ĮVAIZDIS PAAIŠKINIMAS
Saulelė budina arba užmigdo žemę ir gyvūniją. Nuo saulelės priklauso ir Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
būro veikla – namuose ar lauke. Saulelė įprasmina gamtos cikliškumą (laiko
sukimąsi ratu).
SAULELĖ ,,Metuose“ ji antropomorfizuojama – sužmoginama.
Pavasaris – budina svietą;
Vasara – pradeda vytyt augmeniją;
Ruduo – greitai vakarop leidžiasi;
Pavasarį atbunda gamta, paukščiai. Taip pat ,,atbunda“ ir būrai.
Vasara – darbymečio metas. Augalų žydėjimas ir nužydėjimas, gyvūnijos
jaunikliai. Dalies Vasaros darbai centre – mėšlavežis.
GAMTA
Rudenį nuimamas laukų derlius, ruošiamasi žiemai. Ruduo yra
lietingas, gamtoje daug purvo.
Taip kaip pavasarį visa gamta pabunda, taip žiemą ji užmiega.
Poemoje gamta yra gyvybinga, gaivališka.
BŪRAI ,,Viežlybi‘‘
(dori)
Pričkus – bara tinginius ir palaiko dorus būrus, moko,
kad reikia tausoti gyvulius ir būti dėkingiems už tai, ką
turi. Moko, ką reikia pavasarį sėti ir auginti, rudenį
nesuvalgyti viso užauginto maisto, ruoštis žiemai.
Krizas – sako, kad būrai ritasi į pakalnę, pasaulis genda.
Samdiniai vis reiklesni ir godesni.
Selmas – dievobaimingas, tvarkingas. Išsako neigiamą
požiūrį į būrų nedėkingumą dievui, nuolatinį skundimąsi.
Ponui dangaus vartai jau užverti, o būrui dar yra šansų.
Lauras – senas, bet išmintingas. Bara būrus, kurie
pamiršta savas šaknis ir vaizduojasi ponais esantys,
tautinės savigarbos gynėjas. Yra taupus ir religingas
CITATA
Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės;
Vei! kaip jos skaistums, kūrendams žiburį karštą,
Žemės vainikus pamaži jau pradeda vytyt;
Ant saulelė vėl nuo mūs atkopdama ritas
Irgi palikus mus greita vakarop nusileidžia.
Krūmus ir girias visokias ošino dainos,
O laukus visur ir pievas skambino garsai;
Daug gyvų daiktų, kurie lizde prasidėjo,
Tėvą su moma prastoję jau penisi patys
Ir dainas savo tėvų atkartodami čypsi.
Vei laukų sklypai visur skendėdami maudos,
O lytus žmonėms teškėdamas nugarą skalbia.
Ant laukus žiemys jau taip nugandino bardams,
Kad ir balos, ir klampynės pradeda rauktis,
Ir purvynai jų teškėt ir šliurpt pasiliauja.
Bet, jūs viežlybi kaimynai, jūs gaspadoriai
Su grečnom gaspadinėm, mums nereik nusigėdėt,
Kad mes, būriškus jau vėl nusitveriam darbus.
Sėkit kopūstus, morkus su didele sauja;
Ropių, pastarnokų, sviklų beigi repukų;
Taip ir šalkių su gardžiais kartupelių valgiais
Sėt ir įvaisyt, pridabot ir kuopt nepamirškit!
Ak! – tarė Krizas, - rods dar daug mums reiks pasipurtyt,
Ik visur savo būriškus atliksime darbus.
Ale želėk Dieve, kaip gal vargings gaspadorius
Iš bėdos išsirist, kad jam šeimyna neklauso.
Tūls apjekėlis, sulaukęs rytmetį mielą,
Poterių jau nemokėdams ar skaityt nemokėdams,
Su perkūnais ir velniais iš patalo kopa.
Kad pilvotas koks ponpalaikis taipo prasikeikia,
Tai jau ne dyvai, nes velniui jis pasidavęs.
<...> Bet kad būrpalaikis koksai, vos pasukas ėsdams,
<...> Tai baisybė, kad jau ir plaukai pasišiaušia.
Tarp lietuvninkų daugsyk tūl randasi smirdas,
Kur lietuviškai kalbėdams ir šokinėdams
Lyg kaip tikras vokietismums gėdą padaro.
 Enskys – doras būras, bet tam, kad pajėgtų sumokėti jam
skirtus mokesčius vagia mišką.
Pelėda – slunkiaus sekėjas (tinginys, girtuoklis,
įsitraukiantis į muštynes, kartu su Slunkiumi nuėję
nekviesti į vestuves jas sugadina).
Slunkius – tinginys, tačiau teisinasi dėl savo tinginystės,
stengiasi parodyti, kad taip, kaip jis elgiasi, yra
naudinga.
,,Neviežlybi‘‘
(nenaudėliai) Dočys – tinginys, neatsakingas, neatsargus. Būras,
norintis lengvo, poniško, sotaus gyvenimo.
Plaučiūnas – nenaudėlis būras, turintis teigiamų savybių
(vaišingumas, kaimynų vaidų nutraukimas). Jis
nenaudėlis dėl girtavimo. Dėl ti Plaučiūnas vėluoja
nuimti derlių, ,,prageria‘‘ dalgį.
GANDRAS Gandras įprasmina doro ūkininko gyvenimą.
Panaši į būrą savo kuklumu, bet yra paukščių karalienė, kai jos klausai.
LAKŠTINGALA
Tikroji vertė neatsispindi išvaizdoje (taip pat ir kalbant apie būrus).
PRIGIMTINĖS
Nelygybė žemėje ne Dievo duota, o sukurta paties žmogaus. Visi žmonės iš
ŽMONIŲ
prigimties yra lygūs, skirtumai tarp žmonių išryškėja tik šiems paaugus.
LYGYBĖS IDĖJA
Paukščių susirinkimo motyvu įprasminama apšviestoji monarchija - gyvena
PAUKŠČIŲ
darbštūs ir dori žmonės, o išmintingas ir apsišvietęs valdovas skiria visas
SUSIRINKIMAS
jėgas krašto gerovei kelti.
Gerai apsirėdę (apsirengę);
PONAI Šneka ir plūstasi lenkiškai (ponų kalba);
Patys darbų nedirba (yra būrai darbams atlikti);
Ponų ligos kyla dėl persivalgymo ir nedarbo;
Aš taip jau, kaip klaps, daugsyk mūdriai šokinėdams,
Medžių vogt tamsoj į šilo pašalį traukias.
Du kaimynu nekviestu svodbon atsibastė,
Viens jų Slunkium, o kitsai Pelėda vadinams.
Ak! kad būt ilgiau žiema pas mus pasilikus
Ir kad vis miegot mums būtų sviete paskirta.
<...> Žinom juk, kad ratas sens, pamaži besisukdams,
Tą daugsyk apgauna, kur vis ritasi šokdams;
O kieksyk sutrūksta jis permier besisukdams!
Nės Dočys, varnienos ėst permier užsigeidęs,
Bėdžiui tam glūpam luduotą puloką davė
Liepdams, kad jam tuo nušautų dvylika varnų.
Taip besikėsant jau, tuojaus Plaučiūns pasirodė,
Ir, grečnus lašinių šmotus kožnam padalydams,
Papykius durnus ir vaidą visą nutildė.
O po tam savo namą jau viernai čestavojęs
Ir kaimynus iš visų kampų suvadinęs,
Taip nesvietiškai ir kiauliškai prisirijo.
Taip po tam abu, daug dirbę bei trūsinėję,
Valgį sau sužvejot pas klaną nulėkė greitai
Ir kelias varles bei rupuižes paragavę,
Dievui iš širdies visos viernai dėkavojo.
Tai tu tarp kitų paukštelių nei karalienė
Vis dailiaus ir šlovingiaus savo šukterį šūtką.
O kad kartais kobotą mes tavo pamatom,
Tai tu mums nei žvirblis būriškas pasirodai.
Juk ir ponų vaikeliai taip jau per subinę gauna,
Kad jie, kaip kiti vaikai, į patalą męža.
Mes, - atsiliepdams jiems erelis, - norime tardyt,
Kaip jūsų mylista žiemos bėdoj išsilaikėt.
Ar pristokot ko? ar kas tarp jūsų pagaišo?
Dievą bluznydams, taip baisiai šaukti pagavo,
Kad visa pekla dėl to nusigandusi rūko
<...> Žinom juk visi, kaip ponai keikdami rėkia
Ai! dėl ko ponus taip skaudžiai kankina ligos?
Kodėl jų taip daug pirm čėso giltinė suka?
Todėl, kad jie, būriškus išjuokdami darbus,
Su griekais kasdien ir vis tingėdami penis.