajuto, kad jam trūksta oro. O jeigu panėrus po vande­
niu kaukė prisipildys vandens ir nebespėsi iškilti į pavir­
šių? Jam trūko kvapo, pylė prakaitas. Jis stengėsi
užgniaužti baimę, juk tai Leslės Berk laisvalaikio
pomėgis, mėgino drąsintis. Niekas nevadins nardymo su
akvalangu pomėgiu, jei iš tikrųjų jam nepatiks. Vadina­
si, Leslė sugeba daugybę dalykų. Ji nebijo panerti į gel­
mę ir atsidurti pasaulyje, kuriame visai nėra oro ir maža
šviesos. Dieve mano, koks jis bailys. Vien girdėdamas,
kaip mokytoja Majers skaito apie tai, jis tirta visu kūnu.
Jis daug didesnis vaikas už Džois Aną. Tėvas tikėjosi,
kad iš jo užaugs vyras. Ir štai kažkokia mergiotė, kuriai
dar nėra nė dešimties, įvarė jam tokį siaubą pasakojimu
apie povandeninį pasaulį. Tai mulkis!
—Esu tikra, —baigė mokytoja Majers, —kad jaudinan­
tis Leslės pasakojimas jums paliko tokį pat įspūdį, kaip ir
man.
„Įspūdį”. Viešpatie, jis vos nenuskendo.
Mokiniai ėmė brūžuoti kojomis ir čežinti popierių.
—Dabar užduosiu jums namų darbą (prislopintos de­
jonės), kuris tikrai jums patiks (nepatiklūs murmesiai).
Šiandien septintuoju kanalu aštuntą valandą bus rodoma

40
laida apie žymųjį okeanologą Žaką Kusto. Noriu, kad visi
pasižiūrėtumėte. Paskui aprašykite, ką sužinojote, —ne
mažiau kaip vieną lapą.
—Visą lapą?
—Taip.
—Ar žodžių rašyba svarbu?
—Ar kada nors taisyklinga žodžių rašyba buvo nesvar­
bu, Geri?
—Iš abiejų pusių?
—Užteks vienos pusės, Vanda Kei. Tačiau tie, kurie
parašys daugiau, gaus geresnį pažymį.
Vanda Kei išsišiepė. Beveik galėjai matyti, kaip protin­
goje jos galvelėje jau ryškėja dešimties puslapių kontūrai.
—Tamsta mokytoja?
—Taip, Lesle. —O Dieve, baisu, kad ponios Majers
skruostai neplyštų nuo tokio dantų rodymo.
—O jeigu negali žiūrėti laidos?
—Pasakyk tėvams, kad tai namų darbas. Jie tikrai ne­
prieštaraus.
—Bet jeigu... —Leslė užsikirto, paskui atsikrenkštė ir
jau garsiau baigė: —...jeigu neturi televizoriaus?
„Siaubas, Lesle. Nesakyk šito. Visada gali ateiti pažiūrėti
pas mane.” Tačiau išgelbėti ją buvo per vėlu. Nepatiklūs
šnabždesiai jau perėjo į niekinamą murmėjimą.
Mokytojos Majers blakstienos ėmė tankiai mirksėti.
—Šit kaip, —ji vėl sumirksėjo. Atrodė, kad ir ji suka
galvą, kaip išgelbėti Leslę. - Ką gi, tada galima parašyti
vieno puslapio rašinėlį ar ką nors kita. Tą juk galėsi, ar
ne, Lesle? - Nepaisydama klasės šurmulio, mokytoja sten­
gėsi šypsotis Leslei, bet tai negelbėjo. —Tylos! Tylos! Ty­

41
los! —staiga nustojusi šypsotis piktai suriko ji, ir audra
nurimo.
Ji išdalijo padaugintus aritmetikos užduočių lapelius.
Džesas žvilgtelėjo į Leslę. Palinkęs prie lapelio jos veidas
buvo įraudęs ir piktas.
Per pertrauką, žaisdamas kalno karalių, jis matė, kaip
Vandos Kei vadovaujamas mergaičių būrys apsupo Leslę.
Jis negirdėjo pokalbio, bet iš to, kaip Leslė tolydžio išdi­
džiai atlošdavo galvą, suprato, kad mergaitės iš jos šaiposi.
Paskui jį užpuolė Gregas Viljamsas ir, kol jie ėmėsi, Leslė
dingo. Tai ne jo reikalas, vis dėlto, iš visų jėgų pastūmęs
Gregą nuo kalno, jis nežinia kam suriko: „Išeinu!”
Nuėjo prie mergaičių tualeto ir atsistojo priešais. Leslė
išėjo po kelių minučių. Aiškiai matyti, kad verkė.
—Lesle, - tyliai pašaukė jis.
—Atstok, —ji staiga apsisuko ir greitu žingsniu pasilei­
do priešingon pusėn. Viena akimi sekdamas raštinės du­
ris Džesas nubėgo jai iš paskos. Per pertraukas koridoriu­
je pasilikti draudžiama.
—Lesle, kas atsitiko?
—Tu puikiai žinai, kas atsitiko, Džesai Aronsai.
—Taip, —pasikasė pakaušį jis. - Kam tu prasižiojai?
Visada gali pirmiau pasižiūrėti į mano...
Bet ji vėl apsisuko ir nurūko koridoriumi atgal. Mergai­
čių tualeto durys užsitrenkė jam prieš nosį anksčiau, negu
jis spėjo baigti sakinį. Džesas išsliūkino laukan. Jeigu mo­
kytojas Terneris pamatys jį lūkuriuojantį prie mergaičių tu­
aleto, gali pamanyti, kad jis koks iškrypėlis ar dar kas.
Po pamokų Leslė įlipo į autobusą pirma jo, nuėjo į
patį galą ir įsispraudė į kampą ant paskutinės sėdynės -

42
tiesiai j septintokų vietą. Kryptelėjęs galvą jis parodė jai,
kad verčiau sėstųsi kur nors arčiau, bet ji net nedirstelėjo į
jį. O septintokų būrys jau artėjo prie autobuso —stambios,
drąsios ir krūtingos mergaitės ir liesi, nedidukai siaura­
akiai berniūkščiai. Jie užmuš ją už tai, kad užėmė jų vietą.
Džesas pašoko, nubėgo prie Leslės ir pačiupo ją už rankos.
- Eik į savo vietą, Lesle, - jis girdėjo, kaip didesnieji
jau stumdosi braudamiesi per siaurą tarpą.
Iš tiesų septintokė Dženisė Eiveri, kurios gyvenimo
tikslas buvo šiurpinti mažesnius už save, jau stovėjo jam
už nugaros.
- Pasitrauk, pyply, —sukomandavo ji.
Jis įsirėmė kojomis į grindis kuo tvirčiau, nors širdis,
rodės, tuoj iššoks per gerklę.
- Eime, Lesle, - paragino jis, paskui įsidrąsinęs atsisu­
ko ir nužvelgė Dženisę Eiveri reikšmingu žvilgsniu nuo
šviesių smulkiai sugarbanotų plaukų, pernelyg aptemptos
palaidinės, plačių džinsų iki pat milžiniškų sportbačių.
Tada nurijo seiles ir, įsmeigęs žvilgsnį tiesiai į jos piktas
akis, beveik šaltai išpoškino:
- Jau kai Dženisė Eiveri atsisės, tau tikrai nebeliks
vietos.
- Laikas tau pereiti prie dietos, Dženise, - šūktelėjo
kažkuris vaikų.
Dženisės akys žaibavo įniršiu, vis dėlto ji pasislinko į šo­
ną ir praleido Džesą su Lesle, einančius į nuolatinę vietą.
Kai juodu atsisėdo, Leslė atsigręžė, paskui pasilenkė
prie Džeso:
- Jinai tau nedovanos, Džesai. Atrodo siaubingai įpy­
kusi.

43
 Džesui atlėgo širdis, kai išgirdo pagarbą Leslės balse,
bet atsisukti neišdrįso.
—Baisiai čia, —atšovė jis. - Manai, kad aš tos karvės
bijau?
Tik tada, kai jie išlipo iš autobuso, jis galėjo nuryti sei­
les neužspringęs. Ir netgi vos vos pamojuoti ranka burz­
giančiam autobusui iš paskos.
—Na, —džiugiai tarė Leslė, stovėdama šalia Mei Belės
ir šypsodamasi jam, —iki pasimatymo!
—Klausyk, gal ką nors veikiam popiet?
—Ir aš! Ir aš noriu ką nors veikti, —cyptelėjo Mei Bele.
Džesas žvilgtelėjo į Leslę. Jos akys sakė „ne”.
—Kitą kartą, Mei Bele. Šiandien mudu su Lesle turime
reikalų. Parnešk mano knygas namo ir pasakyk mamai,
kad aš pas Berkus, gerai?
—Tu neturi jokių reikalų. Ir nežadėjai nieko veikti.
Leslė priėjo, pasilenkė ir uždėjo ranką ant lieso Mei
Belės petuko.
—Mei Bele, ar norėtum naujų popierinių lėlių?
Mei Belės akys neramiai sujudo.
—O kokių?
—Iš kolonijinio Amerikos gyvenimo.
Mei Bele papurtė galvą.
—Noriu nuotakos arba mis Amerikos.
—Galėsi žaisti, kad jos nuotakos. Lėlės turi daug ilgų
gražių suknelių.
—O ko joms trūksta?
—Nieko. Jos visai naujos.
—Tai kodėl tu jų nenori, jeigu jau tokios geros?
—Kai būsi mano metų, —atsiduso Leslė, —paprasčiau-

44
šiai nebežaisi su popierinėmis lėlėmis. Man jas senelė at­
siuntė. Pati žinai, senelės užmiršta, kad mes augam.
Viena Mei Belės močiutė gyveno Džordžijoje ir nieka­
da jai nieko nebuvo atsiuntusi.
—Jau visas išsispaudei?
—Ne, tikrai ne. Ir drabužėliai taip pat išsispaudžia, ne­
reikės karpyti.
Buvo matyti, kad Mei Bele pasiduoda.
—Gal eime drauge, pasižiūrėsi pati, o jeigu jos tau pa­
tiks, nusineši namo ir pasakysi mamai, kur aš esu, ką? -
pridūrė Džesas.

Jie žiūrėjo, kaip Mei Bele skuta jkalnėn sugniaužusi ran­

kutėse savo naująjį turtą, o paskui apsisuko ir bėgo per ply­
ną lauką kitapus Perkinsų namo prie išdžiūvusio upelio va­
gos, vingiuojančios palei mišką. Tenai ant kranto sena
laukinė obelis, ant kurios kabo kažkieno kadai pririšta virvė.
Juodu paeiliui šokinėjo per upelio vagą laikydamiesi
už virvės. Buvo nuostabiai graži rudens diena, kai supda­
masis ant virvės pažvelgdavai į dangų, atrodydavo, kad
skrendi. Džesas negalėjo atsigrožėti sodria ir skaisčia dan­
gaus spalva. Jis plaukė, plaukė kaip tingus baltas debesėlis
pirmyn ir atgal per dangaus mėlynę.
—Ar žinai, ko mums reikia? —šūktelėjo Leslė.
Pakerėtas dangaus grožio, Džesas neįsivaizdavo, ko jam
dar galėtų reikėti.
—Reikia susirasti vietą, —pasakė ji, - kuri būtų vien tik
mūsų. Tokią slaptą vietą, apie kurią daugiau niekas pa­
saulyje nežinotų. —Džesas grįžo su virve iš ano kranto ir
vilkdamas kojas žeme stabtelėjo. —Tai gali būti net visa

45
paslaptinga šalis, - pridūrė ji beveik pašnibždomis, - o
mudu būtume jos valdovai.
Nuo jos žodžių jam virptelėjo širdis. Jis norėtų ką nors
valdyti. Net jeigu ir ne iš tikrųjų.
- Gerai, - sutiko jis, - o kur?
- Čia, miške, kur niekas neateis ir visko nesugadins.
Miške buvo tokių vietų, kurios Džesui nelabai patiko.
Ten taip tamsu, lyg būtum po vandeniu. Bet jis nutylėjo.
- Žinau, - vis labiau įsijausdama kalbėjo Leslė. - Tai
turi būti stebuklinga šalis kaip Narnija, ir patekti į ją
galima vieninteliu keliu - peršokti įsisiūbavus su šia už­
burta virve.
Jos akys žėrėjo.
—Eime, - ji griebė virvę. - Susiraskime vietą savo tvir­
tovei.
Vos už kelių jardų nuo upelio vagos Leslė sustojo.
—Gal čia? —paklausė.
—Čia gerai, —skubinosi pritarti Džesas, džiaugdama­
sis, kad nereikia brautis gilyn į mišką. Jis nusivestų ją ir
ten, ne toks jau bailys, kad negalėtų kokį kartą kitą paėjė­
ti tolėliau ir pasidairyti po tą visada gūdų seną pušyną.
Tačiau kaip nuolatinė vieta ši buvo kaip tik —čia, kur
sedulos ir Judo medžiai žaidė slėpynių tarp ąžuolų ir spyg­
liuočių, o saulės spinduliai, trykšdami pro medžių kamie­
nus, maloniai lyžčiojo jiems kojas.
—Tikrai, —pakartojo jis pats sau, smarkiai linksėdamas
galva. Pomiškis sausas, nesunku bus išvalyti vietą. Žemė
beveik lygi. —Čia statyti bus geriausia.
Leslė pavadino jų slaptąją šalį Terabitija ir paskolino
Džesui visas savo knygas apie Narniją, kad žinotų, kaip

46
viskas vyksta stebuklingoje karalystėje —kaip reikia ginti
gyvūnus ir medžius, kaip elgtis valdovams. Tai sunkiau­
sia. Leslė mokėjo kalbėti valdingai, kaip tikrų tikriausia
karalienė. O Džesui ir šiaip trūkdavo žodžių, ką jau šne­
kėti apie iškilmingą karalių kalbėseną.
Tačiau jis mokėjo statyti. Juodu prisivilko visokių len­
tų ir kitokio šlamšto iš šiukšlių krūvos palei Besės ganyklą
ir pasistatė tvirtovę miške, savo pasirinktoje vietoje. Leslė
pridėjo į trijų svarų kavos dėželę sausainių ir džiovintų
vaisių, o j svaro skardinę —vinių ir virvių. Suradę penkis
„Pepsi” butelius, išplovė ir pripylė vandens, kaip sakė
Leslė, „apgulčiai”.
Kaip Biblijos Dievas žvelgė juodu į savo kūrinį ir ma­
tė, kad jis geras.
—Nupiešk Terabitijos paveikslą, pasikabinsime pilyje, —
pasiūlė Leslė.
—Negaliu.
Kaip jai paaiškinti, kad suprastų? Apie tai, kaip jis
trokšta paliesti ir prisitraukti artyn virpantį pasaulį ir kaip
tas pasaulis kaskart išslysta jam pro pirštus, palikdamas
popieriaus lape vien negyvą suakmenėjusį atspaudą.
- Tiesiog negaliu perteikti medžių poetiškumo, —pa­
sakė jis.
Ji linktelėjo.
- Nesijaudink, - tarė. - Kada nors galėsi.
Jis tikėjo ja, nes čia, tvirtovės prieblandoje, viskas atrodė
įmanoma. Jiedviem priklausė pasaulis ir jokie priešai - nei
Gėris Fulčeris, nei Vanda Kei Mur, nei Dženisė Eiveri, nei
paties Džeso baimės ir ydos, nei jokie Leslės įsivaizduoti
priešai, puolantys Terabitiją, —nebūtų pajėgę jų nugalėti.

47
 Kai juodu pastatė tvirtovę, po kelių dienų Dženisė Ei-
veri parpuolė mokyklos autobuse ir ėmė spiegti, kad Dže-
sas pakišo jai koją. Ji taip šakojosi, kad autobuso vairuo­
toja ponia Prentis liepė Džesui išlipti lauk ir jis turėjo tris
mylias pėstute pėdinti iki namų.
Kai jis galiausiai nusigavo iki Terabitijos, Leslė tupėjo
susirangiusi po nedideliu plyšeliu palei stogą, kad būtų
šviesos skaityti. Ant knygos viršelio buvo nupieštas dalgi­
nis delfinas, puolantis paprastąjį delfiną.
—Ką veiki? —įėjęs paklausė Džesas ir atsisėdo ant že­
mės priešais.
—Skaitau. O ką man daryti? Ot merga! - staiga jai pra­
siveržė jau kurį laiką tramdomas pyktis.
—Niekis. Ką man reiškia truputį pasivaikščioti?
Iš tiesų toks kojų pamankštinimas buvo vieni niekai,
palyginti su tuo, ką Dženisė Eiveri būtų galėjusi jam iš­
krėsti.
- Tai principo dalykas, Džesai. Gerai įsidėmėk. To­
kius žmones reikia sustabdyti. Kitaip iš jų išaugs tironai ir
diktatoriai.
Jis ištiesė ranką ir paėmė iš jos knygą, apsimetęs, kad
nori apžiūrėti kraugerišką vaizdelį viršelyje.
- Gal jau turi kokią gerą mintį?
-Ką?
- Maniau, kad tu ieškai būdų, kaip sustabdyti Dženisę
Eiveri.
- Nejuokauk. Mes bandome gelbėti delfinus. Jiems
gresia išnykimas.
Džesas grąžino jai knygą.
- Gelbėti delfinus ir žudyti žmones, ar ne?

48
 Pagaliau ji nusišypsojo.
- Ko gero, taip. Klausyk, ar tu kada nors girdėjai Mo-
bio Diko istoriją?
- O kas jis toks?
- Na, kartą gyveno toks didžiulis baltasis banginis var­
du Mobis Dikas... —ir Leslė pradėjo sekti nuostabią isto­
riją apie banginį ir pamišusį jūrų kapitoną, kuris pasiryžo
jį nugalabyti. Džesui panižo nagai atvaizduoti viską ant
popieriaus. Jeigu turėtų tinkamų dažų, gal jam ir pavyk­
tų. Turbūt vis tiek kaip nors įmanoma pavaizduoti baltą
banginio spindesį tamsių vandenų fone.

Iš pradžių jie vengdavo vienas kito per pamokas, bet

taip buvo iki spalio mėnesio, o paskui ėmė draugauti at­
virai. Gėris Fulčeris, kaip ir Brenda, smaginosi erzindami
Džesą, kad jis turi panelę. Tačiau Džesui tai buvo nė mo­
tais. Jis žinojo, kad panelės paprastai vaikosi berniukus
žaidimų aikštelėje, norėdamos sučiupti ir pabučiuoti. Jis
negalėjo įsivaizduoti, kad Leslė galėtų ką nors vaikytis,
kaip negalėjo įsivaizduoti Didžiagurklės Majers, sliuogian­
čios vėliavos stiebu aukštyn. Tad Gėris Fulčeris savo pais­
talais tik veltui aušina burną.
Tiesą sakant, mokykloje, išskyrus pertraukas, laisvo lai­
ko beveik nebuvo, ir dabar, kai bėgimo varžybų niekas
nebeskelbdavo, Džesas su Lesle atsisėsdavo kur nors nuo­
šaliau ir kalbėdavosi. Išskyrus stebuklinguosius pusvalan­
džius penktadieniais, Džesas norėdavo eiti į mokyklą vien
tik dėl pertraukų. Leslė visada kuo nors prajuokindavo,
todėl dienos mokykloje taip baisiai neprailgdavo. Daž­
niausiai ji šaipydavosi iš mokytojos Majers. Leslė buvo iš

50
tų mokinių, kurie per pamokas sėdi nekrutėdami, niekad
nesišnabžda su kitais, nesvajoja ir nekramto gumos, ne­
priekaištingai atlieka namų darbus, bet patys rezga tokius
planus, kad jeigu mokytoja nors kartą galėtų pažvelgti j
juos pro tobulybės kaukę, tai pasibaisėjusi išvarytų lauk.
Per pamoką vien tik pagalvojęs, kokias mintis slepia
angeliškas Leslės žvilgsnis, Džesas vos susilaikydavo ne-
nusišypsojęs. Kartą visą rytą - Leslė pati papasakojo per
pertrauką - ji įsivaizdavo, kad mokytoja Majers gyvena
vienoje iš turtingų Arizonos fermų. Jos fantazijoje ji buvo
viena iš tų ėdrūnių, kurios slepia saldainius keisčiausiose
vietose —netgi po karšto vandens čiaupu! —tačiau kas nors
būtinai juos suranda ir vargšelė turi raudonuoti kitų sto­
rulių akivaizdoje. Tą popietę Leslė įsivaizdavo, kaip moky­
toja Majers, vien su rožiniu korsetu, lipa ant svarstyklių,
o aukšta, prakauli direktorė jai sako: „Vėl norėjai mus ap­
gauti, Gasi!” Ir mokytojos Majers akys paplūsta ašaromis.
- Džesai Aronsai! —nutraukė jo svajones šaižus moky­
tojos balsas.
Jis bijojo pakelti akis ir pasižiūrėti į putlų mokytojos
veidą, kad nepradėtų prunkšti, ir įsistebeilijo į jos sijono
apačią.
- Taip, tamsta mokytoja.
Jis tikėjosi paramos iš Leslės. Mokytoja Majers visada
pričiupdavo jį, kai jo dėmesys nuklysdavo kur nors kitur,
bet niekada net neįtardavo, kad Leslė nesiklauso. Jis iš
padilbų dėbtelėjo jos pusėn. Leslė buvo taip įnikusi į ge­
ografijos vadovėlį, kad nežinančiam nė į galvą nebūtų šovę
tuo suabejoti.

4* 51
 Lapkritį Terabitijoje pasidarė šalta. Tvirtovėje laužo
juodu nedrįsdavo kurti, bet lauke kartais pasišildydavo
prie ugnelės. Kurį laiką Leslė laikė tvirtovėje du miegmai­
šius, tačiau pirmomis gruodžio dienomis tėvas jų pasige­
do ir ji turėjo parnešti juos namo. Tiesą sakant, Džesas
užsispyrė, kad ji nuneštų juos. Ne todėl, kad būtų bijojęs
Berkų. Leslės tėvai buvo jauni - ir vienas, ir kitas lygiais
baltais dantimis ir tankiais plaukais. Leslė vadindavo juos
Džude ir Bilu, ir tuo Džesas niekaip negalėjo atsistebėti.
Žinoma, kas jam darbo, kaip Leslė vadina savo tėvus. Tik
kažkodėl sunku prie to priprasti.
Abu Berkai buvo rašytojai. Ponia Berk rašė apsakymus
ir, anot Leslės, labiau pagarsėjusi už tėvą, kuris rašė apie
politiką. Lentyna, ant kurios stovėjo jų parašytos knygos,
atrodė nemirtingai. Viršelyje ponia Berk buvo Džudit
Hankok. Iš pradžių tai atrodė kažkokia nesąmonė, paskui
paskutiniame viršelyje pamatydavai jos nuotrauką, kur at­
rodė labai jauna ir rimta. Ponas Berkas nuolat važinėdavo
į Vašingtoną baigti knygos, kurią rašė su kažkuo kitu, ta­
čiau prižadėjo Leslei, kad po Kalėdų niekur nebekeliaus.
Tada sutvarkys namus, užveis sodą, klausysis muzikos,
garsiai skaitys knygas, o rašys tik laisvalaikiu.
Neatrodė, kad jie, kaip Leslė tvirtino, tokie jau turtingi,
nors net ir Džesas matė, kad jų džinsai nebuvo pirkti pigių
drabužių krautuvėje. Televizoriaus Berkai neturėjo, bet na­
muose stovėjo kalnai plokštelių ir stereoaparatūra, kuri at­
rodė kaip iš „Žvaigždžių karų”. O automobilis, nors mažas
ir dulkinas, buvo itališkas ir taip pat atrodė brangus.
Jie visada maloniai priimdavo Džesą, kai jis užeidavo,
o paskui, kai pradėdavo kalbėti apie Prancūzijos politiką,

52
styginius kvartetus (iš pradžių jis manė, kad tai kokios iš
stygų padarytos kvadratinės dėžės) arba kaip išgelbėti pil­
kuosius vilkus, raudonmedžio miškus arba švilpaujančius
banginius, jis bijodavo prasižioti ir parodyti savo neišma­
nymą.
Pasikvietęs Leslę į savo namus taip pat jausdavosi ne­
smagiai. Džois Ana spoksodavo į juos susikišusi pirštą į
burną ir visa apsiseilėjusi. Brenda su Ele amžinai įterpda­
vo „panelę”, o motina būdavo nesmagi ir įsitempusi, lyg
eitų kokiu nors reikalu į mokyklą. Vėliau ji prasitarė, kad
Leslė „prastai” apsirengusi. Ji, girdi, visada mūvi kelnes,
net eidama į mokyklą. Jos plaukai esą „trumpesni negu
berniukų”. O jos tėvai - „paprasčiausi hipiai”. Mei Bele
kibdavo prie jųdviejų arba zirzdavo, kad jie neima jos
drauge. Tėvas matė Leslę tik kelis kartus ir linktelėjo gal­
vą parodydamas, kad pastebi ją, bet, mamos įsitikinimu,
jis nervindavosi, kad vienintelis sūnus nieko daugiau ne­
veikia, tik žaidžia su mergaitėmis, ir jiedviem esą neramu,
kas iš to išeis.
Džesas nekvaršino sau galvos „kas iš to išeis”. Kaip
niekad anksčiau gyvenime, atsibudęs rytą jis žinodavo, kad
jo kažkas laukia. Leslė jam daugiau negu draugė. Ji buvo
kita, daug įdomesnė, jo paties dalis —jo kelias į Terabitiją
ir į visus pasaulius už jos.
Terabitija buvo jųdviejų paslaptis, ir labai gerai, nes jis
nebūtų pajėgęs jos nusakyti jokiam pašaliniam žmogui.
Jau žengdamas nuo kalvos miško link, jis jaučia, kaip kū­
ną užlieja šilta ir maloni banga. Kuo arčiau išdžiūvusio
upelio ir laukinės obels su kabančia virve, tuo smarkiau
tuksi širdis. Su pašėlusiu džiaugsmu pasičiupęs virvę, jis

53
perskrieja upelį ir iš lengvo nutupia kitoje pusėje - išsyk
tarytum paūgėjęs ir sutvirtėjęs toje paslaptingoje šalyje.
Mėgstamiausia Leslės vieta prie tvirtovės buvo pušy­
nas. Medžiai ten susiglaudę taip tankiai, kad net saulę už­
stojo. Patamsyje neaugo nei krūmai, nei žolė, tad žemė
nuklota pageltusiais spygliais.
—Anksčiau maniau, kad čia vaidenasi, —prisipažino jis
Leslei tą pirmąją dieną, kai įsidrąsinęs atsivedė čionai.
—Bet juk taip ir yra, —atkirto ji. —Tik nereikia bijoti.
Čia nesivaidena piktosios dvasios.
—Iš kur žinai?
—Jaučiu. Paklausyk.
Iš pradžių jis girdėjo tik tylą. Tai buvo ta pati tyla, kuri
visada jį baugino, bet šį kartą ji tokia pat, kaip būna, kai
mokytoja Edmands baigia dainuoti ir nutyla paskutiniai
gitaros akordai. Leslė sakė tiesą. Jie stovėjo čia, nejudėda­
mi, bijodami, kad po kojomis trekštelėję spygliai neišsklai-
dytų kerų. Toli, iš jųdviejų ankstesnio pasaulio, ataidėjo į
pietus išskrendančių žąsų gagenimas.
Leslė giliai įkvėpė.
—Tai nepaprasta vieta, —sušnabždėjo ji. —Netgi Tera-
bitijos valdovai ateina čia tik didžiausio liūdesio arba
džiaugsmo valandą. Turime išsaugoti jos paslaptį. Dvasių
trikdyti nevalia.
Jis linktelėjo, ir juodu tylėdami grįžo atgal prie upelio
kranto ir tokie pat rimti sėdo drauge valgyti sausainių ir
džiovintų vaisių.
 Penktas skyrius
PABAISOS MILŽINAI

Leslė mėgdavo kurti pasakas apie milžinus, kurie kėsinasi

j Terabitijos ramybę, bet juodu žinojo, kad tikrasis milži­
nas jų gyvenime —tai Dženisė Eiveri. Žinoma, ji perse­
kiojo ne tik Džesą su Lesle. Ji turėjo dvi drauges, tokias
pat dičkes kaip ir ji —Vilmą Din ir Bobę Sju Henšou, —ir
visos trys slampinėdavo po žaidimų aikštelę, atiminėda-
mos iš mažiukių akmenėlius „klasėms”, arba įsibėgėjusios
lėkdavo per ištemptas antrokėlių gumytes, kvatodamos iš
to, kaip jos klykia. Negana to, kiekvieną rytą jos stovėda­
vo prie mergaičių tualeto ir neleisdavo mažylėms įeiti, kol
neatiduos savo pinigų pienui.
Deja, Mei Bele to nesuvokė. Tėtis parvežė jai pakelį
valgomosios gumos saldainių, ir ji taip tuo didžiavosi, kad
vos tik įlipo į autobusą bemat užmiršo viską pasaulyje ir
šūktelėjo kitai pirmokei:
—Atspėk, ką šiandien atsinešiau priešpiečiams, Bile
Džiną?
-Ką?
—Valgomosios gumos! —suriko ji taip garsiai, kad ir
kurčnebylys ant paskutinės sėdynės būtų išgirdęs. Kryp­
telėjęs akis, Džesas pamatė, kaip sukluso Dženisė Eiveri.

55
 Kai jie atsisėdo, Mei Bele vis dar šūkaliojo apie tėve­
lio atvežtus saldainius, perrėkdama net variklio riaumo­
jimą:
—Tėtis man parvežė juos iš Vašingtono!
Džesas vėl dirstelėjo į užpakalinę sėdynę.
—Mažiau pliurpk apie tuos saldainius, - sušnibždėjo
jis seseriai į ausį.
—Pavydi, nes tėtis tau nieko neparvežė.
—Žinokis, —patraukė jis pečiais ir žvilgtelėjo į Leslę,
tarytum sakydamas: „Aš ją įspėjau, ar ne?”
Leslė linktelėjo galvą.
Tad nė vienas iš jų per daug nenustebo, kai per per­
trauką Mei Bele žliumbdama pribėgo prie jų.
—Jinai pavogė mano saldainius!
Džesas atsiduso.
—Mei Bele, ar aš tau nesakiau?
—Tuv
turi užmušti Dženisę. Užmušk, užmušk ją!
—Sa, —paglostė jai galvą Leslė.
Bet Mei Belei nereikėjo paguodos, jai reikėjo keršto.
—Sudraskyk ją į smulkius gabalėlius!
Verčiau jau susikauti su pačia Godzila.
—Primušęs saldainių neatgausi, Mei Bele. Tavo saldai­
niukai jau seniai Dženisės pilve.
Leslė prunkštelėjo, bet Mei Bele buvo nenumaldoma.
—Tu paprasčiausias skystablauzdis, Džesai Aronsai. Jei­
gu nebūtum skystablauzdis, tai prikultum tą, kas atėmė iš
tavo sesers saldainius.
Ji vėl ėmė žliumbti.
Džesas suakmenėjo. Jis bijojo pakelti į Leslę akis. Die­
ve, nebeliko jokios išeities. Jis turės kautis su ta gorila.

56
 —Klausyk, Mei Bele, - tarė Leslė. —Puikiai žinai, kuo
baigsis, jeigu Džesas pradės muštis su Dženise.
Mei Bele nusišluostė nosį atgalia ranka ir atšovė:
-Jinai prikuls jį.
—Ne. Jį išmes iš mokyklos už tai, kad mušėsi su mer­
gaite. Juk žinai, kaip ponas Terneris susidoroja su berniu­
kais, kurie skriaudžia mergaites.
-Ji pavogė mano saldainius.
—Žinau, Mei Bele. Mudu su Džesu pagalvosim, kaip
jai atkeršyti. Ar ne, Džesai?
Jis ėmė smarkiai linksėti galva. Padarys viską, kad tik
nereikėtų muštis su Dženise Eiveri.
—O ką mes padarysim?
—Kol kas nežinau. Reikės gerai pagalvoti, bet prižadu
tau, Mei Bele, mes ją prigriebsim.
—Garbės, garbės žodis?
Leslė iškilmingai prisiekė. Mei Bele atsisuko į Džesą,
laukdama iš jo to paties, jis irgi prisiekė, iš visų jėgų steng­
damasis nesijausti kvailiu, visiems matant žaidimų aikšte­
lėje prisiekinėjančiu pirmokei.
—Vis dėlto būtų geriau sutaršyti ją į gabalus, —garsiai
šniurkštelėjo Mei Bele.
—Taip, —sutiko Leslė. —Žinoma, kad geriau, bet kol
mokyklos direktorius yra Terneris, nieko panašaus nega­
lime daryti, ar ne, Džesai?
—Nieko.

Tą popietę, sutūpę Terabitijos pilyje, juodu sukvietė ka­

ro tarybą. Pagrindinis dienotvarkės klausimas - kaip pri­
griebti Dženisę Eiveri ir nenukentėti arba neįkliūti patiems.

57
 —Gal pasekę ją nutvertume ką nors darant? - pasiūlė
Leslė po to, kai abu atmetė pasiūlymus ištepti medumi
jos sėdynę autobuse ir pripilti klijų į kremą rankoms. —Ji
juk rūko tualete. Jeigu tenai pavyktų atvilioti direktorių,
kai dūmai rūksta pro duris...
—Ji per penkias minutes sužinotų, kas įskundė, - abe­
jodamas papurtė galvą Džesas. Juodu valandėlę patylėjo
įsivaizduodami, ką Dženisė Eiveri padarytų tam, kas ap­
skundė ją direktoriui. - Reikia padaryti taip, kad ji nieko
negalėtų įtarti.
—Aha, —susimąstė Leslė, kramtydama džiovintą abriko­
są. —Zinai, ko tokios kaip Dženisė nemėgsta labiausiai?
-Ko?
—Kai iš jų šaipomasi.
Džesas prisiminė, kaip atrodė Dženisė tą dieną, kai po
jo žodžių visas autobusas ėmė iš jos juoktis. Leslė sakė tie­
są. Štai ta virvelė, už kurios jie galės patraukti.
—Tikrai, —linktelėjo jis ir nusišypsojo. —Ar pasišaipy-
sim iš jos storumo?
—O jeigu... —lėtai pradėjo Leslė, —o jeigu užkabinus
dėl berniukų? Kas jai patinka?
—Manau, kad Vilardas Hagas.Visos septintokės susi­
leidžia, kai jis eina pro šalį.
—Gerai, —Leslės akys žėrėjo. Žaibiškai išryškėjo visas
planas. —Parašysim jai raštelį, supranti? Lyg būtų nuo Vi-
lardo.
Džesas nedelsdamas čiupo iš skardinės pieštuką, ištrau­
kė sąsiuvinio lapelį iš po akmens ir padavė Leslei.
• —Ne, tu rašyk. Mano rašysena ne berniukiška, per daug
daili.

58
 Jis patogiau įsitaisė pasirengęs rašyti.
—Gerai, —tarė ji. - „Brangioji Dženise”. Ne. „Bran­
giausioji Dženise”.
Džesas dvejojo nesiryždamas pradėti.
—Džesai, patikėk. Jinai užkibs. Gerai. „Brangiausioji
Dženise”. Negalvok nei apie skyrybą, nei apie ką kita.
Svarbu, kad atrodytų taip, lyg tikrai Vilardas Hagas būtų
parašęs. Toliau. „Brangiausioji Dženise, gal tu nepatikėsi
manim, bet aš tave myliu”.
- Ir tu manai, kad ji?.. - paklausė jis, užrašęs sakinį.
- Aš tau sakau, kad užkibs. Tokios kaip Dženise tiki
tuo, kuo nori tikėti. Gerai, toliau. „Jeigu tu pasakysi, kad
nemyli manęs, aš neištversiu. Todėl nedaryk šito. O jeigu
m myli mane taip, kaip aš tave, mieloji...”
- Palauk, nespėju rašyti.
Leslė luktelėjo, o kai jis pakėlė galvą, svajingu balsu
tęsė toliau:
- „Palauk manęs už mokyklos šiandien po pamokų.
Nesijaudink, kad nespėsi į autobusą. Aš noriu palydėti
tave namo ir pasikalbėti apie MUS - „mus” parašyk di­
džiosiomis, —mano mieloji. Myliu ir bučiuoju, Vilardas
Hagas”.
- „Bučiuoju”?
—Taip, bučiuoju. Ir dar pažymėk eilutę bučkių, —ji
patylėjo žiūrėdama jam pro petį, kol baigė. —Oi, užmir­
šau. Parašyk „P.S.”
Jis parašė.
—Hm... „Nesakyk nė vienai... nesakyk niekam. Tegu
kol kas mūsų meilė būna tik mudviejų paslaptis”.
—Kam to reikia?

59
 —Kad jinai būtinai kam nors išpliurptų, kvailiuk, -
Leslė perskaitė raštelį ir patenkinta linktelėjo galvą. —Pa­
darei dvi rašybos klaidas. —Ji dar kiek patyrinėjo parašytą
tekstą. - Klausyk, man visai neblogai išeina.
—Neblogai. Matyt, buvai į ką nors slapta įsimylėjusi
Arlingtone.
—Džesai Aronsai. Aš tave užmušiu.
—Ei, mergužėle, užmuši Terabitijos karalių, bus tau ne
pyragai.
—Karalžudė, —išdidžiai pasakė ji.
-Kas?
—Ar aš tau nepasakojau Hamleto istorijos?
Jis atsigulė aukštielninkas ir patenkintas tarė:
—Dar ne.
Dieve, kaip jam patikdavo Leslės istorijos! Kada nors,
kai išmoks tikrai gerai piešti, paprašys, kad jinai surašytų
jas į knygą ir leistų jam iliustruoti.
—Taigi, - pradėjo ji, - kartą gyveno Danijos princas,
vardu Hamletas...
Vaizduotėje jis jau piešė šešėlių apgaubtą pilį ir pyli­
mais žingsniuojantį kenčiantį Hamletą. Kaip pavaizduoti
iš miglos išnyrantį vaiduoklį? Pastele to nepadarysi, bet
dažais gali plonai tepti vieną spalvą ant kitos, kol blyškus
vaiduoklio pavidalas išnirs tartum iš popieriaus lapo vi­
daus. Jis pradėjo virpėti. Žinojo, kad nupieštų, jeigu tik
Leslė duotų jam savo dažų.

Sunkiausia plano dalis buvo įdėti raštelį Dženisei Ei-

veri į suolą. Kitą rytą jie įtykino į mokyklos pastatą prieš
pirmą skambutį. Leslė ėjo keliais jardais pirma, kad nie­

60
kas nemanytų, jog jie kartu. Direktorius pasiųsdavo suti­
kęs mergaites su berniukais vaikštant koridoriais. Ji prisė­
lino prie septintosios klasės ir dirstelėjo vidun. Tada mos­
telėjo Džesui, kad prieitų. Plaukai jam pasistojo ant gal­
vos. O Dieve!
- Kaip aš surasiu jos suolą?
- Maniau, kad žinai, kur ji sėdi.
Jis papurtė galvą.
- Apžiūrėsi kiekvieną, kol surasi. Paskubėk, aš pasau­
gosiu.
Ji tyliai uždarė duris, o jis pradėjo naršyti kiekvieną suo­
lą, stengdamasis nieko nesuversti ir nesukelti triukšmo,
bet kvailos rankos taip tirtėjo, kad jis vargais negalais iš­
traukdavo sąsiuvinį su užrašyta pavarde.
Staiga jis išgirdo Leslės balsą:
- Oi, mokytoja Pirs, aš kaip tik laukiau jūsų.
Viešpatie! Septintosios klasės mokytoja eina koridoriu­
mi tiesiai j klasę! Jis stovėjo nei gyvas, nei miręs. Pro už­
darytas duris negirdėjo, ką mokytoja Pirs sakė Leslei.
- Taip, tamsta mokytoja. Iš pietų pusės prie namo yra
toks keistas lizdas, kadangi... - Leslė ėmė kalbėti dar gar­
siau, —jūs tiek daug žinote apie gamtą, tai labai norėjau,
kad skiltumėte man kokią valandėlę ir mes galėtume jį
apžiūrėti. Man įdomu, iš ko jis padarytas.
Mokytoja kažką jai atsakė.
- Oi, ačiū, tamsta mokytoja, - Leslė kone rėkė. —Jūs
sugaišite ne ilgiau kaip valandėlę, o man taip svarbu!
Kai tik Džesas išgirdo tolstančius žingsnius, žaibiškai ap­
lėkė likusius suolus ir viename jų - kokia laimė! - rado
storą sąsiuvinį su Dženisės Eiveri pavarde. Jis įgrūdo laiške­

61
lį j suolą ant visų knygų viršaus ir tekinas išdūmė iš klasės
tiesiai į berniukų tualetą. Užsidaręs kabinoje išbuvo iki pat
skambučio, kai jau reikėjo eiti į užklasinio darbo kambarį.
Visą pertrauką Dženisė Eiveri vaikščiojo susiglaudusi
su Vilma ir Bobi Sju ir kažką šnibždėjosi. Paskui, užuot
erzinusios mažesnes mergaites, visos trys susikibusios pa­
traukė žiūrėti, kaip vyresnieji berniukai žaidžia futbolą.
Trijulei žygiuojant pro šalį, Džesas pastebėjo, kad Dženi-
sės veidas paraudęs ir išdidus. Jis reikšmingai pavartė akis,
Leslė atsakė jam tuo pačiu.
Tą popietę, kai autobusas jau buvo bevažiuojąs, vienas
iš septintokų, Bilis Morisas, riktelėjo poniai Prentis, kad
dar nėra Dženisės Eiveri.
—Nesijaudinkite, mokytoja, —atsiliepė Vilma Din. —
Šiandien ji nevažiuoja. —O paskui garsiai sušnibždėjo: —
Turbūt žinote, kad šiandien Dženisė turi svarbų pasima­
tymą su kai kuo.
—Su kuo? - paklausė Bilis.
—Vilardu Hagu. Jis tiesiog kraustosi dėl jos iš proto ir
jau nebegali tylėti. Jis netgi palydės Dženisę iki namų.
—Nejaugi? Ką tik nuvažiavo trys šimtai ketvirtas auto­
busas su Vilardu Hagu ant užpakalinės sėdynės. Jeigu ir
turi svarbų pasimatymą, tai turbūt nieko apie jį nežino.
—Tu meluoji, Bili Morisai!
Bilis nusikeikė, o visi sėdėjusieji užpakalyje įniko karš­
tai ginčytis, ar Dženisė ir Vilardas Hagas įsimylėję, ar
juodu slapta susitikinėja.
Išlipęs iš autobuso Bilis šūktelėjo Vilmai:
—Geriau pasakyk Dženisei, kad Vilardas perpyks, kai
sužinos, kokius gandus ji nešioja po visą mokyklą!

62
 —Asilas! —paraudusi atšovė jam Vilma pro langą. —
Pasikalbėk su Vilardu. Pamatysi. Paklausk jo apie laišką!
Pamatysi!
—Vargšelė Dženisė Eiveri, —tarė Džesas jau vėliau, kai
juodu sėdėjo pilyje.
—Vargšelė Dženisė? Ji dar ne tiek nusipelnė!
—Žinoma, - atsiduso jis. - Vis dėlto...
Leslė atrodė pritrenkta.
—Gal tu gailiesi, kad taip padarėm?
—Ne, manau, kad turėjom taip padaryti, vis dėlto...
—Kas „vis dėlto”?
Jis nusišaipė ir pasakė:
—Gal aš žiūriu į Dženisę kaip tu j dalginius delfinus.
Ji kumštelėjo jam j petį.
—Eime lauk, gal pavyks nudėti kokį milžiną arba vai­
duoklį. Dženisė Eiveri man jau įgriso.
Kitą dieną Dženisė Eiveri lipo į autobusą užgaulioda­
ma kiekvieną, kas pasipainiodavo po kojomis. Leslė kumš­
telėjo Mei Belę.
Mei Belės akys išsiplėtė.
—Ar tai?..
—Ša, taip.
Mei Bele visu kūnu atsigręžė ir pasižiūrėjo į galinę sė­
dynę, paskui nusisuko ir niuktelėjo Džesui pašonėn:
—Ar tai tu ją taip įsiutinai?
Džesas linktelėjo stengdamasis, kad tas linktelėjimas
būtų kuo mažiau pastebimas.
—Mes parašėm tą laiškelį, —sušnibždėjo Leslė. —Tik
niekam nesakyk, kitaip mums galas.
—Žinau, - atsakė Mei Bele žėrinčiomis akimis. - Žinau.
 Šeštas skyrius
PRINCAS TERJENAS

Iki Kalėdų dar buvo likęs mėnuo, bet Džeso namuose

mergaitės apie nieką daugiau negalvojo. Šiemet Elė ir
Brenda jau turėjo vaikinus iš vidurinės mokyklos ir be
atvangos svarstė, net pešėsi dėl to, ką jiems padovanoti
arba ką jie padovanos joms. O pešėsi todėl, kad mama
kaip paprastai verkšleno kažin ar surasianti pinigų netgi
mažylių dovanėlėms nuo Kalėdų Senelio, ką ir kalbėti apie
du vaikinus, kurių ji akyse nėra mačiusi.
—Ką tu padovanosi savo panelei, Džesai? —kartą pa­
klausė Brenda, padariusi tokią šlykščią grimasą, kokią tik
ji mokėdavo.
Jis stengėsi nekreipti dėmesio. Tuo metu kaip tik skai­
tė vieną iš Leslės knygų ir kiaulininko pagalbininko nuo­
tykiai jam atrodė daug svarbesni negu Brendos įgėlimai.
—Nejaugi tu nežinai, Brenda? - įsiterpė Eli. —Džesas
neturi panelės.
—Ką gi, nors kartą tu neapsirikai. Tokio šluotkočio
panele niekas nepavadins, —prisikišusi prie pat Džeso pro
dažytas lūpas iškošė Brenda.
Jo viduje kažkas taip užvirė, kad jeigu nebūtų pašokęs
ir nuėjęs šalin, tai būtų jai trenkęs.

64
 Vėliau jis mėgino suprasti, kas gi jį taip supykdė. Iš
dalies, žinoma, tai, kad tokia kvaiša kaip Brenda gali ty­
čiotis iš Leslės. Viešpatie, kaip sunku suvokti, kad Brenda
yra tikroji jo sesuo, o su Lesle, visų aplinkinių nuomone,
jo niekas nesieja. „Galbūt, —galvojo jis, aš esu koks rasti-
nukas, kaip rašoma knygose. Kadaise, kai upelyje dar bu­
vo vandens, atplaukiau pasroviui išsmaluotoje pintinėje.
Tėvas mane rado ir parsinešė namo, nes visada norėjo sū­
naus, o turėjo tik kvaišas dukteris. Tikrieji mano tėvai,
broliai ir seserys gyvena toli —daug toliau negu Vakarų
Virdžinija ar Ohajas. Kažkur turiu namus, pilnut pilnu­
tėlius knygų, ir mano šeima iki šiol liūdi sūnaus, kurį kaž­
kas iš jų pavogė.”
Nenorom jis prisivertė vėl pamėginti suvokti pykčio
priežastį. Juk pyksta dar ir dėl to, kad greitai bus Kalėdos,
o jis neturi ką padovanoti Leslei. Ne todėl, kad jai būtų
reikėję pirkti kokį brangų daiktą; tiesiog taip norėjosi jai
ką nors padovanoti, kaip išalkusiam norisi valgyti.
Jis norėjo padovanoti jai savo piešinių albumą. Netgi
buvo nukniaukęs iš mokyklos popieriaus ir pastelių. Ta­
čiau kad ir ką piešė, vis atrodė blogai, ir galiausiai, per­
braukęs kryžmai nebaigtą piešinį, mesdavo jį į krosnį.
Paskutinę savaitę prieš švenčių atostogas jį apėmė ne­
viltis. Nebuvo žmogaus, kuris galėtų padėti ar patarti. Tė­
tis pasakė, kad duos jam dolerį visos šeimos dovanėlėms,
tad jeigu jis ir kiek nugnybtų iš kurio nors, vis tiek vargiai
nupirktų Leslei ką nors dora. Be to, Mei Bele mirtinai
nori Barbės, jis jau buvo pažadėjęs susimesti su Ele ir Bren­
da ir nupirkti jai lėlę. Paskui Barbė pabrango ir jis supra­
to, kad norėdamas surinkti reikiamą sumą turės prašyti,
kad ir kiti prisidėtų iš savo dolerio. Jis jautė, kad šiemet
5. 1034 65
Mei Belei reikėtų padovanoti kažką ypatinga. Ji nuolat be
tikslo slampinėja ir nuobodžiauja. Juodu su Lesle negali
jos imti drauge, bet tokiai kaip Mei Bele to nepaaiškinsi.
Kodėl ji nežaidžia su Džois Ana? Juk jis negali visą laiką
jos linksminti? Vis dėlto... jai reikia Barbės.
Taigi pinigų nebuvo, o galvodamas apie Leslę jis jautė­
si taip, tarsi jam būtų buvusios surištos rankos ir kojos. Ji
ne tokia kaip Brenda ir Eli. Ji nesijuoktų, kad ir ką jis
dovanotų. Tačiau jis pats nori, kad tai būtų toks daiktas,
kuriuo ir jis galėtų didžiuotis.
Jeigu turėtų pinigų, nupirktų jai televizorių. Tokį mažą
japonišką televizoriuką, kurį ji galėtų laikyti savo kamba­
ryje, neerzindama Džudės ir Bilo. Argi sąžininga, kad, tu­
rėdami tiek pinigų, jie atsižadėjo televizoriaus? Juk Leslė
nespoksotų į ekraną dienų dienas kaip Brenda —išsižioju­
si ir išsproginusi akis kaip karšis. Pagaliau jeigu ji turėtų
televizoriuką, tai vaikai mokykloje mažiau šaipytųsi. Bet,
žinoma, jis nieku gyvu negali nupirkti jai televizoriaus.
Net ir svajoti apie tai kvaila.
„Dieve, koks aš netikėlis,” - galvojo Džesas, liūdnai
žiūrėdamas pro autobuso langą. Apskritai stebuklas, kad
toks žmogus kaip Leslė skiria jam nors valandėlę laiko.
Gal todėl, kad neturi pasirinkimo. Jeigu toje asilų mo­
kykloje ji būtų radusi ką nors... —per kvailą galvą jis vos
nepražiopsojo skelbimo, bet tolimiausiame sąmonės
kampelyje kažkas spragtelėjo ir jis staigiai pašokęs ėmė
brautis pro Leslę ir Mei Belę.
- Pasimatysim vėliau, - sumurmėjo jis, žirgliodamas
per ištiestas kojas.
- Išleiskite mane čia, ponia Prentis!
- Tai ne tavo stotelė.

66
 —Manęs mama prašė kai ką padaryti, - pamelavo jis.
—Tik žiūrėk, nepridaryk man bėdos, —ir atidarė duris.
—Nepridarysiu. Ačiū.
Jis iššoko iš dar tebevažiuojančio autobuso ir pasileido
atgal prie skelbimo.
„Suniukai, —buvo parašyta jame. - Veltui”.

Džesas susitarė su Lesle susitikti tvirtovėje Kalėdų iš­

vakarėse. Visi kiti jo šeimos nariai išvažiavo į Milsburgo
prekybos centrą nusipirkti, ko dar nespėjo, o jis pasiliko.
Šuniukas buvo rudas su juodais lopais, didžiulėmis rudo­
mis akimis. Iš Brendos stalčiaus Džesas nukniaukė kaspi­
ną ir nuskuto per pievą ir kalvą nešdamasis glėbyje spur­
dantį šunytį. Kol pasiekė upelio vagą, veidas buvo šlapias
nuo laižymo, o švarkas iš priekio apčiurkštas. Bet jis ne­
pyko. Tvirtai suspaudė šuniuką po pažastimi ir kiek galė­
damas atsargiau perskriejo į kitą krantą. Jis galėjo pereiti
upelio vaga, taip būtų paprasčiau, bet kažkas jam tarsi
šnibždėjo, kad į Terabitiją galima pakliūti tiktai šitaip. Jis
nenorėjo, kad šuniukas nusižengtų taisyklei. Tai jiedviem
reikštų blogą ženklą.
Prie tvirtovės jis užrišo šuniukui ant kaklo kaspiną. Net
juokas ėmė, kaip jis bandė išlįsti iš kilpos ir kramtė kaspi­
no galus. Protingas, judrus gyvulėlis —tokia dovana Dže­
sas gali didžiuotis.
Iš akių buvo matyti, kad Leslė susižavėjusi. Ji parklupo
ant šaltos žemės, pakėlė šuniuką ir priglaudė prie skruosto.
—Atsargiai, - įspėjo Džesas, - jis švirkščia taikliau ne­
gu vandens pistoletas.
Leslė kiek atitraukė jį nuo savęs.
—Ar čia šuniukas, ar kalytė?

5" 67
 Pagaliau pasitaikė tokia reta proga parodyti Leslei savo
išmanymą.
—Šuniukas, —atsakė jis laimingas.
—Tuomet pavadinsime jj Princu Terjenu ir pašiursime
Terabitijos sargu.
Ji pastatė šunytį ant žemės ir atsistojo pati.
—Kur tu?
—Į pušyną, —atsakė ji. - Tai didžiausio džiaugsmo va­
landa.
Tą dieną po pietų Leslė taip pat įteikė Džesui dovaną -
dėžutę akvarelinių dažų, kurioje buvo dvidešimt keturios
spalvos ir trys teptukai, taip pat storo piešimo popieriaus
bloknotą.
—Dieve, —pasakė jis. —Ačiū tau. - Jis norėjo padėkoti
kitokiais žodžiais, bet nemokėjo. —Ačiū tau, - pakartojo.
—Mano dovana menkesnė už tavo, —kukliai tarė
Leslė, - bet tikiuosi, kad tau patiks.
Jis norėjo pasakyti jai, kaip džiaugiasi, kaip didžiuojasi
ir kad jam nebesvarbu, kokios bus Kalėdos, nes šiandien
buvo taip gera, tačiau liežuvis jo neklausė.

68
 - Taip taip! —išlemeno jis ir atsiklaupęs ėmė loti ant
Princo Terjeno.
Šunytis lakstė ratais kiauksėdamas iš smagumo.
Leslė prapliupo kvatoti. Tai paskatino Džesą. Jis pra­
dėjo mėgdžioti viską, ką šunelis darė, ir galiausiai iškišęs
liežuvį išsitiesė ant žemės. Leslė taip juokėsi, kad vos žodį
galėjo ištarti.
—Tu... tu išprotėjai. Kaip mes išmokysim jį būti kara­
liškuoju sargybiniu? Juk tu padarysi iš jo klouną.
- Au, au, —amsėjo Princas Terjenas, užvertęs snukutį į
dangų. Džesas su Lesle raičiojosi iš juoko, kol pilvą pa­
skaudo.
- Gal, - pagaliau pasakė Leslė, - tegu jis būna rūmų
juokdarys?
—O koks bus jo vardas?
—Tegu lieka tas pats. Juk ir princas, - pridūrė ji ypa­
tingu, Terabitijai itin tinkančiu balsu, - ir princas gali
būti kvailas.
Tą vakarą jis vis dar jautė skaidrią popietės nuotaiką.
Seserų ginčai, kada galima atplėšti dovanas, jo visai ne­
jaudino. Jis padėjo Mei Belei suvynioti jos varganas dova­
nėles ir netgi sudainavo su ja ir Džois Ana „Kalėdų Se­
nelis jau važiuoja”. Paskui Džois Ana apsižliumbė, kad jie
neturi židinio ir Senelis neras, kur ateiti. Staiga jam pa­
gailo jos, kad ji važiavo į Milsburgo prekybos centrą ir
matė visus tuos daiktus, tikėdamasi, kad koks nors dėdulė
raudonais kailiniais išpildys visas jos svajones. Šešiametė
Mei Bele buvo protingesnė. Ji laukė tiktai tos kvailos Bar­
bės. Džesas džiaugėsi nepagailėjęs jai centų. Džois Ana
neįsižeis, kad jis padovanojo jai tiktai segtuką plaukams.
Ji kaltins šykštumu Kalėdų Senelį, o ne jį.

69
 Jis negrabiai apkabino Džois Aną.
—Neverk, Džois Ana. Kalėdų Senelis žino kelią. Jam
nereikia židinio, ar ne, Mei Bele?
Mei Bele žiūrėjo į jį didelėmis rimtomis akimis. Dže-
sas slapta mirktelėjo jai.
—Nurimk, Džois Ana, —susigraudinusi Mei Bele ėmė­
si guosti sesutę. —Jis žinos, kur eiti. Jis viską žino.
Paskui kiek galėdama smarkiau suraukė dešinį skruos­
tą mėgindama dabar mirktelti jam. Koks jautrus vaikas.
Jis tikrai myli tą mažą mergiūkštę.
Kitą rytą Džesas mažiausiai trisdešimt kartų padėjo jai
aprengti ir nurengti Barbę. Šešiametės pirštukams buvo
per sunku įsprausti lėlės galvą, įkišti rankas į siaurą suk­
nytę ir sugraibyti visus mažulyčius užsegimus.
Jis gavo lenktyninių automobiliukų rinkinį, kuriuo
bandė žaisti norėdamas pamaloninti tėtį. Autodromas bu­
vo ne toks didelis kaip televizijos reklamoje, bet elektri­
nis, ir Džesas žinojo, kad tėčiui jis kainavo daugiau negu
numatyta. Tačiau tie nelemti automobiliukai vis kritinė-
jo ties posūkiais, kol tėtis, netekęs kantrybės, ėmė keiktis.
Džesas norėjo, kad jie važiuotų gražiai ir tėtis galėtų di­
džiuotis savo dovana, kaip jis pats didžiavosi šuniuku.
—Jis labai geras. Tikrai. Tik dar neišmokau su juo žais­
ti, - Džeso veidas paraudo, jis nubraukė plaukus nuo akių
ir pasilenkė prie plastikinio aštuoneto formos autodromo.
—Pigus šlamštas, —tėtis spyrė koja ir vos nepataikė į
autodromą. —Šiais laikais negali nieko doro nusipirkti.
Džois Ana gulėjo ant lovos ir klykė. Ji nutraukė kažko­
kią vielutę, ir jos kalbanti lėlė nustojo kalbėti. Brenda
vaikščiojo patempusi lūpą, nes Elė savo Kalėdų kojinėje
rado aptemptas pėdkelnes, o ji - tiktai kojinaites. Negana

70
to, Elė lyg niekur nieko lakstė po namus su naujomis
pėdkelnėmis, vaizduodama, kad padeda mamai ruošti pie­
tus —kepti kumpį su saldžiomis bulvėmis. Dieve, Elė kar­
tais būna tokia pasipūtusi kaip Vanda Kei Mur.
- Džesai Oliveri Aronsai Jaunesnysis, jeigu trumpam pa­
liksi ramybėje mos niekam tikusius automobiliukus ir pamel-
ši karvę, būsiu labai dėkinga. Besė neturi atostogų kaip m.
Džesas pašoko laimingas, kad atsirado dingstis palikti
autodromą, kuris neveikė taip, kad tėtis būtų patenkin­
tas. Mama neatkreipė dėmesio, kad jis taip staigiai paklu­
so, ir nuėjo skųsdamasi:
- Nežinau, ką daryčiau be Elės. Jai vienintelei iš visų
vaikų ne vis tiek, ar aš gyva, ar mirusi.
Šypsodamasi kaip plastmasinis angelas Elė atsisuko iš
pradžių j Džesą, paskui į Brendą, kuri atsakė jai neapy­
kantos kupinu žvilgsniu.
Leslė, matyt, laukė jo, nes vos tik jis išėjo į kiemą, ji
išbėgo iš Perkinsų namo su šunyčiu, kuris zujo ratais ap­
link, painiodamasis jai po kojomis.
Juodu susitiko prie Besės tvarto.
- Maniau, kad šįryt visai nebeišeisi.
- Na žinai, juk Kalėdos.
Princas Terjenas stengėsi grybštelėti Besės kanopas. Si
ėmė nekantriai mindžikuoti. Leslė paėmė jį, kad Džesas
galėtų pamelžti karvę. Šuniukas viauksėjo, kepurnėjosi
aukštyn ir taip uoliai laižė jai veidą, kad ji visai negalėjo
kalbėti ir tik patenkinta kikeno.
- Kvailas šunelis, - pasakė ji didžiuodamasi.
-Taip.
Šventiška Kalėdų nuotaika vėl sugrįžo.
 Septintas skyrius
AUKSINIS KAMBARYS

Ponas Berkas pradėjo remontuoti senąjį Perkinsų namą.

Po Kalėdų ponia Berk buvo kaip tik įpusėjusi savo knygą,
todėl nė kiek negalėjo padėti, tad Leslei teko padavinėti
įrankius ir ieškoti nusimetusių. Politikos ir muzikos žino­
vas ponas Berkas buvo gerokai išsiblaškęs. Norėdamas pa­
sižiūrėti į knygą „Pasidaryk pats”, pasidėdavo šalia plak­
tuką, o paskui neberasdavo. Leslė jam greitai suieškodavo
dingusius daiktus, ir šiaip jam patiko būti su ja drauge. Jis
norėdavo, kad po pamokų ir savaitgaliais Leslė būtų šalia.
Leslė viską paaiškino Džesui.
Džesas iš pradžių eidavo į Terabitiją vienas, bet jam
nebūdavo smagu. Kad tikrovė virstų pasaka, reikėjo Leslės.
Jis bijojo viską sugadinti, prisiversdamas įsivaizduoti ste­
buklingą šalį, kai buvo visiškai aišku, kad stebuklai trau­
kiasi nuo jo.
O kai tik pareidavo namo, arba mama užkraudavo ko­
kį nemalonų darbą, arba Mei Bele kibdavo, kad pažaistų
su Barbe. Dieve, jis jau tūkstantį vieną kartą pasigailėjo,
kad prisidėjo prie tos nelemtos lėlės pirkimo! Tik spėji
atsigulti ant grindų kiek papaišyti, tučtuojau prisistato

72
Mei Bele, ir turi arba įstatyti Barbei išnirusią ranką, arba
nuvilkti suknelę. Džois Ana —dar nepakenčiamesnė. Vos
tik išsitiesęs pasiruoši darbui, ji kaip koks velniūkštis žvieg­
dama iš pasitenkinimo užšoka ant nugaros. Ir nė neban­
dyk varyti —įsikiša smilių į burną ir ima bliauti. O mama,
žinoma, tik to ir laukia.
- Džesai Oliveri! Palik vaiką ramybėje! Ir koks čia gu­
lėjimas vidury kambario be jokio darbo? Ar aš tau nesa­
kiau, kad jeigu nepriskaldysi malkų, negalėsiu išvirti va­
karienės?
Kartais, vogčia išsėlinęs iš namų, jis nubėgdavo į Per-
kinsų sodybą. Verandoje inkšdamas pasitikdavo Princas
Terjenas, ištremtas iš namų pono Berko. Tačiau tokį jo
elgesį galima suprasti. Niekas su tuo padūkėliu negalėjo
dirbti, nes jis nuolat griebdavo už rankų arba šokinėdavo
norėdamas lyžtelėti veidą. Jis nusivesdavo šuniuką pažais­
ti į pono Berko lauką pakalnėje. Jeigu diena pasitaikyda­
vo šilta, Besė ilgesingai mykdavo už tvoros. Ji negalėjo
priprasti prie inkštimo ir kandžiojimo. O gal tiesiog toks
buvo metų laikas —paskutinės žiemos dienos gadino vi­
siems ūpą. Niekas - nei žmonės, nei gyvuliai - neatrodė
laimingi.
Išskyrus Leslę. Jai baisiausiai patiko remontuoti tą se­
ną laužą. Ji džiaugėsi, kad reikalinga tėvui. Pusę savo dar­
bo laiko juodu praplepėdavo. Kartą per pertrauką Leslė
švytėdama jam pasakė, kad mokosi „suprasti” savo tėvą.
Džesui visada atrodė, kad tėvų neįmanoma suprasti, kaip
neįmanoma parinkti kodo tam seifui per Milsburgo tur­
nyrą, kai visiems siūlo jį išlaužti. Tėvai yra tokie, kokie

73
yra, ir ne tavo nosiai juos suvokti. Kažkaip keistai atro­
do žmonės, kurie nori susidraugauti su savo vaiku. Tegu
vaikas turi savo amžiaus draugų, o jie —savo.
Tai, ką Džesas jautė Leslės tėvui, buvo nelyginant žaiz­
delė burnoje. Jeigu ją kandžioji, tai negyja ir vis didėja. O
jeigu stengiesi neliesti dantimis, tai būtinai užsimiršti ir
sukandi. Dieve, tas žmogus atsistojo jam skersai kelio. Jis
užnuodijo net ir tas menkas valandėles, kurias jie pralei­
džia vienudu su Lesle. Tarkime, sėdi juodu per pertrauką,
šnekučiuojasi apie šį bei tą, staiga nei iš šio, nei iš to ji
sako, kad Bilas mano taip ir taip. Jautiesi, lyg būtum pri­
kandęs burnoje žaizdelę.
Bet pagaliau, pagaliau ji pastebėjo. Vis dėlto keista —
tokia gudruolė, o iki pat vasario mėnesio nieko neįtarė.
—Kodėl tu nemėgsti Bilo?
—Kas tau sakė?
—Džesas Aronsas. Manei, kad aš tokia kvaila?
„Kartais labai kvaila”, - pagalvojo jis, bet garsiai pa­
sakė:
—Kodėl manai, kad nemėgstu jo?
—Tu nebeateini pas mus. Iš pradžių maniau, kad ką
nors ne taip padariau. Bet, pasirodo, ne. Tu ir toliau kal­
biesi su manim mokykloje. Daugybę sykių mačiau tave
žaidžiant su Princu Terjenu lauke, tačiau m net neprieini
prie mūsų durų.
—Tu visada užsiėmusi, - pridūrė jis, jausdamas nesma­
gumą, kad kalba panašiai kaip Brenda.
—Labas! Galėjai pasisiūlyti į talką.
Staiga akys jam taip nušvito, lyg po audros būtų išlin­
dusi saulė. Dieve, tai katras dabar kvailas?

74
 Vis dėlto praėjo kelios dienos, kol jis priprato prie
Leslės tėvo. Vienas iš sunkumų buvo tas, kad jis dorai ne­
žinojo, kaip j jį kreiptis. „Ei”, - sakydavo jis, ir juodu su
Lesle atsisukdavo. „Hm... pone Berkai?”
- Norėčiau, kad vadintum mane Bilu, Džesai.
- Aha.
Dar kelias dienas tas vardas strigo jam gerklėje, bet su­
lig kiekvienu ištarimu darėsi vis paprasčiau. Labai padėjo
tai, kad jis išmanė kai kuriuos dalykus, kurių, nepaisant
savo proto ir mokytumo, Bilas neišmanė. Džesas pamatė,
kad jis nėra jam koks įkyruolis, kurį tik pakenti arba nete­
kęs kantrybės išvarai į verandą kaip Princą Terjeną. Jis iš
tiesų jam reikalingas.
- Tu mane stebini, —vis kartojo Bilas. —Kur tu viso to
išmokai?
Džesas niekada negalėjo tiksliai pasakyti, iš kur jis ką
žino, tad leido Bilui ir Leslei vienas kitam jį girti - nors
tai, kad jis galėjo jiems padėti, jau buvo pakankamas
įvertinimas.
Pirmiausia jie nulupo lentas, kuriomis buvo užkaltas
senas židinys, ir aptiko senas pajuodusias plytas nelygi­
nant aukso ieškotojai gyslą. Paskui nuplėšė senus nesko­
ningus apmušalus nuo valgomojo sienų —net penkis
sluoksnius.
Kartais, rūpestingai dažydami sienas ar ką nors taisy­
dami, jie klausydavosi Bilo įrašų arba dainuodavo - Leslė
su Džesu mokė Bilą mokytojos Edmands dainų, o patys
mokėsi iš Bilo. Retsykiais jie kalbėdavosi. Džesas stebėda­
masis klausydavosi Bilo samprotavimų apie pasaulio įvy­
kius. Jeigu mama būtų tą girdėjusi, neabejodama būtų

75
pavadinusi jį dar vienu Valteriu Kronkaitu, o ne „kažko­
kiu hipiu”. Visi Berkai daug išmanė. Ne kaip ką nors pa­
taisyti ar išauginti, bet apie tokius dalykus, apie kuriuos
neišmanė nė vienas Džeso gyvenime sutiktas žmogus. Pa­
vyzdžiui, vieną dieną jiems triūsiam atėjo Džudė ir ėmė
garsiai skaityti, daugiausia eiles, kai kurias itališkai. Nors
Džesas, žinoma, nieko nesuprato, tačiau įtaigus žodžių
skambėjimas jį užbūrė ir jis leidosi maloniai apgaubiamas
Berkų talento švytėjimo.
Svetainę jie išdažė aukso spalva. Leslė su Džesu siūlė
dažyti mėlynai, tačiau Bilas užsispyrė, kad sienos būtų
auksinės, ir dabar jos atrodė taip gražiai, kad juodu džiau­
gėsi nusileidę. Vėlyvą popietę įspindę įstriži saulės spin­
duliai užliedavo kambarį skaisčia šviesa.
Galiausiai Bilas Milsburgo prekybos centre išsinuomo­
jo šlifavimo stakles ir jie nuskuto nuo ąžuolinių grindų
juodus dažus, paskui nušlifavo.
—Jokių kilimų, - pareiškė Bilas.
- Taip, - sutiko Džudė. —Tai būtų tas pats, kas už­
dengti vualiu Moną Lizą.
Kai Bilas su vaikais baigė skusti dažus nuo langų rėmų
ir nuplovė palanges, Džudė buvo pakviesta iš savo kabi­
neto viršuje pasižiūrėti ir įvertinti darbo. Visi keturi susė­
do ant grindų ir ėmė apžiūrinėti kambarį iš visų pusių. Jis
buvo nuostabus.
Leslė patenkinta atsiduso.
- Man patinka šitas kambarys, - pasakė ji. - Ar jauti,
kaip auksas užburia? Toks kambarys labai tiktų...
Džesas sunerimęs žvilgtelėjo į ją.
—... rūmuose, —pabaigė ji.

77
 Ačiū Dievui. Kai tokia gera nuotaika, žmogui gali ir
didžiausia paslaptis išsprūsti. Bet ji to nepadarė, nepasa­
kė netgi Bilui su Džude, nors jis žinojo, ką jai reiškia
tėvai. Ji, matyt, pajuto jo nerimą, nes mirktelėjo jam,
kai Bilas ir Džudė nematė, kaip ir jis mirkteldavo Mei
Belei slapta nuo Džois Anos. Terabitija buvo tik jųdvie­
jų vienų.
Rytojaus popietę jie pasišaukė Princą Terjeną ir patrau­
kė j Terabitiją. Daugiau kaip mėnesį nebuvo ten nuėję
drauge. Netoli upelio sulėtino žingsnį. Džesas jau nebe­
buvo tikras, koks turi būti karalius.
—Mūsų čia nebuvo daug metų, —sušnibždėjo Leslė. —
Kaip manote, ar karalystė išsilaikė be mūsų?
—O kur mudu buvom?
—Kariavom su žiauriausiais priešais šiauriniame pasie­
nyje, —atsakė ji. —Tačiau ryšys buvo nutrūkęs ir mes ne­
galėjome susisiekti su savo numylėtąja gimtine daugel die­
nų ir naktų.
Na, ar ne karalienės verta kalba? Džesas nieku gyvu
nenorėjo atsilikti.
—Būgštaujat, kad mūsų kraštą ištiko nelaimė?
—Tvirtybės, mano karaliau. Taip iš tiesų galėjo atsitikti.
Jie tylėdami peršoko į kitą krantą. Parinkusi du šaka­
lius, Leslė vieną padavė Džesui.
—Imkite kardą, jūsų didenybe, —sušnibždėjo ji.
Džesas linktelėjo. Susilenkę jie ėmė sėlinti prie tvirto­
vės kaip policijos detektyvai televizijos filme.
—Karaliene! Saugokitės! Už nugaros priešas!
Leslė staiga atsigręžė ir ėmė kautis su įsivaizduojamu
priešininku. Paskui juos užpuolė dar daugiau priešų, ir

78
kovos šūksniai nuaidėjo per visą Terabitiją. Mažasis kara­
lystės sargybinis patenkintas zujo ratais, iš jaunumo nesu­
vokdamas, koks pavojus aplinkui.
—Jie traukiasi! - sušuko narsioji karalienė.
—Valio!
—Išvarykite juos visai, kad niekada čia nebesugrįžtų ir
nebeplėštų mūsų žmonių!
—Lauk iš čia! Lauk! - šaukė jie stumdami priešus upe­
lio vagos link, sukaitę su žieminėmis striukėmis.
—Pagaliau. Terabitija vėl laisva.
Karalius atsisėdo ant rąsto ir nusišluostė veidą, bet ka­
ralienė neleido jam ilgai ilsėtis.
—Jūsų didenybe, tučtuojau reikia eiti į girią padėkoti
už pergalę.
Džesas nusekė paskui ją į pušyną.
—Kam dėkojame? —paklausė jis, kai jie tylėdami sto­
vėjo miško glūdumoje.
Jos veidas nušvito išgirdus klausimą.
—Aukščiausiajam... - pradėjo ji, tačiau magija jai buvo
suprantamesnė už religiją: -... girios dvasioms.
—Jūsų dešinioji ranka dovanojo mums pergalę, —pasa­
kė jis kažkur girdėtą, bet, jo manymu, čia tinkančią frazę.
Leslė pritardama žvilgtelėjo į jį ir pridūrė:
—Sergėkit Terabitiją, visus jos gyventojus ir jos valdo­
vus.
—Uūūū!
Džesas vos tvardėsi nenusišypsojęs.
—Ir jos mažąjį šuniūkštį.
—Ir Princą Terjeną, jos sargybinį ir juokdarį. Amen.
-Amen.

79
 Vis dėlto juodu ištvėrė nesukikenę, kol sugrįžo iš šven­
tosios vietos.

Praėjus kelioms dienoms po kautynių su Terabitijos

priešais, mokykloje įvyko kiek kitoks susidūrimas. Per per­
trauką priėjo Leslė ir pasakė tualete išgirdusi, kaip už vie­
nų durų kažkas verkia.
—Aš negaliu patikėti, —pridūrė tyliau, —bet, spren­
džiant iš kojų, ten tikrai Dženisė Eiveri.
—Juokauji. —Ant klozeto sėdinčios ir žliumbiančios
Dženisės Eiveri Džesas niekaip negalėjo įsivaizduoti.
—Klausyk, juk niekas mokykloje daugiau neturi išsi­
braižęs ant sportbačių Vilardo Hago pavardės. Be to, ten
tiek pridūminta, kad dujokaukės reikia.
—Ar tu tikrai girdėjai, kad jinai verkia?
—Džesai Aronsai, gal aš jau galiu atskirti, kada žmogus
verkia ir kada ne.
Viešpatie, kas jam darosi? Dženisė Eiveri jam atnešda­
vo vien nelaimes, o dabar jam rūpi, kas jai atsitiko, - tarsi
ji būtų koks Berko pilkasis vilkas ar į krantą išmestas ban­
ginis.
—Ji neverkė netgi tada, kai vaikai tyčiojosi iš jos po tos
istorijos su laiškeliu.
'v
—Žinau.
—Tai ką mums daryti? - jis pakėlė akis į Leslę.
—Daryti? —pakartojo ji. —Kaip tai —ką mums daryti?
Kaip jai paaiškinti?
—Lesle. Jeigu ji būtų plėšrus gyvūnas, privalėtume jai
padėti.
Leslė įtariai dėbtelėjo į jį.

80
 —Bet tu pati man visą laiką sakai, kad negalima būti
abejingam.
—Bet čia juk Dženisė Eiveri?
—Jeigu ji verkia, vadinasi, atsitiko kažkas labai rimta.
—Na ir ką tu žadi daryti?
—Aš negaliu eiti į mergaičių tualetą, - visas nukaitęs
pasakė jis.
—Aha, suprantu. T u žadi mane siųsti j ryklio nasrus.
Ne, labai jums ačiū, pone Aronsai.
—Lesle, prisiekiu, jeigu tik galėčiau, tikrai nueičiau, —
užtikrino jis, tvirtai tikėdamas, kad taip ir padarytų. —Juk
tu jos nebijai, Lesle? - Jis nenorėjo pasakyti nieko įžūlaus,
tik buvo pritrenktas, kad Leslė bijo.
Ji sužaibavo akimis ir išdidžiai atlošė galvą, kaip buvo
pratusi.
—Gerai, einu. Bet žinok, Džesai Aronsai, tai kvailiau­
sia mintis, kokia tik tau buvo atėjusi į galvą.
Džesas nustybrino koridoriumi paskui ją ir pasislėpė
nišoje arčiausiai mergaičių tualeto. Jis bent jau turi būti
netoliese, kad spėtų sugriebti, kai Dženisė išspirs ją pro
duris.
Durys paskui Leslę užsidarė ir kurį laiką buvo tylu. Pas­
kui jis išgirdo, kaip Leslė kažką sako Dženisei. Netrukus
pasipylė keiksmažodžiai —taip garsiai, kad net pro užda­
rytas duris buvo girdėti. Dar po akimirkos jis išgirdo gar­
sų verksmą - ačiū Dievui, ne Leslės, —tada kūkčiojimą
podraug su žodžiais ir - skambutį.
Kas dabar bus, jeigu kas nors pamatys jį čia stovintį ir
spoksantį į mergaičių tualetą? Bet kaip pasitraukti? Tai
būtų pasitraukimas iš ugnies linijos. Tačiau kai vaikų mi­

6. 1084 81
nia sugužėjo į mokyklos pastatą, viskas išsisprendė savai­
me. Mokinių srautas pagavo jį ir nunešė prie laiptų, nors
ausyse tebeskambėjo keiksmai ir verksmas.
Sugrįžęs į klasę jis vis žiūrėjo įsmeigęs akis į duris, lauk­
damas pasirodant Leslės. Būgštavo pamatysiąs ją sutaršy­
tą kaip kojotą iš vaikiško filmuko. Tačiau Leslė įžengė šyp­
sodamasi ir netgi be mėlynės po akimi. Šokio žingsniu
apskriejo aplink mokytoją Majers, pašnibždomis atsipra­
šė už pavėlavimą, o mokytoja pražydo tuo ypatingu šyps­
niu, kuris buvo skirtas vien Leslei Berk.
Kaip jis dabar sužinos, kas atsitiko? Jeigu nusiųs rašte­
lį, kiti vaikai perskaitys. Leslė sėdi tame kampe, kur nėra
nei šiukšlių dėžės, nei drožtuko pieštukams, taigi nėra kaip
apsimesti, kad eini kokiu nors reikalu, ir kartu persimesti
žodžiu su Lesle. O ji neketino eiti prie jo. Tai aiškiai ma­
tyti. Leslė sėdėjo suole labai tiesiai ir atrodė tokia paten­
kinta savimi, kaip motociklininkas, ką tik peršokęs per
keturiolika sunkvežimių.
Leslė išdidžiai šypsojosi iki pamokų pabaigos ir jau sė­
dėdama autobuse. Eidama pro ją į autobuso galą, Dženi-
sė Eiveri šyptelėjo jai kreivu šypsniu, o Leslė atsisuko į
Džesą tartum sakydama: „Matai!” Jis netvėrė smalsumu.
Netgi tada, kai autobusas pajudėjo, ji išsisuko linktelėjusi
galva į Mei Belę, girdi, prie vaikų nedera kalbėti.
Ir štai pagaliau, kai abu susėdo saugioje tvirtovės prie­
blandoje, ji viską jam papasakojo.
—Ar žinai, kodėl ji verkė?
—Iš kur aš galiu žinoti? Dėl Dievo, Lesle, ar tu paga­
liau pasakysi? Kas, po paraliais, ten vyko?
—Dženisė Eiveri labai nelaiminga. Ar gali įsivaizduoti?

82
 —Aš tavęs klausiu, ko jinai verkė?
—Jos padėtis nelengva. Dabar aš suprantu, kodėl jai
taip sunkiai sekasi bendrauti.
—Ar tu man pasakysi, kas atsitiko, kol aš dar nekuok­
telėjau?
v
—Zinai, kad tėvas ją muša?
—Daug ką tėvai muša. Pasakysi, ar ne?
—Ne, jis iš tikrųjų muša. Už tokį mušimą Arlingtone
žmones už grotų sodina, - ji papurtė galvą, negalėdama
tuo patikėti. - Tu neįsivaizduoji...
—Tai dėl to verkė? Dėl to, kad tėvas ją muša?
—Ne, ne. Jis muša ją nuolat. Dėl to mokykloje nebūtų
verkus.
—Tai ko?
-Na...
Dieve, čia mėgstamiausias Leslės numeris. Ji tikrai iš­
tampys jam nervus.
—Matai, šiandien ji buvo taip įniršusi ant tėvo, kad
pasipasakojo savo draugėms Vilmai ir Bobei Sju.
—Tikrai?
—O tos dvi... tos dvi... —ji negalėjo rasti paniekinamo
žodžio, tinkamo Dženisės draugėms, bet pagaliau rado. —
Tos dvi išpliurpė viską septintokams.
Staiga jam širdį suspaudė gailestis.
—Netgi mokytoja žino.
—Siaubas, - išsprūdo jam tartum atodūsis.
Mokykloje buvo viena taisyklė, kur kas svarbesnė už
tas, kurias puoselėjo ir laikė reikšmingomis ponas Terne-
ris. Toji taisyklė skelbė, kad namų reikalai mokykloje ne­
aptarinėjami. Jeigu tėvai neturtingi, tamsuoliai, pikti ar

6* 83
nusistatę prieš televizorių, vaikai turi juos ginti. Rytoj visi
Vieversių upelio pradinės mokyklos mokiniai ir mokyto­
jai patyliukais prunkščiodami aptarinės Dženisės Eiveri
tėvą. Kad jų pačių tėvai guli valstybinėje ligoninėje arba
sėdi federaliniame kalėjime —nesvarbu. Jie juk neišdavė
jų, o Dženisė išdavė.
—Zinai, kas buvo toliau?
-Kas?
—Aš papasakojau Dženisei, kaip visi juokėsi, kai paaiš­
kėjo, kad mes neturime televizoriaus. Pasakiau, kad su­
prantu, kaip jautiesi, kai visi mano, kad tu nenormali.
—Ką ji atsakė?
—Ji suprato, kad aš sakau tiesą. Netgi prašė, kad patar­
čiau, ką daryti, lyg būčiau Šventasis tėvas.
—O ką tu?
—Pasakiau, tegu paprasčiausiai vaidina, kad nesupran­
ta, ką čia tos Vilma su Bobe Sju nusišneka ir iš kur jos
ištraukė tokias nesąmones, ir po savaitės visi tą pamirš.
Staiga sunerimusi Leslė pasilenkė į priekį:
—Kaip manai, ar gerai patariau?
—Dieve, iš kur aš žinau? Ar jai palengvėjo?
—Man rodos, taip. Jai labai palengvėjo.
—Tuomet gerai patarei.
Ji atsilošė laiminga ir atsipalaidavusi.
—Zinai ką?
-Ką?
—Tavo dėka Vieversių upelio mokykloje dabar turiu
pusantro draugo.
Jam pasidarė skaudu, kad Leslei taip svarbu turėti drau­
gų. Kada ji supras, kad jie neverti jos.

84
 - Eik jau, tu turi kur kas daugiau draugų.
—Ne. Tiktai pusantro. Slibingalvės Majers neskai­
čiuoju.
Čia, jųdviejų slaptavietėje, jausmai Džeso krūtinėje
kunkuliavo nelyginant troškinys ant priekrosnio. Pro­
tarpiais apimdavo liūdesys, kad ji tokia vieniša, bet pas­
kui vėl užplūsdavo laimės banga. Esi vienintelis pasau­
lyje jos draugas, kaip ir ji tau —kaip žmogus gali nesi­
džiaugti.
Tą vakarą, kai jis patamsyje, kad neprižadintų sesučių,
atsigulė į lovą, netikėtai suskambėjo spigus Mei Belės bal­
selis:
- Džesai!
—Kodėl tu vis dar nemiegi?
- Džesai, aš žinau, kur su Lesle einate slėptis.
—Ką čia plepi?
—Aš jus pasekiau.
Vienu šuoliu jis prišoko prie jos lovos.
—Nedrįsk manęs sekti!
—Kodėl? - atšovė ji.
Džesas griebė ją už pečių versdamas žiūrėti jam į akis.
Ji mirkčiojo prietemoje kaip išgąsdintas viščiukas.
- Klausyk, Mei Bele Arons, —sušnypštė jis. - Pagausiu
sekant iš paskos, šlapia vieta iš tavęs liks.
- Gerai jau gerai. Bet koks tu nenormalus. Aš viską
mamai pasakysiu.
- Klausyk, Mei Bele, šito tu nepadarysi. Tu nepasakysi
mamai, kur mudu su Lesle vaikštom.
Ji tyliai prunkštelėjo.
Džesas vėl suėmė ją už pečių. Jį apėmė nerimas.

85
 —Aš nejuokauju, Mei Bele, - įtūžęs sušnypštė jis. -
Nedrįsk niekam nieko sakyti! —Ir paleidęs ją pridūrė: —
Kad daugiau negirdėčiau apie sekiojimus ir skundus ma­
mai, supratai?
—Kodėl?
—Todėl, kad jeigu taip padarysi, tai aš pasakysiu Bilei
Džinai Edvards, kad tu vis dar šlapiniesi į lovą.
—Nepasakysi!
—Geriau nebandyk, vaikeli, mano kantrybės!
Jis privertė ją prisiekti Biblija, kad niekam nesakys ir
nesekios paskui, vis dėlto ilgai negalėjo užmigti. Argi jis
gali patikėti svarbiausius savo gyvenime dalykus tai šešia­
metei akiplėšai? Kartais jam atrodydavo, kad jo gyveni­
mas netvarus kaip pienės pūkas. Pūstels vėjas iš kurios nors
pusės, ir nieko nebeliks.
 Aštuntas skyrius
VELYKOS

Nors Velykos jau čia pat, retą naktį galėjai palikti Besę
lauke. Be to, ištisai lijo. Visą kovą pliaupė. Pirmą kartą po
daugelio metų išdžiūvusio upelio vaga prisipildė vandens
- ir ne vos vos, o tiek, kad šokant su virve į kitą pusę
baugoka žiūrėti žemyn į kunkuliuojantį vandenį. Džesas
įsikišdavo Princą Terjeną į užantį, tačiau šunytis taip spar­
čiai augo, kad kiekvieną akimirką galėjo prasegti užtrauk­
tuką ir nugarmėti į vandenį.
Elė su Brenda jau pešėsi dėl to, ką apsivilks eidamos į
bažnyčią. Kadangi prieš trejus metus mama perpyko ant
kunigo, Aronsai eidavo į bažnyčią tik per Velykas, ir tai
būdavo didelis įvykis šeimos gyvenime. Mama vertino
kuklumą, bet sukaupdavo visą išmonę ir nepagailėdavo
paskutinių nelengvai sutaupytų pinigų, kad tik jos šeima
žmonėse atrodytų nepriekaištingai. Tačiau tą dieną, kai ji
ketino nusivežti juos visus į Milsburgo prekybos centrą
pirkti naujų drabužių, tėvas iš Vašingtono grįžo anksčiau.
Jį atleido iš darbo. Šiemet naujų drabužių nebus.
Elė su Brenda paleido kakarynes kaip kokios raganos,
vedamos ant laužo.

87
 —Aš neisiu į bažnyčią, ir viskas, - pareiškė Brenda. —
Neturiu ką apsivilkti, ir tu tai žinai.
—Todėl, kad labai sustorėjai, —sumurmėjo Mei Bele.
—Ar girdėjai, mama, ką jinai pasakė? Aš užmušiu tą
snarglę.
—Brenda, ar tu pagaliau nenutilsi? - piktai nutraukė ją
motina ir pavargusiu balsu pridūrė: - Mes turime dides­
nių rūpesčių negu nauji drabužiai Velykoms.
Tėvelis triukšmingai atsistojo ir jsipylė puodelį juodos
kavos iš stovinčio ant priekrosnio kavinuko.
—Kodėl negalima šio to įsigyti skolon? - paklausė Elė
pataikūniškai.
—Žinot, kaip žmonės daro? - įsiterpė Brenda. —Pasii­
ma ką nors skolon, padėvi, o paskui grąžina paaiškinę,
kad netiko, ar panašiai. Krautuvės mielai priima.
Tada tėvas kad užriks:
—Dar niekada negirdėjau tokios kvailystės! Ar mama
tau neliepė užsičiaupti!
Brenda nutilo, tačiau tyčia čepsėdama žiaumojo gu­
mą, kad visi žinotų, jog neketina pasiduoti.
Džesas spruko į tvartą ir dabar džiaugėsi daug mieles­
ne širdžiai Besės draugija. Kažkas pasibeldė.
—Džesai?
—Lesle. Užeik.
Ji apsidairė, tada atsisėdo šalia jo suolelio ant grindų.
—Kas naujo?
—Geriau neklausk. —Jis vienodai tampė spenius ir klau­
sėsi, kaip pieno srovelės čaižo kibiro dugną —čiurkšt,
čiurkšt, čiurkšt.
—Taip blogai, ką?

88
 —Tėtį atleido iš darbo, o Brenda ir Elė šakojasi, kad
negaus naujų drabužių Velykoms.
—Še tau, labai gaila. Aš apie tavo tėtį.
Džesas nusišypsojo.
—Ir aš dėl mergiočių per daug nesijaudinu. Pažįstu jas —
vis tiek iš ko nors iškaulys naujus drabužius. Apsivemtum
pamačiusi, kaip jos išsidirbinėja bažnyčioje.
—Nežinojau, kad jūs einate į bažnyčią.
—Tik per Velykas, - įbedęs akis į šiltą tešmenį Džesas
pridūrė: —Turbūt manai, kad tai kvaila ar panašiai.
Ji patylėjo, o paskui tarė:
—Aš manau, kad irgi norėčiau nueiti.
Jis liovėsi melžęs.
—Kartais tavęs nesuprantu, Lesle.
—Na, niekad nesu buvusi bažnyčioje. Būtų įdomu.
Jis vėl timptelėjo spenį.
—Tau nepatiktų.
—Kodėl?
—Nuobodu.
 —Bet noriu pati pamatyti. Ar tavo tėvai leistų man eiti
su jumis, kaip manai?
—Su kelnėmis negalima.
—Aš turiu suknelių, Džesai Aronsai.
Kas būtų galėjęs pamanyti!
—Išsižiok, gerai?
—O kam?
—Išsižiok, ir tiek.
Sį kartą ji pakluso. Jis nutaikė pieno čiurkšlę jai tiesiai į
burną.
—Džesai Aronsai! —sugargaliavo Leslė, ir pieno srove­
lės nutekėjo jai per smakrą.
—O dabar užsičiaupk. Gadini gerą pieną.
Springdama ir kosėdama ji ėmė juoktis.
—Gal taip išmoksiu mėtyti kamuolį į krepšį. Leisk dar
sykį pamėginti.
Tramdydama juoką, ji užsimerkė ir paklusniai išsižiojo.
Dabar Džesui užėjo toks juoko priepuolis, kad negalė­
jo rankos tiesiai nulaikyti.
—Mulki! Tu man tiesiai į ausį pataikei!
Palenkusi galvą Leslė ėmė šluostytis ausį drėgna marš­
kinių rankove. Ir vėl pratrūko kvatoti.
—Prašom baigti melžti ir eiti namo, - staiga suskambėjo
tėvo balas. Jis stovėjo čia pat prie durų.
—Geriau jau eisiu, - tyliai tarė Leslė, atsistojo ir nuėjo
prie durų. —Atsiprašau.
Tėvas pasitraukė duodamas kelią. Džesas tikėjosi, kad
jis pasakys dar ką nors, bet šis tik valandėlę pastovėjo, pas­
kui apsisuko ir išėjo.

90
 Elė pareiškė, kad eis į bažnyčią, jeigu mama leis jai ap­
sivilkti kiaurai peršviečiamą palaidinę, o Brenda —jeigu
jai bus nupirktas bent naujas sijonas. Galiausiai visi gavo
kažką nauja, išskyrus Džesą ir tėtį. Jiedviem tai visai ne­
svarbu, tačiau Džesui toptelėjo galvon, kad jis dabar turi
teisę ko nors mamos paprašyti.
—Kadangi negavau nieko naujo, ar Leslė negalėtų eiti
su mumis į bažnyčią?
—Ta mergiotė? —Jis matė, kaip motina įtemptai ieško
rimtos dingsties nesutikti. —Ji netinkamai rengiasi.
—Mama! —Jo balsas skambėjo irzliai, kaip Elės. —Leslė
turi suknelių. Šimtus suknelių.
Motinos veidas ištįso. Ji prikando apatinę lūpą kaip
kartais Džois Ana ir prabilo taip švelniai, kad Džesas vos
ją girdėjo.
—Nenoriu, kad kas nors kaišiotų nosį į mano šeimos
reikalus.
Džesas norėjo ją apkabinti, kaip apkabindavo Mei Be-
lę, norėdamas nuraminti.
—Ji nekiša nosies į tavo reikalus, mama. Patikėk.
Mama atsiduso.
—Gerai, jeigu ji padoriai atrodys...

Leslė atrodė padoriai. Plaukai šiek tiek priglostyti, vil­

kėjo palaidinę su senoviškomis gėlytėmis ir tamsiai mėly­
ną megztuką. Apsimovusi raudonas kojinaites, apsiavusi
blizgančius rudus batus, kurių Džesas niekada nebuvo ma­
tęs, nes ji visada avėdavo sportbačius, kaip ir visi Viever­
sių upelio mokyklos vaikai. Net elgėsi kukliai. Įprastinio
guvumo nė žymės, o kalbėdama su motina sakydavo:

91
„Taip, ponia” ir „Ne, ponia”, lyg būtų žinojusi, kad po­
nia Arons šiurpsta nuo nepagarbaus elgesio. Džesas žino­
jo, kaip Leslei sunku, nes „ponia” jos lūpose skambėjo
nenatūraliai.
Palyginti su Lesle, Brenda ir Elė atrodė kaip povai su
dirbtinių plunksnų uodegomis. Jiedvi užsispyrė važiuoti
kabinoje, nors, turint galvoje Brendos sudėjimą, ten turė­
jo būti nežmoniškai ankšta. Džesas, Leslė ir mažylės lai­
mingi sulipo į kėbulą ir susėdo ant senų maišų, kurių tė­
vas buvo primetęs priešais kabiną.
Dangus buvo apniukęs, bet pirmą kartą po daugelio
dienų nepliaupė lietus ir jie dainavo „Ak, Viešpatie, koks
rytas”, „Žalumas pievų” ir „Dainuok, dainuoki dainą!”,
kurių juos išmokė mokytoja Edmands, o paskui dar
„Skambėkite, varpeliai” Džois Anos pageidavimu. Vėjas
nešė jų balsus tolyn. Daina skambėjo kažkaip paslaptin­
gai, ir Džesui atrodė, kad už nugaros išnyrančių kalvų ban­
gavimas paklūsta jo valiai. Kelionė baigėsi per greitai, ypač
Džois Anai, kuri apsižliumbė, nes „Kalėdų Senelis jau va­
žiuoja” teko nutraukti po pirmo posmelio, o ta dainelė
po „Skambėkite, varpeliai” buvo jos mėgstamiausia. Bet
kai Džesas pakuteno ją, ji bemat pradėjo kikenti. Dabar
jau vėl laimingi ir įraudę visi keturi išsikepurnėjo iš kėbu­
lo žemėn.
Jie šiek tiek vėlavo, bet Elė su Brenda dėl to nė kiek
nesijaudino —kol jos per visą navą skubės į pirmą bažny­
čios suolą, parapijiečių akys bus įsmeigtos į jas, visose spin­
dės pavydas. Dieve, kokios jos šlykščios. O mama dar bai­
minasi dėl Leslės. Džesas palenkė galvą ir įsmuko į suolą
išsyk po mergaičių. Tėvas atsisėdo šalia iš kitos pusės.

92
 Bažnyčioje viskas vykdavo taip pat. Džesas išmoko
neklausyti, kaip darydavo mokykloje, stojosi ir sėdosi
drauge su visais susirinkusiais, o mintimis klajodavo kaž­
kokiuose miglotuose toliuose, gal netgi nieko negalvoda­
mas ir apie nieką nesvajodamas, tačiau bent nevaržomas.
Keletą kartų jis pasijuto stovįs su visais, aidint garsiam
ir nelabai melodingam giedojimui. Kažkur sąmonės gilu­
moje jis girdėjo Leslę giedant ir snūduriuodamas nusiste­
bėjo, kam jai to reikia.
Pamokslininkas kaip visada kalbėjo klastingai. Kelias mi­
nutes murmena, o paskui staiga kad užriks. Kiekvieną kartą
Džesas pašokdavo iš vietos ir tik po valandėlės vėl nugrimz­
davo į snaudulį. Kadangi žodžių nesiklausė, tai raudonas, pra­
kaitu apsipylęs pamokslininko veidas atrodė keistai niūrioje
bažnyčios erdvėje. Panašus vaizdas, kai Brenda užsipuola
Džois Aną, jeigu ta prikiša nagus prie jos lūpų dažų.
Elė su Brenda vis sukinėjosi po šventorių, niekaip ne­
norėjo išeiti. Džesas su Lesle paliko jas ir kiek paėję atsisė­
do laukti.
- Zinai, tikrai džiaugiuosi, kad atėjau, - pasakė Leslė.
Džesas netikėdamas atsisuko į ją.
- Geriau negu kinas.
—Juokauji.
- Ne, nejuokauju. —Iš tiesų nejuokavo. Džesas matė iš
jos veido.
—Juk visa ta istorija apie Kristų baisiai įdomi, ar ne?
- Kuria prasme?
- Žmonės norėjo jį nužudyti, nors jis nepadarė jiems
nieko blogo, —ji patylėjo, paskui pridūrė: —Tikrai labai
graži istorija, kaip Linkolno arba Sokrato.

93
 —Jokia jinai ne graži, - įsiterpė Mei Bele. - Ji baisi.
Įsivaizduok —vinimi kiaurai prakala ranką.
—Mei Bele sako teisybę, - Džesas karštligiškai ėmė
raustis atmintyje. —Mes visi niekingi nusidėjėliai, todėl
Dievas pasiuntė Jėzų mirti, - pagaliau išpoškino.
—Manai, kad tai tiesa?
Džesas apstulbo.
—Taip parašyta Biblijoje, Lesle.
Ji pasižiūrėjo į jį taip, lyg būtų norėjusi prieštarauti,
bet paskui apsigalvojo.
—Kokia nesąmonė, ar ne? - Ji papurtė galvą. - Tu turi
tuo tikėti, bet tau atrodo baisu. Man nereikia tuo tikėti, ir
man atrodo gražu. —Ji vėl papurtė galvą. - Nesąmonė.
Mei Bele šnairomis dėbtelėjo į Leslę kaip į kokį nema­
tytą žvėrį zoologijos sode.
—Reikia tikėti Biblija, Lesle.
—Kodėl? —ji paklausė nuoširdžiai, o ne norėdama pa­
sirodyti labai protinga.
—Todėl, kad jeigu netiki Biblija, —išvertusi akis ėmė
berti Mei Bele, —Dievas po mirties nutrenks tave į pra­
garą.
—Iš kur jinai ištraukė tokį dalyką? —atsisuko Leslė į
Džesą, lyg kaltindama jį padarius bloga savo seseriai.
Visas iškaitęs Džesas pasijuto jos žodžių ir tono pri­
remtas prie sienos.
Jis nudūrė akis į džiuto maišą ir įniko pirštais taršyti
apibrizgusį jo kraštą.
—Bet juk taip ir bus, ar ne? - spigiu balseliu reikalavo
patvirtinti Mei Bele. —Dievas juk nutrenkia į pragarą,
jeigu netiki Biblija?

94
 Džesas nusibraukė plaukus nuo kaktos.
—Na, taip, —sumurmėjo jis.
—Aš tuo netikiu, - pareiškė Leslė. —Net manau, kad
tu neskaitei Biblijos.
—Didžiąją dalį perskaičiau, - pasakė Džesas, vis dar
pešiodamas siūlus. —Tai vienintelė knyga mūsų namuo­
se. -Jis dirstelėjo į Leslę ir nesmagiai šyptelėjo.
—Gerai, - tarė ji šypsodamasi. —Vis dėlto nemanau,
kad Dievas nutrenkia žmones į pragarą.
Jie nusišypsojo vienas kitam, stengdamiesi negirdėti su­
sirūpinusio Mei Belės balselio.
—Bet Lesle, - neatlyžo ji. - O jeigu tu numirsi? Kas
tau bus, kai tu numirsi?
 Devintas skyrius
PIKTIEJI KERAI

Antrąją Velykų dieną vėl prapliupo lietus. Gamtos stichi­

jos tarsi susimokė sugadinti trumpą jų laisvės savaitę. Su­
kryžiavę kojas Džesas su Lesle sėdėjo Berkų verandoje ir
žiūrėjo, kaip važiuodami pro šalį sunkvežimiai teškia pur­
vino vandens sroves ant užpakalinių ratų.
—Varo greičiau negu penkiasdešimt penkias mylias per
valandą, —sumurmėjo Džesas.
Kaip tik tuo metu kažkas šmėstelėjo kabinos lange.
Leslė pašoko.
—Oro teršėjas! —suriko ji tolstantiems sunkvežimio ži­
bintams.
Džesas taip pat atsistojo.
—Ką tu norėtum veikti?
—Norėčiau keliauti į Terabitiją, —ji liūdnai žiūrėjo į
šniokščiantį lietų.
—Po galais, eime, —sutiko jis.
—Gerai, —ji staiga pralinksmėjo. —Kodėl gi ne?
Ji čiupo batus, lietpaltį, o dėl skėčio suabejojo.
—Kaip manai, ar peršoksim į kitą krantą laikydami iš­
skleistą skėtį?
—Ne, —papurtė galvą Džesas.

96
 - Verčiau užeisim pas tave ir tu pasiimsi guminius ba­
tus ir visa kita.
Jis patraukė pečiais.
- Nieko tinkamo neturiu. Eisiu taip, kaip esu.
- Duosiu tau seną Bilo apsiaustą, —pasiūlė ji ir ėmė
kopti laiptais į viršų. Į koridorių išėjo Džudė.
- Kas čia darosi, vaikai?
Ir Džeso motina būtų galėjusi šitaip paklausti, bet jos
žodžiai būtų skambėję visai kitaip. Džudės akys tartum
žvelgė virš jų, o balsas aidėjo už kelių mylių.
- Atsiprašau, kad tau sutrukdėm, Džude.
- Nieko baisaus. Jau pavargau. Pats laikas atsikvėpti.
Ar valgėt ką nors priešpiečių?
- Nesijaudink, Džude. Mudu patys pasiimsim.
Džudės žvilgsnis šiek tiek prablaivėjo:
- Tu apsiavei guminukus.
Leslė pasižiūrėjo į kojas.
- Tikrai, - atsakė, lyg pati tik dabar būtų pamačiusi. -
Norėjom trumpam išeiti j lauką.
- Vėl lyja?
-Taip.
- Mėgdavau vaikščioti po lietų, —nusišypsojo Džudė,
panašiai kaip Mei Bele šypsosi per miegus. - Na, jeigu
judu galėsit...
- Galėsim.
- Ar Bilas jau sugrįžo?
- Ne. Sakė, kad grįš vėlai ir kad nesirūpintumėm.
- Gerai, - tarė ji. Paskui staiga šūktelėjo: —O! - ir jos
akys plačiai išsiplėtė. —O! —Beveik bėgte ji pasileido į
kambarį ir ten bemat ėmė tarškėti rašomoji mašinėlė.
- Sunkus metas, - nusišypsojo Leslė.
7. 1084 97
 Džesas neįsivaizdavo, kaip gyventų su motina, kuri,
užuot žiūrėjusi visokias istorijas per televiziją, kiaurą die­
ną matytų jas savo galvoje. Jis užkopė laiptais paskui Leslę,
kuri jau rausėsi spintoje ieškodama jam drabužių. Padavė
rusvą lietpaltį ir keistą juodą vilnonę skrybėlę.
—O batų nėra, - iš spintos gilumos suskambėjo balsas,
prislopintas kabančios apsiaustų eilės. —Gal su platfor­
momis tiks?
-Kas?
—Storapadžiai, - ji ištraukė milžinišką porą batų.
—Ne. Man jie nusmuks, kai brisiu per purvą. Geriau
eisiu basas.
—Ei, - tučtuojau išlindo ji, —ir aš.
Žemė buvo šalta. Ledinis purvas gėlė kojas, jie pasilei­
do bėgti šlepsendami per balas ir žliugsinčią purvynę.
Princas Terjenas šuoliavo priešais, kaip žuvis nardydamas
iš vienos balos į kitą ir vis grįždamas atgal paraginti jų.
Taip jis zujo visą kelią timpčiodamas už klešnių ir dar
labiau taškydamas ir šiaip permirkusius džinsus.
Pribėgę upelio krantą jie sustojo be žado. Vaizdas kaip
televizijos filme „Dešimt Dievo įsakymų”, kai į Mozės pra­
skirtą jūroje kelią siūbtelėjęs vanduo nušlavė visus egip­
tiečius. Taip ilgai buvusi sausutėlė upelio vaga dabar virto
šniokščiančia aštuonių pėdų pločio upe. Jos vandenys ne­
šė didžiules medžių šakas, rąstus ir šiukšles, kurios sukosi
aplinkui kaip egiptiečių kovos vežimai, įnirtingai ir go­
džiai lyžčiodami ar net puldami krantus, kurie bandė juos
sulaikyti.
—Oho, - pagarbiai prabilo Leslė.
—Taip, - Džesas žvilgtelėjo į virvę. Ji tebekabėjo apvynio­
ta apie laukinės obels šaką. Staiga jam suvirpėjo pakinkliai.

98
 —Gal šiandien neverta.
—Liaukis, Džesai. Peršoksim.
Leslės lietpalčio gobtuvas buvo nusmukęs, o šlapi plau­
kai prilipę prie kaktos. Ji nusišluostė akis ir skruostus ran­
ka ir atvyniojo virvę. Kaire ranka atsegė viršutinę lietpal­
čio sagą.
—Čia, —parodė ji. —Kišk Terjeną man čia.
—Aš pernešiu jį, Lesle.
—Tau jis išslys pro apačią.
Ji nekantravo šokti, tad Džesas griebė permirkusį šu­
nelį ir įtupdė į Leslės užantį.
—Turėsi kaire prilaikyti jį už užpakalio, o dešine įsi­
kibti virvės.
—Žinau, žinau, - ji pasitraukė atgal, kad įsibėgėtų.
—Stipriai laikykis.
—Liaukis, Džesai.
Jis prikando liežuvį. Būtų netgi mielai užsimerkęs, bet
prisivertė žiūrėti, kaip ji traukiasi atbula, paskui pabėgėja
į priekį, pakyla į orą, švysteli per upelį ir grakščiai nutupia
ant žemės kitame krante.
—Gaudyk!
Jis ištiesė ranką, tačiau buvo įsispoksojęs į Leslę su Ter-
jenu, ir virvė, išsprūdusi jam iš pirštų, ėmė siūbuoti virš
galvos. Stryktelėjęs aukštyn, Džesas sugriebė ją ir, steng­
damasis nežiūrėti į vandenį ir nesiklausyti ūžimo, įsibėgė­
jo ir pasileido priekin. Šaltas vanduo lyžtelėjo nuogas pė­
das, jis pakilo į orą ir netrukus klestelėjo ant užpakalio
kitoje pusėje. Terjenas tučtuojau užšoko ant jo, purvino­
mis letenomis terliojo lietpaltį ir aštriu kaip švitrinis po­
pierius liežuviu bruože per šlapią veidą.
Leslės akys spindėjo.

99
 —Kelkis, - ji stengėsi nesijuokti, - kelkis, Terabitijos
karaliau, keliaukime į savo karalystę.
Šniurkšėdamas nosimi ir atgalia ranka šluostydamasis
veidą karalius oriai atsakė:
—Atsikelsiu, kai jūsų didenybė nuims man nuo pilvo
šitą kvailą šunį.
Antradienį, paskui ir trečiadienį, jie vėl kėlėsi į Terabi-
tiją. Ir Džesui jau pavyko kitame krante nušokti ant kojų.
Tačiau netgi pasakų karalystėje valandą išbūti šlapiomis
šaltomis kelnėmis nelabai smagu.
Džeso baimė šokti per upelį stiprėjo sulig kylančiu van­
deniu. Leslė nė sykio nesudvejojo, tad Džesui nebuvo kur
trauktis. Nors jis ir priversdavo kūną sekti paskui ją, visa
jo esybė veržėsi atgal, trokšdama įsikibti į laukinę obelį
kaip Džois Ana į mamos sijoną.
Trečiadienį jiems sėdint tvirtovėje, staiga pradėjo taip
smarkiai lyti, kad šaltas vanduo ėmė varvėti pro stogą į
vidų. Džesas mėgino pasitraukti nuo stambiausių lašų, ta­
čiau įžūlūs įsibrovėliai teškėjo visur.
—Ar žinai, o karaliau, apie ką aš dabar mąstau? —Leslė
išpylė vieną pilną skardinę vandens ir pastatė ją ten, kur
tekėjo smarkiau.
—Apie ką?
—Man regis, piktosios jėgos užkeikė mūsų mylimąją
karalystę.
—Prakeiktas orų prognozės biuras.
Prieblandoje Džesas pastebėjo, kaip pasikeitė Leslės
veidas: šitaip —perdėm karališkai —ji paprastai žvelgdavo
į nugalėtus priešus. Jis tučtuojau pasigailėjo taip nekara-
liškai išsižiojęs.
Tačiau Leslė nusprendė nutylėti.

100
 —Eikime j girią ir paklauskime dvasių. Kokios tos pik­
tosios jėgos ir kaip mums su jomis kariauti? Iš teisybės
turiu pareikšti, kad lietus, prapliupęs virš mūsų karalys­
tės, nėra paprastas lietus.
—Gerai, karaliene, —burbtelėjo Džesas ir iššliaužė lauk
pro siaurą tvirtovės angą.
Po pušimis net lietus ne taip kiaurai merkė. Apsiniauku­
sią dieną čia beveik tamsu, o aukštai virš galvos lietuje šna-
rančios šakos skleidė keistą, nemelodingą muziką. Iš baimės
Džesas pajuto pilve šaltį, lyg būtų nurijęs ledinę spurgą.
Leslė iškėlė rankas ir žvelgė aukštyn j žalią girios balda­
kimą.
—O girios dvasios, - pradėjo ji iškilmingai. - Mus čia
atvedė rūpestis dėl mūsų mylimosios karalystės, kurią ir
dabar yra apnikusios kažkokios piktosios jėgos, kažkokia
nežinoma galybė. Meldžiame jūsų, suteikite mums išmin­
ties, kad galėtume jas atpažinti, ir galios, kad galėtume jas
įveikti. —Ji kumštelėjo Džesą alkūne.
Jis iškėlė rankas.
—Hm... hm... —pradėjo mykti jis ir, gavęs dar vieną
niuksą, užbaigė: —Taip. Išklausykite mus, dvasios.
Ji atrodė patenkinta. Bent jau nebekumščiavo. Stovėjo
ramiai ir tartum klausėsi kažkieno žodžių. Džesas visas
tirtėjo, pats nesuprasdamas, ar iš šalčio, ar iš baimės. Ta­
čiau kai ji patraukė iš girios, jis apsidžiaugė. Apie nieką
daugiau negalvojo, tik apie sausus drabužius, puodelį karš­
tos kavos arba kad galėtų bent porą valandų padrybsoti
ant sofos priešais televizorių.
Jis tikrai nevertas būti Terabitijos karaliumi. Kas matė
tokį karalių, kuris bijotų aukštų medžių ir nedidelio upe­
liūkščio?

101
 Jis peršoko upelį, iš pasišlykštėjimo savimi net užmiršo
baimę. Pusiaukelėje dirstelėjo žemyn ir iškišo liežuvį kun­
kuliuojančiam srautui. „Pilko vilko nebijau, nebijau, ne­
bijau”, —pasakė pats sau ir tuoj pat ėmė ieškoti akimis
laukinės obels.
Klampodamas per purvą ir lietaus išplaktą žolę į kalvą,
Džesas smarkiai trepsėjo kojomis į žemę, kartodamas min­
tyse: „Kaire, dešine, kaire, dešine...”
—Persivilkim, o paskui gal pasižiūrėkim pas tave tele­
vizorių ar ką kita sugalvokim? —pasiūlė Leslė.
Jis panoro ją apkabinti.
—Išvirsiu kavos, —apsidžiaugė jis.
—Aha, —nusišypsojo ji ir pasileido bėgte Perkinsų na­
mo link —lengvai ir grakščiai, kaip ji viena temokėjo, ir
joks purvas ar lietus nebūtų galėję jai sukliudyti.

Trečiadienį Džesas atsigulė lengva širdimi. Jam atro­

dė, kad dabar jau gali atsipalaiduoti ir kad viskas bus ge­
rai, tačiau vidurnaktį atsibudo ir su siaubu suvokė, kad
vis dar lyja. Jis turi pasakyti Leslei, kad neis į Terabitiją.
Juk ji pati jam sakė tą patį, kai padėjo Bilui remontuoti
namą. O jis neklausė jos kodėl. Svarbiausia ne tai, kad
turi prisipažinti Leslei, jog bijo —jam pačiam baisu, kad
jis bijo. Tarsi jam ko trūktų, nelyginant Mei Belės dėlio-
nėje, kur vietoj kieno nors akies ar ausies lieka skylė. Die­
ve mano, jau verčiau gimti be rankų negu be dvasios. Tą
naktį jis nebeužmigo, tik baisėdamasis klausėsi lietaus, ži­
nodamas, kad Leslė - nesvarbu, kiek pakiltų upelyje van­
duo, —vis tiek norės per jį keltis.
 Dešimtas skyrius
PUIKI DIENA

Jis girdėjo, kaip tėtis įjungė pikapo variklį. Nors ir ne­

beturėjo darbo, kasryt važiuodavo jo ieškoti. Kartais vi­
są dieną prasitrindavo darbo biržoje. Tačiau tik kada ne
kada kas nors paprašydavo iškrauti baldus ar ką nors iš­
valyti.
Džesas visai nenorėjo miego. Nusprendęs verčiau kel­
tis ir pamelžti bei pašerti Besę, kad paskui nereikėtų, jis
atsikėlė iš lovos ir užsivilko ant pižamos marškinėlius.
—Kur eini?
—Miegok, Mei Bele.
—Negaliu. Lietus trukdo.
—Tada kelkis.
—Kodėl tu toks piktas?
—Nutilk pagaliau, Mei Bele! Ko paleidai gerklę, nori
visus prikelti?
Džois Ana būtų jau pradėjusi klykti, o Mei Bele tik
susiraukė.
—Gerai jau gerai, —tarė jis. —Dabar einu pamelšiu
Besę, o paskui galėsim pritildę garsą pasižiūrėti filmukų.

104
 Mei Bele baisiai liesa, kaip Brenda storulė. Ji stovėjo
viduryje kambario vienais naktiniais marškiniais. Baltas
kūnelis pašiurpęs, akys mieguistos, o rusvi plaukai susi­
šiaušę kaip voverytės lizdas ant medžio šakos. Tikra ka-
liausytė, pagalvojo jis, meiliai žiūrėdamas į ją.
Staiga ji metė džinsus jam į veidą.
—Aš pasakysiu mamai.
Jis sviedė jai džinsus atgal.
—Ką tu jai pasakysi?
—Kaip tu čia stovi ir žiūri į mane neapsirengusią.
Dieve. Ji pamanė, kad jam patinka.
—Ką gi, —pasakė jis eidamas durų link, kad dar su
kokiu daiktu negautų per galvą. —Tokia graži mergytė.
Negaliu susivaldyti.
Kol jis ėjo per virtuvę, iš miegamojo sklido Mei Belės

Tvarte kvepėjo Bese. Džesas meiliai pacaksėjo liežuviu

ir pristūmęs suolelį jai prie šono pastatė kibirą po dėmėtu
tešmeniu. Lietus barbeno į skardinį stogą, jam atliepda-
mos ritmingai čiurkščiojo pieno srovelės. Kad tik nustotų
lyti. Jis priglaudė galvą prie šilto Besės šono. Įdomu, ar
karvės kada nors bijo —ar jos ko nors iš tikrųjų bijo. Besė
kartais pasibaido Princo Terjeno, bet tai kas kita. Prie ko­
jų amsintis šuo kelia pavojų, tačiau šiaip Besė visiškai ra­
mi ir tingiai sau atrajoja, o jis taip negali. Štai kad ir dabar
- ji juk nesižvalgo į Perkinsų namą, baimingai laukdama
ir nerimastaudama, nestovi pasistiebusi ant pirštų galų ir
įsitempusi, kad net pilvą riečia.
Džesas paglostė jai žandą ir atsiduso. Jeigu vasarą dar
bus upelyje nors kiek vandens, jis paprašys Leslės, kad iš­

105
mokytų plaukti. „Kas čia yra, po galais, - tarė jis sau. —Aš
sugriebsiu tą baimę už gerklės ir taip papurtysiu, kad iš jos
liks tik šlapia vieta. Gal net išmoksiu nardyti su akvalan­
gu.”Jis nusipurtė. Jeigu ir gimė toks skystablauzdis, tai ne­
reiškia, kad toks turi ir numirti. „Ei, o gal ligoninėje galima
persisodinti blauzdas? Ne, daktare, širdies nereikia, mano
širdis labai gera. Man reikia kitų blauzdų. Na, kaip?” Jis
nusišypsojo. Reikės pasakyti Leslei, kad jis nori persisodin­
ti blauzdas. Jai tokios nesąmonės patinka. „Žinoma, —jis
trumpam sutrikdė melžimo ritmą, norėdamas nusibraukti
plaukus nuo akių, —žinoma, geriausia būtų persodinti sme­
genis. Aš pažįstu Leslę. Žinau, kad ji neimtų vainoti ir neiš-
sityčiotų, jeigu pasakyčiau, kad nenoriu šokti per upelį, kol
vanduo pakilęs. Man tik reikia pasakyti: „Lesle, šiandien
nenoriu šokti į kitą krantą.” Ar panašiai. Paprasčiausias da­
lykas. „Lesle, nenoriu šiandien šokti į kitą krantą”. - „Ko­
dėl?” —„Todėl kad, todėl kad, na...”
—Jau trečią kartą tave šaukiu, - irzlų Elės toną mėg­
džiojo Mei Bele.
-Ko?
—Tave kviečia prie telefono kažkokia ponia. Per tave
turėjau apsirengti.
Džesui niekada niekas neskambindavo. Leslė buvo
skambinusi tik vieną kaną, tačiau Brenda pradėjo kaip
užsukta visiems taukšti, kad Džesui skambino jo „myli­
moji”, ir Leslė nusprendė prireikus verčiau užeiti į namus.
—Balsas panašus į mokytojos Edmands.
Ir iš tiesų tai buvo ji.
—Džesai? —sučiurleno ragelyje mokytojos balsas. —Ny­
kus oras, ar ne?

106
 —Taip, tamsta mokytoja, - jis bijojo sakyti ką nors
dar, kad ji nepajustų, kaip jis virpa.
—Aš ketinu važiuoti į Vašingtoną ir užeiti j Smitsono
arba Nacionalinę galeriją. Ar nepalaikytum man kompa­
nijos?
Džesą išmušė šaltas prakaitas.
—Džesai?
Jis aplaižė sausas lūpas ir nusibraukė nuo akių plaukus.
—Ar tu dar esi, Džesai?
—Taip, tamsta mokytoja.
—Tau reikia prašyti tėvų leidimo? —švelniai paklausė ji.
—Taip, tamsta mokytoja. - Nežinia kaip jis apvyniojo
aplink save telefono laidą. - Taip. Aš... aš tuojau.
Išsipainiojęs iš laido Džesas tyliai padėjo ragelį ir ant
pirštų galų nutipeno į tėvų kambarį. Po medvilnine ant­
klode kūpsojo ilga motinos nugara. Jis švelniai papurtė ją
už peties.

107
 —Mama? —kone sušnibždėjo jis, norėjo paklausti nepaža­
dinęs. Jeigu ji visai atsibus ir pagalvos, tai greičiausiai neleis.
Ji pašoko išgirdusi jo balsą, bet tuoj pat vėl suglebo
kaip reikiant nepabudusi.
—Mokytoja nori vežtis mane j Vašingtoną, į Smitsono
galeriją.
—Vašingtoną? - neaiškiai sumurmeno ji.
—Aha. Dėl mokyklos reikia, —jis paglostė jai ranką. —
Iki vėlumos neužsibūsim. Gerai?
—Uhu.
—Nesirūpink, karvę pamelžiau.
—Uhu, —ji užsitraukė antklodę ant ausų ir apsivertė
kniūpsčia.
Džesas nutykino atgal prie telefono.
—Gerai, mokytoja. Galiu važiuoti.
—Puiku. Užvažiuosiu po dvidešimt minučių. Tik pa­
sakyk, kaip pas jus važiuoti.
Kai tik jis pamatė jos automobilį įsukant į kiemą, per vir­
tuvės duris išbėgo į lietų ir sustabdė ją pusiaukelėje. Mama
galės sužinoti smulkmenas iš Mei Belės, kai jis ramiai važiuos.
Kaip gerai, kad Mei Bele neatsitraukdama žiūri filmukus.
Kitaip pažadintų mamą, kol jis dar neišvažiavo. Net auto­
mobiliui jau įsukus į kelią jis bijojo atsigręžti, kad nepamaty­
tų motinos, su šauksmais lekiančios iš paskos. Tik pravažia­
vus Milsburgą jam toptelėjo, kad galėjo paprašyti mokytojos
Edmands paimti kartu ir Leslę. Vis dėlto slapta džiūgavo,
kad jaukiame mokytojos automobilyje juodu dviese. Ji vai­
ravo labai susikaupusi, abiem rankomis laikydama vairą iš
viršaus ir įbedusi žvilgsnį priekin. Tyliai čežėjo ratai, smagiu
ritmu brūžavo stiklą valytuvai. Oras viduje buvo šiltas ir pri­

108
sigėręs mokytojos Edmands kvapo. Džesas sėdėjo sunėręs
rankas tarp kelių, su saugos diržu skersai krūtinę.
—Kaip įkyrėjo tas lietus, —pasakė ji. —Iš proto varo.
—Taip, mokytoja, - laimingas atsiliepė jis.
—Tave irgi, ką? —ji šyptelėjo jam.
Svaigdamas nuo tokio artumo jis linktelėjo.
—Ar buvai kada Nacionalinėje galerijoje?
—Ne, tamsta mokytoja. —Jis net ir Vašingtone nieka­
da nėra buvęs, tačiau tikėjosi, kad šito ji nepaklaus.
Ji vėl nusišypsojo jam.
—Tai bus tavo pirmasis apsilankymas meno galerijoje?
—Taip, mokytoja.
—Puiku, - pasakė ji. —Vadinasi, gyventa ne veltui.
Jis nesuprato jos, bet neėmė į galvą. Žinojo, kad jai
patinka būti su juo, ir to jam pakako.
Net per lietų jis atpažino žymiuosius objektus, kurie
nuostabiai panašūs į pavaizduotus knygose —aukštai ant
kalvos stūksančius Li rūmus, tiltą, į miestą žvelgiantį Ab­
raomą Linkolną, kurį jie apvažiavo du kartus, kad galėtų
geriau apžiūrėti, Baltuosius rūmus, monumentą Vietna­
mo aukoms ir kitame gale —Kapitolijų. Leslė matė tas
vietas milijonus kartų. Ji netgi mokėsi kartu su kongreso
nario dukra. Jis galvojo, kad vėliau pasakys mokytojai Ed­
mands, jog Leslė draugavo su kongreso nario dukra. Mo­
kytojai Edmands visada patiko Leslė.
Jie įžengė į galeriją tartum į pušyną - milžiniškos
marmurinės arkos, gaivūs fontanai ir daugybė žalumos ap­
linkui. Du vaikai, ištrūkę iš motinų, krykšdami lakstė ap­
linkui. Džesui nagai niežėjo sučiupti juos ir paaiškinti,
kaip reikia elgtis tokioje neabejotinai šventoje vietoje.

109
 O paskui paveikslai —salė po salės, aukštas po aukšto.
Jis svaigo nuo spalvų, formų ir dydžių, taip pat nuo greta
einančios mokytojos Edmands balso ir kvepalų aromato.
Kai ji pasilenkdavo prie jo ką nors paaiškinti ar paklausti,
vyrai stebeilydavo į ją užmiršę paveikslus, ir Džesas jautė,
kad pavydi jam.
Priešpiečius valgė kavinėje. Kai ji užsiminė apie valgy­
mą, jį apėmė siaubas, kad neturi pinigų, ir nežinojo, kaip
jai pasakyti, kad jų nepasiėmė —tikriau sakant, nė neturė­
jo ko pasiimti. Kol jis laužė galvą, ką reikės daryti, ji užbė­
go jam už akių.
- Tikiuosi, kad nesiginčysime dėl to, kas mokės. Esu
laisva moteris, Džesai Aronsai. Kai kviečiu kur nors vyriš­
kį, pati ir moku.
Džesas vis stengėsi sugalvoti, kaip atsisakyti, ir nė ne­
pajuto, kaip sukirto priešpiečius už tris dolerius, nors bu­
vo ketinęs padaryti jai kur kas mažiau išlaidų. Rytoj pasi­
šnekės su Lesle ir pasitikrins, ar teisingai elgėsi.
Po priešpiečių dulkiant lietui juodu nužingsniavo į
Smitsono galeriją pasižiūrėti dinozaurų ir indėnų. Ten jie
priėjo prie įstiklinto stendo, kuriame buvo pavaizduota
scenelė: buivolų odomis apsigaubę indėnai gina buivolų
bandą skardžio link, o papėdėje laukia kiti indėnai, pasi­
rengę užsimušusius galvijus išdarinėti ir nudirti jiems odą.
Tai buvo košmariškas trimatis vieno jo piešinio atkartoji­
mas. Jam pasidarė baugu, kad ši scena pažįstama.
—Įspūdinga, ar ne? —paklausė mokytoja Edmands, o
kai jis pasilenkė arčiau pasižiūrėti, jos plaukai brūkštelėjo
jam per skruostą.
Jis pasičiupinėjo skruostą.

110
 —Taip, tamsta mokytoja.
Mintyse jis atsakė: „Man nelabai patinka”, bet pats ne­
galėjo atplėšti akių.
Kai jie išėjo į lauką, švietė skaisti pavasario saulė. Dže-
sas prisimerkė —toks akinantis spindėjimas.
—Oho! - sušuko mokytoja. —Stebuklas! Pasigrožėk
saule! Jau maniau, kad įlindo į olą ir prisiekė niekada ne­
beišlįsti, kaip japonų legendoje.
Jis vėl buvo smagus. Visą kelią namo saulei leidžiantis
mokytoja Edmands pasakojo juokingas istorijas, kaip me­
tus mokėsi koledže Japonijoje, kur visi berniukai buvo ma­
žesni už ją, ir nemokėjo naudotis tualetais.
Džesas atsipalaidavo. Jis dabar turi tiek visko papasa­
koti Leslei ir tiek paklausti. Tegu mama pyksta kiek tel­
pa. Papyks ir praeis. Vertėjo rizikuoti. Už šitą nuostabią
dieną jis viską būtų atidavęs.
—Prieš Perkinsų sodybą kelyje yra duobė, —pasakė
jis. —Išleiskite mane šalikelėje. Nedarykite posūkio, ga­
lite įklimpti.
—Gerai, Džesai, —atsakė ji ir sustojo prie keliuko, ve­
dančio į jo namus. —Ačiū už nuostabią dieną.
Saulėlydžio saulė blykčiojo pro skydelį ir žilpino akis.
Jis atsigręžė ir pažvelgė tiesiai į mokytoją Edmands.
—Ne, tamsta mokytoja, —jo balsas buvo kimus ir keis­
tas. Jis atsikrenkštė. - Ne, tamsta mokytoja, jums ačiū.
Na... - jis nenorėjo atsisveikinti gražiai nepadėkojęs, tik
niekaip negalėjo rasti žodžių. Vėliau, žinoma, jie atsiras,
kai jis gulės lovoje arba sėdės tvirtovėje. - Na... - Jis atsi­
darė dureles ir išlipo.
—Iki kito penktadienio.

111
 —Iki, —šypsodamasi linktelėjo ji.
Jis palydėjo automobilį akimis, paskui apsisuko ir te­
kinas pasileido namo, springdamas iš džiaugsmo ir be­
veik neliesdamas kojomis žemės —rodos, dar kiek, pakils į
orą, kaip būdavo sapne, ir nusklęs virš stogo.
Tik virtuvėje jis suvokė, jog kažkas ne taip. Tėčio pika­
pas stovėjo lauke prie durų, bet jis neatkreipė j tai dėme­
sio, kol pamatė juos visus, sėdinčius čia: tėvai su mažylė­
mis prie virtuvės stalo, o Brenda su Ele ant sofos. Niekas
nevalgė. Ant stalo nebuvo jokio maisto. Niekas nežiūrėjo
televizoriaus. Jis net nebuvo įjungtas. Akimirką jis neju­
dėdamas spoksojo į juos, o jie žvelgė į jį.
Staiga motina garsiai ir kraupiai sudejavo:
—O Dieve! O Dieve! —Ji vis kartojo ir kartojo tą patį,
pasidėjusi galvą ant rankų.
Tėvas negrabiai uždėjo ranką jai ant pečių, nenuleis­
damas akių nuo Džeso.
- Sakiau, kad jis kažkur išvažiavo, - tyliai ir bukai tarė
Mei Bele, lyg tuos žodžius būtų kartojusi daugybę sykių
ir niekas nebūtų ja tikėjęs.
Jis prisimerkė, lyg pro drenažo vamzdį būtų norėjęs
kažką įžvelgti tamsoje. Net nežinojo, ko jų klausti.
- Kas?.. —pamėgino jis, tačiau jį nutraukė niūrus Bren-
dos balsas:
—Tavo draugė užsimušė, mama manė, kad ir tu negyvas.
 Vienuoliktas skyrius
NE!

Kažkas ėmė suktis Džesui galvoje. Išsižiojo, tačiau burna

buvo perdžiūvusi ir jis neištarė nė žodžio. Jo žvilgsnis
šokinėjo nuo vieno veido prie kito, ieškodamas pagalbos.
Galiausiai tėvas prašneko —nudūręs akis, stambiu su­
grubusiu delnu glostydamas motinos plaukus.
—Berkų mergaitę šįryt ištraukė iš upelio.
—Ne, - jis atgavo žadą. - Leslė negalėjo nuskęsti. Ji
labai gerai plaukia.
—Ta sena virvė, su kuria jūs, vaikai, šokdavot, nutrū­
ko, —ramiai ir negailestingai tęsė tėvas. - Sako, krisdama
susitrenkė galvą.
—Ne, - papurtė galvą Džesas. - Ne.
Tėvas pakėlė akis.
—Man labai gaila, sūnau.
—Ne! —dabar jau suklykė jis. —Aš tavim netikiu. Tu
meluoji! —Jis vėl kaip paklaikęs ėmė ieškoti akimis, kas
jam pritartų. Tačiau visi buvo nuleidę galvas, išskyrus Mei
Belę, kurios akys buvo išsiplėtusios iš siaubo. „O jeigu tu
iš tikrųjų numirei, Lesle?”

8. 1084 113
 —Ne, - jis žiūrėjo Mei Belei tiesiai į akis. —Meluojate.
Leslė nemirė.
Jis apsisuko ir išbėgo pro duris, tinklinės durys užsi­
trenkė jam iš paskos.
Jis pasileido žvyrkeliu j plentą, paskui pasuko į vakarus —j
priešingą pusę nuo Vašingtono ir Milsburgo, ir nuo senojo
Perkinsų namo. Priešais atvažiuojanti mašina ėmė pypsėti,
pasuko į šoną ir vėl supypsėjo, tačiau jis vargu ar ją matė.
Leslė... užsimušė... tavo draugė... virvė... nutrūko... su­
sitrenkė... tu... tu... tu. Žodžiai sproginėjo galvoje kaip
kukurūzų spragėsiai krosnelėje. Dieve... negyva... tu...
Lesle... negyva... tu. Jis bėgo tol, kol kojos ėmė pintis, o
jis vis tiek bėgo bijodamas sustoti. Tartum žinojo, kad
tol, kol bėgs, Leslė bus gyva. Viskas priklauso nuo jo. Jis
neturi sustoti.
Jam už nugaros suburzgė pikapas, bet jis neatsisuko.
Stengėsi bėgti dar greičiau, tačiau tėvas jį aplenkė ir su­
stabdęs automobilį tiesiai priešais iššoko lauk ir ėmė bėgti
atgal. Jis pagavo Džesą ir pakėlė ant rankų kaip kūdikį.
Kurį laiką Džesas spardėsi ir mėgino išsivaduoti iš stiprių
jį apglėbusių rankų. Paskui nustojo priešintis ir pasidavė
stinguliui, kuris iš smegenų gelmių sklido į visą kūną.
Suglebęs jis atsirėmė į pikapo duris, nejausdamas, kaip
galva dunksi į langą. Tėvas važiavo įsitempęs, tylėdamas,
nors vieną kartą atsikrenkštė lyg norėdamas ką sakyti, bet
žvilgtelėjęs į Džesą prikando liežuvį.
Kai juodu privažiavo namus, tėvas nelipo lauk, tylėda­
mas sėdėjo. Pajutęs jo neryžtingumą, Džesas pats atidarė
dureles ir išlipo. Stingstančiomis kojomis nuėjo į miega­
mąjį ir atsigulė ant lovos.

114
 Jis pabudo staiga, pažadintas tamsoje skendinčių na­
mų tylos. Atsisėdo visas sustiręs ir virpantis, nors su visais
drabužiais, net su striuke ir sportbačiais. Gretimoje lovoje
kvėpavo mažosios sesutės, keistai garsiai ir neramiai to­
kioje tyloje. Jį bus pažadinęs kažkoks sapnas, bet negalėjo
jo prisiminti. Liko tik jame patirtas siaubas. Pro langą be
užuolaidų jis regėjo pakrypusį mėnulį ir šimtus skaisčių
žvaigždžių, mirgančių aplink jį.
Jis prisiminė, jog kažkas sakė, kad Leslė mirė. Tačiau
dabar žino, kad tai buvo jo baisiajame sapne. Leslė nega­
lėjo mirti, kaip negali ir jis. Žodžiai nerimastingai šiureno
galvoje kaip žvarbaus vėjo pajudinti medžių lapai. Jeigu
dabar atsikeltų ir nuėjęs prie Perkinsų namo pasibelstų į
duris, Leslė įleistų, o Princas Terjenas šokinėtų jai apie
kojas kaip žvaigždutė aplink mėnulį. Naktis labai graži.
Gal jie net nubėgtų per kalniuką ir laukus prie upelio ir
persikeltų į Terabitiją.
Juodu dar niekada nebuvo tenai naktį. Tokią skaisčią
mėnesieną jie rastų kelią, ir jis papasakotų jai apie savo
kelionę į Vašingtoną. Ir atsiprašytų. Koks jis kvailys, kad
nepaklausė, ar Leslė gali važiuoti kartu. Jis, Leslė ir moky­
toja Edmands būtų praleidę nuostabią dieną - kitokią ne­
gu ta, kurią praleido dviese su mokytoja, bet vis tiek tai
būtų buvusi gera, vis tiek puiki diena. Mokytoja ir Leslė
labai patiko viena kitai. Būtų buvę smagu važiuoti su
Lesle. „Man tikrai labai gaila, Lesle.”Jis nusivilko striukę,
nusiavė sportbačius ir palindo po antklode. „Kvailai
padariau, kad nepasiklausiau.”
„Nieko baisaus, —pasakys Leslė. —Aš buvau Vašingto­
ne tūkstančius kartų.”

116
 „Ar tu matei kada nors buivolų medžioklę?”
Kažkodėl tai vienintelis dalykas Vašingtone, kurio Leslė
niekada nematė, ir jis turės jai apie tai papasakoti —kaip
mažyčiai gyvulėliai užsimuša nukritę nuo skardžio.
Staiga jis pajuto skrandyje šaltį. Tai kažkaip susiję su
buivolais, kritimu, su mirtimi. Taip pat su priežastimi,
dėl kurios jis pamiršo paklausti, ar Leslė negalėtų su jais
važiuoti į Vašingtoną.
„Aš tau pasakysiu vieną paslaptį.”
„Kokią?” - paklausė Leslė.
„Šįryt aš bijojau eiti į Terabitiją.”
Iš skrandžio šaltis ėmė kilti aukštyn. Džesas apsivertė
ir užgulė jį. Gal dabar geriau negalvoti apie Leslę. Rytą
atsikėlęs pirmiausia nueis pas ją ir viską paaiškins. Dieną
geriau mokės paaiškinti, nes jau bus atsikratęs jausmo, ku­
rį sukėlė tas miglotas košmaras.
Jis prisivertė galvoti apie Vašingtone praleistą dieną,
stengdamasis iki smulkmenų prisiminti matytus paveiks­
lus ir skulptūras, atgaminti mokytojos Edmands balsą, žo­
dis žodin, ką sakė jis ir ką mokytoja jam atsakė. Kartkar­
tėmis sąmonės kampučiu pajusdavo krintąs, bet tuoj pat
nustumdavo tą pojūtį gilyn, galvodamas apie kitą paveiks­
lą ir kitą pokalbį. Rytoj būtinai viską papasakos Leslei.
Džesas nieko nebejautė iki tos akimirkos, kai atsibu­
dęs pamatė užlietą saulės šviesos kambarį. Mergaičių lo­
voje tebuvo sujauktos antklodės, o iš virtuvės sklido
bruzdesys ir tylus pokalbis.
Dieve! Vargšė Besė. Vakar vakare jis užmiršo ją, o da­
bar jau turbūt vėlu. Nežiūrėdamas įspraudė kojas į užriš­
tus sportbačius.

117
 Mama stovėjo prie viryklės ir išgirdusi Džesą žvilgtelė­
jo UI-
—Aš pamiršau Besę, - jis vėl pajuto šaltį.
—Tėtis melžia.
—Ir vakar pamiršau.
—Tėtis už tave pamelžė, —vėl palingavo galvą mama.
Neatrodė, kad kaltintų. —Valgysi?
Gal todėl toks keistas jausmas pilve? Nuo to laiko, kai
mokytoja Edmands pakeliui į namus nupirko jam ir sau
Milsburge ledų, jis nieko burnoj neturėjo. Brenda su Ele
sėdėjo prie stalo ir spoksojo į jį. Mažylės, žiūrėjusios prie
televizoriaus animacinį filmuką, atsigręžė dirstelėti į jį ir
tuoj pat vėl nusisuko.
Jis atsisėdo ant suolo. Mama pastatė priešais kupiną
lėkštę blynų. Džesas neprisiminė, kada paskutinį kartą ji
kepė blynus. Užsipylė sirupo ir pradėjo valgyti. Blynai bu­
vo baisiai gardūs.
—Tau visai nesvarbu, ar ne? —Brenda sėdėjo kitapus
stalo.
Jis apstulbęs pilna burna stebeilijo į ją.
—Jeigu Džimis Dikas numirtų, nė kąsnelio negalėčiau
nuryti.
Susirangęs viduje šaltis staiga surakino jį visą.
—Ar tu neužsičiaupsi, Brenda Arons? —šoko motina,
grėsmingai aukštai iškėlusi mentę.
—Bet, mama, jis čia sėdi ir lyg niekur nieko kemša bly­
nus. Jau būčiau visas akis išverkus.
Elė žvilgtelėjo į motiną, paskui į Brendą.
—Berniukai tokiais atvejais neverkia. Taip, mama?
—Vis tiek nei šis, nei tas taip sėdėti ir ryti kaip kiaulei.

118
 —Brenda, aš tave įspėjau: jeigu tu neužsičiaupsi...
Jis girdėjo jas kalbant, bet jos buvo dar toliau negu pri­
siminimas apie sapną. Jis valgė, kramtė ir rijo, o kai ma­
ma įdėjo lėkštėn dar tris blynus, suvalgė ir tuos.
Atėjo tėvas ir atnešė pieną. Supilstė į sulčių butelius ir
sustatė į šaldytuvą. Paskui nusiplovė rankas ir atėjo prie
stalo. Eidamas pro Džesą švelniai uždėjo ranką jam ant
peties. Jis visai nepyko dėl melžimo.
Lyg per miglą Džesas matė, kaip tėvai susižvalgė, pas­
kui atsisuko į jį. Motina griežtai pasižiūrėjo į Brendą, tada
į tėvą, lyg norėdama įspėti, kad neleistų Brendai prasižio­
ti, bet Džesas tik galvojo, kokie skanūs blynai ir kad būtų
gerai, jeigu mama dar kelis jam įdėtų. Jautė, kad daugiau
prašyti nereikia, tačiau nusivylė, kai mama jų neįdėjo. Ta­
da jis pagalvojo, kad reikia atsistoti nuo stalo, bet nelabai
žinojo, kur eiti ir ką daryti.
—Mudu su mama ruošiamės eiti pas kaimynus pareikšti
užuojautos, —pasakė tėvas. Patylėjęs atsikrenkštė ir pridū­
rė: —Manau, kad tau irgi derėtų nueiti. - Jis vėl nutilo. —
Juolab kad tu geriausiai mergaitę pažinojai.
Džesas bandė suprasti, ką tėvas jam sako, bet negalėjo.
—Kokią mergaitę? —sumurmėjo jis, žinodamas, kad
nereikia to klausti.
Elė su Brenda išsižiojo iš nuostabos.
Tėvas pasilenkė per stalą ir uždėjo savo didelį delną
Džesui ant rankos. Paskui sunerimęs žvilgtelėjo į žmoną.
Si stovėjo skausmo sklidinomis akimis ir tylėjo.
—Džesai, tavo draugė mirė. Turi suprasti.
Džesas ištraukė ranką iš tėvo delno ir atsistojo.

119
 —Žinau, kad tai nelengva, —palydėjo jj tėvo žodžiai,
kai jis ėjo į miegamąjį.
Džesas grįžo iš ten apsivilkęs striukę.
—Tu jau pasiruošęs? —pašoko iš vietos tėvas.
Motina nusirišo prijuostę ir susiglostė plaukus. Mei Be­
le atsistojo nuo kilimėlio.
—Ir aš noriu eiti, - pasakė ji. —Niekada nemačiau nu­
mirėlių.
-Ne!
Mei Bele šleptelėjo ant kilimėlio tartum pasodinta mo­
tinos balso.
—Net nežinom, kur ją pašarvojo, Mei Bele, —tarė tė­
vas jau švelniau.
 Dvyliktas skyrius
IŠMESTAS Į SVETIMĄ KRANTĄ

Jie iš lėto ėjo per lauką, paskui kalvos šlaitu žemyn senojo
Perkinsų namo link. Kieme stovėjo keturi ar penki auto­
mobiliai. Tėvas pakėlė durų plaktuką. Džesas girdėjo, kaip
Princas Terjenas sulojo viduje ir puolė prie durų.
—Ša, Terjenai, —ištarė nepažįstamas balsas. —Gulėk!
Duris pravėrė vyriškis, jis pasilenkęs prilaikė šunį. Pa­
matęs Džesą, Princas Terjenas išsprūdo ir iš džiaugsmo
užšoko ant berniuko. Džesas paėmė jį ir pakasė jam paau­
sius, kaip darydavo, kai Princas Terjenas dar buvo visai
mažas.
—Matau, kad jis tave pažįsta, —vyriškis keistai šypso­
josi. —Įeikite, ko gi stovite, —ir pasitraukė į šalį, įleisda­
mas visus tris vidun.
Jie nuėjo į auksinį kambarį, kuris atrodė toks kaip anks­
čiau, tik daug gražesnis, nes pro langus iš pietų švietė sau­
lė. Čia sėdėjo keturi ar penki žmonės, kurių Džesas nie­
kada nebuvo matęs, ir pašnibždomis kalbėjosi, kai kurie
tylėjo. Atsisėsti nebuvo kur, bet nepažįstamasis jau nešė
kėdes iš valgomojo. Jie visi trys susėdo ir laukė, patys ne­
žinodami ko.

121
 Pagyvenusi moteris lėtai atsistojo nuo sofos ir priėjo
prie Džeso mamos. Jos plaukai buvo visiškai balti, o akys
paraudusios.
—Aš Leslės močiutė, - ištiesė ji ranką.
Mama negrabiai padavė jai savąją.
—Arons, —tarė ji žemu balsu. —Artimiausia kaimynė.
Leslės močiutė paspaudė motinos ranką, paskui pasi­
sveikino su tėvu.
—Ačiū, kad atėjote, - ji atsisuko į Džesą. - Tu turbūt
būsi Džesas, —pasakė ji. Džesas linktelėjo. - Leslė... - Jos
akys paplūdo ašaromis. - Leslė man pasakojo apie tave.
Atrodė, kad ji nori dar kažką pasakyti. Jis nenorėjo į ją
žiūrėti ir įniko gniaužyti Princą Terjeną, kuris gulėjo išsi­
tiesęs jam ant kelių.
—Atleiskite, —jos balsas užsikirto. - Negaliu su tuo
susitaikyti.
Vyras, kuris juos įleido, priėjo prie jos ir apkabinęs per
pečius išvedė iš kambario. Džesas girdėjo, kaip ji verkia.
Jam palengvėjo, kai ji išėjo. Kažkaip nenormalu, kai
tokios moterys verkia. Kaip atrodytų, jeigu moteris, re­
klamuojanti per televiziją dantų pastą, staiga apsiašaro­
tų. Būtų nei šis, nei tas. Jis nužvelgė visus kambaryje
esančius suaugusius paraudusiomis akimis. „Pasižiūrė­
kite į mane, —norėjo jis pasakyti jiems. - Aš neverkiu.”
Kažkokia jo esybės dalis ėmė iš šalies tyrinėti šią mintį.
Iš vienmečių jis tikrai vienintelis, kurio geriausia draugė
mirė. Tai teikia jam reikšmingumo. Pirmadienį vaikai
turbūt šnibždėsis aplink jį ir žiūrės su pagarba - kaip
pernai į Bilį Džou Vimsą, kai jo tėvas žuvo automobilių
katastrofoje. Jeigu nenorės, galės su niekuo nesikalbėti,

122
ir visi mokytojai bus jam itin malonūs. Mama netgi se­
serims lieps mandagiai su juo elgtis.
Staiga jis panūdo pamatyti Leslę pašarvotą. Ar ji guli
bibliotekoje, ar Milsburge šarvojimo salėje? Ar jie laidos
ją su žydrais džinsais? O gal su tuo mėlynu megztiniu ir
gėlėta palaidine, kurią vilkėjo per Velykas? Taip būtų ge­
riau. Žmonės purkštautų pamatę džinsus, o jis nenori, kad
kas nors šaipytųsi iš Leslės, kai ji nebegyva.
Į kambarį įėjo Bilas. Princas Terjenas nučiaužė Džesui
nuo kelių ir nubėgo prie jo. Bilas pasilenkė ir paglostė
šuniui nugarą. Džesas atsistojo.
- Džesai, —Bilas priėjo prie jo ir apkabino taip, lyg jo
vietoj būtų Leslė. Bilas laikė jį taip prispaudęs, kad megz­
tinio saga skaudžiai įsirėžė jam į kaktą, tačiau ir nepato­
giai jausdamasis, Džesas nė nekrustelėjo. Bilas ėmė krūp­
čioti, ir Džesas išsigando, kad pakėlęs akis pamatys, kaip
jis irgi verkia. Jis nenorėjo, kad Bilas verktų. Jis norėjo
išeiti iš čia. Kodėl čia nėra Leslės, ji padėtų jam. Kodėl ji
neatbėga čia, kad visi pradėtų juoktis? „Ar manai, jog la­
bai gera yra numirti, kad visi verktų ir verktų. Nieko pa­
našaus.”
- Ji juk mylėjo tave, - iš balso buvo aišku, kad Bilas
verkia. - Kartą man sakė, kad jeigu ne tu... - jis užsikirto. —
Ačiū tau, —tarė po kelių akimirkų. —Ačiū, kad buvai jai
toks nuostabus draugas.
Bilas kalbėjo kažkokiu svetimu balsu. Lyg kokios se­
noviškos muilo operos herojus. Toks, iš kurių Džesas su
Lesle šaipydavosi, o paskui mėgdžiodavo. „Be, be, be, tu
buvai jai toks nuostabus draugas!” Nebegalėdamas dau­
giau kentėti, jis atsitraukė bent tiek, kad saga nebespaustų

123
kaktos. Ačiū Dievui, Bilas jį paleido. Jis išgirdo, kaip tė­
vas tyliai paklausė Bilo apie „gedulingas pamaldas”.
Paskui Bilas irgi tyliai jau beveik įprastu balsu atsakė,
kad jie nusprendė kremuoti kūną, o pelenus nuvežti į
šeimos namus Pensilvanijoje.
Kremuoti. Džesui kažkas spragtelėjo galvoje. Vadinasi,
Leslės nebebus. Pavirs pelenais. Jis niekada jos nebema­
tys. Netgi mirusios. Niekada. Kaip jie drįsta? Leslė pri­
klausė jam. Labiau negu kam nors pasaulyje. Bet niekas
jo net nepaklausė. Niekas jam to nepasakė. O dabar jis
niekada jos nebematys, o jie tiktai verkia. Bet ne dėl Leslės.
Jie verkia ne dėl Leslės. Jie verkia dėl savęs. Tiktai dėl sa­
vęs. Jeigu būtų galvoję apie Leslę, niekada nebūtų atvežę
jos į šitą susmirdusį užkampį. Jis tvardėsi iš visų jėgų, kad
netrenktų Bilui per veidą.
Tik jam, jam vieninteliam Leslė rūpėjo. Bet Leslė išda­
vė jį. Ėmė ir numirė kaip tik tuomet, kai jam labiausiai
jos reikia. Ėmė ir paliko jį. Nuėjo ir šoko su ta virve, kad
tik parodytų jam, jog nebijo. „Štai taip, Džesai Aronsai.”
Dabar turbūt kur nors stovi ir juokiasi iš jo. Šaiposi kaip
iš mokytojos Majers. Jinai apgavo jį. Privertė palikti seną­
jį save ir įžengti į jos pasaulį, o tuomet, kai dar nebuvo
visiškai jame apsipratęs, bet grįžti atgal jau per vėlu, ji pa­
liko jį tenai išmestą į svetimą krantą kaip klaidžiojantį po
Mėnulį astronautą. Vienui vieną.

Vėliau Džesas niekaip negalėjo prisiminti, kada išėjo iš

Perkinsų sodybos, tačiau prisiminė, kaip bėgo į kalną na­
mo, pykčio ašaroms srūvant per veidą. Tarpduryje jį pasi­
tiko Mei Bele, žiūrėdama išplėstomis rudomis akimis.

124
 —Ar tu matei ją? —susijaudinusi paklausė ji. —Ar ma­
tei ją pašarvotą?
Jis trenkė jai, per veidą. Taip smarkiai, kaip dar nie­
kam gyvenime nebuvo trenkęs. Riktelėjusi ji susverdėjo ir
žengė atatupsta. Jis nulėkė į miegamąjį ir tol naršė po čiu­
žiniu, kol ištraukė visus dažus ir popierių, kurį jam Leslė
buvo padovanojusi Kalėdoms.
Elė stovėjo miegamojo tarpduryje ir kažką šūkavo. Jis
pastūmė ją. Ant sofos bambėjo Brenda, bet vienintelis gar­
sas, kuris iš tiesų pasiekė jo smegenis, buvo Mei Belės kūk­
čiojimas.
Jis išbėgo pro virtuvės duris ir tekinas pasileido per lau­
ką, iki pat upelio nė sykio neatsigręžė atgal. Vandens ja­
me buvo kiek mažiau negu tada, kai matė paskutinį kar­
tą. Nuo laukinės obels šakos kabėjo nutrukusios virvės ga­
las ir tyliai lingavo. „Dabar aš geriausias bėgikas penktoje
klasėje.”
Kažką nesuprantamai suklykęs jis sviedė popierių ir
dažus į purviną rudą vandenį. Dažų dėžė plaukė pavir­
šiuje, nešama srauto kaip koks laivas, o popieriai sukosi
ratais, mirkdami ir grimzdami į drumzliną vandenį —
aplink savo ašį ir žemyn. Jis žiūrėjo, kol jie visi dingo
vandenyje. Pamažėle jo kvėpavimas nurimo ir širdis nu­
stojo daužytis kaip pašėlusi. Nors žemė nuo lietaus dar
buvo pažliugusi, jis vis tiek atsisėdo ant kranto. Nebe­
buvo kur eiti. Ir niekada nebebus. Jis pasidėjo galvą ant
kelių.
—Kvailai padarei, - tėvas atsisėdo šalia jo.
—Man nusispjaut. Nusispjaut, —dabar jis verkė —ver­
kė vos atgaudamas kvapą.

125
 Tėvas prisitraukė jį artyn ir pasiguldė ant kelių, lyg jis
būtų Džois Ana.
+> V V

—Na, na, —kartojo jis glostydamas jam galvą. - Sa. Sa.

—Aš nekenčiu jos, - kūkčiodamas prabilo Džesas. -
Nekenčiu. Geriau niekada nebūčiau pažinęs.
Tėvas tylėdamas glostė jam plaukus. Džesas aprimo.
Juodu žiūrėjo į vandenį.
Pagaliau tėvas tarė:
—Tikras pragaras, ką? —Jis dažnai taip sakydavo kalbė­
damasis su kitais vyrais. Tie žodžiai kažkodėl guodė, ir
Džesas pasijuto tvirčiau.
—Ar tu tiki, kad žmonės patenka į pragarą, iš tikrųjų
patenka į pragarą?
—Juk ne dėl Leslės nerimauji?
Iš tiesų būtų keista, ir vis dėlto...
—Bet Mei Bele sakė...
—Mei Bele? Mei Bele —ne Dievas.
—Taip, o iš kur žinai, ką Dievas daro?
—Nagi nebūk kvailas, sūnau. Dievas nesiunčia mažų
mergaičių į pragarą.
Niekada gyvenime jis nelaikė Leslės Berk maža mer­
gaite, bet Dievui ji tikriausiai tokia yra. Tiktai lapkritį jai
būtų sukakę vienuolika. Juodu atsistojo ir patraukė namų
link.
—Netiesa, kad jos nekenčiu, - tarė jis. - Nežinau, ko­
dėl taip pasakiau.
Tėvas supratingai linktelėjo.
Visi, netgi Brenda, elgėsi su juo švelniai. Visi, išskyrus
Mei Belę, kuri šalinosi jo lyg bijotų turėti su juo bet kokių
reikalų. Jis norėjo atsiprašyti jos, bet negalėjo. Jautėsi per

126
daug išsekęs. Vos apvertė liežuvį. Žinojo, kad reikia susi­
taikyti, tačiau iš nuovargio negalėjo sugalvoti kaip.
Tą popietę pas juos atvažiavo Bilas. Jie jau buvo susi­
ruošę vykti į Pensilvaniją, ir jis norėjo pasiteirauti, ar Dže-
sas galėtų pasirūpinti šunimi, kol jie sugrįš.
- Žinoma, —jam buvo malonu, kad Bilas prašo jo pa­
galbos. Džesas bijojo, kad šįryt įskaudino Bilą savo pabė­
gimu. Norėjo įsitikinti, kad Bilas dėl nieko jo nekaltina.
O kaip tokio dalyko paklausi?
Laikydamas Princą Terjeną ant rankų jis pamojavo nu­
važiuojantiems, kai dulkėtas itališkas automobilis įsuko į
plentą. Jam pasirodė, kad ir jie pamojo jam, bet iš taip
toli sunku įžiūrėti.
Motina niekada nebūtų leidusi jam laikyti šuns, vis
dėlto visai nesipriešino, kad Princas Terjenas gyventų na­
muose. Suva užšoko ant jo lovos ir visą naktį išmiegojo
susirangęs Džesui ant krūtinės.
 Tryliktas skyrius
TILTO STATYBA

Šeštadienį jis atsibudo skaudančia galva. Nors dar anksti,

vis tiek atsikėlė iš lovos. Reikia pamelžti karvę. Tėvas tą
darė už jį nuo ketvirtadienio vakaro, laikas pačiam imtis
savo darbo, gal bent tai padės sugrįžti į normalias vėžes.
Jis uždarė Princą Terjeną į palėpę, šuns inkštimas primi­
nė Mei Belės raudą. Galvą įsiskaudėjo dar smarkiau. Juk
bus negerai, jeigu Princas Terjenas šokinės lodamas ant
Besės, kai jam reikės melžti.
Visi dar tebemiegojo, kai jis parnešė pieną, tad prieš
statydamas į šaldytuvą, prisipylė dar šilto į stiklinę ir atsi­
riekė porą riekių baltos duonos. Jam rūpėjo susigrąžinti
dažus, todėl nusprendė nueiti prie upelio ir pamėginti
paieškoti. Jis išleido Princą Terjeną ir sušėrė jam pusę
riekės.
Aušo gražus pavasario rytas. Skaisčią laukų žalumą
margino ankstyvosios gėlės, mėlyname danguje —nė de­
besėlio. Upelis gerokai nusekęs ir atrodė nebe toks baugi­
nantis kaip anksčiau. Didžiulė šaka gulėjo priplakta prie
kranto. Jis nuvilko ją prie siauriausios vietos ir permetė
per upelį. Paskui atsistojęs pabandė, o kai įsitikino, kad

128
šaka tvirta, vis prisilaikydamas už mažesnių iš jos augan­
čių šakelių koja už kojos perėjo į kitą pusę. Dažų niekur
nematė.
Jis išlipo į krantą kiek aukščiau Terabitijos. Jeigu tai
dar Terabitija. Jeigu į ją galima patekti per permestą šaką,
o ne peršokus su virve. Aname krante likęs šunelis gailiai
inkštė. Paskui įsidrąsino ir įbridęs ėmė plaukti per upelį.
Srovė nunešė jį pro šalį, tačiau jis sėkmingai išlipo į kran­
tą ir pribėgo prie Džeso taškydamasis stambiais šalto van­
dens lašais.
Įžengė į tvirtovę. Viduje buvo tamsu ir drėgna, bet
jokio ženklo, kad karalienė mirusi. Jis jautė turįs padaryti
kažką, kas tokiu atveju tiktų. Tačiau nebuvo Leslės, kuri
jam pasakytų ką. Vėl užsiplieskė vakarykštis pyktis. „Lesle,
esu paskutinis atbukėlis, ir tu tai žinai. Ką man daryti?”
Šaltis pilve ėmė kilti aukštyn ir surakino gerklę. Jis kelis­
kart nurijo seiles. Jam toptelėjo, kad turbūt serga gerklės
vėžiu. Ar tai ne vienas iš pavojingų ženklų? Sunkus riji­
mas. Jis ėmė prakaituoti. Nenorėjo mirti. Dieve, juk jam
dar tik dešimt. Dar nė nepradėjo gyventi.
„Lesle, ar tu išsigandai? Ar žinojai, kad miršti? Ar tu
išsigandai kaip aš?” Staiga jam prieš akis švystelėjo vaiz­
das, kaip šaltas vanduo traukia Leslę gilyn.
—Eime, Prince Terjenai, —staiga garsiai pasakė jis. —
Turime nupinti karalienei vainiką.
Atsisėdęs pamiškėje ant kranto jis surietė lanku pušies
šaką ir surišo šlapia virve, atsinešta iš tvirtovės. Kad šaka
neatrodytų tokia negyva ir vienspalvė, pririnko nuostabių
miško gėlių ir prikaišė tarp spyglių. Paskui pasidėjo vaini­
ką priešais save. Nutūpęs ant kranto kardinolas palenkė

9. 1084 129
galvutę ir tartum žiūrėjo j vainiką. Princas Terjenas su­
urzgė, bet urzgimas buvo labiau panašus į murkimą. Dže-
sas ramindamas paglostė šuniui galvą.
Paukštis dar kiek pastrakaliojo, paskui iš lėto pakilo ir
nuplasnojo.
—Tai dvasių ženklas, - tyliai pasakė Džesas. - Jos pri­
ėmė mūsų auką.
Jis ėjo tyliai, tartum žengdamas ilgos procesijos prieky­
je, nors iš paskos bėgo tiktai šuo, ir nešė karalienės vaini­
ką j šventąją girią. Prisivertė nueiti į patį tamsaus miško
vidurį ir atsiklaupęs padėjo vainiką ant minkšto spyglių
kilimo.
—Tėve, priimk jos dvasią iš mano rankų, —jis žinojo,
kad Leslei būtų patikę šie žodžiai. Juose buvo girdėti šven­
tojo miško ošimas.
Iškilminga procesija patraukė per šventąją girią atgal į
tvirtovę. Pamažu ramybė —kaip vienišas paukštelis ap­
niukusiame danguje —ėmė skleisti sparnus sumišusioje jo
galvoje.
—Gelbėk! Džesai! Gelbėk! —perskrodė tylą klyksmas.
Džesas pasileido ten, iš kur sklido Mei Belės balsas.
Ji buvo perėjusi pusę permestos šakos ir dabar stovėjo
graibydamasi už mažesnių šakelių, iš baimės nesiryždama
nei žengti pirmyn, nei grįžti atgal.
—Nebijok, Mei Bele, —šūktelėjo jis. Jo balsas nuskam­
bėjo tvirtai, nors pats buvo sunerimęs. - Stovėk ramiai.
Aš prieisiu.
Tačiau jis nebuvo tikras, kad šaka atlaikys juos abu. Jis
pažvelgė į vandenį. Gylis toks, kad galėtų lengvai perbris­
ti, tačiau tėkmė vis dar srauni. Kažin ar išsilaikytų nepar­

130
griuvęs. Jis nusprendė lipti ant šakos. Po truputį slinkda­
mas vis artyn jau galėjo pasiekti Mei Belę ranka. Dabar
reikėjo parvesti ją atgal į krantą.
—Gerai, —pasakė jis. - Pradėk trauktis atgal.
—Negaliu!
—Aš juk čia, Mei Bele. Nejaugi manai, kad leisiu tau
nukristi? Imk, - jis ištiesė jai dešinę ranką. - Laikykis už
manęs ir traukis šonu į aną pusę.
Ji paleido šaką, kurios laikėsi įsikibusi kaire ranka, bet
tučtuojau ir vėl griebė už jos.
—Aš bijau, Džesai. Baisiai bijau.
—Žinoma, bijai. Visi bijotų. Turi manimi pasitikėti,
supratai? Neleisiu tau nukristi, Mei Bele. Pažadu.
Ji linktelėjo, akys buvo baimingai išplėstos, tačiau šaką
paleido ir paėmė jo ranką. Dabar buvo ne taip susilenkusi
ir svyravo. Džesas tvirtai suspaudė jos delniuką.
—Gerai. Tau visai nedaug reikia paeiti. Patrauk dešinę
koją trupučiuką į šoną, o paskui pristatyk prie jos kairę.
—Užmiršau, kuri dešinė.
—Ta, kuri stovi pirma, —kantriai pasakė jis. —Ta, kuri
arčiau namų.
Ji vėl linktelėjo ir klusniai patraukė dešinę per kelis co­
lius į šoną.
—Dabar paleisk šaką, kurią laikai kita ranka, ir tvirtai
įsitverk manęs.
Ji paleido šaką ir suspaudė jo ranką.
—Puiku. T u labai gerai viską darai. Dabar dar žingsne­
lį. -Ji susverdėjo, bet nesuriko, tik suleido nagiukus jam į
delną. —Puiku. Labai gerai. Tu paėjai, —pasakė jis tokiu
pat ramiu ir tvirtu balsu, kaip kalba greitosios pagalbos

9- 131
gydytojas, bet širdis taip daužėsi, kad, rodės, tuojau iššoks
iš krūtinės. —Gerai, gerai. O dabar dar šiek tiek.
Vos tik pastačiusi dešinę koją ant šakos dalies, kuri gu­
lėjo ant kranto, ji parpuolė ant žemės, trūkteldama Džesą
paskui.
—Atsargiai, Mei Bele! - jis neišlaikė pusiausvyros ir
griuvo, tik ne j upelį, o tiesiai Mei Belei ant kojų, o jo
paties kojos kabaldavo ore virš vandens.
—Nieko sau, —su palengvėjimu nusijuokė jis. - Gal tu
nori mane užmušti, brangute?
132
 Ji visai rimtai papurtė galvą. Paskui pasakė:
—Žinau, aš prisiekiau Biblija, kad nesekiosiu paskui
tave, bet šiandien rytą atsikėliau ir tavęs neradau.
—Man reikėjo kai ką padaryti.
Ji krapštė purvą nuo basų kojų.
—Aš tik norėjau tave surasti, kad nesijaustum toks vie­
nišas, - ji nuleido galvą. - Bet aš labai išsigandau.
Jis užsiropštė visu kūnu ant kranto ir atsisėdo šalia jos.
Jie žiūrėjo, kaip Princas Terjenas plaukia per upelį, nė kiek
nesijaudindamas, kad srovė jį taip smarkiai neša.
—Visiems pasitaiko išsigąsti, Mei Bele. Nieko čia gė­
dingo. —Jis prisiminė, kaip žybtelėjo Leslės akys, kai ji ėjo
į mergaičių tualetą pas Dženisę Eiveri. - Visi išsigąsta.
—Princas Terjenas nebijo, nors matė, kaip Leslė...
—Šunims kitaip. Atrodo, kuo tu protingesnis, tuo dau­
giau dalykų tave gąsdina.
Ji žvelgė į jį netikėdama.
-Juk tu neišsigandai?
—Ką tu, Mei Bele, tirtėjau kaip drebučiai.
—Tik taip sakai.
Jis nusijuokė. Negalėjo nuslėpti džiaugsmo, kad jinai
tuo netiki. Jis pašoko ir pakėlė ją nuo žemės.
—Eime valgyti, —pasakė jis, ir juodu tekini nulėkė na­
mų link, o Džesas leidosi jos aplenkiamas.

Įėjęs į klasę jis pamatė, kad mokytoja Majers jau iš­

nešusi Leslės suolą. Žinoma, šiandien Džesas jau viską
aiškiai suvokė; vis dėlto, vis dėlto, kai autobusas sustojo,
ėmė dairytis, slapta vildamasis, kad pamatys ją bėgančią
per lauką —grakščiai ir kone ritmiškai. Paskui pagalvo­

133
jo, kad ji galbūt jau mokykloje —Bilas kartais paveždavo
ją, jeigu pavėluodavo į autobusą, —bet dabar jis atėjo į
klasę, o jos suolo nebėra. Ko jie taip skuba jos atsikraty­
ti? Jis užsikniaubė ant suolo, jausdamas viso kūno sun­
kumą ir šaltį.
Jis girdėjo aplinkui šnibždant, bet žodžių nesuprato.
Staiga jam pasidarė gėda, kad galvojo, jog vaikai pradės jį
dabar gerbti. Norėjo turėti naudos iš Leslės mirties. „No­
rėjau būti geriausias —greičiausias bėgikas mokykloje —ir
dabar esu.” Dieve, kaip jam bloga. Tegu jie šneka ir gal­
voja ką tik nori, kad tik paliktų jį ramybėje ir nereikėtų su
jais kalbėtis, matyti jų žvilgsnių. Jie visi nekentė Leslės.
Gal išskyrus Dženisę. Net tada, kai liovėsi skaudinę Leslę,
vis tiek niekino, o juk nė vienas iš jų nevertas mažiausio
jos kojos pirštelio. Net ir jis pats puoselėjo išdavikišką
mintį, kad dabar bus greičiausias.
Mokytoja Majers griežtu balsu liepė visiems atsistoti.
Džesas liko sėdėti. Ar negalėjo, ar nenorėjo - pats nesu­
vokė. Pagaliau ką ji gali jam padaryti?
—Džesai Aronsai. Ar negalėtum išeiti į koridorių.
Prašom.
Jis pakėlė švininę galvą ir kaip nesavomis kojomis iš­
gūrino iš klasės. Jam pasirodė, kad Gėris Fulčeris krizena,
bet vargu. Koridoriuje Džesas atsirėmė į sieną ir laukė,
kada Slibingalvė Majers baigs dainuoti „Pasakyk, ar ma­
tai?” ir ateis pas jį. Jis girdėjo, kaip ji uždavė vaikams
spręsti aritmetikos uždavinį, paskui išėjo iš klasės ir tyliai
uždarė paskui save duris.
Ji priėjo prie jo taip arti, kad jis užuodė pigios pudros
dvelksmą.

134
 —Džesai, —jos balsas buvo švelnus kaip niekada, bet jis
nieko neatsakė. Tegu klykia. Jis prie to pripratęs.
—Džesai, —pakartojo ji. —Norėjau pareikšti tau nuo­
širdžiausią užuojautą. —Tie žodžiai buvo kaip iš skelbimo
laikraštyje, tačiau tonas jam negirdėtas.
Jis nenorom pakėlė į ją akis. Pro storus akinių stiklus
buvo matyti, kad siauros jos akys pilnos ašarų. Džesas
pajuto, kad tuoj pravirks. Jis su mokytoja Majers stovi
koridoriuje ir verkia dėl Leslės Berk. Atrodė taip keista,
kad užuot pravirkęs vos nesusijuokė.
—Kai mirė mano vyras, —Džesas negalėjo įsivaizduoti,
kad ji būtų turėjusi vyrą, - žmonės man sakė, kad ne­
verkčiau ir stengėsi padėti užmiršti. - Mylinti, gedinti mo­
kytoja Majers. Kas galėtų pamanyti? —O aš nenorėjau už­
miršti. —Ji išsitraukė iš rankovės nosinę ir nusišnypštė. —
Atsiprašau. Šiandien, kai atėjau į klasę, kažkas jau buvo iš­
nešęs jos suolą. —Ji nutilo ir vėl nusišnypštė. - Tai... tai...
Niekada neturėjau tokios mokinės. Per visus savo mokyto­
javimo metus. Visada būsiu dėkinga...
Jam norėjosi ją paguosti. Susigrąžinti visus žodžius, ku­
riuos buvo apie ją pasakęs, ir netgi tuos, kuriuos Leslė bu­
vo pasakiusi. Dieve, neleidai jai net to sužinoti.
—Todėl aš viską suprantu. Jeigu man taip sunku, įsi­
vaizduoju, ką jauti tu. Palaikykime vienas kitą, gerai?
—Taip, tamsta mokytoja, - daugiau jis nežinojo, ką
pasakyti. Galbūt kada nors, kai užaugs, jis parašys jai laiš­
ką, kad Leslė Berk laikė ją nuostabia mokytoja ar ką nors
panašaus. Leslė bus nieko prieš. Kartais, panašiai kaip ir
dovanojant lėlę Barbę, reikia duoti žmogui tai, ko jam
reikia, o ne tai, ką tau pačiam būtų malonu duoti, nes

135
mokytoja Majers jau padėjo jam, suprasdama, kad jis nie­
kada neužmirš Leslės.
Visą dieną jis galvojo, kad buvo niekas iki atvykstant
Leslei —kvailas, keistas vaikas, kuris piešia juokingus pie­
šinėlius ir laksto po ganyklą, vaizduodamas didelį ir mė­
gindamas nuslėpti visą tuntą knibždančių galvoje kvai­
liausių baimių.
Tai Leslė išvedė jį iš ganyklos į Terabitiją ir padarė ka­
raliumi. Štai kas svarbiausia. Kas dar gali būti geriau negu
tapti karaliumi? Tik dabar jam atėjo į galvą, kad galbūt
Terabitija buvo vieta, į kurią ateini, kad būtum karūnuo­
tas. Pabuvęs tenai ir sustiprėjęs turi eiti toliau. Juk Leslė,
netgi Terabitijoje, mėgino praplėsti jo sąmonės sienas, kad
anapus jų galėtų pamatyti tviskantį pasaulį —didžiulį, bau­
ginantį, gražų ir labai trapų. (Elkis atsargiai su visais, net
su plėšrūnais.)
Dabar atėjo metas keliauti toliau. Jos nebėra, tad jis
turi eiti už juos abu. Jo pareiga atsidėkoti pasauliui grožiu
ir rūpesčiu už svajones bei stiprybę, gautą iš Ilsies.
O jeigu ateityje dar bus kokių baisumų —kam apgau­
dinėti save, kad viskas jau praeity —ką gi, baimei reikia
priešintis ir neleisti, kad ji tau rankas kojas pakirstų. Tie­
sa, Lesle?
Tiesa.

Trečiadienį Bilas su Džude grįžo iš Pensilvanijos

sunkvežimiu. Niekas ilgai neužsibūna senajame Perkin-
sų name.
—Mes atsikraustėme į kaimą dėl jos. Dabar, kai jos
nėra...

136
 Jie atidavė Džesui visas Leslės knygas ir piešimo reik­
menis su trimis bloknotais tikro akvarelinio popieriaus.
-Ji būtų norėjusi, kad tu juos turėtum, - ištarė Bilas.
Džesas su tėčiu padėjo jiems sukrauti daiktus į sunkve­
žimį su priekaba, o per pietus mama atnešė iš namų su­
muštinių su kumpiu ir kavos. Džesas žinojo, kad jai
truputį neramu, ar Berkai norės valgyti jos maistą, bet
norėjo bent kuo nors pagelbėti. Pagaliau sunkvežimis bu­
vo prikrautas iki viršaus ir Aronsai su Berkais nesmagiai
stovėjo šalia, nežinodami, kaip atsisveikinti.
—Ką gi, —pradėjo Bilas. —Jeigu jums kas tiks iš to, ką
palikome, prašom pasiimti.
—Ar galiu pasiimti keletą lentų iš galinės verandos?
—Taip, žinoma, ką tiktai nori, —Bilas padvejojo, paskui
pasakė: - Norėjau atiduoti Princą Terjeną tau, bet... - jis
pasižiūrėjo į Džesą maldaujančiomis vaiko akimis, —bet,
atrodo, nepajėgsiu su juo išsiskirti.
—Žinoma. Leslė tam pritartų.

Kitą dieną po pamokų nuėjęs prie Perkinsų namo Dže­

sas prisirinko tinkamos statybinės medžiagos ir per kelis
kartus nusinešė lentas prie upelio. Dvi ilgiausias permetė
per siauriausią vietą, truputį toliau nuo laukinės obels,
aukštupio link. Kuo lygiau jas suklojęs ir įsitikinęs, kad
laikosi tvirtai, ėmė kalti ant jų skersinius.
—Ką čia darai, Džesai? - Mei Bele atsekė iš paskos,
kaip jis ir tikėjosi.
—Paslaptis, Mei Bele.
—Pasakyk.
—Kai baigsiu, tada, gerai?

137
 —Prisiekiu Biblija, aš niekam nesakysiu. Nei Bilei Dži­
nai, nei Džois Anai, nei mamytei... —dievagojosi Mei Be­
le, iškilmingai purtydama galvą.
—Dėl Džois Anos nežinau. Kada nors vis tiek norėsi
jai pasakyti.
—Pasakyti Džois Anai mudviejų paslaptį? - Tokia min­
tis jai pasirodė siaubinga.
—Na, aš taip manau.
Jos veidelis ištįso.
—Juk Džois Ana dar kūdikis.
—Žinoma, iš karto negalės tapti karaliene. Reikės ją
išmokyti ir panašiai.
—Karaliene? O kas bus karalienė?
—Aš tau paaiškinsiu, kai baigsiu, sutarta?
Kai baigė, prikaišė jai į plaukus gėlių ir nusivedė per
tiltą —didįjį tiltą į Terabitiją, kuris kai kam gal atrodytų
visai ir nestebuklingas —kelios lentos, permestos per be­
veik išdžiūvusį upelį.
—Sšš, —pasakė jis. —Žiūrėk.
—Kur?
—Nejaugi nematai? - sušnibždėjo jis. - Visi terabitai
stovi pasistiebę, kad pamatytų tave.
—Mane?
v
—Sšš, tave. Pasklido gandas, kad šiandien atvyksianti
graži mergaitė galbūt yra karalienė, kurios jie laukia.
 Perskaitėt knygą...
Galbūt tai antroji Jūsų perskaityta amerikiečių rašytojos
Ketrinos Paterson knyga. Lietuvojejau du kartus išleista ir
skaitytojų labaipamėgta tospačios autorėsapysaka„Smarkuolė
Gilė Hopkins”, parašyta 1978-aisiais. „Tiltasį Terabitiją”
sukurtas metais anksčiau, 1977-aisiais, tačiau lietuviškai šios
knygos sulaukėme tik dabar.
Ketrina Paterson iš visoyra parašiusi apie 13 apysakų bei
romanųpaaugliams, išleidusiporą apsakymų rinkinių, keletą
paveikslėlių knygų. Ji dukart gavusi Amerikos nacionalinę
premiją už knygas, du kartus (išskirtinis dalykas!) apdovanota
pagrindiniu amerikiečių prizu už kūrybą vaikams irjauni­
mui —Njuberio medaliu. Vienas iš tų medalių —už„ Tiltą į
Terabitiją”. O visai neseniai daugybėpasaulio skaitytojų, tarp
jų ir lietuviai, susižavėję„Smarkuole GileHopkins”, nudžiugo
išgirdę, jog 1998 metais Ketrinai Paterson įteiktas pasaulinis
apdovanojimas—H. K Anderseno medalis.
Skaitydami Ketrinos Paterson knygų aprašus (pačių knygų
Lietuvoje, deja, rastume nedaug), atkreipiame dėmesį, jog ši
autorė nekuria literatūrinių pasakų, apysakų-pasakų. Jos
kūrybąįvardijame kaip realistinę. Ir nors visa literatūra, viena
vertus, yra vaizduotės rezultatas, antra vertus, visa kūryba
susijusi su rašytojo patirtimi, gyvenimu, vis dėlto realistinio
pobūdžio knygose tikimės rasti daugiau tos tiesioginės,
gyvenimiškospatirties. Taigi užvertus „Terabitiją ”tikriausiai
šiek tiekparūpsta, koks tas Ketrinos Patersongyvenimas?
Rašytojagimė 1932 metų spalio31 dieną Kinijoje. Jos tėvai
buvo amerikiečiai misionieriai, atvykę Kinijon skleisti
krikščioniško tikėjimo. Toje šalyje Ketrina Vomeldorfir
pradėjo mokytis, o vėliau mokslus tęsėAmerikoje, baigėBristolo
Karališkąjį koledžą, paskui Ričmondo Presbiterionų krikščio-

139
 niškoje mokyklojegavo magistro laipsnį (presbiterionai —tam
tikra krikščioniškosios bažnyčiosšaka). 1957-aisiais ketveriems
metams išvažiavo į Japoniją, kur tęsė tėvų žygį: buvo
misionierė. Ji labai troško vykti į Kiniją, bet dėl politinių
aplinkybių tuomet tas buvo neįmanoma. Vieneriems metams
grįžusi į Ameriką dar šiek tiek pastudijuoti, sutiko jauną
presbiterionų pastorių Džoną Patersoną, 1962 metais už jo
ištekėjo ir nuo tol, atrodo, visą laiką gyvena Amerikoje. Su
mylimuoju Džonu susilaukė dviejų berniukų, Džono ir
Deivido, o dvi mergytes (beje, kaip galima suprasti, —kines)
jie dar įsivaikino.
Iš to, kas jau pasakyta apie Ketriną Paterson, galime
daryti dvi įžvalgas. Pirma, ji nuo vaikystės gilinosi į
krikščioniškas, dvasines vertybes, į žmogausprigimtį, todėljos
knygose taip subtiliai, įžvalgai analizuojamigiliausi herojų
išgyvenimai, menkiausi sielos judesiai. Antra, užauginusi
keturis vaikus, Ketrina Paterson labai artimai pažino
vaikišką sielą, gausios šeimos gyvenimą. Užtat šeima tokia
svarbi beveik visose jos knygose. Kritikai tvirtina, jog
daugumai Paterson kūrinių būdingas vienišo, meilės —
dažniausiai tėvų, namų meilės —besiilginčio paauglio
motyvas. Išties, prisiminkite, kaip giliai, dramatiškai, nors
kartais su komizmo gaidele, tas ilgesys atskleistas „Smar­
kuolėje Gilėje Hopkins ”!
Būtina paminėti ir dar vieną K. Paterson biograjijos
faktą. Baigusi koledžą, vienerius metus ji mokytojavo
kaimo mokykloje Virdžinijos valstijos šiaurėje. „Beveik visi
mano mokiniai, —vėliau rašėK. Paterson, —buvo tokie kaip
Džesas Aronsas... ” Tai štai iš kur tas mokyklos pasaulio
pažinimas: mokytoja Majers su ypatinga pirmosios mokslo
metų dienos šypsena, netradicinė, įžvalgi muzikos mokytoja
Edmands, vienintelė įvertinanti Džeso polinkį ir gebėjimus

140
piešti. O Dženisė Eiveri? Kiek daug suvokiame apie jos
gyvenimą, nors matome lyg is tolo! O gausybė kitų detalių, iš
kurių skaitydamas susikuri labai tikrą mokyklinio pasaulio
pojūtį!
Vis dėlto pagrindinis šios apysakos veiksmas vyksta ne
mokykloje, o kaimo, namų aplinkumoje, kažkur keliasdešimt
kilometrų nuo Vašingtono. Svarbiausias knygos motyvas —

draugystė, dešimtmečio penktoko Džeso ir jo bendraamžės

Leslės draugystė. Ar Džesas —irgi vienišas, meilės ieškąs
personažas, kaip dauguma Paterson herojų?Juk jis turi
namus, abu tėvus! Vis dėlto —gana vienišas. Rašytoja rodo
sunkiai besiverčiančią šeimą, kurjausmams, dėmesingumui
(Džesas, aišku, labiausiai ilgisi tėvo dėmesio)pritrūkstajėgų
ir laiko. Džesas stebisi, kad seserys, ypač Brenda, jam toli­
mesnės už „svetimą ”Leslę. Pagaliau Džesas —meniškospri­
gimties, jis godžiaipiešia, o namuose šito niekas nesupranta,
nevertina. Leslė, iš kitokio pasaulio, kitokios šeimos, jį iškart
patraukia.
Turbūt reikiagalvoti, kad Džesoprigimty užprogramuota
asmenybė, siekianti pakilti virš įprastos aplinkos, išsiveržti,
nugalėti. Prisiminkime truputį simbolišką pirmąją knygos
sceną —bemaž slaptą Džeso treniruotę, rengiantis tapti
geriausiu mokyklos bėgiku. O gal turime samprotauti apie
pirmosios meilės daigus tarp Džeso ir Leslės—daigus, kuriųjie
irpatys dar nejaučia.?Galbūt. Ketrinos Paterson knygose—kaip
ir mūsų gyvenime—daug kągalimapaaiškintipsichologiškai.
Ir įvairiai —priklausomai nuo kiekvieno mūsų patirties ir
supratimo.
Psichobgiškaigalimapaaiškinti ir Terabitijosįvaizdį: tai
noras turėti ką nors slapta, sava, noras turėti vaizduotės
rūmą, žaidimų žemę. Ar kas nors iš mūsų vaikystėje nėra šito
norėjęs? Tačiau Terabitija knygoje išauga iki apibendrinimo,

141
 simbolio —vaizduotės, svajonių, dvasios pilnatvės ir asme­
ninės laisvės simbolio. Pati autorė knygoje nurodo šio vardo
šaltinį: amerikiečio C. S. Leviso „Namijos kronikas" (jos
išverstos į lietuvių kalbą), kur minima tokia Namijos šalies
sala Terebintija. Dabar, po Paterson knygos pasirodymo,
literatūros pasaulyje Terabitijos vardas figūruoja kaip
savarankiškas, specialus įvaizdis.
Pagaliau turbūt netikėčiausias dalykas šiame kūrinyje —
ir apskritai retas paauglių literatūroje —mirties motyvas.
Greičiausiai šį siužeto momentą įkvėpė vėlgi gyvenimiškas
faktas: yra žinoma, kad rašytojos sūnaus akyse žaibas
nutrenkė jo draugę. (Tai žinodami galime suprasti ir šios
knygos dedikaciją...) Tačiau ko tikėjosi autorė mirtį
pavaizduodama literatūros kūrinyje?Tikriausiai —priversti
mus mąstyti. Skaudūs dalykai verčia mąstyti, keistis. Juk ir
Džesas po Leslės mirties pasidaro dėmesingesnis sesutei Mei
Belei. Ir Džeso tėvai, atrodo, tik po šios tragedijos tampa
jautresni savo sūnui. Ir Mei Bele savotiškai ūgteli: ,Aš tik
norėjau tave surasti, kad tu nesijaustum toks vienišas sako
” —

ji Džesui.
Matyt, žmogiškasis jautrumas labiausiai ir rūpi šios
knygos autorei. Psichologinio realizmo meistrė dabar ėmėsi
pagvildenti žmogiškojo sielvarto psichologiją (tarp kitko,
labai vyriško sielvarto), pavedžioti mus po sielvarto dugną,
parodyti kenčiantį, kaltinantį save ir iš kančiosprisikeliantį
jauną žmogų. Džesas po kurio laiko eina susirinkti išmes­
tųjų, Leslės dovanotų dažų —vadinasi, jis tiesiasi, tvirtėja,
atsistoja ant slenksčio į suaugusiųjų pasaulį.
Skaudūs dalykai grūdina, brandina, augina. Mus, kaip
skaitytojus, —taip pat.
Kęstutis Urba
 TURINYS
Pirmas skyrius
DŽESAS OLIVERIS ARONSAS JAUNESNYSIS ... 5
Antras skyrius
LESLĖ BERK... 14
Trečias skyrius
GERIAUSIAS PENKTOSIOS KLASĖS BĖGIKAS ... 24
Ketvirtas skyrius
TERABITIJOS VALDOVAI... 35
Penktas skyrius
PABAISOS MILŽINAI... 55
Šeštas skyrius
PRINCAS TERJENAS ... 64
Septintas skyrius
AUKSINIS KAMBARYS ... 72
Aštuntas skyrius
VELYKOS ... 87
Devintas skyrius
PIKTIEJI KERAI... 96
Dešimtas skyrius
PUIKI DIENA... 104
Vienuoliktas skyrius
NE!... 113
Dvyliktas skyrius
IŠMESTAS Į SVETIMĄ KRANTĄ... 121
Tryliktas skyrius
TILTO STATYBA... 128

143
 Paterson, Katherine
Pa36l Tiltas į Terabitiją: [apysaka:vidutiniam mokykliniam amžiui] /
Ketrina Paterson ; iš anglų kalbos vertė Nijolė Chijenienė; [iliustravo
Dona Diamond]. - Vilnius : Lietus, 2000. - 138, [1] p. : iliustr. -
(H. K. Anderseno premijos laureatai; 13)
Kn. taip pat: Perskaitėt knygą... / Kęstutis Urba, p. 139-142.
ISBN 9986-431-60-3
Svarbiausia knygos tema - draugystė, dešimtmečio penktoko Džeso ir jo
bendraamžės Leslės draugystė. Netikėčiausias dalykas šiame kūrinyje - mirties
motyvas. Ketrinos Paterson knygose - kaip ir mūsų gyvenime - daug ką galima
paaiškinti psichologiškai.
UDK 820(73)-93

H. K- Anderseno premijos laureatai

Vidutiniam mokykliniam amžiui

Ketrina Paterson
TILTAS Į TERABITIJĄ
Apysaka
Redaktorė R. Kiburytė
Seriją apipavidalino K Paskauskas
Korektorė A. Matulevičiūtė
SL 1462. Užsakymas 1084
Išleido leidykla „Lietus”,Dominikonų 4, 2001 Vilnius
Iš užsakovo pateiktų pozityvų spausdino
AB „Spindulys", Gedimino 10, 3000 Kaunas
 to to to *y ty ^y^Tg
to ^Ay ty to to,*. ^^ vy to . ,«y to J " to tot%£
toto9^ H. K. ANDERS ENO PREMI JOS LAUREATAI
to
Ketrina PATERSON
h ? Tiltas į Terabitiją
y to
fe* toy
K y to
^ e/ Ketrina Paterson yra dukart gavusi Amerikos naciona­ vtyto
to
i-y^,
ttoti linę premiją, du kartus apdovanota pagrindiniu ame­ yto?
V.to rikiečių prizu už kūrybą vaikams ir jaunimui - Njuberio
7to, ,toyto
(te1 toyy,
to
(ty*y medaliu. Vienas iš tų medalių - už „Tiltą į Terabitiją”.
to ė'toy
^ to 1998 metais rašytojai įteiktas pasaulinis apdovanojimas - toyto
rs H. K. Anderseno medalis. to *
fe “1 ytytoto
&V*- Šios apysakos veiksmas vyksta kaime, mokyklos ir na­ to
y to
bZH
|y*Atd mų aplinkumoje, kažkur keliasdešimt kilometrų nuo
<,to
to*.
to. Vašingtono. Svarbiausia knygos tema - dešimtmečio penk­ &
*vd
a> * toko Džeso ir jo bendraamžės Leslės draugystė. to »
tyto
TH
/ty to *
^to to,
to
T^ £ toto
-t>tot* to'
to*
Vį^ A
yyto
l^ t o to^į!
to
*& y to
toto
b-e
fe* to
Y& to^
ytoto?
iyto "
fe
Vto
to. toto
gy y to,
b^y .<to
yto
vy to
to
c/ to(
to ty'to
to,

to y
to.to
<to<
K/
toy t o
, to

to
y to/
toto to-,
to.to
to ISBN 9986-431-60-3 ytoto
y
tok v _____________________ ___________ ____ ;______ y to
* toį; Vi/ *y to«rto to ^y^Tiy to t o t o ^ t o ^ &
>. “ t o tt oo ttoo' 'ttoo t^o ' c y ^ y (iy w tto
tlJto o to
c? tto
o «•T ,^ to M to*,
^~ m
to»j=toy(A:t o iw
- t-y toto to * * . k ^ ^ to
toto - **.
^
t o l f e to y to< t o t o * v to to to ^ to to ^ <X-
M-' t o b-U- M=*.