Žmonių Greitų Ir Tikslių Judesių

LIETUVOS KŪNO KULTŪROS AKADEMIJA
SPORTO BIOMEDICINOS FAKULTETAS
SPORTO FIZIOLOGIJOS STUDIJŲ PROGRAMA
MANTAS MICKEVIČIUS
ĮVAIRAUS AMŽIAUS ŽMONIŲ GREITŲ IR TIKSLIŲ JUDESIŲ

MOKYMOSI LYGINAMOJI ANALIZĖ
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. habil. dr. A. Skurvydas
KAUNAS 2012
TURINYS
SANTRAUKA .................................................................................................................................... 3
SUMMARY ........................................................................................................................................ 5
ĮVADAS .............................................................................................................................................. 7
1. LITERATŪROS APŽVALGA ....................................................................................................... 9
1.1. Judesių mokymosi samprata..................................................................................................... 9
1.2. Judesių mokymosi fazės ......................................................................................................... 10
1.3. Motorinių įgūdžių formavimosi pagrindinės teorijos............................................................. 11
1.4. Judesių išmokimo teorijos ...................................................................................................... 13
1.5. Motorinės atminties susiformavimo tipai ............................................................................... 13
1.6. Judesių atlikimo ir išmokimo skirtumai ................................................................................. 14
1.7. Judesių mokymo(si) strategijos .............................................................................................. 15
1.8. Judesių valdymo ir mokymosi pokyčiai keičiantis amžiui..................................................... 17
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ......................................................................... 20
2.1. Tiriamieji ................................................................................................................................ 20
2.2. Žmogaus rankų ir kojų judesių dinaminių parametrų analizatorius DPA-1 ........................... 20
2.3. Judesių mokymo tyrimo metodika ......................................................................................... 21
2.4. Judesių mokymo tyrimo eiga.................................................................................................. 22
2.5. Matematinė statistika.............................................................................................................. 23
3. REZULTATAI .............................................................................................................................. 24
4. APTARIMAS ................................................................................................................................ 31
IŠVADOS.......................................................................................................................................... 34
LITERATŪRA .................................................................................................................................. 35
2
SANTRAUKA
ĮVAIRAUS AMŽIAUS ŽMONIŲ GREITŲ IR TIKSLIŲ JUDESIŲ MOKYMOSI

LYGINAMOJI ANALIZĖ
Tyrimo objektas – greitų ir tikslių judesių mokymasis.

Tyrimo tikslas – ištirti skirtingo amžiaus žmonių greitų ir tikslių judesių kinematinių
rodiklių pokyčius greito mokymosi metu.
Uždaviniai:
1. Nustatyti registruotų judesio rodiklių pokyčių priklausomybę nuo amžiaus greito judesių
mokymosi metu.
2. Įvertinti registruotų judesio rodiklių kaitumo pokyčių priklausomybę nuo amžiaus greito
judesių mokymosi metu.
3. Palyginti skirtingo amžiaus žmonių judesių mokymosi dinamiką greito mokymosi metu.
Tyrimo hipotezės:
1. Vaikų greitų ir tikslių judesių mokymasis tobulės sparčiau nei jaunų suaugusiųjų ir
pagyvenusių asmenų.
2. Vaikų greitų ir tikslių judesių kaitumas bus didesnis, nei jaunų suaugusiųjų ir
Rezultatai. Reikšmingai skiriasi (p < 0,05) vaikų, jaunų suaugusiųjų ir pagyvenusių asmenų
reakcijos laiko, maksimalaus ir vidutinio judesio greičio bei judesio atlikimo laiko rodikliai
atliekant greitumo ir tikslumo užduotį.
Tyrimo rezultatų analizė parodė, kad amžius reikšmingai susijęs su maksimaliojo judesio
greičio (p < 0,05), vidutinio judesio greičio (p < 0,05), judesio atlikimo laiko (p < 0,05) ir judesio
kelio (p < 0,05) rodikliais.
Vaikams atliekant užduotį, greitas mokymasis paveikė judesio atlikimo laiko (p < 0,05),
maksimaliojo judesio greičio (p < 0,05) ir judesio kelio (p < 0,05) rodiklius. Atliekant užduotį
jauniems suaugusiesiems, greitas mokymasis paveikė judesio atlikimo laiko (p < 0,05), vidutinio
judesio greičio (p < 0,05) ir kelio (p < 0,05) rodiklius, o pagyvenusiems asmenims – vidutinio
judesio greičio (p < 0,05) ir judesio kelio (p < 0,05) rodiklius.
Išvados:
1. Jauni suaugusieji ir pagyvenę asmenys geriau nei vaikai atliko sudėtingą greitumo ir
tikslumo užduotį. Vaikų greitų ir tikslių judesių kaitumas buvo didesnis nei jaunų
suaugusiųjų ir pagyvenusių asmenų.
3
2. Užduotį atliekant vaikams, mokymosi veiksnys lėmė judesio atlikimo laiką,
maksimalųjį judesio greitį, judesio kelią, bei vidutinio, maksimalaus greičio ir judesio
kelio kaitumą. Jauniems suaugusiesiems – judesio atlikimo laiką, vidutinį judesio greitį
ir judesio kelią, bei reakcijos trukmės ir laiko iki maksimalaus greičio kaitumą,
pagyvenusiems asmenims – vidutinį judesio greitį, judesio atlikimo laiką ir judesio
kelią, bei laiko iki maksimalaus greičio kaitumą.
3. Vaikų ir jaunų suaugusiųjų ir pagyvenusių asmenų mokymosi dinamika yra skirtinga.
Pagal daugumą rodiklių greičiausiai mokosi jauni suaugę asmenys.
4. Apibendrinant, vaikams, jauniems suaugusiesiems ir pagyvenusiems asmenims,
atliekant greitumo ir tikslumo užduotį laiko eilutė greito mokymosi metu yra skirtinga.
Būtent: vaikų judesių tikslumas labiausiai pagerėjo greitumo sąskaita, kai tuo tarpu
suaugusieji pagerino tik vidutinio greičio vidurkį.
Raktažodžiai: judesių mokymasis, judesių valdymas, amžius.
4
SUMMARY
COMPARATIVE ANALYSIS OF LEARNING SPEED-ACCURACY MOVEMENTS

FOR PEOPLE OF DIFFERENT AGE
Research object – learning speed-accuracy movements.

Research aim – to investigate changes in kinematic indices of speed-accuracy movements
for people of different age during fast motor learning.
Objectives:
1. To establish the dependence of changes in registered movement indices on age during
fast motor learning.
2. To evaluate the dependence of changes in the variability of registered movement indices
on age during fast motor learning.
3. To compare the dynamics of learning speed-accuracy movements for people of different
age during fast motor learning.
Research hypotheses:
1. Learning speed-accuracy movements for children will improve faster than that for young
adults and elderly people.
2. Variability of speed and accuracy movements for children will be higher than that for
young adults and elderly persons.
Results. We found statistically significant differences (p < 0.05) in the indices of reaction
time, maximal and average velocity, and the time course of movement for children, young adults
and elderly persons performing a speed-accuracy task.
The analysis of research results showed that age was significantly related to the indices of
maximal velocity (p < 0.05), average velocity (p < 0.05), the time course of movement (p < 0.05),
and the path of movement (p < 0.05).
While children performed the task, fast learning affected the indices of the time course of
movement (p < 0.05), maximal velocity (p < 0.05), and the path of movement (p < 0.05). For young
adults, fast learning affected the indices of the time course of movement (p < 0.05), average
velocity (p < 0.05), and the path of movement (p < 0.05); for elderly persons – the indices of
average velocity (p < 0.05), and the path of movement (p < 0.05).
Conclusions:
1. Young adults and elderly people performed a complex speed-accuracy task better than
children. Variability of speed-accuracy movements of children was higher than that of
5
young adults and elderly people.
2. While children performed the task, the learning factor affected the time course of
movement, maximal velocity and the path of movement, as well as the variability of
average and maximal velocity and the path of movement. For young adults, learning
affected the time course of movement, average velocity and the path of movement,
variability of reaction time and time to maximal velocity; for elderly persons – average
velocity and the time course and the path of movement as well as the variability of time
to maximal velocity of movement.
3. Dynamics of learning for children, young adults and elderly people is different. The
majority of indices indicated that young adults learnt to perform speed-accuracy
movements fastest.
4. To sum up, the time series for children, young adults and elderly persons performing a
speed-accuracy task is different: the accuracy of movement for children improved at the
expense of speed, while adults improved only the mean of their average velocity.
Keywords: motor learning, motor control, age.
6
ĮVADAS
Judesių mokymasis – vyksmas, kurio metu išmokstama naujų judėjimo įgūdžių (Rose, 1996;
Zelaznik, 1996; Schmidt & Lee, 1999; Schmidt & Wrisberg, 2004; Magill, 2007). Judesių
išmokimas priklauso nuo pratybų išdėstymo (Lee & Genovese, 1989; Wulf & Shea, 2002), jų kiekio
(Korman et al., 2003), instruktavimo aiškumo (Shapiro & Schmidt, 1982; Magill & Hall, 1990),
dėmesio sukoncentravimo (McCullagh et al., 1989; Jeannerod, 1994), grįžtamosios informacijos
suteikimo trukmės, rūšies ir dažnumo (Salmoni et al., 1984).
Žmogaus sudėtingų judesių tikslumas priklauso nuo skirtingų veiksnių (Gandolfo et al.,
1996; Conditt et al., 1997) – motorinės atminties, išmokimo, raumenų koordinacijos, laiko ir erdvės
pojūčio (Goodbody & Wolpert, 1998), judesio sudėtingumo, išorinių dirgiklių kiekio ir pan.
(Shadmehr & Moussavi, 2000).
Judesių mokymo ir lavinimo veiksmingumas priklauso nuo nusiteikimo, įdomumo,
motyvacijos bei supratimo, ką ir kaip reikės atlikti. Jei vaikas pats nori išmokti judesį, to siekia ir
žino, kaip tai padaryti, tai jis kur kas greičiau jį ir išmoks. Tiek per didelė, tiek per maža motyvacija
neleidžia veiksmingai mokytis naujų judesių ar atlikti anksčiau išmoktus sudėtingus judesius. Todėl
judesių išmokimo ir atlikimo veiksmingumas daugiausia priklauso nuo limbinės sistemos funkcijos.
Vaikai turi mažiau judėjimo įgūdžių, lyginant su suaugusiaisiais. Pavyzdžiui, vaikai,
atlikdami tokias motorikos užduotis kaip griebimas (Kuhtz-Buschbeck et al., 1998), alkūnės
lenkimas (Jansen-Osmann et al., 2002) bei kitus, su greitu pataikymu susijusius, plokštuminius
rankų judesius (Yan et al., 2000), judesius atlieka įvairiau. Lyginant su suaugusiais, vaikai,
atlikdami užduotis abiem rankom, demonstruoja mažiau ištobulintą sinchroniškumą ir dažniau
naudoja raumenų koaktyvavimo būdus (Schmitz et al., 2002).
Taip pat nustatyta, kad skiriasi vaikų ir suaugusiųjų judesių išmokimas, nes skiriasi vaikų ir
suaugusiųjų informacijos apdorojimo galimybės (Pollock & Lee, 1997; Wade, 1976), pažinimo
procesai (Tipper et al., 1989; Chuah & Maybery, 1999; Ferguson & Bowey, 2005). Be to, vaikai
renkasi kitas informacijos apdorojimo strategijas nei suaugusieji, kai atlieka vaizdines ir erdvines
užduotis (Schumann-Hengsteler, 1996; Schumann-Hengsteler et al., 1995) atpažindami objektus
(Czernochowski et al., 2005), mokydamiesi žodžių (Yuzawa, 2001), vaizduodami erdvinius
modelius (Karatekin et al., 2007) ar išlaikydami dėmesį (Karatekin et al., 2007; Mantyla et al.,
2007). Vis dėlto sunku įvertinti vaikų bei suaugusiųjų greitų ir tikslių judesių mokymosi skirtumus,
nes vaikų judesių mokymas(is) tyrinėtas gerokai rečiau (Sullivan et al., 2008). Juolab vaikų ir
suaugusiųjų judesių mokymosi lyginamųjų tyrimų yra tik keletas.
Nagrinėdami vyresnio amžiaus žmonių judesių valdymą, mokslininkai teigia, kad
7
sumažėjusias vyresnio amžiaus žmonių judėjimo galimybes lemia CNS, periferinės nervų sistemos,
taip pat nervų ir raumenų sistemų disfunkcija (Česnaitienė, 2011). Prie judėjimo sutrikimų
priskiriami koordinaciniai sutrikimai (Seidler et al., 2002), padidėjęs judesių kaitumas (Contreras-
Vidal et al., 1998), judesių lėtėjimas (Diggles-Buckles, 1990), pusiausvyros ir eisenos sutrikimai
(Tang & Woollacott, 1996), lyginant su jaunų žmonių. Vyresniame amžiuje judesiai daromi kaskart
prasčiau dėl pokyčių, vykstančių periferinėse struktūrose, t. y. sensoriniuose receptoriuose,
raumenyse, periferiniuose nervuose, sąnariuose (Česnaitienė, 2011). Tačiau lieka neaišku ar skiriasi
vaikų ir pagyvenusių asmenų greitų ir tikslių judesių atlikimas. Mes neradome tokių tyrimų.
Ir nors Fitts’o dėsnis teigia, kad kuo arčiau ir kuo didesnis bus taikinys, tuo judesys bus
greitesnis ir tikslesnis (Plamondon & Alimi, 1997; Schmidt & Lee, 1999; Bootsma et al., 1994;
Pratt et al., 2007), tačiau lieka neaišku, kaip tai priklauso nuo amžiaus. Hick’o dėsnis aiškina
reakcijos laiko priklausomybę nuo judesio sudėtingumo (Schmidt & Lee, 1999; Allen et al., 2004).
Norėjome išsiaiškinti, kaip veikia Fitts’o ir Hick’o dėsniai priklausomai nuo amžiaus mokantis
greitumo ir tikslumo reikalaujančią užduotį per trumpą laiko tarpą, t. y. atliekant 5 užduoties serijas
po 20 kartojimų.
Tyrimo hipotezės:
1. Vaikų greitų ir tikslių judesių mokymasis tobulės sparčiau nei jaunų suaugusiųjų ir
2. Vaikų greitų ir tikslių judesių kaitumas bus didesnis, nei jaunų suaugusiųjų ir
Tyrimo objektas – greitų ir tikslių judesių mokymasis.
Tyrimo tikslas – ištirti skirtingo amžiaus žmonių greitų ir tikslių judesių kinematinių
rodiklių pokyčius greito mokymosi metu.
Uždaviniai:
1. Nustatyti registruotų judesio rodiklių pokyčių priklausomybę nuo amžiaus greito judesių
mokymosi metu.
2. Įvertinti registruotų judesio rodiklių kaitumo pokyčių priklausomybę nuo amžiaus greito
judesių mokymosi metu.
3. Palyginti skirtingo amžiaus žmonių judesių mokymosi dinamiką greito mokymosi metu.
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Judesių mokymosi samprata
Judesių mokymasis (angl. motor learning) – tai procesas, kurio metu išmokstama tobuliau
valdyti judesius (Skurvydas, 2008). Kiti mokslininkai (Rose, 1996; Zelaznik, 1996; Schmidt & Lee,
1999; Schmidt & Wrisberg, 2004; Magill, 2007; Davids et al., 2008) tai įvardija kaip vyksmą, kurio
metu išmokstama naujų judėjimo (motorinių) įgūdžių. Motorinis įgūdis – tai gebėjimas planuoti ir
įgyvendinti judėjimo tikslą (užduotį) (Skurvydas, 2008). Susidaręs motorinis įgūdis paprastai
išlieka visą gyvenimą. Be sąmoningos kontrolės atliekami judesiai vadinami judėjimo (motoriniais)
įgūdžiais. Jie yra įvairūs, ir tai leidžia išmoktą judesį atlikti skirtingomis sąlygomis, nevienodu
pastovumu, rodančiu jo atsparumą įvairiems dirgikliams (Rose, 1996; Zelaznik, 1996; Schmidt &
Lee, 1999; Schmidt & Wrisberg, 2004; Magill, 2007; Davids et al., 2008).
Vienas iš įdomiausių dalykų judesių mokymosi procese yra tai, kad pamokos metu mes
negalime tiesiogiai suprasti, gerai mokomės ar ne. Taip atsitinka dėl to, kad nėra tiesioginio ryšio
tarp judesio atlikimo pamokos metu veiksmingumo ir mokymosi veiksmingumo. Gali atrodyti, kad
pamoka mažai veiksni, nes jos metu buvo daroma daug klaidų, tačiau vėliau išaiškėja, kad ji buvo
viena iš geriausių (Skurvydas, 2008).
Mokslininkai nustatė, kad mokantis valdyti judesius galvos smegenų struktūra ir funkcija
kinta įvairiais lygiais (Hikosaka et al., 2002; Magill, 2007):
1. Smegenų (kinta galvos smegenų kapiliarizacija, nuo kurios priklauso smegenų
aprūpinimas krauju).
2. Nervinių tinklų (pasikeičia nervinių ląstelių ryšiai, susiformuoja nauji ląstelių tinklai,
klasteriai).
3. Tarpląstelinių struktūrų (susiformuoja ląstelėje naujos sinapsės, ir tai garantuoja geresnį
signalo perdavimą tarp ląstelių).
4. Nervinių ląstelių (padidėja mitochondrijų kiekis ląstelėje).
5. Biocheminių procesų (padidėja fermentų kiekis aktyvumas).
6. Genetiniu (modifikuojami transkripcijos, transliacijos ir postransliacijos procesai, nuo
kurių priklauso baltymo sintezės kiekis ir greitis).
9
1.2. Judesių mokymosi fazės
Yra kelios įgūdžių formavimosi fazės: pažinimo (angl. cognitive), asociacinė (angl.
associative) ir automatizavimo (angl. automatic) (Fitts, 1964; Schmidt & Wrisberg, 2004; Halsband
& Lange, 2006; Magill, 2007). Jų metu vyksta tam tikri smegenų žievės sričių (motorinės,
premotorinės, sensorinės ir kt.), bazalinių ganglijų, smegenėlių funkciniai ir struktūriniai pokyčiai
(manoma, kad didžiausi pokyčiai vyksta sinapsėse) (Karni et al., 1995; Ungerleider et al., 2002;
Sanes, 2003; Luft & Buitrago, 2005).
Įgūdžių formavimosi pirmoje fazėje judesiai atliekami neveiksmingai, reikalaujant daug
nervinių pastangų, antroje fazėje – veiksmingiau ir mažiau apie juos galvojant, nes susidaro ryšiai
(asociacijos) tarp atskirų centrinės nervų sistemos dalių, o trečioje fazėje – beveik automatiškai ir
stabiliai.
Manoma, kad pirmoje judesių mokymosi fazėje (dar kiti mokslininkai ją vadina
susipažinimo su judesiu faze) galvos smegenys negeba ekonomiškai valdyti judesių panaudodamos
aplinkos specifiką (Bernstein, 1967; Liu et al., 2006). Centrinė nervų sistema per pirmą motorinių
įgūdžių formavimosi fazę negeba veiksmingai koordinuoti (valdyti) raumenų. Vieni mokslininkai
(Bernstein, 1967) mano, kad tada centrinė nervų sistema fiksuoja (sustabdo, „užšaldo“) dalies
raumenų ar jų grupių (sinergijų) veiklą, nes tai, jų manymu, vienintelis būdas, leidžiantis valdyti
raumenis, nors ir ne visus. Kiti mokslininkai (Latash et al., 2006; Yang & Scholz, 2005) mano, kad
centrinė nervų sistema valdo (nors ir grubiai) visus raumenis.
Asociacinėje fazėje mokinys pradeda suprasti, kaip reikia atlikti judesį. Todėl gana dažnai ši
judesių mokymosi fazė yra dar vadinama ir judesio supratimo faze. Tai, kad mokinys supranta, kaip
reikia atlikti judesį, rodo jo gebėjimas ne tik atlikti tą patį judesį skirtingomis sąlygomis, bet ir
gebėjimas žodžiu papasakoti, kaip reikia jį atlikti.
Automatizacijos fazėje vyksta intensyvūs procesai premotorinėje, antrinėje ir pirminėje
žievėje (ypač kairiajame pusrutulyje) (tada formuojasi ir tobulinama procedūrinė atmintis). Be to,
šioje fazėje toliau yra tobulinama deklaratyvioji atmintis (ir tai iš esmės vyksta dešiniojo pusrutulio
bazaliniuose ganglijuose). Automatizacijos fazėje centrinė nervų sistema geba panaudoti aplinkos ir
kūno dinamines savybes stabilesniam ir tikslesniam judesiui atlikti (Skurvydas, 2008).
Judesių atlikimo įvairovė didžiausia pirmoje fazėje, mažiausia – automatizacijos (Handford
et al., 1997; Newell et al., 2001; Davids et al., 2006; Liu et al., 2006). Pastebėta, kad prieš pereinat į
antrą (asociacinę ar supratimo) fazę, judesių atlikimo įvairovė gali net padidėti. Kitaip tariant,
pirmoje mokymosi fazėje vieną dieną mokinys atlieka judesį gerai, kitą – labai blogai. Pažinimo
fazėje judesių atlikimo stabilumas yra labai menkas. Tiksliai prognozuoti perėjimo iš pažinimo
fazės į asociacinę taško (momento) negalima. Iš pirmo žvilgsnio vienodo gabumo mokiniai gali
10
pasiekti skirtingu laiku (dažnai taip ir būna) to paties judesio antros fazės pradžią. Galima teigti, kad
nėra rimto pagrindo tikėti, kad kuo greičiau suvoki judesį (t. y. pasieki supratimo fazę), tuo gabesnis
esi judesių mokymuisi.
1.3. Motorinių įgūdžių formavimosi pagrindinės teorijos
Refleksinė uždarų sistemų teorija. Refleksinės (arba dar kitaip vadinamos asociacinės)
uždarų sistemų teorijos esmė: motorinių įgūdžių formavimasis priklauso nuo nuolatinio atgalinio
ryšio (informacijos) apie mokymosi vyksmą. Uždara sistema – tai sistema, kuriai niekas (aplinka)
netrukdo pasiekti tikslo. Daug kartų atliekant judesį, susiformuoja sąlyginiai refleksai, kurie ir yra
pagrindiniai judesių valdymo komponentai. Remiantis šia motorinių įgūdžių formavimosi teorija,
kuo daugiau kartų atliekamas judesys, tuo tvirtesnis susiformuoja sąlyginis refleksas. Kitas
išskirtinis refleksinės uždarų sistemų teorijos bruožas susijęs su specializuotu mokymusi, t. y.
mokytis reikia vieno reflekso judesį, nes kitaip jo neišmoksi. Vėliau pasirodė, kad ši teorija buvo
klaidinga – judesio atlikimas kur kas sudėtingesnis mechanizmas nei sąlyginiai refleksai.
Fitts’o teorija. Fitts’o teorijos esmė – motoriniai įgūdžiai susiformuoja tam tikra seka. Yra
trys pagrindinės judesių išmokimo fazės: pažinimo, asociacinė ir automatizacijos (Fitts, 1964). Šios
trys fazės dabartiniu metu yra plačiai taikomos aiškinant motorinių įgūdžių susiformavimą.
Informacinė judesių mokymo teorija. Jos esmė ta, kad judesio išmokimas priklauso nuo
žmogaus gebėjimo apdoroti informaciją apie būsimą ar jau atliekamą judesį. Ši teorija nagrinėja
informacijos perdavimo, supratimo, saugojimo ir atgavimo mechanizmus. Manoma, kad daug kartų
atliekant judesius galvos smegenyse susikaupia informacija, iš kurios pati svarbiausia judesio atlikimo
motorinė programa. Kuo daugiau sukaupiama motorinių programų, tuo geriau valdomi judesiai.
Schemos teorija. Dabartiniu metu viena iš labiausiai paplitusių motorinių įgūdžių
susiformavimo teorijų yra schemos teorija (Schmidt & Lee, 1999; Schmidt, 2003; Newell, 2003;
Schmidt & Wrisberg, 2004), kuriai būdingi šie ypatumai:
1. Kai susiformuoja motorinis įgūdis, CNS susidaro judesių atlikimo schema. Schema – tai
judesio atlikimo lankstus planas, kuris gali būti koreguojamas priklausomai nuo judesių atlikimo
sąlygų. Kuo lankstesnė schema, tuo vienomis situacijomis išmoktas judesys lengviau perkeliamas
(transformuojamas) į kitas. Visgi prieš suformuojant judesio atlikimo schemą, būtina sukurti
generalinę (bendrąją) motorinę programą (angl. generalized motor program), kuri panašesnė į
judesio atlikimo idėją ar bendrąją strategiją.
2. Kuo daugiau susiformuoja judesių atlikimo schemų, tuo lengviau išmokti naują judesį.
3. Kuo geresni ir prasmingesni ryšiai tarp atskirų schemų, tuo ilgiau motorinėje atmintyje
išsilaiko motorinis įgūdis. Norint geriau išmokti sudėtingų judesių ar jų kombinacijų, dažnai
11
bandoma tam tikrus judesio elementus pagal prasmę ar panašumą sujungti į tam tikrą sistemą. Iš
gerai žinomų judesių elementų galima konstruoti sudėtingas judesių kombinacijas. Norint tinkamai
susiformuoti įgūdį, būtina pirmiausia ieškoti ryšio su anksčiau išmoktais judesiais ir, remiantis
ankstesne patirtimi, kurti naujus. Būtina mokytis judesių kūrybos.
4. Norint, kad greitai ir stabiliai susiformuotų motorinis įgūdis, mokymasis turi būti
veiksmingas, t. y. žmogus turi aktyviai planuoti judesio atlikimą ir stengtis planą įgyvendinti. Kitaip
tariant, prieš atliekant judesį centrinėje nervų sistemoje turi būti būsimo judesio vaizdas, kuris
vadinamas eferentine kopija.
5. Tarp atliekamų judesių veiksmingumo ir jų išmokimo lygio nėra tiesioginio ryšio. Jei per
pratybas atrodo, kad medžiaga puikiai išmokta, tai dar negarantuoja ilgalaikio įgūdžio
susiformavimo.
6. Judesių mokymasis: nuo generalinės (bendrosios) motorinės programos struktūros
(schemos) link specifinės motorinės programos sudedamųjų dalių parinkimo.
7. Ne programų, bet jų sudarymo taisyklių, leidžiančių parinkti specifinės motorinės
programos sudėtines dalis, mokymas. Judesių kūrybos mokymas.
8. Po judesio atlikimo atmintyje išlieka: a) pradinė judesio padėtis; b) motorinės programos
sudėtinės dalys; c) pasiektas rezultatas; judesio sensorinis pėdsakas. Ši informacija paverčiama
motorine (angl. recall) ir sensorine (angl. recognition) schema.
Dinaminė-ekologinė teorija. Šiandien pati naujausia yra dinaminė-ekologinė judesių
mokymo teorija priskiriama atvirų dinaminių susireguliuojančių sistemų teorijoms (Burdet et al.,
2001; Davidson & Wolpert, 2003: Davids et al., 2008). Anot šios teorijos, judesių mokymasis – tai
nuolatinė paieška, kaip geriau atlikti judesį. Pagrindiniai dinaminės-ekologinės judesių mokymosi
teorijos bruožai yra šie:
• Judesio išmokimas – tai judesio tikslo (idėjos), motorinės sistemos būsenos ir aplinkos
dinamiškas (dažnai net ir spontaniškas) koordinavimas. Tai net judesio idėjos ir motorinės
programos dinamiškas koordinavimas.
• Judesys prasideda dažnai dėl spontaniško aplinkos poveikio.
• Judesys yra išmokstamas geriau, jei mokinio mąstymas ir aplinka sudaro darnią sistemą.
Kitaip tariant, judesiai yra lengviau atsimenami, jeigu jie atliekami įsimintinoje aplinkoje. Kai
pamatai buvusią situaciją (užuominą), tada geriau prisimeni, kaip tą judesį atlikti.
• Du skirtingi ketinimai: a) gerai atlikti judesį; b) gerai išmokti judesį. Motorinių įgūdžių
susiformavimo veiksmingumas labiau priklauso nuo ketinimo „gerai išmokti“, nei nuo ketinimo
„gerai atlikti“. Kai ketinimas yra adekvatus užduočiai, tada kalbama apie aktyvų mokymąsi, kurio
pagrindinis bruožas yra tas, kad mokinys pats nieko nekopijuodamas ieško geriausio būdų judesiui
atlikti.
12
• Judesių įvairovė – vienas iš svarbiausių judesių mokymosi rodiklių.
Vidinių modelių teorija. Ši teorija yra viena iš moderniausių šių dienų judesių mokymo
teorijų. Jos esmė: atliekant judesius galvos smegenyse susiformuoja modeliai (vidiniai: atvirkščias
ir tiesioginis), kurie leidžia tiksliau, greičiau ir ekonomiškiau valdyti judesius (Davids et al., 2008).
1.4. Judesių išmokimo teorijos
Tikimybinė judesių išmokimo teorija. Remiantis „tikimybine“ išmokimo teorija, daug

kartų kartojant tuos pačius judesius didesnė tikimybė suvokti atliekamo judesio būdą. Paprastai
tariant, norint išmokti judesį (t. y. pasiekti asociacinę arba supratimo, išmokimo fazę) reikia apie 10
kartų tiksliai atlikti judesį. Tačiau tiksliai atlikti judesį galima ir 1:50 tikimybe. Šios teorijos
šalininkai dažnai teigia, kad judesio išmokimas – tai darbo ir sėkmės rezultatas (Skurvydas, 2008).
Psichologinė judesio išmokimo teorija. Ši teorija akcentuoja „švarios“ motorinės
programos sudarymo svarbą judesiui išmokti (Schmidt & Lee, 1999). Tai priklauso nuo motyvo,
tikslo ir dėmesio koncentravimo (gebėjimo susikaupti). Remdamiesi psichologine judesių išmokimo
teorija, judesius išmokstame dėl to, kad gebame sukurti tikslią motorinę programą ir ją veiksmingai
realizuoti. Išmokstame greitai, tiksliai ir ekonomiškai atlikti judesius dėl to, kad patobulėja ir
tiksliau pradeda valdyti judesius vidiniai modeliai – atvirkštinis ir išankstinis. Modelių tobulėjimo
pagrindas yra informacija apie judesio atlikimą. Greičiau tobulėja išankstinis nei atvirkštinis
modelis (Flanagan et al., 2006).
Loginė judesių išmokimo teorija. Dabartiniu metu yra labai paplitusi „loginė“ judesių
išmokimo teorija, kurios pagrindinis akcentas – motorinių programų „loginis“ sujungimas ir
kodavimas (Shadmehr & Brashers-Krug, 1997; Burdet et al., 2001; Davidson & Wolpert, 2003; Osu
et al., 2004). Tai yra labai susiję su deklaratyviosios (angl. explicit) atminties susiformavimu.
1.5. Motorinės atminties susiformavimo tipai
Nervų fiziologija išskiria du motorinės atminties susiformavimo tipus: a) procedūrinę ir

b) deklaratyviąją atmintį (Squire, 1998; Kandel et al., 2000; McGaugh, 2000; Robertson et al.,
2004; Walker et al., 2003; Krakauer & Shadmehr, 2006; Halsband & Lange, 2006; Song et al.,
2007). Pagrindinis bruožas, skiriantis procedūrinį mokymąsi nuo deklaratyviojo yra tas, kad
procedūrinis mokymasis (kaip ir jo rezultatas – procedūrinė atmintis, išmokimas) nepriklauso nuo
psichologinės mokinio būsenos. Be to, deklaratyviosios atminties talpa yra nepalyginamai didesnė
nei procedūrinės.
Procedūrinė atmintis – tai gebėjimas atlikti seniai išmoktą judesį, nors ir visiškai negalint
13
paaiškinti (žodžiu), kaip tai reikia daryti. Deklaratyvioji atmintis – tai žinojimas ir supratimas, ką ir
kaip reikia daryti. Deklaratyvioji atmintis susiformuoja greičiau nei procedūrinė, tačiau procedūrinė
išlieka ilgiau. Deklaratyvioji atmintis nelemia (arba labai mažai lemia) procedūrinės atminties
(Song et al., 2007).
Nustatyta, kad deklaratyvusis išmokimas yra greitesnis nei procedūrinis, tačiau
deklaratyvusis greičiau išnyksta.
Labai svarbus deklaratyviojo mokymosi (deklaratyviosios atminties formavimo) etapas yra
informacijos užkodavimas, kuris priklauso nuo informacijos prasmingumo ir jos ryšio su ankstesne
ir tvirtesne informacija (Kandel et al., 2000; Robertson et al., 2004; Krakauer & Shadmehr, 2006).
Be to, pastebėta, kad informacijos užkodavimas yra aktyvus procesas, priklausantis nuo
besimokančiojo motyvacijos. Gana mažai judesio valdymo ir mokymo mokslas nagrinėja, kaip
užkoduojama informacija apie judesį. Kodas dažniausiai yra abstraktus (pvz., „bėgimo aukštai
keliant kelius“ pratimą galima užkoduoti ir „bėgti kaip per vandenį“). Informacijos užkodavimas
ypač priklauso nuo darbinės atminties (operatyviosios) pajėgumo. Darbinė atmintis yra labai trumpa
(ji išlieka nuo kelių iki kelių dešimčių sekundžių). Be to, darbinė atmintis gali atsiminti net daugiau
kaip 7 skirtingus procesus (Skurvydas, 2008).
1.6. Judesių atlikimo ir išmokimo skirtumai
Susiformavęs motorinis įgūdis išlieka jei ir ne visą gyvenimą, tai bent ilgą laiko tarpą, t. y.
užsifiksuoja ilgalaikėje motorinėje atmintyje. Tokį išmokimą galima vadinti ilgalaikiu arba tikruoju
išmokimu (Schmidt & Lee, 1999). Seniai pastebėta, kad yra ir taip vadinamas netikras trumpalaikis
išmokimas, kuris pasireiškia per vieną pamoką ir po kelių valandų ar dienų išnyksta. Paprastai
tariant, netikras arba trumpalaikis išmokimas nėra išmokimas, bet tik judesio atlikimas (angl.
performance). Pagrindinis bruožas, skiriantis judesio atlikimo veiksmingumą nuo tikrojo išmokimo
yra tai, kad judesio atlikimo veiksmingumas gali greitai pagerėti (pvz., dėl tinkamos pramankštos),
bet kartu gali greitai ir sumažėti, kai tuo tarpu tikras išmokimas išlieka labai ilgai. Yra žinomi šie
judesio atlikimo veiksmingumo kinematiniai ir dinaminiai rodikliai: a) amplitudė, b) greitis;
c) pagreitis; d) jėga; e) ekonomiškumas.
Judesių atlikimo veiksmingumą (netikrą, trumpalaikį išmokimą) lemia šie pagrindiniai
veiksniai: a) kūno temperatūros padidėjimas; b) psichologinė pramankšta; c) papūgiškas išmokimas
(Schmidt & Lee, 1999).
„Psichologinė pramankšta“ yra susijusi su mokinio psichologinės būsenos, reikalingos
veiksmingai atlikti judesį, gerėjimu. Pavyzdžiui, pamokos ar pratybų pradžioje mokinys dar nėra iki
galo susikaupęs arba tiesiog neturi noro labai gerai atlikti judesio. Pamokos metu mokinys gali
14
pradėti lenktyniauti su kitu mokiniu, tada judesio atlikimo veiksmingumas akivaizdžiai pagerėja.
Tačiau kitą dieną, nesant tinkamos motyvacijos, judesio atlikimo veiksmingumas vėl gali sumažėti.
Daug kartų kartojant tą patį judesį (pvz., metant kamuolį į krepšį iš vienos padėties), gerėja
judesio atlikimo tikslumas. Pagrindinė gerėjimo priežastis nėra susijusi su tikru išmokimu, bet su
gebėjimu pakartoti judesį. Tai taip papūgiškas išmokimas, pagristas trumpalaike atminti.
Pavyzdžiui, per literatūros pamoką galima sėkmingai pakartoti 100 mokytojo sakinių, jei tai darome
iš karto po mokytojo sakinio pasakymo. Bet tai visiškai nerodo, kad mokinys išmoko atmintinai
pasakyti 100 sakinių.
Judesių atlikimo veiksmingumas priklauso ne tik jį aktyvuojančių, bet ir slopinančių
veiksnių, t. y. nuovargio. Nuo šių veiksnių sumos ir priklauso judesio atlikimo veiksmingumas
pamokos ar pratybų metu. Pavyzdžiui, pamokos (pratybų) pradžioje judesio atlikimo
veiksmingumas padidėja, nes mobilizuojami aktyvuojantys veiksniai, o nuovargis dar nespėja
pasireikšti. Pamokos pabaigoje atsiradus dideliam nuovargiui, aktyvuojantys veiksniai nebegali jo
kompensuoti, todėl sumažėja judesių atlikimo veiksmingumas. Pavyzdžiui, praėjus 5–15 minučių
nuo pamokos pabaigos, judesio atlikimo veiksmingumas dažnai gali pagerėti, nes per tą laiką
atsigauna mokinio organizmas, o aktyvuojantys veiksniai dar gana ryškūs. Jei atliekamo judesio
veiksmingumas po kelių dienų išlieka padidėjęs, tai rodo tikrojo mokymosi rezultatas.
1.7. Judesių mokymo(si) strategijos
Nagrinėdami judesių mokymą(si), daugelis autorių (Schmidt & Lee, 1999; Magill, 2007;
Kelso, 1999; Schmidt & Wrisberg, 2004) remiasi viena iš keturių judesių mokymosi strategijų. Yra
keturios nepriklausomos judesių mokymosi strategijos:
1. Orientuota į išmokimo greitį.
2. Orientuota į įsiminimo trukmę.
3. Orientuota į pritaikymo ribas.
4. Orientuota į naujų judesių kūrybą.
Pastebėta, kad nėra tiesioginės priklausomybės tarp šių strategijų (jų tikslų): motorinio
įgūdžio išmokimo greičio, įsiminimo trukmės, pritaikymo ir ypač naujo sukūrimo (Schmidt & Lee,
1999; Magill, 2007). Dažnai aptinkama net atvirkštinė priklausomybė, pavyzdžiui: kuo greičiau
suformuojamas motorinis įgūdis (išmokstama), tuo prasčiau judesys pritaikomas įvairiose
situacijose ir tuo greičiau užmirštamas.
Judesio išmokimą pirmiausia rodo tai, kad judesys ilgai atsimenamas. Antra, judesys gali
būti plačiai pritaikomas daugelyje situacijų, kuriomis nebuvo mokoma(si). Trečia, judesys
atliekamas sklandžiai (ekonomiškai) ir mažiau susitelkiant viso judesio metu. Ketvirta, judesys yra
15
atsparus vidiniams ir išoriniams trukdžiams. Penkta, išmokęs tobulai atlikti judesį, mokinys geba
savarankiškai įžvelgti judesio atlikimo klaidas ir jas ištaisyti. Šešta, mokinys geba selektyviai
sutelkti dėmesį į svarbiausias judesio dalis (Magill, 2007).
Pirmoji judėjimo įgūdžių kūrimosi strategija pabrėžia išmokimo greitį: kuo sparčiau
išmokstama efektyviai atlikti judesį, tuo dažniau teigiama esant, pavyzdžiui, geresnę mokymosi
metodiką. Ši strategija, galima sakyti, seniausia (klasikinė), nes jau seniai ieškoma (įvairiose
srityse) tokių mokymosi būdų, kurie leistų per trumpesnį laiką išmokti daugiausiai. Pastebėta, kad
geriausias būdas greitai išmokti – mokytis vienu metu ne daug dalykų, o kaip galima mažiau. Tai
specializuotas (siauras) mokymasis, kuris, kaip pastebėta vėliau, labai sunkiai pritaikomas kitomis
nei mokymosi sąlygomis. Tačiau tokios treniruotės negarantuos, kad išmoktas judesys išliks labai
ilgai, juolab bus pritaikomas kitose situacijose (pavyzdžiui, varžybų – metant kamuolį į krepšį iš
įvairių nuotolių) (Skurvydas, 2008).
Norint ilgam suformuoti motorinius įgūdžius, dažnai pasirenkama kita mokymo(si)
strategija – didinamas pratybų skaičius. Tuomet nėra pernelyg pabrėžiamas koncentruotas
mokymas(is), o mokymas(is) vyksta sistemiškai, tolygiai (Skurvydas, 2008).
Judėjimo įgūdžio formavimosi strategija akcentuoja efektyvų išmokto judesio pritaikymą
(transformavimą) kitomis sąlygomis. Išskirtinis šios strategijos bruožas tas, kad motorinis įgūdis
turi būti kuriamas judesius atliekant nestandartinėmis, nuolat besikeičiančiomis situacijomis.
Netiesinių dinaminių sistemų tyrimo rezultatai padėjo sukurti pačią naujausią judėjimo
įgūdžių formavimosi strategiją, kurios tikslas mokyti(s) taip, kad ne tik galėtum pritaikyti išmoktą
judesį įvairiomis situacijomis (pagal trečiąją strategiją), bet ir sėkmingai atlikti judesį, kuris niekada
nebuvo atliekamas. Ši strategija vadinama kūrybiško mokymo(si) strategija (Kelso, 1999; Schmidt
& Lee, 1999; Schmidt & Wrisberg, 2004). Norint ją sėkmingai įgyvendinti, per pratybas
rekomenduojama daryti naujus, niekad nebandytus judesius net ypač kebliomis situacijomis.
Mokant(is) judesių pagal šią strategiją, galvos smegenys sprendžia problemą, kaip valdyti judesį, jei
niekada dar nėra tekę jo daryti. Pagal šią strategiją ugdant motorinius įgūdžius labiausiai dirba
galvos smegenys – tai ir yra tikroji priežastis, kodėl išmokstama ilgam.
Kūrybiško mokymo(si) strategija plačiausiai pritaikoma įvairiose situacijose, nes ji padeda
išmokti to, ko reikia daugelyje veiklos sričių: gebėti sutelkti dėmesį, adekvačiai ir greitai įvertinti
situaciją ir priimti sprendimą (Bernstein, 1967; Kelso, 1999; Schmidt & Lee, 1999; Hodges &
Franks, 2002; Schmidt & Wrisberg, 2004).
Greitasis ir lėtasis judesių mokymas(is). Pagal pratybų trukmę naujų judėjimo įgūdžių
išmokimas vyksta dviem pakopomis: pirma – ankstyvasis, t. y. greitasis (trumpas), išmokimas ir
antra – vėlyvasis, t. y. lėtasis (ilgas), išmokimas (Kavaliauskienė, 2009). Greitasis išmokimas šiuo
atveju reiškia greitą išmokimą ir greitą užmiršimą, lėtasis – lėtą išmokimą ir lėtą pamiršimą (Ethier
16
et al., 2008). Mokymasis siejamas su smegenų nerviniais pokyčiais (Floyer-Lea & Mattheus, 2005;
Lehericy et al., 2005; Hikosaka et al., 2002; Penhune & Doyon, 2005). Nustatyta, kad vienos
smegenų sritys aktyvuojamos po kelių judesių kartojimų (Imamizu et al., 2007; Karni et al., 1995;
Toni et al., 2001; van Mier et al., 1998) ir visai kitos – po ilgesnio, t. y. keleto savaičių arba
mėnesių, mokymosi (Penhune & Doyon, 2005; Shadmehr & Brashers-Krug, 1997; Karni et al.,
1995).
Greitasis mokymasis. Greitojo mokymo metu judesių atlikimas pagerėja per vienerias
pratybas (Ungerleider et al., 2002; Floyer-Lea & Mattheus, 2005; Verstynen & Sabes, 2011).
Manoma, kad greitojo mokymosi metu judesių išmokimas priklauso nuo poilsio pertraukų tarp
pratybų (Shea et al., 2000) ir kad poilsio pertrauka tarp pirmos ir antros pratybų serijos turėtų būti
ilgesnė negu keturios valandos arba kita serija būtų atliekama po nakties miego, nes tada judesių
atlikimas gerėja labiausiai (Karni & Sagi, 1993; Shea et al., 2000; Walker et al., 2002, 2003).
Lėtasis mokymasis. Tai toks mokymo(si) tarpsnis, kai mokoma(si) kelerias pratybas
(Underleider et al., 2002, Doyon & Benali, 2005) ir jose įtvirtinami judėjimo įgūdžiai (Karni &
Sagi, 1993; Maquet et al., 2003; Walker et al., 2003). Lėtojo mokymosi metu judesių atlikimas
gerėja lėčiau ir kinta tolydžiau (Karni & Sagi, 1993; Karni et al., 1995; Shea et al., 2000; Doyon &
Benali, 2005).
Lėtasis mokymas(is) pereina ankstyvąją ir vėlyvąją mokymosi pakopas. Judesių tikslumas
labiausiai gerėja mokymosi pradžioje. Ankstyvojo mokymo(si) metu tikslumas ir stabilumas gerėja
atlikus 40–60 kartojimų, vėliau perėjus į vėlyvąją mokymosi pakopą tikslumo ir stabilumo
gerėjimas sulėtėja (van Beers et al., 2004; Floyer-Lea & Mattheus, 2005; Poston et al., 2008 a, b).
1.8. Judesių valdymo ir mokymosi pokyčiai keičiantis amžiui
Kalbant apie ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų smulkiosios motorikos

tyrimus, galima teigti, kad vaikų smulkiosios motorikos judesių greitumas gerėja priklausomai nuo
amžiaus, bet ne visada tolygiai (Birontienė, 2008). Pavyzdžiui, barbenimo pirštais greitumas
intensyviai didėja nuo 2,5 iki 6 metų, o tolygiau – nuo 6 iki 16 metų (Schulman ir kt., 1969).
K. J. Connolly ir kiti (1968), lygindami 6, 8 ir 10 metų vaikų taškų dėjimo į apskritimus abiem
rankomis rezultatus, nenustatė jokių tikslumo skirtumų, tačiau vyresni vaikai užduotį atliko greičiau
nei jaunesni. Mokslininkų teigimu, šie skirtumai rodo, kad vyresni vaikai dėmesį koncentruoja į
užduoties visumą, o jaunesni tiriamieji ją skaido į atskirus judesius. Be to, jaunesnio amžiaus
vaikams reikia daugiau laiko informacijai apdoroti (suvokti ir suprasti) atliekant keletą vieno paskui
kitą sekančių judesių (Burton, 1987). Autoriaus nuomone, tai rodo, kad mažesniems vaikams reikia
daugiau laiko integruojant atskirus judesius į nuoseklią visumą. Judesių greitumas priklauso nuo
17
grįžtamosios informacijos, gaunamos atliekant veiksmą, kurio svarba priklauso nuo jam atlikti
reikiamų įgūdžių, tikslumo bei lavinimosi (Birontienė, 2008). Su amžiumi gerėja gebėjimas
apdoroti grįžtamąją informaciją lavinant judėjimo įgūdžius (Thomas, 1980), kaip ir gebėjimas
integruoti grįžtamąją informaciją iš įvairių jutiminių sistemų (Connolly et al., 1970). Informacijos
apdorojimas ne visada gerėja tolygiai. L. Hay (1978) nustatė, kad taikydami į taikinius
septynmečiai, atlikę judesį, daugiau naudojasi grįžtamąja informacija nei penkerių metų vaikai.
Didėjant gebėjimui įvertinti grįžtamąją informaciją atlikus užduotį („pataikiau-nepataikiau“), vaikai
pamažu vis labiau išmoksta ja pasinaudoti. Šie pagrindiniai suvokimo ir judėjimo įgūdžių pokyčiai,
priklausantys nuo amžiaus, rodo, kad vyresniems vaikams judesių lavinimas turi daugiau teigiamos
įtakos negu mažesniems (Birontienė, 2008).
Lygindama vaikų ir suaugusiųjų judesių atlikimą, K. J. Sullivan su bendraautoriais (2008)
teigia, kad vaikai turi mažiau judėjimo įgūdžių, lyginant su suaugusiaisiais. Pavyzdžiui, vaikai,
atlikdami tokias motorikos užduotis kaip griebimas (Kuhtz-Buschbeck et al., 1998), alkūnės
lenkimas (Jansen-Osmann et al., 2002) bei kitus, su greitu pataikymu susijusius, plokštuminius
rankų judesius (Yan et al., 2000), judesius atlieka įvairiau. Lyginant su suaugusiais, vaikai,
atlikdami užduotis abiem rankom, demonstruoja mažiau ištobulintą sinchroniškumą ir dažniau
naudoja raumenų koaktyvavimo būdus (Schmitz et al., 2002).
Taip pat nustatyta, kad skiriasi vaikų ir suaugusiųjų judesių išmokimas, nes skiriasi vaikų ir
suaugusiųjų informacijos apdorojimo galimybės (Pollock & Lee, 1997; Wade, 1976), pažinimo
procesai (Tipper et al., 1989; Chuah & Maybery, 1999; Ferguson & Bowey, 2005). Be to, vaikai
renkasi kitas informacijos apdorojimo strategijas nei suaugusieji, kai atlieka vaizdines ir erdvines
užduotis (Schumann-Hengsteler, 1996; Schumann-Hengsteler et al., 1995) atpažindami objektus
(Czernochowski et al., 2005), mokydamiesi žodžių (Yuzawa, 2001), vaizduodami erdvinius
modelius (Karatekin et al., 2007) ar išlaikydami dėmesį (Karatekin et al., 2007; Mantyla et al.,
2007). Vis dėlto sunku įvertinti vaikų bei suaugusiųjų greitų ir tikslių judesių mokymosi skirtumus,
nes vaikų judesių mokymas(is) tyrinėtas gerokai rečiau (Sullivan et al., 2008). Juolab beveik nėra
vaikų ir suaugusiųjų judesių mokymosi lyginamųjų tyrimų.
Nagrinėdami vyresnio amžiaus žmonių judesių valdymą, mokslininkai teigia, kad
sumažėjusias vyresnio amžiaus žmonių judėjimo galimybes lemia CNS, periferinės nervų sistemos,
taip pat nervų ir raumenų sistemų disfunkcija (Česnaitienė, 2011). Prie judėjimo sutrikimų
priskiriami koordinaciniai sutrikimai (Seidler et al., 2002), padidėjęs judesių kaitumas (Contreras-
Vidal et al., 1998), judesių lėtėjimas (Diggles-Buckles, 1990), pusiausvyros ir eisenos sutrikimai
(Tang & Woollacott, 1996), lyginant su jaunų žmonių.
Vyresnių žmonių atliekami judesiai dėl didesnio savo kaitumo erdvėje ir laike yra ne tokie
nuoseklūs (Contreras-Vidal et al., 1998). Judesių kaitumą sukelia periferiniai pokyčiai (Faulkner et
18
al., 2007) arba padidėjęs ,,triukšmas“ nervų ir raumenų sistemoje (Welford, 1956). Vyresniame
amžiuje judesiai daromi kaskart prasčiau dėl pokyčių, vykstančių periferinėse struktūrose, t. y.
sensoriniuose receptoriuose, raumenyse, periferiniuose nervuose, sąnariuose (Česnaitienė, 2011).
Atliekant izoliuotus, ritminius judesius rankomis ar kojomis vyresnio amžiaus tiriamiesiems
daugiau aktyvuojasi kognityviniai, asociaciniai, už veiksmo vykdymą atsakingi smegenų regionai, o
jaunesnio amžiaus tiriamieji užduotis atlieka automatiškai ir jų smegenų regionai ne tokie aktyvūs
(Heuninckx et al., 2008). Minėti autoriai nustatė, kad vyresnių žmonių smegenų aktyvacija
tiesiogiai priklauso nuo užduoties sudėtingumo ir atlikimo tikslumo. Su amžiumi atskirose smegenų
dalyse mažėja acetilcholino, serotonino, norepinephrino. Kai mažėja šių neurotransmiterių kiekis,
galimi judesių valdymo sutrikimai (Sibille et al., 2007) ir sunkiau įsimenama (Gould & Bickford,
1996). Didesnis dopamino kiekis pagerina kognityviųjų procesų, tokių kaip atmintis, išmokimas
(Arnsten & Li, 2005) veiklą.
Vyresniems žmonėms, lyginant su jaunesniais, būdinga tai, kad vyresniame amžiuje
atliekamų tikslių judesių trukmė pailgėja (Ketcham et al., 2002; Carnahan et al., 1998). Kuo
sudėtingesnė užduotis, tuo vyresnio ir jaunesnio amžiaus žmonių judesių trukmės skirtumas
didesnis (Walker et al., 1997; Ketcham et al., 2002). Pohl su bendraautoriais (1996) nustatė, kad
nesudėtingas užduotis atliekančių vyresnių žmonių judesio trukmė, palyginti su jaunesniais, skiriasi
29 ms, o atliekančių sudėtingas užduotis – apie 80 ms. Be to, nustatyta, kad vyresnio amžiaus
tiriamųjų judesiai labiau lėtėja didinant atstumą iki taikinio, nei mažinant taikinio dydį (Goggin,
Stelmach, 1992; Ketcham et al., 2002). Kai kurie autoriai šį reiškinį aiškina sumažėjusia galimybe
vyresniame amžiuje išlaikyti reikiamą jėgą per visą atliekamo judesio trukmę (Galganski et al.,
1993; Ketcham et al., 2002).
Atliekamo judesio trukmė turi dvi pagrindines fazes – greitėjimo ir lėtėjimo. Tyrimai
parodė, kad jaunų suaugusiųjų šios dvi judesio atlikimo fazės yra simetriškos, t. y. greitėjimo fazė
lygi lėtėjimo fazei. Vyresnių žmonių atliekamo judesio lėtėjimo fazė yra apie 20–40 proc. ilgesnė
nei greitėjimo (Bennett & Castiello, 1994; Brown, 1996; Ketcham et al., 2002). Pailgėjus judesio
lėtėjimo fazei vyresnio amžiaus žmonių, lyginant su jaunais, maksimalusis judesio atlikimo greitis
sumažėja 30–70 proc. (Bellgrove et al., 1998; Ketcham et al., 2002), o padidinus atstumą iki
taikinio, vyresnių žmonių maksimalusis judesio atlikimo greitis nedidėja taip kaip jaunesnių
(Ketcham et al., 2002).
19
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
2.1. Tiriamieji
Tyrimas atliktas laikantis Helsinkio deklaracijoje priimtų principų dėl žmonių eksperimentų
etikos. Tyrimo protokolas aptartas ir patvirtintas Kauno regioniniame biomedicininių tyrimų etikos
komitete (Protokolo Nr. BE-2-10). Gauti sutikimai atlikti tyrimą iš tėvų ir vaikų ikimokyklinių
ugdymo įstaigų vadovybės. Patvirtintas Kauno m. švietimo skyriaus leidimas atlikti tyrimą.
Buvo tiriami 76 sveiki aktyviai nesportuojantys dešiniarankiai vaikai ir suaugusieji.
Tiriamieji pagal amžių buvo suskirstyti į tris grupes: vaikų (13 berniukų ir 16 mergaičių), jaunų
suaugusiųjų (14 vyrų ir 14 moterų) ir pagyvenusių asmenų (9 vyrai ir 10 moterų). Tiriamųjų imčių
tūris, amžius, kūno masės ir ūgio rodikliai pateikti 1 lentelėje.
1 lentelė. Tyrimo dalyvių skaičiaus, amžiaus, kūno masės, ūgio charakteristika (vid. ± SN)
Tiriamieji
Vaikai Jauni suaugusieji Pagyvenę asmenys
Rodikliai
Imties tūris, n 29 28 19
Amžius, metai 6,6 ± 0,5 23,5 ± 2,4 69,5 ± 4,1
Ūgis, cm 123,4 ± 5,6 174,6 ± 6,1 169,6 ± 9,2
Kūno masė, kg 24,1 ± 4,1 67,5 ± 3,4 69,7 ± 9,7
Tyrimas atliktas LKKA Žmogaus motorikos laboratorijoje naudojant žmogaus rankų ir kojų
judesių dinaminių parametrų analizatorių DPA-1 (1 pav.).
2.2. Žmogaus rankų ir kojų judesių dinaminių parametrų analizatorius DPA-1
Prietaisą sudaro du matavimo įrenginiai, sujungti su stacionariu standartiniu kompiuteriu ir

Windows (ar suderinama su ja) operacine aplinka, į kurią įterpta matavimo korta su darbo programa,
ir 17’ įstrižainės ekranas. Matavimo įrenginį sudaro:
• rankenos judesio transformavimo į šešis kartus sumažintą matavimo zoną mechanizmas;
• rankenos judesio koordinačių matavimo mechanizmas;
• jėgos, veikiančios į rankeną, modulio horizontalios dedamosios nustatymo mechanizmas
su jėgos matavimo elementu;
• programuojamo pasipriešinimo jėgos formavimo elektromagnetinis mechanizmas;
• jėgos matavimo mazgas;
20
• programuojamo pasipriešinimo jėgos valdymo mazgas;
• maitinimo šaltinis.
Matavimo įrenginiai tvirtinami prie atraminės plokštės, kurios paviršiumi slankioja rankenų
mazgai. Matavimo įrenginių priekinėje dalyje įmontuoti maitinimo jungikliai su maitinimo įtampos
indikatoriais, galinėje – maitinimo kabelio ir nuotolinio starto mygtuko jungtys.
DPA-1 prietaisas leidžia tirti reakcijos laiką, judesių dinamines ir kinematines
charakteristikas.
2.3. Judesių mokymo tyrimo metodika
Tyrimo metu tiriamieji sėdėjo specialioje kėdėje prie stalo, ant kurio pritvirtintas DPA-1.
Nugara tiesi ir atremta į kėdės atlošą, abi rankos sulenktos per alkūnės sąnarį 90o kampu taip, kad
žastai būtų priglausti prie šonų, dilbiai – remtųsi į DPA-1 atraminę plokštę. DPA-1 kėdės padėtis
yra reguliuojama taip, kad tiriamasis atsisėstų patogiai užimdamas standartizuotą padėtį. Atstumas
nuo kompiuterio ekrano iki tiriamojo akių ~0,7 m.
Tiriamieji užduotį atliko dešine ranka. Pagal iš anksto sudarytą užduotį ekrane nustatytu
laiko momentu pasirodo taikinys – 0,007 m skersmens raudonas apskritimas. Atstumas nuo starto
zonos iki taikinio – 0,16 m. Rankos judesio kelias kompiuterio ekrane pakartojamas identiškai.
Kiekvienos užduoties metu tiriamasis pastato 0,0035 m skersmens rankenos simbolį kompiuterio
ekrane į starto zoną (0,01 m skersmens žalio apskritimo centrą). Programa kintamai kas 1–3 s
generuoja garsinį signalą ir toje pačioje kompiuterio ekrano vietoje taikinį, į kurį tiriamasis turi
sureaguoti stumdamas prietaiso rankeną. Matavimo ciklas baigiamas rankenos simbolio apskritimą
pataikius į taikinį. Informacija apie atliktą užduotį kaupiama kompiuterio atmintyje, kuri vėliau
perkeliama į Microsoft Excel programą.
21
Matavimo įrenginiai
Vaizduoklis
Rankenos
Kompiuteris
Kėdė
Atraminė plokštė
1 pav. Žmogaus rankų ir kojų judesių dinaminių parametrų analizatorius DPA–1
2.4. Judesių mokymo tyrimo eiga
Buvo atliekama sudėtinga užduotis. Tiriamasis kiek galima greičiau turėjo sureaguoti į
kompiuterio ekrane pasirodantį taikinį ir stumti prietaiso rankeną taip, kad rankenos simbolio
apskritimas kuo greičiau ir kuo tikslesne trajektorija pasiektų taikinį ir sustotų jame. Taikinys
pasirodydavo kompiuterio ekrano toje pačioje vietoje. Judesio pabaigos momentas buvo
fiksuojamas tuomet, kai rankenos simbolio centras sustodavo taikinio apskritime ir išbūdavo jame
ne trumpiau kaip 0,03 s. Paaiškinus užduotį, buvo leidžiama atlikti tris bandymus, jų rezultatai
nebuvo fiksuojami. Tiriamasis atliko 5 užduoties serijas po 20 kartojimų. Pertrauka tarp užduoties
serijų – 2 min, vienos serijos kartojimai atliekami be pertraukų ir buvo registruojamas dešinės
rankos maksimalusis ir vidutinis judesio greitis, reakcijos laikas ir judesio atlikimo kelias.
Tiriamieji po kiekvieno kartojimo kompiuterio ekrane matydavo pasiektą rezultatą. Buvo
motyvuojami atlikti užduotį kuo greičiau ir tiksliau.
22
2.5. Matematinė statistika
Tyrimo duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 17.0 programų paketą. Vertinant tyrimų
duomenis, skaičiuotos tiriamų rodiklių aritmetinio vidurkio reikšmės ( x ), vidutinis standartinis
nuokrypis (s), variacijos koeficientas (VA%). Skirtingų veiksnių rezultatų reikšmingumui įvertinti
taikyta dviejų veiksnių dispersinė analizė. Skirtumas statistiškai reikšmingas, kai p < 0,05. Be p –
reikšmės, apibrėžiančios skirtumo tarp tiriamų rodiklių vidurkių statistinio patikimumo, taip pat
buvo vertinama testo galia (π obs ) . Visais atvejais statistinė galia buvo didesnė negu 80 proc.
23
3. REZULTATAI
Vidutinės greito ir tikslaus judesio atlikimo kinematinės reikšmės

Nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p < 0,05) tarp šių vaikų, jaunų suaugusiųjų
registruotų ir pagyvenusio amžiaus asmenų judesio rodiklių: reakcijos trukmės, maksimaliojo ir
vidutinio judesio greičio, laiko iki maksimalaus greičio bei judesio atlikimo laiko (2, 3, 4, 5, 7 pav.).
Minėti rodikliai jaunų suaugusiųjų tarpe buvo reikšmingai geresni nei vaikų ir pagyvenusių asmenų,
o pagyvenusių asmenų reikšmingai skyrėsi nuo vaikų, tiesa vidutinio ir maksimalaus judesio greičio
tik nuo trečios serijos.

0,500
#
0,450 # # # #
0,400
.
£ £
£ £ £
0,350
Reakcijos trukmė, s
0,300 * * *
0,250
0,200
0,150
0,100
0,050
0,000
I II III IV V
Serijos
Pastaba.* – p < 0,05, lyginant su pradžia

# – p < 0,05, lyginant vaikus su jaunais suaugusiais ir pagyvenusiais asmenimis
£ – p < 0,05, lyginant pagyvenusius asmenis ir jaunus suaugusiuosius
2 pav. Vaikų, jaunų suaugusiųjų ir pagyvenusių asmenų reakcijos trukmės (s)

rodiklių vidurkiai atliekant 5 užduoties serijas po 20 kartojimų
24
0,700
#* #*
0,600 # #
.
Laikas iki maksimalaus greičio, s #
0,500
0,400 £ £ £ £ £
0,300
0,200
0,100
0,000
I II III IV V
Serijos

3 pav. Vaikų, jaunų suaugusiųjų ir pagyvenusių asmenų laiko iki maksimalaus greičio (s)

350,0
# *#
*#
300,0 *#
# *£ *£ *£
.
250,0
Vidutinis greitis, mm/s
200,0
150,0
100,0
50,0
0,0
I II III IV V
Serijos
# – p < 0,05, lyginant jaunus suaugusius su vaikais ir pagyvenusiais asmenimis
£ – p < 0,05, lyginant vaikus ir pagyvenusius asmenis
4 pav. Vaikų, jaunų suaugusiųjų ir pagyvenusių asmenų vidutinio greičio (mm / s) rodiklių vidurkiai
atliekant 5 užduoties serijas po 20 kartojimų
25
1000,0
900,0
# # #
. 800,0 # £ # £ £
Maksimalusis greitis, mm/s
700,0
600,0
500,0 * * * *
400,0
300,0
200,0
100,0
0,0
I II III IV V
Serijos
# – p < 0,05, lyginant jaunus suaugusius su vaikais ir pagyvenusiais asmenimis
£ – p < 0,05, lyginant vaikus ir pagyvenusius asmenis
5 pav. Vaikų, jaunų suaugusiųjų ir pagyvenusių asmenų maksimaliojo greičio (mm / s) rodiklių
vidurkiai atliekant 5 užduoties serijas po 20 kartojimų

250,0
#
200,0 * * * * *
* *
.
*
Judesio kelias, mm
150,0
100,0
50,0
0,0
I II III IV V
Series
# – p < 0,05, lyginant vaikus su jaunais suaugusiais pagyvenusiais asmenimis.
6 pav. Vaikų, jaunų suaugusiųjų ir pagyvenusių asmenų judesio kelio (mm) rodiklių vidurkiai
26
*£
2,0 £
*£
1,8
# # *£
1,6 # *£
.
*#
1,4
Laikas iki taikinio, s
1,2 *
* *
1,0
*
0,8
0,6
0,4
0,2
0,0
I II III IV V
Serijos

7 pav. Vaikų, jaunų suaugusiųjų ir pagyvenusių asmenų laiko iki taikinio (s)
Vaikų, jaunų suaugusiųjų ir pagyvenusių asmenų judesio kelio rodiklių vidurkiai

reikšmingai (p<0,05) skyrėsi tik po pirmos užduoties serijos: vaikų judesių tikslumas buvo
prastesnis (6 pav.). Pradedant antra serija, reikšmingų pokyčių nebuvo. Be to vaikų judesio atlikimo
kelias reikšmingai (p<0,05) sutrumpėjo po pirmos serijos, kai tuo tarpu jaunų suaugusiųjų ir
pagyvenusių asmenų reikšmingas pokytis (p<0,05) pastebėtas tik ketvirtoje ir penktoje užduoties
serijoje.
Daugiamatė (šešių rodiklių, tarp kurių yra stiprus koreliacinis ryšys) dvifaktorinė kartotinių
bandymų dispersinė analizė parodė, kad amžius (amžiaus veiksnys) reikšmingai susijęs su
maksimaliojo judesio greičio (p<0,05), vidutinio judesio greičio (p<0,05), judesio atlikimo laiko
(p<0,05) ir judesio kelio (p<0,05) rodikliais.
Vaikams atliekant užduotį, mokymasis (mokymosi veiksnys) paveikė judesio atlikimo laiko
(p<0,05), maksimaliojo judesio greičio (p<0,05) ir judesio kelio (p<0,05) rodiklius. Atliekant
užduotį jauniems suaugusiems – judesio atlikimo laiko (p<0,05), vidutinio judesio greičio (p<0,05)
ir judesio kelio (p<0,05) rodiklius. Atliekant užduotį pagyvenusiems asmenims – vidutinio judesio
greičio (p<0,05) ir judesio kelio (p<0,05) rodiklius.
Bandymų poriniai palyginimai parodė, kad vaikams atliekant užduotį mokymasis paveikė
27
judesio atlikimo laiką pradedant penkta serija, maksimaliojo judesio greičio ir judesio kelio – nuo
antros serijos. Jauniems suaugusiems – judesio atlikimo laiką pradedant antra serija, judesio kelią -
pradedant ketvirta serija, vidutinį judesio greitį – nuo trečios serijos. Pagyvenusiems asmenims –
vidutinį judesio greitį nuo trečios serijos, o judesio kelią nuo ketvirtos serijos, judesio atlikimo laiką
– nuo antros serijos.
Kinematinių rodiklių kaitumas (variacijos koeficientas)

Norėdami įvertinti tiriamų rodiklių sklaidą apskaičiavome skirtingų užduočių rodiklių
variacijos koeficientus. Tyrimas parodė, kad vaikai judesius atliko įvairiau nei suaugusieji. Vaikų ir
pagyvenusių asmenų reakcijos trukmės ir maksimalaus greičio kaitumas buvo reikšmingai (p<0,05)
didesnis nei jaunų suaugusiųjų (8, 10 pav.).
Mokymosi procese vaikų laiko iki maksimalaus greičio kaitumas reikšmingai (p<0,05)
padidėjo, o maksimaliojo ir vidutinio judesio greičio ir judesio kelio kaitumas reikšmingai (p<0,05)
sumažėjo (9, 10, 11, 12 pav.). Jaunų suaugusiųjų reakcijos trukmės kaitumas reikšmingai (p<0,05)
sumažėjo (8 pav.), o laiko iki maksimalaus greičio – reikšmingai (p<0,05) padidėjo (12 pav.),
pagyvenusių asmenų maksimalaus laiko kaitumas sumažėjo (p<0,05), o laiko iki maksimalaus
greičio kaitumas padidėjo (p<0,05) (10, 12 pav.).

45
40 # #
#
# #
35
30
£ £
Procentai
25
20
*
15
10
5
0
I II III IV V
Serijos

# – p < 0,05, lyginant vaikus su jaunais suaugusias ir pagyvenusiais asmenimis
£ – p < 0,05, lyginant pagyvenusius asmenis ir jaunus suaugusius
8 pav. Vaikų, jaunų suaugusiųjų ir pagyvenusių asmenų reakcijos trukmės (RT) kaitumas
28
45
40
35 *
*
30 * *
25
Procentai
20
15
10
5
0
I II III IV V
Serijos
9 pav. Vaikų, jaunų suaugusiųjų ir pagyvenusių asmenų vidutinio judesio greičio (Va) kaitumas
40 #
35
*#
30
*#
25 *£ *£ *# *#
*£ *£
Procentai
20
15
10
0
I II III IV V
Serijos
£ – p < 0,05, lyginant pagyvenusius asmenis ir jaunus suaugusius
10 pav. Vaikų, jaunų suaugusiųjų ir pagyvenusių asmenų maksimalaus judesio greičio (Vm)
kaitumas atliekant 5 užduoties serijas po 20 kartojimų
29
30
#
25
20
* *
*
15
Procentai
10
0
I II III IV V
Serijos
11 pav. Vaikų, jaunų suaugusiųjų ir pagyvenusių asmenų judesio kelio (S) kaitumas,
50
*
*
45 * *
* *
40
35
30
Procentai
25
20
15
10
5
0
I II III IV V
Serijos
12 pav. Vaikų, jaunų suaugusiųjų ir pagyvenusių asmenų laiko iki maksimalaus greičio (Vm)
santykis su visu judesio atlikimo laiku atliekant 5 užduoties serijas po 20 kartojimų
30
4. APTARIMAS
Vaikai greitojo judesių mokymosi metu gerina tikslumą mažindami judesių greitį
Tyrimas parodė, kad vaikams ir suaugusiesiems atliekant greitumo ir tikslumo užduotį laiko
eilutė greito mokymosi metu skiriasi. Vaikams tikslumas labiausiai pagerėjo greitumo sąskaita
(sumažėjus greičiui), kai tuo tarpu jauniems suaugusiems ir pagyvenusiems asmenims pagerėjo tik
vidutinis greitis.
Mūsų tyrimo rezultatai patvirtina D. Flamment ir kt. (1999) tyrimo apibendrinimus, kuriuose
nurodoma, kad suaugusiųjų judesių rodikliai kinta per visą mokymosi vyksmą (Flament et al.,
1999). Rezultatai praplėtė šią išvadą: skirtingų judesio kintamųjų kaitumas mokymo(si) vyksme
priklauso nuo amžiaus.
Jaunų suaugusiųjų reakcijos trukmė buvo greičiausiai kintamas rodiklis ir greičiausiai
nusistovėjo, o su laiku susiję rodikliai (judesio trukmė) mažėjo lėčiau ir stabilizavosi vėliau
(Flament et al., 1999). Be to, minėti autoriai nustatė, kad su judesio amplitude susiję rodikliai
(maksimalus greitis), kaip ir judesio kelias, lėčiau nusistovėjo.
Greitojo mokymo(si) metu reikšmingai pakito tik jaunų suaugusiųjų ir pagyvenusių asmenų
vidutinis judesio greitis, o reakcijos trukmė ir maksimalus greitis pakito nereikšmingai. Šios išvados
sutampa su T. Kempf ir kt. (2001) tyrimo duomenimis. Šie autoriai pastebėjo, kad judesio atlikimo
trukmė sumažėjo greičiau, negu padidėjo maksimalus greitis (šis rodiklis padidėjo ir stabilizavosi
vėliau).
Vaikų judesio atlikimo tikslumas (S) reikšmingai pakito jau po pirmos serijos. Galima
manyti, kad vaikai labiau linkę lavinti judėjimo įgūdžius greitojo mokymo(si) metu. Tačiau neaišku,
kodėl vaikai labiau naudojasi tokia strategija: gerina tikslumą mažindami greitumą. Svarbu pabrėžti,
kad atliekant šį tyrimą ir vaikų, ir suaugusiųjų reakcijos trukmės ir vidutinio greičio pokyčiai
koreliavo reikšmingai. Taigi šie du skirtingi kintamieji kito nuosekliai. Be to, judesio kelio ir
maksimalaus greičio pokyčiai tiesiogiai koreliavo tik vaikų. Kitaip sakant, kuo labiau gerėjo
tikslumas, tuo labiau mažėjo maksimalus greitis.
Lyginant vaikų, jaunų suaugusiųjų ir pagyvenusių asmenų registruotus rodiklius nustatėme,
kad reakcijos trukmė, maksimalus ir vidutinis judesio greitis bei judesio atlikimo laikas jaunų
suaugusiųjų tarpe buvo reikšmingai geresni nei vaikų ir pagyvenusių asmenų, o pagyvenusių
asmenų reikšmingai skyrėsi nuo vaikų. Tai sutampa su kitų autorių (Burton, 1987) teiginiais, kad
jaunesnio amžiaus vaikams reikia daugiau laiko nei jauniems suaugusiems informacijai apdoroti
(suvokti ir suprasti) atliekant keletą vieno paskui kitą sekančių judesių, o jų greitumas priklauso nuo
grįžtamosios informacijos, gaunamos atliekant veiksmą, kurio svarba priklauso nuo jam atlikti
31
reikiamų įgūdžių, tikslumo bei lavinimosi (Birontienė, 2008). Vyresnio amžiaus žmonių judesių
valdymo pakitimus lemia CNS, periferinės nervų sistemos, taip pat nervų ir raumenų sistemų
disfunkcija (Česnaitienė, 2011). Todėl atsiranda koordinaciniai sutrikimai (Seidler et al., 2002),
didėja judesių kaitumas (Contreras-Vidal et al., 1998), judesiai lėtėja (Diggles-Buckles, 1990),
atsiranda pusiausvyros sutrikimai (Tang & Woollacott, 1996), lyginant su jaunais suaugusiais
žmonėmis.
Vaikų ir suaugusiųjų siekiamojo judesio planavimo ir atlikimo strategija buvo skirtinga (Hay
et al., 2005; Sullivan et al., 2008). Vadinasi, motorinę adaptaciją lemia du skirtingi procesai:
vienas – kai lėtai mokomasi iš klaidų, tačiau ilgai išlaikoma atmintyje, kitas – kai greitai mokomasi
iš klaidų, bet trumpai išlaikoma atmintyje (Ethier et al., 2008). Galima numanyti, kad vaikai labiau
nei suaugusieji vadovaujasi antrąja strategija, t. y. vaikai greičiau išmoksta, bet greičiau ir pamiršta.
Vaikų, jaunų suaugusiųjų ir pagyvenusių asmenų kintamųjų kaitumo skirtumai

atliekant greitumo ir tikslumo užduotį
Variantų sklaida laikoma maža, jei variacijos koeficientas siekia 0–10%, vidutinė – nuo 10
iki 20% ir didelė – didesnė kaip 20% (Gonestas ir Strielčiūnas, 2003). Lyginant vaikų ir suaugusiųjų
registruotų rodiklių variacijos koeficientus galima teigti, kad vaikų visų rodiklių variantų sklaida yra
didesnė nei jaunų suaugusiųjų ir pagyvenusių asmenų.
Ištirta, kad vaikų vidutinio bei maksimalaus greičio ir judesio kelio kaitumas reikšmingai
pakito jau po pirmos serijos, jaunų suaugusiųjų palaipsniui mažėjo tik reakcijos trukmės kaitumas, o
pagyvenusių asmenų – tik maksimalaus judesio greičio kaitumas. Kai kurie mokslininkai nustatė,
jog užduoties atlikimo kaitumas būdingesnis vaikams nei suaugusiesiems (Kuhtz-Buschbeck et al.,
1998; Jansen-Osmann et al., 2002; Yan et al., 2000; Bo et al., 2006). Mūsų tyrimas praplėtė šias
išvadas: užduoties atlikimo kaitumas būdingesnis vaikams ir vyresnio amžiaus asmenims.
Nepavyko aptikti publikacijų, kuriose nagrinėjami įvairaus amžiaus žmonių įvairių kintamųjų
kaitumo skirtumai atliekant greitumo ir tikslumo užduotį. Tikėtina, kad tai pirmas tyrimas, įrodantis,
jog vaikai labiau linkę gerinti ne tik tikslumą, bet ir tikslumo, vidutinio bei maksimalaus greičio
kaitumą. Keista, bet greitojo mokymosi metu vaikų reakcijos trukmės kaitumas nepakito.
Mūsų tyrimo rezultatai parodė, kad vyresnio amžiaus žmonių visų registruotų rodiklių
kaitumas buvo didesnis nei jaunų suaugusių. Tai sutampa su kitų autorių gautais duomenimis, kurie
teigia, kad vyresnių žmonių atliekami judesiai dėl didesnio savo kaitumo erdvėje ir laike yra ne
tokie nuoseklūs (Contreras-Vidal et al., 1998) kaip jaunų suaugusių. Manoma, kad vyresniame
amžiuje judesiai daromi kaskart prasčiau dėl pokyčių, vykstančių periferinėse struktūrose, t. y.
sensoriniuose receptoriuose, raumenyse, periferiniuose nervuose, sąnariuose (Česnaitienė, 2011).
Jansen-Osmann ir kt. (2002) teigimu, vaikų ir suaugusiųjų judesių valdymo modeliai
32
susidaro būtent greitojo mokymosi metu. Autoriai daro išvadą, kad vaikų nervinis limbinės sistemos
funkcionavimas yra ne toks tikslus ir stabilus kaip suaugusiųjų. Todėl toks reguliatoriaus
nestabilumas mūsų tyrime gali būti svarbiausia didesnio vaikų judesių atlikimo kaitumo priežastis,
palyginti su jaunais suaugusiaisiais ir pagyvenusiais asmenimis. Mokslininkai neseniai pastebėjo,
kad tiesioginis judesio optimizavimas priklauso nuo smegenėlių mechanizmų, tokių kaip pirminės
informacijos ir klaidų taisymo (Nezafat et al., 2001), vidinių modelių kūrimo (Shadmehr &
Holcomb, 1997; Imamizu et al., 2007; Wolpert et al., 2001; Cothros et al., 2006). Apibendrinant
galima teigti, kad vaikams, jauniems suaugusiesiems ir pagyvenusiems asmenims, atliekant
greitumo ir tikslumo užduotį laiko eilutė greito mokymosi metu yra skirtinga. Būtent: vaikų judesių
tikslumas labiausiai pagerėjo greitumo sąskaita, kai tuo tarpu suaugusieji pagerino tik vidutinio
greičio vidurkį.
33
IŠVADOS
1. Jauni suaugusieji ir pagyvenę asmenys geriau nei vaikai atliko sudėtingą greitumo ir tikslumo
užduotį. Vaikų greitų ir tikslių judesių rodiklių kaitumas buvo didesnis nei jaunų suaugusiųjų ir
2. Užduotį atliekant vaikams, mokymosi veiksnys lėmė judesio atlikimo laiką, maksimalųjį
judesio greitį, judesio kelią, bei vidutinio, maksimalaus greičio ir judesio kelio kaitumą.
Jauniems suaugusiesiems – judesio atlikimo laiką, vidutinį judesio greitį ir judesio kelią, bei
reakcijos trukmės ir laiko iki maksimalaus greičio kaitumą, pagyvenusiems asmenims –
vidutinį judesio greitį, judesio atlikimo laiką ir judesio kelią, bei laiko iki maksimalaus greičio
kaitumą.
3. Vaikų ir jaunų suaugusiųjų ir pagyvenusių asmenų mokymosi dinamika yra skirtinga. Pagal
daugumą rodiklių greičiausiai mokosi jauni suaugę asmenys.
4. Apibendrinant, vaikams, jauniems suaugusiesiems ir pagyvenusiems asmenims, atliekant

greitumo ir tikslumo užduotį laiko eilutė greito mokymosi metu yra skirtinga. Būtent: vaikų
judesių tikslumas labiausiai pagerėjo greitumo sąskaita, kai tuo tarpu suaugusieji pagerino tik
vidutinio greičio vidurkį.
34
LITERATŪRA
1. Allen, P. A., Murphy, M. D., Kaufman, M., Groth, K. E., Begovic, A. (2004). Age differences
in central (semantic) and peripheral processing: The importance of considering both response
times and errors. The Journals of Gerontology. Series B, Psychological Sciences and Social
Sciences, 59 (5), 210–219.
2. Arnsten, A. F., Li, B. M. (2005). Neurobiology of executive functions: Catecholamine
influences on prefrontal cortical functions. Biological Psychiatry, 57 (11), 1377–1384.
3. Birontienė, Z. (2008). Priešmokyklinio amžiaus vaikų smulkiosios motorikos ugdymas.
Klaipėda: Klaipėdos universitetas
4. Bernstein, N. (1967). The Co-ordination and Regulation of Movements. London: Pergamon
Press.
5. Bellgrove, M. A., Phillips, J. G., Bradshaw, J. L., Gallucci, R. M. (1998). Response (re-)
programming in aging: A kinematic analysis. Journals of Gerontology Series A: Biological
Sciences and Medical Sciences, 53 (A3), M222–M227.
6. Bennett, K. M., Castiello, U. (1994). Reach to grasp: Changes with age. Journal of
Gerontology, 49 (B1), P1–P7.
7. Bo, J., Contreras-Vidal, J. L., Kagerer, F. A., Clark, J. E. (2006). Effects of increased
complexity of visuo-motor transformations on children’s arm movements. Human Movement
Science, 25 (4–5), 553– 567.
8. Bootsma, R. J., Marteniuk, R. G., MacKenzie, C. L., Zaal, F. T. (1994). The speed-accuracy
trade-off in manual prehension: Effects of movement amplitude, object size and object width
on kinematic characteristics. Experimental Brain Research, 98 (3), 535–541.
9. Burdet, E., Osu, R., Franklin, D. W., Milner, T. E., Kawato, M. (2001). The central nervous
system stabilizes unstable dynamics by learning optimal impedance. Nature, 22, 414 (6862),
446–449.
10. Burton, A. W. (1987). The effect of number of movement components on response time in
children. Journal of Human Movement Studies, 13, 231–247.
11. Brown, S. H. (1996). Control of simple arm movements in the elderly. In A. M. Ferrandez,
N. Teasdale (Eds.), Changes in Sensory Motor Behavior in Aging. Advances in Psychology
(Vol. 114, pp. 27–52). North Holland, Amsterdam: Elsevier Science.
12. Czernochowski, D., Mecklinger, A., Johansson, M., Brinkmann, M. (2005). Age-related
differences in familiarity and recollection: ERP evidence from a recognition memory study in
children and young adults. Cognitive, Affective & Behavioral Neuroscience, 5, 417–433.
13. Chuah, Y. M., Maybery, M. T. (1999). Verbal and spatial short-term memory: common
35
sources of developmental change? Journal of Experimental Child Psychology, 73(1), 7–44.
14. Carnahan, H., Vandervoort, A. A., Swanson, L. R. (1998). The influence of aging and target
motion on the control of prehension. Experimental Aging Research, 24 (3), 289–306.
15. Conditt, M. A., Gandolfo, F., Mussa-Ivaldi, F. A. (1997). The motor system does not learn the
dynamics of the arm by rote memorization of past experience. Journal of Neurophysiology, 78,
554–560.
16. Connolly, K. J., Brown, K., Basset, E. (1968). Developmental changes in some components of
motor skill. British Journal of Psychology, 59 (3), 305–314.
17. Connolly, K. J., Brown, K., Basset, E. (1970). A developmental study of afferent-reafferent
integration. British Journal of Psychology, 61, 259–266.
18. Contreras-Vidal, J. L., Teulings, H. L., Stelmach, G. E. (1998). Elderly subjects are impaired in
spatial coordinations in fine motor control. Acta Psychologica (Amsterdam), 100 (1–2), 25–35.
19. Cothros, N., Wong, J. D., Gribble, P. L. (2006). Are there distinct neural representations of
object and limb dynamics? Experimental Brain Research, 173, 689–697.
20. Česnaitienė, V., J. (2011). Skirtingo amžiaus pėdos lenkimo ir tiesimo raumenų izometrinių
susitraukimų kaitumas ir tikslumas: daktaro disertacija. Kaunas: LKKA.
21. Davids, K., Bennet, S., Newell, K. (2006). Movement Systems Variability. Champaign,
Illinois: Human Kinetics.
22. Davids, K., Button, C., Bennet, S. (2008). Dynamics of Skill Acquisition: A Constraint-Led
Approach. Champaign, Illinois: Human Kinetics.
23. Davidson, P. R., Wolpert, D. M. (2003). Motor learning and prediction in a variable
environment. Curent Opinion in Neurobiology, 13, 1–6.
24. Diggles-Buckles, V., Vercruyssen, M. (1990). Age-related slowing, S-R compatibility, and
stages of information processing. Paper presented at the Human Factors Society 34th Annual
Meeting, October 8–12. Orlando: FL.
25. Doyon, J., Benali, H. (2005). Reorganization and plasticity in the adult brain during learning
of motor skills. Current Opinion in Neurobiology, 15 (2), 161–167.
26. Ethier, V, Zee D. S., Shadmehr, R. (2008). Spontaneous recovery of motor memory during
saccade adaptation. Journal of Neurophysiology, 99 (5), 2577–2583.
27. Faulkner, J. A., Larkin, L. M., Claflin, D. R., Brooks, S. V. (2007). Age-related changes in the
structure and function of skeletal muscles. Clinical and Experimental. Pharmacology and
Physiology, 34 (11), 1091–1096.
28. Ferguson, A. N., Bowey, J. A. (2005). Global processing speed as a mediator of
developmental changes in children’s auditory memory span. Journal of Experimental Child
Psychology, 91, 89–112.
36
29. Fitts, P. M. (1964). Perceptual motor skill learning. In A. W. Melton (Ed.), Categories of
Human Learning. New York: Academic Press.
30. Flament, D., Shapiro, M. B., Kempf, T., Corcos, D. M. (1999). Time course and temporal
order of changes in movement kinematics during learning of fast and accurate elbow flexions.
Experimental Brain Research, 129 (3), 441–450.
31. Flanagan, J. R., Bowman, M. C. Johansson, R. S. (2006). Control strategies in object
manipulation tasks. Current Opinion in Neurology, 16, 1–10.
32. Floyer-Lea, A., Matthews, P. M. (2005). Distinguishable brain activation networks for
shortand long-term motor skill learning. Journal of Neurophysiology, 94 (1), 512–518. Epub
2005 Feb 16.
33. Galganski, M. E., Fuglevand, A. J., Enoka, R. M. (1993). Reduced control of motor output in
a human hand muscle of elderly subjects during submaximal contractions. Journal of
Neurophysiology, 69 (6), 2108–2115.
34. Gandolfo, F., Mussa-Ivaldi, F. A., Bizzi, E. (1996). Motor learning by field approximation.
Proceedings of the NATIONAL Academy of Science (USA), 93, 3843–3846.
35. Goggin, N. L., Meeuwsen, H.J. (1992) Age-related differences in the control of spatial aiming
movements. Research Quarterly for Exercise and Sport, 63,(4), 366-72.
36. Gonestas, E., Strielčiūnas, R. (2003). Taikomoji statistika. Kaunas: LKKA.
37. Goodbody, S. J., Wolpert, D. M. (1998). Temporal and amplitude generalization in motor
learning. Journal of Neurophysiology, 79, 1825–1838.
38. Gould, T. J., Bickford, P. C. (1996). The effects of aging on cereberall beta-adrenergic
receptor activation and motor learning in female F344 rats. Neuroscience Letters, 216 (1), 53–
56.
39. Hay, L. (1978). Visual guidance of movement with displaced vision in children. Experimental
Brain Research, 32, 18–19.
40. Hay L, Bard C, Ferrel C, Olivier I, Fleury M. (2005). Role of proprioceptive information in
movement programming and control in 5 to 11-year old children. Human Movement Science,
24(2), 139–54
41. Halsband, U., Lange, R. K. (2006). Motor learning in man: A review of functional and
clinical studies. Journal of Physiology (Paris), 99, 414–424.
42. Handford, C., Davids, K., Bennett, S., Button, C. (1997). Skill acquisition in sport: Some
applications of an evolving practice ecology. Journal of Sports Sciences, 15, 651–640.
43. Hikosaka, O., Nakamura, K., Sakai, K., Nakahara, H. (2002). Central mechanisms of motor
skill learning. Current Opinion in Neurobiology, 12, 217–222.
44. Heuninckx, S., Wenderoth, N., Swinnen, S. P. (2008). Systems neuroplasticity in the aging
37
brain: recruiting additional neural resources for successful motor performance in elderly
persons. The Journal of Neuroscience, 28 (1), 91–99.
45. Hodges, N. J., Franks, I. M. (2002). Learning as a function of coordination bias: building upon
pre-practice behaviours. Human Movement Science, 21 (2), 231–258.
46. Imamizu, H., Kuroda, T., Miyauchi, S., YoshiokaT., Kawato, M. (2007). Differences between
actual and imagined usage of chopsticks: an FMRI study. Cortex, 43 (3), 301–307.
47. Jansen-Osmann, P., Richter, S., Konczak, J., Kalveram, K. T. (2002). Force adaptation
transfers to untrained workspace regions in children: Evidence for developing inverse
dynamic motor models. Experimental Brain Research, 143, 212–220.
48. Jeannerod, M. (1994). The timing of natural apprehension. Journal of Motor Behavior, 16,
201–211.
49. Yuzawa, M. (2001). Effects of word length on young children’s memory performance.
Memory & Cognition, 29, 557–564.
50. Kavaliauskienė, E. (2009). Amžiaus, grįžtamosios informacijos ir miego įtaka tikslių pratimų
mokymuisi: daktaro disertacija. Kaunas: LKKA.
51. Karatekin, C., Marcus, D. J., Couperus, J. W. (2007) The during sustained attention and
working memory in 10-year-olds and adults. Psychophysiology, 44, 128–144.
52. Kandel, E. R., Schwartz, J. H., Jessell, T. M. (2000). Principles of Neural Science. New
York: McGraw-Hill.
53. Karni, A., Meyer, G., Jezzard, P., Adams, M. M., Turner, R., Ungerleider, L. G. (1995).
Functional MRI evidence for adult motor cortex plasticity during motor skill learning. Nature,
14, 377 (6545), 155–158.
54. Kelso, J. A. S. (1999). Dynamic Patterns: The Self-Organization of Brain and Behavior.
Cambridge: MIT Press.
55. Kempf, T., Corcos, D. M., Flament, D. (2001). Time course and temporal order of changes in
movement kinematics during motor learning: Effect of joint and instruction. Experimental
Brain Research, 136 (3), 295–302.
56. Ketcham, C. J., Seidler, R. D., Van Gemmert, A. W., Stelmach, G. E. (2002). Age-related
kinematic differences as influenced by task difficulty, target size, and movement amplitude.
Journals of Gerontology: Psychological Sciences and Social Sciences, 57 (1), P54–64.
57. Karni, A., Sagi, D. (1993). The time course of learning a visual skill. Nature, 16, 365 (6443),
250–252.
58. Korman, M., Raz, N., Flash, T., Karni, A. (2003). Multiple shifts in the representation of a
motor sequence during the acquisition of skilled performance. PNAS: Neuroscience, 100, 21,
12492–12497.
38
59. Krakauer, J. W., Shadmehr, R. (2006). Consolidation of motor memory. Trends in
Neurosciences, 29, 58–64.
60. Kuhtz-Buschbeck, J. P., Stolze, H., Boczek-Funcke, A., Johnk, K., Heinrichs, H., Illert, M.
(1998). Kinematic analysis of prehension movements in children. Behavioural Brain
Research, 93, 131–141.
61. Latash, M. L., Anson, J. G. (2006). Synergies in Health and Disease: Relations to adaptive
changes in motor control. Physical Therapy, 86 (8), 1151–1160.
62. Lee, T. D., Genovese, E. D. (1989). Distribution of practice in motor skill acquisition:
Different effects of discrete and continuous tasks. Research Quarterly for Exercise and Sport,
60, 59–65.
63. Liu, Y. T., Mayer-Kress, G., Newell, K. M. (2006). Qualitative and quantitative change in
the dynamics of motor learning. Journal of Experimental Psychology. Human Perception
and Performance, 32 (2), 380–393.
64. Luft, A. R., Buitrago, M. M. (2005). Stages of motor skill learning. Molecular Neurobiology,
32, 205–216.
65. Lehéricy, S., Benali, H., Van de Moortele, P. F., Pélégrini-Issac, M., Waechter, T., Ugurbil,
K., Doyon, J. (2005). Distinct basal ganglia territories are engaged in early and ad motor
sequence learning. Proceedings of the National Academy of Sciences of the United States of
America, 30, 102 (35), 12566–12571. Epub
66. Magill, R. A., Hall, K. G. (1990). A review of the contextual interference effect in motor skill
acquisition. Human Movement Science, 9, 241–289.
67. Magill, R. A. (2007). Motor Learning and Control: Concepts and Applications. New York:
McGraw-Hill.
68. McCullagh, P., Weiss, M. R., Ross, D. (1989). Modeling considerations in motor skill
acquisition and performance: An integrated aproach. In K. Pandolf (Ed.), Exercise and Sport
Science Reviews (Vol. 17, pp. 475–513). Baltimore: Williams and Wadkins.
69. McGaugh, J. L. (2000). Memory – a century of consolidation. Science, 14, 287 (5451), 248–
251.
70. Mantyla, T., Carelli, M. G., Forman, H. (2007). Time monitoring and executive functioning
in children and adults. Journal of Experimental Psychology. Human Perception and
Performance, 96, 1–19.
71. Maquet, P., Laureys, S., Perrin, F., Ruby, P., Melchior, G., Boly, M., Vu, T. D., Desseilles,
M., Peigneux, P. (2003). Festina lente: evidences for fast and slow learning processes and a
role for sleep in human motor skill learning. Learning and Memory, 10 (4), 237–239.
72. Nezafat, R., Shadmehr, R., Holcomb, H. H. (2001). Long-term adaptation to dynamics of
39
reaching movements: A PET study. Experimental Brain Research, 140 (1), 66–76.
73. Newell, K. M., Liu, Y. T., Mayer-Kress, G. (2001). Time scales in motor learning and
development. Psychological Review, 108 (1), 57–82.
74. Newell, K. M. (2003). Schema theory: Retrospectives and prospective. Research Quarterly
for Exercise and Sport, 74 (4), 383–388.
75. Osu, R., Kamimura, N., Iwasaki, H., Nakano, E., Harris, C. M., Wada, Y., Karato, M. (2004).
Optimal impedance control for achievement in the presence of signal-dependent noise.
Journal of Neurophysiology, 92, 1199–1215.
76. Penhune, V. B., Doyon, J. (2005). Cerebellum and M1 interaction during early learning of
timed motor sequences. Neuroimage, 1, 26 (3), 801–812.
77. Plamondon, R., Alimi, A. M. (1997). Speed / accuracy trade-offs in target-directed
movements. Behavioral and Brain Sciences, 20 (2), 279–349.
78. Pratt, J., Adam, J. J., Fischer, M. H. (2007). Visual layout modulates Fitt’s law: The
importance of first and last position. Psychonomic Bulletin & Review, 14 (2), 350–355.
79. Pollock, B. J., Lee, T. D. (1997). Dissociated contextual interference effects in children and
adults. Perceptual & Motor Skills, 84 (3 pt 1), 851–858.
80. Poston, B., Enokam, J. A., Enokam, R. M. (2008a). Endpoint accuracy for a small and a large
hand muscle in young and old adults during rapid, goal-directed isometric contractions.
Experimental Brain Research, 187 (3), 373–385. Epub 2008 Feb 21.
81. Poston, B., Enoka, J. A., Enoka, R. M. (2008b). Practice and endpoint accuracy with the left
and right hands of old adults: the right-hemisphere aging model. Muscle Nerve, 37 (3), 376–
386.
82. Robertson, E. M., Pascual-Leone, A., Miall, R. C. (2004). Current concepts in procedural
consolidation. Nature Reviews Neuroscience, 5, 576–582.
83. Rose, D. J. (1996). A Multilevel Approach to the Study of Motor Control and Learning.
Boston: Benjamin / Cummings.
84. Salmoni, A. W., Schmidt, R. A, Walter, C. B. (1984). Knowledge of results and motor
learning: A review and critical appraisal. Psychological Bulletin, 95, 355–386.
85. Sanes, J. N. (2003). Neocortical mechanisms in motor learning. Current Opinion in
Neurology, 13, 225–231.
86. Sibille, E., Su, J., Leman, S., Le Guisquet, A. M., Ibarguen-Vargas, Y., Joeyen-Waldorf, J.,
Glorioso, C., Tseng, G.C., Pezzone, M., Hen, R., Belzung, C. (2007). Lack of serotonin1B
receptor expression leads to age-related motor dysfunction, early onset of brain molecular
aging and reduced longevity. Molecular Psychiatry, 12(11), 1042–56.
87. Shadmehr, R., Brashers-Krug, T. (1997). Functional stages in the formation of human
40
longterm motor memory. Journal of Neuroscience, 17 (1), 409–419.
88. Schmidt, R. A., Lee, T. D. (1999). Motor Control and Learning: A Behavioral Emphasis.
Champaign, Illinois: Human Kinetics.
89. Schmidt, R. A. (2003). Motor schema theory after 27 years: reflections and implications for a
new theory. Research Quarterly for Exercise and Sport, 74 (4), 366–375.
90. Schmidt, R. A., Wrisberg, C. A. (2004). Motor Learning and Performance: A problem-based
learning approach. Champaign, Illinois: Human Kinetics.
91. Schmitz, C., Martin, N., Assaiante, C. (2002). Building anticipatory postural adjustment
during childhood: A kinematic electromyographic analysis of unloading in children from 4 to
8 years age. Experimental Brain Research, 142, 354–364.
92. Shadmehr, R., Moussavi, Z. M. (2000). Spatial generalization from learning dynamics of
reaching movements. Journal of Neuroscience, 20, 7807–7815.
93. Shapiro, D. C., Schmidt, R. A. (1982). The schema theory: Recent evidence and development
implications. In J. A. S. Kelso, J. E. Clark (Eds.), The Development of Movement Control and
Co-ordination (pp. 113–150). New York: Wiley.
94. Schulman, J. L., Buist, C., Kasper, J. C., Child, D. & Fickler, E. (1969). An objective test of
speed of fine motor function. Perceptual Motor Skills, 23, 243–255.
95. Seidler, R. D., Alberts, J. L., Stelmach, G. E. (2002). Changes in multi-joint performance with
age. Motor Control, 6 (1), 19–31.
96. Skurvydas, A. (2008). Judesių mokslas: raumenys, valdymas, mokymas, reabilitavimas,
sveikatinimas, treniravimas, metodologija. Kaunas: LKKA.
97. Song, S., Howard, J. H., Howard, D. V. (2007). Implicit probabilistic sequence learning is
independent of explicit awareness. Learning and Memory, 14, 167–176.
98. Squire, L. R. (1998). Memory systems. C R Acad Sci III, 321 (2–3), 153–156.
99. Sullivan, K. J., Kantak, S. S., Burtner, P. A. (2008). Motor learning in children: feedback
effects on skill acquisition. Physical Therapy, 88 (6), 720–732. Epub 2008 Mar 13.
100. Shadmehr, R., Brashers-Krug, T. (1997). Functional stages in the formation of human
longterm motor memory. Journal of Neuroscience, 17 (1), 409–419.
101. Schumann-Hengsteler, R. (1996). Children’s and adults’ visuospatial memory: the game
concentration. The Journal of Genetic Psychology, 157, 77–92.
102. Schumann-Hengsteler, R., Demmel, U., Seitz, K. (1995). Effects of presentation mode on
visual-spatial working memory performance in children and adults. Journal of Experimental
Psychology, 42, 594–616.
103. Shea, C. H, Wright, D. L., Wulf, G., Whitacre, C. (2000). Physical and observational practice
afford unique learning opportunities. Journal of Motor Behavior, 32 (1), 27–36.
41
104. Toni, I., Ramnani, N., Josephs, O., Ashburner, J., Passingham, R. E. (2001). Learning
arbitrary visuomotor associations: temporal dynamic of brain activity. Neuroimage, 14 (5),
1048–1057.
105. Tang, P. F., Woollacott, M. H. (1996). Balance control in the elderly. In A. M. Bronstein,
T. Brandt, M. H. Woollacott (Eds.), Clinical Disorders of Balance, Posture and Gait. London:
Arnold.
106. Tipper, S. P., Bourque, T. -A., Anderson, S. H., Brehaut, J. C. (1989). Mechanisms of
attention: a developmental study. Journal of Experimental Child Psychology, 48, 353–378.
107. Thomas, J. R. (1980). Acquisition of motor skills: information processing, differences
between children and adults. Research Quarterly Exercise and Sport, 30, 136–175.
108. Ungerleider, L. G., Doyon, J., Karni, A. (2002). Imaging brain plasticity during motor skill
learning. Neurobiology of Learning and Memory, 78 (3), 553–564.
109. van Beers, R. J., Haggard, P., Wolpert, D. M. (2004). The role of execution noise inmovement
variability. Journal of Neurophysiology, 91 (2), 1050–1063.
110. van Mier, H., Tempel, L. W., Perlmutter, J. S., Raichle, M. E., Petersen, S. E. (1998). Changes
in brain activity during motor learning measured with PET: effects of hand ofperformance and
practice. Journal of Neurophysiology, 80 (4), 2177–2199.
111. Verstynen, T., Sabes, P. N. (2011). How each movement changes the next: an experimental
and theoretical study of fast adaptive priors in reaching. Journal of Neuroscience, 31 (27),
10050–10059.
112. Wade, M. G. (1976). Developmental motor learning. Exercise and Sport Sciences Reviews, 4,
375–394.
113. Walker, M. P., Brakenfield, T., Hobson, J. A., Stickgold, R. (2003). Dissoociable stages of
human memory consolidation and reconsolidation. Nature, 425, 9, 616–620.
114. Walker, M. P., Brakefield, T., Morgan, A., Hobson, J. A., Stickgold, R. (2002). Practice with
sleep makes perfect: sleep-dependent motor skill learning. Neuron, 35 (1), 205–211.
115. Walker, N., Philbin, D. A., Fisk, A. D. (1997). Age-related differences in movement control:
Adjusting submovement structure to optimize performance. Journals of Gerontology Series B:
Psychological Sciences and Social Sciences, 52 (1), P40–P52.
116. Welford, A. T. (1956). Age and learning: theory and needed research. In F. Verzar (Ed.),
Experimental Research on Aging, 136–144.
117. Wolpert, D. M., Ghahramani, Z., Flangan, J. R. (2001). Perspectives and problems in motor
learning. TRENDS in Cognitive Sciences, 5 (11), 487–494.
118. Wulf, G., Shea, C. H. (2002). Principles derived from the study of simple skills do not
generalize to complex skill learning. Psychonomic Bulletin & Review, 9 (2), 185–211.
42
119. Yan, J. H., Thomas, J. R., Stelmach, G. E., Thomas, K. T. (2000). Developmental features of
rapid aiming arm movements across the lifespan. Journal of Motor Behavior, 32, 121–140.
120. Yang, J. F., Scholz, J. P. (2005). Learning a throwing task is associated with differential
changes in the use of motor abundance. Experimental Brain Research, 163 (2), 137–158.
121. Zelaznik, H. N. (1996). Advances in Motor Learning and Control. Champaign, Illinois:
Human Kinetics.
43

Žmonių Greitų Ir Tikslių Judesių

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Žmonių Greitų Ir Tikslių Judesių

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

LIETUVOS KŪNO KULTŪROS AKADEMIJA

SPORTO BIOMEDICINOS FAKULTETAS

SPORTO FIZIOLOGIJOS STUDIJŲ PROGRAMA

ĮVAIRAUS AMŽIAUS ŽMONIŲ GREITŲ IR TIKSLIŲ JUDESIŲ

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: prof. habil. dr. A. Skurvydas

ĮVAIRAUS AMŽIAUS ŽMONIŲ GREITŲ IR TIKSLIŲ JUDESIŲ MOKYMOSI

Tyrimo objektas – greitų ir tikslių judesių mokymasis.

Raktažodžiai: judesių mokymasis, judesių valdymas, amžius.

COMPARATIVE ANALYSIS OF LEARNING SPEED-ACCURACY MOVEMENTS

Research object – learning speed-accuracy movements.

Tyrimo objektas – greitų ir tikslių judesių mokymasis.

1.1. Judesių mokymosi samprata

1.3. Motorinių įgūdžių formavimosi pagrindinės teorijos

1.4. Judesių išmokimo teorijos

Tikimybinė judesių išmokimo teorija. Remiantis „tikimybine“ išmokimo teorija, daug

1.5. Motorinės atminties susiformavimo tipai

Nervų fiziologija išskiria du motorinės atminties susiformavimo tipus: a) procedūrinę ir

1.6. Judesių atlikimo ir išmokimo skirtumai

1.7. Judesių mokymo(si) strategijos

1.8. Judesių valdymo ir mokymosi pokyčiai keičiantis amžiui

Kalbant apie ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų smulkiosios motorikos

2.2. Žmogaus rankų ir kojų judesių dinaminių parametrų analizatorius DPA-1

Prietaisą sudaro du matavimo įrenginiai, sujungti su stacionariu standartiniu kompiuteriu ir

2.3. Judesių mokymo tyrimo metodika

1 pav. Žmogaus rankų ir kojų judesių dinaminių parametrų analizatorius DPA–1

2.4. Judesių mokymo tyrimo eiga

Vidutinės greito ir tikslaus judesio atlikimo kinematinės reikšmės

Vaikai Jauni suaugusieji Pagyvenę asmenys

Pastaba.* – p < 0,05, lyginant su pradžia

2 pav. Vaikų, jaunų suaugusiųjų ir pagyvenusių asmenų reakcijos trukmės (s)

Pastaba.* – p < 0,05, lyginant su pradžia

Vaikai Jauni suaugusieji Pagyvenę asmenys

Vaikai Jauni suaugusieji Pagyvenę asmenys

Pastaba.* – p < 0,05, lyginant su pradžia

Vaikų, jaunų suaugusiųjų ir pagyvenusių asmenų judesio kelio rodiklių vidurkiai

Kinematinių rodiklių kaitumas (variacijos koeficientas)

Vaikai Jauni suaugusieji Pagyvenę asmenys

Pastaba.* – p < 0,05, lyginant su pradžia

Pastaba.* – p < 0,05, lyginant su pradžia

Vaikų, jaunų suaugusiųjų ir pagyvenusių asmenų kintamųjų kaitumo skirtumai

4. Apibendrinant, vaikams, jauniems suaugusiesiems ir pagyvenusiems asmenims, atliekant

You might also like